literatūros žurnalas

Michail Bulgakov. Jaunojo gydytojo užrašai

2019 m. Nr. 11

2019 11

Iš rusų k. vertė Jonas Vabuolas

Baigęs medicinos kursą Kijevo universitete, MICHAILAS BULGAKOVAS (1891–1940) apie pusantrų metų, nuo 1916 m. rugsėjo iki 1918 m. vasario, dirbo provincijos gydytoju Smolensko gubernijoje – iš pradžių zemstvos ligoninėje Nikolskyje, Syčiovkos apskrityje, vėliau Viazmos miesto ligoninėje. Tuo laikotarpiu jis ir pradėjo užrašus apie jauno mediko praktiką nuošaliame kaime, kurie pavirto septynių apsakymų ciklu „Jaunojo gydytojo užrašai“ ir 1925–1926 m. buvo pavieniui paskelbti Maskvoje leistame žurnale „Medicinskij rabotnik“ („Medicinos darbuotojas“), o vienas iš jų (aps. „Plieninė gerklė“) Leningrade ėjusiame žurnale „Krasnaja panorama“ („Raudonoji panorama“). „Jaunojo gydytojo užrašai“ atskira knyga išleisti jau gerokai po autoriaus mirties, pasiremiant publikacijomis periodikoje (pats autorius savo rankraščius sunaikino), taip pat išlikusiais archyvais ir amžininkų liudijimais. Šių metų pabaigoje M. Bulgakovo ankstyvosios prozos rinkinys pasirodys ir lietuvių kalba. Čia pateikiame tris apsakymus.

Rankšluostis su gaidžiu

Jeigu žmogus nėra važiavęs arkliais atkampiomis kaimo keliūtėmis, tai pasakoti jam apie tai nėra ko: vis tiek nesupras. O tam, kuris važiavęs, nenoriu nė primint. Pasakysiu trumpai: keturiasdešimt varstų, skiriančių apskrities miestą Gračiovką nuo Murjino ligoninės, važiavome mudu su vežiku lygiai parą. Kurioziškai lygiai: 1917 metų rugsėjo 16 dienos antrą valandą buvome prie paskutinės miltinės, esančios ties šio nuostabaus Gračiovkos miesto riba, o tų pačių nepamirštamų septynioliktųjų rugsėjo 17-ąją, antrą valandą penkios minutės, aš stovėjau ant geibstančios, priplaktos ir sugležusios nuo rugsėjo lietučio žolės Murjino ligoninės kieme. Stovėjau štai tokios būklės: kojos sustingo, dargi taip smarkiai, kad čia pat kieme neramiai mintyse varčiau vadovėlių puslapius, bukai mėgindamas prisimint – ar ji egzistuoja iš tiesų, ar man tiktai daktariškame sapne Grabilovkos kaime pasivaideno liga, nuo kurios žmogui sustingsta raumenys? Kaip ji, prakeiktoji, vadinama lotyniškai? Kiekvieną raumenį maudė toks nepakeliamas skausmas, kad priminė dantų gėlą. Apie kojų pirštus net nėra ką kalbėt – jie jau nebekrutėjo auliniuose, gulėjo ten ramiai sau, panašiai kaip medinės bigelės. Prisipažįstu, kad silpnadvasiškumo akimirką aš pašnibždom prakeikiau mediciną ir savąjį pareiškimą, prieš penkerius metus paduotą universiteto rektoriui. Iš viršaus tuo tarpu purškė kaip pro sietą. Mano paltas išbrinko tarsi kempinė. Dešinės rankos pirštais bergždžiai mėginau nusitverti lagamino rankenos, kol pagaliau nusispjoviau ant šlapios žolės. Mano pirštai neįstengė nieko sugriebti, ir vėl man, prikimštam visokių žinių iš įdomių medicininių knygelių, prisiminė liga – paralyžius. „Paralysis“, – beviltiškai ir velniai žino kodėl pagalvojau.

– P… po jūsų kelius, – išlemenau pamėlusiomis, tarsi medinėmis lūpomis, – reikia p… priprast važinėt.

Ir kažkodėl piktai įsmeigiau akis į vežiką, nors jis ir nebuvo kaltas dėl tokio kelio.

– Ėch… drauge daktare, – atsiliepė vežikas, irgi vos krutindamas lūpas po šviesiais ūsiukais, – penkiolika metų važinėju ir vis negaliu priprast.

Aš suvirpėjau, liūdnai nužvelgiau baltą apsilaupiusį dviaukštį korpusą, nebaltintas ręstines felčerio namelio sienas, savo būsimą rezidenciją – labai švarų dviaukštį namą su karsto formos paslaptingais langais, ir pratisai atsidusau. Ir tuosyk galvoje vietoje lotyniškų žodžių šmėstelėjo maloni frazė, kurią apkvaitusiose nuo supimo ir šalčio smegenyse išdainavo apkūnus tenoras mėlynomis šlaunimis: „…Būki pasveikinta… šventa pastoge…“

Lik sveikas, sudie ilgam, raudonspalvi auksuotas Didysis teatre, Maskva, vitrinos… ak, sudie. „Kitą kartą skranda apsivilksiu… – tūžau iš nevilties ir pastirusiomis rankomis lupau už diržų lagaminą, – aš… nors kitą kartą jau bus spalis… vilkis nors ir dviem skrandomis. O anksčiau nei po mėnesio aš nevažiuosiu, nevažiuosiu į Gračiovką… Patys pagalvokit… juk prireikė nakvynės! Dvidešimt varstų sukorėm kapų tamsoje… naktis… Grabilovkoj teko nakvot… mokytojas įsileido… O šiandien išvažiavom septintą ryto… Ir štai važiuoji… dievulėliau… lėčiau už pėsčiąjį. Vienas ratas įsmunka duobėn, kitas į orą pakyla, lagaminas ant kojų –brinkt… paskui ant vieno šono, tuomet ant kito, paskui nosimi į priekį, ir vėl atgalios. O iš viršaus purškia ir purškia, ir stingsta kaulai. Argi būčiau galėjęs patikėti, kad nupilkusio rūškano rugsėjo vidury žmogus gali žvarbti laukuose kaip speiguotą žiemą?! Žiū, pasirodo, gali. Ir kol merdėji lėta mirtimi, matai vis tą patį, tą patį. Iš dešinės kauburiuotas apkramčiotas laukas, iš kairės skurdus miškelis, o šalia jo – pilkos suknežusios trobos, kokios penkios ar šešios. Ir atrodo, kad jose nėra nė gyvos dvasios. Tyla, tyla aplinkui…“

Lagaminas pagaliau pasidavė. Vežikas užgulė jį kniūbsčias ir išstūmė tiesiai man. Norėjau jį nulaikyti už diržo, bet ranka atsisakė darbuotis, ir išpampęs, pakyrėjęs iki gyvo kaulo mano palydovas su knygomis ir visokiu šlamštu žnektelėjo tiesiog ant žolės, atsidauždamas man į kojas.

– Ak, tu Viešpa… – buvo bešiurpstąs vežikas, bet aš nereiškiau jokių pretenzijų – vis tiek mano kojas galėjai nors šalin mest.

– Ei, ar yra čia kas? Ei! – užriko vežikas ir suplekšeno rankomis kaip gaidys sparnais. – Ei, daktarą atvežiau!

Tuomet už tamsių felčerio namelio stiklų subolavo veidai, prisiplojo, trinktelėjo durys, ir štai išvydau, kaip per žolę atklibikščiavo pas mane žmogus sudriskusiu palteliu ir su čebatėliais. Jis, pribėgęs artyn per du žingsnius, skubėdamas pagarbiai nusiėmė nuo galvos kartuzą, kažkodėl droviai nusišypsojo ir kimiu balseliu mane pasveikino:

– Labas, drauge daktare.

– Kas jūs toks? – paklausiau.

– Jegoryčius aš, – prisistatė žmogus, – sargas čionykštis. O mes jūsų laukiam, laukiam…

Ir tuojau čiupo lagaminą, užsimetė ant peties ir nusinešė. Aš nušlubčiojau paskui jį, nesėkmingai mėgindamas įkišti ranką kišenėn, kad išsiimčiau portmonė.

Žmogui iš esmės nelabai daug ko reikia. O visų pirmučiausia jam reikalinga ugnis. Išsiruošdamas į Murjino užkampį, prisimenu, dar Maskvoje daviau sau žodį laikytis solidžiai. Jauna išvaizda nuodijo mano buvimą čia nuo pirmų žingsnių. Kiekvienam teko prisistatinėti:

– Daktaras toks ir toks.

Ir kiekvienas būtinai pakėlęs antakius pasiteiraudavo:

– Nejaugi? O aš maniau, kad jūs dar studentas.

– Ne, jau baigiau, – paniuręs atsakydavau ir pagalvodavau: „Akinius man reiktų įsitaisyti, štai kaip.“

Bet akinių man kol kas nereikėjo, mano akys buvo sveikos, ir jų šviesumo dar nebuvo aptemdžiusi gyvenimo patirtis. Nuo atlaidžių ir maloningų šypsenėlių negalėdamas prisidengti akiniais, stengiausi išsiugdyti tam tikrą laikyseną, kuri įkvėptų man pagarbą. Kalbėti bandžiau neskubriai ir svariai, staigius judesius pagal galimybes tramdžiau, nelaksčiau, kaip laksto dvidešimt trejų metų žmonės, baigę universitetą, o vaikščiojau. Visa tai sekėsi labai prastai, kaip dabar, bėgant metams, imu suprast.

Šiuo atveju savo nerašytąjį elgesio kodeksą pažeidžiau. Sėdėjau susitraukęs, sėdėjau vienomis kojinėmis, ir ne kur nors kabinete, o virtuvėje, ir kaip koks ugnies garbintojas įkvėptai ir aistringai linkau į krosnyje liepsnojančias beržines pliauskas. Man iš kairės stovėjo dugnu į viršų apverstas puskubilis, o ant jo – mano batai, šalia jų – nupeštas gaidys plika oda ir kruvinu kaklu, greta gaidžio – jo margaspalvių plunksnų šūsnis. Dalykas tas, jog dar sąstingio būsenoje spėjau atlikti nemažai veiksmų, kurių pareikalavo patsai gyvenimas. Smailianosę Aksinją, Jegoryčiaus žmoną, priėmiau į savo virėjos pareigas. To išdava – nuo jos rankų žuvęs gaidys. Jį turėjau suvalgyti. Aš su visais susipažinau. Felčerį vadino Demjanu Lukičiumi, akušeres – Pelagėja Ivanovna ir Ana Nikolajevna. Spėjau apeiti ligoninę ir įsitikinti, kad instrumentarijus joje kuo turtingiausias. Podraug lygiai su tokiu pačiu įsitikinimu buvau priverstas pripažinti (patsai sau, be abejo), kad daugelio skaistumu švytinčių instrumentų paskirtis man išvis nėra žinoma. Aš jų ne tik nebuvau laikęs rankose, bet netgi, atvirai prisipažįstu, nebuvau matęs.

– Hm, – labai daugiareikšmiškai numykiau, – o instrumentarijus jūsų nuostabus. Hm…

– O kaipgis, – meilikaujamai pritarė Demjanas Lukičius, – visa tai jūsų pirmtako Leopoldo Leopoldovičiaus pastangomis. Juk jis operuodavo nuo ryto iki vakaro.

