Ligos diskursas „Metuose“: tarp realybės ir vaizduotės

2020 11 27

Prasidėjus pandemijai stengiamės nuolat išlikti budrūs, saugoti save ir aplinkinius, tačiau esame veikiami žinių, skatinami apmąstyti šį neįprastą metą. Rašytojai įsitraukia į projektus (pvz., Rašytojai – gydytojams), su #COVID-19 reflektuoja ligos logiką, krizes ir optimizmą. Prisimename kultinius kūrinius (Albert’o Camus „Maras“), diskutuojame ir apie būsimus distopinius siužetus arba ieškome nuo kasdienybės nutolinančių siužetų, literatūros kaip (auto)terapijos…

Ši „Metų“ publikacija – savotiškas mikrotyrimas, reakcija į karantino išprovokuotų tekstų kiekį, kuria norime pasiūlyti tai, ką mes jau turime aprašyta. Atrinkome 30 skirtingų žanrų publikacijų (proza, poezija, drama, eseistika, vertimai, literatūros kritika). Juose veikia medikai, „sveikstama“ ir „sergama“, ligos painiojasi į siužetus, stimuliuoja vaizduotę. Taip pat kalbama apie knygas, kuriose esama sąmoningai išreikštų simptomų arba kultūrai siūlomos „diagnozės“ (pvz., stokojame lietuvių epo). Čia galima sekti ne tik įvairų tematinį publikacijų spektrą, bet ir pastebėti, kad šias refleksijas sieja tiek aktualijos (paukščių gripas, karantinas), tiek psichologiniai aspektai bei manijų stilizacijos (1999 m. tekstų apie psichoanalizę „banga“). Vis dėlto „Metų“ archyvų medžiaga leidžia vienareikšmiškai tarti, kad ligos diskursas publikacijose yra būdingas būtent XXI amžiui.

Skaitant žurnale skelbtus tekstus turbūt labiausiai norisi klausti, kiek tai, kas aprašoma, yra tikra, ir svarstyti apie kalbos poveikį mūsų mąstysenai. Viena vertus, tekstuose kalbama apie tam tikras ribiškas sąmonės būsenas, kita vertus, esame linkę jas patys diagnozuoti ar kitaip literatūrologiškai jas skelbti. Šia publikacija sąmoningai norime „išdidinti“ tai, kas pirmiausia atspindi šį faktą, ir atkreipti dėmesį, kad dalis simptomų glūdi mūsų kalboje. Tad „keliausime“ nuo šiųmečio karantino iki šiomis dienomis absurdiškai išsiplečiančio konteksto.

Linkime atradimų ir tikimės, kad išliksime sveiki ir nepraradę vaizduotės!

Karantino įspūdžiai ir problemos

Ateitis, kuri jau čia, tik nelygiai pasiskirsčiusi

Apie COVID-19 krizę, gyvenimą per ją ir po jos, pokyčius visuomenėje ir literatūroje, galimus sprendimo būdus ir šviesą tunelio gale kalbasi poetas Marius Burokas ir filosofas, vertėjas Kasparas Pocius.

Olga Tokarczuk: „Kažkas mus išbando. Gamta, Dievas, kažkas beasmenis, atsitiktinumas, sako: „Tikrinu!“

2020 10 17 / Kalbėjau apie tai, ką daugelis mūsų jautė, – kažkur giliai žinojome, kad priėjome liepto galą ir turi kažkas atsitikti. Tačiau manau, daugumai žmonių iš viso nekilo mintis, kad pandemija gali sustabdyti ir paralyžiuoti pasaulį.

„Pasaulį prieš epidemiją prisiminsime kaip praėjusią epochą.“ (Olga Tokarczuk)
„Kiek matau, rašytojai reaguoja stebėtinai sveikai, bet didelės panikos ar beatodairiškos bravūros grėsmės akivaizdoje nematau.“ (Marius Burokas)

Kornelijus Platelis. Netikras miškas

2020 m. Nr. 7 / Ką tuo metu veikė mano išankstiniai įsivaizdavimai? Tikriausiai tą patį – nuolatos sugrąžindavo į miškus ir kas kartas juose paklaidindavo. Arba uždarydavo į karantiną, kai tik galėdavau sau tai leisti.

