2017 m. Nr. 3

„Metų“ žurnalas tęsia Juozo Baltušio dienoraštinio palikimo fragmentų publikavimą (pradžia – 2016 m., Nr. 11, Nr. 12, 2017 m., Nr. 2). Šį sykį skaitytojo dėmesiui siūlomi 1984 m. pavasario užrašai. Už galimybę parengti publikaciją dėkojame Ritai Baltušytei bei Lietuvos literatūros ir meno archyvui.

1984 m. kovas–gegužė

Kovo 1. Ketvirtadienis
Visą dieną vietnamiečiai buvo Kaune. Juos lydėjo mūsų Taikos gynimos komiteto atsakingoji sekretorė Loreta Pakerytė. Sugrįžo vietnamiečiai labai patenkinti.
O aš visą dieną užsiiminėjau ne savo reikalais. Rūpinau dokumentus dėl suteikimo vienai Kupiškio gatvių Povilo Matulionio vardo. Sunkiai man eina.
Kreipėsi į mane jau anksčiau Markevičių šeima dėl buto. Tikra šiuolaikinė istorija. Seniai dirba Markevičienė Tarprespublikinės prekybinės bazės „Glavkoopchoztorg“ įstaigoje prekių žinove, seniai stovi butui gauti eilėje pirmąja, o buto negauna. Nebeiškentusi kreipėsi į Profsąjungų Centro tarybą, ten jai žadėjo padėti, bet užsiuto jos direktorius, „kam skundeisi“, ir dabar deda visas pastangas, kad ji apskritai negautų buto, imasi tam visokiausių kombinacijų. Šiaip taip aptvarkiau reikalą, bet reikia pastoviai kontroliuoti, kad iš tikrųjų neiškrėstų kokios šunybės.

Kovo 2. Penktadienis
Pavežiojome vietnamiečius po miestą, Skaičiavimo mašinų gamykloje surengėme jiems mitingą-susitikimą su darbininkais. Pasakiau kalbą ir aš, papasakojau, kaip mūsų respublikos gyventojai, net vaikai, rinko aukas padėti vietnamiečių tautai, kokia stipri draugystė riša mus su tolimais draugais, kovojančiais dėl vieno tikslo – taikos. Buvo visi patenkinti.
Vėliau svečiai žiūrėjo miestą, lankėsi parodose.
Vakare suruošėme jiems kuklią vakarienę „Lietuvos“ viešbučio kavinėje, gana jaukiai įrengtoje. Buvo daug tostų, nors dalyvavo tik vietnamiečiai, du jų palydovai ir mes su Pakeryte. Atsisveikinant, įteikiau jų vadovui „Palangos“ degtinės bonką ir čia pat gavau iš jų vietnamiškos bonką, kurios visai neįmanoma gerti: suka žandus, pykina.
Išlydėjome į stotį, atsisveikinome.
Grįždami užsukome į kokteilių barą Gorkio gatvėje. Pilna jaunučiukių mergužėlių. Sėdi be kavalierių, vienos pačios, traukia per šiaudelį kažkokį skystalą. Dvi sėdėjo prie mūsų stalo. Netrukus viena paklausė, ar pažįstu aš tokį dėstytoją Joną Riškų. Atsakiau, kad ne tik pažįstu, bet labai gerbiu, parašiau jam net trumpą padėkos laišką už jo knygą „Lietuvių literatūra. XIX a. pirmoji pusė“. Pasakė, kad tas mano laiškas nedavė Riškui užmigti visą naktį. „Iš kur žinote?“ Taigi aš – jo duktė! Būna ir šitaip. Visako būna gyvenime.

Kovo 4. Sekmadienis
Šiandien visoje Tarybų Sąjungoje, taigi ir pas mus, buvo vaidinama sena ir nusidėvėjusi komedija: rinkimai į TSRS Aukščiausiąją Tarybą. Paėmiau Monikos ir Roko pasus, nuėjau, suleidau už visus biuletenius, sugrįžau. Priklu ant dūšios! O ką darysi? Nieko nedarysi. Jeigu neisi balsuoti, tai dešimt kartų ateis tave raginti ir galų gale išplėš tavo balsą. Taigi!

Kovo 5. Pirmadienis
Įvyko rašytojų partinis susirinkimas. Petras Bražėnas padarė pranešimą apie literatūrinės kritikos padėtį, daug priekaištų pasakė kritikams, gerų minčių paskleidė, kalbėjo konkrečiai apie tokių kritiką literatūrinėje spaudoje – „Pergalė“, „Lit. ir menas“. Tačiau esminių klausimų nepalietė, ėjo užuolankomis. Tai suprantama, šiuo metu suprantama, kai prie valdžios stojo naujas „Generalinis“ ir dar nežinia, kuria kryptim pasuks viską. Viena aišku: naujo nieko nebus. Ir pažangos nebus. Nėra iš ko būti, kadangi komunistine ateitim, kurią taip karštai žadėjo, konkrečiai nurodė savo viešpatavimo metu Chruščiovas, tardamas, kad jau „mūsų karta gyvens komunizme“, nūnai niekas nebetiki. O mažiausiai tuo tiki patys aukščiausieji TSRS pareigūnai, tiek partiniai, tiek ir kitoki. Šitai paliudija jau ir toks faktas, kad visų „aukščiausiųjų“ sūneliai ir dukrytės šiltai įtaisyti po „Vneštorgo“ kontoras po pasaulį, šalis plačiausias, daro sau karjerą, krauna materialinį „pagrindą“ ateities dienoms, kai jų tėveliai bei dieduliukai jau bus sulaidoti Raudonoje aikštėje, prie Kremliaus sienos, ir kai jie bus niekas, kokie iš tikrųjų ir yra. Štai su tokiomis mintimis ir išėjau iš rašytojų partinio susirinkimo.
Svetimas dabar jaučiuosi visur. Tas svetimumas išplaukia iš to, kad negaliu pliaukšti iš tribūnos to, kuo netikiu. Tai kur man pritapti prie tų, kurie „gali“!

Kovo 6. Antradienis
Buvau Kaune, 27-je vidurinėje mokykloje. Sutiktas ir palydėtas daugiau negu šiltai bei draugiškai. Labai gerą įspūdį padarė man Kauno moksleivija. Žinoma, negaliu apibendrinti viso miesto, tačiau šios mokyklos jaunimas daug pasakantis. Skaito jauni vyrukai bei mergaitės mūsų rašytojų knygas. Diskutuoja dėl jų. Turi savo nuomonę.
Po susitikimo mokykloje – pas gerą mano bičiulę Danutę Jankovską. Reto šviesumo moteris. Buvo tenai ir Dalia. Buvo ir Danguolė Dundulytė, beje, pati ir suorganizavusi mano susitikimą su 27-ja vidurine, kurioje ji dėsto literatūrą.
Stebėjau Dalią, išgyvendamas gana keistas mintis. Negalėjau suprasti, kaip atsitiko, kad šitaip aklai ir šitiek metų mylėjau šitą žmogystą. Stipriai mylėjau. Atvirai pasakius, iki šiol dar negaliu iki galo išrauti minčių apie ją. Už ką? Kodėl? Juk nieko išskirtino joje nėra. Lėkšta, gerokai nuobodi, gerokai sumiesčionėjus, net gerokai besimaivanti moteriškaitė, dar netekėjusi, bet jau pradėjusi 34 savo amžiaus metu. Tai kaip galėjo šitai atsitikti? Garbės gi žodis, nieko nesuprantu!
Viešpatie dieve, jeigu tikrai esi kur, būk geras, apsaugok mane nuo panašaus idiotizmo bent jau tuos paskutinius metelius, kurie dar liko man nugyventi. Būsiu stipriai dėkingas Tau!

Kovo 7. Trečiadienis
Darbas, kaip ir kiekvieną dieną rytais, Taikos gynimo komitete. Daug biurokratizmo. Vis labiau tampame ne visuomenine organizacija, o kažkokia kontora.
Pietų pertraukos metu pasveikinome moteris su artėjančia (rytoj!) Moters diena (Tarptautine ir taip toliau). Įteikėme gėlių, susidaužėme šampano bokalu, pasakėme, kad mylime. Taigi.
O kad toji diena išpuola ketvirtadienį, rytoj, tai valdžia apdairiai sekmadienio poilsio dieną atkėlė į penktadienį, kad atšvęstumėm iš eilės tris dienas. Taip dažnai dabar mūsuose būna.

Kovo 10. Šeštadienis
Užvakar, vakar ir šiandien žiūrinėjau savo asmenišką archyvą. Buvau vėl priblokštas, tiek visko prisivėlę, prisikaupę. Kada gi besutvarkysiu?!

Kovo 11. Sekmadienis
Seniai belankiau pusbrolį Viktorą Kuncevičių Klaipėdos ligoninėje. Amžinai aš šitaip, kai tik ligonius lankyti, tai ir pritrūksta laiko, nesurandu galimybių. O juk laukia. Ligoniai visada laukia. Ir skaudžiai išgyvena, kad pamirštami dar gyvi būdami. Skambinau gydytojams, pasakiau, kad ateinantį trečiadienį tikrai atvyksiu bet kokiomis sąlygomis, kad perduotų jam šitai, atsiprašytų, tai yra, pasakytų, kad aš atsiprašau. Taigi. Gydytojai užtikrino, kad gyvas jis bus dar, mažiausiai, tris savaites. Taigi suspėsiu.
Atsiėmiau iš ateljė naują kostiumą. Pilkos spalvos, gana santūrus. Pasiuvo jie man gana vidutiniškai. Mano metų sulaukus, ko benorėti? „Figūra“ taigi nebe modelinė. Nebe.
Kalbėjausi su Kurortų valdybos Tarybos pirmininku Gurausku. Jau kuris laikas mano sesuo Marytė prašo pasiteirauti, ar negalima būtų jai pasiekti Cchaltubą, pasigydyti tenai nuo „druskų“, kurios labai ir labai vargina. Pasakė man Gurauskas, kad Cchaltubo kelialapiai – itin deficitiniai. Antra vertus, nė važiuoti į tenai neapsimoka: kelionė be galo varginanti, su persėdimais, taigi kiek sveikatą pataisai, tiek ir prarandi, kol sugrįžti namo. Pasakiau telefonu šitai Marytei. Nesutiko. Nepatenkinta. O ką aš galiu? Ne viską juk ir aš galiu.
Atvirai kalbant, kitą sykį skaudu darosi: beveik visi mano artimieji vis ko nors laukia iš manęs, prašo, maldauja, net reikalauja, nepagalvodami, kiek rūpesčių man užkrauna. Ir pamąstau kartais: o kiek ir kada jie man padėjo? Ir nerandu atsakymo. Viską tvarkausi vienas, išsprendžiu vienas. Dažnai girdžiu, kad, girdi, tau bepiga, turi tokį autoritetą, visur prieini, visi su tavim skaitosi… Autoritetą? O iš kur jis? Ar gimdamas atsinešiau? Gal kur pakeliui radau? Ar gal tie mieli mano giminėlės man jį padovanojo, sudarė, įteikė. Bepiga jiems kalbėti, nieko įnirtingiau nesiekiant, giliau nesusirūpinant, vis žiūrint iš mano rankų bei pastangų!..

Kovo 12. Pirmadienis
Kaip Aukš. Tarybos deputatas aplankiau savo rinkėjų Smolenskų šeimą. Gyvena jie Architektų 98-57. Kaip gyvena? Turi vieną kambarį 13 kv. metrų ploto su bendra virtuve trims šeimoms. Gyvena šitam „plote“ vyras su žmona ir… keturi vaikai. Trys vaikai, vyresnieji, guli kartu su tėvais ant vienos kušetės, jauniausias – trijų mėnesių – miega vežimėlyje. Oro kambaryje nėra, viskas užkimšta, vaikai neturi teisės išeiti net į koridorių, kuris bendras trims šeimoms. Butas aukštai, išeiti į kiemą irgi problema. Abu tėvai dirba Kuro aparatūros gamykloje: vyras jau 14 metų, žmona – nuo 1976 metų. Jų eilė butui gauti – 47. Taigi.
Imsiuosi visų priemonių.
Buvau pas LKP CK Kultūros skyriaus vedėją Sigitą Renčį. Pasikalbėjome apie daug. Jis šaunus, atviras, nuoširdus. Dar neseniai vedėju paskirtas. Išėjus iš kalbos, prasitariau apie „Lit. ir meno“ vystomą diskriminaciją mano atžvilgiu. Nepatikėjo. O kai patikrino, susiėmė už galvos. Atrodo, imsis „priemonių“.
Vakare su Monika buvom „Vilniaus“ kino teatre, žiūrėjome dokumentinį TSRS gamybos filmą „Įspėjimas prieš pavojų“. Pasakiau kalbą, pristačiau filmą. Išėjome abu sukrėsti. Juostoje sutelkti iš daugelio valstybių gauti dokumentiniai kino kadrai. Apie Pirmąjį pasaulinį karą ir apie Antrąjį, apie kitus karus, įvykusius po Antrojo, apie atominio ginklo išbandymą Hirosimoje ir Nagasaki ir toliau bandomo, ir apie tai, kas laukia žmonijos po naujo karo, jau branduolinio. Rodomos ir ginklavimosi lenktynės kapitalo valdomose šalyse. Šiurpas nukrečia nuo tų vaizdų. Teisingai pastebėjo Monika: gali prasidėti po šito filmo savižudybės! Tikrai gali. O juk čionai parodyta ne viskas. Visame pusantros valandos trunkančiame filme nėra nė mažiausios užuominos apie Tarybų Sąjungos ginklavimąsi, jo tempus. Yra kadrų apie Tarybų Sąjungą, bet visi jie tiktai apie Tarybų Sąjungos draugystę su kitomis tautomis, apie Komunistų partijos gaivinantį vaidmenį, apie mūsų Šalies vadovų nekintamai ir nenukrypstamai vykdomą taikingą politiką. Nuo šito irgi šiurpas krečia. Jeigu viskas nutylima, vadinasi, yra dėl ko susimąstyti.

Kovo 13. Antradienis
Anksti rytą paskambino iš Klaipėdos: mirė mano pusbrolis Viktoras Kuncevičius. Laidotuvės įvyks ketvirtadienį, kovo 15 dieną, Klaipėdoje.
Negreit atitokau nuo šitos žinios.
Laidotuvių biure užsakiau vainiką Viktorui. Kartu su broliu Leonardu. Važiuosime abu, ir jo žmona Mitė. Monika užimta repeticijose teatre, plius – sveikata visiškai nekokia. Na, ką gi. Ką gi.
Pabuvojau Kupiškyje, parsivežiau Povilo Zulono parūpintas namų gamybos dešras. Reikia. Artėja mano lyg ir gimtadienis, gal užeis kas iš draugų, reikės kai ką padėti ant stalo.

Kovo 14. Trečiadienis
Pirkau bilietus į Maskvą. Kovo 18-tą išvykstame dalyvauti Tarybinio taikos gynimo komiteto plenume. Šaukia. Nors velniai žino, kam šaukia.
Tarp kitų rūpesčių, dar atėjo žinios, kad mūsų Taikos gynimo komiteto įgaliotiniai, renkantys lėšas į Taikos fondą, grobsto, savinasi tas lėšas, pasinaudodami mūsų pasitikėjimu. Ypač tuo pasitikėjimu pasižymi akademikas Kudzys, kurį išrinko Vilniaus miesto Taikos fondo skyriaus pirmininku. Šitas doras žmogus net parašų žiniaraščiuose nereikalauja. Apytikrėmis žiniomis, Vilniaus mieste išgrobstyta vien per šių metų pirmuosius mėnesius apie dešimt tūkstančių rublių. Kai pažiūriu, nebėra kur pasisukti, kad nesusidurtum su vagimis!
Ir ne tik pas mus. Kaliningrade jau pasodinta į kalėjimą keletas tokių Taikos fondo lėšų mėgėjų. Daugiausia – įmonių partiniai sekretoriai, duodantys doros pavyzdį kitiems. Oficialiai, žinoma.
Reikės sugriežtinti kontrolę.
15 valandą susitikau su medikais Vilniaus respublikinėje klinikinėje ligoninėje. Kalbėjau apie literatūrą. Truputį paliečiau ir kitus klausimus, ir medikų kyšius, tarp kitko. Pasakiau, kad smerkiu, tačiau noriu įžvelgti giliau: kur priežastys, kad medikai šitaip lupa žmones? Kur atsakymas į klausimą: ar gali gydytojas, prasimokęs 17 metų ir gaunantis algos 80 rublių į mėnesį, pragyventi su šeima be nusikalstamo kyšininkavimo. Salėje buvo ilga tyla.
Išėjęs iš tenai, nukakau į Rašytojų sąjungą, kur svečiavosi puikaus kolūkio „Už taiką“ (Šiaulių rajono) jaunimas. Pasėdėjau, tariau kelis žodžius, padėkojau jaunimui.
Atsiėmiau pagamintus vainikus Viktorui.

Kovo 15. Ketvirtadienis
Kartu su broliu Leonardu, jo žmona Mite ir dukterim Virginija vykome į Klaipėdą laidoti Viktorą.
Kelias geras, platus, švarus, aplinkui balta ir šviesu nuo sniego, saulelė šviečia, o širdyje – negera. Taip jau yra, matyt, pačioje mūsų prigimtyje, kad apie žmogų giliau susimąstom tiktai jam mirus. Kai pajuntame, kad, atvirai kalbant, negeri, nedėmesingi buvome jam, daug ko nepadarėme, ką turėjome ir galėjome padaryti, palengvinant jam gyvenime. Taigi.
Viktorą radome pašarvotą naujojoje šermeninėje, prie pat Klaipėdos miesto kapinių, labai skoningai įrengtoje, su puikiai sutvarkytu ceremonialu. Iš karto matyti, kad tai buvusio LKP Klaipėdos MK pirmojo sekretoriaus J. Gurecko įtakoje viskas daryta. Jo ir Vykdomojo pirmininko Žalio. Puikūs vyrai abu, tiktai Gureckas jau „iškeltas“ į Vilnių.
Tai, žiūriu, ir guli mūsų Viktoras. Tylus, ramus, nieko nebereikalingas.
Jo gale kojų našlė Paliusė verkia. Taigi šitaip.
Žmonių atėjo nemažai, apie 20 vainikų atnešė, gyvų gėlių gausybę.
Prie kapo, Paliusės paprašytas, pasakiau atsisveikinimo žodį. Visi verkė aplinkui.
O po manęs, antroje duobės pusėje, pasakė žodį… kunigas, vis pasižiūrėdamas į mane, lyg ir pasitikrindamas. Gerai. Galiu gi ir šitaip žmogaus paskutinę valandą.
Apie 24 valandą sugrįžome į Vilnių.
Seniai bebuvau taip išsekęs, kaip šitą naktį. Bemiegę, galima sakyti.

Kovo 16. Penktadienis
Normalus darbas Taikos gynimo komitete.
Nieko nerašiau. Kaip visuomet per pastaruosius 6 metus.
Susigrūmiau su „Glavkoopchoztorgo“ vadovu Paukšte. Jau antrą kartą. Dėl jo darbuotojos Hildos Markevičienės buto. Neduoda ir neduoda, griebiasi visokių suktybių, kad tiktai toji liktų be gyvenamojo ploto. Įtariu, kad keršija. Už ką? Ė, ar mažai vyrų keršija moterims! Ir visada aišku, už ką. Svarbu šį kartą, kad įveikiau, Markevičienė su šeima butą gaus.

Kovo 17. Šeštadienis
Nieko nerašau, tvarkau archyvinius dalykus, užsiiminėdamas, anot rašytojo A. Griciaus, autoarcheologija.
„Literatūroje ir mene“ man nežinomo lit. kritiko Alfredo Petrausko straipsnis „Šviesos ar nakties paukščiai?“ Doroja jaunos prozininkės Jolitos Skablauskaitės apysaką „Tik šviesūs paukščiai naktyje“, paskelbtą šių metų „Pergalės“ žurnalo pirmajame numeryje. Stipriai doroja. Nebuvau skaitęs tos apysakos, tai sugriebiau dabar. Teisingai doroja A. Petrauskas. Gal tik per švelniai. Apysaka – tipiškas šių dienų literatūrinis paklaidinėjimas iš vieno tarpukojo į kitą. Meninė forma irgi silpna. Podraug A. Petrauskas suduoda ir L. Jacinevičiui už šios apysakos išliaupsinimą spaudoje. Na, ko kita norėti iš L. Jacinevičiaus, perpuvusio žiauriai, praradusiu bet kokią moralę bei principus, beskandinančio savo „išgyvenimus“ alkoholyje ir vis tuose pačiuose tarpukojuose. Taigi.

Kovo 18. Sekmadienis
Pasakiau kalbą Profsąjungų centro tarybos kultūros rūmuose, renginyje Taikos fondui paremti. Klausytojų – per 15.000, daugiausia vaikų.
Vakare traukiniu „Lietuva“, kartu su L. Pakeryte ir Elena Saulevičiūte, iškakau į Maskvą dalyvauti Taikos gynimo komiteto plenume. Važiavome ne SV, o kupė. Naktį gerokai pašalome, prisidrebėjome visi.

Kovo 19. Pirmadienis
Maskvoje. Iš traukinio iškopus, įspūdis nelengvas. Maskva vėl papilkėjusi, žmonių užtvinę visos parduotuvės, jokios tvarkos surasti negalima niekur. Šiaip taip apsirūpinome bilietais sugrįžti. Rytoj padalyvausiu Tarybinio Taikos gynimo komiteto plenume ir tą patį vakarą – namo, namo, namo. Tepasikaria jie ten visi su visais savo plenumais, kurie dabar tapę ne kuo kitu, o pliurzalų burbulais.
Įsitaisėme „Rosijos“ viešbutyje, sąlygos geros, aptarnavimas labai mandagus, kultūringas. Vakare atėjo pas mane draugai Pranas Noreika, Elektrėnų elektrinės direktorius, Operos solistė Elena Saulevičiūtė, mūsų darbuotoja Loreta Pakerytė. Pasveikino su Juozinėmis, nors iš manęs koks gi Juozas! Pasėdėjome prie stalo, anksti išsiskirstėme ilsėtis.
Įvyko nelaimė: netyčia užmyniau savo klausos aparatą, sugadinau nebepataisomai.

Kovo 20. Antradienis
10 valandą Spaudos centre prasidėjo plenumas. Nuobodybė neįmanoma. Tarybinio taikos gynimo komiteto pirmininkas Jurijus Žukovas pasirodė kaip tikras kiaulė: pačioje plenumo pradžioje pranešė, kad ilgametis komiteto atsakingasis sekretorius Kotovas, ėjęs šias pareigas nuo pirmos komiteto susikūrimo dienos, sulaukė vėlyvo amžiaus, pašlijo jam sveikata, išeina į pensiją, tad reikia išrinkti naują ats. sekretorių. Ir tuoj pat pasiūlė kažkokią moterį, dirbusią „komjaunimo linija“, kviesdamas balsuoti. Ir staiga salėje pakilo žilas karo veteranas, pasakė: „Gerbiamas pirmininke, būkite malonus, padėkokite visų mūsų vardu draugui Kotovui už jo darbą, pasišventimą!“ Salėje kilo ovacijos, ilgai trukusios. Žukovas išraudo, murmėjo: „Žinoma, žinoma, mes ne prieš, ne prieš…“ Taigi šitaip palydėtas į „užtarnautą poilsį“ taikos fronto veteranas. Nesmagu buvo salėje visiems. Visi žinojo: Kotovas seniai nepatinka Žukovui, neklauso jo idiotiškų komandavimų, seniai juo bandoma atsikratyti, užtat ir nedėkojama, pažeidžiant elementariausią etiką.
Žukovo pranešimas buvo beviltiškai pasenęs, nė vienos naujos minties ar pasiūlymo. Nelabai ir girdėjau, klausos aparatą praradęs, bet kiek girdėjau – nieko doro.
Po pietų nusipirkau klausos aparatą, jau tarybinės gamybos. Nustebau, kad visiškai neblogas, gal tiktai kiek per stiprus garsas, o reguliavimo reikiamo nėra. Gamina šituos aparatus estai, Talino mieste, nukopijavę užsienio gamybos pavyzdžius ir, žinoma, slaptai. Jeigu užsienio firmos sužinotų, tuoj išstatytų licenzijų reikalavimus ne vieno milijono rublių sumai. O kainavo man tas aparatas su visu komplektu… 50 rublių. Dykai, palyginus su užsienyje pirktu (Stokholme), kur paklojau 122 dolerius.
Tą patį vakarą, 19 val. ir 1 minutė, iškakau traukiniu „Lietuva“ atgal į Vilnių.

Kovo 21. Trečiadienis
Ilsėjausi, padirbėjau Taikos komitete. Nieko naujo. Ir nuotaika – ne nauja. Niūri, prislėgta. Nė pats nežinau, ko šitaip. Gal kad taip mažai ką tenuveikiau gyvenime, gal kad nevykęs toks esu? Kas čia tau pasakys!

Kovo 22. Ketvirtadienis
Utenoje.
Didelį įspūdį padarė man Utenos alaus kombinatas. Dešimtys tūkstančių litrų alaus, įvairiausių rūšių, kiekvieną dieną. Gamina ne tiktai alų, bet ir „Fan-tą“, „Pepsi Kolą“, įvairiausius limonadus, net selterį, kurio iki jų nebuvo matyti Lietuvoje. Miežių lietuviškų nebeužtenka, įsiveža jų iš broliškų respublikų, iš užsienio šalių, net iš Australijos. Tai bent, tai bent!
Susitikime jutau, kad aludariai, kaip beatrodytų keista, o literatūra domisi, pateikė dešimtis klausimų, o išvažiuojant įdėjo nemažai bonkų alaus ir „gaivinančių“ gėrimų. Šaunu!
Pavakare – Utenos trikotažo susivienijime. Salė perpildyta daugiausia – jaunų merginų. Dirba jų čia per pustrečio tūkstančio. Vyrų – per penkis šimtus. Nė sapnuoti nesapnavau savo vaikystėje, kad tai šitoks reiškinys gali būti… Utenoje, nuošaliame Lietuvos kampelyje. Kai matai tokius reiškinius, nebe taip apmaudu dėl tų visų trūkumų, kokių pilna nūnai mūsų gyvenime ir kurių lengvai galima būtų atsikratyti.
Vėlų vakarą sugrįžau, stiprokai pamylėtas, gerokai pavargęs.

Kovo 26. Pirmadienis
Daviau interviu taikos tema Bulgarijos spaudos atstovei. Jos pavardės neįsiminiau. Nė nereikia man jos.
Įvyko rašytojų partinis susirinkimas tema: Literatūrinės spaudos redakcijos ir redkolegijos. Tuščias pasiburbuliavimas. Kaip visuose partiniuose susirinkimuose dabar. Taigi.
Kreipės į mane Giedrius Balutis. Vadovauja jis „Dainavos“ restorano orkestrui. Ten dainuoja ir jo žmona Ona Valiukevičiūtė. Restoranas nūnai uždaromas remontui. Prašė patarpininkauti Palangoje, kad sudarytų jiems sąlygas groti nuo birželio 1 iki rugsėjo 1 dienos vietos restorane kuriame nors. Skambinau į Palangą, sutariau su Gvida Užpelkiene, žadėjo pasirūpinti.
Buvo Danutė Jankovska. Atvežė brolio pareiškimą dėl buto Kaune. Pažadėjau pasikalbėti su Kauno „meru“ J. Razumu. Pokalbiui pasibaigus vėl užvedė kalbą dėl Dalios. Girdi, ilgisi, laukia. Sakiau: tegu palaukia. Man nėra kur skubėti.

Kovo 27. Antradienis
Įvyko Taikos gynimo komiteto prezidiumo posėdis. Pravedžiau aš pats. Svarstėme Maskvoje įvykusio plenumo nutarimus. Nutarėm balandžio pabaigoje sušaukti respublikinį Taikos fondo rėmimo vadovų pasitarimą. Žiūrėsim.
Supratau: visiškai nebenoriu dirbti Taikos komitete.
Buvo ir J. Razumas iš Kauno. Jis mūsų prezidiumo narys. Susitarėm dėl Jankovskos brolio buto. Žadėjo padėti.

Kovo 28. Trečiadienis
Anksti rytą išvykau mašina į Klaipėdą. Visą kelią niekad nematyto tirštumo rūkas. Važiavome kaip per pieną visus tris šimtus kilometrų. Užtrukome kelyje veik penkias valandas.
15 val. susitikau su Klaipėdos centrinės ligoninės darbuotojais. Buvo svečių ir iš kitų miesto ligoninių. Praėjo viskas pakilia nuotaika. Daug plojimų.
19.30 val. Palangoje susitikau su miesto visuomene M. Gedvilo vardo vidurinės mokyklos salėje. Žmonių labai daug. Karštai plojo, dėkojo. Ir vėl nesupratau, už ką žmonės mėgsta mane.
22 valandą – „Gabijos“ restoranas. Susirinkome klubo „Kai jums per 30“ nariai. Visą restoraną užėmėm. Pasveikino mane su artėjančiu jubiliejum. Gavau juostą, gėlių, keramikos. Taigi.
Vėlų vakarą, taigi po vidurnakčio, parsiradau „Eglėje“ nakvoti. Ilgai neužmigau.

Kovo 29. Ketvirtadienis
Iš pat ryto – į Klaipėdą. Pas Viktoro našlę. Pasirodo, jai buvo atnešę Viktoro pensiją už kovą, o jis jau dvi dienos karste, tai pasiuntinė apsisuko ir išėjo su visa pensija. Kai našlė nuėjo, po laidotuvių, ieškoti „teisybės“, jai buvo pasakyta, kad pensiją ji jau pasiėmusi ir be reikalo landžioja dabar su pretenzijomis. Sugrįžo našlė namo, atgulė. Taigi šitaip.
Vakare susitikau su „Lino“ poilsiautojais. Daug ruskelių, ir vis tokie nuskalbti, perkorę, vis iš tokių, kurie negauna kelialapių vasaros mėnesiais. Lenda prie mūsiškių moterėlių atkakliai, beveik reikalaudami šaukia „eiti prie jūros“ arba „kur nors kitur“. Rusas visur rusas. Degtinė ir mergų tarpukojis jam pirmoj vietoje. Salė vis dėlto buvo pilna lietuvių. Daug atėjo žmonių iš miesto. Viskas praėjo gerai.
21 valandą palikome Klaipėdą, dar bijodami rūko. Bet jo nebebuvo. Apie pirmą nakties jau buvome Vilniuje, lovoje. Gerokai pavargę.

Kovo 30. Penktadienis
Socialinio aprūpinimo ministerijoje man buvo paaiškinta, kad, Viktorui mirus, jo pensija niekam nebegalėjo būti išduota. Ir tai nežiūrint, kad mirė jis kovo 13-tą, o pensijos išdavimo diena – kiekvieno mėnesio 15 dieną, taigi „nepritraukė“ 2 dienų. Apdairi ta mūsų vyriausybė, sugeba vidury baltos dienos apiplėšti sielvarto prislėgtą našlę, seną moterį, sulaukusią virš 80 metų ir likusią be jokios globos, be maitintojo. Tuoj pat parašiau apie viską Viktorienei, patariau, kaip tvarkyti dokumentus, kad jai pačiai būtų paskirta pensija, kaipo netekusiai išlaikytojo, ir kad šitai padarytų skubiai, nes jeigu nebus dokumentai sutvarkyti per tris mėnesius po vyro mirties, tai pensijos nebegaus jokios, viską pasiims mūsų brangi „tarybų“ valdžia.
Buvau Proftechnikos mokinių Kultūros namuose, susitikau su merginomis, įsigijusiomis žemės ūkio specialybes ir pasiryžusiom eiti dirbti į žemės ūkį. Kiek to jų pasiryžimo užteks, vienas dievas težino. Žinau pavyzdžių, kad iš 23 tokių „pasiryžusių“ į kolūkinį kaimą nuėjo 4. Taigi. Pasakiau žodį, pasveikinau, palinkėjau. Buvo draugai Česnavičius, Markūnas, Baltrūnas, kiti dideli žmonės. Davė ir išgerti po „oficialiosios“ dalies. Taigi.

Balandžio 2. Pirmadienis
Užvakar ir vakar tvarkinėjausi po namus, dėliojau savo archyvinius rankraščius, knygiūkštes. Reikia sutvarkyti, nes mano metų sulaukus „nežinai nei dienos, nei valandos“. Tuo pat mėginau „įsikvėpti“ norą rašyti naująjį romaną. Nepasisekė.
Išvykau į Prienų rajono Čepajevo kolūkį, tris valandas kalbėjausi su kolūkiečiais. Nė vieno neradau, sutinkančio su viskuo, kas dabar valdžios daroma žemės ūkyje, tiksliau pasakius, ne daroma, o kliudoma ką nors gero, naujo, reikalingo padaryti, bent menkiausiai iniciatyvai pareikšti. Komunistų partija stačiai dreba dėl savo autoriteto, kad tiktai kas ko nepadarytų be jos patarimo, pasiūlymo ir t. t. Visur dabar Lietuvoje tas pats.

Balandžio 3. Antradienis
Parašiau laišką Povilui Zulonui, sutarėm, kad alaus atsiimt atvažiuosiu balandžio 11 dieną.
Įkalbėjau į magnetofoną Radijo ir televizijos komitete savo žodį apie taiką, jos saugojimo būtinumą.
Taikos gynimo komitete serga atsakingoji sekretorė L. Pakerytė. Darbas be jos pasunkėjo.

Balandžio 4. Trečiadienis
Šiandien rytą mirė Sofija Binkienė, poeto Kazio Binkio našlė, sulaukusi 81 metų. Puiki buvo moteris, tauri, kilni. Hitlerinės okupacijos metais išgelbėjo, slėpdama savo namuose, daug žydų, pabėgusių iš geto. Į gyvenimo pabaigą labai nusilpo, viena pati nieko nebegalėjo tvarkytis. Džiaugiuosi, kad padėjau jai su šeima gauti patogų butą rašytojų namuose.
Važiavau į Kauną susitikti su J. Jablonskio mokyklos (vidurinės) mokytojais ir vyresniųjų klasių moksleiviais. Pakeliui paėmėm gerokai pagyvenusią moterį su mažu vaiku. Išsikalbėjome apie girtavimą. Mane atpažino iš pasisakymų per televiziją, labai dėkojo, kad kalbu prieš alkoholizmą, papasakojo, kad jų kolūkyje (Kaišiadorių rajone) ką tiktai įvyko skaudi nelaimė: persigėręs vyras užmušė kirviu žmoną ir pasikorė pats. Liko šeši vaikai, mažiausiam iš jų – treji metukai. Liko visi be jokios globos. Taigi.
J. Jablonskio mokykla – perpildyta. Joje labai ankšta. Buvo statyta dar „anais“ laikais. Pačiam man teko šveisti joje parketą. Skirta buvo pradžios mokyklai, o dabar – vidurinė. Nėra kur nei apsisukti, nei pasidėti. Moksleiviai su ašaromis akyse veržėsi į salę „pamatyti rašytoją“, o nepateko nė penktoji dalis. Tvanku, kalbėti sunku. Juo labiau, kad diena iškrito saulėta, lauke 22 laipsniai šilimos. Na, šiaip taip pravedėm susitikimą. Pasėdėjau ir su mokytojais po visko. Kalbėjomės labai atvirai.
Sugrįžau apie 22 valandą, smarkiai nustebindamas Moniką: iš Kauno tokiu ankstyvu metu?! Šito dar nebuvo!

Balandžio 5. Ketvirtadienis
Padirbėjau Taikos gynimo komitete.
Respublikinėje bibliotekoje dalyvavau Petro Cvirkos 75-jų gimimo metinių proga suruoštame atminimo vakare. Teko vesti man. Dalyvavo skulptorius Napoleonas Petrulis, poetas Vacys Reimeris, aktorė Joana Valančienė, na ir aš. Buvo Cvirkos sūnus Andrius, dailininkas, duktė Elena.
Žmonių sausakimšai. Ypač daug jaunimo.
O Petro Cvirkos žmona dailininkė Cvirkienė neatvyko.
Sūnus Andrius paaiškino, kad ruošiasi ji savo darbų parodai.
Ir dunkstelėjo man į širdį prisiminimas, kad ir į Petro Cvirkos laidotuves 1947 metais ji neatvyko iš Kauno, kur tada gyveno. Priežastis: nėščia penktas mėnuo, saugosi susinervinti.
Skaudžiai dunkstelėjo man į širdį.
Paklausiau Andrių, ar galiu, kaip vakaro vedantysis, padėkoti žmonėms Marijos Cvirkienės vardu? Gavęs sutikimą, taip ir padariau. Žmonės stipriai paplojo. Ne dėl jos šitai padariau. Dėl Petro Cvirkos.
Iš to piktumo „priėmiau“ vieną kitą taurelę. Ten pat bibliotekoje.

Balandžio 6. Penktadienis
Radijo komitete iš pat ryto įrašiau atsiminimus apie Antaną Venclovą karo metais. Nelabai patenkintas esu tuo įrašu, bet redaktorius Strazdelis sako, kad nieko. Gal ir taip.
Seniai turėjau parašyti straipsnį taikos gynimo tema kažkokiam kalendoriui „Minties“ leidyklai, o jis man nesiseka. Kažkoks užsikirtimas. Stipriai gailiuosi, kad pasiėmiau, neturiu valios atsisakyti. Dažnai man pritrūksta valios.
Kalbėjau telefonu su rašytoju Juozu Grušu. Pagyrė mane, kad nepasiduodu metų naštai, visur važinėju, susitinku su tūkstančiais žmonių. Pagyriau ir aš jį, sulaukusį jau veik 83-jų, o dar stiprų, berašantį naujus kūrinius, kai aš jau šešti metai nieko neberašau ir net nežinau, kada rašysiu bei apskritai ar dar rašysiu. Pasakė jis, kad rašyti reikėtų, nors ir esu daug parašęs. Patarimas geras, o kur paimti tikėjimo, kad mano darbas reikalingas, kad neguls jis gėdos dėme man ant galvos? Nerandu šito šaltinio…
Vakare abu su Monika pabuvojome pas gražų žmogų, profesorių mediką Marijoną Krištopaitį. Šiandien jam 70. Kaip man kadaise. Nunešiau dovanų savo „Raštų“ visus aštuonis tomus. Monika įteikė rožių puokštę. Buvo patenkintas. Net labai. Žmonių radome pilnas patalpas gana erdvaus jo buto Čiurlionio gatvėje. Ir vis – įžymūs medicinos pasaulio šulai, profesoriai, docentai, visokie kitoki. Pasveikinome, išgėrėme, apie 22 valandą buvome jau namie. Gerai, kai šitaip. Be triukšmo, pompastiškų kalbų, visuomet arba beveik visuomet veidmainiškų.
O naktį, neužmigdamas po kavos, vėl prisiminiau Petrui Cvirkai skirtą vakarą Respublikinėje bibliotekoje. Ir vėl suspaudė širdį. Nemylėjo jo žmona Marija Račkauskaitė-Cvirkienė. Tikrai ne. O kas mylėjo? Juk ir į šį, jo gimimo 75-rių metų sukakčiai skirtą vakarą neatėjo nė vienas rašytojas. Nė vienas! Net Rašytojų sąjungos vadovybės atstovo – nė vieno. Ir net iš Mokslų akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros instituto tiktai kalbininkas vienas. Tai kaip čia yra?
Monika irgi nemiegojo, atėjo į mano kambarius, susėdome, kalbėjome. Dieną pas ją buvo neramioji Irena Kostkevičiūtė, prikalbino pasirašyti raštą „Komunisto“ redakcijai dėl Vinco Mykolaičio-Putino palikimo, dėl jo palikuonių siautėjimo. Pasakiau jai, kad gerai padarė pasirašydama, tačiau vilčių nebeturiu jokių. Seniai nujaučiu, kad šitame reikale yra man dar nežinomos jėgos, kurios suinteresuotos užkirsti kelią V. Mykolaičio-Putino populiarinimui, todėl ir nesprendžia reikalų, dangstydamiesi įstatymais, pagal kuriuos rašytojo įpėdiniai yra teisėti jo turto paveldėtojai. Tai, žinoma, daugiau negu juokingi šnekalai. Milijonus nekaltų žmonių sunaikino Stalinas ir visa Komunistų partijos vadovaujanti šutvė, ir nesukliudė jai jokie įstatymai, o dabar… nebeįmanoma sudrausti įsisiautėjusius rašytojo turto grobuonis?! Juokas ir gana. Kartus juokas.
Žmonėse vis plačiau šnekama, kad pagrindinį darbą šita prasme vysto Eduardas Mieželaitis, iš seno nekentęs V. Mykolaičio-Putino, bėgęs skųsti jį į LKP Centro Komitetą, kai buvo išleista rašytojo knyga „Langas“, visu balsu rėkęs, kad tai antitarybinis rašytojas ir kad pats laikas „sutvarkyti“ jį. Šitaip iš tikrųjų buvo, tačiau negaliu patikėti, kad dabar E. Mieželaitis taip niekšingai veiktų. Žmogus vis dėlto negali taip kiaurai perpūti. Kai sakau šitai žmonėms, visi juokiasi iš mano naivumo. Kas čia žino, kaip yra iš tikrųjų. Viena aišku: E. Mieželaitis visą savo gyvenimą dega mirtinu pavydu kiekvienam rašytojui, kurį tik įtaria populiarumo įgijusiu žmonėse.
Įdomu, kad šis žmogėnas jau seniai įruošė… savo paties memorialinį muziejų Kaune, Šančiuose, kur vyriausybė grąžino jam jo tėvo namą, savo metu nacionalizuotą. Visaip būna.

Balandžio 7. Šeštadienis
Taip jau klostosi mano pastarojo meto dienos, kad beveik nė vienos nebepraeina neišgėrus. Daugiau ar mažiau. Nusialinau visiškai. Šiandien jaučiuosi lyg išspausta citrina.
Išleidau Moniką į Paalksnę. Rokas išvykęs su Dailės instituto studentais ekskursijon į Plungę. Tai guliau vėl, ilgai mąsčiau, kad niekai iš manęs, nežinau, kur dėti save, kaip elgtis, kaip pagaliau užbaigti viską. Nusivylęs tiek smarkiai viskuo, kad ne tokia jau tolima man mintis apie savižudybę. Taip yra. Taip yra. Pavargau mirtinai nuo dvigubo gyvenimo, kai vieną mąstai, o kitą kalbi žmonėms iš tribūnos, kai nebetenki moralinio potraukio rašyti, apskritai ką nors veikti, kai viskas atrodo beviltiškai nusmukę, suirę, rieda į prarają žmonių moralė, principai, pati valstybė, kiekvieną dieną trimituojanti apie savo pranašumą prieš visas kitas pasaulio valstybes.
Nebegaliu prisiversti parašyti net to menko, vos 3-jų puslapių straipsneliūkščio apie taiką.
Kas toliau? Kas gi toliau?
Labai nedaug gero toliau.
Anūkė Akvilė atsiuntė atviruką iš Australijos. Dėkoja už… Naujametinius sveikinimus. Kada atsiminė! Rašo, kad įstojusi į Dailės institutą, gausianti 60 anglų svarų stipendiją į savaitę. Tepadeda jai likimas. Atrodo man, kad galėjo gi ir pasveikinti mane su artėjančiu 75-čiu. Ką gi. Ką gi… Ne veltui vargšas mano Juza tarė „Sakmėje“, kad anūkai nebelanko senelių kapų. Mūsų laikais nė vaikai nepamąsto apie tėvus, žiūri tiktai, kaip dar išlupus kokią šimtinę savo nesibaigiantiems reikalams, nieko daugiau. Ką gi…

Balandžio 8. Sekmadienis
Nieko naujo ir nieko gero. Darbą dirbau Taikos gynimo komitete išimtinai biurokratinį, vėl ir vėl susimąstydamas, kaip ištrūkti iš šitų nelemtų pareigų. Ir nieko nesugalvojau. Tuščios dienos eina viena po kitos.
O juk tuoj man – 75-ri! Praėjo gyvenimas, o kiek jo dar liko – vis gaištu, nieko padoresnio nedirbu. Jeigu šitaip toliau, iš kur man paimti pakantumo pačiam sau?

Balandžio 9. Pirmadienis
Buvau „Vagos“ leidykloje, žiūrėjau dailininkų darbus, iliustruojant mano „Juzą“. Darbų daug, džiaugsmo – nė už kapeiką. Atrodo, dailininkai, išskyrus vieną kitą, visiškai nesuprato „Sakmės apie Juzą“. O gal ir nenorėjo suprasti. Išbrokavom daugelį darbų. Leidyklos darbuotojai sunerimo, girdi, dailininkai labai ambicingi, įsižeis, supyks, nieko mano nebeiliustruos… Ogi tegu! Man jie visiškai nereikalingi. Nė vienas. Apskritai knygų iliustravimą laikau absurdu, gerokai apsunkinančiu skaitytojams suprasti literatūros kūrinį.

Balandžio 11. Trečiadienis
Vykau į Kupiškį, į Skapiškį, Mikiškių kaimą, pas aludarį Puroną. Buvau susitaręs su Povilo Zulono pagalba, kad padarys man gimtadieniui alaus 150 litrų. Padarė 160. Labai stipraus, iš karto vertė iš kojų. Paėmė visai nebrangiai: po pusę rublio už litrą. Tai gerai.
Vykau iš Vilniaus per Molėtus, susimokėjau už telefono pravedimą 100 rublių. Susitariau, kad balandžio 16-tą prijungtų.
Aplankiau pakeliui tėvo kapą Svėdasuose. Padėjau gėlių. Ir priėjau išvados, bestovint priešais kapą, kad pats laikas ir man čionai. Nieko gi gero nebebus mano gyvenime. Nė parašyti nieko nebeparašysiu. Tokį būdą turiu, trankų, neramų…

Balandžio 12. Ketvirtadienis
Pasiunčiau vairuotoją Antaną į Uteną. Parvežė pasterizuoto alaus dvi statines po 50 litrų kiekvieną. Atvežė ir kiaulių kojų bei ausų. Viskas „griaustiniui“ mano gimtadienio proga. Iš anksto jau susitariau su Draugijos moterėlėmis, visų pirma su reemigrante Rene Diktoraite, kad padės man, sutaisys viską. Taigi.
Vaikštau kaip apdujęs. Gal tai pagirios nuo Purono alaus vakarykščio? O gal ir ne. Kai žmogui sueina 75-ri, daug nebespurdėk, niekai. Laikas iš lėto, iš lėto, iš lėto… Taigi.

Balandžio 13. Penktadienis
Iš anksto pranešiau visiems, kad jokių iškilmingų minėjimų man nebūtų ruošiama ryšium su mano 75 metų sukaktim. Kas norės pasveikinti, tegu ateina balandžio 13-tą, taigi šiandien, į mano darbovietę Taikos gynimo komitete ir pasveikina. Taip ir atsitiko. Sveikinimai vyko nuo 10 iki 17 valandos. Pirmieji pasirodė Rašytojų sąjungos atstovai P. Bražėnas, A. Pocius, kiti. Toliau sekė Universiteto, Liet. kalbos ir literatūros instituto, ansamblio „Lietuva“, Rokiškio, Kupiškio, kitų kai kurių rajonų atstovai, ėjo Pedagoginio instituto žmonės, Komjaunimo CK atstovai, Vilniaus miesto ir Vilniaus miesto Lenino rajono atstovai, laikraščių redakcijų, išskyrus, žinoma, „Lit. ir meno“, darbuotojai, Kauno atstovai. Plačiai paminėjo salėje Draugija kultūriniams ir draugystės ryšiams su užsienio šalimis, buvo ir LKP CK atstovai, atėjo geras būrys nelauktų ir netikėtų žmonių, atnešė gėlių, gražių suvenyrų. Užsibaigė tie sveikinimai tiktai apie 16 val.
Tada sėdome prie stalo salėje. Buvo smagu daug valandų. Tai sugrįžau vėlokai, tačiau Moniką radau ne besirūstinančią, o belaukiančią. Gerai, kai šitaip. Labai gerai.

