literatūros žurnalas

Gintaras Bleizgys. Vaižganto kūryba psichoanalitiniu požiūriu

1999 m. Nr. 8–9 

Juozui Tumui-Vaižgantui – 130

Įvairiausių nuomonių ir vertinimų yra susilaukusi Juozo Tumo-Vaiž­ganto kūryba. Ji labai įvairi – nuo skaidrių ir džiugių „Pragiedrulių“ vaiz­delių iki šiurpinančios „Nebylio“ tragedijos. Įdėmiai pažvelgę į šio auto­riaus kūrybą, pastebėsime, kad optimizmas ir jausmų skaidrumas do­minuoja ten, kur kalbama apie tautiškuosius dalykus – naujos valsty­bės kūrimą, tradicijų puoselėjimą, kaimo atgimimą… Niūrios spalvos pra­sideda ėmus kruopščiai analizuoti atskirų žmonių (personažų) likimus, paklydimus. Vienur Vaižgantas tarsi koks tautinis ideologas konstruo­ja optimistiškas savo genties perspektyvas, kitur (ir tai tikriausiai kyla iš konkrečios jo kaip kunigo patirties, išpažinčių klausymo) demonstruo­ja žmonių polinkį kenkti, griauti savo ir kitų gyvenimus. Kurti ar ardy­ti, pasiklysti likimo labirinte ar pačiam tvarkyti savo likimą – amžinos dilemos, tarp kurių gravituoja Vaižganto personažai.

Šiame straipsnyje domimasi dviem Vaižganto kūriniais – apsakymu „Išgama“ ir apysaka „Nebylys“, mėginama atskleisti šių kūrinių veikėjų elgsenos motyvus, aiškintis konfliktų ir tragedijų priežastis bei reikšmes. Tokiai analizei labai parankus psichoanalitinis metodas, kuriuo, beje, Vaiž­ganto kūryba dar ir nėra interpretuota.

Apsakymo „Išgama“ personažas Peleksas nuo pat vaikystės buvo kitoks negu jo bendraamžiai: „…niekas nematė Pelekso su vaikais žai­džiant, po šilkinę pievą su jais lakstant, kūlio virstant ar kitokius vai­kiškus šposus krečiant“1. Užaugęs jis taip pat lieka kaimo bendruome­nės ir savo bendraamžių nuošalyje: „…išjodavo ir parjodavo Peleksas vis paskutinis, kiek tiek atsilikęs nuo viso pulko, skęsdamas pirmo jojusių sukeltame dulkių rūke; tačiau nesiskirdamas iš pulko. Ir ganydamas, jis sėdos kiek tolėliau nuo būrio, bet ne tiek toli, kad nebegirdėtų jokios; nesiskyrė iš būrio, dalyvavo būryje savo tylėjimu, tariamuoju savo abejingumu“ (p. 257).

Peleksas – arkliaganis, išmanantis savo darbą, gerai atliekantis bendruomenės jam priskirtas funkcijas, bet toje bendruomenėje nepri­tampantis, kažin kuo vis neįtinkantis, keistesnis nei visi, uždaresnis, bet nesvetimas. Jis svetimas savo šeimoje. Tėvas Pečiūra tiesiog nekenčia sa­vo sūnaus: „…norėjo jį praeidamas spirti koja. Jei to nedarė, tai ieško­jo progos prikibti ir skaudžiai prilupti“ (p. 257).

Viena šių tėvo ir sūnaus nesutarimų priežasčių, kaip aiškina pats {eleksas, yra tai, kad tėvas „liuikas traukia, kiek tik ir kada tik nori, – man neleidžia rūkyti ir muša; sako, tai esą negerai. Man – negerai, jam gerai“ (p. 260). Kodėl liuika tokia svarbi?

Kalbant S. Freudo terminais, liuika yra vienas oralinių dirgiklių, ža­dinančių ir koreguojančių žmogaus seksualumą bei erotines fantazijas. Kūdikystėje kiekvienas žmogus patiria šio dirgiklio reikšmę, čiulpdamas motinos krūtį arba žinduką. Anot Freudo, šito prisiminimai, bent jau ne­sąmoningai, žmogų lydi per visą gyvenimą. Kad oraliniai dirgikliai Peleksui gali turėti didelę reikšmę, įrodo ir labai keista šio personažo pa­tologija: „Ypač tino jam nuo miego viršutinė lūpa. Tada Peleksas darės bjaurus pažiūrėti, lyg putmenimis susirgęs ar bičių sugeltas“ (p. 256).

