Sukaktys
Penkiasdešimt Poezijos pavasarių
2014 m. Nr. 7
Pasisako Algimantas Mikuta, Aldona Elena Puišytė, Henrikas Algis Čigriejus, Aidas Marčėnas, Donaldas Kajokas, Kornelijus Platelis, Gintaras Patackas, Jonas Juškaitis, Gintaras Grajauskas, Rimvydas Stankevičius, Tautvyda Marcinkevičiūtė
Šių metų gegužę per Lietuvą nubangavo 50-asis, jubiliejinis Poezijos pavasaris. Vardai, veidai, žodžiai, žmonės, susitikimai – prasminga šventė po nemirtingu giedančio paukščio ženklu. Šventė, kuri visus jungia ir leidžia žmonėms išgirsti vienas kitą kur kas giliau, kur kas esmingiau nei kasdieniškas kalbėjimas. Šventė, kuri primena didelį apeiginį giminių susirinkimą. Ta apeiginė, ritualinė renginio forma kai kam atrodo užgožianti subtilų ir intymų poezijos balsą, bet be ritualo nėra ir mus sutelkiančios šventės. Juk ir pati poezija iš esmės yra ritualinė kalba…
Ši šventė ypatinga tuo, kad jos dalyviai patiria žmogiškąją vienovę ne bendro kraujo, o poetinės kalbos pagrindu. Svarbu ir tai, kad prie mūsų gimtosios kalbos Poezijos pavasariuose prisijungia ir kitų tautų poetiniai balsai. Taip šis renginys iš kultūrinio rezistencinio, sovietiniais laikais teigusio tautinio gyvenimo savitumą, tampa Lietuvos kultūrinio atvirumo pasauliui reiškiniu.
Prisimindami Poezijos pavasario istoriją, norime pasižiūrėti į šio festivalio raidą iš Poezijos pavasario laureatų pozicijų, siekiame atgaivinti jų įspūdžius:
- Kokią reikšmę Jums ir Jūsų kūrybai turėjo tai, kad tapote Poezijos pavasario laureatu?
- Kokią įtaką penkiasdešimties metų Poezijos pavasarių istorija turėjo (darė) lietuvių poezijai ir Lietuvai kaip lyrikų kraštui?
Algimantas Mikuta
15-asis laureatas, 1979 m.
1. Nesu filologas, todėl molinį prizą, kuris iki šiol nesudužo, priėmiau kaip kvalifikacijos dokumentą. Apvainikuotas ąžuolo vainiku buvau senokai, kai Poezijos pavasario šventė dar vykdavo Palemone, tad toji laureatystė labiausiai ir įsirėžė atmintin kaip maloni ir jaudinanti atrakcija. Nežinau, ar ilgam ji man pakėlė ūpą, bet vienai vasarai tai tikrai. Turbūt nereikia aiškinti, kad jokios premijos, prizai ir vainikai kurti nepadeda, kai kam net pamaišo. „Švytuoklė“, už kurią buvau apvainikuotas, šeštoji mano knyga, o Poezijos pavasaris tada buvo penkioliktas, todėl jau buvau perpratęs žaidimo taisykles ir jokių iliuzijų nepuoselėjau. Šiandien, kai dėmesys visokiems apdovanojimams yra padidėjęs, visiškai pravartu anketoje turėti ir tokį įrašą. Ne taip seniai šia intencija Kaune išleista mano eilėraščių rinktinukė. Nebūčiau laureatas, nebūtų tokios knygelės.
2. Šios įtakos mastą galėtų nustatyti nebent literatūrologai. Mano galva, Poezijos pavasaris Lietuvoje prilygsta Dainų šventei, – ši populiarina dainas, o Pavasaris – poeziją. Todėl abiejų renginių, tapusių natūraliais tautinės kultūros reiškiniais, nebepavyksta sustabdyti. Mane tik stebina platėjantis atotrūkis tarp poezijos grandų ir eiliavimo mėgėjų, tarp reklaminės patetikos ir kuklaus vyksmo realybėje. Bet Poezijos pavasaris čia mažai kuo dėtas. Poezijos pavasario istorija kada nors, be abejonės, bus parašyta. Tik sunku pasakyti, kiek ji bus objektyvi, nes jau šiandien apie pirmąsias šventes prišnekama visokių blėnių.
Aldona Elena Puišytė
22-oji laureatė, 1986 m.
1. Teigiamas kūrybos įvertinimas visada džiugina. Suteikia daugiau pasitikėjimo ir tikėjimo savo talentu. O laureatės vardas kūrybai jokios reikšmės neturėjo. Ir netapusi ja būčiau ėjusi pasirinktu tik savo keliu. Skirtingu nuo savo amžininkų. Kitokios buvo mano gyvenimo nuostatos, kitokia patirtis, kitokia ir poezija. Kitoks jau pirmasis eilėraščių rinkinys „Žalvario raktas“ (1970), be reikalautų nusilenkimų to meto absurdams. Atsiribojusi nuo sovietmečio aktualijų, aš kūriau savyje unikalų dvasinį pasaulį, jame ir gyvenau. Nemėgau viešumos, triukšmingų švenčių, esu tylumos gyventoja. Man daug svarbiau buvo gilinti vidinį gyvenimą gerų knygų, gautų iš pogrindžio, skaitymu negu išorinis bendravimas. Taip dar sovietmety perskaičiau visus Antano Maceinos raštus ir kitas vertingas emigracijoje išleistas knygas. Dideliuose žmonių susibūrimuose neretai man būna nuobodu, o su gera knyga niekados. Į Poezijos pavasario renginius eidavau todėl, kad juose galėdavau susitikti su man svarbiais vilniečiais poetais: Antanu Miškiniu, Jonu Graičiūnu, Kaziu Inčiūra. Prieš ir po oficialiosios dalies galėdavome atvirai ir širdingai pasikalbėti. Pokalbiai su jais, jų pritarimas mano nuostatoms įkvėpdavo tikėjimo savo misija – kurti. 1973-iaisiais ėjau susitikti su šventėje dalyvavusiu Jonu Juškaičiu. Pokalbio metu jis man įrašė į almanachą autografą: „Aldonai, švelniai sielai, nuo Tu pradėto… Jonas.“
Taip vienas į kitą pagarbų kreipinį „jūs“ nuo tada pakeitėme į bičiulišką „tu“. Buvo ir tebėra tokia mada rašyti autografus almanache. Antanas Miškinis pirmame lape man užrašė: „Poezija nemėgsta pavėsio – / Poezija saulės duktė.“ O atsivertęs puslapį su savo eilėraščiais paraštėje įrašė: „Būk tikra, kad šitos eilutės tikrai mano.“ Justinas Marcinkevičius: „Aldona, mieloji, / tegul Tavo jaunystė ir įkvėpimas / neša Tave kaip du stiprūs, / galingi sparnai.“ Alfonsas Maldonis: „Žalvariniais raktais atrakinkit visas širdis.“ Kito almanacho gale – šypsningai: „Rašau ant paskutinio lapo / atminimui ligi kapo.“ Taip rašydavom gimnazijoje į albumėlius „Atmintys“. Paulius Širvys kelionėje po Aukštaitiją: „Būsiu labai laimingas, / jei prisiminsi nors vieną / mano gimtųjų beržų lapelį, / o Tau linkiu daug šviesių / dienų ir dainų.“ Albinas Bernotas: „Aldutei – kūrybinės plunksnos seseriai.“ Algimantas Mikuta: „Mielai Aldonai – džiaugdamasis Tavo atkaklumu ir talentu.“
Po Atgimimo gera būdavo susitikti su šventėje dalyvavusiais išeivijos poetais Bernardu Brazdžioniu, Kaziu Bradūnu, Vitalija Bogutaite, Egle Juodvalke, Aldona Veščiūnaite… 1992 metais B. Brazdžionis, po oficialiosios dalies sėdėdamas greta prie vaišių stalo, su šypsena užrašė: „Kartu sėdėjom prie vieno stalo / Ir buvo miela, smagu be galo.“ Tada jis viešai pasakė: „Aldona Puišytė – tautos likimo ir jos skausmo gelmių poetė…“ Beje, ne visur savo eilėraščius aš skaitydavau. Nevažiavau skaityti savo poezijos į Vilniaus Arkikatedrą, sovietmety paverstą Paveikslų galerija. Ir džiaugiausi skaitydama 1993-iaisiais, kai atšventintoje Arkikatedroje buvo surengta poezijos popietė, skirta popiežiaus Jono Pauliaus II (dabar šventasis) vizitui į Lietuvą.
2. Nežinau, ar Poezijos pavasaris lietuvių poezijai turėjo kokios nors ypatingos įtakos. Jokios šventės poezijos nepadaro geresnės. Juk poezija – iš giluminių dvasios patyrimų. O išgyvenimų gelmė atsiveria tik susitelkime ir tyloje. Akistatoje su savimi ir tikrosios būties realumu. Tos kitos, kitokios tikrovės, esančios čia ir dabar, tačiau pasislėpusios nuo smulkmenų rūku aptemdyto žvilgsnio. Įkvėpimą (nebijau tarti šio žodžio) kuriantysis ne sykį gauna iš jos. Arčiausiai ji yra ne tada, kai esame švenčių triukšme ir gaudesy, o tyloje ir vienatvėje. Poetui, kūrybos valandą esančiam jos įtakoje, niekas padėti negali. Kartais tenka paklusti netikėtam ritmui, žodžių sąskambiams, aidintiems taip įsakmiai, kad nieko kita nelieka, tik užrašyti. Regimasis pasaulis pilnas slėpiningų simbolių ir šifrų, bylojančių apie tą kitą, mus supančią ir viską persmelkiančią tikrovę. Poezija pagauna jos fragmentus ir atspindi lyg daugiabriaunis veidrodis aibe blyksnių…
Kalbu apie savo poezijos viziją. Kaip yra kitiems – nežinau. Gal yra rašančių eilėraščius kavinėse ar švenčių šurmuly? Tačiau kiek ten yra poezijos? Su visa pagarba poetams ir susirinkusiems jų paklausyti, vis dėlto manau, kad Poezijos pavasario renginiuose jos dvasią pajusti sunku. Pralekia pro ausis eilėraščiai kaip ritmiškas garsų „šokis“, gal net nesuvokiant tikrosios jų prasmės. Tačiau tokios šventės reikalingos, nes suburia žmones darnesniam bendravimui. Suburia ir poetus, dažniausiai triūsiančius tik savo valdose, nors laikinai bendrystei. Pati poezija juk skirta dialogui. Žinoma, kai rašai, apie tai negalvoji. Svarbu tik išsakyti, kas taip veržiasi iš vidaus. O iš tiesų poezijoje yra ir ją suprantančių sielos bičiulių ilgesys. Bet suprantantys bičiuliai skaito ją tarp keturių sienų tyloje, nes tik taip įmanoma pajusti slėpiningą poezijos dvasią, slypinčią tarp eilučių. Viešai skaitomiems eilėraščiams palankesnė kamerinė erdvė, o ne dideli žmonių susibūrimai.
Poezija neišgelbės pasaulio. Tačiau ji svarbi kaip vidinės darnos, gal ir kosminės harmonijos sergėtoja. Be jos pasaulyje iš tiesų būtų daugiau chaoso. O skaitytojai Poezijos pavasario metu gali ne tik pamatyti ir išgirsti skaitančius savo eilėraščius poetus, bet ir atrasti jų tekstus išleistame almanache. Pats almanachas reikšmingas tuo, kad jame ir sovietmečiu buvo paskelbta vertingų tekstų, prisiminti Lietuvai svarbūs poetai, Jurgis Baltrušaitis, Oskaras Milašius, Vytautas Mačernis, pradėta skelbti išeivių kūryba. Pasirodydavo almanache ir gerų vertimų.
Kokią įtaką darė Lietuvai? Į tai geriausiai galėtų atsakyti literatūrologai, atidžiai sekę ir vertinę visą to laikotarpio lietuvių poeziją. Deja, ligi šiolei juk dar nėra išleistos sovietmečio laikotarpį sąžiningai vertinančios, tikros lietuvių literatūros istorijos. Penkiasdešimt Poezijos pavasario almanachų, taip pat jį atspindinčių, galbūt padės sąžiningam lietuvių literatūros vertintojui atsakyti ir į šį klausimą.
Henrikas Algis Čigriejus
28-asis laureatas, 1992 m.
1. Rask tu žmogų, kitaip tariant, poetą, kuris, šitaip pagerbtas, neapsidžiaugtų. Apsidžiaugi. Ir net labai, bet šioks toks šešėlis už nugaros tai irgi šmėkšteli. Ar iš tiesų esi toks, koks čia dabar apskelbtas? Kažin. Juk tiek aplink tave plunksnos brolių ir seserų. Kodėl tau. Bet negi raitysies kaip tas Urija Hipas: aš menkas žmogelis, aš menkas žmogelis… Taip tai jau irgi nei šis, nei tas.
Kvepėjo tas ąžuolo vainikas prie mano knygų lentynos ilgai ilgai.
Tik štai – su apdovanojimu eina ir įpareigojimas (noblesse oblige) – nenusileisk. Bent jau tavo eilės neturi būti prastesnės nei ligi šiol. Bent jau. O reikalas čia ne toks paprastas – su poezija ne kaip su amatais, su amatininko produkcija. Amatininkas viską turi savo rankose. Savo. O čia nežinai – sukiosis Mūza apie tave kaip sukiojosi, ar atsuks nugarą. Reikia juk jai ir kitų laureatų ieškot. Juokai juokais, bet poetinėje kūryboje yra gana nemažai, sakytume, mistikos. Taigi to, kas nuo tavęs ne visai priklauso. Eilėraščio atėjimas gana slėpiningas. Eiliuoti, jei labai nori, gali, bet juk reikia ne eiliavimo, o poezijos.
Na, laukti iš marių ramybės tai irgi nelauksi, kai tave siaučia visokie įspūdžiai. Taigi imi popieriaus lapą ir rašai. Ir pasinervindamas, ir paabejodamas, ir pabraukydamas. Pataisydamas ir pagadindamas.
Tai žinoma, bet nepamirština ir tai, kad ateina metas, kai dainų skrynelę reik uždaryti. Reikia, mielasis, reikia. Štai ar tik nepradėjai kartotis, pats nuo savęs nusirašinėti. Jau. Tada pasižiūrėk, ar netoliese kur poezijos lankose nevaikštinėja koks baltas arklys (žirgas), ant tokio labai solidu laiku išjoti. Lengva pasakyti, bet padaryk…
2. Į šį klausimą rimtai ir fundamentaliai atsakytų tik rimti, kelis kartus svarstę ir persvarstę literatūrologai.
O šiaip tai jau ką gi – poezijos paukštę mes prisijaukinę nuo seniausiai, ji mums jau nacionalinė. Kaip ir gandras. Be poezijos mes nebemokėtume gyventi. Nenoriu ironijos. O poetų turime, ko gero, ne mažiau nei skaitytojų. Jei dar nėra, tai greit bus. Bet taip, matyt, reikia, čia toks mūsų kraštą užklupęs dėsnis, su dėsniais juk nepasiginčysi. Žmogui skaudu, kad jis įmestas į praeinamybę. Ak, praeisiu tai praeisiu, bet liks smulkiu rašteliu primargintas popierėlis. Ką žinai, gal ir ilgesniam laikui, o gal ir visiems laikams. Galimas daiktas, kad tik stalčiuje, yra ir toks variantas. Mes mokame viską iškęsti.
Poezija, pasakyk, kad gudrus, kas ji. Čia tokios kaip įkaušusių kalbos? Gerokai įkaušusių. Gerai, tebūnie taip, bet nepamirškim: in vino veritas… Kas pasakys teisybę? Reikia Anderseno vaiko iš pavartės, reikia ir tokio savotiškai užmynusio ant kamštelio. Padeda ta poezija (kaip ir teisybė) kam gyventi, atveria akis, apšviečia protą (gal tik apniaukia), ką svarbaus liudija? Bet štai egzistuoja nuo amžių per amžius, ir ką tu jai padarysi.
Ak, mūsų proseneliai, iš aukštybių į mūsų rašymus pasižiūrėdami – viską jie mato ir permato – gal ir šypteli, vienas kitam kumšteli: žiūrėk žiūrėk…
Nieko nieko, mieli mūsiškiai, viskas čia savo vietoj, jums ten laikas sustojęs, o mums čia tai bėga. Tarsi pats pasibaidęs ir kitus gąsdinantis kumelys. Ir pučia čionai visai kiti vėjai.
O jei kiek rimtėliau: poezija – tai juk mūsų patikimiausias ginklas, baisiai banaliai čia dabar pasakiau, net šiek tiek sarmata, bet juk taip ir yra. Tie Poezijos pavasariai, tos mūsų žodžio šventės, sovietmečiu buvo mums ir suėjimų šurmulys, ir smagumėlis, ir atgaiva, ir pasididžiavimas, ir net rezistencija. Būtent rezistencija. Džiaukis tuo, ką turi, ginkis tuo, kuo gali. Va ir dabar dar, kai grėsmingai rytuos debesys tai pablanksta, tai vėl patamsėja. Tiesiog pajuoduoja. Iš kur mes imsim tiek tankų?
Poezijos pavasaris jau senokai senokai su savo žodžiu ir smarkiai toliau nuo savo krašto ribų nuplūsta, ir iš svetur į savąją šventę vis pasikviečiam. Man tai kartais atrodo, kad čia toks savotiškas NATO.
Smagus tas pasklidimas po visą kraštą – čia Plungėj, čia Biržuos, čia prie Žvelgaičio kalno, čia Šilavoto Davatkyne… O reikia žodį nunešti ir ten, kur didis poetas kitados pakylėjo mums mūsų poezijos saulelę. Nors nyku dabar toje žemėje. Na, tada tuo labiau.
Kartais pagalvodavau: ar ne per plačiai mes, ar ne per daug? Ne, ne per plačiai ir ne per daug, taip ir turi būti. Kaip sakė Kazys Binkis:
Bendrai pasiutimas eina visuotinis,
<…>
Ir nieko čia nebepadarysi…
Pasklidęs po visą kraštą, Poezijos pavasaris nešė ir tebeneša Knygos kultūrą. Gal tai nėra kokia priešprieša didžiuliam audiovizualinių menų antplūdžiui, serialams, anot mano vieno kolegos, žiūralams, jaunimo tarpe paplitusiems kompiuterių („kompų“) žaidimams, telefonomanijai. Kokia jau tau priešprieša, ką jau beprieštarausi, bet va – čia smarkiai n e t a i. Čia tai, ko netrukus galime labai skaudžiai pasigesti.
Nuvilnija šurmulys, bet pasilieka knygos. Man, kaip knygiui, tai ypač svarbu. Niekas nedingo, nenuplaukė, nueidamas nenuėjo.
Savotiška ta knygų lentynos dalis, kur rikiuojasi „Poezijos pavasariai“, kiekvienas tomas juk aiškiai pažymėtas data – metais. Periodiniai (ar tęstiniai) leidiniai turi tokį būdą – sujaudinti, laiko upės šnarėjimas čia jaučiamas ypač įspūdingai. Įvairovė vardų ir veidų (iš pradžių tokie dar jauni), įvairovė poezijos. Bet tik pavartyk – visi jie čia. Ir jokios kakafonijos, jokios maišalynės.
Vienur kitur, tiesa, kyšo po perkūnsargį. O tai dar įdomiau, akivaizdu, kokį pragyvent teko metą.
Taigi tos šventės. Tokie kaip aš tai jų labai laukiam, nors renginiuose tiesiogiai ir retėliau bedalyvaujam, svarbu ten maišytis, dalintis bendra iškilmių nuotaika. Va pavasaris, Poezijos pavasaris, „Skamba skamba kankliai“, netrukus ir Dainų šventė. Vadinasi, ne taip jau nyku mūsų pasauly, ne taip jau prasta mūsų krašte.
Ir vis dėlto vis prisimenu savo moksladraugį ir plunksnabrolį Joną Juškaitį: „Poezija tyloj rašoma, tyloj ir skaitoma.“
Aidas Marčėnas
30-asis laureatas, 1994 m.
1. Tikiuosi, kad jokios.
2. Ne tik nenumanau, bet ir neįsivaizduoju.
Donaldas Kajokas
31-asis laureatas, 1995 m.
1. Kūrybai toji laureatystė, manau, didelės reikšmės neturėjo. Tačiau man, kaip asmeniui, tai buvo reikšmingas įvykis, ženklas, kad kažkas tavimi tiki, pagaliau patikėjo. Tai sustiprina, suteikia pasitikėjimo, tikėjimo savo kūrybiniu keliu. Ypač jeigu Poezijos pavasario premiją gauni dar ne visai nusenęs.
2. Taip, Poezijos pavasaris jau brandus vyras, penkiasdešimtmetis. Vis dėlto mįslingiausias, gal net jėgingiausias jis man atrodė tada, kai dar neturėjo nė trisdešimties ir šalia bet kokiam poezijos festivaliui privalomų užduočių vykdė ir slaptą misiją, šiek tiek gal net suokalbišką. Pavyzdžiui, almanache sykiais jis publikuodavo ir tuos eilėraščius, kurie pro cenzūrą negalėjo prasibrauti į autorines knygas, aktualizuodavo mūsų išeivijos poetus, kažkokiu būdu „prastumdavo“ to meto ideologų nelabai mėgstamų užsienio autorių vertimus, pokalbius, straipsnius, grafikos darbus, kur dominavo tautiniai motyvai ir pan. Ši į jokius įstatus neįrašyta misija turėjo švelnios rezistencijos ir kone visą tautą vienijančios šventės bruožų.
Lietuvai tapus nepriklausoma, misija buvo įvykdyta. O naujos misijos, naujo superuždavinio lyg ir neatsirado. Nežinau, gal jo ir nereikia. Tiesiog Poezijos pavasaris tapo normalius Europos standartus atitinkančiu poezijos festivaliu. Totalitarinės ir demokratinės sistemos žaidžia pagal gana skirtingas taisykles. Totalitarizme poetas visuomet daugiau nei poetas, užtat poezija beveik visuomet mažiau nei poezija. Nes vykdo ir tas užduotis, kurios jai nepriklauso, gal net išdarko jos savastį, paverčia daugelio akims gal ir miela, tačiau apsimetėle. Pavyzdžiui, verčia ją apsivilkti greitosios pagalbos gydytojos chalatą, tribūno mantiją ar kolūkietės šimtasiūlę. Kita vertus, kokie laikai, toks ir poezijos apdaras. Natūraliausiai ji jaučiasi tuomet, kai vilki savo drabužėliais. Deja, tuomet daug kam ji tampa beveik nematoma, kone „nesanti“. Tačiau tai jau „laisvojo pasaulio“ žavesys ir skurdas.
Ir vis dėlto tokia jau ji, ta poezija. Tikroji, vien savo skirtį vykdanti. Kad ir kokiais laikais, kad ir kur gyventum – būtina (nebūtinai rašytine forma) ir bemaž neapčiuopiama.
Kitokia niekad ir nebuvo. Ir nebus. Nei mūsų Lietuvai, nei kitoms lietuvoms. Manau.
Kornelijus Platelis
32-asis laureatas, 1996 m.
1. Tiesioginė poeto paskirtis – tapti kokiu nors laureatu. Tačiau ar tai turi reikšmės jo kūrybai, jis niekada net sau neprisipažins. Vis dėlto, jeigu jis pasiguldys save ant kušetės ir teisingai atliks psichoanalizės seansą, turės pripažinti, kad reikšmės esama. Juk po kurio laiko žvelgdamas į laureatų sąrašą jis nebesakys: „Štai tas ir anas buvo įkinkytas į ąžuolo lapų pavalkus, o aš ne? Ką – aš blogesnis? Net už tą ar aną?! Ne, į tokią kompaniją nenoriu…“ Ir t. t. Ir tada sės ir parašys ką nors tokio. Ir jeigu tas kūrinys bus vykęs, tai turės didelės reikšmės jo kūrybai. T. y. to, netapusio laureatu. Na, o tas tapusysis? Jis neturės tokios laimės. Jis gal net tyliai tyliai sau širdyje ištars: „Štai tapau laureatu. Pagaliau teisybė triumfuoja. Ko dar benorėti? Gal eisiu išgerti alaus…“ Ir nueis, ir išgers, ir neparašys nieko tokio. Ir tai taip pat turės reikšmės jo kūrybai.
Man asmeniškai tapti Poezijos pavasario laureatu buvo didelis džiaugsmas. Tikiuosi, tai galutinai nesužlugdė mano kūrybos. Ąžuolo vainikas ilgus metus kabojo palėpėje ir pririnko daugybę dulkių. Pagaliau jį sukūrenau. Kaip ten sakė Herakleitas apie vienų elementų virtimą kitais?
2. Penkiasdešimt metų Poezijos pavasaris engė lietuvių poeziją ir siaubė lyrikų kraštą Lietuvą. Nes pavasaris paikas kaip Radausko vėjas. Balta, balta, balta – ar ne beprotis? O kas tas vėjas? Tai tik judantis oras. Kaip ten sakė Sapfo apie žodžių virtimą oru? Kiek to oro privirpinta bei prijudinta per garsiakalbius ir be jų? Kiek jo veržėsi iš plaučių su degtinėlės garu ir be jo? Kiek jausmo replės sugniaužė gerklių, kiek sukepo ir vėl buvo suvilgyta lūpų? Ar matėte, kaip gūžėsi Lietuvių Poezija slėpdamasi nuo vis naujų poetų kartų keliamo vėjo, kaip drebėjo lyrikų kraštas po žengiančių modernistų, postmodernistų ir kitokių istų batais? O kur jis pūtė ir kur jie žengė? Į klausytojų veidus pūtė, į klausytojų širdis žengė. O kuo čia dėti klausytojai? Reikėtų paklausti jų.
Gintaras Patackas
34-asis laureatas, 1998 m.
1. Priėmiau tai su deramu orumu kaip kuklaus mano darbo įvertinimą vietoje ir laiku. Laurus seniai jau sunaudojau sriubai su juodaisiais pipirais ir kiaulės gabalu. Pageidaučiau naujų arba šiaip jau lašinio be laurų.
2. Lietuvos lyrikų kraštas seniai jau patapo fizikų laboratorija su aiškiom delirium tremens apraiškom ir tapo delyriškas. Šalį valdo fizikas drakonas, ėdantis jaunas filologes (žodmyles), o galėtų ėsti vaikmylius (pedofilus). O šiaip jau – „Zarasų rasa, tylus gyvenime“ skamba geriau nei „zasru zarazu“ (išsiverskite patys). Gott mit uns! Wszystko porzadku! Good bye!
Jonas Juškaitis
35-asis laureatas, 1999 m.
1. Mano atvejis – pavyzdys, kaip neturi reikšmės, ar tu premijuotas, ar nepremijuotas lyrikas.
1962 m., išleidęs pirmąjį eilėraščių rinkinį „Ir aušros, ir žaros“, atsidūriau gimtajame Kuturių kaime prie Jurbarko. Tai buvo apskritai pirmoji nesovietizuota poezijos knyga iš visų išeinančių, o mano eilėraščiai tokie ir dabar – atrinkti sudarytojų į 2012, 2013 ir 2014 m. almanachus.
„Poezijos pavasarių“ pasirodymas ano meto literatūriniame nykulyje labai domino, literatūrinė visuomenė aptarinėdavo, laukdavo, poetai stengdavosi patekti. 1966 m. Juozas Aputis ir Aušra Sluckaitė (Jurašienė) be mano žinios paskelbė keturis iš eilėraščių, nepraleistų į pirmąjį rinkinį. Nuo tol iki 1991 m. mano kūrybos yra beveik visuose almanachuose, nes atsirado galimybė spausdintis. Nežinau, kaip būdavo redaktoratuose, bet mano praeidavo visa, ką duodavau, – ir eilėraščiai, ir tekstai apie poeziją („Opiausia – poezijos vertė“, 1971), ir vertimai (Stefano George’s, Georgo Traklio, Osipo Mandelštamo). Recenzentai pastebėdavo, vertino, net valdiški užsipuolimai veikė atvirkščiai – žmonių protus pakreipdavo pirmiausia poezijos, paskui ir mano naudai.
1991 m. dalyvavau ir almanacho redakcinėje komisijoje (Sigitas Geda – pirmininkas, Judita Vaičiūnaitė – sudarytoja). Nepriklausomybės kovose mums rūpėjo, kad iš tų metų kraujo raudonumo paukščiukas kaip nors nuskristų per juodą viršelį, o kiti, po mūsų atėję, paskui tegu daro kaip kas išmano.
Nuo 1991 m. nei almanache, nei renginiuose nedalyvavau, bet 1999 m. tapau Poezijos pavasario laureatu (už rinkinį „Varpai sudūlės nuo skambėjimo“, 1998). 2005 m. buvau apdovanotas festivalio prizu už poezijos vertimų knygą „Ne laikas eina“ (2004), 2012 m. – laureatų bibliotekėlės serijoje išleistas ir mano visiškai naujų eilėraščių rinkinys „Nusigandusi širdis“. Net keista: kai dalyvaudavau, iki nepriklausomybės, negavau nė jokios premijos, o kai nedalyvavau – apdovanotas. Apsivertė laikai!
O reikšmę geriau nusakytų Nacionalinė premija 1989 m. už rinkinį „Anapus gaiso“ (1987) – „už aukštą poezijos meną, vidinę laisvę ir tautos istorijos vaizdavimą dramatiškais išgyvenimais“, nes eilėraščiai į ją atėję per „Poezijos pavasarius“, kai pats turėjai žinoti, kad premijų nebus. Be Vasario 16-osios… Nacionalinė premija, kaip ir Jono Aisčio 2005 m. (už rinkinį „Eglė vasaros naktį“, 2004), man artimiausios, nes jomis esu apdovanotas pirmas. Taip iš labai toli 1999 m. atėjau pabūti ir su Poezijos pavasario laureatais. O iš visų mūsų poetų labiausiai norėdavau pabūti su Antanu Miškiniu – skaudžiausiai, tiesiai į širdies mintį, sulaužytu lietuvių poetu, ir su Bernardu Brazdžioniu – nepalaužiamai, kaip tas jo per pasaulį keliaujantis žmogus, praėjusiu pro visas politines prostitucijas.
2. Susidarė laiminga pusiausvyra tarp norinčių klausytis, kad tiktai kas nors ką nors jiems skaitytų, ir tarp norinčių skaityti, kad jų tiktai kas nors klausytų. Be viršūnių, kaip Vincui Mykolaičiui-Putinui, nuo kurių būtų galima nukristi, ir gelmių, į kurias būtų galima įkristi.
Penkiasdešimt knygų, užverstų kasmet, netikėtai ėmė ir atsivertė – per poetų kūrybą ir laikyseną išlikusi lietuvių poezijos istorija! Turėjau ilgą ir nepaprastą literatūrinį gyvenimą – veidu prieš veidą, ranka į ranką susitikti beveik visus mūsų rašytojus, ne vien poetus, atėjusius su devyniolikto amžiaus pabaiga, per visą dvidešimtą šimtmetį iki dvidešimt pirmojo pradžios. Tokių nedaug.
Poezijos pavasaris vyksta nuo 1965 metų. Bet Onuškio beržynų uodai negirdi, ką zyzia Joniškio beržynų uodai, ir Joniškio beržynų uodai negirdi, ką zyzia Onuškio beržynų uodai.
Todėl – „šita karta turi nueiti“.
Nuėjęs atsiverčiau 1985 m. almanachų antologiją „Dvidešimt Poezijos pavasarių“ ir perskaičiau savo, paties seniai užmirštus, eilėraščius „Tėvų sodyba“ (1978), „Akių šviesa“ (1977), „Gražus geguži“ (1971), „Vaivorykštė“ (1974), „Šventadienio tyla“ (1972), „Girios žiburys“ (1973). Nustebau – kokie geri ir gražūs eilėraščiai: „lietuvių poezijai ir Lietuvai kaip lyrikų kraštui“!
Gintaras Grajauskas
36-asis laureatas, 2000 m.
1. Na, kokia gi premija gali pakeisti jus patį ir jūsų kūrybą? Jokia. Net Nobelio.
Tai taip ir parašykim – reikšmė nedidelė. Smagu, kai įvertina, nesmagu, kai nesupranta. Su amžiumi tie smagumai-nesmagumai menksta. Kol galiausiai išnyksta visai.
2. Nemačiau pradžios – tuomet dar nebuvau gimęs. Todėl neturiu atskaitos taško ir negaliu vertinti įtakos. Kaita, kurią pats mačiau – visai graži. Ypač tas ėjimas į provinciją, pas žmones. Nuo sovietinių prašmatnių balių su kolūkių pirmininkais ir keptais paršeliais anuomet iki vos ne misionieriškų dabartinių kelionių – be pasipūtimo, su lėtais pasižvalgymais ir pamatymais. Visai graži ta slinktis. Jei taip dar kokį pusšimtį metų ta kryptimi, gal ir tikrai tapsime tuo lyrikų kraštu. Kol kas tai tik tuščia deklaracija, paleista į pasaulį anuometinių pompastikos mylėtojų.
Rimvydas Stankevičius
45-asis laureatas, 2009 m.
1. Dėl reikšmės mano kūrybai – vargu ar kaip nors įmanoma tai patikrinti. Viena vertus, norėtųsi kategoriškai atsakyti, kad jokios premijos kūrybos apskritai įtakoti negali. Juk ir klausydamas lakštingalų giesmių negalėtum pasakyti, kuri jų – alkana ar soti – gražiau čiulba. Be to, juokinga būtų manyti, kad štai poetas ima ir nusprendžia: „Kadangi jau esu Poezijos pavasario laureatas – rašysiu visai kitaip nei ligi šiolei – brandžiau ir giliau.“ Taip nebūna. Tik sovietiniais laikais būdavo privaloma viešai pasižadėti, kad ateinantį penkmetį būsi sveikesnis, gabesnis, linksmesnis nei praėjusį, dabar, ačiū Dievui, visas tas farsas lyg ir neprivalomas. Tačiau, kita vertus – mano kūrybą juk keičia daugybė mano kasdien išgyvenamų akimirkų, taip pat – perskaitytos knygos, sutikti žmonės, patirtos emocijos… Tad visai įmanomas dalykas, kad ir vainikavimo metu išgyventas triumfas ar džiaugsmas taip pat galėjo virsti eilute, posmu ar kokia ritmine melodija. Tačiau poetas (bent jau aš) paprastai tokių priežastingumo ryšių savo sąmone nefiksuoja.
O štai man, kaip knygų autoriui, svajojančiam, kad tos knygos būtų skaitomos, Poezijos pavasario laurai turėjo iš esmės lemiamą reikšmę – kol netapau Poezijos pavasario laureatu, manęs nežinojo visiškai niekas, o knygas paskaitydavo tik atsitiktinai patekus joms į rankas. Na, o po vainikavimo viskas pasikeitė it Hario Poterio lazdele pamojus – tapau skaitomas, žinomas, mylimas ir nekenčiamas. Žodžiu – atsiradau.
Man, kaip į tuštybę linkusiam žmogui, Poezijos pavasario laurai taip pat turi didelės reikšmės ir įsiamžinimo šiame pasaulyje prasme. Juk būdamas moksleivis žvelgdavau į nuotraukomis dabintą laureatų sąrašą kaip į pateptųjų ložę, kaip į nemirtinguosius. Žinia, kad manoji pavardė kada nors atsidurs šalia Pauliaus Širvio, Sigito Gedos, Marcelijaus Martinaičio pavardžių – anuomet man būtų atrodžiusi dar mažiau įtikima nei pažadas, kad turėsiu nuosavą erdvėlaivį.
Tai, žinoma, labai asmeniška ir sunkiai argumentuojama, bet Poezijos pavasario vainikas po šiai dienai man yra svarbiausias ir brangiausias įvertinimas iš visų, pelnytų lig šiolei.
2. Poezijos pavasario istorija vingiuota bei kalvota, kaip ir pačios Lietuvos. Ne visiems iš penkių dešimčių laureatų sutikčiau pats įteikti vainikus. Bet tai logiška – viešpataujant velniui, angelams, ko gero, nėra lengva patekti tarp jo favoritų. O valdyta mūsuose – ir jo. Kaip tik anais laikais Poezijos pavasaris keliaudavo ne po Lietuvos miestelių kultūros židinius, o po fabrikus ir gamyklas. Tad ir poezija vertinga buvo tik ta, kuri įstengdavo kūjų ir staklių gausmą perrėkti. Atvirai tariant, neįsivaizduoju, kaip tai pavykdavo Pauliui Širviui su savo „motulės raudų vėriniais“?..
Mano akimis, giliausias vagas XX a. antros pusės poezijos arimuose yra išvarę Vytautas P. Bložė, Justinas Marcinkevičius, Marcelijus Martinaitis, Sigitas Geda, Jonas Strielkūnas, Donaldas Kajokas, Antanas A. Jonynas, Aidas Marčėnas… Visi jie – Poezijos pavasario laureatai. Vadinasi, galima teigti, kad būtent šitai ir įrodo Poezijos pavasario, kaip reiškinio, įtaką lietuvių poezijos raidai. Bet, kita vertus – argi Poezijos pavasaris, kaip reiškinys, turėtų pasisekimą ir tęstinumą, jei Lietuvoje negimtų talentingų poetų?
Solidi Poezijos pavasario istorija, be abejo, padėjo Lietuvai kaip lyrikų kraštui save suvokti bei kitiems pristatyti. Juk tikrai bet kurio Lietuvos miesto ar miestelio smuklėje pirmam sutiktajam prisipažinęs esąs poetas, devyniais atvejais iš dešimties, po gilaus ir nuoširdaus atodūsio sulauksite atsakymo: „Aš irgi.“
Bet kuriuo atveju – nuoširdžiai džiaugiuosi, kad Poezijos pavasaris sulaukė tokio solidaus jubiliejaus, linkiu Poezijos pavasarį turėti ir ateities Lietuvai.