Balandžio 14. Šeštadienis
Taigi mataigi, draugas Juozapai, šiandien tau jau 75-ri. Toks metas, kai nejučiomis susimąstai: juk jau vakaras, laikas siaurinti „veiklas“ visokias, laikas imtis kai ko svarbesnio, pabandyti sukalti kokį romaną ar ką nors panašaus. Pats laikas. Įdomu, kad visiškai man neliūdna, sulaukus tokių metų. Nė iš tolo nepergyvenu, kaip pergyvenau švęsdamas savo 50-tį, kai man atrodė, kad viskas jau baigta, nieko nebeparašysiu, apskritai nieko dora nebebus mano gyvenime. Dabar širdyje ramu. Ne gera, o ramu. Kiek parašiau, tiek ir parašiau, o ko neparašiau – taip ir bus neparašyta. Žodžiu, metai neša ne tik naštą žmogui, bet ir apsiraminimą. Nujaučiu, kad ir mirtį sutiksiu ramiai. O ko?..
Nuvykome su Monika į Anykščius. Tenai faktiškai įvyko tikras mano „jubiliejaus“ minėjimas, gerokai nuvarginęs abu mudu. Tai įvyko, beje, Kultūros rūmuose.
O vakare nukakome į Gintaro kolūkį, prie pat Kavarsko. Radome čionai daug žmonių, mūsų belaukiančių. Kolūkis labai turtingas, galima sakyti, milijonierius. Melžiamų karvių 350 štukų, bičių avilių penkiasdešimties ha plote 200 štukų, tvenkiniuose šiais metais įleista karpių mailiaus – 10.000 štukų, ir taip toliau. Išstatyta nauja gyvenvietė, pastatyti kultūros namai, įrengti šiltnamiai, kur auginamos ne tik ankstyvosios daržovės, bet ir visokiausių rūšių gėlės…
Ir keista nuotaika apėmė mane: viskas juk šaunu, puiku, gerai, o… nelinksma dūšioj. Ko gi šitaip? Gal kalta čionai ta aplinkybė, kad viskas tvarkoma nelabai pagal įstatymus, kad kolūkio pirmininkas Acus, kaip ir visi kiti tikrai gerų kolūkių vadovai, sukasi iš paskutiniųjų, kiekviename žingsnyje pažeidinėja finansinę drausmę, nusižengia egzistuojantiems įstatymams, išimtinai idijotiškiems, ir kiekvieną akimirką gali būti areštuotas bei teisiamas už visus tuos dalykus. O jeigu tų dalykų nedarytų, tai kolūkis beregint įklimptų į visišką bankrotą, paskęstų skolose. Visi šitai žino, ir visi apsimeta, kad nežino, kad viskas teisingai eina. Taigi šitaip.
Vėlai naktį pasiekėme Paalksnę abu su Monika.

Balandžio 15, 16. Sekmadienis, pirmadienis
Dvi dienas ilsėjausi, mąsčiau. Tikėjomės kažkokių svečių, niekas nepasirodė. Tiek jau to, tiktai gaila alaus gero, naminio. Stovi statinė 60 litrų talpos, stipriai putoto. Nei pats jo noriu, nei kam įpilti neturiu.
Nuotaika niūroka. Kaip beveik kiekvieną dieną pastaruoju metu. Oras karštas, žemė perdžiūvusi. Kolūkiai jau spartina sėją. Namo sugrįžus, irgi nelabai kas: ore temperatūra beveik 30 laipsnių, kambariai kūrenami, kaip buvo kūrenami viduržiemyje, nei miego nakčia, nei darbo dienos metu, kai langai po pietų įkaista pragariškai. Reikia manyti, kad vasara bus niekam tikusi. Viskas dabar – niekam tikę.

Balandžio 17. Antradienis
15 valanda – LKP Centro Komitete. Įvyko Liudo Giros gimimo 100-sioms metinėms skirtas posėdis. (Sukaktis rugpjūčio 27-tą.) Sudaryta komisija jubiliejinė, į kurią nežinia kokiais sumetimais įtrauktas ir aš. Tikrai nežinia. Ką turiu bendro su poetine kūryba? Ir ką turiu bendro su Liudu Gira, buržuazijos valdomoje Lietuvoje įkūrusiu Valstybės saugumo departamentą ir vadovavusiu šitam departamentui, artimiausiu būdu draugavusiu su Antanu Smetona? Nieko bendra, visiškai. Ir negaliu atsistebėti tokiu faktu, kad šis fašistas, tautininkų partijos narys, valstybės saugumo, taigi žvalgybos, departamento buvęs vadovas, šitaip garbinamas, pirmasis gavo Lietuvos TSR liaudies poeto vardą (dar karo metais Maskvoje), o tuo tarpu Kazys Boruta iki pat savo mirties buvo persekiojamas, traumuojamas, sodinamas į kalėjimą už „nepranešimą“ apie nacionalistų veiklą pokario metais. Arba Teofilis Tilvytis, kai jis buvo tąsomas ir tardomas už tai, kad… savo jaunystėje kažkiek laiko priklausė Šaulių sąjungai, įstojęs į ją todėl, kad galėtų pasinaudoti jos bibliotekos knygomis savo lavinimuisi pakelti. Panašiai ir Jonas Šimkus, ir daugelis kitų. Taigi šitaip.
17 valandą susitikau su LTSR Sporto komiteto darbuotojais. Išsikalbėjus, paaiškėjo gana įdomių dalykų iš sporto pasaulio. Atsakinėjau į klausimus. Po visko – trumpas pasisėdėjimas. Organizavo viską Albertas Astikas, LKP Kupiškio RK pirmojo sekretoriaus St. Tamošiūno išėstas iš darbo Kupiškyje. Taigi.

Balandžio 18. Trečiadienis
Tuščia galva. Ir tuščia širdis. Nieko negaliu rašyti, ir negaliu suprasti, kodėl negaliu. Kiek tęsis ši prakeikta padėtis? Šiurpas ima, pagalvojus, kaip bėga lekia laikas, kaip senstu su kiekviena diena ir vis mažiau belieka man vilties ką nors dar parašyti. O rašyti reikia. Ne vien todėl, kad skaitytojai neužmirštų, o dar todėl, kad honorarai mano baigiasi, tuoj prieisiu materialinius sunkumus. Taigi.
Pasiunčiau Pivorą į Uteną. Parvežė jis statines Utenos alaus kombinatui. Geras buvo alus.

Balandžio 19. Ketvirtadienis
14 val. sėdėjau Meno darbuotojų rūmuose, Baltojoje salėje, prezidiume. Vyko Rašytojų sąjungos valdybos plenumas. Svarstė poezijos reikalus. Nieko dora, ir nieko įdomaus. Pilsto iš tuščio į nepilną, burbuliuoja seniai įgrisusias šnekas apie neįtikėtiną poezijos pakilimą, suklestėjimą…
15 valandą nuskubėjau į Draugijos ir Taikos komiteto patalpas. Atvyko žinomas anglų rašytojas, antifašistas, Lenino premijos už taikos stiprinimą tarp pasaulio tautų laureatas Džeimsas Oldridžas. Seniai norėjau jį pamatyti iš arčiau, nors kaip rašytoją vertinu ne pačiu aukščiausiu lygiu. Įspūdį padarė neblogą, daug kalbėjo apie taikos judėjimą, apie Anglijos visuomenės nusivylimą JAV – jų politika, Reigano veiksmais, ypač po to, kai dabar Amerika per savo Žemės palydovus privertė anglus žiūrėti savo televizijos programas, užgoždama angliškąsias. Žodžiu, kalbėjo tai, ką dabar norima išgirsti Tarybų Sąjungoje. Tai suprantama: Oldridžas – senas Tarybų Sąjungos bičiulis, čia plačiai leidžiamos jo knygos, reklamuojamas, pašlovinamas daugiau negu, sakysim, Biolis ar kuris kitas. Šiaip ar taip, buvo įdomu.
18 valandą nukakau į „Eltos“ darbuotojo Degučio 20-ties darbo metų sukakties aplaistymą „Šešupės“ valgykloje. Buvo linksma, smagu. Nedaug teišgėriau.

Balandžio 20. Penktadienis
Šiandien norėjau vykti į Tauragę, kur gyvena Lietuvos liuteronų vyskupas Jonas Kalvanas, atšventęs savo gimimo 70-ąsias metines, o balių nukėlęs į šią dieną, galėjau nuvežti jam Taikos gynimo komiteto Garbės raštą, kuriuo apdovanojome, ir įteikti jam. Deja, pasidaviau atkalbamas, girdi, nepatogu, kodėl gi tokia pagarba jam, liuteronų vyskupui, ir t. t. Tad ir susilaikiau. Ir gailiuosi. Būtų buvę įdomu ir naudinga tam tikra prasme. Taikos rėmime dalyvaujame visi, visų pasaulėžiūrų žmonės, tai kodėl negalima tokiomis progomis pagerbti lygiomis visų? Pinigus iš jų į Taikos fondą, iš kunigų ir pastorių, tai priimam, o pagerbti susilaikom. Nepatinka man šitokia „politika“.
11 valandą vėl buvau iškviestas į LKP CK. Vyko posėdis, šį kartą skirtas Salomėjos Nėries 80-sioms gimimo metinėms. Ir vėl aš įtrauktas į Jubiliejinę komisiją. Kodėl? Kam? Atsakymo negavau, vien pašaipų ištarimą: esi liaudies rašytojas! Beje, šita dingstimi į komisiją įtrauktas ir grafomanas Alfonsas Bieliauskas, išmaldavęs liaudies rašytojo vardą ir jį gavęs. O juk Salomėja Nėris nebuvo liaudies poetė, apskritai ji jokio „titulo“ neturėjo, mirė anksčiau, negu šie buvo pradėti kabinėti rašytojams ir pseudorašytojams. Petras Cvirka irgi mirė be „titulų“. Šita prasme pavydėti jiems tenka, norint ar nenorint. Gyvename tokius laikus, kai net numirti švarus nebeturi teisės, būtinai tau ką nors „užkabina“, o užkabinę – laukia padėkos, atsidavimo, aklo pritarimo viskam.
17 valandą turėjau eiti į Filharmoniją: Lenino gimimo kažkokios sukakties proga. Būčiau nėjęs, bet nūnai ant pakvietimo užrašo: „Prezidiumas“, tai nori ar nenori, o privalai eiti arba pranešti, kodėl negali. O mane pasodino dar prezidiumo pirmoj eilėj. Mačiau salėje daug tikrai nusipelniusių revoliucinio judėjimo veteranų, iki šiol tebetikinčių Lenino genialumu ir jo tauriais tikslais organizuojant Spalio revoliuciją, o jie sėdi salėje, o aš – prezidiumo pirmoj eilėj. Daugiau negu nesmagu. Velnias, matyt, ir pakišo respublikos vadovams duoti man tą prakeiktą „titulą“!..
Iš to apmaudo nuvykau po minėjimo į karčemą, nusigėriau visiškai alkoholiškai, grįžau vėlai, stipriai apgailestaudamas tą savo nuslinkimą „į šoną“.
Nemoku aš gyventi. Nieko nemoku.

Balandžio 22. Sekmadienis
Šiandien laikraščiuose paskelbtos Lenino premijos. Literatūros srityje gavo kažkoks baškirų rašytojas Karimovas, už knygą apie vaikystę. Dar kartą pasidžiaugiau, kad išbrauktas buvau iš kandidatų sąrašo, kaip savo metu buvo išbrauktas Justinas Marcinkevičius. Smagu stovėti bent šita prasme šalia jo.
Monikos draugė Ksana Dauguvietytė vėl atsiuntė iš Australijos dėžutę kavos. Anksčiau tokiais atvejais reikėjo sumokėti pašte 12 kapeikų, dabar – 3 rubliai. Negi valstybė praleis bent mažiausią progą nepasiplėšikavusi!

Balandžio 23. Pirmadienis
10 valandą įkalbėjau televizijai tekstą filmui „Literatūriniai Anykščiai“. Su džiaugsmu įkalbėjau, nes myliu Anykščius, branginu juos.
Taikos gynimo komitete, kur sėdžiu kasdien nuo 11 iki 13 valandos, nieko naujo. Tie patys tauškalai apie Tarybų Sąjungos troškimą išsaugoti taiką, tie patys reikalavimai duoti informaciją, kur, kada ir kokie masiniai mitingai pravesti, kiek dalyvavo žmonių ir t. t. O mes nieko nepravedinėjame, nes nėra jokių nurodymų „iš aukščiau“, o be „nurodymų“ nė nebandyk ko nors organizuoti. Vien į kailį užsidirbtum. O kad reikalauja informacijos, tai duodame: surašom, kur kokia dainų šventė arba amatų diena įvyko, pavadiname ją taikos mitingu, ir siunčiam. Tegu džiaugiasi Maskvos durneliai. Įdomiausia, kad jie iš tikrųjų džiaugiasi tenai Tarybiniame taikos gynimo komitete. Žodžiu, kaip danguje, taip ir ant žemės. Be melo – nė žingsnio.
16 valandą įvyko rašytojų partinis atviras susirinkimas, svarstėme Grožinės literatūros propagandos biuro darbą. Pranešimą padarė šito biuro pirmininkas A. Baltrūnas, kalbėjo paskui daugelis, tarp kitų ir aš. Įdomu, ar paminės mano pavardę „Literatūra ir menas“, aprašydamas šitą susirinkimą? Žiūrėsim.

Balandžio 24. Antradienis
Ilgai ruošėmės sušaukti Taikos fondo skyrių vadovų respublikinį pasitarimą, iš anksto nustatėme šios dienos datą, o dabar paaiškėjo, kad visi tie žmonės turi dalyvauti ideologinių darbuotojų seminare LKP CK ir mums konferencijai belieka lygiai viena valanda laiko. Idiotiška situacija! Ir teko ją išnaudoti, nes kitos progos neįmanoma sulaukti dabar, kad viena „priemonė“ veja kitą, kai visos įstaigos bei organizacijos nieko kito neveikia, tik pravedinėja „priemones“, sugaišdamos nesuskaičiuojamas valandas ir dienas. Tad suslinkome visi į Profsąjungų centro tarybos rūmus, pas Romą Baltrušaitį, nūnai mano pavaduotoją Taikos fondo reikalams, ir… pravedėme konferenciją, trukusią net nepilną valandą. Kiek iš to bus naudos, parodys ateitis. Spėju, kad nemažiau, nors ir nedaugiau už tas „priemones“, kurios trunka po kelias dienas Maskvoje.
O į ideologinių darbuotojų pasitarimą-seminarą Centro Komitete taip ir nebuvome pakviesti nei aš, nei Loreta Pakerytė. Įdomu. Jeigu nepasakyti: keista!

Balandžio 25. Trečiadienis
Šiandien Monikos gimimo diena. Pasveikinau, įteikiau parfumerijos komplektą, dar kovo mėnesį pirktą šituo tikslu Maskvoje. Pasižiūrėjo, pasakė: „Tu ne man šitą pirkai, o kuriai nors savo mergų!“ Nepasakysiu, kad labai linksma šitai girdėti. Na tiek to. Jokio gimtadienio minėjimo neruošėm, tik vakare susirinko svečių, tikriau tarus – jos draugių. Pasėdėjome truputį, palikau jas su Monika jos kambariuose.
Mano draugai, beje, į mano namus niekad neateina. Taip jau Monikos patvarkyta, kad niekas nesiryžta peržengti slenkstį. Nežinau, ar tas gerai. Nežinau.
Šiandien Rašytojų sąjungoje įvyko prozos sekcijos susirinkimas, dalyvaujant atvykėliams iš Maskvos: Borščiagovskiui, Terakopianui, Levui Ozerovui, kažkokiam Dailtanovui ir, žinoma, Zaleskajai. Nėjau, nedalyvavau. Nekenčiu jų visų. Vėlų vakarą susiskambinau su Algiu Pocium, dalyvavusiu tenai. Pasakojo, kad atvyko šitie svečiai, kaip ir reikėjo tikėtis, tik pazonduoti dirvą, ką dabar galima būtų versti į rusų ir kitas kalbas, kam pasiūlyti tarpininkavimą ir pan. Gerai, kad nedalyvavau.

Balandžio 26. Ketvirtadienis
Prieš pietus, kaip ir kasdien, makalavausi Taikos gynimo komitete, kurio pradedu gana rimtai nebekęsti, tuo pačiu jausdamas panieką pačiam sau. Falšas, ir nieko daugiau, visas tas mūsų taikos gynimo darbas. Pinigus tik plėšiam iš žmonių, ir gana!
18 valandą nuvykau į Vilniaus pedagoginį institutą, susitikau su studentais bei dėstytojais kaip rašytojas ir kaip Taikos gynimo komiteto pirmininkas. Priėmė mane tiek šiltai, kaip nebeatsimenu, kur ir kada, užbėrė klausimais, daug kartų kalbos metu karštai plojo, pridovanojo gėlių ir užbaigė viską tuo, kad visa salė sustojo ir sugiedojo man „Ilgiausių metų“. Sunkiai valdžiau ašaras, o dar sunkiau buvo man suprasti, kodėl šitaip, už ką žmonės taip vertina daugiau negu kuklius mano darbus literatūroje ir kaip galėjo atsitikti, kad mano raštus pripažįsta ne tiktai subrendusių metų žmonės, bet ir jaunimas? Tikrai keista. Ir juo keisčiau man atrodo, kad nuolatos girdžiu iš daugelio rašytojų nusiskundimus, girdi, mūsų nesupranta skaitytojai, jie nepriaugę, mus skaitys tiktai po 50 metų, tiek mes praaugom dabartinę visuomenę ir t. t. Prisipažinsiu, negalėjau niekad suprasti tų nusiskundimų. Kodėl gi Maironis niekad nesiskundė šituo? Arba Vaižgantas? Arba Krėvė? Pagaliau ir Petras Cvirka arba Salomėja Nėris? O juk jų laikais Lietuvoje buvo nepalyginamai mažiau raštingų žmonių nei dabar. O suprato. Net ir tie, kurie nebuvo skaitę nei Maironio, nei daugelio kitų, žinojo apie juos, gerbė ir mylėjo. Šitaip gi buvo. Taigi džiaugtis man dabar? Ar susimąstyti? Nesu juk nei Maironis, nei kitas kuris iš tokių milžinų, o negaliu skųstis, kad manęs nesupranta, nemyli, nepripažįsta. Taigi.
O vakarui vadovavo instituto rektorius Jonas Aničas, savo metu dirbęs LKP CK aparate Mokslo skyriaus vedėju, dabar – mano pavaduotojas Taikos gynimo komitete.

Balandžio 27. Penktadienis
19 valandą susirinkome Profsąjungų tarybos Kultūros rūmų didžiojoje salėje, kur drauge su Veteranų sekcija ir Literatūros propagandos biuru organizavome vakarą Taikos fondo naudai. Nustebau, kad visiems susirinkus nepasirodė nei Alfonsas Bieliauskas, nei Jonas Avyžius, nors abu tvirtai prižadėjo dalyvauti. Avyžiui buvo paskambinta, atsiliepė jo žmona <…>, pranešė: „Rašytojas Jonas Avyžius turi kitų reikalų, jis – rašo!“ ir numetė ragelį. Bieliausko bute niekas neatsiliepė. Dėl Avyžiaus stebėtis netenka: visiškai žmonelės komanduojamas, tikru jos pastumdėliu tapęs, bet ko gi šitaip Bieliauskas?
Ilgai visus varginęs karštis vakar atvėso, o praeitą naktį buvo stipriai pasnigta, įdomiai atrodė žydinčios tulpės panirusios sniege ir linksmai žvelgiančios iš po jo. Temperatūra – 3–4 laipsniai šalčio. Į pavakarę sniegas pradėjo tirpti. Šitas sniegas – dar vienas ženklas, kad geros vasaros laukti nėra ko.

Balandžio 28. Šeštadienis
Abu su Monika aplankėme Respublikinėje bibliotekoje suruoštą mano parodą. Labai turtinga paroda. Radau nemažai medžiagos apie save, kurią buvau visiškai užmiršęs arba laikiau pražuvusia. Šaunūs tie bibliotekos darbuotojai! Padėkojome visiems, pasėdėjome prie puoduko kavos, susitarėm, kad gegužės 15 dieną įvyks čionai mano kūrybinis vakaras, žinoma, nepabrėžiant, kad man jau 75-ri. Skaityti pakviesim Gražiną Urbonaitę ir Vladą Bagdoną, o vesti vakarą – Petrą Bražėną.
Manau, kad šis vakaras bus jau paskutinis mano susitikimas su skaitytojais. Pats laikas baigti, stipriai padėkojus vakaro metu visiems. Laikas!

Balandžio 30. Pirmadienis
Netikėtai gavau iš Amerikos laikraštį „Vilnis“. Pirmame puslapyje įdėtas mano straipsnis „Senovinių kupiškėnų vestuvių“ triumfas“. Neatsimenu, kada ir kam buvau rašęs, o įdėjo. Matyt, pasigavo iš kažkur. Išsiunčiau tą laikraštį ir dar keletą knygų Povilui Zulonui į Kupiškį. Straipsnis jam pravers vietos muziejuje „Vestuvių“ istorijai papildyti. Taigi šitaip.
Sniego jau niekur nebėra. Vėl karšta.

Gegužės 1. Antradienis.
Praeitą savaitę šeštadienis ir sekmadienis buvo paskelbti darbo dienomis, o nuo vakar dienos ir toliau, gegužės 1 ir 2 dienos – šventėmis. Tai ir švenčiame.
Televizoriuje stebėjau šventinį paradą Vilniuje ir Maskvoje. Pastarojoje pirmą kartą viskas vyko visiškoje tyloje, be jokių kalbų ir sveikinimų. Keistoka visa tai. Dabar daug kas keistoka.
Monika su Dagne ir Lile – Paalksnėje. Ilsisi. Gerai, kad taip. Ir man gerai. Vis kokio darbo nusitveriu, pavarau redaguojamus rankraščius, apskambinu draugus. Gerai.

Gegužės 2. Trečiadienis
Sugrįžo Monika iš Paalksnės, repetuoja toliau naująjį spektaklį. Iš repeticijų sugrįžta suirzusi, keikdama rež. Tuminą. Teatras – visada teatras.
Sutikau Breivienę, vaikų gydytoją. Įdomiai pasikalbėjome apie visokias ligas. Nedaug ką bendro mes su ja turime. Šiaip pažįstami.

Gegužės 3. Ketvirtadienis
Baigiau rašyti straipsnelioką apie Pergalės dieną „Komjaunimo tiesai“. Redakcija visiškai nesitikėjo gauti jį, tai džiaugėsi.
Vartinėjau romano „Visur Lietuva“ (anksčiau „Krito rasa“) juodraščius. Netraukia darbas prie jo, ir gana. Kažko dar trūksta.

Gegužės 4. Penktadienis
Vykau į Puponis, kur kadaise leidau vaikystės ir jaunystės dienas bei metus. Pakvietė mano pusseserė Salomėja Baltušytė-Grigienė į savo trečiosios dukters Vidos vestuves. Važiavo ir brolis Leonardas su žmona, jo sūnus Albertas su savo sūnum, duktė Virginija, antra duktė Loreta su vyru ir sūnum, taigi…
Grigai – eiliniai kolūkiečiai, o vestuves dukrai iškėlė, kokių nebuvau matęs savo jaunystėje net stambiausius buožes keliant. Svečių – per šimtą. Šampanas – upėmis. Naminio alaus statinių statinės. Degtinės nesuskaitomos bonkos. Stalai linksta nuo patiekalų tokių, apie kokius nelabai ir susapnuosi, iki sirpiausių pomidorų imtinai. Buožės taip neuliojo. Jie neskubėjo demonstruoti savo turtų. <…>
Pakėliau tostą, palinkėjau jauniesiems daug gero, paskui patyliukais išvažiavau namo, prieš tai, žinoma, padėkojęs šeimininkams.
Vestuvių metu sužinojau keistą naujieną. Mano Valiusė Balaišienė, pasitarnavusi prototipu novelės „Valiusei reikia Alekso“ herojei, visai nusibaigusios sveikatos, nebepaeina pati, sėdi priešais vyrą ir verkia. Ir tas verkia. Atsitiko jiems štai kas: jos vyras staiga gavo žinią, kad mirė Amerikoje jo giminės ir paliko jam pagal testamentą pusę milijono dolerių. Taigi. Gyvenimas jau praėjęs, paskutinės dienos belikę, o čia – pusė milijono! Žino abu, kad pusę šitų pinigų pasiims valdžia, kad gaus jie ne dolerius, o tiktai sertifikatus, pagal kuriuos galės nusipirkti šį bei tą, bet ir tai ribotai, juoba mūsų valdžia išduoda sertifikatų labai ribotą skaičių, pamėnesiui, mat laukia paveldėtojų mirties, kad galėtų viską pasiglemžti. O kiek dar rūpesčių su to palikimo išgavimu, abu juk mažaraščiai, teks samdyti advokatą, važiuoti į Maskvą, ar tai jų jėgoms? Štai tau ir laimė, senatvės sulaukus!
Kai pagalvoju, tai vėl graužia mane sąžinė, kam reikėjo rašyti apie ją tą novelę prakeiktą! Prisikentėjo moteris, pergyveno labai skausmingai. Niekad neatleisiu sau šito.
Prieš vestuves užsukau į Kupiškį, pas šaunų ir ištikimą mano draugą Povilą Zuloną. Padėjo keptą vištą, įpylė „Dar po vieną!“, pasikalbėjome. Sugrąžinau statines, kurias skolinausi iš jo pažįstamų Kupiškyje naminiam alui savo „jubiliejui“. Viskas dabar tvarkoj. Viskas.
O nelinksma ant dūšios. Ko?
Monika negalėjo dalyvauti su manim Puponyse, šiandien išleidau ją į Paalksnę. Tegul pailsi nuo repeticijų.

Gegužės 5. Šeštadienis
Šiek tiek pagirių, o paskui – troškimas dar išgerti.
Atėjo Kunčinienė. Pasėdėjome gana draugiškai. Išlydėjau namo, o pats užsukau į „Dainavos“ restoraną, išgėriau 200 gramų konjako, nuėjau gulti ir visą naktį, kiek jos buvo likę, galvojau apie savo tikrai idiotišką gyvenimą ir asmenišką išglebimą. Niekai ir gana, kad tiktai šitiek išėjo iš manęs.
Atėjo naujas numeris laikraščio „Kalba Vilnius“, jame KPI docentas Kazys Varašinskas spausdina straipsnį „Didžiojo tėvynės karo metais“ (iš Lietuvos radijo istorijos). Įdomu, kad išvardina šitas docentas daugybę pavardžių, net M. Meškauskienės, kuri viso labo dirbo karo metais Maskvoje radijuje dvi savaites, po to man pavyko atsikratyti jos, kaip nieko dora nesugebančios. Taigi. O tarp visų tų pavardžių manosios nematyti. Nėra jos. Taigi.

Gegužės 7. Pirmadienis
Niūri diena. Ne kad išgėriau vakar šiek tiek, o iš viso nuotaika niekai.
Buvau universitete, kur pakvietė mane prof. Balkevičius pakalbėti humanitariniame fakultete apie Pergalės dieną, karą, taiką ir t. t. Viskas vyko buvusioje Aktų salėje, pažįstamoje man iš pačių pirmųjų pokario metų, kai suruošdavome čionai literatūros vakarus, o klausytojai studentai vis dairydavosi į duris, laukė valst. Saugumo darbuotojų ateinant išgabenti juos į Sibirą. Tie studentai naktimis nemiegodavo tuomet bendrabučiuose arba privačiuose butuose, o išeidavo į Belmonto mišką ir ten laukdavo ryto. Nemažai metų šitaip. Ypač po 1947 metais masinių trėmimų Lietuvos gyventojų į Sibirą. Dabar viskas ramu. Pakalbėjau. Po to Kelmickaitės vadovaujamas universiteto folklorinis ansamblis „Ratilio“ atliko nedidelį koncertą, labai skambų, visą iš autentiškų liaudies dainų. Šauni ta Kelmickaitė.

Gegužės 8. Antradienis
Kalbėjau telefonu su Eugenijum Gavrilovičium, įžymiausiu tarybiniu kino scenaristu, ir dar kartą pasigrožėjau šituo žmogum: 85-ri jam metai, o rašo, rašo, rašo, kiekvieną dieną dirba iš peties. Štai iš ko reikia pasimokyti dirbti ir gyventi!
Gavau iš „Vagos“ leidyklos A. Vienuolio „Raštų“ pirmojo tomo rankraščius. Darbelio man užteks, juoba puslapėlių čionai toli per 600, o aš juk Redakcinės komisijos pirmininkas. Ir toks pat pirmininkas kito leidinio apie A. Vienuolį: „A. Vienuolis literatūros moksle ir kritikoje“. Laikykis, brolau Baltuši, laikykis, kiek dar turi vieko.
Pagaliau parašiau ir išsiunčiau atsiliepimą apie apsakymą tam įkyriam žydeliokui iš Maskvos Jakovlevui. Tipiškas literatūrinis parazitas, atvykęs pas mus parašyti apie žmones, dosniai remiančius Taikos fondą, ir čia pat užsikabinęs rašyti prozą apie tuos žmones. O aš nemoku atsikratyti tokių, atsiprašant, rašytojų.

Gegužės 9. Trečiadienis
Šiandien – Pergalės diena. Visur vėliavos, šūkiai, vaikštynės, orkestrai, eitynės į Karių kapines Antakalnyje, vainikai, gyvos gėlės, kalbos apie pergalę. Taigi…
Turėjo įvykti paveikslų ir apskritai meno kūrinių mugė Kutuzovo aikštėje, bet neįvyko: šalta, lyja, vėjas muša…
Vakare žiūrėjau Jaunimo teatro spektaklį „Pirosmani, Pirosmani…“ Apie dailininką ta pačia pavarde, gruziną, visą gyvenimą nepripažintą, nūnai garbinamą. Vaidina jį Vladas Bagdonas, reto talento aktorius. Spektaklis nesujaudino. Negaliu gailėtis silpnų žmonių. Visą gyvenimą negalėjau šito. Spektaklis pastatytas rež. Nekrošiaus, jauno ir talentingo, „ieškančio“ scenos meistro. Detalės čionai išruoštos juvelyriškai, viskas puiku, deja, šalta. Aplinkui sėdėję žmonės visi rodė begalinį susižavėjimą. Manau, snobai jie visi. Režisierius smarkiai linkęs į mimo kategoriją, dramaturgo (Korostyliovo) tekstas beveik visai ignoruojamas. Bet juk tai nukrypimas į šoną. Ne į gerąjį, ne. Menas turi būti grynas. Taip galvojau visuomet. Žanrų bei metodų samplaika visuomet yra menininko silpnumo žymė. Ir tie amžini ieškojimai. Antai E. Mieželaitis įpusėjo septintą dešimtį metų, o vis dar ieško pats savęs. Ir nesuranda. Matyt, nelabai yra ką surasti.
Smarkiai surėmė mane radikulitas.

Gegužės 11. Penktadienis
Tvarkiau bilietus į mano kūrybos vakarą Respublikinėje bibliotekoje. Gavau 40, tuoj pamačiau: mažai! Paėmiau dar 60. Dabar gal užteks draugams apdalinti. Tegu ateina, kas netingi.
Nė prieš vieną vakarą tiek nesijaudinau, kiek prieš šitą. Net keista. Net nesuprantama. Jaudinuosi prieš susitikimus su skaitytojais visuomet, bet ne tiek gi!
Orai vis dar labai šalti. Maždaug 4–5 laipsniai šilumos.

Gegužės 13. Sekmadienis
Žiūrėjau televizijos filmą (lietuvių!) apie pralotą Olšauską. Negaliu suprasti, kam jis buvo statomas. Manau, vis tai mūsų kultūros stoka, skatinanti kai kuriuos meno žmones dar ir dar kartą pajuodinti buržuazinę praeitį, kelti jos juodąsias dėmes. Išeitų, tarytum buržuazijai valdant visuomenę sudarė tiktai du sluoksniai: iš vienos pusės komunistai pogrindininkai, kovoję prieš buržuazinę santvarką, iš kitos – policija, fašistai, reakcingiausi kunigai, parazitai buržujai ir kiti panašūs elementai. Bet juk buvo tūkstančiai dorų žmonių, mokslininkai, rašytojai, menininkai, kultūros darbuotojai, pažangios minties inteligentija. Būtent jie, gana sunkiomis sąlygomis, dėjo pagrindus mūsų tautos kultūrai vystytis, mokslui tarpti, augino ir grūdino aktyvią, veržlią jaunąją kartą. Kodėl gi apie juos – nė žodžio? Antra vertus, filmas apie pral. Olšauską vien antiklerikalinis, o ne antireliginis, arba, kaip dabar sakoma, ateistinis. Tokie dalykai nūnai seniai atgyvenę. Žmonės jau suprato, kad joks visuomenės sluoksnis nėra ir negali būti monolitinis. Tarp kunigų irgi buvo visokių žmonių. Kaip dabar yra visokių (net labai!) tarp komunistų. Ne, nesuprantu aš tokių reiškinių mūsų vaidybiniame mene, kaip šis filmas!

Gegužės 14. Pirmadienis
Buvau „Vagos“ leidykloje, žiūrėjau daugelio dailininkų iliustracijų, skirtų „Sakmei apie Juzą“. Spaudos komitetas sugalvojo pabandyti tokį eksperimentą: daug dailininkų, pasiskirstę po skyrelį, iliustruoja vieną knygą. Iš karto pasidarė man aišku, kad tai absurdas. Įrodo patys dailininkai, pripiešę tokių prieštaringų dalykų, kad jokios „Sakmės“ nebematyti, o yra tiktai pačių dailininkų pasimandravimai, troškimas rodyti dalykus išvirkščiai. Daugelį piešinių buvau atmetęs jau anksčiau, dabar matau: vėl jie sugrąžinti, maketuojami. Pakėliau triukšmą. Leidyklos vadovai pažadėjo „taisyti“ padėtį. O ką čionai ištaisysi?
Stulbina mane daugelio nūdienių dailininkų abejingumas savo darbui, žmonėms, realiai tikrovei. Juzą jie vaizduoja plonyčiais piršteliais, liekną, tikrą miesčionį. Ir tai žmogų, kuris savo rankomis statė trobas, kasė šulinį, apvaldė visą Kairabalės raistą, įsikūrė ir įsitvirtino jame!
Keisčiausia buvo girdėti kai kurių dailininkų aiškinimai: mes taip matome. Vienas jų, Gibavičius, prasitarė: argi Baltušis žino, kas iš tikrųjų buvo Juza? Žinome tiktai mes, dailės kūrėjai! Trenkiau durimis, išėjau sugadinta nuotaika.
Nenoriu būti piktu pranašu, bet neramina mane tasai sustingimas, nūnai įsigalintis mūsų literatūroje, mene, apskritai kultūroje. Nieko gero iš to nebus. Negali būti nieko gero.

Gegužės 15. Antradienis
Mano kūrybos vakaras. Dalyvauja Petras Bražėnas, Gražina Urbonaitė, Vladas Bagdonas. Visa bibliotekos fojė, balkonai, net centriniai laiptai perpildyti žmonių. Šiurpas nugaroj man! O jau sėdėdamas prie stalo vis dar nežinojau, ką pasakysiu jiems… Taigi!
Viskas praėjo laimingai. Girdėjau plojimus ne tik skaitovams ir P. Bražėnui, bet ir man. Tai gal gerai?
Po visko susėdome prie kavos puoduko. Buvo Justinas Marcinkevičius su žmona, Aleksas Baltrūnas be žmonos, Eugenijus Matuzevičius su žmona, daug žmonių. Smagu. Buvo ir Monika, dar smagiau! Violeta su savo Antanu. Dagnė. Viskas tikrai gerai.
Šiandien mano broliui Leonardui – 70. Buvome abu su Monika, pasveikinome, įteikėme dovanėlę. Buvo patenkintas. Įpylė kai ko.
Iš Molėtų skambutis: LKP RK pirmoji sekretorė Eleonora Blaževičiūtė sujaudinta teiravosi, ar tiesa, kad mečiau Mironaitę, suviliojau jauną žavią moterį su dviem vaikais, atplėšiau ją nuo vyro ir laimingai sukūriau naują šeimą. Pradėjau kvatoti. O ji ilgai negalėjo suprasti, kad visa tai – Vytauto Petkevičiaus su Julium Būtėnu purškalai, kad nieko panašaus nėra. Taigi!

Gegužės 16. Trečiadienis
Įvyko valstybinių respublikinių premijų Komiteto posėdis. Griežtai pareikalavau pašalinti iš kandidatūrų sąrašo meninį filmą „Faktas“ (scenarijus Žalakevičiaus, režisūra Grikevičiaus). Už mano pasiūlymą nebalsavo viešai niekas, trys susilaikė. O po posėdžio daugelis žmonių prieidinėjo prie manęs, apdairomis šnibždėjo į ausį, kad nebalsuos už tą filmą slaptame balsavime, kuris įvyks birželio 20-tą. Žinau, kad nebalsuos, bet kodėl gi žmonės taip bijo viešai pasakyti savo nuomonę?!
Buvau Revoliucijos muziejuje. Kalbėjau darbuotojams apie taikos gynimo reikalus mūsų respublikoje. Atrodo, buvo patenkinti. Grįžau namo gerokai pavargęs. Du posėdžiai mano amžiaus žmogui – aiškiai per daug.

Gegužės 17. Ketvirtadienis
Keistas dienas gyvenu. Beje, gana dažnai dabar gyvenu keistas dienas. Kažkoks pasimetimas dūšioj, ieškojimai, nerimas dėl romano, užsigulėjusio ne juodraštyje, o galvoje. Vis nerandu ir nerandu tikros pradžios, pirmųjų žodžių, ir pabaigos – paskutinių žodžių. Taip, matyt, gamtos motinėlės sutvertas, kad, nesuradęs kūriniui pavadinimo, pirmųjų žodžių ir paskutinių žodžių, negaliu pradėti paties darbo. Buvau šį romaną pavadinęs „Krito rasa“, vėliau jis man pasirodė netinkamas, kelis mėnesius pasvarstęs nutariau šaukti „Visur Lietuva“, dabar vėl susimaišė viskas, nebepatinka „Visur Lietuva“. Kur čia visur? Kaip visur? Lietuva, iš esmės, artėja prie niekur. Atrodo, teks grįžti prie pirmojo pavadinimo. Nors ir nepatinka jis man. Ilgai svarsčiau romano pradžią, kaip sakoma, ekspoziciją. Mano lėtinis svarstymas užėmė ne vienerius metus. Buvau pasirinkęs ankstų rytą kaime, apyaušrėliu pabunda vyriausias romano veikėjas Jonas Ramūnas ir išgirsta kaip jo žmona Ona jau bilda po kamarą ir maltuvę, kaip visuomet buvo Ramūnų sodyboje: kada beatsikeltų vyrai Ramūnų sodyboje, o moterys jau bilsčioja. Taip prie senelės Agotos, mena Ramūnas, taip prie motutės, taip ir prie Onos, kurią vedė jis iš gretimo Pašaltuonių kaimo. Išeina Ramūnas sužiūrėti sodybą, jau be laukų, vien su pasodybiniu sklypu, kolūkio išskirtais 60 arų, o sugrįžęs randa Oną atgulusią lovon, ko niekad nebūdavo. Švelni, geriausios širdies moteris šita Ona, o kalba kietai, santūriškai šiurkščiai. „Aš jau keberiokšt“, – pasako vyrui, tuoj pat pradėdama jam patarinėti, kaip laidoti ją, kaip jam, vienam likus, gyventi.
Gal ir neblogai šitaip. Bent man taip atrodė. Bet juk „Parduotų vasarų“ antros dalies novelėje „Virto ąžuolai“ viskas prasideda nuo motinos mirties. Ir ne vien tenai. Kažkaip atsitiko, kad mirtis vis painiojasi mano negausiuose darbuose. Taigi – pasikartojimas! O velniam man šito reikia?
Štai ir mąstau. Ir mąstau. Ir nirštu ant savęs už mąstymo lėtumą, ir kaip išbristi iš šitokio vėlavimo, nežinau.
14 valandą pradėjome Rašytojų sąjungos valdybos posėdį. Buvo iš Maskvos, leidyklos „Sovetskij pisatel“ atstovai: direktorius Jefremovas ir nacionalinių literatūrų skyriaus vyriausias redaktorius Tamas. Nedaug linksmo mums pasakė. Gana negausiai leidžiama rusų kalba mūsų lietuvių rašytojėlių kūryba. Nedaug, beje, ir kalbėti jie gavo. Buvo iš karto apsupti mūsiškių genijų, išmaldautojų, prašančių atkreipti dėmesį į juos, į juos, į juos. Keista, bet jau nebesistebiu. Alfonsas Bieliauskas atkakliai piršo K. Maruko raštus, įrodinėdamas, kad tai vienas reikšmingiausių nūdienių Lietuvos rašytojų. Daugiau negu keista buvo šitai girdėti. Bet ir tuo nebesistebiu. Mūsų literatūros gyvenime nebelikę jokių kriterijų, kas kam užeina ant seilės, tas tą ir perša, o ypač tais atvejais, kai peršamieji geriau užfundija. Štai ir M. Sluckis karštai siūlė išleisti lietuvių kalba tūlo Žlibino surašytus… dainų tekstus, nors puikiai žino, kad visame pasaulyje tokie tekstai rašomi tiktai kompozitoriams kurti dainas, jų tekstai atskiromis knygomis leidžiami tiktai ypatingais atvejais, ypatingiausiais. Labai teisingai M. Sluckiui atkirto Saulius Šaltenis. Šiurkštokai, bet teisingai.
Buvo priimami nauji Rašytojų sąjungos nariai. Slaptame balsavime atidaviau balsą tik už vieną: Almą Karosaitę. Ji verta, gabi, kultūringa, poetė tikra. Visi kiti, nė pavardžių jų nūnai nebeprisimenu, galėjo būti atmesti. Beje, priimtas ir P. Venslovas, pasisavinęs Venclovos slapyvardę. Prisiminiau jo apysaką, „Nemuno“ žurnale ėjusią per du numerius, pavadintą „Akvariumas“, pasakiau, kad tokia, atsiprašant, proza nieko bendra neturi nei su mūsų literatūra, nei su mūsų tauta: grafomanija, atskiesta pseudoseksualiniais skiedalais. Šoko jį ginti J. Mikelinskas, paskelbęs, kad „tokio rašytojo lietuvių literatūroje dar nėra buvę, reikia džiaugtis, sveikinti ir nedelsiant priimti“. Gyrė, liaupsino šį „venclovą“ ir V. Martinkus, jau nebe pirmą kartą nuviliantis mane. Pateikiau priimamajam klausimą, tiktai klausimą, nors buvau provokuojamas kalbėti, pasisakyti plačiau: „Kokią kryptį ateityje žadate pasirinkti savo kūryboje, vaizduosite Lietuvos ir lietuvių tautos gyvenimą realistinėje prozoje, ar orientuositės į „Akvariumą“? Buvo man atsakyta šitaip: „Kai pabandžiau rašyti realistiškai, man buvo patarta laikytis arčiau „Akvariumo“. „Kas šitaip patarė?“ Priimamasis neatsakė nieko, numykė, atsisėdo. Nujaučiu, kad tie jo patarėjai sėdėjo čia pat, posėdyje, kaip Rašytojų sąjungos valdybos nariai: „Nemuno“ žurnalo vyr. redaktorius Laimonas Inis ir Vytautas Martinkus. Abu kauniečiai. Manau, kad ir abu šančiškiai. Šančių kvapelis visada trenkia iš tolo. Pavyzdys: E. Mieželaitis, V. Petkevičius, Alf. Bieliauskas.
Kaip paradoksas – buvo priimtas į Rašytojų sąjungos narius Druskininkuose gyvenantis kažkoks Šišmorinas ar Šišmokinas, atsargos pulkininkas, pensininkas, 70 metų, nė žodžio nemokantis lietuviškai, nors gyvena Druskininkuose jau virš 10 metų. Kadaise tarnavo tarybinės Armijos daliniuose Vengrijoje, išmoko vengrų kalbą, verčia vengrų rašytojų kūrinius į… rusų kalbą, leidžia juos Maskvos leidyklos, bet Maskva į Rašytojų sąjungą jo nepriima, todėl ir atvyko šis žmogėnas į Lietuvą. Priėmėm balsų dauguma! Faktas, daug pasakantis apie mūsų lietuvišką principingumą.
Skaitinėju A. Morua knygą apie rašytojus Diumas. Apstulbau radęs, kad poetą ir dramaturgą de Miusė į kapus palydėjo tik apie 30 žmonių. Nelinksma.
Netikėtai paskambino iš Molėtų Eleonora Blaževičiūtė – LKP Molėtų RK pirmoji sekretorė. Kaip moteris paskambino. <…> Įdomu, kad iš Kauno plaukia žinios, jog susiradau… 55 metais jaunesnę, su kuria irgi sukūriau naują ir be galo laimingą šeimą. Kvatojau smarkiai. Tačiau ir pikta man. Šituos nešvankius gandus atkakliai platina ne vienas rašytojas, iš pradžių tas pamazginis smirdalius Vytautas Petkevičius su Julium Būtėnu, vėliau jau ir A. Zurba bei kai kurie kiti. Ir plačiai „eina“ šitie pliauškalai. Taigi.

Gegužės 18. Penktadienis
Prisimatavau naują kostiumą melsvo pineto. Atrodo, bus gerai.
Iš Kultūros ministerijos pranešė, kad kviečia mane VDR leidyklos atvykti į Erfurtą, spalio pabaigoje žadanti įvykti konferencija, skirta „Sakmei apie Juzą“. Matyt, „Juza“ jau išėjo vokiečių kalba (vertė M. Brevinga). Gerai, kad išėjo, o važiuoti į Erfurtą neturiu mažiausio noro. Labai šlykščiai uždergė tenai lietuvių literatūrai takus visi tie icchokai merai, alf. bieliauskai, m. sluckiai, ne vieną dešimtmetį kompromitavę mūsų literatūrą savo chaltūromis. Tai ar dera dabar man iš paskos? Tikrai nenoriu.
Universiteto kiemuose įvyko Knygos šventė. Buvo nemažai rašytojų: A. Maldonis, V. Bubnys, net V. Petkevičius, dar kažkas. Mačiau tarp jų ir „rašytoją“ Albertą Laurinčiuką. Tariau žodį ir aš. Taikos gynimo tema. Buvome pavaišinti stikliuku konjako ir kava. Suruošė viską šventės rengėjai: leidyklos ir Knygos bičiulių draugija, niekad nepajėgianti paaiškinti žmonėms, kaip galima būti knygos bičiuliu, jeigu niekur neįmanoma gauti knygų. Taigi šitaip.
Vakare žiūrėjau televizoriuje rašytojo Danilo Granino kūrybos vakarą. Iki šiol nelabai aukštai vertinau šį rašytoją leningradietį. Atrodė jis man gana vidutinių gabumų, silpnas stilistas, blankokų minčių ir blankokų spalvų menininkas. Paskutiniuoju metu Monika skaitė jo romaną, išleistą „Roman-gazeta“ leidyklos milijoniniais tiražais per du sąsiuvinius, pavadintą: „Paveikslas“. Taigi susidomėjęs sekiau jo kūrybos vakarą (Monika, beje, Paalksnėje, sėdžiu namuose vienas). Įsitikinau: daug gerų, gana aktualių ir gana… aštrių minčių turi šis rašytojas ir jam užtenka drąsos pasakyti jas viešai ir atvirai. Tačiau D. Graninui kaip rašytojui trūksta kažko tokio, kas patrauktų į jį žmones, kad nuoširdžiai pamiltų jį skaitytojai. Negaliu užčiuopti, ko būtent, bet trūksta.