Liuika, čiulpimas, lūpos tinimas miegant – susiję dalykai. Psichoana­lizė aiškina, kad miego metu atsilaisvina cenzūra tarp žmogaus sąmo­nės ir pasąmonės. Miegant atsipalaiduoja užslopinti draudžiami geismai ir norai, vaizdiniai. Žmogus gali atlikti tai, ko negalima tikrovėje, kas jam yra draudžiama. Miegančiam Peleksui tinsta lūpa, nes atsilaisvina kaž­kokios jo oralinės fantazijos (kiek juokaudami galime sakyti, kad mie­godamas Peleksas gali rūkyti ir čiulpti savo liuiką kiek tik širdis geidžia, joks tėvas negali jam tuomet šito uždrausti). Pagaliau ir pats tekstas ro­do ryšį tarp Pelekso lūpos ir liuikos: „Kartais, nebesulaukdami Pelekso išeinant iš palapinės, o numanydami, kad jo lūpa jau gana „pritvinko“, rišdavo jam už kojų pavadį <…> ir visi susidvailiję, vilko jį iš būdos“ (p. 256). Taip netikėtai išbudintas iš miegų jis išsigąsdavo, bet ant aplin­kinių nepyko, „tik atnarpliojęs nuo kojų raiščius, plačiai žiovavo, jau vi­sai abejingai kimšdamas sau liuikelę“ (p. 257). Liuika šiuo atveju – tar­si koks Pelekso nusiraminimo instrumentas.

Šiuo „instrumentu“ tėvas ir neleidžia Peleksui naudotis, motyvuoda­mas, esą Peleksas yra dar per jaunas: „Liuiką kurija, šitoks mardva ir snarglius, kad jį perkūnas!“ (p. 262). Bet ar tikrai čia svarbiausia am­žius? Sūnaus ir tėvo konkurencijoje dėl liuikos nesunkiai atsekame Edipo komplekso pėdsakus. Šis kompleksas žmogui pasireiškia dar vai­kystėje, tačiau „visą gyvenimą vyksta nuostatų ir emocijų perkėlimas į naują veiklą, išsaugant pirmąją patirtį, ir dėl to kai kurių asmenų san­tykis su kitais asmenimis ir su turėjimo objektais gali būti paveiktas“2. Peleksas ir senasis Pečiūra dėl liuikos kovoja tarsi dėl moters. Štai šios kovos kulminacija: Peleksas dirbasi medinę formą liuikos „arlifkai“ iš ala­vo išlieti ir staiga lyg koks laukinis žvėris išnyra tėvas ir puola Peleksą mušti. Bet dabar laimi sūnus: „Šiuosyk jis [Peleksas – G. B.] nebuvo toks vikrus raitytis, kai tėvas lupo. Dabar jis paliko besėdįs vietoje, nors per pečius į tą pačią vietą gavo bent penkis smūgius. Visai sustingusiu vei­du, dabar didelėm akim, mušamas įtemptai žiūrėjo į žvėriškai piktą tėvą ir nė krust <…>, buvo baisu Jausti tą kankinamojo žvilgsnį, ir tėvas tai pajuto. Nusispjovė paleido perkūną ir skubotai parėjo namo“ (p. 262). Tėvas pabėga nuo Pelekso.

Kodėl šiuosyk sūnus taip įnirtingai (ar pagiežingai, niekinančiai) ginasi? Kodėl arlifka tokia svarbi? „Arlifka – tai liuikos apačia, kur su­varva seilės ir nikociana“ (p. 262), – sako autorius. Vadinasi, arlifką labai tolimomis asociacijomis, žinoma, galima lyginti su įsčiomis. Į ją suvarva seilės ir nikociana, kaip į įsčias sėkla.

