literatūros žurnalas

Kazys Saja. Meškos liga. Dviejų dalių drama su epilogu

2006 m. Nr. 4

V e i k ė j a i :

RAUDYS
KVEINIENĖ
MITRIKAS, STRIBAS
RŪTA
ABLINGIS, partizanas slapyvardžiu Lapinas
IVANOVAS, tardytojas, valstybės saugumo ministerijos (MGB) rajono skyriaus leitenantas
MALERIS, majoras, VSM rajono skyriaus viršininkas
SERŽANTAS

 


 


PIRMA DALIS

Stribynu vadinama VSM (MGB) valsčiaus būstinė Žemaitijos miestelyje. 1953 m. žiemos naktis. Už tardytojo stalo – leitenantas Ivanovas. S e r ž a n t a s įveda K v e i n i e n ę , pats išeina budėti už durų

IVANOVAS. Sėskitės. Jūsų pavardė, vardas, tėvavardis?

KVEINIENĖ. O kam čia tos komedijos? Kaip nuluptą mane pažįsti. Žadi iš naujo mane kutavoti?

IVANOVAS. Takov poriadok. Pavardė, vardas, tėvo vardas, gimimo metai…

KVEINIENĖ. Kveinienė, Elvyra… Tėvas – Adomas. Gimusi dvidešimt penktais, o kaip aš atrodau! Nemigus, nevalgius. Sakėt, kad vyrą paleisit. Juk viską kaip liepėt padariau.

IVANOVAS. Sakėm – paleisim, kai „Lapiną“ pagausim.

KVEINIENĖ. Taigi pranešiau, kad jis pas Raudį, ko gi dar? Dabar kas nors liežuvį pakiš, ir bus man amen aleliuja. Mulkiai mediniai! Penkios šešios panelės aplink šūdą kumelės.

Ivanovas paspaudžia kažkokį mygtuką. Vėl įeina S e r ž a n t a s

IVANOVAS. Taščite siuda tu, katoraja v meške1.

S e r ž a n t a s išeina

IVANOVAS. Daug šneki, bet ne visą teisybę sakai, drauge Elvyra.

KVEINIENĖ. Iš jūsų mokaus! Jie, matai, mane kaltins, kad tas Ablingis ir vėl paspruko! Gyvuliai nešerti, vaikai neėdę, motina pasiligojus… Aš savo dūšią jau pardaviau. Ko jums dar iš manęs reikia?

S e r ž a n t a s ir „liaudies gynėjas“ M i t r i k a s atneša kruviną maišą. Jame – užrištas žmogus

IVANOVAS. Žinai, kas čia? Pažįsti savo maišą?

KVEINIENĖ. Ar čia tas, kur su kopūstais?

IVANOVAS. Buvo prie tų, kur su kopūstais. Tavo daržinėj.

KVEINIENĖ. Daržinė nerakinta. Ką aš žinau, kas ten įlindo.

IVANOVAS. Bet juk žmogus pats savęs užrišti negalėjo.

Nukreipia stalinės lempos šviesą Kveinienei į akis

KVEINIENĖ. Nu užrišau, už… Kad jums nebereiktų… Atbėgo tokia merga, visa paklaikus. Maniau, kad nori mane nušauti. Paskui supratau, kad slapstosi. Sakau – lįsk, aš tave užrišiu, gal nepastebės.

IVANOVAS. Vadinas, i vašim, i našim2?.. Ir mums, ir jiems stengeisi būti gera?

KVEINIENĖ. Nu koks čia gerumas? Įkišau, užrišau, o paskui vienam kareiviui pirštu parodžiau. Jei netiki, sukviesk visus, kurie ten buvo, – gal aš atpažinus pasakysiu. Paleisk, sakau, žalty, nekeikiant… Idi v saraj, tam est’ mešok3 ir devuška4, gražesnė už mane. Ir – matai – surado, bet kam reikėjo ją užmušti?

IVANOVAS. Tu puikiai žinai, kad aš tų kareivių nesukviesiu, o aš žinau, kad tu mums visos teisybės nesakai.

KVEINIENĖ. Nu ko jums dar iš manęs reikia?! Kuo jums mano vyras blogesnis už Raudį? Kad tuos ginkluotus vyrus perkėlė per ežerą? Jūs – ginkluoti, anie – ginkluoti, turi valtį ir vežk.

IVANOVAS. Nu nu, davaj davaj5… Įrodyk, kuo Raudys blogesnis už Kveinį, tavo vyrą. Raudys irgi tą patį giedos: ginkluotas banditas atėjo ir pasakė – pašerk, apnakvink, pirtį iškūrenk…

KVEINIENĖ. Jeigu taip ir būtų buvę, Raudys pirmiausia būtų apsišikęs. Iš gudrumo ar baimės – Ponas Dievas težino. Dar prie vokiečių daktarai pripažino, kad jis serga tokia „meškos liga“. Nei vieni, nei kiti jo nejudino. Pamatysit – pradėsit šokdinti, ir pasklis smarvė!.. Net šeškai jo vištų nepjauna. O aš tik dvi beturiu.

I v a n o v a s , išsikvietęs S e r ž a n t ą ir M i t r i k ą , mostu parodo, kad jie išneštų maišą su lavonu. Tai padaryti sutrukdo įėjęs Valstybės saugumo ministerijos rajono skyriaus viršininkas majoras M a l e r i s

IVANOVAS (raportuoja). Vyresnysis tardytojas leitenantas Ivanovas. Atlieku pilietės Kveinienės Elvyros apklausą dėl įvykių Paežerės kaime.

Maleris klausiamai dėbteli į maišą
Daiktinis įrodymas. Maiše – kol kas nenustatyta asmenybė. Tardomoji prisipažino, kad užvakar per mūsų operaciją ji tą besislapstančią moterį įviliojo į maišą ir užrišo.

MALERIS. Ginkluota?

KVEINIENĖ. Nemačiau, nežinau. Juk jeigu būtų nors kokį peilį turėjus…

IVANOVAS. Taip, įsiutę vyrai šiek tiek perlenkė lazdą… O ši pilietė, kurios vyras, Kveinys, jums gerai žinomas, mums vis dėlto pranešė, kad pas Raudį slapstosi tas Lapinas.

KVEINIENĖ. Pranešiau, nes man pažadėjot, kad paleisite Kveinį. Bent pasakykit, kada man jo laukti. Dabar nėra kam net malkomis pasirūpinti.

MALERIS. Atrodo, kad ne mes jus, o jūs mus norite ištardyti…

IVANOVAS. Galite eiti. Kai reiks, mes jus pakviesim. (Seržantui ir Mitrikui) Išneškite šitą…

K v e i n i e n ė išeina. V y r a i išneša maišą

IVANOVAS (Maleriui). Čia vis to įvykio byla. Kol kas tik tiek.

MALERIS. Aš pirmiausia norėčiau pamatyti tą žioplį, per kurį visa operacija nuėjo nachuj.

IVANOVAS. Tą žioplį? Liaudies gynėją Mitriką? Aš nemanau, kad jis čia – kalčiausias.

MALERIS. Ar jį įmanoma dabar iškviesti?

IVANOVAS. Jis ką tik čia buvo. Aš tuoj jį sugrąžinsiu. (Paspaudžia mygtuką) Štai to bandito Ablingio kailiniai, pirštinės ir dokumentai, kuriuos jis turėjo kišenėj.

