Požiūriai
„Metų“ anketa. Marcelijus Martinaitis, Vaidas Šeferis
2013 m. Nr. 1
Kristijonui Donelaičiui – 300
Artėja literatūros klasiko Kristijono Donelaičio jubiliejus. Poema „Metai“ yra ir mūsų grožinės literatūros pradžia, ir autentiškas žemdirbio kultūros kodas, tautos savasties paliudijimas, mūsų etninės tapatybės atskaitos taškas. Lietuvių literatūros debiutas buvo itin sėkmingas: UNESCO nutarimu 1977 m. K. Donelaičio poema įtraukta į Europos literatūros šedevrų biblioteką. Retas įvykis, kai ne tik patys kažkuo didžiuojamės, bet esame pamatomi iš šalies, įvertinami ir pasaulyje.
Rengdamiesi pasitikti šį išskirtinį mūsų kultūros įvykį, kviečiame rašytojus, kultūros žmones, skaitytojus atsakyti į „Metų“ anketos klausimus.
1. Keičiasi mūsų pasaulis, keičiasi ir literatūra. Kaip atrodo K. Donelaičio pradėta grožinės literatūros vaga šiandien, po trijų šimtų metų? Kiek ji tinka prie mūsų tikrovės ir kokie šiandien yra lietuviškumo kriterijai?
Žemė ta pati, medžiai tie patys, bet lietuvių kalba jau lyg ir kitokia?
2. K. Donelaičio reikšmę mums sustiprindavo ir politinės situacijos, dramatiškos Lietuvos istorijos aplinkybės. Ideologinės priespaudos metais K. Donelaičio balsas buvo ypač svarbus kaip lietuviškosios savasties ir kultūrinės tapatybės liudijimas. „Metų“ kalba mus saugojo nuo užmaršties ir neleido išnykti. Kiek mums padeda K. Donelaitis šiandien, kiek jis apsaugo kultūrą ir literatūrą nuo išnykimo globalinėje vartotojiškoje visuomenėje?
3. Ar šiandien galėtume tikėtis panašaus fenomeno – savo laiką pranokstančio menininko iškilimo? Jei ne, tai kokios priežastys trukdo kultūrai pasiekti kulminacinius kūrybinio veiksmo taškus? Gal meniniam talentui pasireikšti palankesnis etninis kultūros uždarumas? Gal laisvoje visuomenėje nėra būtinybės daryti kažką ypatingo, o informaciniame pasaulyje nėra prielaidų rastis unikaliai asmenybei ir unikaliai kūrybai?
4. Ką mąstote apie tokį paradoksą: mažaraštėje tautoje atsiranda kalbos genijus, o mūsų visuotinio raštingumo visuomenėje klesti grafomanijos tvanas, pro kurį vis sunkiau prasimuša autentiškos kūrybos šaltiniai. Ar tai toks kultūros raidos dėsningumas, ar tiesiog civilizacijos nuovargio ir persisotinimo ženklai?
Marcelijus Martinaitis
Donelaitis ir jo šimtmečiai
1. Jeigu kalbame apie vagas, tai pirmoji turi būti tiesiausia, pagal kurią paskui išvedamos kitos vagos. Taip pavasariais pirmąsias vagas išvesdavo artojai. Jei pirmoji vaga kreiva, tai ir artojas nekoks. Tas tiesios vagos išvedimas būdavo vadinamas biržijimu. Artojas varydavo vagą žiūrėdamas į kokį nors tolumoje matoma medį, pastatą arba į priekyje einančią savo moterį, o kartais ir vaiką. Taip ir poetas žiūri į kažkokį tolumoje esantį orientyrą, pagal jį eina į savo tikslą.
Negalime tiksliai pasakyti, kas buvo tas Kristijono Donelaičio vedlys, bet išvaryta vaga visų tiesiausia, pagal ją kitos vagos verčiamos dar ir šiandien, nors poetas nebuvo tik mažos, uždaros parapijos „būrų dainius“. Jis kažką matė tolumoje, toliau už savo Tolminkiemį. Štai sudurtinio žodžio dalys: toli, toliau, Tolminkiemis.
Simboliška, kad lietuvių literatūra, jos pradžia kilo kieme, kiemuose, kuriuose dar kalbėta lietuviškai, ta kalba, kuria ir Lietuvoje dar mažai kas rašė, skaitė, giedojo, tik dainavo savo dainas.
Kad būtų galima atsakyti į klausimą, kaip toliau verčiama K. Donelaičio pradėta vaga, reikėtų jį visai naujai perskaityti. Dar veikia į mūsų sąmonę įdiegtas kompleksas, kad tai esanti poema tik apie būrų gyvenimą, jų vargus ir rūpesčius, šiupinio valgymą, apie metų kaitos grožybes ir vargus. Tai vis dar gyvos sovietmečio interpretacijos.
O juk K. Donelaitis buvo europinio išsilavinimo žmogus, gerai pažinojęs senąją literatūrą. Kaip jis galėjo hegzametru sukurti tokį sudėtingą, išraiškingą kūrinį gerai nepažinodamas antikos, ano meto didžiųjų autorių, savaip jais sekdamas tokioje nedidelėje parapijoje? Kaip galėjo atsitikti, kad jo kūrinyje atpažįstame tiek klasicizmo, tiek baroko įtaką? Ir dar. Sakyčiau, kad „Metai“ Lietuvoje yra vienintelis gana sudėtingu hegzametru taip tobulai lietuviškai parašytas kūrinys. Beje, to hegzametro šiandien dažnai nemoka perskaityti ne tik mokyklose, bet net ir poezijos skaitovai.
Gal net ir turinys nėra tinkamai perskaitytas, neatsiplėšiama nuo buitinių poemos vaizdų. Kas ten vyksta? Poemos visuma sako visai ką kita, lyg tas būrų gyvenimas būtų stebimas iš viršaus, iš aukšto. Tarsi nematomas veikia to gyvenimo stebėtojas, gal autorius, gal gamta ar Dievas? Pastorius, pamokslininkas, europinės kultūros žmogus negalėjo nematyti ir nejausti, kaip šį pasaulį, jo žmones, gamtą veikia universalios galios, kurioms paklūsta visi gyviai, augalai ir jo parapijos būrai, kurie yra kažkam atsakingi.
