2014 m. Nr. 3

Iš vokiečių k. vertė Giedrė Sodeikienė

Sekmadienio vakaras, mugė nedideliame mieste, matyti storiausias pasaulyje žmogus – vaizdas koktus, bet kai tik šaukikas paskambina šaižiu varpu, žmonės plūsteli vidun. Taigi jis sėdi scenoje, mažoje ir nutriušusioje, apsitaisęs kaip kinų mandarinas, tas cukralige sergantis vyras iš riebalų ir raukšlių, taukais užgriuvusiomis akimis, bet jis iš tikrųjų juda, jis šypsosi, jis gyvas. Žiūrovai kuždasi. Jautriasielės ponios dangstosi rankomis veidus. Plona lazdele rodydamas į pilvą, kuris primena balioną, šaukikas pateikia trumpą biografiją:

– Ponios ir ponai, – sako jis, – štai vyras, kuris būtų laimingas, jei galėtų dirbti, bet dirbti jis nepajėgia…

Lauke dunda karuselės, skamba, trata, sukasi su spalvotomis lemputėmis ir margais sijonais, iš visų pusių sklinda klegesys, kažkas talžo Herkulį ir kai pagaliau jį pargriauna, pasigirsta sidabrinis varpelis, paskui arija iš „Rigoleto“, aidi šūksniai amerikietiškuose kalneliuose, šūviai šaudykloje… Gotlybas Knolis, mūsų istorijos herojus, sustoja ir užsidega cigaretę.

– Ponios ir ponai! – pasigirsta iš kitos pusės. – Kas bus tas drąsuolis? Siaubo geležinkelis! Tik stiprių nervų žmonėms! Trisdešimt grašių, mes iškart grąžinsime pinigus, jei jums plaukai neatsistos piestu! Siaubo geležinkelis, savaitės potyris!

Viena porelė ryžtasi.

– Drąsiau, drąsiau, užeikite! – šaukia šiapus. – Jūs matote stebuklų stebuklą, jūs matote gryną tiesą – Čau Hing, kinų mandariną, storiausią pasaulyje žmogų, kuris nedirba, – Čau Hing!

Gotlybas jį jau matė; jis pėdina tolyn, pinigų jam likę ne kažin kiek, bet vieno dalyko jis dar norėtų, kol dar neatėjo pirmadienis, kol dar nereikia sėdėti prie stalo. Moteris be apatinės kūno dalies? Gotlybas stabteli, bet, taip ir nesumetęs, kas čia turėtų traukti akį, nueina – pro karštas dešreles, pro tviskančias būdeles, žadančias daugiau, negu gyvenimas gali tesėti…

Gotlybas pasuka prie vienos iš tų be jokios paslapties atvirų būdelių, kur vienam pačiam galima svaidyti kamuolius. Mergina jam paduoda medžiaginių pjuvenų prikimštų kamuoliukų. Suėmęs į saują, Gotlybas paleidžia juos vieną po kito į lėles; į kelias pataiko, bet laimėjimo net sagei neužtenka. Vadinasi, vėl iš pradžių! Antrą, trečią, ketvirtą kartą; jis svaido taip smarkiai, kad net būdelė dreba; užsimodamas pamato, kad susirinkęs pulkas žiop- linėtojų, – tai reiškia, kad jam nieku gyvu nevalia pralaimėti. Po vienuoliktos serijos nenumušta lieka viena vienintelė lėlė; tvyro visuotinis džiaugsmas, Gotlybas išpiltas prakaito it didžiavyris, bet jis tyli, mergina dvejodama paduoda jam kamuoliukus ir primena kainą. Tačiau Gotlybas žūtbūt siekia galutinės pergalės – ne jai tai suprasti; paskutinė lėlė, trauk ją velniai, jam vis labiau primena jo direktorių. Lėlė su monokliu ir cilindru. Jau triskart į ją pataikė, bet ji ir vėl atsistoja. Po septynioliktos serijos, jai vis dar stovint, Gotlybas nusivelka švarką – apie pasidavimą negali būti nė kalbos, net jei tektų palikti savo laikrodį – tas vyrukas turi kristi!..

Tuo pat metu vos už trisdešimties žingsnių vyksta, beje, panašus, bet tikras susirėmimas – už vienos būdelės tokiu tviskančiu fasadu… Ten streikuoja imtynininkas, galiūnas dryžuotu sportiniu kostiumu, jis pakeltų abu – kaire ranka policininką, dešine – būdelės savininką. Jis to nedaro, jis sėdi ant dėžės ir streikuoja. Tai viskas.

– Sutartis yra sutartis.

Imtynininkas nusispjauna ant žemės.

– Jeigu jūs tuoj pat negrįšite į būdelę ir nepradėsite dirbti, – sako apyliesis, mažumą drebantis būdelės savininkas, – aš nedelsdamas liepsiu jus suimti. Nedelsdamas. Ko aš čia stoviu? Viduje pilna žmonių, kasoje pinigai.

Imtynininkas nė nekrusteli.

– Atsipūsti! – tęsia nelaimingas būdelės savininkas. – Jūs kalbate kaip mažas vaikas! Ir dar kada – sekmadienio vakarą, kai pati prekyba! Jeigu jūs man šitaip atsidėkojate… – o gal aš su jumis elgiausi nežmoniškai? Kiek kartų sakiau: Mejeri, nepersišaldykite. O kiek kartų, kai pasitempdavote, kiek kartų jums dovanojau tvarsliavos? Ar aš ne žmogus? Ar aš išnaudotojas? Sutartis yra sutartis, supraskite gi, dar tada, kai buvote plikas kaip tilvikas, neturėjote darbo, dar tada aš mačiau, kad jūsų jėgai nėra lygių. Kas gi jus išgarsino? Ir ko tik aš nedariau dėl jūsų jėgos, kuriai nėra lygių? Kas dar valgydino jus tokia vištienos sriuba? Pats pasakykite, bičiuli, ar kas nors yra elgęsis su jumis geriau negu aš? Jei ne aš… – aš leidžiu jums rungtis savo būdelėje. Kiekvieną mielą vakarėlį, ir štai kaip jūs man atsidėkojate: paprasčiausiai pasišalinate ir streikuojate, einate atsipūsti…

– Kas man belieka!

– Mejeri.

– Dieve šventas, – atsako imtynininkas, – nuo tokių kaip jūs aš negaliu apsiginti kitaip; jei ginčiausi kitaip, jūs būtumėte negyvas.

Gotlybas, kamuoliukų svaidytojas, galiausiai pasidavė. Tiesiog dėl pinigų; to, kas liko, užteks daugių daugiausia alaus bokalui. Mergina į jį pažvelgė nuoširdžios užuojautos kupinu žvilgsniu, žioplinėtojai išsiskirstė, balaganas tęsiasi, viskas siaudžia gaudžia, šaukikai skelbia savo didžiuosius pažadus, iš visų pusių girdėti klegesys, kažkas talžo Herkulį ir kai jį pargriauna, suskamba sidabrinis varpelis, be to, pasigirsta ta pati arija iš „Rigoleto“, moterys spiegia amerikietiškuose kalneliuose, šaudykloje aidi šūviai… Gotlybas atsisėda ir už paskutinius pinigus užsisako alaus. Ryt pirmadienis. Nieko nepadarysi. Beje, jis įsitaiso nuošaliau, toliau nuo pažįstamo, kurį pamato; šiuo metu jis neturi jokio noro kalbėtis su protingu žmogumi, tad verčiau atsisės prie tuščio stalo, o tokio nesant – prie nepažįstamo imtynininko.

– Jei leisite, – taria Gotlybas.

O štai ir Kniksas atskuba, padavėjas.

– Ko pageidautumėte?

– Alaus.

– Kodėl toks piktas, pone Knoli?

Gotlybas neatsako. Tyli net tada, kai padavėjas atneša alų. Užtat staiga prabyla Arlekinas, iš kažin kur, velniaižin iš kur, išdygęs prie jų stalelio, Arlekinas, visai toks, kaip knygoje, ir sako:

– Į sveikatą!

– Ačiū! – atsako Gotlybas.

– Jūs ištroškęs, – nusišypso Arlekinas. – Padirbėjote kaip reikiant.

Gotlybas laižo nuo viršutinės lūpos alaus putą, jam truputį nesmagu, Arlekinas tikriausiai irgi buvo tarp žiūrovų ir matė, kaip Gotlybas bandė priveikti lėlę.

– Aš suprantu, – sako Arlekinas. – Visą savaitę sėdi prie stalo, žiūri į kalendorių, kas rytą nuplėši po lapelį, kad tik greičiau ateitų sekmadienis, ir štai jis čia, tas sekmadienis.

Gotlybas nenori apie tai kalbėti.

– Jūs turbūt menininkas? – paklausia jis, kad nukreiptų kalbą. – Buvau visose būdelėse, bet jūsų niekur nemačiau.

– Aš burtininkas.

Gotlybas ištuština bokalą.

– Burtininkas? – perklausia su kažkokiu nerimu, atmieštu pašaipa ir nepasitikėjimu. – Ir kokius burtus jūs darote, norėčiau sužinoti?

– Kokių tik ponai pageidauja!

Gotlybas juokiasi:

– Ar ir alaus padarote, kad būtų?

– Alaus?

– Tai gal vyno?

– Raudono ar balto? – pasitikslina Arlekinas; žinoma, Gotlybas pajuokavo, bet Arlekinas visai rimtai klausia: – Raudono ar balto?

Gotlybas sutrinka:

– Jei galima, tiesą sakant, norėčiau raudono, pavyzdžiui, prancūziško…

– O jūs? – Arlekinas mandagiai kreipiasi į imtynininką, kuris viską girdėjo.

– Aš?

– Raudono ar balto?

– Klausykite, – taria imtynininkas, – ar jūs čia iš rimtųjų šnekate?

– O kodėl gi ne?

– Kodėl gi ne! – atkartoja Gotlybas; jis tikrai ištroškęs ir nebeturi pinigų. – Jeigu ponas tikrai burtininkas…

Jie nusprendžia užsisakyti raudono, „Dole“, ir Arlekinas kaipmat pasišaukia padavėją, tiksliau, jis spragteli pirštais, o Kniksas tik nusilenkia, juo mandagiau, juo negražiau su juo elgiamasi.

– Atneškite butelį „Dole“, – pasako Arlekinas. – Ir tris taures.

Ne, Kniksui nepasigirdo – butelį vyno šitoje skylėje ne kiekvienas užsako; jis ne veltui nusilenkė. Kniksas akimirksniu sumoja, ko vertas toks retas įvykis, ir servetėle šluosto stalą. Gotlybas su imtynininku žiūri, kaip jis stengiasi. Kaip jis moka dirbti, kaip, pabraukinėjęs servetėle, nusklendžia šalin.

– Klausykite, – labai rimtai sako Gotlybas, – mes taip nesitarėme.

– Ko?

– Tai jokie burtai, gerbiamasai, tai joks triukas. Tiesiog užsakyti! Tai bet kas gali, jei turi pinigų.

– Jei turi pinigų, – reikšmingai suraukęs antakius, atkartoja Arlekinas ir nutyla; jam antrą kartą spragtelėjus pirštais, pasirodo cigarų pardavėjas ir ant stalo sukrauna kalną dėžučių.

– Ko pageidautumėte?

– Tiesą sakant, – taria Gotlybas, – aš neturiu žalio supratimo.

