Joseph Campbell. Šizofrenija: vidinė kelionė
2007 m. Nr. 8–9
Iš anglų k. vertė Linas Rybelis
Josephas Campbellis (1904–1987) – žymus amerikiečių lyginamosios mitologijos ir religijos profesorius, rašytojas. Vaikystėje susižavėjo senąja Amerikos indėnų kultūra ir visą gyvenimą paskyrė mitologijos studijoms: tyrinėjo universalias įvairių kultūrų mito funkcijas ir mitologinių figūrų vaidmenį pasaulinėje literatūroje. 1925 m. Kolumbijos universitete apsigynė anglų literatūros bakalauro diplomą, 1927 m. – magistro už viduramžių literatūros studijas. 1927–1929 m. Europoje, Paryžiaus ir Miuncheno universitetuose, studijavo senąją prancūzų literatūrą ir sanskritą. Grįžęs į Ameriką įgytas žinias bandė paversti nuoseklia sistema, jungiančia sanskrito, senąją ir moderniąją literatūras. Iš paskaitų išaugusioje studijoje „Herojus su tūkstančiu veidų“ („The Hero With a Thousand Faces“, 1949) J. Campbellis siekia rekonstruoti elementariuosius mitinio pasakojimo pradmenis ir tyrinėja mitinio herojaus kelionės archetipus, lygindamas juos su pasakojimo schemomis pasaulio literatūroje. Svarbiausiame keturių tomų veikale „Dievo kaukės“ („The Masks of God“, 1959–1967) tyrinėja archajines ir moderniąsias pasaulio mitologijas, ieškodamas kultūrinių „vieningojo mito“ variacijų. Šią studiją sudaro knygos: „Primityvioji mitologija“, „Rytų mitologija“, „Vakarų mitas“ ir „Kūrimo mitologija“.
1968 m. pavasarį gavau Esaleno instituto (Big Suras, Kalifornija) kvietimą perskaityti paskaitų apie šizofreniją kursą. Prieš metus ten buvau dėstęs mitologiją, ir ponas Michaelis Murphy, lakios vaizduotės, jaunas tos nepaprastai įdomios įstaigos vadovas, turbūt nutarė, kad šios temos yra glaudžiai susijusios. Šiaip ar taip, aš nieko nenutuokiau apie šizofreniją, todėl, gavęs laišką, iškart jam paskambinau.
– Michaeli, ničnieko neišmanau apie šizofreniją, – pasakiau aš. – Gal geriau paskaityčiau paskaitą apie Joyce’ą?
– O ką, būtų neblogai, – atsakė jis. – Bet paskaita apie šizofreniją būtų dar geriau, juk tai beveik tas pats. Žinai, surenkim dvigubus kursus San Franciske: tu – apie mitologiją, o Johnas Perry’is – apie šizofreniją. Tinka?
Anuomet aš dar nepažinojau daktaro Perry’io, bet jaunystėje man buvo tekę pabučiuoti Gražbylystės akmenį1 – o tai, patikėkit, atstoja visą tuziną filosofijos daktaro laipsnių. Pagalvojau: „O kodėl gi ne?“. Be to, aš labai pasitikėjau Michaeliu Murphy, tad neabejojau, kad jis sumąstė tikrai kažką įdomaus.
Ir tikrai! Po kelių savaičių paštu pas mane atkeliavo paketas nuo medicinos daktaro Johno Perry’io iš San Francisko, kurį atplėšęs radau jo straipsnio apie šizofreniją, 1962 metais išspausdinto „Niujorko Mokslų akademijos Metraščiuose“2, atspaudą. Savo didžiulei nuostabai, jį skaitydamas sužinojau, kad šizofreniškų fantazavimų vaizdiniai idealiai sutampa su mitologinio herojaus, dar 1949 m. mano aprašyto ir aiškinto knygoje „Tūkstantveidis herojus“, kelionės simboliais.
Remdamasis lyginamuoju žmonijos mitologijų tyrinėjimu, savo veikale tik probėgšmais paminėjau sapno, isterijos, mistinių regėjimų ir panašių dalykų fenomenologiją. Pagrindiniu savo uždaviniu laikiau visoms mitologijoms būdingų temų ir motyvų sisteminimą, ir juos apibendrindamas anuomet nė negalvojau, kiek jie gali būti panašūs į pamišėlių fantazijas. Mano galva, jie buvo universalūs, archetipiniai, žmogaus psichikoje glūdintys visų tradicinių mitologijų simboliai ir motyvai, o dabar iš dr. Perry’io straipsnio sužinojau, kad tie patys simboliniai vaizdiniai savaime gimsta pakrikusioje, iškankintoje mūsų amžininkų sąmonėje, kenčiančių nuo visiško šizofreniško asmenybės suirimo – tokios būsenos, kai žmogus netenka ryšio su aplinka ir visuomenės gyvenimu ir atsiduoda įkyrioms fantazijoms, kylančioms iš jo visiškai atkirsto nuo pasaulio proto.
Trumpai pasakius, įprasta schema yra tokia: iš pradžių šizofrenikas atitrūksta ar nutolsta nuo vietinės socialinės tvarkos ir konteksto; paskui jis ima lėtai, giliai grimzti savęsp – galima sakyti, jog laikas pasukamas atgalios ir prasideda leidimasis į psichikos gelmes; ten įvyksta visa virtinė chaotiškų susitikimų, išgyvenamos niūrios, šiurpios patirtys ir galiausiai (jei nelaimėliui pasiseks) sutelkiantys, įkvepiantys, darną atkuriantys, padrąsinantys susitikimai, po kurių ligonis leidžiasi į atgalinę kelionę – atgimsta naujam gyvenimui. Lygiai toks pats yra mitologinio herojaus kelionės modelis, kurį savo knygoje apibūdinau kaip 1) išsiskyrimą, 2) iniciaciją ir 3) sugrįžimą:
Herojus ryžtasi žengti iš kasdienio pasaulio į antgamtinio stebuklo sritį; ten jis susiduria su legendinėmis galybėmis ir švenčia įtikinamą pergalę; herojus grįžta iš paslaptingos kelionės, įgijęs galią daryti gera savo žmonėms3.
Tokia yra mito schema, ir tokia yra psichikos ligonių fantazijų schema.
Tad savo straipsnyje dr. Perry’is iškėlė teiginį, jog kartais geriausia leisti šizofrenijos procesui vystytis savo eiga ir nestabdyti psichozės šoko terapija bei panašiomis priemonėmis, bet, priešingai, skatinti asmenybės irimo ir atgimimo procesą. Tačiau jei gydytojas nori pacientui padėti šitokiu būdu, jis turi suprasti mitologijos vaizdinių kalbą. Jis pats turi suprasti fragmentiškus ženklus ir signalus, kuriais jo pacientas, visiškai praradęs racionalius mąstysenos ir bendravimo būdus, stengiasi užmegzti kokį nors ryšį. Tokiu požiūriu šizofreniškas pakrikimas yra vidinė ir atgalinė kelionė prarastam ar netektam dalykui atgauti ir gyvybinei pusiausvyrai atkurti. Tegu mūsų keliautojas sėda į laivą. Taip, jis persisvėrė, paniro vandenin, gal net skęsta, tačiau kaip senovės legendoje apie Gilgamešą, giliai panėrusį į pasaulinį vandenyną nemirtingumo žolės nusiskinti, kažkur dugne slepiasi žalias gyvybės augalėlis, tad neužkirskim jam kelio, tegu jis eina iki galo…
Galiu pasakyti, kad kelionė į Kaliforniją buvo nuostabi. Pokalbiai su dr. Perry’iu ir mūsų bendra paskaita atvėrė man visai naują perspektyvą. Po šios patirties vis daugiau ėmiau mąstyti apie tai, kaip būtų galima pristatyti nūdienos rūpesčių kamuojamiems žmonėms mitologinę medžiagą, su kuria aš daugmaž akademiškai, moksliškai, entuziastingai dirbau visus šiuos metus, neturėdamas jokio aiškaus supratimo apie metodiką, kuria galėčiau perduoti šias žinias kitiems.
Dr. Perry’is ir ponas Murphy’us supažindino mane su 1967 m. „Amerikos antropologe“ išspausdintu straipsniu „Šamanai ir ūmioji šizofrenija“4, kurį parašė dr. Julianas Silvermanas iš Nacionalinio dvasinės sveikatos instituto. Ten aš vėlei perskaičiau daug įdomios ir tiesiogiai su mano tyrinėjimais bei apmąstymais susijusios medžiagos. Savo darbuose jau esu minėjęs5, kad pirmykščių medžiotojų tautelių mitinė simbolika ir apeiginio gyvenimo ritualai daugiausia grindžiami psichologiniais šamanų išgyvenimais. Šamanas yra asmuo (vyras arba moteris), dar ankstyvojoje paauglystėje patyręs skaudžią psichologinę krizę, kurią šiandien pavadintume psichoze. Pajutę kažką negero, susirūpinę tėvai paprastai kviečiasi seną šamaną, kad šis padėtų vaikui pasveikti, ir patyręs praktikas atitinkamomis priemonėmis – giesmėmis ir ritualais – sėkmingai išgydo vaiką. Kaip savo straipsnyje pažymi dr. Silvermanas, „pirmykštėse kultūrose, kur pakančiai žiūrima į šitokį ypatingą gyvenimo krizės gydymą, anomali patirtis (šamanizmas) yra dažniausiai naudinga žmogui pažintiniu ir emociniu atžvilgiu; manoma, kad jo sąmonė prasiplečia“. Kita vertus, tokioje racionalioje kultūroje kaip mūsų, arba vėlei, anot dr. Silvermano, „kultūroje, kuri nepasiūlo gairių tokiems kritiniams išgyvenimams suprasti, pradinis asmens (šizofreniko) nerimas ir kančia dažnai gerokai paūmėja“.
Leiskite man perpasakoti istoriją apie vieną eskimų šamaną, su kuriuo XX a. trečio dešimtmečio pradžioje kalbėjosi didis danų mokslininkas ir tyrinėtojas Knudas Rasmussenas. Šiam keliautojui buvo būdingas nuostabus jautrumas ir supratimas, todėl jis puikiai mokėjo bendrauti su žmonėmis ir rasdavo bendrą kalbą su visais, kuriuos sutikdavo 1921–1924 metais keliaudamas arktinėmis Šiaurės Amerikos vietovėmis nuo Grenlandijos iki Aliaskos Penktosios danų ekspedicijos į Tulę metu.