Tautvyda Marcinkevičiūtė
49-oji laureatė, 2013 m.
1. Kaip Poezijos pavasario laureatė aš turiu dar labai trumpą stažą, nes ja tapau tik pernai. Beje, pirmą kartą festivalio istorijoje man buvo įteikta Maironio premija, kuria dabar apdovanojamas Poezijos pavasario laureatas. Man pasisekė. O prieš tapdama laureate aš patyriau įstabų ženklą.
Prieš pat Poezijos pavasario šventę labiausiai įsiminė didžiulis neregėtas paukštis, kuris praskrido pro mano kambario langą du kartus. Netikėdama savo akimis, kad matau tokį egzotišką paukštį, tikriausiai pabėgusį iš zoologijos sodo arba atskridusį iš paralelinio pasaulio, pakviečiau savo vyrą Gintarą, ir jis tą paukštį taip pat regėjo, paliudydamas jo neįprastumą. Pakrikštijom jį žąsinu moliūgu, nes jis galėjo pabėgti ir iš Salomėjos Nėries eilėraščio. Tai jis man ir atnešė žinią, kad tapsiu Poezijos pavasario laureate, o antrą kartą praskrisdamas pranešė, jog paskui dar būsiu pagerbta Salomėjos Nėries ir „Kauno dienos“ premijomis. Taigi patyriau šiek tiek mistikos.
Aš labai džiaugiausi šiuo ypatingu apdovanojimu, o dar labiau tuo, kad galėjau suteikti džiaugsmo mamai Reginai Marcinkevičienei, kuri iš namų nebuvo išėjusi septynerius metus, kadangi sunkiai sirgo. Bet gyvenimo skrynelėje slepiasi ne tik geros emocijos, bet ir sunkius išgyvenimus teikiantys šešėliai.
Nuo praėjusių metų rugsėjo turėjau visapusiškai slaugyti mamą, mąsčiau apie sunkų gilios senatvės sulaukusio žmogaus likimą, užrašinėjau galvoje knibždančius eilėraščius. Prieš pat jubiliejinį šių metų Poezijos pavasarį mama išėjo anapilin, įpareigodama mane išleisti jai paskirtą knygą „Mano Poe(ma)ma“, kurios eilėraščius jai, sunkiai sergančiai, dar skaitydavau. Nedrįstu savęs pačios vertinti, tik pasakysiu, jog būsima knyga, kurią jau visiškai parengiau, man labai svarbi.
2. Negaliu kalbėti apie visus penkiasdešimt Poezijos pavasario istorijos metų, nes tų laikų nesiekia mano atmintis, bet manau, kad šios įtakos būta. Su kokiu susidomėjimu jaunystėje ryte prarydavau festivalio almanachą ir kaip džiaugdavausi aptikusi gerų įvairių kartų poetų eilėraščių. Atsiverdavo plati visos lietuvių poezijos panorama, o kai kurie eilėraščiai ir savaip įkvėpdavo.
„Poezijos pavasario“ almanachai yra atlikę ir šviečiamąją funkciją: juose buvo pristatomi ir išeivijos poetai, kurių kūrybos šiapus geležinės uždangos nebuvo įmanoma gauti. „Poezijos pavasariai“ spausdindavo ir šiuolaikinių užsienio poetų eilėraščių vertimų, dažnai tie patys poetai net dalyvaudavo festivalyje. Ir ne tik tai. Šiemetiniame „Metų“ žurnale Nr. 5–6 spausdinamas labai kompaktiškas tarytum į kompaktą įrašytas gyvas balsas, labai išsamus ir įtaigus ir – svarbiausia – con amore parašytas profesorės Viktorijos Daujotytės straipsnis „Poezijos pavasariai – išlikti, vis įvykstant“. Vargu ar įmanoma ką ir pridurti.
Marta Wyka. Jausmų smarkumas (Apie Albert’ą Camus jo šimtmečio proga)
2013 m. Nr. 11
Iš lenkų k. vertė Kazys Uscila
Marta Wyka (g. 1938 m.) – literatūros istorikė ir kritikė, Krokuvos Jogailos universiteto profesorė, vienuolikos knygų, kurių daugiausia apie Stanisławo Brzozowskio, Konstanto Ildefonso Gałczyńskio, kitų rašytojų kūrybą, autorė. Paskutinė jos išleista knyga – „Miłoszas ir bendraamžiai“ („Miłosz i rówieśnicy“, 2013).
Gimęs 1913 metų lapkritį1, paskutinįjį, kaip vėliau paaiškėjo, savo gyvenimo lapkritį jis praleido Lurmarene. Ir ten, provincialaus namo, kurio likimas susiklostė kitaip, negu numatė ir jis, ir jo šeima, prieglobstyje pradėjo rašyti naują romaną.
mėgdavo žiūrėti į Luberono kalną ir jam patiko vietinės kapinės. Nieko nespėliojo. Paskui už jį spėliojo kiti. Gydytojai, kad dėl seniai prasidėjusios ligos jam nebuvo lemta ilgai gyventi. Kad galiausiai galėjo tapti teatro žmogumi. Kad jo naujas romanas būtų buvęs visai kitoks nei tie, kurie atnešė šlovę.
Bet visi biografai cituoja vieną paskutiniųjų jo įrašų, kuris skamba būtent taip: „Nemezidei2. Žirgas juodas, žirgas baltas, žmogaus ranka valdo abi furijas. Džiugus yra bėgimas prie atviro karsto.“ 1959 metų gruodis. Nežinau, ar Provansas savo vaizdais primena ir priartina afrikietišką Albert’o Camus tėvynę. Palyginimas su Prancūzijos Pietumis atrodo tiek pat patrauklus, kaip ir lengvas. Taip pat reikia nepamiršti, kad tai yra du skirtingi kraštai, du ne tiek pabėgimo, kiek persikėlimo keliai: Alžyrą paliko tam, kad gyventų Paryžiuje, į Lurmareną iš Paryžiaus jis spruko. Iš teisybės tai nebuvo tas pats Paryžius: jaunuolio geistas, rašytoją jis jau ėmė slėgti. Bet tai turbūt normalus šlovės3 poveikis ir vietovėms, kurios tarsi iš jos – šlovės – randasi, su ja siejasi ir jos yra formuojamos.
Ewa Bieńkowska4 primena, kokios malonios asociacijos kyla iš žodžio „Lurmarenas“, tai yra rozmarinas – charakterį švelnina žydinčių Pietų kvapai, kuriuos Camus taip mėgo, nors mąstė pirmiausia apie Graikiją.
Naujų, 1960 metų sausio pradžioje jis važiavo mašina į Paryžių. Vairavo Gallimard’as5. Buvo maždaug pusiaukelė, kai automobilis ėmė slysti ir trenkėsi į medžius. Iš keturių keleivių Camus žuvo vietoje. Gallimard’as po kelių dienų mirė ligoninėje, moterys liko gyvos, visiems laikams liko nežinomas šunelio, kuris keliavo kartu su jais, likimas. Jis neatsirado niekada, jokiu pavidalu.
Tačiau biografai pažymi: žuvusio Camus kišenėje buvo bilietas kelionei į Paryžių. Tai materialus absurdo egzistavimo įrodymas. Mūsų vaizduotė darbuojasi, skverbiasi į svetimo likimo paslaptis, bet iš to menka nauda. Bilietas tėra pasakojimų apie žmogų, kuris pasiekė tobulybės aprašinėdamas nesuprantamus gyvenimo įvykius, argumentas.
Jo jausmai tais paskutiniais mėnesiais buvo skirti trims moterims; kiekvienai jų parašė jausmingą laišką. Taip pat užrašė knygos, prie kurios pradėjo dirbti, dedikaciją: „Tau, kuri niekada neperskaitysi šitos knygos.“ Jo motina buvo neraštinga.
Vargu ar gali būti palankesnė (komentatoriui…) pabaiga. Tiek daug tikėtasi, taigi turėjo atsitikti daug daugiau, Camus tada dar nė penkiasdešimties neperžengė – buvo jaunas. Jo gyvenimas turėjo tęstis ir augti. Bet pusė amžiaus, kuri praėjo nuo to meto, pavertė rašytoją ikona. Gyvenimo viltys baigėsi negrįžtamai. Bet Panteonas ir toliau atrodo jam per daug šalta ir bejausmė vieta. Šeima nesutiko perlaidoti, tad ir toliau Camus ilsisi po netaisyklingos formos akmeniu Lurmarene.
Jo moterys, išskyrus vieną, aktorę, jau mirusios, knygos priklauso privalomiems skaitiniams, taigi yra retai atsiverčiamos. Camus Alžyras neegzistuoja. Rašytojas, netekęs oro ir žmonių, atrodo lyg iš žodžių nulipdytas vaiduoklis.
Camus vaikaitis Davidas mato senelį kaip vaiduoklį ir įpareigojimą. Jis rašytojas, o jo pavardė Prancūzijoje atrodytų gana paprasta, jeigu ne senelis Albert’as.
Senelio knygas vaikaitis perskaitė dar mokykloje ir tada pripažino jį genijumi. Po įvairių bandymų pats tapo rašytoju, bet šiuolaikinės tematikos vengia. Susidomėjo Prancūzijos viduramžiais, parašė knygą „Karalystės riteriai“, kuri išversta ir į lenkų kalbą. 2006 metais lenkų žurnalistas surengė su juo didelį interviu, bet į klausimus apie senelį atsakinėjo tik tai, ką žinome ar privalėtume žinoti. Įdomu nebent tai, kad vaikaitis, giminaitis, šiokios tokios rašytojo genų dalies paveldėtojas, nejaučia pagundos savo didįjį protėvį nušviesti kitaip.
Taigi Camus spindi tik savo šviesa niūrioje šeštojo dešimtmečio auroje, kuri mums emocionaliai jau neprieinama.
Prancūzijoje išleistas Albert’o Camus žodynas, kurį sudaro daugiau nei tūkstantis straipsnių. Taigi jis yra klasikas ir turbūt joks naujas žodis nepraslys per to monumentalaus veikalo pylimą. Klausinėjimas apie svarbius Camus žodžius buvo lyg obsesija žurnalistams dar jam gyvam esant. Šiandien būtų galima paklausti: kodėl? Jis pats atsakė į tuos klausimus, išvardijo tuos savo žodžius: pasaulis, kančia, žemė, žmonės, dykuma, garbė, bėda, vasara, jūra. Nauji laikai sukeistų tų žodžių eilę.
Konkretumo ir detalės amžiuje tas atsakymas skamba kaip išsisukinėjimas nuo kažko labiau įpareigojančio, kaip slėpimasis nuo publikos, kuri nori kuo daugiau žinoti apie gyvenimą ir jo peripetijas, o mažiau apie sielą.
Gražiausią fotografinį Camus portretą sukūrė Henri-Cartier Bressonas. Šiandien nuotrauką galima nusipirkti kaip atviruką. Vilkįs lodeninį apsiaustą pastatyta apykakle, su cigarete, Camus, panašiai kaip Bogartas6, yra to meto vyriško grožio etalonas. Beje, rašytojas norėjo vaidinti savo amžininkų filmuose. Bet filme pagal romaną „Svetimas“, kurį pastatė Viscontis, Merso vaidmenį galiausiai suvaidino Marcello’as Mastroiannis. Filmas spalvotas (ar tik paspalvintas?), nespalvota versija atrodytų įtikinamesnė. O gal pirma versija ir buvo tokia? Nežinau, mačiau tik tą spalvotą, mažame kino teatre Champolion gatvėje. Be manęs, gal dar trys keturi žmonės žiūrėjo, kaip dailusis Mastroiannis virsta žudiku. Technikos sukurtas dangus ir saulė veikiau priminė filmą apie atostogas.
Žodis „pasaulis“ yra rėmas, į kurį telpa ir tai, kas yra už jo. Camus pasaulyje žmonės vadovaujasi garbės kodeksu, ir būtent garbė juos apibūdina labiau negu bėda ir kančios. Camus, kaip garbės žmogus, nutylėdavo kai kurias savo prielaidas: dėl Alžyro dekolonizacijos, Sartre’o ir de Beauvoir santykių, nekalbėjo apie kitus kolegas rašytojus. Galbūt tas moralinis imperatyvas padiktavo jam galutinį pasirinkimą, kurio iki galo jau neįgyvendino. Norėjo būti teatre ir gyventi scenoje – tai sėkmingai tolintų jį nuo aplinkos konfliktų; bet jo dramos jam šlovės nepelnė. „Kaligula“, „Apgulties būklė“. „Teisieji“ retai pasirodo scenoje (nors Lenkijoje pastaruoju metu vaidino „Kaligulą“). Camus aktorius, kuriuo jis netapo, galėjo suvaidinti, bet su sceniniu kostiumu, savo gilius nusistatymus.
Svajonė apie teatrą, tai yra pasaulį, patalpintą į teatro rėmus, neišsipildė, o teatras ir scena pradėjo nuo Camus tolti. Jo patetiški veikalai šiandien ten neranda jokio prieglobsčio.
Keturi keturių romanų vyrai: Merso, Rijė, Klamansas, Žakas Kormeri. Valdininkas, gydytojas, advokatas, paskutiniojo profesija tiksliau neapibūdinta. Moterys, kurias Camus taip mylėjo, romanams nedavė nieko arba beveik nieko. Jos vos štrichuotos, antrame plane.
Ką kalba ir ką teigia tie keturi vyriški portretai?
Trys pirmieji susikoncentruoja paskutiniame; būtent Žakas (tai ypač matosi meniniu požiūriu neišplėtotuose užrašuose apie „Pirmąjį žmogų“) buvo arčiausiai paties Camus gyvenimo.
Reikia nepamiršti, kad tais metais, kai Camus pradėjo reikštis kaip prozininkas, autobiografijos nebuvo tokios paklausios kaip mūsų laikais. Prozoje tada buvo ieškoma veikiau idėjų, o ne asmeninių išgyvenimų, ir nors vėliau atsirado daug rašytojo biografijų, galima numanyti, kad biografus labiau veikė ne jo romanai, o Camus visuomeninė veikla.
Nes ir Camus metai buvo veiksmų – gerų ir blogų, atsakingų ir neatsakingų, etinių ir politinių, metas. Sartre’as, keliaujantis į Kubą susitikti su Fideliu Castro – štai emblema tos kolektyvinės klaidos, kuri tada užvaldė mąstančias asmenybes.
Jaunasis Camus rašyti „Svetimą“ sėda 1942 metais. Vyksta karas ir Prancūzija patiria triuškinantį pralaimėjimą. Tie, kurie ją mylėjo, negali su tuo susitaikyti. Andrzejus Bobkowskis7 išvyksta kelionėn dviračiu, kad įamžintų savyje Prancūziją. Józefas Mackiewiczius8 rytiniame jau neegzistuojančios Europos pakraštyje pradeda fiksuoti savo gimtojo užkampio žlugimą ir terorą, žinomi keliai nepastebimai virsta keliais į niekur.
Kitame žemyne bręsta tragiški sprendimai. Stefanas Zweigas sutvarko popierius ir perduoda juos savo leidėjui, tada nusižudo. Paskutinė knyga, kurią rašo, yra Balzaco biografija. Czesławas Miłoszas su bičiuliu išsiruošia kelionėn į miestelį prie Krokuvos, vėliau tai aprašys kaip paskutinį apsilankymą iliuzijų pasaulyje, pasaulyje, kuris baigia gyvuoti.
Adorno9 rašo Horkheimeriui10 laiškus, kurie paskui taps vadovu tiems, kurie išgyveno artėjusią pražūtį.
Jaunasis Camus rašo pirmą „Svetimo“ sakinį: „Šiandien mirė mama. O gal ir vakar, nežinau. Gavau iš prieglaudos telegramą.“ Taigi pradeda rašytojo karjerą gal svarbiausiu žodžiu, kurį paskui kartos ne tik kaip apsakymo pasakotojas, bet ir kaip žmogus, sūnus.
Pirmasis romano „Maras“ (tai jo būsimoji šlovė) sakinys jau nepriklauso pasakojimo subjektui. Jis skamba taip: „Keisti įvykiai, sudarantys šios kronikos siužetą, dėjosi Orane 194. metais. Bendra visų nuomone, tokiems dalykams čia buvo ne vieta, jie išsiskyrė iš to, kas įprasta. Mat Oranas – iš pirmo žvilgsnio paprastas miestas, viso labo prancūzų prefektūra Alžyro pakrantėje.“
„Pirmas žvilgsnis“ yra būdingas Camus stiliaus bruožas. Tai pirmas uždangos pakėlimas, dar nežadantis didelio spektaklio, kuris netrukus prasidės su daktaro Rijė istorija, maru, jo siautėjimu ir pabaiga.
„Krytis“ prasideda taip: „Ar nepasirodyčiau įkyrus, pasiūlydamas tamstai savo paslaugas?“
Taigi pasakotojas grįžta prie vienos istorijos, kuri atsitiko konkrečiame mieste: „Ar ilgam atvykote į Amsterdamą? Gražus miestas, tiesa? Kerintis? Štai būdvardis, kurio seniai nesu girdėjęs – nuo tada, kai palikau Paryžių, prabėgo daug metų…“
Romaną „Pirmasis žmogus“ pradeda kelionės aprašymas: „Virš nediduko vežimo, sutemose riedančio akmenuotu keliu, į rytus plaukė sunkūs, tiršti debesys. <…> Tai buvo 1913 metų rudens naktis. Keleiviai prieš dvi valandas išvažiavo iš Bono stoties, kurion atvyko iš Alžyro <…>. Stoty jų laukė vežimas ir arabas, – jis turėjo nuvežti juos į dvarą prie nedidelio kaimelio už dvidešimties kilometrų nuo jūros, kurio valdytoju vyriškis buvo paskirtas.“ Šios kelionės pabaigoje į pasaulį ateis Žakas Kormeri.
Toks yra Camus biografijos, kai ji kuria romanų fikciją, vidinis eiliškumas. Ji brendo pamažu ir niekada nebuvo baigta. Iš likusių užrašų galima sužinoti, kad prie penkiasdešimtmečio artėjantis Camus pajuto tą autobiografinį būtinumą kaip prievolę ir pareigą. Jeigu jis būtų užbaigęs „Pirmąjį žmogų“, tos biografijos ribos būtų aiškiai nužymėtos. Taip neįvyko, ir Camus tyrinėtojai tarsi laukia, kad iš už baigtinių šedevrų pasirodys ligi šiol nežinomas personažas. Ir gal vis dėlto verta jį įsivaizduoti? Net ir praėjus pusei amžiaus po to, kai, regis, jau išblėso šeštasis dešimtmetis.
Įžymus prancūzų aktorius Francisas Husteras sceninėje „Maro“ adaptacijoje vaidino daugiau negu tris šimtus kartų. Su spektakliu išvažinėjo visą pasaulį. 2013 metų birželį Paryžiaus knygynuose pasirodė jo knyga „Albert’as Camus. Kova dėl šlovės“. Su paantrašte: romanas. Romanas?
„Albert’as Camus neparašė nė vieno šio kūrinio žodžio“, – įspėja Husteras skaitytoją. „O vis dėlto vidinis monologas vyksta per romano herojų, kuriuo yra Albert’as Camus. Jis galėtų taip sakyti“, – toliau teigia aktorius. „Tikėtina, kad būtent taip jis pasakotų apie savo gyvenimą. Bernardas Rijė, „Maro“ herojus, niekada neparašė nė žodžio“, – tęsia toliau Husteras. „Kūną ir balsą jam paskolino Albert’as Camus. Tad ir aš, aktorius ir tos knygos autorius, Rijė vaidmens atlikėjas, galiu pasielgti panašiai. Nes suvokiau Camus dvasią ir veiksmus, šimtus kartų vaidindamas daktarą Rijė. Išsitrynė riba tarp to, kas išgalvota romano puslapiuose, ir to, kas suvaidinta ant scenos lentų.“
Galbūt. Visų pirma traukia dėmesį tas siekis įsiskverbti į Albert’o vidų, pralaužti užtvarą, kuri tarsi skiria jį nuo skaitytojo, kartu neslopindama smalsumo. Kodėl jis? Camus nepaliko dienoraščių, kurie gal daug ką paaiškintų.
Hustero romanas prasideda scena Gare du Nord11, kai Camus išvyksta atsiimti Nobelio premijos (jo gydytojas neleido jam skristi lėktuvu). „Vikingai“ laukia našlaičio, pied-noir, tai yra prancūzo iš Alžyro. Drauge su jais laukia visas pasaulis. Ta banali pradžia kartu su svetimumo metafora (svetimi pirmiausia yra „vikingai“) intriguoja, nes klausimas „kodėl jis“ ir toliau neduoda ramybės.
Aktorius Husteras su Camus kauke ir vaidindamas rašytoją į jį atsakyti nemoka. Hustero rašytinis bandymas yra tik emocingas komentaras, dirbtinė formali procedūra, ne kažin kiek papildanti žinias apie rašytojo asmenybę. Galima šimtus kartų ką nors vaidinti, bet kaip su tuo asmeniu identifikuotis?
Netikėtą pastebėjimą aptinku Barbaros Toruńczyk prisiminimuose apie Marką Edelmaną12: „Mareką Edelmaną taikliausiai aprašė Albert’as Camus. Nors jo nepažinojo. Ką būtų galvojęs daktaras Rijė iš „Maro“ apie nelaimės, kurios liudytoju buvo, padarinius? Gal, kaip Marekas, pažymėtų, kad ji sukėlė mąstymo apie viską, kas žmogiška, metamorfozę.“
„Bet Rijė, – tęsia autorė, – buvo tylintis žmogus. O Edelmanas nedvejodamas kalbėjo apie savo veiksmus. Tad gal svarbi čia, visame tame paslaptingame persipynime, veiksmų ekspresija? Nes Rijė juk veikia panašiai kaip Edelmanas, maras įveikiamas. Rijė nesako nieko lyg nuogąstaudamas, kad maras atgims. Edelmanas perspėja. Taigi tyla ir žodis yra simboliai, susiję su grėsmės egzistencijai sąvoka.“
Albert’as Camus buvo rašytojas, o jo tekstai priklauso pasibaigusiai epochai. Niekas šiandien taip negalvoja apie Thomą Manną, bet Camus uždarymas jo laikuose atrodo neatšaukiamas taip pat ir neigiama prasme.
Pusė amžiaus – kiek tai šiandien svaru? Kai rašė Kraszewskis, Orzeszkowa ir Prusas, vyko tam tikros epochos lūžis, o nustebęs ir sujaudintas skaitytojas matė, kad iš uždraustų tyrų kalasi naujas balsas: šėtono vaiko balsas. Harmoninga frazė liovėsi traukti, o drausmė jau nebuvo etalonu. Paskui ta frazė grįžo, ja ir toliau žavimasi, bet gimstančios naujos epochos riksmas, chaotiškas ir vapaliojantis, nešė laisvės dvelksmą.
Camus proza, rašyta prieš pusę amžiaus, yra retoriška, nors ji kalba apie baisius ir atgrasius dalykus. Taigi yra klasikinė. Nusikaltėliški Merso ir Klamanso veiksmai pasižymi formalia elegancija. Todėl sunku juos ginti tuomet, kai prancūzai jau paragavo kitokios kalbos, tos iš „Elementariųjų dalelių“13, galimybių.
O vis dėlto ginti tokią prozą verta, nors anaiptol nesu Albert’o Camus advokatė.
Žaviuosi jo jausmų smarkumu dėl kiekvieno reikalo, kuriuo užsiiminėjo kaip menininkas, žurnalistas, dramaturgas, kad paskui sutalpintų tą aistrą į skaidrią, tyrą, taisyklingą formą, emocijų nepažeistą pasakojimą.
Jis žavėjosi Dostojevskiu – gal todėl Camus prozoje aprašyti nusikaltimai ir bausmės pateisino XX amžiaus literatūros moralumo ir jos etinio pašaukimo viltis.
Kaip tai skamba šiandien? Be abejo, istoriškai ir nešiuolaikiškai.
Taigi Camus, suvokiamas kaip praėjusios epochos klasikas, lieka dar atrastinu rašytoju. Šią mokyklinę užduotį traktuokime kaip pranašavimą, o tai, kas čia parašyta, kaip to veikimo signalus.
Paskutinį nebaigto romano fragmentą Camus pavadino „Neaiškus pačiam sau“. Vargšas vaikas, kuris vaikystėje išgyveno bėdų, subrendęs negalėjo suprasti: „Bet ar visa tai buvo, tie gestai, žaidimai, paikystės, polėkiai, šeima, žibalinė lempa ir tamsūs laiptai, palmės vėjyje, gimimas ir krikštas jūroje, galiausiai tie užgesinti ir darbštūs vasaros mėnesiai? Taip, tai buvo, bet buvo ir niūri egzistencijos pusė, visus tuos metus buvusi jame giliai kaip gilūs požeminiai vandenys, kurie savo uolėtuose labirintuose niekada nematė šviesos…“
Versta iš: „Zeszyty Literackie“, 2013, 3 (123)
1 Albert’as Camus (Alberas Kamiu) gimė 1913 m. lapkričio 7 d. Mondovyje, Alžyre. (Visos išnašos vertėjo.)
2 Graikų mitologijoje Nemezidė – griežto teisingumo, pražuvimo, keršto deivė. Niktės dukra, graikų tragedijose ji pasirodydavo kaip keršytoja ir baudėja.
3 A. Camus 1957 m. skirta literatūrinė Nobelio premija.
4 Knygų apie Friedrichą Nietzsche’ę, Thomą Manną, Czesławą Miłoszą ir kitų kūrinių autorė.
5 Michelis Gallimard’as – leidėjas, A. Camus bičiulis.
6 Humphrey’is Bogartas (tikr. DeForest Bogart) – JAV aktorius.
7 Andrzejus Bobkowskis – lenkų rašytojas, aprašęs okupuotos Prancūzijos tikrovę.
8 Józefas Mackiewiczius – lenkų rašytojas ir publicistas.
9 Theodoras Adorno – vokiečių filosofas, sociologas, muzikologas, kompozitorius.
10 Maxas Horkheimeris – vokiečių kilmės filosofas ir sociologas.
11 Šiaurinė geležinkelio stotis Paryžiuje.
12 Toruńczyk B. Żywe cienie. – Warszawa: Zeszyty Literackie, 2012. – P. 170. Barbara Toruńczyk – garsi lenkų publicistė, žurnalo „Zeszyty Literackie“ įkūrėja ir leidėja. Marekas Edelmanas – žydų kilmės lenkų politikas, kardiologas, vienas Varšuvos sukilimo vadovų.
13 Michelio Houellebecqo – prancūzų rašytojo, eseisto romanas.
Alfonsas Andriuškevičius. Antjausminė poezija
2013 m. Nr. 5–6
Vytautui Skripkai – 70
Antjausmiškumas. Esame jausminga, sentimentali tauta. Tokia ir mūsų kultūra. Tiek senoji, tiek naujoji. Ir dailė, ir muzika, ir poezija. Kai imu, turėdamas galvoje šį aspektą, sau vardyti geriausius dvidešimtojo amžiaus antros pusės ir dvidešimt pirmojo pradžios poetus, beveik visi man regisi esą jausmingi. Mackus – jausmingas, Nyka-Niliūnas – jausmingas, Nagys – jausmingas, Juškaitis – jausmingas, Martinaitis – jausmingas, Geda – jausmingas, Kajokas – jausmingas, Parulskis – jausmingas, Marčėnas – jausmingas… Ką turiu galvoje, sakydamas „jausmingas“? Aišku, kad ne patį autorių. Turiu galvoje, kad eilėraščių lyrinis subjektas ilgisi, trokšta, myli, bijo, nekenčia, gedi, džiūgauja, šiais bei panašiais jausmais užkrėsdamas ir skaitytoją. Ilgą laiką jausmingas buvo ir Vytautas Skripka. Bet štai dvidešimt pirmajame amžiuje jausmai nuo jo lyrinio herojaus ėmė byrėti kaip lapai nuo medžio, kurį ištiko ruduo. Ir jų arba visai neliko, arba teliko tik vienas kitas, o ir tas pats gerokai nugeltęs: „Lenkiuosi / Lapkričio / Valiai / Nematomai.“ Tuo visai nenoriu pasakyti, kad jausminga poezija blogesnė už antjausminę: didžiuma mano mėgstamiausių lietuvių ir kitų tautų poetų kartais yra net labai jausmingi. Tenoriu pasakyti, kad ir mene, kaip ir tikrovėje, nuo tų jausmų jau norisi atvangos. Norisi blaivumo, ramybės. Sąlyčio su tuo, kas yra virš jausminės sferos. Tad imu rankosna Skripką ir skaitau: „su vienuole / galėčiau gyventi / ji vienuolyne / aš už / balto / popieriaus stalo.“
Šitas poeto antjausmiškumas, toks akivaizdus dabar, vis dėlto neatsirado staiga ir iš niekur. Jis žavėjo mudu su autoriumi ir jaunystėje. Pamenu, kaip didžiai jaudindamiesi deklamuodavome vienas kitam antjausmines rusiško „Dhammapados“ vertimo (lietuviškasis dar neegzistavo) eilutes: „ Убив мать и отца и двух царей из касты кшатриев, уничтожив царство вместе с его подданными, брахман идет невозмутимо.“ O vėliau, jau senstelėję, ne vieną kartą, aptarinėdami Dievo savybes, sutardavome, kad laikyti Jį mylinčiu, norinčiu, gailinčiu – labai įtartina. Dievas, mūsų supratimu, turėtų būti antjausmiškas.
Mažažodiškumas. Septintajame–aštuntajame dešimtmetyje gyvenome apsupti ilgų eilėraščių. Juos rašė ir vyresnioji karta, ir mūsų bendraamžiai. Trumpas eilėraštis buvo retenybė. Kad nebūtų gėda, reikėjo parašyti bent dvi strofas po keturias eilutes. Tiesa, rusiškai skaitėme haiku. Žavėjomės Basho vertimais į rusų kalbą: „Едкая редька… / И суровый, мужской / Разговор с самураем.“ Bet jie priklausė kitam laikui ir kitai kultūrai. Taip, egzistavo ir puikūs trumpi Ezros Poundo eilėraščiai: „As cool as the pale wet leaves of lily-of-the-valley / She lay beside me in the dawn.“ Tačiau jie nedaug kam buvo prieinami, Vytautas, kiek žinau, nebuvo su jais pažįstamas. Bene pirmasis mūsuose ėmęsis haiku tipo kūrybos – Sigitas Geda. Bet tai jau buvo maždaug aštuntojo dešimtmečio vidurys.
Aš trumpiausią (vienos eilutės) savo eilėraštį parašiau 1980 metais: „O kokios raudonos ir skaisčios šio rudenio lūpos!“ Bet mano eilutė buvo ilga, o eilėraštis – jausmingas. Vytautas Skripka dar palaukė kiek daugiau nei dvidešimt metų. Tuomet parašė savo trumpiausiąjį: „jėzus rašo (viena iš versijų).“ Jo eilutė buvo perpus trumpesnė už manąją, o jausmu čia nė nedvelkė. Laikau šį eilėraštį geriausiu vienos eilutės kūriniu visoje lietuvių poezijoje. Bet ko aš čia dabar prisiklijavau prie vienos eilutės? Juk ir dviejų, ir trijų, ir keturių, ir penkių, ir šešių eilučių eilėraščiai laikytini trumpais. Štai jums puikus Vytauto Skripkos penkiaeilis: „Šitą / Gyvenimą / Nugyvenome / Lygu gyvendami / Kitą gyvenimą.“ Arba ketureilis pavadinimu „Kapinėse“: „Mes vieninteliai buvom tenai / Ne iš / Tosios / Tikrovės…“
Talpumas. Aišku, kad trumpumas – toli gražu ne viskas. Ne trumpumas daro poetą didelį arba mažą. Svarbu – kiek tame ilgyje ar trumpume sukoncentruota. Kokio talpumo tekstas. Šitą tiesą gerai perpratau, tyrinėdamas paveikslus. Įsigilini, pavyzdžiui, į drobę, kurios matmenys 200×300. O paskui pereini prie kelis kartus mažesnio paveikslėlio, tarkime, 70×100. Ir matai: tame mažajame jėgos, energijos, įkrovos glūdi tiek pat ar net daugiau negu didžiajame. Tuomet tavo sąmonėje didžiojo didybė subliūkšta, o mažasis tampa didis… Tas pats ir su poezija. Tad klausimas: kiek įkrauti trumpieji Vytauto Skripkos kūriniai? Ir čia pat atsakymas: jie didžiai įkrauti. Tą įkrovą gamina poeto pasirinktieji žodžiai, ritmika, toks, o ne kitoks eilėraščio skaidymas eilutėmis, lietuvių kalbos žodyno ir sintaksės modifikacijos… Be to, be to… Juose telpa gyvenimas ir mirtis. Dabartinės ir praeities kultūros. Lietuva ir tolimi kraštai. Senieji ir naujieji herojai. Didinga abstrakcija ir buitiškiausios detalės… Argumentai? Jie jau glūdėjo tuose kūriniuose, kuriuos citavau. Bet jeigu reikia naujų – prašom. Nes kūrinys iš esmės argumentuoja pats save. Nes nėra patikimesnių argumentų už patį kūrinį. Todėl man ir patinka seniai žinomas teiginys, kad mene negalima įrodyti: tegalima parodyti. O kaip su tais, kurie nemato, paklausite? Palikime mirusiesiems laidoti savo mirusius… Taip, berods, sakoma Biblijoje. O aš cituoju Vytautą Skripką, jo puikius trumpus eilėraščius, kuriuose pulsuoja jėga bei įkrova, kuriuose susitinka ką tik išvardytieji poliai. Štai pirmasis: „nueisiu / nors iš tikrųjų / nebenueisiu.“ Toliau – kitas: „Amžiai verčia / Tylėt sėdomis / Kunigaikščius Egipto / Po žemėmis.“ Dar toliau – trečias: „kinai mokėjo kalbėti / ir aisčiai / jų medis medesnis / į apačią.“ Tuomet – ketvirtasis: „Pro aukštus Sapiegos vartus / Pro aukštus Sapiegos vartus / Pro aukštus Sapiegos vartus / Įeinanti Miglė // Nebeištvėręs / Atsiklaupiau / Sieloje.“ Ir galiausiai – penktasis: „Kol nusikarpiau / Kojų nagus // Kol nusikarpiau / Kojų nagus / Pavargau tarsi / Kopdamas į / Everesto viršūnę.“ Neabejoju, kad dalis šio teksto skaitytojų, padeklamavę sau cituotuosius Vytauto eilėraščius, pajuto žavesį. Tad pabaigai – šiek tiek apie jį.
Žavesys. Kai skaitai gerą poeziją, ja žaviesi. Ji varo į ekstazę. Tačiau žavesys apima ne tuomet, kai eilėraštį analizuoji, skaidai, kai matai – kad čia dalyvauja kelios kultūros, kad čia tokiu ir tokiu būdu lūžta eilutė, kad pasakyta vienokia ar kitokia išmintis. Žavesys apima tada, kai viską pagauni vienu ypu. Antai dar Kantas kalbėjo, kad meninė idėja, sudaranti kūrinio pagrindą, yra sintetinio pobūdžio. Tad ir meno kūrinys yra toks fenomenas, kurį „pagauti“ tegali sintetinis suvokimas. Vadinasi, toksai suvokimas, kuriame iš karto dalyvauja visos psichinės žmogaus galios: protas, jausmai, intuicija, atmintis, fantazija… Todėl ir yra neįrodoma, kad štai tas kūrinys esąs puikus, o anas – šlamštas… Mat vieno sintetinis suvokimas veikia vienaip, kito – kitaip, o trečiasis apskritai jo neturi… Tad šiuo tekstu ir nenoriu nieko įrodyti. Tenoriu nusakyti kai kurias vėlyvosios Vytauto Skripkos poezijos ypatybes ir pakviesti tuos, kurie pajėgia, ja žavėtis. Taip, kaip mudu su autoriumi įvairiais mūsų gyvenimo laikotarpiais žavėjomės Juškaičiu ir Rilke’e, Geda ir Baudelaire’u, Mackumi ir Lorca, Radausku ir Apollinaire’u… Na, pavyzdžiui, pasižavėkime kartu kad ir vienu iš pačių vėlyviausių Vytauto trieilių, susijusių su manimi: „Klasė! pasakytų Andriuškevičius / Visą laiką turėt po ranka / Mirštantį žmogų.“ Tai kaip, ar jis jums patinka, šis trieilis, ar žavitės juo?
Algirdas Grigaravičius. Jonas Basanavičius: „Aušros“ link
2013 m. Nr. 2
Rašytojo Julijono Lindės-Dobilo(1872–1934) nuomone, ir pažinęs Vakarų Europos kultūrą Jonas Basanavičius (1851–1927) netapo kokiu didvyriu, bet pasiliko kuklus, tylus, ramiai savo darbą dirbantis lietuvis. Tokį įspūdį paliko jo viešnagė Panevėžio valstybinėje gimnazijoje 1922 m. pabaigoje. Garbingasis svečias atrodė labai nesveikas ir silpnas, atsiprašė, kad jam sunku kalbėti. Atsakydamas į direktoriaus Jono Yčo žodžius, kad patriarcho veiklą vainikavo Lietuvos nepriklausomybė, greitai, lengvai ir aiškiai ištarė: „Nieko mes nemanėm, apie jokias nepriklausomybes nesvajojom. Mes žinojom, kad reikia tauta kelti, ir dirbom.“ Rašytojas žodžius įsiminė visam gyvenimui, džiaugdamasis, kad kuklus senelis ne tik kėlė tautą, bet vedė ir toliau į kultūrinį renesansą1. Pats J. Basanavičius 1924 m. spalio 14 d. datuotame straipsnyje „Iš santykių su čekais“, išspausdintame Čekoslovakijai skirtame „Krivulės“ žurnalo numeryje, teigė, kad naujausių laikų lietuvių atbudimo era prasidėjo 1883 m. Prahoje su „Aušra“, nors tuomet iš to menko laikraštuko nesitikėjęs įkvėpimo tautai nubusti ir gyventi nepriklausomai2. Tokią mintį daktaras yra pareiškęs ne viena proga, ir tai – sąžininga. Veiksmas, kylantis iš idealistinių paskatų, refleksijos sulaukia vėliau, dabartis grindžiama tikėjimu savo teisumu.
