2009 m. Nr. 8–9

„Vargiai kuris kitas iš to meto rašytojų buvo taip karštai mylimas ir gerbiamas kaip Vaižgantas. Jį labai mėgo visuomenė, ir jis ne mažiau mėgo žmones. Jis su atvira širdimi ir ištiestomis rankomis priimdavo visus, kas tik į jį kreipdavos ir, nekreipdamas dėmesio į politines ar religines pažiūras, stengdavosi padėti. Atrodė, kad jam kiekvienas žmogus, kuris turi žmogaus veidą, yra jo brolis, jo bičiulis, jo draugas. „Mylėti ir būti mylimam“ – toks buvo jo gyvenimo šūkis“, – savo prisiminimuose, parašytuose 1971 m. gruodžio 22 d., gražiai ir taikliai pavadindamas Vaižgantą „vaikščiojančia ir spindinčia Aukštaitija“, teigė Juozas Keliuotis.
Vaižgantas – pats neramiausias ir populiariausias prieškario laikų aukštaitis Kaune ir visoj Lietuvoj, savo meniškais pamokslais Vytautinėje bažnyčioje, savo purslojančia beletristika ir publicistika. Pasak Juozo Tumo-Vaižganto biografo Aleksandro Merkelio, „iš matyto gausaus gyvenimo molio, iš savo paties dvasios patyrimų Vaižgantas kūrė prozos simfonijas, pririnko į savo kūrybos aruodus ne vienas rieškutes deimančiukų – gyvų ir šviesių žmonių paveikslų, jų likimų su polėkiais ir nuopuoliais, gamtos ir kultūros vaizdų. Jis nebuvo tokios plačios skalės kūrėjas, kaip, pavyzdžiui, Krėvė, bet buvo universalus kitaip – tame pačiame kūrinyje sujungdamas įvairius rašymo žanrus – beletristiką ir publicistiką. Publicistikoje jis beletristas, beletristikoje – publicistas. Jame buvo sumišęs auksas su smėliu. Neišsijotas, neišplautas – kaip neišplautas pats gyvenimas“.
Vaižgantą vadino Lietuvos visuomenės nuotaikų barometru, didžiausiu moraliniu autoritetu. Tautos atgimimo skelbėjas ir puoselėtojas, „deimančiukų rinkėjas“ ir „veikliojo lietuvio“ paveikslo kūrėjas (toks lietuvis dabar ypač aktualus). Tačiau šiandien rašytojas lyg ir primirštas – jo kūrybai nagrinėti net ir mokyklų programose skiriama per mažai dėmesio.
Gana keista, kad apie šį ryškaus talento rašytoją ir visuomenės veikėją dar iki šiol neišleista atsiminimų knyga. Šią spragą mėgina užpildyti Maironio lietuvių literatūros muziejus. Knygą išleis Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla J. Tumo-Vaižganto 140-osioms gimimo metinėms.

Alfas Pakėnas

Juozą Tumą-Vaižgantą pirmąsyk pamačiau 1921 metų pavasarį. Tai atsitiko gimtajame mieste – Rokišky. Buvo šviesus ir gaivus pavasario sekmadienis. Visame mieste išklijuoti skelbimai, jog po pamaldų įvyks Pažangos partijos rinkiminis mitingas, kuriame kalbės iš Kauno atvažiavęs Vaižgantas. Kalbėtojo pavardė mane be galo sudomino ir aš nusprendžiau dalyvauti mitinge. Tada buvau penktos klasės moksleivis Rokiškio gimnazijoj, buvau perskaitęs Vaižganto „Pragiedrulius“ ir jais labai sužavėtas. Džiaugiaus, galėsiąs pamatyti gyvą garsų Lietuvos rašytoją.

Tada visame krašte vyko karšta rinkiminė kampanija į Lietuvos Seimą. Kiekvieną sekmadienį įvairios partijos Rokišky rengdavo mitingus. Itin triukšmingi būdavo socialdemokratų ir kun. Stakelės susibūrimai. Socialdemokratai tuomet Rokišky buvo gan įtakingi ir veiklūs. Jų buvo žymūs veikėjai – prof. A. Purėnas, kuris buvo gimnazijos direktorius, ir advokatė Z. Purėnienė, kuri ėjo notaro pareigas ir buvo gausios profesinės darbininkų sąjungos pirmininkė. Juos viešai palaikydavo dailininkas Justinas Vienožinskis, nors pats nebuvo socialdemokratas. Kun. Stakelė, kaimyninės mažytės Ragelių parapijos klebonas, laikėsi sau giminingo kun. A. Strazdelio tradicijų: visada būdavo proletariškai apsirengęs; …nesilaikydavo jokių poniškų ir miesčioniškų papročių, Rokišky buvo įkūręs savo partiją, kuri nesiblokavo nė su viena iš tada čia veikusių partijų. Mitinguose jis žaibus ir perkūnus mėtydavo prieš buržuazinę visuomenę. Kiekvienas kun. Stakelės pasirodymas mitinge virsdavo triukšmingu ir linksmu spektakliu, kuriuo publika visada būdavo labai patenkinta.

Pažangos partijos mitingas įvyko didžiulėje miesto aikštėje – rinkoje. Žmonių jau buvo susirinkę didelis būrys, kai čia atvyko J. Tumas-Vaižgantas. Tai buvo vidutinio ūgio kunigas, dar jaunas, bet jau baltais plaukais, su akiniais ir apsirengęs sutana. Atvyko vienas, nieko nelydimas, nes vietos kunigai buvo krikščionys demokratai, ir jie nesiteikė savo politinį priešą palydėti į kovos areną. Bet ir nestojo viešai prieš jį, o susirinko į kleboniją pietauti, kol jų kolega prakaitavo miesto aikštėje, bekovodamas su socialistais ir liaudininkais.

Vaižgantas pats atidarė mitingą ir ėmė kalbėti. Aš godžiai gaudžiau kiek-Vieną jo žodį ir gestą. Jis kalbėjo nuo Blaivybės draugijos arbatinės laiptų. Jam iš kairės, netoliese, stiebėsi į viršų milžiniška ir žinoma savo gotikos grožiu bažnyčia. Į dešinę nuo jo, kiek toliau, bolavo puikūs grafo Pszezdeckio rūmai, o priešais plytėjo didelė miesto aikštė. Vaižgantas kalbėjo apie buvusią caro priespaudą, apie kilusį prieš ją tautinį sąjūdį ir jo kovas su carizmu. Kalbėjo apie Lietuvos valstybės įkūrimą ir Pažangos partijos lyderių nuopelnus. Kvietė visus balsuoti už jos kandidatus. Kalbėdamas jaudinosi ir nejaukiai jautėsi, smarkiai prakaitavo, nuolat nosine šluostėsi veidą, nusiimdavo akinius ir juos valė, tarytum norėdamas išlošti laiko, kad galėtų nusiraminti ir sutelkti mintis. Jis pats jautė, kad politinių mitingų estrada ne jam sukurta. Nei savo kalbos turiniu, nei forma Vaižgantas nesudomino ir nepaveikė savo gausių klausytojų. Dauguma jų net nežinojo, jog čia kalba garsus lietuvių rašytojas ir visuomenės veikėjas. Daugumai buvo nesuvokiama jo kultūringa, rami, nieko grubiai nepuolanti, subtili ir literatūrinė kalba. Jis dar kalbėjo apie tautinę vienybę, apie visų luomų ir klasių bendradarbiavimą valstybinėje kūryboje. Pagaliau jis užbaigė savo kalbą, nesukėlęs audringo minios pritarimo.

Po J. Tumo kalbos išėjo į tribūną kitų partijų atstovai. Vaižgantas kurį laiką ramiai klausėsi šių kalbų, nereplikuodamas ir nebandydamas atremti iškilusių aštrių kaltinimų Pažangos partijai, o paskui mostelėjo ranka, krestelėjo galvą ir nuėjo į kleboniją pietauti. Po kelių valandų jis vėl grįžo į mitingą ir pareiškė, jog jis pradėjęs mitingą, tai jis turįs jį ir uždaryti. Tuo metu į tribūnų pakilo dailininkas J. Vienožinskis. Jis vaizdinga ir meniškai nuoširdžia forma iškėlė tautinio lietuvių sąjūdžio „Aušra“ nuopelnus ir savo kalbų, nukreiptų asmeniškai į Tumą-Vaižgantą, užbaigė tokiais žodžiais: „Jūs esate romantikai ir tautos svajotojai, jūs prikėlėte lietuvių tautų savarankiškam ir laisvam gyvenimui, – dėkui jums už tai! Bet dabar atėjo nauji laikai: dabar reikia kraštų sutvarkyti realiais socialistiniais pagrindais, apie kuriuos jūs neturite jokios nuovokos, Dabar jūs tik trukdote, pastojate kelių pažangai. Tad geriausia jums pasitraukti iš politinio gyvenimo ir garbingai pailsėti!“

Vaižgantas, girdėdamas šiuos žodžius, atrodė, smarkiai susijaudino, visas suvirpo, sujudėjo ir ėmė gyvai ir karštai kalbėti: „Tai ką? Išeina, jog mes jau nereikalingi, kad mes jau atlikome savo uždavinį ir mums jau nebėra kas veikti šiame pasaulyje! Štai nauji galvočiai mums į akis sako: dėkui, ką padarėte tautai, dabar štai jums šluota – sėskitės ant jos ir nebesikiškite į šios žemės reikalus! Bet mes dar esame gyvi. Mes mylime savo tautą ir norime jai sukurti geriausią gyvenimą! Mes dar norime gyventi, o jūs mums siūlote garbingai numirti! Dėkui už tai! Visi balsuokite už Pažangos partiją! O dabar šį mitingą laikau uždarytu!“

Publika ėmė skirstytis į namus. Kun. J. Tumas neatsakė nė į vieną Pažangai mestą kaltinimą, jis daugelio jų net ir negirdėjo, nes nesiklausė.

