Rimas Užgiris. Eilėraščiai
2025 m. Nr. 10
Iš anglų k. vertė Marius Burokas
Dulksna
You look at the sun. Then you return home.
You can’t work. You’re impregnated with all that light.
Jonas Mekas
Šviesa, ak, truputis šviesos
kaip vatos gumulėlyje ar
pro tvarsčio gniužulą
drėgna erdvė, dulksna,
kaip burnos ertmėje,
kaip akyje,
kurios atspindy slypi
tas kitas, kurio neturėjai ir neturėsi,
tavo atspindžio atspindys,
kur vis dar lyja,
blausios šviesos skeveldros
it sudužęs šeimos palikimas,
indas, nebylus šaltinis,
suvyniotas į medvilnės bintą,
sutvarstytas – sunkiasi šviesa,
nykus, pilkas dangų užliejęs švitesys,
stovėdamas po juo prasižioji
ir geri jį kaip imigrantas,
pasiklydęs dykumoje krašto,
kurio niekad nepasieksi.
Prieš ilgą kelionę paprašau senelio pagalbos
Jo ranka su-
gniaužusi veržliaraktį
įtempti
raumenys išriša
susimazgiusį aštuoniasdešimt
ketverių metų kelią.
Kartu mes keičiame numerius:
Kalifornija virsta tuščia dėme
man susiruošus
į šalį, iš kurios jis bėgo,
kai įsakymas išvykti
jį pasiekė.
Jis pakelia akis
žinodamas, kaip lekia laikas –
ir mūsų žvilgsniai susitinka.
Kitas pabėgėlis, Niujorke,
pasakoja, kaip sprogo
rojus
jo šukelės įstrigo
mūsų svajose…
Pakeitus numerius,
niekas nedingsta. Mes perduodam
tas šukeles kaip įrankius,
vargu ar pažinodami viens kitą,
bet žinodami skausmingai
mes bėgame, kad išsaugotume
tas rojaus svajų žarijas.
Trumpa Vilniaus istorija
Mūsų pragaro ratus. Ryja likučius.
Stengiuos prisiminti, turėti visa tai omeny,
Įsitaisęs kalvų miškingų gūžtoje,
Toli į šiaurę nuo Viduržemio saulės,
Glūdi miestas lyg svaja ispaniško,
O gal itališko baroko.
Sako, kunigaikštis kartą susapnavo
Ant kalvos kaukiantį geležinį vilką.
Pagonių žynys jam atskleidė:
Turi čia pastatyti pilį.
O kas toliau nutiko,
Sunku atsekti iš eilės:
Baltai maišėsi su lenkais ir žydais,
Su baltarusiais, rusais
Ir vienas Dievas žino kokiais
Dar atvykėliais: vokiečiais,
Švedais, nuskurusiais Napoleono
Armijos likučiais, visokio plauko
Sovietais, dar nepamirškim
Amatininkų iš Italijos, atvykusių
Pareikalavus Bonai Sforcai,
Perstatyti Krokuvos, o kartu ir Vilniaus.
Taigi, viduramžiai persikūnijo į baroką.
Dabar gali atskirti rusų imperijos fasadus
Iš suodžiais apneštų garstyčių spalvos plytų.
O sovietų imperijos pastatus iš betono
Blokų, pilkų it žiemos dangus:
Pusamžiai, be laiko susenę vyrai,
Kaip ir, galbūt, dauguma mąstymo sistemų,
Primestų mūsų pirmykščiams miškams,
Nors man patinka keletas katalikų statinių:
Daugiau nei du tūkstančiai balto granito
Figūrų Petro ir Povilo bažnyčioje arba
Kunigaikščio karūna ant Švento Kazimiero.
Sako, požemiuose gyvena baziliskas.
Šliaužioja po vamzdžius ir tunelius,
Bet mano prisiminimai veda į kitas šalis,
Kaip tie lietuviai, kurie atsikraustė čia po karo,
Įsikūrė, kur kadaise gyveno lenkai ir žydai,
Bet vis dar atkakliai tebegalvoja apie savo ūkius.