Tą akimirką aš apsipyliau šaltu prakaitu ir liūdnai pasižiūrėjau į veidrodiškai spindinčias spinteles. Paskui mudu apėjome tuščias palatas, ir aš įsitikinau, kad jose galima laisvai paguldyti keturiasdešimt žmonių.

– Pas Leopoldą Leopoldovičių kartais ir penkiasdešimt gulėdavo, – nuramino mane Demjanas Lukičius, o Ana Nikolajevna iš po savo pražilusių plaukų karūnos nežinia kodėl pasakė:

– Jūs, daktare, toks jaunyvas… toks jaunyvas… Net keista. Jūs į studentą panašus.

„Ot velnias, – pamaniau, – kaip susimokę, garbės žodis.“ Ir praniurnėjau pro dantis, sausai:

– Hm… ne, aš… tai yra aš… taip, jaunyvas…

Tuomet nusileidom į vaistinę, ir išsyk pamačiau, kad joje trūko tiktai paukščių pieno. Dviejuose tamsokuose kambariuose kvepėjo žolelėmis, o ant lentynų buvo visko, ko tiktai nori. Netgi patentuotų užsienietiškų priemonių, ir ar reikia pridurti, kad aš apie jas niekada nebuvau nieko girdėjęs.

– Leopoldas Leopoldovičius išsirašė, – didžiuodamasi pristatė Pelagėja Ivanovna.

„Tiesiog genialus žmogus buvo tasai Leopoldas“, – pamaniau ir persismelkiau pagarba paslaptingajam tykų Murjiną palikusiam Leopoldui.

Žmogui, be ugnies, dar reikia apsibūti. Gaidys buvo seniai suvalgytas, man skirtas čiužinys Jegoryčiaus prikimštas, uždengtas paklode, degė lempa kabinete, mano rezidencijoje. Sėdėjau ir kaip pakerėtas žiūrėjau į trečiąjį legendinio Leopoldo pasiekimą: spintą, kimšte prikimštą knygų. Vien tiktai chirurgijos vadovų rusų ir vokiečių kalbomis probėgšmais suskaičiavau apie trisdešimtį tomų. O terapija! Įstabūs odos ligų atlasai! Artinosi vakaras, ir aš stengiausi apsibūti. „Nesu dėl nieko kaltas, – atkakliai ir kankinamai galvojau, – turiu diplomą, esu gavęs penkiolika penketų. Juk dar tame dideliame mieste perspėjau, kad noriu eit antruoju daktaru. Ne. Jie šypsojosi ir sakė „apsiprasit“. Štai tau ir apsiprask. O jeigu išvaržą atveš? Paaiškinkit, kaip su ja apsiprasiu? O svarbiausia, kaip jausis ligonis su išvarža po mano rankomis? Apsipras jis aname pasaulyje (čia man apšalo nugarkaulis)… O pūliuojantis apendicitas? Cha! O kaimo vaikų difterinis krupas? Kai reikia imtis tracheotomijos? Nors ir be tracheotomijos man bus riesta… O… o… gimdymas! Pamiršau gimdymą! Netaisyklinga padėtis. Ką gi tada darysiu? A? Koks lengvabūdiškas aš žmogus! Reikėjo atsisakyti šios apylinkės. Reikėjo. Būtų susiradę sau kokį nors Leopoldą.“

Skendėdamas liūdesyje ir sutemose, perėjau per kabinetą. Kai susilygiavau su lempa, beribėje laukų tamsoje šmėstelėjo mano išblyškęs veidas šalia šviesos atspindžio lange. „Aš panašus į Dmitrijų Apsišaukėlį“, – staiga kvailai pamaniau ir vėl prisėdau už stalo.

Porą vienumos valandų graužiau save ir taip nukamavau, kad nervai jau nebeatlaikė paties susikurtų baimių. Tada ėmiau rimti ir netgi šį bei tą planuoti. Tataigi… Priėmimas, jie sako, šiuo metu labai menkas. Kaimuose mina linus, bekelė… „Štai tau ir atveš išvaržą, – bambtelėjo rūstus balsas galvoje, – kadangi per bekelę sloguojantis (nesunki liga) žmogus nevažiuos, o išvaržą atitemps, gali būt ramus, brangus kolega daktare.“ Nekvailai kalbėjo balsas, tiesa? Aš krūptelėjau. „Nutilk, – pasakiau balsui, – nebūtinai išvarža. Kas per neurastenija. Įsikinkei į vežimą, tai ir tempk.“

„Pasivadinai grybu, tai ir lįsk pintinėn“, – pašaipiai atsiliepė balsas.

Tataigi… Su žinynu niekad nesiskirsiu… Jeigu reikės ką išrašyt, bus galima, kol mazgosiesi rankas, apgalvoti. Žinynas atverstas gulės tiesiog ant ligonių registracijos knygos. Išrašinėsiu naudingus, bet nesudėtingus receptus. Na, pavyzdžiui, natrii salicylici 0,5 po vieną miltelį tris kartus per dieną… „Sodos galima išrašyti!“ – aiškiai šaipydamasis atsiliepė mano vidinis pašnekovas. Kuo čia dėta soda? Aš ir ipekakuanos išrašysiu infuzijai… Šimto aštuoniasdešimties. Arba dviejų šimtų. Atleiskit. Ir tuo pat metu, nors niekas iš manęs nereikalavo vienumoje prie lempos jokios ipekakuanos, baugščiai varčiau receptūros žinyną, pasitikrinau ipekakuaną, o kartu mašinaliai perskaičiau apie tai, kad egzistuoja pasaulyje kažkoks „insipinas“. Jis ne kas kitas kaip „chinindiglikolio rūgšties eterio sulfatas“… Pasirodo, chinino skonio neturi! Nuo ko jis? Ir kaip jis išrašomas? Ar jis – milteliai? Velniai jį rautų! „Insipinas insipinu, o vis dėlto kaip su išvarža bus?“ – atkakliai gąsdino balsas. „Į vonią pasodinsiu, – įnirtingai gyniausi aš, – į vonią. Ir pamėginsiu atgalios sukišt.“

„Įstrigusi, mano angele! Kokios čia – po paraliais – gali būti vonios! Įstrigusi, – demonišku balsu giedojo balsas. – Pjauti reikia…“

Čia aš pasidaviau ir kone pravirkau. Ir tamsai už lango pasiunčiau maldavimą: viską, ką tiktai nori, tiktai ne įstrigusią išvaržą. O nuovargis tyliai niūniavo: „Gulkis jau miegot, eskulape nelaimingas. Išsimiegosi, o ryte bus matyt. Nusiramink, jaunas neurastenike. Pažiūrėk – tamsa už langų tyki, miega stingstantys laukai, nėra jokios išvaržos. O ryte bus matyt. Apsiprasi… Miegok… Mesk šalin atlasą… Vis tiek dabar jau nieko nebesuvaikysi… Išvaržinis žiedas…“

Kaip jis įlėkė, nespėjau suvokti. Pamenu subarškant strypą ant durų, kažką cyptelint Aksinją. Dar už langų pragirgždant vežėčias. Jis vienplaukis, atsagstytais puskailiniais, susivėlusia barzdele, paklaikusiomis akimis. Persižegnojo ir parklupo ant kelių, ir bumbtelėjo kakta į grindis. Prieš mane.

„Aš pražuvęs“, – liūdnai pamaniau.

– Ką jūs, ką jūs, ką jūs, – murmėdamas trūktelėjau jį už pilkos rankovės.

– Pone daktare… pone… vienintelė, vienintelė… vienintelė, – staiga suklykė jaunatviškai skambiai, kad net suvirpėjo lempos gaubtas. – Ach, tu Viešpatie… Ach… – jis iš sielvarto užlaužė rankas ir vėl sudunksėjo kakta į grindis, tarytumei būtų norėjęs jas pramušti. – Už ką? Už ką bausmė?.. Kuo užrūstinom?

– Kas yra? Kas atsitiko?! – sušukau jausdamas, kaip šąla veidas.

Jis pašoko ant kojų, metėsi artyn ir sušnabždeno:

– Pone daktare… ką tiktai norite… pinigų duosiu… Pinigų imkite, kiek panorėsite. Kiek panorėsite. Produktus pristatinėsim… Kad tiktai nenumirtų. Kad tiktai nenumirtų. Luoše liks – ir tegu. Ir tegu! – ūmai sušuko jis į lubas. – Užteks pramaitinti. Užteks.

Blyškus Aksinjos veidas kybojo juodame durų kvadrate. Liūdesys apsivijo mano širdį.

– Kas?.. Kas? Sakykite! – skausmingai išrėkiau.

Jis nutilo ir kuždomis, tarsi paslapčiom, ištarė, ir jo akyse atsivėrė bedugnė:

– Į linaminę pateko…

– Į linaminę… į linaminę… – perklausiau aš. – Kas gi tai?

– Linus, linus mynė… pone daktare… – sušnibždėjo Aksinja, – linaminė tai… linams minti…

„Štai pradžia. Štai. Ir kodėl gi čia atvažiavau?“ – su siaubu pamaniau.

– Kas?

– Dukrelė mano, – sušvokštė, o paskui suklykė: – Padėkit! – ir vėl parklupo, ir apskritainiu pakirpti vyro plaukai užkrito jam ant akių…

Žibalinė lempa su pakrypusiu skardiniu gaubtu degė kaitriai, dviem atšakom. Ją išvydau ant baltos, švara kvepiančios operacinio stalo klijuotės, ir išvarža išblėso man iš atminties. Šviesūs, kiek rusvoki plaukai karojo nuo stalo susitaršiusiu, pridžiūvusiu kaltūnu. Kasa buvo milžiniška, jos galas lietė grindis. Kartūno sijonas suplėšytas, o ant jo kraujas skirtingų spalvų – viena dėmė ruda, kita – riebi, skaisčiai raudona. Lempos šviesa man pasirodė geltona ir gyva, o jos veidas popierinis, baltas, nosis užaštrėjusi. Baltame it stingstantis gipsas veide geso išties retai pasitaikantis grožis. Nedažnai pamatysi tokį veidą.

Operacinėje gal dešimt sekundžių truko visiška tyla, tik anapus uždarų durų girdėjosi, kaip kažkas prislopintai šūkčiojo ir bumbsėjo, vis bumbsėjo galva. „Išprotėjo, – galvojau, – o slaugės greičiausiai dabar duoda atsigert… Kodėl tokia gražuolė? Nors ir jo veido bruožai taisyklingi. Matyt, ir motina buvo graži… Jis našlys…“

– Jis našlys? – mašinaliai sušnabždėjau.

– Našlys, – tyliai atsakė Pelagėja Ivanovna.

Tą akimirką Demjanas Lukičius staigiu, sakytumei tūžmingu judesiu nuo krašto iki krašto perplėšė sijoną ir išsyk ją apnuogino. Aš pažvelgiau, ir tai, ką išvydau, viršijo mano lūkesčius. Kairiosios kojos, tiesą sakant, nebuvo. Pradedant sutrupintu keliu, gulėjo kruvinos draiskanos, raudoni sutraiškyti raumenys ir aštriai į visas puses styrojo balti suknežinti kaulai. Dešinioji ties blauzda lūžusi taip, kad abu kaulų galai prasimušė pro odą ir išlindo laukan. Todėl jos pėda, tarsi atsiskyrusi, gulėjo be gyvybės ženklų pasisukusi ant šono.

– Taip, – tyliai tarstelėjo felčeris ir daugiau nieko nepridūrė.