Įeina S e r ž a n t a s

Zovi siuda Mitrikasa6!

S e r ž a n t a s išeina

MALERIS. Kapitonas Zujevas – mano senas bičiulis. Nesuprantu, kaip jis galėjo šitaip apsižioplinti. Streliannyj vorobej7, prityręs čekistas!..

IVANOVAS. Ablingis irgi… Ne veltui vadinamas Lapinu.

Įeina M i t r i k a s

MITRIKAS. Seržantas man sakė, kad…

IVANOVAS. Ką? Prisistatyti nebemoki?

MITRIKAS. Mitrikas Danielius, liaudies gynėjas, iki šiol vadovavęs…

MALERIS (neleidžia jam baigti). Koks tu gynėjas… Koks tu gynėjas, po velniais! Sulaikytas banditas tavo akyse nušauna operacijos vadą, o tu čia pat būdamas jam leidi pabėgti!

MITRIKAS. Antru šūviu jis kliudė ir mane.

MALERIS. Kur tave kliudė? Į kurią vietą tave sužeidė, jeigu čia stovi ir dar gali valkioti maišą su nugalabyta merga?

MITRIKAS (labiau Ivanovui negu Maleriui). Beje, ta merga atsigavo.

IVANOVAS. Atsigavo?! (Maleriui) Atsiprašau, aš tuoj sugrįšiu. (Mitrikui) Paimk tuos kailinius ir paaiškink majorui…

Išeina

MITRIKAS (apsivilkęs ilgais avikailio kailiniais). Jis dar buvo užsimaukšlinęs ausinę kepurę, kailines pirštines, pasiėmęs krepšį… Mes gulim sniege su baltom maskirovkėm ir matom – eina tiesiai į mus kažkoks kaimietis.

MALERIS. O jūs, žiopliai, galvojot, kad jis jūsų nemato?

MITRIKAS. Mato ar nemato, kapitonas jam – stoj! Ruki v verch! Vsio kak položeno8… Tas numetė krepšį, rankas iškėlė… Aš irgi stoviu įrėmęs jam į šoną automatą.

MALERIS. Nu?

MITRIKAS. Kapitonas paklausė, ar tas žmogus turi kokį nors dokumentą. Jis lept lept numetė pirštines ant sniego ir prasisegė kailinius.

MALERIS. O po jais – pistoletas?

MITRIKAS. Ir Zujevas, kapitonas, taip pat pagalvojo. „Stojat’!9 Ir liepė man tą vyrą apieškoti. Apčiupinėjau – jokio ginklo neturi. Švarko kišenėj – piniginė. Žiūrim, kas toj piniginėj. Radom va šitą dokumentą.

MALERIS. Nu?

MITRIKAS. O tas, gyvatė, va šitaip papūtė, paalsavo į delnus – parodė, kad jam šąla nagai. Paskui pasiėmė savo kailines pirštines, o vienoj iš jų – braunikėlis… Kapitonui – tiesiai į širdį, o mane išgelbėjo va šita baklaška. (Parodo peršautą gertuvę) Turėjau prisipylęs gero samagono. Ir Zujevą gelbėjau, nes tą rytą buvo velniškai šalta.

MALERIS. Gelbėjai… Turėjai automatą, likai nesužeistas ir leidai tam niekšui pabėgti.

MITRIKAS. Sužeidė. Gavau smūgį į pilvą. Kažkas tik šlampa, šlampa… Šiek tiek išsigandau. Paskui pradėjau šaudyti. Ir kiti šaudė. O tas prityręs banditas kaip žaltys išsinėręs užmetė kailinius ant kadugio, o pats, matyt, pažemiais pažemiais, tik paskui jau dėjo į kojas kaip reikiant.

MALERIS. O iš kur ta merga? Ar kas nors mėgino aiškintis?

MITRIKAS. Tą mergą radom Raudžio kaimyno daržinėj. Įlindusi į maišą nuo kopūstų. Įsiutę vyrai pradėjo spardyti ir neištardę beveik užspardė negyvai.

MALERIS. Taigi tu pirmas ir pradėjai spardyti… Heroj!..

MITRIKAS. Buvau įpykęs… Sužeistas, išgėręs… Vinovat10.

MALERIS. Tu ir dabar, matau, esi įkaušęs.

MITRIKAS. Taigi savo mylimiausią kapitoną, Zujevą… Kiti dar ne tiek pasigėrė.

Maleris skelia jam antausį

MITRIKAS (išsitempęs). Klausau! Služu Sovetskomu Sojuzu!11

Grįžta I v a n o v a s

IVANOVAS. Atvažiuos daktaras, suleis jai vaistų – tada mėginsim šnekinti. Jūs čia dar nebaigėt?

MALERIS. Baigėm. (Mitrikui) Gali sau eiti. Mes dar pasitarsim, ocenim tvoj postupok12.

IVANOVAS (pritardamas). Eik. Tegul Seržantas mums atveda Raudį.

M i t r i k a s išeina

MALERIS. Klausyk, leitenante… Kiek mes turim užverbuotų žmonių, kuriais būtų galima pasitikėti?

IVANOVAS. Turim nemažai, bet negarantuoju, kad visais galime pasitikėti.

MALERIS. Jeigu turime dešimt ir penkiais abejojam, tai užverbuokime dvidešimt! Ablingis šitame krašte, rodos, liko tik vienas.

IVANOVAS. Jeigu ir ne vienas, didesnės bandos Lapinui suburti jau nebepavyks.

MALERIS. Jis to ir nesiekia. Dabar jų ginklas – propaganda. Tie, kurie liko, dabar moko žmones įvairiais būdais mulkinti tarybų valdžią. Vot, paklausyk, ką tie nedobityje13 platina.

Išsitraukia konfiskuotą sąsiuvinį. Cituoja:

Verskis driežu, geguže verskis,
Tylėk kaip medis, kaip tyli žuvys,
Tik vienam Dievui negarsiai melskis
Ir sau sakyk – esu lietuvis.

IVANOVAS. Šovinistai. Įdomu, kas tuos eilėraščius rašo.

MALERIS. O čia jau mūsų pareiga tai sužinoti.

IVANOVAS. Gal ta merga, kurią atradom užrištą maiše?

MALERIS. Ee… Radot! Reikėjo pirmiau ją ištardyti, o ne spardyti bez vsiakovo tolka14.

S e r ž a n t a s atveda R a u d į

IVANOVAS. Na štai ir banditų globėjas. Feliksas Raudys, jeigu neklystu.

RAUDYS. Raudys, bet jau tikrai… Nei aš jų noriu, nei man jų reikia.

IVANOVAS. Žinom, žinom… Ginkluotas atėjo, pagrasino, išgąsdino…

RAUDYS. Jeigu jau žinot, taip ir užrašykit.

IVANOVAS. Sėskis, Raudy. Kėdę pasiūlysim svečiui, o tau bus gera ir šita. (Pasiūlo ploną beržinę trinką) Įsivaizduok, kad sėdi miške ant kelmo.

RAUDYS. Ant jokio kelmo miške aš nesėdėjau ir su banditais jokių reikalų neturėjau.

