Požiūriai
„Metų“ anketa. Donaldas Kajokas, Vidmantė Jasukaitytė
2010 m. Nr. 1
1. Jau įsibėgėjo ir XXI amžius – baigias pirmasis jo dešimtmetis. Ar pajutote naujo amžiaus laiko dvasią literatūroje, kultūroje, gyvenime? Kokios permainos nudžiugino, kurios kelia nerimą ar net baugina?
2. Ar gyvybinga ir paveiki dabartinė lietuvių literatūra? Gal, anot Marcelijaus Martinaičio, „sutramdyto rašytojo“ kūryba jau nepajėgi daryti įtakos visuomenei? Ko lauktumėte iš mūsų literatūros ateityje?
3. Laikas negailestingas kiekvienam žmogui – ne tik kūrėjui. Stebina naujos technologijos, nuolatiniai visuomenės gyvenimo pokyčiai, globaliniai procesai. Kaip sekasi „kurti“ savigynos mechanizmą, kuris mums leidžia išbūti, išgyventi?
Donaldas Kajokas
1. Pradėsiu nuo dviejų citatų. Pirmoji – iš vieno M. Yourcenar apsakymo: „Kadaise įsitikinimas, kad kiekvieną savo gyvenimo akimirką atrasiu ką nors nauja, kas niekada nepasikartos, teikė man tauriausią slaptą pasitenkinimą; dabar aš mirštu gėdydamasis kaip išrinktasis, vienas dalyvavęs prašmatnioje puotoje, kuri rengiama tik vienintelį kartą.“
Antroji citata – japonų poeto Okuma Kotomiti eilėraštis „Senis“:
Šimtametis senis,
Iš jaunų žmonių nugirdęs,
Kad pasaulyje kažkas
Vėlei atsitiko,
Tik juoku atsako.
Dvi aiškiai suformuluotos, nors ir visiškai priešingos idėjos: pasaulyje ničniekas nesikartoja; pasaulis – tiktai pasikartojimų grandinė. Kur tiesa? Per vidurį? Gal ir taip. Vis dėlto man atrodo, kad tikrąjį to vidurio branduolį apčiuopti įmanoma tiktai pačiame gyvenime, ne kalboje, ne žmogaus ženklų sistemoje.
Žvelgdamas į aplinką iš M. Yourcenar idėjos vidaus, galiu pasakyti, kad pastarąjį dešimtmetį mane vis dar stebina du dalykai – Nepriklausomybės atkūrimas ir tai, kaip žmogaus sąmonę ėmė veikti spartus ir nenumaldomas interneto technologijų tobulėjimas. Pastarasis – postmodernios visuomenės „dangaus“ ir sykiu „pragaro“ prieigos. Ne tik demokratijos kai kurios silpnosios grandys, bet ir besiplečiančios interneto galimybės išugdė tai, ką vadinu „kitos nuomonės sindromu“. Naujausių informacinių sistemų beribiškumas ir anonimiškumas gana sėkmingai bando įpiršti mintį, kad pasaulyje jau nebeliko nesąmonių, yra tiktai „kita nuomonė“. Štai dailės mokyklos direktorius organizuoja streiką su šūkiais, jog reikia naikinti ne tik meno kūrinius, bet ir menininkus. Netrukus turbūt sulauksime ir kunigo, kuris visiems garsiai skelbs, jog Dievas – senų laikų pramanas, tačiau šv. mišias jis vis dėlto aukos, nes tokia tarnyba. Tada iš pakampių su savo „idėjomis“ ims ropoti visokio plauko patiltės razbaininkėliai, apsimetę dorais svieto lygintojais, dostojevskiškojo viskas leista adoruotojai, gal net vaikų žagintojai, mat jų galvose kunkuliuojanti košė irgi privalo būti priimta kaip dar viena nuomonė, turinti teisę egzistuoti šalia visų kitų.
Tad jeigu priimsime idėją, kad pasaulyje nuolat nutinka kažkas nauja, tuomet ši, anot M. Foucault, „gnomų revoliucija“, kai nesistengiama nors šiek tiek pasistiebti, o ir tuos, kurie pasistiebę, bandoma truktelėti žemyn, ligi „savo lygio“, kone šventai tikint, jog būtent jis privalo virsti visuotine norma, – panašios slinktys išties gali kelti nerimą. Ir šis lygis, matyt, visais laikais vienų bus vadinamas retrogradišku marazmu, kitų – tauria pilietine nuostata.
Žiūrint iš kitos pusės, iš ankstėliau cituoto japonų poeto pozicijų – ar šiame pasaulyje išvis kas nors gali esmingai keistis? Na, gal žmogaus vidus, kol bus gelmiškai patirta, jog nuolatinis kitimas tėra, tarkim, tik sapnas, slepiantis visai visai ką kita (netgi ne amžinąjį pastovumą – tai irgi tiktai kalbos pinklės). Kadaise ir rato, ir telegrafo, ir vidaus degimo variklio ar kinematografo atsiradimas / atradimas kėlė žmonėms didelę nuostabą, sumišusią kone su eschatologine baime – na, toliau jau nebėra kur eiti… Pasirodo – buvo, yra ir, vilkimės, bus. Gal po kiekvieno tokio atradimo, civilizacijos krustelėjimo ir ateina pasaulio pabaiga, tik, kaip sakė vienas mistikas, niekas to nežino. Tad ir į XXI a. technologinius „stebuklus“, „supergreitas supernaujoves“, „globalinius pokyčius“ galima atsakyti tik šypsningu šimtamečio senio juoku. Ir nesibaiminti, nesirūpinti, kad to juoko niekas nepavadins tauria pilietine nuostata.
2. Gyvybinga? Manau, taip. Paveiki? Ką ji turi paveikti? Visą visuomenę? Vargu. Ir tai turbūt ne „sutramdyto rašytojo“ bėda, tiesiog tautą šaukiančių trubadūrų laikai praėjo. Bent kol kas. Gal iki kitos, neduok Dieve, mus ištiksiančios labai rimtos negandos. Pramogų stabams, masinei kultūrai (= nešvankiems pralobusios prastuomenės lėbavimams – A. Šliogeris) besimeldžiančiuosius – ne, literatūra irgi nepaveiks; ramiai keliaujančius vidinę kelionę, būvančius buvimą, gelmiškai save klausinėjančius ir čia pat save, tuos, kurie klausia, švelniai ironizuojančius – va šiuos tikrai gali paveikti. Ypač mūsų poezija. Ir dabartinė, ir anksčiau parašyta, ir senoji.
Šį pavasarį nustebino ir kaži kaip džiugiai suvirpino paširdžius Rimvydo Stankevičiaus donkichotiška mintis: „Mano nuomone, lietuvių poezija (ypač XX a. antrosios pusės ir šio amžiaus pradžios) užima išskirtinę vietą pasaulio poezijos kontekste.“ Negana to, lietuvių poezijos situaciją jis gretina su garsiuoju Lotynų Amerikos magiškojo realizmo proveržiu, pranašauja, jog jam, Rimvydui, dar gyvam esant rimčiausiuose pasaulio universitetuose mūsų poezija bus privaloma disciplina.
Kova su vėjo malūnais? Iš pirmo žvilgsnio – taip. Tačiau kodėl ir aš dažnai juntu iškiliausių mūsų poetų fenomenalią jėgą, sykiais net pagalvodavau: jeigu tokio pat galingumo jėga slypi ir kitų šalių poezijoje, tuomet gal vertėtų konstatuoti, kad šiuo metu pasaulis išgyvena akivaizdų poezijos pakilimo laikotarpį? Deja, taip nėra. Įvairūs tarptautiniai poezijos festivaliai rodo veikiau priešingą tendenciją.
Taip jau susiklostė istorinės aplinkybės, kad mūsų kalba ilgai buvo izoliuota, daug kam iki šiol tai atrodo kaip trūkumas (žemdirbiška, nepaslanki, stokojanti miesto kultūrai būdingo žodyno, slengo etc.), bet nedaug kas susimąsto, jog tai yra galbūt net didysis mūsų kalbos privalumas. Mažiausiai pakitusi indoeuropiečių kalba. Vadinasi, turinti mažiausiai deformuotų žodžių, jų lyčių, formų, siekianti pačią prokalbę, motininę kalbą, esanti gan arti garsų, kuriais buvo išgiedotos, na kad ir vedos. O vedų laikai daugelio tyrinėtojų vadinami vieninteliu išminčių amžiumi. Taigi – mūsų kalba yra išlaikiusi, užkonservavusi ne tik to amžiaus istorinę, bet ir dvasinę, kone kosminės išminties kupiną atmintį, daugelyje kalbų jau apslopusią ar net visiškai prarastą mantriškųjų garsų prigimtį. Kitaip sakant, istorijos vingiai mums padovanojo Stradivarijaus smuiką, tik ar turėjome laiko išmokt juo groti?
Manau, poezijoje jau pramokome. Todėl ir stojuos kai kurių R. Stankevičiaus teiginių pusėn, nors ne vienas rašytojas ar literatūrologas iš jų gali tik pasišaipyti. Dėl dėstymo užsienio universitetuose – čia jau kita šneka. Na, kaip tu išversi studentams, net ir pramokusiems vieną kitą lietuvišką žodį, Donelaičio kalbos rupumą, jo būriškų ratų girgždesį, kaip tu išversi S. Nėries kelių skaidriausių eilėraščių voratinklišką kalbos mirgėjimą, intuityviai pagautą balsių ir priebalsių mantriškumo stebuklą, kur, regis, nieko nepasakyta, nes pasakyta išsyk kone viskas; kaip galų gale išversi mūsų amžininko Antano Kalanavičiaus pasiutusį, iš proto vedantį ir sykiu jį harmonizuojantį veiksmažodžiavimą, kai jau visiškai pradedi nesuvokti, ar tas žodis atėjo iš tolimiausių amžių glūdumos, ar yra autoriaus naujadaras? Net jei ir naujadaras – vis tiek iš glūdumos, iš pačios kalbos ir kalbai suteiktos malonės kurti tokius naujadarus, siekiančius, rodos, priešbabelinius laikus…
Ko laukčiau iš mūsų literatūros? Kad ji įgytų idėjų drąsos, aukso proporcijų pojūtį, kuo platesnę amplitudę, sugebėtų elementariu smuikeliu sugriežti trankią, tegu kiek ir nešvankią melodiją tiems, kurie tik vakar pralobę prasčiokiškai lėbauja, tačiau nepamirštų, jog ji vien todėl ir yra literatūra, idant grotų ir tiems, kurie nepuola akis išdegę prie spigių, jau rytoj išsikvėpsiančių „naujovių“, kurie ramiai klausia ir moka atidžiai klausytis. Ir ne bet ko – kažkodėl vien šiam Žemės užkampėliui padovanoto Stradivarijaus.
3. Apie vieną kitą visuomenės ir technologijos pokytį jau užsiminiau, apie kai kuriuos „savigynos mechanizmus“ – taip pat: šypsotis kaip šimtametis senis arba būti pilietiškai aktyviam. (Nors tasai pilietinis aktyvumas gali įgyti ir tokią formą: neskubrus mažai kam reikalingų savo darbelių dirbimas. Kai kuriais istorijos tarpsniais toks „pasyvus“ aktyvumas gali būti pats produktyviausias.)
Dabar apie klausime minimą laiko negailestingumą… Ši mintis įsigraužė į mūsų sąmonę, tapo nekvestionuojama – kad nuo to „negailestingumo“ apsisaugotume, neva privalome imtis savigynos, suteikiančios šansą išbūti, išgyventi, sulaukti orios senatvės… Prisiminiau W. Szymborskos eilutes: „Senatvė – tiktai moralas / nusikaltėlio gyvenimui.“ Stipriai pasakyta, nors gal pernelyg kategoriškai. Suprantama, tai vienas ankstyvųjų lenkų poetės eilėraščių, todėl ir kategoriškas. Kita vertus, senatvė iš tiesų yra moralas bet kokiam žmogaus gyvenimui, arba – tamsiajai mūsų gyvenimo pusei, kuri, nori nenori, vis tiek egzistuoja, net jeigu manai esąs ir „visai arti šventumo“. Matyt, teisus ir Sent Justas – neįmanoma būti doram nekaltai. Vienokio ar kitokio moralo vis tiek teks sulaukti – negalių, proto blausos, ligos, atskirties ar kitais pavidalais. Nes žmogus yra laikina būtybė. Po mirties tave prisimins tavo vaikai, geriausiu atveju – anūkai, o toliau – visiška užmarštis! Kiek žmonių miršta kiekvieną minutę, jiems tai – apokalipsė, o pasauliui, buvimui? Niekių niekis. Atrodo, toks svarbus dydis – gyvenimas, o paprasčiausia karvė, kai nuo jos nuskrenda uodas, šį tą tikriausiai pajunta kur kas stipriau, nei pasaulis, kai nuo jo „nuskrenda“ žmogaus gyvybė. Po kelių generacijų jo neprisimins net jo šeimos atšakos tęsėjai. O jei kas nors ir prisimins, tarkim, dėl jo darbų (kaip mikelandželus, aleksandrus, šekspyrus, einšteinus, čiurlionius etc.), tai tiktai kaip tuščiavidurę mumiją, pramanais aplipusias nuogirdas, civilizacijos simbolį, žmonijos kelio ženklą. Tataigi – ne žmogų, bet ženklą. Toks atsiminimas jau negyvas, beasmenis, lyg ir neteisingas, primenantis atminties parodiją: vertingas ne pats žmogus, vien jo darbai, veiklos rezultatai… O ir tie – jeigu atitinka vyraujančią civilizacijos vystymosi linkmę.
Iš pradžių šitai atrodo kaip baisus baigtinio gyvenimo nuvertinimas, nevertinimas, neįvertinimas, totali išdavystė. Tačiau ramiau pagalvojus, toji užmarštis, tasai tobulas „išnykimas“ slepia kažkokią šiurpią didybę, begalinę skaidrą ir labai paprastą tiesą, kone žmogaus dieviškumą, nes ir Dievas visą laiką sugeba būti taip, tarsi jo nėra ir niekada nebūtų buvę… Efemeriškai – kaip nepasiekiamas dykumos miražas. Ir nepajudinamai – tarsi visą būtį ir nebūtį užpildžiusi ir sykiu abi jas laikanti uola.
Ar nebus taip, kad iš pradžių šiurpą kelianti atskiro žmogaus gyvenimo užmarštis iš tiesų yra dovana, kurios nesugebame nei suvokti, nei įvertinti. Todėl ir vadiname ne malone (lyg ir skaudoka – tavęs nebus, o pasaulis-karvutė ir toliau ganysis žvaigždynų atoluose kaip niekur nieko!), bet neteisybe, skriauda, negailestingumu… Gal šis nenumaldomai artėjantis visiško išnykimo stebuklas ir yra gelmiškasis savigynos mechanizmas? Tikras ir absoliučiai patikimas, neleidžiantis mirties akivaizdoje pakartoti iš dalies gal ir teisingus, dvelkiančius nusižeminimo dorybe, bet podraug ir truputuką narciziškai paikus minėto M. Yoursenar apsakymo herojaus žodžius: „Mirštu gėdydamasis kaip išrinktasis…“
Šiandien jau nesu tikras, kad laikas negailestingas. Veikiau priešingai – gal net labai ir labai gailestingas. Mat padovanoja žmogui kaip asmeniui tobulą ginties mechanizmą – didžią paguodą ir laisvę – visišką išnykimą.
Bent jau iš ainių atminties.
Vidmantė Jasukaitytė
Šio ir praėjusio amžiaus sandūra lemtinga didelei pasaulio daliai, o ypač – Azijai ir Europai. Politiniai virsmai sudrebino ne vieną savimonę, atsirado didesnė erdvė laisvam žodžiui, saviraiškai, mes galime atvirai identifikuoti savo idėjinę, moralinę tapatybę, persekiojamų nuostatų raiška prarado prasmę, taigi mažiau ir baimės, kuri daugelio žmonių asmeninį gyvenimą kadaise darė nelegalų, arba pusiau legalų. Anot Sauliaus Tomo Kondroto, žmogų vertė ropliu. Nors kritikė Jūratė Sprindytė, rašydama apie mano romaną „Kai mes buvome vilkai“, teigia, kad nebuvo prisitaikymo problemos mūsų kartos gyvenime, drįstu kategoriškai su tuo nesutikti. Naujojo amžiaus, naujojo laiko dvasią, nors ir neatsiejamą nuo įvairiausių deformacijų, kurios visada lydi politinius virsmus, aš priimu kaip istorijos padovanotą savo ir kitų asmeninio autentiškumo legalizavimo galimybę. Būti tuo, kuo esi (kūryboje) – didelė laimė man, užaugusiai labai kūrybingoje ir visiškai kolchozinės realybės paniekintoje šeimoje. Trečiasis tūkstantmetis prasidėjo jau laisvoje Europoje, tačiau senasis laikas tebegyvena mumyse, darydamas įtaką per apgenėtą, snaudžiančią minties patamsiuose ar tiesiog neišlaisvėjusią sąmonę. Išsivaduoti politiškai, fiziškai, pasirodo, lengviau, nei drąsiai atverti sąmonę. Laisvė atnešė kraujo ir skausmo upes tautoms, kurios anksčiau vadinosi Jugoslavija. Beje, ir Lietuvos vidinis klimatas, depresija rodo, kad nemokame pasinaudoti suteiktomis galimybėmis taip, kad jos atrištų sparnus pažangai, pirmiausia – sąmonės progresui. Būtent jos pokyčiai turi atitikti trečiojo tūkstantmečio pradžios raidą. Kad naujausios technologijos, jokios etikos neribojami genetiniai eksperimentai, besaikis vartojimo skatinimas neprieštarautų ne tik žmogaus, bet ir planetos prigimčiai. Mūsų inertiškumo sukelta krizė milijonams žmonių atima galimybę dirbti ir užsidirbti, graso didžiulio mąsto socialinėmis katastrofomis. Juk žinoma, kai bedarbystė pasiekia atitinkamą procentą, padėtis tampa socialiai nebevaldoma. Deja, pasaulyje tebeklesti ir jį valdo militarizuota sąmonė, daug kur (ir pas mus) vyrauja prievartos mentalitetas, politikos raidą tebelemia Erodo Didžiojo laikų mąstymas bei priemonės. Trečiasis tūkstantmetis turėtų pateikti naujus politinių santykių reguliavimo įrankius. Svarbiausias – dialogas, kuris užtikrina amžinųjų, bendražmogiškųjų, būtinų ir saugotinų vertybių paieškas. Tarp jų – pagarba pasauliui, kiekvienam savo broliui žmogui, motinai Žemei, kuri yra gyvas organizmas ir kurios balsą kategoriškai atsisakome išgirsti. Juodžiausią darbą, mano nuomone, yra padaręs ateizmas, kuris nuėmė tabu nuo sakraliausias paslaptis saugančių sferų ir atvėrė duris pačiam grubiausiam, brutaliausiam kišimuisi į dar nesuvoktus dėsnius, kurių mokslas kol kas nėra išaiškinęs, nes tapo materijos belaisviu.
Tačiau sąmonė bunda. Kinta „atmosfera“. Šiandien mes skaitome knygas ir laisvai žiūrime televizijos laidas, kokių negalėjome įsivaizduoti prieš trisdešimt metų. Kvantų teorija atrado stygius (angl. „strings“), kurių nebegali paaiškinti fizikos mokslas, tam būtina filosofija. O tikriausiai teks patikslinti kitu žodžiu – religija. Jei žmogaus protui reikia patvirtinimo, kad Dievas egzistuoja – šie įrodymai turbūt atsiras. Trečiąjį tūkstantmetį, manau, kiekvienas atsakys sau į klausimą, kas yra Tai, ką mes vadiname Dievu, ir koks mūsų visų santykis su Juo. Šis, svarbiausias žmonijos raidoje, virsmas jau pastebimas. Tai liudija ir literatūra, kuri visada buvo ir bus žmogaus sąmonės lygmens liudytoja. Prasidėjęs amžius – būsimo virsmo žmoguje pradžia. Kad ir kiek aukų būtų sudėta, humanizmas vis tiek triumfuos, nes yra užprogramuotas pačioje evoliucijoje. Lietuvių lieratūrai, kuri yra gana nebloga, sunku pirmauti šioje srityje, nes ateizmas nepaprastai susiaurino pasaulio suvokimą, atėmė amžinybės ir begalybės pojūtį, uždraudė egzistencinio džiaugsmo patirtį ir katarsį, kurį sukelia pasididžiavimas dieviškos žmogaus kilmės prigimtimi. Kol kas mūsų literatūra gerokai „prižemina“ žmogų, į pirmą vietą iškeldama sąmonės nereglamentuotus pojūčius. Kol kas mūsų rašytojai beveik nekelia didžiųjų ir amžinųjų klausimų, būdingų dvasiškai tobulėjančiam žmogui, – kas aš esu, iš kur ir dėl ko atėjau, kur išeisiu, – ir neieško atsakymų. Tačiau amžinybės ir begalybės ilgesys švyti knygų herojų gyvenime, kaip ir gėrio troškimas. Tai nulemia dieviškumo kibirkštėles talento prigimtyje ir brandina autoriaus dvasią. Tikiu, kad po šimto metų ne konfliktas bus meno kūrinio variklis, o darnos ieškojimas ir siekimas, kūriniu modeliuojant realybę bei ateitį (o juk kiekvienas menininkas tą ir daro). Leiskite pasikartoti, – mano nuomone, kūrėjas mene neturi teisės persikūnyti į blogį jokiais atvejais, išskyrus vieną: kai persikūnija į blogį taip tobulai, kad padaro jį atpažįstamą visiems laikams ir šia forma blogis nebegali egzistuoti. Atsiminkime, jog didysis F. Šaliapinas, sudainavęs Mefistofelio partiją, tris dienas „pastilsia ir molilsia“. Tokios atsakomybės laukiu iš savo kolegų rašytojų jau pirmuose šio amžiaus dešimtmečiuose. Mūsų profesija labai atsakinga.
Gal ir atrodo, kad rašytojas yra sutramdytas, išskyrus, žinoma, vieną kitą jaunesnę personą, kuri žodžio laisvės svarbos dar negali įvertinti dėl nepakankamos patirties ar tiesiog neišprusimo. Gilinantis į šią temą, pirmiausia būtina įvardyti svarbiausią dalyką – kas sutramdė ir tebetramdo rašytoją. Apibendrindama drįstu teigti, kad kūrėją tebevaržo jame gyvenanti praeitis. Kaip koks reliktinis roplys ji šliaužioja po rašytojo vidų, tūno jo žmogiškosios erdvės kertelėse, braška prieštvaninėmis kaulėtomis buvusios ideologijos ar pasaulėžiūros ataugomis. Kūrėjas nebeteko drąsos būti tuo, kuo yra (turėtų būti) – skelbėju ir liudytoju, jis bijo. Kodėl? Atsakymas paprastas – tektų skelbti labai skaudžius dalykus. Diagnozuoti reiškinius, vadinasi, kritikuoti. Sovietmečiu tai buvo pavojinga, tačiau rašytojai sugebėjo pasitelkti užuominas ir tauta juos suprato, jautė savo skaitytojų palaikymą. Dabar kritika – aštrus savos, „laisvos“ tvarkos ir gyvenimo vertinimas. Iki šiol tai daryti buvo rizikinga, nes iš karto galėjai būti apšauktas „komunistu“, sovietų kolaborantu, laisvės permainų priešininku. Šių eilučių autorė patyrė šiuos kirčius savo kailiu.
Tačiau rašytojų tylėjimas, nemąstymas, visiškas atsiribojimas nuo to, kas darosi Lietuvoje, nuo „politikos“, atvėrė kelią korumpuotai, finansinių grupuočių valdomai spaudai. Per dvidešimt laikraštinio mulkinimo bei „žydrojo“ ekrano hipnozės metų žmonės ne tik neįgijo jokio politinio pradžiamokslio, bet atprato gilintis į nūdienos reiškinių esmę. Piliečių sąmonė priprato prie lėkšto šaipymosi iš savęs lyg prie narkotikų. O juk Lietuva – tai visų pirma žmonės, ne partijos, kurios be jokio stabdžio, be visuomenės pasipriešinimo sukūrė deformacijų sistemas, simuliakrinę tikrovę. Dabar visi kritikuoja viską, o pirmiausia valdžios institucijas, pamiršdami, kad ten dirba žmonės, kuriuos išrinko pati tauta. Kodėl tylėjo rašytojai, bijodami pasakyti tiesą? Nes suvokė savo partinę praeitį kaip kaltę, nesijautė esą be dėmės. Suklestėjus tremtinių, laisvės kovotojų, disidentų kultui (galima taip pasakyti), rašytojo (ekspartinio) kritiškumas buvo suvaržytas, nes grėsė apkaltinimas kolaboravimu su okupantais. Be to, man atrodo, rašytojai per daug iš arti matė, kaip vienas skundikas sugadino gyvenimą keliems plunksnos broliams, galvodamas, kad niekada savo apšmeižtųjų nebepamatys. Praėjo laikas ir skriaudėjas su nuskriaustuoju toje pačioje Rašytojų sąjungos kavinėje gėrė kavą, nors ir prie skirtingų stalelių. Tačiau visi žinojo, visi jautė – teisybė grįžta, bet kažkieno gyvenimas suluošintas, sveikata sunaikinta. O štai sėdi kaltininkas, kuriam visa tai nė motais, ir dėl jo nepatogu visiems. Atsimenu tą jausmą, nors negalėjau, žinoma, prisiminti, kaip politinių skundų sukeltos egzekucijos vyko realybėje. Rašytojai, visa tai matę savo akimis, nusprendė nebesikišti į politiką. Jų tylėjimą galima pavadinti „juodu“ darbu. Šios situacijos greitai nepakeisi. Nepadės ir pasirašymas po kokia nors pakišta peticija, visai nesuvokiant tikrųjų jos tikslų. Rašytojas liko krašto gyvenimo nuošalėje. Tautos sąmonę valdo minia ir laikraštieną užsakantys klanai. Tačiau nereikia bijoti būti savimi, – tiesa svarbiau. Ji eina iš visus dėsnius kuriančios šerdies (ar Širdies). Teisinga evoliucija be tiesos neįmanoma, be jos vyksta tik revoliucijos. Ištardamas tiesos žodį, rašytojas negriauna „savo“ naujos, išsilaisvinusios tvarkos. Tas „savo“ yra ne mūsų, ne iš mūsų, ne mums, jei prieštarauja visų darnos, tvarkos, paprastos žmogiškos laimės siekiui. Tie, kurie kaltins rašytoją už kritiką, – jie irgi NE MŪSŲ. Žodis yra didelis ginklas, okultiniame pasaulyje turintis magiškumo galių. Mūsų okultizmas – paprastas kaip žemė – Tiesa. Mes nieko neturime bijoti dėl tiesos. Nesvarbu, kad dauguma rašytojų buvo komunistai, nesvarbu, kad neišvažiavo patys į Sibirą, protestuodami prieš santvarką, nesvarbu, kad nenušovė kelių „priešų“ ir dabar negauna valstybinių apdovanojimų. Rašytojai išsaugojo mūsų originalų mąstymą, žodį, išmokė plačiąją visuomenę klausytis, suvokti ir priimti poeziją, išlaikyti savimonę, išsisakyti per poeto sukurtas metaforas. Rašytojas buvo autoritetas. O dabar tarsi prarado tautos visumos pojūtį. Daugelis mūsų kolegų, kiek patyriau, jau mąsto partijų kategorijomis. O tai dažniausiai irgi simuliakrinis mąstymas. Rašytojas nuo turėto partinio bilieto slepiasi priešingoje barikadų pusėje, nesuvokdamas, kad ten subėgo visi, turėję bilietus, ir ne tik… Būčiau laiminga, jei jį išvysčiau – vėl kaip aktyvų tiesos ir darnos autoritetą, kaip deformacijų atskleidėją, negailestingą visuotinio tautos mulkinimo teisėją. Rašytojas neturi bijoti savęs. Nereikia kompleksuoti, jei šiandieninis vertinimas neatitinka lūkesčių. Kiekvienas šiame gyvenime gali ir suklupti, ir paklaidžioti, tačiau krikščioniška kultūra išvaduoja nuo amžinos kaltės jausmo Sauliaus virtimo Pauliumi metamorfoze. Didžiausias patikinimas, kad rašytojas neturi tylėti – jo talentas. Tam, kas neturi kalbėti, jis neduodamas.
Perėjau, man atrodo, visas savigynos kūrimo stadijas ir dabar tuo neužsiimu. Ir pamačiau, kad daugeliui tampu geriausia tokia, kokia esu. Buvau pamiršta kaip rašytoja, iškupiūruota, išbraukta, slepiama nuo augančios kartos, kurią labai myliu, dedu į ją dideles viltis, nors jaučiuosi neatidavusi šiai kartai to, ką galėčiau. Tačiau padėjo ir visas duris atgal į visuomenę atvėrė mano žodis, kurį tariu, kai manau esanti reikalinga. Daug rašau, nes kai nepakeliamai beprotiškų aplinkybių, kurių apstu šiandieniniame Lietuvos gyvenime, negali valdyti, lieka tik pasinerti į virtualią tikrovę ir ten kurti modelius, kurie gaivina sielą. Esu visiškai įsitikinusi, kad kuriu ateičiai, tikra, kad kūryba kažką keičia „eteryje“. Pirmiausia sukuriame idėjas, po to jos transformuojasi į realybę. Mes kuriame tikrovės modelius, juos perima tų „brėžinių“ išsiilgę mūrininkai. Mano herojai, veikdami realaus siužeto rėmuose, gyvena begalybėje ir amžinybėje. Jie jas jaučia ir ten veržiasi. Mano herojai visada teigs amžinąsias vertybes, nors to teigimo išraiška ir būtų vien žmogiška kančia. Jaučiuosi kūrėja, ypač pavaizdavusi Senį, kuris, baigiant degti doro ir sąžiningo gyvenimo žvakelei, išdrįsta rašyti laiškus Antikristui ir sugeba išlikti nepalaužiamas. Gyvenu kurdama, mąstydama, gerdama vaistus nuo sunkios ligos, kuri stabilizavosi ir kol kas nebepuola manęs. Ir esu ne viena – dar daug knygų gyvena mano galvoje, širdyje, prote, pareigoje. Profesiškai jaučiuosi labai tvirtai, neturiu jokių provincialumo kompleksų. Žinau, kad mano realybėje nėra jokio nenugalimo blogio. Ją modeliuoju aš pati ir save išreiškiu maksimaliai. Mene, turbūt nesuklysiu, yra svarbūs du dalykai – „dėl ko tai daroma“ ir „kaip daroma“. Mano motyvacija labai stipri, tiesiog galinga. O tą „kaip“ mes tobuliname visą gyvenimą, aš – ne išimtis. Tiesa, rašau per daug, kad visiems patikčiau, bet man svetimos sėkmės nemigos nesukelia… Linkiu visiems atsikratyti pavydo, kasdienėse kautynėse užgrūdinti savo ego ir pasiekti švelnų, gerą, šviesų ir nepakartojamą kiekvienam Dievo skirtą individualumą. Jis mus padaro nepakartojamus ir vienintelius. Tada būsime laimingesni – labiau mylėsime vieni kitus, gerbsime ir džiaugsimės kolegų kūriniais. Juk niekas kitas nesugebės parašyti to, ką mums lėmė Dievas. Ir – atvirkščiai. Rašytojo darbas labai individualus, beveik viskas priklauso nuo mūsų pačių. Jokie globaliniai procesai neatsiranda anksčiau už mintį. Mūsų tikslas juos kurti mentališkai – žmogiškus, skaidrius, taikius, nepavojingus nei gyvenimui, nei visuotinei darnai. O mūrininkų tikrai atsiras. Tiesa, yra dar viena problema. Kai kurie leidėjai iš Kultūros ministerijos už mažos knygelės išleidimą užsiprašo beveik 30 tūkst. litų „paramos“. Á tai reikia žiūrėti kaip į lėšų, kurias mums skiria valstybė, grobstymą, vagystę iš kolegos, nes tokia „pašalpa“ vienam autoriui neleidžia išsileisti knygos kitam, arba net keliems plunksnos broliams. Būtina apie tai kalbėti. Mūsų viešo balso blogis bijo, jis iš karto slepiasi.
Laimantas Jonušys. Gyvenimas geležies amžiuje. Apie nuosmukio mitą
2009 m. Nr. 7
Senovės romėnai manė gyveną geležies amžiuje, prasčiausiame iš visų. Prieš tai esą buvo aukso ir bronzos amžiai. Idėja apie visuomenės nuosmukį, apie kažkada buvusį aukso amžių, arba prarastą rojų yra sena kaip pasaulis. Tai nedaug priklauso nuo objektyvių aplinkybių, tiesiog žmonių mąstysenai būdinga tendencija nusivilti, būti nepatenkintiems esama tikrove ir įsivaizduoti, kad kažkada buvo iš esmės geriau. Ypač tai būdinga vyresnio amžiaus žmonėms, jie šį nuosmukio mitą kartais išreiškia dar ir daug siauresniame tarpsnyje, pavyzdžiui, teigdami, kad jų jaunystėje jeigu ir ne gyvenimas, tai bent žmonės buvo geresni.
Nesakau, kad tokie aiškinimai visada būna vien įsivaizduotos šmėklos – pasaulis keičiasi, ir ne visada į gerąją pusę, daugeliu atvejų ką nors laimint kai kas ir prarandama. Yra dar ir tokia psichologinė ypatybė, kad šios dienos negeroves žmonės jaučia labai ryškiai, o praeities blogybės turi polinkį būti primirštos.
Šis nuosmukio mitas yra gajus ir kultūros reiškinių aiškinimuose. Klasikinis pavyzdys – XIX a. antrojoje pusėje prancūzų dailės kritikas sugalvojo terminą impresionizmas kaip paniekinamą apibūdinimą: tai esą tik kažkokios impresijos, eskizai, o ne tikri dailės kūriniai; jo nuomonei tada daugelis pritarė. Dar anksčiau taip pat buvo su baroko terminu.
Paprasčiau tariant, kultūros konservatoriai visada skeptiškai vertino meno naujoves, o kartais skelbdavo, kad atėjo kultūros žlugimo metas. Tai pasakytina ir apie požiūrį į kitus kultūros reiškinius, pavyzdžiui, kalbą. „Kalbos pabaiga?“ – tokia antraštė „Metų“ žurnalo trečiame numeryje buvo suteikta keturių mūsų iškilių intelektualų pokalbiui. Regimantas Tamošaitis, Arvydas Šliogeris, Viktorija Daujotytė, Vytautas Rubavičius. Tas pats ketvertas apie kultūros, iš dalies ir pasaulio, pabaigą jau diskutavo pernai birželio numeryje.
Kaip į tai reaguoti? Žinoma, kai kas, ypač iš jaunesniųjų kultūrininkų, sakys, kad niekaip nereikia reaguoti, nes tai esanti, švelniai tariant, tam tikro amžiaus atitrūkusių nuo realybės žmonių rauda dėl niekada neegzistavusio prarasto aukso amžiaus. Ne visai su tuo sutikčiau – šios mano pastabos yra geranoriškas bandymas atsiliepti į pokalbį apie mūsų kultūros raidą, nes tai lyg ir nėra nesvarbus klausimas, o diskusijų šia tema kaip ir nesama. Juolab kad esu panašaus arba tik šiek tiek jaunesnio amžiaus kaip ir tie kalbėtojai, be to, manau ir pažinęs, bent jau iš teigiamos patirties, jų adoruojamą Lietuvos kaimą.
Literatūrinės kalbos liga diagnozuojama štai taip:
„Dabar naujųjų autorių kalba jau kitokia, tolstanti nuo gamtos ir žemės žmogaus pasaulio. Žodyje vis mažiau gyvybės, jėgos. Daugelio naujausių knygų kalba yra nusususi, neįdomi, ji pasitelkiama tik kaip informacijos perteikimo priemonė, todėl neturi dvasios, estetinės vertės.“
Bent jau dėl iššūkio drįsčiau argumentuoti priešingai – teigčiau, kad dabartinės lietuvių literatūros kalba yra išraiškingesnė, subtilesnė, perteikianti daugiau žmogaus būties niuansų, negu anksčiau.
Bet pradėsiu nuo toliau. 1807 m. parašytoje Benjamino Constant’o apysakoje „Adolfas“ yra toks sakinys: „Beveik visuomet dėl šventos ramybės savo negalias ir silpnybes mes paverčiame kitų akyse išskaičiavimais ir sistemomis: tas patinka tai mūsų esybės daliai, kuri, taip sakant, stebi, ką veikia kita“ (vertė Ramutė Ramunienė). Pati savaime ši mintis apie labai natūralų žmogaus polinkį savo silpnybes pateikti kaip dorybes nėra nauja – kažką panašaus yra kalbėjęs bent jau garsiųjų maksimų autorius La Rochefoucauld dar XVII amžiuje. Nauja čia yra tai, kad žmogaus esybė suskirstoma į dvi dalis, kurių viena tarsi stebi kitą. Potencialiai tai atveria naujas erdves literatūrai vertinti žmogaus asmenybės kompleksiškumą, susiskaidymą, galimą sudėtingą žaismą tarp skirtingų to paties žmogaus esybės dalių. Savaime aišku, kad lietuvių literatūroje tokių subtilybių nebuvo ne tik XIX amžiuje, bet ir didelėje XX amžiaus dalyje.
Tačiau dabar tokių dalykų yra. Andriaus Jakučiūno romane „Tėvynė“ panaši idėja apie asmenybės susidvejinimą išreikšta ne moralizuojančiu, o estetizuotu aspektu, kur kas subtilesniu, negu minėtoje B. Constant’o citatoje:
„Aš dabar guliu lovoje, bet kliedėdamas suvokiu ir tai, jog melior pars mei [geresnioji mano Aš dalis – A. J.] sklando gatvėse, suka nuobodžius ratus vėjo šokdinamų šiukšlių verpetuose.“ Toliau pratęsiama dar subtiliau: „Baiminuosi, kad praeiviai nesutryptų to manęs, kadangi jie yra neatidūs stebėtojai.“ Tai yra prasminga viso romano kontekste, nes jo pasakotojas yra nepaprastai, net hipertrofuotai, maniakiškai atidus savo aplinkos, smulkiausių daiktų ir tariamai nereikšmingų permainų stebėtojas.
Tokios literatūriškai išplėtotos žmogaus jausenos subtilybių raiškos vadinamojoje klasikinėje lietuvių literatūroje negalėjo būti. Ir čia nereikia aiškinti apie tai, kad tokie viražai tėra nieko nereiškiantys tušti literatūriniai ornamentai – čia kalbame apie du dalykus: pirma, apie tai, kad literatūrinė kalba anaiptol nėra nusususi, o priešingai – praturtėjusi, ir antra, apie tai, kad dabar esama daugiau galimų literatūrinių priemonių žmogaus sąmonei išreikšti, arba sielos turtingumui, o ar visada tos priemonės panaudojamos turiningai, visai ne esmė – svarbu tai, kad mūsų literatūra savo raiškos arsenale turi tai, ko anksčiau neturėjo.
Dar vienas pavyzdys: Lauros Sintijos Černiauskaitės romane „Benedikto slenksčiai“ štai šitaip nusakomas turbūt daugeliui pažįstamas jausmas, kai į mus užvaldžiusią apatiją, stingulį įsibrauna nejaukus suvokimas apie kokį nors neišvengiamai artėjantį nemalonumą, ne tokį grėsmingą, kad mus labai nervintų, bet vis dėlto negalimą visai ignoruoti: „Tingulys grūmėsi su vis paširdžiuose smilktelinčiu jaudulio spygliu.“ Klasikinėje lietuvių literatūroje to nebuvo ir to tarsi nereikėjo, nes žmogaus jausena, ar bent tos jausenos raiška, nebuvo taip subtiliai niuansuota. Viskas veikė paprastesniais registrais, tad atitinkamai paprastesnė buvo ir literatūrinė kalba.
O štai koks turiningas ir asociatyvus Kęstučio Navako pateiktas vieno kambario tarpo aprašymas:
„Tarp lentynos ir stalo tuščias sienos tarpas – silpniausia kambario sienų vieta: nuogas, susigūžęs, lyg būtų aptiktas ką gėdinga darantis. Dešinėje – durys, už kurių kitos buto erdvės, buto niekas, jį mes atskyrėme kaip austrės žarnyną ir palikome kriauklėje.“
Ar kokiam nors ankstesniam mūsų autoriui buvo šovę į galvą šitaip antropomorfizuoti kambario sienos tarpą: „…nuogas, susigūžęs…“? Arba nereikšmingas buto erdves atskirti kaip „austrės žarnyną“ iš geldelės? Čia esmė ne ta, kad anksčiau niekas tų austrių nebuvo matęs – šį įvaizdį galima pakeisti ir kitu: svarbu tai, kad nebuvo kūrybinės galios liuoktelėti tokį literatūrinio palyginimo fantazijos šuolį. Arba kaip šiame tos pačios knygos „Du lagaminai sniego“ viraže: „Galiausiai išjungiu tą televizorių, nes spengia pati erdvė, tyliai, neįkyriai, beveik maloniai. Sakytum, akustiškai žydi.“
Mintį apie nuolatinį literatūrinės kalbos tobulėjimą turbūt dar geriau būtų galima iliustruoti lietuvių poezijos pavyzdžiais. Bet tam reikėtų atskiros išplėstinės analizės, tarkim, kaip Maironio poetinę kalbą, kurioje buvo daug patetinės retorikos ir pompastikos, keitė kur kas subtilesnė Salomėjos Nėries raiška. Ir kaip ta raiška ypatingų subtilybės viršūnių pasiekė dar vėliau, tarkim, Juditos Vaičiūnaitės poezijoje.
Šioji „Metų“ diskusija pasižymėjo tuo, kad nepateikė jokių kalbos degradacijos pavyzdžių, apskritai jokių pavyzdžių, išskyrus masinės kultūros kalbą ir kai kurių madingų filosofinių sistemų „diskursą“ (štai jums tikrai nususęs žodis, bet jeigu keipiamės į literatūros kalbą, tai ar jį vartoja koks nors lietuvių rašytojas?).
Panašias nuosmukio nuotaikas reiškia ir Romualdas Granauskas „Metų“ žurnalo 5–6 numeryje. Šiandieninėje pasaulio literatūroje (išskyrus paribius) jis mato tik knygas, virtusias prekėmis, kaip antai „Da Vinčio kodas“, arba „Haris Poteris“, o Lietuvoje esą dominuoja „euroromanai“, rašomi „grafomanų, vidutinybių…“. Ar euroromanais vadintini S. Parulskio „Murmanti siena“, arba R. Šerelytės „Mėlynbarzdžio vaikai“? Žodis euroromanas jau seniai virto etikete, kuria nekonkretizuojant švaistomasi norint suniekinti šiandieninę literatūrą. Kas tai yra? Gal euroromano apibrėžimas turėtų būti, tarkim, toks: „Lėkštas, prastas, kosmopolitinės dvasios romanas, kuriuo rėksmingai siekiama patraukti žiniasklaidos ir skaitytojų dėmesį“? Gal tai tie romanai, kuriuose lietuvaitės aprašo savo herojės erotinius nuotykius, patirtus bastantis po Europą (yra išleista ir tokių)?
Man keista, kaip mūsų intelektualų nevilties kupiną žvilgsnį vis traukia masinė kultūra arba tai, kas kultūroje menka, netobula, lėkšta. „Daugelio naujausių knygų kalba yra nusususi.“ Ką reiškia šis „daugelis“? Kam jis svarbus? Sovietmečiu to „daugelio“ tiesiog apskritai nebuvo, nes knygų buvo išleidžiama ne daug, bet mažai (lyginant su dabartimi), o tas mažumo „daugelis“ tada irgi buvo niekam tikęs. Tas „daugelis“ nueina į užmarštį ar bent jau literatūros istorijoje neatsispindi (arba lieka tik kaip kultūros paribių fenomenas). Vertindami savo kultūros reiškinius, orientuojamės ne į „daugelį“, o į tai, kas geriausia. Iš to, kas geriausia, čia pacitavau tik keletą pastarojo meto kūrinių, o kur dar žinovų geriausiai įvertinta 2008-ųjų knyga – Danutės Kalinauskaitės „Niekada nežinai“, – kas gi ryžtųsi teigti, kad šių tekstų kalba nusususi?