Gegužės 19. Šeštadienis
Jau iš seniau vienas aktyviausių Rygos lietuvių Liepinis skambino man, prašė susitikti su Rygos lietuviais, esą, jie nori atvykti į Lietuvą, pasiklausyti gero koncerto, o „po visko“ būtinai pabendrauti su manim. Sutikau, ir štai šiandien susitikau Ukmergės gatvėje 6, Restauracinių darbų kombinate. O čia pasirodė, kad tie Rygos lietuviai suruošė tikrą mano gimtadienio (75-jo!) minėjimą. Skambėjo daug karštų kalbų, sveikinimų, buvo sugiedota lietuviškai ir latviškai „Ilgiausių metų“, įteiktas gražus suvenyras – medžio drožta lėkštė su įrašu: „Juozui Baltušiui – Rygiečiai“. Ir suruošta itin turtinga vakarienė iš produktų, atsivežtų iš Rygos. Ilgai pasisėdėjome. Pasakiau net keturias kalbas, padėkojau, pasikeičiau adresais.
Džiugina šis Latvijos lietuvių aktyvumas. Didelį organizacinį darbą tarp jų dirbo Justas Paleckis. Ir juo labiau stebina lietuvių padėtis „broliškoje“ Baltarusijoje. Lietuvių tenai nepalyginamai daugiau nei Latvijoje. Ištisi lietuvių gyvenami rajonai po karo buvo priskirti (tvarkant respublikų sienas) Baltarusijai. Čia veikė dešimtys lietuvių mokyklų, vyko tautinis gyvenimas. Dabar viskas uždaryta, uždrausta. Saugumo agentai perėjo visus kaimus ir visas sodybas, grasinimais išreikalavo pasirašyti tariamus vietos lietuvių pareiškimus Baltarusijos vyriausybei, kad jie reikalauja mokyti jų vaikus baltarusiškai arba rusiškai, tik jokiu būdu ne lietuviškai. Dabar, senosios kartos žmonėms beišmirštant, miršta ir bet kokia lietuvybė šiuose rajonuose. Tūkstančiai ir tūkstančiai lietuvių nutautėja. Liūdna ir skaudu dėl šitokios idiotiškos Baltarusijos komunistų bei kitų vadovų „politikos“.
Net Lenkijoje, kurioje niekad neklestėjo meilė lietuviams, šito nėra. Ten veikia lietuviškos mokyklos, eina laikraščiai, leidžiamos knygos, vyksta radijo laidos. Taigi šitaip.
Dar apie susitikimą su latviais. Vakarienės metu taip skambėjo lietuviškos dainos, jog supratau, kad Rygos lietuviai dešimt kartų karščiau myli jas, išliko tikresni Lietuvos patriotai, negu lietuviai, gyvenantys pačioj Lietuvoje.
Ir ne tik Latvijoje šitaip. Antai, Knygos šventėje mane supažindino su vyru ir žmona, Arvaldu ir Janete Zizais, atvykusiais iš Brazilijos. Tiesiog apstulbau, kad abu labai jauni, neseniai susituokę, o lietuviškai kalba gražiau už daugelį mūsų rašytojų. Pasakojo, kad tai seneliai taip išmokė savo vaikus, gimusius jau Brazilijoje, o pastarieji – juos, mūsų svečius. Taigi.
„Tiesoje“ perskaičiau mano kūrybos vakaro Respublikinėje bibliotekoje aprašymą, labai gražų.
Prieš kuri laiką pasirašiau kolektyvinį laišką į LKP CK. Dėl teatro kritikų „mafijos“ siautėjimo. Rytoj turėjo įvykti Teatro draugijos suvažiavimas. Ir įvyks, žinoma. Staiga šiandien, nežiūrint poilsio dienos, paskambino man iš LKP CK drg. Kadžiulytė, pasakė, kad vakar manęs ieškojęs drg. L. Šepetys, kad jis skaitęs tą kolektyvinį raštą, kad reikalai taisomi, tai gal dabar nereikėtų kelti didelio triukšmo, juo labiau, kad Lietuvos kompozitorių suvažiavimas praėjo daugiau negu blogai. Padėkojau, pasakiau, kad į suvažiavimą nesiruošiu eiti, neturiu laiko, o jeigu reikalai taisomi – sutinku, kad nereikia viešo triukšmo. Tačiau teatro kritikų „mafijos“ veiklą žinau gerai, ji verta visiško pasmerkimo, tegu ir vėliau. Tuo pokalbį baigėme.
Gerai jau ir tas, kad LKP CK atkreipė dėmesį.

Gegužės 20. Sekmadienis
Ilsėjausi, mąsčiau.
Prisiminiau stirniuką Būtėnų kaime, kur nuvykome su Monika į mano pusbrolio Jono Juzėno auksines vestuves. Jonas rado jį nusilpusį, pusgyvį, tėvų pamestą, parsinešė, pamaitino, atgaivino, paleido, ir jis dabar kiekvieną rytą ateina ir pliekia kojomis duris, reikalaudamas jam „priklausančios“ pieno bonkos, o išsiurbęs ją vėl išeina į laukus ir miškus. Vieną rytą atėjo Jonui nesant namie, beldė beldė, netekęs kantrybės įšoko pro langą į vidų ir ėmė mindžioti Jonienę lovoje kojomis. Toji supyko, išvijo, ir tas dabar nekenčia Jonienės, purkštauja pamatęs ją. O ką, o gal nuo šito ir pradėti romaną „Krito rasa“? Skambėtų tikrai gerai. Ir užbaigti romaną vėl juo, tik jau suaugusiu, kai ateina jis vėl, Jonui Ramūnui nusivylus sūnum ir dukra ir sugrįžus iš Kauno. Patinka man šita mintis, tik reikia dar gerai pasverti, kad neatsirastų „lyrinio skiedalo“ romane. Yra skaitytojų, kurie tiktai šito ir laukia. Labai „jautrūs“ tie skaitytojai. Kiekvienas prisiveisęs namuose po šunį, myli jį karščiausiai ir tuo pačiu metu pamiršta ištiesti žmogui ranką bėdoje. Ne, ne jiems rašau aš.
Netikėtai paskambino dailininkas Jurėnas, paprašė susitikimo. Susitarėm: ateis jis gegužės 22, antradienį.

Gegužės 21. Pirmadienis
Vakar vėlai vakare paskambino Anykščių vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja Ona Galiauskytė, pranešė nelinksmą naujieną: staiga mirė ilgametė (24 metus išdirbusi) Antano Vienuolio-Žukausko muziejaus direktorė Teresė Mikeliūnaitė. Kvietė atvykti kaip šiandien į laidotuves. Tiksliai neprižadėjau, o rytą kilęs supratau: reikia važiuoti, dalyvauti.
Buvo ji pašarvota Anykščiuose, muziejaus naujame korpuse, kurį ir išrūpino pati, muziejaus išplėtimo tikslu. Nuvykome trise: A. Vienuolio-Žukausko sesers anūkas, rašytojas Saulius Šaltenis, poetas Antanas Drilinga ir aš. Pastovėjome garbės sargyboje. Atsisveikinimo mitinge pasakiau kalbą šalia daugelio kitų kalbėtojų. Buvo labai daug žmonių susirinkę iš Anykščių, taipogi iš Vilniaus, Kauno, Panevėžio. Atvyko velionės sesuo, du broliai su vaikais ir anūkais. Mirė Teresė Mikeliūnaitė staiga, turėdama 56 metus (insultas). Aiškino ekskursijai Jono Biliūno gimtinėje Niūronyse, netikėtai paprašė leidimo jai sėstis: „Keistai ėmė svaigti galva.“ Čia pat susmuko ir, nebeatgavusi sąmonės, mirė. Gydytojai pripažino: insultas.
Palydėjom velionę į Panevėžį, kurio kapinėse ilsisi jos abu tėvai, seneliai, plati giminė. Iš mūsų kalbą čia pasakė A. Drilinga, daugelis kitų palydėtojų.
Po laidotuvių – gedulingi šermenų pietūs. Giminių paprašytas, visus pietus vedžiau aš.
Stipriai man gaila Teresės Mikeliūnaitės. Reto taurumo buvo moteris, reto išmanymo muziejaus vadovė. Prisiminiau jos pasisakymus Vilniuje ir Maskvoje, minint A. Vienuolio-Žukausko gimimo 100-sias metines. Nė viena iškilmių kalba nepadarė žmonėms tokio įspūdžio, kaip jos žodis, ėjęs iš pačios širdies. Tikrai gaila tokio žmogaus.
Kelionėje plačiau išsikalbėjau su Saulium Šalteniu, ypač kai likdavome vieni du. Poetu A. Drilinga seniai nepasitikiu. Nelabai jis man aiškus, gaunantis tokį aprūpinimą, kokį gauna tik itin atsakingi darbuotojai arba „kai kur“ dirbantieji žmonės. Su tokiais geriau atsargiau. Taigi. Saulius Šaltenis pasirodė man tikrai nuoširdus, atviras, pakankamai savarankiškas, nedemonstruojantis šito savarankiškumo, bet ir nebijantis turėti savo nuomonę ir neslepiantis jos. Įdomi jo nuomonė apie E. Mieželaitį. Nujaučiau, kad nebuvo niekad palanki, bet dabar įsitikinau: daugiau negu nepalanki. Iš jo sužinojau daug negeros tiesos apie V. Petkevičių. Keista, bet apie Julių Būtėną iki šiol galvojo, kad tasai – senas pogrindininkas, beveik tolygus A. Guzevičiui. Kaip galėjo jam, protingam vyrui, susidaryti tokia nuomonė?! Pasakojo, kad V. Bubnys – ne toks jau tyruolis, kokiu dedasi ir kaip apie jį galvoja kai kurie žmonės. Pasirodo, šis rašytojas ilgus metus pastoviai gaudavo iš Kino studijos algą… kaip konsultantas, nors savo nuomonę pasakyti apie filmų arba scenarijų saugojosi kaip ugnies. Tokią pat padėtį ilgus metus buvo užėmęs ir kritikas Bučys. Sužinojus šitai, pasidarė man dar aiškiau, kodėl Kino studijoje vyksta tokie neįtikėtini dalykai. Ten irgi „mafija“, pono V. Žalakevičiaus vadovaujama ir kažkieno „iš aukščiau“ laiminama. Tokie reikalai. Gerai, kad šitaip išsikalbėjau su Saulium Šalteniu. Protingas jis vyras, tikrai talentingas dramaturgas ir prozininkas, be to – gana ryškus kaip asmenybė.

Gegužės 22. Antradienis
Šiandien turėjome eiti kartu su „Vagos“ leidyklos vyr. dailininku Armalu pas J. Nekrošių, kalbėtis dėl „Sakmės apie Juzą“ iliustracijų, o nenuėjom, nors buvome susitarę, tik negavau jokių „ženklų“ apie ėjimą iš „Vagos“ vadovybės. Atrodo, varo jie visi į kelnes iš baimės prieš dailininkus. Ką gi, uždėsiu veto iliustracijų panaudojimui „Sakmei“. Tegu nors pasikaria visi.
„Žirmūnų“ restorane pietavau su pastorium Jozefu Urdze, atvykusiu iš Vakarų Vokietijos. Maloniai praleidome laiką, įdomiai pasikalbėjome. Susitarėm, kad iškvies mane į svečius rugsėjo gale-spalio pradžioje dviem savaitėm. Tai būtų gerai. Iš ten sugrįžęs, gal nuvykčiau ir į Erfurtą. Būtų tiesiog įdomu palyginti abiejų Vokietijų gyvenimą. Vykti į Erfurtą iki šiol dar nepajutau jokio entuziazmo. Netraukia, ir gana. Nelabai traukia ir į Vakarų Vokietiją. Atvirai kalbant, vokiečiai niekuomet nebuvo mūsų tautos draugai ir niekad nebus. Tas čiulbėjimasis su VDR, tas Lietuvos ir VDR kai kurių miestų „bendravimas“ yra gryna komedija. Pasikeis nors kiek sąlygos, atsiras vėl koks jefreitorius Šiklgruberis-Hitleris, duos komandą, ir vėl pasipils lietuvių kraujas iš po vokiečių peilio. Amžiais taip buvo, amžiams ir liks. Na, o pažinti gal vis dėlto verta?..
Atvyko, kaip buvome susitarę, dailininkas Jurėnas. Pasirodo, nori jis iliustruoti „Sakmę apie Juzą“, nors neįsipareigojęs nei „Vagai“, nei niekur kitur, o tiesiog iš jausmo, kadangi kupiškėnas, kaip ir aš. Rodė visą seriją iliustracijų. Kai kurios gana vykusios, nors pats Jurėnas – vidutinėlis dailininkas, bepiešiantis visokius veteranus bei kolūkiečius. Vidutinėliai, tiek dailininkai, tiek ir rašytojai, visuomet griebiasi tokių darbų: nėra rizikos, palankus priėmimas visuomet užtikrintas. Na ką gi, žiūrėsim, žiūrėsim. Patiko man Jurėno mintis, kad knygą gali iliustruoti tik vienas dailininkas, o ne dešimtys jų, kurių nė vienas, kaip taisyklė, visos knygos neskaito, o tik tą „gabaliuką“, kuris jam pavedamas.
Buvo „Kalba Vilnius“ vyr. redaktoriaus pavaduotojas, susitarėm: parašysiu jiems straipsnį apie radijo darbą pirmaisiais pokario metais. Taip reikia, taip ir padarysiu.

Gegužės 23. Trečiadienis
Šiandien Vilniaus Memorialiniame literatūros muziejuje turėjau pasakoti atsiminimus apie Augustiną Gricių. Ne vienas, o su Monika. Deja, teko atšaukti. Maskva „davė“ telegramą, kad būtent šiandien atvyks Anglijos taikos judėjimo delegacija, kurią privalau priimti Lietuvos Taikos gynimo komitete. Atšaukėm. Nukėlėme į kitą antradienį, gegužės 29-tą.
Atvyko Anglijos taikos judėjimo delegacija, viso 25 žmonės. Visi paprasti, nė vieno ryškesnio. Pokalbis su jais neišsivystė, nieko naujo jie mums nepasakė, ir nieko ypatingo mes. Pokalbyje dalyvavo Jonas Aničas, Gediminas Jokūbonis, Pranciškus Dobrovolskis, Loreta Pakerytė. Pastaroji rytoj rytą 6 val. išvyksta į Gagrus ilsėtis, gavo „degantį“ kelialapį.
Nusivylęs sugrįžau namo. Nuobodu visa tai.

Gegužės 24. Ketvirtadienis
Atėjo du šaunūs vyrai, prisistatė kaip Vilniaus miesto Interklubo atstovai. Labai nori veikti, nors nelabai žino, ką veikti. Išreiškė pageidavimą tampriai bendradarbiauti su mumis, Taikos gynimo komitetu. Tas, žinoma labai gerai, tačiau kas su jais darbuosis? Kadrų neturime, etatinis darbuotojas yra tiktai vienas. Paprašiau leisti pagalvoti kelias dienas. Sutiko, išėjo.
Spaudoje paskelbtas algų padidinimas mokytojams. Toks yra TSKP CK ir TSRS Ministrų nutarimas. Ne padidinimas, o pasišaipymas iš mokytojų darbo: TSRS liaudies mokytojas (o jų yra gal pora šimtų visoje Tarybų Sąjungoje) gaus 50 rublių priedo per mėnesį. Kitiems, mažesniems – po 30 rublių. Dar mažesniems – po 20 ir po 10 rublių per mėnesį. Tai bent! Ne vieną kartą esu viešai pasisakęs, kad prie dabartinių kainų mokytojai privalo gauti algos ne mažiau kaip 350 rublių. Salės plodavo, o štai ir nutarimas. Kalbėsiu toliau!

Gegužės 25. Penktadienis
Gavau paštu kavos dėžutę, atsiuntė pastorius J. Urdzė. Tai jau ne pirmas kartas, atsiųsdavo man ir anksčiau, ir apmokėdavau atsiimant siuntinį po 12 kapeikų kiekvieną kartą. Dabar paėmė… 3 rublius ir 90 kapeikų.
Užsienio radijas kaip tik šiandien pranešė, kad naujojo Generalinio patvarkymu siuntiniai iš užsienio bus apmokami tokiomis sumomis, kurios atitiktų siunčiamų daiktų tikrąją vertę. Nieko sau! Vadinasi, tūkstančiai Tarybų Sąjungos piliečių nepajėgs atsiimti siuntinių: per brangu, neįmanoma išpirkti. Kurgi dings neatsiimtieji siuntiniai? Tikriausiai juos pasisavins vis ta pati jokiais mokesčiais neprisotinama mūsų vyriausybė. Taigi šitaip.
Po pietų išvažiavome su Monika ir Leonardu bei jo žmona Mite į Paalksnę. Anksti sugulėm miegoti, prieš tai su Leonardu paslapčiomis nuo žmonų ištraukę po gerą kaušą „stoličnos“. O ką? Ogi nieko.
Beje, šiandien skambino iš Rygos dailininkė metalistė Livija Andriukaitytė, prašė parūpinti jai viešbutį dviem dienom, birželio 4 ir 5 dienomis. Pasistengsiu. Labai talentinga dailininkė, kurianti sages iš metalo ir vedanti iš proto visas moteris, bet labai didelė brangininkė. Žiūrėsime. Susipažinau su ja Latvijoje, Rygon nuvykęs su „Senovinėmis kupiškėnų vestuvėmis“, tai prisiminė, paprašė. Na ką gi…
Paalksnėje gražu. Viskas sužėlę, pilna pienių, daug jau peržydėjusių. Nuskubėjome ilsėtis.

Gegužės 26. Šeštadienis
Paskambinau LKP Molėtų RK pirmajai sekretorei Eleonorai Blaževičiūtei. Pasirodo, šiandien Molėtuose Dainų šventė. Ieškoję manęs, bet neradę, kviečia dabar, o kaip važiuoti, jeigu neturiu nei tinkamo rūbo, nei kaklaraiščio. Rytoj žadėjo atvykti pati aplankyti mus Paalksnėje. Būtų gerai.
Brolis Leonardas pameškeriojo Alksnos ežere ešeriukų, jo žmona Mikalina iškepė, valgėm užsigerdami čekišku alum. Didelis vis dėlto skirtumas tarp žuvies tiesiai iš ežero ir iš parduotuvės, kur parduodama ji pagulėjusi šaldytuvuose, suvelta, sunešiota. Didelis.
Vėl susimąsčiau apie Dalią. Bene visi metai praėjo, kaip nemačiau jos, o širdy tebėra. Pats nesuprantu šito. Praeitą savaitę skambinau. Supratau: neužmiršo ir ji. O kas toliau? O toliau – nieko. Jokių perspektyvų.
Gal ir nereikia jų, kokių nors perspektyvų šita prasme? Gal atėjo metas užbaigti viską?

Gegužės 27. Sekmadienis
Lyja ir lyja. Tiek ir gero, kad nekanda uodai. Monika sako: dar anksti. Gal ir taip. Ir apmaudu, kai jie užpuola, kanda, gelia iki liepos mėnesio antrosios pusės. Ne uodai, o uodienės, plėšrios, alkanos žmonių ir gyvulių kraujo. Taigi.
Rytoj turiu susitikti su Proftechnikos komiteto kolektyvu, tai šiandien ruošiuosi pokalbiui tam. Nelabai karštai noriu jo, o reikia. Daug ko reikia, ir visiškai nežinia, kaip išsisukti nuo visko, kaip veikti vien tai, kas prie širdies.
Ir dar turiu pasiruošti pokalbiui-atsiminimams apie rašytoja Augustiną Gricių Memorialiniame literatūros muziejuje. Žinau, tai šventas reikalas, ir šventa mano pareiga, tačiau nesuprantu, kodėl taip netraukia manęs šita šventa pareiga.
Šiandien turėjo aplankyti mus Eleonora Blaževičiūtė, bet neatvyko. Spėju, kad vėl jos motina besusirgusi. Turi ji vargo su motina. Toji gyvena Ignalinos rajone, atkakliai laiko karvę, ūkį, o sveikatos nebeturi ir prikalbama keltis pas vieną ar kitą dukterį gyventi nepasiduoda. Yra ir tokių „bėdų“.
20-tą valandą iškakome į Vilnių.
Straipsnį apie radijo darbą pirmaisiais pokario metais taip ir neparašiau. Niekis. Nedega… Dar parašysiu.

Gegužės 28. Pirmadienis
Laiškas iš A. Kukankos-Liepsnonio. Įžūlus, reikalaujantis „tęsti dialogą“. Pavyzdžiu man stato A. Venclovą, M. Bažaną, kurie iki paskutinės savo gyvenimo dienos „korespondavo“ su juo. Parašiau labai trumpai: susirašinėjimą nutraukiau prieš dvejus metus todėl, kad neturiu tam nei noro, nei laiko, nei jėgų, be to, nematau jokios prasmės ir prašau laiškų man neberašyti. Manau, nesupras jis, vėl rašys. Tokie žmonės „nesupranta“.
Nuėjau prisimatuoti kostiumą, o tenai meistras besusirgęs, susitariau – ateisiu birželio 1 dieną.
Vėl skambinau L. Šepečiui. Reikia pasikalbėti su juo dėl paminklo Antanui Baranauskui Anykščiuose, šito manęs prašė patys anykštėnai. Juk 1985 metų sausio mėnesį sukanka 150 metų nuo A. Baranausko gimimo, pats laikas, ir paminklas jau yra (biustas), reikia tik „palaiminimo“. O prisimušti iki L. Šepečio negaliu. Užimtas jis ir užimtas: šiandien LKP CK biuro posėdis, rytoj LKP CK plenumas, poryt – Aukšč. Tarybos sesija… Skambinsiu ketvirtadienį, gal pavyks.
Iš Rygos miesto nebloga žinia: kovo mėnesį išėjusi tenai latvių kalba mano „Sakmė apie Juzą“ jau visa išparduota. Tiražas buvo 30.000 egz. Dabar niekas nebegauna net man atsiųsti. Sveikinu tave, Albertai Juozėnai. Taigi.
17 val. susitiksiu su Proftechninio mokymo komiteto kolektyvu. Galėjau ir neiti. Tikrai galėjau. Eilinė mano klaida.

Gegužės 29. Antradienis
Buvau pas Dalią. Plačiai išsikalbėjome, itin mažai išgėrėm. Be jokių švelnumų. Pasakiau, kad tebemyliu, užmiršti negaliu. Prisipažino ir ji. Taigi šitokie reikalai. Išsiskyrėm labai draugiškai. Iki kito susitikimo, kuris nežinia kada bus. Ir apskritai ar bus. Jaučiuosi kaltas. Galėjo gi mergina sukurti šeimą, auginti vaikus, kažką nuveikti literatūroje, šitokį poetės talentą turėjo, o nieko, nieko, nieko. Bene būsiu aš čia pats kalčiausias. Jeigu taip, tai niūru ant dūšios…
16 valandą turėjau būti rašytojų partiniame susirinkime, kur būtų svarstoma rašytojų partinių mokesčių mokėjimo tvarka, tikriau – betvarkė. Nenuėjau, kadangi 15 val. nukakau į Rašytojų memorialinį muziejų, įkalbėjau į magnetofoną atsiminimus apie Augustiną Gricių. Atrodo, nelabai man pavyko, nors įrašinėtojai tyli.
Nuskubėjau įsiregistruoti rytdienos Aukšč. Tarybos sesijai. Rūmai gražūs, visi rūmuose gražūs. Ir visi taip pat niekam nereikalingi, kaip ir aš. Jokios įtakos respublikos gyvenime ši instancija neturi. Viską besuėmusi į savo rankas partija. Mes tik balsuojame. Pati sesija nūnai betrunka vieną dieną. Ką galima nuspręsti valstybės reikalų prasme per vieną dieną? Taigi.

Gegužės 30. Trečiadienis
Aukščiausiosios Tarybos sesija. Nuobodybė, kaip visose sesijose. Blogiausia, kad vieta sėdėti man išpuolė pirmoje salės eilėje, Prezidiume sėdinčių pačioje panosėje. Nepasnausi, „Šluotos“ nepaskaitysi. Sėdėk.
Pirmas atvejis atsirado, kai viena iš deputatų, berods, kaunietė, buvo išmesta iš deputatų. Be platesnio paaiškinimo, iš anksto viską apsvarsčius. Sužinojau: buvo ji užsienyje, turistinėje kelionėje, susidomėjo blizgučiais, griebėsi spekuliacijos. Taigi. Namie moterims pasipuošti nieko niekur negausi, užsienyje – negalima. Taip ir eina reikalai.
Susipirkau produktus, sugrįžau tiek išvargęs, kad tuoj ir atguliau, nebežiūrėjęs nė angliško telefilmo „Miesto garsai“, apie Anglijos darbininkų… begalinį vargą, nepriteklius, bedarbystę ir pan. Ir pan. Laimės šalis – tiktai mūsų šalis!
Verkiant reikia prisėsti prie romano, o kada? Ir iš kur „parako“ imti? Nesveikinu tavęs, Albertai Juozėnai.

Gegužės 31. Ketvirtadienis
Po sesijos, kaip paprastai, nėra jėgų. Ir nėra jokios nuotaikos. Pamėginau susiskambinti su L. Šepečiu, deja, užimtas jis su maskviškiais svečiais, atkakusiais į Vilnių sesijos proga. Dažnai atkanka į Lietuvą maskviškiai. Su reikalu, taip bent jie galvoja, ir visiškai be reikalo, vien „pasiganyti“, geros mūsų tvarkos ir lietuvių darbštumo pasižiūrėti. Taigi.
Aplankė mane Vita Michelbertienė, šauni moteris ir labai nuoširdi draugė, tiesiog bičiulė. Dirba ji prekyboje, tačiau jokių „prekybininkės“ bruožų taip ir neįgijo, paprasta, rūpesčių kupina. Pasidejavo, kad sūnus įstojamųjų egzaminų neišlaikė, tai netrukus eis į kariuomenę. Pasikalbėjome nuoširdžiai.
Taikos gynimo komiteto atsakingoji sekretorė L. Pakerytė ilsisi Gagruose, tad ir darbas komitete apmirė. Nelabai ir spaudžiu jį, tą darbą. Juo toliau, juo labiau įgrysta jis man.

Parengė Antanas Šimkus

2017 m. Nr. 2

„Metų“ žurnalas tęsia Juozo Baltušio dienoraštinio palikimo fragmentų publikavimą (pradžia – 2016 m., Nr. 11, Nr. 12). Šį sykį skaitytojo dėmesiui siūlomi 1983 m. vasario mėnesio užrašai. Už galimybę parengti publikaciją dėkojame Ritai Baltušytei bei Lietuvos literatūros ir meno archyvui.

1983.II

Vasario 1. Antradienis
Gandai dėl kainų kilimo pasitvirtino. Dar sunku šiandien susigaudyti, kiek jos pakilo, bet jau, jau. Pašto mokestis laiškams nuo 4 kapeikų pakeltas iki 5. Panaikinami „avio“ vokai, viskas bus subendrinta. Telegramų kaina pakelta nuo 3 iki 5 kapeikų už žodį. Mineralinis vanduo – nuo 20 kapeikų iki 30 už bonką. Limonadas – beveik dvigubai. Ypač pakilo medienos kainos, metalo dirbinių, daug dar ko kita. Artimiausia ateitis parodys, kaip yra iš tikrųjų. Visi laikraščiai rašo, radijas ir televizija skelbia apie kainų pakilimą… Amerikoje. Pas mus, kaip žinia, kainos niekad nekeliamos, jos tiktai reguliuojamos. Taip oficialiai skelbiama. Taigi apie kainų pakilimą juk negali būti nė kalbos. Ekonomistai (neoficialiai, žinoma) paskaičiavo, kad buitiniai aptarnavimai kiekvienam žmogui dabar pakilo vidutiniškai iki 400 rublių per metus. Kiek čia tiesos ir kiek iš tikrųjų yra, niekas nežino.
Įdomu, kad būtent šiomis dienomis laikraščiai ir radijas su televizija pranešė apie naujojo Generalinio apsilankymą vienoje Maskvos gamyklų, kur jis pokalbyje su darbininkais paklausė: kiek tas uždirba? Tai pirmas toks atvejis visoje TSRS istorijoje. Iki šiol niekas ir niekados šito nesiteiravo pas eilinį darbo žmogų. Įdomu ir tas, kad, Andropovo paklaustas, darbininkas tik iš trečio karto pasakė: 250 rublių. Prieš tai pasitenkinęs murmtelėjimu: gerai, pakankamai, ir pan.
Buvau pas K. Kairį. Atidžiai išklausė manęs šis puikus žmogus ir geras valstybinis darbuotojas. Daug jis nekalba, nieko tvirtai nepažada, bet supratau: Dagnei butas turbūt bus gautas dar šį pavasarį, Lukšui leidimas pirktis sodybą irgi bus gautas, o dėl brolio Leonardo kiek sunkiau. „Viršūnėse“, kiek žinau, nusistatyta: tokius leidimus duoti tiktai ypatingai pasižymėjusiems literatūros, meno, kultūros darbuotojams. O kuo gi įžymus mano brolis? Deja, deja…
Įdomu, kad šituo reikalu susidūriau su Anykščių rajono vykd. komiteto pirmininku Budavičium: paprašiau jį sutikimo parduoti sodybą Lukšui Gyčiui. Pirmininkas nuoširdžiai sutiko. Ta proga papasakojo, kad šita prasme rajonas turi bėdų. Po sodybą nusipirko žinomas muzikas S. Sondeckis ir Kauno Filharmonijos direktorius (pavardės neįsiminiau). Pastarasis dabar kiekvieną savaitgalį susikviečia svečių (po 50 „Volgų“), riksmas, triukšmas, alasas, nežmoniškas Šventosios kranto nusiaubimas, ir niekas nieko negali nei patarti, nei įsilinksminusius „muzikus“ sudrausti. Todėl dabar saugosi ko nors panašaus. Apraminau žmogų, kad Lukšas ne iš tų. Taip ir susitarėm. Lukšas bus patenkintas.

Vasario 2. Trečiadienis
Kūrybine prasme visiškai tuščia diena. Net apie juodraščius nepagalvojau. Taigi šitaip, draugas liaudies rašytojau!..
Kreipėsi į mane, kaip Aukšč. Tarybos deputatą, tūlas Sasnauskas Jonas. 1980 metais baigęs jis universiteto Pramonės ekonomikos fakulteto penkis kursus, bet egzaminus laikyti jam neleido (už aplaidumą), išsiuntė dirbti į Telšių „Mastį“. Tenai neišdirbęs nustatyto dvejų metų laiko, persikėlė į Vilnių, dirba Projektavimo technologiniame institute, darbo stažas nenutrūko, bet universiteto vadovai neleidžia baigti mokslų, ginti diplominį. Prašo padėti. Paskambinau Pramonės ekonomikos fakulteto dekanui Grigorui, susitarėm, kad Sasnauskas užeis pas jį, jie susitars. Iš visko matyti: nelabai kas tasai Sasnauskas, vėpla, bevalis, silpnas net fiziškai. Na, žiūrėsime. Pasakiau, kad informuotų mane. Kiekvieną juk reikalą reikia „privesti“ iki galo.
Atvyko armėnas Feliksas Bachčinianas, gerokas plevėsa ir karjeristas, prisišlidinęs prie E. Mieželaičio taip, kad tas dabar jį gina visom keturiom. Papasakojo jis man, kad „įžymus armėnų prozininkas“ Vahagnas Grigorianas vedė lietuvaitę iš Donelaičio gatvės, kurioje aš pats gyvenu, ir toji lietuvaitė, su vyro pagalba, verčia lietuvių rašytojų kūrinius į armėnų kalbą, jau išvertė J. Avyžiaus „Sodybų tuštėjimo metą“, dabar nori versti mano „Sakmę apie Juzą“, prašo įteikti jai knygą, kadangi niekur negaunanti. Tai įteikiau „Sakmės“ knygas lietuvių bei rusų kalba, tegu verčia, jeigu taip jau labai nori.
Ir supratau gana aiškiai, kad nusispjaut man į visus vertimus. Rašytojui, sykį jau toks vadinuosi ar esu, svarbių svarbiausia iškovoti (ar pasiekti) savo tautos pripažinimą, o daugiau nieko nei aukštesnio, nei svarbesnio nėra. Tokios pozicijos laikiausi visuomet ir ne kartą buvau vadinamas… keistuoliu. Gal iš tikrųjų aš toks? Kaip ten bebuvę, o keisti pozicijas dabar, mano metų sulaukus, būtų tiesiog juokinga. Nubaigsiu gyventi ir taip.
Dėliojau romano „Krito rasa“ juodraščius kelionei į Druskininkus.
Lankiau knygynus, gavau nusipirkti Roberto Bernso rinktinių raštų tomą rusų kalba, deja, tik vėliau apsižiūrėjau, kad pateikta čionai poeto kūriniai ne tik rusų, bet ir originalo kalba. Įdomu literatūros tyrinėtojams, o man kam šitai? Ir gavau Melvilio romaną „Mobi Dik“, kurį seniai norėjau įsigyti. Rokuelo Kento iliustracijos. Taipogi įsigijau naują Vailderio T. knygą „Kovo idos“ lietuvių kalba. O dar Tomo Sakalausko knygą „Beatričė“ – apie akląją dainininkę Beatričę Grincevičiūtę, labai gerai parašytą.

Vasario 3. Ketvirtadienis
Tvarkėmės išvykai į Druskininkus. Nustebome, kad šitaip nepasiruošę esame, neturime išvykai į sanatoriją elementariausių daiktų: treningų, sportinių batų guminiais padais, ypač megztinukų, daug ko kita. Stebėtis tuo netenka: Monika pirmą kartą gyvenime vyksta į sanatoriją. Aš irgi nesenas sanatorijų „gyventojas“. Kai nevažiuoji, tai ir negalvoji. Apskritai mes su Monika nesame tinkami bendrauti su žmonėmis viešumose, kur „reikia pasirodyti“. Ir nelabai gailimės šito. Kaip bus, taip ir bus.
Ir vėl prabėgo diena nieko nepridūrus prie romano juodraščio, vien mintyse pasvarsčius. Gal ir tai gerai?

Vasario 4. Penktadienis
Pagaliau – Druskininkai!
Važiavome į juos mašina, Antano Pivoro vairuojama. Mano „tarnybinė padėtis“ tiek ir gera, kad turiu savo žinioje „Volgą“ su vyriausybiniu numeriu (44–56) ir Ministrų Tarybos garažo vairuotoju. Niekas nerūpi, sėsk, važiuok. Viskas valdiška. Dzūkijos miškuose matėme gerokai pasnigta, oras kiek atvėso. Žilvičiai paupiais jau tvilksta pavasariu, keičia spalva, žada sprogti. Bus vėl pavasaris. Tuo tarpu gi žiema nelabai džiugino savo nesibaigiančiais lietumis ir šiluma, nuo kurios maudė visus kaulus, paplito gripas, padažnėjo staigios mirtys (širdininkų), žmonės sulėtino judesius, vaikšto lyg sapnuodami, lyg dar neprabudę nuo miego, neduodančio jokios atgaivos.
Visu keliu mąsčiau, ką parašyti apie Dalią Urnevičiūtę. Pernai jai sukako 50 metų, ta proga parašiau „Pergalėje“, dabar „Literatūros panoramos“ redaktoriai spiria parašyti vėl apie ją specialiai tai „Panoramai“. Gera ji boba, bet kodėl tiek spragų tenka užkaišinėti man? Kur jaunesni rašytojai, kokį velnią jie veikia? Na, kaip bebūtų, o straipsnį parašysiu. Nėra kitos išeities.
O Druskininkai daro vis keistesnį įspūdį. Iš vienos pusės – didžiulės statybos, patobulinimai, ypač įspūdingas purvo ir kitokių vonių pastatas, visas kombinatas, nemažai ir naujų gyvenamųjų namų pastatyta visiškai naujų, iš kitos gi pusės – nuskurdimas padidėjęs, miestas kažkoks nupilkęs, parduotuvėse produktų bei pramonės gaminių nepalyginamai mažiau, negu Vilniuje ar Kaune. Taigi šitaip. Pasivaikščiojome su Monika gatvėmis, pastovėjome prie skulptoriaus Vildžiūno sukurto paminklo M. K. Čiurlioniui. Monikai patinka: dvelkia muzikalumu. Man nelabai: dvelkia skulptoriaus nesugebėjimu įsijausti į M. K. Čiurlionio kūrybos esmę. Na, šitai ne taip ir lengva. Ypač kad komentarai apie šį tikrai didį meno talentą daugiau negu įvairūs. Jo paveikslai mane tikrai žavi. Galėčiau valandas išstovėti prie jų. O muzikos nesuprantu. Muzikos juk apskritai aš nesuprantu. Per daug sudėtinga man, žmogui kurčiam viena ausim ir gerokai pasilpusia antrąja. Na, tiek jau to. Nubaigsiu gyventi ir šitaip.
Atgarsiai apie mano pasisakymą Kultūros darbuotojų suvažiavime, pasirodo, pasiekė jau ir Druskininkus. Pritariama ir čia. Ir net smarkiai. Na, žiūrėsime, ką toliau darys mano užkabinti tariami teatro kritikai, toji grupelė iš tikrųjų menko išprusimo žmonių, silpnai tesusigaudančių teatro meno klausimuose: Veisaitė, Aleksaitė, Judelevičius, Petuchauskas, Grigoraitis. Kol kas, kiek teko girdėti, smarkiai „užvirė“ visi, bando įrodyti, kad tai aš keršiju už savo žmoną Moniką, prieš kurią jie surengė ir tebevysto tikrą persekiojimo bei diskriminacijos kampaniją, keršydami jai už dalyvavimą liudininke Kanovičiaus byloje. Matyt, visada šitaip: kas kuo kvep, anot žemaičių, tuo ir kitą tep. Tesižinai! Jeigu reikės, jeigu jie nenurims, teks paukštelėti dar kartą. Ir kaip reikiant. Kad atsigodėtų, nesiautėtų po mūsų tautos nacionalinį tarybinį teatrą.

Vasario 5. Šeštadienis
Buvome pas gydytojus, pradėjome procedūras. Man jų nedaug – dvi: deguonies „kokteiliai“ ir masažas. Vaistų turiu priiminėti nemažai: „Nitrongas“, „Stugeronas“, „Fanzinormas“, „Acetin-pepsim“. Monikos padėtis sunkesnė, procedūrų jai prirašė septynias: masažas, kojų masažas atskirai, deguonio „kokteilis“, injekcija, baseinas, mankšta… Iš viso įspūdis, kad jos sveikata žymiai prastesnė. Ir vaistų jai daugiau: tas pats „Nitrongas“, ir dar krūva kitokių, įskaitant ir „Stugeroną“. Nelinksma, kai šitaip. Ir daug kas suprantamiau darosi: labai ji nervinga buvo pastaruoju metu.
Parašiau laiškų: Povilui Zulonui į Kupiškį ir Konstancijai Jugulienei į onkologinę ligoninę Vilniuje – pastarosios nebespėjau aplankyti prieš išvykdamas, tai paskubėjau su laišku.
Vakare žiūrime televizijos programą. Druskininkuose ji gana susiaurėjusi: neveikia trečias kanalas, kuriuo ir buvo daugiausia rodomi meniniai filmai, daugiausia kultūrinių laidų. Keista: daug kur Lietuvoje, net pačiame Vilniuje (Karoliniškėse, Lazdynuose, Šeškinėje) šito kanalo programa nematoma. Lyg tyčia Druskininkuose labai gerai matoma Varšuvos vieno kanalo programa. Reikia pasakyti, nuobodesnė net už mūsų. Kol lenkai neturėjo to generolo Jaruzelskio, naktimis paleisdavo gausybę sekso per televizorius, daug užsienio meninių filmų, miuzikholų. Dabar su tuo baigta. Dunda aiškinimai, iki ko buvo privesta Lenkija Gerekui vadovaujant, kaip ji buvo nusmukdyta, privaryta prie pat bedugnės krašto. Išgelbėjo tiktai generolas Jaruzelskis su savo kariškiais, taigi nacionalinis didvyris, kuris įeis į istoriją amžiams. Gal tai ir tiesa, bet kai šitai kartojama dešimt kartų per valandą, tai pradedi abejoti tokia tiesa.
Įdomi detalė: kai buvau čia pernai kovo mėnesį, tai visi Lenkijos televizijos pranešėjai buvo uniformuoti kariškai, su laipsnių žvaigždelėmis, merginų pranešėjų beveik neprisileisdavo artyn. Dabar gi pranešėjai normaliais drabužiais, prabilsta ir merginos, gana palaikytos, nušiurpusios, nežmoniškai išsidažiusios. Matyt, iš kareivinių.
„Literatūroje ir mene“ nieko įdomaus. Visi laikraščiai šiandien nuobodūs, pilki, kažkokie viskam abejingi.

Vasario 6. Sekmadienis
Bandžiau sumesti straipsnį apie Dalią Urnevičiūtę. Kol kas nepavyko, bet jaučiu: pavyks. Sutikau čionai kino režisierių Gytį Lukšą, žada ateinantį ketvirtadienį atvežti naująjį savo filmą „Anglų valsas“ (pagal Golsvorčio pjesę „Džo-ja“). Mielai pažiūrėsime visi. Juo labiau, kad vaidina Vaiva Mainelytė, kuri irgi dabar čia: ilsisi, gydosi. Jos vyras gydėsi Druskininkų ligoninėje nuo infarkto, jau išvykęs namo. Pastaruoju metu su Vaiva Mainelyte susipažinome lyg ir arčiau, daugiausia bendravome telefonu, vesdami ilgus pokalbius. Ji įdomi. Tik bijau dėl jos sveikatos: operuota onkologinėje ligoninėje. Operacija – žarnų. Sakosi, kad gydytojai nieko neradę pavojingo. Jeigu nerado, tai kam operavo? Iš širdies linkiu šitai šauniai moteriškei ir puikiai aktorei geros sveikatos. Smagu, kai tokie žmonės kažkur netoli yra.
Parašiau laiškus Vytautui Kruliui ir Daliai, pirmajam į Kupiškį, antrajai Kaunan. Neseniai gavau iš jos laišką, visiškai nepanašų į jokį kitą ankstyvesnį. Rašo apie buitinius reikalus, apie motinos ligą, kitus dalykus. Užbaigia mintimi, kad ji supranta, ir aš turbūt suprantu: jos šis laiškas turi būti kitoks, bet dabar tik toks, neliečiantis klausimų, dėl kurių skauda mums širdį; daugelis problemų išsisprendžia pačios, jos manymu, todėl bene bus teisingiausia palaukti ir su mūsų reikalais. O kokie tie reikalai? Viena aišku: negalime užmiršti vienas kito, ir negalime būti vienas su kitu, ir vienas dievas težino, kodėl yra šitaip, o ne kitaip. Atvirai pasakius, daug apmaudo prieš ją susirinko man dūšioj, bet dar daugiau atlaidumo, gal net pasiilgimo. Matomės mes ypatingai retai: kartą kitą per kelis mėnesius. Ir susiskambiname labai retai. Kiek šitai tęsis, draugas Albertai?

Vasario 7. Pirmadienis
Ilsimės, „einame“ procedūras. Labai padeda man masažas, liovės skaudėjęs pakaušis, daug mėnesių varginęs mane. Monikos sveikatos stovis irgi žymiai geresnis. Štai ir netikėk, kad Druskininkai – geras daiktas! Žiopliai buvome abu, kad anksčiau jų paslaugomis nesinaudojome. Dabar bus kitaip. Kiekvieneri metai atvažiuosime. Ir būtinai abu. Kai vienas, tai negaliu apsiginti nuo gerbėjų, neišsakomo įkyrumo ir nuobodybės žmonių.
Parašiau laišką savo nuostabiajai redaktorei Donatai Linčiuvienei. Paskutiniu metu truputį perbėgo „katė“ tarp mūsų. Mat, išpeikiau Glinskio pjesę „Kingas“, o ypač jos pastatymą Kauno dramos teatre. Režisierius Vaitkus tikras patologinis iškrypėlis, privėlė visą spektaklį purvo. O pasirodo, D. Linčiuvienė – didelė Glinskio bičiulė, pažįstanti jį virš 10 metų, bendraujanti labai draugiškai. Kalbėjo man, kad Rygos teatras (nebeatsimenu, kuris) pastatė šią pjesę kaip lyrinę dramą, autoriui labai patikę, ir apskritai, apskritai. Jeigu patiko, tai kodėl jis leido Vaitkui šitaip iškoneveikti jo kūrinį, sutirštinti purvus, kurių jau ir tekste pakankamai buvo? Žodžiu, įvyko nelabai malonus pokalbis tarp mūsų. Na, manau, šitai nepakenks mūsų bendradarbiavimui prie mano naujų knygų išleidimo. Ji labai protinga, taktiška, aukštos kultūros moteris.
Vakare žiūrėjome prancūzų filmą „Misis Deman….“ Gana šiurpus įspūdis. Kai iš naujo pasižiūri visų šitų mafijų, įvairių firmų konkurencijos kautynių, tai atsidūsti lengviau: mūsuose bent šito nėra. Bent šito. Nors daug ko kita mes neturime, ką turi nūnai bujojantys Vakarai.
Daugelis simptomų rodo, kad Kino studijos vyr. režisierius V. Žalakevičius keičia savo poziciją Gyčio Lukšo atžvilgiu. Anksčiau atvirai ir tiesiai tvirtino visiems, kad Lukšas kaip režisierius – beviltiškas ir vytinas lauk iš Kino studijos, niekino jį kiekviename žingsnyje, dėjo nemažai pastangų, kad jis sėdėtų be darbo, taigi ir be duonos. Dabar gi visur šneka, net spaudoje pasisako visiškai priešingai. Tai ir suprantama: koks niekšas bebūtų tas Žalakevičius, bet kvailiu jo nepavadinsi, supranta, kad jam tiesiog nenaudinga diskriminuoti vieną labiausiai perspektyvinių kino režisierių, koks yra Gytis Lukšas. Įtariu ir dar kai ką: ar tik negalvoja šis kino Ostapas Benderis Lukšo rankomis pritraukti mane prie „Sakmės apie Juzą“ ekranizacijos, gauti mano leidimą? Arlickaitės rankomis nepavykus šito padaryti, dabar, tikriausiai, bandys per Lukšą suveikti. Galvoju šitaip todėl, kad Centrinė televizija kietai spaudžia mūsiškę Kino studiją ekranizuoti mano „Juzą“. Kaip ten bebuvę, o žinau viena: kol kas esu ypatingai tolimas nuo minties ekranizuoti šį mano kūrinėlį. Jis parašytas skaityti, niekam kitam.

Vasario 8. Antradienis
Tiesiog gėda prisipažinti, kad nesuimu savęs į rankas, nepajėgiu parašyti tokį menką dalykėlį, kaip žodis apie rašytoją Dalią Urnevičiūtę leidiniui „Literatūros panorama-81“. O faktas gi, kad jį velniai kur neštų!
Skambinau Rokui į Vilnių, paskui – Violetai. Smagu, kad visi ten laikosi gerai.
Abu su Monika ginamės nuo „garbintojų“, pasišovusių „pabendrauti“ su mumis, tai yra, suruošti susitikimus su skaitytojais. Kol kas atsimušinėjame sėkmingai. Kitaip nė būti negali: jeigu sutiksime su vienos kurios sanatorijos poilsiautojais susitikti, tuoj sukrus kitų sanatorijų „kultūrininkai“, o tada jau nebebus galo. Kausimės ir toliau už savo laisvę, poilsį.

