literatūros žurnalas

Renata Šerelytė. Briaunotas pasaulis

1996 m. Nr. 7

Trys psichiatrai pienių lauke. Lietuvių egzodo novelė. – Kaunas: Nemunas, 1995. – 275 p.

Ši knyga nėra antologija (to, rodos, neneigia ir rinkinio sudarytojas bei įžanginio žodžio autorius Albertas Zalatorius) – tiesiog bandymas vieno­je vietoje pateikti keliolika egzodo novelistų. Tačiau ir bandymas bandy­mui nelygu. Ir moksliniai, ir meniniai bandymai, kaip įprasta, reikalauja nemaža lėšų. Rasti Amaltėjos ragą ganėtinai sunku, ypač solidžiai nove­lių antologijai (ir galbūt ne tik egzo­do, o apskritai – lietuvių novelei, be paraščių „tarybinė lietuvių novelė“ – tokia yra „Žalias laiko vingis“, išleista 1981 m. – nes tai visada kažką palie­ka „už borto“, o kai kam užleidžia per daug denio ar net kapitono kaju­tės). Lietuvių novelistika nėra tokia jau bloga, kad nenusipelnytų soli­džios antologijos. Tačiau tai tik norai, tik pasvajojimai. Kas ryšis laužtis ra­gus, trankydamasis į senus ir naujus vartus, kas tuos vartus pravers ir bent išklausys – kitas reikalas.

Rinkinio sudarytojas rašo: „į teks­tus siūlome žiūrėti kaip į suverenius dalykus, nepretenduojančius atsto­vauti visai rašytojo kūrybai. Kita ver­tus, tai būtų tuščia pretenzija, nes tik labai retais atvejais vienas kūri­nys atspindi autoriaus estetinio, mo­ralinio ar kitokio credo esmę. Šio rin­kinio tikslas – ne reprezentuoti auto­rius, o pateikti egzodo novelistikos mikropaveikslą“ (p. 5). Iš tiesų, tai gal ir neblogai pasirinktas atsparos taš­kas – išryškėja novelės evoliucija nuo J.Savickio, A.Vaičiulaičio iki A.Landsbergio, I.Mero. Pastarojo au­toriaus novelė tarsi uždaro evoliuci­jos ratą, nors – kaip galima uždaryti tai, kas ir atsidaręs nebuvo (turiu galvoj rato – apskritimo simbolį). O visa tai, kas yra viduje, gal ir galima vadinti „mikropaveikslu be credo“. Skamba įmantriai, bet, tiesą pasa­kius, nieko naujo čia nėra – taip kaip gaublys yra žemės modelis, taip no­velių pasaulis – mūsų gyvenimo at­spindys. Tik viena skiriasi – dykumų ir oazių čia turi ieškotis kitaip nei gaubly, o ir atradimo reakcija nevie­noda.

Kas gi būdinga lietuvių prozinin­kui? Nuo ko priklauso novelės gyvy­bė ir negyvybė? Ar menas atsiranda tada, kai griūva tradicinės vertybės, ar kai jos atgimsta?.. (Apie mirusį Dievą šnekėta jau seniai iki mūsų, bet susidurti su šia hipoteze pačiam, akis į akį – kitas reikalas.) Gal viskas tiesiog priklauso nuo laiko, nuo to, ar pataikysi „ant bangos“?.. Gal ir per daug klausimų, tačiau ir skaitant, ir vertinant Jie neišvengiamai iškyla. Juolab kai dėmesio centre, anot A.Zalatoriaus, „suverenūs dalykai“.