Taip, žemė ta pati, medžiai tie patys, poemos tekstas vis tas pats, tik mes, žmonės, vis kitokie, tai ir turime perskaityti vis iš naujo.
2. Tiesiogiai jokie tekstai nieko negali apsaugoti, kol jie neįgyja tam tikro kultūrinio, istorinio reiškinio prasmės. Užsiėmusiems tik vartojimu, pramogomis ar net ir politika K. Donelaitis niekuo nepadeda ir negali padėti, jeigu jis nesuvokiamas kaip nacionalinė vertybė, kuri stiprina mūsų savigarbą, nusimanymą, kad pasaulyje nesame paskutiniai. Dažnai mums tai pasako kiti, versdami „Metus“ į savo kalbas, apie tai rašydami. Juk poema įrašyta į pasaulinių šedevrų sąrašą, šiuo kūriniu esam priimti į tautų kultūrų sandraugą.
Sunku pasakyti, kaip šiandien K. Donelaitis, jo poema mus „saugo nuo užmaršties ir neleidžia išnykti“. Beveik niekaip, nusiraminus po atgautos nepriklausomybės. Rodos, yra kitų pavojingesnių dalykų, nuo kurių reikia saugotis įstatymais, politika ir pan.
„Metai“ mums reikšmingi kaip sąmonės fenomenas, veikia tam tikras „Donelaičio kodas“, kuris tarsi dešifruojamas, kai ištinka kokie negerumai, o ypač kai kyla grėsmė prarasti savo tapatybę. Štai kodėl jis toks mums buvo svarbus sovietmečiu. O kaip jis turėtų būti svarbus šiandien, kai namų bibliotekėlėse jau seniai nematome jokio naujo „Metų“ leidimo?
Dažnas galime daug ką pasakyti apie K. Donelaitį, net padeklamuoti pirmąsias, dar mokykloje išmoktas „Pavasario linksmybių“ eilutes, bet ką nors pasakyti apie jo kūrybos apsauginį vaidmenį šiandien sunkoka. Tas jo vaidmuo sovietmečiu buvo ryškesnis, turint mintyse tai, kiek buvo išleista net reprezentacinių leidinių.
Todėl sunku kalbėti apie ypatingą poeto vietą dabartinėje sąmonėje. Nepriklausoma Lietuva to padaryti dar vis neįstengia. Lyg ir užtenka simbolio, ženklo, emblemos. Atrodo, kad K. Donelaitis yra ir be kokių nors atkuriamų išliekamųjų ženklų, jo kūrybos atnaujinimo kitu laiku, kitose kartose, vien tik šnekant apie jo visuotiną vertę.
3. Mes beveik nieko nežinome apie savo šiuolaikinę literatūrą, apie „unikalias“ asmenybes ir „unikalius“ kūrinius, jos išliekamąją vertę. Apie ją net nekalbama. Šiandien labai sunku susigaudyti šiuolaikiniame informaciniame triukšme, stipriai veikiant konkurencijai, komercijai, reklamai, pramoginei konjunktūrai tame visuotiniame turguje. Neįmanoma, kad jau šiandien būtų išrinktas ateities Donelaitis. Žymių ateities klasikų neišrenka net Nobelio premijų komitetas. Kiek šiandien galėtume išvardyti praėjusio šimtmečio laureatų? Jau minimos visai kitos pavardės ir kiti kūriniai.
Tik vieną dalyką galiu pasakyti: lietuvių literatūra yra gyvybinga, įvairi, smalsi, neretai konfliktiška, aptekusi diletantais ir grafomanais, nekenčiama ir mėgstama, uždara ir atvira įvairioms naujovėms. Ji sukuria ir tikrai sukurs ne vien dabarties kūrinius, bet ir tuos, kurie po dabartinio šurmulio bus minimi kada nors ateityje, kai bus užmiršta daug ambicingų kūrėjų ir jų išgarsintų kūrinių.
Lietuvių literatūra ėmė naudotis plačiais tarptautiniais ryšiais. Neatsirado ir negali atsirasti rašytojas kokioje nors uždaroje etnografinio kaimo erdvėje. Beveik visi praėjusių amžių kūrėjai į savo tautą, etninę aplinką grįžo iš kitų šalių ar net kalbų: Kristijonas Donelaitis, Vincas Kudirka, Jonas Basanavičius, lietuviškumą taip pat žadino kitos kultūros, jų pažinimas.
Neįsivaizduoju kokio nors uždaro etninio kaimo rašytojo, apsisaugojusio nuo visokių negerų globalinių pagundų, neįgijusio platesnės kultūrinės ir intelektinės patirties. Jau nėra ir tokių kaimų, net ir K. Donelaičio Tolminkiemis nebuvo uždaras.
Net gyvūnai žino, kad gyvenantiems uždarose erdvėse gresia genetinis išsigimimas, ieško sau porų toliau nuo gimtųjų vietų. Panašiai ir žmonių gyvenime. Net ir piršlybų dainose dainuojama, kaip vykstama ieškoti mergelės kur nors iš toliau. Dar ir mes jaunystėje vykdavome į tolimesnių kaimų pasišokimus, gegužines, kuriose kildavo peštynės dėl ten viliojamų panelių. Paprasti kaimo bernai intuityviai puikiai suprato apie genetinio išsigimimo grėsmę. Ir mūsų kaimai niekada nebuvo etniškai uždari, ką jau kalbėti apie literatūrą, kuri turi nuolat atsinaujinti, maišytis, kad vienaip ar kitaip išliktų ne vien savo parapijoje, bet ir pasaulyje, kuriame ryškiausiai pasisako savo kūryba, kuri ilgiau išlieka už gamtos išteklius, politines santvarkas, pinigus.
4. Apie vieną dalyką kartais smagiai pagalvoju. Štai jeigu kokiame XVI ar XVII a. vadinamasis šiuolaikinis grafomanas būtų paskelbęs savo eiliavimus, dabar apie jį būtų rašomos disertacijos, skaitomos paskaitos universitetuose. Tie, kuriuos šiandien vadiname grafomanais, dažnai yra pavėlavę praeities „klasikai“.
Jie niekam nieko blogo nedaro, kaip niekam nieko blogo nedaro ir tie, kurie turi šiokį tokį balsą ir dainuoja etnografiniuose ansambliuose, dainas, kurias visi moka. Taip dažnai rašomi ir eilėraščiai, kuriuos beveik visi „moka“. Kažkur radau parašyta, kad šiuo metu Lietuvoje gali būti apie penkis tūkstančius eiliuojančių.