Tada atsipeikėjau iš sąstingio ir ėmiau ieškoti merginos pulso. Šaltoje rankoje jo neužčiuopiau. Tiktai po keleto sekundžių aptikau vos juntamą retą bangą. Kuri praėjo… paskui stojo pauzė, jos metu spėjau dirstelėti į mėlstančius nosies sparnelius ir išbalusias lūpas… Jau norėjau pasakyt: galas… Laimei, susilaikiau… Vėl nuvilnijo pulso bangelė. „Štai kaip gęsta suplėšytas žmogus, – pamaniau, – čia jau nieko nepadarysi…“

Bet staiga griežtai ištariau, pats neatpažindamas savo balso:

– Kamparo.

Ana Nikolajevna išsyk pasilenkė prie mano ausies ir šnipštelėjo:

– Kam reikia, daktare. Nekankinkit. Kam dar badyti. Tuoj iškeliaus… Neišgelbėsit.

Piktai ir niauriai pasisukęs į ją pakartojau:

– Prašyčiau kamparo…

Pasakiau taip, kad Ana Nikolajevna nukaitusiu, įžeistu veidu tuojau puolė prie stalelio ir perlaužė ampulę.

Felčeris irgi, matyt, nepritarė kamparui. Bet vis dėlto jis mikliai ir paskubomis ėmėsi švirkšto, ir geltonas aliejus atsidūrė po peties oda.

„Mirk. Numirk greičiau, – pamaniau, – numirk, nes ką aš darysiu su tavimi?“

– Tuoj mirs, – tarytum atspėjęs mano mintį, sušnabždėjo felčeris. Jis paskersakiavo į paklodę, bet veikiausiai persigalvojo: pagailėjo iškruvint. Vis tiek netrukus merginą teko pridengti. Ji gulėjo kaip negyvėlė, bet nemirė. Mano galvoje ūmai pasidarė šviesu kaip po stiklinėmis mūsų tolimo prozektoriumo lubomis.

– Dar kamparo, – kimiai paprašiau.

Felčeris ir vėl nuolankiai įšvirkštė aliejaus. „Nejaugi nenumirs?.. – desperatiškai pamaniau. – Nejaugi teks…“ Galvoje vis šviesėjo, ir staiga be jokių vadovėlių, be patarimų, be pagalbos iš šalies suvokiau, – įsitikinimas buvo it plienas, – jog dabar man teks pirmą kartą gyvenime atlikt amputaciją merdinčiam žmogui. Ir šis žmogus numirs po peiliu. Ach, po peiliu numirs. Juk ji nebeturi kraujo! Per dešimt varstų visas ištekėjo pro suknežintas kojas, ir net nežinia, ar ji jaučia ką nors dabar, ar girdi. Ji tyli. Ach, ir kodėl ji nemiršta? Ką man pasakys pamišęs jos tėvas?

– Ruoškite amputacijai, – pasakiau felčeriui nesavu balsu.

Akušerė pažvelgė į mane su baime, bet felčerio akyse šmėstelėjo užuojautos kibirkštis, ir jis ėmė puldinėti prie instrumentų. Po jo rankomis sukaukė primusas…

Praėjo ketvirtis valandos. Su prietaringu siaubu stebeilijau į užgesusią akį, pakėlęs šaltą jos voką. Nieko nesuprantu. Kaip gali gyventi pusiau lavonas? Prakaito lašai nesulaikomai ritosi man per kaktą iš po baltos kepuraitės, ir Pelagėja Ivanovna šluostė mano sūrų prakaitą. Su kraujo likučiais merginos gyslomis dabar tekėjo ir kofeinas. Reikėjo jį įšvirkšti, ar ne? Ana Nikolajevna, vos ne vos liesdama, glostinėjo ant šlaunų gumburus, paburkusius nuo fiziologinio tirpalo. O mergina tebegyveno. Paėmiau peilį, besistengdamas kažką mėgdžioti (kartą gyvenime buvau regėjęs amputaciją universitete)… Dabar jau meldžiau likimą, kad per artimiausią pusvalandį ji nepasimirtų… „Tegu miršta palatoje, kai baigsiu operaciją…“ Vietoje manęs paties veikė tiktai sveika nuovoka, pakutrinta padėties nepaprastumo. Mitriu judesiu, kaip prityręs mėsininkas, kuo aštriausiu peiliu rėžtelėjau šlaunį, ir oda prasižiojo, neišskirdama nė lašelio kraujo. „Gyslos pradės kraujuoti, ką tuomet darysiu?“ – galvojau, kaip vilkas šnairuodamas į krūvą torsioninių pincetų. Nupjoviau didžiulį moters kūno gabalą ir vieną gyslą – buvo balkšvo vamzdelio pavidalo, bet iš jos neišsisunkė nė lašas kraujo. Užspaudžiau ją torsioniniu pincetu ir judėjau toliau. Prikaišiojau šių pincetų visur, kur numaniau esant gyslas… „Arteriaarteria… kaip, po galais, ją?..“

Operacinė tapo panaši į kliniką. Torsioniniai pincetai kybojo kekėmis. Juos marle kilstelėjo aukštyn podraug su mėsa, o aš ėmiau žaviu smulkiadančiu pjūklu džyruoti apskritą kaulą. „Kodėl nenumiršta?.. stebėtina… och, gajumas žmogaus!“  Ir kaulas atsiskyrė. Demjano Lukičiaus rankose liko tai, kas ką tik buvo merginos koja. Mėsos draiskanos, kaulai! Visa tai padėjom į šalį, ir ant stalo dabar gulėjo mergaitė, tarytum trečdaliu sutrumpėjusi, su atitraukta į šoną bige. „Dar, dar truputį… Nemirk, – įkvėptai galvojau, – pakentėk iki palatos, leisk man sėkmingai išsisukti iš šitos siaubingos padėties.“

Paskiau rišome ligatūromis, tuomet, trakšėdamas kelio sąnariu, ėmiau retomis siūlėmis siūti odą… bet sustojau, staiga kvoštelėjus minčiai, susizgribau… palikau dreną… įstačiau marlinį tamponą… Prakaitas temdė man akis, atrodė, lyg būčiau pirtyje…

Atsitiesiau. Sunkiai pažvelgiau į bigę, į vaškinį veidą. Paklausiau:

– Gyva?

– Gyva… – kaip tylus aidas išsyk atsiliepė ir felčeris, ir Ana Nikolajevna.

– Dar minutėlę pagyvens, – vien lūpomis, be jokio garso man į ausį pasakė felčeris. Paskui užsikirsdamas delikačiai patarė: – Antros kojos gal nė nelieskime, daktare. Tiktai marle apvyniokim… nes gali nepratempt iki palatos… A? Vis geriau, jei mirs ne operacinėje.

– Duokit gipsą, – kimiai atsiliepiau, stumiamas nežinomos jėgos…

Visos grindys buvo nutaškytos baltomis dėmėmis, visi mes – apsipylę prakaitu. Pusiau lavonas tysojo nejudėdamas. Dešinė koja buvo sutvarstyta gipsu, o ant blauzdos lūžio vietoje žiojėjo mano palikta anga.

– Gyva… – nustebęs sugergždė felčeris užkimusiu balsu.

Tuomet ėmėm ją kelti, ir po paklode buvo matyti milžiniška tuštuma – operacinėje mes palikome trečdalį jos kūno. Paskui siūbavo šešėliai koridoriuje, šmaižiojo slaugės, ir aš mačiau, kaip pro duris įsėlino susidraikiusi vyro figūra ir išsprengė sausą klyksmą. Bet jį išvedė. Viskas aptilo.

Operacinėje mazgojausi iškruvintas iki alkūnių rankas.

– Jūs, daktare, tikriausiai daug amputacijų esate daręs? – staiga paklausė Ana Nikolajevna. – Labai, labai gerai… Ne blogiau už Leopoldą…

Jos lūpose žodis „Leopoldas“ įprastai skambėjo kaip „Duajenas“.

Iš padilbų pažvelgiau į veidus. Visų – ir Demjano Lukičiaus, ir Pelagėjos Ivanovnos – akyse išvydau pagarbą ir nuostabą.

– Khm… aš… Aš, matote, tiktai du kartus esu daręs…

Kodėl pamelavau? Dabar man tai nesuprantama.

Ligoninėje stojo tyla. Absoliuti.

– Kai tiktai mirs, būtinai man praneškite, – pusbalsiu paliepiau felčeriui, ir jis kažkodėl vietoje „gerai“ pagarbiai atsakė:

– Klausausi…

Po keleto minučių buvau prie žaliosios lempos daktaro buto kabinete.

Namai tylėjo.

Išblyškęs veidas atsispindėjo juodame stikle.

„Ne, aš nepanašus į Dmitrijų Apsišaukėlį, be to, aš, matote, kaži kaip senstelėjau… Raukšlė virš tarpuakio… Tuoj pasibels… Pasakys: „Pasimirė“… Taip, nueisiu ir pasižiūrėsiu paskutinį kartą… Tuoj pasigirs beldimas…“

Į duris pasibeldė. Šitai nutiko po dviejų su puse mėnesio. Lange švietė viena pirmųjų žiemos dienų. Įžengė jis; kaip reikiant jį apžiūrėjau tiktai šiuosyk. Taip, išties, veido bruožai taisyklingi. Maždaug keturiasdešimt penkerių metų. Akys kibirkščiuoja.  Paskui čežėjimas… Ant dviejų ramentų įšokavo nuostabaus grožio vienakojė mergina kuo plačiausiu sijonu raudonai apkraštuotu padurku.

Ji pažvelgė į mane, ir jos skruostus užliejo raudonis.

– Maskvoje… Maskvoje… – suskubau rašyti adresą. – Ten pritaikys protezą, dirbtinę koją…

– Ranką pabučiuok, – staiga paliepė tėvas.

Aš taip sutrikau, kad vietoje lūpų pabučiavau jai į nosį.

Tada ji, pakibusi ant ramentų, išvyniojo ryšulį, ir pasirodė ilgas sniego baltumo rankšluostis su išsiuvinėtu paprastu raudonu gaidžiu. Tai štai ką ji slėpdavo po pagalve per apžiūras. Štai kodėl, kaip prisimenu, ant stalelio vis gulėdavo siūlai.

– Neimsiu, – griežtai pasakiau ir netgi papurčiau galvą. Bet jos veidas, jos akys taip persimainė, kad paėmiau…

Daugelį metų rankšluostis kabojo mano miegamajame Murjine, paskui visur keliavo su manimi. Kol galų gale aptriušo, nusitrynė, sudrisko ir visai pranyko, kaip išsitrina ir pranyksta prisiminimai.

 


Krikštas pasukimu

Dienos N ligoninėje lėkte lėkė, ir aš pamažu pripratau prie naujo gyvenimo. Kaimuose kaip ir anksčiau mynė linus, keliai išliko nepravažiuojami, ir priėmimuose pas mane apsilankydavo ne daugiau kaip po penkis žmones. Vakarai buvo visiškai laisvi, aš juos skirdavau bibliotekos naršymui, chirurgijos vadovėlių skaitymui, ir ilgai vienumoje gurkšnodavau arbatą prie tyliai dainuojančio samovaro. Dieną ir naktį ištisai lijo lietus, lašai nenutildami barbeno į stogą, ir kliaukė po langais vanduo, tekėdamas lataku į kubilą. Lauke buvo pliurzė, rūkas, tamsi migla, kurioje blausiomis išskydusiomis dėmėmis švietė felčerio namelio langai ir žibalinis žibintas prie vartų.