Kad gyvenimo reiškinys taptų aiškus, turi būti aprašytas ir vertinamas skaitančiųjų. Vienas periodikos tikslų – paveikti viešąją nuomonę ar valdžios institucijas rūpimu ar aktualiu klausimu, o XX a. pradžioje lietuviškoje spaudoje neretai skelbta, kad ji stengsis „reformuoti“ skaitytoją. XIX a. pabaigos Lietuvoje žmogiškoji savigarba pradėjo reikštis kartu su kalbine, ėjusia iš spausdinto žodžio. Gabrieliui Landsbergiui-Žemkalniui (1852–1916) įstrigo, kad 1885 m. grįžęs į Lietuvą iš Krymo, kur valdininkavo ir buvo nepiktai vadinamas užsispyrusiu žemaičiu, rado ne vieną permainą. ne visi kaimiečiai puldavo ponams rankas bučiuoti, kiti besisveikindami patys ranką paduodavo3. Bajoriškoje aplinkoje manyta, kad tai ir lietuviškų raštų įtaka.
J. Basanavičius iš Bulgarijos sekė situaciją Rusijoje, skaitydamas prenumeruojamus keliasdešimt periodinių leidinių ir susirašinėdamas su lietuviais inteligentais. Korespondencijoje „Lietuviškai ceitungai“, leidžiamai Tilžėje, rašė, kad 1878 m., Rusijai kariaujant su Turkija dėl bulgarų išlaisvinimo, sušvelnėjo cenzūra ir Petrui Vileišiui pavyko išleisti tris menkas knygeles, tačiau kovoms pasibaigus gyvenimas grįžo į senas vėžes. Paminėjo ir tūkstančių lietuvių karių dalyvavimą tame kare. Jam leidėjas Juzefas Zavadskis iš Vilniaus pranešė, kad gavo leidimą pardavinėti P. Vileišio leidinius, kurių turi apie 15 000 egzempliorių. 1880 m. „Naujasis keleivis“, o 1881 m. „Lietuviška ceitunga“ kreipėsi į carinę valdžią, kad leistų laikraštį platinti už sienos, bet nieko gero neišėjo (kad tam ruoštasi, rodo laikraščiuose spausdinti vienas kitas tekstas lotynišku šriftu, taip pat ir jo paties. Šie laikraščiai kaip pirmtakai minėti „Priekalboje“, išspausdintoje pirmame „Aušros“ numeryje). Straipsnio pabaigoje J. Basanavičius su viltimi taria: „Rasi ne po ilgo i[š]sileisti galėsim ir pirmutini Lietuwoj Laikrašti ir spausdint lietuviškas Knygas – tada atsigausim!“4
J. Basanavičius Prūsijos lietuvių laikraščiuose pradėjo skelbtis 1880 m., kontaktus su Prūsijos lietuvių veikėjais užmezgė vasario pradžioje. Matyt, turėjo pluoštą Antano Baranausko eilių, kurių keletą išspausdino „Lietuviškoje ceitungoje“. 1882 m. birželio 20 d. pasirodė „Ko gi spaudžia man širdelę“, o rugpjūčio 1 d. – „Daina žemaitiška“. Sausio 10 d. paskelbtas ir jo draugo, būsimo aušrininko, poeto, kunigo Simono Norkaus-Norkevičiaus (1842–1912) eilėraštis „Kur dingo, Lietuva, tavo didybė…“ su J. Basanavičiaus komentarais, o liepos 11 d. – satyra „Juokų juokai“, gegužės 16 d. patalpintas ir paties daktaro vertimas iš lenkų kalbos – poeto romantiko Teofilio Lenartovičiaus „Pavasaris“.
Matyt, daktaras S. Norkaus eiles laikraščiui „Naujasis keleivis“ siuntė per tarpininką. Šiame laikraštyje J. Basanavičius ir debiutavo 1880 m. birželio 25 d. su S. Norkaus eilėraščio apie Lietuvos praeitį „Atsiminkime“ komentarais, primindamas didžiuosius kunigaikščius ir kraugerius kryžiuočius, galabijusius prūsus ir vertusius juos vergais krikščionybės vardan. Autorius pristatė pats laikraščio leidėjas Adomas Einaras (1842–1906) straipsneliu „Žodelis apie mus pačius ir mūsų kalbą“. Redakcijos „Atsiliepimuose“ (nr. 15, p. 90) „Ponui G. M. iš Z.“ jis parašė: „Bet kadangi Jums taip rodosi (o rasi ir Daugiems) Pono Kunigo Narkewicziaus Giesmė labai pamėgo [mėgstama], todėl aš pasidrasinau šendien dar wiena jo sutaisytą Giesme Keleiwiui drauge būti.“ 1880 m. liepos 9 d. išspausdinta „Giesmė apie arielką“.
Pakeliui į tautinį romantizmą
Pirmas svarbesnis „Naujajame keleivyje“ J. Basanavičiaus tekstas – „Rubežei ir skaitlius Lietuvių tautos“, kur nurodomos lietuvių, žemaičių ir aukštaičių („kalnėnų“) apgyventų vietų ribos ir skaičius – du milijonai. Straipsnyje išsakyta viena pamatinių jo minčių, kad, priimdami svetimą kalbą, nustojame būti lietuviai, nes kaip kiekvienas gyvas kūnas, dvasiai išėjus, tampa miręs, taip ir žmogus, pametęs gimtą kalbą, amžinai miršta savo tautai5.
Nebūdingas vėlesniems gyvenimo periodams ir rodantis prisitaikymą prie auditorijos yra 1880 m. spalio 8 ir 15 d. „Naujajame keleivyje“ spausdintas straipsnis „Kam teks Tėvynė mūsų“. Laikraštis jau anksčiau buvo paskelbęs, kad po kelių numerių talpins „didžiai svarbų Lietuvai daktaro atsiliepimą į klausimą“. Paskui tas pats ponas skaitytojams papasakos apie Ragainės miesto radimąsi ir senovės Lietuvos miestus. J. Basanavičius straipsnį laikė labai svarbiu.
Straipsnyje, pradėdamas nuo šio laikraščio skelbimų apie Prūsijos lietuvių ūkių pardavimą, daktaras susirūpinęs teigia, kad labai greitai jų žemes supirks vokiečiai, pabrėžia, kad lietuviškose šeimose daug mažesnis gimstamumas (du– penki vaikai), o vokiškose vidutiniškai išauga po šešis ar daugiau palikuonių, kurie, skirtingai nei lietuviai, savo ateitį stengiasi kurti savarankiškai, išeidami į miestus, emigruodami į JAV ir kitas šalis, Pietų Vokietiją ar Prūsiją. Ir toliau įtikinėja:
Mes patys esame didelej kalti, jog savo prigimtą Žemę tankiai paleidžem in rankas svetimų atėjūnu. Jeigu mes patys gerai suprastume ir pilditume ketvirtą Prisakymą, mes žinotumem, jog po Dievo ir savo gimdytoju daugiausiai ir didžiausiai reike mums milėtie ir godotie savo tėvyne, savo prigimtą žemę, ant kurios per tiek metu gyveno musu garbingi bočej-prabočej, senej-prosenej, kurią ją žiloje senovėje tejp narsej nog Kryžiuočių-Vokiečių, tiek už jos liuosybę brangiausio kraujo parliejo.
J. Basanavičius pabrėžia, kad čia amžiams ilsisi protėvių kauleliai, o iš kapų atsikėlę nepažintų savo nelabų anūkų, atsižadėjusių gimtosios kalbos ir tapusių vokiečiais. Pasak jo, būsime Dievo nubausti už „Prisakymų“ nepildymą; niekur nėra matęs tokio susipriešinimo tarp kaimo ir miesto kaip bulgarijoje – kaimiečiai nepakenčia svetimų ir ateivių, todėl jeigu kas parduoda malūną ar ūkį, o vienas įpirkti negali, nupirks susimetę keliese. Taip būtų galima veikti ir savame krašte. Pažadėjo ateityje papasakoti ir daugiau apie „pagirtinus“ pavyzdžius iš bulgarų gyvenimo, „kuriuos mes su didele nauda sekti galėtumėm“. Citavo tuomet dvasiškai ir idėjiškai artimo draugo Jurgio Miklaševičiaus, baigusio filologiją Maskvos universitete, 1880 m. rugsėjo 19 d. gautą laišką iš Heidelbergo (Vokietija):
Reike mums neatbutinai rupintis apie apšvietimą mūsų brolių dvasiškai ir realnai, idant jie pažintu aiškei ir galėtu juos aprupinti, reike ingraudinti juos, kad žemės svetimiems nepardavinėtu. Reik mums budinti tarp musu broliu meilę diel savo žemės, savo kalbos ir savo žmoniu; kad jie nejokiu svetimu liežuviu tarp savęs nekalbėtu, kaip tiktai lietuviškai, kad ir didžiausias moksliničias pabaigę ir didžiausiais butu ponais tapę. Lietuviškai reike kalbėtie visiems Lietuvinikams namie ir publičnai (tarp svetimu). Terp savęs broliškoje meilėje gyventie, kiekvienam reikale pasigelbėtie ir visuomet tvirtai dalaikytie duotą žodį. Kiekvienas mokitas Lietuvinikas, pagal ištekliu, turi parašytiem nors koke knygelę lietuvišką pagal savo ypatingą (specnalną) mokslą. Norėdams musū darbus ir reikalus musū tautos aprupint turime prasimanyt ant to pinigus; todėl per uždarbius, per prekionę ir t. t. turime rinktie juos ir gabent Lietuvon, kaip gabena bitė medų in savo avilį.
Tokioms mintims, daktaro nuomone, iš širdies pritars kiekvienas „lietuvinikas“. Jeigu nuo mažo iki didelio triūsime, suprasdami savo reikalus, ir rūpinsimės, kad nemažėtų tautiečių skaičius, nesigadintų mūsų kalba, būdas ir „dabas“ (kultūra), jei mums likusiame Lietuvos plote nė pėdos neatiduosime svetimiems, tuomet išliksime pasaulyje. Kitaip liks tik garbingas vardas senovėje ir ištiks prūsų likimas6. Rugpjūčio 13 d. paskelbtas neįprastas J. Basanavičiui tekstas apie kūdikių priežiūrą. Higienos ir sanitarijos tematika visuomeniškai angažuotam gydytojui liks artima visą likusį gyvenimą, šiame straipsnyje išreikštas rūpestis lietuvių „skaitliumi“.
Vėliau J. Basanavičiaus straipsniuose pradeda vyrauti istorinė tematika. 1881 m. pirmuose dviejuose „Naujojo keleivio“ numeriuose skelbia rašinį apie Ragainės pilies įkūrimą. Pradeda nuo klausimo, kas dabar žino garbingą žilos Lietuvos senovę, apie kunigaikštystės nuo jūrų iki jūrų šlovę Europoje, jos didžių valdovų darbus. Anot J. Basanavičiaus, šiandien, nesirūpindami gimtine, kalbos užlaikymu ir visa kuo lietuviška, esame visai užmiršę lietuvių laimingesnę ir garbingą praeitį, kada buvome Prūsijos žemėje tokiais pat ponais, kaip dabar vokiečiai, kuriems proseniai ne kartą kailį pėrė. Įterpęs Simono Daukanto veikalo atpasakojimą apie idilišką ir pasiturintį lietuvių gyvenimą, pabrėžia, kad prūsai turėjo ne tik mažesnius ar didesnius kaimus, bet ir įtvirtintas pilis, kurias užimti kryžiuočiams nebuvę lengva. Pradėję Lietuvą naikinti iš Vakarų ir Pietų, per penkiasdešimt metų užėmė visą Prūsiją, išgalabijo prosenius, jų pilis su žeme sulygino ir pastatė savas mūrines. Taip ant mūsų prosenių kaulų ir kraujo išdygo visos tos pilys ir miestai, kur šiandien vokiečiai knibžda7. Gerbtinas leidėjas A. Einaras, drįsęs šalia pamokslų ir evangelijų aiškinimų skelbti tokias radikalias prūsiškai aplinkai mintis.
Daug platesnis straipsnis apie kryžiuočių atsiradimą Prūsijoje gana vėlavo, leidėjas „Atsiliepime“ 1881 m. liepos 22 d (nr. 29, p. 191) meldė nesistebėti, kad taip ilgai nesirodo, kai baigs spausdinti „Nusidavimus Klaipėdos miesto“, patalpins. Skelbti pradėjo rugsėjo 2 d. Pirmiausia J. Basanavičius pamini visiems pažįstamas „dyvinas“ ir baisias pasakas, kurių yra ir apie kryžiuočius, toliau įtikinamai aiškina, kad kilęs iš krašto, kuriame šie tankiai lankėsi, yra kasinėjęs jų kapus, radęs griaučių ir kariškų dalykų. Šiame straipsnyje gerokai išsamiau aprašyti kraugerių kryžiuočių žygiai ir darbai prieš prūsus ir lietuvius, užkariautojų atsiradimas nupasakotas tarptautiniame kontekste, pabaigoje paraginama godoti lietuvių kalbą ir jos neniekinti8.
Paskutiniame 1881 m. „Naujojo keleivio“ numeryje A. Einaras aiškino skaitytojams, kad „visiems su viskuo“ neįtiksi. Dėl J. Basanavičiaus tekstų („surašimu“) ir mokytojo Jono Koncevičiaus (1835–1915?) laiškų iš Kuršo („Kuržemės“), kuriuos skelbė lotynišku šriftu, teisinosi: buvo daug tokių, kurie labai džiaugėsi ir prašė dėti į laikraštį, ypač kalbos tyrinėtojai, juose rasdami daug naujų ir labai gražių lietuviškų žodžių, nemokantiems skaityti gotiškų rašmenų reikėjo suteikti džiaugsmo, kad jie raštus rastų atspausdintus pagal jų „raidės būdą“. Ragino skaitytojus „pasilikti ant to, kad brolei Lietuvoj bus už tai dėkingi“9. Beje, J. Koncevičius viename laiškų paskelbė apie pirmą legalią lietuvių draugiją carinėje Rusijoje už Lietuvos ribų – 1881 m. lapkričio 23 d. Rygoje lietuvių įsteigtą giedotųjų „Aušros“ draugiją10.
1880-iesiems baigiantis, Martynas Šernius (1849–1908), matyt, kreipėsi į carinę valdžią leisti platinti jo leidžiamą „Lietuvišką ceitungą“ Didžiojoje Lietuvoje. Lapkričio 20 d. daktaras pasiunčia jam straipsnio „Apie senovės Lietuvos pilis“ pradžią, o gruodžio 27 d. – pabaigą11. Spausdinti pradėjo kitų metų rugpjūčio 9 d. (nr. 32). Teksto pabaigoje yra suformuluoti pirmieji tautinio lietuvių judėjimo programiniai punktai, o tebeegzistuojančių materialių praeities liekanų, piliakalnių ir pilių griuvėsių, apipintų vietiniais padavimais ir legendomis, pasirinkimas rašinio objektu rodo, kad autorius įžvelgė ir suprato jų reikšmę tautinei sąmonei žadinti. 1881 m. rugpjūčio 16 d. daktaras paskelbė istorinį rašinį apie kunigaikštienę Birutę, parašytą jam būdingu vaizdingu stiliumi su gausybe epitetų ir palyginimų (nr. 33, p. 2–3). Tokie rašiniai yra J. Basanavičiaus stichija. Žodžiai tiesiog liete liejasi.
1882 m. balandžio 11 d. J. Basanavičius atsiliepė į Jurgio Zauerveino kvietimą šiame savaitraštyje steigti Lietuvių mokslo draugiją. Lietuvių kalbos nykimo Prūsijoje priežastimi nurodė lietuviškų mokyklų ir vadovėlių („mokslinių knygų“) nebuvimą. Per vokišką dvasią „mokslavietėse“ besimokantieji vokietėja ir niekina protėvių kalbą. „Ne norim ir ne galime tikėt ir mislit, jog Viešpats Dievas leido mus ant šio svieto, pavesdamas mūsų kalbą prapulčiai amžinai. Ne norime tikėt, jog mūsų kalba, seniause ir vyriause už visas šios dienos kalbas, visiškai išnyks, ir jog mūsų broliai Prūsuose pasisavins sau bjauresnę kalbą – vokišką“, – su viltimi parašė J. Basanavičius. Draugų Lietuva neturi, o priešų knibžda visuose kampuose. Iš kaimynų pagalbos laukti nėra ko. kiekviena „svieto giminė“, jeigu tik galėtų, išluptų viena kitai akis, nes to, suprask, reikalauja jų aukštoji politika. Visos tautos turi ne tik dvasines, bet ir pasaulietines knygas bei spaudą. Sukrusti reikia patiems lietuviams, nes mokytojų ir mokytų vyrų yra ne vienas, gerų raštijos darbininkų ir rašytojų susirasti yra lengviau, nebus ir skaitytojų stokos. O pinigų leidybai iš savo narių turėtų surinkti steigiama draugija, kuri rūpintųsi raštų spausdinimu ir platinimu Lietuvoje. Aprašo Sorbų-lužitėnų draugiją, jos dvasinio tėvo J. E. Smolerio (1816–1884) nuopelnus ir 1881 m. Prahoje įsteigtą „Centralna Matica školska“, kurios tikslas – remti mokyklas ir vaikų švietimą čekų kalba, pažymėdamas, kad ji turi 6730 narių12. Straipsnio, datuoto kovo 28 d., pabaigoje prašė, kad jį atspausdintų ir kiti leidiniai. Tai padarė A. Einaras, prieraše pažymėjęs, kad visi skaitytojai liks dėkingi vien dėl nuoširdžiai išreikštos meilės lietuviams, bet su kai kuriais teiginiais visai sutikti negalįs13.
Šio straipsnio, daugiau kreipimosi, pabaiga viena pakiliausių ir įspūdingiausių. Jos paskutinis sakinys iškaltas ant J. Basanavičiaus paminklo Rasose: „Kada mes jau in dulkes pavirsim, jei lietuviška kalba bus tvirta pastojus, jei per mūsų darbus Lietuvos dvasia atsikvošės – tąsyk mums ir kapuose bus lengviau, smagiau ilsėtis.“
Tame pačiame „Lietuviškos ceitungos“ numeryje paskelbtas rugpjūčio 1 d. Vienoje parašytas straipsnis „Vai pabuski, o Lietuva…“, gimęs po ilgos kelionės per Europą, gegužę pasitraukus iš Bulgarijos. Pradeda nuo žinios apie skulptorių Pijų Velionskį (1848–1935), kilusį iš Marijampolės apylinkių, ir jo „Gladiatorių“ iš bronzos. Pabrėžia, kad skulptoriaus lietuviška pavardė – Velionis (apie jį vėliau dukart rašė „Vienybėje lietuvninkų“, bet vadino Veliuoniškiu). Retoriškai klausė, ar negalėjo išdrožti, išskaptuoti lietuvių kunigaikščių, ar atsimena savo jaunas dienas, kai mokėjo tik lietuviškai? Į tai galėtų atsakyti tik pats skulptorius. Jei iki šiol neišreiškė nė kiek meilės savo liūdnai tėviškei, galima tik gailėtis tokio sūnaus, kuris užmiršo padėkoti už lietuvišką duoną. Tokių sūnų Lietuva turi ir turėjo keletą šimtmečių. Tarp vokiečių, lenkų, rusų pagarsėjusių lietuviškos kilmės vyrų rastume ne vieną dešimtį. Jie pelnė garbę tarp svetimtaučių, o ką davė Tėvynei, ar bent žinomi jos žmonėms? Ir sumini „lenkų dainius ir giliai mokytus vyrus“: Adomą Mickevičių, Liudviką Kondratovičių-Sirokomlę, Ksaverą Bogušą, Teodorą Narbutą, Kristupą Karpavičių, Martyną Počobutą, Juzefą Jaroševičių. Jie laikė save lietuvininkais, bet rašė lenkiškai ir jų šlovė teko lenkams. Kokią garbę suteiktų Lietuvai plačiai pripažinti A. Mickevičiaus raštai, jei būtų lietuvių kalba „sutaisyti“. Prideda iš Lietuvos kilusį dailininką Janą Matejko, o kur dar astronomas Mikalojus Kopernikas, dėl kurio vaidijasi vokiečiai su lenkais. Daugybė lietuvininkų teko svetimoms tautoms. Ir dabar apsišvietę lietuviai kraustosi į Vokietijos, Rusijos gilumą, traukia į Afriką, Aziją, Ameriką platinti evangelijos tarp pagonių. Vietoje jų į Lietuvą plūsta lenkai, vokiečiai, rusai, atsinešdami savo kalbą, būdą ir kultūrą ir „su neapykanta rūpindamiesi apie Lietuvos išgaišinimą“. Kokia nauda Lietuvai iš misijose esančių sūnų? Kad Lietuva į tikrą save virstų, nevalia svetimiems jėgų aukoti. Nesirūpinant patiems savais reikalais, tai daro visokie atėjūnai. Jeigu tie suminėti lietuviai būtų triūsę dėl lietuvių ir savo raštus palikę lietuvių kalba, šiandien turėtume jų daugybę visose mokslo srityse. „Bet tegul tik atsiras „Lietuviškoji mokslo draugystė“, tegul tik maskolių valdžia duos daleidimą spausdinimo ir platinimo musų knigų maskoliškoj Lietuvoj, raštai musų vėlei pasidaugins, apšvietimas lietuviškoj kalboj pradės platintis tarp musų, o Meile savo Tėviškės ir Kalbos išsiplės per visą Lietuvos plotą“, – optimistine gaida baigia J. Basanavičius. Ir tokie tikslai buvo keliami lietuviams „Aušroje“ kaip kelrodžiai.
Lietuvių mokslo draugija ir „Aušra“
Iškart po straipsnio apie draugiją pasirodymo „Naujajame keleivyje“ J. Basanavičius pasiuntė laišką Jokūbui Jasinskiui (1854–1925), studijavusiam mediciną Maskvos universitete, pridėdamas laikraštį. Tikriausiai apie sumanymą iš jo ir sužinojo veiklusis Jonas Šliūpas. Vasarą būdamas Prūsijoje, į J. Zauerveino ir J. Basanavičiaus diskusiją apie draugijos steigimą atsiliepė praktine veikla, ieškodamas būsimų jos narių ir rėmėjų. Vėliau vietiniai lietuvių veikėjai pradėjo rinkti pasižadėjimus iš tų, kurie buvo pasiryžę materialiai paremti ir tapti draugijos nariais. J. Šliūpas straipsnyje „Apie „Lietuvių mokslo draugystę“, skelbtame 1882 m. rugpjūčio 15 d. tame pačiame laikraštyje, pateikė aštuoniolikos lietuvininkų, pasirengusių paremti draugijos steigimą, pavardes ir siūlė leisti jos laikraštį (šis žodis tekste išretintas). Surašė ir pagrindinius būsimos draugijos įstatų punktus. Įstatų „mėginimą“ siūlė atspausdinti laikraščiuose, kad prijaučiantys galėtų susipažinti ir per spaudą pareikšti savo nuomones. Spalio 15 d. laiške iš Peterburgo broliui Stanislovui pranešė, kad J. Mikšas jam parašė, jog renka lietuvininkų parašus dėl draugijos steigimo, M. Šernius nespausdina J. Basanavičiaus ir J. Zauerveino atsakymų, o „Lietuviškosios ceitungos“ prenumeratoriai Lietuvoje jos negauna, nes nepraleidžia cenzūra. Spalio 25 d. brolį informavo, kad profesorius V. Jagičius apie lietuvių reikalus šnekėjosi su švietimo ministru grafu A. Tolstojumi, šis pritartų lietuviškam laikraščiui, jei lietuviai įrodytų, kad neina išvien su lenkais, o veikia patys, geidžia „gero“ rusams ir žmonėms „duotų suprasti“ maskolių kultūrą. J. Šliūpo galva, politikos vardan reikia dėtis su rusais, kaip daro jaunalatviai, jis kartu su Jonu Spuduliu apėjo keletą sostinės lietuvių, prasitardami apie kovą su lenkais, bet šiems lietuviams „tai vis ligu keikti prieš dievą“14. Lietuviai draugai jam duosią pinigų kelionei į Prūsiją, kad per Kalėdas dalyvautų steigiant draugiją. Šiuo reikalu J. Šliūpas buvo užsidegęs, nes dar sausio mėnesį, P. Vileišiui pasiūlius, kartu su juo ir J. Spuduliu parašė „Lietuvių pilologiškos draugystės“ įstatus, kuriuos peržiūrėjęs kalbininkas Filipas Fortunatovas (1848–1914) pritarė idėjai15. Apie tai rašė Aleksandrui Dambrauskui-Jakštui vasario 22 d. P. Vileišis savo „Mano laike 33 metų darbų dėl lietuvių spaudos atsiminimuose“. Jis J. Šliūpą vadina karščiausiu draugu, nes širdingiau nei J. Basanavičius „ėjo prie tikslo“, nors netenkino „Aušroje“ pasitaikę politiniai momentai, reikėjo saugotis ir leisti liaudžiai švietėjiškas knygutes16. Legalios veiklos kryptį rodo ir P. Vileišio 1882 m. liepos 10 d. laiškas, kai ragina J. Šliūpo ir J. Spudulio parengtą lietuvių kalendorių leisti ne Prūsijoje pas M. Šernių, bet Peterburge, nes didesnė nauda – legaliai spausdinti pigiau ir dar kartą rusų valdžiai primintų lietuvių reikalą, suteiktų norą veikti, o gabenti per sieną slapčia – negerai. Rugpjūčio 14 d. dėsto, kad susidėti su caro valdžia prieš lenkus, kaip daro jaunalatviai, – tolygu nusižeminti („Lįsti gi tiesiai gudams į gerklę reikia luktelėti, nes įpulti visuomet bus laikas, bet vargu bus išsitraukti“17). Tad kol kunigai ir „obyvatieliai“ palankiai vertina liaudies švietimą, konfliktuoti su jais ir ponais yra prapultis18.
Autobiografijoje J. Basanavičius nurodė, kad 1881 m. parašė 118, o 1882 m. – 182 laiškus. Jau 1880 m. sausį jis pradeda megzti ryšius su redakcijomis ir užsieniu. Pavyzdžiui, 1882 m. sausio 3 d. rašo Michailui Stasiulevičiui (1836–1911), lietuvių kilmės istorijos profesoriui, žurnalo „Viestnik Evropy“ Peterburge leidėjui19. Tų metų kalendorėlyje kovo 3–4 d. įrašuose nurodyti septynių redakcijų Prahoje, Peterburge ir Maskvoje adresai. 1881 m. rugpjūčio 14 d. Lompalankoje fotografuojasi ir po savaitės išsiunčia aštuonias nuotraukas. Jei 1880 m. kalendorėlyje veik vieni įrašai apie laiškų siuntimą, tai nuo kitų metų – dažnesni apie gautus, o 1882 m. jų skaičiai išsilygina. Akivaizdus aktyvumas, bet akiračio lūžis įvyksta 1882 m. gegužės 17 d., kai dėl konstitucinio perversmo paliko Bulgariją ir pusantro mėnesio keliavo po Pietų ir Vidurio Europos šalis, mezgė asmenines pažintis su įvairių tautų veikėjais, lankė teatrus, muziejus, bibliotekas. Apsistojęs Vienoje, liepos 23 d. „Narodni Listy“ redakcijos Prahoje paprašė atsiųsti Centrinės čekiškų mokyklų draugijos „Matica“ įstatus, kad galėtų pasinaudoti rengdamas Lietuvių mokslo bendrystės įstatus, kuriuos baigė po savaitės. Rugpjūčio 10 d. siuntė į „Lietuvišką ceitungą“ laišką, kuriame pranešė, kad įstatai parengti ir bus patalpinti lietuviškame laikraštyje20. Kelionės metu laiškų negaudavo ir nežinojo, ar kas rūpinasi draugijos reikalu, nudžiugino J. Šliūpo straipsnis. Įstatus su raštu M. Šerniui išsiuntė rugpjūčio 6 d., po savaitės kreipėsi vėl, o rugsėjo 18 d. pasiuntė straipsnį „Gruntavojimas Lietuviškos mokslo bendrystes“. Sumanymas sustojo, nors entuziastingą atsiliepimą nuoširdiems lietuvių giminės ir kalbos mylėtojams bei užtarėjams parašė ir A. Vištelis („J. A. W. Lietuvis“), žadėdamas būsimai draugijai paaukoti 150 markių21.
Iš M. Šerniaus 1882 m. spalio 6 d. laiško Jurgiui Mikšui, paskelbto J. Basanavičiaus atsiminimuose apie „Aušrą“, kuriame pranešama, kad „Lietuviškos ceitungos“ prenumeratoriai nepatenkinti talpinamais „lietuvių“ raštais ir reikalauja nutraukti jų skelbimą, aiškėja keletas momentų. M. Šernius kaip atsvarą nemaloniai žiniai, ragindamas J. Mikšą tapti redaktoriumi, siūlė nepriklausomą draugijos leidinį spausdinti Kaune ar Vilniuje, nepavykus tiktų Karaliaučius, Eitkūnai, Stalupėnai, Ragainė ar Klaipėda22. Vienu iš galimų pavadinimų laiške įrašyta „Aušra“, prospektą reikėtų parengti lapkričio mėnesį, laikraščiui tiktų knygelės formatas. J. Basanavičius pažymi, kad, atsiradus nuo draugijos sumanytojų nepriklausančioms aplinkybėms, beliko rūpintis bent jos laikraščio steigimu. 1883 m. birželį jo parašytame „Aušros“ vedamajame teigiama, kad čekų, serbų, chorvatų atgimimą ir tautinės dvasios atgaivinimą stipriai paveikė mokslinių draugijų, apsčiai davusių tautinės literatūros, įsteigimas. Tokios draugijos reikia ir lietuviams, jos centru turi būti laikraščio redakcija Ragainėje, o kai carinė valdžia teiksis leisti ją steigti Rusijoje, būtų perkelta į Kauną arba Vilnių. Išreikšta viltis, kad atsiras reikalą paremsiančių mecenatų iš bajorų23. Baigiamojoje atsiminimų apie „Aušrą“ dalyje J. Basanavičius pripažino, kad „Aušra“ buvo sumanyta kaip Lietuvių mokslo draugystės leidinys24.
Prūsijos lietuvių spaudoje pasirodžiusi „Aušra“ buvo pristatoma kaip Lietuvių mokslo bendrystės organas25. „Lietuviškoje ceitungoje“ Martynas Jankus ir Kristupas Voska penkiasdešimt keturių steigėjų vardu 1884 m. sausio 1 d. pagarsino, kad to mėnesio 12 d. Tilžėje įvyks steigiamasis „Lietuviszkosios mokslu ir apszvietos draugijos“ susirinkimas, o sausio 15 d. įdėta žinia, kad, viešbučio savininkui nedavus salės, susirinkimas neįvyko. Tad suvažiavę šimtai lietuvių keiksnojo organizatorius, taip pat ir redaktorių J. Šliūpą. Prisiminimuose jis rašė, kad susirinko apie tūkstantį būrų. Kada viešbučio savininkas užrakino svetainę ir griežtai, savo nuožiūra ar lieptas policijos, atsisakė įsileisti, suvažiavusieji išsisklaidė po smukles ir išplito gandas, kad kažkoks rusų agentas norįs lietuvininkus palenkti maištui prieš kaizerį. Vėliau paaiškėjo, kad tai paskleidė kunigas Kristupas Jurkšaitis (1852–1915) iš Saugų ir mokytojas Aleksandras Kuršaitis (1847–1944) iš Tilžės. J. Šliūpas buvo pakviestas aiškinti „Aušros“ kryptį Lietuvių literatūrinės draugijos susirinkime, kur išsisuko girdamas kaizerį už lietuviškų rašmenų nedraudimą ir laikraščio pastangas suartinti lietuvius su vokiečiais. Puolimo sulaukė iš tų pačių asmenų26. Jis 1882 m. lapkričio 4 d. J. Mikšui siuntė pataisytus draugijos įstatus, kurios tikslu kėlė Mažosios ir Didžiosios Lietuvos tautinės sąmonės žadinimą, o jos nariams reikėtų siuntinėti savaitinę „Aušrą“, leisti ir platinti lietuvių tarpe lietuviškas knygas, steigti ir išlaikyti pradines ir aukštesniąsias lietuviškas mokyklas. 1884 m. sausio 5 d. J. Zauerveinas laiške ragino J. Mikšą nesiekti „neprinokusių“ tikslų, o ribotis lietuvių kalba, sekmadieninėmis mokyklomis ir joms reikalingais vadovėliais. sausio 9 d. laiške J. Basanavičius surašė sveikinimo kalbą steigiamajam susirinkimui, kurioje akcentavo kalbos gaivinimą ir mokslo žinių platinimą tarp tautiečių gimtąja kalba, sekmadieninių mokyklų vaikams steigimą nukeldamas ateičiai, kai draugija sustiprės27.
Taigi 1883 m. lietuvių tautinio sąjūdžio mėnesinis laikraštis „Aušra“ pradėtas leisti kaip vėliau įgyvendinto Lietuvių mokslo draugijos sumanymo pirmasis darbas, kuriam šiemet sueina 130 metų. Tiek A. Einaras, tiek ir M. Šernius atstovavo Prūsijos lietuvininkų suartėjimo su Didžiosios Lietuvos tautiečiais tendencijai. A. Einaro „Naująjį keleivį“ kaizerinei valdžiai spaudžiant ir lietuvininkų konservatoriams žlugdant, patyręs leidėjas M. Šernius bijojo rizikuoti „Lietuviška ceitunga“ ir 1882 m. spalio 3 d. joje paskelbė paskutinį daktaro J. Basanavičiaus rašinio „Apie senovės Lietuvos pilis“ tęsinį, o 6 d. parašė J. Mikšui apie reikalą steigti nepriklausomą leidinį Didžiajai Lietuvai, pradžiai grupei bendraminčių susimetant reikiamą markių sumą, kad būtų laisvi nuo leidėjo valios, o tai jau visuomeninio organo užuomazga. Kaip liuteronas ir nebaigęs gimnazijos, J. Mikšas būsimam sumanymui pradėti buvo netinkamas, visai kitas reikalas – katalikas su daktaro titulu J. Basanavičius, pakankamai pagarsėjęs aiškios tendencijos straipsniais minėtuose savaitraščiuose. Jis savo pavarde pasirašytomis publikacijomis „Naujajame keleivyje“ 1880–1881 m. ir „Lietuviškoje ceitungoje“ 1882 m. pasirodė esąs vienintelis, sugebantis formuluoti strateginius tautinio judėjimo uždavinius ir jau tapęs idėjiniu šio judėjimo besimezgančio branduolio autoritetu. Buvo matyti akivaizdus J. Basanavičiaus orientyrų pasikeitimas nuo lenkiškojo pozityvizmo vertybių link realesnių tautinės sąmonės žadinimo tikslų atsilikusioje to laiko lietuviškoje terpėje.
1 Kun. Lindė-Dobilas. Mūsų aukštai gerbiamo patriarcho, daktaro Basanavičiaus, 75 m. sukaktuves bešvenčiant // Panevėžio balsas. – 1926. – Lapkričio 18. – Nr. 46. – P. 1.
2 Basanavičius J. Iš santykių su čekais // Krivulė. – 1924. – Nr. 10. – P. 8.
3 Žemkalnis. Iš mano atsiminimų // Lietuvos žinios. – 1914. – Balandžio 24. – Nr. 87. – P. 3.
4 bs. Iš maskoliškosios Lietuwos // Lietuwiszka ceitunga. – 1882. – Balandžio 18. – Nr. 16. – P. 3.
5 Dr. Bassenowicz J. Rubežei ir skaitlius Lietuwiu tautos // Naujasis keleiwis. – 1880. – liepos 23. – Nr. 17. – P. 103.
6 Jonas iš Oškabalū. Kam teks tewyne musū // Naujasis keleiwis. – 1880. – Spalio 8. – Nr. 28. – P. 175; 1880. – Spalio 15. – Nr. 29. – P. 183.
7 Bassanawiczus J. Apie instejgimą Ragainės pilies // Naujasis keleiwis. – 1881. – Sausio 7. – Nr. 1. – P. 2–3; 1881. – Sausio 14. – Nr. 2. – P. 9 (skelbta lotynišku šriftu).
8 Bassanawiczus J. Apie križokus // Naujasis keleiwis. – 1881. – Rugsėjo 2–spalio 7. – Nr. 35–40. – P. 227–228, 235, 241, 249–250, 256–257, 263.
9 Dėl paties „Naujojo Keleiwio“ // Naujasis keleiwis. – 1881. – Gruodžio 30. – Nr. 52. – P. 345.
10 I. K. Kuldiga. 14/2 gegužės 1882 m. // Naujasis keleiwis. – 1882. – Gegužės 19. – Nr. 20. – P. 132 (lotynišku šriftu).
11 LLTI BR. – F. 2–4. – Lapai nenumeruoti.
12 Dr. Bassanawiczius J. Apie „Lietuvišką Mokslo Draugystę“ // Lietuwiszka ceitunga. – 1882. – Balandžio 11. – Nr. 15. – P. 1–2.
13 Dr. Bassanawiczius J. Apie „Lietuvišką Mokslo Draugystę“ // Naujasis keleiwis. – 1882. – Balandžio 21. – Nr. 16. – P. 105 („Vilniaus aidas“ 1928 m. vasario 21 ir 23 d. numeriuose paskelbė straipsnio rankraštį, M. Šerniaus redaguota nedaug, pavyzdžiui, „Ciesorius Karalius“ pakeistas „Viešpačiu Ciesoriumi, Mūsų Karaliumi“).