Klausiant tikriausiai turėta mintyse „modernūs“, įžūlūs eiliuotojai, visokie diletantai, epigonai, kada tampa nesunku kartoti tai, kas jau buvo. Visos meninės naujovės tuoj pat „suvirškinamos“.
Jūs paklausėt apie civilizacijos nuovargį, persisotinimą, poilsį. Pailsta, yra nualinami net žymiausi kūriniai. Čia kaip ir gyvūnijos pasaulyje: pailsusį, negaluojantį, sutingusį, praradusį savisaugos jausmą užpuola visokie parazitai. Taip prasideda rūšies degradacija.
Negaliu pasakyti, kad šiandien nėra asmenybių, ir žymių, tik nežinia, kaip jas atpažinti, o atpažinus – ką su jomis daryti. Kai tokie iškyla, Lietuvoje neįsitenka, lyg ir per dideli jai. Savo šalyje jau negalime pasiklausyti kai kurių pasaulyje garsių savo solistų, nematome spektaklių, nežinome dailininkų, apie kuriuos išgirstame būdami kur nors kitose šalyse. Net nežinome ir savo literatūros, kuri ten verčiama, apie ją rašoma. Dar niekada Vakarų šalyse nebuvo tiek verčiama. Bet tai neįdomu net kultūrinei spaudai – jokio komentaro. Juk mes beveik visai nežinom, ką jie ten daro?
Juk paprasčiau kapstytis namuose po savo grafomaniją, vos ne kiekvieną iškilesnį kūrėją, kaip konkurentą, „nusodinant“, išsityčiojant. Paskaitykite internete komentarus! Ar tai nepanašu į uždaro kiemo sindromą?
Ar nesikartoja K. Donelaičio laikai, kai jį mums grąžino vokiečiai. Panašiai mums buvo sugrąžintas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Vieno rusų klasikų žodžiais: mes esame tingūs ir nesmalsūs, net mažai ką norime girdėti apie save, kol kiti ko nors nepasako, neįvertina arba nepapeikia. Kada nors reikės susigrąžinti jau beveik „emigravusį“ teatrą, muzikus, gal tada, kada jų jau nebus gyvų.
Juk labiausiai mes mylime ir gerbiame mirusius. Savo žymius žmones mėgstame atsikasti, juos perlaidoti garbingesnėje vietoje, nebūtinai kapinėse, bet ir istorijoje, kultūroje, mene.
Buvo atsikastas ir K. Donelaitis. O tokių asmenybių minėjimai dažnai būna panašūs į perlaidojimus: iš vieno laiko – į kitą. Štai K. Donelaitis dar kartą, bent simboliškai, bus atsikasamas – tik jau ne Tolminkiemyje, o Lietuvoje, ieškant bibliotekose ir bibliotekėlėse prieš kelis dešimtmečius išleistų, apibrizgusių, suskaitytų „Metų“.
Ar ne lengviau statyti paminklus, rengti iškilmingus minėjimus, negu skaityti ir skaitant „tatai permanyti“?
Nieko blogo iš anksto nesakau apie būsimą minėjimą, tik bijau, kad K. Donelaičio jubiliejus nebūtų panašus į mano minėtą perlaidojimą su iškilmingomis kalbomis, prašmatniais renginiais, ir netrukus užmirštamas.
2012 12 10
Vaidas Šeferis
1. Viena vertus, Kristijono Donelaičio pradėta literatūros vaga tebelieka derlinga iki šiol. Nes kaip tik nuo K. Donelaičio prasideda literatūrinė mūsų kultūros gyvybė, kurios formos ima vis aiškiau tolti nuo teologinių, teisinių tekstų ir – svarbiausia – nuo tautosakos. Neteisinga įsigalėjusi nuomonė, kad K. Donelaitis – tai savotiška aukštesnė folkloro forma, „pagerinta“ liaudies poezija. K. Donelaitis – pirmasis mūsų rašytojas intelektualas, sąmoningai naudojęsis lietuvių kalbos resursais ir sukūręs aukščiausios kokybės mokslingą poeziją. Gal kiek provokuoju, bet „Metai“ – tai ne baudžiauninkams skirtas poetinis ciklas. Jį adekvačiai tegali suprasti tik tas, kas išmano antikinę poeziją, Švietimo epochos žanrinę specifiką ir liuteroniškąją teologiją. Tad šiandieniniai rašytojai turėtų nešiotis K. Donelaičio portretą piniginėje – jis buvo pirmasis tikras lietuvių poetas, pirmasis talentas, kuriam pavyko pajusti lietuvių poetinio žodžio gelmę, pirmasis mūzos palytėtasis, kurio tariami žodžiai įgavo savo gyvybę, nebepaklusdami racionaliai intelekto valiai.
Kita vertus, K. Donelaitis labai toli nuo mūsų. Jo „Metai“ – veikiau užuovėja nuo lėkštos šiandienos ir pragmatizmo negu entuziazmo šaltinis. Mes skubam, K. Donelaitis – ne. Mes ieškom aiškaus turinio, o K. Donelaičiui fabula beveik nerūpi. Mes vis norim naujovių, norim keistis – o K. Donelaičio pasaulyje šie dalykai – tai šėtono apraiškos. Manau, kad K. Donelaitis nenorėtų gyventi mūsų laikais, o prisikėlęs veikiausiai atsidustų kartu su Bohumilu Hrabalu: ech, palikuonys kvaili, pikti ir nedorėliai… Man atrodo, kad jo poezija yra gyvybinga kaip tam tikra alternatyva šiandienai, savotiškas „undergroundas“. Kol turime jį, turime ir vilties.
2. Ir vėl norėtųsi grįžti prie K. Donelaičio kaip prie užuovėjos, priebiegos nuo globalios vartotojiškos kultūros. Jo kalbos visai kitas ritmas, jo žodžių – kitoks skambesys. Tai geras vaistas nuo visų rūšių marazmo – ar sovietinio, ar šiandieninio vartotojiško. Autentika, paprastume glūdintis genialumas ir – svarbiausia – dvasinės vertikalės matmuo: kai visa tai pamirštame, K. Donelaitis mums šiuos dalykus gali priminti.