Vieną tokį vakarą sėdėjau savo kabinete prie topografinės anatomijos atlaso. Aplinkui tvyrojo mirtina tyla, ir tiktai retsykiais ją trikdė pelių krebždėjimas valgomajame už bufeto. Skaičiau, kol ėmė lipti apsunkę vokai. Galų gale nusižiovavau, atidėjau į šalį atlasą ir nusprendžiau gultis miegoti. Rąžydamasis ir iš anksto mėgaudamasis ramiu miegu šnarant ir barbenant lietui, nuėjau į miegamąjį, nusirengiau ir atsiguliau.

Nespėjau priglaust galvos prie pagalvės, kai priešais mane mieguistame ūke išniro Anos Prochorovos, septyniolikmetės iš Toporovo kaimo, veidas. Anai Prochorovai reikėjo rauti dantį. Be garso praplaukė felčeris Demjanas Lukičius su blizgančiais švirkštais rankose. Prisiminiau, kaip mėgdamas aukštajį stilių jis sako „minėtasis“ vietoj „anas“, nusišypsojau ir užsnūdau. Bet ne vėliau kaip po pusvalandžio ūmai prabudau, tarsi mane kas būtų trūktelėjęs, atsisėdau ir, baimingai stebeilydamas į tamsą, įsiklausiau. Kažkas atkakliai ir garsiai būgnijo į laukujes duris, ir tie smūgiai man išsyk pasirodė nelaimę lemiantys. Į butą beldėsi.

Bildesys nutilo, subarškėjo skląstis, pasigirdo virėjos balsas, kažkieno neaiškūs atsakomieji žodžiai, paskui kažkas girgždindamas užlipo laiptais, tyliai perėjo kabinetą ir pasibeldė į miegamąjį.

– Kas ten?

– Čia aš, – man atsakė pagarbus šnabždesys, – aš, Aksinja, slaugė.

– Koks reikalas?

– Ana Nikolajevna pasiuntė jūsų pakviesti, liepia kuo greičiau eit ligoninėn.

– O kas nutiko? – paklausiau aš ir pajutau, kaip raiškiai smilktelėjo po širdimi.

– Moterį ten atvežė iš Dulcevo. Gimdymas jai nesėkmingas.

„Na štai. Prasidėjo“, – šmėstelėjo man galvoje, ir aš niekaip neįtaikiau kojų į batus. O, velnias! Degtukai neįsižiebia. Ką gi, anksčiau ar vėliau šitai turėjo nutikt. Juk ne visą gyvenimą lydės vien tik laringitai ir skrandžio katarai.

– Gerai. Keliauk ir pasakyk, kad aš tuoj ateisiu! – šūktelėjau ir pakilau iš lovos.

Už durų nušlepseno Aksinjos žingsniai, vėl sutarškėjo skląstis. Miegai išsilakstė akimirksniu. Virpančiais pirštais paskubomis užžiebiau lempą ir ėmiau rengtis. Pusė dvyliktos… Kas ten tokio nutiko moteriškei su nesėkmingu gimdymu? Hm… netaisyklinga padėtis… siauras dubuo… Ar kas nors dar blogiau. Gali būti, teks reples panaudot. Siųst ją tiesiai į miestą? Kur jau ten! Nieko sau daktaras, ką ir kalbėti, visi pasakys! O ir neturiu teisės šitaip daryt. Na jau ne, reikia imtis pačiam. O ko imtis? Velniai žino. Negerai bus, jeigu pamesiu galvą: prieš akušeres sarmata. Bet pirmiau reikia pažiūrėti, neverta prieš laiką jaudintis…

Aš apsirengiau, užsimečiau paltą ir, mintyse guosdamasis, kad viskas baigsis laimingai, lietuje pliaukšinčiomis lentomis nuskutau ligoninėn. Apyblandoje prie įėjimo dūlavo vežėčios, arklys dunkstelėjo kanopa per papuvusias lentas.

– Ar tai jūs atvežėte gimdyvę? – kažkodėl paklausiau silueto, krutančio prie arklio.

– Mes… kaipgis, mes, tėvužėli, – graudžiai atsakė moteriškas balsas.

Ligoninėje, nors buvo nakties metas, jautėsi pagyvėjimas ir šurmulys. Priimamajame mirgėdama degė didelė žibalinė lempa. Į gimdymo skyrių vedančiame koridoriuke pro mane pranėrė Aksinja, nešina dubeniu. Iš už durų ūmai atsklido ir nutilo slopi dejonė. Atidariau duris ir įėjau į gimdyklą. Išbaltintą nediduką kambarį ryškiai apšvietė viršutinė lempa. Šalia operacinio stalo ant lovos, iki pat smakro užklota antklode, gulėjo jauna moteris. Jos veidą buvo iškreipusi liguista grimasa, o drėgnos plaukų sruogos prilipusios prie kaktos. Ana Nikolajevna, su termometru rankose, ruošė tirpalą Esmarko inde, o antroji akušerė, Pelagėja Ivanovna, siekė iš spintelės švarių paklodžių. Felčeris, prigludęs prie sienos, stovėjo Napoleono poza. Išvydę mane, visi sukruto. Gimdyvė prasimerkė, užlaužė rankas ir vėl gailiai ir sunkiai sudejavo.

– Nagi, kas yra? – paklausiau ir pats likau nustebintas savo tono, koks jis buvo užtikrintas ir ramus.

– Skersinė padėtis, – skubiai atsakė Ana Nikolajevna, toliau pildama vandenį į tirpalą.

– Taaip, – nutęsiau prisimerkdamas, – ką gi, pažiūrėsim…

– Rankas daktarui plaut! Aksinja! – išsyk riktelėjo Ana Nikolajevna. Jos veidas buvo iškilmingas ir rimtas.

Kol tekėjo vanduo, nuplaudamas putas nuo šepečiu nušveistų paraudusių rankų, aš klausinėjau Anos Nikolajevnos nereikšmingų dalykų, kaip antai, ar seniai atvežė gimdyvę, iš kur ji… Pelagėja Ivanovna atklojo antklodę, ir aš, prisėdęs ant lovos krašto, atsargiai liesdamas, ėmiau čiupinėt išsipūtusį pilvą. Moteris aimanavo, tąsėsi, kabinosi pirštais, maigė paklodę.

– Ramiau… ramiau… pakentėk, – kalbėjau aš, atsargiai glausdamas rankas prie įsitempusios karštos ir sausos odos.

Tiesą sakant, kai prityrusi Ana Nikolajevna man pasufleravo, koks čia reikalas, ši apžiūra nebebuvo reikalinga. Kad ir kiek būčiau tyrinėjęs, daugiau už Aną Nikolajevną vis tiek nebūčiau sužinojęs. Jos diagnozė, aišku, teisinga. Skersinė padėtis. Diagnozė akivaizdi. Na, o kas toliau?..

Raukydamasis toliau iš visų pusių čiupinėjau pilvą ir akies kampeliu dirsčiojau į akušerių veidus. Abi atrodė susikaupusios ir rimtos, jų akyse įskaičiau pritarimą. Ir išties, mano judesiai buvo užtikrinti ir teisingi, o nerimą pasistengiau paslėpti kuo giliau ir niekaip jo neparodyti.

– Taip, – atsidusęs pratariau ir pakilau nuo lovos, nes apžiūrinėti iš išorės daugiau nebebuvo ką, – patyrinėsim viduje.

Pritarimas vėl šmėstelėjo Anos Nikolajevnos akyse.

– Aksinja!

Vėl pasipylė vanduo. „Ėch, Dederleiną dabar paskaičius“, – ilgesingai galvojau aš muilindamas rankas. Aiman, tai neįmanoma. O ir kaip man padėtų Dederleinas? Nusiploviau tirštas putas, pirštus susitepiau jodu. Pelagėjos Ivanovnos rankose sušiugždėjo švari paklodė ir, pasilenkęs prie gimdyvės, atsargiai, baugščiai pradėjau vidinį tyrimą. Atmintyje nejučia iškilo akušerijos klinikos operacinės vaizdas. Ryškiai plieskiančios elektrinės lempos matiniuose apskritainiuose, spindinčios plytelių grindys, visur žvilgantys čiaupai ir žėrintys prietaisai. Asistentas sniego baltumo chalatu, plušantis virš gimdyvės, o aplinkui jį trejetas pagalbininkų ordinatorių, gydytojai praktikantai, pulkas studentų kuratorių. Gera, šviesu ir saugu. Bet čionai aš – vienui vienas, po mano rankomis kamuojasi moteris; esu už ją atsakingas. Bet kaip jai pagelbėti, neišmanau, nes per savo gyvenimą iš arti regėjau tiktai du gimdymus klinikoje, o ir tieji buvo kuo normaliausi. Dabar atlieku tyrimą, bet nuo jo ne ką lengviau nei man, nei gimdyvei; aš suvis ničnieko neišmanau ir negaliu ten pas ją apčiupinėti viduj. O jau būtų laikas kam nors ryžtis. Skersinė padėtis… Jeigu skersinė padėtis, vadinasi, reikia… reikia daryti…

– Reikalingas pasukimas už kojytės, – neiškentė ir tarytumei pati sau tarstelėjo Ana Nikolajevna.

Dėl tokio užbėgimo už akių senas prityręs gydytojas ją būtų nudelbęs žvairomis… Bet aš nesu užgaulus žmogus…

– Taip, – reikšmingai pakartojau, – pasukimas už kojytės.

Ir man priešais akis sušmėžavo puslapiai iš Dederleino. Tiesioginis pasukimas… kombinuotas pasukimas… netiesioginis pasukimas… Puslapiai, puslapiai… o juose – paveikslėliai. Dubuo, susiklaipę, susispaudę naujagimiai didžiulėmis galvomis… atkarusi rankelė, ant jos – kilpa. Juk visai neseniai skaičiau. Dar braukiausi, atidžiai dėmėdamasis kiekvieną žodį, mintyse įsivaizdavau visų dalių ir veiksmų santykį. Ir skaitant rodėsi, kad visas tekstas atsispaudžia smegenyse amžiams. O dabar teišplaukia vienintelė frazė: …Skersinė padėtis yra absoliučiai nepalanki padėtis. Tas tiesa, tas tiesa. Absoliučiai nepalanki ir moteriai, ir gydytojui, vos prieš šešetą mėnesių baigusiam universitetą.

– Ką gi… teks daryti, – pratariau pakildamas.

Anos Nikolajevnos veidas pagyvėjo.

– Demjanai Lukičiau, – kreipėsi ji į felčerį, – paruoškite chloroformą.

Gerai, kad pasakė, nes juk dar nebuvau tikras, ar operacija daroma su narkoze! Taip, žinoma, su narkoze – kaipgi kitaip! Bet vis dėlto Dederleiną reikėtų pažiūrėt… Ir aš, nusimazgojęs rankas, pasakiau:

– Na, ką gi, gerai… ruoškite narkozei, guldykite ją, o aš netrukus grįšiu, tik pasiimsiu iš namų papirosus.

– Gerai, daktare, suspėsim, – atsakė Ana Nikolajevna.

Nusišluosčiau rankas, slaugė užmetė man ant pečių paltą, ir, nekišdamas rankų į rankoves, nubėgau namo. Užsižiebiau kabinete lempą ir, užmiršęs nusiimti kepurę, pripuoliau prie knygų spintos. Štai jis – Dederleinas. „Operatyvioji akušerija“. Paskubomis verčiau blizgius lapus.