O aš, regis, gyvenu amžino nežinojimo dabarty,
Visada nustembu, pamatęs, kaip vingiuoja gatvelė,
Ar pastebėjęs skulptūrą, kurios, prisiekiu, ten nebuvo,
Ji tarsi sako: tu visada kitur, tu visad kitas.
Meilė svečioje šalyje
Monikai Furmanai, lietuvių tapytojai
Jie čia pasakoja apie kamuolinį žaibą,
Kuris įplaukia pro langą ir mirtinai
Tave nukrato, kol miegi.
Gimtinėje nebuvau apie tai nė girdėjęs.
Aš čia miegu vienas, netrukdomas,
Tyliai trokšdamas teigiamos įkrovos.
Tūkstančiai balsingų gegužio pumpurų
Tebuvo tik paveikslas ant sienos,
Kol aš tau pravėriau šiuos rėmus.
Pripildyta, įkraunanti, tu pralėkei
Manąja ilgesio erdve, išdeginai
Pasenusias euklidiškas mintis,
Kol supratau, kad žaibas, kaip ir meilė,
Nuklysti gali nuo audros ir smeigti
Visai be pagrindo, gyvenimą pašventint
Kaip žiedlapiai ant skruosto man nubyrantys
Iš žvilgančios, su įtrūkimais drobės,
Kurią teptukas tavo palytėjo elektra.
Gyvenimo diena
Katerynai Michalicynai
Kai ėmė kaukti sirenos, mes prisėdome
ant restorano laiptų, prie parko.
Nutilo paukščiai. Nuskubėjo moteris.
Atrodė, lyg jai rūpėtų tik sąskaitos.
Paspirtuku pralėkė vaikas. Mergina
prisėdo lauko kavinėje. Užsisakė. Tu
pasitikrinai programėlėje, ką į mus paleido.
Stebėjau, kaip vaikštinėja šeima. Vyrai
iš greta esančio verbavimo centro
išėjo parūkyti. Keletas atsirėmė
į sukrautus prie durų smėlio maišus.
Ar taip ir baigiasi pasaulis? Manau,
kažkas dabar darže perriša pomidorus,
kaip Milošas ir įsivaizdavo. Kiti
tik laukia, nes netiki. Ar, veikiau,
tiki: dar ne šiandieną, ne šią
akimirką, jų vardas dar neužrašytas
ant metalinės raketos galvutės. Pasaulį
valdantis algoritmas juos pražiūrėjo.
Mes jam nesvarbūs. Praslystame
pro besiveržiančias jo ringes – jos gniaužia
lėtai. Išvarva kraujas, šlapimas, pūliai.
Bet čia džiugi mergina ateina susitikti
su jos laukiančia kita. Abi apsikabina.
Tu sakai, kad raketos smogė į aerodromą
Starokostiantynive, kur stovi F16.
O gal ir nestovi, niekas nežino, tai
netoli nuo čia, bet ne greta. O kas yra greta?
Pakylame nuo masyvių akmeninių laiptų,
einame į vietinį muziejų. Nuotraukos iš pokario
Bosnijos – smurtu užkrėsta kalba.
Nesikalbame. Bet įsivaizduoju, kad ten
kada nors bus ir mūsų dalelė. Atminai,
kaip čia, ant šviežių kareivių kapų: nuotraukos,
žiebtuvėliai, laiškai, žodžiai. Pelenai, pelenai, pelenai.
Palauk – tu pradingsti viduje. O aš nesu pasiruošęs.
Ignis Fatuus
šviesos mūsų danguje
susikerta vėl išsitiesina
virš Gedimino pilies
it kovoje kardais
tai šviesų festivalis
ir viskas gana metaforiška:
dailiai pateikti vaizdai
oficialiai
patvirtinti
panem et circences
kaip Liuko ar Lukaso šviesos
kardai
raižantys nakties
obsidianą
ir aš pagalvoju apie tave:
kaip viskas ten Kyjive?
šalčiau? tamsiau?
jūsų danguje taip pat šviesos
tik aš nesuprantu kokią formą
įgyja tas nesankcionuotas
mirties festivalis
Amerikos
danguje taip pat pilna šviesų
bet mes nežinome kas jos
mes žiūrime ir žiūrime ir žiūrime
bet nepamatome net savęs
kiek žinau
dabar jūs vieninteliai likote
apšviesti