Dar viena tėvo ir sūnaus nesutarimų priežastis – principinis jų cha­rakterių skirtumas. S. Freudas kalba apie du žmogaus charakterio tipus – oralinį ir analinį. Iš jau aptartų Pelekso ypatybių galime spręsti, kad jis priklausytų oralinio charakterio tipažams. Su orališkumu šį personažą sieja ne tik tinstanti lūpa, liuika, arlifka. Čia prisimintinas ir „Išgamos“ epizodas, kai rytą, po naktigonės, Juzukas ir Peleksas sėdi paantvaly, – Peleksas „plačiom akim dairėsi po apylinkę, kur ne kur ilgėliau jas su­laikydamas… Tom akim jis dabar žiūrėjo stačiai į mane, stačiai į gražią gamtą. Ir buvo tose akyse daug džiaugsmo ir kažin kokio pasiilgimo“ (p. 259). Peleksas čia akimis ryte ryja gamtą, siekia užmatyti kuo toliau, o įvairūs posakiai, kaip „ryti akimis“, „gurkštelti gaivaus oro“ ir pan., psi­choanalizės taip pat yra priskiriami oralinio charakterio bruožams ir „yra suprantami tiesiogiai ir rimtai (kaip ir visos metaforos)“3.

Tėvas Pečiūra – vos ne vadovėlinis analinio charakterio pavyzdys: šykš­tus, tvarkingas, užsispyręs, didžiausias keikūnas, budriai tarsi koks dievas sergstintis savo sodą, galintis visą savo ūkį apžvelgti „kada tik no­rėjo, ir visa matyti“.

Peleksas linkęs visa eikvoti, tėvas – visa užlaikyti, taupyti, kaupti. Todėl ir „ėmė tėvui Pečiūrai rodytis, jog Peleksas tas vienas bekliūva jam gyvenimą gyventi, visų ateitį austi“ (p. 257). Visiškai nesuprastas ir at­stumtas Peleksas ėmė vogti iš namų daiktus, nežinia kur prapulti.

Dar baisesnis konfliktas – apysakoje „Nebylys“. Tik čia jau ne tarp tėvo ir sūnaus, bet tarp dviejų labai artimų bičiulių. Autorius vadina juos Puzionių keimariu (keimaris – riešutas vienu kevalu ir dviem branduo­liais), taip paversdamas juos ne tik artimais bičiuliais, bet tarsi kokiais broliais dvyniais. Jono ir Kazio draugystė baigiasi žudynėmis, o šių „patinų tragedija“, tariant autoriaus žodžiais, prasideda tada, kai jų gy­venime atsiranda Anelija ir abu vyrai ją įsimyli.

Toks meilės trikampis, rodos, yra neišvengiamas, nes tiek Jonas, tiek Kazys turi tą patį moters idealą – Jono motiną, Butkių dėdienę Apolo­niją: „Nei vienas, nei antras neturėjo jokio moteriškos „idealo“. Arba, tikriau sakant, abudu turėjo tą vieną ir tą patį – Puzionių Dėdienę“ (p. 113). Abiejų vyrų pamilta Anelija – tarsi Dėdienės prototipas: „Vei­du, pečiais, visu savo stogu, net eigastim atminė – Dėdienę“ (p. 120).

Jono ir Kazio santykių su Anelija modelio prototipas – taip pat šių vyrų santykiai su Dėdiene. Dėdienė yra Jono motina, o Kaziui yra kaip motina ( per ilga Butkienė taip priprato abudu berniuku drauge maty­ti, jog nė skirti jų nebeskyrė <…>, jei kas būtų Butkienę pakalbinęs, kat­ro vaiko – sūnaus Jono ar seno ir ištikimo jo draugo Kazio – labiau gai­lėtų ištikus katram nelaimei, gal būt atsakius kaip tikroji abiejų motina: kurį pirštą užgauni, tą skauda“, p. 107), Anelija tampa Kazio žmona, ta­čiau yra tarsi ir Jono žmona, įvyksta tam tikra transformacija: šalia motinos ir sūnaus (Dėdienės ir Jono) buvo tarsi koks įsūnis (Kazys) vėliau tarp vyro ir žmonos (Kazio ir Anelijos) atsiranda netikras vyras, mei­lužis ar „Ivykis“ – galima čia prisigalvoti visokių pavadinimų – (Jonas).

Apysaka perša mintį, kad Anelija tampa Kazio, o ne Jono žmona tik per atsitiktinumą: Kazys ją pirmas pamato, užsako piršlybas. Vyrams at­vykus i piršlybas, paklausta, „katras dabar tau jaunikis ir katras pirš­lys“. Anelija atsako „šitas“ – nurodydama Joną (p. 127). „Šitas“ – tai ar piršlys, ar jaunikis?