Po mitingo Vaižgantas vėl norėjo grįžti į kleboniją. Bet staiga prie jo prišoko J. Vienožinskis, karštai jį pasveikino ir ėmė kviesti į karčemą išgerti. Vaižgantas spyriojos, matyt, aiškinosi negeriąs, bet J. Vienožinskis neatstojo nuo jo, draugiškai apkabino ir nusivedė karčemos link. Kai kurie mitingo dalyviai tai matė ir stebėjosi: kai viešai kalba, tai lyg ir priešai, o dabar apsikabinę eina drauge išgert! Žinoma, J. Tumas karčemoje degtinės negėrė – tik arbatos. Bet užtat jo bičiulis išgėrė degtinės ir už save, ir už jį.

Po trejų metų su J. Tumu-Vaižgantu susipažinau asmeniškai. Tada buvau studentas ir redagavau jaunimo žurnalą „Pavasaris“. Buvo minima Vilniaus Didžiojo Seimo dvidešimtmečio sukaktis. Atėjau į jo butą prie Vytauto bažnyčios ir paprašiau parašyti straipsnį apie tą Seimą. J. Tumas-Vaižgantas labai draugiškai mane priėmė ir mielai pažadėjo parašyti. Pažadą išpildė, ir aš jo rašinį apie Vilniaus Seimą išspausdinau žurnale kaip vedamąjį. Bet artimesniems santykiams susidaryti tada nebuvo nei progos, nei pagrindo. Jie užsimezgė tik 1929 metais ir truko ligi pat Vaižganto mirties.

Tų metų vasarą aš baigiau Paryžiuje Sorbonos universitete literatūrines ir filosofines studijas ir sugrįžau į Kauną. Čia per nesusipratimą tuojau buvau paskirtas vyriausiuoju dienraščio „Rytas“ redaktoriumi. O tuo metu kaip tik vyko J. Tumo-Vaižganto jubiliejaus minėjimas. Vaižgantas, nors turėjo piktų ir atkaklių priešų ir jų buvo ne kartą viešai puolamas, vis dėlto buvo nepaprastai populiarus tarp žmonių. Vargiai kuris kitas iš to meto rašytojų buvo taip karštai mylimas ir gerbiamas kaip Vaižgantas. Ir Kauno miesto Rotušės Gulbės salėje beveik ištisą savaitę nesibaigiantis srautas delegacijų bei atskirų asmenų sveikino jubiliatą. Jis be tuščio pasididžiavimo mėgo šį populiarumų ir kasdien ateidavo į Rotušės salę mielai priimti šių sveikinimų. Jį labai mėgo visuomenė ir jis ne mažiau mėgo visuomenę. Jis su atvira širdimi ir ištiestomis rankomis priimdavo visus, kas tik į jį kreipdavos, ir, nepaisydamas politinių ar religinių pažiūrų skirtumo, visiems stengdavos padėti. Atrodė, jog jam kiekvienas žmogus, kuris turi žmogaus veidų, yra jo brolis, jo bičiulis, jo draugas. „Mylėti ir būti mylimam!“ – buvo jo gyvenimo šūkis. Tiesa, jis ne visus suprasdavo, bet visus užjausdavo ir kiekvienam stengdavosi padėti, kas tik į jį kreipdavos. Daugelio gyvenimo apraiškų jis net nesuprasdavo, bot mėgo dalyvauti tuose gyvenimo sūkuriuose ir skaudžiai išgyvendavo, kai į kokių nors visuomeninę ar kūrybinę akcijų būdavo pamirštama jį pasikviesti. Visuomeniškumas buvo vienas iš esmingųjų jo prigimties pradų. Jo prigimtis skverbėsi daugiau į platumą, negu į gilumą. Jis buvo individualus ir originalus, bet niekada nesistengė užsidaryti savo kiaute. Jo individualybė organiškai susiliedavo su jo visuomeniškumu ir sudarė tokią vieningą būtybę, kuri pati savaime priminė meno kūrinį. Todėl ir rašytojams jis buvo gera medžiaga – tarsi užbaigtas pjesės ar romano personažas. Be to, jis buvo labai nuoširdus, patrauklus bei atviras visiems keturiems vėjams, su džiaugsmu priimantis ir visus iš išorės plaukiančius pradus.

Taigi, ir aš nuvykau į Gulbės salę pasveikinti jubiliato „Ryto“ vardu, nors jo leidėjo nebuvau įgaliotas. Tai jie palaikė mano politiniu „nedrausmingumu“. Jubiliatas karštai padėkojo už sveikinimus ir čia pat mane išbučiavo. Visa salė plojo. Aš pajutau, kad „Ryte“ reikia būtinai paskelbti gerą straipsnį apie Vaižgantą, tačiau nebuvo kam greitosiomis jo parašyti. „Rytas“ neturėjo pastovių ir kompetentingų bendradarbių rato, o aš pats, eidamas vyriausiojo redaktoriaus pareigas, negalėjau rasti laisvos valandėlės tokiam straipsniui parašyti. Tad ėmiau ir perspausdinau puikų Vinco Mykolaičio-Putino rašinį „šviesioji Vaižganto kūryba“. Šis buvo ką tik atspausdintas vienoje Vaižganto Raštų knygoje. Žinoma, jį atspausdinau autoriui sutikus. Kitą dieną sutinku gatvėje susijaudinusį ir nusiminusį Vaižgantą. Teiraujuos, kas atsitiko, o jis tuojau man viską išdėstė:

– Aš ką tik iš „Ryto“ redakcijos. Buvau užėjęs jums padėkoti už atspausdintą straipsnį apie mane. Ta proga norėjau ir su jumis arčiau susipažinti. Ir ką gi? Jūsų neradau redakcijoj. Radau tik Leoną Bistrą ir kitus „Ryto“ leidėjus. Jie mane tenai labai nemandagiai priėmė, priekaištavo Dievažin už ką. Dabar jaučiuosi įžeistas, pažemintas…
– Bet už ką gi, kunige kanauninke? Ir kaip jie drįso taip padaryti? Jūsų vizitą laikau dienraščiui didele garbe, labai dėkoju ir nuoširdžiai prašau atleisti už patirtus ten nemalonumus. Gaila, kad aš tuo metu nebuvau redakcijoje.
– Jie visus turimus priekaištus tautininkų valdžiai bloškė į mane. Tarytum aš būčiau pati valdžia, tarytum aš valdyčiau ir būčiau atsakingas už valdžios veiksmus. Valdžia valdo, kaip jai patinka, ir mano nuomonės nei patarimo nesiklausia. Kuo aš dėtas, jei jiems valdžia nepatinka!
– Kanauninke, nesijaudinkite ir nesiteisinkite! Aš puikiai suprantu, kokia nesąmonė jus pulti ir įžeidinėti dėl valdžios. Jų šį poelgį laikau šiurkščiu išsišokimu, tad labai prašau man atleisti.
– Bet vis dėlto jūs esate to laikraščio redaktorius, ir aš jums, o ne kam kitam norėjau padaryti padėkos vizitą.
– Turbūt į šią vietą aš patekau per nesusipratimą ir ilgai ten nepasiliksiu. Leidėjai ten mane traktuoja beveik kaip idėjinį savo priešą. Kasdien turiu su jais aštrių ginčų ir nesutarimų. Ilgai tenai neištversiu, o jus gerbiu ir myliu kaip didelį Lietuvos rašytoją. Niekad neprisidėsiu prie jūsų niekinimo.

Išsiskyrėme draugiškai, bet Vaižganto liūdesys išliko ir jam atsisveikinant. Matyt, jį giliai ir aštriai tenai buvo įskaudinę.