14 LMAB RS. – F. 267–3625. – L. 82, 84, 93–94, 105 (laiškų nuorašai A. Janulaičio fonde).
15 Ten pat. – F. 267–3621. – L. 13 (nuorašas).
16 Vileišis P. Rinktiniai raštai. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004. – P. 536.
17 J. Tumas-Vaižgantas užsimena, kad lietuvių studentai XIX a. aštuntajame dešimtmetyje daug svarstė apie lietuvių ir latvių tautų vienybę (Tumas J. Apie šių dienų latvius // Antrosios Marijampolės paskaitos. – Vilnius, 1910. – P. 26).
18 Vileišis P. Rinktiniai raštai. – P. 573, 575.
19 LLTI BR. – F. 2–55. – Lapai nenumeruoti.
20 Daktaras Bassanawiczus. Kaip stovi su insteigimu „Lietuviškos mokslo draugystes“? // Lietuwiszka ceitunga. – 1882. – Rugsėjo 5. – Nr. 36. – P. 3.
21 LMAB RS. – F. 85–122. – L. 1.
22 Basanavičius J. Isz „Auszros“ gyvenimo // Vienybe lietuvninku. – 1903. – Nr. 49. – P. 582–583.
23 Apie insteigimą „Lietuviszkos mokslų bendrystės (draugystės)“ // Auszra. – 1883. – Nr. 4. – P. 91–92.
24 Dr. Basanavičia. Iš „Auszros“ gyvenimo, VII // Vienybe lietuvninku. – 1904. – Nr. 35. – P. 415.
25 Lietuwiszka ceitunga. – 1883. – Kovo 15. – Nr. 20; 1883. – Gegužės 22. – Nr. 21; 1883. – Birželio 5. – Nr. 22; 1883. – Birželio 19. – Nr. 24.
26 Šliupas J. Mano buvojimai Mažojoje Lietuvoje // Kovos keliais, Klaipėdos krašto prisijungimui prie Lietuvos 15-kos metų sukakčiai paminėti almanachas. Redaktorius-leidėjas J. Vanagaitis. – Klaipėda, 1938. – P. 118.
27 Lietuvių mokslo draugystės steigimas // Kovos keliais, Klaipėdos krašto prisijungimui prie Lietuvos 15-kos metų sukakčiai paminėti almanachas. – P. 122–125.
Regimantas Tamošaitis. Meninės vaizduotės trajektorijos
2012 m. Nr. 12
Vincui Krėvei – 130
Vincas Krėvė-Mickevičius savo raštais kūrė romantinę Lietuvos legendą, kurią siekė paversti politine, kultūrine ir dvasine Lietuvos realybe. Jo meninės vizijos XX a. pradžioje teikė stiprių impulsų lietuvių nacionalinės kultūros ir valstybingumo augimui.
Su V. Krėvės vardu ir kūryba pirmiausia siejamas jo gimtasis kraštas – pasakomis, legendomis bei padavimais apipinta Dzūkija. Yra įprasta teigti, kad spalvingų charakterių žmonės ir turtinga tautosaka įkvėpė rašytojo kūrybinę vaizduotę, tapo didžiuoju gyvenimo mitu – legendine „Dainavos šalimi“. Tačiau tautinis idealizmas ir romantiškas požiūris į lietuviško kaimo pasaulį leidžia tvirtinti, kad didžioji V. Krėvės kūrybos dalis yra kūrybos kaip vadinamosios vietos atminties išraiška: bandymas modernėjančio pasaulio akivaizdoje rekonstruoti lietuviškojo pasaulio vienovę kreipiantis į archetipinius tautos gyvenimo klodus, šiuose gelminiuose lygmenyse atrandant pasaulėjautos sąsajas su kitomis tradicinėmis bei archajinėmis kultūromis.
Vis dėlto vykdydamas tokį rekonstrukcinį ir integracinį tautos gyvenimo projektą rašytojas Lietuvą matė iš dzūkiškojo charakterio bei temperamento būklės, todėl Lietuvos viziją nuspalvino atitinkamomis regioninėmis spalvomis, į šiaip jau santūrų, praktišką ir žemišką lietuvio pasaulį įkėlė kažkokio, kartais keisto, dvasios pakilumo, vitališkumo, herojiškosios patetikos, vyriškojo šaunumo etikos ir kitų komponentų, dėl kurių niekaip negali būti įjungiamas į dominuojančią lietuviškosios tapatybės tradiciją, kuriai atstovauja Kristijono Donelaičio, Justino Marcinkevičiaus, Marcelijaus Martinaičio, Romualdo Granausko ir kitų autorių demokratiškoji linija (jos vertybių trinarę sistemą sudaro šie susiję komponentai: darbštumas, paprastumas, kuklumas). V. Krėvė, kaip ir Maironis bei kiti romantikai, turi aristokratiškumo ir elitiškumo ambicijų, jie rekonstruoja ne artojėlių kraštą, bet valdžios ir dvasios kunigaikščių kultūrą – kaip Lietuvos valios gyventi ir valios kovoti išraišką. Anot paties kūrėjo, jo viso gyvenimo darbų prasmė buvo labai aiški: „Mano vienas tikslas buvo prikelti mūsų dienoms šitą buvusių žmonių milžinų dvasią.“ V. Krėvės ideologija poetiniame lygmenyje kuria ar rekonstruoja kovotojų arijų kultūrinį modelį. Ir net jo senojo kaimo išminčiai visų pirmiausia yra dvasinės galios ir valios autonomijos žmonės, šventikų, brahmanų luomo reminiscencija lietuvių literatūroje.
Taigi V. Krėvė lietuvių literatūroje iškyla kaip ambicinga valia, o galbūt ryškiausi jo personažai yra baironiškojo ir Friedricho Nietzsche’s tipo antžmogiai – Šarūnas ir Skirgaila. Jų veiksmo motyvacija yra aš noriu, o jų noras yra ne subjektyvi užgaida, bet lemties išsipildymas. Per antžmogio figūrą išsipildo tautos lemtis, todėl joje nelieka, ir neturi likti, nieko žmogiško, nieko silpno ir inertiško. Sakytume, V. Krėvės personažas yra lietuviškasis F. Nietzsche’s Zaratustros variantas. Beje, abu šie mąstytojai bei kūrėjai atramos savo gamtinėms ideologijoms ieško senovės Indijoje ir indo-iranėnų kultūroje.
V. Krėvės tekstas kaimiškosios kultūros kontekste atlieka kompensacinę funkciją: jis įtaigiu meninės magijos veiksmu tautos gyvenimui sugrąžina elito matmenį, steigia valdymo galią, kurios kaimiškoji kultūra pati savaime neturi, nes ji visose tradicijose sudaro visuomenės ir tautos dalį, bet niekada nėra visuma. Artojėlių kraštą turi kas nors valdyti, nes tokia jau žemės žmogaus prigimtis.
Kita V. Krėvės kūrybos ypatybė – jo universalumas, esminių romantinės pasaulėjautos principų – gyvybės, galios ir laisvės – realizavimas skirtingose tematiniuose kontekstuose.
V. Krėvės kūrybą pagal tematiką galima skirstyti į tris ar net keturias grupes.
Pirmoji vaizduoja herojiškus senosios Lietuvos laikus. Tai liaudies dainas primenantis, tautosakos stilistika paremtas poetiškų apsakymų rinkinys „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“ (1912), aukštinantis lietuvių kovas su kryžiuočiais, jų pasiaukojimą dėl tėvynės, kovingumą, laisvės siekį, taip pat meilės jausmus. Padavimams artimoje dramoje „Šarūnas“ (1911) kuriamas išdidaus, nesusitaikančios su aplinka, tragiško likimo herojaus paveikslas. Dramos „Skirgaila“ ir „Mindaugo mirtis“ vaizduoja viduramžių Lietuvos kovas dėl valstybingumo. Šiuose kūriniuose iškylanti romantinė Lietuvos vizija, ideologinis „pradžios mitas“, tapo galingu valstybės ir kultūros kūrimo veiksniu, ji suvienijo tautą, sustiprino kultūrinę savimonę ir sutelkė jos valią politiniam tikslui. Poetinė vaizduotė sukūrė realią Lietuvą. Iki šiol daugelis mūsų matome Lietuvos praeitį V. Krėvės akimis, nors to ir nesuvokiame. Romantinė meninė tiesa yra stipresnė už istorinę fakto tiesą, nes ji yra gyva, įkvepianti, kurianti. V. Krėvės kūryba atgaivina tautos gyvybę, kuri yra natūraliai mirusi istorijoje, ir taip sujungia buvusį ir esamą laiką, mūsų sąmonėje steigia tautos būties tęstinumą.
Kita svarbi V. Krėvės kūrinių grupė – ramybe bei išmintim dvelkianti kaimiškoji proza, vaizduojanti tradicinio Lietuvos kaimo gyvenimą. Tai apsakymų rinkinys „Šiaudinė pastogė“ (1921–1922) ir apysaka „Raganius“ (1939) – chrestomatiniai lietuvių literatūros pavyzdžiai. Juose poetiškai vaizduojami civilizacijos nepaliesti kaimo išminčiai, pabrėžiama žmogaus ir gamtos ryšio egzistencinė prasmė. Ši jo kūrybos grupė yra esmingiausių senosios lietuvių kultūros archetipų saugykla, gamtos žmogaus mitologinio mąstymo ir filosofinės minties pradų erdvė, taip pat nepaprastai įtaigus mitopoetinės vaizduotės pasaulis. V. Krėvė visų pirmiausia yra magiškasis gamtos ir prigimties menininkas, išreiškęs gyvybės galią ir valią gyventi. Gamtos substancija yra gyvybė, kuri skleidžiasi būtyje kaip savaiminė, laisva jėga, o žmoguje pasireiškia kaip sąmonė, savimonė ir kūrybinis veiksmas. Kuriančioji gyvybės galia, laisva sąmonė ir asmens dvasinė autonomija ir tautos laisvė – tokia yra V. Krėvės romantizmo esmė, pagrindai ir principai.
Gyvybės ir sąmonės dėsnių universalumo suvokimas neleidžia V. Krėvei užsidaryti etninės kultūros lauke. Tuos pačius sąmonės judėjimo procesus rašytojas randa ir kitų tautų gyvenime, o savo kūrinių veiksmą perkelia į egzotiškų Rytų pasaulius. Tai tipiškas romantizmo judesys, kuriuo siekiama atkurti archajišką, pirmapradę būties vienovę ir universalizuoti gamtinės pasaulėjautos principus. Taip atsiranda trečioji, orientalistinės kūrybos grupė, kurią sudaro „Rytų pasakos“ (1930): indų, persų mitologija ir musulmonų dvasine kultūra grįsti apsakymai ir stambesnis bei intelektualesnis kūrinys – budistinės tematikos apysaka „Pratjekabuda“. Šiuose tekstuose rašytojas išaukština žmoguje slypinčias dvasines galias, teigia absoliutaus, pačią mirtį įveikiančio pažinimo idėją.
Bet rašytojas orientalistas neištirpo romantinėse miglose ir būties abstrakcijose. V. Krėvė menininkas prabilo ir kaip pilietis – apmąstė politinę Lietuvos situaciją, išreiškė nuoširdų rūpestį dėl tautos likimo dramatiškose XX a. Europos politikos peripetijose. Tai romanas „Miglose“ (I dalis, 1944), kiti to meto kūriniai ir aktyvi rašytojo visuomeninė bei politinė veikla (buvo Šaulių sąjungos pirmininkas, organizavo Klaipėdos krašto sukilimą ir grąžinimą).
V. Krėvė žiūrėjo ir į ateitį, jo vaizduotėje formavosi naujojo Europos žmogaus vaizdinys, kuris jau kildinamas iš žydų krikščioniškosios tradicijos ir Europos humanistinės kultūros. Tai būtų ketvirtasis jo kūrybinis projektas, kurį išreiškia viso gyvenimo epinis veikalas „Dangaus ir žemės sūnūs“ (1949, 1961, 2 d.). dramatiškas pasakojimas paremtas bibliniais mitais ir evangelijų personažais, svarstomos tautos ir individo, dieviškumo ir žmogaus problemos. Rašytojas, gyvenantis jau labai toli nuo tėvynės, visiškai jam svetimame krašte, mėgino paraboliškai apmąstyti XX a. Europos tautų didžiuosius politinius bei socialinius sukrėtimus, tačiau kūrinio užbaigti nespėjo. Tai simboliška, nes šiame epiniame veikale, remiantis judaizmo ir krikščionybės tekstais, visų pirma Jėzaus Kristaus vaizdiniu, buvo bandoma kurti idealaus žmogaus – Ješuos paveikslą. Toks idealus žmogus – tolerancijos, išminties ir ramybės įsikūnijimas – simbolizavo ateities antžmogį – būsimosios Europos žmogų, tačiau literatūroje žmogiškosios tobulybės projektai visada patiria nesėkmę. Šventųjų gyvenimus aprašo religinė literatūra, tai hagiografijos žanras, o grožinės literatūros esmė – žmogiškasis klausimas apie buvimo prasmę ir žmogiškojo netobulumo savižina. Kitaip tariant, tobulybės siekis kyla iš netobulybės patirties, o ji ir sudaro literatūros, kaip žmogiškosios savižinos, esmę.
V. Krėvės kūryba – tai XX a. pradžioje gimstantis laisvos ir atviros Lietuvos projektas. Tai ta pati daukantiškoji valdovų Lietuva, iškelta iš mitologinio gamtinio amorfiškumo į istorinio veiksmo lauką ir kovojanti už savo pilietiškumo teises tarp kitų tautų. Tai kultūrinės savasties teigimas ir kartu kultūrinis dialogas su kitomis tautomis, grįstas romantiniu tautų lygiavertiškumo principu.
Tačiau tai ir pasakojimas apie nemirtingą žmogaus savastį, apie jo „vienaskaitinę“ ir nedalomą vidinę tikrovę, apie aš, kuris pasireiškia stulbinamoje pasaulio įvairovėje – nuo vaiko matymo „Antanuko ryte“, nuo senojo kaimo šamaniškosios išminties iki dvasinės ir pasaulietinės galios figūrų, kurios žvelgia į mus iš didingų Lietuvos viduramžių ar iš egzotiškųjų Rytų pasaulių. Visa tai yra tik vienos sąmonės išsiskleidimo laipsniai, žmogiškosios savimonės pakopos, etapai, variacijos.
Vincas Krėvė, lietuvių tautos menininkas, savo kūriniais teigia prasmingą pasaulio ir kultūrų įvairovę, tačiau toji įvairovė ne išskaido tikrovę į konfliktuojančias ir nesusikalbančias tradicijas, bet tik sustiprina įvairovę suvokiančios sąmonės vienovę. Visas kultūras, tradicijas, literatūras jungia gyvybės šventumo ir sąmonės vieningumo nuojauta, kurią kiekvienam lieka patirti asmeniškai, kaip savo paties buvimo pagrindą.
Mahir Gamzajev. Žvilgsnis iš Baku
2012 m. Nr. 12
Vincui Krėvei – 130
Daugiau kaip prieš šimtą metų, 1909 m. birželio 4 d., Kijevo Šv. Vladimiro imperatoriškojo universiteto absolventas Vikentij Iosifovič Mickevič, tikėdamasis gauti rusų kalbos ir literatūros mokytojo pareigas, iš tuometės Vilniaus gubernijos Merečio miesto kreipėsi į Kaukazo švietimo apygardos globėją Tiflisyje taip rašydamas: „<…> turiu garbės nuolankiai prašyti Jūsų Prakilnybę paskirti mane į vieną iš vidurinių mokslo įstaigų, esančių Jums patikėtoje apygardoje.“ Nepraėjus ir mėnesiui, tų pačių metų liepos 2 d., jaunasis Vikentijus sulaukė iš globėjo kanceliarijos telegrafu trumpo atsakymo: „Siūlau Jums Baku realinėje mokykloje. Telegrafuokite.“ Jau kitą dieną būsimasis mokytojas telegrafuoja iš Merkinės į Tiflisį: „Sutinku. Mickevič.“ Taip būsimasis lietuvių literatūros klasikas Vincas Krėvė-Mickevičius 1909 m. rugpjūčio mėnesį atsidūrė tolimajame Azerbaidžane. Tačiau manau, kad V. Krėvė į Baku atkeliavo žymiai anksčiau, gal net prieš studijas Kijevo universitete, atkeliavo savo vidinio pasaulio keliais, savo filosofinių ieškojimų ir literatūrinių fantazijų trajektorijomis.
Gyvendamas Baku jis pajuto savo vertę ir literatūrinio talento išsiveržimą. Daugiakultūrėje aplinkoje jis grįžo prie savo etninių šaknų, čia jis pradėjo rašyti lietuviškus kūrinius ir kaip tik čia jis tapo Krėve. Ir tokiu vardu iki šiol gyvena literatūroje ir žmonių atmintyje. Didžiausią kūrybinį pakilimą V. Krėvė išgyveno Baku. čia parašyti dideliu talentu pažymėti kūriniai iki šiol užima svarbią vietą ne tik lietuvių, bet ir pasaulinės literatūros lobyne. V. Krėvė čia surado ir savo šeimyninę laimę, įsimylėjo ir vedė gražuolę bakietę Rebeką Karak.
V. Krėvė Azerbaidžane praleido beveik vienuolika metų. Šiuo laikotarpiu jo kūrybinė veikla yra tiek turtinga, daugiašakė ir spalvinga, kad aprėpti tą visumą gana sudėtinga. V. Krėvė turėjo susikūręs savo Azerbaidžano pasaulį, kuriame egzotiška gamta, aukšti kalnai ir nuoširdūs žmonės įkvėpdavo kūrėją mąstyti apie žvaigždėtas erdves ir žmogaus laisvę. Tokia vaizduotę žadinanti aplinka rašytojui buvo reikšmingas atspirties taškas, leidęs jo herojams veržtis į lietuvių literatūroje dar neregėtas dvasines aukštumas ir siekti ypatingų gyvenimo tikslų.
Taigi bandykime pažvelgti į tolimąjį Baku, į V. Krėvės susikurtą Azerbaidžaną.
Pirmiausia reikėtų paminėti pedagoginę rašytojo veiklą Baku realinėje mokykloje, aptarti jo ryšius su kolegomis bei plunksnos broliais ir aktyvų lietuvių rašytojo dalyvavimą šio miesto visuomeniniame kultūriniame gyvenime.
Realinės mokyklos mokiniams V. Krėvė paliko gilų įspūdį savo erudicija, demokratinėmis pažiūromis ir humanizmu. Visa tai nuoširdžiai, autentiškai paliudija savo prisiminimuose buvę rašytojo mokiniai. Daug jų ėjo savo mokytojo pėdomis – tapo rašytojais, mokytojais, kultūros veikėjais. V. Krėvė žadindavo mokinių tautinį sąmoningumą, pasakodavo jiems apie azerbaidžaniečių kalbos kilmę, apie senąją šalies kultūrą, primindavo įžymiųjų tautiečių poetų ir mąstytojų – Nizami, Chagani, Nesimi, Fizuli vardus, vertindamas įnašą į pasaulinės poezijos ir filosofinės minties lobyną, aptardamas jų kūrybos įtaką Europos literatūrai.
V. Krėvė buvo gerai susipažinęs su klasikine azerbaidžaniečių literatūra, puoselėjo mokinių pagarbą rašytojų kūrybai, skatino skaityti jų kūrinius. V. Krėvės pedagoginė veikla Azerbaidžane glaudžiai jungėsi su kunkuliuojančiu visuomeniniu ir kultūriniu Baku gyvenimu, su vietine akademine visuomene ir azerbaidžaniečių kūrybine inteligentija. Ši rašytojo veikla paliko gilius pėdsakus XX a. pradžios Azerbaidžano kultūroje, taip buvo kuriami lietuvių ir azerbaidžaniečių kultūriniai ryšiai.
Kokia buvo konkreti V. Krėvės literatūrinė veikla Azerbaidžane? V. Krėvė Baku mieste artimiau susipažino su senąja šalies istorija, jos turtinga literatūra, savita ir unikalia kultūra, įsigilino į Rytų filosofijos pasaulį, rimtai susižavėjo Rytų religinėmis koncepcijomis. Jis studijavo Kaukazo tautų folklorą ir tapo Rytų etnokultūros žinovu. Visa tai tiesiogiai atsispindėjo rašytojo kūryboje, ypač jo veikaluose Rytų motyvais. Turiu omenyje vadinamąjį „Rytų pasakų“ ciklą, kurį sudaro „Azerstano šalis“, „Daina apie arą“, „Moteris“, „Priešingos jėgos“, „Indas, kuriame karalius laiko savo geriausią vyną“, taip pat epinį kūrinį „Dangaus ir žemės sūnūs“. Visi šie kūriniai žymiai praturtino lietuvių nacionalinę literatūrą, išplėtė jos ribas. Lietuvių literatūroje atsirado nauja tematika, buvo kuriamas originalus rytietiško kolorito ir dvasios stilius.
Svarstydami V. Krėvės kūrinių paraleles ir sąsajas su azerbaidžaniečių literatūra, galėtume lietuvių rašytojo kūryboje įžvelgti daug įdomių faktų, vertų rimtų literatūrinių tyrinėjimų. Žymaus azerbaidžaniečių literatūros klasiko Huseino Džavido ir V. Krėvės kūrybą sieja bendri religiniai bei filosofiniai motyvai, veikalų tematinis bendrumas ir iškeltų problemų meninio sprendimo būdas. Pavyzdžiui, labai artimi yra V. Krėvės apsakymas „Moteris“ ir H. Džavido drama „Iblis“ (t. y. demonas). Apskritai V. Krėvės rytietiškos tematikos kūriniai suteikia gerą dirvą plačioms lyginamojo pobūdžio studijoms, leidžia tyrinėti lietuvių– azerbaidžaniečių, rusų–lietuvių, lietuvių–iranėnų, taip pat lietuvių–tiurkų literatūrinius ir kultūrinius ryšius.
Rytų kultūros ir filosofijos temomis yra kūrę daugelis pasaulio klasikų – Williamas Shakespeare’as, Johannas Wolfgangas von Goethe, George’as Byronas, Adomas Mickevičius, Aleksandras Puškinas, Michailas Lermontovas, Vydūnas, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ir kiti. Bet niekas, išskyrus V. Krėvę, taip ryžtingai neieškojo atsakymų į žmoniją jaudinusius kardinalius būties klausimus apie gyvenimą ir mirtį, laisvę ir vergiją, šlovę ir dvasinį skurdą, galią ir gundymą, pakilimą ir nuopuolį, valdžios aukštumas ir žmogaus užmarštį. Svarstydamas šiuos klausimus V. Krėvė dažnai kreipdavosi į skirtingų kultūrinių tradicijų šventuosius raštus.
Atsakymų į jaudinančius egzistencinius klausimus rašytojas ieškojo ir islamo tradicijoje, Korano tekstuose. Taip iš šių ieškojimų lietuvių literatūroje atsirado islamiška tematika. V. Krėvė yra pirmasis krikščioniškos kultūros rašytojas, į pasaulinę literatūrą atnešęs Korano suras (tai Korano dalys, religinės formulės ir moraliniai pamokymai). Tokios suros V. Krėvės kūryboje yra penkios. Kai kurias jų pacituosime originalia Korano kalba: „Bismillahir–r…hmanir–r…him“; „La ilah… ill…llah v… M…h…mm…dün r…sulüllah!“ V. Krėvė lietuviškai šias suras perteikia šitaip: „Tebūna palaimintas šventasis Alacho vardas, temini jį kiekvieno tikrai Dievą gerbiančio musulmono lūpos ryto, vidudienio ir saulėleidžio metu kaipo vardą To, kuris yra šaltinis, pradžia ir galas viso, kas buvo, yra ir dar bus pasaulyje nuo jo sutvėrimo dienos iki paskutiniosios gyvenimo valandos… Vienas yra tikrasis Dievas ir Jo pranašas Muamedas…“
Taigi V. Krėvė Azerbaidžane gyveno ir rašė daugiatautės kultūros aplinkoje. Svarbu tai, kad rašytojas buvo ne tik šios daugiakultūrės aplinkos stebėtojas, bet ir jos įkvėptas kūrėjas. Lietuvių literatūrą jis praturtino azerbaidžaniečių istorijos, tautosakos, mitologijos ir islamo temomis. Ir dar daugiau – gyvendamas šioje šalyje V. Krėvė giliau nei įprasta rašytojams apmąstė žydų ir krikščionių, budizmo ir zaraostrizmo religijų mokymus, įtraukė jų motyvus į savo veikalus.
V. Krėvės Rytų kultūrų ir religijų motyvais parašytų kūrinių koncepcija puikiai atitinka dabartinės Europos Sąjungos Rytų partnerystės politiką ir „Europos be sienų“ tendencijas. Ta pati koncepcija sėkmingai įsilieja į Lietuvos ir Azerbaidžano įvairiapusiško bendradarbiavimo strategiją. Orientalistinės tematikos V. Krėvės kūriniai skatina aktyvesnį geografiškai nutolusių kultūrų dialogą ir prisideda prie naujų bendradarbiavimo formų kūrimo, plėtoja Lietuvos kultūrinius ryšius su Azerbaidžanu ir kitomis Rytų valstybėmis. V. Krėvės įvairių religijų tematika parašyti kūriniai ir šiandien kaip gyvas tiltas įtikinamai rodo skirtingų konfesijų bei skirtingų kultūrų dialogo galimybes, taip pat būtinumą jį vystyti Vakarų ir Rytų civilizacijų kontekste, nes šiame globalėjančiame pasaulyje tarpkultūrinės komunikacijos tema yra viena iš aktualiausių.
Svarbu prisiminti ir V. Krėvės to meto mokslinę veiklą. Rašytojas domėjosi ne tik azerbaidžaniečių etnokultūra bei literatūra, bet ir rimtai gilinosi į senąją istoriją ir viso Turkestano praeitį. Monografijoje „Indoeuropiečių protėvynė“ jis, tyrinėdamas pirmųjų indoeuropiečių migraciją iš Rytų į Vakarus, rašė ir apie senąją Kaukazo Albanijos valstybę, egzistavusią dabartinio Azerbaidžano teritorijoje, apie turanų (tiurkų) etnosą, taip pat apie buvusias Turano (Turkestano) sritis – Geratą, Chorosaną ir Mazandaraną. Kai kurios mokslinės tezės, susijusios su baltų etnine istorija, kurias V. Krėvė iškelia minėtoje monografijoje Kaukazo ir Albanijos kontekste, lingvistiniu lygmeniu pratęstos jau mūsų laikais tokių žinomų mokslininkų, kaip Sergejus Starostinas, Tamazas Gamkrelidze, Viačeslavas Ivanovas ir kitų.
V. Krėvės filosofinis ir religinis kūrinys „Azerstano šalis“ užima svarbią vietą jo kūryboje. Joje senoji Azerbaidžano istorija, religija, gamta, buitis, charakteriai, tradicijos ir tautiniai papročiai, dvasinės vertybės, tautos kova už nepriklausomybę perteikiami pasakos forma.
„Azerstano šalyje“ rašytojas gilinosi į Azerbaidžane vykusius migracijos procesus, apibūdino kai kuriuos Kaukazo tautų etninius santykius. Kūrinyje galima įžvelgti ir priverstinės migracijos atvejus, tautų perkėlimus, svetimų žemių užvaldymus. Trumpiau tariant, jis išryškino šiuolaikinio Azerbaidžano gyvenimą temdančių konfliktų ir karų ištakas. Taigi V. Krėvė gilinosi į Kaukazo tautų etninių santykių istoriją, gerai žinojo šio regiono etnografinę praeitį. Rašytojas buvo gerai susipažinęs ir su kitų autorių darbais šia tematika. Šiuo požiūriu Azerbaidžanui skirtame jo kūrinyje galima nesunkiai įžvelgti tipologinių paralelių ir tematinių panašumų su kitais XIX a. rusų diplomatų, istorikų ir publicistų veikalais. Čia paminėtume tokius autorius, kaip Aleksandras Gribojedovas, Sergejus Glinka, Vasilijus Veličko, Nikolajus Šavrovas, I. K. Kanadejevas ir kiti.
Toliau reikėtų kalbėti apie V. Krėvės politinę veiklą Azerbaidžane. Kaip žinoma, V. Krėvė turėjo neslepiamų ambicijų tapti rimtu politiku ir tokią savo veiklą iki tam tikro laiko vertino pozityviai. Viename iš savo laiškų 1926 m. jis rašė taip: „Anksčiau mėginau užsiimti politika – ir gana sėkmingai.“ Beveik prieš penkiasdešimt metų Amerikos lietuvių laikraštyje „Dirva“, rašydamas apie V. Krėvės veiklą, literatūros kritikas ir žurnalistas Bronys Raila konstatavo: „Kažkas iš vidaus jį visada šaukė į politiką, bet nei sėkmės, nei laimės joje jis nerado.“
Rašytojo visuomeninėje-politinėje veikloje ir ideologinių pažiūrų genezėje, be jokios abejonės, reikšmingą vaidmenį taip pat suvaidino Baku. Čia, stambiame industrijos ir prekybos mieste, kurio visuomeninis ir kultūrinis gyvenimas jau tada traukė daugelį literatūros ir kultūros įžymybių, kurio istorija XX šimtmečio pradžioje pažymėta masiniais darbininkų ir jūreivių politiniais streikais, visuomeninių organizacijų ir politinių partijų veikla, mieste, kuris 1918 m. iš pradžių buvo dvidešimt šešių Baku komisarų citadelė, o vėliau – pirmosios nepriklausomo Azerbaidžano Respublikos sostinė, V. Krėvė įgijo pirmuosius savo politinės veiklos įgūdžius. Čia V. Krėvė gyveno Pirmojo pasaulinio karo metais, čia sutiko 1917 m. Vasario revoliuciją ir Spalio perversmą. 1917–1920 m. jis buvo Baku eserų partijos komiteto narys, miesto Dūmos deputatas. 1918 m. dalyvavo Baku darbininkų, kareivių ir jūreivių deputatų tarybos veikloje.
Ne viskas V. Krėvės politinėje karjeroje Baku buvo taip sėkminga, kaip teigė pats rašytojas anksčiau minėtame laiške. Ne visus jo kaip politiko žingsnius būtų galima vertinti vienareikšmiškai. Tikriausiai šiandien gal ir nevertėtų gilintis į šias peripetijas, tačiau, kuriant V. Krėvės, kaip politiko, portretą, manau, nevertėtų apsiriboti faktine medžiaga tik iš jo Kauno laikotarpio veiklos. V. Krėvės politinio portreto esminiai pagrindai susikūrė Baku laikotarpiu. Todėl Baku ir Kauno politinę veiklą reikėtų tyrinėti kaip neatskiriamas dalis. Manau, kad tai būtų įdomi ir aktuali tematika konferencijai.
Reikėtų pabrėžti ir V. Krėvės diplomatinę veiklą Baku. 1919–1920 m. rašytojas Azerbaidžane ėjo Lietuvos valstybės konsulo pareigas. Jo kaip konsulo veikla Baku turėjo didelę reikšmę nepriklausomų Lietuvos ir Azerbaidžano tarpvalstybinių santykių pradžiai ir prisidėjo prie šių dviejų valstybių nepriklausomybės įtvirtinimo de facto tarptautinėje arenoje bei pripažinimo Paryžiaus taikos konferencijoje.
Lietuvos konsulatas Baku mieste buvo tarsi V. Krėvės kūdikis, rašytojo pastangomis sukurtas kūrinys. 1922 m. rugpjūčio 28 d. jį negailestingai sunaikino bolševikai. Tuo metu V. Krėvė iš Kauno su dideliu nerimu stebėjo dramatiškus įvykius, susijusius su Lietuvos konsulato likvidavimu. Tačiau galėjo pasiguosti tuo, kad per atstovybės veiklos laikotarpį – nuo 1919 m. kovo iki 1922 m. rugpjūčio – Lietuvos konsulatas Azerbaidžane atliko didžiulį ir svarbų darbą, visų pirma susijusį su Lietuvos piliečių teisių apsauga ir jų reemigracija į Lietuvą. Dėl konsulato veiklos keli tūkstančiai žmonių, kilusių iš Lietuvos bei kitų kraštų, galėjo išsaugoti savo gyvybę, išsigelbėti nuo bolševikų represijų, sušaudymo ir kankinimų.
Apibendrinant reikėtų konstatuoti, kad 1909–1920 m. V. Krėvei Azerbaidžane buvo sudėtingi. Tačiau šiuo epochinių lūžių ir dramatiškų įvykių, politinių permainų, karų ir staigių perversmų metu V. Krėvė sugebėjo ne tik išlikti kaip žmogus ir kūrėjas, bet ir nutiesti svarbius tiltus tarp Azerbaidžano ir Lietuvos, amžiams sujungti lietuvius ir azerbaidžaniečius kultūriniais ryšiais ir dvasiniais saitais.
Didysis dzūkas, Dainavos šalies dainius ir lietuvių literatūros klasikas V. Krėvė yra taip įaugęs į Azerbaidžano žemę ir susijęs su jo kultūra, kad azerų akademinė visuomenė ir kūrybinė inteligentija rašytoją vertina, gerbia ir laiko savu visiškai taip pat, kaip rusai priima Jurgį Baltrušaitį, bulgarai – Joną Basanavičių, lietuviai – Adomą Mickevičių ir Česlovą Milošą.
Vis dėlto Vinco Krėvės turtinga ir reikšminga veikla Azerbaidžane nėra iki galo išnagrinėta. Senasis Baku ir jame likę lietuvių kūrėjo pėdsakai vis dar traukia mus, kviečia tęsti pradėtus darbus ir laukia naujų tyrinėjimų.
Viktorija Daujotytė. Vinco Krėvės universalijos
2012 m. Nr. 12
Vincui Krėvei – 130
130 metų Vincui Krėvei-Mickevičiui, vienam iš lietuvių literatūros didžiųjų, universalistų, siekusių aprėpti žmogaus pasaulį ne tik prigimtiniais, bet ir kitų kultūrų parametrais. Sukaktis liko didžiojo Maironio jubiliejaus šešėlyje, bet gilinimasis į vieną kūrėją atidengė ir tai, kas lyg ir nebuvo pastebėta kito kūryboje. V. Krėvė įėjo į pagrindinį Maironio kelią – ieškojo Lietuvos galimybių tautos raiškos ir saviraiškos būduose. V. Krėvė jautėsi galįs byloti ir kaip tautosakinis balsas, perimantis, pakartojantis ir pratęsiantis. Ciklas „Liaudies stygomis“ ir pavadinimu pasako galėjimą groti liaudies stygomis, arba byloti pirminiu autentiškos kultūros balsu, pirminiu jutimu: „Saulė motulė – šarveliui krauti, / Mėnuo tėvulis – kraiteliui duoti.“ V. Krėvė buvo įsitikinęs, kad netgi karžygiškojo mito atskalų Dzūkijoje dar yra išlikę, kad giesmės apie Šarūną tebėra gyvos, jei ir nebeužrašomos. „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“, sulaukę šimtmečio, yra knyga, kuria tarsi realizuota viena svarbiųjų Maironio „Pavasario balsų“ programų, išsakyta eilėraštyje „Aš norėčiau prikelti“: „Aš norėčiau prikelti nors vieną senelį / Iš kapų milžinų / Ir išgirsti nors vieną, bet gyvą žodelį / Iš senųjų laikų.“ Krėvė kūrė senųjų laikų kalbą, žodžius, jo stilizacijos neturi provaizdžio, yra pirminės. Tai mitinio Lietuvos kūno kūrimas, Maironio Lietuvos poetinio kūno pratąsos.
V. Krėvė – didžiojo stiliaus rašytojas, savo kūryba apėmęs daug klausimų, problemų, svarbių ne tik lietuviams, aprėpęs mitinius, biblinius ir istorinius laikus, didelę erdvę – nuo Dainavos šalies iki Biblijos žemės, sukūręs įspūdingą veikėjų galeriją – nuo kaimo bobulės, skerdžiaus iki senovės karžygių, Lietuvos kunigaikščių, iki Rytų žemės išminčių ir paklydėlių. Kūrybos diapazono kraštinės – lietuvių liaudies dainų stilizacijos ir pastangos sukurti biblinį stilių „Dangaus ir žemės sūnuose“, neužbaigtuose ir neužbaigiamuose kaip ir visos didžiosios žmonijos knygos. Didžiojo stiliaus pamatas – universalijos, kildinamos iš patirties, iš bendrosios žmonijos išminties. V. Krėvės atveju – ir iš idealizmo, iš idealiųjų pradų gyvastingumo. Misterija „Likimo keliais“, kad ir neprilygstanti geriausiems šio rašytojo kūriniams, lieka reikšminga idealiųjų pradų veiksmingumu, aistringai teigiamu realiojo ir dvasinio pasaulio vientisumu: niekas neišnyksta, tik tarsi laukia savo laiko. Vincas Višvilis, svarbiausias misterijos veikėjas, ištaria: „Atgimusi, prabudusi tauta pati suras užburtą žodį, kuris atskleisti turės jai ateities prasmę…“ V. Krėvės „Likimo keliais“, Vydūno „Amžina ugnis“, „Probočių šešėliai“ ženklina savitą lietuvių poetinį ir filosofinį idealizmą, vėlyviausią idealizmo atkarpą Europos padangėje. Tai negali būti paaiškinta tik romantizmu, tai didžiųjų XX a. pradžios kūrybingųjų žmonių utopijos: pasikliauti intuityviosiomis galiomis, ieškoti dvasingumo resursų Rytų kultūrose, megzti ryšius, jungti menus į vientisą sinkretinę kalbą, justi gyvybę kaip visko pamatą, pasikliauti intuicija. V. Krėvė buvo šių siekimų veikiamas ir juose dalyvavo. Panašiai kaip ir Jurgis Baltrušaitis: susitikę jie atpažino vienas kito artimumą. Ar šiandien nuo šių siekinių, formavusių ir skirtingų kultūrų, religijų susikalbėjimą, nesame atkirsti revoliucijų, karų, raudonojo ir rudojo maro, ar bepajėgiame suvokti tų didžiųjų siekimų esmę? Gal tik kartojame žodžius, bet liekame už jų tarsi už sienos. Atnaujinti kalbėjimą apie V. Krėvę būtų ambicingas uždavinys.