Birutė Jonuškaitė. Karantino koliažai

2020 m. Nr. 5–6 / Sakoma, kad kiekviena nesėkmė yra kokio nors pasiekimo priežastis. Jeigu nenuleidžiame rankų, susivienijame ir pasitelkiame visą savo išmintį, atsakomybę, tikėjimą ne tik savo sugebėjimais, bet ir šalia esančių bei maldos galia.

Vytautas Kaziela. Karantininiai

2020 m. Nr. 7 / kiek liko man laiko
dienų ir naktų
skaičiuoju gerai
(kas matė, kad šitaip
skaičiuotų poetas)

Tautvyda Marcinkevičiūtė. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 8–9 / Nėr ko į lauką eiti sako virusas
todėl kol jo nesu gerai ištyrusi
tarytum tėvo motinos klausau
per tris metrus stovėk nuo pašnekovo
kol čiauduliu tavęs jis nenukovė

(Tarsi) mediko akimis

„Parašiau į Gračiovką delikačiai primindamas, kad N apylinkei priklauso dar vienas gydytojas. Laiškas iškeliavo šlajomis per lygų sniego okeaną už keturiasdešimties varstų. Po trijų dienų atėjo atsakymas: žinoma, žinoma… būtinai… tiktai ne dabar… kol kas niekas nevažiuoja… Užbaigė laišką malonūs atsiliepimai apie mano darbą ir tolesnės sėkmės palinkėjimas. Jo įkvėptas leidausi toliau tamponuoti, švirkšti serumą nuo difterijos, pjaustyti pasibaisėtino dydžio pūlinius, dėti gipsinius tvarsčius… Antradienį atvažiavo ne šimtas, o šimtas vienuolika žmonių. Priėmimą baigiau devintą valandą vakaro. Užmigau bandydamas atspėti, kiek jų bus rytoj – trečiadienį. Prisisapnavo, kad atvažiavo devyni šimtai.“ (Michailas Bulgakovas)

Aleksandr Šuvalov. Rašytojai psichiatro akimis

2009 m. Nr. 10 / Iš rusų k. vertė Austėja Merkevičiūtė / Aleksandras Šuvalovas (g. 1945) – medicinos mokslų kandidatas, psichiatras narkologas – trisdešimt metų rinko patologijos ir talento sąveikos medžiagą.

Michail Bulgakov. Jaunojo gydytojo užrašai

2019 m. Nr. 11 / Iš rusų k. vertė Jonas Vabuolas / Baigęs medicinos kursą Kijevo universitete, Michailas Bulgakovas (1891–1940) apie pusantrų metų dirbo provincijos gydytoju Smolensko gubernijoje…

Eglė Sakalauskaitė. Viena daktaro diena

2014 m. Nr. 8–9 / Buvo sunki diena, prisiminė vyras, tyliai audamasis batus, ir jo atminty praskriejo, rodos, begalinės dienos įvykiai. Šaltas rudens rytas, žvarbaus vėjo gūsiai ir tamsa pasitiko jį išėjusį iš duona ir pienu kvepiančių namų.

Joseph Campbell. Šizofrenija: vidinė kelionė

2007 m. Nr. 8–9 / Iš anglų k. vertė Linas Rybelis / Josephas Campbellis (1904–1987) – žymus amerikiečių lyginamosios mitologijos ir religijos profesorius, rašytojas. Vaikystėje susižavėjo senąja Amerikos indėnų kultūra ir visą gyvenimą paskyrė mitologijos studijoms

Ligos ir sveikimas

Onė Baliukonė. Paskolinkit man tylos

2008 m. Nr. 1 / Gulėjau tikroj vienuolyno celėj su storiausiomis sienomis ir skliautuotomis lubomis, pro langą dienąnakt regėdama puikiai apšviestą lakų bažnyčios bokštą, – ir kaifavau.

Gintaras Bleizgys. Psichopato liudijimas

2019 m. Nr. 3 / Nuo kito ryto labai užsidegęs puoliau daryti akių pratimus. Pagrindinis jų kompleksas kaip tik skirtas dienos pradžiai.

Gintaras Beresnevičius. Paukščių gripas

2006 m. Nr. 3 / Paukščių gripas įpareigoja kalbėti, prognozuoti, nerimauti, bėgioti iš kampo į kampą. Skambinti televizijos laidoms. Rašyti laiškus. Nevalgyti vištų. Baimintis, kad nesuvalgytum vištos.