Vasario 9. Trečiadienis
Nieko naujo, ypatingo. Atsimušėm dar nuo dviejų „gerbėjų“. O, jeigu žmonės žinotų, kokie jie įkyrūs, nesistengtų šitaip.
Su mano klausa blogiau ir blogiau. Prie stalo visiškai nebegaliu susikalbėti su Monika, kitais stalo kaimynais. Nesmagu ir gaila žmonių: ko jie turi kankintis, nervuotis? Romos katalikų bažnyčia moko mylėti kenčiančius, taigi pasiligojusius žmones, o mus juk visada atstumiančiai veikia bet kokie ligoniai, būtų jie luoši, nuberti šašais, ypač purto mus aklieji. Taigi ir aš dabar – pasiligojęs. Ir nereikia man jokios žmonių užuojautos. Viena besvajoju: panaudoti apkurtimą kaip priemonę išsilaisvinti iš pareigų visų, likti bent pačioje gyvenimo pabaigoje ištikimu literatūrai, ir tik jai.
Vėl prisiminiau Dalią. Kažkaip negera, kai mes nutolome jau visiškai vienas nuo kito. Tačiau, kai pagalvoju apie susitikimą su ja, iš karto nusipurtau: nieko gero iš to, nieko gero! Tai kaip spręsti šį reikalą, kaip užbaigti jį išsemtinai? Nežinau, nežinau…
Vaiva Mainelytė išvyko į Vilnių. Vyras jos, kino operatorius Juodvalkis, niekaip neatsigauna po infarkto. Gydėsi kelis mėnesius čia, Druskininkuose, bet maudėsi baseine, apsikrėtė akis, dabar turi naujų bėdų. Mainelytė pergyvena, žadėjo rytoj grįžti, nes čionai įvyks filmo „Anglų valsas“ premjera, o ji vaidina tame filme.

Vasario 10. Ketvirtadienis
Užsienio radijas praneša, kad Tarybų Sąjungos psichiatrai, jų Asociacija, pasitraukė iš Pasaulinės psichiatrų Asociacijos: kilęs tarp jų didelis ginčas, mūsiškiai buvo apkaltinti psichiatrijos panaudojimu politiniams reikalams, įkalinant kitamanius psichiatrinėse ligoninėse, mūsiškiai smarkiai užsirūstino, protestuodami išėjo. Nieko gero iš to tikėtis negalima. Tikrai nieko gero.
Dar vakar Povilas Zulonas atsiuntė man laišką, prašė parašyti apie įspūdžius iš filmo „Anglų valsas“. O filmas mudu su Monika, beje, ir visus kitus, išskyrus nebent filmo scenaristą ir režisierių Gytį Lukšą, nuvylė smarkiai. Padarytas filmas pagal anglų literatūros klasiko Golsvorčio pjesę „Džoja“, bet padarytas taip, kad jame ne tik nieko angliško, bet ir kino meno neliko. Nuobodybė šiurpi. Svarbiausiam vaidmeniui, Džojos, parinkta kino filmų redaktoriaus Aukštikalnio jaunutė dukrelė, reto negabumo mergaitė, tiesiog medinė kačerga. Panašiai parinkti ir kiti aktoriai: Kurauskas, prisilipdęs šiaudinius ūsus, žviegčiojantis po ekraną, Kauno dramos teatro režisierius Padegimas, nukoręs tabaluojančius plaukus žemiau pečių, nuplikusiu pakaušiu, lyg kiemo valka po lietaus, Knapkytė – niekad nė nebuvusi aktore… Būtų geriausia Vaiva Mainelytė, bet jai tiesiog neduota ką veikti filme, tai nublanko net ji. <…>Taigi šitaip. Plojimų, kurių tikėtasi smarkių, pasigirdo pora takšt takšt… Viskas.
Anglijos radijas skelbė komentarus apie Hitlerio atėjimą į valdžią, nurodydamas to atėjimo priežastį – tariamą Tarybų Sąjungos vadovų duotą komandą Telmanui blokuotis su hitlerininkais, kad tiktai per rinkimus nelaimėtų socialdemokratai. Eilinis absurdas. O komentarai duodami ryšium su 50 metų sukaktim nuo Hitlerio atėjimo į valdžią, jo laimėjimo rinkimuose. Visokių jubiliejų būna. Milijoną kartų lengviau atsidustų žmonės, jeigu šitokių nebūtų nė vieno!
Po filmo peržiūros buvau sanatorijos gydytojų pakviestas drauge su Lukšu ir Mainelyte „prie puoduko kavos“. Kavos buvo, ir dar kai ko, tačiau per visas dvi valandas niekas nė žodžiu neužsiminė apie filmą, jo vertę, aktorių vaidmenis. Pirmą kartą gyvenime patekau prie šitokio „puoduko kavos“… peržiūrėjus naują filmą!
Parašiau laiškus Zulonui, Viktorui Kuncevičiui, pusbroliui, į Klaipėdą. O kas visų svarbiausia – užbaigiau žodį apie Dalią Urnevičiūtę „Literatūros panoramai-81“. Rytoj išsiųsiu.
O kai tik užbaigiau, vėl pajutau didį norą imtis romano.

Vasario 11. Penktadienis
Anksti rytą išsiunčiau paštu žodžio apie Urnevičiūtę tekstą, taipogi laiškus Zulonui į Kupiškį ir Viktorui į Klaipėdą.
Slegia vakarykščio seanso („Anglų valsas“) prisiminimas. Nejauku, kada negali žmogui pasakyti nieko gero apie jo darbą, o skaudinti nesinori. Tegu velniai.
Visus raštus ir laiškus Zulonui bei Viktorui išsiunčiau iš pat ryto. Tai gerai. Dabar lauksiu Zulono laiško. Man svarbu, kad jis pazonduotų galimybes Kupiškyje padaryti gero naminio alaus Monikos jubiliejui (balandžio 25 d.).
Vakare žiūrėjome rumunų gamybos meninį filmą „Užburtas ratas“. Visai geras detektyvas, kokių nepamatysi tarybinėje kinematografijoje. Jau seniai nebematome, jau ir laukti nustojome.
Televizoriuje – „Mosfilmo“ kūrinys „Pokrovo vartai“, dvi serijos. Pastatymas kino aktoriaus Kozakovo. Tuščia, lėkšta, tiesiog gėda žiūrėti.
Monika gavo žinomos aktorės ir estrados dainininkės Liudmilos Gurčenkos autobiografiją, išleistą atskira knyga 100 000 egz. tiražu rusų kalba. Jau iš pirmų dviejų puslapių supratau: Monikos laukia nusivylimas šita jos labai mėgiama artiste. O spėjau iš to, kad knyga pradedama Gurčenkos tėvo pasakojimu apie savo gyvenimą tokia Rusijos užkampio kalba, kad iš karto aišku: tik neryški ir nedidelė asmenybė gali leisti sau tokius dalykus savo knygoje. Taip ir atsitiko: paskaičiusi, Monika tarė: man gana, niekai!

Vasario 12. Šeštadienis
Vis dar neprieinu prie romano. Dar ne toji nuotaika, kada ima traukti. Reikia truputėlį luktelėti. Dar truputėlį.
Paskambino Rokas iš Vilniaus. Pas jį viskas tvarkoj. Džiaugiasi viskuo, bet ir pasiilgęs mūsų, nors stengiasi neišsiduoti prieš mus, senius. Tai gerai.
Vytauto Krulio laiškas iš Kupiškio. Daug gerų žodelių, tačiau nė vieno apie reikalą padaryti man alaus Monikos gimtadieniui.
Skambino Rokas. Viskas tvarkoj. Gerai pasikalbėjo Monika. Aš – negirdėjau Roko balso. Telefonas.
Skambinau Marytei ir Linčiuvienei. Viskas gerai. Pastaroji dėkojo už laišką.
Su kiekviena diena jaučiuosi geriau. Monika – dar labiau. Teisingai padarėme, kad atvykome čionai. Labai reikalingi poilsio buvome abu. Atsigausime.
Toliau variau atkirtį V. Petkevičiui (juodraštis). Nė nemaniau, kad šis brudas atims man tiek nervų.

Vasario 13. Sekmadienis
Jau kelinta diena orai žiemiški, iki 8 laipsnių šalčio. Pasnigo. Oras tikrai malonus, gera pasivaikščioti.
Druskininkai daro niūroką vaizdą. Aprūpinimo prasme. Parduotuvėse (maisto) gana skurdu. Sykį mačiau, „išmetė“ mėsos ir kažkokios trečiaeilės dešros – tuoj žmonių eilės! Su daržovėmis lengviau, yra obuolių. Gėrimų – daugiausia lietuviškas anykštėnų tarmalas. Iš importinių nieko nematyti. Su rūkalais tas pats. Kilimų parduotuvėje verste užversta. Pačių įvairiausių. Ir niekas neperka – kainos fantastiškos. Nėra pigesnių kaip 750 rublių. Ir tai už tokius, už kuriuos savo metu mokėjome ne daugiau 100 rublelių. Tai bent! Pramoninių parduotuvių prekės dar skurdesnės negu maisto. Pamėtyta šio to, ir viskas. Žodžiu: kaip danguje, taip ir žemėje.
Popiečiu žiūrėjau Baltarusijos gamybos filmą „Amnestija“. Iš pradžių juokinga, vėliau… teko išeiti.
Televizijoje – dviejų serijų meninis filmas pagal Simenono romaną „Megrė abejoja“ (rašytojo 80 metų amžiaus sukakties proga). Įdomu. Tai rašytojas, kurio raštų negali pagadinti net tarybiniai kino režisieriai, paskyrę Megrės vaidmenį… aktoriui Teninui – mažiausiai tinkamam vaidinti būtent šį vaidmenį.

Vasario 14. Pirmadienis
Diena praėjo be jokių permainų. Nieko nerašiau, net romano juodraščių nebuvau paėmęs į rankas. Tokie reikalai.

Vasario 15. Antradienis
Kūrybinio darbo prasme vėl tuščia diena.
Krapštinėjau, perrašinėjau iš naujo tą prakeiktą atkirtį tam prakeiktam V. Petkevičiui dėl jo šmeižtų knygoje „Kasdieniškos legendos“. Niekad nemaniau, kad šitai tiek nervų sugadins man.
Per protekciją gavome nusipirkti spekuliatyvinėmis kainomis du treningus Vengrijos gamybos, labai gražius. Man ir Monikai. Vieną jų, be abejonės, pasiims Rokas, kai sugrįšime į Vilnių. Mielai atiduosiu jam savąjį, negaila Rokui. Juo labiau, kad nepatinka man treningo spalva: ruda, sendinanti, su ruožais ant rankovių. Monika dar nusipirko rudeninį paltą, sumokėjome 237 rublius su kapeikomis, aš – vienus marškinius, Monika – dar moteriškų smulkmenų. Žodžiu, pirkimo diena šiandien. Gal tai ir gerai.
Monikos savijauta vėl pablogėjo. Neramina mane jos sveikatos stovis, nieko gero jis nežada mums abiem.
Vakare žiūrėjome gruzinų filmą, pastatytą „Mosfilme“ – Danelijos „Mimino“. Nuostabu, tikras šedevras, pasaulinio lygio kino meno kūrinys. Ir suskaudo man širdį: kodėl mes, lietuviai, nieko dora nesukuriame kino mene, kodėl užimame šita prasme paskutinę vietą visoje Tarybų Sąjungoje, kai tuo tarpu gruzinai – pirmąją laiko jau labai daug metų. Nepavydžiu, bet skauda širdį, ir gana.
Daug mąsčiau dėl Lenininės premijos grėsmės man už „Sakmę apie Juzą“. Tiesiog fiziškai skauda širdį, taip nenoriu susilaukti jos. Ir nerandu, kokių reikėtų man imtis priemonių, kad jos skyrimas būtų atšauktas. O laikas bėga, vos metai ir du mėnesiai beliko iki tos premijos skyrimo. Išgelbėtų mane nuo šitos nelaimės nebent tyčia iškrėstas koks antitarybinis akibrokštas. Bet tada nukentėtų mano artimieji, juoba kas gi patikės, kad tai tyčinis akibrokštas? Mūsų laikais šitai sunkiai teįsivaizduojama.
Na, žiūrėsim.
Vasario 11 dieną išsiunčiau laišką P. Zulonui, o atsakymo iki šiol negaunu. Kas ten jam atsitiko? Šiandien išsiunčiau kitą laišką.

Vasario 16. Trečiadienis
Prarasta dar viena diena. Kiek dar galima šitaip?
Atsakymo iš P. Zulono nėra iki šiol. Kas ten pasidarė, tame Kupiškyje?
Buvo atvykusi Dagnė. Vaidino čionai, „Nemuno“ sanatorijoje, spektaklį „Retro“. Buvo spektaklyje Monika su Stankevičiūte. Aš nėjau. Nelankau teatrų.
Skambinau Marytei, Rokui. Pastarajam neprisiskambinau. Matyt, dirba vyras. Arba – pas draugus.
Televizoriuje – senas šlamštas.
Skaitinėjau visokius detektyvus. Nieko įdomaus.

Vasario 17. Ketvirtadienis
Savijauta kasdien gerėja, ir vis aiškiau jaučiu norą rašyti. Ir susimąsčiau ta proga: nejaugi ir kitiems rašytojams būdavo šitaip, kad praeidavo po keletą „liesų“ metų, kai ranka nepakildavo prie plunksnos? Matyt, nelabai koks iš manęs rašytojas. Iš tikrųjų – nelabai koks.
Žiūrėjome Matvejevo pastatytą filmą „Žemiška meilė“. Pats jis atlieka ir pagrindinį kolūkio pirmininko, šiurpiai įsimylėjusio, vaidmenį. Meilė šiame filme tikrai žemiška. Suvulgarinta viskas, „surusinta“ iki šiurpo: amžini riksmai, šauksmai, barniai, ir tuo pat metu neišpasakytas grožėjimasis tuo visu, taip vadinamu „ruskoje udalstvo“. Purto mane nuo viso šito. Tas gaivališkumo, sugyvulėjimo, tikrai rusiškos prastuomenės ubagiško didžiavimosi ir pasipūtimo liaupsinimas… Nesunku po tuo viskuo atspėti pasiruošimo naujam karui potekstę. Į mūšius juk eis ne kas kitas, o tie beviltiški primityvai, įsikalę sau į galvas, kad jie – aukščiau visko pasaulyje, kad kitų tautų žmonės – tik trąšą sudaro rusų „reikalams“. O reikalas jų daugiau negu aiškus: pavergti visas tautas, paversti jas paklusniomis rusų valios vykdytojomis, būti padėties viešpačiais. Ir nė vienas jų nepagalvoja: ką gi jie darytų, jeigu jiems pasisektų šitai pasiekti, kur tada veržtųsi, su kuo bekariautų? O juk aišku: pradėtų tarpusavio pjautynes, nieko kita nebelieka.
Vaikštau po Druskininkus, vienas ir su Monika, ir mąstau, mąstau. Miestas iš tikrųjų M. K. Čiurlionio „ženkle“. Kiekviename žingsnyje kas nors primena, kad būtent čia, Druskininkuose, buvo gyveno toks Čiurlionis. Ir paminklas jam pastatytas didelis, skulptoriaus Vildžiūno darbo, asmeniškai man atrodo, visai nevykęs. Taigi. O kur visi buvo, kai Čiurlionis gyvas buvo? Kas pasirūpino juo? Sena istorija. Žmonės gerbia tiktai mirusius, pasitraukusius, o gyvuosius ėda, ėda, ėda… Ir juo didesnis talentas, juo nuožmiau šitai daro. O tai, matyt, per tai, kad žmonijos daugumą sudaro nevykėliai ir mizerijos, degantys nenumaldomu įniršiu prieš kiekvieną, kas bent per nago juodymą „prasikiša“ aukščiau jų. Atvirai tariant, žmonijos daugumą sudaro vergų dvasios žmonės. Ar ne todėl ir iškyla „viršun“ tokie kruvini tautų budeliai, kaip Stalinas, Hitleris ir jiems panašūs. Mizerijos naikina talentus, o ko nesugeba sunaikinti, prieš tuos lenkiasi, garbina, padlaižiauja ir išdavinėja vienas kitą. Ypač tai būdinga rusų tautai.
Parašiau trečią laišką Povilui Zulonui.

Vasario 18. Penktadienis
Vakar išsiunčiau P. Zulonui laišką, vasario 11 dieną irgi išsiunčiau, šiandien skambinau jam, kodėl neatsako, pasirodo, negauna mano laiškų. Priežastis? O priežastis paprasta: nuo vasario 1 dienos laiškų siuntimas pabrangintas 1 kapeika, bet pasakyta, kad tie vokai su ženklais, kurie pirkti prieš vasario 1 d., galioja ir su 4 kapeikų ženklais. Taigi pasakyta, o iš tikrųjų – nebegalioja, ir mūsų laiškai paprasčiausiai neįteikiami adresatui. Tokios taigi tokelės. O pabrango laiškai ne tik vidaus pašte, bet ir užsienio atžvilgiu: mokėjome po 16 kapeikų už „avio“ laišką, vėliau 32, nūnai jau 45 kapeikas kaštuoja. Beje, „avio“ ženklai ir vokai panaikinti, viskas „sulyginta“, skirtumo nebėra. Ir niekur apie tai neinformuojama. Tarpmiestiniai telefoniniai pasikalbėjimai irgi „sulyginti“: anksčiau nuo 18 val. iki 6 val. ryto gaudavome 50% nuolaidą, dabar jokių nuolaidų, žodžiu, įvesta pilna lygybė! Kur dar bus einama?
Skaitinėju Melnikovo ir Lialios Čiornajos knygą „Nusikaltėlis Nr. 1“. Apie Adolfą Hitlerį. Parašyta šmaikščiai. Pateikiama „visa“ Hitlerio biografija, pradedant vaikyste ir užbaigiant žūtimi. Autoriai sušilę įrodinėja Hitlerį nebuvus jokia asmenybe, vien palankių aplinkybių dėka prasiveržusį į „viršūnes“, tapusį kruviniausiu tautų budeliu. Pasak autorių, Hitleris yra benkartas, gimęs neteisėtai, augdamas tingėjęs, kratęsis bet kokio darbo, mokslai jam nesisekę, iš visur buvo išvejamas, jokios mokyklos neužbaigė, skaitė mažai, be galo netvarkingai, pragyvenimui piešė paveikslėlius ir plakatus, kuriuos pats ir pardavinėjo turguje, laisvalaikiu bandęs rašyti eilėraščius. Tiktai – ne asmenybė. Lieka tiktai klausimas: jeigu taip iš tikrųjų, tai nuo ko mes bėgome ligi pat Stalingrado, ir, jeigu ne Amerikos bei Anglijos parama, kur dar būtume nubėgę? Tikrai nėra nieko juokingesnio už tokias autorių pastangas. Lygtai masinis budelis, valdovas, diktatorius, kuriam pakluso aukščiausio lygio Vokietijos politikai, mokslininkai, karo vadai, su kuriuo sudarė taikos ir nepuolimo sutartį Stalinas ir daugelis kitų valstybių vadovų, iš tikrųjų buvęs tiktai benkartas ir nemokša, o ne asmenybė. Jeigu šitaip iš tikrųjų, tai kas gi buvo visi tie, kurie klusniai nusilenkė jo valiai? Klausimas ne retorinis. Duok dieve, kad pasaulis nebesulauktų tokių rūstybės ir nuožmumo genijų, kaip Hitleris ir mūsiškis Stalinas!
Vakare žiūrėjau televizorių. Viskas sena, nuvalkiota, pilka ir lėkšta. Tikrai merdi mūsų kino menas, televizijos menas.

Vasario 19. Šeštadienis
Rytoj K. Jėčiaus gimtadienis. Devyniasdešimt vieneri jam meteliai. Jau prieš keturias dienas pasiunčiau sveikinimo laišką. Turbūt gavo. Bus patenkintas. Taip manau.
Buvome su Monika pas LKP Druskininkų MK pirmąją sekretorę Haliną Stankevičiūtę. Pakvietė į savo kambarį sanatorijoje „išleistuvėms“. Šauni boba, paprasta, demokratiška, rūpestinga. Sudarė mums galimybę nusipirkti univermage treningus, man ir Monikai. Treningai gražūs, Vengrijos gamybos. Vieną jų, tikriausiai, atims iš mūsų Rokas, tik nežinia – kurį. Negaila, tegu turi, dabar jam gyventi, nebe mums. Darau žygių gauti jam džinsus. Irgi reikia.
Kalbėjau su P. Zulonu telefonu. Be kita ko, pasakė, kad Jugulienė ne tik sugrįžo į Kupiškį po operacijos, bet jau išvažiavo į Skuodą, pas antrąją savo dukterį. Tai bent šaunuolė!
Sanatorijoje – šokiai. Kaip kiekvieną kitą šeštadienį. Bet nelabai sekasi su šituo reikalu: nesusirenka šokėjų „kvorumas“, kaip išsireiškė vienas jaunesnių žmonių. O kurie ateina – mažai tejaunesni už mane, daugiau stovi ir kruta vietoje, negu slenka vienu ar kitu ratu. Šokėjai!
Skambinau Daliai. Velniai žino, kam šitai dariau. Buvo patenkinta, bet nelinksma. Savo laiške viename ji man rašė, kad tegu viskas eina, kaip eina, kad daugumas problemų išsisprendžia pačios. Manau, ji teisi. Visa bėda, kad nelabai lengva, kai viskas eina, kaip eina. Na, žiūrėsim, žiūrėsim. Vieną kartą reikėtų užbaigti viską, o kaip šitai padaryti, kai negalima išrauti rakšties iš širdies?
Vis labiau atrodo man, kad romaną „Krito rasa“ tikrai parašysiu. Tokia nuotaika dabar gyvenu. Kai tik sugrįšiu namo, tuoj ir imsiu jautį už ragų. Už ragų!..

Vasario 20. Sekmadienis
Beveik tuščiai praėjusi diena.
Lauke – 3 laipsniai šilumos.
Nuotaika – žemiau nulio.
Kalbėjau telefonu su Roku. Peršalęs, paaštrėjęs bronchitas, gydytoją pasikviesti kategoriškai atsisako. Visada jis šitaip.
Skambinau Daliai. Pokalbis neišėjo. Tikrai be reikalo dar skambinu jai. Dochloje delo! – pasakytų rusai.

Vasario 21. Pirmadienis
Lauke – 5 laipsniai šalčio. Mainosi ir mainosi orai!
Gavau Zulono laišką, kol nunešiau į paštą, atėjo dar vienas jo laiškas: pasirodo, man rašytasis vasario 11 d. niekur pakeliui nežuvo, o užkrito už suolo jo bute. Būna ir šitaip.
Atvyko Svečiūnų verpimo fabriko („Drobės“ filialas) atstovai, kvietė susitikti su kolektyvu. Susitarėm, kad vėliau. Paskambins man, suderinsim laiką, nuvažiuosiu kurią nors dieną. Kitaip nieko nebeišeina.
Skambino brolis Leonardas. Sunkumai su jo sodybos pirkimu Molėtų rajone: rajono vadovai staiga užsispyrė nebeparduoti. O juk buvome viską sutarę, rašte Ministrų Tarybai rašiau, kad viskas tvarkoj šita prasme. Tai ko verti rajoninio lygio vadovų žodžiai? Susitarėm su broliu: antradienį, kovo 1 dieną, važiuosim išsiaiškinti.
Buvau pas Druskininkų prekybininkus. Susirinko centriniame „univermage“ gana daug žmonių, visi miesto prekybos vadovai. Kalbėjau pusantros valandos, o bekalbėdamas staiga pajutau, kad šiuo metu, pasikeitus „generaliniam“, nebeaišku, kaip reikia kalbėti, tai kalbėjau senu papratimu – aiškiai ir tiesiai. Po susitikimo buvo kava, gavau keletą klausimų, tarp jų – gana nekuklių, liečiančių intymų asmenišką gyvenimą. Atsakiau kaip mokėjau, bet daviau pajusti, kad perkandau juos visus. Taigi.
Vėl skambinau Rokui. Neatsiliepė. Skambinome abu su Monika Dagnei, pasakėm, kad pasirūpintų, juk motina gi jam. Net keista, kad tarp Roko ir jo motinos visą laiką šaltelis dvelkia. Taip susiklostė jo gyvenimas.
Žiūrėjome vengrų meninį filmą „Praėjusi vasara“. Lyg operetė, lyg komedijėlė. Neištvėrėme iki galo.
Taip bėga dienos. Labai traukia namo. Jaučiu: rašysiu romaną.

Vasario 22. Antradienis
Lauke temperatūra – 15 šalčio. Radijas pranešė: Utenoje 25, Varėnoje 23, kitur – įvairiai. Na, žiema, žiemužė!
Rokas vis dar serga, gydytojų neprisileidžia. Vyras, matai, ir gana. Gal taip ir gerai.
Kalbėjausi su Gyčiu Lukšu. Atrodo, pradeda suprasti žmogus, kad filmas „Anglų valsas“ jam tikrai nenusisekė. Kai paklausiau, ką dabar ruošiasi statyti, tyliai atsakė: „Dabar pats laikas neskubėti.“ Nelinksma tatai.
Vakare sanatorijos salėje Filharmonijos artistų koncertas, skirtas Tarybinės Armijos dienai. Artistai gana silpni: dainininkas, dainininkė, smuikininkas, akompaniatorė, konferansjė-mergužėlė, paskaičiusi pati porą eilėraščių. Pakenčiamas buvo tik smuikininkas, visi kiti – gerokai žemiau vidutinio lygio. Graudu tai matyti. Ir vėl kyla man toli ne retorinis klausimas: kodėl tokie negabūs žmonės, neturintys mažiausių duomenų meninei kūrybai, taip atkakliai veržiasi būtent į meną? Kas traukia juos? Uždarbis negali vilioti: jie uždirba menkiau už paprasčiausią valytoją kokioje nors gamykloje ar ligoninėje, kyšių paimti irgi nėra iš ko ir nėra už ką, gyvena skurdžiai, nesuvesdami galo su galu. Tai kodėl? Nejaugi šlovės, net įsivaizduojamos šlovės troškimas verčia juos šitaip žemintis? Keista, nesuprantama man.
Rytoj ruošiamės vykti į Gardiną. Taip bent mums pažadėjo Halina Stankevičiūtė. Jeigu neužmirš savo pažado, žinoma.

Vasario 23. Trečiadienis
Temperatūra – 1 laipsnis šalčio. Apsiniaukę, pučia negeras, nemalonus vėjas.
Atidėjau į šalį Melnikovo ir Čiornajos knygą apie Hitlerį. Nuobodu, nūdna. Iš visko matyti: abu autoriai – žydų tautybės. Iš tolo vengia bet kur prasitarti vardą: žydas. Plepumas nežmoniškas: kol sužinai kokią detalę iš Hitlerio gyvenimo, turi perskaityti kiaurus puslapius pseudopartiškų „samprotavimų“ apie pasaulio neteisingą sutvarkymą, užsienio valstybių vadovų klaidas ir t. t. Žinoma, išskyrus mūsų valstybę, mūsų valstybės vadovus. Šitie ne tik neklysta, bet dar nurodinėja kitiems, kaip galima nesuklysti. Vargšai autoriai ir vargšai skaitytojai!
Mūsų kambaryje genda televizorius, pastovi pusę dienos nieko nerodydamas, vėl rodo.
O sanatorijos rūmuose genda keltas. Kiekvieną dieną po kelis kartus. Ne keltas, beje, o liftas. Vaikštome pėsti, kartais užkelia kroviniams skirtas liftas, kuris irgi dažnai genda. Į klausimą, kodėl šitaip, girdim atsakymą: senas, senas jau liftas. Nė dešimties metų neišdirbęs, jau senas. O reikalas tas, kad mūsiškės gamybos jis, taigi brokas, kaip ir visa kita, kas mūsuose pagaminta. Tokia tikroji tiesa.
Paskaitinėjau Aleksandro Krono apysaką „Nemiga“. Gerai, išmintingai parašyta, daug gerų minčių, labai atitinkančių mūsų dienų mąstysenai. Ne tai, oficialiajai, o tai, kuri galvoje daugumos žmonių. Dabar ši apysaka nebebūtų atspausdinta.
Vakar buvo Tarybinės Armijos diena, gavau tulpę ta proga. Tai gerai, nors armijoje buvau vos kelias dienas, prie Gorkio, Balachnoje, kur kūrėsi Lietuvių 16-ji divizija. Kai prisimenu karo metus, tai vis nustembu, kaip buvo gera dūšioje tada: žinojome svarbiausią tikslą – nugalėti hitlerinę Vokietiją, ir visi gyvenome tiktai tuo tikslu, nepažindami nei nuovargio, nei tamsių minčių, nei svyravimų ar abejojimų, kurie nuolatos ėda mus dabar. O svarbiausia – tikėjome to tikslo teisingumu, visos Komunistų partijos politikos teisingumu. Tada dar nežinojome visu aiškumu, kad Stalinas – kruviniausias tautų budelis visoje žmonijos istorijoje, kad Komunistų partija daro klaidą po klaidos ir nė už ką neprisipažįsta nė prie vienos, tvirtindama, jog ką darė, visuomet teisingai darė. Buvo tokie laikai, vaikiško mūsų tikėjimo laikai. Dabar mes kiti. Dabar mes pasveriame kiekvieną reiškinį, sprendžiame apie jį ne pagal receptus, skelbiamus iš tribūnų, o pagal realią tikrovę. Ir čia jokia propaganda nieko padaryti nebegali. Taip yra.

Vasario 24. Ketvirtadienis
Oro temperatūra – 1 laipsnis šalčio.
Pamiršau įrašyti, kad vakar pavakarę vaikščiojome su Monika palei Nemuną, maitinome duona laukines antis, kurių čionai priskridę pulkų pulkai. Gražu ir gaila vienu metu. Vargsta jos, bet, matyt, žinojo, kokia žiema bus, tai neišskrido niekur pasišildyti.
Vis dėlto sunkoka susitaikyti su stiprėjančiu mano apkurtimu. O jis iš tikrųjų kasdien stiprėja. Nebegirdžiu šalia savęs kalbančio žmogaus, turiu palenkti ausį kiekvieną kartą. Šitai, žinoma, nervuoja visus, neišskiriant nė Monikos. Tokie reikalai.
Žiūrėjau kino filmą „Pikiruojančio bombonešio kronika“. Karo tema, žinoma. „Iš aukščiau“ nūnai duotas nurodymas: visu pirma karinė patriotinė tema privalo reikštis visuose meno, literatūros, muzikos kūriniuose, po to – revoliucinė tema, tada gamybinė (apie darbo žmogų, jo šaunumą, pasišventimą), tik po šito galima imtis susimąstymų, kitaip tariant, inteligentijos temų. Inteligentija po Spalio revoliucijos buvo ir toliau lieka paniekos objektas. Taigi šitokie reikalai.
Laiškų niekam neberašau. Ir man neberašo niekas. Nė nebelaukiu iš nieko ir iš niekur. Matyt, senatviška ramybė ateina ir daug kas, kas jaudino, vertė pergyventi jaunystėje, nūnai vien atlaidžią šypseną beiššaukia. Toks jau gamtos dėsnis.
Ir nustebau, kaip sumenko mano atmintis. Iš vakaro prikaičiau arbatą su elektriniu virikliu (laidu), prikaičiau ir… užmigau. Pabudęs rytą, radau viriklį įjungtą ir… sugedusį. Taigi, brolau Baltuši!

Vasario 25. Penktadienis
Vakar vakare Maskvos televizija pranešė, kad šiandien Pabaltijo respublikose temperatūra bus nuo 0 iki 5 laipsnių šilumos. Yra lygiai 5 laipsniai šalčio. Niekad netikėjau oro prognozininkams, juo mažiau betikiu dabar.
Gerokai neramina Monikos sveikatos stovis. Nuolatiniai nesusipratimai su širdim. Šiandien rytą sugrįžo iš baro aparato (kojos) [barokameros] balstelėjusi: bloga jai pasidarė procedūros metu. Šitie dalykai kartojasi nebe pirmą kartą. Tikrai neramina visa tai mane.

Vasario 26. Šeštadienis
Vakar sugriebė mane aštrus radikulito priepuolis: nei sėdėti, nei gulėti, nei vaikščioti. Uždėjo med. seselės didelį pleistrą, kiek palengvindamos man aštrumus.
Jau kuris laikas jaučiu kažkokį spaudimą iš abiejų pusių po smakru. Iš pradžių nekreipiau dėmesio, dabar susimąsčiau. Kažkas nelabai gero. Pirmadienį pasirodysiu gydytojai.
Atvyko mano vairuotojas Pivoras, grįžome į Vilnių. Visą kelią saulė, šiluma, plento pakraščiai pritirpę sniego vandens, kvepia pavasariu. Dar vienu mano gyvenime. Dėkingas esu likimui už tokį ilgą amžių, kurį nugyvenau, kai jau beveik visi mano vienmečiai rašytojai seniai nuėję ilsėtis į Rasas arba Antakalnį. Tikrai likimo numylėtinis esu.
Namie mus pasitiko Rokas. Švelnus, geras. Butą išsaugojo tvarkingą, išvėdintą, visi daiktai savo vietoje. Dar kartą pasidžiaugiau, kad pasiėmiau jį auginti į savo šeimą. Atvirai pasakius, jis beveik vienas iš mano giminių, kuris teisingai supranta mane, labai santūriai, bet labai jautriai atjaučia mano bėdas, kurių pasitaiko mano gyvenime, kaip ir visų kitų žmonių, beje. Gerai!
Namie radau susitelkusį paštą. Džiugiausias – Čingizo Aitmatovo siuntinys, jo romanas „Ir ilgiau už amžių tęsiasi diena“ su gana jautriu draugišku įrašu. Šviesu ant dūšios. Parašysiu, padėkosiu. Jeigu toks rašytojas pripažįsta mano „Sakmę apie Juzą“, vadinasi, aš tikrai literatūros darbininkas.
O dar smagu, kad šios dienos „Literatūroje ir mene“ paskelbti Janinos Bielinienės „Ar rašančiajam viskas galima“ ir Evaldo Matvieko „Su kuo suves likimas“. Abu – apie V. Petkevičiaus „Kasdieniškas legendas“. Duoda stiprų atkirtį jo prasimanymams. Ypač tai pasakytina apie J. Bielinienės straipsnį. Perskaičiau ir labai nuoširdžiai pasidžiaugiau, kad neišsiunčiau į „instancijas“ savo surašyto atkirčio V. Petkevičiui, kitaip tariant, išvengiau nusileisti iki V. Petkevičiaus lygio ginčijantis su juo. Esu jau tokių metų ir tokios padėties literatūroje, kada būtina susimąstyti dėl savo orumo, nesipiginti. Janinai Bielinienei, turbūt, parašysiu, padėkosiu.
Atėjo laiškų iš Vienos ir iš… Kanarų salų. Abu autoriai prašo autografo. Keista, neįprasta man šitaip. Reikia pagalvoti, ką čia padarius, pasitikslinti Autorių teisių valdyboje, kas per vieni tie autoriai. Petkevičių turime ne mes vieni.
Tarpininkavimas dėl malonės suteikimo buvusiam Kauno „Orbitos“ administratoriui R. Lisauskui, nuteistam 4 metams laisvės atėmimo (kyšininkavimas) ir atbuvusio pusę bausmės, atmestas. Šito reikėjo laukti. Pamoka man ateityje nesirūpinti kyšininkais, nors atvejis su R. Lisausku – išimtinas: bylą jam sudarė Kauno vadinami „draugovininkai“, keršydami už tai, kad neįleido jų girtų į „Orbitą“. Iš kitos pusės: byloje nemažai liudininkų, parodžiusių, kad jie davė kyšius R. Lisauskui – jeigu davė, tai kodėl gi jie nepakaltinti, nenubausti? Bala, ir gana.
Atėjo ir kitas raštas iš ten pat. Reikalauja iki š. m. kovo 31 d. informuoti apie mano „Veiklą rinkiminėje apygardoje 1982 metais“. Ką gi aš informuosiu, jeigu negaliu prasimušti į savo apygardą Vilniuje Nr. 6? Niekas manęs nekviečia, partiniai miesto organai nepadeda, nors kreipiausi į juos ne kartą. Taigi nieko nerašysiu apie savo „veiklą“. Tesižinai.
Atėjo laiškas iš jaunos poetės kupiškietės Jūratės Kaladytės. Labai geras, draugiškas laiškas. Savo laiške raginau ją neužmesti poezijos, pasakiau, kad daug tikiuosi iš jos talento (ji studijuoja mediciną Kauno Med. Institute), tai atsakė, kad dirba toliau poezijos baruose, nors ir labai esanti apkrauta kaip studentė. Parašysiu jai vėl, nutrūkęs laiko. Reikia. Jaunuosius reikia skatinti. Ypač dar žemiečius.
Vėl rašo man Janina Navickaitė, prisipažįsta meilėje tūkstantąjį kartą. Kada gi susipras pagaliau, liausis, paliks mane ramybėje?! Nerašysiu jai nieko.
Tikėjausi rasiąs laišką iš P. Zulono, bet neradau. Gal šiandien? Palauksiu, nedega. Darbo turiu ir be šito.
Radikulitas palengva atleidžia skausmus. Gerai!
Vis labiau traukia rašyti. Ogi imsiuos. Jaučiu.
Televizijos programa – daugiau negu neįdomi. Niekai.

Vasario 27. Sekmadienis
Vakar kalbėjau telefonu su Kazimieru Ambrasu. Aptarėme Bielinienės ir Matvieko straipsnius „Literatūros ir meno“ vakardienos numeryje. K. Ambrasas patenkintas. Prisipažinau, kad ir aš.
Tvarkiausi po namus. Reikia užbaigti smulkmenas, kad greičiau galėčiau imtis „Krito rasa“, kuris ir taip jau nudelstas nežmoniškai ir šėtoniškai.
Žinoma rusų tarybinės literatūros kritikė ir mokslininkė E. N. Gorbunova atsiuntė man savo straipsnio „Jedinstvo i mnogoobrazije“ atspaudą iš TSRS Mokslų Akademijos Rusų literatūros instituto (Puškino rūmai) leidinio „Rusų literatūra“. Straipsnyje plačiai rašo šita tauri moteris apie „Sakmę apie Juzą“, stato vos ne šalia Čingizo Aitmatovo „Ir ilgiau už amžių tęsiasi diena“. Tai, žinoma, absurdas. Esu viso labo eilinis literatūros darbininkas, nieko daugiau. Vis dėlto reikės parašyti autorei, padėkoti.
Paskambinau Janinai Bielinienei, padėkojau už jos straipsnį „Literatūroje ir mene“. Buvo sujaudinta, prisipažino: laukusi kritikos iš manęs, dabar jau – lengva ant širdies. Kokia gi gali būti mano kritika. Laimingas esu jau tuo, kad nepasiunčiau savo protesto į „instancijas“, ir už tai dėkingas jai. Jai, bet ne Matviekui, kuris gudrauja ir duoda tokią potekstę savo straipsniui, jog visiškai aišku, kad nori pateisinti V. Petkevičių. Atrodo, po šitų dviejų straipsnių kils smarkūs ginčai. Gal net smarkesni už diskusiją apie romaną. Visko gali būti mūsų laikais. Smulkiai gyvename.
Kalbėjau telefonu su savo vertėju ir draugu Virgilijum Čepaičiu. Džiaugiasi ir jis Janinos Bielinienės straipsniu. Ir taip pat nujaučia kilsiant audrą mūsų „literatūriniame raiste“. Gal tikrai.
Vakare turėjo paskambinti Milda Sajienė. Deja, nepaskambino. Nesuprantu, kodėl. Mes juk draugai. Visų pirma draugai. Sudėtingas jos gyvenimas, kaip man atrodo. Gerokai pasimetusi. O juk aš jai vien gero visuomet linkėjau.
Daliai nebeskambinau, neberašiau. Maldauju likimą suteikti man jėgų visiškai užmiršti ją. Kitaip – nieko gero. Nieko gero.
Einu ilsėtis. Rytoj manęs laukia nelengva diena.

Vasario 28. Pirmadienis
Nuo pat sugrįžimo iš Druskininkų momento džiaugiuosi Roku. Gerokai pasikeitęs, ir į gerąją pusę. Taktiškas, paslaugus. O kad šitaip visuomet būtų, tikros paguodos sulaukčiau senatvėje.
Kalbėjausi telefonu su Virgilijum Čepaičiu, su Elena Kurklietyte, Televizijos ir radijo redaktore, su Šiliniais abiem – visi patenkinti „Literatūros ir meno“ kritika V. Petkevičiaus adresu. Tačiau ne visi mano, kad tas žmogelis dabar nurims, nepuls į naujas atakas, nesumobilizuos savo „kadrų“. Gal jie ir neklysta. Vadinasi, byla nebaigta, visko galima tikėtis. Žiūrėsim.
Eina kalbos, kad lit. kritikas Lipskis buvo chuliganų užpultas ir sunkiai sužalotas praeitą pirmadienį. Įvyko tai vakare, prie pat Lipskio namų, Muziejaus gatvėje. Tai ne pirmas atvejis tenai: šalia to namo yra gastronomas, jame pardavinėjama degtinė, girtuoklėliai susimeta gerti visų aplinkinių namų laiptinėse, kaip sakoma, „trise“ vieną bonką maukti, o kai pinigų pritrūksta, tai užpuldinėja žmones, daužo, plėšia. Lipskiui išmušta akis. Gydytojai tris valandas operavo. Sako, gal ir neapaks.
Iš visko atrodo, didėja žmonių nusikalstamumas. Mums būnant Druskininkuose, buvo netoli miesto užmuštas taksi šoferis, atvykęs iš Gardino. Žudiką pagavo. Pasirodo, lietuvis. O kiek tokių nepagauna. Nepastebiu, kad milicija labai stengtųsi, žiūri į viską gan ramiai, pasakyčiau, abejingai. Iš tikrųjų tiesa, kad jokia vyriausybė jokioje pasaulio šalyje nekovoja su chuliganizmu. Tai ir suprantama: į chuliganizmą žiūrima kaip į opozicinių nuotaikų išreiškimą, visiškai nepavojingą valstybei, vyriausybei. Tai tiesa.
O kad nuo to nukenčia žmonės, tai juk jie viso labo… žmonės. Ko čia vyriausybėms galvą kvaršinti. Tesižinai patys!
Sutvarkiau dienoraščius už 1981 ir 1982 metus. Iki šiol nebuvo susegti lapai, vis delsiau, atidėliojau. Dabar tik supratau: pavargęs labai buvau. Po Druski-ninkų – kas kita. Visiškai kas kita. Štai ir rašyti jau pradėjau, ir atrodo – bus gerai.
Kalbėjau telefonu su Povilu Zulonu. Sakėsi išsiuntęs man laišką dar vasario 24 dieną. O aš jo negaunu. Pastaruoju metu paštas sušlubavo. Gal tai dėl kainų pakėlimo už persiuntimą: susimėtė paštininkai. Na, palauksim, dar gausim.
Skambinau į Molėtus Eleonorai Blaževičiūtei dėl sklypo broliui Leonardui. Pasirodė, negali ji priimti manęs nei rytoj, nei poryt. O užporyt juk man seminaras, dar užporyt – Taikos gynimo komiteto posėdis, taigi nuvyksiu į Molėtus gal tiktai kitą savaitę. Po Moters dienos, dėl kurios vyrai jau dabar kraustosi iš proto. Tiek to.

Parengė Antanas Šimkus

2016 m. Nr. 12

Tęsinys. Pradžia 2016 m., Nr. 11

1978 m. gruodžio 1 d. – 1979 m. vasario 28 d.

Gruodžio 1. Penktadienis

Dokumentinio režisierius R. Šilinis padejavo, kad labai sublogo sveikata jo tėvui, o vaistų nėra kur gauti. Nuvykome abu į spec. polikliniką, išprašiau iš savo gydytojos receptą, gavau ir vyr. gyd. pavaduotojo „vizą“ vaistams gauti. Šilinis laimingas, o aš mąstau: kaip vis dėlto šitaip pasidaro? Žmogus serga, vaistai jam gyvybiškai reikalingi, o jų nėra – kodėl nėra? Juk jeigu negaminama pas mus, šalyje, tai kodėl neparsigabenama iš kitur? Visame pasaulyje juk šitaip daroma. O pas mus ne. Ir ne tik neimportuojama, bet draudžiama net patiems parsivežti (grįžtant iš turistinių kelionių), arba gauti iš draugų užsienyje paštu. Viskas konfiskuojama, atimama, sunaudojama „aukštesnių instancijų“ reikalams.

Susilaukėm!

Parašiau ilgą laišką Ievai Mizarienei į Niujorką. Sudarinėjau sąrašus žmonių, kuriuos sveikinsiu su Naujaisiais metais. Jų bus virš 400.

Iš „Vagos“ žinia: „Juzos“ svarstymas nukeltas į pirmadienį…

Gruodžio 2. Šeštadienis

Nelabai darbingas, bet mieste jau buvau. Pasivaikščiojau, ieškojau vokų Naujiems metams. Jų yra, bet kokie? Gražūs vokai su gatavai įdėta, irgi gražia, atvirute kaštuoja… 2 rubliai 20 kapeikų. Tai bent! Yra ir „pigesnių“, po rublį aštuoniasdešimt! Įdomu, ar daugeliui įkandami tokie vokai?

Skaitinėjau „Pergalės“ 10 ir 11 numeriuose L. Jacinevičiaus romaną „Arbata penktą valandą ryto“. Vyras aiškiai gabus, gal net talentingas. Tema nūdienė. Bėda čia viena: nemyli autorius žmonių. Iš čia ir nešvankybės nesibaigiančios. Apie tėvą rašo taip: „Tėvas tylėjo kaip apspardytas šuo.“ Paragavęs gėrimėlio, vyr. herojus, pagal profesiją rašytojas, konstatuoja: „Šūdas!“ Ir taip toliau. Neilgas amželis tokio kūrinio.

Gruodžio 3. Sekmadienis

Nedarbinga diena. Niekai.

Vis dar laukiu, kuo baigsis reikalai su „Vaga“ dėl „Sakmės apie Juzą“. Priėjo vyreliai iki to, kad siūlo, girdi, dabar išleiskim, kaip galima, o vėliau gal bus galima išleisti ir pilnai, reikia tiktai kantrybės. Atsakiau, kad vardan tos kantrybės prašau atidėti rankraštį ir laukti geresnių laikų. Man juk vis tiek, ar kūrinys išeis iš spaudos dabar, ar po mano mirties, galiu palaukti, neteršdamas savo vardo melu. Atsakymas: „Gali tekti labai ilgai laukti.“ Tuo pokalbis baigėsi. Bailiai jie, štai kur šuo pakastas.

Šiandien mano redaktorės Donatos Linčiuvienės gimimo diena. Pasiunčiau sveikinimo telegramą.

Gruodžio 4. Pirmadienis

Paskambino mašininkė Jakštytė, pranešė: baigė perrašyti „Istorijų kupiškėniškų“ II-ją papkę. Žentas Antanas parvežė man tekstą. Sumokėjau 61 rublį. Ne žentui – Jakštytei. Gerai dabar uždirba mašininkės.

Skambinau Stepšiui į „Vagą“, teiravausi galutinio atsakymo dėl „Sakmės apie Juzą“. Atsakė: gal rytoj…

Pasiunčiau telegramą į Kupiškį. Buvau kviestas dalyvauti LKP ir Tarybų valdžios įkūrimo Lietuvoje 60-čio minėjime. Padėkojau, atsisakiau dėl ligos, pasveikinau visus dalyvius.

Parašiau charakteristiką Stasei Surkevičienei. Jau 55 metai šitai šauniai moteriškei. Prašau skirti jai personalinę pensiją. Gal ir gaus. Juk dabar pensijų skyrimo komisijos pirmininke nebedirba Leokadija Diržinskaitė. Toji braukdavo visiems…

Gruodžio 5. Antradienis

Šiandien – stalininės Konstitucijos diena. Konstitucija jau kita, o kalendoriuje dar atžymėta toji diena raudona spalva… Juokas vienas.

Skambinau Vilniaus II-osios ligoninės gydytojui Sodeikai, paprašiau pasidomėti mano pusseserės Aldonos Baltušytės gydymu: jai tenai išpjovė polipus, o priežiūra – menka. Matyt, nesusiprato laiku paduoti kyšį. Nelabai turi ir iš ko. Sodeika pranešė: viskas gerai, operacija pavyko, tuoj išrašoma.