…pasukimo operacija visuomet yra pavojinga motinai…

Man per nugarą išilgai stuburo prašliaužė šaltukas.

Didžiausią pavojų kelia galimas savaiminis gimdos plyšimas.

Sa-vai-mi-nis…

…Jeigu akušeriui, įterpiančiam ranką į gimdą, dėl nepakankamos erdvės arba susitraukusių gimdos sienelių kyla sunkumų prasiskverbti iki kojytės, tuomet jis turi atsisakyti tolesnių bandymų atlikti pasukimą…

Gerai. Jeigu per stebuklą ir sugebėsiu nustatyti šiuos „sunkumus“ ir atsisakysiu „tolesnių bandymų“, klausimas, ką toliau darysiu su šita chloroformuota moterimi iš Dulcevo kaimo?

Toliau:

…Visiškai neleistina bandyti pasiekti kojyčių išilgai vaisiaus nugarėlės…

Turėsime omeny.

…Viršutinės kojytės sugriebimą reikėtų laikyti klaida, nes tokiu atveju gali lengvai įvykti ašinis vaisiaus persisukimas ir savo ruožtu sąlygoti sunkų vaisiaus įstrigimą su pačiomis liūdniausiomis pasekmėmis…

„Liūdniausiomis pasekmėmis.“ Nelabai apibrėžti, bet kokie įtaigūs žodžiai! O kas, jei dulceviškės moters vyras liks našliu? Nusibraukiau prakaitą nuo kaktos, susiėmiau ir, praleidęs visas šias baisias vietas, pasistengiau įsiminti tiktai pačią esmę: būtent ką privalau daryti, kaip ir kur įterpti ranką. Tačiau, lėkdamas per juodas eilutes, be paliovos užšokdavau ant baisių dalykų. Už jų kliuvo akys.

…kadangi yra didelis plyšimo pavojus…

…vidinis ir kombinuotas pasukimai priskirtini prie pavojingiausių motinai akušerinių operacijų…

Užteks! Skaitymas davė vaisių: galvoje galutinai viskas susijaukė, ir aš kaipmat įsitikinau, kad nieko neišmanau, o visų pirma to, kokį būtent pasukimą darysiu: kombinuotą, nekombinuotą, tiesioginį, netiesioginį… Palikau Dederleiną ramybėje, prisėdau ant kėdės ir pasistengiau sugaudyti pasklidusias mintis… Paskui žvilgtelėjau į laikrodį. Po galais! Pasirodo, aš jau dvylika minučių kaip namuose. O ten laukia…

…kiekviena uždelsta valanda…

Valandos susideda iš minučių, o minutės tokiais atvejais lekia pašėlusiai. Šveičiau Dederleiną šalin ir nuskuodžiau atgal į ligoninę.

Ten viskas jau buvo paruošta. Felčeris stovėjo prie staliuko, tvarkydamas ant jo kaukę ir indelį su chloroformu. Gimdyvė gulėjo ant operacinio stalo. Nepaliaujama dejonė aidėjo po ligoninę.

– Kentėk, kentėk, – švelniai ulbėjo Pelagėja Ivanovna, palinkusi prie moters, – daktaras tuojau tau pagelbės…

– O-oi! Spėkų… nėra… Nėra mano spėkelių!.. Neiškentėsiu!..

– Na jau… na jau… – burbleno akušerė, – iškentėsi! Tuojau pauostyt tau duosim… Nieko nė nepajausi.

Iš čiaupų šniokšdamas pasipylė vanduo, ir mudu su Ana Nikolajevna pradėjome mazgotis apnuogintas iki alkūnių rankas. Ana Nikolajevna pro netylančias aimanas ir riksmus man pasakojo, kaip mano pirmtakas – prityręs chirurgas – darydavo pasukimus. Įtemptai jos klausiausi, stengiausi nepraleisti nė žodžio. Ir šios dešimt minučių man davė daugiau nei visa tai, ką perskaičiau apie akušeriją besiruošdamas valstybiniams egzaminams, per kuriuos kaip tik iš akušerijos gavau „labai“ įvertinimą. Iš trūkinėjančių žodžių, neužbaigtų frazių, tarp kitko mestelėtų užuominų sužinojau tuos būtiniausius dalykus, kurių nerasi jokiose knygose. Ir sterilia marle šluostantis idealiai nusimazgotas rankas mane užvaldė pasiryžimas, galvoje jau turėjau visiškai aiškų ir tvirtą planą.

Kombinuotas ar koks nors nekombinuotas – dabar man apie tai nė galvoti neverta. Visi tie mokslingi žodžiai šią akimirką nieko nereiškia. Svarbu viena: turiu įterpti ranką vidun, kita tuo tarpu iš išorės skatinti pasukimą ir, remdamasis ne knygomis, o pasitikėjimo jausmu, be kurio daktaras nieko vertas, atsargiai, neprimygtinai nusmukdyti žemyn vieną kojytę ir už jos ištraukti kūdikį. Privalau išlikti ramus ir atsargus, ir tuo pat metu be galo ryžtingas, drąsus.

– Pradedam, – įsakiau felčeriui ir ėmiau trintis pirštus jodu.

Pelagėja Ivanovna beregint sudėjo gimdyvės rankas, o felčeris uždengė kauke jos nusikamavusį veidą. Iš tamsiai geltono flakonėlio ėmė lėtai lašėti chloroformas. Kambarį užpildė salsvas troškus kvapas. Felčerio ir akušerių veidai tapo griežtesni, sakytumei pagauti įkvėpimo…

– Ak! Ai!! – ūmai suriko moteris. Kelias sekundes ji konvulsyviai blaškėsi, stengdamasi išvengti kaukės.

– Laikykit!

Pelagėja Ivanovna sugriebė jos rankas, sukryžiavo ir prispaudė prie krūtinės. Dar kelis sykius klyktelėjo moteris, sukdama nuo kaukės veidą. Bet vangiau… vangiau… Slopiai sumurmėjo:

– Ak… paleisk! Ai!..

Paskui vis silpniau, silpniau. Baltame kambaryje įsiviešpatavo tyla.

Skaidrūs lašai vis kapsėjo ir kapsėjo ant baltos marlės.

– Pelagėja Ivanovna, pulsas?

– Geras.

Pelagėja Ivanovna kilstelėjo moters ranką ir ją paleido; toji negyvai, kaip šmaikštis, šleptelėjo ant paklodės. Felčeris, paslinkęs kaukę, apžiūrėjo vyzdį.

– Miega.

…………………………..

…………………………..

Kraujo klanas. Mano rankos iki alkūnių kraujyje. Kraujo dėmės ant paklodžių. Raudoni krešuliai ir marlės gniužulai. O Pelagėja Ivanovna jau kresčioja ir plekšnoja kūdikį. Aksinja barškina kibirais, pildama į dubenis vandenį. Naujagimį nardina tai į šaltą, tai į šiltą vandenį. Jis tyli, ir galvelė jo negyvai, tarytumei pakibusi ant siūlelio, maskatuoja nuo vieno ant kito šono. Bet štai staiga nelyg čirptelėjimas, nelyg kvėptelėjimas, ir įkandin silpnutis, kimus pirmasis kliegesys.

– Gyvas… gyvas… – šnabždena Pelagėja Ivanovna ir guldo naujagimį ant pagalvės. Ir motina gyva. Nieko baisaus, laimei, nenutiko. Aš pats čiuopiu pulsą. Taip, jis aiškus ir tolygus, felčeris tykiai purto moterį už peties ir sako:

– Na, tetule, tetule, budinkis.

Bloškia šalin sukruvintas paklodes, paskubomis gobia motiną švaria, ir felčeris su Aksinja išneša ją palaton. Suvystytas kūdikis išrieda ant pagalvės. Susiraukšlėjęs rudas veidelis žvelgia iš balto apvado, ir nesiliauja plonytis verksmingas cypčiojimas. Iš čiaupų praustuvuose teka vanduo. Ana Nikolajevna godžiai peša papirosą, markstosi nuo dūmo, kosčioja.

– O jūs, daktare, gerai atlikote pasukimą, taip užtikrintai.

Aš uoliai šiūruoju šepetėliu rankas, skersakiuodamas dėbčioju į ją: ar tiktai nesišaipo? Bet jos veide nuoširdi pasididžiavimo išraiška. Mano širdis kupina džiaugsmo. Žvelgiu į kruviną ir baltą netvarką aplinkui, į raudoną vandenį dubenyje, ir jaučiuosi kaip nugalėtojas. Vis dėlto kažkur gilumoje kirba abejonė.

– Dar pažiūrėsim, kaip bus toliau, – sakau aš.

Ana Nikolajevna perveria mane nustebusiu žvilgsniu.

– Kas gi galėtų būti? Viskas sėkmingai.

Atsakydamas kažką neaiškiai niurnu. Po teisybei, norėčiau pasakyti štai ką: ar viskas ten motinos liko sveika, ar nepakenkiau jai per operaciją… Štai dėl ko neaiškiai maudžia širdy. Tačiau mano akušerinės žinios tokios miglotos, tokios padrikai knyginės. Plyšimas? O kaipgi jis turėtų pasireikšti? Ir kada apie jį bus galima sužinoti – iš karto dabar ar galbūt vėliau?.. Ne, jau geriau šia tema nesišnekėt.

– Na, maža kas, – sakau aš, – neatmestina užkrėtimo galimybė, – kartoju pirmą pasitaikiusią frazę iš kažkokio vadovėlio.

– Aa, štai kas! – ramiai traukia dūmą Ana Nikolajevna. – Na, duokdie, nebus. O ir kaip galėtų? Viskas sterilu, švaru.

Jau buvo po pirmos, kai grįžau pas save. Kabinete ant stalo, lempos apšviestame plote, ramiai sau gulėjo Dederleinas, atverstas ties puslapiu „Pasukimo pavojai“. Dar kokią valandą gurkšnodamas atvėsusią arbatą sėdėjau prie jo vartydamas puslapius. Ir tuomet nutiko įdomus dalykas: prieš tai buvusios miglotos vietos pasidarė visiškai suprantamos, nelyginant nušvito, ir tą naktį, apšviestas vienintelės lempos, šitame giliame užkampyje aš suvokiau, ką reiškia tikrasis žinojimas. „Didelės patirties galima įgyti kaime, – mąsčiau užmigdamas, – tiktai reikia skaityti, skaityti kuo daugiau… skaityti…“


Pūga

 

Tai sukauks žvėrim prie lango,
Tai kaip vaikas sudejuos.

Visa ši istorija prasidėjo nuo to, kad, visažinės Aksinjos žodžiais tariant, kontoros tarnautojas Palčikovas, gyvenantis Šalometjeve, įsimylėjo agronomo dukterį. Meilė buvo liepsninga, galavo vargšelio širdį. Jis nukako į apskrities miestą Gračiovką ir užsisakė kostiumą. Nusidavė šis kostiumas akį veriantis, ir labai galimas daiktas, kad pilki ruoželiai ant kontorininko kelnių nulėmė vargšo žmogelio likimą. Agronomo dukrelė sutiko už jo tekėti.

