Tėvynės varpai
Stasys Stacevičius. Mykolo ir kiti žvaigždynai
2013 m. Nr. 3
Šią esė Stasys Stacevičius „Metams“ atsiuntė 2012 m. lapkričio 16 d. Ir laišką trumpą parašė:
„Sveiki, gerbiami metraštininkai.
Siunčiu ką tik baigtą esė. Didoka ir sudėtinga. Bet gal paskaitoma?
Sveikatos ir kūrybingumo jums ilgiausiuose vakaruose.
S. Stasys iš ūkanų apsupto vienkiemio, radijui kažką kalbant apie bestijas bestselerius ir amžinus ubagautojus.“
Lekiame į žvaigždes… Tiksliau – į Etnokosmologijos muziejų netoli Molėtų. 2009 m. rugpjūčio vakaras, ačiū Dievuliui, giedras, giedri Jolantos ir Ugnės veidai Mykolo automobilyje, ir skaidriuos jų veiduos – lyg asmeniniuose danguose – gal įmanoma įregėti žvaigždes. Tikriausiai. Tik ne tamsomečiu. Motoras ir oro srautas gaudžia kaip lopšinė, jaučiu šilumą nuo Ugnės, šalia jos būdamas jaučiuosi esąs savo vietoj, mintyse vėl girdžiu, kaip ji pasako: mano tėvas pavirto žvaigždele, mama tapo žvaigždele, brolis… Gal tas žvaigždes ir įžiūrėsiu jos išgiedrėjusiame veide.
Andai, kai buvom gerokai jaunesni, atėjus rugpjūčio giedrai nakčiai, pasiklojome po žvaigždėmis, miškapievėj, sugulėm – akimis į dangų. Gal reiktų sakyt: akimis į skliautą, nes, dvasiniu ir kosminiu požiūriu, dangus, kaip ir pragaras, gali būti visur. Mūsų akys vis plėtėsi, didėjo, prisitaikydamos prie tamsos, žvaigždžių vis daugėjo, jos vėl jungėsi į struktūras, o tarp tų šviesos sankaupų vėrėsi nakties tuneliai, tamsos labirintai.
Aptikau, kad atpažįstu nedaug žvaigždynų pagal jiems žmonių duotus vardus, bet abu su Ugne pagalvojome: galim žvaigždynus pavadinti kaip norim, ir jeigu tai nebus pravardė, tai žvaigždės nesupyks ir nekeršys. Gal anas ryškus žvaigždynėlis – neduok Dieve – tai mano su Ugne būsimo Išsiskyrimo žvaigždynas? O už jo – toli toli – vos beįžiūrimas blūsčioja mūsų Susitaikymo žvaigždynėlis? Po dvidešimt ar po milijonų metų? Kaip gera tyloj pakartoti amžinus klausimus be atsakymų.
Kas yra materija? Iš kur atsiranda sąmonė? Ar pasaulis egzistuoja realiai? Kas esu aš? Kas yra Ugnė? Kodėl mes dabar kartu? Kodėl laikas teka į ateitį? Kodėl nuo Ugnės dabar sklinda šiluma, o nuo žvaigždžių – šaltis?
O gal žvaigždės nėra negyvi ir nemąstantys ugnies rutuliai? Visata yra mąstanti, galaktikos joje išsidėstę panašiai kaip neuronai žmogaus smegenyse, gal ir visatos forma panaši į smegenų formą – yra tokia hipotezė. Kai tyloje tarp žvaigždynų tai papasakoju Ugnei, ji klausia, kur tai skaičiau… Sakau, kad rusų mokslo populiarinimo žurnale „Znanije – sila“. Lietuviškai būtų „Žinojimas – jėga“. Ugnė nuoširdžiai nusijuokia, sako, kad būsiu stiprus skaitydamas tą žurnalą, velniškai stiprus… Kur jau ne. O kodėl ne angeliškai stiprus? Labai norėdami galim sužinoti, kiek šviesmečių iki anos žvaigždės: šimtas, tūkstantis ar daugiau. O kas iš to? Štai žinau, kad Ugnė dabar šalia manęs, bet nežinau, ar rytoj ir po metų ją turėsiu. Nežinau, didesnė jėga yra žinojimas ar nežinojimas? Ar tai tolygios jėgos, gyvas pliusas ir gyvas minusas, duotybė ir neduotybė? Ar nežinojimas irgi yra laikina dovana ir palaima? O žinojimas? Jis būna spindintis, keliantis, nešantis lyg sparnai arba raminantis, bet gali būti šlykštesnis už tūkstantį kekšių ir baisesnis už pasaulio pabaigą… Ar po mirties sužinosim, ko nesitikėjom? Ko geriau nežinoti?
Nuo Ugnės sklinda jauki, moteriška šiluma, o nuo fantastiškai karštų žvaigždžių – šaltis, šaltis… Kur ta plika akim neįžiūrima Slibino galaktikėlė, kurios nuotolis nuo Saulės – 260 tūkst. šviesmečių? Žvaigždes galima suskirstyti ir taip: tos, kurių šviesa, pasiekianti mus dabar, buvo išspinduliuota iki žmogus Žemėje ištars pirmą žodį. Iki jis pasidarys pirmą fleitą iš mamuto ilties. Iki gims Kristus. Iki kris Roma. Iki Lietuvos pasienyje pagonys nudobs šv. Brunoną, iki gims Čingischanas, iki… Galima skaičiuoti ir kitaip: kiek žvaigždžių, planetų, kometų, dulkių, protonų, elektronų, kvarkų, kiek tamsiosios neregimos materijos ir kiek vadinamosios juodosios materijos energijos yra toje įsivaizduojamoje sferoje, kurią saulės šviesa, skriedama bemaž 300 tūkst. km per sekundę greičiu, jau aprėpė nuo Kristaus gimimo iki dabar? „Krikščioniškoji“ kosminė sfera didėja, tampa „turtingesnė“, bet ji persidengia su kitoniškom sferom, ir todėl, todėl…
Viešpatie, kuris esi kosmose… Kiek palyginti dar nedaug žvaigždžių ir juodosios energijos yra įsivaizduojamoje sferinėje 35 šviesmečių storumo „sienoje“ – nuo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gimimo iki ankstyvos jo mirties. Jeigu skaičiuotume 2012-aisiais, tai būtų sfera, kurios „siena“, žiūrint iš Žemės, prasideda už 101 šviesmečio, o baigiasi už 137 šviesmečių – tiek jau nuskriejo mūsų Saulės šviesa, išspinduliuota nuo M. K. Č. gimimo iki jo mirties. Ir toj „sienos“ erdvėj, jos tūryje dar palyginti nedaug ugnies rutulių, dulkių, tamsios materijos ir juodosios energijos, tačiau po tūkstančio metų tos Čiurlionio astronominės sferos 35 metų storumo „siena“ jau bus už 1137 šviesmečių, ir tos kosminės, sferinės Čiurlionio „sienos“ plotas bei tūris bus nepalyginti didesni, ir… Taip galima mintyti ir apie karaliaus Mindaugo astronominę sferą ir apie tos sferos „sieną“. Ir apie Vytauto Didžiojo, Daukanto, Maironio, Basanavičiaus, Salomėjos Nėries, Pauliaus Širvio, Danutės Paulauskaitės, Gintaro Beresnevičiaus, Sigito Gedos, Lietuvos vardo tūkstantmečio… O štai Žalgirio mūšio, trukusio tik keletą valandų, kosminės sferos „siena“ yra „plonutė“ – tik milijardus kilometrų šviesa nuskriejo, kol tūkstančiai kryžininkų ir mūsų bernelių galvas padėjo. O „Lituanicos“ skrydžio per Atlantą astronominė sferos „siena“ gal triskart storesnė, bet ji dar nedaug nutolusi nuo Saulės ir Žemės. Visos tos sferos ir jų sienos iš dalies ar visiškai susimaišo su kitų asmenybių, su Kryžiaus žygių ir kitų karų, epochų ar trumpučių reiškinių sferomis ir sienomis. Hirosimos ir Nagasakio žūties kosminės sferos ir jų sienos gali būti suvokiamos ir pasaulio piliečiui, o štai Apuolės, Pilėnų, Pirčiupių ar Adolfo Ramanausko-Vanago kosminės sferos egzistuoja tol, kol yra tai žinančių ir suvokiančių. O kai Žemėj neliks lietuvių, tai nežinau, ar „Mąstanti Visata“ mąstys lietuviškai? Gal… Tikėjimai, pagal ruso Michailo Bulgakovo teoriją, pildosi.
O kas tau ir man iš tų sferų ir jų „sienų“, kurios gal nei apsaugo, nei perkeičia tą kosminį šaltį, virpesius, energijas, juodąją, šviesiąją?.. „Apskaičiuok, žinok, įsivaizduok, tikėk – ir perkeis, – kužda – nežinau kieno – balsas, – tik neskubėk atsakyti…“ Ilsisi ramybėje ar jau pasiilsėjo mano tėvas, mama? Ar egzistuoja „amžinas miegas“, ar miegoti įmanoma tik gyvam esant? Ar vadinamuoju grožio miegu šimtmečius nenumiega ugnikalniai Žemėje, pagonių dievai ir sielos mūsų, kūnus palikę?
Jaučiu, kad Ugnė tuoj užmigs su visu savo dangovaizdžiu, negarsiai deklamuoju paskutinį posmą iš Josifo Brodskio „Didžiosios elegijos“, išverstos Tomo Venclovos:
Miegoki, Donai. Migti nebaisu.
Ant vagio švarkas. Jo skvernai skylėti.
Gal į tave pažvelgs iš debesų
Žvaigždė, kuri tau šitiek metų švietė.
Paskui lyg savaime man ima skambėti Danutės Paulauskaitė eilutės iš rinkinio „Dviese su namais“:
Aš dar neištariau,
Aš jau pasirinkau, aš išeinu
Iš vienišos aborigenų padermės
Iš Paukščių Tako
***
Nepermaldaujamas Viešpatie
Nepermaldaujami, Motina ir Tėve
Kam palikot mane
Kam aš pasiklioviau žvaigždėm
Ir visatos šalčiu
***
Aš neišmokau rūmų etiketo
Aš ponią Delovėj ant laiptų sutikau
Ir vėl paklausiau
Kam tiek daug gėlių
Mano draugė po žvaigždėmis vėl atkunta ir mintija: kam Kūrėjui reikėjo pažerti tuos milijardus žvaigždžių ir galaktikų, jeigu gal tik prie vienos Saulės iš milijardų saulių užsimezga kai kas panašaus į mus? Užsimezga ir užgęsta, anksčiau, vėliau, ir todėl tos būtybės prasilenkia ne tik erdvėj, bet ir laike. Pagalvoju: tai – Kūrėjų Kūrėjo kūrybiniai nuostoliai. Ar Kūrėjo ir Kūrėjos meilės nuostoliai? Neišvengiami? Nešvanku gal lyginti žvaigždes su spermos ląstelėmis, bet… Vidutiniškai gal vienam iš kelių milijardų spermatozoidų pasiseka susilieti su kiaušialąste ir užmegzti naują gyvybę, kuriai sielą gal duoda trečioji jėga – iš kosmoso. Ir kuo vyras gyvybingesnis, tuo daugiau sėklos jis išlaisto ne dėl būsimo vaiko, o dėl neišvengiamybės. Taip užprogramuota gal ne Gamtos, bet Dėsnių Dėsnio, Kūrėjų Kūrėjo. Viešpaties.
Net sunku pasakyti, ar Mąstančios Visatos ir žvaigždynų, kaip kūrybinių nuostolių, hipotezėms prieštarauja teorija, pagal kurią visata susprogs. Ji – dėl vadinamosios juodosios energijos – plečiasi vis didėjančiu pagreičiu, ir tas pagreitis, jei bus kam suvokti, darysis vis siaubingesnis, žiauresnis, ir… Pagal amerikiečių astrofiziko Roberto Coldwello skaičiavimus, pasaulio ir visų įregimų pasaulių pabaiga prasidės po 22 milijardų metų, skaičiuojant nuo dabar. Tų laikų stebėtojai, jeigu jų bus, pamatys, kaip jų galaktikos tolsta viena nuo kitos ir dingsta iš akiračio. Jeigu tuomet kažkur dar gims nauja civilizacija, tai jos astronomams kitos galaktikos tiesiog „neegzistuos“, ir jie nė neįtars, kad visata buvo ir yra kitokia, negu jie regi. Likus 60 milijonų metų iki pabaigos, tariami stebėtojai gal pamatys, kaip subyra mūsų Paukščių takas ar ta galaktika, kurioje jie gyvena, ir vis didėjančiu greičiu į visas puses išsilaksto žvaigždės, tampa neįregimos per jokį teleskopą, dangus lieka tuščias ir juodas juodas. Likus trims mėnesiams iki pasaulio pabaigos, spaudžiant tai pačiai išcentrinei juodajai energijai, ir planetos ima tolti nuo savo saulių bei viena nuo kitos, ir jau absoliuti naktis apgaubia stebėtoją. Likus 30 minučių iki galo, sprogsta ir subyra į dulkes mūsų Žemė ir visos planetos, o dulkės tuoj pat išsiskaido į atomus. Iki užsklandos likus dešimčiai sekundžių minus devynioliktame laipsnyje, drioksteli atomai, paskui sprogsta jų branduoliai, susproginėja elementariosios dalelės, ir net kvarkus susprogdina ta juodoji energija, ir… Visata, gyvavusi gal 36 milijardus metų, pavirsta į nieką. Tačiau tą akimirką tikriausiai atsiveria juodosios skylės, kurios galbūt yra tuneliai į kitas visatas, ir mes tais tuneliais, tuneliais…
– Žinojimas – jėga, jėga… – juokiasi Ugnė. – Juodoji energija – jėga, žinojimas, sila, znanije… O baltoji energija? O skaidrioji? O kaip atrodo kvarkas?
– Gal niekaip neatrodo…
– Nyki teorija.
– Gal klaidinga.
– Kaip ir dauguma teorijų.
Bet tikriausiai neklaidinga teorija, kad po 2–3 milijardų metų mūsų Saulė ims pūstis, plėstis, ugniniai liežuviai lyžtels Žemę, na, o mes tuo metu, mes…
Smūgis, netikėtumas supurto automobilį, ir, išsinėręs iš minčių debesies, gal sekundės dalį regiu, kaip, pakilęs aukščiau priekinio stiklo, šalikelėn nuskrieja didžiulis gelsvas šuva… Lyg gyva kometa – su galva, su uodega – būtų žybtelėjusi prieš savo mirtį… Mykolas stabdo greitkelyje smagiai lėkusią mūsų mašinytę, išlipa persimainęs, daugiau negu nuliūdęs, mes tylėdami – iš paskos. Automobilis beveik nenukentėjo, ir mums lyg nieko baisaus nenutiko, bet Mykolas labai susikrimtęs. Jis juk vairavo, o šunis Mykolas myli gal ne mažiau negu žmones. Kai kuriais atvejais ir aš šunis myliu gal net labiau negu žmones, nes žmonių pasitaiko visokių, kai kurie nesilaiko Dešimties įsakymų ir ne visi suvokia Septynias didžiąsias nuodėmes. Na, o šunims tie įsakymai neįmanomi, ir tos nuodėmės keturkojams lyg neįmanomos, nesvarbu, ar labai šuniškai padaro. Guodžiame Mykolą: tu nekaltas, nieks čia niekuo dėtas, o ciuckiui mirtis tikriausiai buvo staigi, be ilgų kančių, be to, šuns žūtis buvo graži: lyg perdeganti kometa – su galva ir su uodega – nuskrido… Gal jau šunų rojuje jis ar bendrose visų gyvūnų, neišskiriant nė žmogaus, dausose.
Lekiam toliau, ir prisimenu, kaip per miestelį, laikydamas už pasaitėlio, vedžiau jauną ir judrų Ugnės šunelį… Ak, jau duok, Dievuli, jam šunų rojų ar Amžinos medžioklės ir meilės šalį – pražuvo nuo pikto žmogaus rankos, nes ištrūkęs laisvėn lindo pamylėti kalių, didelių ir veislinių, jos irgi norėjo, bet šeimininkas įtūžo. O buvo toks įdomus šunelis, šaunuolis ir inteligentiškas. Pirmąsyk gyvenime pamatęs mažą katytę, jos nepuolė, priėjo ir atsargiai uždėjo leteną katytei ant nugaros… Taip ir su pirma pamatyta pelyte susipažino. O su manim sveikindamasis pasišokėdavo aukštai – lyg koks karatistas – snukeliu kad trinktels į pilvą, į krūtinę. Taigi, veduosi tą šuniuką per miestelį ir pamatau priešais ateinančias dvi savo buvusias mokytojas – jau jaunosios pensininkės… Pirma, labai rimta ir ori, žingsniuoja matematikė, o už keliolikos žingsnių nuo jos – fizikė, irgi mokytojiškai rimta, bet gal su slaptu elektromagnetiniu ar kitokiu krūviu.
– Ar neįkąs? – tiesiai klausia matematikė, įtariai žiūrėdama į šunelį.
Noriu sakyti, kad ne, tačiau pasigirsta tvirtas ir pilnas teisumo fizikės balsas:
– Jei du tris kartus įkąs, tai nepakenks…
O, daugiaprasmė mūsų nuotaikingos fizikės ištarmė! O, tie – iš didžiosios raidės – Fizikai! Jie, jeigu netampa mokytojais arba mokslininkais, patampa garsiais politikais arba klestinčiais verslininkais. O šiaip gyvenime visi mes esame fizikai iš mažosios raidės, praktikai, kartais – teoretikai. Viena mano pažįstama mėgo kartoti: nebūna dviejų vienodų žvaigždžių ir žmonių, nebūna dviejų vienodų medžio lapų, snaigių, kristalų, pelenų dulkelių…
Ir atomų dviejų vienodų tikriausiai nebūna, nes jų būsena vis keičiasi. O ar būna du vienodi elektronai? Tikriausiai – ne. Esu iš didelių astrofizikų girdėjęs, kad elektrono uodega (o gal galva?) lyg nusitęsia į begalybę, ir tuo požiūriu elektronas yra ne mikroskopinis, o gal sulig visata? Elektronas elgiasi taip, lyg būtų protingas ir mąstantis, jis reaguoja į kitų judesius gal didesniu negu šviesos greičiu. Elektronas yra Viešpaties kūno dalelė? Nė Jo kūne nebūna dviejų vienodų elektronų? Gal būna du visiškai tokie patys kvarkai? Kaži… O ieškomi ir lyg jau atrasti Higso bozonai – pasak naujausių teorijų – jau pati smulkiausia materijos dalelytė? Higso bozonas, anot fizikų, dirbančių su didžiuoju hadronų greitintuvu, tai jau ta pati smulkiausia materijos dalelė, „dieviškoji dalelė“, kuri suteikia masę kitoms dalelėms… Kaip atrodo Higso bozonas? Gal niekaip? Ar vis dėlto turi ir bozonas kūnišką vaizdą, tik kurio nieks niekada neišvys?
Mano kompiuteris štai pasiūlo bozonus taisyti į bizonus… Kiek bozonų turi bizonas? Gal neturi nė vieno, nes bizonas apie bozonus negalvoja. Ir nors mano kūne kažkaip gyvuoja ir vykdo savo užduotį bilijonų bilijonai bozonų, vis tiek neturiu nė vieno bozono, nes negaliu jo išgirsti, pamatyti, pačiupinėti, suvokti. Skaičių siaube, o bizonų beveik nelikę… Ir prerijų – vos vos, ir raudonveidžiai keršytojai jau ne tie… O mūsų Saulė po 4 milijardų metų išsipūs, lyžtelės… Bozonai ir tuomet bus dalelės, atsakingos už sąveiką tarp kitų dalelių, kurios sąveikauja apsikeisdamos daug mažesnėmis dalelėmis – tais bozonais, kuriuos mano kompiuteris bando paversti bizonais. Ir fotonas, šviesos dalelė, – yra vienas iš bozonų – bet tai dar ne pati dieviškiausioji dalelė. O gal „dieviškosios dalelės“ – bent retkarčiais – esame mes, dabar keturiese automobilyje?
Mes, lyg gyvi Higso bozonai, suteikiame masę kažkam, didesniam už mus? Gal mumis – lyg gyvomis dalelėmis – vis apsikeičia nepalyginti Didesnės Dalelės, glūdinčios kažkur prieš mūsų gyvenimą ir po gyvenimo? Bet kartais esam gal ne dieviškosios, o velniškosios dalelės, ir… Dieviškosios dalelės gal buvo Čiurlionis, Maironis, Darius ir Girėnas?
– Atvažiavome… – sugrąžina tikrovėn Mykolo balsas.
Lėtai ir romantiškai temsta, dar turime beveik valandą, apvaikštome mitologinius akmenis, senovinę žvaigždžių stebyklą, stabtelim prie pagoniško aukuro, kulniuojame link observatorijos, dengiamos miškų ir kalnuoto reljefo. Astronomams reikia tamsos, šiuolaikiniame pasaulyje astrofizikams jau stinga nakties, kurią naikina didmiesčiai ir megapoliai.
Atsimenu, kad pirmąsyk su fotografu čia atvažiavome tada, kai muziejuje dar nebuvo įrengtas teleskopas – 1997-ųjų pavasarį. Suradome ten tuomet už gidą buvusį etnokosmologą, nebuvom su juo pažįstami, ir mokslininkas į mus – į žurnalistus iš kaimiško laikraščio – pasižiūrėjo su neslepiama pašaipa veide. Pasijutau lyg atsidūręs ne savo vietoj. Bet tuoj grįžau į savo vietą, nes išsitraukiau „Šiaurės Atėnus“ su to paties etnokosmologo straipsniu, kur jis rašė, kad Lietuvos žemėlapis jam primena žmogaus kaukolę.
Todėl reikia ieškoti likusių griaučių? Ar viso žmogaus? Jo kūno ir dvasios? Jeigu mūsų žemėlapis savo kontūrais būtų panašus ne į kaukolę, o į visą žmogų ar bizoną, tai nė kiek ne daugiau žvaigždžių žibėtų virš mūsų šalies – jų visad tiek pat būna virš kvadratinio metro ir virš visos Europos ar Azijos. Bet?.. Jeigu kiekviena regima žvaigždė egzistuoja dvasioje to, kas ją regi, tai reiškia, kad žvaigždės pasidaugina iš reginčiųjų skaičiaus, žvaigždės gali būti lietuviškos, rusiškos, kiniškos, vokiškos, žvaigždės gali būti krikščioniškos ar pagoniškos, vyriškos ar moteriškos, vaikiškos ar seniokiškos, žmogiškos ar šuniškos.
– Akys žmogui duotos žiūrėti į žvaigždes… Jeigu akys prilimpa prie kompiuterio, tai ant nosies pakimba akiniai, – išdėstė tąsyk mokslininkas ir tuoj pat pasitaisė akinius ant nosies. Paskui vedžiojo mus muziejaus tuneliais įkalnėje, vėliau pakilom į bokštą ir gidas pasakojo apie netoliese stūksantį Kulionių piliakalnį, kur naktimis esą galima išgirsti dejuojant, dūsaujant kunigaikščio vėlę… Pasak legendos, labai seniai gausus priešas čia apsupęs mūsiškių pilį, ir atėjūnai pasakę: jeigu kunigaikštis pasiduos, tai visi kiti bus palikti ramybėj. Vardan savo genties kunigaikštis nusprendęs pasiduoti, atsisveikino su savaisiais, atsibučiavo su žmona, su vaikais ir, sielai siaubingai vibruojant, atsidavė į priešų rankas. O tie jį nužudė ir vis tiek puolė pilį. Dėl tos apmaudžios savo klaidos ir dėl artimųjų kunigaikščio vėlė tebedūsauja…
Tais 1997-aisiais, giedrą balandžio naktį ant šio piliakalnio vyko šventė, kuri galėtų kartotis kas 2400 metų. Susirinko etnologai, senojo baltų tikėjimo atstovai, folkloro muzikantai ir visi, kas norėjo, ir buvo atsisveikinta su vadinamąja „šluotine žvaigžde“, su ryškia Heilo-Bopo kometa, kuri buvo pasirodžiusi prieš 2400 metų ir vėl sugrįš po 2400 metų. Koks tuomet bus Lietuvos žemėlapis? Vynuogės derės ar radioaktyvi tundra čia plytės? O už pustrečio tūkstančio šviesmečių, vis silpdami, bet niekaip neišnykdami, aprėpdami savo sferinėmis „sienomis“ vis daugiau – kaip dirbtinės radijo bangos – tebeskries ir „Doitschlend uber alles…“, ir „Sojuz nierušymyj…“, ir „Lietuva, Tėvyne mūsų…“, ir…
2009-ųjų rugpjūtį pagaliau perkame bilietus, pirmąsyk kylame į teleskopo bokštą lyg į šventovę. Žiūrėtojų susirinko kaip reikiant, ir susėdusiems pasieniuose aplink teleskopą jaunutis gidas, berods uždarbiaujantis studentas, fizikas, norintis tapti astrofiziku, pasako, kad kiekvienas iš mūsų kaskart pro teleskopą žiūrėtų ne ilgiau kaip dvi minutes, idant ir kitiems nakties liktų, žvaigždžių užtektų. Pagaliau. Pro tą teleskopą ir aš žiūriu į Žiedo ūką… Tragiškai spalvingos erdvės, jaučiuosi esąs savo vietoj prieš tą Žiedo ūką, prilipęs prie teleskopo. Bet tik dvi minutes, užsibuvęs ilgiau pasijusčiau ne savo vietoj. Kiekvienas, prisiglaudęs prie okuliaro, įregi, kiek sugeba, o jaunasis gidas aiškina, kad regime mūsų Saulės ateitį po puspenkto milijardo metų. Išeikvojusi vandenilį ir helį, saulė ims gaminti sunkesnius elementus, nusimes dujų apvalkalą, išsiplės per visą regimą dangų, sudegins Merkurijų ir Venerą, lyžtelės Žemę, bet mūsų čia jau gerokai anksčiau bus nelikę… Tris tūkstančius metų skriejo iki Žemės to Žiedo ūko mirusios saulės šviesa. Taigi „regime laiką, kai tūkstančiai mūsų protėvių buvo vadinamieji „pagonys“, nors taip savęs jie tikrai nevadino, ir tikriausiai laimingi jie kartais būdavo pilaitėj ant Merkinės piliakalnio, prisimedžioję, prisižvejoję, kažkokių svaigalų pagėrę, išsidainavę, išsiblaivę po žvaigždėmis sugulę ir susapnavę, kad… trys tūkstančiai metų ir šviesmečių – labai nedaug astronominiu požiūriu. Pagal dabartinę teoriją, įregimų visatos pakraštėlių šviesa mus pasiekė per 14 milijardų metų, tačiau jau girdėti ir nuomonių, kad visata dar didesnė.
Laukiantiems savo eilės po užtemdytu teleskopo kupolu gidas pasakoja šviežią istorijėlę. Vienas vaikinas labai norėjęs su savo mergina pasižvalgyti pro teleskopą artimiausio šeštadienio naktį, bet vietų jau nebuvo. Įsimylėjėlis labai prašės, sakė norintis po žvilgsnio pro teleskopą pasipiršti savo merginai, žvaigždėtom akimirkom… Bet gidas atsakęs: vis tiek nėra vietų, perpildyta, užsakyta… Paskui gidas persigalvojęs, paskambinęs anam pasakė, kad priims, bet su sąlyga: vaikinas savo išrinktajai turės pasipiršti prie teleskopo, jiems žiūrint į Žiedo ūką, t. y. gražiausi žodžiai turės nuskambėti prie Žiedo ūko, prie kitų žmonių… Žiūrėjo jauna pora į tą Žiedo ūką, tylėjo, jaunasis gidas laukė mistiškos akimirkos, bet vaikinas taip ir nepasipiršo. Vėliau gidas pagalvojo: gal ir gerai, kad pasipiršimas neįvyko „prie Žiedo ūko“ – juk jisai reiškia mirtį, vienos iš saulių perdegimą. Fizikos požiūriu visi esame žvaigždžių žmonės – visi cheminiai elementai mūsų kūne pasigaminę jau perdegusiose saulėse.
Tą giedrą rugpjūčio naktį dar stebėjome Jupiterį ir Heraklio žvaigždžių spiečių, į kurį 1974 metais iš Žemės buvo pasiųstas radijo signalas – žmonijos laiškas protingoms būtybėms. Skriedamas šviesos greičiu tą artimiausią Saulei milijono žvaigždžių spiečių pasieks po 20 tūkstančių metų. Dar tiek lauksime atsakymo, jeigu jis bus… Anot gido, visatos evoliuciją, trukusią keliolika milijardų metų, galime prilyginti vieniems metams, ir tąsyk aptinkame, kad žmonijos išradimai, pakilimai ir karai prasideda gruodžio 31 dieną, 23 valandą 50 minučių, 50 sekundžių.
Lyg atjaunėjame nuo to laiko pertekliaus ir nuo jo stygiaus prie teleskopo. Jau visais laiptais iš bokšto laimingai nusileidę ir atsidūrę lauke, staiga už nugarų išgirstame triukšmą ir dejones… Ak, tamsoje ant laiptų paslydo senyva moteris, griuvo, kraupiai dejuoja, gal koją susilaužė… Prie jos jau susispietė artimieji, draugai. Jaučiu, kaip juodoji energija ima pulsuoti manyje, ir tiek pat atsiranda gal „baltosios“ energijos. Tiek pat? Ne, baltosios štai daugiau, daugiau. O, tamsūs tie balti laiptai dabar, užtemdyti, nes tamsa reikalinga astronomams.
Naktyje motoras vėl gaudžia kaip lopšinė, jaučiu šilumą nuo Ugnės, mintyse vėl girdžiu, kaip ji sako: mano tėvas pavirto žvaigždele, mama tapo žvaigždele… Andai mano gimtadienis turėjo sutapti su žvaigždžių lietumi. Per radiją pranešė, kad atskrieja spiečius meteorų, labai didelis, ypatingas leonidų srautas, ne toks, kaip kasmet. Įspūdingiausias leonidų meteorų lietus krito 1966 metų lapkričio 16-osios ir 17-osios naktimis – buvo matoma iki 144 000 meteorų per valandą. Supratau, kad žvaigždžių liūtis sutaps su mano gimtadieniu rudenį – tolybės siunčia man efemerišką gimtanakčio dovaną… Mintyse meldžiausi: Dieve, kuris esi kosmose, noriu, kad ta naktis būtų giedra, kad pamatyčiau šimtus krintančių žvaigždžių ir sugalvočiau daugybę norų – ne tik dėl savęs… Tačiau tą naktį materialus dangus apsiniaukė, ir supratau, kad ir dvasinis dangus neduos man to reginio, dargana perima dovaną, ūkanos atima siuntinį iš visatos tolybių. Gal nenusipelniau, nes prieš keletą dienų susipykdamas su drauge pažeidžiau kosmoso dėsnius. Pasižiūrėjęs į gimtadienio darganas, nuėjau miegoti, susapnavau, kad fantastiškom šviesom vis sužimba langai, švysčioja paveikslai ir fotografijos ant sienų, velionių ir šventųjų veidai… Pusiaunaktį atsibudęs nuėjau į stiklinę verandą: tik lapkričio ūkanos ir dargana. Žinoma, toks ypač gausus meteorų srautas sugrįš, bet tik po keliasdešimties metų, kai manęs čia nebebus, Ugnės nebus, mūsų draugų…
Kitą dieną telefone išgirstu Mykolo balsą, neįprastą, liūdesingą.
– Ar yra toks Šuns žvaigždynas?..
– Yra, Mykolai, Šuns žvaigždynas… Ir tas žuvęs šuva jau Šunio žvaigždyne, jau savo vietoje tas ciuckis… Ir kiekvienas gyvūnas, vilkas ar bizonas, katė ir pelytė – visi turi savo žvaigždynus, visi visi kada nors gimę turi savo žvaigždynus, savo kosmines sferas, sienas iš žvaigždžių. ir tos pačios materialios žvaigždės vienu metu būna labai skirtinguose žvaigždynuose. Bet yra nematerialių žvaigždžių. Yra ir tavo žvaigždynas, ir mano, žinomų ir nežinomų, ir M. K. Čiurlionio, Maironio, ir tavo Jolantos, ir mano Ugnės… Užsimerk dabar, užsimerk ir žiūrėk, žiūrėk… Žiūrėdamas į žvaigždes pasijuntu esąs savo vietoj, nesvarbu, ar namuos būčiau, ar vidur sniegynų…
Ir šalia Ugnės jaučiuos savo vietoj, nesvarbu, ar žvarbioj stotelėj lauktume paskutinio autobuso, ar prie židinio tylėtume. O būna: atvažiuoja artimi giminaičiai, tačiau tokie tolimi tolimi, ir šalia jų net savo namuos pasijuntu lyg būčiau svečiuos ir ne savo vietoj… O gal jau praėjo mūsų paskutinė vasara su Ugne, gal jau paskutinė naktis, jau… Ir trūksta sargybinių, kurie pamatytų ir sustabdytų besikaupiančią mūsų gyvenime juodąją energiją, kuri vis didėjančiu pagreičiu neša mus vieną nuo kito, vis greičiau, greičiau… Paskutinumai irgi turi savo prasmę ir žavesį. Jeigu paskutine Sigito Gedos knyga laikytina ne „Freskos“, o „Siuita Virginijai“, tai jo paskutinės knygos paskutinio eilėraščio „Raitelis ties bastėja“ paskutinis posmas dabar kaip tik:
O kas man sargybiniai tie,
Mačiau aš kalnų sargybą!