Arlekinas jam pataria rinktis dailų brazilišką cigarą, pavyzdžiui, „Dannemann“. Gotlybas taip ir padaro. Šis cigaras kvepia visai kitaip negu fabrikinis. Ir imtynininkas nusprendžia išbandyti brazilišką „Dannemann“ cigarą. Jaunasis pardavėjas jiems parodo, kaip nugnybti galiuką, paskui pridega, o Arlekinas sumoka…

– Dėkoju, – pasako Gotlybas kelis kartus užsitraukęs, apžiūrinėdamas tamsų daikčiuką. – Nuostabus skonis. Taip, pinigai; gerai būtų mokėti jų įsigyti burtais.

– Nėra nieko lengvesnio.

– Aš turiu galvoje tikrus pinigus.

Deja, ateina Kniksas, padavėjas, ir pokalbis nutrūksta. Prie pašalinių apie pinigus nekalbama. Tylėdami jie stebi, kaip jis atkemša „Dole“, tylėdami rūko braziliškus cigarus, laukdami, kol padavėjas pripils taures ir pasišalins.

– Į sveikatą, – sako Arlekinas.

Jie išgeria.

– Nesuprantu žmonių, – sako Arlekinas. – Rytoj pirmadienis, ir jie visi vėl kiūtos prie savo stalų. Ir taip diena po dienos. Savaitė po savaitės. Metai po metų. Visą gyvenimą. Tik darbas ir nieko daugiau! Nežinau, kaip žmonės tai ištveria.

– Ir aš nežinau, – atsako Gotlybas.

– Tačiau jie taip gyvena.

– Taip, – atsako Gotlybas.

– Ir jūs?

– Taip, – atsako Gotlybas ir gurkšteli vyno, paskui susimąstęs įsmeigia žvilgsnį prieš save. – Kas mums belieka! Mes ne burtininkai.

Arlekinas nusišypso.

– Taip, – atsiliepia imtynininkas ir lėtai prataria: – Kas mums daugiau lieka?

Arlekinas pripila jiems taures.

– Jei negrįšiu į darbą, po penkiolikos minučių mane suims, – sako imtynininkas. – Sutartis yra sutartis, sako jie.

– Suims? Kodėl?

Imtynininkas papasakoja, kas jam nutiko.

– Suims! – sako Gotlybas. – Dar to betrūko, dar to betrūko.

Trumpai tariant, tai visiškai įprastas pokalbis, taip guodžiasi mažas žmogus, kuris ne burtininkas, tai yra jis pelno pinigus ne kitaip, o tik darbu, savo darbu. Arlekinas klausosi, įpila jiems vyno ir šypsosi… Prieina senė, elgetautoja, ir Arlekinas duoda jai ne metalinę monetą, bet popierinį banknotą; ji išgąstingai pabučiuoja jam ranką. Prieina gėlių pardavėja; ir jai jis duoda banknotą, bet gėlių neima; banknotą, visą mėnesinį atlyginimą – Gotlybas ir imtynininkas išsižioję nebyliai žiūri vienas į kitą, laikydami tarp pirštų cigarus… O aplink verda balaganas, siaudžia gaudžia, sukasi karuselės su spalvotomis lemputėmis, iš visų pusių aidi klegesys, kažkas talžo Herkulį ir kai jį pargriauna, suskamba sidabrinis varpelis, spiegia moterys amerikietiškuose kalneliuose, aidi šūviai šaudykloje ir neišeina iš galvos mintis: rytoj pirmadienis. „Dole“ pasakiškai skanus, kainuoja irgi pasakiškai, bet Arlekinas, rodos, pinigų turi tiek, kad galėtų žarstyti į visas puses…

– Ne, rimtai, – juokais klausia Gotlybas, bet tai tik atsargumas, maskuotė, kad kiti neišjuoktų to rimtumo, – jūs tikrai mokate burti? Na, iš tikrųjų – pinigus, tikrus pinigus.

– Nieko nėra lengviau.

Gotlybui nepatinka, kai kas giriasi.

– Nieko nėra lengviau! – pakartoja Arlekinas ir nukrečia pelenus nuo savo cigaro, šypsodamasis tarsi profesorius, paklaustas, kiek yra dukart du, ne apmaudžiai, bet veikiau sujaudintas mūsų Gotlybo neišmanymo: – Tik pasirašykite, mano mielas, ir jūs – kaipmat turtingiausias žmogus.

– Aš?

– Prašom.

Gotlybas dar nepasigėrė, dar pasako sau: nesąmonė! Netikiu! Tuo tarpu Arlekinas, pareikalautas įrodyti savo gebėjimus, įkiša ranką į krūtinės kišenę, įsikandęs cigarą ir prisimerkęs, nes dūmai eina į akis.

– Prašom, – sako vyrukas, grimuotasis, – pasirašykite šitame popieriaus lape – tik tiek – ir jūs turėsite pinigų daugiau, negu jums reikia.

Imtynininką irgi prajuokina toks pokštas.

– Jūs šaipotės! – sako Gotlybas, bet vis dėlto paima popieriaus lapą, baikštokai, nes tas Arlekinas kažkoks truputį velniškas, bet taip atrodo turbūt nuo grimo, šiaip ar taip, čia mugė, galvoja Gotlybas, kodėl nepapokštavus. Kas čia tokio? Popieriaus lapas, parašas.

– Kodėl dvejojate? – klausia Arlekinas.

Gotlybas ieško savo parkerio.

– Na, žiūrėkite, davėte žodį, – nusijuokia jis, – bet nemanykite, kad aš tuo tikiu.

– Pamatysite.

– Ką?

– Vos tik pasirašysite, – atsako Arlekinas, ne be šypsenos pabrėždamas žodžius, – ir bus baigta, jis tą pačią akimirką numirs.

– Numirs?

– Tą pačią akimirką.

– Kas?

– Turtingiausias pasaulyje žmogus, Čau Hing, kinų mandarinas.

– Numirs?

– O jūs tapsite jo įpėdiniu.

Gotlybas išblykšta… Jis nežino, ką ir galvoti. Arlekinas vėl pripila jiems pilnas taures, nors butelis, atrodytų, jau seniai išgertas.

– Pone, – sako Gotlybas, – pūskite miglą kam kitam, bet ne man.

Šioje vietoje pokalbis vis viena nutrūksta, nes penkiolika minučių, skirtų imtynininkui, praslinko ir atėjo suėmimo valanda, taigi prasideda skandalas, nes imtynininkas neturi jokio noro leistis išvedamas dviejų policininkų, juo labiau dabar, kai cigaro surūkyta tik pusė, o taurė „Dole“ neišgerta. Negali būti nė kalbos, nors policininkai išsitraukia lazdas! Veltui šaukia šaukikai, veltui skambina savo šaižiais varpeliais – niekas nekelia kojos į jų būdeles, visi plūsta pas mūsų imtynininką, kuris, įsikandęs cigarą, laiko iškėlęs vieną policininką – žmonių džiaugsmui ir įstatymų apmaudui. Jis nenori nieko blogo, tas mūsų imtynininkas, bet policininkui iš nosies bėga kraujas, žmonės švilpia ir linksmai šūkauja, kaip futbolo kamuolį spardo jo baltą šalmą, ir net Gotlybas nesitveria savo kailyje.

– Čia tai bent, čia tai bent! – kartoja jis.

Aiškus daiktas – jie grįš už penkių minučių, pilnas sunkvežimis, visas tuzinas ar dar daugiau, kad išvežtų vargšą imtynininką; visi piktinasi, visi palaiko imtynininką, šis vienintelis tyli ir gurkšnoja savo vyną – Arlekinas vėl pripylė jam taurę! Senė elgetautoja, padavėjas, gėlių pardavėja – visi apstoję stalelį, taip pat ir daktaras Knaksas, dar ne visai prasigėręs advokatas, ir Šopfas, senasis kepėjas, Gotlybo draugas per tėvą, ir niekas nežino, ką daryti. Tik Gotlybas galėtų pagelbėti. Jam tereiktų padėti savo parašą! Pinigai – valdžia.

– Pasirašyk! – sako jie. – Pasirašyk!

Reikia kažką daryti, galvoja Gotlybas; ir jam vynas mušė į galvą, ir nesvarbu, ar grimuotasis tauškia tiesą, ar pokštauja: pinigai – valdžia, tas tiesa. Čau Hing, turtingiausias pasaulyje žmogus, kuriam per visą gyvenimą niekada nereikėjo dirbti, – ir Gotlybas tampa jo įpėdiniu, jis, Gotlybas Knolis, o, kaip jis tada atsistotų ir pasakytų: nelieskite vargšo imtynininko, palikite jį ramybėje, arba turėsite reikalų su manimi, Gotlybu Knoliu! Ir vos tik jie išgirstų šį vardą, iškart persimainytų, truputį sumištų, nes įstatymas yra įstatymas, prieš įstatymą visi lygūs. O Gotlybas pasakytų: nesirūpinkite, policija mane pažįsta, aš geriausias mokesčių mokėtojas, jie tikrai nenorės dėl menkniekio pyktis su manimi. O kadangi policininkai vis dar nesitraukia, bet, įsikibę savo diržų, sutrikę tebestovi, Gotlybas pasakytų dar kai ką: prieš įstatymą visi lygūs, aiškus daiktas, bet jūs tikrai nesirūpinkite, užstatas ryt bus sumokėtas, o jeigu norite – kad ir dabar pat! – ir įkiša ranką į kišenę, pilną banknotų, ir taip… Tikrai puiku būti galingam, padėti draugams, o pačiam nesikelti, kai ateina pirmadienis, kai čirškia žadintuvas, bet drybsoti, pusryčiauti lovoje ir skaityti laikraštyje: Gotlybas Knolis steigia prieglaudą imtynininkams bei visiems kitiems, jos neturintiems. Būtų nuostabu, tiesiog neįsivaizduojama.

– Kad taip be žudymo!

Arlekinas nusišaipo:

– Ką reiškia žudyti?

– Tą ir reiškia, – atsako Gotlybas.

– Vieną dieną jis vis tiek numirs, tas mandarinas. O ir kam ceremonytis su tais turčiais! Pamatytumėt jį.

– Tada tikrai negalėčiau.

– Jums ir nereikia jo matyti, – pasitaiso Arlekinas. – Aš jus suprantu. Todėl tas mandarinas yra Kinijoje. Juo toliau, juo lengviau. Tai, beje, mūsų technikos malonė; kai esi akis į akį, sutinku, mums visiems šiek tiek kebloka. Kas jau valiotų su virtuviniu peiliu pulti savo uošvę? Vienas kitas. Arba savo rankomis prigirdyti septynis šimtus žmonių, tiek, kiek šitoje mugėje, moterų, vyrų, vaikų, kas jau išdrįstų tai padaryti? Pats suprantate: jei kiekvieną reikėtų nutverti, pavyzdžiui, mūsų mažąją gėlių pardavėją, ir laikyti jos galvą vonioje tol, kol nebekiltų burbulai, ir tai daryti septynis šimtus kartų. Kas tai pajėgtų? Visai kas kita torpeda. Viena vienintelė torpeda, žvilgt į kampamatį, žvilgt į laikrodį, spust mygtuką; tai gali kiekvienas, kad ir koks žydraakis būtų. Juokų darbas! Pasižiūrėkite į tuos jaunuolius, kurie mėto bombas – jokios gėdos veide. Ką reiškia žudyti? Žinoma, vietoje kas kita, – bet tam juk yra technika, bičiuli, arba, kaip aš sakau: reikia mąstyti iš esmės, o dauguma tai gali tik tada, kai nemato savo darbo. Konkrečioje vietoje tai visada atrodo kaip žudymas, galbūt, bet kam tada abstraktus mąstymas? Nebūtina jo matyti, štai kur šuo pakastas, todėl tai ne jūsų direktorius, bet mandarinas Kinijoje.

– Na, taip, – sako Gotlybas.