V. Krėvė tarsi vykdė kelias programas: pirminę, kuria siekėsi sąlyčio su tautosaka, su liaudies kūryba; jautė, kad ir pirminiai klodai yra nevienalyčiai, galima skirti idealųjį (dainos) ir realųjį gyvenimo planą. Už to, su kuo dar susitiko ir rinkdamas, užrašinėdamas tautosaką, suvokė esant gilumą – pulsuojantį karžygišką mitą, tarsi jį rekonstruodamas siekė sukurti aukštuosius lietuvio mentalinio pasaulėvaizdžio skliautus, ieškojo giliosios istorijos atsiliepimo dabartyje. Didįjį stilių įgalina kasdienybės ir dvasios siekimų, pirminio, tautinio, ir individualaus kūrybingumo, prigimties aistringumo ir nuolankumo dermės. V. Krėvė jungė tai, kas kilo iš tautos patirties ir kas ėjo į ją iš pasaulio. Kad tauta išliktų, ji turi remtis savo išgalėmis, bet semtis ir iš kitų resursų. Turi būti atvira, bet atvirumą turi įgalinti pasikliovimas savo kultūriniais, dvasiniais ištekliais. Rytų kultūros refleksijos V. Krėvės kūryboje neapeinamos, kai bandome apimti šio kūrėjo visumą ar bandome pasekti lietuvių dėmesį kitoms kultūroms.
V. Krėvė buvo ne tik intuityviųjų kūrybos galių, bet ir stipraus intelekto žmogus. Vienas pirmųjų lietuvių filosofijos daktarų, lyginamosios kalbotyros magistras, profesorius, Kauno universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas, Latvijos universiteto garbės daktaras, Lituanistikos instituto direktorius. Lietuvos mokslų akademijos, kurios užuomazgos formavosi tarp Kauno universiteto profesūros, pirmasis prezidentas. Būtų prasminga V. Krėvei-Mickevičiui ant akademijos pastato sienos atidengti paminklinę lentą.
Aktyvios pasaulėjautos, veiksmo žmogus, ne tik nevengęs rizikos, bet ir jos traukiamas iš pačios prigimties gelmių. Turėjo politinio veikimo aistrą, ją patyrė ir bandė realizuoti dar mokytojaudamas Baku. Aktyviai dalyvavo Klaipėdos susigrąžinimo peripetijose. 1940 m. buvo tapęs vadinamosios Liaudies vyriausybės vadovu, tikėjo gelbėjąs Lietuvą, bet suvokęs tikrąją padėtį iš vyriausybės išėjo, padarė viešą pareiškimą apie savo politinę veiklą sovietmečiu. V. Krėvė, dabar iškylantis ir į politinės sociologijos, tiriančios žmonių likimus sudėtingomis situacijomis, centrą, duoda ir tokiems tyrimams būtiną pamoką: jokiais atvejais kūryba ir kūrėjas negali būti išskiriami, tai yra vienis. Kunigaikštis Šarūnas niekada neatsiskyrė nuo jį sukūrusio V. Krėvės.
Pažymint V. Krėvės literatūrinio darbo dvidešimtmetį, Vincas Mykolaitis-Putinas paskelbė straipsnį „Idėjiniai Vinco Krėvės kūrybos pradai“, kur pirmas iškėlė bendrųjų idėjinių pradų svarbą V. Krėvės kūrybai, siekė rasti formulę, „kuri tarsi magiška šviesa nušviestų visą painų kūrėjo minties labirintą“, aiškiai suprasdamas, kad kiekviena „formulė negyva ir ribota, o kūryba – pati gyvybė – viena, vieninga ir vientisa“1. V. Mykolaitis-Putinas pirmasis suvokė V. Krėvės universalijų svarbą.
V. Krėvė universalistas čiurlioniškąja prasme. Kosminis Rex ir tragiškasis Prometėjas yra jau ankstyvosios V. Krėvės kūrybos (dar lenkų kalba) dvasios orientyrai. Bet neatskiriami nuo tautinės pasaulėvokos rašto – nuo liaudies dainos, buitinį konkretumą pakylėjančios iki kosminės visuotinybės. Dzūkija ilgiausiai išsaugojo ne tik autentiškas kultūros šaknis, bet ir visuminį jos alsavimą. M. K. Čiurlionis ir V. Krėvė juto šios autentiškos kultūros visuotinybę, buvo jos keliami iki didžiosios paslapties, iki savito dvasios-dievybės jutimo. Kuo giliau suvokiama prigimtoji kultūra, tuo labiau atsiveria jungtys su kitomis kultūromis, galiausiai pajuntama, kad visa yra viena. Ir „Rytų pasakos“, ir „Šiaudinėj pastogėj“ gali būti suvokiamos tame pačiame žmogaus būties prasmių horizonte, kurio aukščiausius taškus žymi šventraščiai – ne tik Biblija, bet ir Koranas. Ir Maironiui, ir V. Krėvei buvo svarbios Vedos. V. Krėvės siekinys – surasti dvasinę pusiausvyrą, teisingai pasirinkti, bandyti suvokti „kam žmonės ir visa, kas yra pasauly, randasi, gema, kenčia, vargsta ir miršta pagaliau…“ Ir tirdami literatūrą, ir artindami literatūros tekstus prie antropologijos, ir plėsdami egzistencijos filosofijos ribas literatūros linkme, V. Krėvę matome kaip vieną pamatinių vardų, kurie Lietuvai leidžia dalyvauti bendrosiose kultūros prasmių struktūrose.
V. Krėvė savo sukurtus žmones perveda įvairiausių išbandymų keliais, palieka vienišus ir tuščio dangaus akivaizdoje. Bet žmogus, paliktas vienas sau, dar nepraranda būties, nors ir priartėja prie tragiškosios kolizijos. Iš esmės vieni, palikti patys sau ar nuo kitų pasitraukę yra visi pagrindiniai V. Krėvės herojai. Pirmiausia dramų herojai – Šarūnas ir Skirgaila. Dramų, kurios yra pamatinės lietuvių teatro istorijoje ir dėl tragizmo pajautos. Nepatyręs, neišgyvenęs tragiškojo katarsio nei menas, nei žmogus negali subręsti, patirtis lieka amorfiška, nepersmelkta kažko, kas yra gilesnis už ją pačią.
V. Krėvė gilinosi į tikėjimo ir pasitikėjimo problemas, gana griežtai atmesdamas vienos tiesos, vienos knygos žmones-fanatikus. Abejonę laikė žmogiškumo ženklu. Savo viso gyvenimo kūrinyje „Dangaus ir žemės sūnūs“ atidžiai tyrinėjo Erodo charakterį, nesivadovaudamas jokiu išankstiniu žinojimu.
Pasirinktas Krėvės vardas susijęs su kriviu; tartum jis buvo įsipareigojęs spręsti pamatinį lietuvių klausimą – kas mes buvome, ką žinojome, ką žinojo senieji išminčiai, kriviai, vaidilos, kur tas žinojimas dingo, kas su mumis atsitiko naujaisiais laikais, kas mūsų laukia? Gali būti, kad rinkinio „Šiaudinėj pastogėj“ (1921–1922 m., atskiri kūriniai publikuoti anksčiau) apsakymus V. Krėvė kūrė kaip pasakojimų ciklą, kaip žemdirbiškojo epo, kadaise pradėto Kristijono Donelaičio „Metais“, variantą. Išmintis negimsta ir nemiršta, išmintis keičia pavidalus, perdavimo kanalus. Sunykus krivių-žynių luomui, išmintis nusileido į pačią pažemę, į žmones, esančius arčiausiai gamtos, žemės. Apsakyme „Antanuko rytas“ V. Krėvė parodė, kaip tai, kas senam žinoma, kas jo sąmonei atrodo svarbu, tad išlaikytina, perduodama mažam. Perduodama didžiausio palankumo, rūpesčio, meilės keliu. Pirmasis „Antanuko ryto“ sakinys: „Antanukas labiausiai myli savo senelę.“ Meilė yra tiesiausias tiesos takas: nuo vaikystės iki senatvės. „Krėvės Antanukas <…> tampa panašus į žmones istorinės civilizacijos vaikystėje, išvysčius plačias ir sudėtingas mitologijas kaipo būdą žiūrėti į pasaulį tiesiomis ir naiviomis akimis. Kaip ir tie mitų kūrėjai Antanukas prisiima žodžius pilna ir tiesiogine jų prasme, nes jo sąmonėj dar nesusidėstė abstraktus kalbinis klodas, kuriame žmonės automatiškai vartoja palyginimus ir metaforas, nebeturinčias vaizdinės jėgos“2. Civilizacijos sąvoką Rimvydas Šilbajoris, įdėmus literatūros tyrėjas, pavartoja neatsitiktinai. Literatūra, gręždamasi atgal, jaučia lietuvių (bendresne prasme – baltų) civilizacijos alsavimą – didelę vaizdinę, mitinę galią. V. Krėvė, nuo vaikystės patyręs šios galios alsavimą žodžiais ir gamtos vaizdais, kaip menininkas ir kaip tyrėjas, buvo jai empatiškai įsipareigojęs.
„Šiaudinėj pastogėj“ apsakymais V. Krėvė sukūrė realųjį Maironio baltojo senelio turinį, koks jis buvo, ką žinojo, ką jautė ar nujautė, atskleidė jo išmintį, paprastą ir universalią. V. Krėvė sustiprino ir suintensyvino tą meninio pasaulio suvokimo ir perteikimo būdą, kurį savo kūryba, ypač „Kūdikystės sapnais“, atvėrė Jonas Biliūnas. Davė stiprų impulsą Petrui Cvirkai; jo „Kasdienės istorijos“ dedikuotos V. Krėvei. Tradicijos linija, apšviesta ir Vaižganto, bendrakeleivio. Prigimtoji kultūra, kylanti iš čia, iš šioje žemės vietoje gyvenančių žmonių patirties, iš jų santykio su medžiu, augmeniu, su gyvu ir mirusiu, su dangum, akivaizdžiausiu slėpiniu. Kultūra, kuri funkcionuoja kaip pakankama gyvenimui, gebanti jį pripildyti ir žmogiškumui skleistis būtino būties rūpesčio. V. Krėvės esmingai sustiprinta etnokultūrinė tradicija, patikimai pasiremianti tuo, kas prigimta, ateina iki Juozo Apučio, Romualdo Granausko, iki Vandos Juknaitės. Šiandien regime jos nykimą, traukimąsi iš lietuvių pasaulėvokos. Bet V. Krėvės „Likimo kelių“ Vincas Višvilis ir patyręs brutalų tikrovės spaudimą atkakliai tvirtina: „Aš tvirtai tikiu, kad senovės laikai turi mums grįžti – ir jie grįš.“ Istorija nėra nulemta tik tikrų įvykių: karų, revoliucijų, konfliktų, sandūrų. Istorijoje dalyvauja ir tai, kas nematoma, neapčiuopiama, bet kas turi galią iškilti, pasirodyti. Istorija yra ir misterija.
Su savo praeitimi žmonijai susitikti nėra lengva. Archeologijos pastangos ir humanistikai turi teikti didesnio pasitikėjimo. Būtent – pasitikėjimo, įprasminančio ir tikėjimą, kad tokios dvasinės sanklodos, tokio vidinio regėjimo žmonėmis kaip M. K. Čiurlionis, Vaižgantas, V. Krėvė reiškiasi kažkas, kas yra daugiau už kasdienes, pragmatines mūsų galimybes. V. Krėvė leidosi (arba kilo) iki žemės mažiausių, juose atskleisdamas ypatingą sąmonės judėjimą patirties horizontu paslapties linkui. Senis Vainoras iš „Bedievio“ apie kapinyno nuotaiką: „Betgi aš vis juntu, kad ten kažkas gyvena, ir gana. Ten kryžius, ir tasai rodosi, gyvas. Tik gyvybė ten kitoniška, rami, ne tokia kaip žmonių tarpe. Sėdi ten žmogus, ir vis rodosi, kad štai, štai vienas akimirksnis – ir tu sužinosi didelę didelę paslaptį ir būsi tokis pat ramus.“ Sužinojimo būdas – įsijautimo, įsibuvimo, susibuvimo. Be prievartos ir agresijos. Ramumo kaip aukščiausios patirties siekiamybė. Ta pati Rytų kultūroje, ta pati senojoje lietuvių, platesne prasme ir baltų, pasaulėvokoje. Patirtis, kuri ateina iš kitų kultūrų, teisingai suvokta, o ne kuriuo nors vienu aspektu suabsoliutinta, leidžia išsamiau perskaityti ir prigimtos kultūros raštą. Ir atvirkščiai – prigimtos kultūros patyrimas yra patikimas kelias į kitą kultūrą. „Dangaus ir žemės sūnus“ V. Krėvė pradėjo dar 1907 m.; atskiros jo kūrybos temos tarsi persmelkia viena kitą. Kaip vieną iš tikslų V. Krėvė minėjo „orientalinio biblijinio stiliaus“ sukūrimą. V. Krėvė ir anksčiau kėlė sau stiliaus uždavinius: liaudinio (tautosakinio), aukštojo (neoromantinio), kasdienio (žemdirbiškojo). Kiekviena iš šių perskyrų savaip iššakoja etnokultūrinį arba prigimtinį branduolį. „Dangaus ir žemės sūnumis“ V. Krėvė vykdo ir „Rytų pasakomis“ pradėtą programą. Ir lietuvių kalba, pirmiausia liudijančia etnokultūrinę pasaulėvoką, būtina pereiti pirminiais krikščioniškojo pasaulio pėdsakais. Itin gyvybingos šiandien atrodo nuotrupos, neapdorota, fragmentiška medžiaga, turėjusi sugulti į biblinį kūrinį. Fragmentiškėjant šiuolaikiniam filosofiniam mąstymui, susidarant kitiems kontekstams, V. Krėvės nuotrupos skamba kaip autentiška egzistencializmo filosofija, gana pesimistiška: „Aš ilgai gyvenau pasauly, bet nepastebėjau, kad žmogus būtų tapęs geresnis ir mielaširdingesnis artimui savo…“; „Žmogus visko pavydi, ko patsai neturi, išskyrus du dalykus: proto ir geros širdies.“
1952 m. spalio 19 d. Filadelfijoje, minint V. Krėvės septyniasdešimtmetį, Pensilvanijos universiteto profesorius Alfredas Sennas savo kalboje pabrėžė, kad Krėvė esąs vertas Nobelio premijos. Galima suprasti šią mintį kaip gražų jubiliejinį gestą, bet ir pakankamai pagrįstą. Universalesnio rašytojo Lietuva neturėjo ir neturi. Vincas Krėvė iš tiesų aprėpė didžiąją triadą, nurodytą ir V. Mykolaičio-Putino: dvasią-dievybę, pasaulį ir žmogų. Jis nutiesė patikimus kelius tarp prigimtosios kultūros ir didžiųjų universalijų. Buvo ir liko Krėvė-krivis, galbūt krivių krivaitis, prisiėmęs pareigą ieškoti savo genčiai, savo tautai kelių į sudėtingą, besikeičiantį pasaulį, nebijant rizikos, atsakomybės, neišvengiamų paklydimų, kaip žmogaus kelio ženklų.
1 Mykolaitis-Putinas V. Raštai. Estetika. – Vilnius: Mintis, 1989. – P. 184.
2 Šilbajoris R. Netekties ženklai. – Vilnius: Vaga, 1992. – P. 34.
Aldona Ruseckaitė. Maironis. Naujienos iš šešių neskelbtų laiškų
2012 m. Nr. 8–9
Laiškai atveria daug erdvių, atidaro paslaptingų durų, iš jų kuriama pasaulio, kultūros, literatūros istorija, atpažįstama asmenybė, geriau suvokiama kūryba. Šiuo atveju Maironio epistolikos likimas nėra palankus ir gailestingas: žinant, jog poetas mėgo rašyti laiškus, parašė jų draugams, bičiuliams, giminėms šimtus, o išlikę yra tik kelios dešimtys. J. Tumas-Vaižgantas, rašydamas apie studentavimo laikus Peterburgo dvasinėje akademijoje, pasakodamas apie jaunojo Maironio ir kito studento – Julijono Šimaičio – bičiulystę, teigė juos buvus labai artimais draugais, tarp savęs neturėjusiais jokių paslapčių. Mačiulis jam parašęs daugybę laiškų. Tačiau nė vieno išlikusio…
Arba kitas, jau vėlesnis konkretus atvejis. Jonas Mačiulis- Maironis nuo 1909 metų – Kauno kunigų seminarijos rektorius. Teko rūpintis ne tik seminarijos rūmais ir jų priežiūra, ne tik klierikų auklėjimu ir mokslu, bet ir visokiais ūkio dalykais, už kuriuos taip pat buvo atsakingas. Kunigų seminarija valdė Palangoje vilą „Svitez“, kurią kažkada šiai mokslo įstaigai padovanojo kunigaikštis
Mykolas Oginskis. Dar iki pradedant Maironiui rektoriauti, vila buvo išnuomota lenkų tautybės poniai Laurai Colonnai Walevskai. Jos šeimininkavimas, Maironio žodžiais, buvo labai prastas, seminarijai ne tik neatnešė pelno, bet dargi atsirado didelių nuostolių. Rektorius siekė įvesti tvarką, ilgai susirašinėjo su minėtąja ponia, vedė derybas. Korespondavimas, beje, lenkų kalba, truko daugiau nei porą metų – maždaug nuo 1910-ųjų iki 1912-ųjų. Maironis rašė laišką savo bičiuliui kunigui Antanui Beržanskiui, maldavo jį būti šios reikalo „kaipo teisėju“ ir informavo: „aš atsiųsiu nuo konsistorijos įgaliavimą ir vienkart aprašysiu su mažiausiomis smulkmenomis visą tą dalyką nuo pradžios lig galo ir
atsiųsiu p. Valevskienės laiškus man rašytus, kai kuriuos mano laiškus… Darbo bus visai mažai, nes aš sunumeravau visus laiškus chronologiškai ir kiekviename pabrėžiau raudonu rašalu, kas priguli, <…> nors tų laiškų yra 25, bet jiems peržiūrėti užteks vienos valandos.“ (Iš Maironio laiško A. Beržanskui, 1912 09 13). Rektorius poniai parašė galbūt porą dešimčių laiškų, tačiau nė viena jo epistolinė žinia neįkrito į amžinybės stalčių.
Jau vien šie du faktai rodo, kad daug Maironio laiškų pradingo, nusimetė. O kiek susirašinėjimo būta su įvairių parapijų klebonais, su kuriais artimai draugavo, juos lankydavo ir dalijosi savo rūpesčiais. Artimas poeto bičiulis Mykolas Vaitkus prisiminimuose teigė, jog poetas kur nors išvykęs iš karto artimiems žmonėms brūkštelėdavo atvirlaiškį…
Kai Lietuvių kalbos ir literatūros institutas 1990 metais išleido „Literatūros ir kalbos“ XXI tomą, skirtą Maironiui, jame buvo išpausdinti visi tuomet surinkti ir žinomi poeto laiškai. Knygoje spausdinama penkiasdešimt vienas Maironio laiškas, rašytas 1897–1931 metais, adresuota penkiolikai žmonių. Iš šio minimo skaičiaus laiškų, tik dvidešimt devynių buvo rasti autografai, o dvidešimt dviejų laiškų tekstai perspausdinti iš publikacijų prieškarinėje periodikoje ir nuorašų. Nuo šio leidinio išspausdinimo neskelbtų Maironio laiškų kaip ir neatsirado, niekas jų nepublikavo.
Po Maironio mirties praėjo jau aštuoniasdešimt metų, tačiau vis dar randasi naujų archyvinių ženklų, tarp jų ir vienas kitas laiškelis, tampantis kultūrine vertybe, poeto biografiniu ženklu. Paminėsiu čia šešis Maironio neskelbtus laiškus, kurie pastaraisiais metais pakliuvo akiratin.
Iš nepublikuotų laiškų seniausias datuojamas atvirlaiškis, saugomas Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Data paaiškėja tik ištyrinėjus pašto antspaudą – 1902 metų rugpjūčio 2 diena. Ant atviruko gerosios pusės, kuri vaizduoja jūros pakrantę, užrašyta vokiškai: „Am Rigaschen Strand“ („Rygos pakrantėje“). Tas pats pašto antspaudas išduoda, kad Maironis laišką rašęs iš Latvijos kurorto Majorių. Dabar ta pakrantė yra Jūrmala, o tuomet Majoriai – senas pajūrio kurortas, į kurį buvo galima atvažiuoti traukiniu. Tad Maironis galėjo juo atbildėti net iš Peterburgo. Adresatas – ponia Aleksandra Josifovna Volter, kryptis – Peterburgas, kurį laiškas pasiekė rugjūčio 5 dieną. Kitais atvejais ponios pavardę koresponduotojas lietuvino, nes Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomas autografas: „Jos Mylistai Garbingai Poniai Aleksandrai Volterienei. Geros širdies Žmonai, Besimokančios Lietuvių Janumenės Globėjai ir Užtarytojai – d. d. d. autorius, 17 XI 07“ (A.R. – d.d.d. – lot.
do dona dedica – duodu dovanoju dedikuoju). Šį autografą Maironis įrašė į savo poemą „Jaunoji Lietuva“, išleistą 1907 metais. Su ponios vyru Eduardu Volteriu ir jo žmona Aleksandra Rusijos sostinėje Maironis artimai bičiuliavosi, lankė jų namuose ruošiamus lietuviškus subatvakarius. Su profesoriumi, etnografu Volteriu turėjo bendrų darbų ir siekių.
Minimas atvirlaiškis poniai Volterienei yra gana paslaptingas. Teksto labai nedaug, jis parašytas rusų kalba ir horizontaliai, ir vertikaliai ant vaizdinės atviruko pusės, nelengvai įskaitomas. Laiškelyje išdėstyti keli dalykai: klausiama apie ponios sveikatą, teiraujamasi, ar jai išgyti padėjo citrina, po to – kaip gyvuoja vyras Eduardas Aleksandrovičius, pabaigoje brūkštelėta, kad buvęs kažkokiame koncerte, kuriame atlikėja puikiai grojo ir publika ją užvertė gėlėmis. Tačiau ne dėl šios informacijos Maironis (po laišku pasirašo ne pilną pavardę – Maculevicius) brėžia šį
laiškelį. Pagrindinis reikalas yra Jadvygos Smilgienės (rusiškai – Jadvigo Smilgo) laiškas, kurį tarytum jam persiuntė Volterienė, o jis praneša gavęs ir pasiuntęs tą laišką pakeistu adresu… Paslaptis ir tiek, ją tuomet težinojo gal tik trys asmenys – laiško siuntėja, gavėjas ir Jadvyga Dausinaitė -Smilgienė, viena iš Maironio mūzų, poezijos įkvėpėjų, kuriai buvo dedikuota eilėraščių, bičiuliautasi ilgus metus – ir gyvenant Peterburge, ir vėliau – jau Kaune. Jai skirtas eilėraštis „Skurdžioj valandoj“:
saldūs regėjimai, nemirštą troškimai,
Iš dangaus man atskridę sapnai!
Širdį uždegėt meile kaip šventi serafimai,
Bet jai nedavėt laimės visai.
Šis eilėraštis pirmą kartą išspausdintas 1905 m. „Pavasario balsuose“, tad laiškelio rašymo metais galbūt ir galėjo būti tie „saldūs regėjimai“ ir neįmenamos paslaptys…
Gyvendamas Peterburge, Maironis buvo artimai susibičiuliavęs su Jadvygos ir Antano Smilgų šeima, jų namuose dažnai vakarodavo, buvo išvažiavęs kartu atostogauti į Suomiją, į Rygos pajūrį. Kai Smilgoms gimė pirmasis vaikas – sūnus, Maironis buvo pakviestas būti jo krikšto tėvu ir išrinko Algirdo vardą. Vėliau gimė dukra Birutė, augo jaunylė Aldona. Poeto albumuose iki šiol yra išlikusių šios šeimos fotografijų: Antano ir Jadvygos vestuvės, vaikučių veideliai. O su Antanu Smilga siejo ir oficialūs reikalai: laikraščio „Lietuvių laikraštis“ leidyba, naujų Maironio knygų spausdinimas, Peterburgo lietuvių visuomeninė kultūrinė veikla. Tad kitas nepublikuotas laiškas jau
ir siejamas su panašiais įvykiais.
Šis laiškas yra be datos, be vietos įvardijimo, be voko. Prasideda kreipiniu „Mylimieji Kūmai!“, o ir pabaigoje pasirašo „Kūmas“. Taip pavadina save, nes kaip minėta buvo jaunojo Algirdo Smilgos krikštatėvis. Vadinasi, skirta Jadvygai ir Antanui Smilgoms. Laišką rašo jau gyvendamas Kaune, po 1909 metų, tačiau po viešnagės Peterburge, kurios metu ketino Smilgas aplankyti, tačiau apsisprendė to nedaryti.
Taigi šis dviejų lapų laiškas galėtų būti rašytas apie 1912–1913 metus. „Sveiki sulaukę šventų Velykų! Trokštu visiems, kad linksma aleliuja nuolatos skambėtų širdy, kad sveikata ir laimė eitų greta, kad sektųsi visuose geruose užmanymuose ir kad iš vaikų būtų tėvams džiaugsmas, tėvynei ir Bažnyčiai nauda…“
Po sveikinimų ir linkėjimų Maironis prisipažįsta, jog norėjęs jau pirmąją kelionės dieną Smilgų šeimą aplankyti, „bet važiuodamas į departamentą, užvažiavau pas arkivyskupą, su kuriuo kitą kartą taip gerai gyvenome, kuris mane norėjo ir į Akademijos rektorius. Pas jį sužinojau, kad jūs taip pešatės, rodė man telegramas jūsų iš Maskvos; mano padėjimas tarp jūsų labai buvo nemalonus…“
Toliau Maironis rašo apie kažkokius dabar jau sunkiai atsekamus įvykius, intrigas tarp pačių Peterburgo lietuvių, kurie nesutaria, prastai minimi lenkai. Ir kad priešininkai, sužinoję, jog Maironis atvažiavo, „sekė visus mano žingsnius, ypatingai lenkai, kad sužinoti, ar aš būsiu pas jus, ar ne. Todėl sau pasakiau, neprigausite manęs, geriau aš kitą kartą pasimatysiu, o dabar nesikišiu, juk ir taip mane lenkai apšaukė, kad su maskoliais einu iš vieno…“ Jokių konkrečių faktų ar įvykių poetas laiške nemini, viską kažkaip atsargiai apeina, tačiau jo nuotaikos gana aiškios. Maironis labai nemėgo turėti priešų, tačiau jų visada turėjo, ypač tarp lenkų dvasininkų. Bet skaudžiausia jam buvo ir laiške rašė: „Negerai tik, kad jūs tarp lietuvių turite daug priešų; kad būtų vienybė, tai daug daugiaus būtumėte padarę“.
Kai Maironis 1894–1909 metais gyveno Peterburge, jo lietuviška veikla buvo gana plati, pirmasis pradėjo sakyti Šv. Kotrynos bažnyčioje pamokslus lietuvių kalba. Buvo laimėjimas! Tačiau šiame laiške jis apgailestauja, kad lenkų kalba vėl įsigalėjo bažnyčiose ir dėl to yra gana griežtas, netgi piktas: „Šv. Kotrynos bažnyčioje tai tikrai reiktų išvaryti lenkiškus pamokslus per vidurį sumos…“ Dėl mums jau nebeištyrinėjamų priežasčių jis rašo, kad „dabar gal lenkininkai ir kiek tiek pabūgs; bet paslapčia jie taikysis dar daugiaus įkąsti. Tiek prirašiau apie tuos niekus; kas skauda, apie tai ir kalbi. <…> Sveikinu dar kartą visus, vaikučius bučiuoju. Kūmas“.
Maironis turėjo dėl ko ir vėliau nemėgti lenkų dvasininkų, jie bėgo į aukštas angas – važiavo į Vatikaną, vertė jo eilėraščius, nešė šmeižtą, skundus, melavo ir kenkė… Taip Maironis, siūlytas Romai į vyskupus keletą kartų, negavo šio titulo. Yra savo draugams rašęs, jog lenkai nuolat skundė, o lietuviai jo neapgynė. Paskutiniaisiais gyvenimo metais juodraštinėje Eksplikacijoje yra parašęs: „…aš negalėjau nejausti pažeminimo, kai Roma nuo manęs kratos, kaip nuo kokio prasikaltėlio. <…> Aš visą amžių ištikimai tarnavau Bažnyčiai, sąžiningai ėjau savo pareigas, kaip Lietuvos patriotas netarnavau rusų valdžiai. <…> Taigi klausiau savęs ne kartą, už ką mane Roma laiko prasikaltėliu, įrašius į savo juodąją knygą. Mačiau juodą nedėkingumą už mano darbus, graužiaus…“
Laiškas yra garsaus Lietuvos smuikininko, profesoriaus Jurgio Dvarionio, Smilgų dukters pianistės Aldonos Smilgaitės -Dvarionienės sūnaus, nuosavybė.
Kitas nepublikuotas laiškas pagal datą yra labai panašus į aukščiau minėtąjį, įdomu, jog ir Maironio rankraštis absoliučiai vienodas, nes šiaip per gyvenimą gerokai pakito – nuo dailaus, įskaitomo – į senatvę kartais priartėdavo prie daktariško braižo.Vėlgi vokas neišlikęs, o data laiške nepažymėta. Adresatas – redaktorius, knygyno Vilniuje savininkas Jurgis Šlapelis. Gavęs iš pastarojo laišką, rašo atsakymą. „Tamstai pareikalavus 16 VIII br. (neįsk. žodis) siunčiu 70 egz. „Reseinių Magdės“ po 25 kap. Ir „Pavasario Balsai“, ir „Jaunoji Lietuva“ jau išparduota. Reikėtų antrą kartą spausdinti Bal su „Jaunąja Lietuva“, rasit būtų dabar keblumų, cenzūrai kai kurios vietos nepatiktų, o taisyti aš nenoriu. Į „Pavasario Balsus“ reikėtų įdėti dabartinį priedą „Reseinių Magdės“, t.y. antrą pusę, o tuo tarpu pati „Reseinių Magdė“ dar neišparduota. Ir kauniškiai knygynai kalbina mane jiems pavesti perspausdinimą. Nežinau, kaip padarysiu. Verta būtų šįmet 25 metams mano pasidarbavimui subėgus perspausdinti, ką Tamsta manai, ar galima būtų pasaulinės valdžios nesuerzinus perspausdinti „Jaunąją Lietuvą“. Nenorėčiau nemalonumų: galėtų ir visą leidimą konfiskuoti. Su tikra pagarba Maironis.“
Vis dar nesame įsitikinę, kokį kūrinį Maironis laikė savo pasidarbavimo pradžia, net esant poetui gyvam, Vaižgantas kėlė diskusiją, ką laikyti klasiko kūrybos pirmuoju kūriniu? Tačiau šiuo atveju labiausiai atitiktų Antanui Baranauskui skirta poemėlė „Lietuva“, kurios rankraštį jaunasis poetas įteikė savo mylimam profesoriui 1888 m., pabaigęs Kauno kunigų seminariją ir išvažiuodamas tolesnių studijų į Peterburgą. Tuomet šio laiško data būtų apie 1913 metus. Poema „Raseinių Magdė“ išleista 1909 metais, „Pavasario balsai“ – 1905 m., poema „Jaunoji Lietuva“ – 1907 m. Pastarosios dvi knygos jau išparduotos, o pirmoji dar ne. Kaip tik 1913 m. išeina naujas „Pavasario balsų“ leidimas, kartu įdėtas libretas „Kame išganymas“, o „Jaunoji Lietuva“ išleista tik 1920 metais, matyt, bijota valdžią suerzinti. Naujai išleistuose „Pavasario Balsuose“ rašo įvadėlį: „Šiais metais visuomenė man priminė, kad prabėgo 25 metai nuo to laiko, kad pradėjau šį tą bespausdinti. Kritika iš tos priežasties atkreipė visuomenės atydą į mano veikalus…“ Vadinasi, Maironis savo pasidarbavimo 25-mečiui Kaune, S. Banaičio spaustuvėje išleido „Pavasario balsus“, knygai viršelį sukūrė dailininkas A. Žmuidzinavičius.
Šis laiškas saugomas Maironio lietuvių literatūros muziejuje.
Dar vienas epistolinis dokumentas buvo saugomas profesorės Vandos Zaborskaitės archyve, po jos mirties jį maloniai leido nukopijuoti profesorės įdukra Virgilija Stonytė. Atvirlaiškis iš Palangos, išsiųstas 1927 metų liepos 30 dieną, Kauną pasiekęs jau kitą dieną, tą rodo du ryškūs pašto antspaudai. Adresas toks: „ P. Marcelei Mačiulytei, Muziejaus g-vė 5 kamb. 1, Kaunas.“ Reikia priminti, jog Maironis labai mėgo Lietuvos pajūrį, ypač Palangą, vasarojo joje jau nuo devynioliktojo amžiaus pabaigos iki pat mirties – dar 1932 metais birželio viduryje, važiuodamas į Tytuvėnus aplankyti savo bičiulį Antaną Jančiauską, ketino iš karto siekti Palangą, atostogauti, bet po sunkaus priepuolio teko grįžti į Kauno miesto ligoninę, kurioje pagulėjęs dešimtį dienų, iškeliavo pas Viešpatį.
Kas gi rašoma šiame atvirlaiškyje seseriai Marcelei, kuri nugyveno kartu su broliu Kaune, jo rūmuose nuo 1910 metų iki poeto mirties, o ir po jos liko juose gyventi, kol mirė 1958-aisiais, sulaukusi devyniasdešimt ketverių metų?
Beje, laiškelis parašytas ant puikaus atviruko. Nors ir būdamas Palangoje, bet pamaldžiajai savo seseriai nesiunčia su kurorto vaizdu, o išrenka tokį, kuriame didžiasparnis angelas veda melstis jauną merginą. Be jokio kreipinio pradeda: „Palangoje būsiu dar bent dvi savaiti; oras gražus. Grįždamas gal kur pakeliu užsuksiu. Ar sukantis laikrodis eina? Jei stovi, tegul Teklytė praneša laikrodininkui, kad pataisytų.“ Toliau nurodo, kur pernešti ar pastumdyti baldus, vardija savo buto kambarius. „Viduriniame gulomame lova, komoda ir iš prieangio spinta su drabužiais. Greta svečių kambarėlis su lova. Čia galės būti nedidelis stalas, jei būsiu vienas, arbatai gerti. Savo kambarį galėtumėt žydeliui liepti gražiau sienas papuošti. <…> Priminkite Prokuratoriui, kad prieangy pečių perdirbtų, pirmyn ištrauktų, kad šildytų geriau…“
Tokie tad buitiniai nurodymai seseriai.
1927 metai Maironiui buvo gana sunkūs, turėjo daug rūpesčių Kunigų seminarijoje, rašė pareiškimą Arkivyskupui dėl savo rektoriaus algos ir pensijos, paaiškėjo, kad vėl nepaskirtas vyskupu. Poilsio būtinai reikėjo. Tačiau visada taip elgdavosi – net ir išvažiavęs nepamiršdavo reikalų, seserį Marcelę siųsdavo pažiūrėti, kaip vyksta statybos seminarijoje. Viską norėjo žinoti ir vadovauti, nes, anot Vaižganto: „Statyti Maironiui buvo lyg koks prieprotis. Skųsdavos, kad nė vienų metų jis neturėjęs gryno oro: vis uždulkinta kalkėmis ir žemėmis. Neva pyko ir kreitėjo, o iš tikrųjų ir Palangoje atostogaudamas ilgėjos tos dulkynės; naujai atvykusių teiraudavos, kiek jau padirbta, ir nerimo tai pamatyti savo akimis.“
Tačiau laiške minimas remontas vykęs jo paties bute, nurodinėjo, kaip tvarkytis. Teklytė buvo sesers Kotrynos dukra, tuo metu einanti Kaune mokslus, mat, Maironis su seserimi Marcele daugiau ar mažiau išmokslino visus septynis sesers Lipčienės vaikus.
Pluoštelį Maironio laiškų glaudžia viena šeima JAV, norinti juos turėti kaip šeimos relikviją. Šios šeimos palikuonys prieš kelerius metus, vieną vasarą, atvežė į muziejų parodyti kelių laiškelių kopijas, nes ieškojo žinių apie laiškų adresatę Oną Balčiūnienę, kurios prisiminimai išspausdinti „Literatūros ir kalbos“ XXI tome, skirtame Maironiui. Su šia moterimi Maironis bičiuliavosi kelerius paskutinius savo gyvenimo metus, kaip pamena pati O.Balčiūnienė: „Užsukdavau pas jį ir paprastą dieną, įpratau dalintis su juo savo mintimis, rūpesčiais, klausti jo patarimo. Man tada
buvo 23 metai, o jis, daug gyvenimo matęs žmogus, buvo man geras draugas ir globėjas. <…> Dažnai mes eidavome su juo dviese pasivaikščioti. Jis man ką nors pasakodavo, kartais deklamuodavo, o kartais ilgą laiką tylėdavom.“
Jiedu nemažai susirašinėjo, palydėdavo vienas kitą į keliones, sutikdavo.
Toliau dviejų laiškelių kopijos.