Atsisėda

MALERIS. Ir šitaip kalba žmogus, per kurį žuvo mūsų draugas! Ne tik mūsų, bet ir tokių kaimo vargdienių kaip jūs.

RAUDYS. Kad aš vargdienis – taip. Paklausinėkit žmonių. Apsišikėlis, smirdžius, vargo pisoklis… Kitaip jie manęs nevadino.

IVANOVAS. Mes vadinsim kitaip. Bet susitarkim: jeigu čia mums demonstruosi „meškos ligą“, pasodinsim į rūsį. Sėdėsi, kol prie grindų su pilnom kelnėm prišalsi.

RAUDYS. Taip, aš sergu tokia liga! Bet norint apsišikti, reikia būti pavalgiusiam. O aš jau nuo užvakar neėdęs.

MALERIS. Labai logiškai šneki, pilieti Raudy. Dabar taip pat logiškai mums atsakyk, kada ir kur užmezgei ryšį su tuo banditu. Aš turiu galvoj Lapiną, Ablingį.

RAUDYS. Mano brolis su juo buvo pažįstamas.

IVANOVAS. Brolis Povilas, kuris pasitraukė su vokiečiais?

RAUDYS. Jis buvo įstojęs į Plechavičiaus rinktinę. Bet juk aš už brolį negaliu atsakyti.

MALERIS. Tai norėtum mums dumti akis, kad Lapinas šią žiemą pas tave atėjo pirmą kartą?

RAUDYS. Aš nesakau, kad pirmą. Bet šią žiemą – taip.

IVANOVAS. Kas dar su juo ateidavo?

RAUDYS. Kitų nemačiau. Jis nemėgo būryje būti. Nepritarė tiems, kurie nešioja uniformas. (Maleriui) Jis ir prie vokiečių slapstėsi, stengėsi žydams padėti.

MALERIS. O iš ko tu sprendi, kad aš – žydas?

RAUDYS. Žydas – ne žydas, man vis tiek pat.

MALERIS. Nemanau, kad vis tiek pat. Aš gi matau, kaip tu visokiais būdais mėgini teisinti save ir tą banditą.

RAUDYS. Man pasirodė, kad jūs panašus į tą Malerį…

Ivanovas paspiria trinką, Raudys šlepteli ant grindų, jį pradeda mušti

MALERIS. Panašus į Malerį?.. O Maleris – į ką? Tau nepanašus į tarybinį žmogų?!

RAUDYS. Aš tik norėjau pasakyti… nei mano brolis, nei Ablingis jų tikrai nešaudė.

IVANOVAS. Sėsk! Paskutinį kartą Ablingis pas tave atėjo ne vienas. Kas jį atlydėjo?

RAUDYS. Atėjo tokia mergina, kurią Ablingis vadino Rūta. Ji beveik visą laiką tylėjo. Atrodė, lyg būtų nesveika. Ginklo ji tikrai neturėjo. O gal kur slėpė – nežinau.

IVANOVAS. Ta šliundra tylėjo, o Ablingis – ką? Pliurpė, kad juos netrukus išvaduos amerikonai?

RAUDYS. Ne… Sakė, kad ginkluota kova jau pralaimėta. Kaip kažkoks ten sukilimas baudžiavos laikais.

MALERIS. Nu ir kas iš to?

RAUDYS. Vieni žuvo, kitus – į Sibirą, bet Lietuva vis tiek pamažu prisikėlė. Maždaug tokia buvo jo kalba.

IVANOVAS. O ką tu jam atsakei?

RAUDYS. O ką aš galėjau atsakyti? Liurkštelėjau, kad šuo ir kariamas pripranta. Gerai ar blogai, bet mes norim gyventi. Mes jau pripratom prie šitos valdžios. Išgėręs buvau ir pasakiau.

IVANOVAS. O ką banditai?

RAUDYS. Banditai?.. Ablingis paėmė stiklinę, lyg ir norėjo šliokštelti man į akis, paskui išpylė kiaulėms į viedrą ir pasakė: „Štai prie ko jūs pripratot!“ Girdi, šnapšė baisiau negu rusai. Negu bolševikai.

MALERIS. Kur jie pas tave nakvodavo?

RAUDYS. Ablingis – tvarte, kur stovėjo arklys, o Rūta – troboj. Kartu su vaikais.

IVANOVAS. O kuris iš jų pirmiau pastebėjo, kad sodyba jau yra apsupta? Gal tu buvai paskirtas saugoti?

RAUDYS. Ne, tikrai ne aš. Šuo pradėjo loti. Varnos labai anksti kranksėdamos pasklido.

MALERIS. Kiek dienų jie pas jus išbuvo?

RAUDYS (suskaičiavęs ant pirštų). Tris dienas ir keturias naktis.

IVANOVAS. Ir per tą laiką nei tu, nei žmona, nei vaikai negalėjo ištrūkti iš namų ir pranešti, kad jus terorizuoja banditai?

RAUDYS. Vaikai maži, į mokyklą dar neina, o mes… Nuo mūsų jie akių nenuleido.

MALERIS. Netikiu. Būtum išgelbėjęs save nuo lagerio ir savo šeimą nuo Sibiro.

RAUDYS. Aš vis laukiau, maniau, kad jie išeis. O aš arklio nebeturiu, arklys jau kolūky vos gyvas.

MALERIS. Ramiai sau sėdite namie, geriate šnapsą ir keikiate kolūkius? Taip?

RAUDYS. Aš – ne prieš kolūkius. O apie šnapšę jau sakiau.

IVANOVAS. Kieno tie kailiniai? Kieno tos pirštinės? Tavo?

RAUDYS. Mano.

IVANOVAS. Aprengei banditą, kad būtų panašus į tave?

RAUDYS. Nei aš rengiau, nei ką. Ablingis pats. Juk matė, kur kas pakabinta.

MALERIS. Verčiau prisipažink. Galvojai – banditai pabėgs, mes darydami kratą nieko nerasim, ir liksi švarus kaip misingis.

RAUDYS. Tikrai taip negalvojau.

IVANOVAS. O ką tu galvojai? Planavai apsišikti, kad mes paliktume tave ramybėj?

RAUDYS. Na kam jūs taip?.. Kodėl jūs manim netikit?

MALERIS. Patikėsim, jei mums padėsi surasti Ablingį. Tada mes jo paties kai ko paklausim.

IVANOVAS. O dabar mes labai abejojam, katras iš judviejų pavojingesnis. Atviras priešas, žinomas banditas, ar Feliksas Raudys, kuriam tarybų valdžia suteikė teisę į mokslą, į nemokamą gydymą… Kurį mes laikėme savu. Atsakyk, jeigu klausiu!

Vėl paspiria beržinę trinką

RAUDYS. Aš ir esu toks, koks esu. Į kolchozą įstojau, žvejų artelei priklausau. Į bažnyčią beveik nebevaikštau.

MALERIS. O jeigu mes patikėsim ir tave paleisim – kaip tu įrodysi, kad esi savas, o ne užkietėjęs tarybų valdžios priešas?

RAUDYS. Nežinau… Jeigu duotumėt ginklą, nušaučiau aš tą Lapiną. Jeigu jis dar sugalvotų ateiti.

IVANOVAS. Jis pirmas tave sudoros nujausdamas, kad esi užverbuotas.