Vyresnio amžiaus žmogui visada reikėtų savęs klausti: ar mano nepasitenkinimas dabartimi yra nulemtas įgytos išminties, ar tai lemia tiesiog paprastas faktas, kad aš pasenau ir visos naujovės man atrodo tik nuosmukio ar degradacijos ženklai? Aš pats savęs bandau to klausti, pavyzdžiui, tada, kai man nepatinka naujoji muzika, arba naujoji dailė.
Su kultūros nuosmukio mitu yra susijęs dar vienas reiškinys – labai pavėluotas (europiniu mastu), emociškai skausmingas, visokiom sakmėm apipintas, dailiai apraudotas masinis lietuvių persikėlimas iš kaimo į miestą. Regimantas Tamošaitis pateikia asociatyvų pavyzdį: kaimo nepažinęs miesto žmogus jo klausia, kas yra skiedrynas. „Labai nustebau, paaiškinau: tai vieta kieme, kur kapoja malkas, šakas, kur lieka visokių skiedrų, pjuvenų, ten mėgsta kapstytis vištos ir pan. Man tas žodis yra, pasitelkus I. Kanto formuluotę, sintetinis: jame susijungia ir vaizdinys, ir spalva, ir garsai, ir kvapas, tarkim, tirpstančio sniego, ir t. t. Tai visai kas kita, nei sužinoti žodžio reikšmę iš žodyno.“
Įdomu, kad visas šis paaiškinimas yra būdingas išsilavinusio miestiečio retorikos pavyzdys – kaimietis ne tik kad nepasitelktų nei I. Kanto, nei žodžio „sintetinis“, jam ir tas skiedrynas kažin ar keltų kokių nors įsisąmonintų asociacijų. Skiedrynas ar mėšlynas – visa ta poetų apdainuota kaimo gamtos grožybė dažnam kaimiečiui, matyt, reiškė tik niekuo neypatingą aplinką, kurioje kasdieniu monotonišku prakaitu reikia užsidirbti duoną. Žinoma, ši aplinka kur kas natūralesnė ir žmogui palankesnė negu anglių kasykla, arba gamyklos konvejeris – apie pastaruosius triūso reiškinius kažin ar daug sukurta liaudies dainų. Bet jeigu kalbame apie literatūrinės kalbos raišką, tai galime pažymėti, kad įspūdingiausiai kaimo ir gamtos grožį aprašė iš kaimo į miestą išėję rašytojai – sugebėdami žvelgti į tai iš estetinės distancijos, o ne įbedę nosį į plūgu ariamą dirvą.
Kaimo žmogaus idealizavimas yra romantinis reliktas. Veikiau kaime dominavo Vingių Jonas, o ne astronomas Šmukštaras.
Ir dar: literatūrinei raiškai, o ir apskritai kultūrai, svarbu yra ištobulintos, intelektualios ir niuansuotos kalbos galimybės. Kalbėdami apie kalbos skurdėjimą, nepastebime, kad toji turtinga Lietuvos „sodžiaus kalba“ yra persmelkta agrarinės leksikos, kurios nepakanka, tarkim, filosofinei raiškai. Ir Antanas Maceina, ir Arvydas Šliogeris, ieškodami lietuviškų filosofinės raiškos galimybių, daug ką perėmė iš gausių lietuvių kalbos klodų, bet nė žingsnio nebūtų galėję žengti be tarptautinių žodžių.
Grįžkime prie literatūrinės kalbos. XIX amžiuje ir XX amžiaus pirmojoje pusėje Vakarų Europos literatūros ypatybė buvo ta, kad ji jau buvo išsivadavusi iš agrarinės priklausomybės dvasios, ir tai nebuvo suvokiama kaip tragiškas praradimas. Kokias neregėtas kalbos niuansų galimybes ir turtus atvėrė Jameso Joyce’o „Ulise“ aprašomas Dublino miestas. Keistas paklydimas yra manyti, kad žmogaus dvasios gelmes galima pešti tik iš kaimiškos terpės. Štai kaip Charles’is Baudelaire’as uostamiesčio aplinkoje nuostabiai sugestyviai išsakė konkrečiai neapibrėžiamą žmogaus laimės ilgesį: „Tie gražūs ir didingi laivai, vos juntamai siūbuojantys (balansuojantys) ramiame vandenyje, tie galingi laivai, apgaubti dykos ir nostalgiškos nuotaikos, ar jie nesako mums nebyliai: kada mes išplauksime į laimę?“
O Marcelis Proustas, tarkim, pasakė, kaip mes įveikiame daiktiškosios aplinkos svetimumą: „Daiktams mes suteikiame sielą, artimą mums, vietoj jų pačių sielos, gąsdinusios mus.“ Tokių citatų būtų galime žerti kaip iš gausybės rago. Tenoriu pasakyti, kad tais laikais, kai šie prancūzų autoriai rašė, lietuvių literatūroje tokių subtilybių nerasta. O pastaraisiais dešimtmečiais jų jau yra. Čia dar amžinas klausimas apie socialinę, arba individualistinę literatūros raišką. Ar literatūra turėtų kalbėti apie amžiną (vienišo) žmogaus būklę, ar apie socialines jo gyvenimo sąlygas? XX a. lietuvių proza dažniausiai puikavosi tuo, kad skleidžia socialinį matmenį. O Europoje kaip tik suklestėjo kitokia literatūra – Proustas, Joyce’as ir Kafka daugiausia kalbėjo apie vienišą žmogų (nors socialinė aplinkos plotmė ten, be abejo, buvo ryški).
Klasikinėje lietuvių prozoje buvo menkai išreikštas individualistinis matmuo. Vienatvės jausmo literatūroje būta visais laikais, nuo pat vienišo Odisėjo klajonių. Bet tai būdavo veikiau socialinių aplinkybių nulemta vienatvė, o vienatvė kaip metafizinė būsena, kaip apskritai žmogaus dalia pasirodė tik Vakarų romantizmo epochoje, lietuvių literatūroje – dar kokiu šimtmečiu vėliau. Vienatvės gėla plevena kai kuriuose tarpukario prozos kūriniuose – nuo I. Šeiniaus „Kuprelio“ iki A. Vaičiulaičio „Valentinos“. To nėra P. Cvirkos prozoje, bet štai kaip netyčia metaliteratūriškai prabylama romane „Meisteris ir sūnūs“ – kūrybos kaip fikcijos suvokimas pačiame kūrinyje: „Kyšt pro langelį nosį, pamatai laukus, – laukai išsitiesia ant balto popierio, pamatai avių būrelį, – paduokit jas čia, tegul ganosi! Užgriebia akis baltą, kaip gulbę, ramiai plaukiantį debesėlį, ir jį atsivarai, ir paukštį – vis tuo pačiu plunksnos galeliu, ir ką tik nori.“
Bet tai buvo neišplėtotas atsitiktinumas. Mūsų klasikiniai autoriai dažniausiai stokoja distancijos, yra pernelyg susitapatinę su herojais ir vaizduojama aplinka, prigludę prie žemės. O štai jau Salomėjos Nėries geriausia poezija persmelkta dramatiško vienatvės suvokimo. Tačiau tik daug vėliau, prilygstantį Samuelio Becketto vienišų herojų metafizinei netekčiai, absoliučios vienatvės kerintį rūbą išaudė Andrius Jakučiūnas romane „Tėvynė“.
Gražu ir teisinga kalbėti apie klasikinės lietuvių literatūros žodingumą, vaizdingumą, bet neatkreipiame dėmesio į tai, kad anoji raiška dažniausiai būdavo pernelyg vienakryptė, tiesmuka, nepakankamai niuansuota, be daugiaplanės konfliktuojančių, arba lygiagrečiai sąveikaujančių galimybių plėtros. Be originalių ir stebinančių palyginimų ar metaforų.
Nenoriu pasakyti, kad visą XIX a. ar XX a. pradžios lietuvių literatūrą reikia išmesti į šiukšlyną, kaip jau šneka internete kai kurie jauni maištininkai, – gink Dieve. Juk yra tokių žavingų archajiškos literatūrinės kalbos perlų vėrinių kaip „Metai“, arba „Anykščių šilelis“. Čia tik noriu pabrėžti, kad pastaraisiais dešimtmečiais, taip pat ir XXI amžiuje, literatūrinė kalba ne skursta, o priešingai – darosi labiau niuansuota, subtilesnė.
Kitas dalykas, kad ne visada to sodraus žodingumo reikia, pvz., Ernesto Hemingway’aus žodinė raiška labai taupi, bet į literatūros istoriją jis pateko kaip savitas stilistas.
Tačiau norėtųsi suvokti, kad esame jau kitoje ne tik bendro gyvenimo, bet ir literatūros epochoje. Ir nebeužtenka manyti, kad geriausi lietuvių romanai yra Putino „Altorių šešėlyje“, arba B. Radzevičiaus „Priešaušrio vieškeliai“. Su tokiu bagažu mes taip ir liksime atsigręžę į savo literatūros nevisavertę praeitį. O toje praeityje yra ir kai ko geresnio.
„Metų anketa“. Romas Gudaitis, Juozas Girdzijauskas, Algimantas Lyva, Gintaras Grajauskas
2009 m. Nr. 7
1. Šiemet minime Lietuvos vardo tūkstantmetį. Kokias mintis žadina Lietuvos nueitas kelias? Koks ir kas esu aš, lietuvis, dabar?
2. Kokie esame Europos kultūroje ir literatūroje? Ar turime dvasinių resursų būti saviti, įdomūs patys sau ir kitiems? Ar pačios Europos dvasia tebėra didinga?
3. Kultūrinis ir visuomeninis konformizmas. Ar šis reiškinys mums dar aktualus?
Romas Gudaitis
1. Kaip Brunonas aptemdė Palemoną
Didžiuokimės: išlikome, esame, turime savo valstybę. Mus apsėdęs šišas sėti pesimistines idėjas apie beviltišką savo tautos, valstybės dabartį ir net ateitį. Nepritariu šiam požiūriui, priešinuosi jam visa siela – tikiu tautos likimu, dvasia, protu, galiomis, jos etiniu gerumo ir darbštumo potencialu, netikiu, kad pražūsime dėl visų blogų valdžių (kurias patys renkame), netikiu, kad „ten“ visi vagys (daug mačiau ir matau „ten“ svetimo šapo nepaėmusių) ir kad nieko negalima pakeisti (tai liurbių filosofija). Netikiu, kad mumis vien tik manipuliuojama, kad patys niekuo dėti, o viskuo kalti kiti, nors užmuškit – netikiu, kad mes jau amžiams užvaldyti ir pavergti, atkūrę valstybę atsidūrėme kažkokioje vergijoje ir dabar tik velkame jungą ir vėl išsirinksime blogą valdžią, ir vėl skęsime, murdysimės ir t. t.
Kuo labiau svetimėjame, klimpstame į besaikį vartojimą ir iliuzijas, jog viską už mus padarys valstybė – tuo smagiau keiksnoti kitus už tūkstančius nuodėmių. Dar niekados viršum Lietuvos nesklido tokia dejonė, jog mums visiems galas, neaidėjo tokia aimana iki dangaus, pragaro, bet svarbiausia – lig slėpiningų dausų, iš kur nustebusios, apstulbusios į mus žvelgia protėvių, pranokėjų, didžiavyrių akys. Istorijos atmintis žvelgia. Vėlių akims nedera klausti, tai paklauskim patys savęs: kodėl taip dažnai iš valstybės kažko reikalauja ne kokie nelaimėliai, vargetos, ne nuskriaustieji, kuriems reikia jos paramos ir globos, bet tie, kurie tai valstybei, visuomenei, tautai dar nieko nedavė ir nieko neketina duoti, o žino tik viena – reikalauti ir kaltinti visus aplinkui, tik ne save? Galvą guldau, jau nebėra kitos tokios aimanuotojų šalies Europoje. Ir jie dygs kaip grybai artimiausiu metu, juk krizė, todėl siūlau idėją šventiniams šios vasaros fejerverkams – tegu juos lydi ši garsinga aimana nuo Baltijos, Nemuno krantų iki Himalajų, iš šiandienos į praeitį, tegu aikteli pasaulis ir, aišku, Europa. To mums ir visuotinei panikai, jog bus blogai, kadangi gerai būti Lietuvoje negali, tiktai ir tetrūksta, kadangi šįkart mums ypač pasisekė išsirinkti paniką skleidžiančią valdžią, kuri agituoja kiaurais puodais samstyti vandenį iš prakiurusio visų mūsų laivo ir gąsdina, baugina, jog bus dar blogiau ir t. t. Laiku ta krizė pasipynė po mūsų kojom.
Perdedu. Su kaupu persistengiu, tyčia aštrindamas tas nuotaikas, bet tikrai tie aimanavimai verkšlenimai meta šešėlį ant kuriančios, viltingos Lietuvos, ant išeičių, kurios atrandamos, nepaisant dantų griežimo, pykčio, agresijos, susvetimėjimo. Mus klampins, bet mes išsikapanosime iš sąmoningai kuriamo liūno, žarstys žarijas svetimomis rankomis, tačiau mes nepadegsime savo namų, nors kai kam to ir labai norėtųsi – kad būtų daugiau dūmų, sensacijų ir kitokios bjaurasties. Išeitys bus atrastos. Taip buvo per tūkstantį metų, taip atsitiks ir dabar.
Juk mūsų Lietuvos neturėjo būti. Suvalkiją (Sūduvą), man dar būnant motinos įsčiose, Stalinas išpirko iš Hitlerio už auksą, kai Lietuva, visa Lietuva, beje, neprotestuojant Amerikai ir Vakarams, jau buvo parduota. Visuotinis nepasitenkinimas valdžia tuomet talkino okupacijai, todėl ją lydėjo vieno vienintelio Lietuvos policininko žūtis. Dažnai pravažiuoju tą vietą Ūtos kaime, laukymėje tarp šilų, žiūriu į gražų paminklą, pagalvoju apie čia pralietas kraujo marias. Po to susigėrusio į smėlį kraujo lašo laukė „tarybinių tautų šeima“, atsivėrė karo praraja, pokario trėmimai, prasidėjo rezistencija ir gyvenimas, viliantis, kad jis bus geresnis. Be širdį šildančio spindulio, be slapčia puoselėjamos vilties, ryžto atgauti tai, kas pagrobta, pavogta, sutrypta, bet gyva ir sava – be valstybės idėjos, be lietuviškumo, be kalbos ir nacionalinės kultūros, be kūrybos, statybos ir sėjos vietoj mūsų būtų buvusi plynė, kleganti kitomis kalbomis. Taigi ir šiandieninių dejonių nebūtų. Tačiau net regint išniekintus kūnus miestelių aikštėse apokaliptinės nevilties nebuvo – supančioti žmonės kėlėsi iš paniekinimo, pelnė duonos kąsnį ir mirė, dirbo, gyveno ir mirė, tikėjo ir mirė, kad būtų geriau jų vaikams. Kokie mes šiandien būtume, jei tie žmonės būtų tik keikę valdžią, dejavę, graudinęsi ir bėgę nuo žiaurios tikrovės į fizinius ir dvasinius užkaborius?
Mūsų vardo paminėjimo tūkstantmetis žadina įvairių minčių. Ar tokie jau atsilikėliai buvo mūsų protėviai, drąsiais antpuoliais sugebėję užvaldyti Rytų slavus, aiškiai ėję atkariauti savo protėvių žemių iki Okos, Žizdros, Upos upių, kur vis dar gyveno prūsų gentis – galindai, ar baltiškai (lietuviškai) kalbėję barbarai žvėrių kailių apdarais būtų sulipdę daugiatautę valstybę? Ir kodėl toje valstybėje gana ilgą laiką taikiai sugyveno senieji dievai ir Rytų, Vakarų krikščionybės atšakos, ir kodėl ten kartu su lietuviais sutarė kitos tautos? Mes jaučiame, kokie poliglotai buvo Gediminas, Algirdas, Vytautas (be visų slavų ir vokiečių kalbų pastarasis turėjo puikiai šnekėti ir totoriškai), kodėl motina ortodoksė savo sūnus vadino Jogaila, Skirgaila, Švitrigaila, ir kokia pasaulėjautų, kultūrų, mentalitetų sintezė tirpo valstybėje, jos hierarchijoje ir tautoje, kuri niekados nevirto juodnugariais žemės vabalais, o išsaugojo nacionalinį išdidumą ir orumą. Mainėsi rūbai margo svieto, o išdidumas ir orumas liko. Kodėl per keletą šimtmečių buvo išbarstytas ir iššvaistytas iki paskutinio grūdelio (štai kur pati baisiausioji mūsų istorijoje vagystė!) gausus valstybės aruodas? Nuteriota Lietuva kaskart atgimdavo ir prisikeldavo, bet horizonte jau ryškėdavo dar baisesnė katastrofa, sužydėjimai, ramybė ir taika būdavo trumpalaikiai. Vien tiktai Vilniaus nuteriojimas per tvaną primenančią septyniolikto amžiaus Maskvos invaziją rodė pasibaisėtiną naikinimo mastą, o tų karų, marų, sukilimų dešimtys, tad lietuvių šioje istorinėje kryžkelėje tarp Rytų ir Vakarų apskritai neturėjo likti. Geriausiu atveju kelios dešimtys – kaip lybių Latvijoje. Vadinasi, veikė ne vien civilizacijos, ekonominiai veiksniai, bet ir racionaliomis sąvokomis neišreiškiama substancija, kurią jaučiame labiau širdimi nei protu – tautos siela. Literatūra amžinai bandė ir bandys įminti šią didžiausią paslaptį.
Norėtųsi iš visos širdies palinkėti mums ir mūsų vaikams išsaugoti pasitikėjimą savo valstybe, palinkėti protingesnės valdžios, socialinio solidarumo, ūkinio ir kultūrinio klestėjimo. Mes tiesiog neturime kito kelio, nes visi kiti keliai tėra šunkeliai į pinigo, galios kultą, susvetimėjimą, gobšumą, o galiausiai ir į tai, ką jau kadaise yra pergyvenusi antikinė civilizacija – supuvimą ir išnykimą. Juk Palemonas su sūnumis gryniausia lotynų kalba kreipėsi į mūsų protėvius: „Mes išnykome, kad jūs išliktumėte“, ir šie analuose išdeginti žodžiai rodo – jie puikiai susišnekėjo, todėl nusišneka visi tie, kurie tuo netiki.
2. Tūkstančio metų kontekste mes visados buvome Europos kultūros dalis – tai liudija kad ir mūsų architektūros paveldas ar kiti europinio kultūrinio palikimo, mąstymo, meninės išraiškos ženklai. Pagaliau Europos mokslas stipriai paveikė švietimą, o meniniai modeliai – ir literatūrą bei kitas meno šakas. Aš jau nekalbu apie lotyniškąjį alfabetą, kuris iškalbingai byloja apie mūsų priklausomybę europinei civilizacijai. Tačiau juk neištrinsi iš mūsų istorijos priklausomybės Rusijos imperijai, spaudos draudimo (matyt, unikaliausio reiškinio Europos istorijoje), sovietizacijos laikotarpių, kai priklausomybę Europos civilizacijai mėginta žūtbūt ištrinti iš atminties ir sunaikinti. Tos svetimųjų pastangos buvo bevaisės. Išsaugojome kalbą, kūrėme savitą nacionalinę kultūrą, kovojome už tai, kas buvo draudžiama ar nutylima.
Skaudžiausia, kad nepriklausomoje Lietuvoje mes neturime savo kultūros strategijos, blaškomės, pasikliaujame trumpalaikėmis besikeičiančių vyriausybių programomis, tarsi ir nematome svarbiausių orientyrų. Prisiminkime kalbos darkymą, visus keitimus, sukėlusius chaosą, kalbininkų ginčus. O tuo metu angliška puskalbė agresyviai užvaldo mūsų vaikus ir jaunimą. Nepasipriešiname svetimvardžių tvanui. Aišku, galime liūliuoti save mintimis apie daugybę kalbų, skambėjusių Lietuvoje per tą tūkstantį metų, bet neįstengusių pakenkti lietuvių kalbos dvasiai. Deja, ši angliškos puskalbės invazija žymiai klastingesnė dėl reklamos ir naujųjų technologijų, dėl mėgdžiojimo ar madų vaikymosi, dėl ketinimų vaikus vos ne nuo pirmos klasės mokyti anglų kalbos. Nėra ir negali būti didesnio rūpesčio visuomenei, visiems mums, nei kalba, jos išsaugojimas. Prancūzijos politikoje svarbiausioji kryptis – frankofoniškumas, tad kodėl lituanistika, gimtoji kalba, jos aukštinimas ir populiarinimas neturėtų būti aukščiausias prioritetas tiek užsienio, tiek ir vidaus politikoje? Kuo dar mes įdomūs pasauliui, kurį nustebinti taip trokštame, dažnai labai primityviais būdais, jei ne savo seniausia indoeuropietiškąja kalba? Baugina tas mūsų troškimas pabrėžtinai dėtis didesniais europiečiais nei senieji europiečiai ar noras išsižadėti savo tautinių šaknų ir mentaliteto.
Europa didinga savo klasika. Ji visados buvo ir bus grynų ir maišytų genų, kalbų, pasaulėjautų, kultūrinio, meninio savitumo konglomeratas, o kartu ir kažkoks naujas civilizacijos lydinys. Ar Europos kelias vien į aukštumas? Ar ta saulė patekėjusi visiems laikams? Žvelgiant į mečetes Europos miestuose, į tautų maišalynę apninka mintys apie Babilono bokšto statybą ir tautų kraustymąsi. Europai, kaip ir mums, didžiausias pavojus – masinės pseudokultūros tvanas, jos agresyvios pretenzijos užvaldyti jaunimą, jos nuodai, darkantys estetinį suvokimą. Pseudokultūra egzistavo visais laikais, bet dar niekada jai nebuvo pasisekę užgožti tikrosios kultūros, dar niekada jai nebuvo taip pataikaujama iki pakvaišimo ir isterijos. Nėra elitinės ir neelitinės kultūros (pastarąją pseudomenas įvardija save), yra menas ir masinis šarlatanizmas, užvaldantis vis didesnes auditorijas. Jis – masinis ir tuo baisus visai kultūrai, juolab įgijęs simbiozės formą – suaugęs su amerikietiškąja masinės kultūros atmaina, kuriai primityvizmu, bukumu ir kvailumu negali prilygti niekas. Tai – maras. Ne raudonasis, ne rudasis, tiesiog maras, užleistas ant mūsų už nuodėmes. Ir niekas dabar neklausia – didelės jos ar mažos. Po šio maro gali likti tik kultūros salos ar reliktai. Juk maro tikslas – kad publika būtų sugyvulėjusi, tik instinktų valdoma, o seksas pakeistų estetiką. Lietuvoje bulvarinė spauda, komercinės televizijos nemažai pasidarbavo – ir štai žvingaujančiam tautiečiui tik paduok ant gražiai įvynioto padėkliuko nuogą „žvaigždės“ užpakalį ar šou, kur tų užpakalių daug – žvengs ir net į Seimą rinks tuos, kurie gražiai žvingauja iš primityvių ir tyčiojasi iš šventų dalykų. Tokia kaina už laisvę kuo brangiau parduoti savo prekę… Lietuvišką? Aukščiausias tikslas – pramoga, trenksminga ir angliška, būtinai kvaila ir neigianti – lyrizmą, psichologinį gylį, formos grožį. Padorumas ir idealai neturi teisės egzistuoti. Pikta, kai matai, kad mūsų valdžios žmonės nesiorientuoja vertybių skalėje ir niekuo nesiskiria nuo tų – žvingaujančių iš savo žvengimo, argi normalu, jog net juokauti negalima lietuviškai: atimk iš mūsų komercinio televizinio ar estradų „humoro“ žodžių iškraipymą ir liks tik išsiviepęs nuo pasitenkinimo savimi ir honorarų „kūrėjo“ snukis. Per daug nesistebėkime, kad nesugebame pasirodyti kaip Europos kultūros sostinė nacionaliniu menu, jo tradicijomis, vertybėmis – taip nutiko ne vien dėl pinigų dalybų ar jų stygiaus, bet dėl beždžioniavimo ir noro pasirodyti ultramoderniais, „šiuolaikiškais“, „vakarietiškiausiais“. Maro užkratas tuo ir yra pavojingas, jog įvyniotas į dailiai blizgantį popieriuką: pretenzijos, nuogos formos be turinio, ničniekas, arba visiškas nie-kas, vis tas pats siekimas atrasti dviratį, tuštuma, klaiki tuštybė ir idiotiškiausias popsas – štai vienintelės kategorijos, apie kurias negalima kalbėti: užmuš arba pritvos šlapiu skuduru kaip musę. Šio maro negalima kritikuoti. Taigi iššokome aukščiau savo bambos. Man gaila mūsų mokytojų, bibliotekininkų, kultūros šviesuolių bei darbininkų visuose krašto kampeliuose ir dėl jų varganų atlyginimų, ir dėl to, kad jie mato, kaip tas maras, paviršutiniškumas, antikultūros nuodai žaloja ir žudo visa, kas šviesu, gyva, natūralu ir nepakartojama, kaip nesugebama apgalvota politika atriboti „mėšlo nuo bubukų“.
Negerbtume savęs, jei atsisakytume savo nacionalinio charakterio, orumo, kalbos, kultūros įvairovės ir didybės – kad palaikytume tą Europos dvasią, kuri buvo ir išliks pamatinė visai jos civilizacijai.
3. Ir dar kaip! Per nepriklausomybės metus rašytojai ir kiti kūrėjai buvo stumiami į užribį – savanoriškai skaidantis į grupes, užsisklendžiant tarp keturių sienų. Daugeliu skaudžiausių atvejų tai – dvasinė emigracija, pasitraukimas išliekant savo krašte. Jų kūrybos deramai nerėmė. Ar tam buvo pasipriešinta? Kaipgi atsitiko, kad valdžia nustojo bijoti menininkų, nors visos valdžios jų bijojo? Kodėl ta baime nepasinaudota literatūros labui? Kodėl nepasakyta visam laikui – su buku požiūriu į kultūrą nebus taikstomasi? Kodėl visi mūsų suvažiavimai, susirinkimai, – atleiskite, nykiai reglamentiškas blusos varinėjimas per valdiškai surašytų popierių paragrafus, kur mūsų balsas ir protestas – ne tokie, kad visoje Lietuvoje išgirstų? Visa Lietuva to protesto laukė, laukė ir nesulaukė. Bibliotekos ėmė negauti knygų, literatūrinės, kultūrinės spaudos – visa tai pakeitė „Vakaro žinios“ ir „Panelė“. Meno kūrėjo, rašytojo statusą tvirtina kultūros ministras – net Stalinas karikatūriškai mėgino įdiegti „savivaldą“, nors visi cyptelti nedrįsdavo po padu, dabar sava demokratinė valstybė ima reglamentuoti ir kištis į kūrybinių sąjungų savivaldą, kuria joms kažkokį „meno kūrėjų“ anstatą, biurokratiškai suteikiantį „teisę kurti“, nors ta teisė tik Dievo duota arba ne, o mes maldaujame, kad valdžia būtų dėmesinga literatūrai ir menams. Tikrai sulauksime! Kaip jau minėjome, ji palankesnė popsui ir „žvaigždėms“, todėl išsiderėti nieko nepavyks tol, kol mes kūryba ir vieningu protestu neišsikovosime nacionalinei literatūrai ir menui pozicijų, kurių jie nusipelno. Žiovulys per susirinkimus ar skambučiai telefonu ieškant prielankumo „ten, aukščiau“, „kompromisai“, „darbo grupės“ negelbės. Mūsų susiskaidymas į grupeles, prijaučiančius, mūsų nematymas, kad literatūra stipri savo braižų ir stilių įvairove, mūsų netolerancija – to paties konformizmo atmainos. Nepatiko jis man anais laikais, nepatinka ir dabar. Galėtume pakalbėti ir apie kūrėjo baimę, kuri yra konformizmo sesuo dvynė, bet gal tai kita, platesnė ir ne tokių atsakymų reikalaujanti, tema.
…Kvedlinburgo analai, šventasis Brunonas kiek aptemdė Palemoną, kuris savo sūnui Barkui, tam pačiam, įkūrusiam Jurbarką, yra pasakęs…
Ilgą kaip Nemunas monologą apie visas baltų gentis ir jų ateitį po tūkstančio metų, tik anei žodelio apie bankus, virtualius pinigus, kurie garuoja viršum prabangos, iliuzijų, vargšų didingumo, turtingųjų skurdo ir, savaime suprantama, apie žmogaus sielos galynėjimąsi su tamsiąja savo prigimtimi. Apie tai Barkas nieko mums negali pasakyti, juk jokie saulės užtemimai mums nebaisūs, svarbiausia, kad neaptemtų protas, – čia literatūros, gimtojo žodžio valdos laisvoje savo valstybėje. Mes pavaldūs šiai jurisdikcijai ir jai atsakingi.
Juozas Girdzijauskas
1. Lietuvos vardas paminėtas prieš 1000 metų, tačiau kiek daugiau apie ją žinoma nuo XIII amžiaus, nuo Mindaugo laikų.
Reikia skirti lietuvių tautą ir lietuvių valstybę. Jų istorijos susipynusios ir tragiškos, bet ne vienodos. Atspariausia, labiausiai užsigrūdinusi yra lietuvių tauta, nes ji, nors ir labai engiama, smaugiama, žudoma, neišnyko, išliko ir šiandien toliau gyvena. Nors lietuvių valstybė – Lietuva buvo nuolat puldinėjama ir griaunama tiek iš išorės, tiek iš vidaus. XVIII amžiaus pabaigoje ji buvo išdraskyta, pasidalyta kaimynių ir atsigavo tiktai XX amžiaus pradžioje. Per dvidešimtį metų nespėjusi pasidžiaugti nepriklausomybe, vėl buvo klastingai užgrobta ir pusę amžiaus gyveno vergovėje. Dabar artėja antrosios nepriklausomybės dvidešimtmetis ir tikimės jos neprarasti. Tą viltį žadina ir palaiko ne kas kita kaip Lietuvos nueitas kelias. Tame kelyje daug ką praradome, bet išsaugojome norą būti laisvi. Turime saugoti ir turtinti savo kultūrą, nes tai pagrindinis mūsų ginklas kovų verpetuose.
2. Nejaučiu galįs spręsti apie Europos dvasią. Bet man atrodo, kad praeityje toji dvasia yra buvusi didingesnė. XX amžiuje ji labai sumenko. Ją išsekino siaubingi karai, žudynės, ateizmas, pragmatizmas bei egoizmas, melas bei veidmainystės, visuotinis moralės nuosmukis. Toji dvasia verta greičiau pasigailėjimo bei užuojautos negu pasididžiavimo. Suprantama, kad panaši yra ir mūsų pačių dvasia, kurią būtina įvairiais būdais gerinti ir puoselėti. Didvyrių žemė, didžių darbų įkvėpėja, lieka vis toliau praeityje.
3. Nelabai suprantu, kas norima pasakyti, ko norima paklausti. Didesnis ar mažesnis konformizmas visuomenės gyvenime neišvengiamas. Todėl klausimą reikėtų sukonkretinti
Algimantas Lyva
1–2. Lietuviai, kaip ir Amerikos indėnai ar Australijos aborigenai, nesugebėjo realizuoti savo unikalios kultūros. Nepavyko kaip japonams (bent laikinai) atsitverti nuo pasaulio ir sustabdyti pragaištingos Vakarų kultūros ir religijos invazijos. Kai ugnimi ir kalaviju buvo beveik sunaikinta senoji kultūros, valstiečiams užkrovė baudžiavos jungą, o feodalai gėdingai nutautėjo. Tarsi nebuvome nukariauti, bet savo valstybės neturėjome (Žečpospolitoje į mus žiūrėta iš aukšto). Skaudu, kai menkinama aisčių kultūra. Nereikia sureikšminti to fakto, kad senovės baltai neturėjo rašytinės kultūros. Tradicija buvo perduodama žodžiu, iš mokytojo – mokiniui, ir taip iš kartos į kartą. Šis metodas nė kiek ne menkesnis už rašytinį. Priešingai, jis modernus ir turi daug pranašumų prieš formalų. Prisiminkime džiazo tradiciją, kai išmokstama improvizuoti ne iš natų, bet iš meistro. Rašytiniai šaltiniai gali būti sunaikinti, o tradicija – ne. Nebent įvyktų genocidas. Bėgo šimtmečiai. Tauta pavirto žole, kurią nebaudžiamai šienavo svetimi. Bet šaknys liko, kiekvieną šimtmetį ataugdavo švieži, gyvi daigai. Tauta nežuvo, kaip ir užkonservuota baltų kultūra, į kurią vis dar nepakankamai gilinamasi. Apsiribojama (dažniausiai) akademinėmis studijomis, tautodailės, liaudies muzikos ar šokių surogatais. Nepaisant uolaus dainų aranžavimo ir kultūros niveliavimo, vis dėlto išlikome saviti. Tai didžiausia Lietuvos pergalė. Esame laisvi, todėl neverta tragiškai samprotauti apie Lietuvos kultūros padėtį, guostis neįveikiamu Valdovų rūmų betonu, persistengti formuojant patrauklų įvaizdį svetur. Ateitis nenuspėjama. „Akropolyje“ subrendęs individas gali Lietuvą įsivaizduoti kaip margą, skirtingai kalbančių žmonių minią, kurią į stabilią bendriją jungia paslaptinga, nežinoma, dar neidentifikuota lietuvybės gija. Galbūt tai bus senoji baltų kultūra, liaudies dainos, o gal lietuvių kalba, garbingai pratęsusi sanskrito ir kitų mirštančių kalbų tradicijas.
XXI a. pasiekėme naują istorinio „žaidimo“ lygį, kuris vadinasi – išlik, nors mažas esi. Nepaisydama skaudžiausių sukrėtimų, Lietuva ne kartą pademonstravo savo gajumą, sugebėjimą prisikelti iš mirusių. Pamenu seną lietuvių feodalų „kolonizatorių“ principą – seno nekeisk, naujovių neįvesk (garsioji veto teisė). Skamba keistai, bet, prisiminus abejotinas svieto lygintojų patirtis, nė kiek ne juokinga ir ne naivu. Kultūra kaip ir visuomenė vystosi spontaniškai, laisvai, nenuspėjamai. Joks Seimo įstatymas ar Vyriausybės potvarkis neištiesins nuo demokratijos stokos sulinkusios tautos, nepanaikins skurdo, neteisybės. Kas gali žvilgsniu aprėpti tautos tūkstantmetį, išnarplioti klaidžius istorijos vingius, pasmerkti bočių klaidas, įvertinti laimėjimus? Turbūt niekas. Vargiai įmanoma objektyvi prieštaringų įvykių analizė. Ir visai nebūtina nei piktintis, nei žavėtis. Vienodai vertingi ir pralaimėjimai, ir pergalės.
Lietuva išliks, jei sugebės keistis. Ir vis dėlto paprieštarausiu pats sau: Manau, neverta perdėtai nuogąstauti ir dėl šiandienos klaidų, skandalų ar kvailysčių. Net jei valdžia įžvalgiai atsižadės europinių atrakcijų, nurėš sočias valdininkų algas, nedaug centų teįkris į skurstančio rašytojo kišenę. Galima džiaugtis, kad bent jau niekas netrukdo stoiškai arti beribių kultūros dirvonų. Neverta teatrališkai sustingti prie XX a. sunešiotų, naftalinu dvelkiančių kultūros formų. Slėptis nuo naujausių technologijų privačiame miške. Nebūtina kliedėti utopiniu idealu – kurti tariamai pažangiausią ateities modelį. Nei ekonominiai, nei sporto laimėjimai, nei rekordai nekompensuos autentikos stokos. Neverta žvalgytis į arogantiškus kaimynus ir laukti jų atsainaus pripažinimo. Turime unikalią baltišką kultūrą. Jau esame pastebėti ir įvertinti. Reikia gyventi paprastai ir sveikai. Tauta realizuoja save savo buvimu. Be nacionalistinių perlenkimų, kerziniais batais avinčių skustagalvių paradų, valstybinių švenčių pompastikos. Neverta puoselėti sterilios vienalytės tautos etalono. Niekam ne paslaptis – mūsų gyslose daug germaniško, slaviško kraujo.
1000 metų prabėgo ne itin šauniai, todėl neverta pūstis. Geriausiai kukliai paminėti šią svarbią datą Kernavėje ar Rumšiškėse, bet ne Valdovų rūmuose. Bus skaudu ir juokinga, kai iškilūs svečiai „pažins“ Europoje pagamintus baldus, kilimus, servizus, bet nepastebės mūsų autentiškos kultūros.
3. Tūlas pašnekovas kartą man drėbė: „Kodėl nerašai teisybės apie Lietuvos vargus, kodėl kliedi nesąmones?“ Patylėjau. Smalsuolis triumfavo. Ir ne veltui. Rašytojas gali pasišaipyti iš negatyvios tikrovės, smogti žemiau juostos ir parašyti „Gudručių laivą“ ar ką nors panašaus, bet jis niekada nepakeis pasaulio. Egzistuoja nepaneigiami priežastingumo dėsniai, ir mes kasdien ragaujame savo darbų, artimų ir labai tolimų, pasekmes. Todėl nereikia graudentis. Galime keisti tik save, tuomet ir pasaulis pasikeis (pats sau prieštarauju). Žmonės, „iškritę“ iš tradicinės kultūros, tampa labai panašūs (lot. conformis – panašus), jie vengia visuomeninės veiklos ir rūpinasi tik savo gerove, valstybė jiems nė motais, sovietmečiu daug kam buvo geriau. Konformistas ieško laimės svetur ir nenori pasiraitojęs rankoves dirbti Tėvynei. Viešai visi yra patriotai, o patyliukais kiekvienas siekia naudos tik sau. Stipresni, plėšresni jungiasi į klanus ir tarnauja tik savo klubo interesams. Vargas menininkui, jei jis, pamynęs savo įsitikinimus, bandys pritapti prie visagalės grupuotės. Anais laikais, įtikus režimui, galėjai nuo sotaus valdžios stalo rinkti pyrago trupinius, maukti kitų neišgertą degtinę. Deja, nėra tokio režimo, despoto, kurio ambicijoms ir keistenybėms vertėtų pataikauti.
Konformizmą gimdo kompleksai, baimė būti savimi – paprasčiau išreikšti vyraujančios ideologijos interesus, nei tapti balta varna. Sąjūdžio metais laukėme, kol iš gilių stalčių garbūs rašytojai ištrauks kankines knygas. Deja, nesulaukėme. Be negausių poezijos ir prozos perliukų, lentynose dulkėjo rupus „tarybinis“ žvirgždas. Bevertė socializmo egzotika. Juodu humoru persunkta darbo romantika, plėšinių „vesternai“, komjaunimo statybos, utopinės naujo žmogaus kūrimo studijos. Toli nenuvažiuosi. Toks kelias veda tik į kultūros kapines. Atgimimo literatūrinį vakuumą spėriai užpildė savi postmodernistai ir šiurpi verstinių knygų įvairovė. Tegyvuoja pelnas! Jei nupirksi – neapsiriksi. Ta pati „kaifo“ formulė. Ir šiame veržliame informacijos sraute skęsta sava, baltiška kultūra. Sunku paaiškinti, kodėl Lietuvoje netransliuojama Latvijos televizija. Nejaugi siekiama iš viešosios erdvės eliminuoti vienintelę mums giminingą tautą. Prūsų nėra. Puiku! Latvių taip pat nereikia! Žiniasklaida artimiausius kaimynus prisiminė tik tada, kai jų šalis nusirito į bankroto duobę. Štai ir išdidūs žemaičiai jau siekia autonomijos, o jeigu jie atsiskirtų, vargu ar po 1000 metų švęstume kitą jubiliejų. Nesurinks lietuviškos dėlionės nė Briuselio biurokratai… Tikiuosi, nacionalinė televizija dar nepamiršo, kad mes, baltai, turime giminingą kultūrą. Mus sieja ne tik linksmuolių ir juokdarių vaidmenys, įkvėptai atliekami puotoje per marą.
Gintaras Grajauskas
1. Nelabai aš tikiu skaičių magija – tačiau Lietuvos paminėjimas Kvedlinburgo analuose, sakyčiau, gana simboliškas. Istorikai iki šiol laužo galvas, kur vargšas Brunonas galėjo padėti savo galvą, kur tas mistinis Rusijos ir Lietuvos pasienis? Tiksliai geografiškai šios vietos nesugebėčiau nurodyti ir aš, tačiau dvasinės jos koordinatės nesunkiai nustatomos: tame pačiame mistiniame Rusijos ir Lietuvos pasienyje, sankirtos taške, mes tebegyvename iki šiol.
Brunonas Kverfurtietis anais laikais ne tik skleidė Kristaus mokslą, bet ir plėtė Šventosios Romos imperiją – savotišką šiuolaikinės Europos Sąjungos analogą. Tuomet pasipriešinome – norėtųsi teigti, jog priešinomės saugodami savitumą ir nepriklausomybę, tačiau faktai liudija, jog veikiausiai viskas buvo gerokai paprasčiau: kunigaikštukas Zebedenas pavydėjo savo broliui Netimerui didėjančios valdžios ir Brunono žadamos krikščioniškojo valdovo karūnos…
Ne tai šiandien svarbiausia – noriu grįžti prie tokios ne itin senos kadaise intensyviai plėtotos vizijos: Lietuva – tranzito šalis, mums nebūtina ir netgi pražūtinga identifikuotis su Vakarais ar Rytais, mes galime išgyventi ir netgi uždirbti būdami neutralia tarpstote ir muitine… Nuo Brunono laikų akivaizdu – visąlaik, kai išdidžiai nepasirinkdavome supuvusių Vakarų, mus netrukus įsiurbdavo dvasingieji Rytai, kartais šimtmečiui ir daugiau. Su agrarinės imperijos provincijos statusu, nulėmusiu žmonių bukumą ir paklusnumą, virtimą tyliais darbiniais gyvuliais.
To paties, žinoma, siektų ir Vakarai – net ir dabar, jei tik leisimės tokie padaromi. Laimei, ten jau senokai nebemadingas imperinis mąstymas, jie net šiek tiek atgailauja dėl savo kolonijinės praeities. Ar bent jau apsimeta.
Ir tas muitinės, renkančios mokesčius už kiekvieną gurguolę, neutralumas mūsų geografinėje padėtyje yra visiška iliuzija. Tiek tada, tiek dabar pasirinkimas tebėra tas pats: arba Roma, arba Bizantija, arba Vakarai, arba Rytai. Jokios tarpstotės ir muitinės niekada niekam nebuvo ir nebus reikalingos, neapgaudinėkime savęs. Čia ne Alpės, ne Šveicarija su bankais, funkcionuojančiais lyg niekur nieko bet kuriuo paros ir karo metu. Jei pasiseks, turėsime ne tranzito muitinę, o kriminalizuotą patiltės plėšikų valstybę. Ir tai pačiu geriausiu atveju. Blogiausiu – jokios.
Nors anie, nudaigoję Brunoną, greičiausiai net ne lietuviai buvo, o skalviai. Bet, akivaizdu, giminingos sielos.
2. Europos kultūroje ir literatūroje esame. Tiesiog. Kokie – net nelabai ir svarbu. Turime keistų ir nepamatuotų ambicijų būtinai, primygtinai būti įdomūs, autentiški, nepakartojami, galų gale bet kokie. Tai provincialu ir vaikiška: mums visai gana būti. Neprivaloma sudominti pasaulį, užtenka būti paprasta, garbinga ir padoria jo dalimi. Juk esame valstiečiai, be ypatingos kultūros ir be sukrečiančios literatūros. Ar verta mums isteriškai ieškoti privalumų ir visokių resursų, kad tik galėtume pasirodyti esą kuo nors įdomūs? Viešai pasiskelbti drąsia tauta? Gal geriau neskelbime nieko pasauliui, gana to, iš kaimynų pasigauto, mesianizmo. Būkim protinga tauta, ir to užteks per akis. Turime savo kalbą, turime Donelaitį. Ir gana. Baikim žvairuoti ir su baime mintyti, kas ką apie mus galvoja.
3. Kodėl „dar“? Manyčiau, niekada toks aktualus nebuvo kaip dabar. Kuriais gi dar laikais menininkas, droviai nusukęs akis, sutiko su teiginiu, jog „kuria produktą“?
Strazdas, o ir Donelaitis, palyginus su šita dabartine govėda, buvo absoliutūs maištininkai. Ir Vaižgantas. Ir Maironis.