Paskambinau Stepšiui į „Vagą“ dėl „Sakmės apie Juzą“. Išgirdau seną giesmelę: reikia dar… būtina dar… Pats nepasijutau, kaip įtūžau, pranešiau, kad tuoj pat einu į Taupomąją kasą, pervedu atgal gautąjį avansą, o „Juzos“ rankraštį prašau nedelsiant sugrąžinti man, panaikinus sutartį dėl jo išleidimo. Ir ką gi? Nepraėjo nė poros valandų, kaip buvo paskambinta iš „Vagos“, pranešta: rankraštis visų reikiamų asmenų jau pasirašytas, jeigu autorius sutinka, šiandien pat išsiųsime į Kauną spaustuvėn… Sutikimą daviau, o širdis verda, nerandu sau vietos. Be apmaudo negaliu galvoti apie visą šį reikalą. Ir be apmaudo negaliu prisiminti, kad leidausi išvedamas iš kantrybės, pasidaviau emocijoms, kalbėjau pakeltu tonu ir pasakiau, kad man ne septyneri, o septyniasdešimt metų, ir kad nėra ko man aiškinti, kokiais motyvais buvo tremiami žmonės iš Lietuvos – masiškai tremiami, kad jokie motyvai šito nepateisina, ir prašau man neįrodinėti neįrodomų dalykų!.. Nereikėjo šitaip. Pagaliau, juk tai… per daug garbės tiems vyreliams!

Iš to apmaudo leidau sau net išgerti taurelę konjako.

Su dėkingumu pamąsčiau apie Moniką: daug konfliktų mes turėjome, dažnai ji buvo man neteisi, kartais nuožmi, o štai šiose nelemtose grumtynėse dėl „Sakmės apie Juzą“, nežiūrint visos rizikos iš mano pusės užsitraukti didelių nemalonumų iš „aukštesnių instancijų“, ji, Monika, nė akimirkos nedvejodama, stojo šalia manęs, pilnai pritarė. Pajutau, kad net didžiuojasi mano nepalenkiamumu. Tai gerai. Tai – svarbiausia šeimyniniame gyvenime: reikiamą momentą pajusti šalia savęs žmogų.

Ruošiau toliau Naujametinius sveikinimus. Vis dėlto, labai daug jų…

Gruodžio 6. Trečiadienis

Judu po truputį. Sveikata aiškiai gerėja, bet į darbą kibti nesiskubinu. Žinau, ką tai reikštų…

Apvažiavome su anūku Roku daugelį parduotuvių, ieškojome jam žieminio palto, sau – kostiuminės medžiagos. Nusipirkome abu po naujas šliures, viso kito – nėra. Yra, žinoma, bet tokios kokybės, nors raudok!

Ruošiau Naujametinius sveikinimus Amerikon ir kitus užsienin. Juos reikia jau išsiųsti, kitaip – pavėluosi.

Turėjau dalyvauti tėvų susirinkime Roko mokykloje. Nenuėjau. Niekam nereikalingi šitie tėvų susirinkimai. Dažniausiai juose ateina koks nors vietinės tarybos deputatas ir pradeda savo ataskaitą, ką jis padarė, ko nepadarė, ir kiek laimėjimų naujų pasiekta Komunistų partijos vadovavimo dėka, o ko dar nepasiekta, tai todėl, kad išgyvename didelio augimo sunkumus, tie sunkumai, žinoma, laikini, praeinantys… Ir t. t. Seniai girdėta giesmelė! Tie „laikini“ sunkumai visada tie patys, ir jie tęsiasi jau 62 metus, galo nematyti, ir jo nebus, kol šalį valdys viena partija diktatoriškais pagrindais. Ko gi tad turėčiau eiti į tokius „tėvų susirinkimus“? Senų giesmių klausyti?

Ruošiau Naujametinius sveikinimus.

Gruodžio 7. Ketvirtadienis

Vis dar nedarbingas protine prasme. Šiandien „uždaro“ mano biuletenį – ligos lapą.

Kino filmuotojų grupė nusivežė mane už Vilniaus, į gamtos prieglobstį, čia filmavo. Sumanymas toks: filmo pradžioje einu aš, o man iš paskos seka visa filmo grupė, o filmo užbaigoje – eina visa filmo grupė, o aš seku iš paskos, toli atsilikęs, pavargęs. Gal ir nieko…

Gruodžio 8. Penktadienis

Žiūrėjau ruošiamo filmo apie mane išryškintus kadrus. Gana keista savijauta, žiūrint į save ekrane, kažkoks nesmagumas širdy, tarytum išsirenginėtum visiems ant akių. Yra labai gerų, beje, kadrų. Svarbiausias mano rūpestis su šituo filmu ne aš pats, ne manęs parodymas, o ar bus įdomu žiūrovams, ar bus naudinga jiems, ypač jaunimui? Žiūrėsim, žiūrėsim… Kai ką teks dar pafilmuoti. Šituos kadrus parikiuoti, duoti tekstą.

Vakare nuvykome į teatrą, buvo filmuojama Monika, besilenkianti žiūrovams po „Vyšnių sodo“ spektaklio, o paskui – grimavimosi kambaryje – čia tai jau kartu su manim. Žiūrėsim, kas iš to išeis.

Filmavimui baigiantis – liūdna žinia: mirė spec. ligoninėje puikus žmogus, generolas majoras Alfonsas Randakevičius. Puikus jis buvo visokeriopai, mylėjo žmones, per tai susilaukė nemažai nesmagumų atsakinguose postuose, buvo jautrus, švelnus. Mirtis jo aiškiai pirmalaikė, gimęs buvo 1919 metais, taigi nė 60 pilnų metų nesulaukė. Trečias infarktas. Mirtis, beje, gana romantiška. Pastaruoju metu dirbo respublikos teisingumo ministro pareigose, karštai pamilo Operos solistę Elvyrą Kornejevą. Jo žmona, įsiutusi, pasiskundė aukštose sferose. Buvo jis nušalintas nuo ministro pareigų, gaudavo pensiją. Dažnai susitikdavau jį netoli mūsų vaikštinėjant, perkant „Sigutės“ parduotuvėje produktus. Šie pergyvenimai, kaip atrodo, ir bus privedę prie letalinės baigties. Nebėra žmogaus. Ką gi laimėjo žmona? Tačiau moterys kartais tampa žvėrimis: jeigu ne man, tai geriau niekam! Ir nesusimąsto nė viena. Neteisinu tokios meilės vedusio žmogaus, bet jeigu atėjo meilė – kur dėsis žmogus? Tūkstančiai pavyzdžių rodo, kad prieš šį jausmą neatsilaiko niekas. Toks buvo rusų poetas Tiutčevas, tokių buvo tūkstančiai. Gaila Alfonso Randakevičiaus.

Prisiminiau ta proga ir savo dvilypį gyvenimą. Juk myliu Dalią iki šiol, išrauti iš širdies negaliu. Skirtumas tiktai tas, kad paliko ji mane, ketveri metai nebeturime nieko bendro, nebent tik pamatymas iš tolo, pasikeitimas pora žodžių. Taigi!

Iš užsienio žinia: mirė buvusi Izraelio premjerė Golda Meyr, sulaukusi 80 metų. Įdomi tai moteris: vyriškos valios, neįtikėtinai stipraus proto, sionistė iki plaukų šaknų, neprilygstamo gabumo valstybinė mąstytoja, diplomatė. Užsienio radijas plačiai komentuoja jos mirtį, gyvenimą. <…>

Paskambino Lilė Binkytė, prašė užsukti pas ją, pasikalbėti. Draugauja jinai su dail. Lagausku. Lyg ir sugyventiniai jie abu. Lagauskas tebekalba jai apie mano pasisakymą Dailės institute, Grafikos katedroje. Jam itin patikę. Dabar norėtų dar „pabendrauti“, pasakiau, kad mielai, bet tiktai po sekmadienio, kai paguldysiu Moniką į ligoninę, turėsiu laisvesnio laiko.

Gruodžio 10. Sekmadienis

Vakar nieko svarbesnio nenuveikiau, tik apsisprendžiau: nuo pirmadienio kiekvieną pirmadienį laikysiuos iškrovos dietos. Pats laikas duoti organizmui vieną dieną per savaitę poilsio nuo visų bifšteksų, kotletų ir kitokio gero, sunkiai virškinamo. Kai kas dabar laikosi vadinamos angliškos dietos, kai per savaitę numetama po keliolika kilogramų svorio. Tegu laikosi. Beprotybė tokie staigūs svorio numetimai!

Užsitęsiant tarpusavio konfliktams, ne kartą mąsčiau: gal man skirtis su Monika? Gyvenčiau ramiau, galėčiau daugiau parašyti, negraužtų manęs niekas už kiekvieną mažmožį… Dabar, kai reikia jau rytoj guldyti Moniką į ligoninę, matau aiškiai: vėlu svajoti apie skyrybas, naujo gyvenimo pradžią. Kokia čia tau pradžia, kai nubaiginėji septintą dešimtį? Kas žiūrės mane, pasiligojusį žmogų, seną, taigi nemielą niekam? Žinau: Monika irgi nežiūrės. Bet jeigu šitaip, velniams tada tas visas triukšmas, kuris neišvengiamai kyla kiekvienų skyrybų atveju, velniam tas miesčionių pasiskonėjimas, nesibaigiantys pliauškalai?! Nieko nereikia. Tegu gyvenimas eina, kaip ėjęs. Lieka tik paieškoti būdų sumažinti konfliktus, aplyginti aštriuosius jų kampus. Nieko daugiau. Nieko daugiau…

Ilgai kalbėjausi telefonu su J. Paleckiu. Pasakiau: kiekvieno mūsų pareiga laiku parašyti testamentą, nurodyti jame viską, kam ką palieki, ką skiri rūpintis paliekamais rankraščiais, pomirtinio raštų leidimo reikalais ir t. t. Štai ir Ieva Simonaitytė. Tiek tomų prirašė, o testamentą patingėjo. Dabar sesuo iš Kanados rašo grasinamus laiškus, reikalauja palikimo, vėlgi visokie „giminės“ lenda iš visų patvorių, kiekvienas skelbiasi turįs teisę į kažkokią palikimo dalį, prasidės teismai… O kam to visko.

„Pašiurpo man oda besiklausant, – atsakė J. Paleckis, – bet esi teisus. Laikas ir man pagalvoti apie tai.“

Gerai, kad pašiurpo. Mažiau bėdų turės tie, kas pasilieka po mūsų mirties.

Iš D. Dundulytės laiškas. Siunčiau jai knygų, tarp jų įdėjau ir Dekarto „Rinktinę“, prašiau, jeigu galės, perduoti Daliai, kuri, kiek žinau, tos knygos neturi, o jai būtina turėti, juoba domisi filosofija, ją dėsto Institute. Pasiunčiau, o pats nerimavau: priims Dalia ar nepriims? D. D. laiške skaitau: „Daliai perdaviau – dėkoja.“ Tai gerai. Ir gerai. Šviesu ant dūšios. Gyvensime toliau. Kas kito lieka?

Gruodžio 11. Pirmadienis

Paguldžiau Moniką į ligoninę. Išvyko liūdna, smarkiai sunerimusi dėl sveikatos, begalvojanti vien apie mirtį.

Įteikiau „Parduotų vasarų“ abu tomelius brolio Leonardo sūnui – irgi Leonardui, dirbančiam Pakruojyje.

Skambino notarė Girnienė. Vis dėl to nelemto I. Simonaitytės palikimo. Triukšmauja rašytojos sesuo iš Kanados, reikalauja knygų, rankraščių. Rytoj sušauksime komisijos posėdį.

Nuotaika – blogesnės nė būti negali.

Gruodžio 12. Antradienis

Iš pat ryto filmavo mane namuose. Gana ilgai ir gana varginančiai. Pastačiau konjako su kava.

Vakare aplankiau Moniką ligoninėje. Jos gydytojas Žukas, pasivedėjęs mane į šalį, pasakė, kad Monika – labai sunkus ligonis, ypač galvos kraujo indų prasme: nepaduoda širdis kraujo, vyksta sutrikimai. Ypač pavojinga jai jaudintis, nes tai gresia letaline baigtim. Tikriausiai teks operuoti kraujo arterijas kaklo srityje. Operacija gana sudėtinga. Apskritai, padėtis labai rimta.

Pati Monika irgi gerokai nusiminusi. Kalba apie laidotuves: kur ir kaip ją palaidoti. Žinoma, subariau rūsčiai. Kiek aprimo. O nervuojasi ji dėl kiekvieno mažmožio. Ypač ją jaudina Roko šiurkštumas, o dar labiau – dukters Dagnės elgesys su ja. Pastaroji savo laiku pareikalavo iš Monikos pinigų… automašinai pirkti. Aš uždraudžiau duoti. Ne iš gailesčio ar sunkumų, o kad nerimtas tai reikalas: nei vairuoti ji moka, nei garažo turi, be to, ir mašiną perka seną, sudėvėtą, matyt, apsukrių spekuliantų jai brukamą. Tai nuo to laiko nebekalba su mumis Dagnė, nebesisveikina. Aplankė Moniką, bet buvo šalta, šiurkšti, ramiausiai išklausė jos nuogąstavimus dėl galimos mirties ir išėjo net neatsisveikinusi, rankos nepadavusi. Monikai pradėjus apie tai kalbėti, maniau, kad tuoj įvyks priepuolis. Šitaip kartais mūsų auginti ir viskuo aprūpinti vaikai atsimoka savo tėvams!

Gruodžio 13. Trečiadienis

Vykau su broliu Leonardu, jo mašina, į Molėtus. Vis to namo statybos reikalais. Fundamentai išlieti, o statyba dar nejuda į priekį, dar tik medžiagą baigiama suvežti iš Balninkų kolūkio. Išgėrėm kolūkio valdyboje, paskui Utenoje, pas pirmininką Babelį, kurs dirba Molėtų rajone, o gyvena Utenoje. Gerai gyvena pirmininkas. Namą pasistatęs mūrinį tokio ploto, kad vietos valdžia neleido jam įsirengti antrojo aukšto: ploto per daug keturių žmonių šeimai, jau dabar virš 100 kv. metrų. Įsiruošęs ir gana erdvų rūsį. Sako, čia bus suomiška pirtis. Gerai gyvena. Žmona dirba prekyboje, tvarko batus. Gerai gyvena. Vėlų vakarą tesugrįžome su Leonardu.

Gruodžio 14. Ketvirtadienis

Vėl filmavimas namie. Varginantis tai reikalas.

Aplankiau Moniką. Kiek smagesnė. Pasirodo, išmatavimų automatika rodo žymiai geresnius duomenis, negu jie, daktarai, patyrė klinikiniu būdu. Gal nė operacijos daryti nereikės. Leidžia jai eufiliną. Nervai labai įtempti. Kad tiktai kiek, tuoj ašaros akyse. Vargas, ir gana. Visiškai negali ramiau kalbėti apie Roką ir Dagnę. O tiems – nusispjaut.

Gruodžio 15. Penktadienis

Visiškai nedarbinga diena. Guli gero žmogaus Gudaičio romano rankraštis, girdėjau, smarkiai laukia mano nuomonės, o aš nepaslenku skaityti. Kas bus?

Gruodžio 16. Šeštadienis

Visiškai nedarbinga diena. Negera ant dūšios. Daug kas neramina. Gal nemokėjau gyventi, su žmonėmis elgtis, vaikais arba Roku, kad jie šitaip su Monika ir su manim. Mes, žinoma, nervingi senatvišku nervingumu, bet galima juk būti atlaidesniems, ar ne? Šiaip ar taip, mes nugyvenome gana ilgą ir ne tokį jau lengvą gyvenimą, gal ir pavargome, išsekome, reikalingi kažkokios šilumos, dėmesio. Juk net ir tuo atveju, jeigu nesame mylimi, taigi vis tiek remiame, palaikome, dažnai tiesiog šelpiame save nuskriausdami, rūpinamės, negi net dėkingumo nebėra žmonių širdy, net priklausomumo jausmo? Dagnė – tikras banditas, žiaurumo neregėto. O Monika vis myli ją, kankinasi, niekam neleidžia blogesnio žodžio pasakyti apie ją, sudrausti, bent subarti. Ne, negera ant dūšios. Iš visų artimųjų tik mano duktė Violeta išliko žmoniška. Taip jau yra.

Nei iš šio, nei iš to paskambino iš Maskvos kino režisierius Faincimeris, prieš 25 metus pastatęs meninį filmą „Aušra prie Nemuno“ pagal mano ir E. Gabrilovičiaus scenarijų. Keista. Kur jis buvo tuos 25 metus? Dabar kalba, tarytum tik vakare išsiskyrėm: gal ką turiu parašęs jam statyti, ar greit atvyksiu į Maskvą, ir taip toliau!.. Nujaučiu, turi jis kažkokių tikslų, prašys ko nors. O špygos ar nenorėtų?..

Aplankiau Moniką. Labai gerai pasikalbėjome. Atrodo, lyg ir geriau pradedame suprasti vienas kitą.

Ruošiau vokus Naujametiniams sveikinimams, kada parašysiu pačius sveikinimus – dievas žino. Marudnas tai reikalas. Ypač dabar, įvedus tuos prakeiktus pašto skyrių indeksus, kai reikia ranka išvedinėti skaitlines nurodytuose punktyruose. Tegu bala!

Gruodžio 17. Sekmadienis

Iš ryto lankiau Moniką ligoninėje. Niekas kitas jos nelanko, tiktai aš. Liūdi ji dėl šito, o ką darysi? Vakare irgi lankymas, bet nebenuėjau, iš anksto taręs, kad nebūsiu. Nė viena jos draugė neaplankė jos nė karto. Visos užimtos, bėga skuba su nesibaigiančiais reikalais.

Gruodžio 18. Pirmadienis

Visiškai nedarbinga diena. Taisiau tiktai Naujametinius vokus, nieko daugiau.

Pyška šalčiai, pašoksta veik iki 25, o Roką apvilkti neturiu kuo. Kur beieškojom žieminio rūbo, niekur nieko nėra. Tai paskambinau į Prekybos ministeriją – pačią ministeriją! – paprašiau. Pasakė: paskambinkite trečiadienį, poryt. Skam-binsiu.

Šiandien ligonių nelankymo diena, bet nuėjau. Pasėdėjome abu prie rentgeno kabineto durų, pasikalbėjome. Monika žymiai smagesnė, tai gerai.

O daugiau – nieko.

Gruodžio 19. Antradienis

Iš ryto filmavomės abu su Justinu Marcinkevičium, vaikščiodami po įvairias Vilniaus vietas. Pašalome gerokai, net virš 20 laipsnių, bet viskas išėjo labai gerai.

Vakare Kino studijoje kartu su seserim Maryte žiūrėjome jau nutrauktus filmo kadrus, kuriuose esu su ja. Kadrai labai geri. Marytė patenkinta, nebereikalauja „išimti vaizdus, kur yra ji“. Tai gerai.

Brežnevas apsidovanojo pats save aukso žvaigžde ir Lenino ordinu – trečias čionai jam Socialistinio Darbo Didvyrio vardas. Šalis privesta prie bado ribos, visur didžiausia betvarkė, o jam – didvyrio trečias vardas! Teisingai tarė kadaise Napoleonas: nuo didybės iki juokingumo – vienas žingsnis. Pasaulio radijas plačiai komentuoja šį „apdovanojimą“. Daugelis aštriai šaiposi.

Juo toliau, juo mažiau besuprantu, kas dabar vyksta. Iš plėšinių sugrįžo mūsų respublikos vairuotojai-šoferiai, dirbę tenai. Pasakojo: kilometrinių ilgių krūvos kviečių guli po atviru dangum, dega, nyksta, milijonai paukščių juo ryja… Tai bent! Vis labiau prieinu išvados, kad ne duonos problemos išsprendimas nulėmė plėšinių ataką. Valdžia tiesiog pamatė, kad liaudyje bręsta masiškas nepasitenkinimas, surado kur liaudžiai išlieti apmaudą, nukreipė į plėšinius, nieko daugiau čia nė būti nebuvo. Juoba jeigu būtų buvę kitaip, nepūdytų dabar tuos milijonus tonų išauginto, suvalyto ir iškulto javo, tuo pat metu pirkdami duonelę už šimtus milijonų aukso rublių užsienyje!

Vakar įvyko rašytojų partinis susirinkimas, vis ta pačia plėšinių tema. Mat, parašė Generalinis, reikia apsvarstyti. Susirinkimas buvo daugiau negu juokingas, niekas nekalbėjo rimtai.

Tos pačios dienos vakarą paskambino man tūlas pilietis iš partinių organų, girdi, iš „centro“ duota komanda: skubiai paruošti „įžymių respublikos žmonių“ liaupsinimus į centrinę spaudą Generalinio knygos „Plėšiniai“ adresu. Pasisakiau: sergu, negaliu dirbti protinio darbo. (Juo labiau bepročių darbo!)

Gruodžio 21. Ketvirtadienis

Susiskambinau su Prekybos ministerija. Pavyko. Universalinėje parduotuvėje išskyrė Rokui kailinius, bulgariškus, neapmuštus. Tokie kailiniai dabar labai madingi. Praeitais metais jie kaštavo 130 rublių, dabar sumokėjau 290. Aiškiai per daug, o ką darysi? Rokas ir taip jau peršalęs kelintą dieną.

Turėjau dalyvauti Rašytojų valdybos plenume, bet buvau iš anksto susitaręs susitikti su studentais, studentų miestelyje, už Antakalnio, tai nuo rašytojų išsisukau.

Susitikimas su studentais išėjo gana neblogai. Atidžiai klausėsi, uždavinėjo klausimų.

Skambinau į Literatūros fondą, paprašiau parūpinti eglaitę. Dabar ir šituo reikalu būtina ieškoti protekcijos.

Gruodžio 22. Penktadienis

Rašau tą dienoraštį, o kam rašau – nė pats nežinau. Nieko čia įdomaus, nieko gyvybiškai reikalingo. Įprotis, matyt, nieko kito nėra. Dešimtus metus rašau, pradėjęs po mano šešiasdešimtmečio jubiliejaus, tai gal gana? Kai atžymėsiu 70-ąją sukaktį, gal jau ir baigti. Tomai stori prirašyti visokių niekų…

Šiandien vėl negera, nedarbinga diena.

Sugadino gerokai man nuotaiką neįtikėtina žinia: Alfonsas Bieliauskas ir K. Marukas, pasirodo, rašė skundus į LKP CK dėl rašytojo Juozo Apučio naujosios apysakos „Prieš lapų kritimą“, už kurią jam ir buvo nuimta respublikinė premija. Tai bent!

Alfonso Bieliausko niekad nelaikiau rašytoju, nelaikau nė dabar. Bet kad jis prieitų prie šitokių kiaulysčių, tai nesitikėjau. Per daug jau šlykštu net tokiam grafomanui! Na, iš K. Maruko nieko kito nė tikėtis netenka. Menkysta kokių reta.

Vakare aplankiau Moniką ligoninėje. Vis smagesnė ji. Žada ją išleisti iš ligoninės Naujų metų išvakarėse. Tai gerai.

Gruodžio 23. Šeštadienis

Šiandien daug kur kūčiojama. Buvau kviestas ir aš, atsisakiau. Bene laikas jau laikytis šiokių tokių principų: sykį nesi tikintis, tai ko šlaistytis tarp tikinčiųjų? Jie taigi nė vienas nešlyja materialistinės pasaulėžvalgos kryptimi!..

Rašiau Naujametinius sveikinimus. Net įskaudo ranka.

Vakare aplankiau Moniką. Buvo ir Milda, atnešė šližikų, giros, dar kažko. Monika patenkinta.

Gruodžio 24. Sekmadienis

Visą dieną sugaišau su Naujametiniais sveikinimais. Tegu juos bala, kaip įkyru!

Iš ryto aplankiau Moniką. Radau vėl nebelinksmą. Matyt, jos pasiligojimas iš tikrųjų rimtas. Kas bus?

Gruodžio 27. Trečiadienis

Šiandien paleido Moniką iš ligoninės. Parsivežiau su taksi, taip ir neprisišaukęs nei žento Antano, nei brolio Leonardo.

Sugrįžo Monika sverdinėdama. Nusilpusi iki neįtikėtinumo.

Nelinksma naujiena: mirė gerklės vėžiu Tarybų Sąjungos Didvyris Vaclovas Bernotėnas (1917–1978). Prisiminiau pirmąjį susitikimą su juo. Buvo tai, berods, 1943 metais. Atvyko jis iš fronto, tik ką gavęs aukščiausią apdovanojimą – Tarybų Sąjungos Didvyrio vardą. Buvau skaitęs, kad jis, sunkiai sužeistas mūšyje, buvo paliktas besitraukiančios nuo vokiečių karinės dalies, liko visiškai vienas, atgavęs sąmonę šliaužė kelias dienas iki savojo dalinio, už tai ir buvo atžymėtas. Paklausiau jį: už ką esi apdovanotas? Atsakė: bene žinau? Paliko vieną, tai šliaužiau, negi lauksiu, kad vokiečiai surastų, pribaigtų? Štai ir viskas. Šitaip pasikalbėjome. Tada padėjau jam pasiruošti kalbai per radiją į vokiečių okupuotą Lietuvą. Atvirai pasakius, mažai jam pagalbos ir tereikėjo. Buvo raštingas, baigęs Šiaulių gimnaziją, studijavęs teisę Kauno universitete. Be to, turėjo ir literatūrinių gabumų. Per radiją kalbėjo labai karštai, nuoširdžiai, giliai susijaudinęs.

O pats buvo nediduko ūgio (žemiau vidutinio), laibas, liesas, pailgos nosies, gerų akių. Labai nuoširdus. Pasisakė, kad jį čia apdovanoję visokiom kortelėm maistui ir gėrimams gauti, limitinę knygelę davę, o jis pinigų nė rublio neturįs, tai kam jam tos knygelės?! Vėliau šį klausimą išsprendėm teigiamai. Padėjo, kaip ir visur kitur, draugas A. Sniečkus.

Pokario metais artimai draugavo su Jonu Marcinkevičium, rašytoju, stipriai išgeriančiu, ne kartą „paremdamas“ jį. Buvo mielas kaip žmogus, dirbo įvairų darbą, dažniausiai – kultūros baruose. Pastaraisiais metais retai besutikdavau jį. Sirgo. Prieš metus su viršum nebegalėjo nė kalbėti dėl to prakeikto vėžio.

Gaila gero žmogaus. Buvo jis tikrai geras.

Gruodžio 28. Ketvirtadienis

Vis dar rašau Naujametinius sveikinimus. Įgriso. Ypač vokai, ant kurių reikia išvedinėti pagal punktyrus pašto skyrių indeksus. Darbas katorginis ir niekam nereikalingas, visame civilizuotame pasaulyje seniai išspręstas, užmirštas.

Atidaryta paroda, skirta Justo Paleckio artėjančiam aštuoniasdešimtmečiui (1979 01 22). Paroda gana skurdi, nė šimtąja dalim neatspindi Justo Paleckio gyvenimo ir jo darbų. Negerai nuteikė ir tas faktas, kad į atidarymą neatėjo nė vienas oficialus asmuo. Nemyli valdžia Paleckio. O tai vis to persmirdusio sionistinio rasisto Zimano ir jo pastumdėlio Šumausko darbeliais. Kad jie kur abu kur nugarmėtų, Lietuvos nebesmardinę! Tarp kitų tariau žodį ir aš, nors šitai nebuvo programoje numatyta.

Negaliu suprasti mūsų respublikos vadovų, šitokio jų elgesio su Justu Paleckiu. Tiesiog nebegražu. Bijo jie šito <…> Zimano, ar kuris čia velnias? Ne, negaliu suprasti!

Vakare abu su Monika buvome Specligoninės darbuotojų kolektyve. Jinai paskaitė M. Gorkio „Nunča“, aš – tariau kelis žodžius, pasveikinau su Naujais metais, padėkojau už rūpesčius mus begydant. Po mūsų pasirodė „Galvės“ kolektyvas – kaimo kapela, – vadovaujamas komp. Gaižausko. Labai gražiai pasirodė, šauniai.

Po visko – vakarienė. Anksti išėjome, kadangi Monika pasijuto gana prastai. Dar neatsigavusi ji kaip reikiant.

Ir užvakar, ir vakar, ir šiandien pilni laikraščiai pranešimų apie iškėlimus kandidatų į Aukščiausiąją Tarybą, visų pirma, žinoma, generalinio sekretoriaus. Komedija tikra. Visi kandidatai numatyti „iš aukščiau“, visi „kėlimo“ scenarijai surašyti iš anksto, belieka suvaidinti, šitai ir daroma, inscenizuojant rimtus veidus, net entuziazmą veiduose. Žinau aš tą entuziazmą!

Parduotuvės jau nusiaubtos. Kaip pašluota. Sako, prieš šventes kažką „išmes“.

Baldų parduotuvėje beveik metai nematyti jokių baldų, išskyrus sudedamąsias „raskladuškas“. Žmonės atvirai kalba, kad baldai pabrangs dvigubai, gal ir trigubai. Labai galimas daiktas, juoba dabar brangsta viskas tiesiog šuoliais. Rublio vertė beveik lygi ligireforminiam. Kas toliau?

Užvakar buvo 3 laipsniai šilumos, šiandien… virš 20 šalčio. Siaučia pūga, gatvės užverstos sniegu. Gal iš tikrųjų sulauksime žiemos kaip reikiant. Seniai bebuvo.

Gruodžio 29. Penktadienis

Turėjau vykti į Priekulę, baigti tvarkyti Ievos Simonaitytės palikimą. Deja, nusiųsti žmonės iš Kauno literatūros muziejaus nespėjo atlikti visų darbų. Tenka nukelti po Naujų metų.

Rašiau Naujametinius sveikinimus. Eina į pabaigą.

Nakčia Monikai pasidarė bloga. Norėjau šaukti greitąją pagalbą. Pasitarėm, lauksim ryto.

Gruodžio 30. Šeštadienis

Iškviečiau Monikai gydytoją. Pripažino spazminį kraujo indų priepuolį, davė vaistų, suramino. Monikai kiek geriau. Prasikankino ji ligi ryto. Nemiegojau ir aš.

Baigiau visus Naujametinius sveikinimus. Tegu juos bala!

Pradėjau skaityto Romo Gudaičio romaną (rankraštis) „Liūdnos garnio laidotuvės“. Pagauna, žiūrėsiu, kas toliau.

Gruodžio 31. Sekmadienis

Puošėm abu su Monika eglaitę.

Nieko pozityvaus nedirbau. Visi darbai darbeliai laukia.

Skaičiau Romo Gudaičio „Liūdnas garnio laidotuves“. Vis labiau pagauna. Romano pirmoji novelė (novelių romanas) nukelia į tolimą praeitį, kai Rudvalių giminės prosenelis atsikėlė nežinia iš kur į Lietuvą, kirto girią, rovė kelmus, kūrėsi. Vėliau, antrojoj novelėj, iš karto aprašomi Rudvalis Karalius drauge su kitais gimtojo savo Menčtrakio ūkininkais, pasitraukę į Vokietiją paskui bėgančius hitlerinės armijos likučius. Baimė, nerimas, pasimetimas, vargas… Karaliaus vedami, ūkininkai sugrįžta į Lietuvą. O čia jau Tarybinė armija, naujas gyvenimas kuriasi… Viskas parašyta išmaningo žmogaus ranka, su nemažu talentu, gera kalba, vaizdingai. Žiūrėsiu, kas toliau.

Vakare Rokas išėjo pasitikti Naujų metų pas draugus. Likome visiškai vieni du su Monika.

Abu ir sutikome Naujus metus. Prie eglutės ir spalvoto televizoriaus. Palinkėjome vienas kitam daug gero. Daug ką atvirai pasakėme vienas kitam.

Taip ir užbaigėm šiuos metus.

Ką mums atneš nauji?

1979 m.

Štai ir vėl pradedu iš naujo savo dienoraštinius užrašus. Nemanau, kad jie kada nors ir kam nors būtų įdomūs ar kokiam nors reikalui naudingi, kažką papildantys ar padedantys spręsti kokius nors klausimus. Užrašinėju, laiko nutrūkęs, sau pačiam, nors vargu ar kada nors teks man perskaityti visus šituos užrašus. Tenka apsiriboti ir tuo, kad išsakau kai kurias savo mintis, išgyvenimus, tuo palengvindamas sau jų naštą, kartais gana stipriai slegiančią pečius, negalint išsakyti visko, arba išliet kūriniuose raštu.

Taigi nulydėjau senuosius 1978 metus. Pralėkė jie man gana greitai. Juo ilgiau gyvenu, daugiau metų sukaupiu, juo greičiau laikas bėga, švilpte švilpia. Nespėjai apsidairyti, ką nors doro suveikti, žiūrėk, pralėkė visi terminai, griaudžia naujos dienos, gula nauji rūpesčiai. Taigi pralėkė. Gana įvairūs buvo, spalvingi, nemažai visokių išgyvenimų atnešė, keliones visokias į Volgogradą, Beketovką, Saratovą, Rygą, o taip pat dar kartesnį nusivylimą mūsų šalies šiuolaikiniu gyvenimu. Nesutampa jis su tuo, apie ką svajojome jaunystėje, kokio laukėm ir tikėjomės. Tikėjomės, žinoma, iš naivumo, jaunatviško nepatyrimo, manydami, kad žmonės yra tobuli, išbaigti gamtos kūriniai, plius – visą laiką siekiantys dar didesnio tobulumo, kad jie myli ir gerbia vienas kitą, stengiasi padėti vienas kitam, kad tarybinė santvarka bus iš tikrųjų laisvės, žmonių lygybės ir brolybės santvarka, kad ji atneš laimės dienas kiekvienam geros valios žmogui, saugos jo žmogiškąjį orumą, gins jo teises. Nieko nebeliko iš šitų svajonių. Tarybų Sąjunga pasirodė ne kas kita, o viena galingiausių pasaulyje imperijų, iš esmės fašistinė, vien prisidengusi raudonos vėliavos ir marksistiniais šūkiais. Kruvinojo Stalino žiaurumai, palietę milijonus paprastų žmonių, neištaisomi iki galo, o pastaruoju metu net teisinami, dangstant melo ir klastos skelbimu, esą, represuoti buvo tiktai tarybinės santvarkos priešai, nekalti žmonės nenukentėjo. Šita dingstimi nutrauktas jau senokai bet koks nekaltai represuotų žmonių reabilitavimo darbas, palikta viskas taip, kiek buvo padaryta dar N. Chruščiovui vadovaujant. Valstybės saugumo organai vėl įgauna nežabotą valią, ima siautėti, persekioja kiekvieną, manantį kitaip, negu oficialiai nustatyta, diskredituoja išpažįstančius religiją, tikinčius dievą, besilaikančius Romos katalikų bažnyčios kanonų, nors TSRS Konstitucijoje, tiek senojoje, tiek ir naujojoje, įrašyta juodu ant balto, kad kiekvienas Tarybų Sąjungos pilietis turi teisę į pilną sąžinės, žodžio, įsitikinimų laisvę. Melu jau persunktas visas gyvenimas, nuo viršaus ligi apačios, kiekvienoje detalėje ir kiekviename žingsnyje…

Štai kodėl visiškai nelinksmai laukiu ir savo 70-čio. Jau praeitų metų balandžio mėnesį įteikiau Rašytojų sąjungos Valdybai pareiškimą, kad jokių iškilmingų minėjimų man neruoštų, niekuo neatžymėtų. Nūnai girdžiu balsus pašaipingus, girdi, koketuoja Baltušis, visa širdim trokšta atžymėjimų, o tiktai nori pasiderėti, ir t. t. Net į galvą neateina tiems žmoneliams, kad mūsų laikais būti atžymėtu yra gėdos dėmė kiekvienam doram žmogui, kad patys tie iškilmingi minėjimai tai ne kas kita, kaip melagingas pabrėžinėjimas, štai, girdi, kaip tarybų valdžia gerbia įžymius žmones, kūrybinius darbuotojus. Šaltis purto nuo vienos tos minties!

O labiau už viską slegia tas prakeiktas mūsų bejėgiškumas, supratimas, kad nėra jokios išeities, kad kiekvienas mūsų taip įsuktas į prakeiktu gudrumu sugalvotą verpetą, jog turi suktis jame be mažiausios vilties sulaukti kada nors kitokio gyvenimo, kitokių sąlygų. Kitą kartą tiesiog nustembi, palyginęs šiuolaikinio mūsų gyvenimo sandarą bei tvarką su jėzuitų ordinu. Fašizmo ir jėzuitizmo konglomeratas tikras, dangstomas labai skambiomis tariamai marksistinėmis frazėmis.

Sunku šiandien pasakyti, kaip pasisuktų reikalai su Komunistų partijos naryste, narių gausumu, jeigu staiga būtų leista laisvai, be represijų ir keršto baimės palikti jos eiles. Manau, nė trečdalio narių neliktų, o pasilikusį trečdalį sudarytų vien karjeristai, prisitaikėliai, žmonės be sąžinės ir žmogiškojo orumo, susivilioję sočiu gyvenimu, privilegijomis ir t. t. Šitaip būtų, tikriausiai, o ne kitaip.

Kokia gi iš to viso išvada?

Išvados nėra. Tokios išvados, kokią galėtum pasidaryti sau verta garbingo vardo. Lieka tik prisitaikyti ir tylėti, ir šitaip nubaigti amželį. Nieko daugiau. Juoba ką bedarytum, kaip besijaudintum – nieko nei pakeisi, nei pagerinsi, nei naujesniu keliu pasuksi.

Perskaičiau, ką parašęs, nelinksmai susimąsčiau: kuo gi pasitinku Naujuosius metus?

Liūdna. Slogu. Gėda gyventi.

Sausio 1. Pirmadienis

Skaičiau rankraštyje Romo Gudaičio romaną „Liūdnos garnio laidotuvės“. Smagiai nustebintas. Stipru. Nuoširdu. Žada gerą kūrinį iš pirmųjų pokario metų, klasinės kovo respublikos kaime. Žiūrėsiu, kas toliau.

Šiaip – nieko įsidėmėtino. Rokas sugrįžo iš Naujųjų metų sutikimo 8 val. ryto. Pirmą kartą sutiko su draugais, ne su mumis. Smagus, linksmas. Gerai. Jau laikas ir jam būti savarankišku. Džiaugiuosi jo sveikata, augimu, mokslu. Va tiktai kartais grubokas būna, Monikos negerbia, kartais, atrodo, tiesiog nekenčia. Na, niekis, praeis, juk septyniolikti jam. Tokių metų jaunas žmogus nelabai tesusigaudo savo jausmuose.

Sausio 2. Antradienis

Baigiau skaityti Romo Gudaičio romaną „Liūdnos garnio laidotuvės“. Tiesiog sukrėstas vaizdavimo jėgos ir tos didelės, kažkokios autoriaus vidinės tiesos, su kuria parašyta knyga. Vietomis iškeliami tokie dalykai, kaip tarybinių organų siautėjimas, plėšikavimai, teroras, sauvalė, kurie vargu ar bus praleisti pro cenzūrą. Tačiau ir šitos vietos tiek teisingos ir su tokia jaudinančia širdgėla parašytos, kad jų užginčyti negalima. Visa bėda, kad niekas mūsuose nesiginčys, įsakys išbraukti, ir visa kalba. Juk šitaip dabar visuomet būna. Ne atsitiktinis gi faktas, kad net Ievos Simonaitytės paskutiniame romane „Paskutinė Kūnelio kelionė“, priešingai autorės valiai, buvo išimtas ištisas skyrius. Autorei tiesiog buvo pastatyta sąlyga: arba tą skyrių išimsite, arba romanas neišeis iš spaudos. Simonaitytė nusileido. Įdomu ir tas, kad romano vertėjas Virgilijus Čepaitis tą skyrių sugrąžino į knygą ir rusų kalba romanas išėjo taip, kaip Simonaitytės parašytas, ir niekam Maskvoje neužkliuvo. Būna ir šitaip. Kartais mes patys draskomės daugiau, negu iš mūsų reikalauja visagalinti Maskva.

Susiskambinau su autorium. Rytoj jis ateis.

Paskambino V. Kazakevičius, prisispyręs prašė parašyti straipsnį leidiniui „Lietuva šiandien“. Nemitęs sutikau. Darbas neskubus, ligi kovo mėn.

Sausio 3. Trečiadienis

Paruošiau ataskaitą apie Komisijos Ievos Simonaitytės palikimui tvarkyti nudirbtą darbą. Įteikiau A. Maldoniui. Dėkojo.

Ilgai kalbėjausi su Romu Gudaičiu dėl jo romano „Liūdnos garnio laidotuvės“. Jaudinosi žmogus, buvo stipriai patenkintas mano gera nuomone apie jo romaną. O nuomonė tikrai gera. Tik patariau peržiūrėti kai kurias savo pozicijas. Visų pirma – dėl oficialiųjų pareigūnų. Romane jie visi rodomi gana prastoje šviesoje: melagiai, veidmainiai, karjeristai… Tačiau ne visi gi tokie buvo. Pažinojau tos kategorijos žmonių tarpe ir tokių, kurie šventai tikėjo partijos politikos kaime teisingumu, kovojo už ją, daugelis žuvo. Reikėtų tad objektyviau. Antra – labai sutirštintos spalvos apskritai. Gaunasi niūrus įspūdis. Reikėtų pašvelninti, vaizduoti įvykius ir žmones spalvomis ne vien juoda–balta, bet paieškoti jautresnių niuansų. R. Gudaitis sutiko, pasisakė dabar kaip tik šitaip ir tobulinąs kūrinį, ypač pabrėždamas partijos vadovaujamą vaidmenį ano meto gyvenime. Tai teisinga. Koks tas vaidmuo bebūtų buvęs, o jo nepažymėjus – knyga vargu ar pamatytų dienos šviesą.

Pats R. Gudaitis – malonus žmogus. Baigęs aukštąjį mokslą, sulaukęs jau 36 metų. „Liūdnos garnio laidotuvės“ – pirmas jo kūrinys. Dirba Kino studijoje scenarinio skyriaus redaktorium, nori kuo skubiau bėgti iš tų pareigų ir tos prarūgusios atmosferos, kuria persunktas visas Kino studijos gyvenimas, veikla. Pritariau jam. Atsisveikinome gana draugiškai.

Manau, šiam romanui pasirodžius, daugelis vadinamųjų nūdienos mūsų literatūros korifėjų pasijus nelabai patogioje padėtyje: daugelį jų toli perspjaus R. Gudaitis su savo pirmuoju romanu.

Kalbėjau su rež. Šiliniu. Montuoja jie filmą dokumentinį „Filme – Juozas Baltušis“, daug bėdų visokių turi, negauna montažo stalų, nėra sąlygų užbaigti darbą, nors šitai turėjo būti padaryta jau seniai. Nieko čia, žinoma, naujo.

Sausio 6. Šeštadienis

Bėga dienos, nieko naujo. Dantis sukandęs taisinėju Povilo Zulono autobiografiją, skirtą knygai „Istorijos kupiškėniškos“. Ištęsta nežmoniškai, padrika, galų nesugaudau, darbo marios. Net neįtariau, kad šitaip darbo teks varyti. Apmaudu.

Išvyko žmonės iš Lit. muziejaus į Priekulę vykdyti inventorizacijos darbą Ievos Simonaitytės bute. Šąla visi jau kelintą dieną. Namo krosnys apleistos, kaminuose kuosų gūžtos, o lauke – 30 laipsnių šalčio. Įsijungė jie visas elektrines krosneles, kokias rado rašytojos name, bet tai ne išgelbėjimas. Kalena dantimis, o dirba…

Šiandien senam mano pažįstamam Vladimirui Markovui 70 metų. Kvietė atvykti, padalyvauti. Pasiunčiau telegramą. Užteks ir to.

Žiūrėjome abu su Monika televizijos filmą „Bajorų gūžta“. Gero rašytojo būta, to Turgenevo. Net televizija nepajėgia sugadinti jo kūrinių!

Išėjo „Druskos“ II-jo tomo II-ji laida. Apipavidalinimas visiškai kaip pirmojo tomo antrosios laidos. Paėmiau pusantro šimto egz. iš bazės, dabar nežinau, kur dėti. Namie vietos nėra, gal parduosiu už savikainą, teraunie velniai.

Sausio 7. Sekmadienis

Skaitinėjau tūlos moksleivės dešimtokės Rūtos Klišytės rankraštį-apysaką. Vietomis neblogai, visumoje gerokai dar žalia. Jai – 18 metelių. Ko norėti?

„Jaunimo gretų“ redakcijoje susitikau su grupe jaunuolių, redakcijos iniciatyva sukviestų pobūviui iš įvairių respublikos miestų. Tai palūžėliai, nusiminėliai, kandidatai į savižudžius. Redakcija bando sugrąžinti jiems optimizmą, meilę gyvenimui, normalizuoti jų požiūrį į viską. Abejoju, ar kas doro iš to išeis. Dabar nusiminėlių – ne vien jaunimo tarpe. Gyvenimas toks, kad kas tiktai doras, tas ir nusiminęs, juoba negali susitaikyti su tikrove, melu, sukčiavimais, išbujojusiu miesčioniškumu. Ką čia padės tokie pobūviai redakcijoje? Kaip mokėjau, pakalbėjau jaunimui. Atrodo, buvo patenkinti.

Sausio 9. Antradienis

Baigiau skaityti R. Klišytės apysaką, parašiau ilgoką laišką su pastabomis, pasiūliau: jeigu norės pakalbėti plačiau – susitarsim. Reikia padėti mergaitei. Aiškiai gabi.

Kalbėjau su Skaruliu, išsiaiškinau, kad mano duktė Rita dar gali naudotis spec. klinikos paslaugomis.

Šiandien aktorei Vaičiūnienei – 80 metų. Monika buvo sveikinti, sugrįžo smagi.

Vakare svečiavosi pas mus prof. M. Krištopaitis su žmona. Buvo ir Čekuolienė Milda. Įdomiai pabendravome.

Sausio 12. Penktadienis

Vakar Linui Valbasiui sukako 70 metų. Pasirašiau ta proga Rašytojų sąjungos sveikinimo adrese. Atskiros telegramos nesiunčiau. Pakaks ir to parašo iš mano pusės, nedidelė čia vieta.

Vakare susitikau su Kauno kunigų seminarijos kolektyvu – klierikais ir dėstytojais. Buvo labai įdomu, savotiška. Įsižiūrėjau į jaunučius klierikus: aukšti, grakštūs, veidai skaistūs, akyse jokio fanatizmo. Aiškiai matyti, kad kunigija dabar keičia ne tiktai taktiką tikinčiųjų atžvilgiu, bet ir savo dvasinio gyvenimo. Daug skaito, mąsto, svarsto. Šitai matyti iš klausimų, kuriuos gavau. Mąsto žmonės.

Netikintis aš, o tačiau susimąsčiau dėl daugelio dalykų. Kažin ar taip jau teisinga mūsų pažiūra į religiją, žmonių tikėjimo reikalus. Dievą oficialiai atšaukėm, o jo vieton lygiaverčio dalyko nepateikėm, žmonių dvasiniu gyvenimu nepasirūpinom. O tas dvasinis gyvenimas taigi vyksta, norim mes šito ar nenorim. Štai ir skuba žmonės į bažnyčią, kur jau viena toji išpažinties paslaptis ir atsigavimas dvasinis po išpažinties niekais paverčia visus mūsų partinius ir komjaunuoliškus tauškalus iš tribūnų. Tokie tad reikalai.

Ir visiškai be reikalo, man atrodo, dabar taikomos visokiausios represijos tikintiesiems, pradedant bažnyčių uždarinėjimu, jų turto išgrobimu ir baigiant draudimu mokyti vaikus tikėjimo katekizmo. Niekai visa tai. Nuo šitų priemonių žmonėse vien rūstybė ir noras priešintis stiprėja. Šitai liudija, kad bažnyčios dabar taip perpildytos pamaldų metu, kaip niekad anksčiau. Manau, jog daugelis eina į ten būtent iš protesto jausmo, o ne religinių įsitikinimų.

Tokie reikalai.

Sausio 14. Sekmadienis

Anksti rytą išvykau drauge su notare Janina Girniene į Priekulę pasirašyti inventorizacijos aktų. Stipriai snigo, kelias klampus, tik nelabai šalta. Vykome šešias valandas, trumpai sustoję Raseiniuose pas Girnienės seserį, dirbančią Raseiniuose teisėja. Mašiną davė gerasis mano bičiulis Ministrų Taryboje St. Janilionis, tai gera mašina ir labai geras vairuotojas. Priekulėje užgaišome neilgai, aktai buvo jau sustatyti. Pasirašėme, padėkojome žmonėms, o turtą pavedėm saugoti Priekulės vykdomojo komiteto sekretorei Irenai Andriuliūnienei. Dabar dar teks čionai atsiųsti įvertintojus, kad nustatytų turto kainą.