Tuosyk aš – N gubernijos apylinkės gydytojas, taip išgarsėjau po kojos amputacijos merginai, patekusiai į linaminę mašiną, kad vos negavau galo nuo savo šlovės naštos. Provėžuotu rogių keliu pas mane į priėmimus atkeliaudavo po šimtą valstiečių per dieną. Aš lioviausi pietavęs. Aritmetika – negailestingas mokslas. Darykim prielaidą, kad kiekvienam iš šimto pacientų sugaišdavau tiktai penkias minutes… penkias! Penki šimtai minučių – aštuonios valandos dvidešimt minučių. Be atvangos, atkreipkit dėmesį. Ir, negana to, dar turėjau trisdešimties žmonių stacionarinį skyrių. Ir, negana to, dar operuodavau.

Žodžiu, kai sugrįždavau iš ligoninės devintą valandą vakaro, nenorėdavau nei valgyti, nei gerti, nei miegoti. Nieko nenorėdavau, išskyrus, kad niekas neatvažiuotų kviesti į gimdymus. Nes per dvi savaites mane išsiveždavo naktį rogių keliu bent penketą kartų.  Akyse radosi drėgnas spindesys, o virš tarpuakio it kokia kirmėlė išryškėjo vertikali raukšlė. Naktimis sapnuodavau nesėkmingas operacijas tirštoje migloje, apnuogintus kaulus, o savo rankas – žmonių kraujyje, ir, nepaisant karštos olandiškos krosnies, nubusdavau išpiltas šalto prakaito.

Per vizitacijas žengdavau veržliai, man įkandin mindavo felčeris ir dvi slaugės. Sustojęs prie lovos, ant kurios geibdamas nuo karščio gailiai alsuodavo ligonis, traukdavau iš savo smegenų viską, kas tiktai jose buvo. Grabinėjau sausą degančią odą, tyrinėjau vyzdžius, bilsnojau per kaulus, klausiausi, kaip slėpiningai kūno gilumoje plaka širdis, ir puoselėjau tą vienintelę mintį – kaip jį išgelbėti? Ir šitą – išgelbėti. Ir šitą! Visus! Vyko kova. Kasryt ji prasidėdavo blankioje sniego šviesoje, o baigdavosi žioruojančios žibalinės lempos auksiniame mirgėjime.

– Kuo visa tai baigsis, įdomu sužinot, – mąsčiau sau naktimis. – Juk šitaip važinės rogėmis ir sausį, ir vasarį, ir kovą.

Parašiau į Gračiovką delikačiai primindamas, kad N apylinkei priklauso dar vienas gydytojas. Laiškas iškeliavo šlajomis per lygų sniego okeaną už keturiasdešimties varstų. Po trijų dienų atėjo atsakymas: žinoma, žinoma… būtinai… tiktai ne dabar… kol kas niekas nevažiuoja… Užbaigė laišką malonūs atsiliepimai apie mano darbą ir tolesnės sėkmės palinkėjimas. Jo įkvėptas leidausi toliau tamponuoti, švirkšti serumą nuo difterijos, pjaustyti pasibaisėtino dydžio pūlinius, dėti gipsinius tvarsčius… Antradienį atvažiavo ne šimtas, o šimtas vienuolika žmonių. Priėmimą baigiau devintą valandą vakaro. Užmigau bandydamas atspėti, kiek jų bus rytoj – trečiadienį. Prisisapnavo, kad atvažiavo devyni šimtai.

Rytas įspindo pro miegamojo langą neįprastai baltas. Pramerkiau akis nesuprasdamas, kas mane pažadino. Netrukus suvokiau – beldimas.

– Daktare, – atpažinau akušerės Pelagėjos Ivanovnos balsą, – jūs prabudote?

– Aha, – atsakiau klaikiu mieguistu balsu.

– Atėjau jums pasakyti, kad neskubėtumėt ligoninėn. Iš viso du žmonės teatvažiavo.

– Ką jūs? Juokaujate?

– Garbės žodis. Pūga, daktare, pūga, – pakartojo ji linksmai pro rakto skylutę. – O tiedviem dantys karioziniai. Demjanas Lukičius išraus.

– Tai bent… – nežinia kodėl net pašokau iš lovos.

Nuostabi nusidavė dienelė. Atlikęs vizitaciją, kiaurą dieną vaikštinėjau po savo apartamentus (gydytojo butas buvo šešių kambarių ir kažkodėl per du aukštus – trys kambariai viršuje, o virtuvė ir dar trejetas – apačioje), švilpavau operų melodijas, rūkiau, barbenau į langus… O už jų dėjosi kažin kas man dar niekada neregėta. Dangaus nesimatė, žemės taip pat. Baltuma sukaliojosi ir vartaliojosi, jovėsi ir krivuliavo skersai išilgai, tarytum pats velnias būtų siautęs išdykaudamas su dantų milteliais.

Aksinjai, gydytojo bute einančiai virėjos ir namų tvarkytojos pareigas, vidurdienį paliepiau trijuose kibiruose ir katile užvirinti vandens. Aš mėnesį nesimaudžiau. Iš podėlio mudu su Aksinja išvilkome neišmatuojamo didumo geldą. Ją pastatėme virtuvėje ant grindų. (Apie vonias N-ske, be abejo, nė kalbos negalėjo būti. Vonios buvo tiktai pačioje ligoninėje, bet ir tos sugedusios.) Apie antrą valandą besivartaliojantis sniego tinklas už lango žymiai praretėjo, o aš sėdėjau geldoje nuogas ir išmuilinta galva.

– Va čia tai aš suprantu… – palaimingai murmėjau, šliūkščiodamas sau ant nugaros deginantį vandenį, – čia aš suprantu. O paskui mes, žinote ką, papietausime, o po pietų nusnūsime. O jeigu išsimiegosiu, tai rytoj gali atvažiuot kad ir pusantro šimto žmonių. Kokios naujienos, Aksinja?

Aksinja sėdėjo už durų laukdama, kol baigsis maudynės.

– Kontorininkas veda žmoną iš Šalometjevo dvaro, – atsakė Aksinja.

– Oho! Jinai sutiko?

– Tikrų tikriausiai! Įsimylė-ėj… – progiesmiu kalbėjo Aksinja tarškindama indais.

– Ar nuotaka graži?

– Tikra gražuolė! Blondinukė, laibutė.

– Tik pamanyk!..

Ir tuo metu subildėjo durys. Paniuręs apsipyliau vandeniu, įsiklausiau…

– Daktaras maudosi… – išgiedojo Aksinja.

– Bam… bam… – bambsėjo bosas.

– Laiškelis jums, daktare, – cyptelėjo Aksinja pro plyšį.

– Paduok pro duris.

Šluostydamasis ir pykdamas ant likimo, išlipau iš geldos ir paėmiau iš Aksinjos rankų padrėkusį vokelį.

– Pašvilpkit, nieko nebus. Nevažiuosiu tiesiai iš geldos. Aš irgi žmogus, – nelabai užtikrintai sumurmėjau ir įlipęs atgal į vandenį išsiėmiau iš voko laiškelį.

„Gerbiamas kolega (didelis šauktukas). Meldž… (perbraukta) primygtinai prašau atvažiuoti skubiai. Moteris po smūgio kraujuoja iš ertmių (perbraukta) iš nosies ir burnos. Be sąmonės. Pats negaliu susitvarkyti. Primygtinai prašau. Arkliai puikūs. Pulsas silpnas. Kamparo turiu. Gydytojas (parašas neįskaitomas).“

„Amžinai man gyvenime nesiseka“, – liūdnai pamaniau, žiūrėdamas į krosnyje žioruojančias malkas.

– Ar vyras laiškelį atvežė?

– Vyras.

– Tegul čia užeina.

Jis įžengė ir man pasirodė kaip senovės romietis, nes ant ausinės kepuršės buvo užsidėjęs žvilgantį šalmą. Jį gobė vilkenos kailiniai, ir į mane plūstelėjo šalčio srautas.

– Kodėl jūs su šalmu? – paklausiau, paklode pridengdamas savo nebaigtą prausti kūną.

– Aš gaisrininkas iš Šalometjevo. Ten turime gaisrininkų komandą… – atsakė romietis.

– Čia koksai daktaras rašo?

– Į svečius pas mūsų agronomą atvažiavo. Jaunas gydytojas. Nelaimė pas mus, didelė nelaimė…

– Kokia moteris?

– Kontorininko sužadėtinė.

Aksinja už durų aiktelėjo.

– Kas atsitiko?

(Buvo girdėti, kaip Aksinja lipte prilipo prie durų.)

– Vakar sužieduotuvės buvo, o po sužieduotuvių kontorininkas užsigeidė pavežioti ją rogelėmis. Ristūnėlį pasikinkė, pasisodino ją, ir – pro vartus. O ristūnėlis iš vietos kad rovė, nuotaka kad krestelėjo, ir kakta – tiesiai į skersinį. Taip ir išlėkė iš rogių. Nelaimė, kad sunku ir apsakyti. Kontorininko vieno nepalieka, kad sau galo nepasidarytų. Visai neteko proto…

– Maudausi aš, – gailiai pratariau, – o kodėl jos čionai neatvežėt? – ir perliejau vandeniu galvą, pamuilės subėgo į geldą.

– Nebuvo galimybių, gerbiamasai pilieti daktare, – jausmingai pasakė gaisrininkas ir it maldai sudėjo rankas, – jokios galimybės. Numirs mergina.

– Kaipgi mes važiuosim? Pūga!

– Nutyko. Ką jūs. Visai nutyko. Arkliai žvitrūs, pratėgiui. Per valandą nulėksim…

Sudejavau ir išlipau iš geldos. Du kibirus išpyliau ant savęs įsiutęs. Paskui, pritūpęs priešais krosnies angą, įkišau į ją galvą, kad bent kiek pradžiūtų. „Plaučių uždegimą, žinoma, pasigausiu. Dargi krupinį po tokios išvykos. Bet svarbiausia, ką su ja darysiu? Šis daktaras – jau iš laiškelio matyti – patyręs dar mažiau už mane. Pats nieko neišmanau, vien tai, ko išmokau per pusmetį praktikos, o jisai – nė tiek nesigaudo. Tiktai aišku, kad iš universiteto. O mane laiko prityrusiu…“

Taip besvarstydamas nė nepajutau, kaip apsirengiau. O tai nebuvo taip jau paprasta: kelnės ir palaidinė, veltiniai, ant palaidinės odinė striukė, paskui paltas, ant paties viršaus avikailio skranda, kepurė, krepšys, o jame – kofeinas, kamparas, morfijus, adrenalinas, torsioniniai pincetai, sterilizacinės medžiagos, švirkštas, zondas, brauningas, papirosai, degtukai, laikrodis, stetoskopas.

Nors temo, diena jau tirpo, kai išvažiavome į galukaimį, neatrodė labai klaiku. Pustė lyg ir mažiau. Įstrižai, visą laiką į dešinį skruostą. Gaisrininkas tarsi kalnas užstojo nuo manęs pirmojo arklio sturplį. Arkliai trūktelėjo išties žvitriai, įsitempė, ir rogės pasileido mėčiotis per skrodes. Ėmiau virtuliuoti, išsyk sušilau, pagalvojau apie krupinį uždegimą, apie tai, kad merginai turbūt įlūžo kaukolė, skeveldra įsmigo į smegenis…

– Gaisriniai arkliai? – paklausiau pro avikailio apykaklę.

– Aha… nu… – numykė vežėjas neatsisukdamas.

– O ką jai darė daktaras?..