Bet kažin ar K. Donelaitis gali ką nors apsaugoti. Jo žodžiai gali išvaduoti valandai kitai iš kasdienybės, leisti atsikvėpti nuo triukšmo ir skubos, jo hegzametrai primena, kad vis dar esama tylos, susikaupimo, rimties, pareigingumo ir dievobaimingumo. Bet kovos su vartotojiška civilizacija kovojamos ir laimimos ne „Metais“. Tai mūsų vidinės savasties erdvė, mūsų mūšiai su savimi. K. Donelaitis buvo vidujai tvirtas žmogus, nelengvai išmušamas iš vėžių. Todėl ir jo poezija tokia pat tvirta, aiški, žinanti, ko nori. Bet pirmiau turi susiformuoti dvasia, o tik paskui jos diktuojami žodžiai atspėja amžinybę. Atvirkščiai šis procesas neveikia. Nepatinka vartoti? Nevartokit! Tam nebūtina mokytis „Metų“ atmintinai.
3. Manau, kad savo laiką pranokstančio menininko iškilimo net nereikia tikėtis – aukščiausios kokybės dvasinių fenomenų yra jau dabar, tik jie nebūtinai literatūrinio pobūdžio. Prie tokių fenomenų galėtume priskirti Jono Meko (ar apskritai Fluxus) kūrybą ir Eimunto Nekrošiaus spektaklius (juk jis statė ir „Metus“). Ir apskritai nesu linkęs pritarti pesimistinėms nuotaikoms: netiesa, kad kūrybinių kulminacijų nesama. Tiesiog meno pasaulis labai platus, jame vyksta daug dalykų, tad gilūs ir įdomūs reiškiniai paskęsta kultūrinio konteksto triukšme. Bet tai – ne gelmės trūkumas, tai – tik atrankos klausimas. Dairykitės ir rasite. Belskitės, ir bus atidaryta.
Pavojinga ilgėtis laikų, kai viena knyga, vienas spektaklis ar vienas filmas užgoždavo visą realybę, tapdavo „dideliu reiškiniu“. Tai totalitarinės, nelaisvos kultūros parametrai – kai tuštumoje išgirsti prasmingą žodį ir tau užgniaužia kvapą. Venkime „visuotinių įvykių“. Renkuosi laisvos visuomenės triukšmą ir gaudesį. K. Donelaitis puikiai dera prie „Lipnių maharadžos pirštų“, esu tikras, kad tie pankai jį skaitė.
4. Kas nori rašyti – terašo. Kas nori skaityti – teskaito. Nemanau, kad tai pervargimo ženklai. Grafomanija – lakmuso popierėlis, kuris rodo, kad valstybė ir kultūra dar pakankamai gyvybingos. Neįsivaizduoju kultūros, produkuojančios vien aukščiausios prabos autentiką. Literatūra tarpsta pati iš savęs, jos turi būti daug ir įvairios – ir prastos, ir geresnės. Grafomanija – tai literatūrinė trąša ir – svarbiausia – literatūrinės laisvės ženklas. Jau tiek kartų buvo drausta rašyti viena ar kita, negi norėtume bandyti dar kartą? Visada buvo ir bus grafomanų. O autentiškas žodis visada bus užgožiamas turgavietės riksmų. Taip buvo jau Kristaus Judėjoje. Taip buvo ir K. Donelaičio laikais. Bet visuotinai skambanti „autentika“, ant rankų nešiojami poetai ir šimtatūkstantiniais tiražais perkamos knygos – tai politinio konteksto deformacijos, primetamos ramiai literatūros tėkmei.
Daug žmonių nemoka atsirinkti, kas gera, o kas – ne. Niekada nemokėjo. Ir turbūt niekada neišmoks. Poetai dėl to liūdi ir ilgisi supratimo. Bet juk yra keli suprantantys, yra būrelis ištikimųjų. Ar to negana?
Taip ant svieto jau, kaip mums švents praneša raštas,
Vis pulkelis miels viernųjų buvo mažesnis,
Kaip ans durnas pulks nelabųjų irgi bedievių.
Bet dar ir toliaus taip bus, kad sviets pasidūkins
Ir apjeks, visai velniop rėžtu besisukdams.
<…>
Ak lietuvninkai, širdingi mano broleliai!
Ben nesilyginkim akliems šio svieto bedieviams
Ir n’atbokim, kad į mus žiūrėdami bloznai
Šypsos ir glūpus štukius pramanydami juokias. („Rudens gėrybės“ 856–888)
Vaidas Šeferis 1999 m. baigė Vilniaus universitetą, vėliau studijavo slavistiką Vienos universiteto doktorantūroje. Nuo 2003 m. dirba lietuvių kalbos dėstytoju Brno Masaryko universitete (Slovakija).
„METŲ“ ANKETA. Erika Drungytė, Selemonas Paltanavičius, Gintarė Adomaitytė
2012 m. Nr. 8–9
-
XXI amžiaus pradžia nėra labai paguodžianti – ekonominės krizės, terorizmas, antiglobalistinis ekstremizmas, gamtinės katastrofos, blogėjanti ekologinė situacija. Kokias išeitis matote žmonėms, tautoms, valstybėms?
-
Kaip vertinate politinius ir ekonominius Lietuvos rezervus sudėtingų naujojo amžiaus iššūkių akivaizdoje? Ir amžinas klausimas – „ką daryti“, kad sumažintume neišvengiamus nuostolius?
-
Kas Jums asmeniškai padeda išgyventi šį nelengvą laikotarpį? Iš kur semiatės stiprybės? Kokie elgesio archetipai būtų tinkamiausi šiandien?
Erika Drungytė
1. Dievaži, nežinau tokių laikų, kurie buvo paguodžiantys. Visuomet kažkas vyko – kraustėsi tautos, dėl įtakos zonų ir žemių kariavo valstybės, vienus filosofus keitė kiti, vienas mokslo teorijas paneigdavo kitos, ką jau kalbėti apie meną, madas ir maisto pramonę. Galbūt kai kuriose šalyse pavykdavo užaugti bent vienai kartai, kurios nesukrėsdavo permainos vidaus politikoje ar pokštų neiškrėsdavo gamtos stichijos. Rytų išminčiai sakydavo, kad gyventi permainų laikais yra Dievo bausmė. Bet klausimas toks platus! Aprėpiantis tautas ir valstybes… Ką gi galima apie tai išmanyti? Kokius žodžius pavartoti, mėginant išskleisti tokias problemas? Ar tikrai tik mes, įžengusieji į XXI amžių, esame taip nubausti? Visais laikais vyko ir vyks kaita. Tai neišvengiama gyvybės sąlyga. Vieni dalykai baigiasi, kiti prasideda, o gelminė žmonijos atmintis, kuri tūkstančius metų išlieka mūsų pasąmonėje, tegali fiksuoti patirtis ir iš jų mokytis.