Atvirlaiškis labai paprastutis, trumpas: „Poniai Onai Balčiūnienei, Rotušės aikštė 5, greta šv. Kazimiero knygyno.“ Kadangi tuo dešimtmečiu buvo madingi atvirlaiškiai, tad svarbus atviruko turinys. O jeigu laiško korespondentas kur nors išvykęs, būtinai rašoma ant to miesto vaizdo, jeigu toks atvirukas, žinoma, pakliūva po ranka. Šiuo atveju, persėdantis Berlyno geležinkelio stotyje į kitą traukinį, Maironis turbūt skubomis nerado atviruko su šio miesto vaizdu, nes kitoje atviruko pusėje smulkiomis raidelėmis parašyta: „iš serijos Rembranto paveikslai Nr. 95“.
Ką jis stotyje parašė bičiulei Onai: „Ačiū nuoširdžiai už palydėjimą. Lig Berlyno labai gerai atvažiavome. Čia teko laukti 4 valandas. Šį tą nusipirkome, išgėrėme kavos ir štai lipame į savo traukinį, kuris šiandien vakare mus nuveš į Wildungeną, hotel Bristol. Visiems labos dienos“. Jokio kreipinio, jokio parašo. Stebėtina to meto laiškų sparta: antspaudas rodo, jog iš Berlyno paleista 1928 m. rugpjūčio 6 dieną, o Kauną
pasiekė jau rugpjūčio 7 dieną.
Laiškelis atveria įdomų faktą, kada Maironis po sunkios pirmosios operacijos keliavo į Vokietijos kurortą Vildungeną gydytis. Mat, tų metų birželio mėnesį poetą, besiilsintį Birštone, ištiko ūmus priepuolis, jis buvo atvežtas į Kauną, pažįstamas universiteto profesorius Aleksandras Hagentornas savo privačioje klinikoje skubiai operavo. Konstatuota prostata, tačiau visada ir visur iki mirties buvo įvardijama „pūslės liga“. Jau gerokai po operacijos atsigavusį, daktarai ir išsiuntė į Vokietijos kurortą, čia jis dar patytrė sunkių procedūrų, apie kurias smulkiai parašė seseriai Marcelei. Tačiau kurortas padėjo, vėliau draugams prisipažino, jog gal jau būtų miręs, jeigu ne šis gydymas.
Į Vildungeną Maironis važiavo ir kitais – 1929 metais, iš tų metų neišliko nė vieno laiško, tik žinoma, kad poetas ten važiuoti netroško. „Nežinau,
ar reikės šį metą į užsienį važiuoti gydytis; dar nesitariau su gydytojais; labai nenorėčiau, nervus man visai suardo. Jei nereikės į užsienį, tai važiuosiu į Palangą…“ (Iš laiško kunigui Juozui Gudzinskui, 1929 05 06).
Kitas atvirlaiškis, taip pat rašytas Onai Balčiūnienei iš Palangos 1930 metų rugpjūčio 1 dieną. Bičiulė Ona jau nebegyveno Rotušės aikštėje, ji statėsi Žaliakalnyje namą, tad Maironis domėjosi ir tomis statybomis. „Nuo pažįstamų marių kraštų siunčiu labas dienas ir džiaugiuos viltimi neužilgo pasimatyti: jau ir miegamąjį traukinio bilietą nusipirkau, kad nepritrūktų vietos; pirmadienį vakare išvažiuoju, 12 rugp. būsiu Kaune. Kaip sveikatėlė. Labai įdomu, kaip toli pažengė statyba. Iki pasimatymo. Pr. J. M.“ Atvirukas turėjo būti su žymiausio Palangos fotografo Igno Stropaus vaizdu – yra tokia informacija, tačiau turimos kopijos be vaizdinių pusių.
V
Bėk, laiškeli, į kelionę,
Nešk, laiškeli baltas,
Draugui meilę ir guodonę,
Ir mintis nešaltas.
Bėk, prakalbink draugą seną
Iš jaunystės metų
Ir paklauski, kaip gyvena
Tarp vargų verpetų.
Šį žaismingą eilėraštį „Laiškai“, kurį sudaro penkios trumpos dalys, nežinia, kada poetas parašė, nes be datos ir antraštės, išspausdino tik po Maironio mirties, matyt, pats nelaikė jo rimta kūryba, į jokią savo knygą neįdėjo, į spaudą nepasiūlė. Tačiau jo mintys maironiškos – atverti savo sielą,/ Nuo širdies žodelį tarti!.. Nors Maironio išlikę laiškai rodo, kad jis buvo daugiau dalykiškas žmogus, jausmingesni laiškai iš jaunystės metų, kurių tėra vienas kitas, o vėliau, kaip yra sakęs poeto artimas bičiulis Mykolas Vaitkus – Maironis greičiau atverdavo savo namų duris, o širdį labai retai…
Tačiau kiekvienas, net ir dalykiškiausias klasiko laiškelis turi vertę, kad tik jų dar iš kur nors atsirastų.
Viktorija Daujotytė. Maironio skaitymo fragmentai
2012 m. Nr. 7
Maironiui – 150
Praeinamybės tragika – nenuraminama: „Išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo, / Ir niekas manęs neminės!“ Viena ankstyvųjų refleksijų. Ir viena paskutiniųjų – iš „Vakaro minčių“: „Ir mes ryto tebūsime vaizduotės monai, / Aklos gamtos lyg ir nebuvę veikalai.“
Praeina visa – ir tai, dėl ko poetai sielojasi, rauda, ir tai, dėl ko kovoja. Kas liko aktualu iš Maironio šiandien: jau ir pats poetas galėjo ironizuoti Lietuvos valstybę, aplipusią valdininkais, korumpuotą. Laisvės idėja – ar ji dar gyva? Dar jaunas Aistis, dar ir ne Aistis, esė knygoje „Dievai ir smūtkeliai“ (1935) gal pirmas pastebėjo prieštarų kupiną Maironio situaciją. „Gyvenimas savo daro, jam priešintis nėra kaip, o Maironiui visi šitie dalykai buvo svetimi ir nesuprantami. <…> Todėl norisi kalbėti apie Maironį, bet ne apie tą, kuris kadaise dainavo:
Jau slavai sukilo, nuo Juodmarių krašto,
Pavasaris eina Karpatų kalnais…
arba:
Gana lietuviškos kantrybės!
Ginkluota kelkis, Lietuva!
Bet apie tą, išėjusį iš kantrybės, senelį, kuris, palyginant dar ne taip seniai, rūsčiai prabilęs buvo:
O tų partijų tarp mūsų,
Jų programų ir barnių!
Tiek vargiai pas vargšą bl…
Atsiras už marškinių.“
Ir šiandien nemaža pagunda cituoti tokį Maironį, tokiais posmais aiškinti poeto aktualumą. Taip, yra ir toks poeto aktualumas. Gali būti, kad Maironio metais, 2012-aisiais, ironiškosios, sarkastiškosios Maironio intonacijos, tinkančios mūsų šiandienai, bus dažniausiai kartojamos ir varijuojamos.
Bet ar jos yra esminės Maironio supratimui?
Apskritai – kaip, iš ko gali (ir turi) būti suvokiamas poeto buvimas istorijoje, kai jau praeina šimtas, pusantro šimto ir daugiau metų? Kas yra poeto aktualumas?
Žinoma, lengviausia poeto aktualumą aiškinti šios dienos aktualijomis. Neišnykę poeto kritikos objektai. Ir vargu ar kada išnyks. Žmonija sukasi tais pačiais ratais tuose pačiuose ratuose. Bet poetas yra ir atskirai; mato tuos ratus, nujaučia, kad jie suksis ir pasikartodami, kalba apie juos, perspėja ar bando perspėti. Poetas mato ir matydamas sako, kalba. Tiesioginės reakcijos (net raginimai į kovą už tautos laisvę, net gailestis to, kas apleista žūva) blanksta greičiausiai, senka, kai jų nebemaitina gyvenimas.
Nesunku suvokti, kodėl Maironis, ypač jo dainos, giesmės, skambėjo taip giliai, artimai ir antrojo tautos Atgimimo laiku; veikia atitikimai. Veikia patriotizmas, kurį lietuvių kalba galėtume vadinti ir tėvyniškumu; tai aukšti jausmai, kilnios pagavos, buvimas tėvynės akivaizdoje. Maironis yra tėvyniškas, labiausiai tėvyniškas lietuvių poetas. Šiandien tų tiesioginių patriotinių atitikimų tarp mūsų gyvenimo ir Maironio kaip ir nebėra. Bet tai nereiškia, kad nebus ar negalėtų būti. Poetai, jau tapę nacionalinės istorijos dalimi, tautai yra tarsi neliečiamos dvasinės atsargos. Jos turi būti, turi būti saugomos. Apie jas žmonėms vis turi būti pranešama – tebėra, saugoma, taupiai vartojama, kai reikia. Kita vertus, tėvyniškumas nėra tik ideologija, kurią galima išreikšti idėjomis, šūkiais. Pirmiausia tai sielos būsenos. Tai gebėjimas giliai justi, justi ir tai, kas tarsi nėra apčiuopiama, ko tarsi ir nėra, kas ir būna tik juntamas, iškeliamas sudėtingos vidinės organizacijos kalba, kuri kartu išlieka ir labai skaidri, paprasta, permatoma.
Žmogaus egzistencinio liūdesio objektai nei sunaikinami, nei sugrąžinami, nei atstatomi. Maironio „Trakų pilis“ nėra nei atstatyta, nei atstatoma. Ji amžina iš skausmo verkiančioje poezijos širdyje.
Dar jauno Maironio „Užmigo žemė“:
Užmigo žemė. Tik dangaus
Negęsta akys sidabrinės,
Ir sparnas miego malonaus
Nemigdo tik jaunos krūtinės.
Neužmigdys naktis žvaigždės,
Nenuramins širdis troškimų;
Dvasia ko ieško, kas atspės,
Kai skęsta ji tarp atminimų!
Aušra saulėtekio nušvis,
Ir užsimerks nakties šviesybės;
Neras tik atilsio širdis:
Viltis nežvelgs į jos gilybes!.. (1895)
Šį Maironio eilėraštį, ne kartą analizuotą ir interpretuotą, galima laikyti pirmąja lyrine lietuvio sielos atsklaida, lietuviška, arba tėvyniška. Maironis atveria gilias, sudėtingas sielos būsenas, liudija jų buvimą, svarbą. Gyvenimas nėra tik ekonominiai rūpesčiai, gyvenimas nėra tik kova, kad ir už kilniausius siekimus ar idealus. Gyvenimas yra ir gyvenimas dėl jo paties giliųjų pamatų, dėl dvasios arba sielos rūpesčių, dėl ko neramu, ko ieškoma, ką stengiamasi suprasti, kaip sugebama atsiminti. Žmogus gali justi daugiau, nei pajėgia suprasti, ir sielos gilinimasis į tą daugiau žmogiškumo likimui yra esminis. Viskas vyksta (ir vyks) amžinuoju gamtos (visatos) ritmu, įgalinančiu gyvenimą, bet žmogaus širdis pulsuos ir savo atskirybe, savo nerimu, savo liūdesiu, savo rezignacija. Tik iš šios žmogaus sielos atskirybės gimsta tikėjimai, menai, kultūra, tik iš jos ir tiesūs, ir klaidūs gyvenimo prasmės takai.
Kuo anksčiau tautoje ir jos kalboje atsiranda poetų, pajėgiančių išreikšti dvasios gyvenimo atskirybę bei jos ryšius ir su kitais gyvenimo parametrais, tuo tautos egzistencija yra tvaresnė, patikimesnė.
Branduolio problema. Taško, iš kurio viskas.
Neišnykstančio, nepraeinančio.
Užduodančio ir poeto likimo mįslę.
Didžiosios Maironio personifikacijos
Maironis – svarbus atramos taškas ne tik lietuvių poezijos raidoje, bet ir lietuvių istorinės bei kultūrinės savivokos perspektyvoje. Tokį aukštą lygmenį Maironis pasiekė veikdamas ir bendruoju lietuvių pasaulėvokos lygmeniu, sutelktu į Lietuvą kaip į atskirą šalį, savo istorijos ir savo natūros kraštą, ir atskiruoju – poetinės kūrybos, jos dėsnių, neatskiriamų nuo asmens ir kalbos, nuo joje įkūnijamos ir nuolat perkūnijamos gyvenimo tėkmės jutimo, jos supratimo. Kraštas turi savo istoriją ir savo geografiją. Bet tai nėra tik faktai, tik bendros schemos – tai krašto žmonių praeitis ir dabartis. Praeitis yra ir žmonių atmintis; jos gyvybė neturi ribų. Žmonių kalnai (Maironis sumini visus Lietuvos kalnus) ir žmonių ežerai bei upės (Maironio poezijoje teka visos didžiosios Lietuvos upės – nuo Ventos iki Nemuno). Iš Adomo Mickevičiaus išversta „Vilija (Neris)“ – vienas ankstyvųjų Maironio poetinių tekstų. Ankstyvajam laikui priklauso ir „Už Raseinių, ant Dubysos…“ – daina, kuria lokalizuojamas lietuviškosios lemties kosmos: gamtos ir istorijos sankirta. „Minija“, tekanti „į marių platybę“, į saulėlydį: „Išvysi dangaus karalienės gražybę, / Kai maudos nuraudus tarp vilnių blaivių.“ Juodas Nevėžis – eilėraštyje „Nevėžis per karą“; siekiamasi ir upės vardo įprasminimo. Vandenų kalbą reikia suprasti, kad galima būtų ištarti: „Nebeužtvenksi upės bėgimo…“ Iš didžiųjų geidavimų, išsakytų eilėraštyje „Aš norėčiau prikelti“: „Gal suprastų tada, ką jiems Nemunas šneka …“
Iš „Jaunosios Lietuvos“: „Per Lietuvą Nemunas eina platus; / Ne jam atrakydinti pančių raktus: / Banguoja skurdus, nusiminęs! / Kaip milžinas kelias ir daužos į šonus, / Pavasario metais senovės valdonus / Ir savo jaunystę atminęs.“
Maironio poetinę hidronimiją vainikuoja jūros vaizdinys. Galima netgi sakyti, kad tik Maironis prigimtinę Baltijos jūrą įrašo į lietuvių savivoką. Įrašo ir pirminiu sąmonės jutimu, kad tarp poezijos ir jūros (marių) esama gilaus atitikimo, išreikšto ir eilėraštyje „Poezija“:
Išvydau ją, kai vakarinė
Žvaigždė skaisčiai danguos mirgėjo,
O marių erdvė begalinė
Nuo pilno mėnesio tviskėjo.
Poezijos personifikacija: „Išvydau ją ant marių krašto.“ Jutimas, kad dideliuose vandenyse tarsi slypi prapoezija: bangavimas (lyg paslaptingas intonavimas), ritmo amplitudės, garsai, lyg kupini prasmių. Jūra, marios sukelia intensyvių būsenų – nuo džiaugsmo (džiaugsmo ašarų) iki ašarų, kurios apskritai lydi žmogų, o ypač išėjusį į kūrybos kelią: „Kur takas ašaromis byra, / Kuriuo retai kas eiti gali“ („Poezija“). Ašaros – Maironio sąmonės gilusis vanduo, lyg sielos gyvybė, kuria reaguojama, atsiliepiama. Ašara, ašaros intensyviai metaforizuojamos: „O ašarėlę sidabrinę / Ant veido meilė teišspaus“ („Taip maža paramos“); „Spindi siela diemantinė, / Spindi ašarų lašuos“ („Prieš altorių“); „Ašaros džiaugsmo skaisčiai akyse / Kaip marėse perlai žibėtų“ („Jaunoji Lietuva“).
Ašaros – širdies kalba; pagal Maironiui artimą romantinį kodą. Marių vandenys – širdies paralelė. Eilėraščio „Ar aš kaltas“ pradžia:
Ar aš kaltas, kad mano širdies
Nenukalta iš šalto akmens?
Kad tiek sykių apgautos vilties
Neišsemsi kaip marių vandens!
Rodos, širdžiai paskirta mylėti,
Tai kodėl gi jai tenka kentėti?
Širdies dominuojamos Maironio poetinės sistemos ne akmens kietumo, o vandens struktūriškumo, judraus, kintančio, neišsemiamo. Ir todėl poetinės reakcijos į vandenį itin aktyvios. Ir todėl tokia plati vandenų skalė – nuo ašarų iki marių.
Genius loci: nuo Gedimino kalno ir nuo Birutės kalno
Vietos, kuriose ir kuriomis kiekviena tauta tarsi junta savo būties kilnumą, gimdančią dvasią arba dvasią globėją, jei seksime antikos imperatorių laikais atsiradusia nuomone, kad ne tik žmogus, bet ir vieta turi ją globojančią dvasią. Lotynų kalbos žodis genius – galįs gimdyti. Kūrybos požiūriu gimdanti vietos dvasia yra iškalbi ir prasminga. Yra vietų, kurios tarsi turi gimdančią galią, teikia kūrybos impulsų, žadina vaizduotę. Maironio poezijoje tokios vietos pažymėtos eilėraščių. Išskirtinės gimdančios galios – Gedimino kalnas ir Birutės kalnas, – aukštumos, įgalinančios žvilgsnį, įžvalgą.
Maironis sąmoningai formavo Vilniaus – senosios ir amžinosios Lietuvos sostinės refleksiją. Bet tik Vilnius, regimas iš aukštai, nuo Gedimino kalno, iš šventos vietos, nuo protėvių piliakalnio, įgalino vieną svarbiųjų jo eilėraščių „Vilnius“; prieš aušrą – papildyta:
Antai pažvelki! Tai Vilnius rūmais
Dunkso tarp kalnų plačiai!
Naktis jį rūbais tamsiais kaip dūmais
Dengia! Jis miega giliai!
Kame tas garsas, kuriuo skambėjai?
Kame galybė ir pranokėjai?
Kur tavo, Vilniau, tie spinduliai,
Kuriuos skleidei
Lietuvai, mūsų tėvynei?
Šis eilėraštis pirmą kartą išspausdintas 1892 m. „Žemaičių ir Lietuvos apžvalgoje“; paantraštė: Naktis, tik 1913 m. – Prieš aušrą. Eilėraštis, kuris galėjo dalyvauti Vilniaus bylose kaip lietuvių savimonės argumentas – dar carizmo laikais. Maironio Vilnius nuo Gedimino kalno regėtas kaip Lietuvos širdis.
Maironiui kalnai tokie pat būtini kaip ir vandenys. Maironis suformuoja rytų ir vakarų, vakarų ir rytų liniją, kaip upių, tekančių iš rytų į vakarus, į marias. Kaip tik nujaučiamo baltų genčių sąmonės kelio. „Vilnius“ ir „Nuo Birutės kalno“ susiję giliaisiais pasaulėvokos ir pasaulėjautos ryšiais. Abu – žvilgsnio eilėraščiai. Abu – atviro, iš aukštai regimo, plačiai aprėpiamo horizonto. Plačiai – abiem eilėraščiams bendras pradžios žodis. „Tai Vilnius dunkso tarp kalnų plačiai!“; „Išsisupus plačiai vakarų vilnimis…“ Nakties rūbais, tamsiais kaip dūmas, dengiamas Vilnius gali asocijuotis su tamsia, nurimusia jūra. Abiem atvejais – intencija plačiai apžvelgti ir giliai pažvelgti į gelmę, į didžiųjų personifikacijų paslaptį. Sąmonės rakursas ir artimas, ir skirtingas. Artimas tuo, kad sutelkiamas ir atskleidžiamas sąmonės lygis, įgalinimas matyti. Mąstyti matant, matyti mąstant. Žvilgsniu į Vilnių, į jo miegą veikia istorijai, Tėvynei įsipareigojusi sąmonė. Žvilgsniu į Baltiją sąmonė individualizuojasi, rakursas nebe mūsų, o man. Atskirosios, individualiosios sąmonės galia žvelgti į begalinę jūrą kaip į savo būties personifikaciją, kaip į būties dialogo narę. Protas, valia, kurių dominantes jaučiame „Vilniuje“, eilėraštyje „Nuo Birutės kalno“ pasipildo stipriais jausmais, tokiu pat begaliniu kaip jūra ilgesiu, skausmu, neramybe. Savo istoriją, savo praeitį atgaunančio lietuvio sąmonė užsipildo sunkiuoju, skaudžiuoju ir neatskiriamai gražiuoju, prasminguoju turiniu.
„Nuo Birutės kalno“ – vienas pačių geriausių Maironio eilėraščių. Net jaunas ir maištingas Balys Sruoga jį vertino. Maironio kūrinių kūrinys, – sakė Vaižgantas. V. Mykolaitis-Putinas laikė jį grynosios poezijos stipriausiu eilėraščiu. Vanda Zaborskaitė, pasirinkusi šį tekstą atskirai analizei, neabejodama lokalizavo šio eilėraščio poetinio žvilgsnio vietą, prieinamą patikrinimui. Eilėraštyje atskleidžiamas Baltijos vaizdas „toks ryškus ir sugestyvus, kad ir šiandien, nuo Birutės kalno pro pušų viršūnes žvelgdami į banguojančius vandenis, girdėdami netylantį jūros ošimą, prisimename Maironio posmus, kuriuose jis taip taikliai yra pagavęs šio didingo reginio esmę“ („Eilėraščio menas“).
Nuo Birutės kalno pro pušų viršūnes – taip, nekyla abejonių, kad tai eilėraščio vieta, apibrėžta poeto žvilgsnio. Žvilgsnio, nuo Birutės kalno pro pušų viršūnes žvelgiant į banguojančius vandenis, girdint netylantį jūros ošimą. Birutės kalnas, ant kurio ar kuriame veikia genius loci. Ne Maironis vietos dvasią sukūrė, ne vieno žmogaus ši galia sukuriama. Tai labai seno šventumo vieta, susijusi su mitiniais (vaidilutė Birutė, šventosios ugnies kūrentoja), istoriniais (kunigaikštienė Birutė, žymiausio lietuvių istorinio herojaus Vytauto motina) motyvais, surizgusiais į neišardomą prasmių kamuolį. Poeto žvilgsnis šią nuo amžių šventą vietą atveria žmogaus būties atskirumui: vieta duoda kalbą vienišumui, sielvartui, skausmui. Į neramią jūrą nuo šventojo kalno žvelgiantis žmogus patiria pats save, savo beribiškumą, savo būties neišsemiamumą, artimą jūros stichijai. Eilėraščio gyvoji siela leidžia suvokti ir Birutės kalno, ir nuo jo sielai atsiskleidžiančios jūros santykio esmę. Tai giluminis žmogaus, žemės, dangaus, didžiųjų vandenų ryšys, didingas ir taurus liūdesys vienatvės valandą. Gyvoji vietos siela per daugelį amžių formuojasi iš to, kas palieka pėdsakus, kurie veikia čia atėjusius. Žvilgsnis į jūrą nuo kalno yra toks stiprus, kad trokšta įveikti atstumą, pritraukti ir prisitraukti kūnu, krūtine. Bet išlaiko sielos aukštumą, sielos skausmus. Draugo artumas lieka trokštamas. Eilėraščio intensyvumas iš to, ko ilgimasi, trokštama. Trys troškimo intonacinės bangos: trokšta širdis, trokštu sau marių prie šono arčiau, trokštu draugo arčiau.
Maironio eilėraštis „Nuo Birutės kalno“, parašytas XIX a. pabaigoje, pasirodęs kartu su „Pavasario balsais“, gali būti suvoktas kaip vieta vietoje, kaip laikas laike, kaip begaliniai susitikimų prasitęsimai skaitančiųjų-suvokiančiųjų sąmonėse:
Išsisupus plačiai vakarų vilnimis,
Man krūtinę užliek savo šalta banga
Ar tą galią suteik, ko ta trokšta širdis,
Taip galingai išreikšt, kaip ir tu, Baltija!
Kaip ilgėjaus tavęs, begaline, plati!
Ir kaip tavo išgirst paslaptingų balsų
Aš geidžiau, tu pati vien suprasti gali,
Nes per amžius plačių nenutildai bangų!
Liūdna man! Gal ir tau? O kodėl – nežinau;
Vien tik vėtrų prašau, kad užkauktų smarkiau:
Užmiršimo ramaus ir tarp jų nematau,
Betgi trokštu sau marių prie šono arčiau.
Trokštu draugo arčiau: juo tikėti galiu;
Jis kaip audrą nujaus mano sielos skausmus;
Paslapties neišduos savo veidu tamsiu
Ir per amžius paliks, kaip ir aš, neramus.
Atrodo, kad dėsninga, jog vieta galiausiai rodosi kaip veidas; tas, kuris kalba, suvokia, kad kalba ne į tuštumą, o veidas į veidą, mato todėl, kad yra matomas, junta, kad yra juntamas.
Vietos ypatingumą sąmonė pajunta iš suintensyvėjusių reakcijų: tarsi kažkas kelia, kalbina, rodo, skatina ir leidžia matyti. Pirmasis lietuvių kultūroje vietos ypatingumą kaip šventų pajautų versmę atskleidė Antanas Baranauskas. „Anykščių šilelis“ yra vietos ir sielos sąveikos kūrinys. Anykščių šilelį, realią vietą, „Anykščių šilelis“ paženklina; genius loci galutinai įformina kalbos kūrinys. Vieta įgyja kalbą, kalbos laiką.
Maironis Lietuvą jaučia ne tik kaip prigimtą vietą, kaip natūralų jausmo ir kalbos vienį, tūrį. Lietuva Maironio vaizduotėje yra visa, kuriama ne tik kaip istorija, geografija, bet ir kaip poetinė topografija, ženklinamos svarbiosios, šventosios vietos. Chronologiškai: Vilija (Neris), Trakų pilis, Vilnius, Raseiniai, Dubysa, Birutės kalnas, Šatrijos kalnas, Šešupė, Medvėgalis, Nevėžis, Punia, Aušros vartai… Kartu ir Europoje atpažįstama tai, kas turi amžinybės žymę, – lygia greta ir gamta, ir žmogaus kūriniai: Rigi Kulm, Roma, Keturių Kantonų ežeras… Patirdama sąmonė atpažįsta ir padidina vietos ypatingumo atpažįstamumą kitiems. Tai skirtingo intensyvumo procesai.
„Nuo Birutės kalno“ pagal genius loci jutimo kalbinį-intonacinį įspūdingumą gali būti gretinamas tik su „Anykščių šileliu“.
Taip, Maironis nuolat atsigręžęs į A. Baranauską, pirmtaką.
Kultūra pulsuoja – stipresniais ir silpnesniais tvinksniais. Stipriausi tvinksniai sutelkia išskirtinę dvasinę galią, ją išskleidžia žodžiais, garsais, spalvomis. A. Baranausko „Anykščių šilelis“ pulsuoja lietuvių kultūroje kaip neprilygstamos galios kūrinys. Tai mūsų tautinės sąmonės nušvitimo akimirka – gražiai liūdna, liūdnai graži (kaip seniausiose tautos dainose), iškilminga, aukšta, kupina patoso (kaip kūriniją šlovinančiose giesmėse ir himnuose), gili ir tyli – kaip atodūsis. Svarbiųjų jungčių kūrinys – Adomo Mickevičiaus, Simono Daukanto atgarsiai, ir jau pasigirstantis jauno Maironio balsas.
Tarp lietuvių poezijos kraštinių
Maironis yra giliausia lietuvių poezijos tema. Neužtemdyta laiko, neišardyta, neišmėtyta (pats pasirūpino savo muziejumi), bet neatverta, ko gero, ir neatveriama. Su Maironiu bent nedidelį kelio galą paeina kiekvienas ko nors vertas lietuvių poetas. Beveik skiriamasis ženklas – Maironį niekino ir niekina tik betalenčiai. Kazys Binkis dar nesuaušusią galvą perspėjo: batų padų nuvalyti jam nesi vertas. Vincas Mykolaitis-Putinas poeto šimtmečiui ištarė: Maironis daugiau negu poetas. Justinas Marcinkevičius bent iš dalies grįžo į tą kelią, kurį reikėjo nueiti Maironiui, savo kūryba tvirtino maironiškąsias poeto ir tautos ryšio tradicijas. Tomas Venclova atsiduso: laimei ar, deja, – Maironis. Maironis yra pagrindinis lietuvių poezijos vardas.
Maironis randa savo vietą tarp savotiškai poliariškų lietuvių poezijos kraštinių. Ir tai rodo, kad ta vieta yra, yra nepajudinamai.
Su Lietuvos tema visada grįžta ir Maironis – kaip tekstas, daina, giesmė. Maironis esmingai susijęs su pradžia, kad ir kaip ją suprastume.
Modernieji romantikai ir Maironis
Modernieji neoromantikai yra patys lietuviškiausi XX a. lietuvių poetai. Lietuviški pirminiu instinktu, vaižgantiškąja omene. Mintis, patikrinama Jono Aisčio „Peizažu“, Antano Miškinio „Tave papuošt žadėjom“, Bernardo Brazdžionio „Poeto autobiografija“, Salomėjos Nėries „Tu nubusi“: „Tu nubusi vidury nakties, – / Tai gimtoji žemė tave šauks.“
Savumo, savosios žemės balsas.
Kiekvienas iš šių poetų turi savo santykį su Maironiu – labiausiai tiesioginį (teminį, religinį, patriotinį, oratorinį) – Brazdžionis; labiausiai nutolintą, sukomplikuotą – Nėris. „Maironiui“ neapeinamas nei jos likimo kontekstuose, nei bendresnėje kūrybos ryšių problemikoje. Tai ontologinė sandūra, bet kartu ir atrama. „Kas daugel mylėjo, tas daugel kentėjo“, – ištarta Maironio „Jaunojoje Lietuvoje“. Ir S. Nėriai „Tolimame sapne“ jau tarsi leista varijuoti: „Tebūna jai atleista, / Nes daug jinai mylėjo!“ J. Aisčiui iš Maironio gal reikšmingiausi buvo prasmės, skausmo, kančios motyvai. Bet ir labai aiški atrama, pagal kurią poetas tikrino herojišką praeitį ir banalią dabartį: „Šiandien ne vien Lietuva, bet ir lietuvis pasikeitė“ („Maironis“). Aistis pirmasis bandė pasakyti, kaip skaityti Maironį pasikeitusioje Lietuvoje. Ir atrodo, kad tai aktualu ir šiandien, kai Lietuva dar sykį pasikeitė. „Kadaise lietuvis buvo kažkokio kilnumo ir verta pagarbos sąvoka, nes jo ateitis buvo, nes juo buvo tikima. Šiandie lietuvis paprastas pilietis <…>. Šiandie lietuvis stengiasi tapti europiečiu. Šiandie jau lyg ir svetimas Maironis su savo:
Kur rausta žemčiūgai, kur rūtos žaliuoja,
Kur mūsų sesutės dabina kasas…“
Dar tik būsimasis Aistis kalba apie Maironio herojinę ideologiją, jos perėjimą į ironiją, sarkazmą. Svetimas Maironio didingumas, savas tik susilyginęs su paprastu piliečiu, kritikuojančiu savo valdininkus, savo vyriausybę ir savo valstybę.
Bet lemia ne ši pokalbio pusė – lemia poeto santykis su poetu. J. Aisčiui pačiam nebuvo būtina suvokti, kad ir jis, ir jo karta išaugę iš Maironio, iš jo sutelkto lietuviško pasaulėvaizdžio.
Apie „Jaunąją Lietuvą“ – po šimto metų
Maironio poemos „Jaunoji Lietuva“ pabaiga po pabaigos: „Pabaigiau Villa St. Charles veicarijoj liepos 25 d. 1907 m.“ Lietuvoje, kuriai XX a., jo revoliucijos ir karai buvo ypač negailestingi, nedaug teturime vietų, kurios žymėtų mūsų svarbiausių kūrinių gimimą. Netgi žinomą ramiosios Europos vietą – vilą, ne kaimo gryčią. Tad pažvelgtina į Maironį ir iš jo vieno svarbiųjų kūrinių parašymo laiko ir vietos.
„Jaunoji Lietuva“ – įkvėptas, eilėmis, dainomis, giesmėmis perpintas pasakojimas apie jaunąją Lietuvą, kylančią naujam gyvenimui. Jos reikšmė Lietuvai panaši kaip įžymiosios A. Mickevičiaus poemos „Ponas Tadas“, šis Maironio kūrinys apima Lietuvos luomus, gyvenimo sanklodas, žmonių tipus, papročius, dvarus, sodybas, kraštovaizdį, aprašo Nemuną, Kauną. Svarbiausia – parodo žmonių dvasią, atskleidžia prigimtinį žmogaus, kalbos, tėvynės, gamtos ryšį.
Kuo „Jaunoji Lietuva“ galėtų būti įdomi kitoms tautoms, Europai? Ji žymi nacionalinio pakilimo, išsivadavimo epochą, pergyventą ir kitų tautų, siekiančių laisvės, laisvo gyvenimo, atsakomybės už savo pačių ateitį. Maironis kuria himną kovai už Europos tautų laisvę: „Laimėkite, jaunos pakylančios šalys, / Už laisvę kariauti padės Visagalis.“ Europa, išgyvenanti nelengvą atsinaujinimo, konsolidavimosi etapą, turėtų pažinti ir lietuvių poetą Maironį, prieš šimtą metų laisvoj Šveicarijos žemėj laiminusį į kovą už savo laisvę kylančias tautas.
„Jaunoji Lietuva“ ir Šatrijos Ragana
„Jaunoji Lietuva“ yra daugelio simbolinių susitikimų ir prasilenkimų erdvė.
Su A. Baranausku susitinka ir susitikdamas prasilenkia pats Maironis. Kūrinyje tarsi atverta Šatrijos Raganos pasirodymo galimybė, netgi slapyvardžio poetinė parafrazė: „Ir meilė būk esanti amžina bėda, – / Šnekėjo Barbutė. – Iš proto išvaro, / Kaip Šatrijos raganos širdį išėda / ir žmogų paguldo ant maro.“
Dvarininkai, žemaičių bajorai – senas Goštauto dvaras „ant kranto Ventos“; tokiame dvare augo ir Šatrijos Ragana, apie dar pirmąją „Jaunosios Lietuvos“ redakciją („Tarp skausmų į garbę“) kalbėjusi su didžiausia adoracija.
Jadvyga Goštautaitė – tas pats jaunos, kultūringos bajoraitės tipas, kurį „Viktutėje“ atskleidė ir Šatrijos Ragana. Bajoraitė, kuriai nesvetimas ir kasdienis darbas: „Jadvyga taip pat, nors duktė jo vienaitė, / Nesėdi sau rankų kaip poni sudėjus: / Sodina jurginų kerus su tarnaite, / Pati jiems su grėbliu ežias išakėjus.“ Jadvyga trokšta muzikos, yra jai labai gabi, Šopeno noktiurnai (vėlgi kaip ir Šatrijos Raganos kūryboje) žymi aukštąjį dvasios skliautą: „Dabar lyg atplaukę balsai iš Dangaus, / Kaip verkiančios vilnys siūbavo ir pynės.“
Maironio „Jaunoji Lietuva“ yra A. Mickevičiaus „Pono Tado“ lietuviškoji, lietuvių kalba sukurta paralelė – kito laiko, bet artimos erdvės, artimos socialinės ir ekonominės sanklodos, nežiūrint skaudžių istorinių peripetijų, išlaikiusių ryšį su LDK paveldu ir tradicijomis, – labiausiai per bajorus – dvarininkus, sąmone LDK piliečius.
„Jaunosios Lietuvos“ pasaulėvaizdis
Poemos patosas iš to, kad kyla jaunoji Lietuva; Juozas Rainys, iš pasiturinčių, lietuviškai nusiteikusių valstiečių, yra Maironio kartos aukštųjų idealų reiškėjas, dainuojantis jo eiles ir balades, jo balsas, lyrikos dvasinių būsenų projekcija į realybę. Maironio novacija – į epinį eiliuotą pasakojimą įpinti lyrinius pasažus kaip dvasinės būsenos reiškimo būdus – lyg pagilinti veikėjo dvasinę erdvę tomis pačiomis galimybėmis, kuriomis naudojosi ir didžioji Europos literatūra. F. Schillerio, J. W. Goethe’s tamsiųjų, metafizinių baladžių atgarsiai Juozo Rainio dainoje:
Iš aukšto švietė jaunam keleiviui
Žvaigždė ant dangaus
Ir rodė kelią į giedrą šalį
Ramumo brangaus.
Bet netikėtai užtemdė dangų
Plačiai debesis!..
Ir suklaidino keleivį jauną
Giria ir naktis!..
Kaip jaunas sapnas skaisčios malonės
Dievaitė šitai,
Pamojus ranka, keleivį veda,
Kur švinta rytai!
Antai jau rausta aušros padangės…
Bet liūdna jaunam:
Apleis keleivį graži dievaitė,
Teks eiti vienam!..
Išlaisvinta dvasinė erdvė – gyventi, nerimti, kentėti, savo atsakomybe apsispręsti dėl tikėjimo. Jaunų polėkių ir neišvengiamų išbandymų erdvė – būsi klaidinamas, gal ir paklysi. Lemties nuosprendis – baladiško atspalvio: teks eiti vienam…
Atskiroji, dramatiškoji žmogaus erdvės zona, kur žmogus yra ar lieka vienas. Maironis net savo stipriausiais gyvenimo metais žinojo ją esant.
