Atsiminimai ir dienoraščiai
Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio: 1978 m. spalio 1–lapkričio 30 d.
2016 m. Nr. 11
Rašytojo Juozo Baltušio (1909–1991) dienoraštinis palikimas, kurį sudaro kasmet nuo 1969-ųjų rašyti rankraštiniai tomai, bendrai pavadinti „Vietoj dienoraščio“, paties autoriaus išankstiniu nurodymu buvo uždraustas viešinti dar dvidešimt penkerius metus po jo mirties. Praėjus nustatytam terminui, kūrėjo dukra ir autorinių teisių paveldėtoja Rita Baltušytė maloniai suteikė leidimą susipažinti su šiais dienoraščiais, saugomais Lietuvos literatūros ir meno archyvo fonduose, ir parengti publikaciją „Metų“ žurnale.
Pervertus gausybę dienoraštinių užrašų, atsiskleidžia didžiulė tos sudėtingos epochos panorama, žinoma, lydima paties Juozo Baltušio asmeninio, emociškai spalvingo, neretai ir prieštaringo komentaro vienokiais ar kitokiais klausimais.
Pirmai publikacijos daliai buvo pasirinktas 1978 metų spalio–lapkričio mėnesių dienoraščio fragmentas, leidžiantis patirti ką tik parašytos apysakos „Sakmė apie Juzą“ redagavimo niuansus, pamatyti rašytojo požiūrį į tuometinę santvarką, pažinti kūrėjo kasdienybę, nujausti santykius šeimoje ir su aplinka bei daugelį kitų epochos ženklus liudijančių dalykų, kurie, akylu J. Baltušio žvilgsniu sugaudyti ir suguldyti į spausdinimo mašinėle rašytus dienoraštinius lapus, dabar jau atsiduria skaitytojo valioje.
Rengiant ištrauką spaudai, kalba ir rašyba taisyta minimaliai, keletas laužtiniais skliaustais žymėtų teksto vietų liudija sunkiau iššifruojamas ir autorinių teisių paveldėtojos rekomenduotas praleisti dienoraščio vietas.
1978 m. spalio 1–lapkričio 30 d.
Spalio 1. Sekmadienis
Abu su Monika vykome į motinos Mironienės paskutinio poilsio vietą Žvė-ryno kapinėse. Patvarkėme kapą, pastovėjome.
Atsakinėjau į laiškus: Dundulytei, Zulonui, dar kai kam.
Vakare visi trys – Monika, Rokas, aš – žiūrėjome televizijoj prancūzų filmus su Fernandeliu. Nelabai kas.
Jaučiu, kad tuoj prasidės pokelioninė krizė, jėgų demobilizacija. Reikia atlaikyti.
Iš naujo mąsčiau apie savo „Juzą“. Ne, nereikia įžiebinėti žvakes Vėlinių naktį, kaip buvau manęs anksčiau. Juza beveik puslaukinis, kalendorių mažai teseka, dienų neatrenka, tai ir nereikia. Nereikia ir jo sodybos parduoti meno žmogui, kaip buvau besugalvojąs. Monika teisi: tai būtų kūrinio nupiginimas tariamomis aktualijomis. Ir Adomo sapno perdirbinėti nereikia, ir Juzos pomirtinių įvykių sodyboje. Tegu viskas lieka kaip buvę. Kaip mano parašyta, liedinte išliedinta.
Spalio 2. Pirmadienis
Buvau „Vagos“ leidykloje. Prasti reikalai. „Sakmė apie Juzą“ neperrašyta nė per pusę, niekas iš atsakingųjų neskaitė naujosios redakcijos. Kaip danguj, taip ir ant žemės. Kantrybės, kantrybės, drauge rašytojau!
Šiandien mirė kadaise labai garsi pianistė Nadežda Dukstulskaitė. Gimusi ji buvo 1912 metais. Buržuazijos valdomoje Lietuvoje spauda plačiai rašė apie ją, kaip apie neįtikėtiną gamtos stebuklą, rečiausio talento muzikę. Laikraščiai buvo pilni jos nuotraukų. Grįžęs iš evakuacijos, 1944 metais, priėmiau ją dirbti respublikiniame radijo komitete koncertmeisterės pareigoms. Gavo respublikos nusipelniusios artistės vardą. Ji tikrai buvo gabi, pasakyčiau, talentinga. Tačiau metai, praleisti geto vokiečių okupacijos metais, artimųjų netekimas, išgyvenimai palaužė ją. Ėmė silpti kaip muzikė. Pasitraukdamas iš radijo komiteto pirmininko pareigų, palikau ją dar dirbančią, vėliau, girdėjau, išėjo į pensiją. Ir štai nebėra gero talentingo žmogaus. Turėjo vyrą, išsiskyrė, tai pašarvota Olandų gatvėje, Buitinio gyventojų aptarnavimo šermeninėje. Taigi.
Susiskambinau su Zulonu Kupiškyje. Spalio 7 dieną jis rodo „Vestuves“ Šaukėnuose, kviečia atvykti filmuotis. O mes negalim: filmavimo aparatas remonte, nežinia kada bus sutvarkytas.
Skambinau į Rašytojų sąjungą A. Pociui dėl Komisijos Ievos Simonaitytės palikimui tvarkyti (esu jos pirmininkas). Susitarėm: rytoj susitiksim Rašytojų sąjungos valdybos prezidiumo posėdyje, pasitarsime.
Negaliu pamiršti pūdomų kviečių krūvos Saratovo srityje. Siaubas! Ir nenoromis vagiasi į galvą mintis: bene tyčia šitaip daroma, specialiai pūdomi kviečiai, kad galima būtų išmesti milijardus aukso rublių imperialistams už jų kviečius, duonelę? Žinau: absurdiška tai mintis. O iš tikrųjų?
Spalio 3. Antradienis
Užsienio radijas jau kelintą dieną apgailestauja naujojo Romos popiežiaus Povilo Jono I-jo mirtį. Mirtis labai netikėta: vos rugpjūčio mėnesį išrinktas popiežium, jau mirė!
Buvau vėl „Vagoje“, aptariau su dailininke Laima Pučkoriūte „Sakmės apie Juzą“ viršelį. Nelabai patiko spalva: ruda. Geriau įsižiūrėjęs, nusileidau – tegu būna viena knyga mano leidiniuose ir ruda, tokios dar neturėjau. Paprašiau, kad Juzai pridėtų ūsus. Pasakiau: rašydamas „Sakmę“, visą laiką turėjau prieš akis aktorių Jaruševičių Stanislovo vaidmenyje filme „Virto ąžuolai“, kažką panašaus norėčiau matyti ir viršelyje. Parodžiau ir šito aktoriaus nuotraukas dailininkei, žinoma, atsiprašęs, kad rodau jai, meno kūrėjai. Susitarėm gražiai: padarys.
Iš Kauno atvyko Švanys. Pasakojo: partinį papeikimą jam paliko, nors LKP Kauno m. komiteto partinės kontrolės komisija siūlė panaikinti kaipo nepagrįstą. Prašė padėti surašyti jam apeliaciją LKP CK Partinės kontrolės komitetui. Pažadėjau, nors jėgų neturiu. Ir laiko stokoju: reikia redaguoti knygą apie kupiškėnų vestuves.
Rašytojų sąjungos valdybos prezidiumo posėdyje dalyvavau svarstant Ievos Simonaitytės įamžinimo klausimą. Šalia kitų priemonių pasiūliau jos gimtinėje, Vanaguose, įruošti kokią nors atžymą, o tai negerai išeina: Klaipėdoje, Prieku-lėje, Vilniuje bus jos pavadinimo gatvės, vidurinė mokykla, biblioteka, o Vana-gams – nieko. Pasiūlymui pritarta.
Pasinaudodamas proga, dar kartą paprašiau neorganizuoti jokių iškilmingų mano jubiliejaus minėjimų. Padariau šitai todėl, kad posėdžio dienotvarkėje numatytas šis klausimas.
Parėjau namo visiškai bejėgis. Pilnas jėgų atsipalaidavimas po kelionės. Ką daryti?
Vakare paskambino filmo grupės administratorė Diana Matuzevičienė, tarėmės dėl išvykų filmuotis. Numatyta šitaip: spalio 9 d. į Rygą, filmuojame, nakvojame, kitą dieną grįžtame. Spalio 13 d. į Kauną, filmuojame Mažąją Darbininkų gatvę, miestą, „Raidės“ spaustuvę, nakvojame, kitą dieną vykstame į Kelmę filmuoti „Senovės kupiškėnų vestuvių“ – jų spektaklis įvyks tenai naujuose Kel-mės kultūros rūmuose. Sako, labai gražūs pastatyti.
Skauda širdį, kad visa medžiaga, filmuota anksčiau Rygoje, išėjo į broką: filmavimo aparatas – šlamštas.
Sukviečiau rytdienos posėdžiui Komisijos Ievos Simonaitytės palikimui tvarkyti [narius]. Rinksimės 16-tą valandą, rašytojos namuose. Komisijos nariai: J. Lankutis, M. Sluckis, A. Pocius, Banionis, Glemža. Pirmą kartą susiduriu su tokiu darbu, neišmanau jo. Na, pasitarsiu su išmanančiais, žiūrėsiu.
Skambino iš ligoninės prof. Vasinauskas, nori pasikalbėti, bet neleidžia jo lankyti, prašo palaukti: paskambins dar kartą.
Spalio 4. Trečiadienis
Iš ryto turėjau ruošti Švanio apeliaciją. Nėra jėgų. Visiška apatija. Už langų pila lietus.
Prieš kelias dienas baigiau skaityti Edmondos Šarl-Ru romaną „Užmiršti Palermą“. Daug pažintinės medžiagos: apie Paganinį, Italijos, Amerikos gyvenimą. Kaip literatūros kūrinys – gana padrikas, išmėtytas.
Išsiunčiau P. Zulonui į Kupiškį žurnalo „Mūsų kalba“ 3 numerį, taipogi naujai pertvarkyto žurnalo „Litva literatūrnaja“ 1-jį, išėjusį prieš kelias savaites.
Skaitinėjau Torntono Vaidlerio romaną „Aštuntoji diena“. Kol kas įdomu. Labai prastas J. Subatavičiaus vertimas iš anglų kalbos. Neturime dar mes tikrai gerų vertėjų Vakarų literatūrai.
Pokavau savo „Druską“ (rusų kalba) išsiuntimui į Beketovką.
16 valandą susirinkome Ievos Simonaitytės bute kaip jos palikimo komisija, kuriai pirmininkauti tenka man. Atvyko visi komisijos nariai: Kultūros ministerijos atstovas Glemža, Literatūros ir meno archyvo direktorius Banionis, aktoriaus Banionio sūnus, rašytojas Mykolas Sluckis, rašytojas, Rašytojų sąjungos valdybos sekretorius A. Pocius. Negalėjo atvykti Kalbos ir literatūros instituto atstovas J. Lankutis. Prieš posėdį paprašiau visus pagerbti tylos minute Ievos Simonaitytės atminimą. Visi atsistojo. Posėdyje dalyvavo ir Ievos Simonaitytės globėja, slaugiusi ir aptarnavusi rašytoją pastaruosius dešimtį metų, Domutė (pavardės neišklausiau). Nutarėme, kad inventorizaciją vykdys Literatūros ir meno archyvas drauge su Kultūros ministerijos Muziejų ir paminklų apsaugos skyriumi. Paskelbsime laikraščiuose kreipimąsi į visus, kas pažinojo rašytoją, turi jos laiškų ar kokių dokumentų, kad atsiųstų mums. Nelabai tikiu šito skelbimo pasisekimu, bet reikia. Išsiskirstėm. Prieš tai, beje, apžiūrėjome visą butą, nuėmę plombas, kurias vėliau uždėjo jau Banionis. Patikrinome rašytojos taupomąsias knygutes. Jų buvo dvi. Vienoje – 28 tūkstančiai rublių su kaupeliu, kitoje – virš 2 000 rublių. Tai viskas, ką šiuo metu radome. Ne milijonierės būta Ievos Simonaitytės. Oi, ne.
Sugrįžau namo kažko labai prislėgta nuotaika. Pirmą kartą susiduriu su tokiomis pareigomis…
Kai buvome vieni du su Domute, papasakojo ji man, kaip mirė rašytoja. Visą tą dieną, rugpjūčio 27-tą, sekmadienį, jautėsi labai gerai, juokavo, ragino Domutę užrašinėti, ką ji padiktuos, o diktuoti ruošėsi keletą kūrinėlių vaikams. Pati Simonaitytė rašyti jau mažai begalėjo: pirštai sukumpę, nesulenkiami. Labai pagyrė Domutės pagamintus pietus. „Eik dabar, pailsėk, ir aš prigulsiu“, – pasakė jai. Tačiau netrukus pašaukė Domutę vėl, pasakė, kad labai skauda dešinę ranką ir kažko itin neramu. Domutė iškvietė gydytoją, tas labai greit atvyko, suleido vaistus, skausmą nuramino, išvyko. Ieva Simonaitytė, aprimusi, liepė Domutei vėl eiti ilsėtis, tačiau pastarajai nespėjus atsigulti, pradėjo šaukti: „Domute, Domute!..“ Tai atbėgus, spaudė krūtinę ir skundėsi, kad labai skauda širdį, spaudžia visą krūtinę, trūksta oro. „Atidaryk visus langus!“ – paprašė. Domutė skubiai iškvietė greitąją pagalbą. Toji atvyko greičiau nei per 10 minučių. Mėgino palengvinti vaistais, tas nieko nepadėjo, tada išgabeno ją į ligoninę. Domutė vyko kartu. Ieva Simonaitytė buvo jau be sąmonės. Ir mirė ji nakčia, sąmonės nebeatgavusi…
Spalio 5. Ketvirtadienis
Jaučiuosi kaip sudaužytas. Nieko konkretaus nedirbu.
Surašiau apeliacinį pareiškimą Juozui Švaniui į LKP CK dėl jam skirtos partinės bausmės. Daug jėgų pareikalavo. Nusibodo man tas Švanys – galo nėra.
Poetas Antanas Drilinga atsiuntė nuorašą ataskaitinio pranešimo, paruošto rašytojų pirminės partinės organizacijos ataskaitiniam-rinkiminiam susirinkimui, kuris įvyks spalio 6 dieną. Turiu susipažinti, pateikti pastabas. Perskaičiau, apstulbau: viskam nuolaidžiaujama. Aptariant prozos reikalus, įtraukta į aptariamųjų skaičių net M. Meškauskienės atsiminimų knyga „Ateities viltys“, kuri „turi literatūrinės vertės“. Rimtai kalbama apie tokią chaltūrą, kaip Kiauleikio tariamas romanas „Gervazijus“, taip pat brolių Dirgėlų pasibaisėtinas rašinys „Pogodalis“. Na, na!.. Pagiriamas net J. Avyžiaus tikrai nepavykęs romanas „Chameleono spalvos“, kuris esą „turi teigiamos, gal net gydančios reikšmės kai kurių negerovių atžvilgiu“. Kurgi eiti toliau?..
Ateinančią savaitę bus sušauktas partorganizacijos biuro posėdis aptarti šį pranešimą. Nieko nesakysiu. Nėra prasmės. Vien naujų priešų įsigyčiau.
Vėlų vakarą atvyko iš Kauno V. Valiušaitis. Pasakojo, kaip toliau fabrikuojama jam baudžiamoji byla. Liudininkais iškviesti du nauji asmenys, abu V. Valiušaičio demaskuoti kaip valstybinio turto grobstytojai. Aiškiai matyti, kad Kauno prokuratūra neturi pakaltinamos medžiagos, tai imasi tiesiog nusikalstamų veiksmų.
Kalbėjau telefonu su Zulonu Kupiškyje. Keičiasi mūsų susitikimo su „Senovės kupiškėnų vestuvėmis“ planai. Kelmėje numatytas jų spektaklis spalio 14-tą neįvyks, kadangi į tą dieną atkeltas Kelmės kultūros naujųjų rūmų atidarymas, turėjęs įvykti spalio 7-tą. Nukeliamas dėl laukų darbų, į kuriuos mobilizuoti visi rajono žmonės. Taigi tą dieną, spalio 14-tą, įvyks tasai spektaklis Ukmergėje. Na ką gi, važiuosime į Ukmergę, filmuosimės ten!
Kalbėjau telefonu su mano dokumentinio filmo rež. Šiliniu. Pirmadienį, spalio 9-tą, vyksime į Rygą pakartotinam filmavimui, kadangi ano filmavimo medžiagą sugadino sugedęs filmavimo aparatas. Pasidejavo, kad negali gauti Rygoje viešbučio mums apsistoti. Tuoj paskambinau Dobrovolskiui, paprašiau padėti. Pažadėjo rytoj pamėginti išspręsti šį klausimą. Esu tikras, kad išspręs teigiamai. Jis juk veikia per Latvijos TSR Aukšč. Tarybos Prezidiumą!
Spalio 6. Penktadienis
Pamiršau įrašyti, kad vakar Monika žiūrėjo Panevėžio teatro, nūnai gastroliuojančio Vilniuje, spektaklį „Revizorius“. Parėjusi keikėsi labai rūsčiai. O kas kaltas? Seniai yra žinoma, kad Panevėžio teatras <…> yra pats prasčiausias respublikoje. Ko gi tad eiti žiūrėti tokio, atsiprašant, teatro spektaklius. Negaliu, beje, nesigėrėti Miltiniu: ketvirtį šimtmečio blefuoja šitas moraliai perpuvęs žmogelis, mulkina visą respubliką, pradedant mažai tenusimanančiais žiūrovais ir baigiant respublikos partiniais bei tarybiniais vadovais! Jeigu kalbėtume apie išbaigtumą, tai Miltinis – išbaigčiausias puvėsis ir tuo pat metu išbaigčiausias gudruolis.
Teatro meno reikalai respublikoje apskritai šiuo metu liūdni. Teatro pasaulyje, kaip ir visose dabartinio gyvenimo srityse, reikalavimai sumažinti iki minimumo ir žemiau bet kokio minimumo. Akademinis teatras – Akademinis! – stato beviltiškiausio grafomano Skliutausko ir žurnalisto Jackevičiaus pjesę! Ir stato ne kas kitas, o TSRS liaudies artistas H. Vancevičius. Kur dar eiti toliau? Kai kas iš sąžiningesnių teatro darbuotojų – Ragauskaitė, Tamulevičiūtė, Gai-dys – dar kaujasi dėl meno, tačiau jų pastangos vis nuožmiau gniuždomos. Atėjo pilkiausių vidutinybių ir negabuolių era.
Žiūrėjau dailininkės L. Pučkoriūtės „pataisytą“ „Sakmės apie Juzą“ viršelį. Nelabai kas, bet priėmiau, sutikau. Nieko geresnio negalima nei tikėtis, nei laukti. Visi tingi dirbti.
Gavau vet. vaistinėje vaistų katinui nuo blusų, bet kas juos panaudos? Pats aš nesiimu. Reikia ištepti katiną ir neleisti jam laižytis 20 minučių, tada išmaudyti, o koks velnias nulaikys katiną nuo laižymosi? Tik jau ne aš. Tegu Rokas.
Spalio 7. Šeštadienis
Tuščia diena. Laukiau atvykstant Valiušaičio, norėjau įteikti jam nuorašą mano pakartotino laiško „Kauno tiesai“, deja, neatvyko.
Baigiau ruošti ir perrašiau trim egz. J. Švanio pareiškimą Lietuvos KP CK Partinės kontrolės komisijai dėl jam skirtos bausmės nuėmimo. Rytoj Švanys atvyks iš Kauno, atsiims.
Kalbėjausi su savo redaktore D. Linčiuviene. Skundžiasi sveikata. Kažkas panašaus į virusinį nervų uždegimą. Tegu padeda jai dievas ar likimas nugalėti šitą žiaurią ligą!
Dagnė atvedė į namus Jurgį. Maloniai pabendravome visi.
Vakare kiek nuliūdino Rokas. Vėl tie jo „užsikirtimai“. Teko riktelėti. Paskui graužiausi: velniam man šito reikia? Kaip vis dėlto nesaugo Rokas nei mano nervų, nei nuotaikos kūrybiniam darbui!
Spalio 8. Sekmadienis
Nuotaika daugiau negu prasta. Jokios prošvaistės ateities gyvenime nematau. Tai, žinoma, liečia ne mane (kiek čia man beliko gyventi!), bet visą mūsų tautą, visą liaudį. Kainos kyla su kiekviena diena, kultūra smunka, korupcija valdančiuose sluoksniuose išsivystė tokia, kokios nebuvo nei caro laikais, nei buržuazijos valdomoje Lietuvoje. Puvimas visapusiškas…
Vakar vakare klausėmės per televiziją „šventinio“ koncerto, skirto Konsti-tucijos dienai. Nieko sausesnio, oficialesnio neteko dar matyti. Nuotaikos nepataisė, o dar labiau užnuodijo ateičiai.
Rytoj vykstame į Rygą: taisyti broko, kuris atsirado tarybinės gamybos technikos dėka – technikos, stovinčios žemiausioje pakopoje, gaminančios vien broką.
Spalio 9. Pirmadienis
Anksti rytą išvykome į Rygą. Važiavome visa grupė – 8 žmonės, įskaitant vairuotoją. Per Ukmergę, Panevėžį, pro Pasvalį, Bauskę. Nuvykome per penkias valandas (su pertrauka Panevėžyje, įsipilti benzino).
Rygoje apsigyvenome „Rygos“ viešbutyje, statytame dėdės Džo laikais, nūnai jau nusenusiame, nušiurpusiame. Gavau atskirą kambarėlį, „deputatinį“, be kilimo, be dušo…
Vakare aplankė mane draugiški latviai iš Kino propagandos biuro. Pasėdėjome, išgėrėme.
Spalio 10. Antradienis
Vykome apsižvalgyti filmavimo vietose. Vėl aplankėme Riekstų ielą, filmavo mane ties vieta, kur stovėjo mano gimtasis namas, nūnai tik nuodėguliai ir pelenai iš jo belikę. Ir ąžuolas aukštas. Meta giles. Pasirinkau jų kiek tiek. Jeigu gyvas būsiu, namą pastatant Molėtų rajone sulauksiu, tai pasodinsiu palangėje: tegu stovi.
Nuvykome ir į archyvą. Čia buvo surastos bažnytinių įrašų knygos. Vienoje jų išlikęs įrašas apie mano tėvų Marijos Baltušytės Juozo d. ir Juzėno Karolio Rapolo s. sutuoktuves. Jos įvyko 1902 metų sausio 20 dieną Rygos Rymo katalikų bažnyčioje. Sutuokė kunigas-vikaras Petras Silovičius. Užsakai buvo skelbti sausio 6 ir 13 dienomis. Liudininkais buvo Augustinas Juzėnas ir Juozas Zlat-kus. Kas tasai Zlatkus – neturiu žinių, o Augustinas Juzėnas – mano tėvo brolis, jaunesnysis. Mažas būdamas ir ganydamas Šlapjašilyje, prie Svėdasų, girdėjau Rozaliją Valuntienę, tėvo seserį, pasakojant, kad Augustinas išėjo į karą (Pirmąjį pasaulinį) ir nebesugrįžo. Kur jis žuvo ar kitaip dingo – jokių žinių negauta. Kiek pamenu, Rozalija vis dar laukė sugrįžtant, labai norėjo pamatyti. Nesulaukė, atgulė gimtųjų Svėdasų kapeliuose. Dabar jau ir Juozas Valuntas tenai ilsisi, ir jų duktė Emilija Valuntaitė-Jokūbonienė…
Knygose suradau ir sesers Marytės krikšto įrašą. Pakrikštyta ji buvo 1907 metų kovo 25 dieną Švento Alberto bažnyčioje. Krikštijo kunigas-vikaras Štempselėjus. Kūmais buvo motinos brolis Antanas Baltušis ir Marijona Šumskytė. Abu seniai mirę.
Radau įrašą ir apie brolio Leonardo krikštą toje pačioje bažnyčioje (Šv. Alberto), 1914 metų gegužės 25 dieną. Krikštijo kunigas Fabulovas. Kūmais buvo Benediktas Kostečka ir Anelė Kostuchovskaja.
Nerašysiu čionai, kad vėl susijaudinau gerokai.
Spalio 11. Trečiadienis
Iš ryto filmavome tramvajų, kelionę juo į Ilgicienos priemiestį. Užfiksavome ir tiltus per Dauguvą, ir Riekstų ielą, kurioj gimiau. Įkalbėjau kelis žodžius apie namą, apie latvių pažadą prišriubuoti mano garbei Memorialinę lentą, kai tik atliksiu tą nedidelį formalumą – numirsiu. Pasirinkau gilių to ąžuolo, po kuriuo gimiau. Man atrodė, lyg ir pamenu jį, tada dar labai jauną. O gal tik pasirodė…
Filmavome ir Šv. Alberto bažnyčią. Jos klebonas, smagus, mielas seniokas, pakvietė „puodukui kavos“. Kandom ungurį, reto gardumo sūrį, gėrėm, žinoma, ir kavą. Ir dar kai ko kito… Ant klebono stalo – žurnalas „Pari matč“. Jame daug nuotraukų iš neseniai mirusio popiežiau Povilo Jono pirmojo gyvenimo, išrinkimo kardinolų konklavoje ir mirties vaizdų. Įdomu. Ir čia pat kelios nuotraukos iš žinomo amerikiečių kino aktoriaus Gary Granto gyvenimo: maudosi, sėdi savo bute. Jam – 75 metai. Gerai menu šį aktorių iš savo jaunystės metais matytų filmų. Stiprus buvo. Klebonas kalbėjo, kad šių metų lapkričio 20 dieną sukanka 75 metai nuo Šv. Alberto bažnyčios pašventinimo. Bus didelės iškilmės. Kvietė atvykti ir mane, kaipo „krikštasūnį“. Pasakojo ta proga, kaip buvo šventinta toji bažnyčia. Laukė arkivyskupo, bet klebonas Silovičius, buvęs „disidentas“, taip įpykęs ant valdžios, kad pašventinęs bažnyčią pats: „Jokių arkivyskupų!“ – surikęs. Paskui viskas taip ir liko. Ir stovi ligi šiol.
O ką? O gal ir nuvažiuosiu į iškilmes.
Užsukome į turgų. Pirkome strimelių. Jų Rygoje pilna. Ir net keista, kad niekad negauname jų Lietuvoje. O juk jas gaudo ir rūko ne už jūrų marių, o pačioje Klaipėdoje! Pirkome ir bulvių lazdelių, nuostabaus skonio, gražiai įpakuotas į celofaninius maišiukus, tinkamas vartoti prie kavos, alaus, arbatos. Paaiškėjo, kad šitas „lazdeles“ gamina vienas kolūkių, esančių netoli Rygos. Jos pirmininkas (pavardės tiksliai neįsiminiau), neišsemiamos iniciatyvos žmogus, vysto statybas, net mokslo tyrimo laboratorijas yra įtaisęs, laiko mokslininkus, griežtai atrinkęs talentingiausius. Šešis kartus buvęs šalintas iš Komunistų partijos, apdovanotas keturiais Lenino ordinais. Jo populiarumas žmonių tarpe – begalinis, o valdžios nemėgstamas: draudžiama apie jį rašyti, jį filmuoti, apskritai reklamuoti: „kad kiti nepasektų jo pavyzdžiu!“ Tai suprantama. Jokioje šalyje ir prie jokios kitos santvarkos nebuvo taip bijoma talentų, kaip nūnai mūsuose.
Oras be galo gražus. Saulė ir saulė. Kelias žvilga. Bauskėje ieškojome garsiųjų saldainių „Karvutė“. Neradome. Panevėžyje sustojome pietauti. Mieste iš karto, gatvėje, mane atpažino eilė žmonių, restorane – taip pat. Apmaudu!
Vėlų vakarą sugrįžome į Vilnių. Moniką radau gerokai susirūpinusią: laukė manęs iš pat ryto, kepė viščiuką, o aš sugrįžau bene 22 valandą… Ji – teisi.
Spalio 12. Ketvirtadienis
Ilsėjausi veik visą dieną. Nuovargį vis dėlto jaučiu, nors nuotaika ir apskritai savijauta – dieve duok.
Atsakiau į „Jaunimo gretų“ du klausimus, kaipo vienas iš respublikos „populiariausiųjų dešimtuko“. Kvailoki tie klausimai, tai ir atsakiau jiems į toną.
Iš Rašytojų sąjungos vėl reikalavimas fotonuotraukos. Pasirodo, Lvovo universiteto leidykla ruošia spaudai „spravočniką“ „Rašytojai – TSRS ir sąjunginių respublikų literatūrinių premijų laureatai“. Nurodoma, kad tai būsianti „pirmoji šalyje tokio pobūdžio knyga“. Kam ji reikalinga, ką duos skaitytojams? Juo labiau literatūros mokslui? Šito nežino niekas, o leidinys išeis 1979 metais. Popieriaus, vadinasi, turim pakankamai, galim žarstyti.
Atėjo laikraščio „Litgazeta“ naujas 41 numeris. Įdėta grupinė nuotrauka, po ja parašas: „Draugystės ryšiai tarp Armėnijos ir Rusijos literatų amžiais stiprėjo iš metų į metus. Bet ypatingai sustiprėjo jie tarybinėje epochoje. Nuotraukoje: Nikolajus Tichonovas ir Vilis Lacis drauge su Avetiku Isakianu ir Dereniku Demirčianu, lankydami istorinį paminklą – Zvartnoc šventyklą“. Nebekalbant apie tai, ką bendro turi Vilis Lacis su Armėnijos ir Rusijos literatų draugyste, krinta į akis, kad vietoje Vilio Lacio nuotraukos čia įdėta visai kito latvių rašytojo, o būtent Fricio Rokpelnio!
Tai nebe pirmas toks atvejis. Rusų rašytojai Verai Panovai mirus, ta pati „Litgazeta“ įdėjo jai skirtą nekrologą, o prie jo…. latvių rašytojos Anos Saksės nuotrauką! Ir neatitaisė šitos klaidos. Kaipgi, tarybinė spauda juk neklysta!
Gavau kvietimą į rašytojų partinį-ataskaitinį, kuris įvyks spalio 16-tą, pirmadienį, ir kitą kvietimą į Taikos gynimo komiteto Prezidiumo posėdį, kuris įvyks spalio 17-tą, antradienį. Ir dar: spalio 19-tą „Vagos“ leidykla šaukia Redakcinės tarybos posėdį. Turėsiu dalyvauti.
Posėdžiai, posėdžiai…
Spalio 13. Penktadienis
Vykome į Kauną. Filmavome prie Mažosios Darbininkų gatvės 56 namo, kuriame gyvenau 1929–1937 metais drauge su tėvais. Namas tebėra, nupirktas privataus savininko. Tas apsiuvo jį lentomis, perdarė vidų. Mus pamatęs, apsigando: negi ruošiatės nugriauti? Išgirdęs, kad ne, nesiruošiame, pralinksmėjo: „Gal buteliuką?“ Kai atsisakėm, dar labiau pralinksmėjo. Pasisakė, buvęs kolūkietis, susitaupęs senatvei, dabar anūkams reikia gyventi Kaune, mokytis, tai ir nupirkęs šitą namą: „Jobtvoju matj, tiek kapitalo įdėjau, o kiek dar reikės!“ O buvusios arklidės, kurioje turėjau įsirengęs savo „rašytojinį“ kabinetą, jau nebėra, stovi mūrinukas garažas, be mašinos. Nufilmavome viską, įkalbėjau šiek tiek prisiminimų. Atslinko žmonių, vaikšto aplink, stebi, rodo, kad atpažino mane… Naujiena man!
Filmavome ir Kęstučio gatvėje, kur anksčiau buvo „Raidės“ spaustuvė. Namui pristatyta du nauji aukštai, buvusio mašinų skyriaus patalpose įrengti platūs laiptai. Tiktai popieriaus sandėlio raudonas mūras kieme išlikęs, koks buvo. Ir sargo Labučio butas, nūnai paverstas „Katiline“.
Filmavome ir Istorinio muziejaus sodelį. Pataikėm kaip tik V. Kuprevičiui grojant varpais. Žmonių daug, klausosi. Daugiausia turistai iš Rusijos. Šitai nesunku atspėti iš drabužių ir laikysenos. Moterys storais paltais, o kojas apsiavusios… šliurėmis. Taip patogiau kojoms. Klausėsi atidžiai, o kol Kuprevičius nulipo, koncertą baigęs, nė vieno jų nebeliko: atėjo 15-ta valanda, atsidarė parduotuvės po pietų pertraukos, nebe varpų muzika galvoj žmoneliams iš Rusijos!
Laimingai sugrįžome namo.
Spalio 14. Šeštadienis
Atsakinėjau į laiškus. Vartinėjau nuotraukas, atrinkinėjau filmui ir Lvovui. Permąsčiau iš naujo „Juzos“ kai kuriuos epizodus. Ne, nenoriu nieko keisti. Nebenoriu.
Pokalbis telefonu su redaktore D. Linčiuviene. Kaip visuomet, labai malonus. Taipogi su „Vagos“ vyr. redaktorium K. Ambrasu.
Išvykstame į Ukmergę.
Ukmergėje įvyko „Senovinių kupiškėnų vestuvių“ vaidinimas Kultūros rūmų salėje. Vėl pamačiau mielus ir brangius man žmones: Jugulienę, Ragauską, Mickevičių, Zuloną… Žiūrovų – sausakimšai, net man vietos nebelikę. Po vaidinimo buvau pakviestas į sceną, paskui prie stalo su alum ir kaimiška duona. Viskas nufilmuota dokumentiniam apie mano malonybę. Norėjo priklijuoti man ir ūsus, įsukti į vaidinimo dalyvių tarpą – atsigyniau. Tegu kiekvienas dirba savo darbą. Vėlų vakarą, faktiškai naktį, sugrįžome namo.
Spalio 15. Sekmadienis
Po vakarykščios – nedarbinga diena.
Spalio 16. Pirmadienis
Neramina „Sakmės apie Juzą“ likimas. Negera tyla „Vagoje“. Gal tai ir atsitiktinis dalykas, o neramu, ir gana. Gal nereikėjo taip skubėti man su šita knyga, leisti jai geriau išsigulėti? Skubos darbą – velniai renka, kaip sakė liaudies išmintis. Nors, atvirai pasakius, koks čia be skubėjimas? Juk rašau šitą savo „Juzą“, su didelėmis pertraukomis, bene šešetą metų, buvau labai ilgam numetęs, dabar vėl „pakėliau“ iš juodraštyno. Dievas bežino, kaip reikėtų iš tikrųjų…
Rūpi ir „Druskos“ III-sis pūdas. Labai jau nusitolino jo išbaigimas, faktiškai parašymas. Beveik nieko dar nepadaryta. O juk laikas bėga, bėga, bėga, greit paukšterės man 70, kada besuspėsiu?
Pasiunčiau sveikinimo telegramą kupiškėnui, Ministrų Tarybos reikalų valdytojo pavaduotojui Stasiui Janilioniui: jam – 50 metų. Pirmasis jubiliejus. Taip ir telegramoje įrašiau. Geras vyras, visada padeda man išvykose transportu, paremia kitais būdais. Tebūnie jis sveikas, stiprus.
Įvyko rašytojų partinis-ataskaitinis susirinkimas. Įdomus buvo tiek, kad LKP CK Kultūros skyriaus vedėjas S. Šimkus, po ilgų stenėjimų, prasitarė dėl J. Apučio knygos „Sugrįžimas rudenėjančiais laukais“, už kurią buvo skirta respublikinė literatūros premija, o paskui respublikos vyriausybės nuimta. Šimkus dabar mėgino teisinti šį negirdėtą poelgį tuo, kad J. Aputis, girdi, šiuo metu „Pergalės“ žurnalo 6 numeryje paskelbė apysaką „Prieš lapų kritimą“, kuri nepriimtina, idėjiškai neteisinga. Aiškinimas absurdiškas: premiją mes skyrėme ne už apysaką, o už knygą, ir jeigu apysaka kam nepriimtina, tai būkite malonūs kritikuoti būtent apysaką, o ne bausti autorių visai už kitą kūrinį! Įsidėmėtina, kad iš S. Šimkaus kalbos aiškiai buvo jaučiama, jog ten, viršūnėse, pasimetę po savo šito poelgio: girdi, jeigu autorius peržiūrės tą apysaką „Prieš lapų kritimą“, jeigu sutiks paredaguoti, tai Respublikinių premijų komitetas galės iš naujo persvarstyti premijos skyrimą J. Apučiui už knygą „Sugrįžimas rudenėjančiais laukais“. Tai bent!.. Kai nebeliko Antano Sniečkaus, tai ir eina dabar absurdas po absurdo.
Mane vėl išrinko į partinį biurą. Labai nenorėjau, bet nusileidau. Pabūsiu dar vienerius metus, tada gana.
Spalio 17. Antradienis
Iš Rygos žinia – geras mano bičiulis Janovičius, palydėjęs mane Rygoje namo, buvo užpultas chuliganų ir sumuštas iki sąmonės netekimo. Pačiame Rygos centre. Štai ką reiškia rusų antplūdis į Rygos miestą. Ir į visą respubliką bei visą Pabaltijį. Dori rusai neskuba iš namų, bėga iš gimtosios žemės vien paskutinės šiukšlės. Ir suneša čionai mums visą purvą, alkoholizmą, kriminalistinius nusikaltimus, visišką palaidumą darbe ir buityje. Tebūnie prakeikta toji rusifikacijos politika, taip aktyviai nūnai vystoma TSRS respublikose.
Taikos gynimo komitete Prezidiumo posėdis. Dalyvavau, pasisakiau, nors velniai mane griebtų, jeigu suprantu, kam visa tai reikalinga, tie visi pliauškalai apie mūsų šalies taikingą politiką, apie mūsų pastangas sukurti tokį pasaulį, kuriame… nebebūtų karų. Kada nebebus karų? Kai Tarybų Sąjunga užgrobs visą pasaulį, ar ką? Ačiū už tokią taiką!..
Spalio 18. Trečiadienis
Buvau „Interjurkolegijoje“, pas Valinskienę. Pasirodo, Ievos Simonaitytės sesuo parašė iš Kanados laišką, reikalauja rašytojos palikimo, pagal įstatymus priklausančio jai. Įstatymas įstatymu, o buvo šita sesuo, Marija Šiliauskienė, svetimiausias žmogus rašytojai, jokių ryšių su ja nepalaikė, pati rašytoja ne kartą yra išsitarusi, kad nenori nieko girdėti apie ją. Įdomu, kad Lietuvoj nestinga žmonių, gana aktyviai informuojančių šitą Mariją Šiliauskienę apie visus reikalus. Vienas tokių – V. Uždavinys, kadaise buvęs Vilniui vaduoti sąjungos pirmininkas. Ko jam?
Išsiaiškinome su Valinskiene, ką toliau daryti. Ji parašys tai seseriai į Kanadą, paaiškins viską. Valinskienės žodžiais, pagal įstatymus jai priklauso palikimas, tame tarpe ir Ievos Simonaitytės namas Priekulėje, kuriame mes, rašytojai, norime įsteigti rašytojos memorialinį muziejų. Žiūrėsim. Reikės, beje, kreiptis į notarą, kad tas dalyvautų prie turto inventorizacijos. Pasirodo, be notaro toji inventorizacija neturės juridinės galios.
Šiandien pat ir apmečiau raštą vyriausiajai notarei Stasei Piekšienei, prieš tai susitaręs su ja. Nusiųsime Rašytojų sąjungos valdybos vardu.
Vakar netikėtai pašoko man temperatūra: 38,6. Atrodo, gripas. Taip bent pasakė daktarė, kurią išsikviečiau.
Šiandien turėjau dalyvauti „Vagos“ redakcinės tarybos posėdyje. Pranešiau: sergu, negaliu.
Ir iš tikrųjų sergu. Temperatūra nekrinta, nors jokių skausmų nejaučiu niekur. Velniai kur jį griebtų, tą gripą, ateina, rupūžė, kai šitiek darbo ant pečių!
Jau kuris laikas redagavau „Istorijas kupiškėniškas“, dabar teko nutraukti: svaigsta galva. O laikas bėga, bėga, bėga…
Spalio 19. Ketvirtadienis
Temperatūra nukrito, podraug nukrito ir jėgos, vos velku kojas. Vis dėlto sėdau redaguoti „Istorijas kupiškėniškas“ – nebėra laiko gaišti. Daktarė užtiko bedirbantį, smarkiai barė, grasino visos Lietuvos vardu. Tai bent! Šitoks svarbus šašas tapau, cha!..
Skaitinėjau „Novyj mir“ žurnale Valentino Katajevo gana savotiškai surašytus atsiminimus „Deimantinis mano vainikas“. Yra daug įdomių, pasakyčiau, svarbių detalių iš gana įžymių rusų tarybinių rašytojų gyvenimo: Majakovskis, Jeseninas, Oleša, Ilfas ir Petrovas… Vis dėlto rašinys lėkštokas. Na, reikia perskaityti iki galo, tada spręsti.
Spalio 20. Penktadienis
Šiandien Mykolui Sluckiui – 50 metų. Pasvyravęs, pasiunčiau sveikinimo telegramą. Jis manęs niekad nesveikino, tai aš jį.
Gauta žinia: Paalksnėje jau pradėti mūsų namo pamatai. Pagaliau! Po šitiek barnių, prašymų, reikalavimų, nuo kovo mėnesio iki šiol, pagaliau pradėti pamatai. Dabar prasidės bėdos su sienomis. Duok dieve dar sulaukti man stogo, nors labai abejoju…
Užsienio radijas plačiai komentuoja Trockio žudiko mirtį (pavardės šito žudiko neįsiminiau, prastai ir girdėjau). Mirė jis Meksikoje. Pasak užsienio radijo, buvo vienas žudikų, Stalino pasiųstų nugalabyti Trockį. Meksikoje už šį nužudymą buvo jis nuteistas 20 metų kalėti, bausmę atliko, sugrįžo į Tarybų Sąjungą, čia jam buvęs suteiktas… Tarybų Sąjungos Didvyrio vardas (!). Kurį laiką pagyvenęs Tarybų Sąjungoje, vėl išvykęs į Meksiką, o dabar miręs. Kiek čia yra tiesos, dievas žino. Propaganda lieka propaganda, iš kieno pusės bebūtų skleidžiama. Bet jeigu tai tiesa, tai dar vienas neįtikėtino Stalino žiaurumo, pasakyčiau, išsigimėliško sadizmo paliudijimas.
Prisiminiau ta proga, kad vis labiau jaučiamos pastangos reabilituoti šį kruviniausią visoje žmonijos istorijoje tautų budelį. Paleista į apyvartą ir atkakliai skiepijama mintis, kad Stalino kulto laikais represuotų milijonų tarpe nebuvo… nekaltų žmonių, visi represuotieji buvę kuo nors nusikaltę valstybei ir partijai. Šio tvirtinimo absurdiškumas, tuo pat metu ir nuožmumas, stulbinantys. Net ir pažvelgus iš to taško: jeigu nebuvo nekaltai represuotų, tai kaip galėjo būti milijonai reabilituotų žmonių, kuriems sugrąžintos teisės, mokama pensija? Kur logika? Bet, matyt, politikoje nekotiruojama tokia sąvoka kaip logika. Ir elementariausias padorumas, beje. Ir visa tai rodo, kad artėja naujų represijų, susidorojimų, žudynių era.
Vis dėlto, tikiuosi, tokia era nebeateis. Kiti laikai dabar, kitokia žmonių sąmonė – išblaivėjusi nuo realios gyvenimo tikrovės, nesuderinamai besiskiriančios nuo visų viešai skelbiamų teorijų, tiksliau tariant, nuo nesibaigiančių pliauškalų apie „laimėjimus“. Žmonės, kiek patyriau, nebetiki ne tiktai šitais pliauškalais, bet ir komunistinėmis idėjomis, jų sąmonėje susiformavęs įsitikinimas, kad socializmas tai ne kas kita, o vargas, skurdas, beteisiškumas, nuolatinis nerimas dėl pastoviai gresiančių represijų, persekiojimų visiškai nežinant už ką.
Taip yra. Ir nuo šito fakto niekur nepasidėsi.
Daug, labai daug dėl to tenka susimąstyti.
Spalio 21. Šeštadienis
Išrinktas naujas popiežius, buvęs Krokuvos arkivyskupas-kardinolas Voitila, lenkas. Užsienio radijas itin plačiai komentuoja šį faktą. Sveikinimus jam nusiuntė Lenkijos visa valdžia su Gereku priešakyje. Nusiuntė ir mūsiškiai. Įsivaizduoju, kaip šį įvykį švenčia lenkai. Komentarai, beje, vyksta jau kelios dienos. Popiežius pasirinko sau vardą: Povilas Jonas II-sis. Reikia laukti įdomių įvykių ryšium su šituo išrinkimu, visų pirma – Lenkijoje, atsimenant, kad tasai Voitila buvo Lenkijoje gerokas disidentas. Turės rūpestėlio Gerekas.
Šiandien ir rytoj turėjau dalyvauti Anykščių rajono II-joje Žemiečių šventėje. Gripas sukliudė. Pranešiau į Anykščius jau užvakar: negaliu, deja, negaliu. Atšvęs, neprapuls ir be manęs.
Baigiau skaityti V. Katajevo „Deimantinį mano vainiką“. Kyla labai visokių minčių. Nelabai kokia asmenybė, pasirodo, tasai Katajevas. Gana lengva širdim šneka apie Stalino represuotus ir išžudytus rašytojus: Babelį, Anos Achmatovos vyrą poetą Gumiliovą, kitus… Rašydamas apie Zoščenką, kalba, kad bendravo su juo, guodė, o pats tuo metu nenujautė, kad, girdi, ir jo laukia panašus likimas. Šventvagiška šitaip kalbėti. Zoščenką užėdė negyvai Stalinas Ždanovo rankomis, tuo tarpu Katajevas vos vos tebuvo pabartas, jo raštai buvo leidžiami.
Prisiminiau ta proga daugelį memuaristų. Gal jokiame kitame žanre taip neatsiskleidžia autorius, kaip šitame. Tiesiog išsinuogina kiekvienas, pasirodo, koks buvo ir yra iš tikrųjų. Šita prasme vertas didelės pagarbos Ilja Erenburgas. Irgi žydas, tačiau savo žmogiškos vertės nepraradęs, už trupinį aukso nepardavęs sąžinės, apie kulto laikus rašė iš širdies, pasakė tiek tiesos, kad ėmė jį pulti visokie Jermilovai, o po mirties net nuotraukos nepridėjo prie nekrologo (panašiai kaip garsiąjam smuikininkui Davidui Oistrachui, atsikeršydami, kam rėmė jis A. Solženicyną). Ir nors daugelyje vietų I. Erenburgo knygoje „Metai, žmonės, gyvenimas“ jauti, kad ne viskas pasakyta, tačiau vis dėlto pasakyta tiek, kiek nebuvo pasakęs niekas kitas (turiu galvoj memuarus, A. Solženicyno šitai neliečia).
Užverčiau paskutinį V. Katajevo rašinio puslapį, apmaudu pasidarė ant dūšios. Visada apmaudu, kai susiduri su menkysta.
Spalio 22. Sekmadienis
Užsienio radijas plačiai komentuoja Anastaso Mikojano mirtį, pateikia nekrologus, aptaria jo asmenybę, nurodo, kad tai paskutinis Stalino ilgametis „soratnikas“, išlikęs nesunaikintas, net garbingai išėjęs į pensiją ir garbingai laidojamas, dalyvaujant garbingų garbingiausiam „generaliniam“. Tai iš tikrųjų bene vienintelis atvejis, kai aukščiausio lygio partiniai ir tarybiniai vadovai nesunaikinami arba neišvejami iš postų. Užsienio komentatoriai teigia, kad Mikojanas su gaižia pašaipa žiūrėjo į tuos savo „soratnikus“, kurie tikėjo greitu kapitalizmo žlugimu, jis matė socialistinės santvarkos betvarkę, neorganizuotumą, iki absurdiškumo prieinančius prieštaravimus, dėjo pastangas, kiek tai buvo įmanoma, taisyti reikalus.
Šiandien užsienio radijas perdavė popiežiaus Jono Povilo II-jo „įsostinimo“ iškilmes. Popiežius kreipėsi į tikinčiuosius net trylika kalbų, o jų tarpe ir… lietuviškai! Įsivaizduoju, kiek tai suteikė džiaugsmo Lietuvos tikintiesiems.
Ir tai nieko nuostabaus. Religijos reikalai, kaip ir daugelis kitų reikalų, mūsuose tvarkomi absurdiškai, pasakyčiau, idiotiškai: oficialiai visur skelbiama pilna tikėjimo laisvė, tuo pat metu iš pasalų reikalai tvarkomi taip, kad neįmanoma nei melstis, nei mokyti vaikus religijos tiesų, uždarytose bažnyčiose steigiami… ateistiniai muziejai, bažnyčios apdedamos penkeriopais mokesčiais, viskas kontroliuojama… Už bažnyčios lankymą šalinama iš darbo, „svarstoma“, tyčiojamasi.
Nesu religingas, tačiau negaliu pakęsti melo religijos tvarkymo reikaluose. Melo kiekviename žingsnyje.
Antra vertus, kokiose srityse mūsuose šiandien išsiverčiama be melo? Nėra tokių sričių. Nė vienos.
Spalio 23. Pirmadienis
Sveikata lyg ir geresnė. Temperatūra nukrito. Pasveiksiu, velnias negriebs savo vaiko.
Kelis kartus mėginau imti į nagą „Istorijas kupiškėniškas“. Reikia dirbti, paruošti leidinį lapkričio mėnesį. Reikia.
Spalio 24. Antradienis
Kiek parako ištekau, redagavau „Istorijas kupiškėniškas“. Nedaug tepadariau, o vis šis tas.
Turėjau dalyvauti Draugijos draugystės ir kultūrinių ryšių su užsienio šalimis Prezidiumo posėdyje. Prezidiumo narys aš esu, o sveikatos nėra. Pranešiau: negaliu.
Visą dieną traukia ir traukia pagulėti, patįsoti. Negeras tai ženklas.
Parašiau laišką Kupiškio rajono Vykd. komiteto pirmininkui Vaičeliūnui, paprašiau padėti pagaliau susiremontuoti krosnį vienai seniausių „Senovinių kupiškėnų vestuvių“ dalyvei Baltrūnienei, kuri laukia šito remonto jau ketvirti metai, o jai jau toli virš 80-ties. Tų žmonių žiaurumas! Ko nebijo, tam nieko ir nedaro.
Spalio 25. Trečiadienis
Redagavau „Istorijas“. Šiek tiek pasivariau. Vis dar nesurandame abu su Zulonu tinkamo pavadinimo knygai.
Apmečiau laišką notarui, kad dalyvautų Ievos Simonaitytės palikimo-turto inventorizacijoje, nes priešingu atveju mūsiškė inventorizacija neturės juridinės galios. Pradedu jau iš tikrųjų rūstauti ant Ievos Simonaitytės: tiek metų išgyveno, šitiek knygų prirašė, o testamento taip ir nesumetė. Dabar krapštykis dėl šito jos žioplumo (ar maivymosi). Pagalvojau ta proga, kad reikėtų kokia nors proga pakalbėti rašytojams dėl testamentų surašymo. Amžinos istorijos: Til-vytis, Guzevičius, dabar Simonaitytė… Manau, tai visų pirma nekultūringumo požymis.
Buvau pas gydytoją D. Bagdonienę. Patikrino, pasakė: viskas neblogai. Ir čia pat išrašė nukreipimus patikrinti sveikatą iš naujo, visų pirma – pas urologą. Kokių velnių man pas urologą?! Pratęsė biuletenį iki lapkričio 1 dienos.
Buvau knygyne, išlupau Justino Marcinkevičiaus naują eilėraščių rinkinį „Gyvenimo švelnus prisiglaudimas“. Didelis talentas. Užtat ir valdžios nemėgiamas, dantis sukandus tepripažįstamas. Vieną jo knygos egz. pasiųsiu Danguolei Dundulytei, vėžininkei, į Kauną. Tebūnie jai nors tiek paguodos.
Rokas užsispyręs prašo naujo stereopatefono, žino ir jo markę „Vega-106“. O pats mokosi dvejetais. Neskubėsiu pirkti, tegu pirma sutvarko dvejetus.
Pastaruoju metu nemažai vargo su juo: užsispyręs, tingus, nerūpestingas, su Monika itin grubus, tyli, nekalba. Nelabai susigaudau, kaip tvarkytis su juo. Negi snukį daužysi? Vėlu, ir apskritai – ne tas metodas. Žiūrėsiu.
Monika išvyko į Kauną, suvaidino ten Just. Marcinkevičiaus „Katedrą“, sugrįžo vėlyvą naktį. Bent tiek jai paguodos.
Atėjo keletas laiškų. Nėra noro ir nėra parako tuoj pat atsakinėti. Tegu paguli bent porą dienų, neprapuls.
Spalio 26. Ketvirtadienis
Užbaigiau „Istorijų kupiškėniškų“ 1-ją papkę, kaip P. Zulono sudėta. Pavargau, bet patenkintas. Ieškojau mašininkės, o jų dabar itin sunku gauti: deficitinė prekė, jeigu taip galima išsireikšti. Lupa visos po 30 kapeikų už puslapį ir dar maivosi, branginasi. Kainos kyla viskam, tai ir jos naudojasi tuo. Na, o mums, literatūros darbininkams, honorarai ar pakilo bent per kapeiką? Negirdėti nė iš tolo.
Su Roku tikra bėda. Blogai mokytis pradėjo vidurinėje, dar blogiau lanko muzikos pamokas Dvariono vardo muzikos mokykloje. Tenykščiai mokytojai tvirtina: gabus, galėtų būti labai geras gitaristas, net duoną iš to valgyti, o mokykloje buvo šiais metais, rudenį, tik vienoje pamokoje. Girdėti, kalbama apie jo pašalinimą iš mokyklos. Kas toliau?
Spalio 27. Penktadienis
Redagavau „Istorijų“ II-ją papkę. Darbas sekėsi.
Vaistinėje gavau, pagal išimtinę tvarką bei receptą, kinietiško ženšenio trauktinės, gersiu po 20 lašų du kartus dienoje, o dar daniškų vitaminų ampulėse, gersiu ir tuos.
Nuotaika pakili. Kai tik baigsiu „Istorijas kupiškėniškas“, imsiuos „Druskos“ III-jo pūdo. Nebėra laiko svyruoti, aimanuoti, pergyventi visokius absurdus, kasdien sutinkamus mūsų gyvenime.
Spalio 28. Šeštadienis
Redagavau „Istorijas“.
Vis dėlto jėgų dar nėra. Nuėjau pasižiūrėti prancūzų–Vakarų Vokietijos–rumunų gaminto filmo „Piratai“. Visiškai nepatiko. Matėme jaunystėje šita tema filmų amerikoniškų bei kitokių – stipriai būdavo sukalami, įtampa būdavo, aštrūs vaidmenys, dabar viskas blyšku, pilka, prikimšta „pedagoginių“ svarstymų. Niekai.
Vakare pasiėmiau N. Gogolio „Revizorių“. Nauja laida rusų kalba. Genialu. Stipriai jaudina, vietomis pribloškia. Ir ateina į galvą mintis: jeigu pakeisti veikėjų vardus bei aprangą, tai juk viskas atitinka mūsų dienų gyvenimą: melas, kyšiai, sukčiavimai, pataikūniškumas, karjerizmas… Tiesiog šiuolaikinio Kauno vaizdas! Ir ne vien Kauno. Manau, nesuklystant galima pasakyti, kad žmonių moralė šiandien nepalyginamai žemiau yra smukusi už Gogolio aprašytuosius.
Ir dar mintis: kiek mačiau visokiausių „Revizoriaus“ pastatymų, nė vienas neatitiko Gogolio kūriniui. Visur karikatūrinama, ligi absurdiškumo, o čia juk realistiškiausias veikalas, giliai atveriantis tiek ano meto žmones, tiek visą gyvenimo atmosferą. Ką gi čia karikatūrinti? Čia tik verkti reikia, kad gyvenimas nė truputėlio nepažengė į priekį, o vien pariedėjo atgal, nuo carizmo, per Spalį, į fašizmą. Deja, taip.
Spalio 29. Sekmadienis
Visą dieną ir visą vakarą – prie „Istorijų“. Gerokai pasivariau.
Jėgų daugėja. Bene bus ženšenio čia poveikis? Stiprus vaistelis, gaivinantis.
Spalio 30. Pirmadienis
Redagavau „Istorijų“ II-ją papkę (ar aplanką?). Neblogai sekėsi. Atrodo, netrukus užbaigsiu. Jaučiu, kad trečioji, paskutinioji papkė bus pati sunkiausia. Na ką gi, dieve man padėk.
Šią papkę atiduosiu tūlai Ritai iš „Tėviškės“ draugijos. Žada perrašyti. O ko man daugiau?
Vakare – rašytojų partinis. Buvo atvykęs kaimo statybos ministras Bagdonas, gyvenąs viename name su manim. Pasakojo įvairiausius dalykus apie statybas kaime, jų rūpesčius, kurių tiek ir tiek. Aiškiai nesako, o aišku, kad pirmoji bėda: nėra šeimininko. Niekas nieko nesusigaudo. Respublikos statyba suskaldyta į kelias instancijas: Statybos ministerija, Kaimo statybos ministerija, Tarpkolūkinės statybos valdybos susivienijimas… Meška galvą nutrūktų. Alytuje jau seniai pastatytas standartinių namų fabrikas, įdėta į jį ar ne 80 milijonų, o žmonės, kolūkiečiai, šitų namų nenori pirkti: brangu ir nepraktiška, vieno namo kaina nuo 16 iki 24 tūkstančių rublių, o per sienas varva, temperatūra nesilaiko, viskas kaip matai išklimba… Kainų sumažinti negalima, nes fabrikas įklimpęs į skolas, privalo grąžinti valstybei paskolą, už kurią įsikūrė, tai… turi išlupti pinigus iš žmonių. Gera logika! Ir „sąžininga“!.. Buvo pateikta ministrui ir keletas klausimų. Kaip mokėjo, taip atsakė. Visumoje pokalbis buvo įdomus.
Spalio 31. Antradienis
Užbaigiau „Istorijų“ II-ją papkę, įteikiau rankraščius Ritai „Tėviškės“ draugijoje. Pirmoji papkė – pas „Pergalės“ žurnalo mašininkę Jakštytę (neseniai nusižudė jos vyras, jaunas literatas Vidas Marcinkevičius, liko su trim vaikais, vargas).
Skambinau Nijolei Laurelienei, pasveikinau su gimtadieniu, smarkiai susijaudino, kad atsiminiau ją. Kaip neatsiminsi, jeigu savo metu (1961 m.) buvau šiurpiai susižavėjęs ja, net Monikos patarimo klausiau, ką daryti. Taigi…
Skambinau Vorėnų kolūkio pirmininkui Babeliui dėl namo statybos. Fundamentus išliejo, o sienų niekas nepradeda. Padejavo, kad nėra laiko, reikia ruošti gyvulius žiemojimui, prašė paskambinti lapkričio 9, faktiškai ne paskambinti, o tiesiog atvažiuoti, ir gana. Tada imsis darbo „ant rimtųjų“. Netikiu, kaip nebetikiu dabar niekam, o važiuoti reikia.
Atvyko sesuo Marytė iš Anykščių. Gerai pasikalbėjome.
Pavartinėjau „Istorijų kupiškėniškų“ III-ją papkę. Bene pati sunkiausia ir bus ji. Zulonienės ir paties Zulono autobiografijos, surašytos prasčiau už kitus. Jaučiu: Povilas Zulonas stengėsi iš paskutiniųjų, o tokiu atveju dažniausiai darbas nenusiseka. Na, ką galėsiu – padarysiu, o ko ne, tai ir ne.
Lapkričio 1. Trečiadienis
Matyt, iš tikrųjų aš ieškau, anot kupiškėnų, danguj skylių: viskas man atrodo blogai, prastai, menkai. Štai ir dabar. Oficialiai pranešta, kad šeštadienis, lapkričio 4 d., bus darbo diena, o po to – Spalio šventės ištisas keturias dienas: sekmadienis, pirmadienis, antradienis ir trečiadienis. Nei be šioba, nei be toba. Jau ir taip menkai tedirba mūsų žmonės, ištvirkinti to neorganizuotumo, koks įsigalėjęs „aukštybėse“, simuliuoja kiekviename žingsnyje, gamina broką neišvengiamai, o čia dar – keturios dienos iš eilės švenčių! Prasigers galutinai…
Planuoju išvyką į Priekulę Ievos Simonaitytės namo patvarkymo reikalais, tad kalbinu rašytojos palikimo tvarkymo komisijos narius vykti visiems. Pasirodo, M. Sluckis negali, J. Lankutis taip pat negali. Pastarasis pasakojo tik ką sugrįžęs iš Picundos, kur leido atostogas. Tai tenai demonstruota buvo mūsų filmas „Virto ąžuolai“ (rusiškam pavadinime „Ąžuolo lapų vainikas“) ir susilaukė didelio žiūrovų pritarimo, daugelis priėję, sveikinę tenai buvusius lietuvius. Tarp šitų buvęs ir dramaturgas Aleksandras Šteinas. Smagi žinia, atvirai pasakius. Beje, nieko kito nė nelaukiau. Juoba filmas tikrai geras, nusisekęs kaip reikiant. Ne veltui Lietuvoje jį taip puolė <…> kinošnikų mafija.
Lapkričio 2. Ketvirtadienis
Vartinėjau „Istorijų kupiškėniškų“ III-ją papkę. Kažkaip neįsismaginu imtis darbo. Pavarčiau, padėjau. Surašiau ir išsiuntinėjau Spalinius sveikinimus respublikos kai kuriems vadovams. Keista situacija: seniai norėjau nutraukti šitų oficialių asmenų sveikinimą įvairiomis progomis, kurį pradėjau dar būdamas J. Paleckio pavaduotoju ir kuris dabar eina iš inercijos. Laikas būtų spręsti, o nesiryžtu. Niekai.
Savo metu perskaičiau K. Ambraso atsiminimus apie dail. Krasauską „Per-galės“ žurnale, parašiau jam draugišką laiškutį, tai gavau dabar atsakymą, labai jautrų, draugišką. Ta proga net pasveikino mane su „Sakmės apie Juzą“ sėkme. Vadinasi, knyga tikrai priimta išleisti, ko gero, pasirodys dar iki mano jubiliejaus. Na, neblogai būtų.
Lapkričio 3. Penktadienis
8 val. ryto išvykome į Priekulę. Važiavome „Latvijos“ autobusėliu, vyko A. Pocius, Banionis, Glemža, Simonaitytės buvusi globėja Domutė ir aš.
Priekulėje mus pasitiko miesto vykd. kom. pirmininkė Janina Petrikienė ir sekretorė Irena Andriuliūnienė. Abi gerokai sumišusios. Paruošė ir gerus pietus restorane, privaišino. Apžiūrėjom Ievos Simonaitytės namą. Labai tvirtai sumūrytas, gelžbetonio fundamentais, su garažu apačioj, stikline veranda per visą namo galą, didele lodžija, įeinama iš salkos. Viskas tvirta, kai sakoma, gruntauna. Net tvoros aplink namą ir skveriuką. Ir… nejauku. Šalta kažkaip. Susitarėm dėl inventorizacijos. Vietos gyventojai patenkinti, kad čia bus įkurtas memorialinis rašytojos muziejus. Žinia, tokiam miesteliukui tai reikšmingas daiktas.
Filmo apie mane kūrėjai irgi buvo drauge. Filmavo Priekulėj, o paskui ir Palangoje, į kurią nuvykome atsiskyrę nuo Simonaitytės komisijos draugų.
Palangoje geras mano bičiulis Feliksas Užpelkis su žmona Gvida labai draugiškai sutiko mus su Šiliniu, ir… tuoj užtaisė man susitikimą su skaitytojais klube „Kai jums virš 30“. Įdomu buvo, smagu, tik baigėsi nelabai kaip: patekome į naktinį barą, užtrukome, mažai liko laiko miegui, poilsiui.
Lapkričio 4. Šeštadienis
Pusryčiavome „Pajūrio“ viešbučio kavinėje. Išvykome į Klaipėdą, pas dailininkę Milašiūtę, pasimojusią piešti mano „Parduotų vasarų“ temomis. Rodė porą darbelių. Vienas tikrai geras: pamestos Jono klumpės, kabo sermėga, o pro langelį (kamaros) švyti spindulys. Man labai patiko. Piemenėlio paveikslas mažiau. Pasakiau, kad reikėtų piešti rūstesnį: mes buvome išnaudojami, smarkiau skriaudžiami, niekinami, bet mes buvome – mes. Išdidūs, gerokai padykę, padaužiški tiesiog, ir dažniausiai – smagūs, pilni pokštų, prasimanymų su pramogomis, ne visuomet maloniom šeimininkams. Dailininkė susimąstė, sutiko.
Gyvena ji su vyru ir šešiolikmečiu sūnum vieno kambario bute. Yra virtuvėlė mikroskopinė, tualetas, vonia. Visi trys dailininkai. Vyras daro gauruotus kilimus, panašius į Valantinaitės. Sūnus piešia miniatiūras, ruošiasi parodai. Pati Milašiūtė piešia virtuvėje, kitur vietos nėra. Sakosi, buvusi pas Klaipėdos pirmininką Žalį buto padidinimo reikalu, tas nieko konkretaus neprižadėjęs. Pasakiau jai: galvosim. Ko gero, parašysiu Žaliui laišką tuo reikalu, tegu paieško būdų padėti. Kiek visokių spekuliantų užkėtę erdviausius butus, o čia, kaip bekalbėsi, meno žmonės!..
Buvome pavaišinti pieno likeriu. Išvykom namo.
Pakeliui, Viduklėje, valgėm dvigubas porcijas koldūnų.
Vėlų vakarą pasiekėm namus.
Namie radau paštą. „Tiesoje“ atspausdinti klaikūs E. Mieželaičio eilėraščiai: „Laiškas Varšuvai. Šopeną skambina grakštus rudens lietus“. Chaltūra – kitaip nepavadinsi. Lieka tik stebėtis, kad tokia „kūryba“ spausdinama LKP CK organe „Tiesoje“.
Štai vienas daugelio posmų:
Kam man tų chrizantemų, pani?
Jų baltų kaip sūris žiedų
Kremu nabašnikus peni.
O aš dar kvėpuoju už du.
Viena supratau: neturi draugų Mieželaitis, niekas jam ir nepasako teisybės į akis. Šitaip ir smunka žmogus.
Lapkričio 5. Sekmadienis
Tebejaučiu nuovargį po kelionės. Traukia pagulėti. O čia dar oras toks: lyja, žliaugia, šilta…
Skaitinėjau „Inostranoj literatūroj“ Rene-Viktoro Pijo romaną (pabaigą) „Demaskuotojas“. Silpnas, ištęstas. Daug kur pabrėžtinai šneka, jog turėjęs daug bendro su Grechemu Grinu, Pirl Bak, kitomis įžymybėmis. Vadinasi, pats yra menkysta.
Iš Veliuonos pranešė, kad Leonidos Matusevičienės pagerbimo ir vaidinimo vakaras įvyks lapkričio 11 dieną. Pamanykit, įvykis! Pasiunčiau sveikinimo telegramą, šito užteks per akis.
Vakare nuėjau į „Vingį“, žiūrėjau rumunų filmą „Namas vidurnaktį“. Įdomiai sumanyta, bet paskui ima gudrauti, viskas nublunka. Niekai.
Kalbėjau telefonu su kino rež. G. Lukšu. Pranešė, kad pakėlęs klausimą dėl mano novelės „Valiusiai reikia Alekso“ ekranizacijos. Novelė prieš porą metų nupirkta Kino studijos, guli, nejuda. Studijos vadovybė pažadėjusi tuoj po švenčių duoti tikslų atsakymą. Dabar Lukšas kalbina mane bendradarbiauti, rašant scenarijų pagal šią novelę. Pasakiau atvirai: netraukia širdis bendradarbiauti su šita parazitų ir dykaduonių mafija, susisukusia sau lizdą Lietuvos kino studijoje, bet, jeigu tikrai reikia, galiu šiek tiek prisidėti, žinoma, neatsitraukdamas nuo pagrindinių savo darbų – „Druskos“, „Istorijų kupiškėniškų“ ir kitų. Žiūrėsim, kas iš to viso bus. Asmeniškai esu tikras, kad Lukšo pasiūlymas bus atmestas. Užtenka to, kad yra ten mano vardas, nuo kurio visa toji mafija stačiai lipa ant sienų. Nieko kito laukti netenka. Šį nujautimą patvirtina ir tas faktas, kad Kino studijos žmonės, išgirdę Lukšo pasiūlymą, tiesiai klausinėjo jį: „Ar nesibijai, po šitokio kūrybinio pralaimėjimo, kokį patyrei su filmu „Virto ąžuolai“?“ Tai šit kokia ten atmosfera.
Vakare – aštrus konfliktas su Roku ir Monika. Perkūnai juos žino, ko siunta. Išlepinau, išpaikinau, matyt.
Lapkričio 6. Pirmadienis
Atvyko iš Leningrado sena mūsų bičiulė Lidija Moisejevna, puiki moteris, beje, mergina. Monikai bus daug paguodos, gal nebe taip nervuosis dėl kiekvieno nieko.
Iš Kupiškio skambino Zulonas. Dramatiška padėtis jo šeimynoje. Žmona Stanislava tiek įsisiautėjo, kad nebežino, ką bedaranti, imasi visokiausių provokacijų. Manau, kalčiausias čionai pats Zulonas: per daug jis geras, dėmesingas, išlepino, išpaikino, pasitikėdamas moterų gimine, o šito juk negalima, moteris reikia laikyti tvirtai gniaužtuose, juoba priešingu atveju pasiunta, ištvirksta, pačios nebesižino, ko joms reikia. <…>
Suprantu: nelabai pažangios šitos mano mintys. O iš kur paimti kitokių? Kiek prisiskaičiau, prisiklausiau paskaitų visokiausių apie abiejų žmonijos lyčių lygybę, o kur toji lygybė, kai fiziologiniai skirtumai vaidina šitokį vaidmenį žmonių tarpusavio santykiuose? Pasakos! Spekuliatyviniai tarškalai, nieko daugiau. Kiek žinau šeimų, beveik visur tas pats vaizdas: vyras „laimingas“, žmona – pati „nelaimingiausia“. O kur laimingi abu? Nėra tokių šeimų. Bent jau man nepavyko aptikti.
Iš Kauno atvyko V. Valiušaitis. Pasakojo vis įdomesnius įvykius. Ilgus mėnesius jam fabrikuota Kauno prokuratūros byla, kaip atrodo, nutraukiama. Nuimtas areštas nuo turto, sugrąžinti daiktai, automašina. Tai ir viskas? Iš viso to triukšmo, grasinimų, tardymų, vežiojimų po Vilniaus kalėjimą?! Negaliu atsistebėti, ir negaliu nesipiktinti. Į ką pavirto kai kurie partiniai vadovai, konkrečiai – Kauno miesto partinės galvos Mikučiauskas ir Guiga?! Įdomiausia (ir liūdniausia), kad šituos supuvėlius ir gobšuolius remia juk LKP CK kai kurie gana atsakingi darbuotojai. Tai kurgi surasti teisybę? Kur kreiptis, pas ką ieškoti? Siaubas!
Lapkričio 7. Antradienis
Diena saulėta, užtat patogu pravesti šventinį paradą, ir jis vyksta pilnu tempu. Stebėjau televizoriuje, nors ir gavau leidimą pastovėti paradinėje tribūnoje. Seniai tokiu leidimu nebesinaudoju. Ir dažnai net keista, kad kadaise naudojausi, stovėjau, plojau praeinančioms kolonoms, o visų keisčiausia, kad tikėjau tokiu iškilmių būtinumu, prasmingumu, net šventine jų atmosfera. Kaip toli dabar praeityje tie dalykai!
Padirbėjau prie „Istorijų kupiškėniškų“. Yra gerų gabalų, tik neramina paties P. Zulono autobiografija: labai ištęsta, veik 200 puslapių, daug šalutinių istorijėlių, kurios šiaip įdomios, bet mūsiškės knygos profilį neatitinka. Rašysiu jam laišką: gal sutiks trumpinti iki reikiamo lygio, kondensuoti, nes priešingu atveju – bėda tikra.
Monika su savo viešnia iš Leningrado žiūrėjo rusų teatre kažkokį spektaklį. Laisvesnis išpuolė man vakaras. Ir ramesnis.
Skambinau Vorėnų kolūkio pirmininkui Babeliui, priminiau, kad ketvirtadienį turime susitikti Paalksnėje. Paprašė atidėti penktadieniui. Na ką gi…
Vėl skambino duktė Rita. Vieni nemalonumai man iš jos. Juk ir suprantu, kad susižalojusi autoavarijoje, nervinga, ligota, tačiau tos jos pretenzijos naudotis spec. ligonine, kur jai nepriklauso, tie reikalavimai, žūtbūt, priregistruoti, kitaip tarus, išmaldauti jai tokią malonę, pradeda jau gerokai įkyrėti man. Po kiekvieno pokalbio su ja, Rita, bet kuria tema – pagadinta man nuotaika pusei dienos, negaliu imtis rankraščių.
Lapkričio 8. Trečiadienis
Visiškai subjurusi nuotaika, nedarbinga diena.
Lapkričio 9. Ketvirtadienis
Padirbėjau prie P. Zulono autobiografijos. Parašiau jam laišką, išdėsčiau viską. Reikia palaukti, ką atsakys šis puikus vyras.
Lapkričio 10. Penktadienis
Vykome su Monika į Molėtus žiūrėti, kas padaryta mūsų namo statyboje. Buvo žadėta išlieti fundamentą, pradėti ręsti sienas. Radome fundamentus suchaltūrintus, išlietus lygiai su žeme aukščio, vieno skersinio grindų apskritai trūksta, o Molėtų kolūkinės statybos valdybos atstovas spaudžia iš paskutiniųjų: apmokėkite sąskaitą – 1 404 rubliai! Atsisakiau. Vyko sunkios derybos. Vorėnų kolūkio pirmininkas Babelis pagaliau prisiėmė statybas sau. Valdyba atveš trūkstamą betoną pamatams, jį baigs lieti kolūkio statybininkų brigada, žinoma, man apmokant jai už darbą. Tai šitaip. Kas žingsnis, tai vagis, sukčius, apgavikas. Įdūkęs sugrįžau namo. Iki ko nusmuko žmonių moralė!
Jeigu aš taip rašyčiau, kaip jie man namą stato, tai mano knygų niekas neskaitytų.
Lapkričio 11. Šeštadienis
Pagal išankstinį susitarimą, vykau į Dailės instituto Grafikos katedrą. Pasakojau apie Petrą Cvirką (ryšium su artėjančiu jo 70 metų gimimo jubiliejum). Klausėsi profesūra ir studentai. Pastarieji paprašė leidimo piešti mane. Žinoma, „leidau“. Visi piešė. Labai gražus jaunimas. Tuo pat metu dokumentinio filmo apie mane statytojai paprašė juos leisti nufilmuoti viską. Buvo filmuojama. Po dviejų valandų darbo – kava. Įdomus pokalbis su profesūra. Gerokai nustebino prof. Vytautas Jurkūnas: giria viską, kas dabar vyksta, teisina visus absurdus. Girdi, kiek metų Lietuva buvo krikštijama, o dabar gyvename prie socializmo vos 62 metus… Vargšai studentai, kuriems dėsto šis sustingėlis!
Vakare žiūrėjau filmo vaidinimą-miuziklą „Svečiuose pas Onutę“ su miela mano širdžiai Ona Valiukevičiūte, tepadeda jai dievas. Nelabai graži, o talentinga, šarminga, labai betarpiška.
Šiandien turėjome abu su Monika atsiimti naujuosius pasus. Monika neturėjo laiko, o mano pasas, pasirodo, negatavas. Kilo klausimas: kaip rašyti – Juzė-nas ar Juozėnas? Susitarėm: Juozėnas. Lyg tai turėtų kokios reikšmės, einant man į gyvenimo pabaigą!
Lapkričio 13. Pirmadienis
Abu su Monika vykome į Pakruojį, buvome labai šiltai sutikti knygos mylėtojų, ypač LKP RK sekretorės Onos Galiauskaitės. Retai kur šitaip sutinkami žmonės. Kalbėjomės su skaitytojais, iš pat ryto su Pakruojo vidurinės mokyklos mokytojais ir moksleiviais, vėliau su Linkuvos vid. mok. žmonėmis, vakare – Pakruojyje, Kul-tūros namuose su visuomene. Visur žmonių – sausakimšai, dėmesys pats aukščiausias, marios gėlių, įdomūs klausimai, į kuriuos bandėme ir atsakyti deramai.
Pirmą kartą išvykoje su manim dalyvavo Monika. Turėjo didelį pasisekimą. Liko gana patenkinta.
Dalyvavo ir brolis Leonardas, paskaitęs savo feljetoną. Irgi susilaukė plojimų.
Po visko – iškilminga vakarienė. Baigėsi tiek vėlai, kad nesiryžome važiuoti, nakvojome puikiame naujame Pakruojo viešbutyje.
Lapkričio 14. Antradienis
Aplankėme brolio Leonardo sūnų, irgi Leonardą, su žmona Regina. Gyvena Pakruojyje, dirba rajono Tarpkolūkinės statybos valdyboje vyr. inžinierium, turi butą ir vaiką. Pusryčiavome, išsikalbėjome. Kaip ir visur, statybininkai čia dirba klaikiai, vagia, spekuliuoja deficitinėmis statybos medžiagomis…
Po pusryčių sugrįžome namo.
Sužinojome: vakar padaryta kepenų operacija mano dukters Violetos uošvei Julijai Pulikienei. Stipriai abejojama, ar bepasveiks. Serga kepenų ciroze. Jau penkti metai. O ši liga neduoda žmogui ilgiau gyventi kaip penkerius metus. Bent iki šiol taip. Stipriai gaila, nes moteris šauni. Ir dar jauna, vos 54 metų.
Skambinau Gražinai Rukšėnaitei, buvusiai Žalakevičienei. Labai prislėgta: sunkiai serga duktė, penkto kurso studentė medikė. Mokėsi ir dabar guli ligoninėje Kaune. Įtariamas vėžys.
Skambinau rašytojui Juozui Paukšteliui. Guli ligoninėje, pablogėjusia širdim. Eina jau aštuoniasdešimtuosius metus. Kartu guli ir jo žmona Bronė.
Lapkričio 15. Trečiadienis
Labai atidžiai dar ir dar kartą žiūrėjau „Sakmės apie Juzą“ rankraštį. „Vagos“ leidyklos darbuotojai dreba dėl kai kurių šitos sakmės vietų, konkrečiai, kur rašau apie išvežimus, vykdytus Lietuvoje 1941 metais. Pasirodo, dabar duoti nurodymai: viską vaizduoti taip, kad išvežimų tarytum nė būti nebuvo, o jeigu ir buvo, tai išvežė tiktai kaltus, niekas nekaltas nenukentėjo. Sunku įsivaizduoti absurdiškesnius teigimus! Jeigu niekas nekaltas nenukentėjo, tai iš kur tie tūkstančiai reabilituotų? Utenoje juk stovi paminklas Jeronimui Uborevičiui, tai ar ne jį sušaudė Stalinas? Absurdas ir nieko daugiau šitaip teigti! Nieko nebrauksiu iš „Sakmės apie Juzą“, kur liečiama ištrėmimų tema. Tegu nors pasikaria visi!
Šiandien – Alberto vardadienis. Pasveikinau ta proga Anykščių kleboną Albertą Talačką, o jis – mane. Abu mes Albertai. Vakare žiūrėjau naują Lietuvos kino studijos gamintą filmą pagal Centrinės televizijos užsakymą: „Nebūsiu gangsteris, brangioji!“ Režisavo tūlas Puipa. Pagal O’Henri noveles. Dar vienas Lietuvos kino studijos kūrybinis pralaimėjimas. Ir labai didelis!
Lapkričio 16. Ketvirtadienis
Nieko nedirbau, tai yra nerašiau. Nuotaika subjaurinta „Vagos“ išminčių.
Vakare – prozininkų susirinkimas Rašytojų sąjungoje. Gana kovingas, aštrus. Aputis tiesiai pareiškė: „Daugelis kritikų aptarinėja, net liaupsina naująjį Alf. Bieliausko romaną „Tada, kai lijo“, ir nė vienas nepasako aiškiai, kad romanas visiškai nepaskaitomas!“
Kalbėjau ir aš. Apie prozininkų jaunųjų nereiklumą sau. Pavyzdį paėmiau brolius Dirgėlas. Tinginiai.
Lapkričio 17. Penktadienis
Prieš kelias dienas neatsargiai prasipjoviau sprandą, tai šiandien teko eiti pas chirurgą. Aprišo, vaistais ištepė. Gerai.
Po pietų – Šalčininkuose. Kadaise labai sulenkintas rajonas nūnai lietuvėja gana sparčiai. Nemažai rusų, baltarusių. Į susitikimą su manim prisirinko pilna kino teatro „Šalčia“ salė. Daug įdomių bei prasmingų klausimų. Po visko – vakarienė. Deja…
Lapkričio 18. Šeštadienis
Visą dieną nieko nedirbau. Nėra nuotaikos vis dėl tų kvailų „Vagos“ priekabių prie „Sakmės apie Juzą“. Tiesiog gėda prisipažinti, kaip stipriai paveikė mane. O juk neturėtų. Juk privalau saugoti nervus svarbesniems dalykams.
Vakare – Vilniaus 7-oje vid. mokykloje. Įdomu, kad į ją pakvietė ne kas kitas, o komunalinio ūkio ministras J. Šerys. Pasirodo, jo duktė tenai praeina mokytojos praktiką. Susitikimas praėjo gana įdomiai, turiningai. Džiugina jaunų žmonių domėjimasis literatūra. Po visko… vakarienė. Deja, deja…
Lapkričio 19. Sekmadienis
Parašiau laišką Dundulytei. Iš nuobodumo parašiau. Niekam kitam šiuo metu netinku.
Po pietų itin sunkus konfliktas su Monika. Jeigu tikėti jos žodžiais, esu paskutinis iš paskutiniųjų, tiesiog banditas. Neaišku viena: jeigu aš jau toks, tai ko laikosi manęs, nesiskiria? O juk reikės šitai padaryti. Anksčiau ar vėliau. Labai jau brangiai kaštuoja man jos „užsisukimai“…
Lapkričio 21. Antradienis
Vargais negalais prikalbinau Moniką kreiptis pas neuropatologą Žiūką. Tas pareikalavo nedelsiant gultis pas jį į ligoninę, pats laikas dabar esąs. Toji atsisakė. Norinti suvaidinti dar kelis spektaklius. Ir nėjo, negulė. Ir vieta ligoninėje dingo, dabar bus galima tiktai gruodžio 11, bet ar tikrai bus galima? Kai šitiek žmonių serga dabar gripu, tai ką žinai…
Vakare – Respublikinėje bibliotekoje. Buvo paminėtas Juliaus Būtėno septyniasdešimtmetis. Gana blankiai viskas ėjo tame minėjime. Vis dėlto labai neryški asmenybė tas Būtėnėlis.
Lapkričio 22. Trečiadienis
Abu su Monika vykome į Molėtus, pravedėme du susitikimus su skaitytojais ir žiūrovais: Aluntoje ir pačiuose Molėtuose, naujuose kultūros namuose, kurių sienos jau gerokai byra ir lupasi. Viskas praėjo lyg ir gerai. Skaitė ir Leonardas savo feljetoną.
Lapkričio 23. Ketvirtadienis
Visiškai nedarbinga diena ir labai nekokia savijauta. Pats nesuprantu, iš kur toji apatija, neišpasakytas nuovargis.