Nuo pat pirmųjų piršlybų akimirkų Kazys, būsimasis Anelijos vyras, lieka nuošalyje, komunikacija užsimezga tarp Anelijos ir Jono. Visada susivaržęs šalia Dėdienės taip, ka vos bedrįsdavo „rankelę senutei pa­bučiuoti“, Kazys jaučiasi nelaisvai ir šalia Anelijos. Tarp jo ir būsimo­sios žmonos lyg siena atsistoja Dėdienės autoritetas, jis Aneliją vis ly­gina: „…kaip pas Dėdienę, taip gardu… Taigi, taigi! Taip pat kalbėjo man ir Dėdienė“. Visai kitaip Jonas. Šalia naujosios pažįstamos jis jaučiasi laisvai, netgi kiek vaikiškai – „kalbėjo itin atsidėjęs, tokiu vaikiškai ne­kaltu džiaugsmu, lyg jis ir iš tiesų tebebūtų pusbernis, o ne brendęs vy­ras“ (p. 128). Anelija taip pat ima linkti jo pusėn: „Jonas jai patiko, kaip dar niekas pasaulyje: joks vyriškis dar nebuvo jos taip džiaugsmingai pri­kalęs prie savęs, kaip šis tariamas piršlys“ (p. 129).

Anelija abiem vyrams pakeičia Dėdienę ir yra už ją pranašesnė, nes abiem ji – erotinių fantazijų bei geismų objektas. Po piršlybų abudu taip ir suvo­kia Aneliją: Kazys „niekaip nebegalėjo užmiršti scenos klėtyje, kaip ten bu­vo pasidarę gera; vis gailėjos per mažai pasimielavęs“, Jonas pirmą kartą pajuto, „kad taip gera esama būti šalia simpatingos moteriškos“.

Erotinio potraukio stiprėjimą psichoanalizė sieja ir su agresijos didė­jimu. Jonas savo agresiją nukreipia į Kazį – „lyg pajutęs neteisybės, ku­riai visa savo esme protestuoja, ir nebenorėjo nė pažiūrėti į Kazį. O kai vis dėlto žvilgtelėjo pabuvęs, viskas jau nebepatiko. Ėmė noras susirie­ti, susipykti, pasiskirti“ (p. 132). Jonui ima formuotis moralinis konflik­tas: žino, kad Anelija priklauso Kaziui, nori jos atsisakyti, bet negali.

Po vestuvių Anelija savo vyrui yra abejinga – „Anelija visai pasyvi, niekuo meilės nepakursto“ (p. 139), visą savo erotinį potraukį ji nukrei­pia į Joną. o šis – į ją: „…dar durų nepravėręs, jau burbuliavo, o radęs Aneliją, sveikinos su ja būtinai už rankų, nors kelis kartus būtų tądien matęsi, taip glaudžiai prisispausdamas, jog ji tuoj nusišiepdavo jam palankumu. Ir Jonas mirko, tirpo toje moteriškės šypsenoje. Ir ėmė vis labiau jos ilgėtis“ (p. 140).