Yra žmonių, kurie vertina literatūrą tik parašytą „širdies krauju“ (gal rei­kėtų tuo džiaugtis, bet jei tie „žmo­nės“ yra daugiausia literatūros kriti­kai?..), yra mėgstančių žaismingą, su „artistizmu“ parašytą prozą. Tokiai priklausytų Jurgio Savickio novelė „Kapinėse“. Beskaitant į akis krito du keistoki palyginimai – panašumai: Vienas – su Galsworthy „Obelimi“ („<…> per grubius marškoninius jos marškinius stipriai plakė jos širdis. Jos bučkius ir ją pačią galima buvo skinti kaip gėles pievoje“, p. 14), kitas – su A.Dūmas „Pietūs pas prokurorą“ iš „Trijų muškietininkų“ II t. („…nešė iškilmingai apipjaustytais šonais sūrį suskurdėlį. Čia buvo ruošiama puo­ta“; „Stikliuke, matyt, kitados veisėsi skruzdės, dabar mirkčiojo šapalai ir kitkas“, p. 17). Tačiau žaismingumu, lengva ironija tik pridengiama kai­miečių šeimos drama – ir, tiesą pasa­kius, neplonai pridengiama, nes vis­kas atrodo lyg filmo scenarijus, tiks­liau – akstinas scenarijui; su senio mirtimi pasibaigia ir jo rūpesčiai, ir šeimynos vargai, o istorijos žavesys tik pradeda savo kelią. Pasakojimo lengvumas ir grakštumas – svarbus dalykas (nors ir ne pats svarbiau­sias). „Lengva“ iš pirmo žvilgsnio at­rodo ir Kazio Almeno novelė „Gelto­nas biuikas“. Stilius neišradingas, sausokas, daug nelabai įdomių dialo­gų, tačiau… Kalbant apie egzodo ra­šytojus (ir ne tik), reikėtų prisiminti ir prisitaikymą prie tos šalies visuo­menės ir kultūros. K.Almeno novelė – geras pavyzdys. Suamerikonėti slova­kui Vladžio reiškė viską – geltoną biuiką, prie jo derančią dailią žmoną, gražiai įrengtą lizdelį ir pan., ir pan. Tai visai nėra smerktina, nes ir Vladžio – ne koks padugnė, ne banditas, paprasčiausiai – normalus pilietis. Tik kažkodėl ne itin gaila jo. Juk kar­tais galvoj netelpa, kam darytis galus dėl blizgančio kiauto, kuris čia pat gali suskilti. Amerika M.Katiliškio novelėje „Kaip surandamos žmonos“ iškyla kaip infantilokų suaugusiųjų, pašauktų užkariauti erdves, kur „įsi­kūrimo galimybės“ beribės, šalis, tie­siog pulsuojanti veikla, dinamika, ir visa skirta tam pačiam kiautui. Ki­toks yra Eduardas Cinzas („Spąstai“). Prancūzija, „didžburžujų luomo žmo­nės“, meilės trikampiai su variacijom. Hugo, Cheteaubriand’as, Balzacas… senesnė kultūros tradicija. Tačiau vargu ar tai guodžia, kai reikia spręs­ti meilės ir neapykantos rebusus.

O jie, matyt, amžini ir kiekvieno daliai vis kitokie. Menininko tragedija dailidės kančių nepavadinsi (Stepo Zobarsko „Monsinjoro suoliukas“), seno žmogaus išėjimas Anapilin – irgi savaime suprantamas, nors ir liūd­nas dalykas (Antano Vaičiulaičio „Kur bakūžė samanota“). Pastarasis kūrinys drastiškam ir ištvirkusiam mūsų amžiui jau per sentimentalus, savo forma ir turiniu per daug „nutį­sęs“, nėra čia ironiško žaismingumo, bet nėra ir „blizgančio kiauto“, o ir infantilumo veikėjams neprikiši, kaip neprikiši jo gamtoje vykstantiems procesams. Novelė turi dar ir tą pri­valumą, kad ji nemenkai atspindi lie­tuvių novelistikos „mikropaveikslą“ – vadinamąją kaimiškąją tematiką, įdo­mią tuo, kad dabar dėl jos (ir vadina­mosios miestiškosios) kyla įtartini de­batai, po kurių lieki it musę kandęs, neką išsiaiškinęs, į „stalčiukus“ ne­susidėliojęs ir dėl to nusivylęs, nes li­teratūros procesas, šiaip ar taip, turi būti ratai, traukiami tvirto arklio, o ne žąsų ir vėžių. Tačiau tai jau nu­krypimas į šalį. Yra gi autorių, kurie nekvaršina dėl to galvos, ir tai, ką parašo jų plunksna, yra nei miestiš­ka, nei kaimiška, o universalu. Tai iliustruoja Antano Škėmos talentas. Šiame rinkinyje spausdinamos dvi jo novelės – „Paskaita apie pasaulį“ ir „Žilvinėėli“. Čia netgi, pavyzdžiui, toks aktualus tremtinio įvaizdis nuo „vietinio“ rutuliojasi iki visuotinio. Nerūpestingas „Paskaitos apie pasau­lį“ tonas tik pridengia bedžiaugsmę mintį, kad visuose penkiuose pasau­lio kontinentuose mes esame tremti­niai; Mefistas, Venus, Tibeto lamos, Žilvinėlis, Kristus – vaizdiniai, tremti­niai, klajojantys drauge su mumis. Prisiminus kitus Škėmos kūrinius, pvz., „Ataraxią“ ar „Izaoką“, sunku tvirtinti, kad egzistuoja palaiminto poilsio šalis, kurioje Dievas nemiręs ir jo priesakai nepavirtę beprotnamio kliedesiais.