Po kurio laiko „Tiesos“ draugijos pirmininkas L. Bistras, atėjęs į „Ryto“ redakciją, ėmė man priekaištauti:

– Jums čia pradėjus dirbti, pradėjo lankytis priešiškos mums ideologijos žmonės. Neseniai buvo atėjęs ir J. Tumas-Vaižgantas. Išsibarėm kaip reikiant!
– Ir visiškai be reikalo. Vaižgantas nėra partinis politikas ir buvo nesąmonė jį užsipulti. Be to, jis atėjo pas mane. Ir jį įžeisdami, jūs įžeidėte ir mane.
– Tačiau jūs didelę klaidą padarėte, perspausdindami Putino straipsnį apie Vaižgantą, – pertraukė mano Bistras. – Vienas liberališkas kunigas giria kitą liberališką kunigą. Katalikų dienraščiui tai nedera daryti. Už tai man jau padarė priekaištą net Vatikano atstovas. Pasakiau jam, jog ši klaida padaryta be mano žinios ir pasižadėjau, kad ji bus ištaisyta.
– Bet kaip jūs manėte tai padaryti? Argi „Ryto“ redakcija paskelbs, jog šis straipsnis atspausdintas be jos žinios? Tai būtų jau per daug juokinga nesąmonė!
– Galima būtų paprieštarauti tame straipsnyje paskelbtoms tezėms. Ir tai jūs pats turėtumėt padaryti.
– Ne. Aš tokio straipsnio nerašysiu ir nieko nepaneigsiu. Kaipgi aš galiu rašyti prieš straipsnį, su kuriuo visai sutinku? Ir kokia nesąmonė būtų nei iš šio, nei iš to įžeidinėti abu žinomus ir gerbiamus rašytojus. Juk straipsnis buvo įdėtas man pačiam paprašius Putino sutikimo. Jūs pats matote, kad to negalima daryti – tai būtų abiejų rašytojų įžeidimas ir savęs išniekinimas. Tai būtų keista, juokinga ir absurdiška.
– Gal jūs ir teisus. Gal ir nereikia dabar nė vieno šių rašytojų įžeidinėti. V. Mykolaitis-Putinas labai jautrus, jis tolsta nuo katalikybės. Jei jį dabar užkabintume, tai jis gal tikrai nuo jos nusigręžtų, bet ką daryti, kai aš net Vatikano atstovui pažadėjau, kad ši jūsų padaryta klaida bus atitaisyta?
– To tai aš nežinau!
– Jei taip, tai gal jūs parašytumėt straipsnį, kur būtų netiesioginiu būdu, neminint nei Vaižganto, nei Putino, sukritikuojamos ir paneigiamos tame straipsnyje paskelbtos tezės. Tada ir vilkas liktų sotus, ir avis sveika./
– Jūs siūlote tokį politišką ir diplomatinį klausimo išsprendimo būdą, tačiau nežinau, ar aš sugebėsiu juo pasinaudoti, – diplomatiškai užbaigiau šį nemalonų pokalbį.

Po to mano ir „Ryto“ leidėjų santykiai vis aštrėjo, o kilę nesusipratimai nuo pirmosios redagavimo dienos vis didėjo. Jie buvo ir ideologinio, ir politinio, ir taktinio, ir asmeninio pobūdžio. Pavyzdžiui, aš griežtai atsisakiau ginti prelatą Olšauską, kai tuo metu kilo garsioji byla dėl moters nužudymo. Ir kitų neprašiau rašyti jį ginančių straipsnių. Tai kriminalinio pobūdžio byla, teismas teišaiškina, kas ir kiek čia kaltas, sakydavau karštuoliams. Prelatas Olšauskas dėl to iš kalėjimo skundė mane net arkivyskupui.

Ir aš, būdamas nepartinis, prieš savo norą ir per nesusipratimą buvau įtrauktas į partinių kovų sūkurį. Papuoliau į aštrų konfliktą su visomis tada buvusiomis Lietuvoje buržuazinėmis partijomis. Nusivyliau visa to meto susmulkėjusia supilkėjusia visuomene ir buvau nušalintas nuo vyriausiojo redaktoriaus pareigų. Tik baigęs mokslus ir pradėjęs dirbti, po dviejų mėnesių atsidūriau gatvėje: vienišas, nusivylęs, susipykęs beveik su visa vyresniąja karta. Mano sveikata pašlijo. 1930 metais turėjau atlikti kareiviavimo prievolę, bet sveikatos tikrinimo komisija pripažino mane esant per silpną tarnauti kariuomenėje. Buvau pakviestas į Užsienio reikalų ministeriją „Eltos“ redaktoriumi, bet nepanorėjau tapti valdininku ir atsisakiau šio pakvietimo. Buvau dar pakviestas redaktoriumi į „Mūsų laikraštį“, bet ir iš ten pasitraukiau. Anksčiau buvau numatytas literatūros ir žurnalistikos dėstytoju į Filosofijos fakultetą, bet, man viešai pasireiškus, buvo atsisakyta tokios minties.

Kurį laiką beviltiškai blaškiausi, didelio nerimo apimtas ir pesimizmo slegiamas. Bet jauna prigimtis atsilaiko prieš pirmuosius tragiškus smūgius. Nusivylęs vyresniąja kartą, ryžausi savo veiklą nukreipti jaunuomenės link. Dar 1929 m. įsteigiau jaunesniųjų moksleivių žurnalą „Ateities spinduliai“ ir kiek laiko jį redagavau. Mane ėmė lankyti jaunieji literatai, ir greitai jų susispietė ištisas būrys. Taip 1930 metais suorganizavau ir suredagavau modernios literatūros almanachą „Granitas“. To meto sąlygomis tai buvo sunkus ir sudėtingas darbas.

Tačiau buvau ištroškęs darbo ir veiklos. Buvau, rodos, tam ir šiek tiek pasirengęs – baigęs Lietuvos universitetą ir Sorbonos universitetą Paryžiuje. Reikėjo ieškoti naujų kelių. Bet kur ir kaip – aš to pats gerai nenumaniau. Aš pats buvau draskomas aštrių vidinių prieštaravimų, apimtas nuolatinio didelio nerimo. Galvojau, kad reikia veikti, reikia ieškoti naujų kelių. Reikia įsteigti savarankišką, laisvą, jokiomis dogmomis ir jokiais prietarais nesuvaržytą kultūros gyvenimo žurnalą, kuris išjudintų visą mūsų sustingusį gyvenimą, jį nuskaidrintų ir dvelktelėtų šviežiu, gaiviu vėju. Reikia į jį pakviesti rašytojus, dailininkus, įvairių pažiūrų kultūringus žmones ir sutelktomis pastangomis ieškoti naujų kelių visose mūsų gyvenimo srityse. Reikia įsteigti žurnalą, kuriame aš būčiau tikras šeimininkas – nepriklausomas nei nuo leidėjų, nei nuo kokių nors partinių lyderių ar miesčioniškų prietarų kupinos visuomenės. Tokios mintys ar tik svajonės ir pagimdė savaitinį, iliustruotą kultūros gyvenimo žurnalą „Naujoji Romuva“, kurio aš buvau ir steigėjas, ir leidėjas, ir redaktorius. Šis žurnalas išsilaikė ištisą dešimtį metų. Mintis jį įsteigti galutinai subrendo 1930 metų rudenį. Gruodžio 1 dieną turėjo pasirodyti pirmasis numeris. Tuojau ėmiau ieškoti spaustuvės, popieriaus, patalpų ir reikalingo kredito, kol suplaukusi prenumerata jį padengs. Ėmiau telkti bendradarbius, lankyti ir kalbinti rašytojus, dailininkus bei mokslininkus. Vieną pirmųjų pakviečiau J. Tumą-Vaižgantą. Jis entuziastiškai pasveikino šį sumanymą, mielai sutiko bendradarbiauti ir pažadėjo stengtis kiekvienam numeriui ką nors parašyti. Sutiko bendradarbiauti nestatydamas jokių sąlygų, nepasiteiravęs, nei koks bus mokamas honoraras, nei kokia bus žurnalo kryptis, nei kokie bus jo bendradarbiai. Kai kurio to meto senieji rašytojai buvo taip susipykę, jog kviečiami bendradarbiauti iš karto pasakydavo, kad jei toks ar kitoks rašytojas bendradarbiaus, tai JIS jokiu būdu negalėsiąs tame pačiame leidiny darbuotis. Vaižgantui buvo visiškai svetimas toks jausmas ir požiūris.

Tada jis pakvietė mane pasilikti pietų. Kaip tik tuo metu pas jį atėjo dar vienas svečias iš universiteto. Vaižgantas buvo puikios nuotaikos ir gyvai, vaizdingai pasakojo savo įspūdžius iš latvių ir estų teatrų, kuriuos buvo lankęs. Paryškino, jog jų balerinos skirtingai individualiai šoko ir čia pat ėmė vaizduoti, kaip šoko latvė ir kaip šoko estės. Tuo metu į saloną įėjo sukumpusi jo šeimininkė ir tarė: dvasiškasis tėveli, prašau pietų!

Bet „dvasiškasis tėvelis“ į jos kvietimą nekreipė jokio dėmesio, o pasikėlęs sutaną linksmai šoko baletą, šeimininkė dar kartą pakartojo savo kvietimą, melancholiškai palingavo žilą galvą, paskui mostelėjo ranka ir išėjo. Tumas tik galutinai pailsęs ir uždusęs liovėsi šokęs ir mudu nusivedė į valgomąjį. Pietūs buvo skanūs ir sotūs, bet jokiais svaiginamaisiais gėralais nepavaišino, nes pats jų visiškai negerdavo. Pietų valanda praslinko linksmoj, šviesioj ir bičiuliškoj nuotaikoj. J. Tumas buvo toks paprastas ir nuoširdus, jog iš karto su juo imdavai jaustis jaukiai ir laisvai.

Po kelių savaičių vėl aplankiau J. Tumą-Vaižgantą – pažadėtos žurnalui medžiagos pasiimti. Radau jį sunerimusį ir susirūpinusį.

