Proza
Jurga Tumasonytė. Remontas
2020 m. Nr. 4
Romano fragmentas
Įsimintiniausias įvykis, kurį prisimenu iš pirmųjų metų vidurinėje, – kai vieną rytą atsibudau ir supratau, kad Tas pagaliau įvyko. Mama stovėjo virtuvėje ir tepė sumuštinius, o tėtis zujo pirmyn atgal, ieškodamas vienodų kojinių. Sėdėjau ant unitazo, negalėdama atplėšti akių nuo savo nuskalbtų, širdelėmis margintų kelnaičių. Tas pagaliau įvyko, nors buvo tik nedidelė rusva dėmė.
– Eik valgyt, pavėluosi į mokyklą! – riktelėjo mama.
Po remonto mūsų butas atrodė kitoks, tarsi būtume persikraustę. Tėvai įstiklino balkoną, į kurį mama įbogino ligoninėje nurašytą dviratį-treniruoklį iš kardiologų kabineto, kad mindama galėtų žiūrėti į kiemą ir įsivaizduoti, jog iš tikrųjų važiuoja dviračiu. Kartais ponia Nienė taip pat ateidavo paminti dviračio, o ypač jis patiko mums su mergaitėmis – sukdavome pedalus dainuodamos atmintinai išmoktas dainas, kurių klausydavomės iš piratinių kompaktinių plokštelių. Ant dviračio niekuomet nesėsdavo tėtis, nes buvo labai nesportiškas. Jis daug laiko praleisdavo ne namuose, o grįžęs užsidarydavo sandėliuke, kuris po remonto tapo jo darbo kabinetu. Jam grįžus į šeimą, bendraudavome dar rečiau, kadangi nebereikėjo su manimi susitikinėti savaitgaliais – visada trindavausi netoliese.
Tądien mokykloje turėjome fotografuotis klasės nuotraukai, buvo lapkričio vidurys. Drabužinėje būriavosi kiečiausi berniukai ir stengėsi kurią nors mūsų apgraibyti.
– Sraigė, – išgirdau tariant Martyną. Jis prisijungė prie mūsų penktoje klasėje ir greitai pritapo prie stipriausiųjų. Be to, kartais parūkydavo už mokyklos – viešai tuo girdavosi. Mėginau trenkti jam kumščiu į petį, bet jis išsisuko ir greitosiomis perbraukė man per skausmingą rezgelį, kurį slėpiau po mažiausio dydžio liemenėlės gaubtu.
Fotografavomės su klase. Mane pasodino priekyje – tai buvo mažytė privilegija, apie kurią slapčia svajodavo visos mokinės. Atrodė, kad fotografas – saldžialiežuvis su garbanotų plaukų vainiku aplinkui pliką viršugalvį – kažkaip suprato, jog peržengiau vaikystės slenkstį ir kad su manimi jau galima lengvai flirtuoti, pavyzdžiui, švelniai suimant rankomis už pečių.
– Sėskis čia, katinėli, – į nieką mūsų klasėje daugiau taip nesikreipė.
Praėjus keliolikai metų matyti nuotraukoje užfiksuotas momentas – drovi katinėliu pavadinta paauglė, papūtusi smėlio spalvos blizgiu ištepliotas lūpas. Seniai dingęs pavidalas. Po daugelio metų vietoj savo nuotraukos į socialinio tinklo profilį įdėjau svetimą – miegančios mergaitės, primenančios mažąją Alisą Stebuklų šalyje. Skardžiabalsė parašė viešą komentarą, kad publikavau mirusio vaiko fotografiją, ir savo teiginiui pagrįsti įkėlė nuorodą apie keistus karalienės Viktorijos laikų papročius fotografuoti mirusiuosius kaip gyvuosius. Taip elgdavosi veikiausiai tie, kurie taip ir nespėdavo įamžinti giminaičio gyvo, – nors toks atvaizdas suteikdavo paskutinę galimybę išsaugoti jo atminimą.
Dabar įsivaizduoju savo tėvus, kaip tada sėdėjo niūrioje gimdymo kvapų persmelktoje palatoje, – utilizavimo inde dar gulėjo šilta placenta, šiukšliadėžėje stiro kruvini rankšluosčiai, ant stalo tebežibėjo tvarkingai sudėlioti, spiritu suvilgyti metaliniai įrankiai. Tėvai pirmą ir paskutinį kartą laikė rankose savo pamėlusį naujagimį su dviem raukšlelėmis vietoje akių, kurios taip niekada ir neatsimerkė. Niekas nebeužmovė jam ant gležnų pėdučių vilnonių kojinių, neprireikė ir kažkur giliai krepšyje nugrūstos naujagimio kepurėlės. Jie nenufotografavo sūnaus, tačiau vaiko atvaizdas, įstrigęs į atmintį, tikriausiai vis išnirdavo prieš akis netikėtai ir šiurpiai, kaip kad man šios karalienės Viktorijos epochos mirusiųjų fotografijos, kurias pamačiau spragtelėjusi įkeltą nuorodą.
Prieš keliolika metų apie savo niekada neregėtą brolį visai negalvojau. Buvau tik aš ir paauglystė, ji plito manyje lyg pelėsis, gadindama nekaltą vaikystės pasaulį, kuriame iki tol gyvenau. Mokykloje apie mėnesines pasigyriau Eglei, jai prasidėjo pusmečiu anksčiau negu man, kaip ir Agnei, turinčiai pavydėtinai didelę krūtinę. Džiaugiausi, kad pagaliau jas pasivijau, – per lietuvių kalbos pamoką jaučiau, kaip iš manęs sunkiasi kraujas, sudarytas iš miniatiūrinių „Bon Pari“ ledinukus primenančių ląstelių. Už atsiskaitymą gavau dešimt. Maišelyje laikiau ląstelės maketą biologijos pamokai. Permatomą plaukų želė indelį – citoplazmą, jos viduje liulėjo avokado kauliukas, pupelė ir vermišeliai. Už savo darbą ir vėl gavau dešimt – vis dar mokiausi pavyzdingai gerai, mudvi su Egle buvome pirmūnės.
Kai tą dieną grįžau iš mokyklos, namie jau sukinėjosi tėtis. Jis elgėsi keistai – atrodė, tarsi norėtų atskleisti man paslaptį, bet nieko nesakė, kol pavalgiau, o tada liepė nueiti į sandėliuką. Ten ant seno rašomojo stalo stovėjo didelis baltas monitorius ir kompiuterio dėžė.
Kol atvykęs žmogus prie telefono linijos jungė modemą, kad būtų galima naudotis internetu, nulėkiau pas mergaites pasigirti tėvo pirkiniu. Iki tol kompiuteriu naudodavomės tik informatikos pamokose – mokėjome atsidaryti interneto naršyklės langą ir suvesti kelių mums žinomų tinklalapių pavadinimus. Greitai tas daiktas užvaldė mano kasdienybę – tėvai beveik neribojo mirkimo internete trukmės.
– Sėdės prie kompo, mažiau bėdų prisidarys kieme, – taip raminosi mama, iš pradžių palankiai reagavusi į mūsų su Egle bei Agne lindėjimą prie ekrano. Nesakėme jai, kad didžiąją laiko dalį praleidžiame pokalbių svetainėse.
Labai laukdavau rudens ir pavasario atostogų, nors per jas dažniausiai nieko neveikdavome – kaip ir savaitgaliais, šlaistydavomės kieme, trindavomės prekybos centruose. Eidavome į kosmetikos prekių parduotuves, kvėpindavomės kvepalų mėginukais, dažydavomės, nusivalydavome ir vėl pasidažydavome lūpdažių testeriais, prisimerkusios braukdavome tušo šepetėliu per blakstienas. Kartais pardavėjos mus nemandagiai išprašydavo lauk. Tokių nieko neperkančių slankiotojų būdavo ir daugiau – jos vaikščiodavo gaujomis, išnaudodavo visus mėginukus ir išvartydavo tvarkingai sudėliotas prekes. Jeigu pardavėja prarasdavo budrumą, spalvoti buteliukai būdavo išlukštenami iš paženklintų pakuočių ir pradingdavo paauglių kišenėse.
Mes vagystėmis neužsiimdavom. Taupydavome tėvų duodamus kišenpinigius, svajodamos, kad perkame blizgią kosmetiką ir atrodome kaip merginos reklamose bei muzikiniuose klipuose. Ponia Nienė leisdavo dukroms eiti į mokyklą su makiažu, o man tekdavo pasidažyti mokyklos tualete prieš pirmąją pamoką, paskui skrupulingai nusivalyti akis ir lūpas prieš grįžtant namo. Nors mokykloje ir mieste vyko įvairūs būreliai, nė viena jų nelankėme. Buvome trys balionai, pripūsti nuobodulio, kurį nešiodavomės dykinėdamos ir amžinai ko nors laukdamos. Nekantravome, kol užaugs krūtinė, kol susirasime bernus, kol pasibaigs mokslo metai ir nebereikės gyventi su tėvais. Ypač aš. Taip pat velniškai norėjome eiti į „plotus“ – vakarėlius, kokius rodydavo amerikietiškuose serialuose. Svajojome apie naktinius klubus. Į paauglių diskotekas, kurios baigdavosi dešimtą vakaro, tėvai manęs neišleisdavo, argumentuodami, kad esu per jauna. Tiksliau, taip sakydavo mama, ji amžinai bijojo, kad man kas nors atsitiks. Kai nebūdavau namie, turėdavau kasdien jai paskambinti į darbą, o jeigu kur nors užtrukdavau, pakeldavo aliarmą. Ponai Nėnai elgėsi nuosaikiau. Kartą, kai likau pas juos nakvoti, paslapčia nuo mamos kartu su mergaitėmis išleido mane į paauglių naktinį klubą, iš kurio ponas Nėnas mus pasiėmė tarnybiniu policininko automobiliu. Tą vakarą šokome tik mergaičių ratelyje, sumetę savo rankines į ratelio vidurį. Vaikinai slankiojo pakampiais, rūkė. Vienas mėmė nemadingu megztiniu ir per trumpais džinsais pakvietė Agnę šokti, o mes visos – Eglė, Dainora, Irma ir Dovilė – kikenome iš juokingų Agnės grimasų, kurias ji vis nutaisydavo.
Aštuntoje klasėje, antrą rudens atostogų dieną, pasimirė močiutė, tėvo mama. Pirmą kartą pamačiau tėvą verkiantį – ne šiaip ašarojantį, o kūkčiojantį. Man pasidarė baugu. Mama apskambino laidotuvių namus, pranešė žinią giminaičiams. Tada važiavome pas senelį, kuris taip pat gulėjo ligoninėje. Močiutė sėdėjo prie stalo ir staiga nuvirto ant grindų, tai senelį taip sukrėtė, kad atvažiavusi greitoji išvežė jį kartu su žmona. Močiutės galvoje trūko kraujagyslė, gyvybė traukėsi: ląstelės, panašios į mano apskritą plaukų želė indelį, žuvo negaudamos deguonies, ir jos raukšlėtas, įsitempęs veidas po truputį vaškėjo, virsdamas romia lavono kauke. Tėvas norėjo, kad senelis apie močiutės mirtį išgirstų kuo vėliau, tad prašė daktarų jam nieko nepasakoti. Kai atvykome į ligoninę (paskui turėjome važiuoti į laidojimo namus išrinkti karsto bei pomirtinių drabužių), tėtis paprašė mūsų pabūti už durų, o pats nuėjo pas senelį. Sėdėjome koridoriuje, mama paklausė, kaip jaučiuosi. Žiūrėjau į drėgną šliūžę, paliktą plataus valytojos šepečio. Norėjau, kad močiutė būtų gyva ir kad galėčiau iki išnaktų smaksoti prie kompiuterio, susitikti su draugėmis, nueiti į kino teatrą arba pasivaikščioti miesto centre.
– Ar pasakei jam? – neištvėrė mama, vos tėvas išėjo iš palatos.
– Ne, jis per silpnas, – atsakė. Vėl pamačiau jo akyse ašaras.
– Tai palaidosim be jo žinios, ar kaip?
Jie susiginčijo, ir man buvo gėda, kad kas nors išgirs jų barnį. Galiausiai mama griebė mane už rankos, mes įžengėme į palatą, kurioje gulėjo senelis ir dar vienas vyras, nusisukęs į sieną. Kol mama kaip galėdama švelniau pasakojo seneliui apie močiutę, žiūrėjau į to kito vyro nugarą su siauru ruoželiu tarp kelnių ir pižamos švarko. Seno vyro oda priminė kiaulieną turgaus prekystaliuose – trūko tik mėlyno antspaudo. Norėjau prasmegti skradžiai žemę – ypač tada, kai senelis pradėjo kūkčioti, taip keistai, tarsi juoktųsi ir verktų vienu metu. Šeimoje nebuvau pratusi prie vyrų ašarų ir jos mane baugino lygiai taip pat, kaip vemiantis žmogus. Magėjo nusisukti ir užsikimšti ausis.
Pamenu, po laidotuvių su mama ir tėvu sėdėjome prie televizoriaus, valgėme koldūnus. Rodė moterį, kurios vardas toks pat, kaip mūsų gatvės. Kadaise, kai ji dar buvo mergaitė, įkaušęs tėvas traktoriumi šienavo ganyklą ir netyčia nupjovė jai kojas per čiurnas. Ekrane keitėsi jos vaikystės nuotraukos, retkarčiais kamera stambiu planu parodydavo studijoje sėdintį suaugusios moters veidą, o malonus laidų vedėjo balsas pasakojo:
Iškart po nelaimės šoko ištikti tėvai griebė Rasytę, nupjautas kojas ir išskubėjo pas kaimynus kviestis pagalbos. Kai kurie vietiniai iki šiol negali pamiršti skausmo iškreipto mergaitės veido. Sovietų Sąjungoje iki tol dar nebuvo atlikta nė viena galūnių prisiuvimo operacija. Vis dėlto vietos felčerė žinojo, kad kojeles reikia atšaldyti. Pasakojama, kad, neradusi ledukų, moteris jas apdėjo į laikraštį susuktomis atšaldytomis žuvimis. Mergaitė skubiai išgabenta kariniu sraigtasparniu. Maskvoje prisiūtos kojelės tapo pasididžiavimo dalyku, liudijančiu aukštą sovietinės medicinos lygį.
– Jei greitoji būtų greičiau atvažiavusi, mama tebegyventų, – pasakė tėvas.
Senelis ne iškart iškvietė greitąją. Tą klaikią akimirką, žmonai praradus sąmonę, jis buvo vienas, ir surinkti telefono numerį jam pasirodė esanti ne ką menkesnė užduotis, nei sportininkui olimpinėse žaidynėse iškelti rekordinio svorio štangą. Jeigu nupjautos kojos, skraidintos šimtus kilometrų, dar galėjo būti prisiūtos, kodėl gyvas, neseniai kalbėjęs ir kvėpavęs žmogus užgeso svetimoje mašinoje? Niekada nesusimąsčiau, ką mano tėvui reiškė turėti motiną ir jos netekti, – man jų santykiai atrodė šalti. Sunku įsivaizduoti, kad kadaise ji glamonėjo bejėgį kūdikį, kuris išaugo į žilstelėjusį vyrą, retkarčiais užsukantį aplankyti ir pakštelintį ją sausomis lūpomis į žandą. Galimas daiktas, jis ir pats nustebo patyręs tokius smarkius išgyvenimus. Vis dėlto mirtis mano paaugliško gyvenimo beveik nepalietė. Nepatiko tik, kad per tas laidotuves praradau beveik visas rudens atostogas, taip pat nedalyvavau Chirurgų dukters Helovino vakarėlyje.
Vasaras visada praleisdavome atskirai, nes mergaitės išvažiuodavo į Murmanską, o aš – į kaimą, pas mamos tėvus. Ten savo noru, tėvų palengvėjimui, išbūdavau kelis ilgus vasaros mėnesius. Su seneliais sutariau gerai, jie niekada nesikišo į mano laisvę, kadangi buvo per daug užsiėmę kasdieniais darbais ir tarpusavio ginčais. Ankstyvoje vaikystėje visur sekiodavau paskui babą arba dieduką, smalsiai stebėdama jų darbus, nes jie taip skyrėsi nuo to, ką matydavau mieste. Nenaudojamoje lauko virtuvėje iki valios žaisdavome su kaimynų anūkais. Kai vaikų nebūdavo, nenuobodžiaudavau, pasinerdavau į savo vaizduotės mikropasaulį – miltais maitinau pasigautas sraiges, slaugiau kauptuku sužalotą kurklį, stiklainyje veisiau kolorado vabalus. Kur paskui jie dingdavo? Galbūt smalsumas išnarstyti gyvus organizmus, kad suprasčiau, kokie jie viduj, turėjo įtakos mano tolesnėms studijoms. Kaip ir žiaurumas, veikiausiai būdingas visiems gyvąją gamtą tyrinėjantiems vaikams.
Kartą baba rado darže pelių gūžtelę ir parnešė ją namo man „pasibovyti“. Joje buvo šeši rožine oda aptraukti padarėliai neišsivysčiusiomis akimis. Iš vaistinėlės išsitraukiau švirkštą ir rūpestingai kas kelias valandas penėjau juos pienu. Pelytės augo ir stiprėjo, džiaugiausi, laukdama, kol ataks. Nors baba pati jas parodė, bet išsigandusi, kad priveisiu virtuvėlėje pelių, paprašė pas juos užsukančio „kandžiulninko“ Laimono išnaikinti tas „paškustvas“.
Ryte po sočių pusryčių nubėgau pas pelytes. Pasilenkusi prie jų lizdelio užuodžiau salsvą chemikalų kvapą – peliukai tebebuvo gyvi, tačiau pieno nebeėmė, jų kojelės trūkčiojo. Baba tvirtino, kad peliukai padvėsė be niekieno įsikišimo, tiesiog buvo per maži, negalėjo išgyventi be motinos. Labai verkiau, naktį apsišlapinau lovoje. Pasakiau apie tai mamai, ji labai supyko, ilgai kalbėjosi su baba telefonu. Paskui toji gėdijosi savo poelgio, nors vis tiek teisinosi pasielgusi teisingai, nes parazitai yra parazitai.
Kai grįžau namo, tėvas nusivežė mane į gyvūnų turgų ir nupirko žiurkėną, kurį pavadinau Britne. Tačiau Britnė kandžiojosi ir buvo nemaloni paimti į rankas – greitai pradėjau ja bodėtis. Mama mane aprėkdavo, jeigu nepakeisdavau žiurkėnui kraiko, tad gyvūnėlis mums visiems greitai tapo našta. Kartą, kai keičiau kraiką ir Britnė vėl skaudžiai grybštelėjo į pirštą, apimta pykčio stipriai suspaudžiau ją delne. To užteko. Po šio incidento tėvas pareiškė, kad niekada nebepirks man gyvūnų, nes esu beširdė, ir savo pažado sąžiningai laikėsi.
Kalbant apie gyvūnus, beveik visi kaimiečiai buvo beširdžiai – ypač Laimonas, jaunas girtuoklis, kuris uždarbiaudavo padėdamas kaimynams nudirbti ūkio darbus. Laimonas buvo etatinis kačiukų skandintojas, pakardavo persenusius, našta tapusius šunis, skersdavo kiaules, susitvarkydavo ir su veršeliais. Jis gyveno kartu su dviem girtuokliais broliais, alkoholiku tėvu ir vėžininke motina. Gaila, neprisimenu jo pavardės, galbūt dar pavyktų surasti Laimono šmėklą interneto plotuose – jo bruožai mano atmintyje išbluko.
Kartais vakare su Laimonu žaisdavome badmintoną. Nepamenu, apie ką kalbėdavomės, tik atsimenu, kad senelis sėdėdavo ant kelmo apsuptas savo šunelių ir mus stebėdavo. Vieną dieną Laimonas atėjo gerokai truktelėjęs, atsisėdo virtuvėje ir paklausė, kur aš. Tingėjau pėdinti iš kambario pasisveikinti, tad likau tįsoti ant sofos su knyga. Baba iškepė Laimonui senstelėjusių kiaušinių ir atpjovė prastesnio kumpio. Reikėjo apkarpyti gyvatvorę, nors senelis suabejojo, ar girtam šis darbas pavyks. Laimonas į tai tik numojo ranka ir vėl pasiteiravo, kodėl neateinu.
– Jūsų anūkėla yr gražiausia pan kaimy, – išgirdau sakant.
Suokė, kad per visą kaimą sklinda šnekos apie mano nežemišką grožį. Senelis paragino Laimoną valgyti, ir netrukus jie išėjo į kiemą.
Po kurio laiko, kai „kandžiulninkas“ ir vėl užsibuvo iki vakaro, sutarėme pažaisti badmintoną, tačiau niekur neberadau rakečių – seneliai išsigynė nežinantys, kur jos galėtų būti. Taip mūsų žaidimas nutrūko. Galbūt seneliai išsigando, kad Laimonas gali mane nuskriausti, ar kad aš galiu įsimylėti tą tamsaus gymio vyrą su kraujo krešuliais panagėse ir iškrėsti ką nors nedoro. Šiaip ar taip, daugiau mano grožio jis nebeliaupsino, tik galbūt nakčia savo vienišame guolyje apie jį svajodamas šį tą nuveikdavo. Man visa tai nė trupučio nerūpėjo.
Eidavau į kaimo biblioteką, kur skaitydavau ne tik knygas, bet ir glėbiais tempdavausi namo senus „Cosmopolitan“ žurnalus – man patiko straipsniai apie madas ir kosmetiką. Pamačiusi viršelyje gašliai išsižergusią merginą trumpu sijonu, baba žadėjo pasikalbėti su bibliotekininke, kad tokių žurnalų mergaitėms neduotų. Nesupratau draudimų prasmės. Kaip ir tėvai, seneliai įžvelgdavo pavojų smulkmenose, o ten, kur jis tikrai grėsė, jo nė nepastebėdavo.
Kad ir upėje, kurioje maudydavausi dorai neišmokusi plaukti. Seneliams sakydavau, kad maudausi kūdroj, bet joje teškendavosi tik patys mažiausieji. Kai oras būdavo šiltas, droždavau prie upės kone kasdien.
Sukiužusioje trobelėje netoli vandens gyveno brolis su seseria, jie turėjo šešis vaikus. Dvi mergaitės buvo panašaus amžiaus kaip aš. Baba nenorėjo, kad jos ateitų pas mus, todėl dažniausiai, jos neatsiklaususi, pati jas aplankydavau trūnėsių kvapo persmelktame name apsilaupiusiomis sienomis. Visi jo gyventojai buvo panašūs į albinosus – nepaprastai šviesių plaukų, beveik pieno spalvos odos. Iš pirmo žvilgsnio negalėjai pasakyti, jog nenormalūs, nors kaime jų nemėgo. Šeima gyveno iš pašalpų, už namo turėjo nedidelį daržą ir pulkelį vištų. Jų filmuoti buvo atvažiavusi televizija, domėjosi, kodėl brolis su sese gyvena kaip vyras su žmona. Mažakalbė moteris tylėjo, o vyras – jo prisibijodavau, nes visuomet į mane nemaloniai dėbsodavo – atrėžė, kad jie susipažino jau suaugę, išėję iš skirtingų vaikų globos namų. Grįžę į tėviškę, pradėjo gyventi kartu, įsimylėjo.
Kartu su kaimynų anūkais ir albinosiukais maudydavomės upėje. Būtent iš jų, nardančių kaip žuvys, išmokau taisyklingai plaukti. Netgi perplaukiau upę, nes vaikai pažadėjo mane išgelbėti, jeigu skęsčiau. Pasitikėjau jais, nes atrodė kaip tikri upių žmonės. Beveik vandeniai.
Gaila pagalvojus, kad tas šešetas iš pirmo žvilgsnio sveikų vaikų nešiojo nesveikus genus. Kartais prisimenu juos – feisbuke radau mergaitę, vardu Viktorija. Nusidažiusi šviesius plaukus juodai, išsipešiojusi plonyčius antakių lankus. Gyvena Anglijoje, kaip supratau iš nuotraukų, mėgsta pasėdėti prie butelio su tautiečiais buduliais. Įdomu, ar ji susimąsto apie tai, kad jos genuose įsivėlusi klaida? Ką apie tai mano jos partneris? Ar jiems rūpi, kokie vaikai jiems gims? Gal geriau jų išvis neturėti? Greičiausiai jie tik trokšta būti kaip visi. Paprastas, bet neprastas vyrutis ir paprasta, bet neprasta mergužėlė. To užtenka stebuklui sukurti. Jiedu apsikeičia organizmo skysčiais ir mergužėlėje ima formuotis zigota, iš kurios išaugs embrionas, galiausiai virsiantis triukšmingu padauža, kuris parduotuvėje, įsigeidęs saldainio ar žaislo, klykdamas krenta ant grindų.
– Kai grįšim namo, gaus į kailį, – nuspręs jo gimdytojai, niekada neskaitę knygų apie vaikų psichinę raidą.
Danielius Mušinskas. Liga
2020 m. Nr. 4
Novelė
Sesuo Jonė neša baltą gėlę, kuri žydi mano brolio Antano akyse. Ne, aš nieko nenoriu užmiršti – ir tų numindžiotų agrastų krūmų, ir akmens, pavasarį iškasto iš juodos žemės. Aš noriu atsiminti viską. Teta Kastancija palinksta prie virdulio ir ją paslepia balti garai. Tada tarsi nutolstu ir sveikinu, linkčioju galvą, kratau ir purtau ją it neramią medžio šaką, o atsimerkęs nežinau, ką taip piktai ir energingai labinau. Gal mažąją Diką, čirpinančią tris smuiko stygas. Mažoji Dika, man pačirpink raudoną savo sielos melodiją, tu ją taip moki puikiai išraityti. Mano žvilgsnis įstringa jos gelsvoj garbanoj, kurią netrukus apgaubia iš virdulio paleisti garai. Aš nenoriu užmiršti upės, kuri neteka ir niekada netekėjo pro mūsų miestelį, bet kurios vanduo buvo toks tyras, netgi žuvelės ten plaukiojo permatomos kaip stiklas. Kodėl aš nenoriu užmiršti tos upės, jei galėjau užmiršti visas švytinčias naktis ir savo gyvenimą toli nuo čia, už trisdešimties kilometrų, ir visus mokyklos koridoriaus draugus, ir galėjau užmiršti net ką nors daugiau, ko šią akimirką tikrai nebeprisimenu. Prikandu lūpą ir prisiekiu, jog to aš sau niekada neatleisiu, net pakilęs iš ligos patalo. Bet tvarsčiai nusmunka ant akių, ir aš vėl matau, kaip sesuo Jonė neša baltą gėlę, kaip ta gėlė žydi brolio Antano akyse ir koks liūdnas yra tas molinis vazonėlis, apkabinęs laimingos gėlės šaknis. Taip ir aš esu apkabinęs savo šaknis ir todėl esu laimingas ir liūdnas. Girdžiu – kieme zvimbia plieninis pjūklas, iš tetos Kastancijos rankų išsprūsta aliuminis puodelis ir tarsi sprogsta ant cementinių grindų… Girdžiu ir dar daugybę tylesnių garsų, kurie neturi nei pradžios, nei pabaigos, bet visi jie yra kaip muzika, susirandanti mano ausis. Aš esu pats didžiausias muzikas visame pasaulyje, esu muzikos šulinys ir todėl mano galva nori plyšti, bet akys dar labiau nori, kad užgestų tie didžiuliai vaizdų gaisrai ir ateitų diena, kuri būtų rami kaip besapnis miegas. Pakeliu ranką prie ledinių tvarsčių ir užmerkiu akis.
O Adulis už trisdešimties kilometrų išsišiepia ir, žiaumodamas apelsiną, sako:
– Tai tu vogei iš mokyklos kreidą ir nešei kiaulėms, – ir jam iš juoko kojos pakyla virš stalo, aš noriu ką nors atšauti, bet nieko nesugalvoju, gal todėl, kad Adulis riečiasi į gumulą, rankos jo nusileidžia prie kojų ir jis visas lėtai kruta – šiltas, spalvotas fotelis.
– Aduli, tu fotelis!.. – rikteliu, – tu pats minkščiausias fotelis pasaulyje…
Atsigręžęs tarpdury matau, kaip ištįsta fotelio veidas ir kaip mažas jo liežuviukas sako:
– Kreidą suėdė kiaulės, kreidą suėdė kiaulės…
Ar pasibaigė mano sapnas, klausiu savęs, ar pasibaigė sapnas?..
Aš nuėjau upe pirmyn, atsisveikinęs su savo praeitimi, kurios buvo tiek daug ir tiek mažai.
Sugriebęs lazdą, daužiau ošiančio medžio šakas, iš kurių krito maži rudi kaštonai, jie dusliai sproginėjo ant žemės ir riedėjo man prie kojų. Visus juos surinkau į popierinę dėžę ir pakišau po savo geležine lova. Teatleidžia man tas kaštono medis, aš taip temokėjau su juo atsisveikinti. Paskui grėbiau iš kiemo geltonus lapus į juodą patvorio duobę, bet mano akys krito į tą duobę kartu su lapais ir todėl aš jų niekaip negalėjau užkasti. Juos balta šviesa apklojo sniegas, kaip ir mano pėdas, išmėtytas po visą kažkur nutolstantį kiemą. Sniegas buvo tikrasis mano atsisveikinimo liudininkas, ištirpęs jis ir dabar liudija vienišą atsisveikinimą su pačiu savimi. Nieko nėra sunkesnio, kaip prisiminti tą nesuprastą nebylų atsisveikinimą. Argi aš būčiau taip daužęs kaštono šakas, su tokiu įniršiu šlavęs mirštančią saulę primenančius lapus… Ne, ir todėl visų pirma pasakoju apie atsisveikinimą su Kriste, kurio nebuvo, bet kurio taip bijojo mano atsiskyrusi širdis ir mano visų užmirštas gyvenimas.
– Antanai, mūsų miestelis yra stebuklingas!..
Antanas truktelėjo pečiais.
– Jis stebuklingas, nes čia gyvename, ir kai jau negyvensime, jis žinos, kad mes čia gyvenome.
– Tas tiesa, – sutiko Antanas.
– Bet aš nenorėčiau čia visą laiką gyventi, – patylėjęs pridūrė.
– Ir aš, tik nežinau kodėl. Gal kad mes norime gyventi visur. Visur ir vienu metu, Antanai!..
– Taip, – linktelėjo Antanas, o aš pagalvojau, jog tada visada kartu su mumis gyventų ir Kristė.
– Bet jeigu mes dabar gyvename čia, tai negalim būti kur nors kitur…
Su Antanu žingsniavom Pievų gatve ir artėjom prie Kristės namų.
– Sustokim, – paprašiau. – Tegu ji nežino, kad buvom atėję atsisveikinti. Juk vis tiek mes jau buvom atėję.
Ir Antanas nieko neatsakė.
Tada ir daužiau kaštono šakas, mečiau į duobę mirštančios saulės lapus, bet taip dariau ne dėl Kristės, o todėl, kad nemokėjau kitaip atsisveikinti pats su savimi. Kitą rytą išvažiavau į pasaulio kraštą už trisdešimties kilometrų ir apsigyvenau pas Adulį, žmogų, kuris daug išmanė apie gyvenimą.
Kas vaikšto po mano užmerktas akis? Nereikia gražaus melo, nereikia – mano akyse šokinėja juodaplaukis Faunas su didele knyga rankose. Kas jis galėtų būti – toji regėta ir sapnuota būtybė? Taip, juk tai jaunasis lietuvių kalbos mokytojas Silvestras, o ta knyga – klasės žurnalas, su kuriuo jis net miega, nes negalima paleisti iš rankų savo svajonės. Bet kodėl jis šokinėja po mano užmerktas akis? „Tamsta Silvestrai, kodėl jūs šokat šitą dramblišką šokį? Tamsta Silvestrai, aš negaliu mergaitėms girdint atsakyti į jūsų klausimą…“ Silvestras nueina prie lango ir gaudo geltoną peteliškę – prasidėjo dar viena lietuvių kalbos pamoka, kuri nežinia kada baigsis. „Tamsta Silvestrai, jūs nešiojatės panelės Kristės atvaizdėlį, amžinoji šlovė panelei Kristei!“ Ant palangės sutūpia visa mūsų klasė ir saugo Silvestrą nuo geltonos peteliškių spalvos – juk senasis lituanistas kartą šitokiu būdu iškrito pro langą. O kur mes rastume trečią lietuvių kalbos mokytoją? „Nebūkite peteliškė, tamsta Silvestrai, nebūkite…“
Vėsi ranka paliečia mano kaktą, tai sesuo Jonė, neatsimerkdamas stveriu jos ranką ir spaudžiu prie savo ištroškusių lūpų. Nereikia atsitraukti, Jone, nereikia daugiau kankinti sužeisto slaptingo mylimojo, nereikia drausti saldybės, – juntu smingančius savo dantis į švelnią gėlę. Ak, – rikteli Jonė, kita ranka paliečia mano skruostą ir kartoja – vainikuokis kantrybe, mano broli, aš išgydysiu tave, o dabar leisk pasitraukti. Tu užhipnotizavai Silvestrą, – sušunku degančiom lūpom, – užhipnotizavai Silvestrą, pavertei Faunu, įsimylėjusiu kvailiu ir juokdariu, leidaisi paimama už rankų, leidaisi glamonėjama už baltos krūtinės, tas Faunas turi mirti…
Sesuo Jonė neša baltą gėlę ir stato ją ant melsvos palangės virš mano galvos.
– Parodyk ranką, Jone.
– Juokdarys!
– Ką tik buvau sugrįžęs į antikinius laikus.
– Sapnuoji!
– Ne! Tikrai.
– Galbūt. Tau šitą gėlę siunčia lietuvių kalbos mokytojas.
Jonė atsiremia į melsvą palangę, ji ir pati yra kaip dangaus mėlynė, kuri vis šaukia ir šaukia į save.
– Neleisk man numirti, Jone!
Gyvendamas pas Adulį supratau, jog reikia persiplėšti. Visi žmonės anksčiau ar vėliau persiplėšia.
Adulis šnekėdavo apie mergaites, kurias galįs parsivesti. Mano viduj virė įniršis, pyktis, dažnai ir neviltis. Išeidavau į šlapią gatvę. Šnekėdavau su rasotais žibintais. Adulis stypsodavo prieš veidrodį ir spaudydavo savo smakrą – smailų kaip peliūkščio. Akys jo būdavo raudonos ir užtinusios. „Parsivesk ir pabučiuok į minkštą vietą!“ – šaukdavau įsiutęs. Tada atslinko tokios dienos, kai nebežinojau, kodėl turiu gyventi. Pradėjau rūkyti ir tuo gąsdinau Adulį. Jis jaudinosi dėl kambario sienų ir lubų. Kadangi lupo iš manęs didelius pinigus, dūmijau kaip kaminas. Tačiau kai niekas nematydavo, braukiau nuo veido šlykščias ašaras. Anksčiau nėra to buvę. Sykį aplankė Antanas. Mėginome kalbėtis apie savo gyvenimą. Ir aš pajutau, jog neturiu savo gyvenimo. Yra kažkokios sienos, kažkokie žmonės aplink mane, tačiau kur esu aš? Juk bėga mano laikas. Mano laikas. „Broli, aš esu nelaimingas“, – norėjau rėkti. Pasakiau:
– Broli, aš čia neištversiu.
Spoksojau į Antano akis. Tikėjau juo, kaip tikima ramiai ir laimingai žydinčia gėle. Ir troškau vasaros, bekraščių pievų ir spalvotų žiedų.
– Tavo akys sunkios, – ištarė Antanas.
– Aš seniai nebemačiau savo akių, broli.
Nekalbėjom daugiau nieko.
– Stenkis, kad tavo akys pražystų, – atsisveikindamas palinkėjo Antanas.
Aduliui paspaudžiau ranką ir išėjau į aludę. Ko ten ieškojau, nežinau. Užteko bokalo skysto alaus, kad pakvaiščiau. Prisiekiau, jog turiu grįžti. Bet nesupratau kur. Prisiekiau, kad myliu žmones, ir apsikabinau stalą. Stora ir didžiai maloni moteriškė rodė į mane pirštu ir juokėsi. „Aš tave myliu, – riktelėjau garsiai. – Tu esi mano mylimiausias žmogus.“ Ir iš tikrųjų tikėjau tais žodžiais. Ir dar tikėjau, kad greitai pražys pievos, miškai, pražys dangus ir debesys, ir mano pavargusios akys, ir aš atgimsiu savo gyvenimui. Juk aš nieko daugiau netrokštu, tik savo gyvenimo. Troškimus valdo širdis, o ji negali klysti, ji negali apgauti, ji plaka man ir pasauliui. „Aš jus visus myliu“, – ištariau atsistojęs. Moteriškės draugužiai mane siuntė velniop. Kažkoks žmogelis pakišo puspilnį bokalą. Pasijutau ramus ir laimingas. Aš esu žmogus tarp žmonių. Kai sužinai tai, širdį užlieja šiluma.
– Pasižiūrėk į mano akis, Aduli.
– Leisk miegoti…
Prisėdau ant jo lovos. Maldavau, kad pažvelgtų į mano akis. Adulis nesiryžo.
Tada išsitiesiau ant grindų. Ėmė beprotiškas džiaugsmas. Galiu miegoti ant grindų, gulėti taip kiaurą naktį ir galvoti gražiausius dalykus. Niekas manęs neprivers liūdėti.
– Aduli, – sustaugiau, – aš esu vėl laimingas ir rytoj palieku tavo apartamentus, nes daug rūkau ir man gaila tavo kambario sienų…
Atsibudęs niekaip negalėjau atsiminti, kas mane paguldė ant grindų. Ir iš tikrųjų – kas?