Manau, žmogus yra linkęs kartoti klaidas. Visa, ką matome šiandieną, jau yra buvę. Gal kiek kitokiomis formomis, bet buvę. Regis, tiek daug sukurta ir išrasta, o klaidos tos pačios. Visos Jūsų išvardytos blogybės (ar tikrai blogybės? ar tikrai negatyvu?) tėra mūsų santykio su savimi atspindžiai. Galima būtų plačiai kalbėti apie priežastis, kurių pasekmes dabar srebiame, bet ar nebus pagrindinė jų – ego karūna. Reikia pastebėti, kad šviesiausi žmonijos istoriniai etapai sietini su dvasingumo dominante. Suklestėjus kultūros dalykams, suklesti ir visa kita. Kūrybingos bendruomenes nelinkusios smurtauti – nei prieš žmones, nei prieš gamtą. Tačiau be tikėjimo bet kūrybingumas irgi pasmerktas greitai žūčiai. Turbūt nerasime religijos ar dvasinio mokymo, kuriame nebūtų kalbama apie nuolankumą, savojo ego valdymą, apie profaniškumo ir sakralumo skirtis, apįe žmogaus santykius su Dievu, su savuoju Aš, su kitais žmonėmis. Taigi kultūra ir tikėjimas – du saugikliai, būtini žmogaus, žmonijos, valstybių išlikimui. Istorijoje aiškiai matyt, kad dvasinio pakylėjimo laikotarpiai trunka žymiai trumpiau nei profaniškoje erdvėje vykstantys procesai – nesiliaujantys mūsų mokymosi etapai.
Tiesą sakant, man nelabai suprantamas terminas „antiglobalistinis ekstremizmas“. Matyt, ir aš esu prisiartina šiam ratui. Ekstremaliai nesielgiu, bet globalizmas man yra svetimas. Esu individo pusėje, manau, kad vieno žmogaus santykis su pačiu savimi, su kitais bendruomenės nariais yra patys svarbiausi veiksniai, lemiantys istorijos pokyčius, tautų ir valstybių likimus. Man labai svarbūs asmeniniai sprendimai, apsisprendimai, asmeninis gyvenimas. Kas yra tos pasaulinės sistemos? Manyje yra mano pasaulis, aš bendrauju su Dievu, esu instrumentas Jo rankose, kai kuriu. Pasaulinės sistemos, mano galva, siekia tų pačių ego sąlygotų rezultatų – naudos bet kokia kaina. Todėl joms labai naudingi karai, krizės, susipriešinimai, kritinės situacijos… Man priimtinas harmoningas vieno žmogaus pasaulis. Jei tai gali padaryti pats su savimi, gali būti, kad išspinduliuosi tokią energiją, tokias vibracijas, kurios padės ir kitiems. Energijos dėsniai galioja visur. Todėl klausimą „Ką daryti valstybėms?“ paversčiau klausimu „Ką daryti žmogui?“ Kiekvienas esame mokinys ir mokytojas. Juk neklausiame budistų vienuolyne, ką daryti tai bendruomenei, kad jos nariai nekariautų tarpusavy, nes jie nekariauja. Katastrofos pilnas yra vienadienis žmogus. Tik tokių žmonių bendruomenės akumuliuoja katastrofas.
2. Nuostoliai yra tik tokie – mažėja gražių žmonių. Turėčiau aiškinti, kas yra gražus žmogus, kodėl gražus žmogus yra svarbus, kodėl apie tai svarstau, kai kitiems tokie samprotavimai yra nuobodūs, nedramatiški, priplėkę, nes grožis yra neįdomus ir neintriguojantis. O vis dėlto… Pratęsdama pirmojo klausimo temą, teigiu, kad mūsų didžiausi nuostoliai yra gražių žmonių netekimas ir vienadienių diktatūra. Vienadieniai yra ne tik tie, kuriems reikia „čia ir dabar, ir daug“. Ne tik tie, kurie siekia naudos bet kokia kaina – informatoriai, skundikai, padegėjai, vagys, melagiai, išnaudotojai… Ne tik politinės prostitutės, didieji machinatoriai, parsidavėliai, šnipai, infiltruotieji svetimų valstybių agentai… Negražūs yra ir tie, kurie serga puikybe ir niekina kitą. Ypač tai akivaizdu vadinamajame „elito“ rate, mokslo ir meno pasaulyje, ir vis labiau norisi gūžtis, užsidaryti savyje, atsiriboti nuo bet kokių etikečių, nurodančių tavo socialinę definiciją. Pasikartosiu – gražus yra kuriantis ir tikintis žmogus. Šviesūs yra ateinančių naujų kartų savimonė, elgesys, siekiai. Jūs net neįsivaizduojate, kiek yra gražių jaunų žmonių!
Mes visuomet patirsime nuostolių, jei mėginsime kažką mėgdžioti ar vytis. Mums netinka nė vienas svetimas modelis. Turime išlaikyti autentiškumą. Visa, kas buvo suprojektuota kaip būsimi klestinčios valstybės modeliai po Nepriklausomybės atgavimo, nunyko, pradedant tautine mokykla, baigiant kultūros Prioriteto įtvirtinimu. Lietuvos vidaus politika neturi jokių aiškių gairių, todėl negali būti formuojama ir vaisinga užsienio politika. Parduoti visi nacionaliniai resursai, vėl deklaruojamos priklausomybės ir pavaldumas „didžiajam broliui“ far sesei), nematyti jokio vertybinio pamato, ant kurio galėtų būti toliau statoma ir stiprinama valstybė. Tad kas yra naujojo amžiaus iššūkiai? Nematau jokių iššūkių. Matau tik blaškymąsi, nemokėjimą gyventi tikrai pilietiškai, savo žmonių ir valstybės labui. Tuo vienadieniai žmonės ir skiriasi nuo gražių žmonių Vienadienių chaoso ir sumaišties demonas naikina ir juos pačius, ir aplinkinius ir valstybę. Šie asmenys užgožia gražių žmonių iniciatyvas, idėjas, darbus. Bet matau gerų ženklų. Mano galva, ir Lietuvoje, ir pasaulyje prasidėjo gerosios permainos, todėl galimi ne nuostoliai, o pozityvūs pokyčiai. Tikiu, kad mums „gresia“ naujas atgimimas. Tai iššūkis senajai sistemai, nes kaita neišvengiama.