Grįždami sustojome Raseiniuose, valgėm pietus ir gėrėm konjaką. Buvo įdomu. Vėlų vakarą pasiekėm Vilnių. Įdomi toji notarė Janina Girnienė. Kelionėje išsikalbėjome. Viską supranta, žino, bet moka patylėti, aiškiai pasidariusi išvadą, kad niekas nuo jos kalbų nei pasikeis, nei pagerės. Gyvena Karoliniškėse su vyru ir dukterim dviejų kambarėlių bute, telefono namie neturi.

Sausio 15. Pirmadienis

Nieko ypatingo. Šiokios tokios pagirios. Kiek padirbėjau prie „Istorijų kupiškėniškų“.

Vakare – Teofilio Tilvyčio 75-ųjų gimimo metinių minėjimas. Parodė dokumentinį filmą apie poetą, gana neblogą. Buvo pasisakymų: K. Korsakas, kiti. Kalbėjau ir aš. Be kita ko, pasakiau, jog iki šiol negaliu sau atleisti, kad buvau nedėmesingas poetui, kas jį ypatingai riejo ir ėdė, diskriminavo ir ignoravo. Nepasakiau, kas, tačiau klausytojai, berods, suprato, kad turėjau galvoje vis tą patį sionistinį persmirdėlį Zimaną ir Mieželaitį, keršijusį T. Tilvyčiui už kritines pastabas. Po koncertinės dalies išėjau.

Jaučiuosi peršalęs.

Sausio 17. Trečiadienis

Šiandien turėjau vykti į Kauną, dalyvauti T. Tilvyčio sukakties minėjime Literatūros muziejuje. Mušiau telegramą: peršalęs, negaliu, sveikinu visus minėjimo dalyvius, dėkoju visiems.

Gana man tų važinėjimų.

Sausio 18. Ketvirtadienis

Nedarbinga diena. Keista savijauta: nei temperatūros, nei jėgų. Negi jau visai senatvė?

Kino studijoje žiūrėjau dokumentinio „Filme – Juozas Baltušis“ medžiagą. Drauge su seserim Maryte. Ji buvo stačiai priblokšta. Sakėsi, atsidūrusi visai jai nepažįstamame pasaulyje, kur viskas „aukščiau“ visų jos rūpesčių rūpestėlių. Abu komentavome medžiagą, ir abu buvome nufilmuoti bekomentuojant. Medžiaga filmui tikrai gera, deja, filmas „apkirptas“, paliko jam tik 30 minučių, nors buvo kalbėta apie 50. Nieko nepadarysi. Šitai nujaučiau jau iš anksto. Ir kai ką daugiau: žinojau, kad Kino studijoje esu nuožmiai nekenčiamas, ypač iš Juškio pusės, to smulkaus žmogelio, atsisėdusio, tiksliau, pasodinto, į Kinematografijos komiteto pirmininko kėdę. Apie kino meną neišmano nieko, darbe nesusigaudo, nieko neveikia, tik įsismagino organizuoti kino festivalius po rajonus ir miestus. Buvo jis diplomatas, girdėjau, tuoj vėl grįš į diplomatiją. Dieve jam padėk…

Vakare filmo medžiagą žiūrėjo Kino studijos direktorius J. Gricius, dokumentikos vyr. redaktorius P. Pukys, dar kažkas. Darė priekaištų. Filmas, girdi, labai liūdnas, nors Baltušis – linksmiausias žmogus respublikoje. Iš ko jie susidarė tokią absurdišką nuomonę – vienas dievas težino. Juokinga klausytis. Užkliuvo ir tėvo kapas, kur pasisakiau svajojąs būti palaidotas, ir dar daug kas. Trūksta jaunimo, nėra mano bendravimo su juo ir t. t. Beliko tik laukti, kad pasiūlys įkišti man į filmą L. Brežnevo „Plėšinius“ arba „Mažąją žemę“, kaip dabar kaišioja šituos rašinius visur, net į Naujametinį „Žiburėlį“. Atkirtau smarkiai, pasakiau, kad joks linksmuolis nesu, o dėl liūdnumo – visas gyvenimas dabar liūdnas, nieko doro laukti nebetenka. Taip išsiskyrėm, nieko konkretaus nesutarę.

Sausio 19. Penktadienis

Buvau pas Ministrų Tarybos pavaduotoją K. Kairį, įteikiau pareiškimus du: V. Čepaičio dėl išskyrimo jam „Žiguli“ su furgonu ir dėl mano buto pakeitimo – prašiau išskirti keturių kambarių, vietoj dabar turimo trijų su puse kambario. Reikia: Rokas užaugo, knygų padaugėjo, daiktų priviso. Va, tiktai gaila palikti Donelaičio gatvę: labai čia ramu, gera, vaizdas pro langą…

Vakare – Kino studijos montažinėje: įkalbėjau keletą komentarų į vaizdus. Atrodo, bus gerai.

Sausio 21. Sekmadienis

Išsiunčiau sveikinimą Justui Paleckiui: rytoj jam – 80 metų. Gražus jubiliejus, nieko nepasakysi.

Pasiunčiau sveikinimo telegramą ir Rūtai Staliliūnaitei: jos gimimo diena, o kuri – patylėsim.

Padirbėjau prie „Istorijų kupiškėniškų“. Nelabai sėkmingai.

Atėjo fotografas Kunčius, daug traukė mane vieną ir kartu su Monika. Tai vis ryšium su artėjančiu jubiliejum. Labai padorus vyras. Iš visų fotografų tik jį vieną nutariau prisileisti. Kitus visus vysiu šalin.

Sausio 22. Pirmadienis

Šiandien gimė jauniausia mano anūkė Simona. Pasveikinau. Jai jau ketveri metai.

O daugiau nieko gero šiandien.

Sausio 23. Antradienis

Buvome abu su Monika Respubl. bibliotekoje, kur vyko Justo Paleckio 80-ųjų metinių minėjimas. Žmonių perpildyta salė. Pirmininkavo K. Korsakas. Pasisakiau ir aš.

Gana keistai atrodo Justo Paleckio jubiliejaus atžymėjimas. Valdžia nusišalino nuo iškilmių. Vakar jie susirinko Prezidiume, įteikė Paleckiui ordiną, nusifotografavo visi, šios dienos laikraščiuose įdėjo tą nuotrauką, ir tuo užbaigė viską.

Vakar, beje, pas J. Paleckį buvo taip vadinama „atvirų durų“ diena. Daug sveikintojų aplankė, atnešė gėlių. Buvo ir Monika su savo teatro atstovais.

Aš nenuėjau. Nereikia.

Sausio 24. Trečiadienis

Anksti rytą vykau į Molėtus, vežiausi degtinės, alaus, kumpio ir lašinių namo statybos meistrams „patepti“. Sienų dar neradau, bet rąstai jau vietoje, tuoj pasirodys pirmieji vainikai. Statybininkai – keturi vyrai su brigadininku Šeikiu priešaky – įsitaisė būsimo namo rūsyje, kūrena geležinę krosnį. Susitarėm dėl atlyginimo už darbą: sienos, langai, durys, stogas, grindys bus padarytos už 1800 rublių. Už medžiagas su kolūkiu teks atsiskaityti atskirai. Žiūrėsim. Lyg ir tikiu, kad namas bus. Gerai išgėrėm Sakalų name, daug padėjo tvarkyti Sakalienė. Vėlų vakar sugrįžom į Vilnių.

Sausio 26. Penktadienis

Vakar ir šiandien padirbėjau prie P. Zulono autobiografijos. Labai daug norėta žmogaus pasakyti, o neišveža. Darbo labai daug. Pradedu net gailėtis, kam pasiėmiau šitą reikalą. Būčiau per tą laiką savo naują knygą parašęs.

„Kultūros barų“ redakcija parinko seriją nuotraukų iš mūsų kelionės į Volgogradą, Saratovą, Beketovką, paprašė mane pakomentuoti jubiliejiniam žurnalo atžymėjimui mano 70-čio. Padariau, ką išmaniau, o kaip išėjo – dievas žino. Tegu.

Iš Kino studijos smagi žinia: „Filme – Juozas Baltušis“ priimtas. Reikės, beje, dar kai kurių patvarkymų. Priimtas principe.

Sausio 28. Sekmadienis

Vakar ir šiandien – visiška apatija. Visi darbai krinta iš rankų. Kas gi čia dar per velnias?

Labai aštrus konfliktas su Monika. Keliasdešimtas jau? Geriausia būtų mums išsiskyrus, taigi vėlu, praleisti visi terminai. Vien ant juoko pakeltumėm save žmonių akyse. Į žmones, žinoma, man nusispjaut, bet kad ir pačiam – nei šis, nei tas.

Įdomu, ar yra pasaulyje laimingų šeimų? Norėčiau pamatyti.

Sausio 29. Pirmadienis

Monikai nelaimė: kūrė dujinės plytos orkaitę ir nepasitikrino, ar nėra joje prisitvenkę dujų, tai įvyko sprogimas, nuplikino jai veidą, rankas, antakius, blakstienas, išdegino kuokštus plaukų. Skubiai iškviečiau chirurgą, tas suteikė pirmąją pagalbą. Atrodo, viskas susitaisys, rimtesnių bėdų nebus.

„Žinijos“ centriniame lektoriume turėjau abonementinį susitikimą su vyresniųjų klasių moksleiviais. Atrodo, praėjo gerai.

Susitikimui baigiantis, prie durų jau laukė su mašina rež. R. Šilinis. Vykome į Kino studiją, darėme mano įkalbėjimo įrašus filmui „Filme – Juozas Baltušis“. Filme diktorinio teksto nėra, viską vežu aš pats. Žiūrėsim, kas čia doro išeis.

Sausio 30. Antradienis

Sužinojau nesmagų dalyką: Vytautas Sirijos Gira per televiziją ir daug kur kitur paskutiniais žodžiais dergia Ameriką. Mat, pabuvojo joje tris mėnesius, tai dabar išsijuosė. Stebiuosi šituo piliečiu. Geras rašytojas, o – nei šis, nei tas. Virš 60-ties metų sulaukęs, stojo į TSKP. Ko jam tenai prireikė? Dabar, va, juodina Ameriką. Vardan ko? Kokią karjerą jis ruošiasi dar padaryti? Ir tai po mano knygos „Tėvų ir brolių takais“, kuriai pritarė dešimtys tūkstančių žmonių respublikoje. Turėtų bent proto pasisaugoti! Ė, kiekvieno valia…

Išrūpinau kelialapius birželio mėnesiui į Palangą mielajai mano draugei Olgai su vyru. Parašiau jai laišką.

Įvyko rašytojų partinis susirinkimas. Susitikome su respublikos lengvosios pramonės ministru K. Ramanausku. Išgirdau gana įdomių dalykų apie nesibaigiančias betvarkes su gamybinės žaliavos tiekimu, inertiškumu įdiegiant naujus batų bei kitų audinių modelius, kai reikia praeiti daugybę instancijų, per tai atsiliekant nuo pasaulinių madų, maždaug 10–15 metų. Įdomu ir tai, kad Lietuva neturi teisės savarankiškai spręsti net menkiausių gamybos klausimų bei problemų: viską diktuoja Maskva. Iš Lietuvos atimta net teisė pasigaminti… kurpalius batams siūti! Tai bent „nepriklausomybė“ broliškų respublikų šeimoje!.. Iš viso susitikimo pasidariau aiškią išvadą: jokio pagerėjimo lengvojoje pramonėje nėra ir laukti netenka – viskas lieka po senovei.

Parašiau rekomendaciją poetui Panavui stoti į Rašytojų sąjungą. Tegu stoja, ar gaila?

Sausio 31. Trečiadienis

Vėl apatija nenugalima.

Kelias valandas sugaišau rašytojos Ievos Simonaitytės bute, kur atėjo specialistai įkainoti knygų vertę. Darbo čia jiems – kelioms dienoms. Tegu kainoja.

Mėginau pavaryti Povilo Zulono autobiografiją iš „Istorijų kupiškėniškų“. Sunkiai sekasi. Apatija prakeikta.

Vasario 1. Ketvirtadienis

Apatija. O dar pagadino nuotaiką „Literaturnaja gazeta“. Įdėta joje A. Vaksbergo teisminė apybraiža „Pavasario vandenys“. Rašo, kad Vladimiro srities Kolčuginsko rajono tarybiniame ūkyje „Bolševik“ visi girtauja, karvių fermų neprižiūri, badu padvėsė 16 karvių, kitos sunykusios, nebegali pasikelti, paskui atvežę grybeliu apkrėstus šiaudus iš po sniego, apnuodijo karves, krito dar 219 karvių, daugelis jų buvo telingos. Nė kiek ne geresnė padėtis gretimame kolūkyje „Krasnaja zvezda“, kuriame vis per tą nesibaigiantį girtavimą 1977 metais badu padvėsė 495 avys, o 1978 metais – 478. Be to, 121 avis „dingo be žinios“, tai yra jas tiesiog išvogė ir suvalgė kolūkiečiai. Įdomiausia, kad, kaip rašo autorius, buvo sudaryta baudžiamoji byla, tačiau nė vienas nenubaustas daugiau negu lygtinai. Taigi viskas lieka po senovei.

Ilgai mąsčiau, nerasdamas sau vietos. Kur ir kada buvo ar būtų galimi tokie reiškiniai, prie kokios santvarkos ir kokiai partijai vadovaujant žmonės galėtų šitaip sužvėrėti? Ir neradau atsakymo.

O juk pats priklausau Komunistų partijai…

Iš Olgos atėjo laiškas, prasilenkęs su manuoju. Jautriai rašo moteris. Aiškiai myli mane, užmiršti negali. Parašysiu ir aš jai. Gerai parašysiu.

Vasario 2. Penktadienis

„Žinijos“ lektoriume atsiėmiau honorarą už susitikimą. Nemažai: 45 rubliai. Sumokėjau už butą, elektrą ir ryšių paslaugas iš tų pinigų 38 rublius su kapeikomis. Tvarka.

Vakare vėl Kino studijoje. Perrašinėjome kai kuriuos mano įkalbėjimus: intonacija ne ta, pasakė rež. Šilinis.

Pats jis sunerimęs dėl galimų priekaištų filmui. Jam duota suprasti, kad reikėjo filme „pagarbinti“ partiją, būtinai parodyti, kad aš buvau Aukšč. Tarybos Prezidiumo pirmininko pavaduotoju. Nusijuokiau iš to viso. Mano buvimas tuo pavaduotoju – grynas blefas: išdirbau aštuonerius metus, negaudamas nei kapeikos algos, viskas baigėsi tuo, kad paskyrė man personalinę pensiją „sąjunginės reikšmės“ viso labo… 140 rublių, iki šiol nesuteikiant mažiausių lengvatų buitinio apsirūpinimo srityje, nors tuo pat metu nepalyginamai žemesnes pareigas ėjusieji gyvena sau pridainuodami, visko per akis apsirūpinę. Man aprūpinimo specialaus, žinoma, nereikia, tiesiog gėda jį gauti, kai tūkstančiai žmonių grumdosi nesibaigiančiose eilėse parduotuvėse, tačiau tvarka turi būti visur. Šitų pareigų rodymo filme kategoriškai atsisakiau, tegu verčiau nė filmas neišeina į ekranus, man kas!

Vasario 3. Šeštadienis

Apatija nepraeina. Nieko dirbti negaliu.

Iš dyko buvimo pamėginau suskaičiuoti savo knygų bendrą tiražą, ir pats nustebau: pasirodo, mano knygelių lietuvių, rusų, ukrainiečių, baltarusių, latvių, armėnų, tadžikų, uzbekų, lenkų kalbomis bendras tiražas jau prašoko pusantro milijono, o tiksliai – 1.525.800 egz. Neblogai, ką?

Įdedu šį apskaičiavimą į šitų užrašų papkę. Tegu guli. Tegu.

Vasario 4. Sekmadienis

Vakar vakare abu su Monika žiūrėjome prancūzų filmą „Korsikietiška vendeta“. Tai vadinamos „juodosios komedijos“ kategorijos filmukas: daug lavonų, o žiūrovai visą laiką juokiasi. Ne veltui tasai durnius kino „kritikas“ Saulius Macaitis taip išpeikė šį filmą. Jau seniai žinomas dalykas: jeigu Macaitis filmą peikia, vadinasi, filmas labai geras.

Šiandien ruošiau J. Švanio pareiškimo drg. P. Griškevičiui tekstą. Sunkiai sekėsi, bet padariau.

Iš brolio Leonardo sužinojau naujieną: pasirodo, mano surašytas V. Valiušaičio pareiškimas televizijos laidai „Žmogus, visuomenė, įstatymas“ padarė sukrečiantį įspūdį. Rež. Gruodžiui pavesta ruoštis filmuoti keturių dalių baudžiamąją bylą, kuri bus iškelta ir nagrinėjama Aukščiausiajame teisme. Įdomu, kaipgi pasielgs Aukšč. teismas su Kauno partiniais vadovais Mikučiausku ir Guiga? Juk tai jų globos dėka vyko tie neregėto masto grobstymai respublikos degalinėse, jie gynė nuo atsakomybės visus tuos vagis ir grobstytojus! Bijau, kad jie bus „išvairuoti“. Varnas varnui akies nekirs. Lieka tad laukti bylos, iš jos pamatysime rezultatus: yra dar teisybė pasaulyje, ar jau viskas supuvo kiaurai?

Vasario 5. Pirmadienis

Šiandien Juozui Jurginiui 70 metų. Pasiunčiau ta proga sveikinimo telegramą ilgą, savo ir Monikos vardu.

Atvyko J. Švanys iš Kauno. Peržiūrėjome mano paruoštą jo pareiškimo į LKP CK tekstą, aptarėm detales. Dabar turėsiu rašyti viską iš naujo, pabaigtinai. Giliai įskausmintas šitas žmogus, vėl ir vėl šneka, kad buvo jis komjaunuolis pogrindyje, septyniolikos metelių išėjo savanoriu į frontą, dalyvavo mūšiuose, buvo sunkiai sužeistas, karo metais stojo į partiją, po karo dirbo partinį ir administracinį darbą, visur susilaukdamas teigiamo įvertinimo, o dabar staiga… apšauktas nesąžiningu, vos ne vagim, sukčium, grobstytojų globėju ir t. t. Jis teisus. Dabar atėjo puvimo laikai. Toks kyšininkas, sukčius ir moralinis perpuvėlis, kaip A. Guiga, jau kelintą kartą perrenkamas LKP Kauno m. Požėlos RK pirmuoju sekretorium, dorojasi su visais, kas tiktai kliudo jam imti kyšius, užkerta kelią sukčiavimams, arba tiesiog nepatinka jam asmeniškai. Ir štai jau dveji metai nėra būdų sudrausti jį. Remia aukščiau stovintys partiniai draugai… Kiek toli šitaip eisim?

Laiškas iš Povilo Zulono. Rašo šitaip: „Dabar kiek iš Kupiškio padangės jaunimo gyvenimo. Sausio vidurys, Kupiškio prekybos mokyklos šaltas koridorius. Kampe stovi tos mokyklos auklėtinė Balnevičiūtė su apkapotais plaukais, supiltais žibalu, sumuštu veidu taip, kad akių nebesimato, iš burnos teka kraujas, būdama visiškai nuoga, judina šlaunis, neiškęsdama skausmo tarpkojyje nuo batuoto smūgio į lyties organus. Dar buvo ieškoma virbalo, norint jį sukišti į tarpukojį, bet nerado.

– Rūkyk! – kišdama degančią cigaretę į burną, sako septyniolikmetė Gražytė, Kupiškio V. Rekašiaus v. dešimtokė.

– Aš nerūkau… – pralemeno sumuštoji.

– Jeigu nemoki, tai išmokysiu, – pakėlė balsą Gražytė ir įbruko degančią cigaretę baudžiamajai į burną.

Ši klusniai prasižiojo, priėmė cigaretę, papsi sutinusiom lūpom, rūko, o aplink dvylika dailiosios lyties jaunučių atstovių prunkštauja, juokiasi iš nuogalės, nemokančios rūkyti, tyčiojasi. Nuogalės nugara išmarginta degančios cigaretės išdeginimais.

Gražytės padėjėja šešiolikmetė Mikulytė, V. Rekašiaus dešimtokė. Yra asistentė, vaikų darželio skalbėja, mergužėlė puskapio sulaukusi, parūpino gėrimų „užbaigtuvėms“.

Vienas užmanymas nepasisekė: uždegti žibalu supiltus plaukus, mat plaukai nenoriai dega nuo žibalo. Pasimetė.

Šias „naujienas“ papasakojo Gražytė Aklųjų draugijos Kupiškyje pirmininkui Vytautui Bekevičiui, iš kurio paprašė 15 kap. „dėl limonado“, pridėdama: „Manęs į kalėjimą nesodins, aš nebe viena…“, o jos kalboje veik pasididžiavimas, o nusiminimo nė lašelio.

Taip buvo „nubausta“ Balnevičiūtė „už pletkus ir konkurenciją prie kareivių“, – taip dabar aiškina tardytojui šios didvyrės.

Ruošiamas teismas, gali būti ir netikslumų, bet darosi baisu, kai aplinkui taip viskas ramu. Man atrodo, kad niekas nė nesiruošia kaltinti m-los vadovybės, komj. organizacijos, partinės organizacijos, kurių baisus žemažiūriškumas gimdo ar prileidžia „visuomenę“ – besimokantį jaunimą iki tokios gėdos.

Lauksim teismo proceso, kuriuo pasmerksim patys save.“

Tai šitaip rašo žmogus, kuriuo netenka abejoti.

Stipriai susimąsčiau.

Kur mes atėjome, panaikinę, tiksliau, atšaukę religiją, kitas „supuvusios buržuazinės moralės“ normas?

Prisiminiau ta proga, kaip Klaipėdos Donelaičio vardo mokyklos dešimtokės savo kankinimais ligi beprotybės privedė vieną savo klasės draugę, keršydamos už tai, kad toji… išsaugojo nekaltybę.

Prisiminiau ir kaip praeitą antradienį, sausio 30-tą, pabuvojau Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijos susirinkime Rašytojų sąjungos rūmuose. Sėdi kažkokie nušliurpėliai, veik visi įsigėrę, visi iki vieno rūko, krato pelenus ant parketo. Už stalo sėdi prozininkas Kondrotas, skaito savo apsakymą rūkydamas, retkarčiais užsigerdamas mineralinio iš bonkos, nors čia pat stovi bokalai, krato pelenus ant parketo… Iš vidurio salės pakilo „poetė“ M. Kudarauskaitė, nunešė Kondrotui peleninę…

Tai šitaip. Po Donelaičio, Maironio, Salomėjos Nėries – šitaip.

Pakilau, išėjau.

Kur iš tikrųjų mes einam? Ir kur atėjome, dangstydamiesi „pažangiausiomis“ pasaulyje marksizmo idėjomis, šūkaudami lozungus apie „tarybinio žmogaus moralę“?

Yra apie ką pamąstyti.

Vasario 6. Antradienis

Kino studijoje žiūrėjo mūsų filmą „Filme – Juozas Baltušis“ pats Kinematografijos reikalų valstybinio komiteto pirmininkas Juškys, po seanso – svarstymas. Pirmas sakinys, kurį išgirdau po seanso iš Juškio: „Per visą filmą taip ir nesuradote vietos ištarti žodį „tarybinis“!“ Toliau dar gražiau, tiesiog priekaištai, kad aš vengiu atvirai pasisakyti už tarybinę santvarką, Komunistų partijos politiką. Bandžiau išaiškinti šitam siaurakakčiui, kad visas filmas kalba užtarybinę santvarką ir komunistų partijos politiką: jame rodomas žmogus, tarybinės santvarkos dėka iš paprasto darbininko mažaraščio išaugęs į rašytoją! Šito, pasirodo, mažai. Reikia visą laiką linksniuoti visiems žinomas elementarias tiesas, kad tarybinė santvarka pranašesnė už kapitalistinę. Juškys pareikalavo išmesti iš filmo „tą elgetą“, kurios vienas tik pasirodymas gali nuteikti žiūrovus tarybinės santvarkos nenaudai. Paaiškinau šitam tarybinės santvarkos „saugotojui“, kad čia jokia elgeta, o normali dabartinės Beketovkos gyventoja – „mešočnikė“, keliaujanti su krepšiais po keturiasdešimt kilometrų, kad galėtų apsirūpinti maistu, ir kad šitaip dabar atrodo visosBeketovkos moterys. „Jeigu ir yra tokios, tai mes negalime šito rodyti iš ekrano!“ – toks buvo A. Juškio atsakymas. Filmo režisierius R. Šilinis įtūžo, pakėlė balsą, kad filmo stiliaus jis negadins ir nesidarkys įgrisusių trafaretų pavyzdžiu. Šiaip taip susitarėm, kad mes „pažiūrėsim“. Likę vieni laboratorijoje-montažinėj, „uždėjome“ ant Volgogrado kadrų mano įkalbėtą tekstą: „Karo metai… Sunaikinti miestai, mūšių laukai, ir žmonės – paprasti eiliniai darbo žmonės – didvyriai. Toli tada buvo Lietuva…“ Atsargai paskutinį sakinį įrašėm dar ir taip: „Toli tada buvo Tarybų Lietuva…“

Vėlų vakarą sugrįžau, giliai susimąstęs.

Vasario 7. Trečiadienis

Nuotaika – daugiau negu prasta. Bet koks darbas krinta iš rankų, o to darbo – marios. Visiškai sustojo „Istorijų kupiškėniškų“ ruošimas. Kas gi bus?

Anksti rytą nuskubėjau į kliniką, pas stomatologą Stogevičių: mat, išklibo du priešakiniai dantys, grasino iškristi su visu dirbtinių dantų įtaisymu. Tai sutvarkė, privirino iš naujo, bet liepė skubėti remontuoti protezus „ant rimtųjų“, kad iki mano jubiliejaus nepamesčiau visai. Nusijuokiau, išėjau. Ne tokių praradimų turėjau gyvenime, o čia – du dirbtiniai dantys!

Vakare skambino R. Šilinis, pranešė, kad Juškys vėl žiūrėjo „Filme – Juozas Baltušis“, buvo labai nepatenkintas teksto uždėjimu ant Volgogrado vaizdų. Tada jam parodę su nauju įrašu, kur pasakyta, kad „Toli tada buvo Tarybų Lietuva“, ir Juškys tiesiog atgimė: „O, dabar tai filmas, tai filmas! Tiesiog šedevras! Ačiū, ačiū, draugai!“ Leido pagaminti kopiją, kurią jis turės dar parodyti LKP Centro Komitete: ten bus ištartas galutinis sprendimas – leisti filmą ar neleisti.

Tai bent. Tai bent!

Šitokiems žmonėms, bailiams ir apsidraudėliams pavesta nūnai vadovauti mūsų nacionalinės tarybinės kinematografijos barui. Ar bereikia stebėtis, kad į kiną dabar suplaukė patys atsitiktiniausi žmonės, chaltūrininkai ir grafomanai, išmokę kiekviename žingsnyje šūkčioti apie tarybinės santvarkos pranašumą prieš kapitalistinės, apie generalinio Brežnevo genialumą, Komunistų partijos neklystamumą ir t. t. Lengva duonelė dabar tokiems: nei kūrybos, nei pastangų, tik šūktelėjai, ir tau jau byra „pripažinimas“, pinigėliai… O kad menas rauda, nuo to nusispjaut.

Šiandien Rašytojų klube V. Kazakevičius, pabuvojęs tris su puse mėnesio JAV, daro pranešimą apie Ameriką ir jo susitikimus su vietos lietuviais. Norėjau eiti, bet susiniekinau: nieko naujo jis nepasakys, verčiau pasėdėti namie, patausoti nervus.

Vasario 8. Ketvirtadienis

Tuščia, nedarbinga diena. Prasta savijauta. Purto šaltis, nors temperatūros neturiu.

Pabaigiau – pagaliau! – ruošti J. Švanio pareiškimą LKP CK pirmajam sekretoriui P. Griškevičiui. Nieko dora iš to nesitikiu, bet reikia. Negaliu, neturiu teisės nutylėti apie Kauno partinių vadovų, Mikučiausko ir Guigos, siautėjimus, savanaudiškumą, susidorojimus su sąžiningais žmonėmis, visų pirma – su principiniais komunistais.

Rašytojos Ievos Simonaitytės bute jau baigtas knygų įkainavimas. Skambinau notarei J. Girnienei, susitarėm: rytoj 10-tą valandą nuvyksime į vietą pasirašyti aktų.

Vakare žiūrėjau „Vingio“ kino teatre italų meninį filmą „Misteris Robinzonas“. Nusivyliau visiškai. Blefas, nieko daugiau. Tiesiog keista, kad italai gali pastatyti ir išleisti į pasaulį šitokią chaltūrą.

Vasario 9. Penktadienis

Iš ryto – Ievos Simonaitytės bute. Atvyko notarė Janina Girnienė, įvertintojai. Sutikrinome rašytojos knygų įkainojimus. Lieka dar įvertinti baldus, suvenyrus, bet tai jau lengvesnis reikalas.

Podraug iškilo rašytojos išlaikytinės Domutės Rimaitienės klausimas. Rašytojos sesuo Šilauskienė užsispyrusi nepripažįsta jos Simonaitytės išlaikytine, o laiko tarnaite, nori atsiskaityti su ja už išdirbtus 10 metų, ir tuo apsiriboti. Tuo tarpu Rimaitienė buvo ne tarnaitė, o rašytojos šeimos narys, globojo Simonaitytę, prižiūrėjo dieną ir naktį. Būtent kaip šeimos narys ji priregistruota ir spec. klinikoje bei ligoninėje, taip ir jai išduotuose pažymėjimuose įrašyta „šeimos narys“, gi namų ruošos bei valgių gaminimo darbams buvo samdoma atskira moteris, ateinanti iš savo namų, dabar galinti tai paliudyti. Atrodo, aišku: kaip šeimos narys, Rimaitienė paveldi rašytojos namų apyvokos daiktus ir pusę viso palikimo, taip pat ir pusę honoraro už ateityje išleistinus rašytojos raštus. Stebina mane mūsiškės „Injurkolegijos“ įgaliotinės Lietuvai pozicija: aiškiai bijo, saugosi, kad tiktai nesupyktų rašytojos sesuo, gyvenanti Kanadoje, nes, girdi, galima susilaukti nemalonumų bei nesusipratimų. Na, žiūrėsime. Netrukus atvyks iš Kanados toji Šilauskienė, kuri niekad savo sesers Ievos Simonaitytės nei žiūrėjo, nei globojo, tik dabar atsiminė, kai pakvipo pinigais. Žiūrėsim.

Negera žinia iš Maskvos: mirė Nikolajus Tichonovas, rašytojas, poetas, TSRS Taiko gynimo komiteto pirmininkas, visuomenės veikėjas, ilgametis TSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatas. Gaila vyro, nors ir pagyveno jis, turėjo bene 83 metus (gimęs 1896 metų lapkričio 22 d. Peterburge). Buvo didelis lietuvių literatūros bičiulis, pats asmeniškai išvertė Antano Baranausko „Anykščių šilelį“ į rusų kalbą, daugelį kitų mūsų poetų kūrinių. Artimai draugavo su Antanu Venclova. Stipriai padėdavo mums, lietuvių rašytojams, susigaudyti literatūrinėse painiavose, veik prieš ketvirtį šimtmečio apgynė Justiną Marcinkevičių nuo persmirdėlio G. Zimano puolimų. Žodžiu sakant, brangus mums žmogus. Tikrai gaila.

Šiandien vakare turėjau nuvykti į Irenos Jasiūnaitės autorinį koncertą, deja, nesiryžau: labai jau prislėgta nuotaika. Tiek jau to.

Vasario 10. Šeštadienis

Padirbėjau prie „Istorijų kupiškėniškų“. Nusibodo jau gerokai, bet reikia, niekur nepasidėsi.

Šiandien – aktoriui H. Kurauskui 50 metų. Pasiunčiau sveikinimo telegramą. Vakare abu su Monika žiūrėjome spektaklį, Just. Marcinkevičiaus „Mažvydą“ su H. Kurausku Mažvydo vaidmenyje. Įspūdis pritrenkiantis tiek paties veikalo, tiek ir Kurausko vaidybos. Didis rašytojas tas Justinas Marcinkevičius, ir didi laimė, kad sulaukėme jo mūsų literatūroje, teatre.

Po visų sveikinimų – banketas „Tauro“ kavinėje. Labai jaukus. Net Monika įsilinksmino. Namo grįžome 4 val. ryto. Gerai!

Vasario 11. Sekmadienis

Nelengvos pagirios, nedarbinga diena. Vis dėlto reikėtų atsargiau su šnapseliu, greit įsisiūbuoju.

Neramina Roko elgesys, laikysena. Pasidarė grubus, atžarus, užsidaręs, vos ne kolioja mus su Monika, o dirbti pritingi, keturis dvejetus parnešė, ir tai iš lietuvių, rusų kalbų, iš matematikos. Juo toliau, juo sunkiau surasti bendrą kalbą su juo. Spėju, jog šitai amžiaus lūžis. Kažką panašaus išdarinėjau ir aš jo metų būdamas, net dabar dar gėda prisiminti. Matyt, tai gyvenimo dėsnis.

Vasario 12. Pirmadienis

Padirbėjau prie „Istorijų kupiškėniškų“. Daugiausia vargo sudarė man Povilo Zulono autobiografija. Tiesiog stebiuosi: visų dalyvių autobiografijas (pagal jų pasakojimus) surašė visai žmoniškai, o kai tik priėjo prie savo – pametė galvą.

Parduotuvėse staiga sumažėjo mėsos produktų. Žmonėse iš karto pajutau nerimą, susirūpinimą. Produktų, žinoma, negalėjo nesumažėti. Juk pusbadžiu gyvena Rusijos Federacijos ištisos sritys, kaipgi neatsilieps mums! Tačiau negera ant dūšios. Negera todėl, kad gyvenimas neina į priekį, o smunka žemyn ir žemyn, reikalai visur blogėja: su maistu, drabužiais, avalyne, baldais, viskuo. Kai pagalvoji, juk visame pasaulyje vyksta pakilimas, Federalinėje Vokietijoje, net ir Demokratinėje, mūsiškių apiplėštoj ir toliau plėšiamoje Vokietijoje, gyvenimas keleriopai lengvesnis, sotesnis. Yra ko susimąstyti.

Padidėjo šalčiai. Vėl viskas iš naujo.

Iš Maskvos eina žinios, kad ten šalčiai pridarė milijoninių nuostolių: šimtai namų apgedo, susprogus šildymo vamzdžiams, nutrūko dujų tiekimas, namų apšildymas, iš daugelio namų gyventojai iškelti, nes namai jau avariniame stovyje, vaikai sugabenti į darželius ir lopšelius, tenai maitinami, užlaikomi… Tiesiog nesitiki, nors visko gali būti. Veltui žmonės nekalbės.

Vasario 13. Antradienis

Padirbėjau prie „Istorijų“. Nebemyliu šito darbo: įgriso. O baigti būtina: prisiėmiau gi pats.

Iš „Vagos“ leidyklos gera naujiena – Glavlitas praleido „Sakmę apie Juzą“. Laužinys jau spaustuvėje. Ko gero, išeis dar kovo mėnesio bėgyje. Gerai!

Kino studijoje abu su Monika žiūrėjome „Filme – Juozas Baltušis“. Gerokai esu nusivylęs: daug brangių man kadrų išimta dėl vietos stokos. Ypač apmaudu, kad „iškrito“ Justinas Marcinkevičius, mano susitikimas su Dailės instituto studentais – grafikais, daug ko kita. Vis tas metražas! Žadėjo gi „duoti“ 50 minučių, davė – 30.

Rašytojų sąjungos valdybos pirm. pavaduotojas V. Bubnys pasikvietė mane, pranešė, kad buvo „skambutis“ dėl mano 70-čio minėjimo, prašė mano sutikimo. Pasakiau, kad nenoriu nieko, jokių minėjimų ir jokių atžymėjimų man nereikia, ir nusileidžiu suspausta širdim, prieš savo asmenišką požiūrį ir valią, paklusdamas tiems, „iš aukščiau“. Palinksmėjęs V. Bubnys pranešė, kad minėjimas numatyta pravesti Meno darbuotojų rūmų Baltojoje salėje, taigi aukščiausiu lygiu. Apie viską, beje, dar bus su manim kalbama.

Išėjau prislėgtas.

Vasario 14. Trečiadienis

Padirbėjau prie „Istorijų kupiškėniškų“. Viena besvajoju: kaip greičiau užbaigti jas, eiti prie tikro darbo – „Druskos“ arba „Trečios marčios“ romano. Įgriso.

Kino studijoje dar kartą žiūrėjau „Filme – Juozas Baltušis“. Ir vėl išėjau su nuosėdomis širdyje. Nereikėjo man prasidėti su tuo. Apskritai: kuo toliau nuo mūsiškio kino, jo darbuotojų!

Vakare abu su Monika buvome Meno darbuotojų rūmuose, klausėmės Dotnuvos žemės ūkio tyrimo instituto direktoriaus Būdvyčio pasisakymo. Kalbėjo aštriai, tiesiai, pasakydamas daug ką iš to, apie ką viešai vengiama kalbėti. Atsiveria labai liūdnas Tarybų Sąjungos žemės ūkio vaizdas, ypač Rusijos. Viskas užleista, nesužiūrėta, derliai apverktini, net lyginant su Lietuva, Latvija, Estija. Ką gi bekalbėti apie užsienio šalis, sakysim, Ameriką! Keista, kad ir Ukrainoje reikalai apverktinoje padėtyje: į centrinį tiekimą ji duoda tiktai 18 % savo produkcijos, kai tuo tarpu Lietuva – 50 %. Lietuvoje jau dabar numelioruota beveik du milijonai ha žemės, tuo tarpu visoje Rusijos Federacijoje – vos vienas milijonas… Visur panašūs palyginimai.

Daug minčių sukėlė Būdvytis.

Vasario 15. Ketvirtadienis

Gera žinia: iš Rygos gavau paštu „Parduotų vasarų“ II-jį tomą, išleistą latvių kalba. Tiražas – 30 000 egz. Apiforminimas nelabai koks, bet ką gi padarysi, lieka džiaugtis.

Ir negera žinia: mirė gydytojas Vladas Šimkūnas. Nieko ypatinga jis nenuveikė, tik labai mylėjo literatūrą, grožį, daug bendravo su žmonėmis, buvo labai draugiškas, tuo pat metu ir naivokas, nelabai plataus požiūrio. Gaila žmogaus.

Skambinau į Priekulę dėl Simonaitytės knygų įkainavimo: atvyks iš Resp. bibliotekos darbuotojas Urbonas, tai tegu padeda, duris atrakina rašytojos namo.

Vasario 17. Šeštadienis

Vakar staiga dingo produktai iš parduotuvių, šiandien dar labiau. Minios nematytų žmonių užplūdo Vilniaus parduotuves, viską griebia iš pagrindų, neša, tempia, į mašinas krauna. Visa mašinų stovėjimo aikštelė prie „Sigutės“ parduotuvės užtvindyta transportu, neišskiriant nė sunkvežimių bei autobusų. Sausai iššlavė visą cukrų, druską, aliejų, kruopas, miltus, makaronus, degtukus…

Štai ką reiškia karo baimė! Juk būtent praeitą naktį užsienio radijas pranešė, kad Kinija užpuolusi Vietnamą, įsiveržusi su kariuomene į jos teritoriją, vyksta mūšiai. O Vietnamas su Tarybų Sąjunga turi sudaręs draugystės ir savitarpio pagalbos sutartį, taigi žmonės, matyt, nutarė, kad pastaroji tuoj atskubės Vietnamui į pagalbą, prasidės suirutė ir, žinoma, badas. Šitaip.

Pasaulyje iš tikrųjų neramu. Visoj eilėj Žemės kampų žiebiasi karo židiniai, žvanga ginklai, Irane sukilimas, Izraelis su Egiptu niekaip neįmano susitarti, Rodezijoje vyksta mūšiai…

Neramų metą gyvename.

Netikėtai paskambino Vytautas Kubilius – hum. mokslų daktaras, lit. kritikas. Perskaitė „Sakmės apie Juzą“ laužinį, dabar ėmė taip girti, kad šilta man pasidarė nugaroje. Tokio aukšto įvertinimo tikrai nesitikėjau. Juo nuostabiau, kad pats V. Kubilius visuomet ir visur stato literatūrai aukščiausius reikalavimus, nepripažįsta kompromisų, tuo užsitraukdamas daug nemalonių iš visokių bieliauskų ir mieželaičių… Tikrai netikėtas skambutis.

„Moksleivio“ redakcija atsiuntė lyg ir anketą. Pabandžiau surašyti atsakymus, nebaigiau…

Vasario 18. Sekmadienis

Niūri nuotaika, nors nežinia dėl ko.

Baigiau surašyti atsakymus į „Moksleivio“ redakcijos anketą.

Vasario 19. Pirmadienis

Padirbėjau prie „Istorijų kupiškėniškų“. Einu į pabaigą.

Netikėtas laiškas iš tūlos Rimos Pučkytės, Pasvalio rajono Pumpėnų vidurinės mokyklos vienuoliktokės. Tokio liūdno laiško dar nebuvau gavęs iš niekur. Rašo, viskuo nusivylusi, nekenčianti savęs mirtinai, nepajėgianti mylėti žmonių, jokiomis pastangomis negalinti apsispręsti, kuo būti toliau – niekur netraukia širdis, nepajėgianti suprasti žmonių egzistavimo prasmės ir t. t. Parašiau jai kelis žodžius. Gal ir padės jai. Beje, pati prašė būtinai parašyti jai, patarti, padėti. Žiūrėsiu, kas bus toliau.

Parduotuvėse vis tas pats pasimetimas, visko grobimas, gabenimas. Lentynos, prekystaliai – kaip pašluoti, pardavėjos tik dūsauja, sakosi, produktų gaunančios ne mažiau negu anksčiau, net daugiau, o kodėl vyksta tokie dalykai – negalinčios suprasti. Įdomu, kad pirkėjų minias sudaro žmonės beveik visi kalbantys tik rusų kalba, anksčiau niekad čionai nematyti.

Po pietų įvyko rašytojų partinis susirinkimas, atviras. P. Bražėnas padarė pranešimą apie nūdienę prozą, lyg ir praeitų metų prozos apžvalgą. Prozos susilaukta gana gausiai, vien romanų šeši, o apsakymų rinkinių – netoli dešimties. Rūpestį kelia prozos kokybė: silpna, pilka, be ryškesnių charakterių, aštresnių problemų. Diskusijose pasisakė draugai – A. Sprindis, Bukelienė, Bučys, kai kurie kiti patvirtino tuos teiginius, kaltino literatūros kritiką ir pačius prozininkus dėl sumažintų reikalavimų. Pasisakiau ir aš. Kalbėjau apie J. Avyžiaus romaną „Chameleono spalvos“, L. Jacinevičiaus romaną „Arbata penktą valandą ryto“, kai kuriuos kitus literatūros faktus. Lieka dabar man laukti rūstybės iš paliestųjų pusės. Ir tegu. Nesibijau. Nė vieno.

Vasario 20. Antradienis

Visiškai prie pabaigos „Istorijos kupiškėniškos“. Kaip atrodo, paskutinių dviejų knygos skyrių – „Atgarsiai spaudoje apie „Senovines kupiškėnų vestuves“ ir „Atgarsiai užsienyje“ – teks atsisakyti. Ne tas knygos profilis. Ne toji būtų ir leidykla. Ko gero, supyks Povilas Zulonas už tuos išmetimus, o ką darysi, niekur nepasidėsi, taip reikia.

Sesuo Marytė krito gatvėje aukštielninka, smarkiai susitrenkė galvą, neteko daug kraujo, chirurgai susiuvo prakirtimus. Liepia gulėti nejudant, nes gali būti smegenų sutrenkimas, o ji – neklauso, eina, dirba. Tik vėliau atgulė.

Parduotuvėse vis dar kamšatis, panika. Nėra sviesto, taukų, aliejaus, cukraus, degtukų. Kulinarijos skyriuje dar šio to matyti, tai griebia žmonės kaip pašėlę…

Vasario 21. Trečiadienis

Padirbėjau prie „Istorijų“. Tuoj baigsiu. Gal net rytoj.

15 val. posėdis pas Šepetį, CK. Sušaukė P. Cvirkos minėjimo komisiją, ar komitetą. Aptarėme detales. Pasirodo, turėsiu kalbėti respublikiniame minėjime. Prieš tai, išvakarėse, teks važiuoti rajoniniam minėjimui į Jurbarką. Ką gi…

16 val. posėdis Rašytojų sąjungos Valdybos. Svarstėme rašytojų bendradarbiavimą radijuje ir televizijoje. Gana įdomiai, tik nelabai konkrečiai kalbėjome. Rezultatų, matyt, nebus nei teigiamų, nei neigiamų. Kaip paprastai iš tokių susitikimų, pokalbių.

Priėmėm į Rašytojų sąjungos narius keturis žmones: poetus Almį Grybauską ir P. Panavą, vertėją O. Doveikienę, literatūros kritiką J. Linkevičių. Priimti jie buvo vienbalsiai, negavę nė vienas nė vieno balso prieš.

Posėdžiui pasibaigus, naujieji nariai suruošė mums kavutę. Užtrukome gana ilgai. Įkaušome.

Išėjo iš spaudos bibliografinis žodynas „Tarybų Lietuvos rašytojai“ rusų kalba. Tiražas – 8000 egz. Vieną pasiunčiau Daliai. Gal jai sunkiau bus gauti, tegu turi.

Vasario 22. Ketvirtadienis

Valio, valio! Baigiau „Istorijas kupiškėniškas“. Tai bent darbelį nugrioviau sau nuo pečių! Lieka dar parašyti įvadą. Ne įvadą, tiktai įvadėlį, kiek galima poetiškesnį, kokių 4–5 puslapių, ir viskas. Viskas. Kol mašininkė perrašys likusį tekstą, aš gal ir sukalsiu.

Skambino V. Kazakevičius, priminė apie būtinumą parašyti „apmąstymus“ leidiniui „Lietuva šiandien“. Nelabai traukia mane tie „apmąstymai“, bet teks rašyti. Gal ne taip jau daug laiko paims. Vis aršiau jaučiu „Trečios marčios“ šauksmą: nori ji gimti ir kaip galima greičiau. Atkakli!

O dar juk reikia pasirašyti kalbelę P. Cvirkos minėjimui. Reikia ir straipsnį „Tiesai“ apie Joną Biliūną…

Ateityje pasisaugosiu apsiimti tokių darbų.

Vasario 23. Penktadienis

Iš ryto – radijuje. Įrašė į magnetofono juostą mano atsiminimų pasakojimą (apie Petrą Cvirką). Ta proga suruošė visiškai netikėtą interviu, skirtą jau mano artėjančiam jubiliejui. Atsakiau į klausimus kaip mokėdamas, paprašiau: kas netiks, iškirpkite.

Beje, ryšium su artėjančiu jubiliejum vis dažnėja skambučiai iš redakcijų. Gana įkyrūs. Kratausi kaip išmanydamas. Nekenčiu viso šito triukšmo. Žmonių galvose, matyt, ne visų visi namie. Iš Kinematografijos komiteto skambina, ir gana įkyriai: girdi, Gargžduose ruošiamas kino festivalis, tai turiu būtinai, būtinai, būtinai dalyvauti. O ko man? Kad dokumentinis filmas susuktas apie mane?! Tegu jie pasikaria visi, kam atrodo, kad literatūros darbininkas gali bėgioti po visokius festivalius!

Skambino vertėjas V. Čepaitis, pranešė: „Litva literaturnaja“ prašo parašyti trumpą žodį-įvadėlį prie ištraukos iš „Sakmės apie Juzą“, kuri bus spausdinama kovo mėn. numeryje. Nusikeikiau, o parašyti teks. Kitaip neatsiginsi.