Aš kasiau duobę ir galvojau apie laiką. Per pietus eidavau už kaimo, į seno dvaro parką ir po tingiais ąžuolais vėl galvodavau apie save, apie laiką ir tą savo darbą. Juk iš tikrųjų dirbau pirmą kartą. Brigados vyrai spoksojo į mane kaip į savo jaunystę, kuri kadaise buvo, bet pradingo, ir jos neverta daugiau prisiminti. Ta proga jie atlaidžiai šypsodamiesi man siūlydavo išgerti vyno. Išgerdavau stiklinę ir vėl eidavau į seną išmirusio dvaro parką. Mėtydavau į žalią tvenkinį akmenukus ir niekaip negalėjau suprasti savo minčių. Skaičiau kažkokį romaną apie vaikiną, kuris laukė išsipildymų valandos ir buvo nelaimingas, kad gyvena mieste, kad jį stumdo žmonės ir kad jis niekaip negali susitikti toj pačioj gatvėj gyvenančios mergaitės. Nieko nesupratau. Gal todėl, kad niekada negyvenau dideliame mieste. Klausiau savęs, kodėl žmonės gyvena cementiniuose miestuose, rašo apie tai knygas ir yra nelaimingi. Gal ten vakarais negirdėti žiogų čirpimo, gal ten nėra ir žaliasparnių paukščių, neauga šnaranti žolė… Bet kodėl apie tuos miestus reikia rašyti knygas? Tada aš parašiau: jei dideliame mieste niekada negyvensiu, tai ganysiu per vasarą žiogų kaimenes, o kai rudenį sudils jų žali smuikai, aš sėdėsiu vienas ir liūdnas ant pakelės akmenio… Parašiau ir man pasidarė lengviau. Kartu su vyrais kasiau duobę didelio namo pamatams, ir mano akys įstrigo byrančiame smėlyje. Toje duobėje, galvojau, laikas bėga kitaip negu ten, ant žemės, kur žmonės skuba gyventi, gyventi ir nežinia ko gailėtis. Bet jeigu jie gailisi tik savęs ir rašo apie tai knygas, aš neišlipsiu iš šitos duobės, bet kasiu nesustodamas, ir toks bus mano kerštas. Taip galvojau vasarą, dirbdamas su statybų vyrais ir žiūrėdamas į žalią tvenkinio vandenį. O paskui atėjo diena, kai gavau pirmą algą, nusipirkau mažutį tranzistorių už keliolika rublių, dar paėmiau brangiausios kavos, balčiausių sausainių ir spalvotų saldainių, gyvą gėlę, pliušinį šuniuką ir taip apsikrovęs nuvažiavau už trisdešimties kilometrų. Jonė į mane spoksojo nežemiškai švytėdama ir, pastvėrusi gėlę, puolė ją karštai bučiuoti. Vos laikiausi nepradėjęs žliumbti. Tą valandą aš buvau šauniausias pasaulyje. Antanas įjungė tranzistorių, pasigirdo traškesys ir muzika, mažoji Dika jau kaitė vandenį ir niekaip nemokėjo atidaryti kava kvepiančios dėžutės, o aš nebegalvojau apie laiką. Pamerkusi gėlę, Jonė glamžė vargšą pliušinį šuniuką ir vis kartojo:
– Tu nuostabus, tu nuostabus…
Kambary išdygo teta Kastancija, kaip visada, su puodu rankose, ji šūktelėjo:
– Jis gavo algą, pamanyk tik, gavo algą…
Vėl priėjo prie manęs Antanas ir, nieko netaręs, jau trečią kartą paspaudė ranką.
Mes gėrėme karčią kavą, triauškinome sausainius ir saldainius, ir visi laukė, ką pasakysiu. O aš norėjau kalbėti ir tylėti, norėjau išeiti ir klausytis žiogų kaimenės, ir norėjau visam laikui pasilikti šitame ankštame kambaryje, kur tebegyvena mano broliai ir seserys, ir teta Kastancija, panaši į šnypščiantį aliuminį puodą, ir panelė Dika, retkarčiais čirpinanti išraitytu smuiku, pasilikti čia, kur gyvena jie visi ir kur sugrįžau aš, kad vėl atsisveikinčiau.
– Papasakok apie savo darbą, papasakok…
Ir nei iš šio, nei iš to ėmiau pasakoti, kaip dažnai negaliu parašyti nė eilutės apie savo laiką ir žiogų grojimą, nors žinau, jog tuoj ateis ruduo ir nebebus, sudils, išnyks tie žiogai, prapuls jų smuikai, o aš taip ir liksiu nieko neparašęs. O juk būtina, juk būtina viską parašyti…
Kambary pasidarė tylu, ir visi išsigando tos tylos.
– Tai tu rašei motinai, tu, – staiga suklykė Jonė, – dabar aš žinau, jau viską dabar žinau…
Ji išsitraukė iš prijuostės popieriaus skiautę ir ėmė skaityti:
„Brangioji mama, šįryt norėjau ateiti pas tave sapne, bet sapnas manęs nesivedė. Aš žiūrėjau pro langą į tolį, tačiau sapnas buvo neregimas, toks pat, kaip aš tai negyvai baltai gulbei… Mama, tu atleisk, kad neateinu pas tave, o rašau laišką…“
Į mane susmigo dygūs žvilgsniai, nebežinojau, kur esu.
„Tikėk balta paukšte, nes ji ateis parsivesti tavęs, mama“, – baigė Jonė sausu, deginančiu balsu ir sušuko:
– Kodėl tu taip darai, kodėl rašai motinai, kai mes negalim rašyti, tu esi niekšas, niekšas…
Antanas pakilo nuo užstalės ir atsistojo prie lango.
– Ne, – tyliai ištariau, – aš nežinau, kam parašiau, gal jums visiems, o gal tik sau pačiam. Aš nenorėjau jūsų įskaudinti.
– Ar atleisim mes jam? – vos neverkdama klausė Jonė, – ar atleisim?..
O visą tą laiką įkyriai traškėjo mažutis tranzistorius, aušo pati brangiausia kava, tiesa, teta Kastancija jau buvo spėjusi išgerti savo puoduką ir tingiai pasikėlusi išėjo į kitą trobos galą, mažoji Dika nervingai vartė savo gražųjį smuiką, nedrįsdama pradėti sielvartingos melodijos. Staiga prisiminiau duobę, kurią kasiau kiekvieną dieną ir kurioje laikas buvo toks pat greitas, kaip ir čia, ant žemės, tarp turinčiųjų teisę kvėpuoti oru, gaiviu, skaidriu, neužterštu melo ir piktybės garais.
Kai vėl atmerkiau akis, pajutau vėsą ir supratau, jog atslinko vakaras. Norėjau keltis iš lovos ir išeiti į kiemą. Raudonas saulės spindulys žaidė blykčiodamas lango stikle. Atsibudau ramus, ir mano mintys plaukė lėtai. Džiaugiausi galįs būti ramus ir taip žiūrėti į saulėlydžio spalvas lange, į lygias baltas lubas ir pats į save. Žinojau, jog dažnai savęs nematau ir nesuprantu, nes per daug karščiuojuos. Klausiau – kas manęs dabar laukia? Parašiau laišką mokytojui Silvestrui apie nelaimingąjį Dzeusą, Krono sūnų. Laiške išaiškinau, kad jis niekada nebus dievas, nors ir kaip to norėtų. Kodėl taip padariau? Silvestras atsiuntė baltų gėlių ir dabar tos gėlės žadina mano viltį. Aš galiu pasakoti Silvestrui visą pamoką apie savo meilę būrams, apie Strazdo giesmes ir iškirstą Anykščių šilelį. Galiu prisipažinti, kad noriu įlįsti į Poškos Baublį. Tačiau kam visa tai? Gal tik todėl, kad vienu sakiniu pasakyčiau viską: Silvestrai, aš tavęs niekada neužmiršiu. Pasveikęs paimsiu Jonę už baltos rankos, atvesiu pas tave ir ištarsiu: štai mano vienintelė sesuo pasaulyje, turėk ją kaip turi savo knygas ir žydėkit per amžius… Aš ėmiau šypsotis, nes už sienos pasigirdo Dikos smuiko verksmas, o gal tai buvo visai ne verksmas, nežinau, ir mano ramybė ištirpo kaip pernykštis sniegas. Norėjau rūkyti, bet niekaip negalėjau rasti cigarečių. Saulės spindulys vis dar šokinėjo lange tarsi gyvas. Aš galvojau: jeigu čia guliu savaitę, tai prilygsta ištisiems amžiams, bet jeigu guliu tris dienas ir naktis, tai dar ateis išsigelbėjimas. Bet neįstengiau atsiminti, kiek laiko praleidau baltose kaip popierius paklodėse. Nėra nei Jonės, nei Antano, kodėl jie visi paliko mane? Kodėl esu užmirštas šiame kambary su vieninteliu langu į besileidžiančią saulę? Ar tiesa, kad ramybė tęsiasi milijonus metų, o mūsų nerimas – tik akimirką? Dar kartą mano akys užkliuvo už pamerktų baltų gėlių, bet ir jos žydėjo tolima ramybe, atsisveikinimo ir užmaršties vakaru.
Adulis drybso ant savo šiltos sofos, o priešais jį su vyno taure rankoje klūpo įkaitusi purpurinė Undinė. Sukasi krypuodama kaip antis plokštelė, smilksta hipnotizuodama cigaretė. Parsivedė. Adulis atsikelia, įropoja į virtuvę, prisikiša man prie ausies.
– Tu nori ją pamatyti?
– Jau mačiau.
– Na, kaip?
– Delikatesas.
– Nesivaipyk, – sako Adulis. – Pigiai tokios negausi.
– Galiu paskolinti.
– Ko?
– Pinigų, – rikteliu, kad girdėtų visas namas.
Adulis išbalsta. Apsisuka eiti.
– Tu prie jos nelįsk.
Ir vėl leidžiuosi laiptais į prilytą gatviūkštę. Žmonės, klausiu, ar jūs tikite vienas kitu, gyvendami po vieną, po du, gyvendami žiemą ir vasarą? Žmonės, kai šypsotės, pažiūrėkit į veidrodį, ar jūsų šypsenose nesiraito mažos nuodingos gyvačiukės? Žmonės gerieji…
Sustoju, apsigręžiu ir – laiptais aukštyn.
– Aduli, – rėkiu, – Aduli, taip, aš nešiau iš mokyklos baltą kreidą, pačią balčiausią, ir šėriau ja žviegiančias kiaules, bet aš niekada nebuvau minkštas ir šiltas fotelis. Girdi, nebuvau fotelis. Sudie, Aduli, dabar jau visam laikui sudie… – ir man akyse sušmėkščioja kastuvas, kuriuo rytoj kabinsiu molį iš duobės, kabinsiu ilgai ir sunkiai, kaip savo laiką, kurį semiu saujomis iš vaikystės šulinio ir pilu į kunkuliuojančią nepažįstamą upę.
O ten – už lango – didžiulė aukšta pieva. Sklando virš jos paukštis spindinčiomis plunksnomis. Baltos ramunės, mėlynos rugiagėlės, geltoni vėdrynai, violetiniai čiobreliai – visos užburtos žolės, paverstos gėlėmis, šnabžda debesynų maldas. Užmiršau savo gyvenimą, neturėjau jo. Nebuvo Adulio, pardavusio sielą už tris skatikus. Dika brauko pirštais per mano kaklą ir krūtinę; abiem delnais suspaudžiu jos jaunas krūtis. Ai, – krūpteli Dika, ir aš tikiu skausmu. Padaryk man skausmą, – šnabždu Dikai į plaukus. Kodėl prašau to išganingo skausmo? Nereikia, – sako Dika, – skausmas ateis kaip ruduo – negirdimais žingsniais. O dabar atėjai tu, – kuždu jai į lūpas. Užmerktų akių šviesoj lyg žaibas sušvito upė, ir gurkšnis skaidriausio vandens nutekėjo į mūsų sielas.
– Ko tu verki? – klausia Dika.
– Tavo įstabus ir negailestingas smuikas…
– Aš groju tau, – sako Dika.
– Pabučiuok mane.
Dika lenkiasi virš manęs ir priglaudžia šiltas lūpas prie skruosto.
– Tu myli mane, Dika?
– Myliu, – šnabžda Dika.
– Kodėl tu mane myli, Dika?
– Tavo graži siela.
– Ar tu žinai, kad visada teka upė, Dika?
– Žinau. Ji teka pro mūsų namus ir pro miestelį, kuriame tu gyveni.
– Ne, Dika. Ji teka tik mumyse. Mūsų sielos yra kaip skaidrus upės vanduo.
– Bet ta upė, kur teka pro mūsų namus, yra užteršta. Joje nebegyvena žuvys.
– O tavo siela ar užteršta, Dika?
– Nežinau.
– Ir aš nežinau, ar mano siela užteršta, bet kas nors turi žinoti.
– Aš dar nieko nemylėjau, – ištaria Dika. – O dabar tave.
– Nes tu myli iš gailesčio, taip, Dika?
– Nežinau, – pakartoja Dika. – Geriau aš pagrosiu.
– Ar išraitytu savo smuiku?
– Taip, – linkteli Dika.
– Aš negirdėsiu tavo grojimo, Dika. Aš esu kurčnebylys.
Dika pasilenkia ir bučiuoja mano akis. Upė sustoja. Ant palangės paslaptingai žydi balta gėlė. Toli dulkėtu keliu eina vasara. Antanas už mane kasa duobę prie seno apleisto parko. Laikas kaip gėlė žydi mums ir žaidžia su mumis. Pasveikęs vėl sėdėsiu prie žalio tvenkinio ir klausysiuos žiogų. Ir laiko upė tekės iki pabaigos.
Kazys Saja. Raitas ant ožio
2020 m. Nr. 3
Vaikystės prisiminimai
Ožys
Ožkų mes nelaikėm, bet ožiu mane kai kas pavadindavo, nors ir nebuvau labai užsispyręs. Klumpdirbio Adomo Norvaišo troboj skiedrom aptekęs ožys ir krosnis buvo patys svarbiausi „padargai“. O paskui jau – stalas ir dėdės Adomo lova kitame kampe. Norvaišas daug rūkė, o mano Ciocelė Petronėlė, bronchito kamuojama, miegojo gerojoj troboj, kur buvo vėsesnis ir grynesnis oras.
Čia atsirado ir mano gultas, kai prieš karą likęs našlaitis tapau Norvaišų augintiniu. Babūnei, Adomo mamai, aš buvau kaip rakštis. Už kokias nuodėmes jos marti, Petrelė, negalėjo išperėti savo vaiko! Tokias mintis arba žodžius ji palydėdavo nusispjaudama į pelenų puodą, kurį laikydavo prie savęs, kai skusdavo bulves ar pašydavo vilnas palei krosnį.
Bet grįžkime prie ožio. Jo valdoms priklausė ir stora iškapota trinka, ant kurios Adomas iš žalio medžio išpjovos ištašydavo būsimąją klumpę. Kairį ir dešinį „medinašį“ reikdavo kyliais įtverti į ožį, prie kurio palinkęs Adomas, varvindamas prakaitą, per dieną išskaptuodavo net penkias poras klumpių!
Mokslas man sekėsi, bet aš nebuvau ponaitis. Parėjęs iš mokyklos, papietavęs, turėjau atlikti Vaičiulio užduotus namų darbus, o brėkštant man reikėdavo apsižygiuoti.
Anksčiau lietuviai žygiuodavo į karą, dar spėjau pamatyti, kaip žygiuoja šauliai arba apmokomi kareiviai, o čia žemaičiai apsižygiuodavo, vakarais pašerdami ir pagirdydami gyvulius, pakreikdami šiaudais, kad jie galėtų sausiau atsigulti.
Kartais smagu daryti ką nors gera. Mūsų Žalmargei reikdavo šieną sumaišyti su vasariniais šiaudais. Juos sukimšdavo tvarte ant aukšto, kad žiemą gyvuliams būtų šilčiau. Tekdavo palypėti kopėčiomis ir šiaudų glėbį nukelti karvei. Kumelei, mūsų Raudei, – daržinėj kibekliu papešdavau geresnio šieno, o girdydamas šaltu šulinio vandeniu išmokau pašvilpauti, padrąsinti Raudę. Kol ji gerdavo, pakasydavau jai karčius. Kartais prunkšdama ji tarsi sakydavo: tu dar pabūk, dar neskubėk, dar pabendraukim…
Gal todėl ji taip klusniai man pasiduodavo kinkoma, kur nors važiuodamas aš jai net žąslų į nasrus neįsprausdavau.
Žalmargę man vasarą teko vesti į Drukčių kaimą pas jautį. Pririšęs karvę prie vartų susiradau šeimininką, šiek tiek susigėdęs žemaičiuodamas jam pasakiau:
– Atvedeu karvi pri jautė.
– Vo tėvs negalėjė? – paklausė Šimkus, matyt, nežinodamas, kas aš toks.
Aš paaiškinau, kad esu klumpdirbio Norvaišo augintinis, bet Šimkiukai mokykloj paleido juoką, kad tada jų tėvui atsakiau:
– Galėjė ir tėvs, bet vis ne tep kap jautis…
Žalmargė žiemą turėjo atsivesti veršelį, bet kol kas dar nebuvo užtrūkus. Ciocelė vis primelždavo vakaro bulvienei arba konkolynei. O vėliau ji pasakys: „Už tėvynę srėbsma joudą konkolynę…“ Ciocelė sirgo žiemą atsinaujinančiu bronchitu, todėl daržinėj pešti šieną ar į jovalą maišyti dulkančius pelus pavesdavo man.
Tačiau sunkiausiai darbavosi dėdė Adomas. Kai gręždavo klumpes, į skiedras varvėdavo ne tiek epušės sula, kiek meistro prakaitas nuo kaktos. Ne juokas – penkios poros per dieną! Ypač dabar, vėlyvą rudenį, kai per purvynus nei basi, nei batuoti žmonės nebevaikšto. Visiems reikia klumpių.
Vakarop palubėj užsidegdavom žibalinę lempą, ir kiekvienas susirasdavom kokio nors darbo. Adomas prie ožio, Ciocelė verpdavo, megzdavo, Babūnė prie krosnies skusdavo bulves rytinei žemaitiškai košei, sukdavo rožinį minėdama mirusiuosius ir pakeiksnodama gyvuosius. Žibalo tais metais labai trūko, kai tik galėjom, stengėmės palubėj kabančios lempos neįžiebti. Prie krosnies užtekdavo ir taukinės buroklempės.
Perpjovęs didesnį raudonąjį buroką skutekliu išurbini duobelę, įpili kokį šaukštą avitaukių, įsmeigi vata apvyturiuotą degtuką – ir turi lempą. Gali jau atskirti, kur čia puodas, o kur tik besišildantis katinas…
Man skaitymui ir rašymui prie stalo buroklempės jau nebūtų užtekę. Tą vakarą turėjau pasiskaityti katekizmą, nes kitą dieną žadėjo iš Lieplaukės į mokyklą atvažiuoti klebonas. Klausinės apie septynias didžiąsias nuodėmes. Pirma – puikybė, antra – godumas, o trečia – jau neatsimenu. Rūstybė ar paleistuvavimas.
Nei klebono, nei poteriaudamas Dievo kol kas nepaklausiau, už kokias nuodėmes mano tėvelis ir mama taip anksti turėjo mirti. Tą lapkričio vakarą, kai Ciocelė ant stalo dėliojo šaukštus ir molinius dubenėlius konkolynei, Adomas, dar peiliu kaišdamas per dieną išskaptuotas klumpes, pasakė, kad tos mažesnės dvi poros – Benedikto Rainio augintinėms. Kas nors turėtų ateiti ir pasiimti.
– Žydelkaitės? Kacaitės? – nustebo Ciocelė. – Nebijos – per visą kaimą iki mūsų?
– Roza su Ida? – paklausiau. – Mokykloj visi žino, kad pas Benediktą slapstosi žydaitės.
– Mažiau šnekėkit, – patarė Adomas.
– Su žydais tau patariau nesusidėti, – Babūnė pritarė Adomui.
– Rainys man pasiūlė labai drūtą epušę už tas klumpes. Kai tik pasnigs, ir nukirsim. Su rogėm bus lengviau parvežti.
Pavalgėm, lauke lynojo. Manėm, kad taip vėlai jau niekas neateis. Bet į langą kažkas pasibeldė. Turbūt pamačiusi, kad namuose esame vieni, atėjo vyresnioji Kacaitė. Roza. Iki šiol žinojau tik jų vardus, bet nei Idos, nei Rozos dar nebuvau matęs. O jau graži, o jau mandagi… Ant kojų kažkokie seni, skirtingų porų kaliošai, o pati nei nusigandus, nei nusiminus. Kai Adomas prasitarė: „Galėjo ateiti ir pats Benediktas“, Roza nusijuokė, kad ir Rainiui šiandien perskilo klumpė, prašė dvylikos colių, jeigu meistras tokių didelių turi.
– Turiu, bet tris poras tau vienai parnešti…
– Velnias neraus – kaip sako Benediktas, – Roza parodė maišą, kurį buvo atsinešusi visoms klumpėms sukišti.
Aš ją tiesiog įsimylėjau! Žinojau, kad ji gerokai už mane vyresnė, bet juk tokia pat našlaitė, kaip aš. Mokykloje girdėjau kalbant, kad abidvi seserys labai panašios. Bet jeigu Idai reikia net per colį mažesnių klumpių, tai ji daug jaunesnė. Kaip tik man…
Kai Roza išėjo, susikišusi į maišą tris poras baltų tarsi paršeliai klumpių, Ciocelė atsiduso:
– Viešpatie, Viešpatie! Ką jos bloga padarė? Tėvai turėjo krautuvę. Už ką juos reikėjo šaudyti?
– Už tai, kad buvo žydai… Suėmę, nukryžiavę Kristų.
Tą pliurpalą Adomas išpūtė kartu su dūmais, sėdėdamas ant ožio ir rūkydamas naminio tabako suktinę. Dėdė pats yra prisipažinęs: „Kas ką pasako, aš tik užsirūkęs galiu atskirti, kur tiesa, kur melas.“
Čia net aš atsivertęs katekizmą pasakiau:
– Ir Panelė Švenčiausia buvo žydė. Gal tokia pat faina kaip ta Kacaitė.
Babūnė, prie krosnies ant suolelio skusdama bulves, vis pikčiau spjaudėsi. Po tokių mano žodžių čiupo bulvę ir paleido į mane, bet pataikė į palubėj kabojusią lempą. Sudužo stiklas, ir visi atsidūrėm patamsy.
Buvau skaitęs Mikalojaus Katkaus „Balanos gadynę“ apie baudžiavos laikus Lietuvoj. Tokios visą kambarį apšviečiančios lempos net dabar jokioj krautuvėj nebūtum radęs. Ir balanų iš bet kokio stuobrio nepriskaldysi. Reikia sausos, nešakotos, bet sakingos pušies.
Babūnė savo kaltę, žinoma, priskyrė pačiam Dievui, kuris mus nubaudė už mano palaidą liežuvį. Visi mūsų vakariniai apgraibom atliekami darbai tik didino tarpusavio nesantaiką. Baigėsi mano skaitymai, rašymai, Ciocelės verpimas, dėdės Adomo ryžtas – kasdien išskaptuoti po penkias poras klumpių. Valgant vakarienės putroj vis rasdavai svirplių. Mūsų troboj jų buvo devynios galybės. Patiko svirpliams nesibaigiančios sultingos skiedros prie ožio, krosnies plyšiai šiltoj molinėj sienoj…
Galiausiai Adomas nuėjo pas Vaičių, kuris iš medžio tekindavo visokius ratelius, grūstuvus, piestas kanapėms smulkinti ir klebetus virvėms. Parsinešė iš jo pušinę nuopjovą, tinkančią skaloms. Dabar man vakarais tekdavo apžergti ožio pasturgalį ir žibinti Adomui, skaptuojančiam į ožį įveržtas klumpes.
– Na, šviesk, šviesk!.. Apanglėjusią skalą nubrauk su kita. Arčiau prikišk, arčiau!
Arba:
– Ko čia rangais!.. Sėdėk kaip pašiktas ir žibink.
Švitinau kaip įmanydamas. Uždegdavau abi skalas iš karto. Kai šitaip besistengdamas apsvilinau Adomui antakius, jis nusprendė geriau išgaląsti savo grąžtus, visų dydžių skaptus ir „striūną“. Taip vadindavom jau išskaptuotų klumpių drožtuvą su rankena ir kabliu kitame gale. Jis būdavo įkabintas į ožį, o man tekdavo ant jo sėdėti ir nesirangyti.
Mano globėjas buvo susitaręs su Vaičium, kad tas leis pasinaudoti tekėlu, kuriuo ypač didžiavosi, neva juo galįs išgaląsti net „britvą“, senovišką skustuvą.
Ranka sukamas tas jo galąstuvas buvo vos ne rėčio didumo ir apačioj turėjo lovelį su vandeniu. Man reikėdavo kone pusdienį jį sukti, kol dėdė Adomas išmaningai galąsdavo savo įrankius.
Marmūzė
Vaičius, jo žmona ir duktė taip vadino savo žalą karvę. Kai rusų kareiviai, sprukdami nuo vokiečių, nujojo besiganantį Vaičiaus arklį, žmogus pasikinkė karvę. Be didelio vargo ir be botago suarė daržą, nuakėjo bulves, o Marmūzė vis dar buvo melžiama. Atėję galąsti tų medžio graužimo instrumentų, paklausėm, kodėl Vaičius savo karvę, iš pradžių vadinęs Mūze, pavertė Marmūze.
– O todėl, kad jos pilve kažkas vis marma. Ne visada, bet kartais ir žmona, ir duktė, visi mes jaučiam, tarsi ji šį tą norėtų pasakyti.
– Įdomu!.. Ir ką gyvulys mums gali pasakyti? – stebėjosi Adomas.
– Nebent per Kūčias… – pridūriau, šerdamas gyvulius nieko panašaus negirdėjęs.
– Ne, – aiškino Vaičius. – Po tokio marmėjimo atidžiau pažiūrėk, ką ji pakakojo. Kartais kepaišis labiau į rudumą, o dabar vis raudonesnis… Turbūt supratot, ką tai parodo.
– Politika… – stebėjosi Adomas. – Aš jos paklausčiau, kada baigsis karas. Ir kas jį laimės.
– Kaip tik to ir klausiau. Kai baigsit galąsti, eisim pažiūrėti.
Vaičiaus žmona buvo pribuvėja. Bobutė, kaip čia sakydavom. Tą dieną su dukra Elena buvo išėjusios į kitą kaimą. Daktarai žydai mieste sušaudyti arba išsislapstę, o vaikelio besilaukiančios mamos rimtesnės pagalbos iš niekur nesulauks. Buvom girdėję, kad Vaičius ne tik su žmona ar dukterim, bet ir su kunigais kartais nebesutaria. Nešvenčia nei savo Juozapinių, nei Jurginių ar Joninių. Jo šventieji – tik avelės, ožkos, karvės, arkliai… Dievui ir žmogui tarnaujantys gyvulėliai. Patys neskriaudžiantys jokio gyvo vabalo.
– O veizėk, višta, ir ta, ne tik slieką, žiogą, bet ir dievo karvytę sudoroja.
Vaičius buvo suvėręs rožinį iš avelės spirų ir norėjo, kad klebonas per Velykas pašventintų. Mums tas įdomus kaimynas taip pat paruošė dovaną. Kažkokiais būdais supjaustė degtinės butelį – gal tiks lempai.
Taip, iš bėdos tiko, tačiau dėdė Adomas visiems skundėsi, kad toji lempa ne tiek šviečia, kiek jį gundo išgerti.
Kai mudu su Adomu išgalandę savo įrankius ruošėmės išeiti, dėdė atsilygindamas pažadėjo Vaičiui išdrožti geras klumpes. O aš prisiminiau Marmūzę. Gal ji ką nors išpranašavo… Užsukom į tvartą, pakreiktą ne šiaudais, o rudosiomis durpėmis. Ieškom, kur čia tas kepaišis, ir ką jis mums parodys.
Vaičius galiausiai rado ant sutrupintų durpių nemažą karvės tortą.
– Šūds, ir dar apšikts… Tokie tatai popieriai, – pasakė savo išvadą, ir mes, padėkoję bei palinkėję jam laimingų keturiasdešimt ketvirtųjų metų, atsisveikinom.
Druska
Vokiečiams vis labiau nesisekė. Mums, nė su kuo nekariaujantiems, ėmė trūkti ne tik kasdienės duonos, bet ir druskos. O juk žmonės, paskerdę kiaulę, laikydavo mėsą sūryme. Jeigu kas juodai dienai lašinių paltį ar kumpį parūkydavo, jie turėdavo būti gerai pasūdyti. Net žmogaus kraujas, šlapimas, ašaros daugiau ar mažiau yra sūrūs.
Neturėdami kitos išeities, iš mėsos kubilų pilstėm į katilus drumstą, pernykštį druskos tirpalą, virinom, garinom. Druskelės, aišku, neatgaudavom, bet likdavo sūri pliurė, kurios net ant Velykų kiaušinio neužtepsi.
Baigiantis vasarai išgirdom, kad besitraukiantys vokiečiai Plungėje prie geležinkelio stoties iš sandėlio dalija druską už suneštą maistą: lašinius, sviestą, kiaušinius… Tačiau buvo neaišku – teisybė, ar kas nors pamelavo. Kad patys vokiečiai ką nors dalintų!.. Iki Plungės keturiolika kilometrų. Nusprendėm, kad Raudės nekinkysim – nerizikuosim. Gali grįžti, kaip sakė Adomas, be kiaušių, be druskos ir be vežimo.
Aš pasisiūliau keliauti pėsčias, basas, su savo kreželiu, kurį šiaip jau pasiimdavau grybaudamas.
Ciocelė iš visų lizdų prirankiojo keliolika kiaušinių, penkis paskolino kaimynė, aš dar pridėjau du kliunkius dedeklėms vištoms privilioti. Ciocelė į mano krepšį įklojo marškonį užvalktį, ant jo gražiai sudėjo dvidešimt nuvalytų kiaušinių, ir dar užklojo krienų lapais.
Plungę pažinojau mažiau negu Telšius, bet stotį suradau nesunkiai. Prie plačiai atlapotų sandėlio durų vingiavo ilga žmonių eilė. Visi su krepšiais. Barzdotas senis priešais mane tikriausiai kur nors Babrunge iškratė venterius, nes turėjo kelias dar gyvas žuvis. O kitas, jaunesnis, buvo prisigaudęs vėžių.
Prie sandėlio durų stovėjo du rudmarškiniai pareigūnai su svastikom ant rankovių, jie apžiūrėdavo suneštus produktus, perduodavo juos viduje esantiems tvarkytojams ir riktelėdavo, kam ir kiek įpilti druskos.
– Eine Schaufel! Zwo Schaufel!..
Iš savo eilės trumpam pasitraukęs pastebėjau, kad kiaušinių žmonės sunešė daugiausia. Jeigu tie rudmarškiniai suras mano kliunkius, gali pavaišinti bizūnais, kuriuos turėjo užsikišę už diržo. Bet sandėlyje išvydau krūvą druskos – pripilta kaip žvyro pakelėj. Prie tos krūvos net išprakaitavęs darbavosi vyras su plačiu kastuvu, tokiu, tarsi sniegui valyti.
Grįžau į savo vietą eilėje, kuri dar labiau pailgėjo. Atsirado kažkoks girtas ar „taip dirbtas“ kvaišelis. Jis spraudėsi į eilę be jokio krepšio, laikydamas rankose žaislą iš turgaus. Tik turguje tarp dviejų pagalėlių vartėsi juodas velniūkštis, o čia – bene pats Hitleris su juodais ūsiukais…
– Hitler kaput! Hitler kaput! – kartojo kvaišelis, galbūt norėdamas, kad jam duotų ką nors pavalgyti.
– Tu verčiau eik, sakyk tiems vokiečiams. Tegul pripila kepurę druskos, o už druską žmonės duos tau lašinių ir duonos.
Kvaišelis galiausiai patikėjo ir nuėjo. Netrukus pamačiau, kaip vienas hitlerininkas, lyg ir draugiškai prilaikydamas už peties, tą juokdarį nusivedė į parką. Išgirdome šūvį ir supratome, kas atsitiko. Žmonės pritilo. Tie, kurie nevisprotį žmogelį siuntė į mirties nagus, turbūt nesuvokė, ką daro.
Kai pagaliau prisiartinau prie sandėlio durų, rudmarškinis druskos dalintojas priėmė mano atneštas gėrybes, paskui nužvelgė mane, dvylikametį, atkišusį druskai languotą maišą, ir pasišaipydamas šūktelėjo:
– Zwo Schaufel!
Kaip sakoma, davė ir drėbtelėjo. Tikrai daugiau kaip dvidešimt kilogramų. Bet kaip aš juos parnešiu šitiek kilometrų!
Tuščią krežį netrukus užsidėjau ant galvos. Kas nori, tegul šaiposi, o man reikia abiejų rankų, kad savo naštą galėčiau perkėlinėti nuo vieno peties ant kito. Kur galėjau, ten sėdausi bent kiek pailsėti. Išėjęs iš miesto ėmiau skaičiuoti telegrafstulpius, per kiekvieną tarpą sukalbėdamas po vieną „Sveika, Marija“, o vietoj „Garbė Dievui Tėvui“ garsiai pasakydavau: „Jeigu Dievas padės, kiaulės nesuės…“
Ir padėjo! Pravažiuojantys automobiliai į mane nekreipė dėmesio, vežimų savininkai ir taip turėjo ką vežti, bet mane prisivijo „bėda“. Žemaičiai taip vadindavo dviratį vežimą. Ant jo pasostės sėdintis vyras sustabdė arklį ir tarė, atidžiai nužvelgęs:
– Jei net galvą įkišai į krepšį, tai gal sėsi į mano karietą?
Kur aš tau nesėsiu… Įkėliau druską į jo „bėdą“, nusiėmiau nuo galvos krepšį – o kur man sėstis? „Bėdos“ keleivis nepasislinko nė per sprindį. Įsispraudžiau kaip skaptuojama klumpė į ožį. Vežėjas, žinoma, paklausė, kur keliauju, kas mano maiše. O aš pats ko nors teirautis nedrįsau. Gal jis koks mokytojas ar bažnyčios tarnas, nes į ūkininką ar samdytą berną tikrai nepanašus. Nepiktas – ir arklį, ir mane draugiškai šnekina. Net botago neturi.
O čia nuo Telšių pusės atidulka porinis vežimas. Ant dviejų sėdynių susėdę klega keleiviai, prisikrovę ryšulių ir lagaminų. Sustojom.
– Ponas Pranai! – iš vežimo sušuko jauna moteriškė. – Ne į tą pusę važiuojat.
– O jūs – į kokius atlaidus?
– Mes gavom žinią, – rimčiau paaiškino kitas Prano pažįstamas, – rusai prie Šiaulių pralaužė frontą. Po kelių dienų jau gali būti čia.
– Tai jau bėgat?
– Iki vakaro gal spėsime į Kretingą. O ten apsidairysim, gal žvejai paims į kokį laivą…
– Kaipgi jūs, Pranai? Pasiliksit?
– O kur aš su ta savo bėda?.. Šį bei tą išslapstysiu, senienos gal net bolševikams nerūpės.
– Tai belieka jums palinkėti sėkmės, o sau – laimingos kelionės.
– Jei Dievas padės, kiaulės nesuės, – išdrįsau įsiterpti kaip didelis, bet niekas manęs neišgirdo. Gal net nepastebėjo, kad kažkoks nupiepėlis sėdi šalia pono Prano.
Kai bėgliai nuvažiavo, susirūpinęs Pranas ilgokai tylėjo ir galiausiai atsidusęs man pratarė:
– Išlaipinsiu tave jūsų kieme prie šulinio. Tik pažadėk, kad pagirdysi Širmį.
– Žinoma. Pagirdysiu. Mums jau nebetoli.
– Tu dar nežinai, kad aš neturiu kojų, mano mielas.
– Kaip tai?..
– O taip… Kol buvau toks, kaip tu, dar vaikščiojau ir bėgiojau, o dabar… Pašauksi namiškius, gal padės ir man išlipus nusilengvinti.
Tai štai kokią bėdą jis tiems bėgliams kelyje paminėjo. Ponas Pranas ne toks jau ir ponas. Jis daug kam girdėtas ir žinomas Genys. Telšių „Alkos“ muziejaus įkūrėjas, išleidęs poezijos knygą „Rūpintojėliai“. Ne taip seniai buvau ją perskaitęs.
Kur jis toks nubėgs? Bolševikams užėjus buvo uždarytas į Macikų lagerį netoli Šilutės. Vėliau žmonės kalbėjo, kad, neįstengdamas nulipti nuo medinių gultų ir stoti eilėn prie dalijamos buizos, Pranas Genys ten galiausiai numirė badu.
Tą dieną pagirdžiau jo širmą arklelį, dėdė Adomas suteikė kitokią pagalbą ir padėjo atgal įsiropšti į „bėdą“.
Paskui visi džiaugėmės kilnodami druską. Turėjom daugiau, negu reikia. Man šovė mintis nunešti šiek tiek Rozai ir Idai. Gal, jau prisigrybavusios, neturi kuo pasisūdyti.
Broliai
Praėjusią žiemą mudu su dėde, pakinkę Raudę į šlajas, nuvažiavom pas Rainius nusipjauti ir parsivežti mums pažadėtos drebulės. Aš Idai padovanojau tulpėm pagražintas klumpaites, o ji man įteikė pirštines, kurias tikriausiai buvo nusimezgusi sau. Tada Kacaitės mums prikepė bulvinių blynų, Rainys įpylė šermukšninės. Adomas, išgėręs į visų sveikatą, paklausė:
– Tai kuri čia taip skaniai tuos blynus? Roza ar Vida?
– Ne Vida, o Ida, – patikslinau.
– Mudvi abi, – atsakė Roza. – Skutom, tarkavom ir kepėm.
– Man ir viena, ir kita… Abi Rozidos, – pajuokavo Rainys.