Paskambino „Vagos“ Originalinės literatūros skyriaus vedėjas Stepšys, pranešė, kad leidyklos vyr. redaktoriaus K. Ambraso nuomone „Sakmė apie Juzą“ tokio pavidalo, kokio yra dabar, negali būti išleista: reikia būtinai pašalinti teigimą, kad nukentėjo nieku nekalti žmonės, konkrečiai – vienas sakmės personažų Jončys, mažažemis, doriausias žmogus. Nesutikau kategoriškai su tokiu reikalavimu. Pasiūliau rankraštį atidėti, pažadėdamas tokiu atveju sugrąžinti avansą, kurį leidykla pasiskubino man pervesti. Atsakė: apie tai negali būti nė kalbos, knyga privalo pasirodyti, ji jau išreklamuota, skaitytojai teiraujasi ir t. t. Pasiūliau atsiklausti „aukštesnių instancijų“, aš gi nieko netaisysiu ir nešvelninsiu.
Šis pokalbis atėmė man nervų daugiau, negu pats „Sakmės“ parašymas.
Lapkričio 26. Sekmadienis
Dvi dienas nerašiau, negalėjau pakelti galvos. Lapkričio 24, penktadienį, vos pakėlus galvą nuo pagalvės, ėmė viskas suktis akyse. Supratau: galvos kraujagyslių spazmai. Monika iškvietė gydytoją, tas liepė skubiai gultis į ligoninę, o man atsisakius – davė stiprių vaistų, liepė gulėti, ne tik nieko neveikti, bet ir knygų neskaityti. Tai ir gulėjau užvakar, vakar, šiandien…
Vakare atėjo žinia: ligoninėje mirė miela ir gera Julija Pulikienė. Stipriai suspaudė man širdį gailestis.
Lapkričio 27. Pirmadienis
Nieko negaliu dirbti, svaigsta galva, nuotaika – daugiau negu prasta. Kiek šitai tęsis?
Gulomis paskambinau Stepšiui: kaip reikalai su mano „Juza“? Atsakė: dar nieko aiškaus.
Telefonu tvarkiau velionės Pulikienės vainiko reikalus. Šiandien pavakare ją gabens į Anykščius, ten bus pašarvota, vėliau palaidota. Padėjo man Literatūros fondo direktorius Pajarskas. Vainiką atgabeno tiesiai į namus.
Vakare paskambino „Vagos“ vyr. redaktorius K. Ambrasas, kalbino nesiginčyti dėl „Juzos“ kai kurių momentų, girdi, išbraukus kai kurias vietas, niekas nenukentės, net knygos siužetas, kadangi knyga „ima“ Juzą iš vidaus, o čia – išoriniai reiškiniai… Keistuolis! Lyg tai žmogaus vidus gali formuotis be išorinių reiškinių, gyvenimo faktų?! Apskritai keistokas šitas Kazimieras Ambrasas. Amžinai žaidžia dvigubą žaidimą. Visur šnekama tarp rašytojų, kad jis niekad neskaito rankraščių. Jis neginčija šito. Vėliau staiga pasirodo, kad skaitė, susipažino, žino ir savo nuomonę seniai turi. Kam reikalinga ši vaidyba? Ką ji duoda leidyklos darbui, jos autoriams? Susidaro man įspūdis, kad tasai žmogus tiesiog iš prigimties negali nieko daryti tiesiai, atvirai, vis užuolankom, vis užuominom. Tikrai keistas pilietis.
Lapkričio 28. Antradienis
Šiandien – anūkės Akvilios gimimo diena. Jau šešiolika metų jai. Mergina. Mokosi 10-oje klasėje. Gerai mokosi. Apskritai gera mergaitė. Monika jos kažkodėl nekenčia, aštriai saugo nuo Roko. O kodėl? Nė pati nežino. Pasakiau jai šitai. Stipriai įsižeidė.
Pasveikinau Akvilią. Telefonu ir raštu. Su mažyčiu priedu.
Skambinau Vorėnų kolūkio pirmininkui Babeliui, kad statybininkų brigada negali pajudinti iš Balninkų kolūkio teritorijos mano nupirkto seno namo sienų, skirtų naujojo namo statybai. Tuo reikalu susitariau su Balninkų kol. pirmininku Smalsiu. Tas geras vyras išskyrė vikšrinį traktorių privežti išardytoms sienoms prie plento. Kai užsiminiau apie atlyginimą, nusijuokė: rašykit naują knygą, tai bus geriausias atlyginimas mums visiems!..
O namie – vėl aštriausias konfliktas su Monika. Rėkia, šaukia. Negi negali palaukti, bent kol šiek tiek sustiprės man sveikata? Juk privalau laikytis ramybės, kitaip – įvyks insultas. Nieko nenori žinoti…
Lapkričio 29. Trečiadienis
Šiandien Anykščiuose laidoja Juliją Pulikienę. Padiktavau ta proga telefonu užuojautos telegramą. Ką gi galiu daugiau: Dievas mato, tikrai norėjau dalyvauti laidotuvėse.
Paskambinau į „Žiniją“, atšaukiau savo paskaitą gruodžio 4 d. Negaliu, nėra jėgų.
Iš įvairių redakcijų pasipylė skambučiai: užsakinėja, prašo pasisakymų, straipsnių, surištų su LKP ir tarybų valdžios įkūrimo 60 metų sukaktim, kuri nuskirta paminėti gruodžio 15 d. Įdomiausia, kad dauguma prašo parašyti apie kūrybos laisvę, kokios susilaukėme tarybų valdžios dėka. Kūrybos laisvė! O štai pranešta man iš „Vagos“, kad šiandien turėjo būti dar kartą svarstoma „Sakmė apie Juzą“, suderinant ją su „aukštomis instancijomis“. Ir vėl atidėta: kažkam neprisiskambinta, nesusirenka žmonės, niekas nenori kišti pirštų, vėl viskas atidėta… Kūrybos laisvė! Laisvė meluoti žmonėms, skelbti netiesą, reikalingą „aukštosioms instancijoms“. Niekam nieko nerašysiu. Net jeigu ir nesirgčiau.
Konfliktas namuose tęsiasi. Nepataiso šitai man nei nuotaikos, nei sveikatos. Niekai, ir gana.
Skambinau „Pergalės“ redakcijoje dirbančiai mašininkei Jakštytei, teiravausi, kada perrašys „Istorijų kupiškėniškų“ antrąją papkę. Išsiderėjo iki pirmadienio.
Lapkričio 30. Ketvirtadienis
Iš pat ryto vykau pas gydytoją Šeškevičienę. Patikrino sveikatą, pasakė: geriau. Daug geriau viskas. Tai ir gerai, kad geriau.
Mieste atkakliai plinta gandai, kad knygos vėl pabrangs. Šimtu procentų. Įdomu, kad, taip brangstant knygoms, niekam nė į galvą neateina, kad privalu pakelti autoriams honorarą.
Atėjo laiškas iš Ukmergės. Rašo mokytoja Urbonienė, bandanti jėgas poezijoje. Kadaise išspausdino eilėraštį Ukmergės laikraštyje, skirtą man, tiesiog taip ir pavadinusi: „Juozui Baltušiui“. Laiškas jautrus. Nebejauna tai moteris. Kai sustiprėsiu, parašysiu jai, padėkosiu.
Iš Kupiškio gavau žinią: saviveiklininkės Baltrūnienės krosnis jau remontuojama.
Sugrįžo iš laidotuvių duktė Violeta su savo vyru. Pasakojo, kad našliu likęs Vladas Pulikas jau kelintą kartą skaito mano novelę „Ko nepasakė Laukys“. Skaito ir verkia balsu…
Iš „Vagos“ pranešė: „Sakmė apie Juzą“ svarstoma.
Parengė Antanas Šimkus
(Bus daugiau)
Audronė Girdzijauskaitė. Kelionės pradžia
2016 m. Nr. 10
Jono Valonio nuotrauka. „Iš senų knygų“ – bendro „Metų“ ir knygyno „Mint Vinetu“ dedikacijų projekto – iliustracija spaliui: 1965 m. spalio 7 dienos įrašas Astrid Lindgren knygoje „Rasmusas klajūnas“ („Vaga“, 1965, iš švedų k. vertė E. Stravinskienė)
Rašomo atsiminimų romano ištrauka
Vėl Maskva
„Vėl“ todėl, kad dar karo ir pokario metais man, mažai mergaitei, teko būti Maskvoje, bet apie tai jau esu rašiusi savo knygoje „Atminties salos“, kurią užbaigiau maždaug 6-ojo dešimtmečio įvykiais – Stalino mirtimi ir mokyklos baigimu. Mokykla jau buvo pabodusi, joje tvyroję dirbtinumas ir falšas – atgrasūs. Mūsų klasei vadovavo rusakalbė mokytoja Roza Glinterščik, puiki rusų literatūros žinovė, bet jos familiarus bendravimo būdas, lindimas į sielą man buvo nepakenčiami. Nors Rozos (taip ją vadinom) protėviai kilę iš Lietuvos, lietuvių kalba ir mūsų kraštas, atrodo, jai visai nerūpėjo. Ji buvo tikra „kominterno“ atžala. Per išleistuves jai įteiktą laukinių gėlių puokštę (nenorėjom dovanoti banalių išleistuves lydinčių pinavijų) po kuklių iškilmių radom numestą po laiptais – ji mūsų nesuprato. Taigi troškau išsivaduoti iš rutinos, iš tvarkingo gyvenimo būdo gniaužtų, pabėgti nuo tų, kurie visus norėjo sulyginti ir panašiai sušukuoti.
Anuomet mane tikrai jaudino du dalykai – dailė – ypač įvairiausių kraštų senoji – ir muzika. Dažnai lankydavausi Konservatorijos didžiojoje salėje, klausydavausi pianistų ir dainininkų stojamųjų ir baigiamųjų egzaminų, mačiau visus jų diplominius spektaklius. Kaip dabar regiu rimtą, orią Jadvygos Petraškevičiūtės Tatjaną iš „Eugenijaus Onegino“, apsiavusią baltomis drobinėmis basutėmis „ant platformos“ (tai buvo populiariausias, pigus ir patogus pokario panelių ir ponių apavas), nes geresnių batelių neturėjo, taip pat žaismingą ir koketišką Nechamos Lifšicaitės Roziną „Figaro vedybose“, Vacį Daunorą, dainuojantį liaudies dainas, Edmundą Gedgaudą stojamajame su Šopenu… Laiminga jausdavausi ir Filharmonijos kairiajame balkone, maždaug ties pirmąja eile, iš kur puikiai matydavau ir orkestrą, ir dirigentą. Puikiai pamenu šaltą ir kruopštų Abelį Klenickį, romantišką ir įtaigų Balį Dvarioną. Įprotis stebėti iš viršaus išliko nuo paauglystės, kai su dosniai dalinamom kontramarkėm patekdavom į iš Kauno perkelto Operos ir baleto teatro spektaklius, užimdavom tuščias vietas salėje ir visas operas ir baletus „mokėjom atmintinai“. Pastebėdavom, kuriai iš balerinų nubėgusi triko akis, kurios atiręs pasijonis, nusitrynę, pajuodę ir apspurę puantai. Juk pokariu teatrai skurdo! Žinojom, kuris dainininkas gali „pagauti gaidį“, kuris – nepaiso dirigento, o kuris bijodamas suklysti neatitraukia nuo jo akių… Lėtai gėriau visus įspūdžius ir patirtis, niekur neskubėjau. Kai mečiau muzikos mokyklą (negalėjau lankyti solfedžio, nes ten reikėjo dainuoti ir klysti prie berniukų!), pradėjau daug groti namuose mūsų gražiai skambančiu vokišku pianinu. Greitai išmokdavau kūrinius atmintinai, bet skambindama įveikdavau tik lėtąsias Mocarto ar Bethoveno sonatų dalis… Norėjau net pasiruošt privačiai ir stoti į Konservatoriją. Bet Mama išmintingai atšaldė: „Ar norėtum būti muzikos mokytoja?“ – „Kodėl – mokytoja?“ – „Į solistus tik retas pakyla. O tu dar ir publikos bijai, jaudinies“, – priminė, kaip iš jaudulio per mokyklos koncertą sugrojau tik du Dvariono valsus, o paskelbti buvo trys… Mamos žodžiai mane stipriai paveikė. O važiuoti į Leningradą studijuoti dailės neleido Tėtis gydytojas: „Važiuok kur nori, tik ne į tą drėgną, tamsų miestą – tavo plaučiai ir sąnariai neatlaikys.“ Dailėtyra Maskvoje buvo dėstoma nevykusiai ir mažai kas į ją stojo. Dera pripažinti, kad dailės ir muzikos dalykus aš anuomet išmaniau nepalyginti geriau nei teatrą. Teatras man buvo lyg atsarginis išėjimas.
Taigi – „vėl“ į Maskvą, kur praleidome karo metus, tik šįkart – lietuvių pramintais takais, į Valstybinį teatrinio meno institutą – GITIS’ą, ten dar visai neseniai studijavo būsimasis Kauno dramos teatro žvaigždynas – Kęstutis Genys, Birutė Raubaitė, Regina Varnaitė, Leonardas Zelčius, Laimonas Noreika ir kiti. Instituto dėstytojai labai pamėgo šiuos talentingus, iniciatyvius, draugiškus lietuvių studentus, jų diplominio spektaklio „Figaro vedybos“ (1952) didžiulės nuotraukos daug metų kabėjo instituto fojė…
Rugpjūtis
Pirmajame kelyje stovi traukinys „Vilnius–Maskva“; vyrai su bagažo vežimėliais niūrūs, nes jų paslaugų niekam nereikia; pavakario saulėje pilkuoja dulkini stoties langai, cementinės šiukšlių dėžės su tautiniais tulpių raštais aplipusios spjaudalais. Į vagoną ropščiasi bagažu apsikrovę Lietuvoje atostogavę maskviečiai. Viena išlydinčioji šaukia: „Катя, Катя, помидоры под ботинками, не забудь!“1 Moteris lange: „Да ладно, спасибо“2. Mane lydi Tėvas, brolis Vytautas ir mūsų namų geroji dvasia – Ancė. Mama, vengdama graudžių, jausmingų scenų, pasiliko namuose. Palydovė tuoj visus suleis vidun ir užkais arbatos. Šaižus traukinio švilpukas. Tėvelis ištraukia iš švarko kišenės saldainį ir citriną: kai bus pernelyg linksma, suvalgyk citriną, o kai liūdna – saldainį… Vėjas blaško vagone užkurtų pečiukų dūmus. Įlipu į kupė vagoną Nr. 6, kuriuo paskui daug metų važinėsiu trasa Vilnius–Maskva. Atitraukiu švarias užuolaidėles, padabintas melsvais spausdintais lietuviškais tautiniais raštais. Maniškiai stovi ir žiūri į mane taip, kaip žiūrima tik perone, mojuodami žengia keletą žingsnių kartu su pajudėjusiu traukiniu… Taigi – į Nežinią, į Laisvę!
Maskvoje
Maskvoje Lietuvos atstovybės pusrūsyje veikė kuklus švarus viešbutukas, kuriame apsistodavo komandiruotieji iš Lietuvos; ten, kol ruošiausi ir laikiau stojamuosius, gyvenau ir aš. Kai pabosdavo pjeses skaityti, su malonumu rusų kalba skaitinėdavau Tėvo dovanotą iš tadžikų kalbos išverstą Omaro Chajamo „Rubajatų“ tomelį. (Beje, daug vėliau pasirodęs Lino Brogos vertimas man atrodo kur kas grakštesnis.) Pro pusrūsio langą vakarais krisdavo rugpjūčio saulės spinduliai; melsvais aliejiniais dažais išdažytame kambaryje buvo drėgna ir netoliese kvepėjo bufetėlis, kuriame atvykėliai pusryčiaudavo. Kelių lovų kambaryje apsistodavo vis nauji žmonės. Pamenu, trumpam buvo atvykusi jaunystės grožiu spindinti, linksma ir gyvybinga aktorė Irena Leonavičiūtė. Ji man padėjo atsakyti į kelis stojamųjų programos klausimus. Kartkartėmis pusbalsiu recituodavo mano Chajamą. Susidraugavom. Tuos maskvietiškus epizodėlius ji vėliau dažnai prisimindavo, paskutinį kartą – kai susitikome A. Jakšto gatvėje prieš pat jos mirtį…
Institutas
Institutas buvo įsikūręs viename jaukiame Arbato skersgatvyje, Sobinovo Nr. 4, kuris vedė link Majakovskio teatro. Šiame pastate po revoliucijos 3-iojo dešimtmečio pradžioje buvo įsikūręs GITIS’o (Valstybinio teatro meno instituto) teatras, susijęs su Mejerholdo ir kitų teatro įžymybių veikla. Atrodo, gana kuklus pastatas, „osobniakas“, kokių Maskvoje iki šiol daugybė, XIX a. pabaigoje priklausė kažkokiam pirkliui. Pagrindinis triaukštis namas stovėjo atokiau nuo gatvės, o pagalbiniai pastatai – kiemo gilumoje. Tai buvo tyli, romantiška vieta, nes instituto rūmą nuo gatvės skyrė nedidelis, geležine tvorele aptvertas sodelis, kuriame dar galėjai įžiūrėti buvusius centrinės klombos ir ją juosiančio tako kontūrus. Nei rožių krūmų, nei skiepytų alyvų ar puošnių akacijų, kurios sodininko prižiūrimos tikriausiai augo čia prieš kokius keturiasdešimt metų, jau nebebuvo; kiemelį supo dideli, prastos rūšies topoliai, kokių gausiai prisodinta Maskvoje, ir pavasarį jų pūkai sklandydavo ore, skverbėsi į visus plyšius ir užkaborius. Sodelyje stovėjo keli lenkti apšiurę mediniai suolai, ant kurių susigrūdę per pertraukas mėgdavo ilsėtis studentai. Jie repetuodavo dialogus ar mažas sceneles, mokydavosi tekstus, lavindavo balsus, kartodavo greitakalbes, kaip antai: „Карл у Клары украл коралы. Kлара у Карла украла кларнет“3… Į kiemą užklydusiam prašalaičiui visa tai atrodė keistokai, lyg mums būtų „ne visi namie“…
Kai pirmą kartą atėjau į institutą įteikti dokumentų, pravėrusi sunkias duris patekau į fojė su baltų senoviškų koklių grindimis; iš kairės prie durų už nediduko stalelio sėdėjo skara apsigaubusi stamboka moteris. Netrukus paaiškėjo, kad tai budinti teta Mania su širdutės formos sidabriniais auskarais nutįsusiose ausyse; ant stalelio stovėjo elektrinis „samovaras“, o virš budinčiosios galvos ant aliejiniais dažais nudažytos rusvos sienos – lenta su auditorijų raktais ir dar kažin kokiais daikteliais. Šalia budinčiosios, įsitaisiusios ant taburetės, kabojo cinkuotas vandens bakelis su grandine prirakintu metaliniu puodeliu. Ji rūsčiai paklausė, kur aš einanti, o kai paaiškinau, kad norėčiau įteikti dokumentus, mostelėjo ranka dešinėn, pirmojo aukšto koridoriaus pusėn. Tirštai prirūkytoje kanceliarijoje apsivertusi popieriais sėdėjo pagyvenusi pilka moteris su papirosu kairėje rankoje. Dokumentus priėmė, įregistravo, liepė pasirašyti. Pakėlusi pilkas vandeningas akis įdėmiai mane nužvelgė ir burbtelėjo: „Опять литовцы“4 (tuo metu vyresniuose kursuose mokėsi aktorius Audrius Chadaravičius, kritikas Jonas Marcinkevičius ir muzikologas Vytautas Mažeika) ir pridūrė, kad stojamųjų egzaminų tvarkaraštis – fojė ant sienos. Paaiškėjo, kad dalį egzaminų laikysime kitame, kuklesniame korpuse. Anksčiau jame tikriausiai gyventa savininko tarnų, laikytos prekės…
Stojimas į institutą
Stojimas į institutą įsiminė visiems laikams. Konkursas buvo didžiulis. Intelektualūs maskviečiai su žymių artistų pavardėmis (pavyzdžiui, Kniper) išdidžiai vaikštinėjo po GITIS’o kiemelį ir arogantiškai svaidėsi replikomis apie praeito sezono spektaklius, stebindami mus, provincialus, savo žiniomis. Atrodė, kad jie viską žino, visus pažįsta. Tačiau keisčiausia, kad būtent jie po sesijos liko „už borto“. Prisiminusi tą metą, kartais juokiuosi balsu. Pavyzdžiui, kad ir iš gando, esą instituto direktorius pirmenybę teikė visai jauniems, žaliems, pilkiems studentėliams (su tokiais esą lengviau dorotis), arba iš to, kad stojamąją recenziją rašiau ne apie dramos spektaklį, o apie Juliaus Juzeliūno baletą „Ant marių kranto“, kurį buvau neseniai mačiusi. Nežinojau, kad stojant reikės rašyti apie savo respublikos spektaklį; iš matytų dramos spektaklių nė vienas man neatrodė įdomus. Pasirinkau baletą! Rusiškai rašiau be klaidų, todėl buvau neblogai įvertinta. Savo rašinio tiksliai neatsimenu, tik kad stengiausi pabrėžti spektaklio tautinę dvasią ir lyrizmą, atsispindinčius muzikoje bei scenovaizdyje. O lemtingo pokalbio su priėmimo komisijos nariais sėkmę man tikriausiai lėmė atvirumas ir… Čechovas. Buvau mačiusi spektaklių pagal Čechovą (tarp jų – Maskvos dailės teatro „Tris seseris“), skaičiusi jo prozos ir kelias pjeses, o kas svarbiausia, buvau skaičiusi jo įspūdingą susirašinėjimą su žmona Olga Kniper-Čechova. Du tomeliai jų laiškų Mamos knygų spintoje visuomet būdavo po ranka. Paklausta, apie kurį autorių rinkčiausi kalbėti, apie Gorkį ar Čechovą, pasakiau, kad nemėgstu Gorkio (jį siejau su mokykloje peršamu romanu „Motina“) ir renkuosi Čechovą. Pamenu, komisijos nariai susižvalgė, nusijuokė, o vienas jų neslėpdamas ironijos pasakė: „Vargšas Gorkis.“ Paklausta, ką esu skaičiusi Čechovo, paminėjau ir susirašinėjimą. Vienas profesorius susidomėjo, kas man labiausiai įsiminė iš tų laiškų. Atsakiau, kad labiausiai įsiminė tai, jog Olga Kniper nemylėjo Čechovo. Tada jis paklausė: „Имеет ли это отношение к театру?“ – „Да, конечно. Это сложные отношения между людьми. Драма“5. Mano atsakymai komisiją tenkino.
Pagrindiniame instituto korpuse į viršų palei sieną kilo gana platūs laiptai, o nuo sienos iš didžiulės freskos į mus „tėvišku žvilgsniu“ žvelgė Josifas Visarionovičius Stalinas, Sovietų šalies generalisimas baltu kiteliu, nusagstytu didvyrio ordinais; jis šypsojosi mergytei, nuo laimingos motinos rankų tiesiančiai jam margą gėlių puokštę, pavasariško dangaus fone šypsojosi ir kiti vadą sveikinančios minios veidai… Buvo pats šeštojo dešimtmečio vidurys, dveji metai po Stalino mirties! Kitą rudenį atvykę mokytis freskos jau neberadome. Nepasidomėjome, nugramdyta ji buvo ar tik uždažyta. Nenustebčiau, jeigu dabar kas nors ją atgaivintų. Štai prieš keletą metų su drauge užsukome į jos alma mater – į Pedagoginį literatūros institutą Mažojoje Pirogovkoje, kuriame mokėsi ne vienas mano pažįstamas. Ten tuščioje pirmojo aukšto rūbinėje prie langų į gatvę ant neaukšto postamento stovėjo Stalino biustas. Nusisukęs nuo šviesos, jis niūriai žiūrėjo į mus, turbūt piktdžiugiškai galvodamas, kad niekas taip ir neišdrįso jo sunaikinti… Paradoksalu: Lenino vardą iš instituto atėmė, o Stalino biusto ištremti nepajėgė…
Vaizduotė kuždėjo, kad minėtieji mūsų instituto laiptai kyla į buvusią dvarelio šokių salę, virtusią instituto mokomuoju teatru. Čia studentai repetuodavo ir vaidindavo savo diplominius spektaklius. Šiame aukšte buvo ir dekanatas, ir išsikerojusia palme papuoštas marksizmo-leninizmo kabinetas, kuriame išmintingasis filosofijos ir estetikos dėstytojas Kirilas Šochinas rūkydavo per paskaitas, gesindamas papirosus į didelį vazoną, visai prie pat egzotiško augalo kamieno… Didžiojoje salėje, skendinčioje juodų perkelinių kulisų tamsoje, po poros metų bus pašarvotas vienas žaviausių dėstytojų, skaitęs mums paskaitas apie senąją Vakarų literatūrą, mėgdavęs cituoti nepadorias scenas iš viduramžių meilės romanų ir Renesanso literatūrinių opusų, profesorius Konstantinas Loksas, atėjęs pas mus iš XIX amžiaus pabaigos. Literatūrologas, prancūzų klasikinės literatūros vertėjas, parašęs romaną apie prieškario literatūrinę bohemą, artimas Boriso Pasternako bičiulis… Pasakota, kad kadaise Paryžiuje buvo išrinktas grožio karalium… O mums – nedidukas, sulinkęs, pražilęs, didžiulėm juodom akim žvelgiantis į mus, tokius žalius ir naivius, iš padilbų; atrodė gana abejingas, netikėjo, kad mums gali būti įdomios jo paskaitos, meilė Floberui, Stendaliui ar Merimė. Bet jo mintys pasiekdavo ir veikė mus ne tiesiogiai, o kitu, intuicijos keliu. Man įsiminė ir toks nedidelis „asmeninio kontakto“ epizodas: pamačiusi profesorių lėtai kopiantį laiptais, pasileidau bėgti į auditoriją, bet man nuo pečių nuslinko šilkinė skarelė, Mamos atvežta iš Lenkijos; trijų prancūzų vėliavos spalvų skarelė buvo išmarginta žodžiais, kurie supo joje pavaizduotą Notre Dame de Paris, Atodūsių tiltą, plaukė Sena. Profesorius Loksas mikliai pasilenkė jos pakelti. Sustojau, laikydama kitą skaros galą, o jis gražiai skaitė tuos žodžius ir šypsojosi lyg kažką prisimindamas. Paskui paklausė: „Вы откуда?“ – „Из Литвы.“ – „Очень приятно. Будем знакомы…“6 Po metų belangėje didžiojoje salėje, mažutis ir visiškai vienišas, profesorius Loksas gulėjo karste ant sustumtų ir juoda marška apdengtų stalų. Į jų kojas buvo atremti keli geležiniai vainikai (gyvų gėlių vainikai net Lietuvoje atsirado daug vėliau, o Maskvoje kitokių ir nebūdavo)… Pasieniu sėdėjo keli dėstytojai, užeidavo vienas kitas studentas…
Instituto rūmuose turėjome ir kuklesnę peržiūrų saliukę, ir biblioteką. Dar aukščiau – tikriausiai buvusiuose miegamuosiuose – auditorijas, didesnes ir visai mažutes. (Kurse būdavo ne daugiau penkiolikos studentų.) Kiekvienoje auditorijoje stovėjo fortepijonas arba pianinas. Per pertraukas bandydavom pagroti ir net pašokti. Ypač mėgom užtemdytą auditoriją pirmajame aukšte, kurioje dėstytojas Nikolajus Tarabukinas, Mejerholdo bendražygis, rafinuotas dailės ir sceninio kostiumo žinovas, aistringas architektūros mylėtojas, skaitė dailės istorijos paskaitas, primityviu virpančiu ir užsikertančiu aparatu rodydamas mums per gyvenimą sukauptas nespalvotas skaidres. Anuomet nebuvo geresnės įrangos. Jos netobulumą atstojo mūsų pačių vaizduotė. Pamenu, kaip mane sukrėtė skaidrė su pirmykščio žmogaus, troglaidito, sukurta „skulptūra“. Tai buvo primityvus statinys, sudėtas iš kelių įvairaus dydžio akmenų. Jis priminė plokščią stogą ant kojų arba aukštą dievų stalą. Europoje tas namas, orakulas ar šventykla, vadinamas dolmenu. Komentuodamas skaidrę Tarabukinas atrodė susijaudinęs, išsitraukė nosinę… Dabar pasakyčiau, kad tada išvydome absoliučiai paprastą ir tobulą kūrinį, panašų kad ir į Mindaugo Navako skulptūras… Žavingas, bet visiškai kitaip buvo Vakarų teatro istorijos dėstytojas bei vadovėlių autorius Georgijus Narcesovičius Bojadžijevas. Tikras oratorius, artistas, kerintis mus savo gestais, balso intonacijomis, karštais tamsių akių žvilgsniais, gebėjimu atmintinai skaityti ilgiausias ištraukas iš klasikinės dramaturgijos. Puikiai parengtas, ne vienus metus skaitytas ir tobulintas Šekspyro paskaitų ciklas buvo tikrasis armėno-azerbaidžaniečio Bojadžijevo aistrų teatras! Jau iki mūsų buvo susiklosčiusi tradicija po paskutinės ciklo paskaitos atsistojus paploti profesoriui. Pasitenkinimą jis mokėjo nuslėpti lengvu ironišku gestu – nusilenkdavo lyg graikų aktorius, finalinėje scenoje nusiėmęs kaukę…
Paslapčia, pamokyti mūsų gerbiamų penktakursių, dar lankydavome namuose nuo sovietinės valdžios nukentėjusį buvusį GITIS’o dailės istorijos dėstytoją – konstruktyvistą, kurio pavardės, deja, nepamenu. Jis gyveno gretimame skersgatvyje. Aukštas, liesas, gražiai pražilęs ir su baltais ūseliais, gyvomis akimis, įdėmiai stebinčiomis aplinką ir žmones. Ant didžiulio rašomojo stalo jis išskleidė mums senus savo scenovaizdžių aplankus. Viename buvo neįgyvendintas „Ham-leto“ dekoracijų projektas, kur viskas išspręsta linijomis, įvairių geometrinių formų plokštumomis ir ryškiomis spalvomis. Jis aiškino, kad didžiausią įtampą scenoje išreiškia ovalas. Ovalinis pandusas leidžia komponuoti kai kurias mizan-
scenas, pavyzdžiui, kaip slapčia stebimas Hamleto ir Ofelijos susitikimas. Jo kalbos padarė didžiulį įspūdį, nes socrealizmo laikais nieko panašaus nei matyti, nei girdėti nebuvo tekę. Galėjome iš jo sužinoti dar daugiau įdomių daly kų, bet kiek trukdė bendrauti varžymasis, poreikis laikytis pagarbaus atstumo nuo vyresnio asmens ir kiti tradicinio auklėjimo pančiai. O vienišas, anksti užgesintas menininkas tikriausiai būtų buvęs laimingas, jeigu jį dažniau būtų lankę jauni žingeidūs žmonės…
Kai įstojau į GITIS’ą, – o tai buvo dveji metai po Stalino mirties ir metai iki įžymiojo partijos suvažiavimo, lėmusio didelius pokyčius vidaus politikoje, – vakarais mėgdavau ateiti į Lietuvos atstovybę paskambinti fortepijonu; atsinešdavau natas – kelis jų sąsiuvinius buvau atsivežusi iš Vilniaus (turėjau ir rudus, prieš karą išleistus Čiurlionio sąsiuvinius su jo faksimilėmis, kuriuos vėliau padovanojau Aldonai Dvarionaitei). Stengiausi neprarasti „formos“. Labiausiai mano „koncertais“ džiaugėsi naktinė budinčioji… Atstovybės aplinka man priminė karo laiką ir tuomet sutiktus žmones; ten dar buvo jauku – atvira saliukė antrajame aukšte, Jurgio Baltrušaičio laikų baldai, fortepijonas ir jaukią šviesą skleidžiantys prašmatnūs šviestuvai. Netrukus ilgametį Lietuvos atstovą Joną Laurinaitį, šiltą žmogų, palaikiusį atstovybėje lietuvišką dvasią (sutikti Naujųjų metų čia susirinkdavo lietuviai studentai iš visos Maskvos, atstovybės paremti, patys susipirkdavo ir gamindavosi maistą ir sėdėdavo už vieno didelio stalo) pakeitė „draugas“ Gabdankas. Tvarka kaipmat pasikeitė: fortepijoną užrakino, studentams pinigų nebeskolindavo, nebevykdavo lietuvių vakarėliai ir niekas čia nebesijautė kaip namuose. Dar po keleto metų, atnaujinant patalpas, senieji baldai iškeliavo į Vilnių ir, ačiū Dievui, rado prieglobstį Chodkevičių rūmuose.
Biblioteka
Tikrą nusiraminimą patirdavau tik instituto bibliotekoje. Ji buvo nedidelė ir jauki. Įsivaizduodavau, kaip prieš kokias keturias dešimtis metų dvarelio savininkai ir jų vaikai čia dar skaitė knygas, rašė dienoraščius ir laiškus, o gretimoje svetainėje, kur dabar marksizmo-leninizmo kabinetas, po pietų gerdavo kvapnią arbatą iš brolių Kuznecovų porcelianinių puodelių. Mano laikais biblioteka tapo priebėga vienišuoliams ir tiems, kurie norėjo daugiau sužinoti. Ją sudarė skaitykla ir pagalbinės patalpos – knygų saugykla ir vedėjos bei bibliografės „kabinetai“ – knygų lentynomis atitverti užkaboriai arčiau langų. Smalsieji studentai galėjo čia lankytis. Bibliotekininkės Lidija ir Nataša buvo mums tarsi gailestingosios seserys – paslaugios, geranoriškos, iš pusės žodžio atspėjančios mūsų kol kas nelabai įmantrius poreikius. Ilgainiui suartėjome. Į biblioteką ateidavome ne tik skaityti, bet ir pasikalbėti, pasitarti. Ten buvo ramu ir saugu. Kvepėjo knygomis ir senais laikraščiais. Medinės panelinės sienos derėjo prie lentynų, iš viršaus į skaitytojus žvelgė pagarbiai išrikiuoti seni Volkovo, Ščepkino, Puškino, Gogolio, Ostrovskio, Močialovo ir kitų teatro šviesulių portretai. Jaukūs buvo seni, geros kokybės faneruoti stalai. Kiekvienas skaitantysis turėjo į stalą įmontuotą lempą su matinio stiklo gaubtu. Kiek čia perskaityta, sužinota, kiek čia būta netikėtų susitikimų su autoriais, kurių iki šiol nepažinojai! Vien jau sidabro amžiaus rusų poezija ko verta! O seni teatro žurnalai, Nikolajaus Jevreinovo knygos apie senąjį teatrą… Didžiulę nuostabą kėlė ir leidiniai apie senuosius teatro teorijos ir praktikos atstovus, jų prisiminimai, straipsniai. Mane žavėjo skomorochų gadynė (kaip taikliai ir talentingai jos dvasią vėliau perteikė Tarkovskis vienoje iš savo genialaus filmo „Andrejus Rubliovas“ dalių!), drąsūs viduramžių gatvės artistai, renesansiniu džiaugsmu trykštanti commedia dell’arte. Prisiminiau, kaip Mama mane dar mokinę pasiėmė su Konservatorijos studentų ekskursija į Kijevą; kaip Šv. Sofijos sobore ant Vladimiro kalnelio, leidžiantis siaurais vidiniais laiptais, ant sienos išvydau melsvai blankias nuostabaus grožio freskas: tarsi slėpdamiesi nuo cerkvėje garbinamų šventųjų, jose šoko vyžoti dūdelėmis grojantys skomorochai. Vėliau stebėjausi: kaip išdrįso menininkas šventykloje pavaizduoti bažnyčios persekiojamus laisvamanius artistus?! Beje, ta freska įdėta į senojo rusų teatro istoriją…
Kai kurie mano skaitiniai buvo labai tolimi socializmo epochos normatyvams ir įsitikinimui, kad tik realistinis teatras vertas dėmesio bei studijų, kad tik Stanislavskio „sistema“ galima pasikliauti, o visa kita – tušti jokių rezultatų nedavę prasimanymai… Intuicija jau tada kuždėjo priešingai, didelį įspūdį paliko Nikolajaus Jevrejinovo senojo teatro formų restauravimo bandymai ir jų analizė, taip pat tikro ramybės drumstėjo kritiko Julijaus Aichenvaldo, vadinamo kritiku-impresionistu, netikėtos prognozės. Viena iš jų, jei neklystu, 1911 metais, skelbė netolimą teatro mirtį. Savaip įdomus, nors ir konservatyvus, atrodė aistringas teatro kritikas Aleksandras Kugelis, senojo įžymybių aktorių teatro gynėjas, aršus mchatiškojo natūralizmo priešas. Jo neapykanta vertė susimąstyti ir kritiškiau į viską žiūrėti. Ir ne tik teatre.
Kai, pagaliau baigus studijas, atvykdavau paviešėti į Maskvą, aplankydavau draugus, žiūrėdavau spektaklius ir parodas (Fernano Ležė, Rokvelo Kento, Roberto Raušenbergo, „Moskva–Pariž“ ir kt.) Pirmiausia traukė aplankyti institutą: nešina lietuvišku varškės sūriu, prie Arbato metro nusipirkdavau iš kaukaziečių puokštelę gėlių (prie metro jie visuomet pardavinėdavo gėles ir pavasarį Kaukaze žydinčių krūmų rausvas šakeles) ir lėkdavau Sobinovo skersgatviu į išsiilgto GITIS’o biblioteką. Einant per sodelį, širdis imdavo virpėti – plūsteldavo aitri prieštaringų prisiminimų banga. Man pasirodžius, visos trys bibliotekininkės sueidavo krūvon, užkaisdavo ant taburetės įtaisytą elektros plytelę ir seną žalią arbatinuką prilituota rankena, o čia ir mano saldainiai, ir sūris, ir dar kas nors iš jų spintutės vaišėms atsirasdavo. Žiūrėdavo jos į mane įdėmiai, švelniai, klausinėdavo apie viską. Visada – apie buvusius gitisiečius, režisierius Čibirą, Jurašą, Gaidį, Tamulevičiūtę, Bučienę, kaip jiems „ten, Lietuvoj“ sekasi. Aptardavo mano išvaizdą ir garderobą. Kartą buvo pasakyta, kad man labiau tikusi trumpo kirpimo šukuosena, o ne tie ilgi „vienuoliški“ plaukai su sklastymu per vidurį… Bet aš jas visas mylėjau. Žinojau, kad sunkiausiu gyvenimo momentu galėčiau į jas kreiptis…
Ryškiausia asmenybė buvo Tatjana Sergejevna Borisova, instituto bibliotekos siela. Pusamžė, nedidelio ūgio, į pilnumą linkusi moteris, ji buvo savaip graži; jos tamsius banguotus plaukus puošė dvi plačios sidabro sruogos, o įdėmios rudai žalsvos akys žiūrėjo iš po tankių blakstienų. Tatjana Sergejevna iš prigimties buvo bibliografė, labiausiai už viską mylinti knygas, teatrą ir jo žmones. Buvusius ir būsimus. Mokėjo penkias – rusų, lenkų, italų, prancūzų ir anglų kalbas, skaitė ir kitomis, turėjo aštrų kritinį protą, sekė visas naujoves, fiksavo ir dėjo į dėžutes; aprašinėjo žurnalus, kaupė medžiagą personalijoms; kol galėjo, lankė spektaklių peržiūras, stebėjo studentų egzaminus-spektaklius. Apie daugelį visuomenės gyvenimo reiškinių turėjo tvirtą nuomonę. Prieš karą artimai pažinojo visus žymiausius teatro žmones, sekė jų tragiškus likimus (Michoelsas, Mejerholdas, Tairovas ir daugybė kitų), jai buvo pažįstama GITIS’o profesūra, kai kurie profesoriai, nukentėję Stalino laikais. Apie kiekvieną žinojo daugybę įdomių dalykų… Retsykiais pokalbis nukrypdavo į senus laikus. Kartą Tatjana Sergejevna papasakojo apie Mejerholdo mirtį ir apie šiurpų jo mylimos žmonos, Zinaidos Raich, nužudymą (vėliau jos mirtis buvo aprašyta žurnale „Teatralnaja žizn’“). Po ilgos pauzės pridūrė paslaptingą istoriją apie juodąją Mejerholdo užrašų knygutę, kurią maestro visuomet turėdavęs su savimi. Kai režisierių suėmė, kabinetas tą pačią valandą buvo užantspauduotas, o knygutė liko kabinete. Po daugelio metų ji buvo pastebėta pas vieną žinomą mūsų laikų Didžiojo operos ir baleto teatro solistą… Kas žino, kaip, kodėl, kokiomis aplinkybėmis relikvija su režisieriaus pastabomis ir mintimis pateko į jo rankas? Tatjana Sergejevna papasakodavo įdomių dalykų apie prieškarį, bet savisaugos sumetimais tos istorijos nepasklido. Ji turėjo savo kampelį prie lango Knygų fonde, kuris buvo įsikūręs saliukėje už skaitytojų aptarnavimo stalo. Čia ji tarpo tarp stalčiukų, dar neaprašytų laikraščių ir neperžiūrėtų žurnalų bei knygų. Virvutėmis surišti senų laikraščių ir žurnalų glėbiai kyšojo iš po stalo ir kėdžių. Dulkių ir seno popieriaus kvapas tiesiog svaigino, o saulė sunkiai skverbėsi pro retai plaunamus aukštus langus. Tarpulangėse buvo prikritę instituto sodelyje augusių topolių pūkų. Medžiai seni, iškeroję, pavasarį tų pūkų daugybė, ir Tatjana Sergejevna sakydavo: „Сорное дерево. Вся Москва от них задыхается“7.
Be senos vieniškos kėdės užapvalinta atkalte, prie Tatjanos Sergejevnos rašomojo stalo užkaboryje tilpo dar viena, jau siūbuojanti, atremta į knygų lentyną – lankytojui. Priimdavo mus po vieną, kitas galėdavo pastovėti šalia, jeigu pokalbis be paslapčių, arba palaukti koridoriuje. Pokalbiai su Tatjana Sergejevna visuomet būdavo įdomūs; duodavo daugiau negu kai kurios nykios paskaitos ir skatino savarankiškai mąstyti. Daugiausia su ja bendravo režisieriai ir teatrologai. Aktoriai – rečiau. Mums tekdavo įvairios užduotys, reikėdavo rinktis temas, rašyti darbus, ir ji žinojo, kaip kiekvienam padėti, patarti.
Gyveno Tatjana Sergejevna su neįgaliu vyru Nikiforu Petrovičiumi (klausinėti nebuvo priimta, bet panašu, kad karo metais jo būta fronte) ir rūpinosi juo kaip vaiku; savo palikuonių jie neturėjo, todėl visi globojami studentai jai buvo tarsi vaikai. Kartais pas juos apsilankydavau su baltų pietietiškų gėlyčių, panašių į pakalnutes, puokštele ir keliomis porcijomis plombyro.
Jų didelis šviesus kambarys metro „Aeroport“ rajone palyginus tvarkingame ir tvirtame prieš karą statytame name buvo „komunalkoj“, t. y. bute su keliais kaimynais. Rajonas atrodė gana tvarkingas – mat netoliese buvo partinė mokykla užsieniečiams, o Chruščiovo laikais viename iš namų net įsikūrė nyki „moderni“ kavinė. Svečiuotis pas Borisovus būdavo vienas malonumas – abu gyvi, linksmi, nors vargino visokiausios ligos ir bėdos. Smarkiai šlubuodama, Tatjana Sergejevna surengdavo kuklias vaišes, virdavo arbatos, visuomet turėdavo kokį nors gardumyną. Vasarą jų dideliame balkone augdavo daugybė gėlių, mes sėdėdavome ant sofos prie atvirų balkono durų, gerdavome Ceilono arbatą, kurią jie labiausiai mėgo, ir kvėpdavom balkone žydinčių nasturtų, medetkų ir petunijų dvelksmą; būdavo dar perpjautas per pusę ir dosniai apibertas cukrumi greipfrutas iš šaldytuvo. Jį valgyti reikėdavo šaukšteliu, gvelbiant minkštimą ir saldžias tirštas sultis. Mums kalbantis, Tatjanos Sergejevnos vyras sėdėdavo ant sofos, užsikėlęs abi skaudamas kojas, atrėmęs lazdas, ir klausydavosi mūsų samprotavimų. Retsykiais nusijuokdavo, kai aš pasakodavau apie bendrabutį, įžymiąją Trifonovką, arba apie tai, kokiais būdais be bilietų patekdavom į gastroliuojančių užsienio teatrų spektaklius… Pamenu, į Maskvos dailės teatrą, kai vaidino anglai, kažkas mus vedė rūsiais.
Po kelerių metų jie gavo atskirą butą tolimame rajone. Nikiforas Petrovičius netrukus mirė kankinamas skausmų, ir Tatjana Sergejevna jau beveik niekur nebeišeidavo. Porą kartų, neilgam atvykusi, naujame jų bute buvau net apsistojusi – Tatjana Sergejevna džiaugėsi galimybe pabendrauti „su gyvu žmogumi“. Vakarais laukdavo manęs grįžtant iš teatro, stebėdavo, kaip aš valgau, kaip šaukšteliu gramdau prisirpusį cukruotą greipfrutą, ir godžiai klausinėdavo apie matytą spektaklį, apie aplankytas parodas ir draugus, apie mūsų šeimą. Nors pati buvo vieniša ir į teatrus nebevaikščiojo, kone visus aktorius dar pažinojo ir spektakliai ją domino iki menkiausių smulkmenų: kaip interpretuotas vienas ar kitas personažas, kaip surežisuota kulminacinė scena ir finalas, ką galėčiau pasakyti apie jauno dailininko scenografiją. Kartais nutraukdavo: „Так разве это хорошо?“8 Paskui klausinėdavo apie Lietuvą, daugiausia – apie Dalią Tamulevičiūtę (Dalia pas ją yra gyvenusi), kurią labai mylėjo ir iš kurios laiškų niekaip nesulaukdavo. Kai kartą, dar GITIS’e, pasakiau jai, kad ateityje galvoju rašyti darbą apie Ibseną lietuvių scenoje, ji labai nustebo: „Зачем вам это старье? Он скучен и слишком рационален…“9 Ir laiškuose yra bandžiusi mane nuo tos temos atgrasyti; jai atrodė, kad reikia dirbti su šiuolaikiniu, gyvu teatru, jame ieškoti užgimstančio naujojo teatro ženklų. Ir aš ją supratau – ji nemėgo literatūrinio, negyvo, „atpasakojamojo“ Ibseno scenoje. Labiau domėjosi Grotovskiu, Bruku, apie kuriuos anuomet pro įvairius plyšius jau skverbėsi žinios į Maskvą – „В столицу мира, сердце родины“10. Bet aš dar nemačiau to naujo, užgimstančio teatro požymių. Gal tik Olegas Jefremovas su kolegomis „Sovremenike“ bandė užčiuopti tikrąjį savo laiko pulsą, kalbėjo nūdienių rusų dramaturgų lūpomis. Bet ir jis su savo aktoriais kūrė mchatiškosios tradicijos neorealistinį psichologinį, tik atviresnį, tikresnį teatrą, o formos srityje jokių ypatingų naujovių neatvėrė. Atsimenu stulbinantį paradoksą: madingiausias, šiuolaikiškiausias, jaunosios rusų publikos dievinamas anų laikų teatras „Sovremenik“ (vien pavadinimas ką reiškė!) net 1971 metais savo pastogėn negalėjo, o gal nenorėjo priimti Jono Jurašo modernaus „Makbeto“ pastatymo, kuriame vaidino patys „Sovremeniko“ aktoriai. (Jurašas, beje, Lietuvoje jau buvo pastatęs tokius puikius, mūsų teatrinę visuomenę išjudinusius spektaklius kaip Mrožeko „Tango“, Bulgakovo „Moljeras“, Sajos „Mamutų medžioklė“, Glinskio „Grasos namai“.) „Sovremenikas“ nurašė spektaklį dar negimusį, daugumai išplėstinės meno tarybos narių patarus ir pritarus… Tarp balsavusių „prieš“ už įdomų Jurašo darbą buvo Olegas Tabakovas, kiti teatro aktoriai, kai kurie mano buvę dėstytojai… Pakaks paminėti buvusį Stanislavskio vėliavnešį, išmintingą teatrologą profesorių Pavlą Markovą. O apginti spektaklį tvirta žymaus šekspyrologo argumentacija mėgino tiktai profesorius Aleksandras Anikstas ir mūsiškis Dovydas Judelevičius. Tą triuškinantį „aptarimą“ mes, keli liudininkai iš Lietuvos (Irena Veisaitė, Dovydas Judelevičius ir aš) nuodugniai aprašėme „Kultūros baruose“ atgimstant laisvai Lietuvai… Anksčiau tikrai niekas nebūtų išdrįsęs.
Ilgainiui mano maršrutai Maskva–Vilnius–Maskva pasidarė retesni, bet su Tatjana Sergejevna susirašinėjome; laukdavau jos jautrių laiškų, parašytų gražiu, lygiu braižu, tamsiu, inteligentų pamėgtu juosvu rašalu. Kai man buvo labai nelengva (visą 8-ąjį dešimtmetį ir dar ilgiau), kai likau be darbo, ji man parašė, kad būčiau šiek tiek atsargesnė, kad tiki manimi ir kad aš pasieksiu savo. Jos žodžiai mane guodė ir teikė vilties. Įsiminė ir toks pamokymas: „Kai rašote apie scenografiją, pasistenkite pasakyti scenografui ką nors tik nuo savęs“…
Kartą pašto dėžutėje radau grąžintą savo laišką. Ilgai varčiau jį, žiūrėjau į kryžmai perbrauktą Tatjanos Sergejevnos adresą, ir staiga kitoje pusėje ant krašto pamačiau violetiniu rašalu negrabia ranka parašytus du žodžius „Она выбыла“11. Ta pačia ranka voko viduje, ant savo laiško kraštelio (laiškas buvo rašytas ant dviejų J. Vienožinskio atvirukų) radau dar du žodžius – „Редко пишите“12 ir mirties datą. Supratau, kad tuos kelis žodžius parašė paštininkė, kelis kartus mane mačiusi pas Tatjaną Sergejevną, ją globojusi… Taip ir atsisėdau ant laiptų. Supratau, kad nutrūko dar viena brangi gija.
Trifonovka
Taip vadinome bendrabučius netoli Rygos geležinkelio stoties, kuriuose, kiek pamenu, gyveno įvairius menus studijuojantys studentai. Prisiminti tą vietą verta dėl įvairių dalykų. Palei stotį driekėsi gana platus asfaltuotas takas, abipus jo rikiavosi vienuolika vieno ar dviejų aukštų XX amžiaus pradžioje skubomis pastatytų korpusų karo pabėgėliams. Suklypusiuose, byrančiuose namuose nebuvo jokių patogumų, išskyrus praustuvus su senais geležiniais čiaupais, iš kurių tekėjo ledinis vanduo, ir retai valomą „kolektyvinį“ tualetą. Pirmojo aukšto langai buvo su grotomis. Iš tolo atrodė panašu į konclagerį, trūko tik stebėjimo bokštelių. Korpusus skyrė laukiniai krūmokšniai, toks šabakštynas aplink surūdijusias senas cisternas kerojo iki pat Rygos stoties. Netoliese buvo turgelis su kioskais, jame kaukaziečiai prekiavo savo gėrybėmis. Bet mes ten nevaikščiojom. Kaukaziečius, kurie, kaip netrukus paaiškėjo, prekiavo ir pilstomu jaunu vynu, lankydavo mūsų bendrabučio vyrija. O aš vis svarstydavau, kur jie ten laksto su kiekvienam kambariui skirtais aliumininiais, niekada nevalomais virduliais. Vynas virdulyje niekam įtarimo nesukeldavo, be to, ir pilstyti patogu… Bendrabutyje prie laukujų durų stovėjo apdriskusi juodu kolenkoru aptraukta sofa, o virš jos kabėjo skelbimų lenta su skyreliais laiškams. Ant sofos nuolat sėdėdavo „budintis“ studentas, badaujančiųjų atstovas, ir stebėdavo, kada ir kam paštininkas atneš piniginę perlaidą. Ją nučiupęs, skubėdavo įteikti adresatui, siūlydavosi palydėti į paštą ir čia pat prašydavo paskolint kokius du rublius, arba bent jau pavaišinti…
Kai kurie kambariai buvo labai dideli. Juose dažniausiai gyveno „studijų“ vyrai. Jeigu kuris nors ką nors ir skalbdavo, tai džiovinti galėdavo tik kambaryje, jokių specialių patalpų ten nebuvo. Šiandien jau sunku įsivaizduoti tokį gyvenimą… Bendrabučio gyventojai daugiausia atrodydavo pusiau išsimiegoję, pusiau nusiprausę, apsivilkę skurdžiai – kas ką išmano. Būsimoji Tagankos teatro ir kino įžymybė, aktorius Valerijus Zolotuchinas atvyko iš Sibiro apsivilkęs nutrintu sportiniu treningu ir, kol negavo bendrabučio, nakvojo instituto sodelyje ant suolo… Dar spalvingesni ir absurdiškesni atrodė kai kurie studentai iš Azijos, dėvėję ryškius tautinius drabužius.
Iš varganų bendrabutiečių išsiskyrė vienas Maskvos dailės teatro teatrinės studijos lankytojas, gyvenantis gretimame, rodos, dvylikos lovų vyrų kambaryje, Leonidas Davydovas-Subbočius. Atvyko studijuoti iš Karaliaučiaus, ten pašte dirbo jo mama. Ar tik nebus jo protėviai susiję su mūsų kraštu? Aukštokas, inteligentiškas ir net elegantiškas. Vienas retų mūsų kambario lankytojų, kurie beldėsi į duris (mat kiti ėjo tiesiai, nesivargindami). Vaikščiojo gražiai nuleidęs rankas, lėtai, susimąstęs. Mėgdavo šį tą užsirašinėti į mažutes knygutes, kurias nešiojosi su savimi. Pats skaniai juodavosi iš to, ką tą dieną pastebėjo ir išgirdo tramvajuje, studijoje ar gatvėje. Skaitydavo tuos užrašus lyg trumpas noveliukes po kelis kartus, ieškodavo tinkamiausios intonacijos, stebėdavo, kaip mes reaguojam, ir pats kvatodavo net užvertęs galvą. (Vėliau su žmona, estrados artiste, jis sukūrė estrados teatrą, kuriame skambėdavo jo satyriniai tekstai.) Mes, naivios mergiotės, buvom jo pirmoji publika. Leonidas buvo šiek tiek vyresnis, brandesnis. Mūsų kambaryje nė vienai specialiai nesimpatizavo, bet savaip mus visas mylėjo ir auklėjo. Gal gailėjo, kad gyvenam lyg aklos, nuolankiai taikomės prie tos bjaurios aplinkos. Ilgainiui mudu artimiau susidraugavom – jis domėjosi Lietuva, klausinėjo apie mano namus, tėvus, apie Vilnių. Juokaudavo: „Apsiveskim ar ką? Tu ten, Vilniuje, turi fortepijoną, muzikuosim…“ – „Ne, tik pianiną.“ – „Nesvarbu. Tegu bus pianinas.“ – „Gerai. O ką veiksim?“ – „Sugal-vosim ką nors…“ Jau kas kas, o jis galėjo bet ką sugalvoti. Net kostiumą sau pasisiuvo! Kai kartą paklausiau, iš kur turi tokį gražų kanapėtą minkšto tvido švarką, prisipažino pats pasisiuvęs, kaip ir savo elegantiškus marškinius su vos pakelta apykakle. „Pats?! Kaip?“ – „Viena mano pažįstama turi siuvamąją…“ Supratau, kad taip norėjo turėti tuos drabužius, jog susitaupė pinigų, nusipirko medžiagų (aišku, komiso parduotuvėj, nes paprastose nieko panašaus nebuvo) ir išmoko kirpti, siūti…
Vieną vasarą Leonidui pasiūlė nusifilmuoti filme pagal Rozovą. Būdamas tokios inteligentiškos išvaizdos, jis, žinoma, gavo svarbų, bet neigiamo herojaus vaidmenį, o už jį – nemažą honorarą. Dabar jau galėjo išsikraustyti iš bendrabučio. Kambarį išsinuomojo jaukioje Ivano Kačalovo (!) gatvėje netoli Sadovoje kolco, pagrindinio Maskvos žiedo, ir pradėjo gyventi normalų gyvenimą. Jo drąsus, staigus apsisprendimas man padarė didelį įspūdį. Supratau, kad nereikia visada lygiuotis į kitus, kad kiekvienas, jeigu labai nori, gali tapti kitoks. Su Leonidu bendraudama išėjau tikrą laisvės ir orumo mokyklą. Po metų ir aš gyvenau jau ne bendrabutyje, o toliau nuo tos žmogų žeminančios aplinkos.
„Nacmenai“
Š į žodį pirmą kartą išgirdau institute. Išvertus į lietuvių kalbą jis reiškia nacionalines mažumas, bet visuomet vartojamas su panieka. Mane jis šokiravo ir žeidė. Va tau tautų draugystė, ta „дружба навечно“13 ir kiti gražūs lozungai! Į instituto sodelį pailsėti „nacmenai“ per pertraukas neidavo. Laikėsi kartu ir „baltiesiems“ po kojomis nesipainiodavo. Tuo metu buvo kaip tik surinktos kazachų, moldavų, tadžikų, kabardinų studijos. Kaip jas sudarydavo, papasakojo mus globoję teatrologai penktakursiai, tą patvirtino ir mūsų kambariokės tadžikės. Atvažiuoja vietinės kultūros ministerijos komisija į internatą, kuriame gyvena ir mokosi daugiavaikių tadžikų šeimų atžalos. Išrikiuoja visus abiturientus ir išsirenka reikalingą mergaičių ir berniukų skaičių „pagal grožį“. Tikrai tadžikai yra gražūs – išlakūs, liauni, lankstūs… Taip ir atvykdavo į Maskvą mokytis ir gyventi pusbadžiu iš menkutės stipendijos. Stebėjomės sužinoję, kad iš moldavų, tadžikų ir kitų sovietinių Azijos respublikų dar trečiojo dešimtmečio pradžioje buvo atimtas raštas ir įvesta „graždanka“, t. y. rusiškas raidynas, kuriuo neįmanoma perteikti gimtosios kalbos skambesio… Ir tik mūsų laikais tadžikams buvo grąžinta persiška abėcėlė, o moldavams – rumuniški rašmenys… Vis dėlto dera pripažinti, kad baigęs institutą ne vienas kursas savo respublikoje tapo naujo teatro pamatu. O mūsų kurso turkmėnas, buvęs kalnų piemuo Aširas – kuklus ir darbštus bernelis, grįžęs į Turkmėniją, atrodo, tapo net kultūros ministru.
Komendantė Klava
Komendantė Klava, vieniša „kritinio“ amžiaus moteris – įspūdingų formų, bet blyškaus plokščio veido dažyta blondinė, – bendrabutyje turėjo savo kambarėlį. Jis buvo mūsų ilgo koridoriaus priešingame gale, už posūkio į prausyklas, priešais didžiuosius vyrų kambarius. Nedidukas, pailgas, be lango, durys, ginantis nuo drėgmės, dažniausiai būdavo atviros. Jame stovėjo nemaža geležinė lova su nikeliuotais „bumbulais“ galuose. Po ja – senas lagaminas ir visokios dėžės. Lova būdavo užklojama balta kapa, kokių galėjai rasti kiekvienoje parduotuvėje, o pagalvių stirta galvūgalyje – tiuline mezginiuota „nakidka“ (užtiesalu). Iš visko galėjai matyti, kad lovai teikiama didelė reikšmė. Vėliau mus pasiekė gandai, kad komendantė godi meilės, ir ją lanko kone visi kazachų studijos gyventojai – nedidukai, nekalbūs, ne patys šauniausi vyrai. Užtai suprantama, kodėl ji nekentė mūsų, iš Tbilisio ar nuo Baltijos krantų atvykusių panelių. Mes bendravome su „baltaisiais“ vyrais, kurie į ją nekreipė jokio dėmesio. Manęs ji dar neapkentė už tai, kad matydavo tėvų atsiunčiamas perlaidas ir kad eidama prie viryklės užsirišdavau mūsų šeimininkės Ancės pasiūtą dailią prijuostę. Klavai tai tikriausiai atrodė „buržujiška“. Ji glaudžiai bendravo su instituto vadovybe; greitai supratom, kad informuoja direkciją apie Trifonovkos gyventojų elgesį – ką kuris veikia, kada grįžta, ar girtuokliauja, ar mylisi. Ar mylisi tarpusavyje vyrai; jeigu taip, į bendrabutį kaipmat atlekia milicijos mašina su komjaunimo komiteto ar direkcijos atstovu…
Mūsų kambarys
Pirmojo aukšto kambaryje stovėjo penkios geležinės lovos, rūbų spinta ir pailgas, klijuote apdengtas valgomasis stalas kambario viduryje. Langas buvo nedidelis, su grotomis. Prie stalo valgydavom, skaitydavom, priimdavom svečius, ateinančius pasikalbėti, pasidalinti įspūdžiais, išgyvenimais.
Virš mano lovos kojūgalio ant storų vielų kabėjo atitrūkęs didžiulis lubų tinko luitas. Atvykęs manęs aplankyti Tėvas pasižiūrėjo į jį ir pasakė: „Tik nedėk galvos į tą pusę.“ Ar ne juokinga?
Kambaryje gyvenome penkiese. Ania iš Tbilisio, žavus ukrainiečio ir gruzinės mišinys – blondinė plonais juodais antakiais ir žalsvom spindulingom akim, protinga, graži ir jausminga; ji studijavo aktoriniame fakultete; mes iš karto susidraugavom, toji draugystė tęsiasi iki šiol. Studijų metais sutapo mūsų požiūriai, poreikiai, viena kita pasitikėjom. Mane žavėjo Anios pasakojimai apie Tbilisį ir spalvingas jo senamiesčio kiemų bendruomenes, kurias gerokai vėliau už Pirosmanį užfiksavo talentingasis Paradžanovas ir kiti gruzinų kinematografo talentai. Niekad nepamiršiu Anios gaunamų siuntinių su aštriąja adžika ir kažkokiomis keistomis marinuotomis žolėmis ir, man regis, tokiu valgiu „lobio“. Prie mūsų skurdoko, beveik nesikeičiančio meniu, kurį dažniausiai sudarydavo bulgariškų pupelių tomatuose arba balandėlių vynuogių lapuose pašildyti konservai ir šviežias batonas, Anios gėrybės buvo egzotiška puota. Kartais man iš Lietuvos atsiunčiami kiaušiniai, rūkytos dešros rinkelė ar sūris negalėjo prilygti gruziniškiems skanėstams… Anios gyvenimas klostysis permainingai: pelnytai mylima dėstytojų, visuomet apsupta kurso vyrų, ji dar studijų pabaigoje skubotai, lyg ir nemylėdama, ištekės už vieno blankaus kursioko, vidutinių gabumų aktoriaus. Vėliau taps teatro „Na Maloj Bronnoj“ aktore, net vaidins Mašą Anatolijaus Efroso režisuojamose „Trijose seseryse“. Išsiskirs su provincijoje dirbančiu vyru ir dar kartą ištekės, vėl leisdamasi į kompromisą, už dvidešimčia metų vyresnio, dalyvavusio kare labai jau tarybinio poeto Michailo Lukonino. Gyvens su juo erdviame bute Naujajame Arbate, turės baltų baldų miegamąjį, naudosis užmiesčio vila ir kitomis Rašytojų sąjungos privilegijomis; santykiai su dukra bus sudėtingi, abiem kankinantys, panašūs į Treplevo su Arkadina… Ir jos pačios likimas panašus į Čechovo herojų…
O mano kursiokė Natalija, tikra intelektualė iš Saratovo, aistringa teatro mylėtoja, buvo negraži, su atsikišusia smaila nosim blyškiame veide, nesimpatiška ir šiurpiai netvarkinga. Kartą ištraukusi iš spintos savo juodą „išeiginę“ vilnonę suknelę, niekaip negalėjau apsivilkti. Tik po keleto bandymų supratau, kad ji buvo „įimta“, susiaurinta! Paslapčiom paimti svetimą drabužį galėjo tik Nataša… Jos likimo nežinau, nes, kai po pirmųjų metų mūsų kursą gerokai perkratė ir išskirstė, ji buvo pirmoji auka. Grįžo į Saratovą ir, tikėkimės, ten sėkmingai baigė mokslus. Keisčiausia buvo tai, jog išvykdama dėžėje po savo lova paliko keletą teatrologui labai vertingų knygų. Kai kurias aš pasiėmiau. Tarp jų – Aleksejaus Dživelegovo ir Georgijaus Bojadžijevo (abu mūsų instituto šviesios atminties profesoriai) užsienio teatro istorijos, dvi Stefano Mokulskio knygos, mažytė poetiška teatrą įsimylėjusio Nikolajaus Kogano istorija (1934) su secesiniu amžiaus pradžios viršeliu. Tokią pačią jau buvau įsigijusi Herceno gatvės bukinistų knygynėlyje, prigrūstame nuostabiausių meno knygų. Ten radau ir kelis neblogai išsilaikiusius senųjų japonų dailininkų albumus su plona bambuko lazdele pervertais žaliais drobiniais aplankais…
Mūsų tadžikės, Maja ir Sodžida, buvo ramios, netgi drovios ir taikios mergaitės. Tadžikų kurse buvo daug gražių merginų ir vaikinukų, atrinktų aktoriaus meno studijoms. Keletą metų nesilankę namuose ir nematę artimųjų, jie jautėsi tarsi ištremti. Maja sakė, kad net jeigu ir būtų gavusi galimybę aplankyti namus, ja pasinaudoti negalėtų. Ankstyvoje vaikystėje ją buvo pažadėta ištekinti už kartu augusio berniuko, o šis jai buvo nemalonus ir net bjaurus, nes sirgo tiems kraštams būdinga liga – trachoma… Už tai, kad išvyko studijuoti aktorystės, – o tai Tadžikijoje prilygsta baisiausiam ištvirkavimui – vyras turėjo teisę ją net nužudyti… Bet aistros virė ir pas mus. Vienas berniukas iš tadžikų kurso pamilo mūsų Sodžidą ir dažnai stovėdavo už lango, įsikibęs grotų ir „hipnotizuodamas“ ją, sėdinčią ant lovos, karštu azijietišku žvilgsniu. O ji vis prašydavo mūsų laikyti duris užrakintas. Neprisileido jo. Kas pasakys, kuo visa tai baigėsi? Nusileidusios nuo atšiaurių ir didingų Pamyro kalnų, Maja ir Sodžida priblokštos naujo, neįprasto gyvenimo, iš pradžių, kaip ir visa tadžikų studija, gyveno susigūžusios, tylios. Keliskart per savaitę jos išsivirdavo didžiulį puodą daržovių sriubos su daug pomidorų, pipirų, svogūnų, kartais – ryžių; užtaisydavo ją bjauriu, į lajų panašiu sovietiniu margarinu; geltonų riebalų lašai plaukiodavo raudonos sriubos paviršiumi; išvirusios sriubą, dažnai kviesdavo pasivaišinti, tekdavo nuryti vieną kitą šaukštą… Tokį maistą, užkąsdamos batonu, jos valgydavo rytą ir vakarą, o didįjį puodą laikydavo po geležine lova. Kartais nusipirkdavo ir mažytį gabalėlį sviesto, bet naudodavo jį tik išsiplovusios galvas plaukams sutepti – mat juodi lygūs plaukai būtinai turėjo žvilgėti. Juos supindavo į dvi ilgas kasas. „У таджички две косички, у узбечки – двадцать пять“14. Vieninteliai Majos ir Sodžidos drabužiai – tautinės ryškiai raštuotos suknelės, palaikiai bateliai ir vienodi žieminiai paltai su avikailio apykaklėm, kokius paprastai dėvėdavo vaikų namų auklėtiniai… Jų apsirengimą vainikuodavo keturkampės aksominės tiubeteikos, kurias dėdavo ant galvų žiemą vasarą. Per didelius šalčius kartais ant viršaus užsirišdavo vilnonę skarą.
Vakarais mūsų tadžikės mėgdavo groti būgnais. Būgnai buvo dideli, plokšti; kad geriau skambėtų, jų oda turėjo būti visiškai sausa, todėl juos džiovindavo virš dujų viryklės koridoriuje, meistriškai sukdamos ratus virš ugnies. (Vieni prie tų viryklių valgį šildydavosi, o jos, tikriausiai pusalkanės, – būgnus…) Paskui susėsdavo ant lovų, tiesiom nugarom, rytietiškai pasikišusios po savim kojas, ir sausais tamsiais pirštais papildydamos viena kitą mušė skirtingus ritmus. Ne paslaptis, kad tadžikus, kaip afganus ar iraniečius, sieja ypatingas bendruomeniškumo jausmas, todėl ir groti jie mėgsta drauge. Bet jų kurso berniukai į mūsų kambarį ateiti varžydavosi. Pradžioje mane tie būgnų garsai vargindavo, bet paskui įpratau skaityti ir mokytis skambant tėvynės ilgesio kupiniems ir tarsi grėsmę pranašaujantiems dūžiams…
Mažai kas „nacmenų“ studentus artimiau pažinojo, beveik niekas su jais nebendraudavo. Bet kai po keleto mokslo metų tadžikai didžiojoje instituto salėje parodė savo diplominį spektaklį – „Karalius Elnias“ pagal Karlą Gocį – visi buvo sužavėti ir nustebinti jų žaismingumo, organiškos plastikos ir žavesio. Spektaklio stilius buvo artimas iš persų kilusiam jų liaudiškajam teatrui, kuriame vaidino mascharabozai, aikštės teatro komikai. Beje, ilgainiui, globojami kurso vadovų, tadžikai atsigavo, jų veidai šviesėjo, jie nebeatrodė panašūs į užspeistus žvėrelius. Visomis prasmėmis mokslai jiems išėjo į naudą. Tik neaišku, kaip jiems pavyko įsitvirtinti savo tėvynėje, kaip ten buvo priimti… Tiesa, viena tadžikų kurso mergaitė buvo kitokia. Dar studijuodama ji tapo blondine, ėmė balinti veidą, ryškiai dažytis, iš kažin ko pasiskolino padėvėtus rudosios lapės kailinius ir jau niekada nesivilko tautinių drabužių. Kartą žiemą, išeidama iš Revoliucijos aikštės metro, pamačiau ją stovinčią iššaukiančia poza tradicinėje prostitučių zonoje su tais pačiais prasegtais kailiniais… Kai į ją pažvelgiau, sumišo ir staigiai nusisuko neatsakiusi į pasveikinimą…
Spalio revoliucijos metinės
Iš padriko ir ne itin malonaus 1955-ųjų rudens pamenu Lužnikuose organizuojamą grandiozinį koncertą, skirtą „didžiojo Spalio“ metinėms. Į generalinę repeticiją stadione suvarė daugybę studentų, kartu ir mus, liepė visiems persirengti įvairių sovietinių tautų nacionaliniais kostiumais. Taip pasipuošę, turėjom įeiti į areną su popierinėmis gėlėmis rankose, skanduodami žodžius, kurie buvo mašinėle atspausdinti ant mums išdalintų lapelių. Stadiono rūbinėje man padavė ne pirmo šviežumo moldavės kostiumą ir liepė rengtis. Apsivilkusi jį jaučiausi lyg manekenas, bijojau savęs, nenorėjau tokia niekam rodytis ir nieko „nudavinėti“. Neištvėrusi nusivilkau. Paprašiau, kad duotų lietuvišką kostiumą, bet rūbininkė man šiurkščiai atrėžė: „Какая тебе разница?! Буду я ей искать!“15 – ir nusigręžė. Apsidairiau, pasakiau, kad reikia į tualetą, ir išėjau į miestą. Ilgai ėjau ir ėjau kur akys veda, neatsisukdama, nepažįstamom gatvėm, kad išvėdinčiau iš savęs visą pažeminimo bjaurastį, tautų draugystės falšą ir daugybės persirengiančiųjų prakaito smarvę. Kad pavargčiau ir viską užmirščiau. Į bendrabutį grįžau tik vakare.
Tais metais kaip tik mūsų institutui teko „garbė“ dalyvauti Spalio revoliucijos demonstracijoje. Žvarbaus ryto patamsiuose paskubomis apsivilkę ir ankstyvuoju tramvajum nukakę į GITIS’ą, būriavomės kieme; tvarkdarių niuksinami išsirikiavome eilėmis, pasukome į Gerceno gatvę ir nužygiavome žemyn, o ten, Raudonosios aikštės prieigose, ilgai laukėme savo eilės įsiterpti į studentų kolonas (erdvioje aikštėje kolonos žygiavo keletu eilių), demonstruojančias meilę komunistų partijai ir valdžiai. Pasibaigus paradui, visi kas sau (dar buvom mažai pažįstami) lėkėm namo, į savo niūrų bendrabutį; o atsigėrę arbatos ir šio bei to užkrimtę, griuvom į lovas miegoti. Tai tau ir šventė. Tiesa, vakarop, kai visi išsimiegojo, bendrabutis šen bei ten ėmė šurmuliuoti, vyresnieji, matyt, bandė „aplaistyti“ progą. Kieme, pritariant būgnams, savo tautinius šokius pradėjo šokti tadžikai, apsivilkę margaspalviais drabužiais ir siuvinėtom tiubeteikom ant galvų. Bet daugiau niekas neįsijungė, ir jų entuziazmas netrukus išblėso. O kitą dieną nemalonus tipas iš gretimo kambario, Volodia, panūdo su mumis nusifotografuoti prie įėjimo į bendrabutį, prie tų apsilupinėjusių durų, su spyruokle, kad durys pačios su trenksmu užsidarinėtų. Tas nuotraukas, su Volodia ir mūsų penketuku – Ania Antonenko, Natalija Sviščiova, Maja, Sodžida bei savimi, suplėšiau ir sumečiau sode į židinį. Būna momentų, kai viskas, kas nutiko praeityje, atrodo kvaila, bjauru ar tiesiog nesvarbu. Šiandien galiu tik apgailestauti taip padariusi.
Restoranas
Tasai Volodia, tipiškas Rusijos provincialas, mudvi su Nataša įvėlė į bjaurią istoriją. Kartą vakare atėjo pas mane pasiskolinti pinigų. Paskolinau, ir jis išėjo. Bet netrukus grįžo ir pakvietė mus su Nataša į restoraną atšvęsti jo gimtadienio. (Restoranai man buvo menkai pažįstami, tik kartą Vilniuje esu buvusi senojoje „Palangoje“ su vienu man asistuojančiu dailininku, dar – su Tėvais Palangos „Jūroje“.) Keturiese su Volodios kambarioku Lionia nuvažiavome į centrą ir prestižinėje Roždestvenkojės gatvėje netoli Didžiojo teatro patekom į priešrevoliucinį moderno stiliaus menininkų pamėgtą „Savojos“ restoraną. Jo egzotišką pavadinimą pateisino prieškarinis interjeras su fontanu centre, išvešėję pietų augalai, intymus apšvietimas ir kamerinis jaukumas. Pajutau, kad įsėdom ne į savo roges… Volodia užsakė degtinės ir kažkokios užkandos. Paskui dar. Mažiukas smulkutis Lionia, pirmą kartą patekęs į restoraną, laikėsi puikiai. Tarp mūsų, beveik nepažįstamų, vis lengviau mezgėsi pokalbis, bet mačiau, kad Volodia greitai girtėja. Kai orus oficiantas atnešė sąskaitą, paaiškėjo, kad solenizantui trūksta pinigų, tad sukrapštėm iki kapeikos viską, ką turėjom. Bet ir to nepakako. Buvo gėda. Volodia pasakė: „Aš kaip užstatą paliksiu savo pasą“, bet oficiantas paniekinamai mestelėjo: „Kam man tas jūsų pasas?“ ir nuėjo aiškintis; vis dėlto pasą paėmė ir netrukus mus paleido. Kol per pūgą pėsti nusikasėm iki bendrabučio, nes transportui nebeliko pinigų, buvo gili naktis. Ilgai beldėmės į bendrabučio duris; atidarė pikta susivėlusi komendantė: „Вы нарушаете порядок! Я вам покажу шляться по ночам!“16 O mes, laimingi, kad pagaliau atsidūrėme po stogu, sugriuvom į vyrų kambarį papasakot savo nuotykių. Kai kas jau miegojo, tad šviesos nejungėm. Komendantė Klava du kartus įkišo pro duris galvą, o mes juokėmės, gėrėm stiklainyje užplikytą arbatą ir net neįsivaizdavom, kas mūsų laukia. Rytą nuėję į paskaitas sužinojom, kad komendantė parašė skundą („докладная“), kuriame mus kaltino viskuo, ką tik jos nesveika vaizduotė galėjo sukurti. O į skundus anuomet reaguota, žmonės rašydavo laiškus vadams, skųsdavo kaimynus, žmonos – neištikimus vyrus… Tikėdamos, kad partija padės juos susigrąžinti. Žmonės bijodavo iškristi iš bendro konteksto, tarsi nepriklausė patys sau.
Komjaunimo komitetas mūsų nuotykius pavadino „аморальное дело“ („amoralus reikalas“) ir po vieną iškvietė mus su Nataša aiškintis. (Volodia ir mažasis Leonidas mokėsi Maskvos dailės teatro studijoje.) Nežinau, ką kalbėjo Nataša, bet aš smulkiai papasakojau viską. Niūrūs posėdžiautojai man padėkojo už atvirumą ir paleido. Patikėjo. Bet dekanė Helga Ivanovna Gluchariova (dėsčiusi XX a. Vakarų teatrą) ėmė persekioti mus ir visą mūsų kursą; prie ano įvykio prisidėjo ir dar vienas. O atsitiko štai kas. Mūsų kurse buvo du pianinu grojantys – aš ir Nikita. Jis man ir sako: „Tu ir savaitės neištvertum nepriėjusi prie kliapo.“ O aš jam sakau: „Tai tu neištvertum.“ Viso kurso akivaizdoje susilažinom iš šampano butelio. Kai vienas iš mūsų sulaužė įžadą, buvo nupirkta šampano ir per didžiąją pertrauką mes, trylika žmonių, jį išgėrėm. Butelis tebestovėjo ant stalo, kai durys atsidarė ir įėjęs kalmukas pareiškė, kad jiems čia bus paskaita. Nikita sutrikęs griebė butelį, atidarė pianino dangtį ir paslėpė jį viduje. Nepraėjus nė porai valandų mūsų kursą iškvietė į dekanatą – Helga Ivanovna jau buvo išklausiusi skundikus iš kabardinų studijos… Kažkuris mūsiškis per pertrauką matė vieną jų bėgantį į dekanatą su tuo buteliu rankoje… Bet aš juos suprantu: jie mūsų nekentė, laikė, kad esam pasipūtę, nedraugiški (ta atskirtis tarp mūsų iš tikrųjų buvo didžiulė). Persekiojimo rezultatai atsivėrė per pavasario sesiją: dekanė reikalavo rašyti mums neigiamus pažymius, kai kuriuose egzaminuose pati dalyvavo, kad galėtų paskui pašalinti iš instituto „по профнепригодности“ (kaip netinkamus). Dekanė įsitaisydavo prie dėstytojo ir pati koreguodavo egzamino eigą. Dvejetą penkiabalėje sistemoje gavau iš senojo rusų teatro istorijos (kaip tik šį profesoriaus Asejevo įdomiai dėstomą dalyką mėgau ir neblogai mokėjau) ir iš mokyklinio lygio literatūros teorijos. Kai atėjau atsakinėti, Helga Ivanovna manęs paklausė: „Вы „Комсомольскую правду“ сегодня читали?“ – „Нет. Газет я не читаю. Особенно утром перед экзаменом. “ – „Как вы смеете так говорить?! Вы же комсомолка!“17 Senukas dėstytojas, kuklus žmogelis, sutriko, o dekanė, man atsakius į klausimą, pasakė: „Это недостаточные знания. И вообще…“18 Ko buvo galima tikėtis po tokio pokalbio? Po visų šitų istorijų ir akivaizdaus persekiojimo per egzaminus nuėjau į komjaunimo komitetą ir paprašiau atiduoti mano komjaunimo bilietą. Pasakiau, kad Lietuvoje man pasiūlyta dirbti „Komjaunimo tiesos“ neetatine korespondente. Turiu priregistruoti bilietą ten. Labai nustebau, kad man jį atidavė! Nuo to laiko mano komjaunimo bilietas perbrauktas kryžium guli stalčiuje.
Ne viskas buvo taip niūru, kaip gali pasirodyti iš mano pasakojimo. Mūsų kursas buvo įspūdingas, margesnis už genį, visi atrodėm labai skirtingi ir originalūs: vokiečiai Verneris ir Liana, kazachas Andašas, turkmėnas Aširas, maskviečiai Ina, Nataša ir Nikita, lenkė Bjanka, latvis Edmundas, rumunė Lėna, Eduardas iš Rusijos provincijos, Nataša iš Saratovo ir aš. Daugelis aistringai kuo nors domėjomės. Vokiečiai kaupė medžiagą apie Reinhardtą ir Brechtą, santūrusis Eduardas kliedėjo operete, maskvietė Nataša – baletu, Ina kaupė žinias apie senojo rusų teatro aktorius, Edmundas ieškojo atspirties latvių teatre…
1 Katia, Katia, pomidorai guli po bateliais, nepamiršk! (Rus.)
2 Gerai jau, ačiū (rus.).
3 Karlas iš Klaros pavogė koralus, Klara iš Karlo pavogė klarnetą (rus.).
4 Ir vėl lietuviai (rus.).
5 Ar tai susiję su teatru? – Taip, žinoma. Tai sudėtingi žmonių tarpusavio santykiai. Drama. (Rus.)
6 Jūs iš kur? – Iš Lietuvos. – Labai malonu. Būkime pažįstami… (Rus.)
7 Šiukšlintojas. Visa Maskva nuo jų dūsta (rus.).
8 Bet argi tai gerai? (rus.)
9 Kam jums ta seniena? Nuobodus tas Ibsenas, pernelyg racionalus… (r us.)
10 Į pasaulio sostinę, į tėvynės širdį (rus.).
11 Ji iškeliavo (rus.).
12 Retai rašote (rus.).
13 Amžinoji draugystė (rus.).
14 Tadžikė turi dvi kaseles, o uzbekė – dvidešimt penkias (rus.).
15 Koks tau skirtumas? Ieškosiu aš jai mat! (Rus.)
16 Jūs laužote tvarką! Aš jums parodysiu, kaip šlaistytis naktimis! (Rus.)
17 Jūs „Komjaunimo tiesą“ šiandien skaitėte? – Ne. Laikraščių aš neskaitau. Ypač ryte prieš egzaminą. – Kaip jūs drįstate taip kalbėti?! Juk jūs komjaunuolė! (Rus.)
18 Žinios nepakankamos. Ir apskritai… (Rus.)
Juozas Aputis. Iš dienoraščių. 1969–1990 m.
2016 m. Nr. 5–6
Publikacijoje pateikiami rašytojo, ilgamečio mūsų žurnalo darbuotojo Juozo Apučio praeito amžiaus septintojo–devintojo dešimtmečių dienoraščiai, kuriuos jis pats iš rankraščių rinko kompiuteriu. „Metų“ redakcija dėkoja Virginijai Aputienei ir Vijolei Aputytei už galimybę publikuoti pateiktus tekstus.
Čia perrašau „naujųjų laikų“ savo dienoraščius.
(2005 m. sausio 8 d.)
1969 metai
Spalio 10 d. Druskininkai. Kartais atrodo, kad jau viskas pradeda eiti į pabaigą: ir asmeninis gyvenimas, ir kūryba, ir viskas – visas gyvenimas. Negalėčiau pasakyti, kad dabar padėtis lengva – praktikos jokios neturiu, iš prigimties esu pesimistas, į kiekvieną nesėkmę linkęs žiūrėti kaip į kažką galutinai baigtą ir neturintį jokios išeities. Mano dabartinis skausmas, pergyvenimai, liūdesys – praradimo aidai – turėtų mane nuplauti, nuvalyti, atimti iš manęs sentimentalų požiūrį į gyvenimą. „Człowiek się rodzi nie dla…“ – girdžiu artimo, brangaus žmogaus žodžius, išskaitytus ant Marilės Vereščiak kapo Benekainyse…
Praradimo laikas. Atradimo nematymas – gal geriau sakyti: baimė.