Kai kadaise pabandžiau parašyti apie rašytojų konformizmą, ganėtinai netiesiogiai, švelniai ironiškai, savęs taip pat nepamiršdamas, gavau pastabą, jog tai – „cecho išdavystė“. Tik pabandyk netarnauti, nevaikščioti į choro repeticijas ir tu žuvęs.
Sakyčiau taip: visuomeninis konformizmas – tokia primityvi tolerancijos užuomazga. Prisitaikymas savaime nėra blogis – svarbu, prie ko tenka taikytis, prie eilinio pusgalvio valdovo ar masinės turtingų chamų invazijos. Prie oligarcho ar oligofreno. Daugybė subtilybių. Žmonės puikiai išmano, ką reiškia prisitaikyti – tai būdas išgyventi, išlikti, ir tiek. Instinktas – kartais negražus, bet labai suprantamas. Su instinktu nepasiginčysi.
Kultūrinis konformizmas visiškai kitoks – jis asmeninis, nieko bendra neturintis su sociumu. Tai reikštų – skaityti ir recenzuoti ne tas knygas, kurias tau smagu skaityti, bet tas, už kurias tau moka, ir įtikinamai entuziastingai recenzuoti. Arba, neduokdie, imtis tokias knygas rašyti. Arba vartyti akis ir vaizduoti dvasingą, kad tau už tai sumokėtų pinigų, kad pasistatytum dviaukštį namą. Arba tiesiog šiaip, gimnazistiškai literatūrologiškai – visą gyvenimą meluoti sau, kad vienas -izmas yra daug geresnis už kitą -izmą, nes taip tave išdresavo.
Niekas tavęs neverčia, pats pasirenki. Jokio išorinio satrapo, tik tu pats. Kultūrinis konformizmas. Va tai jau iš tiesų yra išdavystė. Gal net ir cecho išdavystė – čia turbūt net dori anų laikų amatininkai, račiai, balniai ir batsiuviai man pritartų. Labai tikiuosi.
„Metų“ anketa. Romualdas Granauskas, Algimantas Bučys
2009 m. Nr. 5–6
1. Šiemet minime Lietuvos vardo tūkstantmetį. Kokias mintis žadina Lietuvos nueitas kelias? Koks ir kas esu aš, lietuvis, dabar?
2. Kokie esame Europos kultūroje ir literatūroje? Ar turime dvasinių resursų būti saviti, įdomūs patys sau ir kitiems? Ar pačios Europos dvasia tebėra didinga?
3. Kultūrinis ir visuomeninis konformizmas. Ar šis reiškinys mums dar aktualus?
Romualdas Granauskas
1. Kad prieš tūkstantį metų kažkoks vienuolis, rašydamas apie šv. Brunono nužudymą, parašė tarp kitų žodžių dar ir Litua, nėra čia jokia šventė, verta milijonų pyškinimo į dangų. Mes buvom gal tūkstantį metų ir prieš tai, buvom ir po to, būsim ir… Ne, tiek daug jau tikrai nebeišbūsim. Jau šiandien vos vos beišbūnam. Menksta mūsų dvasia, virsta į gybaną dvaselę, nyksta tautos savigynos jėgos, atsparumas, išdidumas, vaikštom kaip anų laikų plikbajoriai, pilni tuščių ambicijų, su kardais prie šonų, bet kad ir tie mūsų kardai – jau mediniai, tinkami ne kovai ir gynybai, o spaliams iš linų brukti. O ir tų linų, tiesą sakant, nebeturim. Kažkas pasistengė, kad nebeturėtume. Savižudžiai, ir tie priversti kartis ant kaproninių virvių. Tai dar vienas smūgis tautiniam išdidumui.
Tautos dvasios stiprybę parodo jos kuriama kultūra ir menas. Dabar, šiandien kuriama, o ne kažkada sukurtoji. Iš prozos liko euro- ir meilės romanai. Poezijoj dar girgžda geli Stelmužės ąžuolai, o a. a. S. Gedai griuvus, – žiojėja baisi properša. Nei studenčių, nei pensininkių eilėraščiais jos nebeužkimši. Liko tik skulptūra, bet ir ta ne visai mūsų: atvažiavo užsienietis, pastatė už upės šikinyką, nudažė baisia spalva, ėjo visi, grožėjosi, o kai kurie, sako, net uostė. Dėl ansamblio pilnumo jau mūsų skulptorius šalia surietė kakio spalvos gaubiamosios žarnos pavidalo vamzdį. Vadinasi jis – „Vilniui – vamzdiec!“ Vamzdiec Vilniui, vamzdiec ir Lietuvai.
Kol kas vamzdiec Kudirkos paminklui, vamzdiec Lukiškių aikštei, vamzdiec Tautos Namams. Ir kam jų reikia, kai turime buvusio Valdovo rūmus?
Net Kaunas mus pralenkė. Davė forų. Jis taip pat pasistatė šikinyką, tik auksinį. Jau iš tolo spindi ir spragčioja!..
Kai architektūra – fundamentaliausias iš menų – virsta šikinykų statyba, ko jūs dar norit iš tos vargšės Lietuvos?! Nors jos kultūros mirties su tais vamzdec negreitinkit, tuoj pati užges kaip žvakelė.
Tūkstantmetį galima įsivaizduoti keliais būdais. Kaip tolydų tiesinį laiko bėgsmą, į kurį jau nieko, nė menkiausio įvykėlio, nebeįterpsi ir niekur nepakreipsi. Kaip Dievo paleistos strėlės skriejimą į amžinybę. O galima įsivaizduoti kaip tris šimtus kartų~, generacijų, gyvenusių iki mūsų. Tik kad mes jau ketvirtosios už savo nugarų nebeįsivaizduojam.
Galima įsivaizduoti ir trečiaip. Prie balto popieriaus lapo sėdi kūdikis, kuriam kažkas tarp pirštelių įbruko pieštuką, ir stengiasi jis nubrėžti pirmąkart gyvenime tiesią liniją, tiktai nieko, žinoma, jam dar neišeina. Ta linija suka tai kairėn, tai dešinėn, žemyn, aukštyn, atgal ir panaši ji į kreivių kreiviausią kreivę, tik jau ne į tiesę. Nei lygumų upių vagos, nei joks kaimo keliukas niekada nebūna toks ir taip išraitytas. Ne, vis dėlto geriau įsižiūrėjus ta kūdikio nubrėžta linija labiausiai panaši į raitytą, vingiuotą, klaidžių klaidžiausią kelią, kuriuo mes turėjom eiti. Dalį jo ėjom pėsti, dalį jojom raiti, paskui vėl pėsti, kaukšėdami medinių klumpių padais, vienus pavėžėdavo vagonuose, kitus priversdavo rėplioti keturiomis, treti patys šliaužė keliais, kaip tūkstantinės minios į Žemaičių Kalvarijos kalnus. Rodės, jau viskas, rodės, jau kristum veidu į gimtąją žemelę, kryžium atmetęs rankas… Tačiau – dar šiek tiek, tačiau – dar truputį. Ką mes matėm ten, tolumoje, į kurią šliaužėm, įsmeigę į kažką akis? Kas begalėtų dabar pasakyti? Gal kiekvienas kažką savo, o gal visi vieną ir tą patį? Kai jau galėjom atsistoti, pamatėm, kokie esam žaizdoti, kruvini, išvargę, mus vos laikė iš silpnumo drebantys keliai, todėl turėjom visi susikibti už rankų, kad vėl nepargriūtume veidu į purvą. Negalėjom net giedoti, – ir didis džiaugsmas, ir ašaros griaužė gerklę.
Pastovėjom šitaip, pastovėjom ir… iškrikom kaip Grigo bitės į visas puses, pradėdami antrą savo tūkstantmetį…
Štai manęs klausia: „Koks ir kas esu aš, lietuvis, dabar?“
Suprantu, kad klausia ne apie mane patį, – iš manęs prašo apibendrinimo. Dės savęs esu ramus: žemaičiu gimiau, žemaičiu ir mirsiu. Po užsienius nesitrankau, net iš didžiųjų pasaulio miestų esu buvęs tik Latvijos Priekulėj, – verkiant reikėjo vaikui batelių, o Skuode nebuvo.
Tikrų lietuvių gal dar yra likę koks pusė milijono, bet ne daugiau: pasenusių, ligotų, skurstančių, kenčiančių, niekam Lietuvai nebereikalingų kaip miesto šunelių, išmestų į gatvę. Kiti jau nebėra tikri lietuviai, – tai eurolietuviai. Kas nespėjo galutinai parsiduoti už rublius, dabar parsidavė už eurus. Be jokio sąžinės graužimo. Net su pasididžiavimu.
Aš jų nesuprantu. Aš, ačiū Dievui, jau nebespėsiu jų suprasti, jei suprasti juose yra ką. Nuvežkit mane į Laurų kvartalą – aš ten pradėsiu klykti iš siaubo!..
2. Būdamas vien tik Lietuvoje, negali suprasti, kaip ta mūsų kultūra ir literatūra atrodo iš Paryžiaus ar Ženevos. To reikia klausti S. Parulskio, E. Ališankos, G. Radvilavičiūtės ar kokios nešpėtnos jaunos poetės ar prozininkės, vežamos į užsienį tuo pačiu tikslu, kokiu anksčiau būdavo vežamos į Maskvą`lietuviškos rūkytos dešros ar kumpiai. Tų, kurie trankosi po pasaulį, atstovaudami naujajai lietuvių literatūrai. Tačiau ten žmonės mandagūs, į akis blogai apie svečią neatsilieps. O ką jie iš tikrųjų galvoja, tiems svečiams išvažiavus… Tik žinau, kad mūsų euroromanų ten niekas nepuola versti. Pagaliau, kas yra tas euroromanas? Tai tik grafomano, vidutinybės, konjunktūristo, imitatoriaus vargano darbo pretenzingas vaisius, tačiau jokiu būdu ne prozos žanro pavadinimas.
Pretenzija visuomet yra juokinga. Maždaug taip ir turėtume ten atrodyti. Guldau galvą, kad nei J. Aputis, užsnigtas savo Zervynose, nei L. Gutauskas Šilo gatvėj, nei V. Juknaitė – Lazdynų pelėda, rašydami nė karto nepagalvojo, kaip bus vertinami Europoj, ką apie juos pasakys Audinga Peluritytė ar Jūratė Baranova. Nusispjaut jiems į tai (ne ant jų, norėjau pasakyti). Guldau ir antrą galvą, kad tada, kai rašo, jiems nusispjaut ir ant pačios literatūros, nes staigiai užklausti, visi ilgai mirksėtų, kol atsimintų, ką apskritai šis tarptautinis žodis reiškia.
Talentas pats sau yra neįdomus. Ir ne visada jam rūpi, ar yra įdomus kitiems. Tik kartais nuliūsta, kai vidutinybių akys iš pavydo pasidaro geltonos kaip moliūgų žiedai, o negabybės stengiasi nuduoti, kad tokie „nemodernūs“ rašytojai apskritai jų nedomina.
Nežinau, ar Europos dvasia tebėra didinga. Dekadansas ir originalių idėjų trūkumas, taikstymasis prie riaugėjančios minios skonio vargu ar gali būti didingas. Jei kas ir užsiliko, tai tik pačiuose paribiuose, Afrikoj, Centrinėj Amerikoj, dar Skandinavijoj. Juk nei „Da Vinčio kodas“, nei „Haris Poteris“ nėra didžioji literatūra. Tai, ką tą ar kitą dieną skaito, perka, graibsto ir garbsto milijonai, tėra prekė. Ir kad pati knyga taip pat tėra viso labo tik prekė… Tą mintį jau daugelis ir Lietuvoje patys įsikalė sau į galvas. Čia belieka tik abejingai gūžtelti pečiais: „Vadinasi, tokios tos jų galvos ir tebuvo…“
3. Kultūrinis ir visuomeninis konformizmas kaip buvo, taip ir liko. Nebuvo iš Lietuvos net ledų nusipirkti išėjęs. Iš esmės net formos nepasikeitė. Koks skirtumas – euroromanas ar „Rožės žydi raudonai“?
O visuomeninis…
Nekalbėkim apie partijas, kailių vertimus, populistus ir panašiai. Už viso to slepiasi labai gilūs dalykai. Gilesni, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Konformizmas Lietuvoj ne tik aktualus, jis dabar pats aktualiausias.
Nuo šaknų pradėkim, nuo šaknų šakniausių.
…Ne taip seniai perskaičiau vieną epizodą iš kelionės po Austriją, gaila, bet nebepamenu kieno. Jis mane sukrėtė. Turėjau su kuo nors tučtuojau pasidalyti. Paskambinau V. Juknaitei, ta juk dėsto Pedagoginiam universitete, tegul perpasakoja savo būsimosioms mokytojoms.
…Gražią pavasario pavakarę jauna austrų šeima, vidury penkerių šešerių metų berniuku vedina, išėjo pasivaikščioti po gimtąją Vieną. Didelėje vitrinoje vaikas pamatė raudoną automobiliuką, skirtą važinėtis po kiemą.
– Nupirkit man šitą mašinytę!..
Tėvai pradėjo aiškinti, kad nupirkti dabar negali, nes automobiliukas labai brangus, varomas elektra, jie neturi tiek pinigų, gal nupirks vėliau, bet reikės susitaupyti, kitais metais jis pats jau eis į mokyklą ir gal nė nebenorės jo ir t. t., ir pan. Bet vaikas nieko negirdėjo, – jam akyse, čia pat už stiklo, spindėjo tas raudonas kerintis automobiliukas:
– Noriu!.. Noriu!.. Noriu!..
– Nepirksim, vaikeli, – pasakė tėvas. – Einam.
Berniukas krito kniūbsčias ant šaligatvio, pradėjo isteriškai daužytis rankomis ir kojomis, klykdamas visa gerkle:
– Noriu!.. Noriu!.. Noriu!..
– Na, – atsiduso motina, – jeigu tu šitaip gali išsidirbinėti viešoj vietoj, tai tu – ne austras!
Vaikas kaip įgeltas pašoko ant kojų, dulkėtais kumšteliais šluostydamasis ašaras:
– Ne, aš austras!.. Austras!..
Visa isterija tučtuojau baigėsi, jauna šeima ramiai patraukė toliau…
O dabar prašom įsivaizduoti visą šią sceną Pilies ar Pylimo gatvėj.
Neišeina?..
Ir neišeis.
Tautos savigarba, savimonė, orumas ir pasididžiavimas suminti į dulkes. Ir toliau bus mindomi jau mūsų pačių kojomis spūstyse prie „Akropolio“ durų. Tam jis ir pastatytas, kad atstotų taip ir nepastatytus Tautos Namus. Trumpiau tariant – tauta nebeturi iškilių savo sūnų, kurie visu savo gyvenimu, visu savo likimu rodytų kitiems pavyzdį. Vieno kokio neužtenka, jų reikia daug, reikia, kad jie, o ne partijėlių vadai pakeltų tautą iš dulkių. Ji nebeturi visus krūvon telkiančio idealo, ir niekas nežino, koks jis turėtų būti. Idealo, vardan kurio galėtum paaukoti viską.
Mes atkūrėm buvusios valstybės nepriklausomybę, tam Kovo 11-ąją užteko drąsių piliečių, bet neatkūrėm, neatgaivinom tautos ir jos orumo. Kam oligarchų kumečiams orumas? Jų idealas – geras darbdavys. Ir nesvarbu jau kur – Lietuvoj, Airijoj ar Norvegijoj.
Tačiau kumečiai dar niekur nesukūrė didžios ar savitos kultūros. Vien varganas vargo dainas. Kultūrą, meną, literatūrą kuria tautos sūnūs – ir tik savo tautai, ne kažkokiai ten Europai ar Amerikai. Ir niekam jie nenori prilygti, nieko nenori pralenkti. Jie tiktai kartu su savo tauta verkia, kartu džiaugiasi ir vien tarp savų tikisi atgulti amžinojo miego.
Ir piliečiai, kurių jau vienas kitas randasi, nekuria tautos kultūros, tik deklaracijas ir proklamacijas. Bet šiais laikais ir tai jau šis tas. Nebūna valstybės be piliečių, kaip nebūna ir tautos be patriotų.
„Patriotas – idiotas.“ Kas pirmas taip pasakė? Tai turėjo būti ir paskutiniai jo ištarti žodžiai, ir paskutiniai jo dar neišbyrėję dantys. Tačiau per daug aiškiai matosi, kas už to kyšo. Reikia veikti kitaip. Kirsti per kalbą – per tautos šaknis!.. Kodėl vos ne visos sostinės iškabos – nelietuviškos? Kodėl per radiją mums kalba Šilinskė, Linčė, Čepė? Kieno čia pavardės: lesbiečių, gėjų, transvestitų ar hermafroditų? Kas leido? Lietuvių kalbos komisija? O kas leido pačiai komisijai?! Kodėl savo laiku nekrito kryžium mūsų tautos kalbininkai, o juk turėjom, rodos, didžių ir protingų?.. Kaip galėjo gauti diplomus pusmokslės mergos žurnalistės, ekrane plojančios rankomis: „Vau!.. Kaip fain!..“ Kodėl visur įsigalėjo „kad“ su bendratimi, „penki metai“, „šiai dienai pasiekėme“… Kada kirpsim „viena žirkle“ ir nešiosime „vieną kelnę“? Visa tai – skambūs antausiai tautos kalbai ir pačios tautos orumui. Bet labiausiai kalbą darko mūsų „elitas“ – Seimo nariai. Žmonių, šitaip niekinančių savo tautos kalbą, niekur daugiau nesu nei girdėjęs, nei regėjęs. Seimo pirmininko pirmoji pavaduotoja I. Degutienė kas trečią sakinį pradeda „perlų perlu“: „Šiandien dienai…“
Ir kaip gali į Seimą pakliūti žmonės, nemokantys valstybinės kalbos? O kaip jie ten ją žemina, darko, mindo posėdžiuose nuo ryto iki vakaro!.. Kaip tu paskui pamokysi net vaiką, kuris tau atšaus:
– Pačiame Seime šitaip sako!..
Seimui nerūpi tauta. Seimui rūpi tik jis pats. Tautos sūnų jame nė su žiburiu nerasi, todėl nė vienam ir ne pagal nosį nei aukštos idėjos, nei kokie ten tautą vienijantys idealai.
O patriotai yra ugdomi! Visose tautose ir valstybėse. Tas mažas austrų berniukas savaime toks nepasidarė. Neturėjom mokyklų, neturėjom spaudos, knygų, neturėjom nieko, vien didį vargą, daug didesnį nei dabartinių mūsų kumečių, bet beraštės motinos ir tėvai jų priugdė pilną Lietuvą. Klumpėmis apsiavę, jie 1918 m., vos pašaukti, susirinko ginti Lietuvos. Nė vieno nereikėjo dukart prašyti. Gerbiamasis ministre G. Steponavičiau, ar ir šiandien būtų taip pat? Užduodu Jums grynai retorinį klausimą, nelaukiu atsakymo. Abudu jį žinom.
Patriotus ugdo šeima, literatūros ir istorijos mokytojai. Negaliu pamiršti vieno epizodo iš J. Audėno, ilgamečio A. Smetonos padėjėjo, prisiminimų knygos. Prezidentas išsikvietė J. Paknį, Centrinio banko valdytoją, pagarsėjusį nepaprastu nekalbumu. Jeigu Ministerių kabineto posėdyje jis pasakydavo sakinį, ilgesnį nei trys žodžiai, kitą dieną laikraščiai parašydavo: „Vakar posėdyje Paknys išrėžė ilgą kalbą.“ Taigi, išsikviečia Paknį Smetona, atkiša barzdelę į priekį ir pareikalauja:
– Rytoj Čekoslovakijos bankui perveskit du milijonus litų!
– Nėra pinigų.
– Kaip nėra pinigų?! Mes iš jų perkam tūkstantį kulkosvaidžių!
– Žaislams nėra pinigų.
– Ar čia jums žaislai?! Šito prašo Krašto apsaugos – pati svarbiausia! – ministerija!..
– Svarbiausia Krašto apsaugos ministerija yra Švietimo ministerija! – atrėžė J. Paknys ir visas išprakaitavo nuo tokio savo kalbos ilgumo.
Ar jis buvo neteisus, pone G. Steponavičiau? Ar iššovė bent vienas iš to tūkstančio kulkosvaidžių ir ar ne tūkstantis mokytojų paguldė galvas, išėję vėliau į miškus?
Patriotas niekada nebus nei konformistas, nei kolaborantas. Tačiau kaip juos dabar ugdyti, jeigu net tautinės mokyklos sampratą patys sumindėm į purvą? Būdami tokie maži pasaulyje?!
Istorijos mokytojas, liepdamas vaikams iškalti Mindaugo karūnavimo ir Žalgirio mūšio datas, neišugdys niekada jokio patrioto. Kumečio vaiko jausmams, per kuriuos iš esmės ir ugdomas patriotizmas, tai nieko nebesako: karaliai, didieji kunigaikščiai, tolimi šimtmečiai, visokios ten Liublino unijos…
Kad mokytojas galėtų mokyti, jam reikalingos mokymo priemonės. Ar dabartinis istorijos mokytojas jų turi? Nebent penkis skirtingai parašytus istorijos vadovėlius, pilnus datų, bet nieko nesakančius vaiko jausmams. Švietimo reformą reiktų pradėti nuo pačių mažiausių galvelių, kol dar minkšti momenėliai, ir užbaigti ją kietomis studentų galvomis.
Ir dar nepamirškim, kad dabartiniai vaikai – jau nebe knygų, o ekranų vaikai. Ten rodomus dalykus jie priima tikriau už tikrą, iš ten jie renkasi sau sektinus pavyzdžius, dorovės nuostatas, kurios vėliau juos suformuos, patiems nejuntant, į vienokius ar kitokius suaugusius žmones. O istorijos mokytojas – ar turi jiems ką parodyti tame ekrane?
Nežinau, gerbiamasis Ministre, ar jūs turėjot laiko Vasario 16-ąją visą dieną praleisti prie LTV ekrano. Ar matėt nuostabius dokumentinius filmus: „Ketvirtasis prezidentas“, „Stirna“, „Smogikai“, ar nevirpėjo lūpos klausantis Veronikos dainų apie partizanus?
Štai jums gatavos mokymo priemonės istorijos mokytojams. Užtenka įrašyti jas į kompaktinius diskus ir išsiuntinėti visoms Lietuvos mokykloms, nes juk visos, tikiuosi, turi bent po šiokį tokį kompiuterį. Tai kainuotų tiek nedaug, jog net A. Kubilius ir A. Šemeta nepastebėtų.
Bėga laikas, išmiršta senieji kovų dalyviai, o dokumentika yra dokumentika, – ji negali laukti naujo Seimo rinkimų. Ir mūsų vaikai negali. Juk jie tuoj nebebus vaikai, o kuo bus – niekas nežino. Išvarėm į užsienius jų tėvus, gal tuoj išvarysim iš tautos ir jų vaikus. Nebeturim laiko, Ministre, tikrai nebeturim.
Pats žinau, kad į šios anketos klausimus atsakiau ir per ilgai, ir suveltai, bet kad kitaip nesugebėjau. Kur labiausiai skaudėjo, ant tos vietos ir laikiau uždėjęs ranką.
2009. IV. 6
Algimantas Bučys
1. Esu baisiai senas žmogus, jau anksčiau nelabai sutramdydavau savo minteles, o dabar tiesiog tingiu – tegu palaksto laisvos raidės po cenzūros nekontroliuojamas baltas lankas. Kas joms ta autocenzūra: ano atseit geriau neminėk, šitą minėk tik geruoju, vieną būtinai pamalonink pagyrimu ir t. t. Be to, likau senamadiškas: man kažkaip neužtenka dviejų trumpų šiuolaikinio šnekėjimo simbolių (čia – „šūdas“, o čia – „geras!“). Antra vertus, tik šiandien – akivaizdaus žmonių (ne tik politikų ir intelektualų) nesusikalbėjimo laikais – įpratau argumentuoti savo minteles. Vėl blogai – mano rašinėliai pasidarė žymiai ilgesni, todėl nuoširdžiai atsiprašau. O ką daryti? Nesijaučiu pranašas ir aplink jų nematau, mes negalim tenkintis užkeikimais: aš taip manau ir to gana, viso gero! Šitaip ir palaidojom Lietuvoje diskusijos kultūrą, žaižaravusią prieškario Kaune – ir universitete, ir Konrado kavinėje, ir kultūrinėje spaudoje. Originalesnes minteles reikia ne tik išrėkti, bet ir argumentais paremti, kad kiti tuščiai nerėkautų polemizuodami.
O žurnalo pateikti klausimai – ne tik fundamentalūs, bet ir gyvybiškai svarbūs vien dėl to, kad jų problematiką oficiali politika stengiasi išguiti iš kultūros apyvartos, kartu – iš nūdienio lietuvio mentaliteto. Taigi, pradėsiu iš eilės.
Tūkstantmetis, be abejo, stambus skaičius. Reikia triukšmingai atšvęsti. Kaip pažymėjo prof. A. Bumblauskas, padėjęs daug gražių pastangų Lietuvos paminėjimo tūkstantmečiui išgarsinti, „šiuo požiūriu Lietuvos tūkstantmetis niekuo nenusileidžia, o gal net yra turiningesnis už 1996 m. minėtą Austrijos tūkstantmetį, kuris ženklino tiktai atsitiktinį Austrijos vardo paminėjimą viename bažnyčios dokumente. Ir juo labiau turiningesnis už 1896 m. minėtą Vengrijos tūkstantmetį, ženklinusį sutartinę madjarų genčių įsiveržimo į Panoniją datą“. Svarūs sugretinimai. Gal mes tikrai „turiningiau“ atrodysim Europoje po šio jubiliejaus, nors, blaiviai mąstant, kiekvienam tikram europiečiui turėtų kilti klausimas: ką gi tie lietuviai ten švenčia – doro vokiečių vienuolio misionieriaus nužudymo datą? Priplojo žmogų ir ta proga dar nori pagarsinti Lietuvos vardą visame pasaulyje? Garsiai, aišku, niekas nepaklaus. Tikrieji europiečiai korektiški, kol su jais kalbiesi.
Bijau kitko. Šventinė euforija jau dabar gimdo labai gražius ir įtaigius įvaizdžius, esą panašiai kaip „Kolumbas atrado Ameriką, taip šv. Brunonas – Lietuvą“ (A. Bumblauskas). Bijau, nes matau kyšančias iš gražaus įvaizdžio nelabai gražios potekstės ausis. Esą ankstesnieji Lietuvos istorikai (A. Šapoka ir kt.) neįvertino šios svarbios datos ne tik todėl, kad visuose kituose Vakarų Europos šaltiniuose ji susieta ne su Lietuva, o su Prūsija. Labiausiai esą apmaudu, kaip teigė A. Bumblauskas, priekaištaudamas praeities istorikams lietuviams, o dabar mums visiems, jog mes visi „negalėjome patikėti, kad Lietuva ir jos vardas yra tokie vėlyvi. Išmokyti Simono Daukanto ir Jono Basanavičiaus aisčius (baltus) tapatinti su lietuviais, vylėmės paskui šiuos Tėvynės patriarchus surasti dingusią baltų Atlantidą, todėl Kvedlinburgo analų žinutė atrodė fragmentiška ir atsitiktinė. Nors paprastai istorinėje kultūroje pirmasis reiškinio paminėjimas laikomas ir jo atsiradimu (pvz., pirmasis Vilniaus paminėjimas laikomas Vilniaus įkūrimu), toks turinys Lietuvos paminėjimui nebuvo suteikiamas, lyg ir viliantis, kad bus surasti kiti dokumentai, liudijantys daug didingesnę Lietuvos praeitį“.
Nepatingėjau pažodžiui pacituoti, nes negražu kalbėti už kitą savais smagiais žodžiais. Puikiai suprantu, kad profesorius jau antrą dešimtmetį pasiaukojamai plauna smetoninės ir sovietinės patirties apnuodytas lietuvių tautos smegenis. Didelis ir labai reikalingas darbas. Bet jis aiškiai užsitęsė, įstrigęs vis tos pačios priešrinkiminės propagandos stadijoje, kai reikėjo žūtbūt kuo greičiau įstoti į Europos Sąjungą be jokių ilgų lietuviškų trypčiojimų ir abejonių. Tais laikais ir metė talentingasis profesorius gražų įvaizdį į propagandinę apyvartą. Tais laikais gal ir galima buvo pateisinti žodžių žaismą ar triuką, kai visas kraštas sutapatinamas su jo vardu, o vardo paminėjimas – su krašto atradimu. Kai istorikui vienintelis argumentas tėra rašytinis šaltinis, jo pozicija pavojingai priartėja prie anekdotinės biurokrato pozicijos: parodyk, žmogeli, pažymėjimą, kad tu egzistuoji! Nėr pažymėjimo, nėr Lietuvos. Be to, bjauriausia, kad anksčiau ar vėliau žmonijos istorijoje, tarsi yla iš maišo, ima ir išlenda koks nors sutrūnijęs medgalis ar išgaląstas titnagas, kuris įrodo, jog ne Kolumbas atrado Ameriką. Pasirodo, kažkokie barzdoti vikingai išlipo iš savo karo laivo ir įsikūrė prie būsimojo Niujorko daug anksčiau už garsųjį „Amerikos atradėją“ Kolumbą.
Taigi rašytinio pažymėjimo turėjimas ar neturėjimas istorijos nekuria, nors gali sukurti vieną ar kitą legendą, ypač jubiliejinę. O įspūdingi jubiliejai šiais „reginių be smegenų“ laikais gali iš tikrųjų ir labai ilgam užgožti visą Lietuvos istoriją iki 1009 metų. Ir ne tik Europai ar pasauliui, bet ir patiems lietuviams gali imti atrodyti, kad iki to „epochinio atradimo“ Lietuvos nebuvo, Lietuva skendėjo priešistorinėje tamsybėje, o pirmieji dori atvykėliai švietėjai ir krikštytojai būdavo vienas po kito užtvojami vėzdais ar užbadomi ietimis iki mirties.
Turime ir jaunų Lietuvos istorikų (profesionalų), kurie panašiai dėsto senovės Lietuvos istoriją mokslo straipsniuose bei interneto tinklalapiuose. Nenustebčiau, jei po jubiliejaus atliktoje apklausoje dauguma lietuvių sakys, kad Lietuva atsirado 1009 metais.
Kokias mintis žadina Lietuvos nueitas kelias?
Jau dabar retas lietuvis susimąsto: o kaip ir kuo gyveno Lietuva iki pirmojo jos vardo paminėjimo 1009 m.?
O po Lietuvos paminėjimo germanų kronikose? Kaip gyveno lietuviai ir žemaičiai nuo 1000-ųjų iki garsiojo Mindaugo krikšto ir karūnavimo 1253 m.? Po senovei skendėjo tamsybėse? O po Mindaugo atsivertimo į pagonybę? Vėl tamsuoliai? Net istorikai profesionalai tiksliau nežino, kaip gyveno Lietuva iki pat Gedimino laikų, kai staiga nei iš šio, nei iš to pasirodė besanti pati didžiausia, galingiausia ir religiniu bei tautiniu požiūriu bene pati tolerantiškiausia valstybė visoje Europoje. Jau Gedimino Lietuva – idealus kandidatas į dabartinę Europos Sąjungą! Iš kur tas stebuklas? Juk oficialiai dar pagonių šalis – iki katalikiško krikšto dar buvo toloka ir kaip tik todėl Europa labai kreivai žiūrėjo į visą senovės Lietuvos būtį. Europos krikščionims katalikams Lietuva tebebuvo: pirmas įvaizdis – „neatrasta“ (įvaizdžio iškodavimas: nepavyko nukariauti šventais kryžiaus karais ir kryžiuočių kardais); antras įvaizdis – „nežinoma“ (įvaizdžio iškodavimas: nepavyko kolonizuoti, kaip kolonizavo Prūsiją ir Livoniją); trečias įvaizdis – „laukinė šalis, ir tiek“ (įvaizdžio iškodavimas: patys šeimininkauja savo protėvių žemėje ir duoda į kaulus visiems nekviestiems agresoriams). Tokių ir panašių bjaurių Lietuvos įvaizdžių nuo 1009 iki 2009 m. (jei peržvelgsime nūdienius istorinio atspalvio lenkų ar baltarusių interneto tinklalapius) yra daugybę prikūrę mūsų raštingieji kaimynai: metraštininkai, kronikininkai, istoriografai, žurnalistai. Ir tuo nedera stebėtis. Mes patys mėgstam gerus anekdotus apie vokiečius ir lenkus, žydus ir čiukčius.
Koks ir kas esu aš, lietuvis, dabar?
Aš esu toks, kokią dabar kaukę iš aibės minėtų istorinių įvaizdžių užsidėsiu. Kas iš tikrųjų esu, niekas net nepaklaus, kol neįsimylės. Taigi visi mane matys tokį, kokią kaukę užsidėjęs žengsiu į tą išsvajotą Europą. Pasirinkimas didelis. Norite būti dvasios ubagėlis su Smetonos ir sovietų užterštomis smegenimis? Prašom – naujausias antilietuviško elito pagamintas modelis specialiai Lietuva nusivylusiems lietuviams intelektualams. Netinka? Per mažai vingių smegenyse, kad Briuselyje ką nors originalaus pasakytumėt? Gerai, prašom kitą kaukę, specialiai nepriklausomiems genijams iš Lietuvos pritaikytą: tiesiai ant kaktos užrašyta – niekados neturėjau ir neturiu nieko bendra su ta atsilikusia, vargana, purvina, korumpuota, nekultūringa, chamiška etc. šalimi, kur nėra nė vieno padoraus rašytojo, verto Paryžiaus leidyklos, išskyrus gal mane ir vieną pažįstamą moterų rašytoją, nors ir ta ne feministė… Žodžiu, yra didelis kaukių pasirinkimas Vakarų labdarai gauti, ir neužmirškime svarbiausio dalyko – prie tinkamos kaukės būtina labai gracingai ištiesti rankutę išmaldai (eurais)…
Štai ir atsakymas į klausimą (jei kas įsimylės), kas esu iš tikrųjų? Manyčiau, Gintaras Beresnevičius neklydo ir gal aš nesuklysiu šiek tiek jį perfrazuodamas: esu labai išrankus barbaras, kuriam nepatinka ir netinka nešioti prastų amatininkų pagamintas lietuvio įvaizdžio kaukes, tegul ir su gundančiais trendais Made in USA ar Zrobiono w Polsce (nesvarbu, kada padaryta – viduramžiais ar dabar).
2. Kokie esame Europos kultūroje ir literatūroje? Iš dalies jau atsakiau, kad esame labai bjaurūs, nesimpatiški, šlykštūs, nekultūringi, laukiniai, atsilikėliai ir pan., jei užsidedame tas Lietuvos įvaizdžių kaukes, kokios buvo mums pagamintos nuo 1009 iki 2009 m Europos kronikose, literatūroje, kinematografijoje, kaimynų istoriografijoje ir pan. Yra, žinoma, išimčių. Tai mūsų tarptautinės vertės istorinis kapitalas. Rimtesni intelektualiniai įnašai čia prasidėjo tik XIX a. pradžioje, kada galutinai žlugo jungtinė Lenkijos ir Lietuvos valstybė, kurioje nuo Jogailos vedybų ir atsisėdimo į Lenkijos karaliaus sostą, lietuviai prarado nepriklausomo žmogaus statusą ir orumą, kai, anot prof. E. Gudavičiaus, „niekas Lietuvos neužkariavo, bet tarnyba savam valdovui darėsi tarnyba svetimai šaliai, o lietuviai savo šalyje – antros rūšies žmonėmis“. Taigi po to, kai tos keistos dvinarės valstybės nebeliko, kai artimiausi kaimynai vokiečiai, austrai ir rusai ramiai išsidalijo kaip šventinį pyragą bejėgės valstybės žemes ir iš visų pasaulio žemėlapių dingo abu vardai – ir Lietuvos, ir Lenkijos, tik tada, kad ir kaip būtų keista, prasidėjo Lietuvos vardo atgimimas Vakaruose. To nedėkingo darbo ėmėsi XIX a. romantikai. Tačiau ne bet kokie – pirmiausia tie, kurie patys buvo kilę iš istorinės Lietuvos, studijavę Vilniaus universitete, arba gyvenę Lietuvoje. Dar iki tremties, o ypač Paryžiaus emigracijoje su savo pranašiškomis paskaitomis Prancūzijos koledže Adomas Mickevičius (Adam Mickiewicz, 1798– 1855), o po jo – prozininkas Juozapas Ignas Kraševskis (Jozef Ignacy Kraszewski, 1812–1867) ir kiti kuklesnio talento rašytojai – ryžtingai ir iš esmės pakoregavo šimtmečiais kurtą pagoniškos Lietuvos įvaizdį lenkų istorinėje savimonėje, taigi ir literatūroje. XIX a. romantikų pradėtą žygį tarptautiniu mastu XX a. pratęsė taip pat iš senosios Lietuvos žemių kilę, bet svetur gyvenę du įžymūs rašytojai – okultistas, mistikas, ezoterikas Oskaras Milašius (pilnas jo paties patvirtintas vardas – Oscar Vladislas de Labunovas Lubicz-Milosz, 1877–1939) ir tolimas jo giminaitis poetas, eseistas Česlovas Milošas (Czesław Miłosz, 1911–2004). Kiek antrasis yra pastaraisiais metais Lietuvoje išpopuliarintas, tiek pirmasis, vadinęs save „nepavadintino krašto“ dainiumi, tebėra menkai žinomas. Suvokti O. Milašiaus tekstus, be abejo, nėra lengva ne vien dėl kalbos. Neužmirškim, kad O. Milašius pasaulio ezoterinės literatūros istorijose aptariamas tarp labiausiai linkusių į hermetinį misticizmą poetų, dramaturgų ir prozininkų – greta prancūzų Bodlero (Ch. Baudelaire), Malarmė (S. Mallarme) ir Nervalio (G. Nerval), vokiečių Novalio (Novalis, tikr. Friedrich von Hardenberg) ir Gėtės (J. W. Goethe), anglų Bleiko (W. Blake) ir Vitlio (D. Y. Wheatley), belgo Meterlinko (M. Maeterlinck), švedo Strindbergo (A. Strindberg). Prancūzų literatūroje (kuriai pagal tekstų kalbą priklauso, nors pats sakėsi: „Aš esu lietuvių poetas, rašantis prancūziškai“) lyginamas su aukščiausio rango prancūzų simbolistais. Gal dėl to ir nedera stebėtis, kad lietuvių pažintis su šiuo poetu, priėmusiu, beje, Lietuvos pilietybę, tebelieka pradinio populiarinimo stadijoje (biografiniai ryšiai su Lietuva, diplomatinė veikla Lietuvos ir lietuvių labui Paryžiuje, jo perkurtos lietuviškos pasakos, lietuviška tematika etc.). Jo literatūrinis paveldas (12 tomų raštų; „uvres completes“, 1946–1982; 12 t.) tebelaukia lietuviškos akies skaitytojo ir interpretatoriaus, nes daugelis jo mistinių darbų apie lietuvius ir Lietuvos praeitį kol kas Lietuvoje neiššifruoti net specialiai O. Milašiui skirtuose darbuose, kur vietomis gali pajusti atlaidų „šiuolaikinio rimto analitiko“ žvilgsnį į poeto „naivias mistines teorijas“ apie lietuvių kilmę ir pan.
Antrojoje XX a. pusėje padėtis kaimynų užsieniuose ėmė keistis į geresnę ir doresnę pusę, bet reikia pasakyti, kad viduramžiškas ir šlėktiškas Žečpospolitos laikų požiūris į Lietuvą dar ir šiandien tebeklesti lenkų istorijos vadovėliuose ir interneto puslapiuose, kur aptariama senovės Lietuva ir Abiejų Tautų Respublika. Rimti lenkų istorikai, be abejo, atsiriboja nuo tautinės popkultūros, tačiau prieštvaninis Lietuvos įvaizdis joje lieka be rimtesnio atkirčio. Visa Lietuvos istorikų drąsa ir tautinė savigarba kol kas, atrodo, pasireiškia tik mažiau ar daugiau kultūringose polemikose su dabartiniais baltarusių istorikais, kurie mėgina sukurti „baltarusiškos senovės Lietuvos“ įvaizdį. Gal tik vienas A. Bumblauskas išdrįso aštriau įvertinti lenkų istorikų kurtos „primityvios Lietuvos“ įvaizdį. Nors, atrodo, jis pastaruoju metu nutolo nuo savo ankstyvojo poleminio lenkų istoriografijos vertinimo. Turiu galvoje jo puikią paskaitą „Dėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės civilizacijos pobūdžio“, kurią jis perskaitė patiems lenkams 1994 m. liepos 16 d. Krokuvoje Jogailos universitete. Tikėkimės, prof. A. Bumblauskas perduos poleminio įkarščio estafetę dabartiniams savo auklėtiniams Vilniaus universitete.
Ar turime dvasinių resursų būti saviti, įdomūs patys sau ir kitiems?
Viskas priklausys nuo to, kokius istorikus išsiugdys pati Lietuva. Tokie malonūs stebuklai, kaip puikaus anglų istoriko Kembridžo universiteto dėstytojo S. C. Rowello atsiradimas Lietuvoje ir atsidavimas moderniems Lietuvos viduramžių tyrinėjimams (prisiminkim jo knygą „Iš viduramžių ūkų kylanti Lietuva“; angl. – 1994; liet. – 2001) pasitaiko kartą per šimtmetį. Niekas per daug nesigilina į lietuvių istorinės patirties resursus, iš kurių, kaip V. Kudirka kvietė, turėtume semtis dvasios stiprybės. Niekas už mus to darbo nepadarys.
O padaryti galima. Nenorėdamas likti tik gražiakalbiu agitatorium, priminsiu ypač aktualią mums metodologinę Vakarų patirtį. Ir be jos, esu įsitikinęs, ilgainiui atsiras Lietuvoje rimtų studijų, kurios nuodugniai atskleis ilgą neigiamo Baltijos kraštų pagonybės įvaizdžio kūrimo ir propagavimo istoriją. Kaip minėjau, tai gana negraži istorija. Taigi jau dabar reikėtų jos imtis moderniausiais įnagiais. Jos mokslinis ištyrimas bei paviešinimas, manau, sukeltų nė kiek ne mažesnį skandalą, negu kadaise sukėlė kontroversinė amerikiečio profesoriaus E. Saido (Edward Wadie Saļd, 1953–2003) knyga „Orientalizmas“ (1979). Pradinis skandalas, beje, greitai nugeso ir E. Saido knyga tapo kapitaliniu netradicinės komparatyvistikos veikalu. Kai 2003 m. E. Saidas mirė nuo leukemijos, žinomas JAV žurnalas „The Nation“ konstatavo, jog tuo metu E. Saidas, „tikriausiai buvo labiausiai žinomas intelektualas pasaulyje. „Orientalizmas“, jo kontroversinė Rytų įvaizdžio moderniosios Europos istoriografijoje ir literatūroje analizė pagimdė visą akademinio mokslo šaką su savomis teisėmis: gerą ketvirtį amžiaus po pirmojo leidimo veikalas tebežadino susierzinimą, susižavėjimą ir sekimus. Jei autorius netgi nieko daugiau nebūtų nuveikęs, apsiribodamas vien pedagogine veikla Niujorko Kolumbijos universitete, kur dėstė nuo 1963 m. iki mirties, jis vis tiek jau būtų vienas iš labiausiai įtakingų XX a. pabaigos moks-lininkų“ (cituoju anaiptol ne panegirišką istoriką Tonį Judtą). Tiesa, palestiniečių kilmės E. Saidas aktyviai dalyvavo svarstant geopolitines Artimųjų Rytų (palestiniečių ir Izraelio santykių) problemas, taigi greitai įgijo fanatiškų oponentų, tačiau jo komparatyvistinių principų vertė nepriklauso nei nuo politinių prioritetų, nei nuo suirzusių oponentų ištikimybės prieštvaniniam europocentrizmui.
E. Saido veikalas metė iššūkį ne tik įsisenėjusiam Vakarų pasaulyje mitui apie „primityvesnius Rytus“, bet ir visai tradicinei komparatyvistikai. Aš čia negaliu dėstyti jo metodo naujovių, bet jo metodo būtinybę senovės Lietuvos studijose norėčiau bent viešu propagavimu pabrėžti. Mums tiesiog būtina istorinę pagoniją atskirti nuo krikščionių pasaulyje sukurto pagonijos įvaizdžio. Niekam nekelia abejonių, kad Baltijos kraštų archeologai, etnografai ir kalbotyrininkai dirba kryptingai, o ateityje naudosis moderniausiais archeologijos, etnografijos, gal kada nors net genetikos metodais, ryškindami ikikrikščioniškų Baltijos kraštų istoriją. Jau dabar turime originalius istorikės Jūratės Kiaupienės, istoriko archeologo prof. Eugenijaus Jovaišos tekstus ir jo sudarytus kolektyvinius veikalus, kompiuterinius Lietuvos istorijos leidinius mokykloms ir užsieniečiams.