RAUDYS (verkšlena). Tai ką man daryti? Vyrai… Juk aš visada buvau, esu ir būsiu prastas… juodnugaris, purvajonis, plioliataras. Man – kad tik būtų ežere žuvies.

MALERIS. O jeigu mes leisim jam pabėgti?

IVANOVAS. Ir kas iš to? Jeigu jis iš tikrųjų toks vėpla, kaip save vaizduoja.

MALERIS. Tai teisybė. Mums reikia tokio, kuris pabėgęs likviduotų tą įgrisusį banditą.

RAUDYS (užkibęs ant jų meškerės). Jūs manot, kad aš negalėčiau? Nesu aš jau toks nuopeza, nesu.

MALERIS. Tai gal bent numanai, kur tas Lapinas dar galėtų slapstytis?

RAUDYS. Esu girdėjęs, kad vasarą jis slapstosi eglaitėse, kur pasodintos palei gelžkelį. Jei tik Lapinui kyla koks įtarimas, sako, įsikabina į prekinį traukinį, kiek pavažiavęs nušoka – ir ten tikriausiai turi kur įlįsti.

IVANOVAS. Vienas gal ir sugebėtų šitaip. Bet su ta merga ar su kita kompanija – kažin…

MALERIS. O žiemą? Kur jis dedasi žiemą?

RAUDYS. Žiemą – nežinau. Neprasitarė man.

IVANOVAS. Gerai. Mes tau parodysim tą katytę maiše. Jai girdint sakyk, kad jos nepažįsti, o mums teisybę pasakysi, kas ji tokia.

Iškviečia budintį Seržantą ir pakuždom kažką paaiškina majorui. Įeina S e r ž a n t a s

Dar sykį atneškite tą, kuri maiše. Tiktai atsargiai – ji dar bus mums reikalinga.

S e r ž a n t a s išeina

RAUDYS. Aš jums dar vieną dalyką…

MALERIS. Nu nu, sakyk.

RAUDYS. Kai Ablingis buvo pas mus, jis pastebėjo, kad Kveinienė, mūsų kaimynė, parsivedė kolchozo arklį ir kažkur išvažiavo. Lapinui iš karto kilo įtarimas.

IVANOVAS. Tai ko jis tada laukė? Kodėl iš karto nenešė kudašiaus?

RAUDYS. Gal dėl to, kad maniškė pasakė: „Kveinienė jau lekia į turgų su savo kopūstais. Būčiau prašius, kad mielių man nupirktų“.

S e r ž a n t a s ir M i t r i k a s įneša tą patį apskretusį pakulinį maišą, kuris dabar užrištas Rūtos pakaklėj

IVANOVAS (Raudžiui). Prieik, pasižiūrėk. Ar ta moteris buvo pas jus? Atėjo kartu su Lapinu ar vėliau?

RAUDYS (pasibaisėjęs). Kur jau čia tokią bepažinsi…

IVANOVAS. Neskubėk, gerai įsižiūrėk. Gal tie patys plaukai, ausys ar akys…

RAUDYS. Ne, čia tikrai ne ta. Net nepanaši.

IVANOVAS (Seržantui). Išneškit. Tegu ją veža į ligoninę.

S e r ž a n t a s ir M i t r i k a s išneša

MALERIS (Raudžiui). Nu kaip? Atpažinai?

RAUDYS. At… Ta pati, Rūta. Ji jau atėjo sirgdama. Girdėjau, kaip Lapinui sakė: „Tu verčiau mane nušauk“.

IVANOVAS. O „Lapinas“ – ką?

RAUDYS. Jis ją ramino. „Mirsime abudu.“

IVANOVAS. Demagogas!

MALERIS. Taip, drauge Raudy. Dabar eik ir vyriškai apsigalvok. Mes dar tave iškviesim.

IVANOVAS. Pats numanai, kas tavęs laukia. Teismas, griežto režimo lageris. Šeimos sugrįžęs tikriausiai, neberasi. Yra įstatymas, taikomas tiems, kurie padeda banditams.

MALERIS. O jeigu pasiryši išpirkti savo kaltę – darbais, o ne žodžiais įrodysi, kad eini su liaudim, kad esi vyras, – gali pats apsiginti ir išgelbėti nuo Sibiro savo žmoną, vaikus.

RAUDYS. Čia jau ne tiek nuo manęs, kiek nuo jūsų…

MALERIS. Mes padarysim, ką galim. Vėliau premijuosim, padėsim išsikelti į Klaipėdą.

IVANOVAS. Galėsi žvejoti mariose, jūroj, o ne tame sušiktame ežere.

Įeina iškviestas S e r ž a n t a s

Eikite.

MALERIS. Bet toli nenueikite.

IVANOVAS. Mes dar pasitarsim.

S e r ž a n t a s išsiveda R a u d į

MALERIS. Nu? Atrodo, mudu vienas kitą supratom.

IVANOVAS. Supratau, bet bijau, kad pabėgęs jis mūsų neapmautų.

MALERIS. O kam jis reikalingas? Jeigu užduoties ir neįvykdys, Lapinui bus dar viena abūza.

IVANOVAS. Jis, ko gero, supras, kad mes jį užverbavom.

MALERIS. O mes padarykime viską, kad jis nesuprastų.

IVANOVAS. Iš mūsų įstaigos kol kas dar niekas nepabėgo.

MALERIS. O galėtų pabėgti.

IVANOVAS. Kaip?

MALERIS. Buvau užėjęs į jūsų šikinyką. Langeliai dvigubi, bet nėra geležinių grotų. Jei kas iš lauko atlankstytų vinis…

IVANOVAS. Bet jau sargybinis turėtų būti žioplas.

MALERIS. Tokių tikrai turi užtektinai. Išvietė – prie pat mūrinės tvoros. Išlindai, per tvorą persiritai, i pominaj, kak zvali15.

IVANOVAS. Nebloga mintis, nepagalvojau.

MALERIS. Kol neišaušo, rask žmogų, kuris atlenktų vinis, o tas įkaušęs Mitrikas tegul palydi Raudį ir leidžia jam gerai išsitupėti. Vienam iš jų nepasiseks. Arba Raudys gaus kulką, arba Mitrikas stosis prieš teismą, ir visi sužinos, kad suimtajam pavyko pasprukti.

IVANOVAS. Gerai. Surašysiu mūsų operacijos planą.

MALERIS. Aš pats tai padarysiu. Tu eik, apžiūrėk išvietę, atlankstyk vinis. Kai grįši, mes dar turėsim tą žmogų pamokyti.

Girdėti šūviai, automatų papliūpos, riksmai. Majoras ir leitenantas griebiasi pistoletų. Duryse susiduria su M i t r i k u

IVANOVAS. Kas ten, po velniais?!

MITRIKAS. Nagi tas gyvatė Raudys ką tik išnešė kudašių. Pasigyrė, kad jūs jį paleidot.

IVANOVAS. O tu ir patikėjai?

MITRIKAS. Nepatikėjau, bet juk ne aš, o Seržantas buvo atsakingas.

MALERIS (Ivanovui). Areštuok tą idiotą! Podsobničestvo vragu pri popytke bežat’ ot pravosudija16.

Išeina

IVANOVAS. Supratai, ką jis pasakė?