Sąmoningai Jonas suvokia, kad Anelijos turėti negali, šį geismą jis mėgina iš savęs išstumti. Todėl ir apsilanko pas kunigą Norkų. Tik tai nieko nepadeda: „…kun. Senelis apsiriko, manydamas iš Jono širdies iš­varęs velnią. Jis ten tebeglūdėjo ir ėdė Joną kaip koks soliteras dieną ir naktį… Nebeliko nė pusės to Jono greitumo ir džiaugsmingumo. Po ke­lias savaites vaikščiojo bjauriai apžėlęs… O kai nusiskuto, baisu buvo pažiūrėti: paakiai pajuodo, skruostai įdubo, raudonumas dingo“ (p. 147). Kunigas, liepdamas nė nežiūrėti į Anelijos pusę, priverčia Joną neig­ti savo geismą, stumti jį į pasąmonę, verčia apgaudinėti patį save. Iš tik­rųjų niekas nepasikeičia, seksualinė energija nėra nukreipiama kur nors kitur (ne į seksualinės veiklos sritis), o ji yra neigiama. Todėl vie­ną kartą jos prisikaupia tiek daug, kad Jono sąmonė paprasčiausiai atsisako priešintis ir visu smarkumu prasiveržia pasąmoniniai troškimai. Todėl meilės akto metu „Anelija buvo pusalpė. Jonas beprotis. Tai be jo­kios nuovokos, be jokios sąmonės skendo gerume“ (p. 151). Kad neįvyko asmenybės destrukcija, Jonas tiesiog nesuvokia, ką daro, lytinis aktas – jo ilgų kančių, neurozės iškrova, priepuolis. Psichoanalizė lytinį aktą vadina maža epilepsija, taip pat ji sieja su isterija. Isterinis sindro­mas ypač ryškus aptariamoje apysakoje. Po meilės akimirkų „Jonas šo­ko savo kieman, kur tebestovėjo arklys pakinkytas, ir, nė vadžių nepaimdamas, grikštelėjo dantim ir neregėtu smarkumu pylė baikščiam sa­vo gyvuliui botagu per nugarą“, Aneliją taip pat ištinka isterinis šokas: „…pirma aiški jos mintis buvo pasikarti… o tuo tarpu nebeteko visų sa­vo jėgų; nervų įtempimas atslūgo ir kažin kur nugrimzdo. Anelija atsi­tūpė ant savo kojų ir visu savo liemeniu pakniubo priekin, atsiremda­ma abiem rankom, lyg širdžiai supykus… moteriškė nebepasitaisė. Taip ir liko be jėgos, be nuovokos“ (p. 151).

S. Freudas sako, kad lytinio akto metu nusilpus erosui (gyvenimo po­traukiui), išsilaisvina tanatas – mirties potraukis. Tanatas siekia asme­nybės, aptariamu atveju – Jono, sunaikinimo. Šie potraukiai žmoguje eg­zistuoja visą laiką. Kartais stipresnis yra vienas, kartais – kitas, bet kiek­viena būtybė yra linkusi gyventi, ginti save. Todėl Jonas savo tanatą ins­tinktyviai (ar pasąmoningai) nukreipia į išorę: „…ilgėjos, vargo, sviro anon pusėn, ir velnias talkininkas vis trumpiau jo stvėrės, kol įkvėpė jam tvir­tą pasiryžimą – pašalinti kliūtį, Anelijos vyrą, ir pasiimti ją sau“ (p. 154). Jono mirties potraukio jėga nukreipiama į Kazį. Šis užmušamas su di­džiausiu įsiučiu, tarsi kokiu pasigardžiavimu: „Jonas iš viso jauno vy­riško vieko pylė jam su ta geležim per pakaušį. Pakako. Ištiško kraujai ir smegenys. Jonas krauju pasigėrė. <…> skalbė nebegyvam draugui gal­vą tol, kol, nervų atakai pasibaigus, pati ranka nulėpo“ (p. 158). Tačiau po tokios drastiškos scenos mirties potraukis atsigręžia ir prieš patį Joną – „užkando žodį ir Jonui visoms trims dešimtims metų“.

Kaip kažkada Kazys, iš tikrųjų būdamas svetimas, buvo tarsi Dėdie­nės sūnus, taip Jonas, atsiradus Anelijai, mėgino įsisprausti tarp jos ir Kazio. Tačiau jo santykiams su Anelija prieštarauja tiek kaimo papro­čiai, bendrabūvio principai, tiek religinės nuostatos. Jonas, kišdamasis į svetimą santuoką, peržengia leistinas ribas; o Kazys, lyg koks prieli­pas šitiek metų praleidęs svetimos motinos artybėje. – ar jis taip pat ne­peržengė kokių nors ribų? Vaižgantas šią problemą tarsi ir apeina ar­ba jos neplėtoja, nesiima komentuoti, bet apysakoje galima regėti tam tikrų nuojautų, abejonių – kiek vis dėlto toleruotini ir šeimos principus atitinkantys yra Dėdienės ir Kazio santykiai, ar galima taip paprastai sve­timą vaiką priimti kaip savo, ar tai nėra kažin koks nukrypimas, neati­tikimas, kokios čia turėtų būti ribos, kodėl įvyksta įvairiausios tragedi­jos, kodėl toks permainingas žmogaus likimas, kiek veikia jį aplinka, pats žmogus? Vaižgantas tarsi koks kunigas psichologas mėgina atsekti, kur prasideda nuodėmė, kas Ją skatina, kaip jos išvengti, užbėgti jai už akių, kad neapsiriktų taip, kaip apysakos kunigas Norkus, kuris labai klydo manydamas, taip paprastai iš Jono išvaręs velnią. Vaižgantas yra labai tolerantiškas, sakytume – tėviškas, savo kūrinių personažams. Jis nesiekia jų moralizuoti, pasmerkti, bet tarsi ieško atsakymo – kaip galima būtų tokiems žmonėms padėti, ar įmanoma. Labai svarbus čia ir tikėjimo vaidmuo. Juk ir Jonas savo gyvenimo pabaigoje atgailauja – išsivaduoja iš savo painaus likimo labirinto.