Vasario 24. Šeštadienis

„Literatūroje ir mene“, pirmame puslapyje, J. Paukštelio nuotrauka. Ryšium su artėjančiu jo 80-ties metų jubiliejum. Atpažinau, kad toji nuotrauka O. Pajedaitės daryta mano namuose. Man minint savo gimimo 65-tą gimtadienį, J. Paukštelis su žmona aplankė, pasveikino, o Pajedaitė ir užfiksavo.

Ilgai kalbėjau telefonu su J. Paukšteliu. Labai nuoširdžiai. Gyvena jis dabar gana uždarą gyvenimą, niekur nebesilanko, nevažinėja. Pasidejavo, kad labai mažai kas bepaskambina, pakalbina. Sužinojau ir smagią naujieną: pagaliau išleidžiamas jo memuarų tomas, gana stambus, ilgai marinuotas, lamdytas paties vyriausiojo „Vagos“ redaktoriaus K. Ambraso, kuris visuomet narsiai lamdo tuos autorius, iš kurių pusės jam negresia joks pavojus. Kaip ten bebūtų, o svarbiausia, kad išeina knyga.

Vasario 25. Sekmadienis

Beveik beprasmiškai praleista, nedarbinga diena. Kaip daugelis, beje, pastaruoju metu. Kažkas su mano sveikatyte…

Žiūrėjau televizijos žurnalą „Versmės“. Parodė Juozą Paukštelį. Labai gražiai paskaitė jis savo kūrybos ištrauką, o nuo pasisakymo susilaikė. Nė vieno žodžio apie savo kaip rašytojo darbą, apie literatūrą apskritai. Keistoka. Gal tai iš atsargumo?

Vakare, neapsikentęs, nuėjau į italų filmą „Blefas“. Gana smagi kriminalinė juosta, gausybė nuotykių. Linksmai pasijuokėme abu su Monika, nesigailėdami nuėję.

Vasario 26. Pirmadienis

Ir šiandien tuščia, nedarbinga diena. Niekai.

Paskambinau Lietkoopsąjungos valdybos pirmininkui K. Jankauskui, teiravausi dėl „dublionkos“ sau arba Monikai. Buvo pažadėjęs parūpinti, nes pardavime niekur nėra, gauna šituos bulgariškus kailinius lengvai tik mūsų „raudonieji bajorai“. Pasakė K. Jankauskas, kad vyriškų nėra, o tik moteriškos, reikia nuvažiuoti jų į Trakus, ten pasakyta parduoti mums. Susitarėm: vyksime rytoj.

Įvyko rašytojų partinis susirinkimas. Lankėsi jame respublikos maisto pramonės ministras Dulskas. Įdomių dalykų pasakojo apie maisto gamybą, gyventojų aprūpinimą duona, mėsa, kitais produktais. Nieko gero nepranašavo ateičiai. Sužinojome, beje, kad degtinės respublikoje išperkama, maždaug, virš dešimties litrų vien degtinės ir daugiau kaip 20 litrų visokių trauktinių bei vyno kiekvienam gyventojui. Sužinojome taip pat, kad degtinės gamybinė savikaina valstybei kaštuoja 49–52 kapeikas. Neblogas biznis! Litras degtinės parduodamas, vidutiniškai, už 9 rublius, tai kiek procentų pelno išeina valstybei? Ne veltui seniai jau tvirtinama, kad visas Tarybų Sąjungos biudžetas remiasi alkoholinių gėrimų pagrindu.

Vasario 27. Antradienis

Netikusi savijauta. Bene būsiu peršalęs. Žiema šiais metais nei šiokia, nei tokia: pyškina šaltis, staiga atšyla iki trijų, keturių, penkių laipsnių, ir vėl šaltis. Daugybė žmonių Vilniuje serga keistu bronchitu, gydytojai sako, virusiniu, iki šiol Lietuvoje nežinomu.

Važiavome su Monika į Trakus. Lietkoopsąjungos rajoninėje bazėje gavome Monikai „dublionką“, gana gražią, šviesios spalvos, Monikai labai tinkančią. Džiaugiuosi dėl jos. Sumokėjome 250 rublių.

Vasario 28. Trečiadienis

Atsiėmiau iš mašininkių „Istorijų kupiškėniškų“ perrašytus tekstus. Sumokėjau vėl krūvą rublių. Dabar liko parašyti tik įvadą, ir darbas bus baigtas. O įvado rašyti negaliu: savijauta be galo prasta. Ir gana keista: temperatūros nėra, niekas neskauda, o jėgų nė už kapeiką, ir prakaitas pila, kad šlapias visas esmi. Kas gi toliau?

Parengė Antanas Šimkus

2016 m. Nr. 11

Rašytojo Juozo Baltušio (1909–1991) dienoraštinis palikimas, kurį sudaro kasmet nuo 1969-ųjų rašyti rankraštiniai tomai, bendrai pavadinti „Vietoj dienoraščio“, paties autoriaus išankstiniu nurodymu buvo uždraustas viešinti dar dvidešimt penkerius metus po jo mirties. Praėjus nustatytam terminui, kūrėjo dukra ir autorinių teisių paveldėtoja Rita Baltušytė maloniai suteikė leidimą susipažinti su šiais dienoraščiais, saugomais Lietuvos literatūros ir meno archyvo fonduose, ir parengti publikaciją „Metų“ žurnale.
Pervertus gausybę dienoraštinių užrašų, atsiskleidžia didžiulė tos sudėtingos epochos panorama, žinoma, lydima paties Juozo Baltušio asmeninio, emociškai spalvingo, neretai ir prieštaringo komentaro vienokiais ar kitokiais klausimais.
Pirmai publikacijos daliai buvo pasirinktas 1978 metų spalio–lapkričio mėnesių dienoraščio fragmentas, leidžiantis patirti ką tik parašytos apysakos „Sakmė apie Juzą“ redagavimo niuansus, pamatyti rašytojo požiūrį į tuometinę santvarką, pažinti kūrėjo kasdienybę, nujausti santykius šeimoje ir su aplinka bei daugelį kitų epochos ženklus liudijančių dalykų, kurie, akylu J. Baltušio žvilgsniu sugaudyti ir suguldyti į spausdinimo mašinėle rašytus dienoraštinius lapus, dabar jau atsiduria skaitytojo valioje.
Rengiant ištrauką spaudai, kalba ir rašyba taisyta minimaliai, keletas laužtiniais skliaustais žymėtų teksto vietų liudija sunkiau iššifruojamas ir autorinių teisių paveldėtojos rekomenduotas praleisti dienoraščio vietas.

1978 m. spalio 1–lapkričio 30 d.

Spalio 1. Sekmadienis

Abu su Monika vykome į motinos Mironienės paskutinio poilsio vietą Žvė-ryno kapinėse. Patvarkėme kapą, pastovėjome.

Atsakinėjau į laiškus: Dundulytei, Zulonui, dar kai kam.

Vakare visi trys – Monika, Rokas, aš – žiūrėjome televizijoj prancūzų filmus su Fernandeliu. Nelabai kas.

Jaučiu, kad tuoj prasidės pokelioninė krizė, jėgų demobilizacija. Reikia atlaikyti.

Iš naujo mąsčiau apie savo „Juzą“. Ne, nereikia įžiebinėti žvakes Vėlinių naktį, kaip buvau manęs anksčiau. Juza beveik puslaukinis, kalendorių mažai teseka, dienų neatrenka, tai ir nereikia. Nereikia ir jo sodybos parduoti meno žmogui, kaip buvau besugalvojąs. Monika teisi: tai būtų kūrinio nupiginimas tariamomis aktualijomis. Ir Adomo sapno perdirbinėti nereikia, ir Juzos pomirtinių įvykių sodyboje. Tegu viskas lieka kaip buvę. Kaip mano parašyta, liedinte išliedinta.

Spalio 2. Pirmadienis

Buvau „Vagos“ leidykloje. Prasti reikalai. „Sakmė apie Juzą“ neperrašyta nė per pusę, niekas iš atsakingųjų neskaitė naujosios redakcijos. Kaip danguj, taip ir ant žemės. Kantrybės, kantrybės, drauge rašytojau!

Šiandien mirė kadaise labai garsi pianistė Nadežda Dukstulskaitė. Gimusi ji buvo 1912 metais. Buržuazijos valdomoje Lietuvoje spauda plačiai rašė apie ją, kaip apie neįtikėtiną gamtos stebuklą, rečiausio talento muzikę. Laikraščiai buvo pilni jos nuotraukų. Grįžęs iš evakuacijos, 1944 metais, priėmiau ją dirbti respublikiniame radijo komitete koncertmeisterės pareigoms. Gavo respublikos nusipelniusios artistės vardą. Ji tikrai buvo gabi, pasakyčiau, talentinga. Tačiau metai, praleisti geto vokiečių okupacijos metais, artimųjų netekimas, išgyvenimai palaužė ją. Ėmė silpti kaip muzikė. Pasitraukdamas iš radijo komiteto pirmininko pareigų, palikau ją dar dirbančią, vėliau, girdėjau, išėjo į pensiją. Ir štai nebėra gero talentingo žmogaus. Turėjo vyrą, išsiskyrė, tai pašarvota Olandų gatvėje, Buitinio gyventojų aptarnavimo šermeninėje. Taigi.

Susiskambinau su Zulonu Kupiškyje. Spalio 7 dieną jis rodo „Vestuves“ Šaukėnuose, kviečia atvykti filmuotis. O mes negalim: filmavimo aparatas remonte, nežinia kada bus sutvarkytas.

Skambinau į Rašytojų sąjungą A. Pociui dėl Komisijos Ievos Simonaitytės palikimui tvarkyti (esu jos pirmininkas). Susitarėm: rytoj susitiksim Rašytojų sąjungos valdybos prezidiumo posėdyje, pasitarsime.

Negaliu pamiršti pūdomų kviečių krūvos Saratovo srityje. Siaubas! Ir nenoromis vagiasi į galvą mintis: bene tyčia šitaip daroma, specialiai pūdomi kviečiai, kad galima būtų išmesti milijardus aukso rublių imperialistams už jų kviečius, duonelę? Žinau: absurdiška tai mintis. O iš tikrųjų?

Spalio 3. Antradienis

Užsienio radijas jau kelintą dieną apgailestauja naujojo Romos popiežiaus Povilo Jono I-jo mirtį. Mirtis labai netikėta: vos rugpjūčio mėnesį išrinktas popiežium, jau mirė!

Buvau vėl „Vagoje“, aptariau su dailininke Laima Pučkoriūte „Sakmės apie Juzą“ viršelį. Nelabai patiko spalva: ruda. Geriau įsižiūrėjęs, nusileidau – tegu būna viena knyga mano leidiniuose ir ruda, tokios dar neturėjau. Paprašiau, kad Juzai pridėtų ūsus. Pasakiau: rašydamas „Sakmę“, visą laiką turėjau prieš akis aktorių Jaruševičių Stanislovo vaidmenyje filme „Virto ąžuolai“, kažką panašaus norėčiau matyti ir viršelyje. Parodžiau ir šito aktoriaus nuotraukas dailininkei, žinoma, atsiprašęs, kad rodau jai, meno kūrėjai. Susitarėm gražiai: padarys.

Iš Kauno atvyko Švanys. Pasakojo: partinį papeikimą jam paliko, nors LKP Kauno m. komiteto partinės kontrolės komisija siūlė panaikinti kaipo nepagrįstą. Prašė padėti surašyti jam apeliaciją LKP CK Partinės kontrolės komitetui. Pažadėjau, nors jėgų neturiu. Ir laiko stokoju: reikia redaguoti knygą apie kupiškėnų vestuves.

Rašytojų sąjungos valdybos prezidiumo posėdyje dalyvavau svarstant Ievos Simonaitytės įamžinimo klausimą. Šalia kitų priemonių pasiūliau jos gimtinėje, Vanaguose, įruošti kokią nors atžymą, o tai negerai išeina: Klaipėdoje, Prieku-lėje, Vilniuje bus jos pavadinimo gatvės, vidurinė mokykla, biblioteka, o Vana-gams – nieko. Pasiūlymui pritarta.

Pasinaudodamas proga, dar kartą paprašiau neorganizuoti jokių iškilmingų mano jubiliejaus minėjimų. Padariau šitai todėl, kad posėdžio dienotvarkėje numatytas šis klausimas.

Parėjau namo visiškai bejėgis. Pilnas jėgų atsipalaidavimas po kelionės. Ką daryti?

Vakare paskambino filmo grupės administratorė Diana Matuzevičienė, tarėmės dėl išvykų filmuotis. Numatyta šitaip: spalio 9 d. į Rygą, filmuojame, nakvojame, kitą dieną grįžtame. Spalio 13 d. į Kauną, filmuojame Mažąją Darbininkų gatvę, miestą, „Raidės“ spaustuvę, nakvojame, kitą dieną vykstame į Kelmę filmuoti „Senovės kupiškėnų vestuvių“ – jų spektaklis įvyks tenai naujuose Kel-mės kultūros rūmuose. Sako, labai gražūs pastatyti.

Skauda širdį, kad visa medžiaga, filmuota anksčiau Rygoje, išėjo į broką: filmavimo aparatas – šlamštas.

Sukviečiau rytdienos posėdžiui Komisijos Ievos Simonaitytės palikimui tvarkyti [narius]. Rinksimės 16-tą valandą, rašytojos namuose. Komisijos nariai: J. Lankutis, M. Sluckis, A. Pocius, Banionis, Glemža. Pirmą kartą susiduriu su tokiu darbu, neišmanau jo. Na, pasitarsiu su išmanančiais, žiūrėsiu.

Skambino iš ligoninės prof. Vasinauskas, nori pasikalbėti, bet neleidžia jo lankyti, prašo palaukti: paskambins dar kartą.

Spalio 4. Trečiadienis

Iš ryto turėjau ruošti Švanio apeliaciją. Nėra jėgų. Visiška apatija. Už langų pila lietus.

Prieš kelias dienas baigiau skaityti Edmondos Šarl-Ru romaną „Užmiršti Palermą“. Daug pažintinės medžiagos: apie Paganinį, Italijos, Amerikos gyvenimą. Kaip literatūros kūrinys – gana padrikas, išmėtytas.

Išsiunčiau P. Zulonui į Kupiškį žurnalo „Mūsų kalba“ 3 numerį, taipogi naujai pertvarkyto žurnalo „Litva literatūrnaja“ 1-jį, išėjusį prieš kelias savaites.

Skaitinėjau Torntono Vaidlerio romaną „Aštuntoji diena“. Kol kas įdomu. Labai prastas J. Subatavičiaus vertimas iš anglų kalbos. Neturime dar mes tikrai gerų vertėjų Vakarų literatūrai.

Pokavau savo „Druską“ (rusų kalba) išsiuntimui į Beketovką.

16 valandą susirinkome Ievos Simonaitytės bute kaip jos palikimo komisija, kuriai pirmininkauti tenka man. Atvyko visi komisijos nariai: Kultūros ministerijos atstovas Glemža, Literatūros ir meno archyvo direktorius Banionis, aktoriaus Banionio sūnus, rašytojas Mykolas Sluckis, rašytojas, Rašytojų sąjungos valdybos sekretorius A. Pocius. Negalėjo atvykti Kalbos ir literatūros instituto atstovas J. Lankutis. Prieš posėdį paprašiau visus pagerbti tylos minute Ievos Simonaitytės atminimą. Visi atsistojo. Posėdyje dalyvavo ir Ievos Simonaitytės globėja, slaugiusi ir aptarnavusi rašytoją pastaruosius dešimtį metų, Domutė (pavardės neišklausiau). Nutarėme, kad inventorizaciją vykdys Literatūros ir meno archyvas drauge su Kultūros ministerijos Muziejų ir paminklų apsaugos skyriumi. Paskelbsime laikraščiuose kreipimąsi į visus, kas pažinojo rašytoją, turi jos laiškų ar kokių dokumentų, kad atsiųstų mums. Nelabai tikiu šito skelbimo pasisekimu, bet reikia. Išsiskirstėm. Prieš tai, beje, apžiūrėjome visą butą, nuėmę plombas, kurias vėliau uždėjo jau Banionis. Patikrinome rašytojos taupomąsias knygutes. Jų buvo dvi. Vienoje – 28 tūkstančiai rublių su kaupeliu, kitoje – virš 2 000 rublių. Tai viskas, ką šiuo metu radome. Ne milijonierės būta Ievos Simonaitytės. Oi, ne.

Sugrįžau namo kažko labai prislėgta nuotaika. Pirmą kartą susiduriu su tokiomis pareigomis…

Kai buvome vieni du su Domute, papasakojo ji man, kaip mirė rašytoja. Visą tą dieną, rugpjūčio 27-tą, sekmadienį, jautėsi labai gerai, juokavo, ragino Domutę užrašinėti, ką ji padiktuos, o diktuoti ruošėsi keletą kūrinėlių vaikams. Pati Simonaitytė rašyti jau mažai begalėjo: pirštai sukumpę, nesulenkiami. Labai pagyrė Domutės pagamintus pietus. „Eik dabar, pailsėk, ir aš prigulsiu“, – pasakė jai. Tačiau netrukus pašaukė Domutę vėl, pasakė, kad labai skauda dešinę ranką ir kažko itin neramu. Domutė iškvietė gydytoją, tas labai greit atvyko, suleido vaistus, skausmą nuramino, išvyko. Ieva Simonaitytė, aprimusi, liepė Domutei vėl eiti ilsėtis, tačiau pastarajai nespėjus atsigulti, pradėjo šaukti: „Domute, Domute!..“ Tai atbėgus, spaudė krūtinę ir skundėsi, kad labai skauda širdį, spaudžia visą krūtinę, trūksta oro. „Atidaryk visus langus!“ – paprašė. Domutė skubiai iškvietė greitąją pagalbą. Toji atvyko greičiau nei per 10 minučių. Mėgino palengvinti vaistais, tas nieko nepadėjo, tada išgabeno ją į ligoninę. Domutė vyko kartu. Ieva Simonaitytė buvo jau be sąmonės. Ir mirė ji nakčia, sąmonės nebeatgavusi…

Spalio 5. Ketvirtadienis

Jaučiuosi kaip sudaužytas. Nieko konkretaus nedirbu.

Surašiau apeliacinį pareiškimą Juozui Švaniui į LKP CK dėl jam skirtos partinės bausmės. Daug jėgų pareikalavo. Nusibodo man tas Švanys – galo nėra.

Poetas Antanas Drilinga atsiuntė nuorašą ataskaitinio pranešimo, paruošto rašytojų pirminės partinės organizacijos ataskaitiniam-rinkiminiam susirinkimui, kuris įvyks spalio 6 dieną. Turiu susipažinti, pateikti pastabas. Perskaičiau, apstulbau: viskam nuolaidžiaujama. Aptariant prozos reikalus, įtraukta į aptariamųjų skaičių net M. Meškauskienės atsiminimų knyga „Ateities viltys“, kuri „turi literatūrinės vertės“. Rimtai kalbama apie tokią chaltūrą, kaip Kiauleikio tariamas romanas „Gervazijus“, taip pat brolių Dirgėlų pasibaisėtinas rašinys „Pogodalis“. Na, na!.. Pagiriamas net J. Avyžiaus tikrai nepavykęs romanas „Chameleono spalvos“, kuris esą „turi teigiamos, gal net gydančios reikšmės kai kurių negerovių atžvilgiu“. Kurgi eiti toliau?..

Ateinančią savaitę bus sušauktas partorganizacijos biuro posėdis aptarti šį pranešimą. Nieko nesakysiu. Nėra prasmės. Vien naujų priešų įsigyčiau.

Vėlų vakarą atvyko iš Kauno V. Valiušaitis. Pasakojo, kaip toliau fabrikuojama jam baudžiamoji byla. Liudininkais iškviesti du nauji asmenys, abu V. Valiušaičio demaskuoti kaip valstybinio turto grobstytojai. Aiškiai matyti, kad Kauno prokuratūra neturi pakaltinamos medžiagos, tai imasi tiesiog nusikalstamų veiksmų.

Kalbėjau telefonu su Zulonu Kupiškyje. Keičiasi mūsų susitikimo su „Senovės kupiškėnų vestuvėmis“ planai. Kelmėje numatytas jų spektaklis spalio 14-tą neįvyks, kadangi į tą dieną atkeltas Kelmės kultūros naujųjų rūmų atidarymas, turėjęs įvykti spalio 7-tą. Nukeliamas dėl laukų darbų, į kuriuos mobilizuoti visi rajono žmonės. Taigi tą dieną, spalio 14-tą, įvyks tasai spektaklis Ukmergėje. Na ką gi, važiuosime į Ukmergę, filmuosimės ten!

Kalbėjau telefonu su mano dokumentinio filmo rež. Šiliniu. Pirmadienį, spalio 9-tą, vyksime į Rygą pakartotinam filmavimui, kadangi ano filmavimo medžiagą sugadino sugedęs filmavimo aparatas. Pasidejavo, kad negali gauti Rygoje viešbučio mums apsistoti. Tuoj paskambinau Dobrovolskiui, paprašiau padėti. Pažadėjo rytoj pamėginti išspręsti šį klausimą. Esu tikras, kad išspręs teigiamai. Jis juk veikia per Latvijos TSR Aukšč. Tarybos Prezidiumą!

Spalio 6. Penktadienis

Pamiršau įrašyti, kad vakar Monika žiūrėjo Panevėžio teatro, nūnai gastroliuojančio Vilniuje, spektaklį „Revizorius“. Parėjusi keikėsi labai rūsčiai. O kas kaltas? Seniai yra žinoma, kad Panevėžio teatras <…> yra pats prasčiausias respublikoje. Ko gi tad eiti žiūrėti tokio, atsiprašant, teatro spektaklius. Negaliu, beje, nesigėrėti Miltiniu: ketvirtį šimtmečio blefuoja šitas moraliai perpuvęs žmogelis, mulkina visą respubliką, pradedant mažai tenusimanančiais žiūrovais ir baigiant respublikos partiniais bei tarybiniais vadovais! Jeigu kalbėtume apie išbaigtumą, tai Miltinis – išbaigčiausias puvėsis ir tuo pat metu išbaigčiausias gudruolis.

Teatro meno reikalai respublikoje apskritai šiuo metu liūdni. Teatro pasaulyje, kaip ir visose dabartinio gyvenimo srityse, reikalavimai sumažinti iki minimumo ir žemiau bet kokio minimumo. Akademinis teatras – Akademinis! – stato beviltiškiausio grafomano Skliutausko ir žurnalisto Jackevičiaus pjesę! Ir stato ne kas kitas, o TSRS liaudies artistas H. Vancevičius. Kur dar eiti toliau? Kai kas iš sąžiningesnių teatro darbuotojų – Ragauskaitė, Tamulevičiūtė, Gai-dys – dar kaujasi dėl meno, tačiau jų pastangos vis nuožmiau gniuždomos. Atėjo pilkiausių vidutinybių ir negabuolių era.

Žiūrėjau dailininkės L. Pučkoriūtės „pataisytą“ „Sakmės apie Juzą“ viršelį. Nelabai kas, bet priėmiau, sutikau. Nieko geresnio negalima nei tikėtis, nei laukti. Visi tingi dirbti.

Gavau vet. vaistinėje vaistų katinui nuo blusų, bet kas juos panaudos? Pats aš nesiimu. Reikia ištepti katiną ir neleisti jam laižytis 20 minučių, tada išmaudyti, o koks velnias nulaikys katiną nuo laižymosi? Tik jau ne aš. Tegu Rokas.

Spalio 7. Šeštadienis

Tuščia diena. Laukiau atvykstant Valiušaičio, norėjau įteikti jam nuorašą mano pakartotino laiško „Kauno tiesai“, deja, neatvyko.

Baigiau ruošti ir perrašiau trim egz. J. Švanio pareiškimą Lietuvos KP CK Partinės kontrolės komisijai dėl jam skirtos bausmės nuėmimo. Rytoj Švanys atvyks iš Kauno, atsiims.

Kalbėjausi su savo redaktore D. Linčiuviene. Skundžiasi sveikata. Kažkas panašaus į virusinį nervų uždegimą. Tegu padeda jai dievas ar likimas nugalėti šitą žiaurią ligą!

Dagnė atvedė į namus Jurgį. Maloniai pabendravome visi.

Vakare kiek nuliūdino Rokas. Vėl tie jo „užsikirtimai“. Teko riktelėti. Paskui graužiausi: velniam man šito reikia? Kaip vis dėlto nesaugo Rokas nei mano nervų, nei nuotaikos kūrybiniam darbui!

Spalio 8. Sekmadienis

Nuotaika daugiau negu prasta. Jokios prošvaistės ateities gyvenime nematau. Tai, žinoma, liečia ne mane (kiek čia man beliko gyventi!), bet visą mūsų tautą, visą liaudį. Kainos kyla su kiekviena diena, kultūra smunka, korupcija valdančiuose sluoksniuose išsivystė tokia, kokios nebuvo nei caro laikais, nei buržuazijos valdomoje Lietuvoje. Puvimas visapusiškas…

Vakar vakare klausėmės per televiziją „šventinio“ koncerto, skirto Konsti-tucijos dienai. Nieko sausesnio, oficialesnio neteko dar matyti. Nuotaikos nepataisė, o dar labiau užnuodijo ateičiai.

Rytoj vykstame į Rygą: taisyti broko, kuris atsirado tarybinės gamybos technikos dėka – technikos, stovinčios žemiausioje pakopoje, gaminančios vien broką.

Spalio 9. Pirmadienis

Anksti rytą išvykome į Rygą. Važiavome visa grupė – 8 žmonės, įskaitant vairuotoją. Per Ukmergę, Panevėžį, pro Pasvalį, Bauskę. Nuvykome per penkias valandas (su pertrauka Panevėžyje, įsipilti benzino).

Rygoje apsigyvenome „Rygos“ viešbutyje, statytame dėdės Džo laikais, nūnai jau nusenusiame, nušiurpusiame. Gavau atskirą kambarėlį, „deputatinį“, be kilimo, be dušo…

Vakare aplankė mane draugiški latviai iš Kino propagandos biuro. Pasėdėjome, išgėrėme.

Spalio 10. Antradienis

Vykome apsižvalgyti filmavimo vietose. Vėl aplankėme Riekstų ielą, filmavo mane ties vieta, kur stovėjo mano gimtasis namas, nūnai tik nuodėguliai ir pelenai iš jo belikę. Ir ąžuolas aukštas. Meta giles. Pasirinkau jų kiek tiek. Jeigu gyvas būsiu, namą pastatant Molėtų rajone sulauksiu, tai pasodinsiu palangėje: tegu stovi.

Nuvykome ir į archyvą. Čia buvo surastos bažnytinių įrašų knygos. Vienoje jų išlikęs įrašas apie mano tėvų Marijos Baltušytės Juozo d. ir Juzėno Karolio Rapolo s. sutuoktuves. Jos įvyko 1902 metų sausio 20 dieną Rygos Rymo katalikų bažnyčioje. Sutuokė kunigas-vikaras Petras Silovičius. Užsakai buvo skelbti sausio 6 ir 13 dienomis. Liudininkais buvo Augustinas Juzėnas ir Juozas Zlat-kus. Kas tasai Zlatkus – neturiu žinių, o Augustinas Juzėnas – mano tėvo brolis, jaunesnysis. Mažas būdamas ir ganydamas Šlapjašilyje, prie Svėdasų, girdėjau Rozaliją Valuntienę, tėvo seserį, pasakojant, kad Augustinas išėjo į karą (Pirmąjį pasaulinį) ir nebesugrįžo. Kur jis žuvo ar kitaip dingo – jokių žinių negauta. Kiek pamenu, Rozalija vis dar laukė sugrįžtant, labai norėjo pamatyti. Nesulaukė, atgulė gimtųjų Svėdasų kapeliuose. Dabar jau ir Juozas Valuntas tenai ilsisi, ir jų duktė Emilija Valuntaitė-Jokūbonienė…

Knygose suradau ir sesers Marytės krikšto įrašą. Pakrikštyta ji buvo 1907 metų kovo 25 dieną Švento Alberto bažnyčioje. Krikštijo kunigas-vikaras Štempselėjus. Kūmais buvo motinos brolis Antanas Baltušis ir Marijona Šumskytė. Abu seniai mirę.

Radau įrašą ir apie brolio Leonardo krikštą toje pačioje bažnyčioje (Šv. Alberto), 1914 metų gegužės 25 dieną. Krikštijo kunigas Fabulovas. Kūmais buvo Benediktas Kostečka ir Anelė Kostuchovskaja.

Nerašysiu čionai, kad vėl susijaudinau gerokai.

Spalio 11. Trečiadienis

Iš ryto filmavome tramvajų, kelionę juo į Ilgicienos priemiestį. Užfiksavome ir tiltus per Dauguvą, ir Riekstų ielą, kurioj gimiau. Įkalbėjau kelis žodžius apie namą, apie latvių pažadą prišriubuoti mano garbei Memorialinę lentą, kai tik atliksiu tą nedidelį formalumą – numirsiu. Pasirinkau gilių to ąžuolo, po kuriuo gimiau. Man atrodė, lyg ir pamenu jį, tada dar labai jauną. O gal tik pasirodė…

Filmavome ir Šv. Alberto bažnyčią. Jos klebonas, smagus, mielas seniokas, pakvietė „puodukui kavos“. Kandom ungurį, reto gardumo sūrį, gėrėm, žinoma, ir kavą. Ir dar kai ko kito… Ant klebono stalo – žurnalas „Pari matč“. Jame daug nuotraukų iš neseniai mirusio popiežiau Povilo Jono pirmojo gyvenimo, išrinkimo kardinolų konklavoje ir mirties vaizdų. Įdomu. Ir čia pat kelios nuotraukos iš žinomo amerikiečių kino aktoriaus Gary Granto gyvenimo: maudosi, sėdi savo bute. Jam – 75 metai. Gerai menu šį aktorių iš savo jaunystės metais matytų filmų. Stiprus buvo. Klebonas kalbėjo, kad šių metų lapkričio 20 dieną sukanka 75 metai nuo Šv. Alberto bažnyčios pašventinimo. Bus didelės iškilmės. Kvietė atvykti ir mane, kaipo „krikštasūnį“. Pasakojo ta proga, kaip buvo šventinta toji bažnyčia. Laukė arkivyskupo, bet klebonas Silovičius, buvęs „disidentas“, taip įpykęs ant valdžios, kad pašventinęs bažnyčią pats: „Jokių arkivyskupų!“ – surikęs. Paskui viskas taip ir liko. Ir stovi ligi šiol.

O ką? O gal ir nuvažiuosiu į iškilmes.

Užsukome į turgų. Pirkome strimelių. Jų Rygoje pilna. Ir net keista, kad niekad negauname jų Lietuvoje. O juk jas gaudo ir rūko ne už jūrų marių, o pačioje Klaipėdoje! Pirkome ir bulvių lazdelių, nuostabaus skonio, gražiai įpakuotas į celofaninius maišiukus, tinkamas vartoti prie kavos, alaus, arbatos. Paaiškėjo, kad šitas „lazdeles“ gamina vienas kolūkių, esančių netoli Rygos. Jos pirmininkas (pavardės tiksliai neįsiminiau), neišsemiamos iniciatyvos žmogus, vysto statybas, net mokslo tyrimo laboratorijas yra įtaisęs, laiko mokslininkus, griežtai atrinkęs talentingiausius. Šešis kartus buvęs šalintas iš Komunistų partijos, apdovanotas keturiais Lenino ordinais. Jo populiarumas žmonių tarpe – begalinis, o valdžios nemėgstamas: draudžiama apie jį rašyti, jį filmuoti, apskritai reklamuoti: „kad kiti nepasektų jo pavyzdžiu!“ Tai suprantama. Jokioje šalyje ir prie jokios kitos santvarkos nebuvo taip bijoma talentų, kaip nūnai mūsuose.

Oras be galo gražus. Saulė ir saulė. Kelias žvilga. Bauskėje ieškojome garsiųjų saldainių „Karvutė“. Neradome. Panevėžyje sustojome pietauti. Mieste iš karto, gatvėje, mane atpažino eilė žmonių, restorane – taip pat. Apmaudu!

Vėlų vakarą sugrįžome į Vilnių. Moniką radau gerokai susirūpinusią: laukė manęs iš pat ryto, kepė viščiuką, o aš sugrįžau bene 22 valandą… Ji – teisi.

Spalio 12. Ketvirtadienis

Ilsėjausi veik visą dieną. Nuovargį vis dėlto jaučiu, nors nuotaika ir apskritai savijauta – dieve duok.

Atsakiau į „Jaunimo gretų“ du klausimus, kaipo vienas iš respublikos „populiariausiųjų dešimtuko“. Kvailoki tie klausimai, tai ir atsakiau jiems į toną.

Iš Rašytojų sąjungos vėl reikalavimas fotonuotraukos. Pasirodo, Lvovo universiteto leidykla ruošia spaudai „spravočniką“ „Rašytojai – TSRS ir sąjunginių respublikų literatūrinių premijų laureatai“. Nurodoma, kad tai būsianti „pirmoji šalyje tokio pobūdžio knyga“. Kam ji reikalinga, ką duos skaitytojams? Juo labiau literatūros mokslui? Šito nežino niekas, o leidinys išeis 1979 metais. Popieriaus, vadinasi, turim pakankamai, galim žarstyti.

Atėjo laikraščio „Litgazeta“ naujas 41 numeris. Įdėta grupinė nuotrauka, po ja parašas: „Draugystės ryšiai tarp Armėnijos ir Rusijos literatų amžiais stiprėjo iš metų į metus. Bet ypatingai sustiprėjo jie tarybinėje epochoje. Nuotraukoje: Nikolajus Tichonovas ir Vilis Lacis drauge su Avetiku Isakianu ir Dereniku Demirčianu, lankydami istorinį paminklą – Zvartnoc šventyklą“. Nebekalbant apie tai, ką bendro turi Vilis Lacis su Armėnijos ir Rusijos literatų draugyste, krinta į akis, kad vietoje Vilio Lacio nuotraukos čia įdėta visai kito latvių rašytojo, o būtent Fricio Rokpelnio!

Tai nebe pirmas toks atvejis. Rusų rašytojai Verai Panovai mirus, ta pati „Litgazeta“ įdėjo jai skirtą nekrologą, o prie jo…. latvių rašytojos Anos Saksės nuotrauką! Ir neatitaisė šitos klaidos. Kaipgi, tarybinė spauda juk neklysta!

Gavau kvietimą į rašytojų partinį-ataskaitinį, kuris įvyks spalio 16-tą, pirmadienį, ir kitą kvietimą į Taikos gynimo komiteto Prezidiumo posėdį, kuris įvyks spalio 17-tą, antradienį. Ir dar: spalio 19-tą „Vagos“ leidykla šaukia Redakcinės tarybos posėdį. Turėsiu dalyvauti.

Posėdžiai, posėdžiai…

Spalio 13. Penktadienis

Vykome į Kauną. Filmavome prie Mažosios Darbininkų gatvės 56 namo, kuriame gyvenau 1929–1937 metais drauge su tėvais. Namas tebėra, nupirktas privataus savininko. Tas apsiuvo jį lentomis, perdarė vidų. Mus pamatęs, apsigando: negi ruošiatės nugriauti? Išgirdęs, kad ne, nesiruošiame, pralinksmėjo: „Gal buteliuką?“ Kai atsisakėm, dar labiau pralinksmėjo. Pasisakė, buvęs kolūkietis, susitaupęs senatvei, dabar anūkams reikia gyventi Kaune, mokytis, tai ir nupirkęs šitą namą: „Jobtvoju matj, tiek kapitalo įdėjau, o kiek dar reikės!“ O buvusios arklidės, kurioje turėjau įsirengęs savo „rašytojinį“ kabinetą, jau nebėra, stovi mūrinukas garažas, be mašinos. Nufilmavome viską, įkalbėjau šiek tiek prisiminimų. Atslinko žmonių, vaikšto aplink, stebi, rodo, kad atpažino mane… Naujiena man!

Filmavome ir Kęstučio gatvėje, kur anksčiau buvo „Raidės“ spaustuvė. Namui pristatyta du nauji aukštai, buvusio mašinų skyriaus patalpose įrengti platūs laiptai. Tiktai popieriaus sandėlio raudonas mūras kieme išlikęs, koks buvo. Ir sargo Labučio butas, nūnai paverstas „Katiline“.

Filmavome ir Istorinio muziejaus sodelį. Pataikėm kaip tik V. Kuprevičiui grojant varpais. Žmonių daug, klausosi. Daugiausia turistai iš Rusijos. Šitai nesunku atspėti iš drabužių ir laikysenos. Moterys storais paltais, o kojas apsiavusios… šliurėmis. Taip patogiau kojoms. Klausėsi atidžiai, o kol Kuprevičius nulipo, koncertą baigęs, nė vieno jų nebeliko: atėjo 15-ta valanda, atsidarė parduotuvės po pietų pertraukos, nebe varpų muzika galvoj žmoneliams iš Rusijos!

Laimingai sugrįžome namo.

Spalio 14. Šeštadienis

Atsakinėjau į laiškus. Vartinėjau nuotraukas, atrinkinėjau filmui ir Lvovui. Permąsčiau iš naujo „Juzos“ kai kuriuos epizodus. Ne, nenoriu nieko keisti. Nebenoriu.

Pokalbis telefonu su redaktore D. Linčiuviene. Kaip visuomet, labai malonus. Taipogi su „Vagos“ vyr. redaktorium K. Ambrasu.

Išvykstame į Ukmergę.

Ukmergėje įvyko „Senovinių kupiškėnų vestuvių“ vaidinimas Kultūros rūmų salėje. Vėl pamačiau mielus ir brangius man žmones: Jugulienę, Ragauską, Mickevičių, Zuloną… Žiūrovų – sausakimšai, net man vietos nebelikę. Po vaidinimo buvau pakviestas į sceną, paskui prie stalo su alum ir kaimiška duona. Viskas nufilmuota dokumentiniam apie mano malonybę. Norėjo priklijuoti man ir ūsus, įsukti į vaidinimo dalyvių tarpą – atsigyniau. Tegu kiekvienas dirba savo darbą. Vėlų vakarą, faktiškai naktį, sugrįžome namo.

Spalio 15. Sekmadienis

Po vakarykščios – nedarbinga diena.

Spalio 16. Pirmadienis

Neramina „Sakmės apie Juzą“ likimas. Negera tyla „Vagoje“. Gal tai ir atsitiktinis dalykas, o neramu, ir gana. Gal nereikėjo taip skubėti man su šita knyga, leisti jai geriau išsigulėti? Skubos darbą – velniai renka, kaip sakė liaudies išmintis. Nors, atvirai pasakius, koks čia be skubėjimas? Juk rašau šitą savo „Juzą“, su didelėmis pertraukomis, bene šešetą metų, buvau labai ilgam numetęs, dabar vėl „pakėliau“ iš juodraštyno. Dievas bežino, kaip reikėtų iš tikrųjų…

Rūpi ir „Druskos“ III-sis pūdas. Labai jau nusitolino jo išbaigimas, faktiškai parašymas. Beveik nieko dar nepadaryta. O juk laikas bėga, bėga, bėga, greit paukšterės man 70, kada besuspėsiu?

Pasiunčiau sveikinimo telegramą kupiškėnui, Ministrų Tarybos reikalų valdytojo pavaduotojui Stasiui Janilioniui: jam – 50 metų. Pirmasis jubiliejus. Taip ir telegramoje įrašiau. Geras vyras, visada padeda man išvykose transportu, paremia kitais būdais. Tebūnie jis sveikas, stiprus.

Įvyko rašytojų partinis-ataskaitinis susirinkimas. Įdomus buvo tiek, kad LKP CK Kultūros skyriaus vedėjas S. Šimkus, po ilgų stenėjimų, prasitarė dėl J. Apučio knygos „Sugrįžimas rudenėjančiais laukais“, už kurią buvo skirta respublikinė literatūros premija, o paskui respublikos vyriausybės nuimta. Šimkus dabar mėgino teisinti šį negirdėtą poelgį tuo, kad J. Aputis, girdi, šiuo metu „Pergalės“ žurnalo 6 numeryje paskelbė apysaką „Prieš lapų kritimą“, kuri nepriimtina, idėjiškai neteisinga. Aiškinimas absurdiškas: premiją mes skyrėme ne už apysaką, o už knygą, ir jeigu apysaka kam nepriimtina, tai būkite malonūs kritikuoti būtent apysaką, o ne bausti autorių visai už kitą kūrinį! Įsidėmėtina, kad iš S. Šimkaus kalbos aiškiai buvo jaučiama, jog ten, viršūnėse, pasimetę po savo šito poelgio: girdi, jeigu autorius peržiūrės tą apysaką „Prieš lapų kritimą“, jeigu sutiks paredaguoti, tai Respublikinių premijų komitetas galės iš naujo persvarstyti premijos skyrimą J. Apučiui už knygą „Sugrįžimas rudenėjančiais laukais“. Tai bent!.. Kai nebeliko Antano Sniečkaus, tai ir eina dabar absurdas po absurdo.

Mane vėl išrinko į partinį biurą. Labai nenorėjau, bet nusileidau. Pabūsiu dar vienerius metus, tada gana.

Spalio 17. Antradienis

Iš Rygos žinia – geras mano bičiulis Janovičius, palydėjęs mane Rygoje namo, buvo užpultas chuliganų ir sumuštas iki sąmonės netekimo. Pačiame Rygos centre. Štai ką reiškia rusų antplūdis į Rygos miestą. Ir į visą respubliką bei visą Pabaltijį. Dori rusai neskuba iš namų, bėga iš gimtosios žemės vien paskutinės šiukšlės. Ir suneša čionai mums visą purvą, alkoholizmą, kriminalistinius nusikaltimus, visišką palaidumą darbe ir buityje. Tebūnie prakeikta toji rusifikacijos politika, taip aktyviai nūnai vystoma TSRS respublikose.

Taikos gynimo komitete Prezidiumo posėdis. Dalyvavau, pasisakiau, nors velniai mane griebtų, jeigu suprantu, kam visa tai reikalinga, tie visi pliauškalai apie mūsų šalies taikingą politiką, apie mūsų pastangas sukurti tokį pasaulį, kuriame… nebebūtų karų. Kada nebebus karų? Kai Tarybų Sąjunga užgrobs visą pasaulį, ar ką? Ačiū už tokią taiką!..

Spalio 18. Trečiadienis

Buvau „Interjurkolegijoje“, pas Valinskienę. Pasirodo, Ievos Simonaitytės sesuo parašė iš Kanados laišką, reikalauja rašytojos palikimo, pagal įstatymus priklausančio jai. Įstatymas įstatymu, o buvo šita sesuo, Marija Šiliauskienė, svetimiausias žmogus rašytojai, jokių ryšių su ja nepalaikė, pati rašytoja ne kartą yra išsitarusi, kad nenori nieko girdėti apie ją. Įdomu, kad Lietuvoj nestinga žmonių, gana aktyviai informuojančių šitą Mariją Šiliauskienę apie visus reikalus. Vienas tokių – V. Uždavinys, kadaise buvęs Vilniui vaduoti sąjungos pirmininkas. Ko jam?

Išsiaiškinome su Valinskiene, ką toliau daryti. Ji parašys tai seseriai į Kanadą, paaiškins viską. Valinskienės žodžiais, pagal įstatymus jai priklauso palikimas, tame tarpe ir Ievos Simonaitytės namas Priekulėje, kuriame mes, rašytojai, norime įsteigti rašytojos memorialinį muziejų. Žiūrėsim. Reikės, beje, kreiptis į notarą, kad tas dalyvautų prie turto inventorizacijos. Pasirodo, be notaro toji inventorizacija neturės juridinės galios.

Šiandien pat ir apmečiau raštą vyriausiajai notarei Stasei Piekšienei, prieš tai susitaręs su ja. Nusiųsime Rašytojų sąjungos valdybos vardu.

Vakar netikėtai pašoko man temperatūra: 38,6. Atrodo, gripas. Taip bent pasakė daktarė, kurią išsikviečiau.

Šiandien turėjau dalyvauti „Vagos“ redakcinės tarybos posėdyje. Pranešiau: sergu, negaliu.

Ir iš tikrųjų sergu. Temperatūra nekrinta, nors jokių skausmų nejaučiu niekur. Velniai kur jį griebtų, tą gripą, ateina, rupūžė, kai šitiek darbo ant pečių!

Jau kuris laikas redagavau „Istorijas kupiškėniškas“, dabar teko nutraukti: svaigsta galva. O laikas bėga, bėga, bėga…

Spalio 19. Ketvirtadienis

Temperatūra nukrito, podraug nukrito ir jėgos, vos velku kojas. Vis dėlto sėdau redaguoti „Istorijas kupiškėniškas“ – nebėra laiko gaišti. Daktarė užtiko bedirbantį, smarkiai barė, grasino visos Lietuvos vardu. Tai bent! Šitoks svarbus šašas tapau, cha!..

Skaitinėjau „Novyj mir“ žurnale Valentino Katajevo gana savotiškai surašytus atsiminimus „Deimantinis mano vainikas“. Yra daug įdomių, pasakyčiau, svarbių detalių iš gana įžymių rusų tarybinių rašytojų gyvenimo: Majakovskis, Jeseninas, Oleša, Ilfas ir Petrovas… Vis dėlto rašinys lėkštokas. Na, reikia perskaityti iki galo, tada spręsti.

Spalio 20. Penktadienis

Šiandien Mykolui Sluckiui – 50 metų. Pasvyravęs, pasiunčiau sveikinimo telegramą. Jis manęs niekad nesveikino, tai aš jį.

Gauta žinia: Paalksnėje jau pradėti mūsų namo pamatai. Pagaliau! Po šitiek barnių, prašymų, reikalavimų, nuo kovo mėnesio iki šiol, pagaliau pradėti pamatai. Dabar prasidės bėdos su sienomis. Duok dieve dar sulaukti man stogo, nors labai abejoju…

Užsienio radijas plačiai komentuoja Trockio žudiko mirtį (pavardės šito žudiko neįsiminiau, prastai ir girdėjau). Mirė jis Meksikoje. Pasak užsienio radijo, buvo vienas žudikų, Stalino pasiųstų nugalabyti Trockį. Meksikoje už šį nužudymą buvo jis nuteistas 20 metų kalėti, bausmę atliko, sugrįžo į Tarybų Sąjungą, čia jam buvęs suteiktas… Tarybų Sąjungos Didvyrio vardas (!). Kurį laiką pagyvenęs Tarybų Sąjungoje, vėl išvykęs į Meksiką, o dabar miręs. Kiek čia yra tiesos, dievas žino. Propaganda lieka propaganda, iš kieno pusės bebūtų skleidžiama. Bet jeigu tai tiesa, tai dar vienas neįtikėtino Stalino žiaurumo, pasakyčiau, išsigimėliško sadizmo paliudijimas.

Prisiminiau ta proga, kad vis labiau jaučiamos pastangos reabilituoti šį kruviniausią visoje žmonijos istorijoje tautų budelį. Paleista į apyvartą ir atkakliai skiepijama mintis, kad Stalino kulto laikais represuotų milijonų tarpe nebuvo… nekaltų žmonių, visi represuotieji buvę kuo nors nusikaltę valstybei ir partijai. Šio tvirtinimo absurdiškumas, tuo pat metu ir nuožmumas, stulbinantys. Net ir pažvelgus iš to taško: jeigu nebuvo nekaltai represuotų, tai kaip galėjo būti milijonai reabilituotų žmonių, kuriems sugrąžintos teisės, mokama pensija? Kur logika? Bet, matyt, politikoje nekotiruojama tokia sąvoka kaip logika. Ir elementariausias padorumas, beje. Ir visa tai rodo, kad artėja naujų represijų, susidorojimų, žudynių era.