– Neįkalbinėsiu jūsų! – juokiasi grimuotasis. – Jis pats ne toks delikatus kaip jūs, antraip nebūtų toks turtingas. Šimtai tūkstančių juodadarbių lenkia jam nugarą, suka vandens malūnus, kad ryžių laukai neštų jam procentus, – diena po dienos, savaitė po savaitės, visą gyvenimą, pirmadienį po pirmadienio. Manote, kad jis eina į tuos laukus ir pats viską prižiūri? Jis sėdi savo jachtoje, Čau Hing, darbo gyvenime nedirbęs, sėdi, riaugėja ir punta iš kitų darbo.

Imtynininkas linksi:

– Taip, taip, tikrai.

Gotlybas sumišęs tyli. Ir kiti linksi galvomis, ne tik senė elgetautoja, padavėjas ir jaunoji gėlių pardavėja, bet ir advokatas; jei pasaulyje viešpatautų teisybė, daktaras Knaksas niekada nebūtų taip nusmukęs ir prasigėręs.

– Tikrai taip, – sako Knaksas taip svariai, kaip akademikas. – O kodėl taip yra?

– Kodėl? – klausia Gotlybas.

– Žydai…

Gotlybas nebesiklauso, apžiūrinėja tuščią popieriaus lapą; beje, tai visiškai įprastas popieriaus lapas. Tik pasirašau, galvoja jis, ir aš – galingiausias žmogus! Visi jį įkalbinėja. Tik Šopfas, kepėjas, paniekinamai išsiviepia; net jei tai tik pokštas, jam vis tiek nepakenčiamas tas išsidažęs tauškalas ir sukčius; jis suraukia nosį kaip žaisdamas „jasą“, kai, žiūrinėdamas kortas, nesitiki geros partijos. Gotlybas jo draugas, ir jam nepatinka, kad jį kvailina. O tas, žiūrėk, tuoj ims ir patikės!

– Apie ką taip galvojate? – juokiasi Arlekinas. – Ar nusprendėte, ar ne?

– Žinoma.

– Bet?

– Kai bandau įsivaizduoti…

– Įsivaizduoti, – apmaudžiai juokiasi Arlekinas, ir nuo jo juoko Gotlybas kitiems atrodo juokingas. – Jei kiekvieną kartą bandysite įsivaizduoti, ką reiškia jūsų parašas, visą gyvenimą liksite parankiniu. O gal aš neteisus? – klausia jis kitų. – Kai vienas pasirašo čekį – brūkšt, o kitas nudvesia, nes neturi ko pasirašyti, – kas čia tokio? Parašas yra parašas. Koks skirtumas? Arba kai pasirašote rinkimų biuletenį ir balsuojate už Čingischaną, nejau manote, kad tokiu būdu nieko nenužudote? Prašau…

Visi juokiasi.

– O gal aš neteisus?

Gotlybas laiko parkerį.

– Pasirašyti? – klausia jis nebesvarstydamas, ar čia pokštas, ar tikri dalykai, jis tik nenori apsijuokti, o ir kiti neparodo, ar tuo tiki, vis dėlto jam truputį nejauku, yra buvę ir tikrų burtininkų, patrakėlių – Gotlybas nusprendžia bent jau apsimesti, kad viską laiko juokais, ir vėl paklausia:

– Pasirašyti?

– Aišku, – atsako advokatas.

Tik Šopfas nepritaria.

– O jeigu aš tikrai gausiu pinigus? – vėl klausia išbalęs Gotlybas. – Ar nepaliksite manęs vieno, kai pakviesiu jus visus paėsti, taip paėsti, mielieji, kad net neįsivaizduojate, – ar nepaliksite manęs?

Jie sutrikę šypsosi.

– Kniksai, – sako kilniaširdis Gotlybas, – ką mes patieksime į stalą? Kaina nesvarbu.

– Blynus, – sako gėlių pardavėja.

– Kokie niekai.

– Vėdarus.

– Nesąmonė! – taria imtynininkas. – Jei kaina nesvarbu, tada verčiau tikrą kumpį.

– Arba kepenų kukulius!

– Aš jų nevalgau.

– Kepenų kukuliai, tinkamai paruošti.

Tik advokatas turi supratimą:

– Geriausia būtų žąsis, – sako jis ramiai, – žąsis su kaštainiais.

– Ir bruknėmis, – sako padavėjas.

– Bet pirma žuvis.

– Ir šampanas.

– Nedera, – sako advokatas, – aš jums siūlau štai ką.

– Kniksai, užrašykite.

– Pirma: sultinys su kaulų smegenimis. Antra: šutintas upėtakis, prie jo gero vyno, balto, „Johannisberg“ arba kokio nors panašaus. Trečia: žąsis, įdaryta žąsies kepenėlėmis ir kaštainiais, su lakštiniais, bruknėmis, salotomis pagal sezoną. Pabaigoje: vaisių salotos su vyšnių likeriu arba „Maraschino“. Kava, cigarai ir taip toliau – aš nepaminėjau antro vyno, kokio nors skanaus raudono, pavyzdžiui, „Pommard“…

Kniksas viską surašo.

– Taip, taip, – sako imtynininkas, – žinoti jūs žinote, ponas daktare, bet žiūrėkit, kad nieko netrūktų.

Visa tai dar ilgai aptarinėjama, šampano irgi turi būti. Kad ūžti, tai ūžti: tik kartą žmogus gauna turtingiausio pasaulyje mandarino palikimą! Visiems tįsta seilė, tik Gotlybui džiūva burna – prieš pasirašant, o kadangi jie visi laukia, kol jis pasirašys, jis negalės nepadėti to nelemto parašo, bet pirma norėtų sužinoti, ką tai reiškia – popieriaus lape matyti:

Pirmas parašas

Antras parašas

Trečias parašas.

– Ak štai kas, – sako Arlekinas, – aš dar nepaaiškinau. Atsiprašau. Viskas labai paprasta. Pirmas parašas: kinų mandarino mirtis, taigi miršta žmogus, kurio jūs niekada nematėte, kurio net nepažįstate.

– Toliau!

– Antras parašas: miršta žmogus, kurį pažįstate, jūsų draugas, stovintis jums skersai kelio.

– Draugas?

– Nebijokite, – šypsosi Arlekinas, – šitas parašas nebūtinas. Jūsų niekas negali priversti pasirašyti.

– O trečias?

– Trečias parašas: nuo jo mirs žmogus, kurį labiausiai mylite, – bet, kaip sakiau, šis parašas, suprantama, nebūtinas, jei nenorite jo padėti.

– Hm.

Tyla.

– Ne, – sako Gotlybas, – aš nepasirašysiu.

– Kaip sau norite.

– Tai sutartis su velniu.

– Kaip sau norite.

Tiesą sakant, liūdėti, kad smagioji puota neįvyks, nėra kada – jau girdėti nekenčiama policijos sirena, atvažiavo sunkvežimis, lauktasis, ir, jiems dar nespėjus suvokti, juos apsupo dvidešimt baltų šalmų, juoba neminint dvidešimties policininkų lazdų. Menki juokai. Vienas policininkas buvo susikruvinęs nosį; valstybė negali į tai žiūrėti pro pirštus, tai aišku kiekvienam, turi būti tvarka, ir imtynininkas tai suprastų, jei nebūtų gėręs tiršto „Dole“. Trys policininkai, mandagiai priėję prie mūsų imtynininko, jau nuskriejo į kėdes, dėl to barška taurės ir šalmai, kiti septyniolika, minios paniekinamai nušvilpti, laikosi taisyklių, tiksliai nustatančių leidžiamų priemonių seką: mandagumas, lazda, ašarinės dujos, revolveris. Dabar jie griebiasi lazdų, bet irgi nieko nepeša, į kitus du policininkus pataiko paleistos peleninės, ir jie laikinai iškrenta; imtynininkas nesiskiria su užgesusia cigaro nuorūka, didesnis už visus kitus, stovi tuščio rato viduryje gniauždamas abiejose rankoje po kėdės koją, o kadangi tebevilki dryžuotą imtynininko kostiumą, viskas atrodo kaip programos numeris, žiūrovai plūste plūsta, pagaliau pasirodymas už dyką, policininkai stovi nelyginant užtvara. Kas toliau? Lazdos bejėgės, žiūrovai jau ropščiasi ant stalų ir į medžius. Kas toliau? Neišleisdamas iš rankų kėdžių kojų, imtynininkas kaip žliumbiantis vaikas trinasi akis – ašarinės dujos…

– Po velnių! – šaukia žmonės.

Vienintelis, galintis padėti, yra Gotlybas. Padėti vienu vieninteliu parašu. Jį apima toks pat įtūžis kaip tada, kai būdelėje mėtė kamuolius.

– Šen, pasirašau!

Tuo metu jie jau supančiojo verkiantį imtynininką, dėl to jis nebegali net nusišluostyti akių: visi piktinasi, bet kas iš to. O štai ir svarbiausia akimirka: dėkodamas už parašą, Arlekinas sulanksto popieriaus lapą, mesteli jį į orą, pasigirsta pokštelėjimas, kaip iš raketos tvyksteli gelsvai žalsvas žaibas, ir viskas; imtynininkas pakraunamas į mašiną, Gotlybas stovi, mašina nuvažiuoja, tarsi nieko nebūtų įvykę, aidi bjauri jos sirena, žiūrovai niurzga ir skirstosi, balaganas tęsiasi, nelieka nė Arlekino, gelsvai žalsvas žaibas truputį pasmardino, ir tai yra viskas.

– Bengališkas perdalas.

Advokatas visada moka taikliai pasakyti. Gotlybas išbalęs kaip numirėlis. Padavėjas renka pelenines, elgetautoja nueina sau, gėlių pardavėja irgi, advokatas vypteli:

– O tas ir patikėjo!

Tik Šopfas, kepėjas, nepalieka Gotlybo likimo valiai, bet, paėmęs už alkūnės, sako:

– Džiaukis. Taip bus geriau. Džiaukis, tai buvo sukčius.

Jie drauge paėjėja kelis žingsnius.

– Tu norėjai padėti, – sako Šopfas, – bet taip negalima. Žinoma, kad tai skriauda! Bet su burtais geriau neprasidėti. O su žudymu tai jau išvis. Džiaukis, kad tai buvo sukčius.

Gotlybas lieka vienas.

Pinigų jis nebeturi, namo eiti nenori, tad stoviniuoja prie besisukančių karuselių, susikišęs rankas į kišenes, apsuptas klegesio ir ūžimo, kažkas talžo Herkulį, amerikietiškuose kalneliuose spiegia moterys, imtynininkas sėdi kalėjime, o gyvenimas tęsiasi… Toks yra pasaulis! Galvoja Gotlybas ne be įkvėpimo, sumišusio su „Dole“ ir balaganu: toks yra pasaulis, bemeilis iki širdies gelmių, – galvoja jis ir tą pat akimirką pajunta, kaip kažkieno ranka nuslysta jo ranka. Tai mergina, palikusi jį be pinigų, mergina, padavinėjusi kamuoliukus, be viso ko, labai miela būtybė, jauna, su patirtimi.

– Aš Jeny, – sako ji.

Jie paėjėja susikibę rankomis, Gotlybui smagu, kad jis nebe vienas šiame pasaulyje, bet neprataria nė žodžio; tik vėliau, kažką prisiminęs, sustoja ir pasako:

– Aš neturiu pinigų.

– Žinau.

– Ir apskritai, – sako Gotlybas, – ko jums iš manęs reikia?

Jeny šypsosi:

– Man labai pagailo jūsų.

– Kaip suprasti?

– Na, kai svaidėte kamuoliukus, – sako Jeny. – Jūs taip stengėtės. Iššvaistėte visus savo pinigus.

– Tai jau taip.

– O kodėl?

