Ateitis, kuri jau čia, tik nelygiai pasiskirsčiusi
2020 10 31
Apie COVID-19 krizę, gyvenimą per ją ir po jos, pokyčius visuomenėje ir literatūroje, galimus sprendimo būdus ir šviesą tunelio gale, kuri pasimatys, kai atsiras skiepai nuo „kovido“ ir durnumo, kalbasi poetas, vertėjas, žurnalo „Vilnius review“ redaktorius Marius Burokas ir filosofas, vertėjas Kasparas Pocius. Pokalbį parengė Andrius Jakučiūnas.
Prieš pradėdamas rimtesnį pokalbį norėčiau abiejų paklausti, kaip pavyko pragyventi karantiną ir kaip sekasi nirti į antrąją COVID-19 bangą? Baisu?
Marius: Sakyčiau, ne baisu, bet keista, juolab kad per pirmąją bangą teko gyventi troboj be didesnių patogumų. Bet finansiniai reikalai nei veiklos laukas nepasikeitė, netgi pavyko nuveikti daugiau nei įprastu metu, nes nubyrėjo laiko nuo susitikimų, posėdžių. Spėjau pabaigt versti storą romaną, pjesę Jaunimo teatrui. Nieko neparašiau. Bet dabar pradėjau rašyti, po kokią valandą kasdien, nebelaukdamas įkvėpimo kaip jaunystėje, juoba pakeičiau rašymo formą, dabar tai eilėraščiai proza. Mano kūryba pastaraisiais metais buvo kiek hermetiška – labai norisi iš to išsiveržti. Be to, šiek tiek prasilaužiau rašyti esė – apie visokius gamtos dalykus. Prasiplėtė laukas to, ką tu įsivaizduoji galįs padaryti. Net parašiau rimuotų eilėraščių, o juk anksčiau sakydavau: ne, tai ne man. Nelaikau metų blogais.
Kasparas: Mano asmeniniai karantino vertinimai panašūs į Mariaus. Kadangi dažniausiai dirbu iš namų, mano kasdienybė ir įpročiai ne itin keitėsi. Dėsčiau du kursus „Zoom“ platformoje, tai truputį erzino – man visada patinka gyvas kontaktas su studentais, bet pripratau. Prisidėjau sudarant knygą, skirtą Oskaro Koršunovo teatro jubiliejui. Taip pat ruošiausi, rinkau medžiagą vėliau, vasarą vykusioms repeticijoms. Liko laiko ir skaityti – nors pastaruoju metu dažnai renkuosi mokslinę literatūrą, o kitiems kalbantis apie naujas grožines knygas lieka varvinti seilę. Ruošiausi podoktorantūros stažuotei ir peržvelgiau nemažai su Jacques’o Lacano psichoanalize susijusios medžiagos. Su žmona peržiūrėjome nemažai spektaklių vaizdo įrašų. Savaitgaliais važiuodavome į mišką, radome porą netikėtai gražių vietelių gamtoje. Liūdniau buvo tai, kad nuplaukė žadėtasis Avinjono festivalis – net netikėjome, kad jis įvyks.
Kalbėdami apie pandemijos poveikį dažniausiai turime galvoje ekonominius padarinius ir poveikį žmonių psichikai dėl užsitęsusio karantino. Krizės poveikis kultūrai (apskritai) ir tam tikroms per ilgą laiką nusistovėjusioms vertėms paprastai nepapuola į objektyvą. Kas pasikeitė paprasto piliečio gyvenime, nepaisant to, kad jis įgijo pareigą nešioti veido kaukę, dezinfekuoti rankas ir (prireikus) laikytis saviizoliacijos režimo?
Marius: Kalbant iš kultūros kūrėjo pozicijų – paprastas pilietis netenka galimybės tiesiogiai patirti kultūrą (jei ji jam nors kiek, žinoma, rūpi). Didžioji dalis kultūros, perkeltos į virtualią erdvę, – it medaus laižymas per stiklainį: žinai, kad medus, matai spalvą ir t. t., bet skonio tai nejauti. Nėra pasinėrimo ir tiesioginio potyrio. Aišku, lazda turi du galus – iš vienos pusės pilietis kultūriškai sulaukėja arba supranta, kad gali kuo puikiausiai be kultūros išsiversti (t. y. neapsimetinėti, kad ji jam įdomi), iš kitos – kaip tik atsigręžti į kultūrą, literatūrą kaip į tam tikrą gelbėjimo ratą, gali ieškoti ten psichologinės pagalbos, paaiškinimo tam, kas vyksta ir kaip į tai reaguoti. Kol kas nežinia, kuris požiūris nusvers. Kadangi esu optimistas, statyčiau už antrąjį.