Igjugarjukas buvo eskimų karibu (Caribou) genties, gyvenančios Šiaurės Kanados tundrose, šamanas. Būdamas jaunas jis sapnuodavo sapnus, kurių negalėjo suprasti. Keistos, nepažįstamos būtybės ateidavo ir kalbėdavo su juo; pabudęs jis viską taip ryškiai atsimindavo, kad galėdavo tiksliai papasakoti draugams ir šeimai, ką regėjęs. Šeima sunerimo, bet suprato, kas darosi, ir pasikvietė senį šamaną Pekanaoką. Šis greit nustatė diagnozę, pasodino berniuką į ankštutėles roges ir žiemos vidury, aklinai tamsią ir ledinę arktinę naktį, nuvilko jį toli į šiaurės tyrus, kur pastatė iš sniego trobelę. Joje vietos buvo vos atsisėsti parietus kojas. Šamanas neleido vaikui žengti ant sniego, bet nunešė jį į trobelę ant rankų ir pasodino ant odos atraižos. Nedavė berniukui nei maisto, nei vandens ir liepė galvoti apie Didžiąją Dvasią, kuri anksčiau ar vėliau pasirodys, ir paliko jį vieną trisdešimčiai dienų. Po penkių dienų senis grįžo ir davė berniukui išgerti gurkšnį drungno vandens. Po dviejų savaičių pasirodė vėl – šįsyk atnešė ne tik vandens, bet ir gabaliuką mėsos. Ir viskas. Igjugarjuką kankino toks baisus šaltis ir alkis, kad jis vėliau Rasmusenui prisipažino: „Kartais aš truputį merdėdavau.“ Visą tą laiką jis vis galvojo ir galvojo apie Didžiąją Dvasią – kol išmėginimui baigiantis priešais jį moters pavidalu stojo dvasia-globėja. Atrodė, kad ji sklando ore. Daugiau vaikas jos nebematė, bet suprato, kad ši dvasia jį globos. Paskui senis šamanas grąžino jį namo, kur vaikas turėjo pasninkauti dar penkis mėnesius. Kaip jis paaiškino savo svečiui iš Danijos, dažnas pasninkas yra geriausias kelias slėpiniams pažinti. „Vienintelė tikra išmintis, – pasakė Igjugarjukas, – gyvena toli nuo žmonių, gilioje vienatvėje ir įgyjama tik per kančią. Vienatvė ir kančia – štai kas atveria žmogaus protą tam, kas paslėpta nuo kitų.“
Kitas galingas šamanas, kurį dr. Rasmusenas sutiko Nome, Aliaskoje, papasakojo apie panašų išmėginimą tyla. Tačiau šis senis, vardu Najagnekas, pateko į savo kaimo gyventojų nemalonę. Žinoma, šamanystė – pavojinga profesija: kai kas nors nesiseka, žmonės linkę kaltinti vietinį šamaną. Jie įsivaizduoja, kad jis užsiima burtais. Kad apsigintų, šis senis sugalvojo keletą gudrybių ir mitologinių baubų kaimynams atgrasinti ir atbaidyti.
Dr. Rasmusenas, bemat suvokęs, kad Najagneko dvasios daugiausia yra grynų gryniausios apgavystės, kartą šamano paklausė, ar šis tikįs nors viena jų, ir tas atsakė: „Taip, yra jėga, vardu Sila, jos neišaiškinsi ir begale žodžių, jinai labai stipri dvasia, pasaulio oro ir apskritai visos žemės gyvybės ramstis. Ji tokia galinga, kad kalba su žmonėmis ne paprastais žodžiais, o vėtromis, pūgomis, liūtimis, audromis – visomis stichijomis, kurių žmonės bijo; bet ji kalba ir gieda, jūros tyka ar nekaltais kūdikiais, kurie žaidžia ir dar nieko nesupranta. Kai laikai geri, Sila tyli. Ji slepiasi begalinėj tuštumoj ir lieka ten tol, kol žmonės nedaro blogo ir gerbia savo kasdienį maistą. Niekas nėra matęs Silos. Ji gyvena tokioje keistoje vietoje, kad visada būna su mumis ir kartu be galo toli.“
O ką sako Sila?
„Ji – pasaulio gyventoja arba siela, – atsakė Najagnekas. – Negali jos pamatyti, tik girdėti. Visi žino, kad jos balsas švelnus kaip moters, toks ramus ir švelnus, kad jo nebijo net maži vaikai. Ir štai ką ji sako: Sila ersinarsinivdluge, pasaulio nebijok“6.
Įsidėmėkite, kad tai labai paprasta liaudis – bent mūsų kultūros, mokytumo ir civilizacijos požiūriu. Bet jų išmintis, pasemta iš dvasios gelmių, beveik nesiskiria nuo to, ką bylojo ir ko mokė garbingiausi mistikai. Šamanų žodžiuose glūdi gili, bendražmogiška išmintis, su kuria ne taip jau dažnai susiduriame paklusdami mūsų guviai racionaliai mąstysenai.
Savo straipsnyje apie šamanizmą dr. Silvermanas išskyrė dvi kardinaliai skirtingas šizofrenijos rūšis. Vieną jis pavadino „tikrąja šizofrenija“, kitą – „paranoidine šizofrenija“. Tik pirmoji rūšis turi panašumų su mano pavadintąja „šamano krize“. Būdingas tikrosios šizofrenijos bruožas yra užsisklendimas nuo išorinio pasaulio. Intereso ir dėmesio sritis susiaurėja, objektyvus pasaulis pasitraukia į šalį, žmogų užtvindo ir užvaldo pasąmonės vaizdiniai. Kita vertus, esant paranoidinei šizofrenijai, asmuo būna budrus ir pernelyg jautriai reaguoja į pasaulį ir jo vyksmus, tačiau viską aiškina savo paties išgalvotais vaizdiniais, baimėmis ir siaubais; jo niekad nepalieka grėsmės nuojauta. Grėsmė, žinoma, sklinda tik iš vidaus, bet ligonis priskiria ją išorei, įsivaizduodamas, kad visas pasaulis yra nusiteikęs prieš jį. Šita šizofrenijos rūšis, kaip teigia dr. Silvermanas, yra visai ne ta, kuri skatintų panašią į šamanų vidinę patirtį. „Susidaro įspūdis, – aiškina jis, – kad paranoidinis šizofrenikas, nepajėgdamas suprasti ar ištverti savo klaikaus vidinio pasaulio, per anksti nukreipia dėmesį išorėn. Tokio nevaisingo krizės sprendimo atveju žmogus nesuvaldo savo vidinio chaoso arba nepajėgus to padaryti.“ Žodžiu, dvasinis ligonis pakliūva į nežabotą savo pasąmonės projekcijų pasaulį.
Kita vertus, graudu žiūrėti į priešingą psichotinio paciento tipą: jis atrodo lyg papuolęs į gyvačių lizdą. Visas jo dėmesys, visa jo egzistencija – tenai, žūtbūtinai kovojant su šiurpiomis nesutramdytų psichinių energijų šmėklomis. Tačiau atrodo, kad su tuo grumiasi ir būsimas šamanas savo mistiškos kelionės metu. Tad norisi paklausti: kuo „grynojo šizofreniko“ padėtis skiriasi nuo šamano, panirusio į transą, padėties? Atsakymas paprastas: šamanas neatmeta vietinės socialinės tvarkos ir jos formų; iš esmės kaip tik jos padeda jam grįžti prie racionalios sąmonės. Maža to, sugrįžęs jis paprastai suvokia, kad jo vidiniai asmeniniai išgyvenimai iš naujo patvirtina, atšviežina ir sustiprina paveldėtas socialines taisykles, nes asmeninė sapnų simbolika sutampa su jo kultūros simboliais. O šiuolaikinis psichotikas priešingai – patiria radikalų lūžį ir praranda bet kokį veiksmingą ryšį su mūsų kultūros simbolika. Šiuo atveju nusistovėjusi simbolika visai nepadeda pakrikusiam vargšui šizofrenikui, paklaikusiam nuo savo paties susvetimėjusios vaizduotės pramanų, užtat pirmykščio šamano išorinis ir vidinis gyvenimas puikiai dera tarpusavyje.
Taigi, kaip jau esu sakęs – ir jums nesunku nuspėti, – kelionė į Kaliforniją man buvo be galo įdomi, o kai grįžau į Niujorką (įvykiai klostėsi taip, tarytum už mane viskuo rūpinosi dvasia-globėja), svarbiausias mūsų iškankinto miesto psichiatras, dr. Mortimeris Ostowas, pakvietė mane dalyvauti aptariant pranešimą, kurį jis rengėsi skaityti per Paauglių psichiatrijos draugijos susirinkimą. Kaip vėliau paaiškėjo, dr. Ostowas tyrinėjo jo nustatytus bendrus bruožus, susiejančius į daiktą šizofrenijos, misticizmo, LSD sukeltus vaizdinius „mechanizmus“ (dr. Ostowo pavartotas žodis) ir nūdienos jaunimo „antinomizmą“ – agresyvias antisocialines nuotaikas, kurios vis labiau pasireiškia daugelio mūsų laikų studentų miestelių gyventojų ir jų auklėtojų mintyse ir elgsenoje. Šis kvietimas man taip pat suteikė svarbios patirties, o mano mąstymui atvėrė kitą vertingą sritį, kurioje gali praversti mano mitologinės studijos, – būtent sritį, asmeniškai susijusią su mano, kaip koledžo dėstytojo, vaidmeniu.