Vis dėlto, tikiuosi, tokia era nebeateis. Kiti laikai dabar, kitokia žmonių sąmonė – išblaivėjusi nuo realios gyvenimo tikrovės, nesuderinamai besiskiriančios nuo visų viešai skelbiamų teorijų, tiksliau tariant, nuo nesibaigiančių pliauškalų apie „laimėjimus“. Žmonės, kiek patyriau, nebetiki ne tiktai šitais pliauškalais, bet ir komunistinėmis idėjomis, jų sąmonėje susiformavęs įsitikinimas, kad socializmas tai ne kas kita, o vargas, skurdas, beteisiškumas, nuolatinis nerimas dėl pastoviai gresiančių represijų, persekiojimų visiškai nežinant už ką.

Taip yra. Ir nuo šito fakto niekur nepasidėsi.

Daug, labai daug dėl to tenka susimąstyti.

Spalio 21. Šeštadienis

Išrinktas naujas popiežius, buvęs Krokuvos arkivyskupas-kardinolas Voitila, lenkas. Užsienio radijas itin plačiai komentuoja šį faktą. Sveikinimus jam nusiuntė Lenkijos visa valdžia su Gereku priešakyje. Nusiuntė ir mūsiškiai. Įsivaizduoju, kaip šį įvykį švenčia lenkai. Komentarai, beje, vyksta jau kelios dienos. Popiežius pasirinko sau vardą: Povilas Jonas II-sis. Reikia laukti įdomių įvykių ryšium su šituo išrinkimu, visų pirma – Lenkijoje, atsimenant, kad tasai Voitila buvo Lenkijoje gerokas disidentas. Turės rūpestėlio Gerekas.

Šiandien ir rytoj turėjau dalyvauti Anykščių rajono II-joje Žemiečių šventėje. Gripas sukliudė. Pranešiau į Anykščius jau užvakar: negaliu, deja, negaliu. Atšvęs, neprapuls ir be manęs.

Baigiau skaityti V. Katajevo „Deimantinį mano vainiką“. Kyla labai visokių minčių. Nelabai kokia asmenybė, pasirodo, tasai Katajevas. Gana lengva širdim šneka apie Stalino represuotus ir išžudytus rašytojus: Babelį, Anos Achmatovos vyrą poetą Gumiliovą, kitus… Rašydamas apie Zoščenką, kalba, kad bendravo su juo, guodė, o pats tuo metu nenujautė, kad, girdi, ir jo laukia panašus likimas. Šventvagiška šitaip kalbėti. Zoščenką užėdė negyvai Stalinas Ždanovo rankomis, tuo tarpu Katajevas vos vos tebuvo pabartas, jo raštai buvo leidžiami.

Prisiminiau ta proga daugelį memuaristų. Gal jokiame kitame žanre taip neatsiskleidžia autorius, kaip šitame. Tiesiog išsinuogina kiekvienas, pasirodo, koks buvo ir yra iš tikrųjų. Šita prasme vertas didelės pagarbos Ilja Erenburgas. Irgi žydas, tačiau savo žmogiškos vertės nepraradęs, už trupinį aukso nepardavęs sąžinės, apie kulto laikus rašė iš širdies, pasakė tiek tiesos, kad ėmė jį pulti visokie Jermilovai, o po mirties net nuotraukos nepridėjo prie nekrologo (panašiai kaip garsiąjam smuikininkui Davidui Oistrachui, atsikeršydami, kam rėmė jis A. Solženicyną). Ir nors daugelyje vietų I. Erenburgo knygoje „Metai, žmonės, gyvenimas“ jauti, kad ne viskas pasakyta, tačiau vis dėlto pasakyta tiek, kiek nebuvo pasakęs niekas kitas (turiu galvoj memuarus, A. Solženicyno šitai neliečia).

Užverčiau paskutinį V. Katajevo rašinio puslapį, apmaudu pasidarė ant dūšios. Visada apmaudu, kai susiduri su menkysta.

Spalio 22. Sekmadienis

Užsienio radijas plačiai komentuoja Anastaso Mikojano mirtį, pateikia nekrologus, aptaria jo asmenybę, nurodo, kad tai paskutinis Stalino ilgametis „soratnikas“, išlikęs nesunaikintas, net garbingai išėjęs į pensiją ir garbingai laidojamas, dalyvaujant garbingų garbingiausiam „generaliniam“. Tai iš tikrųjų bene vienintelis atvejis, kai aukščiausio lygio partiniai ir tarybiniai vadovai nesunaikinami arba neišvejami iš postų. Užsienio komentatoriai teigia, kad Mikojanas su gaižia pašaipa žiūrėjo į tuos savo „soratnikus“, kurie tikėjo greitu kapitalizmo žlugimu, jis matė socialistinės santvarkos betvarkę, neorganizuotumą, iki absurdiškumo prieinančius prieštaravimus, dėjo pastangas, kiek tai buvo įmanoma, taisyti reikalus.

Šiandien užsienio radijas perdavė popiežiaus Jono Povilo II-jo „įsostinimo“ iškilmes. Popiežius kreipėsi į tikinčiuosius net trylika kalbų, o jų tarpe ir… lietuviškai! Įsivaizduoju, kiek tai suteikė džiaugsmo Lietuvos tikintiesiems.

Ir tai nieko nuostabaus. Religijos reikalai, kaip ir daugelis kitų reikalų, mūsuose tvarkomi absurdiškai, pasakyčiau, idiotiškai: oficialiai visur skelbiama pilna tikėjimo laisvė, tuo pat metu iš pasalų reikalai tvarkomi taip, kad neįmanoma nei melstis, nei mokyti vaikus religijos tiesų, uždarytose bažnyčiose steigiami… ateistiniai muziejai, bažnyčios apdedamos penkeriopais mokesčiais, viskas kontroliuojama… Už bažnyčios lankymą šalinama iš darbo, „svarstoma“, tyčiojamasi.

Nesu religingas, tačiau negaliu pakęsti melo religijos tvarkymo reikaluose. Melo kiekviename žingsnyje.

Antra vertus, kokiose srityse mūsuose šiandien išsiverčiama be melo? Nėra tokių sričių. Nė vienos.

Spalio 23. Pirmadienis

Sveikata lyg ir geresnė. Temperatūra nukrito. Pasveiksiu, velnias negriebs savo vaiko.

Kelis kartus mėginau imti į nagą „Istorijas kupiškėniškas“. Reikia dirbti, paruošti leidinį lapkričio mėnesį. Reikia.

Spalio 24. Antradienis

Kiek parako ištekau, redagavau „Istorijas kupiškėniškas“. Nedaug tepadariau, o vis šis tas.

Turėjau dalyvauti Draugijos draugystės ir kultūrinių ryšių su užsienio šalimis Prezidiumo posėdyje. Prezidiumo narys aš esu, o sveikatos nėra. Pranešiau: negaliu.

Visą dieną traukia ir traukia pagulėti, patįsoti. Negeras tai ženklas.

Parašiau laišką Kupiškio rajono Vykd. komiteto pirmininkui Vaičeliūnui, paprašiau padėti pagaliau susiremontuoti krosnį vienai seniausių „Senovinių kupiškėnų vestuvių“ dalyvei Baltrūnienei, kuri laukia šito remonto jau ketvirti metai, o jai jau toli virš 80-ties. Tų žmonių žiaurumas! Ko nebijo, tam nieko ir nedaro.

Spalio 25. Trečiadienis

Redagavau „Istorijas“. Šiek tiek pasivariau. Vis dar nesurandame abu su Zulonu tinkamo pavadinimo knygai.

Apmečiau laišką notarui, kad dalyvautų Ievos Simonaitytės palikimo-turto inventorizacijoje, nes priešingu atveju mūsiškė inventorizacija neturės juridinės galios. Pradedu jau iš tikrųjų rūstauti ant Ievos Simonaitytės: tiek metų išgyveno, šitiek knygų prirašė, o testamento taip ir nesumetė. Dabar krapštykis dėl šito jos žioplumo (ar maivymosi). Pagalvojau ta proga, kad reikėtų kokia nors proga pakalbėti rašytojams dėl testamentų surašymo. Amžinos istorijos: Til-vytis, Guzevičius, dabar Simonaitytė… Manau, tai visų pirma nekultūringumo požymis.

Buvau pas gydytoją D. Bagdonienę. Patikrino, pasakė: viskas neblogai. Ir čia pat išrašė nukreipimus patikrinti sveikatą iš naujo, visų pirma – pas urologą. Kokių velnių man pas urologą?! Pratęsė biuletenį iki lapkričio 1 dienos.

Buvau knygyne, išlupau Justino Marcinkevičiaus naują eilėraščių rinkinį „Gyvenimo švelnus prisiglaudimas“. Didelis talentas. Užtat ir valdžios nemėgiamas, dantis sukandus tepripažįstamas. Vieną jo knygos egz. pasiųsiu Danguolei Dundulytei, vėžininkei, į Kauną. Tebūnie jai nors tiek paguodos.

Rokas užsispyręs prašo naujo stereopatefono, žino ir jo markę „Vega-106“. O pats mokosi dvejetais. Neskubėsiu pirkti, tegu pirma sutvarko dvejetus.

Pastaruoju metu nemažai vargo su juo: užsispyręs, tingus, nerūpestingas, su Monika itin grubus, tyli, nekalba. Nelabai susigaudau, kaip tvarkytis su juo. Negi snukį daužysi? Vėlu, ir apskritai – ne tas metodas. Žiūrėsiu.

Monika išvyko į Kauną, suvaidino ten Just. Marcinkevičiaus „Katedrą“, sugrįžo vėlyvą naktį. Bent tiek jai paguodos.

Atėjo keletas laiškų. Nėra noro ir nėra parako tuoj pat atsakinėti. Tegu paguli bent porą dienų, neprapuls.

Spalio 26. Ketvirtadienis

Užbaigiau „Istorijų kupiškėniškų“ 1-ją papkę, kaip P. Zulono sudėta. Pavargau, bet patenkintas. Ieškojau mašininkės, o jų dabar itin sunku gauti: deficitinė prekė, jeigu taip galima išsireikšti. Lupa visos po 30 kapeikų už puslapį ir dar maivosi, branginasi. Kainos kyla viskam, tai ir jos naudojasi tuo. Na, o mums, literatūros darbininkams, honorarai ar pakilo bent per kapeiką? Negirdėti nė iš tolo.

Su Roku tikra bėda. Blogai mokytis pradėjo vidurinėje, dar blogiau lanko muzikos pamokas Dvariono vardo muzikos mokykloje. Tenykščiai mokytojai tvirtina: gabus, galėtų būti labai geras gitaristas, net duoną iš to valgyti, o mokykloje buvo šiais metais, rudenį, tik vienoje pamokoje. Girdėti, kalbama apie jo pašalinimą iš mokyklos. Kas toliau?

Spalio 27. Penktadienis

Redagavau „Istorijų“ II-ją papkę. Darbas sekėsi.

Vaistinėje gavau, pagal išimtinę tvarką bei receptą, kinietiško ženšenio trauktinės, gersiu po 20 lašų du kartus dienoje, o dar daniškų vitaminų ampulėse, gersiu ir tuos.

Nuotaika pakili. Kai tik baigsiu „Istorijas kupiškėniškas“, imsiuos „Druskos“ III-jo pūdo. Nebėra laiko svyruoti, aimanuoti, pergyventi visokius absurdus, kasdien sutinkamus mūsų gyvenime.

Spalio 28. Šeštadienis

Redagavau „Istorijas“.

Vis dėlto jėgų dar nėra. Nuėjau pasižiūrėti prancūzų–Vakarų Vokietijos–rumunų gaminto filmo „Piratai“. Visiškai nepatiko. Matėme jaunystėje šita tema filmų amerikoniškų bei kitokių – stipriai būdavo sukalami, įtampa būdavo, aštrūs vaidmenys, dabar viskas blyšku, pilka, prikimšta „pedagoginių“ svarstymų. Niekai.

Vakare pasiėmiau N. Gogolio „Revizorių“. Nauja laida rusų kalba. Genialu. Stipriai jaudina, vietomis pribloškia. Ir ateina į galvą mintis: jeigu pakeisti veikėjų vardus bei aprangą, tai juk viskas atitinka mūsų dienų gyvenimą: melas, kyšiai, sukčiavimai, pataikūniškumas, karjerizmas… Tiesiog šiuolaikinio Kauno vaizdas! Ir ne vien Kauno. Manau, nesuklystant galima pasakyti, kad žmonių moralė šiandien nepalyginamai žemiau yra smukusi už Gogolio aprašytuosius.

Ir dar mintis: kiek mačiau visokiausių „Revizoriaus“ pastatymų, nė vienas neatitiko Gogolio kūriniui. Visur karikatūrinama, ligi absurdiškumo, o čia juk realistiškiausias veikalas, giliai atveriantis tiek ano meto žmones, tiek visą gyvenimo atmosferą. Ką gi čia karikatūrinti? Čia tik verkti reikia, kad gyvenimas nė truputėlio nepažengė į priekį, o vien pariedėjo atgal, nuo carizmo, per Spalį, į fašizmą. Deja, taip.

Spalio 29. Sekmadienis

Visą dieną ir visą vakarą – prie „Istorijų“. Gerokai pasivariau.

Jėgų daugėja. Bene bus ženšenio čia poveikis? Stiprus vaistelis, gaivinantis.

Spalio 30. Pirmadienis

Redagavau „Istorijų“ II-ją papkę (ar aplanką?). Neblogai sekėsi. Atrodo, netrukus užbaigsiu. Jaučiu, kad trečioji, paskutinioji papkė bus pati sunkiausia. Na ką gi, dieve man padėk.

Šią papkę atiduosiu tūlai Ritai iš „Tėviškės“ draugijos. Žada perrašyti. O ko man daugiau?

Vakare – rašytojų partinis. Buvo atvykęs kaimo statybos ministras Bagdonas, gyvenąs viename name su manim. Pasakojo įvairiausius dalykus apie statybas kaime, jų rūpesčius, kurių tiek ir tiek. Aiškiai nesako, o aišku, kad pirmoji bėda: nėra šeimininko. Niekas nieko nesusigaudo. Respublikos statyba suskaldyta į kelias instancijas: Statybos ministerija, Kaimo statybos ministerija, Tarpkolūkinės statybos valdybos susivienijimas… Meška galvą nutrūktų. Alytuje jau seniai pastatytas standartinių namų fabrikas, įdėta į jį ar ne 80 milijonų, o žmonės, kolūkiečiai, šitų namų nenori pirkti: brangu ir nepraktiška, vieno namo kaina nuo 16 iki 24 tūkstančių rublių, o per sienas varva, temperatūra nesilaiko, viskas kaip matai išklimba… Kainų sumažinti negalima, nes fabrikas įklimpęs į skolas, privalo grąžinti valstybei paskolą, už kurią įsikūrė, tai… turi išlupti pinigus iš žmonių. Gera logika! Ir „sąžininga“!.. Buvo pateikta ministrui ir keletas klausimų. Kaip mokėjo, taip atsakė. Visumoje pokalbis buvo įdomus.

Spalio 31. Antradienis

Užbaigiau „Istorijų“ II-ją papkę, įteikiau rankraščius Ritai „Tėviškės“ draugijoje. Pirmoji papkė – pas „Pergalės“ žurnalo mašininkę Jakštytę (neseniai nusižudė jos vyras, jaunas literatas Vidas Marcinkevičius, liko su trim vaikais, vargas).

Skambinau Nijolei Laurelienei, pasveikinau su gimtadieniu, smarkiai susijaudino, kad atsiminiau ją. Kaip neatsiminsi, jeigu savo metu (1961 m.) buvau šiurpiai susižavėjęs ja, net Monikos patarimo klausiau, ką daryti. Taigi…

Skambinau Vorėnų kolūkio pirmininkui Babeliui dėl namo statybos. Fundamentus išliejo, o sienų niekas nepradeda. Padejavo, kad nėra laiko, reikia ruošti gyvulius žiemojimui, prašė paskambinti lapkričio 9, faktiškai ne paskambinti, o tiesiog atvažiuoti, ir gana. Tada imsis darbo „ant rimtųjų“. Netikiu, kaip nebetikiu dabar niekam, o važiuoti reikia.

Atvyko sesuo Marytė iš Anykščių. Gerai pasikalbėjome.

Pavartinėjau „Istorijų kupiškėniškų“ III-ją papkę. Bene pati sunkiausia ir bus ji. Zulonienės ir paties Zulono autobiografijos, surašytos prasčiau už kitus. Jaučiu: Povilas Zulonas stengėsi iš paskutiniųjų, o tokiu atveju dažniausiai darbas nenusiseka. Na, ką galėsiu – padarysiu, o ko ne, tai ir ne.

Lapkričio 1. Trečiadienis

Matyt, iš tikrųjų aš ieškau, anot kupiškėnų, danguj skylių: viskas man atrodo blogai, prastai, menkai. Štai ir dabar. Oficialiai pranešta, kad šeštadienis, lapkričio 4 d., bus darbo diena, o po to – Spalio šventės ištisas keturias dienas: sekmadienis, pirmadienis, antradienis ir trečiadienis. Nei be šioba, nei be toba. Jau ir taip menkai tedirba mūsų žmonės, ištvirkinti to neorganizuotumo, koks įsigalėjęs „aukštybėse“, simuliuoja kiekviename žingsnyje, gamina broką neišvengiamai, o čia dar – keturios dienos iš eilės švenčių! Prasigers galutinai…

Planuoju išvyką į Priekulę Ievos Simonaitytės namo patvarkymo reikalais, tad kalbinu rašytojos palikimo tvarkymo komisijos narius vykti visiems. Pasirodo, M. Sluckis negali, J. Lankutis taip pat negali. Pastarasis pasakojo tik ką sugrįžęs iš Picundos, kur leido atostogas. Tai tenai demonstruota buvo mūsų filmas „Virto ąžuolai“ (rusiškam pavadinime „Ąžuolo lapų vainikas“) ir susilaukė didelio žiūrovų pritarimo, daugelis priėję, sveikinę tenai buvusius lietuvius. Tarp šitų buvęs ir dramaturgas Aleksandras Šteinas. Smagi žinia, atvirai pasakius. Beje, nieko kito nė nelaukiau. Juoba filmas tikrai geras, nusisekęs kaip reikiant. Ne veltui Lietuvoje jį taip puolė <…> kinošnikų mafija.

Lapkričio 2. Ketvirtadienis

Vartinėjau „Istorijų kupiškėniškų“ III-ją papkę. Kažkaip neįsismaginu imtis darbo. Pavarčiau, padėjau. Surašiau ir išsiuntinėjau Spalinius sveikinimus respublikos kai kuriems vadovams. Keista situacija: seniai norėjau nutraukti šitų oficialių asmenų sveikinimą įvairiomis progomis, kurį pradėjau dar būdamas J. Paleckio pavaduotoju ir kuris dabar eina iš inercijos. Laikas būtų spręsti, o nesiryžtu. Niekai.

Savo metu perskaičiau K. Ambraso atsiminimus apie dail. Krasauską „Per-galės“ žurnale, parašiau jam draugišką laiškutį, tai gavau dabar atsakymą, labai jautrų, draugišką. Ta proga net pasveikino mane su „Sakmės apie Juzą“ sėkme. Vadinasi, knyga tikrai priimta išleisti, ko gero, pasirodys dar iki mano jubiliejaus. Na, neblogai būtų.

Lapkričio 3. Penktadienis

8 val. ryto išvykome į Priekulę. Važiavome „Latvijos“ autobusėliu, vyko A. Pocius, Banionis, Glemža, Simonaitytės buvusi globėja Domutė ir aš.

Priekulėje mus pasitiko miesto vykd. kom. pirmininkė Janina Petrikienė ir sekretorė Irena Andriuliūnienė. Abi gerokai sumišusios. Paruošė ir gerus pietus restorane, privaišino. Apžiūrėjom Ievos Simonaitytės namą. Labai tvirtai sumūrytas, gelžbetonio fundamentais, su garažu apačioj, stikline veranda per visą namo galą, didele lodžija, įeinama iš salkos. Viskas tvirta, kai sakoma, gruntauna. Net tvoros aplink namą ir skveriuką. Ir… nejauku. Šalta kažkaip. Susitarėm dėl inventorizacijos. Vietos gyventojai patenkinti, kad čia bus įkurtas memorialinis rašytojos muziejus. Žinia, tokiam miesteliukui tai reikšmingas daiktas.

Filmo apie mane kūrėjai irgi buvo drauge. Filmavo Priekulėj, o paskui ir Palangoje, į kurią nuvykome atsiskyrę nuo Simonaitytės komisijos draugų.

Palangoje geras mano bičiulis Feliksas Užpelkis su žmona Gvida labai draugiškai sutiko mus su Šiliniu, ir… tuoj užtaisė man susitikimą su skaitytojais klube „Kai jums virš 30“. Įdomu buvo, smagu, tik baigėsi nelabai kaip: patekome į naktinį barą, užtrukome, mažai liko laiko miegui, poilsiui.

Lapkričio 4. Šeštadienis

Pusryčiavome „Pajūrio“ viešbučio kavinėje. Išvykome į Klaipėdą, pas dailininkę Milašiūtę, pasimojusią piešti mano „Parduotų vasarų“ temomis. Rodė porą darbelių. Vienas tikrai geras: pamestos Jono klumpės, kabo sermėga, o pro langelį (kamaros) švyti spindulys. Man labai patiko. Piemenėlio paveikslas mažiau. Pasakiau, kad reikėtų piešti rūstesnį: mes buvome išnaudojami, smarkiau skriaudžiami, niekinami, bet mes buvome – mes. Išdidūs, gerokai padykę, padaužiški tiesiog, ir dažniausiai – smagūs, pilni pokštų, prasimanymų su pramogomis, ne visuomet maloniom šeimininkams. Dailininkė susimąstė, sutiko.

Gyvena ji su vyru ir šešiolikmečiu sūnum vieno kambario bute. Yra virtuvėlė mikroskopinė, tualetas, vonia. Visi trys dailininkai. Vyras daro gauruotus kilimus, panašius į Valantinaitės. Sūnus piešia miniatiūras, ruošiasi parodai. Pati Milašiūtė piešia virtuvėje, kitur vietos nėra. Sakosi, buvusi pas Klaipėdos pirmininką Žalį buto padidinimo reikalu, tas nieko konkretaus neprižadėjęs. Pasakiau jai: galvosim. Ko gero, parašysiu Žaliui laišką tuo reikalu, tegu paieško būdų padėti. Kiek visokių spekuliantų užkėtę erdviausius butus, o čia, kaip bekalbėsi, meno žmonės!..

Buvome pavaišinti pieno likeriu. Išvykom namo.

Pakeliui, Viduklėje, valgėm dvigubas porcijas koldūnų.

Vėlų vakarą pasiekėm namus.

Namie radau paštą. „Tiesoje“ atspausdinti klaikūs E. Mieželaičio eilėraščiai: „Laiškas Varšuvai. Šopeną skambina grakštus rudens lietus“. Chaltūra – kitaip nepavadinsi. Lieka tik stebėtis, kad tokia „kūryba“ spausdinama LKP CK organe „Tiesoje“.

Štai vienas daugelio posmų:

Kam man tų chrizantemų, pani?
Jų baltų kaip sūris žiedų
Kremu nabašnikus peni.
O aš dar kvėpuoju už du.

Viena supratau: neturi draugų Mieželaitis, niekas jam ir nepasako teisybės į akis. Šitaip ir smunka žmogus.

Lapkričio 5. Sekmadienis

Tebejaučiu nuovargį po kelionės. Traukia pagulėti. O čia dar oras toks: lyja, žliaugia, šilta…

Skaitinėjau „Inostranoj literatūroj“ Rene-Viktoro Pijo romaną (pabaigą) „Demaskuotojas“. Silpnas, ištęstas. Daug kur pabrėžtinai šneka, jog turėjęs daug bendro su Grechemu Grinu, Pirl Bak, kitomis įžymybėmis. Vadinasi, pats yra menkysta.

Iš Veliuonos pranešė, kad Leonidos Matusevičienės pagerbimo ir vaidinimo vakaras įvyks lapkričio 11 dieną. Pamanykit, įvykis! Pasiunčiau sveikinimo telegramą, šito užteks per akis.

Vakare nuėjau į „Vingį“, žiūrėjau rumunų filmą „Namas vidurnaktį“. Įdomiai sumanyta, bet paskui ima gudrauti, viskas nublunka. Niekai.

Kalbėjau telefonu su kino rež. G. Lukšu. Pranešė, kad pakėlęs klausimą dėl mano novelės „Valiusiai reikia Alekso“ ekranizacijos. Novelė prieš porą metų nupirkta Kino studijos, guli, nejuda. Studijos vadovybė pažadėjusi tuoj po švenčių duoti tikslų atsakymą. Dabar Lukšas kalbina mane bendradarbiauti, rašant scenarijų pagal šią novelę. Pasakiau atvirai: netraukia širdis bendradarbiauti su šita parazitų ir dykaduonių mafija, susisukusia sau lizdą Lietuvos kino studijoje, bet, jeigu tikrai reikia, galiu šiek tiek prisidėti, žinoma, neatsitraukdamas nuo pagrindinių savo darbų – „Druskos“, „Istorijų kupiškėniškų“ ir kitų. Žiūrėsim, kas iš to viso bus. Asmeniškai esu tikras, kad Lukšo pasiūlymas bus atmestas. Užtenka to, kad yra ten mano vardas, nuo kurio visa toji mafija stačiai lipa ant sienų. Nieko kito laukti netenka. Šį nujautimą patvirtina ir tas faktas, kad Kino studijos žmonės, išgirdę Lukšo pasiūlymą, tiesiai klausinėjo jį: „Ar nesibijai, po šitokio kūrybinio pralaimėjimo, kokį patyrei su filmu „Virto ąžuolai“?“ Tai šit kokia ten atmosfera.

Vakare – aštrus konfliktas su Roku ir Monika. Perkūnai juos žino, ko siunta. Išlepinau, išpaikinau, matyt.

Lapkričio 6. Pirmadienis

Atvyko iš Leningrado sena mūsų bičiulė Lidija Moisejevna, puiki moteris, beje, mergina. Monikai bus daug paguodos, gal nebe taip nervuosis dėl kiekvieno nieko.

Iš Kupiškio skambino Zulonas. Dramatiška padėtis jo šeimynoje. Žmona Stanislava tiek įsisiautėjo, kad nebežino, ką bedaranti, imasi visokiausių provokacijų. Manau, kalčiausias čionai pats Zulonas: per daug jis geras, dėmesingas, išlepino, išpaikino, pasitikėdamas moterų gimine, o šito juk negalima, moteris reikia laikyti tvirtai gniaužtuose, juoba priešingu atveju pasiunta, ištvirksta, pačios nebesižino, ko joms reikia. <…>

Suprantu: nelabai pažangios šitos mano mintys. O iš kur paimti kitokių? Kiek prisiskaičiau, prisiklausiau paskaitų visokiausių apie abiejų žmonijos lyčių lygybę, o kur toji lygybė, kai fiziologiniai skirtumai vaidina šitokį vaidmenį žmonių tarpusavio santykiuose? Pasakos! Spekuliatyviniai tarškalai, nieko daugiau. Kiek žinau šeimų, beveik visur tas pats vaizdas: vyras „laimingas“, žmona – pati „nelaimingiausia“. O kur laimingi abu? Nėra tokių šeimų. Bent jau man nepavyko aptikti.

Iš Kauno atvyko V. Valiušaitis. Pasakojo vis įdomesnius įvykius. Ilgus mėnesius jam fabrikuota Kauno prokuratūros byla, kaip atrodo, nutraukiama. Nuimtas areštas nuo turto, sugrąžinti daiktai, automašina. Tai ir viskas? Iš viso to triukšmo, grasinimų, tardymų, vežiojimų po Vilniaus kalėjimą?! Negaliu atsistebėti, ir negaliu nesipiktinti. Į ką pavirto kai kurie partiniai vadovai, konkrečiai – Kauno miesto partinės galvos Mikučiauskas ir Guiga?! Įdomiausia (ir liūdniausia), kad šituos supuvėlius ir gobšuolius remia juk LKP CK kai kurie gana atsakingi darbuotojai. Tai kurgi surasti teisybę? Kur kreiptis, pas ką ieškoti? Siaubas!

Lapkričio 7. Antradienis

Diena saulėta, užtat patogu pravesti šventinį paradą, ir jis vyksta pilnu tempu. Stebėjau televizoriuje, nors ir gavau leidimą pastovėti paradinėje tribūnoje. Seniai tokiu leidimu nebesinaudoju. Ir dažnai net keista, kad kadaise naudojausi, stovėjau, plojau praeinančioms kolonoms, o visų keisčiausia, kad tikėjau tokiu iškilmių būtinumu, prasmingumu, net šventine jų atmosfera. Kaip toli dabar praeityje tie dalykai!

Padirbėjau prie „Istorijų kupiškėniškų“. Yra gerų gabalų, tik neramina paties P. Zulono autobiografija: labai ištęsta, veik 200 puslapių, daug šalutinių istorijėlių, kurios šiaip įdomios, bet mūsiškės knygos profilį neatitinka. Rašysiu jam laišką: gal sutiks trumpinti iki reikiamo lygio, kondensuoti, nes priešingu atveju – bėda tikra.

Monika su savo viešnia iš Leningrado žiūrėjo rusų teatre kažkokį spektaklį. Laisvesnis išpuolė man vakaras. Ir ramesnis.

Skambinau Vorėnų kolūkio pirmininkui Babeliui, priminiau, kad ketvirtadienį turime susitikti Paalksnėje. Paprašė atidėti penktadieniui. Na ką gi…

Vėl skambino duktė Rita. Vieni nemalonumai man iš jos. Juk ir suprantu, kad susižalojusi autoavarijoje, nervinga, ligota, tačiau tos jos pretenzijos naudotis spec. ligonine, kur jai nepriklauso, tie reikalavimai, žūtbūt, priregistruoti, kitaip tarus, išmaldauti jai tokią malonę, pradeda jau gerokai įkyrėti man. Po kiekvieno pokalbio su ja, Rita, bet kuria tema – pagadinta man nuotaika pusei dienos, negaliu imtis rankraščių.

Lapkričio 8. Trečiadienis

Visiškai subjurusi nuotaika, nedarbinga diena.

Lapkričio 9. Ketvirtadienis

Padirbėjau prie P. Zulono autobiografijos. Parašiau jam laišką, išdėsčiau viską. Reikia palaukti, ką atsakys šis puikus vyras.

Lapkričio 10. Penktadienis

Vykome su Monika į Molėtus žiūrėti, kas padaryta mūsų namo statyboje. Buvo žadėta išlieti fundamentą, pradėti ręsti sienas. Radome fundamentus suchaltūrintus, išlietus lygiai su žeme aukščio, vieno skersinio grindų apskritai trūksta, o Molėtų kolūkinės statybos valdybos atstovas spaudžia iš paskutiniųjų: apmokėkite sąskaitą – 1 404 rubliai! Atsisakiau. Vyko sunkios derybos. Vorėnų kolūkio pirmininkas Babelis pagaliau prisiėmė statybas sau. Valdyba atveš trūkstamą betoną pamatams, jį baigs lieti kolūkio statybininkų brigada, žinoma, man apmokant jai už darbą. Tai šitaip. Kas žingsnis, tai vagis, sukčius, apgavikas. Įdūkęs sugrįžau namo. Iki ko nusmuko žmonių moralė!

Jeigu aš taip rašyčiau, kaip jie man namą stato, tai mano knygų niekas neskaitytų.

Lapkričio 11. Šeštadienis

Pagal išankstinį susitarimą, vykau į Dailės instituto Grafikos katedrą. Pasakojau apie Petrą Cvirką (ryšium su artėjančiu jo 70 metų gimimo jubiliejum). Klausėsi profesūra ir studentai. Pastarieji paprašė leidimo piešti mane. Žinoma, „leidau“. Visi piešė. Labai gražus jaunimas. Tuo pat metu dokumentinio filmo apie mane statytojai paprašė juos leisti nufilmuoti viską. Buvo filmuojama. Po dviejų valandų darbo – kava. Įdomus pokalbis su profesūra. Gerokai nustebino prof. Vytautas Jurkūnas: giria viską, kas dabar vyksta, teisina visus absurdus. Girdi, kiek metų Lietuva buvo krikštijama, o dabar gyvename prie socializmo vos 62 metus… Vargšai studentai, kuriems dėsto šis sustingėlis!

Vakare žiūrėjau filmo vaidinimą-miuziklą „Svečiuose pas Onutę“ su miela mano širdžiai Ona Valiukevičiūte, tepadeda jai dievas. Nelabai graži, o talentinga, šarminga, labai betarpiška.

Šiandien turėjome abu su Monika atsiimti naujuosius pasus. Monika neturėjo laiko, o mano pasas, pasirodo, negatavas. Kilo klausimas: kaip rašyti – Juzė-nas ar Juozėnas? Susitarėm: Juozėnas. Lyg tai turėtų kokios reikšmės, einant man į gyvenimo pabaigą!

Lapkričio 13. Pirmadienis

Abu su Monika vykome į Pakruojį, buvome labai šiltai sutikti knygos mylėtojų, ypač LKP RK sekretorės Onos Galiauskaitės. Retai kur šitaip sutinkami žmonės. Kalbėjomės su skaitytojais, iš pat ryto su Pakruojo vidurinės mokyklos mokytojais ir moksleiviais, vėliau su Linkuvos vid. mok. žmonėmis, vakare – Pakruojyje, Kul-tūros namuose su visuomene. Visur žmonių – sausakimšai, dėmesys pats aukščiausias, marios gėlių, įdomūs klausimai, į kuriuos bandėme ir atsakyti deramai.

Pirmą kartą išvykoje su manim dalyvavo Monika. Turėjo didelį pasisekimą. Liko gana patenkinta.

Dalyvavo ir brolis Leonardas, paskaitęs savo feljetoną. Irgi susilaukė plojimų.

Po visko – iškilminga vakarienė. Baigėsi tiek vėlai, kad nesiryžome važiuoti, nakvojome puikiame naujame Pakruojo viešbutyje.

Lapkričio 14. Antradienis

Aplankėme brolio Leonardo sūnų, irgi Leonardą, su žmona Regina. Gyvena Pakruojyje, dirba rajono Tarpkolūkinės statybos valdyboje vyr. inžinierium, turi butą ir vaiką. Pusryčiavome, išsikalbėjome. Kaip ir visur, statybininkai čia dirba klaikiai, vagia, spekuliuoja deficitinėmis statybos medžiagomis…

Po pusryčių sugrįžome namo.

Sužinojome: vakar padaryta kepenų operacija mano dukters Violetos uošvei Julijai Pulikienei. Stipriai abejojama, ar bepasveiks. Serga kepenų ciroze. Jau penkti metai. O ši liga neduoda žmogui ilgiau gyventi kaip penkerius metus. Bent iki šiol taip. Stipriai gaila, nes moteris šauni. Ir dar jauna, vos 54 metų.

Skambinau Gražinai Rukšėnaitei, buvusiai Žalakevičienei. Labai prislėgta: sunkiai serga duktė, penkto kurso studentė medikė. Mokėsi ir dabar guli ligoninėje Kaune. Įtariamas vėžys.

Skambinau rašytojui Juozui Paukšteliui. Guli ligoninėje, pablogėjusia širdim. Eina jau aštuoniasdešimtuosius metus. Kartu guli ir jo žmona Bronė.

Lapkričio 15. Trečiadienis

Labai atidžiai dar ir dar kartą žiūrėjau „Sakmės apie Juzą“ rankraštį. „Vagos“ leidyklos darbuotojai dreba dėl kai kurių šitos sakmės vietų, konkrečiai, kur rašau apie išvežimus, vykdytus Lietuvoje 1941 metais. Pasirodo, dabar duoti nurodymai: viską vaizduoti taip, kad išvežimų tarytum nė būti nebuvo, o jeigu ir buvo, tai išvežė tiktai kaltus, niekas nekaltas nenukentėjo. Sunku įsivaizduoti absurdiškesnius teigimus! Jeigu niekas nekaltas nenukentėjo, tai iš kur tie tūkstančiai reabilituotų? Utenoje juk stovi paminklas Jeronimui Uborevičiui, tai ar ne jį sušaudė Stalinas? Absurdas ir nieko daugiau šitaip teigti! Nieko nebrauksiu iš „Sakmės apie Juzą“, kur liečiama ištrėmimų tema. Tegu nors pasikaria visi!

Šiandien – Alberto vardadienis. Pasveikinau ta proga Anykščių kleboną Albertą Talačką, o jis – mane. Abu mes Albertai. Vakare žiūrėjau naują Lietuvos kino studijos gamintą filmą pagal Centrinės televizijos užsakymą: „Nebūsiu gangsteris, brangioji!“ Režisavo tūlas Puipa. Pagal O’Henri noveles. Dar vienas Lietuvos kino studijos kūrybinis pralaimėjimas. Ir labai didelis!

Lapkričio 16. Ketvirtadienis

Nieko nedirbau, tai yra nerašiau. Nuotaika subjaurinta „Vagos“ išminčių.

Vakare – prozininkų susirinkimas Rašytojų sąjungoje. Gana kovingas, aštrus. Aputis tiesiai pareiškė: „Daugelis kritikų aptarinėja, net liaupsina naująjį Alf. Bieliausko romaną „Tada, kai lijo“, ir nė vienas nepasako aiškiai, kad romanas visiškai nepaskaitomas!“

Kalbėjau ir aš. Apie prozininkų jaunųjų nereiklumą sau. Pavyzdį paėmiau brolius Dirgėlas. Tinginiai.

Lapkričio 17. Penktadienis

Prieš kelias dienas neatsargiai prasipjoviau sprandą, tai šiandien teko eiti pas chirurgą. Aprišo, vaistais ištepė. Gerai.

Po pietų – Šalčininkuose. Kadaise labai sulenkintas rajonas nūnai lietuvėja gana sparčiai. Nemažai rusų, baltarusių. Į susitikimą su manim prisirinko pilna kino teatro „Šalčia“ salė. Daug įdomių bei prasmingų klausimų. Po visko – vakarienė. Deja…

Lapkričio 18. Šeštadienis

Visą dieną nieko nedirbau. Nėra nuotaikos vis dėl tų kvailų „Vagos“ priekabių prie „Sakmės apie Juzą“. Tiesiog gėda prisipažinti, kaip stipriai paveikė mane. O juk neturėtų. Juk privalau saugoti nervus svarbesniems dalykams.

Vakare – Vilniaus 7-oje vid. mokykloje. Įdomu, kad į ją pakvietė ne kas kitas, o komunalinio ūkio ministras J. Šerys. Pasirodo, jo duktė tenai praeina mokytojos praktiką. Susitikimas praėjo gana įdomiai, turiningai. Džiugina jaunų žmonių domėjimasis literatūra. Po visko… vakarienė. Deja, deja…

Lapkričio 19. Sekmadienis

Parašiau laišką Dundulytei. Iš nuobodumo parašiau. Niekam kitam šiuo metu netinku.

Po pietų itin sunkus konfliktas su Monika. Jeigu tikėti jos žodžiais, esu paskutinis iš paskutiniųjų, tiesiog banditas. Neaišku viena: jeigu aš jau toks, tai ko laikosi manęs, nesiskiria? O juk reikės šitai padaryti. Anksčiau ar vėliau. Labai jau brangiai kaštuoja man jos „užsisukimai“…

Lapkričio 21. Antradienis

Vargais negalais prikalbinau Moniką kreiptis pas neuropatologą Žiūką. Tas pareikalavo nedelsiant gultis pas jį į ligoninę, pats laikas dabar esąs. Toji atsisakė. Norinti suvaidinti dar kelis spektaklius. Ir nėjo, negulė. Ir vieta ligoninėje dingo, dabar bus galima tiktai gruodžio 11, bet ar tikrai bus galima? Kai šitiek žmonių serga dabar gripu, tai ką žinai…

Vakare – Respublikinėje bibliotekoje. Buvo paminėtas Juliaus Būtėno septyniasdešimtmetis. Gana blankiai viskas ėjo tame minėjime. Vis dėlto labai neryški asmenybė tas Būtėnėlis.

Lapkričio 22. Trečiadienis

Abu su Monika vykome į Molėtus, pravedėme du susitikimus su skaitytojais ir žiūrovais: Aluntoje ir pačiuose Molėtuose, naujuose kultūros namuose, kurių sienos jau gerokai byra ir lupasi. Viskas praėjo lyg ir gerai. Skaitė ir Leonardas savo feljetoną.

Lapkričio 23. Ketvirtadienis

Visiškai nedarbinga diena ir labai nekokia savijauta. Pats nesuprantu, iš kur toji apatija, neišpasakytas nuovargis.

Paskambino „Vagos“ Originalinės literatūros skyriaus vedėjas Stepšys, pranešė, kad leidyklos vyr. redaktoriaus K. Ambraso nuomone „Sakmė apie Juzą“ tokio pavidalo, kokio yra dabar, negali būti išleista: reikia būtinai pašalinti teigimą, kad nukentėjo nieku nekalti žmonės, konkrečiai – vienas sakmės personažų Jončys, mažažemis, doriausias žmogus. Nesutikau kategoriškai su tokiu reikalavimu. Pasiūliau rankraštį atidėti, pažadėdamas tokiu atveju sugrąžinti avansą, kurį leidykla pasiskubino man pervesti. Atsakė: apie tai negali būti nė kalbos, knyga privalo pasirodyti, ji jau išreklamuota, skaitytojai teiraujasi ir t. t. Pasiūliau atsiklausti „aukštesnių instancijų“, aš gi nieko netaisysiu ir nešvelninsiu.

Šis pokalbis atėmė man nervų daugiau, negu pats „Sakmės“ parašymas.

Lapkričio 26. Sekmadienis

Dvi dienas nerašiau, negalėjau pakelti galvos. Lapkričio 24, penktadienį, vos pakėlus galvą nuo pagalvės, ėmė viskas suktis akyse. Supratau: galvos kraujagyslių spazmai. Monika iškvietė gydytoją, tas liepė skubiai gultis į ligoninę, o man atsisakius – davė stiprių vaistų, liepė gulėti, ne tik nieko neveikti, bet ir knygų neskaityti. Tai ir gulėjau užvakar, vakar, šiandien…

Vakare atėjo žinia: ligoninėje mirė miela ir gera Julija Pulikienė. Stipriai suspaudė man širdį gailestis.

Lapkričio 27. Pirmadienis

Nieko negaliu dirbti, svaigsta galva, nuotaika – daugiau negu prasta. Kiek šitai tęsis?

Gulomis paskambinau Stepšiui: kaip reikalai su mano „Juza“? Atsakė: dar nieko aiškaus.

Telefonu tvarkiau velionės Pulikienės vainiko reikalus. Šiandien pavakare ją gabens į Anykščius, ten bus pašarvota, vėliau palaidota. Padėjo man Literatūros fondo direktorius Pajarskas. Vainiką atgabeno tiesiai į namus.

Vakare paskambino „Vagos“ vyr. redaktorius K. Ambrasas, kalbino nesiginčyti dėl „Juzos“ kai kurių momentų, girdi, išbraukus kai kurias vietas, niekas nenukentės, net knygos siužetas, kadangi knyga „ima“ Juzą iš vidaus, o čia – išoriniai reiškiniai… Keistuolis! Lyg tai žmogaus vidus gali formuotis be išorinių reiškinių, gyvenimo faktų?! Apskritai keistokas šitas Kazimieras Ambrasas. Amžinai žaidžia dvigubą žaidimą. Visur šnekama tarp rašytojų, kad jis niekad neskaito rankraščių. Jis neginčija šito. Vėliau staiga pasirodo, kad skaitė, susipažino, žino ir savo nuomonę seniai turi. Kam reikalinga ši vaidyba? Ką ji duoda leidyklos darbui, jos autoriams? Susidaro man įspūdis, kad tasai žmogus tiesiog iš prigimties negali nieko daryti tiesiai, atvirai, vis užuolankom, vis užuominom. Tikrai keistas pilietis.

Lapkričio 28. Antradienis

Šiandien – anūkės Akvilios gimimo diena. Jau šešiolika metų jai. Mergina. Mokosi 10-oje klasėje. Gerai mokosi. Apskritai gera mergaitė. Monika jos kažkodėl nekenčia, aštriai saugo nuo Roko. O kodėl? Nė pati nežino. Pasakiau jai šitai. Stipriai įsižeidė.

Pasveikinau Akvilią. Telefonu ir raštu. Su mažyčiu priedu.

Skambinau Vorėnų kolūkio pirmininkui Babeliui, kad statybininkų brigada negali pajudinti iš Balninkų kolūkio teritorijos mano nupirkto seno namo sienų, skirtų naujojo namo statybai. Tuo reikalu susitariau su Balninkų kol. pirmininku Smalsiu. Tas geras vyras išskyrė vikšrinį traktorių privežti išardytoms sienoms prie plento. Kai užsiminiau apie atlyginimą, nusijuokė: rašykit naują knygą, tai bus geriausias atlyginimas mums visiems!..

O namie – vėl aštriausias konfliktas su Monika. Rėkia, šaukia. Negi negali palaukti, bent kol šiek tiek sustiprės man sveikata? Juk privalau laikytis ramybės, kitaip – įvyks insultas. Nieko nenori žinoti…

Lapkričio 29. Trečiadienis

Šiandien Anykščiuose laidoja Juliją Pulikienę. Padiktavau ta proga telefonu užuojautos telegramą. Ką gi galiu daugiau: Dievas mato, tikrai norėjau dalyvauti laidotuvėse.

Paskambinau į „Žiniją“, atšaukiau savo paskaitą gruodžio 4 d. Negaliu, nėra jėgų.

Iš įvairių redakcijų pasipylė skambučiai: užsakinėja, prašo pasisakymų, straipsnių, surištų su LKP ir tarybų valdžios įkūrimo 60 metų sukaktim, kuri nuskirta paminėti gruodžio 15 d. Įdomiausia, kad dauguma prašo parašyti apie kūrybos laisvę, kokios susilaukėme tarybų valdžios dėka. Kūrybos laisvė! O štai pranešta man iš „Vagos“, kad šiandien turėjo būti dar kartą svarstoma „Sakmė apie Juzą“, suderinant ją su „aukštomis instancijomis“. Ir vėl atidėta: kažkam neprisiskambinta, nesusirenka žmonės, niekas nenori kišti pirštų, vėl viskas atidėta… Kūrybos laisvė! Laisvė meluoti žmonėms, skelbti netiesą, reikalingą „aukštosioms instancijoms“. Niekam nieko nerašysiu. Net jeigu ir nesirgčiau.

Konfliktas namuose tęsiasi. Nepataiso šitai man nei nuotaikos, nei sveikatos. Niekai, ir gana.

Skambinau „Pergalės“ redakcijoje dirbančiai mašininkei Jakštytei, teiravausi, kada perrašys „Istorijų kupiškėniškų“ antrąją papkę. Išsiderėjo iki pirmadienio.

Lapkričio 30. Ketvirtadienis

Iš pat ryto vykau pas gydytoją Šeškevičienę. Patikrino sveikatą, pasakė: geriau. Daug geriau viskas. Tai ir gerai, kad geriau.

Mieste atkakliai plinta gandai, kad knygos vėl pabrangs. Šimtu procentų. Įdomu, kad, taip brangstant knygoms, niekam nė į galvą neateina, kad privalu pakelti autoriams honorarą.

Atėjo laiškas iš Ukmergės. Rašo mokytoja Urbonienė, bandanti jėgas poezijoje. Kadaise išspausdino eilėraštį Ukmergės laikraštyje, skirtą man, tiesiog taip ir pavadinusi: „Juozui Baltušiui“. Laiškas jautrus. Nebejauna tai moteris. Kai sustiprėsiu, parašysiu jai, padėkosiu.

Iš Kupiškio gavau žinią: saviveiklininkės Baltrūnienės krosnis jau remontuojama.

Sugrįžo iš laidotuvių duktė Violeta su savo vyru. Pasakojo, kad našliu likęs Vladas Pulikas jau kelintą kartą skaito mano novelę „Ko nepasakė Laukys“. Skaito ir verkia balsu…

Iš „Vagos“ pranešė: „Sakmė apie Juzą“ svarstoma.

Parengė Antanas Šimkus

(Bus daugiau)