3. Stengiuosi savo asmeniniame gyvenime laikytis tų dalykų, kurių išmokau, kurių mokausi. Priimu visokius išbandymus ir nemalonumus kaip man skirtas pamokas ir už jas dėkoju. Mėginu bendrauti ir galvoti apie kitus, išlaikydama meilės artimui principą, bet ne visada sekasi, deja, niekšui rankos nepaduodu. Stengiuosi laikytis senųjų toltekų išminčių mokymo: kalbėti sąžiningai, nes žodžiuose slypi mūsų kūrybinė galia (man žodis apskritai yra pagrindinis kūrybos instrumentas); nedaryti prielaidų; padaryti viską, kas įmanoma. Sunkiausiai sekasi pamokymas „nepriimti nieko asmeniškai“.
Matau, kaip mano vertybių laikymosi modeliai veikia mano vaikus. Juose matau savo atspindį. Yra gražių dalykų, yra ir labai apverktinų. Tada vėl gręžiuosi į tuos, kuriuos laikau savo mokytojais, kurių gyvenimai ir žodžiai man padeda tikėti. Esu tikintis žmogus (man tikėjimas ir religija nėra tapatūs). Todėl nėra taip labai sunku, kaip mėginama sumodeliuoti šiuo klausimu. Dabar yra laikas, kai svarbu nenusidėti žodžiais, mintimis ir darbais. Ir padaryti viską, kas įmanoma. Stengiuosi. Tik tiek.
Selemonas Paltanavičius
1. Ko gero, paskutiniai XX a. dešimtmečiai ir XXI a. pradžia istorijoje išliks kaip radikalių, drąsos ir proto, teisybės padiktuotų ir įgyvendintų sprendimų metai. Dar norėtųsi pridurti – ir savotiškos isterijos, sumaišties savyje, baisių mąstymo ir veikimo klaidų metai…
Ši pasaulio minties ir mąstymo suirutė prasismelkė visur – gali būti, kad tai ji savo tendencingu bambėjimu sukūrė prielaidas ekonominėms ir minties krizėms. Šiandien kiekviena akimirka gimdo vis naujus politologus ir apžvalgininkus, ekspertus, kurie iš esmės yra tik prastos duonos valgytojai, bet kažin – ar plačiai mąstantys analitikai. Nėra ir negali būti izoliuotai veikiančio ekonomikos modelio, todėl apie ekonominės krizės šaknis gali kalbėti tik tas, kuris supranta juanio vertę, didesnių bei mažesnių šalių tarpusavio meiles ir nemeiles, politikų simpatijas ir abejingumą savo rinkėjams, taip pat užsimerkęs pasako, kiek kainuoja kiaušinis šiandien, kiek kainavo prieš savaitę ir metus. Beje, dar žino, kiek kiaušinis sveria ir kas jį padėjo. Visada labai atsargūs atrodo ekonomikos nobeliatai ir labai drąsūs – regioninio banko analitikai. Nieko keista – savo kaimo scena mažiau varžo.
Gaila, kad mažai kas ekonomines krizes ir pakilimus sieja su ekologine situacija. Tai – labai artimi dalykai, sakytum, susisiekiantys indai. Tik jų tarpusavio santykis mįslingas, nes puikios ekonomikos šalis gali beveik neturėti gamtos. Tiksliau – ta šalis gali būti sunaikinusi, Ekologįja – individo santykį su savo aplinka tiriantis mokslas – suprantama ir traktuojama ne visada vienodai.
Žvalgantis į žalius Lietuvos tolius galima pamanyti, kad mūsų šalies gamta – puiki, ir taip sakydami žinosime, kad neklystame. Bet apsilankę milijardus gyventojų talpinančiame kontinente suprantame, kad ten aktyviai judama prie ribos, už kurios nieko nėra. Beje, toks bėgimas spartėja ir tampa vis labiau panašus į beprotiškas varžybas. Matant nudrengtą gamtą iškyla vienas klausimas: ar dar neperžengta riba? Man atrodo, kad ji kai kuriuose regionuose labai arti. Pernelyg arti. Ar žaliu savo šalies paveikslu, visai mažučiu, telpančiu ant to milijardo piršto galiuko, mes galime ką nors išlyginti, atsverti?
Tokio pabaigos artumo supratimas ir baimė tą patirti gali virsti dar viena isterija, iš po kojų išplėšiančia žemę. Aiškinant, kad Žemės rezervai senka, kad šią problemą išspręstų kai kurių regionų gyventojų skaičiaus stabilizavimas, vis dėlto nesunku suprasti, kad tokio tikslo nebus siekiama. Prie isterijos dažnai stumia ir tie, kurie sukasi aplinkui, iš to galbūt net susikuria sau kažką vertinga – vykdo projektus, ieško finansavimo alkaniems maitinti. Taip, valgyti turi visi. Tačiau kažkodėl vis mažiau atsakomybės už savo būtį ir ateitį mes paliekame pačioms tautoms, jų pačių sprendimams. Neteko girdėti, kad kas nors, nuo žemės pakėlęs jam mestą skatiką, būtų tapęs turtingas. Dabar bandoma gelbėti metant skatikus (ar kruopų, miltų maišus), kurie čia pat suvartojami, o akys laksto į šalis, ieškodamos naujo dulkėse žvilgančio pinigėlio. Ar ši tauta dar kada nors sės, gamins ir kaups turtus?
Baisu, kad pamirštami prigimtiniai, tautų kultūros reikalai, kad vadovas ar valstybė iškeliama aukščiau tautos galių. Tegul politologai pasako – taip daroma sąmoningai ar iš žioplumo, tačiau tokio veikimo rezultatai nežada nieko gero.