Jis kažko laukdamas dairėsi pro langą. O kai sulaukė, pamatėm, jog tai Vaičiaus duktė Elena. Benediktas Rainys ją vadino Jelena ir ketino vesti.
Maniau, kad būsimoji Rainienė gali būti Roza, o čia pasirodė, kad Elena žydaites buvo išmokiusi ir skalbtis, ir gyvulius šerti, ir tuos blynus kepti.
Dėdė Adomas pritarė, kad Rozidoms ir Rainiui vertėtų nunešti druskos. Iš vienos didelės klumpės jis padarė uždaromą druskinę, pakabinamą virtuvėj ant sienos. Kai ta dovana nešinas prisiartinau prie Rainių sodybos, išvydau, kad ji tiesiog skęsta baltose drobulėse. Balti skalbiniai iškabinti ant virvių, ant karčių, ant tvorų… Gal tai ženklas rusų lėktuvams, kurie vis lekia ir lekia bombarduoti? Kad matytų – čia baltos vėliavos. Vokiečių jau „ne ducha, ne slucha…“
Kareivių tikrai nebeliko, tik į Rainių namus suvažiavo visi trys broliai. Jonas su žmona ir sūnum iš Kauno, plungiškis kapucinas Juozapas, na, ir niekur nedingusios Benedikto globojamos Kacaitės. Kauniškė ponia Halina joms gražiai patrumpino plaukus, o dabar ant taburetės buvo pasisodinusi svainį, kapuciną Juozą, kuris neleido jai per daug nutrumpinti vienuoliškos barzdos. Juozapas vylėsi, kad jam padės gerai pažįstamas Alsėdžių klebonas Taškūnas, už žydų slėpimą pats vos nesušaudytas. Pagelbės kaip tikėjimo broliui, bendraminčiui…
Jonas, laiku pasitraukęs sukarintos komandos ugniagesys ir vairuotojas, žinojo, kad jo tėvų sodyboj gyvena dvi žydaitės. Prireikus Roza su Ida paliudys, kad „pašikstams“ jis niekada netarnavo.
Aš jiems tikėjausi papasakoti, kaip vos nepatrūkau, iš Plungės nešdamas pusmaišį druskos, ir kaip mane į namus parvežė Pranas Genys. Norėjau paklausti, ar Kacaitės, gyvendamos Telšiuose, ką nors girdėjo apie tą žmogų, o galbūt net lankėsi „Alkos“ muziejuje… Bet supratau, kad joms tie dalykai jau nebebus įdomūs. Kai jau rengiausi su Rainiais atsisveikinti, Benediktas paklausė:
– Tai kuo mes tau atsilyginsim už tą Adomo klumpę ir druską?
Mačiau, kaip Zenonas, Jono sūnus, dėlioja iš Kauno parsivežtas dėžes su knygom. Jutau, kad galėtume susidraugauti, nors ir esu už jį jaunesnis. Paprašiau, kad paskolintų porą knygų. Zenonas atkišo man Paukštelio „Našlės vaiką“.
– Gal jau skaitei? Man sakė, kad esi našlaitis.
– Neskaičiau… – paėmęs atsakiau. – Paukštelis… Čia turbūt slapyvardis.
– Ne, Paukštelis – tikra pavardė. O šitos tikriausiai irgi neskaitei.
- M. Remarko „Vakarų fronte nieko naujo“ nebuvau nei skaitęs, nei apie ją girdėjęs. Negi ji apie šitą karą?
– Kai perskaitysi, susitiksim ir pasikalbėsim.
Permainos
Joks Remarkas tikriausiai nežinojo, kad verdančioj fronto makalynėj staiga gali stoti tokia spengianti tyla. Vokiečių aplinkui jau nė gyvos dvasios, o rusai į mūsų kaimus dar „neatjobsėjo“. Vieškelis iš Telšių į Plungę tuščias. Po šiurpaus sprogimo Lieplaukės geležinkelio stotyje vežimais į Vakarus sprunkantys žmonės pasuko atgal.
Kai mes, slėpęsi nuo tankų ir patrankų, lyg musę kandę išropojom iš rūsių, išgirdome žinią: paskutinis vokiečių traukinys su dviem garvežiais, traukiančiais bėgius ardantį plūgą, nusirito nuo pylimo į durpyną. Iš trijų vagonų su kareiviais ir minomis tiltams sprogdinti beliko vieni tekiniai. Subyrėjo mūrinė geležinkelio stotis ir gražiausia Lieplaukės miestelio gatvė.
Daugiau išmanantys žmonės pasakojo, kad iš Telšių pusės prasiveržęs rusų tankas taikliai apšaudė tą paskutinį vokiečių traukinį. Tik niekas negalėjo pasakyti, ko jis čia laukė. Kai lieplaukiškiai po kelių dienų sukinkę arklius atkėlė stoties griuvėsius, užverstam sandėly rado keliasdešimt ant dėžių susėdusių kareivių. Greičiausiai jie kažko laukė, užkandžiavo. Visi jau buvo negyvi. Apsukrūs lieplaukiškiai pirmiausia surinko jų ginklus, laikrodžius, nuvalkstė milines ir numaustė batus. Paskui karo komendantas suvarė žmones, kad viską sutvarkytų. Miške iškasė duobę, palaidojo lavonus, o traktoriais išlygino griuvėsius.
Tiems rusų komendantams buvo pranešta, kad mūsų apylinkėse šlaistosi sprunkantys fašistai arba vokiečių diversantai, kurstantys vietinius gyventojus priešintis. Buvo paskirtos kelios enkavėdistų (su raudonais antpečiais) brigados, kurios turėjo šukuoti „išvaduotus“ Žemaitijos kaimus.
Tą dieną mes jau ruošėmės kasti savo bulves, bet pamatėm per lauką kažkur žygiuojančius ir besidairančius kareivius. Nusprendėm niekur iš namų nejudėti. Net mūsų Raudei dėdė ant nugaros užmetė ratų drobulę, o ant priekinės kanopos, nukabinęs nuo tvoros, užrišo sūrmaišį. Kareiviams pasakys, kad arklelis serga.
Rainiai nuo pat ryto išsivaikščiojo kas sau. Kapucinas Juozas nuėjo pas Vaičių. Tikriausiai panoro sužinoti, kokį ateities vaizdą po nakties bus patėškusi Marmūzė. Ida su Zenonu žadėjo takais, o ne vieškeliu pasiekti Lieplaukę. Gal miestelio pašte bus galima kam nors paskambinti ir sužinoti, kas darosi Telšiuose.
Benediktas ruošėsi išmėžti tvartus, kol gyvuliai dar ganosi pakrūmėse. Jono žmona Halina vėl pradėjo skųstis širdimi. Jonas, išviręs jai arbatos, ramino – čia tikriausiai prieš lietų, o Halina paprieštaravo:
– Arba prieš nelaimę.
– Aš tau dar įlašinsiu valerijonų.
Roza, pagauta puikios nuotaikos, pati viena išmazgojo grindis. Gal jau paskutinį kartą čia, Rainių namuose. Basnirčia įsispyrusi į klumpes ir pasikaišiusi kaimišką sijoną netrukus išėjo į kiemą išpilti paplavų ir padžiauti skuduro. Ir čia išvydo kareivį su atkištu šautuvu.
– Kto ty takaja? – jis paklausė Rozos.
Toji pasisakė pavardę, vardą… Kareivis atsidėkojo komplimentu: „Krasivaja blet…“ Jis numetė šautuvą ir užplėšė jai sijoną dar aukščiau. Mėgino parsigriauti klykiančią Rozą čia pat, po obelimi. Iš tvarto su mėšlinom šakėm išpuolė Benediktas. Rusiškai keiktis žemaičiai mokėjo dar iš caro laikų:
– Neruš! Von kėbėnėmat!
Kareivis, rodos, nė kiek nenusigandęs, paleido Rozą, čiupo savo šautuvą – trach, paleido šūvį Benediktui į krūtinę, ir nuėjo sau. Benediktas susmuko. Kulka jam pervėrė krūtinę ir įsmigo į už jo nugaros stovėjusią Rozą.
Į kiemą išbėgo Jonas ir jo žmona, ji vis kartojo: „Aš nujaučiau, nujaučiau…“ Atėjo Vaičiaus duktė Elena. Pati netekusi būsimojo vyro, ji sugebėjo išimti iš Rozos peties „išvaduotojo“ kulką. Pasiliko prisiminimui…
Iš Lieplaukės grįžę Ida ir Zenis sakė nieko nesužinoję. Pačtoriaus Narmonto telefonas vis dar išjungtas. Tik grįžtant girdėję šūvį, skirtą Benediktui.
Turbūt tas pats prievartautojas susirado kitą moterį, senutę, kasančią bulves. Vėliau žmonės, šaukdami jai į ausį, klausinėjo:
– Tai ką jutai? Visą amžių vyro neturėjus…
– Nu, ką… Kaip ir šikti norėjosi, kaip ir Lietuvos gaila…
Mūsų Babūnė pareiškė paskutinį kartą padėsianti mums nukasti bulves. Nesinori vienai sėdėti namuose. Bet suklupus vagoje vis žvilgčiojo į krūmus, ar neatrėplina koks kluika kareivis, senų bobų geidaujantis.
Prieš Kalėdas mes vis dar neturėjome lempos stiklo. Babūnei pasimirus išsivertėme su buroklempe. Ciocelė prie Adomo mamos karsto uždegė dvi skrynioj saugotas vaško žvakes.
Melo marmalynė
Prieš Benedikto laidotuves iš Telšių į Drukčių kaimą atlėkė amerikoniškas džipas su trimis viršininkais. Tarp jų – lietuviškai kalbantis Maleris ar Makleris, grįžęs su rusais ir čia daug kam vadovaujantis.
Rozai ir Idai jis sakėsi pažinojęs jų sušaudytus tėvus. Dabar svarbiausia neskleisti gandų, kad žydaičių globėją nušovė sovietų kareivis. Per laidotuves partijos ir tarybinės vyriausybės vardu Benediktui buvo padėkota, o žmonėms paaiškinta, jog Rainį nušovė vokiečių desantininkas, kuris anksčiau ar vėliau sulauks savo atpildo.
Tasai Makleris liepė Kacaitėms apsirengti ir vykti kartu į Telšius, kur jas apklaus ir deramai pasirūpins. Kažkuris iš Rainių dar žiojosi klausti, bet pareigūnas griežtai nutildė:
– Viskas! Vsio. Pasakiau, ką jums reikia žinoti. Daugiau jokių gandų neskleiskit. Jeigu reiks, mes jus surasim, išsiaiškinsim.
Mūsų laukė ilgas ir šlapias ruduo. Tartum šungrybių staiga pridygo įvairiausių „načalnykų“ – partorgų, komsorgų, proforgų… Partizanų, vadinamų banditais, ir liaudies gynėjų, kitaip sakant, stribų.
Dėdė Adomas vis dar skaptavo klumpes, o Vaičius surado būdą, kaip gydyti niežus, kuriais jaunesnius žmones užkrėtė rusų kareiviai. Pakelės griovyje jis rado kelis patrankų sviedinius. Atsukęs sprogdiklius, iškrapštė iš sviedinių kietą ir gelsvą kaip sūris trotilą. Kažkas Vaičiui buvo sakęs, kad tas „sūris“ gaminamas iš taigos medžių sakų ir sieros. Žmonės jam atnešdavo nesūdyto sviesto arba kiaulės taukų, ir jis, įmaišęs trotilo, paruošdavo tepalo niežams.
Elena, netekusi sužadėtinio (bažnyčioje jau net užsakus buvo paskelbę), pagaliau įsidarbino Telšiuose, „Masčio“ trikotažo fabrike. Jo audžiami ir siuvami drabužiai buvo labai paklausūs, o fabriko moterys juos vogdavo, kad aprengtų savus ir svetimus. Jonas Rainys, įsidarbinęs Plungės gaisrinėj, vien iš algos nebeišlaikė savo sergančios žmonos. Įsisuko pardavinėti Elenos nukniauktą „Masčio“ trikotažą. Buvo sekamas, įkliuvo. Patekęs į bėdą, ėmė klausinėti, kurgi tos Kacaitės, kurias jo brolis išgelbėjo.
Gink Dieve, nereikėjo jam prasitarti, kaip žuvo brolis Benediktas. Ne už trikotažą, o už tas kalbas iš ligoninės grįžusi žmona rado savo vyrą pakartą. Visi buvo prigrasinti sakyti, jog pats sau nutraukė gyvybę. Net barzdotasis kapucinas Juozapas, maktelėjęs drumstos naminės sąžinei nuraminti, jį girdintiems postringaudavo:
– Mirė Jonelis – mat baraban!.. Žmonės meluoja – save vaduoja. Teisybės ant duonos neužtepsi.
Aš pats taip ir nespėjau Zenonui kelių knygų sugrąžinti. Jam teko mokytojų kursus iškeisti į vairuotojų pamokas. Važiuoji, vairuoji, ir beveik nemeluoji…
Alsėdžių klebonas Taškūnas, suimtas ir nuteistas dešimčiai metų, niekuo nebegalėjo padėti Rainiui kapucinui. Kaip ir vaistininkas Adomėnas – mano sergančiai Ciocelei. Pro stiklines duris kartais matydavau, kaip jis su savo globojama žydaite virina kažkokias žoleles.
Turtingesnius ūkininkus, buožėm vadinamus, be jokio teismo vežė „pas baltąsias meškas“, o mažažemiai, tokie kaip mes, turėdavom atpilti valstybei vis didesnes prievoles: grūdų, mėsos, pieno, kiaušinių ir vilnos. Net žvyro keliams taisyti.
Negana to, į frontą keliaujantys kareiviai, arba į mūsų kraštą grįžę pailsėti, kur tik įmanydami vogdavo gyvulius. Mudu su dėde Adomu pasikeisdami naktimis gulėdavom patvartėje pastatytuose ratuose. Pasiimdavom kirvį, o ant iškeltos ienos pakabindavom kad ir surūdijusį, bet vis dar skambantį noragą. Kaimynams prisišaukti ir vagims pagąsdinti.
Man sekėsi. Kol sargavau, į tvartą niekas nesibrovė. O vieną naktį ratuose įmigęs dėdė nė nepajuto, kaip įsibrovėliai durtuvais užbadė ir išsivežė dvi ėringas mūsų aveles.
Ak, mūsų dar laukė kolchozai (kolektyviniai ūkiai), tokie kaip „Komunizmo aušra“, „Stalino keliu“ ar „Pergalė“… Girdėjom, kad ten fermose laikomos vadelėmis parištos karvės, o pritrūkę pašaro arkliai grįžta per snieguotus laukus pas buvusius savo šeimininkus ir sustoję prie vartų – nepatikėsite – verkia… Abu. Vienoj vartų pusėj arklys, kitoj – šeimininkas.
Trys Adomo kryželiai
Kolektyvinis ūkis „Pirmyn“ valdžios popieriuose jau egzistavo, bet keli jam prirašyti mažažemiai ir valstiečiai vidutiniokai, atlikę visas prievoles, su miškiniais ryšių lyg ir nepalaikantys, vis dar spyrėsi, nežengė pirmyn. Jų tarpe buvo dėdė Adomas, Juozapas Vaičius, Jurgis Stembras ir dar du, o gal trys.
Dėl tų užsispyrėlių ir atvažiavo iš Plungės vyriausias kagėbistas Makleris, stribais ir medaliais aplipęs. Suvarė žmones į mokyklos klasę, barkšt ant stalo naganą, kad visi jo bijotų ir kad žengtų pirmyn, o ne atgal…
Po ilgų plepalų su visokiais melais ir grasinimais Makleris išvardijo penkias pavardes tų, su kuriais turės atskirai pasišnekėti. Saugumiečiai mat šiandien nugirdo kažkurį balsu prasitarusį – driežu geguže versis, bet į kolchozą nesirašys. Taip galėjo pasakyti ir Adomas, ir Vaičius, ir dar kuris nors.
– Tai dar ne viskas, ką apie jus žinom, – gąsdino Makleris. – Kodėl prieš karą iš buožių ir dvarponių žemės neprisidūrėt? Smetonos, Hitlerio bijojot? O dabar ko bijot? Aš tuoj paklausiu, ką apie tokius kaip jūs galvoja mūsų Centro komitetas. Ir ką man daryti su tokiais…
Stribai atkišo Makleriui žalią karišką lauko telefoną. Makleris priglaudė prie ausies ragelį, kita ranka pasuko rankenėlę ir rusiškai prašneko:
– Alo! Maskva? Čia kalba valstybės saugumo pirmininkas iš sovietų Lietuvos. Aš čia turiu rimtą problemą. Sujunkite mane su Kremlium. Jeigu galima, su pačiu Josifu Visarionovičium…
Toliau:
– Čia draugas Stalinas? Aš priverstas kreiptis į jus kaip atsakingas šio rajono darbuotojas, vykdantis partijos nutarimus. Kaip čia man įtikinti kai kuriuos piliečius, kad socializmas geriau negu fašizmas, ir kad praėję laikai jau nebegrįš? Čia viso labo penki, o šeštas neatėjo… Sušaudyti? Draugas mūsų vade… O gal duokime jiems kelias minutes, kad apsigalvotų… Penkias? Spasibo, tovarišč Stalin.
Matyt, gerai vaidino Makleris, nes žmonės juo patikėjo. Susižvalgė, atsiduso, skėstelėjo rankom ir paklausė, kur jiems pasirašyti. Vienas dar sumurmėjo, kad jam reikėtų prieš tai nusilengvinti. Bet stribai užtvėrė duris.
– Rašykis! Varyk į kelnes, jei kitaip negali.
Vienas persižegnojo, kitas nusispjovė, ir pasirašė. Adomas buvo neraštingas. Nurijo seilę ir nurodytoj vietoj drebančia ranka nubrėžė tris kreivus kryželius.
Stribai užėjo ir pas Juozapą Rainį, aiškino jam, kad kolchozas panašus į vienuolyną, bet Juozapas buvo girtas, o gal tik mokėjo tokiu apsimesti. Jis dar anksčiau mums visiems kartojo:
– Ne, iš ubago lazdos jūs neatimsit.
– Tai kad tu, Juozai, su lazda nevaikštai, – primindavo kas nors.
– Man barzda kaip lazda. Bet ne jums tai suprasti.
– Ne mums, – pritardavo kaimynai.
– O tau, Adomai, teks atsižadėti arklio. Kaip tu į turgų klumpes benuveši? – kartą pas mus užėjęs paklausė Vaičius.
– Verčiau išgerkim, – užuot atsakęs, paragino Adomas.
– Sako, kad Rusijoj sukolektyvintos net žmonos, – gąsdino Vaičius mano Ciocelę. – Gal ir tau įpilti?
– O ką pranašauja tavo karvė? – klausė Petronėlė, vis dar tikinti įvairiausiom pranašystėm.
– Mano karvė, nežinau kieno suagituota, rytą vakarą kepa didelę Stalino saulę. Tik vis raudonesnę.
Dėdė Adomas vis dažniau pareidavo išgėręs. Mes jo neklausinėjom, o jis mums ir nepasakodavo, pas ką buvo užėjęs ir kokias kalbas varinėjo. Vieną rytą jis be mano pagalbos išvilko darbinius ratus iš daržinės, pakinkė Raudę, pabučiavo Ciocelę į skruostą ir kažkur išvažiavo. Aš jos neklausiau, kur dėdė išsiruošė. Mačiau, kad apsiverkusi ieško spintelėj vaistų.
Vakare dėdė grįžo jau su kitu arkliu, panašiu į tą, kuriuo važinėjo Pranas Genys. Tą patį vakarą Adomas, gerokai išgėręs, bet taip ir nepralinksmėjęs, pranešė Raudę perleidęs čigonams, o už ją gavęs šią seną, nekaustytą, panašaus plauko kumelę ir šiek tiek pinigų. Dalį jau pragėręs, o už likusius červoncus galbūt pirksiąs jauną avelę, vietoje tų dviejų pavogtų. Norvaišai raminosi tuo, kad nebematys į kolchozo fermas atiduotos Raudės. O man atrodė, kad ir ten, pas čigonus, jos laukia ne pyragai… Botagas, dulkėta pakelių žolė ir žiema vasara be pastogės.
Ir be manęs, Raudike, be manęs…
Vaičius džiaugėsi, kad jam liko karvė, kuria galės susiarti daržą, galės dar ir paršelį nusipenėti. Bet kažkas paskundė, kad jo Marmūzė kepa ypatingus tortus, kurie nieko gero nežada kolchozui „Pirmyn“ ir teršia tarybinę tikrovę. Todėl Vaičiaus karvė buvo konfiskuota mėsai, o į jos vietą kolūkio ferma skyrė geros veislės telyčią su vienu ragu ir kol kas be tešmens.
Vaičius juokavo iš tokios „žaliavos“ išauginsiąs stebuklą, kuris šlapinsis geriausia namine ir užkandai ponams „načalnykams“ pateiks raudonų ikrų.
Pupžydis
Dar jums nepapasakojau apie Stembrus. Ne tik mūsų parapijoj, bet ir visame Alsėdžių valsčiuje nebūtum radęs kitos tokios šimtametės sodybos su šiaudiniais stogais, su piliarožėm, užskleidusiom langus, su glotniu prieangio akmeniu ir kreivom obelim, pilnom inkilų. Mūsų laikus čia priminė nebent šulinio svirtis su pakabintais rusiško tanko vikšrais. Stembrų troboj – ilgas, nuo šveitimo vietomis išdilęs stalas, suolai visai šeimynai ir dar kokiam užklydusiam svečiui. Kampe prie sienos su šventųjų paveikslais tvarkingai guli kelios knygos. Jos iš Alsėdžių bibliotekos. Keičiamos kas porą mėnesių. Todėl ir man pakanka laiko, kad suspėčiau kurią pasiskolinęs perskaityti.
Stembrai turi du sūnus ir dvi dukteris, kurioms jau metas ištekėti. Tik tų jaunų vyrų labai trūksta. Vienus išvežė, kiti pabėgo, treti stribauja ar partizanauja.
Aš draugauju su Anciu, vyresniuoju sūnum. Dar paūgėję ir mes turbūt išeisime į mišką. Ancis jau turi rusišką naganą, bet jo volelyje tik trys ar keturi šoviniai. Ir tie jau turbūt atidrėkę. Kartą Ancis pamėgino pykštelti, bet patronas neiššovė. Vėl nusitaikė į kareivišką kepurę, kurią pakabinom ant medžio šakos, bet naganas ir tąkart neiššovė. Trečiąjį kartą Anciaus ranka, nusilpusi nuo nagano svorio, nejučia nusviro, ir pykšt – pataikė į lesinėjančią vištą.
Atbėgo Stembrienė ir klausia, kas čia dedasi. Ancis sako, jog tai aš vištą nupyliau. Žino, kad mama svetimam bus atlaidesnė.
– Ateikit abudu. Tėvui pasiaiškinsit.
Su Anciaus tėvu jau ne kartą buvau susitikęs ir kalbėjęsis apie knygas, apie gyvenimą ir apie tai, kas mūsų laukia. Girdėjau, kaip kartą Stembras saviškiams pasakė:
– Jėzui Kristui pasisekė, kad po visų kentėjimų Tėvas jį pasiėmė į dangų. Jeigu būtų šioj žemėj ilgiau pasilikęs – vieni ar kiti jį vėl būtų prikalę prie kryžiaus.
– O kaip čia yra, kad tave, Jurgi, vis palieka ramybėje, – stebėjosi kaimynai.
– Aš nė vieno nemokau, kaip gyventi. Žmonės šaiposi, kad mūsų senos trobos, maži langai, pro duris eidamas turi nulenkti galvą, kad kepurė nenukristų… O aš vartau kokią nors knygą, ieškau, ką jiems atsakyti…
– Knygų žiurkė – ne vienas tave taip vadina, – priminė Olė, vyresnioji Stembraitė.
– Ne žiurkė, o vargo pelė, – pataisė tėvas. – Žinot, ant kieno kapo šitaip užrašyta?
Mudu su Anciu žinojom. Šiaip ar taip, buvome baigę penkis skyrius.
– Taip, Simonas Daukantas. Sunkūs jo buvo laikai, kaip ir dabar. Ką girdim ir matom, dėkimės į galvą, o ne ant galvos. Arba, prasčiau sakant, ne ant šiknos, kaip tos panelės, norinčios būti labiau gražios negu išmintingos.
– Bet kaip toms vargo pelėms apsiginti nuo įvairiausių katinų? – prašneko ir pati Stembrienė. – Tegu juos šunys! Nors tiek reikėtų pasakyti.
– Sakykim, kai nieks negirdi, – pritarė Stembras. – Verčiau apsidairykim, kur tie šunų ar katinų šeimininkai ir kokiais būdais juos išdresiruoja.
Mudu su Ancium susitarėm, kad sekmadienį po pamaldų užeisim pas Stembrų giminaitį Gailių, gyvenantį už buvusios Lieplaukės stoties. Tas didysis sprogimas tiesiog nupūtė Gailiaus namų skiedrinį stogą. Liko spaliais užpiltos slepiamos knygos – įrišti „Šaltinio“, „Trimito“, „Kario“ komplektai.
Mus labiausiai domino paskutiniųjų Lietuvos laisvės metų „Karys“. Bet Gailius susirūpinęs paklausė:
– O ką pasakysit, jei kas nors atims ir klaus, iš kur gavot?
– Pameluosim, kad radom išmestą pro traukinio langą.
– Traukinio? Tai jūs eisite bėgiais?
Taip. Mes buvom iš anksto susitarę – eisime bėgiais, kur nei mašinų, nei vežimų su stribais. Ancis, seserų prašomas, dar turėjo parsinešti būgną, kurio prie armonikos reikėjo šokiams. Taigi mes ėjome bėgiais. Praleidome traukinį su kareiviais, pabūklais ir tankais. Būgnas tikriausiai jiems priminė Rusijoj laukiančias linksmybes.
„Karį“ nešiausi lyg šventą paveikslą priglaudęs prie krūtinės, o kitoje rankoje tarsi granatą laikiau būgno lazdelę. Pats būgnas buvo toks didelis, kad man būtų užstojęs kelią. Ancis augesnis, todėl nešė būgną. Pakeliui jam papasakojau, kas mane slegia – kažkoks nerimas, gailumas – pats nesuprantu kas.
Keista, kad Ancis nežinojo, kas yra pupžydis. Tai vasaros metas, kai daržuose žydi pupos, derlius laukuose dar nesubrendęs, o pernykščiai ištekliai beveik išsibaigę.
– Praėjusią savaitę pas mus užėjo trys elgetaujantys vaikai su terbomis. Vyriausia – gal trylikos metų, du broliukai mažesni. Pasisakė esą iš Baltarusijos. O ten namai sudeginti, žmonės badauja. Tėvų tie vaikai nebeturi, todėl ir prašo maisto.
Mano Ciocelė tada liūdnai palingavo galvą: ir pas mus ne pyragai… Pats pupžydis. Priemenėj iš paskutinio maišo išėmė keletą bulvių ir atkišo mergaitei. Maniau, kad rusaitė papurtys galvą, bet ji praskleidė savo terbą ir pasakė:
– I na tom spasibo (Ačiū ir už tai).
Aš jiems patariau apsilankyti sodybose toliau nuo vieškelių. Juk pas mus vos ne kasdien kas nors užeina, prašo, reikalauja. Vakar užklydo tokie vokietukai, likę be tėvų ir be namų. Iš Prūsijos, net nuo Karaliaučiaus. Parodžiau rusiukams kryptį į atokesnius kaimus. Jie ir išėjo pro atkeltus mūsų laidaro vartus. Prabėgo daugiau kaip savaitė, o man neramu, kad tik nebūtų jie kur miške paklydę. Net šiandien žmonių klausinėjau. Niekas jų nei matė, nei girdėjo.
– Reiktų visur nešiotis būgną, – pajuokavo Ancis ir porą kartų dunkstelėjo kumščiu į savąjį.
– Liaukis, – pasakiau, – dar kas nors atims.
Šitoj vietoj, tiesiant geležinkelį, buvo perkastas gana ilgas ir aukštas gūbrys. Kad pūgos per žiemą neužpustytų bėgių, skardžių kraštai apsodinti eglaitėmis. Anciui subūgnijus, iš jų staiga išlindo du vyrai su automatais. Vienas aukštas, nebejaunas, kitas mažesnis – atrodė lyg tėvas ir sūnus.
– Nesijaudink, – tyliai pratarė Ancis. – Čia Bedaukis – partizanų vadas.
– O tas antrasis, toks jaunas?
– Ne jaunas, o jauna… Sustokim, palaukim.
Supratau, kad Stembrai Bedaukį pažįsta, nes Ancis jį mato ne pirmą kartą.
– Ką tu čia neši? – paklausė vyriškai apsirengusi partizanė. – „Karys“… Oho! Šių metų ir aš dar neskaičiau.
– Gerai. Tegul bent jis už mus paskaito, – Bedaukis šyptelėjęs grąžino man „Kario“ komplektą ir Anciaus paklausė, kokia proga tas nešasi būgną.
Ancis paaiškino, kad jo seserys vakare ruošia šokius su dainom.
– Iš valdžios kas nors bus?
– Ne. Nebent kas nekviestas ateitų.
– O kaip ten Lieplaukėj žmonės? Dėl to, kas dėjosi Brizgiuose…
– Kai kurie pasipiktinę, – atsakė Ancis. – Sako – miškiniai galėjo Pajėdienę tiesiog nušauti, o jie išsivedė, pririšo prie medžio… Žmonės ją rado su laidu ant kaklo.
– Baisu, – ištarė Bedaukio palydovė.
– Todėl nuo jų ir pasitraukiau, – pasakė Bedaukis. – Pranešiu štabui… Juk galima ir kitaip žmogų nubausti… Skaitykite „Karį“. Manęs jūs nematėt…
Aš likau susižavėjęs Bedaukiu. Visai jis ne miškinis, o pagyvenęs, labai žmoniškas girininkas…
Kai pagaliau parsiradau namo, neprasitariau namiškiams nei apie Stembrą, nei apie Gailių, nei juolab apie Bedaukį. Dėdė ir Ciocelė laukė manęs su liūdnom naujienom. Iš pradžių leido ramiai pavalgyti, ir tik paskui pasakė, kad tris elgetaujančius rusiukus, kurie pas mus lankėsi, rado nušautus ir užkastus.
Kol kas neaišku – Ruibio ar Bartkaus miške. Saugumiečiai liepė Ruibiui ir Bartkui iškasti lavonus, tada abu suėmė ir nusivežė į Alsėdžius.
Vėliau paaiškėjo, kad elgetaujantiems vaikams Adelė Ruibytė pasiūlė sulipti į trešnes pasivaišinti uogomis. O kai tie vargdieniai sutūpė senuose sodo medžiuose, Adelė pranešė miškiniams, kurie netoliese slapstėsi… Prisidėjo ir toks girtuoklis Jonas Šarkauskis, prisiplakęs prie Bartkienės sesers. Nujausdamas, kad žmonės juo nepasitiki, „susiprato“ visus išduoti, o pats išsiteisinti.
Aš ir dabar girdžiu rusaitės padėką: „Ačiū ir už tai“, kaltinu save, kad jai laimingesnio kelio tąsyk nenurodžiau. Tarsi kažkas kitas už mane nusprendė.
Rudenį įstojau į Klaipėdos žemės ūkio technikumą. O toliau – jei Dievas padės, kiaulės nesuės… Nešiu savo druską.
Po daugelio metų
Mano vaikystėj žmonės liūdnai atsidusę sakydavo: „Proteli, proteli, nors paviešėti pareik.“ Taip apsižioplinę priekaištaudavo kitiems ar patys sau. Daug metų krimtausi, gailėdamasis tų elgetaujančių rusiukų, kuriuos linkėdamas gero pastūmėjau į pražūtį. Neteisinu ir mūsų partizanų. Galbūt jie kerštavo priešui už tremiamus mūsų vaikus ir senelius. Bet kerštas prasta išeitis. Žiaurumo ir kvailumo neturėtume iš priešo mokytis.
Juk galėjau tada rusiukės paklausti:
– Kaip jūs čia visi trys atkeliavot? Net iš Baltarusijos…
Tada dar gerai nemokėjau rusų kalbos. Bet ir kam nors kitam galėjo kilti klausimų:
– Apėjot pusę Lietuvos, o jūsų terbos beveik tuščios. Kur apsistojot? Kur laikote surinktas atsargas? Kur jūs tas bulves išsivirsit ar išsikepsit?
Sutikti partizanai galėjo jų ir griežčiau paklausti:
– O kas jus čia atsiuntė? Kokia mašina išlaipino? Turbūt girdėjote apie Pavliką Morozovą, kuris bolševikams išdavė net savo tėvus?
Ir aš gudrus po daugelio metų. Atsimenu, kad tie berniukai buvo apkirpti ir visai neprastai apsirengę. Tada mus pasiekdavo gandai, kad elgetom ar invalidais apsimetę duoneliautojai yra čekistų užverbuoti šnipai. Adelė Ruibytė, įsileidusi į kiemą rusiukus ir pasiūliusi jiems pasiskinti trešnių, turbūt nė nepagalvojo, kad iš medžių vaikai gali pamatyti ateinančią ginkluotų partizanų vorą. O partizanai visai galėjo užduoti jiems tuos gudrius klausimus.
Pastaruoju metu atsiranda žmonių, kurie daužo Lietuvos partizanų vadams skirtas atminimo lentas, renka tikras ar tariamas žinias apie miškinių anaiptol ne herojiškus poelgius. Bet niekas neužsimena apie tų elgetavusių rusiukų žūtį Plungės rajone. Kai kas galbūt norėtų nutylėti metodus, kuriais okupantai naudojosi slopindami lietuvių pasipriešinimą.
2020
N. B. Šiuose prisiminimuose kai kurios pavardės pakeistos.
Dėl „šventos ramybės“…
Regimantas Dima. Dviratis aliuminio rėmu
2020 m. Nr. 3
Aš, REGIMANTAS DIMA, gimiau Vilniuje 1961 metais. Mirsiu Vilniuje, metų nežinau. Gyvenu su šeima mažame namelyje Aukštutiniame Antakalnyje, Vilniuje. Filologijų nebaigiau ir nieko bendro su literatūra neturėjau. Baigiau Vilniaus inžinerinį statybos institutą praeitame amžiuje. Dirbau įvairių verslo įmonių direktoriumi arba prekybos vadovu. Gyvenau gerai. Bet Dievo keliai nežinomi ir man smegenyse kažkas spragtelėjo po penkiasdešimtmečio jubiliejaus. Pradėjau rašyti. Tris mano popierines knyga išleido geroji leidykla „Tyto alba“, vieną elektroninę – leidykla „Naujas vardas“. Bet turėjau baisų apsileidimą: nepasiūliau solidiesiems „Metams“ savo tekstų. Tai vėlokai debiutuoju „Metuose“ – tik dabar…
Končius meiliai glostė savo dviračio rėmą. Tokių dviračių dabar nė su žiburiu nerasi. Saugojo savo pavargusius ratus, neiškeitė į naujus blizgučius. Dviratis buvo lengvas kaip pūkas, nes aliuminio rėmu. Į ketvirtą aukštą neuždusęs galėjo su juo užlėkti. Kai buvo vyro aukso amžiaus – trisdešimt trejų. Padangas pakeitė į nesusprogstančias, taip bent žadėjo dviračių meistras, daug už jas sumokėjo, todėl per tiek metų ir nesprogo. Končius pasiusdavo, kai brangus daiktas neveikdavo, tada keikdavosi rusiškai bei garsiai. O dėl šio dviračio niekada keiktis neteko.
Septyneri metai – tomis pačiomis padangomis. Aišku, ne kasdien, kasdien barškėdavo automobiliu. Bet savaitgaliais, kai taip gera nuo darbų pravėdinti galvą, nebuvo smagesnio dalyko už šiuos du ratus.
Sūnų irgi kartais išsitempdavo, bet tik tada, kai amžinai nelaimingos žmonos kalbos apie vaiko auklėjimą įsiskardėdavo po visą butą. Jis įtarė, kad būna geresnių žmonų, ne tokių nelaimingų, bet ką padarysi – galima taikstytis ir su šiuo loterijos bilietu. Kartais būdavo visai smagu, ji prunkšdavo iš Končiaus juokelių – koks tu man juokingas. Ir kartais pati pakviesdavo – noriu, ateik.
Sūnus buvo silpnas, „išmanusis“, jei atvirai. Žąsele nepaeidavo. Taip ūmai visa vaikų karta prarado raumenis. Na, bet mindamas savo dviratį paskui tėvą įsisiautėdavo, pamiršdavo – švilpdamas nuo kalno su vėju – savo išmanųjį.
Končius anais metais net labai dažnai išlėkdavo palaigyti dviračiu. Jį graužė nerimas. Dėl Krymo ir dėl to, kiek toli nueis rusai Ukrainoje. Kelis kartus tomis dienomis virš Vilniaus žemai praskrido rūsčiai ūždami kariniai lėktuvai. Tikrai labai geri, geresni už rusiškus, juos išgirdęs smagiai pagalvodavo Končius. Mūsų ugnies galia anuos bekelnius viršija keliolika kartų – nusiramindavo vyras ir tėvas.
Bet sykiu prisimindavo senų žmonių pasakojimus, kaip atėjo rusai. Karininkų žmonos pasipuošė naktiniais ir išėjo į Laisvės alėją. Nes buržuaziniuose apdaruose nesusigaudė. Alkani rusų kariai vilkėjo prastomis, skylėtomis uniformomis. Ir ką? Perėjo pusę Europos, savo kūnais nuklodami visus mūšių laukus. Bet perėjo.
O kaip būtų dabar, kartą pagalvojo, žiūrėdamas į bundesvero karius „Makdonalde“. Vienas nesiskutęs, su gyvaplaukių barzdele, kaip paauglys, kuris džiaugiasi pirmaisiais savo vyriškumo ženklais, kitas atrodė kiek drūtesnis. Gal iš valstiečių.