Kasparas: Paprastas pilietis yra neaiški sąvoka – skirtingų socialinių klasių ir grupių atstovus karantinas veikė skirtingai. Buvo ne tik daug panikos, dažnai buvo nelengva apskritai susiorientuoti tame, kas vyksta. Didelę įtaką per savo remiamą žiniasklaidą darė verslas, jis tarsi sėjo įniršį ir pasipiktinimą, mano požiūriu, teisingais valdžios sprendimais. Piliečiui reikėjo pasirinkti – ar remtis verslo skiepijama logika ir protestuoti prieš karantino discipliną, net jei tai reikštų užsikrėtimą virusu ir netgi mirtį, ar paklusti asketiškai disciplinai, kurią skiepijo valdžia. Verslo atstovauta pramogų ir pasilinksminimų logika (čia nekalbu apie mažiau vartotojiškus kultūros ar meno renginius) priminė jau mano minėto Lacano jouissance sampratą: kaip teigia jis, mirties instinktas glūdi ne sutikime mirti, bet siekyje žūtbūt mėgautis gyvenimu, kai išardomi bet kokie barjerai smaginimuisi, nepaisoma net mirtinos grėsmės.
Krizės metu eiliniam piliečiui ar pilietei tokia logika – kai verslo metabolizmui, jo apytakai aukojama visa kita (įdomu, kas mirs pirmas, kapitalizmas ar žmonija, ironiškai klausė per anksti mus palikęs britų kultūros teoretikas Markas Fisheris) – galėjo pasirodyti beprotiška. Manau, ne vienam iš mūsų buvo proga persvarstyti tai, ką jam reiškia darbas ir kam jis reikalingas – tai ypač pasakytina apie žmones, kurių viršininkai atsisakė išleisti juos dirbti namuose.
Apskritai, krizės metu įvyko didžiulis darbo vertės persvarstymas: profesijos, kurios iki krizės atrodė labai reikšmingos (bankai, vadyba, biurokratija ir administracija, netgi kai kurios politinės institucijos), dabar tapo bevertės, nes staiga suvokta, kad mums tos profesijos negali niekuo padėti. Tačiau buvo iš naujo įvertintas naudingumas tų profesijų, kurios iki karantino tarsi buvo nustumtos į paribį, vertintos kaip darbas aptarnavimo srityje. Prie tokių priskirčiau ne tik gydytojus, slauges, socialines darbuotojas, bet ir mokytojas bei įvairius kultūros sferos darbuotojus. Šios profesijos atsidūrė karantino epicentre kaip naudingos visuomenei, nes jai buvo reikalinga ne tik sveikata, bet ir išlikimas neapibrėžtoje stresinėje situacijoje, reikėjo ne tik pasirūpinimo fiziniu kūnu, bet ir dvasia. Tokios profesijos sudarė tam tikrą antitezę tai pirmajai darbų grupei, kurią šviesios atminties amerikiečių antropologas ir anarchistas Davidas Graeberis vadino „šūdmalos darbais“. Ir tai eiliniam žmogui yra milžiniškos svarbos dalykas – tai teikia ne tik solidarumo jausmą, įtvirtina naujas tapatybes, bet ir padeda suvokti, kad gyveni ant tam tikro naujo laiko slenksčio, kai sistema, kuri iki šiol nemanė turinti sau alternatyvų, staiga tapo nebereikalinga, kad reikia kurti naujus santykius, reikia iš naujo kurti save.
Dabar, auštant antrai, galbūt dar stipresnei krizei, tokio ryžtingumo nebuvo, valstybė vėl privalo rinktis tarp žmonių gerovės ir ekonomikos gerovės, todėl eilinis pilietis vėl sutrikęs klausia, ar jam verta toliau ugdyti naujo žmogaus pareigas, ar grįžti prie senojo kapitalistinio žmogaus įpročių ir malonumų.
