Ligos diskursas „Metuose“: tarp realybės ir vaizduotės
2020 11 27
Prasidėjus pandemijai stengiamės nuolat išlikti budrūs, saugoti save ir aplinkinius, tačiau esame veikiami žinių, skatinami apmąstyti šį neįprastą metą. Rašytojai įsitraukia į projektus (pvz., Rašytojai – gydytojams), su #COVID-19 reflektuoja ligos logiką, krizes ir optimizmą. Prisimename kultinius kūrinius (Albert’o Camus „Maras“), diskutuojame ir apie būsimus distopinius siužetus arba ieškome nuo kasdienybės nutolinančių siužetų, literatūros kaip (auto)terapijos…
Ši „Metų“ publikacija – savotiškas mikrotyrimas, reakcija į karantino išprovokuotų tekstų kiekį, kuria norime pasiūlyti tai, ką mes jau turime aprašyta. Atrinkome 30 skirtingų žanrų publikacijų (proza, poezija, drama, eseistika, vertimai, literatūros kritika). Juose veikia medikai, „sveikstama“ ir „sergama“, ligos painiojasi į siužetus, stimuliuoja vaizduotę. Taip pat kalbama apie knygas, kuriose esama sąmoningai išreikštų simptomų arba kultūrai siūlomos „diagnozės“ (pvz., stokojame lietuvių epo). Čia galima sekti ne tik įvairų tematinį publikacijų spektrą, bet ir pastebėti, kad šias refleksijas sieja tiek aktualijos (paukščių gripas, karantinas), tiek psichologiniai aspektai bei manijų stilizacijos (1999 m. tekstų apie psichoanalizę „banga“). Vis dėlto „Metų“ archyvų medžiaga leidžia vienareikšmiškai tarti, kad ligos diskursas publikacijose yra būdingas būtent XXI amžiui.
Skaitant žurnale skelbtus tekstus turbūt labiausiai norisi klausti, kiek tai, kas aprašoma, yra tikra, ir svarstyti apie kalbos poveikį mūsų mąstysenai. Viena vertus, tekstuose kalbama apie tam tikras ribiškas sąmonės būsenas, kita vertus, esame linkę jas patys diagnozuoti ar kitaip literatūrologiškai jas skelbti. Šia publikacija sąmoningai norime „išdidinti“ tai, kas pirmiausia atspindi šį faktą, ir atkreipti dėmesį, kad dalis simptomų glūdi mūsų kalboje. Tad „keliausime“ nuo šiųmečio karantino iki šiomis dienomis absurdiškai išsiplečiančio konteksto.
Linkime atradimų ir tikimės, kad išliksime sveiki ir nepraradę vaizduotės!
Karantino įspūdžiai ir problemos
- „Pasaulį prieš epidemiją prisiminsime kaip praėjusią epochą.“ (Olga Tokarczuk)
- „Kiek matau, rašytojai reaguoja stebėtinai sveikai, bet didelės panikos ar beatodairiškos bravūros grėsmės akivaizdoje nematau.“ (Marius Burokas)
(Tarsi) mediko akimis
- „Parašiau į Gračiovką delikačiai primindamas, kad N apylinkei priklauso dar vienas gydytojas. Laiškas iškeliavo šlajomis per lygų sniego okeaną už keturiasdešimties varstų. Po trijų dienų atėjo atsakymas: žinoma, žinoma… būtinai… tiktai ne dabar… kol kas niekas nevažiuoja… Užbaigė laišką malonūs atsiliepimai apie mano darbą ir tolesnės sėkmės palinkėjimas. Jo įkvėptas leidausi toliau tamponuoti, švirkšti serumą nuo difterijos, pjaustyti pasibaisėtino dydžio pūlinius, dėti gipsinius tvarsčius… Antradienį atvažiavo ne šimtas, o šimtas vienuolika žmonių. Priėmimą baigiau devintą valandą vakaro. Užmigau bandydamas atspėti, kiek jų bus rytoj – trečiadienį. Prisisapnavo, kad atvažiavo devyni šimtai.“ (Michailas Bulgakovas)
Ligos ir sveikimas
- „Nenuneigsi: dažnėja ir stiprėja uraganai, potvyniai, žemės drebėjimai, randasi anksčiau negirdėtos ligos ir masinės epidemijos… Tačiau ar įtikėjusiems savo galia ir valia pasaulio šeimininkams ką nors reiškia šios stichinės nelaimės, šie katastrofiški (pačios Apvaizdos?) ženklai?“ (Onė Baliukonė)
- „Anądien įlipau į troleibusą ir pamačiau žmogų su višta pažastyje. Jis elgėsi ramiai, niekam nesiskundė, prie nieko nelindo. Bet pakeleivingi asmenys ėmė priekaištauti žmogui, kad jis gal vežasi užkrėstą paukštį, tokiais laikais!“ (Gintaras Beresnevičius)
- „Ilgiau paskaičius jos parausdavo, imdavo ašaroti, prasidėdavo uždegimas, o jeigu mėgindavau nekreipti dėmesio (du kartus taip nutiko) ir knygą įveikdavau nuo pradžios iki pabaigos (per kelias dienas, žinoma), tai pasekmės būdavo tragiškos: baigi knygą, ir rega suprastėja viena dioptrija. Dar viena knyga – dar viena dioptrija.“ (Gintaras Bleizgys)
Knygos su simptomais,
kritika, kuri diagnozuoja
- „Jeigu ne šie europietiškosios kultūrinės sąmonės pokyčiai, lietuviai niekada nebūtų susirgę epo ilgesio liga, tačiau ir Europa savo epus geriausiu atveju vertintų tik kaip egzotiškas senienas.“ (Gintaras Lazdynas)
- „Beprotybės sindromas lydi žmonijos kultūrą nuo pat ankstyvųjų žingsnių. Liaudies pasakose trečią brolį kvailį globoja gamtos jėgos, ir jis nugali devyngalvį slibiną, užjoja į stiklo kalną ir veda karalaitę. Bet Renesansas, aukštinęs žmogaus protą, su išgąsčiu stebėjo „pamišusio herojaus figūrą“. Ji iškyla kaip įspėjimo ženklas dvasinių krizių ir istorijos lūžių metu. <…> Psichozės davė akstiną daugeliui puikių meno kūrinių, pasakų, mitų. Tačiau tik tos psichozės, kurias apvaldė konstruojanti talento galia.“ (Vytautas Kubilius)
- „M. Foucault seniai diagnozuota modernybės liga – nelyginant raktas mūsų, XXI a. žmonių, dabarčiai atrakinti. Tai, kas seniau vykdavo už uždarų durų, dažnai tarp keturių akių, susaistant klausantįjį (kunigą) paslapties išsaugojimo įžadu, mūsų dienomis išsiveržė į viešąją erdvę ir ją plūste užplūdo.“ (Romas Bartavičius)
Parengė Neringa Butnoriūtė