Bet žmogaus gyvenimą poemoje apgaubia, galiausiai ir įprasmina, bendroji, tautiškoji, bendruomeninė erdvė, reikalaujanti asmeniško atsidavimo, įsipareigojimo. „Jaunoji Lietuva“ pateikia baladiškai gražų ir dramatišką įsipareigojusio žmogaus likimą – dramatišką išbandymą atsisakymu, jauną mirtį, mylimosios liūdesį ir ontologinę ištikimybę. Ir ateities viziją – kaip pranašystę: „O tačiau Lietuva / Tik atbus gi kada: / Ne veltui ji tiek iškentėjo!“
Aiškiai jaučiama žmogaus tapatybės problema: tapatybė, kaip asmens centras, kaip džiaugsmo, meilės, skausmo branduolys, surištas su vieta, savumu, namais. Persmelkiantis savumo jausmas – nuo žemės iki dangaus: nuo puikaus šienpjūtės vaizdo („Nuo Girdvainių dvaro lig pagirio tęsias / Baltais dobilėliais išpintas žolynas; / Aplinkui, kur žiūri, po pievas plačiąsias / Tarytum sujudęs skruzdynas. / Ant dalgių palinkę antai šienpjūviai, / Tarytum mėgina vis kirsti plačiau“) iki dangaus apoteozės: „Gražumas dangaus! Tarp žvaigždžių įsikirtę / Septyni antai Šienpjūviai!“ Atitikimai, įgalinantys vaizduotę: šienpjūviai žemės ir dangaus pievose.
Horizontas – jaukiai uždaras (kaip baltųjų dobilėlių pieva palei mišką) ir atviras, visatiškas, žvaigždiškas.
„Jaunoji Lietuva“ iš laiko perspektyvos atrodo kaip gražiai sukurtas savas erdvėlaikis, savas horizontas – tarp savo dangaus ir tarp savo žemės. Tai Baranausko linijos tąsa. Lietuva kaip sąmonės vaizdinys Maironio itin sutvirtinama, jau galima nuo jo nutolti, nutolti distancijos susidarymui ir sugrįžimui.
Maironio „Jaunoji Lietuva“ (panašiai kaip Donelaičio „Metai“, Baranausko „Anykščių šilelis“) lietuvių literatūrai yra atraminis kūrinys: reikšmių ir prasmių sublimacija, sutelkimas. Kad ir kaip tvirtintume A. Mickevičiaus „Pono Tado“ reikšmingumą lietuvių kultūrai, plyšys lieka, lieka neužglaistomas. Nedalyvauja lietuvių kalba, tad priseina apsiriboti tik aukštaisiais mentaliniais sluoksniais.
Moderniųjų neoromantikų karta (Aistis, Brazdžionis, Miškinis, Nėris) bent iš dalies yra grįžtanti ir prie Maironio. Jų horizontuose pasirodo ir „Jaunoji Lietuva“; bet ne tiek jos ideologija, kiek ontologija; gilusis sąmonės planas, susietas su savumu, su Nemunu, su dangum ir su žeme, su praeitim ir ateitim, su įsigyvenimu kraštovaizdyje, metų laikų kaitoje, spalvose, ritmuose. Trečiojo dešimtmečio pradžia, vidurys, kai būsimieji modernieji neoromantikai debiutuoja, iš tiesų yra jaunos Lietuvos laikas. Lietuvos, bandančios save suvokti būtent tuose rėmuose, kuriuos projektavo Maironis, – su Vytautu Didžiuoju (didžiulės 1930-ųjų iškilmės), bet be laiko, kai LDK žlugo, be Abiejų Tautų Respublikos laiko. Atplėštas Vilnius buvo tokios laikysenos priežastis ir didžioji kaina. Senieji Kunigaikštystės piliečiai (iki Č. Milošo), kalbantys lenkų kalba, bet laikantys save lietuviais ar senlietuviais, liko tarsi anapus ribos, nueinančiame laike, nebepriklausantys jaunajai Lietuvai.
Modernieji neoromantikai yra tos pačios kilties kaip ir Juozas Rainys – ūkininkų, valstiečių, lietuviškai kalbančių tėvų vaikai. Tik J. Aisčio neapleidžia bajoriškosios praeities mitas. Laikas, kai iš naujo permąstoma krikščionybė, kai nebebijoma ir provokatyvaus, ir atnaujinančio, modernizuojančio santykio. Taurios išminties persmelkti Juozo Rainio žodžiai, sutaikantys skirtingai tikinčius ir skirtingai netikinčius, suteikiantys laisvę Dievo ir tikėjimo interpretacijai: „Ant galo be Dievo nerasi žmogaus: / Tik vieno Jisai – karalystėj Dangaus, / O kito – po žemę replena.“
Nėries jaunystės galių šlovinimas, Brazdžionio modernioji krikščionybė, Aisčio neaiškios bajorystės vaizdiniai ir lyrinis intymumas, Miškinio sodžius. Visus šiuos aspektus aptiksime „Jaunojoje Lietuvoje“.
Kaunas „Jaunojoje Lietuvoje“
Stiprindami Vilniaus vietą lietuvių kultūroje, nepelnytai apeiname Kauną. Tuo tarpu Kaunas yra lietuvių mentalinio pasaulėvaizdžio ašis. Ir Maironio „Jaunojoje Lietuvoje“ Kaunas pasirodo kaip veiksmo vieta; į Kauną mokytis gimnazijoje išvažiuoja Rainio Juozas, ten susipažįsta su Juozu Glinskiu. Draugystės gijos, kurios tiek daug lems Maironio jauname gyvenime, savotiškai prasitęs būsimajame Kauno universitete, taip pat ir tarp būsimųjų moderniųjų neoromantikų. Prisiminkime tik J. Aistį ir A. Miškinį. „Bet ateina tie metai, kad žmogus neužtenka / Jau pats sau ir nuliūdęs ieško draugo drauguos!“ Maironis sukūrė poetinę Kauno apoteozę ir lyg praskleidė uždangą veiksmui, kurio dalyviais taps pirmosios nepriklausomos Lietuvos, Kauno universiteto studentai. Katalikiškoji „Šatrijos“ bendrija, skatinusi išvykas į gamtą, dažniausiai į pakaunę. Ir vidinis jaunų, kūrybingų žmonių nusiteikimas liudijo bendravimo gamtoje prasmę; tas bendravimas įgaudavo ir bohemiškų atspalvių, bet aukštuoju skliautu tebebuvo maironiškas:
Kiek tai kartų antrieji begiedojo gaidžiai,
Ir ant Žaliojo kalno mėnuo blyško prieš rytą,
O jiems kalbos – svajonės vis tekėjo saldžiai
Apie aukštą jų siekį, širdyse įrašytą!
Aleksoto pakalnės buvo jų numylėtos:
Čia tai Nemuno vilnys eina juosta plačia;
Čia tai vasaros naktys, tylios, ramios, žvaigždėtos
Apie Dievo gražybę jiems kalbėjo slapčia!
Lietuviai savo mieste, jų dvasia, jų kalbos-svajonės sklinda iš aukščiausios Kauno vietos, žvelgiant į Nemuną. Nors miestas kupinas gamtos, bet tai miestas, kultūros, jaunų žmonių susibūrimo, jų draugystės, planų, sumanymų, bendros veiklos vieta. Savojo universiteto, pavadinto Vytauto Didžiojo vardu, vieta.
Prie Maironio ir prie sutelktinio „Jaunosios Lietuvos“ pasaulėvaizdžio modernieji neoromantikai sugrįžta, lietuvių poezijoje pirmą kartą atsiranda aiškus grįžtamasis ryšys. Pomaironinė karta nutolinama gana stipraus europinių meno srovių prasiveržimo, sutapusio su atviresnių horizontų siekimu. Nutolinimo efektas – ir iš simbolių bei simbolinių metaforų koordinuojamos kalbos: tolimieji kraštai (F. Kirša), į žemę negrįžtantys, jos vylingus sapnus paniekinę margi sakalai (Putinas).
Grįžimo efektas
Grįžimo efektas – taip galima nusakyti pačią bendriausią moderniųjų neoromantikų tendenciją. Grįžimas iš naujo iškelia stiliaus problemą. Petras Juodelis, vienas iš moderniųjų neoromantikų ideologų, straipsnyje „Kodėl mums nepakeliui su „Keturiais vėjais?“ formuluoja ją kaip pasitikėjimą aukštuoju stiliumi – šis pasitikėjimas gal svarbiausias bus Brazdžioniui, esmingai aukšto, netgi deklaratyvaus stiliaus poetui. Bet kartu stiprinamas ir pasitikėjimas savomis tradicijomis, kalba, žeme.
Moderniųjų neoromantikų kartos bruožas – pasitikėjimas Lietuva, savo valstybe, savo žmonių, savo istorijos, savo kraštovaizdžio energija, vėlgi gal tiksliausiai išsakytas P. Juodelio tame pat straipsnyje: „Mes einame Europos tautų vilkstinės pačiam užpakalyj. Pas mus yra pakankamai vidaus energijos – provincinio užsidegimo ir gražaus nežinojimo. Kas žino, gal, turėdami prieš akis liūdno Europos likimo pavyzdį, mes mokėsime pasinaudoti pamoka ir išvengti „anksčiau už mus pabudusių vakarų brolių“ klaidų.
Mes tikime Lietuva ir jos ateitimi!
Nieko neatsitiko nauja! Dvidešimtas amžius tik atnešė mirtį ten, kur jos reikėjo laukti. Europa paskendo civilizacijos srutose.
Pasaulio galas mums nerūpi; bet mes taip mylime savo Lietuvą, kad jos žlugimo nepakeltume…“
P. Juodelio straipsnis paskelbtas 1929 m., „Pjūvyje“. Jei Maironis perskaitė šį straipsnį, o tikėtina, kad taip, galėjo juo džiaugtis – Lietuva, jos tema grįžo į jo poezijos vaikaičių kūrybą.
Kornelijus Platelis, ką tik išleidęs pirmąjį savaitinio žurnalo „Literatūra ir menas“ numerį, pusiau dalykiniame laiške parašė: „Dirbame Lietuvai.“
Nebesitikėjau, kad šiuos žodžius dar kada išgirsiu taip paprastai pasakytus.
Apie vieną Maironio leidimą
Ką taip atkakliai primena tas mažo formato, pilkšva drobe įrištas Maironis, šimtmečio Maironis iš ano, nelaisvo laiko: „Poezija“, rinktinė. Rūpestingo leidybinio darbo, kokybiško įrišimo. Priešlapyje lyg švento paveikslėlio įklija – lyg rūpintojėlis, lyg žynys ar vaidila su kanklėmis, juodai balta grafika – jau atpažįstamas Vytauto Valiaus braižas. Šventumo įspūdis, ir jau nesunku spėti, kad šita maža, glausta Maironio knyga ir leista pagal maldynų, maldos knygų provaizdžius: paimti į ranką, sklaidyti, jausti tvirtą viršelį, gerą įrišimą, įsidėti į kišenę ar į rankinę. Bet kada atsiversti. Tokių lietuviškų maldynų jau buvo ir tikriausiai bent jau V. Valius jų buvo matęs, gal ir turėjo. Gal arčiausia ir būtų kunigo ir rašytojo Stasio Ylos maldynas „Tikiu Dievą“, bet išleistas tik 1964 m. Čikagoje. Maldyne yra ir gražių lietuvių poezijos tekstų – Leonardo Andriekaus, Jono Aisčio, Jurgio Baltrušaičio, Bernardo Brazdžionio, Motiejaus Gustaičio, Oskaro Milašiaus, mažiau žinomų autorių. Taip pat ir Maironio. S. Ylos parengtas maldynas skirtas lietuviams katalikams, tautiškumas pabrėžtas ir įvade; lietuvių krikštas skaičiuojamas nuo Mindaugo: „Pirmas karališkas Mindaugo Credo, įsiūbavęs tautos dvasią nerimui ir ilgesiui, tolydžio augdamas, dabar žengia į aštuntą savo šimtmetį.“ Neatsitiktinė ir data po įvadu: 1964 rugsėjo 8, kaip nurodoma Tautinių švenčių skyrelyje, Vytauto vainikavimo diena.
Ir nelaisvos Lietuvos lietuviams reikėjo savotiško maldyno, kurį galima būtų viešai laikyti rankose. Ir to laiko kultūros žmonių pastangomis jis buvo sukurtas, duotas žmonėms. V. Valiaus estampų lietuviškumas – tragiško grožio, ryškinantis baladiškuosius Maironio poezijos momentus: „Tai čia baisi, atmintina / Įvyko drama kruvina, / Kokios pasaulis nėra matęs!“; „Tai kapas Margio milžinų!“ („Ant Punės kalno ties Nemunu“). Moteriškumas – lyg slaptųjų dvasios galių prasivėrimas intymiuosiuose Maironio motyvuose:
Aš nežinau, ar ko gailėjos
Ramiai tebmieganti širdis,
Kada neliūdo, neilgėjos
Vienuolė tavo paslaptis.
Ar kiaurą naktį lig aušrinės
Akių sumerkti negavai,
Kada, prispaudus prie krūtinės,
Tiktai kryželį bučiavai?
<…>
O mintys sunkios, begalinės
Iš erdvių slenka paslapčių.
Jų neapveiksi, neužspausi,
Gyvatos žengdama taku,
Tik valandoj karčioj paklausi,
Kodėl, Dievuliau, taip sunku? („J. St.“)
Maironio „Poeziją“ kaip rinktinę sudarė Aušra Sluckaitė, tuo metu „Vagos“ redaktorė, jau išleidusi eseistinės kritikos knygelę „Kritikos štrichai“, su gana aiškiais priešinimosi marksistinio literatūros vertinimo standartams požymiais.
Tyliosios kultūrinės rezistencijos žmonėms, o jų ratui priklausė ir A. Sluckaitė, ir V. Valius, Maironis teikė galimybę juo pasiremti, pasisakyti. Ir suteikti dvasios atramą jos ieškantiems.
„Poezija“ sudaryta kūrybiškai ir gana netikėtai: eilėraščiai ir baladės iš „Pavasario balsų“, ištraukos iš poemų, libretų ir dramos „Kęstučio mirtis“. Eilėraščių ir baladžių tekstai imti iš Maironio „Raštų“ I tomo (Kaunas, 1927), nors jau išleistas gerokai sužalotas „Rinktinių raštų“ dvitomis (1956); iš jo tik keturi tekstai („Lietuvis ir giria“, „Viltis“, „Skausmo skundas“, „Vakaro mintys“), kurių nebuvo ankstesniame leidime. Beveik neįtikėtinai pranašingai skamba „Poeziją“ užbaigiančios „Kęstučio mirties“ Prologo eilutės:
Tai buvo prieš amžius!.. Užmiršęs vargus
Ir pilko gyvenimo naštą,
Pažvelki anapus… Per bočių kapus,
Praskleidęs bent uždangos kraštą,
Ir ten iš prabočių didžios praeities
Mokinkis paguodos, ieškok išminties!
Maironis galėjo teikti paguodos – ir religinės („Lietuva brangi“ nesužalotos eilutės „Banguoja, vagą giliai išrėžęs; / Jo gilią mintį težino Dievas“), ir tautinės, patriotinės, dažnai neatskiriamos nuo bendresnių šventumo pajautų. Juk ir Maironis dažnai jas suliejo giesmėj:
Bažnyčios tavo ne tiek gražybe,
Ne dailės turtais, ne auksu žiba;
Bet dega meilės, maldos galybe,
Senųjų amžių gyva tikyba.
Vienas po kito pasirodė du Maironio „Poezijos“ leidimai, pirmasis – 1962-aisiais, antrasis – 1966-aisiais. Pirmojo tiražas – 15 000, antrojo – 35 000. Tikriausiai tai ano laiko poezijos tiražo maksimumas; palyginimui – tais pačiais metais išleistas V. Mykolaičio-Putino „Langas“ – 10 000. Didesniu tiražu priklausomybės laiku gal tebuvo išleista Just. Marcinkevičiaus „Vienintelė žemė“ (1984) – 50 000. Tokie tiražai rodo knygos priklausymą ir kitam prasmės laukui – ne tik literatūrai.
Maironio atveju tai itin jaučiama. Maironis negalėjo būti leidžiamas be ypatingos apsaugos. Redakcinė komisija: Kostas Korsakas, Eduardas Mieželaitis, Antanas Venclova. Visi to laiko kultūros ideologijos šulai, bet ir atramos. Tai knygos pradžios – priešlapių – pranešimai. E. Mieželaitis jau Lenino premijos laureatas. Įvadas – A. Venclovos. Pavadinimu išeinama iš to laiko standartų – „Maironio poezijos gyvybė“. Panaudotos visos to laiko ideologinės klišės – klerikalinės poeto pažiūros, feodalinės praeities aukštinimas, duoklė, kurią Maironis atidavė savo laikui ir savo klasei. Bet atskleista ir tai, kas iš tiesų būdinga Maironiui, kas sudaro jo esmę. Pasakyta: „Maironio poezijoje lietuvių literatūros genijus pasireiškė laisvai, tauriai, skambiai, su jaunu įkvėpimu.“ Ištarta nesislapstant: „Man rodos, kad Maironio poetinė tradicija ir lig šiol nenustojo buvusi gyva.“ Tai galėjo kristi žmonėms į širdis. Jau galima ir nebegirdėti straipsnio pabaigos klaiko, kai tarybiniai žmonės tiems, kurie dar svajoja apie numirusios praeities restauraciją, atsako Maironio žodžiais: „Nebeužtvenksi upės bėgimo…“
Maironis sakė kita, ir žmonės suprato.
Skaitant Dmitrijų Merežkovskį
Atsisveikinant su knygomis, lyg paskutinis žvilgsnis į Dmitrijų Merežkovskį, prie kurio, kaip ir prie kitų rusų klasikų, atvedė Jurgis Baltrušaitis. Keturi gražiai išleisti tomai; bent perversti, prisiminti, ką skaičiau, prie ko sustojau, ką pasibraukiau. Atidžiausiai skaityta trilogija „Kristus ir Antikristas“, subraukytas, paraštėse prisižymėtas pirmasis romanas „Atstumtasis“ (apie tragiškąjį Romos imperatorių Julijaną, likusį ištikimą antikos dievams, pakilusį į kovą su vis labiau įsigalinčiais „galilėjiečiais“). Tragiškųjų žmonijos klaidžiojimų elipsės. „Dar niekada žmonės širdimi nejuto būtinybės tikėti ir taip aštriai protu nesuvokė, kad tikėti neįmanoma“, – viena iš D. Merežkovskio antinomijų. Antinomijų mąstytojas, individualistas, ieškotojas, minties maištininkas, vos neatskirtas nuo oficialiosios Cerkvės.
Iš naujo perskaitinėjant „Kristų ir Antikristą“, grįžinėjant prie Vladimiro Solovjovo, dariusio įtaką ir ankstyviesiems lietuvių religiniams mąstytojams, bendruosiuose kontekstuose pasirodė Maironio išverstas D. Merežkovskio eilėraštis „Christos voskres“ (paaiškinta tik, kad versta iš rusų). Tikėtina, kad Maironis skaitė D. Merežkovskį, bent buvo susipažinęs su jo maištingomis idėjomis, nebijojo jų, nesikratė. Ar kitaip būtų ėmęsis vertimo.
Vertimas paskelbtas 1927 metų pavasarį. Dostojevskiškos nuotaikos tekstas: Kristui būtų sunku suderinti giesmės iškilmingumą ir žmonių ašaras, atpirktas pasaulis netapo geresnis:
Bažnyčioj gieda „aleliuja“;
Bet aš tyliu, širdy skaudu:
Čia žemėj ašaros, žudynės, –
Tai balsas giesmės velykinės
Tarytum tyčiojas skundu.
Bažnyčiose Velykas švenčia
Pasaulis mūsų pažangus,
O brolis brolio neapkenčia!
Ir kaip pažemintas žmogus!
Kad Kristus šiandie iškilmingą
Išgirstų „aleliuja“ čia,
Jisai prieš minią nuodėmingą
Pravirktų ašara karčia.
1932-ieji: paskutinė vasara, vakaras
Mažai temąstyta apie paskutinį spausdintą („Vairas“, 1932, Nr. 2) Maironio eilėraštį „Vakaro mintys“. Tai ypatingas tekstas – didelės apibendrinamosios galios, amžinojo būties slėpiningumo, tarsi paskutinį kartą į sąmonę sugrįžusios įkvėptos būsenos, jos rezignacinės gelmės. Pasaulio didingumas ir žmogaus menkumo ironija. Tragiškas žmogaus praeinamumas Saulės – Didžiosios Motinos akivaizdoje. Saulė – lyg šviesos deivė iš senųjų pasaulių, trukusių amžių amžius. Tik pačioje pabaigoje pasirodo Jis, „nežinomas, nematomas, galingas“, prieš kurį tu, „marus ir nuodėmingas, / Nustebęs garbini tik mėlynus skliautus“. Paskutiniojo viešo poeto žodžio iškalbumas, lyg jaunystės galios atgavimas, sušvitimas prieš pasitraukiant į tamsą. Neįtikėtinas žmogaus apibūdinimas: marus ir nuodėmingas. Be didžiosios religinės vilties, atviras egzistencijos tuštumai: „Nustebęs garbini tik mėlynus skliautus.“
Paskutinė Maironio vasara lieka apšviesta „Vakaro minčių“: to, ką buvo pajutęs, išgyvenęs, apie ką kalbėjo eilėraščiu, suvokdamas jį kaip vakaro kūrinį. Išvažiavo (kaip ir dažną vasarą) į Tytuvėnus pas tikriausiai dar studijų bičiulį kanauninką Antaną Jančiauską, kartu galbūt tikėdamasis aplankyti ir savo gerus pažįstamus, senojo Tytuvėnų dvaro (minimo jau XV a. pabaigoje) savininkus Remerius; ypač artimi ryšiai Maironį siejo su dailininke Zofija Remeriene, nupiešusia poeto portretą, suteikusį galimybę lyg šyptelti išlikimo galimybei: „Išliksiu aš gyvas paveiksle tame…“
Tytuvėnai – mylima poeto vieta; ir dėl artimų žmonių, ir dėl ypatingo vietos gražumo, gal ir prigimtinio artimumo Dubysos atkrančiams. Apie A. Jančiauską (1860–1942) nedaug žinių; buvo garbingas kunigas, Kauno kapitulos garbės kanauninkas, Viduklės, Tytuvėnų klebonas. Dalyvavo Raseiniuose šventinant „Žemaitį“, jau po Maironio mirties, gal bičiulį ir prisimindamas. Neabejotinai turėjo Maironio pasitikėjimą, pirmą kartą A. Jančiauską pamini 1908 m. iš Peterburgo rašytame laiške Aleksandrui Dambrauskui – Adomui Jakštui.
1932 m. vasarą atvažiavęs į Tytuvėnus Maironis pasijuto blogai, grįžo į Kauną, buvo paguldytas į ligoninę (jau senokai varginusi prostata), operuotas, bet jau nebepakilo.
Iš nepasakomo
Atsiminimai – ypač apie tokio rango asmenį kaip Maironis – svyravimas tarp pasakomo ir nepasakomo. Kuo santykis su žmogum, kurį siekiama prisiminti pasakojant ar užrašant, yra buvęs artimesnis, gilesnis, tuo daugiau lieka nepasakyta, nepasakoma. Saugantis arba saugant kitą.
Iš atsiminimų apie Maironį („Literatūra ir kalba“, XXI) mįslingiausias yra Onos Balčiūnienės (1903–1976) pasakojimas, užrašytas Pranciškos Genevičiūtės. Jau senatvėje, maždaug apie 1970-uosius. Susipažinusi su Maironiu 1925 m., jauna, bet jau ištekėjusi. Supažindino Mykolas Vaitkus, vyro pažįstamas. Sulaukė poeto dėmesio, pirmą kartą į namus užėjo kartu su M. Vaitkumi. Maironis pakvietė į pobūvį. Atėjo pasipuošusi savo geriausia suknele, apie vyrą neužsimenama. Aiškus Maironio dėmesys. Už tai, kad prasijuokė poetui nesėkmingai pabandžius išgerti degtinės per citriną, buvo „nubausta“.
„– Ak, dar tu čia juoksies! Už bausmę turi išgerti visą taurę midaus!
Ir jis prikišo man prie lūpų pilną taurę. Aš prunkštelėjau ir išpurškiau iš taurės beveik visą midų. Aptėškiau ir save, ir Maironį.“
Kas prasitariama? Kad santykiai buvo gana artimi, sakoma „tu“, midaus taurė prie lūpų irgi įgyja papildomų prasmių. Lengvas, bet nebūtinai lengvabūdiškas jaunos moters elgesys; atsakas į aiškiai jaučiamą simpatiją. Svečiuose buvodavo dažnai. „Mes bendravome ne tik pobūvio metu. Užsukdavau pas jį ir paprastą dieną, įpratau dalintis su juo savo mintimis, rūpesčiais, klausti jo patarimo. Man tada buvo 23 metai, o jis, daug gyvenimo matęs žmogus, buvo man geras draugas ir globėjas.“ Taip, globėjas, galbūt brėžęs ir tolesnio Onos gyvenimo perspektyvas; ji žinojo apie Aleksote statomą naują Maironio namą. „Dažnai mes eidavome su juo dviese pasivaikščioti. Jis man ką nors pasakodavo, kartais deklamuodavo, o kartais ilgą laiką tylėdavom.“ Užsimenama, kad talkindavusi skinant Maironio sode obuolius. Žinojo, kad Maironio rankos „nuo darbo būdavo šiurkščios ir su nuospaudomis“. Itin aiškus prasitarimas apie savo vietą Maironio gyvenime, bet tarsi ir iš kitos pusės. Maironio sesers vaikai „pavydėjo man draugystės su Maironiu, bijojo, kad nebūčiau varžovė į jo turtą“. Susirašinėjo, vienas jos rašytas laiškas dėl giminaičių net patekęs vyskupui, ir jis kvietęs poetą pasiaiškinti.
Bičiulystė tęsėsi apie septynerius metus. Ona lankė jau sunkiai sergantį, iš prezidento žmonos jam atneštų raudonų rožių vieną poetas jai padovanojęs prisisegti prie atlapo. „Išsinešiau jo rankos paspaudimą ir rožę atlape. Rytojaus dieną pranešė, kad jau Maironis miręs. Įdėjau apvytusią rožę į jo padovanotą eilėraščių tomelį, kur ji guli ir iki šiol.“ Paviršiuje – nuosekli romansinė stilistika. Bet tik paviršiuje. Pabaigoje užsimenama apie poeto padovanotus daiktus, laiškus.
P. Genevičiūtė („Maironio paveikslas amžininkų atsiminimuose“) atsargiai prasitarė, jog vienas pateikėjas tvirtino, kad „Maironio miegamajame, lovos gale, kabojęs spalvotas paveikslėlis „madonos“, labai panašios į vieną jauną moterį, kartais atsilankančią svečiuose. Pasakojo, kad Marcelė į tą „madoną“ kreivai žiūrėjusi ir, kai tik Maironis mirė, nežinia kur ją išnešusi ar sunaikinusi“.
Galima spėti, kad į „Lyriką“, į pirmąjį paties poeto sudarytų „Raštų“ tomą neįėję „Laiškai“ (penkių trumpų eilėraščių ciklas) bent kai kuriais momentais yra susiję su paskutine Maironio poezijos mūza.
I
Skubėk, laiškeli, ten, kur širdelė
Sau apsirinko brangią vietelę!
Bėk prakalbėti, meilę laimėti,
Linksmybės saulei veide žibėti.
II
Taip malonu draugą mielą
Man bebūtų jausti arti,
Jam atverti savo sielą,
Nuo širdies žodelį tarti!..
Bet ar šaltas laiško žodis
Visą širdį beparodys?
2011-ųjų knygos. Rašytojai išeina, rašytojai ateina: kokia mūsų literatūros šiandiena?
2012 m. Nr. 4
Apie 2011-aisiais išleistas lietuvių autorių knygas kalba Jūratė Sprindytė, Laimantas Jonušys ir Elena Baliutytė
Tradiciškai „Metuose“ apžvelgdami praėjusių metų knygų derlių kas kartą vis kitaip pajaučiame kūrybos, knygų leidybos ir skaitymo situaciją Lietuvoje. Antai, 2009 m. klausėme, kiek mūsų rašytojas dar turi drąsos maištauti ir keistis (suprantama, klausėme galvodami apie iškiliuosius mūsų literatūros tėvus ir spėliodami, kuris jų dar mus galėtų nustebinti kūrybiniais iššūkiais…). Šiemet, formuluodamas klausimus, su nuostaba suvokiau, kad apie tuos mūsų tėvus jau visai nebegalvoju, – tiesiog juos pamiršau, tarsi mūsų literatūros gyvąją tradiciją būtų perkirtę ir praeitį uždarę lemtingi riboženkliai: Jonas Strielkūnas, Sigitas Geda, Justinas Marcinkevičius… Ėjo ir išėjo sau, išsinešė „saulę su savim“. Kaip koks kūrėjų kartas bei epochas skiriantis monumentas stovi fundamentalus Marcelijaus Martinaičio veikalas „Mes gyvenome“. Vieni autoriai yra likę laike iki tos ypatingos knygos, liudijančios kaimiškosios mūsų literatūros kilmę, kiti įsitvirtina dabar ir savo tekstais užpildo greitai besisukančius metų ratus. Liūdna, aišku, bet gyvenimas tęsiasi, knygos turi būti rašomos, nes be knygų nėra gerai.
Esame bandę dramatiškai konstatuoti knygų perteklių ir dvasios nuovargį (2011 m.). Tie provokuojantys, apokaliptiniams apmąstymams nuteikiantys klausimai leisdavo pasiguosti, skausmingai prabilti „iš gelmės“, priminti visuomenei „kuriančių žmonių kančias“. Šiandien knygų pasipylė dar daugiau, jau ir akys jų negeba aprėpti, neįmanoma pavadinimų ir autorių įsiminti, bet – jokio dvasios nuovargio! Smagu, kad taip yra. Kažkas knygų padangėje, kaip ir pavasario gamtoje, pasidarė šviesiau ir lengviau. Mus vargina gyvenimas, kuris yra šalia knygos, bet ne pačios knygos. Skaitymas padeda gyventi ir išgyventi, literatūra žmoguje kažką suderina, nuramina, suteikia pasitikėjimo.
Ir visuomenė šiandien kaip niekuomet godi knygoms: žmonės domisi autoriais, perka brangokas knygas, dalijasi įspūdžiais. Matyt, net jas skaito. Būna, kad net aistringai ginčijasi dėl vienos ar kitos knygos vertės. Lietuvių rašytojo knyga jau vėl darosi vertinga dovana. Reikia paminėti ir visokias premijas, konkursus, vardus – net sunku surankioti, kiek autorių buvo tokiais būdais paskatinti, padrąsinti, visaip motyvuoti. Nemanau, kad literatūra yra būdas pabėgti nuo realybės, ji kaip tik leidžia tą realybę giliau suvokti ir oriai ištverti.
Regimantas Tamošaitis
Taigi apie praėjusius mūsų literatūros metus mėgintume klausti taip:
- Ar negaila, kad šiandienos triukšme nebesigirdi mus išauginusių autorių, tų iškiliųjų literatūros tėvų, kurie formavo XX a. lietuvių literatūros peizažą, diegė vienus ar kitus estetinius kriterijus ar net gyvenimo principus? Kiek tolstančio amžiaus klasikai dar gyvi mūsų sąmonėje, kiek jie veikia kūrybinio gyvenimo realybę?
- Logiška klausti toliau: kas yra tie, kurie dabar garsiai ateina į literatūrą ir savo tekstais nustelbia tai, kas neseniai buvo taip fundamentalu? Kokie naujieji kūrėjai mums yra svarbūs, kokios jų įsimintinos knygos, kokie jų meniniai pasiekimai, literatūrinės inovacijos, estetinės ir net politinės idėjos? Juk literatūra, kaip ir įvairovės visuomenė, šiandien darosi imli politinėms idėjoms.
- Ką tos naujos, vienaip ar kitaip iš bendros masės išsiskyrusios knygos duoda skaitytojui šiandien? Kokius jo poreikius tenkina, kaip jam padeda gyventi? Ar neatrodo, kad šiek tiek prigeso leidėjų ir skaitytojų aistra populiariajai literatūrai, kad skaitytojas literatūroje vis dažniau ieško žmogaus, savęs, o ne pramogos? Nors tokia literatūra tebėra leidžiama ir bus leidžiama (kuo leidyklos padengtų įkvėptosios kūrybos nuostolius), vis dėlto atrodo, kad populiarioji literatūra darosi nepopuliari (apie ją kartais nepadoru užsiminti).
- Šiandien nemadinga samprotauti apie „euroromaną“, kartais net nesmagu prisiminti šitą kadaise madingą žodį. Kai kurių naujovių entuziazmas ilgai netveria. Ar teisingas įspūdis, kad naujosios rimtesnių lietuvių autorių knygos jau yra europietiškos ne deklaratyviai – kaip eksportui ruošiama prekė, – bet iš esmės?
- Kažkur traukiasi ir prislopo niūrioji buitinio egzistencializmo eseistika, kuri taip tikdavo mokyklų teksto suvokimo užduotims ir vidurinio amžiaus krizės ištiktiesiems. Lietuviškas dvasios atgaivos būdas paneriant su visu protu bei intelektu į kolektyvinę savigraužą ir melancholiją. Nebepopuliarus šiandien ir intelektualus valkataujantis eseistas, jį lengvai nukonkuruoja vos rašyti pramokę emigruojantys bei reemigruojantys vikrūs tautiečiai: štai jie tai turi ką papasakoti! Kaip šiandien atpažinti eseistą: koks jis yra, kaip atrodo, ką ir kaip rašo – kam jis rašo? Kas jį palaiko? Ko jam reikia?
- Nors literatūros kritika visada atsilieka, ji mažiausiai palaikoma ir finansuojama, o kartais kai kurių naujųjų iškiliųjų net užsipuolama, bet pats lietuvių literatūros procesas (rašymas ir skaitymas) – ar jis nepasidarė kiek profesionalesnis, stabilesnis, skaidresnis? Lyg rašantieji imtų geriau rašyti kažkaip to amato pramokę? Tarytum kažkas Lietuvos rašytojų ir skaitytojų gyvenime pasikeitė – gal nežymiai, bet esmingai?
Bet gal tai tik pavasario nuotaikos, kurios praeina.
Jūratė Sprindytė
Labai apsidžiaugiau pozityviomis pokalbio organizatorių nuostatomis – iš tiesų gana dūsauti dėl knygų pertekliaus ar prastų veikalų, nes bendras procesas pakankamai įdomus, skaityti norisi ir yra ką. Vyresnieji rašytojai, tie „iškilieji literatūros tėvai“, dar gana daug rašo, bet tiesiog mažiau matomi viešumoje ir ne taip pastebimi kritikos, nes kultūrinę žiniasklaidą užpildo vis jaunesnės kartos vertintojai, kuriems įdomiau, ką jiems bylo Marius Burokas ar Ieva Toleikytė, o ne Vytautas Skripka ar Leonardas Gutauskas. Natūralu, kad aktualiausia tai, su kuo gali tapatintis, aiškintis savo individuacijos problemas ir svarstyti – ar Aleksandros Fominos papūstžandis romanas „Mes vakar buvom saloje“ yra dar vienas „prarastosios kartos“ manifestas, žymintis jos „pakilimą ir krytį“, ar tik paprasta emigrantiškos kasdienybės kronika. Šią knygą vertinu kaip gana reportažišką pasakojimą, kuriam tiesiog stinga literatūros parametrų, bet jei jaunimui ji kaitina kraują ir skatina diskusijas – puiku.
2011 metų knygų visumoje įžvelgiu ne tiek kartų kaitos ženklus, kiek įsiūbuotas sūpuokles tarp dokumentikos ir fikcijos. Žanriškai dokumentikos barui priklausytų Zitos Čepaitės žurnalistinis londoniečių emigrantų gyvenimo tyrimas esė knygoje „Emigrantės dienoraštis“, Audronės Girdzijauskaitės menininkų portretai „Nutolę balsai“. Bet noriu pažymėti ką kita – įdomiausia tai, kaip dokumentinis, faktologinis, autobiografinis pradas valdingai skverbiasi į tuos tekstus, kuriuos anksčiau laikėme grynai grožine (fikcine) kūryba – čia turiu galvoje Romualdo Granausko novelių romaną „Trys vienatvės“, Vytauto Martinkaus kalendorines noveles „Dvylika lieptų“, Henriko Algio Čigriejaus novelių rinkinį „Ir parnešė apynio kvapą“, Leonardo Gutausko trumpąją prozą „Šunų dainos“, Kazio Sajos prisiminimų apmatus „Skudurėlių takas“. Ant H. A. Čigriejaus 2007 m. išleisto novelių rinkinio „Varna braukia ašarą“ ketvirtojo viršelio yra štai toks „iškiliesiems tėvams“ gana tipiškas, nors ne visada jų deklaruojamas, prisipažinimas: „Norėčiau pasakyt maždaug panašiai kaip kitados Vaižgantas – kūrybos šičia ne tiek daug, čia tik aprašymai. Čia tai, kas yra atsitikę mano artimiesiems, pažįstamiems, draugams, pagaliau man pačiam <…>. Taip, buvo ne visai taip… Betgi čia ne protokolai, o novelės, kurioms išmonė privaloma.“ Vyresnieji rašytojai noriai ir intensyviai miksuoja autobiografinius, memuarinius momentus su prasimanytomis situacijomis. Simptomiškas pavyzdys būtų R. Granausko novelė „Baltas triušis“, kur pasakojama pirmų dviejų jo knygų leidybos istorija dar begyvenant Mosėdyje, apysakos „Jaučio aukojimas“ rašymas, paskui bohemiškas tarpsnis Vilniuje, kur detalės ir visos pavardės autentiškos, bet po nugėrimo su bičiuliais Rimanto Šavelio vonioje pamatytas baltas triušis – pramanytas. Epizodo su triušiu iš tiesų nebuvo, tai įterptas anekdotas. Tokių mažų mistifikacijų esama ir V. Martinkaus, ir L. Gutausko autobiografiniais motyvais perpintoje beletristikoje. Vyresni rašytojai dar nepereina į grynai memuarinius žanrus, kaip tai padarė Marcelijus Martinaitis biografinėje prozoje „Mes gyvenome“, bet tendencija panaši, jaučiamas asmeninės ar / ir kolektyvinės atminties spaudimas, poreikis retrospektyviai apmąstyti tai, kas buvo. Tai ryškiai užfiksuota K. Sajos knygos paantraštėje: „prisiminimai (apmatams) / pamąstymai (ataudams)“. Kad ir apie kokius bjaurius laikus pasakotų H. A. Čigriejus novelėse „Ir parnešė apynio kvapą“, jose žyra humoro kibirkštys, sklinda rami išmintis. Kita vertus, pamąstymų poreikis, kiekis ir kokybė nebūtinai sietini vien su vyresniųjų „rekolekcijomis“, nes pastaruoju dešimtmečiu fikcinį prozos pasakojimą smarkiai transformavusi esė likvidavo ribas tarp vakar ir šiandien, tarp vieša ir intymu, išlaisvino visus rašytojus ir gyvenimiškai, ir struktūriškai.