Šįsyk sužinojau, kad LSD priebėga ir pasinėrimas savęsp yra lygintinas su tikrąja šizofrenija, o nūdienos jaunimo antinomizmas – su paranoidine šizofrenija. Grėsmė, kurią šie jaunuoliai jaučia sklindant nuo vadinamųjų politinių viršūnių (Establishment), kitaip tariant, nuo šiuolaikinės civilizacijos, jiems yra ne apgaulė ar apsimestinė bravūra, o tikra sielos būsena. Santykių nutraukimas yra realus, o visa, ką jaunimas sprogdina ir griauna pasaulyje, yra tikrieji jo vidinių baimių simboliai. Maža to, daugelis jų nemoka net bendrauti, kiekviena jų mintis turi tokį emocijų užtaisą, jog racionali kalba neranda joms žodžių. Keista, kad labai daug jaunuolių negali suregzti net paprasčiausio konstatuojamojo sakinio; kiekvieną sakomą frazę pertraukia nereikalingi žodeliai „na, panašiai“, ir tai galų gale virsta nebyliais gestais ir jausmais perkrauta tyla, atkakliai laukiančia supratimo. Bendraudamas su jais jautiesi lyg beprotnamyje, tik be sienų. Vis dėlto siūlyti vaistą nuo šių ligų (priešingai negu plyšauja žiniasklaida ir daugelis mūsų politikų) dera psichiatrijai, o ne sociologijai.
Kita vertus, LSD fenomenas – bent jau man – yra gerokai įdomesnis. Jis sąmoningai sukelia šizofrenijos būseną su galima ir spontaniška remisija (tačiau tai atsitinka ne visada). Joga irgi yra sąmoninga šizofrenija: žmogus pasitraukia iš pasaulio, paneria į save, o jo patiriamų regėjimų diapazonas bemaž yra toks pats kaip per psichozę. Tai koks tada skirtumas tarp psichozinės arba LSD patirties ir jogo arba mistiko patirties? Be abejo, visos tos patirtys nardina į tas pačias vidujybės gelmes. Dauguma atvejų ir pasitaikančios simbolinės figūros yra tapačios (kiek vėliau aš apie jas pakalbėsiu išsamiau). Vis dėlto skirtumas egzistuoja. Paprastai tariant, tai skirtumas tarp mokančio ir nemokančio plaukti naro. Mistikas, apdovanotas įgimtais talentais ir žingsnis po žingsnio vykdantis mokytojo nurodymus, įbrenda į vandenį ir pamato, kad moka plaukti, o į vandenį įkritęs ar tyčia šokęs šizofrenikas – nepasirengęs, neapmokytas ir tam gabumų neturįs žmogus – pradės skęsti. Ar jį bus galima išgelbėti? Ar jis griebs jam numestą virvę?
Bet pirmiausia paklauskime, kas yra tie vandenys, į kuriuos jis paniro? Jau sakėme: jie yra tie patys mistinės patirties vandenys. Tuomet kokios yra jų ypatybės? Jų savybės? Ko reikia, kad išmoktum juose plaukti?
Jie yra universalių mitologinių archetipų vandenys. Tyrinėdamas mitologijas visą gyvenimą darbuojuosi su tokiais archetipais ir galiu teigti, kad jie iš tiesų egzistuoja, ir visame pasaulyje yra tokie patys, tik įvairios tradicijos juos skirtingai vaizduoja; užtenka palyginti, pavyzdžiui, budistų šventyklą, viduramžių katedrą, šumerų zikuratą ar majų piramidę. Kiekviename pasaulio kamputyje dievybių atvaizdai įgauna skirtingus pavidalus, nelygu, kokia yra vietinė flora ir fauna, geografija, rasių bruožai ir t. t. Mitams ir apeigoms įteisinti ir išsaugoti taikomi skirtingi aiškinimai, skirtingi racionalūs metodai ir socialiniai papročiai. Ir vis dėlto archetipinės formos ir idėjos iš tikrųjų yra vienodos – dažnai įstabiai vienodos. Tad kas gi jos tokios? Ką jos vaizduoja?
Geriausiai jas suprato, aprašė ir išaiškino psichologas Carlas Gustavas Jungas, pavadinęs jas „kolektyvinės pasąmonės archetipais“, tai yra susiejęs jas su tomis psichikos struktūromis, kurios yra ne asmeninės patirties išdavos, bet būdingos visai žmonijai. Jungo nuomone, pamatinis psichikos klodas ar sluoksnis yra mūsų rūšies instinktų sistemos išraiška, kurios šaknys glūdi žmogaus kūno sandaroje, nervų sistemoje ir mūsų nuostabiame prote. Visi gyvūnai elgiasi instinktyviai. Be abejo, jie gali elgtis įvairiai, nelygu aplinkybės ir įgyti įgūdžiai, tačiau kiekviena rūšis elgiasi savaip, pagal „prigimtį“. Palyginkite, pavyzdžiui, kaip skirtingai į svetainę ateina katė ir šuo. Kiekvienas organizmas paklūsta jo rūšiai būdingoms paskatoms; galiausiai kaip tik šios savybės ir nulemia jo gyvenimo būdą. Lygiai taip pat nulemta ir valdoma žmogaus elgsena. Jis turi tiek asmeninę biografiją, tiek įgimtą biologiją – kaip tik pastarąją išreiškia „pasąmonės archetipai“. Kita vertus, Jungas skiria juos nuo to, ką jis vadina „asmenine pasąmone“: nuslopintų asmeninių prisiminimų, vaikystės sukrėtimų, frustracijų ir baimių, kurioms tiek daug dėmesio skiria Freudo mokykla. Pirmieji archetipai yra biologiniai ir būdingi visai mūsų rūšiai, antrieji – biografiniai, socialiai nulemti ir kiekvieno individo skirtingi. Didžiąją mūsų sapnų ir kasdienių rūpesčių dalį lemia asmeninė pasąmonė, bet šizofrenikas nugrimzta į „kolektyvinę pasąmonę“ ir todėl šizofrenijos simboliai daugiausia siejasi su mitiniais archetipais.
Grįžkime prie instinkto galios: viename iš nuostabių Disney’aus filmų apie gamtą buvo rodoma, kaip jūros vėžliai deda kiaušinius smėlyje, kažkur trisdešimt pėdų nuo vandens. Praeina nemažai dienų, ir iš smėlio išsirita gausybė ką tik gimusių vėžliukų, ne didesnių už penkių centų monetą, kurie iškart nesvyruodami nuskuba jūros link. Jokio blaškymosi, jokių mėginimų ir klaidų, jokių klausimų „Kur man reikėtų pirmiausia pasukti?“ Visi vėžliukai suka teisinga kryptimi ir nė vienas nenulenda į krūmus, blaškydamasis ir galvodamas „Ak, aš vertas daugiau!“ Ne, iš tiesų! Jie suka tiesiai ten, kur jų motina – motina-vėžlė ar Motina-Gamta – tikriausiai žinojo, kad taip ir bus. Tuo metu kirų būriai klykdami praneša šią žinią kitiems ir lyg pikiruojantys bombonešiai sminga link mažųjų „penkiacenčių“, bėgančių link vandens. Vėžliukai puikiai žino, kad taip ir nutiks, todėl iš visų jėgų skuodžia savo trumpomis letenėlėmis – o letenėlės, beje, jau moka atsispirti nuo smėlio ir to mokyti jų nereikėjo. Vėžliukų letenėlės žino, ką daryti, akelės žino, kad skubėti reikia prie vandens, kurį jos ir mato priešais save. Visa sistema darniai veikia, ir miniatiūrinis mažučių tankų parkas nerangiai, bet nenumaldomai artėja jūros link. O tada… Na, tikrai pamanytum, kad didelės jūros bangos tuos mažylius baisiai išgąsdins. Bet kur tau! Jie drąsiai įlekia į vandenį, nes jau moka plaukti. Vos tik jie atsiduria vandenyje, žuvys kaipmat metasi prie jų. Gyvenimas – žiaurus!
Kai žmonės kalba apie grįžimą į gamtą, ar jie tikrai supranta, ko nori?
Pateiksiu dar vieną įspūdingą neklystančio instinkto pavyzdį, ir vėl apie mažuosius naujagimius – šįkart apie ką tik išsiritusių viščiukų vadą (kai kurių jų uodegėlės dar aplipusios kiaušinio lukštais). Jei virš jauniklių prasklendžia vanagas, jie bėga slėptis, jei balandis – ne. Iš kur jie moka atskirti? Kas, ar tiksliau, koks veiksnys lemia tokią griežtą elgsenos schemą? Mokslininkai kartą atliko bandymą: jie pagamino medinį, už vielos traukiamą vanago muliažą ir paleido jį virš viščiukų pulkelio. Viščiukai puolė slėptis; bet jei imitacija buvo traukiama atbulai – jaunikliai nė nekrustelėjo.
Tiek pasirengimas reaguoti į konkrečius dirgiklius, tiek iš to kylančios elgsenos schemos tokiais atvejais paveldimos kartu su rūšies fiziologija. Tai sudedamoji centrinės nervų sistemos dalis, vadinama „įgimtu atpalaidavimo mechanizmu“ (ĮAM). Žinoma, jis būdingas ir Homo sapiens rūšies fizinei struktūrai.
Kaip tik tai vadinama instinktu. Tegu tie iš jūsų, kurie nori įrodymų, yra nepatiklūs ir abejoja instinkto valdymo galia bei išmintimi, atsiverčia bet kurį biologijos vadovėlį ir perskaito skyrių apie parazitų gyvenimo ciklą. Perskaitykit, pavyzdžiui, apie pasiutligės sukėlėją ir jums kils klausimas, ar žmogus yra vertas tokiam stebuklui priglausti. Parazitas tiksliai žino, ką daryti, kur eiti ir kur smogti žmogaus nervų sistemai, kaip ten patekti ir paversti, kaip mus mokė tikėti, tobuliausią Dievo kūrinį apgailėtinu vergu, linkusiu pašėlusiai kandžiotis, kad virusas patektų į aukos kraujotaką ir iš jos vėl į seilių liaukas, kur lauktų kito nešiotojo.