– Argi jūsų organizuojamas žurnalas dar išeis? Juk mieste plačiai pasklido gandai, kad jis jau žlugo dar negimęs. Sako, jog pats suskubęs susipykti su jo leidėjais ir kad dėl to žurnalas nepasirodysiąs. Konservatoriai klerikalai jau triumfuoja.
– Kanauninke, žurnalas tikrai pasirodys. Leidimą jau turiu kišenėje. Su „Spindulio“ spaustuve jau sudariau sutartį dėl jo spausdinimo. Iš karto nereikės mokėti už tai grynais. Sutiko kredituoti. Kol suplauks prenumerata, atsilyginsiu vekseliais. Popierių irgi užsakiau ištisiems metams, žinoma, taip pat kreditan. Tik administatoriaus dar neturiu. Pats užsakinėju žurnalui medžiagą, pats bėgioju po namus ją rinkdamas. Kvalifikuotų administratorių pas mus nėra, tai reikia surasti nors sąžiningą ir gabų žmogų, kuris bedirbdamas išmoktų savo amato. Bet kur ir kaip greitosiomis tokį žmogų rasti? Juk jūs pats žinote, kiek daug pas mus žlugo laikraščių ir žurnalų vien dėl to, kad stokojama sąžiningų administratorių. Reikės kurį laiką pačiam juo būti.
– To tai per daug! Būtinai turi susirasti administratorių, kitaip niekas neišeis! Ir redakcijos sekretorius būtinai bus reikalingas, kitaip paskęsi visokiose redagavimo smulkmenose ir negalėsi rimtai žurnalui vadovauti. Aš jums kiek galėdamas padėsiu. Be beletristikos, straipsnių ir recenzijų žurnalui teiksiu ir publicistinių, gyvenimiškų pastabų, kurios savaitiniam žurnalui būtinai reikalingos. Jei įkursi žurnalui leisti draugiją, tai sutiksiu būti jos nariu. Tik jūs pats nenuleiskite rankų ir nepasiduokite pesimizmui.
– Labai dėkui, kunige kanauninke! Tai bus labai didelė parama! Gal jūs sutiktumėt būti ir žurnalo redakcijos nariu? Tada nesijausčiau toks vienišas ir turėčiau su kuo nuolat pasitarti. O dabar dažnai net nežinau, kas priešas, kas draugas. Kas nuoširdžiai pasiryžęs žurnalui padėti, o kas nori tik jį žlugdyti, pasinaudodamas jam parodytu pasitikėjimu.
– Mielai sutinku būti ir redakcijos nariu. Žinoma, aš redakcijoj nesėdėsiu, žurnalo interesais nepriimdinėsiu ir jam rengiamos medžiagos kalbos netaisinėsiu. Aš tam per senas ir per daug turiu kitų darbų. Bet kartą į savaitę visada galėsiu ateiti į redakciją ir būti visiškoj jūsų dispozicijoj. Galėsiu jums padėti ir kilus nesusipratimams su valdžia, o jie bus tikrai neišvengiami. Jeigu žurnalas norės būti aktualus ir gyvas. O valdžia kartais manęs ir paklauso. Paprastai sakoma: Tumas visiems padeda, visus užjaučia ir gelbsti. Dėl to negalima, girdi, jo visada paklausyti. Bet vis dėlto aš kai ką ir galiu. Kai kada išgirsta ir mano balsą. Sako, Tumas yra tautos veteranas, nors ir nepataisomas romantikas, idealistas ir svajotojas.

– Labai dėkui, brangus kanauninke! Tai nuo šios valandos jūs – „Naujosios Romuvos“ redakcijos narys…
– Sutarta! Žinoma, už darbą redakcijoje aš nereikalausiu nė cento. Jūs man mokėsite tik honorarą už straipsnius.
– Puiku. Su viskuo sutinku. Žurnalas pasirodys ir jis reguliariai eis.
– Aš jums pamedžiosiu ir naujų bendradarbių. Tikiuos, jog sutarsime. Aš tolerantiškas ir sugyvenamas žmogus.
– Tai gerai žinau!
– O dabar eime pietų. Jie jau paruošti, tik šeimininkė laukia, kol svečias išeis, o jis neišeis, kol ji nepavaišins jo skaniais pietumis! Ar ne taip?

Čia kanauninkas pakvietė savo šeimininkę ir įsakė dviem žmonėms padengti stalą.

Po pietų aš išėjau ir vėl pasinėriau į žurnalo organizavimo darbų. Buvau sustiprintas Vaižganto entuziazmo, jo palankumo ir pažado visada padėti.

Juozas Tumas-Vaižgantas su kaupu tesėjo visus žurnalui duotus įsipareigojimus, ištikimai ligi mirties jame bendradarbiavo, kartais man trumpam laikui leisdavo išvykti pailsėti. Tada pats eidavo redaktoriaus pareigas, Savo straipsnius dažniausiai pats atnešdavo į redakciją, nereikalaudavo pačiam jų atsiimti, kaip darydavo daugelis kitų žymių bendradarbių, Be straipsnių, recenzijų ir beletristikos dalykėlių, bevelk kiekvienam numeriui Vaižgantas pateikdavo gyvenimo nuotrupų, įvairių aktualių pastabų, kurioms spausdinti žurnalo buvo įsteigtas specialus skyrius „Pastabos“. Niekad neteko su juo susikirsti: pastebėjęs kuriuo nors klausimu mano skirtingų nuomonę, tuojau nusileisdavo. Nors savo pažiūros nekeisdavo, bet nekeldavo jokių ginčų. Aš, žinoma, irgi vengdavau su juo ginčytis, jei dėl ko nors ir nesutikdavau, visus jo rašinius ir pastabas spausdindavau be jokių pataisų. Jie buvo ranka rašomi, bet labai aiškia rašysena, didelėmis raidėmis, kad spaustuvės darbininkai galėtų juos lengvai perskaityti. Tik labai jautrus buvo korektūros klaidoms. Joms pasitaikius, nevengdavo korektoriaus išplūsti. Bet plūsdavo jį vaizdingai, raiškiai ir sultingai – tik ne piktai ir nieku būdu ne kerštingai. Apskritai kiekvienas jo pasirodymas redakcijoj būdavo kaip šviesios saulės patekėjimas. Visada jis čia ateidavo linksmas, jaunatviškas, kupinas giedraus humoro ir šiltų jausmų. Visada atvykęs tuoj sukeldavo šviesių nuotaikų ir entuziazmų.

Vaižgantas visada, kiek tik galėjo, stengdavosi visiems padėti ir visus gelbėti bėdai ištikus. Šiuo atžvilgiu jis esminę pagalbą suteikė ir „Naujajai Romuvai“.

Ką gi „Naujoji Romuva“ Tumo-Vaižganto atspausdino? Pirmiausia reikia paminėti jo beletristikos tekstus, būtent: „Kultūros vaizdai“, „Nei šis, nei tas“, „Audra kalnuose“. Visi jie buvo paskelbti 1931 metais. Pirmieji du – tai Lietuvos gyvenimo vaizdai, kur panaudota ir etnografinė medžiaga, ir lietuvių liaudies buities motyvai. Trečiasis vaizduoja autoriaus keliones po Prancūzuos Alpes. Jame pasireiškia didelė meilė gamtai, sugebėjimas į ją giliai ir nuoširdžiai įsijausti ir sultingai jos gyvenimų pavaizduoti, Reikia paminėti ir jo kelionių po Italiją, Prancūziją bei Lietuvą aprašymus. Tai ne koks reportažinis kelionių įspūdžių aprašymas. Čia visa naudojamoji medžiaga gerai autoriaus sugromuliuota, individualiai išgyventa – visa išplaukusi iš jo turtingos kūrybinės asmenybės. Todėl šie kelionių įspūdžiai drauge yra ir grožinės literatūros kūriniai. Stabtelėkime ties vaizdeliu „Viena diena Nemajūnuose“ („Naujoji Romuva“, 1931 m. birželio 14 d.). Juk tai ne paprastas kelionės įspūdžių aprašymas, o ištisa poema, kupina kosminės gamtos poezijos, tik proza parašyta, bet primenanti „Anykščių šilelį“. Tai tikras tumiškas deimančiukas, tyras literatūros šedevrėlis. Čia Vaižgantas kaip senovės pagonis garbina gamtą, žavisi jos stebuklais, visa savo būtybe įsijaučia į jos paslaptis ir jos nuostabųjį grožį. Patekęs į gamtos prieglobstį, Vaižgantas savo bendrakeleiviui Povilui Galaunei taria: „Povilai, tuojau nusiaukime pušnis, nes vieta, kur atsiradome, šventa yra: nuštilkime plepėję pašalines istorijas, nes mano slegia šventyklos kilnumas. Ar užmiršai, kaip nustėra žmonės, įėję į rūmą, kur Dievas gyvena? Pagerbkime didžiąją Gamtos Dvasią ir kepures nusiimdami, nes vis tiek prakaitas srovėmis žliaukia. Apsidairyk – niekur aplink gyvo žmogaus, o jo darbo žymių – visur. Nė mažiausios negyvos vietos, plikų uolynų, žvirgždynų.“

Bene daugiausia Vaižgantas „Naujajai Romuvai“ bus davęs literatūros istorijos ir kritikos straipsnių bei literatūrinių recenzijų ir bibliografinių informacijų.