Tačiau paradoksas, kad istorikams tenka dirbti su rašytiniais krikščionių sukurtais šaltiniais ir šitoks darbas taip įprastas, jog ne vienas istorikas net užmiršta, kad jis skaito, nagrinėja ir komentuoja krikščionišką pagonijos reginį, o ne pagoniją. Jis mato krikščionių sukurtą pagonijos įvaizdį, bet negirdi pačios pagonijos balso. Jis tyrinėja žodinį diskursą, o sprendimus nori daryti anaiptol ne apie jo tiriamą diskursą. Kitaip sakant, jis tyrinėja ne lietuvių pagoniją ir pagonybę, bet minėtą pagonizmą. Tai tas pat, jei mes žiūrinėtume šaržą ar karikatūrą, bet vertintume ne dailininko sugebėjimą smagiai ar prastai piešti, o imtume baisėtis šaržo ar karikatūros prototipo „drambliškom ausim“, „siaubingais dantimis“, „kraugeriškais nasrais“, „drabužių draikalais“ ir kitomis kaukėmis („Koks klaikus padaras!“), nors to prototipo niekados net akyse nebūtume matę. Neneigiu nė vieno įvaizdžio vertės, tik noriu priminti, kad verta dar atidžiau tyrinėti, sakykim, misionierių ar keliautojų pateiktus pagonijos įvaizdžius ir spręsti, kodėl jie tokie, bet ne kitokie. Tačiau mes kol kas savo tyrinėjimuose kankiname vis tas pačias kelias kankinių misionierių hagiografijas ir, jomis remdamiesi, filosofuojam apie kraugerius pagonis „kruvinais nasrais“. Po netikėtos G. Beresnevičiaus mirties vėl imam prarasti lyginamosios religijotyros sukauptą lobį ir metodologiją, vėl murkdomės monoparadigminio (dažniausiai prastai suprasto katalikizmo) retorikose.
O juk rimto mokslinio darbo, tyrinėjant vien tik jau paminėtą Lietuvos įvaizdžio ir lietuvio kaukių kūrimo istoriją su įvairių kūrėjų biografijomis, užtektų, manau, ne vienam dešimtmečiui ir ne vienam žmogui. Nekuklus pavyzdėlis. Esu paveldėjęs savo tetos Emilijos, ištekėjusios už lenko ir gyvenusios Panevėžyje, nedidukę lenkiškų knygų biblioteką (teta buvo Panevėžio lenkų draugijos „Oswiata“ narė). Jau senokai atsirinkau gražią lenkiškų istorinių romanų ir apysakų krūvelę apie senovės Lietuvą, tarp jų – ir Mindaugo Lietuvą. Kiek ten nuostabių perliukų ir fantasmagorijų! Duotų Dievas sveikatos ir drąsos, nors rytoj sėsčiau rašyti smagią studiją apie lietuvio pagonio įvaizdį lenkų prozoje. Bet bijau. Dar svajoju po senąją Krokuvą pasivaikščioti ir grįžti iš ten sveikas. Beje, Vilniuje (universiteto ir Mokslų akademijos bibliotekose) turime beveik visai lietuvių netyrinėtus lenkiškos literatūros ir periodikos lobynus, kur glūdi nuo jėzuitų kolegijos laikų (1570) iki Vilniaus grąžinimo Lietuvai (1941) sukaupti tekstai. Ir reikia pripažinti, kad nemaža jų dalis, ypač istoriografiniai, kaip tik ir yra senovės Lietuvos įvaizdžio variantai, atspindintys anų laikų tyrinėtojų diskusijas praeities klausimais. Aukso kasyklos Lietuvos įvaizdžio tyrinėtojams. Jos galėtų atverti ilgą įvaizdžio raidą ir nuolatinį tikslinimą iki pat XX a. vidurio Vilniaus moksliniuose leidiniuose ir populiarioje periodikoje lenkų kalba. Būtų ką pasiskaityti ir patiems lenkams, neprieinantiems prie Vilniaus bibliotekų lobynų. Gal ir jie pasidarytų patys sau įdomesni, sužinoję, kaip kantriai ir aistringai intelektualai protėviai kūrė neigiamą Lietuvos įvaizdį iš meilės vienai abiejų tautų Tėvynei – Lenkijai.
Čia, atrodo, priėjau sieną, į kurią atsitrenkia nūnai ne viena kakta. Atseit lietuvių–lenkų santykiai – tabu. Arba – gerai, arba – nieko. Kaip apie mirusįjį. Tai kas gi čia mirė? Ir ką čia reikėtų laidoti? Atsakymas į šituos tabu priklausys, manau, nuo atsakymo į redakcijos pateiktą klausimą:
Ar pačios Europos dvasia tebėra didinga?
Jei atsakysim: taip, Europos dvasia tebėra didinga, tuomet atkrenta visi davatkiški tabu ir galime drąsiai eiti jokių geopolitinių centrų (nei užvakarykštės Krokuvos ar Varšuvos, nei vakarykštės Maskvos, nei nūdienio Briuselio) necenzūruojamų mokslinių tyrinėjimų keliais. Galime kurti savo autentišką tautinę kultūrą, nevogdami ir nekopijuodami kaimynų vakariečių idėjų ir kūrinių. Kol kas pirmoji postmodernizmo banga užtvindė Lietuvos parodų sales ir knygynus (turiu galvoje lietuvių kūrėjus), kaip švelniau pasakyti, „mandagiais skoliniais“ iš Vakarų. Kiek čia to mandagumo, neskaičiuosim, nes ir skolintasi labai elegantiškai – be originalų autorių žinios ir papurškiant ant skolinio lietuviško kolorito, peizažo ir vardyno detalių. Šiuo atžvilgiu viskas padaryta švariai, jokia autorių teisių agentūra „neprisiknis“.
Tačiau dabar, kai šimtai tūkstančių Lietuvą palikusių emigrantų gali Europos šalyse ir net Amerikoje susipažinti su minėtų skolinių originalais, kyla klausimas – kaipgi toliau mums modernizuotis ar postmodernizuotis. Liūdniausia, kad Europai (jeigu ji tebėra didinga) visiškai neįdomūs ir visiškai nereikalingi visi tie elegantiški skoliniai ir jų autoriai. Nereikalingi Europos Sąjungai (jeigu joje tebėra gyva didingoji Europos dvasia) ir tie visi minėtas ir neminėtas kaukes užsimaukšlinę politikai, ideologai bei menininkai, kurie eina iš Lietuvos į Europą giedodami lenkiškas, belgiškas, vokiškas, prancūziškas etc. giesmeles. Ten tokių giesmininkų savų nėr kur dėti, o čia dar ateina jų daugintojai, kopijuotojai, seniai žinomų mokslinių idėjų perpasakotojai, gromuliuotojai… Už tokius dalykus tik Lietuvoje gali gauti pastovią algelę kokiam institute, bet irgi – kažin ar ilgai.
Mane tai džiugina. Galbūt greičiau suvoksime, kad Europos Sąjunga tikisi iš mūsų ne tik paramos prašymų, bet ir originalaus intelektualinio bei kultūrinio įnašo, autentiško tautinio indėlio, o ne kitų tautų sukurtos kultūros kopijų.
Bet kaip tu įneši tą tautinį indėlį, jei pats žodis „tautinis“ šiandien jau baigiamas išguiti iš Lietuvos mokslo bendruomenės ir lietuvių kultūros vertintojų (kultūrologų, meno kritikų) žodyno? Net menkai apmokami ekspertai uoliai pjauna tautinės istorijos ir kultūros šaką, ant kurios patys sėdi.
Ką daryti?
Vienintelis kelias – atvira ir dalykiška diskusija, leidžianti viešai aiškintis visais neaiškiais klausimais: kodėl vienas lietuvių istorijos kūrėjas juodinamas, o kitas – paauksuojamas? Kodėl vienas Lietuvos istorijos tarpsnis (tarkim, pagoniškasis, arba suverenus tarpukarinis) juodinama, o kita (tarkim, riedanti į pražūtį unijinė Lenkijos–Lietuvos valstybė) giriama ir aukštinama? Čia visko nepaaiškinsi vien minėta propaganda, kai reikėjo psichologiškai parengti Lietuvos visuomenę stojimui į Europos Sąjungą. Juk lieka klausimas: kodėl toji propaganda, išplėtojusi nežabotą Lietuvos istorinės praeities menkinimą, iki šiolei ir toliau tęsiama? Juk Lietuva jau seniai Europos Sąjungos narė ir, atrodo, turėtų pradėti siūlyti ir tiekti Europos Bendrijai savo istorinės patirties bei kultūros indėlius? Kodėl kažkas neleidžia peržengti ir užmiršti pigią rinkiminę euforiją („Opa opa į Europą!“, kaip anuomet dainavo darželinukai) ir nori žūtbūt pratęsti niekam Europoje neįdomią ir nereikalingą provincinę saviplaką („Kokie mes atsilikę nabagėliai!“, kaip iki šiol dainuoja europocentristai)?
Gal jau metas, pone Bumblauskai, bent apversti taip klaikiai Jūsų nuzulintą plokštelę?
Tokios muzikos nebereikia nei Lietuvai, nei Europos Sąjungai.
Juo labiau, kad kitoj plokštelės pusėj (ne europocentristinėj ir antitautiškoj) mūsų laukia tikrai aktualios, gali sakyti – generalinės studijos apie istorinį Lietuvos įnašą į Europos patirtis ir net likimą. Paklausykim, ką girdi ir sako, mano manymu, vienas rimčiausių Lietuvos viduramžių žinovų istorikas Tomas Baranauskas:
„Nei mūsų visuomenė, nei valstybė dar nėra suvokusi, kad istorija yra mūsų nacionalinis turtas. Ir tai – visiškai neišnaudota Lietuvos įvaizdžio formavimo priemonė, nes mūsų istorija yra neatrasta pačios Europos. Ir visai ne dėl to, kad ji neverta dėmesio, nereikšminga ir nepastebima Europos istorijos fone. Priešingai, Lietuva yra buvusi didžiule imperija – pagoniška imperija. Pabaltijo kryžiaus žygiai – ilgiausiai trukęs karas Europos istorijoje. Lietuva padėjo pagrindus Baltarusijos ir Ukrainos valstybėms. Sunku net įsivaizduoti, kokia be Lietuvos įtakos būtų Lenkija – bet kuriuo atveju ji nebūtų panaši į tą Lenkiją, kuri egzistuoja šiandien.“
Padiskutuokim. Bet kaip čia padiskutuosi, jeigu Jūs, pone Bumblauskai, mus bene kas savaitę maloniai pabarate už lietuvišką orumą iš oficiozinės, solidžiai įrengtos televizijos studijos, o Jūsų kandžiausias oponentas T. Baranauskas guodžia mus itin kukliame, bet tikrai nepriklausomame (Trakuose leidžiamame) laikraštyje „Voruta“, arba ne visiems prieinamame internete. Kodėl gi jo nekviečiate į TV laidas? Gal jis pasakytų, ką mes galim duoti Europai? Ir nereiktų nuolat kartoti, kad mes ničnieko negalim Europai duoti savo, bet užtat galim gražiai prisiglausti prie lenkų ir italų masonų parašytos 1795 m. konstitucijos, kuri tikrai išgarsino Lenkiją, bet panaikino Lietuvos valstybę.
Gal kaip tik istorinė Lietuvos valstybės patirtis ir yra įdomiausia šiuolaikinei Europai (jeigu pačios Europos dvasia tebėra didinga).
Bet kas dabar pasakys, ar šiandien Europos dvasia didinga, ar ne?
Ne taip seniai išleistoj savo knygoj „Barbarai vice versa klasikai“ (2008) teigiau, kad didinga. Pasidrąsindamas rėmiausi ir citavau Lietuvos ir visų tautinių vyriausybių vadovų pasirašytą Europos Sąjungos sutartį, kuri turėjo įsigalėti nuo 2009 m. sausio 1 d. Sutarties preambulėje deklaruojama: „Europos tautos, kurdamos vis glaudesnę tarpusavio sąjungą, yra pasiryžusios palaikyti savo taikią ateitį, pagrįstą bendromis vertybėmis. Suvokdama savo dvasinį, religinį ir moralinį paveldą, Sąjunga grindžiama nedalomomis, visuotinėmis vertybėmis – žmogaus orumo, laisvės, lygybės ir solidarumo pamatais; remiasi demokratijos ir teisinės valstybės pamatais. Suteikdama Sąjungos pilietybę ir kurdama laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę stato individą savo veiklos centre.“
Jei ne čia, tai kur ir kaip šiandien yra nusakyta didingoji Europos dvasia? Rašiau, kad šitaip nusakyta naujoji kultūrinė Europos erdvė susiejama su visų europiečių „dvasiniu religiniu ir moraliniu paveldu“. Šitaip išsiplečia Europos dvasinio ir kultūrinio paveldo teritorinės, religinės bei kultūrinės teritorijos, į kurias dabar lygiomis teisėmis su daugiausia tyrinėta Vakarų viduramžių civilizacija galės ir turės įeiti mažiau Vakaruose žinoma rytinė civilizacijos pusė. Būtent toji, kuriai teks pagaliau nusiplėšti nuo veido visas nuo seno jai užmaukšlintas pseudokultūros kaukes, šimtmečiais sieta Vakaruose su naikintinomis ir tamsuoliškomis, klaidingomis ir smerktinomis pagonybės, pravoslavybės, islamo, judaizmo ir kitų „klaidatikių“, „eretikų“, „schizmatikų“, „neištikimųjų“, „bedievių“, „sektantų“ istorinėmis patirtimis.
Ir ką gi?
Susilaukiau skaitytojų atsiliepimų, tiesa, ne apie knygą, o apie interviu „Lietuvos rytui“. Mano komplimentai Briuseliui, didžiosios Europos centrui, buvo įvertinti gana skeptiškai: „A. Bučys rašo: „Man atrodo, kad jis (Briuselis) yra dar stipresnis „centras“[negu Maskva]. Nes jis nesikiša (ir ačiū Dievui) į vienos ar kitos tautos religiją, pripažįsta tautinių mažumų teises į savo tikybą, palieka kultūros reikalus tvarkytis pačioms tautoms.“ Gerai. Atrodytų, išties gražu: „Nes (mums) nereikia rūpintis karine savisauga, nereikia milžiniškos armijos, nereikia lįsti į baisias skolas.“ Tik bėda ta, kad, tarkim, per pastaruosius metus lietuvių skolos padidėjo dukart. Man atrodo, kad autorius (sprendžiu pagal interviu, knygos neskaičiau) neatpažįsta mus valdančiosios jėgos, šneka apie Briuselį, kuris tėra vykdytojas. Jis vykdo ECB, FED ir dar keleto centrinių bankų valdytojų diktuojamą valią. Kad tie bankai yra vientisa organizacija, suprasite Google parašę: „Europos centrinis bankas susirūpino dolerio stiprinimu“ ir pasiskaitę. Kad jie diktuoja savo valią be jokių kompromisų ar tolerancijos, niekam abejonių nekyla. Kad jie nėra valdomi nei ES, nei JAV vyriausybių, taigi, nėra valdomi tų šalių piliečių, irgi jokia paslaptis. ECB ir yra tikrasis Briuselis, o FED yra tikrasis Vašingtonas. Nominalusis Briuselis ir nominalusis Vašingtonas tėra jų statytiniai. Jų teikiamas finansavimas, kuriuo džiaugiasi autorius, tėra kreditavimas – skolų didėjimas. Derėtų ne džiaugtis, o nepamiršti autoriaus cituojamų Homero žodžių: „Žmogus, praradęs nepriklausomybę, praranda pusę savo vitalinės jėgos.“ Lindintis skolose nėra nepriklausomas. Nereikia mėtyti pusės savo jėgos, tiesa? Ir dar. Ta proga, kad knyga apie istorijos gelmes, šitokia hipotezė: ar tik nėra analogijos, ar netgi tiesioginio ryšio tarp to, kas Dviejų Tautų Respublikos laikais buvo vadinama Karūna ir The Crown?
Jeigu internetinės diskusijos oponentas teisus, tuomet turime ir pesimistinį atsakymą į klausimą, ar pačios Europos dvasia tebėra didinga.
Kas teisus? Tesprendžia visuomenė.
3. Kultūrinis ir visuomeninis konformizmas. Ar šis reiškinys mums dar aktualus?
Deja, visuomenė nieko nesprendžia nūdienėje Lietuvoje. Kodėl? Ilga ir visiems, tikiuosi, žinoma istorija. Tas pat ir dėl diskusijų likimo nūdienėje Lietuvoje. Vėl atėjo laikai, kai naudingiau, patogiau ir pelningiau patylėti, nei nuoširdžiai diskutuoti. Diskusija prasideda ir baigiasi pirmu balsu. Ypač jei tema tikrai aktuali ir skaudi, o ne šiaip sau pasiplepėjimai abstrakčiais žodžiais abstrakčiomis pseudoelito temomis „be pykčio“.
Prisiminkim poleminę žymiausio lietuvių kalbos istoriko Zigmo Zinkevičiaus knygą „Istorijos iškraipymai“ (2004). Profesorius, matyt, nebeištvėrė įsisiūbavusio Lietuvos istorijos niekinimo ir viešai prabilo apie valstybės ir tautos juodinimo apraiškas pastarųjų metų lietuvių mokslo ir literatūros baruose. Dar nesu tiek užkietėjęs postmodernistas, kad drįsčiau numoti ranka, kaip prasitarė brandus avangardistas, į „atgyvenusį patriotinį nusenusio profesoriaus patosą“. Ir ne tik todėl, kad profesorius Z. Zinkevičius Vilniaus universitete mums dėstė lietuvių kalbos istoriją tokiu mokslinės argumentacijos ir novacijos lygiu, kokiu galėtų pasigirti gal tik tuometiniai mūsų universiteto matematikai, pelnę antroje XX a. pusėje pasaulinę šlovę.
Man ir, tikiuosi, ne tik man svarbu, kad įžymiam kalbininkui akį rėžia svetimų geopolitinių centrų išugdytas ir šiandien, nepriklausomoje Lietuvoje atgyjantis ne vieno intelektualo, rašytojo, istoriko nihilistinis požiūris į senovės Lietuvą, esą „senovėje lietuviai ir savo kalbos plačiau nevartoję, ir vien meškų kailiais dėvėję, ir jų kunigaikščiai savo brolius žudę, kad visai nesirūpinę savo tauta, pagaliau ir pačių lietuvių beveik nebuvę – valstybėje vyravę slavai“ (rusai, gudai…). „Sutaršė“ už nihilizmą profesorius ir kažkada labai populiarią TV laidą „Būtovės slėpiniai“, „kurioje mėgstama teisingus teiginius „papuošti“ įkyriai kartojamais lietuvius pašiepiančiais „perliukais“, neįrodytais tvirtinimais, esą Lietuva senovėje buvusi „užkampių užkampis“, „atsilikimo sala“, „barjeras, stabdęs Vakarų civilizacijos plėtrą“ ir pan.“ Kliuvo ir mūsų kolegai Mariui Ivaškevičiui už beletristines manipuliacijas istorijos duomenimis ir idėjomis.
Balsas tyruose… Lyg niekas nieko neišgirdo, lyg jokios knygos ir nebuvo.
Kas gi čia – sena, gudri per daug skaudžios problemos, per daug rimto iššūkio „nutylėjimo taktika“ ar konformizmas?
Nemanau, kad verta abstrakčiai svarstyti, ar aktualus mums konformizmas? Teoriniai svarstymai nepadės. Konformizmas tėra protų korupcijos padarinys. Schema paprasta kaip pasaulis: kultūros kūrėjus ir apskritai kultūros žmones reikia padaryti beturčiais, kas ir buvo mikliai daroma tais laikais, kai Marcelijus Martinaitis prieš penkiolika metų paskelbė garsų straipsnį „Rašytojas su ubago lazda“. Kurgi dings kūrėjas intelektualas su ubago lazda? Iš kūrybos nepragyvensi (leidyklos sužlugdomos, honorarai nukarpomi etc.). Mecenatų, suprantama, nėra. Užtat yra šeima, vaikai. Reikia ieškoti tarnybos. Tarnų, ačiū Dievui, reikia visiems. Intelektualinių tarnų taip pat kartais prireikia. Jie moka gražiai parašyti, sujaudinti žmogų, įpratina tikėti spausdintu žodžiu. Tokie visiems gali būti naudingi. Prisiminkim, kaip Sąjūdžio laikais visose scenose pirmoje eilėje stovėdavo rašytojai, o politikai – tik už jų, dar susigūžę, dar laukiantys valdžios. Valdžią jiems įteikėme ir teikiame per rinkimus. Kam gi dabar reikalingi dvasiniai tautos vedliai? Dabar kita politika ir kita kalba: tarnauk – gausi gardų kauliuką, netarnausi – pabadauk.
Nedrįsčiau nė vieno žmogaus apkaltinti konformizmu, kai žmogus taikos (ne bado, maro ir karo!) metais turi kontroliuoti, sau pasilaikyti savo nepriklausomą nuomonę, kad išsaugotų sau ir šeimai kasdienės duonos kąsnį.
Heroizmo epocha Lietuvoje pasibaigė, nes per greitai ir dažniausiai labai negražiai tikrieji Sąjūdžio herojai, tarp jų ir daugelis rašytojų, buvo su žemėmis sumaišyti ir purvais apdrabstyti.
Dabar intelektualinis Lietuvos gyvenimas man primena Kazio Binkio apdainuotą Tyliųjų vyrų klubą:
Vyrai kortas atsinešę
Užu stalo durnių tašė.
Jie, rimtai sučiaupę burnas,
Nor žinoti, katras durnas.
Mokėjo poetas įamžinti tylinčiųjų išmintį…
„Metų“ anketa. Henrikas Algis Čigriejus, Jonas Jackevičius
2009 m. Nr. 4
1. Šiemet minime Lietuvos vardo tūkstantmetį. Kokias mintis žadina Lietuvos nueitas kelias? Koks ir kas esu aš, lietuvis, dabar?
2. Kokie esame Europos kultūroje ir literatūroje? Ar turime dvasinių resursų būti saviti, įdomūs patys sau ir kitiems? Ar pačios Europos dvasia tebėra didinga?
3. Kultūrinis ir visuomeninis konformizmas. Ar šis reiškinys mums dar aktualus?
Henrikas Algis Čigriejus
1. Tūkstantis metų. Tai daug ar nelabai daug, ar, ko gero, visai mažai? Štai turime nedidelį kišeninio kalendoriaus lapelį, kuriame – visos 365 metų dienos, skaičiukai nedideli, bet, kad juos įžiūrėtum, didinamojo stiklo nereikia, užtenka plikos akies. Kalendoriuko kortelė telpa ant delno. Metai. O šimtmečiui reikėtų šimto tokių lapukų, tie vėl paprastai tilptų ant paprasto mokyklinio suolo stalelio. Einant toliau – tūkstantmečiui jau prireiktų dešimties stalelių. O tie vėlgi lengvai lengvai nesigrūsdami stovėtų vienoje klasėje.
Vienoje kokios nors pradinės mokyklos nedidelėje klasėje prieš mūsų akis visos visos tūkstantmečio dienos.
Žinoma, šitas „eksperimentas“ teorinis – iš kur tu gausi tokių kalendoriukų nuo 1009-ųjų ligi šių metų. Tačiau čia nei akių dūmimas, nei triukas.
Kažkur ne per seniausiai skaičiau – viena pilietė stebisi, kad mes dabar taip smarkiai, su tokia pompa minime šitą datą. Ar to taip jau labai reikia? Mes, krikščioniška šalis, minim krikščionio nužudymą! Kas čia dabar – Kaino triumfas?
Tai kad ne – juk mes minim ne Šventojo Brunono nužudymą, o savo vardo pasirodymą, pirmąjį tokį prisistatymą. O kad tai atsitiko nelabai maloniom aplinkybėm, ką begalime padaryti.
Mūsų protėviai matė – ateina. Ko gi dabar tas ateina, mūsų dievus niekindamas, ar tik neseka paskui jį žvanginantys aštriom geležim? Atsarga gėdos nedaro, tai ir stuktelėjom kiek stiprėliau. Panašiai kaip ir tie prūsai, kurie, anot Jono Aisčio,
Atėjusį sudrumst tylos…
Slogi nuojauta, deja, pasitvirtino – su tokiom geležim į mūsų kraštą ėjo ir ėjo, plūdo ir plūdo.
Na, tiesą sakant, ir mes patys buvome ne angelai, kitados buvom ir mes vikingai ant žirgų… Tokia mat jau ta istorija – kokia valstybė kada nors išsivertė be mirties padargų.
Tolokai nujojusiems iš toliau reikėjo ir parjoti. Šaunūs buvome, bet istorija mums vėliau pateikė vis dėlto per dideles sąskaitas.
O kad šiandien galim minėti Lietuvos tūkstantmetį, tai ačiū ne šveitriems kardams, bet šiaudinei pastogei ir žaliajai bruknelei, nuo speigų apšarmojusiai. Taigi ačiū Žodynui ir jo riteriams – baudžiauninkams, rašytojams, kalbininkams. Turėjom tokių riterių, tai kas, kad kai kurie avėjo tik vyžom ar naginėm. Šiandien tai žino kiekvienas mokinukas, bet būtų gerai, kad to nepamirštų ir vadovaujančios galvos. Ir ar taip jau labai reikia mums čia, savo krašte, taip sparčiai „anglėti“?
Sakom, kad esam krikščionys, na taip – bažnyčių daug. Net ir mažiausiame miesteliūkšty, kur vištos karkia palangėm, rasi kokį prakilnų stilių ar bent jo atšvaitą. Bet kaip ten dėl to krislo brolio aky?
Prancūzai, nors ir per karus ar revoliucijas nukraujavę, visada žinojo ir žino – jie liks prancūzai; vokiečiai, nors ir nugalėti, nors ir padalyti, visada liks. O ką daryti mums? Kai jau tiksėjo laikrodis, tuoj tuoj pasiruošęs užbirbint apie pabaigą, apie išnykimą ar po „draugiško“ plėšraus paukščio sparnais, ar po kūju ir pjautuvu.
Bet mes neišnykom. Prancūzai ir vokiečiai, anglai ir ispanai bei visi kiti didieji gal turėtų nusiimt prieš mus gražias savo skrybėles.
Na taip jie gal ir padarytų, tik kad tas Interpolas kartais tuose kraštuose labai paieško mūsiškių. Vaizdelis nekoks.
Šiandien yra taip, kaip yra. Sovietmečiu, su draugais susiėję, sakydavom – nepriklausomybė aukščiau visko! Ji vis tiek vieną kartą ateis, imperijos juk ne amžinos, jos kaip ir skorpionai nugaišta nuo savo nuodų. Gal to ir nebereikia, bet aš visą laiką dar ir dabar kartoju – nepriklausomybė svarbiausia. Turėkim tik ją, o bjaurius svilėsius, tas kvailas skersai ar išilgai dryžuotų kelnių partines ambicijas iš savo namų vis tiek išpūkštysim. Jei ne šiandien, tai rytoj. Pagaliau – poryt.
Toks linksmas pažįstamas man sako: „Gal tai kiek ir juokinga, bet aš, kai tik iškeliu koją į miestą, stengiuos eiti taip, kad galėčiau užmesti akį į pilies bokštą ir ten plevėsuojančią vėliavą. Na, tokią ne visai pagal heraldikos taisykles, bet mūsų.“
Taigi pirmąjį tūkstantmetį išlaikėm, su vargais, su negandom, su padalijimais, su okupacijom, bet išlaikėm. O kas bus toliau? Įžengę į antrąjį, ar įžengsim (ar mūsų ainiai įžengs) į trečiąjį? Jei tik kas šito mūsų pasaulio juokaudamas neišspogdins. Kas bus su kalba, juk būsim tik tol, kol gyva bus kalba. O gal didysis mūsų žodynas glūdės, dulkės tik akademinių bibliotekų lentynose, tik retkarčiais kokio nors filologo atsiverčiamas. Ar bebus kitiems, o ir mūsų ainiams beįdomus Donelaitis ar Vaižgantas, Vienuolis, Maironis, Nėris… Juk jau ir šiandien mokyklose daug kas nesupranta, ko ten ta Veronika ėjo skandintis…
Ką gi daryti su šių dienų raštais ir rašteliais?
Ne, tokios pesimistinės mintys toli nenuves, geriau:
Nuo pat jaunystės mane priešai puolė,
Bet nieko man nepadarė (Ps 129).
2. Pasaulis – paradoksų buveinė. Nuo moralinių ligi politinių bei istorinių. Štai kad ir mes – gyvendami Europoj, geografiniame jos centre, turime į tą Europą veržtis. Šitiek laiko buvom nežinomi. Kaip koks juodas humoras – jaunas anglas, paklaustas, kas yra Lietuva, atsakęs, kad gal tai kokia kopūstų rūšis… Vieno ir dar jauno žmogaus nuomonė gal nieko nereiškia, bet visai į ją nekreipt dėmesio irgi negalim. Beje, panašių atsakymų yra tekę išgirst ir daugiau. Dvidešimtam amžiui einant į pabaigą.
Žinoma, elitiniai Europos sluoksniai – kitas reikalas.
Europa kaip Europa, ji persisotinusi visokių gėrių ir grožių, bet kokie reikalai mūsų gryčioje?
Ir prieš Mažvydą ir dainavom, ir šokom, pasakas sekėm, trumpom patarlėm išsakinėjom gilias mintis, kitų kraštų meistrai mums padėjo prisistatyti bažnyčių ir rūmų, bet kol nepasirodė spausdintas žodis, kol neišbėgo į baltąjį lauką juodos avelės, kultūros pilnatvės nebuvo.
Knygos, pirmiausia jos! Katekizmo prastais žodžiais pasaulio ir Europos mes nenustebinom, kur jau čia. Bet mes 1547 m. sausio 8-ąją privalome gerbti netgi labiau negu 1009-ųjų kovo 9 d. Tai dar viena gimimo data.
Arba vėl – tai jau kiek vėlesni laikai, bet vis tiek dar mūsų kultūros aušra. Štai Strazdelis, kai, sakykime, dabar mes, tik išleidę pirmąsias savo knygeles, tuoj lekiam į miestą, tuoj pas draugus ieškoti garbės, taigi Strazdelis ar jojo ant savo kuino, tą išsikinkęs iš plūgo, per tamsoj ir baudžiavoj paskandintus kaimus su savo Giesmėm svietiškom ir šventom, – va tik jūs pažiūrėkit, tik jūs pažiūrėkit, ką čia aš dabar surašiau! Viskas čia nauja – Ecce nova sunt omnia.
Nejojo. Bet kas čia pagaliau gali žinoti – linksmų plaučių, rodos, buvo šitas poetas, šitas kunigas samdinys.
J. W. Goethe tuo metu galynėjos su „Faustu“.
Bet kuklių mūsų literatūros relikvijų – dviejų, deja, smarkiai jau defektuotų „Giesmių“ egzempliorių – vieno Mažvydo, kito Universiteto bibliotekoje – tegul mums pavydi ir prancūzai, ir anglai, ir tie, kurių knygų lentynos lūžta nuo neįkainojamų foliantų bei manuskriptų.
Kai tik prisimenam tuos pageltusius mūsų lapelius, negalime nesuprasti – laimingi žmonės ir mes.
Tų lapelių šviesa neapšviečia Europos kultūros viršukalnių, bala nematė, bet kaip jaukiai, kaip drąsindami šviečia mums. Ir joks čia egoizmas, joks pasigyrimas.
Niekas neieško bėdų, nesiveržia nei į vargus ir rūpesčius. Bet kai negandos žmogų ištinka, jis tada ir pasirodo, kas esąs iš tikrųjų. Baudžiavos, padalijimai sovietmetis. Šis mums buvo ypatingas išbandymas. Kiek vidinės laisvės ir pajėgų mes turėjom. Juk ir tada tame „tautų draugystės“ lagery kūrėme europinio lygio literatūrą. Ne mano čia mintis, šitai teigia literatūrologai.
Ir štai nuo tada iki dabar toje literatūroje – akistata su rūsčiu gyvenimu, bet ir ramus humaniškumas, neleidžiantis pernelyg prasiveržti nuoskaudai bei kartėliui, o tuo labiau sentimentalizmui ar deklaracijai, pro ausis nepraėję krikščionybės priesakai, pagaliau ir tai, kas išgirsta ir iš stoikų, ir net iš epikūriečių.
Nepapirkti liudytojai liudijo ir tebeliudija apie savo nepakartojamą metą.
Taigi imkit ir skaitykit – imkit Aputį, Granauską, imkit Strielkūną, Kajoką, Gutauską, Šlepiką, Martinaitį, Gedą, Vaičiūnaitę, Marčėną, Juknaitę, Stankevičių…
O jei gražų ir teisingą žodį užgoš civilizacijos – tos didžiausios kultūros draugės – pramanai ir kaprizai, tai užgoš. Ne mūsų reikalas, Jonai, ar ne? Likimas?
Su likimu kaip ir su laiku tai nepasiginčysi. Tik nereikia likimo erzint prastom dainuškom.
Ir dar. Ar tik nereikėtų mums prisiminti, kad vos ne visi esame žemdirbių palikuonys. „Tu, mano žemdirbe dvasia“, – taria M. Martinaitis. O žemdirbys, taigi tasai kaimietis – žmogus kantrus ir darbštus, nesitaško ašarom. Bet svarbiausia – kaimo Jurgio tu neapgausi sakydamas: „Va tau naujas, gražus gražus drabužis, kurio nemato tik visiškas kvailys. Va!“ Gudrių siuvėjų dabar daug, ir Europoje, ir pas mus.
Ar Europos dvasia tebėra didinga? Ar didinga kaip kitados, ar priblėsusi, ar perdėm sumaterialėjusi, man sunku atsakyti. Tik visi mes ne viena ausim jau girdėjom apie Europos saulėlydį. Ar taip iš tikrųjų yra? Kažin. Bet kad ir kaip ten būtų, žinom visi – ji mūsų kultūros krikštamotė. Mes vis dar gerbiam krikštamotes. Net kartais ir pasiligojusias.
3. Konformizmas – nieko labai doro nereiškiantis žodis. Tu įeini į direktoriaus kabinetą su savo nuomone, išeini su jo. Įvyko draugiškas nuomonių pasikeitimas. Toks draugiškas, kad sunku ir apsakyti.
Vis dėlto šitą sąvoką reikėtų kiek diferencijuoti. Ar esi konformistas dėl savo kišenės, karjeros ar dėl kitų etikos požiūriu abejotinų dalykų, ar turi savo politiką? Politiką, kuri iš tavęs plėšte išplėšiama, išprovokuojama. Tau reikia išlikti, išlaukti.
Tiek metų žaidėm žaidimą, kuris mums buvo primestas. Būtume nežaidę, šiandien neminėtume ir Lietuvos tūkstantmečio.
Kaip gera badyti pirštais į konformistus šiandien.
Esu apie tai kalbėjęs, bet dabar imsiu ir pasikartosiu. Kartą sovietmečiu vienas žinomas mūsų poetas, tarsi papriekaištaudamas, kad niekas nenori rašyti tarybinių eilėraščių, Rašytojų klubo salėje gana garsiai šūktelėjo: „Tai ką? Kas mėš šitą mėšlą?!“ Ar sąmoningai, ar ne jam išsprūdo „mėšlas“. Na, tuomet pagalvojau – tavo šičia mėšlidė, tai tu ir mėžk. Bet dabar tai aš puikiai jį suprantu, dar daugiau – jam aš turiu būti dėkingas. Jis dirbo smirdantį darbą, kad nereikėtų smardintis man.
O Dainų šventės. Sovietmečiu jos vykdavo tomis dienomis, kai mes, kaip sakoma, būtume turėję sėdėti, apsirengę ašutinėmis, o galvas apsibarstę pelenais. Bet ne – mes dainavom ir šokom. Ir gerai darėm. Prisistatę „perkūnsargių“ – dainų apie komunizmą, partiją ir kt. – dainavom apie savo kraštą. „Lietuva brangi“, „Kur giria žaliuoja“… Vilnius tomis dienomis ūždavo ir šlamėdavo – jis tada tikrai būdavo panašus į švarią Lietuvos sostinę. Nusikaltimų ir tų tomis dienomis įvykdavo mažiau.
Ir tos Dainų šventės dabar jau, žinoma, apsivaliusios, yra reikšmingas ir garbingas mūsų kultūros paveldas, reiškinys, kuris tikrai gali stebint Europą.
Štai prasideda dalyvių eisena nuo Katedros aikštės Gedimino prospektu ir toliau į Vingio parką. Kol Katedros aikštė ištuštėja, praeina net dvi valandos Sic! Pats fiksavau. Vis pasižiūrėdamas, ar nestovi čia kur kokie užsienio turistai, ar nemato, kas čia dabar daros. Stovi.
Kas ten šiaurėj atsitiko –
Lietuvos senos giminės
Pražuvime sveikos liko.
Manau, kad to konformizmo, tos savotiškos melo atmainos, buvome paliesti visi. Be abejo, ne vienodai smarkiai – ne ant vienų visuomenės pakopų stovėjom. Tiesa, ta pati pasaka ir dabar.
Bet koks nors rigoristas, žiūrėk, tuoj išsižvejos iš „Filosofijos istorijos chrestomatijos“ graiką Chrisipą: „…vienas melas nėra didesnis už kitą melą. Mat ir tas, kuris yra nuo Knobo už šimto stadijų, ir tas, kuris tėra už vieno stadijo, abu lygiai nėra Knobe.“ Gal nederėtų garbiems senovės žmonėms prieštarauti, bet taip norisi. Nagi ne lygiai, vis dėlto gal nelygiai.
Yra dar vienas konformistinis atspalviukas: „Cit, susiedai, nėr ko pykt – reikia tankiai susitikt…“
Ir dar yra sąžinė. Tik vieniems ji – paprastas gėdos dėl neteisingo ar negarbingo poelgio jausmas, o kiti mano, kad tai paties Dievo balsas žmoguje. Gėdą mes galim ištverti, ne pirmas kartas, bet kaip kitu atveju?
Štai plūsta baisinga antikultūra (ypač per audiovizualinius menus), kuri nė kiek negeresnė už polonizacijas, rusifikacijas, germanizacijas. Stovi baisingas monstras ir šypsos – o man tai naudinga!
Galiu save pagirti už susivaldymą, kad netrenkiu taburete ar dar kokiu sunkiu daiktu į televizorių, tą „durnadėžę“, o tik išjungiu, bet niekaip negaliu – už tylėjimą. Juk nieko nedarau, kad sustabdyčiau tą bjaurią chamizmo, cinizmo, vulgarizmo, smurto propagandos kloaką, beje, atplūstančią ir iš tos pusės, iš kur kadaise tekėjo mums saulė – iš Vakarų. Paprasčiausiai neišmanau, nuo ko čia dabar ir pradėti. Gal nenoriu būt panašus į žvirbliūkštį, kuris, siūdamas prieš atsigrūdantį buldozerį, čirškia – apdujėli, ar nežinai, kad žolėje pilna namų!..
Jonas Jackevičius
1. Savo atsakymuose norėčiau vengti tiesią mintį slepiančių akademinių išvedžiojimų. Iš karto prisipažinsiu – esu euroskeptikas ir nors balsavau už stojimą į Europos Sąjungą, dabar atgailauju ir barstau savo galvą pelenais. Buvau apkvailintas kaip ir ne vienas lietuviškas runkelis, nes nemaniau, kad stojame į besiplečiančią imperiją, kurioje man, kaip ir kitiems, bus diktuojamos privalomos politinės, etinės ir – netiesiogiai – net estetinės nuostatos. Apie tai mąsčiau, stebėdamas, kaip tuščiai lekia į orą milžiniški pinigai, visiems masinės informacijos kanalams iškilmingai trimituojant apie Vilniaus – Europos kultūros sostinės – ir Lietuvos vardo tūkstantmečio metų pradžią. Beje, manyčiau, kad dažniausiai žiniasklaidoje vartojamas pasakymas „vardo tūkstantmetis“, bet ne paminėjimo tūkstantmetis, klaidina, nes Lietuvos vardas, be abejo, egzistavo anksčiau, negu buvo užrašytas mums nedraugiško metraštininko. Niekas oficialiai neišdrįso pasakyti, o gal taip ir nemano, kad tas „šviesų spektaklis“ buvo milijonus kainavęs absoliutus kičas. Priminimas apie panašius renginius kitose solidžiose sostinėse neįtikina, nes vargšės Europos miestų minia jau seniai yra apkvailinta pigaus skonio gausybe reginių. Vilniuje žioplių minios stumdėsi užkimštose Katedros aikštės prieigose, gatvėse ir beveik nieko nematė, išskyrus šviesos ir raketų pliūpsnius, o renginio organizatoriai buvo žadėję, kad šviesų spektaklio metu bus meniškai papasakota mūsų krašto istorija. Prisiminus tokią šventinių metų pradžią, lieka tik nemalonios nusivylimo nuosėdos ir nuo triukšmingos vibracijos padidėjusios mūsų tautos šventovės – Vilniaus arkikatedros – sienų plyšių žaizdos.
Ir dar – pastaruoju metu, kai protus pradėjo kutenti pasitikėjimo krašto valdžia, socialinės atskirties ir šalies likimo sunkmečio laikais klausimai, pasigirdo vienas kitas balsas: gal tai, kad prieš tūkstantį metų kažkuri iš baltų genčių nužudė ateivį, negerbiantį jų protėvių papročių, buvo pirmas negailestingas atsakas mus prievartaujančiai Europai? Ar nesureikšminame paties paminėjimo fakto, kaip ir noro bet kokia kaina būti „europiečiais“? Man asmeniškai – archajinės baltiškos mūsų kalbos, mitologijos, genetinio ryšio su savo tėvynės gamta ir kosmosu ištakos – žymiai įspūdingesnės ir brangesnės, negu svetimšalio raštininko paliudijimas apie įvykį, kuris, atrodo, mūsų istorikų interpretuojamas gana vienpusiškai.
Nežinau, ar tokius tūkstantmečio ir kultūros sostinės renginius būtume planavę, jeigu būtume numatę artėjantį sunkmetį, tačiau, be abejonės, joks skepticizmas neturi kliudyti siekiui kuo geriau pasirodyti pasauliui ir norinčiai mus praryti Europai. Mūsų kultūrinis savitumas – esminė išlikimo sąlyga, o visuomenės, kultūros žmonių priedermė – aktyviai dalyvauti lietuviškos tapatybės paieškose, kurti šalies įvaizdį ir kontroliuoti tuos, kurių rankose mūsų šventinių metų programos ir pinigai.
Iki šiol, ko gero, mums dar neaišku, kas esame – gal „lietuviškų barbarų“, plėšusių savo kaimynus, gal tolerantiškų, gamtą ir kosmosą garbinusių baltų palikuonys, o gal ir tie, ir tie – vienu metu. Kiek esame Rytų, kiek Vakarų vaikai – taip pat nėra aišku. Viena neginčijama tiesa – Lietuvos nueitas kelias per mūsų minimą tūkstantį metų – didingas ir nepakartojamas, tačiau tik mūsų pačių sąmonėje susiformavęs istorinis mitas bus esminė tautos ir valstybės išlikimo sąlyga. Kodėl mitas? Ogi todėl, kad istorijos mokslas renka faktus, juos sintetina, interpretuoja, tačiau remiasi taip pat rašto šaltiniais, kurie irgi yra interpretacijos. Remiantis archeologine daiktine medžiaga, taip pat tenka spėlioti. Laikas sudėlioja įvairių istorikų tyrinėjimų mozaiką – ir atsiranda didingi istoriniai mitai, kuriais didžiuojasi graikai, anglai ar prancūzai, nors realioji kiekvienos epochos būsena – išdavystės, žudynės ir kraujo upės. „Drebu, skaitydamas istoriją“, – tai eilutė iš H. Radausko eilėraščio. Taigi gal mūsų Vytautas ir buvo, anot istoriko, šunsnukis, tačiau tokie buvo ir Aleksandras Makedonietis, Timūras, Napoleonas ir kiti didieji. Objektyvaus istoriko susitikimas su Vytautui paminklą stačiusiais kaimiečiais, manau, geruoju nesibaigtų.