– Kariai, – parodė sūnui, – čia vokiečių kariai, geriausi pasaulyje.
Sūnus net nustojo kramtyti burgerį. Jis žiūrėjo ir dėjosi į galvą. Gyvaplaukių barzdele apžėlęs vokietis išsiterliojo padažu ir bejėgiškai žvalgėsi servetėlių. Vaikas padavė jam vieną.
– Vikingai baisesni, – grįžęs prie stalo padėjo tašką sūnus.
Tėvas nieko neatsakė, tik pataršė sūnui plaukus. Pasėdėjo nekramtydamas ir sugalvojo, kaip apginti vokiečius:
– Vokiška technika geriausia pasaulyje.
Kitą kartą abu nuėjo žiūrėti amerikonų karių. Šitiems jau ant snukių buvo parašyta, kad servetėlių suglumę neieškos. Jei padažas arba snargliai kliudytų, tai nusišluostytų visa letena. Didžiausias buvo lyg ir maoris, bet tikriausiai iš Samoa salos. Samoa sala kažkaip politiškai susijusi su Amerikos kariuomene. Ar pusė salos. Ten gyvena tie buvę žmogėdros, kurie šoka haką, o didžiausi Europos vyrai dėbso į juos nustėrę.
Keli juodaodžiai buvo aukšti ir stambūs.
Net baltieji, nors ūgiu nesiekė Samoa ar juodukų, atrodė kariškai pasausę ir gniaužė savo ginklą meiliai kaip merginą.
Teksasas koks nors, arba Tenesis. Jie ten kalnų krūmuose iki šiol munšainą varo, kai netarnauja kariuomenėje, smagiai pagalvojo Končius.
Mažiukas amerikonas nuo pėstininkų mašinos viršaus taikliai ir tiksliai lyg su artileriniu taikikliu pro retus priekinius dantis spjovė ant balandžio. Balandis suspurdėjo lyg peršautas. Kvailai vartė akis. Nutrepeno į šoną. Sūnus, užėjęs už amerikonų pėstininkų mašinos, irgi mėgino apspjauti balandį. Nepavyko. Abu vyrai sustojo, ir tėvas lapų kuokštu, peštelėtu nuo krūmo, nuvalė sūnui striukę.
– Nieko tokio, aš irgi švilpti iki šiol neišmokau, – paguodė.
Sūnus dėbtelėjo į tėvą. Šis norėjo dar ką nors pridurti, bet taip nieko ir nesugalvojo. Lyg vartininkas, praleidęs vienuolikos metrų baudinį. Tiesiog taip atsitiko.
– O tu, tėti, norėtum būti Amerikos kareiviu? – atsargiai, beveik nesitikėdamas atsakymo paklausė sūnus.
Tėvas neatsakė. Patylėjo. Norėtų.
Kitą savaitgalį jie vėl išvažiavo dviračiais. Abiem buvo taip lengva dardėti miškų takeliais. Pavargsti, pabėgi nuo darbų ir namų. Kojų raumenys virsta geležimi ir plienu. Jei labai sunku minti į kalną, tai geležėjantys raumenys ir vėjas, pučiantis į veidą, išvaiko iš galvos mintis apie paskolą, apie ateitį, apie karą. Vienas protingas žmogus pasakė Končiui – istorija parodo, kad karas būna dažniau nei taika. Koks kvailys gali tikėtis išvengti karo? Ir dar tas žmogus pamokė, kad artilerijoje ramiau nei pas šaulius ar pėstininkus – daugiau galimybių išlikti gyvam. Artileristu gal ir galima būti – matematika jam nesvetima, Končius greitai skaičiuoja mintinai, stebindamas kitus. Bet jų visų supratimas apie karą – tik iš filmų. Viskas kitaip šiais laikais. Kaip kitaip? Ukrainiečiai atsakytų.
Ant kalno viršūnės palaukė vaiko. Ką reiškia dviratis aliuminio rėmu… Sūnus pumpavo iš paskos. Štai, vyras beveik, pasidžiaugė. Sūnus nepasidavė. Nesustojo, ir dviračiu, gerokai sunkesniu už tėvo, užinkštė antru bėgiu iki pat kalno viršaus.
Gal tikrai iš sūnaus kas nors gausis. Patapšnojo jam per pečius. Sūnus suprato tėvo pagyrimą, tik labai sunkiai kvėpavo ir nemokėjo atsakyti į tokį retą vyriško draugiškumo ženklą. Atgavęs kvapą jis tiesiog nusišypsojo.
Tėvas atkišo savo gertuvę. Sūnus siurbtelėjo gerą gurkšnį ir toliau šypsojosi.
– Namo?
Sūnus linktelėjo. Pavargo.
Per ilgą šešių juostų perėją jie varėsi dviračius pėsčiomis, pagal visas taisykles.
Automobiliai sustojo ir kantriai laukė. Tėvas žengė pirmas, išdidžiai varydamasis dviratį aliuminio rėmu. Pasiekęs saugumo salelę gatvės viduryje, atsisuko, nes sūnus užkliuvo lipdamas nuo kelkraščio. Automobiliai, nors jų daugėjo, ramiai laukė, kol abu dviratininkai praeis.
Civilizuota šalis, visi lauks, kol gatvę pereis vaikas su dviračiu, spėjo pasidžiaugti tėvas, bet tada išvydo, kad laisva trečia juosta, arčiausia saugumo salelei, atrieda sena sena gelda. Stingdamas iš siaubo, Končius suprato – gelda nesustos. Vaiko nemato. Jis metė savo dviratį ant perėjos, tikėdamasis šitaip mašiną sustabdyti. Gelda riedėjo kaip riedėjusi, tik išsisuko nuo atlekiančio dviračio aliuminio rėmu, kryptelėjusi į tą juostą, kuria artinosi jo sūnus.
Jis vijosi tėvą, suprato per daug atsilikęs ir įlėkė į trečiąją juostą.
Sugirgždėjo.
Trakštelėjo.
Nukrito.
Sucypė geldos stabdžiai.
Tėvo dviratį apvažiuodama, gelda užkliudė vaiko dviratį. Tėvas spėjo akies krašteliu pamatyti – sūnus nukrito, tačiau vėl stojasi. Dviratis kėpso nublokštas, moterys, iššokusios iš automobilių, puolė rūpintis jo vaiku. Končių perskrodė mintis: sūnui viskas gerai, bet kur tas mėšlo gabalas geldos vairuotojas? Anas pravėrė dureles, lyg ir norėjo išlipti. Končius šoko prie mašinos, ir jos vairuotojas, išgirdęs, kaip švokščia Končiaus plaučiai, greit užsidarė.
Vyras, kurio vaikas ką tik tįsojo perėjoje, raute išrovė geldos duris.
– Tu ką darai?
Vairuotojas, mažas žmogelis su dviem blizgančiais auksiniais priekiniais dantimis, rusiškai paklausė, ar vaikas gyvas. Nevykęs vyriokas su kvailu pūkais apsivėlusiu megztiniu.
– Gyvas, blet, – atsakė Končius ir užvažiavo vairuotojui per snukį, bet automobilio viduje nebuvo kur užsimoti, tad ištempė jį už krūtų laukan.
Rėkė:
– Kas čia tau, Doneckas, kad važiuoji perėjoj ant vaikų? A?
Vyriokas atkišo tuos savo du auksinius dantis ir staiga atsigavęs pragydo:
– Doneckas. Mes ten ant jūsų dėjom.
Nereikėjo to sakyti.
Končiui lyg dugną pramušė. Karas, naikintuvai, kaukiantys virš Vilniaus, kieti amerikonai kariai, snargliuoti vokiečiai „Makdonalde“, „Putin – chuilo“, skambantis stadione, ukrainietis, iškėlęs virš barikados Maidane pistoletą šaudo nesitaikydamas į Berkutą, ir jis, ranka prilaikydamas doneckietį, kad tas nepabėgtų, keliais spardo jam šikną, tas griūva, jį vėl kelia. Rankas staiga užplūdo pasiutusi jėga, lyg laisvalaikiu mėtytų žmones cirke.
Atsivedė spardydamas doneckietį iki perėjos. Kažką rėkė. Rusiškai, lietuviškai. Ką rėkė, pats nesuprato. Tai buvo panašu į bobos isteriją. Vairuotojas jau inkštė. Žmonės puolė iš savo automobilių. Švelniais rankų mostais, lyg dirigentai, diriguojantys valsą, ramino Končių: nusiramink, neužmušk visai to žmogelio.
Moteris paklausė:
– Ar reikia pagalbos? Liudininkų?..
Policija, teismai, baudos, advokatai – ūmai atitoko Končius. Treji arba ketveri metai tampymosi po teismus. Jis tą jau žinojo. Tūkstančiai pinigų velniop.
Ne, svarbiausia sūnus. Jis gyvas, ir netgi, atrodo, sveikas. Žiūri į tėvą – tokio jo niekada nematė. Sūnus neverkia. Jam naujiena ir avarija, ir tėvo išpuolis. Sūnus tik žiūri.
Paskutinį kartą Končius įspyrė gaideliui į šikną ir suriko:
– Begi otsiuda nachuj!
Tas nelaukė. Nukepėstavo iki savo geldos pasišlubčiodamas ir nuvairavo. Naujai atvažiavę automobiliai jau nekantriai signalizavo. Įvykio liudininkai laukė, ką vyras pasakys. Tas pačiupinėjo vaiko pečius, rankas, kojas. Vaikas stovėjo kaip mietą prarijęs. Tada Končius susirinko dviračius, nusinešė į kitą gatvės pusę. Sūnus jau nė per žingsnį neatsiliko.
Nuo šaligatvio pamojo automobilių eilėms ir jie, lyg sulaukę karininko įsakymo, visi vienu metu rovė iš nemalonios vietos.
– Mes apie tai niekam nepasakosim, – pasakė tėvas, ir sūnus, visai kaip ant kalno, tylomis linktelėjo galva.
Abu žinojo, kad taip ir bus. Vienomis istorijomis galima girtis, o kitomis – ne. Dviratis aliuminio rėmu liko visiškai sveikas. Sūnaus – įlenktu sparnu. Bet tėvas keliais rankos judesiais jį ištiesino. Tik labai atidus stebėtojas galėjo įžiūrėti, kad dviratis ką tik buvo patekęs po automobiliu.
Rolandas Rastauskas. Venecija tiesiogiai
2020 m. Nr. 3
Siužetas nedideliam apsakymui
Jokūbui Jacovskiui
1.
Jeigu narvelis gali ieškoti paukščio, tai kodėl šachmatų lenta negali ieškoti figūrų? Niekam, net ir jiems patiems, ne paslaptis – tai buvo beveik genijų kursas, į kurį visa Dailės akademija žiūrėjo tai per saugų atstumą, tai per didinamąjį stiklą. Penki vaikinai ir trys merginos atrodė it šeima, it kumštis, kurio smūgiai netruko virsti auksu. Pabaigę Akadę tuoj po paskutiniojo Nepriklausomybės paskelbimo, jie pirmieji įkūrė reklamos ir dizaino studiją, kurios gaminiai ilgainiui tapo garsesni už reklamuojamuosius. Jie pirmieji kaip lygūs su lygiais ėmė kautis su architektais dėl įvairaus plauko turčių aũkštų ir palėpių. „Mūsų užsakovų kapinės nenusileidžia jūsiškėms“, – juokaudavo bendrose užstalėse. Jie žaibiškai išėjo į tarptautinę areną, bet visus vadinamųjų vakariečių gundymus aptardavo savam rate, niekad neįjungdami balsavimo mašinos. Iš pradžių netgi laikė bendrą kasą, kurią vadino „Švarūs pinigai juodai dienai“. Žinoma, ilgainiui narių įnašai ėmė skirtis – moterys gimdė, vyrai neapdairiai pasiduodavo ledinių gražuolių vilionėms, o vienintelis žydas Zdiska persikraustė į Jeruzalę, kur plikdamas ir nežmoniškais kiekiais maukdamas spiritinius gėrimus beveik nebenusiimdavo kipos ir nebepaleisdavo automato. Jis sakydavo, kad svarbiausias Izraelį puošiantis dizainas – tai ginklai ir tik ginklai, o didžiausia jo gyvenimo svajonė – pavaryti iš arti į Banksy. Kursiokai žinojo, kad tai netiesa, jie dievino Roną Aradą, vėliau įdėmiai stebėjo kitų Holono technologijos instituto auklėtinių darbus, bet Zdiska tik juokdavosi, sukinėdamas tarp pirštų brangiausios tekilos stiklelį. Vėliau išvažiavo ir pati kiečiausioji – raudonplaukė Milda – į Daniją, kur vienos baldų kompanijos žilaūsis CEO jai žadėjo viską, išskyrus skyrybas su vaikų motina. O Vilniuje jau augo ir jų pačių vaikai, kurie po studijų tikruosiuose Vakaruose drausmingai pasuko gimdytojų pramintu taku – minėtąją reklamos firmą aštuoniukė netruko perleisti savo atžaloms. Tik biuro patalpas senamiestyje netoli Katedros – rūstų Valdo Ozarinsko jiems suprojektuotą loftą iš surūdijusio plieno, akinamo aliuminio ir bronzinio betono – paliko neliečiamas, beveik kaip muziejų, kuriame su saviškiais švęsdavo gimtadienius ir Naujuosius, prisiekinėdami po vidurnakčio, kad niekada čionai nesivedžioja svetimų moterų ar lieknų beatodairiškų jaunuolių su išpuoselėtomis barzdomis ir kuodeliais. Užbėgdami įvykiams už akių, pasakysime tik tiek: priesaikas kartais pasufleruoja demonai. Sudėtingi daugiataškiai užraktai ir kitos gudrybės (fokusai su akies rainelės kodu ar katino vardu) saugojo tą vietą nuo sparčiai besikeičiančio laiptinės kontingento – baltarusių milijonierių ar eskorto firmų. Kartą kažkoks akiplėša italas pabandė gretimam bute atidaryti neva svečių namus, tai Ignas – kurso seniūnas – kaipmat visiems laikams išrūkė neapolietį iš Marijos žemės. Sukčius it inkliuzas gintare amžiams liko pasieniečių kompiuteriuose – vietos Interpolo vadui Ignas ką tik buvo baigęs projektuoti kaimo pirties baldus. Aišku, ne viskas toje miniatiūrinėje bendruomenėje, šimtams klientų padėjusioje atsidurti grožio ir elegancijos zonoje, bet vengusioje bet kokios autoreklamos, buvo sklandu: štai jau kuris laikas nūnai berlyniečio Erdvilo sūnus Darius, vienintelis iš atžalų pasirinkęs tą pačią Akadę, metė ją po dviejų kursų, atsisakė tėvų paramos, o po jų skyrybų kiek pasitrynęs pas motiną, išdūmė paskui vieną klasiokę aktorę į Maskvą. Lietuvių kilmės rusų aktorių tame naujajame Niujorke buvo į valias (rusai sakydavo „nors tvenkinį tvenk“), tad Dariaus draugė nenužengė toliau vieno paiko serialo antrojo sezono, kuriame nuolat rodė savo vos įžiūrimus papus, vėliau veik nepastebimai įjunko į narkotikus, ėmė kelti klaikias pavydo scenas (ypač tai mėgo daryti restoranuose ir viešbučių balkonuose), nes Darius pamažu ir be jokių ypatingų pastangų tapo paklausiu fotomodeliu, o netrukus ėmė vaikščioti ir podiumu. Nors dirbo tik pagal sutartis, iš arti matydavo daug garsių ilgakojų modelių karvių akimis, būkime atviri, – dažnai be drabužių. Draugų prispaustas aiškindavo, kad tos perkarusios ilgšės nekelia jokių jausmų, išskyrus sunkiai tramdomą žvengą. Netrukus pakliuvo ir į garsiojo Josepho Statkaus akiratį ir tarp degančių laužų pagoniškos kolekcijos „Tikroji Juozo Lietuva“ premjeroje Kernavėje turėjo laimės savo kūnu užgesinti vienam vakarui iš Niujorko atskridusio legendinio modelio Vienaragės užsiliepsnojusią jaunosios suknelę. Vargšė net nespėjo per petį švystelėti simbolinės puokštės. Bet jų akys, kaip sakoma moterų romanuose, susitiko. Iš kur tas fainas bernas, jau nusiplovusi suodžius, klausinėjo draugių. Ai, dabar rėžia sparną Maskvoj aplink vieną artistę, o tėvas tai kažkoks žiauriai paklausus knygų dizaineris Berlyne, atsakė draugės. Telefoną, zuikeli, tau dar per anksti duot – pats supranti, o feisbuke manęs irgi nėra, instagramą tvarko agentūra, sumurkė į ausį naktiniame „elitinių“ svečių autobuse iš Kernavės, į tas supistas dūzges irgi neisiu, nes šeštą ryto jau reisas, o dieną sesija Pjemonte. O savąjį susakyk, velniai žino, gal būsiu toj jūsų Maskvoj. Mūsų Maskvoj, pagalvojo tada Darius, bet staiga suprato, kad gali laimėti tempą: tėvas dabar Vilniuj, tai nuvešim pačią į oro uostą. Ji nesipriešino. Gabeno kaip lobį miegančiu miestu, kuris ir dieną retai kada būna pabudęs. Ji pastebėjo jų stulbinamą panašumą: abu aukšti ir liekni, abiejų akys nuolat juokiasi, o veidai primena visus mėgstamus aktorius išsyk. Oro uoste Dariui pasirodė, kad jos ranka trumpam išnyksta Erdvilo palto kišenėje. Vaidenasi, nemiga kalta, pasakė sau. Ji apkabino abu iš karto, pasikėlė alkūnėmis ant jų pečių, trumpam sustingo ore, o nusileidusi apdovanojo kvapniais bučiniais ir išnyko eilėje. Matai, kokias žvaigždes laikom ant kuprų, tėvai, bandė pajuokauti Darius. Erdvilas staiga surimtėjo, leidosi klausinėt apie sūnaus mokslo planus, tas apsimetė negirdįs, demonstratyviai žiovavo, tad namo grįžo tylėdami. Erdvilo „namai“ tada buvo minėtoji kursiokų studija, kurią Darius buvo matęs vos kartą gyvenime. O, tai štai kaip tu fainiai įsikūrei, tepasakė. Žinok, apie tai mes niekam nepasakojam, atitarė Erdvilas kimšdamas pypkę. Dieną dar drauge papietavo Halėje, dar pasikalbėjo apie naują madą – knygų viršelius vien iš raidžių, dar pasidžiaugė motinos chemikės laimėta premija kažkokiam mokslininkų metiniam vidaus konkurse. Mėgino apsikabinti, bet tik negrabiai susistumdė, tada smagiai pasijuokė ir išsiskyrė kaip visad. Tokie dalykai, pagalvojo Erdvilas. Aš laisvas, pagalvojo Darius. Ir šitoj vos ne budistiškoj tuštumoj abiejų akyse prabėgo Vienaragė. Tiksliau, pražirgliojo spyruokliuodama ant kablų.
2.
Moterys su burbuliuojančiomis taurėmis virtuvėje pjaustė, kimšo, vyniojo, laistė, o paskui visa tai pašaudavo į kadaise brangiausią miesto krosnį. Konspiracinėje studijoje, kurią jie tarpusavyje vadindavo laboratorija, apskritai nebuvo įprastų ir prastų daiktų, bet ilgainiui „Bang & Olufsen“ aparatūra virto vintažu, tik Ozarinsko kėdės ir stalai atrodė nepasiduodantys laikui. Albumus, kuriuos užsakydavo Erdvilas, jie laikė sienoje už stiklo ir ant sraigtinių laiptų, tad kildamas į terasą, iš kurios atsiverdavo trečdalis senamiesčio, turėdavai peržengti per garsias pavardes ar kompanijas. Šįvakar jie in corpore rengėsi sutikti Naujuosius – net Zdiska nepatingėjo atskraidinti savo riebaus užpakalio. Jis vienintelis pernelyg žvaliai gyrė Vilniaus eglutę, kuri šiemet nušvisdavo tik užmynus ant gudriai Katedros aikštėje išslapstytų daviklių. Tai buvo Neringos dukters Vilmos projektas, o Neringą, guvią storulę – gausių išvykų po pasaulio muziejus, parodas ir muges organizatorę – Zdiska studijų metais buvo nelaimingai įsimylėjęs. Kaip tada sakydavo – beviltiškai įsikliopinęs. Dabar Neringa prižiūrėjo krosnį, bet vis tiek ištaikė momentą ir pakvietė drauges susiburti virš atversto „Žmonių“ žurnalo, kurio šios turbūt niekad gyvenime taip ir nebuvo rimtai atsivertusios – net tada, kai šalia piniguočių su amžinai per ilgais švarkais sušmėžuodavo ir jų elegantiškos figūrėlės. Minimalistiškai tobulos, sakydavo trečioji – gražuolė Oksana – kartais reikalo spaudžiama lietuvė, vis dažniau ukrainietė, vis rečiau rusė, o iš tikrųjų gudė. Na, iš bėdos dar ir lenkė. Ji pirmoji išdavė profesiją, pasuko į popieriaus biznį, vėliau prekiavo kirpyklų įranga – čia jau kursiokės, kaip interjero dizainerės, kartais atsirėždavo riebų kąsnelį. Oksana keitė vyrus jaunėjančia tvarka, patirdavo vis naujus persileidimus, darėsi plastines operacijas (viena pirmųjų Vilniuje susitvarkė sėdmenis), bet ilgainiui ėmė domėtis Rytų praktikomis ir dabar garsėjo kaip vis labiau populiarėjančio kuksando adeptė. Buvo laikas, kai jos fotografijos „Žmonėse“ pasirodydavo dažniausiai, tačiau pastaruoju metu ji darėsi vis abejingesnė blizgiojo pasaulio šurmuliui. O Bože, ne, sušuko dabar, išvydusi paparaco kadrus: jų tylusis pypkorius ėjo Berlyno Ku’Dammu apsikabinęs galbūt brangiausią lietuvaitės liemenį pasaulyje. Jofana, nesusivaldė Milda, gal čia vis dėlto feikas, juk jis visada būdavo į ką nors panašus – tai į Clooney’į, tai į Firthą? Tu, Bridžit, patylėk – čia šimtas procentų Erdvis, nukirto Neringa. Ir atsikrenkštusi perskaitė: „Skaudų išsiskyrimą su norvegų „Fish & Oil“ paveldėtoju Arne išgyvenanti naująja Kate Moss vadinama Vienaragė leidžia dienas nežinomo pagyvenusio berlyniečio draugijoje.“ Blemba, tai pasaulinė šlovė, ane? Dar buvo vaizdų iš nugaros: džinsuota Vienaragė su smėlio spalvos paltu ir baltais kedais, ir jų Erdvis – su juodu berberiu ir, sunku įžiūrėti, bene martensais. Užtat ranka ant palto matėsi puikiai. Ne, pasakė Oksana, čia ne martensai, senukas visada mėgo lengvą apavą. Čia bus klarkai, mergos, atminsit mano žodį. Arba kas nors absol sofistikuoto. Gal kokie Cole Haan American Classic, a? Oksfordų nevadinčiau lengvu apavu, neišlaikė Milda. Ne apie tai kalba, nutraukė ją Neringa, šį vakarą mes turim jį prispausti kaip reikalas – tarp mūsų niekad nebuvo paslapčių. Na, į jūsų sveikatą, kaip sako romanistai, prosit! Aš tai už poeziją, nesusilaikė Oksana, už klasikines formas! Tuo tarpu vyrai…
3.
Taip, tuo tarpu vyrai jau buvo aptarę Šarūno Jasikevičiaus performansus prie šoninės linijos (ar pastebėjot, kokios įdomios jo ausys – kaip kokio marsiečio?), eilinį architektų negebėjimą pasirengti Venecijos architektūros bienalei (Achilas niekad nepavys vėžlio, pardon, Estijos), tautą lengvai erzinantį naujausią Barto filmą (vaikai džiaugėsi, kad nematė jo mokykloje, – žaliųjų partizanų kultas būtų garuote išgaravęs), prisipažinę, kad jau seniai nebevaikšto į teatrą (į operą kartais dar dar, nes Brunonas, vadovaujantis kažkokiam vos kretančių repatriantų tarp 80-ties ir mirties fondui, vis parūpina kvietimų, o ta Asmik, nežinau, ką matot ir girdit jūs, bet, dievai mato, išties verta grieko), tada peršokę prie geopolitikos, čia po ranka atsidūrė botoksinis Putinas, pareiškęs, kad prieškarinis lenkų ambasadorius Józefas Lipskis buvo bestija ir antisemitinė kiaulė, pažadėjusi Hitleriui gražų paminklą Varšuvos centre už žydų išgabenimą į Madagaskarą. Putleris visiškai teisus, sušuko Zdiska, ir vėl įsipylė baltosios. Na, gal ne visai, pabandė gesinti ugnį penktasis – tylenis Arvydas – jis domėjosi istorija, ypač ta nepatogiąja, tad nacionalistai nuolat lįsdavo su prašymais suskelti dar vieną atminimo lentą kokiam istorijos vėtrose pasiklydusiam herojui. Veiksmas vis dėlto vyksta 1938-aisiais, Adolfas dar neapsisprendęs, jam atrodo, kad, padedamas rumunų, vengrų ir tų pačių lenkų, šį klausimą išspręs… Visi jie antisemitiškos kiaulės, visi kaip vienas, vėl riktelėjo Zdiska, ypač lenkai! Nurimk, tęsė Arvydas, tada apie galutinį sprendimą dar nebuvo nė kalbos, fiureriui vaidenosi kolonijos Afrikoje, tarsi būtų galima visus en masse kažkur išgabenti ir leisti jiems pabandyt įsikurti ten ar kur kitur, o lenkų URM’e būta dviejų frakcijų – aristokratų ir žydų, Lipskis priklausė pirmajai, ir visi jie, be abejo, gynė Lenkijos interesus. Gruzija aukščiau visko, kažkodėl subliovė Zdiska. Mes dabar sakom Sakartvelas, atsiliepė Ignas, beje, yra superinės čačos, tuoj atnešiu. Žiūrėkit, įsiterpė ir Brunonas, kartais man atrodo, kad Kremlius dabar mes holokausto kortą, ir mes ją žaisdamas su mūsų istorine praeitim – tai visiškai nauja, matyt, ilgai ir kruopščiai rengta operacija – tarsi eliminuojanti karą ir pakeičianti viską, Zdiska, tik tu nesupyk, vien žydų klausimu… Vargšai jūs, vargšai, Zdiska gailiai atsiduso ir tik numojo ranka. Viskas prašikta, pamenat tą Žibunto Mikšio rašmeninį lino raižinį, tuos pranašiškus du žodžius – taip reikėjo pavadint jūsų sąrėmius sutemose, tepasakė. Tada atėjo Erdvilo eilė, dešimt metų Berlyne buvo ne juokai, jis pamažu kilo karjeros laiptais – nuo eilinio „Suhrkampe“ ligi elitinio „Taschene“ ir vėliau vieno svarbiausių „Lars Müller Publishers“. Jo maketuotų leidinių laboratorijoje netrūko, tad kalba greit pasisuko vietinės rinkos link, kurios, reikia pripažinti, Erdvilas jau nebesekė. Tačiau Naujųjų išvakarėse niekas nebuvo nusiteikęs šnekėt apie profesiją ar karjerą, visi norėjo greičiau įkalti ir užkirsti (Brunonas, aiman, buvo jau nebe šio fronto karys, o Erdvilas irgi vartojo saikingai), truputį pasiguost dėl bėgančių metų ir iškylančių negalavimų, pasigirt vaikais, anūkais, marčiom ir žentais. Mildos danas liko namie su šeima ir katinais, o štai kursiokų antrosios pusės tradiciškai rinkdavosi pas Ignienę – didžiuliam name prie Trakų, kur Naujųjų rytą suvažiavusios jau visos frakcijos drauge eidavo į pirtį, srėbdavo kopūstynę, gurkšnodavo šampaną ir klausydavosi su dirigentu gyvenančio Brunono leidžiamos muzikos, kurią kartais nustelbdavo nebent kelių medžioklinių šunų lojimas. Erdvilas kalbomis apie Berlyną jų ilgai nekamavo, pritarė Brunonui, kad vakarinė dalis apšiuro ir apšepo, visa, kas geriausia, seniai rytinėje, bet jis labiausiai mėgstąs Kreuzbergą – su jo padoriais valkatomis ir jų keturkojais, sendaikčių krautuvėlėmis, kuriose niekas seniausiai nieko nebeperka, bet per klaidą išlikę pirmieji Berlyno hipiai vis dar atlinguoja prisiminti senų laikų ir iškeikti naujų „vystytojų“, kurie juos vis tiek iš ten neišvengiamai išgarins. Erdvilo studija buvo prie pat Walterio Benjamino aikštės kolonadų, tad jis pietaudavo netoliese (tarkim, kad ir „Cafe Bleibtrau“), ypač mėgo vietas, nekeičiančias interjero ir valgiaraščio. Savininkai ir savininkės pažinojo jį kaip vieną svarbesnių lankytojų, beveik žvaigždę, kurią kartais parodo per ARTE. Kai Peteris Handke gavo Nobelį, kažkas iš kolegų mostelėjo į laureato knygas „Bücherbogen am Savignyplatz“ vitrinoje ir paklausė, ar čia atsitiktinai ne jo viršeliai, tad Erdvilui beliko prisipažinti, kad taip, neatsitiktinai jo.
4.
Viena akim pastebėjau, kad jūs ten virtuvėj kažkaip žvaliai sudirgusios, pasakė Ignas. Ar nepasidalintumėt tais dirgikliais su biografijos partneriais? Kodėl gi ne, atsakė Neringa, kol antys su mažesniais palydovais spirga, galim ir pasidalinti. Tik bus tam tikrų sąlygų. Reiks sakyt tiesą ir nieko, išskyrus tiesą. Gal neverta, suabejojo Milda. Verta verta, atkirto Oksana, čia daugiau apie jausmus, o ne apie meilę. Oi ne, sukniaukė Brunonas ir dviem pirštais perbraukė maskara dažytus ūselius, jeigu bus ir vėl apie seksą, mano išangė suakmenės amžiams. Jūs pasirengę, paklausė Neringa. Kol lietuvių naciai dar nepradėjo šaudyti, mes, šviesos kariai, stovim kaip vienas, subliovė Zdiska. Jeigu neklausinėsit apie partizanų palapines, aš už, pasakė Arvydas. Po viešų pareiškimų apie, jo manymu, ne pačius geriausius Krašto apsaugos ministerijos pirkimus Arvydo firma patyrė kelis skaudžius konkursinius pralaimėjimus iš eilės. Negaiškim laiko, pasakė Erdvilas, aš tikrai pasiilgau tų mūsų nusirenginėjimų. Tai va, pradėjo Neringa, mes su mergom netyčia atsivertėm kalėdinius „Žmones“ – ir bloškė atverstą žurnalą ant plieninio Ozarinsko stalo. Visi pasislinko arčiau, Ignas net užsidėjo akinius – tai buvo tiksli Le Corbusier apvaliųjų replika. Stojo nejauki pauzė. Tada visi sužiuro į Erdvilą. Išmuštas raudonio jis bandė šypsotis, greitai pabaigė vyną ir nerangiai atsistojo. Nuo ko bėgi, lovelase, paklausė Neringa. Kaip nuo ko – nuo paparacų, atsakė jis. Plika akim buvo matyti, kad visa scena jį netgi savaip džiugina. Tai klauskit, nes Nauji tuoj ateis. Tu išties pakabinai tą manekenę, paklausė Ignas. Žiūrėkit, ištarė Erdvilas ir vėl atsisėdo, jeigu jūs manot, kad mes neišlipam iš lovos, šniaukiam koksą ir neišlendam iš klubų, tai jūs labai klystat. Taip, neslėpsiu, mes pažįstami. Ir faktiškai nieko daugiau. Galiausiai atkapstėm kažkokius giminystės ryšius – jos senelis, pasirodo, antros eilės mano močiutės pusbrolis – čiagi Lietuva, chebra. Tai dar nesuponuoja kraujomaišos, Erdvi, mėgino pajuokauti Milda. Jūs visi žinot, kad mano Darius jau kuris laikas sukinėjasi tuose sluoksniuose. Nereikia būt Šerloku, kad suprastumei, kas mus supažindino. Bet kažkodėl ant liemens tavo, o ne jo letena, nukirto Neringa. Vadinasi, man labiau pasisekė, nusijuokė Erdvilas, kratydamas iš pypkės pelenus. Padėjau jai sutvarkyt portfolio, keliskart patariau, kuriuos fotografus geriau rinktis… Na, dar sumaketavau porą katalogų merginos agentūrai. Portfolio, pakartojo Ignas, kaip kokiai pirmakursei iš provincijos… Ji kaunietė, priminė Neringa, taip kad beveik pataikei. Na, per daug neįsijauskit – jei pamatytumėt fotografų pavardes, nekalbant jau apie pačias nuotraukas, suprastumėt, kad tai ne provincija, o mados NBA, jau kiečiau pasakė Erdvilas. Gerai, tebus NBA, ir tu tas patarėjas, tas Prufrockas, beveik tėvo figūra, prabilo Oksana, bet čia gi minų laukas – ašaringi skambučiai po vidurnakčio, neišvengiami depresijos priepuoliai, kartais pasibaigiantys skrydžiais iš keturiolikto viešbučio aukšto. Ne skrydžiais, o kryčiais, pataisė Milda. O dar tiksliau – stūmiais, pabaigė Neringa. Nereikia ant manęs stumti, bandė juokauti Erdvilas. Ir tą pat akimirką ant stalo suskambo jo išmanusis. Neringa pirma pastebėjo skambintojos vardą. Erdvilas nepakilo, neišėjo į balkoną, o tik įjungė garsiakalbį – tarsi sėdėtų prieš prisiekusiuosius amerikietiškam filme. Oi, tik nepykit, visi susižvalgė išgirdę daugiskaitą, tie japonai tikri močkrūšiai, privertė atidirbt visą mielą dieną, jūs įsivaizduojat, telefus atėmė, į tulį lydėdavo, blemba, koks siaubas. Tik dabar su mergom grįžom į viešbutį persirengt, o vėliau kaip sutarta – pamojuosiu jums nuo tiltelio išeidama! Ir ačiū už nuorodą – tas žuvų restoranas „Al Colombo“ išties dalykas! Ten ir nusėsim po San Marco saliutų, ji neleido Erdvilui įsiterpti, tai bučiuoju jūsų gražias ir protingas akis, kas aš be jų! Gražias ir protingas, neišlaikė Brunonas, kas atsilaikytų! O tas vėlių tiltelis, paklausė Oksana, čia kur? Na, yra toks Venice live channel, paaiškino Erdvilas, ir vienas srautas transliuoja vaizdą tiesiog iš jos viešbučio Dorsodure: priešais dunkso „Palazzo Cini“ – itin ištaigingas muziejus su fantastiška baldų ir porceliano kolekcija prabangiuose interjeruose, pora vintažinių tiltelių per kanalėlį, kuris siekia Didįjį kanalą su praplaukiančiais vaporetais, kairėj trikampis krantinės šmotas, laiptukai į vandenį, čia pat prieplauka su šiukšliadėžių narvais – transliacija non stop kiaurą parą. Tiksliau, amžinai. Prie kyšančių stulpų gali švartuotis ir gondolos – kinų visuresybė reikalauja nuolat budėti. Ir ji, o gal ir visagaliai kinai, tau pamojuos prieš pat Naujus, žaismingai pasakė Neringa, tik mes jau būsim juos sutikę ir pamojavę kiniškų fejerverkų nušviestoms Katedros statuloms. Tu tik nepražiopsok skambučio, perspėjo Ignas. Paskambins išeidama, čia jau detalės, tarė Erdvilas. Tada atlaužė laptopą, ir netrukus ekrane nušvito ką tik nupasakotas vaizdas. Dešinėje it šmėkla praklibikščiavo gunktelėjusi senutė, tiltu ėjo vyras su šunimi. Pavaryk ant sienos, patarė Zdiska, bus netfliksas į namus. Su kokiu Vivaldžiu, skaitau, neblogai rimuotųsi, pasakė Brunonas. Tu skaitai mano mintis, sušuko Oksana, su „Metų laikais“! Kaip tarė – taip padarė, tik Arvydas prieš tai šnopuodamas nukabino didžiulį Čerapo paveikslą. Išties geras miksas, palinksėjo Ignas, viena koja mes tarsi ten, tik, deja, ne gondoloj. Viena koja mes jau senatvėj, atsiduso Arvydas. „Hotel American Dinesen“ kamera rodė tiksintį senųjų metų laiką: Vilniuje jau reikėjo eiti prie stalo. Susėdę aplinkui iš orkaitės ką tik ištrauktą paskrudusią antį su obuoliais, dar kelias minutes skyrė Venecijai, kurios bienalėje vos ne kasmet lankydavosi ir tarėsi pažįstą ten kiekvieną akmenį. Jų kolegos architekto dukra šiemet tapo viena iš bienalės aukso liūčių, tad pirmą taurę nutarė pakelti už neeilinį merginų laimėjimą. Už Lietuvos liūtą pasaulyje, sušuko Ignas, už naują tautinį žvėrį! Tada estafetę perėmė Erdvilas, jis padaužė pypke į stalviršį ir atsistojo su taure rankoje. Pamenat, mes kadaise sakydavom, kad yra tokia žmonių rūšis – niekieno. Jie trupučiuką egoistai, trupučiuką narcizai, visada užriestom nosim. Jie neatsiprašinėja, jiems nelengva kurti santykius, kadangi užjausti kitus, neslėpsime, jiems mažai terūpi. Na, o jeigu parūpsta, tai jau amžiams. Tokie žmonės gyvena tarsi patys sau. Jie šalti, bet sykiu pritraukia kitus kaip magnetas. Tokie žavūs drakulėnai, ar ne? Juos nelengva suprasti ir tuo labiau pajusti – jie, kaip mėgdavo sakyti mūsų žmogus Briuselyje, stebėtojai. Jų jausmus, emocijas ir troškimus valdo racionalus mąstymas ir apsaugo kažin kokia ledinė distancija – tokie nepasiduos bandos gundymams. Jie niekieno… Jiems taip paprasčiau… Bet štai tavo ką tik minėtas filosofas Europarlamente buvo trumpam pasidavęs politikų vilionėms, įsiterpė Arvydas. Tu neleidi man pabaigti, ramiai tęsė Erdvilas, apie tai ir kalba – kartais net narcizui kyla noras nuveikti ką nors klombos labui. Tyčia nesakau – žmonijos… Kuo tai baigiasi – jau kitas klausimas. Mano tostas – leiskime Naujiesiems išprovokuoti tokius kaip mes radikalesniam judesiui – išlįsti iš savo kiauto, bičiuliai! Čia iš vyro pozicijų pavarei, neištvėrė Neringa, ir dar sėkmingo visuose frontuose, visuose baruose – vos nepasakiau „kiautuose“! Na, blondinė pastorė mus su Rikardo sutuokė Stokholme, gaila, žinoma, kad ne Vilniuj, bet vis tiek palinkėkit mums vaikų, nusijuokė Brunonas. Vis dėlto stojot Dievo akivaizdon, nevidonai, puikiai žinodami, kad jokio Dievo nėra, sureagavo Zdiska. Dievas yra netgi tada, kai jo nėra, atrėmė išpuolį Brunonas. Kas nors žiūrit į laikrodį, pasitikslino Oksana, tuoj muš dvylika! Girdėjau pirmas petardas, pritarė Arvydas. Miško broliai iš medžioklinių pavarė, sukikeno Zdiska. Tada su šampano taurėmis ir dviem neatkimštais moeto buteliais jie pasikėlė į stogo terasą. Virš Vilniaus griaudėjo saliutai, dangų raižė fejerverkų pynės, Gedimino sapną įvaizdino lazerių šou. Pastėrusi Katedra su visais prie sienų besiglaudžiančiais pusplikiais šventaisiais atrodė patekusi išsyk į Kremliaus, Grozno ir karingųjų sakartvelų apsuptį. Gazos sektorius ilsisi, įgėlė Zdiskai Ignas. Turbūt gailiesi, kad neturi automato, pridėjo Neringa. Pasibučiuokim ir eikim šokt, paragino Oksana, reikia senus kaulus pajudint.
