Stasys Stacevičius. Eilėraščiai

2008 m. Nr. 3

Sapnavot save susvyravusiuos bokštuos?
Tuose, kur pasąmonėje vos vos laikos?
Patyrėte vėją, kursai staiga bloškia
atgal jūsų prašymus ir visus laiškus?

Sapnuojami barbarai jūsų nežudė?
Suspėjot nubusti? Laiku? Savo vietoj?
Nesaugojote dovanotos dėžutės,
kurioj nemigos ir sapnai ataidėtų?

Negelbėjot degančio, pasibijojote
skęstančio? Tinklo, iš metlaikių pinto,
atgal neištraukėt? Nespėjot senolių
nuvežti prie jūros, namo parskraidinti?

Ar nejautėte, kaip šventumo mažėja,
daugėjant pažįstamų – sieloj ir būste?
Nepagalvojot, jog velnių muziejui
velniai kuriami pagal atvaizdą jūsų?

Galvojot, jog turit brangiausią ir savo
namus, metus – gal artimam paaukotus?
Aršiausiojo nesusapnavot, nes manėt,
jog būdraujat… Stot! Teismas eina miegoti!

Kai tyla išsigrynina,
tai atvaizdai
kambary
įsigarsina nuo mano pulso
arba nuo įtampos
spengiančioj lempoje.

Vaikas
manom krištolinėm akim

klausia,
ar ateitis jau nebus krištolinė?

Namai dabar tyli

tarytum žuvis,

kuri skleidžia
jos aukai negirdimą garsą.

Žvejys ir jo draugė

didžiulėm akim

gal į tinklo akis

pro mane

dabar žiūri.

Nuskausminantys veidai
labai retai
artimiausiems žmonėms
ar bičiuliams
priklauso.

Bendra praeitis,

vietom likusi

gal

krištolinė,
vaizdus ir švieselę užlaužia.

Nelyg

ankstybosios vaikystės languos,

už kurių ne kalnai,
o jų atmainos stūkso,

ir ne rudeny,

o rudens atmainoj,

ne mama,

o mamos atmaina

pasirodo.

Nuskausminantys langai
labai retai
artimųjų
ar mano namams
bepriklauso.

Nebent prisisapnuojame
vienas kitam
kaip laisvai susiekiantys,
aidintys indai,
ir vėl įsigarsina
tie atvaizdai.

Krištolinėm akim

nedaug

klausiantis vaikas,
žvejys ir jo draugė,

tylos pariby

žiūri gal į akis
efemeriškam tinklui.

Taip žiūrint ilgiau,
gal
šalti atspindžiai
ir nuskausminantys adresai
ar namai
paprasčiau nei galvojai
atrodo.

Tai būna
tik pačiupinėjamuose
ar staiga išsiskleidusiuose laiškuose:

skaidrus noras

negerti svaiginamųjų,

kol
neataugs mano soduose

dvi trys ugnelės.

Kol neprisidegs parašiutininkas
cigaretės
prieš pertrauką gyvenimėly,
prieš šuolį
į savo iliuzinius sodus,
kurie kartais gali sužeisti akis
ar subraižyti sielą
nuo jūros lig jūros,
nuo pirmojo karto
iki apkartimo.

Iki neataugs

kilmingųjų alėjos –
kaip laiškanešių išeitis

iš jų skurdo.

Iki
ypatingam skurde neliepsnos

laiškai

krintančiam
užvakar neišsiskleidę.

Kol neprisidegs parašiutininkas
cigaretės
po pertraukos gyvenimėly,
po šuolio
į savo iliuzinius sodus.

Galbūt mano šaknys –
nuo jūros lig jūros,
tačiau tai nereiškia,
kad gero sulauksi,
iki pailgais vikingiškais veidais
į aukas ar į savo šaknis
nežiūrėsim.

Iki problemėlės
netaps aštriais vaiskrūmiais,

pakol gandeliai
netaps dygiais vaismedžiais,

o žmogus žmogui
nebus varnas varnui.

Pakol neatlėks
lesti
švytintys paukščiai.
Ir nenubaidys jų

tik tiek pastebėję.

Ne sodininko

laiškuose.

Stasys Stacevičius. Mykolo ir kiti žvaigždynai

2013 m. Nr. 3 / Lekiame į žvaigždes… Tiksliau – į Etnokosmologijos muziejų netoli Molėtų. 2009 m. rugpjūčio vakaras, ačiū Dievuliui, giedras, giedri Jolantos ir Ugnės veidai Mykolo automobilyje, ir skaidriuos jų veiduos…

Daiva Balčėnienė. Atmintis bus graži

2013 m. Nr. 2 / Stasys Stacevičius. Stiklinė: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – 184 p.

Birutė Jonuškaitė. Tylos tiltai

2013 m. Nr. 2 / Stasys Stacevičius (1959 11 19–2012 12 18) / Stasys Stacevičius. Atminimo žodį Stasiui Stacevičiui, 2001 m. Poezijos pavasario laureatui, reikėtų pradėti tradiciškai: gimė jis 1959 m. lapkričio 19 dieną Merkinės viensėdyje…

Stasys Stacevičius. Milda supaisys

2012 m. Nr. 10 / Ne, nekūrenu ugnies slaptoj ir tik man egzistuojančioj Mildos šventykloj, nė aukuro joje nėra. Ši šventykla, nors ir nuošalėj, nėra tokia atoki, kad, pamatę dūmus, nesusidomėtų uogautojai ar medkirčiai.