Klausimas Mariui: gal galėtum pakomentuoti, kaip krizė atsiliepė pasaulinės literatūros procesams? Kaip mūsų vietinė literatūra prisitaikė prie pasikeitusių sąlygų ir galimybių?
Jei kalbėsime apie pasaulines tendencijas, tai pandemija labiausiai kirto per platinimo ir sklaidos tinklą. Knygynai buvo priversti užsidaryti arba prašyti skaitytojų paramos. Reklamos ir sklaidos dalykai taip pat apmirė. Nebeliko rašytojų turnė po šalį, ypač populiarių Amerikoje ir anglakalbėse šalyse, jokių knygų pasirašinėjimų; visi šie dalykai turėjo persikelti į virtualią erdvę, ir tai atsiliepė pardavimams. Bet tai labai padėjo Amazonui, kuris pasipelnė daug labiau nei eiliniais metais ir įprastom aplinkybėm.
Lietuvoje susiklostė unikali situacija, bent jau Vilniuj, nes pirmosios pandemijos bangos metu nepriklausomi Vilniaus knygynai („Eureka!“, „Mint Vinetu“ ir kt.) dėl pilietiškų paramos iniciatyvų užsidirbo daugiau, nei būtų užsidirbę kitu metu. Aišku, jei krizė tęsis dar tris–penkis mėnesius, problemos vėl išryškės.
Kita vertus, pandemijos tokia specifika, kad žmonės leidžia laiką namuose, ir knyga tampa patrauklia laisvalaikio galimybe. Nežinau tikslių skaičių, bet, sprendžiant iš leidyklų reakcijų, pardavimai tikrai drastiškai nekrito, greičiau atvirkščiai. Tačiau žvelgiant į ateitį vėl matyti pavojų – nors Knygų mugė vis dar planuojama, regint pandemijos plėtotę, man asmeniškai sunku įsivaizduoti formatą, kokiu ji galėtų įvykti tokiomis sudėtingomis sąlygomis.
Visi kiti festivaliai, nukelti per pirmąją bangą, įvyko. Sakyčiau, atsitiko netgi vienas svarbus dalykas – tuose improvizuotuose, apkarpytuose festivaliuose buvo mažiau pakazūchos. Kalbant konkrečiai apie Poezijos Pavasarį, tie nauji formatai išėjo žiauriai į naudą, nes dauguma skaitymų buvo atviram ore, naujose vietose, trumpesni, važinėjimų mažiau, žmonių kiekis apkarpytas, klausytojų susidomėjimas didesnis. Tikiuosi, kad naujų formatų paieškos toliau vyks.
Vadinasi, pandemija atvėrė naujų formatų galimybes ir ateity gali padėti revizuoti senas, sustabarėjusias struktūras? Galbūt tu, Kasparai, turi įžvalgų, kokių naujų galimybių (nepaisant pavojų, apie kuriuos kalbėsime vėliau) visuomenei ir kultūrai suteikė ši krizė?
Akivaizdu, kad žalingiausia pasirodė tai, ko Lietuvos valstybė ir labai didelė visuomenės dalis siekė per ištisus nepriklausomybės dešimtmečius, – neoliberalaus kapitalizmo sistema. Kuo ji buvo plačiau įsigalėjusi skirtingose šalyse, kuo labiau dereguliuotos ir apiplėštos buvo sveikatos ir socialinės apsaugos sistemos, kuo labiau valstybė lenkiasi verslo ir pramonės diktatui, tuo didesni mirčių kiekiai, tuo didesnis stresas, kai pritrūksta netgi ligoninių ir lovų, jau nekalbant apie rūpinimosi, slaugos galimybes. Lietuva pakankamai gerai pirmojo karantino laikotarpiu išsikapstė dėl disciplinuoto ir daugeliu atžvilgių pavyzdingo valdymo, kuriame iš tikrųjų buvo tam tikrų socialistinio planavimo bruožų, kurie man kaip kairiajam negali neimponuoti. Būtent dėl šių bruožų, o ne dėl kokio nors tautiškumo ar valstietiškumo į šią valdžią lėkė verslo ir jį aptarnaujančios žiniasklaidos kritikos strėlės.