Bet kokio susiklausymo, o taip pat – augimo, vystymosi ir gerovės – neįmanoma įsivaizduoti pamynus ar užmiršus kultūrą, visas jos formas: prigimtines, puoselėtas, kurtas. Manau, tik per kultūrą gali būti sprendžiami tie dalykai, apie kuriuos čia užsiminiau. Jeigu visi supras, kad, pavyzdžiui, miško naikinimas yra nekultūringos visuomenės ženklas ir to nebedarys, bus jau šis tas. Arba – jeigu susivoks, kad siūlymas užtvenkti natūralų upelį ir paversti jį pridvisusiu tvenkiniu nedera su padoraus žmogaus vardu, bus galima ruoštis išsaugoti ir kitus, daug svarbesnius ir šventesnius dalykus. O kur čia ekonomika? O ji tuomet savaime suklestės.
2. Taaaaip! Kaip sakoma, mokslų akademijos vertas klausimas. Politiniai ir ekonominiai rezervai…
Mums, rašytojams, savo knygose bandantiems pasakyti kažką tokio, kas žmogų verstų mąstyti, šie klausimai gali būti per sudėtingi. O gal – per daug paprasti, nes mes į juos negalėsime įsigilinti ir jų suprasti. Arba suprasime visai kitaip nei strategijų kūrėjai. Beje, – mūsų supratimas gali būti teisingas.
Turbūt ir vėl tikslinga teigti, kad daugelis nepavykusių darbų yra kultūros stygiaus rezultatas. Jeigu galima kalbėti, kalbėtis ir protingai pasiekti bendrą sutarimą, skatinantį daugelio opių problemų sprendimą – kodėl to nedarome? Kodėl tas, į kurį visi žiūri ir laukia sprendimo, neišeina pėsčias ir visos esmės nepamato, o dūzgia žiburėliais vainikuotas ir kerta kelią į darbą skubantiesiems. Manote – juo kas nors tikės? Parodyti savo menkadvasiškumą galimas vos vienu kvykusiu vypsniu; po to niekas neatsilieps nė į atvirą šypseną ir kartu neis nei statyti, nei ekonomikos kelti. Pamenu, pažuvinčių (gyvenančių prie Žuvinto ežero žmonės pasakodavo apie Kiprą Petrauską, prieškario ministrus, kurie atvažiuodavo, sustoję šnektelėdavo su paprastais paežerėnais. Tikiu – jie negalėję nieko duoti, tačiau tokiu savo paprastu veiksmu davė daugiau, nei galėjo. Man gamtininkui, sektinas pavyzdys yra Viktoras Bergas, kūręs Lietuvos gamtosaugos pradmenis ir ilgai buvęs Valstybinio gamtos apsaugos komiteto pirmininku taigi – rangu aukštesnis už ministrą. Nutvėręs laisvą dieną, jis be jokių palydų važiavo per Lietuvą, pėsčias ėjo per kaimus, kalbėjosi, įtikinėjo. Rezultatai – akivaizdūs ir pasiekti pačiomis mažiausiomis pajėgomis, kalbantis, bandant suprasti žmogų. Ir dar – be kultūros to tikrai nebūtų…
Tikriausiai tai ir yra didžiausias šalies resursas – kultūringas, savo tėvynę ir jos žmones mylintis pilietis. Jis nebūtinai turi būti valdininku, pagaliau – visai nesvarbi šio piliečio padėtis visuomenėje. Svarbu, kad yra toks, kuris kada nors gali sulaukti nors vieno pasekėjo. Beje, mano galva, yra didžiausia panieka tokius žmones vadinti kažkokiu rezervu – lyg neturėtume savo kalbos ir žodžių. Kalbėkime ja – gal tada mus supras visi ir kartu pradėsime kilti?
Ką daryti? Ko gero – specialiai galvodamas nieko nepadarysi. Matyt, reikia pradėti nuo šaknų – auginti sąmoningus vaikus ir nesikišti į daugelį dalykų, negadinti gerų idėjų. Tik pažiūrėkite: jeigu gimsta gera iniciatyva ir susiburia sveiko mąstymo žmonės, iškart atsiranda apynasris jiems valdyti, kontroliuoti, rinkti mokesčius. Man iki šiol gėda prisiminus, kaip prieš keletą metų sutikau vieną klasiką (šiandien jis pas Dievulį, bet aš vis tiek nesakysiu jo vardo, tegul ilsisi ramybėje). Taigi – žmogus išleido knygą, gavo tūkstantį litų, ir tądien jis, kišenėj gniauždamas mokesčiams tenkančią dalį, ėjo į banką… susimokėti. Knygą jis sugebėdavo parašyti kas keletą metų, bet tas tūkstantis litų… Besikalbant Kalvarijų gatve prošal praskriejo vienas limuzinas, antras – su šviesom, jį lydintis… Še tau – ir klasiko mokesčiai nuplaukė…
3. Norėdamas išgyventi, turi gyventi. Pamenate – panašiai sakė vienas klasikas. Tiesa, jo niekas rimtai necituoja, mini tik norėdamas pasijuokti. Verčiau reikėtų klausti: ar galima dabar gyventi ir likti žmogum?
Pamenu, vienas vaikams rašęs autorius kažkada man prisipažino – tau gerai, tavo kiškiai nestojo į komjaunimą, jiems nereikėjo būti pionieriais ir spaliukais. Taip, man gal ir paprasčiau, nes aš gamtininkas, mano knygos vaikams neapsieina be gyvūnų, be gamtos. Tačiau gamta nebūna be žmogaus. Rašydamas apie gamtą, visada turi žinoti, kad žmogus bus – tavo knygos veikiamas. Todėl atsakomybė rašant ir kalbant yra ne mažesnė – kad to žmogaus nesugadintum, nepadarytum aklo, nejautraus. Savo pasaulyje jaučiu Lietuvos žmones. Gal – kiek savaip, todėl man išgyventi šį laikotarpį (po galais, tačiau ką reiškia – „šį laikotarpį“, juk jis yra maža viso gyvenimo ištrauka) nėra nei lengva, nei sunku. Aš gyvenu ir dirbu…
Apie mūsų elgesį… Tik nesakykime, kad esame drąsi, kultūringa, jautri tauta. Geriau tylėkime ir jauskime; daug kalbant ne visada kas nors pasakoma. Todėl manau, kad lietuvis turėtų būti kažkuo panašus į praeito amžiaus septintojo–aštuntojo dešimtmečio Lietuvos kino filmų herojus: rūstokas, mažakalbis. Dirbtinai to nepasieksime, nereikia. Tačiau bereikšmis kalbėjimas, kurio šiandien yra į valias, tolina mus nuo tokio žmogaus tipo.