– Matote, – juokiasi Gotlybas, – pasielgiau labai kvailai, bet tas vyrukas su monokliu labai priminė mano direktorių.

Jie vėl paėjėja susikibę už rankų, Jeny baigė darbą, tikriausiai nori valgyti, šiaip ar taip, ji gręžiojasi į kiekvieną prekystalį, kur parduodamos dešrelės, o, kaip būtų puiku, jei Gotlybas galėtų ją pavaišinti: žąsis su lakštiniais, bruknės, salotos pagal sezoną. Jį vėl apima nenumaldomas įtūžis.

– Jei tik jūs pažinotumėte mano direktorių, – sako Gotlybas, – tada mane suprastumėte. Vakar labai draugiškai jam pasakiau, kad man reikia didesnio atlyginimo. Jis tik nusijuokė! Štai koks jis!

Paskui jie sustoja prie restorano; pro langą matyti omaras, padavėjas, majonezas, buteliai, kailiai.

– Eime, – sako Jeny, – namie dar turiu dešros.

Ji tikra meilutė, be jokios abejonės, ji įneria pirštus tarp jo pirštų, taip jai jo gaila, o jos jausmai tikrai nuoširdūs, reikia laikytis drauge, Jeny žino, kad jis nebeturi pinigų, bet vis tiek jai patinka, ne kiekvieną sekmadienį taip būna. Jeny gyvena prie Žuvų turgaus, nyki vieta, bet Gotlybas džiaugiasi, kad jis ne vienas. Prie namų durų, Jeny ieškant rakto, jis pasako:

– Aš Knolis, Gotlybas Knolis.

Jeny atrakina duris.

– Užeik, – sako ji.

Buvo sekmadienis.

Kalėjime, to nereikėtų nutylėti, jie su imtynininku elgėsi labai mandagiai. Net atpančiojo jį, nors šalia jo neprilygstamos povyzos jie kone nykštukai, tiesa, jam davus garbės žodį, kad jis savo ruožtu laikysis mandagumo taisyklių ir neišplėš metalinių grotelių. Jam tai būtų nelengva, bet įmanoma. Vis dėlto jam užtenka proto, kad laikytųsi savo garbės žodžio ir naktį praleistų ant gulto, nors ir per trumpo, tačiau visai tinkamo, kad išpagiriotų „Dole“. Jeigu jis išplėš groteles, pasakė jie, jam teks mokėti baudą, o jeigu nesumokės, vėl sės į kalėjimą, taigi bandyti iš čia bėgti nėra jokios prasmės, jis tai supranta. Ir apskritai žmonės daug mandagesni, kai nesigini…

Naktis su Jeny – pasakysime tik tiek: Gotlybas sapnuoja negyvą mandariną, o nubudęs pasijunta labai laimingas, kad tai buvo tik sapnas, jis dar niekada nebuvo toks laimingas su mergina… Suprantama, kad jis pavėluoja į darbą, ir dar nepradėjęs teisintis jau žino, kad jei dar kartą pavėluos, tuoj pat bus atleistas.

Jis tylutėliai nueina prie savo stalo.

– Na? – viepiasi kiti. – Kur palikimas iš Kinijos?

Dar ne kartą jam teks tai klausyti…

Tai tęsiasi lygiai septynias savaites – iki atmintino pirmadienio, kai mieloji Jeny tiesiog puola į neviltį, matydama, kad Gotlybas tuoj pavėluos į paskutinį autobusą. Jis pavėluos ir kaipmat bus atleistas. Dabar lygiai septynios valandos trisdešimt keturios minutės; Jeny sutepa jam sumuštinį, Gotlybas vis dar skalauja burną už širmos, o po vienuolikos minučių išvažiuoja autobusas. Jeny viską suruošia, įpila kavos ir šalto pieno, kad jis tuoj pat galėtų gerti.

– Gotlybai, – sako ji, – tu pavėluosi.

Atsakymas: gargaliavimas.

– Gotlybai, dabar septynios trisdešimt septynios. Tol gaiši, kol jie tave atleis. Pats sakei: jei dar bent kartą pavėluosi į darbą.

Jeny netenka žado, ji netiki savo nepraustomis akimis: Gotlybas pasirodo iš už širmos su tokiu chalatu, kokius paprastai matai tik vitrinoje, ir toks ramus, toks ramus…

– Gotlybai!

– Pabučiuok mane! – sako jis.

– Ką tai reiškia?

Jeny jį pabučiuoja, kad nereikėtų gaišti, o kur jis gavo tą sumautą brangų chalatą, paklaus kitą kartą.

– Gerk, – sako ji. – Pienas šaltas.

Gotlybas ramut ramutėlis.

– Jenylein, aš tau turiu kai ką pasakyti.

– Ką taip?

– Bet tu nebijok.

– Tave atleido?

– Jei tik tiek būtų.

– Gotlybai, kas yra?

Jis paima ją už rankų ir, keistai šypsodamasis, pasisodina ant kelių.

– Jenylein, – sako jis, – noriu tavęs kai ko paklausti, kai ko labai rimto.

– Po šešių minučių išvažiuoja tavo autobusas.

– Atsakyk man tiesiai.

– Aišku, žinoma.

– Jenylein, ar aš pasikeičiau?

– Ar tu man neištikimas?

– Jei tik tiek būtų.

– Tu mane gąsdini, – atsako Jeny, – kodėl tu turėjai pasikeisti?

Jis žiūri į ją.

– Mudviejų šeštadienį, mudviejų sekmadienį – pasakyk tiesiai, ar buvo gražu, ar ne?

– Kvailys!

– Aš turiu galvoje, ar aš buvau kitoks negu visada?

– Tu buvai padūkęs, taip.

– Bet ne kitoks? Kaip čia pasakius: ne valdingas ar panašiai, ne užsispyręs, nepakenčiamas?

Jeny tik pasijuokia iš jo, dar kartą pabučiuoja, švelniai, bet trumpai, nes iš tikrųjų pats laikas eiti; turi lėkti kaip beždžionė, sako ji. Tačiau jis nė nemano to daryti.

– Matai, – sako jis šypsodamasis, bet išbalęs nuo rimtumo, – tada aš patenkintas, tada aš ramus, tada galiu tau pasakyti… Žinok – aš iš tikrųjų gavau palikimą.

Jeny spygteli.

– Mandarino palikimą.

Jeny atrodo kaip tragedijos kaukė iš antikos teatro: akys išplėstos, burna pražiota ir bežadė; Gotlybas pasiima cigaretę.

– Taigi, – sako jis, – štai taip.

Autobusas nuvažiuoja be jo… Jau šeštadienį atėjo tas laiškelis, registruotas, toks čekis, kad kiekvienas, sužinojęs sumos dydį, netektų amo. Gotlybas nenorėjo nieko pasakoti, kad jie dar kartą praleistų gražų savaitgalį čia, toje lūšnoje prie Žuvų turgaus. Taip, tai buvo maža lūšnelė, bet laikas praėjo maloniai.

– Todėl!

– Ką?

– Todėl tu nusipirkai tą chalatą?

– Taip, – truputį sumišęs šypsosi jis, – aš tik norėjau įsitikinti, ar tas čekis, na, supranti, tikras. Ar tai iš tikrųjų pinigai. Nueinu į banką. Ko pageidautumėte? Parodau čekį. Prašom, ir staiga tiesiog akyse tas žmogėnas pasidaro saldus kaip medus, palydi mane per visą salę ir vis lankstosi, kol pasodina dideliame kambaryje, na, ten tik oda ir riešutmedis. Malonėkite! Mane išpila prakaitas. Tik pamanyk, jie man duoda tikrus pinigus. Negali būti! – galvoju. Ir nueinu į artimiausią parduotuvę. Prašom, ir šitie man duoda viską, ko aš prašau, nė nemirktelėję. O prie durų taip nusilenkia, tarsi aš pats būčiau kinų mandarinas…

Tyla.

– Aš taip džiaugiuosi, Jenylein, kad tu sakai, jog aš visai nepasikeitęs.

Kišdamas ranką į kišenę paklausia:

– Ar tu žinai, kur yra Kalkuta?

– Kalkuta?

– Ten dabar mūsų jachta, – sako Gotlybas ir perskaito raštelį: – Item kiniška jachta, šiuo metu esanti Kalkutos vandenyse, taip pat šimtas dvidešimt vergų irkluotojų; item visos žemės valdos su žmonėmis; item fabrikai.

– Fabrikai?

– Parašyta juodu ant balto.

– Ką mes su jais veiksime?

– Jenylein!

– Ar tu nusimanai apie fabrikus?

– Nesirūpink! – juokiasi Gotlybas. – Galvok iš esmės. Item visi fabrikai; aš juk nežinau, kaip daryti porcelianą ar elektros lemputes, ar šilką, bet tie fabrikai veiks kaip veikę, mūsų fabrikai! Nes darbininkai, kurie tai išmano, irgi turi gyventi, tad jeigu nenori mirti, turi dirbti fabrike, kad ir kam jis priklausytų. Turi! Aš jų nevarysiu su rimbu – pamatysi!

Jeny apkabina jį.

– Oi tu!

– Palauk, leisk man toliau skaityti.

– Klausyk, – svajingai sako ji, – nuostabiausias dalykas iš visų, man atrodo, yra jachta, bet kaip mes nuvažiuosime į Kalkutą?

– Jachta čia atplauks.

– Čia?

– Aš jau nusiunčiau telegramą.

– Kaip ji atplauks?

– Prašom, – atsako Gotlybas su tokia šaltakraujiška ramybe, kokią anksčiau matydavo tik savo direktoriaus veide, – taip pat šimtas dvidešimt vergų irkluotojų.

Kažkas pabeldžia į duris.

– Įeikite!

Pabeldžia antrą kartą.

– Įeikite!

Pabeldžia trečią kartą.

– Po velnių! Įeikite!

Ir tada, kaip jau galima numanyti iš trigubo beldimo, įeina Arlekinas, smagus, rūpestingas ir paslaugus, bet atrodo savimi pasitikintis, stačiai vyras su patirtimi, ir taria:

– Žmogeliai jau čia!

– Kas?

– Kniksas, vyriausiasis padavėjas, teiraujasi, ko ponai pageidautų iškilmingiems pietums.

– Juk mes jau viską aptarėme tada, mugėje, – nelabai mandagiai atsako Gotlybas, paskui paaiškina Jeny: – Aš tau dar nieko nepasakojau – pažadas yra pažadas – aš juos pakviečiau į svečius, visus savo draugus!

– Čia?

– Nesijaudink, mes vis tiek darysime remontą, – atsako Gotlybas ir pasisuka į Arlekiną: – Ar jie tikrai ateis?

– Be jokios abejonės.

– Puiku, – sako Gotlybas ir vėl kreipiasi į Jeny: – Kiauras septynias savaites jie mane traukė per dantį, supranti, šaipėsi iš manęs. Kaip tavo palikimas iš Kinijos? Ir panašiai. Bet apie tai nė žodžio! Prašau tavęs. Mes nekeršysime, supranti, mes būsime kilnūs… Aš noriu, kad jie liktų mano draugais. Priimsiu juos kaip kunigaikščius.

Nuo įžūlių Arlekino žvilgsnių kiek sutrikusi Jeny prisidengia krūtinę savo žydrais naktiniais.

– Kas dar? – klausia Gotlybas.

– Smitas, siuvėjas, iš Londono.

– Ko jam reikia?

– Nori pamatuoti, kad iki pietų kostiumas būtų pasiūtas.

– Tuoj.

– Taip pat orkestras klausia, ką jiems groti.

– Muziką, ką nors temperamentinga, ką jie moka… O kur suknelė poniai?