Pašviesk žvaigždėmis, naktie!
Ir kokio velnio ten žiba?!
Kokio velnio? Kokio angelo? Kokio jų abiejų mišinio? Plius… Minus… Savo vietoj esąs pasijutau Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos knygynėlyje, kai atsiverčiau tą knygelę. Savo vietoj esąs pasijuntu prie radijo, kai pasigirsta balsas pamokslininko, kuris, remdamasis mokslininkais, dėsto: visatoje yra vietų, senesnių už pačią visatą, visatoj rasta dalelių, sunkesnių už pačią visatą… Suabejoju, ar taip yra. Bet jaučiu, kad mano sieloj yra vietų, senesnių už mano sielą, yra sieloj dalelių, sunkesnių už visą sielą, ir gal yra ten dalelių didumo sulig visata, ir todėl, todėl… Kitame gyvenime, jeigu jis bus, norėčiau būti dailininku ir nutapyti tai, o dar kitame gyvenime norėčiau tai sugroti, o dar kažkuriame gyvenime… Geriau nežinoti, ar tai įmanoma: grįžti – gal užkoduotomis bangelėmis, virpesiais ar bizonais – po šimto ar po tūkstančio metų čia, kur su mylima moterimi andai pasiklojome po nakties dangovaizdžiu, galvojome, ar žvaigždės neserga žmonių ligomis. Paskui panirom į vidinius savo dangovaizdžius, gal dalyvavome Kūrėjų Kūrėjo performanse, skirtame juodajai energijai paneigti ar bent pasipriešinti.
Birutė Jonuškaitė. Tylos tiltai
2013 m. Nr. 2
Stasys Stacevičius (1959 11 19–2012 12 18)
Atminimo žodį Stasiui Stacevičiui, 2001 m. Poezijos pavasario laureatui, reikėtų pradėti tradiciškai: gimė jis 1959 m. lapkričio 19 dieną Merkinės viensėdyje, tame pačiame, į kurį nesugrįžo lemtingą 2012 m. gruodžio 18 dienos vakarą; mokėsi Merkinės Rojaus Mizaros vidurinėje mokykloje, 1978 m. įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros, išėjo tarnauti į sovietinę armiją, į universitetą nebegrįžo… Bet tai tik sausi faktai, kuriais nesidomėjau bendraudama su Staseliu (taip jį mes vadinome), tai kam jie dabar? Geriausia būtų apskritai patylėti… Nes, anot Stasio, ir kai vis mažiau metų lieka, / dažniau / apie tylą kaip tiltą galvoji*.
Man atrodo, kad tyla niekada netrukdo. Nevaro iš proto. Nekelia baimės. Priešingai – ji kaip oras – nematai, bet jauti, įkvepi, iškvepi. Tyla Stasį lydėjo visą gyvenimą. Lyg Siamo sesė dvynė. Visada, o ypač pastaraisiais metais – jis gyveno joje, o ji – jame. Jeigu galėjo, visada pasirinkdavo likti su ja. Nekliudykit tylėt! – rašė.
Nežinau, ar tai klaidingas, ar teisingas pasirinkimas. Nežinau, ar tylėdami mažiau nusidedam, mažiau atskleidžiam savo puikybę, norą pasirodyti šaunesniems, negu esam iš tikrųjų. Juk ir mintys gali būti nuodėmingos. Tylėdami galbūt ryškiau matome, geriau girdime, mažiau skaudinam kitus. Kad ir kaip būtų, Stasio kūrybai tyla tikrai netrukdė. Ji buvo būtina.
Nežinau, kodėl tyla kartais iškrečia keistų pokštų. Kad ir dabar, kai neištvėrusi pastarųjų savaičių tylaus širdį ėdančio nerimo, kai vien sniegas prieš laiptus / ir sniegas ant laiptų, netyčia atsiverčiau prieš keletą metų pradėtą rašyti tekstą „Balti krešuliai“. Jame atradau nenusakomos violetiniai mėlynai pilkos spalvos sausio vidurio dangų ir nuo tuopos gabalais krentančias suledėjusias gyvenimo dienas, kitokias ne vien dėl vitamino D trūkumo, bet ir dėl keisto kaimynų vilkšunės Džekės budėjimo ne šiltame savo namelyje, bet visai po mano langais, patvoryje, tarp dviejų tujų…
Baltas sukrešėjusios tylos spindesys. Viešpatie, viskas kaip šiandien, tarsi nebūčiau pakilusi nuo kompiuterio kokius penkerius metus. Sutrikusi spustelėjau klavišą, uždariau tą puslapį, norėdama pasitikrinti, ar nesapnuoju. Atidariau vėl, o jame… ką tik Regimanto Tamošaičio atsiųsta nuotrauka iš vakarykščių Staselio laidotuvių – stovim visi akis įsmeigę viena kryptimi: Kornelijus, Rūta, aš, Erika… Už mūsų – balto šerkšno ažūras, prieš mus – vien baltų žiedų vainikai. Kas čia per velniava? Kur tekstas? Kur mano „Balti krešuliai“? Nėra. Susinervinusi naršau po kompiuterio atmintį. Nėra. Niekur nėra. Tuo pavadinimu 2013 01 13 įrašytas tuščias baltas lapas ir… nuotrauka jame.
– Klausyk, mes čia truputėlį išdykaujam… – staiga girdžiu gerai pažįstamą balso tembrą ir jau matau: sėdi ant kelmelio, toks beveik į kamuoliuką susirietęs, smulkutis, koją permetęs per koją, alkūne į kelį atsirėmęs, delnu lūpas pridengęs, galvą pakreipęs į šalį, šiek tiek primerkęs rudas akis ir kikena į barzdą – priešsidabrinę, o gal posidabrinę… Iš lauželio kyla tingus dūmas, ant kito kelmelio blizga stiklinė, šalia bene lašinių bryzelis, kelios duonos riekelės, į jas įsmeigtos čia pat gulinčio Vilkelio akys. Jokių baltų krešulių, jokio violetiniai mėlynai pilkos spalvos dangaus. Priešingai. Kiek akys aprėpia, vien tolių toliai – vien purpuriniai horizontai, vien skaistūs vasaros saulėlydžio gaisrai. O už Staselio nugaros aukštas jo mylimiausias beržas, sutemas dar sulaikančios obelys, ilguose šešėliuose saugančios ramią, į vakaro prieblandą grimztančią Stacevičių trobą. Mes čia su „Laparaisčio meru“, tokiu Jonuku… Jis man žolę nupjovė, tau linkėjimų siunčia. Sakau, paskambinsiu, saulėlydis toksai graudus, kad nežinai, kaip būti, gal net pasiilgsti mooooters… – nutęsia kietai tardamas r ir vėl kikena.
Šiame Merkinės vienkiemio peizaže rasdavai šiek tiek tragikomiško graudulio, šiek tiek pinčiukiškos dvasios ir daug iki skausmo pažįstamo dzūkiško ilgesio… Iš gimtosios Stasio sodybos, kuri įsišaknijusi jau ne vieną šimtmetį stūkso ant aukštoko kalnioko, atsiveriantį vakarą regėjau keletą kartų. Bet kažkodėl ryškiausiai atsimenu 2010-ųjų spalio 15-ąją. Tądien, saulei leidžiantis, mudu sugrįžom iš susitikimo su Punsko lietuviais. Pasitiko mus jau ne po mašinos ratais žuvęs mylimas Staselio Vilkelis, o kitas – juodas, senas, raišas šunelis, apie kurio draugiškumą ir meilę žinojo tik pats šeimininkas. Visus kitus šis namų sargas ne kartą grybštelėjęs dantimis, todėl geriau svečiams esant jį pririšti.
Laužo nekūrėm, stiklinės ant kelmelio nei puspilnės, nei pustuštės nebuvo. Bet ji skaidri skaidriausia jau spindėjo Stasio sąmonėje. Jos turinys ir man vėrėsi tame sodybos pakraštyje, tyliai, kaip skaitomos knygos puslapiai: už mūsų – sodas su saulėlaidos paryškintais obuoliais it Kalėdų eglės žaisliukais, kairėje miškų juosta, kur nesotūs vilkai šmirinėja, dešinėje – vieškelio link vedantis lauko keliukas, kuriuo atvairavau, o priešais, ten, kur kasdien keičiasi saulėlydžio vieta ir spalvos – tik oras / ir tobulos tolumos, kad nors kauk…
Pažįstu plačių horizontų keliamą maudulį. Iš proto varantį. Nežinau, gal jis tik dzūkams būdingas? Gal jotvingiams? – patikslintų Stasys, svarstęs, kas man krūtinėj ne taip, / tačiau gal visada taip ne mano krūtinėj. Kas dabar pasakys, kodėl ne taip? Ir pati sau visą gyvenimą nesugebu atsakyti, ir mačiau ne vieną artimą žmogų, kuriam vis buvo ne taip. Ir nebūtinai – poetą ar kitos srities menininką. Vieni nagus nusigrauždavo iki gyvuonies, kiti kitaip save žalodavo, kai kas lipo į kalnus, kai kas važiavo į Indiją, o dažniausiai jie mėgino nuskandinti savo maudulį, bet kas tau stiklinėj nuskęs? Priešingai, tas negerumas sukildavo, imdavo maištauti, netgi mėgino muštis. Užmušti save kituose. Kad ir mano dėdė Petras, apie kurį rašiau novelėje „Notrelių karalius“. Visai kaip Staselis: ir išvaizda, ir natūraliu buvimu kaip su artimu savo su žole, paukščiu, šuneliu ir vėjais, ir ūmiu peštuko protrūkiu išlenkus taurelę, – galbūt Neviltis vakarot ir ulioti mums liepia ir nenumaldomai šaukia išeit nežinia kur. O kai jį sulaikydavo, jis traukė nuo kojų prakaitu dvokiančius veltinius ar botus, tempė per galvą švarką ar megztinį it kokius jį tramdančius šarvus ir sviesdavo į namiškius, ir trankėsi po trobą, norėdamas išdaužyti viską, kas buvo ne taip. Rytui išaušus, kai būsena „tau negerai“ verčiama į „gerai“, lengvas lyg vieversys kildavo ir eidavo į pievas rinkti vaistažolių arba meškerioti.
Stasys labai mylėjo savo motiną, taigi jai mirus 2008 metais, niekas tame ištuštėjusiame vienkiemyje jo nesulaikydavo… Ir ką daryti, kai iš vidaus / tave degina, / tačiau iš išorės / nieks negesina?..
Nors Stasys deklaravo, kad gyventi – nemokėt giesmės / apie savo liūdesį ir naštą – – –, tą giesmę jis giedojo nesustodamas. Tik viešas jo elgesys galėjo nusipelnyti linksmuolio etiketės, nes kas gi kitas „įsidūkdavo“ per susiėjimus tiek, kad net tramdyti reikėjo? Iš jo sielos išsiveržusi velniava buvo gerai pažįstama plunksnos broliams ir vietos bendruomenei. Tačiau tikrojo Stasio ji vis tiek neužgoždavo, to, kuris jau pirmajame 1990 m. pasirodžiusiame rinkinyje „Vienkiemio valanda“ rašė: Vienatvė. Laisvė. Vėjas vyną aitrina. / Tos laisvės daug. O rausvo vyno maža. / Gal šioj vienatvėj tu pavirsi aitvaru / ir daug užkeikto turto prisineši. // Gal vienkiemis – ir bus tau vienuolynas.
Tame vienuolyne Staselis sukaupė daug turtų – aštuonias poezijos knygas ir daugybę straipsnių, esė, iš kurių parengė knygą „Milda supaisys“ ir 2012-ųjų rudenį įteikė Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai. Beje, už aktualiausius ir ryškiausius publicistikos kūrinius kultūros temomis 2006 m. S. Stacevičiui įteikta Kultūros ministerijos premija, o pernai – Lietuvos Respublikos Seimo apdovanojimas – G. Petkevičaitės-Bitės atminimo medalis.
Visose jo knygose beveik visi pamintijimai ir visi judesiai vyksta tyloje tarp Merkinės ir Merkio, Liškiavos ir Nedzingės, Marcinkonių ir Perlojos – jo dzūkiškoje Lietuvoje, kur laukas, žirgas, rugys, Liūdesys, / o brolelis be kardo ir skydo, iš kurios įsimylėjęs Merkį, Stangę, Gilšę taip ir neišėjo. Nuo tamsmėlių pušynų – lyg nuo nelaimės savo nenutolo. Kiek man žinoma, Stasys iš Lietuvos, iš savo laukų atokybės nebuvo niekada per daug nutolęs, išskyrus tada, kai paimtas į armiją tarnavo Latvijoje, o pastaraisiais metais nuvažiuodavo į Punską broliams jotvingiams paskaityti savo eilių. Žinau, kad svajojo nuvykti su savo Teresėle į Peterburgą, bet… taip ir neprisirengė. Nei dėl to, nei dėl kitų neišsipildžiusių svajonių ar nuolatinių nepriteklių likimo nekeikė, „Stiklinėje“ saviironiškai sako: ir ištarsiu skaidrėdamas dūmuose: jums, mano broliai, / garbė, pinigai, gražios moterys. Man – kas jau liks. / Man pagoniška saulė, pilni paslapties miško uoksai.
Pirmasis Stasio rinkinys ypač nuosekliai atspindi vienkiemio gyvenimą su visais metų ciklais ir valstietiškais darbais, su kartų buvimu po vienu stogu, kur vietos užtenka ir močiutei su jos kraičio skrynia, ir tėvui – pirmajam apylinkėj staliui, ir broliams, sesėms, jų vaikams, kur stovi pabaigtuvių stalai. <…> / Ilgos kalbos senųjų: „Po karo – sode – paryčiais – – –“, kur jis pats dar neatsiejamas nuo šeimos gyvenimo: Turiu pažinoti pušelės ir epušės kūną – / Kaip pridera vienkiemio vaikui, karstadirbio sūnui. Bet jau ir per pirmąjį rinkinį joja Liūdesys – Lietuvos Kunigaikštis Didysis, jau telkiasi į slegiantį debesį Stasio būsimoji vienatvė. Tobulas langas. Ypač ji graudžiai suskamba mirus tėvui: Žiūrėsiu į lango paveikslą, į piešinius vėjo. / Namie tiktai aš ir motulė. Kiti be šešėlių. / Jau rankoj Kūčių paplotėlis, praleidžiantis šviesą, – / blyškus paveikslėlis. Ar daug pamatyti suspėsiu? / Po staltiese šienas. Ištraukiu šiaudelį – neilgas. / Už lango – vėjūkštis – seniausias gimtinėje vilkas.
Esminis visose Stasio knygose plytintis peizažas – baltas. Žieminis. Stiklinis. Pagrindiniai veikėjai – vėjas, pūga, vėlės. Sniegas ir speigo sukaustyta vienatvė: Užmiršt, kaip trobas / andai gliaudė speigai, / ir tikėjais viduj / pamatyt a. a. tėvą? / Dabar jau tikies / pamatyt a. a. mamą, / išgirst pakvietimą / už daug horizontų? Atrodo, kad visi jo eilėraščiai parašyti ant sniego. Sningant. Siaučiant pūgoms. Net ir vaikystę jis prisimena tada, kai užkliuvusi vakaro pūgai troba / vėl kaip lempinis radijas groja. Kai kuriuose rinkiniuose eilėraščiai vienas po kito krenta kaip gili sniegdraba: Atostogos viduržiemy. Žiema / drauge atostogauja, šnara knygos; Į sniego kalną / virš mudviejų kelio; Nevargai pūgoj su medkirčiais, nedaužei su duobkasiais šalčiausios?..; Kai žibės gyvenime gražiausia / ir žvarbiausia didelė pusnis; Nekelia pusnynai, speigas gelia, / tartum būčiau priešiškuos kraštuos.
Galima būtų cituoti ir cituoti, atrodo, kad tose baltose paklodėse jam geriausiai buvo matomos, labiausiai tiko juodos raidės. Kitų spalvų ne per daugiausia. Jei rašyt iki galo ant sniego – ir jo per mažai. Jis ir pats save įrašė paskutinę gyvenimo akimirką atsigulęs pailsėti baltoje pusnyje, su juodu kaptonėliu, bet niekas laiku jo neperskaitė…
Mes skaitėm knygas apie Stasio gyvenimą ir vienatvę, bet skaityti viena, o ištverti – kita. Tiktai atspariausi / šviesoms ir speigams / atpažįsta piktas / ar labai geras kibirkštis, / bet jie dažniausiai / ilgai negyvena, / išeina apžvelgt pakraščių / paribėlių, / ir saulė / užspaudžia akis.
Puikiai žinau, kaip atrodo snūduriuojantis kaimas žiemos naktį, kai gruodžio turtų baltų – laukuose ir kelelyj – lig valiai, kai dairos keleivis vėlyvas – kur vienkiemis žiba. / Ir loja šunelis tolybėj, o gal begalybėj. Tačiau aš visada eidavau žinodama, kad namuose esu laukiama, kad ten bus šilto viralo, ir ugnelė linksmai spragsės krosnyje, ir pasitiks smagus namų šurmulys, o Staselis… Kai vienas lieki plius žiema,/plius naktis – <…> / nelyg būsimos armijos būna tyla, / pesimistų tyla, optimistų / ar mano.
Labiausiai žiemiška, be abejonės, paskutinė poezijos knyga – „Stiklinė“. Ji, kaip ir kitos, sklidina meilės, nuotykių, netekčių, lyrinių atsivėrimų ir netikėtų minčių. Yra ir istorijos motyvų, truputis karo lyrikos ir gražios širdies lašai, kapsintys į saugotą penkių kartų stiklinę. Ta stiklinė ar „Stiklinė“ patamsėja, vėl išskaidrėja, atšąla, atšyla, tampa puspilnė, pustuštė, išslysta iš mirštančios mamos rankų, nesudūžta, o jos turinys yra gundantis, tinkamas gerti ar kitaip vartoti. Skaitai ir atrodo, kad tai ne indas gėrimui, o stiklinė stotelė, veranda, stiklo piramidė. Skaidri išorinių ir vidinių erdvių stebykla: Vietomis / lyja ar sninga, o vietomis / niekam negaila tavęs ir manęs.
Žinoma, Stasys nebuvo koks nors vien savo vienkiemyje lindintis atsiskyrėlis. Turėjo jis savų bičiulių ir Merkinėje, ir Druskininkų rudeny (Poetinam barbarų rudenyje, / jei jis vyktų, / garuotų puikių žvėrių širdys, / patiektos, tarkim, „Širdelės“ kavinėje), ir Vilniuje. Visada – tai arti, labai arti, tai šiek tiek toliau, – buvo už kokių aštuonių kilometrų savo klėtelėje gyvenanti keramikė Teresė Jankauskaitė, arba Juodoji Teresėlė, su kuria, kad ir kaip jų santykiai klostėsi, vis tiek buvo neišskiriama pora. Kiek juodu kartu nuotykių patyrė, kokias Teresėlės juodosios keramikos parodas ant Bedugnio kranto surengdavo! To neaprašysi, ten reikėjo būti, stebėti ir stebėtis.
Gal neakivaizdžiai, bet jį gerai pažinojo ir jo skaitytojai, ir ne tik kaip poezijos knygų, smagių esė literatūrinėje šalies spaudoje autorių, bet ir kaip to krašto žurnalistą. Jam juk teko dirbti Varėnos, Šalčininkų, Trakų rajonų laikraščiuose, „Valstiečių laikraščio“ korespondentu Dzūkijai, o pastaruoju metu rašė „Giružiui“ – Varėnos krašto bendruomenės laikraščiui vedamuosius, mažuosius esė, kuriuose su savo herojais – paprastais žmogeliais – nuoširdžiai išgyveno jų dramas, nuotykius, lukšteno jų kasdienybę su jam būdingu jautrumu ir humoru. Jo kolegos, negavę naujam numeriui vedamojo, sunerimo kartu su skaitytojais, juk Stasys, anot jų – „pareigingas žurnalistas, niekada nevėluodavęs pateikti publikacijų, be galo reiklus sau, niekada nedirbęs „bet kaip“.
Vylėsi jie, vylėmės mes, kad gal per pūgą sutriko interneto ryšys, gal pametė Stasiukas mobilųjį telefoną, gal tas išsikrovė…
Vėliau paaiškėjo, kad gruodžio 18-ąją Stasys laidojo Merkinėje tragiškai gyvenimą užbaigusį dėdę, po laidotuvių savo skausmą mėgino su bičiuliais gesinti, o vėliau, pavežtas namų link, deja, ne į juos patraukė, o nubrido priešingon pusėn. Galbūt pas Laparaisčio Jonuką… Sesuo Marytė, negalėjusi visą vakarą jam prisiskambinti, ryte pati nuvyko į vienkiemį, tačiau namai buvo šalti – brolio negrįžta.
Paieškos vyko beveik mėnesį. Giminaitis surado Stasiuką sausio 10-ąją. Sausio 12 dieną jį gražiai palaidojome ten, kur jis norėjo – šalia tėvų Merkinės kapinaitėse. Dangus buvo pats žiemiškiausias: violetiniai mėlynai pilkas ir aplinkui – vien balti krešuliai.
Dabar tereikėtų pakartoti jo žodžius, kuriuos skyrė savo tėvui:
Be garso. Ilgai. Įprastai. Nesuvokiamai. Sninga.
Tai šviesina sniegas tą kelią, tą kryžių, tą girią.
Ilsėkis ramiai. Ši žiema bus ilga ir turtinga.
Nuo šiol visas sniegas – bus sniegas, iškritęs tau mirus.
Bet man nesinori baigti graudžiai. Ir Staseliui nepatiktų šitokia pabaiga. Juk iš pažinčių su žmonėmis kiekvienam išlieka skirtingos akimirkos, užsifiksuoja vienas ar kitas gestas, žvilgsnis, juokas, cigaretė tarp pirštų ar atsainiai maskatuojama per koją permesta koja. Man jis liks toks: linksmai kikenantis, savo džinsine striukele ir marga kaklajuoste pasipuošęs, arba sėdintis ant kelmioko savo vienkiemyje, sodo pakraštyje, su raibai pilku Teresėlės rankų darbo megztinuku (ant krūtinės išsiuvinėta S raidė, kad žinotų, kur megztinio priekis), iš po kurio kyšo žalsva marškinių apykaklė, žvelgiantis į tobulas tolumas ir galbūt jau renkantis mano numerį: Labas vakaras. Kaip danguj, taip taigoje… Ir ims pasakoti apie naują savo knygą „Milda supaisys“: „Žinai, ankstyvoj vaikystėj pamačiau mergaitę Mildą, kūrenančią krosnį. Išvydau ją tuomet pirmą ir paskutinį kartą. Ir ta vietovė man tapo asmenine deivės Mildos šventykla, slapta šventove – be aukuro, be stabų. Bet su jausmais, paslaptimi, energijų laukais. Gal viskas yra taip, kaip sako visos – net pačios skirtingiausios – pasaulio religijos. Tačiau tas „taip“ niekad nebūna „taip“, kad jį suvoktume iki galo. Ir tas „taip“ niekad neskamba „taip“, kad visi pasaulyje visais amžiais jį girdėtų taip, kaip norisi girdėti…“
Norėčiau girdėti jį porinantį apie neatsiminimų grožį, apie tai, kaip jis vaikštinėja po Velnių muziejų Kaune, ir tarp visokių kipšiukų pamato dar vieną, didelį, kurio, iš toliau žiūrint, nebuvo… Nes jo pasakojimai nenuobodūs, juose lyg vaiko akimis pasižiūrima į save, artimus, gyvus, mirusius, kosmosą, chaosą, ugnį, šaltį, laiką. Ta paskutinė jo knyga – tai klausimų – į kuriuos atsakymo geriau negauti – grožis.
Mano telefono atmintyje vis daugiau numerių, kurie jau „nesuskambės“, neįsižiebs nušvitusiame ekrane. Bet jų neištrinu. Nes žinau: Kai praktiškai skauda, teoriškai tau / viduje auga vynuogių krūmas. Liks ir šis, įrašytas: Stacevičius Stasys. Lauksiu skambučio. Juk laiko turiu / gal kaip koks milijonas drugių ar plaštakių. O jeigu neiškentusi jį nuspausiu, kas suskambės ausyse? Tas eilėraštis, kuris ir lig šiol buvo neatsiejamas nuo Staselio, man pats gražiausias, tas iš „Juodosios“ (2005):
Pasiilgau vilkų, jie – vaikystėj – per sniegą nušniojo,
pro mano sodybą, prabėgo kilmingai ir taikiai,
nutolo… Užkauktų vilkai – tikresni taptų žmonės,
puikiam vilkui stūgaujant – naktį – daugiau būtų laiko.
Seniai pasiilgau vilkų. Tylint vilkui daugėja pasaulio,
arti tūnant vilkui, laukai ir krūmokšniai šventėja,
mažyn to labai sudėtingo, daugyn paprasčiausio,
ir vis tylyn ir tylyn – ne vilkų – suėstieji.
Labai pasiilgau vilkų ir kilmingo jų kauksmo,
nes – kaukiant vilkams – trobesiai lyg atgauna šventumą,
aiškėja, ko laukti, ko šauktis ir kam geriau neatsišaukt…
Pasiilgau vilkų – gal kaip metų – vilkų nuneštųjų.
Tikresnį žmogų už Stasį Stacevičių vargu ar įmanoma buvo sutikti. Net ir puikiam vilkui stūgaujant.
* Citatos iš Stasio Stacevičiaus poezijos knygų.
Viktorija Daujotytė. Emigravusi į šalį, vardu SUTEMA
2013 m. Nr. 2
Liūnė Sutema (1927 07 05–2013 01 16)
2013 m. sausio 17-osios vakare liūdna žinia – Lemonte mirė Liūnė Sutema.
Eilėraščio prisiminimas: „Emigruosiu į šalį, kurios dar nėra / ir duosiu jai vardą / SUTEMA, / ir ji bus nepriklausoma / nuo dangaus ir žemės, / neperkama, neparduodama, / ir ne pasaka – / Kai Didysis Magas / ranka debesį palies, / upelė Liūnė sroventi pradės, / nusinešdama visus paskendusius – / emigruosiu į šalį, / kuri vienąkart bus –“.
Paskutinė Liūnės Sutemos emigracija.
Didžioji jos poezijos rinktinė, pačios poetės sudaryta, išleista Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos, pavadinta vienu žodžiu „Sugrįžau“ (2009).
Savo kūryba Liūnė Sutema yra sugrįžusi į Lietuvą.
Bet ar buvo iš jos kada išėjusi?
Išpildyti vėlyvojo eilėraščio moraliniai teiginiai:
Neišsižadėjau ir neužmiršau,
tebeturiu tave tokią, kokia buvai,
kai mane auginai…
Gyvenimo pradžia: 1927 metų liepos 5 diena Mažeikiuose: Zinaida Nagytė. Augo su dviem vyresniais broliais. Itin artima su Henriku, poetu, paskatinusiu seserį rašyti. Su tėvais pasitraukė iš Lietuvos, gimnaziją baigė Vokietijoj, studijavo vokiečių literatūrą Insbrucko ir Freiburgo universitetuose. Pamėgo R. M. Rilke’ę – visam gyvenimui. Persikėlė į Ameriką. Ištekėjo už Mariaus Katiliškio. Išleido septynis poezijos rinkinius: „Tebūnie tarytum pasakoj“ (1955), „Nebėra nieko svetimo“ (1962), „Bevardė šalis“ (1966), „Badmetis“ (1972), „Vendeta“ (1981), „Graffiti“ (1993), „Tebūnie“ (2006).
Lietuvių literatūros procese įsitvirtino kaip bežemių, egzodo augintinių kartos kūrėja, bendriausia prasme – egzistencialistė, transformuotos patirties reiškėja. Liūnės Sutemos reikšmė lietuvių literatūrai suvokta – paskirta Nacionalinė kultūros ir meno premija.
Tankus literatūros tinklas: brolis – vienas iš ryškiųjų „Žemės“ poetų, vyras – talentingas prozininkas, pasakojimo meistras. Gyvenimo gniaužtai – neįgalus sūnus, pačios augintas, globotas, slaugytas, sunki vyro liga, ankstyva dukters mirtis. Artimiausius palaidoti, likti vienai.
Ten pat, Lemonte, kur vyro statytas namas, sodinti medžiai, kur nutrūkęs dukters gyvenimas.
Gyventi sukurtoje ir susikurtoje vietoje, tai jau savoje.
Teisinga Broniaus Vaškelio mintis: „Sutema, kaip poetė, niekam nei artima, nei gimininga. <…> Sutema atėjo į poeziją viena. Jos generacija nusibarstė ar nuklydo pakelėse.“
Jei kūrėjas nėra atskiras, jo nėra. Neliks.
Bežemių kartos brolis – Algimantas Mackus kitas, kitoks poetas.
Bežemių sesuo Lietuvoje – Janina Degutytė, šiltai Liūnės Sutemos paminėta.
Vėlyvuosiuose Liūnės Sutemos eilėraščiuose (2011 metų paskutinis „Metų“ numeris) – netikėtas pirminio gamtiškumo grįžimas. Šatrijos – mitinio Žemaitijos kalno prisiminimas: „lyg paklydusi ragana, ieškanti savo namų“ („Nėra aukštesnio kalno už Šatrijos…“). Pienių žydėjimo trapi gyvybės seserystė, gyvybės susikvietimo į savo pasaulį:
Žydėkit, pienės, žydėkit –
Mano pasauly jūsų niekas neskriaus
nekeiks nenuodys ir neišraus
tik nelaukit ir pražydėkit –
jau dievaitis Patrimpas
siaučia su vėju laukais,
sušiauštais plaukais
pribirusiais gėlių pumpurais,
ir juokias –
pavasarį atnešu,
žydėkit žydėkit, pienės.
Imperatyvus raginimas žydėkit žydėkit – pirminis solidarumas su augančiais, žydinčiais, su ujamais, raunamais, purškiamais, visais būdais naikinamais. „Žydėkit, pienės, žydėkit…“
Susilietimas su lietuviškąja gamtojauta, persmelkusia tautosaką, poeziją.
Janinos Degutytės priartėjimas: Piene piene, šviesuliuk, su manim kartu pabūk… Salomėjos Nėries „Pienė“, iš čiurlioniškojo ciklo.
Imperatyvi poetinė laikysena – nuo „Aš esu“ pirmojoje knygoje iki „Tebūnie“, paskutiniojo rinkinio. Rūsti, asketiška. Uždara. Vengė viešai eilėraščius skaityti. Vengė scenos. Brangino artimus žmones – seseriškai bendravo su Rita Kavoliene, savo knygų dailininke. Apie save atskirai nuo poezijos Liūnė Sutema tėra prasitarusi labai nedaug. Lyg ir gyvenimas būtų toks pat nenusakomas kaip ir kūryba. Gyvenimo negalima užrašyti; jis tik įsirašo. Įsirašo perkeisdamas savo pavidalus, jau kitas, kitoks. „Mano kūrybos procesas nenusakomas. Aš tarsi girdžiu man sakomus žodžius, tada galvoju, nešioju juos savyje. Neskubu tuojau atsisėsti ir užrašyti… Vaikštau ir žodžiai bręsta viduje“, – sakė viename interviu.
Stipriai jaustas dramatiškas žodžio ir daikto ryšys. „Metas sudeginti, metas sudeginti / žodžius, kuriems daiktų nebėra…“, – ištarta „Niekieno žemėje“. Kalbėjimas lyg artėjant į poetines formules ir prie jų sustojant: „Nebėra nieko svetimo“; „Niekados neišeisiu. Niekados nesugrįšiu“; „dabar ir vėl esu laisva / ir galiu abejoti“; „mano atsineštiniai žodžiai / nebeturi daiktų“; „Taip gera kalbinti tuos, kurių nebėra – / jie šypsos atlaidžiai ir pritaria…“; „Jeigu rasčiau žemaitišką kūlgrindą, / išeičiau slaptai nematoma…“; „Gyvenu kartu su tyla – / nekalbinu jos…“
Prigimtosios kultūros jutimas, moteriškųjų senųjų veiksmų (vilnų dažymo, siūlų vijimo, apeiginių veiksmų), Eglės ir Žilvino poetinės parafrazės, giluminė sąsaja su vandeniu. Vanduo ir ugnis pagrindinės vaizdinės priešpriešos. Poezija – ne iš noro kalbėti. Labiau – iš draudimo sau kalbėti. Poezijos knygoje „Tebūnie“: „bijau prakalbėti“; „užspaudžiu atodūsį savyje“.
Užtvenkta, kad žodžiai neplūstų.
Kad nebūtų lieptų, tiltų, tik kūlgrindos.
Nenorėti kalbėti, tik kalbinti.
Neturėti atsakymų, tik atsakinėti.
Žemaičių ainė. Pusiau latvė.
Poezija iš lemiamosios nuosakos – taip, didžioji Liūnės Sutemos poezijos dalis iš lemties ir lėmimo. „Tebūnie“ ir pavadinimo gramatine forma lėmimą sustiprino. Tebūnie prasmėse persveria maginis lėmimo gestas, kalbinė įtaiga: „man tik tereikia ištarti: / Tebūnie –“ („Ne blanksta, o vis aštriau ryškėja…“).