MITRIKAS. Supratau. Bet ko jis čia ant manęs… lyg aš būčiau koks mergos vaikas ir neturėčiau pro kur nusimyžt.

IVANOVAS. Tu girtas, tarnybos metu prisisprogęs!.. Jau antrą kartą padedi pabėgti mūsų priešui. Sėskis!

Mitrikas galėjo atsisėsti ant kėdės, bet sėdasi ant trinkos

Pradėsim nuo Adomo ir Ievos. Pavardė, vardas, tėvo vardas… Kada ir kur gimęs…

MITRIKAS. Vajėzau, Jėzau, Jėzau!.. (Susiima už galvos) Jobštvajmat’, kaip man pradėjo nesisekti! Kada ir kur aš gimęs… Geriau iš viso nebūčiau gimęs!

Balsu pravirksta


ANTRA DALIS

1953 m. gegužė. Kveinienės kieme ištemptos virvės, ant kurių išdžiaustyti skalbiniai – moterų ir mažų vaikų drabužiai. Bet iš kur čia atsirado vyriškos kelnės, marškiniai? Negi grįžo šių namų šeimininkas? Toks klausimas kyla besislapstančiam, šautuvu ginkluotam Raudžiui, kurio tikslas – užklupti skundikę Kveinienę. Štai pagaliau ji ateina, atsineša vonelę arba pintinę ir pradeda nuiminėti nuo virvių pradžiūvusius skalbinius. Raudys prisėlinęs stveria moterį įsiausdamas ją į drobulę ir pargriauna ant žemės

RAUDYS. Tylėk tu, šlerva!.. Užsičiaupk! Stribų vis tiek neprisišauksi.

KVEINIENĖ. Raudy, Raudy… Leisk, aš tau turiu ką pasakyti.

RAUDYS. Žegnokis. Poterius kalbėk. Daugiau tu nieko… (Lyg voras suvysto ją į paklodę, delnu sušeria jai per veidą)

KVEINIENĖ. Žinau, ko tu ieškai. Leisk man pasakyti.

RAUDYS. Žmonos, vaikų aš savo ieškau! Žinau – pasirašei, kad juos išvežtų!

KVEINIENĖ. Kažkur prie Šilutės – ne į Sibirą. Ir aš sutikčiau, tegu tik mane veža.

RAUDYS. Neee… Manęs į maišą neįkiši… Prišiktkelniu nebevadinsi.

Mėgina pasmaugti. Kveinienė kaip įmanydama priešinasi.

Pačiu laiku ateina A b l i n g i s , o jam iš paskos – R ū t a

ABLINGIS (paėmęs užpuoliko šautuvą). Feliksai! Feliksai!.. Raminkis. Paleisk tą moterį.

RAUDYS (nustebęs). Ablingis! Lapinas!.. Čia? Pas tą, kuri…

RŪTA (padeda Kveinienei atsigaivelėti). Na kaip tau? Įkvėpk, giliau įkvėpk.

KVEINIENĖ. Dar kiek, ir būtų pasmaugęs, gyvatinis.

Ablingis išima iš Raudžio karabino šovinius

RAUDYS. Tai kaip čia suprasti? Nuginkluojat, vadinasi? Juk aš iš to šautuvo tą prakeiktą Lakštutį nupyliau. Visi mano, kad tai tavo darbas.

ABLINGIS. Toliau slapstysies vienas ar eisi su mumis?

RAUDYS. Žinoma! Jau ketvirtas mėnuo aš jūsų ieškau.

ABLINGIS. Jeigu būsim kartu, pats vienas jau negalėsi nuspręsti, ką nušauti, ką pasmaugti.

RAUDYS. Nesuprantu, ko jūs tą skundikę… kaip šūdą ant šakių…

KVEINIENĖ. Tu pats esi šūdžius, jei nesupranti.

Rūta nukabina nuo virvių savo ir Ablingio skalbinius

RAUDYS. Aaa… Aš iš karto pamačiau ir pagalvojau – iš kur čia tos vyriškos kelnės?

ABLINGIS. Nereikėjo tau jų pakabinti.

KVEINIENĖ. O gal jos mano vyro? Gal aš praskalbusi norėjau nešti į kalėjimą?

RŪTA. Klausykit… Mes per ilgai čia stovim.

ABLINGIS. Rūta pastebėjo, kad ežere kažkas iš valties pro žiūronus žvalgosi į mūsų pusę. (Raudžiui) Gal kartais tu buvai sekamas?

RAUDYS. Kodėl aš, jeigu čia buvote jūs?

ABLINGIS. Buvom, bet mūsų nematė. (Kveinienei) Palik tas drobules. Jos gerai mus užstoja. Parėjus apžerk savo dviratį ir važiuok į stribyną.

KVEINIENĖ. Į stribyną? O ko?

ABLINGIS. Pranešk, kad Raudys aplamdė tau šonus, kad lašinius atėmė…

RAUDYS. Nesuprantu, kodėl ji turėtų…

RŪTA. Todėl, kad jos vyrą iš cypės išleistų!

ABLINGIS. Ir todėl, kad mes čia galėtume ir kitą kartą…

RAUDYS. Tai kur dabar mes dėsimės?

RŪTA. Tokių dalykų verčiau neklausinėk.

RAUDYS. Tai gal jūs manot, kad ir mane jie užverbavo? Prisakė likviduoti Lakštutį, pamokyti Kveinienę?..

RŪTA. Tavęs gal neverbavo, o mane – dar ir kaip.

ABLINGIS. Žygiuosim. Mūsų nešmenės jau ten. (Grąžina Raudžiui šautuvą) Nežinau, ar tie naščiai bus tau reikalingi.

RŪTA. Sugalvok sau slapyvardį.

RAUDYS. Aš jau sugalvojau. Vėliau pasakysiu.

KVEINIENĖ. Buvai Prišiktkelnis ir būk.

ABLINGIS. Liaukis, Elvyra, liaukis.

RAUDYS (Kveinienei). Krušau tave ir dar kartą krušiu, kai užsinorėsi.

RŪTA. Klausyk, Raudy… Kada tu suspėjai šitaip sužvėrėti?

RAUDYS. Nepasitikiu tais visais… užverbuotais šunimis pasalūnais!

ABLINGIS (nueidamas dar atsigręžia). Elvyra, ačiū. Nepyk. Daryk, kaip sakiau.

R ū t a , R a u d y s ir A b l i n g i s nueina. Kveinienė išdžiausto žalsvas drobules, ant kurių nutapytos eglės, kadugiai, lazdynų krūmai. Girdėti čiulbantys paukščiai. Pasiklausydami, apsidairydami palei tas drobules – „mišku“ – sėlina trys ginkluoti saugumiečiai. Tai – M a l e r i s , I v a n o v a s ir S e r ž a n t a s . Tačiau mums nebūtina jų atpažinti. Miške užkukuoja gegutė. Visi trys stabteli, klausosi. Gal kuris nors skaičiuoja, kiek metų jam ta gegutė iškukuos

IVANOVAS. Man atrodo, kad ta sterva meluoja.

MALERIS. Kas? Kokia sterva?

IVANOVAS. Kveinienė! Arba meluoja, arba visos teisybės mums nesako.

SERŽANTAS. Kaip ta kukuška1. Klausiau, kiek man dar liko gyventi.