Taigi kiekvienas žmogus turi įdiegtą instinktų sistemą, be kurios jis negalėtų net gimti. Tačiau kiekvieną mūsų auklėjo tam tikra vietinė kultūros sistema. Žmogus ypatingas tuo – ir tai jį skiria nuo kitų gyvūnų karalystės atstovų – jog, kaip jau minėjome kitoje esė, gimsta dvylika metų per anksti. Savaime aišku, jokia motina nenorėtų, kad būtų kitaip, tačiau dėl to kyla nemažai problemų. Naujagimis neturi nei ką tik išsiritusio vėžliuko, nei viščiuko su prilipusiais prie uodegos kiaušinio lukštais nuovokos. Homo sapiens kūdikis visiškai negali pasirūpinti savimi ir tuziną metų priklauso nuo tėvų ar juos pakeitusių žmonių. Tie dvylika priklausomybės metų ir paverčia mus žmonėmis: mes išmokstame vaikščioti kaip žmonės, kalbėti, mąstyti ir samprotauti vietinio žodyno sąvokomis. Į vienus signalus mus moko reaguoti teigiamai, į kitus – neigiamai ar su baime; dauguma šių signalų yra dirbtiniai ir atsiradę iš tos pačios socialinės sanklodos. Tai – socialiniai signalai, bet jų sukeltos ir valdomos paskatos priklauso nuo gamtos, biologijos ir instinkto. Kiekviena mitologija yra kultūros lemtų atpalaiduojančių ženklų visuma, o gamtiniai ir socialiniai bruožai yra juose taip susipynę, jog daugeliu atvejų jų atskirti neįmanoma. Tokie kultūros nulemti signalai motyvuoja žmogaus nervinės sistemos ĮAM, lygiai kaip ženkliniai gamtos dirgikliai pažadina gyvūno prigimtinius refleksus.
Aš apibrėžiau funkcionuojantį mitologinį simbolį kaip „energiją žadinantį ir kreipiamąjį ženklą“. Dr. Perry’is pavadino šiuos signalus „afektyviais vaizdais“ (affect images). Jų turinys skirtas ne protui, kuris juos apdoroja ir perduoda toliau, bet tiesiogiai nervams, liaukoms, kraujui ir simpatinei nervų sistemai. Vis dėlto signalai eina per protą, ir išlavintas protas gali juos sulaikyti, iškreipti ir, vadinasi, suardyti. Kai tai nutinka, signalai veikia ne taip, kaip dera: paveldėtoji mitologija sudarkoma, o jos pagrindinis turinys dingsta arba aiškinamas klaidingai. Blogiausia, kad žmogui kartais tenka reaguoti į bendroje aplinkoje nesančių signalų grupę, kaip, pavyzdžiui, nutinka vaikams, išaugusiems tam tikrose sektose ir nepripažįstantiems – ir net niekinantiems ar atmetantiems – visos kitos civilizacijos kultūrines formas. Toks žmogus, atsidūręs platesnėje socialinėje sferoje, niekad nesijaučia kaip namie, jis visad neramus, netgi šiek tiek paranojiškas. Joks sąlytis jam nebūna toks, kaip turėtų būti, jis nemato deramos prasmės, daug kas jo nejaudina, kaip jaudina kitus. Jį traukia grįžti prie įprastinio riboto ir todėl ribojančio sektos, šeimos, bendruomenės ar rezervacijos gyvenimo. Platesnėje sferoje jis netenka orientyrų ir net tampa pavojingas.
Man regis, čia išryškėja lemtinga problema, į kurią tėvai ir šeimos turi žvelgti tiesiai šviesiai: mažyliams būtina įteigti signalus, įjungiančius juos į pasaulį, kuriame jiems teks gyventi, o ne atstumiančius juos nuo jo, – nebent šeima kupina ryžto perduoti palikuonims savo paranoją. Laimei, protingi tėvai nori gimdyti fiziškai ir dvasiškai sveikus vaikus, pakankamai gerai prisitaikiusius prie savo kultūros nuotaikų, kad mokėtų racionaliai vertinti jos vertybes ir kūrybingai elgtis su jos pažangiais, tinkamais, gyvybingais ir našiais elementais.
Taigi mes susiduriame su šia lemtinga problema, sakyčiau, lemtinga žmogaus problema, kurios esmė – suprasti, kad mitologija, kaip ženklų-signalų ir efektyvių vaizdų, energiją žadinančių ir kreipiančių ženklų visuma, perduodama mūsų atžaloms, turi suteikti prasmingas nuorodas, padėsiančias vaikams visapusiškai įsilieti į aplinką, kurioje jiems skirta gyventi, todėl ši mitologija yra visam gyvenimui, o ne praeičiai ar dievobaimingai geidžiamai ateičiai arba, tai visų blogiausia, kuriai nors amžinai niurzgiai, įnoringai sektai, arba trumpalaikiam kaprizui. Vadinu šią problemą lemtinga, nes jeigu ji bus prastai išspręsta, nukentėjusysis pateks į vadinamąją „bevaisę žemę“. Pasaulis tada jam nieko nesakys, jis – nieko pasauliui: tuomet juos skirs praraja, individas liks vienas pats su savimi, o tai tiesiausias kelias į psichotinį pakrikimą, kuris pavers jį arba tikruoju šizofreniku veltiniu išmuštoje palatoje, arba rėkaujančiu sau šūkius paranojiku beprotnamyje be sienų.
Tad pirma nei pereisiu prie bendro tokio pakrikimo proceso arba istorijos – vadinkime tai nusileidimu ir sugrįžimu – norėčiau tarti keletą žodžių apie įprastas tinkamai veikiančios mitologijos funkcijas. Mano nuomone, jos yra keturios.
Pirmą aš pavadinau mistine. Jos užduotis – kiekvienoje asmenybėje pažadinti ir palaikyti pagarbios baimės ir dėkingumo jausmą slėpiningai visatos prigimčiai; turiu omenyje ne žmogaus baimę, bet suvokimą, kad jis yra šios paslapties dalis, nes būties paslaptis yra ir jo vidinių gelmių paslaptis. Kaip tik tai išgirdo senasis Aliaskos žiniuonis, kai Sila, visatos dvasia, jam tarė: „Nebijok!“ Mat gamta, mūsų žemiškomis akimis žvelgiant, kaip jau įsitikinome, yra žiauri – baisi, šiurpi, siaubinga. Dėl tokių dalykų blaiviai mąstantys prancūzų egzistencialistai šaukia: „Absurdas!“ (Smagu suvokti, kad prancūzus taip pakerėjo Descartes’as, jog viskas, kas netelpa į karteziškąsias koordinates, jiems yra absurdas. Tačiau norisi paklausti, kas tada iš tiesų yra absurdas, kai tokios nuomonės dėstomos kaip filosofija?)
Antra gyvos mitologijos funkcija – pateikti visatos vaizdą, atitinkantį tuometinį tautos pažinimo, mokslų lygį ir gyvenamąją aplinką. Mūsų laikais visų pagrindinių religijų piešiamas pasaulio vaizdas jau senstelėjęs dviem tūkstančiais metų, tad vien šito fakto pakanka, kad mito atotrūkis nuo tikrovės būtų labai ryškus. Tikriausiai tai leidžia suprasti, kodėl mūsų laikais – didžiulio religinio įkarščio ir ieškojimų laikais – bažnyčios netenka savo parapijiečių. Nelaimei, jos kviečia savo aveles įžengti vidun ir ieškoti ramybės sode, kuriam niekad nebuvo, nebus ir nėra vietos šiandienos pasaulio sąrangoje. Nėra abejonių, kad tokia mitologinė dovanėlė yra piliulė, sukelianti kad ir lengvos šizofrenijos formą.
Trečia gyvosios mitologijos funkcija – patvirtinti, paremti ir įspausti konkrečių dorovinių principų normas, tai yra visuomenės, kurioje žmogui teks gyventi, moralines vertybes.
Ir ketvirtoji funkcija – vesti žmogų, išsaugant sveikatą, jėgą ir dvasios darną, visu numanomu prasmingo gyvenimo keliu.
Dabar trumpam apžvelkime šių etapų seką.
Pirmas etapas, žinoma, yra vaikystė – dvylika fizinės ir psichologinės priklausomybės nuo tėvų, jų vadovavimo ir globos metų. Kaip jau minėjau [trečiame knygos skyriuje. – Vert.], aiškiausia tokia biologinė analogija yra sterblinių – kengūrų, oposumų, valabių ir kt. – gyvenimas. Kadangi jie nėra placentiniai žinduoliai, vaisius negali likti gimdoje įsisavinęs kiaušinio (trynio) maisto atsargų, todėl jam tenka gimti dar gerokai anksčiau, nei jis yra pasiruošęs gyventi savarankiškai. Kengūriukas ateina į pasaulį tik praėjus trims nėštumo savaitėms, tačiau jo tvirtos priekinės kojos jau tiksliai žino, ką daryti. Mažylis – vėlgi įsidėmėkite, instinktyviai – šliaužia motinos pilvu iki sterblės, įsilipa, burna įsiurbia (instinktyviai) pritvinkusį spenį, kad jo nepaleistų, ir tol lieka antrosiose įsčiose, „gimdoje su akute“, kol pagaliau būna pasirengęs išstraksėti laukan.
Tokią pat biologinę funkciją mūsų rūšiai atlieka mitologija, tiek pat būtinas biologinis organas, kiek ir natūralus darinys, nors aiškiai kitos prigimties. Mitologija it paukščio lizdas sudėliota iš įvairiausių vietinių medžiagų – iš pažiūros sąmoningai, bet remiantis pasąmonės gelmių įteigta architektūra. Nesvarbu, ar jos raminantys, globojantys ir orientuojantys vaizdiniai bus tinkami suaugusiajam. Ji ir nėra skirta suaugusiems. Jos pagrindinė funkcija – brandinti nepasiruošusią psichiką susitikti su pasauliu. Taigi čia dera paklausti: ar ji moko individą prisitaikyti ir gyventi realiame pasaulyje, ar, tarkim, kažkur rojuje, menamoje socialinėje terpėje. Iš čia ir antroji mitologijos funkcija – padėti pasirengusiai jaunuomenei išlįsti laukan, palikti mitą, antrąją gimdą, ir tapti, kaip sakoma Rytuose, „dukart gimusiu“, visateisiu subrendusiu žmogumi, palikusiu už savęs vaikystę ir protingai veikiančiu tikrame pasaulyje.