1 Vaižganto tekstai cituojami iš: Vaižgantas. Apysakos, apsakymai, vaizdai. – Kaunas, 1984. Toliau tekste bus nurodomi šlos knygos puslapiai.
2 Brabant G. Psichoanalizė. – Vilnius, 1994. – P. 34.
3 Brabant G. Psichoanalizė. – P. 35.

Gitana Vanagaitė. Juozas Tumas-Vaižgantas, arba Be širdies kartėlio

2019 m. Nr. 11 / Bandydama įminti Juozo Tumo-Vaižganto (1869–1933) santykio su savimi ir pasauliu mįslę, galvojau, kad geriausiai jo asmenį ir raštus galima paaiškinti logika, kuri žmogų suvokia kaip veikiantį savo jėgomis, kaip nuolat reflektuojantį…

Apie „sprogstantį optimistą“ – Juozą Tumą-Vaižgantą

Jeigu iš „Metuose“ skelbtų tekstų apie rašytoją, kultūros veikėją, profesorių, kanauninką Juozą Tumą-Vaižgantą pajėgtume sudėlioti portretą, jis būtų kultūrinis, aprėpiantis raštijos, spaudos, kultūros kokybės reikalus.

Gintaras Bleizgys. Psichopato liudijimas

2019 m. Nr. 3 / Nuo kito ryto labai užsidegęs puoliau daryti akių pratimus. Pagrindinis jų kompleksas kaip tik skirtas dienos pradžiai.

Dovilė Kuzminskaitė. Fantasmagoriški poetiniai sausiukai

2019 m. Nr. 2 / Gintaras Bleizgys. Xeranthemum. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 86 p.

Gintaras Bleizgys. Į Lukiškes

2018 m. Nr. 3 / Romano „Gyvulėliai“ fragmentas / Išvežtas iš teismo rūmų porą valandų praleidau automobilyje. Sunku pasakyti, kur mane vežiojo.

ŠIMTMEČIO ANKETA: Viktorija Daujotytė, Gintaras Bleizgys, Aušra Kaziliūnaitė

2018 m. Nr. 1 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

Saulius Vasiliauskas. Žvelgiant nuo asmeninio kalno

2017 m. Nr. 12 / Gintaras Bleizgys. Karmelio kalno papėdėje. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 372 p.

Gintaras Bleizgys. Predestinacija

2016 m. Nr. 7 / Keturiasdešimt laipsnių karščio pagal Celsijų. Tokią lauko temperatūrą rodė automobilio borto kompiuteris, kai maždaug pusę antros paspaudžiau užvedimo mygtuką. Automobilis buvo paliktas tiesiai priešais saulę ir…

Dovilė Kuzminskaitė. Žengiantis ir bijantis žengti

2014 m. Nr. 12 / Gintaras Bleizgys. Kai sėlinsi manęs. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – 112 p.

Rimvydas Stankevičius: „Tebūsiu prakeiktas, jei poezija neveda aukštyn“

2013 m. Nr. 4 / Poetas Rimvydas Stankevičius atsako į poeto Gintaro Bleizgio klausimus / oetas yra lygiai toks pat žmogus, kaip ir visi kiti, tik be odos – vien gyva mėsa. Iš dalies – jis toks prieš savo valią, nes jam skauda nuo bet kokio prisilietimo…

Vaižgantas amžininkų akimis

2009 m. Nr. 8-9 / Vaižgantas – populiariausias prieškario laikų aukštaitis Kaune ir visoj Lietuvoj meniškais pamokslais Vytautinėje bažnyčioje, purslojančia beletristika ir publicistika.

Ramutė Dragenytė. Poezija per prievartą (?!)

2004 m. Nr. 11 / Gintaras Bleizgys. Su grojančiom kraujo gėlėm: eilėraščiai. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004.