Arlekinas spragteli pirštais, ir pasirodo skrybėlaičių dėžės ir suknelės, – visa vitrina, bateliai, kojinės, kailiai; nebeįstengdama apglėbti, Jeny pravirksta.

– Gotlybai, Gotlybai!

Gotlybas klausia Arlekino:

– Kas dar?

– Darbininkai jau čia.

– Na tai pradėkime! – sako Gotlybas. – Pradėkime remontą!

Arlekinas spragteli pirštais… Neįtikėtina, bet pats matai: kambarėlio sienos nutolsta ir tuo pat metu gražėja, seni nutriušę tapetai virsta šviesia madinga medžiaga, lubos pakyla aukštyn ir tampa baltos kaip sniegas, iš viršaus nusileidžia nauji sietynai, dailūs, labai dailūs, langai išplatėja, svarbiausia, paaukštėja, o iš sienų jau išbanguoja užuolaidos, kaskados iš prabangios medžiagos, kuklios, bet tokios puikios, kokių nerasi jokiame kataloge, neužmiršta nė sena ketaus krosnis bei vamzdis iš krosnies, jis tiesiog išgaruoja, šildymas įrengtas lubose, spindulinis šildymas, suprantama, o linoleumas, kadaise gėlėtas, ilgainiui išblukęs, o palei slenkstį ir po stalu seniai prakiuręs, susivynioja į ritinį kaip degantis popierius, kuris subyra į pelenus, dulkių siurblys be garso juos susiurbia, o darbininkai jau čia, apsirengę kaip nykštukai, tas jiems patiems nepatinka, bet nėra kada bambėti, reikia džiaugtis, kad yra darbo, duok Dieve, sveikatos ponams, kurie turi pinigų, jie bemat pakloja parketą, languotą, drebulė su lazdynu, – deja, įvyksta klaida, Arlekinas tylėdamas tik papurto galvą ir patempia kairį lūpų kamputį, ir jie kaipmat išlupa parketą, jis skirtas muzikos kambariui, o ne šiam, štai jie atsineša gludintas plokštes – jos daro visai kitokį įspūdį – vėsumos, elegantiškumo, ant jų patiesia purpurinį kilimą, kuris pats išsivynioja, – deja, ir velnias gali apsirikti, vėl įvyko nedidelė klaidelė, kilimo vieta salėje, suprantama, Arlekinas tyli, tik pažvelgia į darbų vykdytoją, kuris tuoj pat prisiima kaltę, tauriosios plokštės išlupamos suspausto oro grąžtu, specialistas nagus nusigraužtų, bet išlaidos nesvarbu, suprantama, dabar reikės naujų plokščių, gaišti nebegalima, nauji baldai jau laukia, kol bus paklota grindų danga, tokia, kad iš malonumo norisi tik eiti ja, tik eiti ir eiti… Žinoma, kaip tik ji čia tinka, o jau kambarių erdvumas, Dievuliau, tas erdvumas – tik senasis kambarėlis, kur tebestovi lova, dar neliestas, kol rengiasi Jeny, mažas senas kambarėlis, kur stovi lova…

Arlekinas:

Vienas iščiustytoje patalpoje, pirštų spragtelėjimu pašalinęs paskutinius darbininkus, jis įdėmiai viską apžiūri kaip inspektorius, vienur kitur perstato kokį baldą, išdėlioja pelenines, patikrina, ar užuolaidos gerai užsitraukia, radęs tuščią, be gėlių vazą prispjauna ir, dar tebeaugant šviežių chrizantemų kupstui, nusisuka, dar kartą viską apžvelgdamas pasitrina smakrą, pamoja vienam sietynui, kad nusileistų žemiau, tada, metęs tik iš seno prisiminimo gašlų žvilgsnį į mažą seną kambarėlį su lova, kur rengiasi Jeny, prieina prie naujo marmurinio židinio, nutveria už dailios žalvarinės rankenos ir, truktelėjęs sklendę, pasišalina per dūmtraukį…

Tylu.

Pirmas iš svečių nuostabą patiria Šopfas, kepėjas. Jis šluostosi nuo kaktos prakaitą, mat labai skubėjo, nes jam buvo pranešta tik tiek, kad Gotlybą ištikusi bėda, kažkas atsitikę. Jis tuoj nusirišo baltą prijuostę, jis kaip tik buvo kepykloje; dabar jis čia – su šviesiomis kepėjo kelnėmis, basnirčias, miltų pilnais batais, marškiniais be kaklaryšio, atraitotomis rankovėmis, su lendančia iš po vestuvinio žiedo tešla – bet Gotlybo čia nė kvapo, o švilpti, jis tai iškart pajunta, čia nedera; bet tarnaitės irgi nematyti, nieko nėra, durys atsidaro automatiškai, amerikietiškas modelis. Nieko bendro su stebuklais. Technika, ir tiek. Kažkas panašaus į elektrinį fotoaparatą. Šopfas, kaip sakyta, šluostosi nuo kaktos prakaitą, po velnių, jokioje kepykloje jo dar taip nepylė prakaitas, o štai durys vėl atsidaro, įleisdamos antrą svečią – elgetautoją.

– Jūs?

– Ką visa tai reiškia?

– Aš irgi norėčiau žinoti.

Suprantama, tai kartojasi atėjus vis naujam svečiui. Trečias pasirodo Knaksas, advokatas, jis atėjo ne tiek iš draugiškumo, kiek iš smalsumo, beje, vienintelis, mokantis eiti kilimine danga nekeldamas aukštai kojų, ir nepasiduoda suglumimui.

– Aš užuodžiu kontrabandą, – sako Knaksas.

– Jūs taip manote?

– Mūsų neapgausi, – sako jis, atsargiai liesdamas pirštais įrenginį. – Iš savo rankų darbo dar nė vienas taip neprasigyveno.

Pasirodo gėlių pardavėja.

– Tai bent, – sako ji, – tai bent.

Ji švytėte švyti. Beje, svečiai kalbasi tik pašnibždomis, ir juo tyliau, juo jų daugiau. Jie šnabždasi kaip prieš išnešant iš namų velionį, gūžčioja pečiais, linksi iš toli vienas kitam. Dar ateina Capfas, Gotlybo klasės draugas, degalinės savininkas, ir senoji ponia Holė, Gotlybo kambario šeimininkė, – ji tikėjosi visko, nuo tada, kai jis nebegrįždavo namo nakvoti, kužda ji, visko, bet tik ne šito… Garsus klegesys pasigirsta tik paskutinįsyk atsivėrus durims – pasirodo imtynininkas dryžuotu sportiniu kostiumu; visi sušunka:

– Vaje, Mejeris!

Jis atvyko tiesiai iš kalėjimo, taip, policininkas gali paliudyti. Policininkas yra naujasis jo draugas, beje, tas pats, kuriam tąsyk iš nosies bėgo kraujas. Štramas jo pavardė, tikras bičiulis, kai su juo bendrauji ne darbo metu; suprantama, dabar jis ne tarnyboje. Ir, aiškus daiktas, imtynininkas turi papasakoti, kaip ten buvo. O kaip jį paleido?

– Užstatas, – atsako jis.

– Kas tai yra? – paklausia gėlių pardavėja.

– Laisvė, – atsako advokatas ir paglosto nenuovokiai mergelei švelnius plaukus. – Pinigai.

Jie visi garsiai džiūgauja, kad Mejeris laisvėje, trumpai užmiršę, kur esantys, džiūgauja taip garsiai, kad iš pradžių nė nepastebi Gotlybo, šios laisvės suteikėjo, stovinčio prie didelių suveriamųjų durų – fraką vilkinčio Gotlybo.

– Draugai, – sako jis, kaip visada, paprastai, – pagaliau jūs čia!

– Aaaa! – atsiliepia visi.

– Šopfai! – taria Gotlybas. – Mielasis.

Trykšdamas nuoširdumu, Gotlybas prieina prie jų, savo senų gerų draugų, varstančių jį žvilgsniais. Katy, gėlių pardavėja, netgi padaro tūpsnį. Gotlybas iš jos pasijuokia, bet ji nieko neatsako.

– Kas atsitiko? – klausia Gotlybas. – Ko taip spoksote? Ko stovite, kodėl nesėdate?.. Nesivaržykite, prašau!.. Vyručiai, sakau jums – puiku, kad jūs atėjote! Ir kada? Šventą pirmadienį, metę darbus. Capfai! – nusijuokia jis su palengvėjimu. – Ir tu?

Ir, kaip sakyta, priėjęs prie kiekvieno, paspaudžia dešinę, savo ruožtu, kad labiau parodytų draugiškumą, ją suimdamas abiem rankomis. Jau vien tai kelia įtarimą, galvoja Šopfas, kepėjas; labai įtartina, jei nepakanka vienos rankos. Capfą, klasės draugą, tai irgi trikdo; sveikindamiesi taip spaudžia ranką sukčiai ir kunigai.

– Sėskitės gi, – sako Gotlybas, – Jeny tuoj ateis… Turbūt neatsisakysite aperityvo? – paklausia, jiems klusniai sėdantis, o kad neįsiviešpatautų tyla, be perstojo mala: – Kaip gi jums sekasi?

– Ačiū.

– Taip, mielieji, kas galėjo pagalvoti! Tąsyk, prieš septynias savaites. O atrodo kaip ištisa amžinybė! Tas Arlekinas su bengališku perdalu – o vis dėlto ne sukčiaus būta…

Jie vogčiomis susižvalgo.

– Pažadėjo ir ištesėjo! – juokiasi Gotlybas. – Sultinys su kaulų smegenimis, šutintas upėtakis. Pamatysite! Žąsis, įdaryta kaštainiais, lakštiniai, bruknės, salotos pagal sezoną, vaisių salotos su vyšnių likeriu arba tortas ponioms, kava, cigarai. Ir vynas, tikiuosi, aš neapsirikau – „Johannisberg“ ir „Pommard“.

Imtynininkas žiūri į savo šlaunį.

– Gotlybai, – sako apdairusis kepėjas, – tu turbūt juokauji?

– Pažadėjo ir ištesėjo.

– Ką visa tai reiškia? – klausia jie.

Pasirodo Kniksas, paaukštintas vyriausiuoju padavėju, lydimas devynių jaunesniųjų padavėjų, kiekvienas su sidabriniu padėklu. (Jie gali įžengti kaip baleto šokėjai.) Muzikantai groja. Tada kiekvienam svečiui, neišskiriant nė senosios elgetautojos bei gėlių pardavėjos, pakėlus taurelę, Gotlybas, nuoširdžiai stengdamasis nebūti iškilmingas, pasako tai, kas jam iš tikrųjų guli ant širdies:

– Už mūsų draugystę – iki dugno!

Visi išgeria.

– Gerai, – sako imtynininkas.

Padavėjai skubiai įpila vėl… Štramas, policininkas, irgi neatsisako. Jis yra buvęs pas vieną kitą kontrabandininką. Knaksui, daktarui, rūpi pamatyti etiketę; gėlių pardavėja apžiūrinėja chrizantemų kupetą, senoji elgetautoja čiupinėja užuolaidas, Capfas, tas iš degalinės, atsismaukia ant pakaušio tepaluotą kepurę su snapeliu, kaip įpratęs savo ūkyje, o Šopfas, vis dar žvalgydamas su bejausme nuostaba sietyną, nejučiomis kasosi plaukuotą krūtinę – trumpai tariant, jie pasijunta laisviau, o ir Gotlybas, užmiršęs savo fraką, vos pastatęs taurelę užsikelia ant kelio kairę koją ir suima ją dešine ranka – Gotlybas, toks, kokį jį visi pažįsta, visai toks pat, kaip seniau, jeigu tiek nešnekėtų apie draugystę.