Druskininkai, spalio 23 d. Baugu naktį žiūrėti į aną Nemuno pusę. Apima menkumo jausmas, žvelgiant į neaprėpiamą mėnesėtą naktį: šiurpas krečia akimirkomis, kai suvoki, kur ir kas esi, kaip viskas yra. Baisu nuo aiškumo.
1970 metai
Sausio 14 d. Novelei: sinodas prieš pasmerktojo mirtį. Maždaug kaip Sezano paveiksle. Kokia žmogėdriška filosofija! O gal imti visai kitokį siužetą? Gal, pavyzdžiui, kur nors valstiečius prie upės, gal kokius sielininkus (trupučiuką negerai – su tuo „Pranašu Jona“) – vandenyje.
Svarbiausia čia – žmogėdriška žmogaus filosofija: palaikyti savo ląsteles kito krauju!
Vasario 17 d. Kelionė į VDR. Jau greitai traukinys turi išvažiuoti. Važiuoja sapnuojantysis, du draugai ir mergaitė. Jos vardas kažkoks neaiškus. Jie dabar eina vienu šaligatviu ir kitu mato einant ją, o kai prieina prie vietos, kur jau reikia leistis į požemį, mergaitė dingsta. Tiedu kiti bėga ieškoti. Po kurio laiko jis pamato katę, šaukia ją „kac, kac“, ta ateina, sugauna, nori paklausti, ar jos vardas ne toks, kaip mergaitės, kuri turi važiuoti, bet užmiršta anosios vardą. Tada jam pasako mažutė jo duktė, kuri sėdi ant tokio suoliuko, kaip parkuose, su motina, o katė atsako, kad jos vardas būtent toks. Jis pašaukia du draugus, leidžiasi į požemį, atsisveikindamas su žmona. Ji guli paslika ant suolo lyg pagalys, tik veidas lyg keturkampis ir išbalęs.
Požemyje. Juda traukinys. Įšoka. Važiuoja. Pasirodo toks su studentiška kepuraite – jis irgi į VDR. Jie sėdi ant vagono viršaus, ant kelmų. Paaiškėja, kad tas traukinys važiuoja į Kelmę. Jis nušoka, suranda tą, kur juda į VDR, bet atsimena pamiršęs lietpaltį, skuta atgal, anas jau važiuoja, įšoka į jį, suranda tą su kelmais vagoną, lietpalčio nėra, traukinys jau lekia, jisai šoka tiesiai į kiečių krūmą, tada išgirsta mašinisto balsą:
– Ar negalėjai šokti, kai dar smarkiau būtume pradėję važiuoti?
Juokinga: mašinistas pristabdo traukinį, pats iššoka, iškelia raudoną vėliavėlę, traukinį praleidžia, bet mašinisto jame tai nėra…
Atbėgęs jis neberanda traukinio į VDR – jis išvažiavęs…
Rugsėjo 9 d. Sapnas: einame su šuniuku per kiemą. Toli iš už krūmų išlenda kaimynas taip pat su šunim ir kažkokiu dresiruotu vilku.
Mano šuniukas persigąsta ir sako:
– Sprunkam kur nors, bus blogai…
Puolame prie durų, o ten užrakinta. Paskui galvoju, kad teks šokti į vidų pro langą, negi vilkas lįs?
1974 metai
Stepas Tamulis pasakojo apie Klaną, kuris buvo (ir tebėra) mėgėjas ką pavogti. Sykį jis nuėjo nešti į valtį Marazyno šieno ir plukdyti jį Ūla iki savo namų, o Marazynas „pilniavojo“, įlindęs į tą kupetą. Kai Klanas apglėbė kupetą nešti, Marazynas iš vidaus jam ir sako:
– Nu, kad neši šieną, tai nešk, bet kam ir mane?
Spalio 13 d. Per televiziją V. Kybartas skaitė Donelaičio „Rudens gėrybes“. Iš kur to poeto tokia išmintis, tas graudus žmogaus supratimas, pagaliau – sugebėjimas, apsikabinus iš meilės būrą, pakilti aukščiau už visą varganą Tolminkiemio žemę?
Spalio 15 d. Vakar girdėjau, kaip Laimonas Noreika skaitė Marcelijaus Martinaičio poeziją. Skaitymas gal kiek ir per dramatiškas. Marcelijaus kūryba, besisukanti apie kelis motyvus, atskleidžia didelę visumą – to, kas buvo, ir kas yra.
Novelei: kaip seniukas pradeda užeidinėti į knygyną ir pasižiūrėti žodyną (kokios kalbos?). Per dieną jis išmoksta po vieną ar kelis žodžius. Ir taip lankosi be galo, visai suseno, sumenko, mergaitės, buvusios kažkada jaunos, jau irgi pražilo. Vieną sykį seniukas užėjęs perskaito, ką išmokęs… Kokie tie jo žodžiai?..
Spalio 25 d. Zervynose girdėjau, kaip senis pasakojo apie Valento Tamulevičiaus motiną. Ji mėgdavo išgerti ir pati kartais išvarydavo naminės. Sykį užėjo milicija ir rado butelį naminės…
– O kas čia? – klausia.
– Vaistai.
– Tai ko negeri?
– Kaip negeriu? – ji paėmė tą butelį, susivertė vienu ypu ir brinkšt į lovą.
Vienas milicininkas ir sako antram:
– Eik tu pažiūrėk, kad nenusibaigtų. Juk tada man reikės atsakyti…
O ta išsimiegojo, ir viskas tvarkoj.
Be to: apie katiną ir kumeluką. Vienas nuvarė į Merkinę ir pardavė kumeluką, be to, tenai nuvežęs, paliko ir katiną.
Paryčiais, jau grįžęs, išgirdo, kad tvarte žvengia arklys ir atsiliepia kumelukas. Nueina – ugi kumelukas prie tvarto. Netrukus pamatė ir katiną.
Katras ant katro parjojo, katras rodė kelią, ar velnias juos žino.
1975 metai
Rugpjūčio 6 d. Apie vyrą, kurio nuskendo žmona ir maža mergaitė. Kapinėse – gražus paminklas, bet ant jo po kiekvienos nakties jis randa primėtyta butelių, net kitokių bjaurių daiktų (meilės…). Budėjimai, pagaliau susidūrimas su niekšyste. Niekšystė laimi. Žmogus eina namo kaip iš naujo gimęs, bet eina ne į saugų gyvenimą, o į grėsmę.
Gruodžio 18 d., ketvirtadienis. …Norėčiau, kad visi draugai gerai žinotų: negalima vieniems kitus negailestingai, žiauriai ir kartais kvailai ėsti, spjaudyti į mūsų gyventą laiką – reikia kabintis, susisieti viduje, reikia daugiau tikėjimo, tikėjimo ir mažiausiai pastangų išplaukti į paviršių. Reikia nebijoti pasmerkimo, paniekos ir neįvertinimo.
Vėl bjauriai žnaibo! Po galais! Juoksiuos iš tų savo peizeliojimų, bet taip baugina nežinia. Norėčiau, kad Vijolytė brautųsi į kokį kultūrinį darbą – man rodos, kad čia jai užtenka skepticizmo ir aistros. Jeigu būtų ant mano kapo koks akmuo, tenai galėtų tikti žodžiai: ką gavau, už viską sumokėjau (be taško ir daugtaškių!)
Ypatingai didelės sėkmės linkiu Sigitui, Jonui Juškaičiui, Romui Granauskui, Marcelijui, Henrikui, Petrui. Tie talentingi žmonės turi palikti jokiais brūžekliais neištrinamą pėdsaką, tik jiems reikėtų giliai ir atvirai su savim (viduje) pasitarti ir eiti dar tiesiau.
Noriu, kad ir bjauriausios šnekos nors vienam iš pažįstamų, artimų žmonių galutinai neišmuštų manęs. Buvau bjaurus, bet ir daug ką mylėjau.
1976 metai
Liepos 19 d., Zervynose. Užsilipęs ant stogo grioviau seną kaminą. Nuo trijų kryžių pusės traukė dviese – apibambusi boba ir toks pat senis – kaip tokiems įprasta, surukusiu apvaliu veidu (nosis mažytė), apsivilkęs tokį pilką „chruščiovišką“ lietpaltį (panašiai, galėjo būti lietaus), užsidėjęs skrybėlę. Iš kitos pusės, pro mano trobos galą, išėjo Čepukyno (Tamulevičiaus) „svečiai“, kalbėdamiesi rusiškai. „Chruščiovinis“ senis, išgirdęs saviškai tuosius šnekant, bemat tarė:
– Privet atdychajuščim. Otkuda pribyli?
– Iz Leningrada…
Ir nuėjo visi, savi, artimi, patenkinti ir be rūpesčio veide. Koks platus pasaulis ir kiek daug visur savo žmonių!..
1979 metai
Sausio 13 d. Kodėl tam tikrais ratais viskas kartojasi? Neviltis, nepasitikėjimas, kūrybinis nepajėgumas, vienas tiktai pasiutimas! Pajutę, kad kitaip gyvenimo nebus, daugelis eina susitaikymo keliu, laižymosi, pataikavimo. Tiktai kiekvienas čia turi savo metodiką, savo būdą – kaip subtiliau suvaidinti esant kitokį.
Rugsėjo 12 d. Menininkų rūmuose vyko vertėjų konferencija. Vakare buvau pas V. Č. [Virgilijų Čepaitį]. Čia atėjo ir V. P. [Vytautas Petkevičius], J. B. [Juozas Baltušis], M. Ch. (redaktorė iš Maskvos), A. Vlčkova (iš Čekoslovakijos), ukrainietė N. Neporožnia.
V. P. papasakojo (aišku, negirdint svečiams; beje, dar buvo jo žmona ir M. M. [Marcelijus Martinaitis], jog jis gerai žinąs, kas parašė CK skundą dėl mano apysakos „Prieš lapų kritimą“ ir dėl premijos (1978 m. man buvo paskirta vadinamoji respublikinė premija, bet paskui CK sulaikyta, nepatvirtinta). <…>
Rugsėjo 18 d. Tuščia, nyku. Leidykla nieko nesako dėl mano apysakų knygos „Tiltas per Žalpę“. Pinigų stinga, nematau iš kur gauti… Virga laksto, vargsta viena; dabar tik ji šiek tiek ir uždirba. Maskva nemoka už filmą „Mano vaikystės ruduo“. Sako, kol nepasirodys ekrane (per Maskvą), tol nemokės. Taip sakė St. Lipskis – Kino studijos scenarinės kolegijos vyr. redaktorius.
Diena tokia niūri – šalta ir lyja. „I niekomu ruku podat v minutu duševnoi nevzgody…“
Spalio 3 d. Laikas bėga. Šiomis dienomis buvo nesmagu, nyku, nė ko nusitverti. Iš leidyklos („Vagos“) parsinešiau C. Kosmačo vertimą, beskaitinėdamas kiek atsigavau. Pirmadienį buvau stadione, pasikalbėjome su J. J. [Jonu Juškaičiu]. Lengviau, kai pasišneki su žmogum, kuris, būdamas didelio talento žmogus ir šitiek metų nustumtas į gyvenimo pašalį, moka išsilaikyti, žiūrėti blaiviai ir net optimistiškai.
Vakar, t. y. X.2, per televiziją rodė E. Mieželaičio 60-mečio minėjimo įrašą. Minėjimas buvo aukščiausio lygio, tarpais, rodėsi, netgi visai jaukus, tačiau kokios pastangos užsimiršti, nustumti į šalį tai, kas buvo ir kas yra. Klausais – ir atrodo, jog nebėra jokių skaudžių dalykų, jokių problemų, jokio žmogaus paniekinimo. O juk ir šiandien, kai taip pompastiškai šnekama apie mūsų literatūros laimėjimus, tuo pačiu metu kiek žmonių nustumta į pašalius, kiek negalinčių atsigauti nuo tylaus, užkulisinio persekiojimo. Įdomu, kad A. Pocius, minėjime skaitydamas sveikinimus, prisiųstus E. Mieželaičiui, pabrėžė: „Poeto S. Gedos sveikinimas.“ Beje, paskiau E. Mieželaitis irgi Sigitą prisiminė. Gražus žaidžiamas žaidimas!
E. M. kalboje buvo tiek negražaus lankstymosi ir dėkojimų, jog net nepatogu. O paskiau – tas gyvenimo suvokimas toks nerealus, pompastiškas, atitrūkęs nuo svarbiausiųjų dalykų.
Spalio 4 d. Atėjo mintis, kad, plečiant mano pradėtą romaną apie menininką, galbūt reikėtų įdėti gerą epizodą iš universiteto gyvenimo, iš „veikėjų“ veiklos ir apskritai visos atmosferos. Tas epizodas, rodos, tiktų vos ne pačioje pradžioje, kai Benas ateina pas skalbėją, atneša jai kvietimą į koncertą. Be to, ar nereikėtų kur nors labiau sujungti su „Prieš lapų kritimą“, kad viskas ir eitų tarytum sąsaja: Benutis su tėvu susiranda rusų karo ligoninę, gauna „margancovkės“; vaikui atmintin įsirėžia tas rusės gydytojos ar seselės veidas, kuriame jokio pergalės džiaugsmo, o tiktai didžiulis nuovargis ir neviltis.
Galėtų būti ir epizodas, kai tie keturi dezertyrai (atsimenu, 1944 metų gruodyje ar 1945 metų sausyje–vasaryje) apsistoja Benučio namuose ir kaip jie jaučiasi, ką daro. Ir dar čia vėl tiktų (jeigu nėra, neatsimenu, ar parašiau, ar ne) – tas dviejų vyrukų nušovimas (Lionikio ir Olbikio).
Dar po „Prieš lapų kritimą“ – epiškesnis rusų užėjimo vaizdas 1944 metų spalio mėn.
Be to, neužmiršti ir Teofilio, pirmųjų kolektyvizacijos metų, rasti vietos broliui.
Su Teofiliu Benas, pavyzdžiui, gali susitikti mieste, kokioje nors knaipėje. Reikia pasigilinti į Teofilio tolesnį gyvenimą, pasiieškoti ar prisiminti pavyzdžių (Mikutis?). O gal jį uždaryti į N. Vilnios psichiatrinę, kurią šiek tiek žinau, gal jis įsimyli kokią daktarę, kuri, pasirodo, esanti jau kito vyro (nors yra ištekėjusi) meilužė, o tas vyras per ją gaudo visokias žinias apie žmones, dar nepatekusius į ligoninę, bet jau kokiu nors požiūriu įdomius. O gal Teofilis – traktoristas, čia jo prototipu galėtų būti Teišerskių Jonas?
Beno mokslą reikėtų skaldyti: iš pradžių jis tegu studijuoja filologiją, pavyzdžiui, net lietuvių kalbą ir literatūrą, paskiau tegul pereina į mediciną, bet visą laiką tegu groja (o gal geriau – tegul rašo?! – tik labai nemiela tas prikišamas autobiografiškumas; be to, čia reikėtų dar suvaidinti tą didžiulę tarptautinę sėkmę); čia iš tiesų kiek durniau išeina. O gal jis kartu studijuoja ir literatūrą, ir muziką, o tik paskiau mediciną? O gal jo daktaru nedaryti, ir „Rudenio žolė“ tada turėtų iškristi iš viso iš tos… epopėjos? Gal ir taip? Arba tą „žolę“ tada reikėtų labai perdirbti, paliekant Beną muzikantu? Vargonininku?!
Spalio 5 d. Kad neužmirščiau: kokiai progai pasitaikius, atsiminti, jog 1939 m. rugsėjo mėn. vidury vokiečių lėktuvai užskrisdavo ant Vilniaus ir bombarduodavo, nors nelabai dažnai, bet bombarduodavo.
1939.IX.16 Vilniuje nustojo veikti lenkų radijo stotis.
Spalio 31 d. Ryt ruošiuos važiuoti pas brolį, paskui gal ir į Tytuvėnus.
Jau dvi savaitės turiu iš leidyklos parsinešęs apysaką „Prieš lapų kritimą“. Pamenu, pavasariop, kai mane buvo išsišaukęs J. Stepšys ir S. Papečkienė, pastaroji kalbėjo, kad čia tiktai smulkmenos, reikia pataisyti tiktai trupučiuką, „dėl akių“, o dabar, spalio viduryje, kai kalbėjomės su ja, pasakė, kad jokiu būdu negali būti subombarduota vokiečių karo ligoninė <…>. Be to, apysaka negali eiti, jeigu tie du epizodai, kai tėvas paimamas kasti apkasų, nebus perteikti Benučio (vaiko) akimis. Po perkūnais! Elgiasi su tavim kaip su piemeniu – kad būtų taip ir taip, o prieš tai dar labiausiai tau giria į akis tą apysaką!
Dar įdomu, kad rankraštyje, toje vietoje, kur vokiečių kareiviai žaidžia futbolą, pieštuku pažymėta: tas epizodas vokiečių naudai. Dieve, dieve, kada baigsis tas amžinas idiotiškas tamsybininkiškas kišimasis? O visa tai daroma juk ne iš kokių idėjų, o dėl savo kėdelės! Kad tik būtų ramu, jūs labai gražiai parašėte, kaip gražiai, kas gi bus, jeigu apysaka neišeis, tokie šilti žmonių santykiai – žodžiu, lįsk, mielas, be pykčio ir nuoskaudų į mūsų nuoširdžiai pakabintą kilpą!
Velniava.
Lapkričio 26 d. Tuštuma. Kažkoks nuodas vaikšto po visą organizmą.
Su Vijole matėme japonų filmą „Didžiosios gaudynės“. Niekai. Jai, sakėsi, visai nieko… A. Bučys išleido savo knygą „Literatūros atvaizdai“. Apie mane ten parašyta bjauriai. Bjauru, jog taip parašyta todėl, kad neparodžiau jam palankumo, kai pernai, prieš premijų balsavimus, jis išspausdino „LM“ straipsnį. Rašytojas – pažeidžiamas žmogus, todėl taip smagu į jį šaudyti…
Lapkričio 21 d. nuvažiavau į Zervynas ir tenai palikau mašiną. Šeštad., XI.24, atvažiavo Levas, grįžome su juo kartu, paskui buvome pas Kęstutį, Žuką, Levą ir Čigriejus. Šeštad. (lapkričio 24 d.) „L. ir M.“ išspausdino novelę „Nubudimas pavakare“.
Gruodžio 7 d. Gruodžio 4–5 d. su G. Urbonaite važinėjomės po Kelmės ir Kėdainių rajoną. Buvo keturi mano autoriniai vakarai: Užventyje, Kelmėje, Kėdainių chemijos kombinate ir Kėdainių kultūros namuose. Gražiausias vakaras – Kelmėje, liūdniausias chemijos kombinate: maža žmonių, visi kaip sugauti. Kelmėje buvo labai malonu – daug klausimų, kažkokia artima, širdinga atmosfera. Užventyje keli mokytojai pasirodė tamsūs, užkampio žmonės, besidomintys pletkais. Kėdainių kultūros namuose – visai nieko, domimasi literatūra, o Kelmėje gavau labai rimtų klausimų dėl kaimo likimo.
Tribūnoje ar scenoje kalbi kilnius, gražius ir prasmingus žodžius, pats imi jais tikėti, o atsiduri vėl „normalioje“ būsenoje, ir nežinai kur dėtis. Leidykloje „Tiltas per Žalpę“ įstrigo K. Ambraso arba jo šaikos rankose: pradedu galvoti, kad gali įsikišti tie patys literatūros gangsteriai, kurie įsikišo, kai išgirdo, kad man duoda respublikinę premiją (1978 m.). Kaip reikės išnirti iš tos situacijos, jeigu ji tokia susidarys iš tikrųjų? Kaip gyventi ir kaip apsispręsti?
Gruodžio 21 d., penktadienis. Užėjau į Rašytojų sąjungą. Daug žmonių, buvęs plenumas ir naujų narių priėmimas. Labai pajutau, kad esu lyg koks svetimas tarp tų žmonių. Ir nieko kito nereikia daryti, tiktai imtis darbo, rašyti, rašyti. Reikia imtis šito romano apie girininką – tiek, kiek žinau miškininkų realijų, man užteks, visa kita – iš bendrų doro žmogaus situacijų, susidūrimų su valdžia, jos atstovais, pobūvių ir tuščių kalbų.
Dar: sąjungos bufete pardavinėjo naujametinį „pajoką“: du stiklainius žirnelių, tris majonezo, čekiško alaus ir jugoslaviškos sriubos…
Užvakar girdėjau, kaip du vaikiukai, eidami mūsų šaligatviu iš mokyklos, kalbėjosi. Vienas kitam sako: „O tu žinai, kad Olandijoj ir Danijoj nerakina nei mašinų, nei namų durų. Vogti tenai yra negražu, vagiui gėda.“
Vakar mėsos parduotuvėje turguje viena rusė moteriškė pasakojo kitai: pas mus Krasnodare tai nieko nėra, nei mėsos, nei pieno. Jei pasirodo kokios dešros, tai po 3,90 rub. – tokia pas jus po du rublius. Patylėjusi ji tarė: a voobšče liudi živut chorošo: odetyje, obutyje.
Kita sako: gde tam chorošo, sama govorila, čto ničevo netu.
– No s golodu nikto ne umirajet.
Gruodžio 31 d., pirmadienis. Čia pat, visiškai čia pat nauji metai. Šiandien pabandžiau suskaičiuoti dešimtmečius, kuriuos prisimenu: 1940, 50, 60, 70, 80… Daugoka. Daug visko ir būta, o daugiausia nuobodybės, sustingimo, nepasitenkinimo, apgaulės. Visokios apgaulės: apgaudinėja valstybė, apgaudinėja žmonės, mes patys…
Įvykiai Afganistane. Ar tai irgi nebus dar vienas įrodymas, kad dabartinė pasaulio demokratija nebegali susiremti su įžūlumu. Kaip tą demokratiją lengva įpainioti į klausimų nagrinėjimus, svarstymą, aiškinimąsi, tuo tarpu viskas jau seniai išsiaiškinta: to išsiaiškinimo esmę labai gerai gali atspindėti netoli Druskininkų, Baltašiškėje, girininkijos kieme seniai pastatyta skulptūra: liūtas prispaudęs kojomis mažą šerniuką…
Duok Dieve man geresnių kitų metų. Duok jėgos, stiprybės ir noro gyventi.
1980 metai
<…>
Kovo 24 d., pirmadienis. „Pergalės“ redakcijoje iš pat ryto (apie 11 val.) sužinojau (pranešė V. Rudokas), kad vakar infarktas ištiko Edvardą Pranckūną. Šita žinia labai sunkiai pribloškė – kai 1959 m. gruodžio mėn. pradėjau dirbti „Literatūros ir meno“ laikraštyje korektoriumi, jis jau čia dirbo meno skyriuje kartu su E. Aukštikalniu. Paskiau, pamenu, buvo laikraščio sekretorius. 1960 m., kai baigęs universitetą buvau kariuomenėje Černiachovske, rašiau jam bene porą laiškų, kad padėtų susitvarkyti dėl darbo – norėjau likti laikraštyje, o mudu su Virga buvo paskyrę į Kretingą, rajono švietimo skyriaus žinion. Išgėręs jis ne kartą tą laiką prisimindavo.
Negeras neramumas: taip aplink apšaudo mirties bombos… Nebuvome su juo koki draugai, gal nei jis man jautė didelių simpatijų, nei aš jam, tačiau tai buvo gražus praeities laikas, jaunystės laikas, vilčių laikas, naivaus mano gerumo laikas… Buvau Dailininkų sąjungoje, kur E. Pranckūnas pašarvotas. Čia susirinko daug senų pažįstamų, buvusių bendradarbių. Mačiau ir jo žmoną, sūnų, dukrą. Jos vardas, rodos, Raselė (o gal – Rūtelė?); pamenu – ne sykį „Lit. ir meno“ redakcijoje jis ją minėdavo, man dar laikraštyje bedirbant ji ir gimė. Atsimenu ir jo žmoną, kai ne sykį buvo atėjusi į redakciją. Tokia graži moteris, nė kiek dar nepasenusi. Kaip pasiruošti tokiam ištikimui, kaip gyventi po netekties – nesvarbu, kad ankstesnis gyvenimas gal ir nebuvo harmoningas?
Toks negeras pavasaris. Saulėta, bet šalta. Mano „Tiltas per Žalpę“, pasirodo, visai neišsiųstas rinkti, trinasi kažkur leidyklos stalčiuose. Sklinda gandai, kad knygą ruošiamasi iš viso atmesti. Jei taip – tai ką aš turiu daryti? Ieškoti išeities ir teisybės ar likti viduje su savo teisybe, nes šitos dvi mano apysakos yra parašytos (aš negaliu tvirtinti, kad jos geros) ne lengva ranka, ne linksma širdim, o skaudžiai ir sunkiai, su visa rimtim, kokia manyje gali būti. Sako, priekaištaujama, kad nėra tarybinių partizanų… O kad aš jų ir nemačiau, nematė nei mano tėvai, nei kaimynai. Šitaip falsifikuoti savo paties gyvenimo, savo tėvų ir kaimo gyvenimo aš negalėsiu! Tai marazmas! Už kokias nepaprastas nuodėmes turi taip kentėti žmonės? Nėra nieko baisiau, kaip negalėti viešai kalbėtis su žmonėmis. Su metais net pats imi dėl to savęs nekęsti, nors visai nesi kaltas, visai esi niekuo dėtas, bet nemalonu, kad toks esi – toks nebylys. Ir kaip skaudu bus, kad po daugelio metų, kai viskas pasikeis, kai žmogus išsiners iš to klaikaus šarvuoto kiauto, – kaip bus skaudu, kai ateities žmonės su pykčiu veiduose praeis pro mūsų kapus – kodėl mes buvome tokie menki ir silpni?
Kodėl?.. Smerkite mus, ir mes vartysimės sutrešusiuose grabuose.
Kovo 26 d., trečiadienis. Šiąnakt sapnavau tokį sapną: rodos, buvau Balčiuose, prie savo namų (kurių jau nebėra), atvažiavo kažkokia mašina – lyg tokia, kur voluoja plento asfaltą, jos visi keturi ratai kaip volai. Kad ji pasileido per bulves, taip gražiai ištaikydama tarpuvagiais! Ir dar, rodos, ji buvo kaip arklys, vis graibstėsi paėsti. Paskiau ji važiavo pro Rimydžio krūmus, o aš – savo mašinoje, jos buvo pirmenybė, bet ji parodė, kad pirmiau važiuočiau aš, bet aš nevažiavau. Netoli Rimydžio mašina sustojo, šoferis pasakė, kad čia gera žolė arkliui pasiganyti. Aš sutikau Rimydį, rodos, apsikabinom. Įėjom į trobą, o tenai gale sėdi toksai keistas žmogus, lyg Fernandelis, rodos, nuo veido jam nulupta visa oda, bet jis ne raudonas, o baltas, tiktai labai negražiai tarp to kaulo baltumo veido kruvinos lūpos: Rimydis sako, kad jis, tas baltasis žmogus, atsivedė daug paršiukų. Tikrai, kažkas matyti prie to žmogaus kojų. Taip man negerai, einu laukan ir pamatau, kad ant kairės rankos užtiškęs didelis lopas kraujo – toks baisus raudonumas, kraujas taip greitai kreši, ieškau kur nusivalyti ar nusiplauti, ir pabundu iš baimės.
Kovo 31 d., pirmadienis. Praėjusį penktadienį (III.28) Resp. bibliotekoje buvo J. Mikelinsko kūrybos vakaras. Vadovavo A. Zalat[orius], skaitė Undinė Nasvytytė. Vakaras įdomus, labai gražiai jį vedė A. Zalatorius, pasitelkdamas rimtį ir humorą. J. M. kalbėjo irgi įdomiai, tiktai kartais, ne pirmą sykį jau pastebiu, jam būdingas tam tikras rimties, sudėtingumo suvaidinimas. Rodos, galima būtų pakalbėti ir paprasčiau. Po to buvo povakaris, kaip jį pavadino A. Z., bibliotekoje, o paskiau nusikraustėme pas iki tol man nepažįstamą, tiktai girdėtą fotografę O. Pajedaitę. Buvo J. M., E. Ign[atavičius], A. Z., I. Jasiūnaitė (dainininkė), aš.
„Pergalės“ žurnale – labai daug skaitymo, gaunama kūryba kažin kokia beveidė, mandri arba labai primityvi. Kad galėtum žmogus kaip reikiant kuo pasidžiaugti ir atsigauti!
Penktadienį S. Geda pasakė, kad jo motiną operavo klinikose, sako, labai užleistas vėžys, jokių nesą vilčių. Operavęs Česlovas Kunevičius. Lūžta Sigito gyvenimas. Jo motina, kai retkarčiais nuvažiuodavau, būdavo tyli. Pasislėpusi, pasakys žodį, ir viskas. Užtat tėvas pildavo kaip iš kulkosvaidžio. Atrodo, kad taurumą, slypintį po išoriniu siutu ir kartais net bravūra (kuri, tiesą sakant, dažnai labai natūrali), Sigitas bus paveldėjęs iš motinos.
„Vagos“ leidykla dar vis tyli. Girdėjau, esanti kaži kokia nauja recenzija, kurią apie mano apysakų knygą parašęs kažkas iš Spaudos komiteto. Kažkoks Žaliukas, ar kitas. Kaip čia viskas ir bus?
Šiandien parašiau V. Korobanui laišką į Moldaviją.
Balandžio 4 d., penktadienis. Nuo ateinančio pirmadienio žadėjau išeiti savaitę dirbti namuose, neiti į redakciją. J. Macevičius ir V. Rudokas sutinka: po pietų su L. G. (Leonardu Gutausku) ir jo žmona važiavome prie Lavyso ežero, kur jie norėjo pirkti namą. Varėnoje sutikome J. Tamulevičių ir girininką L. Slavinską. Tamulevičius važiavo į Zervynas, užsukome ir mes, jis paskui lydėjo iki Mardasavo, kur esanti geresnė troba. Troba tenai iš tikro nieko, tik labai dykai atrodo. Druskininkuose Levas beveik sutarė su namo šeimininke. Atrodo, kad galės pirkti.
Visą kelią važiuojant buvo labai nesmagu: valgykloje (Rašytojų sąj.) vienas iš leidyklos žmonių paklaustas pasakė, kad jis nieko negalįs man pasakyti, nes nėra įpareigotas. Tiktai tiek, kad dabar kalbos sukasi apie knygos neleidimą.
Vadinasi, gražiai užkertamas kelias. Kas tai daro? <…> Tie patys, kurie siautėjo 1978 metais, kai man skyrė premiją? Kas tie patys – kas tokie jie buvo? Iš kur man žinoti? Juk niekas nieko tikro nepasakys. Gangsteriai savo darbą daro, nedovanos jie niekad. Už ką? Ar už tai, kad per visą savo gyvenimą niekam niekada nesu kišęs kojos – tegu gyvena ir dirba kaip kas išmano, tiesą sakant, niekada neturėjau ir jokios galios ką sustabdyti, pakeisti, bet jeigu ir turėčiau, niekada negalėčiau stoti prieš sąžiningą žmogų, net jeigu man jo darbas atrodytų neteisingas ar netgi nepiktai negeras.
Kaip viską suprasti? „Pergalė“ tą apysaką („Prieš lapų kritimą“) išspausdino 1978 m. 6 nr., ir juk nieko neatsitiko, nieko o nieko, ir esu tikras, kad ne dėl „atsitikimo“ (kas čia gali atsitikti! Literatūra neturi galios kokiems atsitikimams, ir juo labiau – tas graudus vaiko karo metų prisiminimas, kai vaikas, gūždamasis nuo karo siaubingo šalčio, jaukiai glaudėsi po mylimų tėvų sparnu!), o dėl ko kito. Kas tas kitas? Kas nors negali dovanoti, kad kada nors pasakiau apie jo kūrybą ar elgesį taip, kaip galvoju ir kaip tas yra verta? Iš pavydo? Tačiau ko man galima pavydėti? Kas, apsirūpinęs savo gyvenimėlį (visapusiškai: buitiškai, garbėtroškiškai, literatūriškai), pavydi man amžino vargo, nesuprasdamas netgi elementariausio dabarties socialinio ir psichologinio dalyko – kad maža kam reikalinga tokie rašymai kaip mano, ir kad aš iš tikrųjų plačiojoj visuomenėj negaliu vaidinti jokio vaidmens – juk užtenka dabar žmogaus nekelti, jį nutylėti, ir jo nebėra; visuomenė neteko savo asmeniškumo, ji nuasmeninta, ji iš tiesų mielai paima tai, kas viešai yra giriama, keliama, populiarinama.
Ai, nebesinori nei čia rašyti, nei galvoti. Tačiau kur pasidėti? O gal rašyti apysaką apie save – nuo to laiko, kai pradėjau lankyti progimnaziją, iki šių dienų? Rašyti, nepaisant nieko, rašyti taip, kad jaustum, kaip kaista veidas? <…>
Birželio 11 d., trečiadienis. Šiandien galutinai paaiškėjo, kad nereikės eiti į kariuomenę – buvau gavęs šaukimą nuo birželio 16 d. į „sborus“. J. Macevičius išgelbėjo. <…>
Kokia dvokianti konservų dėžutė – tas mūsų gyvenimas! Ir kokie vis dėlto visai kitokie yra buvę žmonės anksčiau – pavyzdžiui, tas pats A. Matulionis [miškų ministras], kuris mirė šiemet gegužės 19 d.
Redakcijoje, rodosi, priešais mane sėdintis žmogus labai viskuo domisi, stačiai nepraleidžia jokios smulkmenos, netgi tokios, kaip vienas kitas žodis su V. Kuzmicku apie Karaliaučiaus sritį. Mano, gal, kad tas projektuoja kokius planus! Dieve, kokios nesąmonės!
V. Svent[ickas] praėjusį penkt. skambino, kad „Tiltas per Žalpę“ išsiųstas vėl rinkti. Kol vėlei sugrąžins.
Spalio 2 d., ketvirtadienis. Kiek jau pralėkė laiko, kai čia nieko nerašiau!
Vakar į Zervynas su V. R. [Vytautu Rudoku] ir F. V. [Feliksu Vaitiekūnu] atgabenome spintas iš MA bibliotekos. Sugrįžome šiandien rytą.
Spalio 13 d., pirmadienis. Praėjusį šeštadienį, X.11 d., Muziejaus g. sutikau pagiringą Alfredą Guščių. Jis papasakojo, kad nuo penktadienio ryto, t. y. nuo pusės šešių ar šeštos valandos, iš namų, ketindamas nusižudyti ar ką kita negera padaryti, pabėgo Bronius Radzevičius. Parėjęs namo, skambinau P. Bražėnui, jo nebuvo, atsiliepė žmona, ji papasakojo, kad tikrai yra šitaip. Ketvirtadienio vėlų vakarą ar naktį B. R. žmona paskambinusi keliems B. R. draugams, kad Broniui blogai. Jie atvažiavę ir greitosios pagalbos mašinėle išvežę į Vasaros g. ligoninę. Tenai jam suleidę vaistų, bet, kai pagerėjo, išsiprašė į namus, draugai išsiskirstė, o paryčiui, gąsdindamas žmoną nudursiąs, jis išbėgo (sako, basas) laukan, ir nuo to laiko jo niekas nematė. Milicijai pranešta, paimtos nuotraukos. Vakar (šeštad. man dar tuo pačiu reikalu paskambino V. Skripka) jau ieškoję narai Neryje, šiandien, sako, irgi ieškosią. Kažkokie klaikūs dalykai dedasi aplinkui! Buvo toks mielas, draugiškas žmogus. O gal dar ne buvo?
Šiandien į „Pergalės“ redakciją užėjo B. Masionienė. Ji papasakojo, kad B. R. ketvirtadienio naktį skambinęs jai. Atrodęs labai piktai, grėsmingai, stačiai reikalavęs atvažiuoti. Kai pamatė, kad jau blogai, tuojau nugabeno į ligoninę, o iš ten visi, kai buvo suleisti vaistai, grįžo į B. R. namus ir išsiskirstė, net nenujausdami, kaip viskas greitai gali pasidaryti šiurpu. Su Antanu Masioniu jiedu buvo kaimynai, kai gyveno kaime, lankė vieną mokyklą. B. Masionienė dar graudžiai pastebėjo: „Bronius pasirašė sau knygos pavadinimą – „Priešaušrio vieškeliai“…<…>
Šiandien Literatūros institute su Alb. Žukausku įrašėm pasikalbėjimą, kurį žada transliuoti per radiją. Aš dar įskaičiau ir vieną savo novelę – „Linksma kelionė geležinkeliu į kurortą“.
Vėlai vakare (apie 20.45) paskambino Vyt. Skripka: Br. Radzevičių jau surado Neryje, prie Lazdynų tilto. Peiliu jis dar persipjovęs gerklę…
Gruodžio mėn. 16 d., antradienis. Kiek jau prabėgo laiko! Širdis kaip įpjauta, bet ji sudiržusi vis tiek smarkiai: protu labiau suvoki visą tragediją, įvykusią su B. R., o jausmais – nelabai.
Lapkričio mėnesį išėjo mano knygelė „Tiltas per Žalpę“. Tyla. Galima sakyti, niekas nepasakė nė vieno žodžio. Nejaugi ši mano knyga tokia netikusi? Negali būti! Antroji apysaka – „Rudenio žolė“ – ką besakytum, visiškai nieko. Joje yra tikro skausmo ir tikro liūdesio, gal per maža priežasties, bet čia jau kiti dalykai.
Ką darysi? Jau esu pasiruošęs kantriai kentėti dėl tos prakeiktos tylos. Lyg koksai suokalbis.
1981 metai
Sausio 2 d., penktadienis. Skaitau Br. Radzevičiaus romano apie porą šimtų puslapių. Iš viso yra 1450 psl.! Įdomus buvo žmogus, su tokiu epišku, plačiu užmoju. Gaila, kad romanas liko toks nesutvarkytas. Aiškiai yra daug iš jo biografijos, iš jo artimųjų. Šit viena įdomi mintis: „Tačiau kiekviena būtis, kuri persmelkta išskirtinumo, jaučia savo tragizmą, yra egoistinė.“ <…>
Dubultai, 11.12. Gal novelė apie brolį, ateinantį pasitikti per Milašiaus krūmus su žibintu? O gal įterpti į „Vargonų muziką skalbykloje“?
1982 metai
VI.13 (Zervynos). Sapnavau sapną: palatos, kažkoks pažįstamas gydytojas ar gydytoja atvedė į baltą palatą, kur mačiau, rodos, pažįstamų moterų, tiktai neatsimenu ką. Vienos rengėsi, kitos vaikščiojo baltais chalatais ar marškiniais. Atlydėjusi gydytoja pasakė, kad ilgai būti negalima, o tos moterys baltais drabužiais, aš supratau, yra iš gimdymo namų…
Vakar, atvažiuodamas iš Vilniaus, netoli nuo Valkininkų, važiuodamas per Merkį, užmušiau kažkokį didelį mėlyną paukštį – atsitrenkė jis į mašiną ir pasiliko gulėti ant kelio…
Šiandien verčiu Čechovo „Ponią su šuniuku“. Tą vertimą pradėjau prieš dvi savaites.
VI.27. Šiąnakt sapnavau sapną: rodos, namuos, pas brolį, į krosnį įmečiau kažkokio baisaus velnio, taip įsiplieskė, kad liepsnos eina visur – į kambarį, pro kamino plyšius, užlipu ant aukšto – tenai irgi plėnys. Laimei, galvoju, kad lynoja, nebus gaisro.
Verčiu A. Čechovo „Vežime“.
Vienos motinos du sūnūs: vienas tarnavo armijoj ir sugrįžo atitarnavęs povand. laive nuplikęs, ir dar nežinia, ką su juo padarys radiacija.
Antrasis išėjo į kariuomenę, pateko į Sibirą, į Čitą, ir jau antri metai neišleidžiamas iš ligoninės, nes susirgo „sibirskaja jazva“.
XI.4, Vilnius. „… pajutęs šleikštumą, koks atsiranda, kai netyčia išsipasakoji nepažįstamam žmogui“ (iš Z. Čepaitės apsakymo „Juodasis jumoras“).
XII.2. Gyvendamas žmogus įsiveli kaip į pakulas.
Sapnas: rodos, su Baltakiu jo mašinoj važiavome ties „Lietuvos“ kino teatru. Jis nubėgo į „krūmus“. Grįžo, pasijutau, kad mes sėdime ant tokio lafeto, balta drobulė nutįsusi iki žemės. Važiuodami abu stengėmės paklodę pakišti po čiužiniu.
Kodėl aš visą laiką veržiuos daryti tai, ko iš tikrųjų nenoriu ir bijau?
XII.5, sekmadienis. Skaičiau ir taisiau A. Čechovo apsakymų vertimus: „Ponią su šuniuku“ ir „Vežime“. Koks paprastas kalbėjimas, ir kaip įdomiai sukuriamas prasmės, nuotaikų laukas!
Įdomu, gilu, o vis tiek trumpam laikui užsimiršti, kuo gyveni, kaip gyveni. Negali atsikratyti ateities baimės ir dabarties netikrumo. <…>
XII.8. Baigiu skaityti P. Dirgėlos romaną „Kūlgrinda“. Fantazijos jis turi, istoriškai gal taipogi nieko, tiktai per daug kažkokio šiuolaikiškumo.
XII.12. Buvau pas Levą. Patinka jo nutapytas mano portretas. Apskritai Levas dabar daug dirba, atrodo, kad labai įdomiai – proza surašęs galybę puslapių iš savo gyvenimo.
Man ir įdomu buvo klausyti jo pasakojimo, ir sunku bei liūdna: aš nieko o nieko nedirbu, tiktai kamuoju savo jau ir taip stipriai iškamuotą sielą. <…>
1983 metai
Vasario 13. Vakar atvažiavau į Zervynas. Išėjau į miškus, buvau nuėjęs prie ežerų. Visas gyvenimas su kuo nors susijęs – su taku, keliu, ežeru, mišku, drabužiu, kokia smulkmena.
Stepas [kaimynas Stepas Tamulis] sirguliuoja. Jam kažkas negerai su viduriais, skauda galvą. Petras laikosi nieko.
II.18. Vakar su Albertu buvome Jaunųjų sekcijos susirinkime. Mes jau nebe jaunieji!.. Labai sunkiai sekėsi kalbėti. Šiandien dėl to jaučiuosi prislėgtas. <…>
III.31. Vakar Rokantiškių kapinėse laidojom Juozą Keliuotį – buvusį „Naujosios Romuvos“ redaktorių. Susirinko nemažai žmonių, daug jaunimo.
Įspūdingai atrodė, kai garbės sargyboje sustojo jaunos mergaitės. Ypač viena iš jų – gal kartais J. K. brolio dukra.
Atėjo, sustojo prie velionio Jonas Graičiūnas. Į kapus lydėjo J. Miltinis, R. Šaltenis, Žalinkevičaitė-Petrauskienė, mokytojas Alekna. <…>
VIII.31. Palanga. Vakar atvažiavom su V. R. [Vytautu Rudoku] į Palangą.
IX.7. Palanga. Antra savaitė čia. Prirašiau novelių, bet kai kurios, rodos, visai bedvasės. Iš prievartos.
Iki šiol visas dienas maudžiausi jūroj. Šįryt buvo labai bjaurus oras, lijo, paskui visą dieną šalta.
Vakar su R. žiūrėjome italų meninį filmą „Nekaltas“. Pastatytas jis pagal Anuncijaus romaną. Buvau jį matęs anksčiau. Žmogus patenka į padėtį be išeities – ir nusišauna.
XII.18. „Tiesoje“ paskelbtas A. Miškinio nekrologas. Nuo 1948 – dingsta žmogaus biografija. Jos nėra!..
XII.19. Užėjau į universitetą, kur pašarvotas Antanas Miškinis. Mačiau – sėdi E. Mieželaitis, buvo P. Dirgėla, A. Verba.
Pamenu, kai man davė Žemaitės premiją, atėjęs A. Miškinis pasiteiravo, kam ji duodama. Gaila, sako, nežinojau, būčiau atnešęs gėlę. <…>
Įsišnekome su P. R. [Pranu Raščium] apie „Skrydį per Atlantą“ – filmą. Aš pasakiau, kodėl jo negali būti gero – kad nėra idėjos, kuri tada buvo. P. R. labai sukluso. Jis gaudo kiekvieną mano žodį… <…> Ko jie nori? Kad tik viskas būtų gerai su B. R. knyga!
Antradienis, XII.20. Antano Miškinio laidotuvės. Pašarvotas buvo universitete. Žmonių nedaug. Ir kapinėse – nedaug. Tokį žmogų laidoja! Kas pasidarė? Dabartinio gyvenimo pamokos – be postūmio jau nieko nėra. Gal kas dėl to ir džiaugiasi, bet menkas bus džiaugsmas – šitaip užaugintas, taip išauklėtas žmogus kada nors susprogs, surys ir tuos savo augintojus.
Kapinėse kalbėjo: A. Maldonis, A. Baltakis, mokytoja iš Utenos II vid. mokyklos, E. Matuzevičius. Dievuliau, kas per gyvenimas: lietuvių tautos sūnus, nekentęs aptukusios buržuazijos, mylėjęs paprastą žmogų… Mes – jo mokiniai, ir t. t. Kas esame mes? Tie, kurie anuo laiku, kai Miškinis keliavo vagonu į Sibirą, laiminome tą žygį kaip būtiną, paskui pasakėme, kad jis nukentėjo be reikalo, paleidome iš lagerio, o dabar vis tiek bijome tai pasakyti, bijome, – ne, nenorime, atsiprašyti! Vis tiek jokia valdžia (buvo S. Renčys) nepasirodė, netgi iš Utenos. Viskas suderinta iki kruopelytės! Ne, baisesnės ideologijos negali būti: mušti, glostyti, suvaidinti, kad viskas lyg ir niekur nieko, ir vis tiek griežti patyliukais dantimis. Veidmainybė! Nebuvo nei televizijos, nei niekas filmavo.
Toks žmogus, toks poetas! Žiūrėjau į jo žmoną… Dieve mano, galvojau, ką Tu esi išgyvenusi, kai Antano čia nebuvo? 1948-ieji metai. Tada aš baigiau Balčių pradinę mokyklą, ir tada A. Miškinis buvo gabenamas į Sibirą… Mačiau žmogų, kuris yra kartu sėdėjęs su A. Miškiniu.
1984 metai
Sausio 6 d. Anksti atvažiavau į Zervynas, taisiau mašinos stabdžius, „kreizą“, paskui išėjau pasivaikščioti palei Ūlą. Mintys tenai, kur liko Vilnius su jo žmonėmis.
Sausio 8, sekmadienis. Vakar tvarkiau dvi savo noveles – „Valkatą“ (dabar pavadinau „Be pavadinimo“) ir „Įveikti save“. Pastaroji, man rodos, visai nebloga. „Be pavadinimo“ – ypač nebloga išėjo pabaiga. <…>
Skaičiau „Norvegų noveles“. Yra įdomių. Per televiziją vakar girdėjau kalbant italų studentą, kuris mokosi Vilniaus universitete. Korespondentė jo paklausė, koks jam gražiausias lietuviškas žodis. Ilgai galvojęs, jis atsakė: „Dangus.“ Puiku, ar ne?
Vėl vaikščiojau palei Ūlą, toli – link Pauosupės, o paskui atgal per mišką.
Sausio 29, sekmadienis. Prieš kiek laiko V. Vanagas pasakė, kad mano tėvai vedė 1931 m. vasario 7 d. <…>
Kovo 28 d., trečiadienis, Nidoje. Išgirdau pempę. Jau pavasaris! Skaitau, rengiu leidyklai B. Radzevičiaus romano „Priešaušrio vieškeliai“ II dalį. Dabar atrodo, kad vis dėlto išeis visai neblogai.
Balandžio 1 d., sekmadienis. Rytoj – paskutinė diena Nidoje. Perrašinėjau savo noveles – „Elžbietos Žukauskienės tema“ ir „Kai prabėgo ir prabėgs trisdešimt metų“.
„L. ir mene“ prieš dvi savaites kažkoks A. Petrauskas užsipuola J. Skablauskaitės apysaką „Pergalėje“ [„Tik šviesūs paukščiai naktyje“]. Vakar, t. y. III.31 d., numeryje atsiliepė V. Narbutas. Laikraštis pridėjo prierašą, kur, žinoma, labiau sutinkama su A. Petrausku. <…>
Spalio 24 (Zervynos). Vaikščiojau palei Ūlą. Kokia lapų prikritusių gelmė. Juk jie dar visai neseniai buvo gyvi, žali (žali kai kurie ir dabar), o šit plauna juos drumzlinas vanduo… Jei kada ir aš atsidursiu tarp tų lapų, prašyčiau visų, kad jie suprastų viena: man yra baisu vidinis pralaimėjimas, apsirikimas, ne išorinis.
1985 metai
Vasario 2 d. Vakar traukiniu atvažiavau į Zervynas. Paskutinį kartą čia buvau pernai, lapkričio 19 dieną. Tokį radau kalendoriaus lapelį. <…>
Galvoju, kad reikia remontuoti namą – aną galą. Nelabai to reikia, bet juk būtų žmoniškiau…
Skaitau J. Juškaičio „Dešimt žodžių jazmino žiedui“.
Tušti, balti laukai. Mėnesiena. Vakar prie šaltiniuoto upeliuko, įtekančio į Ūlą, atėjo stirniukė. Stepas (kaimynas Stepas Tamulis) ją vadina serniūte…
Tuščia širdyje, tuščia galvoje.
Kovo 2 d. Atvažiavau iš ryto (7 val.) traukiniu. Viduje 8 laipsniai šalčio. Dabar jau vakaras, troboje – 15 laipsnių šilumos. Perskaičiau V. Skripkos aps. „L. ir m.“ Visai nieko. Įdomus žmogaus vidinio susikaupimo prasme. V. Rubavičiaus recenzija apie B. Radz. „Link Debesijos“ nepatiko: šalta, racionalu, prasikiša mokytas mėginimas ne nusakyti, kas jo kūryboje yra, o iš kur tas viskas atsiranda. Apnuogintųjų fotografavimas! <…>
Balandžio 25 d. Vakar ir šiandien Zervynose kasiau aroniją. Sunkus darbas. Taip nusiplūkiau, kad nebėra jėgų. Ta pati mintis neduoda ramybės, nors prasiveržia ji tarytum pro rūkus – baisus fizinis nuovargis.
Vakar išgirdau gegužę.
Šiandien vakare pradėjo snigti.
Visur balta.
Vakar baigiau skaityti P. Dirgėlos romaną „Amžių dienai dūzgianti giria“. Yra net labai įdomių vietų, įsijausta, įsigilinta, tiktai negerai su Mato Butkaus linija: ji primena (be jokių abejonių) B. Radzevičiaus likimą. Skaitant tas bus aišku visiems. O aplinka, o užuominos apie M. Butkaus šeimą, jos santykius, žmoną? Juk šiaip romanas nėra B. Radzevičiaus lemties romanas, tad kam ta nuoroda, o visa tai, kas aplipinta šalia, gali sukelti dar didesnes šnekas ir pridaryti dar daugiau painiavos. Manau, jog tai reikia keisti, taisyti, bet kaip pasakyti autoriui? Ką jis pagalvos?? Ir vis dėlto – kam romane sudėti visokias šnekas, susijusias su šiuo įvykiu?
Pagaliau – ir atmetus tai, romane lieka neaišku, – kodėl Butkus nusižudė? Netgi užuominų galvojimui mažoka.
Visa kita (arba tikriau – daug kas) labai gerai. Ir tema, ir likimai, ir tikras jausmas – viskas šviežia, tvirta. Žinoma, kelios legendos lyg ir iškrenta. Be to, romanas gerokai ištęstas.
Šiandien tvarkiau koridoriaus lubas. Bebaigdamas bjauriai nukritau žemėn, krisdamas dar mėginau užsilaikyti, užsikabinti, bet nugarmėjau. Dabar skauda šoną, svaigsta galva. Velniai žino, kas čia ir bus. Dabar yra 17 val. 50 minučių. Eisiu pagulėti, paklausysiu radijo, gal ir nieko baisaus.
Kaip reikėtų sugrįžti prie romano! Turėčiau jame išsakyti ne vieną savo ir savo artimųjų skausmą.
Gegužės 1 d. (trečiadienis). Vėl čionai. Tas mano kritimas „iš dangaus“ kol kas baisiai neatrodo: nelūžo niekas. Sutvarkiau lempas. Redakcijoje parašiau J. M. (Juozui Macevičiui) atsiliepimą apie P. D. romaną. <…>
Vis daugėja ir daugėja pakelėse kilometrinių stulpų…
Gegužės 12 d., sekmadienis. Jau senokai čia. V.9 d. ėmiau meškerioti. Šiandien irgi buvau. 9 dieną po lietaus beržiukai nušvito tokia žaluma, kad nors verk.
Kaip padaryti, kad akimirkos būtų visas gyvenimas?
Kaimynai vis širsta vienas ant kito: sveikatos nebėr, o užmačios didelės.
Spalio 6 d., sekmadienis. Nuo vakar popietės – Zervynose. Vakar vakare atvažiavo Levas (Leonardas). Kalbėjomės ilgai – iki pusės dviejų nakties. Netyčiom užsiminė, kaip Sigitas yra atsiliepęs apie mane ir mano kūrybą: kad esu moralistas ir didelis rašytojas nebūsiu.
Šiandien bandžiau meškerioti, užėjo vaikų, kurie sakė iešką rašytojo. Sakau – kokio? Muistosi, o vienas bežinąs: Apelio… Paskui atėjo simpatiška jų mokytoja.
Vakar Jonas Klanynas dainavo:
Ar aš ne laisvas, ne demokratas,
Kam man reikalingas valdžios aparatas?
Skaitau R. Gavelio apsakymus. <…>
Spalio 26 d., sekmadienis. Trečiadienį (X.23) atsivežiau pagaliau rąstelius pirčiai. Ketvirtadienį ir penktadienį tuos rąstelius tvarkiau (su Petru, Leikauskienės žentu). Vakare padėjo ir Juozas Tamulevičius. Pasigėrėme, važiavome naktį į Kabelius, Grybaulią, kuri yra Petro gimtinė.
Siaubas, koks mažas žmogutis jo tėvas!
Šiandien baigiau dėti į krūvą lentas, apdengiau. Vakare, betemstant, mane aplankė Aurelija Giedrienė, Janina Grašienė ir Markevičienė. Jos visos labai džiaugėsi mano darbais. Janina sako – šitiek dirba ir dar rašo!..
Lapkričio 5 d., antradienis. Čionai, Zervynose, nuo vakar priešpiečių. Karučiu vežioju smėlį, iškastą iš šulinio, Stepas sako, kad tai katorgininko darbas. Vakar, be to, sulyginau plotą žemės būsimai pirčiai.
Praėjusį penktadienį, lapkričio 1 d., važiavome su Virga į Tytuvėnus, o aš iš tenai į Balčius ir vakare į Stulgius.
Visur – net prie tėvų kapo – matau tik save ir savo dabartį.
„Pergalėje“ nėra smagu – vadovybės pasikeitimai savotiški. Pavaduotojas R. Kašauskas, rodos, kaip ir kūryboje, taip ir kitų kūrybos vertinime užsiima vaidinimu, poza, stačiai kažkaip nejaukiai į meną žiūri.
Laukiu grįžtant Vyto Čepukyno (Tamulevičiaus), su juo ketiname važiuoti į Varėną, parvežti jam televizorių, o paskiau naktį važiuosiu į Vilnių, nes rytoj reikia eiti pas dantų techniką. <…>
Pro langą į atvažiavusią „krautuvę“ eina ir eina žmonės. Kai kurie važiuoja su karučiais ir grįžta tempdami maišus – matyt, nusiperka miltų ar dar kokio galo.
Lapkričio 19 d., antradienis. Lapkričio 19-oji – Indiros Gandi gimimo diena. Šalta. Vakar diena buvo visai nieko.
Beje, šiandien Šveicarijoj, Ženevoj, susitinka Reiganas su Gorbačiovu.
Nieko neišeis, kol žmogus nepasitikės žmogumi.
Trečiadienis, lapkričio 20 d. Naktis. Mėnesiena, juodos properšos laukų sniege. Kažkas atsikartoja sieloje: viskas jau buvo. Šitaip jau ne kartą jaučiausi Zervynose.
Lyg ledo gabalai šalti pro mėnulį plaukia debesys.
Mačiau filmą apie L. Tolstojų, kur A. Lakšinas pasakojo, jog L. T. yra pasakęs: menininkas turi šviesti, šildyti ir deginti. Todėl jis turi sudegti.
Antrą kartą perskaičiau B. Baltrušaitytės apysaką. Man ji visai nieko – ir dabar. Gal tik reikėtų pakeisti pabaigą – tas antrąkart moters apalpimas man įtartinas, o šiaip – visai įdomus dalykas, turintis daug realijų. Ko gi tas R. Kašauskas iš jos nori? Turbūt netinka jo pasaulėjautai – per liūdna pabaigoj. Ką reikės daryti? Norėtųsi išspausdinti.
Lapkričio mėn. 24 d., sekmadienis. Atvažiavau penktadienio pavakarį. Pastačiau žiemai mašiną. (Nuvažiuota 3571 km.)
Šiandien išvažiuoju namo.
Gavau laišką iš Lenkijos. Klausiama, kada parašyta mano novelė „Žalias traukinys“. Pasivarčiau ant aukšto rankraščius: 1967 m…
Gruodžio 7 d., šeštadienis. Nuo vakar – čionai. Užėjo Algis Š. (Švažas), paskiau Jonas Klanynas su kažkokiu Algiu, grįžusiu iš kariuomenės (ar tik ne Zigmo vaikas?)
Gruodžio 8 d., sekmadienis. Iš ryto nuėjau pas A. Švažą, bet jis jau buvo išvažiavęs į Vilnių – rodos, anksti rytą girdėjau, kaip nuburzgė mašinėlė.
Persiskaičiau atsakymus į „Kultūros barų“ anketą. Gal ir nieko, tiktai man visada išeina taip šiurkštokai, tiesmukai.
Gruodžio 13 d., penktadienis. Atvažiavau 6.25 val. Žadu tvarkyti šulinio stogelį. Vakar su Albertu Z. (Zalatorium) buvome Žemės ūkio ekonomikos institute. Visai įdomus susitikimas. Žmonių yra visur.
Paskiau svečiuose pas Vytautą N., kurio buvo gimtadienis.
1986 metai
Sausio 6 d., pirmadienis. Dievuliau, kiek jau praėjo laiko nuo anų metų, kai čia šį tą rašiau! Gyvenimas barškėte nubarškėjo lyg per bruką. Nežinau, ko ir norėti, stačiai negaliu susigaudyti. Tiktai griūva, viskas griūva. O padaryta per tą laiką ne taip mažai: išleisti B. R. raštų trys tomai, išėjo mano paties knyga „Keleivio novelės“, A. Čechovo apsakymai ir pjesės, V. Šukšino romanas „Atėjau duoti jums laisvę“ (vertimas).
Reikia skaityti J. Kroso „Imperatoriaus beprotį“, pasižadėjau parašyti „Pergalei“, bet vargu ar tesėsiu. Negaliu susikaupti.
Sausio 19 d., sekmadienis. Vakar vakare užėjo Juozas [Tamulevičius]. Iš Jono Tamulevičiaus (Kuolalio) gavau butelį. Juozas išgėręs, papasakojo, kaip po karo Marcinkonyse per atlaidus, susiradęs kažkur seną neveikiantį fotografavimo aparatą, fotografavo Pranas Antončikas. Susirinkęs pinigų, užrašinėjęs į savo sąsiuvinuką pavardes ir kiek pinigo paėmęs, paskui neberodė nosies (tiesa, dar kitą sekmadienį irgi fotografavęs – sakęs, kad nespėjo padaryti). Juozas gražiai pasakojo:
– Juokitės taip, šypsokitės! – o pats ant galvos juodą drobulę šmaukšt, kažką paspaudžia. – Labai ačiū! – sako išlindęs ir jau taikydamasis fotografuoti kitus.
Dabar, kai ko nors imąs siusti ant gelžkelio darbininkų, tai vienas atsiradęs iš anų laikų ir sakąs:
– Pranai, gal tu pasakysi, kaip ten buvo su tomis fotografijomis?
Pranas suklūstąs, o po kurio laiko atsakąs:
– Eik tu su tom fotografijom. Tokie buvo laikai… Po karo…
Sninga. Visą naktį snigo ir dabar, kai jau yra 12 valandų dienos.
Tą patį sekmadienį, vakare (I.19). Prisiminiau savo autobiografiją, parašytą „Vagos“ leidyklai, ir pagalvojau, kad šitos santvarkos visuomenė ar valdžia (žinoma, nenatūraliai, dirbtinai) skiria labai didelį dėmesį savo rašytojams. Dėl to jie priversti užsiimti savotišku melu: vaidinti, pūstis, kiekvienai smulkmenai teikti dideliausią prasmę ir t. t. Ar ne taip? Aš, pavyzdžiui, parašiau, kad nuo vidurinės laikų literatų susirinkimo iki pat dabar labai tiesiai, neišsisukinėdamas vertinu literatūrą. Bet ar visai šitaip yra?
Pirmadienis, sausio 20 d. Tai gražiausia: naktį ėmė lyti. Lyja ir dabar. Ropščiaus ant stogo ir liže valiau sniegą – bijau, kad nelūžtų stogas. Žiūrėjau J. Paukštelio filmą „Čia mūsų namai“, I dalį.
Vasario 1 d., Nidoje. Prieš pusvalandį atvažiavau į kūrybos namus. Kartu važiavo į Palangą B. Kašelionio žmona.
Taip klaikiai liūdna – iki skausmo širdyje. Kaip čia galėsiu susikaupti ir ką nors veikti? Tiesiog siaubų siaubas.
Jau buvau nuėjęs į kopas. Vėjas, vėjas! Vakaras. Marios užšalusios, jūra vos užmatyti pro rūkus. Įsižiebė švyturys.
Į ką kreiptis, kaip nuraminti neviltį, kokia racionali mintis galėtų padėti?
Dabar beveik 19 val. Ką tik sutemo – čia, Nidoje, temsta vėliau. Einu skaityti „Palkabaly klykia pempės“. (Romanas; vėliau pavadinimas pakeistas – „Smėlynuose negalima sustoti“. Pakeista ir pagrindinio herojaus pavardė – Bagdonas tampa Milašium.) Skaitysiu ir braukysiu negailestingai, o čia pasižymėsiu puslapius, kur būtinai reikia iš esmės taisyti, kur nesueina galas su galu – juk bus ir šitaip!
Perskaičiau 36 psl. Tikrai ne kažkas. Sausoka, schematiška, tuščia.
Dabar jau gal 22 valanda. Eisiu gulti ir pasiklausyti radijo.
Vasario 2 d., sekmadienis, Nidoje. Dar su tamsa išėjau prie jūros – ir pasiklydau. Nuėjau įstrižai, pro degalinę, tik paskiau atsitokėjau, kai pasiekiau Klaipėdos–Karaliaučiaus plentą. Jūra vietomis užšalusi. Stipresnės bangos verčiasi per ledus.
Dabar jau popiet. Buvau mieste. Skaičiau toliau „pempes“. Vietomis – visai nieko, vietomis labai dirbtinai išrodo.
Spigina vasario saulė. Prisimenu 1952–1953 metų žiemas. Tas laikas taip toli, o tas mano kraštas čia pat.
Siaube, siaube – nė judesio, nė veiksmo, nieko nėra, vien tiktai nuobodus šnekėjimas ir veiksmo stūmimas tolyn. Ką daryti? Trumpinti, gilintis, sakyti ir veikti tai, kas būtiniausia? Įsigilinti, ko aš noriu iš Bagdono? Tikrai – ko? Ar negaliu atsigulęs pagalvoti? Veju prie moters, kad galėčiau nupiešti ją ir jos sudėtingą jauseną?
II.3, pirmadienis. Šiandien skaičiau apie Vacių Marazyną. Man rodos, čia gerai, gal tiktai šiek tiek kitos stilistikos.
Buvau ir popiet prie jūros. Vis ieškau ano laiko ąžuolinės lentos. Galva pilna miglų.
Grįžtant popiet D. Sauka paklausė, ar aš nesu bendravęs su V. Kuzmicku. Mat jo viena studentė rašo diplominį iš V. Kuzmicko veiklos (prūsiškosios!). Tada ir prisiminiau, kaip kadaise Vincas siūlė man važiuoti su juo į buvusią Prūsiją, aš iš pradžių lyg ir ketinau, o paskui atsisakiau. Kaip kažkada atsisakiau dalyvauti Žemaitės premijos įteikime B. Radzevičiui. <…>
1987 metai
III.27 d., penktadienis. Tvarkau automobilį. Užėjo vakare Juozas [Tamulevičius], vėliau – Jonas [Klanas]. Sutarėme statyti pirtį. Vakare girdėjau švilpaujant varnėną.
III.29, sekmadienis. Su Jonu Klanu nupjaustėme beržo ir liepos šakas. Padariau du inkilus, kuriuos įkėlėme į liepą. Naktį lijo. Ūla ištvinusi.
IV.20, pirmadienis, Zervynose. Prisiruošiau kartelių tvoroms ir pirties ruošiniams.
IV.21, antradienis. Su Jonu sunešėme karteles, parsivežėm akmenų, ruošėme pirčiai pamatų griovius. Rytoj turėčiau baigti.
Birželio 5 d., penktadienis. Atvažiavau į Zervynas. Praėjusį penktadienį čionai su Virga sutvarkėme namus, laukėme svečių, tačiau susirgo Albertas [Zalatorius], tad man reikėjo pilti automobiliu į Vilnių ir atsivežti V. N. [Vytautą Narbutą] ir V. K. [Violetą Kelertienę]. Dabar labai nesmagu. Ligoninės. Stepas vis dar Varėnoj. Sako, gyvas tiktai lašeline. Ligoninės!
VI.14 d. Šiąnakt 24 val. mirė Stepas Tamulis, mano kaimynas.
IX.28. Šit kiek praėjo laiko! Šiandien į Čepkelius nuvežiau Antaną [Makselę] su Jone [Makseliene]. Vakare vėl parvežiau. Šalta, nejauku. Perskaičiau scenarijų „Artėjimas“. Antra dalis – nieko, pirma šlubuoja. Netrukus važiuosiu į Varėną, skambinsiu namo, Gyčiui (kino režisieriui Lukšui).
Sekmadienis, lapkričio 15 d. Atvažiavau penktadienį, lapkričio 13 d. Vakar mirė Petras Griškevičius. Vakar ir šiandien dieną pertaisinėjau „Artėjimą“ – kino scenarijų. Daug taisau. Vakare atėjo „Anuška“ [Ona Tamulevičienė, Juozo Tamulevičiaus žmona] ir Stasys Tamulis.
Abu išgėrę. Stasys sugrįžta iš giminės vestuvių – nuo penktadienio viešėjo. Guodžiasi buvusio laiko negeru gyvenimu ir džiaugiasi dabartiniu.
XI.20, penktadienis. Vėl Zervynose. Užkaliau pirties „ščytus“ – laikinai, kad žiemą neprisnigtų. Apatiška nuotaika. Liūdna, imu galvoti, kad daug dėl ko esu kaltas. Kuo toliau, tuo labiau ima siaubas dėl ateities. Rūpi Vilnius, rūpi daug kas. Tiktai rūpi, o padaryti nieko negaliu. Beprasmiškai atrodo tos visos mano Zervynų statybos!
Lapkričio 29, sekmadienis. Užvakar (XI.27) atvažiavau čia. Tvarkiau automobilį, skaičiau V. Katiliaus romaną, R. Gavelio pjesę, Rožuko romaną, dabar skaitau E. Stravinskienės išverstą švedų rašytojos apsakymą „Sibilė“. Dar perskaičiau A. Valionio išverstus du latvių apsakymus. Šilta – už lango termometras rodo +6. Gražus ruduo, ilgas. O sako, kad bus šalta žiema. Matysim.
Vilnius labai rūpi. Nėra vietos.
1988 metai
Sausio 9 d., šeštadienis. Automobiliu atvažiavau į Zervynas. Iš Varėnos paskambinau į namus – Virga pasakė, jog mirė Vytauto Rudoko žmona.
Vakar pas V. Šerį nusipylėme, atrodo, kad susipykau su V. Kukulu.
I.11, pirmadienis. Dabar jau po 15 val. Išvažiuoju į Vilnių, į V. Rudoko žmonos laidotuves. Verčiau I. Bunino apsakymą „Saulės smūgis“. Tiesiog krėste krečia nerimas.
I.14, ketvirtadienis. Antradienį, I.12, palaidojome Rokantiškių kapinėse I. Rudokienę-Olšauskaitę. Pamenu, jos eilėraščius 1954 m. skaitydavau žurnaluose, kai dirbau Balčių kolūkio klubo-skaityklos vedėju. Ji man iki šiol įstrigusi į atmintį kaip viena iš to meto garsių moterų-poečių – Rostovaitės, Šulcaitės. Kaip viskas greitai pasikeičia žmogaus gyvenime! Kaip dabar reikės gyventi V. Rudokui?
Šiąnakt (o atvažiavau vakar) sapnavau tokį sapną: kaip ir dažnai sapne būna, rodos, atsidūriau universiteto 7 auditorijoje (II aukšte, priešais buvusią Literatūros katedrą), paskiau iš ten man reikėjo išeiti, eidamas mačiau daug anuo (studijų) metu pažįstamų žmonių, daug dabartinių: per kiemus eidamas mačiau visokias duobes, paskui pasigedau savo vasarinės kepurės. Paskui ėjome bene tiktai Vilniaus Tilto gatve, kuri buvo ypatingai švari ir graži, – ėjome Eug. Ignatavičius, rodos, L. Gadeikis, aš, galbūt kažkas dar. Pamačiau ant nedidelės obelėlės du obuolius (beje, ir anksčiau, eidamas į universitetą, pagaliu daužiau obuolius nuo obelų!), tuo pačiu pro langą žiūrėjo Zervynų žmogus, aš paprašiau leisti man nusiskinti tuos obuolius, tada išgirdau moters balsą, greitai pasirodė ir ji – jauna mergina, ji juokėsi, kad aš noriu nusiskinti tuos obuolius, leido, o mes visi trys ar daugiau sugulėme vidury gatvės, mergina juokėsi, jos tėvas perkando mano nuskintą obuolį ir padavė man…
Novelei: didelių išgyvenimų slegiamas žmogus eina gatve (gal Trakų), jam už nugaros – kažkoks siaubas. Išgirsta už storų bažnyčios sienų giesmę, ateina į šaltą, drėgną bažnyčią.
Amžinąjį atilsį duok jam, Viešpatie… – gieda.
Klūpojusi senutė atsistoja, eina pro jį, įdėmiai žiūri, jos viena ranka dreba, laikydama rožančių. Jis mato, kaip paskui stojasi visi žmonės, daugiausia seni, eina durų link. Kai jis išeina, į nugarą pūsteli vėjas.
Kas jie yra tarp visų kitų žmonių? – mąsto jis. – Išminčiai, nuolankieji, pasišventėliai ar didžiausi nusikaltėliai?
Čia dar būtų galima pagalvoti ir apie daugiau ką: pavyzdžiui, gal konkretizuoti žmogaus išgyvenimo priežastį; dar ką nors pamatyti, kai jis išeina į gatvę? Gal verkiančią moterį? O tą žmogeliuką, kuris kadaise mane sutikęs verkė: kad davė į pačią širdį! – tai aš mačiau, kai dar gyvenome Trakų gatvėj. Gal to žmogaus kas nors miršta ar sunkiai sužalotas? O gal ką nors jam pasako motina, supratusi, permaniusi jo bjaurią prigimtį.
I.18, pirmadienis. Tai pačiai novelei: jaunesnysis brolis grįžta iš stoties palydėjęs vyresnįjį brolį – jis buvo atvažiavęs aplankyti mirtina liga sergančios motinos, kuri guli ligoninėj. Labai realistiškas detalių vaizdas: žmonės stotyje, informatorės balsas, mergytė, valganti bandelę, balandžiai, žmonės, geriantys vandenį… Eina jaunesnysis namo, į bendrabutį, nuo kalno matyti anie laukai, kur yra ligoninės; snyguriuoja. Tenai guli jų motina, ir tenai, tuose laukuose, pasibaigs viskas, nuo ko jiedu pradėjo. Tenai taip gražu, bet iš ten eina šaltis – mėnesienos šaltis…
Užeina į bažnyčią.
Kad davė, tiesiai į širdį! – sako jam pavargėlis senukas, kai išeina iš bažnyčios.
III.6. Vakar popiet – Zervynose. Šiandien taisiau „Skruzdėlyną Prūsijoj“. Neišeina pradžia.
Visą dieną snigo. Pavasario čia dar nematyti. <…>
Kovo 13 d., sekmadienis. Ketinau išvažiuoti automobiliu, tačiau tiek daug prisnigo, dabar taip pusto, kad važiuoti teks traukiniu – gali įklimpti kur nors snieguose ir prašapti. Vešiuos „Skruzdėlyną Prūsijoje“, gal šiandien ir rytoj perrašysiu labiausiai taisytus puslapius, paskui atiduosiu Albinai [mašininkė Albina Malūnavičienė].
Kada dabar atvažiuosiu?
Kas ten, Vilniuje?
Perskaičiau šiomis dienomis R. Granausko „Gyvenimas po klevu“. Gerai parašyta, tačiau panašios mintys mūsų prozoje buvo sakomos ir to paties R. G., ir kitų. Kūrinyje per maža matau „istorijos“. Dirbtinoka pabaiga. Velniškai plastiškų vaizdų yra!
Kovo 19 d., šeštadienis. Jau temsta 19.50 val. „Žalgiris“ laimėjo prieš Maskvos „Dinamo“! Juozinės. Jokio pavasario paukščio. Kasnakt ir kasdien pasninga. Vakar ir šiandien taisau scenarijų. Tai ligą įsitaisiau! Jau atrodo beviltiška, o staiga ir vėl atsigauni. Šiandien sekėsi nelabai: niekaip negaliu išgauti įtampos. Niekaip negaliu atsakyti į klausimą: ką gi norime pasakyti šiuo kūriniu? Vargu ar beįveiksiu. Vakar nuvažiavau vargais negalais į Varėną. Skambinau į Vilnių. Keliai iki Mančiagirės labai prasti.
Po velnių! Jau man čia, Zervynose, atsibodo! Kaip vilkas – vienas ir vienas!
Kovo 20 d., sekmadienis. Baigiau tvarkyti scenarijų. Sutrumpinau, prologą padariau pliaže. Ateina Juozas Daukintis. Atrodo, nieko. Išmečiau daug vietų.
Dieną pasirodė saulė. Vakare vėl šalta. Telev. praneša, kad bus šalta naktis – iki 15 laipsnių. Rytoj žadu automobiliu važiuoti į Vilnių. Kas ten girdėti?
III.23. Vakar buvau redakcijoje, pas Petrą [Repšį] (dirbtuvėje). O šiandien jau čia, Zervynose. Atsivežiau daugybę skaitymo – V. Narbuto, J. Mikelinsko, pirmųjų knygų (būsimųjų). Be to, savo „Skruzdėlyną Prūsijoje“, A. Škėmos „Baltą drobulę“…
III.25. Atrodo, jog šiandien virš Zervynų pasirodė baltasis gandras, apsuko nedidelį ratą, pasklandė ir nuskrido į aną Ūlos pusę.
III.26. Iš ryto matyti, kad pakilo Ūlos vanduo. Vakar nuėmiau liepto lentą ir pastačiau prie pirtelės. Perskaičiau didesniąją pusę perrašyto A. Škėmos romano „Balta drobulė“, kurią žadame spausdinti „Pergalės“ 6–7 numeriuose. Dievai žino, kaip čia bus: yra piktų vietų (ruselio užmušimas, sovietinio tardymo scenos). Per tas Zervynose viešėjimo dienas jau perskaičiau V. N. [Vytauto Narbuto] romaną, J. Mikelinsko apysaką.
Šiandien mačiau laidą televizoriuje – G. Kanovičiaus susitikimą Trakuose su skaitytojais. Tai protingas žmogus ir rašytojas. <…> Beje, tarp jam patinkančių lietuvių prozininkų jis paminėjo: B. Radzevičių, J. Avyžių, Just. Marcinkevičių, J. Aputį, S. Šaltenį, R. Granauską ir R. Kašauską, kuris vadovavo šiam susitikimui.
Kada galėsiu dirbti savo darbus? Kiek dar skaitymo – pirmųjų knygų. A. Čalnario apsakymai. Kurią čia dieną pamaniau, jog ateinančią savaitę reikia atsivežti J. Juškaičio knygas ir bandyti parašyti apie jį straipsnį – premijai iškėlimo proga. Juk tikrai būtų šaunu taip padaryti! Kaži kaip pats Jonas žiūrėtų į tai? Virga sako, jog tai gera idėja.
III.29. Skaitau I. Jašinskaitės knygelę. Man įdomu. Autentiška. Matyt, kad žmogus visko turi: ir išminties, ir neapykantos, ir silpnumo, ir daug ko.
Kovo 30, trečiadienis. Ūla vis tvinsta. Vanduo jau visai arti pirties. Šįryt pirmąkart pasveikino špokai. Matyt, jie ketina įsitaisyti berže.
Kovo 31, ketvirtadienis. Naktį dar šiokia tokia šalna. Pro debesis ir ūkus braunasi saulė. Kodėl šiandien negirdėti varnėnų? O, kaip sykis sulig mano žodžiais švilptelėjo už lango!
Vakar vakare su Jonu [Klanu] apėjome Ūlą, apžiūrėjome iš anos kaimo pusės. Jūra! Didžiulė jūra aplink!
Balandžio 22 d., penktadienis. Vakar atvažiavau į Zervynas. Jau grįžo Albertas iš JAV. Šiek tiek kalbėjomės. Šiandien važiavau į Puvočius. Sodinome P. Raščiaus alėją. Varėniškiai miškininkai parūpino ir liaudies meistro P. Česnulio stogastulpį. Ar pernai balandžio mėnesį galėjai pagalvoti, kad po metų Prano Raščiaus jau nebus?
Gegužės 1 d., sekmadienis. Vakar vėlai vakare atvažiavau čionai, į savo gyvenimą. Vytautas Narbutas ir Juozas Burneika padėjo Vytauto garaže pakrauti į automobilį motorą ir vakuuminės alyvos pompą. Šiandien vakare apie 21 val. išgirdau pirmą kartą kukuojant gegužę.
V.14, šeštadienis. Vakar su Rimu [kaimynas Rimas Tamulis] važinėjome į Merkinę dėl jo paminklo. Puvočiuose sutariau su mūrininku dėl kamino pirčiai. Pavakary nelabai gražiai įsipjoviau du pirštus elektros pjūklu. Važiavau į Varėnos ligoninę.
VI.3, penktadienis. Vėl čia po dviejų savaičių. Laukiu atvažiuojant V. Daunio – kaime jis nori pirktis sodybą. Vilniuje labai labai nesmagu!.. Iš visų pusių – ir namie, ir išorėj.
VI.10, penktadienis. Anąkart Daunys atvažiavo šeštadienį, o šiandien ir vėl užsuko pas mane į Zervynas su būriu gruzinų jaunų literatų. Vilniuje – viskas po senovei. Rytoj su Rimu važiuosim į Merkinę dėl paminklo.
Birželio 23, ketvirtadienis. Susimaišė čia visos dienos – dažnai važinėju į Vilnių ir atgal. Širdį slegia akmuo. Birželio 13 d. atsisveikino su Zervynomis kaimynų šuo Brisas. Atsisveikino tą pačią dieną, kurią pernai mirė Stepas, jo šeimininkas (1987.VI.13). Nugaišti nuėjo anapus Ūlos, į patvorį, kur prieš trylika ar keturiolika metų gimė.
Vilniuje, tiksliau – Lietuvoje – vieši A. Vaičiulaitis. Galbūt rytoj važiuosiu su juo pasimatyti? Mačiausi užvakar, kai universitete jis pasakojo savo prisiminimus apie anų laikų mūsų rašytojus. Labai gražiai jis užbaigė savo kalbą, pasakydamas:
Apsaugok, Aukščiausias, tą mylimą šalį.
Liepos 26 d. Praėjo lygiai mėnuo. Birželio pabaigoje čia buvo Eugenijus Ignatavičius ir Bronys Savukynas. Jie padėjo tverti tvorą. Įvyko XIX partinė konferencija, kuri, mano manymu, visiems atvėrė akis. Liepos 9 d. Vingio parke įvyko didžiulis mitingas (apie 100 000 žmonių), kuris kalbėjo apie Lietuvos savarankiškumą. Labai įdomią kalbą pasakė S. Geda. Ruošiuos rašyti apie E. Ignatavičiaus knygą. Dabar ją skaitau. Atvažiavau čia penktadienį. VII.22 d. tvarkiau medžiagą pirčiai.
Liepos 30 d., šeštadienis. Praėjusį ketvirtadienį, VII.28, su Leonardu G. [Gutausku] atvažiavau čia. Ketvirtadienį sužinojau, kad mirė mūsų kurso draugas Henrikas Valeika. Šiandien buvau laidotuvėse. Vakare sugrįžau. Viešpatie, kaip skina draugus mirtys! <…>
Gruodžio 10 d. Armėnijoje tragedija – baisus žemės drebėjimas. Dievas šiai tautai siunčia neįmanomus išmėginimus. Ką tik radijas pranešė, kad Armėnijoje žuvo 40–45 tūkstančiai žmonių…
Gal šios aukos padės atsikvošėti tiems, kurie tautų apsisprendimus gyventi laisvai, nepriklausomai laiko nacionalizmu?
Šiandien užėjo pagėręs Jonas (Klanas). Sakosi pašaudęs vieną kitą žvėrį, sakė, kad dar prieš savaitę Ūloje laikėsi septynių gulbių šeima. <…>
Zervynų vienatve! Kur aš atsikrausčiau, ieškodamas nežinia ko? Dvejinasi ano, gimtojo, kaimo vaizdai su šitais. Tas gyvenimas mano čia – lyg noras susigrąžinti praeitį, Balčius, buvusį laiką.
O jau nieko nepadarysi.
Vargše Armėnija, gal tu savo tragedija padėsi pasauliui atsikvošėti? Gal jis supras, kad reikia pulti vienas kitam į glėbį, o ne pjautis?
Gruodžio 11 d., sekmadienis. Tuojau išvažiuoju į Vilnių – traukiniu. Automobilį palieku čia. Dabar 15 val. „Literatūroje ir mene“ perskaičiau J. Tautgino str. apie stalinizmą. Reikšmingas, taip pat įdomus K. Nastopkos str. apie T. Venclovos kūrybą (laikraštyje taip pat spausdinami jo eilėraščiai). Spėriai keičiasi laikas: prieš metus apie tokį straipsnį nebūtų buvę galima net pagalvoti, o dabar šis puikus poetas pristatomas protingai ir jaukiai. Ir iš tiesų – matyti, kokio didelio esama poeto Tomo Venclovos.
Kada dabar čia pasirodysiu?
1989 metai
Sausio 13 d., penktadienis. Atvažiavau traukiniu. Pasirodo, pražiūrėjome V. Rudoko žmonos mirties metines. Ji mirė bene 1988 m. sausio 10 d.