Apie Salomėją Nėrį jis entuziastiškai atsiliepia ir prisipažįsta, jog jos poezija jį „visai pavergė“: „49 miniatiūros po 3–4 posmelius; lyg šilkiniu siūleliu ir biseriniais poterėliais išsiuvinėti vaizdeliai. Miniatiūros, už kurias tačiau tenka mokėti kaip už didelius paveikslus.“ Recenzijos pabaigoje humoristiškai ir bičiuliškai jauną poetę įspėjo: „Salinmute, sukalbėk padėkos poterėlį, kad kunigas Maliauskas ar kas jum lygus neskaito poezijų, nes jei paskaitytų, oi duotų už tai, kad nuoga bėgioji į mišką, kad „be bažnyčios, be altorių“, kad bevelėji krematoriumą ir dar už kai ką“,“ („Naujoji Romuva“, 1931 m. gegužės 10 d,). J. Tumas-Vaižgantas vienas pirmųjų, jei ne pats pirmasis, „Naujojoj Romuvoj“ iškėlė Jono Marcinkevičiaus talentą, plačiai recenzavo Mikalojaus Katkaus „Balanos gadynę“ ir labai aukštai ją įvertino: „P. Vaičiūnas, antai, „Balanos gadynę“ pavadino akvarelėmis pieštą aukštaičių buitį. Aš savo būdu pasakysiu, kad čia ištisa kasykla kaimo buities deimančiukų; to, ko ieškodavau mintimis nuolatos grįždamas į vaikystės dienas. Betarpišku jausmu gaubiama „Balanos gadynė“, nors grynai moksliškai kalbant, etnografinis kūrinys, bet virsta lyg beletristiniu: skaitai ir neatsiskaitai, ir nekalta vaikiška šypsena nenueina nuo lūpų…“

Savo recenzijas „Naujojoj Romuvoj“ jis pasirašinėdavo įvairiopai, dažniausiai po jomis dėdavo parašą: dr. J. Tumas. Nepamiršdavo ir Vaižgantu pasirašyti, o po smulkesniais dalykėliais padėdavo tik inicialus: K. J. T., J. T., arba dr. J. T.

Jis rašydavo ne tik apie literatūros veikalus, bet ir apie dailės, muzikos, religijos, kalbotyros, istorijos bei žurnalistikos knygas. Bet prie jų plačiau nesustodavo, o pasitenkindavo tik laikraštine ir bibliografine informacija.

J. Tumas „Naujajai Romuvai“ davė ir grynai publicistinių straipsnių, kokiose nors konferencijose ar susirinkimuose skaitytų paskaitų. Labai aktualių, parašytų gyva šnekamąja kalba. Juk Vaižgantas buvo ir žymus oratorius-paskaitininkas. Kultūrinių, tautinių ir valstybinių švenčių proga jis visada būdavo kviečiamas tarti savo žodį. Ir niekados neatsisakydavo, nes tai laikydavo šventa savo pareiga.

Bet originaliausias Vaižganto publicistinis įnašas į „Naująją Romuvą“ yra jo „Pastabos“ – trumpi straipsneliai aktualiais gyvenimiškais klausimais. Pradžioje jis beveik vienas šį skyrelį ir užpildydavo, bet greit ėmė rastis šio tumiško publicistikos žanro pasekėjų, kurie jo pavyzdžiu irgi ėmė rašyti trumpus gyvenimiškus straipsnelius. Bet nė vienas jų neprilygo Tumui, o jam mirus, šis skyrius „Naujojoj Romuvoj“ visai išnyko.

J. Tumas-Vaižgantas buvo jautrus, pastabus ir gyvas. Kol jis pėsčias ateidavo iš savo buto į redakciją, prisirinkdavo ištisą pluoštą įspūdžių ir aktualių pastabų. Juos čia pat, redakcijoj, užrašydavo. O po pusvalandžio juos linotipininkas jau rinkdavo kitam žurnalo numeriui. Šios nuoširdžios, gaivališkos pastabos domindavo skaitytojus ir paskatindavo gyvai į jas reaguoti.

1932 metų rudenį Tumas ėmė sirguliuoti, net buvo priverstas ir ligoninėj pagulėti. Todėl vis mažiau ėmė rašinėti į „Naująją Romuvą“. 1933 metais žurnalas išspausdino tik vieną jo straipsnį – apie J. Lindę-Dobilą.

Su J. Tumu-Vaižgantu teko susidurti dar ir kitoje srityje. 1932 metais kilo sumanymas įkurti Lietuvių rašytojų draugiją. Buvo tam sudarytas organizacinis komitetas, bet darbas nesisekė. Rašytojai tada buvo per daug pakrikę, susiskaldę: vieni užsidarę tarp keturių sienų nieko nenorėjo žinoti apie kitus, antri asmeniškai susipykę dėl recenzijų, įžeidimų – nenorėjo net susitikti vienas su kitu. Jaunieji literatai, norėdami kaip galima greičiau prasimušti į viešumą, telkėsi į grupes ir grupeles, dar gerai nežinodami, ko jie iš tiesų nori. Galbūt todėl rašytojai vėliausiai iš visų tada buvusių Lietuvoje profesijų susitelkė į vieną organizaciją. Vien dėl literatūros ir iš literatūros gyvenančių rašytojų tada beveik nebuvo. Visuomenė mažai domėjosi literatūra, stigo kvalifikuotų ir sąžiningų leidėjų, o valdžia jai remti tiesiogiai neskyrė nei jokių lėšų, nei premijų, nei stipendijų, Apie naujų kadrų ugdymą net nebuvo kalbama ir konkrečiai nieko šiuo reikalu nebuvo daroma. Literatūros žurnalai gimdavo ir greitai vėl žlugdavo, likdami skolingi ir spaustuvėms, ir popieriaus pirkliams, ir savo bendradarbiams, ir skaitytojams. Jei ir kildavo koks sumanymas, tai nebuvo kompetentingo rašytojų organo, kuris jį paremtų, apgintų ir įgyvendintų. Jokių literatūras vakarų tada nerengdavo, atrodo. jog net nežinota, kad jie reikalingi. Tokiomis sąlygomis nebuvo lengva įkurti Rašytojų sąjungą. Pagaliau vis dėlto buvo sudaryta Lietuvių rašytojų draugijos įstatai. 1932 metais vasario 21 dieną įvyko steigiamasis draugijos susirinkimas. Bet iš 70 pakviestų rašytojų į jį atvyko mažiau kaip pusė. Atvykusiųjų dalis pačioj susirinkimo pradžioj iš jo pasišalino. Atrodė, jog bendram darbui rašytojai dar nepribrendę. Buvo sudaryta valdyba – bet atsitiktinio ir dirbtinio pobūdžio. Tinkamesni tam rašytojai nesutiko joje dalyvauti. Valdybos pirmininku buvo išrinktas Ignas Šeinius, nuolatos gyvenęs Stokholme ir tik kada ne kada atvykstąs į Lietuvą. Bet ir taip sudaryta valdyba šį tą darė – rūpinosi autoriaus teisių apsaugos sustiprinimu, svetimos menkavertės literatams antplūdžio sumažinimu, nuosavos būstinės įsigijimu. Tik jai stigo nuoširdaus kontakto su draugijos nariais. Todėl tų metų lapkričio 20 dieną ir įvyko šis nepaprastas visuotinis Lietuvių rašytojų draugijos susirinkimas. Draugija buvo įsteigta lyg iš naujo. Buvo priimta naujų narių – dabar ji jungė apie 40 rašytojų. Susirinkimas vyko Menininkų klube, kuris buvo ką tik įsteigtas bendromis nepriklausomų dailininkų sąjungos ir „Naujosios Romuvos“ pastangomis. Vaižgantas iškilmingai jį pašventino ir atidarė, dalyvaujant dailininkams, rašytojams, muzikams, aktoriams ir žurnalistams, o man teko ten surengti pirmąjį literatūras vakarą. Į šį klubą buvo perkelti ir „Naujosios Romuvos“ dailininkų „pirmadieniai“ bei rašytojų „literatūriniai ketvirtadieniai“. Klube-kavinėje vykdavo jaunųjų dailininkų, vadinamų modernistais, parodos, jaunųjų muzikų koncertai bei literatūros vakarai. Šį klubą ir Lietuvių rašytojų draugija pasirinko savo būstine ir jame rengdavo literatūros vakarus, reguliarius narių pokalbius.

Taigi šiame Menininkų klube ir įvyko tas nepaprastas visuotinis Lietuvių rašytojų draugijos susirinkimas. Jo pirmininku vienbalsiai buvo išrinktas Juozas Tumas-Vaižgantas. Jį visi gerbė ir mylėjo. Jis buvo labai paprastas ir nuoširdus, paslankus ir paslaugus, niekam nepavydįs, prieš nieką neintriguojąs ir visiems nusiteikęs padėti. Visada pilnas šviesios nuotaikos ir žaismingo sąmojaus. Jis tada buvo toji figūra, kuri galėjo visus rašytojus jungti, nepaisant jų pažiūrų skirtingumo. Susirinkime buvo nutarta savo būstine pasirinkti Menininkų klubą ir čia rengti literatūros vakarus, o kiekvieną antradienį – laisvus narių susiėjimus. Buvo sumanyta įsteigti ir literatūrai remti fondą, keletą metinių literatūros premijų, taip pat nutarta ieškoti kontakto su užsienio rašytojais. Išrinkta nauja draugijos valdyba, į kurią pateko J. Tumas-Vaižgantas (pirmininkas), V. Mykolaitis-Putinas (vicepirmininkas), J. Keliuotis (sekretorius), J. Grušas (iždininkas) ir J. Kossu-Aleksandriškis (turto globėjas). Į Garbės teismą buvo išrinkti Vincas Krėvė-Mickevičius, Balys Sruoga ir Teofilis Tilvytis, į revizijos komisiją – Antanas Vienuolis-Žukauskas, Adomas Lastas ir Petras Babickas. Šiame susirinkime vyravo draugiška ir šviesi nuotaika. Neiškilo jokių nei ideologinio, nei asmeninio pobūdžio ginčų. Buvo daug vilčių išjudinti literatūros gyvenimą ir sudaryti palankesnes sąlygas literatūrai ugdyti. Vaižgantas rašytojų drauguos pirmininku išbuvo ligi pat savo mirties. Po jo mirties draugijos pirmininku beveik kasmet buvo perrenkamas V. Mykolaitis-Putinas.