Vėlyvojoje Liūnės Sutemos lyrikoje vėrėsi kažkas rūsčiai neišvengiamo, asketiškai sukaupto; tarsi pasisakoma dar iki eilėraščio, pačiu apsisprendimu rašyti. Lyg įgyjama sunkiai apibrėžiamos laisvės būsena – gyventi jau nieko nebijant, nes nieko, kas jau nebūtų skaudžiai įvykę, įvykti nebegali. Grįžimas ir grąžinimas – dar pereiti patirties keliais, kurie atsiveria, pasirodo. Ne iš to, kad yra, labiau iš buvo. Būtasis laikas – būties pilnybės, sodinamų medžių, kelionėms braižomų žemėlapių, pasakų knygų, Lietuvos, lyg gilios sietuvos, žiburiuojančių jonvabalėlių. Būtieji laikai, įgalinantys ir lemiamąjį liepinį – tebūnie. Poetinis žingsnis, kuris sąmonę atgręžia į būtojo laiko gyvybę ir gyvybingumą. Būtojo laiko esamumas ir jo perkėlimas į būsimumą – tebūnie, teesie.
Ko nors buvimas man yra amžinas, amžinas esamasis laikas, tebesitęsiančio pokalbio laikas:
Mariau,
sakau ir sakau,
nežinau ar tu girdi –
dabar užrašau,
skaityk –
tavo sodinti medžiai miršta
mirtim lėta –
Poetinis kreipinys į jau mirusį Marių (skaitytojas žino, kad tai Marius Katiliškis – rašytojas), artimą, mylimą, svetimoje Lemonto žemėje užsimojusį atsikurti lietuvio namus – su medžiais ir lieptais, su namo langais, kuriuose tekėtų ir leistųsi saulė. Kreipinys yra įgalintas stipraus egzistencinio lauko, sąmonės saugomo ir slepiamo, – lėta mirtimi mirštantys medžiai yra būtinoji dingstis kreiptis. Iš atvertų, juolab viešiau eksploatuojamų jausmų taip kreiptis nebūtų įmanoma.
Gyvoji patirtis neišnyksta ir nesunyksta net tada, kai būtis ledėja, virsta ledu, – tik kitas jos pavidalas, geliančiai šaltas. Eilėraštis „Toks geliančiai baltas speigas…“:
Toks geliančiai baltas speigas
už lango ir manyje –
bijau prakalbėti,
kad mano žodžių kruša
nesužeistų tavęs.
Raudonplaukis berniukas rėmuose
prispaudęs prie lūpų armonikėlę
bijo groti, pamatęs mane,
kad nesušaltų jo daina.Užspaudžiu atodūsį savyje,
kad neapledėtų langai aklinai
ir neatskirtų manęs
nuo laukiančių paukščių palangėje.
Vidinis ledėjimas apibūdinamas kaip geliančiai baltas; suvokiama, kad jis kelia grėsmę būčiai, būtina ledėjimą sulaikyti; kulminacijos frazė – užspaudžiu atodūsį savyje; atsileidžianti intonacija, minkštėjantis garsynas, pasikartojantys sąskambiai. Jei dar kas laukia (nors tik paukščiai palangėje), būtis atšildoma, atpučiama lyg aklinai apledėjantys langai…
Iš kur ši vaizdinė patirtis – aklinai apledėję langai – ar tai begalima turtingoje civilizacijoje, miestų buityje? Tolimas sąmonės atliepinys – nežinome, ar buvo, ar nebuvo, ar žiūrėjome pro aklinai šalčio užmūrytus mažus trobelių langus, ar ėjome giliai nugrimzdusiomis žemaičių kūlgrindomis, ar ieškojome jų, kartimis badydami vandenį, ar tik jas sapnavome – slaptą protėvių kelią, kuris leis ir mums išeiti: „Jeigu rasčiau žemaitišką kūlgrindą, / išeičiau slaptai nematoma, / palikdama vielom apraizgytą, / dangoraižiais apaugusią, / dūstančią aplinką –“.
„Tebūnie“ lyg jungiasi prie pirmojo rinkinio pavadinimo „Tebūnie tarytum pasakoj“ – ratas, gyvybės gyvatė pagaliau sučiumpa savo uodegą. Būtį įgalina ne tik kova, priešinimasis, kaip dažnai galvojama, bet ir nuolaida, susitaikymas su tuo, kas neišvengiama. Tebūnie – kas lemta, kas neišvengiama.
Lėtai išeina mano žiema
ledine žvake pasišviesdama
sau kelią į šiaurę,
kad nepaklystų
ir kviečia mane –
eičiau lydėčiau ją,
tik įšalo kojos žemėje
giliai giliai –
Zita Mažeikaitė. Strindbergas, kurio nepažįstame
2013 m. Nr. 1
Nedaugelis žino, kad Augustas Strindbergas (1849–1912) rašė eilėraščius. Kaip poetas jis yra pamirštas. Galbūt ir dėl to, kad pats kritiškai vertino savo poeziją. Šalia rimtos kūrybos – romanų ir dramų – eilėraščiai jam tebuvo „Kleinkunst“ (nedidelis menas). Paskutinį savo eilėraščių rinkinį jis taip ir pavadino – „Žodžių žaidimas ir nedidelis menas“. Autorius tarsi norėjo pasakyti, kad poezija – žaidimas žodžiais, nekaltas laiko leidimas. Ar iš tikrųjų poetas A. Strindbergas buvo toks?
Nobelio premijos laureatas Tomas Tranströmeris viename interviu yra teigęs panašiai: „Poezija – tai tik kūrybingas žaidimas žodžiais. Tačiau tas žaidimas – vienas iš būdų naujai ir laisvai mąstyti.“
A. Strindbergas išleido tris poezijos rinkinius: „Poezija eilėmis ir proza“ (1883), „Lunatiko naktys įsidienojant“ (1884) ir minėtasis „Žodžių žaidimas ir nedidelis menas“ (1905). Tarp pirmųjų ir paskutinio rinkinio – daugiau kaip dvidešimties metų tarpas. A. Strindbergo lyrika atspindi skirtingus kūrybos tarpsnius, ypač ryškus „inferno“ – krizės laikotarpis, turėjęs lemiamos įtakos rašytojo kūrybai. Tuo metu A. Strindbergas skaudžiai išgyveno dvejas skyrybas, jautėsi psichiškai palaužtas, apimtas paranojinės būsenos, negalėjo dirbti. Vėliau vaizdingai tai aprašė iš dalies autobiografinėje savo knygoje „Inferno“ – „Pragaras“. Iki tos krizės jis buvo radikalus maištininkas, šaipėsi iš tuometės ideologijos, po skaudžių patirčių – ezoterikas, lyrikas.
Ankstyvajai A. Strindbergo poezijai būdinga to meto visuomenės gyvenimo kritika, ypač ryškiai prasiveržia poleminis autoriaus temperamentas, kovinga dvasia, humoras, kandi satyra, nukreipta prieš ydingą buržuazinį gyvenimą: „Mes paveldėjom jūsų skolas ir sifilį.“ Anot rašytojo Bo Gustavssono, šiandien Švedijai labai praverstų toks ryškus, drąsus ir sąmojingas visuomenės kritikas kaip A. Strindbergas.
Pirmo eilėraščių rinkinio pratarmėje rašytojas prisipažįsta laužantis eiliavimo taisykles – „mintis svarbesnė už eilėdaros pėdas ir rimą“. Tačiau tik keliuose eilėraščiuose autorius laikosi išsakytos laisvo eiliavimo nuostatos, kitur jis lieka ištikimas griežtai eilėdarai.
Antroje eilėraščių knygoje autorius pasirinko knitelį, viduramžių dainoms, baladėms, kronikoms būdingą eiliavimą, pasižymintį gretiminiu rimu, čia jis iš tiesų formaliai išsivadavęs iš varžančio tradicinio eiliavimo rėmų. Beje, A. Strindbergo atgaivintą viduramžių knitelį vėliau perėmė ir savo kūryboje naudojo XIX a. pabaigos garsūs švedų poetai Verneris von Heidenstamas ir Gustafas Frödingas.
„Lunatiko naktys įsidienojant“ sukurtas A. Strindbergui pasitraukus iš Švedijos į Prancūziją, Paryžių. Rinkiny autorius tarsi atsisveikina ne tik su gimtąja šalimi, bet ir su ankstesniu savo gyvenimu, švedišku idealizmu. Svarbiausia mintis – žmogus gyvena kaip lunatikas savotiškam sapne, be didesnio ryšio su tikrove, jį valdo vaizdiniai. Kuriant šio rinkinio eilėraščius, A. Strindbergui, matyt, turėjo įtakos satyrinis Heinricho Heine’s ciklas „Vokietija. Žiemos pasaka“, kuriame miegančio herojaus siela, palikusi kūną, keliauja iš Paryžiaus į Kelną. Panašiai ir poeto A. Strindbergo dvasia pakyla iš miegančio kūno, kad įvairiose vietose patirtų lemtingų įvykių. Poeto siekis – įminti „gyvenimo mįslę“.
1905 m., kai pasirodė trečiasis rinkinys, A. Strindbergas jau buvo išsivadavęs iš „inferno“ krizės, ankstesnio politinio radikalizmo nelikę nė ženklo, dabar rašytojas atsidėjo dramų kūrimui. Šiame poezijos rinkinyje nenuorama A. Strindbergas žavisi muzika, eksperimentuoja įvairiomis eiliavimo formomis, yra eilėraščių, parašytų hegzametru. Ryškūs prarastos meilės, vienišumo, nerimo ir baimės motyvai. Eilėraštyje „Ahasferas“ autorius tapatina save su amžinuoju žydu, jaučiasi pasmerktas klajonėms, praradęs namus ir viltį, poetui tai atrodo tarsi bausmė už kažkokią mirtiną nuodėmę.
Įdomiausi šiame rinkinyje vadinamieji minčių, arba įžvalgų, eilėraščiai „Mistinė rožė“ ir „Kūrinijos skaičiai ir dėsniai“. Tai iškiliausi A. Strindbergo lyrikos pavyzdžiai. Šie tekstai stebina rašytojo išmone, minties skvarbumu, gebėjimu poetine kalba sujungti matematiką ir mistiką, gamtos mokslą ir spekuliatyvią filosofiją. Pats autorius tuos eilėraščius vadina „Pamokomosiomis eilėmis Lukrecijaus maniera“. Lukrecijus hegzametru antikos laikais kalba apie daiktų prigimtį „De rerum natura“, o A. Strindbergas, remdamasis naujųjų laikų mąstymu, perteikia modernesnę pasaulio sampratą.
„Mistinę rožę“ A. Strindbergas sukūrė įkvėptas kabalos, E. Swedenborgo ir Pitagoro. Tai atspindi ypatingą A. Strindbergo domėjimąsi ezoterika ir okultizmu. Jis įdomiai atsiskleidžia kaip poetas mistikas. Kabalos skaičius 5 tapęs kompoziciniu šio ilgo eilėraščio principu. Rožės žiedą sudaro penki žiedlapiai, jie spinduliais skleidžiasi, veržiasi į šviesą, kurią mistikai laikė keliu į Dievą. Spiralinis rožės žiedas savotiškai primena ir DNR spiralę. Rožė simbolizuoja sutvarkytą kosmosą, kurio mistinis tikslas – alfa, arba Kūrėjas. Magiškoji jo galia saugo nuo blogio meilėje ir nuo pikto po mirties. Pasitelkęs Pitagoro geometrines formas, autorius mėgina perprasti grožio ir gyvenimo paslaptį. Anot A. Strindbergo, Kūrėjas yra matematikas ir geometrikas, sumąstęs pagrindinę visatos struktūrą. Visatos tvarkos principu A. Strindbergas pasitelkia skaičių mistiką: 1 – Kūrėjo skaičius, jis nekinta, amžinai išlieka toks pat. 2 – dalijimosi skaičius, 3 – šeimos, valstybės, karalystės. Planetų atstumas nuo saulės – toji „sferų harmonija“ – taip pat grindžiama matematika. Materiją valdo skaičių tarpusavio ryšiai ir sąveika, pagrindiniai materijos elementai traukia vienas kitą, tą traukos jėgą alchemikas A. Strindbergas vadina erotiškai mistine. Rožės simbolis padeda poetui sukurti ištisą magišką mistinę kosmologiją.
Kitame ilgame eilėraštyje „Kūrinijos skaičiai ir dėsniai“ A. Strindbergas remiasi I. Newtonu, E. Swedenborgu ir Empedokliu. mėginama pasaulį ir visatą pažinti pasitelkiant subjektyvią emocinę ir objektyvią racionalią perspektyvą. Joks kitas švedų poetas nėra turėjęs panašaus užmojo. A. Strindbergas teigia, kad visatą valdo matematiniai dėsniai, o tai – modernaus mokslo prielaida. Rašytojui tikriausiai būtų pritaręs A. Einsteinas teiginiu, kad Dievas kauliukais nežaidžia. Tvarkingai sukurtame kosmose atsitiktinumo nėra, mikro- ir makropasaulį lemia matematinės sąveikos. Dievo mintis sukuria loginę ir estetinę vienovę. A. Strindbergo pateikta teorija apie kosmoso, žmogaus ir gamtos vienovę primena šiuolaikinių fizikų pastangas ieškant mistinės Higgso dalelės, tos trūkstamos grandies, kuri sujungtų mikro- ir makrokosmosą. Regis, jos pėdsakai jau aptikti.
Poetas pabrėžia I. Newtono gravitacijos dėsnio svarbumą ir Empedoklio idėją, kad mūsų gyvenimą, mūsų būtį valdo dvi jėgos: meilė ir neapykanta. Šiuo požiūriu A. Strindbergas išlieka įdomus ir šiuolaikiškas, o poeto idėjos, išsakytos eilėmis, kurias jis savikritiškai vadino nedideliu menu, net ir XXI amžiuje tebėra gyvos ir anaiptol nemažos.
Stefan Kawyn. Adomas Mickevičius – poetų žudikas
2012 m. Nr. 12
Iš lenkų k. vertė Nijolė Sisaitė
Šis eskizas parašytas remiantis Franciszeko Kowalskio atsiminimais apie A. Mickevičių (Franciszek Kowalski. Wspomnienia o Mickiewiczu. Biblioteka Warszawska, 1857, IV), taip pat Ludwiko Źytyńskio publikacija „Wraźenie wywołane przez pierwsze poezje Mickiewicza“. Žr.: Księga pamiątkowa na uczczenie setnej rocznicy urodzin Adama Mickiewicza (1798–1898). – T. 2. – Warszawa, [1898]. – P. 191.
Didele lenkų literatūrinio gyvenimo sensacija tapo du pirmieji Adomo Mickevičiaus poezijos tomai. Labai nustebo diduomenės salonai, įpratę skaityti prancūziškąją literatūrą, kad „įmanoma ką nors tokio gražaus parašyti lenkiškai“. O kambarinės, kamerdineriai ir liokajai įnikę skaitė prieškambariuose Mickevičiaus tomelius, kuriuose aptiko ne įmantriąją klasicizmo poeziją, o sau artimą pasaulį, tikrovišką, paprastą ir nuoširdų stilių bei kalbą. Garbieji klasikai su Koźmianu priešakyje tyčiojosi iš tokio nepaprasto lietuviškų girių dainiaus populiarumo prastuomenės sluoksniuose, bet neįstengė pasiekti Mickevičiui lygios kūrybinės sėkmės. Jaunieji poetai, kone dievinantys jį, puolė kurti baladžių pagal Mickevičiaus pavyzdį. Per visą literatūrinę Lenkiją nusirito baladomanijos banga. Po jos plūstelėjo antroji, tokia pat reikšminga – gustavomanijos vilnis; ir poezijoje, ir gyvenime pasklido spiečiai blyškiaveidžių jaunuolių nelaimingos meilės sudaužytomis širdimis.
Vėliau, kai 1827 m. Lvove, be autoriaus žinios, buvo išleisti „Sonetai“, per visą kraštą prasiautė sonetomanijos epidemija. Puikus Lvovo teatro direktorius, bet prastas literatas Janas Nepomucenas Kamińskis, įžūlus grafomanas, susilažino, kad per keturiasdešimt aštuonias valandas parašys šimtą sonetų, netgi geresnių už Mickevičiaus. Lažybas laimėjo, šimtinę sueiliavo, bet iki Mickevičiaus sonetų jam buvo toli.
Tai keli pavyzdžiai, iš kurių matyti, kaip A. Mickevičiaus kūryba iškart užvaldė įvairių visuomenės sluoksnių vaizduotę, subūrė savo skaitytojų ratą, bet visų pirma paskatino daugelį kurti ir kartu pagausino lenkų literatūrą.
Mickevičiaus pavyzdys liudija, kad įtakingo autoriaus kūryba gali praturtinti savąją ir kitų tautų literatūrą, nes padrąsina, suteikia požiūrio ir raiškos būdų pavyzdžių, paskatina kitus poetus – nesvarbu, tikrus ar grafomanus – veikti, bent jau sekti juo, dažnai sukelia esminį jų stiliaus lūžį. Toks poetas-mistras literatūros istorijoje paprastai vadinamas pradininku, nes nuo jo prasideda tam tikras literatūros gyvenimo laikotarpis, epocha, srovė, kūrybos kryptis, stilius; iš jo trykšta gyvybinė energija, kurios užtenka net kelioms literatūros kartoms. Toks pradininko titulas buvo suteiktas Mikołajui Rejui, Kochanowskiui, Krasickiui, Mickevičiui. Šitaip palikuonys pagerbia net ir mažesnio talento rašytojus, davusius pradžią naujam literatūros reiškiniui: štai garbusis kunigas Bohomolecas laikomas „lenkų komedijos pradininku“.
Tai, kaip matyti, dažni atvejai. Tačiau literatūrinio gyvenimo istorijoje retai girdėta, kad kuris nors poetas taptų kitų poetų žudiku, jų mirties kaltininku, t. y. priverstų juos nutilti. Betgi ir taip nutinka. Pats Mickevičius turbūt iki gyvenimo pabaigos nežinojo, kad tapo žudiku. Apie vieną jo auką užsimenama literatūros kronikoje. O gal jų būta ir daugiau?
XIX a. pradžioje Voluinėje ir Podolėje buvo gerai žinomas Stanisławas Doliwa Starzyńskis, pasirašinėjęs pseudonimu Stach z Zamiechowa (Stachas iš Zamechovo) arba Stach Doliwa, autorius anuomet populiarių dainelių ir eilėraščių, kurie daugybe perrašų plito po artimesnes ir tolimesnes apylinkes. Tai buvo sentimentalūs, netgi savotiškai žavūs klasicizmo stiliaus kūrinėliai.
Dalis jų – tiesa, nedidelė – išvydo dienos šviesą rinkinyje neįmantriu pavadinimu „Podoliečio eilės ir giesmelės“, o daugybė kitų iki šiolei dūli „Ossollineum“ [Osolinskių nacionalinis institutas – vert. past.] rankraštyne.
Tačiau jis nebuvo grynakraujis klasikas. Didysis Korbutas [daugiatomis lenkų literatūros bibliografijos leidinys – vert. past.] nepriskiria jo prie tikrųjų klasicizmo atstovų. Stach Doliwa priklausė prie tų, kuriuos traukė ir romantizmo stiliaus ekstravagancija. Minėtasis Doliwa dirsčiojo „baisiojo romantizmo“ pusėn bei miklino savo klasicistinę plunksną rašydamas balades. Tai neišėjo poetui į gera. Atsitiko taip, kad 1823 m. rudenį, būdamas Berdyčiovo mugėje, nusipirko keliaujančiame knygynėlyje pirmąjį Mickevičiaus poezijos rinkinį. Perskaitė ir – neteko žado, o paskui baisiausiai įtūžo. Tuo metu drauge buvęs Franciszekas Kowalskis, pirmasis išvertęs į lenkų kalbą visą Moljerą, taip aprašo šią komišką sceną savo dienoraštyje: „Perskaitęs „Svitezį“, paskui „Svitezietę“, Doliwa manęs paklausė: „Ar girdėjai, ar skaitei ką panašaus? Kad jį kur… tai akiplėša, žudikas… Sakau tau, jis stumia į neviltį, į desperaciją visus poetus, visus tokius kaip mes, eiliakalius! Ištraukė man plunksną iš rankų! Ne, daugiau niekados gyvenime nerašysiu baladžių!.. Kvailys būčiau! Kad jį kur nelabasis!..“ Tai sakydamas, pašoko nuo krėslo, puolė į vidurį kambario ir tėškė knygą į grindis… „Gal jį pats velnias iš kažikur, iš Lietuvos girių, išvilko ir čionai atgrūdo?! Visus poetus užmušė, nužudė, apiplėšė… Jo pykčiui nerašysiu daugiau baladžių!“ Paskui pasilenkęs pakėlė knygą, pabučiavo, atsiprašydamas už savo įniršį spaudė prie krūtinės ir skaitė toliau:
Jeigu ateitum nakčia, kada juodas
Ežero veidrodis guli, –
Žvaigždės danguj ir po vandeniu, rodos,
Ten ir čionai – po mėnulį. (Vertė Vladas Šimkus)
„Kokia poezija!.. koks vaizdas! Rodos, visi matom žvaigždes, mėnulį, bet niekam neatėjo į galvą sukurti tokio puikaus vaizdo! Tikras plėšikas tasai litvinas, ištraukė man plunksną iš rankų. Betgi palauk, iškrėsiu ir aš tau šunybę!..“ – „Kokią?“ – paklausiau. – Turbūt sukursi dar geresnę baladę?“ – „Kur ten, apie tai nė minties! Bet grįžęs namo iškart mesiu į ugnį ir sudeginsiu visas savo balades, o pelenus, jo pykčiui, nusiųsiu anajam į Vilnių, tegul pasidžiaugia savo piktadarybe!“
Ar įvykdė tuos grasinimus, dienoraštis nutyli. Bet visiškai tikras literatūros istorijos faktas, kad Stanisławas Doliwa Starzyńskis daugiau nerašė baladžių: pabūgo ryškaus Mickevičiaus talento, pripažino savo negabumą, nustojo kūręs. Toji savanoriška rezignacija slepia savy kone vaikišką poeto įsižeidimą, o kartu nuostabą ir žavėjimąsi didele Mickevičiaus meistryste, jo paties ir jo kūrybos garbinimą, netgi dievinimą.
Tą pagarbą rodo ir netikėtas Mickevičiaus apibūdinimas – „poetų žudikas“.
Pasirodo, įvairiai galima pašlovinti didžiuosius poezijos meistrus: galima juos vadinti pradininkais, praturtinusiais literatūrą; o tais atvejais, kai savo kūrybos didumu pribloškia paprastus kūrėjus, atima žadą, tuomet jau iš tikrųjų vienintelis, reiškiantis pagarbą, tokio poezijos demono apibūdinimas tegali būti „poetų žudikas“.
Versta iš: Stefan Kawyn. Mickiewicz – zabójca poetów // Z badań nad legendą Mickiewiczowską: studia i szkice fenograficzne. – Lublin: Towarzystwo Naukowe KUL, 1948. – P. 166–170
Pranas Visvydas. Vincas Krėvė pabūgo filmavimo
2012 m. Nr. 12
Filadelfija – pirmoji pastovesnė mūsų vieta Amerikoje. Su žmona Stela ir dukrele Margarita gyvenau vidumiestyje, vasaros metu dažniausiai pasmerkto drėgnai tvankai, ypač naktimis. Tiksliai neatsimenu, liepos ar rugpjūčio mėn., 1951 m. pas mane iš Niujorko trumpam atvažiavo Jonas ir Adolfas Mekai padėvėtu folksvagenu. Vairavo jų draugas, kurio vardo neatsimenu. Žvalūs, linksmi, kupini neeilinių kultūrinių idėjų naujoje aplinkoje. Buvo tuomet pasišovę nufilmuoti Filadelfijoje įsikūrusių lietuvių gyvenimo akimirkas, žinoma, pirmiausia čia gyvenantį lietuvių literatūros klasiką Vincą Krėvę. Žinojo rašytojo adresą. Turėjo miesto planą. Reikėjo tik sutarti laiką telefonu.
Paskutinį kartą Europoje su jais smagiai bendravau išeivių centre Grone, šalia Brėmerhafeno. O ankstyvesnė pažintis jau buvo užsimezgusi Kaselio miesto ribose buvusioje Matenbergo dipukų stovykloje. Čia broliai Mekai drauge su Algirdu Landsbergiu ir Leonu Lėtu išleido žurnalą „Žvilgsniai“ ir kitus stovyklinius rašinius. Viename tekste jaunimui, įterpę žodį „šūdas“, net papiktino stovyklos rimtuolius. Niekas tada nepagalvojo, kad Jono laukia ilga naujoviškos kino kultūros kūrimo karjera. Daug kam jis atrodė tik nerimtas išdaigautojas.
Tada nuomojomės nedidelį butą ketvirtame aukšte Marshalo gatvėje. Žmona dirbo naktinėje valgykloje. Penkiametė dukrelė Margarita lankė ukrainiečių darželį, nes mūsų rajone jau buvo įsikūrę daug ukrainiečių. Man pavyko įsitaisyti čiužinių fabrike. Mūsų namo pirmame aukšte gyveno religinga Jehovos liudytojų ukrainiečių šeima, o šalia jų itin liberalūs vaišingi rusai – vyras, žmona ir tetulė. Jie dažnai šaukdavo mane, po darbo grįžusį iš fabriko, nedelsiant nusileisti žemyn pas juos vakarienei, su mėsa išvirtai kopūstienei ar barščiams. Stalą su garuojančios sriubos puodu būtinai puošdavo vazoje įmerktos gėlės ir butelis Tokajaus ar Porto vyno. Ir pilstė ne į taures, bet į stiklines. Šeimininkas Piotras Andrejevičius žiūrėjo, kad būtų geriama. Ar tiko saldus tokajus prie kiaulienos, nesvarbu. Vyno pigumas nulėmė jo tinkamumą. O mes juk darbo žmonės. Asketiški Jehovos pasekėjai kaimynai, kad ir kaip kviečiami, vengė tokio kopūstų valgymo. Bet kvapas pasiekdavo visų aukštų butus. Žinoma, ir mūsų jautriai balsingi pokalbiai apie tuo metu siaučiantį karą su Šiaurės Korėja ir komunistų smurtą sklido name. O įšilęs Piotras Andrejevičius dar kai ką mielai deklamuodavo iš Puškino ir Jesenino. Stebėjausi jo atmintimi ir balso galia.
Kaip jau minėjau, rugpjūčio mėnesį Filadelfijos mieste naktimis dėl tvankos retai kas miegodavo. Atsiguli pusnuogis į lovą poilsiui ir tuoj pasijunti kaip šlapia mazgotė. Didesnę dalį nakties praleidi blaškydamasis. Tad gatvėse ant namų laiptų iki vidunakčio sėdi žmonės, daugiausia senoliai. Šnekučiuojasi ar tylėdami svajoja, snaudžia. Ar stebi, kas vyksta aplinkui. O pasitaiko netikėtų dalykų ir komiškų barnių. Sykį, žmonos ujamas, išbėgo iš pastato kitapus gatvės pusnuogis gražuolis, šiaip ilgaplaukis italas, pamiršęs užsimaukšlinti savo peruką. Moterys visada žavėdavosi „šukuosena“, neįtardamos, kad jis plikis. Kitą kartą man pačiam su policininkais automobilyje reikėjo važinėti šiuose miesto kvartaluose ir ieškoti pradingusios dukrelės. Tik vėliau paaiškėjo, kad ji vakare buvo užsnūdusi pas savo darželio draugę vėsesniame name. O tiek nerimo sukėlė jos dingimas policininkams ir man.
Kaip tik į šią klimato pirtį pakliuvo Mekai. Bet jie nenusiminė, kai pasiūliau miegui įsitaisyti ant gana patogaus stogo, nesunkiai pasiekiamo. Tereikėjo išlipti pro mūsų buto virtuvės langą ir ant žvyruotos dangos patiesti suplotas kartonines dėžes ir kelias paklodes. Netrukdė jiems nei už kelių žingsnių ant gretimo stogo susigūžę burkuojantys balandžiai, nei toks artimai milžiniškas nakties skliautas, nei pastovus gatvių gaudesys. Viskas tik įkvėpė Joną filosofuoti apie visatą ir jų pačių būsimą ateitį. Adolfas pasakomis sugebėjo užmigdyti mano dukrelę Margaritą. Ji tada dar gerai suprato lietuviškai. Žmona tuo metu dirbo naktinėje valgyklos pamainoje kaip indų plovimo specialistė.
Išvyka pas Krėvę pradžioje sekėsi puikiausiai. Lengvai suradome vienaukštį kuklų namuką švariame vidurinio sluoksnio žmonių rajone. Neatsimenu gatvės pavadinimo. Suprantama, senyvas rašytojas nustebo pamatęs prie durų tris įtartinus vyrus, kalbančius lietuviškai, ir jų dreblią filmavimo ir garso įrašo aparatūrą. Įsileido į vidų. Jo žmona pasitiko mus su baikščiu šypsniu. Nedelsdamas, po kelių mandagių sakinių, Jonas išklojo pagrindinį atvykimo tikslą – nufilmuoti Krėvę čia užsiėmusį. Svetainėje stovėjo nedidelis rašomasis stalas su rašomąja mašinėle, pasienyje kelios spintos su knygomis ir kiti baldai. Paveikslai, nuotraukos. Jauku, švaru, neperkrauta. Rašytojas sutiko būti kalbinamas bendromis temomis, netgi darant įrašus į juostą. Kas kita su filmavimu. Jis kategoriškai atsisakė būti filmuojamas šiame name. Ne ir ne! Sakė, tam nėra pasiruošęs. Be to, nesijaučia gerai. Jonas jo ypatingai ir neprikalbinėjo. Tebūna Krėvės valia, ačiū už leidimą bent susitikti. Mes jį visada gerbėme ir gerbsime ateityje. Taigi mūsų viešnagė pas jį ilgai neužtruko. Išėjome į gatvę nukabinę nosis, patenkinti tik tuo, kad sutikome Lietuvai žymų žmogų – talentingą rašytoją, valstybininką Vincą Krėvę. Savo ruožtu džiaugiausi, kad pamačiau gyvą daug kartų skaitytų „Dainavos šalies senų žmonių padavimų“ autorių.
Mus atvežęs folksvagenas buvo pastatytas kitoje gatvės pusėje, grįžtančių laukė bičiulis vairuotojas. Jonas tuoj nutaikė savo „Bolexo“ objektyvą Krėvės namuko pusėn ir ėmė filmuoti. Tuo metu rašytojas su žmona stebėjo mus pro langą ir atsisveikinimui pamojo ranka. Jis tikriausiai tikėjo šių jaunų įsibrovėlių lietuvišku nuoširdumu.
Tik vėliau, kaip sakoma, iš patikimų šaltinių sužinojau, kad Krėvei keli patriotiški lietuviai, tuo metu jo globėjai, patarė nesileisti būti filmuojamam: rasi broliai Mekai yra liberalių pažiūrų, gal net sovietų agentai, todėl rašytojas gali įkliūti į komunistų kėslus. Mekams teliko tik parapinio lietuvių sekmadienio filmavimas Šv. Kazimiero bažnyčioje, kur tuomet klebonavo kunigas Stasys Raila. Sekmadienio pamaldos, giedantis choras, iš šventovės išeinantys žmonės. Pažįstamų susitikimai, pasisveikinimai, pokalbiai. Atseit tradicinis religinis visuomeniškumas, atvanga po įtempto savaitinio darbo.
Tiesa, tą dieną po vizito pas Krėvę sustojome parke, kur yra istorinis pastatas „Independence Hall“ su garsiuoju Laisvės varpu. Jonas filmavo. Bet ir čia nesėkmė! Istorinės patalpos viduje Adolfas pozuodamas palietė varpą. Staiga pasigirdo aliarmo sirena, akimoju pro duris iššoko keli sargybiniai ir pribėgo prie varpo. Pasirodo, jį liesti uždrausta. Šalia gi buvo perspėjantis užrašas. Pasijutome nepatogiai ir tuoj išėjome į parką. Čia Jonas pradėjo filmuoti ant suolų sėdinčius benamius ir šen bei ten lesiojančius balandžius. Nežinau, ar jis dabar prisimena šį epizodą. Bet tai buvo jo kino karjeros pradžia. Akimirkų įamžinimas kino kamera. O gyvenimas visad yra pilnas žmonių, balandžių, sėkmės ir nesėkmės. Net romantiško miegojimo ant stogo po labai labai senais žvaigždynais.