– Rimtai, – sako jis, – jūsų draugystė man brangesnė už visus turtus šiame pasaulyje. Aš jums visiems kartojau tą patį: mielas Šopfai, miela Katy, mielas Capfai, turiu svarbų reikalą, tu man labai reikalingas, labai prašau, ateik – ir visi atsišaukė. Patys matote! Jūs kvailinote mane, na ką gi, bet aš visada žinojau, kad jūs man padėsit, kai kas nors atsitiks – o dabar taip ir yra… Dėl to nenunerkit akių. Koks aš buvau, toks ir esu. Juk aišku. Aš nepasikeičiau. Jenylein gali paliudyti – labai nedaug pasikeičiau. Patikėkite manimi. Prisipažįstu, šiandien aš nėjau į darbą. Kiekvienas manimi dėtas šiandien būtų nėjęs į darbą – bet tarp mūsų, manau, tikrai niekas nepasikeitė, juk tai savaime suprantama, manau, apie tai neverta net kalbėti. Mes liekame draugais! – pasako jis ir pakelia taurelę. – Išgerkime už mūsų draugystę!

Jie pakelia taureles.

– Ar tu tikrai nėjai į darbą? – paklausia blaivusis Šopfas. – Juk turbūt neimsi tvirtinti.

– Išgerkime!

– Kad tas parašas.

– Išgerkime!

– Ir tas mandarinas.

– Išgerkime!

– Tas mandarinas, – paklausia gėlių pardavėja, – ar jis iš tikrųjų dėl to numirė?

– Eina jis po velnių, – atsako Gotlybas, – dabar apie tai nekalbėsime – išgerkime už mūsų draugystę, ir baigtas kriukis, į sveikatą!

– Į sveikatą!

Pagaliau iš seno mažo kambarėlio, kur stovi lova, pasirodo Jeny – atrodo nuostabiai, neapsakomai, bet truputį nusiminusi; ji neužsega nugaroje vienos kilputės, jai reikalinga Gotlybo pagalba.

– Ko čia dabar atsistojote, – sako Gotlybas. – Dieve šventas!

Neįmanoma apsakyti, kokia graži ta vakarinė suknia: Jeny tikra dama, nė iš tolo nepanaši į Jeny iš Žuvų turgaus, ir nė vienas vyras, perėjęs per šitą kambarėlį su lova, – visų pakopų prekybininkai, studentai, šeimos tėvai, darbdaviai, darbuotojai, – nė vienas neišdrįstų net pasiūlyti jai parankės.

– Tai bent! – sako gėlių pardavėja.

Visi stovi kaip stovėję: stati.

– Aš tuoj ateisiu, – sako Jeny. Ji tik pasidažys lūpas – pasigirsta riktelėjimas, tarsi ją kas būtų perliejęs verdančiu vandeniu, ir Jeny, dama, išsitiesia ant grindų. Gotlybas nuskuba pas ją, nujausdamas, ką pamačiusi nualpo vargšelė Jeny. Nė nežvilgtelėjęs vidun, jis skubiai užtraukia užuolaidą, kad niekas nematytų, kas yra kambarėlyje su lova; išblyškęs kaip vaškas, atsigręžia į savo svečius.

– Ko taip spoksote?

Padavėjai atneša valgius…

– Kodėl nesėdate?

Jie susėda, tik Capfas lieka stovėti.

– Jeny tuoj atsigaus.

Gotlybas elgiasi keistai – širsta, kad svečiai nori padėti Jeny. Kaip patrakęs šoka ant Capfo, nors šis dar tik eina prie užuolaidos, ir, pastūmęs jį taip, kad tas net susverdėja, atsistoja prie kambarėlio su lova; kumštyje gniaužia baltą servetėlę.

– Ką tai reiškia? – sako jis negirdėtu balsu. – Pakviečiau jus pasivaišinti, o ne tikrinti mano namų. Ar aš koks nusikaltėlis? Pasakykit, ką galvojate, daktare, rėžkite tiesiai.

– Aš? Ką taip?

– Kad aš – žudikas…

– Kas taip sakė?

– Niekas! Niekas! Bet kiekvienas taip galvoja. Iš akių matau.

– Iš mūsų akių?

– Veidmainiai! – pasako ir numeta servetėlę.

– Gotlybai, jūs mus įžeidinėjate.

– Veidmainiai, – pakartoja jis. – Šikniai – kodėl nevalgote? Visi jūs. Ir tu, Šopfai! Kodėl knebinėjate lėkštėse smegenis ir nė trupinio neimate į burną? Jums per karšta, ką? O gal per prastai, ką? O gal manote, kad už užuolaidos guli lavonas?

Mirtina tyla.

– Dieve aukščiausias, – sako jis su piktu priekaištu, – jeigu tiek ir tėra tos draugystės!

– Gotlybai!

– Ko taip spitrijatės į tą užuolaidą?

Šopfas paima šaukštą.

– Gotlybas teisus, – sako jis kitiems, kurie kaip suakmenėję, – nepameskime galvos.

Kepėjas, kaip visada, apdairus, rodo gerą pavyzdį ir, panardinęs šaukštą į sriubą, pradeda valgyti, bet jam dar nespėjus prinešti šaukšto prie burnos, Gotlybas jį nutveria už trumpikės:

– Ką tu nori pasakyti? Nepameskime galvos. Ką tu nori pasakyti? Ar tai reiškia, kad aš ruošiuosi nusukti jums galvas – ką?

Gotlybas sukrikęs, jie dar nesupranta, ką jis turi galvoje, jie žiūri į smegenis lėkštėse ir iš tikrųjų nežino, ką atsakyti, juolab kaip elgtis, kai staiga Capfas, per tą laiką prisėlinęs prie užuolaidos, tyliai rikteli:

– Prakeikimas.

Visi sužiūra į jį.

– Taip ir yra, – pasako jis kimiai.

– Kas taip?

– Aš jį mačiau.

– Ką? – paklausia visi.

– Lavoną.

Dabar šventinis pobūvis, atrodo, baigėsi, šiaip ar taip, visi atsistoja; veltui Gotlybas gailiai klausia:

– Tai paliekate mane?

Vis dėlto šiandien pirmadienis, darbo diena, kiekvienas atėjo, kaip ateinama atsiliepiant į pagalbos šauksmą, bet tiek daug laiko jie, aiškus daiktas, neturi, Gotlybas pats galėtų susiprotėti; kepėjo bandelės liko orkaitėje, o mokiniais pasitikėti negalima. Knaksas, advokatas, irgi susitaręs susitikti kavinėje. O kas atsakys už degalinę, kurioje nėra kas aptarnauja? Veltui Gotlybas kalbina kiekvieną atskirai, kad įtikintų, jog lavonas jiems netrukdo; kol su vienu kalbasi, visi kiti išsinešdina – salėje girdėti jo balsas:

– O tada mugėje, šunsnukiai jūs prakeikti, kas tada sakė – pasirašyk? Kam čia pliurpti – tegu mandarinas miršta – tada mugėje. Ar ne dėl jūsų aš taip padariau? Šunsnukiai jūs prakeikti, nelabieji…

Kai mūsų Gotlybas svirduliuodamas grįžta į ištuštėjusį kambarį, pirmą akimirką tariasi likęs vienas. Bet čia jo laukia Arlekinas! Jis puse šlaunies prisėdęs ant padengto stalo, koją užkėlęs ant gretimos kėdės, geriau įsižiūrėjus, labai keistą koją, ir kemša skrudintą duoną su smegenimis; užsiberdamas druskos, nusišypso:

– Su tais žmogeliais visada tas pat! Vos tik sužino, kad už užuolaidos guli lavonas, tuoj jiems apkarsta geriausi valgiai, o paskui skundžiasi, kad visą gyvenimą turi misti bulvėmis…

Ir – am, nuryja smegenis.

– Taip, taip, – priduria jis, – dabar jie pabėgs ir viską išplepės visose pakampėse.

– Manai?

– Aišku.

– Kaip jiems sukliudyti?

– Nėra nieko lengviau.

– Kaip?

Taip šypsosi žmonės, kurių rankose esi atsidūręs, Gotlybui tai pažįstama, nėra nieko kokčiau už jų ramų atsainumą, už mandagumą, tai, kaip Arlekinas spragteli savo žiebtuvėlį, vos tik Gotlybas paima cigaretę; pažiūrėti jis – uolus tarnas, bet iš tikrųjų – skaičiuojantis kankintojas.

– Nėra nieko lengviau.

– Bet kaip? – klausia Gotlybas. – Kaip?

Arlekinas tik nusijuokia.

– Galera!

Tačiau Gotlybas nenori girdėti apie jokią galerą, juk aišku, kad jis ne toks, jis, Gotlybas Knolis, linkintis tik gero, galiausiai tai jo draugai. Kodėl jis turėtų siųsti į galerą savo draugus?

– Draugus, – juokiasi Arlekinas.

– Jie mano draugai!

– Buvo.

Gotlybas atsiklaupia:

– Jenylein! Jenylein!

Ji vis dar neatsitokėjusi.

– Nesąmonė, – sako Gotlybas, – kodėl jie turėtų nebūti mano draugais?

– Nes jie tavęs bijo.

– Bijo! – sako Gotlybas. – Ką aš jiems padariau? Juk aš jiems linkiu vien tik gero, juos visus ir pasikviečiau prie savo stalo – kodėl jie staiga turėtų imti manęs bijoti?

– Nes tu turi valdžią.

– Man nereikia jokios valdžios.

– Bet tu ją turi, – juokiasi Arlekinas. – Jie pamatė. Todėl jie tavęs bijo, todėl jiems dingo apetitas. Nė šaukšto neprarijo. Net elgetautoja…

Bergždžiai glostęs vargšelę Jeny, Gotlybas atsistoja. Jis negali matyti stalo! Atsistoja prie lango, rankas susikišęs į kelnių kišenes, akis įsmeigęs į Žuvų turgų, tuštutėlį. Tik policininkai vaikšto pirmyn atgal – rūmai turi būti saugomi. Gotlybas palinguoja galvą – toks juokingas jam atrodo visas tas sambrūzdis.

– Valdžia, – taria jis. – Ką reiškia valdžia?

– Mirtinas parašas.

Tyla.

– Grąžink juos! – ryžtingai atsigręždamas sako Gotlybas. – Noriu, kad jie ateitų valgyti. Arba jie mano draugai ir ateis, arba aš juos tikrai pasiųsiu į galerą. Taip ir pasakyk jiems. Noriu, kad jie ateitų valgyti.

– Puiku.

– Tuoj pat!

Arlekinas, uolus kaip visada, jau užgesino savo cigaretę, jau atitraukė sklendę marmuriniame židinyje, kai Gotlybas nutveria jam už peties.

– Pamatysi, jie ateis.

– Būtinai.

– Nedelsdami.

– Nes jie tavęs bijo.

– Klausyk, aš jų paklausiu, aš imsiu ir tiesiai jų paklausiu, ar jie mano draugai, ar ne.

– Ir jie atsakys: taip.

– Daugiau man ir nereikia…

– Taip, – atsako Arlekinas, – bet tai bus melas. Ar tau aišku? Jie meluos viską, ką tik tu norėsi išgirsti, net prisieks, kad tik nenukeliautų į galerą.

– Meluos?

– Tai valdžia, – nusišypso Arlekinas ir gūžteli pečiais, kaip prekijas, neleidžiantis su juo derėtis. – Jie žino – tavo parašas mirtinas, jie tavęs bijo, jie tavęs nekenčia, bet jie tavęs klauso – tai yra valdžia.

Gotlybas trepteli koja.

– Bet aš jiems nieko nedarau! – priekaištingai išrėkia jis.

Arlekinas šypteli. Gotlybas tuoj pravirks.