Kovo 18 d., šeštadienis. Automobiliu atvažiavau vakar. Čia jau girdėjau čiulbant varnėną ir klykiant pempę! Pavasaris. Vakar žaibavo ir nugriaudėjo griaustinis. Atsivežiau laikraščių. Vakarykštėje „Tiesoje“ išspausdintas J. Avyžiaus str. „Nejaugi tik tokiu keliu į demokratiją?“ Didžiumoje savo kūrybos, už kurią gavo ir premijas, ir vardus, už kurią jį gyrė ir kritikai, ir skaitytojai, šis autorius stengėsi pavaizduoti gyvenimą iš „tikrojo socializmo“ pozicijų: bet juk tokio socializmo nėra! Dabar, kai pajuto, kad ir jam praeitis gali būti nelabai palanki, ėmė spyriotis ir pats pulti. Kad J. Avyžius yra tik dalinis „realistas“ (ne vien dėl to, kad tik dalį tiesos gali pavaizduoti, bet ir todėl, kad pats tesugeba šitiek gyvenimą matyti), dabar ryškiai pasitvirtina.
Šiandien skaitau iš 1913 m. „Vaivorykštės“ (L. Giros redaguotas) Ig. Šeiniaus apysaką „Bangos siaučia“.
Su sveikata reikalai, matyt, nėra geri, ūpas čia ką nors statybose daryti visai kritęs.
III.21, antradienis. Sekmadienį (III.19) iš čia išvažiavau, o vakar, III.20, grįžau.
Važiuojant iš Vilniaus radijas pranešė, kad Jonavoj sprogo „Azoto“ gamykloje amoniako laikymo cisterna. Šiandien apie tai nuolat pranešinėja radijas. Pavojus nemažas: Jonavoj schemiškai užsidegė nitrofoska, amoniako debesys sklando ore, dabar vėjas jį vėl varo atgal link Jonavos. Amoniako išsiliejo apie 7000 tonų!
III.25, šeštadienis. 16 val. išvažiuoju. Vakar su R. Kunca pasigėrėme pas jį, paskui nuvažiavau į Žiūrus, pas P. Valašiną. Grįžau naktį. Vis čia man užeina tas prakeiktas alkoholinis durnumas važiuoti. Ačiū Dievui, kad viskas baigėsi laimingai.
R. K., pasirodo, kažko yra ant manęs užsigavęs, atseit kadaise girtas aš peikęs visą jo gyvenimą, matyt, ir darbus.
III.31, penktadienis. Atvažiavau čia trečiadienį, kovo 29 dieną. Kovo 27 d. vakare paskambino V. Jasukaitytė. Ji pasakė „Nemune“ paskaičiusi Prano Kutkaičio rašinį, kur jis remiasi V. J. pasakymu, jog mano kūryba yra moteriška. Jasuk[aitytė] sako šitaip niekada nekalbėjusi.
Kas yra atsitikę su žmonėmis? Juk aš su juo bemaž nepažįstamas, tik tiek, kiek susitikom „Pergalės“ žurnale. Jis stačiai nori mane apjuodinti zervyniškių akyse.
Velniava.
Šiandien pasirašiau I. Šeiniaus 100-ųjų metinių minėjimui skirtą žodį.
IV.1, šeštadienis. Vakar vakare buvau Varėnoj. Virga jau perskaitė „Nemuną“. Ji irgi pritaria, jog reikia man rašyti.
Kai grįžau, netrukus mane aplankė Švažai: Gražina, Algis ir jų sūnus Kristijonas. Šiandien persirašiau, taisydamas ir braukydamas, pranešimą apie I. Šeinių. Dabar gal jau ir nieko.
Pradėjo snigti (apie 11 val.). Sninga ir tirpsta.
Kuris laikas pjauna vienodi sapnai, vis susipynę ir susipynę su mano gyvenimu. <…>
Trečiadienį, VIII.23 d., pavakary su Virga važiavome Ukmergės plentu, norėdami pasiekti Utenos plento sankryžą. Deja, iki ten nenuvažiavome – tiek buvo žmonių. Ašaras spaudė šitas vaizdas – dešimtys tūkstančiai žmonių, gėlės, beriamos iš lėktuvų!.. Visą laiką prieš tai ir ypač tą pačią dieną ėmė toks skaudus liūdnumas, kad nežinojau, kur ir dėtis.
O šiandien? Šiandien vakare per Maskvos „Vremios“ laidą buvo perskaitytas TSKP CK grasinimas Pabaltijui, visi žmonės išvadinti ekstremistais, nacionalistais, išsišokėliais, o tas Baltijos kelias pavadintas euforija. Visas tas tekstas pilnas grasinimų, įsiūčio – pakvipo senais laikais, stalinizmu. Ne, šita santvarka tikrai yra šėtono sukurta. Žmogus jai buvo kaip koks pagalys, pamestas po kojom, kaip kokia „pereprava“ į socializmo ar komunizmo „šviesią“ ateitį! Tai dabar turės šansų sujusti visokios bjaurios padugnės. Už ką, už kokias nuodėmes Europai, Dieve, siuntei šitą baisų raudonąjį marą?
Rugsėjo 2 d., šeštadienis. <…> Vakar, t. y. IX.1 d., iškviečiau Valerkai (Tamulienė Valerija, g. 1914 m.) greitąją, ją surėmė skausmai. Gydytoja sakė, kad nervo raumens uždegimas. Jau buvo išsikvietusi ir ketvirtadienį. Ketvirtadienį vos tik atvažiavęs iš Vilniaus, skubėjau į Varėną paimti Valerkai vaistų, grįždamas užsukau į Žiūrus pas P. Valašiną.
Dabar jau bemaž 21 valanda. Per Maskvos televiziją interviu duoda Jegoras Ligačiovas. Kaip jis kalba, nė vienos žmogiškos minties, nė vieno sakinio – klaiku girdėti! Tamsybe, tamsybe! Pribaltika… „Oni, pribaltijcy, objavili zajavlenije CK KPSS ne dokumentom, kotory podpisal Gorbačiov, a kakoi to bumagoi, podpisanoi neskolkimi liudmi…“
O tuo metu per Lietuvos televiziją kažkoks žmogus užkalbintas puola CK pareiškimą.
Rugsėjo 9 d., šeštadienis. Vakar atvažiavome su Virga. Paskiau vėl grįžome į Varėną, kur buvo atidengtas paminklas nepriklausomybei. Pastatytas 1928 m., Stalino laikais jis buvo nugriautas. Atidengimo iškilmes labai ilgai užtęsė kunigai – laikė net mišias. Šnekėjo ir K. Saja. Šiek tiek pabodo šitie grūmojimai Maskvai. Tai jau tampa savotiška tuštybe.
Į Zervynas buvome atvažiavę praėjusį trečiadienį, rugsėjo 6 dieną. Čia atvyko Zenonas Rekašius iš Čikagos, Vytautas N. ir Albertas Z. Pasėdėję už stalo išvažiavome grybauti. Nelabai ką teradome.
Rugsėjo 30 d., šeštadienis. Vėl čia. Vakar Menininkų rūmuose klausiaus Leonardo Andriekaus poezijos. Kažkoks keistas, jaukus, žmogiškas jo kūrybos laukas.
Spalio 17 d., antradienis. Nuo vakar pavakarės vėl čia. Šiandien – šventė… Pradėjau perrašinėti savo romaną, o skaudžias dvejones išsklaidė ir vėl užtemdė ši brangi diena. Lydžiu ją mintyse kaip dovaną. Dieve mieliausias, kad šita dovana tęstųsi iki pat pabaigos. Skaudžiai graži geležinkelio pervaža, svetimai mielas miškas, kai per jį, pro ežerą, grįžti kaip iš istorinės kelionės, prisimindamas, kaip kadaise, prieš kokį penkiolika metų, vieną vasaros dieną čia atvažiavo Vytautas [Mačiulevičius] su Virga, kaip jie paskui ėjo prie ežero, o aš likau namie mūryti su mūrininku pečiaus. Dabar tas ežeras (pirmasis, Išrūginis) šaltas, banguotas, o kelelis eina sau tolyn palei jį, eina link Marcinkonių plento. Girdėti tolstančio automobilio burzgėjimas. Tolstančio ir tolstančio į skaudžiai mielą ateitį, ataidinčio iš praeities ir klausiančio: kas bus? Kas bus su mumis ir kas bus po mūsų?
Mano mielieji, gerieji keleiviai, visi mes išlipsime tolimose ar artimose stotelėse ir nueisime kas sau… – panašiai rašiau beveik prieš trisdešimtį metų novelėje „Judėjimas“, lyg atspėdamas savo likimą, savo judėjimą nuo melo prie tiesos, ir vis tiek visą laiką šnekėdamas apie gerumą, apie meilę ir pastovumą.
Laimingo kelio jums, mano mielieji keleiviai. Aš einu palei gelžkelį, kuriuo anava jau atidunda traukinys. Kur jis važiuoja? Ką jis veža? Ar daug jame važiuoja mano likimo žmonių?
1990 metai
Sausio 27 d., šeštadienis. Atvažiavau čia antradienį, sausio 23 dieną. Sniego nėra, lynoja, o vakar ir šiandien tiesiog gražus rudeniškas arba ankstyvo pavasario oras.
Per tas dienas perskaičiau V. N. [Vytauto Narbuto] romaną „Per toli pažadėjo“.
Kas gi tenai, namuose?
Kovo 25 d., sekmadienis. Atvažiavau vakar, kovo 24 dieną. Kovo 11 dieną paskelbta, jog atkuriama Lietuvos nepriklausomybė! Dieve! O čia, Zervynose, viskas taip pat, kaip buvo. Čia niekas nejaučia nepriklausomybės.
Kovo 21 dieną mane visuotinis susirinkimas išrinko „Pergalės“ redaktorium. Ar man šito reikėjo?
Maskva siunta dėl Nepriklausomybės paskelbimo. Provokaciškai Vilniuje skraido kariniai lėktuvai, pravažiuoja tankai.
Kovo 26 d., pirmadienis. Šiandien persodinau keturis sedulos krūmus, pjausčiau žaliatvorę, klausydamasis radijo.
Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos sesija kultūros ir švietimo ministru išrinko Darių Kuolį.
Tiesiog didelis džiaugsmas!
„Autentiškos žinios – aukso žinios“: Fausto Kiršos laiškai Juozui Keliuočiui
2016 m. Nr. 3
Parengė Virginija Babonaitė-Paplauskienė
Antrojo pasaulinio karo istorinės pervartos skaudžiai palietė Nepriklausomos Lietuvos gyvenimą. Daugelis meno, politikos, valdžios žmonių pasitraukė į Vakarus, kiti – prievarta išgabenti į Šiaurės platybes ir Sibiro tyrus. Poetas, vertėjas, redaktorius Faustas Kirša (1891–1964) pasirinko nežinią ir išvyko į Vokietiją: Liubeke dirbo lietuviškoje gimnazijoje, dalyvavo skautų veikloje, redagavo žurnalą „Laisvės Varpas“, įsitraukė į atkurtos Lietuvių rašytojų draugijos tremtyje veiklą, buvo išrinktas į valdybą. Išleido poezijos knygą, iliustruotą dailininko Viktoro Petravičiaus, „Tolumos“, kuri buvo premijuota. Nuo 1949 metų gyveno Bostone, dirbo fabrike. Kartu su Stasiu Santvaru, Antanu Gustaičiu, Pranu Lembertu plėtojo lietuvišką veiklą.
F. Kirša, gimęs ir augęs Senadvaryje (Zarasų r.), mokėsi Oriole, Maskvoje, Vilniuje, Berlyne. Baigęs studijas grįžo į Nepriklausomos Lietuvos sostinę – Kauną ir pasinėrė į kultūrinį darbą: redagavo bei bendradarbiavo literatūrinėje spaudoje, dalyvavo įsteigiant Lietuvos meno kūrėjų draugiją, „Vilkolakio“ teatrą, rašė vaidinimus, buvo administratoriumi; kūrė eilėraščius, vertė lenkų ir rusų klasikus. Išvykęs į Vakarus, puoselėjo viltį greitai grįžti į Tėvynę, tačiau ilgainiui suvokė: „išėjo – negrįžti“. Mirė 1964 m. sausio 5 d. slaugos namuose Bostone.
F. Kiršai rūpėjo draugų, likusių sovietinėje Lietuvoje, likimai. Gavęs iš Juozo Keliuočio (1902–1983) laišką, nudžiugo, kad šis yra sveikas ir gyvas, grįžęs iš tremties. Nepriklausomoje Lietuvoje abu menininkai glaudžiai dirbo kultūrinį literatūrinį darbą, siekė naujumo ir modernumo lietuvių literatūroje.
Žurnalistas, redaktorius, vertėjas J. Keliuotis baigė Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą, Sorbonoje studijavo filosofiją, literatūrą, žurnalistiką, meną ir sociologiją. Redagavo žurnalą „Pavasaris“, dirbo laikraščio „Rytas“ redakcijoje, redagavo ir leido žurnalą „Ateities spinduliai“. Įsteigė ir išleido literatūrinį almanachą „Granitas“. 1931–1940 m. buvo kultūros žurnalo „Naujoji Romuva“ leidėju ir redaktoriumi. Šis žurnalas atvėrė turtingus Vakarų kultūros klodus: dailę, muziką, literatūrą. F. Kirša skelbė jame savo kūrybos, rašė straipsnius teatro, meno temomis. Žurnalas „Naujoji Romuva“ padarė perversmą anuometinėje lietuvių literatūroje. 1944 m. J. Keliuotis redagavo žurnalą „Kūryba“, vėliau pogrindžio žurnalą „Aušra“. 1945 m. buvo suimtas ir tardytas, ištremtas į Pečioros lagerius. 1947 m. grįžo į Lietuvą, bet 1952-aisiais vėl jį suėmė. Iš Solikamsko lagerių į Lietuvą grįžo 1956-aisiais. Gyveno sunkiomis sąlygomis, tačiau kūrė, vertė, domėjosi moderniuoju menu, susirašinėjo su išeiviais. F. Kirša siekė padėti draugui ir moraliai, ir materialiai.
Praskleidus laiko bėgsme išsaugotus, pageltusius laiškus, iškyla nuoširdus dviejų kūrybingų žmonių bendravimas. Laiškai rašyti nuo 1957 iki 1962 metų. Juose, kaip iš mozaikos gabalėlių, galima sudėlioti autentišką F. Kiršos paveikslą, atsiveria anuomet jį supusi aplinka, rikiuojami istoriniai įvykiai, nusakomi kūrybiniai polėkiai. F. Kirša siekė supažindinti draugą su Amerikos gyvenimo aktualijomis: politika, istorija, religija, kultūra. Aprašė literatūrinę situaciją, apžvelgė amerikiečių, anglų, prancūzų literatūrines naujienas. Laiškuose minimi pasaulinio garso žymūs kūrėjai – Robertas Frostas, T. S. Eliotas, Williamas Faulkneris, W. H. Audenas, Emilė Dickinson, Waltas Whitmanas, Bernardas Shaw, Williamas Blake’as ir kt. Anuomet, sovietinėje Lietuvoje, šie autoriai buvo tabu. Dauguma jų Nobelio literatūros premijos laureatai. F. Kirša siuntė draugui „ne geras“, bet, anot Senekos, – „labai geras“ knygas.
F. Kiršos laiškai, rašyti J. Keliuočiui, gyvai liudija mūsų tautos nueitą skausmingą kelią vardan mūsų Laisvės dienų. „Pasiuntęs knygą, čia noriu apie ją šį tą pasakyti. Ji susidarė manyje lyg ir sąžinės šauksmas, pareigos šauksmas, ne koks ten sibarito akmenėlių dėliojimas spalvomis. Po pasaulio katastrofų, žudynių, kančių, mirčių ir ligų sunku bitele zirzti. Norisi rėkti, šaukti, skelbti žmogiškai įsąmoninto teisingumo žavesį. Suprantama, kad tatai nepasieks tų, kurie turi galios daug ką spręsti, ir nenugirs, nepaklausys. Bet siela pasitenkina, kai tu šauki nors tyruose.“
Fausto Kiršos laiškai Juozui Keliuočiui
1957 09 16, S. Boston
Mielas Juozai!
Tavo laiškas mane pritrenkė. Džiaugiuos, dėkoju su paguodos ašara. Buvo kurių ne kurių žinių, bet vis nebuvo aišku, kaip gyveni ir verties. Autentiškos žinios – aukso žinios. Tavo vardas čia neužmirštas. Visa plejada, susijusi su Tavo praeities darbais, gyva, įgavo imunitetą dirbti kultūros darbą. Laikas ir erdvės nuotoliai daro įtakos Jums ir mums. Mintys ir formos plaukia ir keičiasi. Jau galima kalbėti apie skirtingus pasaulėvaizdžius čia ir ten. Lietuvos dvasiniame augime. Aš net nežinau, ką Jums rašyti ir apie ką rašyti. Neteisingų įtaigojimų visur perpildyta. Ir nebežinai, ar gera, ar bloga išeis iš rašomųjų žodžių.
Labai ačiū už žinias apie pažįstamus. Darosi šviesiau. O aš išgyvenu nuolatinį skausmą, kad esu išplėštas iš Lietuvos gyvenimo: kas ten vyksta, tik šešėliai sklaidosi. Tikras kraujas savoj žemėj. Užjūrio kraštas laisvas, net per laisvas. Universitetuose yra apie 700 lietuvių studentų. Jų daug išliks, bet daugiau sutaps su geresniu gyvenimu. Yra talentų, šviesių asmenybių. Tik vyraujantis motyvas (tarp literatų) yra jau neminėti lietuviškų sinonimų. Menas menui. Devizas. Dar liūdniau – daugis trokšta išeiti su anglų kalba. Platesnė erdvė, bet aiškesnis paskendimas. Užjūrio lietuviai retėja. Netekome Vinco Krėvės. To Krėvės, susimąsčiusio, naivaus, tikro lietuvio, didelio rašytojo. Liūdna galvoti. Netekome Vaclovo Biržiškos. Prancūzijoj J. Savickio. Pergyvenom. Čia jau nebėra gen. Nagevičiaus1, gen. Adamkevičiaus2, prof. Bagdono3, prof. Špokevičiaus4, prof. Žilinsko5. Daug, daug eina tolyn. Bostone, kur aš seniai gyvenu, randasi Stasys Santvaras (liūdna, šiandien gavau žinių, kad mirė jo sūnus, vėžiu). Koks jo susigraužimas! Dar yra A. Gustaitis, humoristas, Vilniaus radiofono, išleido knygą. Čia yra iš jaunesniųjų poetų Petras Pilka6. Čia mūsų prietelių yra Vik. Vizgirda7, nuolat piešia. Dirbo vitražų įmonei, bet daug dirba ir savo srity. Apsikrovęs savo darbais. Čia, mažai kur rodosi, grafikas Steponavičius8. Čia taip pat gyvena Vik. Andriušis9, Teatro dekoratorius. Čia pažįstamas prof. Ignas Končius10, dirba lyg ir savo profesijoj, fizikas. Bostone spaustuvininkas Kapočius11 leidžia Enciklopediją. Joj dirba Juozas Girnius, dabar jau daktaras, filosofijos, egzistencialistas.
Taip, lietuviai daugiausia dirba juodą darbą, kaip aš pats. Po darbo sunku prisiversti svajonėms, ar įtemptam mąstymui.
Aš dar ir tebejaučiu malonumą, kad galiu anglų kalba paskaityti viską, ką noriu. Tas mane nuramina. Ir skaitau. Daugiau domiuosi filosofiniais raštais. Surambėjau subtiliems dalykams.
Iš Lietuvos čia per pažįstamus tenka matyti daug Kauno ar Vilniaus leidinių: poezijos, romanų, mokslo darbų. Aš nebežinau, ką Jūs gautumėte, jei pasiųsti ką.
Aš pasiųsiu savo paskutinę knygą: „Šventieji akmenys“12. Man įdomu, kur randasi toji Gulbių gatvė. Pirmą kartą ją girdžiu. Aš pasiųsiu Jums dovanų. Dabar jau siuntinėja. Geriausi mano linkėjimai.
Faustas Kirša
1957 10 02, S. Boston
Mielas Keliuoti!
Aš pasiunčiau Jums laišką. Ar gavai? Aš pasiunčiau Jums paskutinę savo knygą „Šventieji akmenys“. Ar gavai?
Pasiųsiu siuntinėlį. Dabar vėl rašau.
Pasiuntęs knygą, čia noriu apie ją šį tą pasakyti. Ji susidarė manyje lyg ir sąžinės šauksmas, pareigos šauksmas, ne koks ten sibarito akmenėlių dėliojimas spalvomis. Po pasaulio katastrofų, žudynių, kančių, mirčių ir ligų sunku bitele zirzti. Norisi rėkti, šaukti, skelbti žmogiškai įsąmoninto teisingumo žavesį. Suprantama, kad tatai nepasieks tų, kurie turi galios daug ką spręsti, ir nenugirs, nepaklausys. Bet siela pasitenkina, kai tu šauki nors tyruose. Dėl to „Šventuosius akmenis“ palydėjau parašte – didaktiniai eilėraščiai (pats nustebsi!). Visi mano prieteliai ir neprieteliai mane puolė už didaktizmą. Jie paėmė šį žodelį kaip gryną pinigą, bet nė vienas nepasakė, kiek ten yra didaktikos ir kokioj formoj ji pateikta. Mane mokė, kas yra didaktika. Girdi, didaktika poezijai netinka. Tuo tarpu mano mintis buvo: poezijos forma pajusti pareigos jausmą. Nesigailiu tai padaręs. Jei kada išleisiu kitą knygą, tai pridėsiu paraštę: pamokų eilėraščiai. Eilėraščių vidus nuo to nepasikeis.
Dabar ir Donelaitį vadina didaktiniu poetu. Amerikos vienas žymiausių poetų Robert Frost – didaktinis. Ši mano knyga gal niekuo nesiskiria nuo mano kitų knygų. Gal tik pakeltas tonas, gal įvairesnė tematika. Be to, aš palinkau į realizmą.
Man lyg ir nebemiela daiktavardžius saldinti epitetais, romantizmo liekanomis. Man patinka žodžius gretinti tokius, kokie jie yra. Didaktizmu (savaip suprastu) norėjau išsiveržti iš poetinių miglų. Kiek tai pasiekta, kitas reikalas. Poeziją, kurią mėgsta jaunimas, ne visuomet vertina sąmoningai subrendęs, ir atvirkščiai. Vienu kurpaliu visų kojoms batų nesiuva. Man jau nebepakeliamas, rusiškai tariant, „нытье“13. Taigi šią nuodėmingą knygą pasiunčiau. Jeigu gausi, pasiųsiu daugiau.
Mano žiniomis, iš Lietuvos čia lengviau gaunamos knygos, negu iš čia pasiųstos. Kaip reikalai yra, aš nežinau. Jeigu yra bet kurių sunkumų, tai neverta siųsti.
Čia mes galime Marksą ir Bibliją studijuoti ir apie tai rašyti. Bet pas jus, rodos, kitaip: vienalytis galvojimas, vientisas minties purenimas. Pas mus tebesitęsia įprastas amžinas ieškojimas, o pas jus jau skelbiamų tiesų įgyvendinimas. Skirtingi pasauliai.
Čia mes antžmogių neturime. Patys didieji – su žmogiškom silpnybėm, nes pats žmogus dar nėra suprastas. Visi blaškomės tarp anemijos ir heroizmo. Minties žmonių likimas – šiaudeliu mariose bangas sukelti, nes pasaulio valdovai, kaip žinai, remiasi kitais „dievaženkliais“ – pinigu ir politika.
Prirašiau, gal per daug. Parašyk, gal ko norėtai gauti specifinio: vaistų? Būk sveikas ir tvirtas. Faustas Kirša
1957 12 22, S. Boston
Mielas Juozapai!
Jūsų registruotas laiškas ėjo net visą mėnesį. Aš irgi nerašiau, nes buvo gandų, kad pats esąs beveik miręs. Laukiau žodžio. Pasirodo, ir pats laukei. Na, malonus nesusipratimas.
Kiek mano žinios liečia, pats įžengei į šeštą dešimtį. Sveikinu su visišku subrendimu. Metai nubėgo. Kaip graikų filosofai sako, antrą kartą į bėgančią srovę jau nebegali įžengti. Čia pat jau kitas vanduo, na, ir kitos jėgos, kitos mintys ir kiti užgaidai. Štai šiandien svarstau: Artur Šweitzer14 (filosofas, teologas, muzikas, Nobelio laureatas), paklaustas, kokie jūsų planai ateičiai, atsakė, kad 83 metų žmogui planai tik šiandienai ir rytdienai. Mano metai taip pat stipriai pašoko į priekį. Ir dideliu greičiu bėga. Aš vis maniau mirti jaunas. Visi lyrikai miršta jauni. Ir metai įtikino, kad aš nesu lyrikas. Ir dabar, pasidaręs fizinio darbo jaučiu, nors knygomis apsikrovęs, išsibraukiau iš dvasinio pasaulio ir tapau tik įrankiu kaip šakutės, stalas ar nubraižytas pakelės medelis.
Pats nemaišyk Vakarų Europos kultūrinio gyvenimo su Jungtinių Valstybių Amerikoj polėkiais. Tai skirtingi dalykai. Amerika, nors viską, kas gera, nori turėti ir Europos, yra ambicinga. Kultivuoja savo vertybes. Aukštosios sferos stengiasi būti europiškos, bet masė visai kita.
Kas yra J.A.V.? 200 religijų, sektų, religinių spalvų. 48 valstybės su savo konstitucijomis. Federalinė valdžia yra kepurė. Vyrauja abejotinos vertės knygos ir muzikoj kraipomas negriškas džiazas. 60% suaugusių skaito tik Bibliją. Keliuose 60 milijonų automobilių ir kas savaitgalį užsimuša keli šimtai žmonių. 16 milijonų psichinių ligonių. Devizas: sparta ir šypsena. Kiekviena religija turi savo mokyklas, savaip auklėja jaunimą, nes valstybinės mokyklos be religijos. Masonai varo savo vagą. Nori būti paglobstomu – turi prisijungti prie kokios nors kongregacijos.
Apie Vakarų Europos literatūrą aš mažai orientuojuosi. Čia ateina tik sensaciniai reiškiniai. Kontinentai nesusisiekia, tai ir kultūros gyvenimas atskirai maišo savo putrą. Kiek tenka perskaityti apie V. Europą, tai Amerikos literatūra ten daro įtaką – Folkner, Hemingway – Nobelio laureatai. Tuo tarpu vienas Amerikos kritikas pastebėjo – kai skaitai Amerikos literatūrą, tai vis randi arba Dostojevskį, arba Čechovą. Pastarieji visą laiką daro įtakos. Tačiau masės mažųjų rašytojų verčiasi reportažiniais romanais ir seksualinių temų apybraižomis. Tikrų intelektualų mintys ir susirūpinimas vertybėmis, kad amerikietis pajustų savo pašaukimą, neprasiveržia į minią. Tai Amerikos tragedija. Kas kita visokios rūšies spūtnikai, tuoj patraukia visų dėmesį. Reikia neužmiršti, kad visi amerikiečiai turi savo sentimentų į tėvynes, iš kur yra kilę. Gal tik lietuviai, kol neišmoksta angliškai, dar lietuviai, o išmokę jau sakosi – aš amerikietis. Atsiprašau, įsivariau gal į nereikalingus aiškinimus. Mintis taip įsibėgo. Ir tiek.
Aš norėčiau žinoti, kur randasi Miltinis. Girdėjau, kad jis akimis nesveikuoja. Negirdėjau apie Truikį. Nugirdau, kas tai bloga su Rakauskaite15. Aš jiems galiu šį tą padėti.
Mano geriausi linkėjimai draugam. Galaunės darbus čia mačiau. Žavėtini.
Nesulaukęs nuo paties žinios, su siuntiniu aš buvau susilaikęs. Dabar pasiunčiau. Naudok kaip išmanai. Negi viską ant pečių susikrausi. Amerikoj birečių niekas nenešioja. Kur jų gauti – nežinau. Gal kur yra. Amerikoj niekas ir lazdų nenešioja, nes visi automobiliais važinėja. Deja, aš neturiu nei namo, nei automobilio, nei žmonos. O pavargęs eisiu prieglaudon karšinčiumi. Čia ir šeimų tėvai paseno ir eina į prieglaudą. Vaikai sukūrę šeimas išskrenda iš lizdo. Beje, dėl smulkesnių daiktelių – į vokelį neįdėjau. Sakoma, kad išsikrato. O kas ten žino kaip.
Bostone dar šilta, o laukiu N. Metų. Sveikinu ir linkiu Laimingų N. Metų.
Faustas Kirša.
P. S. Mane labai nustebino, kad pats pradėjai rūkyti. Be reikalo. Aš jau pradedu atprasti. Šiame krašte baisiai daug rūko ir smarkiai kovoja prieš rūkymą, nes širdžiai nesveika ir vėžys puola. Nuo širdies ir vėžio Amerikoj kasmet miršta apie 1 milijoną žmonių. Ir pats atprask rūkyti, sveikiau. Atsiprašau, kad aš vis skaičius vartoju. Gal tokia nuotaika pagriebė šį laišką berašant.
1958 02 18, S. Boston
Mielas Juozai!
Man labai malonu, kad mano žodžiai ir lauknešėlis pasiekė Jus. Iš to nedaryk jokių jaudinančių išvadų, nes iš mano pusės tai tėra pasveikinimas su N. Metais. O per N. Metus duodamos dovanos. Štai ir viskas. O su dovanom žmogus elgiasi kaip supranta. Valgomus daiktus suvalgo, gėles po kelių dienų išmeta, o pastovesnius daiktus prilaiko prie namų apyvokos.
Pabendrauti mintimis per Atlanto vandenyną visuomet įdomu. Skiria laikas ir plotai, na, ir mintys, ir darbai. Šiek tiek apie Amerikos literatūrą. Pats operuoji kontroversiniais literatūros vardais. T. S. Eliot yra anglų literatūros žmogus, Anglijoj ir gyvena. Jo dramas vienas Amerikos kritikas apibūdino taip: something old, something new, something borrow, something view16. Čia jis daugiau žinomas kaip dramaturgas ir eseistas. Amerikos tradicinė, gal ir stipriausia poezijos kryptis yra Whitman poezija. O antologijos sudaro savo skoniu, kas jas sudaro. Nors klasinės formos poezija taip pat turi stiprių atstovų.
Apie lietuvių literatūrą sunku apibrėžti keliais sakiniais. Bendras įspūdis – vieni eina prancūzų, kiti vokiečių pratrintais keliais, tūlas stveriasi Amerikos modernumo. Daug naujų jaunų vardų ateina su užsimojimais: Birutė Pūkelevičiūtė (poezija, romanas), Algirdas Landsbergis (romanas, drama), Škėma (drama). Senieji duoda vieną kitą knygą. Pačių jauniausių taip pat netrūksta. Gausu. Tik skaitytojų tai tikrai trūksta. Ir rašytojai, ir skaitytojai tik idealistai.
Amerikoj pereitais metais išėjo apie 2300 grožinės literatūros veikalų. Tai jūra. Žinoma, didieji vardai plūduriuoja viršuj. O lietuviai davė gal per 10 veikalų. Tikresnis išleidimas – jei leidėjui primokėsi. Jaunųjų tendencija prasiveržti į amerikoniukų erdvę anglų kalba. Dėl to vengiama naudotis lietuviškais vaizdais ir sinonimais. Daug kelių veda į idėjinius tikslus, daug kelių traukia į dolerio vežimą. Žodžiu, virsmas eina. Tas gražu, taip, kaip ir Tavo žemėje. Šiandien visiško sprendimo negalima daryti. Ateities auksinė išmintis mokės viską pasverti. Aišku, viskas, kas duodama, metama į literatūros dirvą.
Labai ačiū už žinias apie mano pažįstamus. Šiek tiek galima apsivalyti nuo gandų. Ačiū už prisiminimą Alėnos (?) [žodis neįskaitomas]. Tik (visai tarp mūsų kalbant) aš neprisimenu, kas tai būtų. Parašyk praeitį. Ar tai susiję su Panevėžio teatru? Du veidus turiu minty. Katras? Aš dar vis nežinau, ar rašant į Lietuvą nebus kam nors pakenkta. Tenka varžytis. Kitas kraštas, kitos taisyklės, kitoki reikalavimai.
Jūsų malonus patarimas man – rašyti ir ką rašyti – labai mielas, jeigu nebūtų slegiantis. Gyvenimas yra našta, o laikas pinigas. Aš visą laiką jaučiuosi kaip geležinkelio stoty, rodos, ateis traukinys ir aš išvažiuosiu. O laikas bėga ir traukinio nėra. O didesniam dalykui reikia žarose degti ir kruvinas puokštes rinkti. Aš jau esu baigtas žmogus. Prislėgtas rūkų, abejonių ir nusiminimo, kaip tas Jūsų šunytis su satelitu erdvėje. Prašei: duodu Juzės Augaitytės17 adresą: 2014 Brandy.wine st. Philadelphia 30, Pa. Ji dar gerai dainuoja. Gastroliuoja. Mokytojauja. Taigi, ačiū už žinias ir gerus žodžius. Rašyk ir kurk. Kai bus šalčiau, vėl pridengsiu. Geriausi mano linkėjimai draugams. Gyvenk sveikas ir nusikratyk ligų šmėklos. Faustas Kirša.
Dar liūdnų žinių – Chicagoje mirė žinomas leidėjas Jonas Rinkevičius18, pagyvenęs. Netoli Bostono vargoninikavo Vladas Puškorius19, Kauno operos solistas ir choristas, bosas, mirė. Tekdavo su juo dažniau susidurti. Buvo mielas žemaitis.
1958 12 04, S. Boston
Mielas Juozai!
Kaip miela, kad gavau Jūsų laišką. Ilgai nusitęsė laikas. Vasaros darbai ir rūpesčiai nustelbia smulkesnius reikalus. Vasarą aš taip pat alsavau grynu oru ant šilto vandenyno kranto. Žinoma, naudojaus ir vandeniu kaip vonia. O dabar išėjau į pensiją. Gyvenimas darosi kuklesnis. Ir pensininko mintys turi būti jau aprėžtos, smulkios, menkos ir dažnai nebereikalingos. Taigi tokiu bagažu ir gyvenu.
Mano paskutinio laiško, rodos, būsi negavęs. Mat, dabar dažnai krenta lėktuvai. Gal į vandenyną nukrito ir mano laiškas.
Ačiū už Palangos vaizdų pergyvenimą. Miela prisiminti ir vandenis, ir žmones, gintaro gabalėlius ir tuščius kiautelius, gryną baltą smėlį ir vėją su bangomis. Bet visa tai vienai dienai gyventi. O visų gražiausia, tai šalia tos aplinkos, kad dar yra mintis, svajonės ir kūrybiniai polėkiai, kuriuos pats sugebėjai išgauti. Tai džiugina. Paties rašomos tragedijos aš nevadinčiau, man atrodo, nenusisekusiu vardu, aš tarčiau geriau – Vėtra Valionis – abstrakčiau. Žinoma, tai Jūsų gal ypatingas sentimentas, bet būtų plačiau pasakyta. Dabar teko patirti, kad mirė S. Čiurlionienė, amžiną atilsį! Senoji gvardija keliasi į anapus. Pagyveno. Laikas eiti. Aš būdamas Maskvoje aplankiau Dostojevskio muziejų, jo gyventame bute. Atminimas buvo labai kuklus. Knygos, rankraščiai. Ant sienos buvo iškabinta ištrauka iš Lunačiarskio20 raštų apie Dostojevskį, kur buvo pasakyta, kad jis rašęs apie visokius „мракобесия“21. Tikrai malonu, kad tas pasmerkimas jau bus užmirštas, kad visas spausdinamas. Dostojevskis Amerikoje labai populiarus. Ne tik literatūros pasaulyje. Filosofai jį jau įtraukė į naujausią filosofijos srovę – egzistencializmą [F. Kirša rašo – ekzistencializmą]. Ypač jo „Užrašai iš pogrindžio“, susikaupimas žmogaus būčiai aiškinti. Egzistencializmą vieni grindžia ateistiniu, kiti humoristiniu-krikščionišku pagrindu. Nors egzistencializmas turi kelias dešimtis metų senumo, bet dabar, atrodo, randasi filosofavimo centre. Mintis nukrypo į žmogų, kas gi yra tas žmogus, kuris daug ką žino, o nepažįsta pats savęs. Bet vėl skęsta metafizikos erdvėje.
Pasternakas čia populiarus, tik man nesuprantama, ko norima pasiekti. Kiekviena žmogiška tiesa yra tendencinga. Yra absoliuti tiesa, kurios mes nepasieksime. Yra teisėjų tiesa, bet ji paremta įstatymais. Teisėjas ne tiesos ieško, bet įstatymais nustatytos tvarkos, atseit, teisingumo pagal įstatymus. O įstatymas ir netiesą pateisina. Kur čia tiesa, jei, pav., stalas yra vienam daiktas, o kitam tik abstrakcija. Bet yra žmogiškai kūrybinė tiesa, kuria mes pasitikime. Jeigu mes pasitikime žmogiškai kūrybine tiesa, tai turime pasitikėti kūrybine komunistine ar humanistine krikščioniška tiesa. Ar man svarbu, kuri obelis ir koks jos vardas, bet obuoliai skanūs ir aš gardžiuojuosi. Kūrybinę tiesą gali smerkti teisėjai pagal įstatymus, bet ne kūrėjai, menu gyveną. Aš nieko nesmerkčiau, kur yra išminties, meilės ir širdies kūryba. Pasternako aš dar neskaičiau. Teturiu bendrą nuovoką, neturiu nusistatymo.
Tiesa, pavasarį gavau pundą vertingų knygų. Apsidžiaugiau. Leidžiami vertingi veikalai. Pagrindiniai. Pas draugus aš čia pamatau daug kitų Lietuvos leidinių. Negalvok, nesirūpink ką nors man pasiųsti. Ko jau labai įsinorėsiu ir negausiu, paprašysiu. Nesisvaidyk su skatikais.
Gavau taip pat – Vilnius, Kaunas, Trakai – albumus. Labai malonu pasižiūrėti ir prisiminti. Ačiū, jei atsiųsi „Geografiją“, bet pridėk albumą apie Zarasus, mano kraštą, skaičiau, kad išeina ar išėjo.
Man labai keista, kad pats negali padoriai susitvarkyti. Mes girdime apie visokias geroves Lietuvoj, o pats tų gerovių pavėsin negali patekti.
Pats gal prisimeni Pr. Naujokaitį. Per laikraštį jis spausdina savo romaną iš tremties gyvenimo. Veikalas labai silpnas. Šiaip niekuo paties negaliu nustebinti, kas būtų nauja ir stebinančio. Po N. Metų laukiame premijų laimėjimo, konkursų. Tik pasaulis darosi neramus. Pasaulis tapo per siauras žmonėms gyventi. Šį pasaulį reikėtų palikti gyvuliams ir paukščiams veistis, o žmonės turėtų pasiieškoti didesnės planetos, ar net kelių planetų, kiekvienai partijai atskirai. Vienos partijos būtų ir geležinkeliai, ir filosofija. Ir kariuomenės nereikėtų laikyti. Dabar visi laukia N. Metų, tarytum N. Metai duos ką nauja. Laukia dėl įvairumo. Manau, ir pats lauki, irgi dėl įvairumo. Tad priimk ir mano pasveikinimą. Kad nebūtų tuščias pasveikinimas, pasiųsiu siuntinėlį, su N. Metais.
Nors jau pensininkas, bet sveikata man dar tarnauja. Gyvenimą reikia pertvarkyti ir pensininko gyvenimą.
Pačiam sveikatos linkiu, bet negaliu duoti. Geriausio! Faustas Kirša
1959 03 14, S. Boston
Mielas Juozai!
Gavau paties siuntinį – „Geografija“ ir „Zarasai“. Man labai mielos knygos. Nuoširdžiai ačiū. Iš Jūsų laiško matau, kad pats domiesi tik poezija, poezijos veikalais ir autoriais, negi ir pats pradėjai eilėraščius rašyti?
Kai dėl literatūros istorijos, tai čia reikalas yra kiek kitoks, negu pas mus įprasta manyti. Čia daugiau literatūros srovių ir krypčių istorijos. Poezijos antologijos taip pat – katalikų, žydų ir t. t. Mat, čia yra visko per daug, kad vienu užbėgimu galima būtų suimti. Žinoma, įgiję pasaulinį garsą rašytojai visur dažniau maišosi. Be to, ne viskas angliška, kas anglų kalba rašoma; ir kas angliška, dar nėra amerikoniška. Nors daug kur susimaišo. Pav., Eliotas – amerikonas, persikėlė Anglijon ir suanglėjo, o Audenas – anglas, atsikėlė Amerikon ir suamerikonėjo. Juos čia sušukuoja ta pati kalba.
Gerai, aš pačiam po truputį siuntinėsiu ko prašei. Pirmon galvon pasiunčiau labai pigius leidinėlius: 1) Robert Frost – „Poems“; 2) William Faulkner – „Knight’s Sambit“, 6 novelės; 3) William Faulkner – „Sartoro“, apysaka. Robert Frost bus lengva skaityti, bet W. Faulkner – labai sunkus. Faulkner Nobelio laureatas, o Frostą amerikonai vis nori įpiršti į Nobelio laureatus. Šitos knygelės yra pigūs leidinėliai, bet gerai, kai turi įvadus, kas skaitytojui padeda orientuotis.
Norėjau pasiųsti apdraustu siuntiniu, bet paštas apdraustu nepriėmė, tai pasiunčiau paprastu. Jei gausi, pranešk. Anglų kalba turtinga, bet sunki nugalėti. Aš abejoju, ar pats jau gali klasikus laisvai skaityti. Per trumpa laiko. Vaclovas Biržiška sakė: jau šitos šuniškos tai neišmoksiu. Ir mirė neišmokęs.
Amerikoje knygos labai brangios, tik masiniai leidiniai pigūs. Aš tai knygas perku pagal man vertingą turinį. Pačiam galėsiu visokių pasiųsti, tik svarbu, ar gausi.
Tai būk sveikas! Faustas Kirša
P. S. Nekreipk dėmesio į viršelius. Čia pigūs leidiniai ir rimtų raštų turi pusnuoges mergas ant viršelių. Miniai pavilioti. F. K.
1959 07 02, S. Boston
Mielas Juozapai!
Gavau laišką, kad esi gavęs siųstas knygas. Birželio 24 d. pasiunčiau du paketėlius knygų. Viename paketėlyje bus T. S. Eliot – „The Complete Poems and plays“. Jo paskutinis gražus leidinys.
Antrame paketėlyje pridėjau įvairenybių: 1) American Verse. Antologija 2) 4 plays by B. Shaw 3) The portale Blake(Williams Blake greit negalėjau gauti. Tad įdėjau savo turėtąjį. Ten yra platus įvadas ir jo piešiniai. 703 psl. kiek pabraukytas. Atleisk); 4) Six Great Modern plays. Čia rasi ir Tenessee William, kurio norėjai. Yra ir Arthur Miller, gana populiarus. Kai gausi tuos siuntinius – parašyk. Šių knygų pasigardžiavimui užteks ilgesniam laikui.
Mane labai sujaudino žinia – Petras Vaičiūnas mirė. Savo personažų kankinys. Daug rašė ir parašė. Vis tik neliko stiprių dramos pavyzdžių. Atrodo, kažkoks skrupulas jo sielą užgraužė. Iš tiek daug dramų ir pasiliko visos dramos lygios. Jaučiasi dramatiškas paviršius, o gilumos nėra. Tai irgi savotiška tragedija. Gaila, mano karta žengia į anapus. Amerikoje mirė Kvieska22, autorius romano „Greičiau, musele“. Težengia jaunoji karta. Turi iš ko pasimokyti.
O pats rašyk gilias dramas: dvasioje iškentėtas. Viso ko geriausio! Faustas Kirša
1959 12 15, S. Boston
Mielas Juozapai!
Iš paties laiško supratau, kad rengiesi pastoviai susitvarkyti ir gyventi Vilniuje. Naują butą turėsi. Kai praneši naują adresą, pasiųsiu knygų.
Šiek tiek Amerikos. Čia išeina 20 tūkstančių periodinių leidinių. Kasmet nukrenta apie 600 lėktuvų. Pereitais metais buvo išleista 2000 dramos veikalų, kurių tik kelios dešimtys pateko į sceną, o dar mažiau į kino filmus. Didieji vardai turi pirmenybę. Sezoninės garsiausios knygos pasilaiko gal porą mėnesių vitrinose ir vėliau žūsta, kaip po ledu ašigalyje. Tik išgarsėję sportininkai ir boksininkai nedingsta iš dienraščių puslapių. Mat, jie neša pinigą. Tarp lietuvių visos meno šakos gyvos. Žinoma, kiek leidžia aplinkybės. Kolektyvams sunkiau, bet individualės gana našios. Knygas spausdinti sunkiau, nes nepakanka pirkėjų, kad apsimokėtų. Čia doleris branginamas.
Menams ir jaunimo priauga. Tik jau visur žymu amerikoniškos įtakos. Sunku susikaupti ant objektų, kurie nėra išgyventi. Kompozitoriai, be mažesnių dalykų, turi parašę simfonijų. Banaitis23 parašė operą. O Chicagos lietuviai net operą laiko. Jau keli pastatymai buvo. Ir nauji dainininkai labai pajėgūs.
Jums žinomi dailininkai nepakeitė savo veido. Dirba kaip dirbę. O jaunieji jau slenka į abstraktizmą. Seniau buvę jauni dailininkai Kaune, čia atnaujino kovą prieš Rukštelę24. Rukštelė, padaręs didelę pažangą, nes iš to ir gyvena, paliko realistas ir daugiausia paveikslų parduoda. Kova, žinoma, be prasmės, ir beveik gėdinga. Čia prisiminta ir paties mestas per „Romuvą“ posakis: iš Rukštelės vyno neišsunksi.
Amerikoje prasimušti į aukštesnę garbę be svetimų pečių ir kapitalo beveik neįmanoma. Mat, čia įsigalėjus privatinė enterpriza. Viskas sveriama pinigu, iš dalies ir tam tikra giminyste.
Daug mūsų intelektualų dirba Kongreso bibliotekoj Vašingtone. Ten sąlygos jiems neblogos. Brazdžionis jau baisiai toli nuo Bostono, Los Angeles. Redaguoja mėnesinį paveiksluotą žurnalą. Gerai įsitaisęs. Retai persimetame atvirute.
Puzinas25 gyvena New Yorke, ne Bostone. Tik vasarą kurorte sutikau.
O aš, kaip rudenį neišskridęs varnėnas, laikausi ant apnuoginto medžio šakos. Jeigu ir čiršku, niekas neklauso, nes vasara baigės. Mūsų senimas, daugiausiai politikai, rašo atsiminimus. Atsiminimai, žinoma, eina pagal partijų linijas: kas, kada, kaip buvo Nepriklausomoj Lietuvoj. Ir pasiginčija. Negi išturėsi nepakreipęs savo artimųjų link.
Taip galima būtų kalbėti ligi begalybės, kaip prie spragsinčio židinio. Bet gana. Ir nežinau, ar pasieks patį šie žodžiai per rudenio audras. Viso geriausio! Su Naujais Metais! Gal jau savame bute išgerk šamchorą! Faustas Kirša
1960 05 10, S. Boston
Mielas Juozai!
Pagaliau. Pagaliau ėmiau į ranką rašto įnagį ir rašau. Ilgai nerašiau. Tarp kita ko, sirginėjau. Turiu aukštą kraują. Taip pat neapykantą raštui. Iš rašto duonos nevalgau. O jei rašai, tik archyvą didini.
Pačiam laikas bėga iš po kojų. Man laikas svetimuos kraštuos jau penkiolika metų kaip slysta iš po kojų, ir vis kaip viena diena. Nublokštas, išblokštas, išblaškytas, nublokštas, parblokštas. Balandžio 20 d. pačiam pasiunčiau du knygų paketėlius.
I paketėlis:
1. Nine plays by Eugene O’Neill
2. Eug. O’Neill. The Iceman Cometh
II paketėlis:
W. H. Auden. Selected poetry
Emily Dickinson. Selected poems
Tennesee William. Cat on a hot tin roof. Drama
Robert E. Spiller26. The cycle of American Literature
G. C. Vaillant27. The Aztecs of Mexico
Vis laukiau geros nuotaikos parašyti Jums gražų laišką. Nepasisekė. Rašau kaip išpuola. Gyvename tokius laikus, kad negali nei kito guosti, nei pats pasiguosti. Nes vyksta viskas, net politikoj, kaip pasiklosi, taip išsimiegosi.
Senoji karta skubiai traukiasi iš mūsų, gyvųjų, tarpo. Iš žymesnių, kuriuos mirtis neseniai nusinešė: vyskupas Padolskis28 (Romoje), Generolas Daukantas (Argentinoje), humanit. Dr. Januškevičius29 (98 m.!) mirė N. Yorke, prof. Dr. Oželis30 (Chicago). Daug miršta mažiau žinomų. Dabar dar toks metas, kad skirstomės: tu čia, tu ten. Istorija subers visus į vieną katilą ir visus išlygins pagal virvutę – aukštyn, žemyn. Didžiausia nesąmonė – baimė net informuotis.
Bostone eina Lietuvių Enciklopedija. Jau išėjo 20 t. Tai didelis darbas ir didelė vertė. Knygų pasirodo ne per daugiausia. Ir suprantama. Kas dirba intelektualinį darbą – dirba amerikiečių erdvėj. O darbininkams pakanka dienos žinių.
Jeigu pats gali atsidėti rašyti noveles ir apysakas, tai būk palaimintas. Juk dabar Lietuvoj tokie darbai laiminami. Taip mums nuolat teigia.
Kada sėdu rašyti pačiam laišką, visuomet suabejoju, ką rašyti. Dėl to sunku ir pradėti rašyti.
Jau prasidėjo karštas pavasaris. Gyvenu prie pat jūros. Už kelių namų vanduo ir paplūdimys. Jau varčiausi smėlyje. Stengiuos gydytis pavasariu. Kas gi beliko? Vasarą gal pavažiuosiu toliau.
Paties nuotrauka (Ačiū!) gerai atrodo. Nepasikeitei. Šiame laiške pridedu savo nuotrauką.
Parašyk apie savo laimėjimus ir vargus. Džiaugsmai ir mus palinksmins, o vargus padėsim vargti. Linkėjimai nuo Santvarų. Ten dažnai būnu. Kaip kitur, taip ir čia: kai kurie mūsų intelektualai apsipykę tarp savęs… Visaip būna. Viso geriausio! Koks aš netvarkingas!
Faustas Kirša
1961 02 07
Mielas Juozai!
Pagaliau po metų laiko gavau Tavo laišką. Jau buvau nusivylęs. Galvojau, senus prietelius užmiršai. Negi per Nemuną, per vandenyną reikia susisiekti. Suprantami pavėlavimai.
Tavo laiške tiek daug noro žinoti apie viską, kad reikėtų knygą parašyti. Ką ne ką paliesiu. Visko neapžioti.
Mane sujaudino žinia: mirė Vyt. Steponaitis31. Just. Vienožinskis, Kost. Jablonskis32, Urbšienė33, – buvo mieli ir labai reikalingi žmonės. Nūn – pelenai…
Pas mus mirtis irgi nesnaudžia – mirė muz. Julius Štarka34, prof. K. Pakštas35, dail. Paulius Augius-Augustinavičius36, adv. Nargelavičius37, dr. Bruno Kalvaitis38 – pačiam gerai pažįstami. Matai, mirčių atžvilgiu neatsiliekame. Kai pagyvenę išeina į anapus, lengviau susigyventi. Labai gaila, kai miršta pajėgūs. Juk taip per amžius buvo. Ir mūsų kelias ten.
Amerikoje yra 16 milijonų žmonių virš 65 metų, kurių tarpe ir aš esu. Pensininkas! Aš pats toks. Mažai kuris nekovoja, kaip numesti svorį. Ką pasirinkti valgyti, kad būtų pastovus svoris. Daug svorio – bloga širdžiai. Pagrindinė mirties priežastis – širdies mirtinas smūgis. O Amerikoj kas 2 minutės miršta vienas nuo vėžio. Aš irgi pradedu sirginėti – turiu aukštą kraujo spaudimą. Nuolat daktaras kontroliuoja. Galva nerami. Sunku susikoncentruoti. Sveikai pagalvoju – metas visas vietas užleisti kitiems. Štai draugai Bostone vasario 11 d. rengia viešą minėjimą – mano 70 metų amžiaus! Nenoriu tikėti, kad taip yra. O gal ir tiek.
Neseniai buvau New Yorke. Aplankiau Kazimierą Banaitį. Koks baisus jo likimas. Jis turi sveiką protą ir galvojimą, kaip mes visi. Tik fizinis invalidas. Parkinsono liga (nepagydoma!) jį krato. Rankos taip dreba, kad negali nei fortepijonu skambinti, nei rašyti. Reikia padėti, kad atsistotų ar atsisėstų. Žmogus išgyvena didelę depresiją.
Pačiam apie rūpimus Tau asmenis parašysiu kitą kartą. Specialiu laišku. Prof. Kairiui39 (dėl gangrenos) nupjovė koją. Kankinas senas žmogus. Tai žiauru.
Amerika išsirinko naują prezidentą Kennedį, jauną, energingą, liberalų žmogų. Visi laukia, kas bus toliau. Amerika literatūroje stengiasi pirmauti. Žinoma – plati dirva ir plačios galimybės. Bet nieko stebuklingo nepasirodo. Juos veikia visuomenės linkimas į sensacijas ir noras viską aiškiai sugromuliuoti. Plinta standartiniai sulipdyti romanai, pakankamai lėkšti satyra, aštrių kombinacijų su seksu drama. Poezijoje kovojama dėl linksnių: emocinė, kuri yra daug silpnesnė, kovoja su intelektualine (Eliot), kuri yra daug stipresnė. Bet tai yra ilgos distancijos lenktynės. Iš tikrųjų – visuomenė ima viską pagal savo skonį, viską gromuliuoja ir guodžiasi tuo, kas jai arčiau prie širdies.
Malonu, kad pats dar esi pajėgus rašyti ir sudoroji apipavidalinti kūrybinius meno ir studijinius veikalus. Kol žmoguje dar yra paslėpta kūrybos kibirkštis, reikia ją apreikšti. Jei ką atspausdinsi, mielai norėčiau matyti. Mano lektūra platoka. Tik aš nieko sistematiškai nesu užsibrėžęs. Vis akumuliuoju dvasinius laidus, o troškimų daug. Ačiū už viską. Būk energingas. Sakoma, tik laimėsi, kiek nekrisi į pesimizmą. Viso gero – Faustas Kirša.
1962 10 01, Boston
Mielas Juozai!
Laukiau Tavo laiško. Ačiū. Gražu, kad dar kruti kūnu, o sveika mintis taip pat neapleidžia. Generacijos keičiasi. Krašte ir užjūriuos auga naujos kartos, mums artimos, bet jau nebe taip suprantamos mums, išeinantiems žmonėms, kaip ir mes nesuprantami ateinantiems.
Istorija žygiuoja pilnu tempu. Mes esame – mes. Jie yra – jie. „Aušros“ ir „Varpo“ laikai, kaip barzdoti mokytojai, užsikorė devynioliktame amžiuje. Dvidešimtas amžius žaidžia savo talentais, kurių vieni priklauso ir mūsų amžiui. Jie eina finalą. Reikia sutikti su likimu. Ateitis nebe mūsų. Mes tik istorija.
Gal pačiam bus įdomu, ką mirtis išdarinėja su užjūrio žmonėmis. Tik ką palaidojom Mykolą Biržišką. Kiek anksčiau Vaclovą. Išėjo kruopštus kultūros artojas. Mirė: prof. K. Pakštas, prof. A. Šapoka (gaila istoriko!), poetas Juozas Tysliava, Dr. Dirmeikis40, jaunas dramaturgas Ant. Škėma (automobilio katastrofoj), dain. Grigaitienė41, prof. K. Žalkauskas42, istorikas Dr. Matuzas43. Vis tai pačiam gerai pažįstami. Išėjo – negrįžti. O kiek jaunų ir senų, siauram ratui žinomų, apleido žemės takus. Dažnas jų paliko savo dvasios kraitį Lietuvos žemei. Mes taip pat krisime. Klaidos ir laimėjimai gal paminės vardus.
Truputis Amerikos. Mirė Amerikos literatūros įžymybės: Hemingway, Faulkneris ir Cammings. Faulknerio vardas kyla, Hemingway – krenta. Pastarasis turėjo gražų stilių, bet nieko įžymesnio charakteriais nedavė. Cammings – kraštutinis poetas modernistas paliko ore. Amerikos minties pasaulyje labai platūs laukai. Daugybėje universitetų yra daug filosofijos dėstytojų, kurie vadinas filosofai. Amerikoje, kur reiškiasi 265 religijos, minties plėtros labai įvairios. Vieno jų filosofo teigimu, materializmas ir egzistencializmas tebesivaduoja Hegelio mintimis. Iškilių filosofų su savo sistemomis nesimato. Paraleliai eina tomistinė srovė. Gausu kruopščios medžiagos ir galvojimų, gal įdomių specialistams. Ką ne ką nutvėręs nauja, aš daugiau domiuosi klasikais. Man įdomu, kas man įdomu.
Atleisk, ilgai nerašiau. Atostogos, ruduo, važinėjimai ir sveikata nebe kokia. Turiu aukštą kraujo spaudimą. Neįstengiu ilgiau sėdėti prie stalo, nervai. Ačiū už linkėjimus mano amžiaus sukakčiai. Sveikinu patį su šešiais kryželiais. Pats dar jaunas! Paties nueitą kelią prisimins. Čiurlionio leidinį gavau. Labai ačiū. Paties prašytas knygas, jei negavai, tai gausi. Patvarkiau. Paties jubiliejaus proga pasiunčiau dovanų (taip jau priimta!) paketėlį. Per savo sukaktuves taip pat gavau dovanų. Gal taip reikia.
Savo ir draugų vardu – būk sveikas ir dirbk, kol gali! Faustas Kirša
1 Vladas Nagevičius (1880–1954) – gydytojas, archeologas, Vytauto Didžiojo karo muziejaus įkūrėjas.
2 Edvardas Adamkevičius (1888–1957) – Lietuvos karinis veikėjas, divizijos generolas.
3 Juozas Bagdonas (1866–1956) – gydytojas, profesorius, publicistas, „aušrininkas“.
4 Antanas Špokevičius (1900–1961) – dėstytojas, profesorius, karininkas, generalinio štabo pulkininkas leitenantas.
5 Jurgis Žilinskas (1885–1957) – gydytojas, antropologas, profesorius.
6 Petras Pilka (1908–1977) – poetas, „Lietuvių enciklopedijos“ parengėjas-linotipininkas.
7 Viktoras Vizgirda (1904–1994) – dailininkas.
8 Algirdas Steponavičius (1927–1996) – dailininkas, grafikas, knygų iliustruotojas, rašytojas.
9 Viktoras Andriušis (1908–1967) – dailininkas, scenografas.
10 Ignas Končius (1886–1975) – fizikas, etnografas.
11 Juozas Kapočius (1907–1996) – leidėjas, spaustuvininkas; 1953 m. įsteigė „Lietuvių enciklopedijos“ spaustuvę ir leidyklą Bostone. Išleido „Lietuvių enciklopedijos“ 37 tomus; „Enciklopedija Lituanika“ – išėjo 6 tomai.
12 F. Kiršos knyga „Šventieji akmenys“, išleista Bostone, 1951 metais.
13 Inkštimas (rus.).
14 Albertas Schweitzeris (1887–1965) – vokiečių-prancūzų teologas, muzikologas, vargonininkas, gydytojas. Nobelio taikos premijos laureatas (1952).
15 Marijona Rakauskaitė (1892–1975) – lietuvių dainininkė, Valstybinio muzikinio teatro operos solistė.
16 Kažkas seno, kažkas naujo, kažkas skolinto, kažkas vaizdingo (angl.).
17 Juzė Augaitytė (1906–1996) – operos solistė, pedagogė.
18 Jonas Rinkevičius (1887–1958) – leidėjas, visuomenės veikėjas.
19 Vladas Viktoras Puškorius (1893–1958) – operos solistas, vargonininkas.
20 Anatolijus Lunačiarskis (1875–1933) – rusų marksistinės filosofijos ideologas, publicistas, kritikas.
21 Iš rusų kalbos – „tamsybė“, „obskurantizmas“.
22 Vincas Kvieska (1889–1958) – Lietuvos politikos ir visuomenės veikėjas.
23 Kazimieras Banaitis (1896–1963) – kompozitorius, pedagogas, dirigentas.
24 Antanas Rūkštelė (1906–1990) – tapytojas, meno istorikas.
25 Jonas Puzinas (1905–1978) – istorikas, mokslinės archeologijos pradininkas, profesorius.
26 Robertas E. Spilleris (1896–1988) – amerikiečių literatūros istorikas.
27 George’as Clappas Vaillantas (1901–1945) – amerikiečių antropologas.
28 Vincentas Padolskis (1904–1961) – vyskupas, filosofijos ir teologijos mokslų daktaras.
29 Juozas Januškevičius (1862–1960) – mokytojas, filosofijos mokslų daktaras, vertėjas.
30 Kazys Oželis (1886–1961) – gydytojas, profesorius, pulkininkas leitenantas.
31 Vytautas Steponaitis (1893–1957) – karo istorikas, redaktorius, pulkininkas leitenantas.
32 Kostas Jablonskis (1892–1960) – teisininkas, kultūros istorikas.
33 Marija Mašiotaitė-Urbšienė (1895–1959) – Lietuvos istorikė, bibliografė.
34 Julius Štarka (1884–1960) – kompozitorius, chormeisteris, pedagogas.
35 Kazys Pakštas (1893–1960) – geografas, keliautojas, profesionalios geografijos Lietuvoje pradininkas.
36 Paulius Augius-Augustinavičius (1909–1960) – grafikas, dailininkas.
37 Nargelavičius – teisininkas, advokatas.
38 Brunonas Kalvaitis (1902–1964) – teisininkas.
39 Steponas Kairys (Tumasonis) (1879–1964) – inžinierius, politinis ir visuomenės veikėjas, Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signataras. Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaras.
40 Bronius Tomas Dirmeikis (1910–1961) – teisininkas, žurnalistas, teisės mokslų daktaras; vienas iš VLIK’o įkūrėjų ir vadovų.
41 Vlada Grigaitienė (1890–1961) – operos solistė.
42 Karolis Žalkauskas (1892–1961) – teisininkas, VLIK’o Vykdomosios tarybos pirmininkas.
43 Matuzas (1899–1960) – žurnalistas, istorikas.
„Labai lauksiu parašant“. Algirdo Landsbergio laiškai Alfonsui Nykai-Niliūnui
2015 m. Nr. 12
Išeivių rašytojas, dramaturgas, profesorius Algirdas Landsbergis (1924–2004) didesnę gyvenimo dalį praleido Jungtinėse Amerikos Valstijose. 1944 metais kartu su tėvais pasitraukė nuo sovietų okupacijos į Vakarus. Šešiasdešimt metų gyventa, dirbta, kurta ir nuolat svajota grįžti į Tėvynę.
Tuometinės kultūrinio gyvenimo ir literatūrinės realijos puikiai matyti iš A. Landsbergio laiškų, rašytų poetui, vertėjui, literatūros kritikui Alfonsui Nykai-Niliūnui (1919–2015). Pluoštą šių įdomių tekstų (kalba palikta autentiška) pateikė Maironio lietuvių literatūros muziejaus Išeivių literatūros skyriaus vedėja Virginija Babonaitė-Paplauskienė.
Brooklyn, 1953 05 15
Mielas Niliūnai,
Jūsų laiškas įdomus, o Jūsų tvirtinimas, kad mano novelė Jums patikusi, yra balzamas mano širdžiai, paskutiniosiomis dienomis apibraižytai aštrių kritikų kituose žanruose – (drama, poezija etc.)
Aš ir kiti apsišvietę (?) new-yorkiečiai su vis kylančiu smalsumu laukiame naujo „Lankų“ numerio. Sekančiam – iki birželio 15 d. – tegalėsiu atsiųsti tąjį teatrinį-dramaturginį straipsnį, nes dabar universitete darbymetė. Bet tas straipsnis, pažadu, bus ilgas ir solidus. Jeigu iki to laiko išeitų Škėmos „Čelesta“, laikydamas žodį, parašysiu ir jos recenziją.
Iš J. Blekaičio girdėjau, kad Jūs kadais svarstėte namo pirkimą Brooklyne. Jei tas dalykas dar aktualus, aš galėčiau atsiųsti Jums prospektų – galimybių, kuriuos aš gaučiau iš lietuviško agento, pardavusio namą mano tėvui.
Visi Landsbergiai linki visa kuo geriausio visiems Niliūnams.
Iki sekančio laiško – Jūsų A. Landsbergis
Brooklyn, 1953 06 03
Mielas Redaktoriau,
„Lankai“ jau pasirodė Brooklyne, ir man beperkant savo egz. – pirmąją dieną – jų jau buvo parduota visas penketas. Neblogai!
Didžiausią įspūdį juose man padarė – mano novelė (?!). Nustebęs jos trumpumu, patikrinau ir – žiū! – trečioje dalyje – varge! – nesama viso puslapio. Novelė įgauna naujo staigumo ir lakoniškumo, bet praranda idėją ir aiškumą. Girdėjau Blekaitį skundžiantis devyniomis korektūros klaidomis. Devynios klaidos – dangiška muzika!
Gal Jūs sugalvosit ką nors, kad bent aptvarsčius šitąjį išpjovimą. Gal „Aidams“, manau, recenzuosiantiems žurnalą, mestumės paaiškinimo žodį ar šiaip ką nors.
Išskyrus tąsias korektūros klaidas (peronistų sabotažas?), blusų gausumu apnikusias jaunuosius rašytojus, šis numeris jau pranašesnis. Pažanga: popierius; mėginimas išdėstyti medžiagą su tam tikru planu ir susieti jos dalis; stipresnis žodis.
Redaktoriaus amžina galvoskauda bus: ką dėti į pirmąjį puslapį. Mano nuomone, ten geriausiai tiktų svarus, olimpiškas, teoretinis straipsnis. Girniaus straipsnis šiame numery, neginčijant jo vertės ar svarbos, vis tik yra apžvalginis ir poleminis ir tuo pačiu, būdamas priešaky, suteikia tokią spalvą visam žurnalui.
Kritika šiame numery svari, nors ir – dėliai mūsų bendros literatūrinės situacijos – turinti užsiimti mitų griovimu. Šita didžiai sveikatinga švarinanti funkcija skaitosi labai maloniai, ypač dėl palyginimų, kaip pav., mūsų rašytojų personažų eisena su Frank Kruko karieta gale. Gaila, kad kai kurios recenzijos taip pavėluoja ir kad neįmanoma aptart visas knygas, bet tai jau uždavinys ateičiai.
Vertimų, atrodo, per gausu. Ar ne geriau būtų koncentruotis į du–tris verstinius autorius, duodant atitinkamai daugiau jų kūrybos ir pridedant trumpą analizę. Arba koncentruotis geografiniai (šiame numery, sąmoningai ar ne, keliaujama Viduržemio jūros pakraščiais), ar – žanriniai.
Turint keletą aštrių kritikos problemų ir esant ryškiam skilimui tarp jaunųjų ir nebe jaunųjų, ar nebūtų įdomu paskelbt „symposium“ kuria nors literatūrine tema, pakviečiant dalyvaut ir „reakcinius“ kritikus?
Iš viso, medžiagos tvarkymui motto turėtų būt „Fülle und Ordnung“. Keturi prozos gabalai yra „Fülle“, bet Kafkos ir Meko novelių išspausdinimas greta jau yra „Ordnung“ – atradimas giminystės, nors ir tolimos; rimavimas.
Užbaigiant tas padrikas pastabas, pora smulkmenų: 1.) Ar nepraverstų turėt žurnalo turinį su autoriais – pavadinimais – puslapio numeriu, 2.) „Lankai“ apibūdinami kaip „neperiodinis… žodis“. Šita skamba truputį per ūkanotai ir skaitytojui gali sukelt asociacijų su „Nemunu“ ar kitais numirėliais. Atrodytų, jog tam skaitytojui reikia pabrėžt žurnalo nuolatinumą, nesustojamumą, kas palengvins jam norėti jo ir įprast prie jo.
Straipsnį šįsyk stengsiuos išsiųst laiku. Vadinsis jis „Avangardinės apraiškos amerikiečių teatre“ ir bus pusiau literatūrinis – pusiau teatrinis. Jei suspėsiu, nugriebsiu kokių smulkmenų.
Iki tada, su linkėjimais ir lenkimaisis ir iki Jūsų laiško,
Jūsų A. Landsbergis
P. S. Girdėjau, esat išvertęs dalį „Waste Land“??!! Kada galima bus išvyst?
Brooklyn, 1953 07 26
Mielas Niliūnai,
Buvau pasiryžęs rašyt laišką tik kai baigsiu pažadėtąjį straipsnį. Bet dėl sudėtingiausiųjų, surijusių ir teberyjančių laiką komplikacijų – kėlimasis, dažymas, kūdikių globa, mokslas! ir t. t. – turiu pasitenkint kompromisu. Kadangi straipsnis, kuriam tegaliu paskirt 4 min. į dieną, užsitęstų iki 1954 metų, išsiunčiu jo dalį, beveik užbaigtą savy. Tikiuosi, kad ji spės į trečiąjį numerį, o liekana, kurią – savo sąžinės ramybei ir redakcijos patogumui – išsiųsiu laiku (?!), būtų ketvirtajam.
Antrasai numeris turėtų būt seniai išpirktas – tokia reklama! Gaila, kad man teko skaityt tik Baroną, Aistį ir Tysliavą. Bet ir čia, kiek pykčio, erzelio, užsigavimo už pertrauktą sapnų grožybę. Koks rūstus Aistis ir kokius reikalavimus statąs kiekvienam; tas pat Aistis glostąs Baroną ir Audronę. Mūsų šiaudinio Olimpo pasipiktinimas, prasidėjęs su paties rašyta Alanto recenzija, atrodo, dabar pasiekia aukščiausią laipsnį. Gražu ir įdomu!
Jūsų redakcijoj, girdisi, taip pat karšta. Komunistų nukaukavimas, Lėto byla (sakiau, kad nedėti!), tvanas nedraugiškų recenzijų. Jei jūs, redaktoriai, perskirti tūkstančių mylių, dabar neišsisklaidysit, ateitis bus jums tik vaikų žaidimas.
Sekančiam numeriui (4) turiu porą sumanymų, bet apie juos parašysiu vėliau. Brūkštelki, ką jūs turit 3-iajam; girdėjau, kad medžiaga neperturtintas. Gaila, kad tos (prakeiktos) komplikacijos neleidžia man daugiau ką prisiųst. Kaip recenzijos ir recenzentai?
Mano žmona – horoskopas teisingas – buvo didžiai linkusi į vaidybos meną, bet aš pertraukiau tą daug žadančią jauną karjerą. Ji perveda tą histoninę energiją į kitas šakas, viena kurių yra virimas. Ir kalbant apie virimą – kodėl neatėjot tą vakarą, kai buvot New Yorke?! Laukėm su kepsniais ir vynais iki vėlyvos mėnesienos. Gerai, kad neprašytų svečių atsirado – suvalgė…
Sveikinkit savo žmoną, kuri dar puoselėja meną, įpėdinius ir – laišku prisiminkit. A. Landsbergis.
Brooklyn, 1953 10 21
Mielas Redaktoriau,
Novelė pavėlavo – tik spalių 18-ąją tegavau laiko jai perrašyti. Mano viltis, kad ji dar, vis dėlto, paklius į sekantį numerį, remiasi grynu sentimentalumu – jame dalyvaus Mekai ir Lėtas, mano ankstyvosios jaunystės nuodėmių kaltininkai.
Aš manau, jums bus įdomu išgirst apie keistas, antgamtines jėgas, besistengiančias sutrukdyt mano rankraščių išsiuntimą „L. Lankams“. Aš spėju, kad jūs užrūstinot jas, spausdindami visokius modernistinius ir nihilistinius autorius. O tai įvyko štai kaip:
Vasaros metu aš buvau pasiėmęs Jankaus recenziją į pliažą (paplūdimį?). Vos tik spėjau keletui minučių pasitraukti nuo jos /paliktos ant antklodės/, slūgstanti jūra, staiga, persimetė į potvynį ir apsėmė ją kartu su šimtais antklodžių, buterbrodų ir viršutinių rūbų. Kai aš ją ištraukiau iš šlapio smėlio, visos vietos, – nusižengiančios ura! – patriotinei – šiukštu! dorovinei linijai, buvo neįskaitomai išblukę.
Šį vėlyvąjį rudenį aš palikau dailiai mašinėle perrašytos novelės lapus ant stalo šalia skalbimo mašinos. Nieko neįtardamas aš akimirkai išeinu į kitą kambarį ir, tuojau, išgirstu mašiną suūžiant ir matau ją praryjant lapus. Žmona, kuri įjungė mašiną, sakė pajutusi staigų impulsą paspaust mygtuką. Aišku, išžvejotuose lapuose visi nedorumai ir nelietuviškumai buvo išblukę.
Visa šita yra tikrai įvykę ir gali būti patvirtinta liudininkų, pilnamečių ir aiškiame prote.
Dabar – apie „Lankus“. Gera juose tapatu su daug; medžiagos gausu ir lygis nežemas. Kaip įprasta, poezija iškilesnė už prozą, gal išskyrus tą visiškai neblogą ištrauką iš romano.
Sekantiems numeriams norėtųsi:
a) Bent truputį geresnio popieriaus.
b) Bent vieno svaraus straipsnio, kuris būtų kertiniu akmeniu – svorio centru dabar gana fragmentiškam žurnalui.
c) Daugiau planingumo medžiagos paskirstyme. Dabar žurnalo konstrukcija truputį primena romantišką poemą.
d) Poezijos vertimuose vienam numeriui apsiribot viena (ar dviem) srove, karta, tautybe ir būtinai duot platesnį straipsnį apie juos.
e) Teatro skyriaus (!) (kurio jau daugelį metų neturi nė vienas mūsų žurnalų). Girniaus straipsnis šiame numery yra pirmoje eilėje filosofinis, ir jo nagrinėjami veikalai galėtų būt novelės, romanai ar šiaip kas.
f) Filmos skyriaus. Jei redaktoriai nutartų, kad jis reikalingas, jie padarytų ne tik išmintingą, bet ir istorinį sprendimą. Rimtos, mokslinės filmos kritikos mes lietuvių kalboje niekad neturėjome. Jei redaktoriai pripažįsta, kad filma dabar yra savita meno rūšis (išskyrus 99,9 % šlamšto), jei jie įžiūri jos tamprius ryšius su moderniąja literatūra ir stilistinių priemonių giminingumą, jiems telieka tą skyrių įvesti.
g) Svarbesniųjų knygų svetimomis kalbomis aptarimo.
h) Visų (ir nepavėluotų) lietuviškų knygų recenzijų.
i) Optimizmo. Įžanginis žodis skamba truputį vagneriškai.
Beje, kaip biznis? Sodaitis minėjo, kad pas jį nelabai eina. Tikiuos, kad tik vietinis reiškinys.
Sekančiam numeriui manau paruošt straipsnį(ius) apie teatrą. Laimingu sutapimu šių mėnesių bėgyje New-Yorke bus galima matyt šios dienos teatro skersinį pjūvį: Bali šokėjai, Barant trupė, Graikų teatras, na, ir vietiniai eksperimentalistai. Puiki tema palyginimui.
Be teatrinio straipsnio yra dar krūva visokeriopos medžiagos, bet jai išbaigt kažin ar bus laiko. Rašyk, ko reikia – tada prisitaikysiu.
Dėl recenzijų „Aidams“ parašyk išsamiau – kada, kas, kur ir kaip?
Iki – Jūsų A. Landsbergis
p. s. Sūnus auga nesulaikomai.
Richmond Hill, 1954 01 14
Mielas Niliūnai,
Ką tik baigiau laišką Bradūnui, kurio sveikinimai ir pranešimai pasiekė mane pavėlavę visą savaitę. Vos užklijavus jo voką, laiškanešys pristatė Jūsų „epistoliją“ (cituojant Mikšį).
Nuoširdžiai dėkoju už Jūsų sveikinimus ir tikiuosi, kad būsiu vertas antrųjų – romanui išėjus iš spaudos ir Jums jį perskaičius. Dirbau prie jo gana skubomis, kad suspėjus įteikt iki termino; todėl tikiuos dabar kiek aplyginti, nors „Draugas“ skuba spausdint.
„Gabija“ dar vis negauna „Lankų“ ir mano smalsumas vis auga, ypač dėl p. Blekaitienės naujųjų eilėraščių ir „Waste Land“ vertimo. Vien lietuviškai skaitančioji publika tegaus labai nedidelę tos Eliot poemos tūrio dalį, nes ji remiasi smulkiausiu istorinių ir fonetinių asociacijų tikslumu. Bet verst ją vis tiek vertėjo; aš, visa širdimi, už mėginimus pasiekt neįmanomo. Būtų buvusi nebloga idėja pridėt prie poemos aiškinamąjį „apendix’ą“, kaip ir pats autorius yra daręs. Bet kuriuo atveju, moderniosios poezijos siaubinamieji recenzentai turės ką cituoti.
Dėliai baisiausių darbų, spaudžiančių mane visą sekantį metų trečdalį, aš tesugebėsiu parašyt vienos knygos recenziją ir, gal (gal!), porą „smulkmenų“. Jei neatsiras didesnio poezijos žinovo ir Brazdžionio kūrybos imtinai žinotojo, parašysiu apie „Didžiąją Kryžkelę“. Labai niežtėtų rankos parašyti satyriškai triuškinantį ditirambusą apie du „romanus“ – Lukoševičiaus „Likimo žaismą“ ir Zeikaus „Laiptus į Tolumas“. Bet tepaliks jie 4-ajam numeriui.
Mūsų susitikimai New-Yorke yra vis fatališkai sutrukdomi. Iki to laiko ir, prieš tai, iki Jūsų sekančio laiško, mano šeima, įskaitant labai mechaniškų palinkimų jaunąjį konkistadorių, siunčia Jums, poniai ir sūnums linkėjimus iš iki pusiaujo apsnigto Richmond Hill namo.
Jūsų A. L.
Richmond Hill, 1954 09 08
Mielas Niliūnai,
Atskira siuntele prisiunčiau Pačiam 1 egz. „Kelionės“ romano, kuris šiandien susilaukė pirmos stebinančiai aklos kritikos – Gliaudos „pasąmoniniai psichopatologinių“ lukštenimų.
Berašydamas L. Enciklopedijai apie anglosaksų literatus, priėjau žodį – „essay“, kurio, pasak prof. Puzino, dar niekas nesąs aptaręs. Kadangi tas tarptautinis žanras priklauso bendrosios literatūros sričiai, tad aš ir nesiimsiu jo aprašyti kaip prof. Puzinas patarė. Spėju, kad Pats darysi tai ir patvirtinimui lauksiu žodžio iš Paties.
Savo ištrauką iš komedijos ir Jankaus recenziją (abu neilgus) „L. L.“ stengsiuosi pristatyti laiku, nors tai sugriautų mano tradiciją.
Linkėjimai visiems Niliūnams,
Jūsų Algirdas Landsbergis
P. S. Idėja „L. Lankams“ – eilėraščių rinkinys tema „Ars Poetica“. Modernūs eilėraščiai, aptariantys poezijos esmę ir procesą. Kritika ir poezija viename. Kelių tautybių. Aš žinau: vokiečių. Išverst galėtumėm visi bendradarbiai po vieną: Arch. McLeish, Marianne Moore, Yeats, prancūzą Guillevic. Pats tikrai atrastum prancūzų… [trūksta laiško pabaigos]
Richmond Hill, 1955 01 02
Mielas Niliūnai,
Jūsų atsiliepimas apie „Kelionę“ man suteikė daug džiaugsmo Jūsų laišką gavus. Dabar, po recenzijų „L. Lietuvoje“, „Ateity“ ir, ypač, po tūlo keliaujančio psichopato mažų melų, įdėtų į kitų asmenų lūpas, Jūsų nuomonė man įgavo dar didesnės reikšmės.
New Yorke oras kvepia naujų „L. Lankų“ atėjimu – pavasariškas. Ar mano teisingai spėjama? Įdomu skaityti, kaip mūsų estetai (Baltinis „Aiduose“) iškraipo kai kuriuos „L. L.“ teigimus apie meną ir moralę, ir gaila, kad visame numery į juos dar nebus atsakyta.
Kaip likusiajai redakcijos daliai patiko „Ars Poetica“ idėja? Jei – taip, aš pasiimu versti Yeats „Sailing to Byzantium“ – jo poetinį Credo. (Aišku, jei Jūs planuojat jį įterpti į tokį rinkinį.)
Apie „essay“ L. E. parašiau ir nusiunčiau prieš mėnesius. O praėjusiam laiške siūliau tą nuobodų darbą Jums, nes man buvo sakyta, kad Jūs redaguosite ir rašysite apie visą visuotiną, bendrąją etc. Literatūrą.
Linkėjimai visai Jūsų šeimai.
Jūsų Algirdas Landsbergis
Richmond Hill, 1955 05 04
Mielas Niliūnai,
Tikiuos, kad atleisi man už taip nedovanotinai ilgą tylą. Šiandien gautas Bradūno laiškas privertė mane susigriebt už galvos ir bėgt prie savo neatsakytų laiškų dėželės. Ir tikrai, ten gulėjo Paties du laiškai ir mano pradėtas rašyt atsakymas su balandžio 3 d. data. Kaip tai atsitiko? Įvykių griūtis, avalanšai, audros.
Dabar skubiai prie reikalų! Jūsų pakvietimas prisiųst eilių 6-ajam numeriui yra labai masinąs. Deja, eilių, vertų žurnalo, neturiu. Mano turimosios parašytos anksčiausiai prieš porą metų. Nebežinau, ar kada eiles berašysiu (gal reiktų koncentruotis į romaną ir dramą). Jei kada nors vėl mėginsiu tapti poetu ir mano kūriniai bus aukštesnio lygio, pirmąjį pluoštą prisiųsiu „L. L.“
Visiška laiko stoka, deja, verčia mane atsisakyt ir Nakaitės recenzavimo. Tad mano įnašas bus – su skaudama širdim – labai kuklus. „Light breaks where no sun shines“ vertimas. Paties minėtąjį „And death shall have no dominion“ yra išvertęs Kėkštas ir išspausdinęs „Santarvėje“. 7-ajam numeriui tikrai išversiu Yeatsą ir dar vieną gerą „Ars Poetica“ pobūdžio eilėraštį. Ir jei mano darbai nuslūgs (ko aš meldžiu ir tikiuosi), prisidėsiu kuo nors originalaus.
Penktasai numeris daro gerą įspūdį. Pastebėjau, kad recenzijų tonas žymiai švelnesnis. Dalinė amnestija?
Tikiuosi greitai galėsiąs paremt jus daugiau negu „našlės skatikais“ ir linkiu viso geriausio Pačiam ir šeimai.
Su lankininkiškais jausmais Algirdas Landsbergis
Niujorkas, 1957 04 29
Mielas Niliūnai,
Atleisk už taip pavėluotą atsakymą – nežiūrint mano kilnių užsimojimų reformuotis ir tapt punktualesniu, darbai vis stumia laiškus vėlyn.
Mane didžiai laimingu padarė Paties gera nuomonė apie mano novelių (daugumoje ankstyvesnės jaunystės) knygą. Skaitau Patį vienu solidžiųjų mūsų kritikų ir žinau, kad „diplomatiškais“ komplimentais nesisvaidai.
Savo autorines kopijas tegavau labai vėlai ir dabar atskiram voke siunčiu vieną Pačiam.