– O jis… nu, nu… jis, matai, ant venerinių ligų išsimokinęs, aha… nu…

Nu… nu… progumoje sustūgo pūga, paskui švilptelėjo iš šono, šiūptelėjo… Mane pradėjo supti, supo, supo… kolei atsidūriau Sandunovo pirtyse Maskvoje. Tiesiai su skranda, nusirengimo patalpoje, aš apsipyliau prakaitu. Paskui užsižiebė deglas, prileido šalčio, aš atsimerkiau, išvydau švytintį šalmą, pamaniau, kad gaisras… kniostelėjau ir susigaudžiau, jog mane atvežė. Esu prie balto pastato su kolonomis, veikiausiai Nikolajaus I laikų. Aplinkui gili tamsa, o pasitinka mane gaisrininkai, ir jiems virš galvų plaikstosi liepsnos. Tuoj pat išsitraukiau iš kailinių plyšio laikrodį, pamačiau, kad jau penkios. Važiavome mes, vadinasi, ne valandą, o dvi su puse.

– Arklius man atgalios tuojau pat paruoškit, – tariau.

– Klausau, – atsakė vežėjas.

Apsimiegojęs ir šlapias kaip kompresas, su odine striuke, įžengiau į prieangį. Iš šono plieskė lempa, šviesos juosta nudryko ant dažytų grindų. Staiga įpuolė šviesiaplaukis jaunuolis užguitomis akimis ir naujai išlygintu kelnių kantu. Baltas kaklaraištis su juodais taškeliais jam nuslinko į šoną, antkrūtinis susigūbrino, bet švarkas buvo kaip nuo adatos, naujas, sakytumei metalinėmis klostėmis. Žmogus mostelėjo rankomis, įsikibo man į skrandą, papurtė, prigludo ir ėmė tyliai ūkčioti:

– Mielasis mano… daktare… greičiau… miršta ji. Aš – žudikas. – Jis nusuko žvilgsnį kažkur į šoną, piktai ir niūriai nudelbė akis ir kažkam pasakė: – Žudikas aš, štai kas esu.

Paskui pratrūko raudoti, suleido pirštus į savo retučius plaukus, trūktelėjo, ir aš pamačiau, kad jis iš tikrųjų rauna sruogas, apsukęs jas apie pirštus.

– Liaukitės, – pasakiau ir sugriebęs sugniaužiau jo ranką.

Kažkas jį ėmė tempti šalin. Sulėkė kažkokios moterys. Man nuvilko skrandą, nusivedė per šventinius kilimų takelius ir atlydėjo prie baltos lovos. Jaunutis daktaras pakilo nuo kėdės manęs pasitikti. Jo akys buvo nusikamavusios ir sumišusios. Akimirką jose šmėstelėjo nuostaba, kad aš toks pat jaunas, kaip ir jis. Apskritai mes panėšėjom į du vieno veido portretus, o ir tokio paties amžiaus. Bet netrukus jis taip apsidžiaugė manimi, kad net užspringo.

– Koks aš laimingas… kolega… štai… matote, pulsas krinta. Šiaip jau esu venerologas. Labai džiaugiuosi, kad atvažiavote…

Ant stalo gulėjo marlės skiautė, ant jos buvo padėtas švirkštas ir kelios ampulės su geltonu aliejumi. Pro praviras duris atsklido kontorininko verksmai, duris uždarė, man už nugaros iškilo baltai apsirengusios moters figūra.

Miegamajame tvyrojo prietema, lempa iš šono buvo pridengta audeklu. Žalzganame šešėlyje ant pagalvės gulėjo popieriaus baltumo veidas. Šviesūs plaukai sruogomis nukarę ir išsidraikę. Nosis pasmailėjusi, šnervės prikištos rausvos nuo kraujo vatos.

– Pulsas… – sušnabždėjo man daktaras.

Suėmiau apmirusią ranką, jau įprastu judesiu uždėjau ant jos pirštus ir krūptelėjau. Po pirštais vos juntamai, bet tankiai virpėjo, paskui virpėjimas ėmė trūkinėti, blėsti. Man sumaudė paširdžius, kaip visuomet, iš taip arti regint mirtį. Aš jos neapkenčiu. Suspėjau perlaužti ampulę ir pritraukti į savo švirkštą riebaus aliejaus. Tačiau dūriau juo mašinaliai, sustūmiau po mergaitiškos rankos oda tiktai šiaip sau, perniek. Apatinis merginos žandikaulis sutrūkčiojo, sakytumei springstant, tada nukaro, kūnas po antklode įsitempė, tarsi apmirė, netrukus atsipalaidavo. Ir po mano pirštais nutrūko paskutinis virptelėjimas.

– Mirė, – pasakiau gydytojui į ausį.

Balta figūra žilais plaukais parvirto ant lygios antklodės, prisiglaudė ir sutirtėjo.

– Tyliau, tyliau, – pratariau į ausį tai moteriai baltais apdarais, o gydytojas kančios kupinu žvilgsniu paskersakiavo į duris.

– Jis mane užkankino, – labai tyliai man sukuždėjo.

Mudu su juo padarėme šitaip: rypuojančią motiną palikome miegamajame, niekam nieko neprasitarėme, nusivedėme kontorininką į tolimąjį kambarį. Ten jam pasakiau:

– Jeigu nesiduosite suleisti jums vaistų, mes nieko negalėsim padaryti. Jūs mus kankinate, dirbti trukdote!

Tuomet jis pasidavė; tyliai virkaudamas nusirengė švarką, mes atraitojome šventinių jaunikio marškinių rankovę ir sušvirkštėm morfijaus. Gydytojas nuėjo prie mirusiosios, neva jai pagelbėti, o aš užsilaikiau prie kontorininko. Morfijus suveikė geriau, nei tikėjausi. Per ketvirtį valandos kontorininkas vis tyliau, padrikiau skundėsi ir verkšleno, pradėjo snūduriuoti, netrukus užsidengė delnais užverktą veidą ir užmigo. Bruzdesio, raudų, krebždesių ir prislopintų klyksmų jis negirdėjo…

– Paklausykite, kolega, važiuoti pavojinga. Jūs galite pasiklysti, – šnibždėjo man daktaras prieškambaryje. – Pasilikite, pernakvokite.

– Ne, negaliu. Kad ir kas būtų, vis tiek važiuosiu. Mane žadėjo tuojau pristatyti atgal.

– Pristatyt tai jie pristatys, bet žiūrėkit…

– Turiu tokių trejetą su šiltine, kad negaliu palikt. Turiu ir naktį juos matyti.

– Na, žiūrėkit…

Jis atskiedė vandeniu šlakelį spirito, davė man išgert, ir čia pat prieškambaryje suvalgiau kąsnelį kumpio. Pilve apšilo, liūdesys kiek apmalšo. Paskutinį kartą nuėjau į miegamąjį, pasižiūrėjau į mirusiąją, užsukau pas kontorininką, daktarui palikau morfijaus ampulę ir apsimuturiavęs žengiau į prieangį. Ten švilpė vėjas, arkliai stovėjo nunarinę galvas, juos plakė sniegas. Deglas plaikstėsi.

– Kelią taigi žinote? – paklausiau muturiuodamasis burną.

– Kelią tai mes žinome, – liūdnai atsakė vežėjas (dabar jis buvo be šalmo), – bet geriau būtų jums likti pernakvot…

Netgi iš jo kepurės ausinių buvo matyti, kad žmogus mirtinai nenori važiuoti.

– Reiktų pasilikti, – pridūrė ir antrasis vežėjas, laikantis siautulingą deglą, – laukuose nekas.

– Dvylika varstų… – niūriai burbtelėjau, – nuvažiuosim. Laukia sunkūs ligoniai… – ir įlipau į roges.

Prisipažįstu, kad nepridūriau, jog vien mintis likti flygelyje, kur ką tik įvyko nelaimė, kur jaučiuosi bejėgis ir visus nuvylęs, man atrodė nepakeliama. Praradęs viltį, vežėjas žnektelėjo ant pasostės, sulingavo, atstatydamas pusiausvyrą, ir mes išlėkėm pro vartus. Deglas pranyko, tarsi prasmego, o galbūt užgeso. Tačiau po akimirkos mano dėmesį patraukė kitkas. Šiaip ne taip atsigręžęs išvydau, kad ne tiktai deglo nebėra, bet ir Šalometjevas prapuolė su visais savo pastatais, kaip sapne. Šitai mane nemaloniai nuteikė.

– Vis dėlto tai gerai… – įtikinėjau save. Minutėlę iškišau nosį į lauką ir vėl paslėpiau – taip buvo negera. Visas pasaulis susivijo į kamuolį, ir jį blaškė į visas puses. Pralėkė mintis – o gal sugrįžti? Bet nuginiau ją šalin, susmukau giliau į šieną ant rogių dugno, sakytum į valtį, susigūžiau, užsimerkiau. Išsyk priešais akis išplaukė žalias skarmalas ant lempos ir baltas veidas. Galvoje netikėtai nušvito: „Tai kaukolės pagrindo lūžis… Taip, taip, taip… Aha, jo… ne kitaip.“

Įsižiebė mintis, jog diagnozė teisinga. Įsižiebė. Na ir kas iš to? Dabar jau nieko, o ir anksčiau… Ką gali padaryti! Koksai siaubingas likimas! Kaip paika ir baisu gyventi pasaulyje! Kas dabar dėsis agronomo namuose? Net pagalvoti apie tai koktu, nyku! Paskui pagailo paties savęs: mano gyvenimas toksai sunkus. Dabar žmonės miega, krosnys iškūrentos, o man ir vėl nepavyko net nusiprausti. Neša mane pūga kaip šapelį. Na štai, sugrįšiu namo, o mane, žiūrėk, ir vėl gali kur nors išsivežti. Ir taip skraidysiu per pūgą. Aš vienas, o ligonių – tūkstančiai…

Taip save apgailėjęs, nugrimzdau į tamsą, bet kiek laiko joje prabuvau, nežinau. Šįkart jokiose pirtyse nesilankiau, tik sušalau. Darėsi vis šalčiau ir šalčiau. Kai atsimerkiau, išvydau juodą nugarą, ir tik netrukus supratau, kad mes ne važiuojam, o stovim.

– Atvažiavom? – paklausiau, sprogindamas apsiblaususias akis.

Juoda vežėjo figūra vangiai sukrutėjo, ūmai nusiropštė žemyn, man pasidingojo, kad jį mėto į visas puses… ir pratrūko be jokios prideramos pagarbos:

– Atvažiavom… Žmonių vis dėlto reikėjo paklausyt… Nes kaipgi šitaip! Ir save prapuldysim, ir arklius…

– Nejaugi kelią pametėm? – man apšalo nugara.

– Koksai čia dar kelias, – atsiliepė vežėjas irzliai, – dabar mums visas margas pasaulis – vienas kelias. Prapuolėm dėl gryno nieko… Keturias valandas važiuojam, o kur… Tai va kas čia darosi…

Keturias valandas. Ėmiau kniaustis, užčiuopiau laikrodį, išsitraukiau degtukus. Kam? Tai buvo perniek: nė vienas degtukas neužsižiebė. Brūkštelėsi, žybtelės, ir liepsnelė akimirksniu išsilieš.

– Sakau, kad keturias valandas, – gedulingai niūkė gaisrininkas, – tai ką dabar daryt?

– Kur mes?