5.
Dramblotas Zdiska išmoningai purtė žilus gaurus Françoise’ai Hardy į taktą. Brunonas, kadaise „Lietuvos“ ansamblio vadovybės gundytas šlietis prie „pateptųjų“, apskritai neturėjo sau lygių ant parketo. Netrukus pasigirdo ir senieji italai, be kurių neapsieidavo jaunystės vakarėliai. Moterys virto merginomis, vyrai – kavalieriais. Mina ir Paolo Conte atrodė kaip šeimos nariai. Nekraipyk klubų – liustrą numuši, šaukė Ignas Oksanai. Santūrusis Arvydas vėl padarė tai, kuo garsėjo senovėje, – liuoktelėjo ant Ozarinsko stalo ir žaibiškai atsistojo ant galvos: kadaise tokia poza fotografuodavosi pasaulio megapolių gatvėse, aikštėse ir net fontanuose. Tik Erdvilas šokdamas vis žvilgčiojo į laikrodį – tą už partnerės kaklo užlaužtos kairės rankos judesį buvo įvaldęs tobulai. Ji paskambino be penkiolikos dvylika Venecijos laiku. Šokėjai sustojo, Brunonas patildė muziką. Už lango vis dar griaudėjo. Mes tuoj būsim ant tiltelio, nepražiopsokit, ji kalbėjo žvaliu, tačiau kiek prikimusiu balsu. Bus vaizdų! Mes pasiruošę, atsakė Erdvilas už visus, kurie kaip vienas pasigręžė į sieną. Pirmos tilteliu prašuoliavo trys stirnos su spalvotais puskailiniais. Erdvilas žinojo jų pavardes – Chloé François, Marion Delorme ir (trečią pamiršo). Netgi buvo sėdėjęs su jomis už vieno baro! O, neišlaikė Oksana, žiūrėkit, tai ji! Apšviestais laipteliais kopė mergina smėlio spalvos paltu. Atsidūrusi tilto vidury pašokinėjo iškeltomis į viršų rankomis. Matot mane, ne tiek klausė, kiek teigė savo visuresybę ir visagalybę. Visiems pasivaideno, kad ant tiltelio nuo jos atsiskyrė ir bemat išnyko už kampo dar viena figūra. Paskui dar kita. Ciao, mano brangus žmogau, skuodžiam pasižiūrėt saliuto į San Marco, jau ir taip žiauriai vėluojam, pranykdama šūktelėjo Vienaragė. Vėliau Neringa prisiekinėjo išvydusi besikaupiančią ašarą Erdvilo akyje. Na, jis beveik verkė, atviravo savo kirpėjai. Zdiska ėmė ploti, Arvydas tik palingavo jau ant pečių sugrįžusia galva. Sekasi tau, seni, tepasakė Ignas. Vaikai, mes visai pamiršom mano lašišą, susigriebė Milda. Bus vietoj deserto, tarstelėjo Neringa. Folijoje kepta lašiša su citrina ir rozmarinais trumpam nukreipė dėmesį. Mes nieko vienas kitam nepalinkėjom, bet viskas juk ir taip aišku, kramtydamas konstatavo Ignas. Jeigu pasaulis eina velniop, tai mums su juo ne pakeliui. Tai buvo tostas. Erdvilas vietoj taurės pakėlė pypkę ir kiek padvejojęs atsistojo nuo stalo. Čia per daug prismardinau, eisiu į balkoną, sorry. Don’t worry, atsakė Ignas. Jie nulydėjo kursioką žvilgsniais, beveik sinchroniškai atsiduso ir greitai išgėrė. Jūs nieko nepastebėjot, paklausė Zdiska. Kur, pasitikslino Milda. Kur vištos daro pur pur – ant to tiltuko, kur daugiau. O ką, įsiterpė Oksana, ten tokia klasikinė prieblanda, tik priekiniai laipteliai apšviesti. Gaila, negalim atvyniot atgal, pasakė Arvydas. Ten buvo toks keistas momentas, kai staiga ėmė ir padaugėjo figūrantų. Šilta, linktelėjo Zdiska, vieną, manding, pažinau. Nežinojau, kad Šerlokas buvo žydas, nusijuokė Neringa. Ne Šerlokas, o Šeilokas, pataisė Milda. O iš tikrųjų Taiklioji Akis, užbaigė Oksana. Jūs turbūt pamenat, kaip kadaise mokiau Darių aikido, nesidavė išmušamas iš vėžių Zdiska. Tai va, ranką duodu nukirst, ten buvo jis. O ne, sušuko moterys. Šūdas, ištarė Brunonas, tokie trikampiai žudo. Tikiuosi, prisimenat tą neapsakomo liūdnumo filmą su Binoške ir Ironsu. „Nepataisoma žala“, patikslino Milda. Na, čia turim lyg ir reversą – kentės tėvas. Visi kentės, tyliai atitarė Oksana, atminsit mano žodį. Bet mes, įsidėmėkit, tylim kaip pelės po šluota, įsakmiai paprašė Ignas. Visi netvirtai palinksėjo. Brunonas pagarsino muziką. Iš kolonėlių sklido lolitiškai klaidinantis Stinos Nordenstam balsas. „These fires never die / They told me this would help / I’m walking by the water“, dainavo mįslingoji slapukė. Figūra balkone atrodė it meškeriotojas su pypke rūkuose prie Danės. Arba ant Karostos molo Liepojoje. Gal jūs čia perdedat, ponia Neringa, suabejojo kirpėja. Sūnus irgi modelis, esu porąkart kirpus ir šukavus, vaikščiojo turbūt drauge podiumu arba atvažiavo tiesiog palaikyti – mūsiškių tame lygyje katino ašaros, be Vienaragės niekas ant greitųjų neateina ant liežuvio. Na, dar Edita, be abejo, atsiliepė Neringa. Ką jūs, Vienaragė dabar stipriai aukščiau, nukirto kirpėja. Nėr ko lygint. Erdvilas pabeldė pypke į stiklą. Išsišiepę kursiokų veidai priminė klounus. Laikas gyvenimą paverčia cirku, pagalvojo. Tada pažvelgė į aifoną ir pamatė praleistą sūnaus skambutį. Ir žinutę įkandin: Papa, su Naujais! Aš Milane, viskas okidoki. Mamutę pasveikinau! Chebrai linksiukai! Tavo Darius (be Girėno). Sukandęs dantyse pypkę patikrino atstumą tarp Venecijos ir Milano. 246 km leido lengviau atsikvėpti. Sūnelis siunčia linkėjimus, tarė žengdamas vidun. Pelenus nuo švarko nusivalyk, pasakė Neringa.
6.
Abu niekaip negalėjo pabaigti. Kai pagaliau išsivadavę iš rankų ir kojų gniaužtų atplyšo vienas nuo kito, ėmė žiopčioti kaip ištrauktos į krantą žuvys. Velnias, tu kažkokiais klijais išsitepliojęs, pasakė nusigręždama į sieną. Tada sugraibė tiūninguotą telefoną su brilikais ir svirduliuodama nustypčiojo į pelenų spalvos gyslotu marmuru išklotą vonios kambarį. Nepaleisdama išmaniojo sudribo ant unitazo, nusišlapino ir giliai įkvėpusi abiem nykščiais ėmė rinkti tai, kas praeitam amžiuj dar buvo vadinama SOS: Nenoreciau jusu prarast del savo tiesumo bet iliuziju irgi nenoriu puoselet man labai brangus musu romantiskai liepsnojantis rysys taciau aiskumas ir atvirumas jame yra gana reiksmingi!!! as seniai nejauciau tokio svelnaus ir neiprastai grazaus rysio su kitu zmogumi! aciu kad leidot tam atsitikt ir atleiskit jei vienu ar kitu budu nuvyliau… Kambaryje ant paklodės jos laukė didoka kartoninė Kubos cigarų dėžutė. Čia tau Laplandijos senelis kiek vėluodamas siunčia sniegelio, mostelėjo Darius. Manau, užteks visam zooparkui. Koralų kiemo lygis mane jau vimdo, atsakė ji, imdama dėžutę it barškuolę. Mes iš Naujanų, pamerkė akį Darius. Gali mest šliauką tiesiai į kanalą, jei nori. Tik pirma įsitikink, ar neplaukia kokia gondola su rusų banditais. Su tavo jobanais maskviečiais, atsakė ji. Klausyk, gal neputokim naujako naktį, pasiūlė beveik taikiai. Prekė aukščiausios prabos, visi laimingi. Jeigu jis žiūri į mus iš ten, ji pakėlė akis į prabangų krištolinį šviestuvą, norėčiau, kad dabar užsimerktų. Darius rengėsi tylėdamas. Po poros valandų atplauks kateris su žmogum, atsakingu už buhalteriją. Jį nuplukdys į Lido pralaukti dienos, ir tik tada – sausuma, automobilis, Milanas. Kol mąstė apie maršrutą, ji atnešė pinigus. Čia lygiai keturiasdešimt, pati tikrinau. Darius turėjo keistą įprotį niekada neskaičiuoti gryno. Tvarkingai gumele suveržtus dolerių pluoštelius įsimetė kuprinėn, kiek pasikuitė su užtrauktuku ir trumpam sustingo vidury kambario. Tu pameni, kaip tada vožeisi per Juozo šou, paklausė nežiūrėdamas į ją. Aš pamenu viską, atsakė ji, absoliučiai viską, zuikeli. Veidus, skaičius, žodžius. Teisingai, linktelėjo jis, tu juk stojai į matieką. Those were the days, my girl! Ji gulėjo ant pilvo, sunėrusi rankas virš galvos. Darius pajuto kūnu kylančią karštą įniršio bangą. Atsisėdęs šalia sugriebė ją abiem rankom už kaklo, atgręžė į save ir iš visų jėgų pabučiavo į lūpas. Pranyk, tepasakė ji. Pranyk iš mano gyvenimo, šūdžiau! Ką gi, gūžtelėjo, pasivaikščiosiu. Sorry, pasakė ji. Don’t worry, atsiliepė jis. Tėvas visada kartodavo, kad naktinė Venecija konkurencijos be. Laikas tuo įsitikinti. Tavo tėvas konkurencijos be, norėjo surikti ji. Taip ir eisi su visais pinigais, paklausė. Nesirūpink, turiu spynelę. Per pilvą irgi užsisega. Apie viską pagalvota. Viešpatie, koks tu supuvęs, ištarė nulydėdama žvilgsniu. Negirdimai uždaryti duris jos gyvenime mokėjo tik jis. Ašarodama atsigulė ant nugaros, rankomis tvirtai spausdama tarpkojį.
7.
Ketvirtą ryto išskydęs apkvaitusių žmogystų pulkas vis dar blaškėsi Venecijos labirinte. Darius ėjo apgraibom palei kanalą, netrukus atsitrenkė į didesnį, kuriuo pirmyn atgal plaukiojo iliuminuoti laiveliai su dainuojančiais ir šokančiais pasakų suaugusiesiems herojais. Teko pasukti atgal, atpažinti tiltą, kuriuo dar taip neseniai lėkė žiūrėti fejerverko į San Marco, neišvengiamai išblaivėti, vėl pasiklysti ir taip, kaip sakydavo dėdė Brunonas, ad libitum. Ad chujabitum, pataisydavo Brunoną dėdė Zdiska. Dieve, kaip norėčiau dabar būti su jais, pagalvojo Darius. Jo nedžiugino net šventiškai apšviesti rūmų fasadai, nes mes juk žinom, kas gyvena viduj. Tada įjungė telefone navigatorių ir po gero pusvalandžio atsidūrė antrosios didžiausios Venecijos aikštės Santa Maria Formosa prieigose. Čia turėjo švartuotis jo kateris. Artėdamas prie bažnyčios išgirdo skaidrų merginos balsą. Pirmą akimirką pamanė, kad pasivaideno, bet antrą jau žinojo, kad angelas iš tiesų gieda lietuviškai. Apėjęs pusapvales vaiduokliškas sienas, vėl atsidūrė prie vandens. Krantinėje aplink nedidukę merginą su gitara būriavosi tokie pat jauni atvejai. Darius prasibrovė artyn ir įtempęs klausą gaudė kiekvieną dainininkės žodį: „Apsivilkau gedulu tamsiu / Ir niekaip niekaip nebenusirengsiu / Niekam nebeparodysiu savo pabalusios odos / Paslėpsiu savo kaitrą nugesintą.“ Aušo šiltas pirmosios naujųjų metų dienos rytas. Darius ne iškart suprato, kad verkia. Ir jeigu kas atsispindėjo ašaroje – tai ta dainuojanti didžiaakė baltasienės bažnyčios fone. Jos balsas priminė tėvų dievinamą Stiną Nordenstam. Ranka nejučia sugraibė spynelę, paskui jis nusikabino nuo kaklo grandinėlę su rakteliu, atsisegė diržą ir atrakinęs kuprinę ištraukė gumele persmaugtą banknotų pluoštelį. Tada žengė į rato vidurį ir staigiu judesiu įkišo pinigus merginai į striukės kišenę. Ji tebedainuodama linktelėjo, bet Darius jau buvo dingęs – šito meno galėjo pamokyti kad ir Romos kišenvagius.
8.
Skrybėlėtas skustagalvis su ilgu juodu paltu sėdėjo nugara į kajutę laivapriekyje ir veidu į Darių, įsitaisiusį laivagalyje. Kateris buvo ką tik išplaukęs į lagūną, ir sūrūs šalti lašai vis užtikšdavo ant veido. Venecija tolo kaip sapnas, kurio jis nespėjo susapnuoti. Vyras berte bėrė žodžius su klaikiu rusišku akcentu, Darius sėdėjo tvirtai sukandęs dantis, neparodydamas, kad grabe mato tas paprastas kaip penkios kapeikos frazes. Kuprinė seniai gulėjo skustagalviui tarp kojų, seniai viskas buvo išsiaiškinta – ten beveik forty grand, tą „beveik“ netrukus teks suskaičiuoti jau Lido. Milanui mes irgi paruošėm dovanėlę, pasakė skustagalvis. Tu dirbi gerai, iš širdies, Maskvoje gausi premiją, kurios užteks ilgam. Mes pasirūpinom bobiškų žurnalų fotografais, kurie netrukus ims tave atakuoti – tai per daug nespurdėk. Pyderams irgi būk atlaidus – toks dabar trendas. Pavaidink skaistuolį, bet saiko ribose. Kilmės irgi neakcentuok – būk kaip tas anglas Niujorke. Tavo karjera mums gyvybiškai svarbi, tad padėsim visais įmanomais ir neįmanomais būdais, gražuoli. Jeigu turėčiau pistiką, nudėčiau jį be jokių, pagalvojo Darius. O tada ir tą vergą prie vairo. Jau matė, kaip jų kūnai, kiek pasisupę neramiam vandens paviršiuje, galiausiai nugarma gelmėn. Tik kraujo puta lydi ligi pat Lido.
9.
Igno vairuotojas laukė kieme, merse sprinteryje. Jie sustojo ratu ir suglaudę galvas apsikabino. Įdomu, katras mirsim pirmas, pagalvojo Brunonas. Kokia laimė, kad galim bent kartą metuose pabūt drauge, pagalvojo Milda. Zdiska ryja mane akimis, pagalvojo Neringa. Lubas reiktų pertinkuot, pagalvojo Ignas. Norėčiau pabust kur nors Provanse, pagalvojo Oksana. Kodėl man taip nebesiseka, pagalvojo Arvydas. Negaliu be jos, pagalvojo Erdvilas. Likęs vienas jis ne iškart pastebėjo, kad laboratorija idealiai sutvarkyta – niekas nebūtų įtaręs, kad prieš valandą čia dar buvo valgoma, geriama ir trypiama. Jis ilgai sėdėjo stikliniu žvilgsniu įsistebeilijęs į savo maketuotų knygų nugarėles lentynoje. Pabandė suskaičiuoti visas nuobodaus kaip laikrodžio ciferblatas gyvenimo moteris – jų buvo nedaug. Viena pacankė reivo motina, viena tvarkinga chemikė, viena pamišusi vaikiškų knygų iliustruotoja. Mažiau negu nieko, pasakytų Darius. Tada atsistojo ir įjungė laptopą. Kanalų vandenys teliūskavo sidabru. Tiltu praėjo pora svirduliuojančių tipų. Jeigu ji dabar išeitų ant tiltelio, būčiau laimingiausias žmogus pasaulyje. Nenorėjo jos žadinti. Susigūžęs kiurksojo Naoto Fukasawos projektuotos sofos kamputyje. Turėjo nejudėdamas pralaukti tas valandas tarp šuns ir vilko. Galėjo, žinoma, nusileisti į vis rečiau aplankomą Katedros aikštę, bet pėdinti sukultų šampano butelių stiklu ir vėmalais netraukė. Susigundė darsyk perskaityti jos žinutę. Ir tik dabar pastebėjo, kad baliaus triukšme pražiopsojo pačią pradžią: noriu jums pasakyt kad siuo metu neturiu partnerio bet santykiu be isipareigojimu yra pakankamai. Logiška, pagalvojo Erdvilas, negi galėtų būti kitaip. Galėtų, sakė jo tankiai plakanti širdis. Nutilk, atbukusi sena širdie, rašė akimis lubose. Net šriftą buvo parinkęs: MetaPro arba Quadraat. Toji priešaušrio statika pasibaigė snūdu ir audringu knarkimu. Erdvilas nežinojo, kad Ignas visur buvo prikaišiojęs stebėjimo kamerų. Pagaliau tai neturėjo reikšmės. Tėvynėje aušo.
10.
Žiaumodamas abrikosų džemu storai apteptą kruasaną, Darius viena akim stebėjo vietos žinias pailgam telike palubėj. Italų policajai rodė šviežiai iš kanalo ištrauktos merginos lavono nuotrauką. Ir prašė atsiliepti liudininkus. Nuryti kąsniai sustojo skrandžio prieigose. Nesuprasdamas bėgančios eilutės, kaip Travolta garsiajame meme ėmė gręžiotis į visas puses. Pustuštėje viešbučio pusryčių salėje sėdinti auksu apsikarsčiusi storašiknė pasakė: „Bednaya skandinavochka.“ Kąsniai nuslinko į vietą. Tada mašinaliai surinko išmaniajame žodžius, kuriuos Vienaragė naujam gyvenime kartkartėm rodydavo jų vaikams: Julka, ble, niekaip negaliu be tavęs, nė žingsnio negaliu be tavęs – ar matai, kaip taisyklingai ir gražiai rašau? Štai koks sentimentalus žvėris buvo jūsų papunis, pridurdavo.
11.
Erdvilas rytą kaip įkastas stovėjo Katedros aikštėje, abejingai stebėdamas vietos musulmonų bendruomenės „Ahmadija“ šiukšlininkus. Brunonas rašė žinutę svaigiam riebuiliui iš Johanesburgo, su kuriuo susipažino pilkojoje interneto zonoje. Milda skambino į gimdyklą Pagėgiuose. Neringa šokčiojo ant Zdiskos pimpalo brodą žeidžiančio „Novotelio“ numeryje. Arvydas ką tik atrakino spintą su penkiais medžiokliniais. Į kurį smilkinį trenkti – prisiminė Brodskį. Oksana skaičiavo kuksando meistro klasės išlaidas Korfu saloje. Ignas skubėjo pas Interpolo šefą pasiimti pirties vantų ir triušių pietums. Kokie gražūs lavonėliai, pasakė augintojui.
12.
Aš stojau kartu su jais, bet pralošiau sausai toms naujos tautinės nomenklatūros atžaloms. Jeigu atmintis nemeluoja, iš Čiurlionkės į dizainą tada nepralindo niekas. Vaikštau su dredais ir viso gyvenimo manta centre, kartais miegu skveruose. Kai kurie atpažįsta. Neringa neduoda, Oksana mažai, Arvydas eurą, Mildos nemačiau nuo pernai, Ignas pavaro kaip reikalas. Šėtonas Brunonas dažytais ūsais atstatęs krūtinę praeina kaip tas šimtametis jaunikaitis iš televizijos. Erdvio nemačiau nuo kunigaikščio Vildaugo mirties. O buvom neperskiriami. Aš paišiau geriau.
2020, Palanga
Andrius Jakučiūnas. Ką mes nužudėme
2020 m. Nr. 2
Romano fragmentas
Kai nusileido žemyn, Alexo mašina jau stovėjo kieme; ištiesinęs nugarą ir nepaleisdamas iš rankų vairo jis lėtai kramtė grūdų batonėlį. Skambėjo kjūrai. Ant priekinės sėdynės mėtėsi kažkoks raudonas skuduras – tai buvo kalėdinė nykštuko kepurė.
– Pamačiau prie Jovaro stotelės, – pasakė. – Paskui grįžau iš kito miesto galo, kad paimčiau. Nesąmonė.
Mašina lėtai slinko per Vilnių. Toks apgailėtinas greitis kėlė jausmą, kad jiems trūksta veržlumo, o jausmas, kad nėra veržlumo, neleido nepaisyti ribų. Užburtas ratas.
– Gal nori pavairuoti? – paklausė Alexas, kai jie išvažiavo į tuščias Naujamiesčio gatves.
Ne, ji nenorėjo. Tąsyk sutiko, nes tai buvo kas kita nei vairavimas. Tai buvo skrydis virš bedugnės. Nesantis, niekada nebuvęs tiltas. Taiklus smūgis į centrą. O dabar jis siūlė tiesiog pasukioti baranką.
– Ar tu manai, kad ji ką nors reiškia, ta kepurė? – paklausė ji, kai jiedu degalinėje pirko kavą.
– Kol kas nieko.
Kaip patyręs žaidėjas jis žinojo, kad prasmė atsiveria lėtai, – svarbiausia jos neskubinti, neprievartauti, nesiekti išaiškinti. Gali būti, jis netgi jautė, jog tai, ką reiškia nykštuko kepurė, kažkokiu būdu yra įsiterpę tarp jų, sukėlę stygių arba trūkį, neleidžiantį jiems iki galo vienas kitu pasitikėti.
Abu žiūrėjo į ant strypelių besisukančias dešreles, kurios, blizgėdamos nuo riebalų, atrodė nepadoriai. Buvo jausmas, kad kažkas išbando jų kantrybę lėtumu, užlaikymu, suvaržymu.
– Galvoju apie vargšą Vycką, – pasakė Alexas.
Tai buvo vienas bendrabučio personažas, Visagino rusas, kuris, mylimajai išdavus, užsirakino mašinoje įjungtu motoru ir nusinuodijo.
Alexas jį prisimindavo, kai norėdavo pasakyti ką nors simboliško, bet nežinodavo, ką būtent.
– Vycka buvo didvyris, jis nužudė savo priešus. Kitaip ir būti negalėjo… – Patylėjęs pridūrė: – Jis ir buvo pats didžiausias savo paties priešas.
Jie lėtai pakilo į kalną, nuo kurio vėrėsi bekraštė nakties juoduma, trikdoma vos kelių iš paskos judančių mašinų šviesų – miesto žiburius užstojo kita kalva. 101. Vienišos lempos apšviestas kelio numeris paslaptingai žibėjo šalia juodų sudegusio pastato grebėstų.
Šviesa išryškino atskiras detales, ir atrodė, kad visa naktis, – kaip tai, ko turėti jiems neskirta, – yra iš nuodėgulių sudurstyta struktūra, subyrėsianti vėjui papūtus.
Kai jie išsuko iš kelio ir automobilis smėlėtu keliuku ėmė riedėti į laukus, ji pamanė, kad Alexas ieško nuošalios ir romantiškos vietos pasimylėti. Tačiau sustojęs ir užgesinęs šviesas, kurios, anot jo, trukdė pamatyti „tamsos vidų“, įjungė muziką.
Kjūrai skambėjo niauriai – jos nuomone, likęs su šaltu įmantriu skambesiu, Alexas elgėsi akiplėšiškai. Juo labiau kad jis iš tikrųjų klausėsi muzikos, ne jos toje muzikoje ir ne savęs.
– Nepatinka muzika? – paklausė, pasukdamas galvą jos pusėn, bet neatitraukdamas akių nuo tamsos, kurios sodrumui, matyt, jautėsi įsipareigojęs. – Turi patikti. Nes tai gera muzika.
Vos tai pasakęs išlupo kasetę iš magnetolos ir įkišo kitą. Iš garsiakalbių smogė kažkokia balkaniška melodija, anksčiau girdėta tik Kusturicos filmuose, ji pulsavo desperacija, sumeluotu arba tiesiog egzotišku veržlumu, koks jos gyvenime neegzistavo.
Ji demonstratyviai išlipo lauk ir uždarė dureles. Muzika nutolo, liko viduje, girdėjosi tik slopus, laikrodžio tiksėjimą primenantis ritmas, prasimušantis pro stiklą. Tačiau vos jai prisidegus cigaretę, mašinos langas prasivėrė ir muzika ištrūko į lauką, ėmė daužytis kaip aklas ir erdvėje pasiklydęs šokėjas.
– Tu neklausai. Tu turi klausyti, – pasakė Alexas. – Argi tau nepatinka?
Šarlotė numetė cigaretę ir grįžo į automobilį.
– Gal norėtum biškį patildyti? Tiesą sakant, man sunku įsijausti.
– Ar tu užmiršai, kad mums linksma? – jo balsas juvelyriškai tiksliai užpildė tylos tarpą tarp dviejų dainų.
Vaizdas jos akyse persisuko. Pakelės degalinė, Lėja, didelis čipsų pakelis. Be abejo, Alexas žaidė – bet ne su kokia nors abstrakčia prasme, kurią jiedu drauge išplėštų iš aplinkybių ir ryžto joms nepasiduoti, o su ja, iš jos.
Jis pagarsino muziką ir atidarė duris.
– Mes džiaugiamės! Jėėė! Jėėė! Jėėė! – pliaukšėdamas į taktą delnais Alexas išlipo iš mašinos ir ėmė šokti. Jo šviesi nugara nakties juodumoje priminė beformę trūkčiojančią dėmę.
Vieną mirksnį atrodė, kad jam pasimaišė protas, bet, žinoma, jis buvo įskaičiavęs ir tai, kad ji taip pamanys (ir – be abejo – tai, kad tuo nepatikės).
Alexas įlindo į mašiną ir dar pagarsino muziką. Tada sučiupo ją už delnų ir po sekundės paleido, nučiuoždamas jos pirštais – lyg tikrindamas, ar ant jų neatsirado naujų žiedų.
– Tu irgi šok. Reikia šokti, – pasakė. – Tu niekaip nenori pripažinti fakto, kad mums linksma.
Jo balsas skambėjo liūdnokai, ir ji pajuto: jei ji nenusileis ir neis su juo šokti, jis padarys nesąmonę. Kokią – nesvarbu, bet tai bus didelė, galbūt nepataisoma klaida.
– OK, šokam.
Ėmus judėti viskas nutolo – mašina, naktis, Alexas. Ji nebegirdėjo muzikos – jautė savo kaulus: kokie jie tuščiaviduriai ir kaip juose skamba muzikos aidas, kaip minkštai į žemę atsiremia kojos – žemę, kuri taip pat yra kaulai, daug kaulų, daug trūksmingų agonijos judesių, ji yra puvimas, trūnijimas, tęžmas, šūdai, šūdai, šūdai, daug šūdų. Pasaulis yra mitybos ir puvimo ciklas. Šūdai ir chlorofilas, chlorofilas ir šūdai. Žalia ir ruda, ruda ir žalia.
Jie net neprisilietė vienas prie kito. Reikėjo šokti su savim, su savo maistu pilve, su krauju, kuris suko juose absurdišką ratą.
Nerimas virto azartu, naktis prisipildė nuojautos, kad prasmė – yra. Jo ranka slystelėjo juosmeniu ir sugavo besiblaškančią šaltą jos alkūnę.
– Varom, – sušnabždėjo.
Ji žinojo, kad Alexas neturi tikslo. Tikslo apskritai nebuvo. Jis turėjo rastis iš pastangų jo siekti, iš jo neįmanomumo – jei taip galima pasakyti. Tuo Alexas jai buvo artimas – artimiausias iš visų kada nors sutiktų žmonių.
Mašina išriedėjo takeliu į plentą, ir tada Alexas nuspaudė greičio pedalą. Abudu staiga pasijuto išsivadavę iš lėtumo, iš to tempo, kurį uždavė besisukanti dešrelė degalinėje. Viršum plento pakibęs pilnas mėnulis brėžė ant kapoto spindintį taką.
Jaukiai šniokštė ventiliatorius.
– Man kartais vis dar atrodo, kad Vycka gyvas, – pasakė Alexas.
Tik po kurio laiko ji suvokė, kad mašina juda ne į tą pusę – tolyn nuo miesto.
– Tuo geriau, nereikės mažinti greičio, – jis neatrodė nustebęs. Už lango pralėkdavo ženklai su keistais vietovardžiais – Vėliučionys, Šatrininkai. „Kena 10“.
– Nenuvažiuosim toli, ten Baltarusija.
– Tada įlipsim į medį ir pažiūrėsim, kas Baltarusijoje. Galėsim ten ir pasidulkinti. Dar niekada nesidulkinau medyje, spoksant Baltarusijos pasieniečiams.
Buvo sunku suprasti, ar jis juokauja, ar kalba rimtai.
– Gal parūkom?
Alexo ranka išsitiesė link lentynėlėje gulinčios kaukolytės-žiebtuvėlio, ir tą akimirką, su keiksmais jo lūpose, automobilis pašoko į orą ir metėsi į šalį, nuslydo kelkraščiu ir, pavojingai kelis kartus apsisukęs aplink savo ašį, sustojo.
Alexas iššoko iš mašinos ir instinktyviai, tarsi važiavimas dar tęstųsi, pabėgėjo kelis žingsnius į priekį.
– Kur ji, po galais? Kas čia darosi?
Taip, tai skambą keistokai, bet: ar ji nemačiusi voverės?
Sustojo pro šalį važiavusi mašina. Jos žibintai apšvietė juodus vingiuotus brūkšnius, kuriuos ant asfalto paliko jų automobilio padangos.
– Gal reikia kuo nors padėti? – paklausė pro atsivėrusį langelį ramus, beveik nuobodžiaujantis vyriškas balsas.
– Ne, ačiū. Mes stebime voveres, – skubiai tarė Alexas. Jis norėjo, kad gelbėtojai greičiau dingtų ir paliktų jį vieną su savo vizija.
Langelis užsidarė. Tai, kas prieš akimirką buvo veidas ir turėjo burną, pasislėpė už jo. Mašina nuvažiavo praktiškai be garso, tarsi nusklendė oru.
– Ji buvo čia. Ji tikrai tupėjo čia, – jis bedė pirštu į tašką asfalte. – O paskui – čia. Nebuvo taip, kad aš apie tai tik pagalvojau. Aš tai mačiau.
Jam (jei teisingai jį suprato) voverė buvo tamsus siaubas, iki galo neatsiskleidusi, į laisvę ištrūkusi metafora – „tai“. Voverė – šuolis, kuriame natūraliai, be jokios minties prievartos egzistavo struktūra, sujungianti pradžią su pabaiga, kairę su dešine, priekį su galu.
Bet jis, pasišviesdamas kaukolyte, vis tiek kruopščiai patikrino ertmes tarp korpuso ir ratų – matyt, slapčia vylėsi (arba slapčia bijojo) pamatyti sutraiškytą ir suplotą voverės kūnelį.
Paaiškėjo, kad išlinko ašis – pradėjus greitėti, ratas imdavo baladotis į korpusą ir tekdavo stabdyti mašiną, kad ši nepradėtų laužyti savęs. Didžiausias greitis, kokį buvo galima pasiekti pernelyg nerizikuojant saugumu, buvo keturiasdešimt kilometrų per valandą.
Staiga viskas tapo toli – net prasmė, bet kokia prasmė.
Jai pasirodė, kad mato ano vairuotojo, kitados vežusio juos pro tvenkinius, veidą – inercijos veidą, savęs nesuvokiančio skausmo veidą; veidą uolumo, lydinčio save prie kapo duobės.
Žaidimas tapo didesnis už juos, apskritai už bet ką, ką jie būtų galėję išgalvoti.
Alexas sustabdė mašiną pakelėje ir užsirūkė.
Ar ji buvusi Šumske? Ten esanti bažnyčia su dideliu lotynišku užrašu – Jesu in te confido ir dvaras, taip pat buvęs dominikonų vienuolynas. Gal jie galėtų pabandyti jame apsinakvoti?
– Ten visi kalba lenkiškai, o maisto parduotuvėje gali įsigyti Jėzaus ir Marijos statulėlių.
Jis neabejojo, kad ji pritars.
– Varom.
Miestelyje nebuvo nė gyvos dvasios, neveikė net degalinė, kurioje Alexas ketino įsigyti sausainių. Bažnyčios vartai taip pat buvo užrakinti, bet Alexas vis tiek trumpai išdėstė jos istoriją, prakišęs ranką pro vartų virbus ir rodydamas frontono detales, vos vos apšviečiamas gatvės žibinto.
Jo transformacija į gidą atrodė šiek tiek fantasmagoriška, o miestelis – netikras, kažkuo primenantis žaislinį klijuojamą miesto maketą, kurį iš dėdėero jai vaikystėje parvežė dėdė, todėl rodėsi, kad netrukus ore pasklis jaukus silikatinių klijų kvapas.
Caro valdžia 1865 metais bažnyčią pavertusi cerkve, o tris šimtus parapijiečių prievarta užrašiusi stačiatikiais. 1866-aisiais ji pašventinta jau kaip cerkvė. 1917-aisiais grąžinta katalikams, bet pamaldos čia laikomos tik lenkų kalba. Beje, 1812 metais čia visai neblogai pasidarbavusi Napoleono kariuomenė – išvogti liturginiai reikmenys, apgriautas vienuolynas…
Atrodė, kad tapęs smulkmeniškas jis nori nusiplauti nuo avantiūrų, į kurias jiedu galėtų įsivelti.
– Ar mes lipsime į medį? – paklausė Šarlotė, jausdama, kaip jos žodžiai išsisklaido vėsiam ore, nesusijungia, nepradeda reikšti to, ką ketino pasakyti.
– Ne, – jis perbraukė delnu sau per plaukus. – Juk mums ir taip linksma, ar užmiršai?
Kadangi Šarlotė buvo alergiška silikatiniams klijams, jai neleido klijuoti savo miestelio – maketas kartu su jam priklausančia žaislinio geležinkelio atkarpa atiteko sesei, neturėjusiai problemų nei dėl klijų, nei dėl guašo, nuo kurio Šarlotės veidą taip pat išmušdavo keistomis raudonomis dėmėmis.
Ji verkė ir klykė, iš nevilties apkandžiojo rankas tėvui, paskui bobutei, ir taip pasiekė nedidelę pergalę – jai atiteko visos įvairių biurgeriškų profesijų atstovus vaizduojančios figūrėlės, skirtos papuošti ir apgyvendinti plastikinį miestą. Aida liko su vaiduokliškai tuščiu, negyvu miesto pavidalu, – ir niekada jai už tai neatleido.
Trenkė mėšlu ir kažkuo panašiu į agurkus.
– Negi jie visi išmirė? Dar tik vienuolika – realiai dar niekas negali miegoti, ką tik baigėsi „Vakaro žinios“.
Alexas paskambino vienuoliui, kuris prižiūrėjo piligrimų namus.
– Zarezerwowaliśmy pokój w Waszym hotelu. Dwuosobowy. Jedna noc. Tak, tak. Dziękuję bardzo. Będziemy za pięć minut…
Nė nebandė slėpti, kad planas apsistoti vienuolyne – ne spontaniškas. Arba buvo tikras, kad ji nesupranta nė žodelio lenkiškai.