Bekalbant apie kritiką, norėčiau pasidalint man nesenai kilusia idėja. Per šiuos dvylika metų spaudoj pasirodė nemaža gerų kritikos straipsnių, aukšto lygio recenzijų. Kodėl neatrinkus geriausiųjų ir neišleidus „12 Tremties Metų Kritikos Antologijos“? Ją galima būtų planuoti chronologiniai, autoriniai, sroviniai etc. Tokia „summa“ būtų – mano nuomone – labai vertinga. Mecenatas turėtų atsirast.
„Lankams“ teatrinį straipsnį prisiųsiu. Taip pat netrukus išsiųsiu angliškų poezijos pavyzdžių minėtajam simpoziumui. Pats pamėginsiu išverst McLeisho „Ars Poetica“. Gruodžio recenzijos tikrai, deja, nebesuspėsiu parašyt. Turiu net keletą terminuotų dalykų tam laikotarpiui, ir recenzija fiziniai nebus įmanoma.
Linkėjimai visai Niliūnų šeimai ir Bradūnams!
Niujorkas, 1957 05 20
Mielas Niliūnai,
Turiu nemalonią žinią – dėl begalės naujų viršvalandžių oficialiame darbe, nebespėsiu paruošt straipsnio apie epinį teatrą sekančiam „L. L.“ numeriui. Tikiuos, kad tai nesudarys redaktoriams per daug nemalonumų. Straipsnis bus tikrai gatavas vėlesniam numeriui.
Poezijos rinkiniui turiu tris eilėraščius: Yeatso – „Sailing to Byzantium“, Whitmano – „The unexpressed“, McLeisho „Ars Poetica“. Juos išversiu ir prisiųsiu laiku.
Paskutiniuoju metu į Lietuvą buvo pasiųsta po keliasdešimt egzempliorių tremty išėjusių knygų. Šiuo projektu rūpinasi V. Rastenis ir jį remia „Mid-European Study Center“ (Free Europe Committee). Aš pasiūliau Rasteniui, kad pasiųstų paskutinįjį „Lankų“ numerį – mano manymu, ir idėjiniai, ir finansiniai „Lankams“ būtų naudinga parduot 50 egz. ir paskleist juos Lietuvoje. Jei tas planas redaktoriams priimtinas, malonėk pasiųst 1 egz. Rasteniui šiuo adresu: V. RASTENIS, LITHUANIAN DESK, FREE EUROPE COMMITTEE, INC., 2 Park Ave, New York 16, N. Y.
Kokia Paties nuomonė apie praėjusiam laiške mano minėtą kritikos knygą?
Su linkėjimais! Algirdas Landsbergis
P. S. Ta pačia proga – jei Pačiam žinomas – prašyčiau prisiųst E. Gruodžio tikrą pavardę ir adresą.
Niujorkas, 1957 06 26
Mielas Niliūnai,
Kaip jau rašiau Bradūnui, straipsnį kaip nors stengsiuos sulipdyti. Tai būtų rugpjūčio antroje pusėje. Mano pasiaukojimas, kad įvykdžius tai, yra neįmanomas aprašyt – atitraukiu pieną nuo savo vaikų burnų ir užtęsiu savo literatūrinius projektus, kuriems ir taip tėra laiko trupiniai. Siūlau įsteigt „L. L.“ Hall of Fame, kurioje žygdarbiai kaip manasai būtų įamžinti su nuotraukomis ir aprašymais.
Su dideliu įdomumu skaičiau Paties pastabas apie mano knygą. Jos man savaip nušviečia ir mano paties stilių ir padeda man geriau jį įsisąmoninti. Ačiū.
Kritikos antologijos mielai imčiaus redaguot, bet laiko stoka absoliučiai neleidžia, kadangi mūsų visų laiko ištekliai toki patys, siūlyčiau padaryt šitą kolektyviniu projektu. Pats, kaip nuvaręs plačiausią vagą praėjusio dešimtmečio kritikoje ir geriausiai pažįstąs mūsų kritikos kelius, turėtumei būti vyriausiuoju redaktoriumi. O mes kiti – koks desėtkas – galėtumėm rinkt įdėtinius straipsnius iš savo archyvų ir siųst sugestijas.
Nesenai mačiau Rastenį. Pasirodo, kad tas jų knygų siuntimas į Lietuvą stengiamas laikyt paslapty. Todėl aš ir neprasitariau Pačiam minėjęs apie jį. Tepasakiau tik, kad Pats turi apie 50 egz. savo eilėraščių, kuriuos būtų verta išsiųst.
Iš jų (Rastenio ir Aisčio) sužinojau, kad jie užsakė 100 egz. paskutinio numerio „L. L.“ Kadangi jūs teturit jo apie 20 egz., siūlyčiau liekaną užpildyt kitais numeriais, jei jų dar turite, tikiuos (beje, paskutinysis numeris tikrai yra savaip blankokas).
Su geriausiais linkėjimais visiems Niliūnams!
A. Landsbergis
Niujorkas, 1957 12 20
Mielas Niliūnai,
Sausio 31 d. PEN klubui skaitysiu paskaitėlę apie „tremties įtaką lietuvių literatūrai“. Iliustracijai noriu duot keletą svaresnių mūsų literatūros pavyzdžių angliškai. Ar nėra kas nors Paties išversta anglų kalbon? (Girdėjau, kad Radausko esama.)
Jei – taip, būk malonus ir prisiųsk man tuos vertimus. Taip pat prašau leidimo išspausdint juos „Lituanus“ žurnale.
Jei – ne, mėginsiu išverst ką nors pats: jei užteks laiko. Vertimo pavyzdį prisiųsčiau Pačiam.
Kaip „Lankai“? Kaip kritikos antologija?
Daug linkėjimų Poniai.
Bičiuliškai A. L.
Niujorkas, 1958 04 04
Mielas Niliūnai,
Greitomis portalinės sistemos upėmis prasimušu į dar neatsakytą laišką…
Noriu pranešt Pačiam, kad PEN paskaitoje buvo skaityta ištrauka iš „INFERNO“. Šiuo metu dar negaliu prisiųst vertimo pavyzdžio Pačiam, bet tai greit padarysiu.
Prašymas! Sekančiam „Lituanus“ numery pristatysiu Škėmą. Pats esi parašęs gerą ir išsamią recenziją apie „Ingą“. Būk malonus ir padaryk iš jos 3–4 mašinėle raš. puslapių (2-spaced) portretą. Mes išsiversim anglų kalbon. Turi laiko iki gegužės vidurio. Meldžiame, neatsisakyk!
Taip pat parašyk, ar yra Paties kas išversta anglų kalbon? Būtų gera Pačiam paskirt rugsėjo numerio. Aš tikiuos išverst visą „Inferno“, bet nežinau, ar suspėsiu.
Bradūno laiškas man paaiškino emocinę atmosferą L. L. redakcijoje. Atjaučiu Jus ir kiek galiu padėsiu. Tas „kiek galiu“, deja, ribotas. Bet Jūs, poetai, žmonės suprantą ir to Jums aiškint nereikia.
Linkėjimai šeimai!
A. Landsbergis
Niujorkas, 1958 05 21
Mielas Niliūnai,
Nebeatsiprašysiu dėl vėlavimosi. Atrodo, kad mes abu nepaprastai užsiėmę ypatos ir turim chronišką nepaslankumą atsakyt į laiškus. Aš, aišku, esu labiau nusikaltęs iš mudviejų.
Mano nuoširdi padėka už Tavo naująją knygą. Man ji yra tikrai brangi dovana. Senam Tavo poezijos mylėtojui itin įdomu sekt Tavo tolesnį vystymąsi: eufoninius eilėraščius, vis stipriau pasireiškiančiąją graikiškąją – klasiškąją poemų šeimą ir „anti-klasiškuosius“ giliausiai asmeninius eilėraščius. Prisipažinsiu, kad aš vis dar viliuos, jog Tu imsiesi poetinio epo, knygos ilgumo „Inferno“ temos plėtojimo, ar pan. Ar mano nuojauta kiek pagrįsta?
Gal teko susisiekt su savo angliškuoju vertėju? Jeigu jis sutiktų duot savo vertimus ir jeigu man pavyktų išverst visą „Inferno“ (kurį prisiųsiu patikrint), galėtumėm Tave skirt rugsėjo ar gruodžio „Lituanus“.
Mano penklubinis referatas nieko daug naujo nepasako – man vis sunkiau prisiverst prie teoretinių raštų. Bet nėra jis ir blogas, ypač nesant panašių straipsnių. Perrašau jį dabar lietuviškai ir tikiuosi galėsiąs jį išsiųst savaitės bėgyje.
„L. L.“ redakcijos negalavimai mums čia buvo bent dalinai žinomi. Jie nuteikia „Lankų“ prietelius gana liūdnai, ypač paskutiniam numery žymus lygio ir integriškumo smukimas. Gal todėl iš bendradarbių entuziazmas buvo šiek tiek atvėsęs. Ar yra vilties pagerėjimui? (vis dar laukiam – nesulaukiam naujo „Lankų“ numerio).
Labai laukiam tavo straipsnelio apie Škėmą. Redakcija turi išleist šį numerį šiek tiek anksčiau.
Beje, nesenai teko buvot Čikagoj, kur mačiau pirmą savo dramos pastatymą („Vėjas gluosniuose“). Keistas jausmas – ir sava, ir svetima.
Linkėjimai visiems taviškiams ir, ypač, Poniai.
Tavo A. L.
Niujorkas, 1958 07 15
Mielas Niliūnai,
Meldžiu suprast ir atleist mano uždelsimą atsiųst straipsnį.
Trys dideli stabdžiai sumaišė mano planus:
a) nelauktos tarnybinės kelionės,
b) skubus reikalas perrašyt „5 stulpų“ dramą pastatymui, įvyksiančiam Clevelande lapkričio 15 d.,
c) labai skubus reikalas paruošt anglišką vaidinimo versiją.
Kaip matai, mano padėtis absoliučiai neleidžia paruošt žadėto straipsnio. Kaip tik ji pasikeis, bematant parašysiu.
Linkėjimai žmonai ir visai šeimai!
Tavo A. Landsbergis
Niujorkas, 1959 04 16
Mielas Niliūnai,
Buvo gera skaityt Paties laišką – iš protingų žmonių reikėtų girdėti kokį žodį bent porą sykių į metus.
Ačiū už reakciją „5 stulpų“ byloje. Bent vienu atžvilgiu ši byla man buvo labai maloni: gavau daug laiškų, ypač mūsų kartos rašto žmonių, pareiškiančių pasipiktinimą „Darbininko“ išdaigomis. Sutinku su Pačiu, kad mūsų spaudos lygis darosi pasibaisėtinas.
Su drama padėtis dabar tokia: spalių mėnesį The Lambs New Yorke duos pilną profesinį pastatymą „limited engagement“ laikotarpiui. Jei šis pastatymas gerai pavyks ir jei pasiseks surinkti pinigų, drama bus perkelta į kitą teatrą neribotam laikui. Pastatymo akcijos dabar žymiai pakilo, nes mano „produceris“ turėjo nepaprastą pasisekimą su savo vieno-žmogaus-vaidinimu Mark Twain Tonight prieš 10 dienų. Manajai dramai šiuo metu ieško režisieriaus. Jei kas įdomesnio atsitiks ateinančiomis savaitėmis – parašysiu.
Žmona dėkoja už sveikinimus jos debiutų proga. Praėjusių 1,5 metų laikotarpyje ji turėjo keturias svarbokas roles New York University dramos teatro pastatymuose. Dabar stengiasi prasimušti į profesionalinį teatrą, kurin kelias ilgas ir sunkus.
Paties knygos klausimą iškėliau LRD Valdybos susirinkime (ši Valdyba nedaug kuo geresnė už praėjusią – sekančią būtinai reikėtų sudaryti Baltimorėje – Washingtone). Knyga jau įtraukta į svarstysimųjų sąrašą. Komisija nėra ypatingos išminties, bet gal bent didelio „promoho“ nepadarys. Kaip man dabar atrodo, didžiausios varžybos turėtų būti tarp Paties ir Bradūno rinkinių.
Linkėjimai Paties žmonai ir šeimai.
Bičiuliškai – A. Landsbergis
P. S. Ką nutarė „Lankų“ redakcija bal. 4–5?
P. S. II. Ar būtų įmanoma duot priedinį atsakymą į anketą. Dabar paskaitęs matau, kad klausimus nelabai supratau ir atsakiau gana paviršutiniškai.
Niujorkas, 1959 08 19
Mielas Niliūnai,
Grįžęs iš labai pratįsusių atostogų, radau Paties malonų laišką, į kurį – mušdamasis krūtinėn už vėlavimą – atsakau.
Prisimenant LRD premijos komisiją, mano įspūdžiai buvo gana liūdni. Diskusijos, kurios tikėjausi, buvo vengiama. Argumentai… Štai pora jų pavyzdžių: „Niliūnas gal kada nors bus suprastas, bet dabar jis nesocialus“; „Kaip galima naudoti tokį vaizdą, kaip „pilvas – amfiteatras“; „per daug kalba apie krūtis“ etc.
Neabejoju, kad išeisiantis LL numeris bus įdomus. Tikėk man, kad labai norėčiau prie jo prisidėti. Bet šiuo metu – mažiausiai iki gruodžio mėn. – tas man fiziškai neįmanoma. Yra visokių laiką ryjančių darbų darbelių, ryšium su angliškosios „5 stulpų“ versijos pastatymu. Ir, priedo, duonai prisidurti, esu pasižadėjęs padaryt, terminuotai, ilgą vertimą, kartoju – su didžiausiu malonumu dalyvaučiau šiame numeryje…
Kalbant apie LL kritikos skyrių, gal vertėtų jin įtraukti R. Šilbajorį. Jis vaikinas gero skonio, su akademiniu išsilavinimu (dėsto rusų literatūrą), turi palinkimo kritiko darbui, turi integritetą. Be to, norėčiau pasiūlyt LL šiuos dalykus: a.) Švedo poezijos pluoštą, b.) Ivasko straipsnio apie Radauską vertimą, c.) Rannito straipsnį apie simbolio funkciją moksliniame amžiuje (skaitytą PEN konferencijoje Frankfurte), d.) „Espriot“ žurnale (1959 vasario mėn.) tilpusį anoniminį rusų rašytojo straipsnį apie socialistinį realizmą ir formą (vertimą).
Džiaugiausi sužinojęs, kad Pats gavai darbą Kongreso bibliotekoje. Mano geriausi linkėjimai šitoje naujoje Paties amerikinės buities stadijoje, kuri – neabejoju – sudarys palankesnes sąlygas Paties kūrybai. Sveikink žmoną ir visą šeimą.
Tavo – A. Landsbergis
Niujorkas, 1959 11 05
Šiuo metu ruošiamos dvi Rytų Europos rašytojų antologijos:
1. Vakarų Vokietijoje, vokiečių kalba. Leidėjai: PEN Club in Exile ir vokiečių leidykla. Redaguoja: M. Lisiewicz. Priimami kūriniai vokiečių, anglų ir prancūzų kalbomis. Pastarieji bus išversti vokiečių kalbon. Baigtinis terminas prisiųsti kūrinius: 1959 gruodžio 31 d.
2. New Yorke. Žurnalo „The Polish Review“ redakcija pakvietė žinomą amerikiečių rašytoją Clark Mills (Adomo Mickevičiaus antologijos anglų kalboje redaktorių etc.) suredaguoti vieną specialų žurnalo numerį, skirtą Rytų Europos rašytojams. Lietuviams C. Mills žadėjo skirti 30 psl. (iš 250). Mr. Mills priims ir pažodinius vertimus, kuriuos jis ar jo kolegos rašytojai stengsis suliteratūrint (autoriui bendradarbiaujant).
Prašau siųsti tokius kūrinius man (A. Landsbergis, 87–20 125 St. Richmond Hill 18, N. Y.), o aš juos pasiųsiu redaktoriams.
P. S. Vienintelis redaktorių kriterijus kūriniams atrinkti – literatūrinė vertė.
Mielas Niliūnai,
Atleisk už „neasmenį“ įvadą, bet kadangi tąjį tekstą išsiunčiu tuzinui žmonių, norėjau sutaupyt laiko.
Labai lauksiu iš tavęs Kūrybos. Čia yra gera proga gaut nemokamų vertimų vokiečių kalbon (ir sudomint vokiečių skaitytojus ir leidėjus) ir, Clark Mills atveju, duot savo kūrinius amerikiečių poetams mokamai išversti.
Žinau, kad Čiurlytė-Barnett yra mėginusi versti tavo poemų. Jas galima siųst Mills ir Vokietijon. Tevargsta tieji poetai ir teverčia. Jei jų rezultatai bus geri – aprobuosi, jei ne – be tavo leidimo nedės.
Tikiuosi, kad „Lankai“ greitai pasirodys (ir gailiuosi, kad kol kas negaliu niekuo prisidėti). Čia pora idėjų sekančiam numeriui:
1. A. Rannito straipsnis apie simbolius moksle ir poezijoje (Apie jo anglišką versiją šiltai atsiliepė S. Spender).
2. Rinkinys Lietuvoje esančių poetų eilėraščių, remiantis tik jų estetine verte.
Linkėjimai šeimai!
Lauksiu Tavo laiško ir, ypač, kūrinių.
Tavo A. Landsbergis
Niujorkas, 1960 01 15
Mielas Niliūnai,
Prieš kurį laiką rūpinomės gauti „Lituanus“ žurnalui lietuvių–latvių–estų–suomių simposijumą apie Pabaltijo literatūrą. Dabar Ivar Ivask praneša man, jog angliškasai simposijumo tekstas esąs pas Patį. „Manos“ sutikimas „Lituanui“ šią medžiagą išspausdinti yra duotas. Tad meldžiu Paties – jei tekstas jau išverstas „Lankams“ – prisiųsti man angliškąją versiją.
Kaip „Lankai“ mezgasi? Mano susidomėjimas didelis, kaip ir mano atgaila už negalėjimą prisidėti prie šio numerio. Bet vaidinimo problemos dar užima visą laiką.
Labai lauksiu Paties parašant!
Linkėjimai visiems Niliūnams!
Bičiuliškai, A. Landsbergis
Niujorkas, 1960 02 25
Mielas Niliūnai,
Vėlyvas atsakymas į Tavo malonų laišką iš tarp darbų paklydusio atsakytojo.
Ačiū už anketos tekstus, kuriuos persiunčiau Ivaskui. Man jis buvo davęs suprasti, jog jie būsią išversti anglų kalbon žurnalų redaktorių ir tada galėsią būti išspausdinti „Lituanus“. Bet tai būta tik svajonės.
Mano dramos reikalas buvo įklimpęs į visokiausias komplikacijas, kurias atpasakoti užimtų per daug vietos. Viskas tačiau išsisprendė gerai ir naujas produceris (tarp kita ko, ir teatro savininkė) žada pastatyti „Stulpus“ rugsėjo pabaigoje. Režisierius tas pat. Tikslią datą paskelbsiu spaudoje; lauksiu Paties apsilankant.
Man truputį neaišku, kodėl Babrausko intrigos užtęsia „Lankų“ išleidimą. Nebent norėtumėt įdėti „akiratį“. Beje, kaip ta visa istorija su Kėkštu baigėsi? Ar jis jau Lietuvoje?
Su vertimais, deja, jau per vėlu – visos antologijos griežtai laikėsi termino. Bet Tavo turimuosius vertimus mielai panaudotumėm „Lituanus“.
Kalbant apie „Lituanus“, iš jo padaryti „šios dienos“ leidinį beveik neįmanoma, nes absoliučiai trūksta medžiagos. Net ir tos provincialinės kartais neatsiranda. Tad redaktoriai griebiasi kad ir Jurijaus skystimo. *. Jeigu galėtumėme suburti stiprių bendradarbių ir iškasti porą gerų vertėjų, „Lituanus“ tikrai galėtų tapti įdomiu ir svariu žurnalu. Jeigu…
Tiesa, Gliaudos romanas yra niekas kitas, kaip provincinio lygio žurnalizmas. Nejaugi tarp kandidatų nebuvo nė vieno, kuris bent mėgintų pasiekt literatūrinio lygio?
Gyvuoki! Mano linkėjimai visiems Niliūnams!
Tavo A. Landsbergis
* Dėkui už komplimentą ryšium su „Lituanus“. Dabar aš tesu jiems „patarėjas“, jau pora metų kaip išstojęs iš redakcijos.
Niujorkas, 1960 08 26
Mielas Niliūnai,
Pats gal jau pastebėjai mūsų spaudoje užuominas apie Lietuvių Poezijos Antologijos leidimo planus. Tos užuominos teisingos – yra leidėjas (Voyages Press), yra gebąs ir norįs amerikietis poetas-redaktorius (Clark Mills), yra būrys stiprių amerikiečių poetų, pasiruošusių pradėti darbą. Nors baisiai neturiu laiko, pažadėjau talkininkauti Millsui, nes proga vienatinė, nepakartojama, ir siekis vertas darbo.
Čia pridedu keletą egz. Millso surašytų instrukcijų eventualiems pažodinių vertimų (literate literal translations) darbuotojams. Didžiausia problema ir yra surinkti būrį sumanių žmonių, gerai mokančių abi kalbas, kurie atliktų tą svarbų pamatinį darbą. Pagalvok apie tokius žmones tarp savo draugų, giminių, pažįstamų, neišskiriant priešų, ir – jei jie tokiu poetišku bei patriotišku darbu domėtųsi – tark jiems parašyti man.
Pagrindinis mano prašymas iš Paties būtų paruošti savo reprezentacinių poemų pažodinius vertimus. Spręsk savo nuožiūra, kuri grupė Patį tinkamiausiai atstovautų (asmeniai aš turiu silpnybę „Inferno“ poemai).
Be to, labai norėčiau Paties pagalbos Antologijos paruošime aplamai. Ateity, kada medžiaga bus surinkta, Pats būtumei tinkamiausias asmuo parašyti įvadinį istoriniai-kritinį essay apie lietuvių poeziją. Tai būtų „inside view“, o Millsas parašytų pašaliečio impresijas. Taip pat būčiau labai dėkingas apie Tavo nuomones ir pasiūlymus apie poemų atranką ir t. t., pradedant atsakymu į šį laišką.
Kada „Lankai“ išeis į lankas? Beatostogaujant Kennebunkporte teko sutikti J. Girnių, su kuriuo kalbėjome apie „Lankus“, Tremties kritikos antologijos (arba Paties kritikos straipsnių rinkinio) leidimą, „lankininkų“ susiėjimą kur nors kasmet ir pan.
Apie „Stulpų“ pastatymą gal jau teko skaityti lietuviškuose laikraščiuose. Formaliai viskas sutvarkyta, pasirašytos sutartys, avansai prašvilpti. Premjera turi būti ne vėliau vasario pabaigos.
Linkėjimai visiems Niliūnams. Spaudžiu kairę, o su dešine parašyk.
Tavo A. L.
Niujorkas, 1961 07 07
Mielas Niliūnai,
Siunčiu tau pirmąją „Inferno“ versiją, padarytą C. Millso. Kadangi poemoje daug asmeninių ir literatūrinių aliuzijų, būtų gera, kad patsai atidžiai peržiūrėtumei šį vertimą tikslumo atžvilgiu ir taip pat pridėtumei savo pastabas aplamai.
Dėliai kitų paties eilėraščių – „A l’ombre“ taip patiko visiems jį skaičiusiems, kad Mills būtinai nori jį įdėti – tik naujame vertime. Tas pat ir su „Motinai“. Jei pats norėtumei išversti dar vieną prie tos trijulės – ar jau turi išverstą – siųsk mums.
Čia pridedu keletą lapelių, kuriuos paskleisk, jei paranku, savo pažįstamiems. Prenumeratos labai lėtai renkasi, o reikia pinigų pradinėms išlaidoms.
Laukiu Tavo pastabų – A. L.
Kennebunkport, 1961 08 04
Mielas Niliūnai,
Tavo laiškas pasiekė mane pavėluotai, gerų žmonių atvežtas iš New Yorko. Čia būsiu iki rugpjūčio 20 d.
Tavąjį žodį apie „Inferno“, kartu su pastaba apie prasmę poemos pabaigoje, pasiunčiau Millsui, idant pataisytų. Čia pridedu naują „A l’ombre“ versiją. Lauksime iš Tavęs pastabų apie vertimo tikslumą, ir kt.
Prenumeratas bematant siųsk į leidyklą (Voyages Press, 35 West 75 St., N. Y.). Didžiai dėkojame už pastangas, nes su prenumeratomis katastrofiška padėtis.
Ačiū už Tavo nuomonę apie poetus iš Lietuvos. Beje, aš sutinku su tavimi, kad geriausioji poezija dabar Lietuvoje „tragiškai“ primityvi, valdiška ir provinciališka. Mano pareiga tačiau yra susipažinti su kiek galima daugiau jų kūrybos pavyzdžių ir dėti tai, kas būtų verta. Iki šiol tokių kūrinių, deja, neradau. Principiniai, tačiau, nedėti tų poetų vien dėl to, kad jie yra Lietuvoje, ar partijoje, būtų tokia pat nesąmonė, kaip dabar komunistų daromi apribojimai. Eilėraščio vertė nesumažėja dėl to, kad jo autorius yra komunistas, homoseksualas, ar tėvažudys. Tik, kaip atrodo, homoseksualai ir tėvažudžiai parašo žymiai daugiau vertingos poezijos negu komunistai.
Bradūnas man minėjo apie planus išleisti essays rinkinį apie išeivijos literatūros dvidešimtmetį. Planas kilnus. <…> Aš pasiūliau Bradūnui tokį paskirstymą: Niliūnas (proza), Grinius (poezija), Šilbajoris (drama). Kalbant visai rimtai ir realiai, Pats esi stambiausia kritikinė asaba tarp knygos numatomų autorių, ir apriboti Paties indėlį straipsniu apie dramą būtų absoliučiai netikslu. Nežinau, kokia Paties nuomonė apie Grinių, bet jei bent dalinai sutinki su manimi, pamėgink savo ruožtu įtikinti Bradūną.
Klausi apie mano darbus. Jie daugiausiai proziški, sviestui prie duonos pridurti (kaip Pats esi patyręs ant savo kailio). Turiu pusiau iškeptų trejetą vienaveiksmių ir komediją, bet jiems toli iki galutinės išvaizdos. O laiko badas stabdo kitus planus.
Sveikink visus Niliūnus – ir parašyk. Tavo A. Landsbergis
p. s. Aš vis dar galvoju, kad koks nors fondas ar mecenatas (Į Laisvę?) turėtų išleisti rinktinių Paties kritikos straipsnių knygą.
Niujorkas, 1961 10 03
Mielas Niliūnai,
Ačiū už tavo laišką ir sugestijas „A l’ombre…“ eilėraščiui. Jas įtraukėme į tekstą. „Motinai“ pakeitėme stipresniu „Silence“.
Džiaugiuosi žinia apie Paties kritikos knygos progresą. Ir ta pačia proga kreipiuosi į Patį, kaip į kritiką, su prašymu: PEN klubas Londone pradėjo leisti trimėnesinį literatūros žurnalą „Arena“. Du trečdaliai kiekvieno numerio skiriami paskiros tautos išeivijos kūrybai (1-asis numeris buvo skirtas estams, 2-asis lenkams). Kiekvieno numerio pradžioje duodama 6–12 puslapių kritiškai istorinė išeivijos literatūros apžvalga. Man tenka redaguoti lietuviškasai numeris, išeisiąs 1962-ųjų metų vidury, ir aš labai prašau Patį parašyti tąją apžvalgą jam. Pats mūsų išeivijos literatūrą puikiai pažįsti ir esi rašęs apie jos visas svarbiąsias apraiškas, tad toji apžvalga neturėtų sudaryti sunkumų. Parašyti jai laiko turi iki sausio 15 d. (1962). Čia pridedu estiškąją apžvalgą (kuri man nelabai patinka), o lenkiškąją prisiųsiu atskirai, kartu su visu žurnalu. – Tikiuosi, kad netarsi „ne“.
Mano kūryba kol kas vis dar hieroglifiniame stovy – krūvos popierių su sauvališkais rašmenimis, piešiniais ir eibe strėlių, besistengiančių sutverti tvarką. Kai tik bus paskaitoma, mielai prisiųsiu.
Linkėjimai visiems Niliūnams! Tavo A. Landsbergis
p. s. Pagalvok ir apie savąją kūrybą „Arenos“ lietuviškam numeriui.
Niujorkas, 1961 11 10
Mielas Niliūnai,
Ačiū už kritikines sugestijas ir, ypač, už sutikimą parašyti įvadą „Arenai“. Jei žinotumei kokių įdomių angliškų versijų, siųsk man.
Beje, kitais metais trimėnesinis „the Literary Review“ nori paskirti vieną numerį trijų Pabaltijo tautų literatūrai. Paskui tas numeris būtų išleistas atskira knyga. Bet apie jį – vėliau.
Esu pats baisiai nerangus laiškų rašyme, tad suprantu tavąją padėtį.
Kaip sekasi „Literatūros lankus“ ruošti?
Ir tikiuosi, kad darbų tvanas Pačiam sumažės.
Linkėjimai visiems Niliūnams! Tavo A. L.
p. s. Įvadą „Arenai“ turėčiau gauti ne vėliau sausio 5 d. (1962 m.).
Niujorkas, 1962 02 15
Mielas Niliūnai,
Ačiū už Tavo apžvalgą. Ji trumpa, bet „Arenai“ tiks – toksai jų tenai tikslas. Kad nepavėlavus, labai skubiai turėjau ją versti, ir tikiuosi, kad likau ištikimas originalui.
Dėliai Škėmos Raštų leidimo, pridedu savo laiško Mackui nuorašą ir pirmąjį raštų sugrupavimo planą. Paties minimam kritiškam leidimui „su visomis implikacijomis“ neturėčiau ir aš laiko. Tačiau, manau, kad tokia laida nebūtina. Be pačių tekstų, mano nuomone, reikėtų įdėti išsamų kritišką įvadą, pagrindines datas, pastatymų nuotraukas. Medžiagos rinkime, korektūrų taisyme ir spaustuviniuose reikaluose pasižadėjo talkininkauti Čikagos grupė*. Tad atrodo, kad mums trims (ar keturiems – su Mackumi) darbo per daug nebūtų. Man būtų itin miela ir „reassuring“, kad Pats prisidėtumei prie šio projekto Antano atminimo dėliai.
Dabar – strėlė tolimesnėn ateitin. Žurnalas „Literary Review“ pasiūlė man ir Clark Millsui paruošti specialų numerį, skirtą naujajai Pabaltijo literatūrai. Pasiūlymą priėmėme. (Nors iš tų antologinių darbų nėra daug dvasinio peno ar piniginio pelno, nesinori praleisti retų progų lietuvių literatūrai populiarizuoti.) Specialusis numeris išeitų šių metų pabaigoje, ir vėliau Voyages Press išleistų jį atskira knyga. Kadangi žurnalas riboto dydžio – apie 170 p. – teks daug žongliruoti, kad suspaudus jin visų trijų tautų kelių žanrų kūrinius. Mano apskaičiavimu, lietuviams tektų: 10–12 eilėraščių, 1 novelė (arba 2 trumpos novelės), 1 essay. Taip pat norima dėti vieną vienaveiksmį (visoms trims tautoms). Tad būki geras ir, progai atėjus, pagalvoki: a) kokį Tavo eilėraštį dėsime (nebent norėtumei būti atstovaujamas essay); b) kokie kiti lietuvių autorių kūriniai, Tavo manymu, yra būtini tokiam leidiniui. Beje, šiam leidiniui viskas turės būt nauja – negalėsime perspausdinti angliškose prozos ar poezijos antologijose dėtųjų.
Tad toki mano klausimai ir prašymai. Labai lauksiu parašant. Sveikink visus Niliūnus!
Tavo Alg. Landsbergis
* Ponia Škėmienė turi surinkusi rankraštinius nespausdintus fragmentus.
Niujorkas, 1962 08 23
Mielas Niliūnai,
Ačiū už Tavo poemas, kurias radau šį rytą grįžęs namo iš atostogų. Jas šią popietę perskaitėme su Clark Millsu ir nusprendėme, kad jos būtų labai tinkamos „Literary Review“, jas kalbiniai pašlifavus. Ar sutiktumei, kad Millsas pabandytų jas pašlifuoti? Spausdinamoji versija, aišku, būtų palikta Paties aprobacijai. Šis būdas gal būtų ir geresnis, nes „Žiemos elegijos“ pažodinis – ir vėliau „poetinis“ – vertimas užimtų per daug laiko.
Pačiam lankantis New Yorke – ką regėjau ir „Vienybės“ nuotraukose – aš dar tebebuvau namuos (kuo galėjai įsitikinti pakėlęs telefono ragelį). Dolce far niente baigėsi su vakardiena.
Savo raštų į „L. Review“ nedėsiu, nes kaip redaktoriui lyg ir nepatogu.
Linkėjimai Niliūnams! Tavo A. L.
Niujorkas, 1963 01 11
Mielas Niliūnai,
Gerai, kad sutikai (principe!). Daugiau davinių tau tiesiai atsiųs Penguin. Su jais galėsi tartis, ir neabejoju, kad susitarsi.
Didžiuma mano laiko praeina visokiems niekams (vertimams, antologijoms, pus-politiniams straipsniams), idant prisidūrus sviesto prie duonos. Todėl ir daug visokiausių planų kol kas tėra užuominos ir brėžiniai fragmentų krūvoje. Šį pavasarį tikiuosi užbaigt (lietuviškai ir angliškai) liūdną komediją – tikiuosi, kad ji užsipelnys Tavo dosnaus spėjimo, jog aš dabar „įdomius“ dalykus berašąs.
Šiom dienom straipsnely „Draugui“ sušukau, jog kas nors turi išspausdinti Tavo „Hamleto“ vertimą. O kaip su straipsnių, essays, recenzijų rinkiniu. Kokia įdomybė jis būtų Lietuvoje!
Visi Landsbergiai dėkoja už sveikinimus ir sveikina visus Niliūnus.
Tavo Alg.
Niujorkas, 1967 10 09
Mielas Niliūnai,
Štai kokius pokštus likimas mums iškrečia! O mes buvome pasiryžę tave pasodinti tarpe tų poetinių korifėjų. Dabar, deja, per vėlu – knyga jau renkama.
Tavo geri žodžiai apie mano rašinius labai padrąsinantys, nes ir aš virstu pesimistu. Kiek žmonių toje mūsų išeivijoje dar domisi tokiais dalykais. Ypač sėdint teatre ir stebint lietuvijos reakcijas jauti, kad eskimai ar abisiniečiai būtų tiems reikalams atviresni ir imlesni.
Vis dar lauksiu Tavo kritikos straipsnių rinkinio. Tai būtų žymiai svarbesnis išeivijos literatūros paveikslas negu dabar Bradūno leidžiamoji kompiliacija.
Sveikinu su nauja „rezidencija“. Aš vis dar nepakylu į savininkų statusą.
Linkėjimai Poniai ir visiems Niliūnams. Tavo Alg. L.
Romualdas Ozolas. Eurazijos pažemėmis (Iš Vilniaus į Vladivostoką ir per Sibirą atgal)
2015 m. Nr. 8–9
1966 m. rugpjūčio 10 d., Maskva, Domodedovo viešbutis
Vilniaus oro uosto rūmai: statyta 1954 metais. Radarai ant stogo. Lakūnas su mergaite, kuri jo laukė. Skruzdėlė ant asfalto. Vėluojam daugiau kaip pusę valandos.
Per oro uostą žąsele. Kylant – kaip ant arklio: atrodo – imk ir padėk.
Stiuardesė apdalija saldainiais. Vaikai ima saujom. Ir bobutė. Antrąkart dalindama, stiuardesė palaukia, kol bobutė pasiims dar.
Lėktuvas vibruoja, pamažu užgula ausis. Neriam į miglą. Maždaug dviejų kilometrų aukštyje išeinam virš debesų. Arti gali žiūrėt prisimerkęs, o toliau – laužia akis. Paimu skaityti „Pravdą“. Raudonplaukė mergaitė puošnia šukuosena vemia. Bloga ir kažkuriam vyrukui. Aš kažkur Paryžiuj su savo bukinistais. Varšuva, Praha, Berlynas. Kultūros, kurias žinau iš knygų. O ten, kur lekiu, tamsu. Tik noriu lėkt. Ekspansija į r ytus. Galvoju, kaip čia žygiavo vokiečiai. (Rytą troleibusu važiavo trys vokietukai iš orkestro. Jeigu užkariavę būtų jie?) Debesys baigiasi. Matyti laukeliai, ežerai, miškai. Tamsūs. Galvoju, ką tokiuose laukeliuose gali veikti mūsų traktoriai kerėplos. Planavimas, planavimas!
Paskui pasirodo pūkiniai debesiukai. Suplakta putelė. Pirmieji kaip medvilnės dėžutės, paskui stambūs ir vienas prie kito. Daug kur panašūs į atomo grybus. Iš aukštai kitaip į žemę žiūri. Viešpats esi. Ir nelabai tepaisai, kas ten apačioj dedasi.
Iš pradžių bijojau nukrist. Žiūrėjau į sukniedytus sparnus ir galvojau, kas atsitiktų, jei nulūžtų ties tuo toplivomieru. Per debesis skrendant lėktuvą purto. Gerai būtų išeiti pasivaikščiot ant sparnų. Numestų kaip vapsvą. O sparnai batų išbraižyti. v is dėlto vaikšto ant sparnų. Deja, žemėj.
Nuo 9800 metrų leidžiamės iki 4000. Mergaitė raudonais plaukais grįžo iš tualeto ir vėl prigludo prie lango. Palangė šalta, už lango – 33°, o Maskvoj +23°.
Vnukovas. Palydovė: yra dar trys lagaminai, rinkitės. Į Domodedovą su malūnsparniu. Rusiukai sportininkai klykia, kai machiną pradeda purtyt: razgon, ušol za gribami ir t. t. Rinktiniai rusiukai su niūriu treneriu.
Einu informacijon. Kur permiegot? Moteris maloniai paaiškino, kad vietų nėra, bet gal gausiu. Iš tikrųjų, palaukiau valandą ir gavau kambarį.
Malonumėlis! Ištiesti kojas.
Bufete nusipirkau pomidorų, virinto rauginto pieno – riaženkos. Pavalgiau su kumpiu ir kaimiška duona, pasimėgaudamas, parašinėdamas, pafotografuodamas.
Sugalvojau pažymėti bilietą. Sena ugniaplaukė teta paprašė nunešt lagaminą. Girtas ruselis skrenda į Chabarovską. Gruzinas su kitu ruseliu – į Vladivostoką, kaip ir aš. Įsikalbam. Visi prie kasų kaip pažįstami. Mergina su vaiku strikinėja po salę. Tokia buina, ir vargas jai! Kasininkė liepia ateiti 11 val. Ko gero, vietų nebus, nors ruselis net kreta, kad pas mus železo, bronia! – vietos bus.
Oro uoste nenutrūkstamas judėjimas. Žmonių – ir kokių čia tik nėr! Barzdoti, juodi, siauraakiai. Taškento vaikai. Rytų vartai – Domodedovas. Grįždamas einu taku per apšnerkštą mišką, visur šiukšlės. Kažkur traukia lakštingala, kvepia lapais, drėgme. Danguj spengia lėktuvai, senis sėdi ant griovio krašto ir valgo.
Aš keliauju. Aš ilsiuosi.
Stoty laukiau porą valandų, kol pažymės bilietą. Stotis dvokia. Ne sunkiu šaltu oru, kaip pas mus, o žmogaus kūno kvapais – rasių ir temperamentų mišiniais.
Paskui nueinu gerti alaus. Maskvos alus, įpiltas į gražius aukštus bokalus, sumuštinis su juodaisiais ikrais – 91 kapeika. Ir 2 kapeikos už gazuotą vandenį. Kalbasi darbininkai, tikri proletarai. „Tu statybininkas, eik be eilės.“ – „Čia to nepaisoma“, – sako mažiukas savo draugui be akies. Bet ima pasakot, kaip jie čia tiesė požemius, kaip išaugo „ta pasaka“.
Ant suolo miega plačiašlaunė mergaitė.
Aš einu galvodamas, kad po kiek laiko man trūks tokių stočių, – kaip kavos.
1966 m. rugpjūčio 13 d., Vladivostokas
Amerikonai paleido palydovą Mėnulio link. Rusai nuskrido su TU-114 be nusileidimo iš Maskvos į Tokiją. Tai jau nė kiek nebestebina.
O juk ir mes turim Darių ir Girėną. Ką daugiau mes turim? Kaip tikrai fenomenalius reiškinius – Donelaitį, Čiurlionį bei Darių ir Girėną.
Dabar trumpai apie skrydį Maskva–Omskas–Irkutskas–Chabarovskas–Vladivostokas.
Chabarovske pramiegojau lėktuvą. Užsnūdau laukiamojoj salėj, o šalia sėdėję du gruzinai nepažadino. Įsiprašiau į transportinį lėktuvą. Ir spėjau laiku – kaip tik dalijo bagažą. Į miestą – mašina. Ieškoti viešbučio. Gavau vietą tokiame „Dom kolchoznika“. Miegojau nuo 7-os iki 11-os – 18 valandų. Bet jaučiuosi blogai.
Imu po truputį kažką suprasti, kažką atrasti. Baisi netvarka, bet rusai kažką daro. Jų daug, daugelis žlunga, bet jie kuria materialinę kultūrą, ant kurios vėliau gal išaugs dvasinė? Mes ją didesnę turim, savitą, jie – tik užuomazgas, bet irgi savaimingas, ir laikui bėgant iš jų kažkas išeis. O mums, mažai tautai, koks kelias? Gilyn? Aukštyn? Mūsų kultūra gali ugdytis tik tradicinėmis formomis, žinoma, perdirbdama jas ir kurdama naujas, o rusai kuria jau ir dabar, kol kas labai banalią, bet vis dėlto kultūrą, civilizaciją. Viskas kartu – ir raketos, ir skurdas – ir materialinis, ir dvasinis.
Ir apskritai, kai tas kraštas atsiveria, nebeatrodo toks jau tuščias, kaip maniau. Chaotiškas, bet kažkur einąs.
Apvaikščiojau Nachodką. Deja, nuėjau į liūdnąjį, senąjį, o ne į naująjį galą, į naująjį nebebuvo kada. Laimei, nusipirkęs bilietą, dar spėjau prie jūros, išsimaudžiau. Vien dėl to, kad išsimaudžiau Japonų jūroj, mano nuotaika labai pasitaisė, nors visą dieną skaudėjo žandikaulį ir dantis, buvo ir temperatūros. Gerai, kad turėjau odinę striukę, ji gelbėjo nuo vėjo.
Grįžęs stipriai užkirtau, nes visą dieną buvau nevalgęs.
Vakare vyrai rengiasi geometrijos egzaminui, duoda kortom – irgi rusų dvasia – ir eina į miestą. Aš – gulti.
1966 m. rugpjūčio 15 d., traukinys Vladivostokas–Chabarovskas
Atsisveikinau su savo bendrabučio sėbrais paspausdamas rankas ir palinkėdamas laikytis. Už ko – juokiasi jie. Bilietą nusipirkau lengvai, gavau kupė ir visą kelią važiavau vienas. Mergaitė plovė grindis, ir buvo tokia apkūni, kad pasakiau norįs miego. Net patalynę pasiėmiau. Vietos – nuobodokos, ir kai važiuodavom lygumom, skaičiau Diurenmato „Teisėją ir jo budelį“.
Daug ištvinusių upių, nes atėjo liūčių periodas. Medžiai visur nedidukai, net ąžuolai ir beržai. Pievose valtimis plaukioja, šienas pūva vandeny, kitur pakeltas ant kuolų. Daug rąstų. Namai mažiukai, dviejų kambarių, nes nėra padoraus medžio.
Įdomūs kareivių santykiai su savo karininkais – šie pašiepiami už nugaros. Kareivis užsidarė pas konduktorę. Jaunoji apkūnioji įsitaisė kažkurioj kupė. Stotyse daug prekiautojų. Į Chabarovską atvažiavau naktį po vienuoliktos. Stotis dar neįrengta, statoma. Nutariau važiuoti į oro uostą. Lynoja. Įsėdau į vieną autobusą. Sako, reikia važiuot kitu. Ir visi aiškina – kaip. Net ginčijasi, pusė autobuso. Paskui dvi ponios kviečia išlipti, parodysiančios. Klausia, ar skrendu, o kai pasakau, kad ieškau permiegot, prityla. Susirandu autobusą ir nusikasu iki oro uosto. Vietų nėra. Pasėdžiu verandoj, norėdamas užmigt, bet labai kanda uodai, tad nueinu į salę, ten pirma atsisėdu, o paskui ir atsigulu ant cementinių grindų. Kiti guli ant svarstyklių, konvejerių, būdelėse etc. Kažkoks žmogus pastovi, pažiūri, čepteli, ir man neaišku, ko jam gaila – ar mūsų, ar tokios tvarkos. Tvarka apskritai niekas nė nesipiktina. Čia jie įpratę miegot bet kaip, o prie lėktuvų dar ne, stebisi jų galia. Galvoju, kiek čia būtų viešbutėlių, esant privačiai iniciatyvai. Ir aš mokėčiau, ko gero, du rublius, kad tik nereiktų kiūtot ant tų grindų. Skauda visus šonus, gerklė ir nosis rodo slogos simptomus. Žodžiu, įdomu. Nusiprausiu vienam tualete, paskui nusiskutu kitam, prie durų surūkau cigaretę, paskui, kadangi jau parytys, susirandu laisvą kėdę, parašau ir, ko gero, dar nusnausiu. Kava, nors ir šalta, truputį prablaivė, bet dabar vėl lenkia miegas. Skauda dešinės rankos sąnarius. Kažkoks jūrų kapitonas žiūri, kaip aš rašau.
Nufotografavau prekiautojų pomidorais, agurkais, pipirais, saulėgrąžom ir visokiais kitokiais vaisiais eilę. Vienas iš tipų sušuko:
– Spriač’! Spriač’!
Aš nusijuokiau ir pamojavau jam.
Jis taip pat nusišypsojo.
1966 m. rugpjūčio 17 d., traukinys Birobidžanas–Čita
Išgėriau butelį „Taigos“ alaus, ir viskas atsistojo į savo vietas.
Niekas iš manęs neatims mano baimių, nusivylimų, pasitenkinimo akimirkų, betikslio klaidžiojimo ir troškimo turėti tikslą. Aš juos turiu, jie mano, ir iš jų galiu daryti ką noriu, nepriklausomai nuo to, nori šito kiti ar ne. Tai duota man, ir tai esu aš.
Taip. Aš dar kažką padarysiu, prisimindamas tuos savo vaikystės ežerus ir nuoskaudas, meiles ir visa kita. E, aš dar daug kartų klaidžiosiu po pasaulį, rankiodamas pamestą SAVE.
Koks kvailys būčiau, jei neleisčiau sau išgerti to buteliuko alaus – aš jį prisiminsiu ilgai, kaip ir tą stiklinę šaltos kavos Chabarovsko stoty, skaudant kaulams ir griaudžiant lėktuvams.
Ir dar daug ką.
Važiuoju iš Birobidžano į Čitą. Važinėdamas po Chabarovską, vos vos prisiverčiau nutarti, kad Birobidžane vis dėlto verta išlipt. Ir tai gerai, nes dabar būčiau nepatenkintas, kad „supasavau“. Birobidžane išbuvau gal pusvalandį, nuo penktos iki 5.57; per tą laiką apėjau visą miestą(-uką).
(Dabar sustojom Magdagači, jau Užbaikalės srity. Ne, pagal žemėlapį – Amūro srity, bet geležinkelis jau Užbaikalės.)
Kažkoks provincijos kaimas, ta žydų autonominės respublikos sostinė. Restoraniukas stoty, tiesa, tvarkingas, bet aikštė panaši į bet kurią mūsų nedidelių miestukų stoties aikštę, tik daug netvarkingesnė. Perėjau dviem pagrindinėm gatvėm – Lenino ir Šolom-Aleichemo. Anksčiau pagrindinė buvo Lenino, dabar stato Aleichemo gatvėj, ir ji natūraliai pavirto pagrindine, o Lenino taip ir liko su mediniais apvalių rąstų namais, kuriuose yra poliklinika (seselė leidžia į veną vaistus), autoinspekcija (daug motociklų ir dar daugiau vyrų bei porą milicininkų), telegrafas, tiesa, jau Kalinino gatvėj (dvi būdelės pokalbiams, baldai sunkūs, greta – raudonasis kampelis, kėdės, tribūna, aptraukta raudona medžiaga, ir stalas apdengtas tokia pat medžiaga; man pasidaro negera, ir greit išeinu). Visi labai susidomėję žiūri į mano brezentines kelnes, aš išdidžiai žingsniuoju, parodydamas jų vertę, nes jos tikrai geros – ant grindų miegojau, sulankstęs kuprinėn įkišau, o joms – kaip nieko, taip nieko.
(Važiuojam taiga. Kairėj, už kažkiek kilometrų, Kinija, dešinėj – taigos rajonas, čia vietos drėgnos, taiga dar netikra: miškai, pievos, pelkės pakaitom, bet tai, kad jau ir čia nemažai maumedžių, rodo taigos artumą. Pavalgau pusryčius – pomidorai, kuriuos atnešė senis iš restorano, pusė kilogramo už 23 kapeikas, lietuviška nugarinė, paskutinis gabaliukas lietuviškos kaimiškos duonos; geltonplaukė palydovė praktikantė atnešė arbatos, tiesa, silpnos, bet vis skystis, aš pavalgiau, jaučiuosi gerai išsimiegojęs, parūkiau ir dabar nieko nenoriu, tik rašinėt; va taip sėdėt prie lango, žiūrėt į mišką ir rašyti; kai gerai išsimiegi, noras keliauti ir matyti vėl atgyja. Be to, aš dar tik savaitę ir trankaus.)
Taigi, iš Birobidžano išvažiavau greituoju Vladivostoko–Maskvos traukiniu, spėjęs susidaryti įspūdį, kad Vilnius kur kas pagrįsčiau galėtų save laikyti žydų sostine. Mačiau keletą tipų, panašių į žydus, bet kad jie tikrai žydai, negalėčiau tvirtinti. Ta sostinė – kaimas su Nikolajaus laikų namais, rusų kalba, ir nė vieno ar bent pusės žydo.
Dabar kiek atgal.
Chabarovske rytą lijo. Nuvažiavau į geležinkelio stotį, pasidėjau savo bagažą ir išvažiavau pirmu numeriu – kur nuveš, kur akys mato. Pakeliui pamačiau upės stotį, išlipau ir nuėjau pasiteirauti, ar iki Birobidžano nieko nėra. Ne, atsakė informacijoj sėdinti maloni senikė. Gaila. Priėjau prie Amūro. Lietus, antrojo upės kranto beveik nematyti ir per plotį, ir per rūką. Pažiūrėjau į geltoną vandenį, nuėjau į baržą-stotį, norėdamas pavalgyti restorane, nes vis dėlto įdomu, bet restoranas neveikė. Žaliūkas kelneris nužiūrėjo mane nuo galvos iki kojų. Berniūkštis viduj plovė grindis, trys moterys laukė laivo. Nužingsniavau į miestą. Batai šlapi, praėjau pro stoties pastatą, kažkoks tipas sakė kalbą – matėsi pro langą, – ir aš ėmiau galvoti apie tai, kiek dabar žmonių visuose tuose neaprėpiamuose plotuose sako kalbas, įsivaizduodami, kad įkvepia savo bendradarbius. Ir mieste beveik ant kiekvieno kampo Rešenija XXIII sjezda – v žizn’ bei Slava KPSS. Mačiau ir stendą: Naš kraj nagraždion ordenom Lenina. O jei, kaip kalba, ir mūsų krajus bus nagraždion už gyvulininkystę, tai už ką gi duodami tie ordinai čia?
Čiort s nim. Miestas sunkus, Stalino tipo namų pririoglintas, chruščiovščina kažkur toliau į Amūro pusę, į pietus, bet aš jos nemačiau. Pastebėjau tik, kad jie namus mėgsta papuošt raudonų plytų raštu.
Prospektas gyvas, užėjau į valgyklą, pasiėmiau barščių, kotletą ir kisieliaus. Paskui dar pomidorų su sugižusia grietine. Pas juos nemažai valgyklų, bet kavinės – be kavos. Ir restoranų daugiau.
Valgykloj girdėjau dviejų tipų pokalbį apie muziką: iš pradžių – kad dabar nebėra vargonininkų ir kad jis (tas liesesnis), jei tik parepetuotų mėnesį, vėl galėtų groti.
– Bet reikia vidinių duomenų, gabumų, – aiškino raupuotas storulis.
– Jerunda, viskas žinoma.
– Nesigirčiau, bet man galima, jaučiu, kad galiu.
– Ot, Bacho pasakaliją grojau.
– Bacho pasakaliją? Jis nerašė pasakalijų. Hendelio pasakaliją.
– Taigi, Hendelio!
– Taip, jei pasakaliją, tai Hendelio. Bachas nerašė pasakalijų.
– Bacho pasakaliją. Ne orkestruotą, bet Bacho.
Buvom sustoję kažkokiam taigos miestuke. Bygač ar panašiai. Kioskai aptrešę, vos laikosi, kelių dešimtmečių. Galvoju apie statybą panaudojant regioninės architektūros formas. Kaip būtų galima įrengti! Ir erdviai, ir savitai. Dabar žiūri moterėlė pro langutį, ne tik mes, ji nieko nemato. Ar norėsi ir galėsi čia ką nors surast? Ir ta mūrinė statyba! Visur vienoda, nuo jūros lig jūros.
Turgaus kioskas. Keturiolika moterų ten išsidėliojusios pomidorus, žaliuosius pipirus, girtuokles, obuolius, trešnes, raugintus agurkus, marinuotus grybus. Net virtų bulvių su krapais yra. Ir bulvių su grybais.
Apgulė keleiviai moteris, pažiūrėjo, pasiklausinėjo, nusipirko kas girtuoklių, kas kokį agurką ir išsiskirstė. Vėl deda moterys savo produktus į krepšius, pridengia kopūstų lapais ir lauks kito traukinio. Keturiolika dar visai darbingų moterų. O tūkstančiai kilometrų pievų ir miškų žmogaus rankų nematę. Tai čia man atvažiuot, kai norisi pabėgti? Kad grybus pardavinėčiau, nes taip, ko gero, daugiau galima uždirbt?
Nors ir lygumos, bet pagrindinis gruntas dar tas pats. Tolimųjų Rytų akmuo. Kur geležinkelis įsirėžia į kalną, kerta uolas. Stovi raudonu nudegusiu veidu berniūkštis, laukdamas, kol traukinys pravažiuos, ir nežiūri į langus, žiūri į žemę, uolos nuolaužom nubarstytą. Koks jo vidaus pasaulis? Veidas ne bukas, bet abejingas. Buki taip nė į žemę nežiūri.
Toliau – grupė su drezina atvažiavusių geležinkelio darbininkų. Porą vyrų, keturios ar penkios moterys.
Traukinys įlekia į didoką kalną. Ant uolų užrašai: Vova, Tanečka, Geša, Olia. Baltu dažu. Iš kur jie to dažo gavo? Turbūt tie patys kelio darbininkai. O tunelio pabaigoje ant vienos atbrailos – lietaus priplaktos rausvos moteriškos kelnaitės.
Vėl apie Chabarovską. Užsuku į oro uostą ir pasiimu 70 rublių akredityvo. Lieka 80. Stotis jau nebedomina, viską žinau ir, be to, išvažiuoju. Lietui lyjant paslankioju peronu, pasižvalgydamas į statomą naują stoties pastatą, užeinu į tualetą, kur būdelėse be durelių žmonės atlieka savo didžiuosius reikalus ir be perstojo purškia čiaupas, nes jo galvutė nulūžusi, paskui pasižiūriu laikraščių, žurnalų, bet civilizacija nedomina. Dar rytą nusipirkau Papanino kelionių dienoraštį, to užteks.
Laukiu, kada ateis traukinys, nes kojos šlapios, šalta, lynoja ir norisi bent kiek pailsėt.
Senis rūko suktines. Išplėšia cigaretę, tabaką susuka į laikraščio skiautę, paseilina ir duoda man. Laikraštis susuktas į vamzdelį.
– Dabar nebėra gerų cigarečių. Va, apie trisdešimt penktuosius–trisdešimt septintuosius metus buvo toks numeris septintas, paskui „Priboj“ (tiksliai jau neatsimenu pavadinimo), tai ir pigios buvo, ir iškart kaip apgirtęs.
Pasiūlau jam pabandyt savo „Ligeros“. Bet jis taip ir nebepaprašo.
Paskui kalbamės apie darbą. Kad jam tik keturi mėnesiai iki pensijos. Tada dirbs, kada nori, o kada nenori – nedirbs. Kokius du tris mėnesius per metus. Pabandysiąs nuvažiuot į Moldaviją, ten gerai, vynas pigus, balandėlių porcija penkiolika ar dvidešimt kapeikų, du suvalgei – ir sotus. Nė rublio dienai nereikės išleisti. Tikrai, nė rublio. Ten įsitaisysiąs prekinių traukinių palydovu, jie kely porą mėnesių išbūna, parsiveža po pusantro tūkstančio. Ten tokia moldavė namą statosi, jau treji metai niekur nedirba, namą stato, stogą reikia pertvarkyt dar, lubas. Sako, atvažiuok ir gyvenk. Reikės nuvažiuot, sakiau, kad po pensijos nuvažiuosiu.
Paskui tylim. Vakaras.
– Miegot laikas.
– Laikas.
Aš išeinu, ateina dar vienas parūkyti, ir girdžiu, kaip senis dar kalba apie moldavę.
Jei ne paminklai Kirovui ar dar kokiam, Lenino portretai, šūkiai ir užrašai, kad įmonė kovoja už komunistinio darbo vardą, apie daugelį miestų, ne tik miestelių, negalėtum pasakyt, kad jie tarybiniai. Kad rusiški – taip.
Kiek tam krašte mačiau tatuiruotų tipų! Ant visų pirštų po raidę – KOLIA. Ant peties – dvi draugystę reiškiančios rankos. Ant vieno kurio nors piršto – žiedas. Būtų įdomu surinkt tuos meno saviveiklos šedevrus į atskirą leidinį!
Skaitau Papanino dienoraštį. Papanino ekspedicija – tai Šiaurės ašigalio prisijungimas. Pagal ją ir sieną išvedė. Kaip moka jie vis dėlto pridengt gražiais žodžiais tuos užkariavimus. Ir koks keistas noras vis plėstis nesutvarkius, kas yra. Aišku, kol vokiečiai tvarkėsi, liko be žemių. Paskui reikėjo kariaut.
Iki Antrojo pasaulinio karo ir po jo rusai prisigrobė žemių, aprūpino naciją erdve, bet, deja, tai jau tapo valstybine politika, ir užuot dabar tvarkęsi viduj, vis tiek į platumas, į erdves traukia. Ir į kosmosą. Paskelbs, kad ir mėnulis jų!
Dvi moterys, dar jaunos, valo geležinkelio šlamštą. Jos tokios purvinos, dervuotos, kad į žmones nepanašios.
Deja, viskas kartu, viskas čia telpa į viena.
Vakaras, kuri valanda, nežinau. Pravažiavom Mogoči. Gerokai pavargau. Reikėtų dar daug ką užsirašyti, bet nebegaliu. Tas maistas pradeda pykinti, o ne apetitą kelti, nors eidamas noriu valgyt. Blogiausia, kad nėra ko gerti. Su kokiu malonumu dabar išgerčiau „Žigulinio“ alaus! Ir nors vieną puoduką stiprios juodos kavos.
Iš Birobidžano važiavau su rusele iš Sovietskaja gavan’. Chabarovske ji baigė pedagoginį institutą ir vyko į tą žydų respubliką mokytojaut. Ją vadinę kvaile, kad važiuojanti, bet ji vis tiek važiuoja, pasižiūrės, ilgiau kaip metus nedirbs.
Ji papasakojo, kad žydų toj respublikoj beveik nesą, o likę tik aukštose vietose. Iš kur atsiradę? Karo metu bėgę iš visur. Paskui daugelis pasivertė armėnais ir dingo.
Aš pastebiu, kad čia beveik niekas negyvena, kodėl gi žydai nenori kurti savo valstybės? Reikės grįžus paagituot, kad mūsiškiai čia vyktų, nes pas mus jiems vis negerai, vis trūksta visko.
– Jūs ten labai… – sako ji ir nutyla, jos šnervės virpčioja, ir aš galvoju, ar tik ji pati nebus žydė.
Paskui šnekamės apie kažkokią mažą tautelę, kuri turi savo kalbą, laikraščius, mokyklas, bet, anot jos, kelias į aukštąją mokyklą jiems užkirstas.
– Kodėl, porą metų rusų kalbos pasimokei, ir studijuok sau toliau.
Ji trūkteli pečiais.
Padedu išnešti jos lagaminą. Vos nutempiu iki stoties. Klausia, ką aš darysiu, pasako, ką ji darys, ir paskui klausia, gal parodyt miestą.
– Ne, ačiū, įpratęs pats viską susirasti.
Apie rusiškąjį vienatvės supratimą.
Važiuojant iš Vladivostoko į Chabarovską kontrolierius sako: „O, duosiu tau draugą, nes bus nuobodu.“ Kai įsėdau Birobidžane – palydovas: na, va, dviese, jis irgi Čitoj išlipa, bus linksmiau. Valgau savo vakarienę, eina du vyrukai: „Tai ką, broliuk, vienam nuobodu?“ – „Aš ne vienas.“
Mergina Birobidžane klausia, kokia čia stotis. „Tu ką – ne vietinis?“ Ir palydovė iš karto „tu“. Beje, čia visi taip.
Birobidžanas – viena TSRS fantazijų tikrovėje.
Jis – mechanizatorius. Kasa rūdą. Jo miestas bus iš 44 rajonų, bet gyvent nepasiliks, nori gamtos. Nuo jo viskas priklauso – yra mechanizatorius, ir jei gerai dirbs, gerai gaus ir kiti. Išpylė magistralę nuo Solnečnoje iki Komsomolsko rūda iš septynių metalų. Būtų suėmę, jei būtų sužinoję, bet nieko, magistralė dabar gera.
Pavakariu mano kaimynas rūko ir žiūri pro langą. Rūkau ir aš. Paskui sakau:
– Ir tuščia ji.
– Daug vietos, – šypsos jis.
– Stebėtinai daug. Ateis laikas, apsigyvens ir čia. Bet aišku, kad šiandien dar yra kur žmonėms gyventi. Pjautis kol kas nebūtina.
1966 m. rugpjūčio 18 d., traukinys
Atsikėliau labai anksti, vos prašvitus, nusiprausiau, apsivilkau striukę, nes buvo bjauriai šalta, ir išėjau į prieangį pafotografuoti. Tikrai gerų peizažų. Upė rūke spindi, visame tarpeklyje tumulai rūko. Šalta, užrūkau nevalgęs, ir tai jaučiasi visą dieną.
Norėjau rašyti, bet du nenumatyti bendravimo su liaudimi atvejai sutrukdė.
Išbėgau apsipirkti. Saulė jau šildo, kalnai aplink, raudonos medinės būdelės, vadinamos bufetais. Už dešimt kapeikų nusipirkau vieną agurką, gerai pavalgiau. Dar ir karštų pyragėlių su mėsa.
Senis papasakojo apie lagerį ir kaip jį viena moteris mokiusi vyriško amato.
Paskui – apie gėrį ir blogį gyvenime, kad mes tik svečiai, apie Jėzų Kristų ir Leniną, kuris bus paverstas šventuoju, nes valios jėga apvertė visą pasaulį. Išgėręs dar ir dėl to, kad abu jūreiviai nuėjo gerti be jo.
Prasidėjo nuo to, kad jis atėjo ir pareiškė, jog aš vis vienas ir vienas, bet jam patinka, nes jis iškart atpažįsta žmonių psichologiją ir žino, kad man nieko svetimo nereikia ir aš nieko negaliu įžeisti. Ir t. t.
Artėjo Čita, susitvarkiau viską, nusipirkau „Literaturnaja gazeta“ ir laukiu.
Perone mano kolegą jūreiviuką sutiko merginos. Įdomu buvo žiūrėt, bet negalėjau, per daug jau jaudinosi tas daugiau kaip metus namuose nebuvęs mikčiojantis jaunuoliukas.
Nuėjau į stotį.
Padėjęs visą savo ručnaja klad’ apsaugon, išvažiavau už miesto.
Miestas Čita, Viešpatie, koks genialus miestas. Ypač po to, kai jame skaitai apie septynis senojo pasaulio stebuklus. Ir pats savy stebuklą atrandi – kad bijai, nes aplink visur vaikšto kareiviai, ir nenori susidūrimų su jais.
Važiuojant iš Pesčiankos įvyko incidentas. Moteris, laikraščiu uždengusi, vežė kačiuką, o Čitoj, priemiesčiuos, išmetė pro duris. Storulė boba, sėdėjusi priešais, pasipiktino – kaipgi galima taip elgtis, ar gyvulėlis, ar žmogus, tai vis tas pats. Matyt, tu ir savo vaikų nemyli! Moteris, išmetusi katinuką, mėgino juoktis, bet lūpos ne juoką rodė. Daugelis tyli. O kačiukas stovi prie būdelės, dairosi, paskui svyrinėdamas kažkur kiūtina.
Jaunuoliai išeina į armiją. Atsineša pusę litro, pasiima popierinius puodelius ir geria. Vienam bėga per barzdą, tikrai nemoka gert. Tuoj pat išeina. Valytoja žiūri, paskui sako: „Sėkmingai jums, sūneliai, tarnaut.“ – „Ačiū, ateikit pasiklausyt mūsų koncerto.“ O koncertas tikrai išskirtinis. Aikštėj susirinkęs būrys naujokų ir šiaip praeivių, o vyrukai vienas po kito dainuoja čiastuškas. Publika klauso, paskui – ha-ha-ha.
Visi įvykiai eina kaip vienodai reikšmingi. Reikėtų apsistoti prie Baikalo kokioms trims dienoms ir pailsėti.
Vakar vakare – Irkutskas. Išvažiavau ieškot viešbučio, suradau upių stotį. Gerai išmiegojau. Rytą išplauksim į Bratską. Gerai, kad iš ryto. Susipažinau su dviem jaunuoliais, vyru ir žmona. Daug kalba, bet blaško. Apskritai – įdomu.
Žemės daug, bet be Ukrainos, Užkaukazės ir Pabaltijo Rusija žemdirbystei tinkamų žemių neturėtų. Kiek važiavau – nuo Japonų jūros iki Baikalo – vien uolėti miškai, kai kur dar upių slėniai, bet tai pasigailėtinai maža. Neturėdama tų sričių, ji turėtų išugdyti tokią pramonę (tokio lygio) kaip Vokietijoj. Tada jos produkciją galėtų keisti į maisto produktus. Deja, neleidžia rusų charakteris. Dar labiau tai neįmanoma esant dabartinei sąrangai. Derliosios sritys būtų pajėgios aprūpinti tokį gyventojų skaičių maistu, bet žemės nusavinimas užkirto kelią individualiai iniciatyvai, ir dabar žemės ūkio produktus nuolat reikia pirkti iš užsienio, net ir mus priglobus.
1966 m. rugpjūčio 22 d.
20 d. vakare atplaukėm į Bratską. Su mumis važiavo 30 žmonių – statybininkai ar panašiai, užėmė visą upių stotį. Pavalgėm vienoj kajutėj, paskui nuėjau į savo. Tualeto nėra, vanduo stovintis, neleidžia naudotis, teko eiti į krantą. O purvas – molis, ir koks molis. Užas! Rytą vėl tas pat. Nusikasiau iki pat miško. Gerai, kad mano naujieji pažįstami paskolino batus, o tai su manaisiais velnias žino kas būtų. Paskui nuklampojom iki autobusų stoties, vis per purvą, tada autobusu iki Paduno, vieno iš Bratsko rajonų. Statyba šlykšti. Pusryčiavom stoties bufete – lašiniai, rauginti agurkai, kefyras su bandelėm. Geras kefyras. Prisivalgėm. Paskui vėl į autobusą, link užtvankos. Pakilom prie jos visais ryšuliais apsikrovę. Bet palaipiota buvo gerai – nusileidom prie upės, paskui įsiprašėm į vidų, kur turbinos. Jų 18, kiekviena – Volchovo elektrinės galingumo. Dvi – ir jau Dnieprohesas. Paskui dar užsikorėm į viršų. Iš ten jau važiavom ieškoti, kur praleisti naktį, nes buvo jau po 6 valandos. Susižinojom tolimesnę kelionę, vėl iki autobusų stoties, o tada pėstute iki turbazės. Pakeliui apžiūrėjom Bratsko gynybinį bokštą.
Gavom viešbutį. Nuostabų viešbutį, ir nutarėm, kad jau vien dėl to verta gyvent, kad po dienos valkiojimosi gali ateiti į tokį viešbutį. Nataša padarė pomidorų salotų, išvirė sriubos, paskui dar arbatos, mes išsimaudėm duše, paskui rūkėm ir kalbėjom apie kūrybą, apie pokarį, nacionalizmą, bet svarbiausia – apie žemę ir su ja susijusias problemas. Gena paklausė, uždėjęs ranką ant peties: „Sakyk, ar daug kas pas jus norėtų atsiskirti nuo Tarybų Sąjungos?“ – „Man atrodo, kad nenorinčių atsirastų nedaug“, – atsakiau. Jis iš karto pasidarė kitoks, pasipasakojo apie save, ir vakaras tikrai pavyko.
Šįryt atsikėlėm anksti, gerai išsimiegoję, ir aš su Genadijum išėjau prie Bratsko jūros, jis – žvejot, aš – šiaip sau pažiopsot. Kabojo rūkas, saulė vos kilo. Buvo šaltoka. Pakrantėje daug plūduriuojančių rąstų ir šiaip medinių nuolaužų. Kylant saulei, rūkas sklaidėsi, ėmė kaitinti. Gena nepagavo nė vienos žuvelės. Grįžę papusryčiavom – vėl lašiniai su pomidorų salotom, žirnių sriuba, iš kurios turėjo išeit piurė, bet neišėjo, nes neveikė plytelė, ir kakava, panaši į arbatą. Ir vėl, taip sakant, apsirijimas. Reikėjo iškeist akredityvą į pinigus. Prie viešbučio, pašte, taupomoji kasa neveikė, teko važiuoti toliau. Išsikeitęs nuėjau į pajūrį, kur Nataša ir Gena žvejojo. Tada apsižiūrėjom, kad už valandos išeina traukinys. Gerai, kad pagavom taksi, – atvežė į stotį ir dar gerokai palaukėm.
Tik traukiny suvokiau, kad ne veltui važiavau čia – nebūčiau pamatęs tikrojo Sibiro.
1966 m. rugpjūčio 24 d.
Užvakar naktį praleidom stoty Chrebtovaja. Matyt, tai Angaros ir Lenos baseinų skiriamoji zona. Į kaimą, būsimą miestelį, be perstojo važiuoja žmonės. Dirbti. Ir dabar laukia būrys atvykusiųjų – ginčijasi dėl darbo sąlygų. „Neremontuosiu aš sulaužytų mašinų, tegul naują duoda.“ – „Remontuosi“, – atsako moteris. „Ne, aš nueisiu pas viršininkus ir pasakysiu. Surasiu teisybę.“ – „Surask, surask, niekas jos dar nerado.“
Vaizdas stotelėj kaip lavoninėj – ir šiaip, ir taip sukryžiavę kojas guli žmonės šalia ryšelių ir lagaminų. Ateina ir nueina vienas kitas traukinys. Čia, kažkur netoli, ant Lenos kranto, baigiasi geležinkelis. Bet jis elektrifikuotas – srovę tiekia Bratsko HES.
Rytą, prašvitus, mes patraukėm į kelią, vedantį į Ilimską. Vos nuėjus iki kryžkelės, kur vienas kelias suka į Bratską, atvažiavo sunkvežimis, Gena jį sustabdė, ir aš nuvažiavau. Taigos keliu, palyginti geru čia, bet išmaltu pagal mus, nudardėjom 40 km į seną kaimą, kur, anot Natašos, esąs senas Ilimskij ostrog. Kaip paskui pasirodė, iš jo likęs tik apipešiotas bokštas ir bažnyčiukė ar varpinė. Padaviau vairuotojui 5 rublius ir jis nuėjo. Išlipau ir aš, gerokai apstulbintas ir net nežinodamas, ką daryti. Paskui pamažu, apmąstydamas susidariusią situaciją, nutempiau savo nešulį prie autobusų stotelės būdelės, kur geras dvi valandas pralaukiau, žiūrėdamas į didelius vietinius šunis, turbūt laikas, vištas ir gaidžius, kurie pasiutusiai plėšė savo kakarines, darbininkus ir moteris, prie stotelės laukiančius mašinų, kurios juos nuveža į darbą. Kilo rūkas, buvo šalta, aš vis negalėjau pamiršti tų penkių rublių (nes liko tik 70), aplink vaikščiojo palšas buliukas, ir viskas atrodė taip nerealu, kaip viename iš mano siurrealistinių sapnų.
Jis nutrūko, kai pamačiau ateinantį Genadijų. Mes nuėjom į čainają – seną medinį apvalių rąstų, kaip ir daugelis čia, namą. Krosnis, ant kurios spirga blynai, barščių kvapas, prie sienos sukrauti tušti buteliai. Netrukus rijom barščius, valgėm blynus su ryžiais ir kepenų paštetu, nors ir nelabai gurmaniškus, bet pakankamai sočius, pajutau šilumą ir sotumą, o kai eidamas iš išvietės triskart nusispjoviau – pasidarė viskas aišku ir net nebepikta. Taigi, nusprendę, kad dėl tų rublių nemirsiu, nors lieka dosada, išėjom apžiūrinėt to ostrogo.
Pradėjo krapnot lietus, Nataša paslydo ant žalio žąsies pėdsako, nuvirto nuo medinio šaligatvio ir išsinarino kovo mėnesį sulaužytą koją. Iš pradžių juokėmės, kad ji paslydo ant klasinio priešo, paskui juokai baigėsi. Kai mes įsitaisėm pašto prieangy, Gena ėmė masažuot ir sukinėt Natašos koją, ji klykė ir verkė; aš tuo metu fotografavau, galvodamas, kad mano Irena taip neklykautų. Pafotografavę tuos bokštus ir iš apačios, ir iš viršaus, ir tiesiai, mes ėmėm galvoti, ką daryti toliau. Lietus pylė visai padoriai, Nataša vis zirzė, kad nori pasilikti, aš gi atvažiavau ne tiek dėl rąstų, kiek norėdamas pašaudyti. Betgi tokiu oru po taigą nesidaužysi, tad pasiūliau, jei lietus nenustos, važiuoti atgal į Chrebtovaja, pirkti bilietus iki Taišeto, ten išlipt ir paslankiot po mišką, o paskui jau važiuot į Maskvą. Nors Nataša spygavo, zyzė ir baisiai miesčioniškai iki įkyrumo prašė pasilikt, Genadijus pareiškė pritariąs planui. Mes nuėjom į valgyklą.
1966 m. rugpjūčio 25 d.
Buvom nusipirkę pusę litro degtinės ir konservų. Valgyt nesinorėjo, užsi sakėm po puoduką kakavos, bet paskui Nataša patarė paimti grikių košės. Išgėrėm po stiklinę degtinės kaip tikri rusai: Genadijus už tai, kad aš nenusimenu, aš – už tai, kad taip dar ne kartą išgertume. Tada vieną po kitos sukirtom po dvi porcijas blynų su uogiene. Išėję laukan, pamatėm mašiną, kuri rytą iš Chrebtovaja atvažiavo čia ir paprašėm pavežti. Vairuotojas pareiškė tuoj pat išvažiuojąs ir liepė lipti. Apgirtę, dulkiant lietukui, sugriuvom į mašiną. Kratė atkratytinai. Aš ant sprando dar užsikoriau aparatą ir šautuvą – tik laikykis. Mašiną gaubia debesis smulkių lašiukų, kurie tyška ir ant veido, ir ant drabužių. Pakeliui ištraukiam mašiną, kuri tempė įklimpusį traktorių ir pati įstrigo purve. Molis glitus, slysta.
Prie pervažos vairuotojas sustojo ir pasakė toliau nebevažiuojąs. Genadijus nuėjo sumokėti, bet tas tvirtai pasakė – nereikia. Štai tau ir dvi priešingybės.
Bėgiais pamažu nusikapstėm iki stoties. Ten sėdėjo naktį atvykę vyras ir žmona. Jie papasakojo Genai, kad darbo yra, bet pasilikti negalį, nes nėra kur gyventi. Paskui sužinojau, kad ta statyba paskelbta visasąjungine, todėl žmonės ir važiuoją, bet kadangi gyventi nėra kur, tai ir trankosi šiuo ruožu iki pat Lenos. Čia turi eiti plentas, kurį jau per radiją paskelbė nutiestu, o faktiškai ten dar tik traktoriai vos pravažiuoja.
Palikę Natašą stoty, mes su Genadijum išėjom į mišką. Aš pasiėmiau jo durkliuką, aparatą, jis – šautuvą. Apėjom gerą gabalą taigos – tačiau tai vienoj, tai kitoj vietoj statomi namukai. Viena gatve patraukėm į priešingą, rytinį taigos kraštą, gerokai valkiojomės, taiga šlapia, sušlapom, nusiplovėm kelio apnašas, bet nieko šaunamo neradom, kol neužėjom kedrų. Tada ėmėmės darbo – šaudyti kankorėžius. Apskritai užsiėmimas gana neblogas, nes iš karto numušiau vieną. Paskui dar kitą. Dvidešimt šovinių išeikvojom, net atėjo kažkoks jaunuolis ir pasiteiravo, ar ne riabčikus mušam. „O tai girdžiu, toks šaudymas, galvojau – šaudot paukščius. Kai užeini kur, tai ne vieną. Galvojau, kad ir jūs radot.“
Mes pareiškėm mušą kankorėžius, jis pasijuokė ir pasakė renkąs grybus, esąs viengungis, porą jau radęs (du raudonikiai), dar dešimt – ir bus sotus. Dirbęs čia, bet nusibodo, dabar važiuosiąs kitur. Pamatęs durkliuką, paprašė parduot. Gena paklausė, kiek jis duosiąs, bet atsiklausiąs manęs. Pasakiau, kad paimsiu jį, todėl vyrukas labai apgailestavo.
Paskui, kai anas nuėjo, Gena pasakė, kad tas durkliukas galįs man tik nemalonumų atnešt, todėl ir norėjęs parduot. Bet jei aš norįs nudurt kokį k.1, tai gerai.
Grįždami suradom ir iškasėm kokių penkerių metų kedrą ir per brūzgynus patraukėm atgal. Saulė jau krypo į vakarus, lietus baigėsi. Per išdegusius ir nuvirtusius kamienus kojas su sunkiais guminiais batais kilnot nelengva, juolab kai ant sprando šautuvas, aparatas, dar tas kedriukas, samanom apdėtas. Gena pasakė, kad Nataša labai mylėjo savo tėvą ir norinti ant jo kapo pasodinti maumedį, bet kadangi maumedžio čia nebuvo, paėmėm kedrą. Deja, Nataša labai nusivylė, pamačiusi kedrą, liepė išnešti jį ir pasodint, kad toliau augtų. Gena atšovė, kad tai padarytų ji pati, ir atsigulė.
Aš peiliu išrausiau duobutę prie tvoros ir pasodinau tą meduką dideliam sustojusių prasčiokų įdomumui.
Ir tada, kai purvina, traktorių ir mašinų išrausta gatve Genadijus nešė tą medžiuką, žmonės žiūrėjo pro langus ir šiaip sustoję ant laiptų, ir Gena tarstelėjo, kad jiems nesuprantama, kaip galima nešti medį, kai jų aplink ir taip daug.
Pasodinęs meduką, atsisėdau ant tvoros, nes Gena miegojo, ten viduj kažkoks barzdotas tipas mėlyna „maike“ jau girtut girtutėlis gėrė vyną su dar dviem jaunuoliais. Ir Nataša buvo ten, tad aš norėjau pasėdėt vienas ir nekliudomas pailsėt. Bet Natašai, matyt, irgi ten atsibodo ir ji išėjo lauk, paskui ją svirduliuodamas išlingavo tas barzdyla. Barzda jo kaip sentikio, pūkų prisivėlusi, svirduliuoja kaip vėjo pučiamas lapas, pasirėmė ant tvoros ir ėmė kalbint Natašą – ko mes čia atvažiavę. „Pasižiūrėt, kaip atrodo Sibiras.“ – „Ir jūs taip važinėjat, kai kiti žmonės dirba? Ar jums ne gėda?“ – „Kodėl gėda? Juk mes išnaudojam savo užtarnautas atostogas.“ – „Ne, taip negalima, tinginiaujat, kai kiti dirba.“ – „Kai kiti drybso pajūry, mes per atostogas važinėjam po Sibirą.“ – „O kas jūs tokie?“ – „Aš dailės istorikė.“ – „A, istorikė. Iš Irkutsko?“ – „Ne, iš Maskvos.“ – „O Irkutske nesimokot?“ – „Aš gi sakau, kad baigiau mokslus.“ – „Aš irgi Irkutske mokausi. Penktam kurse. Ten nieko nepažįsti?“ – „Ne, nieko.“ – „Gaila, aš ten antram kurse mokausi. Geologiją. O apskritai esu medžiotojas. Tarnavau kariuomenėj. Vengrijoj ir Vokietijoj. Ko tu nuo manęs bėgi? Bėga visos. O būtų gerai kokį porą kartų! Tu tai supranti“, – juokiasi jis man. „Susipažįsti, pavaikštai vieną, kitą vakarą, ir pabėga. Bjaurios mergos.“ – „Gal barzdos bijo? Nusiskusk barzdą.“ – „Barzda nekliudo.“
Priėjo du jo draugai, negirti. Vienas baltaplaukis, kitas rudaakis.
– Va, šitas iš Vilniaus, – sako barzdyla. – O šitas iš Lenkijos, susipažinkit.
– Buvau Vilniuj, – sako baltapūkis, bet mes tylim, ir jie visi sugriūva į vidų.
Paskui, kitą dieną, kai jau važiuojam į Maskvą, Nataša vėl prisimena tą barzdylą ir sako:
– Aš jo paklausiau, kodėl jis taip geria. Iš liūdesio.
– Turbūt dėl moterų.
– Taip.
– Nesiseka?
– Ne, jaučiasi nelaimingas. Dėl tos pat priežasties, kaip Hemingvėjaus herojus iš „Fiestos“.
– Kas jam buvo?
– Tarnavo Vengrijoj 1956 metais. Matei, ranka peršauta.
Peršautą ranką mačiau. Bet jo akys – linksmos ir gana gudrios. Buvau labai pavargęs, atsiguliau ir užmigau. O jie dar gėrė.
Pabudau, kai šalia stovįs verzila garsiai klausė:
– Ar nematėt kas žmogaus su lietpalčiu ir kuprine?
– Matėm, – pasakė Genadijus.
– Jis buvo priėjęs prie langelio, – papildė Nataša.
– Ką jis dar darė?
– Priėjo prie kasos langiuko, pasibeldė, paskui išėjo.
Tipas pastovėjo, pagalvojo, paskui pasakė:
– Einam.
Gena greitai atsikėlė ir išėjo.
– Aš bijau, – ėmė zyzti Nataša.
– Nieko, – raminau aš.
Po kiek laiko juodu grįžo.
– Duok kotelį, – paprašė Genadijus.
Padaviau parkerį ir užrašų knygutę.
– Mes seniai jau domimės tuo žmogum, ir vis nepavyksta jo sugaut. Matai, kaip tenka, net persirengus…
– Tai ką rašysim?
– Aktą.
Gena parašė.
Jaunuolis, sėdėjęs šalia, tarstelėjo:
– Aktą rašo trys asmenys.
– Tikrai, – pasakė Genadijus.
– Nesvarbu, gali rašyt pasiaiškinimą.