Klausimas buvo toks kvailas, kad vežėjas nematė reikalo į jį atsakyti. Jis sukinėjosi į visas puses, bet man tarpais rodėsi kaip tik atvirkščiai – kad stovi nejudėdamas, o aš pats sukaliojuosi su visomis rogėmis. Išsiropščiau ir akimoju patyriau, jog sniego man iki kelių prie pat pavažos. Galinis arklys iki pilvo susmegęs pusny. Jo karčiai karojo kaip vienplaukės moters.

– Patys sustojo?

– Patys. Nusivarė gyvuliai…

Ūmai prisiminiau kai kuriuos skaitytus apsakymus ir kažkodėl pajutau pagiežą Levui Tolstojui. „Jam gerai, turėjo Jasnaja Polianą, – galvojau, – reikia manyti, kad jo nevežiodavo pas mirštančius…“ Pagailo gaisrininko ir paties savęs. Ūmai vėl patyriau laukinės baimės protrūkį. Bet užgniaužiau jį krūtinėje.

– Tai – bevališkumas… – iškošiau pro dantis.

Ir manyje sukilo audringa energija.

– Tai va šitaip, dėde, – prašnekau jusdamas, kad man stingsta dantys, – nusiminimui dabar pasiduoti nevalia, nes mes tikrai pražūsim po velnių. Jie šiek tiek pastovėjo, atsikvėpė, reikia judėt toliau. Jūs eikit, paimkit priešakinį arklį už kamanų, o aš vadeliosiu. Reikia kapanotis, nes mus užpustys.

Kepurės ausinės atrodė neviltingai, bet vis dėlto vežėjas nusliuogė priekin. Klupinėdamas ir smukinėdamas jis nusigavo iki priešakinio arklio. Mūsų išvyka be galo prailgo. Vežėjo figūra išskydo tiesiog akyse, o į jas be perstojo dulkė sausa pūga.

– Nuo-o, – suniūkė vežėjas.

– Nuo! Nuo! – užrikau plakdamas vadelėmis.

Arkliai pamažu pajudėjo, leidosi bristi. Roges supo kaip ant bangų. Vežėjas tai kilo, tai leidosi, kepurnėjosi priekyje. Apytikriai ketvirtį valandos taip ir stūmėmės, kol galų gale pajutau, kad rogės sugirgždėjo tarsi lygiau. Džiaugsmas perliejo mane išvydus, kaip sušmėžavo užpakalinės arklio kanopos.

– Plokščiau, kelias! – sušukau.

– Nu… nu… – atsiliepė vežėjas, priklampojo prie manęs ir tiesiog akyse išaugo. – Manding, tikrai kelias, – džiugiai, net suulbėdamas, pratarė. – Kad tiktai vėl neišsimušus… Galgi…

Mudu apsimainėme vietomis. Arkliai ėmė žengti žvitriau. Pūga aiškiai gūžėsi, slopo, bent taip atrodė. Tačiau, išskyrus miglą, aplinkui nieko nesimatė. Aš jau praradau viltį rasti ligoninę. Troškau bent kur nors atvažiuoti. Kelias juk veda pas žmones. Arkliai staiga trūktelėjo ir pasileido guviau risnoti. Apsidžiaugiau, kol kas nė neįtardamas tokio pagyvėjimo priežasties.

– Gyvenvietę galbūt pajuto? – paklausiau.

Vežėjas man neatsakė. Kilstelėjau rogėse, ėmiau stebeilytis. Kažkur migloje pasigirdo keistas garsas, gūdus ir pikta lemiantis, bet greitai išblėso. Pasijutau labai nejaukiai, atminty iškilo kontorininkas, kaip jis laibai unkštė, nuleidęs galvą ant rankų. Dešinėje netikėtai pastebėjau tamsų tašką, jis išaugo į juodą katę, paskui dar paaugo ir prisiartino. Gaisrininkas beregint atsigrįžo į mane, spėjau pastebėti, kaip kalena jo žandikaulis, ir paklausė:

– Matėte, pilieti daktare?..

Vienas arklys metėsi dešinėn, kitas – kairėn, gaisrininkas sekundę užvirto man ant kelių, aiktelėjo, atsitiesė, bandė ramstytis, tempti vadeles. Arkliai suprunkštė ir suskato mus nešti. Gumulais kėlė sniegą, svaidė jį, šuoliavo netolygiai, drebėjo.

Ir man per kūną kelis kartus perėjo drebulys. Atitokęs įkišau ranką užantin, išsitraukiau brauningą ir prakeikiau save už tai, kad palikau namie antrą apkabą. Ne, jeigu jau nelikau nakvoti, tai kodėl nepasiėmiau su savimi deglo?! Mintyse išvydau trumpą žinutę laikraštyje apie save ir nelaimingąjį gaisrininką. Katė peraugo į šunį ir risnojo jau netoli rogių. Atsigręžęs visai arti išvydau ir antrąjį keturkojį padarą. Prisiekiu, kad jis turėjo aštrias ausis ir judėjo paskui važį lengvai, tarsi per parketą. Iš jo veržlumo persidavė kažin kas žiauraus ir akiplėšiško. „Ruja ar tiktai dvejetas?“ – šmėstelėjo galvoje, žodis „ruja“ it verdančiu vandeniu nutvilkė mane po skranda, ir kojų pirštai liovėsi stingę.

– Laikykis stipriau ir arklius priturėk, aš tuojau šausiu, – šūktelėjau ne savo, man pačiam nepažįstamu balsu. Vežėjas atsakydamas tiktai aiktelėjo ir įtraukė į pečius galvą. Man sužaibavo akyse ir kurtinamai driokstelėjo. Tada antrą ir trečią kartą. Nepamenu, kiek minučių blaškiausi ant rogių dugno. Girdėjau klaikiai žvigų arklių prunkštimą, rankoje gniaužiau brauningą, susitrenkiau galvą, mėginau išsikapstyti iš šieno ir apimtas mirtinos baimės laukiau, kol man į krūtinę tuoj tuoj įsikibs didžiulis tvirtas kūnas… Mintyse jau regėjau savo paleistas žarnas…

Ir tuo metu vežėjas sustūgo:

– Oho… ho… anava jis… Anava… Viešpatėliau, tiktai išnešk, išnešk…

Pagaliau susidorojau su sunkiais avikailiais, ištraukiau rankas, atsitiesiau. Juodų žvėrių aplinkui nebesimatė. Pustė resvai ir pakenčiamai, ir skystoje sniego skraistėje sublyksėjo žavingiausia akis, kurią būčiau atpažinęs iš tūkstančių, kurią atpažįstu ir dabar… – mano ligoninės žiburys. Už jo dunksojo tamsus pastatas. „Puikesnis už gražiausią rūmą…“ – pagalvojau ir tuoj pat, pagautas ekstazės, paleidau iš brauningo dar dvi kulkas atgalios, ten, kur pradingo vilkai.

Gaisrininkas stovėjo per vidurį laiptų, kylančių iš puikaus daktariško buto apatinės dalies, aš – laiptų viršuje, į kailinius susisupusi Aksinja – apačioje.

– Apipilkit mane auksu, – prakalbo vežėjas, – jei aš kitą kartą… – jis nebaigė sakyti, vienu mauku susivertė atskiestą spiritą, garsiai krioktelėjo, pasisuko į Aksinją ir pridūrė, išskėtęs rankas, kiek išnešė jo sudėjimas: – Su visu pašlovinimu…

– Mirė? Neapveikėt? – paklausė manęs Aksinja.

– Mirė, – abejingai atsakiau.

Po ketvirčio valandos viskas aptilo. Apačioje užgeso šviesa. Viršuje likau vienas. Kažkodėl konvulsiškai nusiviepiau, žengiau prie knygų lentynos, išsitraukiau chirurgijos tomą, norėjau pažiūrėti ką nors apie kaukolės pagrindo lūžius, mečiau knygą šalin. Kai nusirengiau ir palindau po antklode, kokią pusę minutės mane purtė drebulys, paskui atleido, ir kūnu pasklido šiluma.

– Apipilkit mane auksu, – užsnūsdamas sumurmėjau, – bet daugiau aš neva…

– Važiuosi… dar ir kaip važiuosi… – pašaipiai sušvilpė pūga. Ji griausmingai pradardėjo stogu, suulbėjo kamine, išsiveržė lauk, paskrebeno už lango, išnyko.

– Važiuosite… va-žiuo-si-te… – mušė laikrodis. Bet vis slopiau, slopiau.

Ir viskas. Tyla. Miegas.

 


Pastabos ir komentarai

 

Rankšluostis su gaidžiu. …apskrities miestą Gračiovką nuo Murjino ligoninės… – tikrieji vietovardžiai, susiję su M. Bulgakovo biografija, kaip jau minėta, – apskrities miestas Syčiovka ir Nikolskis. Kaimo ir ligoninės pavadinimus rašytojas keletą kartų keitė (Murjevas, Murjevskas, Muravjevskas…). Be abejo, rengdamas „Užrašus“ kaip atskirą leidinį, pats autorius visus vietovardžius būtų suvienodinęs.

Felčerį vadino Demjanu Lukičiumi, akušeres – Pelagėja Ivanovna ir Ana Nikolajevna – visuose ciklo apsakymuose, išskyrus „Plieninę gerklę“, felčerio ir akušerių vardai nesikeičia, ir tai dar kartą patvirtina, kad rašytojas visą apsakymų ciklą vertino kaip vientisą apysaką. Beje, žinomi ir tikrieji felčerio bei akušerių, talkinusių M. Bulgakovo praktikoje, vardai – tai Jemeljanas Fomičius Troškovas, Agnija Nikolajevna Lobačevskaja ir Stepanida Andrejevna Lebedeva.

…visa tai jūsų pirmtako Leopoldo Leopoldovičiaus pastangomis – M. Bulgakovas išlaiko nepakeistą gydytojo Leopoldo Leopoldovičiaus Smrčeko (? – 1921) vardą; šis gydytojas nebuvo tiesioginis M. Bulgakovo pirmtakas (jo pirmtaku buvo gydytojas J. G. Gencenbergas), bet Nikolskio ligoninėje pradirbo daugiau kaip dešimtį metų (iki 1914 m. kovo, kol buvo mobilizuotas į frontą) ir nusipelnė didelės vietinių gyventojų pagarbos. M. Bulgakovas, taip pat jausdamas simpatiją kitados čia dirbusiam „daktarui Lipontijui“, savo ruožtu nusprendė įamžinti jo nuopelnus apsakymuose ir tokiu būdu pagerbti bei išsaugoti šio nuostabaus gydytojo atminimą ateities kartoms.

Ir daugelį metų jis kabojo mano miegamajame… – yra išlikęs rašytojo pirmosios žmonos T. N. Lapos liudijimas: „Dabar niekaip negaliu pamiršti to atvejo, kai jauna mergina, Michailo pastangomis per stebuklą išlikusi gyva, padovanojo lininį rankšluostį su savo rankomis išsiuvinėtu dideliu raudonu gaidžiu. Šį rankšluostį su savimi turėjome gana ilgai, jį vežėmės ir į Kijevą, ir į Maskvą. O paskui jis kažkur pasimetė…“

Krikštas pasukimu. „Ėch, Dederleiną dabar paskaičius“ – čia kalbama apie anuomet populiaraus vokiečių akušerio ir ginekologo Alberto Sigmundo Gustavo Döderleino (1860–1941) knygas, 1907–1913 m. išverstas ir išleistas rusų k.

Pūga. Tai sukauks žvėrim prie lango, / Tai kaip vaikas sudejuos – citata iš Aleksandro Puškino eilėraščio „Žiemos vakaras“, vertė Kazys Binkis.