Gal ir gerai, kad ne visi rašytojai rašo „širdies krauju“, nes didelės do­zės tokių raštų joks skaitytojas neiš­tvertų, net ir pats kantriausias (ta­čiau ir pasiguosti galima, kad „šir­dies“ rašytojai kalnų neprirašo). Tradiciškai nebloga yra Jurgio Jankaus „Velnio bala“. Tačiau, anot A.Zalatoriaus, „kiekvienos tradicijos bėda, o gal ir laimė, kad vieną kartą ji baigiasi“ (p.8). Taigi. „Velnio bala“ – toks pasakojimas pasakojime, lyg ir su baladės aura, figūruoja pelkės, gogoliškas velnio įvaizdis, kaukolės, ir pats siužetas apykraupis, – bet ne­baisu, ir gana. Gal čia realizmo me­todas kaltas?.. Šmėklų, raganų, vel­nių, undinėmis pavirtusių pasken­duolių temą smarkiai išplėtojo romantikai… tačiau tai veikiau „este­tinis“ šiurpas, juo galima grožėtis ir mėgautis, kaip ir stilingais gotikos autorių siaubo apsakymais („Anti­kvaro pasakojimai apie vaiduok­lius“), o kasdieninis „šiurpas, susijęs su žmogaus nuopuoliais ir nuodėmė­mis, su šiurkščia tikrove, beveik ap­čiuopiamas, pastebimas net smulk­menose, kiekvieną dieną alsuojantis į pakaušį – kaip sunku jį perteikti!.. Ne išimtis ir Vinco Ramono „Raudo­na skarelė“. Rainiai tekanti pasakoji­mo vaga lyg ir nepranašauja nieko klaikaus. Slaptingas žmogaus sielos duburys po vandeniu, ir gana giliai neria. Vargu ar galima teigti, kad jis atsiveria. Tiesiog, perskaičius novelę, į galvą ateina nelinksma mintis: priežodis „Nelaimės žmogų grūdina“ turbūt jau atgyveno. Gniuždomas žmogų nebegali vien riestis į kamuoliuką: jis gelia…

Postmodernios jausenos žmones turėtų nudžiuginti Algirdo Landsbergio novelė „Trys psichiatrai pienių lauke“. Dar prisimenu prof. E.Bukelienės žodžius, kad vien Jūros sapno pagrindu galima parašyti kursinį (bet ne diplominį) darbą. Novelė paradoksali tuo, kad sapnas – mažas tek gabaliukas – atsveria visus psichoanalitikų svaičiojimus. Jame suktai centruota intuityvi genties patirtis, besireiškianti tam tikrais tik jai dingais simboliais ir vaizdiniais (pienės, medis, vanduo), ir dargi kiekviena patirtis turėtų reikštis į kitą ir praturtinti ją, supranta nusivylimas, kai pasiūloma tai, kas patirčiai atrodo neesminga. Kiekvienas žmogus savo, o ne kieno kito gyvenimu patikrina tai, kas jam svarbu – tebūnie tai mitai, hipotezės… Bet kažin, ar tai tik postmodernu. Tai idealistiška, ir romantiška, ir net natūra­listiška.