„Nenuneigsi: dažnėja ir stiprėja uraganai, potvyniai, žemės drebėjimai, randasi anksčiau negirdėtos ligos ir masinės epidemijos… Tačiau ar įtikėjusiems savo galia ir valia pasaulio šeimininkams ką nors reiškia šios stichinės nelaimės, šie katastrofiški (pačios Apvaizdos?) ženklai?“ (Onė Baliukonė)
„Anądien įlipau į troleibusą ir pamačiau žmogų su višta pažastyje. Jis elgėsi ramiai, niekam nesiskundė, prie nieko nelindo. Bet pakeleivingi asmenys ėmė priekaištauti žmogui, kad jis gal vežasi užkrėstą paukštį, tokiais laikais!“ (Gintaras Beresnevičius)
„Ilgiau paskaičius jos parausdavo, imdavo ašaroti, prasidėdavo uždegimas, o jeigu mėgindavau nekreipti dėmesio (du kartus taip nutiko) ir knygą įveikdavau nuo pradžios iki pabaigos (per kelias dienas, žinoma), tai pasekmės būdavo tragiškos: baigi knygą, ir rega suprastėja viena dioptrija. Dar viena knyga – dar viena dioptrija.“ (Gintaras Bleizgys)

Paulina Žemgulytė. Slaugos ligoninė

2008 m. Nr. 1 / Ir poryt.
Iki stotelės – ligoninė,
Kur pulkas paliegėlių
Senkančiais proto likučiais
Praaušus dar stengiasi atpažinti
Iš tamsos išplaukiantį daiktą –
Spintelę, basoną ar lazdą.

Lina Buividavičiūtė. Iš ciklo „Sindromai“

2020 m. Nr. 7 / Matyt, įlipau į pasaulį ne ta koja –
iki šiol nežinau, kuri koja
buvo teisinga, iki šiol nežinau,
ar apskritai būna teisingų kojų –
ką aš žinau ką aš žinau ką aš

Rosita Abromavičiūtė. Eilės rudeniškiems simptomams gydyti

2015 m. Nr. 1 / Rosita Abromavičiūtė gimė 1992 metais Jonavoje, baigė Jonavos Senamiesčio gimnaziją. Šiuo metu Vilniaus universitete studijuoja anglų ir lietuvių filologijas. Savo kūrybą, daugiausia prozą, publikavo „Pašvaistėje“, „Nemune“ ir kitur.

Petras Venclovas. 1953-ieji. Karantinas – juodligė, 1967-ieji. Žaidimas „žemuogių pievelėje“.

2009 m. Nr. 5–6 / Po kelių dienų, kai šeima pradėjo atsigauti, tėvas grįžo namo it tamsus debesis: Mizaro žaizda negijo, jam pakilo temperatūra, jį paguldė į ligoninę,. Ir tada berniukas pirmą kartą išgirdo tą grėsmingą žodį: juodligė.

Vida Miknevičienė. Ieškau personažų. Aš susirgau. Pasaka be galo

2007 m. Nr. 10 / Ieškau personažų. Penkių. Sukurčiau dramą. Modernią. Veiksmo erdvė – nuo Eroso iki Tanato. Kas nors puls ginčytis, kad tai – ne veiksmo, o elgsenos erdvė. Sutinku, nes mūsų gyvenimas ir yra elgsena.

Lina Simutytė. Visiškas pasveikimas yra mirtis

2018 m. Nr. 10 / Sulaukti pirmiausia įjungtų fontanų miesto aikštėse ir kiemuose. Naktų, jų aklumo, o tada jau kaitrų užmiesčiuose, per audras išmušančių elektros saugiklius.

Kazys Saja. Meškos liga. Dviejų dalių drama su epilogu

2006 m. Nr. 4 / Jau sukniubusiam Ablingiui smogia dar ir dar kartą, kol pajunta, kad nuo įtampos jis jau pridėjo į kelnes. Meškos liga vėl iškrėtė jam pokštą. Atskuba trys ginkluoti, apgirtę saugumiečiai.