Brolių Mekų artimas draugas Vokietijoje buvo ir literatas Vladas Šaltmiras, mano bendraklasis Kaune, su jais pokario metu gyvenęs minėtoje Kaselio-Matenbergo pabėgėlių stovykloje. Šaltmiras noriai diskutuodavo su Jonu, o ypač su Algirdu Landsbergiu, gerai mokėjo vokiškai, rusiškai ir angliškai, buvo įžvalgus kritikas. Neatsisakė bendradarbiauti jų literatūriniuose „Žvilgsniuose“. Tada dar gyvenau Sarbriukene ir dirbau didžiulės gamyklos liejykloje. Vlado raginamas nusiunčiau „Žvilgsniams“ kelis eilėraščius. Berods vienas, mūsų laikų kraupumą vaizduojantis „Stalas“, buvo atspausdintas. Šaltmiras emigravo į Kanadą ir apsigyveno Toronte. Kurį laiką susirašinėjo su Jonu Meku, bet dažniau su Landsbergiu ir su manimi Filadelfijoje. Vieno mano laiško, rašyto 1951 m. kovo 6 d., kopija išliko. Laiške papasakojau apie susitikimą su Vincu Krėve kitoje vietoje. Surašysiu šio laiško tekstą nieko nedailindamas:
„Tikriausiai būsiu primiršęs atsakyti į tavo skubų laišką, kuriame ieškojai pono Juknevičiaus. Turiu atsiprašyti dėl savo užmaršumo. Klausinėjau kelis lietuvius. Nežino. Čia veikiančiame Lituanistikos institute jo irgi nesimato. Aš jo veido niekad neužmiršiu. Atsimenu, tąsyk buvo pas tave užsukęs, rodos, vakare. Stovėjo prie durų. Tu iš jo pasijuokei, žinoma, tik šiaip sau – draugiškai, pavadindamas ponu Jukna. Jeigu jis Filadelfijoje egzistuoja, bus surastas. Turiu pastebėti, kad daugelis lietuvių dypukų, čia pabuvę kelis mėnesius, nusivylę darbo sąlygomis, mažu atlyginimu, juodukų pertekliumi, išskubėjo kitur – į Detroitą, Čikagą ar Niujorką. Gal ir ponas Jukna bus taip pasielgęs. Na, bet sunku tiksliai pasakyti. Reikės turbūt kreiptis į Stasį Railą, nors ir sunkiai pagaunamą kunigą. Bent man. Žinai mano nepaslankumą. Tiesiog turiu gėdintis savimi. Dar vis esu atskilęs nuo čionykščių lietuvių, lyg višta nuo vištidės, ir vien tik dėl to nerangumo. Nemoku sueiti į bet kokias pažintis. Mėgstu žmones, ypač savus. Bet varžausi kvaršinti jų galvas. Tik bergždžiai ieškodamas bet kokio darbo, kreipiausi į kunigą. Jis mielai nurodė airių įmonę, kur nuo metalinių statinių yra valomi riebalai. Su šarmais, nuo kurių rankos tapo žaizdotos. Prisikankinau… Dar yra išlikę keli randai. Mokėjo tik 85 centus už valandą.
Lituanistikos institute šeštadieniais susitinku su daug kuo. Pasėdime drauge, pasiklausome paskaitų. Po to išsiskirstome. Taip ir lieka. Nesumegztas gyvenimo mazgas – tai mano būsena. Kartą prieš paskaitą, kai klasė buvo tuščia, mėginau kalbinti Krėvę. Jis kaip tik sėdėjo atokiame suole, laukdamas klausytojų. Buvo saulėta popietė. Už langų linksmai dūzgė miesto eismas. Klausytojai, kaip visada, vėlinosi, Krėvė ramiai laukė, žvilgsnį įsmeigęs į didokus antro aukšto klasės langus. Labai norėjau prieiti ir jį prakalbinti. Svarsčiau, ką turiu pasakyti. Tuo metu gi vyko karas su Šiaurės Korėja. Atsiminiau, kad tą popietę mieste bus priešlėktuviniai aliarmo pratimai. Pusę keturių staugs visos sirenos. Pamaniau, kad profesorius tikriausiai to nežino. Aš jį perspėsiu, kad beskaitydamas paskaitą neišsigąstų. Šia mintimi ir kreipiausi į jį. Iš karto lyg ir neišgirdo. Pasižiūrėjo į mane. Pakartojau truputį garsiau. Dabar tikriausiai išgirdo. Jo akys gan didelės, ir aplinkui jas raudoni raukšlių ratai. Jis žiūrėjo į mane visai nesidomėdamas, ką aš pasakiau. Atrodo, jam būtų kur kas įdomiau klausytis, jeigu būčiau pasakęs: šiandien yra gražus oras, ar ką nors visai nereikšmingo. Aš nutilau. Ėmiau sukaliotis prie langų. O jis sėdėjo paskendęs savo mintyse. Prisiminiau Hesse’s „Sidhartą“, jo senatvės laikotarpį, kai jis tapo keltininku ir gyveno gaubiamas vienatvės ir išminties. Tada Sidharta sėdėdamas paupyje ilgas valandas žiūrėdavo į srovę. Tame veikale Hesse aprašinėja tikrąją išminties poeziją. Gyvenimas yra ošiančioji tėkmė, ir ošimo klausytis ir jį suprasti tegali tik išmintingieji. Man buvo nepatogu, kad taip tuščiai prabilau į šį mąstantį žmogų. Dar toks paikas mano vaikščiojimas. Už lango dūzgė miestas. Bet ne man skirta suprasti šio dūzgesio prasmę. Taip ir liko. Daugiau jo nekalbinau. Slinko lėtos laukimo minutės. Tik pamanyk, Vladai, aš viename kambaryje su žmogumi, apie kurį tu studijuodamas tiek superliatyvų esi pasakęs.
Tą dieną Krėvė turėjo skaityti antrą paskaitą – apie Vaižgantą. Turbūt jo mėgiamiausias lietuvių prozininkas. Į pirmą paskaitą – Leonardo Dambriūno lietuvių kalbos kursą – atėjo vos keturi klausytojai, įskaitant ir Krėvę. Aš labai pykau, kad tik tiek susirinko. Žmonės nevertina dėstytojų pasišventimo. Dambriūno paskaitai pasibaigus, Krėvė juokaudamas būgštavo: „Gal po pertraukos ir šie klausytojai išbėgios…“ Tačiau įvyko kitaip. Pasirodo, visi pavėlavusieji laukė už durų. Ir Krėvės auditorija buvo pilnutėlė. Senukas nušvito. Jis mėgsta jaunus žmones. Moka kalbėti, dažnai ne iš teksto, bet iš galvos. Visų atsiliepimai apie jį tik teigiami. Neužgaulaus sąmojo ir graudžių žodžių ir žodelių yra pilnas jo kalbėjimas, nors ir nestilingas, neišpuoselėtas, vietomis sakiniai nutrūksta, vietomis tarimas trinka, kirčiai susimaišo, įsivelia gremėzdiški barbarizmai. Tačiau šios visos klaidos ir yra jo žmogiškoji galia. Jis pila tikrąją Lietuvą iš savo lūpų. Jo kalba lyg grubių dievdirbio rankų darbas… Aš dėkoju širdyje už kiekvieną tąsyk išgirstą jo žodį. Bet tu gi, Vladai, klausydavai jo paskaitų Vilniuje, universitete, tikriausiai kur kas tiksliau apibūdintum jo kalbėjimo studentams ypatybes.
Jeigu nebūtų Vinco Krėvės, abejoju, ar šis Lituanistikos institutas ilgai ištvertų. Tiek Antanas Salys, tiek Alfredas Sennas yra vėsoki racionalūs filologai ir kitus laiko durniais ir nemokšomis. Jeigu ateina čionai dėstyti, tai tik, greičiausiai, kantiškojo imperatyvo raginami. Archeologo Puzino protavimas irgi per sausas. Nė viena jo paskaita neatskleidė lietuvių tautos pirminės senovės, nė viena neįsmigo ilgesniam laikui. Kitoks yra Vincas Maciūnas, lietuvių literatūros istorikas. Kad ir savo kalbėjimu žmogiškai šiltesnis, bet jo frazės per daug bendros, kad galėtų nušviesti kalbamą dalyką. Sykį įsibėgėjo pasakoti, kad Vincas Kudirka buvo didelės dvasios vyras, daug rašė, kad buvo geras publicistas ir pan. Bet kas iš tikrųjų buvo Kudirka, kodėl jis rašė, kodėl kankinosi ir kodėl padėjo savo paskutines gyvenimo kibirkštis ant Tėvynės aukuro, Maciūnas nesugeba to pasakyti. Šiaip jis man patinka. Dėvi gražias eilutes. Veidas didelis, riebokas, bruožai dailūs. Merginos jį mėgsta. Balselis plonas. Taigi literatas. Tiesa, su nežymiu pilvuku. Ambicingas vyras. Per Nepriklausomybės minėjimą labai užsigavo, kad kažkokia storžievė dikta jauna amerikietė užėmė jo sėdėtą kėdę. Nuėjo supykęs, tačiau triukšmo nekėlė. Įrodė, kad yra taktiškas ir riteriškas damoms. Neteko su juo šnektelti.
Ak, man reikėtų daugelį tų prelegentų pažinti. Bet kaip prieiti, kaip žodis po žodžio susipažinti, tiesiog nežinau… Kalbinau A. Salį, kaip būtų galima naudotis Pensilvanijos universiteto lituanistikos knygomis, jis ten gi profesoriauja. Painformavo: reikia būti bent laisvuoju klausytoju, mokėti už lituanistikos paskaitas 25 dolerius, po to užeiti pas A. Senną ir paprašyti jo leidimo naudotis knygomis. Gal ir sutiks. Logiški nurodymai. Tai tiek. Bet šiuo metu po 25 dolerius mokėti neišgaliu. O šį šeštadieninį institutą lankydamas turiu pasitenkinti tik viena prieinama knyga – Šapokos „Lietuvos istorija“.“
Tai buvo vienas iš ilgesnių laiškų Vladui. Mylėjo jis ir gerbė savo gimnazijos klasės draugus kaip retas kitas. Esu tikras, jei tada 1951 metais Vincas Krėvė būtų paskaitęs Jono Meko lyriškas „Semeniškių idiles“ apie Šiaurės Lietuvos kaimiečių darbus ir juos supančią gamtą, tikriausiai būtų patikėjęs tauriu Jono žmoniškumu ir būtų leidęsis filmuojamas. Deja, tada Jonas nebuvo išspausdinęs tų idilių, ir mūsų pokario išeivija į bet kokį liberalų ar avangardo kairumą žiūrėjo su dideliu nepasitikėjimu. Netrukus, 1954 m. liepos 17 d. Vincas Krėvė-Mickevičius mirė Broomalle, Pensilvanijoje. Buvo gimęs 1882 m. spalio 19 d. Subartonių kaime.
Los Andželas, JAV
Tomas Rekys. Sovietų armijoje (Pabaiga)
2012 m. Nr. 12
Pirtis
Lyderiavimo problema klasės seniūno išrinkimu nesibaigė. Maža to, kad vienas lyderis įteisintas oficialiai, gyventi reikia visiems ir kasdien, kovoti už savo vietą po saule, už duoną kasdienę, kad jos visada turėtum daugiau už kitus…
Armijoje žmonės negali būti lygūs, turėti vienodas teises. Individai čia tiesiog neišvengiamai skiriasi pareigybėmis, nuopelnais, patirtimi, sumanumu, o svarbiausia – jėga ir kareiviška drąsa, kuri dažniausiai yra tiesiog įžūlumas. Ir tokią reikšmę turi susikurti kiekvienas individas. Kitaip liksi be jokių teisių, būsi užguitas ir kentėsi visą tarnybos laiką. Čia – kiekvienas už save. Armijoje žmogus yra nuogas kaip žvėris, visa jo turėta vertė lieka kažkur toli, civilizuotame pasaulyje, už dalinio ribos. Tik civiliai gali džiaugtis tokia egzistencijos prabanga – būti žmonėmis tiesiog šiaip, be jokios kovos.
Aplinkybė, kad toje mokykloje nebuvo senių valdžios ir atitinkamo jaunesnių bei silpnesnių kareivių išnaudojimo, buvo tarsi laikinas nesusipratimas, nes prievarta tokioje sistemoje anksčiau ar vėliau turi susiformuoti. Tačiau mokyklos pusmečio užteko tik nestatutinių santykių užuomazgoms, daigeliams atsirasti. Tas kuklaus pusės metų laikinumo suvokimas, kaip ir žinojimas, kad tuoj po mokyklos neišvengiamai atsidursi salagos padėtyje, gerokai slopino smarkiųjų aktyvumą. Nors stipriems charakteriams pasireikšti tai, aišku, netrukdė. Ir štai jau pirmaisiais tarnybos mėnesiais tarp mūsų randasi, kas įspiria pasturgalin silpnesniam, nuolankesniam, spyrį būtinai užtvirtindamas atitinkamu salagos keiksmu. Kaip mokyklos kursantas ir to paties šaukimo karys, tas vargšas dar joks salaga, bet jau gali pajusti, kas laukia silpnesniųjų daliniuose… Buvo aišku, kad tas diskriminuojantis senio ir salagos statusas pasireikštų visa jėga, jei tik tarnyba mokykloje truktų visus dvejus metus.
Natūraliausia vieta, kurioje aiškiausiai ryškėjo ir sprendėsi kareivių tarpusavio santykiai, buvo kareiviška bania1. Visi uždaryti vienoje patalpoje, gauja nuogų, plikų kareivių – ideali vieta „asmenybių akistatoms“. Pirtyje turėjai būti įsitempęs kaip žvėris džiunglėse – žūtbūt išsaugoti ramybę, ištverti grubius juokus, patyčias ir užgauliojimus, tarsi visa tai tau būtų įprastas reikalas.
Gaudavome po tazą2 ir plaušinę. Ją įtrindavome muilu, kurio gabalų buvo galima rasti šen bei ten ant pailgų medinių stalų ar suolų, ir mazgodavomės. Pirmasis vizitas į pirtį praėjo be įsimintinų nuotykių, dar normaliu civilinio gyvenimo stiliumi. Tačiau jau antrojo apsilankymo metu ramybė baigėsi. Kažkoks tipas ėmė ir paleido plaušinę į kažkurį kitą. Sviedė tiesiu taikymu į pliką kūną.
Čia jau toks reikalas – reikia vožti atgal, pageidautina su keiksmais, nors dar geriau – kaip nors diplomatiškai tą išpuolį paversti juokais, jei tik sugebi. Jei ne – tave tuoj užmėtys ir kiti.
Pradžioje viskas taip ir vyko – tarsi žaidžiant, visiems rėkaujant, kvatojantis ir žvengiant. Tačiau iš tikrųjų kareiviai, patys to nesuvokdami, pradėjo grubų natūralios atrankos procesą, kylantį iš pačių gamtos dėsnių. Kiekvienas stengėsi dėl savęs. Kaip tik nuo tų grubių pirties žaidimų pradėjo išsiskirti lyderiai, tvirtesni individai, o perspektyvoje – ir labiau privilegijuoti kariai.
Greitai visiems tapo aišku, ką galima užmėtyti, užstumdyti, ir ta pasitenkinimą kelianti informacija buvo labai svarbi. Nes jau žinai, kurį iš kareivių, reikalui esant, galėsi užspausti darbais, taip palengvindamas savo tarnybą: pats mažiau dirbsi, daugiau valgysi ir pan. Kuo daugiau sveikatos ir energijos išsaugosi, tuo daugiau turėsi egzistencinio išlikimo galimybių. O jei būsi iš tų apmėtomų ir keikiamų, reabilituotis ir apsiginti bus sunku.
O plaušinės smūgis skaudus. Tai pats patyriau. Neatsakiau smūgiu, ir tai buvo neteisinga reakcija – kitą kartą pirtyje skūron gavau dar skaudžiau. Ir supratau – blogai man tai baigsis. Atsisukau. Į mane iš priešingos pusės įžūliai spoksojo išsiviepusi chuliganiška fizionomija. Visa savo grobuoniškai agresyvia laikysena šis tipas aiškiai laukė atsakymo į provokaciją – tik pabandyk! Tuoj pat jis įtvirtins savo statusą. Sumečiau, kad taip ir nutiks – subjektas buvo ganėtinai stambus. Vis dėlto šveičiau plaušinę atgal…
Laimei, nepataikiau (o gal tyčia mečiau taip, diplomatiškai, – nebepamenu). Chuliganiškas viepalas, baisiausiai keikdamasis, šoko ant manęs tiesiai per stalą: užmušiu, blia! Kaip tu drįsai, suka (kalės vaike), mesti į mane!.. Bet jį spėjo sugriebti ir kiek apraminti kiti kareiviai (bent pradžioje tuos žiaurumo proveržius šiek tiek tramdė bendra mokyklos disciplinos ir gal tiesiog žmogiškumo dvasia). Girdi, ko čia dėl smulkmenos daužaisi, be to, juk ir nepataikė. Savo ruožtu prapliupau keiksmais ir aš. Tokia mano reakcija patvirtino, kad daugiau ar mažiau esu savas, pritampu prie gaujos. Teko iškentėti dar vieną kitą mestos plaušinės smūgį, kažkam ir pats esu sviedęs (blozneliui kokiam, aišku), taigi savo garbę šiaip taip apgyniau. Smarkuoliu, žinoma, netapau, likau tokiu vidutiniškos reikšmės. Tačiau pirtis man taip ir liko nuolatinės psichologinės įtampos vieta.
Vėliau pastebėjau, kad netgi susidarė tokia kareivių grupelė, kurie maudytis su visais ir neidavo. Jie įsiprašė pirties darbuotojų – civilių moterėlių – padėti joms tvarkytis, krauti senus apatinius kareivių drabužius, ir, tuo pasinaudodami, likdavo nusiprausti. Nusimazgodavo tik visiems išėjus, skubiai ir jau kiek atvėsusiu vandeniu. Be abejo, tai buvo suderinta su mūsų prižiūrėtoju seržantu.
Dar mačiau, kad tos moterėlės puikiai suprato tikruosius savanorių talkininkų tikslus ir jų situaciją, todėl darbais nevargino. Bet į kazarmą tie kariai grįždavo net su savotišku kreditu: va, dirbome, esame jau išsunkti, gal kitur dirbti nebesiųs… Tai juos bent kiek ir gelbėjo. Nors apskritai kareiviškų darbų krūvį lėmė kita, bendra sistemos taisyklė: kas veža, tam ir krauna… Ir kraunančiajam ramiau, kai žino ir turi, ant ko krauti.
Būdavo, gauni užduotį, kokį darbą, kuriam atlikti reikia dviejų trijų žmonių. Juos leidžia pasirinkti tau pačiam, bet kurį iš kareivių. Ir eini, renkiesi, – tik šiukštu ne iš tų smarkiųjų (nors matai, kad jie nepersidirbę ir sveikatos turi už tris), o kažkurį iš artimesnių savo likimo draugų, nors ir žinodamas, kad šie jau ir taip nusiplūkę. Dedi draugui ranką ant peties ir sakai: eime… Taip elgiausi aš, taip elgėsi su manimi, ir mes nepykdavome, nes supratome vieni kitus.
Kartą stebėjau situaciją, kai ranka ant peties buvo uždėta ryžtingesniam draugui. Atsisukęs jis parodė savo valią: prapliupo tokiais šlykščiais keiksmais, kad visi nustėro, nes šiaip jam toks elgesys nebuvo įprastas. Pagalbininko ieškotojas, aišku, išsigando ir atstojo nuo smarkuolio, nuslinko dairytis kito kareivio, o aš tada pagalvojau: juk pasiryžti tokiam pykčio proveržiui taip pat nelengva. Bet čia kaip kam. O ir nauda iš to akivaizdi. Visi štai pamatė, įsitikino, kad ano tipo geriau neliesti. Ir vėliau pastebėjau, kad kai tik būdavo ieškoma pagalbos darbams – tą keikūną visi apeidavo.
Randai
Taigi, manasis reitingas tarnybos pradžioje buvo nekoks. Apsileidau, dariausi pasyvus, spaudė namų ilgesys, todėl smukau dvasia ir kažkaip nejučia užsileidau ant savo galvos vieną tokį skriaudėją iš musulmoniškosios Vidurinės Azijos – vyresnio amžiaus kresno sudėjimo kazachą.
Ėmė tas kazachas mane nuolatos terorizuoti, vis didindamas savo agresijos amplitudę. Kai tik susitinkame ar pro šalį lenkiamės, taip ir vaišina kumščiu – kupron ar kur į šoną. Pradžioje nežymiai, tarsi draugiškai, tačiau jo ranka vis sunkėjo… Ir šiaip, ir taip sukausi, mačiau, kad jis tvirtesnis, atgal nekirsi, o, išgirdęs prašymą liautis, jis tik dar aršiau reaguodavo. Jį prie manęs tarsi traukė kažkokia nesuvokiama jėga. Greičiausiai taip buvo dėl mano nesugebėjimo pasipriešinti. O apetitas auga bevalgant… Kadangi laukti, kol jis patenkins savo agresyvius polinkius, buvo ne pats geriausias sprendimas, pasirinkau kitą taktiką. Ir proga pasitaikė netrukus.
Bekasant būriu sniegą (žiemą tai kasdienos užsiėmimas), jis, kaip jau įpratęs, prisiartino prie manęs, tvojo į kuprą ir toliau jau kasame sniegą kartu… Pavarčiau rankose kastuvą. Tai buvo paprastas kastuvas žemėms rausti, ne sniegui kasti (armijoje tokie įrankių neatitikimai dažni, net posakis buvo, kad čia duoną raikai kirviu, o medį kerti virtuviniu peiliu). Tačiau tą kartą kaip tik toks įnagis man ir tiko – kastuvas metalinis, kraštai pakankamai aštrūs…
Po eilinio pavaišinimo kumščiu kupron nusitaikiau, atsivedėjau ir kirtau iš visos sveikatos taip, kad galva nulėktų žemėn. Tačiau jo būta gero mušeikos, turėjo išvystytą reakciją ir, jo laimei (gal ir mano), – spėjo atsilošti. Kastuvas kliudė tik jo nosį, perkirsdamas ją kiaurai. Pasipylė kraujas, toks poetiškas vaizdas – raudonos dėmės ant balto sniego… Tada jis sutriko, net apstulbo, ir mačiau, kad ne tiek dėl smūgio, kiek dėl aiškaus mano pasiryžimo jį mirtinai nudobti – kad būtų baigtos visos problemos. Bet greitai atsipeikėjo, mikliai kirto atgal. Tik jo kastuvas platus, medinis – sniegui tepritaikytas. Tad ir nesėkmingai. Toliau jau kapojomės žūtbūtinai, kaip su viduramžių kardais. Jis tikrai buvo geras mušeika: matydamas mano pranašumą su aštresniu ir daug patogesniu kastuvu, labai greitai persiorientavo į artimą kovą. Čia jau jis ėmė viršų, bet kova, mano laimei, buvo nelabai pavojinga – peilių neturėjome, tad apsiribojome rankomis, kumščiais. Tačiau greitai mūsų žūtbūtinis susirėmimas buvo nutrauktas – mus abu jau laikė kiti kareiviai. Jį pačiupo kažkokie gruzinai, mane – rusai. Tarsi teisėjai ar treneriai ringe.
Toliau sekė tik abipusiai mūsų pasikeitimai stipriais palinkėjimais – ubju, padla!3 – ir karių patarimai mums išsiaiškinti kitą kartą. O kitą kartą – jau net kitą dieną – stebėjausi, kad jis man tapo malonus, draugiškas. Visiškai ne iš baimės ar slėpdamas kokią klastą. Tiesiog mūsų santykiai grįžo į normalias vėžes. Gal pagal savo musulmoniškus elgesio standartus atpažino manyje tikrą vyrą, su kuriuo ne gėda bendrauti, o gal ir šiaip susimąstė, kad tokios manieros gali blogai baigtis. Jis, beje, buvęs matematikos studentas, pašalintas iš universiteto už chuliganizmą. Todėl ir atsidūrė armijoj…
Vėliau mums teko kartu eiti ir į kiaulidės nariadą, ten bendravome, dalijomės civilinio gyvenimo prisiminimais – tarsi nieko tarp mūsų nebūtų atsitikę. Iš tikrųjų jis buvo atviras, šnekus ir linksmas vyrukas.
Keistai skamba – kiaulidės nariadas, bet armijoje mes darėme viską. Turėjome šimtą penkiasdešimt kiaulių, dieną kiaulidėje darbavosi civilė moterėlė, o nakčiai kiaules liuobti eilės tvarka skirdavo po du karius.
Šis nariadas buvo vienas lengviausių: iš vakaro sutvarkę, pašėrę kiaules naktį ramiai išsimiegodavome ten pat esančiame kukliame prižiūrėtojo kambarėlyje. Rytą iš valgyklos pristatydavome kiaulėms kubilus maisto atliekų, o toliau jomis rūpindavosi ta nuolatos ten dirbanti moteris. Geriausia šiame nariade buvo tai, kad dirbant prie kiaulių niekas tau nekvaršindavo galvos. Nei karininkai, nei jokie seržantai kojos ten nekeldavo.
Tas kazachas buvo įgudęs kiaulių prižiūrėtojas, jautė savo pranašumą, mokė ir mane šito gero darbo. Tai netgi teikė jam savotiško taurumo, nes jis dirbo itin sąžiningai, gal kad kaime užaugęs. Tačiau ne visi kariai buvo tokie. Mačiau kartą, kaip du kaukaziečiai vietoj kiaulių maitinimo ir liuobimo joms tik snukius spardė, spjaudė į jas, savo veiksmus palydėdami stipriais keiksmais. Ryte atėjusi moterėlė viską suprasdavo, skųsdavosi, o tą kazachą vis girdavo. Gal todėl jam ir tekdavo dažnokai prie kiaulių budėti…
Pačios kiaulės man buvo įdomios, ypač vaizduotę veikė jų masiškumas. Tiek daug vienoje krūvoje savotiškai atstumiančio ir atgrasaus vaizdo! Besivoliojančios purve, išdribusiais pilvais, kai kurių kiaulių spenius aplipę daugybė žviegiančių paršelių. Ten tos kiaulės jautėsi aiškiai laisvai ir nevaržomai, bet tuo pačiu išlaikydamos ir savitą kiaulišką rimtį. Kai kurios, rodėsi, tarsi degintųsi Palangos pliaže – visiškai ignoruodamos aplinką ir susirūpinusios tik savo gerove.
Įstrigo atmintin vienas toks didžiulis kuilys. Atsistojęs ant užpakalinių kojų, priekinėmis persisvėręs per gardo užtvarą solidžiu snukiu stebėdavo aplinką – ilgą kiaulidės koridorių. Man artėjant pašaipiai žvairuodavo savo raudonomis akutėmis – kaip čia tas kareivis kuičiasi, kaip stengiasi… Iš tikrųjų, pagalvojus, keisti esame mes, žmonės: vargstame su tomis kiaulėmis, liuobiame jas, pagaliau dar ir suvalgome savo augintines… Bet iš esmės visų mūsų dalia ta pati, visi esame mirtingi: tad kieno čia moralinis pranašumas? Ir kodėl tada tam paršui nežiūrėti į mane su pašaipa? Jis pats nė uodegos nepajudins dėl žmogaus, ir savęs jis neteršia žmogienos valgymu. Tai mes toms kiaulėms tarnaujame, triūsiame, be jų neišsiverčiame. Kad ir kokios tos kiaulės mums būtų atstumiančios, kertame jas net apsilaižydami. Tose armijos kiaulidėse, tame kuilio žvilgsnyje įžvelgiau tada gilią gyvenimo tiesą…
Su kazachu mums abiem išpuolė kiaulidėje ir Naujuosius metus sutikti. Susidėjom tame kiaulidės kambarėlyje kiekvienas savo gėrybes – keletą saldainių, sausainių. Išsivirėme arbatos ir pakėlėme tostą į vienas kito sveikatą!
Tik man visada būdavo nejauku matyti randą per jo nosies vidurį – išsiveš žmogus iš armijos nekokį prisiminimą… Vienu metu, progai pasitaikius, lyg bandžiau jo atsiprašinėti (tai labai subtilus reikalas – čia negalima nusileisti žemiau už kitą, rodyti silpnumą atgailaujant: reikia gerai pagalvoti ir apie savo ateitį, ir apie tai, kad atsiprašyti turėtų ir tavo priešininkas), bet jis tik numojo ranka.
Iš tikrųjų randus ten mes gavome abu. Mano draugui teko konkretus fizinio smūgio padarytas randas, o man – dvasios randas. Juk, šiaip ar taip, kad ir afekto būsenoje, bet tada visiškai rimtai siekiau jį nudėti, bandžiau užmušti žmogų…
Musulmonai
Armijoje visus kareivius iš Vidurinės Azijos paniekinamai vadinome čiurkomis4. Daugelis jų buvo atsilikę nuo civilizacijos, nežinojo vakarietiško pasaulio gyvenimo įmantrybių, todėl atrodė primityvūs. Dabartiniais religinės tapatybės atgimimo laikais šioms tautybėms įvardyti labiau tiktų musulmonų sąvoka. Ji būtų tikslesnė ir ne tokia menkinanti. Beje, čiurkomis armijoje kartais pavadindavome ir kaukaziečius. Dėl to jie ypač įsižeisdavo, nes iš tikrųjų nebuvo nei azijiečiai, nei kokie kaimo stuobriai. O kai kurie jų – gruzinai ir armėnai – buvo netgi krikščionys. Tik į šią aplinkybę niekas nekreipė dėmesio, tuo labiau kad ir patys tie kalnų krikščionys savais mieliau laikė kaimynus musulmonus, o ne jiems tolimus europiečius.
Musulmonai vengė europietiškos įtakos ir savo santykį su modernia vakarietiška civilizacija išreikšdavo savitu posakiu iškraipyta rusų kalba: moja tvoja neponimajet5. Rusiškai jie kalbėdavo su akcentu, o mes apie juos pasakodavome anekdotus. Tekdavo prisiklausyti išties neįprastų ir net juokingų situacijų. Pavyzdžiui, pasitaikydavo, kad iš Azijos kilęs kareivis nežino, kam reikalingas kelnių klynas. Arba nesupranta išvietėje ant vinies pamauto laikraščio paskirties. Bet vis dėlto tai buvo retos išimtys. Kur kas dažniau susidurdavom su tiesiog geografiniu vakarietiškojo pasaulio nežinojimu. Ir mums, europiečiams, būdavo smalsu, kaip jie jaučia pirmą kartą gyvenime pamatytą sniegą, kaip jiems atrodo miškai? Juk pietų stepių platybėse jokio medžio nerasi.
Nenuostabu, kad ir ne visi Azijos kariai atitiko mūsų karinės mokyklos intelektualinius standartus. Jų kraštuose dominuoja gyvulininkystės verslas, tai piemenų kultūros žmonės, o rezultatas – daugelis jų nemoka net daugybos lentelės. Vienas toks smulkaus sudėjimo, nuolat kitų engiamas, užguitas kazachas man pasisakė, kad vidurinės mokyklos atestatą jam suveikęs tėvas. Dvidešimt avinų kainavo… Parūpino specialiai dėl karinės tarnybos: tėvas tikėjosi, kad mokyklą baigusiam sūnui tarnauti bus lengviau. Tėvo rūpestis suprantamas: vadinamųjų čiurkų armijoje nemėgo, juos ypač skriausdavo ir negailestingai išnaudodavo. Tiesa, vėliau šie už visas skriaudas atsigriebdavo – ir su kaupu – savo įtūžį išliedami ant salagų, naujo šaukimo kareivių.
Mano bičiuliui kazachui avinų atestatas nepadėjo. Jis niekaip negalėjo suprasti, ko tie dėstytojai iš jo nori, ko per tas pamokas reikalauja, todėl veikiai tapo tinkamas tik juodžiausiems darbams. O po kurio laiko jis ir dar vienas toks buvo išsiųsti į reguliariuosius dalinius, ir nieko daugiau apie juos negirdėjome.
Dar patyriau, kad kai kurie Vidurinės Azijos kareiviai buvo išauklėti stipria islamiškojo idealizmo dvasia. Kartą bendrame mokyklos nariade kolektyviai skutome bulves. Tupėjome po kelis aplink kiekvienai grupelei skirtus didokus dubenis ir triūsėme kaip išmanydami. Ir nors visi buvome vieno šaukimo, o kareivių subordinacija dar neišsivysčiusi iki nestatutinių santykių, ta neapibrėžtumo būsena lyg pati savaime jau koregavosi. Jau buvo iškilę keletas aršesnių lyderių, kurie pametėdavo savo porcijas kitiems, silpnesniems, arba apskritai išdrįsdavo atsistoti ir keliauti sau kur į pašalį parūkyti, pasikalbėti su kokiu panašiu didvyriu. O jei kuris iš darbščiųjų nepatenkintas pamurmėdavo – tokiam tuojau ir kumštį parodydavo. Tupėk sau ir tylėk, kol esame geri…
Tą vakarą nuo savo dubens kažkaip drąsiai pakilo vienas musulmonas iš radistų kuopos. Ir laužyta rusų kalba garsiai kreipėsi į tuos besiplunksnuojančius „senius“. Maža pasakyti – kreipėsi. Ką jau čia tokio svarbaus tokiomis aplinkybėmis galėtum pasakyti, kad į tave kas nors atkreiptų dėmesį? O vis dėlto tas karys buvo išgirstas. Nes jo kalba buvo ypatinga.