– Pasiaiškinimą? To dar betrūko! Ko man rašyt pasiaiškinimą? Galiu parašyt pareiškimą.
– Rašyk, rašyk.
– O tu nešauk! Arba aš visai galiu nerašyt.
Jis subraukė tai, ką buvo parašęs, išplėšė lapą ir sudraskė.
Tipas sėdėjo, žiūrėjo, paskui pasakė:
– Žinoma, aš prašau.
– O, kitas reikalas. Rašysiu pareiškimą, kad mačiau, kaip atėjo jaunuolis su mėlynu lietpalčiu, pastovėjo ir išėjo.
– Taip ir rašyk. Aš, toks ir toks…
Paskui Genadijus sugalvojo paklaust:
– O pažymėjimą man gali parodyt?
– Galiu.
– Parodyk.
– Parodyt? Rašyk, o tai turėsi nemalonumų.
– Parodyk pažymėjimą.
– Gerai, aš atsinešiu. Tu palauk.
– Aš išvažiuoju ketvirtą valandą.
– Atrasiu.
Bet tipas nebeatsirado. Kai jis išėjo, ėmiau galvoti apie visas įtartinas detales. Kodėl jis taip kaltai šypsojosi, kai sakė, kad reikia net persirenginėt? Kodėl taip staiga nutilo ir net aiškiai sutriko, kai Genadijus paprašė pažymėjimo?
Tipas iki išvažiuojant taip ir nepasirodė. Prisiminėm pastebėję, kad už bato aulo jis turėjo peilį.
– Čia visi su peiliais vaikšto, – pasakė jaunuolis rudom akim.
– Tas peilis buvo ne jo, o to, kurio jis ieškojo, – pasakė Gena – Aiškiai mačiau.
Kaip ten nutiko iš tikrųjų, neaišku, bet kol mes laukėm traukinio, Gena buvo niūrus.
– Esu nepatenkintas savim, kad susidėjau su tuo tipu. Man iš karto pasirodė, kad jis užmušė žmogų. Sako – pažymėjimą parodyt? Sakau – kam man jo reikia. Bet kai pasiūliau užeiti į stotį pas budėtoją ir ten surašyt, jis atsisakė, sako, geriau stoty.
Taip ir liko tas tipas kaip vienas tikrojo Sibiro personažas.
Naktis ėjo pamažu. Kažkas įeidavo, išeidavo, įsitaisydavo ant suolo arba pakeisdavo pozą. Įsvirduliavo jaunuolis, šlapias ir purvinas iki alkūnių, vos vos laikydamasis nudrėbė ant suolo kuprinę, nuėjo į kitą stoties kampą, sudribo ant suolo ir bemat užmigo. Paskui ėmė kelt kojas ant suolo, o ten moteris, vaiką apglėbusi, sėdi. Vyras atsistojo, nukėlė tą jaunuolį nuo suolo.
– Ko prikibai? – suriaumojo vaikėzas, mataruodamas rankomis, paskui vėl nudribo ir užmigo.
Po geros valandos įėjo du, apsidairė.
– Tas pats, – nudžiugo pamatę ir išėjo.
Vėl tylu stoty.
Bet neilgai.
1966 m. rugpjūčio 26 d.
Kažkas kažkam nepatinka. Nebeatsimenu, nuo ko prasideda, bet prasideda teismas. Tipas, gulintis ant suolo, piktinasi, kad nėra valdžios.
Atsiminiau. Tyla. Staiga už krosnies pasigirsta:
– O ką tu čia darai? Ko lendi į kišenę?
Jaunas apvalainos fizionomijos vyrukas ištraukia iš už krosnies apšepusį vyriškį ir tvoja jam į barzdą. Vyras susiima tą vietą, kur dantys, ir baimingai žvairuodamas greitai išsinešdina.
– Aš tau!
– Kas atsitiko? – susidomima.
– Kas! Žiūriu – kiša ranką į kišenę.
– Tavo?
– Ne, to, kur guli. Kartu gėrė. Dabar žiūriu – kiša ranką į kišenę. Aš jam!
– Ir teisingai.
– Aišku, teisingai.
– Žiūriu – lenda.
– Pažįstamas?
– Nepažįstamas.
– O ką, jei nepažįstamas?
– Taigi, jeigu jau nepažįstamas, tai nereikia?
Vėl tylu. Vyrukas rūko.
Po kiek laiko pro duris įsliūkina barzdyla su jaunu ilgšiu.
– Šitas? Ko tu žmogų muši?
Vyrukas atsistoja, laukia.
– Ko? Nori, kad aš tave užmuščiau?
– Iš kur čia toks atsirado? – atsisuka vienas.
– Nutilk. Aš ir tave sutvarkysiu. Aš jus visus.
– Visus?
– To tik ir trūko!
– Na, lauk iš čia!
Vyrai pakyla nuo suolų, kyla triukšmas, publika užverda.
Apšepėlis jau išsinešdino. Keiksnodamas ir grasindamas išeina ir jaunasis ilgšis.
– Matai!
– Užtarėją rado.
– Reikėjo jam įkrėst.
– Ką reikėjo! Gerai, kad neprasidėjo, o tai čia tokia velniava būtų užvirus. Matei – su peiliu, – sako moteris.
– Jeigu tu jauteisi teisus, ko nedavei? Būtume padėję.
– Padėję! Žinai, kas čia būtų!
– O kaip kitaip! Kai valdžios nėra, pats turi tvarkytis.
– Ir kokia tvarka – nė vieno milicininko, – sako moteris.
– Čia jų ilgai ir nebus. Tarybų valdžia čia tik prasideda, – piktai kalba ant suolo gulįs vyras, patogiau atsigula ir užsimerkia.
– Todėl teisia kiekvienas kaip išmano.
– O kaip kitaip? Tik per daug mes su jais dar terliojamės, – vėl atsimerkia vyras.
– Kaip tai terliojamės?
– Kaip?! Ogi taip – senis valgė, o tas su barzda šunį paleido, tas uosto. Ir teisingai senis ėmė piktintis.
– Na, na! Nežinai. Tas senis – geras avantiūristas. Ir išgėręs. Nematei, ką jis čia anksčiau išdarinėjo. O tam šuva – maitintojas. Ir laiko jį ant virvutės prisirišęs, šuo gi nesiekė jo. Senis tyčia čia šūkaliojo. Nematei, ką anksčiau jis čia darė.
– Nemačiau. Ko nemačiau, tai nemačiau. Tada atsiprašau.
Vėl tyla. Aš imu snausti. Paskui matau, kaip į salę įeina du vaikėzai su mergaitėm. Vyras, gulėjęs ant suolo, jau atsikėlęs, ir jaunimas susėda ant to suolo. Kai grįžta tas vyras ir pamato, kad ant jo suolo sėdi jaunimas, ima kažką kalbėti. Jaunuolis su gėlėtais flanelės marškiniais kažką atsako. Prieina to miegojusio vyro draugas. Jis, rodos, pareiškia, kad tie atsikeltų ir leistų žmogui miegot. Ir mesteli, kad jie esą sopliakai.
– Kas? – klausia vaikinukas.
– Tu, – atsako tas vyras.
– Kas? – vaikinukas juokiasi, bet veidas jo jau pasikeitęs.
– Tai jūs! Tu!
Prie vyro prieina augesnis vyrukas ir sako:
– Ko tu kimbi? Jeigu jis tau ims daužyt snukį, aš jam padėsiu. Ko kimbi prie jaunų?
Vaikinukas dar šypsosi, bet jau keliasi.
– Nereikia, – čiumpa mergaitė.
Jis stumteli ją.
– Išeinam, – mosteli jis tam vyrui.
Vyras nori pasitraukt, bet tas vaikis sugriebia jį už sprando ir grūda link durų. Juodu nuvirsta ant suolo, vaikinukas apkabina vyrą per kaklą, atlaužia galvą ir duoda į snukį. Ant jo puola vyro draugas, ant to – vaikinuko bendras. Ir prasideda. Visi suvirsta, stoja, keliasi, vėl griūva. Gena pabunda, šoka ir tas. O ką čia mušti, kad ir jie patys nežino, kas ką muša. Aš jį sulaikau už rankos, ir mes žiūrim, kaip jie vartaliojas, kol visi išgriūva lauk. Po kiek laiko į salę grįžta ant suolo miegojęs vyras. Jo veidas akmeninis.
– Ufff, – išpučia jis nusipurtydamas rankas ir atsisėda.
Lauke ilgai dar šūkalioja ir aiškinasi. Rusai visada taip – pasimuša, paskui pasikalba, o tada jau išsiskirsto.
Viskas nurimsta. Ilgam. Atvažiuoja traukinys Krasnojarskas–Lena, į salę ateina keli darbo ieškot atvykę žmonės, įsitaiso kas kur. Priešais atsisėda pora – vyras ir moteris. Abu nuaugę, kultūringai apsirengę. Vyras greitai ima snausti, o moteris pasiima knygą. Kurį laiką skaito, paskui pasideda knygą, žiūri kažkur ir galvoja. Galvoju ir aš. Ji dar nebuvo tame miestuke, aš jau perėjau, be to, antra naktis esu čia, mačiau ir atvykstančių, ir išvykstančių.
Ramu. Ima aušti. Mes išeinam į peroną.
Pavėlavęs pusantros valandos ateina traukinys Lena–Maskva. Mes įsiveržiam į trečią vagoną – vienut vienutėliai ir po kai kurių ceremonijų gaunam patalynę ir sugulam, jausdami tikrą pasitenkinimą. Nors ir šalta, bet miegot įmanoma. Rytą pažadina palydovė ir pasiūlo arbatos. Tai taip nelaukta ir taip laiku, kad mes iš džiaugsmo tuoj pareiškiam jai simpatiją, o išgėrę po porą stiklinių karštos arbatos su dviguba porcija cukraus vėl miegam. Atsikeliam apie pirmą. Ar net vėliau. Stoty nusiperkam pomidorų ir agurkų, Nataša padaro iš jų kažką panašaus į mišrainę, ir ji puikiausiai sueina. Paskui valgom barščius ir kotletus, kuriuos nešioja iš restorano karpuota boba, išlipam stotyse ir stotelėse, parūkom, pasišildom saulėj ir vėl į vagoną. Diena – labai trumpa, ir tai neblogai, nes norisi miego. Tambūre rūkydami įsikalbam apie avarijas.
1966 m. rugpjūčio 27 d.
Rytas. Pamažu nustoja skaudėti dantį, kuris vėl sukilo prieš mane ir kamuoja jau dvi dienas. Lyg tyčia, ir kelionės pradžioj, ir pabaigoj.
Bet geriau apie avarijas. Rūkant tambūre kažkoks žmogėnas kalbėjo apie Taškento žemės drebėjimą, apie tai, kad ten buvę daug aukų, tik niekas niekur ir negalvojęs apie tai paskelbt.
– Taip kaip ir su avarijom.
– Ar būna?
– Na!
– Traukinių?
– Ir traukinių, ir lėktuvų. Neseniai nulėkė prekinis traukinys. Tiltą paplovė, ir nugarmėjo į upę. Rašė, kad žuvo trys žmonės. O ten buvo du vagonai kareivių. Nė vieno gyvo neliko. Per radiją pranešė, kad tiltas per dieną atstatytas. Savaitę atstatinėjo, traukiniai aplink ėjo.
– Arba su pionieriais. Užsidegė nuo cisternų keleivinis, vaikus į pionierių stovyklą vežė. Pamatė mašinistas, trūktelėjo, kelis vagonus nusitempė, kiti liko degti, degė viskas, ir žemė, ir vaikai. Kareiviai degė, kurie gelbėjo. Buvo mėsos.
– Dabar dar tų vagonų griaučiai styro, – pasakė moteris kitą vakarą, kai vėl įsikalbėjom apie avarijas. Šitas visi žino.
Ir dar žino.
Kaip lėktuvas TU-104 nukrito kažkur netoli Irkutsko, kaip šoferis Saška važiavęs specialiai pasižiūrėt ir grįžęs pasakojo, kad radę kur batų, kur kokį skudurą, o ant vieno krūmo – ranką, nutrauktą virš alkūnės, su laikrodžiu, kuris dar ėjęs.
Kita papasakojo, kaip lėktuvas nukrito į Kaspijos jūrą. Nepriėmė oro uostas, suko ratą ir paniro. Kažkas atsitiko motorams. Nuskendo. O ten šeši metrai gilumos. Lėktuvas hermetiškai uždarytas, žmonės gyveno tol, kol užteko deguonies. Dešimt valandų gyveno. Išrašė sienas kas kaip galėjo. Motina vaikiuką turėjo, tas mirdamas visą suknelę ant krūtinės sukandžiojo.
Boba iš restorano, panaši į žydę, nešioja barščius ir kukulius arba kokius nors dvokiančius kotletus. Kartais ir duonos atneša, jeigu kas pageidauja.
Čia tokia senutė paprašė duonos, o barštininkė jos nebeturėjo. Tada užsimezgė neilgas pokalbis, iš kurio sužinojau, kodėl valgyklose nebėra nemokamos duonos.
– Atsisės, būdavo, su garstyčiom ir arbata prisikerta ir eina toliau. Mato, kad nuostolis, nuėmė.
Ir, kaip paprastai būna, paaiškina priežastis. Rusai labai mėgsta ieškot priežasčių:
– Tai todėl, kad pas mus dar daug perėjūnų ir veltėdžių.
Kas dar vertingesnio įvyko per tas tris kelionės dienas?
Taip, gana įdomi buvo senutė, kuri kalbėjo apie viską ir be jokio sąryšio. O Gena jai aiškino vyriausybės sudėtį.
– Ten, Čeriomuškose, kur gimė Leninas…
– Na, močiut, ką kalbi!
– Na taip, garbės žodis.
– Šitą tai turėtum žinot.
– Na, jei ne Leninas, tai kažkuris iš jų.
Mes visi juokiamės. Senutė įsižeidžia.
– Nėra ko juoktis. Kai senas žmogus, tai ir juokiatės. Ateis ir jums toks laikas.
– Visiems ateis.
– O va, karo metais kaip mes dirbom! Surinks visas bobas į mašinas, išveža už šimto kilometrų, vaikai vieni palieka, grįžti – pliki ir alkani voliojasi. Atidavėm mes savo jėgas. O jūs tuoj iš seno juokiatės!
– Argi jūs sena, apsimetat sena.
Senutei aiškiai patinka. Ji jau juokiasi. Bet juokiamės ir mes, nes Gena kalba taip rimtai, įtikinamai, kad nesijuokti neįmanoma.
Tada senutė vėl įsižeidžia.
– Aš du medalius už vaikus gavau. Man bilietą nemokamai į Maskvą siūlė, bet negalėjau išvažiuot.
– Čia, močiut, irgi politika. Jums siūlo bilietą, nes žino, kad negalėsit išvažiuot, ir bilietas liks.
– Politika! – nesutinka senutė. – Kai pasodins tave už tą politiką…
– Kas pasodins! Mano svainis va iš tų, – Gena rodo „Ogonioke“ vieną iš ministrų. – Aš ir bilietą turiu nemokamą.
Mes vėl krintam juokais, nes senutė nesupranta, kad ją erzina.
– Geša, užteks, tu kiaulė, – sako Nataša ir pati kviksi.
– Na, gerai, – sutinka Gena. – Leninas gimė Čeriomuškose.
– Gal ir ne Leninas, kuris nors iš jų, – nusileidžia senutė.
– Jie visi iš kaimo.
– Gena!
– Visi. Parodyk man nors vieną maskvietį.
– Geša!
– Stalinas kur gimė? Gori kaime. Kas jis buvo? Batsiuvys.
Senutė žiūri ir šypsosi. Mes netveriam.
– Kas buvo Mikojanas? Šaltkalvis. Chruščiovas – šachtininkas.
Greta sėdįs vyras kreta.
– Tik va šachtos tos nerado, kai reikėjo filmuot „Mūsų brangusis Nikita Sergejevičius“.
– Geša, užteks.
Kalbėdamasis su moterimis, išsiryškinau jų grožio supratimą. Kalbėjom, kad Taišete ir jo apylinkėse daug išvežtų lietuvių. Viena pastebi:
– O lietuviai gražūs!
– Kaip gražūs?
– Kaip! Panašūs į mus, rusus. Tų totorių akys siauros, o lietuvių – plačios, kaip mūsų.
Tokios kelionės negali nieko pakeisti iš esmės, nei tavo pasaulėžiūros, pasaulėžvalgos, tuo labiau – charakterio. Nes vis tiek esu tik stebėtojas. Kelionės gali išmokyti labiau branginti tai, ką turi. (Gulėdamas vagone, aš „rašau“ apsakymus apie tai, kaip rytą keliuos, kaip einu į darbą, kaip pietauju, ir visa tai išeina gana vaizdingai, nes matau ir jaučiu daugiau, tiksliau negu tada, kai tai vyko dešimtis kartų.)
O jeigu tas gyvenimas nepatinka ir norisi jį iš naujo vertinti, išvykti reikia ilgam, kad ta išvyka taptų gyvenimo dalimi, kurios negalėtum pamiršti ir be užrašų.
1966 m. rugpjūčio 30 d., Bazilionai
Nuostabus, šalnotas rytas. Aš gerai išsimiegojau, lauke iki pusės nusiprausiau šaltu vandeniu, papusryčiavau ir dabar va, sėdžiu prie stalo. Būtent dėl tokių valandų – tokių rytų, pusryčių etc. – man paskui ir norisi čia grįžt, o jei ir negrįžt, tai bet kuriam pasaulio krašte galvot apie tai.
Žodžiu, į Maskvą atvažiavom jau vakare. Genka iššoko pirmas sutikt Natašos motinos ir tetos, kurios, gavusios jų telegramą, laukė čia. Išsibučiavimai, paskui supažindina mane. Mamytė atrodo delovaja, o tiotia Ksenia – tipiška Maskvos rusė: bruožai ir intonacijos, būdingos „aukštesnės“ visuomenės personėlėms; tų bruožų aš dar negaliu apibendrint, bet žinau, ne kartą esu pastebėjęs, ir ypač Maskvoj.
Pamažu, šį tą kalbėdami, nueina jie po du, aš – per vidurį arba atsilikęs žingsniuoju žiūrėdamas į keleivių masę ir šviesas, kurios sukelia kažkokį pažįstamą svetimumo jausmą.
Tramvajumi pavažiuojam porą stotelių, ten atsisveikina teta Ksenija, mama jau iš stoties patraukė namo, ir mes įsukam į pustamsę gatvę, kur užvažiavę ant šaligatvių stovi didžiuliai tušti troleibusai.
– Čia netoli parkas.
Ir namai netoli.
– Rebiata, – sako Nataša, – viskas dar šilta, mama vakarienę paruošė.
Stalas padengtas. Dviem. Nieko, susėsim ir trys. Man kelionė dar tęsiasi, ir nėra ko jausmintis. Apžiūrinėju kambarį.
Tamsūs baldai, sunkūs, senoviniai, pagaminti pagal specialų užsakymą. Ant pianino su dviem atlenkiamom žvakidėm ir beveik nudegusiom žvakėm – XVIII amžiaus ikona, įrėminta puošniu baltu metalu su emale, šalia – dar kažkoks cerkvės papuošimų fragmentas, irgi kaltas varis su emale. Žvakidė. Įvairios vazos. Į vieną Nataša pamerkia motinos ir tetos stotin jiems atneštas astras ir pastato ant juodo pianino.
– Žiūrėk, kokios spalvos…
– Gražios tos gėlės.
– Gražu pas jus.
Jiems, žinoma, malonu, o man įdomu. Iš tikrųjų, daug gerų daiktų jie turi. Kitą dieną Nataša man aprodo bufeto turinį – keletą fajanso puodukų su lėkštutėmis, senos rusiškos gamybos, iš Saksonijos, Šveicarijos.
– Čia – senelio daiktai. Dabar, žinoma, mes nebegalėtume…
Iš servizo likęs tik vienas puodukas – rudas, su auksiniais augaliniais raštais.
Nataša atsargiai padeda jį atgal. Visą dieną aš beveik nieko negalvoju, mintys kažkokių nuotrupų pavidalu pasirodo ir vėl išnyksta, jaučiu ir veikiu, kaip diktuoja aplinkybės.
Vakare maudėmės vonioj. Pirmiausia aš, paskui Genka, paskui ji. Kol jie maudėsi, gulėjau ant sofos ir, žiūrėdamas į tas ikonas, tamsius baldus, visą laiką jaučiau nemalonų sunkumą. Ir vis galvojau apie Genką.
Jam čia ne pyragai.
Prieš maudynes Nataša ieškojo švarių rūbų. Batai sukišti į popierinius maišelius, ant jų – užrašai. Baltiniai vienam stalčiuj, kojinės – kitam, dar kitam – visokios apatinės smulkmenos.
Genka atidarė stalčius, norėdamas pasiieškoti kojinių.
– Kur lendi?
Genka tuoj pat uždarė stalčių ir atsistojo. Jos balsas toks bobiškas, kad jei taip pasakytų man, vargu ar būčiau toks korektiškas kaip Genka:
– Na, žinai, šito per daug.
Nataša suprato, bet per vėlai.
– Supykai?
– Einam, Romai.
– Kur tu eisi? Neik, Gešuk.
Jis tylėdamas nusikabino švarką.
– Na, nereikia, Genka. Aš pati paduosiu. Supyko, – pasakė ji man. – Dabar tylės. Kur tu eisi?
– Einam. Užsimesk odinukę.
– Neik, Geška.
Jis nustūmė jos ranką.
– Eis. Pažįstu nebe pirmi metai.
– Todėl ir leidi sau taip kalbėt.
– Pasiimk šaliką, jau šalta.
Mes išėjom. Gatvės tamsios, šviečia vos vienas kitas žibintas. Ši tamsa ir tai, kad einam tylėdami ir aš visai nežinau kur, sukuria fantastiškos tuštumos pojūtį.
– Užeinam čia, – Genka pasuka į tarpuvartę. Penkių ar šešių aukštų pastate kai kur dar dega šviesos. Genka žiūri į langus.
– Motina namie.
Paskui asfaltuotu kiemu pasukam už kito namo kampo.
– Noriu pažiūrėt, ar yra sesuo. Nesimato. Turbūt jau miega. Einam.
Mes vėl išeinam į gatvę.
Šlama tuopos, jų lapai žali, sunkūs, šlamesys kažkoks metalinis, ypač svetimam mieste.
Pro šalį važiuoja tušti troleibusai. Tuščios šviečiančios dėžės. Važiuoja ir suka pro parko vartus. Ir mes pasukam pro tuos vartus. Keletas moterų su konduktorių krepšiukais ant kaklo sėdi prie raudono mūro sienos, su jomis šnekasi du vairuotojai, viena moteris valgo, toliau du vyrai kažką mėgina suvirinti.
Mes praeinam pro juos ir per prieangį žengiam į bufetą. Kėdės aukštyn kojomis sudėtos ant staliukų. Už bufeto sėdi padavėja.
– Alaus turit?
– Nėra.
– Nėra. Matai, norėjau tave alum pavaišint, bet nėra. Paimsim rūkalo. Kokias rūkysi?
– Ką turit?
– „Belomor“, „Pamir“.
– Imkim „Belomorą“.
– Gerai, imkim „Belomorą“.
Mes pasiimam „Belomorą“ ir išeinam. Vėl žingsniuojam tylėdami.
Dabar aš galvoju, kad Genka norėjo nueiti pas seserį ir pernakvoti, ir jei ne aš, galbūt būtų taip ir padaręs.
O pas motiną jis neužėjo.
– Turbūt neisiu. Užeisiu rytoj.
– Gal užeik.
– Neisiu. Nerašiau, prasidės priekaištai.
– Jei sužinos, kad grįžai ir neužėjai, dar daugiau priekaištų susilauksi.
– Pasakysiu, kad grįžau vėlai.
Kai vėl užlipam pas Natašą, Genka jau kitoks. Jis jau susitaikė.
– Kur buvai, Gešenka?
– Ieškojom alaus.
– Negavot?
– Ne.
– Sėskit prie stalo, valgysim.
Pirmiausia mes valgom silkę (ant lėkštutės guli kepti išdarinėti, be kaulų gabaliukai, prie jų ir silkės galva – matyt, etiketas to reikalauja). Paskui valgom viščiuką:
– Viskas kaip pagal užsakymą. Chrebtovojoje, atsimenat, kaip svajojot!
– Mhm, – sakau aš, nors tas viščiukas tokia aptempta odele, pusšiltis, kaip ką tik galą gavęs, be padažo, o aš jų tiek prisižiūrėjau didžiosiose stotyse, kad geriau jau būtų antra silkės porcija.
Paskui valgom sultinį. Desertui geriam vos gyvą kavą su pyragaičiais ir avižiniais sausainiais.
Viskas ne taip, kaip įsivaizduoju. Nes viščiuko norisi tokio, kokį paruošia mama, kavos tokios, kaip duoda „Vilnelėj“ arba Kapsuko2 konditerinėj. Čia tik surogatas.
Atsigulęs skaitau „Izvestijas“, kuriose pirmą kartą pasakojama apie Pekine vykstančią kultūrinę revoliuciją.
Kai ateina Genadijus, klausiu:
– Neskaitei apie kinų kultūrinę revoliuciją?
– Ne.
– Būtinai paskaityk.
– Įdomu?
– Kažkas neįsivaizduojama.
Dar kurį laiką guliu ir žiūriu į tuos tamsius baldus. Ir man atrodo, kad jie svetimi ne tik man.
Maskvoj pas Genadijų ir Natašą pasisvečiavau dvi dienas. Lengviau atsikvėpiau Baltarusijos stoty.
O paskui buvo Vilnius. Ir migla – nedidelė, tik virš bokštų, ir Algis miegojo mano kambary, užsiklojęs antklode be užvalkalo, nes užvalkalą nunešė skalbyklon, ir buvo jis pūkuotas, nes iš antklodės lindo plunksnos. Mes apsikumščiavom, parūkėm jo korėjietiškų cigarečių, užkandom dešros ir, iš įvairiausio šlamšto atsirinkę kas reikalinga, nuėjom į redakciją, nutarę važiuot pas mane į kaimą. Paskui „Literatuose“ gėrėm tokajų, ir tas skonis liko, atrodo, visiems laikams, nes tokio jo dar niekada nebūta.
O kada po trijų valandų sėdėjom mano namuos prie stalo kirsdami, ką greitosiomis galėjo paduoti motina, ir kada kitą dieną gėrėm jau neblogai parūgusį naminį alų ir nuo mūsų kalvos žingsniavom į mėlynus pušynus, o paskui sėdėjom ant tuščių žaiginių ir žiūrėjom į saulėj spindinčias pievas, kalbėjomės apie tai, ką abu žinojom. Jis irgi buvo grįžęs iš Sibiro.
– Tokios kelionės nieko negali pakeisti. Niekur nepabėgsi.
– O aš gailiuosi, kad tada neišėjau visai. Dabar nepatenkintas savim. Galėjau viską pradėt iš naujo, o dabar, va, vėl viskas kaip buvę.
Galėjau pradėt iš naujo! Mes kiekvieną kartą viską pradedam iš naujo. Galvojam pradedą. Kaip mokiniai naujus mokslo metus: kitaip, ir vis taip pat.
Ir vis dėlto – mokomės.
Man taip atrodo.
1 Komunistą (konspiracija! – aut.).
2 Dabar Jogailos gatvė – aut. past.
Lilijana Bedarfaitė-Žukauskienė. Atsiminimai apie Janiną Degutytę
2015 m. Nr. 5–6
Po Janinos mirties dažnokai buvau kalbinama padaryti tai, ko nespėjo ir nepajėgė pati Janina – parašyti jos biografiją ar prisiminimus apie ją.
Juk iš tikrųjų dabar aš vienintelis žmogus, galintis tai padaryti, – mano gyvenimas glaudžiais ryšiais buvo susijęs su Janina nuo gimimo iki jos išėjimo.
Pati supratau, kad privalau tai atlikti, visi mūsų bendravimo epizodai, lyg filmo kadrai, dažnai iškildavo mano atmintyje iki menkiausių detalių, galvoje buvo daug minčių, tačiau vis nekilo ranka…
Motyvuodavau tuo, kad įvairios gyvenimo problemos, laiko stoka, pašlijusi sveikata buvo pagrindiniai trukdžiai. Tačiau problemų yra visose šeimose, kiekvienas nešame savo didesnį ar mažesnį kryžių, pagaliau užtektų ir to laiko…
Tačiau šių 2005-ųjų metų įvykiai, juodasis periodas mūsų šeimos gyvenime, iš pagrindų pakeitė mano požiūrį į daugybę esminių dalykų. Pajutau, kad jei ne dabar, tai, ko gero, niekados nesugebėsiu to padaryti. Pagaliau gyvenime viskam ateina savas laikas. Beje, ir tas laikas nenumaldomai bėga, pagalvoju ir apie tai, kad suspėčiau parašyti viską, ką prisimenu ir kaip sugebu.
Tačiau nežinau, ar pavyks man tai išdėstyti popieriuje…
Kad būtų aišku, kodėl mus su Janina nuo pat pradžių siejo ypatingas dvasinis ryšys, turėčiau papasakoti savo gimimo istoriją, kurią išgirdau iš Janinos lūpų. Mano mama apie tai man pasakojo nenoromis, šykščiai, tik nuotrupomis.
Janina man viską išdėstė, žinoma, tik kai suaugau, kai jau buvau sukūrusi savo šeimą.
Savo pradėtoje rašyti autobiografijoje Janina buvo užsiminusi apie mano mamos pirmąją meilę – Praną. Tai buvo vienintelis vyras, kurį mama savo gy venime mylėjo. Karo metais jis tarnavo vokiečiams. Jie jau ruošėsi vedyboms, žadėjo važiuoti pas mamos mylimojo tėvus į kaimą tartis dėl vestuvių. Tačiau, prieš ateinant rusams, mamos sužadėtinis pasitraukė su vokiečiais, daugiau jokių žinių apie jį nebuvo.
Vienas iš dažnų svečių Šančiuose, senelės namuose, kaip pasakojo Janina, buvo labai geras, doras žmogus Borisas, dvidešimt penkerių metų majoras. Jis pamilo mano mamą, gal ir jis jai patiko, tačiau mama negalėjo dovanoti „išvaduotojams“, per kuriuos neteko savo mylimojo. Todėl dažnokai netgi ir pasityčiodavo iš mano tėvo.
Turiu išsaugojusi tėvo fotografiją, su užrašu mamai 1944 m., su eilėraščio posmu, lyg ir su atsisveikinimo žodžiais. (Fotografiją man atidavė mama.)
Mama papasakojo ir tėvo šeimos istoriją.
Pasibaigus karui, 1945 metų vasarą, tėvas paskutinį kartą aplankė mamą. Matyt, jie vėl susipyko (Janina tiksliai nežinojo). Taip jie ir išsiskyrė, abu nė neįtardami, kad jau buvo užsimezgusi mano gyvybė…
Pokario metai buvo neramūs, tėvas – kadrinis kariškis, nežinia, kaip susiklostė tolesnis jo likimas.
Mama, pajutusi besilaukianti (ji tuomet buvo dvidešimt ketverių metų), kategoriškai nusprendė negimdyti. Tais laikais buvo daug priežasčių: pirmiausia požiūris į nesantuokinius vaikus, o be to, matyt, bijojo sunkumų pokario metais vienai auginti kūdikį.
Janina tiesiog prašyte išprašė, kad mama gimdytų. Ji mylėjo mano mamą, glaudėsi prie jos vaikystės košmarų akimirkom (mama buvo aštuoneriais metais vyresnė už Janiną). Motyvavo tuo, kad, kiek galėdama, padės mane auginti ir globoti.
Taigi aš išvydau pasaulį 1946 metų balandžio mėnesio 2 dieną per didįjį potvynį Kaune – Janina su mama brido naktį per užsemtas gatves iš Šančių į miesto centrą, į gimdymo namus, kai pradėjau belstis į šį pasaulį.
Todėl ir Janinos testamentas, rašytas ranka, prasideda šiais žodžiais: „Visa, kas bute, ir dalis santaupų – Lilei. Dar jai negimus, aš pažadėjau ją globoti…“
Save ir Janiną prisimenu maždaug nuo ketverių–penkerių metų amžiaus.
Tuomet mes keturios – Janina, teta Degutienė, mama ir aš, gyvenome jau dėdės bute, tame, kuris buvo iš gatvės pusės – vienas kambarys ir virtuvė. Mes su mama miegojom kambaryje vienoje lovoje, o teta su Janina – virtuvėje, kitoje lovoje. Janina jau studijavo Vilniuje, atvažiuodavo į Kauną tarp sesijų arba tuomet, kai susirgdavo ir turėdavo ilgiau gulėti namuose ar ligoninėje. Labai laukdavau Janinos grįžtant iš Vilniaus, nes namuose, kol nelankiau mokyklos, teko dažnai sėdėti su teta. Mama dirbo pamainomis (teko dirbti fabrike ir naktimis), o mane palikdavo su teta, kuri dažniausiai būdavo girta. Kadangi ji niekur nedirbo, tai gėrė iš Janinos atvežtų pinigų (matyt, likusių nuo stipendijos ir dar uždirbtų). Kaip pamenu, kiek sykių mama kalbindavo tetą eiti dirbti į fabriką, kuriame pati dirbo, siūlė padėti įsidarbinti, nes tais laikais, po karo, fabrikų ir gamyklų buvo mažai, įsidarbinti buvo sunku. Būtų abi dirbusios pamainomis, prižiūrėjusios mane, teta būtų galėjusi padėti Janinai materialiai. Tačiau teta nesutiko jokiais būdais, nes tada ji nebūtų galėjusi girtuokliauti. Taip ir sėdėjau su tetule namuose. Kai negerdavo, pagamindavo valgyti, užsiimdavo su manimi, pasakodavo įvairias istorijas apie savo „nelaimingą gyvenimą“, vaikščiodavom abi kambaryje aplink stalą, dainuodamos įvairias lenkiškas „dainuškas“. Tačiau tie periodai trukdavo gana trumpai. Dažniausiai teta prisigerdavo, o tie gėrimo maratonai tęsdavosi porą savaičių. Nueidavo pas kažkokias savo sugėroves, atsinešdavo naminės degtinės butelį (kaip dabar prisimenu – užkimštą kamščiu, padarytu iš laikraščio), gerdavo, rūkydavo ir beveik nieko nevalgydavo. Tik sėdėdavo ant lovos ir verkšlendavo, skųsdavosi man, kokia ji nelaiminga, koks sunkus ir nenusisekęs jos gyvenimas… Kai kiek prablaivėdavo ir vėl pritrūkdavo degtinės, nueidavo atsinešti. Manęs to daryti niekuomet neprašydavo, nes mama buvo griežtai uždraudusi.
Kai gerdavo, kažkodėl neišleisdavo manęs į kiemą pažaisti su vaikais – turėjau viena sėdėti namuose. O jeigu jai užmigus tyliai išsliūkindavau, po kurio laiko pasirodydavo ant laiptelių ir liepdavo kuo greičiau eiti namo. Aš protestuodavau savaip: naktį, kai teta miegodavo, nueidavau į virtuvę ir prišlapindavau į jos šlepetę.
Vieną sykį girta rūkydama padegė patalynę. Gerai, kad tuo metu mes su mama buvom namie – neįsivaizduoju, kuo tai galėjo baigtis. O koks siaubas būdavo, kai nutrūkdavo tas kelių savaičių gėrimo maratonas: baisiom baltom akim, drebančiom rankom po truputį imdavo valgyti, pamažu atsigaudavo, kiekvieną kartą prisiekdavo, kad daugiau niekuomet nė lašo neims į burną.
Buvo vienas epizodas, kai mamos prikalbinta teta susirado darbą – žiemos metu gatvėse valė sniegą. O kadangi nuo ilgalaikio gėrimo ir nevalgymo buvo išsivysčiusi skrandžio opa, vieną dieną darbo metu opa plyšo, reikėjo skubiai operuoti. Janina, sugrįžusi iš Vilniaus, rado motiną jau išoperuotą ligoninėje. Tuo ir baigėsi tetulės darbai.
Šviesiausios dienos, kurias prisimenu, buvo tada, kai Janina grįždavo iš Vilniaus. Jeigu atvažiuodavo sveika, tuomet pirmiausia eidavo aplankyti savo vaikystės ir gimnazijos laikų draugės Vandos, kuri gyveno šalia, Kranto 5-ojoje gatvelėje, visuomet pasiimdavo mane su savimi. Man tai buvo didžiausia šventė – Vanda visuomet linksma, optimistė, labai dėmesinga ir draugiška man. Pirmiausia išsidūkdavo su manimi – žaisdavome slėpynių, dar kitus žaidimus. Paskui duodavo įvairių knygų su paveikslėliais vartyti, o jos abi su Janina kalbėdavosi, kalbėdavosi, taip pat vartydavo įvairias knygas.
Tačiau dažniausiai, deja, prisimenu Šančiuose Janiną gulinčią lovoje ir sergančią. Kai ji skaitydavo, matyt, ruošėsi sesijoms, aš kantriai sėdėjau šalia, laukdama, kol ateis mano eilė. O tuomet ji paimdavo Salomėjos Nėries eilėraščių tomelį ir skaitydavo, skaitydavo… Mokėjau mintinai visas poemas – apie našlaitėlę, apie Eglę – žalčių karalienę. Pamenu, verkdavau, kai skaitydavo apie tai, kad akmenėlis turi šaltą širdį ir kodėl niekas neperka Paryžiuje iš tos mergaitės gėlyčių tik už dvidešimtį sū…
Pamenu, kai vieną sykį, eilinio ligos paaštrėjimo metu Janina sutinusiais sąnariais numezgė megztinį motinos draugei, kaimynei, jos sugėrovei. Teta nunešė megztinį žadėdama už darbą parnešti pinigų duonai, parėjo vakare visiškai girta – abi draugės pragėrė Janinos uždirbtus pinigus.
Vėliau vasarą Janina nusiveždavo mane į Vilnių, į bendrabutį, kuriame gyveno. Miegojome vienoje lovoje. Janina ruošėsi sesijai, išeidavo į kiemą. Pamenu observatoriją bendrabučio kieme, kai nusileisdavau žemyn link Neries, priskindavau laukinių gėlių ir atnešdavau Janinai. Pamenu kai kurias Janinos drauges, kurios gyveno kituose bendrabučio kambariuose – Danutę, Adą, Rūtą, Teresę ir kitas, kurių vardų neatmenu. Jos kviesdavo užeiti į savo kambarius, apdovanodavo mane įvairiais niekučiais, tačiau tai man buvo ypač brangūs suvenyrai. Įstrigo atmintin buteliukai nuo kvepalų: prisirinkdavau jų, o paskui su Janina eidavom jų parduoti į antrinių žaliavų supirkimo punktą (tokie po karo buvo). Janina palydėdavo mane, o toliau liepdavo man bėgti ir atiduoti. Matyt, suaugusiai panelei nepatogu buvo pačiai eiti. Kaip dabar prisimenu, už buteliuką su plastmasiniu kamšteliu supirkėjai duodavo po tris kapeikas, o su stikliniu – dešimt. Gavusios pinigų, eidavom „puotauti“. Matyt, baigdavosi ir tie pinigėliai, kuriuos mano mama išleisdama įduodavo.
Paskui aš pradėjau lankyti mokyklą, Janina baigė studijas. Kai pradėjo dirbti Nemenčinėje, pasiėmė motiną su savimi.
Kai man sukako devyneri metai, mano mama ištekėjo už žmogaus, kuris grįžo išbuvęs stalininiuose lageriuose. Tuo metu, kol kalėjo, jo pirmoji žmona turėjo kitų vyrų, padavė skyryboms. Patėvis buvo nepaprasto gerumo ir taurumo žmogus. Po metų gimė sesuo, dešimčia metų jaunesnė už mane. Vienas iš dėdės sūnų Šančiuose vedė, mes turėjome užleisti butą, kuriame anksčiau gyvenome, jo šeimai. Apsigyvenome kieme, mažame namelyje, kur anksčiau senelių laikais buvo skalbykla. Tai buvo mažas, devynių kvadratinių metrų kambarėlis ir maža virtuvėlė.
Dar Janinai gyvenant ir dirbant Nemenčinėje, per vienas vasaros atostogas nuvažiavau pas ją. Nemenčinėje taip pat gyveno kita mamos pusseserė Irena, mamos vyriausios sesers Onos duktė su šeima, kartu gyveno ir teta Ona.
Janina, išeidama į darbą, palikdavo tetai pinigų maistui nupirkti ir pagaminti, tačiau grįžusi nerasdavo nei pinigų, nei pietų – teta gulėdavo girta lovoje.
Tuomet aš jau buvau paauglė, Janina mokė mane visko, ką mokėjo pati. Labai gražiai mezgė, išmokė megzti ir mane. Pamenu, būdama trylikos metų, nusimezgiau pirmąjį megztinį – ir dabar jį labai gerai prisimenu, labai didžiavausi tuo savo pirmuoju darbu. Po truputį Janina mane įvedė ir į literatūros pasaulį: rekomendavo, kokias knygas skaityti, dažniausiai duodavo jų pati.
Netrukus Janinai paskyrė pirmąjį butą Antakalnyje, Smėlio gatvėje. Tai buvo vieno kambario butas, saulėtas, gana jaukus.
Labai ryškiai įstrigo atmintin buto gavimo istorija. Prisimenu, kad tuomet buvo mano žiemos atostogos mokykloje ir aš Janinos kvietimu nuvažiavau į Vilnių. Janina jau turėjo buto raktus, tačiau tuomet jai buvo eilinis ligos paaštrėjimas, ji gulėjo savo kambarėlyje Rašytojų sąjungoje. Paprašė, kad mes su teta nueitume pažiūrėti naujojo buto. Kai grįžome, tetulė buvo geros nuotaikos, tiesiog euforijoje, prisiekė Janinai, kad daugiau niekuomet negers, gražiai abi gyvens, gamins maistą, rūpinsis namais. Abejoju, ar Janina tuo patikėjo… O po kelių dienų – vėl prisigėrė. Tokios įtūžusios Janinos man dar neteko matyti: tikriausiai iš širdies skausmo ir nevilties sviedė skaitomą knygą į motiną ir pasakė, kad kuo greičiau išvyktų iš Vilniaus, nes kartu gyventi daugiau joms neįmanoma. Pasakė, kad važiuotų į Kauną, į Šančius, pas savo jaunystės draugę, išsinuomotų butą. O ji, Janina, mokės nuomą ir ją išlaikys.
Teta išvyko, susirado butą Šančiuose pas buvusią jaunystės draugę antrame medinio namo aukšte, netoli nuo mūsų namų. Janina kas mėnesį siuntė jai pinigų, o tetai atsivėrė dar didesnė laisvė – gėrė kiek norėjo ir kada norėjo, nes buvo mažesnė kontrolė.
Kadangi Janina dažnai sirgdavo ir retai galėjo aplankyti motiną, mūsų šeimai teko ją lankyti ir prižiūrėti.
Tuo metu baigiau vidurinę mokyklą, įstojau į medicinos mokyklą mokytis felčerio specialybės. Janina buvo patenkinta mano pasirinkimu, nes visuomet kiekvieną savo sprendimą aptardavau su ja. Janina buvo ir liko visą gyvenimą man didžiausiu autoritetu ir patarėju. Savaitgaliais nuvažiuodavau į Vilnių, aplankydavau ją. Vasarą susitikdavom retai, nes, susipažinusi su Brone Jacevičiūte, Janina visas vasaras praleisdavo Bronės tėviškėje – Kupiškio rajone, Mazgeliškyje. Visą laiką susirašinėdavom laiškais. Kuo toliau, tuo labiau stiprėjo ryšys tarp manęs ir Janinos. Matyt, dėl to, kad aš jau buvau suaugusi ir galėjome daugiau viena kitai atsiverti. Tai buvo ypatingas artumas: Janinai nereikėjo daug pasakoti, pamačiusi mane, viską suprasdavo pati ir beveik nieko neklausinėdavo arba palaukdavo, kol pasipasakosiu pati. Jaučiausi visą laiką apgaubta jos meilės ir rūpesčio. Niekas nevadino manęs tokiais žodžiais kaip Janina – „Liliuk, žvirbluti, vabalėli“ ir kt. Savaitgaliais dažnai aplankydavau Janiną Vilniuje. Tuo metu susipažinau su būsimuoju vyru, draugavome dvejus metus, galvojom apie vedybas. Tačiau man buvo labai svarbi Janinos nuomonė apie mano draugą. Nuvažiavom į Vilnių. Janina, pamačiusi jį, iš karto pasakė: „Tai tavo žmogus“. Tais pačiais metais, 1969-aisiais, mano mamai darbovietėje buvo paskirtas ilgai lauktas butas. Mums, kaip keturių asmenų šeimai, priklausė du kambariai. Janina, pasitarusi su Brone (Bronės jaunystės dienų draugė tuo metu dirbo Kauno miesto vykdomajame komitete), paprašė mamos, kad jei būtų galimybė gauti trijų kambarių butą, į tą trečiąjį priimtų gyventi ir globoti seserį, Janinos motiną.
Mama sutiko, žinau, kad neturėjo jokių išskaičiavimų. Paprasčiausiai mylėjo Janiną, visą gyvenimą gailėjo jos, stengėsi kuo galėdama padėti. Aš manau, kad toks jau buvo mamos likimas – beveik visą gyvenimą gyventi kartu su alkoholike seserimi.
Teta mirė sulaukusi aštuoniasdešimties metų, gėrė beveik iki mirties. Su mano mama teta gyveno beveik penkiolika metų.
Kadangi visą darbingą gyvenimo dalį teta niekur nedirbo, negavo jokios pensijos, buvo visiškai Janinos išlaikoma. Ji siųsdavo arba perduodavo pinigų, pirkdavo drabužių, vaistų, kitų reikalingų daiktų. Kai pajėgdavo, pati atvažiuodavo iš Vilniaus, dažniausiai su Brone, atveždavo įvairių dovanų, skanėstų. Teta daug skaitė. Pasigamindavo valgyti, pati tvarkydavosi. Jokių rankdarbių nemėgo. Kol pati pajėgdavo nueiti į parduotuvę, vis užgerdavo.
Kai mano mama pastebėdavo, kad teta vėl geria, pradėdavo bartis, toji užsirakindavo savo kambaryje ir nieko neįsileisdavo. Kai teta jau nebepajėgė išeiti iš namų, atsirasdavo draugių, kurios atnešdavo ir pro langą paduodavo butelį (mamos butas buvo pirmame aukšte).
Tais pačiais (1969) metais ištekėjau. Nuolat susirašinėjom su Janina, nuvažiuodavau su vyru jos aplankyti. Janina laukdavo mūsų visuomet priruošusi įvairiausių gardumynų – kepsnių, pyragų. Jau laiptinėje iš buto sklisdavo nepaprastai gardūs kvapai. Ji buvo labai gera kulinarė: mokėjo· kepti, virti, konservuoti. Skaitė literatūrą lenkų, vokiečių, čekų kalbomis. Nusirašydavo arba išsikirpdavo įvairių valgių gaminimo receptų. Labai daug išmokau iš jos, atsiųsdavo man receptų, išverstų iš kitų kalbų.
Janina prenumeravo daug užsienio laikraščių ir žurnalų. Lenkų kalba skaičiau pati. Dar ir dabar turiu išsaugojusi jos ranka rašytus įvairių pyragų, sausainių kepimo, konservavimo receptus. Viską gamindavo su meile ir išradingai, greitai – jai visuomet viskas puikiai pavykdavo.
Patiko vaišinti visus svečius ir draugus, kurie ją lankydavo.
Tuo metu aš dirbau Kaune, Geležinkeliečių ligoninėje. Tai buvo žinybinė įstaiga, kurios darbuotojai vieną kartą per metus gaudavo nemokamą bilietą važiuoti traukiniu buvusios Tarybų Sąjungos teritorijoje pageidaujamu maršrutu, pirmyn ir atgal.
Janina, jau būdama Gurzufe, parašė man siūlydama atvažiuoti, kad išnaudočiau tą progą, kol jos ten kartu su Brone. Būsim visos kartu, galės mane pagloboti. Ji labai norėjo, kad ir aš pamatyčiau Krymą. Ryžausi, išėjau eilinių atostogų ir išvykau. Motyvavau tuo, kad po kūdikio gimimo nežinia kada ir kur galėsiu išvažiuoti. Janina su Brone surado man kambarėlį, visą laiką globojo, vežiojo į visus Krymo pakrantės kurortinius miestelius. Pamačiau visas Krymo grožybes. Buvau labai patenkinta ir dėkinga joms už rūpestį.
Jau Kryme pamačiau, kad Janinos būklė pablogėjusi, atsirado kitų problemų, kartojosi priepuoliai, dėl kurių vėliau teko atlikti operaciją. Tačiau Janina buvo labai ištverminga, kiek galėdama stengėsi nedemonstruoti savo blogos savijautos, negadinti kitiems nuotaikos.
Visą gyvenimą prisimenu Janinos žodžius, kai ji sakydavo, kad blogiausia yra gailėtis savęs, verkti dėl savęs. Tada žmogus ištyžta, sunku vėl atsistatyti. Nelengvomis gyvenimo akimirkomis visuomet prisimindavau šiuos žodžius. Šitaip gali elgtis tik stipri asmenybė, kokia ir buvo Janina.
Dar gyvendama pirmajame bute Smėlio gatvėje, Janina pradėjo bendrauti su laiptinės kaimyne, gydytoja chirurge Lena Daubaraite-Rapaliene. Ji gyveno su vyru ir mažu sūneliu Audrium. Lenutė, kaip medikė, matuodavo Janinai kraujospūdį, suteikdavo pirmąją pagalbą, kai prireikdavo, siūlydavo jai kitas savo paslaugas. Janina prisirišo prie mažojo Audriuko, vaikas pamilo ją. Bendravimas su Rapalių šeimyna peraugo į didelę draugystę. Rapaliai buvo (ir išliko iki šiol) nepaprastai dvasingais, gerais, dorais žmonėmis, pasiruošusiais bet kuriuo momentu padėti Janinai. Gerbė ją, mylėjo iki pat mirties. Ypač kantri, atsidavusi Janinai buvo Lenutė.
Janina pirkdavo Audriui dovanėles – rūbelius, žaislus. Galbūt tai buvo vienintelis būdas atsidėkoti bičiulei už paslaugas, tačiau Janina tai darė su meile, norėdama suteikti džiaugsmo savo artimiesiems, ją mylintiems žmonėms.
Kad ir kur būdavo Janina, Lena visuomet tiesiog paknopstom atbėgdavo, siūlydama savo pagalbą. Labai daug gyvenimo valandų yra praleidusi prie Janinos lovos. Tai reto gerumo ir didelės širdies žmogus. Ji su vyru globojo ir Janinos bičiulę Bronę (mirė 2013 m.).
Paskutiniame eilėraščių rinkinyje „Purpuru atsivėrusi“, išleistame 1984 m., Janina Lenai dedikavo eilėraštį „Gerumas“.
Noriu paminėti ir kitas artimiausias Janinos bičiules, kurias gerai pažinojau ir su kuriomis teko daug bendrauti. Tai draugės, kurios gyveno Vilniuje, dažnai aplankydavo Janiną, todėl ir aš jas gerai pamenu, dėkinga likimui, kuris suteikė progą pažinti tokias nuostabias asmenybes. Vienos iš jų buvo seserys Venclovaitės – Danutė ir Stasė. Apie Stasę žinau tiek, kad ji buvo mokytoja, dirbo vienoje Vilniaus vidurinėje mokykloje. Artimiau Janina bendravo su Danute Venclovaite, kuri buvo jos studijų draugė. Danutė dirbo grožinės literatūros leidykloje redaktore. Dažnai užsukdavo pas Janiną, atnešdavo įvairios literatūros, naujausių leidinių. Seserys Venclovaitės gyveno taip pat Antakalnyje, netoli Janinos namų. Jų tėviškė buvo viename kaime netoli Sartų ežero. Kol seserų tėvelis dar buvo pajėgus, gyveno vienas tėviškėje, jos dažnai jį lankydavo, o vasarą, per atostogas, pas Danutę prie Sartų ežero nuvažiuodavo ir Janina su Brone. Vėliau tėvelis persikėlė į Vilnių gyventi kartu su dukromis. Tai buvo nepaprasto gerumo senukas, labai mylėjo ir gerbė Janiną. Ši vadino jį tėvuku. Tais tarybiniais deficito laikais tėvukas, turėdamas laiko ir dar pajėgdamas, stovėjo eilėse žiemos metu, kad galėtų Janinai nupirkti vaisių – obuolių, apelsinų. Pats visuomet siūlydavo Janinai savo paslaugas, matyt, jam buvo malonu padaryti jai ką nors gera.
Dar norėčiau papasakoti apie kitą ištikimą Janinos bičiulę – šviesaus atminimo Anastasiją Kašinskaitę – mūsų Nastutę. Nastutė buvo neeilinės erudicijos, nepaprasto nuoširdumo, didelės širdies žmogus. Turėjo nuostabų humoro jausmą. Dirbo vertėja, vertė iš senųjų graikų, lotynų ir kitų kalbų. Iš jos akių trykšte tryško gerumas. Mylėjo gamtą, žmones, gyvulėlius, o ypač – šunis. Pati turėjo sukaupusi didelę suvenyrinių šunelių kolekciją. Daug metų nešė sunkų kryžių – namuose slaugė paralyžiuotą mamą. Deja, vėliau susirgo vėžiu ir mirė.
Dažnai Janiną aplankydavo profesorė Viktorija Daujotytė. Lankydavo gerbiamą poetę kaip literatė ir kritikė. Profesorė buvo Janinos biografė – tuo metu rašė knygą apie Janinos gyvenimą, todėl žinojo visas jos gyvenimo smulkmenas, visas peripetijas. Žinau, kad Janina yra jai papasakojusi apie save absoliučiai viską. Netgi aš tiksliai nežinojau kai kurių Janinos gyvenimo epizodų, apie vieną – fatališką – sužinojau tik po jos mirties. Janina nieko nepasakojo, matyt, nenorėdama manęs jaudinti, suteikti širdies skausmo. Po Janinos laidotuvių, gedulingų pietų metu, sužinojom, kad vienu kritiniu savo gyvenimo momentu Janina buvo komoje, o poetas Alfonsas Maldonis jau buvo parašęs nekrologą. Tuomet tai prisiminė ir papasakojo Bronė. Su profesore ir dabar mus sieja šilti santykiai. Po Janinos mirties jos prašymu perdaviau pradėtą ir nebaigtą rašyti autobiografiją, sutvarkiau Janinos korespondenciją, kitus dokumentus, kuriuos taip pat atidaviau. Labai dėkinga už viską gerbiamai profesorei.
Pažinojau ir kitas Janinos studijų drauges, su kuriomis ji ir vėliau bendravo: tai Rūta, Ada, Teresė (Tera), Filomena (Filė). Jos gyveno ir dirbo ne Vilniuje, todėl susitikdavome retai. Daugiau teko bendrauti su Rūta ir Ada. Apie šių draugių gyvenimus ir likimus žinojau iš Janinos pasakojimų.
Privalau papasakoti dar apie vieną ištikimą Janinos bičiulį. Tai Silvestras Drabavičius, gyvenęs Kaune, dirbęs „Šviesos“ leidykloje redaktoriumi. Redagavo mokyklinius vadovėlius. Silvestras buvo ištikimas Janinos talento gerbėjas, didelės erudicijos žmogus, nepaprastai mylintis literatūrą, poeziją. Dievino poetę Cvetajevą. Pats taip pat rašė eilėraščius, siuntė juos Janinos įvertinimui. „Šviesos“ leidykla savo iniciatyva 1996 m. išleido jo eilėraščių rinkinį „Labas rytas, saulėlydi“. Tai buvo labai nuoširdus, rūpestingas žmogus. Turėdamas galimybių gauti knygynuose naujausių poezijos leidinių, dažniausiai rusų poetų, atnešdavo juos man nupirkęs ir prašydavo perduoti Janinai. Kadangi Janinai nuolat reikėjo daug ir įvairių vaistų, o tų, kuriuos jai išrašydavo, vaistinėse nebuvo, turėdamas pažinčių Kaune, vaistų sandėlyje, aprūpindavo ją deficitiniais medikamentais. Be abejo, jų buvo ir Vilniuje, tačiau tais laikais jie buvo ne visiems prieinami, o Janina sau nieko neprašydavo – buvo per daug išdidi. Už ją, kai galėdavo, tai atlikdavo Bronė. Su Silvestru gražiai bendravo ir mūsų šeima: jis nepamiršdavo pasveikinti telefonu visų švenčių proga, aprūpindavo mano dukrą naujai išleistais mokykliniais vadovėliais.
Deja, ir šio žmogaus jau keletas metų kaip nebėra tarp gyvųjų.
Pagaliau 1971 m. spalio 24 d. gimė mano duktė Rūta. Sunku aprašyti, kaip džiaugėsi Janina, kokius nuostabius žodžius parašė sveikinimo atviruke! Tiksliai nepamenu, kada ji pirmą kartą atvažiavo mūsų aplankyti. Neįmanoma išreikšti žodžiais, kokios emocijos liejosi iš jos, kai pirmą kartą pamatė Rūtą – susižavėjimas mažu sutvėrimu iki džiaugsmo ašarų. Visuomet ją vadino anūke, o dukra ją – močiute Janina. Kai Rūta paaugo, aš jai pasakiau: „Tu net neįsivaizduoji, kokia turi būti laiminga, turėdama net tris močiutes. O aš buvau nuskriausta likimo – neturėjau nė vienos močiutės. Tačiau man Dievas davė dvi mamas!“
Su kokia didžiule meile Janina mezgė Rūtai sijonėlius, suknytes ir kitus drabužėlius. Buvo išpuošta jos darbeliais lyg lėlė.
Vėliau, važinėdama su Brone po įvairius Lietuvos miestelius, visuomet pripirkdavo drabužėlių, žaislų – tai Janinai teikė didžiulį džiaugsmą. Į Vilnių pirmą kartą visi nuvykome 1972 m. gruodžio mėnesį per Kalėdų šventes. Rūtai tuomet buvo metai ir du mėnesiai. Labai smagiai praleidome šventes, kartu buvo ir Rapalių šeima su mažuoju Audriuku.
Netrukus Janina persikraustė į didesnį – dviejų kambarių – butą žinybiniame Rašytojų sąjungos name Antakalnio gatvėje. Tai buvo geras, šiltas ir jaukus butas, su didžiule virtuve, už namo – didelis, apželdintas kiemas, netoliese, apačioje – Neries krantas. Janina su džiaugsmu įsikūrė savo naujajame būste – buvo vietos knygoms, kurių turėjo sukaupusi didžiulę biblioteką, įsigijo ir rašomąjį stalą, nes senajame bute nebuvo vietos jam pastatyti.
Tačiau netrukus Janinai vėl teko patirti eilinį stresą.
Tuo metu Rūtai buvo beveik dveji metai, laikinai gyvenome pas mano mamą, neturėjom nuosavo būsto. Mamos bute telefono dar nebuvo, tad su Janina nuolat bendravome laiškais. Ir štai vieną dieną gaunu laišką, kuriame rašoma, kad buvo sukviestas konsiliumas – nuspręsta ją operuoti. Prašė atvažiuoti į Vilnių. Tuo metu nepaprastai susijaudinau, tiesiog iki šiol neprisimenu, kaip atsidūriau pašto skyriuje, esančiame netoli mamos namų, paskambinau Janinai, mes pasikalbėjom ir sutarėm, kada atvažiuosiu.
Palikusi dukterį mamos priežiūrai, nuvykau į Vilnių. Radau Janiną jau ligoninėje, aišku, prislėgtą, tačiau kaip visuomet ji laikėsi stojiškai ir stengėsi tvardytis. Tuomet papasakojo viską išsamiai, kodėl nusprendė operuoti (nepadėjo keletą metų taikytas medikamentinis gydymas). Buvo sukviestas konsiliumas, kadangi operuoti buvo rizikinga dėl širdies būklės, reikėjo ypač atsargiai pritaikyti ir dozuoti narkozę. Kaip kardiologas, lemiamą žodį turėjo profesorius Elijus Stupelis. Rašydama apie šį Janinos gyvenimo epizodą, privalau papasakoti apie tą nuostabų žmogų, prieš kurį, jo asmeniškai nepažinodama, žemai lenkiu galvą. Apie gerbiamą profesorių žinau tik iš Janinos pasakojimų. Tai buvo gydytojas kardiologas, kaip aš pati, būdama medikė, dažnai išsireiškiu, „daktaras nuo Dievo“, jis nuolat gydė Janiną, stebėjo jos širdies būklę. Tačiau tai nebuvo eiliniai gydytojo ir pacientės santykiai. Janina begaliniai pasitikėjo juo ne tik kaip puikiu specialistu, juos siejo ir artimas dvasinis ryšys. Profesorius – nepaprastai inteligentiškas, dvasingas, visapusiškai išsilavinęs žmogus, gerbė Janiną kaip poetę ir asmenybę. Žinojau, kad esant reikalui, t. y. atsiradus problemų su širdimi, ji galėjo jam paskambinti nors ir vidurnaktį.
Vėliau profesorius su šeima išvyko į Izraelį. Janina visą likusią gyvenimo dalį susirašinėjo su juo, profesorius dažnai neakivaizdžiai ją konsultuodavo, duodavo patarimų, siųsdavo vaistų. Tai labai palaikė Janiną moraliai.
Operacija pavyko, nors būta nedidelių komplikacijų. Viskas baigėsi sėkmingai. Janina po truputį atsigavo, vis nuvažiuodavau jos aplankyti.
Netrukus ir mes įsigijome savo butą, tuomet su Janina dažniausiai bendravome telefonu.
Paskambinusi pirmiausia ji pasiteiraudavo apie mano sveikatą. Gal nereikėtų liesti tos temos, nes tai ne mano gyvenimo aprašymas, tačiau tik tokiu būdu galiu atskleisti didelį Janinos rūpestį manimi, jos sielvartą dėl mano nelemtos ligos.
Po didelio džiaugsmo – dukros gimimo ir prie manęs atsėlino nelaimė – susirgau nepagydoma, nuolat alinančia nervų sistemą odos liga, kuri pirmiausia palietė rankas. Beje, tai mano kryžius, kurį kantriai nešu visą gyvenimą – iki šiol. Janina matė, kokiom kruvinom, žaizdotom rankom auginu dukrą, skalbiu, gaminu, dirbu. Mačiau ir jaučiau, kaip ji dėl to jaudinasi, kaip stengiasi kuo galėdama man padėti. Gavusi jos laišką, pirmiausia perskaitydavau jos žodžius: „Liliuk, mieliausia, kaip Tavo rankelės?“ Kadangi skaitė daug užsienio literatūros, pati domėjosi medicina, turėjo daug šios srities žinių, siųsdavo laiškuose įvairių patarimų, palaikė mane moraliai, ieškojo specialistų, kurie galėtų man padėti. Susitarė Vilniuje su profesoriumi dėl konsultacijos. Tačiau geriausias palaikymas – tai jos geležinė valia, jos gyvenimo patirtis. Kai susitikdavom, ramindavo mane, guosdavo kiek įmanydama. Taip suprasti ir guosti gali tik pats kančioje gyvenantis žmogus. Kartą, kai viena po kitos susirgo vėžiu ir mirė artimiausios draugės – Vanda, Nastutė, taip pat gera sveikata negalėjo pasigirti ir kitos artimos draugės, Janina pasakė: „Kodėl visi mano artimiausi žmonės paženklinti kančios ženklu?“
Mes gana dažnai su Janina šnekėdavom apie mūsų keistą giminę, apie visų likimus, gyvenimus, kurie dažniausiai buvo nelaimingi, kai kurių netgi tragiški. Stebėjomės, mąstėm abi, tačiau tuo ir baigdavosi šie mūsų pokalbiai.
Visas vasaras Janina praleisdavo Bronės tėviškėje. Kiekvieną pavasarį buvo tokia tradicija kaip ritualas: per tuometines gegužės mėnesio šventes mano vyras nuvažiuodavo traukiniu į Vilnių (tuomet savo transporto dar nebuvom įsigiję), o iš ten, kartu su Brone, važiuodavo į Mazgeliškį padėti sodyboje pasiruošti sezonui (valydavo langus, tvarkydavo po žiemos kambarius), nugabendavo visą vasarai reikalingą mantą. Vėliau, orams atšilus, abi bičiulės iškeliaudavo vasaroti.
Pakviesdavo pasisvečiuoti ir mus.
Iki šiol dėkinga už tai Bronei, kadangi mes su vyru abu buvom miestiečiai, giminių kaime neturėjom.
Su dukra pirmą sykį į Mazgeliškį nuvykom, kai ji buvo trejų su puse. Sunku aprašyti, kokį įspūdį tai padarė jai, gimusiai ir augusiai daugiabutyje, „ant asfalto“. Teko būti ir miške, ir pajūry, tačiau kai atsidūrė nepaprastai gražioje sodyboje, apsuptoje aplink plytinčių laukų ir miškų, o svarbiausia – pirmą kartą gyvenime pamatė gyvus visus įmanomus naminius gyvulėlius ir paukščius, ją ištiko savotiškas šokas. Kol ten svečiavomės, kiekvieną rytą, vos praplėšus akis, jos pirmieji žodžiai būdavo: „Einam į tvartą.“
Vėliau beveik kiekvieną vasarą palikdavau Rūtą kokiam mėnesiui Janinos ir Bronės globai kaime. Buvau labai dėkinga, kad mano vaikas gali pagyventi kaime, šalia ją mylinčių žmonių. Buvo prižiūrėta, sveikai maitinama, tačiau nelepinama. Janina, turėdama pedagoginį talentą, liepdavo ir padirbėti: išravėti tam tikrą lysvės dalį, padėti jai prižiūrėti, palaistyti gėles. Gražu buvo žiūrėti, kaip Rūta savo mažais piršteliais kruopščiai išrauna kiekvieną piktžolę. Janina sakydavo, kad vaiką gyvenimui ruošti reikia nuo mažens, pratinti prie realybės, kad neužaugtų gležna kaip šiltnamio gėlelė. Pati žinojo, koks likimas gali būti negailestingas ir sutrypti bet kurią akimirką. Rūtą labai mylėjo: sekė pasakas, skaitė knygas. Paskyrė jai eilėraščių rinkinį „Saulės pėdomis“, kuris buvo išleistas 1979 metais.
Nuostabiai gražius žodžius įrašydavo dovanodama naują vaikams skirtą knygelę.
Kadangi kiekvienais metais mūsų šeima turėjo galimybę pavasaroti Bronės sodyboje, mačiau ir supratau, kodėl Janina taip laukdavo vasaros, kad galėtų ištrūkti iš miesto. Nesugebėsiu išdėstyti, kas jau parašyta išleistoje profesorės Viktorijos Daujotytės knygelėje, kur Janina pasakoja apie savo sąlytį su gamta, tačiau mačiau didžiulį džiaugsmą Janinos akyse, gamtoje ji jautėsi lyg žuvis vandenyje. Be galo mylėjo žemę, kiekvieną augalėlį, medį, žinojo visus laukinių gėlių pavadinimus. Turėjo savo daržą – sukastą ir aptvertą žemės plotą, kuriame sėjo ir augino daržoves. Atvažiavusi dažnai rasdavau tupinėjančią tarp lysvių, suprakaitavusią, purvinomis rankomis, tačiau be galo laimingą. Augino įvairias tuo metu Lietuvoje dar nepopuliarias daržoves – pastarnokus, špinatus, kaliaropes, brokolius ir įvairias prieskonines žoleles. Su pasididžiavimu rodė savo augalus, pasakojo, kuo vertinga viena ar kita daržovė.
Po langais žydėjo įvairios gėlės: nasturtos, piliarožės, jurginai. Vienais metais tarp kitų gėlių buvo pasodinusi ir rožės kerą. Vieną sykį atvykusi darželyje pamačiau pražydusį didžiulį sodrios purpuro spalvos rožės žiedą – nepaprasto grožio. Janina tuomet pasakė: „Žinai, koks tos veislės pavadinimas? – Princesė Lilijana“… Įamžinom fotografijoje tą rožę, dar ir dabar saugau padarytas skaidres.
Vakarais eidavome abi pasivaikščioti į laukus, šnekėdavom daug ir apie viską. Klausinėdavo, kokios naujienos pas mus, Kaune. Kartais nutildavo, susimąstydavo, eidavom tylėdamos – galbūt tuo metu Janinos galvoje gimdavo nauji poezijos posmai. Sodyboje, jos kambaryje ant stalelio prie lovos visuomet gulėjo įvairios užrašų knygelės, popieriaus skiautelės su prirašytais, pribraukytais ir koreguotais eilėraščių posmais.
Vasarodama kaime, Janina artimai susibičiuliavo su netoliese gyvenančia Nedveckų šeima. Kadangi ir mūsų šeimai teko gana artimai su jais bendrauti, noriu papasakoti, kokie tai nuostabūs, šilti, mieli žmonės. Nepaprastai darbštūs ūkininkai – Janina ir Bronius – augino sūnų Joną ir jaunesnę dukrą Jūratę. Jūratėlė tuomet buvo mano dukros vienmetė, jos abi susidraugavo, kartu žaisdavo. Mergaitė buvo rami, kukli, nepaprastai prisirišo prie Janinos ir pamilo ją. Janina, be abejo, atsakė tuo pačiu, labai šiltai bendravo. Kadangi Jūratė buvo gabi, savarankiška (manau, kad didelę įtaką jos tolesniam gyvenimui ir specialybės pasirinkimui padarė Janina), vėliau sėkmingai įstojo ir baigė Vilniaus universitetą, lietuvių kalbos ir filologijos fakultetą. Baigusi studijas, dabar gyvena ir dirba Vilniuje, tapo gabia žurnaliste.
Su meile ir pagarba prisimenu ypatingą žmogų – Janiną Nedveckienę. Ji – buvusi Merkytė, gerbiamo akademiko Alfonso Merkio sesuo. Gyvenimo užgrūdinta, nepaprastai dvasinga ir šilta, išmintinga moteris. Mylėjo ir labai gerbė Janiną, abi bendravo lyg seserys, ji, kaip Janina, buvo teisinga, nemėgstanti prisitaikėliškumo ir tuščiažodžiavimo. Nors pati buvo gera, patyrusi ūkininkė, klausdavo Janinos patarimo praktiniais, finansiniais klausimais. Janina, būdama eruditė ir turėdama didelės visapusiškos gyvenimo patirties, yra daugeliui padėjusi vertingais patarimais. Labai dėkinga likimui, kuris suteikė galimybę mūsų šeimai artimai bendrauti su Nedveckais.
Vėliau Janina jiems leidus pervežė ir pastatė namelį jų sodybos teritorijoje. Sodyba labai gražioje vietoje, šalia – Puožo ežeras. Pabūti pas tuos žmones, pabendrauti su jais man buvo didžiulė atgaiva sielai. Kupiškėnų kalba su daugybe mažybinių, malonybinių žodelių skambėjo kaip gražiausia muzika. Mūsų santykius gaubė nepaprasta aura: graži gamta, mieli, geraširdžiai žmonės. Janinos Nedveckienės vyras Bronius vis ką nors meistraudavo su mano vyru, buvo labai rūpestingas, paslaugus. Dirbo veterinarijos gydytojo padėjėju, be galo mylėjo gyvūnus, buvo aistringas medžiotojas. Išvykstant į Kauną, Janina su Bronium visuomet stengėsi įdėti lauknešėlį kaimiškų gėrybių – obuolių, skilandžio, šernienos dešros, medaus.
Po Janinos mirties teko porą kartų svečiuotis pas juos, palaikėme šiltus santykius. Be to, jaučiau ypatingą trauką pabūti arčiau Janinos, pajusti ją prie jos išsvajoto namelio, kuriuo džiaugtis, deja, teko neilgai. Tačiau laikas, atstumas, mūsų visų gyvenimo problemos daro savo. Nors tikrai nuoširdžiai buvom kviečiami atvykti į svečius, tačiau vis atidėliojom. Santykiai nenutrūko – visuomet sveikiname vieni kitus švenčių progomis.
Taip ir gyvenome. Janina, kaip minėjau, vasaras praleisdavo kaime. Žiemą ar rudenį kartais tekdavo atsigulti ligoninėn, atlikti tyrimus, pastiprinti širdį. Kol pajėgė keliauti, dar porą kartų buvo išvykusi į užsienį su turistinėmis grupėmis – aplankė Lenkiją, Vokietiją, Čekoslovakiją, Norvegiją.
Kadangi vertė poeziją iš kitų kalbų, mėgo prancūzų poetus, vienu metu buvo pradėjusi mokytis prancūzų kalbos, į namus ateidavo dėstytoja.
Savaitgaliais dažnai važiuodavau pas Janiną, nuveždavau reikalingų produktų, aprūpindavau ją siūlais, kadangi Janina daug mezgė.
Mūsų karta puikiai prisimena ir tą laikotarpį, kai parduotuvių lentynose puikavosi vien jaučių kanopos, elementariausi produktai buvo deficitas ir dalijami tik išrinktiesiems. O Janinai, dėl sveikatos būklės, buvo ypač reikalinga visavertė mityba. Nuo gimimo gyvendama Kaune, turėjau ryšių, pažinčių, todėl galėjau gauti ko jai reikėjo. Žinoma, nemalonu eiti, landžioti, prašinėti. Sau šito niekuomet nedaryčiau, tačiau dėl kitų artimų žmonių, o ypač dėl Janinos, galėjau iš po žemių iškasti, kai reikėjo.
Jaučiau begalinį džiaugsmą, galėdama suteikti jai malonumą. Aišku, ne vien dėl to, kad ji elgėsi taip pat su visais artimais žmonėmis, ir tuo labiau ne dėl jos dėkingumo. Svarbiausia – didžiulė Janinos meilė man ir džiaugsmas, kad aš galėjau jai atsakyti tuo pačiu.
Mano mama – nepaprastai rūpestinga, kovojo už savo vaikus lyg liūtė, visuomet buvau soti ir tvarkingai aprengta, tačiau glaudžiausias dvasinis ryšys siejo su Janina. Tik išgirdusi mano balsą telefonu, ji jau iš karto suprasdavo, ar man tuo metu gera ar bloga. Kai susitikdavom, viską suprasdavo iš akių, vos mane pamačiusi. Niekuomet nepakeldavo balso kalbėdama su manimi, nors buvo sudėtingo charakterio asmenybė: gana kategoriška, impulsyvi, nepripažįstanti kompromisų, nemėgstanti tuščiažodžiavimo, o ypač nekentė melo, veidmainiavimo ir prisitaikėliškumo. Gal ir esu kelis kartus bandžiusi sumeluoti, tačiau tokiais atvejais jos žvilgsnis rodė, kad viską supranta, nereikėjo jokių žodžių. Turėjo subtilų humoro jausmą. Kiekvieną žmogų matė tiesiog kiaurai. Mokėjo atsiriboti nuo tų, kurie jai paprasčiausiai nekėlė pasitikėjimo.
1980 metai. Eilinį kartą atvykus į Vilnių aplankyti Janinos, ji man ištiesė tūkstantį rublių, sakydama, kad išvertė nelabai jos vertinamos rusų poetės eilėraščių rinkinį, norėdama uždirbti man pinigų, ir pridūrė, kad galim panaudoti tuos pinigus savo nuožiūra, savo reikmėms.
Be abejo, tuo metu mums tai buvo didžiuliai pinigai. Tačiau kokių nors didesnių pirkinių neplanavom, pragyvenimui pakako. Pasitarę su vyru, įsigijom turistinius kelialapius ir rudenį, spalio mėnesį, išvykom į Vidurinę Aziją – pamatėm senuosius miestus – Bucharą, Samarkandą, buvom be galo laimingi ir patenkinti šia kelione. Janina, žinoma, pritarė mūsų sumanymui, kad ištrūkom iš namų ir praplėtėm savo akiratį.
Visuomet, kiek galėdama, Janina mus rėmė materialiai, netgi stengėsi nepamiršti man kompensuoti išlaidų už keliones traukiniu į Vilnių. Tiesiog nepatogu būdavo imti tuos pinigus, tačiau be jokių atsikalbinėjimų įduodavo, ir baigta.
1983 m. kovo mėnesį staiga susirgo ir mirė Janinos motina. Sulaukusi savo aštuoniasdešimtmečio, be kančių, sutrikus širdies veiklai ir pragulėjusi kardiologinėje reanimacijoje dvi dienas. Kaip esu minėjusi, su mamos šeima ji gyveno kartu penkiolika metų.
Po metų, 1984 m. birželio mėnesį, staiga nuo komplikacijų po apendicito operacijos mirė mano patėvis Feliksas. Nors prieš metus buvo atlaikęs paeiliui du infarktus. Janina tuo metu vasarojo Mazgeliškyje. Gavusios telegramą, atvyko abi su Brone į laidotuves. Janina mylėjo ir gerbė Feliksą, kadangi tai buvo jautrus, geros širdies žmogus, kartu su mama globojo tetą Degutienę.
Tais pačiais 1984 m. Janinai diagnozavo inkstų ligą. Pradžioje gydė medikamentais, didelėmis dozėmis skyrė hormoninius preparatus, nuo kurių atsirado kiti pašaliniai reiškiniai: išopėjo žarnynas, sutriko kepenų veikla. Reikėjo laikytis ypatingai griežtos dietos. Vėl teko dažniau gulėti ligoninėje, kadangi blogėjo ir širdies būklė.
Janina išstudijavo visą įmanomą literatūrą apie šį susirgimą. Puikiai žinojo, kad liga neišvengiamai veda prie visiško inkstų funkcijos sutrikimo. Prasidėjo naujas kovos etapas už išlikimą…
Tada vieno pokalbio metu Janina man pasakė: „Neįvertinau, kad iki šiol aš buvau tokia sveika…“
Vieną rudenį į Vilnių iš sodybos Janina atsivežė katytę, kuri jai sunkiomis gyvenimo valandomis tapo ištikima drauge ir guodėja.
Šios katytės istoriją papasakojo knygelėje „Nepalik manęs“, skirtoje vaikams.
Praminė katytę Juodnosyte. Tai buvo didžiulio abipusio prisirišimo tarp gyvulėlio ir žmogaus pavyzdys. Vilniaus bute katytė greitai apsiprato, buvo švari, tvarkinga, tačiau su charakteriu: pripažino tik Janiną, žinoma, dar ir Bronę. Kitų neprisileisdavo, netgi apdraskydavo. Buvo savotiškai pavydi ir kerštinga: jei nepatikdavo kuri nors Janiną aplankiusi draugė, tai viešnios rankinėje kartais palikdavo „suvenyrą“. Sykį gavau labai graudų Janinos laišką, kuriame ji detaliai aprašė, kaip katytė patyrė sunkią traumą: gaudydama paukštelį, iškrito iš trečio aukšto pro langą ant asfalto. Sunkiai susižeidusią, leisgyvę Janina ją parsinešė, gydė, kol ši pasveiko. Vasaromis išsiveždavo katytę į kaimą.
Kuo labiau progresavo Janinos liga, tuo glaudesnis ryšys buvo tarp jos ir įnamės: dėkingu ir ištikimu žvilgsniu šioji sekė kiekvieną Janinos judesį, įsitaisydavo lovoje šalia jos, visuomet iš priekio ir murkdama minkydavo savo švelniomis letenėlėmis jos krūtinę. Visi Janinos megztiniai ir chalatai buvo išpešioti kilpomis nuo aštrių katytės nagelių. O kai Janina išvykdavo į ligoninę, gulėdavo susirietusi į kamuoliuką ir žiūrėdavo liūdnomis akelėmis.
Pagaliau išsipildė sena Janinos svajonė – įsigijo savo namelį, nusipirko iš vienos močiutės kaime, kuri išvyko gyventi miestan pas sūnų ir buvo priversta jį parduoti.
Mano ir sesers vyrai padėjo namelį sutvarkyti ir įrengti. Janina pasodino daržovių. Buvo nepaprastai laiminga, džiaugėsi kiekviena diena, praleista savo išsvajotame lizdelyje.
O liga negailestingai progresavo toliau… Janinos laukė dar vienas likimo smūgis: reikėjo pradėti daryti dializes, nes jau nebebuvo kitos išeities.
Sukvietė eilinį konsiliumą. Janiną globojusi gydytoja Nijolė Stanaitytė ilgai įkalbinėjo Janiną dėl šios procedūros.
Janina atkakliai priešinosi, jokiais būdais nenorėjo sutikti, kad jos gyvenimas būtų priklausomas nuo kažkokios gyvenimo prailginimo mašinos, tačiau vėl teko eiti į didžiausią gyvenime kompromisą: 1988 m. gegužės mėnesį pradėtos dializės procedūros. Tai buvo košmariškas išbandymas: du kartus per savaitę teko gulėti prijungtai prie aparatų. Paskui – vėl širdies ritmo sutrikimai, pykinimai, vėmimai. Leisgyvė buvo atgabenama iš dializės procedūrų į palatą.
Tai tęsėsi beveik dvejus metus.
Janina atkakliai veržėsi vasaros metu savaitgaliais į kaimą, nors tai mums visiems kainavo didelių pastangų.
Bronė jau baiminosi vežioti Janiną – buvo labai rizikinga, kiekvieną akimirką galėjo įvykti nepataisoma.
Tuo metu mes jau buvome įsigiję savo automobilį, todėl kiekvieną savaitgalį važiuodavom į Vilnių, o iš ten – visa komanda į kaimą.
Taip ir tęsėsi šie mūsų maratonai.
Kai Janina tapo absoliučiai neįgali, man teko laikinai palikti darbą. Tris mėnesius važinėjau iš Kauno į Vilnių, tik porai dienų sugrįždavau į namus, paskui – vėl atgal.
Vieną sykį man atvažiavus Janina pasiguodė, kad, norėdama kažką pasiimti iš šaldytuvo, atsitūpė ir nebepajėgė atsistoti, todėl turėjo nuropoti iki lovos.
Su siaubu žiūrėjau į bejėgį, išsekusį jos kūną. Baisiausia, kad jau niekuo negalėjau padėti.
Prisimenu mūsų paskutines 1989 m. Kalėdas. Tai buvo juodasis Kūčių vakaras, kuris niekuomet neišdils iš mano atminties.
Susiruošėm šventėms, prigaminom įvairių patiekalų.
Janina įteikė visiems šventines dovanėles. Stengėsi būti linksma, tačiau staiga neištvėrė, prie stalo pravirko, nebegalėdama sutramdyti taip ilgai slėptų ašarų…
Dienos bėgo, prasidėjo užsitęsusios agonijos periodas.
Geroji fėja, skyriaus vedėja gydytoja Nijolė Stanaitytė užleido Janinai savo kabinetą. Ten ji ir praleido paskutinįjį savo gyvenimo mėnesį.
Visas dienas buvau šalia Janinos, tik vakarais grįždavau į namus. Grįždama užeidavau į Katedrą – prašydavau Dievo ištvermės Janinai ir jėgų mums visiems.
1990 m. vasario 6 dieną, eilinės dializės procedūros metu, Janina ištraukė iš rankos fistulę. Išsivystė ūmus sepsis.
1990 m. vasario 8 dieną Janina paliko šį kančių pasaulį.
Išėjo taip, kaip ir gyveno – ramiai, išdidžiai. Tik ašara nusirito skruostu.
Taip ir atgulė mūsų Janina Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje, raudant smuikui ir giedant nuostabiam draugui, kunigui Kastyčiui Matulioniui „Marija, Marija“…
Esu nepaprastai dėkinga Dievui ir likimui, kad galėjau augti ir gyventi šalia tokios nuostabios asmenybės kaip Janina. Galėjau mylėti ir būti mylima, patyriau motinystės džiaugsmą.
Ačiū Tau, Janina, ačiū, mieloji, už viską.
Žinau, kad toji bambagyslė, tvirtai sujungusi mūsų likimus, niekada nenutrūks…
Mes visi su tavimi. Visada.