Krizės metu tapo aišku, kad kapitalizmas, kokį jį turime dabar, yra sistema, nesuinteresuota nei žmonijos, nei pasaulio išlikimu, bet dėl to, kuo ją galime keisti, irgi nebuvo didelių diskusijų.
Naudodamasis proga galbūt galėčiau pasiūlyti naujų sprendimų. Pirmiausia mums reikalingas tam tikras vartojimo planavimas, kuris užtikrintų ne pasiūlos, bet paklausos dominavimą, o kartu leistų iš pagrindų persvarstyti ekologinę šio reiškinio pusę. Planuodamos vartojimą didesnės bendrijos galėtų susitarti pačios sau apriboti vartojamos produkcijos kiekį, taip sąmoningai sudarydamos kliūtis besaikei perprodukcijai. Kitą būtinybę vadinu bendrija – tai tam tikra lokali žmonių bendruomenė, kurioje žmonės pajėgūs rūpintis ne tik vieni kitais, bet ir juos supančia aplinka. Tokia sistema, kurioje planavimas ir rūpestis galėtų vienas kitą papildyti, reikšmingai skirtųsi nuo šiuolaikinės sistemos. Ir, kaip jau minėjau, padėtų keisti pačią žmogaus prigimtį, kuri dabar suvokiama per siaurai ir nebeaktualiai.
Tai, kad krizės metu nelyginant kokios liberalios valdžios nugriautos Žaliojo tilto skulptūros į visuomenės epicentrą sugrįžo visuomenei svarbių profesijų darbuotojai (tik ne kareiviai), vertinčiau kaip tokių optimistiškesnių pokyčių pradžią.
Beje, dar labai svarbu plėsti tuos tvarkos ir pasirūpinimo mastus, užtikrinti, kad, tarkim, benamiai, kaliniai ar pabėgėliai, kurie dėl savo socialinės padėties negali izoliuotis, taip pat gautų tinkamą priežiūrą. Tokioms visuomenės grupėms ji labai reikalinga.
Žiūrėkit, dabar tokia „amžina“ problema: tarkim, policininkas prižiūri tvarką gatvėje. Medikas kuria vakciną. O menininkas? Intelektualas? Ką gali rašytojo / intelektualo balsas?
Marius: Išties aš nežinau, ar menininkas gali dirbti antikovidinių priemonių propagandistu, nes nesu tikras, ar tai būtų veiksminga. Antras dalykas, prozininkai tinkamai ir gerai dažniausiai reaguoja į tuos įvykius, kurie jau praėjo prieš keletą ar keliolika metų. Prozos vienas iš vaidmenų – permąstyti tai, kas baigėsi. Tai kol kas mes nieko šviežio ir gero neturime, ir greitai neturėsime.
Rusijoj yra išėję, pavyzdžiui, Katios Margolis, kuri Venecijoj praleido pirmąją bangą, COVID-19 dienoraščiai. Sako, visai smagiai skaitosi. Ir tokių dienoraščių užsienyje išleista nemažai. Tai štai, skaitymas raštingo žmogaus realios patirties – tas gali padėti, terapiškai ir šiaip, atseit, ne vienas tu toks.
Taip pat užsienyje buvo atidarytos internetinės literatūros streamingo televizijos, nes kai kurie įtakingi laikraščiai, žurnalai turi savo TV. Pas mus ypatingai nesikeitė jokie formatai, tik kai kas dirbtinai ar priverstinai perkelta į onlainą.
Tiesa, poetai sukūrė kažkiek „kovidinių“ eilėraščių, neblogų, bet kad tai būtų masinis reiškinys, ar kad jie būtų padėję kam nors, išskyrus patį rašantįjį, nesu girdėjęs.
Kasparas: Na, tai priklauso nuo to, kokios to intelektualo politinės ar socialinės pažiūros. Šios krizės metu tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje buvo žmonių, kurie baisėjosi naujosios tvarkos autoritarizmu. Tai tokie intelektualai, kurie nesugeba matyti daugiau nei esamos sistemos rėmuose. Bet manau, kad intelektualai dabar labiau nei bet kuriuo kitu metu turėtų būti suinteresuoti ne tik naujų gyvenimo formų paieška, bet ir tų idėjų, tarkim, planavimo ar bendrijos idėjos, pristatymu bendruomenėms bei visuomenei, kuri dabar gauna labai prieštaringos propagandos dozę. Intelektualo pareiga yra žvelgti, konceptualizuoti ir esant reikalui kritikuoti tai, kas visuomenėje kuriama naujo. Čia rizikuoju nuskambėti kaip tikras revoliucinis intelektualas, bet naujiems laikams reikalingas kryptingesnis požiūris.