Dabar derėtų pasakyti dar vieną bjaurų dalyką apie mūsų religines institucijas: jos siekia ir reikalauja, kad žmogus niekad nepaliktų jų įsčių, – o tai yra tas pats, kaip versti kengūriukus amžinai tupėti motinos sterblėj! Mes gerai žinome, kas dėl to nutiko šešioliktame amžiuje: Motinos Bažnyčios sterblė išlakstė į šalis ir visi karaliaus arkliai ir vyrai veltui mėgino surinkti jos dalis7. Ir dabar, kai ji sunaikinta, mes nebeturim sterblės net mažiausiems kengūriukams. Žinoma, mes pamėginome ją pakeisti plastikiniu maišeliu, pavadintu „skaitymas, rašymas, aritmetika“, – neorganiniu inkubatoriumi, kur tu sėdi iki keturiasdešimt penkerių, kol gauni filosofijos daktaro laipsnį. Beje, esu pastebėjęs, kad, televizijos laidose profesoriams uždavus kokį klausimą, jie paprastai ima mykti, vapėti ir sakyti hm, tada nejučiom susimąstai: kas tai – kažkokios vidinės krizės požymiai ar nemokėjimas žodžiais perteikti rafinuotos minties? Kita vertus, profesionalūs beisbolininkai ar futbolininkai lengvai ir grakščiai atsakinėja į gana painius klausimus. Juk jie paliko įsčias sulaukę maždaug devyniolikos, todėl tapo geriausiais žaidėjais mūsų žaidimų aikštelėje. O anuos nelaimėlius po profesoriaus mantija išlaikė lig žilų plaukų, todėl dabar, nors jie galop išvargo savo mokslinį laipsnį, jiems per vėlu išsiugdyti tai, ką anksčiau mes vadinome savikliova. Jie amžiams paženklinti profesoriaus ĮAM įdagu ir lig šiol bijo, kad gaus blogą pažymį už neteisingą atsakymą.
Taigi, vos tik pramokai suaugusių amato ir užėmei savo vietą visuomenėje, tuoj pajunti metų naštą ir horizonte sušmėžuoja išėjimas į atsargą – ne tik sušmėžuoja, bet ir pasišokinėdamas bėga priešais su valstybine medicinine priežiūra, senatvės pensijomis ir visais kitais priedais. Ant tavo rankų – tavo beglobė siela, balastas to, ką Jungas pavadino „nereikalingu libido“. Ką su juo daryti? Prasideda klasikinė vidutinio amžiaus krizė su nerviniais pakrikimais, skyrybomis, alkoholizmu ir taip toliau: jūsų nepasirengusio gyvenimo švieselė gęsta, skęsta neparuoštoje pasąmonėje. Tavo padėtis būtų nepalyginti geresnė, jeigu vaikystės metais tau būtų tvirčiau įmygę vaikiškus mitus; atėjus laikui nerti atgal, žemyn, gilyn, sielovaizdis būtų buvęs ne toks svetimas. Bent jau sutikęs gelmėj kai kurias pabaisas žinotum jų vardus ir gal mokėtum nuo jų apsiginti; nes tai faktas – ir labai svarbus, – kad mitologijos vaizdiniai, vaikystėje suvokiami kaip išorinių antgamtiškų reiškinių nuorodos, iš tikrųjų yra struktūrinančių pasąmonės galių simboliai (arba, pasak Jungo, archetipai). Kaip tik prie tokių ir juos įkūnijančių gamtos galių – Visatos sielos (Silos) galių ir balsų tavyje – žmogus grįžta, kai neria gelmėn, o šis panėrimas neišvengiamas kaip mirtis.
Matydami mūsų laukiantį iššūkį, pamėginkime susipažinti su mūsų vidinės jūros potvyniais ir srovėm. Leiskite man papasakoti jums kai ką apie šizofreniško pasinėrimo į save stebuklus, kuriuos man teko neseniai išgirsti.
Iš pradžių jaučiamas skilimas. Pasaulis tarsi pasidalija: viena dalis nutolsta, o žmogus lieka su kita. Tai regreso, įtrūkio ir atgalinio judėjimo pradžia. Kurį laiką žmogus mato save iškart dviejuose vaidmenyse. Pirmasis – juokdario, vaiduoklio, raganiaus, keistuolio arba svetimšalio kaukė. Tai jo išorinis vaidmuo, jis tarytum kvailioja, šaiposi iš savęs, vaizduoja pastumdėlį, mulkį. Tačiau širdyje jis išganytojas, ir tai puikiai žino. Jis herojus, kurio laukia ypatinga lemtis. Neseniai man teko garbė triskart susitikti su tokiu išganytoju: tai buvo aukštas, dailių bruožų jaunuolis su barzdele, švelniu žvilgsniu ir Kristaus laikysena; jo sakramentas buvo LSD, tiksliau – LSD ir seksas. „Aš mačiau savo Tėvą, – tarė jis man per antrą susitikimą. – Jis jau senas ir liepė man dar palaukti. Aš suprasiu, kai ateis mano laikas Jį pakeisti.“
Antras etapas aprašytas daugelyje klinikinių tyrimų. Tai šiurpus nuosmukis ir regresas laiko (taip pat ir biologijos) lygmenyje. Prasmegdamas savo praeityje, psichotikas suvaikėja, sugemalėja. Jį kamuoja košmariški potyriai: sugrįžimo į gyvulio sąmonę, pavidalą, netgi žemesnių, augalinių formų išgyvenimai. Man ateina į galvą legenda apie Dafnę, lauro medžiu paverstą nimfą. Psichologiniu požiūriu tatai ir yra psichozės vaizdas. Dievas Apolonas pernelyg atkakliai siekė nimfos meilės, išsigandusi skaisti mergelė ėmė šauktis tėvo, upės dievo Penėjo, pagalbos, ir jis pavertė ją medžiu.
„Parodyk veidą, kurį turėjai dar tėvui ir motinai negimus!“ Mes jau, pasitaikius progai, paminėjom šį Japonijos dzeno mokytojų koaną, skirtą meditacijoms. Šizofreniškos priebėgos metu psichotikas taip pat gali pažinti susiliejimo su visata ekstazę, pranokstančia asmens ribas, pasak Freudo, „okeaninį jausmą“. Šiuos pojūčius taip pat sukelia naujas žinojimas: kas anksčiau atrodė mįslinga, dabar suvokiama iki galo. Aplanko neapsakomos įžvalgos; skaitydami apie jas, mes galime tik stebėtis. Esu perskaitęs tuzinus tokių pasakojimų, jie sutampa – panašumas stulbina! – su mistikų nušvitimais ir su induistų, budistų, senovės egiptiečių ir antikos mitais.
Tarkim, žmogus, anksčiau niekad netikėjęs ar net negirdėjęs apie sielų persikūnijimą, staiga pajunta, kad gyvena amžinai, kad nugyveno daugybę gyvenimų, tačiau niekad nebuvo gimęs ir niekad nemirs. Kyla įspūdis, kad jis iš tiesų suvokė save kaip Savastį (Atman), apie kurią „Bhagavadgytoje“ sakoma:
Jis niekad negimsta, niekad nemiršta…
Jis amžinas, visur esantis, nesudrumsčiamas, visad tas pats…
Kai pargriūna žudomi kūnai, Esantysis niekad nemiršta8.
Pacientas (vadinkime jį dabar šitaip) savo sąmonės likutį sujungė su bendra visų daiktų, akmenų, medžių ir gamtos pasaulio, iš kurio atsiradome, sąmone. Jis susitaikė su tuo, kad iš tikrųjų egzistuoja per amžius, kaip ir visi mes savo giliausia esme, ir įgauna ramybės, kaip skelbiama toje pačioje „Bhagavadgytoje“:
Kas savąsias jusles nukreipia nuo pasaulio daiktų ir į vidų
kaip vėžlys galūnes įtraukia, išmintis to tvari, žinoki…
Negodus, be savimeilės, laisvas, tas pasiekia tikrą ramybę9.
Žodžiu, mano draugai, dabar matau, kad mūsų pacientas šizofrenikas netyčiom junta tą pačią palaimingą vandenyno gelmę, į kurią veržiasi jogai ir šventieji. Vienintelis skirtumas – pastarieji joje plaukia, o šis – skęsta.
Paskui, kaip liudija nemažai šaltinių, gali ateiti jausmas, kad mūsų laukia didžiulis žygis su tykančiais pavojais, kuriuos reikės įveikti, ir kartu nuojauta, kad aplink esantys nematomi pagalbininkai rodys kelią ir padės bėdoje. Tai dievai, angelai ar demonai globėjai: įgimtos sielos galios, sugebančios duoti atkirtį kankinančioms, rajoms, pražūtingoms jėgoms ir jas nugalėti. O jei žmogui užtenka drąsos žengti toliau, anksčiau ar vėliau, apėmus šiurpiai palaimai, jį ištiks kulminacija – triuškinanti krizė, o gal net visa tokių nepakeliamų kulminacijų virtinė.
Šios krizės skirstytinos į keturias pagrindines rūšis pagal sunkumų, prisidėjusių prie regreso, pobūdį. Pavyzdžiui, jeigu vaikystėje žmogui trūko tikros meilės, globos ir šilumos, jeigu jis augo valdingumo, griežtumo ir įsakymų sąlygomis ar namuose, kur aidėjo barniai, virė pyktis, šėlo girtas tėvas ar panašiai, – savo kelionėje atgal jis ieškos naujų orientyrų ir gyvenimo prasmės ieškos meilėje. Vadinasi, šių paieškų kulminacija (jau po to, kai jis prasiverš prie pačių savo biografijos ištakų, o gal ir toliau, lig pat pirmojo erotinio potraukio gyventi) taps jo širdies gelmėj aptiktas švelnumo ir meilės židinys, kur jis galės pailsėti. Tai ir bus viso jo kelio atgal tikslas ir prasmė, o jo pabaiga bus vienaip ar kitaip įsivaizduojamos „šventos santuokos“ su žmonos ar mamos (arba tiesiog motinos) įsikūnijimu potyris.
Antra rūšis: jeigu šeimoje tėvas buvo niekas, visiškas nulis, tuščia vieta, jei žmogus niekad nejautė tėvo valdžios ir nematė pagarbos verto ir oraus vyriškumo pavyzdžio, o tik šeimyninio gyvenimo netvarką ir chaotišką moteriškių namų ruošą, paieškos tikslu taps deramo tėvo įvaizdis: simbolinė antgamtiško sūnaus ar dukters santykių su tėvu idealo realizacija.