Ar mes tikrai esame tokie vakariečiai, kokiais nori mus padaryti kai kurie politikai ir kai kurie istorikai? Kodėl dažnai užmirštame Mindaugo, Gedimino ir Vytauto Lietuvą, nuostabią unikalią baltų mitologiją, papročius, etiką, ypatingą tautinę toleranciją, o drauge ir milžinišką bizantinės kultūros įtaką mūsų kraštui? Ar todėl, kad carinė priespauda ir sovietinis laikas suformavo iracionalią Rytų baimę, ir mes pasakymą „lux ex oriente“ tapatiname su Rusijos grėsme? Ar iš tiesų Lietuvos ir Lenkijos unija mus padarė tikrais vakariečiais ir ar tai – aukščiausia ir neginčytina vertybė? Kartais fantazuoju – gal daug ką paaiškintų lietuviškų genų tyrimai, naudojant naujausius šiuolaikinio mokslo metodus. Esu įsitikinęs, kad paaiškėtų, jog esame ir šiek tiek totoriai, ir šiek tiek slavai, ir dar kažkas. Gal ateities mokslas tai ir nustatys, ir tada bus galima sužinoti, kas ir kada darė įtaką mūsų sąmonei, kokie pasąmoniniai archetipai ten karaliauja, gal geriau suvoksime, kad Rytų įtaka – reikšminga ne tik mums – pačioje Europoje kartais pamirštama, kad arabai Pirėnų pusiasalio žmonėms suteikė ne tik elementarių mokslo žinių, bet ir išmokė praustis, o Rytuose Konstantinopolis buvo didelė atsvara Romos barbarybei.
2. Europos istorija – kruvini karai tarp tautų ir valstybių, kurios dabar yra tos pačios Europos Sąjungos arba, jei norite, – būsimos imperijos dalys. Europos valstybės yra tarsi lygios, tačiau kai kurios jų – lygesnės. Tačiau ir tos valstybės, kurios kartais sugeba kitoms primesti savo valią – ne visada visagalės. Jos – labai priklausomos. Ar visi numanome nuo ko? Ogi nuo Baalo – aukso veršio, – to paties, kurį vergiškai garbino Mozės gentainiai, kai jis nulipo nuo kalno akmens plokštėmis su Dievo įsakymais nešinas. To veršio galybę pajutome ir mes – ypač dabar – spėliodami apie miglotą ateitį. Štai ir visa pasaka. O kas gi tada ta mistinė didinga Europos dvasia? Atrodo, vienintelis bendrumas, jungęs Europą, – krikščionybė ir Dešimt Dievo įsakymų. Tiesa, nors tų Dievo įsakymų istorijos eigoje ir ne visada buvo laikomasi, tačiau tai prilygo kultūros ideologijai. Tokia, matyt, ir kitų religijų prigimtis. Tačiau šis istorinis krikščioniškų vertybių pamatas, kuriant Europos Sąjungos Konstituciją, buvo atmestas. Europos visuomenė šiuo metu visai sekuliari, net diskutuoti paprasčiausioje kompanijoje apie krikščioniškas vertybes – blogo tono ženklas. Taigi kas dar vienijo Europos kultūrą? Tikriausiai per kiekvieną laikotarpį skirtingų lyderiaujančių imperinių darinių šviesiausių protų kūryba, jų humanistinės ir ne visai humaniškos idėjos, skirtingai veikiančios atskirų šalių istoriją. Tos istorijos vertybinių reliktų ieškočiau tik knygose, taip pat klajodamas po Europos paveldo – antikinio pasaulio – griuvėsius, po muziejus, po tuštėjančias romanines, gotikines ar barokines bažnyčias, arba klausydamas praėjusių šimtmečių muzikos. Na o moderniosios Europos „dvasia“ – tai susvetimėjimas, vartojimo ir beprotiškiausios reklamos suvešėjimas, popso kultūros kičas ir t. t. Ar pastebėjote, kad pasikeitė net žmonių išvaizda: saldi dantis rodanti šypsena ir bejausmis žvilgsnis, labai lygūs, išpuoselėti ir panašūs vidurinės klasės, arba valdininkų veidai, unifikuotas moterų makiažas, kuris dengia veidą taip, kad jį sunkoka vėliau išskirti minioje, sudievintas chamo ir agresoriaus tipažas reklamoje ir gyvenime. Sakysite – yra dar elitinė kultūrinė erdvė. Na taip – prašom: jei dailė – šaltos komercinės konstrukcijos, noras šokiruoti ir kuo brangiau parduoti, jei muzika – nervų karas konkursuose, technizuotas akrobatiškas tempas, jei literatūra, teatras, kinas – begalinis kapanojimasis juslių pasaulyje, siur- arba hiperrealizmas, kur visi klykia ir draskosi. Tokioje realybėje atsiduria ir mūsų graudžiai kaimietiškos arba agresyviai miestietiškos literatūros kūrėjai. Esu įsitikinęs, kad lietuvių literatūros bei kitų menų kūrėjų talentai gali išlepintus vakariečius daug kur pranokti, tačiau mūsų autoriai, norėdami būti išgirsti, Europai priversti siūlyti tik į popkultūros pusę linkstančią produkciją. Žinoma, yra ir išimčių.
Tai kurgi tie mūsų dvasiniai resursai? Pirmiausia – apie kompleksus. Tikra tiesa, tuo metu, kai vakariečiai skaitė lotynų bei graikų autorius, o vėliau kūrė literatūrą ir filosofiją, neturinčią analogų pasaulyje, lietuviai net metraščius rašė senąja baltarusių kalba, o savąją literatūrą sukūrė, švelniai tariant, – smarkiai pavėlavę. Gal mes darome klaidą, atsisakę tų savo šalies protų, kurie manė esą lietuviais, bet rašė ir kalbėjo kitomis kalbomis? Gimtąja ir tik gimtąja kalba kuriamos literatūros prioritetas visoje Europoje buvo perspektyvus prieš šimtmetį, tai buvo svarbu atkuriant ir mūsų valstybę, kurią net Adomas Mickevičius matė tik praeityje. Dabar, atsisakydami pasenusių stereotipų, turime šansą susigrąžinti prarastą, bet mums priklausantį kultūrinį palikimą. A. Bučys neseniai išleistoje knygoje „Barbarai vice versa klasikai“ mūsų literatūros ištakas nukelia net į Mindaugo laikus! Kita vertus – lietuvių dvasinė stiprybė yra tautosakoje, mitologijoje, senojoje liaudies muzikoje, kalbos lobyne, liaudies ornamentikos koduose. Moderniosios struktūralistikos ir lingvistikos „specai“ mano, kad šiuose lobiuose gali slypėti archajiškiausios Europos istorijos paslaptys.
Vienintelė, iš pirmo žvilgsnio labai utopiška, išlikimo Europos tautų katile viltis – Lietuvos jaunoji karta. Ta karta, kurią dabar žaloja alkoholis, narkotikai, kuri blaškosi, žūsta keliuose, žudosi, kuri ieško laimės užsieniuose, kuri nebetiki romantiškais savo tėvų ir senelių kliedesiais, tačiau netikėtai tampa kiečiausiais pragmatikais, šaltais tik naudos siekiančiais skeptikais, prisitaikėliais, kartais atsisakančiais net normalaus gyvenimo malonumų vardan naudos, karjeros ir pinigų. Vis dėlto jie nešioja genus, kuriuose užkoduota mūsų tautos ateitis. Greta jų – vitališkiausiųjų – ir tie jauni žmonės, kurie yra lyg ir šalia žiauraus laikotarpio, – tai smalsuoliai, kuriems tiesiog įdomu gyventi, kurie tampa į jokius standartus netelpančiais vizionieriais, mokslininkais, menininkais, keliautojais, vienuoliais, kunigais, arba lieka tiesiog paprastais niekuo nesidominčiais nevykėliais, užmirštais ir niekam nežinomais. Istorija moko, kad kokybinio virsmo stebuklas įvyksta, arba neįvyksta – nelygu, kokie genai ar kita mums nežinoma energija slypi žmonėse, be to, verta priminti, kad dalis naujosios kartos yra, taip manoma, nepaprasti – „indigo“ vaikai. Panašioje kryžkelėje turbūt yra atsidūrusi ne tik Lietuva. Kiekvienos tautos intelektualams tenka ypatinga atsakomybė puoselėti naujosios kartos kūrybiškumą, siekti, kad modernioje visuo-menėje informacijos gausa neslopintų galimybės savarankiškai ir kritiškai mąstyti. Mokymo kokybė vis dar lieka mūsų šalyje problemiška. Net mokantis užsienio kalbų gramatika kalama į galvą mechaniškais testais, neskaitomi ir neanalizuojami klasikų tekstai – nei grožiniai, nei moksliniai, kartais net mokantis gimtosios literatūros nediskutuojama, o tik atsakinėjama į klausimus, dažnai – tik raštu. Daug kas mano, kad testai – pats pažangiausias mokymo būdas Kyla įtarimas, kad kažkas tyčia slopina savarankiško mąstymo įpročius. O gal tai tik mada ir pedagoginių programų kūrėjų bukaprotiškumas?
3. Sovietmečiu daugelis išmoko prisitaikyti. Ar tuometinis konformizmas buvo absoliutus blogis – iki šiol diskutuojama. Net ir tuo atveju, jeigu prisitaikymas prie aplinkybių padėjo per sovietmetį tautos daliai išsigelbėti nuo visiško dvasinio arba fizinio sunaikinimo, konformizmas lieka nemalonus žodis, įvardijantis negarbingo elgesio stereotipą, prisitaikymą, prieštaraujantį sąžinės balsui. Kiek konformizmo liko mūsų laikais? Ar šių dienų konformizmas – sovietinės praeities liekana, ar mutavusi naujųjų laikų naujovė?
Daug kas, siekdamas karjeros ir pinigų, tampa konformistu. Klasikinis konformistas yra melagis. Meluoja iš baimės arba siekdamas naudos. Ar šių laikų Lietuvos demokratinėje visuomenėje žmonės gali bijoti sakyti tai, ką galvoja? Pasirodo, taip, daug kas, bijodami neįtikti darbdaviui, neatskleidžia savo pažiūrų. Pavyzdžių nereikia toli ieškoti. Beveik visi mūsų žiniasklaidos kanalai yra įvairių finansinių magnatų nuosavybė, o juose kalbantys arba rašantys žurnalistai neliečia temų, netinkančių vienai ar kitai grupuotei, nekalbina kitaminčių. Kartais gali atrodyti, kad Lietuvos viešoje erdvėje atsirado netgi savotiška intelektualinė nomenklatūra – vis tie patys, ant rankos pirštų suskaičiuojami teisininkai, filosofai, sociologai, politologai – tokiu būdu užsakovams lengviau užtikrinti, kad nebus generuojamos kokios nors naujovės, o naujovių baimė – tai prisitaikymas prie situacijos, kuri visuomenei ne visada yra naudinga.
Man baisiausia, kai konformizmo bacilos įsibrauna į jaunų žmonių sąmonę. Deja, tai dažnai atsitinka ne tik dėl netinkamų šiuolaikinės šeimos tradicijų, kur jaunas žmogus dažnai gauna pirmąsias savanaudiškumo pamokas. Ir nevykusios mokyklinės programos, ir negabūs pedagogai būsimus Lietuvos ateities kūrėjus paverčia konformistais ir melagiais. Dažnai kalbuosi su savo kolegomis – literatais ar šiaip humanitarais – ir nustembu, kad ne visi žino, jog daugumai Lietuvos vaikų lietuvių literatūros pamokos yra pačios nemėgstamiausios. Gerų pažymių, samdantis net privačius mokytojus, siekiama tik todėl, kad kitaip neįmanoma įstoti į aukštąsias mokyklas. Nelabai mylimos ir istorijos pamokos. Taip yra ne vien dėl to, kad jaunuoliai dažniausiai svajoja būti ekonomistais, teisininkais, vadybininkais. Arba tikisi, kad įgytos žinios ir diplomai padės rasti prestižinį darbą ir apsigyventi užsienyje. Viena priežasčių – visokių nevykusių reformų įdiegtas mokymas, jau minėtų testų rinkiniai ir literatūrinių tekstų fragmentų vadinamosios „interpretacijos“, kai raštu reikalaujama vienintelio atsakymo, kur nelieka vietos diskusijai. Cituoju R. Ozolą: „Dabar vietoj rišlaus savarankiško bylojimo – fragmentiška interpretacija. Pats jos pobūdis yra satelitinis. Be to, dezintegruojantis vidujybę, nes nukreipia ne į visumą, o į detales. Taip pačioje vaiko gelmėje vykdoma jo robotizacija. Bet iš tų pastangų išaugs neregėto žiaurumo karta“ (R. Ozolas. „Paskui greičiausią pelną“,Vilnius: Diemedis, 2008, p. 67). Kai toks dirbtinumas ir nuobodybė traktuojami kaip literatūros gelmių pažinimo džiaugsmas – jaunuolis supranta, kad melas gali užtikrinti sėkmę.
Tapti gudriais prisitaikėliais padeda ir nuostabus suaugusiųjų patyrimas: bet kokia proga mūsų postsovietinėje erdvėje skamba kalbos, nerealiai vaizduojančios tikrovę, tarytum perrašytos iš sovietinių vadovėlių. Tekstuose, už kuriuos rašomi pažymiai, jaunuoliai „palieja“ jausmingą vandenėlį apie gilius visuomenės idealus, nuostabią tautos istoriją, apie ypatingą meilę tėvynei, o namie keikia mokytojus, juos prievartaujančią mokyklą ir svajoja apie rojų svetur.
Netikiu, kad veidmainystė ir prisitaikymas – vien sovietinių laikų palikimas. Atminkime, dabartiniai trisdešimtmečiai karjeristai nepriklausomybės atkūrimo pradžioje buvo dešimtmečiai vaikučiai ir yra tikrų tikriausi „tautinės mokyklos“ augintiniai.
Nenorėčiau, kad mano atsakymai į klausimus būtų suprantami kaip priešprieša bet kokioms permainoms ar beprasmis skeptiškas niurzgėjimas. Nors praradome didelę nepriklausomybės idealų dalį, turime džiaugtis, kad už kitonišką nuomonę niekas nesodina į cypę, o kadangi daug bėdų susikuriame patys, lieka viltis – gal kada praregėsime.
„Metų“ anketa. Rimantas Černiauskas, Romas Daugirdas
2009 m. Nr. 2
1. Šiemet minime Lietuvos vardo tūkstantmetį. Kokias mintis žadina Lietuvos nueitas kelias? Koks ir kas esu aš, lietuvis, dabar?
2. Kokie esame Europos kultūroje ir literatūroje? Ar turime dvasinių resursų būti saviti, įdomūs patys sau ir kitiems? Ar pačios Europos dvasia tebėra didinga?
3. Kultūrinis ir visuomeninis konformizmas. Ar šis reiškinys mums dar aktualus?
Rimantas Černiauskas
1. Lietuvai vos tūkstantis metų. Jau seniai nėra majų ir inkų, tik pėdsakai (piramidės ir papirusai) liko iš seniausios pasaulyje Egipto civilizacijos. Žlugo didžiausios imperijos (paskutinė mūsų akyse), išnyko gentys, tautos, valstybės, siautėjo epidemijos ir karai, okupacijos ir okupantai, o mes išlikome. Gal svarbiau, kad mes patys, o ne vien tiktai vardas, kaip nutiko su prūsais ir Prūsijos karalyste, kurioje jau nebuvo prūsų. Gal mus gelbėjo tankūs miškai, pelkės ir kūlgrindos, gal savotiškas konservatyvizmas, atsargumas, nepakantumas naujovėms, juk buvome paskutiniai pagonys Europoje? Gal karingas, o gal taikus būdas? Artimi mūsų gentainiai kuršiai plėšikavo Baltijos jūroje, o mes patys gana taikiai sugyvenome su kaimynais latviais, lenkais ir rusais. Ir didžiausia LDK teritorija slavų žemėse teko mums beveik be karų. Rusų miestai pasiduodavo patys. Kovoti teko tik su totoriais. Buvome tarsi skydas, saugiklis tarp Europos ir Azijos. Tarp deterministinės Vakarų kultūros ir skitų gaivalo, apie kuriuos gražiai rašė A. Blokas. „Taip – skitai mes, taip – azijiečiai mes, godžiom ir įkypom akim.“ Gyvenome tarsi ant viešo kelio, mus bandė asimiliuoti, sulenkinti, surusinti, germanizuoti, mus ėmė rekrūtais, vežė ir trėmė, iš mūsų atėmė raštą, bet mes išlikome.
Net ir dabar esame tranzitinė teritorija, tranzitinė valstybė. Gal todėl Europos Sąjunga taip rūpinasi lietuviškų kelių kokybe. Tam, kad Briuselis patogiai ir be trukdžių važiuotų į Maskvą. Gal todėl nesulaukiame ir tiek emigrantų iš turtingų, išsivyčiusių šalių, vien tik perbėgėlių iš Azijos, kuriems Lietuva – tarpinė stotelė į įsivaizduojamą Vakarų rojų. Bet yra taip, kaip yra, panašių tranzitinių valstybių piliečiais turėtų jaustis ir olandai ar belgai, per kurių teritoriją taip pat driekiasi tarptautinių pervežimų magistralės. Tik jų demokratija ir ekonomika stabilesnės ir stipresnės. Gal todėl belgai ar olandai nebėga iš gimtinės ieškodami sotesnio duonos kąsnio. O pas mus jau veriasi tuštuma kaimuose, namuose, šeimose. Nesiginsiu, pusė mano paties vaikų įsikūrė Londone, nes aš čia, Lietuvoje, iš savo literatūrinės veiklos negalėjau ir neturėjau galimybių padėti jiems finansiškai. Panašiai prieš šimtą metų pusė mano senelės šeimos iškeliavo su „šipkartėm“ į Ameriką, kita pusė tų kortelių į „rojų“ negavo. Jie daug vargo, bet liko. O išvykusieji jau seniai pamiršo lietuviškai… Toks dabar ir jaučiuosi lietuvis – kaip tas medis su pusiau nugenėtom šakom.
2. Kai galvoju apie Europos literatūrą, pirmiausia prisimenu Homerą, gyvenusį prieš kelis tūkstančius metų. O kokie dievai tada projektavo lietuvių literatūrą? Dar nežinia, ar tauta susikuria raštą ir literatūrą, ar literatūra formuoja tautinę savivoką?
Kai K. Donelaitis rašė pirmąją lietuvių poemą, pasaulis jau seniai žinojo ir skaitė Lukrecijų, Ovidijų, Dante’ę, Shakespeare’ą, Rabelais… Bet man dar įdomiau, kad senosios Europos kontekste K. Donelaitis atrodė kaip tikras modernistas, turintis savo originalų pasaulio matymą ir savitą pasaulėjautą. Vien tokiomis eilutėmis: „…ir iš smirdančio šūdo žegnonė pareina…“ jis pralenkė visus savo amžininkus.
Manau, kad ir šiandien tarptautinėse knygų mugėse lietuvių litaratūra atrodo visai neprastai. Dažnas sako, kad lietuvių poezija toli pralenkė prozą, bet tos pačios tarptautinės mugės rodo kitokį vaizdą – lietuvių rašytojų (daugiau moterų) proza labiau domina užsienio šalių leidėjus nei poezija ar dramos. Gerų režisierių šiuo metu mes turime daugiau nei gerų dramaturgų. Gal todėl E. Nekrošius šiandien bando parodyti scenoje tą patį K. Donelaitį. Nes jis kitoks, neeuropinis, tokios literatūros pasaulyje nebuvo. Manau, kad rašytojo savitumas geriausiai ir atsiskleidžia per jo tautiškumą, buvimą tautoje, gerą jos dvasios, mentaliteto išmanymą. Rašytojas lietuvis pasauliui daug įdomesnis nei rašytojas – kosmopolitas. Žinoma, euroromaną ar europjesę daug lengviau versti į kitas pasaulio kalbas, bet kam jie bus įdomūs? Tokių, nei karštų, nei šaltų – prėskų kūrinių, pasaulyje prirašyta visuose kraštuose.
Bet kas yra tautiškumas, buvimas tautoje? Ar pati tauta neprarado savo originalumo ir tautinės dvasios? Į tai beviltiškai bandoma atsakyti įvairiausiose viktorinose. „Kas yra tikrasis lietuvis? Kokios jo būdo savybės, gyvenamoji vieta ir refleksijos geriausiai jį reprezentuoja?“
Lietuva jau Europos Sąjungoje, o apie Europos dvasią kalbėti dar sunkiau. Europą kaip ir JAV ar Kanadą persmelkė globalizacijos dvasia. Ekonominė krizė pasaulyje tai labiausiai patvirtina.
3. Kažkodėl pirmas vaizdinys, atėjęs į galvą, – tų prisitaikėlių, kurie sovietų laikais, mosuodami kompartijos bilietais, sėkmingai darė karjerą. Dabar daugelis ekskomunistų, persidažę tautinėmis spalvomis, dar sėkmingiau diriguoja mūsų politikai ir ekonomikai. Panašus vaizdas ir literatūroje. Žinau kelis literatus, kurie rašė knygas apie narsius liaudies gynėjus ir žiaurius banditus, bet sovietų laikais jų nespausdino dėl prastos meninės kokybės. Dabar jie tuo džiaugiasi, nes knygas išleido vėliau, laisvos spaudos dienomis, kai banditus pavertė stribais, o liaudies gynėjus – partizanais. Pataikė į temą. Tik meninė tų veikalų kokybė nuo to nepasidarė geresnė. Žinau kelis autorius, kurie džiaugiasi, kad sovietų laikais neišleido jų ateistinių romanų ir dabar jie ramia sąžine gali vaikščioti į bažnyčią. Bet ar galima tokius žmones smerkti ar niekinti? Net Viešpats paklydusią avį mylėjo labiau nei kitas.
Gyvename tarp žmonių, ir kito asmens, grupės, partijos, valdžios nuomonė pasidaro labai svarbi. Jokioje saloje, tyruose ar kosmose nuo jos nepasislėpsi. Žiniasklaidos balsas skverbsis net per karsto lentas. Aukštins, girs ar drabstys purvais kaip Salomėją Nėrį.
Prisitaikėlių būta ir bus visais laikais ir visose visuomenėse. Kuo daugiau demokratijos, tuo daugiau kompromisų. Man labiau pavojingas atrodo kietakaktis tiesos skelbėjas. Savo žodžiais, o dažnai ir veiksmais jis tik sukelia destrukciją, žadina kito asmens nuolankumą arba agresiją, kurios pasekmės: baimės jausmas, neurozės, kerštavimas, brutalios jėgos panaudojimas. Juk bendros teisybės nėra, ir kas būtų, jei kiekvienas imtų gyventi ir reguliuoti kitų individų gyvenimus vien pagal savo individualią moralę bei supratimą? Netgi pasakose apie nuogą karalių jo nuogybę gali pastebėti tik vaikas, juokdarys ar pamišėlis. Apie tai rašiau „Gusto istorijose“. Kol gyvuos žmonija, konformizmas buvo ir liks aktualus.
O didžiausias konformistas yra vanduo, kuris prisitaiko prie bet kokios erdvinės formos. Bet substancija ir jo formulė lieka.
Romas Daugirdas
1. Kokias asociacijas sukelia pats skaičius – tūkstantis? Pagal tautos ilgaamžiškumą nesame autsaideriai Europoje. Aišku, neprilygstame autochtonams (su išlygom) – baskams, graikams, albanams, keltams (bretonams, velsiečiams, airiams, škotams). Bet yra kur kas jaunesnių tautų – bosniai, kroatai, ukrainiečiai, baltarusiai. Mes vienoje gretoje (plius minus vienas kitas šimtmetis) su anglais, danais, švedais, norvegais, lenkais, čekais ir t. t.
Lietuvos nueitas kelias man primena gana populiarią studentišką situaciją, kai sekasi nesėkmėje. Na, pavyzdžiui, nespėjai prieš egzaminą perskaityti penkių bilietų ir vieną jų ištrauki. Bet tą vienintelį, į kurį dar gali kažką atsakyti.
Nesėkmingas pirmas krikšto bandymas (Mindaugas) mus pasmerkė dviejų šimtmečių kovoms su kryžiuočiais. Praradome apytiksliai milijoną gyventojų. Kai kurie demografai teigia, kad jei ne šis praradimas, lietuvių dabar būtų maždaug 10–12 milijonų. Bet vis dėlto atsilaikėme, skirtingai nei prūsai, jotvingiai, galindai ir kitos baltų tautos (gentys).
Krėvos ir Liublino unijos pradėjo pragaištingą polonizacijos procesą, bet keliems šimtmečiams nukėlė mūsų įsiurbimą į Rusijos imperiją.
Trečiasis Žečpospolitos padalijimas nulėmė valstybingumo praradimą, bet prasidėjusi rusifikacija paradoksaliai šiek tiek neutralizavo jau stipriai įsibėgėjusią polonizaciją.
XIX a. sukilimai ir 1920 m. lenkų invazija pareikalavo daug aukų. Be to, sukilimai sustiprino nacionalinę priespaudą. Viena pasekmių – lotyniško rašto draudimas, kuris galutinai suformavo nacionalinį identitetą lietuvių kalbos pagrindu. Į užmarštį pasitraukė tautiškai sunkiai apibrėžiamas tapatinimasis su LDK. Tiesa, praradome gausų lenkiškai kalbėjusių, bet save lietuviais laikiusių intelektualų ir kultūrininkų sluoksnį.
Neišvengėme Antrojo pasaulinio karo mėsmalės. Bet jei ne šis karas, Lietuva šiandien būtų ir be Klaipėdos, ir be Vilniaus.
Manau, panašių epizodų galima surasti ir daugiau.
Šiandieninis lietuvis yra visoks. Kaip ir estas, rusas, anglas, amerikietis. Jei nori atsakyti, koks gi jis, turbūt tektų užsiimti spekuliacijomis apie kažkokį statistiškai vidutinį lietuvį. Kadaise net buvo platinta anketa šia tema. Jei neklystu, paaiškėjo, kad statistinis lietuvis labiausiai nekenčia lenkų, yra pavydus, linkęs į savižudybę, religiniu atžvilgiu gana indiferentiškas (nepraktikuojantis katalikas). Bet suradęs du pakaitalus tikėjimui – krepšinį ir prekybos centrą. Dar nuo savęs pridursiu – nekrofilas, nes mirusius myli labiau už gyvuosius – stato artimiesiems pretenzingus barokinius paminklus, o kapą tvarko kaip savo kolektyvinį sodą.
Atsimenu, senelis (savanoris ir rezistentas) nuo vaikystės „kaldavo“, kad Lietuva – tai trys „š“. Šūdinas klimatas, šūdina valdžia, šūdina tauta. Kai paklausdavau, ar vertėjo dėl tokios tautos prarasti akį (prie Giedraičių) ir „atpilti“ tiek metų Džezkazgano kasyklose, jis susidrovėdavo ir tiktai kažką neaiškaus numykdavo. O prieš mirtį paprašė, jei įmanoma, palaidoti ne toliau kaip per šimtą metrų nuo J. Basanavičiaus. Ir mano tėvai, versdamiesi per galvą, tai padarė.
Kai po Atgimimo buvau Maskvoje, nė vienas vietinių rusų neabejojo, kad mes, lietuviai, sužlugdėme sovietinę imperiją. Taip, objektyvūs veiksniai egzistavo, bet be subjektyvių pirmieji nebūtų „suveikę“. Lietuva ir atliko šią subjektyvaus ledlaužio misiją. Gal tai savotiška kompensacija už 1940-ųjų okupaciją.
Be to, esame gana darbštūs šiauriečiai. Lietuvoje be stogo, drabužių ir pačių išauginto maisto neišgyvensi. Tad mes pasmerkti vėliau ar anksčiau gyventi gerai.
2. Turbūt ne paslaptis, kad lietuvių muzika, vokalas, dailė, teatras, iš dalies ir kinas (Š. Bartas, A. Stonys) yra europinio lygio. Neatsilieka ir poezija. Pagrindinis stabdys – vertimai. Tikiu, kad vakariečius turėtų sudominti ir mūsų proza: S. T. Kondrotas, R. Gavelis, J. Kunčinas, S. Parulskis.
Lietuvių meno savitumo šaknys ir resursai slypi „atsilikime“. Šimtmečius agrarinėje terpėje užkonservuota mūsų kultūra išsaugojo daugiau (lyginant su vakariečiais) archetipinių archajinių figūrų ir ženklų, mažiau pasidavė niveliacijai, kurią lėmė europietiškos civilizacijos raida.
Nežinau, kas yra „Europos dvasia“. Jeigu tai mėginimas antropomorfizuoti Europą, jis ne visai korektiškas. Nes dvasios yra mitologijoje, burtuose, magijoje ir mistiškame mene. Tikriausiai klausimų kūrėjai turėjo omenyje Europos kultūrą ar civilizaciją. Ji didinga savo ištakomis, pamatu: antika plius krikščionybė. Deja, vėlesnė raida nulėmė sinkretiškumo praradimą. Europos kultūra įgijo tiesinį-taškinį pobūdį. To pasekmė – perdėta technologizacija ir totalitarinių ideologijų gimimas. Šiais globalizacijos laikais atsiranda galimybių kultūrinei konvergencijai, kuri gali kiek nugludinti aštriausias briaunas. Ar bus pasinaudota šiomis galimybėmis – neaišku, nes paraleliai vyksta ir atvirkštinis procesas (islamo radikalizacija). Dvidešimtas amžius gerokai pakirto užliūliuojantį tikėjimą (ypač gajus jis buvo devyniolikto amžiaus pabaigoje) žmonijos raidos „tobulėjimu“.
3. Dažnai susidaro situacija, kai iš esmės tas pats reiškinys įvardijamas skirtingomis sąvokomis. Skiriasi tik semantinio lauko valentingumas. Pavyzdžiui, šnipas ir žvalgas. Šiuo atžvilgiu labai arti konformizmo yra adaptacija. Bet pastaruoju atveju negatyvaus prieskonio yra daug mažiau.
Kas yra kultūrinė adaptacija? Tai – tradicijos įsisavinimas. Tai pirmas ir neišvengiamas bet kurio menininko kūrybinės raidos etapas. Be jo visos inovacijos pakimba ore. Juk negali laužyti tai, ko nežinai. Konformizmas – nekritiškas sustingimas šiame pirmajame etape. Tikras kūrėjas paprastai nueina toliau, nes kiekvienas laikotarpis amžinai prieštarai tarp žmogaus ir aplinkos įvardyti gimdo savus ženklus. Juos reikia pajusti, ištraukti iš oro ar Dievo.
Socialinė adaptacija – tai socializacija (prisitaikymas prie visuomenės normų ir standartų). Šis procesas – nevienareikšmis. Jį suvokti padeda amžiaus tarpsnių psichologija. Kiekvienas „normalus“ paauglys, atrasdamas jį supantį pasaulį, pastebi daugelio įsigalėjusių vertybių tariamumą ir scholastiškumą. Tai nulemia paauglystės krizę ir jaunatvišką maištą. Vėlesnė branda apnuogina negatyvizmo reliatyvumą ir maišto destrukciją. Prasideda laipsniškas pasaulio prijaukinimas (jeigu jaunuolis neevoliucionuoja, jis virsta sociopatu). Anglosaksai teigia, kad nevisavertis toks žmogus, kuris jaunystėje nenorėjo būti revoliucionieriumi, o subrendęs netapo konservatoriumi.
Socialinės adaptacijos procesas dramatiškas, nes, dar nespėjęs priprasti prie aplinkos, pradedi jai svetimėti – išeina, pasitraukia mylimi žaislai ir žmonės, kurie buvo neatsiejami tavo adaptacijos palydovai.
Visuomeninis konformizmas – sąmoningas ar nesąmoningas pasyvumas savo aplinkai. Kai nemėginama jos kritiškai inventorizuoti. Norėčiau kiek reabilituoti socialinį konformizmą iš etnocentrinių pozicijų – žinome, jog kas antra lietuvių karta stipriai išretėdavo per sukilimus ir karus. Kad ir kaip žiūrėtume į konformistus, bet jie išsaugojo fizinį mūsų tęstinumą. Ir gimdė vaikus, kurie vėl galėjo maištauti.
Šiandienos sąlygomis šis konformizmas būtų nepateisinamas, nes kaip tik aktyvumo, pilietiškumo stoka yra daugelio mūsų bėdų (netobulos demokratijos, korupcijos ir t. t.) priežastis.
Manau, šie reiškiniai bus aktualūs tol, kol žmonija gyvuos kaip sociumas.
„Metų“ anketa. Marcelijus Martinaitis
2009 m. Nr. 1
1. Šiemet minime Lietuvos vardo tūkstantmetį. Kokias mintis žadina Lietuvos nueitas kelias? Koks ir kas esu aš, lietuvis, dabar?
2. Kokie esame Europos kultūroje ir literatūroje? Ar turime dvasinių resursų būti saviti, įdomūs patys sau ir kitiems? Ar pačios Europos dvasia tebėra didinga?
3. Kultūrinis ir visuomeninis konformizmas. Ar šis reiškinys mums dar aktualus?
Į šiuos klausimus bandysiu atsakyti jų nenumeruodamas, nes jie man yra vienas su kitu labai sulipę. Kita vertus, visokie masiniai renginiai bei reginiai nuo seno, gal nuo sovietmečio, nelabai mane vilioja, jiems artėjant stengdavausi dingti iš miesto. Matyt, taip padarysiu ir šiais metais. Ar tai nėra paveldėta iš vadinamosios sovietmečio gigantomanijos, įpročio tais renginiais valdyti minias, į jas varu varyti, o dabar gundyti smagiom pramogom?
Be jokio saiko pradėjome švęsti, minėti, puotauti. Labai jau užšventėm. Štai šiais metais, kaip niekad, bus daugybė visokių akcijų, atrakcijų, susibūrimų, šventimų, festivalių. Apie tai, kas bus, už milijonines sumas skambinama visoje Europoje, laukiama į Lietuvą plūstančių kviestinių svečių ir turistų minių. Tik nežinia, kiek jų sulauksime, nes ir kitose šalyse striuka su eurais ar doleriais?
Šių metų kultūrinių reginių labai nepeikčiau, jeigu minėtume tik tą Lietuvos vardo tūkstantmetį ir gal dar vieną kitą. O kur Dainų šventė, Valdovų rūmų atidarymas, Europos kultūros sostinės akcijos, fejerverkai, eitynės? Viskas vyks tuo metu, kada savo dantis šiepia nežinia iš kur ir kaip atsiradusi paslaptinga panelė krizė, kuri viską mums gadina, trikdo mūsų regyklos – Seimo darbą, dejuojama, kad trukdys tinkamai ir prabangiai pašvęsti, jai besišvaistant su dalgiu po puikiai vešėjusias, pinigais tręšiamas lankas. Šie metai bus nerūpestingo pinigų švaistymo atgarsis.
Kad visko būtų daugiau ir kad savo palapines ten galėtų išskleisti komercija, tie renginiai buvo sumanyti tarsi atskirai, be regimų jungčių, be susikalbėjimo, nors tai galėtų gražiai sutapti, susitelkti kaip įsidėmėtina visų metų šventė. Tokie renginiai dažniausiai gamina tik „žvaigždes“, per juos ar jų metu pasirodo daug iš viso to besimaitinančių diletantų ir beveik nieko, kas kyla iš savos kultūros, iš to, ką gali sukurti, parodyti mūsų meno kūrėjai, atlikėjai. Beje, nežinau, kas iš mano pažįstamų profesionalų kaip nors yra susiję su tais renginiais, ar atvykę svečiai tikrai pajus, jog jie yra ne kokioje nežinomoje šalyje, o Lietuvoje?
VEKS sumanė už nemažus pinigus užpirkti, įsivežti, išreklamuoti tai, kas jokio ryšio neturi su mūsų pačių sugebėjimais, kultūros išgalėmis, todėl tam ir kuriama speciali infrastruktūra, ignoruojant beveik viską, ką mes patys, mūsų kūrėjų bendruomenės, menininkai galime sukurti ir parodyti. Tokių mūsų paslaugų jau lyg ir nereikia, nes tai, kas vadinama kultūra, perima verslas, pramogos, kartais iš korumpuotų ar net kriminalinių padugnių naujai iškilęs „elitas“, diktuojantis savo madas ir skonį.
Tiesiog glumina toks viešai rodomas nepasitikėjimas savais kultūros ir meno kūrėjais, todėl ir atsiranda absurdiški gugenheimų projektai, milijoniniai Fluksus kolekcijų pirkiniai, idėjos, kilusios vieno ar kito įtakingo asmens galvoje, ignoruojant kūrybines bendruomenes. Jie tai gali, nes savo rankose turi valdžią ir žmonių pinigus! Todėl ir turime labiausiai kultūriškai nejautrų valdančiųjų elitą.
Kai nemaži pinigai paleidžiami skirtingais nesusisiekiančiais kanalais kai kam geriau, lengviau gali tais pinigais naudotis visokios įstaigos ir įstaigėlės, komisijos, tarybos ar šiaip apsukrūs vertelgos. Tai grynai šiuolaikinės lietuviškos istorijos. Kiek jau prirašyta ir prišnekėta apie VEKS, apie tai, kaip dėl kažko ten susipešė kelios moteriškės, kaip ieškoma ir vis nerandama, kur ir kam leidžiami milijonai, beveik nieko nežinome, ką ta komisija yra sumanius. Naujametis fejerverkas buvo reklamuojamas kaip ypatingas įvykis, nes jis būsiąs matomas net iš kosmoso gal tik tiems keliems aplink žemę erdvėlaiviu skrendantiems kosmonautams. Ir kas iš to? O patys vilniečiai tik iš tolo matė, kaip per keliolika minučių danguje sudega du milijonai, lyg, sakykime, viena nemaža biblioteka. Kieno kišenėse atsiduria kultūrai skirti pinigai?
Dar girdėjau apie kažkokius ten vamzdžius prie Mindaugo tilto, matau tokius po miestą išstatinėtus septynis sulipusius žalsvai geltonus lyg ir dramblio spermatozoidus, ant kurių užrašyta KULTŪRA. Iš tolo nieko ten nematai, reikia arti prieiti, kad suprastum, kas ten parašyta, kad paaiškintum tuo susidomėjusiam praeiviui.
Keista, bet aš daugiau žinau, kas ir kaip vyks Lince, kuris taip pat paskelbtas Europos kultūros sostine. Kažkaip negražiai pradėjome švęsti, minėti, gerbti savo šalies kultūrą, įtarinėti. Suprantu, ne apie tai manęs klausiate.
Kur kas būtų svarbiau kalbėti apie tai, ką palieka panašūs grandioziniai renginiai, kas tokia proga sukuriama, kaip jie suteikia tvarumo tiek praeičiai, tiek dabarčiai, kokia jų išliekamoji vertė, kas po tų, galima sakyti, komercinių turgų lieka. Ar tai galima padaryti be įžymių savų meno ir kūrybos profesionalų, vien tik vadinamųjų vadybininkų išmanymu?
Daug kas daroma tam savo šalies „imidžui“, t. y. kažkam, kas mus pamatytų net iš kosmoso, kad patvirtintų susigalvotą pasitapšnojimą sau per petį, jog esame „drąsi šalis“. Po to dažnai nėra ką pasakyti ar prisiminti, lieka tik daug šiukšlių ir išgertų butelių, susidaužiusių mašinų, abejotinų įslaptintų sąskaitų. Iš anksto negaliu teigti, jog ta Europos kultūros sostinė po visko taip ir atrodys. Bet kažkaip nesugebama oriai ir gražiai dirbti kokį nors gražų darbą.
Rimčiau galvočiau apie Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimą, ne pirmus metus veikiančią programą, kuri paliks ryškesnį pėdsaką mūsų kultūroje. Pirmiausia turiu mintyse su tūkstantmečio vardu leidžiamas knygas, iš kurių susidarytų nemaža biblioteka. Tai „komerciškai nepaklausūs“ veikalai: skelbiami istoriniai šaltiniai, tyrinėjimai, monografijos, tekstai, kai kurie net pačių tyrinėtojų dar neperskaityti ir kurie bus skaitomi daug metų, ne taip kaip vienadieniai skaitalai.
Štai čia ir yra tos istorinio kelio atodangos. Toliau kalbinama istorija, kuri beveik nekalbėjo lietuviškai, buvo nepasiekiama mūsų sąmonei. Tai stiprina nusimanymą, kad Lietuva buvo valstybė. Istoriniai šaltiniai į ją skatina pažvelgti kitaip. Juk savo praeitį įpratom vaizduoti beveik vien kaip okupacijų, pralaimėjimų, visokių skriaudų istoriją, pralaimėjimuose ieškodami didvyrių, o laimėjimuose išdavikų.
Štai kodėl, pasitaikius progai ir pasirodžius šiokiems tokiems pinigams, svarbu iš naujo pereiti visą savo šalies istorinį kelią, kuriame dar tiek daug atsišakojimų, šunkelių, nugriautų tiltų, sankasų. Tokią progą iš naujo pažvelgti į savo tūkstantmečio istoriją vis dėlto suteikia šis Lietuvos vardo paminėjimas.
Klausėt apie mano lietuviškumą. Tikrai esu lietuvis, nes kiekvieną rytą pabudus nereikia galvoti, jog, ačiū Dievui, juo dar vis esu, kad niekas manęs neperdirbo, kad dėl to niekam, jokiai partijai ar valdžiai neprivalau dėkoti. Negalvoju apie tai nei rašydamas, nei skaitydamas, nei Paryžiuje dairydamasis iš Eifelio bokšto, nei žvelgdamas į Temzės vandenis. Vadinasi, esu laisvas, gimęs lietuviu ir visur galintis juo būti visai pagal Jurgį Zauerveiną.
Niekam tai nė motais, išskyrus keletą totalitarinių valstybių, į kurias atvykus dar įdėmiai tikrinami dokumentai, nuotraukos. Prieš dvidešimt ar trisdešimt metų, išvykus į kokią Vakarų šalį, būdavom tenykščių apžiūrimi, stebimi, kaip mes atrodome, kaip kalbame, kaip valgome, kaip laikome šakutę ar peilį. Kas tu toks: sovietas ar lietuvis, lyg būtum eksponatas. O jeigu lietuvis, tai kas jis? Gal KGB slapukas? Dabar niekas ten neklausia, kas tu toks.
Beveik jau išnyko poreikis visur ir visada viešai identifikuoti save su kuo nors: tauta, partija, bendruomene, kalba, kultūra. Tai privaloma veikiant represiniams bei totalitariniams režimams, kad ir kokios spalvos jie būtų. Tokie režimai paprastai žmogui suteikia tam tikrą embleminį apibrėžimą, kuris neatitinka nei jo kultūrinės, nei tautinės ar asmenybinės savimonės, todėl asmuo visokiais būdais provokuojamas stiprinti savo kilmės vaizdinį, jį ginti arba slapstyti, ruoštis jį legalizuoti, įteisinti, apginti kartais net ginklu. Lietuviškumas tada reiškė gynybą, siekiant išsaugoti dar ir savo asmenybę, individualų santykį su kultūra, jos paveldu, kalba, šventėmis, religija.
Štai ir šiandien bandome atpažinti čečėnus, kurdus, tibetiečius, pažymėtus tam tikrais represiniais įdagais. Su jais pradedame solidarizuotis kaip lietuviai, taip pat patyrę tautinę priespaudą.
Praėjusią vasarą Anglijoje Ledburo poezijos festivalyje susipažinau su ten dalyvaujančių Sirijos poetų grupe. Jie papasakojo, jog režimui neįtinkantys poetai ten kastruojami. Dabar dažnai pagalvoju, kas galėjo nutikti mano pažįstamam sirų poetui, kai jis grįžo į savo šalį, ar nebus iškastruotas dėl to, ką mums papasakojo. Jis paženklintas, panašiai kaip anksčiau mes, išleisti į Vakarus. Mus taip pat kastruodavo, tik atimdami galimybę reikštis, kūrybiškai „veistis“. Vakaruose mūsų pažįstami vengdavo klausimų, kalbų, kurios galėtų mums pakenkti sugrįžus.
Juk lietuvis, lietuvybė, lietuviškumas buvo tam tikras pasipriešinimas režimui, net būdas suaktualinti savo asmenybę. Dabar gali neretai išgirsti, jog XIX a. ar sovietmečiu labiau buvome lietuviai nei dabar. Juk dokumentuose net rusiškai būdavau įrašomas „litovec“.