Knygos su simptomais,
kritika, kuri diagnozuoja

Gintaras Lazdynas. Herojinis epas: didžioji lietuvių tautos liga

2013 m. Nr. 7 / Šiemet sueina dvidešimt metų nuo tos dienos, kai lietuvių literatūroje ir apskritai visos tautos gyvenime turėjo įvykti milžiniškas lūžis. Apie jį Sigitas Geda rašė: „Žaibu apskriejo Lietuvą žinia: pagaliau turime tautinį epą!“

Gintaras Bleizgys. Vaižganto kūryba psichoanalitiniu požiūriu

1999 m. Nr. 8–9 / Įvairiausių nuomonių ir vertinimų yra susilaukusi Juozo Tumo-Vaižganto kūryba. Ji labai įvairi – nuo skaidrių ir džiugių „Pragiedrulių“ vaizdelių iki šiurpinančios „Nebylio“ tragedijos.

Rimantas Kmita. Eilėraščiai kaip užgyjanti žaizda

2011 m. Nr. 12 / Marius Burokas. Išmokau nebūti. – Vilnius: Tyto alba, 2011.

Renata Šerelytė. Išgydyti atmintį

2019 m. Nr. 1 / Monika Baltrušaitytė. Išėję prie upės. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 128 p.

Ramutė Dragenytė. Poezija su karališko pamišimo ženklu

2010 m. Nr. 3 / Daiva Povilaitienė. Protoevangelija. – Kaunas: Infodizainas, 2009. – 132 p.

„Jeigu ne šie europietiškosios kultūrinės sąmonės pokyčiai, lietuviai niekada nebūtų susirgę epo ilgesio liga, tačiau ir Europa savo epus geriausiu atveju vertintų tik kaip egzotiškas senienas.“ (Gintaras Lazdynas)
„Beprotybės sindromas lydi žmonijos kultūrą nuo pat ankstyvųjų žingsnių. Liaudies pasakose trečią brolį kvailį globoja gamtos jėgos, ir jis nugali devyngalvį slibiną, užjoja į stiklo kalną ir veda karalaitę. Bet Renesansas, aukštinęs žmogaus protą, su išgąsčiu stebėjo „pamišusio herojaus figūrą“. Ji iškyla kaip įspėjimo ženklas dvasinių krizių ir istorijos lūžių metu. <…> Psichozės davė akstiną daugeliui puikių meno kūrinių, pasakų, mitų. Tačiau tik tos psichozės, kurias apvaldė konstruojanti talento galia.“ (Vytautas Kubilius)
„M. Foucault seniai diagnozuota modernybės liga – nelyginant raktas mūsų, XXI a. žmonių, dabarčiai atrakinti. Tai, kas seniau vykdavo už uždarų durų, dažnai tarp keturių akių, susaistant klausantįjį (kunigą) paslapties išsaugojimo įžadu, mūsų dienomis išsiveržė į viešąją erdvę ir ją plūste užplūdo.“ (Romas Bartavičius)

Vytautas Kubilius. Pamišęs herojus

2001 m. Nr. 4 / Ar normali žmogaus psichika jau gramdyta iki dugno ir nebeįdomi? Gal nusivilta žmogaus protu, atsiradus protaujančioms mašinoms? Ar tai naujas literatūrinis žaidimas dar nežymėtoms kortomis, praplečiantis meninės išraiškos galimybes?

Romas Bartavičius. Atsiduoti, duoti, dovanoti (Marguerite Duras ir Yann Andréa)

2015 m. Nr. 8–9 / Dvidešimt penkerių metų jaunuolis buvo perskaitęs visas M. Duras knygas ir kelerius metus kasdien rašė jai laiškelius, o sykį ji pasikvietė jį taurei vyno ir jis pasiliko kartu su ja šešiolikai metų, iki pat jos mirties.

Parengė Neringa Butnoriūtė

Daugiau „Metų“ litera-turų

Ligos diskursas „Metuose“: tarp realybės ir vaizduotės

Linkime atradimų ir tikimės, kad išliksime sveiki ir nepraradę vaizduotės!

Karantino įspūdžiai ir problemos

Apie COVID-19 krizę, gyvenimą per ją ir po jos, pokyčius visuomenėje ir literatūroje, galimus sprendimo būdus ir šviesą tunelio gale kalbasi poetas Marius Burokas ir filosofas, vertėjas Kasparas Pocius.

2020 10 17 / Kalbėjau apie tai, ką daugelis mūsų jautė, – kažkur giliai žinojome, kad priėjome liepto galą ir turi kažkas atsitikti. Tačiau manau, daugumai žmonių iš viso nekilo mintis, kad pandemija gali sustabdyti ir paralyžiuoti pasaulį.