Tavo Lilė
2006 metai, gegužė
Petras Klimas. Visų dienų apmąstymai
2015 m. Nr. 3
Iš rankraštinio palikimo
Vasario 16-osios akto signataro Petro Klimo (1891–1969) likimas galėtų būti raiški 1918 metais sukurtos pirmosios Lietuvos Respublikos politinio elito metonimija. Tautos egzistencijai lemtingą aktą pasirašo neturėdamas nė trisdešimties, vėliau darbas Užsienio reikalų ministerijoje, diplomatinė veikla Italijoje ir Prancūzijoje. 1943-iaisiais buvo suėmęs gestapas, 1945-aisiais suėmė NKVD – nuteisė dešimčiai metų lagerio už memorandumo (jį ketinta persiųsti į Vakarus) prancūzų kalba rengimą, kuriame keliama Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo mintis, ir kt.
Iš Čeliabinsko srities į Lietuvą P. Klimas grįžo pačioj 1954-ųjų pradžioj. 1957 m. nusipirko 96 lapų Janonio popieriaus fabrike pagamintą sąsiuvinį linijom ir ėmė rašyti „Visų dienų apmąstymus“. Skaitant šiuos užrašus (LLTI bibliotekos rankraštynui perdavė prof. Vytautas Landsbergis 2013-08-26; signatūra F1-8121), turėtina galvoj: P. Klimas buvo istorikas ir teisininkas; kaip ir dera mokslininkui, pradėjo aiškindamasis esmines sąvokas. Prirašyti 47 puslapiai (ėmus svarstyti apie grožį, visam laikui stabtelėta).
Ir dar: sąsiuvinyje esti vienas palaidas lapelis, kuriame užfiksuota nota bene – mintis, kurią reikia gerai įsidėmėti. Publikuojant ji pateikiama kaip „Apmąstymų“ motto .
Virginijus Gasiliūnas
Filosofijos pradmenys
NB
Tautai reikia pirma apsispręsti savo būtim, t. y. tapti atskira valstybe, o paskui žengti socialinės evoliucijos keliais.
Jei Lietuva 1918 metais nebūtų sukūrusi valstybinės individualybės, ji būtų palikusi Rusijos provincija ir nieks net nebūtų galvojęs apie Lietuvą, vėl rusų kariuomenei ją okupavus.
Po 1941 Lietuva jau inkorporuota kaip valstybė, nors ir visaip suvaržyta ir rusifikuojama. Bet rusifikacija eina jau sunkiau, jai kliūva II.16 aktas ir internacionalinis įteisinimas.
Nemokšos lietuviai, paėmę valdžią, patys to nesupranta ir keliaklūpsčiauja prieš Maskvą, bet jaučia savo išdavystę ir visaip maskuojasi savo kailyje. Propaganda, kad Maskva viską duoda liaudžiai – tėra tik jų pačių apsigaudinėjimas. Bet jis yra be galo žalingas ir šaukiasi maišto.
Įvadas
Nėra tokios dienos, kad mes nesusidurtume savo būtyje su tiesa arba su netiesa. Dažnai mes paabejojame ir viena, ir antra. Taip pat vargu bepraeina diena, kurios metu mes nepasigrožime gamta, kuriuo žmogaus kūriniu arba ir pačiu žmogum bei jo elgesiu. Tenkinamės mes teisingumu ir jaudinamės dėl kokio neteisingumo arba net juo piktinamės. Kas teisinga ar nedora, mes dažnai tarytum neabejojame. Pamėgimas ir pamylėjimas taip pat niekam nėra svetimas.
Pati būtis visuomenėje, kuri teise arba įstatymais aprėžia paskiro žmogaus laisvę arba elgseną, gundo apmąstyti jos teisių ribas ir net patį pagrindą. Kodėl gi kartais kuri visuomenės dalis pasipriešina esamai teisei ir sukelia maištą? Pagaliau kuriuo pagrindu žmogus įsiterpia į visuomenę, patapdamas tos ar kitos jos dalies dalyviu? Kas yra jam tauta ir valstybė? Noromis nenoromis mąstanti būtybė kartais statosi sau klausimą, koks gali būti jo būties įprasminimas toje sudėtingoje visatoje, kurios nei pradžios, nei tikslo dėsningi reiškiniai neatskleidžia.
Apmąstymų kompleksas neišvengiamai apima taip pat kultūros, jos uždavinių ir prasmės problemą. Atskiro žmogaus sąmonė ieško taip pat apmąstymo išraiškos. Josios priemonės bendravimo ir susipratimo eigoje pirmų pirmiausiai reikalauja apmąstymo ir apdairaus patikslinimo, kad individualiniai nuosprendžiai pavirstų bendražmogiškais arba visuotinai įtikinamais.
Tokie yra patys svarbieji apmąstymų punktai, nelyginant gairės, kuriomis tenka vaduotis ieškant atsakymų į visą eilę kitų klausimų, kurie iškyla kasdieninėje asmeninėje ir visuomeninėje būtyje. Sąmonės pilnatis mums neleidžia ribotis neapmąstyta kasdienybe, kad ir per amžių amžinus ji būtų įprasta. Toks yra žmogui būdingas sąmoningumo poreikis. Per amžių amžius jis nepaliauja didėjęs.
1. Sąvoka
Ryždamiesi apmąstymams, mes visų pirma tiksliai nustatykime, kaip mes suvokiame arba pažįstame aplinką, kitaip tariant, mus supančią tikrovę. Akimis mes matome, ausimis girdime, uosle suuodžiame, jutimo organais suvokiame daiktų savybes. Tai atrodo visai paprasta. O iš tikrųjų? Juk ką mes matome, kiekvienas iš mūsų tepamatome savo akimis. Kito žmogaus ar gyvio akimis mes negalime pamatyti. Tie regimi įspūdžiai tėra individualiniai arba subjektyvūs. Tikrovė tad atsispindi kiekvienam saviškai. Yra akių, kurioms viskas atsispindi rūke arba raudonai. Toks pat subjektyvumas yra ir kituose pojūčiuose. Todėl galime pasakyti, kad gamtos pažinimas yra asmeninės percepcijos išdava, priklausoma nuo kiekvieno žmogaus išgalių ir jo patiriamųjų organų savybių. Tik kiek tos savybės žmonėse yra maždaug vienodos, vienodas padaromas ir aplinkos vaizdas. Bet mes nežinome, kaip ką suvokia gyviai, nors ir nutuokiame šunį kitaip girdint ir suuodžiant, katę ar šikšnosparnį net naktį matant ir t. t., ir t. t.
Jei žmonės neturėtų priemonių susiprasti ir išsiaiškinti, jie pasiliktų kaip visai atskiri mikrokosmai su savitomis pasaulėžiūromis. Bet net pirmykščiai gyviai prasimanė bendravimo ir susipratimo priemonių, kuriomis išsilygindavo subjektyvizmas, arba bent jis pasidarė vienodas, atseit vienodesnis, t. y. artinosi prie kažko objektyvaus, kad ir palikdamas vis dėlto pasaulio atspindį reliatyviu.
Tarp tokių priemonių svarbiausia yra kalba. Jos dėka žmonės patikrinėja savo įspūdžius su jų panašumais ir skirtingumais ir tuo būdu sukuria bendrą vienodą pasaulio atvaizdą, kurį dėl to net imame vadinti objektyviu, tikroviniu, t. y. tokiu, kaip jį suvokia žmonės.
Per amžių amžius tie susipratimo ženklai gausėjo, ryškėjo žodžių prasmė, minčių ir įspūdžių reiškimo būdai tobulėjo, pakeldami bendravimo lygį.
Tolesnę susipratimo pažangą padarė rašmenų išradimas, senųjų kartų įspūdžius, mintis, kalba pareikštas, leisdamas užfiksuoti būsimoms kartoms. Amžių patyrimas tuo būdu galėjo būti dalinai išsaugotas. Tiesa, tie pirmieji ženklai iš pradžių buvo kukloki, žodžių prasmę pareikšdami braižais (vadinamu kyliaraščiu arba dantyraščiu), vėliau paveikslais (hieroglifais), atskirų garsų ar skiemenų simboliais, pagaliau balsių ir priebalsių deriniais. Raštas ir spauda, išsaugodami individualinį patyrimą, pagrindė ir mokslų pažangą.
Bet kas yra kalbos ar rašto žodis?
Ką mes pasakome, pavyzdžiui, tokiu paprasčiausiu sakiniu: „Keliu eina žmogus“? Tas pasakymas kitam žmogui teatgaivina jo asmeninėje vaizduotėje kelią, kurį jis kada nors buvo matęs, ir tokį maždaug kaip jis pats žmogų, kurs eina, kaip kiekvienas kitas žmogus. Kokį kelią, kokį žmogų ir kokią eiseną čia sakytojas nusakė, kitas žmogus, tą sakinį išgirdęs, negali tikroviškai atkurti. Jis į einančio žmogaus vaizdą teįdeda savąjį, t. y. savaip, individualiai, subjektyviai įgytą. Pasakytas kelias gali būti kreivas, tiesus, grįstas, žmogus – jaunas, senas, moteris ar vyras; eiti jis gali pamažėl, skubomis ir t. t., ir t. t. Visi tie žodžiai teišreiškia bendrinius požymius, kurie kiekvieno individo sąmonėje gali atkurti labai nevienodus vaizdus. Kitaip sakant, kalbos žodžiai tepasako bendrines savybes. Tų savybių junginys sudaro daiktų ir dalykų sąvokas. Kalbėdamies mes tik sąvokomis ir tesivaduojame. Konkretų sąvokų turinį arba tikrovinį vaizdą tiek sakytojas, tiek klausytojas sau pasivaizduoja saviškai, nes daiktų ar dalykų (veiksmų) sąvokos visų konkrečių savybių nenusako. Dėl to žmonių pokalbiuose dažnai atsiranda nesusipratimų. Pavartodami žodį, mes dažnai susidarome skirtingus vaizdus. Todėl norėdami išvengti nesusipratimų mes platesnės apimties sąvokas susiauriname kitomis siauresnėmis sąvokomis. Pavyzdžiui, tą sakinį „Keliu eina žmogus“ mes galime susiaurinti tikslesniais pažymiais: „Kauno–Raudondvario plentu lėtai eina senas vyras.“ Bendra (plati) kelio sąvoka jau išreiškia konkretesnį dalyką, ėjimas susiaurėja lėtumo savybe, o žmogus gauna seno vyriškio patikslinimo. Toks sąvokų ryškinimas gali eiti dar toliau. Bet ir toli nuėjęs sąvokų ryškinimas individo (mikrokosmo) sąmonėje dar paliks neapibrėžtų konkrečių detalių. Ir vargu begali būti pasiektas absoliutus tikrovės sutapatinimas su sąvokomis, kuriomis individai naudojasi savitarpio bendravime. Jeigu, sakysime, mes panorėtume ąžuolo lapo sąvoką patikslinti visomis jo savybėmis, mums reikėtų pažymėti ne tik formą, dydį, iškarpas, spalvas su atspalviais, taškus, gyslas su jų kryptimis ir storiais, bet ir svorį, drėgmę ir t. t., ir t. t. O juk mikroskope tų savybių prisikrautų dar galybės. Pagaliau ir mikroskopų esama visa virtinė, kurie iškeltų aikštėn dar virtinių virtines tų ąžuolo lapo savybių. O juk kiekviena savybė taip pat apibūdinama sąvokomis, kurios gali būti patikslinamos, ir taip be galo.
Tas sąvokų pobūdis šiaip ar taip leidžia žmonėms susiprasti, ypatingai jei jie užauga, auklėjasi ir subręsta vienoje šalyje ir vartoja vieną kalbą, vieną sąvokų lobyną. Pavyzdžiui, lietuviui medis kaip sąvoka ar terminas prisistatys klevu, liepa ar drebule, o afrikiečiui jau savaime kaip palmė; upė lietuviui bus kaip Nemunas, Neris, o egiptiečiui kaip Nilas. Mūsiškės upės didžiųjų upių gyventojui taptų jau tik upokšnio sąvoka. Todėl kalbos priemone tiksliau susipranta vienos tautos žmonės, vienoje aplinkoje susigyvenę, o juoba viename mieste ar kaime. Be to, nereikia užmiršti, kad patys žodžiai, t. y. ir sąvokos amžių bėgyje pakeičia savo prasmę ar apimtį. Todėl bet ką reiškiant žodžiais tenka atsižvelgti į jų reikšmės patikslinimą, kuris turi apsaugoti nuo nesusipratimų bent ligi tam tikro laipsnio, norint išvengti nereikalingų ir beprasmiškų ginčų. Žodžiu reiškiama sąvoka kartais būna tiek įvairi savo turiniu, kad susipratimas bendrai nėra galimas, kol tas turinys nebūna tiksliai sukonkretintas ir apibrėžtas. Pavyzdžiu čia gali būti ginčai dėl gerovės, laisvės, taikos, laimės ir t. t., ir t. t. Kad tokių sąvokų (žodžių) vartojimas būtų vaisingas, reikia tiksliai susitarti dėl jų turinio. Bet kokiuose apmąstymuose mes susiduriame su ta sąvokų savybe, kuri reikalauja ypatingo apdairumo, norint savo mintį ar nuomonę išreikšti. Kiekvienu atveju reikalinga tiksliai apibrėžti sąvokos turinį, su esminiais jos pažymiais. Kitaip pareiškimai ir ginčai praranda savo prasmę.
2. Tiesa
Tiesa arba tiesos sąvoka nuo senų senovės visada jaudino mąstantį žmogų. Per amžių amžius tiesa kovėsi su savo priešu – netiesa. Tiesa grindė žmogaus patyrimą, tiesa sprendė bet kurį kūrybinį ryžtą, ji kaupėsi moksluose.
Bet kas ji yra? Kaip ją atpažinti, kuo ji atsiskiria nuo savo priešininkės – netiesos, klaidos ar melo? Kuo būdu mes ja įsitikiname ir kur mes tiesą surandame? O surastoji tiesa ar yra amžina, vis ta pati? Juk kartais ir šiandien išgirstame sakant, kad kas buvę tiesa seniau, paliovę būti tiesa šiandien.
Tokių ginčų žmonijos istorijoje būta begalės. Begalės jų yra ir šiandien.
Kaip tad yra iš tikrųjų?
Imsime paprasčiausią atvejį. Mąstydami jūs negalite suabejoti, kad jūs esate. Štai jau aiški tiesa, jūsų būties tiesa. Ta būtis savaime apčiuopiama erdvėje; ji yra kaip kiekvienas daiktas šalimais su savo ilgiu, pločiu, aukščiu. Mes galime tą būtį erdvėje matuoti mūsų pačių nustatytais matais. Tie išmatavimai gali įvairuoti kas šalyje ir laiko bėgyje. Bet visi tie saikai yra absoliučiai objektyvūs, kaip ir pati mus apsupanti erdvė. To paneigti mūsų sąmonė negali. Kaip mūsų pačių būtis, erdvė yra lygiai absoliuti ir be jos negali būti būties.
Mūsų sąmonė taip pat suvokia, kad ta būtis tįsta laike, kurį mes taip pat matuojame: minutėmis, valandomis, amžiais ir t. t. Tie duomenys taip pat yra visai objektyvūs. Būtis tad erdvėje ir laike darosi tokiomis tiesomis, kurias mes galime pavadinti amžinomis, neginčijamomis, absoliučiomis. Dėl matų ar saitų mums tenka tik susitarti ir patikrinėti.
Tokių erdvės ir laiko matų mes galime pririnkti begales. Ir vis tat bus tiesos, objektyvios ir pastovios.
Imkime dabar paties skaičiaus arba skaičiavimo sąvokas. Kuo būdu jos tampa objektyviomis ir savaime amžinomis?
Kai mes paimame obuolį, mes sakome „vienas“. Nesvarbu, ar jis didelis, ar mažas, ar dar koks. Mes tesuvokiame jo vienumą. Lyginai paimdami kitą, mes sakome „du“. Ir taip atsiranda trys, keturi, penki… Tame skaičiavime mes atsipalaiduojame nuo tikrovinės obuolių įvairybės. Obuolys praranda savo materialinę būtį, ir skaičius virsta abstrakcija. Tokių vienetų, dvejetų, trejetų ir t. t. santykiais užsiima matematika, kuri savo formulėmis sukaupia objektyvių, amžinų tiesų lobyną, kuriuo mes naudojamės visokiems apskaičiavimams. Ir vėl mes įsiturtiname tiesų gausybe, kurios nesikeičia per amžius ir todėl nežino nei vakar, nei šiandien.
Tokios pat abstrakcijos keliu mes suvokiame erdvės matmenis, kuriais vaduojasi geometrijos mokslas. Tiesioji linija kaip trumpiausias atstumas tarp dviejų taškų geometrijoje nėra rašalu ar kreida nubrėžtoji linija, kuri neišvengiamai turėtų šiokių ar tokių materialinių savybių, bet nematerialinė mąstomoji linija, kaip ir taškai. Tokios idealinės, mąstomos yra visos geometrinės figūros. Dėl to jos yra absoliučiai tikslios, kaip minėtieji aritmetikos vienetai. Ir jeigu mes sakome, kad vidurinių trikampio kampų suma yra lygi dviems stačiakampiams (2d), tai ne apie kokį popierinį, medinį ar metalinį trikampį mes mąstome. Kad ir be galo tobuli būtų tokie trikampiai, jie nesutaptų su idealiniu trikampiu, kurio dėsnius nustato geometrija. Tik dėl to, kad geometrinės figūros yra sąvokiniu būdu atitrauktos nuo materijos kaip skaičiaus vienumas nuo obuolio, jų dėsniai neturi kintamų materijos įmaišų ir yra absoliučiai tikslūs. Tokias tiesas nustato matematika. Mąstančioji sąmonė tuo būdu įsiturtina nepaprasta daugybe amžinų tiesų, kurios vienos jau nieku būdu neleidžia svaičioti apie tiesų nepastovumą ar neamžinumą. Neamžinos tepalieka klaidos su neįrodytais tvirtinimais.
Apsidairykime toliau. Argi patys mūsų mąstymo dėsniai nėra tokie pat pastovūs, absoliutūs, atseit ir amžini? Jeigu mes tariame A=A, tuo ženklu pažymėdami kurią sąvoką arba sąvokų kompleksą, tai negali kilti abejojimo dėl pasakytos tapatybės. Mūsų mąstymas yra tuo dėsniu paremtas. Iš jo eina kiti mąstymo arba logikos dėsniai. Jei A yra A, tai A+a negali būti A. Arba jei A=X ir B=X, tai A=B. Kitaip tariant, matematinis tikslumas įsiamžina ir visuose logikos dėsniuose.
Mūsų mąstysena, susiorientuodama erdvėje ir laike, savaime įninka ieškoti tiesos visoje savo aplinkoje. Kodėl? Todėl, kad toji aplinka, arba gamta, materija, kuri apsupa mąstantį žmogų ir kurion jis pats yra įsiterpęs, visokeriopai jį veikia. Pati mąstanti jo būtis bendrauja su gamta, iš jos savo gyvybę ji imasi, jos patiekalais minta, jos dovanomis naudojasi, jas savinasi ir savo reikalams pritaiko. Bet tam reikalingas visos tos aplinkos, gamtos pažinimas, pažinimas jos savybių. Trimatė erdvės tįsa su savo tūriu ir neišprususiai sąmonei parodė savo kaitaliojimąsi laiko tėkmėje. Tai buvo kita didžioji tiesa. Be to, jau pirmykštis patyrimas parodė, kad kaita turi priežastį. Ne visada pavyksta kiekvienai gamtos pakaitai tą priežastį rasti, ją tiksliai išryškinti. Bet pats priežastingumas, ligi niekuo įrodomai nepaneigtas, darosi kita pagrindine pažinimo tiesa. Tebūnie ji sąlyginė, kaip premisa arba prielaida, bet be jos nebūtų galimas joks gamtos pažinimas. Antroji būtina prielaida yra pasaulinės materijos (gamtos) visumos patvarumas, kokiais būdais esamoji materija ar energija besikaitaliotų. Į tas prielaidas atsiremia visų gamtos dėsnių ieškojimas. Tikrovė tų prielaidų nepaneigia, ir dėl to jas reikia laikyti absoliučiomis tiesomis, nors ir pavadinsime jas prielaidinėmis, t. y. kaip mūsų sąmonės primestinėmis, bet kokį tyrimą pradedant.
Tų prielaidų įteisinti tyrimai leido įvairiems gamtos mokslams (chemijai, fizikai, astronomijai ir kt.) sukaupti galybę tiesų, kuriomis žmonija naudojasi savo reikalams tenkinti ir plėsti. Tų patirtų tiesų lobiu remiasi visa žmonijos kultūra ir jos pažanga.
Toli gražu ne viskas gamtos raidoje yra suprasta, išaiškinta priežastimis ir dėsniais. Mažiau negu praeitais amžiais mes blaškomės spėliojimuose ir nuolatos siauriname gamtos paslapčių nežinią. Bet pats tos nežinios siaurėjimas vyksta tam tikrais laipsniais. Todėl tenka apmąstyti tų laipsnių pobūdį, atseit išsiryškinti pačių surastų tiesų tikslumą.
Paimsime paprasčiausią pavyzdį. Mes šildome vandenį ir pastebime, kad 100° Celsijaus jis ima kunkuliuoti, t. y. virti. Pakartodami tą bandymą mes nutariame, kad tokia yra vandens savybė – šimtame laipsnyje vanduo užverda. Tai yra viena iš gamtos tiesų. Bet kas šiuo atveju buvo vanduo? Ta bendrine vandens sąvoka mes apimame ir ežero, ir jūros vandenį, ir lietaus, ir kūdros, bet kokių spalvų ir atspalvių vandenį. Tolesnis tyrimas parodo, kad visi tie skirtingi vandenys skirtingai užverda. Todėl kad ta tiesa būtų visitėlė, reikia patikslinti vandens sąvokos turinį. Laboratorinės priemonės leidžia ligi tam tikro laipsnio išgryninti vandens sudėtį, kad ji priartėtų ligi elementarinės cheminės formulės H2O. Tada ir pati tiesa priartėtų prie absoliučios tiesos. Bet čia dar reikėtų atsverti kosminių spinduliavimų įtaką ir dar gal kokią mūsų nesuvoktą priemaišą. Ne visi gamtos reiškiniai leidžiasi laboratoriškai eksperimentuojami. Todėl gamtos pažinimas su įvairiais kaitaliojimosi dėsniais mums pasiduoda tik apčiuopiamai, ir pačios tiesos darosi tik artutinės. Toks jų pobūdis paaiškina ilgą klaidų istoriją, kuri atsirado dėl sąvokų nepatikslinimo arba dėl eksperimentų ir stebėjimų nepakankamumo.
Gamtos vyksmų suvokimas dažnai esti palyginamas arba lygtinis ir reliatyvus. Pavyzdžiui, senų senovėje ir dar šiandien mes galime sakyti, kad auštant saulė pas mus teka, atseit pakyla rytuose, o vakare ji nusileidžia. Ar tai nėra tiesa? O kai patyrėme, kad pati Žemė sukasi ir vienur pasirodo Saulės akivaizdoje, kitur atsiduria josios šešėlyje, Saulei nei kylant, nei leidžiantis, tai tos tiesos mes taip pat negalime paneigti. Abi tiesos pavirsta lygtinėmis priklausomai nuo stebėjimo taško. Kaip žodžiu pareikšta sąvoka reikalauja patikslinimo, taip ir sąvokų derinys, nusakąs pastebėtą vyksmą, turi atžymėti kiek galima tiksliau vyksmo apystovas, kuriose vyksmas stebimas. Tik tokia sąlyga patirtis prisiartina prie tiesos arba virsta tiesa.
Net paprasčiausi gamtos faktų nusakymai žmonių susipratimui pasiekti privalo gauti tokių patikslinimų, kad bent ligi tam tikro laipsnio nesuklaidintų. Kai mes tvirtiname, kad Nemunas išteka iš balų Lietuvos rytuose ir įkrinta į Baltijos jūrą, mes pasakome tvirtą patirtą tiesą. Bet nei tos balos, nei tėkmės vingių, nei jo žiočių pobūdžio ta tiesa mums neleidžia suvokti, o juoba galybės kitų tos upės savybių. Tokių nepabaigiamų spragų turi visos geografijos, kosmografijos, zoologijos, botanikos ir kitų gamtomokslių patiriamos ar nusakomos ir aprašomos tiesos. Todėl reikia būti labai apdairiems vartojant tas tiesų sąvokas. Jos pažymi tik bendrines patyrimo savybes ir neiškelia aikštėn neaprėpiamo gamtinės tikrovės sudėtingumo. Mūsų apmąstymuose tos tiesos mus tenkina tik savo būdingomis arba svarbiausiomis mūsų bendravimui savybėmis. Tą sąvokomis pareiškiamą tiesų ribotumą gali įvaizdžiai papildyti tikroviniai braižiniai, fotografinės nuotraukos, kino paveikslai ir kitos vaizduojamos priemonės.
Tokį pat ribotumą rodo ir mūsų patiriamų gamtos dėsnių suvokimas, ypačiai atvejais, kai tų dėsnių išryškinimui mes negalime pavartoti laboratorinių eksperimentų, kaip kad vandens užvirimo bandymuose. Todėl dažnai gamtos dėsnių pažinimas atsiremia tik spėliojimais. Tie spėliojimai dar negali atstoti tiesų, bet yra tik menamos tiesos arba hipotezės, kurios skatina toliau tikrinti jų tikroviškumą ligi taps tiesomis. Mūsų apmąstymuose hipotezės pavaduoja trūkstamą gamtos vyksmų grandį ligi ji galės būti patikslinta kruopštesniu patyrimu ir pavirs tiesa arba klaida. Mokslo laimėjimai tuo būdu nužymi savo pažangą. Tokiomis hipotezėmis tuo tarpu vaduojasi tyrinėtojai, gyvybę mėklindami atsirandant iš baltymų, gyvius keičiantis evoliucijos raidoje, ugnikalnius randantis iš Žemės rutulio slūgimo ir t. t., ir t. t. Hipotezės negali būti laikomos tiesomis, nes jos gali būti ir netiesos, arba klaidos.
Tokių pavyzdžių praeitis suteikia begales. Bet tai nereiškia, kad senosios tiesos šiandien pavirto netiesomis. Jos niekados nėra buvusios tiesos, o tik menamos, t. y. hipotezės. Hipotezių vertimas tiesomis yra mūsų sąmonės nesubrendimo arba neįžvalgumo išdava, su kuria pažinimas turi kovoti.
Hipotezė yra kol kas ir spėjimas dėl visatos, t. y. pačios materijos (gamtos) kilmės arba pasaulio atsiradimo. Mūsų mąstysena negali apsiriboti tik materialinių dėsnių ieškojimu. Tų dėsnių suvokimas gali patenkinti mūsų reikalų aprūpinimą. Bet mąstanti sąmonė, bręsdama savo veikloje, turi pasistatyti sau klausimą, kas yra ta materija ir kaip ji ne tik kaitaliojasi, bet ir iš kur ji atsirado visatoje savo pirmapradišku pavidalu su visais savo dėsniais. Tai mįslių mįslei įspėti duomenų kol kas neturime. Jokia hipotezė čia neduoda reikiamos grandies. Materijos pakaitoms mes galime būti materialistai ir jų tyrime ieškoti tiktai materialinių priežasčių. Bet tokios priežastys negali išspręsti pačios materijos pradžios, atseit paties jos atsiradimo. Todėl antgamtinė idealistinė hipotezė čia pasidaro visai teisėta. Ar ji bus tiesa ar netiesa, to klausimo mūsų tyrimai neleidžia spręsti nei neigiamai, nei teigiamai. Šioje problemoje tiesa pasilieka didžiąja paslaptim, kurios akivaizdoje mūsų sąmonė turi palikti mąstymui laisvę. Kuklioje rezignacijoje tegalime tarti „ignoramus“, arba tikėti didingu kosminiu kūrybiniu aktu mums neįmanomoje beribėje erdvėje nepabaigiamoje laiko tėkmėje. Toks tikėjimas neprieštarauja mokslui, kurs turi reikalo tik su jau esama materialine visatos visuma ir tetiria esamus jos kaitaliojimųsi dėsnius ir savybes.
Pagaliau mes negalime nesusimąstyti dėl paties mąstymo fakto. Kas jis yra? Kas jį gimdo ir valdo? Kad jis surištas su gyvybe, tai akivaizdi tiesa: gyvybei išnykstant, išnyksta ir mąstymas. Todėl vargu begalima abejoti, kad mąsto ir sliekas, ir bitė, ir net mikroskopinė bacila, ligi ji gyvuoja materijos būtyje. Jau nuo senų senovės mokslininkai stengėsi suvokti mąstymo esmę. Tas užsimetimas „pažinti patį save“ niekuomet nesiliovė, tiriant mąstymą ir jo ryšius su pojūčiais. Sėkmingiau tyrimams vyko apčiuopti pačius mąstymo faktus, jų veiksnius ir poveikius. Bet ir čia tiesų lobis dar labai nepastovus. Kad mąstymas rišasi su aplinkos sąlygomis – tas faktas yra neabejotina tiesa. Bet kad mąstymas taip pat keičia sąlygas – tai taip pat negali būti ginčijama. Sąmonė, apsimąstydama esamose gamtos sąlygose, jas saviškai suvartoja, pritaiko, joms priešinasi. Nėra nei veiksmo, nei judesio, kurs nesirištų su mąstančia sąmone. Todėl nepaisant to, kuo mąstymas bebūtų palenktas ar pažadintas, jis darosi sprendžiamu veiksniu. Tą tiesą gerai suvokia agitatoriai ir propagandistai ar reklamų skelbėjai ir auklėtojai pedagogai. Kai žmogus eina į mišką malkų pasikirsti, jis visų pirma pagalvoja, ko jis eina. Taip pat padaro turbūt ir beždžionė lipdama į medį kokoso nusiraškyti, ar musė saldumynų pačiulpti. Tokiu pat veiksniu virsta mąstymas žmonių tarpusavio santykiuose. Jis kuria ir prievartą, ir pasipriešinimą. Klasių sukurstoma kova čia yra geriausias įrodymas. Mąstymas gali būti pažadintas gamtos sąlygų, ekonominės santvarkos, socialinių santykių, bet jis yra betarpiškas istorijos raidos stūmoklis, kaip jis yra kiekvieno individo veiksmų variklis. Gyvybinis mąstymas, sujungtas su visa emocine sistema, be abejonės, taikstosi prie gamtos sąlygų, derinasi prie socialinės santvarkos, atsižvelgia į tradicijas, papročius, net vaduojasi tikėjimu ir prietarais, bet taip pat ryžtasi maištauti ir kelti revoliuciją. Ir kol pasipriešinimas nesujaudina mąstysenos, paties pasipriešinimo nesti nei asmeninio, nei kolektyvinio. Šitas faktas darosi pirmapradžia istorine tiesa. Ir ta tiesa nėra kokia „idealistinė“, bet realių realiausia, tiesiog gamtinė arba psichofiziologinė, objektyviai žvelgiant į istorinių įvykių raidą.
Pagrindinis istorinių tiesų ieškotojo tikslas yra nustatyti praeities faktus. Tam reikalui jam tenka konsultuoti kronikas, atatinkamus laikotarpio dokumentus, atsiminimus, paminklus, meno kūrinius, kartais net legendas, dainas, archeologinius duomenis ir t. t., ir t. t. Čia galima susitikti su nevienodais liudymais, net prieštaravimais, ir todėl tiesa gali būti suvokta tik apytikriai, spėjamai arba hipotetiškai.
Dar rizikingesnis yra istoriko ryžtas motyvuoti įvykių gymį ir plėtrą. Žmonių sąmonę ir jausminę būseną įvairiose epochose ir sąlygose standartizuoti, o ypač suvesti į kurį vieną stimulą – būtų per daug neapdairu, tiesos ieškant. Toks išankstinis nusistatymas lengvai gali pavirsti istorijos klastojimu. Tokios „tiesos“ nebebūtų net hipotezėmis ligi tolesnio patikrinimo, bet tiesiog antimokslinėmis, skirtomis smurtiniam klaidinimui užgožiant neįžvalgią mąstyseną.
3. Teisė
Tiesa ir teisė savo sanskambiu atrodo labai artimi žodžiai. Galima pamanyti, kad jų skirtumas tesąs tik tarminis. Taip pat kitose kalbose jais reiškiamos sąvokos tarytum giminiuojasi, k. a. rusų „pravda“ ir „pravo“, lotynų „jus“ – „justitia“. Todėl visų pirma reikia tiksliai apibrėžti tais žodžiais nusakomų sąvokų turinį, kad išvengtume nesusipratimų. Tiesos savybes mes jau esame apžvelgę, todėl dabar išryškinkime, kas yra ta tariamoji jos giminaitė – teisė.
Kasdieniniuose pokalbiuose mes dažnai išgirstame sakant: tu neturi teisės taip kalbėti, kokią tu turi teisę kištis į mano reikalus! ir t. t. Apie kokią teisę čia kalbama? Kuo čia remiamasi tokios teisės įrodymui?
Kad teisės sąvoka išryškėtų, pravers atsižvelgti į apystovas, kuriomis ji atsiranda.
Jeigu žmogus vienui vienas atsidurtų kažkur niekieno negyvenamoje vietoje, jam nekiltų klausimo dėl bet kokios jo teisės ar neteisės. Jis elgtųsi kaip tinkamas niekaip nesivaržydamas. Jei jis tokioje vienatvėje būtų su sava šeima, jis tvarkytųsi jau sutartinai. Tame susitarime tektų šeimos narių teises nužymėti, kad tarpusavio santykiai rastų atatinkamo darnumo ir taikingo sugyvenimo. Santykių pobūdį galėtų nustatyti arba vyras – tėvas, arba žmona – motina, arba abipusis pareigų pasidalijimas. Koks tas nusistatymas bebūtų, įsisenėdamas, virtęs įpročiu, sudarytų kad ir neformuluotą šeimos narių teisę, teisėto elgesio taisykles. Dar ryškiau teisių nustatymo reikalas iškiltų, jei šalimais atsirastų kita šeima arba kitos šeimos. Savaime tada iškiltų reikalas arba atsiriboti nuo viena kitos, savarankiškos veiklos sritis pasiskirsčius, arba sudaryti kooperuojančią bendruomenę, arba, pagaliau, ryžtis smurtui, atvykėlių puolimui, t. y. karui ir pan. Galėtų pulti ir atvykėliai. Šiaip ar taip, tiek susitarimas, tiek smurtas taptų pirmykštės teisės pagrindu. Susitarimas nustatytų bendradarbiavimo pobūdį, smurtas – vienos šeimos pavergimą kitos naudai, jos narius paverčiant vergais, baudžiauninkais ar darbininkais-samdiniais.
Nuo senų senovės per ilgus amžius įvairiais būdais susiklojo visuomenės santykiai, kurie buvo užfiksuoti papročiais, įstatymais ir įvairiausiais potvarkiais. Įvairiai susidariusios bendruomenių valdžios tvarkai daboti prižiūrinėjo tų papročių ir naujų įsakų vykdymą ir baudė nusižengėlius. Tuo būdu susidarė pirmykštės teisės kodeksai, kurie nuolatos keitėsi, atsiliepdami į naujus, sąlygų iškeltus, poreikius. Romos imperijos teisininkai, panaudodami tą medžiagą, sutvarkė ją skyriais, sukurdami senojo pasaulio teisyną. Vėliau jį perėmė kitos šalys, pritaikydamos savos visuomenės sąlygoms ir papročiams. Tuo būdu piliečių būtis susiformavo teisės principais, vis mažiau vietos palikdama savivalei. Tuose teisės nuostatuose, be abejonės, atsispindėjo įvairių bendruomenių (tautų, valstybių) įprastos pažiūros, ekonominių sąlygų pažadinti reikmenys, moraliniai sumetimai ir t. t. Bet teisėje galėjo būti ir nuostatų, priešingų papročiams, moraliniams nusimanymams ir paskirų piliečių interesams. Teisei būdingas jos privalomumas, kurį apdraudžia vykdomosios valdžios organai, šiokiu ar tokiu būdu atsiradę ar sudaryti bendruomenėje. Todėl teisės sąvokoje tas privalomumas yra esminė savybė, be kurios nėra teisės. Todėl nuostatos be sankcijos, t. y. bausmės už jo nevykdymą arba pažeidimą, praranda savo teisinę prasmę ir virsta tik nuomone, pageidavimu ar teisės projektu. Dėl to ir nuostatai, kuriuos formuluoja sutartimis atskiros bendruomenės ir kurių vykdymas tepriklauso nuo geros susitariančių šalių valios be sankcijų nustatymo nusižengėliui, neturi pilnos teisės pobūdžio. Tokių nuostatų nevykdymas arba jų sulaužymas teiššaukia represijas arba net karą, kurio pasėkoje nugalėtojai diktuoja nugalėtiesiems savo teisę. Bet ir ši, nelaiduota sankcijomis, pavirsta tik pageidavimu. Todėl tarpgentinė, tarpvalstybinė, internacionalinė teisė, kad ir iškilmingiausiai sutarta, ligi neturi privalomos galios sankcijų, kurias taikytų bendrinis vykdomasis organas, pasilieka nepilnareikšmė, nepilnavertė, kitaip tariant, nepilnateisė, o tik pageidautina. Pastangų tokiai „teisei“ papildyti ir subrandyti buvo daroma buvusioje Tautų Sąjungoje ir dabartinėje Suvienytų Tautų Organizacijoje. Tarptautinė teisė galės gauti visus teisės požymius tik tada, kai valstybės atsižadės neaprėžto suverenumo jos nuostatų srityse, pasiduodamos bendrojo vykdomojo organo kontrolei ir sankcijoms. Savaime suprantama, kad toks organas privalėtų turėti prievartinės galios tos teisės galiojimui apdrausti. Tarptautinė teisė tuo atveju įsiturtintų visais teisės požymiais ir pasidarytų efektyvia taikos saugotoja tarp valstybių, kaip yra teisė nustatytų santykių ir tvarkos sargyboje valstybių viduje.
Teisė, būdama bendruomenėse tvarkomąja norma, nuolatos keičiasi keičiantis bendruomenių gyvenimo poreikiams. Tiems keitimams bendruomenės nusistato tam tikrą tvarką. Tam tikslui susikuria sprendžiamieji įstatymų leidimo organai. Istorijos raidoje tokiais sprendėjais galėjo būti užkariautojai, tironai, despotai arba tam tikros klasės žmonės, jų partija arba partijų komitetai. Laisvose lygiateisių žmonių bendruomenėse teisė nustatoma daugumos pritarimu. Iš to galime spręsti, kad galiojančiai teisei jos kilmė nėra esminga. Ji gali būti neteisinga, nežmoniška, net žiauri ir išlaikoma prievartinėmis priemonėmis.
4. Teisingumas
Be tiesos ir teisės žodžių griežtai skirtingomis prasmėmis mes vartojame dar kitą tos pat šaknies žodį – teisingumą. Mes galime berods pavadinti teisingu žmogų, kuris visada sako tiesą ir jos ieško, o taip pat ir žmogų, kurs visada vaduojasi teise ir niekados nenusižengia teisės nuostatoms. Bet kiek pamąstę mes juste pajuntame kažką ypatinga, ko neapima nei tiesos ieškojimas, nei teisėtumas žmogaus elgesyje. Mes, pavyzdžiui, kartais prikišame mokslininkui nepadorumą, kaip ir žiaurumą teisės aptvare tupinčiam asmeniui. Nei vienam, nei antram bendruomenėje nėra sankcijų. Dorovingumą mes siejame ne tik su veiksmais, bet ir su mintimis ir jausmais. Kas tad yra ta dora arba moralė, kurią mes apibendriname teisingumo sąvoka?
Ta problema jau nuo senų senovės buvo susirūpinę filosofai ir šiandien ji yra visur svarstoma. Teisingumo arba doros (etikos) klausimas yra toks kasdieninis, taip sutapęs su žmogaus buitimi, kad jis tarytum nesiduoda apmąstomas. Gi iš tikrųjų jis yra pats pagrindinis, tiesiog gyvybinis. Nuo jo išsprendimo pareina visas bendruomenės gyvenimas, jo negandų gydymas, jo žmoniškumas. Kuo pavirstų žmonių santykiai, praradę teisingumo pradus?
Nusimanymas apie teisingumą, atseit moralės principus, susiklostė jau pirmykštėse bendruomenių stadijose. Tie nusimanymai virsdavo elgesio taisyklėmis, kurios atsispindėdavo valstybinės santvarkos teisėje. Bet dažnai įsisąmonintas teisingumas ir pasipriešindavo esamajai teisei. Tuo būdu moraliniai principai įrodydavo savo pirmapradiškumą žmonių bendravime. Jie kartais savo pranašumą prieš žmonių potvarkius apsiausdavo metafiziniu autoritetu. Toks religinis išaukštinimas akivaizdžiai pabrėždavo moralės pradmenų savarankiškumą.
Kuo tad vaduojasi mūsų sąmonė, nustatydama arba formuluodama bet kurį teisingumo arba moralės dėsnį? Kuo būdu mes įsitikiname, kas yra gera, moralu, teisinga ir priešingai – kas pikta, nemoralu, neteisinga?
Mums šiuo atveju esmės neišsemia papročiai, auklėjimas, mokymas, religija ir kitokios įtakos. Mums rūpi pirmapradžiai moralinių nusimanymų šaltiniai, kurie išugdo papročius, nustato auklėjimo kryptį, įkvepia mokymą ir pagrindžia religinės mistikos įterpimą.
Todėl imsime pačią pirmąją moralinių refleksų užuomazgą, kai motina visokeriopai pasišvęsdama pradeda ugdyti naują žmogystą. Ji puoselėja tą savo kūrinį ne tik už tai, kad jis jos. Ji trokšta, kad jis užaugtų pilnutėliu žmogum ir visų geriausiu. Ji pati jam tik gera trokšta. Išimčių čia yra maža ir moraliai net būti negali. Tas gėris pradžioje tepasireiškia motinos rūpesčiuose, ir pats santykis savo panašumu nenutolsta nuo visų gyvių elgesio su savo paderme. Bet kūdikiui augant ir bręstant, motina su tėvu savo apmąstymuose jau numato naujo žmogaus susiformavimą, kuriame turi prabilti žmogaus vertybė su geromis jo savybėmis. Kokio lygio bebūtų tėvų sąmoningumas (čia nušaliname iškrypėlių ir degeneratų atvejus), tas žmogaus vertinimas sudaro pirmą santykių pradą. Vaikui išaugus, tas pradas virsta abipuse žmoniško bendravimo esme. Čia vėl neminėsime papročių, religinių įsitikinimų ar įsakymų, nes ir jie išauga iš to paties vertinimo pradmens arba, kitaip tariant, iš žmogaus vertybės principo.
Ką tad reiškia tas principas, kuris išugdo žmonių santykiuose moralę arba teisingumo supratimą?
Kaip tat išryškėjo šeimoje, taip pat platesnėje bendruomenėje (tautoje, valstybėje ir žmonijos visumoje), sugyvenimo teisingumui reikalinga, kad žmogus žmogų laikytų lygia būtybe. Tas lygiavertiškumas siejasi ne su buitine padėtim, ne su išmokslinimu nei su gabumais, o su gyvybine esme. Tai reiškia, kad nė vienas žmogus negali būti paverčiamas kitų žmonių įrankiu, atseit išnaudojamas bet kokia dingstim arba forma. Tik žmonės, įsisąmoninę to principo absoliutumą, pakyla į moralės pakopą, subręsdami visuotinam žmoniškumui. Kol žmonės neįsisavina to absoliutaus kategoriško imperatyvo, prievartavimas, visokeriopi išnaudojimai, karai siautėja visokiomis formomis. Betgi jau iš senų senovės skambėjo posakiai: „nedaryk kitam, kas tau nemiela“ arba „mylėk savo artimą kaip pats save“, atspindėdami tą imperatyvą. Tereikia žmonių bendravimui sutaurinti, kad to direktyvo įsisąmoninimas ir įsijaudinimas juo taptų visagalis, visuotinis, absoliutus. Tik tada žmonija pakiltų į aukščiausią santykių pakopą. Ieškodama tiesų, ji lengvintų savo gyvybinį išsilaikymą gamtoje, teise ji tvarkytų buitinius reikalus, o žmogaus vertybės imperatyvu pagrįstas teisingumas sukurtų atmosferą, kurioje tarpsta gyvenimo žavesys.
Kasdieniniame gyvenime tą moralinę atmosferą dažnai pavaduoja mandagumo taisyklės. Savaime betgi aišku, kai tų taisyklių laikymasis tik išviršine paraiška sutampa su moraliniu aktu. Mandagūs gali būti nedorėliai, veidmainiai, apsimetėliai, pataikūnai, kurie savanaudiškumą ir piktus užmojus dangsto vylinga išore, kitaip tariant, melu.
Kad melas žmonių santykiuose yra bjauriausias nuodas, tai, rodos, visai aišku. Bet kuo jis prieštarauja pagrindiniam dorovės reikalavimui?
Kai kuris bendruomenės narys arba susiorganizavusi grupė pavartoja melą kitų narių atžvilgiu, jie kėsinasi panaudoti suklaidintą kitų sąmonę. Toks savanaudiškas kėslas paverčia suklaidintuosius savo įrankiu. Bendravimas praranda žmogaus vertybe įprasmintą pradą. Susijauja tad apgaulės, suktybės, pagaliau žmogaus nepasitikėjimas žmogumi su visomis tokio siaubo pasekomis.
Berods kartais kalbama apie „nekaltąjį melą“, atseit tokį, kurs tarytum nepažeidžiąs žmogaus vertybės postulato ir nepaverčia jo įrankiu kokiam savanaudiškam tikslui. Tačiau ir tokį tuščio melo žaislą giliau apmąstę mes suvoksime tokio melagio vertybės nususimą, kurs užgauna taip pat su juo bendraujančių žmonių garbę.
Atleistinu kartais laikomas vadinamas „šventasis melas“, kai melu tariamasi darant paslaugą savo artimui. Toks „gero“ darymas piktąja priemone pavartojamas, pavyzdžiui, norint nuraminti ligonį mirties akivaizdoje. Bet čia dažniausiai pasireiškia tik geros intencijos apvilkimas melu. Tokie ramintojai turėtų suprasti gamtos, o ypačiai gyvybinių procesų pažinimo reliatyvumą, atseit ir pasveikimo eventualumus. Todėl niekados negalima vadinti to melu numatant pasveikimo galimybę net sunkiausiais atvejais. Mes žinome nemaža pavyzdžių, kai gydytojų beviltiškai pasmerkti ligoniai pasveiksta. Įsisąmoninus tą tiesą, net nepagrįstos vilties teikimas savo artimajam mirties ar šiaip nelaimės grėsmėje neprasilenkia su morale, pagrįsta žmogaus, kaip tikslo savyje, vertinimo pradu (kriterijumi). Toks ramintojas, objektyviai imant, nemeluoja, bet moralinė jo būklė yra ydinga, jei jis tariasi meluojąs.
Lygiu būdu ir formalus mandagumas, kai jis nėra nuoširdus, praranda moralinę vertę. Tačiau ir išviršinis mandagumas tenka laikyti pirmąja civilizacijos pakopa, kurioje gali būti prinokintas ir nuoširdumas (senoji žodžio civilis prasmė buvo mandagus).
Tie apmąstymai leidžia teigti, kad teisingumas žmonių santykiuose arba moralė yra nekintamos esmės sąvokos. Žmonijos istorijoje tesikeičia nuotoliai ir nukrypimai nuo moralės, kaip kad klaidos nuo tiesos.
5. Meilė
Meilės reiškinys, būdamas emocinio pobūdžio, tarytum nepasiduoda apmąstymui, atseit negali būti argumentuotas. Jis tekonstatuojamas kaip žmogaus jausmas dažniausiai kito žmogaus atžvilgiu, nors nereta girdėti žmones mylint gyvulius, net gamtą. Tačiau šiais atvejais praverstų atskirti meilę nuo pamėgimo. Mes gyvulius prisijaukiname, jų gailimės, juos užjaučiame, užstojame, o gamtos vaizdais mes gėrimės, grožimės, džiaugiamės. Berods galime gėrėtis taip pat gražiu žmogum, ypačiai gražia moterim, kaip gražiu paveikslu arba vaizdu. Tačiau tokio gėrėjimosi ar grožėjimosi sąvokoje gali visai nebūti meilės. Jos sąvokon įsiterpia kitoks jausmų kompleksas, kuris prašoka patikimą.
Kas yra tas pradmuo žmonių santykiuose?
Jau tūkstančius metų meilės žavesys atsispindėjo dainose, legendose, meno kūriniuose, kurie tą jausmą kėlė į aukštumas, paversdami sprendžiamu gyvybiniu veiksniu. Meilės poreiškių rasime ir kasdieniniuose santykiuose ar laiškuose. Meilė yra nelyginant oras, kuriuo kvėpuojame, kad jaustumės gyvuoją.
Iš motinos meilės savam kūdikiui mes matėme išsivystant pagrindinį moralės imperatyvą – absoliutų žmogaus vertybės pradą. Kitaip sakant, meilė pribrandina žmonių santykių pobūdį nuo pat jų užuomazgos, ir bet kokioje epochoje. Tūkstančiai metų sukaupė žmonijoje begales kūrinių, kurie meilę iškelia kaip patį didįjį ir net sprendžiamąjį žmonių santykiavimo veiksnį. Meilės yra įkvėptos visų šalių dainos, pasakos, legendos, misterijos, fejerijos, šokiai ir religijos apeigos. Apsakymai, novelės, romanai vis negali išsemti to amžino šaltinio, kaip ir dramos, tragedijos ar simfonijos. Net milijonai laiškų, kasdien metamų į pašto dėžutes, yra kupini meilės poreiškių. Kaip tad išleisti iš mūsų apmąstymų tą žavingą mūsų būties stimulą!
Kai praeitame skyriuje iš motinos meilę įkvėptos pagarbos naujam žmogui mes mėklinome išaugant žmogaus vertybės pradą kaip visuomeninės moralės pagrindą – imperatyvą, mes ta pačia dingstimi meilę atžymėjome kaip pirmapradį veiksnį. Tie emocijų pažadinti reikalavimai pagaliau pavirsta žmonių bendravimo direktyvomis. Tačiau pats meilės jausmas nepriklausomai išlieka tarp artimųjų žmonių su visa savo galia. Tūkstančiai poetų, romanistų, dailininkų, kompozitorių ir filosofų tiria ir vaizduoja tą paslaptingą emociją, nes vargu bėra būsenų, kurių neužgožtų jos dvelkimas. Nei materialiniai sumetimai, nei giminystės ryšiai, nei savanaudiški apskaitymai, nei grožio pamėgimai negali išsemti jos esmės. Mėginsime tad bent apibrėžti meilės reiškinius.
Visų pirma atžymėsime, kad būtų klaida riboti meilę lytinių santykių sfera. Meilė ypačiai tarpsta tarp tėvų ir vaikų, tarp brolių ir seserų, tarp draugų ir draugių. Net tikinčiųjų meilė, nesužalota kokiais atpildų sumetimais, gali būti emociniu atžvilgiu pati skaisčioji ir šventa. Pačias moralines vertybes, net paprastą korektingumą ar mandagumą meilė įjautrina žavinga šilima. Žmonių būtyje net sunkiausiose materialinėse sąlygose meilė įneša gyveniman palaimą.
Tos pačios esmės yra ir meilė, kuri susikuria tarp vyrų ir moterų, pasiryžusių sukurti šeimą. Tokia kasdienybe dažniausiai ribojamas meilės vaidmuo. Bet santuokinės šeimos sudarymas ne visada remiasi meile. Įvairiausi sumetimai ir apystovos pastumia į santuokas. Dėl to jos praranda bendravimo žavesį, sukelia nesantaiką ir ištuokas. Priešingai, tikroji meilė, jokiais sumetimais nesufalsifikuota, apdraudžia šeimos patvarumą gražaus bendravimo atmosferoje. Bet kas yra ta tikroji meilė?
Meilingas bendravimas yra toks sudėtingas, kad net apibrėžti jį labai sunku. Pirmas individų susitikimas patikimu juos suveda į simpatijos atmosferą. Viename ir antrame milijonai stygų atsiliepia akordais, kurie suaidi kaip bręstančios simfonijos preliudija. Bet ilgesniame bendravime akorduose gali atsirasti disonansai. Meilė išyra. Priešingai, jei akordai gausėja, jie bendravimą įturtina, padaro jį nuoširdžiai draugišku ir, galima sakyti, įamžina savo darnumo grožiu. Dvi visai savarankiškos būtybės, susiderindamos bendrame gyvenimo kelyje pagarbos ir moralinių įsipareigojimų vienumu, meile nušviečia savo būtį tiek visuomenėje, tiek savo šeimoje. Savarankiška savo emocine savybe meilė darosi labai svarbiu veiksniu žmonių gyvenime. Ji apibūdina ir patį žmogaus pranašumą.
6. Grožis
Grožio požymį kasdieniniame gyvenime mes pritaikome labai įvairiems dalykams. Pasakome, kad gražus yra gamtos reginys, pastatas, graži mergaitė, gražus paveikslas, rankdarbis, graži daina, melodija ir t. t., ir t. t. Toks įvairus grožio taikymas nelengvina jo suvokimo. Antra vertus, tą patį dalyką mes nevienodai įvertiname. Dažnai esti, kad tas pats dalykas vienam atrodo gražus, o kitam – priešingai. Toks nevienodumas lyg grįstų požiūrį, kad grožio sąvoka neturinti objektyvių elementų ir gražumo pareiškimas tesąs visai subjektyvus.
Kaunas 1957–1962–1963
Tarp Vilniaus ir Maskvos
2015 m. Nr. 1
Netolimų dienų pėdsakais
Vieną aktyviausių deputatų, kompozitorių Vytautą Laurušą kalbina Anatolijus Lapinskas
1989 m. rinkimus į TSRS Liaudies deputatų suvažiavimą reikėtų vertinti kaip reikšmingą žingsnį Lietuvos laisvės kelyje, o patį suvažiavimą – kaip svarbią politinės kovos areną. Šių rinkimų rezultatai visoje TSRS parodė aižėjantį komunistinės ideologijos rūmą, o Lietuvoje tas rūmas jau buvo beveik visiškai sugriautas, tai atskleidė triuškinanti Sąjūdžio pergalė. Pačiame suvažiavime greta agresyvios daugumos atsirado su ja nesutinkanti opozicija, plačiai pagarsėjo ir Lietuvos deputatų demaršai.
1989: Liaudies deputatų suvažiavimas
– Kaip atrodė Lietuvos deputatų veikla tame tūkstantiniame Michailo Gorbačiovo sumanytame forume?
– Jau nuo pirmųjų Liaudies deputatų suvažiavimo dienų Lietuvos delegacija pradėjo „reikštis“. Pirmiausia suvažiavimas turėjo išrinkti nuolat dirbančią Aukščiausiąją Tarybą. Kiekvienai respublikai čia buvo skirta vietų pagal jos dydį – Lietuvai teko penkiolika. Renkant Tarybą, mes pakėlėme triukšmą: kodėl visas suvažiavimas turi balsuoti už vienos ar kitos respublikos deputatus, pavyzdžiui, ar koks nors uzbekų deputatas tinka būti Aukščiausiosios Tarybos nariu, ar netinka? Tegul uzbekai balsuoja už savo kandidatus, mes norime balsuoti už savo. Šiam pirmajam mūsų „išsišokimui“ suvažiavimas pritarė!
Taip prasidėjo Lietuvos delegacijos „atskirosios nuomonės“ reiškimas, kol 1990 m. kovo 12 d. mes tiesiog išėjome iš posėdžių salės, nes nematėme reikalo dalyvauti svetimos valstybės parlamento posėdžiuose. Tiesa, mums pasiūlytą „stebėtojo“ statusą mes vis dėlto pasilikome. Tai padėjo tolesnėje kovoje dėl Lietuvos nepriklausomybės. Įdomiausia, kad, mums pasitraukus į stebėtojų ložę, mano kolegos – kompozitoriai plodavo per petį ir sakydavo – ko jūs čia iš viso sėdite, juk jūs užsieniečiai… Vis dėlto dauguma suvažiavimo deputatų, aišku, tai buvo rusai, ypač užkietėję Sibiro „deržavininkai“, mus atvirai smerkė. Ir ne tik mus, bet ir, pavyzdžiui, gruzinus.
Pačią pirmąją suvažiavimo dieną, 1989 m. gegužės 25-ąją, buvo parodytas filmas, kaip sovietų armija tų metų balandį susidorojo su gruzinų opozicija, kareiviai kapojo kastuvėliais per galvas moterims, vaikams, neginkluotiems civiliams. O salėje deputatai rėkė: „Taip ir reikia“, „Teisingai.“ Širdis neramiai suspurdėjo, supratau, kad tokia „specoperacija“ gali įvykti ir Vilniuje. Širdis neapgavo, po pusantrų metų, sausio 13-ąją, Lietuva irgi išgyveno panašų siaubą.
1989: Kaip M. Gorbačiovas lietuvius auklėjo
– Pirmąjį smūgį suvažiavime, kiek žinau, gavote po LKP atsiskyrimo nuo TSKP 1989 m. gruodį, dar gerokai iki kovo 11-osios. Kaip jautėtės talžomi M. Gorbačiovo, matyt, jis iš tikrųjų labai sunerimo, išgirdęs naujienas iš Vilniaus?
– Puikiai atsimenu tą pirmąjį Lietuvos deputatų ir M. Gorbačiovo susikirtimą antrajame Liaudies deputatų suvažiavime 1989 m. gruodžio 20-ąją, jau kitą dieną po Lietuvos komunistų partijos atsiskyrimo nuo TSKP. Tuomet buvau Maskvoje, vyko posėdis, kažkodėl gana nervingas. M. Gorbačiovas vieną kalbėtoją išvarė iš tribūnos, kitą, matyt, jam jau pranešė, kad LKP atsiskyrė nuo TSKP. Staiga jis neištvėręs nutraukė posėdį: „Pertrauka. Lietuvos delegacija – pas mane!“
Mes nuėjome. Kreipdamasis į mus M. Gorbačiovas pareiškė – kalbą įsirašėme, todėl cituoju: „Tai labai rimta situacija. Kviesime TSKP plenumą ir spręsime. Tai – Lietuvos komunistų partijos laidotuvės. Jūs susidursite su labai rimtais procesais. Bet tai jūsų pasirinkimas. Ką darysite rytoj – aš nežinau. Kokie gali būti mūsų ryšiai? Juk jūs išeinate! Kai po dviejų dienų bus svarstomas Molotovo-Ribentropo paktas, sakysite, kad jūs ne Tarybų Sąjungoje. Tai milžiniškas smūgis visiems pertvarkos reikalams. Aš, pavyzdžiui, už nacionalinį atgimimą, bet mes juk dar negyvenome federacijoje, jos dar nebuvo! Tai buvo galinga unitarinė valstybė. Respublikų konstitucijose kažkas pažymėta, bet iš tiesų tai buvo centralizuota galinga valstybė, dabar jai suduotas smūgis į širdį. Jeigu jūs manote, kad atlikote istorinį vaidmenį, – labai klystate. Viskas! Jūs sudavėte tokį smūgį, kuris gali būti nepataisomas, tai turi būti kita partija, kita politinė jėga. Dabar jau mes kalbamės kaip partneriai.“
Paskui paėmė Vytautą Landsbergį už rankos ir visai nelinksmai tarė: „Jūs laimėjote, profesoriau.“ – „Bet aš visai ne komunistas…“ – „Aš viską žinau, ir tai, kad buvote Amerikos pasiuntinybėje, žinom, ir apie ką ten kalbėjote, žinom, žinom…“ Apsisuko ir išėjo.
Partijos atsiskyrimas Maskvai buvo baisus smūgis, juk Komunistų partija, tuomet net nereikėdavo pridurti, kad Komunistų, nes buvo tik viena, gyvavo kaip viso tuometinio tarybinio gyvenimo branduolys. Suvažiavime girdėjosi kalbų, esą taip įvyko todėl, kad Lietuvos komunistų partijoje buvo susisukę lizdą daug išdavikų… Latvijoje ir Estijoje buvo kitaip, nes pusę jų partijų sudarė rusai, jie tokio žingsnio būtų neleidę.
M. Gorbačiovas vėliau mums ne kartą aiškino: jeigu jūs norite išstoti iš TSRS, reikia rengti referendumą. O mes atsikirsdavome: mums nereikia referendumo dėl išstojimo, nes mes niekur neįstojom. O jis: ko jūs bijote referendumo, juk tarp jūsų gyventojų – aštuoniasdešimt procentų lietuvių, kitaip nei Latvijoje ar Estijoje, kur rusų yra žymiai daugiau. O mes vis tiek: mes nestojom į TSRS, ten atsidūrėme 1940 metais, įvedus sovietų kariuomenę, surengus „rinkimus“, kuriuose balsavo ir tie patys sovietų kariai. Be to, per 1940 metų Liaudies seimo rinkimus nieko nebuvo kalbama apie nepriklausomybės atsisakymą ir stojimą į TSRS.
Po to aštraus gruodžio 20-osios pokalbio su M. Gorbačiovu grįžome į salę – stebėtojais pavirtome tik po kovo 11-osios.
– 1990 metų pradžioje įvykęs M. Gorbačiovo vizitas Lietuvoje ir jo sovietinio patriotizmo kalbos nepajėgė nuslėpti akivaizdaus fakto: tvirto Lietuvos žmonių apsisprendimo siekti nepriklausomybės. Ar neišgąsdino M. Gorbačiovo pasažai Lietuvos kūrybinių darbuotojų, taip pat tuometinės valdžios struktūrų?
– Šį 1990 m. sausio 11–13 dienų M. Gorbačiovo vizitą vadinčiau jo visišku fiasco, nors jis su visa jam būdinga kalbos dovana beviltiškai bandė įtikinti, kad Lietuvos nepriklausomybė yra ne tas kelias, kuriuo turėtume žengti.
Jo susitikime su kūrybine inteligentija išgirdau tokius žodžius: „Mūsų Konstitucijos nuostatos, kad sąjunginės respublikos turi apsisprendimo teisę, politiškai yra labai svarbios, bet, mano giliu įsitikinimu, kelias į politinį suverenitetą, ekonominį savarankiškumą, kultūros plėtrą, tautinių tradicijų išsaugojimą turi eiti per suverenių, į federaciją susibūrusių valstybių konstitucijas.“
Ir tuojau pat pagąsdino: „Kitaip mes susidursime su žmogiškų santykių paaštrėjimu, kuris atmes visą Sąjungą, kiekvieną tautą atgal, pakryps į didelius praradimus. Todėl reikia judėti pamažu, bet teisingai, neužbėgant į priekį. Laisva Lietuva, nepriklausoma Lietuva – tai tuo pačiu Lietuva, įjungta į kokią nors bendriją.“
M. Gorbačiovas nepajėgė įsivaizduoti nepriklausomos Lietuvos, žinoma, ir kitų „broliškų“ respublikų, pasiryžusių būti ne sovietinėje bendrijoje, kurioje atsidūrė prievartiniu būdu, bet sukurti savo nepriklausomą valstybę.
O Lietuvos partinio aktyvo susirinkime M. Gorbačiovas kalbėjo jau visai atvirai: „Lietuvoje nieko gero nepatyriau tik todėl, kad jūs labai stengėtės man įteigti savo požiūrį. Aš nuolat kartoju: imkime mąstyti, eikime į priekį, žiūrėkime palankiai vienas į kitą.“ Ką čia ir pridėti dėl „palankaus požiūrio“: lygiai po metų sovietų tankistai, atsigręžę į televizijos bokštą apsupusius Lietuvos žmones, matyt, užmiršo M. Gorbačiovo pamokymus ir jau ne tik žiūrėjo, bet ir šaudė į juos.
1990: Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas
– Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas, ne visi galbūt tai prisimena, tapo savotiškomis lenktynėmis su laiku, nes Maskva „jau galando kirvius, kalavijus aštrius…“, siekdama stabdyti mūsų pasiryžimą.
– Tikrai taip. 1990 m. kovo pradžioje dar ne visi Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatai buvo išrinkti, tačiau staiga sužinome, kad kovo 12 d. šaukiamas trečiasis TSRS Liaudies deputatų suvažiavimas, kuriame bus renkamas prezidentas, aišku, M. Gorbačiovas – tai įvyko kovo 15 d. Sąjūdis nujautė būsimus įvykius ir bijojo, kad, išrinkus prezidentą, jis gali įvesti Lietuvoje prezidentinį valdymą, kartu – Lietuvos valdžios nušalinimą.
Nemažiau svarbu, kad tame suvažiavime turėjo būti svarstomas išstojimo iš TSRS įstatymas, kuris galėjo nulemti labai ilgą Lietuvos išsilaisvinimo, o tiksliau – neišsilaisvinimo procedūrą. Tokį griozdiško pavadinimo įstatymą „Apie klausimų, susietų su sąjunginės respublikos išėjimu iš TSRS, sprendimo tvarką“ TSRS Aukščiausioji Taryba priėmė 1990 m. balandžio 3 d.
Juo remdamiesi būtų ne tik Sąjūdį išvaikę, bet ir įvėlę Lietuvą į mažiausiai penkerių metų teisinę išstojimo procedūrą. Tokį išstojimą būtų turėjusios patvirtinti ne tik visos sąjunginės, bet dar ir dvidešimt autonominių respublikų. Kaip dabar sakoma, misija – neįmanoma, pagal tokį įstatymą išstoti mums niekada nebūtų buvę leista.
Todėl net neišrinkus visų AT deputatų, trūko dar dešimties, buvo nutarta kovo 10 d. šaukti pirmąjį naujos AT posėdį, o kovo 11-ąją skelbti nepriklausomybę. Viskas buvo padaryta valandų tikslumu.
1990: Liaudies deputatų suvažiavime tapome stebėtojais
– Kaip jautėtės Maskvoje, paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, kaip į tai pažiūrėjo M. Gorbačiovas, kiti deputatai, o gal į jus mažai jau kas kreipė dėmesį?
– Jau kitą dieną po nepriklausomybės paskelbimo – 1990 m. kovo 12 d. – Liaudies deputatų suvažiavimui ir visam pasauliui pareiškėme, kad paskelbėme nepriklausomybę, todėl suvažiavime dalyvausime tik stebėtojų teisėmis. Tuomet visi persikėlėme į balkoną, į svečių ložę. Tą kartą iš penkiasdešimt šešių Lietuvos deputatų buvo atvykę vos penkiolika, likusieji turėjo pakankamai valstybės kūrimo darbų Lietuvoje, tačiau ne visi deputatai tapo stebėtojais. Du, atstovaujantys Lietuvos lenkams – Anicetas Brodavskis ir Janas Cechanovičius – liko salėje, taigi atstovavo „Lietuvos TSR“.
M. Gorbačiovas, net keista, gana abejingai priėmė tokį mūsų sprendimą (kas jam liko daryti?), skirtingai nuo LKP atsiskyrimo, kai jis reagavo labai skausmingai. Net deputatų mandatų iš mūsų neatėmė, matyt, manė, kad mūsų nepriklausomybė – tai laikinas pasikarščiavimas, „jaunystės klaida“. Todėl jis mūsų nei varė iš suvažiavimo, nei kaip nors kitaip talžė. Norėjo, kad būtume Maskvoje, kad būtų nors koks ryšys su Lietuva.
Tik kai vykdavo balsavimas dėl kurio nors klausimo, ironiškai, netgi su šypsena pasiteiraudavo: „Ar stebėtojai taip pat balsavo?“ Beje, latviai ir estai tuomet dar nebuvo paskelbę nepriklausomybės, todėl sėdėjo su kitais deputatais, vėliau dalis jų irgi tapo „stebėtojais“. Dalis todėl, kad tarp jų buvo nemažai rusų, o šie nenorėjo atsiskirti nuo kitų, daugiausia Rusijos deputatų.
– Bet ką gi jūs galėjote nuveikti, būdami tik stebėtojais?
– Maskvoje mes galėjome dar daug padaryti, būdami stebėtojais – deputatų pažymėjimų, aišku, neišmetėme! Pavyzdžiui, galėjome neribotai skambinti į visą pasaulį ir skelbti laisvos Lietuvos poziciją visais politiniais, ekonominiais ir kariniais klausimais. Šalia didžiulės Suvažiavimų rūmų salės buvo nemaža patalpa su gausybe telefono aparatų, jais mes intensyviai naudojomės, skambindavome ne tik į Lietuvą, bet ir į pasaulį. O Algimantas Čekuolis kalbėdavo tiesiai su užsienio korespondentais, jų buvo nemažai, tai, matyt, suvažiavimą dar labiau siutino. Vėliau skambučius į užsienį uždraudė, katino dienos baigėsi, tiesa, nemokami viešbučiai ir netgi nemokamas metro išliko.
– Iš viso įvyko penki Liaudies deputatų suvažiavimai, juos tiksliau būtų vadinti sesijomis. Nuolat veikė dviejų rūmų TSRS Aukščiausioji Taryba: Tautybių ir Sąjungos Tarybos, kurios posėdžiavo atskirai, bet kartais rengdavo ir bendrus posėdžius. Juose be balsavimo teisės galėjo dalyvauti ir TSRS liaudies deputatai. Kaip vyko tie suvažiavimai, man rodos, daug kas prisimena iš jų ištisinių – nuo ryto iki vakaro! – televizijos transliacijų.
– Jei atvirai, vyravo chaosas, visi veržėsi kalbėti, o tų kalbėtojų mažai kas klausė. Visiškai aišku, kad susirinkus dviem tūkstančiams dviem šimtams penkiasdešimčiai žmonių, tiek buvo deputatų, bet koks rimtesnis svarstymas atrodė neįmanomas. V. Landsbergis tuo metu rašė nemažai laiškų suvažiavimams, jo pavedimu veždavau tuos laiškus į Maskvą. Bandžiau jį atkalbinėti nuo rašymų, nes niekas jų suvažiavime neskaitė, į valias užteko kalbėtojų.
– Per televiziją matėme, kaip buvo nušvilptas sovietų vandenilinės bombos tėvas, o vėliau žymus disidentas Andrejus Sacharovas. Ar tikrai deputatai išsityčiojo iš jo?
– A. Sacharovas, kaip kalbėtojas, nebuvo ryškus, tačiau jo mintys – įsimenančios. Jis bandė aiškinti, kaip reikėtų naujai formuoti TSRS valdžios struktūras, bandė brėžti TSRS politinę perspektyvą ir suabejojo netgi paties suvažiavimo prasmingumu. To jau buvo per daug, salėje pakilo triukšmas, supyko ir M. Gorbačiovas, jis paklausė deputatų, ar leisti A. Sacharovui toliau kalbėti. Visa salė šaukė: „Ne!“
A. Sacharovui dar nebaigus kalbos, M. Gorbačiovas jam išjungė mikrofoną, o jis vis tiek kalbėjo, tiesiog šaukė, pakėlęs rankas. Daugelis deputatų svaidė pasipiktinimo šūksnius, o vienas paklausė M. Gorbačiovo, kaip jis apskritai drįsta leisti A. Sacharovui kreiptis į „tarybinę liaudį“.
Vėliau Lietuvos delegacija A. Sacharovą pasikvietė pas save. Mums jis paskelbė savo politinės veiklos tikslą: reikia sukurti naują valstybę – „Europos ir Azijos jungtines tautas“ – „Euroaziją“. Tačiau remiantis sovietinėmis geografinėmis ribomis, o dar tiksliau – Rusijos imperijos ribomis. Žodžiu, jis buvo prieš Baltijos šalių nepriklausomybę, manydamas, kad naujoje „Euroazijos“ valstybėje bus visos demokratinės laisvės, garantuotos žmogaus teisės.
Apskritai ne tik A. Sacharovas, bet ir suvažiavimo dauguma, kurią sudarė, aišku, rusai, niekaip nenorėjo atsisakyti savo imperijos, sąjungos, sandraugos ar kaip nors kitaip pavadintos, bet faktiškai vis dėlto Rusijos valstybės, apimančios visą tuometinę TSRS.
1990: Spalio šventės konservatorijoje
– 1990 metų rudenį nepriklausomybės euforijos mums visiems dar pakako, tačiau sovietų kariuomenės akcijos, visokie platformininkai kėlė nuolatinę grėsmę jaunai Lietuvos valstybei. Nežiūrint to, lapkričio pirmosiomis dienomis Vilniuje sklido kalbos apie neklaužadas konservatorijos studentus, ketinančius surengti kažkokį cirką „Spalio švenčių“ dieną. Ar žinojote apie tai ir ar nemanėte, kad tai gana pavojinga avantiūra?
– 1990 metų vadinamosios „Spalio šventės“ tapo konservatorijos studentų surengtu, ir tikrai sutiksiu – gana pavojingu spektakliu. Tuo metu visuomeninė situacija buvo grėsminga, visiškos vienybės nebuvo net mūsų patriotiniuose frontuose, aštrius ragus rodė „Jedinstvo“ ir kitos priešiškos Lietuvai organizacijos.
Kaip tik jos nutarė paminėti (jau paskutinio pasispardymo būdu…) tas „Spalio šventes“. Konservatorijos balkone tokių švenčių metu stovėdavo „partijos ir vyriausybės vadovai“, todėl studentai sumanė į tą balkoną išleisti nugrimuotą „Brežnevą“. Buvo ir kitų projektų, pavyzdžiui, žygiuojant sovietų kareiviams balkone groti gedulo maršą.
Jau lapkričio 2-osios naktį man skambina konservatorijos budėtoja ir klausia, ką daryti: į rūmus laužiasi kareiviai, kurie ruošėsi repetuoti paradą. Kategoriškai uždraudžiau juos įleisti – tegu laužia duris, nes pasiduoti ir rūmų atiduoti neketinau. Kareiviai neišdrįso šturmuoti konservatorijos, nes toks atvejis turbūt būtų pirmasis pasaulyje… Supratau, kad puolimas tuo nesibaigs, bet vien studentų jėgų aiškiai per maža. Paskambinau krašto apsaugos ministrui Audriui Butkevičiui, išdėsčiau nuogąstavimus, kad sovietiniai kariai rūmus šturmuos dar kartą.
Ką daryti? „Gerai, – pasakė A. Butkevičius, – padėsime.“ Konservatorijoje ėmė budėti Krašto apsaugos vyrai. Lapkričio 7-ąją ateinu į konservatoriją, bet manęs kareiviai neįleidžia, viskas apsupta. Prospekte jau stovi karinės mašinos, net tankai – ruošiamasi paradui. Pakėliau triukšmą, pareikalavau pakviesti Vilniaus įgulos viršininką Vladimirą Uschopčiką. „Kas, po velnių, čia darosi. Aš esu šios mokyklos rektorius, turiu dirbti, o jūs man neleidžiate!“ – „Atsiprašome, atsiprašome…“ Ir mane įleido. Tą rytą konservatorijoje jau buvo susirinkę kelios dešimtys studentų. Visi sunerimę, bet be panikos.
Įeinu į savo kabinetą – iš karto girdžiu vyriausybinio telefono skambutį. Skambina „platformininkų“ sekretorius Vladislavas Švedas: „Girdėjome, kad jūs ruošiatės kažkokiai diversijai – sugalvojote išleisti į balkoną „Leonidą Iljičių Brežnevą“ ir sutrikdyti paradą. Privalote visa tai sustabdyti!“
Aš jam sakau: „Visa, kas numatyta pagal paskaitų planą, privalo įvykti. Mums šiandien – darbo diena. Jeigu numatyta pristatyti Brežnevą – gal taip ir bus. O jūs keliate sumaištį. Žmonės skuba į darbą, jūs užblokavote gatves, nekursuoja troleibusai. Žygiuokite kur nors kitur, jums gi nesvarbu, kur žygiuoti!“ V. Švedas metė ragelį…
O konservatorijoje jau dairėsi du kareiviai, nežinia kaip įsigavę į patalpas (kaip vėliau paaiškėjo, per kažkurį pirmojo aukšto langą – nebuvo laiko aiškintis, kas jį atidarė). Vyrukai su šalmais, su ginklais. Pamatę mane, jie sutriko ir nubėgo link centrinių durų, matyt, norėdami įleisti savo draugus, bet ten jau stovėjo mūsų studentai ir Krašto apsaugos kariai. Tuos sovietinius kareivėlius mūsiškiai gerokai aplupo, atėmė gumines lazdas. Šie sutriko ir puolė bėgti į antrąjį aukštą vedančiais laiptais. Studentai juos pasivijo, parvertė, kareivių šalmai nudardėjo žemyn.
Aš jau buvau šalia ir paliepiau sustabdyti tų kareivių „linčo teismą“. Nusivedžiau juos į tokį belangį kambariuką šalia rektorato ir liepiau tyliai sėdėti. Dar paklausiau, kas juos siuntė, kaip pateko į patalpas – nieko nesakė. Beje, vedami jie skubėjo gesinti šviesas, kad nebūtų nufotografuoti. Taip jiems buvo įsakyta – „neapsišviesti“, nes paviešinus jų veidus jiems grėstų dideli nemalonumai, gal net pašalinimas iš to „avietinių berečių“ (specnazo) dalinio.
Nespėjome susitvarkyti su tais kareiviais, girdžiu, studentai šaukia: „Rektoriau, pro langus lenda!“ Laimei, mūsų langai ne ištisiniai, bet suskaidyti į mažesnius. Išdaužęs vieną, pro jį neįlįsi, reikia daužti ir laužti kitas lango dalis. Nepasitikėdami šia užtvara, užbarikadavome langus suolais ir stalais. Vis dėlto kažkuris drąsuolis pabandė lįsti, įkišo galvą, tačiau vienas mūsų gynėjų driokstelėjo jam per pakaušį gumine lazda, tas žnektelėjo kitapus lango ant šaligatvio.
Įdomu, kad tie mūsų sulaikytieji kareiviai, pamatę, kas čia vyksta, pasisiūlė į pagalbą: „Duokite mums galimybę, mes jums padėsime!“ Netrukus ir jie kartu su mumis gynė langus nuo besiveržiančiųjų. Pamatę, kad jų draugai gyvi ir sveiki, puolantieji atlyžo. Tuo pasinaudojęs, aš (pats nežinau, iš kur atsirado tiek drąsos) daviau kareiviams komandą: „Dvidešimt žingsnių nuo sienos!“ Jie paklausė!!!
Manyčiau, kad šis lazdų mūšis – tai išties buvo mūšis! – mums pavyko. Jeigu kareiviai būtų į patalpas įsilaužę, nežinia, kaip viskas būtų baigęsi. Gerai, kad šaunamųjų ginklų jie greičiausiai neturėjo, tačiau ir be jų sužeidimų būtume neišvengę. Šis apsistumdymas abiem pusėms galėjo baigtis labai liūdnai.
Kai lauke stovintys kareiviai atsitraukė, atidarėme langą ir išleidome mūsų belaisvius. Bet jie vis gręžiojosi ir aimanavo: „O kur mūsų šalmai?“ Pasirodo, tie šalmai buvo ypatingi – iš titano ar dar iš kažkokio kosminio metalo. Bet kas ten ieškos tų šalmų, kai jau prasidėjo paradas, o kartu su juo ir spektaklis balkone su tariamuoju Brežnevu. „Partijos ir vyriausybės“ vadovams teko glaustis gatvėje, apačioje, be jokios tribūnos. Paradą paįvairino greitosios pagalbos automobilis, atvažiavęs paimti sužeisto karininko.
Pasibaigus paradui, matau, kaip gatvėje šurmuliuoja linksma žmonių minia, joje Antanas Terleckas, sveikina mus laimėjus „mūšį“. Tai buvo, ko gero, pirmas viešas susidūrimas su okupacine kariuomene ir „jedinstveninkais“. Mūsų konservatorijos studentai buvo pirmieji, „priėmę ugnį“. Tai tikri drąsuoliai!
1991: sausis
– Maskva bandė kažkokiu būdu pateisinti sausio 13-osios egzekuciją, atsiuntė net Aukščiausiosios Tarybos delegaciją, kuri neva turėjo kažką paaiškinti ir nuraminti Lietuvos žmones. Kaip jiems tai sekėsi?
– Nieko jie nenuramino ir negalėjo nuraminti, faktai buvo iškalbingi. Priminsiu, kad 1990 metų pabaigoje atmosfera Lietuvoje kasdien kaito vis labiau, sovietų kariškiai šeimininkavo miestų gatvėse, savo kraupius planus skelbė „platformininkai“ – Maskvai lojalūs komunistai. Tačiau Maskvoje susirinkę liaudies deputatai vis dar svaičiojo apie TSRS išsaugojimą.
Tuo metu – 1990-ųjų gruodžio 17–26 dienomis vykusio ketvirtojo Liaudies deputatų suvažiavimo metu netgi buvo nutarta surengti referendumą dėl TSRS išsaugojimo, kaip „lygiateisių suverenių respublikų atnaujintos federacijos“ – jis įvyko 1991 m. kovo 17 d. Neįtikėtina, bet po sausio 13-osios įvykių ir Lietuvoje atsirado žmonių, kurie palaikė šį svetimos valstybės referendumą ir tuo pačiu pareiškė norą į tą valstybę įsijungti. Turiu mintyje lenkų autonomininkų rajonus, aktyviai dalyvavusius referendume.
Grįžtu į sausio 13-ąją. Dar sausio 12-osios vakarą į Vilnių turėjo atvykti TSRS Federacijos Tarybos – 1990–1991 metais veikusios struktūros, į kurią įėjo patys aukščiausi TSRS ir sąjunginių respublikų vadovai, delegacija: Baltarusijos AT pirmininkas Nikolajus Dementėjus, TSRS AT Tautybių Tarybos pirmininko pavaduotojas Borisas Oleinikas, Armėnijos AT pirmininkas Levonas Ter-Petrosianas ir TSRS AT deputatas nuo Maskvos Aleksandras Fatejevas.
Tačiau ji kažkieno nurodymu (turbūt žinojusio, kas Vilniuje įvyks naktį iš sausio 12-osios į sausio 13-ąją) buvo sulaikyta Minske ir pas mus atvyko tik sausio 13 d. rytą. Delegacija neturėjo įgaliojimų ką nors spręsti, bet susitiko su Lietuvos vadovais, o po pietų ir su Lietuvos visuomenės atstovais Mokslų akademijos salėje. Dalyvavau ten ir aš.
Susitikimą pradėjo Mokslų akademijos prezidentas Juras Požėla. Jis kažką nerišliai šnekėjo, apie tautų draugystę, apie liaudies deputatų tarnystę, lyg už Tarybų Sąjungą, lyg už Lietuvą… Ta pačia intonacija jam pritarė liaudies deputatas Vytautas Statulevičius. Tuomet mano nervai jau neišlaikė, pašokau iš vietos ir tiesiog išrėkiau: „Chvatit pustych razgovorov (užteks tuščių kalbų – susitikimas vyko rusiškai)! Aš irgi TSRS liaudies deputatas! Ko jūs čia atvažiavot? Jūs turite būti ne čia, o ten, kur liejosi kraujas, jūs matote, kas čia darosi, jūs turite spręsti problemas, ir labai konkrečiai.“
Visi išsigandę nutilo, matyt, galvoja, kas čia bus Laurušui už tokias kalbas… Bet už akimirkos pradėjo ploti, nors J. Požėla pasipiktinęs man šnabžda, kad griaunu visą posėdį. O aš svečiams pridedu dar smarkiau: „Jūs atvažiavote palaikyti tarybinės kariuomenės, o ne Lietuvos žmonių.“
– Na, ir kas buvo Vytautui Laurušui už tokias kalbas?
– Po to audringo susitikimo netikėtai sulaukiau V. Landsbergio skambučio, sako, žiūrėk, kaip tu pasielgei vyriškai, gindamas mūsų bendrą tikslą. Ir pasiūlė jau visai konkrečiai: „Vytautai, esi kovingas lietuvis, kaip tik tokių mums reikia. Padėk man, o dar daugiau Lietuvai, būdamas deputatu gali labai daug nuveikti Maskvoje. Pradėk veikti!“ V. Landsbergiui pritarus, pasikviečiau dar porą TSRS liaudies deputatų: aktorių Regimantą Adomaitį ir gydytoją profesorių Alfredą Smailį.