MALERIS. Tiesos sakymo metas dar neatėjo.

IVANOVAS. O kada ateis?

SERŽANTAS. Kai pastatysim komunizmą.

Gegutė kukavus, kukavus nusikvatoja. Visi trys saugumiečiai nueina. Pauzė. Vorele atžingsniuoja A b l i n g i s , R ū t a ir R a u d y s . Ir jie sustoja pasiklausyti gegutės kukavimo

RŪTA. Cit! Pasiklausykim, kiek ji mums iškukuos.

ABLINGIS. Metų būtų per daug, o dienų – per mažai.

RAUDYS. Gegutės – kaip tie rusai. Bolševikai, gyvatės… Kukuoti sugeba, o lizdų susisukti nemoka. Tingi, parazitai!

ABLINGIS. Na, Rūta… Eime.

RŪTA. Jeigu būčiau gegutė, atsakyčiau:

Kukavau, kai dar rusų nebuvo,

Kukuosiu, kai jų nebebus.

Mielesni man tie, kurie žuvo,

Negu tie, kurie žudė kitus.

A b l i n g i s , R ū t a ir R a u d y s nueina. K v e i n i e n ė , keisdama ant virvės sukabintas drobules, gerokai paįvairina girios peizažą. Pasimato ganyklų tvoros fragmentas, laukymė, netoli ežeras ir Kveinienės sodyba. Vakaras. Raudys ir Rūta pavargę susėda ant samanų

RAUDYS. Tai mes, nežinia kokį ratą apsukę, grįžom pas tą pačią Kveinienę?

RŪTA. Geriau nerasim. Vėl mus apskalbs, pamaitins.

RAUDYS. O jeigu ji, mane pamačius, vėl į stribyną nulėks?

RŪTA. Negi tu nesupranti? Kol tie saugumiečiai tiki, ką ji sako, mes čia galime pabūti ramūs.

RAUDYS. Jūs čia viską žinot, o aš… Gal būtų laikas ir man šį tą paaiškinti?

RŪTA. Tu dar nesi priėmęs priesaikos.

RAUDYS. Na tai saikdinkite, prašau! Ablingis man šovinių iki šiol negrąžino. Ką? Jis nepasitiki manim?

RŪTA (patylėjus). Tu žinai, Lapinas per šitiek metų dar nėra nušovęs nė vieno beginklio žmogaus.

RAUDYS. Negi jam gaila to išgamos Lakštučio? Jis visur nešiojosi naganą. Ne vienam po nosim yra kaišiojęs.

RŪTA. Tai kodėl nušovęs jo neatėmei?

RAUDYS. O ką aš žinau – gal jis, sužeistas, to ir telaukia, kad aš arčiau prieičiau? Ačiū Dievui, šiaip taip nusispardė, nereikėjo dar vieno šūvio.

RŪTA. Oi, kaip tu baisiai šneki!

RAUDYS. O tu irgi… Tokio niekšo gaili, lyg būtum užverbuota.

RŪTA. Aš ir esu užverbuota. Iš karto pasakiau. Žinau, kodėl jie nutarė mane paleisti. Netrukus pradės žydėti pušys, ir aš vėl pradėsiu dusti. Astmatikė su atmuštais inkstais.

RAUDYS. Verbavo ir mane. Vienas muša, o kitas – geruoju, gudrumu ir grasinimais.

RŪTA. Atgaivino, pamatė, kad iš manęs nebėr ko beatimti, ir paleido.

RAUDYS. O iš manęs atėmė šeimą, namus… O Lapinas – net mano šovinius! Va kas man netelpa į galvą.

RŪTA. Aš jam priminsiu, pasakysiu.

Tarsi iš po žemių išdygsta A b l i n g i s . Jis turi žiūronus

ABLINGIS. Jūs per garsiai kalbat.

RŪTA. Ten kas nors yra?

ABLINGIS. Yra. Gal penki ar šeši. Tarp jų, man rodos, net pats enkavėdistų viršininkas.

RŪTA. Maleris?!

ABLINGIS. Iš tolo sunku pažinti, bet labai panašus.

RAUDYS. Tai ko jie čia? Gal mūsų ieško?

ABLINGIS. Ne, jie ką tik užmetė tinklą. Iš visko sprendžiant, atvažiavo pagerti ir pažvejoti.

RAUDYS. Tai ką darysim, Lapinai? Spruksim kaip zuikiai ar pritykoję vieną kitą nukepsim?

ABLINGIS. Gal, bet ne dabar. Mačiau – po kiemą vaikšto vienas ginkluotas.

RŪTA (paėmusi žiūronus). Aš ir iš čia jį matau.

ABLINGIS. Sėskis. Ir jis gali tave pamatyti. Tegul jie visi ten nusilaka. Tegul pakyla rūkas. Turime laiko, porą valandų pasnauskim.

RAUDYS. Neee… Nei valgęs, nei gėręs, nei mušti gavęs aš tikrai neužmigsiu.

ABLINGIS. Tai leisime tau pirmam budėti. Kai apims miegas, pažadinsi mane.

RŪTA. Mes dar turim kriaukšlelę duonos, lašinių.

ABLINGIS. Pasidalykit. Tik žinokit – kai peršauna pilvą, geriau būti nevalgius.

RŪTA. Raudys pyksta, kad tu šovinius atėmei. Gal tuoj pat susikaupkim ir priimkim jo priesaiką?

ABLINGIS. Gerai. Jeigu jis nori… Prieš mūsų žygį…

RŪTA. Žiūrėkime visi į dangų. Kiekviena žvaigždė kaip Dievo akis.

ABLINGIS. Neturiu nei kryžiaus, nei priesaikos teksto… Pradėsim nuo mūsų vakarinės maldos. (Persižegnojęs) Viešpatie, Tu leidai tautas ir įdiegei joms laisvės troškimą.

R a u d y s ir R ū t a , atlošę galvas, kartoja maldos ir priesaikos žodžius

Palaimink mūsų tėvynę Lietuvą, kuriai aš… (Raudžiui) Sakyk savo pavardę ir slapyvardį.

RAUDYS. Palaimink mūsų tėvynę Lietuvą, kuriai aš, Raudys Snaiperis…

ABLINGIS. …prisiekiu tarnauti negailėdamas jėgų ir gyvybės.

Raudys balsu kartoja priesaikos žodžius

Prisiekiu neišduoti kovos draugų, visada klausyti savo vado. Viešpatie! Prašau Tavo malonės saugoti mus, kurie likom… ir suteikti mums viltį sulaukti šviesesnio Tėvynei rytojaus. Žinau, kad sulaužęs šią priesaiką prarasčiau savo garbę ir sielos ramybę. Amen.

RAUDYS. Amen. Aš dar būčiau pridėjęs – jei sulaužysiu, mirsiu.

RŪTA. Mirsime ir nesulaužę… Bet mirsime kaip broliai. (Susigraudinus apkabina ir bučiuoja Raudį)

ABLINGIS. Sveikinu, brolau…

RAUDYS. O šoviniai?

ABLINGIS. Šovinius atiduosiu, kai man Vadas įsakys.

RAUDYS. Koks vadas? Ar yra dar ir kitas vadas?