2020 m. Nr. 7 / Ką tuo metu veikė mano išankstiniai įsivaizdavimai? Tikriausiai tą patį – nuolatos sugrąžindavo į miškus ir kas kartas juose paklaidindavo. Arba uždarydavo į karantiną, kai tik galėdavau sau tai leisti.

2020 m. Nr. 5–6 / Sakoma, kad kiekviena nesėkmė yra kokio nors pasiekimo priežastis. Jeigu nenuleidžiame rankų, susivienijame ir pasitelkiame visą savo išmintį, atsakomybę, tikėjimą ne tik savo sugebėjimais, bet ir šalia esančių bei maldos galia.

2020 m. Nr. 7 / kiek liko man laiko dienų ir naktų skaičiuoju gerai (kas matė, kad šitaip skaičiuotų poetas)

2020 m. Nr. 8–9 / Nėr ko į lauką eiti sako virusas todėl kol jo nesu gerai ištyrusi tarytum tėvo motinos klausau per tris metrus stovėk nuo pašnekovo kol čiauduliu tavęs jis nenukovė

(Tarsi) mediko akimis

2009 m. Nr. 10 / Iš rusų k. vertė Austėja Merkevičiūtė / Aleksandras Šuvalovas (g. 1945) – medicinos mokslų kandidatas, psichiatras narkologas – trisdešimt metų rinko patologijos ir talento sąveikos medžiagą.

2019 m. Nr. 11 / Iš rusų k. vertė Jonas Vabuolas / Baigęs medicinos kursą Kijevo universitete, Michailas Bulgakovas (1891–1940) apie pusantrų metų dirbo provincijos gydytoju Smolensko gubernijoje…

2014 m. Nr. 8–9 / Buvo sunki diena, prisiminė vyras, tyliai audamasis batus, ir jo atminty praskriejo, rodos, begalinės dienos įvykiai. Šaltas rudens rytas, žvarbaus vėjo gūsiai ir tamsa pasitiko jį išėjusį iš duona ir pienu kvepiančių namų.

2007 m. Nr. 8–9 / Iš anglų k. vertė Linas Rybelis / Josephas Campbellis (1904–1987) – žymus amerikiečių lyginamosios mitologijos ir religijos profesorius, rašytojas. Vaikystėje susižavėjo senąja Amerikos indėnų kultūra ir visą gyvenimą paskyrė mitologijos studijoms

Ligos ir sveikimas

2008 m. Nr. 1 / Gulėjau tikroj vienuolyno celėj su storiausiomis sienomis ir skliautuotomis lubomis, pro langą dienąnakt regėdama puikiai apšviestą lakų bažnyčios bokštą, – ir kaifavau.

2019 m. Nr. 3 / Nuo kito ryto labai užsidegęs puoliau daryti akių pratimus. Pagrindinis jų kompleksas kaip tik skirtas dienos pradžiai.

2006 m. Nr. 3 / Paukščių gripas įpareigoja kalbėti, prognozuoti, nerimauti, bėgioti iš kampo į kampą. Skambinti televizijos laidoms. Rašyti laiškus. Nevalgyti vištų. Baimintis, kad nesuvalgytum vištos.

2008 m. Nr. 1 / Ir poryt. Iki stotelės – ligoninė, Kur pulkas paliegėlių Senkančiais proto likučiais Praaušus dar stengiasi atpažinti Iš tamsos išplaukiantį daiktą – Spintelę, basoną ar lazdą.

2020 m. Nr. 7 / Matyt, įlipau į pasaulį ne ta koja – iki šiol nežinau, kuri koja buvo teisinga, iki šiol nežinau, ar apskritai būna teisingų kojų – ką aš žinau ką aš žinau ką aš

2015 m. Nr. 1 / Rosita Abromavičiūtė gimė 1992 metais Jonavoje, baigė Jonavos Senamiesčio gimnaziją. Šiuo metu Vilniaus universitete studijuoja anglų ir lietuvių filologijas. Savo kūrybą, daugiausia prozą, publikavo „Pašvaistėje“, „Nemune“ ir kitur.