Trečia smarkaus emocinio skurdo namuose situacija yra tada, kai vaikas jaučiasi atstumtas artimųjų, nereikalingas ar išvis auga be šeimos. Taip atsitinka, pavyzdžiui, per antrąsias vieno iš tėvų vedybas, kai į vaiko gyvenimą ateina nauja šeima ir jis iš tiesų atsiduria paliktas nuošalyje, nustumtas į šalį ar visų apleistas. Šiuo motyvu grindžiamos senosios pasakos apie piktą pamotę ir įseseres. Toks atstumtasis savo vienišoje vidinėje kelionėje siekia rasti ar sukurti vietą, kur pagrindinę padėtį – ne šeimoje,bet pasaulyje – užimtų jis.
Dr. Perry’is man pasakojo apie šizofrenija sergantį pacientą, kuris buvo taip aklinai ir giliai atsiribojęs nuo visos aplinkos, kad niekas negalėjo su juo užmegzti jokio ryšio. Kartą daktaro akivaizdoje šis vargšas tylenis nupiešė kreivą apskritimą ir pieštuko galą įrėmė į jo vidurį. Dr. Perry’is palinko virš piešinio ir tarė jam: „Juk tai tu viduryje, ar ne? Tai tu!“ Ir tie žodžiai pramušė tylėjimo sieną, tapo žmogaus sugrįžimo į gyvenimą pradžia.
Priešpaskutiniame dr. R. D. Lango knygos „Patirčių politika“10 skyriuje pateikiama tiesiog užburianti ataskaita apie šizofrenišką pakrikimą. Ataskaitos autorius, buvęs Britanijos karališkojo laivyno komodoras, o dabar skulptorius, pasakoja apie savo šizofrenišką kelionę, kurios kulminacija tapo ketvirtojo tipo regėjimas: tyriausios šviesos potyris, nepaprastai grėsmingo, gniuždančio ir nepakenčiamai ryškaus švytėjimo pojūtis. Šis pasakojimas labai primena „Tibeto mirusiųjų knygoje“ minimą Budos šviesą, kurią, pasak liudijimų, siela mato iškart po mirties; jei žmogus ištveria jos švytėjimą, – nors tai retai kam pavyksta, – jis išsivaduoja iš atgimimų rato. Buvęs karališkojo laivyno karininkas, trisdešimt aštuonerių metų ponas Jesse’is Watkinsas ničnieko nežinojo apie Rytų filosofijas ar mitologijas, tačiau, dešimties dienų kelionei pasiekus kulminacijos tašką, jo regėjimai ir vaizdiniai jau niekuo nesiskyrė nuo hinduistinės ir budistinės simbolikos.
Viskas prasidėjo nuo keliančio nerimą jausmo, kad laikas pasisuko atgal. Ta klaiki būsena užvaldė, kai šis džentelmenas ilsėjosi savo namų svetainėje, atsainiai per radiją klausydamas populiarios melodijos. Jis atsistojo ir pažvelgė į veidrodį, kad pamatytų, kas daros: nors veido atvaizdas buvo kaip ir tas pats, gerai žinomas, tačiau atrodė svetimas. Paguldytas į stebėjimo palatą, tą pačią naktį jis patyrė jausmą, kad mirė, kaip ir visi kiti palatoje gulintys žmonės. Jo laikas tekėjo atgalios, jis atsidūrė laukiniame kraštovaizdyje, po kurį klajojo kaip žvėris, kaip raganosis – šnarpščiantis, išsigandęs, bet kartu aršus ir pasirengęs gintis. Be to, jis jautėsi esąs vaikas ir girdėjo, kad verkia kaip vaikas. Jis buvo kartu stebėtojas ir stebimasis.
Kai jam davė paskaityti dienraščių, jis negalėjo pasistūmėti toliau antraščių, nes bet kuri iš jų jam sukeldavo nevaržomas asociacijas. Nuo žmonos laiško jį apniko jausmas, kad ji gyvena kitame pasaulyje, į kurį jis niekad negrįš. Jis jautė, kad, būdamas ten, kur atsidūrė, prisilytėjo prie galių, slypinčių kiekviename iš mūsų. Tarkim, sunkiai įsipjovęs pirštą, jis neleido sanitarams jo aprišti ir užsigydė žaizdą per vieną dieną – kaip jis pats aiškino, „sutelkęs visą dėmesį į jį“. Paskui nustatė, kad, atsisėdęs lovoje ir įsistebeilijęs į triukšmingus palatos kaimynus, gali priversti juos atsigulti ir nusiraminti. Juto, kad jis yra kažkas daugiau, nei įsivaizdavo kada nors anksčiau, kad egzistavo per amžius visame, kas gyva, o dabar visa tai patiria iš naujo. Kita vertus, jis suvokė, kad jo laukia ilga ir baisi kelionė, ir ši nuojauta jam kėlė didelę baimę.
Tos naujai įgytos galios, suteikiančios gebėjimą valdyti savo kūną ir kitus, Indijoje vadinamos sidhomis (siddhi). Ten manoma (ką patyrė ir mūsų karininkas iš Vakarų), kad šios galios slypi visuose mumyse, visoje gyvastyje, o jogai moka jas valdyti. Panašių dalykų esama ir krikščionybės mokyme: „gydymas tikėjimu“, maldos už ligonius ir t. t. Šamanų, šventųjų ir išganytojų stebuklai yra kiti, gerai žinomi šio reiškinio pavyzdžiai. Vienovės su visa esatimi, gyvastimi ir virsmo kitais gyvūnais jausmas irgi nenaujas: paklausykite legendinio keltų poeto-druido Amergeno, vieno iš pirmųjų gėlų (goidelų), giesmės, kurią jis sugiedojo, kai jų pagrindinis laivas priplaukė prie Airijos krantų:
Aš – vėjas virš jūros;
Aš – vilnijanti banga;
Aš – aukštų bangų mūša;
Aš – septynių mūšių bulius;
Aš – erelis ant uolos;
Aš – saulės ašara;
Aš – gražiausia iš gėlių;
Aš – šernas iš miškų;
Aš – lašiša sietuvoj;
Aš – ežeras klonyje;
Aš – žodžio meno galia;
Aš – ieties smailė kautynių lauke;
Aš – dievas, kurs įpučia ugnį [mintį. – Vert.] galvoje.
Vaizduodamiesi šios dešimtdienės vidinės kelionės eigą, mes vėl įžengiame į mums gerai pažįstamą mitologijos žemę, kad ir kokia keista ar nestabili ji atrodytų. Jos kulminacijos – tegu ir keistos, tačiau mums (savotiškai) pažįstamos.
Keliautojas pasakoja, kad jį užvaldė „ypač aštrus jausmas“, kad jo patiriamas pasaulis driekiasi per tris lygmenis: jis pats – viduryje, virš jo – tauriųjų nušvitimų lygmuo ir kažkas panašaus į laukiamąjį apačioje. Palyginkite tai su bibliniu kosmoso vaizdiniu: Dievo skliautas viršuje, žemė – apačioje, o vandenys – per vidurį. Prisiminkite ir Dante’s „Dieviškąją komediją“, indų ar majų bokštus-šventyklas, šumerų zikuratus. Apačioje – Pragaro kančios; viršuje – Rojaus šviesa, o per vidurį – kalnas, kurio pakopomis kyla dvasiškai tobulėjančios sielos. Pasak Jesse’io Watkinso, daugelis iš mūsų gyvena žemiausiame lygmenyje laukdami (sakytume, lyg en attendant Godot11) bendrame prieškambaryje, dar nepasiekę vidurinės paieškos ir kovos menės, kurioje yra atsidūręs mūsų pasakotojas. Viršum savęs ir aplinkui jis jaučia nematomus dievus, valdančius ir tvarkančius pasaulio sąrangą, o pačioje viršūnėje viršiausią darbą dirba vyriausiasis Dievas.
Bet baisiausias buvo suvokimas, kad anksčiau ar vėliau kiekvienas turės imtis darbo pačiame viršuje. Aplinkui – beprotnamis, kurio įnamiai, kaip ir jis pats, jau mirę ir atsidūrę tarpinėje skaistyklos, pasakotojo žodžiais tariant, „pabudimo“ sferoje. (Prisiminkime, kad žodžio buddha reikšmė yra „pabudęs“). Aplinkiniai beprotnamyje savo keliais ėjo – nubusdami – užimti tą aukščiausią padėtį, tenai, kur rymojo Dievas. Dievas buvo beprotis. Kaip tik jis nešė „visą tą baisią naštą“, bylojo Watkinsas, „įpareigojančią viską žinoti, prižiūrėti ir valdyti“. Pabaigai jis priduria: „Kelionė laukia, ir kiekvienas iš mūsų turės išsiruošti į kelią; niekur nuo to nesidėsi, o visa ko paskirtis ir būties prasmė yra suteikti mums visa, kas būtina vienam žingsniui žengti, paskui – kitam, trečiam ir taip iki begalybės…“
Argi nenuostabu aptikti tokį rytietiškų fabulų rinkinį laivo žurnale, kurį vedė Britanijos karo laikų jūrų karininkas, leidęsis į kelionę po naktinę jūrą ir trumpam netekęs proto? Lygiai tokią pat kelionės pabaigą aprašo ankstyvojo budizmo pasaka apie keturis lobių ieškotojus, kurią išsaugojo garsus Indijos pasakų rinkinys „Pančatantra“. Tai pasakojimas apie keturis draugus brahmanus. Vargo prislėgti, jie drauge patraukė svetur turto ieškoti ir Avantės mieste (ten, kur kadaise gyveno ir mokė Buda) jie sutiko kerėtoją jogą, vardu Bhairavanandas, t. y. Baimė-džiaugsmas. Šis galingas burtininkas, išklausęs jų vargus ir prašymą padėti, kiekvienam davė po stebuklingą dagtį ir liepė eiti šiaurine Himalajų kryptimi, sakydamas, kad ten, kur dagtis nukris, jie ir rasią lobį.
Pirmasis nukrito vyriausiojo iš draugų dagtis, ir jie pamatė, kad visa žemė yra varinė.
– Aure! – sušuko jis. – Imkite vario kiek tik norite!