COVID-19 pandemija – draudimais pažymėtas laikotarpis. Jos fone veikia ir ankstesni valdančiųjų įvesti draudimai, ir tabu, vadinami vertybiniais / moraliniais pasirinkimais ir t. t. Iš esmės braižomos tam tikros raudonos linijos. Kaip tai veikia psichiką ir visuomenę? Kaip turėtų į tai reaguoti pilietis? Ar literatūros užduotis nėra demaskuoti tas linijas, kurias, prisidengiant pandemija, bandoma įdiegti visuomeniniame gyvenime?
Marius: Iš vienos pusės tai nėra sveika, nes tai tarsi toks vidinės emigracijos pojūtis, kurį vyresni žmonės turbūt dar atsimena iš sovietmečio. Kuo tau daugiau draudžia, tuo tu labiau traukiesi į save. Ir pats savanoriškai sumažini kontaktus. Plius įsijungia paranoja, o juk rašytojo niekas neapsaugo ir nuo slegiančio vienišystės jausmo, kuris tokiomis sąlygomis dar labiau sustiprėja. Ir jis tiek padeda, tiek – ardo.
Visuomenę bet kokie draudimai veikia neigiamai, o dar sunkiau jų klausyti ar apsiriboti save, kai „priešas“ nematomas, ne antropomorfinis, nesirenkąs, kam ir kur smogti. Tai lyg kova su grėsminga, o gal net mirtina neapčiuopiamybe. Nenuostabu, kad kyla noras jos nepaisyti, nepastebėti, o iš kitos pusės – norisi tai pernelyg sureikšminti. Tad tam tikrą pusiausvyrą derėtų išlaikyti, nors, suprantama, tai labai sunku.
Literatūros užduotis, manau, viena – stebėti ir liudyti, daryti išvadas. Ne mokyti ar moralizuoti. Literatūra čia turėtų būti žmogaus pojūčių ir pokyčių fiksuotoja. Tiesą sakant, kaip ir visada.
Kasparas: Apie tai jau šiek tiek kalbėjau. Kartais patys neišvengiamai tampame tomis ribomis, kurių negalime peržengti. Noras gyventi saugiai ir prisidėti prie kitų saugumo ne visada sulaiko nuo to, ką Kantas vadino patologiniais nukrypimais, – noro atleisti vadeles, pasinerti į linksmybes. Taip pasitaiko ir man pačiam, ypač dabar, kai nebeaišku, kas kokios tvarkos laikosi.
Ir visgi manau, kad situacija pernelyg sudėtinga, kad tie draudimai atrodytų baisūs. Viskas priklauso nuo to, kokia logika remiesi. Tie draudimai anaiptol nėra nukreipti prieš mus pačius labiau nei verslo „laissez faire“, tuo jau ne sykį turėjome progos įsitikinti.
COVID-19 kūryba (Andriaus Jakučiūno nuotrauka)
Pandeminis elgesys. Skirstymas į gerą ir blogą, leistiną ir ne(at)leistiną, – jis veikia ir mūsų nuostatas anksčiau egzistavusių ribų atžvilgiu. Juk mūsų kultūra taip pat pilna visokių ribų, stereotipų, tabu. Ar pandemija kažkiek koreguoja tą perskyrų ir galimybių žemėlapį? Juk jau atkreipėme dėmesį, kad pandemijos akivaizdoje žmonės patys linkę ir savanoriškai apkarpyti savo galimybes (ir prižiūrėti, kad jomis nesinaudotų kiti)?
Marius: Labai ambivalentiškas dalykas. Iš vienos pusės norisi priešintis, bet teks paklusti, iš dalies ir dėl to, kad tu iš esmės esi motyvuotas paklusti, nes nenori užsikrėsti. Aišku, yra ir radikalių nuomonių tarp rašytojų – iš tų konspiracinių-teoretinių. Ir kaukių nešiojimo neigėjų netrūksta, o kai kurie pamažu migruoja į tą pusę.