J. Tumas-Vaižgantas buvo puikus pirmininkas. Visada draugiškas ir paprastas, visada šviesios nuotaikos, jis neatsisakinėjo jokio darbo, nevengė nė vieno žygio, kuris galėtų literatūrai padėti. Jam pirmininkaujant buvo įkurtas lietuvių literatūros rėminio fondas, kuris kasmet turėjo skirti po keturias premijas – poezijai, beletristikai, dramai ir kritikai. Be to, jis turėjo skirti literatūrines stipendijas ir teikti rašytojams paskolas. Pradžiai iš Švietimo ministerijos buvo paprašyta 20 000 litų. Bet ši griežtai atsisakė tokią sumą fondui skirti, o iš kitur gauti lėšų buvo neįmanoma. Tad Fondas buvo priverstas tenkintis tik savo narių rašytojų mokesčiais, o vien tuo remiantis, nebuvo galima nei premijų, nei stipendijų skirti. Fondas galėdavo rašytojams teikti tik trumpalaikes paskolas. Tik po kelerių metų triukšmavimo valdžia ir visuomenė ėmė Fondui skirti šiek tiek lėšų. Tada ir jo veikla galėjo išsiplėsti. Mėginta įkurti bendrovę grožinės literatūros veikalams leisti. Bet dėl lėšų stokos šis sumanymas nebuvo įvykdytas. Valdžia kasmet knygoms leisti skirdavo po 100 000 litų, o kartais net ligi 500 000 litų. Už tokią sumą buvo galima išleisti beveik visus tada Lietuvoje rašomus grožinės literatūros kūrinius, o autoriams sumokėti neblogą honorarą. Ir ši suma grįžtų atgal – ir dar su procentais. Bet Švietimo ministerijos biurokratai ir knygoms leisti komisija taip netikslingai ir neplaningai, tarsi be nuovokos, šias sumas išleisdavo, kad grožinei literatūrai beveik nieko netekdavo. O privatūs leidėjai visiškai nepajėgė šio uždavinio atlikti. Jie drįsdavo leisti tik pačių žymiausių rašytojų kūrinius ir pačių blogiausių, kurie savo tuštumu ir nemoraliu turiniu galėdavo privilioti daugiau skaitytojų. O šiaip padorūs rašytojai ir ypač pradedantieji, norėdami savo knygas išleisti, ne tik negaudavo jokio honoraro, bet dar turėdavo leidėjams padengti jų spausdinimo išlaidas. Dėl tokios būklės buvo daug dejuota, buvo daug projektų, bet tas nedavė jokių rezultatų. Visuomenė knygų nepirkdavo, nors jas ir skaitydavo skolindamasi iš bibliotekų ir iš savo pažįstamų. Knygų išeidavo nedaug ir daugelis jų būdavo žemo lygio, net nevertos skaityti.

Rašytojų draugija pradėjo rengti literatūros, muzikos ir dainų vakarus. Pirmasis toks vakaras įvyko 1933 metų vasario 13 dieną Menininkų klube. Šie literatūros vakarai sulaukė didelio pasisekimo, juos lankydavo žmonės, norintys asmeniškai pamatyti rašytojus, paklausyti muzikos ir dainų. Kas antrą antradienį vykdavo rašytojų pokalbiai aktualiais to meto literatūros klausimais. Jie padėjo rašytojams formuoti savo pažiūras į literatūrą, arčiau vienam kitą pažinti, susidraugauti. Ir literatūros vakarus, ir pokalbius tekdavo man vienam organizuoti. Tačiau per eilę metų literatūros gyvenimas vis dėlto įsisiūbavo. Atsirado daugiau rašytojų ir skaitytojų. Privatūs leidėjai ir visuomeninės organizacijos ėmė skirti premijas. Pagaliau ir Švietimo ministerija paskyrė vieną valstybinę premiją, jos skyrimo nepatikėjusi Rašytojų draugijai. Žinoma, pats literatūros lygis nuo to nepakilo, tačiau kiek pagyvėjo ir išsiplėtė literatūrinis gyvenimas.

1932 metų rudenį Vaižgantas ėmė sirguliuoti. Sirgo, rodos, kažkokia kepenų liga. Buvo priverstas net atsigulti į Kauno miesto ligoninę. Aš tada jį beveik kas dieną aplankydavau ir atnešdavau beveik visus tos dienos laikraščius ir žurnalus. Jis tuojau pakildavo iš lovos ir imdavo laikraščius nešioti kitiems ligoniams, gulintiems įvairiose palatose. Gailestingosios sesutes protestuodavo ir jam sakydavo, kad gydytojo uždrausta vaikščioti, o tuo labiau bėgioti po kitas palatas. Bet jis nekreipdavo į jų pastabas jokio dėmesio. Laikraščius padalydavo ligoniams, pats vieną kitą peržvelgdavo ir imdavo gyvai komentuoti juose paminėtus įvykius.

Čia vėl sesutės primindavo Vaižgantui, kad jam negalima nei tiek daug skaityti, nei taip ilgai kalbėtis. Kad jis turįs ramiai gulėti ir ilsėtis – „sirgti“…

– Tai suriškite mane ir prikalkite prie lovos, tada tai gal ramiai ir gulėčiau, o dabar gi esu gyvas žmogus! – atsikirsdavo savo globėjams jis. O šios nebežinodavo, ką toliau ir besakyti, ir kaip besudrausminti tokį neramų ir neklusnų ligonį.

Kiek pasveikęs, Vaižgantas grįžo į savo butą. Bet iš čia reikėjo kraustytis kitur Vyskupijos kurija Vytauto bažnyčią atidavė vienuoliams pranciškonams, nes ji jiems kadaise priklausiusi. 1933 metų vasario 16 dieną Vaižgantas atsisveikino su savo išpuoselėta bažnytėle. Jis persikėlė į giminaičių Klimų pasistatytus namus ant Vytauto kalno. Namai gražus, moderniški, puikioj vietoj, iš jų matyti visa Kauno panorama. Čia J. Tumas-Vaižgantas dar bando atsistoti ant kojų, dar svajoja pradėti rašyti naujų veikalų. Aplankydavau jį ir čionai. Rasdavau dažnai gulintį lovoje, su neramia ir liūdna veido išraiška. Suskambėdavo telefonas, jis tuojau pakildavo ir bėgdavo prie jo kalbėtis, o telefono aparatas buvo prie pat durų. Įsėlinusi jo senutė šeimininkė senatviškai bambėdavo:

– Negali jau, dvasiškasis tėveli, ramiai sau pagulėti. Tuojau bėgi per visą kambarį prie telefono.
– Tai ką, tu nori, kad aš, turėdamas bute telefoną, juo nesinaudočiau?
– Jei nebėra sveikatos, tai reikia viską pamiršti, visko atsisakyti, – melancholiškai jam atsakydavo senutė. Bet judrus, kaip gyvas sidabras Vaižgantas visiškai nemanė klausyti išmintingų jos žodžių. Kiek sustiprėjęs jis ėmė bėgioti po miestą ir vėl dalyvauti visuomenės gyvenime. Kažkokiam karininkui buvo pažadėjęs bažnyčioje jį sutuokti. Tarp inteligentų buvo įsigalėjęs paprotys tuoktis pas kun. Tumą. Ir jis niekam neatsakydavo šios malonės. Ir štai Vaižgantas nuvyko į bažnyčią sutuokti to karininko. Zakristijoje jį pagavo smarkus skersvėjis ir jis balandžio 22 dieną susirgo plaučių uždegimu. Nusilpęs jo organizmas nebepajėgė nugalėti naujos ligos ir balandžio 29 dieną Vaižgantas mirė.

Sergant retai kas jį belankė. Atėjęs pas jį dažniausiai užtikdavau vienišą. Tik kartais rasdavau jo biografą Aleksandrą Merkelį, kuris ligi paskutinės jo gyvenimo dienos kaupė medžiagą rašytojo biografijai.