– Pasakyk jiems, kad tikėtų manimi. Pasakyk jiems – aš iš tikrųjų noriu tik gero, noriu gyventi taikiai ir turėti draugų! Tegu jie manimi pasitiki.

– Lengva pasakyti.

– Garbės žodis! Garbės žodis!

– Lengva pasakyti. Jie žino – tu gali jo laikytis, o gali ir nesilaikyti. Jie žino, kad tu gali padėti dar du tokius parašus.

– Bet aš jų niekada nepadėsiu!

– Lengva pasakyti.

– Niekada! Niekada.

– O jeigu jie tave privers pasirašyti?

Gotlybas atsiremia į sieną.

– Arlekinai, ką man daryti?

– Pasiųsk juos į galerą!

– Savo draugus?

– Tu nebeturi draugų.

– Nė vieno?

– Tik mane.

Pasako ir pasišalina per dūmtraukį.

Kai Jeny atsigaivelėjusi lėtai atmerkia akis, prisimindama, kad šiandien pirmadienis, ir kai atpažįsta Gotlybą, kuris vis dar neišskubėjo į autobusą, bet klūpo šalia, jos sąmonė pirmiausia atlieka šį veiksmą – ji paklausia, kiek dabar laiko.

– Jenylein, – šnabžda Gotlybas, – nesijaudink, tik nieko negalvok.

– Tu toks geras.

– Tik nieko negalvok…

Paguldyti jos į lovą, o tai būtų protingiausia, jis, deja, negali – lovoje guli kinų mandarino lavonas. Gerai, kad bent užuolaida užtraukta. Jeny neblogai gulėti ir jo glėbyje; jos Gotlybas tikras švelnumo įsikūnijimas, antraip ji nebūtų su juo likusi septynias savaites, su juo, galinčiu patenkinti tik būtiniausias dienos reikmes – nuoma, maitinimas, senatvės draudimas, cigaretės, dantistas, tramvajus, kinas, bet ne daugiau. Jenylein jį myli iš grynos meilės, neabejotinai, ir tai puiku. Jis tikras švelnumo įsikūnijimas: ir dabar vis bučiuoja ir bučiuoja jai akis, kad ji nepamatytų, kur jie yra. O Jeny pasakoja, kokį baisų sapną sapnavusi: pirmadienis, Gotlybas su fraku, svečiai, lavonas lovoje, iš pažiūros visai kaip Čau Hing, storiausias žmogus pasaulyje – ir dar…

– Kokia laimė, kad tai buvo tik sapnas – sako Jeny.

Tačiau nors Gotlybas kaip išmanydamas ją myluoja, ji vis dėlto pastebi, kad jis tikrai vilki fraką, baltus standžius marškinius su perlinėmis sagomis ir kad ją, Jeny iš Žuvų turgaus, dengia vakarinė suknia, tikrų tikriausia brangenybė iš šilko, tokia suknia, kokią iki šiol ji regėjo tik kine. Tai ne sapnas. Jenylein mato veidrodyje: dama. Žinoma, kurį laiką jai tas vaizdas labai patinka, ji staiposi prieš didelį veidrodį, bet apimta augančio pasibaisėjimo suvokia, jog tai ji pati. Ji sustingsta.

– Dama.

– Jenylein, – ramina Gotlybas.

– Dama.

Paskui jos siaubas vėl įgyja antikinės kaukės pavidalą ir ji įsmeigia žvilgsnį į frakuotą Gotlybą:

– Ką tu iš manęs padarei?

Arlekinas ir vėl čia, praneša, kad žmogeliai, kaip jis sako, tuoj ateis pietų. Be to, jis atsineša pergamentą, kurį išvynioja atsistojęs ironiškai iškilminga poza, tikrą pergamentą, visą nusėtą antspaudais; universitetas, nors jam tikrai dar negresia pavojus, norėtų suteikti Gotlybui Knoliui garbės daktaro vardą.

– Kas jiems šovė į galvą? – klausia Gotlybas.

– Šiuo atveju tai visai nesvarbu.

– O kas?

– Kodėl universitetui tai šovė į galvą.

Gotlybas bejėgiškai laiko pergamentą.

– Ką man daryti? – klausia jis.

– Padovanok ką nors.

– Ką?

– Lavoną, – pasiūlo Arlekinas. – Etnografiniam muziejui, mūsų studentams jis tikrai pravers.

– Lavoną? – klausia Jeny. – Lavoną?

Gotlybas meta žvilgsnį į Arlekiną, ir šis supranta. Aiškus daiktas, ponia dar neapsipratusi su savo padėtimi, visada gyveno kukliai. Tačiau bėgant laikui atsiras ir cinizmas! Kitas dokumentas, kurį pateikia Arlekinas, yra garsiausių rašytojų panegirika apie stiliaus ir charakterio santykį; jų pagarbą išreiškia tai, jog viską, kad ir kas dabar įvyktų, jie įvardija kaip išsilaisvinimą. Gotlybas nebežino, ką ir manyti. Arlekinas tokių pagarbos pareiškimų, net melagingų, nelaiko nieko nevertais; tai čekiai, išrašyti sukčių, bet išrašyti šimtų tūkstančių kreditorių sąskaita, kurie vieną dieną už tai sumokės. Beje, kas atvirai meluoja, tam nėra pasigailėjimo, net jei jis slapčia pasako tiesą… Bet Gotlybas to nenori girdėti.

– Apie tai vėliau, – trumpai pasako jis.

O štai, žiūrėk, ir draugai, ištikimieji, ateina, jau geriau jie sėdės su Gotlybu prie vieno stalo, negu keliaus į galerą – pirmutinis nusilenkia Knaksas, daktaras, iš ankstesnio gero gyvenimo dar neužmiršęs, kaip elgtis geruose namuose; suvokdamas savo, kaip išsilavinusio asmens, atsakomybę, jis žengia pirmas, lydimas iš paskos sekančių įsibauginusiųjų. Net Šopfas, kepėjas, ir Capfas, klasės draugas, net jie, šnairuodami į Arlekiną, bando linktelėti.

– Sėskite! – sako Gotlybas kiek įmanoma draugiškiau. – Sėskite!

Sriuba, suprantama, atšalusi, tad valgomas antras patiekalas – šutintas upėtakis; jie užsikiša už apykaklių servetėles, o Arlekinas patarnauja kaip taurininkas – įpila „Johannisbergo“; viskas kaip žadėta. Gotlybas klausia:

– Kur dingo mūsų imtynininkas?

Tyla.

– Mielieji, – sako Gotlybas, – neseniai jūs mane palikote, bet štai vėl atėjote. Nė žodžio daugiau apie tai! Aš viską atleidžiu, jūs žinote, jūs pažįstate savo Gotlybą. Todėl – daugiau nė žodžio apie tai! Bet kurgi imtynininkas?

– Jis neateis.

– Neateis.

Gotlybas išblykšta.

– Neateis! – surinka jis staiga. – Dėl jo aš padėjau tą nelemtą parašą. Dėl jo! Neateis… Aš turiu raumenų, man niekas nenurodinės! Suprantu, suprantu. Vos tik ištraukiau iš kalėjimo. Neateis!

Ir pasako Arlekinui:

– Į galerą jį.

Aišku, visi pašoka.

– Į galerą, – pakartoja Gotlybas ramiai. – Galės ten rodyti savo raumenis.

Arlekinas linkteli pildydamas taures.

– Prašom, – sako Gotlybas, – sėskite.

Jie atsisėda ir Gotlybui mostelėjus, kad užgrotų muzika, atskuba, panašiai kaip balete, padavėjai su šutintu upėtakiu.

– Tikiuosi, jums bus skanu, mielieji. Norėčiau, kad būtumėt patenkinti ir linksmi. O gal jus kaip nors nuskriaudžiau, kad imate ir pabėgate man surengus vaišes? Daktare, atsakykite!

– Aš?

– Kuo aš jus įskaudinau?

– Niekuo.

– O tu, Capfai?

Visi atsako: niekuo.

– Taigi, – juokiasi Gotlybas, – pakelkite taures ir išgerkime.

Visi tuoj paima taures ir atsistoja, tik Gotlybas lieka sėdėti.

– Kas čia dabar? – juokiasi jis. – Kodėl vėl atsistojote? Po velnių! Aš taip negersiu. Stovite kaip dvarponio pakalikai! Po perkūnais, ar mudu kartu nėjome į mokyklą? Ką tai reiškia, Capfai? Ar mudu su savo katiliukais neklampojome į tą pačią pradinę, ar nesrėbėme tos pačios sriubos? Taip ar ne? Aš klausiu.

– Klampojome, taip.

– O tu, mielas Šopfai? Kaip jūs su manimi elgiatės? Šopfai, seni, ar prisimeni, kaip tu pas mus buvai Kalėdų senelis? O! Ir kaip man drebėjo kinkos, kai tu pasiėmei didžiąją knygą, nuodėmių knygą. Čia matau surašytų labai negerų dalykų, – pasakė jis. Žinau, atsakiau aš, žinau. Tai pasisakyk! – sumurmėjo jis per savo vatinę barzdą. Pirmokėliui nedera šlapintis į lovą, – būtų jis pasakęs, bet nespėjo. Man užkaito ausys ir aš pasakiau: žinau, mokykloje negalima graibyti mergaitėms po sijonais.

Gotlybas girdi tik savo paties juoką, daugiau nieko.

– Tikrai prašau, mielieji, sėskite. Išgerkime, kaip visada kad darydavome.

Jie atsisėda.

– Už mūsų draugystę!

– Taip, – taria Šopfas, – už seną draugystę.

– Į sveikatą.

Išgėrus Gotlybas kurį laiką plepa toliau, paskui pertraukia save patį.

– Kodėl nieko nevalgote?

Atsakymas:

– Lavonu dvokia.

Gotlybas pašoka:

– Kas taip pasakė?

– Aš pasakiau tik tai, ką kiekvienas užuodžia. Dvokia lavonu, – atsako Šopfas, – aš taip nepratęs.

– Netiesa!

– Tada nedvokia.

– Nejuokauk!

– Tu pats sakei – linksmi būkit.

– Tai nejuokinga, Šopfai, puikiai žinai, kad nejuokinga.

– Tai tiesa.

– Čia nėra jokio lavono!

– Tada nėra, – juokiasi Šopfas, kepėjas, ir pradeda valgyti. – Juo geriau, mano drauge, tada man gardu, aiškus daiktas. Šutintas upėtakis! Kur tirpintas sviestas?

– Dar įdėti? – klausia padavėjas.

– Man visada gardu, mielas Kniksai, viskas, kai netrenkia lavonu, – žvelgdamas į Gotlybą pasako Šopfas upėtakio pilna burna. – Kodėl tu nesisėdi?

– Šopfai!

– Žinai, siaubingai nejauku, kai pats šeimininkas be apetito. Šitoks upėtakis! Jis man primena mano vestuves. Ir tu ten buvai, Gotlybai – anuomet, taip, kas būtų galėjęs pagalvoti?

– Ką?

– O vynelis koks! Kodėl negeriate, mielieji? Kodėl nieko nevalgote? Tokio ėdalo daugiau negausite, pamatysite.

– Ką tu nori pasakyti?

– Gotlybas mano draugas. Pažvelkite į jį. Kaip jis nerimsta, kaip jis stovi ir žiūri, ar visiems visko užtenka. Ar jis bičiulis, ar ne bičiulis? Mudu pažįstami jau dvidešimt metų, tarp mūsų nėra buvę jokios apgaulės, štai kas yra draugystė. Jis niekada nesupyks, kai aš ką rėšiu tiesiai!

– Rėžk! – paliepia Gotlybas.

– Aišku, rėšiu.

– Rėžk!