ABLINGIS. Yra, brolau. Jeigu dabar neatspėsi, kas jis, rytoj primink – aš tau paaiškinsiu.

Nuo Kveinio sodybos ataidi apgirtusių vyrų daina

Pomirat’ nam ranovato –
Est’ u nas eščio doma dela!
Pomirat’ nam ranovato –
Pust’ pomriot luče doma žena
!2

Rūta kloja eglišakes ir samanas, ruošia „patalą“, kuriame jie galėtų numigti

RAUDYS. Gyvatės! Pomirat’ jiems ranovato!.. Gal man pritykojus nudžiauti nors vieną automatą?

ABLINGIS. Raminkis. Prieš užmigdamas esu įpratęs užduoti savo Vadui klausimą. Pavyzdžiui, dabar tokį: ar mums veržtis į trobą, kol jie dar nebus sukilę, ar verčiau patykoti jų prie ežero? Ten jie neturėtų kur pasislėpti.

RŪTA. Jie tikriausiai visi gerai ginkluoti?

ABLINGIS. Taip. Jų ginklai mums labai praverstų.

RŪTA. Mes turime porą granatų. (Raudžiui) Ar tu mokėtum paleisti granatą?

RAUDYS. Ne, aš tik su šautuvu… Ir dar su tokiu, kuriame nėra šovinių.

ABLINGIS. Kai susiruošim, aš tau grąžinsiu tuos kelis šovinius. O vėliau paaiškinsiu, kas, kaip ir kodėl.

RAUDYS. Tai velniams dabar man tąsyti tą šautuvą?

ABLINGIS. Gausi vieną šovinį. Te… Tik pažadėk, kad jo į vamzdį kol kas neįleisi. Įsidėk į apkabą, tegul joje būna.

RAUDYS. Klausau, tamsta vade. Nors ir nesuprantu, kokie čia monai.

RŪTA. Visi mes turime savo keistenybių.

ABLINGIS (Raudžiui). Po valandos mane pažadink – aš tave pakeisiu.

RAUDYS. Gerai. Jeigu reiks, aš būsiu čia pat.

ABLINGIS. Kita mano keistybė, kad per pilnatį be Rūtos maldelės aš gerai neužmiegu. (Rūtai) Turi ką nors naujo? Sakyk.

RŪTA (deklamuoja eilėraštį).

Nurimk. Ne dūmai – rūkas virš namų.
Ežeras dangstos nuo žvaigždžių šviesos.
Nurimk, nereikalauk visos tiesos.
Sapnams atėjo metas. Tuoj bus ramu, ramu…

Atsigula šalia Ablingio ir šiuo tuo apsikloja. Paežerės krūmuose čiulba lakštingala. Nuo Kveinio sodybos dar sklinda dainos refrenas

Čevo on morgajet?
Čevo on morgajet?
Čevo on morgajet?..3

Raudys paėjėja, sustoja, pasiklauso. Grįžęs pasižiūri – tiedu jau miega. Kepure nušluosto aprasojusį šautuvo vamzdį. Paskui trakšt trakšt įleidžia šovinį į lizdą. Nuo šio garso Ablingis tarsi nuplikytas pašoka ir stveria savo pistoletą

ABLINGIS. Ką čia padarei?! Manai, aš negirdėjau?

RAUDYS. Anie pasklido po visą kiemą. Išlįs iš rūko koks nors ginkluotas, o aš – ką? Lauksiu, kol jis pirmas pykštels?

RŪTA (Ablingiui). Nebūk toks griežtas. Raudys prisiekė. Ir aš juo dėta bijočiau.

ABLINGIS. Vomauja girti… Jei nesiliaus, eisim jų raminti.

RŪTA. Raminkimės ir mes, raminkimės.

Ilgoka pauzė. Nutyla girtųjų dainos.

Vėl čiulba lakštingala. Tačiau Raudžiui atrodo, kad oras pilnas įtartinų kuždesių

IVANOVO BALSAS. Pats numanai, kas tavęs laukia… Griežto režimo lageris. Šeimos sugrįžęs tikriausiai neberasi.

MALERIO BALSAS. Išpirksi savo kaltę darbais, o ne žodžiais. Apginsi savo šeimą ir pats apsiginsi. Gyvensi kaip žmonės gyvena.

IVANOVO BALSAS. Galėsi žvejoti mariose, jūroj, o ne tame sušiktame ežere.

MALERIO BALSAS. Premijuosim, padėsim išsikelti į Klaipėdą…

Bet kaip vienu šūviu Raudys galėtų juos abu nušauti? Prieina, žiūri į miegančiuosius, laukia. Mėnulio šviesa plieskia į jų veidus. Rūta pasisuka šonu ir padeda galvą Ablingiui ant krūtinės. Raudys gerai nusitaiko ir šauna. Rūta nė nesudejavus dar labiau glusteli prie Lapino, o šis – peršauta krūtine – sugriebia pistoletą, dairosi Raudžio. Šis pripuolęs šautuvo buože trenkia jam į galvą. Jau sukniubusiam Ablingiui smogia dar ir dar kartą, kol pajunta, kad nuo įtampos jis jau pridėjo į kelnes. Meškos liga vėl iškrėtė jam pokštą. Atskuba trys ginkluoti, apgirtę saugumiečiai: I v a n o v a s , S e r ž a n t a s ir M a l e r i s

IVANOVAS (Raudžiui, kuris jau norėjo nusimauti kelnes). Ruki v verch!4

MALERIS. Kas čia šovė? Kas čia įvyko?

RAUDYS. Aš… Kaip jūs sakėt, – ne žodžiais, o darbais…

Parodo į žuvusiuosius

IVANOVAS. Aaa… Tai tu čia taip smirdi, tovarišč’ Zasranec5

RAUDYS. Aš gi – Raudys. Jau nebepažįstat?

IVANOVAS. Pažįstam, Raudy… Bet mes tau davėme slapyvardį Zasranec.

MALERIS. Ša, ša… Nerizikavęs kelnių neprišiksi. (Raudžiui) Ar ne taip?

RAUDYS. Panašiai… Taip ir atsitiko. Bet aš įrodžiau…

Saugumiečiai apžiūrinėja lavonus

IVANOVAS (Seržantui). Atvesk tą šliundrą. (Maleriui) Taip ir maniau. Mes ją pažįstam.

Seržantas staiga iš rankų paleidžia Rūtos kūną ir nusisukęs gokčioja, vemia

MALERIS. O šitas – tikriausiai Lapinas?

RAUDYS. Lapinas, taip. Ablingis – tikroji pavardė.

MALERIS (nusigręždamas nuo sklindančios smarvės). Molodec, Raudy! Tu esi molodec!

Dabar visi išgirsta šiurpią gedinčios Kveinienės raudą

IVANOVAS. Kas čia? A, čia ta linksmoji našlė!..

MALERIS. Be reikalo tu jai pasakei, kad Kveinys kalėjime nusibaigė.

IVANOVAS. Taigi seniai, prieš mėnesį… Maniau, kad mudu įkaušę sugebėsime ją paguosti.

MALERIS. Žinai… Tu jau esi pakankamai didelis svoločius, seniai turėjai būti paaukštintas.