Viena vertus, jo kalbos turinys paprastas, aiškus, net banalus: visi čia esame vieno šaukimo kariai, ir, užuot buvę vieningi, linkę padėti nelaimės draugams, kai kurie štai tampa tokie, kurie engia silpnesnius, kaip jums ne gėda ir t. t. Tačiau, kita vertus, savo teiginius tas kareivis grindė religine argumentacija, tegul ir ne krikščioniška. Negalėčiau tiksliai atkartoti jo žodžių, bet tai ir nėra svarbu – kur kas svarbiau buvo jo dvasios užsidegimas ir kalbėjimo tonas. Man pasirodė, kad ten vos ne pats Kristus apsireiškė tarp mūsų ir prabilo į mus nuo savojo Kalno aukštybės… Įspūdis buvo stiprus. Vis dėlto nei tada, nei dabar neįsivaizduoju nė vieno krikščionio (tarp jų – ir savęs), kuris tokioje vietoje būtų galėjęs taip drąsiai išsišokti. Pirma – būtų buvę gėda taip atvirai pasirodyti esant religingam, antra – ir baisoka sukilti prieš stipriuosius… Tas musulmonas pademonstravo ne fizinę drąsą, bet dvasinę jėgą – jis viešai paliudijo savojo tikėjimo moralines vertybes! Kaip tik dėl to religinio argumento jėgos, o ne dėl kokių pabodusių moralizavimų jo kalba buvo stipri ir tie padaužos liko paveikti. Susėdo jie tada tylėdami į savo vietas prie dubenų ir skuto bulves kartu su visais…
Vis dėlto toks teisingumo proveržis buvo išimtis. Armijoje, kaip ir civiliniame to meto gyvenime, religiniais motyvais nesirėmėme. Viešpatavo oficiali ateistiškai sekuliarizuota dvasia ir galvos dėl tų religijų niekas daug nesuko, nebent apie tikėjimą pakalbėdavo juokais ar, geriausiu atveju, šia tema pasamprotaudavo epizodiškai. Juk tautinės tradicijos, kaip ir tautinis drabužis, nedėvimas kasdieną, o tuo labiau armijoje. Kareiviai tik pasišaipydavom iš musulmonų, konkrečiai iš jų religinio draudimo valgyti kiaulieną – tegul atiduoda savo pietų porciją krikščioniui…
Bet kartą, įsikalbėjus su jais apie tikėjimą rimčiau, jie mums, europiečiams, išaiškino, kad prieš išeinant į armiją kaip tik šiuo požiūriu juos instruktavo, mokė vyresnieji: namie kiaulienos valgyti negalima, o armijoje – prašom… Ir šitą, iš pirmo žvilgsnio visiškai nepatriotišką, prisitaikėlišką elgesį musulmonai motyvavo labai paprastai: ne savo valia jie čia atsidūrę. Ir už viską, ką jie netinkamo armijoje padarytų, atsakys būtent tie, kurie juos čia prievarta atgrūdo…
Ši logiškai gana nuosekli etinė pozicija religiniu valgio reglamentu nesiribojo. Civiliniame gyvenime ji reiškėsi jau gerokai įmantresnėmis formomis, nes panašiu principu diferencijuojama ir moralė, apie kurią pasišnekėdavome kur kas dažniau ir mieliau. Ne paslaptis karštas musulmonų kraujas, kuris jiems užverda pamačius europietiškas gražuoles, ypač jeigu jos dar ir blondinės (islamo kraštuose – vien brunetės). Tuo labiau: savos moterys juk maišais apdengtos, nelabai ir susijaudinsi. Bet svarbiausias veiksnys greičiausiai yra šiltesnio klimato poveikis. Kad ir kaip ten būtų, to arealo vyrams būdinga eržilo dvasia. Tiek musulmonams, tiek ir kaukaziečiams krikščionims.
Savųjų mergelių didžiausia, neginčijama ir absoliučiai privaloma dorybe jų kraštuose laikoma skaistybė. Tad trumpalaikėms meilėms tinka kģtos – ne jų krašto mergelės. Su svetimtautėmis galima laisvai nusidėti, bet su savosiomis – ne. Savąsias gerbia. Mumis, europiečiais, jie labai stebėdavosi. Tiek mūsų kultūros tolerancija palaidumui, tiek savęs negerbimu. Kaip jūs galite imti į žmonas merginą, žinodami, kad jau kažkas kitas ją patvarkė?.. – su neslepiamu pasibjaurėjimu kartą samprotavo vienas kaukazietis.
Vis dėlto galima buvo įtarti, kad iš jų pusės tai daugiau pagarba sau, o ne merginai, kaip kad europiečiai turi išvystytą riterišką pagarbą moteriai (turėjo bent jau). Rytų vyro kalnietiška savigarba ir savimeilė neleidžia tenkintis pavytusia gėlele. Esu vertas naujo, šviežio pumpuro! Kitaip nei jie, europiečiai yra paveikti šimtus metų bubijamos teologinės nuostatos apie sugadintą, nebepataisomą žmogaus prigimtį. Tenka su tuo susitaikyti, įvardyti tai humanizmu ir nuolankiai (gal tuo pačiu ir džiugiai) kurti tolerancinę demokratiją iki pat vaivorykštinių mažumų aukštumų…
Musulmonai, kaip jau minėjau, turi posakį, išsakantį jų santykį su krikščionybe ir visu pasauliu. Tai – moja tvoja neponimajet. Ir suprasti nenori. Pasinaudoti – galima (kad ir tomis mergužėlėmis), bet tik tiek. Ir, pagalvojus, gal kaip tik tas jų „mano tavo nesupranta“ principas yra visa apimantis gyvenimo veiksnys? Teeina visi velniop, kas už mano pasaulio ribų! Juk ir krikščionys siunčia visus peklon, kas tik ne toks, kaip jie, kas nekrikštytas. Religiniu požiūriu visi tie kiti yra beprasmiški, tad kodėl jų neišdulkinti ir neišspirti laukan… Šiuo požiūriu musulmonai yra atviresni ir religijoje nuoseklesni (nes labiau atsilikę).
Šitokį netikusiais pagrindais susiskaldžiusį pasaulį kaip tik ir bandė apjungti sovietai. Visos sienos turėjo griūti iškėlus darbo žmonių vienybės idėją nepriklausomai nuo teritorijos, rasės ir jau tuo labiau nuo religijos (tačiau paliekant galioti socialinės kilmės priklausomybę). Sovietų sistemai tiko tik prasčiokai, tad iš esmės – ta pati dūda. Kad ir kaip tobulai ji skambėtų, iš pasaulio santykių konteksto išsiskirti, ko gero, neįmanoma. Ir patys sovietai gal nė nepajuto, kaip tapo galinga ir grėsminga tautų kalėjimo Imperija. Jų siena netgi pasirodė esanti pati tvirčiausia, pelniusi „geležinės uždangos“ pavadinimą.
Ir gal dėl to, kad tame naujame „rojuje“ iš esmės nebuvo nieko naujo, jo viduje kunkuliuojančių tautų egzistencinė prasmė liko ta pati, šiuo atveju – ištrūkti iš už tos uždangos. Kiekvienam su savais tikėjimais ir principais. Sovietų sistemos atžvilgiu mes – europiečiai krikščionys – su azijiečiais musulmonais netgi jautėmės suokalbiškai vieningi. Visi mes norėjome pasilikti teisę vieni kitų nesuprasti ir neigti vieni kitus… Juk į mus iš visur žvelgė vien utopinės ideologijos plakatai, skelbiantys, kad man, lietuviui, kažkoks uzbekas ar kirgizas – draugas, bičiulis, brolis… Velniop! Ir jau vien dėl to verta broliškai apsikabinti…
Magiškasis ratas
Tai buvo viso labo kūno kultūros pamoka. Apšilimui bėgome salėje ratu. Ir tada nejučia įvyko toks lyg apeiginis, sakralinis būties aktas, tarsi gamtos dėsnių tvirtinimo raiška. Netgi tiksliau – savotiška atpirkimo ožio principo deklaracija, kuri daugelio intuityviai juntama kaip būties esmė.
Vienas bėgančiųjų tame rate staiga smogė prieš jį bėgančiam.
– Perduok kitam! – sekė komanda. Perdavė…
Savotiška smūgių estafetė visai rimtai įsibėgėjo, kartais su keiksmais, nesusipratimais, bet sėkmingai judėjo pirmyn. Nesvarbu, kad gal prieky tavęs koks dručkis – trenk jam nestipriai, stuktelėk lengviau, simboliškai. Čia svarbu pats smūgio kitam principas! Dručkis nepyks net ir stipriau gavęs. Ir tai buvo tiesa. Jei vis dėlto toks dėl suprantamų priežasčių gaudavo silpniau, tai kitas gauna jau su kaupu, su visom kompensacijom, taip sakant. Principo pusiausvyros išlaikymui.
Pajutau smūgį į kuprą ir aš. Ir toliau sau bėgu.
– Ei, perduok kitam – rėžk tam prieky iš visos sveikatos! – sufleravo man.
– Nerėšiu, – sakau. – Jis man nieko blogo nepadarė…
– Bet juk pats gavai? – jau užsimezgė kone filosofinė diskusija.
– Ties manim ir užsibaigs.
Kai kurie ant manęs pyko, kad negerbiu jų atliekamo ritualo, šios netikėtai gimusios tradicijos, kuri aiškiai išreiškė aliuziją į senių ir salagų tarpusavio santykį. Juk seniui, kuris skriaudė tave, niekaip neatkeršysi – anas jau seniai namuose. Tad jeigu neišeina atsilyginti pagal indų karmos dėsnį, lieka griebtis kito principo – atpirkimo ožio. Individų santykių korekcijai tenka imtis estafetės metodo. Reikia mokytis. Ateis nauji salagos, pats jau būsi viešpačiu ir „dulkink“ juos kaip tik išmanai. Žodžiu, trenk į kuprą negalvodamas.
Ir štai atsiranda vienas toks – negerbiantis prigimties padiktuotų tradicijų, atsisako įvykdyti gamtos dėsningumą. Išdavikas! – juk taip visa hierarchinė pasaulio struktūra gali sugriūti. Atsiras disharmonija, neteisybė. Susikaupusi individo energija liks nerealizuota, neišsikrovusi, tarsi kokia paklydusi karma. Tokius kaip aš Indijoje savo metu daužė, o ir dabar tebedaužo, pagaliais (pagalio griebiamasi ir todėl, kad rankomis mušti negalima – per daug garbės būtų neliečiamajam). Viduramžių Europoje visokius nepritampančius kepė lauže (tinkamiausia pamoka visokiems kitokiems), kultūringame mūsų pasaulyje tokius išsišokėlius apšauna verslo partneriai. Dar anksčiau vieną tokį net viešai nukryžiavo, taigi nieko naujo.
Tačiau ne vien burnojimų ir keiksmų susilaukiau. Dalis kareivių vis dėlto pritarė mano pasirinkimui.
– Va, atsisuk ir rėžk tam, kuris trenkė tau! – kažkuriam kilo unikali idėja, sukėlusi pritariamo juoko.
– Kaip jis trenks atgal, kad esame rate – bėgti reikia pirmyn, – dalykiškai užginčijo kiti. – Kupra juk priekyje…
Bet visus ginčus ir diskusijas staiga pertraukė seržanto komanda:
– Otstavit’ boltovniu!6 mat’ vašu… – nusikeikė dėl svarumo ir paragino: – gyviau, gyviau ratu!..
Paskui mankšta keitėsi – gulėm, stojom, lankstėmės, vėl bėgom, ir tas nutrauktas sakralinis veiksmas greitai buvo pamirštas. Bet jo esmė liko. Nes gyvenimas ėjo toliau…
Čia svarbu būtų paminėti vieną reikšmingą etinį principą, kaip tik susijusį su gyvenimu. Egzistavo nerašytas elgesio kodeksas: kad ir kas armijoje atsitiktų, visi reikalai joje ir pasibaigia. Keršyti už skriaudas seniui vėliau, t. y. susirasti jį jau civiliniame gyvenime, reikštų patį didžiausią niekingumą, koks tik gali būti. Jei esi tikras vyras – iškęsk visas kančias, o jei nenori grįžti namo su slegiančia nuoskauda – atsigriebk ant vėliau atvykstančiųjų. Kai išliesi susikaupusį pyktį salagoms, atlėgs tavo širdis, pasijusi esąs tikras vyras, atitinkantis šio pasaulio tvarką. Jei nori sistemoje būti reikšmingas – visus asmeniškumus trenk į šalį. Tad armijoje nusistovėjusią diedovščiną galima laikyti ir garbinga pareiga, savotišku solidarumo išbandymu.
Zampolitas
Negražu apie žmogų rašyti neigiamai vien dėl jo menkos išvaizdos, dėl kurios jis nekaltas. Bet jo fizionomija labai jau priminė žiurkę… Ilga nosis, mažytės gudriai lakstančios akys. Tai buvo mokyklos zampolitas. Neaukštas, kresnas, šiek tiek panašus ir į vienos Wilhelmo Hauffo pasakos veikėją Nykštuką Nosį. Zampolito pavardės nepamenu, o vadino jį kaip tik tokia pravarde – Krysa (Žiurkė).
Tačiau pravardė atitiko ir jo profesiją. Koks įstabus sutapimas! Išplėstinė žodžio zampolit reikšmė – zamestitel’ po polit časti7. Tai toks priedas prie visų sovietų armijos komandyrių. Komandyriai vadovauja, zampolitai reguliuoja. Zampolitus galima lyginti ir su kunigais arba bent psichologais. Bet tiksliausia analogija būtų su KGB – viską aplink uostinėjantis šnipas. Tad dar sunku pasakyti, kas galutinai nulėmė mūsų zampolito pravardę, nes savo funkcijos idealą jis atitiko tiek išvaizda, tiek profesijos statusu.
Zampolitas, be viso kito, siekdavo knaisiotis ir dvasiniuose kareivio užkaboriuose. Jis ypač troško, kad kareiviai kreiptųsi paguodos, patarimo, konkrečios pagalbos dvasiškai sunkiomis valandomis. Būtent į savo zampolitą! Jau pirmame visos mokyklos susirinkime jis išreiškė viltį artimai bendrauti su kareiviais. Jei turite kokių iš namų atsivežtų ar naujai iškilusių problemų – kreipkitės į mane! Jei mergina nustojo rašyti – būtinai man praneškite! – kalbėdavo kone meilikaudamas, tik jo gudrios akutės niekad nenustodamos lakstydavo po salę.
Toks dėmesys asmeniniam kareivio gyvenimui mums nebuvo naujiena. Žinojome, kad problemiškais atvejais bandydavo įsikišti kariniai komisariatai – net iškviesdavo kokią mergužėlę pokalbiui… Zampolitai kareivius primiršusioms mergelėms nevengdavo rašyti atitinkamų laiškų. Reikia manyti, pagal psichologų paruoštą šabloną, nors efektyvumo koeficientas čia labai abejotinas.
Mūsų reakcija į tą zampolito moralinę programą buvo tarsi avino žvelgimas į naujus vartus. Gal koks kareivis iš Rusijos glūdumos ir kreipdavosi reikalui esant, šiaip pasitikėjimo tokiam tipui nejautėme. Iš kitos pusės, atrodytų, kas čia blogo? Netgi teko girdėti atsitikimą, kad kažkur kažkoks zampolitas kaip tik pagelbėjo kareiviui susigrąžinti jo mergužėlę.
Vis dėlto zampolitai armijoje nebuvo mėgiami. Jų tiesiog prisibijodavome, jų privengdavo ir komandyriai, bet zampolito funkcijos iš esmės ir buvo tokios – išsiaiškinti, kas jo nemėgsta… Juk zampolitai išreiškė sovietinės ideologijos etaloną, jų asmuo buvo kaip idėjinis švyturys. Ir ta jų šviesa buvo kur kas svarbesnė už kažkokias paklydusias kareivių mergeles. Zampolitams pirmiausia reikalinga, kad kareivis mylėtų ne mergas, o partiją! Ir jeigu kareivis patiki partijai savo širdies paslaptis, tai toliau tik vienas žingsnis ir iki ideologinės išpažinties zampolitui… Štai šitą visi supratome.
Apie mūsiškį zampolitą dar slankiojo gandai, kad mėgsta slapta nusiklausyti pokalbių, išsiaiškinti, kas kokia dvasia gyvena, ką galvoja apie sistemą. Lyg ir nukentėjusių dėl jo budrumo buvę. O sovietų laikais už ideologinius prasižengimus gaubtvachta jau neatsipirksi. Tokie kareiviai tiesiog išnykdavo. Patekdavo kažkur kitur, rimtesniems svarstymams, kurie užsibaigdavo gal ir kalėjime.
Žinau vieną atvejį, kai kareivis prasitarė turįs giminių užsienyje. Jo kaltė buvo ne ta, kad kažkoks jo trečios eilės dėdė, kurio net vardo deramai nežinojo, tarpsta kapitalistiniame pasaulyje, bet kad tą atskalūną jis laiko savo gimine! Už tai buvo perkeltas į kitokios funkcijos dalinį, kur specifiškai sunkios sąlygos – kalinių saugojimas. Gal ir dėl to, kad buvo tik salaga, namo grįžo anksčiau tarnybos pabaigos laiko – karste… Detalių neaprašinėsiu – tai buvo mano giminaitis. Štai tokia paprasta istorija.
Pradžioje vis dėlto galvojau, kad zampolito uolumas ir net jo pareigos tebuvo tuščias formalumas, nes beprasmis. Nei čia kam įskiepysi tos ideologijos, nei ką negero išnarpliosi – ką iš to kareivio išgausi? Bet teko įsitikinti, kad klydau. Senis, pasirodo, turi ką veikti. Pakliuvo man kartą į rankas sąsiuvinio lapas, kuriame – antitarybinis eilėraštis! Tai buvo rusiškos eilės, pritaikytos tuo metu populiarios minoriškai skambančios dainos melodijai. Tad tai pačių rusų karių darbas. Man tą lapą įteikęs kareivis perspėjo: saugumo sumetimais jokiu būdu eilėraščio nedauginti, nepersirašinėti! Tiesiog išmok atmintinai. Terminas – viena naktis, nes kiti laukia…
Eilėraštis pasakojo apie tai, kad propagandinis sovietų valdžios pasididžiavimas – visokios Sibiro ir panašių vietų plačiosios statybos, nauji miestai, fabrikai – visai ne uolių, pasišventusių komjaunuolių darbas, o kalinių vergovė… Kad ant žmonių kaulų statytas ir krauju apšlakstytas tas socializmas.
Bet panašią paralelę galima vesti ir su kareiviais, ypač pirmųjų metų salagomis. Fiodoro Dostojevskio žodžiais – su pažemintaisiais ir nuskriaustaisiais. Juk kareiviai sovietinėje sistemoje pirmiausia buvo nemokama darbo jėga, o taip pat ir beteisė. Iš principo tarp kareivių ir kalinių nėra jokio skirtumo (beje, kaip ir tarp civilių – juk savo civilinį drabužį pakeisti į kareivio ar kalinio uniformą sovietų sistemoje galėjai kiekvieną akimirką). Tad potencialiai visi lygūs – visi kartu statėme tą patį šviesų rytojų.
Taigi, mokykloje, pačioje galingojo zampolito panosėje, sklandė ir antisovietinės nuotaikos! Tiesa, mums, lietuviams, tuose eilėraščiuose nebuvo nieko naujo ar nežinomo, todėl mes jų platinimą vertinome kaip bereikalingai pavojingą žaidimą su ugnimi. Tačiau pasikalbėdami tarp savęs jausdavome pasitenkinimą, kad štai ir pačioje Rusijoje ta sovietinė ideologija ir politika yra teisingai suvokiama ir atitinkamai vertinama.
Todėl tokių antisovietinių kūrinių buvimo faktas buvo rimtas argumentas zampolito egzistencijos įprasminimui. Ne veltui jis čia šniukštinėja. Turi realų pagrindą kalbėdamasis su kareivėliais apie jų mergeles tuo pačiu metu skvarbiai žvalgytis ir įdėmiai klausytis – bene atsiras rimtesnių problemų, kurioms ir sukurtos jo pareigos.
Kareivio biblioteka
Kariai turėjo ir tvarkaraščiu reglamentuotą poilsio valandėlę, nors to reglamento valdžia nelabai paisė. Čia juk vis dėlto armija – darbai svarbiau už poilsį. Tad nors ir atsikvėpdavome tam skirtu laiku, ramiai jaustis niekuomet negalėjome. Kiekvieną akimirką viskas galėjo apvirsti aukštyn kojomis, arba tiksliau – sugrįžti įprasta nuolatinių darbų tvarka.
Oficiali poilsio vieta buvo lenkomnata8. Jame paprastai rašydavome laiškus namiškiams. Bet tuo pačiu metu tas kambarys atliko ir savotišką darbo biržos funkciją: jei kas iš karininkų ar seržantų ieškodavo laisvos darbo jėgos, tai pirmiausia jos žiūrėdavo už lenkomnatos durų. Kartais nespėji ten nė prisėsti, žiūrėk, koks biesas jau ir moja – skubėk ten ir ten, daryk tą ir aną… Reguliariuose daliniuose salagos poilsio kambario iš tolo lenkiasi. Tik įkišk galvą pro duris – ir išlėksi gavęs nariadą. Tuo neabejotinai pasirūpins tikrieji to kambario šeimininkai – karininkai ir seniai.
Lenkomnata skirta ne tik poilsiui, pirmiausia tai buvo ideologinė šventovė. Ten būtinai įrengtas altorėlis su Lenino biustu arba paveikslu, apkaišytas raudonomis vėliavomis, kartais ir su gėlėmis šonuose. Tyla ir rimtis…
Buvo ten dar šio ir to: ant stalų sudėtos šaškės, domino, keletas žurnalų… Ir televizorius kampe stovėjo, bet dažniausiai išjungtas. Tik kartą, kai transliavo kažkokį komunistų sjezdą9, kone visą kazarmą prie ekrano sugrūdo.
Vis dėlto tarnybai įsibėgėjus įpratome ir kažkaip jau išmokome toje šventovėje ne tik laiškelį brūkštelėti, bet ir žurnalus pasklaidyti. Jų gaudavome ir iš namų, o visoje mokykloje rūpesčiu spaudos reikalais ypač išsiskyrė lietuviai. Labiausiai ten buvo vertinamas „Nemunas“, – tik ne už intelektualius rašinius, o už menines aktų nuotraukas, kurių jame pasitaikydavo. Tais laikais tokie dalykai būdavo itin cenzūruojami, o plačiajai Rusijai ir iš viso nežinomi. „Nemuno“ meninėse nuotraukose daugiausia matėsi vien pritemdyti apnuogintų moterų siluetai, tačiau alkano asketizmo laikais ir to užteko. Tik tos nuotraukos buvo vertinamos toli gražu ne meniniu požiūriu. Absoliuti kareivių dauguma susižavėjimą „Nemuno“ menais išreikšdavo šūkiu: o, bliat’!.. – ir tai buvo aukščiausias žurnalo įvertinimo kriterijus. Iš tikrųjų – moteris! Juk tai stipru…
Ypač karštesnio kraujo musulmonai ir kaukaziečiai net akis išsproginę stebėdavosi: kaip mūsų Sovietų Sąjungoje gali būti tokių dalykų! Tuo stebėdavosi ir karininkai, bet uždrausti negalėjo: jeigu jau kažkas yra išleista, vadinasi, aprobuota iš aukščiau. Juk kariškiai įpratę paklusti ir vykdyti. Jie ir patys prašydavo to žurnalo pavartyti, tik tais atvejais jau be komandirskij golos – pusbalsiu…
Lenkomnatoje įsižiūrėjau ir į knygas. Pirmiausia išvaizdūs Lenino raštų tomai, kurių ir su geriausiu noru niekada neperskaitysi, nes nerasi laiko net pradėti gilintis į tą išmintį. Tad Lenino knygos ten buvo tik kaip priedas prie jo biusto. Buvo matyti ir kitokių – paprastesnių, kuklesnio formato knygelių, tik vis vien neįsivaizdavau, kada jas būtų galima perskaityti.
Vis dėlto kai ką užtikau ir tinkamo. Mažos, plonos, vos kelių ar keliolikos puslapių knygelės, sudarančios seriją, pavadintą „Kareivio biblioteka“. Jos ir sudėtos atskirai, specialioje kartoninėje dėžutėje. Panašiai atrodančių leidinėlių, brošiūrų būna poliklinikų laukiamuosiuose, bet armijos knygelių turinys ir paskirtis kitokia – praktinė propaganda. Įvairūs patarimai ir pamokymai kareiviams, taip pat įterpiami pamokantys epizodai iš jų tarnybos.
Pasidomėjau vienos kitos knygelės turiniu. Pirmojoje buvo rašoma apie kareivio budrumą. Būk budrus, kareivi, priešas nesnaudžia! Ir čia pat pasakojimas – gero budrumo pavyzdys. Parašyta nedaug, paprastais sakinukais, lengvai perskaitoma – kaip tik toms kelioms poilsio minutėms.
Taigi, važiuoja traukiniu toks sąmoningas kareivis. Keliauja iš Maskvos net į Vladivostoką. Geležinkeliu ne taip jau mažai – daugiau nei devyni šimtai kilometrų. Tokioje ilgoje kelionėje, suprantama, ne tik daug miestų, bet ir svarbių karinių objektų pasitaiko… Beje, įdomūs tie miestų pavadinimai, reikia tik atkreipti dėmesį: Vladi-Vostok, Vladi-Kavkaz, Vladi-mir!..10 Paskutinis iš minimų, aišku, pats svariausias, todėl tai ir populiarus vardas Rusijoje, pavyzdžiui: Lenino, Majakovskio, Žirinovskio, Putino… Yra ir degtinė tokiu pavadinimu. Taip pat savaip reikšminga, manau.
Kadangi tas kareivis buvo budrus, tai ir dairėsi visur aplinkui, bene priešą pamatys. Ir štai pasirodė jam įtartina viena kupė, nes joje važiavo keturi solidūs dėdės. Visi jie turėjo fotoaparatus ir labai intensyviai fotografavo pro traukinio langą. Kareivis pranešė apie tai traukinio palydovui išreikšdamas savo nuogąstavimus. Artimiausioje stotelėje buvo pranešta kam reikia, ir dar kitoje tuos vyrus patikrino specialūs organai…
Pasirodo, tai amerikiečių šnipai sovietų traukiniu važiavo. Ne bet kokie – labai svarbūs šnipai! Vienas buvo pagrindinis amerikiečių armijos generolas, kitas – pagrindinis žvalgybos viršininkas, o trečias – pats buvęs gynybos ministras… Visi jie apsimetė eiliniais turistais, bet spec. organai juos atpažino. Jie buvo areštuoti, o kareivis gavo medalį už budrumą.
Perskaitęs padariau išvadą: kuo solidesnis snukis, vadinasi, tuo tikresnis šnipas… Ta proga dar prisiminiau pamokymus, kad kiekvienas susipratęs sovietinis pilietis, o tuo labiau karys, turi gerai žinoti, jog išaiškinant šnipą nereikšmingų dalykų nėra. Kartais kas nors gali atrodyti kaip smulkmena, bet iš tikrųjų čia viskas svarbu. Tokią gyvenimo tiesą kartą per politinio lavinimo valandėlę mums dėstė zampolitas. Šnipui gali būti svarbu viskas, kas tau šiaip ir į galvą nešaus. Pavyzdžiui, netgi tramvajaus talonas! Anot zampolito, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, fašistinėje Vokietijoje sovietų ir sąjungininkų žvalgyba buvo suorganizavusi plataus masto operaciją Hitleriui sunaikinti. Viskas ėjosi sklandžiai, tik užkliūta už smulkmenos. Vienas žvalgybininkas važiavo tramvajumi turėdamas seno pavyzdžio bilietą. Gestapininkai jį sulaikė ir operacija žlugo. Vadinasi, suprask, kad šnipu gali būti kiekvienas, kuris ims ir paprašys tavęs talonėlio! Juk tai pavyzdys užsienio agentūroms, medžiaga jų rengiamoms operacijoms. Tad būk budrus, kary, o ir tu, skaitytojau, taip pat!..
Ir aš pats tada, skaitinėdamas tas knygeles, pasijutau kaip koks šnipas, budriai gilinausi į pateiktą reikšmingą informaciją. Jau ir kitą knygelę varčiau, šį kartą patraukė religinė tematika. Įstabu tai, kad antrosios knygelės siužetas pateikiamas tarsi zampolitams, ne kareiviams. Skaitytojas kareivis čia tik stebi, kaip reikia elgtis zampolitui tam tikroje situacijoje, ir, aišku, daro išvadą – kad kareivis visada turi klausyti savo zampolito.
Taigi siužetas toks: kartą kareiviams buvo suorganizuotas koncertas klube. Reikia pasakyti, retkarčiais tokių dalykų armijoje pasitaiko. Tik dažniausiai klube rodo ideologinį kino filmą ar panašų šlamštą. Bet knygelės istorija ne apie tai. Joje svarbu, kad vienas kareivis į koncertą nenuėjo. Išsiprašė likti kazarmoje. Apie jo sprendimą buvo raportuota aukščiau, sužinojo ir zampolitas. Šiam, aišku, parūpo priežastys, motyvai. Atskubėjęs ėmė klausinėti kareivį, kodėl taip pasielgęs?
Kareivis atsakė, kad esąs tikintis, o ši diena kaip tik jo dievo kančios ir mirties minėjimo diena, taigi, gedulas, ir jo religinės tradicijos neleidžia jam pramogauti.
Na, mirė, tai mirė, – knygelėje pabrėžiama, kad zampolitas tuo klausimu nebuvo kompetentingas ir iš karto kareiviui nieko pasakyti negalėjo. Paklausė tiktai to dievo vardo, o kareivį paliko sau vieną ramybėje.
Tačiau zampolitas buvo pareigingas karininkas ir visiškai nesiruošė apleisti nuklydusio kareivio, palikti jo tamsybių valdžioje. Teikėsi nueiti į miesto bibliotekos skaityklą, susiieškojo atitinkamos ateistinės literatūros, pavartė, paskaitinėjo…
Grįžęs kurią kitą dieną pasikvietė kareivį į Lenino kambarį pokalbiui. Kaip protingas žmogus, zampolitas suprato, kad kareivio negalima atakuoti iš karto, atvirai – ateistinių argumentų jis nesupras, pasipiktins. Tiesą jam reikia aiškinti iš lėto, nuosekliai, argumentuotai.
– Tai sakai, tavo Jėzus buvo Dievas, kurį nukryžiavo jo priešai? – pademonstravo savo žinias zampolitas.
– Tikrai taip! – patvirtino kareivis.
– Gerai, pasvarstykime abu, – pasiūlė jam zampolitas. – Štai Dievas, sakoma, yra visagalis. Tai reiškia, kad jis viską gali padaryti!
– Taip, – sutiko kareivis.
– O Jėzus buvo Dievo sūnus, taigi, pats įsikūnijęs Dievas…
Triuškinančios teologinės zampolito žinios kareivį glumino ir vertė tiktai linksėti, gal net ir džiaugtis tokiu vos ne bendraminčiu.
– Betgi pagalvok tada pats, – tęsė zampolitas, – jeigu Dievas visagalis, o Jėzus yra Dievas, kaipgi jis tada leidosi nukryžiuojamas? Jei būtų viską galėjęs, tai būtų ištaškęs tuos savo priešus į visas puses ir jau nieku gyvu nesileidęs nukryžiuojamas. Taigi Jėzus būti Dievas niekaip negalėjo…
Zampolito klausytojas čia jau sutriko, kiek pamąstė, ir jo veidas staiga nušvito. Teisingai! Kaip jis anksčiau apie tai nepagalvojęs? Visagalis – ir ant kryžiaus!.. Et, vadinasi, mulkino jį ten bažnyčioje per pamokslus. Gal ir patys kunigai nieko dorai nesupranta. Štai draugas zampolitas apšvietė, atvėrė akis.
Kareivis net susijaudinęs padėkojo zampolitui. O pareigingas zampolitas pasiūlė jam ir ateityje pasikalbėti, aišku, jeigu tik kareivis to norės. Jeigu jam bus įdomios logiškos mokslinės tiesos.
Dar po kiek laiko kareivis jau tvirtai žinojo, kad tokio Jėzaus apskritai nebuvo, kad viskas čia tik liaudies kvailinimas. Ir jis jau drąsiai leido savo laisvą laiką su kitais tarnybos draugais, kartu eidavo į klubą filmų žiūrėti ir koncertų klausytis. O dar vėliau pasiprašė zampolito priimamas į komjaunuolius! Gimtajame miestelyje jis norėtų pašvęsti savo veiklą ateistiniam žmonių švietimui, įtikinti paklydusius kai kuriuos savo draugus ir artimuosius…
Užverčiau tą išminties skrynią. Daugiau tos serijos knygelėmis nesidomėjau. Užteko šių dviejų. Iš tikrųjų net neįsivaizdavau kareivio, galinčio skaityti tokį jovalą. Koks tai turėtų būti tipas? Nė vieno iš sutiktų karių negalėjau priskirti tokių skaitytojų kategorijai. Nebent save patį. Aš juk ėmiau ir perskaičiau…
Vienas dalykas pasidarė visiškai aiškus: knygelėje aprašytas kareivis – visų generolų svajonė. Kareivis – kvailys per visą pilvą! Štai tokią išvadą iš tų knygelių ir pasidariau, būdamas galbūt vienintelis jų skaitytojas.
1 Баня (rus.) – pirtis.
2 Таз (rus.) – dubuo, praustuvė.
3 Užmušiu, dvėsna! (Rus.)
4 Pliauskomis (rus.).
5 Mano tavo nesupranta (rus.).
6 Baigti plepalus! (Rus.)
7 Pavaduotojas politiniams reikalams (rus.).
8 Lenino kambarys (rus.).
9 Partijos suvažiavimą (rus.).
10 Valdyk Rytus, valdyk Kaukazą, valdyk pasaulį (rus.).
Ričardas Šileika. Poetinis Druskininkų ruduo, arba „Mano protėviai išrado Paukščių Taką“ (Juan Carlos Mestre)
2012 m. Nr. 11
Kada prasideda Poetinis Druskininkų ruduo? Kai almanacho sudarytojas ir vyriausiasis redaktorius Marius Burokas lipdo ir dėlioja paskutiniąsias eilėraščių publikacijas? Kai prie Rašytojų sąjungos pričiuožusian mikroautobusan įgūra užsienio poetija, o Kerry’s Shawnas Keysas jiems pasiūlo lithuanian drink? Kai Druskininkų kavinės „Širdelė“ barmenė Rasa vėl nusišypso lygiai taip pat jaukiai kaip ir prieš metus?