Nors šiaip, kiek matau, rašytojai reaguoja stebėtinai sveikai (esama, kaip ir minėjau, išimčių), bet didelės panikos ar beatodairiškos bravūros grėsmės akivaizdoje nematau.
Kasparas: Skirstymas taip pat gali būti skirstymas į nueinantį laiką, kurio nebesinori grąžinti, ir ateitį, kuri dar yra miglota. Visi mes skirstome, svarbu, kad pernelyg nesusipriešintume ir atėjus reikalui galėtume paduoti ranką – pasisveikindami ar norėdami padėti.
Kaip manote, ar yra tikimybė, kad valdžios pasinaudos didesnėmis galimybėmis valdyti visuomenę, ir ar yra pavojus, kad dalis laisvių (taip pat ir tam tikros vidinės nuostatos, leidusios laisviau būti tarp tam tikrų elgsenos šablonų) – niekada nebegrįš? Ar yra pavojaus laisvei, demokratijai, kūrybai? O gal atvirkščiai – pandemija yra geras veidrodis, parodantis, kas mums nutiks, jei lengva ranka aukosime savo teisę į privatumą ir individualią nuomonę?
Marius: Iš esmės šie klausimai ir yra atsakymai ? Valdžia visada linkusi pasinaudoti proga ir galimybėmis prisukti varžtelius visuomenei, tokia jos prigimtis. O visuomenė turi budriai stebėti ir neleisti to padaryti. Bėda ta, kad tas stebėjimo ir kontrolės procesas tapo toks amorfiškas ir sunkiai susekamas (dėl interneto ir technologijų), kad, epidemija ar ne, nebežinai, kas ir kiek reguliuoja ir lemia tavo pasirinkimus. Manau, tiesiog reikia būti budriam, žiūrėti į tą veidrodį ir sąžiningai fiksuoti, kas jame atsispindi. O ir apmąstyti tai nepakenktų.
Kasparas: Manau, geriau suvokdami pandemijos ir krizės mastą patys sąmoningumu galėsime „pavyti ir pralenkti“ valdžią. Svarbiausia mūsų laisvė dabar – rinktis ir mąstyti, elgtis solidariai ir padėti kitiems. O kartu, aišku, visada išlieka manipuliacijų pavojus, bet jis toks įvairiapusis, kad tiek valdžios, tiek jos reguliavimui priešiško verslo veiksmus turime vertinti kritiškai. (Žinoma, kai šis interviu bus išspausdintas, valdys nauja valdžia, ir galbūt tos nuolat labiau į dešinę mąstančių eskaluojamos baimės bus praėjusios.)
Ko vis dėlto verta asmens „nuomonė“ visuotinės grėsmės akyje? Ar privalome gerbti nuomonę, kuri kitam žmogui – pavojinga? Kur tuomet riba tarp laisvės mąstyti / vertinti ir būtinybės paisyti visuomenės / valdžių nustatytų taisyklių, tarytum skirtų visuomenei apsaugoti, nors jos tą laisvę akivaizdžiai mažina?
Marius: Manau, riba yra kitur: ar turime tildyti ir drausti tą nuomonę, visiškai nepaisyti jos? Žinoma, kad ne. Reikėtų įsigilinti į tos nuomonės priežastis. Kiekvieno konspiratoriaus neperkalbėsi, o susidarius tam tikrai kritinei masei ir ignoruoti nebegalima. Jei problemą ignoruosi, ji nuo to nei dings, nei sumažės.
Pyktis ir rietenos čia nepadės, tik dar pagilins nesupratimą.
Kasparas: Manau, kad sąmokslo teorijos yra savitas „žanras“, ir pritariu Mariui, kad reikia suvokti jų priežastis, bet priešintis tokioms teorijoms dažnai beprasmiška. Erdvės joms – socialiniuose tinkluose, bet ne visose erdvėse juk būtina lankytis.
Pandemijos pradžioje daug buvo paistoma apie tai, kad pasaulis niekada nebebus toks pat. Norėčiau, kad tai pakomentuotumėt ir dar pabandysiu atskirai pasiteirauti Mariaus: kaip tu manai, ar ši (kaip ir bet kokia kita) katastrofa pakeis literatūrą?