Gal ir gerai, kad rinkinyje pateikti kūriniai, atspindintys ne vieną kurią nors „mikropaveikslo“ detalę. O ir niekad taip nebūna, kad visas nove­les skaitytojas prarytų tarsi saldžias piliules. Turi gi jis ir savo skonį, ir vertybių skalę. Kritikas su pasigar­džiavimu dažniausiai ryja tuos kūri­nius, kuriuos galima elegantiškai ar kitaip (pagal kritiko skonį) interpre­tuoti ar kritikuoti. Bet turbūt nerei­kia pamiršti, kad tie kūriniai – „suve­renūs dalykai“. Ir entuziastingas kapstymasis, ieškant nematyto nere­gėto. gali neduoti jokios naudos. Gal­būt svarbiausia, kad novelė nepalik­tų mūsų abejingų.

Renata Šerelytė. Tarsi nematoma ugnis

2021 m. Nr. 4 / Lina Simutytė. Miesto šventė. – Kaunas: Kauko laiptai, 2020. – 173 p. Knygos dailininkė – Živilė Žvėrūna.

Renata Šerelytė. Kukurūzuose prie bedugnės

2020 m. Nr. 8–9 / Vytautas Varanius. Šiltnamis. – Vilnius: Alma littera, 2019. – 208 p. Knygos dailininkė – Greta Virvičiūtė.

Nepasotinamas tobulumo ilgesys

2020 m. Nr. 5–6 / Rašytoją Renatą Šerelytę kalbina Daina Opolskaitė / Debiutavusi prieš dvidešimt penkerius metus, 1995-aisiais, šiandien ji yra daugiau nei dvidešimties įvairaus žanro knygų autorė, prozininkė, eseistė, literatūros kritikė.

Renata Šerelytė. Partizanai: priklausantys gamtai ar transcendencijai

Kaip pasakoti istoriją, kuri yra tokia daugiaplanė, prieštaringa, nepasiduodanti tvarkingai pasakojimo schemai? Kalbėti savo vardu ar kito vardu? Ar pasiteisintų polifoniškumas kaip objektyviausias pasakojimo būdas?

Renata Šerelytė. Už laiko ribų

2019 m. Nr. 5–6 / Jolita Skablauskaitė. Fatum. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 344 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Renata Šerelytė. Bulvės akis

2019 m. Nr. 4 / Sustabdžiusi automobilį priešais raudoną šviesą, Milita dėbtelėjo į veidrodėlį. Nemira susitraukusi sėdėjo ant galinės sėdynės. Labdaros drabužių krūvelė, iš kurio kyšo kopūstas ant plono kakliuko.

Renata Šerelytė. Išgydyti atmintį

2019 m. Nr. 1 / Monika Baltrušaitytė. Išėję prie upės. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 128 p.

ŠIMTMEČIO ANKETA: Mindaugas Kvietkauskas, Renata Šerelytė, Birutė Jonuškaitė

2018 m. Nr. 12 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

Renata Šerelytė. Užmiršau, bet nepamiršau

2018 m. Nr. 3 / Daiva Čepauskaitė. Aš tave užmiršau. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 188 p.

Renata Šerelytė. Nėra prasmės – nėra ir mūsų

2017 m. Nr. 12 / Virginija Rimkaitė. 21 A. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 134 p.

Renata Šerelytė. Kalbos normos ir kūrybinis darbas: dogmos ir erezijos

2017 m. Nr. 12 / Kai pasigirsta balsų, sakančių, kad kalbai nereikia normų ir taisyklių, kad kalbos normintojai atlieka vos ne Prokrusto vaidmenį, kyla klausimas, kam apskritai tada kalba reikalinga. Galbūt…

Renata Šerelytė. Magdalena

2017 m. Nr. 11 / Jeigu būtum mirusi, tai paprasčiausiai to nežinotum. O dabar… Ir tuščia sraigės kriauklė prie ausies, ir spyglys, duriantis į kaklo duobutę, ir netgi vakaro rasa smelkia piktu ir nervingu prisikėlimo drebuliu…