1961.1.23
Vilnius

Mačiau, girdėjau, stebėjau: Juozas Tumas savo kūno laidotuvių metu stovėjo ant savo karsto ir kalbėjo:

– In nomine Patris… Sorores, fraters!.. Mano mielos sesytės! Mano mieli brolužiai! Brangūs prieteliai – visi, kurie čia susirinkot ir viens kito klausinėjat: kur dabar Tumas? Ką jis galvoja, ką jis jaučia? Ar jau nusiramino Juozas Tumas? Klausykit! Aš jau ramus, aš jau linksmas, nors labai buvau užpykęs – ant savęs, ant savęs. Mano kaltė, kad per ilgai gyvenau žmonėms, įgrisau jiems! Aš jau ramus dabar. Aš dabar kaip naujagimis kūdikis (to jausmo jūs niekad nesuprasit, kol neišsidanginsit iš gyvenimo kiaušo) – kaip lengva mane pravirkdinti. Ir iš mano grabo norima uždirbti – tokie dabar gyvieji žmonės. Aš ne lombardas, aš ne labdaringa įstaiga – palikit mane ramybėje! Dabar aš bičių vaško liepsnojanti žvakelė: galiu su visais šviesele pasidalyti, man negaila švieselės – man, pačiom šviesa jau virtusiom…

Nežiūrėkit į mane taip liūdnai, nesigailėkit manęs – savęs pasigailėkit! Ko ašarojai? Juk aš gyvas. Ar manęs gyvo jūs nematot? Nejau jūs akli materijos aklumu? AŠ gyvas. Apžiūrėkit mane, apčiupinėkit mane, netikintieji tamošiai. Aš nusikvatosiu nuoširdžiais juokais, kad jums sukelčiau linksmą regėjimą. Mėgau ir mėgstu tokius šposus. Juokai – geriausia priemonė liūdnam žmogui atsipeikėti. Juk dar pamenat mano juokavimus? Nejau norit, kad ir dabar ai iš jūsų kvatočiau? Kokie jūs juokingi…

Kas tai? Jūs visi tokie rimti – tokie rimtai sustingę stulpai. Kas atsitiko? Žaibas šiurpuliais mane krato… Aaaa! Žinau jau, žinau – suprantu viską… Aš jums miręs žmogus, aš jums garbingas lavonas! Aš jums stabas, aš jums naujo smūtkelio pavidalas savo palaidotu kūnu, savo kapu…

Gyvo Juozo Tumo jau nebėra! Liko tik atmintis, liko tik gyvo Juozo Tumo aidas… O jūs mylit tik gyvybės aidus, gyvybės gyvo balso nepakenčiat… Meluoja jūsų galvos, jūsų smegenys! Meluoja jūsų visokiais jausmų aidais prikimštos širdys. Aš gyvas! Juozas Tumas gyvas, gyvas! Ar girdit gyvo Juozo Tuno gyvą balsų?!

Jūs negirdit mano šauksmo, jūs jau apkurtot! Jūs nematot manęs – jūs jau apakot! Kad būtumėt romantikai, regėtumėt mane gyvą, girdėtumėt mano gyvą balsą! Tiesa, sudužęs jau mano žmogiškas radijo aparatas, jis jau nebebanguoja. Ramiai galit pasiteisinti, laidodami mano sudužusį aparatą… O žmonės, žmonės… Jūs dar nežinot, kad kapai – praeities gyvi radijo aparatai…

Kaip skaudu, kaip baisu. Jūs manęs nematot, mano balso negirdit. O aš jus matau, kiaurai permatau, jūsų mintis girdžiu, jūsų sukalbėtus poterėlius girdžiu, jūsų tylias kontempliacijas girdžiu.

Girdžiu, kaip širšė meilinasi prie voro. Girdžiu, kaip gyvatė auga piktos širdies kiauše (kiek daug dabar piktų širdžių!)… Girdžiu, kaip pumpuruoja poeto mintis. Girdžiu, kaip groja piemenuko ilgesys (bus didvyris)… Girdžiu piktų protų niekšiškus gudravimus; slaptingus sumanymus. Girdžiu, kaip piktžolė auga kuklios mergaitės sieloj… Girdžiu, kaip Vištytis cypia dar neišperėtam kiaušiny… O jūs negirdit savo sąžinės gailestingo šauksmo: „Pasigailėkit Lietuvos! Gelbėkit Lietuvą!..“

Matau, kaip vyturiu skrenda dainiaus tyli pusiaunakties malda. Matau, kaip krankliu lekia politiko gudrybė. Krankliai krankliauja nelaimę tėvynei, slopina dainiaus maldą… Matau, kaip nauji ponai uliavoja, o nauji mužikai kapų paūksmėj verkia. Kodėl gi jūs nematot mūsų Lietuvos vargų – nelaimių? Kodėl savo artimų brolių akyse nematot skausmo ašarų? Savo artimo nelaime nieks nepasidarys laimingu!

Girdžiu, kaip nelabasis beldžiasi į ponavojančių asabų duris! Viešpatie, pasigailėk jų. Girdžiu, kaip kirminas graužia žmonių sąžinę – ooo! Viešpatie, pasigailėk žmonių! Kokie jie nelaimingi! Girdžiu, kaip Perkūnas aštrina bausmės žaibą – Viešpatie, atleisk mums kaltes mūsų! Girdžiu piktų protų piktžodžiavimus slaptus: „Kur jis mus žadėjo nuvesti, tasai garbingasai Juozas Tumas? Turbūt jis pats niekad nežinojo, kur pats einąs…“

Nutilkit, krankliai! Aš niekur vesti tautos niekam nežadėjau. Aš lietuviško Mahometo rojaus tautai duoti nežadėjau – prabangos haremu Lietuvos neviliojau. Nutilkit, gyvačių balsai! Palikit mane ramybėje! Aš ne Dievo prisakymus jums skelbiau, o Dievo džiaugsmą jums skiepijau. Kaip Chasidas šokau ir giedojau maldas. Kaip Elados sūnūs tai darė, aš Fatum galybę mokinau linksmu veidu sveikinti… Nesupratot mano tragiško linksmumo – dažnai bloznu mane vadindavot jūs, neišmanėliai. Linksmumu reikia pralinksminti mūsų gyvenimo tragediją – štai ką aš skelbiau. Aš buvau tautos nuotaikos reguliatorium…

Kaip kunigas aš jums nurodžiau išganymo tikrą kelią – jis Kristaus pramintas. Kaip žmogus aš kartu su jumis griešinu, to tikro kelio ieškodamas (kas neieško, tas negriešįja). Visas savo gabumų žvakeles išdeginau, kad jums šviesiau ir linksmiau būtų. Žirandėliu šviečiau ir ten, kur šviesti nereikėjo, ir dabar aš gailiuosi tai padaręs. Vargšo bakūžei neužteko žvakės šviesos. Vargšas sodietis vis dar patamsėję dūmoja, niūniuoja…

Nesvąjojau būti tautos „pravodyrius“ – nei Tuščiai man piktžodžiauja pikti protai. Ne tas vadas, kuris veda tautą – kaip mokytoja gimnazistes pasivaikščioti Vytauto parke. Tautos vadas tas, kuris pasiryžęs kentėti už savo tautą, o prireikus – ir mirti už tautos gyvą garbę, Toks vadas – tai Dievo dovana, primesti jo negalima. O aš primestinuku būti nenorėjau. Vadas veda tautą iš vergijos į laisvę, iš vargų vargo į žmonišką gerovę. Mūsų tautos žmonės puikūs darbininkai. Bet jie dar nesuvokia, neišmano kūrybinio darbo idėjos. Kiekvienas darbas be idėjos – katorga. Kas įkvėps tautai kūrybinio darbo idėjų, tas tikras vadas bus! Jo visi mes laukiam. Lietuvą iš pagrindų reikia perstatyti. Jų statė svetimi rangovai, o ne mūsų meisteriai. Iš varžytynių statyta Lietuva netvirta. Bet jūs mano balso negirdit… nuolatinės egzekvijos jus apkurtino. Gyvųjų gyvo balso negirdit…

Daug kartų norėjau pasakyti jums karčią teisybę, bet nuolat kažkokia kudlota letena burną man čiaupė, kalbėt neleido. Ir dabar mane baisi šmėkla gąsdina: tylėk, nekalbėk! Šalin, prakeikta Šmėkla! Aš drįstu kalbėti. Išsižadėkit tuščių svajonių apie tuščią didvyrybę. Išsižadėkit tuščios manijos pigiai, be pasiaukojimo valdyti. Drįsti valdyti – reiškia drįsti kentėti (dažnai net ir prakeiktu būti). Pasišventimo aukomis, golgotų kryžiais paženklintas amžinų didvyrių siauras takas. O pigaus didvyriavimo platus vieškelis dolerių banknotais išklotas. Nemeluokit, didybės ir likimo neapgausit. Kiek drįsit pasiaukoti, tiek būsit didingi.

Mūsų jaunime, klausyk, ką tau sakau: mokykis būti tikru, nemeluotu didvyriu, kadangi tau lemta atpirkti senos kartos nuodėmes, atitaisyti praeities klaidas. Tegul praeitis būna tavo (ne tu praeities) šešėliu! Išmok savo valdyti, suvaldyti ir būsi vertas valdytojo vardo. Kas savęs nevaldo, tas svetimos valios vergas. Seniai tai norėjau pasakyti savo draugams, bet man jų gaila buvo. Dabar man gaila Lietuvos, nes matau ją tokią, kokios jūs jos nematot…

Jei dar neišmokot viens kito mylėti, viens kito neskriausti, viens kitam nepavydėti, tai bent mokykitės viens kitą gerbti. Viens kitam broliu, seserim būkit. Viens kitam leiskit gyventi, turtėjimo ribas žinokit. Nevaidinkit „naujų ponų ir naujų mužikų“ komedijos. Nelipkit tautai ant sprando, nepageidaukit, kad tauta jus ant rankų nešiotų. Nezaunykit, kad jūs – išrinktasai elitas! Ponai inteligentai, jums tai sakau! Nebūkit įkyriais vaikais: saldainiai pabrango, o tauta skursta. Tautos pasigailėkit! Imdami iš tautos, duokit tautai bent širdį! Leiskit tautai atsiilsėti! Nesityčiokit iš savo brolių nelaimės. Atleiskit nusikaltusiems jų kaltes, jeigu norit, kad ir jums jūsų kaltės būtų atleistos. Tuštesni bus mūsų kalėjimai. Daugiau mielaširdystės – mažiau žiaurumo. Graži ir švari turi būti Lietuva. Gražiais ir švariais darbais privalo žydėti mūsų Lietuva. Garbingumu – dvasios riteriškumu, narsumu kovojo už savo ateitį turi spindėti lietuviai. Bet aš bįjau, kad lietuviai nenusidėtų Šv, Dvasiai ir nebūtų prakeikti. Budėk, jaunime! Jeigu negarbingais darbais nusidėsi Šv. Dvasiai, prakeikimų išprovokuosi. Tautos Garbė ir tautos Dvasia – vienata, unitas! Kas nusikalsta Garbei, tas ir Dvasiai nusikalsta… Tad budėk, jaunime! Tavy – skaisčios ateities sėkla. O jūs, seni žmonės, atminkit, kad veikiai su manim pasimatysit. Kasdien kartodamos sau memento mori, išvengsit daug nelaimių ir grožiai mirti mokėsit pasiruošti…

Šiuos mano paskutinius žodžius išgirskit, mielos sesutės ir mieli mano broliai. Sakau jums: yra Viešpats, yra Dievas. Matau Jį, regiu. Klaupkit, klaupkit visi. Giedokit kartu su manim, giedokit: šventas Dievas, šventas, šventas ir amžinas! Nuo pavietrės, hado, ugnies ir karo gelbėk mus; Viešpatie.