Druskininkų lapuotumo koeficientas šiemet atitiko visas Poetinio Druskininkų rudens normas. Dailės salonėlio vitrinoje nutapytas išdraikytaplaukis Mikalojus Konstantinas pagiringai žvelgė gatvėn.
Nemunas nešė kitus vandenis, vėjas blaškė kitą vėją. Prie savivaldybės gėlynėlių tūpte sutūpusios moterys. Vyrai energingai mosavo plast. grėbliais. Už keliolikos dešimčių metrų skyrybų centras nedirbo („Atsiprašome už nepatogumus“). Prie vilos „Vingis“ uoliai dūzgė individualios dzūkų kurmių įmonėlės. Stabtelėjau prie Antano Šnaro skulptūros „Briauna“ ir pagirgždinau savo ausims skulptūros akmenaitį. Vaistinėje atliekama kojų venų būklės diagnostika. Moterys prašomos nemūvėti pėdkelnių.
Diskusiją „Socialiniai kūrybos kontekstai: poezija ir politika?“ kuravo poetas ir literatūrologas Rimantas Kmita. Aušrinės salėje dažniausiai mikrofoną laikė pakistanietis Waqasas Khwaja, baskas Ricardo Arregi’s, islandas Antonas Helgi’s Jónssonas ir airis Gabrielis Rosenstockas, nes pokalbių pradžios valanda sukosi apie didžiąsias ir mažąsias kalbas, kuriomis rašo poetai. Waqasas Khwaja liudijo, kad rašymas marginalinėmis kalbomis jau yra nepaklusnumas, kad tokios kalbos pasirinkimas yra politinis aktas. Gabrielis Rosenstockas prisipažino, kad patogiau rašyti anglų kalba, nors dėl to jaučiąs vidinę kaltę. Amerikos lietuvis Rimas Užgiris – tikriausiai nevalingai konfūzydamasis – beveik retoriškai klausė, ar lietuvis, išvykęs į Ameriką ir rašantis angliškai, jau yra išdavikas? Kornelijus Platelis šį reikalą aiškino(si) įžvalgiau ir apimčiau. Jis sakė, kad kiekviena kalba savyje turi užkoduotą pasaulėjautą ir pasaulėžiūrą. Tai ir esąs poezijos objektas. Poezija būtent ir turi atitikti tuos kodus. Literatūrologas Marijus Šidlauskas formulavo, kad visų svarbiausia yra poezijos lygmuo. Gerai parašytą, ženkliškai, simboliškai „surištą“ poeziją savo tikslams panaudoti politinė industrija neįgalėsianti.
Popertraukinėje diskusijos dalyje menotyrininkei Laimai Kreivytei drąsiai, bet lyg nekaltai mestelėjus ne kartą išmėgintą feminizmo kozirį, visų liežuviai ėmė banguoti ir skalauti būtent šios temos vandenis. Ir ką jūs manote? Paliepsnojo tikrosios, amžinosios, niekad nesibaigsiančios politikos – vyro ir moters – ugnis. Negirdimai juokėsi virduliuojantis puodas, kad katilas juodbruvas. Aš nebeištvėriau ir tylutėliai pasišalinęs dar kartą ir dar kartą stabčiojau prie Benedikto Januševičiaus fotografuotų „Bičiulių portretų“. Autoriaus sugliaudytų (priešdėlis „su“ mano čia parašytas tamtyč) Poetiniuose rudenyse, purslojusiuose Poezijos pavasariuose ir kitose tarpinėse stotelėse.
Poetiška naktis Bubilo salės ertmėje. Ant stalyčio žvakės liepsna ramiai vartojo deguonį. Oriai ir patikimai jaunųjų poezijos skaitymus reguliavo Ilzė Butkutė (žiū, kažkam ji viešai siunčia oro bučinį).
Savo tekstus skaitė Dominykas Norkūnas, Dovydas Grajauskas, Simonas Bernotas, Raminta Grybaitė, Vaiva Lanskoronskytė, Mindaugas Kirka, Dovilė Kuzminskaitė, Rasa Milerytė, Deimantė Daugintytė, Povilas Šarmavičius, Tadas Zaronskis, Tomas Petrulis, Milda Baronaitė. Tegu čia išsitenka visų jų pavardės. Gal ką iš jų ir antrąkart įsiminsiu (-ime). Jauniesiems išsėmus savo eilėraščių iždus, laisvą mikrofoną beveik nerezultatyviai stengėsi įsiūlyti, net įbrukti nors kam nors Ernestas Noreika. Tačiau saviraiškos audiovizualinių pretenzijų – klausytojų ir žiūrovų apmaudui – mūzos numylėtiniai nebeturėjo.
Jaunųjų poezijos skaitymų aptarime taškus, brūkšnelius ir nosinaites ant abstrakčių balsių dėliojo Benediktas Januševičius, Antanas A. Jonynas, Aidas Marčėnas ir Rimvydas Stankevičius. A. A. Jonyno tradicinis „Puškino prizas“ atiteko jaunajai poetei D. Kuzminskaitei. O mano klausos olosna maloningai įsliuogė M. Baronaitės tekstų gyvūnėliai. T. Zaronskis dorai (beje, ir ne pirmą kartą) reklamavo Bruno K. Öijerio eilėraščių rinktinę „Kol nuodai veikia“ („Apostrofa“, 2004).
Per metus išėjusių knygų pristatyme vienvaldiškai karaliavo Valentinas Sventickas. O kas daugiau, jeigu ne jis ir pasirūpino, kad per Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklą kultūros pasaulin būtų paleista dvidešimt originaliosios poezijos knygų. Ir tai tik per vienus metelius, nuo rugpjūčio iki rugpjūčio. Mano skoniui tinkamiausios šios, todėl jas ir miniu: Artūro Valionio „Apytiksliai trys“, Stasio Stacevičiaus „Stiklinė“, Nerijaus Cibulsko (pirmoji knyga) „Nutrinami“, Aido Marčėno „Ištrupėjusios erdvės“, Vytauto Kazielos „Užklumpa šviesa“. Aš savanoriškai paskelbiau „Kitų knygų“ šviežieną – Arūno Sprauniaus „Siaubingai herojiškai“, Nijolė Kepenienė pranešė žinią apie Rolando Rastausko sudarytą almanachą „Baltija“.
Toli gražu ne pati svarbiausia, bet neišvengiamai smalsiausia Poetinio Druskininkų rudens valanda – kai oficialiai perskaitomos Jotvingio (senstelėjusio) ir Jotvingio (jauniklio) pavardės. Šiemet jie – Rimvydas Stankevičius ir Indrė Valantinaitė. Tada jau scenoje blykstelėjo laudacijų premijininkams rašytojai Kęstutis Navakas ir Donatas Petrošius. Kęstutis įmantriai vizgino savo liežuvio uodegiūkštę, Donatas tarp minimų nuopelnų dėliojo pauzes.
Absoliučiai nesvarbu, kas ir kurią vietą laimėjo geriausio anoniminio, teminio „Mano Dramblio Kaulo bokštas“ ir humoristinio „Socialiai remtinas eilėraštis“ konkursuose, nes tai jau ne poezijos plaukai, o sporto kaulai. Daug svarbiau ir mieliau buvo išvysti latvių poetą Janį Elsbergą, užsirašyti jo nuogirdą „Man reikia išmokti tų kalbų, kurias mano, kad moku“, paspoksoti, kaip jis lošia su Lietuvos šachmatų federacijos tarybos nariu Rimantu Paliušiu. Man, žinoma, laimėjo Janis, nes, anot jo paties, jis buvęs girtesnis ir geresnis.
Įtemusiam Druskininkų dangui tobuliausią Maironio eilėraštį „Užmigo žemė“ smagiai deklamavo K. Platelis. Sesuo ir brolis Liana ir Remigijus Ruokiai kurorto viešajan CD įdainavo šlagerinį festivalio himną. Vilniaus alėjos fontano specialistai stengte stengėsi kaipmat priderinti spektrą ir gaidas. Tuo metu kavinėje „Širdelė“ ketvirtakursė tapytoja Ieva Gudmonaitė piešė I. Valantinaitę. Iš paskos antrino Marius Abramavičius Neboisia. Aušrai Kaziliūnaitei pagelbėjęs aukcione parduoti beveik visą sutemptą turtą (nors nebūtinai pelningai), buvau pamotas prisėsti prie stalelytį aplipusių Lietuvos edukologijos universiteto jaunų merginų ir vaikinų. Užsisakiau „Pelynų trauktinės“ ir podraug su jais gurkšnojau už totalų nieką.
Kada baigiasi Poetinis Druskininkų ruduo? Kai po hormoningos nakties palengvėle aušta drėgnas sekmadienio rytas? Kai lietvamzdžio skardon taksena lašai – Steve’o Reicho kūrinio „Drumming“ pati pradžia? Kai prie kino teatro „Voveraitė“ viso labo likusių laiptų šlapinasi ar nemigęs, ar jau pakirdęs poetas?
P. S. Velniai rautų! Poetinio Druskininkų rudens almanachas lyg ne/tyčia atsivertė 243 puslapiu, kuriame užkliuvau už japonės Makikos Kageuros politinio haiku:
Kinijos vėliava.
Į žiemos ramią dieną
Žvelgia Obama.
Giedrius Genys. Prie Maironio Vandos Zaborskaitės taku
2012 m. Nr. 11
Šiais metais Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos rankraštynas perėmė didžiąją dalį profesorės Vandos Zaborskaitės (1922–2010) rankraštinio palikimo ir gausią jos biblioteką (apie 1400 knygų). Įdomu tai, kad apie pusę knygų yra su dedikacijomis profesorei, o likusios pažymėtos V. Zaborskaitės inicialais. Rankraštinis profesorės palikimas taip pat labai gausus, todėl dar nėra iki galo sutvarkytas.
V. Zaborskaitės archyvas rodo jos skrupulingumą ir atsakingumą: daugelyje savo rankraščių ji užrašė tikslią datą, dažnai net nurodydama, kuriame leidinyje buvo spausdintas vienas ar kitas tekstas.
Popierius labai taupomas. Ne viename rankraštiniame lape yra priklijuota papildomų lapelių, kuriuose pasižymėta kokia nors pamiršta paminėti mintis ar užsirašytas cituojamas eilėraštis. Kai kurie lapai apkarpyti ir sujungti, iš dviejų su skirtingais tekstais lapų padarant vieną. Bene pusė rankraščių rašyti jau ant spausdinto popieriaus, kitoje lapo pusėje. Nelyginant Maironis, kuris nuolat taisė, perrašinėjo ir pildė „Pavasario balsus“, profesorė pakartotinai taisydavo straipsnius, ruošdama juos kitiems leidiniams. Dauguma jos tekstų buvo išspausdinti periodinėje spaudoje („Kultūros barai“, „Literatūra ir menas“, „Gimtasis žodis“ ir kt.), kiti vėliau pateko į knygas („Maironis“, 1968; „Literatūros mokslo įvadas“, 1978; „Tarp istorijos ir dabarties“, 2002).
V. Zaborskaitės archyve apstu tekstų, skirtų enciklopedijoms, čia saugoma nemažai straipsnių, kuriuose aptariami švietimo klausimai, atskirą grupę sudaro straipsniai apie teatrą. Šioji V. Zaborskaitės palikimo dalis padeda suvokti jos kaip visuomenininkės ir pedagogės unikalumą, jos ypatingą vietą mūsų kultūros istorijoje. Kita, didžioji V. Zaborskaitės tekstų dalis liudija jos kaip literatūros istorikės ir tyrėjos autentiškumą. Į V. Zaborskaitės literatūros tyrinėjimų akiratį dažniausiai pakliūva Juozas Tumas-Vaižgantas, Vincas Mykolaitis-Putinas, Motiejus Valančius, Antanas Baranauskas, Simonas Daukantas, Kristijonas Donelaitis. Tačiau tekstų apie Maironį yra daugiausia. Net rašant kitomis temomis tekste nuolat šmėžuoja Maironio vardas. Pavyzdžiui, rašydama apie V. Mykolaitį-Putiną, jį vadina Maironio įpėdiniu1, enciklopedijai pristatydama meninės raiškos priemonę – akrostichą2, nepamiršta jo pailiustruoti Maironio kūrybos pavyzdžiu, rašydama apie tėvynės meilę3 Maironio eilėraščio citatą parenka kaip geriausią šio jausmo pavyzdį.
Šiame straipsnyje aptarsime V. Zaborskaitės archyvo dalį, susijusią su Maironio tyrinėjimais. Kad grįžti prie Maironio yra būtina ir kad eiti jo link galime V. Zaborskaitės išmintu taku, liudija ši citata iš profesorės rankraščio: „Dabar Maironis, tarsi atlikęs savo misiją – kovotojo ir vėliavnešio, – yra lyg ir pasitraukęs iš viešumos. Bet jis, tylumoje ir gelmėje, yra vienas iš tų didžiųjų, kurie formuoja mūsų kultūros pagrindus, jos dorovinių, visuomeninių ir estetinių vertybių orientyrus, mūsų jauseną ir pasaulio suvokimą“4.
Apžvelgiant profesorės paliktų rankraštinių tekstų apie Maironį visumą, nesunku pastebėti, kad didžioji jų dalis buvo rašyta jubiliejų proga, taip nuolat prisimenant ir plačiajai visuomenei primenant Maironio reikšmę. Ne viename tekste profesorė cituoja V. Mykolaičio-Putino per šimtąsias Maironio gimimo metines ištartus žodžius: „Mes žinome daug didesnių poetų už Maironį, tačiau Maironis mums kažkas daugiau negu jie“5. Pirmasis V. Zaborskaitės rankraštyne saugomas Maironiui skirtas tekstas6 irgi datuojamas 1962-aisiais, poeto jubiliejiniais metais. Tai straipsnis apie Maironio studijas Kijeve. Jame detaliai aptariama Kijevo istorikų įtaka Maironio istorijos sampratai. Šio straipsnio detalumas liudija jau tuomet atsiskleidusį ypatingą V. Zaborskaitės dėmesį šiam klasikui. Po šešerių metų pertraukos – 1968 m. – pasirodo profesorės tyrimus apibendrinanti monografija „Maironis“ – nuo to laiko V. Zaborskaitė tampa autoritetingiausia Maironio tyrinėtoja. Šioje monografijoje yra ir skyrius apie Maironio studijas Kijevo universitete. Nemaža 1962 m. teksto dalis perspausdinta monografijoje, tačiau pirminiame straipsnyje yra paminėta faktų, kurie nepateko į knygą. Straipsnyje cituojant Kijevo istorikus V. Antonovičių ir N. Daškievičių, įrodoma jų įtaka vienam pirmųjų Maironio kūrinių – „Apsakymams apie Lietuvos praeigą“. Galbūt į monografiją šie faktai nebuvo įtraukti dėl itin skrupulingo jų apmąstymo. Ir nors straipsnis perspausdintas V. Zaborskaitės knygoje „Tarp istorijos ir dabarties“, tačiau čia taip pat nepateko V. Antonovičiaus ir Maironio lyginamosios citatos, buvo išbrauktos ir redaguotos dar kelios vietos. Todėl pirminis straipsnis gali būti įdomus atidžiau tyrinėjantiems Maironio istorijos sampratą ar jo „Apsakymus apie Lietuvos praeigą“.
Kai V. Zaborskaitė išleido monografiją, rengti Maironio jubiliejus buvo sudėtinga dėl istorinių aplinkybių. Prisimindama savo aspirantūros metus, kurie prasidėjo 1947-aisiais, profesorė pasakoja, kaip Kostas Korsakas neleido jai gintis disertacijos apie Maironį, nes darbas neva esąs labai blogas. Tad jos Maironio tyrinėjimai ilgai neturėjo galimybių pasirodyti viešumoje (išskyrus straipsnį apie Kijevo istorikus). Vis dėlto 1968 m., susiklosčius palankioms aplinkybėms, monografija „Maironis“ buvo publikuota. V. Zaborskaitė prisimena didžiulį visuomenės susidomėjimą šia knyga, nes, pasak jos, „iš dalies tai buvo Maironio išėjimas į viešumą“7.
Tuo metu buvo sudėtinga publikuoti net ir straipsnius, skirtus Maironiui. Nors 1962 m. V. Zaborskaitė parašė tokį straipsnį, tačiau nei 105-osioms, nei 110-osioms Maironio gimimo metinėms straipsnių šia tema rankraštyne neaptikta. 1977 m. jau pasirodo jos straipsnis apie Maironį, skirtas Lietuviškajai tarybinei enciklopedijai, bet jo apimtis tesiekia vos 3 mašinraščio lapus. Galima numanyti, kad autorei teko paklusti sovietinės ideologijos suvaržymams. Tokiu kukliu poeto pristatymu enciklopedijoje buvo siekiama sumenkinti jo reikšmę lietuvių literatūrai ir kultūrai.
Didysis jubiliejinių renginių lūžis įvyksta 1982 m., minint Maironio 120-ąsias gimimo metines. V. Zaborskaitė viename interviu atskleidžia nelengvas šio minėjimo sąlygas, prisimena valdžios bandymus jį sustabdyti. Šiam renginiui rei-kėjo aukščiausios valdžios leidimo, tačiau jis „nebuvo duotas. Buvo planuota paminėti Raseiniuose, gimtinėje, bet ten kaip tyčia užėjo neva galvijų maras, kažkokia kanopų liga, buvo užblokuoti visi įvažiavimai. Tada minėjimas įvyko Ariogaloje“8. Jau nepriklausomybės laikais, minint 130-ąsias Maironio gimimo metines, autorė paaiškina, kad dėl sovietinės cenzūros jos tyrinėjimai buvo sutelkti į gamtinę Maironio poeziją, nes apie kitus jo kūrybos aspektus nebuvo galima viešai kalbėti. Todėl nemažą 1982 m. jubiliejinės kalbos dalį sudarė gamtiškojo Maironio kūrybos aspekto aptarimas.
Tais pačiais 1982 m. pasirodo V. Zaborskaitės straipsnis „Maironio gamta“ – jubiliejinės kalbos pagrindu parašytas tekstas. Jame esama įžvalgų, kurios nebuvo perkeltos į monografiją. Šį tekstą galėtume laikyti intuityvia Maironio topografijos literatūroje paieška. Autorės kalba paprasta, aiški, lengvai suprantama ir literatūrologinės terminijos nežinantiems skaitytojams. Toks tekstas šiandieniniame akademiniame kontekste gali pasirodyti per daug paprastas, tiesus, netgi primityvus, nes jame nėra nė vieno „izmo“. Dažno literatūros topografiją tyrinėjančio šiuolaikinio literatūrologo kalba būna sunki ir taip perkrauta terminais, kad, norint visa tai perprasti, tarptautinių žodžių žodyno kartais neužtenka. V. Zaborskaitės straipsnis kaip tik žavi paprastumu, bet jokiu būdu ne prastumu.
Galbūt panašiai skaitome ir Maironio kūrybą: ne vienam net lituanistiką studijuojančiam šiandien ji atrodo pernelyg paprasta, o tai laikoma trūkumu. V. Zaborskaitės žodžiai, ištarti Ariogaloje 120-ojo Maironio jubiliejaus proga, turbūt dar aktualesni šiandien: „Prie Maironio kūrybos ateiname kaip prie šaltinio. Iš pradžių jo vanduo gali pasirodyti be skonio, pernelyg prėskas prie aštresnių, rafinuotesnių gėrimų pripratusiam gomuriui. Bet šie gėrimai atsibosta ir tada įvertiname tyrą, skaidrų šaltinio vandenį, suprantame, kad niekas taip neatgaivina, nenumalšina troškulio, kaip jo gryna, skaidri versmė. Buvo laikas, kai auganti lietuvių poezija griežtai nusigręžė nuo Maironio – tai buvo neišvengiamos, gyvos, dinamiškos literatūros žingsnis. Be kita ko, tada buvo sakoma, kad Maironio poezija esanti pernelyg elementari, t. y. pernelyg nesudėtinga, aiški, paprasta – tokia ji atrodė jaunesnėms kartoms, siekusioms komplikuotumo ir rafinerijos, kurių patirtį privalės perimti šiuolaikinė literatūra. Bet elementari reiškia ir ką kitą – pirmapradė, susiliečianti su būties šaknimis, su grynųjų esmių sfera. <…> Manau, kad dabarties situacijoje Maironis traukia kontrasto jėga. Jis yra mūsų nostalgija, mūsų pasiilgimas. Jo poezijos taurus paprastumas, skaidrus aiškumas, autentiška dvasinė kaitra ir dorovinė rimtis yra ar bent gali būti mūsų buvimo atrama, kuri neleidžia nugrimzti, ištirpti, prarasti patiems save. Maironio žodis paliečia mus, jaudina, įtikina, jis sujungia mus su pagrindiniais mūsų istorijos, likimo, gamtos dalykais, su gyvenimo, mirties ir prisikėlimo paslaptimi. Jis iš tikrųjų yra šaltinis, prie kurio grįžtame nuvargę, išsekę, ištroškę ir kuris visada atgaivina, grąžina mus prie tikrųjų, amžinųjų vertybių“9.
V. Zaborskaitės tekstas apie Maironio gamtą turi bendrų sąlyčio taškų su Brigitos Speičytės straipsniu „Maironio palimpsestas“10. B. Speičytė atskleidė kūrybingą Maironio dialogą su tradicija, parodė jo kultūrinio kraštovaizdžio ištakas. V. Zaborskaitė apibrėžė peizažo, gamtos figūrų vietą Maironio poetiniame pasaulyje, akcentuodama kultūrinį kraštovaizdžio aspektą. B. Speičytės (kaip ir daugelio po V. Zaborskaitės rašiusiųjų apie Maironį) atliktą tyrimą galėtume laikyti V. Zaborskaitės įžvalgų išplėtojimu. B. Speičytė kai kurias mintis išaugina profesorės įžvalgų dirvoje. Šiuo požiūriu straipsnį „Maironio palimpsestas“ galėtume laikyti straipsnio „Maironio gamta“ palimpsestu. Pavyzdžiui, V. Zaborskaitė tik vienoje vietoje užsimena apie Maironio girių ir miškų sąsajas su Simono Daukanto ir Antano Baranausko tradicija, o B. Speičytė šią mintį pratęsia ir pagilina. V. Zaborskaitė nurodo upių simboliką Maironio kraštovaizdyje, B. Speičytė Maironio upėms skiria dar daugiau dėmesio, atskleidžia mitinių upių porų (Nemunas–Šešupė, Nevėžis–Dubysa) struktūros perėmimą iš Adomo Mickevičiaus (Vilnia–Neris, Neris–Nemunas) poetinės vaizduotės. Abiejų autorių straipsniai skirtingi, plėtoja kitas temas, tačiau kai kuriomis mintimis suartėja. Šį jų susilietimo tašką galėtume nusakyti Viktorijos Daujotytės žodžiais apie Maironio kraštovaizdį: „Lietuva Maironio vaizduotėje yra visa, kurioje ne tik kaip istorija, geografija, bet ir kaip poetinė topografija, ženklinamos svarbiosios, šventosios vietos“11.
1987 m. profesorė parašė ne vieną straipsnį apie Maironį. Tais metais ji skaitė pranešimą Lietuvių kalbos ir literatūros instituto surengtoje mokslinėje konferencijoje. Maironio jubiliejui skirtoje konferencijoje pranešimus skaitė ir kiti literatūrologai: Vytautas Kubilius, Kęstutis Nastopka, Viktorija Daujotytė ir kt. Visi pranešimai išspausdinti „Literatūros ir kalbos“ XXI tome (1990). Konferencijoje nuskambėjo ir šiandien labai aktualūs V. Zaborskaitės žodžiai: „Maironio poezijos veikiama klostėsi pastaruoju šimtmečiu visa dvasinė lietuvių kultūra. Per tą laiką ne kartą pasikeitė meninis skonis; keitėsi tautos istorinės-socialinės egzistavimo sąlygos; keitėsi gamta, prarasdama savo pirmapradį tyrumą; keitėsi pagaliau ir žmogus, tapdamas vis daugiau rafinuotas ir vis mažiau harmoningas, gal ne vienu atveju prarasdamas gilumos ir aukštybių matmenis. O Maironio poezija tebėra orientyras, pastovus atskaitos taškas, kurio negalime išleisti iš akių, jei norime suprasti save, įvertinti savo mokėjimą paklusti pareigai, pajausti atsakomybę, jei norime pažvelgti į savo gyvenimą didžiųjų Tiesos ir Meilės vertybių šviesoje“12.
Tais pačiais metais V. Zaborskaitė konstatuoja faktą, kad neturime Maironio bibliografijos. O jau 1990 m. rašomame įvadiniame straipsnyje šiai bibliografijai džiaugiasi jos pasirodymu. 1992 m. profesorė vėl sako kalbą Maironio jubiliejaus proga, prisimena Atgimimo laikus ir akcentuoja Maironio reikšmę to meto Lietuvai. Tarp poeto jubiliejų V. Zaborskaitė pasidžiaugia dar trimis garbingomis sukaktimis, vienaip ar kitaip susijusiomis su Maironio vardu. 1994 m. sako kalbą kompozitoriaus Juozo Naujalio 125-ųjų gimimo metinių minėjime. Pranešimo tema – „Naujalis ir Maironis“13. Profesorė apmąsto jų bičiulystę, kūrybinį bendradarbiavimą. Nors tekstas skirtas J. Naujalio sukaktuvėms, tačiau didesnis dėmesys vis dėlto tenka Maironiui. 1995-aisiais sukako šimtas metų nuo pirmojo „Pavasario balsų“ leidimo. V. Zaborskaitė parašo įžanginį žodį tais metais išleistam Maironio poezijos rinkiniui. 1996 m. ji rašo proginę kalbą socialdemokratų partijos įkūrimo šimtmečio minėjimui. Tekste aptaria socialdemokratinius Julijono Lindės-Dobilo, Jono Biliūno ir Maironio kūrybos aspektus. Rašydama apie Maironį, autorė detaliai aptaria Maironio libretą „Kame išganymas“, kuris, anot jos, geriausiai įkūnija socialdemokratines idėjas.
1997 m. V. Zaborskaitė vėl rašo apie Maironį – tai enciklopedinio pobūdžio straipsnis, tarsi mozaika sudėliotas iš ankstesniųjų jos tekstų. Šįkart jo apimtis siekia ne 3 mašinraščio lapus, kaip prieš dvidešimt metų, o net 33! Maironiui enciklopedijoje skirta vieta liudija, kad ilgametis profesorės darbas – poeto vietos reikšmės lietuvių kultūros istorijoje įtvirtinimas – buvo vaisingas. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos rankraštyne 2002 m. datuojamų profesorės straipsnių apie Maironį nerasta, tačiau tais metais pasirodo jos knyga „Tarp istorijos ir dabarties“. Į šią knygą sudėta daugelis jubiliejų progomis parašytų tekstų. Kai kas naujoje knygoje redaguota, kartais „nuimamas“ proginis ir jubiliejinis patosas.
Ištikima jubiliejinėms tradicijoms profesorė lieka ir 2007 m. Ji dar kartą apžvelgia Maironį istorijoje ir dabartyje (taip pavadindama ir straipsnį), bandydama atsakyti į klausimą, kuo Maironio poezija „tokia galinga, kad nepasiduoda naikinančiai užmaršties galiai“14. Sunku dabar atspėti, kokio straipsnio ar pasisakymo būtume sulaukę šiais metais, kai švenčiame ne tik garbingą Maironio 150-ųjų gimimo metinių jubiliejų, bet ir pačios profesorės 90-ąsias gimimo metines. Tačiau galime prisiminti tai, kas jos jau buvo pasakyta ar parašyta, atkreipdami dėmesį ne tik į Maironio unikalumą, bet ir į V. Zaborskaitės įžvalgumą.
Nors profesorei apie Maironį tekdavo rašyti ir kalbėti beveik nuolatos, ji visada sugebėdavo pasakyti ką nors nauja ir pasiūlyti originalių jo kūrybos perskaitymo galimybių, taip įrodydama, kad jos Maironio tyrimai niekada nebuvo nutrūkę. Niekada nebus pamiršti ir Maironio skaitymai, tik jie bus vis kitokie. V. Zaborskaitė tai aiškiai įvardijo: „Kiekvienam laikui savas poeto suvokimas. Galimybės neribotos ir nenuspėjamos. Jis galėtų skleistis kaip žmogaus egzistencijos universaliųjų atžvilgių įvardijimas: Maironio meilės lyrika; vienišumo ir buvimo drauge įtampa jo poetinėse vizijose; džiaugsmo, palaimos ir nusivylimo motyvai jo eilėraščiuose. Galėtų skverbtis į daugybę poetinės raiškos dalykų – Maironio talentas gilus ir stiprus, todėl jo eilėraščiai yra puikus objektas interpretacijoms, kad ir kokiais metodais būtų naudojamasi. O galėtų būti paprasčiausias įsiskaitymas, įsiklausymas į Maironio tekstus – gal į tuos, kurie rečiau minimi, deklamuojami. Gal rastume kiekvienas sau nežinomąjį Maironį – eilėraščiuose, poemose, dramų monologuose; suvoktume, kad jo žodžio grožis ir įtaiga turi mums iš tikrųjų nenykstančią vertę“15.
1 (Zaborskaitė V. V. Mykolaitis-Putinas: tarp laisvės ir būtinybės. – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos rankraštynas (LLTI BR). – Vandos Zaborskaitės fondas. – F. 117–201. – L. 18.
2 Zaborskaitė V. Akrostichas. – LLTI BR. – F. 117–35.
3 Zaborskaitė V. Apie kalbą, tautą, patriotizmą. – LLTI BR. – F. 117–76. – L. 9.
4 Zaborskaitė V. Maironis istorijoje ir dabartyje. – LLTI BR. – F. 117–117. – L. 4.
5 Zaborskaitė V. Istorija, kultūra, žmogus Maironio poezijoje. – LLTI BR. – F. 117–64. – L. 1.
6 Zaborskaitė V. Kijevo istorikai ir Maironio „Apsakymai apie Lietuvos praeigą“. – LLTI BR. – F. 117–6.
7 Profesorė Vanda Zaborskaitė: apie tai, kas sakoma, kai galima tylėti. Kalbino Brigita Speičytė // Literatūra. – 36 (1). – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1998. – P. 13.
8 Ten pat. – P. 14.
9 Zaborskaitė V. Tikėjimo ir vilties poezija. – LLTI BR. – F. 117–160. – L. 1, 2, 11.
10 Speičytė B. Maironio palimpsestas // Metai. – 2008. – Nr. 3. – P. 75–88.
11 Daujotytė V. Maironio skaitymo fragmentai // Metai. – 2012. – Nr. 7. – P. 72.
12 Zaborskaitė V. Istorija, kultūra, žmogus Maironio poezijoje. – LLTI BR. – F. 117–64. – L. 5.
13 Zaborskaitė V. Naujalis ir Maironis: J. Naujalio 125-osioms gimimo sukaktuvėms. – LLTI BR. – F. 117–195.
14 Zaborskaitė V. Maironis istorijoje ir dabartyje. – LLTI BR. – F. 117–117. – L. 1.
15 Zaborskaitė V. …paėmęs aukso lyrą… – LLTI BR. – F. 117–80. – L. 5.
Tomas Rekys. Sovietų armijoje (Tęsinys)
2012 m. Nr. 11
Ideologinis pamatas
Formaliu požiūriu armija skirta, savaime suprantama, karo tikslams. Ir mums toje mokykloje svarbiausias dalykas buvo atitinkamos karinės specialybės įsigijimas tolesnei tarnybai radiotechniniuose daliniuose tęsti. Tačiau ne vien tai. Nesunku kariui išaiškinti, kad jo pareiga ginti tėvynę. Bet Sovietų sąjunga juk ne šiaip tėvynė – tai visas socialistinis lageris… Jis nuo likusio pasaulio skyrėsi unikalia komunistine ideologija. Štai tuo komunizmu ir turėjo būti pakaustyti visi iki vieno sovietų armijos kariai.
Komunizmas buvo grindžiamas mokslu (marksizmo filosofija), atitinkamai ir titulavosi – moksliniu komunizmu. Kitokio būti negalėjo. Gal dėl to sovietų sistema vertino ir išsilavinimą, kitų pasaulio šalių pavyzdžiu nuo karinės tarnybos atleisdama aukštųjų mokyklų studentus. Tuomet į armiją varydavai tik tada, jei neįstodavai į aukštąją. Šitą tiesą, kaip ir daugelį dalykų armijoje, galima išreikšti populiaria liaudies patarle: kvaila galva – kojoms darbo. Mes ją rusiškai ištardavome azijietišku akcentu, tyčia iškraipydami: Durnoj golova – nogam net pakoja1. Ją taikydavo netikėliams kariams, kurie nesugebėdavo gerai įsisavinti soldatskajos smekalkos, o dažnai ir rusiškai tiek tesuprasdavo, todėl nuolatos turėdavo papildomai dirbti, ką padarę – perdarinėti. Ši patarlė tiko apibūdinti ir civiliams jaunuoliams, neįstengusiems įstoti į aukštąsias mokyklas. O apsukresnių studentų galva, prikimšta vienintelės teisingos marksizmo filosofijos (kitokia, „buržuazinė“, filosofija tada buvo tik vienintelio mokslo – istorinio ir dialektinio materializmo – fonas), suprantama, buvo jau nebe tokia kvaila. Taigi vaikinams, nesugebėjusiems tapti studentais, kaip tik armija ir teikdavo alternatyvų auklėjimą, – proto jiems įgyti jau reikėdavo smarkiai dirbant rankomis ir kojomis… Tai – darbo pedagogika!