Marius: Tai labai dramatiškas posakis. Aš visuomet prisimenu Williamo Gibsono posakį, kad „ateitis yra čia, tik nelygiai pasiskirsčiusi“. Draudimų sritis, medicinos sritis patirs progresą, o visa kita tikriausiai liks kaip buvę. Tai nėra esminis lūžis. Jei mirtų koks 40 % žmonių, būtų galima šnekėti apie apokalipsę. O dabar – slow impending doom. Lėtai artėjanti pragaištis. Ir apskritai neaišku, ar ji priartės, nes pragaištis iš esmės visada artėjanti.
Manau, literatūra liks tokia, kokia buvusi. Gali keistis literatūros perdavimo mechanizmai šiek tiek. Daug kas (greičiau) persikels į onlainą. Gal pradės labiau vystytis elektroninės knygos, Lietuvoje visiškai užstrigusios. Bet tai pagalbiniai dalykai. Netgi „naujojo nuoširdumo“ kryptis poezijoje suintensyvėjo dar prieš pandemiją, pandemija nebent ją šiek tiek pastimuliuos.
Kaip vertinate vyriausybės priemones, taikytas kovoje su COVID-19? Ar LRKM pozicija ir veikla pandemijos akivaizdoje buvo tinkama? Kaip literatūros ir kultūros lauką paveikė taikytos finansinės priemonės?
Marius: Labai įvairūs atsiliepimai. Ypač iš jaunųjų, kurie pelnosi ne iš literatūros. Jei ne stipendijos, jiems būtų sunku. Toks dosnus pinigų dalijimas (nežinia, kaip jis veiktų literatūros lauką, jei taip būtų nuolat) padėjo. Ir tas dosnumas, suprantama, malonus.
Literatams, rašytojams tokias krizes išgyventi galbūt lengviau – jiems mažiau reikia žiūrovų, jiems nereikia specialios įrangos, ypatingų patalpų (jei turi vietą pasislėpti rašyti nuo šeimos ar artimųjų – to ir pakanka).
Man sunku vertinti KM strategiją kompleksiškai, bet literatūrai tos finansinės injekcijos padėjo. Žinoma, atsirado papildomų rūpesčių perrašinėjant visokias programas, planus, sąmatas ir projektus. Nes norint gauti vadinamąjį „kovidinį“ finansavimą, reikėjo, kaip sako rusai, „натянуть сову на глобус“ (užtempti pelėdą ant gaublio), t. y. pritaikyti didžiumą savo kūrybinių planų covidui vaizduoti.
Mano galva, KM čia derėjo elgtis laisviau – nepririšti kai kurių finansavimo dalykų prie viruso, tiesiog suteikti galimybę toliau ramiai dirbti savo darbą. Juk pandemiją vaizduojančių, apie ją kalbančių kūrinių ir taip neišvengiamai atsiras. Kitaip nebūna – menininkas reaguoja visada.
Ar tokia keista situacija nėra puikus laikas atkreipti žvilgsnį į pažeidžiamas visuomenės grupes, kurios kitu atveju nebūtų pastebėtos? Sočiai gyvendami mes galim būti pamiršę, kad kuri nors grupė patiria nepriteklių. O čia gyvenimas pasunkėja ir tai tampa matoma, mes galim besti pirštu. Ar čia negalėtų būti ne tik politikų, visuomenės aktyvistų, bet ir menininkų viena iš pareigų?
Marius: Manau, kad tiesiog nebuvo laiko persiorientuoti (turiu omeny pirmą bangą). Po antros bangos žaizdos gali būti gilesnės ir automatiškai bus daugiau reakcijų į jas.
Vis dėlto turbūt nestabiliausiai jaučiasi žmonės, pripratę prie stabilumo. Tie, kurie gaudavo fiksuotas algas, turėjo fiksuotas darbo valandas. Sąlygiškai pavadinkime juos „biudžetininkais“. Jiems darbas iš namų, nepastovus grafikas ir atlyginimo šokinėjimas kelia didžiulį psichologinį diskomfortą. Tas pats su aptarnavimo sfera, darbininkais, smulkiuoju verslu. Mums, rašytojams, mažai kas pasikeitė, mes prie to pripratę. Nežinau net, ar čia tuo džiaugtis, ar eilinį kartą pasibaisėti, kokią durną ir nepatikimą profesiją pasirinkau.