Juozas Tumas kyla aukštyn, aukštyn kaip rytmečio rūkas ir susilieja su dangaus žydrina… Gyvieji skirstosi ir skuba namo… Numirėliai gieda „Šventas Dieve“, bet jų giedojimo gyvieji negirdi. O jeigu ir girdi, tai sako, kad tai radijo bangus gieda…

Proza nugalėjo poeziją. Nykumu dvelkia mūsų gyvenimas. „Kur išganymas?“ Jeigu ne sporūtoj, tai tikrai – bridže. Poezija? Poezija dabar tokia žolė, kuria bekonus tukina! Tokia dabartis – o ateitis? Ji rūpi tik tokiems „varįjotams“ kaip

J. A. HERBAČIAUSKAS
Numirėlių karalijos įgaliotas ministeris
Lietuvoj

1910 metų gražus, saulėtas, šiltas ruduo. Jiezno kapinės ir jose trys lietuviški kryžiai – senukai. Anksčiau panašius mačiau tiktai M. K. Čiurlionio paveiksluose: „Žemaičių kapinės“, „Žemaičių kryžiai“, „Saulėleidis“. Mačiau Petrapily, kaip tie Čiurlionio paveikslai buvo išstatyti vienoj parodoj. Tų kryžių siluetai padarė man gilų įspūdį. Nepaprastą įspūdį dabar padarė tie Jiezno kapų kryžiai – senukai. Kaip sugebėdamas, atpasakojau tą įspūdį ir pasiunčiau „Vilties“ redakcijon Vilniun. Su baime ir paslėpta viltimi laukiau jų išspausdinimo. Gavau redakcijos laišką, kuriame buvau prašomas, atvykus kada nors Vilniun, užeiti į redakciją pasikalbėti. Apie ką pasikalbėti, nebuvo pasakyta.

Gana greit pasitaikė proga nuvykti į Vilnių. Po ilgo svyravimo peržengiau redaktoriaus kambario slenkstį. Kambarys nedidelis, per vidurį rašomasis stalas, apkrautas laikraščiais ir knygomis. Iš užu stalo atsikėlė kunigas. Prisistatome: kun. Tumas. Ši pavardė man ničnieko nepasakė. Mano vaikystės dienos praslinko gana tamsiam Lietuvos kampely, vėliau gyvenau Petrapily, tarp svetimųjų.

– Tamstos rašinio nespausdinome. Gražiai parašytas, daug jausmo, bet labai šleiva kalba ir rašyba. Reikalinga pramokti kalbos ir rašybos. Svarbu stilius. Tam reikalui neišsemiamas turtas – Krėvės „Šarūnas“. Greit išleisime jį atskira knyga. Bus du tomeliai. Jo autorius irgi Rusijoj gyvena – Kaukaze. Bet kokia graži jo kalba, stilius – atsigėrėti negalima…

Raudau ir degiau. Man buvo karšta ir malonu. Karšta, kad pirmomis, beformėmis mintimis išdrįsau kvaršinti redaktoriaus galvą. Ir dar norėjau, kad „Vilties“ skaitytojai žinotų tas mano mintis. Jaunystės drąsa ir gal koksai geras noras. Malonu buvo, nes kalbėjo ne mokytojas, o žmogus. Kalbėjo atvirai, nuoširdžiai. Į mane, susigėdusį, žiūrėjo geros akys. Jos šypsojosi ir spinduliavo. Atsisveikinant buvau prašomas dažniau užeiti. Pasinaudoti tuo negalėjau, nes Vilniuje tuomet daugiau nebeteko būti, Tačiau išėjau užkrėstas viltimi ir gražiais norais.

1916 ar 1917 metai – gerai neprisimenu. Pasaulinio karo įvykiai ir lietuves reikalai atvarė kun. Tumą Petrapilin. Skulptoriaus Juozo Zikaro dirbtuvės Meno akademijoj. Pavasario vakarais kun, Tumas atbėgdavo papozuoti jo lipdomam biustui, Po dūmos darbų visados dar neturįs laiko, visados beskubąs į kokį nors posėdį. Ir visuomet pilnas gyvybės, geros nuotaikos. Kiek Jis gyvų Lietuvos vaizdų atgaivindavo mūsų vaizduotėje! Užsimiršdavo kartais ir pats, kad vėluoja į posėdį. Visuomet džiaugsmu spindįs veidas, visuomet besišypsantis. Gyvi, platūs mostai.

– Iš kur šitame žmoguje tiek energijos, tiek gyvenimo džiaugsmo? – klausdavom vieni kitų.
– Klausytis jo – tai ilsėtis… – sakydavo kiti.

Dalydavomės su skulptoriumi. J. Zikaru įspūdžiais apie tą asmenybę.

Kartą pasidžiaugė užsiprenumeravęs Benua „Visuotinę meno istoriją“.

– Kad nors apie Čiurlionį susilauktume savo kalba monografijos…

Nubuvo kas rašo. Pats ėmėsi rašyti apie Zikaro, Galdiko kūrybą. Sakydavo, kad mūsų tautai menas labai reikalingas: „Tegul nors tiek bus, kiek sugebu parašyti.“

1918 metai. Vilnius. Kun. Tumo svajonių realizacija. Visur jis yra, visur suskumba. Viskuo džiaugiasi ir verčia kitus džiaugtis. Gyvenome „menininkų komunoje“, Žvėryne. Jei kurį nors „komunarą“ ištiks kokia bėda, tuojau skubėdavom pas Tumą. Padės, būdavo, paguos. Jeigu kyla koks nors sumanymas, vėl bėgam pas Tumą – pasidžiaugti, prašyti pritarimo.

Trim skirtingais laikotarpiais teko bendrauti su kanauninku Tumu. Jis buvo vis toks pat – grakštus, švelnus, besišypsantis. Nepaprasto optimizmo kupinas.

– Nei jau taip bloga, kaip sakai, nei ką. Eik ir dirbk. Nieks tau netrukdo. Na, jei truputį kas prilaiko už kvaldos, atsispirki, juk vyras esi, – sakydavo Juozas Tumas-Vaižgantus.

Tikėjome jo žodžiais ir ėjome. Deja, nė dalelės neįstengdami tiek nudirbti, kiek dirbo jis.

– Kanauninke, tas ir tas negerai, ne taip daroma…
– Tai dirbki kitaip. Kam aš čia užkliuvau.
– Be tamstos žodžio nieko nebus.
– Gerai, gerai, einu.

Ir eidavo, padarydavo, atitaisydavo.

Nepaprastas tolerantiškumas meno klausimais. Visos srovės jam buvo priimtinos. Kad tiktai kas nors būtų dirbama.
– Ar kanauninkas nepasipiktinai mano straipsniu apie „arsininkus“?
– Bendrai tai mažai kuo piktinuosi. Ko čia piktintis straipsniu? Parašei – ir gerai. Teisybę parašei. Eisiu dar kartą į jų parodą, dar pažiūrėsiu. Jei aš ko nesuprantu, tai dar nereiškia, kad taip negali būt, negali būt dirbama. Juk nevienodos visų akys ir dūšios…

Jis vienas toksai buvo ir ėjo tokiu Lietuvos gyvenimo keliu. Visur jis matė ne taką, bet platų vieškelį. Iš tolo pamatydavai jo baltą galvą ir nuoširdžią šypseną, pajusdavai giedrą nuotaiką. Sugrįžęs į namus sakydavai: buvau susitikęs kanauninką… ir tais žodžiais buvo daug pasakyta. Jam vienam išdrįsdavai pasakyti tai, ko net artimiausiam žmogui nepasakydavai. Ir visuomet rasdavai atbalsį.

Kartais Vaižgantas susisielodavo, palinkdavo jo balta galva. Bet tik akimirkai, Numodavo ranka, nusišypsodavo – ir vėl į giedrą. Plačiais horizontais keliaudamas per Lietuvos žemę, jis persikėlė į beribius visatos plotus. Kolei gyvi būsime, atsiminsime jo šviesų, giedrą veidą. Ir nepaprastą vaižgantiškos sielos grakštumą.

1933