Tai buvo mažas, nejaukus kambarėlis, į kurį vos metęs akį galėjai suprasti atsidūręs provincijoje – per ryški, natūraliai susiformavusią paslapties atmosferą griaunanti sienų spalva, pigios apdailos medžiagos ir „paveikslai“ – į plastikinius rėmus įvilktos žurnalų nuotraukos, dvi ankštos lovelės, ypač nepatogios sustumti, bet iš pažiūros per siauros, kad būtų įmanoma dviem žmonėms normaliai sutilpti vienoje.
Viršum stalelio, ant kurio buvo padėtos dvi stiklinės, dvi lėkštelės, tačiau tik vienas puodukas, kabojo Švenčiausios Marijos abrozdėlis, kuriame ji buvo vaizduojama su aukso karūna kybanti viršum kažkokio miesto – regina mundi. Net aukso tvykstelėjimas, jo reikšmė šioje buities banalybėje neturėjo prasmės svorio – tai (kaip ir neva paauksuota pigaus puoduko ąsa) tiesiog nieko nereiškė. Wszystko jak sen wariata śniony nieprzytomnie, – viskas kaip sapnas, susapnuotas be nuovokos esant.
Alexas vaikštinėjo po kambarį pirmyn ir atgal, – rodos, labiau mechaniškai, atkartodamas ciklą, į kurį papuolė mintis, nei ko nors ieškodamas. Priėjęs prie lango, pervėrė pirštus pro užuolaidų tinklo kvadratines kiaurymes ir juos įtempė; veide pasirodė kvailoka šypsena.
Neturėdami ką mąstyti, jie viską išbandė pirštais. Kelissyk įjungė ir išjungė elektrinį virdulį, kuriame buvo šiek tiek vandens, ištyrė lovos užtiesalą. Kaip aklieji, atsidūrę nepažįstamoje aplinkoje, kurią žūtbūt privalo prisijaukinti, iščiupinėjo sienų apmušalus ir staltiesę. Lytėjimas buvo paskutinė viltis įveikti fiziką, žengti anapus nykybės, kurią įkūnijo įsivaizduojama anksčiau čia nakvojusių piligrimų eilė, sąmonėje pati virstanti nerangia, banaloka struktūra, negalinčia paaiškinti nei pasaulio, nei savęs.
Tačiau vienas prie kito neprisilietė – liesti vienas kitą atrodė pernelyg banalu.
Daugiau nieko nebuvo: nebuvo jaudulio, kuris kyla, kai sėlini prie prasmės, kai jau tarytum ją matai, bet dar negali pastverti, nebuvo išblaivinančio, kryptį rodančio tikslo.
Alexas pabarbeno į sienas ir kėdžių atkaltes. Tada įvirto į lovą ir pabandė joje išsitiesti, ir tai jam beveik pavyko, nors kojos ir galva stipriai įsirėmė į jos galus.
– Puiku, – pasakė jis. – Tiesiog labai puiku.
Tarytum jo balsui paveikus, už sienos kažkas atsikabino ir sunkiai lyg į grindis dunkstelėjo. Pasigirdo kūdikio klyksmas.
Alexas sukluso. Matyt, jį užvaldžiusi mintis, kad būtų galima gražiuoju arba klasta įsiveržti į kambarį, kuriame yra kūdikis, ir sunaikinti, bent jau pakeisti reikšmę, pasisotinti tuo, kad jų sąmonėje motina su kūdikiu virstų prasmės gniutulu, kurį jiedu kaip kregždės lizdą iš purvo gabaliukų būtų sulipdę iš baimės, kad liko vieni.
Galbūt netgi ėmė kurti scenarijų, kaip tai padaryti: koks galėtų būti pretekstas? Ką pasakytų tai mamai, kurios kūdikis sudrumstė tylą? („Būkite tokia miela, gal nusukite galvelę savo kūdikėliui? Visai negalime užmigti. Dziękuję bardzo.“)
Buvo neįtikėtina, kad jis tai išgirdo – kas buvo jos, į ką turėjo teisę ji viena.
– Ar čia kas nors buvo? – paklausė Alexas.
Ji papurtė galvą. Pasakiusi, kad tai buvo kūdikis, ir parodžiusi, kad girdėjo tą patį, ką ir jis, būtų jautusis pernelyg atsivėrusi. Tai rodė, kaip giliai vienas kitame jie buvo – jo intuicija gaudė teisingus signalus, bet ji net ir jam negalėjo suteikti teisės į savo pasąmonę. Be to, jis jau per daug nežinojo – t. y. ji per daug nuo jo nuslėpė, – kad tai, ką išgirdo (arba ką išgirstų – jei ji nuspręstų jam papasakoti apie Sofi, tėvą, Thomą; apie tai, – turbūt labiausiai apie tai, – kad neįstengia pamiršti to žiedo, išriedėjusio iš jo rankinės), jis galėtų priimti be išankstinių nuostatų.
Kišenėje pyptelėjo mobilus telefonas. „as tave miliu, – rašė Sofi, – uzknisa kiekviena minute kai nera taves kiekviena valanda ira sudas viskas sucks.“
Šarlotė atsargiai atsigulė šalia Alexo – keista, bet ankštoje lovelėje, kurią jie atėję įvertino kaip netinkamą miegoti dviem žmonėms, užteko vietos gulėti nesusiglaudus. Vis taip pat nepaliaujamai, kaip seilėmis užspringdamas garsu, kuriame skambėjo įniršis ir priekaištas dėl gimimo, dėl pačios būties, suteikusios jam plaučius, už sienos žviegė kūdikis. Aklas, įdūkęs, nuo savęs paties pakvaišęs riksmas apraizgė kambarį ir įtraukė juos į save, jie buvo du riksmo kūnai, du vienodomis, bet nelabai suderinamomis reikšmėmis iškritę kauleliai.
Vienu metu šalia kūdikio riksmo – ar net riksme – pasigirdo kažkas panašaus į meilės aimanas; atrodė, kad savo gimties siaubo draskomas kūdikis pradeda save savo tėvų ristynėmis ir tuo pat metu jau gargaliuoja savo būsimoje agonijoje. Šio riksmo fone glaustis, liestis, patirti net ir nekaltą intymumą atrodė šventvagiška. Jų laukė ilga bemiegė, beaistrė naktis – su plevenančiu mirties šešėliu ir pro langą makabriškai žvelgiančia pilnatim.
– Thomai, – pasakė ji ir pati užspringo savo balsu, jausdama, kad pasakė kažką, ko ir pati iki galo nežinojo, netgi nebuvo išdrįsusi pamėginti suprasti; kažką, ko, anot jos, vos spėjusios mintyse išsprūsti iš jo šiltų delnų, nebuvo.
Alexas nekrustelėjo, apsimetė negirdėjęs arba iš tikrųjų buvo tiek įsigilinęs į kūdikio riksmą, kad nesuvokė žodžių.
– Mes šiandien nemiegosime, tai neįmanoma, – tarė ji, ir tarytum išpirkdama kaltę už tai, kad supainiojo jo vardą su vardu žmogaus, kuris jai visada liks svetimas (ir ji tai suvokė skausmingai aiškiai), švelniai pridūrė: – Alexai.
Tą akimirką kažkas triokštelėjo palei grindis ir, netekusi atramų, lova iš lėto nusviro, jiedu abu atsidūrė ant žemės.
– Neįtikėtina, tiesiog neįtikėtina, – pasakė Alexas.
Jis nusileido į kiemą, kur stovėjo automobilis, ir po kurio laiko grįžo su plaktuku ir trim skirtingomis vinimis. Lova netrukus vėl stovėjo ant kojų – ir daug tvirčiau negu prieš tai.
– Žaisime kauleliais, – pasakė.
Buvo sunku suprasti, ar tai klausimas, ar sprendimo, kurį priėmė jis vienas, įvardijimas. Bet ji ištraukė iš savo kuprinėlės kauliukus ir padėjo ant stalo – šalia plaktuko.
Jie dažnai žaisdavo „Yatzi“, kurį vadindavo „pokeriu“ arba „kaulų pokeriu“ – tai buvo vienintelis būdas užpildyti tuštumą, kai nežaisdavo menkės.
Kūdikio žviegimas dar pagarsėjo ir užpildė visą kambarį, bet tylos, kaip rodėsi, sustingusios viršum jo (arba jame pačiame – negirdimuose riksmo tęsiniuose, tame, ką ji pavadino „riksmo galiukais“), kraupybė – liko: garsas jos neveikė – jis tik išryškino jos didybę, rodė, kokia ji baisi ir neaprėpiama.
Iš delno ant stalo plokštumos išbirę kauleliai staiga prarado savo fizinį kūną ir virto žvangesiu, sudrebinusiu kūdikio, o gal ir ne tik kūdikio – pačios būties, troškimo pelnyti, ko nevertas, – balsą. Jai iškrito daug skirtingų nedidelių skaičių, iš kurių nesusidarė jokia kombinacija, o suma buvo niekingai menka.
– Na, paskutinius kelis mėnesius tau nesiseka, tu gi žinai, – paguosdamas pasakė Alexas, nors jis, aišku, suprato, kaip mažai jiems abiem rūpėjo pergalė arba pralaimėjimas.
Jo balsas nuskambėjo kaip liūdna ištarmė, pasmerkianti ją, juos abu klyksmui, susaistanti su paūmėjimais ir trumpais atokvėpiais, kuriais jis tęsėsi. Atrodė, kad klyksmas kaskart kaip kauleliai išmetamas ir išbyra ant didžiulės viršum įsivaizduojamos bedugnės pakabintos skardos. Ranka, kuri jį meta, – nematomo kūno, priklausančio tai bedugnei, kryčiui, neįmanomybei pasakyti žodžiais, dalis.
Alexui irgi iškrito, jo žodžiais tariant, „kažkokia nesąmonė“.
– Išbrauk mažąją seriją, – iki galo išklausęs krintančių ir ant stalo plokštumos besivartančių kaulelių garso, pasakė jis.
Jis bijojo pripažinti, kad metimo vertė slypi ne skaičiuose, bet tame, kaip garsiai ir ilgai jie barškės.
Laikas slinko neįtikėtinai lėtai, naktis nesitraukė – netgi pradėjus brėkšti, mėnulis liko danguje, tik ėmė blykšti ir blukti.
Krintančių ir ant stalo šokinėjančių kaulelių garsas susipynė su kūdikio žviegimu – atrodė, kad visas vienuolynas purtosi ir žvanga.
– Tai yra nykiausias šūdas, kokiame esu buvęs. Nekenčiu piligrimų. Nekenčiu Kristaus.
Alexas atsistojo ir ėmė vaikščioti pirmyn ir atgal, stabtelėdamas ties Marija, kuri sklendė virš miesto jo akių aukštyje. Nebuvo ką pasakyti vienas kitam – abu jautė, kokia nevykusi šįsyk menkė ir kaip sunku bus pripažinti, kad nieko neišėjo – nei žaidime, nei (turbūt) kaip porai.
Tikriausiai neturėdamas kur dėti rankų, Alexas pravėrė spintos duris ir šūktelėjo:
– Pažiūrėk, kas ten yra!
Vienos iš lentynų gilesniame kampe, dešinėje pusėje, gulėjo baltalukštis kiaušinis.
– M dydis. O gal vis dėlto L.
Mintis apie dydį leido pabėgti nuo didesnės problemos, nuo paties fakto, kad kiaušinis yra čia ir dabar, kažkoks kiaušinis.
Realybė kaip visada pranoko fantaziją, – arba tai buvo pačios realybės, visa ko, per ką jie dar galėtų nutiesti tiltus link vienas kito, fantazija.
– Dabar jau aišku: pirmiausia atsirado kiaušinis, ne višta.
Ją išmušė karštis.
Alexas paguldė kiaušinį vidury stalo – jis tapo visatos centru, geografijos ir laiko lopšiu, lėtai balansuojančiu ant savo atramos taško. Pilnaties liekanos danguje švietė pro langą kaip jį padėjusios kosminės vištos akis.
Už pertvaros arba, kaip dabar labiau atrodė, ore, išsiskaidęs į molekules ir susigėręs į brėkšmą, žviegė kūdikis. Ant sienos, tarytum bandydama pateisinti paveikslo siužetą, siūbavo Marija. Jai čiūžtelėjus į saulės nušviestą plotą, blykstelėdavo karūna.
Jie nebeturėjo jėgų priešintis tam, kas nesuvokiama. Į tą bespalvį, neramų pasaulį nebuvo įmanoma nei įsibrauti, nei jį paaiškinti.
Alexas stumtelėjo kiaušinį ir šis ėmė suktis aplink savo ašį.
– Į kurį atsisuks smailusis galas, tas.
Pasakė skubriai, bijodamas, kad ji nepaklaustų, ką turįs galvoje, – jis tik parodė kryptį link finalo, stumtelėjo nuo savęs kažką, nežinodamas nei ką stumia, nei kur pataikys, nei turbūt ir to, ką tai gali lemti. Mirksnį jai dingtelėjo, kad kiaušinio galui atsisukus į Alexą, šis išsitrauks iš kišenės pistoletą ir šaltakraujiškai, lyg atlikdamas eilinį jogos pratimą, ištaškys sau smegenis.
Šarlotė dar spėjo dirstelėti pro langą: kylanti saulė virš kaimo pašiūrių ir trobesių, išsidėsčiusių palei vienintelę gatvę, švytėjo kaip gaisras.
Ji paėmė plaktuką ir, kiaušiniui nespėjus sustoti ir parodyti į kurį nors iš jų smailiuoju galu, tvojo. Visata sprogo – jos plazma aptaškė jųdviejų pirštus ir veidus. Staiga pasidarė kraupiai tylu – jie girdėjo vienas kito kvėpavimą, girdėjo, kaip į vėsų ryto orą skverbiasi saulės spinduliai.
Jie buvo laisvi.
Susirinkę daiktus, greitai išėjo iš kambario ir nusileido, kone bėgte nubėgo į apačią.
– Mes nemokėsim už nakvynę, – pasakė Alexas vienuoliui, paslaugiai paėmusiam iš jo raktus. – Jūsų viešbutyje vaidenasi kiaušinis.
– ?
– Baisus kiaušinis, kurį mes užmušėm plaktuku.
– Czterdzieście litów, proszę Państwa… Co się tyczy…
– Eikite velniop. Fuck off, idź do dupy, – pridūrė, matyt, pagalvojęs, kad vienuolis gali nemokėti lietuviškai.
Išvažiavus į laukus, Alexas sustabdė automobilį pakelėje ir jiedu kurį laiką sėdėjo jausmingai susiėmę už rankų, žiūrėdami į didelį reklaminį skydą – nelyg sulėtėjusiame, greitai išplėšti malonumo neleidžiančiame laike, iš kurio, jei jame užsibūtum ilgiau, negu dera, niekuomet nebeištrūktum.
– Alexai, Alexai, Alexai, – kartojo ji norėdama, kad jis suprastų, jog prisimena jo vardą, nepainioja su kitais.
– Ar tu supranti, kas nutiko? – paklausė jis, rišdamasis ant kaklo jos skarelę. – Tai yra, ką mes nužudėme?
– Ne.
Algimantas Čekuolis. Vištų kunigaikštis
2020 m. Nr. 2
Julius neužsirašė į kolūkį.
Aiškino žmonėms, kurie pas jį kelis kartus buvo atėję, kad jis jau senas, šešiasdešimt penkerių, darbui kolektyve netikęs, iš jo tik juoksis. Žemė jo vieni kemsynai, ir tos pačios nedaug. Nei traktoriumi, nei kombainu, kuriuos jam žadėjo, neįvažiuosi. Mažas upeliukas, Merkio intakas, padalino jo keturis hektarus į du beveik lygius gabalus. Tilto nebuvo, tik dumble suguldyti keli berželiai iš valdiško miško.
Atvažiavęs sūnus Audronis kartą pasakė, kad tas tiltelis panašus į kažkokį romėnų skaitmenį. Julius nelabai suprato, bet nesiginčijo. Audronio vardą sūnui davė kūmas, labai raštingas žmogus, kai kūdikį vežė krikštyti. Sūnus užaugo, baigė mokslus, dabar turi žmoną ir du vaikus, dirba zootechniku kolūkyje Zarasų rajone, tame pačiame, į kurį buvo paskirtas baigęs technikumą.
Lankytojai iš Merkinės – su jais visada atvykdavo kažkoks nekalbus druskininkietis – kartą lyg tarp kitko pasakė, kad iš jų rajono išvežta jau vienuolika ūkininkų šeimų.
– Ar miškinius rėmė? – paklausė Julius, pilstydamas svečiams paties varytą naminę. Jo samanė garsėjo visoje apylinkėje. Skaidri kaip kūdikio ašara ir su rugių kvapu.
– Ne! – atsakė vienas. – Banditų mūsų rajone jau nėra. Pragare, – parodė nykščiu į žemę, – kariauja su velniais.
To meto Lietuvoje reikėdavo laikytis specifinio etiketo. Negalėjai pasakyti „partizanai“, tai reikštų pritarimą. Partizanai galėjo būti tik Prancūzijoje, Jugoslavijoje, Baltarusijoje.
Jeigu kas nors miško brolius pavadindavo „banditais“, iškart žinodavai, su kuo turi reikalą. Šie žodžiai parodydavo, kam pataikauji. Partizanai galėdavo net naktį pas tave ateiti. Nenušaus, bet atims avikailius (bunkeryje ir dieną šalta), lašinių paltį. Gal dar kokius batus išsineš. Tokia bausmė. Bet jeigu iš atėjusių miškinių kuris nors pateks į nelaisvę, per tardymą turės pasakyti, ką iš ko gavo. Ir sąrašuose tapsi „banditų tiekėju“. Todėl lietuvių kalboje atsirado naujos senų žodžių prasmės: „žaliukas“, „miškinis“, „žalieji“.
Tiltuko per upokšnį Julius neardė, bet ir netaisė. Merkinės kooperatyve nusipirko raudoną vėliavą su pjautuvu ir kūju. Kai pamatydavo, kad mokykloje vėliava iškelta, jis irgi iškeldavo.
Iškėlė savo raudoną vėliavą ir Vasario 16-ąją. Turėjo seną „Ūkininko patarėjo“ kalendorių, o ten juodu ant balto buvo išspausdinta: „Valstybinė šventė“.
Atbėgo nusigandęs mokytojas ir liepė Juliui vėliavą tuoj pat nukabinti. Paaiškino skirtumą. Juliaus žmoną Anastasiją visi vadino Nastute. Kaip ir kaimynės, atrodė apvali iš priekio ir iš užpakalio. Jeigu moteris gyvena sąžiningai ir gerai maitinasi, sakydavo ji, tai ir turi tokia būti. Jiedu gyveno kartu keturiasdešimt metų ir jau nesikalbėdavo. Įgrisę vienas kitam, bet nesusipykę. Nesikalbėdavo todėl, kad nebereikėjo. Ką nors pasakęs atsakymo nelaukdavo, ir taip žinodavo, koks bus.
Kartą Nastutė užsiminė Juliui, kad jiems reikia daugiau gyvulių. Ta viena karvė sena, ilgai būna užtrukusi.
Julius išsiruošė į tolimą kelionę – pas sūnų į Zarasus, už pustrečio šimto kilometrų. Iki Varėnos pėsčiom, iš ten kas nors pavėžės arba į Druskininkus, arba iki plento. Per valandą tikrai kas nors važiuos į Ukmergę, o iš ten į Zarasus tiesus kelias. Iš Zarasų pas Audronį į kolūkį nusigauti jau bus vienas juokas, tik dešimt kilometrų. Paskambinti, kad sūnus pasitiktų, galima, Audronis turėjo tarnybinį telefoną. Bet Julius neturėjo. Kartą skambino sūnui iš pašto, bet reikėjo ilgai laukti, kol sujungė. Kai galų gale išgirdo Audronio balsą, ragelyje taip traškėjo, kad vos begalėjo kits kitą suprasti.
Audronis paklausė, kaip laikosi motina, marti atnešė vakarienę ir pasidžiaugė, kad lyg žinodama iškepė vienu kotletu daugiau. Išlindo du anūkai pažiūrėti į senelį.
Audronis vėl kalbino tėvą abiem su mama persikelti pas jį.
– Vietos užteks. Man davė namelį. Pirmininkas sakė, kad po metų išrūpins paskyrą „Moskvičiui“. Nusipirkęs tave pavėžinsiu!
– O kas obelį palaistys?
– Tą seną, kuri ant kalvos? Tai kad jos obuoliukai maži.
– Užtat skanūs! Kai pradeda žydėti, kvepia visa apylinkė. – Julius prisitraukė kėdę arčiau sūnaus. – Kai ji žydi, aš pasižiūriu į ją, – ištarė tyliai, – ji irgi į mane pasižiūri.
Pasidžiaugė sūnui, kad svečiai iš Varėnos nustojo pas jį lankytis. Arba kažin ką nutarė, arba suprato, kad iš jo menka nauda ir kolūkiui, ir Sibire. Apylinkėje buvo keli tokie vienišiai, palikti gyventi tarp pelkių ir ežerų.
Audronis negalėjo palydėti tėvo. Bet jis, zootechnikas, gerai sugyveno su pirmininku, tvirtindavo savo parašu ir antspaudu visus jo pirkimus ir pardavimus, tad pirmininkas atsiuntė kolūkio vairuotoją su sunkvežimiu, liepęs nuvežti senioką namo. Sūnus įdavė tėvui maišu uždengtą krepšį su penkiomis vištomis. Julius jį pastatė sunkvežimio kabinoje sau prie kojų.
Paleistos kieme, vištos mikliai pramankštino kojas, išskleidė sparnus ir puolė ieškoti ant žemės akmenukų bei smilgų su brandžiomis sėklomis. Turbūt nesuprato, kad jos jau kitame pasaulyje.
Po dviejų savaičių Nastutė pastebėjo, kad jos kažin ko nepatenkintos. Iš pradžių neėmė į galvą, nes vištos retai kada būna patenkintos gyvenimu, bet paskui toptelėjo, kad jos, žmonių kalba sakant, streikuoja. Kiaušinius deda ne į gūžtą ar prie lesyklos, bet slepia – tai patvory, tai po slenksčiu, net paupyje tarp akmenukų. Tai buvo visai kvaila. Naktį ten šniukštinėdavo lapės, o dieną medžiodavo kirai. Nastutė pasidalijo rūpesčiu su kaimynėmis ir tos patarė įkišti vištas užpakaliu į šaltą vandenį. Buvo nelengva, nes vištos, jaunos, raumeningos, priešinosi.
Nepadėjo.
Kaimynės pamąsčiusios nusprendė, kad vištoms turbūt reikia gaidžio. Pasakė Juliui. Tas, kaip visada, nutylėjo. Kai kaimynas pasikinkė arklį kopūstams į turgų vežti, pasiprašė kartu. Iš Druskininkų lengviau prisiskambinti Audroniui.
Po poros savaičių jis atsiuntė tėvui krepšį su gaidžiu. Gražiu, lieknu, leghornų veislės. Gaidys jautė savo vertę. Užšoko ant tvoros ir nutarė visam pasauliui paskelbti, kad atvyko ir kad dabar jis čia šeimininkas. Tempė tempė kaklą, bet išleido tik kudakuojantį švokštimą. Pailsėjo. Pamėgino dar sykį. Vėl tas pat. Nušoko nuo tvoros. Turbūt nutarė luktelėti. Vištos nekreipė į jį jokio dėmesio. Toliau tupinėjo pievoje.
Po poros savaičių Nastutė, išėjusi jų palesinti, pamatė, kad vištos kapoja leghorną. Plaka sparnais, o snapais kerta tiesiai į viršugalvį.
Nastutė griebė gaidį, paleido virtuvėje, palesino, davė atsigerti. Gaidžiukas nurimo, palindo po suolu ir nebenorėjo eiti laukan.
Kaimynės nutarė, kad jis per jaunas. Julius, kaip visada, tylėjo, bet jam vėl teko dairytis, kas važiuoja į miestą ar miestelį, kur yra telefonas.
Audronis padūsavo, kiek dar gaidžių tėvui reikės, bet galų gale Julius gavo kartoninę dėžę su kortele: „Raibasis dominantas“.
Šitas irgi kieme iš karto pasijuto kaip namie. Radęs skiedryną, aštriais nagais nukapstė viršutines skiedras ir po jų trūnėsiais juodžemyje aptiko raudoną, truputį net mėlyną slieką. Ir kad užgiedos. Dvi vištos pribėgo, griebė slieką. O Raibasis jau ieškojo kito.
Jis įstengdavo nulaužti smilgą arba varputį su dar nebrandžiomis sėklomis ir pakviesdavo kurią nors savo ponią pasivaišinti.
Vištos pradėjo dėti kiaušinius gūžtose ir prie lesyklų. Visi jau laukė būsimų viščiukų.
Bet vieną dieną Nastutė pažvelgė pro langą ir suriko:
– Juliau! Bėk į kiemą! Žiūrėk, kas darosi!
Kieme prie tvoros ridinėjosi plunksnų kamuolys.
Nežinodamas, ko griebtis, Julius šliūkštelėjo vandens iš kibiro. Du stambūs paukščiai sumosavę sparnais nutūpė ant tvoros. Julius atpažino vanagus. Vienas buvo didesnis, kitas mažesnis. Tai tėvas mokė savo jauniklį vogti vištas. Supratę, kad nieko nepeš, paukštvanagiai nuskrido miškan.
Ant žemės nepatogiai užlaužusi sparną tįsojo višta. Bet atsikėlė ir nušlubčiojo prie draugių, kurios vis dar kudakavo išsigandusios. Raibasis atrodė kur kas blogiau. Gulėjo ant šono. Iš prakirsto kaklo bėgo kraujas. Viena akis – tik kruvina duobutė. Bandė pergalingai sugiedoti, bet ištempė tik pusę gaidos. Iš snapo irgi lašėjo kraujas. Nastutė pakėlė Raibąjį ir, kad nesikankintų, kapokliu nukirto jam galvą.
Nupešė, pastatė troškintis su bulvėmis, svogūnais ir morkomis. Juk neišmesi geros vištienos.
Miškininkas Algimantas dažnai važiuodavo pro Varėną. Jis prižiūrėjo miškų masyvus pietrytinėje Lietuvoje. Varėnoje jam papasakojo apie Juliaus gaidį, kuris žuvo kaudamasis su dviem vanagais. Algimantas nepatikėjo. Nuvykęs į Mardasavo apylinkę užsuko pas Svirnelius. Netoliese tekėjo Merkys. Platus, vos pora kilometrų jam čia telikę iki Nemuno. Viena mintis Algimantui nedavė ramybės, tik jis niekaip nesuprato kokia. Sugalvojęs pretekstą, nuvažiavo į Zarasus. Ten aplankė bičiulį Algirdą, atlapaširdį žmogų, tautosakos rinkėją, dainų ir šokių ansamblio vadovą. Jo padedamas susirado Juliaus sūnų zootechniką Audronį. Algimantas jam pasakė: Raibajam reikia pastatyti paminklą. Audronis ir Algirdas iš karto sutiko.
Jau keturiasdešimt metų Lietuvoje galiojo geležinė taisyklė: jeigu kyla įdomi mintis, įgyvendink. Bet garsiai apie tai nekalbėk. Nesakyk net artimiems bičiuliams. Nes kol mintis tupi vienoje galvoje, jai ten saugu. Mintis – geriau negu laiškas. Laiškas gali tapti įrodymu.
Tą dieną jie greitai sutarė, kuris ką darys. Algimantas surado projektuotoją, kalvių, nerūdijančio plieno juostų ir pažadėjo atgabenti didelį granito riedulį. Jo bičiulis Alvydas buvo architektas, kraštovaizdžio menininkas. Toks žmogus, kuris, gavęs žiežirbą, akimirksniu įžiebs ugnį. Audroniui teko važiuoti pas tėvą prašyti, kad su kaimynais sutaisytų tiltuką. Algirdas su vyru choru turėjo paruošti keletą naujų dainų.
– Tik nereikia perspausti, vyručiai, – pasakė Algimantas. – Jokios simbolikos. Mes, dzūkai, pagerbiam narsų zarasietį, ir tiek.
Architektas Alvydas ir kalviai, sužinoję, kam kurs paminklą ir kur jis stovės, atsisakė imti užmokestį. Paminklų meistrai nesivaržydavo iš gedinčių giminių nulupti kuo daugiau, bet šį kartą nė kapeikos neėmė. Ir plienu patys pasirūpino. Savivarčiu atvežė milžinišką riedulį. Padirbino pusantro metro aukščio gražuolį. Ekskavatoriumi išrausė duobę ir pastatė paminklą taip, kad nebūtų galima išjudinti. Granite iškalė skyles, sukišo stambius strypus ir užcementavo.
Sekmadienio rytą atvyko du pilni autobusai su Zarasų choristais. Susirinko jaunimas su tautiniais drabužiais. Netrukus, suuodęs įvykį, atkako dūdų orkestras. Kažkas atvežė garso kolonėles.
Zarasiškių choro pirmoje eilėje išsirikiavę aštuoni bosai ir baritonai užtraukė žydų belaisvių, varomų į Babiloną, į vergiją, giesmę iš Verdžio operos „Nabukas“. Vyrai mušė kulnais į žemę. Tvirtai, kas antrą taktą. Taip, lyg eitų luošas, retežiais sukaustytas žmogus. Jiems pritarė visas choras. Dzūkės išraudo. Kelios sutūpė ant žolės.
Pravažiuojantieji žvyrkeliu klausinėjo:
– Ką švenčiate?
– Paminklą gaidžiui! – išgirsdavo atsakymą.
Tie pagalvodavo: juokauja. Improvizuotos gegužinės dalyviai irgi nelabai žinojo, kodėl susirinko. Bet niekas nieko neklausinėjo. Tada galiojo tokia taisyklė.
Gaidys iš plieno juostelių visiems patiko.
Pirmadienio rytą į rajkomo pirmojo partijos sekretoriaus kabinetą be pakvietimo suėjo antrasis, trečiasis sekretoriai ir visi instruktoriai. Pirmasis atrodė susierzinęs.
– Jie kažką sugalvojo! Jie kažką darys!
Antrasis, Novikovas, ramino:
– Tu visur matai banditus.
Pataikė į skaudulį. Būdamas paauglys, pirmasis buvo susidėjęs su stribais.
Pirmasis užsiplieskė:
– Matau, ten viskas organizuota! Veikia kažkokia grupė. Plačiai išsišakojusi. Planingai. Juk Merkinė netoli!
Okupacijos pradžioje dėl Merkinės miestelio vyko didelis sovietų įgulos ir stribų mūšis su partizanais. Sovietams teko atsiųsti iš Vilniaus reguliariąją rusų kariuomenę. Partizanai išsislapstė miškuose. Rajkome visi kalbėjo rusiškai, nes antrasis sekretorius Novikovas nemokėjo lietuvių kalbos. Jį atsiuntė į Dzūkiją iš Leningrado. Lietuvoje jam patiko. Iš karto gavo trijų kambarių butą. Miestelyje buvo turgus ir pieninė. Kas mėnesį nežinoma ranka prie jo namų durų padėdavo į celofaną susuktą luitą sviesto ir du sūrius. Novikovas nutarė į tai žiūrėti kaip į pagarbos ženklą.
Leningrade jis su tėvais gyveno viename kambaryje, bendrame bute. Anksčiau tas keturių kambarių butas priklausė kažkokiam daktarui. Bet vieną dieną daktaro šeima dingo. Į jų butą įkėlė tris naujas šeimas su vaikais, kiekviena gavo po kambarį. Svetaine, virtuve ir tualetu naudojosi bendrai. Naujieji kaimynai riejosi – tai pienas vienam iškupėjo, tai vanduo tualete nenuleistas, tai naktį beldėsi ne į tas duris. Moterys susitikusios nesikalbėdavo. Žiūrėdavo į grindis.
Viename tų kambarių gyveno latvis. Diadia Janis, taip jį vadindavo vaikai. Jis vienintelis su jais žaisdavo, kartais parnešdavo lauktuvių. Janis tarnavo latvių strielniekų korpuse. Vėliau strielniekai tapo bolševikų ir Lenino sargyba. Galbūt taip tikėjosi grįžti į Latviją?
Kartą auštant į butą nepasibeldę įžengė penki enkavėdistai. Jie žinojo, kad Janio kambario durys pirmos iš dešinės. Pažadino, liepė rengtis, pasiimti šiltų drabužių, maisto ir išsivedė.
Paskui laikraštyje paskelbė, kad Leningrade išaiškinta didelė šnipų organizacija, veikusi Japonijos naudai, kad visi suimti, vadovai nuteisti myriop, sprendimas įvykdytas. Tarp sušaudytųjų buvo diadios Janio vardas ir pavardė.
Novikovas, tuo metu dar berniukas, galėjo prisiekti motinos gyvybe, kad tai netiesa. Janį po darbo jis nuolat matydavo namie. Jis žaisdavo su vaikais.
Tačiau tėvas delnu užspaudė jam burną.
Labiausiai Novikovas troško ištrūkti iš to bendro buto. Vidurinėje mokykloje įstojo į komjaunimą, buvo aktyvus. Studijuodamas universitete irgi vertėsi per galvą: profsąjunga, komjaunimas. Nebaigęs studijų jau buvo priimtas į partiją. Gavus universiteto diplomą jam pasiūlė stoti į partinę mokyklą. Jis kruopščiai studijavo marksizmą-leninizmą. Ieškojo atsakymo į klausimus, neduodančius ramybės. Kartą per įskaitą, likęs vienas su dėstytoju, paklausė, kuriame veikale Marksas, Engelsas arba Leninas nubraižė schemą visuomenės, po revoliucijos turėsiančios pakeisti kapitalizmą. Dėstytojas pažvelgė Novikovui į akis. Patylėjo. Paskui tarė:
– Jokiame. Niekada ir niekam neužduok šito klausimo. Tokios schemos nėra.
Novikovas buvo paskirtas į vieną Leningrado rajkomą. Po pusmečio jį perkėlė į kaimo rajkomą. Ten iš kolūkiečių buvo atimti pasai, kad nepabėgtų. Žmonės atrodė liesi ir nuskurę. Bet visi, vedami mokytojų, drausmingai eidavo į susirinkimus ir demonstracijas – per revoliucijos metines ir Gegužės pirmąją.
Kartą naktį pas jį užsuko bendraamžis enkavėdistas. Paprašė išgerti. Buvo visiškai girtas ir skundėsi namie neturįs nė lašo. Prasitarė, kad vėl gavo planą: rajone reikia suimti šimtą trisdešimt žmonių. Tai jau antras toks įsakymas. Maždaug pusę suimtųjų nuteis myriop, kitus išsiųs į Solovkus, Vorkutą ar Magadaną. Planą lydėjo nurodymas: paskirais kontromis neužsiimti, negaišti laiko. Ieškoti jų organizacijų. Enkavėdistas rankove šluostėsi ašaras ir snarglį.
– Kai vieną suimi, susekti „organizaciją“ lengva. Mūsų specialistai moka. Suimtasis išvardins visus pažįstamus ir net gimines.
Novikovui tarsi žaibas galvoje blykstelėjo. Vadinasi, tai ne klaidos, o valstybės valdymo metodas. Įbauginti ir įdiegti liguistą garbinimą. Nė viename valdžios lygyje – o Novikovas jų perėjo kelis – niekada nebuvo kalbama apie vidaus politiką.
Novikovas netgi nežinojo, ką apie sovietiją galvoja jo žmona ir vaikų motina. Novikovą paruošė gerai. Įtikino, kad lietuviai gudrūs. Mėgsta dainuoti banditiškas dainas, daug jų turi. Vienoje dainoje bernas išeidamas į mišką duoda nurodymus mylimajai, kaip papuošti jo kapą.
Novikovas iš karto pastebėjo, kad Lietuvoje elgiamasi truputį kitaip negu Ukrainoje arba Rusijoje. Vakarai buvo per daug arti. Jeigu kurioje nors vietovėje pasireikšdavo partizanai, arba žmonės nestodavo į kolūkius, užtekdavo suvaryti į sunkvežimius kelias šeimas, ir – į geležinkelio stotį. Į Sibirą juos išveždavo visam laikui.
Vakarų politikai ir žurnalistai stebėjosi, kad Baltijos šalyse ramu. „Turbūt jau susiliejo su SSRS.“
Novikovas žinojo, kad sovietinė produkcija prasta ir su Vakarais negali konkuruoti. Gera tik ginkluotė. Tačiau ji siunčiama į nemokias šalis. Pradėta statyti namus, bet taip atmestinai, kad kur nors Sovietų Sąjungoje bent kartą per mėnesį sugriūva penkiaaukštis. Gausu derlingos žemės, o grūdus tenka atsivežti iš kitur.
Novikovas buvo Rusijos patriotas. Ją mylėjo. Už tai, kad ji tokia didelė, graži ir pilna žemės turtų. Žmonės šaunūs. Galėtų būti turtingesni už amerikonus. Šitiek vargo patyrė. Jų įtampą reikia palengvinti. Tik kaip?
Tą pirmadienį antrasis sekretorius paklausė instruktoriuko, kuris buvo nuėjęs prie paminklo:
– Ar jie dainavo antitarybines dainas?
– Ne, nedainavo.
– Ir „Palinko liepa šalia kelio“ nedainavo? – įsikišo pirmasis.
– Ne… Ir „Palinko liepa“ nedainavo.
Juk negalėjo pasakyti, kad zarasiškiai užtraukė ariją iš operos „Nabukas“ ir kad visi ten esantys jiems pritarė. Jeigu praneš: „Choras giedojo antitarybinę Verdžio giesmę“, o ji parašyta prieš pusantro šimto metų, iš jo juoksis pusmetį. O jeigu dar pridurs, kad žmonės kojomis mušė antitarybinį ritmą, per dantį trauks visą gyvenimą.
Kodėl jis apskritai turi kalbėti?
Išsivaikščiojo nieko nenusprendę.