Bet kiti trys nutarė eiti toliau, tad jis prisikasė vario ir pasuko atgal. Ten, kur nukrito antrojo dagtis, žemė buvo sidabrinė ir antrasis, prisikasęs sidabro, grįžo namo. Trečiasis brahmanas rado aukso.
– Nejau nieko nesupranti? – tarė ketvirtasis. – Pirmiausia eina varis, po to sidabras, dar paskui auksas, o tik tada deimantai.
Bet trečiajam užteko aukso, ir ketvirtasis patraukė vienui vienas.
Ir štai kas jam nutiko toliau:
…Eidamas nuklydo nuo kelio į užkerėtąją žemę. Ilgai jis klaidžiojo kaitrios vasaros deginamu kūnu, troškulio kamuojamas. Taip jis beeidamas pamatė ant pakylos žmogų, kurio kūnas buvo kraujais paplūdęs, o ant galvos sukosi ratas. Skubiai priėjęs, paklausė:
– O kas sveikas toks būsi? Dėl ko čia stovi, ir ant tavo galvos šitas ratas sukasi? Sakyk, ar yra čia kur nors netoliese vanduo?
Sulig tais žodžiais ratas nuo to galvos peršoko ant brahmano galvos.
– Mielasis, kas tai? – paklausė šis.
Tasai jam atsakė:
– Ir man lygiai taip pat šitas ratas ant galvos užšoko.
– Tai pasakyk, kada jis nukris? Juk man labai skauda! – nusiskundė brahmanas.
Tasai jam atsakė:
– Kai kas nors, kaip ir tu, atėjęs su stebuklinguoju dagčiu rankoje tave užkalbins, tada ir peršoks ant to galvos šis ratas.
Brahmanas jį paklausė:
– O kiek laiko tu taip išbuvai?
Tas savo ruožtu aną pasiteiravo:
– O kas dabar yra šios žemės karalius?
Tasai atsakė:
– Karalius Vynavatsas.
Tada tasai tarė:
– Sunku man susigaudyti laike. Kai žemėje karaliavo Rama, aš, neturto prispaustas, stebuklinguoju dagtimi nešinas atėjau šičia. Iš tolo pamačiau kažkokį žmogų su ratu ant galvos ir paklausiau jį, ką jis čia veikia. Tada ir atsitiko tai.
Tuomet brahmanas paklausė:
– Mielasai, o kaipgi tu, šitaip stovėdamas, valgydavai ir gerdavai?
Tas jam atsakė:
– Mielasai, turtų dievas, bijodamas, kad kas nors nepaimtų jo lobio, šitas kančias sugalvojo tiems, kurie apdovanoti antžmogiška dalia. O jei kas ir užklysta, tai jis nei alkį, nei troškulį jaučia, ir senatvė su mirtimi jį užmiršta, ir tik šitokį va skausmą jis patiria. Taigi aš esu išlaisvintas. Jeigu leisi, tai dabar eisiu namo.
Taip pasakęs, jis nuėjo12.
Čia pateikta senovinės pasakos versija perspėja klausytojus vengti perdėto šykštumo, tačiau ankstesniu pavidalu ji buvo Mahajanos budistų sakmė apie bodhisatvos kelią, o paskubom ištartas dvasinio ieškotojo klausimas liudijo nesavanaudišką jo gailesčio tobulybę. Prisiminkime suluošintą karalių iš viduramžių krikščionių legendos apie Šventąjį Gralį: jei atvykęs tyros širdies riteris paklaustų Gralio taurės saugotojo apie jo negalią, karalius iškart pagytų, o svečiui atitektų karališkasis titulas. Tai primena erškėčių vainiką ant nukryžiuoto Kristaus galvos ir virtinę kitų herojų: Prometėją, prikaltą prie uolos, ir erelį, ryjantį jo kepenis; Lokį, irgi prikaltą prie uolos, ant kurio galvos laša ugniniai kosminės gyvatės nuodai; galiausiai Šėtoną, tokį, kokį jį matė Dante – Žemės viduryje kaip jos ašį, ten pat, kur graikai vaizdavosi esant Hadą (romėnai – Plutoną), požemių ir turtų valdovą; pastarasis vaizdinys (stebuklingas sutapimas, pasitaikantis lyginant įvairias mitines formas) turi savo atitikmenį Rytuose – Indijos žemės dievą Kuberą, turto ir pasakoje minimo kankinimų rato valdovą.
Tačiau mūsų atveju šizofreniškas vizijų regėtojas suvokė, kad nepakels bepročio, visatos viršūnėje klaikiai kenčiančio Dievo vaidmens. Ir iš tiesų, kas ryžtųsi ir savo noru sutiktų patirti gyvenimą ir pasaulį – toks, koks jis yra, – visą šiurpinančio džiaugsmo pilnatvę? Šitoks tikriausiai būtų galutinis atjautos tobulumo išmėginimas: ar žmogus galės teigti pasaulį tokį, koks jis yra, be išlygų, ištverti jo kraupų džiaugsmą, savo ekstazę ir dar beprotiškai geisti tokios laimės visai gyvasčiai? Šiaip ar taip, Jesse’is Watkinsas suprato, kad jam gana.
„Potyriai kartais buvo tokie niokojantys, – prisipažino jis, įvertindamas visą savo kelionę, – kad ir dabar bijočiau tai vėl išgyventi… Aš nelauktai susidūriau su kažkuo nepalyginti didesniu už mane patį: tiek patirčių, tiek nušvitimų, jog tiesiog neatlaikai… Vos pora akimirkų, bet per jas atrodo, kad tave užplūdo akinančios šviesos, vėjo srautas ar dar kažkas; jautiesi per daug nuogas ir vienišas, kad galėtum tai ištverti.“
Vieną rytą jis nutarė daugiau nesileisti gydomas raminamaisiais ir trūks plyš ateiti į protą. Jis atsisėdo ant lovos krašto, tvirtai sunėrė rankas ir ėmė kartoti savo vardą. Kartojo ir kartojo, vėl ir vėl, kai staiga – tai visada atsitinka staiga – jis suprato, kad viskas praėjo. Taip ir buvo: išgyvenimai baigėsi, jis pasijuto sveikas.
Manau, dabar galiu teigti, kad čia glūdi visos kelionės šaknys, jei tik žmogui lemta grįžti namo. Jos esmė tokia: nesitapatinkite nė su jokia iš patirtų galių ar vaizdinių! Siekiantis išsivaduoti indų jogas tapatinasi su Šviesa ir niekad negrįžta, tačiau norintys gyventi ir padėti kitiems niekada neleidžia sau taip pabėgti. Galutinis ieškojimų tikslas, jei ketinama grįžti, yra išsilaisvinimas ar palaima ne sau, o išmintis ir galia tarnauti kitiems. Ir Vakarai turi didingą ir pelnytai garbinamą pasakojimą apie žmogų, atlikusį kelionę pirmyn ir atgal, dešimt metų trukusį plaukiojimą į Šviesos šalį – Homero Odisėją; jis, kaip ir karališkojo laivyno karininkas Watkinsas, buvo karys, po daugelio mūšių metų grįžtantis namo ir dėl šios permainos priverstas iš pašaknų pakeisti psichologinę laikyseną ir centrą.
Mes visi žinome šią nepaprastą istoriją, kaip Odisėjas, su tuzinu laivų išplaukęs iš nugalėtosios Trojos, pateko į Trakijos uostą Ismarą, sugriovė miestą ir išžudė žmones ir – kaip vėliau jis pasakojo – „moteris jų visas ir turtą, iš miesto paėmę“13, išsidalijo. Aišku, toks galvažudys nebuvo pasirengęs šeimos gyvenimui; tam reikėjo, kad jo būdas visiškai pasikeistų, todėl dievai, visad imlūs tokiems dalykams, pasirūpino, kad jis gautų pylos.
Iš pradžių Dzeusas užsiundė ant jų audrą, kuri suplėšė į skutus laivų bures, paskui po devynių dienų pašėlę vėjai atbloškė juos į lotofagų šalį – haliucinogeninio „užmaršties“ vaisiaus karaliją, ir ten, kaip Watkinsas beprotnamyje, Odisėjas bei jo apduję bendražygiai plaukiojo po sapnų jūrą. Vėliau sekė virtinė mitologinių nuotykių, į kuriuos panašių dar niekam nebuvo tekę patirti.
Pirmiausia jie susidūrė su kiklopais ir vargais negalais ištrūko iš baisios olos, vėliau juos trumpam apėmė pakili nuotaika, kai jų laivams bures išpūtė dievo Eolo vėjai. Džiaugsmas nuslūgo, kai užėjo štilis ir visam tuzinui laivų teko sunkiai darbuotis irklais. Taip jie atplaukė iki laistrigonų salos; šie žmogėdros nuskandino vienuolika laivų, ir tvirtasis Odisėjas, susidūręs su galingesnėm jėgom, drauge su persigandusia įgula paspruko paskutiniu laivu. Jūroje tebetvyrojo visiška tyka, ir vyrai sunkiai yrėsi, kol pasiekė žemę, kurioje buvo lemta įvykti pagrindiniams visos naktinės jūrų kelionės įvykiams, – gražiakasės Kirkės, paverčiančios vyrus kiaulėm, salą.
Tai buvo moteriškė, su kuria mūsų gerokai pažemintas herojus negalėjo duoti valios rankoms: ji aiškiai pranoko jį savo galia. Laimei, jo garbę išgelbėjo laiku pasirodęs paslapčių dievas Hermis, po mirties persikūnijančių sielų vedlys ir globėjas; jis padėjo Odisėjui patarimais ir kerais; užuot pavirtęs kiaule, didysis jūrų keliautojas, Hermio apsaugotas, patenka į Kirkės guolį; vėliau nimfa nurodo jam kelią į mirusiųjų karalystę, kur klaidžioja protėvių šešėliai. Ten jis taip pat sutiko Teiresiją, akląjį pranašautoją-žynį, sujungusį vyro ir moters pažinimą. Sužinojęs viską, ką galėjo, Odisėjas, labai pasikeitęs į gerą, grįžta prie anksčiau labai pavojingos nimfos, dabar tapusios jo mokytoja ir vedle.