O tai reiškė skirtybę, tam tikrą persekiojimo įdagą, sakykim, kariuomenėje aš dažnai būdavau pavadinamas fašistu, banditu. Nežinojau, kaip apginti savo lietuviškumą toje brutalioje saldofonų aplinkoje. Kartais laikant rankoje užtaisytą automatą kildavo toks pasiutęs noras vieną kitą „palaistyti“ iš to ginklo. Žinoma, to nepadariau ir negalėčiau padaryti. Tas litovec visoj imperijoj buvo negeras, nes reikėjo kiek galima greičiau pasidaryti „tarybiniu žmogumi“.
Prisiminkime, kaip lietuvio figūra buvo mums patiems diegiama. Tai lietuvis su klumpėmis, šiaudine skrybėle, palaidais, juosta surištais marškiniais, tačiau labai siekiantis tapti tikruoju tarybiniu žmogumi, kuriam padės tautos sesės, o ypač didžioji motina Rusija: pavalgydins, aprengs savo drabužiu. Tas ikonografinis klumpėtas lietuvis, tarkime, dainų šventėse turėjo nešti raudonas vėliavas, vadų portretus ir už viską dėkoti, net ir už tai, kad dar gali avėti tom klumpėm.
Dabar neturiu dėl mano lietuviškumo man uždėtų persekiojimo, keršto, nuolatinės baimės, nevisavertiškumo, neapykantos pavalkų. Negalvoju apie automatą, o daugiau apie rašymą, eilėraščius. Dabar esu laisvas lietuvis, kuriam nereikia įrodinėti, kas jis yra ir kam priklauso. Aš galiu daryti, ką sugebu, ir niekas manęs dėl to neištrems, neareštuos, nepasmerks, neišvarys iš Lietuvos, jeigu aš pats dėl ko nors neišsivarysiu. Mane saugo, įsipareigoja, reikalui esant privalo apginti Lietuvos valstybė, kuriai esu patikėjęs savo lietuviškumo teisę. Dėl to man reikėjo savos valstybės.
Esame gana normalūs toje Europoje, tiksliau – vis labiau normalėjame. Nelieka mūsų veiduose sovietinio grimo, pagal kurį mus ten atpažindavo. Tas pirmasis atpažinimo etapas jau yra pasibaigęs, nei Berlyne, nei Londone, nei Paryžiuje niekuo nesiskiriame – nei savo išvaizda, nei tokiu išgąsdinto, lyg iš kalėjimo paleisto, sovieto žvilgsniu.
Tačiau savo viduje dar vis esame dėl ko nors netikri. Ar esame tie, kuo mus laiko, kaip atrodome? Dar vis jaučiamės gerokai išderinti, mus kamuoja tapatybės mįslė, kurią norime įminti pasitelkdami „pasaulį“, „Europą“, LDK, net egzotiškas religijas, kultūras, imituodami iš svetur parsivežtą popsą. Laukiame, kad kas nors pasakytų, kas mes esame. Arba traukiamės į save, kad nesugadintų mūsų romantinio įsivaizdavimo, mūsų ikonografinio lietuvio įvaizdžio su klumpėmis, šiaudine skrybėle valgantį cepelinus, kemšantį vėdarus, daugiau dainuojantį, o ne kalbantį.
Vienaip ar kitaip jau esame toje „Europos kultūroje ir literatūroje“, ne vien politikoje. Sakykime, dar niekad nebuvo taip verčiami mūsų kūriniai į kitas pasaulio kalbas, nebuvo tokio literatūrinio bendravimo, koks yra dabar. Tiesa, nėra to lemiamo žingsnio į pačias Europos intelekto viršūnes, kad vienas kitas autorius atsidurtų prestižiniame, dažnai minimų rašytojų sąraše. Kažkaip mažoka, ar ne? Vis nesukuriam kokio nors pasaulinio skaitalo ar skandalo, nors ir stengiamės.
Tas domėjimasis vienu kitu autoriumi dažniausiai yra trumpalaikis ar net komercinis, paviešintas mugėse, per privačias pažintis ir pan. Bet svarbiausia – jau esame žinomi. Pirmiausia turėtume būti įdomūs patys sau, tada ir kitiems būsime įdomūs. Kažkodėl vis nemokame įdomiai skaityti savų kūrinių.
Europos dvasia dar nėra išsisėmusi. Joje visko yra, tik reikia mokėti pasirinkti, nesivežti iš ten visokių atliekų. Juk štai per nepilnus du dešimtmečius pasidairę po kitas šalis gerokai atkutome.
O konformizmas, kad ir kaip jį vadintume, visada bus aktualus, tiktai jis keičia savo spalvas, vaizdinius, pavidalus. Ypač jis svarbus mums, dar vis neatsigaunantiems po priverstinio prisitaikymo gyventi labiausiai nelaisvoje valstybėje. Tie konformistiniai įgūdžiai tokie gajūs, kad ir šiandien vis reiškiasi kaip prašapusios sistemos palikimas. Vis aiškinamės ir aiškinsimės, kas jis toks yra. Ir aš čia neką paaiškinsiu.
Šiaip prisitaikymas yra natūralus ir net būtinas, pradedant amebomis, vabalais, grybais, augalais, laukiniais ir naminiais gyvūnais ir baigiant žmogumi, taip pat ir rašytojais, neišskiriant nė manęs. Gamtoje didžiausi konformistai yra uodai, blakės, žvirbliai, pelės, katinai, kultūroje – šiuolaikinės „žvaigždės“, bėgiojantys iš partijos į partiją politikai.
Taip veikia bene gyvybingiausias biologinio bei socialinio išlikimo dėsnis tiek gamtoje, tiek žmonių bendruomenėse. Prisitaikoma kalėjime, kasdieninėje buityje, šeimoje, buvo prisitaikyta gyventi sovietinėje sistemoje. Kitas dalykas: ar buvo susitaikyta?
Štai čia ir yra ta skiriamoji riba tarp konformizmo ir sugebėjimo išlikti tam tikromis nepalankiomis sąlygomis, pagaliau susitaikant su sistema, kada jau kaip savi priimami jos įvaizdžiai, ženklai, toleruojamos bei šlovinamos represinės priemonės, tikintis visokeriopos naudos ir pan. Sovietmečiu buvo susitaikoma ir kultūroje, mene, literatūroje, skatinant susigyvenimą su ja, neišeinant iš tam tikrų nustatytų ribų. Buvo leidžiama „gerinti“ sistemą, į ją įmontuoti tariamą žmogiškumą, gerumą, nuoširdumą, lyg ir priimtinus, tačiau prisitaikymui ir susitaikymui palankius dalykus, nekeičiant jos represinių pamatų.
Konformizmas yra vienas parankiausių būdų valdyti, todėl išrandama labai daug būdų, kaip tai daryti. Buvęs režimas ypač siaurino bet kokio pasirinkimo galimybes. Beveik viską reikėdavo gauti, kartais net muilo, cukraus, jau nekalbant apie galimybę išleisti knygelę. Tas vadinamasis deficitas būdavo dirbtinai sudaromas, kad žmogus net buityje visą laiką būtų nuo ko nors priklausomas. Aukščiausia prisitaikymo forma buvo nomenklatūrinis kolaboravimas, kurio šiandien taip kratosi ne vienas buvęs to meto veikėjas, besisprausdamas į Seimą ar naujas partijas. Ar vėl nenaudojami tie patys įgyti įgūdžiai prisitaikyti prie naujo valdančiojo elito?
Gana sunku atskirti vieną nuo kito tris dalykus; prisitaikymą, susitaikymą ir kolaboravimą. Pastarasis yra jau aktyvus konformizmas, atvirai remiantis represines režimo struktūras. Čia jau kita kalba. Tikriausiai dabar nei kultūroje, nei mene nėra tokio represinio kolaboravimo, reiškiasi tik pataikaujantieji vienai ar kitai partijai, politinei krypčiai, prisitaikantieji prie vyraujančių, sėkmę lemiančių autoritetų ar tiesiog prie apsukrių manipuliatorių, reklamos, žiniasklaidos standartų.
Čia nematau didelės tragedijos. Koks trečdalis gyventojų visada ir prie visko prisitaiko. Kitas dalykas – ar mes turime iškilių asmenybių, ar tokius žmones pastebime, ar juos laikome autoritetais vienoje ar kitoje srityje? Įsigalėjo toks ironiškas žvilgsnis net ir į tai, dėl ko turėtume tik džiaugtis. Reikėtų kalbėti apie daugumą užvaldžiusį keistą kompleksą, kurį būtų galima pavadinti antikonformizu, kai visokiais būdais demonstruojamas savarankiškumas, kad kas nors nepagalvotų apie norą su kuo nors susitapatinti, laikyti autoritetu, jau kartais kratomasi net tautinės tapatybės.
Visa tai kyla iš kažkokios keistos negalios, nepasitikėjimo savo jėgomis, valios stokos, lyg ir nebūtina kokia nors vieša laikysena. Tas infantilizmas neretai demonstruojamas kaip ypatinga būsena be jokių projekcijų į kultūrą, visuomenę. Išrastas toks apsauginis šarvas beveik prieš viską – vadinamoji šventa ir neliečiama saviraiška, kuri visiškai užgožia atsakingo asmens sampratą.
Įsigalėjusi komercializuota spauda, leidybinis biznis gerokai iš mūsų sąmonės ištrynė bei užgožė misijinį rašto, spausdinto žodžio vaidmenį, prisitaikoma prie ėmusio dominuoti vulgaraus, kriminalizuoto skonio.
Čia turiu mintyse rašymą kaip ypatingą veikimą, kuris pasidaro aktualus, kai ištinka įvairios krizės. Šiais metais laukiame finansinės krizės, prie kurios daug kas neprisitaikys, sako, kad nerašys, eis į statybas, plauti indų. Tai irgi neblogai, jeigu rašymas buvo tik tam tikrų užsakymų vykdymas, galvojant apie atlygį.
Ar kas nors galvojo apie atlygį rašydamas į Sąjūdžio spaudą?
Kartais sunkmečiai ir katastrofos nuvalo žodį, kuris tampa svarbiausia vertybe. Niekam nelinkiu to, ką čia sakau. Bet žymiausia klasika sukurta sunkiais laikais, kada rašto žodis buvo menkai arba visai neatlyginamas, nebent kalėjimu, ir laisvas nuo prisitaikymo.
„Metų anketa“. Rimantas Vanagas, Jonas Mikelinskas
2008 m. Nr. 10
1. Artėja 2009-ieji – Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetis. Kokias mintis žadina Lietuvos nueitas kelias? Koks ir kas esu aš, lietuvis, dabar?
2. Kokie esame Europos kultūroje ir literatūroje? Ar turime dvasinių resursų būti saviti, įdomūs patys sau ir kitiems? Ar pačios Europos dvasia tebėra didinga?
3. Kaip gyvenate kiekvieną savo dieną? Ar kūrybinį darbą lydi socialinio saugumo jausmas, o gal atvirkščiai – baimė ir nerimas dėl ateities?
Rimantas Vanagas
1. Rašydamas kai kokius dalykėlius iš Lietuvos praeities, šiek tiek plačiau praskleidžiau istorijos širmą, pirmiausia pats sau. Susirasti šaltiniai, ypač šviežiausi, šokiravo: bravūra, cinizmas, tyčiojimasis iš žymių asmenybių, pigūs šou elementai, tokie būdingi šiandienos žiniasklaidai, kultūrai ir apskritai bendravimui, prasiskverbę ir į šią, sakyčiau, patriotinę, netgi šventą sritį. Žeminama, išjuokiama visa, kas susiję su mūsų protėvių buitimi, morale, papročiais, tikėjimu, raštu… Kas mes buvome? Apskretę, bedančiai, beraščiai pagonys, mažaūgiai sausumos piratai, žiauresni už kaimynines gentis, amžinai alkani – neturėję net kuo kačių išpenėt…
Koks pražūtingas tas noras žūtbūt atkreipti į save dėmesį! Jam neatsispiria net garbūs mokslininkai – ko jau benorėti iš šmaikščialiežuvių, aštriadančių literatų ar storaodžių, godžiai į asmeninį krepšį „grybaujančių“ politikų!..
Gera žinia iš istorijos nereikalinga, kaip ir iš dabarties – ji neperkama…
Galimas daiktas, čia pagalius vis dar kaišo ir marksistinė istorijos mokykla, įkalusi kietą mietą, jog pasaulis vystėsi tik viena kryptimi – nuo primityvaus iki tobulo, t. y. nuo akmens amžiaus iki visuotinai idealaus komunizmo. Šitaip galvojant (ir pamirštant, jog dažnas istorijos tarpsnis nestokojo savų vertybių, nebūtinai menkesnių už šiandienines), iš tiesų visa, kas buvo praeityje, tėra apgailėtini mažmožiai…
Antrasis liūdnokas mano „atradimas“ – tekstai apie Lietuvos praeitį putoti, slenkstėti, duburiuoti – ir nepaprastai nenuoseklūs, ypač lietuvybės požiūriu. Painiojamos elementarios, iš principo skirtingos sąvokos: su lietuvybe mažai ką bendra turėjusi LDK – ir tarpukario Lietuva, ne iš gero gyvenimo modeliavusi vientautę, vienkalbę valstybę… Netiesusi stipriai sukniedytų tiltų tarp abiejų valstybių, tik priaudusi romantikos, geidžiamybės gijų, kaip ugnies vengiant pačių opiausių temų, problemų – ir palikusi kelių šimtmečių spragą mūsų kultūroje, savimonėje. Nes juk nepatriotiška, ideologiškai nepriimtina pripažinti net ir tai, kas matoma ir plika akim – kad nei Gedimino, nei Algirdo, nei Vytauto, nei juo labiau vėlesnių laikų Lietuva tautiniu požiūriu nebuvo vienalytė!
Dėl elementarios logikos nepaisymo susivelia, žvejų terminu tarus, baisios „barzdos“ – ir pabandyk jas, vargšas skaitytojau, išpainioti! Pvz., Vytautas „tradiciškai“ vaizduojamas kaip amžinas perbėgėlis, žemaičių pardavikas, nors bėgti lyg ir nebuvo nuo ko. Taip, bėgo pas kryžiuočius, kad kartu sumuštų suįžūlėjusius gentainius ar Rytų kaimynus, bet lygiai taip pat bėgo pas Rytų kaimynus, kad su šių parama „pamokytų“ lenkus ar kryžeivius. Vytauto genijus – diplomatinės manipuliacijos, žarijų žarstymas svetimomis rankomis, pergales panaudojant savo bei artimųjų interesams. Ir taip elgėsi ne jis vienas! Tokia buvo anų laikų taktika, tokia ir visa LDK, sudurstyta iš to, ką pavyko nugvelbti ne tik lietuviams, bet ir jų laikiniems sąjungininkams.
Ir juo toliau brendi į istorijos tankmę, juo daugiau tyko žabangų! Kol ganėtinai prisikankinęs supranti, kad lietuvių „okupantų“ kilniadvasiškumas užkariautose šalyse – vien gražus mitas, nes lietuviškai kalbančių lietuvių LDK teritorijoje – lašas jūroje! Lietuvos ekspansija vyko visai kitom formom, kitu lygmeniu. O jei šitaip, kaip galima priekaištauti, girdi, mūsų kunigaikščiai nesugebėję „deramai“ kolonizuoti svetimų kraštų, skleisti savo kultūros ar juo labiau kalbos – nes buvę pernelyg užsiėmę karyba?.. Švelniai tarus, keistas, lengvapėdiškas toks priekaištas!
Fenomenalusis kalbos brangakmenis blyksi netikėčiausiais kontrastais, paradoksais. Rimti vyrai rimtais veidais įrodinėja, kad kalba – tautos egzistencijos, tapatumo pagrindas, ir aš jais tikiu. Netgi istorikai nepraleidžia progos neprikišti Algirdui, Daumantui, kitiems lietuvių kunigaikščiams dėl jų surusėjimo, „supravoslavėjimo“. Bet kodėl pro teoretikų pirštus kaip vanduo praslysta ano meto realybės suvokimas? Gal, sakau, šitie mokslo vyrai žino paslaptį, kaip saujelės saviškių kalba susišnekėti su tūkstančiais, milijonais kitakalbių žmonių, valdyti juos? Tėra tik vienas įrodymas, jog Vytautas ir Jogaila dar mokėjo lietuviškai – kai Lucko pilyje 1430-aisiais persimetė žodžiu kitu, kad jų nesuprastų lenkai…
O į kokį „stalčiuką“ sukišti LDK didikus, kurių daugelis jau nuo XV a. nebekalbėjo tėvų kalba, bet jautėsi esą dideli Lietuvos patriotai ir laikė save lietuviais? Kokiai tautai priskirti tuos LDK piliečius, kurie kalaviju ir išminties, intelekto galiom gynė Lietuvą, dalyvavo sukilimuose prieš Rusijos imperiją? Antai po 1863-iųjų pralaimėto sukilimo iš pabėgėlių Paryžiuje susikūrusioje lietuvių atstovybėje (oficialiai – „Lietuvių delegacijoje“) iš dvidešimt dviejų narių tik keletas bemokėjo lietuviškai…O Adomas Mickevičius, Czesłowas Miłoszas, Oskaras Milašius, didžiavęsi savo „lietuvišku krauju“, laikę save lietuviais, tačiau dėl kalbos mūsų pačių priskiriami kam tik nori – lenkams, prancūzams, tik ne lietuviams…
Ir štai mes prieiname liepto galą. Nes tauta (nekalbant jau apie valstybę!), jos kultūra, pagaliau pati tautiškumo samprata – ne iš dangaus nuleista formulė, marmurinis stulpas, bet gyvas, kintantis organizmas ir procesas. Na, žydų tuo neapkaltinsi: kad ir kokioj pasaulio šaly jie gyventų, kokia kalba kalbėtų – žydas yra žydas! Šį pavyzdį ypač aktualu prisiminti dabar, kai vis daugiau lietuvių, vos iškėlusių koją iš tėvynės, nebenori, net gėdijasi prisipažinti esą lietuviai. Gi tam tikrų apklausų duomenys (jie kažkodėl per daug neviešinami) byloja, jog šiandieninę Lietuvą kritiniu atveju labiau pasiryžęs ginti ne lietuvių, o kitakalbis Lietuvos jaunimas…
Aktualizuoti Lietuvos istoriją, lanksčiau vertinti daugelį ginčytinų dalykų, drąsiau apsispręsti verčia ir kitos realijos, kiti „iššūkiai“. Jau akivaizdu, jog net senųjų laikų istorija rašoma mūsų dienomis, ir su įkarščiu! Tuo nesunku įsitikinti, kai pavartai naujausius kaimyninių šalių (lenkų, gudų, rusų, ukrainiečių) istorikų darbus. Tautinis atgimimas, Rytų Europoje laužu įsiplieskęs vos prieš dvidešimt metų, pakurstė naujus interesus ir naujas aistras. Įsijaučiama (nusivažiuojama) iki nesąmonių, tačiau bendra tendencija aiški: mes būsime tokie, kokius save apginsime kovodami jau nebe ietimis ar kalavijais, bet aštriu protu ir gerai nusmailintomis plunksnomis! Mūsų istorinės erdvės ir dvasinės teritorijos bus tokios, kokias sugebėsime argumentuotai apibrėžti ir pateikti solidžiose enciklopedijose, istorijos vadovėliuose, įteigsime jaunajai kartai.
Mes patys, ir niekas daugiau, turime ir privalome nuspręsti, kas buvome, esame, būsime: tik Lietuvos žiedadulkės, sėklos kitų kraštų sodams ir laukams apvaisinti, patręšti? O gal, kukliai pakraipę galvas, vis dėlto pastebėsime ir tai, jog didžiausia, reikšmingiausia, dramatiškiausia, herojiškiausia Lietuvos ekspansija įvyko ne viduramžiais, bet XIX a. pabaigoje–XX a.? Nors pasaulio enciklopedijos nurašyti kaip mirštanti tauta, prisikėlėme iš mūrų ir sielos griuvėsių, išsiveržėme iš galingų kaimynų letenų ir tapome nepriklausoma, moderni Europos valstybė? Su lietuviškai kalbančiais didmiesčiais ir mažais miesteliais? Vakarykščiai artojai žemėtomis panagėmis atsiėmė patį brangiausią, gyvybiškai svarbiausią savo istorinį, etninį paveldą, nors ir su baisiais nuostoliais bei kančiomis (okupacija, tremtis, pokaris) pagaliau „sukomplektavo“ šalį su amžinąja sostine ir vartais į Baltiją – dabar jie kaip niekad savi, lietuviški!
Tik vis mums kažko gėda, nedrąsu, negana, ką turėjome ir turime, laimėjome ir laimime…
Galbūt tūlas istorikas, perskaitęs šiuos pamąstymus, tik pasiraukys: paistalai, publicistika! Kaišioja kas netingi snapus į specialistų tvenkinį ir tik drumsčia vandenį, klaidina visuomenę… Tačiau kas nuginčys, kad istorija – ne vien kaulų, šukių ir metraščių (daugiausia, beje, svetimų) menas? Kad istorikas taip pat kūrėjas ir daug ką lemia jo pozicija, nuojauta, meilė ar nemeilė, išankstinis nusiteikimas, asmeniniai įsitikinimai? Kad kiekvienas mūsų tam tikru atžvilgiu taip pat istorikas, nes turi savo supratimą apie praeitį, o gera idėja ar įžvalga amžių ūkanose gali tapti ir idėja, įžvalga ateičiai?..
Kodėl šia proga neprisiminus iš ūkanotų Šveicarijos viršukalnių ir lietuviškų pievų miglos išnyrančio Juozo Ereto:
Turime veikti vietoj tų, kurie tapo gyvi palaidoti; kurie tapo vergais pinigo, malonumų ir geidulių, kuriems dingsta gimto krašto ateitis.
Nes jei nenušviesime pasaulio tikinčios ir mylinčios širdies šviesa, tai paliksime jį griuvėsių tamsoje.
Neužtenka tyrinėti, privalome mąstyti…
Kartu su protu turi būti lavinama ir mūsų siela, ir charakteris…
Mažoms valstybėlėms, tegu ir garsioms praeitimi, tačiau tik besipainiojančioms po galingųjų kojom, nūnai vis primenama: demokratinei valstybei netinka liaupsinti savo imperinių užkariavimų bei jų herojų, skleisti faktų, skatinančių tautų nesantaiką, valstybių priešpriešą… Tačiau patys pasaulio galiūnai ir šiandien mėgaujasi, didžiuojasi kadaise smurtu užgrobtom teritorijom bei neįkainojamais trofėjais, tuos laikus įvardija kaip aukso amžių. Nesenų viešnagių Prancūzijoje ir Maskvoje metu netikėtai įsitikinau, jog netgi šios daugeliu požiūrių tolimos šalys vis dėlto yra ir smarkiai panašios, būtent: kovinės šlovės muziejais ir paminklais, pompastiškais veteranų paradais, pergalėms skirtomis šventyklomis ir arkomis, maršalų kultu…
Tai gal, sakau, šiame fone ir lietuviui ne gėda būtų prisiminti, kad ir prie jo protėvių kojų nuolankiom pozom klūpojo kitų šalių princai ir kunigaikščiai, karaliai ir karvedžiai?
Netgi visiems laikams nukėlę savąją kovinę šlovę į nenumaldomai tolstančią praeitį, ar turime teisę ją pamiršti? Manau, jog tikrai ne. O jeigu šitaip, kas pasakys, kodėl iki šiol nepastatėme monumento net deimantinei savo šlovei – Žalgiriui – įamžinti? Kodėl mes beveik ničnieko nežinome apie kitas stambias savo protėvių pergales, net filmų, istorinių romanų, dramų apie jas taip mažai teturime? Štai ukrainiečiai pleškina sakmes dideliems ir mažiems apie lietuvių pilis ir kunigaikščius, pirmiausia apie Švitrigailą, o gudai plėšia iš mūsų rankų net LDK, net Vytį…
Ukrainoje, Ostroge, mačiau viduramžių pilies liekanas. Jos šeimininkas didysis etmonas Konstantinas Ostrogiškis Oršos mūšyje su 30 000 LDK karių sutriuškino 80 000 maskvėnų! Iš Anykščių kilęs istorikas Tomas Baranauskas šį mūšį apibūdina kaip „didžiausią Lietuvos karinę pergalę prieš Rusiją“, „užmirštą rytų Žalgirį“ ir 1514 m. rugsėjo 8 d. linkęs priskirti prie svarbiausių Lietuvos istorijoje datų…
Dar legendinis 1605 metų Salaspilio (Kirchholmo) mūšis, kurio aidai nusirito per visą XVII a. pradžios Europą? Tai buvo tikras karo meno šedevras, sukurtas Lietuvos didžiojo etmono, vieno žymiausių Europos karvedžių Jono Karolio Chodkevičiaus: 4000 lietuvių (jų pulkuose buvo tik 200 lenkų) sutriuškino 14 000 švedų kariuomenę! Mūšio baigtis buvo tokia: žuvo apie 9000 švedų ir… 100 Rygos gynėjų lietuvių.
O to paties didvyrio vadovaujamų 70 000 Žečpospolitos karių apgintas Chotinas, kai juos puolė 220 000 turkų? Net pačiame Chotine šiandien kažkodėl niekas neskuba aiškinti, kas iš tiesų atrėmė tą grėsmingą laviną – paminklas vaizduoja ką nori, tik ne LDK karį ar karvedį…
O dabar? Pasauliui pelningai demonstruojame sovietmečio paminklus, tačiau kaip savo valstybės svečius supažindiname su pokario rezistencija – visoj Europoj unikaliausiu, dešimt metų trukusiu žūtbūtiniu pasipriešinimu sovietų okupantams?..
2. Kultūros, literatūros savitumų, apskritai dvasios resursų, potencijų, galimybių turime kur kas daugiau, nei kartais manome, įsivaizduojame. Deja, pernelyg lengvai pasiduodame svetimoms įtakoms, menkaverčiams standartams, norui greitai užsidirbti, liokajaus įpročiui patikti, įsiteikti… Metas susivokti, kad kultūros turime ne tiek, kiek jos nusiperkame, bet kiek patys joje dalyvaujame, ją kuriame. Netgi tikrai nemažas kultūrai skiriamas lėšas mieliau atiduodame atvažiuojančioms „žvaigždėms“, vienkartiniams renginiams, fejerverkams, „paukščiukams“, užuot nuosekliai rėmę kasdienį darbą, kūrybą, geranoriškai, pasiaukojamai kultūros procesui įtaką darančius žmones. Jie dabar labai dažnai paverčiami prašinėtojais, apgailėtinais skurdžiais – tiesiogine prasme. Tai ypač akivaizdu gyvenant mažame miestelyje.
Nežinau, gal ir nėra geresnės formos kultūrai palaikyti kaip projektai, bet dabar įgudusios rankos neretai pasinaudoja jais nelyg pieno melžimo aparatais… Didžiulės sumos nueina ne gabiesiems, darbštiesiems, o gudručiams ir apsukruoliams.
3. Gal greičiau atvirkščiai…
Jonas Mikelinskas
1. Tūkstantis metų! Tai daug ar mažai? Kai tau pačiam jau kone devyniasdešimt metelių, kurie prašvilpė tarsi per trumpą – tik marga įvykių – sapną, tas tūkstantis atrodo juokingai menkas. O amžinybės požiūriu tiesiog pasigailėtinai menkas. Tik tuomet jis įgyja tikrąjį savo dydį, reikšmę, prasmę ir veidą, kai suskirstomas įvykiais – karais, badais, marais. Gimimais, gyvenimais ir mirtimis. Ir ypač tomis fatališkomis klaidomis, kurių galima buvo išvengti. Galima buvo išvengti ir arkivyskupo Šv. Brunono Bonifaco žūties 1009 m. kovo 9 dieną, ir Lietuvos gimimas mūsų ir pasaulio sąmonėje nebūtų susietas su mirtimi. Be abejo, šis kraupus įvykis turėjo įtakos ir Lietuvos istorijos pradžiai. Juo labiau, kad jis netrukus aplipo ir kitais garsiais, bet vargu ar vien garbę ir šlovę darančiais faktais – tarpusavio kovomis, sąmokslais, nužudymais, išdavystėmis, svetimų žemių užkariavimais… Ir jie, tie įvykiai ir faktai, šiandien iš naujo domina mūsų istorikus. Ypač tuos, kurie, vadovaudamiesi vakarietiška istorijos mokslo metodologija, pasišovę tą istoriją ne tik patikslinti, bet ir perkurti. Todėl, kai kurių piliečių nuostabai, o kai kurių ir džiaugsmui, atsiranda ir tokie istorikų-novatorių iš praeities gelmių ištraukti perlai – „lietuviai niam-niam tauta“, o „Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas šunsnukis“.
Pabrėždami senovės lietuvių agresyvumą, negabumą, tamsumą, žiaurumą, atsilikimą, jie, atrodo, siekia ne tik apvalyti istorijos mokslą nuo romantinių šiukšlių, kiek įrodyti savo mokslingumą bei atkreipti Vakarų ir kaimynų dėmesį.
Kai susiduri su tokiais ir panašiais ne tiek tiesos, kiek naujo žodžio istorijos moksle ieškotojais, su panieka ir įtarumu žvelgiančiais į mūsų praeitį, maga jų garsiai paklausti: „Ponai naujo žodžio istorijos moksle ieškotojai, ar esate kur nors pasaulyje suradę kitą tautą, kuri galėtų jums pasiūlyti Knygnešių ir Vargo mokyklos Epopėją? Epopėją, kuri kruviniausiuose carinės spaudos draudimo gniaužtuose išsaugojo mūsų gimtąjį žodį, Lietuvos dabarties ir ateities garantą. Paklausykite, išgirskite, susimąstykite ir įsisąmoninkite – tauta, kančiose sukūrusi tokią Epopėją, kuri liudija nemarią jos dvasią, yra bene vienintelė po saule.
Tokias ir panašias mintis man žadina Lietuvos nueitas kelias. O į klausimą: „Koks ir kas esu aš, lietuvis, dabar?“ galiu drąsiai atsakyti: esu tas, kuris niekada nesigėdijo ir dabar nesigėdija, jog yra lietuvis, kaip gėdijosi ne vienas mūsų seimūnas. Ypač 1992 metais, pralaimėjęs rinkimus į Seimą. Ir ne tik nesigėdiju, kad esu lietuvis, bet ir stengiuosi pagal išgales tai patvirtinti. Ir ne tik žodžiais, bet ir darbais. Įsitikinęs, kad ir mano daug darbo, laiko ir atsidavimo pareikalavusi studija „Teisė likti nesuprastam, arba Mes ir jie, jie ir mes“, publikuota 1996 m. žurnale „Metai“ ir ypač 2004 m. išleista knyga „Kada KODĖL taps TODĖL“, tai įrodo. Beje, čia turiu prisipažinti, jog kartais sunerimstu, kad tasai mano patriotizmas neišsigimtų į šovinizmą. Ypač tada, kai, kažko suirzęs ar net susipykęs pats su savim, kiaušinu Gedimino prospektu ar kuria kita Vilniaus miesto gatve ir mane iš visų pusių apstoja anglicizmai, dygstantys it nuodingi grybai po lietaus. Tada aš linkęs net pateisint bulvarinį dienraštį „Lietuvos rytas“, kuris skrupulingai fiksuoja ne tik rasistinius lietuvių išpuolius, bet ir demaskuoja britų turistus, atvykusius į Vilnių nusišlapinti prie Prezidentūros arba tam pačiam gamtos reikalui panaudojančius Latvijos Laisvės paminklą Rygoje. Iš minėto dienraščio puslapių sužinojęs, kad Rygoje prie Laisvės paminklo buvo policijos sučiupti net devyni sugyvulėję anglai, liežuvis neapsivertė pasmerkti Latvijos krašto apsaugos ministro M. Sieglinio, pratrūkusio žodžiais: „Kiaulės tie anglai. Tiesiog nevalyva, kiauliška tauta.“
Žodžiu, angliškoji demokratija, kur pabrėžiama žmogaus teisė, o pamirštama jo pareiga ir atsakomybė, išlaisvina ne tik žmonių iniciatyvą, bet ir gyvuliškus instinktus.
2. Europos kultūroje ir literatūroje kol kas vargu ar esame didesni, garsesni nei pavėlavę Sigmundo Freudo LIBIDO iliustratoriai. Bent jau toks susidaro įspūdis, kai susipažįsti su tais mūsų rašytojų kūriniais, kurie jau pateko į Europos Sąjungos knygų rinkas. Todėl abejotina, ar tų kūrinių meninė vertė gali būti didesnė už geresnius socialistinio realizmo metodu sukurptus opusus, iliustruojančius pagrindinius marksizmo-leninizmo postulatus.
Kita vertus, kažin ar tokia jau didelė garbė būti žinomam Europos kultūroje ir literatūroje, kurias ilgą laiką darkė ir žemino jos žymiausių kūrėjų bei kritikų liaupsės Sovietų Sąjungai ir ypač tironui Stalinui. O ir šiuo metu, kai ten įteisinamas žmogaus išsigimimas ir estetizuojami iškrypėliškumą liudijantys faktai (pvz., gėjų ir lesbiečių judėjimai bei santuokos), ir kai visa tai atsispindi literatūroje tarsi pažangus reiškinys, kai viską lemia nežabota reklama ir nieko bendra su menu neturintys šou, Europos kultūra ne tik nebeatlieka ankstesnio vaidmens, bet ir atsidūrė avantiūristų valdžioje. Nedidelė garbė ten įsitvirtinti.
O galvodami apie dvasinius resursus, leidžiančius būti savimi bei įdomumą patiems sau ir kitiems, turėtume įsisąmoninti, kad pirmiausia būtina stengtis save sudominti. Jei būsime įdomūs sau, sudominsime ir kitus. Kūrėjas, kuris nusigręžia nuo savo šalies būties, jo problemų, ignoruoja savo tautiečius, jų gyvenimo būdą, negali tikėtis ilgalaikės sėkmės. Apie dvasinius resursus būti savimi, atrodo, negali būti rimtos kalbos, kai kone kiekvieną dieną susiduriame su besaikiu lietuvių pataikavimu užsieniui, abejingumu gimtajai kalbai ir kultūrai, kai jaunimas kraustosi iš galvos dėl menkaverčio popso ir visokių eurovizijų. Jeigu taip elgsimės toliau, nesusitupėsime ir turėsime tokią valdžią, kuriai daugiau rūpi užsienio reikalai negu nešvarūs savi marškiniai, mūsų laukia liūdna ateitis.
Dabar, kai Briuselis ir Strasbūras išdidžiai nusisuka nuo amžiais patikrintų ir patvirtintų krikščioniškųjų vertybių, garsiai kalbėti apie didingą Europos dvasią tas pats, kaip pakaruoklio namuose užsiminti apie virvę. Beje, prie tos didingos Europos dvasios laidotuvių lemiamai prisidėjo ir suabsoliutinta pagrindinė liberalizmo nuostata – žmogus turi teisę. Teisę, kurioje it akmuo vandenyje dingsta atsakomybė ir pareiga.
3. Kaip gyvenu kiekvieną savo dieną? Gyvenu galvodamas ne tiek apie dabartį ir ateitį, kiek apie praeitį, vis sunkiau keltis rytais iš lovos, kovoti su nieko gera nežadančiomis mintimis bei skepsiu ir pasodinti save prie rašomojo stalo. O ir įsitaisius prie balto popieriaus lapo – kompiuteriu pasinaudoti neleidžia inercija – rašiklį dažnai iš rankų išmuša nenumatyti rūpesčiai, nepadaryti darbai, neatsakyti laiškai. Na, žinoma, komforto nesuteikia ir šuniškai prisitaikantys prie kintančio mentaliteto, bet neprognozuojami sapnai. Šitokioje buitinėje ir mentalinėje atmosferoje ne taip lengva ir paprasta ridenti kasdienybės akmenį į kalną ir nepulti į paniką, kai tas akmuo tau iškrečia eilinę šunybę. Visa laimė ir paguoda, kad galva, ačiū Dievui, dar nestreikuoja, neišeina iš rikiuotės. Net ir tada, kai viename inkste pabunda akmuo ir pareikalauja didesnio dėmesio sau. Ir, ko gero, toji galvelė man tarnauja neblogiau nei prieš dešimtmetį ar dvidešimt metų. Neretai dar pakiša mintį, kad tie pagarsėję nūdienos žodžio ir tulžies meistrai, kuriems neduoda ramiai miegoti ir seksą medžioti agresyvus senių marazmas, Dievo padedami sulauktų mano metų ir savu kailiu įsitikintų, kad ir iš suvaikėjusio senio galima daug ko pasimokyti. Na kad ir taip visiems šiuo metu reikalingos kantrybės eiti savo keliu ir būti savimi, nors ir lieki nesuprastas. O tokia dalia seniams tenka neretai. Neišvengiau ir aš jos. Pagalvojau apie tai ir prisiminiau, kaip prieš kelerius metus padariau bene reikliausią ir teisingausią išvadą: jeigu save laikai geru, ištikimu Lietuvos patriotu, neplanuok savo ateities, nes nežinai, kokią staigmeną ar išdaigą likimas tau iškrės ir visus tavo planus sudarkys ar net privers juos atidėti neribotam laikui. Taip man atsitiko su žydais. Dar pačioje mūsų Atgimimo pradžioje, kai visa Lietuva springo džiaugsmo ašaromis bei laisvės euforija, Wiesenthalio instituto iniciatyva po pasaulį buvo paleista skraidyti „antis“ – „Lietuva žydšaudžių tauta“. Girdžiu arba skaitau ir netikiu nei savo ausimis, nei akimis: tauta, kurioje vokiečių okupacijos metu atsirado šimtai žydų gelbėtojų, nors už tai jiems grėsė mirties bausmė, – žydšaudė. Baisu, klaiku net pagalvoti. Tarsi Lietuva pati būtų tą žydų naikinimą parengusi ir organizavusi. Per pasaulį eina garsas, o mūsų valdžios viršūnėse – tyla. Baili tyla. Kur Sąjūdžio, kur Nepriklausomybės dvasia? Man, kaip to meto liudytojui, ir žinant, kad iš gausaus mano draugų bei pažįstamų būrio neatsirado nė vieno lietuvio, susitepusio žydų krauju, išskyrus vieną kitą kerštu apsikrėtusį prašalaitį, kraupu ir nesuprantama buvo tai girdėti. Bet kraupiausia ir keisčiausia, kad šis absurdiškas kaltinimas niekam neužkliuvo. Nei valdžiai, nei kokiai partijai, nei Bažnyčiai, nei kam nors kitam. Bent viešai. Tiesa, kartais jautresnėje tiesos žodžiui spaudoje tuo klausimu pasirodydavo vienas kitas straipsnis, bet jis būdavo ne tiek poleminis, pagrįstas faktais, blaiviais teiginiais, moksliškomis išvadomis, kiek pasižymintis sovietinei spaudai įprastais „atkirčiais“. Tokie straipsniai „atkirčiai“ negalėjo turėti rimtesnės įtakos bei vertės svarbiai problemai aiškinti bei analizuoti. O norint lietuvių–žydų santykius aiškinti iš esmės, rimtai polemizuoti, moksliškai pagrįsti vieną ar kitą teiginį, savo teisumu įtikinti skaitytoją, būtinas ir rimtas pasirengimas, atitinkamos studijos, reikalaujančios daugelio dienų ir savaičių moksliniam akiračiui plėsti. Kas viso to galėjo imtis? Ryžtis aukoti savo laiką, ramybę, sveikatą, lėšas? Dar ir kokia rizika būti nesuprastam. Juk polemizuoti su Wiesenthalio institutu yra tas pat, kaip polemizuoti su pasauliniu sionizmu. Tad sunku buvo tikėtis, ar kas tuo jautriu, sudėtingu, pavojingu darbu užsiims, ar ryšis per praeities ir dabarties prizmę parodyti, kokie iš tikrųjų buvo mūsų ir šios dinamiškos, talentingos, įtakingos diasporos santykiai. Ir ne tik parodyti, bet ir pabandyti, užuot keikus, anot kinų patarlės, tamsą, uždegti šviesą. Tai buvo sunkus ir rizikingas darbas, tenka tai dar kartą pabrėžti. Juo labiau, kad vokiečių okupacijos metais dėl įvairių priežasčių tų žydšaudžių lietuvių atsirado nemažai. Kai kas net teigia, kad toks darbas, kai šiurpaus holokausto problematika iki kraštutinumo visame pasaulyje užaštrinta, tolygus galvos kišimui į giljotiną. Ir vis dėlto kamikadzė turėjo atsirasti, nes to reikalauja tautos orumas. O jeigu neatsirado ir iki šiol neatsiranda, kas tada? Ogi grėsmė ir likti pasaulio opinijoje bei sąmonėje žydšaudžių tauta, nors ne vienas lietuvis gelbėjo žydus savo gyvybės kaina. Tad ką daryti, kai visi tyli arba tik piktinasi, negrabiai spaudoje atsikerta, valdžios viršūnės kapituliuoja arba bailiai atsiprašinėja? Ir baisiausia, kad tiems kaltinimams galo nesimatė. Net ir tada, kai 1991 m. spalio 31 dieną šviesaus atminimo rašytojas Jokūbas Josadė televizijos laidoje garsiai ir aiškiai leido suprasti, kad čia negali būti vienpusiškumo, būtina ne tik konstatuoti, bet ir aiškinti kiekvieną konkretų atvejį, kaltinimų banga nesumažėjo. Kulminacinį tašką ji pasiekė žinomo istoriko Liudo Truskos straipsnyje „Mano broliai buvo žudikai“. Pasvarstymas daugeliui jau įkyrėjusia „žydų tema“ buvo publikuotas 1996 m. sausio 5 d. dienraštyje „Lietuvos aidas“. Tasai gana lėkštas, vengiantis esmės, stereotipinis L. Truskos straipsnis mane ne tiek papiktino, kiek nuliūdino. Juo labiau, kad jame neradau net užuominų į pagrindinį klausimą: kodėl taip atsitiko? Kodėl iš viso galėjo taip atsitikti? Ir nedavė ramybės klausimas: „Nejaugi tuo nesidomėjo ir 1993 m. spalio 11–16 d. vykusios tarptautinės konferencijos, skirtos Vilniaus geto sunaikinimo 50-mečiui, dalyviai, kurių pranešimais, publikuotais knygoje „Atminties dienos“, ir rėmėsi L. Truska“? Vargais negalais susiradau tą knygą, kuri kažkodėl iš pradžių buvo įslaptinta, ir buvau priverstas padaryti nelinksmą išvadą – deja, taip: problemai aiškinti ten niekas neskyrė rimtesnio dėmesio. Žodžiu, pagrindinė dilema: žydų genocido aiškinimas Lietuvoje vokiečių okupacijos metu liko už borto. KODĖL? Atrodo, vien todėl, kad tai itin keblus, sunkus, sudėtingas, reikalaujantis didelio pasirengimo ir gana pavojingas darbas. Beje, šią nuomonę patvirtina ir prieš mirtį persekioto savo tautiečių rašytojo Jokūbo Josadės atvejis.
Kai susipažinau su šitokia liūdna situacija, teko padaryti ir išvadą: niekas nesiėmė holokausto aiškinti iki šiol, nesiims ir toliau. O tu? Negali? Staiga kažkas paklausė. Juk pasaulis tau prasideda nuo tavo, bet ne nuo kieno nors kito slenksčio. Aš, kuris jau įpusėjęs ant kupros nešti aštuntą kryželį? – bandžiau prieštarauti. Dar turiu užbaigti svarbiausią savo gyvenime darbą – trilogiją „Kur lygūs laukai“. Tą trilogiją, apie kurią viename susitikime su skaitytojais pasakiau, kad jos nepabaigęs negalėsiu ramiai kape gulėti. Tad ko dar? O be to… galva pilna ir kitokių rūpesčių, bėdų, kompleksų, apie kuriuos tikri vyrai kalbasi tik patys su savimi.