Bet telefonogramą į LKP Centro komitetą Vilniuje kažkas atsiuntė. Pirmasis sekretorius buvo išvažiavęs, antrasis miegojo, tad telefonogramą įteikė trečiajam – Algirdui Brazauskui.
Lietuvai sekėsi. Atsiųstas antrasis sekretorius buvo labai riebus ir beveik visada miegodavo. Net darbo valandomis. Ir per posėdžius.
Brazauskas pasikvietė ketvirtąjį – Lionginą Šepetį, atsakingą už ideologiją.
– Jaunimas! – numojo ranka Šepetys. – Juk vasara.
– Gal paskambinti į Maskvą?
– Tik tavo skambučio jiems dabar tetrūksta.
Abu patylėjo. Tada žmonės mokėdavo patylėti. Žinojo – vėl Vengrija. Antrą kartą. Čekoslovakija – irgi antrą kartą. Ir Lenkija – trečią kartą. Lietuva savitai – „Baltijos keliu“. Baime ir krauju suklijuota sistema byrėjo.
Ar „Plieno gaidys“ turėjo įtakos įvykiams?
Ne.
Jis buvo tik simbolis. Priežastis visiems truputį pamąstyti. Tebestovi ten pat, stovės dar šimtą metų. Žvyrkeliu važiuojantieji kartais prie jo stabteli, palieka gėlių. Ten yra du ąsočiai.
Ir sau į širdį kažką įsideda.
Lina Simutytė. t.A.T.u.
2020 m. Nr. 1
Dėdės Roberto CD kolekciją sudarė pačių įvairiausių atlikėjų ir kompozitorių kompaktai. Vakarais, kai keltas iš Vokietijos su naudotais baldais ir padėvėtais drabužiais prisišvartuodavo Klaipėdos jūrų uoste, o vyrai ant kranto išdėliodavo jo turinį, mūsų šeima išsirinkdavo stalus, aptriušusias ar dar apynaujes komodas ir, sukrovusi viską į sunkvežimį šalia juodų šiukšlių maišų su drabužiais, važiuodavo pas dėdę. Kol jis mūsų nuovargiui praskaidrinti ieškodavo garso takelio, žadančio užlieti muzika šviesią, beveik perregimą svetainę, aš dairydavausi po kambarį ir akimis fotografuodavau daiktus ir daiktelius, kurie tuo metu atrodydavo tikresni už visą praėjusią dieną, prasidėjusią ankstų rytą, kai mūsų opelis išsuko iš kiemo. Dėdė turėjo trijų kambarių butą ketvirtame sovietinio daugiabučio aukšte, iš balkono atsiverdavo vaizdas į kitus tokius pat vienodai pilkšvus pastatus su keliais įsiterpusiais medžiais ir vešlia žole, želiančia tarp plytelių.
Viename kambaryje gyveno Kristupas – sienas jis buvo nukabinėjęs plakatais su garsiais krepšininkais ir jų komandomis, kitame kambaryje buvo Roberto ir jo žmonos miegamasis – erdvus, išklijuotas šviesiais tapetais, su baltomis lakuotomis grindjuostėmis. Jokių dulkių sūkurių, jokių skersvėjų ar nešvaros apnašų: tikrinau ranka perbraukdama palanges.
Trečiasis kambarys – svetainė – buvo didžiausias, jame iš molio vazonų per kraštus lipo gėlės, o fotografijos ir laikraščių iškarpos ant sienų skelbė apie dėdės Roberto žygį iš Mažeikių į Klaipėdą – pajūrio miestą, kuriame jis pradėjo naują gyvenimą. Fotografijose atpažinau buvusią mūsų sergančio namo didybę, kai jame dar veikė zoologijos sodas ir oranžerija. Vienoje nuotraukoje dėdė stovėjo prie įėjimo, o rankose laikė kelių dienų tigriuką. Kitoje jis didžiule vandens srove laistė oranžerijos augalus. Robertas pasakojo, kad mėgstamiausios jo gėlės visada buvo karališkosios lelijos, jų sodinukus jam padovanojo žymus apželdintojas Atila, atvykęs iš Vengrijos į Mažeikius parengti miesto sodo, vėliau pavadinto senamiesčio parku, planą. Robertas rodydavo mums tas nuotraukas, ir kol tėtis, prikimšęs dėdės žmonos paruoštų kumpio salotų, trumpam nusnūsdavo prieš kelionę namo, aš godžiai žiūrinėdavau sklaidomus nuotraukų albumus. Iš jų į mane žvelgė kai kur jau išblukę, o kai kur sidabriškai tebetviskantys didžiuliai žiedai, it pleiskanos tankiuose plaukuose įsivėlę oranžerijos krūmynuose. Palaistyti jie atgydavo ir pakvipdavo. Versdamas puslapį po puslapio ir rodydamas stipriais klijais prie kartono priklijuotas fotografijas, Robertas aiškindavo apie stebuklingas lelijų galias. Jis pasakodavo legendą apie Dzeusą, su paprasta mirtingąja susilaukusį Heraklio ir panūdusį, kad tasai turėtų bent dalelę dieviškos savasties. Jis nunešė naujagimį deivei Herai ir, palaukęs, kol ši įmigs savo hamake, padėjo kūdikį jai tarp krūtų. Tuo metu mano mama paprašydavo Roberto žmonos, kad užpiltų ant nugertos kavos tirščių dar verdančio vandens. O Hera prabudo ir, išsigandusi netikėto svorio, vienu galingu rankos judesiu nustūmė Heraklį nuo krūtinės, netyčia švirkšteldama iš spenelių pieną. Jis ištryško ant hamako, nulašėjo ant žolės, pasklido po visą visatą. Pasak legendos, iš tų pieno lašelių atsirado Paukščių Tako galaktika, o iš jos pradėjo lyti. Ten, kur į žemę nukrito pieno lašai, ėmė skleistis balti žiedynai. Žmonės juos pavadino lelijomis. Neįrodyta, kad lelijos turi gydomųjų savybių, bet anksčiau buvo tikima, kad jų ekstraktas išgydo reumatą ir artritą, žaizdas, pūsleles ir nudegimus, o ilgai virtas ir kondensuotas lelijų lapų nuoviras palengvina karštinės simptomus.
Dėdės Roberto pasakojimai mane labai žavėjo. Žvelgdavau į jo fotografijų albumą įsivaizduodama, kad tai pačios princesės Dianos biografija su nuotraukomis. Oranžerijos gėlės man priminė princesiškas skrybėlaites, kurias Diana laikė atskirame kambaryje ir kantriai derindavo prie garderobo. Princesė negali dvi dienas iš eilės pasirodyti su tais pačiais apdarais, ir žiedai, nufotografuoti vis kitu kampu, atrodė skirtingi, dėvėjo vis kitas galvos puošmenas. Dėdė nutildavo ir įsmeigdavo žvilgsnį kažkur už balkono išnykstančiame horizonte, kambaryje skambėdavo muzika, garso takelis, jo parinktas mums vos įsitaisius ant išsipūtusios kaip zefyras švelnaus gobeleno sofos. Aš dar ilgai vartydavau albumus, paskui atsikeldavau ir žiūrinėdavau jo CD kolekciją. Tarp Vagnerio, Šopeno, Malerio, Karlo Orfo su jo „Carmina Burana“ koncertų, atliekamų įvairių pasaulinio garso chorų, diriguojamų garsiausių dirigentų, rasdavau ir popso atlikėjų kompaktinių plokštelių.
Tą vakarą mano akys užkliuvo už vieno disko, kurio praėjusios viešnagės metu nebuvau pastebėjusi. Tai buvo rusių merginų dueto „t.A.T.u“ kompaktas „200 km/h in the Wrong Lane“. Negalėdama patikėti tuo, ką matau, pasilenkiau ir ištraukiau diską iš lentynos. Dėdė priėjo prie manęs, nusijuokė, sakydamas, kad šios merginos jam palikusios nemažą įspūdį. Žinojau, apie ką jis kalba, tačiau norėjau jį nutildyti. Mane akimirksniu nutvilkė karštis, atrodė, kad jis įjungė visus mano vidinius lygintuvus ir kitus elektroninius prietaisus aukščiausiu režimu, staiga atsidūriau dainos vaizdo klipe – kažkur anapus pasaulio, su realybę į kvadratus padalijusia tvora ir lyjančiu, į visas puses tykštančiu vandeniu.
Prisiminiau, kaip pas Jurgą pasislėpusios žiūrėjome „t.A.T.u.“ klipą, kuriame Lena Katina ir Julija Volkova nusifilmavo prie tvoros, skiriančios jas abi nuo išorinio pasaulio. Klipe, kaip ir Roberto pasakojime, pylė lietus, žmonės nuo jo slėpėsi po juodais lyg laidotuvių drabužiai skėčiais. Lena ir Julija vilkėjo mokyklines uniformas, viena buvo rusvais ir banguotais plaukais, o kita trumpai kirptais tamsiais. Abi tokios skirtingos, o kartu ir panašios, negalėjau apsispręsti, kurią labiau norėčiau pabučiuoti. Tą klipą su Jurga žiūrėjome didžiajame jos namų kambaryje, užsitraukusios visas užuolaidas ir užsidariusios langus, užrakinusios duris apačioje. Sėdėjome nuščiuvusios ir stebėjome, kaip nuo lietaus permirksta mokyklinės uniformos, išryškindamos merginų kūno formas, kaip lašai rieda jų veidais ir slidžiomis kojomis, o abiejų akys išduoda aistrą ir įniršį, tą tikrąjį, nors ir iškreiptą, jųdviejų ryšį, dviese prieš visą pasaulį, prieš tuos žmones po juodais skėčiais.
Julija ir Lena bučiuojasi, jų veidai susiglaudžia, lūpos susiliečia ir beveik gali jausti, kaip vienas liežuvis suranda kitą, kaip vienos drėgmė susimaišo su kitos, o ten, kur jos sėdi prie plytinės sienos ir lietus pamažu virsta sniegu, abi primena dvi Heras, nuo savo paaugliškų krūtinių atstūmusias visus berniukus, visus heraklius, nesuteikusias jiems nė lašo dieviškumo, bet pasilikusias visą pienu virstantį vandenį sau, kad pražystų.
Klipo pabaigoje jos susikimba už rankų ir pasuka už sienos, ten atsiveria tolimas šviesus horizontas ir galiausiai nustoja lyti. Jos tolsta, abi permirkusios, o žmonės už tvoros vis dar susikaupę laukia – nežinau, ko – jų atsitraukimo, pasveikimo, paleistų rankų, bet ko. Kol dėdė Robertas laikė „t.A.T.u.“ kompaktą ir galiausiai juo pakeitė prieš tai skambėjusią klasikinę muziką, aš vis dar buvau Jurgos svetainėje. Didžiajame jos namų kambaryje užtrauktomis užuolaidomis priešais palubėje kabantį televizoriaus ekraną susiglaudusios žiūrėjome per MTV tą klipą, sudarytą iš mirgančių pikselių. Atsimenu, kad stebeilijau į Leną ir Juliją, bet sekiau ir Jurgos reakcijas, jos akis, jos lūpas, jų blizgesyje atsispindinčias ekrano spalvas, o realybė dėdės Roberto svetainėje kalbėjo mamos ir nubudusio tėčio žodžiais:
− Mačiau ir aš tą nesąmonę, jo.
− Virš visko mergos, nu psichės, ir tiek.
− Neturi ką veikt, tai vaidina visokias lesbiankas.
− Siaubas, man tai, pavyzdžiui, čia visiškas išsigimimas. Nu neduok dieve tokių dainų ir tokių klipų.
Tačiau Robertas tik juokėsi, dalindamasis daugybe pavyzdžių ir girdėtų istorijų apie Vakarų pasaulį, kurio dalimi mes visada buvome, bet dar labiau tapome įstoję į Europos Sąjungą. Jis šypsojosi ir juokėsi iš kiekvieno mamos krūptelėjimo ir aiktelėjimo, iš tėčio murmėjimo apie tai, kad homoseksualumas yra liga, tiesiog – išsigimimas, ir jis nė už ką nepateisintų tokio dviejų moterų ryšio, o juo labiau – vyrų (nes „moterys bent jau gražu“).
Aš tuo metu tebebuvau didžiajame Jurgos namų kambaryje ir, bandydama nuskaityti jos reakcijas, galiausiai pasidaviau. Ji atrodė šalta, nors ir užliūliuota mūsų ką tik matytų vaizdų. Klipai keitėsi vienas po kito, pro užuolaidas ant parketo krito saulės ruožai, o aš sugavau jos žvilgsnį ir kurį laiką tiesiog stebėjau veidą, visus tiek kartų suskaičiuotus apgamus, visus pagalvės įspaudus ant skruostų. Prisislinkau dar arčiau, visa visa, manyje pašėlusiai skambėjo „All the things she said“, ir paėmiau Jurgą už rankos. Jaučiau, kaip ji suvirpa, bet neatsitraukia, suvirpa, tačiau neduoda ir jokio signalo tęsti, bet jau neįstengiau susilaikyti. Artėjau prie jos veido, prie tų tviskančių lūpų su mirgančiais MTV atspindžiais, kurie ragino nesiliauti. Užsimerkiau, kad visa išnyktų, ir suėmiau jos skruostus delnais. Žinojau, kad toji akimirka turi ateiti, pabučiavau Jurgą į skruostą, tada į lūpas. Ji neatsitraukė, nusišypsojo, man atrodė, kad nusišypsojo amžiams, ir toji akimirka įsispaudė į mus lyg nematoma tatuiruotė, neišnaikinama jokiais chirurginiais lazeriais.
Bučiavomės ilgai ir lėtai. Jos liežuvis man priminė šaltą ir drėgną gyvį, ieškantį saugaus urvo, užuovėjos ar paprasčiausios išeities. Prisispaudžiau arti arti ir glosčiau jos plaukus su įpintomis neoninių atspalvių gumytėmis, atsilošiau, kad ji galėtų mane paliesti, ir pati ją liečiau. Jos rankas, nugarą, jos raktikaulius po balta palaidine su taisyklinga V formos iškirpte. Laižiau jos veidą ir kaklą, mano pirštai buvo visur. Galiausiai mes atsigulėme ant kilimo, girdėjome, kaip apačioje kažkas rakina duris, tačiau negalėjome liautis. Giliai įkvėpiau ir apsvaigau, visiškai išnykau ką tik įvykusioje akimirkoje, tarsi būčiau vos įžiūrimas pikselis, išsijungiantis su visoms televizijos programomis. Jurga atšlijo ir delnu nusišluostė veidą, ji nesišypsojo, bet ir neatrodė sutrikusi. Atsikėlusi nuo grindų atitraukė užuolaidas. Atsistojau ir aš, nors mano kojose tuo metu vyko visi pasaulio drebėjimai ir lijo vasaros kaitras pasotinančios liūtys. Didžiajame kambaryje pasirodė jos tėtis, rankoje laikė maišelį su „Baltijos“ ledais. Jis pasakė, kad čia prikvėpuota, ir pravėrė langą, o Jurga išėjo iš kambario. Girdėjau, kaip ji pakyla laiptais ir trinkteli durimis.
Likau viena, spoksojau į ekraną ir nenorėjau pradėti galvoti. Minčių ir nebuvo, tik didysis kambarys su slidžiu parketu priminė tuščią stovėjimo aikštelę, kurioje ką tik įvyko nusikaltimas. Robertas dar kartą pakeitė diską, šis sužaižaravo ir leidosi praryjamas grotuvo gerklės. Užgrojo neutrali muzika, skirta nuraminti mano tėvams. Daugiau jokių kalbų apie „t.A.T.u.“, jokių „All the things she said“, jokių moterų, įsivaikinančių mažylius iš globos namų, ir pasakojimų apie Vakarų pasaulį, kuris dar tik bus, kuris dar tik ruošiasi ateiti. Mama išgėrė paskutinį lašą antrąkart užpiltos kavos ir susirado rankinę, tėtis garsiai nusižiovavo ir pakilo nuo sofos, o dėdė Robertas paspaudė jam ranką atsisveikindamas.
Kai leidomės laiptais susiruošę važiuoti atgal į Mažeikius, aš stabtelėjau prie pašto dėžučių pirmame aukšte ir stebėdama, kaip tėvai atidaro sunkias daugiabučio duris, pajutau, kaip į laiptinę kartu su oro gūsiu plūsteli gyvybė. Norėjau įsiminti tą vakarą pas dėdę Robertą, akimirką, kai patyriau jo supratimą ir palaikymą. Jis sklido net tik iš dėdės žodžių, bet ir iš žaižaruojančio disko jo CD kolekcijoje, jis tvyrojo pačioje skaidriosios svetainės atmosferoje, kurioje dar kartą išgyvenau tai, kas įvyko didžiajame Jurgos kambaryje.
Tą vakarą priartėjau prie dar nepažįstamo Vakarų pasaulio ir Heros, sugebėjau net išteisinti savo pirmąjį bučinį. Tame didžiajame kambaryje, tame tviskančiame stačiakampyje mudvi su Jurga nebebuvome nusikaltėlės. Stebėdama tolstančius savo tėvus jaučiausi esanti jau ne psichė, bet Hera, kurios pienas, kaip tie sniego kąsniai „All the things she said“ klipe, gydė pasaulį, net jei jis iš visų jėgų priešinosi.
Sandra Bernotaitė. Vyrai be ateities
2019 m. Nr. 12
Romano „Akys chimeros“ fragmentas
Tada pro „Metropolio“ duris laukan ištrūko ponia Sofija, ką tik aplėkusi it apuoks visų svečių kambarius, beldusi į jų duris, meiliai išbarusi tuos balandėlius ir kukuliukus, ir išdykėlius, ir tinginukus – lenkiškai nesunku tapti malonybiniu. Bet nė vienas iš panovių, naktį leidusių su savo, o gal ir ne su savo antrosiomis pusėmis, krapštytis iš lovos neketino. Laimei, lenkų „desante“ būta ir vienišų moterų – teko kreiptis į jas, ne mažiau pagiringas, žadinti sąžinę. Tas poniai Sofijai sekėsi.
Ponia Sofija pakštelėjo prancūziškai į žandukus abiem laukiančioms ponioms, Halinai ir moteriai su praeitimi, ir nurūko, smarkiai mojuodama, šaukdama, jog tiki tvirtose rankose reikalą šį paliekanti, o jos pačios šiandien laukia didūs visuomeniniai darbai!
Pamažėle ėmė rinktis lietuviai, vietiniai vingių jonai. Iš miesto visų pašalių, kur kuris begyveno. Spauda išvakarėse melavo, esą dėl lenkų viešnagės žymūs lietuvių rašytojai suvažiavę iš visos Lietuvos. Bet atkeliavęs buvo tik vienas kitas. Kiti dangstėsi atostogomis, lankėsi kaime pas gimines. O kas dėl lenkų… Greičiau atvirkščiai – tokia proga dauguma taikėsi iš Kauno pabėgti.
Pirmasis atsliūkino juodus plaukus nuo kaktos viršun susilaižęs, po pažastim naujutėlį „Lietuvos žinių“ numerį pasikišęs redakcijos bendradarbis Jonas Šimkus. Blyškusis Šimkelis, amžinas raštininkas, kaip už akių jį vadino šaipūnai, literatūros rate buvo žymus tik tuo, kad niekada nevėluodavo, mažai gėrė, su pastanga darė viską „kaip reikia“, o savo begal nūdnuose ir netalentinguose eilėraštukuose – drįso vadinti save poetu! – mėgo daiktus ir reiškinius tiesiog išvardinti. Štai pavyzdys iš jo kūrinio „Menas pievoj“:
Rytas.
Pievoje menas.
Rafaelis, Rubensas ir Picasso.
Demokratiškų ožkų familija ganos,
ir kiekvienos ožkos barzdoj ½ litro rasos…
Su jauna sužieduotine puse kojos gyvenantis kaime, Šimkus būtent dėl šio įvykio – lenkų viešnagės – atvyko traukiniu. Pažadėjo savo mielajai visus įvykius protokoluoti ir nedelsiant atsiųsti kožnos dienos ryte. Vos prieš gerą valandą su ja išsiskyręs, jautėsi jau mirtinai išsiilgęs – toks jau buvo jo sentimentališkas būdas.
Kolegos matė jame brandų vidutinybės užtaisą, dangstomą pragmatizmu, ir naudojosi tomis jo savybėmis kaip tik galėjo. Tokie pilki geraširdžiai tiko genijus aptarnauti, o genijų nūdien (tai yra 1939-aisiais) Lietuvoje netrūko, tad ir amžinų raštininkų buvo didelė paklausa.
Šimkus priėjo prie viešbučio durų ir jau ketino jas atidaryti, bet ūmai susizgribo, kad praskriejo nepasisveikinęs su dviem lauke lūkuriuojančiomis ir jam gerai pažįstamomis moterimis. Atsisuko, žengė kelis žingsnius jų link, ištiesė ranką moteriai su praeitimi, bet toji, tarsi bijodama išsiduoti, jog yra „draugė“, liko visais nagais įsikibusi į savo ridikiulį. Šimkus pajuto jos sumišimą, mitriai susigrūdo rankas į kišenius ir energingai linktelėjo kitai moteriai, Korsako žmonai, kresteldamas aukštyn ant kaktos juodą, pomada suteptą sruogą.
„Nespėjau nė rankos paduoti – raudonuoja kaip gimnazistas, – pamanė moteris su praeitimi. – Bijo į moterį žvilgį pakelti, ką jau kalbėti apie mažytį kontaktą.“
„Bijo prarasti sunkiai atgautą statusą, – mintyse teisino Šimkus moterį su praeitimi. – Kai susipažinome „Trečiojo fronto“ būrelyje, atrodė linksma, nerūpestinga, išlepinta savo poetinio talento, negodžiai ir neatidžiai klausėsi mūsų draugų minčių. Emocinga, bet nelabai protinga. Na, aš čia gal per stipriai kritiškas… Betgi tos aukštos mintys… mintys, kurios jai pasirodydavo svarbios, kai kurios vis dėlto įstrigdavo smegenėlėse, nes surimtėjusi jas pakartodavo ir pati sau pridurdavo: tas tiesa, tas tikra tiesa… Reiks būtinai užsirašyti, vėliau tiks memuarams.“
Beje, Šimkus rašė dienoraštį. Nuo seno rūpestingai fiksavo, ką kurią dieną veikęs, kas reikšmingesnio nutikę, su kuo bendravęs, ką skaitęs, trumpai įvertindavo jo dėmesį patraukusius visuomeninio gyvenimo reiškinius ir faktus. Tie aprašymai buvo kraštutinai nuobodūs, persmelkti savikritika. Prieteliams mėgo skųstis, esą jam niekaip nesiseka išsilaužti iš sauso stiliaus, išlieti mintis, kurios turėtų vertės ne tik faktinės, bet ir estetinės. Pats teisinosi dienoraščio puslapiuose: „Kaip aš keistai rašau. Dėlioju faktus, o tie faktai vargu kam reikalingi, neaplipdžius minkštimu – humoru ar šiaip švelnesniu pasakojimu. Bet mano bėda, kad aš visados belaikis, šimtadarbis, ir rašau tik didžiausio noro ir paskubos varomas. Todėl mano dienynas neįdomus.“
Kitąsyk vėl: „Turėjau šiandie gana puikų ūpą, gaila, kad nesunaudojau. Bet, žinoma, kam aš jį galiu sunaudoti? Jei kokią eilelę parašyčiau, tai ir viskas. Bet tos eilelės kas dieną reikalauja, kad jos, apart jausmo, ir daugiau dar ko nors turėtų, o aš vis kol kas to „kito“ maž neturiu. Rodos, savo sielos jausmą aš visuomet turėsiu, negut jis tik susilpnėtų, kai bus pilnum pilnas pilvas ir išsiilgtoji žmona po šonu. Bet nemanau! Kas įžiebta, tas, man matos, turi degti, iki sudegs kartu žibintas.“
„Aš jį pažįstu! Čia mūsų draugas Šimkus, ištikimas komunistų idėjai žmogus, tačiau visiškas biezdarius. Jau kad nedavė Dievas, tai nedavė“, – taip galvodama, žengtelėjo su juo kalbėtis Korsako moteris. Deja, Šimkus jau buvo atsukęs nugarą.
Moteris su praeitimi susidomėjo savo baltų basučių dirželiais. Ji vis dar laikėsi nuošaliau, kai atėjo kiti du lietuviai: abu labu tokie, juos būtų buvę sunku ir atskirti, tik vienas išrodė truputį brandesnio amžiaus ir turėjo juodus husaro ūsiukus. Panašu, šitie dalyvavo vakarykštėje puotoje, kuri prasidėjo „Metropolyje“, o kaip kuriems baigėsi „Božegraikoje“. Atėjo su permestais per pečius švarkais, abu vilkėjo pilkomis kelnėmis ir marškiniais tvarkingai išlygintais, be kaklaraiščių. Veidai apglamžyti, bet visu stotu – frantai. Vienas iš jų, tas be ūsiukų, buvo Jonas Graičiūnas. Jo veidas atrodė žalsvas, gal dėl odos blyškumo – ant tokio galėjo atsispindėti kas tiktai nori, o gatvėje krito sodriai žalia šviesa nuo medžių lapijos. Juodieji husaro ūsiukai buvo kilmės bajoriškos, mat priklausė jie Fabijonui pavarde Neveravičius.
Abu pasisveikino su Šimkeliu ir, pasitraukę nuo jo į šalį, ėmė tingiai kalbėtis dūsaudami, graibydamiesi už kaktų, retsykiais pasigirsdavo ir žagsėjimas. Likęs vienas su savo laikraščiu Šimkus dairėsi į paunksmes, nes buvo ne taip seniai pasveikęs nuo jį galavusios sunkios ligos, kinkos pačios linko prisėsti kad ir ant grindinio, tačiau galantiškas stilius neleido tiek nusižeminti.
Moteris su praeitimi vis dar žiūrėjo į savo baltas, nepranešiotas basutes ir mėgavosi anonimiškumu. Ateinantys tiktai žvilgtelėdavo į ją ir, nepažinę ar nesupratę, kad ji laukia tos pačios ekskursijos, nusigręždavo į kitus pašnekovus.
Atlėkė it iš patrankos iššautas guvus pagyvenęs žmogus, samdytas ekskursijos vadovas. Atrodė tarsi smagus pamišėlis: susivėlęs, įtartinai aktyvus ir dar šveplas. Jo pavardė buvo lenkiška, Konradas Gorskis, profesorius iš Vilniaus Stepono Batoro universiteto, žinomas literatūros istorikas. Apsidairęs įvertino situaciją – ekskursijos grupė jau turėjo būt susirinkusi ir pajudėti, o trūko bent pusės žmonių – ir šūktelėjo desperatiškai: „Nic nebendze!“ – kas išvertus reiškia „nieko nebus“.
Radosi dar neseniai pakirdusių ekskursantų – iš kažin kurios pusės materializavosi rusų kilmės estų poetas Aleksis Rennitas – tikra pavardė Dolgoševas, visai neprastai susikalbantis lietuviškai, mylintis lietuvių kultūrą. Tiesą sakant, pakako tik vieno žvilgsnio į jo dar visai jauną, auksiniais garbiniais padabintą graikiško etalono veidą, idant suprastum, kodėl tokį myli ir broliai lietuviai. Grožis atveria širdis! Aleksis, kuriam labiausiai patiko vyresnės moterys, užmetė akį į Korsako žmoną, bet rado ten bespalvystę ir net bauginantį ryžtą, tad nusipurtęs nukreipė žvilgį į jam pažįstamą moterį su praeitimi.
Ši jam labai patiko, jiedu net buvo kelis kartus apsimainę korespondencija. Tiesa, jos praeitis tokiam rytui atrodė kiek per sunki. „Gal vėliau, dar bus laiko šnektelti, – tarė sau Aleksis, – jeigu jau akivaizdu, kad visą dieną plauksim kartu…“ Todėl tik priėjo pakštelti jai į ranką, visai nefeministiškai leido sau šitai, o iliustruodamas faktą, jog ją gerai pažįsta kaip talentingą poetę ir laureatę, dar ir nusilenkė visu juosmeniu, tada, parodęs portsigarą, patraukė smardintis prie susirinkusios vyrijos.
Tada iš „Metropolio“ ėmė lįsti užsimiegoję, užtinę lenkų rašytojai, ištisa jų delegacija. Viso atvyko trisdešimt du kultūros ir literatūros veikėjai iš Varšuvos, Krokuvos, Poznanės, Vilniaus: rašytojai, redaktoriai, kvadrigistai, poetai laureatai, senieji pokariniai romanistai, batalistai ir marinistai, įžymūs kritikai, filosofai, akademijos nariai, telegramų agentūros redaktoriai, draugijų steigėjai, apysakininkai ir dramaturgai, garsūs feljetonistai, rašytojų profsąjungos nariai, generalinės sekretorės, literatai, humoristai ir satyrikai, žymiausi reportažų plunksnos meistrai, leidyklų direktoriai, eseistai, literatūros agentūrų vedėjai, kaip minėjom, kas su žmonomis, o kas ir be žmonų. Visi tie garbūs asmenys dabar po vieną virto pro duris išbalę, šlapi tarytum varškė, iš sūrmaišio kratoma.
Atvažiavę į Kauną vakar – pirmadienį – liepos 24-osios dienos rytiniu (devynios dvidešimt) Varšuvos traukiniu, lenkų rašytojai ketino išbūti Lietuvoje devynias dienas. Viešnagės metu jie apžiūrės Kauną ir jo apylinkes, pamatys Suvalkiją ir Žemaitiją, pasidžiaugs Palanga ir Šventąja, apžiūrės darbo talkos stovyklas ir našlaičių vaikų prieglaudas, Raudonę, Veliuoną, Kulautuvą, Birštoną, Punią, Veisiejus, Alytų, Marijampolę ir kitas vietoves, pagal turtingai parengtą programą.
Moteriai su praeitimi dingtelėjo, kad galėtų ramiausiai pasukti link Karo muziejaus ir pabėgti iš čia. Praleistų dieną ant Santakos smėliuko… Arba iš pradžių užliptų paslampinėt po Žaliakalnį, kol oras dar neįkaito galvažudiškai, išgertų kavos pas Konradą. Tokiu planu susigundžiusi nė nepajuto, kaip sumojavo atsisveikindama draugų pulkui ir apsisuko ant vieno kulniuko pasišovusi dingti.
Tai buvo klaida. Keli lenkų rašytojai tą pastebėjo. Visų pirma ekskursijos gidas Gorskis puolė prie jos ištiesęs dramatiškai rankutes, o iš paskos prišoko du žilagalvėliai su savo antrosiomis pusėmis. Prasidėjo pakšėjimai ir čepsėjimai, užsimezgė pokalbis lenkų kalba, kuri moteriai su praeitimi buvo suprantama, bet ne itin pasidavė jos liežuviui – tas vargino. Na, bet šito reikėjo tikėtis. „Ir taip bus visą dieną iki penkių?!“ – su siaubu ji žvilgtelėjo į laikrodėlį ant kairės rankos. Nuo tos minutės, regis, rodyklės arba visai sustojo, arba judėjo letargiškai apsnūdusios. Pastebėkime: dar tik aštuonios ryto.
Visi kažko dar laukė. Ir aišku ko. Ogi dar trūko Lietuvių rašytojų draugijos pirmininko ožiškosios, pasak ponios Sofijos, barzdos. Kaipgi be jos?
Po vakarykščios regimai sumažėjo lietuvių rašytojų skaitlingumas. Moterų padaugėjo, o vyrai štai krito nelygioje kovoje su banketo meniu. Šimkus rodė atvertęs laikraščio puslapį, kuriame puikavosi didžiulė nuotrauka su dviem ilgiausiais stalais. Kažkuris suskaičiavo – jeigu vien lenkų kadre buvo daugiau nei trisdešimt, o dar bemaž tiek iš lietuvių pusės… Kitas prisiminė „Lietuvos aide“ vakar skaitęs, kad lenkų atvyko ne trisdešimt du, o lygiai trisdešimt. Ar laikraštininkai tuos du suapvalino? A tobiš, pani, mūsų žvalgyba du suėmė? Ei, nekalbėk lenkiškai, dar išgirs…
Į kadrą visi užstalės ponai netilpo. Ir tai dar buvo ne šventės įkarštis, tik pietūs, ačiū Dievui, dar nereikėjo slėptis. Pirmame plane keli veideliai iškaitę ir blizgantys nuo krupniko. Lenkai su vietiniais ir vakar užstalėje, ir šiandien iš paties ryto per daug nesimaišė, nes jau vieni nuo kitų, sakytum, ėmė pavargti. Ypač po to, kas įvyko Karo muziejuje po LDK žemėlapiais…
Šįryt nepasirodė tą mūšį užvirę lenkai anei lietuviai. Kai kurie kyštelėjo po kambario durimis raštelį su „Nic nebendze!“, kad apsispakajintų tas neraliuotas moskitas Gorskis, išvakarėse kėlęs tostą už būsimą ekskursiją ir žadėjęs švelnius, tik švelnius ekskursantams kankinimus. Dabar jis lakstė šūkaudamas „Nic nebendze!“ – jautė vargšelio širdis, kad nuo pat ryto įvykiai krypsta ne į gera. Patraukti į prieplauką jų mišri delegacija turėjo… jau prieš pusvalandį. O kas dabar? Nė to kurvos pirmininko dar nesimato, keikėsi mintyse žmogus.
Kol draugai literatai laukė ožiškosios barzdos, antai atšliaužiąs dar vienas lietuvių poetas, leisgyvis po vakarykštės. Vienas gyvasis klasikas jį pavadino užpešiotu žvirbliu, o šįryt žvirblelis atrodė ne tik užpešiotas, bet dar ir pervažiuotas. Tai būta Jono Aleksandriškio, pasivadinančio kartais kaip nors įmantriai, pavyzdžiui, Kossu. O mes jį vadinkim lietuvių kalba, paukštiškai – Kuosa.
Prie „Metropolio“ vis labiau įsitriukšmaujanti publika patraukė aplinkinių dėmesį. Iš netoliese atsidariusios kontorėlės – tame pačiame pastate, kur prieš kelis metus buvo įsikūrusi Užsienio ministerija, ėmė kyščioti ir dairytis plikės, akutės šaudė, rankutės dangstė iš nuostabos išsižiojusias burnas. Maištas? Sąmokslas? Provokacija? Ypač valdininkai išsigando atpažinę minioje priešais viešbutį kai kurias žvalgybos sekamas marmūzes iš kairiosios spaudos.
Pasidairykime laikraštininko, mūsų ekskursijos korespondento. Kas jis galėtų būti? Koks nors nežymus veikėjas, kaip nors susijęs su literatūra, iš veido nedaug kam pažįstamas, kronikose nepaminėtas? Senas, jaunas ar vidutinio amžiaus? Su apskritais akiniais, kaip tais laikais dauguma trumparegių ir toliaregių? Išvakarėse infiltruotas ar tik šįryt atbėgęs į iškylą? Kitos dienos rytiniame „Lietuvos aido“ numeryje po reportažu pasirašys „kl“.
Kol kas paspėliokime: tas nežinomas, dviem raidėmis pasirašęs laikraštininkas vakar kartu su visais krupniką sriaubė, zrazus su raugintais agurkais ėdė, tik neišsidavė, kad moka puikiai ne tik lenkų, rusų, gudų, bet ir vokiečių su prancūzų, o anglų kalbos – geri pagrindai. Kaip oficiozinio „Lietuvos aido“ korespondentui, visai suprantama, jam priklausė mojuoti bloknotėliu ir paišeliu rašinėtis pastabas apie lenkų rašytojų įspūdžius Lietuvoje. Tik vakar jau ne vien bloknotėlis mojavo, ir pats jo savininkas keliavo namo lyg per denį laivo, audringą naktį išplaukusio pro jūros vartus, kibdamas nagais į pakelėje pasitaikančius turėklus… Aplinkui svyrinėjo tokie pat, iš girto rūko išnirę, audroje pasiklydę, jūrligės vimdomi pakeleiviai.
Elegiškasis poetas Kuosa, beje, pernai gavęs Valstybinę premiją už eilėraščių rinkinį „Užgesę chimeros akys“, prisiartinęs prie viešbučio apstulbo nuo šitokios „monstracijos“. Jam ir taip po vakar galvoje katės niovėsi, o čia dabar kas?..
Vyrų grupelę priėjęs, toliau nelindo, lenkų pusėn nespoksojo, buvo savo sopa užsiėmęs. Užmetė akį į atverstą Šimkaus laikraštį ir kone susivėmė, išvakarių gėrybes nuotraukoje ant stalo pamatęs. Šimkus tačiau nesišaipė iš jo, nors nemėgo kaip laureato ir priklausė ideologinių priešininkų stovyklai, o kiti likimo draugai Kuosą per petį plekšnojo:
– Ale tu dar apsimesk, kad nedaug tepakeli! Vakar gėrei kaip verbliudas, patys matėm!
Kuosa tik plešia jųjų rankas nuo savęs ir spjaudosi:
– Pasigėdykit, jūs degeneratai, ar neturėjot vakar ko veikti, kad mano čierkas skaičiavot? Negėriau aš nieko, tostus kai kėlė, tik suvaidindavau, kad geriu, zūbus sučiaupęs, ir paskui vazone fikusą laisčiau. Jei netikit, galim nueiti ir pažiūrėti – augalėlis iki šiai valandai neišsiblaivęs! Eisiu, nunešiu jam bent kaušelį vandens…
Ir eis jau į viešbutį. Kompanija žviegia:
– Kur kur? Kur tu dabar suki? Kai jau visus, ką galėjo, iš ten iškrapštė, kas tave ten priims, vakar reikėjo veržtis pas pani dramaturges ir romanistes nakvoti!