Kasparas: Jau minėjau benamius, pabėgėlius, kurie turėtų turėti teisę į prieglobstį ir sveikatos apsaugą. Labai svarbu, kad išliktų svarbios tos profesijos, kurios pasirodė gyvybiškai svarbios krizės akivaizdoje. Tie žmonės turi išlaikyti tam tikrą orumą, turi būti prisimenamas jų pasiaukojimas. Tai ir yra tie žmonės, kurie kapitalistiniame pasaulyje „užima mažiausiai vietos“.
Ar pandemija taip pat neparodė tam tikrų mūsų kultūros ribotumų? Arba tam tikrų stereotipų, linijų? Kažkokių dėmių, kurios buvo užglaistytos ir nematomos, o dabar, tarsi pavasarį pratirpus sniegui, atsivėrė ir ėmė badyti akis?
Marius: Lankstumo trūkumas ir reakcijos greičio pritrūksta. Ta netgi inovatyvioji kultūros pusė, staigiai pasikeitus aplinkybėms, pasirodė esanti ne tokia jau avangardinė, nes tas avangardas važiuoja tokiom nuvažinėtom vėžėm. Forma šiek tiek prisitaikė prie aplinkybių, bet kad mes kažką naujo… Gal aš ko nors nežinau? Tikriausiai nežinau, nes pandemija, man atrodo, dar labiau suglaudino menininkus į savus būrelius – pamažėjo bendradarbiavimo tarp įvairių meno sričių. Bet neteigiu to tvirtai, norėčiau klysti.
Kasparas: Aš kaip tik džiaugiuosi, kad kultūra, kaip ir švietimas, puikiai atliko savo „streso malšintojos“ funkciją. Buvo transliuojama daug renginių, pokalbių, buvo daugiau laisvo laiko, skirto pailsėti. Poilsis irgi yra vertybė – ypač jei darbai, nuo kurių ilsiesi, ne visada malonūs širdžiai.
Ar tai neparodė, kad visuomenė pasirengusi aklai vykdyti bet kokius paliepimus nei jų suvokusi, nei įsigilinusi?
Marius: Išorinė grėsmė lietuvius mobilizuoja ir įsijungia toks „pilėnų refleksas“. O vidinės štai gali sukelti ir pasipriešinimą. Kol kas nieko tokio neatsitiko, dėl ko žmonės kiltų arba išeitų protestuoti prieš. Sunkiau pasakyti, kaip tokiu atveju sureaguotų tiek paprastas žmogus, tiek menininkas.
Kai žmonės savanoriškai imasi prižiūrėtojo, sergėtojo vaidmens, dažnai užsidėję teisuolio kaukę, tai, sakyčiau, yra disciplinavimas tam, kad pats neišsiskirtum. Būk toks kaip visi, nešiok kaukę. Iš kitos pusės, jei kaukės nenešioji, iš tikrųjų esi dalbajobas, nes keli grėsmę kitiems.
Kasparas: Kai suvoki realų pandemijos mastą, nebeatrodo, kad tie disciplinuoti žmonės yra visiški atbukėliai. Tiesiog gal jiems reikia plačiau suvokti perspektyvą ir išdrįsti mąstyti plačiau, nes krizės metas nėra tik negatyvus, jis tampa pozityvus tada, kai galime pasitikrinti vertybes, kai rizikuoti priverčiami ne tik mes, bet visa sistema. Neverta nuvertinti disciplinos, ji dažnai ypač pažeidžiamiausioms visuomenės grupėms grąžina pasitikėjimą savimi ir galiausiai apsaugo mus visus.
Yra toks posakis „Šviesa tunelio gale“. Norėjau paklausti, kas šiuo atveju laikytina šviesa, ir kaip ji bus pasiekta?
Marius: Tik skiepai nuo „kovido“ ir durnumo. Tik va, pirmųjų gal ir sulauksim, o antrųjų, bijau, kad ne.
Kasparas: Norisi palinkėti daugiau mąstyti apie tai, kad dabartinė ydinga sistema nėra amžina. Norisi tikėti, kad ateityje labiau matysime vieni kitus ir gamtą. Tai ir bus šviesa tunelio gale.