Armija mus mokė ir tos tiesos, kad komunizmas pasiekiamas ne karu (ginklais jis tik apginamas), o taikiu darbu! Ir net pati armija buvo traktuojama ne vien kaip karo instrumentas, bet tiesiog kaip darbo liaudies dalis. Ir tas darbas, aišku, yra komunizmo kūrimas! Tai buvo kalama į galvas mokyklose, šią tiesą propaguodavo visa sovietinė spauda, tos išminties buvo galima prisirankioti ir gatvėje, nes ją skelbė gausybė plakatų, kaip kad šiais laikais reklaminiai skydai įtikinėja vartotoją prekių ir paslaugų gėriu. O jau kariniuose daliniuose tų idėjinių plakatų buvo kiekviename žingsnyje. Vienas populiariausių šūkių: „Armija ir liaudis vieningi!“ Jų vienybę neva grindžia partijos valios vykdymas, o ši savo ruožtu buvo laikoma liaudies valios reiškėja, ir tai buvo užtvirtinta dar vienu šūkiu: „Partija ir liaudis vieningi!“ Žvelgiant matematiškai išeitų, kad partija vieninga ne tik su liaudimi, bet ir su armija, tačiau tai jau būtų totalitarizmo skelbimas, ir už tokį reikalų aiškinimą protingųjų laukė gulagai. Žvelgti į šios šalies reikalus reikėjo politiškai, ir ne bet kaip, o sąmoningai, t. y. remiantis partijos skelbiamais šūkiais.
Visų tų šūkių esmė buvo darbo propaganda, ir tam turėta pagrindo, nes socializme reikėjo dirbti pusvelčiui, o prie komunizmo turėjo būti dirbama iš viso veltui. Prekes tada, aišku, taip pat bus galima pasiimti veltui. Taip ir auklėjo tas mases: dirbti vien iš idėjos, palaikant entuziazmą komunizmo viltimis. Nuo piktnaudžiavimo graibstyti komunistinės ateities prekes turėjo atpratinti apytuštės parduotuvių lentynos (jos ugdė liaudies santūrumą, sveiką požiūrį į gyvenimą). Komunistinė ideologija buvo laikoma moralia ir kone šventa, nes užėmė religijos vietą. „Partija – mūsų epochos protas, garbė ir sąžinė!“ – skelbė dar vienas, bene pats populiariausias, šūkis. Žmonėms beliko tik persiauklėti pagal partijos direktyvas.
Taigi armijoje praėjome ir ideologinį grūdinimą. Turėjome išmokti ne tik kariauti, bet ir suprasti idėjinę darbo vertę. Tiesa, veltui dirbo ir kaliniai, tačiau jie nebuvo laikomi sąmoningais, nes dirbo per prievartą. O kariai triūsė sąmoningai ir pačią tarnybą jie turėjo vertinti kaip garbingą pareigą (tik pabandytum ją aiškinti kitaip…). Nors toje armijos mokykloje teko sutikti karių, teigiančių, kad kaliniu būti, ko gero, yra geriau – kalinio bent jau niekas neverčia didžiuotis savo apgailėtina būkle.
Armijos garbė ir jos auklėjamoji funkcija dar buvo tvirtinamos remiantis Rusijoje labai populiaria nuostata, kad jaunuolis tampa vyru tik po karinės tarnybos. Fiziologiniu aspektu – taip, per tuos dvejus ar trejus metus jaunuoliai subręsdavo (iškart po Antrojo pasaulinio karo buvo privalomi, rodos, šešeri tarnybos metai). Bet kalbant apie konkretų karinės tarnybos vaidmenį brendimui, būdavo pabrėžiami du veiksniai: disciplina, kurios esmė – klausyti įsakymų su smegenimis kepurėje, ir darbinis auklėjimas. Tokia tvarka, aišku, kai kuriems individams buvo netgi naudinga – tinginiams, girtuokliams karinė tarnyba yra visai nebloga profilaktinė kolonija. Deja, tarnauti teko ne vien veltėdžiams, o armijoje į asmenybes niekas neatsižvelgė, kareivių niekas nerūšiavo ir apskritai nesismulkino. Visiems ta pati darbinio auklėjimo našta…
Vis dėlto toje šventos misijos armijoje, kur kardai dažnai keičiami į arklus, dar buvo galima paklausti – ką, kaip ir kiek dirbti? Tai grynai ideologinis klausimas. Palyginimui – kapitalistinėje sistemoje darbų būtinumą lemia ne ideologinis, o ekonominis veiksnys ir susidaro pusiausvyra, kai dirbama pagal atitinkamą poreikį. Sovietinėje sistemoje tokio savaime kontroliuojančio veiksnio nebuvo, nes prie komunizmo pinigų apskritai neturėjo būti. Egzistavo tik abstrakti ideologija, kad reikia dirbti iš idėjos ir principo – iki pat galutinės komunizmo pergalės!
Liaudies darbų planai, užduočių sukonkretinimas gimdavo partinėse viršūnėse ir iš ten jau leisdavosi žemyn, tarsi pasaulį kurianti dievų valia. Geras pavyzdys – Baltosios ir Baltijos jūrų kanalas, sutrumpintai vadintas Belomoro kanalu2. Tai apie šimtą tūkstančių kalinių gyvybių pareikalavęs darbas ir – viskas veltui… T. y. tas kanalas nepasitvirtino funkcionaliai – nei kokybe, nei poreikiu. Tačiau buvo įvertintas ideologiškai – liaupsintas šūkiais, kalbomis, vadovų apdovanojimais ir t. t. Buvo pradėti gaminti netgi tokie papirosai – „Belomorkanal“, ir šie jau tikrai nusipelnė ypatingos šlovės: ko gero, stipriausi pasaulyje, turintys daugiausia nikotino ir dervos, ir – tarsi pranašaujantys šviesią komunizmo ateitį – patys pigiausi. Dėl pastarosios ypatybės jie buvo ir vieni populiariausių, taip pat ir armijoje. „Belomorkanal“ populiarūs ir šiais laikais, nes, iškrapščius iš jų tą niekam tikusį tabaką, į tuščias tūteles galima lengvai prigrūsti kur kas vertingesnės „žolės“. Ir niekas nepasakys, ką tu ten rūkai.
Bet bala nematė tų papirosų. Tikroji kanalo statymo idėja sovietams buvo kalinių pertekliaus problema. Tik apie tai, aišku, oficialiai nekalbėjo (gal todėl, kad liaudis buvo laikoma dar ne visiškai sąmoninga). Taigi svarbiausias buvo ideologinis kalinių panaudojimo klausimas pagal principą: kas nedirba, tas nevalgo. Dar svarbiau buvo iš viso tų valgytojų sumažinti, ir tai pats efektingiausias kanalo statybos rezultatas. Jis ir giliai simboliškas. Atkakliu sovietiniu darbu, tarsi stiprių papirosų dūmais, išrūkomos ir išsklaidomos visos santvarkai priešiškos ideologijos ir jų nešėjai…
Darbai
Į strateginių statybų zonas siųsdavo ir kareivius. Kai kuriais atvejais tai visiškai pateisinama (pavyzdžiui, įvykus stichinėms nelaimėms), bet čia aprašysiu paprastesnes savo karinės tarnybos patirtis.
Karys turi dirbti visada, visą laiką, net jeigu nėra jokio realaus darbo. Tam ir buvo karininkai bei tvarkdariai seržantai – visi nuolatos susirūpinę išgalvoti kariams darbų. O šiems likdavo susitaikyti su tuo, kad visa diena susideda iš nepertraukiamų darbų darbelių virtinės. Tie darbai atsiranda ne tiek dėl konkrečių poreikių, kiek dėl ideologinių motyvų. Kariai būdavo priversti be perstojo krapštytis, terliotis – dirbti bet ką. Svarbu, kad tas triūsas būtų nuolatinis egzistencinis procesas, tarsi nepaliaujamas alsavimas.
Į tokią sistemą pirmiausia buvo įkomponuotas elementarus buitinis apsitvarkymas. Jis visas paverstas į kone liturginę ceremoniją, kurios esmė – papildomai varginti žmogų. Pavyzdžiui, rytais iš kiekvieno būrio paskirtieji du ar trys kareiviai kazarmoje turi pakloti ir sutvarkyti lovas, kurias vadinome kojkomis3. Jos metalinės, spyruoklinės, vienodo standarto visoje Sąjungoje. Mūsų mokykloje jos buvo dviaukštės, tikrosios tarnybos daliniuose, kiek teko matyti, – vienaaukštės. Visur vienodos tamsiai mėlynos spalvos antklodės. Taigi klodavom tas lovas, tvarkydavom, bet svarbiausia buvo viską tobulai išlyginti. Ir ne bet kaip, o milimetriniu tikslumu. Tai atliekama ištempus siūlą. Vienas kareivis stovi viename lovų eilės gale, kitas – kitame. Lyginamos kojkos, pagalvės, antklodės, antklodžių juostos. Patalynę ant kojkos reikia suformuoti briaunomis, kaip briketą. Visa tai buvo traktuojama labai rimtai: tikrindavo, jei kas ne taip – bausdavo. Lygindavome ir nukastą sniegą, takus, keliukus. Plodavome kastuvais tas sniego kupetas, glostydavome jas kaip kokie skulptoriai.
Galima pagalvoti, kad tai nėra reikšminga ir tokia tarnyba gana lengva. Vis dėlto psichologiškai žmogui daug geriau dirbti konkretų ir reikalingą darbą. Beprasmiško triūso „politika“ ima slėgti. Tvarkymosi rutina darosi įtempta, nes visada bijai, kad neįtiksi: karininkas ne tik eina tavo nukastu taku, bet dar pasilenkęs ir primerkęs akį žiūri, ar tiesi linija… Armijoje kareiviui niekada nebūna atokvėpio, nes jo laukia vis kiti darbai ir visi kaip tik tokie – nebūtinai reikalingi, tačiau būtinai specifiški.
Be darbo tiesiog nebuvo egzistencijos. Iššlavei, išplovei grindis – švaru! Plauk dar kartą, ypač jeigu išplovei per greitai, nes taip primetei karininkams galvosūkį – ką čia tam kareiviui dar suorganizavus? Tačiau gausi velnių ir jei plausi per lėtai. Puikiausias laikas karininkams buvo žiema – sniegą kasti reikėdavo nuolatos. Bet pasitaikydavo ir giedrų dienų. Tada nukasto sniego šūsnis po keletą kartų pernešinėdavome iš vieno aikštės krašto į kitą. Pirmyn, atgal… Tuomet gaudavome ir paaiškinamąjį komentarą, tik ne skambių ideologinių frazių forma, o, kaip sakoma, tiesiai šviesiai: štob služba miodom nekazalos’4!
Savo ruožtu kareiviai stengėsi pagal galimybes tų darbų išvengti ir turėjo kitokį posakį: soldat spit, služba idiot5. Tačiau sėkmingai pasislėpti, išvengti tų darbų retai kam pavykdavo. Nebent tarnybos pabaigoje, jau turint senio statusą. Tas nuolatinis miego poreikis buvo pagrindinis šauktinio kareivio egzistencinis reikalas.
Taigi visoje Sąjungos teritorijoje buvo (ir gal vis dar yra) vieningas jos armijos principas: pripochat’ soldata6! Kareivis negali nė minutės būti be kokio nors darbo, ir jis nuolatos turi būti kokio nors komandyriaus žinioje. Be abejo, aukštesnieji vadai apie kareivį dažnai žinodavo tik apytikriai, pavyzdžiui, kad tas ar anas būrys kasa sniegą. Ir jei pamatys tave kažkodėl sniego nekasantį – iškart būsi sulaikytas ir apklaustas! Kas toks? Iš kokio būrio ir kodėl be darbo? Pasekmės – atitinkamos: paprastai darbų porcija nakčiai.
Kareivio lokacija dar turi būti žinoma ir dėl to, kad jo visada gali prireikti kokiam nors kitam staiga atsiradusiam svarbesniam darbui. Tokiais atvejais kartais pasitaikydavo, kad vėliau likdavai nubaustas už nebaigtą pirmąjį darbą. Ne visada juk aplink zujantys viršininkai (načialnikai) suderina savo veiksmus, o jau labiau kai kariniuose daliniuose ant jaunų karių galvos užsisėdę dar ir seniai.
Armijos darbų intensyvumą lemdavo ir nuolatinis baimės veiksnys. Kadangi tai vis dėlto armija, kurioje viskas turi būti atlikta tiksliai ir laiku, kiekvienam rūpėjo nebūti nubaustam už blogai atliktą darbą, neįvykdytą įsakymą. Šiuo požiūriu geriausia buvo eiliniam kareiviui, nes jis atsako tik už save. Tačiau vos tik pakilai subordinaciniais laipteliais aukščiau – jau tenka atsakyti ir už žemesniuosius. Todėl rangu aukštesnieji neką mažiau susirūpinę. Jie ir atrodo visuomet reikšmingesni už eilinius kaip tik dėl to nuolatinio rūpesčio išraiškos veide. Ir kol įsakymai iš pačių aukščiausių smegeninių nusileidžia iki kareivio, visa virtinė vienas kitam pavaldžių asmenų įsitempę vienas kito bijo; žemesnis – aukštesnio. Nes jei tik kas nors ne taip, tuoj gauni, kaip sakydavom rusiškai, – pizdiulej (t. y. velnių).
Todėl karininkams ir seržantams prasmingiausios būna dienos, kai jiems pasitaiko proga duoti tų velnių kažkam kitam. Tai jau reitingo kėlimas, savo vertės tvirtinimas pagal visas karinio statuso normas. Galima sakyti, tai netgi patriotinė pareiga, teikianti vilčių kad ir ordinui gauti. Tad kiekvienas, kuris su antpečiais, suinteresuotas rasti priežastį ant ko nors parėkauti, rasti kaltų ir juos nubausti. Kitaip ne tik ordino negausi, bet dar sukelsi įtarimą, kad ir turimus antpečius nepelnytai nešioji. Juos gali lengvai prarasti ir būti pažemintas, jei tik koks uolesnis asmuo išaiškins kokią nors tavo kaltę. Todėl darbai ir būdavo tiesiog sugalvojami, kad aukštesnė valdžia nesikabinėtų dėl neveiklumo.
Kita vertus, tie darbai neturėjo būti itin reikšmingi, kardinaliai kažką keičiantys. Nes, neduok Dieve, vyresnybei kils įtarimo šešėlis apie radikalių reformų mintis… Juk tokių dalykų visada bijo šio pasaulio stiprieji, visokie neklystantys vadai.
Generolai, aišku, svajojo apie galingą, disciplinuotą, pareigingą kariuomenę, bet kaip ir kokiais kriterijais nustatyti armijos vertę? Juk patys vadai tebuvo ideologijos produktas, gyveno savo iliuzijomis – ką jie galėjo padaryti? Todėl armijoje nebuvo nieko tikra, išskyrus paviršinius efektus, išorišką vaizdą. Kareivių batai blizga, lovos siūlu išlygintos, takai atvykstantiems aukštiems generolams kastuvais suploti – ko daugiau reikia? Kitkam nei laiko, nei sveikatos nebelieka. Paviršinis konjunktūrinės sistemos blizgesys tenkino visus su kaupu. Tai buvo magistralinis masių kelias, kurio pavadinimas – „Valio!“ Iš viršaus viską maskavo pompastiški šūkiai ir kalbos. Per televiziją, radiją skambėjo vien euforiškai pakylėtas tonas, normalaus balso neišgirsi. Nebuvo ten nei normalių santykių, nei normalaus darbo. Viskas tik atrodymui, pasirodymui, pataikavimui. Vadai už neaišku kokius nuopelnus kabinosi sau ordinus, o vieninga liaudis vieningai plojo…
Ta nesibaigiančių tuščių darbų rutina karinėje mokykloje buvo tokia svarbi, kad užgožė net karių fizinį ir kovinį parengimą. Visuomet svarbiausia – dienos darbų realijos. Kažkur kažką padaryti, išvalyti, išplauti, atkasti, užkasti… O tokiems dalykams kaip šaudymo pratybos, lauko kovos įgūdžiai – skurdus laiko minimumas. Tarsi tai būtų nereikšmingas priedas prie buitinių darbų būtinybės.
Deja, kaip tik dėl tokios politikos pasitaikydavo, kad jauni kariai neatlaikydavo, nes tokią buities maišalynę jiems dar smarkiai apsunkindavo ir senių diktatas. Sovietinės armijos kelias ne vien karo aukomis, bet ir nusižudymais klotas. Tikrieji karo tarnybos reikalai čia iš tikrųjų niekuo dėti. Apmokymai, sportas, pratybos – atleiskite, bet tai juk būtų visai smagūs vyriškos karinės tarnybos prisiminimai! Tik kad viso to sovietinėje armijoje kaip ir nebuvo…
Kovinė parengtis
Be specifinės bet kokios technikos valdymo, kariams priklauso dar ir turėti šaunamąjį ginklą. Mūsų tipo daliniams buvo skirtas karabinas. Tai toks pagerintas šautuvas. Kitokių ginklų regėti neteko, tik muliažines granatas pamėtėme per kūno kultūros pamokas. O kartą, paįvairindami mankštą, ir kovinių savigynos imtynių pasimokėme.
Mus tikino, kad sovietinis karabinas, kaip ir Kalašnikovo automatas, yra geriausias iš visų tos rūšies ginklų pasaulyje. Tai tikėtina, nes tas karabinas pasižymi menka atosmūgio jėga ir dideliu taiklumu. Kareiviai juo be ypatingo vargo pataiko į toli pastatytą taikinį. Gal užtai ir šaudyti per visą tarnybą teko vos kelis kartus ir tik po tris šovinius… Tą karabiną toliau minėdamas kai kada, stiliaus sumetimais, vadinsiu man labiau priimtinesniu šautuvo vardu. Nors armijos specialistai čia smarkiai užsigautų.
Vis dėlto, nepaisant sovietinių ginklų kokybės, kareivių praktiniai įgūdžiai buvo silpni. Galima sakyti, kad kariams „inteligentams“ jėgos kautynės su šautuvais ir nėra būtinos (visas karas jiems vyksta lokatorių ekrane), bet čia aiškios ir darbinės ideologijos pasekmės. Propaganda yra toks stiprus ginklas, kad nuo jo kenčia ir patys jos skleidėjai. Panašiai kaip nuo atominės bombos – per platus poveikis. Kaip minėjau, socializmo žygis į komunizmą turėjo būti taikus, tad gal kad ir save tuo įtikintų, jie karius laikė įkinkytus į darbus, o elementarias kovines pratybas organizuodavo tik pripuolamai, kada ne kada. Manau, netgi ir teorinių specialybės mokslų ten galėjo būti daugiau.
Visas kario lauko kovos parengimas iš tikrųjų buvo daromas dėl tokio ženkliuko – GTO7. Beje, tuo šūkiu rėmėsi ir civilinių mokyklų kūno kultūros pamokų rengimas. Reikėdavo išlaikyti tam tikras sporto pratimų normas – bėgimai, šokimai. Specialiuose būreliuose dar ir sportinis šaudymas. Armijoje daug kas netgi paprasčiau – tik atsispaudimai nuo žemės ir prisitraukimai prie skersinio. Kas įstengia – gerai, kas ne – apsieis. Patampydavo, aišku, kareivius, versdavo paprakaituoti, bet neilgam – lopetos laukė… Tad ir ženkliukas formalus. Nors jį reikėjo išsikovoti tarsi kokį ypatingą sporto medalį, jį turėjo įsisegę absoliučiai visi kareiviai. Tiesa, to ženkliuko buvo trys kategorijos: žemiausias – trečiojo laipsnio, jis buvo skirtas masiniam dalijimui. Armijos mokykloje ženkliukus gavome prieš išvykdami į dalinius. Buvo ir dar kažkokių pasižymėjimo ženklų, bet ne taip reikšmingų, tad jų ir nebepamenu.
Kitas svarbus ideologinis veiksnys, lėmęs aplaidų, formalų karių parengimą, buvo žmogaus laikymas bandos (kolektyvo) dalimi. „Viskas žmogui ir jo gerovei!“ – skelbė sovietiniai plakatai, tačiau tas žmogus egzistuoti tegalėjo masės pavidalu. O dėl šventų masės interesų individui (na, kas jis toks, ko jis pats savaime vertas?) tenka ir aukotis. Galima leisti į mūšį, sakykime, šimtą gerai parengtų karių, bet galima tą patį atlikti ir su tūkstančiu, kurie puls priešą kad ir plikomis rankomis… Čia juk svarbu pati idėja, dėl kurios tave išmokė aukotis.
Štai per Antrąjį pasaulinį karą rusų kareiviai menkinamai buvo vadinami „patrankų mėsa“. Tegul karas ir pramintas garbingu Tėvynės karu, bet juk ginama buvo ne tiek Tėvynė, kiek dar garbingesnis reikalas – komunizmo ideologija! Vaizdžiai tariant – Tėvynė yra kaip ir patys kariai, o ideologija šiuo atveju – tų karių mirtys… Milijonas šen, milijonas ten – stalininės sovietų valdžios tas nejaudino. Gal buvo tikri, kad karių jie turi daugiau, nei priešas – kulkų. Tokia politika netgi stiprino sovietinės ideologijos vertę – ji kraujo aukomis štai aplaistyta! Nors stalininis laikotarpis vėliau buvo pačių sovietų pasmerktas kaip klaida ir nukrypimas, bet esmė liko tokia pati (nes tai jokia klaida, o tik ideologinis nuoseklumas).
Kiek žinau, pirmajame Čečėnijos kare labai daug rusų armijos šaukiamosios tarnybos karių žuvo kaip tik dėl netinkamo parengimo kariauti. Kad ir primityvūs kalnų vaikai tie čečėnai, bet juk su šluota (dažnesniu rusų kario „ginklu“ nei šautuvas) jų iš urvų neiškrapštysi. Pasekmė – tūkstančiai beprasmiškų to karo aukų.
Prisiminkime Lietuvą 1991 metais, Vilniaus televizijos bokštą. Jį sovietams užimti visai neturėjo būti sunku, nes juk saugojo tik beginkliai civiliai. Ir vis dėlto paprasti kareiviai tai užduočiai netiko. Pagal įprastą sovietų taktiką lengvam bokšto užėmimui reikėtų keliskart daugiau karių, nei ten budėjo civilių… Tačiau toks reikalas turėtų nemalonų politinį niuansą – kareivių masiškumas jau būtų panašus į okupaciją. Todėl sovietų kariškiai ėmėsi subtilesnės strategijos – organizavo specialios paskirties, galima sakyti, profesionalų būrį, kuris ir atvyko iš kažin kur toliau. Tačiau net ir tie kariai savo parengtimi buvo nepatikimi – reikėjo dar juos ir dopinguoti (gal narkotikais – visų jų akys esą įtartinai blizgėjo). Ir vis vien jie „gražiai“ tos akcijos atlikti nesugebėjo. Tai, kad jie elgėsi kaip pamišę, liudijo tik jų pačių netikrumą, nepasitikėjimą ir baimę. Drįstu spėti, kad eilinis policininkų būrys iš bet kokios kapitalistinės šalies, turėdamas šaunių įgūdžių vaikyti demonstrantus, būtų tą reikalą sutvarkęs daug preciziškiau.
Tiesa, dėl Vilniaus bokšto iškyla kitas vertinimo aspektas – kad tie žiaurumai buvę suorganizuoti specialiai, tokiu būdu norėta įbauginti Lietuvą. Todėl jų akciją su aukų pasekmėmis reikėtų laikyti kaip sėkmingai įvykdytą. Galėjo, aišku, koks politrukas ir turėti tokių politinių planų, bet, kalbant apie grynai karinę strategiją, panašiau, kad tada Vilniuje pasireiškė tiesiog tipiška sovietų „kariavimo“ taktika. Užėmę televizijos bokštą, jie kaip tik pasijuto perlenkę, puolė teisintis prieš pasaulį, neva nepraliejo nė lašo kraujo. Skubomis netgi filmuotą „dokumentinę“ medžiagą surentė – apie lietuvių šaulius, provokacijos tikslais šaudančius nuo stogų į savo žmones… Tai vertinčiau kaip tos nakties klaidų taisymą. Senos sistemos klaidų lopymą senais metodais.
Tiek tegaliu parašyti apie sovietinės armijos fizinę kovinę parengtį. Suprantama, mūsų tarnybos pagrindą sudarė radiolokaciniai budėjimai, tačiau nelabai perdėsiu sakydamas, kad sovietinį karį nuo darbininko ir valytojos skyrė tik uniforma. Nepalyginti dažniau už šautuvus rankose laikėme kastuvus, šluotas, skudurus…
Bausmės ir malonės
Karininkai nepaklusniuosius pagąsdindavo – išsiųsim į karinius dalinius! Bet mūsų tai nebaugindavo, nes galvojom, kad ten tarnyba turėtų būti tokia pati (mes klydome). Gąsdinomės kur kas konkretesnių bausmių – nariadų (darbo paskyrų). Kaip jau minėjau, tai įvairaus pobūdžio buitiniai darbai ir budėjimai, kuriuos kareiviai turi vykdyti pagal grafiką. Tačiau tai ir bausmės forma – kai nariadas duodamas be eilės.
Bausmės nariadų darbai kareiviui visada užduodami po otbojaus8. Taigi bausmės nariadai – darbai po dienos darbų, nes dirbti dieną – jokia bausmė (juk diena tik iš darbų ir susideda). Užuot atsidavę miego palaimai, nuvargę, kartais vos bepastovintys ant kojų kareiviai, kai kurie jų – gavę nariadus be eilės, – turi valandą ar kelias dar kažką dirbti arba tiesiog visai nakčiai stoti į budėjimo postą.
Didžiausias teikiamų bausmės nariadų skaičius – penki. T. y. tiek jų galima gauti vienu kartu nuo vieno kokio baudžiančio karininko, kurių užtai ir vengdavom sutikti. Bausti galėjo ir bet kuris vyresnis karys seržantas, tik jie turėjo, atrodo, dviejų nariadų teikimo limitą. Bet viso to užteko, kad reguliariuose daliniuose ypač jauni kariai iš nariadų virtinės nebeišlįstų. Silpni, neužsigrūdinę dar vakarykščiai paaugliai iš viso pamiršta normalų nakties poilsį, galutinai nuvargsta ir tuo labiau dėl nuolatinių senių patyčių prieina kartais iki fatališko sprendimo…
Patirdavome ir savotiškų ekspromto nuobaudų, kurios gana populiariai peršamos kino filmuose. Kai kada įkarščio pagautas koks vyresnysis pageidauja, kad prakaituotum jau dabar, nedelsdamas, jo akyse. Tokių priemonių buvo daug – atsispaudimai nuo žemės, bėgiojimas po placą su dujokauke, žygiavimai strojevym šagom ir pan. Tačiau tokiais būdais bausdavo retokai – kur kas svarbiau bausti darbu. Gal dėl to, kad tai ir ideologinė garbė…
Pati rimčiausia bausmė kareiviams – gauptvachta9. Tai aiškiai vokiškas žodis, net nežinau rusiško atitikmens. Nariadą galėjai gauti už nieką (saga ištrūkusi, juosmens diržas palaidas ar ne taip pasveikinai pro šalį einantį karininką, galų gale jis pats ne ta koja iš lovos išlipęs), o gauptvachta duodama jau už rimtus prasižengimus. Pavyzdžiui, už samovolkę10.
Yra tam tikri reglamentai, skiriantys samovolkę nuo dezertyravimo. Jos reikšmė priklauso nuo pasišalinimo trukmės ir atstumo – kuriam laikui ir kiek toli. Paprastai pasišalinama tik trumpam ir tai įstengia padaryti labiau patyrę kariai seniai, taigi tarnybos pabaigoje. Samovolkės tikslai – merginų lankymas, svaigalų, rūkalų įsigijimas, šiaip nutrūktgalviškumas.
Su vietinėmis merginomis susipažįstama bei alkoholio prisigraiboma ir gavus užtarnautą išleidimą iš dalinio (už gerą tarnybą) – uvolnenije11. Tai reta, ypatinga malonė, suteikiama sekmadieniais ir per šventes. Kaip labiau verti, ja paprastai maloninami seniai, todėl mūsų mokykloje uvolnenijos apskritai nebuvo teikiamos (per jauni kariai dar). Tačiau ir vėliau tarnaudami išleidimų beveik neturėjome, nes tos sferos daliniai pasižymi mažu karių skaičiumi, o šie visada būdavo užimti.
Tais išleidimais iš dalinio buvo siekiama manipuliuoti kareiviais ir savaip juos auklėti. Tai ne tiek atpildas už gerą tarnybą, kiek bausmė už blogą – neišleidžiant iš dalinio. Antai pažada kokiam kariui (tarkim, fazanui), kad, jei šis išsilaikys savaitę be pražangų, tai sekmadienį gaus uvolneniją. Ir tas laikosi kaip pabučiuotas – iki pirmo bausmės nariado, kurį neišvengiamai gauna kad ir šeštadienio vakarą… Jei ne nuo karininkų, tai nuo seržantų senių. Ir vietoj susimovusio fazano iš dalinio į laisvę keliauja šauniai pasitempęs senis…
Panašūs buvo ir atostogų reikalai. Tuose radiolokacijos daliniuose dėl karių trūkumo jos buvo dar retesnė išimtis, nors tai netrukdė raginti kareivių gerai tarnauti kaip tik dėl atostogų. Jiems turėjo būti baisu prarasti tą fantastišką viltį – kelionę į namus. Vis dėlto mes nebijojome, nes tokių vilčių ir nepuoselėjome. Daugelis laikėmės nuomonės, kad be atostogų gal ir geriau. Suprantama, jų niekas neatsisakytų (jau vien dėl fizinio poilsio), tačiau po savaitės kitos vėl baladotis atgal į tavęs pasiilgusį pragarą – tai jau tikra kančia. Psichologiškai kareiviui geriau tarnauti be jokių pertraukų. Toks buvo beveik visuotinis įsitikinimas. Aš pats atostogų neturėjau, o uvolnenijoje per visą tarnybą pabuvojau tik vieną kartą, tarnaudamas jau daliny fazanu.
Atitinkamai ir kareiviai turėjo savų, sistemai atliepiančių nuostatų. Pavyzdžiui, buvo laikoma, kad kareivis ne kareivis, jei nė karto neišspruko į samovolkę ir jei nebuvo gavęs gauptvachtos. Aš pats šiuo požiūriu – ne visai tikras kareivis. Nors samovolkėje vėliau dalinyje pabuvojau, tačiau labai trumpam – tik susiveikiau cigarečių, o cypėje tupėti taip ir neteko. Tad nelabai koks ir kareivis. Sakytume, korespondentas…
Viena iš didelių blogybių, galėjusių atsitikti kareiviui, tai būti pakeltam į jefreiterio rangą. Geriausia arba iš karto šokti į seržantus, arba likti be jokio paaukštinimo – būti tiesiog eiliniu. Tokia nuostata ypač gyva tarp kareivių iš pačios Rusijos. Jefreiteris reiškia tiesiog gerą, pavyzdingą kareivį. Šis laipsnis susijęs ir su visomis blogomis konjunktūrinėmis savybėmis – valdžios palaižūnas, idėjinis pakalikas, gal ir skundikas. Nors iš tikrųjų tai buvo toli nuo tiesos, nebent kažkada anksčiau, prieškariu – jei tikėtume kai kuriais senais kino filmais, propaguojančiais šaunų pasitempusį kareivį – jefreiterį… Šiaip valdžia laipsnius skirdavo pagal kažkokius savo planinius reglamentus ir kareivio nė neklausdavo. Ypač mėgdavo pamaloninti kareivį šiam jau vykstant namo, į demobilizaciją. „Užplodavo“ jam, kaip būdavo sakoma, jefreiterio antpečius, ir viskas. Geras karys – vadinasi, geri buvo ir komandyriai…
Tačiau kareiviui dėl tokio paaukštinimo tik rūpestis. Teko matyti įsiutusį kareivį rusą, kuris net verkė: nusiplėšiu aš tuos pagonus (antpečius), kai tik išeisiu iš dalinio! Jo gimtajame kaime grįžti namo su jefreiteriškais – gėda… Tokį požiūrį būtų galima vertinti kaip antisovietizmo pasireiškimą, tačiau, manau, su didele išlyga. Čia svarbus ne ideologinis, bet socialinis ir psichologinis veiksnys. Koks tu vyras, jei armijoje nelakstei mergų ir šnapso!..
Šių prisiminimų autorius tarnybą baigė, deja, jefreiteriu. Taigi buvau toje armijoje lyg korespondentas.
Valgio reikalai
Vargu ar kas negirdėjo apie pagrindinį kareivių maistą – košę. Visai neblogas dalykas, ypač jei dar pamargintas mėsos trupiniais. Valgykloje sėdėdavome po dvidešimt karių už ilgų stalų. Įrankiai – metalinis dubenėlis, šaukštas ir puodukas. Lygiai tokius pačius mačiau ir kino filmuose apie kalėjimus.