IVANOVAS. Dabar mes visi būsim paaukštinti. Pagaliau mes sutvarkėm tą gudrų banditą! Seržante, palydėk mūsų herojų… Tegul ta boba nustoja bliauti ir padovanoja Raudžiui kokias nors vyro kelnes. Kveinienei vis tiek jų nebereikės.

MALERIS. Palauk, Seržante… Pašaudykim. Tegul žmonės mano, kad čia buvo kolektyvinis darbas.

IVANOVAS. Kad galėjome žūti ir mes…

Visi trys pyškina į orą, bet Kveinienės raudos nenustelbia ir šūviai

EPILOGAS

Po keliolikos metų. Scenoje pakyl`a, papuošta Klaipėdos miesto atributika. Šalimais – du nemaži lagaminai. Ant pakylos stovi medaliais apsikarstęs MGB ir KGB (VSK) buvęs pareigūnas Maleris, prispaudęs prie ausies telefono ragelį. Veikiausiai savo vaizduotėje mato du girtus pašlemėkus, kurie, vos pastovėdami ant kojų, vaiposi ir Maleriui rodo grėsmingus arba nepadorius gestus.

Tai – Raudys ir Mitrikas.

Mes aiškiai girdime, ką telefonu draugui Maleriui sako aukštas, atsakingas darbuotojas, gal net naujas Saugumo komiteto pirmininkas

BALSAS. Drauge Maleri!

MALERIS. Aš klausau, Pirmininke. Ir kiekvieną jūsų žodį deduos giliai į širdį.

BALSAS. Drauge Maleri!.. Jūs gi – keliais ordinais apdovanotas Tėvynės karo veteranas, atsargos pulkininkas…

MALERIS. Taip, na taip.

BALSAS. Turite gerą butą, turit mašiną, dačą6 Palangoj, esate viskuo aprūpintas.

MALERIS. Taip, ačiū. Dėl to aš nesiskundžiu.

BALSAS. Na tai pasakykit, kurių velnių jums važiuoti į tą neramų Izraelį? Kas ten jūsų laukia?

MALERIS. Tenai niekas nelaukia, drauge Pirmininke. Bet yra kitos dvi rimtos priežastys.

BALSAS. Kokios?

MALERIS. Aš ir dabar tarsi matau du klaipėdiečius, irgi šiek tiek nusipelniusius tarybų valdžiai.

BALSAS. Nu?

MALERIS. Mes kaip tyčia gyvename toj pačioj gatvėj. Jie vos ne kasdien pastoja man kelią, o vienas toks Raudys, man vis sako: „Ach ty, židovskaja morda! Vot7 baigsis sovietų valdžia, ir mes tave pirmą už kiaušių pakarsim!“

BALSAS. Drauge Maleri!.. Tai ko jūs tylit? Praneškit milicijai… Paskambinkit saugumui… Arba į tas nesąmones nekreipkite dėmesio.

R a u d y s ir M i t r i k a s nueina

Kas jau kas, o mudu, drauge Maleri, žinom, kad sovietų valdžia niekada nesibaigs. Jos dar užteks mūsų vaikams ir vaikų vaikams.

MALERIS. Taip. Čia ir yra ta antra – svarbiausia – priežastis, dėl ko aš norėčiau išvykti.

BALSAS. Nesupratau.

MALERIS. Supratot, Pirmininke. Jaučiu, kad mes vienas kitą supratom.

Nulipa nuo pakylos, pasiima savo lagaminus ir išeina

P a b a i g a

2006 m.


1 Tempkite čia tą, kuri maiše (rus.).
2 Ir jūsiškiams, ir mūsiškiams (rus.).
3 Eik į daržinę, ten yra maišas (rus.).
4 Mergina (rus.).
5 Varyk, varyk (rus. žarg.).
6 Pakviesk čia Mitriką! (Rus.)
7 Šaudytas žvirblis (rus.).
8 Stok! Rankas aukštyn! Viskas kaip priklauso… (Rus.)
9 Stovėt! (Rus.)
10 Kaltas (rus.)
11 Tarnauju Tarybų Sąjungai! (Rus.)
12 Įvertinsim tavo poelgį (rus.).
13 Nepribaigtieji (rus.).
14 Be jokios naudos (rus.).
15 Ir prisimink, kuo (jį) vadino (rus.).
16 Pagalba priešui bandant pabėgti nuo teisingumo! (Rus.)

 

1 Gegutė (rus.).
2 Mirti mums ankstoka –
Dar yra darbų namie!
Mirti mums ankstoka –
Tenumirs geriau namie žmona!.. (Rus., pažod. vert.)
3 Ko jis (man) mirksi? (Rus., pažod. vert.)
4 Rankas aukštyn! (Rus.)
5 Drauge Apsišikėli… (Rus.)
6 Vilą (rus.).
7 Ak tu, žydiškas snuki! Štai (rus.).

Kazys Saja. Vaizdai nuo kamino

2021 m. Nr. 3 / Tą dieną aš turėjau padėti dėdei Adomui suarti mėšlu apkreiktą pūdymą. Arklio, kiaulių, avių mėšlai lengvai pasiduoda iškapstomi, o karves žmonės kreikdavo taip, kad gulėdamos tvarte jos nebūtų apskretusios mėšlu.

Kazys Saja. Raitas ant ožio

2020 m. Nr. 3 / Ožkų mes nelaikėm, bet ožiu mane kai kas pavadindavo, nors ir nebuvau labai užsispyręs. Klumpdirbio Adomo Norvaišo troboj skiedrom aptekęs ožys ir krosnis buvo patys svarbiausi „padargai“.

Kazys Saja. Dar ne visos paslaptys. Laumžirgis

2018 m. Nr. 3 / Po karo pabėgėlis, kilęs iš Vengalių kaimo, Amerikoj išleido kalendorių su savo piešiniais. Viename buvo pavaizduota Motina, mūsų tėvynė, su tautiniais drabužiais…

ŠIMTMEČIO ANKETA: Kazys Saja, Erika Drungytė, Andrius Jakučiūnas

2018 m. Nr. 2 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

Kazys Saja. Radijušas. Telefonas

2016 m. Nr. 7 / Man jau buvo treji, o gal net ketveri metai. Mudu su mama ruošėmės eiti į bažnyčią. Iki Pasvalio – basi, o ten, prie Svalios, nusimazgosime kojos, apsiausime bateliais ir pašte įmesim laišką į Ameriką. Barborai Rudakienei.

Kazys Saja. Šiu, Lietuva, šiu, mano žaloji

2015 m. Nr. 3 / Baigdamas netrumpą savo amžių esu išsilukštenęs vos porą kitiems gal nereikšmingų dalykų: Visatos Kūrėjas neturėjo liniuotės, niekur nenubrėžė tiesių linijų ir nesukūrė dviejų vienodų objektų.

Kazys Saja. Anapilin

2014 m. Nr. 4 / Ontologinė drama / Apšnerkšto parko pakraštys, netoli esančių globos namų gyventojai, save laikantys mirtininkais, čia kartkartėm ateina pasigrožėti saulėlydžiu ir papostringauti apie tai, kas jų dar laukia. Jie čia atkėblins vienodais chalatais…

Vytautas Kubilius. Liaudiško pasakojimo kaita

2003 m. Nr. 12 / Kazys Saja. Nebaigtas žmogus. – Vilnius: Vaga, 2003. – 229 p.