Tad kas tau svarbiau, Jonai, ramus miegas kape ar tavo tautos neapginta garbė? Dar dieną kitą nešiau sunkią galvą ant linkstančių kojų, kol apsisprendžiau – atidėjau į šalį visus sau ir kitiems patikėtus planus ir sėdau prie apmąstymais ir faktais persunktos studijos, iš anksto pavadintos „Teisė likti nesuprastam, arba Mes ir jie, jie ir mes“. Ši studija, kurioje ne tik analizuojami lietuvių– žydų santykiai, bet ir daug dėmesio skiriama tautos ir rašytojo Jokūbo Josadės garbei bei orumui ginti, pasirodė žurnale „Metai“ 1996 m. ir iš karto susilaukė didelio susidomėjimo. Pirmasis mane pasveikino gatvėje sutiktas rašytojas Jokūbas Skliutauskas tokiais žodžiais: „Mikelinskai, šedevrą parašei! Visą naktį skaičiau ir atsitraukti negalėjau.“ Vėliau daugelis skaitytojų raštu ir žodžiu lyg susitarę tvirtino, kad tokio rimto, solidaus žodžio, kuris galėtų būti pagrindas tolesniam dialogui su žydais skaudžia jiems ir mums tema, dar nebuvo. Tačiau dar vėliau, ypač pasirodžius žurnalisto Lino Vildžiūno straipsniui „Nuoširdžios pastangos „išsiaiškinti iki galo“, kaip iš gausybės rago pasipylė priešiškos kalbos, daugiausia asmeniški kaltinimai – net antisemitizmu ir rasizmu. Baisiausia ir skaudžiausia buvo tai, kad tų kaltinimų autoriai, jausdami savo nepakankamą pasirengimą su manimi polemizuoti iš esmės sudėtingu, reikalaujančiu apsiskaitymo, klausimu, be ceremonijų darkė, klastojo mano autorinį tekstą, kad įstengtų daryti jiems palankias, o autoriui – priešiškas išvadas. Žinoma, ir aš nelikau skolingas, ištisiems mėnesiams ir metams atmetęs į šalį svarbiausius, netgi suplanuotus darbus, iki ausų pasinėriau į polemiką, nors aiškiai jaučiau šio darbo, kuriame vyrauja išankstinis nusistatymas prieš mane, bergždumą. Tegul, sakiau sau, ir esu mazochistas ar net kamikadzė, bet gyvenu tam, kad ieškočiau teisybės. Ieškočiau tegul ir kaip adatos šieno vežime. Polemizavau, gyniausi, pats puoliau ir rašiau vieną po kito straipsnius, kol viską sudėjau į knygą, pavadintą „Kada KODĖL taps TODĖL?“
Deja, ši knyga, daug darbo, laiko, pastangų bei lėšų iš manęs pareikalavusi, ne tik nesurado vietos mokyklų bibliotekose, bet ir buvo kone nutylėta. Nors anksčiau išėjusi Saliamono Vaintraubo knyga „Subliūškę mitai“, kurioje grubiai ir sąmoningai klastojamas, iškraipomas mano studijos „Teisė likti nesuprastam…“ tekstas bei mintys, kurioje apstu niekuo nepagrįstų kaltinimų, įrašyta į Nacionalinę „Holokausto švietimo Lietuvoje programą“. Šiuo opiu klausimu nusiunčiau pareiškimus Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkui Simonui Alperavičiui, Lietuvos prezidento patarėjui žydų klausimais Juliui Šmulkščiui, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinei direktorei Daliai Kuodytei, tačiau nė iš vieno jų jokio atsakymo negavau. Supratęs, kad ir pagal demokratinius principus gyvenančioje valstybėje gali egzistuoti tabu, kakta sienos nebedaužiau. Man pačiam buvo svarbiausia, kad radau savyje jėgų bei laiko ir atlikau pareigą Lietuvai. Beje, tai liudija Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Kauno skyriaus laiškas, pavadintas „Lyg stiprus vėjo gūsis“, publikuotas 2004 m. lapkričio 18 d. savaitraštyje „Tremtinys“. Laikau garbe ir pareiga paskelbti jį visą.
„Didžiai gerbiamas rašytojau p. Jonai Mikelinskai, Jūsų knyga „Kada KODĖL taps TODĖL?“, nušviečianti lietuvių ir žydų santykius, lyg stiprus vėjo gūsis praskaidrino ilgus metus tvyrojusį šešėlį, kritusį ant mūsų tautos. Jūs sugebėjote atskleisti tiesą, kurios niekas iki šio laiko nebuvo įrodęs.
Knyga pasirodė tuo metu, kai Lietuva įsijungė į Europos bendriją. Tai tinkamas laikas nušviesti pasaulio tautoms skaudžią ir sudėtingą lietuvių ir holokausto istorinę dramą.
Mes, buvę Lietuvos politiniai kaliniai, ne vienas esame patyrę žydų „malonę“ sodinant mus į kalėjimus, tremiant į GULAG’o lagerius. Tik Jūs, mūsų tautos rašytojas klasikas, intelektualus žmogus, savo knygose aiškiai, moksliškai pagrindėte tai, ko lig šiol niekas nėra padaręs. Kitaip tariant, pažvelgėte tiesai į akis. Manytume, kad ši Jūsų knyga turėtų būti įtraukta į Švietimo ir mokslo ministerijos sudaromus mokymo planus, kad jaunoji karta teisingai suprastų istorinę tiesą, susiklosčiusią tarp lietuvių ir žydų per daugelį metų.
Mes, buvę Lietuvos politiniai kaliniai, esame Jums labai dėkingi, džiaugiamės, kad Jūs esate, ir linkime dieviškos palaimos gyvenimo ir kūrybos kelyje. LPKS Kauno skyrius“
Ir vis dėlto, nepaisant to, kas buvo gera ir bloga dienų ir metų tunelyje, kartais klausiu savęs: na, Jonai, tu savo planą grožinės literatūros srityje sužlugdei. Juk vargu ar baigsi savo kelionę per tą trilogijos „Kur lygūs laukai“ trečiąjį tomą. Ir ne tik dėl to, kad ant savo kupros jau neši aštuoniasdešimt šešis kryželius, bet ir dėl to, jog silpstančia ranka vis sunkiau sulaikai galvotrūkčiais bėgantį laiką. Tad nesigaili? Negaila prarasto laiko? Juo labiau, kad tavo priešai ir nedraugai to tik ir laukė, to tik ir norėjo. Jiems svarbiausia buvo, kad tu per savo naivumą ir patiklumą įsiveltum į bergždžius, nepabaigiamus ginčus ir liktum ne tik nesuprastas, bet ir apkaltintas antisemitizmu, nors ne kartą žodžiu ir raštu įrodei ir patvirtinai, kaip gerbi šitą daug iškentėjusią ir dinamišką žydų tautą. O tam, ką gerbi ir myli, negali nesakyti ir tiesos. Tegul ir abejotinos, tegul ir privilegijuotai tautai.
Ne vienas slapta ir atvirai pasišaipė iš tavo naivaus ir uolaus patriotizmo iš sugebėjimo be laiko ir reikalo susirasti kiekvieno žmogaus laukiančią negandą. Jeigu jau šitaip, nedraugai tegul ir žino, kad pasišaipyti moka ne tik tie, kurie, užuot atlikę pilietinę pareigą, sprunka į krūmus.
Ką dar būtų galima apie sukriošusio, bet dar karingo pensininko gyvenimą pasakyti? Daug ką, tačiau gyvenimas byloja, kad šiuo metu reikalingiausias pasaulyje dalykas yra saiko jausmas. Ypač kai ČIA IR DABAR žmoniją sparčiausiai varo į pražūtį ne kas kitas, o visagalė REKLAMA. Todėl tokioje situacijoje būtina dar ištarti, prisipažinti, kad kiekvieną sekmadienį einu į Šventųjų Jonų arba Šventųjų Petro ir Povilo bažnyčias. Nešu ten pagal pensininko jėgas kuklią duoklę ir vis tvirčiau įsitikinu, kad šiuo visuotiniu žmonių gyvulinimo metu tik Bažnyčia yra pagrindinis bastionas kovoje su daugiaveidžiu blogiu. Nors pats nesu neabejojantis krikščionis, juo labiau katalikas. Todėl tikrojo savo Dievo, kuris ištirpdytų visas mano abejones, aš vis dar ieškau. Ieškau net ir nebesitikėdamas Jį surasti. Juk pagaliau žmogaus gyvenimą šioje ašarų pakalnėje įprasmina ne tiek suradimas, kiek ieškojimas. Dievo ar paties savęs Jame. Paliauji ieškoti, paliauji ir gyventi.
O apie socialinio saugumo jausmą, kuris lydi ar turėtų lydėti kūrybinį darbą, galiu pasakyti tik tiek, kad ši problema man bent šiuo metu nėra aktuali, nes kas mėnesį gaunu „Sodros“ ir valstybinę pensijas. Žodžiu, dėl „gardaus valgio šaukšto“ sau galvos nekvaršinu.
Baimė ir nerimas mane ėda ne tiek dėl savęs, kiek dėl Lietuvos dabarties ir ateities. Juk ką mes šiandien pasiekėme ir ką turime? Argi ne tokią keistą valstybę, kurioje, jei nori gražiai, patogiai įsikurti ir turtingai, pagarbos bei šlovės apsuptam gyventi, pirmiausia reikia išmokti jai kultūringai, rafinuotai kenkti. Argi ne tokią išvadą padarysi, įsigilinęs, kaip mūsų valdžia sugeba tarnauti Kapitalui ir planingai, sistemingai tolti nuo savo mylimų tautiečių? Faktų daugiau, negu reikia.
Pagaliau argi galima ramiai ir abejingai stebėti, kaip ČIA ir DABAR vis plačiau ir įtakingiau įsigali liūdno atminimo šlėktiška moralė ir savimonė. Tai, beje, liudija ir skubotas prioritetinis Valdovų rūmų atstatymas. Tų rūmų, kuriuose nebuvo vietos gimtajai lietuvių kalbai. Juk šiandien Valdovų rūmai, kone šventvagiškai užgožiantys Arkikatedrą, tarsi bylote byloja: ponai tautiečiai, žiūrėkite, grožėkitės ir žinokite, kad buvo Lietuvoje toks nuostabus, palaimingas metas, kai mes puikiai galėjome išsiversti ir būti laimingi be gimtosios kalbos. Tad kam ji mums dabar, kai sėkmingai įstojome į Europos Sąjungą, kurios visagalė Konstitucija sparčiai išsivaduoja iš… buržuazinių prietarų?
Vilnius, 2008 m. gegužė
„Metų anketa“. Kornelijus Platelis, Raimondas Kašauskas
2008 m. Nr. 8–9
1. Artėja 2009-ieji – Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetis. Kokias mintis žadina Lietuvos nueitas kelias? Koks ir kas esu aš, lietuvis, dabar?
2. Kokie esame Europos kultūroje ir literatūroje? Ar turime dvasinių resursų būti saviti, įdomūs patys sau ir kitiems? Ar pačios Europos dvasia tebėra didinga?
3. Kaip gyvenate kiekvieną savo dieną? Ar kūrybinį darbą lydi socialinio saugumo jausmas, o gal atvirkščiai – baimė ir nerimas dėl ateities?
Kornelijus Platelis
1. Įvardijimas – tai daikto perkėlimas į kultūros ženklų sritį. To vardo paminėjimas – tai liudijimas, kad šioje srityje daiktas jau tapo atpažįstamas. Tas faktas man kažkokių ypatingų jausmų nekelia. Juolab kad Lietuva nepasiminėjo pati, o buvo paminėta kitų. Lietuviai nepasiminėjo, nes nebuvo išvystę tam reikalingo aparato – rašto ir (arba) to rašto laikmenų arba nejautė poreikio, nematė reikalo tiems dalykams plėtoti. Šio poreikio stoka būdinga ir LDK laikams: valstybė neįtvirtino lietuvių kalbos, nesukūrė lietuviškos švietimo sistemos. Tai man taip pat nežadina entuziastingų minčių. Tad Lietuvos kelias per tą tūkstantmetį buvo kupinas neesminių pergalių (čia gal per stipriai, bet tegu taip ir lieka vaizdingumo dėlei) ir esminių netekčių. Turiu omeny – iki tos akimirkos, kai Lietuva atsirėmė į savo pačios kultūrą ir kalbą, t. y. pati neįsisteigė tegu tam tikru atžvilgiu virtualioje kultūros ženklų (Platonas pasakytų – idėjų) erdvėje. Tuomet ir pergalės, ir netektys įgijo visai kitą prasmę, tapo kur kas esmingesnės.
Pavadinau kultūros ženklų erdvę virtualia, nes ji niekada nesutampa su realiu pasauliu. Tai veikiau mūsų individualius įsivaizdavimus apie pasaulį vienijanti sistema. Kaip ženklų sistema gali vienyti lietuvius, jei ji neišreikšta lietuvių kalba? Kiek juos gali vienyti, pavyzdžiui, istorija, puikiai parodo mūsų aristokratijos ir bajorijos likimas Žečpospolitos laikais. Laimei, mūsų kalba, tikriausiai dar prieš Brunono nugalabijimą, buvo gerai išvystyta ir įtvirtinta iš lūpų į lūpas perduodamuose tekstuose bei garsuose. Tokią iš ten ją perėmė mūsų ankstyvoji literatūra. Tokią ir aš ją paveldėjau antrojoje XX amžiaus pusėje. O kad iki šiol šia kalba mąstau bei rašau tekstus, tai toks ir esu lietuvis – užkietėjęs, nenorintis nė girdėti apie buvimą kuo nors kitu. Žinoma, nenoriu pasakyti, kad manęs nedomina kitomis kalbomis besireiškiančios kultūros. Be jų turbūt nesusivokčiau savo lietuviškoje kultūros ženklų erdvėje.
2. Kaip minėjau, europinės literatūros žaidimus kaip lygiaverčiai (turintys savo kalbą) partneriai pradėjome žaisti palyginti neseniai. Tačiau gerai išvystyta kalba ir tautosakos paveldas mums suteikė tvirtą pagrindą startui. Kiekvienas geras literatūros kūrinys yra savitas, įdomus sau bei kitiems ir liudija jo autorių turėjus dvasinių resursų jam sukurti. Apie kokius nors kolektyvinius resursus kalbėti nenorėčiau, nors neneigiu, kad toks dalykas gali egzistuoti. O gerų tiek prozos, tiek poezijos kūrinių turime. Žinoma, jei imsime jų kiekį lyginti su anglų, ispanų, italų, prancūzų, vokiečių ir keliomis kitomis literatūromis, teks pripažinti, kad esame parašę kur kas mažiau, na, ir gal ne tokių… Tačiau turime pagrindinį dalyką – kalbą, kuria galime tuos būsimuosius šedevrus kurti. Kitas dalykas – kaip, t. y. kam ją naudojame? Yra autorių, kurie, kaip koks J. Aputis, rašo per daug nesirūpindami europine savo kūrinių ateitimi ir sukuria nuostabių dalykų. Tačiau vis dažniau mūsų literatų kūryboje pastebimos tendencijos flirtuoti su populiariąja literatūra, rašyti tikslinei auditorijai ir kitaip linksminti publiką. Nesakau, kad tai blogai, bet bijau, kad saviti ir įdomūs šitaip netapsime. Įvairios kūrybinio rašymo programos Europoje (ir ne tik joje) lėmė tam tikros literatūros, kuri jau vadinama euroromanais ir europoezija, atsiradimą. Nenorėčiau, kad lietuvių rašytojai į šiuos žanrus įneštų svarų indėlį.
Apie didingą Europos dvasią reikėtų paklausti kokio poeto romantiko. Aš geriau pasamprotausiu apie susikalbėjimą. Viešėdamas Japonijoje patyriau, jog dažnai visiems žinomi vardai ir aliuzijos mano eilėraščiuose japonams atrodė nesuprantami. O viešėdamas Argentinoje pastebėjau, kad ne tik literatūriniai kontekstai, bet ir mūsų mąstymas dažnai sutampa. To priežastis veikiausiai – bendra lektūra ir bendrojo lavinimo programos, t. y. tai, kokius kultūros ženklus perduodame iš kartos į kartą. Tad prie žmonių, kuriems būdinga Europos dvasia, reikėtų priskaičiuoti bent jau abiejų Amerikų dalį, Australijos ir gal net tokių šalių kaip Pietų Afrika gyventojų. O iš Europos išskaičiuoti tuos, kuriems vakarietiška civilizacija svetima. Taigi, nepaisant akivaizdžių Šiaurės–Pietų, Rytų– Vakarų kultūrinių skirtumų, man regis, bendras „vakarietiškas“ mentalitetas egzistuoja. Jį galima apibūdinti kaip kūrybingą, mąslų, laisvą, tolerantišką, kritišką, kiek ironišką santykį su savimi ir pasauliu. Jo pagrindinės vertybės – kūrybingumas, nedogmatinis mąstymas, tolerancija, vidinė laisvė – man priimtinos.
Bet klausiate tikriausiai ne to. Turbūt klausiate, ar postmodernistinės abejonės tikrovės realumu nepaplovė molinės romantiško koloso kojos. Ko gero, paplovė.
3. Kūryba teikia daug džiaugsmo – štai ir visas tavo atlygis. Rinkdamasis tokį gyvenimą puikiai žinojau, kad jis nebus prašmatnus, nors kitokių pasirinkimų irgi turėjau. Jei tik rašyčiau eilėraščius, žinoma, jausčiausi socialiai nesaugus. Tačiau vien iš kūrybos negyvenu – dar turiu porą tarnybų. Nors šiaip Lietuvoje menininkai kol kas socialiai neapsaugoti, šie reikalai pamažu taisosi. Jau ga–lioja įstatymas, apibrėžiantis meno kūrėjo statusą. Šiuo metu Seime veikia darbo grupė, kuriai priklausau ir aš, turinti pasiūlyti socialines garantijas vien tik kūryba užsiimantiems menininkams. Maža iliuzijų, kad visi mūsų norai bus išpildyti, juo labiau, kad siūlymams turės pritarti Seimas, bet tikiu, kad šie reikalai truputėlį pagerės. Svarbiausia – turime suvokti, kad menininkų socialiniai reikalai nepagerės, jeigu vien tik dejuosime, nesakydami, ko konkrečiai norime ir kaip siūlome tai įgyvendinti.
Raimondas Kašauskas
1. Sukaktys, tikros ar sutartinės, retkarčiais reikalingos tautai ir valstybei, kad pažvelgtume į savo praeitį, ją apmąstytume. Taip pat ir ši, labiau simbolinė, išnirusi ar ištraukta iš amžių ūkanų. Tikrąją jos reikšmę parodys tai, kokiais naujais atradimais ir naujomis idėjomis bus apšviesta tautos ir žmonių sąmonė, kokie konkretūs, ilgaamžiai darbai padaryti įvairiose gyvenimo srityse, kaip pasiteisins įdėtas darbas, lėšos, viltys, pažvelgta į ateitį. Neseniai šventėme Mindaugo karūnacijos, Valstybės sukaktį, ta proga buvo iškelta Mindaugo asmenybė, šiek tiek lyg ir sumenko Vytauto nuopelnai, Vilniuje pastatytas paminklas, atsirado naujas tiltas ir kt. Kas bus padaryta dabar? Girdėti, jau išleista vertingų leidinių, tūkstantmetis sutaps su atstatytų Valdovų rūmų atidarymu, gal ir dar kas nors bus nuveikta. Tačiau kol kas neteko girdėti, kad būtų atkasta kas nauja, negirdėta iš mūsų istorijos, visuomenei pasiūlyta naujų, perspektyvių idėjų, siekių. Nebent mėginsime priminti ir Europai, ir pasauliui, kad tauta, vadinama tokiu vardu, naujoji Europos Sąjungos narė, su savo problemomis atsirado ne šiandien, ne iš niekur, bet istorijos metraščiuose egzistuoja tūkstantį metų. Tačiau ar kiti tai išgirs? Anokia čia naujiena, juk tiek pat ir daug daugiau metų egzistuoja ir kitos žemyno ir pasaulio tautos. Gal bus pastatyta kokių meniškų paminklų, naujų mokyklų, muziejų, bibliotekų, galiausiai užlopyti varvantys jų stogai, įdėti vėjų neperpučiami langai, už kurių menkus atlygius tegaunančios darbuotojos šąlančiomis rankomis išduoda žmonėms, tarp jų – ir vaikams knygas, daugiausia išleistas prieš kelis dešimtmečius – naujų nupirkti nėra už ką? Gal bus pradėtas vertinti sunkus bene svarbiausio mūsų šviesos nešėjo – Mokytojo – triūsas? Ir gal tūkstantmečio proga ne tik sostinėje, kuri kitais metais taip pat bus ir Europos kultūros sostinė, bet ir gūdžiuose krašto užkampiuose, kur tokios akivaizdžios mūsų gyvenimo žaizdos, bus padaryta reikalingų investicijų į tautos ir jos kultūros ateitį?
Manau, ši sukaktis, kaip ir daugelis kitų, paprastam žmogui nesukels jokių ypatingų dvasios pokyčių, pajautų, entuziazmo. Jam per akis kasdienių savo problemų ir bėdų. Na, vyks kažkas šventiška, triukšminga, gal atsiras papildomų nedarbo dienų, kas norės, galės pamatyti didingų renginių, Valdovų rūmus, visokių trumpalaikių instaliacijų, kas trokš, išgers alaus. Tačiau triukšmingų švenčių aidai greit nutyla, kartais palieka net nemalonių, panašių į pagirias nuosėdų. Gilesni tautos, paprasto žmogaus sąmonės klodai sujudinami tikros, istorinės būtinybės, tokios kaip išsivadavimas, visuotinis džiaugsmas ar skausmas, bet ne dirbtinai organizuojami „iš viršaus“. Vargu, ar sukeltas triukšmas, kartais – veiklos imitacija, šiek tiek primenanti sovietmečio jubiliejų pompastiką, tiktai besiskirianti turiniu, kuo nors prisidės prie skurdokos, nuolatinių skandalų krečiamos tikrovės pašviesėjimo, plačiųjų gyventojų sluoksnių buities pagerėjimo, paakins užgimti naujoms viltims vietoje jau priblėsusių. Kai kas jau ima ir pabosti, nors vos teprasidėjo. Girdėjau žmones klausinėjant, kada išnyks tie nusibodę, kad ir pasaulinių kompozitorių, veidai nuo Vilniaus troleibusų? Kieno tai išmonė, kiek kainavo? O kiek tokių išmonių dar galime sulaukti? Ką mūsų pačių kūrybai, kultūrai, galiausiai visam būviui suteiks kokios nors tolimos, brangiai kainuojančios estrados žvaigždės padainavimas, nuskambėsiantis vieną vakarą, po kurio ir ji pati kažin ar prisimins kraštą, kuriame dainavo? Be to, kaip girdėti, kai kurių švenčių rengimas vis pakvimpa kažin kokiu negeru kvapeliu. Ar tai mūsų lietuviško būdo savitumas, kai, vos tik pradėję ką nors daryti, iškart ir susivaidijame, kažko nepasidalijame? Juk čia ir pinigėliai, ir – nemaži, nors vis skundžiamasi, kad jų nedaug tepaskiriama iš valstybės (t. y. mūsų visų) kišenės.
Tai gal nė nereikia tokių švenčių, kai kosmetiniais pasišlavinėjimais, kaip ir prašmatniais užsienio parodų paviljonais, kurių paskui nėra kur padėti, dangstome dulkes, amžiais susikaupusį purvą ant savo kūno ir dvasios? Reikia, ir dar kaip, tik viską turėtume daryti kukliau, pagal galimybes, rūpestingai skaičiuodami būsimą naudą. Nes jei kelnių dugnas kiauras, žmogaus nepagražins nei plikbajoriškos ambicijos, nei iškrakmolyta „maniška“, net ir solidus frakas!
Jei mūsų tūkstantmečio (susieto kruvinu įvykiu, bet juk tie laikai buvo žiaurūs) proga padainuosime ir pašoksime patys sau savoje Europos kultūros sostinėje prie Katedros, jau ir tai bus neblogai. Gal žmonėms jų pačių gyvenimas trumpą šventės akimirką pasirodys gražesnis, šviesesnis, gal sumažės abejingumo savojo krašto likimui, jo istorijai, gal net pasiliks gerų prisiminimų ir ilgam laikui? Menu, kaip vienas senas, jau amžiną atilsį, alsėdiškis sovietų laikais vis atsidusdavo: ai, kaip tada, „prie Lietuvos“, buvo gražu Palangoje, – atjojo raitas Kęstutis, susitiko savo Birutę… Ir pats iš vaikystės menu aviacijos šventę Telšiuose, Eucharistinį Žemaitijos vyrų kongresą, tai įstrigo atmintyje kaip laisvos valstybės ženklai. Tad teatleidžia už šiokį tokį skepticizmą tie, kam nepatiks toks pakranksėjimas.
2. Nesu išsamiai susipažinęs su pastarojo, nepriklausomybės, dvidešimtmečio mūsų literatūros paplitimu Europos šalyse, bet kiek suvokiu iš ankstesnės patirties, bylojančios apie rašytinio žodžio, kitos kultūros sklaidą, nesu pernelyg didelis optimistas. Tiesa, širdį paglosto, kai išgirsti gerų žinių apie mūsų teatrų režisierių, jaunosios rašytojų, kino kūrėjų, dailininkų, muzikantų kartos pagarsėjimus, tačiau, nepamačius savomis akimis, sunku spręsti, kaip ten iš tikrųjų. Ar jau pralenkiame kitas tautas, ar bent, – tiek aukštuoju, elitinės, tiek ir žemesniuoju kasdienės kultūros lygmeniu išsiskiriame? Mat nuo seno sergame mažos tautos kompleksu, todėl norime būti žinomi, pastebėti, išgirsti, o menkiausia žinutė atrodo tokia svarbi, vos ne pasaulinės reikšmės įvykis. Kartais, ypač praeityje, taip norėdavosi pasigirti, pasipuikuoti, jog savindavomės net kitų kultūrų žmones, kurie iš tikro ar tik tariamai turėjo lašą lietuviško kraujo, čia gimė, buvo apsistoję. Kaipgi, juk mažai, galvą į saulę keliančiai tautai reikia atramos, smaigo, padedančio kopti aukštyn, žadinančio orumą, savigarbą. Dabar čia mums patalkina žiniasklaida, kai kurios knygų mugėse besireklamuojančios leidyklos, ir, norėdamos patenkinti visuomenės smalsumą, patriotinius jausmus, vaizduoja trokštamą kaip esamą. Tarsi jau užkariautume ne tik Europą, bet ir pasaulį. Nemenkinant tarptautinių mūsų kultūros pasiekimų profesinėje ar akademinėje srityje, į kai kuriuos pranešimus reikėtų žvelgti atsargiai, net kritiškai. Komercinė kelių paklausių, mugės rinkai pritaikytų knygų sėkmė (tartum kitoje mugėje didesnė sėkmė neištiks kitų šalių, autorių!) dar gali nereikšti tikro literatūros ir kultūros paplitimo, – ir tarp tų vidutinių vartotojų, kuriems skiriama, ir tarp negausių profesionalų.
Taigi – kokie esame? Ir koks mūsų mažos tautos atspindys tautų bendrijos veidrodyje?
Senatvėje, kol pajėgiu, stengiuosi pakeliauti. Ne tik amžinąja savo kryptimi – iš Vilniaus į Žemaitiją, kur nuo Kuršėnų taip atsigauna širdis, iki pat Baltijos, – bet ir ypač pasisvečiuoti pas senąją lady Europą.
Teko pakeliauti ir anais, sovietų, laikais, ir griežtai kontroliuojamose turistų grupėse, ir pavieniui. Menu, besilankant Edinburge kažkoks studentas pasiteiravo, ar pas mus, Rusijoje, visi tokie šviesūs kaip mes? Pas juos buvę armėnai, jie – tamsūs… Kaip su koštuviu per veidą! Bet juk reikia ištverti, paaiškinti, kokia kalba kalbame, kokiais rašmenimis rašome. Tik kai imi dėstyti skaudoką savo tautos praeitį, pamatai, kad vakariečiui (ypač didelės tautos žmogui) neįdomu. Jis nebesiklauso. O čia ir kokio nors „saviškio“ ausis girdi. Dabar gal naivokai, bet mėgaujuosi išdidžiu jausmu, kad esu laisvas, laisvos valstybės pilietis, žmogus, europietis. Kad galiu nestabdomas važiuoti nuo Helsinkio iki Neapolio ir visur jaustis kaip namie. Tartum Europa būtų seniai manęs laukusi! Ir visi važiuojame, – kas gėrėtis šimtamečiais, gėlėmis išdabintais miestais, kas – „užsikalti“ eurų, kas galiausiai sukurti europietiškos šeimos, – čia ypač aktyvios lietuvaitės, skubančios pakeisti pavardes, prašnekti „su akcentu“. Lietuvoje iš tikrųjų nebėra šeimos, iš kurios kas nors neišvykęs į Vakarus. Ištrūkimas iš pabaisos gniaužtų rodosi kaip stebuklas, tokiu greitu imperijos subyrėjimu vis dar sunku patikėti, dar sunkiau – kad ją buvo įmanoma įveikti silpnomis savo rankomis. Kai išvydo trispalvę, ašaros biro ne vienam mano kartos žmogui. Ir nors netruko pasirodyti šiurpinančios, laukinės „laisvosios rinkos“ grimasos (išsilaisvino ne tik ėriukai, bet ir vilkai!), bet įsilieta į vieningąją Europą, į viso globalizuoto pasaulio erdvę, kur veikia du subjektai, – pasaulinis gamintojas, monopolistas, ir pasaulinis, jo įpirštus produktus perkantis vartotojas. Neiti į šį kelią reikštų tą patį, kaip laikytis pagonybės, kariauti su visu civilizuotu pasauliu.
Tiek daug įvyko per trumpą laiką – net galva svaigsta! Štai sakau ir pačiam sau, ir kitiems: Lietuvos valstybę turime branginti jau vien už tai, kad ji yra. Todėl, ypač svetur, apima siutas, kad mes patys jos, brangiausio mūsų turto, jos simbolių, net vardo negerbiame. Juk galėjome jos ir neturėti, jei tik būtume pavėlavę ištrūkti iš anos „sąjungos“. Kai kada net šitaip kalbama: girdi, iš vienos sąjungos patekome į kitą, vos ne tokią pat, atsisakėme savo įstatymų, teisių, laisvių. Na, jei taip kalbėtų išlepę vakariečiai, galima suprasti, bet – mes, mes!.. Juk nėra jokio pavyzdžio, kad moderniojoje Europoje būtų išnykusi kokia nors, kad ir maža, tauta, valstybė, kai anoje „sąjungoje“ jų – kiek nori.
Tačiau ar labai nuo anų laikų pasikeitė požiūris į mus? Ar žino apie mus kiti taip, kaip mes apie juos? Deja, Lietuvos daug kas kaip reikiant nepažįsta, nėra apie ją girdėjęs, painioja su kaimynais, net nežino, kur ji. Naujausias pavyzdys – čekai, kurių draugais dedamės, sumaišė su broliais latviais (1960 metais, menu, Prahoje nevadino kitaip kaip anoniminiais tarybiniais žmonėmis). Deja, taip yra, ir nieko čia nepakeisi. Ne tik tie penkiasdešimt sovietinių metų, bet ir ištisi amžiai, kai buvome svetimųjų valdiniai, tebedangsto mus šešėliais. Jei sovietinėje mokykloje (ir ne tik joje) stengėmės surasti žemėlapyje kokią Afrikos valstybėlę, tai kiti mūsų neieškojo, nors ir europiečiams ne kažin kiek terūpėjome, atrodėme kaip vienas masyvas – nuo Baltijos iki Ramiojo vandenyno. Liūdna, skaudi tiesa, tačiau ne dėl savo kaltės nebuvome Europos tautų gyvenime, ir nors, kaip rašė Paulius Širvys, „nebuvo niekur karo be vyrų nuo Sartų“, tačiau dažnai kovėmės už svetimas vėliavas, o patys likome bevardžiai!
Vargu, ar daugelis net iš europiečių galėtų apibūdinti, kokie esame. Tai kol kas težino tik mokslininkai, tyrinėjantys mūsų istoriją ir kalbą, krepšinio ar šiaip egzotikos mėgėjai. Na, gal Briuselio valdininkai. Kad ir kaip girtumėmės savo sena indoeuropietiška kalba, kad ir kaip gėrėtumėmės savim, turime prisipažinti, jog esame to civilizuoto, tūkstantmetės kultūros žemyno paribio, netgi, – kad ir kaip būtų gaila! – provincijos gyventojai. Gal tai ir nieko baisaus – juk romėnai andai taip vadino dabartinį Provansą. Visi didieji išradimai, atradimai, idėjos, tikėjimai, politinės santvarkos, civilizacijos ir kultūros laimėjimai užgimė ir tebegimsta ten, o pas mus tik atplūsta, paspartina gyvenimo tempą, sukelia audras, kol it vandens ratilai nurimsta. Ir ne todėl, kad mes prastesni, mažiau gabesni už kitus, – stačiai mums taip klostėsi ir amžių (tūkstantmečio!) pradžioje, ir paskui. Mūsų gamta nėra egzotiška (nebent ne taip nuniokota), žmonių būdas neišreikštas kokiais genialiais, įsimenančiais meno šedevrais, o liūdintis Rūpintojėlis, toks brangus patiems, vargu ar ką pasako kitiems, ypač šiais laikais. Tautos įvaizdžiui sukurti nieko nereiškia nei paprastų piliečių, nei aukštų politikų pasivažinėjimai, nei vienas kitas užsienio komandose žaidžiantis sportininkas: nebežais, bus užmirštas. Tiesa, mūsų Atgimimo vėliavos suplevėsavo pasaulio televizorių ekranuose, menu, išeiviai Kanadoje sakė, kad jie gali didžiuotis savo kilme, nes kitataučiai juos sveikina, tačiau pasaulis toks didelis, laikas toks negailestingas, kad viskas, kas suspindi akimirką, netrunka išblėsti.
Tautos, jos žmonių įvaizdis kuriamas šimtmečiais, jis priklauso nuo gyvenimo būdo, gamtos, iškilių asmenybių, vaidmens istorijoje, nuo didžių literatūros ir meno sukurtų simbolių. Pas mus šnekama apie dirbtinį įvaizdžio kūrimą, sudaromos komisijos, leidžiami pinigai, tik užmirštama, jog reikia sukti galvą ne dėl to, kaip turime atrodyti, bet kaip būti. Buvimas, augimas, žmonių gerovė yra ir įvaizdžio kūrimas: šitaip medžiai kelia viršūnes savame miške, maitinami savo dirvožemio. Įleisti šaknis į svetimą žemę ir kultūrą įmanoma, bet tam reikia laiko, galimybių. Todėl, jei medžiai išlakūs, matomi iš tolo. Gal dar šį tą pridės ir žiūrinčiojo vaizduotė. Deja, patys savo įvaizdžio beveik negalime susikurti, jį apie mus kuria kiti. Kaip ir mes apie kitus. Ir nereikia kaltinti veidrodžio, jei atrodai nekaip. Teks daug nuveikti gerinant savo piliečių būvį, kuriant kultūrą, įvairiopai reikštis, kad kiti apie mus sužinotų ir atpažintų. Ir pasikliauti paprasta, amžiais išmėginta kaimietiška kantrybe, kurios taip kratomės.
Bet dabar svarbiau – išlikti savimi, išsaugoti tai, kas sukurta per amžius, kad neišsisklaidytų, neištirptų globalinėje erdvėje. Tiesa, išlieka viltis, kad, spartėjant integracijai, rasis ir atoveiksmis – tautinių, etninių šaknų paieškos, priešinimasis suvienodėjimui. Tačiau patarlė primena, kieno motina yra viltis… Ne vienas jaučiame, jog būtina daryti ką nors, nes laikas viską neša atgal, naikina, o žmonės ir tautos – siekia ne tik išsilaikyti, bet ir daugintis, plėstis. Jei to nedaro, už juos padaro kiti, aktyvesni, gyvybingesni. Pasaulis silpnesniajam – ne prieglauda, bet kovos arena. Kaip mums, lietuviams, tai seksis? Juk mes taip mėgstame beždžioniauti, greit perimti svetimus papročius, kalbą, gyvenimo būdą. Prisiminkime, kaip neseniai sovietiniai valdininkai dėl karjeros kurdavo mišrias šeimas, kaip laužydavo svetima kalba liežuvį. Beje, kiek ir dabar gatvėse užrašų kitom kalbom, kaip eteris užtvindytas amerikietiškos popmuzikos, tarsi klausytojas pats negalėtų įsijungti kokios tikros anglakalbės stoties. Sako, net Prancūzija, didelė šalis, riboja savo erdvę svetimai įtakai, o mes – šitokie atviri visiems, kaip buvome, taip ir tebesame „internacionalistai“! Kodėl taip skubame ištirpti, tapti (rodytis?) panašūs į kitus, kalbėti „su akcentu“, būti nė jokiais, be savo veido? Pažvelkime į žemėlapį – mūsų etninių žemių ribos it žvėries išdraskytos, tirpome, o kiti plėtėsi mūsų sąskaita. Todėl paikiojantys žemaičiai (pats esu tikras žemaitis!) ne tik juoką kelia – tai dingstis rimtesnėms bėdoms: nutautę mūsų pačių rajonai gali pareikalauti regioninės autonomijos. Kitur tai jau vyksta.
Tik nekaltinkime paprastų savo žmonių. Ar kada nors buvo tokia staigi ir tokia gausi emigracija – iš atgimusios valstybės dėl mažos grupės „naujųjų“ (gal – „gerųjų“?) lietuvių egoizmo ir gobšumo sukurtos ekonominės prarajos (sakoma švelniau – „atskirties“) šalį paliko gyvybingiausia tautos dalis? Juk tai pakerta pačią mūsų egzistenciją! Į jų vietą jau važiuoja kiti, iš Rytų. Pageidaujamas pilietiškumas, Tėvynės meilė, tautiškumas turėtų reikštis kitokiu nei Sąjūdžio laikais būdu – rūpesčiu, kaip pagerinti visos tautos, ypač – vargingiausio žmogaus gyvenimą, ištiesti ranką saviškiui, tikram broliui, besikapstančiam iš amžino skurdo, apginti jį ne tik puolamą plėšiko, bet ir ieškantį savo valstybėje teisybės, ujamą įžūlaus, suponiškėjusio valdininko, praturtėjusio „laimės kūdikio“. Juk ir jis – toks pat lietuvis. Kaip jam atkurti savo vertės pajautimą, kad jis ne koks „runkelis“, bet galvojantis, apsišvietęs (dažnas – baigęs aukštąjį mokslą), Tėvynę mylintis žmogus, andai Sąjūdžio mitinguose, Baltijos kelyje laikęs trispalvę, užkėlęs į minkštas kėdes aukštus valdininkus, šalies turtą atidavęs milijonieriams? Ir štai jis pats turi bėgti, – ieškoti ne tik skalsesnės duonos, bet ir pagarbos jo žmogiškam orumui, galimybių karjerai! Tačiau sava valdžia ir ten jo „nepamiršta“, – kažin kam šauna į galvą, kad jis jau nebegali būti nė savos šalies pilietis.
Tai kiek mes dar turime ir fizinių, ir dvasinių pajėgų, – jei neišbėgti kitur, į svečias žemes, tai bent išsilaikyti savojoje? Gal strateginiai, gyvybiniai tautos reikalai parūps šitaip garsinamo tūkstantmečio proga? O gal užteks tik šventinio triukšmo, šviesų žaismo, „žvaigždžių“ padainavimo prie Katedros? Tačiau būkime optimistai ir tikėkime, jog likimas ir šįkart bus palankus. Juo labiau, kad visos prielaidos yra, o jei nepasinaudosime suteikta proga, galėsime kaltinti tik patys save. Taip, kaip dabar kaltiname kunigaikščius, bajorus, besivaidijusius tarpusavyje, bet neįsitvirtinusius baltiškame pajūryje (net marionetiniai sovietinės Lietuvos „vadai“ prisimenami dėl nepaimto Karaliaučiaus!), išponėjusius ir nutautusius, galiausiai praūžusius ir valstybę, kurią po šimtmečių teko kelti iš šiaudinių pastogių išėjusiems mužikų vaikams. Bet iš svarstymų atgaline data – jokios naudos, todėl tie, kurie esame savo žemėje, kurie prisimename, kaip mūsų gentis it lapų sauja būdavo vėtrų blaškoma, kaip ją naikino karai, kaip jos miestus, kaimus išguldydavo maras, o mūsų pačių nebelikdavo Europos žemėlapiuose, privalome ir tikėti, ir jausti atsakomybę. Mūsų gyvybės šaknys – savoje žemėje, mūsų namai – mūsų valstybė, o ateitis – mūsų pačių rankose.
Gal, sakau, tautos šaknis padėtų saugoti tam tikras dvasios gilumoje glūdintis konservatyvumas, ištikimybė tradicijoms, pašalinei akiai nerodoma drausmė? Nešaukiu į fanatizmą, viduramžius, nekviečiu kartoti Eglės brolių keršto. Tačiau nesilaikyti dvasinės vienybės, susitarimo, moralinio įsipareigojimo savo bendruomenei, neteikti pagalbos silpnesniam saviškiui turėtų būti didelė nuodėmė. Prisiminkime išsisklaidžiusią, ilgai be savo žemės gyvenusią žydų tautą, jos sugebėjimą prisitaikyti pasaulio tautų bendrijoje, kurti idėjas, išradimus, kultūros vertybes, vystyti pažangą ir modernų būvį, išmokti kitų kalbų, ir – amžinos savasties, kone Mozės laikų nuostatų gerbimą, saugojimą. Ieškome pavyzdžių Skandinavijos tautų gyvenime. Jos pasiekė įspūdingų laimėjimų, sukūrė gerovę, tvirtą socialinę saugą, išlaikė savitą subkontinento dvasią. Jaunimas, žinoma, ne dėl skalsios duonos, bet dėl siekio pažinti pasaulį veržiasi iš savojo pusiasalio, tačiau dažniausiai sugrįžta, parneša naujo, tiesa, ne visada gero. Gal ir mes, būdami „tikrojoje“ Europoje, irgi suvoksime, kad ne viskas, kas auksu blizga, tikras auksas, bet iš daugelio savo bruožų tapsime pažįstami kitiems?
Kokia ta Europos dvasia, jos didybė? Kas, kada ir kaip ją kūrė? Cezaris, užkariavęs galus, sustojęs prie Reino, bet, sugrįžęs į Romą, užkapotas kurijoje? Karolis Didysis, parjojęs į Paryžių, sustingęs priešais Katedrą ant postamento? Šventoji Romos imperija? Napoleonas, plėtęs jos ribas ir idėjas, bet sušalęs Rusijos pusnyse? Kas ji mums, lietuviams? Algirdo, bakstelėjusio ietimi į Kremliaus mūrą, Vytauto, stačiusio prie Pietų Bugo gyvenvietes, bet vos nežuvusio prie Vorsklos, žygiai? Pažadėtoji Žemė, kurią galiausiai priėjome, į kurią, kad ir niurzgant „seniesiems“ europiečiams, buvome įsileisti? Pati Europa vienijosi ir skaldėsi, kūrė savo sakmes, runas, mitus, tai ir sudaro jos dvasią. Ji anksti pasiekė aukštą civilizacijos lygį, nukariavo, apiplėšė kitus žemynus, išnaikino ištisas gentis, pralobo, susikūrė gerovę, kultūrą, kol palengva, soti ir patenkinta, išlepo, užsnūdo minkštame guolyje. Ilgainiui jai darėsi sunku atjausti, net suprasti kitus, pakraščių nelaimėlius, tokius kaip mes. „Ar žinojote, su kokiu ilgesiu mes, pavergti, žvelgėme nuo savojo kranto į jūrą, už kurios gyvenote jūs, laisvieji?“ – paklausiau danų karininką, prieš keliolika metų Rukloje rengusį pirmą mūsų taikos palaikymo būrį. „Taip, mes tai žinojome“, – taisyklinga rusų kalba atsakė jaunas kapitonas, galbūt parengtas NATO veiksmams šiame, mūsų, krante, bet veikiausiai gintis savajame. Taigi jie žinojo. Bet kuo danai, belgai ar švedai galėjo mums padėti? Pasaulinius karo ir taikos žaidimus žaidė ne jie, bet didieji. Vadinasi, už tai, ką pasiekėme, turime dėkoti tik patys sau, nes tik po Maskvos pučo žlugimo tebuvome pripažinti. Dėl šventos ramybės Europa mus (net beveik keturių dešimčių milijonų lenkų tautą) paaukojo ne kartą.