Štai V. Martinkaus novelė-esė „Karvelių lesintojas“ apipinta visokeriopomis kultūrinėmis aliuzijomis ir intertekstais. Senamiestyje vedžiojant šunį galima reflektuoti ir istoriją, ir dabartį, asmeninės biografijos momentus, Vilniaus daugiakultūriškumą, Dievo ir velnio konfrontaciją, jų ginčą per Sirvydą ir t. t. – taigi vienu šuoliu V. Martinkus apima istorinę retrospektyvą, aktualizuoja ryšį su paveldu ir padeda įsisąmoninti dabarties situaciją. Intelektualinės esė žanras suteikia galimybę aprėpti tikrovę simultaniškai. Čia prišliečiau ir Lauryno Katkaus „Sklepas ir kitos esė“ – kai kurie sovietmečio reiškiniai svarstomi ir apmąstomi įnešant naujų bruožų, ypač įsidėmėjau roko muzikos klausymo ir aprangos bei šukuosenų stiliaus kodavimą kaip „nepriklausomybės ir išdidumo ženklą“. Programinė yra antraštinė esė „Sklepas“, nurodanti šiandieninio rašytojo vietą kultūroje, jo lokalizaciją lyg ir pogrindyje, lyg ir marginalioje nuošalėje, bet dėl to neverkšlenama, tiesiog ramiai konstatuojama ir toliau dirbama.
Sakyčiau taip: memuaristikos tendencijos ryškiai būdingos vyriausiems, psichologinis realizmas – vidurinio amžiaus rašytojams, o fikcija – jaunesniems ir jauniausiems.
Psichologinio realizmo stipriąsias puses įkūnija Lauros Sintijos Černiauskaitės romanas „Medaus mėnuo“. Tai šviesi knyga apie bandymą išbristi iš krizės per moteriško išsipildymo troškimą ir galutinį pilnatvės siekinį įkūnijančią dievoiešką. L. S. Černiauskaitės romanai pagrįsti aiškia naratyvine struktūra (kitaip tariant, pats siužetas daug pasako). Jauna disertaciją rašanti moteris viduržiemyje pabėga į tuščią senelių sodybą mažame bažnytkaimyje. Ji išgyvena krizę – jaučia, kad vienatvė nebepakeliama, o disertaciją rašyti nuobodu ir turbūt beprasmiška. Staiga daržinėje randa bėglį, persekiojamą nusikaltėlių, išsigąsta ir nori sprukti atgal į miestą, bet pasitinka iššūkį, patiria meilę ir sukrėtimą. L. S. Černiauskaitė – ištobulintų juslių rašytoja. Romane užburia ypatinga emocinė aura, sugestyviai kuriama lūkesčių nuojauta ir trapių santykių nėriniai. Pažymėtinas rašytojos sensorinis jautrumas ir jo spektras – apstu regėjimo, uoslės, lytėjimo, girdėjimo įvaizdžių. Vyras ir moteris didelėje baltoje erdvėje girdi, seka, jaučia vienas kitą. Baltumas čia konceptualus – veiksmo foną sudaro tyla ir švarus sniegas, semantiškai koduotas Aiškučių miestelis, o pagrindinių veikėjų vardai prasideda A raide (Ada, Arkadijus, Andrius). Pabrėžtinai akcentuojama balta spalva, pasiseka perteikti tiesioginį vizualinį įspūdį, atliepiantį herojės apsivalymo ir atsinaujinimo viltis. Suvokiu šį romaną kaip angažuotą atsaką į destruktyvumo, ironijos ir kūno apologijos perteklių lietuvių literatūroje. Tai psichologiškai niuansuotas kūrinys apie saviiešką ir jausmus, ir galima sakyti, kad autorė tais ieškojimais tiesiog užkrečia skaitytoją, infekuoja jį emocijomis ir spindinčios gamtos refleksijomis. Svarbų vaidmenį atlieka religinis matmuo, deja, įkūnytas perspaustai ir ne visai skoningai (herojei turguje perkant paprikas pasirodo Kristus, veikėjai masiškai išeina į vienuolynus ar ima studijuoti teologiją). Atrodo, kad romano pradžia rašyta su dideliu įkvėpimu, antroje dalyje prasideda dirbtinis herojų stumdymas, o pabaiga atsiranda iš reikalo sumegzti intrigos mazgus. Tačiau kaip tik religinės dimensijos ekstrapoliavimas pelnė L. S. Černiauskaitei „už kūrybinę drąsą“ skiriamą šiemetinę Jurgos Ivanauskaitės premiją.
Birutės Jonuškaitės „Užsagstyk mane“ taip pat priklausytų psichologinio realizmo arealui, kur santykių narpliojimas ar moters savijauta yra kūrinių centre. Man geriausi pasirodė charakteriniai, dinamiškieji apsakymai, kaip antai „Saldūs įplyšimai“ (aklas sodo kaimynas tampa meilužiu, o vėliau patenka į psichiatrinę) – jį iki šiol prisimenu su visomis detalėmis. Subtili ir gili moteriškoji „Kordilina“ – apie lelijinių šeimos augalą, persodintą kaip ir autorė.
Nekalbėsiu apie knygų bloką, kur semiama iš kultūrinių bendrybių katilo, kaip antai Lolitos Piličiauskaitės-Navickienės romane „Slėptų sapnų tyrlaukiai“ – čia nėra savito sakinio, viskas rutuliojasi kaip pavyzdinėje sovietmečio prozoje – veikėjų santykiai draugiški, aukštinamas tėviškės ilgesys, atstatoma Trakų pilis, vaikai svajoja, seneliai rūpinasi.
Kai kuriuose tekstuose klostosi gana naujoviškas santykis su istorine praeitimi, ieškoma tarsi palengvintų sprendimo variantų, sudėtingi dalykai gražiai įpakuojami eksportui. Tokią istorijos „holivudinimo“ tendenciją turi visos nacionalinės literatūros, mes nemenkai vėluojame (Rūtos Šepetys tremties interpretacija „Tarp pilkų debesų“, Mečio Laurinkaus trileris „Elektra“), bet ar ne prastesnis variantas – istorijos didaktinimas? Eglės Juodvalkės eilėraščiai „Sakalai naktį nemiega“, kuriuos išleido Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras, gal visai neturėtų būti traktuojami kaip grožinė literatūra, antraip teks apipilti priekaištais, kad partizanų aukos Tėvynei eiliuojamos perdėm deklaratyviai. Ši knyga pirmiausia pažintinė, patriotinė, aprūpinta paraliteratūriniais priedais: autorės įvadu, palydimaisiais liudininkų tekstukais, dokumentinėmis nuotraukomis (tiesa, per knygų aptarimą Lietuvių literatūros ir tautosakos institute buvo užsiminta, kad aukštų tonų lyriką iliustruoti išniekintų lavonų fotografijomis nėra geras sprendimas). Istorijos interpretacijos literatūroje (pernai pasirodė gana daug tokių knygų) jau gali tapti nauju pretekstu kritikų diskusijai; Donata Mitaitė, kvestionavusi Patriotų premijos skyrimą R. Šepetys romanui, tokią polemiką yra pradėjusi („Nemunas“, www.bernardinai.lt). Man belieka atsidusti, kad serbų režisieriaus Emilio Kusturicos stilingas žaismės ir gelmės derinys, vaizduojant karinius / tautinius konfliktus, lietuviams dar oi kaip toli.
Bandymai ironiškai, komiškai traktuoti kai kuriuos istorinius epizodus ar datas palieka pakankamai prieštaringą įspūdį. Pirmiausia turiu mintyje Herkaus Kunčiaus romaną „Lietuvis Vilniuje“. Kultūros barbaras H. Kunčius, dar pirmuoju kūriniu perėmęs dadaistų principus, tęsia skaitytojo gluminimą – ypač tokio skaitytojo, kuris nepratęs literatūrai taikyti parodijos kodą. Pradinės mokyklos ūkvedys Napalys Šeputis iš provincijos atvyksta į Lietuvos Tūkstantmečio dainų šventę, ekstatiškai patiria Vilniaus, kaip švento miesto, gėrį. Šeputis reprezentuoja „kuo paprasti žmonės gyvena“ (p. 85). H. Kunčius parodijuoja banalybes ir mąstymo bei retorikos štampus, patriotines klišes, nepakantumą kitataučiams, t. y. mėgdžiodamas ironizuoja „vidurkio mentaliteto“ normatyvumą. Nuolat pilasi liaudiška išmintis: „žlugs netrukus ta Amerika“, „rusų mafija valdo“, „negrų mums čia betrūksta“, „ar jis katalikas?“, „geras lietuvis – miręs lietuvis“, atstovaujamas interneto komentatorių išprusimo lygis: „Tai buvo rašeivų ir rašinėjimo aukso amžius – jų civilizacija <…>, ką nors be perstojo rašinėti buvo ne tik malonu, bet ir madinga.“ Skaitytojams vyrams patiks puslapiai iš tarnybos sovietinėje armijoje (nors tas armijos vaizdavimas rašančių vyriškių tekstuose jau tapo įgrystančia mada). Šiuose epizoduose aiškus rašytojo nenuoseklumas ir pradinio kodo nesilaikymas – apie armijos reikalus ir gyvenimą komisariate plėtojasi beveik realistinis pasakojimas, dingsta kraštutinė parodija. Nelabai sueina galai, nes Šeputis armijoje susidūrė su tikru internacionalu, o jis pats yra visiškai nepakantus Vilniaus daugiatautiškumui. Nutolstama nuo Šepučio, kaip vidutinioko, mentaliteto; sovietinės armijos epizodus interpretuoja jau ne provincialas Šeputis, o beveik visažinis pasakotojas, turintis platesnį supratimą, sociopolitinę orientaciją. Konceptualiai itin svarbus (kažkodėl recenzentų pražiūrimas) romano pabaigos kriminalinis akcentas: prieš išvykdamas į Dainų šventę Šeputis nužudė žmoną (įmetė į šulinį), nes ši nenorėjo jo išleisti į Vilnių. Tas individualus blogis, koreliuojantis su kolektyvine patriotine-religine ekstaze (kurioje galima saugiai užsimaskuoti), ir yra pati bjauriausia šio romano tiesa.
Fikcijos prozai aptarti pasitelkčiau žodį „darymas“ – tai literatūrologės Dalios Striogaitės kertinė sąvoka, taikoma XX a. pirmųjų dešimtmečių lietuvių avangardizmo siekiams. Nutraukiami ryšiai su imitacijos tradicija. Fikcijos tekstuose vis mažiau ar visai nebėra atpažįstamos aplinkos, lietuviškų realijų, veiksmas persikelia į kitas šalis arba lokalizacija išvis nebesvarbi. Į pirmą planą iškeliami specifiniai formalūs ieškojimai, konceptualus kūrinio formavimas-tvarkymas, racionalių darymo būdų demonstravimas. Čia neginčijamas lyderis būtų Andrius Jakučiūnas, jo apsakymų vainiko „Lalagė“ fenomenologiniai kūrėjo būsenų apmąstymai ir nekomercinis užsiangažavimas. Rašytojas pateikia itin sudėtingą tekstą ir taip „įstengia triumfuoti prieš skaitytojo gašlius įgeidžius“ (p. 149), juk paprastas skaitytojas trokšta paprasto suprantamo skaitinio. „Lalagės“ tema yra menas, erotikos, mirties ir kūrybos ryšys, kalbos galimybių ribos. Apskritai labai vertinu kūrėjo valią struktūruoti pasaulį, kurti ne imitacijas, o kažką visai nauja.
Vis dar bandoma išsinerti iš žanrinių priklausomybių: Ramūnas Kasparavičius deklaruoja kuriantis „pitoreskas“, Jurga Tumasonytė bėga nuo novelės („trumpoji proza“) ir vis tiek rašo noveles, o A. Jakučiūnas, siūlantis „apsakymų vainiką“, sonetų vainiko kloną, demonstruoja kūrybiškumą ir truputėlį blefuoja, nes pagal naratyvo vientisumą tai – romanas. Iš karto reikia pažymėti, kad fikcijos nelygiavertės, vienos pavykusios, kitos ne. Suirzusi skaitytoja komentuoja Undinės Radzevičiūtės „Baden Badeno nebus“: „O ką istorijos nori pasakyti? Netikros jos, veikėjai neegzistuojantys, vietos nesamos… Istorijos nepanašios į gyvenimą, dirbtinės… Keista jų logika – nelogiška.“ Šiuo atveju kritika privalo užimti gynybinę poziciją: U. Radzevičiūtės rašymo impulsas yra idėja, o ne istorija, todėl tai intelektuali proza, kur viskas skrupulingai apgalvota, stilius apvalytas ir nuo puošmenų, ir nuo skiedalų. Gana efektingai kovojama su banalumu. U. Radzevičiūtė patraukia ir bandymu užgriebti skirtingų kultūrinių patirčių sandūras ir įvairius tautinius mentalitetus. Ši rašytoja neturi lietuviško konteksto, tai rodo ir jos atsiradimas „Baltų lankų“ leidyklos serijoje „Orientyrai“, kur ji įsiterpia tarp užsienio autorių, naujųjų literatūros formuotojų „vėjarodžių“. Ji labai gerai pasimokiusi iš užsienio literatūros, atneša į lietuvių prozą tai, ko visada stigo – intelektą, žaibišką personažo charakteristiką, kiekvienu kūrinėliu pasako svarbių dalykų apie žmonių ydas ar socialinius procesus, o ne šiaip siunčia atvirlaiškius pasigrožėti. Yra perėmusi kažką iš žydų ir iš anglų humoro, moka pasišaipyti ir iš savęs, ir iš kitų.
Prie „darymo“ autorių priskirtina ir debiutantė J. Tumasonytė, rinkinyje „Dirbtinė muselė“ skelbianti devyniolika noveliškų trumpos prozos kūrinėlių. Autorė chirurgiška, nuemocintu ir negailestingu konstruktyvumu primena Ričardo Gavelio tradiciją. Jos akiratyje – neelitiniai personažai ir neprabangūs scenovaizdžiai, atvirkščiai, žemoji socialinė klasė, valdoma žiaurių išgyvenimo instinktų. U. Radzevičiūtės personažai pakrikę, bet bando rasti išeitį, kabinasi už iliuzijų, o J. Tumasonytės veikėjams viskas šiame pasaulyje atgrasu, santykis su artimaisiais ir mirtimi nusakralintas, bet autorė stebina gyvenimiška branda ir originalumu. Staiga prisiminiau niūrią Bitės Vilimaitės novelę, kur pabaigoje sveikstant vaikui moteris „užkišo už veidrodžio ligustro šakelę“ – tai kažkaip atveria novelę, atsiranda literatūrai būtino deguonies, o J. Tumasonytės prozoje oras iškvėpuotas.
Kad egzistuoja organiškas „darymas“ ir dirbtinis „darymas“, pagalvojau sunkiai skaitydama R. Kasparavičiaus „Decameron medicus“, kur pirmiausia autorius užsiangažuoja rašysiąs naują žanrą – pitoreskas, bet žanro požymių nerasta, tai gryniausia eklektika, menkai tarpusavyje susiję fragmentai. „Dabar, sakau, padarysiu postmoderniai“ (tai citata iš „paraiškos“, p. 9, bet kad postmoderno dabartis jau seniai tapo praeitimi). Pavadini visus iš stalčių sušluotus juodraščius (tai rodo ir 1998–2010 parašymo metai) pitoreskomis ir jau motyvuoji, kaip sumesti į krūvą bet ką, ką esi kažkada rašęs ar pagalvojęs bet kuria proga – pusiau istoriją, pasakojimo fragmentą, prisiminimą, eilėraštuką, nereta jungtis: „Keiskim temą“. Skaitai šią knygą lyg megztum kokią absurdo kojinę be pabaigos. Iš pradžių atrodo, kad pagrindinis knygos personažas turėtų būti XIX a. gydytojas ir keliautojas Žiogelis, bet užuominos apie jį vos kur ne kur šmėkščioja, šiaip pasakojama viskas, kas „užeina ant seilės“. R. Kasparavičiaus savitumas – tuteišiškas koloritas – t. y. tautų ir kalbų maišalynė – atsispindi knygoje, tą maišalynę atkartoja stilistika, tai pagrindinis privalumas. R. Kasparavičius, kaip ir H. Kunčius, atstovauja prasčiokų mentalitetui, bet kūrybiško stilingumo šiam užmojui trūksta.
Ryški dabarties tendencija – atsisakymas mistifikuoti kūrybos aktą. J. Tumasonytė pirmos knygos pasirodymo proga esė „Apie tai, kaip tapau jaunąja rašytoja“ („Metai“, 2012, Nr. 1) apie savo kartą rašo: „Domėtis menu, kaip ir būti kūrybišku, yra madinga – tik reikia tinkamai įkinkyti kūrybą ir iš to išsunkti „babkių“. Štai kiek puikių dizainerių, fotografų ir kitų vaizdo genijų. Tiesa, lietuvių literatūra jaunimui nėra pati svarbiausia“ (p. 5).
Pabaigai reikia pridurti, kad c’est la vie kūrinių nelaikau kuo nors pranašesniais už fikcijos kūrinių grupę ar atvirkščiai. C’est la vie, jei talentingai papasakota, savaime įdomu ir naudinga – tai turi pridėtinę istorinę, pažintinę, kultūrinę vertę, svarbu, kad pasakotojas mokėtų sijoti faktus, valdytų kompoziciją ir pasitelktų apibendrinančias detales (tą ir R. Granauskas, ir V. Martinkus, ir A. Girdzijauskaitė, ir Z. Čepaitė tikrai moka).
Fikciją galima pavadinti gerokai dabitiška. Dabita yra puošeiva, o konstruktyvumo, kitoniško rašymo demonstravimo ir pasididžiavimo, kad aš esu ne toks, kaip kiti, tikrai esama. Šiandienos prozininkai nebebando įpiršti, kad „sermėga apsivilkusi vaikšto tikra išmintis“, H. Kunčius tokią nuostatą sudrasko į skutelius. Komiškai dabitiškas yra ir c’est la vie atstovas R. Granauskas, Mosėdyje aštuntajame dešimtmetyje dėvintis raudonas treningo kelnes, nes kitokių į vietinę parduotuvę neatvežė.
Kūrybos kaip dieviško įkvėpimo samprata transformavosi į meistriškai valdomo amato sampratą. Tik A. Jakučiūno „Lalagėje“ atskleistos kūrėjo kančios dar mena senąjį Apsėdimą, bet tai irgi kombinuojama su meistrystės tema.
Laimantas Jonušys
1. Prisipažinsiu – klausimas man per sudėtingas. Apie tai, kaip baigiantis XX a. ir prasidedant XXI a. keitėsi literatūrinė raiška ir estetinės vertybės, galima rengti atskirą diskusiją arba rašyti veikalus. Žinoma, lengviau pasakyti, kas tapo nustelbta, negu kas nustelbė, bet ir tai tik jeigu bent sąlyginai pripažinsime, kad XX a. lietuvių literatūroje vyravo tradicinis realizmas, paremtas tradicinėmis etinėmis vertybėmis. Tačiau, įkišę ranką ne tik į XX a. palikimo skrynios viršutinius sluoksnius (t. y. amžiaus pabaigą), bet ir giliau, ištrauksime ne tik kaimiškąją literatūrą arba tradicinę lyriką, bet ir Antano Škėmos „Baltą drobulę“. O ši, regis, dar tebėra visai gyva ir veikia mūsų literatūrinės vaizduotės erdvę (jau ne kartą kalbėta, kad tai yra knyga, literatūros pamokose daranti įspūdį moksleiviams).
2. Man malonu, jog šiais laikais jau ir Lietuvoje (laisvojo pasaulio erdvėse taip buvo ir visą XX a.) literatūra tokia įvairi, kad vienareikšmiškai jos apibendrinti neįmanoma. Kai atrodė, kad poezijoje tradicinė eilėdara palaidota ir jai pastatytas antkapis, pernai išėjo svaigiai liūliuojančios Ilzės Butkutės „Karavanų lopšinės“. Tokia poezija gerai nuteikia dar ir tuo, kad yra tarsi belaikė, t. y. iškilusi virš konkretaus laiko ir jo laikraščių.
Taigi, kai kurie ateina ne garsiai, o tyliai. Ir kai buvo kalbama, kad prozoje dabar viešpataus tik trumpi aiškūs sakiniai (ir esą gal taip ir reikia šioje didelių greičių epochoje), pasirodė dar svaigiau supanti Andriaus Jakučiūno „Lalagė“. Ši knyga verta atskiro dėmesio, tai ne tik šio autoriaus ir ne tik vienų metų savotiška viršūnė. Galbūt tai tokia viršūnė, kurios nemaža dalis stovinčiųjų papėdėje net nebeįžvelgia, nes ji skendi ūkuose, bet tai liudija ypatingą naują lietuvių literatūros vyksmo brandą ir, manau, turės išliekamąją vertę. Ši viršūnė turbūt nebeturi perspektyvos kilti dar aukščiau, bet tai nereiškia, kad šalia negali būti kitų ir kitokių viršūnių – jų jau yra ir, manau, bus ateityje, ir tai iš esmės praturtina visą mūsų literatūrinį peizažą.
Herkaus Kunčiaus romano „Lietuvis Vilniuje“ nelaikyčiau nauja viršūne, nes savąją (o kartu ir lietuvių literatūros) jis jau pasiekė su romanu „Nepasigailėti Dušanskio“, bet ir šioji knyga, manau, yra įspūdingas kūrinys bent kelerių metų kontekste. Tai, kad jis nepakankamai įvertintas, matyt, susiję su tuo, kad pas mus išradingas komizmas nelaikomas literatūrine vertybe.
3. Žinoma, teiginys, kad populiarioji literatūra darosi nepopuliari, suprastinas tik paradoksaliai, nes tai yra oksimoronas. Literatų ir apskritai intelektualų sluoksniuose ta literatūra niekada nebuvo populiari. Bet čia yra vienas svarbus aspektas – galimas tiltas tarp pramoginės ir rimtesniosios literatūros. Vakaruose kūriniai, kurie nepretenduoja į mano minėtas viršūnes, bet kartu, būdami neprimityvūs, pritraukia nemažą skaitytojų būrį, yra įprastas dalykas. Mes popsinės literatūros paprastai nė neskaitome, ja apskritai nesidomime, ir tai suprantama, bet kai, tarkim, Jūratė Sprindytė pabandė nusileisti į šį mūsų mažai pažįstamiems žmonėms viliojamai spindintį pasaulėlį, ji atrado, ką pasakyti. Ir tada paaiškėjo, kad, lyginant su tais populiariaisiais autoriais, Jurga Ivanauskaitė, kurią nemažai kas buvo linkę patyliukais nurašyti į lėkštos raiškos paraštes (o juk ir buvo ten to paviršutiniškumo), yra gana iškili. Dabar tą patį galima pasakyti apie visai kitokio tipo rašytoją Kristiną Sabaliauskaitę.
Rūtos Šepetys romano „Tarp pilkų debesų“ neskaičiau, tad jo nevertinsiu, bet iš daugelio pasisakymų įmanoma susidaryti gana aiškų įspūdį ir galima vertinti jo funkciją pasaulyje. Iš tikrųjų formaliai tai lyg ir užsienio autorės knyga, tik išversta į lietuvių kalbą, bet vis dėlto Lietuvoje daugelio vertinama kaip sava (ir vėlgi daugelio literatų – neigiamai). O įspūdis toks, kad kartais reikia suvokti, jog knyga nesiprašo meninių kriterijų. Jeigu nuolat pagrįstai skundžiamės, kad Vakaruose apie mūsų tragediją stalinistinėje tironijoje per mažai žinoma, tai dabar atsirado apie tai (tegu ir literatūriškai netobulai) pasakojanti knyga, kurią visame pasaulyje skaito šimtai tūkstančių žmonių. Vienas garbus literatas per radiją piktinosi: esą kam mums reikia tokios knygos, kai mes turime ne vieną autentišką liudijimą, ir ne tik Dalios Grinkevičiūtės. Labai gerai, kad turime, bet juos turime tik sau – plačiajame pasaulyje jie (beveik) nežinomi. Čia problema visai ne ta, kad R. Šepetys knygoje sovietinis karininkas Sibire dantis krapštosi dantų krapštuku, o ne degtuku (kaip būtų iš tikrųjų), – svarbu, kad apie mūsų tragediją sužino pasaulis. Estams šią gerą paslaugą padarė suomė Sofi Oksanen su savo irgi ne aukščiausio literatūrinio lygio (bet to neblogo, priskirtino mano minėtam „tiltui“ tarp rimtosios ir paviršutiniškos literatūros) kūriniu („Valymas“), o mums – R. Šepetys.
4. „Euroromanas“, kaip žinoma, niekada nebuvo literatūrologinis terminas ir tai jokia literatūros srovė. Tai tik žurnalistinis apibūdinimas, atsiradęs Vakaruose, o šiai kategorijai buvo priskirta ir visai neblogos literatūros pavyzdžių (taip pat ir Lietuvoje), nors pas mus tokia kūryba buvo laikoma primityviu bandymu išeiti su savo knyga į europinę areną. Šiaip ar taip, šis terminas, regis, savo gyvenimą jau baigė, o europietiško užmojo knygų, manau, mūsų autoriai parašo.
5. Eseistika tebegyvuoja (Laurynas Katkus, Eugenijus Ališanka ir kiti). O apie emigracijos patirtį pasakojanti literatūra kol kas dar nepateikė nė vieno tikrai gero kūrinio. Ją rašo beveik vien moterys (gal tarp emigrantų mažai raštingų vyrų), ir jų rašymų, kiek utriruojant, yra du tipai (čia kalbu ne apie praeitus, o apie ankstesnius metus): vienos aprašo, kaip jos (atsiprašau, jų vaizduojamos personažės) sunkiai ten triūsė ir kaip tai nyku. Kitų personažėms triūsti anaiptol nereikėjo, priešingai – jos mėgavosi vakarietiško gyvenimo komfortu, nes susirado gerų rėmėjų vyrų, ir tada jau galėjo dykaduoniaudamos leistis į savosios tapatybės ieškojimus. Trečias atvejis: Zita Čepaitė emigraciją aprašė pašalinės stebėtojos žvilgsniu, ir tai daug ką atskleidžia, bet vertė čia daugiau dokumentinė, o ne literatūrinė.
Kalbant apie pirmąsias dvi patirtis, gera literatūra gali gimti iš abiejų, bet kol kas negimė. Net jeigu latvės Laimos Muktupāvelos „Pievagrybių testamento“ (priskirtino prie juodai triūsiančių herojų kategorijos) nelaikysime viršūnių literatūra, lietuvės šio lygio vis tiek dar nepasiekė.
Emigrantų kiekybė negimdo literatūrinės kokybės. O juk galėtų rastis naujojoje išeivijoje geras individualistinis kūrinys, kurio aplinka ir personažai tik atsitiktinai būtų emigraciniai. Ar mes vadiname mano jau minėtą A. Škėmos „Baltą drobulę“ knyga apie emigraciją? O juk būtų galima ją tokia pavadinti, bet talentingam autoriui nesvarbu, apie ką rašyti, ir skaitytojui nesvarbu. Tačiau čia ir išlenda tas milžiniškas kultūrinis skirtumas tarp anos, pokario, išeivijos ir dabartinės literatūros.
6. Literatūros kritikoje pavasario dar nematau, o tai, kaip jau ne kartą esu sakęs, susiję su apgailėtina mūsų kultūrinės žiniasklaidos padėtimi, kuri kol kas neketina keistis. Kita vertus, ta padėtis nėra beviltiška, tik daug ko stokojanti.
Elena Baliutytė
Per keletą pastarųjų metų Anapilin išėjus ryškiems vyresnės kartos poetams (Sigitui Gedai, Justinui Marcinkevičiui, Alfonsui Maldoniui, Jonui Strielkūnui), kritikai, o ir kai kurie poetai ėmė tvirtinti, kad su jais baigėsi tikrosios poezijos epocha, lietuvių poezijos aukso amžius. Bet S. Geda ar Just. Marcinkevičius (jau reikia pridėti ir Valdemarą Kukulą) naujomis, po jų mirties pasirodžiusiomis knygomis, galima sakyti, tebėra literatūros proceso dalyviai: pristatomos knygos – ir jų pačių, ir apie juos, jiems dedikuojami eilėraščiai – niekas dar nepasimiršo, nenutolo ir, kaip rodo praėjusių metų poezijos knygos, neatsivėrė jokios prarajos ar tuštumos.
Man rodos, sėkmingiausias 2011 metų žanras ir buvo poezija. Pirmiausia nustebino jaunųjų autorių knygos: Ilzės Butkutės „Karavanų lopšinės“ netikėtai grąžina poeziją prie klasikinio, rimuoto jos vaizdinio, vešlios, ošiančios metaforiškos kalbos. Eilėraščiai įtraukia ir priverčia jais patikėti. Kito debiutanto Aido Jurašiaus eilėraščių rinkinys „Luiso Alberto Salvatjeros gyvenimo aprašymas“ patraukė humoru, ironija, pačia knygos koncepcija: rinkinio tekstai yra įgavę lyrinio herojaus CV formą; o herojus ir lietuviška jo aplinka vaizduojami su lengva ironija, suteikiant jiems Lotynų Amerikos kultūrų atspalvį. Tikra poezija yra antroji Indrės Valantinaitės knyga „Apie meilę ir kitus žvėris“. Joje taikliomis metaforomis ir tiksliomis detalėmis talentingai sukurta meilės jausmo istorija; sukurta taip nebanaliai ir tikrai, kaip mokėjo gal tik Judita Vaičiūnaitė.
Keletas gerų pernykščių poezijos knygų (Eugenijaus Ališankos „Jeigu“, Mariaus Buroko „Išmokau nebūti“, Antano A. Jonyno „Kambarys“) galėtų patvirtinti mintį, kad konkrečiu istoriniu laiku poezija natūraliai paklūsta bendroms pokyčių tendencijoms. Kaip papildomą argumentą galima prisiminti ir minėtų mirusių iškilių poetų pastarojo meto kūrybą, kuri taip pat keitėsi panašia poetinio minimalizmo, proziškėjimo kryptimi. A. A. Jonyno naujojo rinkinio poetinė kalba, palyginus su ankstesniais rinkiniais, mažiau ornamentuota, lakoniškesnė, grafiškesnė. Metaforos meistras dabar dažniau kliaujasi pasakojimu, kaip ir jaunesni jo kolegos. Patrauklus A. A. Jonyno poezijos bruožas tas, kad ji natūraliai „sensta“ , t. y. keičiasi drauge su autoriumi: nuo melodingai „ošiančių peizažų“ iki „kambario“ verlibrinės grafikos. Nors jis yra pirmiausia vidinės, belaikės tikrovės poetas, bet šioje knygoje esama kūrinių su ryškesniais dabarties laiko ženklais: stipresnė ironija, intensyvesnė vienatvės būsena. Autoriaus meistriškumas ir gyvenimo patirtis šioje knygoje sudaro klasikai būdingos harmonijos sąjungą. Kita vertus, toji sąjunga įvairiuose lygmenyse poeto neretai yra sąmoningai trikdoma, ir tai eilėraščiui suteikia gyvybės, tikrumo, individualumo.
Gera intelektualios poezijos knyga yra E. Ališankos „Jeigu“. Ji taip pat pasižymi egzistencines patirtis sumuojančia išmintimi, pusiausvyra, elegantiška gyvenimo refleksija. Ryškesniu joje yra tapęs autobiografinis motyvas, apimantis ne tik dabarties, europinių patirčių erdvę, bet ir gilesnes šeimos ir giminės šaknis. Jo eilėraščiai stebina išradingomis metoniminės dvikalbystės formomis, besidvilypuojančiais pasakojimo siužetais, paradoksaliomis loginėmis jungtimis. Intriguoja pats eilėraščio radimosi procesas, kai prasidėjęs, atrodo, iš nieko, iš kasdieniškų situacijų, nereikšmingų smulkmenų, „atsitiktinių“ pradžios eilučių, sukuriamas intelektualus siužetas. E. Ališankos poezija priklauso apšviestajai sąmonės pusei – net ir tada, kai jis rašo apie lietuvių eilėraštį kaip apie viršyto greičio vaisių, po kurio nors ir tvanas, nors ir vasaros sodai, ir kai pats Europos greitkeliuose renka nuobaudas už viršytą greitį, ir kai verčia į vaizdiniją sapno kalbą. Ir apskritai E. Ališanka yra geras vertėjas – taip pat ir perkeldamas kasdienybę į poeziją.
M. Burokas, išleidęs trečiąjį poezijos rinkinį „Išmokau nebūti“, jau irgi suveda kūrybinės ir žmogiškos patirties rezultatus. Matyt, natūraliai ateina laikas, kai tampa svarbu ne tik mokėti parašyti eilėraštį, bet ir išreikšti egzistencines patirtis, ieškoti atsakymo į neatsakomus klausimus. M. Buroko eilėraštis yra labiau sąvokinės, loginės, neornamentuotos kalbos. Poetinės raiškos minimalizmas atitinka emocinį tekstų santūrumą. Įdomūs yra šio rinkinio eilėraščiai proza.
Ironiška, rūsti, žvarbi Valdo Gedgaudo poezijos knyga „Olando kepurė“. Jos turinys yra ir egzistencinis, ir anarchistiškai socialus, kritiškas, dekonstruojantis. Tai poezija, turinti „valios vektorių“, pradedant konceptualia rinkinio struktūra, baigiant energinga eilių ritmika ir raiškiai instrumentuotu garsynu. Ironiškai traktuojami liaudies dainų ar klasikinės poezijos intertekstai tampa geliančia totalaus būties absurdo išraiška. Tokiu santykiu su tradicija V. Gedgaudas primena Algimanto Mackaus kūrybą. Dabarties būvio diagnozė, pasitelkus klasikinės kultūros ženklus, jo poezijoje taip pat negailestinga: prie šiukšlių dėžės stoviniuoja Penelopė ir Teiresijas; Romeo laukia banali jaunesniojo projektų vadybininko karjera, kitiems kultūros personažams (Orfėjui, Hamletui, Džiuljetai ir kt.) vertybių krizę išgyvenančioje visuomenėje pasiseks ne ką geriau.
Donaldo Kajoko knyga „Kurčiam asiliukui“ turi galios atversti literatūrologus į normalius skaitytojus – taip apie LLTI dvyliktuko laureatę, įteikiant autoriui premiją, sakė už ją balsavusieji. Iš tikrųjų, poetas nekomplikuoja santykių su skaitytoju, laikosi savo poetinio kalbėjimo stiliaus. Ankstesniuose rinkiniuose („Mirti reikia rudenį“, 2000; „Karvedys pavargo nugalėti“, 2005) buvo atsiradę „šerpetoto žodžio“ stilistikos, o šiame vėl grįžtama prie harmoningo, glotnaus skambesio: žodžius sieja niuansų, pustonių ryšiai, besitęsiantys ir tyloje anapus teksto. Autorius taip subtiliai jaučia kalbą, kad gali sėkmingai kurti naujus žodžius, kurie eilėraštyje atrodo atsiradę natūraliai, tarsi savaime (kad ir S. Gedai dedikuotuose eilėraščiuose). Skaitydama knygą „Kurčiam asiliukui“ ne kartą esu pagavusi save kažkaip savaime besišypsančią; tokia kūno reakcija, manau, yra susijusi su šios poezijos savybėmis: ji yra kone vaikiškai naivi ir kartu gudriai paradoksali, ji ir rimta, ir žaidžianti; ir lakoniškos formos, ir erdvios dvasios, iš jos sklinda išmintis, ramybė ir meilė. Jei reikėtų D. Kajoko poezijos įspūdį išreikšti lytėjimu, jis būtų lyg liečiant vidinę avikailio kailinukų pusę.
Pernykštės prozos kraštines ribas man žymėtų Andriaus Jakučiūno „Lalagė“ ir Zitos Čepaitės „Emigrantės užrašai“. Vienoje pusėje – kraštutinis literatūriškumas, užsisklendimas imanentiniame rašymo procese, skaitytojui beveik nepalikus šansų įsiterpti į tekstą, jame dalyvauti. Literatūrologui nekyla abejonių, kad tai yra tikroji grožinė literatūra. Priešingame rašymo poliuje yra Z. Čepaitės knyga, perskaitoma vienu ypu, tarsi koks detektyvas, bet vis dėlto laikyti ją literatūra tradicine šio žodžio prasme dar nėra paprasta. Šiuose tekstuose nėra jokio signalo, kad autorė tokių pretenzijų turėtų, kad jai rūpėtų raiškos dalykai: tiesiog protinga moteris raštingai pasakoja savo ir kitų emigrantines istorijas, kurias dėl įvairių priežasčių norisi skaityti: jos nereikalauja suvokimo pastangų, tekstas suteikia aktualios informacijos, patenkina žmogišką smalsumą ir pan., – lyg skaitytum kokio moterų žurnalo geros kokybės tekstą. Taigi mano asmeniniame geriausių knygų dvyliktuke „Emigrantės užrašus“ išstumtų E. Ališankos, M. Buroko poezijos knygos ar Ramūno Kasparavičiaus šelmiškai nuotykinga proza „Decameron medicus“.