2009 m. Nr. 5–6 / Po kelių dienų, kai šeima pradėjo atsigauti, tėvas grįžo namo it tamsus debesis: Mizaro žaizda negijo, jam pakilo temperatūra, jį paguldė į ligoninę,. Ir tada berniukas pirmą kartą išgirdo tą grėsmingą žodį: juodligė.

2007 m. Nr. 10 / Ieškau personažų. Penkių. Sukurčiau dramą. Modernią. Veiksmo erdvė – nuo Eroso iki Tanato. Kas nors puls ginčytis, kad tai – ne veiksmo, o elgsenos erdvė. Sutinku, nes mūsų gyvenimas ir yra elgsena.

2018 m. Nr. 10 / Sulaukti pirmiausia įjungtų fontanų miesto aikštėse ir kiemuose. Naktų, jų aklumo, o tada jau kaitrų užmiesčiuose, per audras išmušančių elektros saugiklius.

2006 m. Nr. 4 / Jau sukniubusiam Ablingiui smogia dar ir dar kartą, kol pajunta, kad nuo įtampos jis jau pridėjo į kelnes. Meškos liga vėl iškrėtė jam pokštą. Atskuba trys ginkluoti, apgirtę saugumiečiai.

Knygos su simptomais, kritika, kuri diagnozuoja

2013 m. Nr. 7 / Šiemet sueina dvidešimt metų nuo tos dienos, kai lietuvių literatūroje ir apskritai visos tautos gyvenime turėjo įvykti milžiniškas lūžis. Apie jį Sigitas Geda rašė: „Žaibu apskriejo Lietuvą žinia: pagaliau turime tautinį epą!“

1999 m. Nr. 8–9 / Įvairiausių nuomonių ir vertinimų yra susilaukusi Juozo Tumo-Vaiž­ganto kūryba. Ji labai įvairi – nuo skaidrių ir džiugių „Pragiedrulių“ vaiz­delių iki šiurpinančios „Nebylio“ tragedijos.

2011 m. Nr. 12 / Marius Burokas. Išmokau nebūti. – Vilnius: Tyto alba, 2011.

2019 m. Nr. 1 / Monika Baltrušaitytė. Išėję prie upės. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 128 p.

2010 m. Nr. 3 / Daiva Povilaitienė. Protoevangelija. – Kaunas: Infodizainas, 2009. – 132 p.

2001 m. Nr. 4 / Ar normali žmogaus psichika jau gramdyta iki dugno ir nebeįdomi? Gal nusivilta žmogaus protu, atsiradus protaujančioms mašinoms? Ar tai naujas literatūrinis žaidimas dar nežymėtoms kortomis, praplečiantis meninės išraiškos galimybes?

2015 m. Nr. 8–9 / Dvidešimt penkerių metų jaunuolis buvo perskaitęs visas M. Duras knygas ir kelerius metus kasdien rašė jai laiškelius, o sykį ji pasikvietė jį taurei vyno ir jis pasiliko kartu su ja šešiolikai metų, iki pat jos mirties.

2020 m. Nr. 7 / kiek liko man laiko
dienų ir naktų
skaičiuoju gerai
(kas matė, kad šitaip
skaičiuotų poetas)

2020 m. Nr. 8–9 / Nėr ko į lauką eiti sako virusas
todėl kol jo nesu gerai ištyrusi
tarytum tėvo motinos klausau
per tris metrus stovėk nuo pašnekovo
kol čiauduliu tavęs jis nenukovė

2008 m. Nr. 1 / Ir poryt.
Iki stotelės – ligoninė,
Kur pulkas paliegėlių
Senkančiais proto likučiais
Praaušus dar stengiasi atpažinti
Iš tamsos išplaukiantį daiktą –
Spintelę, basoną ar lazdą.

2020 m. Nr. 7 / Matyt, įlipau į pasaulį ne ta koja –
iki šiol nežinau, kuri koja
buvo teisinga, iki šiol nežinau,
ar apskritai būna teisingų kojų –
ką aš žinau ką aš žinau ką aš

Knygos su simptomais,
kritika, kuri diagnozuoja

1999 m. Nr. 8–9 / Įvairiausių nuomonių ir vertinimų yra susilaukusi Juozo Tumo-Vaižganto kūryba. Ji labai įvairi – nuo skaidrių ir džiugių „Pragiedrulių“ vaizdelių iki šiurpinančios „Nebylio“ tragedijos.