– Pamatysite. Jis visai neužsigaus. Tik bičiulis taip gali. Nors pats Europos karalius būtų, aš jam išdrošiu visą tiesą į akis.

– Drožk!

– Gotlybai, tavo upėtakis atšalo.

Tiriamai susižvalgę, visi nusijuokia, plyšta juokais; Gotlybas, raudonas kaip vėžys, trenkia savo lėkštę į stalą, kad net subarška.

– Valkatos! – sušunka jis. – Šlykštūs valkatos! Jūs, taip, jūs!.. Žinosit man, kaip juoktis, pamatysit, jūs, banditai, jūs, išdavikai!

Žinoma, niekas neprieštarauja, po teisybei, Šopfas tik taip papliurpė, ir tiek. Veltui Jeny bando atkalbėti Gotlybą, kad nedėtų parašo. Tačiau jis jau pasirašė, servetėlėje. Niekada nereikia dėti parašo įtūžusiam; Gotlybas tai žino, bet tas parašas, galvoja jis, tik pagąsdinimas; tačiau parašas jau padėtas ir jam tereikia mestelėti servetėlę aukštyn, kad jis virstų tikrove. Tad Gotlybas stovi su servetėle rankoje, įsiutęs kaip sužeistas žvėris:

– Manote, kad jumis tikiu – juk žinau, kad meluojat, juk užuodžiu – meluojat, ir visi jūs užuodžiat! Štai! – pasako ir atitraukia užuolaidą. – Prašom.

– Oooo.

– Prašom.

Tikrai, ten guli kinų mandarino lavonas, kurį pakirto pirmas parašas, dručkis iš riebalų ir raukšlių, taukais beveik užgriuvusiomis akimis, koktu žiūrėti, net jei nedvoktų.

– Prašom, – sako Gotlybas su velniška servetėle rankoje, – kuris iš mano brangiųjų svečių drįs tvirtinti, kad mano namuose matė lavoną?

Visi tyli.

– Niekas? – juokiasi Gotlybas. – Niekas?

Pasirodo Arlekinas su knyga, įrišta jaučio oda, savotiška svečių knyga, ir atvertęs grakščiai bei oriai padeda ją ant stalo, ne valdingai, o mandagiai, uoliai, bet kaip patyręs vyras:

– Gerbiami draugai ir svečiai, prašom čia pasirašyti! Kad nematėte jokio lavono. Net už užuolaidos, – paaiškina Arlekinas ir atsainiai, dėl tvarkos, priduria tai, kas ir taip puikiai žinoma: – Kas prieštaraus, bus negyvas. Kas pasirašys, bus laisvas.

Visi tyli.

– Ponas daktare? – sako Gotlybas.

Knaksas, daktaras, lėtai išsitraukia parkerį; jis jau nebe svajotojas, jis susipažinęs su istorija, praktiniu gyvenimu, literatūra ir žino, kad baisybės pasitinkamos ne asmeniniu žygdarbiu, bet vien tik kliaujantis metafizika. Tai reiškia: jis pasirašo.

– Šopfai? – šiek tiek nedrąsiai klausia Gotlybas.

Šopfas, kepėjas, neturi parkerio, bet jam jo ir nereikia; jis paima knygą ir, dirstelėjęs į ją, suplėšo, tiesa, pavyksta ne iš karto, bet įnirtis padeda tai atlikti.

– Kas čia dabar, – sako Šopfas. – Tu turbūt išprotėjai. Turbūt juokauji. Juk savo akimis matėme lavoną.

– Tu nepasirašysi?

– Juk tai nesąmonė.

– Taip ar ne.

– Gotlybai, mudu juk draugai.

– Dar klausimas!

– Bet juk tai nereiškia, kad aš sakysiu – tu teisus, kai tu esi neteisus.

– Aš galiu tave nužudyti, Šopfai.

– Tu to nepadarysi.

– Iš kur tu žinai? – surinka Gotlybas.

– Žmogau! Kai esi galingas, nebeturi draugų. Gali juos ant pirštų suskaityti. Kas tavęs bijo, tai sena istorija, – Gotlybai, tu eini iš kelio.

Kurį laiką Gotlybas klausosi, laikydamas rankoje servetėlę, trokšdamas, kad tai būtų viso labo tik servetėlė. Šopfas taip kalba ne iš piktumo, ir Gotlybas tai jaučia, bet tas jam nebepadės – dabar, kai taip toli nueita, tas jam nebepadės – nedaryk, nereikėjo daryti! Nereikia nė Šopfo, kad jam tai pasakytų.

– Nutilk! – sako Gotlybas.

– Taip jau yra.

– Nutilk! – sako Gotlybas. – Arba krisi negyvas.

– Tada tu iš tikrųjų būsi žudikas.

– Nutilk, sakau!

Šopfas nutyla ir, apvedęs akimis kitus, gūžteli pečiais. Nors jie neatsako į jo žvilgsnį, o tik atkakliai tyrinėja grindų dangą, Gotlybas žino, kad jie pritaria Šopfui – jis ir pats jų vietoje pritartų – pritaria Šopfui jo nenaudai, tai suokalbis, o jeigu jis pakęs tokias Šopfo kalbas, tai visi taip šnekės, visi, visas miestas, visas pasaulis.

– Prašau tavęs, – sako Gotlybas su stebėtina ramybe, iš paskutiniųjų tvardydamasis, – pasirašyk, kad nieko nematei.

– Bet Gotlybai.

– Prašau tavęs, Šopfai.

– Nė nemanau.

– Ar girdi, prašau tavęs.

– Kvailys! – juokiasi Šopfas.

Ir jau – Gotlybas ne mažiau sutrikęs – servetėlė lekia į orą: pokštelėjimas, blyksnis, visa tai jau matyta, ir Šopfas, kepėjas, guli ant grindų… Tai buvo antras parašas.

Kiti, nereikėtų už tai ant jų pykti, nedelsdami paliudija, kad nieko nematė, jokio lavono, nors jų dabar jau du – o vieną iš jų, kepėją, jie pažinojo visą gyvenimą – ir išsliūkina vienas po kito, nežiūrėdami vienas į kitą, vis nusilenkdami, o tuo tarpu Gotlybas, klūpodamas prie savo negyvo draugo, nebyliai spokso jiems pavymui.

– Šunsnukiai! – galiausiai prataria. – Išsižadėjo mūsų ištikimojo Šopfo ir mano, kad aš jais tikiu – kas per šunsnukiai!

Arlekinas juokiasi.

– Į galerą juos! – sako Gotlybas. – Nenoriu daugiau jų matyti.

Ir žliumbdamas:

– Šopfai, mielasis, gerasis Šopfai, kam tu taip padarei, mano drauge, mano vienintelis drauge.

Gotlybas iš tikrųjų susigraudinęs, jis kūkčioja, glosto kepėjui kaktą, o šiam nekrutant vis labiau vaikėja, prašo atleisti ir suprasti, prašo atsistoti ir imti kvėpuoti… Arlekinas jau spragtelėjo pirštais, ir jau pasirodė padavėjų baletas, kad išneštų lavoną.

– Ne! – žliumbia Gotlybas.

– Lauksi, kol ir jis prasmirs?

Jie išneša jį.

– Madam pablyškusi, – šypsosi Arlekinas, – madam būtų geriau prisėsti.

Jeny įsmeigia akis į Gotlybą.

– Jenylein?

– Žudike, – taria ji.

– Nesakyk taip.

– Žudike.

– Jenylein, aš to nepakelsiu.

– Žudike.

– Tai ką man daryti?

Jos atsakymas: ji apsisuka eiti.

– Jeny! Man dar liko vienas parašas, – sako Gotlybas, ir to gana, kad ji sustotų. – Tu nepaliksi manęs.

Jeny tyli.

– Tu nebemyli manęs?

Ji tyli.

– Jenylein, neversk manęs padėti to parašo. Jis nusineš mano mylimiausią žmogų. Aš myliu tave, Jenylein, tu būsi su manimi – mudviejų jachtoje…

– Aš?

– Neliūdėkite! – šypsosi Arlekinas. – Galeroje, madam, galima šokti ir klausyti muzikos, leisti fejerverkus, o kai vergai irkluotojai ima per garsiai dejuoti, viršuje jų visai negirdėti. Visiškai. Antraip kam ta muzika? O dar – mėnulis, madam, mėnulis virš vandens, apskritai grožis.

– Jūs – velnias! – sako Jeny.

– Madam tik dabar tai pamatė?

(Tai dar ne istorijos pabaiga, tik išgaravo kino studijos, kuriai buvo skirtas šis eskizas, susidomėjimas, dėl to, kol jis iš manęs nenupirktas, norėčiau laikyti pabaigą paslaptyje… Pasakysiu tik tiek: pabaiga irgi bus tokia pat pasakiška, taigi pozityvi, veiksmas vyksta minėtoje kiniškoje jachtoje, kuri mūsų gražiajame ežere atrodo truputį keistokai, truputį kiniškai, čia jau sutinku su kino studijos nuomone. Tačiau kas belieka mūsų Gotlybui, kaip gyventi tokioje jachtoje, kuri visiems kitiems yra galera, mandarinų nuošaluma. Kaip žinoma, jam dar likęs trečias, paskutinis parašas. Toks jautruolis kaip jis to parašo nepanaudoja per visą trečią veiksmą, nes niekam nemalonu žudyti žmogų, kurį labiausiai myli. Ko vertas gyvenimas be Jeny? Tad jis leidžia dienas prabangioje galeroje, žaidžia šachmatais su Arlekinu, kuris jį nuvaro į matą – ėjimas po ėjimo, tiek su pėstininku, tiek su karaliene. Gotlybas apverčia šachmatų lentą – bumpt!, bet tikroji padėtis dėl to nepasikeičia, o ji maždaug tokia: vergai streikuoja, jų gyvenimo sąlygos tokios sunkios, kad mirtis jiems nebaisi, verčiau jau mirti badu, jachta stovi vietoje, gal tada ir Gotlybas numirs iš bado. Tai jų viltis. O kitas ėjimas, ėjimas karaliene, atrodo taip: Jeny slapčia susiuostė su Arlekinu, taigi ji Gotlybą apgaudinėja su juo, ir ne juokais, nes ji jauna, o kas gali mylėti žmogų, kurio bijo? Gotlybas, beje, tai gerai jaučia. Visko galima išreikalauti, bet tik ne meilės. Čia nepadės jokie burtai; ji jo nekenčia, o kaip jam visą gyvenimą mylėti žmogų, kuris jo nekenčia? Tiesą sakant, Jeny nebebijo jo parašo, ji nebėra tas žmogus, „kurį jis labiausiai myli“. Gotlybas bando perkalbėti streikuojančius vergus, pirmiausia Capfą, buvusį klasės draugą, kad jie pagaliau nuplukdytų jį į krantą; visi vergai susirenka denyje, kai staiga kažkas atitraukia kajutės užuolaidą – Jeny Arlekino glėbyje – Gotlybas, tai nesunku numanyti, padeda trečią parašą – pokštelėjimas, blyksnis, ir ant grindų guli žmogus, kurį vienintelį jis myli, taigi jis pats… Mano nuomone, tokia pabaiga būtų labai pozityvi. Žinoma, velnias lieka pasaulyje. Bet, žiūrėkit, – nė vienas iš tų irkluotojų jam neduoda savo parašo. Tai ir būtų pasakos elementas šioje istorijoje. Priešingai, jie išmeta Arlekiną per bortą, sutartinai sėda prie irklų ir iriasi į krantą giedodami choralą, kylant laisvės vėliavai. Svarsčiau, kaip mano filme turėtų atrodyti ta vėliava. Įsivaizduoju ją taip: stiebas, ir viskas, bet kokia vėliava yra velnio.)