Taip prasidėjo iki pat 1991-ųjų vasaros trukę mano „šaudykliniai“ vizitai į Maskvą. Po kiekvieno tokio „žygio“ parašydavau ataskaitą ir įteikdavau V. Landsbergiui, aišku, daug pasakojau ir žodžiu. Susitikdavome Seimo rūmuose. Pasižiūrėjau, kaip jis čia gyvena. Šalia didžiojo Seimo pirmininko kabineto, mažojo darbo kabineto, poilsio kambario buvo netgi miegamasis, nes darbai užsitęsdavo ir gerokai po vidurnakčio. Iki gilios nakties laukiamajame matydavau būrius žmonių – Seimo rūmų apsaugą, iškviestus patarėjus, gynybos specialistus, Seimo vadovybės žmones. Drįsčiau pasakyti, kad tai buvo tiesiog karo lauko štabas.
Įdomu buvo visus juos stebėti. Vienam patarėjų, Kazimierui Motiekai, greta aukščiausios teisinės kompetencijos buvo būdinga ir aukšta bendravimo kultūra. Pavyzdžiui, išgirdęs, kad Pirmininkas užimtas, jis neužmiršdavo atsiprašyti sekretorės, kad sutrukdė. Kaip tik su juo daug konsultavausi dėl teisinių argumentų, kuriuos vėliau teikdavau Maskvoje. Kultūra lydėjo ir Pirmininko santykius su visais savo pavaduotojais.
Išimtis – Virgilijus Čepaitis. Nors jis nebuvo joks pavaduotojas, bet nieko neklausdamas braudavosi į Pirmininko kabinetą. Atsimenu, kartą su V. Landsbergiu vakarieniaujame, netrukdomi aptarinėjame aktualijas. Bet staiga – įlenda V. Čepaitis ir atsisėda, neprašytas pradeda užkandžiauti ir kištis į mūsų pokalbį. Girdėdavau patarimų, kad V. Čepaitis esą yra labai įtakingas, gal geriau būtų visas problemas iš pradžių aptarti su juo. Aš tokių patarimų neklausiau, esu tiesus žmogus, nesiekiau ko nors laimėti intrigų keliu, nors žinojau, kad tokių intrigantų Seime tikrai yra.
1991: Maskva, sausio 20 d. mitingas
– Stebėtina, bet Vilniuje tuo metu mes nelabai ir žinojome, kad po sausio 13-osios Maskva – ne aukščiausioji valdžia, bet Maskvos plačioji visuomenė, įspūdingai reiškė savo solidarumą su Lietuva, o iškilūs tos visuomenės atstovai nebijojo viešai išreikšti savo paramos Lietuvai. Kaip tai atrodė?
– Tokią paramą mes pamatėme savo akimis, 1991 m. sausio 20 d. rytą atvykę į Maskvą. Jau prie geležinkelio stoties gatvėse pamatėme besiorganizuojančias kolonas su lietuviškomis vėliavomis. O vakare – tikras neregėtų įvykių sūkurys.
Tą vakarą Maskvos Maniežo aikštėje – netilpusieji joje užėmė ir dalį tuometinės M. Gorkio gatvės – įvyko istorinis įvykis: didžiausias naujausioje Rusijos istorijoje mitingas Lietuvai paremti. Toje aikštėje susirinko turbūt šimtas tūkstančių žmonių (buvo skaičiavimų, kad trys, penki ar net aštuoni šimtai tūkstančių!), virš žmonių plevėsavo šimtai, galėčiau sakyti, visa jūra Lietuvos trispalvių.
Sunku dabar net patikėti, šūkiuose buvo rašoma „Už mūsų ir jūsų laisvę“, „Šiandien – Lietuva, rytoj – Rusija“, o buvo ir tokių, dabar jau visiškai neįsivaizduojamų, kaip „Gorbačiovas – žudikas“. Ir tai tuo metu, kai M. Gorbačiovas buvo TSRS prezidentas! Mačiau šūkių net su reikalavimais išvesti kariuomenę iš respublikų, pareiškusių apie išėjimą iš TSRS, netgi dėl armijos depolitizavimo, M. Gorbačiovo atstatydinimo!
Pasilypėjęs pažvelgiau į neaprėpiamą žmonių jūrą, mišką Lietuvos vėliavų, nebijau prisipažinti – ištryško ašaros nuo to vaizdo, dar ir dabar jį sapnuoju.
Manyčiau, kad V. Landsbergis buvo teisus: mums tikrai vertėjo važiuoti į Maskvą, pažinti jos nuotaikas, viltis, lūkesčius. Dar labiau reikėjo kad ir neoficialių derybų su Maskvos valdžia, o liaudies deputato statusas tam labai padėjo. Su deputato pažymėjimu galėjome patekti visur, vos ne iki M. Gorbačiovo kabineto durų.
Žinomas Rusijos politologas Andrejus Piontkovskis:
„Manau, kad šis mitingas [sausio 20] padarė reikšmingą įtaką, kad būtų sustabdyta karinė reakcionierių avantiūra Lietuvoje. Taip pat manau, kad jis turėjo įtakos ir tam, kad gana greitai, vos po kelių mėnesių buvo pasirašyta Lietuvos ir Rusijos Federacijos tarpvalstybinių santykių sutartis ir pripažinta Lietuvos nepriklausomybė. Didžiuojuosi rusų tautos, Boriso Jelcino vyriausybės ryžtu, kurie išdrįso palaikyti Lietuvos nepriklausomybę. Beje, išdrįso palaikyti būtent sausio 13-osios naktį, kai viskas dar kabojo ant plauko. Ant plauko kabojo ir Lietuva, ir Rusija, niekas nežinojo, kuo viskas baigsis.“
Žinomas Rusijos žmogaus teisių gynėjas Sergejus Kovaliovas:
„Atleiskite mums. Atleiskite už tai, kad mes iki šiol vengiame žodžio „okupacija“, kai kalbame apie Baltijos valstybes. Kol oficialiai šie atsiprašymo žodžiai nebus ištarti, tol nebus įmanomi normalūs, lygiaverčiai tarpvalstybiniai Rusijos ir Baltijos valstybių santykiai. Bet mūsų prezidentas [M. Gorbačiovas] apie tai nekalba. Yra žinių, kad tą kruviną sausį į gatves išėjo apie pusę milijono maskviečių. Niekas tiksliai neskaičiavo, tačiau virš šimto tūkstančių demonstrantų buvo tikrai. Šie šimtas tūkstančių maskviečių užkirto kelią tolesniam kraujo liejimui Vilniuje.“
Tą pačią mitingo dieną Maskvoje spaudos konferenciją surengė Rusijos AT pirmininkas Borisas Jelcinas. Jis perskaitė bendrą Baltijos respublikų ir Rusijos pareiškimą, kuriame jos skelbė, kad pripažįsta viena kitos suverenitetą. Žurnalistai buvo supažindinti su B. Jelcino kreipimusi į kareivius, tarnaujančius Rusijos ir Baltijos respublikų teritorijoje. B. Jelcinas kvietė kareivius nepasiduoti reakcijos jėgoms ir, prieš einant šturmuoti civilių pastatų Baltijos žemėje, susimąstyti apie Rusijos ir jos tautos ateitį. Pirmą kartą šį kreipimąsi B. Jelcinas perskaitė būdamas Taline sausio 13 d.
Tai dar ne visi Rusijos solidarumo su Lietuva ženklai. TSRS mokslų akademijos rinkimų klubas iš karto po sausio įvykių, sausio 14 dieną, paskelbė pareiškimą, kuriuo kvietė sausio 16 d. visoje TSRS(!) pradėti politinį streiką ir pasiūlė šūkius: „Šalin rankas nuo Lietuvos!“, „Diktatūrai – ne!“, „Pilietiniam karui – ne!“, „Rusijos kareiviai – namo!“, „Prezidentas ir Vyriausybė turi atsistatydinti!“ Šį pareiškimą svečias iš Maskvos, vienas iš „Memorialo“ kūrėjų Viktoras Kogan-Jasnyj [beje, parašęs straipsnių seriją „Baltijos atspindys“ apie 1989–1993 metų įvykius Lietuvoje, – V. L.], sausio 16 d. perskaitė ir Lietuvos parlamente.
1991 sausio 21: Sergejus Achromejevas
– Kaip bendravote su M. Gorbačiovo patarėju jėgos struktūrų reikalams maršalu ir diplomatu S. Achromejevu, ar jautėte tik „vyresniojo brolio“ pamokymus, ar vyko ir nuoširdesnis pokalbis?
– Nuvykę į Maskvą iš karto bandėme imti jautį už ragų: susitikti su M. Gorbačiovu. Deputatų statusas padėjo! Gavome pranešimą, kad jau kitą dieną, sausio 21-ąją, 16 val. mums paskirtas laikas. Tačiau prieš tai įvyko „apšilimo“ pokalbis su maršalu, buvusiu Generalinio štabo viršininku, o tuo metu labai įtakingu M. Gorbačiovo patarėju S. Achromejevu.
Tai įvyko M. Gorbačiovo laukiamajame. Sėdime, laukiame, kol priims. Staiga prasidaro durys, išeina S. Achromejevas. Matėsi, kad susirūpinęs, o greičiau susinervinęs. Paklausė, ko mes atvažiavome. Paaiškinome, nors jis, aišku, žinojo, dėl ko mes čia atėjom ir apie ką kalbėsim, žinoma, apie sausio 13-ąją, o iš esmės – apie išėjimą iš TSRS.
Nieko nelaukęs jis pradėjo: „Nieko jums neišeis, atleiskite man, senam kvailiui, bet rusų tauta niekada neleis, kad jos valstybė subyrėtų arba būtų išnešiota į gabalus. Jums negali padėti net TSRS prezidentas, nes jo valdžia ribota. Net jeigu ir norėtų, niekuo negalėtų jums padėti.“
Iš tolesnio pokalbio su maršalu pasidarė aišku, kad TSKP savo vadovaujančio vaidmens neatsisako, jis nepasmerkė „Nacionalinio gelbėjimo komiteto“ Lietuvoje sukūrimo, taip pat ir sovietų kariuomenės „žygių“ mūsų krašte. Visa tai išsakė griežtai, bet mandagiai. Kariuomenėje jis buvo laikomas ne tik karo vadu, bet ir diplomatu, dalyvavusiu sudėtingose TSRS derybose su Amerika.
Ir pagaliau S. Achromejevas prabilo jau visai atvirai, pasakęs, kad Rusija yra prieš mūsų nepriklausomybės paskelbimą. O aš jam sakau: argi jūs vakar nebuvote Maniežo aikštėje, vakar ten buvo pusė milijono, ir visi rusai, ir visi už mus. O jis: ak štai kaip, bet žinokite, kad Rusijos generolai, jų yra per du tūkstančius – jie visi prieš jus.
Įsibėgėjęs atskleidė beveik valstybinę paslaptį, sako, aš atnešiau M. Gorbačiovui tų generolų peticiją, reikalaujančią jo atsistatydinimo. Nusistebėjome: negi jūs išdrįsote atnešti tokią peticiją? O jis: ar jūs žinote, kad du tūkstančiai generolų – tai jėga! Aišku, kad žinojome, sausio 13-osios puolimų Vilniuje prieš Lietuvos žmones organizatorius V. Uschopčikas buvo tik pulkininkas, bet ir tokio laipsnio užteko įsakyti šaudyti į nekaltus žmones.
Vis dėlto po to aštraus pokalbio ir „valstybinės paslapties“ atskleidimo, jau vėliau, Suvažiavimų rūmuose kažkaip nejučiom užsimezgė mūsų jei ne šilti, tai supratingi santykiai – jis stengėsi mus įtikinti tuo, kuo tikėjo, o mes dėstėme savo tiesas. Suvažiavimo salėje S. Achromejevas sėdėdavo prie moldavų delegacijos (šioje respublikoje buvo išrinktas), aš tik pasirodau salėje, o jis tuojau pat rodo ženklą, kviečia prisėsti šalia.
Puikiai supratau savo padėties subtilumą: kaip čia yra – užsienio valstybės pilietis sėdi greta TSRS maršalo ir ramiai diskutuoja? Televizija nufilmuos, kils triukšmas ir Maskvos valdžios koridoriuose, ir galų gale Vilniuje, nes tokių savo kontaktų aš per daug negarsinau. Todėl stengdavausi nuvilioti maršalą į fojė ir jau ten narplioti mūsų santykius.
O S. Achromejevo atneštą tą generolų peticiją, esu beveik garantuotas, M. Gorbačiovas tikriausiai išmetė į šiukšlių kibirą. Valdžios olimpe tuomet jis dar jautėsi tvirtai. Supratęs, kad „paleido vadžias“, bandė įtikinti maištaujančias respublikas – „jūs dar negyvenote federacijoje“, joje esą bus tikra autonomija, tikras parlamentas, žodžiu, lygybė ir brolybė… Deja, šis prognozuojamas laimės rūmas tų pačių 1991 metų pabaigoje galutinai sugriuvo.
1991 sausio 21: M. Gorbačiovas
– Grįžkime prie pokalbio su M. Gorbačiovu, kaip vyko tas pokalbis, gal girdėjote nors vieną kitą supratimo gaidelę iš jo pusės, ar tik pretenzijas ir kaltinimus?
– Pats priėmimas truko pusantros valandos, žinant M. Gorbačiovo užimtumą, nepaprastai ilgai. Nenorėdamas sausai politikuoti, iš karto jam pasakiau, kad kreipiuosi ne politikų, bet kūrybinės inteligentijos vardu, maniau, kad tada pokalbis bus nuoširdesnis… Perdaviau didelį susirūpinimą dėl tragiškų sausio 13-osios įvykių Vilniuje. Pasakiau, ką jis ir pats puikiai žinojo: kad prieš taikius Lietuvos žmones buvo naudojami šaunamieji ginklai, tankai. Pabrėžiau, kad po sausio 13 d. kariuomenės savivaliavimas nė kiek nesumažėjo, todėl nuogąstaujame, kad televizijos bokšto, radijo užėmimas yra tik karinio perversmo Lietuvoje uvertiūra, tikėjausi, kad jis tokį žodį žino…
Išdrįsau netgi paklausti, tai kas gi davė įsakymą šaudyti į beginklius žmones? Prezidentas nieko neatsakė, tik apgailestavo dėl kariškių savivalės. Jis susijaudinęs kalbėjo, jog imsis visų priemonių, kad tai daugiau nepasikartotų, o visi klausimai būtų sprendžiami derybų keliu. Ką gi, ačiū ir už tai.
Jis paėmė popierių, kur buvo surašyti klausimai dėl mūsų parlamento nutarimų, prieštaraujančių TSRS Konstitucijai. Kai kurios šių pretenzijų buvo gana naivios. Pavyzdžiui, kodėl nepriregistruojamos naujai į Lietuvą atvykusių kariškių šeimos. Atsakiau, kad mūsų tauta nėra didelė, todėl mes esame priversti ginti savo egzistavimą. Įvedus į Lietuvą tris divizijas, o jų šeimoms prisiregistravus, toks žmonių skaičius gali turėti didelės reikšmės už poros savaičių vyksiančio referendumo dėl Lietuvos nepriklausomybės rezultatams.
Priminsiu, kad 1940 metų rinkimuose į Liaudies seimą dalyvavo ir Lietuvą okupavę Raudonosios armijos kariai. Tokio absurdo 1991 m. neketinome pakartoti, todėl įvedėme saugiklį, kad 1991 m. vasario 9 d. referendume dėl Lietuvos nepriklausomybės balsuotų tik Lietuvos piliečiai, taigi sovietų kariai jau negalėjo įtakoti rezultatų.
Prakalbus apie divizijas, M. Gorbačiovas, man rodos, gana naiviai mūsų paklausė, kiekgi karių sudaro diviziją, tarytum būtume karo ekspertai. Atsakiau, kad dešimt–dvylika tūkstančių. O M. Gorbačiovas vis tiek nenusileidžia, sako, kad trisdešimt tūkstančių naujų gyventojų didelės reikšmės neturės. Į tai atsakiau, kad įvykiams pakrypus Tarybų Sąjungos naudai, būtų nesivaržoma įvesti ir visos armijos.
Priminiau M. Gorbačiovui ir 1940 metų įvykius, juos pavadinau aneksija, nepamiršau Molotovo ir Ribentropo pakto, slaptųjų protokolų, pabrėžiau, kad visa tai vadinti savanorišku įsijungimu į TSRS absurdiška. Suglumęs M. Gorbačiovas pareiškė, kad visa tai buvo labai seniai ir nėra reikalo grįžti į tolimą istoriją. Aš nenusileidau ir atsakiau, kad tiesos ieškojimui negali būti kliūčių net ir ilgesniame istorijos tarpsnyje.
Taip pat pažymėjome, kad centrinės TV ir spaudos varoma šmeižto bei melo kampanija prieš Lietuvą dar labiau kaitina ir be to įtemptą atmosferą mūsų krašte. M. Gorbačiovas į tai nieko neatsakė, bet pažadėjo atnaujinsiąs derybas su Lietuva, o komisijos pirmininku skirsiąs viceprezidentą Genadijų Janajevą. Čia neištvėrė A. Smailys, pasakęs, kad su tuo tikrai nesutiksiąs.
M. Gorbačiovas pažėrė nuvalkiotų kaltinimų, kad Lietuvoje persekiojami rusai. Mes atrėžėme, kad Lietuvoje rusai kaip niekur kitur turi puikias sąlygas savo kultūrai ir tradicijoms puoselėti: daug rusiškų mokyklų, cerkvių, sudarytos sąlygos kultūrinei veiklai, leidžiami rusiški laikraščiai.
M. Gorbačiovas stebėjosi, kodėl Lietuva bijo surengti referendumą dėl šalies nepriklausomybės. [Toks referendumas tuo metu jau buvo numatytas, tačiau jo tiksli data – 1991 m. vasario 9-oji – nustatyta tik po kelių dienų – sausio 24 d. Referendume daugiau kaip devyniasdešimt procentų Lietuvos žmonių pasisakė už nepriklausomą demokratinę Lietuvą, – V. L.] Mes atsakėme, kad naujausi Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos rinkimai parodė, kad tauta remia Sąjūdį, o jo programos svarbiausias punktas – Lietuvos Nepriklausomybė. Todėl šiuos rinkimus irgi galėtume laikyti referendumu.
Paklausiau, ką M. Gorbačiovas žino apie „Nacionalinį gelbėjimo komitetą“? Jis atsakė, kad tokį žinąs, komitete, anot jo, septyniasdešimt procentų lietuvių, o vadovas – neutralus žmogus. Tačiau kartu pabrėžė, kad tai – antikonstitucinis organas.
M. Gorbačiovas skundėsi V. Landsbergiu, nes jis esą nedaro nuolaidų. Atsakiau, kad yra priešingai: kaip tik V. Landsbergio iniciatyva 1990 m. birželio 29 d. paskelbtas šimto dienų moratoriumas Kovo 11-osios aktui, kurio prašė TSRS valdžia, tačiau kadangi neprasidėjo derybos su Rusija, o tai buvo numatyta – jis faktiškai neveikė. Maža to, Lietuvos pusė sutiko atsisakyti ir išankstinio protokolo, kuris būtų apsunkinęs derybų pradžią.
Tuomet M. Gorbačiovas prisiminė, matyt, jo padėjėjų sukurtą istoriją apie tai, kad Lietuvos televizija „purvais drabstė TSRS vadovybę, komunistų partiją“, todėl sąjunginių įmonių darbininkai, šiek tiek paremti kareivių, ėmėsi iniciatyvos užimti tą melus skleidžiančią televiziją. Mes tuojau pat užprotestavome šią įvykių versiją, nes puikiai žinojome, kad prie TV bokšto jokių puolančių darbininkų nebuvo, tik šaudžiusios į žmones motorizuotos karinės pajėgos, o TSKP-LKP vadovai tuomet šaukė, kad „Nacionalinis gelbėjimo komitetas“ ima valdžią į savo rankas.
R. Adomaitis priminė, kad prie TV bokšto žuvo keturiolika žmonių, o jei būtų bandoma pulti parlamento rūmus, tuomet aukų būtų tūkstančiai. M. Gorbačiovas atsakė tai suprantantis ir jėgos naudoti nesiruošia. Aš tuomet jam pasiūliau iš karto paskambinti V. Landsbergiui ir pakartoti šią žinią, kad Lietuvos žmonės galėtų būti ramūs. Tačiau M. Gorbačiovas į mano repliką nesureagavo…
Pokalbio pabaigoje A. Smailys pasiūlė M. Gorbačiovui, apibendrinant mūsų susitikimą, parengti pareiškimą [sausio 22 d. šis taip ir padarė – V. L.]. Ir jau visai netikėtai paklausė, o kaip reikėtų spręsti Kaliningrado problemą – gal šią teritoriją pagal Šveicarijos pavyzdį paversti rusų, lietuvių ar lenkų kantonu? M. Gorbačiovas klausimą suprato visai rimtai ir nedvejodamas atsakė: tik rusų kantonu. Atsisveikinant paklausiau jo, ką jis norėtų perduoti V. Landsbergiui. Suirzęs sausai tarstelėjo: „Prašau perduoti linkėjimus“ [prošu peredat’ privet].
Sausio 22 d. M. Gorbačiovo pareiškimas
„Pirmiausia ir svarbiausia, kad Vilniaus ir Rygos įvykiai nėra prezidento linijos išraiška, todėl atmetu visus įtarinėjimus šiuo reikalu [koks naivus pasiteisinimas – V. L.]. Bet kurios visuomeninės organizacijos, komitetai, frontai gali ateiti į valdžią tik konstituciniu keliu, be smurto naudojimo [lyg Sąjūdis būtų atėjęs nekonstituciškai ir su smurtu – V. L.]. Visi bandymai apeliuoti į ginkluotąsias pajėgas politinėje kovoje neleistini [čia turbūt jau apie save – V. L.]. Neleistini ir jokie savavališki kariuomenės veiksmai [čia jau tikrai apie save, siekiant nusiplauti pralieto kraujo Lietuvoje dėmę – V. L.]. Pastarųjų dienų įvykiai tam tikrų sluoksnių buvo išnaudoti padėties kaitinimui neva vykstančio dešiniojo posūkio ir diktatūros pavojaus dingstimi [neaišku, ką jis turėjo minty – V. L.]. Aš ryžtingai atmetu šiuos prasimanymus [apie ką čia? – V. L.].“ Pareiškimas išspausdintas laikraštyje „Pravda“, 1991 01 23.
Kokias padarėme išvadas po šio susitikimo? Konstatavome, kad M. Gorbačiovas padėties nevaldo, nors žadėjo, kad jėga naudojama nebus, tačiau ir po sausio 13-osios sovietų karinės pajėgos toliau siautėjo Lietuvoje, o užimtų pastatų negrąžino. M. Gorbačiovas nepasiruošęs svarstyti Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo, tai parodė jo reikalavimas atstatyti TSRS Konstitucijos veikimą.
Iš S. Achromejevo išgirdome, kad didelė kariuomenės dalis nepasitiki Prezidentu, tačiau kariniam perversmui prielaidų nėra (nors jis pats vėliau visai netikėtai įsijungė į vadinamojo GKČP veiklą). Pokalbis buvo gana atviras, bet jo rezultatų tuomet negalėjome prognozuoti. Gyvenimas parodė, kad Lietuvos likimą galutinai nulėmė lygiai po aštuonių mėnesių įvykęs ir tuojau pat pasibaigęs valstybinis perversmas – pučas. Jam žlugus, S. Achromejevas nusižudė.
Dar vienas labai keistas susitikimas su M. Gorbačiovu, trukęs vos kelias sekundes, įvyko kažkurią kovo dieną. Radęs progą tiesiai paklausiau: „Tai ką toliau darysite su mūsų televizijos bokštu?“ – „Susprogdinsime“, neaišku, juokais ar rimtai atsakė M. Gorbačiovas. Manau, kad šis vos kelių sekundžių siužetas rodo, kad arba jo nervai jau buvo pašliję nuo amžino Lietuvos klausimo, arba jis tiesiog buvo visiškai sutrikęs nuo, matyt, nepertraukiamo kariškių spaudimo galutinai „išspręsti Lietuvos klausimą“, t. y. užimti Lietuvos valdžios struktūras ir baigti su ta jos nepriklausomybe.
Vis dėlto dar kartą imtis prieš Lietuvą griežtų priemonių, tokių kaip sausio 13-ąją, M. Gorbačiovas prisibijojo, o leisti Lietuvai galutinai pasitraukti iš TSRS jam neleido tie patys kariškiai, į kurių nuomonę jis vis tiek turėjo atsižvelgti.
Vladas Motiejūnas. Gyvavaizdžiai apie Sigitą Gedą
2014 m. Nr. 12
– poezijoj niekas negali pakeisti žmogaus širdies skausmingojo ilgesio ir graudumo –
didysis sukrėtimo momentas, išbloškiantis žmogų –
į kitą pasaulį –
– kaip mirtis arba karas –
Kas tai parašė? Nejaugi Sigitas Geda? Taip, jis. Šitaip prasideda eilėraštis „Atsitokėjimas“. Gal daug kas stebėsis – ar tai tas pats poetas, kuris pynė fantastiškų gėlių girliandas ir žodžių džiungles savo giesmėse-psalmėse, o į senatvę, prabilęs „roplio balsu“, smuktelėjo beveik pornografijos akivaran? O čia… Taip tiesmukai, teziškai deklaruoja žmogmylystę, humanizmą? Remdamasis senos pažinties, ilgametės draugystės teise, drįstu teigti: taip, tai tikrasis Geda, šios eilutės – esmingas ir organiškas poeto credo, o žmogmylystė – pati tikroji jo poezijos paskirtis.
Rašyti apie Sigitą Gedą… Sustoju kaip prieš aukštą kalną. Atsakomybė didžiulė. Ar įstengsiu aprėpti esmines jo asmenybės ir kūrybos puses?
Bendravome du dzūkai beveik penkiasdešimt metų. Daug ko būta. Norisi pasakyti aibę žodžių, o kartu įsakau sau tylėti apie alkoholį ir vadinamąją „peilio bylą“ – nepatenkinsiu pikantiškumo ištroškusiųjų smalsumo.
Atsiminimai verčiasi vienas per kitą. Kaip juos surikiuoti? Supratęs, kad nuoseklus „naratyvas“ nepavyks, ryžtuosi pasinaudoti paties Sigito pamėgtu metodu – nuotrupom, epizodais, „gyvavaizdžiais“, kaip jis pats pavadino savo trumpučius esė ir tokį naujažodį net į knygų viršelius iškėlė. Dabar tai jau mada – ir ne vien Valentino Sventicko „Guriniai“ ar Leonardo Gutausko „Fragmentai“ tą rodo.
Apie tėviškę, vaikystę pasakotis Sigitas nebuvo greitas. Manau, užrašydavo kur kas daugiau nei pasakydavo.
Valstiečių pirkioje kultūra nebuvo svetima. Sigitas prisimindavo, kaip tėvas, susisodinęs visus vaikus, skaito jiems ką nors iš knygų, pavyzdžiui, Lazdynų Pelėdos „Klajūną“. Sūnus po daugelio metų sužinojo, kad Zigmas Geda knygoje „Dainavos partizanai“ paminėtas kaip miško brolių ryšininkas.
Namuose saldžialiežuvavimo nebuvę. Pasak jo, būtų stebėjęsi, jei kas pasakytų „pasiilgau“ ar panašiai. Beje, ir mano gimtinėje būdavo išsiverčiama be lipšnumų. Gal taip yra daugelyje dzūkų šeimų. Jausmai išreiškiami itin santūriai, net pavaidinant šiurkštų. Per motinos laidotuves Sigitas netgi sudraudė verkšlenantį brolį Antaną.
O tėviškės trauka – galinga. Pasakojo: manau sau – ką sapnuosiu Japonijoj? Ogi sapnavau save einantį į Šadžiūnų pradžios mokyklą. Antanas Andrijauskas, mokęsis Veisiejuose, sakė, kad mokykloje Gedukas nesileisdavo skriaudžiamas.
Jo Pateruose esu buvęs ne kartą. Vieną vasarą sukaitę krovėme šieną, o pailsėję pasivaikščiodami ėjome kokius penkis kilometrus pietų kryptimi, blizgant Snaigyno bangelėms. Sigitas rodė: anoje pusėje ežero – sunykęs Kailinių kaimas. Ne vienas tų kaimų vardas pateko ir į eiles: „Kaimelio mažo vardas Barčiai – gal kitados gyveno bartai?“ Nakvojau ant tvarto šiene.
Sigitas – vardas iš „sezoninių“. Daugiausia jų, kaip ir Gemų – iš vokietmečio. Vyresnių ar žymiai jaunesnių vardai visai kiti.
Kaip kirčiuoti pavardę? Net su pačiu neišsiaiškinome, koks turi būti kilmininkas: kaip „ranka-rankos“ ar kaip „sala-salos“. Gè ar Gẽ? Atsimenu, mokykloje buvo įsigudrinę net vardininką kirčiuoti „Gẽda“.
Apie Lazdijų periodą, „ikipėdinį Gedą“, jau rašiau „Metų“ žurnale (2009, Nr. 12). Lazdijai jaunąjį poetą 1959 metais „paveldėjo“ iš Veisiejų. Susipažinome – gėda dabar ir sakyti – rajono komjaunimo komitete. Rajono literatų vadas buvau, deja, gan konformistiškas, nors jaunuosius, ypač Sigitą, stengiausi kaip mokėdamas globoti. Nepaminėjau aname rašinėlyje tik 1961 metų rajono jaunųjų literatų konkurso, kai vertinimo komisijai vadovavo jaunas kylantis prozininkas iš Vilniaus Juozas Aputis. Sigitas Geda buvo pripažintas pirmuoju, po jo ėjo Jonas Balčius (dabar filosofas) ir Albertas Ivanauskas.
Viktorijos Daujotytės žodžiais, pradedantįjį poetą Gedą „gelbėjo tik gamtos motyvai“. Jis rašė apie išskrendančias raudotojas gerves, vandeny žaibuojančius lydžius, paukštišką pavasario berželį.
Bet – galingos to laikotarpio pagundos! – ir jam prasprūsdavo eilutės apie kolūkines kūlėjas, kurios „sukasi įkaitusios“, ir apie modernius geležinkelius, kurie drebina „atsilikusias“, senstelėjusias pilis, apie iš darbo grįžtančias mašinas, išsproginusias žibintų akis. Negediškai, kaip duoklė epochai, skamba: „Veisiejai, vai Veisiejai, vai Ančia mūs laiminga.“ Dabar tik galvą palinguoju: anokia ten ir buvo ta sovietinė Veisiejų laimė. Nuodėmę lydi nuodėmėlė: savo miestelio pavadinimą jaunasis poetas kirčiuoja ne taip, kaip visi dzūkai.
Kokio lygio „fone“ teko pradėti būsimam laureatui, rodytų tokie pavyzdžiai. Vienas Lazdijų lyrikas rašė: „Pasirausiu širdies gelmėse ekskavatoriaus kaušais plieniniais.“ Kitas: „Elastingai man plečias širdis, mylimoji širdies ertmėje.“ Rekordas priklausytų mano mokytojai E. J., vėliau turėjusiai ar ne trejetą pavardžių: „Aš esu iš Simno, o tu iš Seirijų, bet dalykas glūdi visai ne tame.“
Rajono laikraštį „Raudonasis artojas“ lazdijiškiai vadino kitaip: „Nuluptas artojas“.
Sigitui pirmiausia ačiū, kad galutinai supratau, jog komunizmas yra absoliutus blogis ir daugiau niekad nesuabejojau. O į Vilnių persikėliau dar sirguliuodamas lengva raudonligės forma, turėdamas rausvų idėjinių iliuzijų. Sename dienoraštyje radau įrašą, kaip jau universitete studijuojančiam lituanistui, gerokai intelektualiai prakutusiam jaunam poetui kalu: tik neįsmuk į nihilizmą! Tačiau netrukus vaidmenimis pasikeitėme: šešeriais metais jaunesnis draugas sudaužė provincialo fantomus, jie išdulkėjo. Prie mano „idėjinio perversmo“ prisidėjo dar kelios kurso draugės ir Rimantas Dichavičius, kurio maksimą dažnai kartoju: „Iš visų, kas aš esu, pirmiausia esu lietuvis.“
Vienu metu Sigitas savo dvasios tėvu pavadino antikos filosofą Plotiną. Nežinau, kur ir kaip susipažino su jo teorija. Negaliu įrodyti, kad tai teigė pagrįstai.
Iš mano dienoraščio, 1966 m. kovo 27.
Susitinku jį Basanavičiaus gatvėje, ir mudu keliskart tą gatvę perėjom aukštyn ir žemyn – tiek kalbos buvo šitą nedėlios rytelį. Apie Siniavskio teismą Maskvoje. Apie Sigito poezijos rinkinį. Apie diplominį darbą ir būsimą tarnybą. Užeik, Vladai, – Čiurlionio 1, 61 kambarys. Ten kol kas jaunoji Gedų porelė įsikūrusi.
Kai gyveno dabartiniuose „Metų“ žurnalo „apartamentuose“, svečius vesdavosi pažiūrėti Apvaizdos akies Šv. Jurgio bažnyčios frontone.
Iš mano dienoraščio, 1966 m. liepos 11.
Alfonsas Andriuškevičius grįžo iš kariuomenės ir palaidojo jauną žmoną Gaudą, mirusią po gimdymo. Sėdime prie butelio trise Čiurlionio 1. Draugai žino, kad moku giesmę „Kryžiau šventas“ („Crux fidelis“). Giedu neredaguotą senesnįjį kantičkinį, „mamos“ variantą. „Lenk viršūnę, medi aukštas, atleisk gyslas ištemptas.“ Atsimenu, su kokiu jauduliu Sigitas tai pakartojo.
Skambėjo daug nelinksmų lietuviškų dainų – kambaryje ir gatvėje. Vaikščiojome trise Muziejaus gatve, kur Gaudos gyventa, dainavome: „Užžels tie takeliai…“ Universiteto kieme užvedžiau „Kas bernelio sumislyta“.
Su daina trečią valandą nakties ir stotį pasiekėm, kareivį išlydėjome. Su jaunu poetu (greit jo knygutė pasirodys aplanke) ir pardainavome. Gražiausias pasaulyje lietuviškas dainas.
Jo dainavimai ir giedojimai. Muzikinė klausa, sakyčiau, buvo daugiau nei abejotina. Prisitaikyti šalia jo beveik neįmanoma. Manot, peiksiu? Ne. Vis dėlto ta daina darė didžiulį įspūdį – galinga, nesuvaldoma.
Pas mane į įkurtuves atėjo su Juozu Apučiu. Taip ir matau: stovi abu kambario gilumoje, jau užmynę ant kamščio, ir plėšia: „Žaliojoj lankelėj yr daug grėbėjėlių.“ Beje, Juozo balsas buvo be priekaištų. Jis ypač mėgo visoje Lietuvoje – nuo Lazdijų iki Biržų – žinomą pokario romansą „Aš pasiklausčiau šiauraus vėjelio“.
Įdomus duetas ir su Repšiu. Matyti Petrą dainuojantį – irgi pritrenkiantis vaizdas. „Bitele <…> uždeki žvakelę mirties valandėlėj“. Užsiima veidą, daina jį tiesiog riečia…
Kas dar Sigito repertuare? „Kad aš būtau žinojis“, „Anoj pusėj Dunojėlio“, „O tas Žalgiris“. Mane versdavo giedoti psalmę „Dievas mūsų prieglauda ir stiprybė“, o pats bedieviškai improvizuodavo, perkurdamas tekstą – net žinomų dainų. Bandžiau pripratinti jį prie senoviškojo lietuvių meloso autentikos ir partizanų laikų folkloro.
Iš mano dienoraščio, 1967 m. rugpjūčio 30.
Atostogauju tėviškėje, Ežerėliuose. Benius iš Lazdijų parvežė man juodo rašalo (dienoraščiui) ir – ir! – Sigito Gedos „Strazdą“ su Repšio iliustracijom. Nuotrauka: stovi toks juodas niūrokas su ta savo kepure prie mūro – tas, kurį motina nešdavosi prie ežero, eidama skalbti, o jis ten, dar nemokėdamas šnekėti, prisižiūrėjo visokių paukščių, žuvų ir gyvulių. Simpatiją jaučiu – taigi savas žmogus. Albinai giriu, Beniui giriu. Šilta šilta diena. Nusinešu Vištaraiscin. Po beržukais skaitau. Ne pirmąsyk jau, o veikia vis tiek. Pradžia – kiek literatūriška, ypač kur su Apdaiku susišaukia. Bet toliau – yra vietų, kur visas vidus virpteli. „Jokios saulės. Jokio Dievo. Jokio gyvulio, paukštelio.“ „Guli – nieko nebemato – Strazdo giesmės, giesmės mano.“ Ir – jeigu – jis pats bus represuotas („čto ne iskliučeno“), visi sakys – jis sau ateitį nuspėjo.
Paskaičiau ir mamai – apie ištryptą, apiplėštą Lietuvą. Sako: „Ca gi apie mūs čėsus.“
1970-ieji. Sigitas Geda Respublikinėje bibliotekoje skaito savo „Rudens ir vasaros giesmes“. Greta sėdinti moteriškaitė net pažaliavusi iš pasipiktinimo: „Nusirašys! Bus kaip Saliui Šemeriui!“ Spėju, kad taip į poezijos naujoves reagavo kokia lietuvių kalbos mokytoja.
Man tada tos giesmės atrodė gryno grožio dariniai – kaip šiaurės pašvaistė. Pasakęs tai autoriui, smarkiai nepataikiau. Atšovė: „Keliu ir problemų.“ Jas recenzijoje įžvelgė Kęstutis Nastopka.
Scenelė iš literatūros vakaro Aklųjų bibliotekoje. Dalyvauja Sigitas Geda ir Ričardas Pakalniškis. Viena mergelė, nužvelgusi ilgus poeto plaukus, pabandė bent žodžiais pėštelėti: „Ką manote apie patarlę: „Ilgas plaukas, trumpas protas“?“ Išsigandau – šiaip ne tylenis Sigitas prapliups, ims bartis. O jis be jokio kandumo, ramiai taria: „Plaukai yra žmogaus kūno dalis, vertinga kaip ir kitos. Kam juos skriausti?“ Ir priduria: „Štai mano draugė Aldona Liobytė sako – gal kam nepatinka, kad aš stora, tai negi įsakysite mane apdrožti?!“
Dirbau aklųjų žurnalo „Mūsų žodis“ redakcijoje. Kažkur užtikau, kad vokiečių poetas Magnusas Enzensbergeris yra parašęs eilėraštį „Blindenschrift“ („Aklųjų raštas“). Paprašiau Sigitą išversti. Neatsisakė. Taip „Mūsų žodyje“ atsirado eilėraštis „Aklaraštis“ (poetas spyrėsi, kad pavadinimas būtų būtent toks). Tiesa, su modernistine poezija bene pirmąkart susidūrusios spaustuvininkės skundėsi nieko nesupratusios. Kas čia per digitaliniai pranašai, krintantys iš padangių?
Viešoje auditorijoje, paklaustas apie literatūros kritikus, be užuolankų išrėžė: „Pusė iš jų per daug skaito, o pusė parsidavę.“ Kas turėjo labiau įsižeisti – prisiskaitėliai ar bolševikinio režimo aptarnautojai?
Su bonzomis iš kompartijos CK ir panašių įstaigų nepartinis Geda tiesioginių kontaktų neturėjo. Tiesa, pakikendamas pasakojo, kaip per vieną renginį priėjęs svarbus ideologas Sigizmundas Šimkus paklausė: „Ar galima partijai prisėsti prie poezijos?“ Tą patį Šimkų aš girdėjau kitame susirinkime sakrališku tonu skaitantį pranešimą – rengtą, matyt, ne jo, o Danutės Kadžiulytės. Ką aš girdžiu? „Ir rašytojas velka sunkų Sifizo akmenį.“ Sifizo! Tirtėdamas iš juoko, turėjau po kėde palįsti.
Sigitas pasakojo, kaip po jo poezijos svarstymo (pirtis neklusniajam) Justas Paleckis vyresnysis gyręsis: „Pamokėme vieną jaunąjį.“ Nuo „neidėjiško jaunimo“ jie nenuleisdavo akių. Valdžiai nepatogesni buvo ne tie, kurie eina priešpriešiais, o tie, kurie važiuoja visai kitais bėgiais. Režimą tai pagraužė labiau už tiesiogines disidentystes. Gera poezija nesuderinama su partinių susirinkimų stagnacija.
Bonzos ne visada terliojo rankas patys. Turėjo mažesnių inkvizitorių. 1967 metais Geda su Apučiu buvo priimti į Rašytojų sąjungą, bet palydėti Alfonso Maldonio komentaro: „Tai estetizuojantis jaunimas, kurį dar reikia auklėti.“ Sigito rinkinį užsipuolė Vitas Areška. Girdėjau Aputį sakant: „Pats save cenzūruoji. Žinai, ko Algimantas Baltakis nepraleis.“
Dar viena detaliukė. Rašiau apie senų nuotraukų kolekcionavimą. „Sutikite, tai ne degtukų dėžučių rinkimas“. Viršininkui sudrebėjo kinkos, išbraukė. „Vladai, o jeigu kuris iš jų renka?!“ Jie – tai tie iš CK.
Esu girdėjęs tokią Vytauto P. Bložės nuomonę: „Nežinau, ar Geda yra geriausias poetas, bet tarp kritikų tikrai geriausias.“ Reiklus, chaltūrai negailestingas. Kai Antanas Jonynas vyresnysis savaip gyrė Kosto Kubilinsko kūrybingumą („Jis tiesiog bezda eilėm!“), Geda įgėlė: „Tas ir yra, kad bezda.“
1966 m. rugsėjo 6 d. savo dienoraštyje randu: „…suniekina visus poetus iš eilės. Dėl Vilijos Šulcaitės ir Jono Lapašinsko – tai jau išvis kur juos dėti? Betgi ir Alfonsas Maldonis jau tuščias, ir Justinu Marcinkevičium ar Vincu Mykolaičiu-Putinu jaunimas jau nusivylęs. Na tai ką turime išvis, Sigitai? „Strazdą pirmiausia, Maironį, kelis dabar Amerikoje rašančius.“ Pajuokauju: nedaug kas liktų, jei leistume tau pašienauti!“
Jau nepriklausomybės metais piktinosi: „Dabar ir Antanas Drilinga biblinių temų nusigriebė. Saugiau nuo tokių dalykų buvo, kai drausdavo.“
Grįžtu vėl į Sovietiją. Kartą žurnalistų užstalėje sprendėme, kas geriausias Lietuvos publicistas. Atsiprašau plunksnos brolių – deja, negalėjau nurodyti nė vieno kolegos pavardės. Mano laureatų trejetas buvo „iš kitos operos“: Sigitas Geda, Marcelijus Martinaitis, Edmundas Gedgaudas.
Nebuvo iš atlaidžiųjų. Berniokiškai pasigirdavo: „Mušiau Vytautą Petkevičių ir Egmontą Jansoną!“ Pakeiksnodavo Saulių Macaitį, liudijusį „Velnio nuotakos“ byloje Arūno Žebriūno naudai.
Daug kam mįslė – priešstata su Justinu Marcinkevičium. Gal šioks toks raktelis būtų Sigito žodžiai, kad kompartijos tūzas Antanas Sniečkus prezidiumuose mėgo sėdėti tarp Mokslo ir Meno. Iš dešinės vienas, iš kairės – kitas. „Mokslas“ buvo Jonas Kubilius, o „Menas“ – deja, Justinas Marcinkevičius, liaudies numylėtinis.
Kai 1979 metais Gedos eilės buvo išspausdintos Amerikoje, šiapus geležinės uždangos kilo nemaža audra. Autorių teisės poetą susirado net atostogaujantį Picundoje: ar pats eilėraščių aniems siūlėte?
Į vestuves liudininku Sigitas pakvietė paslaptingai: tokią ir tokią dieną atsinešk pasą. Kartais mane įgaliodavo paimti honorarą. Maniau, vėl tuo pačiu reikalu. Tik Gražina prisipažino: „Ženijamės!“
Na, ką gi – jeigu jau svotas, tai svotas. Pasipuošiau, užsakiau telefonu taksi: nuvešiu jaunuosius į Santuokų rūmus. Atvažiavo toks kledaras furgonėlis. Teko atsisakyti.
Puota buvo kukli. Jaunavedžiai tada buvo dar kampininkai, priglausti Leonido Jacinevičiaus, kurio žmona į įnamius šnairavo.
Šiemet Uršulei patikslinau datą: 1978 m. birželio 15 d.
Eidamas sekretoriauti į „Literatūrą ir meną“ (1978), pažinties su Gedų šeima neafišavau. Redaktoriui Osvaldui Aleksai tai būtų nepatikę. Kaip ir „svotavimo“ faktas.
Tuo metu Geda spaudos buvo lyg ir priimamas, lyg ir ne. Spausdintume, bet išmeskite Dievą ir kitokią mistiką. Autorius sutikdamas išgelbėtų ne vieną publikaciją, bet šitas autorius nė už ką nesutinka. Kaip čia neprisiminsi tų laikų anekdoto. Cenzorius skaitydamas randa: „Pro langą įskrido dievo karvytė.“ Dievas?! Mistika! Šalin! Liko: „…įskrido karvytė.“
Padorieji literatai tikėjosi, kad šiame poste dirbdamas galėsiu jiems pagelbėti, tačiau niekas čia man sprendžiamojo balso nesuteikė. Menkutė pagalba buvo, kad paprašiau Sigitą rašyti poetiškas miniatiūras prie viršelio fotoetiudo. Kelias parašė, bet paskui susigriebė: „Dar kas pamanys, kad tik tatai ir sugebu.“
Sigito motina mirė ketvirtadienį. Rašytojų sąjungos užuojauta vėluos, į numerį nepateks. Pats paskambinau į sąjungą, savavališkai suformulavau tekstelį, pasistengiau, kad užuojauta būtų išspausdinta kaip niekad operatyviai. Šeštadienį poeto bičiuliai ją pamatė, galėjo dalyvauti laidotuvėse.
Iš mano dienoraščio, 1976 m. gegužės 29.
Naujos Sigito eilės keistai jaudina išėjimo-nebūties nuotaikom, rezignacija. Radau ten ir antrininką iš Edgaro Poe, ir Jungo animą – keistą seserį. Nė nepajutau, kaip ėmiau pats eiliuoti. Kaip visada – labiau sekimas nei lengva parodija. Tik animai aš suteikiau kur kas daugiau destrukcijos: „Bežadė, bežodė, trapi ir baukšti silpnumą ir skepsį ji sėja širdy.“ Nutvėrus Poezijos paukštę – kad ir už vienos plunksnelės – būtis darosi prasmingesnė.
Vilniuje buvo rodomas filmas apie baleriną Aną Pavlovą. Papasakojau turinį. Abu su Gražina susidomėjo, panoro nueiti. Bet, Vladai, turėsi pasaugoti Uršulę. Mergaitei tada buvo gal pusantrų metų. Gerai, pabūsiu aukle. Paliko vaiką miegantį. Prigrasė: kai pabus, būtinai nunešk ant puoduko! Ta pabudo ir iškart ėmė baisiausiai rėkti. Ką daryti? Stvėriau besimuistančią ir nešiau, beviltiškai tikėdamasis, kad pavyks įvykdyti įpareigojimą. O ji rėkdama kad paleido čiurkšlę!
Vienu metu Gedai skambinti įniko Aleksys Churginas. Ragelį padėdavo tik po gero pusvalandžio. Filologiniuose pokalbiuose būta ir klastos. Matyt, pašnekovas turėjo tikslą padaryti poetą priimtinesnį režimui, bet padarė tik meškos paslaugą. Genriko Zimano „Komuniste“ atsirado Sigito Gedos „Tarybinių partizanų dainos“. To nepavadinsi šviesiu puslapiu poeto biografijoje. Deja, tuo metu Sigitas prirašė ditirambų ir Churgino eilėraščiams – už „europinę kultūrą“. Vėliau į šį asmenį ir į jo kūrybą, ypač vertimus, žvelgė visai kitaip.
Gimimo dienų plačiai nešvęsdavo. Triukšmingiausias gal buvo 60-metis. Vasario 4-ąją – gėlių jūra Rotušėje. „Tūsas“ Jauniaus 1. Dainavo Bronius Kutavičius.
Eilinės sukaktys būdavo kuklios – vienas kitas svečias. Atsimenu Vytautą Kernagį, Aidą Marčėną, Virginiją Kochanskytę, Petrą Venslovą.
Kartą sumaniau dovanoti savo įrašytą magnetofono kasetę. Su kaimynu Vitu Vaitavičium įdainavome partizanų dainų, kurias atsiminėme iš vaikystės. Buvo dar juostoje dzūkų tautosakos, keletas parodijų ir šiaip „balabaikų“, nors Sigitas iš tokios mano rašliavos ir pasišaipydavo.
Po vieno meno žmonių pobūvio Gražina kalbėjo: „Visų naujos žmonos, mums net nepatogu.“
Iš mano rašinio „Taip kūrėsi Sąjūdis“ („Mūsų žodis“, 1990, Nr. 3).
Man pačiam (o ir daugeliui lietuvių) nepaprasto ryškumo žvaigžde spindi Maironio 125-ųjų metinių minėjimas 1987 metų spalio mėnesį. Kaip nonkonformistiškai, be ideologinių reveransų kalbėjo profesorė Vanda Zaborskaitė ir poetas Sigitas Geda! Švytintis jų žodis praskynė kelią ne vienai naujai idėjai, išvarė pašalą iš apšarmojusių sielų.
Neužmirštami 1988-ieji. Jau dvelkė laisve. Artėjo septyniasdešimta Vasario 16-oji. Sovietiniai „organai“ paklaiko. Vilnius pilnas milicijos ir kareivių. Juozas Baltušis ir Šarūnas Marčiulionis valdiškuose mitinguose keikia „buržuazinę“ nepriklausomybę. O mes Gedynėje švenčiame su tortu.
Istorinę birželio 3-iąją Sigitas buvo Vokietijoje. Užtat aš sėdėjau Mokslų akademijos salėje ir svaigau nuo kalbų, viena už kitą drąsesnių. Parvažiavusiam viską smulkiai atpasakojau. Tu, Sigitai, pasiūlytas į iniciatyvinę Sąjūdžio grupę.
Liepą ir rugpjūtį – didieji mitingai Vingio parke. Įspūdinga Sigito prakalba. Visi ilgai cituodavo jo pasakytą parabolę, kaip pelė gali nugalėti dramblį. Mitingų atmosferą apibūdino pats: „Tartum angelas iš dangaus nusileido.“
Steigiamajame Sąjūdžio suvažiavime (spalio 22–23 d.) Sigitas Geda išrenkamas Sąjūdžio tarybos nariu. Jo populiarumą liudija surinktų balsų skaičius. Delegatas buvau ir aš. Kai pasiskundžiau neturįs nuotraukos, septynmetė Uršulė pasišovė nupiešti „portretą“. Tebesaugau.
Visada prisimenu tų metų Kūčias. Buvau pakviestas pas juos vakarienės, kaip ir daugelį kitų kartų. Sąjūdis paragino tą vakarą devintą valandą languose uždegti žvakutes. Tik Česlovas Juršėnas pareiškė tuo metu demonstratyviai žiūrėsiąs Maskvos televizijos „Vremia“. Viena rusė buvo dar piktesnė: „Daže Gitler do etovo ne dodumalsia!“ Gedų languose žvakutės degė. Išėjau su Uršule į miestą ir gėrėjomės – tiek langų lietuviški!
Ilgai svarsčiau, ar viską rašyti apie 1991 metų gegužę ir birželį. Kas nors sakys: kompromituoji didelį žmogų. Turiu rašyti. Kaip moku, kaip sugebu. Nes laikau tuos mėnesius dramatiškiausiais poeto gyvenime. Pavojai buvo kur kas didesni nei per „peilio bylą“. Mačiau, į kokias pragarmes draugas buvo įsmukęs, atlėgo, kai didžioji krizė vis dėlto praėjo. Rašau pirmiausia tiems, kurie pasidarė atrakciją iš „Gedos hepeningo Jonuose“. Atseit originalus meninis proveržis. Pats buvau priverstas pastaraisiais metais keliose konferencijose tą gerklę gniaužiantį „filmą“ žiūrėti.
To laiko dienoraščio sąsiuvinį pavadinau „Ceitblomas ir Leverkiunas“. Galbūt per daug pretenzinga man lygintis su Thomo Manno „Daktaro Fausto“ veikėju, kuris bandė gelbėti dvasios ligos palaužtą kompozitorių, betgi mano „Leverkiunas“ išties buvo priėjęs labai pavojingą ribą, balansavo ant bedugnės krašto.
Įžanga tokia. Sutikau jį prospekte. Žvelgdamas į televizijos bokštą, parodė: jis bloga lemia! Dar neatrodė keistas – taip bet kas gali pasakyti. Neįtariau, kad toks pervargęs, nusibaigęs.
Į Poezijos pavasario baigiamąjį vakarą Šv. Jonų bažnyčioje nenuėjau. Tą vakarą su kitais Nepriklausomybės aikštės dainininkais budėjau prie piketuotojų vagonėlio Radijo ir Televizijos rūmų pašonėje, o į mus buvo nukreiptas okupantų tanketės vamzdis. Žengi į šalį – pasisuka ir vamzdis. Atbėgo uždususi pana: „Aš iš poezijos vakaro. Geda pamišo. Staugė kaip vilkas!“ Nepatikėsiu, ne.
Neramia širdimi kitą rytą važiavau į Taikos 88. Abu su Gražina sėdi ir visai ramiai peržiūri vakarykštę sceną – vaizdo įrašą iš kažkur jau gavę. Deklamuoti Sigitas pradeda savo įprasta monotonija, paskui staiga ima skiemenuoti, ūkčioti, galiausiai tik žiopčioja. Žiūrovai aplinkui – net ir Bernardas Brazdžionis – pakraupę. Šiurpu ir man. Nepajuntu, kaip pabyra ašaros. „Bl…, Sigitui visai prastai“, – keikteli į šoną ką tik atsiradęs Petras Repšys.
Kad draugo siela klaidžioja didžiausiose tamsybėse, rodė daug kas. Nuolat kalbėjo apie kažkokius „atpotrijimus“ (atkerėjimus). Atpotrijęs darželį Vieciūnuose, iš kurio matyti Liškiavos bažnyčia už Nemuno. Atpotrija turimas medines skulptūrėles – padrasko peiliu, tik apgadindamas meistrų darbus. Skambina man po vidurnakčio, ko niekada nedarydavo: „Dainuoju tavo dainas!“ Giriasi kuriąs gėlių kompozicijas. Mačiau tą „floristo“ stalą – visai ne meniška kažkokia lapų krūva. Iš vielelių narsto rožinius. Kliedi apie nebuvėlius Dainavos kunigaikščius. Ir taip toliau, ir taip toliau – sveiku protu nepaaiškinami veiksmai.
„Užrašyk!“ Pasisodina mane ir pradeda kažką be galo diktuoti. Klusniai imu plunksną, žinodamas, kad tai beprasmė žodienė be jokio ryšio, logorėja. Pasveikęs visa tai išmetė pasibaisėjęs.
Kokia ugnis jį degina? Tarsi visąlaik šoktų į liepsną… „Vladai, pasiekiau ribą!“ – tragiškas skundas. O paskui vėl iš megalomaniškų aukštumų: „Kas kitas lietuvių kalboje tokius dalykus darė?!“ Kaip įmanydamas hipnotizuoju: „Neženk už ribos, neženk!“ O jis: „Poetas turi pereiti visus pragarus!“ Nejaugi Lietuva turės savo Hölderliną? Kažkokia anapusybė taip helderliniškai tempia jį pragarmėn, kad prarandi viltį, jog įstengs sugrįžti. Dieve duok, kad tik pasveiktų, jeigu po to ir neparašys nė eilutės.
Beprotiškiausias jo įnoris tada buvo: „Vladai, tu mus sutuokei, tu ir pertuok!“ Žvilgtelėjau į Gražiną: paklusk, gal jis nurims, gal atsipeikės. Štai tas tragikomiškas „hepeningas“. Abu apsivilko odiniais švarkeliais, kuriais prieš trylika metų vilkėjo Santuokų rūmuose. Pabuvau netikru kunigu. Paėmiau abu už rankų ir tyliai pastovėjome. Sigitas iš tikrųjų giliai atsiduso: „Kaip atlėgo!“
Aprimo, bet dar ilgokai jo protas skendėjo ūkuose. Gražina bandė kalbėtis su tuo metu madingu psichiatru Kaunu, bet tas tik patarė: „Tu žmona, tu žiūrėk.“
Pasveiko be psichiatro. Po kelių mėnesių jau kalbėjo kaip žmogus, jokių šizoidizmų. Šitokio masto liguista būsena, tokio dydžio depresija daugiau nepasikartojo.
Bajorystė – vienas iš jo sukurtų mitų? Kaip ir kilmė iš švedų ar vengrų. Mėgo klausytis švedų tenoro Nikolajaus Geddos įrašų.
Dalyvaudavo bajorų susirinkimuose, netgi tapo vienu to operetiško sambūrio vadovų.
Perpasakodavo istorijas, išgirstas iš draugų. Dalis jų pateko į „gyvavaizdžius“, bet toli gražu ne visos.
Petras Repšys Dailės institute buvęs ne itin drausmingas studentas. „Jaunimo gretų“ žurnalas nusprendė apie jį parašyti feljetoniuką, pasiuntė tuo metu redakcijoje dirbusią Vytautę Žilinskaitę. Rašytoja institute pirmą sutiktą studentą klausia, kur galėtų rasti trečiakursį Repšį. Tas nurodė – eikite ten ir ten, o pats dingo pasipustęs padus. Mat tai buvo pats Petras.
Didžiausiu Sigito liapsusu laikyčiau teiginį, kad Lietuvos Respublikos piliečių chartiją įkūrė KGB. Gal įsižeidė, kad signatarai į jį nesikreipė. Betgi tuo metu Geda „Respublikoje“ skelbė komentarus, kurie, švelniai tariant, „chartizanams“ buvo nepriimtini.
Mano papasakoti trumpi dzūkiški anekdotėliai jo „gyvavaizdžių“ knygose pailgėdavo tris keturis kartus. Nelabai atpažindavau ir papasakotų istorijų. Apipindavo nebūtom detalėm. Fantazijos šuoras? Juokaudavau: kaip per gendantį telefoną.
Ypač išplėtotas epizodas, kaip Č. J. bendrabuty man skolino batus, pirmiau liepęs už savo pinigus juos pataisyti. „Gyvavaizdyje“ figūravau kaip autoriaus „vaikystės draugas“(vaikystėje pažįstami nebuvome). Batus skolinęsis kažkokioms vestuvėms (nieko panašaus). Ten pašokęs (aš niekada nešoku) grąžinau batus, o Č. J. parodė puspadžius: matai, kiek nuplėšei (irgi beletristika).
Patarimų ir patarėjų nemėgo. Turiu galvoje pirmiausia kūrybą. Sumanymais ir planais nesidalijo. Kaip rašė pats? Automatiškai, kaip plunksna veda? Ar apgalvojęs iš anksto? Šita tema nekalbėjo. Parašęs ką kartais norėdavo pasiklausyti skambesio. Gaudavau į rankas lapelį, bet mano skaitymą supeikdavo. O dažniausiai kūrinį išvysdavau tik jau išspausdintą.
Šioks toks autoritetas jam buvau tik renkantis kino filmus. Pažiūrėjęs Federico Fellinio „Džindžer ir Fredą“, sutiko: taip, genialus režisierius puikiai sugeba vienu metu spaudyti skirtingus klavišus. Susidomėjo Pedro Almodóvaro filmais.
Beveik sutapo nuomonės dėl mano visų romanų romanu pripažinto Thomo Manno „Daktaro Fausto“. Bandžiau įpiršti tuos prozininkus, kuriems skyriau „personalinį Nobelį“ – Ernesto Sįbato, Williamą Styrone’ą, Perą Olofą Enquistą. Nelabai pavyko. Tiesa, „Išguito angelo“ turinį viename esė pagal mano žodžius atpasakojo. Nežinau, ar skaitė ką iš Lawrence’o Durrello „Aleksandrijos kvarteto“, iš Mario Vargas Llosos, Iris Murdoch.
„Literatūra nemirė!“ – šaukiau jam sužavėtas Johno Irvingo „Maldos už Oveną Minį“ finalinių scenų. Sigitas perskaitė kažkurį kitą šio autoriaus romaną ir nusivylė: vulgarokas. Tačiau „Pasaulį pagal Garpą“ vėliau ne viename rašinyje citavo.
Gerą ar blogą įprotį turėjau – kiekvieną jo knygą palydėti parodija-sekimu „Pėda į pėdą paskui Sigitą Gedą“. Sėkmingiausios gal būtų „Vilniaus peizažuos, Vilniaus miražuos“, „Antinomijų pynė“, „20 Gedos prisipažinimų Kutavičiui, užrašyti Motiejūno“, „Du poetu“, „Vijonas tarp vijūnų“, „Karalius Mindaugas kolūkietis“. „Tikiuos, kad neprisivėlė grasios parodijuotojų banalybės“, – rašiau autoriui. Tokio rašymo tikslas – „užkardyti“ epigonus. Jų mėgdžiojimai visada bus panašesni į parodiją nei į originalą.
Aš į poetus nepretendavau. Jaunystėje pabandęs eiliuoti (Vincas Giedra šį tą žadėjo), greit perėjau į nerimtą žanrą – parodijas arba net papliauškas. Parodijų savo pavarde, slapyvardžiu Kalnius Baigys ir po kolektyvine Horacijaus Drapako kepure spausdinau „Nemune“ ir „Literatūroje ir mene“. Prastus poetus parodijuoti neįdomu. Nuo mano plunksnos „nukentėjo“ Antanas A. Jonynas, Leonardas Gutauskas, Judita Vaičiūnaitė, Stasė Lygutaitė-Bucevičienė, Vladas Braziūnas, Alfonsas Andriuškevičius, Aidas Marčėnas ir, žinoma, „japonas“ Sigitas-san Geda-san. Jonas Strielkūnas pašmaikštavimų apie save į savo „L. M.“ nepraleido.
Sigitas irgi yra bandęs satyros žanrą – dar Lazdijuose. Kaip visi tada – galėjo pasišaipyti tik iš biurokratų. Kartą Vilniuje rodė kandokų epigramų, kur figūravo gana atpažįstamas „Justinėlis“. Laimei, to niekur nepublikavo. Jaunas, naivus studentas būdamas pašlovinęs Fidelį Castro, vėliau „gyvavaizdžiuose“ pats tai išjuokė, pervertė atbulai. Subrendusiam Gedai pasaulis jau negulė „Lenino pėdon“.
„Vėl ta Vėsaitė, vėl ta Lobačiuvienė“, – suaimanuoja poetas Sigitas Geda, nuobodžiaudamas priešais televizorių. Prunkšteli pasiklausęs Kazimieros Prunskienės: „Kovo 8-osios moteris!“ Kasydamasis žiūri abejotinos vertės rusišką laidą „Okna“ („Langai“). Žodžiu, kasdieniškas žmogutis. Tik sporto transliacijas ignoruoja.
O atitinkamoje aplinkoje tas „kasdieniškasis“ darosi neatpažįstamas. Stulbinanti metamorfozė! Minios akivaizdoje virsta pranašu. Jo mintis iškart pakyla į kosmines erdves. Tos mintys gal ir paradoksalios, bet ištartos aiškiai, tiksliai, tvirtai. Iš kiekvieno žodžio sklinda kultūra ir išmintis. To pajusti negali nebent storaodžiai.
2004-ųjų gruodis. Gražina jau mirtinai serga, gęsta kaip žvakelė. Plaučių vėžys ją sugraužė per ketvertą mėnesių. Pastebėjau, kad žmonai sergant Sigitas pernelyg pabrėžia ir savo ligas.
Paskambino: ar ateisi Kūčių? Prisipažinau: kaltas, jau pasižadėjau Ritonei ir Juliui Šalkauskams, nemaniau, kad tokiom sąlygom vakarienę rengsite. Kaip ligonė? Kaip visada. O po pusvalandžio – ta skaudžioji žinia: mirė. Stvėriau taksi, atsidūriau ten. Gulėjo kaip mažytė mumija. Sigitas nesusmukęs – reikalų, rūpesčių tiek daug. Po visokias įstaigas vežiojo Jonas Jackevičius.
Sigitas mane žino kaip įgudusį šermenų giedotoją (sena, kilni lietuviško kaimo tradicija!), bet nesisiūlysiu, nes „gyvavaizdžiuose“ citavo Mykolo Karčiausko žodžius, kad pensininkai veržiasi giedot prie mirusių rašytojų. O jis parvažiavęs taip paprastai sako: „Firma siūlė giedotojų, bet aš atsakiau, kad turiu savų.“ Tada jau drąsiai sukviečiau bendraminčių pulkelį, giedojome itin dvasingai.
Kas galėjo pamanyti, kad taip greit – vos po ketverių metų – teks apgiedoti ir jį patį, sūnui Šarūnui prašant. Repertuarą parinkau auksinį – net šv. Pranciškaus „Saulės giesmę“, kurią ir pats Geda yra vertęs. Paskutinė paslauga draugui. Iki šiol esu nuoširdžiai dėkingas giedojusiems saviškiams – Violetai Jankauskienei, Elvyrai Lapinskienei, Gražinai Cijūnėlytei, Anicetai Žiupsnytei, Adolfui Verseckui, Gintautui Akelaičiui, Evaldui Grigoniui. Kitą rytą prisidėjo dar Laima Paulauskienė ir Giedrius Šmuilaitis – ką tik tapęs tėvu, sulaukęs pirmagimės. Argi ne simboliška: šalia mirties – gimimas.
Kūčių vakarienę Gedynėje esu valgęs ne kartą. Gražina, gamindama patiekalus, labai paisė senųjų tradicijų. Negaliu nepaminėti, kad vos kelioms dienoms praėjus po motinos mirties, nepažeisdama tradicijos, Kūčias parengė ir Uršulė. Atsidusome sėdėdami prie stalo: „Gal Gražina dabar į mus žvelgia iš aukštai?“
Turiu visas Sigitui gyvam esant išleistas knygas – net ir rusiškai – su autografais, išskyrus „Skrynelę dvasioms pagauti.“ O „Mėnulio žiedus“ užsimiršęs užrašė dukart. Galėtų išeiti visai įdomi publikacija.
„Pėdos“ dedikuotos „dzūkui, draugui, išlydėjusiam mane į poezijos kelius“. Celano vertimą užrašė: „Su meile, kuri amžina“. „Jabaniškes“ – tiesiog „Vladui, broliukui“. Baudelaire’o vertime apibendrino: „Mielas Vladai, ką gi čia aš galėčiau Tau užrašyti. Tik tai, ką ir Pats žinai: kad daugelį metų, didesnę gyvenimo dalį mus siejo broliški jausmai. Sigitas, 2005 birželis (per Šv. Antaną).“
Verta buvo draugauti, verta vienas kitam padėti.
Bendrų nuotraukų ne per daugiausia. Vestuvinė, patekusi į Antano Andrijausko rengtą knygą „Sigitas Geda: pasaulinės kultūros lietuvinimas“. Keturiese. Jaunavedžiai – Sigitas su Gražina, du liudininkai – aš ir Živilė Ramoškaitė, dvynė Gražinos sesuo. 1978 m. birželio 15 d.
Kelios nuotraukos, darytos mano giminaičio Raimundo Pilecko, mano tėviškės kieme Ežerėliuose 1982 m. gegužės 16. Užvažiavome iš Veisiejų, mamai juokais sakiau, kad Gražina – Veisiejų taksistė. Pavedžiojau juos savo pamėgtu maršrutu Babrų pusėn. Nuo aukštojo Kukucakalnio grožėjomės Mikyčių kaimo panorama.
2001 m. liepos 6 d. jie mane pasikvietė važiuoti į Kernavę. Pakeliui apžiūrėjome Sudervės, Karvio, Dūkštų bažnyčias. Prisifotografavome. Aparatu daugiausia spragsėjo Uršulė.
Laiškų savo archyvuose radau vos vieną. 1972 m. liepos 21 d. Sigitas iš Paterų rašo: „Vyrai prisilakę su traktoriais ardo tvoras, o jos [moterys – V. M.] tuo metu turi likti seksuališkai neužangažuotos, kaip pasakytų Lietuvos knygnešys Bielinis.“ Knygnešiu čia ironiškai pervardytas nomenklatūros veikėjas, ūdijęs rašytojus, kad šie vengia užsiangažuoti.
Vairuotoju būti taip ir nepasiryžo. Naudojosi vairuotojomis – Gražina ir Virginija (pastarąjį pasirinkimą gal ir nulėmė mašinos turėjimas?).
Prisipažinti neišmanančiu nenorėjo. Mačiau, kaip atsidaręs kapotą tepaluotom rankom kažką krapštė: „Valau žvakes.“
Kai buvo pristatinėjama knyga „Atsisveikinimas su Jabaniškėm“, Gražinos paklausiau, kodėl Sigitas Justiniškes perkrikštijo taip vulgariai, ta tik trūktelėjo pečiais: jo neperkalbėsi.
Seniai rūpėjo paklausti, ką mano apie Jurgį Mačiūną, kurį kai kurie mūsų kultūros veikėjai kelia aukščiau už Čiurlionį. Sigitas numojo ranka: „Fluxus“ – niekai, nesąmonė. Jie kvailioja, ir tiek. O Dali, nepaisant jį supusio komedijinio anturažo, yra didelis menininkas. Malonu, kad mudviejų nuomonės sutapo.
Epigonai, mėgdžiotojai nuolatos jį vijosi, bet nepasivydavo. Kai jie imdavo rašyti „gediškai“, jis jau „medžiojo“ kituose plotuose. Iš Albino Žukausko: „Su kiekvienu rinkiniu Geda vis netikėtas!“ Ėjo priekyje, kiti tik eksploatuodavo jo atradimus, atsilikdami ne vienu žingsniu. Buvo jų tiek ir tiek. Vien po jo japoniškų eksperimentų pasipylė „tankos“, „haiku“, „basio“ – iš paskos tipeno kas tik netingėjo. O Geda jau pasukęs naujais keliais ir pasirodo ten, kur kritikai su savo schemų kilpom visai nesitikėjo.
Su skaitovais jam tikrai nesisekė. Esu matęs tragiškų atvejų. Aktorius neišmano nei ką deklamuoja, nei kaip. Liūdnas vaizdas – tarsi bekojis šoktų. Eilėraštis išnarstomas, išmontuojamas, griaunant ritmą, arba pernelyg jausmingai „interpretuojamas“. Teneįsižeidžia aktorių padermė, jeigu pasakysiu eretišką mintį: mano akimis, blogiausiai deklamuojantis poetas deklamuoja geriau už geriausiai deklamuojantį aktorių. Tiesa, pasitaiko ir poetų – ypač poečių, kurios skaitydamos daro psichologizavimo, inscenizavimo nuodėmę.
Didesnių priekaištų Sigitas neturėjo Virginijai Kochanskytei.
Niekas kitas nemokėjo taip skaityti jo poezijos kaip pats. Monotonija, bet ne anemiška, o iškilminga, didinga, dievaž, turinti magijos. Pabrėžiamas ritmas, išryškėja kiekvienas žodis. Per radiją arba iš plokštelės skambantys jo „20 prisipažinimų“ ilgiems laikams bus akustinis (ir ne tik!) hitų hitas.
Daugiau jau nebus,
Daugiau nieko nebus,
Tiktai šitas kritimas,
Sprogimas, lūžimas
Ir garsas – –
Virš vienintelio mūsų pasaulio.
– – – – – – – – – – – – – – – – –
Taip baigiamas eilėraštis „Angelas krintantis Palangoje“. Pritrenkiantis apokaliptiškas finalas stulbina daugelyje jo kūrinių. Kaip lemiamas fechtuotojo dūris, kaip paskutinis krepšininko metimas.
Viena iš „7 vasaros giesmių“ baigiasi: „Pelenai, pelenai, pelenai.“ „Giesmė apie Liuciferį“: „<…> mirties kunigaikšti? Ateik!“ Tarsi išsibūrė savo likimą.
„20 prisipažinimų“ ir „20 antinomijų“ cituočiau ištisai. Tai Gedos klasika, kūrybos viršūnė. Kaip ir:
Šitos bitės, kamanės,
Šita amžių galybė,
Virš apgriuvusių kaimų –
Rausva amžinybė.
Tai iš „Strazdo“. O „Pėdose“ rasime: „Būsiu Kalnas, būsiu Vėjas.“ Niekas kitas, tik Geda galėjo taip pasakyti.
„Teisingo žodžio malda“ irgi pranašiška:
Motin švento pamišimo,
duok ugnies ir duok sveikatos,
leisk matyt, ko nieks nemato,
leisk girdėt, ko nieks negirdi,
grįžk, įeik į mano širdį!
Per Gražinos laidotuves man vis vaidenosi eilutės iš „Kurapkų priemiesčio karjeruos“:
Bijodama – trokšti.
To blyksnio prakeikto, šviesos, kuri smogia per vyzdį.
Atmintyje likę ne tiek jau mažai nuotrupų iš jo eilėraščių, ko gero, net nepatekusių į rinkinius. „Tamsią naktį atsimerkia sieloj tūkstančiai pasaulių. Žalias žydi, žydras verkia, o raudonas siaučia, siaučia.“ Ši citata man buvo būtinai reikalinga rašant apie neseniai apakusius asmenis.
Iš jo klajonių po Rusiją. „O Volga gulasi ant pilvo, paskui apsiverčia ant šono – iš pradžių mėlyna ant pilko, paskui ant mėlyno raudona.“ Dar: „Ten nganasanų moterys mažytės – iš po skarų veideliai vos matyti.“ Klausiau, ar tikrai buvo nusibastęs net pas tolimosios Sibiro šiaurės tauteles. Gudriai atsakė: „Tai viršjutiminis patyrimas.“
ik pavasari
mana
dvēsele
apģìērbjas
un iet laukā
cik
reižu
mēģinu
viņu
izjautat
nezin kur
nezin kur
Atpažinote? Tai „Sielos kelionė“ latviškai, išversta Knuto Skujenieko, didelio Sigito bičiulio. Iš pirmo karto šį tekstelį įsiminiau ir padeklamavau autoriui. Jam tai patiko.
Du jo sakiniai apie vertėjo vargus. „Kiek reikėjo rimų verčiant Dantę!“ „O pamėgink išversti „У лукоморья дуб зелёный.“
Gedos vertimų viršukalnė – Narekaci.
Pirmininkaudamas Nacionalinių premijų komisijai, buvo demokratiškas. Tai galiu paliudyti. Sirgo, tad darbuotoja atvažiavo į namus. Jis užpildė anketą, sužymėdamas savo kandidatus, ir neklausinėjo, kaip ir už ką balsavo kiti. Sakė visad taip darąs.
Mačiau, kaip didysis premijų skyrėjas, jau būdamas našlys, darbavosi prie plytelės – virėsi makaronų su vištiena. Nepatingėjo išsivirti ir obuolienės iš savo sodelio Vieciūnuose obuolių. Gavau ir aš stiklainį.
Talkininkaudavau kraustantis iš buto į butą. Išvažiavę atostogauti, įpareigodavo palaistyti gėles. Pateruose irgi teko paprakaituoti sugrėbiant šieną. Vienas kitas darbelis su dalgiu tekdavo ir „vasarvietėje“, Vieciūnuose.
Paskutiniaisiais metais bene svarbiausias patarnavimas buvo pavedžioti šunį, kai pats šeimininkas vos paėjo. Mikui, sakyčiau, būta net per didelės pagarbos. Ir rašinėliuose neretai pasirodydavo „pasikalbėjimai su Miku“.
Kartą, rengdamasis Miką išvesti į lauką, paėmiau virvelę ir pasibjaurėjęs numečiau – apdergta! Sigitas ramiausiai čiupo ir nuplovė.
Paprašė perskaityti Dantės „Pragaro“ vertimo korektūras, patikslinti į Švediją siunčiamų kūrinių sąrašą. Nunešiau jo eilių „Šiaurės Atėnams“.
2008 m. gruodžio 12 d. vakaras. Smagus ką tik parėjau iš Aušros Liutkutės mokinių koncerto. Telefonas. Skambina Juozas Baušys. Seno draugo balsą girdėti visada malonu. Bet šįkart – ne. Televizija pranešusi, kad mirė Sigitas Geda. Negali būti! Gali. Puoliau ieškoti Šarūno telefono. Bet jis mane pralenkė: reikės giedotojų tėvo laidotuvėse, padėsite? Taip, tai mano pareiga, tą sugebu.
Olė Baušienė dar vakar mačiusi jį per televizorių: ėjo su lazdele iš teismo toks liūdnas. Grėsė kalėjimas. Sakė: „Namuose padaryčiau daugiau nei Pravieniškėse.“ Radijo studijoje Valdui Gedgaudui kalbėjo: „Aš susijęs su lietuvių kalba, man Lietuvoje jaukiausia.“
Baigėsi rūpesčiai ir kančios. Mirtis nuplauna visas nuodėmes.
Buvome kiek apsipykę. Jis įsižeidė dėl mano priekaištų už ne visai etiškus jo interviu „Lietuvos rytui“ ir televizijoms (tai nedaro garbės tokių publikacijų inspiruotojams ir organizatoriams). Regis, užpyko ilgam. O paskutinį gyvenimo mėnesį išdiduolis paskambino ir taip gražiai atsiprašė. Atsileidau iškart: nubraukime visas senas sąskaitas, Sigitai. Mirties nuojautos nebuvo. Tik pasisakė jau neturįs šuns. Ketino pastarųjų metų dienoraščių „Šiaurės Atėnuose“ jau neskelbti. Nežinau, ar sakė tą redakcijai, bet pomirtinė publikacija tęsėsi be galo.
1998 metais „Respublika“ paskelbė gana objektyvius įvairių meno sričių „dešimtukus“. Geriausiu Lietuvos prozininku buvo išrinktas Juozas Aputis, geriausiu kompozitoriumi – Bronius Kutavičius, geriausiu grafiku – Petras Repšys. Kas sieja šias tris pavardes? Tai ilgamečiai Sigito Gedos draugai, ir vienijo juos ne kokia formali lyderystė, o estetinės ir etinės pažiūros. Beje, Geda šiuose „Respublikos“ sąrašuose irgi buvo poetas Nr. 1, pralenkęs Justiną Marcinkevičių, Marcelijų Martinaitį, Vytautą P. Bložę, Juditą Vaičiūnaitę, Aidą Marčėną, Joną Strielkūną, Donaldą Kajoką ir kitus.
Geriausiojo vardo Sigitas nesikratė (pats man tą sąrašą parodė). Kartą – tiesa, neblaivus, pasakė: „Esu atsiųstas poezijai.“ Gal turėjo ir vieną kitą vagnerišką neklystančiojo bruožą. Retkarčiais prabildavo ir su šliogerišku aplombu.
Skaitydamas knygą apie Günterį Grassą apgailestavo, kad pas mus niekas tokių neparašo. Galbūt tikėjosi knygos ir apie save.
Beje, Grasso „Skardinis būgnelis“ įeina į mano visų laikų knygų dešimtuką.
Vėlyvuoju Gedos šedevru laikau „Raitelį ties bastėja“. Eilėraštis suręstas pagal klasikinius eilėdaros principus. Keli posmeliai, o kiek čia stygų užgauta, kiek minties posūkių, paradoksų! „Tai aš. Bet neverkiu aš…“ „Ir kas man sargybiniai tie?“ Geda savo poetinį kelią užbaigė didmeistriškai.
Perskaitęs „Raitelį“, kažkodėl visada prisimenu genialų Turidu ir Santucos duetą iš Pietro Mascagni operos „Kaimo garbė“, kur irgi puikiai suderinti septyni muzikiniai motyvai.
Uršulė man į namus atvežė naujausią – jau pomirtinę – tėvo poezijos rinktinę „Ugniabalsis Niekas“, sudarytą Rimanto Kmitos ir 2013 metais išleistą Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto.
Storas mišiolas. Pirmiausia žmogus pasidžiaugi, kad Geda kaip poetas nepraranda aktualumo. Ir nepraras. Tada savaime kyla noras lyginti su paties Sigito sudaryta 2001 metų rinktine „Sokratas kalbasi su vėju“. Poetas tada stropiai atrinkinėjo kūrinius, savo ranka užlygino sovietinių inkvizitorių padarytas žaizdas ir žaizdeles, išmėtė „inkliuzus“.
Rimantas Kmita poeto kūrybos pradžią atspindi gana išsamiai ir chronologiškai: „Pėdos“, „Strazdas“, „Nakties žiedai“, „Ledynas baltas kaukaspenis“, „Delčia rudenė deivė“. Toliau – dėl rinktinės sandaros jau galima smarkiai diskutuoti. Kodėl neproporcingai tiek daug vietos skirta eilėraščiams, kurių datos – 1991 metų gegužė ir birželis? Jau minėjau, koks sunkus tai buvo poetui laikas, tada Geda nebuvo šimtaprocentinis Geda. Kodėl sudarytojui taip patiko „Ąžuolo kultūros“ abrakadabra, kurios niekas nepavadins Gedos sėkme? Ir kitos to meto eilės labai nedisciplinuotos. Kai kurie kritikai bando įrodinėti, kad pradedant „Žalio gintaro vėriniais“ poeto Gedos talentas išvis pasukęs klystkeliais, nors aš su tuo nesutikčiau. Knygoje pasigedau „Dubultų romansero“, „Aramėjiškų kryžių poezijos“, „Sielos kelionės“, „Raitelio ties bastėja“. Sudarytojas atrinko tik dvi iš „Septynių vasarų giesmių“ (mano akimis, publikavimo prašyte prašosi visos vienuolika!).
Beje, ir pats Sigitas „Sokrate“, sakyčiau, palikęs spragų. Dabar jau galima tik spėlioti, kodėl neįtraukė daug ko iš „Pėdų“ (vien kiaulės skerdimas kaip meistriškai ten aprašytas!). Kažkodėl nepateko „Atsitokėjimas“ ir „Angelas krintantis Palangoje“ su apokaliptiška pabaiga.
Ant mano stalo ir dabar guli ar ne šešetas Sigito Gedos knygų. Atėję stebisi: koks čia kultas? Teisinuosi: rašau atsiminimus, daug ką prireikia pasitikslinti. Tai ne visai tiesa. Tas knygas atsiverčiu ir sunkmečiu, ir šiaip be progos. Man būtina bent tokiu būdu su juo pasikalbėti – mintis iškart atkunta. Ne vienas kūrėjas yra prisipažinęs, kad Geda jį pažadino, ne vienas jaunasis sako, kad šis poetas suformavo jo literatūrinį skonį.
Gedynė buvo tas kanalas, per kurį mane pasiekdavo draudžiamoji literatūra. Iš Sigito gavau paskaityti Kazį Bradūną, Birutę Pūkelevičiūtę, Jurgį Blekaitį, Zenoną Ivinskį, net skandalingąją Vladimiro Nabokovo „Lolitą“. Su kokiu įkarščiu skaičiau Nadeždos Mandelštam atsiminimus! Sigito bute pirmą kartą pamačiau Hieronimo Boscho reprodukcijas, iš plokštelių klausiausi Olivier Messiaeno, Toro Takemitsu.
Mano gyvenimą tas bendravimas nušvietė ypatinga šviesa. Žmogus, tiek daug nuveikęs lietuvių poezijoje, visoje mūsų kultūroje, buvo nepaprastai reikšmingas ir man. Dėkoju likimui, kad taip ilgai teko būti šalia jo.
2014 m. rugsėjis