Stasys Stacevičius. Eilėraščiai

2012 m. Nr. 5–6 / Toli nuo žmonių moters balsas gražus –
radijo laidoje apie miestus vaiduoklius –
pagražina likusius mano grašius.

Stasys Stacevičius. Dainava kaip būsena

2012 m. Nr. 4 / Dainava – tai būsena, kai siela pati dainuoja… Kad ir be garso. Andai Vasario 16-oji sutapo su Užgavėnėm, ir Merkinės kultūros centro moterėlės labai kruopščiai ir nerimastingai rengėsi šventės programai…

Stasys Stacevičius. Skersvėjai Merkinėje

2011 m. Nr. 6 / Įtartina erkė įkando, rodos, 1997 m. vasarą, net kaulus ėmė gelti, o taip nesinori pas miestelio gydytojas, nė sykio dar nebuvęs tame rūme, pastatytame prieš tris dešimtis metų. Lėtai slenku, pirmiausia aplankau tėvo irgi senolių…

Stasys Stacevičius. Eilėraščiai

2011 m. Nr. 2–3 / Paskutinių Merkinės pagonių – kol kas – neprakeiktas,
į naktį, kur tavo vėlė gal nebus nebyli,
greitai išsiųstas būsiu. Ir tapsiu labai seniai baigtas –

Stasys Stacevičius. Eilėraščiai

2010 m. Nr. 4 / Retai
dėl tavęs aš pravirkdavau vynuogėm,
ir tom akimirkomis
pragiedrėdavai.

Kas yra literatūros provincija?

2001 m. Nr. 7 / Atsako Marcelijus Martinaitis, Jurga Ivanauskaitė, Stasys Stacevičius, Gintaras Grajauskas, Rimantas Černiauskas, Stasys Jonauskas, Algimantas Zurba, Herkus Kunčius

Stasys Stacevičius. Eilėraščiai

2013 m. Nr. 3 / Lekiame į žvaigždes… Tiksliau – į Etnokosmologijos muziejų netoli Molėtų. 2009 m. rugpjūčio vakaras, ačiū Dievuliui, giedras, giedri Jolantos ir Ugnės veidai Mykolo automobilyje, ir skaidriuos jų veiduos…

2013 m. Nr. 2 / Stasys Stacevičius. Stiklinė: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – 184 p.

2013 m. Nr. 2 / Stasys Stacevičius (1959 11 19–2012 12 18) / Stasys Stacevičius. Atminimo žodį Stasiui Stacevičiui, 2001 m. Poezijos pavasario laureatui, reikėtų pradėti tradiciškai: gimė jis 1959 m. lapkričio 19 dieną Merkinės viensėdyje…

2012 m. Nr. 10 / Ne, nekūrenu ugnies slaptoj ir tik man egzistuojančioj Mildos šventykloj, nė aukuro joje nėra. Ši šventykla, nors ir nuošalėj, nėra tokia atoki, kad, pamatę dūmus, nesusidomėtų uogautojai ar medkirčiai.

2012 m. Nr. 5–6 / Toli nuo žmonių moters balsas gražus – radijo laidoje apie miestus vaiduoklius – pagražina likusius mano grašius.

2012 m. Nr. 4 / Dainava – tai būsena, kai siela pati dainuoja… Kad ir be garso. Andai Vasario 16-oji sutapo su Užgavėnėm, ir Merkinės kultūros centro moterėlės labai kruopš­čiai ir nerimastingai rengėsi šventės programai…

2011 m. Nr. 6 / Įtartina erkė įkando, rodos, 1997 m. vasarą, net kaulus ėmė gelti, o taip nesinori pas miestelio gydytojas, nė sykio dar nebuvęs tame rūme, pastatytame prieš tris dešimtis metų. Lėtai slenku, pirmiausia aplankau tėvo irgi senolių…

2011 m. Nr. 2–3 / Paskutinių Merkinės pagonių – kol kas – neprakeiktas, į naktį, kur tavo vėlė gal nebus nebyli, greitai išsiųstas būsiu. Ir tapsiu labai seniai baigtas –

2010 m. Nr. 4 / Retai dėl tavęs aš pravirkdavau vynuogėm, ir tom akimirkomis pragiedrėdavai.

2001 m. Nr. 7 / Atsako Marcelijus Martinaitis, Jurga Ivanauskaitė, Stasys Stacevičius, Gintaras Grajauskas, Rimantas Černiauskas, Stasys Jonauskas, Algimantas Zurba, Herkus Kunčius

2012 m. Nr. 5–6 / Toli nuo žmonių moters balsas gražus –
radijo laidoje apie miestus vaiduoklius –
pagražina likusius mano grašius.

2012 m. Nr. 4 / Dainava – tai būsena, kai siela pati dainuoja… Kad ir be garso. Andai Vasario 16-oji sutapo su Užgavėnėm, ir Merkinės kultūros centro moterėlės labai kruopščiai ir nerimastingai rengėsi šventės programai…

2011 m. Nr. 2–3 / Paskutinių Merkinės pagonių – kol kas – neprakeiktas,
į naktį, kur tavo vėlė gal nebus nebyli,
greitai išsiųstas būsiu. Ir tapsiu labai seniai baigtas –

2010 m. Nr. 4 / Retai
dėl tavęs aš pravirkdavau vynuogėm,
ir tom akimirkomis
pragiedrėdavai.