Įsiminė pirmas ir antras valgymas. Pirmąjį kartą visi kaip susitarę palikome neliestą sviestą, kurio po gabaliuką išduodavo pusryčiams. Na, didelio čia daikto – labai jau mums reikia to sviesto. Kai kurie aiškino, kad namuose jo niekad ir nevalgydavę. Bet jau antrą dieną stalai buvo tušti, dubenėliai išlaižyti, o sviesto – tarsi ir nebūta… Kaip tik sviestas, taip pat ir sriuboje ar košėje pasitaikantys mėsos gabalėliai suteikia daugiausia kalorijų, taigi jėgos ir sveikatos, kurios trūkumą pajutome jau pirmomis dienomis.
Buvome girdėję, kad jūrų laivyne šeria geriau, nors šiaurės zonos sausumos tarnyba taip pat maitinama sočiau. Ypač tuo didžiavosi mūsų mokykla – joje būdavo šiek tiek didesnės maisto porcijos nei kituose daliniuose. Greitai mums to maisto ėmė užtekti, ir tai buvo todėl, kad valgydavome standartiniu trijų kartų per dieną režimu, visada tuo pačiu metu. Tai, pasirodo, naudinga ne tik ekonominiu, bet ir sveikatos požiūriu.
Problemų gerokai kėlė neįprasta vandens gėrimo tvarka, iš pradžių net baiminomės, kad tai bus nuolatinė kančia. Iš gėryklos kazarmoje gėrėme kiek norėjome, tačiau tai buvo ne šaltas, bet karštas vanduo! Teko įprasti. Savaime aišku, kad toks potvarkis įdiegtas pagal liūdnos praktikos padiktuotą daktarų teoriją. Uždusę nuo darbų ir mankštų kareiviai šaltą vandenį gerdami tikrai dažniau sirgtų. Ir, reikia pripažinti, sirgdavome retai, be to, palankus buvo ir sausas šio krašto klimatas.
Vis dėlto šiokių tokių nepatogumų susidarydavo dėl primityvių technologijų. Tos gėryklos neturėjo jokio įrenginio vandens temperatūrai reguliuoti. Iš pradžių vandenį užkaitina taip, kad neapsišutinęs neatsigersi, vėliau jis jau normaliai karštas, bet dar vėliau tenka maukti tik šiltą. Tada blogiausia. Nes toks jau žmogaus organizmas – jis gerai priima šaltą ir karštą vandenį, bet jokio malonumo iš šilto. Na, fiziologinė nauda gal ta pati, tik nejauti, kad numalšinai troškulį. Geri geri tą šilumą…
Netoli valgyklos buvo ir klubas, kuriame veikė bufetas. Ne visada ten galėjome apsilankyti, o kai užeidavome, tai būtinai ir nusipirkdavome šio to – sausainių, saldainių ir ypač kareivių labai vertinamos sguščionkės12. Beje, sausainiai daugiausia buvo iš Lietuvos (importas!), tad juos mielai kramtėme dėl tėvynės nostalgijos. O dešrelės, vadinamosios sosiskos, tuo metu, atrodo, Rusijoje buvo dar tik išradinėjamos, neužpatentuotos, taigi kažkoks eksperimentinis produktas, todėl ir pateikiamos itin retai. Tada net civiliniame gyvenime tos dabar šlovinamos „tarybinės dešrelės“ buvo ypatingos reikšmės įvykis. Be to, kam jau kam, o kareiviui tokie malonumai yra ir per brangūs.
Klubo bufetas iš tikrųjų ir buvo skirtas daugiau karininkams (bei jų žmonoms) ir vietiniams ten dirbusiems civiliams (buvo tokių keletas). Bet nedažnai lankomas, nes lentynos ten švietė apytuštės. Užtai bufetas atlikdavo savotišką ideologinio auklėjimo funkciją. Per sovietų didžiąsias šventes jame būtinai pateikdavo ką nors įdomesnio, taip pabrėžiant valstybinės ideologijos reikšmingumą. Pavyzdžiui, per Spalio revoliucijos šventes bufete išmesdavo (taip būdavo sakoma) apelsinų ir karininkai galėdavo jų nusipirkti, tiesa, ribotą kiekį. Ta proga kareiviams klube taip pat surengdavo vaišes: kakavos puodukas su keliais sausainiais ir apelsino riekele. Jei nekreiptume dėmesio į kartkartėmis paurzgiantį pilvą, tai toks armijos asketizmas netgi maloniai nuteikia. Tauru ir graudu…
Mes, eiliniai kareiviai, per mėnesį gaudavom tris rublius su kapeikomis algos, seržantai šiek tiek daugiau, tai priklausė nuo pareigybių. Šiaip vidutinis sovietinių laikų paprasto žmogaus mėnesinis atlyginimas buvo apie šimtas rublių. Tačiau kareiviai civiliniame gyvenime nedalyvavo, viskuo buvo aprūpinti, tad būtiniausioms reikmėms tos trirublės jiems lyg ir pakakdavo. Rūkalams, pavyzdžiui. Ypač jei tu, kuklus kareivis, rūkysi pačias pigiausias, prasčiausias cigaretes be filtro arba minėtus papirosus „Belomorkanal“.
Keista, bet tarp kareivių vyravo įsitikinimas, kad papirosus rūkyti nėra taip kenksminga kaip cigaretes. Ir kad tos brangiosios iš užsienio, kurios su filtru, esą dar žalingesnės, nes į jas apskritai nežinia kokių medžiagų prikišta. Juk kapitalistams rūpi vien pelnas, o ne žmogaus sveikata. Ir kas pasakys, kur tiesa? Ypač pagalvojus apie šiuolaikinius masinio vartojimo genetiškai apdorotus produktus. Aišku, geriausia visai nerūkyti, tik armijoje tai sunkiai įmanoma, ir dar su vaikišku kareivio protu…
Pinigų kareiviams atsiųsdavo ir iš namų, tik vis vien armijoje už juos nelabai ką nusipirksi. Kur kas svarbiau už pinigus buvo siuntiniai. Juos privalėjo tikrinti valdžia ir tai dalinyje atlikdavo mūsų kuopai vadovaujantis viršila Konradas – lietuvis iš Kauno. Beje, jis idealiai tiko toms pareigoms, nes buvo aukštas, tvirto sudėjimo, jau visai subrendęs vyras – paskutinis pusmetis ir tarnauti likęs. Dar jis buvo panašus į aktorių Algimantą Masiulį, kuris sovietų filmuose sėkmingai vaidindavo vokiečių karininkus. Konradas ir buvo kaip vokietis – visada demonstratyviai pasitempęs, medalio vertu komandyriaus balsu.
Konradas buvo net išvedęs savotišką siuntinių turinio statistiką ir juokdavosi: kaip tik siuntinys iš Lietuvos, taip ir dešra! Štai siuntiniuose iš Rusijos dominavo saulėgrąžos, nors pasitaikydavo ir visai geri lašinių šmotai, tik ne parūkyti kaip lietuviški, o žali, sūdyti. Iš Kaukazo ar Vidurinės Azijos musulmoniškų kraštų – riešutai, džiovinti vaisiai. Siuntinius tikrinant dalyvaudavo ir jų gavėjai kareiviai. Jie paaiškindavo viršilai, jei šiam kas nors toje kuklioje dėžėje būdavo nesuprantama. Iš tikrųjų, negi supaisysi čia visų tautų nacionalinius patiekalus – kas, ką ir kaip valgo.
Siuntiniai iki dalinio keliaudavo ilgokai (iš Lietuvos – bent dvi savaites) ir toli gražu ne šaldytuvuose. Tad pasitaikydavo ir sugedusio maisto, o tikrintojui Konradui tai jau papildoma atsakomybė. Sykį jam pasirodė per sunkus vieno kaukaziečio duonos kepalas. Perlaužė – viduje rado įmurkdytą visą degtinės butelį… Kai jį daužė, daugeliui aplinkui iš skausmo širdį sopėjo. Sunkus, kone visuotinis atodūsis kartu visus ir prajuokino. Beje, kareivių už siuntinių turinį nebausdavo, nors visiems buvo aišku, kad draudžiami dalykai atkeliaudavo į dalinį jų nurodymu bei patarimais, kaip ir ką slėpti. Juk namiškiai rūpinasi palengvinti tarnybą savo vaikams. Tačiau šito neįrodysi, be to, derėjo laikytis principinės nuostatos, kad civiliai nėra tokie sąmoningi kaip ideologiškai pakaustyti sovietų armijos kariai. Juk civiliai nesuvokia tarnybos reikšmės ir neįvertina kareivio sąmoningumo! Jie nežino, kad kareivis, aptikęs savo siuntinyje neleistiną butelį, pats įteiks jį viršilai, kad šis jį tuoj pat sudaužytų…
Valgomuoju siuntinių turiniu dalydavomės su artimiausiais draugais. Nori nenori, tekdavo dalytis, nes viską, kas valgoma, reikėjo suvartoti tą pačią dieną. Tokios taisyklės. O siuntinius išduodavo vakarais, kartais prieš pat miegą… Nevalgomą turinį susidėdavome į tumbočką – kareivišką spintelę ties lovos galvūgaliu. Paprastai ten laikydavome kuklius laiškų rašymo ir buitinės higienos reikmenis.
Kad ir kaip būtų keista, iš tų spintelių niekas nedingdavo, t. y. niekas nevogdavo, nors prieš armiją buvome prisiklausę priešingų dalykų. Nevogdavo, ko gero, dėl to, kad visi buvome vieno šaukimo, kita vertus, ką iš tos spintelės paimsi – pas visus tie patys elementarūs reikmenys. Tik pinigus, jei kas jų turėjo, nakčiai pasikišdavome po pagalve ar kaip nors panašiai slėpdavome.
Bufetas, siuntiniai – visa tai tebuvo išimtys, kuklus kasdienybės paįvairinimas, bet šiaip armijoje viskas taip suorganizuota, kad kareivis tenkintųsi valgyklos porcijomis, kurios paskaičiuotos išgyvenimo minimumui. Tai buvo nulemta bendro šalies skurdo ir gal sąmoningos valstybinės politikos. Nes tokios gyvenimo sąlygos – savotiškas grūdinimasis galimam karo atvejui. Reikia mokytis ištverti visokias negandas, prisimenant kad ir Leningrado blokadą…
Buitis
Kareivių buitis yra veikla, atliekama tada, kai kareivis išsilaisvina nuo užsiėmimų mokykloje ir kasdienių darbų. Likdavo šiek tiek laiko ir sau.
Kareiviui reikia ir susitvarkyti, ir į pirtį kartais nuvesdavo. Beje, pirtis verta atskiro aprašymo, taip pat ir kareivių oficialus poilsio kambarys – lenkomnata – Lenino kambarys. Tai ypatingos vietos ir ypatingos temos. Daugiausia to buitinio laiko atimdavo karinės uniformos priežiūra. Pati uniforma kukli, ją prižiūrėti nesunku, bet ji visada turėjo atrodyti kaip nauja. Svarbiausia jos dalis buvo medvilninis švarkelis – kitelis, kurį vadinome sutrumpintai, dviem raidėmis – „hb“13. Tokios pat ir kelnės, dar auliniai batai, o vietoj kojinių visuotinos portiankos – autai, ypač neįprasti buvusiems miestiečiams.
Autais teko išmokti apsimuturiuoti. Be to, greitai – žaibiškai. Jie praktiškesni už kojines, nes neplyšta, kojos ne taip prakaituoja. Auliniai batai patogūs tuo, kad jų nereikia suvarstyti, nors šiuolaikinės armijos tokių atsisako. Tie auliniai privalėjo būti visada švarūs, juos nuolatos šveisdavome, tiksliau, tepėme tokia grafitine derva, atstojančia normalų batų tepalą (o paprastas pagalys turėjo atstoti prabangos daiktą – batų šepetį). Tačiau nublizginti batų jau niekaip negalėdavome, nes tiesiog nebuvo kuo. Pakakdavo, kad jie buvo juodi, kartais ir su dervos pertekliumi – jos likučiai patekdavo ant kazarmos grindų ir užtikrindavo jų plovimo reikalingumą. Papildomas darbo kareiviui rezervas – tai, ko gero, irgi buvo svarbu.
Kario aprangą išbaigė platus kareiviškas diržas, juosiamas ant kitelio viršaus per liemenį. To diržo funkcija grynai estetinė – su juo karys atrodo pasitempęs, lieknas. Todėl diržas visados turėjo būti kiek suveržtas, o jo žalvarinė sagtis – blizgėti. Juk šventas daiktas – ten sovietų penkiakampė žvaigždė pūpso! Tad sagtį šveitėme ir blizginome kiekvieną mielą dieną.
Tačiau įkyriausias užsiėmimas buvo nuolatinis vorotničioko, vidinės kitelio apykaklės, keitimas. Tai tokia balta juostelė, kurią keisti, kruopščiai prisiūti dygsniuojant reikėjo kas dieną, paprastai vakare. Tam reikalui kepurės viduje (žiemą tai pusiau kailinė, vasarą – pilotė) turėjo būti įsmeigta adata, apvyniota baltu siūlu. Ir dar viena adata su juodu siūlu. Ši dėl visa pikta, jei prairtų kuri kita aprangos dalis. Ryto rikiuotėje tikrindavo visą tą kario išorišką šaunumą, kartais ir siuvimo reikmenis, o jei kas nors ne taip, jei apykaklės juostelė nešvari ar nėra adatų kepurėje – jau turi darbo nakčiai. Taigi, be kitų dalykų, armijoje išmokome ir šiek tiek siūti.
Žiemos metu dėvėjome milines, ilgus kariškus veltos vilnos (milo) paltus. Reguliariuose daliniuose milinė buvo skirta paradiniams žygiavimams, o kasdieniams darbams labiau tiko striukė, vadinama bušlatu. Ji šilta ir patogi, bet mokykloje bušlatų neturėjome ir net nežinojome, kad tokių esama. Juk formaliai mes buvome tik kursantai, neva tik mokomės… O paradoksalus faktas, kad ši karinė mokykla iš tikrųjų buvo ideologiškai organizuota darbo stovykla, gal turėjo būti suvoktas kaip viena iš šios šalies keistenybių. Kaip pasakyta garsiame rusų poeto eilėraštyje: „Protu Rusijos nesuprasi, bendru matu neišmatuosi. Rusija yra ypatinga – ja galima tik tikėti“14. Taigi…
Tad visus nepabaigiamus darbus tekdavo nudirbti apsirengus nepatogiomis ilgaskvernėmis milinėmis. Todėl dar labiau nuvargdavome, nors kartu ir sušildavome. Atlikdami sargybos nariadą, kur reikėdavo valandų valandas stovėti vietoje, gaudavome tam kartui kailinius ir veltinius. Tada joks šaltis nebaisus.
Turėjome ir žiemines pirštines. Pusiau kumštines, su atskirais pirštais nykščiui ir smiliui – šautuvo gaidukui nuspausti. Patogus daiktas, tik viena bėda, kad tas pirštines dažnai nukniaukdavo. Tai vienintelis dalykas, kurį vogdavo, gal dėl to, kad jos tarsi niekieno – jeigu padžiautos ant radiatorių. Nuo sniego darbų pirštinės visada šlapios, ir kol jos kur nors džiūsta, kai kam atrodydavo visai ne pro šalį jas ir visai nudžiauti, t. y. apsirūpinti atsarga. O kas lieka visai be pirštinių, tas tuo labiau ieško tokių „atliekamų“, bedžiūstančių…
Įsiminė senųjų civilinių drabužių likimas. Kiek vargome dalydamiesi specialiais popieriniais maišais ir cheminiais pieštukais! Į tuos maišus vyniojome, kišome savo drabužius ir stengėmės kuo aiškiau užrašyti ant jų namų adresą! Aš turėjau striukę, ryškų geltoną šaliką ir naują rudeninę kepurę. Toliau maišus palikome tvarkyti praporščikams. Jie išsiųs. Taip ir laiške tėvams parašiau.
Buvo ir tokių, kurie nesivargino siųsti, kiti jau ir neturėjo ko. Kai pirmą kartą persirenginėjome kareiviškais apdarais, tai kai kurie net nenusivilko savo senų drapanų, tiesiog persiplėšė… Kiti juokaudami, žiūrėk, ir kaimynui perplėšė – padėjo nusirengti. Visaip buvo, bet daugelis mūsų vis dėlto gražiai tuos savo drabužius sutvarkėme, supakavome. Nors toks ten ir turtas – vargu ar grįžęs po dvejų metų tais drabužiais rengsies. Nebent kas jaunesnių brolių turėjo namie. Mano seseriai, suprantama, niekas nebūtų tikę, tačiau aš vertinau savo šaliką – šiltas, smagus toks, buvau prie jo įpratęs. Ir apskritai – jeigu yra galimybė išsiųsti, vadinasi, tebūnie. Namie rasis, kur panaudoti.
Vėliau, jau po gero mėnesio, atsitiko taip, kad netikėtai paaiškėjo mūsų drabužių likimas. Ruošėmės artėjančiai Konstitucijos šventei, plušome visas kolektyvas – plovėme, šveitėme kazarmos grindis, šiaip aplinkui viską šluostėme, valėme. Tam ir skudurų visokiausių buvo parūpinta. Tik staiga žiūriu – ogi plaunu grindis savuoju šaliku! Išskleidžiau ir apžiūrėjau atidžiau – taip, tas pats… Visas jau pajuodęs, aptriušęs ir tik pusė jo likę, bet pažinau. Čia pat kažkuris kitas kareivis irgi nustebęs ėmė keiktis – atpažino savo drabužio liekanas. Tada ėmiau dairytis savo rudeninės kepurės – kažkaip jos pagailo, juk visiškai nauja buvo. Radau – vienas kareivis, batu įsispyręs, smagiai ja trynė salės grindis…
Po visų dienos darbų ir buitinės rutinos ateidavo ir nakties metas. Bet prieš miegą dar reikėjo kolonomis žygiuoti ir būtinai traukti kokią karinę dainą. Miego požiūriu pasivaikščiojimas, aišku, sveika, nors ir taip užtekdavo to lauko oro. O karinės dainos – kas jų nežino? Muštro taktas ir kartu savotiška atsipalaidavimo nuotaika. Jų klausantis iškyla nerūpestingo, savimi patenkinto kareivio paveikslas. Tik juokiasi, rankom į šalis mosikuodamas, – jokių problemų! Nemanau, kad kas nors iš mūsų dainuodamas taip jautėsi, nors kai kuriems patikdavo demonstratyviai plėšyti gerklę. Tik ne dėl ideologinio sąmoningumo, o daugiau dėl nutrūktgalviškumo, įžūlumo. Pavyzdžiui, dainą apie kareivio laukiančią mergaitę garsiausiai bliovė kaip tik mėgstantys riebius anekdotus. Panašiai vertindavome ir labiau politizuotas patriotines dainas – kitu metu iš jų tik pasišaipydavom. Tas rėksmingas dainavimas žygiuojant buvo kažkokia brukamos sovietinės ideologijos karikatūra, ir nieko daugiau.
Gerkles plėšyti reikėjo visiems, nepriklausomai nuo asmeniškų simpatijų ar antipatijų toms dainoms. Jei vzvodas15 nebliaudavo vieningu choru ir visu balsu, tada jau užkaukdavo „paradui“ vadovaujantis seržantas – keikdamasis grasindavo papildomais žygiavimais, kad ir per visą naktį.
Prisižygiavę ir prisirėkavę kareiviai išsirikiuoja kazarmos viduje ir klauso skaitomo pavardžių sąrašo. Tikrinamas asmeninis sąstatas, – ar kas nepabėgo, neprapuolė. Kiekvienas turi garsiai atsiliepti į savo pavardę. Sąrašą skaito kuopos viršila, tas pats Konradas. Tačiau kareiviai išvargę, kiti vos ant kojų laikosi. Ir, būdavo, kai kurie įsigudrindavo jau stovėdami užmigti, snūstelėti… Taigi neišgirsdavo savo pavardės. Miegi! Mat’ mat’… – keiksmais užstaugdavo Konradas. Kaip arklys! – dar pridėdavo ir pagrasindavo – du nariadai už tai! Tik realiai nariadų už tokius nesusipratimus Konradas niekada neduodavo. Apskritai jis jais ir nesišvaistė. Karinėje mokykloje užteko aktyvistų ir be jo, o gauti nariadą nuo Konrado – ypatingas atvejis, net savotiška garbė…
Ir pagaliau kareivio ausiai pati maloniausia komanda – otboj! Tai paskutinis formalus viršilos žodis tą dieną. Kartais, norėdamas pažymėti jo reikšmingumą, pabrėžtinai ir netaisyklingai kirčiuodavo: at-bojjj!.. Visi kaip pabaidyti kiškiai turėdavome sprukti prie savo lovų. Aišku, išskyrus tuos, kurių laukė bausmės nariadai.
O rytą – žymusis kareiviškas podjom16! Šitą komandą duodavo per naktį budintis dnevalnas17. Jis stovi prie pagrindinės koridoriaus tumbočkos, ten pat ir vėliava. Nariadas jo toks. Rytą, o gavęs įsakymą ir vidury nakties (kai su kareiviais profilaktiškai žaidžiami aliarmai, kroso bėgimai), jis užkaukia visa gerkle: rota, padjom! (kuopa, kelt!). Privalai per 45 sekundes iššokti iš savo kojkos, apsirengti ir stovėti rikiuotėje.
Pirmąjį rytą atsikelti nebuvo sunku – nemiegojome jau gal pusvalandis iki pažadinimo komandos: visuotinis prabudusiųjų šurmulys, murmėjimai… Visi įsitempę tik laukiame tos komandos, bijodami pramigti, neišgirsti, pavėluoti. Iš pradžių vadai buvo atlaidūs – su mums dar neįprasta apranga leido terliotis iki dviejų minučių, bet vėliau, davus karinę priesaiką, jau tiksliai po 45 sekundžių pasigirsdavo kauksmas visai rikiuotei: smirrrno!!! Ir kas pavėluodavo į rikiuotę ar nebaigdavo užsisagstyti – du nariadai be eilės!
Greitai įpratome laiku apsirengti, taip pat ir užmigti užmuštojo miegu, o iš ilgesingų tėviškės sapnų mus prikeldavo „miela“ dnevalno gerklė: rota, padjom!!!
Iš savaitės dienų išsiskirdavo sekmadieniai. Tada mokykloje nebūdavo užsiėmimų, mažiau darbų, bet tiek pat daug buitinės rutinos, o neretai prigalvodavo net papildomų profilaktinių šlavinėjimų, dulkių valymų. Šventą dieną reikia ypač blizgintis…
Per šventines dienas kai kada klube rodydavo kino filmus. Į klubą, kaip ir į pirtį ar bet kur kitur (į darbus, mokslus), vesdavo kolektyviai, būriais. Visus tuos filmus skrupulingai atrinkdavo cenzūra ir jie buvo įstabūs tuo, kad niekada negalėdavai prisiminti jų siužeto. Kažkokia beprasmiška socialistinio lenktyniavimo ir panašių gamybinių santykių problematika. Net nusibodusių filmų apie karą nerodė. Kareiviai, aišku, nepatenkinti niurnėdavo, bet vis geriau klube žiūrėti filmą, nei kazarmoje plauti grindis. Buvo aišku, kad tuos filmus liaudžiai užsako partinės viršūnės, o kino studijos juos kepdavo kažkokia planine tvarka. Tik kadangi civiliams nėra kaip jų rodyti (juk nepriversi žmonių eiti į kino teatrą), kareiviai buvo kaip tik ta publika, kuriai tikdavo viskas. Gal tuos propagandinius filmus dar demonstruodavo kur plačiosios Rusijos kaimuose, ten juk irgi pasirinkimo nebūdavo.
Taigi apibendrintai kario egzistencija yra kukli buitis, minimumas miego ir valgio. Užtat maksimumas darbų, daug baudų ir smagios dainos vakarais!
Klasėje
Tarnybos pradžia buvo tokia, kokia gal ir turėjo būti: ideologinis muštras iki pompastiškų aukštumų. Kaip jau minėjau, toje mokykloje senių teroro nebuvo (visi kareiviai buvo jauni, vieno šaukimo), užtat patyrėme gana griežtą, ideologiškai motyvuotą dėstytojų karininkų ir seržantų drausminimą bei spaudimą. Dėl tokio požiūrio į mus pasijutome nejaukiai, net kvailokai, tarsi būtume paklusnūs mokinukai, privalantys gerbti tiek savo mokytojus, tiek visą jų brukamą ideologiją. Prieš tokią tvarką, aišku, nepasispardysi, tačiau bent pačių kareivių santykiai buvo normalesni.
Toje karinėje mokykloje viskas buvo kaip ir įprastose mokyklose: klasės su suolais, sporto salė ir dėstytojų kambarys su klasės žurnalais. Tik vietoj civilių mokytojų – karininkai ir seržantai, o vietoj dėmesingo klausymosi – įnirtingos pastangos neužmigti. Nuolatiniai dienos darbai, kurie prasidėdavo nuo pat ankstaus ryto (pamokos čia – antraeilis dalykas), dar ir trumpokas nakties poilsis mus, neįpratusius, tiesiog vertė iš koto, ypač sudribus į suolą. Lauke žiema, o klasėje taip šilta, gera – taip panašu į tikrą mokyklą…
Bet už snaudimą grėsė bausmė: triskart aplink mokyklos pastatą bėgte, marš!.. Kadangi apibėgimų kontroliuoti pamokų metu nebūtų kam, karininkams tekdavo apsiriboti pagrasinimu. Snaudalius greitai ėmė kontroliuoti saviškiai: atsikvošėdavai nuo kaimyno niukso ir keiksmo. Jei nebijodavai dėstytojo, pajusdavai bundantį savo draugų „sąmoningumą“. Ne tiek ideologinį, kiek psichologinį: aš štai nemiegu, o tu kas toks, kad galėtum snausti? Aišku, prieš niuktelėjant būdavo įvertinama snaudžiančiojo fizinė konstitucija – kad kartais negautum atgal… Tačiau kartą, mums visiems rašant kažkokią kontrolinę užduotį, už savo stalo užsnūdo pats mūsų auklėtojas – instruktorius seržantas. Jam niuktelti niekas nedrįso – buvo tik smagaus juoko.
Kartą pirmosiomis mokymosi dienomis atsitiko, kad mūsų auklėtojui prireikė trumpam išeiti. Klasėje kurį laiką tvyrojo nejauki tyla. Galėtum šią netikėtai atsiradusią laisvą minutę kažką nuveikti (aišku, kokią nors eibę), tik taip staiga nieko nesugalvosi. Tad sėdėjome sau ramiai suoluose. Bet pajutome – mums visiems reikia kažkaip apsispręsti, gyvenimas negali būti toks netikras, ideologiškai sukaustytas ir partietiškai rimtas. Negalime būti taip sau, be priežiūros ir be vado. Kažkuris iš mūsų turi tapti lyderiu! – nejučiom šovė į galvą mintis. Kuris būtų didesnis autoritetas už tuos suknistus karininkus. Kadangi pats tokiu nesiruošiau būti – ėmiau atsargiai dairytis… Atspėjau! Kaip tik tą akimirką susiorientavo labiausiai tinkantis.
Tai buvo armėnas, aukštokas lieknas vaikinas. Staiga iššoko priekin prie dėstytojo stalo, atsisuko ir – subliovė asilo balsu!.. Visi, suprantama, išsproginome akis. Po to kuo riebiausiai nusikeikė, nežinia kam ir kodėl. Tai klasę privertė dar atidžiau suklusti, reaguoti – pasigirdo susižavėjimo replikų: o čia tai frajeris!..
Toliau tas jau aiškus pretendentas į lyderius ėmė išdarinėti įvairiausius nešvankius pokštus, kuriais išreiškė savo požiūrį į mokyklą. Jis gana vykusiai parodijavo visus mūsų dėstytojus karininkus, įskaitant ir mūsų auklėtoją seržantą – jų kalbėseną, manieras. Kraipėsi, vaipėsi, taisė mimikas kaip įmanydamas – va tas yra toks, kitas – anoks… Nepamiršdamas kiekvieno suvaidinto charakterio nulydėti ir sodriais keiksmais. Klasė ūžė iš pasitenkinimo, balsu gyrė savo lyderį, jo vardą tarė jau su ypatinga pagarba. Priešais mane sėdėjęs tautietis lietuvis atsisuko ir, švytėdamas iš džiaugsmo dėl tokio cirko, kuo nuoširdžiausiai pareiškė: štai koks šaunuolis, pasirodo, besąs tas mūsų… (pavardę pamiršau).
Beveik iš karto bandė panašiai sublizgėti keletas kitų smarkesnių karių, ypač išsiskiriantys fiziniu tvirtumu, bet ano juokdario pralenkti niekam nepavyko. Ir kai vėliau seržantas rinko klasės seniūną, mes jau vienbalsiai turėjome kandidatą. Tada svarsčiau – gal taip ir geriau, negu būti idėjiniu sovietiku ir visą tą aplinką priimti rimtai, už gryną pinigą, dalyvauti joje kultūringai ir žmoniškai… Juk tos sistemos iš tikrųjų visi nekentėme.
Tas staiga iškilęs lyderis šiaip buvo bernas kaip bernas, sakyčiau, netgi visai padorus vaikinas. Ir niekas nesistebėjome, kai po pusmečio, mums jau išvykstant į dalinius, tas šaunusis seniūnas gavo seržanto antpečius ir buvo paliktas tarnauti mokykloje instruktoriumi…
Prisimindamas šį įvykį vis pagalvoju: gera buvo jo taktika. Svarbu pati pradžia. Visus priblokšti, įtikti masėms, daugumai! Šitą taktiką tiesiog intuityviai suvokia ir įgyvendina apskritai visi lyderiai, ypač politikai, bet ne mažiau ir reikšmingi meno ar kultūros veikėjai. Tada toje klasėje visų akivaizdoje buvo apreikšta ne kas kita, kaip elementari socialinės karjeros strategija.
1 Kvailas galva – kojoms nėr ramybės. Taisyklingai būtų: дурная голова – ногам нет покоя˙ (rus.).
2 Trumpinys Беломорканал iš Беломорско-Балтийский канал (rus.) – Baltosios jūros–Baltijos kanalas, iki 1961 m. dar vadintas Stalino kanalu. Per rekordiškai trumpą laiką (1931–1933) iškastas 227 km ilgio kanalas, sujungęs Baltąją jūrą su Onegos ežeru ir nuo šio ežero atvėręs išėjimą į Baltijos jūrą. Strateginės ir pramoninės reikšmės kanalą primityviomis sąlygomis kasė Gulago kaliniai (ГУЛаг – Главное управление исправительно-трудовых лагерей, трудовых поселений и мест заключения, sovietinė prievartinių darbo stovyklų sistema, veikusi 1934–1960 m.), kurie oficialiai buvo vadinami „įkalintais kanaloarmiečiais“ (заключённый каналоармеец, sutrumpintai „ē/ź“, is čia atsirado kalinių žargono žodis „zekas“). Įvairiais duomenimis, kanalo statyboje žuvo nuo 50 iki 200 tūkstančių įkalintųjų. Keletą kartų rekonstruotas kanalas iki šiol naudojamas krovinių gabenimui ir turizmui, tačiau pramoninė jo reikšmė dėl riboto pralaidumo sumažėjusi.
3 Койка (rus.) – lova, gultas.
4 Kad tarnyba neatrodytų kaip medus (rus.).
5 kareivis miega, tarnyba eina (rus.).
6 Nuo žodžio pochat’ – arti; posakio reikšmė – užjodyti darbais kareivį (rus.).
7 ГТО – Готов к труду и обороне (rus.) – PDG – pasiruošęs darbui ir gynybai; valstybinė visuotinė fizinių sportinių pratybų sistema, skirta sovietinio jaunimo patriotizmui ugdyti. PDG programa buvo privaloma įvairiose mokymo įstaigose (ne tik armijoje), aprėpė įvairias sporto šakas, pagal amžiaus kategoriją buvo nustatytos skirtingos vadinamosios PDG normos. Vykdyta 1931–1991 m.
8 Отбой (rus.) – įsakymo atšaukimas, pasitraukimo signalas, pabaiga, poilsio laiko paskelbimas, bet pirmiausia tai komanda gulti į lovas.
9 Гауптва́хта (rus. nuo vok. Hauptwache, svarbiausia sargyba) – už disciplinines pražangas nubaustų ar karo teismo laukiančių kareivių daboklė, kalėjimas, įrengtas karinio dalinio teritorijoje.
10 Cамоволка (rus. karinis žargonas – savivalė) – savavališkas kareivio pasišalinimas iš dalinio.
11 Уволнение (rus.) – trumpalaikis, paprastai vienos dienos, kareivio išleidimas iš dalinio savaitgalio ar švenčių dienomis, teikiamas pažangiam kareiviui už nuopelnus tarnyboje.
12 sutirštinto pieno (rus.).
13 Nuo Хлопчатобумажный (rus.) – medvilninis.
14 Умом Россию не понять,
Аршином общим не измерить:
У ней особенная стать –
В Россию можно только верить.
Rusų poeto Fiodoro Tiutčevo 1866 m. parašytas garsus eilėraštis, apibūdinantis Rusijos valstybės ir žmonių mentalitetą – savotišką mąstymo ir elgesio iracionalumą, nenuspėjamumą.
15 Взвод (rus. kar.) – būrys, kuopos dalis, karinis vienetas, dažniausiai iš 25–60 karių.
16 Подъём (rus.) – komanda keltis.
17 Днева́льный (rus.) – kuopos budėtojas kareivinėse.