Kirkė parodė Odisėjui kelią į saulės dievo Helijo, jos tėvo, salą, tačiau tenai – prie visos šviesos šaltinio – sudūžta paskutinis jo laivas, įgula žūsta, o nenumaldoma tėkmė vienišą Odisėją, nublokštą į jūrą, nuplukdo atgal prie kasdienio gyvenimo ir pas žemišką žmoną Penelopę… jei pakeliui pas ją neskaičiuosime aštuonerių metų pertraukos su kita žmona, dar nesena nimfa Kalipse, ir dar trumpesnės viešnagės gražiosios Nausikajos ir jos tėvo saloje, iš kur mūsų keliautojas, giliai įmigęs, per naktinę jūrą – jau visiškai pasirengęs būsimam rūpestingo vyro ir tėvo vaidmeniui – galiausiai pasiekia gimtuosius krantus.
Įsidėmėtinas šio didingo epo apie vidinę kelionę po naktinę jūrą bruožas yra tas, kad keliautojas niekur nenori pasilikti visam laikui. Lotofagų šalyje Odisėjaus bendražygiai, paragavę gardžiųjų lotosų, nebetrokšta grįžti namo, tačiau Odisėjas juos verkiančius jėga parvaro prie laivų, pririša prie suolų ir išplaukia tolyn. Net aštuonerių metų gyvenimo idilė pas Kalipsę nenumaldė Odisėjo noro dažnai patraukti vienam į pakrantę ir ilgesingai žvelgti namų link.
Jesse’iui Watkinsui galų gale irgi pavyko atskirti save, paprastą žmogų, nuo pamišėlio psichiatrinėje ligoninėje. Kaip lemiamas jo antikinio pirmtako lūžis buvo paskutinio laivo sudužimas prie Saulės dievo salos kraštutinę kelionės akimirką, taip mūsų dienų jūrininko lemiamu lūžiu tapo kraštutinis akinančios šviesos potyris. Jį išgyvenęs Jesse’is Watkinsas suprato, kad yra ne tik persigandęs pamišėlis, stovintis ant pražūties ribos, bet ir blaiviai mąstantis vyras, kadaise ramiai gyvenęs savo namuose iki psichologinio pakrikimo dienos. Mes jau žinome, kad jis atsisėdo ant lovos, sunėrė rankas, ėmė kartoti savo kasdienio gyvenimo vardą, kol tarsi naras, pakilęs į vandens paviršių, grįžo į save.
Dažniausiu ir tinkamiausiu mitologiniu įvaizdžiu, įkūnijančiu tokį sugrįžimą, yra „atgimimas“, – atgimimas naujame pasaulyje; kaip tik šis simbolis atėjo į galvą save išgydžiusiam, savaime pasveikusiam ligoniui. „Kai išėjau laukan, – pasakė jis, – staiga pajutau, kad viskas yra kur kas realiau, nei buvo anksčiau: žalesnė žolė, ryškesnė saulė, gyvesni žmonės. Aš juos mačiau aiškiau, ėmiau skirti, kas gera ir kas bloga. Apskritai aš pradėjau daugiau suvokti.“
„Argi dabar mes nesuvokiame, kad reikia gydyti ne nuo šios kelionės, – komentuodamas Watkinso patirtį, pabrėžia daktaras Laingas. – Juk ji pati savaime yra natūralus išsigelbėjimo būdas nuo mūsų baisaus susvetimėjimo, kurio vardas – normalumas?“
Jo išvada bemaž sutampa su daktarų Perry’io ir Silvermano nuomonėmis, kurios pateiktos minėtuose straipsniuose. O visai neseniai sužinojau, jog panašią mintį dar 1902 metais iškėlė C. G. Jungas veikale „Apie vadinamųjų okultinių reiškinių psichologiją ir patologiją“14.
Taigi apibendrinsime: vidinės mitologinio herojaus, šamano, mistiko ir šizofreniko kelionės yra iš esmės tapačios, o sugrįžimas ar pasveikimas suvokiamas kaip atgimimas – taigi „antrąkart gimusios“, jau kasdienybės horizontų nevaržomos asmenybės gimimas. Nūnai žinoma, jog tai tėra tik didesnės savasties atspindys, o jos uždavinys – archetipines instinktų sistemos energijas įtraukti į vaisingą spektaklį, vykstantį čia ir dabar, erdvėje ir laike, kasdienybėje. Žmogus jau nebebijo nei gamtos, nei jos baisaus kūrinio – visuomenės; kitaip ir būti negali, nes žmonės tiesiog neišgyventų. Naujoji asmenybė gyvena darniai, taikiai sugyvena su visais; grįžusieji iš kelionės pasakoja, kad jų gyvenimas tapo turtingesnis, sveikesnis ir linksmesnis.
Rodos, pagrindinė problema yra, kaip nuplaukti šį kelią – ir tikriausiai nesyk – nesudužus. Atsakymas, kad negalima leisti žmogui išprotėti, nėra tinkamas. Geriau jam iš anksto kažkiek papasakoti apie tai, kur jis pateks ir kokios galios jo ten laukia, duoti kokį nors burtažodį, kuriuo jis galėtų atpažinti, užvaldyti ir panaudoti šias energetines galias. Nugalėjęs Fafnį, Sigurdas atsigeria drakono kraujo ir kaipmat – labai nustebęs – suvokia, kad supranta gamtos kalbą – save ir aplinkinius. Jis nevirto drakonu, nors įgijo drakono galių, kurių, tiesa, netenka sugrįžęs į kasdienį žmonių pasaulį.
Kelionėje visad tyko didelis pavojus – psichologijoje tai vadinama „pabrinkimu“ (inflation); jis dažnai ištinka psichotikus. Jie tapatinasi arba su stebiniu, arba su stebėtoju. Visa gudrybė yra ta, kad privalu suvokti objektą netapus juo, suprasti, kad mes visi galime būti savotiškais išganytojais savo draugams ar priešams: išganytojais, bet ne Išganytoju. Mes visi galime būti tėvai arba motinos, tačiau niekada Motina arba Tėvas. Kai bręstanti paauglė suvokia, kokį kerintį poveikį kitiems daro jos pražystantis moteriškumas, bet šį nuopelną prisiskiria pačiai sau, tai jau yra lengvo pamišimo požymis, nes toks susitapatinimas yra klaidingas. Aplinkinių susižavėjimą sukelia ne jos mažytis apstulbęs „aš“, o nuostabios jos asmenybę dengiančio kūno permainos. Prisimenu kadaise girdėtą japonų patarlę apie penkis žmogaus augimo tarpsnius. „Kai dešimties metų – žvėriūkštis, dvidešimties – kvailys, trisdešimties – nevykėlis, keturiasdešimties – apgavikas, penkiasdešimties – nusikaltėlis.“ Sulaukęs šešiasdešimties, pridurčiau aš (nes tuomet visi šie tarpsniai jau praeityje), imi dalyti patarimus kitiems, o septyniasdešimties (suvokęs, kad visa, ką pasakei, kiti suprato ne taip) imi tylėti ir esi laikomas išminčiumi.
„Būdamas aštuoniasdešimties metų, – pasakė Konfucijus, – žinau savo šaknis ir stoviu tvirtai.“
Atsižvelgus į visa tai, leiskite man pabrėžti šių išganingų minčių pamoką baigiamaisiais žodžiais to beprotiško regėjimo, kuris aplankė į Patmo salą ištremtą Šventąjį Joną:
Aš regėjau naują dangų ir naują žemę, nes pirmasis dangus ir pirmoji žemė išnyko, ir jūros taip pat neišliko. Ir aš išvydau šventąjį miestą – naująją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo; ji buvo išpuošta kaip nuotaka savo sužadėtiniui. Ir aš išgirdau galingą balsą, skambantį nuo sosto: „Štai Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais. Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebus mirties, nebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo.“ <…>
Angelas parodė man gyvybės vandens upę, tvaskančią tarsi krištolas, ištekančią nuo Dievo ir Avinėlio sosto. Aikštės viduryje, tarp upės atšakų, auga gyvybės medis, duodantis dvylika derlių, kiekvieną mėnesį vedantis vaisių, o to medžio lapai tinka tautoms gydyti15.
Versta iš: Campbell J. MYTHS TO LIVE BY. – New York: Bantam Books, 1988. – P. 207–240
1 Legendinis Airijoje esančios Blarnio pilies akmuo (Blarney stone), pasiekiamas tik kabant nuo pilies sienos žemyn galva; tikima, kad jį pabučiavęs žmogus įgauna gražbylystės dovaną (red. past.).
2 Annals of the New York Academy of Sciences. – Vol. 96. – Article 3. – 27 January. – 1962. – P. 853–876.
3 Campbell J. The Hero with a Thousand Faces.–New York:Pantheon Books,1949.– P.30.
4 American Anthropologist. – Vol. 69. – No. 1. – 1967. – Vasaris.
5 The Masks of God. – Vol. 1, 6 ir 8 skyriai.
6 Rasmussen K. Across Arctic America. – New York and London: G. P. Putnam’s Sons, 1927. – P. 82–86; Osterman H. The Alaskan Eskimos, as Described in the Posthumous Notes of Dr. Knud Rasmussen. Report of the Fifth Thule Expedition 1921–1924. – Vol. X. – No. 3. – Copenhagen: Nordisk Forlag, 1952. – P. 97–99.
7 Užuomina į vaikišką eilėraštuką „Kliunkis Pliumpis ant sienos sėdėjo“ („Humpty Dumpty sat on a wall“) iš rinkinio „Motušės Žąsies rimuotės“ („Mother Goose Nursery Rhymes“), pirmąsyk išleisto Anglijoje XVIII amžiuje. (Vert. past.)
8 Bhagavadgîta 2:24, 27, 30.
9 Bhagavadgîta 2:58, 71.
10 Laing R. D. The Politics of Experience.–New York:Pantheon Books,1967.– 7 skyrius, „A Ten-day Voyage“.
11 Belaukiant Godo (pranc.).
12 Pančatantra / Vertė R. Mironas. – Vilnius: Mintis, 1990. – P. 272–273.
13 Homeras.Odisėja,IX 41.
14 Jung C.G. Collected Works.– Vol.I.– P.3–92.
15 Apr 21,1–4; 22,1–2.