Ar ne dėl to snūdo Europai naujaisiais amžiais nepasisekė išsaugoti ramaus būvio? Išlepusiame, sename jos kūne rasdavosi ligų, netgi kildavo tokių beprotiškų utopijų kaip komunizmas ar fašizmas, kurios užvaldydavo, papirkdavo, išgalabydavo ne tik milijonus paprastų žmonių, bet ir daug humanistų inteligentų. Ne dvasingieji humanistai, bet patologiški maniakai, tokie kaip Stalinas, Hitleris, tapdavo jos valdovais. Dabar Europoje santykinai ramu, išskyrus nebent Balkanus, iš kur kilo ne vienas karas, ir Rusiją, nesuvaldančią neklusnaus, prieš šimtmečius užgrobto Kaukazo. Dabar galime prisiminti egzotiškas, didingas, tarsi ne tokias kruvinas jos sakmes, žiūrėti pagal jas sukurtus filmus, klausytis R. Vagnerio operų. Europos dvasia mus traukė visais laikais, pagal ją ir mes, ir mūsų kaimynės tautos modeliavo savo gyvenimą ir kultūrą (iš lotyniškosios, ne iš bizantiškosios Europos priėmėme krikštą). Ir visada turėjome savo karštų Europos dvasios skleidėjų, misionierių, nešusių ir platinusių jos gyvenimo būdą, kultūrą.
Ar dabar jos dvasia, sukurta tokių genijų kaip Dantė, Šekspyras, Paskalis, Gėtė, Dikensas, Balzakas, Prustas, tokių jos mitologijos reiškėjų kaip T. Manas XX a., vis tokia pat didinga, ar ji – tik gidų turistams sekamos sakmės? Ar jos mąstysenoje, literatūroje, mene tebegyvuoja aukšti humanizmo idealai, išraiškos tobulumo pavyzdžiai, ar pseudointelektualūs, patologija ir seksu atmiešti rašymai, eurovizijos žaidimai, sava ar iš anapus vandenyno atnešta popkultūra? Kaip gyvuos, kokio tvirtumo bus tas didelis, nepaslankus Europos Sąjungos darinys, tarsi įkūnijęs Cezario, Karolio Didžiojo, Napoleono vizijas? Dabar jis mums kaip ir NATO – užuoglauda nuo žvarbių rytvėjų. Tačiau šiais, globalizacijos, sumažėjusių nuotolių, reliatyvaus laiko šimtmečiais, dešimtmečiais viskas susikuria ir išyra greičiau, užtrunka trumpiau. Tai kaip turime galvoti apie savo ateitį, kai mename tūkstantmetę istoriją? Juk tą didelį, „dviejų greičių“ milžiną, tą valstybę–nevalstybę, kuri kartais šiaušiasi prieš Ameriką, bet, ištikus bėdai, turės vėl šauktis jos pagalbos, kartkartėmis sudrebina milijoninės išeivių iš jos kadaise nukariautų šalių masės. Tokie iššūkiai jai kada nors gali būti lemtingi, pakeisti etninę sudėtį, tikėjimą, papročius, – ateivių veidai netrukus šmėsčios ne tik eurovizijos scenose, bet ir ant Europoje sukurtų knygų viršelių. Galiausiai ją nesunkiai supriešina net rusiškos dujos. Tačiau gal tokie iššūkiai būtini, kad ji nubustų, atgaivintų savo buvusias galias ir ambicijas? Gal jai reikia kokių nors laukinių skitų, kaip rašė S. Jeseninas? Net ir mes, rytiniai europiečiai, nauji, tarsi išnirę iš nebūties Sąjungos nariai, reikalaudami užsistoti, sukeliame jai rūpesčių, žadiname.
Tačiau gal šiek tiek ir pajuokaukim, – ar verta sukti galvą, kas bus dar po tūkstančio metų? Carpe diem, kaip sakydavo išpaikinti, ateitimi nesirūpinantys romėnai. Gal istorija, iki šiol mums buvusi ne tik bloga, bet ir maloninga, kaip nors viską vėl gražiai sudėlios? O gal būsimi laikai viską apvers aukštyn kojomis, tik mes nieko nebematysime, nebegirdėsime, ir mūsų negrauš sąžinė, kaip ir mūsų tolimųjų protėvių? Gal kaip nors išvengsime snaudalių, lengvabūdžių, lėbautojų likimo, ir Dievas mūsų taip skaudžiai nenubaus, kaip nubaudė savo paties tautą už nusilietą aukso veršį?
O jei kalbėsime rimtai, tai bent dorai ir sąžiningai atlikime tai, kas priklauso nuo mūsų dabar. Ir džiaukimės, kad vėl kertamas langas į literatūrinę ir kultūrinę Europos erdvę, – šįkart toliau, nei kaip dar buvo neseniai – iki buvusios Berlyno sienos. Ir kad kirtiklis – tvirtose jaunosios kartos rankose.
3. Vienas šį tą apie literatūrą išmanantis pažįstamas, pavartęs mano naują storoką romaną „Laukimas“, nusistebėjo: „Tai vis dar rašai?!.“ – „Kaip matai, – atsakiau. – O ką daugiau daryčiau, jei kitko nemoku?“ Žmogus gūžtelėjo pečiais, nusišypsojo keista, užjaučiančia šypsena ir daugiau nieko nebesiteiravo. Ką turėjo galvoje klausdamas, ką pamanė išgirdęs tokį atsakymą? Kad tebesu apsėstas keisto, ankstyvoje jaunystėje, net vaikystėje įsikalbėto užsispyrimo, kuris ilgainiui virto kažin kuo panašiu į darbą, net gyvenimo tikslu? Kad už tą darbą beveik nieko negaunu, nors visi už bet kokį darbą gauna?
Tačiau pasijutau taip, kaip pasijusdavau jaunystėje, kai troškau būti „garsus“, vadintis rašytoju, bet kieno nors paklaustas, ką galima jūsų paskaityti, sutrikdavau, net susigėsdavau, jog turiu išvardyti mažai tegirdėtas savo knygeles. Mano galva, rašytojai buvo tik tie, kurių veidai žvelgė iš vadovėlių, kurių vardai būdavo plačiai minimi. Todėl išmokau dangstyti savo veiklą tokiu neapibrėžtu žodeliu – literatas, tiesa, kurį laiką buvau žurnalistas. Norėdamas kaip nors pasiteisinti prieš patį save, prisiminiau seną pokalbį su Kaziu Jankausku, kai neatsargiai prasitariau, jog jis, toks geras rašytojas, tiek dėl nelemtai susidėjusių aplinkybių (areštas, lageris), tiek dėl kuklumo (sugrįžęs leido geras knygas, ypač – biografinius romanus), tartum liko nuošalėje. „Matyt, tiek tesu padaręs…“ – ištarė be kartėlio ir nusišypsojo išmintinga inteligentiško žmogaus šypsena. Prisiminiau, kad ir pats esu šitaip rašęs: tik rašytojo knygos turėtų būti žinomos, o jis pats – nematomas, negirdimas. Bet kad ir tų mano knygų…
Taigi, vis dar teberašau…
Tai gal man jau atėjo tas saulėtas ruduo, kai viskas, kas andai draskydavo širdį, – noras būti pagirtam, ambicijos, nuoskaudos, pavydas (baltas, juodo neturėjau) baigėsi, it koks grėsmingas debesis nuslinko už girių? Iš tiesų, man kartais tarsi nebeegzistuoja nė gyva, prieštaringa, skaudoka šiuolaikinė tikrovė, – sakau, tesimurkdo joje kiti, jaunesni, kovojantys dėl vietos po saule. Ak, jau ir sielą užlieja tokia giedra, skaidri ramybė, atlaidumas žmonėms, jų klaidoms (ne niekšybėms!), kad žvilgsnis į būtį ir net buitį tapo filosofiškas. Man nebesvarbu triukšmingas literatūrinis gyvenimas, nebeskaitau kritikos straipsnių, nebent recenzijas, kuriose išdėstomas knygos turinys, idėjos, nustatoma meninė vertė. Juk pats visko ir neperskaitysi. Šiuo atžvilgiu man ypač patikimos, objektyvios atrodo R. Šerelytės kritinės pastabos. Na, šiek tiek gaila, kad kažkur pradingo tiedu padaužos, Kastoras ir Poluksas, kurie, imituodami vulgaroką lietuviško postmoderno kalbėjimą, vis dėlto išsklaidydavo saldžius smilkalus, saviškių smilkomus saviškiams, ir kartais pamatydavai, jog karalius nuogas. Kažkam neįtiko? Bet juk kritikos reikia visokios, taip pat ir šitokios… O skaityti labiau traukia klasiką, antikos veikalus, Bibliją, mat širdis taip ilgisi pastovumo, amžinųjų tiesų. Tikrai – senatvė?! Kadaise atrodydavo, kad tas metas, kai žmogus išmintingas, patyręs, kai viskas jam žinoma ir įveikiama, turėtų būti toks gražus. Gali sau leisti laiką be rūpesčių, kankinančių abejonių, net sunkaus kasdienio darbo. Ypač gerbiau mokytus, daug knygų perskaičiusius, įdomių žmonių pažinusius, svečių šalių pamačiusius žilagalvius.
Tai gal galiu mėgautis ir vienatve, netgi nuošale, kuri mane visada taip traukė? Iš prigimties jaučiu palaimą, kai, atsidūręs žmonių minioje, kur niekas manęs nepažįsta, bet aš visus tartum pažįstu, nes ir matau, ir girdžiu, ir jaučiu, lygu vilkėčiau nematomu padarantį drabužį. Visą gyvenimą dvasioje jaučiausi vienišius, vandenyno lašelis, ir toji būsena atrodė itin saugi, palanki apmąstymams, idėjoms, netgi žmogaus sielos pažinimui, – juk atmintyje nuolat skambėjo kitų žmonių balsai. Visokia vieša veikla ilgainiui pasirodydavo esanti klaida, kažin kokia netikrumo būsena, už klaidas ir mokėjau, o pats tarp žmonių niekada neatsidurdavau „reikiamu laiku, reikiamoje vietoje“, bet dažniau – ne laiku, ne vietoje. Rodos, dabar tik džiaukis kiekvienu išaušusiu rytmečiu, dieną kiek išgali dirbk, vakare – padėkok likimui, kad neatsitiko nieko bloga. Tad ko dar reikia?
Anaiptol!..
Bet tartum nubudo atmintis ir negailestingai, skaudžiai laužo sustingusio laiko ledą. Iškyla tai įvykiai, tai nebesantys žmonės, tai jų žodžiai ir veiksmai, tai skausmingas gamtos grožis ar buities nyka, visokios pamirštos smulkmenos. Kokia talpi, nemari žmogaus atmintis. Kartais net imi gyventi būtuoju savo ir kitų laiku. O dar labiau stebina tai, kad seniai buvę rūpesčiai – dėl savęs, dėl kitų, dėl viso nesuvokiamo, grėsmingo pasaulio niekur neišnyko, maža to, į jokius klausimus, kilusius vaikystėje, taip ir nesuradau atsakymo. Nebent išmokau profesionaliau, netgi literatūriškai juos įvardyti. Bet kas iš to? Ir nebe laikrodis, bet pats laikas tiksi vis įsakmiau, ir jei kažin kada atrodė, kad išeina tik kiti, tai dabar jau tenka patikėti, kad išeisi ir pats. Nes nesi išimtis. Tai man nekelia nei baimės, nei dvasios sumaišties, nei noro skubėti, tačiau verčia daug ko atsisakyti, laikytis tam tikros kaip kariškio ar dvasininko savidrausmės. Be juodo kasdienio darbo ne tik kuklus literatas, bet ir tikras genijus nieko vertinga nepadarys. Gal tos mano patirties, įgytos tarsi plaukiant per juodą, kupiną pavojingų sūkurių, bet vis dėlto laimingai įveiktą upę, kam nors prireiks? Gal kas nors įsivaizduos tai, ką gražaus (kaip nekenčiu bjaurasties, bet kur tu nuo jos pabėgsi?!) matė mano akys, pajaus, ką džiaugsmingą akimirką jautė mano širdis, gal ir vienu kitu klystančiu bus mažiau? Tačiau atminties perkratymas nesuteikia ramybės, priešingai, priverčia viską išgyventi antrą sykį, – juk tie praeities vaizdiniai gali būti ir skausmingi, ir klaidinantys, o einant aštriomis jų briaunomis reikia stengtis išlaikyti pusiausvyrą.
Ar saugus? Taip. Ir ne tik todėl, kad nevaikštau vėlai, bet kad gyvenu šalyje, kurioje man visko užtenka, kuri sumoka pensiją, užtikrina pakenčiamą pragyvenimą, kad turėčiau normalias darbo sąlygas, galėčiau save laikyti kone vidutiniu piliečiu. Ir vadovaujuosi išmintim, jog žemiau kaip pati žemė, kol gyvas, nenukrisiu. Tą šalį aš jaučiu kaip savo paties kūną ir kraują, o jos laisvė, istorinis likimas – mano paties likimas. Jei ji saugi, saugus ir aš. Ir ne taip svarbu, kokia politinė partija šiandien valdžioje (jei tik negraso šalies laisvei), tautos ir valstybės netapatinu su valdininkija, kasdien iškrečiančia visokiausių šunybių. Žinoma, dėl to skaudu. Tačiau nepasiduodu įsivyravusiai madai, tam „geram tonui“ vainoti viską, kas tik pas mus vyksta ir kas daroma. O vyksta ir daroma tiek daug gero, kad pamatytų ir neregys. Juk tai ne svetima, bet mano valstybė, mano Tėvynė, mano Motina, – ar geresnė, ar blogesnė. Kitos ir kitokios negaliu turėti. Džiaugiausi, kai ją priglobė Europa, kai ėmėsi saugoti NATO, kurios naikintuvus, nukaukiančius virš mano sodo namelio, palydžiu akimis. Tačiau atmintis vis tiek gyva, ir matau siaubo kupinas sustingusių ant šaligatvio praeivių akis, kai 1940 m. birželio popietę į Telšius Luokės gatve viena po kitos rieda „palutorkės“, pilnos apdulkėjusių rusų kareivių. Girdžiu tūžmo apimtą Motinos giminaitį Alpį, – kokio velnio mes nesiginame? kur mūsų vadai, generolai, ministrai? ko jie mus mokė?! Pokariu jis pats, liktinis puskarininkis, su žmona žuvo miške. Atsimenu griaunamas gimtojo kaimo sodybas, kur okupantai karštligiškai statys aerodromą, tačiau juo nepasinaudos, tik išbėgdami susprogdins, bombų, šovinių kauges. Ir ilgą virtinę vežimų, kurie iš netolimo Rainių miškelio vežė karstus į Telšių kapines. Girdžiu ankstyvą rytą šūvius Gerulių dvare, kur daržinėse uždarytos žydų moterys, vaikai, o už sodo iškastos duobės. Naktimis vis sapnuoju enkavėdistus ir Ubiškės stribus, stovinčius už langų, krečiančius trobą. Tai kur dėti tuos prisiminimus, sapnus, baimes?
Dažnai užplūsta ir kitokios nesaugumo pajautos. Netgi sąžinė ima graužti: taip, tu gali jaustis ramus ir dėl savęs, ir dėl savo vaikų, ir dėl vaikaičių, – juk jie jau nebe maži, kita vertus, ateis ir toks metas, kai jų nebematysi, nebegalėsi padėti, o jie vis tiek bus. Tačiau dabar aplinkui yra ir kitų, kad ir svetimų, bet savų žmonių, tavo paties tautiečių, skurstančių, nusivylusių, apleistų, paliktų likimo valiai. Kiek jų dar daug atgimusioje mūsų Tėvynėje! Ypač skaudu dėl mažylių, – pragertų, niekinamų iškrypėlių, paliktų, net nužudytų tikrų motinų, – savame krašte, savo gimtose sodybose, nykiuose miestų „blokiniuose“. Matau, kaip mūsų socialiniai darbuotojai kasdien grumiasi su kokia blogio galybe. Nesakau, kad mažyliams negera augti globos įstaigose, kad jie nepatiria glostančių rankų švelnumo, širdies šilumos, kad neišaugs dorais žmonėmis. Tačiau kur jų artimieji, su kuriais juos sieja kraujo ryšys, šeimos, giminystės šaknys? Valstybės globos institucijos išaugins nelaimėlius, bet nepadarys to, ko padaryti neįmanoma. Juk kadaise buvo paprotys – saviems užauginti savus, našlaičius, juk buvo ir geros tetos, ir geri dėdės, ir vyresnės seserys, ir vyresni broliai. Valstybė tepasirūpina nebent tais, kurie jau nieko nebeturi šiame žiaurokame pasaulyje. Ir nėra nieko skaudesnio, kaip matyti skriaudžiamo, apgauto vaiko, ypač – našlaičio akis. Tik dažnai jose jau nebe ašaros, bet pyktis, įžūlumas, klastingas gudravimas. Ne kartą Vilniaus senamiestyje nuperku kokiam elgetaujančiam vaikui bandelę, užsivedu į pieno kavinę, išsikalbu. Bet kai kartą nelaimėlis paprašė ne paprastos, bet saldžios bandelės, pardavėja paprotino – paprastas, ne saldžias, mažieji elgetos išmeta, saldžios – jiems užkandis prie narkotikų. Še tau, kad nori!..
Labdara, mūsų visų gailestingumas gali šiek tiek padėti, bet neišgydys susvetimėjusios, poliarizuotos visuome skaudulių. Pasitaiko, mūsų pasigaili net vakariečiai – atveža vaikų globos namams ne tik kokių mažų dovanėlių, bet ir vertingų daiktų. O darbščios „Betanijos“ moterys pamaitina ne tik vargšus, parapijos atsiųstus senukus, bet įpila lėkštę sriubos ir užklydusiems girtuoklėliams. Tačiau teko matyti ir tokių dalykų, kaip koks nors turčius nuperka buvusiai savo mokyklai kompiuterį, o kiek iš to pasidaro reklamos!.. Ir daug ką galiu suprasti, bet niekaip nesuprantu, net neįsivaizduoju, kaip jaučiasi tie, kas gauna dešimtis, net šimtus tūkstančių, kas visokiomis suktybėmis ieško neteisėtų didelių kompensacijų, kai aplinkui šitiek nepriteklių, vargo, tikro skurdo? Kur jie ir deda šitokius pinigus? Negi valgo?!
Bet, matyt, ne kiekvienam leista tai suvokti. Štai čia ir baigiasi giedra mano rudens ramybė ir vėl ima suktis amžinasis gyvenimo ratas. Ir prasideda nepažinto ir nepažinaus pasaulio esatis.
Veržuva, 2008, birželis
„Metų“ anketa. Gasparas Aleksa
2008 m. Nr. 7
1. Artėja 2009-ieji – Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetis. Kokias mintis žadina Lietuvos nueitas kelias? Koks ir kas esu aš, lietuvis, dabar?
2. Kokie esame Europos kultūroje ir literatūroje? Ar turime dvasinių resursų būti saviti, įdomūs patys sau ir kitiems? Ar pačios Europos dvasia tebėra didinga?
3. Kaip gyvenate kiekvieną savo dieną? Ar kūrybinį darbą lydi socialinio saugumo jausmas, o gal atvirkščiai – baimė ir nerimas dėl ateities?
Gasparas Aleksa
1. Kai Mozei, ant Horebo kalno ganančiam avių bandą, degančio ir nesudegančio erškėčių krūmo pavidalu apsireiškė Dievas, baltų gentys, kitaip tariant, lietuvių protėviai, jau gyveno prie Baltijos jūros. Kristus gimė tik po 1200 metų. Taigi mūsų šaknys istorijos šaltiniuose daug gilesnės nei Šv. Brunono žuvimo data, su kuria ir siejamas Lietuvos minėjimas.
Anot Stasio Maziliausko, lietuvių vardas Vakarų pasaulyje iškilo VIII šimtmetį, kai Karolio Didžiojo žvalgai patraukė į šiaurę ir į valdovui didžiai rūpimą klausimą, o kas yra už slavų? atsakė: už slavų yra lietuviai. Lietuvių vardu, matyt, buvo pavadintos visos lietuviškosios gentys pagal reikšmingiausią iš jų, gal jau turinčią jėgos valdyti kitus, nes tik tokiais tada pasaulio galingieji domėdavosi. Manykime, kad senuosius mūsų gentainius jungė ne vien kalba, bet ir papročių, religijos panašumas bei vientisa teritorija.
Šiais laikais įmanoma rasti ir daugiau įvairių faktų faktelių, siejamų su Lietuvos istorija, ir juos sureikšminti.
Lietuvos vardo paminėjimas prieš tūkstantį metų tėra mitologizuota rašytinė informacija. Daug daugiau žinių apie mūsų ištakas suteikia archeologija, kalbos ir papročių tyrinėjimai. Pamėginkime įsigilinti, kiek informacijos sukaupta kiekviename lietuviško žodžio skiemenyje, mūsų upių ir ežerų pavadinimuose… Tikriausiai nė kiek ne mažiau nei japonų ar kinų hieroglifuose. Deja, Jono Jablonskio naujadarai, o ir šiandienos kalbininkų kuriamos abrakadabros, tokią galią jau yra praradę. Gaila… Nes žmogaus ištarmė, jo gyvasis žodis – arčiausiai širdies, tad juo labai daug pasakoma apie asmens, šeimos, gentainių, tautos, valstybės dvasios būklę.
Sąmoningai nekalbėsiu apie įvairias tolimos praeities Lietuvos pergales ir pralaimėjimus, jos kančių kelius ir džiaugsmo voratinklius. Mane labiau domina mūsų pastarųjų dešimtmečių istorija. Tai pavojinga, nes už teksto dar per aiškiai glaudžiasi kontekstas ir gyvi to konteksto liudytojai. Nenorėčiau nukrypti ir į niurzgimo ar burbėjimo liūną: ak, kaip viskas blogai! Bet rašytojas privalo kalbėti apie dabartį net ir gerai suvokdamas A. J. Greimą: „Visa, kas regima, yra netobula: regimybė slepia būtį, tik regimybė kelia norą būti ir prievolę būti, o tai jau yra prasmės iškreipimas. Regimybė kaip galėjimas būti – ar galimybė būti (galbūt?) – yra vos ne vos pakeliama.“
(Jau girdžiu jaunesnės kartos niurnesius: rašytojas nieko neprivalo, rašytojas turi būti kuo toliau nuo visokiausių įpareigojimų ir įsipareigojimų, nes jie susaisto menininką su institucijomis bei valdžia – ir visa tai yra blogis. Bet aš manau kitaip…)
Kai mąstau apie lietuvį – kaip asmenį, turintį bendriausias ir būdingiausias tautos savybes – labiausiai glumina tas faktas, kad per tūkstantmečius tarpusavio santykių pagrindiniai bruožai iš esmės beveik nepasikeitė, nors grynojo – baltiškojo – kraujo mūsų gyslose nebe tiek ir daug. Jį skiedė visi užkariautojai ir krašto puldinėtojai – mongolai, švedai, lenkai, vokiečiai, rusai… Baugu būtų išsitirti DNR – o jeigu paaiškėtų, kad manyje tūno vadinamoji Čingischano chromosoma? Nors gal ir vertėjo tą padaryti – jaunystėje! – kai (cha cha!) poligamiški potraukiai buvo stipriausi – bent žinočiau, ką sėjęs pjausiu…
Bet grįžkime prie mitologijos… Kitas gerokai iliuzinis mitas – superpatriotinis tarpukario Lietuvos vertinimas. Antano Smetonos Lietuvos tikrai nederėtų laikyti stebuklų kraštu. Iš savo amžinatilsį tėvo tą patyriau. Mano tėvas gimė XIX amžiuje, o atkurtą Lietuvą gynė su šautuvu rankose, tad turi teisę būti to laiko liudytoju: tuomet (kaip ir dabar?!) atkuriant valstybingumą būta daug gražių ir prasmingų svajonių, tačiau jos greitai išsigimė, o krašte atsirado aibė nelaimingų žmonių. Jei būtų buvę kitaip, kuo galėtume paaiškinti tokį nemenką po Antrojo pasaulinio karo ir okupacijų metais atsiradusį kolaborantų, skundikų, išdavikų ir stribų skaičių? Dėl to tik dar didesnė garbė Lietuvos partizanams! Jų būta dvidešimt tūkstančių. O kiek tautiečių juos persekiojo, skundė, išdavinėjo? Kiek gviešėsi ištremtųjų į Sibirą turto? Kiek ėjo į dar neatvėsusius nacių sušaudytų žydų namus ir bogino iš jų šilku šlamančius patalus ar kitokį gerą? Sakysite, tokių nebuvo? Buvo! Ir daug! Per daug nedideliam mūsų kraštui…
Tautos kaip ir žmonės – gimsta ir miršta. Apie smurtinį sunaikinimą kalbėti lengva, nes jis greitas ir matomas. O savaiminę tautos mirtį suvokti sunku, nes tai – ilgas procesas. Reikia didelės atidos, kad įžiūrėtum ir atpažintum nykimo simptomus… Suprantama, ne rašytojo valioje sukurti ar „pagimdyti“ tautą, tačiau žadinti ją, kelti iš „ligos patalo“ ir „gydyti“ – vienas svarbiausių (ar bent jau turėtų būti!) kiekvieno asmens, nepraradusio tautinės tapatybės, tikslų.
Man liūdna: valstybę prieš nepilnus dvidešimt metų mes atkūrėme, tačiau būti tauta nesugebame! Ginti lietuvio tapatybę šiandien trūksta ir politinės valios. Tautinę tapatybę suvokiu ne vien kaip kultūros (siaurąja prasme) stereotipą. Ją papildo žinios apie tautos sveikatos būklę, savižudybių, skyrybų, abortų, žmogžudysčių gausa. Deja, kiekybiniai rodikliai taip pat nėra patikimi. Beje, daugiausia sužinai prašnekinęs girtuoklėlį prie larioko, Vilniaus geležinkelio stotyje „budinčią“ paprastutę ar žemės seniai nebedirbantį, sraiges renkantį kaimietį…
Tuojau po mūsų Nepriklausomybės atkūrimo teko lankytis Švedijoje ir bendrauti su įvairių sluoksnių žmonėmis. Bešnekučiuodamas su švedų bankininko šeima patyriau keisčiausią kirminą… Dvidešimtmetė dukra savo tėvo paklausė: „Ar judu su mama ką nors žinojote apie lietuvių tautą, apie Lietuvos okupaciją? Juk mus mokykloje mokė, kad yra tik Sovietų Sąjunga, kurioje jokių tautų nėra.“ Kai tėvas prisipažino žinojęs prie Baltijos jūros gyvenant ne vien lietuvius, bet ir latvius, ir estus, duktė nemenkai supyko ir pradėjo gėdinti šeimos galvą: „Mokyklos mokyklomis, bet kaip tu drįsai nesakyti savo vaikams tiesos?“
Zbigniewas Brzezinskis, nuspėjęs sovietijos pražūtį, komentuodamas Barringtono Mooro jaunesniojo paskaitą Kolumbijos universitete (1989 m.), rašė: „Tad ne didinga ir vieninga mobilizuojanti mases demokratijos vizija susilpnino, išsekino ir galutinai pakirto komunizmo idėjas. Veikiau užslopinti religiniai siekiai, esminiai žmogaus laisvės instinktai, liberalios idėjos ir daugybė kasdienių bei praktiškų susirėmimų su oficialia, prieštaraujančia sveikam protui realybe sudarė sąlygas staigiam ir netikėtai ramiam komunizmo – kaip sistemos ir doktrinos – žlugimui.“
Ne vienas lietuvis šiandien pasakys, kad tokia demokratija, kuri šiuo metu kuriama Lietuvoje, nebeturi ateities. Akivaizdi ir kita šių dienų lietuviškosios (ir žmogiškosios!) istorijos klaikybė: kuo labiau tobulėja ir didėja materijos, technologijų galimybės, tuo stipriau žmogus naikina savo dvasią.
Jau penkeri metai gyvenu mažame miestelyje, į kurį sugrįžau po keturiasdešimties metų. Čia įsikūrus subliūško sostinės intelektualų ir politikierių skleidžiamas mitas, jog kaimiečiai prasigėrę, degradavę ir pan. Svečias iš didmiesčio, progiškai atvykęs į provinciją, gal ir mato, kaip žmonės kilnoja stiklelį… Tačiau jis nemato ko kito: kad po šventės tas pats žmogus skuba sunkiai dirbti – šeria gyvulius, ravi daržus, pjauna šieną, kasa bulves, nors nukaršę seimūnai-valstybininkai ir labai stengiasi, kad jis to nedarytų – juk dabar įvairiausi Europos fondai ir fondeliai skatina (protu nesuvokiama!) ne darbą, o… tinginystę. Kaimo žmogui mokami pinigai už tai, kad jis nedirbtų žemės, neaugintų duonos, nebelaikytų gyvulių….
Beje, miestuose buitinių girtuoklių ir veltėdžių, mano galva, kur kas daugiau nei kaime. Tačiau miestietiški „runkeliai“ lindi „dėžutėse“ arba tuose šiukšlynuose, į kuriuos kostiumuoti neužsuka. O kaimiečiai ne prasigeria! Jie yra girdomi! Nes pinigo neturi per daug, tačiau alkoholio surogatų perpardavinėjimo „taškai“ veikia nevaržomi jokių „europinių direktyvų“. Beje, pasitelkus moderniausias žmogaus psichologijos technologijas, šiandien Lietuvoje girdomi net moksleiviai! Man jokioje kitoje Europos valstybėje neteko matyti tokios netramdomos ir taip patraukliai nepilnamečiams gėralus siūlančios reklamos. Jei netikite, pabandykite kad ir Švedijos supermarkete ar degalinėje įsigyti kokio nors mixo ar alaus bambalį.
Dar įdomesni pavyzdžiai – iš JAV. Gera pažįstama nusiuntė savo seseriai, dirbančiai gėlių parduotuvėje, mūsų „Panelę“. Žinoma, parinko patį „gražiausią“ egzempliorių. Ta sesuo, norėdama pasipuikuoti, kokie mes, lietuviai, pažangūs ir demokratiški, nusinešė leidinį į darbą. Darbdavė, pamačiusi iš rankų į rankas keliaujantį žurnalą, pasikvietė lietuvaitę „ant kilimo“: tai esanti gryniausia pornografija ir savininkė to nepakęsianti, o jeigu, neduokdie, situacija pasikartotų, reikėsią atsisveikinti su darbu… Ką visa tai byloja? Kad lietuviškoji demokratija „pavijo ir pralenkė“ Vakarų demokratiją?
Esu įsitikinęs, kad „globalioji“ demokratija ir kapitalizmas, į kurių viliojantį glėbį nuoširdžiai giedodami ir dainuodami mes prieš dvidešimt metų puolėme, kuo toliau, tuo akivaizdžiau praranda žavesį, vadintiną Vakarų kultūra. Jeigu proto nestingantis žmogus jau svajoja, kaip jam savo televizorių, radijo imtuvą ir visus Lietuvos laikraščius bei žurnalus užkasti į gilią duobę vidury miško, kažkas karalystėje nebegerai…
Esame „nepriklausomi“, bet kaip gyvenome melo ir kvailumo laikais, taip ir tebegyvename. Pasikeitė tik tų dviejų ponių – Melagystės ir Kvailybės – apdarai… Gal dėl „kosmetikos“ ir nematome, kad Lietuvoje įsigali viešas amoralumas, kad „propaganda“ dabar tarnauja individo materialiniams ir jausminiams įgeidžiams tenkinti. Individualus ir kolektyvinis hedonizmas tampa vyraujančiu elgesio motyvu.
Tad šiandien aš, lietuvis, kuo toliau, tuo labiau suvokiu, kaip mane baigia pavergti naujieji laikai, pasitelkę „pinigų darytojus“. Esu (kaip ir kiekvienas iš mūsų) stumte stumiamas į vergiją – fiziškai ir dvasiškai. Ar įmanoma kitaip? Įžūlaus kapitalo laikais? Nebūkime naivūs…
2. Paradoksas: būdingiausias Vakarų kultūros bruožas – absoliutus kultūros ir moralės vakuumas. „Gerosios“ sąvokos – kultūra, demokratija, laisvė ir pan., buvusios tokios svarbios, prarado ankstesniąją esmę. Tarkime, laisvės sąvoka jau nebesiejama su morale, o individo skatinimas tarnauti visuomenei „nebemadingas“. Laisvė besiejama tik su teisėmis, su leidimais įvairiapusei ir neribotai saviraiškai. Vincas Kudirka ir Jonas Basanavičius, prisikėlę iš kapų ir pamatę, ką transliuoja mūsų televizijų kanalai, norėdami išlikti orūs ir garbingi, tikrai nusišautų. Šiandien juk net ir jų vardai tapo fasadine priedanga, už kurios šėlsta Mamona.
Rizikinga ir velniškai graudu pripažinti, kad mūsų kultūrai daugiau nusipelnė komunizmo ir demokratijos (tironijos ir utopinės laisvės pasaulių) priešprieša nei demokratijos įsigalėjimas. Dar skaudžiau suvokti, kad Dievas mirė ir kad Dievo mirties filosofija suklestėjo anaiptol ne ateistinėje valstybėje (SSSR), bet liberalioje Vakarų demokratijoje. Moralės apatiją patiriame savo kailiu. Čia matau akivaizdų pavojų ne vien mūsų kultūrai, bet ir gyvensenai apskritai…
Politikai ir šalies teisinė sistema skaldo visuomenę, poliarizuoja jos sluoksnių kultūrinę padėtį.
Grožinės literatūros knygų išleidžiama daug, bet kokybiškiausios beveik nepasiekia skaitytojų. Valstybė remia ne skaitytoją, o leidėją, tad jis, gavęs dotaciją, elgiasi kaip jam patogiau – arba taip užkelia elitinės knygos kainą, kad niekas nebeįpirktų, arba nesivargina savo leidinio net ir platinti – didesnė tiražo dalis dulka sandėliuose… Būtų kitaip, jeigu valstybė skirtų pinigų ne efemeriškiems knygų projektams, bet „gyvoms“ knygoms, kurios nukeliautų ten, kur jų vieta – į bibliotekas… Gal tuomet nedidėtų kasdien atotrūkis tarp skaitytojo ir rašytojo, tarp „eilinio“ žmogaus ir kultūros darbuotojo?
Kartais man atrodo, kad mūsų kultūros hierarchai ir valdininkai menininką, kultūros žmogų suvokia kaip nuostolingą pusprotį, kurį pamaloninti honoraru ar solidesne premija negaila tik tuomet, kai nelaimėlis suserga vėžiu…
Katastrofiškas, mano galva, yra atotrūkis ir tarp menininko (ypač rašytojo!) bei kritiko. Menžmogiai (šis Jurgio Kunčino vartotas žodis puikiai atspindi dabarties rašytojo situaciją) paliekami vienišystėje ir nutylėjime grumtis su savaisiais demonais. Kapitalistui nerūpi menžmogio grumtynės, juk amžininkų kūryba neneša jam akivaizdžios naudos, tačiau valstybei (jei tik tokia yra!) visa tai turėtų rūpėti, net labai. Vadinasi, jai turėtų rūpėti ir kritikos situacija. Kad kritika netaptų lėkšta ir profaniška, kad ji būtų profesionali, suprantama, reikia mokėti pinigus – anaiptol ne tas ašaras, kurias siūlo kultūros leidiniai.
Man prasmingi Vaclavo Havelo žodžiai: „Mes turime atsisakyti arogantiško įsitikinimo, kad pasaulis yra tiesiog galvosūkis, kurį reikia įminti, mašina su naudojimosi instrukcijomis, laukiančiomis, kada jos bus atrastos, informacijos duomenys, kuriuos reikia sugrūsti į kompiuterį, tikintis, jog anksčiau ar vėliau jis išspjaus mums universalų sprendimą. Esu nuoširdžiai įsitikinęs, kad turime atskirti iš asmeninių įpročių srities tokias jėgas kaip natūralią, unikalią ir nepakartojamą pasaulio patirtį, elementarų teisingumo jausmą, sugebėjimą matyti daiktus kitų akimis, transcendentinės atsakomybės jausmą, archetipinę išmintį, gerą skonį, drąsą, gailestingumą ir tikėjimą tam tikrų priemonių, nesiekiančių tapti universaliu išganymo raktu, svarba.“
Didžiausia mūsų laikotarpio bėda laikyčiau tą faktą, kad tikroji kultūra nebeturi traukos lauko. Ji nebedomina daugybės žmonių, nes kultūrai priimti ir suvokti reikia ne vien pinigo, bet ir nemenkų dvasios pastangų.
Ant mano darbo stalo guli kelios knygos, be kurių sunkiai įsivaizduoju kultūros pilnatvę. Viena jų – Jacques Derrida, Gianni Vattimo ir kitų autorių sudaryta „Religija“ (tai seminaro, vykusio Kaprio saloje, medžiaga – ilgų studijų reikalaujantis veikalas). Pasak J. Derrida, yra du religijos šaltiniai, jos kiltys: religija, siekianti Dievo malonių – gilumoje iš esmės neveikli, mokanti tik maldų ir troškimų – ir moralioji religija, „mąstantis tikėjimas“, kuris verčia žmogų keistis, lemia tikinčiojo dorą gyvenseną, valdo veiksmus. Kol mūsų kultūrą administruojantys asmenys nesuvoks, jog originali kūryba yra (kaip ir religija!) kultūros terapija, tol mes, rašytojai, būsime kultūros „bomžai“, besiviliantys: o gal koks „ponas“ pasigailės ir numes juodos duonos trupinį… Kad kultūros terapija būtina mūsų visuomenei, manyčiau, patvirtina ir Vilniaus universiteto prof. Danutės Gailienės pradėtas tyrimas apie sovietų okupacinio režimo psichologinį poveikį žmonėms. Psichologiškai traumuoti ir nukentėję yra ne vien tremtiniai, disidentai, partizanai ir jų vaikai bei anūkai; nė kiek ne mažesnės dvasios kančios kamuoja ir stribų, skundikų, kolaboravusių asmenų palikuonis – juk visi mes šiandien gyvename kartu… Kas kitas, jei ne rašytojas, gali padėti įvairiasluoksnei visuomenei susigaudyti šioje painioje istorijos vingių, lemčių ir nelemčių raizgalynėje? Nesena mūsų praeitis – tai „aukso kasyklos“ rašytojui.
Vis dėlto pastarųjų metų lietuvių literatūros situacija, mano galva, anaiptol nežada, kad mūsų rašytojai taps visaverčiais Europos kultūroje. Originalių ir net meistriškai parašytų kūrinių lyg ir pakaktų, tačiau jie – kol kas – tėra tik kelių šimtų šalies gyventojų savastis: į garsiausias Europos knygų muges paprastai vyksta tiktai tie menžmogiai, kurie (kaip sovietiniais laikais) atitinka tam tikrus reikalavimus – amžiaus, lyties, išvaizdos ir pan. Mes neturime savo originaliosios literatūros – kaip nemenkos kultūros dalies – nei strategijos, nei taktikos. Ir, žinoma, patys dėl to esame kalti…
3. Keturias dešimtis metų dirbau įdomų, žmogui reikalingą ir netgi šiek tiek pripažinimo sulaukiantį darbą. Valandas, skirtas kūrybai, tekdavo vogti – pačiam iš savęs. Gal todėl ir nesuprantu visokiausių „zvyglių“, dejuojančių, kad nesuduria galo su galu. Dirbkite, ponai, ir nereikės inkšti…
Sugrįžęs į Veliuoną vis dėlto pasijutau kur kas laimingesnis: erdviau gyvendamas galiu pasirūpinti senute motina Teofile, padėti jauniausiam sūnui Gasparui, kuris dar tik stojasi ant kojų. Žinoma, kol neturiu pensininko „privilegijų“, stinga laiko knygoms, sodo medžiams, žolynams… Ne kas rytą tegaliu pavėpsoti pro langą į Nemuną, pasisveikinti su karvelių šeimyna, išperėta aukštame kaštone, ne kas vakarą „ganau“ per mūsų pievutę pūškuojančius ežius, klausau lakštingalų, pelėdų ar kuosų, besipešančių su varnomis ąžuole – vis tos komandiruotės, komandiruotės…
Ar jaučiuosi „socialiai saugus“, nors ir užsidirbu duoną? Ar „socialinio saugumo jausmas“ – pats svarbiausias dalykas žmogui?
Mane visados žavėjo akių gydytojo Frydricho Jozefo Haaso asmenybė. Šitas žmogus net nežinojo, kas yra socialinis saugumas, jis savo gyvenimą atidavė kaliniams…
XIX a. pradžioje Rusijos kalėjimai buvo siaubingi: drėgni, be oro, be šviesos, pilni parazitų, sausakimši kalinių. Kamerose, kur labai ankštai tegalėjo tilpti 50 žmonių, buvo laikoma po 200. Daugelis kalinių – prikaustyti prie sunkių trinkų, moterų kaklai apjuosti geležiniais lankais su trimis aštriais virbalais, kad negalėtų atsigulti nei dieną, nei naktį… Dar baisesnė buvo siunčiamųjų į Sibirą dalia. Žmones – po aštuonis ar dešimt – prikaustydavo prie geležinio lanko ir varydavo nelygu gyvulius pėsčius – šimtus ir tūkstančius kilometrų… Bet ar atspindi šitą klaiką rusų literatūra? Ne… Milžiniškoje Rusijoje, tuo metu itin religingame krašte, neatsirado nė vieno humanisto, kuris padėtų kankiniams. Nei Puškinas, nei Lermontovas, nei Gogolis, nei Turgenevas, nei Žukovskis to „nematė“… Pamatė tik F. J. Haasas. Ir paaukojo kaliniams gyvenimą, palengvino jų dalią, garsiai liudydamas, jog šitaip kankinti negalima net ir nusikaltėlių! Kaliniai jį vadino „Dievo žmogumi“…
Turime panašių asmenybių ir Lietuvoje. Asmenybių, nė nenutuokiančių apie „socialinį saugumą“. Toks šviesulys buvo kapucinų vienuolis tėvas Stanislovas Paberžėje, toks – monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas Vilniuje… Esame kiek primiršę sovietinių saugumiečių nužudytą kunigą Juozą Zdebskį… Jo dienoraščiai – tikras dvasios penas kiekvienam, vis dar „tebesergančiam“ idealizmo „liga“, ir nuolatinis mokymas, kad pirmiausia reikia išmokti duoti, pasidalyti, o tik paskui mąstyti, ką gauni pats… Juk duoti – tūkstantį kartų lengviau, negu imti. Pabandykite. Ir įsitikinsite patys.
Ne vienas, skaitantis šį tekstą, gal paklaus: „Kitus mokai, o pats ar esi kitiems gero padaręs?“ Esu… Jau vienuolikti metai ginu neįgaliųjų teises ne vien savo leidžiamame žurnale „Bičiulis“, bet ir kasdienybėje… Ne per seniausiai kartu su žmona Violeta Veliuonoje įkūrėme neįgaliųjų ir bendruomenės dienos centrą, kuriame paslaugas teikia, vadinasi, ir darbą turi bent šešios moterys, o nusiprausti, išsiskalbti patalynę ir drabužius, visokeriopai lavintis, užsiimti tautodaile gali apie 300 miestelyje gyvenančių, socialiai ne itin apgintų žmonių. Kai kas stebisi: kam jums to reikėjo, juk neturite jokios naudos? O kokią naudą mes turime iš „Sidabrinio obuolio“, iš moksleivių interpretacijos konkurso, kurio prizinis fondas, nors ir nedidelis – iš mūsų pačių kišenės? Kokia nauda iš daugybės kitų kamerinių renginukų, kuriuos pasiūlome savo bendruomenei, iš parapijos laikraštuko „Šaltinėlis“, kurį du tris kartus per metus parengiame sykiu su klebonu Artūru Stanevičiumi?
Pasakysiu tik tiek: kuo garsiau aplinkui „sklaidosi“ savanaudžiai pragmatikai, tuo labiau norisi kas rytą priminti sau daktaro F. J. Haaso žodžius: „Skubėkime daryti gera!“
O „baimę“ teturiu tik vieną – nenoriu veltis į polemikas su valdininkais. Taip pat ir kultūros. Ypač – kultūros. Nes visi jie kažkodėl linkę į akis išsakytą tiesą priimti kaip asmeninį įžeidimą… Bet kol bijosime tiesos, kol būsime prieš ją užsimerkę, kol neperkainosime vertybių ir neįsidrąsinsime keistis, tol gyvensime baisioje glūdumoje. Megapolis – jokia išimtis. Vilniaus tamsa gali būti tamsesnė net ir už tamsą mažame miestelyje. Tokiame kaip, pavyzdžiui, Veliuona…