Chebra vis šaipėsi, esą Kuosa – vyras be ateities – mat niekas nėra jo matęs su moteriškąja gimine. Pats jisai apie savo išvaizdą buvo kritiškos nuomonės, tad nė vienas, jį per dantį patraukęs, jo paties apsibūdinimo vis tiek nebūtų perspjovęs. Šit prie savo draugo poeto krikšto dukters lopšio lenktis net nepanoro: dar išsigąs mergaitė! Kitąkart vėl, ar juokais, ar rimtai, nesuprasi, sunku patikėti tokia žmogaus savinieka, sako: „Būčiau pas jus užėjęs, bet per nemaloniai atrodžiau, tai vengiau sutikt gerų žmonių…“
Ne tik jis pats save, bet ir kiti jį taip matė: mažas ūgis, kregždėtas veidas, rudi plaukai, noselė riesta ir trumputė, lūpos ištinusios, kaip irklu trenktos. Pečiai siauri, kostiumas jų net vizualiai nepraplatina. Spalvas eilutės renkasi kaip užkeiktas, vis kad būtų musmėriškai žalsva. Prie tokių atspalvių jo plaukai jau net ne rausvi, o supelijusio šieno spalvos atrodo. Vos žodžio iš kokios moters sulaukia, veidukas iškart paraudonija kaip geležinkelio semaforas.
Mėgo kentėti Kuosa, ir kas galėjo iš jo atimti tą paskutinį gyvenimo džiaugsmą – kančią? Aną rudenį, grįžęs iš studijų Grenoblyje, perėjo miestą, nerado nieko pažįstamo, net „Božegraikoj“ suvis nieko, ogi norėjosi pasisakyti kam nors, kad egzistenciškai liūdna ir jaučiasi katastrofiškai vienas. Tad išėjo žmogus į Ukmergės plentą ir nužygiavo iki Karmėlavos. Nepastebėjo, kas darėsi su dangum, mat žvilgis buvo vidun atsuktas. Atsipeikėjo visas sulytas ir permirkęs, gaubiamas tik „morbidiškojo mirties paveikslo, tragiško ir sunkaus gamtoje“. Kaip ordinarūs poetai kurdami įgauna naujus sparnus, jei sėdi apžergę sparnuotą kumelį Pegasą, taip šitas paukštelis kūrė iš nugeibusių sparnų įkvėpimo – vilko juos per šlapią žemę žagsėdamas, ašaromis skiestus snarglius šluostydamas, be priežasties nemylimas, bet su priežastimi mylintis.
Kad savo kilmę ir neigė, prietelių mygiamas, buvo jis suvalkietis, žemaičių ir dzūkų skūpu laikomas. „Aš ne nuo tos Nemuno pusės! Anapus, kur mano gimtinė, tai jau Aukštaitija, brolyčiai!“ O tie vis tiek susiriesdami tyčiojosi: „A tu dą mums tę atsikalbinėsi, Jablonskio sūnėne?“
Turėjo mūsų Kuosa Kauno mieste įsižiūrėjęs mergaitę. Ne bet kokią – smulkią ir skaisčią, geltonplaukę linų mėlynumo akim, perliniais dantukais, mielinėm rankelėm, turtingo tėvelio dukrelę. Regėdavo ją retsykiais Laisvės alėjoje, o prasilenkdamas nedrįsdavo net akių pakelti, tik atsigręžęs nusivydavo žvilgiu, nepasivydamas, aišku, nors toji visai lėtai pražingsniuodavo.
Flegmatikė buvo, o tokios, kaip ne sykį patyrė, jam sukeldavo aistrą. Cholerikių ir sangvinikių nemėgo, net bijojo. Ypač neramino chimeros, kurios tik apsimetinėjo flegmatikėmis ir melancholikėmis. Patsai savo liūdesio grūdą nuosekliai, jautriai augino iki maginio pumpuro, iš kurio vieną dieną išsprogs dar ne viena galinga elegija, bet nekentė kitų eilėse pamatyti savo autentiško liūdesio imitacijų.
O kad jo nusižiūrėta mergelė – iš aukštesnio, poniško sluoksnio, tai teko priemonių imtis. Atsirado gera priežastis prie savo sulenkintos pavardės prisidurti nemūsiškai skambantį vardą, liudijantį aristokratijai artimą kilmę (kas ten patikrins?). Atsirado gera priežastis mesti tarnybą banke ir iškeliauti į Prancūziją darytis diplomo, kurį pamačius bet kuriam bemoksliam turtuoliui atimtų žadą. Ve jums į veidus! Vieni pinigus moka kalti, o kiti užsiėmę amžinosiom vertybėm!
Humanitarinių mokslų daktaras… Juk niekas ten nesupaisys, kokį dalyką gydai, kai užrašyta, kad daktaras. Saviškiams Rumšiškių kaime vis negalėjo išaiškinti, kad negydys nei karvių, nei vištų, podagrą ar džiovą palieka jei ne daktarui, tai bent klebonui. Į kunigėlius mamytė iš pradžių irgi galvojo jį leisti, bet prabudo jos gal kiek ir sujauktas (taip buvo manoma kaime), o retsykiais vis dėl to net labai sveikas suvalkietės protas: „Kurgi tu eisi į kunigus su tokiu stotu, Jonyti. Nei veido, nei ūgio, nei balso Dievulis nedavė. Bent būtum juodų plaukų, kaip tavo sesės kuosos! Dabartės, tai Viešpatie Dieve, prie bulvių su kastuvu rankose alpsti. Eik, eik skaityti tas savo knygas, kol su grėbliu kupron negavai!“
Bet sugrįžkim prie įėjimo „Metropolin“. Fabijonas su tuo pažaliavusiu prieteliumi Graičiūnu, beje, irgi poetų veislės, juokaudami Kuosai užkirto kelią į viešbutį „laistyti fikuso“. Iš tiesų tasai nusilengvint norėjo, bet garsiai nedrįso tokios vulgarybės sakyti. Et, pakentės. O ko taip labai vėluoja pirmininkas? Patsai Kuosa vėlavo, nes dar užsuko prižadinti prieteliaus, irgi poeto, Miškinio. Iš to, kad vienužis atvėblino, akivaizdu, jog ano neprikėlė. Jautėsi nusivylęs baisiausiai, jei tik būtų žinojęs, kad teks vienam čia sukiotis, būtų ir pats likęs lovoje. Apsižvalgė: Dieve, na ir suėjo publika… Ir kaip visi ruošiasi į tą motorinį laivelį sutilpti?
– Dar tik antroji lenkų vizito diena, – nuobodžiaudamas užvedė kalbą estų poetas Aleksis Rannitas, ant grindinio patogiai išsidrėbęs, trečią jau papirosą rūkydamas. Panašu, kad žavusis ekscentrikas šiandien nesijautė taip jau blogai.
– Jau gyventi mažai norisi, – atsidūsėjo Graičiūnas. – O ką kalbėt apie tai, kad tuoj per visą Laisvę reiks savo kojomis eiti… Karštis tik kyla…
– Dar liko aštuonios dienos, nors aštuntoji – šiandiena – kaip ir praimta, – atsiliepė Fabijonas. – Bet tu teisus. Dieve padėk.
– Ar tamsta po vakar pasikeitei apatinius baltinius?
– Kodėl tamsta klausi?
– Šiandien gali tekti parodyti juos viešajam pliaže.
– Neveliju nusirengti prieš žmones, man pakaks ir stebėti.
– Nagi, taip jau mes ir rodysimės priešais tamstą. Turėsi lygiai su visais maudytis. O aš jau ir dabar mielai nerčiau į gelmę…
Į gelmę, į gelmę… Egzistencinio nerimo vis labiau purtomas Kuosa plešia iš Šimkaus dar šiltą rytinę spaudą, kurios paprastai stengiasi nevartyti, ir randa puslapį su „Metropolio“ baliaus nuotrauka. Gerai, kad daryta iš pietų meto, ne iš vakarienės. Ieškojo savo marmūzės – laimei, į kadrą (ir vėl) nepateko.
Skaito artikelį garsiai:
– Lietuvių rašytojų draugijos pirmininkas pasakė sveikinimą, kuriame pažymėjo, kad lietuviai ir lenkai turi skirtingas kalbas, bet tos kalbos turi ne skirti, o vienyti mūsų tautas į bendrojo sugyvenimo, žmoniškumo kelią bei tikslą. (Kad šitaip būt sakęs, nepamenu.) Leidėjų vardu kalbėjo „Sakalo“ bendrovės direktorius (Tas pamišęs dėl knygų Kniūkšta! Geras žmogus. Gaila, kad šiandien jo čia nėra.), kuris konstatavo Lietuvos leidyklų išleistų vertimų gausumą ir pareiškė viltį, kad ir lenkai leidėjai laikysis abišalumo ir daugiau išleis lietuvių raštų. (Kur jau, kur jau.) Atsakydamas į kalbas lenkų rašytojų pirmininkas apibūdino rašytojo uždavinius ir pabrėžė, kad lenkų tauta gerbia kitų tautų laisvę ir teises. (Dabar jau gerbia.) Ten pat buvo suruošta lenkų literatūros vertimų parodėlė, kurios rinkinį lietuviai rašytojai įteikia lenkų rašytojų draugijai. (Rodos, mano šlapimo pūslė tuoj pasieks išsitempimo ribą.) Po to svečius priėmė Lenkijos ministro pavaduotojas. Vakare rašytojai padėjo vainiką prie nežinomo kareivio kapo, o šiandien laivu išvyko lankyti panemunių.
Kaip įdomu, žiūrėdamas į vis gyviau sprogstamaisiais priebalsiais besispjaudančią lenkų rašytojų gaują, galvojo Kuosa.
– Jeigu šitie lenkai jau išvyko lankyti panemunių, tai gal mes esam laisvi keliauti pas „Božegraiką“ vaisvandenių?
Lietuvių prieteliai vyptelėjo ir nepasakė nieko, nutarę, kad klausimas buvo retorinis. Va būtų dabar šalia tas iš lovos nekilęs Miškinis, jis ką nors būtinai atsakytų. Ir dar nežinia, kaip čia viskas pakryptų dėl tokių pagirių.
Monika Baltrušaitytė. Maumedžio melas
2019 m. Nr. 12
Romano „Inkilinės“ fragmentas
Šlamščiame bulvinius blynus „Lyroj“, pamary prie tolimiausio staliuko, net pasičepsėdamos, o šalimais isteriškai klykia žuvėdra. Jau pavakarys, marios ramios ir lygios, nė menkiausios bangelės, vandens plynė susiliejusi su dangumi į vientisą, švelniai rožinį ir vanilinį kūną be stuburo linijos ties horizontu. Šįkart jos nesimatė – galėjai regėti tik daug visa aprėpiančios rožinės spalvos, tokios saldžiai skanios, lyg dangus būtų milžiniškas cukraus vatos aparatas.
Gintė nustebusi vėpso į mažytį raštelį ant stalo, kurį ką tik atnešė padavėjas. „Gal numeriuką?“ – pakeverzota ant languoto popiergalio. Galėjo man, ne Gintarei tą raštelį palikti ir paslaptingai šyptelėjęs nueiti, šovė pavydi ir visai nedraugiška mintis, bet iškart nuvijau ją šalin, kaip sena, pikta žiežula keliais rankos mostais išprašo į jos tulpių lysvę vogčiomis įlindusį katiną. Nereikia pavydėti draugei. Paraginu užrašyti numeriuką, ji neatsikalbinėdama taip ir padaro, o kai padavėjas, dabar spėjau pamatyti, šviesiaplaukis, rodos, visai pakenčiamos išvaizdos garbanius, grįžta sąskaitos, prunkšdamos įteikiame jam raštelį.
Pakeliui namo dar užsukame į Preilos parduotuvę, dirbančią nuo devynių iki penkių su valandos pietų pertrauka, per kurią dažniausiai užsimiršusios ir atitapnojame. Nieko įmantraus čia nerasi, bet kai prisireikia pieno, grietinės, duonos ar kito egzistenciškai svarbaus produkto, negi važiuosi į Nidą – šita mažytė parduotuvė yra tikras išsigelbėjimas. Šįsyk pavyksta užsukti laiku, pertraukai dar neprasidėjus – kaip visada įtariai besišypsanti pardavėja, nužvelgusi mus iš padilbų, atsargiai ant prekystalio išrikiuoja iškaulytus cigarečių pakelius, matyt, galvoja, kad vasarojančioms mergaitėms viskas atleidžiama, tad nieko baisaus, jei užtrauks tą dūmelį. Tiesa, dar ir sidro porą bambalių įsimetame į rankines – smagu bus vakare terasoje su mergom pagurkšnoti.
Kai trenksmingai įžengiame pro duris, Goda, kaip įprasta būsimai šokėjai, įsispraudusi į pilkas tampres, svetainėje pagal ramią melodiją daro gilius įtūpstus – ir tokia susikaupusi, kad net nepastebi, kaip nuteškiame basutes koridoriuje ir pergalingai iš krepšių ištraukiame tuos toksiškų spalvų bambalius, vyšninį ir arbūzinį.
Ant nedidukės sofos visu ūgiu, lyg siaurą upelį užvertęs rąstas, tįso Augustė ir vangiai stebi Godos įtūpstus. Atsisukusi į mus, ji iš ausies išsitraukia mažytę, bet maištingai, iki traškesio plyšaujančią baltą ausinę ir pasiteirauja, ar „Lyroje“ skaniau nei „Krušmarių viloje“ (šitaip pakrikštijome kavinę „Kuršmarių vila“), už kurią baisiau nebent gimdymas, kirmėlės ir mirtis – pragaro gelmėm alsuojantys prakeiksmai, kurių pasiutėliškai bijau jau šešiolika metų – visą savo gyvenimą.
Kitame Preilos gale ant marių kranto įsikūrusios kavinės savininkė, kresna, putliaskruostė, į šeštą dešimtį greičiausiai jau įžengusi Austėja, visada pakilios nuotaikos, lengvai įkaušusi, ją nuolat lydi salsvas alkoholio debesėlis, kurį nesėkmingai bando užgožti aštriais kvepalais. Vakar užklydome į jos kavinę pietų. Ji keistai svirduliavo, nerangiai, lyg kosmonautas erdvėlaivyje, ramstėsi į sienas, bet vis tiek pasiteiravo, ar mes, mergikės, ragavome straganinos.
Iš mūsų sutrikusių veidų supratusi, kad apie tokį patiekalą girdime pirmąkart, pareiškė, kad jei jau neragavome, tai ir neragausime, – iškeps blynų. Apsisukusi ant kulno vos pataikė į virtuvę, ir ten greičiausiai dar šiek tiek maktelėjo, nes grįžo su blynais jau sunkiai pastovėdama ant kojų.
Tu tokia panaši į mano dukrą, apglėbusi pečius kuždėjo man į ausį, kol laukiau eilėje prie tualeto, kuriame nelemtai užtruko Augustė. Be mūsų kavinėje daugiau nebuvo nė vieno kliento, dabar jau aiškėja – kodėl, bet vakar tai kėlė nuostabą – sezono vidurys, pats jo įkarštis, o kavinėje – nė gyvos dvasios, kai „Lyroje“ tokiu metu kartais reikia ir eilėje pastovėti, kol atsilaisvins staliukas.
Austėja parodė į sieną, mirgančią nuotraukomis, jų buvo tiek daug, kad glaustėsi rėmeliais viena prie kitos kaip besišildantys kačiukai, – per jų mozaiką nebuvo įmanoma įžiūrėti net tikrosios sienos spalvos. Kai kurios akių lygyje vietos neradusios fotografijos buvo iškabintos žemiau, aplink rozetes.
Ji šokėja, meiliai suokia man į ausį Austėja pasilenkusi taip arti, kad mintyse nutariu sidro vakare neragauti, – jei dar bent minutę atstumas tarp mūsų išliks toks pat intymus, kaip reikiant apsinešiu vien nuo jos kvapo. Pažiūrėk – graži, jaunutė, kūdutė, o jau tiek pasiekė: čia šoka „Auksiniuose svogūnuose“, čia – pirmame „Baro“ sezone. Čia, beje, su Saboniu nusifotkinau, o čia – su Brazausku, jiems pas mane labai patiko, – beda pirštu į nuotrauką su iškiliomis asmenybėmis ir kukliai prikanda perlamutriniu blizgiu žvilgančią apatinę lūpą, po kuria pūpso raganiškas juodas apgamas su šviesių plaukelių karūna.
Apie privatumą „Krušmarių viloje“ galėjome tik pasvajoti – net kai jau kirtome blynus, Austėja nepaliko mūsų ramybėje ir primygtinai kvietė šeštadienį apsilankyti jos karaokės vakarėlyje. Mandagiai linksėjome, klausėmės pasakojimų apie puikiuosius vakarėlius, bet iš baikščių viena kitos žvilgsnių supratome, kad daugiau čia kojos nekelsime.
Jos vakarėliai, kaip vėliau paaiškėjo, išties buvo verti dėmesio – kaip reikiant įšilusi, ilgiausia, blizgiais akmenėliais žėrinčia suknele pasipuošusi, ryškiai pasidažiusi, fenu iškedentą šešių garbanų šukuoseną stipriausios fiksacijos laku pažabojusi, šeimininkė godžiai čiupdavo cypiantį mikrofoną ir iš visų plaučių užplėšdavo „Ugnį ir ledą“. Netrukus ateidavo eilė ir kitiems šlageriams, o nesulaukusi trokštamo publikos palaikymo, ji ramstydamasi į kėdes prasinešdavo tarp lauko staliukų, glėbesčiuodama paklaikusius klientus ir ragindama dainuoti kartu su ja. Visai įsišėlusi stvarstydavo juos už rankų ir energingai tempdavo į „sceną“ – iš neobliuotų lentų sukaltą nedidelę pakylą, ant kurios glaudėsi mikrofonas ir kolonėlės. Kas jiems belieka, kai neturi kito pasirinkimo.
Kai sutemo ir atvėso, apsigaubėme šiltais pledais ir tradiciškai patraukėme tinginiauti į antrojo aukšto terasą, iš kurios atsiveria aukštas kalnapušėmis apaugęs kalnas, perskrostas siauro smėlio tako, vedančio į melsvomis samanomis nuklotą mišką. Tolumoje bolavo vienišas apsnūdęs medinis stebėjimo bokštelis. Kuršių Nerijoje tokių daug – sausos kalnapušės dažnai užsiliepsnoja, užtenka vienos blogai užgesintos cigaretės, ir ištisi hektarai supleška kaip Nerono Roma. Iš bokštelių nusidriekia plati miško panorama, o arčiausiai namų įsikūręs medinukas kiauras dienas spokso ne tik į plačias, visada atmerktas mūsų langų akis, bet ir vogčiomis stebi už namelio pasislėpusią vienintelę Preilos gatvę, šonu prigludusią prie marių.
Kaip šlapias sraigės pėdsakas ant šaligatvio virš mūsų tingiai šliaužia tirštas cigaretės dūmas, o mes kalbamės apie pačius svarbiausius reikalus gyvenime – apie bernus.
Turbūt jau trečią vakarą iš eilės aptarinėjame mano Onkės laimikį Bernaitį, kurį taip praminė žodžio kišenėje neieškanti Augustė. Dėl jos gebėjimo visus daiktus pavadinti tinkamais vardais, pripažinsiu, kartkartėmis jai šiek tiek pavydėdavau.
Mielas vaikinas iš Šiaulių, Bernaitis, ne tik visai simpatiškas, bet ir turi grupę, kurioje ne šiaip kerzus į sieną tranko bandydamas išgauti rokenrolišką ritmą, – jis yra pagrindinis vokalistas – grupės veidas ir siela. Turėti berną ir šiaip yra solidu, nė viena mūsų negali tuo pasigirti, bet jei turi berną iš grupės, daugiau tikslų sau gali nebekelti – populiarumas Onkėj ir amžinai laisvas plotas garantuotas, grupės juk turi studijas, kuriose repetuoja ir alų geria, o mokykloje visos palydės pavydžiu žvilgsniu, och tu k****, sakys, ar matei, kokį nusikabino?
Nežinau, ar bernas iš grupės aktualu Gintarei ir Godai, bet mus su Auguste jau nuo penktos klasės jungė bendras tikslas – mūsų pačių planas sukurti muzikos grupę prieš keletą metų neišdegė, tiksliau, juodai susvilo, liko tik kelios apdulkėjusios, retsykiais pabrazginamos gitaros, vienas stipriakas, mažytis kubas ir sauja spalvotų skirtingo kietumo mediatorių, kurių prisipirkome pagautos azarto ir įkvėptos jų spalvų. Dabar užtektų pasigirti bent tuo, kad turi berną iš grupės.
Prisimenu, kaip kasdien po pamokų troleibusais trenkdavomės į Žirmūnus, į VRM rūmus, kildavome senu, ankštu liftu, kurio alumi aplaistytos grindys lipdavo, o flomasteriais iškeverzotos sienos bylojo, kad Agnė yra kalė, kad ji duoda visiems, taigi kildavome tuo liftu pas vieną stipriai religingą rusą, sąžiningai mokiusį mus groti, vėliau bandžiusį mus į vokalo pamokas įtaisyti, o paskui norėjusį ir savo religinėn sekton privilioti.
Pabūgusios sektos perbėgome pas kitą mokytoją, taip jau susiklostė, kad jis irgi buvo rusas, iš pageltusių kaip seno vietnamiečio dantų niekada nepaleisdavęs suktinės. Užuot ko nors rimtesnio pamokęs, jis tik apsiašarojęs juokdavosi iš mūsų pastangų, kikendavo net tada, kai be klaidų išvarydavom visą „Nothing Else Matters“. Taip ir nesupratome, kas jam sukeldavo tiek juoko – kuklūs mūsų įgūdžiai ar stebuklingoji suktinė.
Bernaitis su savo nuo religinių sektų ir prasirūkiusių rusų nepriklausoma grupe dabar mums atrodė kaip grynas išganymas. Tiesa, savo bernu jo dar negaliu vadinti, nes daugiausia laiko prasėdime Skypėj. Kartais jis pameta man kokių dainų, va, neseniai užrodė „On Call“, tokį nostalgišką, jautriai melancholišką ir ganėtinai ilgą „Kings of Leon“ gabalą. Tik jo dėka ir atradau tą grupę, apie kurią čia niekas nėra girdėjęs, retsykiais su mergom pasiklausome, kai tvarkomės ar šiaip bimbinėjame po namus.
Bet porą kartų vis dėlto buvome susitikę. Deja, pasimatymų būta tokių nevykėliškų, kad gėda ir pasakoti. Pirmajam susitikimui išrinkau „Šaunią vietelę“, kavinę senamiestyje, kurioje kartais po pamokų darbuodavosi Gintarė.
Tamsų, vėjuotą ir šaltą rudens vakarą išvydau jį artėjantį Pranciškonų gatve. Kaip šlapiu skuduru per veidą vožtelėjo suvokimas, kad jis baisiai žemas ir kūdas. Netgi ne lieknas, bet apgailėtinai kūdas. Kaip su juo atrodysiu, galvojau, tyrinėdama Bernaitį paklaikusiu žvilgsniu, juk jis turbūt net man iki ausies nesiekia, ir norėdamas galėtų pasislėpti už manęs kaip už mūro. Gal reikia apsimesti, kad aš nesu aš, žiopsoti į priešingą pusę arba įnikti į mobiliaką, neva rašyti žinutę, kol nueis? Ne, juk mano fotkę Onkėj matė, atpažins, tikrai atpažins, dzin, kad tamsu, o šūdas, jis jau čia pat!
Ilgai stovėti vienas greta kito gėdingai vaidinant, kad nėra jokio drastiško ūgio skirtumo, nereikėjo – apsikeitę kukliu „labas“, prisėdome kavinėje ir užsisakėme arbatos. Ačiūdie, Gintarė tą vakarą nedirbo, nes būtų buvę baisiai gėda, ji stovėdama už baro tikrai maivytųsi, merktų man akį ir visokiais motyvuojančiais gestais neva drąsintų, o aš raudonuočiau nežinodama, į kurią paralelinėn realybėn teleportuojančią kertę geriausia būtų save sukišti.
Galvojau, iškart imsime pliurpti kaip seni bičiuliai, šitiek laiko lieję vienas kitam širdį Onkėj, o dar daugiau – Skypėj, nes iš pradžių juk su nepažįstamais bernais tauški Onkėj, vėliau, jeigu jo korta praeina ir matai, kad jis normalus, ne koks iškrypėlis, gali žengti kitą, labiau suartinantį žingsnį ir apsikeiti Skypės kontaktais.
Jo niką gelezhiniai zhaislaj savo kontaktų knibždėlyne išsyk pastebiu patį pirmą ir visąlaik jaučiu, kaip paširdžiuose nerimastingai suspurda, jeigu jis būna online. Tada įsijungiu laikmatį ir kantriai laukiu, kol praeis lemtingosios dešimt minučių, – jeigu nieko neparašo, labutį brūkšteliu pirma.
Deja, gyvai viskas klostėsi kitaip, nei tikėjausi: sėdėjome nebylūs ir svetimi kaip „Hiperbolės“ dainoje, nervingai maišiau arbatoje jau seniai ištirpusį cukrų ir bandžiau užmegzti pokalbį visokiomis idiotiškomis temomis, tokiomis apgailėtinai kvailomis, kad net pati su savimi apie tokius niekus nekalbėčiau. Bernaitis irgi neatrodė manimi susižavėjęs, nes į klausimus atsakinėjo trumpai ir glaustai, nerodydamas jokių pastangų pokalbiui palaikyti, tik kukliai šypteldavo ir nudelbdavo akis į stalą.
Visiškas šūdas, keikiausi mintyse klaikiai nusivylusi, o dar sugalvojau pasipuošti tuo raudonu, storu ir languotu retro stiliaus sijonu aukštu liemeniu, kurį aną vasarą siuvausi tikėdamasi priminti Ditą Von Teese, bet, deja, atrodžiau kaip gerokai didesnis, ne toks kompaktiškas, negana to, dar ir pasišiaušęs jos pakaitalas, suvyniotas į močiutės kilimą.
Man jau metas, neilgai trukus sumurmėjo Bernaitis ir nuėjo prie baro atsiskaityti. Po to nevykusio bandymo ilgai nesusirašinėjom, bet vieną dieną, nepamenu, aš ar jis, pasiūlėm pasimatyti dar kartą, ir sutarėme nueiti į kiną. Filmą, aišku, išrinkau aš, ir tai buvo didžioji klaida, nulėmusi tragišką santykių baigtį, nes nuo tada jau turbūt gerą mėnesį iš jo – nė cypt.
Man visada patiko siaubo filmai, su Guste visus godžiai peržiūrėdavome, o „Kruvinąsias skerdynes Teksase“ matėme net kelis kartus. Aišku, pati mieliau rinkdavausi mistinį siaubą, tokį, kai vyksta nepaaiškinami dalykai, šiurpsta oda, nes pagrindiniai veikėjai kenčia nuo kūniško pavidalo neturinčių priešų ir neapčiuopiamų blogio jėgų, kurių visą filmą taip ir neparodo. Pjūklai ir trykštantis kraujas nebuvo mano mėgstamiausias žanras, o apie tą filmą, kurį turėjome romantiškai žiūrėti su Bernaičiu – galbūt net susiglaudę per baisesnes scenas, tąsyk visai nepasidomėjau.
Kitaip tariant, neparuošiau namų darbų ir nusitempiau jį į filmą, kuriame ištisas dvi valandas isteriškai klykė kankinama moteris, tada rodė jos vyrą, iš lėto ėdamą pasiutusio šuns, buvo daug kraujo, o galiausiai prie stulpo prirakinta pagrindinė filmo veikėja, bandydama išsigelbėti nuo bet kurią akimirką pasirodysiančio žudiko, turėjo nusipjauti ranką atšipusiu pjūklu. Viską rodė su visom smulkmenom, pačias šlykščiausias, labiausiai šokiruojančias scenas – iš arti, aišku, nešykštint kino salę skrodžiančio klyksmo, tokio čaižaus, kad išėjus dar kurį laiką spengė ausyse.
Na ką, ačiū už filmą, mandagiai padėkojo Bernaitis mums kiūtinant iš salės, toks iš įdomesnių. Neturėjau ką atsakyti.
Parašys tau tas Bernaitis, niekur nedings, ramina Goda, nė velnio nesuprasdama, kaip svarbu turėti berną iš grupės. Ją visąlaik labiau traukė marozai. Aišku, ne tie, apie kuriuos pirmiausia pagalvojama, – metras ant metro, sukumpę, skusti, besispjaudantys sėmkių lukštais, leidžiantys vakarus mašinų aikštelėse ir šokantys ant drakės, kai tik ištaiko laisvą minutę, – ją velniškai žavėjo maroziškos prigimties, liesi kaip Bernaitis, mašinas remontuojantys, pilkus treningus vilkintys, gerą aparatūrą svetainėje pasistatę vyrai gyslotomis rankomis, kas šiaip skamba ganėtinai atgrasiai, bet Goda turbūt vietoje susileistų pamačiusi stambias, kraujo pripampusias gyslas, kurios buvo jos didžiausias, o mano supratimu – kraupiausias, fetišas.
Kambaryje cyptelėjo atlenkiama Gintarės „Motorola“. Labux. Ka wejki =), brūkštelėjo jai romantiškasis raštelių skrebentojas iš „Lyros“. „Vūhūūū! – atsisukusi miško pusėn užkaukiau į naktį kaip vilkas – šitaip demonstruodama džiaugsmą, kad draugei nuskilo. – Sakiau? Sakiau?!“
„Ššš, ko čia baubi? Taigi kaimynai miega“, – mostelėjusi į gretimą namuką, sudraudė Gintarė. Nors bandė vaizduoti nė kiek nenustebusią ir ramią, supratome, kad viduje netveria džiaugsmu – romantikas pagaliau apsireiškė!
„Rašyk, kad sėdim, geriam“, – kaip visad paprastą, šįsyk – net primityvų atsakymą pasiūlė Goda, bet į jos patarimą nebuvo atsižvelgta. Luktelėjusi dvidešimt minučių, kad „Lyros“ padavėjas negalvotų, jog budi prie telefono ir laukia, kol jis apsireikš, Gintarė sumaigė štai tokį atsakymą: Wakaroju su draugemis. O ka tu?
Tada prasidėjo: visą vakarą ir kitą dieną Gintės nepavyko atplėšti nuo telefono. Ji intensyviai pliekė žinutes, kaskart pažerdama vis daugiau faktų apie naująją pažintį. Paaiškėjo, kad padavėjas – vietinis, jo tėvai – „Lyros“ savininkai, todėl sezono metu padeda jiems darbuotis ir dirba laisvu grafiku, kai netingi. Gintarė pabrėžė, kad ir kateris, prišvartuotas pamaryje, prie „Lyros“ lieptelio, pasirodo, priklauso jam – žadėjo kurią dieną mus visas paplukdyti.
Preilos bičas, kateris, kavinė – skamba visai neblogai, matyti, kad nepėsčias, turi ką pasiūlyti ir kuo nustebinti, tad kitos dienos vakare vienbalsiai nutarėme pasikviesti jį į mūsų terasą, kad galėtume geriau susipažinti ir nuspręsti, tiks Gintei į bernus ar ne.
Prieš pasirodydamas komisijai, „Lyros“ padavėjas su Gintare pusvalandžiui susitiko prie supkių – miškelyje, šalia stotelės, kur dieną ant medinių sūpynių klykaudavo vaikai, o naktimis triukšmaudavo Preilos vietinių kompanija, iš pažiūros – jauni maroziukai, mums praeinant pro šalį vis rikteldavę: „Ė, merginos, gal sidriuko?“ Mes, aišku, išdidžiai, lyg karalienės elžbietos aukštai iškėlusios galvas, praplaukdavome savais keliais nė nežvilgtelėjusios į juos.
Keista, bet šį vakarą prie supkių buvo tyku, ramu, maroziukų nesimatė, veiksmo nesigirdėjo, tad Gintė nutarė, kad pirmajam pasimatymui su „Lyros“ savininkų sūnumi geresnės vietos nerasi. Nuo supkių link namų jie patraukė laikydamiesi už rankų kaip pora.
Šūdas, pagalvojau, iš arti apžiūrėjusi „Lyros“ romantiką, – jis buvo gerokai žemesnis už Gintę. Jos ūgis – išskirtinumas ir prakeiksmas, lydėjęs nuo mažens, – pirmoje klasėje pravardžiuodavo silke, o paaugus bernai seilėdavosi, slapčia nužiūrinėdami jos kojas, ilgas kaip slidinėjimo trasos Alpėse.
Ne, vis dėlto šitas kavalierius toks nelabai: įlindęs į per ilgas kelnes, kurių galai nuo vilkimosi žeme buvo gerokai apibrizgę, apskritai apsirengęs nei šiaip, nei taip, graudžiai sutrinti atrodė ir jo kedai, be to, bernas jis nei šnekus, nei įdomus. Atėjo tuščiomis, net saldainių neatnešė, anei kokio pyragaičio, o kai terasoje be paliovos linksmai pliurpėme, tylėjo kaip partizanas ir nuolat „skolinosi“ mūsų cigaretes, žadėdamas būtinai grąžinti. Žinau aš tuos grąžintojus.
Techninės apžiūros „Lyros“ padavėjas nepraėjo ir buvo vienbalsiai nurašytas. Jam dingus, pirmoji ryžosi prabilti ir pareiškė savo nuomonę, aišku, Augustė: „Nei trys, nei devyni, jei jau atvirai. Sėdi, kaulija cigarečių ir dar tyli kaip koks maumedis.“
Kitą rytą Augustė terasoje skaitė knygą ir pastebėjo, kad ant lango stiklo, į kurį vakar buvo atrėmęs viršugalvį Maumedis, liko jo pėdsakas – riebalų debesėlis, atspaustas seniai šampūno neregėjusių plaukų. Sunku paneigti, kad už galvos neplaunančius žmones baisiau nebent kirmėlės, gimdymas ir mirtis.
„Nežinau, mergos, gal nuo šiol vis dėlto valgykim „Krušmarių viloj“, – kruopščiai valydama stiklą konstatavo iš šleikštulio žiaukčiojanti Augustė.
Nors mergų verdiktas buvo aiškus, mačiau, kad Gintarė vilčių nepalaidojo, – matyt, viliojo tas šeimos verslas ir kateris, nes, kai pagalvoji, galvą visada gali išsiplauti, šmutkes pakeisti, kalbėti pramokstama, cigarečių nusiperkama, bet kateriai ir kavinės iš dangaus nekrenta. Nereikia manyti, kad Gintei tik pinigai rūpi, tačiau ji visada buvo racionali ir turbūt protingiausia iš mūsų.
Jei su Auguste svaigstame dėl bernaičių, roko grupių ir pašėlusio gyvenimo, o Goda svaičioja apie gyslotą ir liesą marozą, tai Gintarė jau dabar ieškosi vyro – ne berno, bet vyro. Tokio, kuris patiktų tėvams, su kuriuo galėtų ilgai ir gražiai draugauti, o vėliau, po mokyklos ir univero, susituokti ir susilaukti vaikų. Su juodai nagus lakuojančiu bosistu arba gyslotu marozu, kuriam svarbiausia – gera aparatūra ir mašina, – didelių planų neprikursi, todėl ji žavėjosi paprastais, žemiškais, ūkiškais vaikinais, o šis atrodė kaip tik toks.
Nutarėme dar kartą drauge nueiti į „Lyrą“ galutinai sudėlioti taškų ir galbūt duoti Maumedžiui antrą šansą. Tradiciškai įsikūrėme prie tolimiausio staliuko pamary, užsisakėme bulvinių blynų, bet aptarnauti priėjo nauja mergina, Maumedžio nesimatė.
Atidžiai apžiūrėjome prie tiltelio prišvartuotą katerį ir dienos šviesoje išlindo visi jo trūkumai, į kuriuos nebuvome atkreipusios dėmesio, – atrodė gerokai nutrintas, regėjęs daugiau nei mes per savo „niolikinius“ gyvenimus kartu sudėjus, vaterlinijos lipdukas nuo senatvės ir saulės sutrūkinėjęs, o po vargana vaterlinija žaliavo ir rudavo nešveisti bortai, kuriuos ištyręs laboratorijoje veikiausiai aptiktum gausiausią marių dumblių ir pelėsių įvairovę.
Kai atnešė mūsų blynus, nepasikuklinau paklausti padavėjos, kurgi Maumedis prapuolė. Aišku, ištariau jo tikrąjį vardą ir pridūriau, kad čia tas kavinės savininkų sūnus, kurio kateris prišvartuotas priešais.
„Dirbo jis čia, bet vakar išvyko namo“, – kiek sutrikusi atsakė mergina. Namo? Net išsižiojom iš nuostabos – burnos plačiai atsivėrė, lyg iš mago skrybėlės cirke būtų ištrauktas ne visų lauktas zuikis, bet burtų pasauliui svetima nuskalbta F dydžio liemenėlė – juk Maumedis sakė, kad yra vietinis, gyvena čia, Preiloje, tai kur tada, po galais, jis išvarė ir kur tie jo namai?
„Kuršėnuose, – padavėja jau prunkštė, turbūt susigaudžiusi, kas čia atsitiko. – Rimtai, sakė, kad vietinis? Kavinė – tėvų? Ir kateris?“
Gintarė atrodė, švelniai tariant, suglumusi – taip, lyg nežinotų, juoktis čia dabar ar verkti, lyg būtų nusipirkusi arbūzų sėklų, o išdygo ridikai. Ir apskritai, po galais, kur tie Kuršėnai? Kuršių nerija ir Kuršėnai skamba panašiai, bet Kuršėnai, matyt, ne joje.
Pasipiktinusi ji užsimetė vieną Alpių slidinėjimo trasos ilgio koją ant kitos, smailiomis alkūnėmis piktokai trinktelėjo į medinį stalą, matyt, net suskaudo, nes alkūnę išsyk pasitrynė ir karingai įniko į blynus.
Kažkur netoliese vėl klykė isteriškoji žuvėdra, tik dar garsiau ir įkyriau, jos čaižiame balse galėjai išgirsti motinišką priekaištą.
„Sakiau! Sakiau!“