Ir dar – lietuviai visada buvo tolerantiški. Visiems. Jeigu to dabar nėra, reikia žiūrėti ir galvoti – kodėl? Kas darė ir daro įtaką? Juk dažnai šlubuojama dėl mažo grūdelio, įkritusio į batą…
Gintarė Adomaitytė
1. Pirmą kartą perskaičiusi klausimą susigūžiau, užsimerkiau, panorau slėptis spintoje ar po antklode. Nejau iš tikrųjų XXI amžius toks baisus? Lyg tyčia, tuo metu tyrinėjau žydiškos tematikos tekstus, skaičiau Antrojo pasaulinio karo metų geto žydų užrašus, dienoraščių ar laiškų fragmentus, Juk suprantate, koks kontrastas…
Dabar, jau atitolusi nuo minėtų darbų, žvelgiu į klausimą be ironijos. Ko gero, nedera lyginti skirtingų laikotarpių, matuoti praūžusią tragediją būsimų nelaimių nuojautos kontekste.
Mėgstu skaityti apie praėjusio amžiaus pradžią, vadinamą aukso amžiumi ar gražiąja epocha. Viltingas laikas! Jau kyla lėktuvai ir rieda automobiliai; sinematografas bando įamžinti ir dokumentuoti kasdienybę, aktorių suvaidintas aistras; skamba švelni muzika, o žmonės šoka madingąjį fokstrotą, ir…
Du pasauliniai karai, o dar daugybė prieškarių, pokarių, revoliucijų, maištų mus, XX–XXI a. pradžios žmones, išmokė skepsio, net cinizmo: geriau mažiau vilčių, tuomet ir nusivylimai ne tokie skaudūs. Esame šarvuoti. Būkite geri, neklauskite, gerai tai ar blogai. Tiesiog taip yra. Žinome, kad žmonės mirtingi, kad gamta siautėja, kad laivai skęsta – net prašmatniausi, kad kaimynas gali skųsti kaimyną ir pasmerkti jį tremčiai tiesiog šiaip sau – kerštaudamas už menkas nuoskaudas.
Žmonės, tautos, valstybės turėtų elgtis taip, kad nebūtų karų. Dėl viso kito įmanoma susitarti, išsiaiškinti, iškentėti – taikiai.
2. Garbės žodis, jei tik žinočiau „ką daryti“, tuoj pat pasakyčiau ir Jums, ir visoms atsakingoms instancijoms. Braučiausi į Seimą ar bent bandyčiau tapti kokio miestelio seniūne, rašyčiau dienraščiams, kurčiau partiją. Bet aš nežinau…
Štai kaimynės, sutūpusios ant suoliuko po mano langu, žino. Ir diedai alaus bare po kiekvieno bokalo – vis išmintingesni. Tačiau nemėgstu suoliukų, o alaus barus gal ir mėgstu, bet tik retsykiais, tad liaudies išmintimi dalytis negaliu.
Labai noriu sakyti, kad teigiamai vertinu Lietuvos rezervus ir pačią Lietuvą. Deja, gerai žinau, kad gyvename korumpuotoje šalyje. Kyšiai kyšeliai, vokai vokeliai, pažintys pažintėlės yra toks painus kamuolys, kad atraizgys jį tikrai ne mano karta. O gaila. Norėčiau prisidėti.
– Vajėzau, nejau tai mano tauta? – klykteliu beveik kiekvieną kartą, kai esu arčiau televizoriaus.
Pakylu suirzusi, imu politikuoti, piktintis – darau tai, kas man nepatinka; nebepatinku pati sau. Tiesą sakant, labiausiai man nepatinka, kad dabar, Jums r%dama, nukrypau į televizijos lankas – pramindžiotais takais.
– Oho, tai mes… – sakau klausydama „Klasikos“ radijo.
Tad ir lieku – su „Klasika“. Su inteligentiška Lietuva – jos kultūros rezervais.
3. Pamečiau baltą nosinaitę, kuria šluostomės ašaras. O gal net gimiau be jos.
Nėra mano kraičio skrynioje tos skiautės, į kurią viešai šniurkščiojama ir, jei leisite, kartais snargliuojama. Ko gero, net ant laužo deginama bandyčiau įtikinto) kad man savaip pasisekė: kiek publikos susirinko, koks puikus oras, kokia nePaprastai nauja patirtis… Laimei, XXI amžiaus Lietuvoje ant laužų nebedegi– nama jokiu oru, tad patirtį kaupiu kitokią.
Mano sprendimas tapti laisva menininke, kuo mažiau ir rečiau tarnauti tiems, kurie man nepatinka, prasidėjo būtent šio šimtmečio išvakarėse. Kad apsisprendžiau, nesigailiu. Tačiau kitam nelinkiu ir nepatariu. Taip gyventi iš tiesų sudėtinga. Pagalbos prireikia. Dar ir kaip. Yra šalia manęs (su manimi) artimų žmonių. Ramstome vieni kitus kaip mokame ir galime.
Žmonija iki mūsų sukūrė, o ir dabar tebekuria daugybę puikių dalykų – beribį okeaną. Mūsų visų stiprybės labui. Tik semk. Tą ir darau. Knygos, koncertai ar muzikos įrašai, filmai, spektakliai – tai iš tiesų keičia pasaulį, drąsina ir ramina ne vien mane.
Nemoku apsakyti, kaip stiprėju miškuose, ežerų pakrantėse – štai nužingsniavau šiandien gal dešimtį, gal ir daugiau kilometrų. Pasinėriau į ledinį ežerą; kitoks ir negali būti – dar tik gegužės pirmoji diena.
– Berazumė, – tokį išgirdau komentarą.
Ir tikrai – berazumė.
Tad kokius patarimus galėčiau žerti, apie kuriuos archetipus kalbėti? Ar privalau šaukti: „Visi į gamtą?“ O gal turiu organizuoti masinius žygius į teatrus, muziejus? Ar bus optimalu?
Po savaitės kitos sušluosiu honorarų likučius, kviesiu draugus į smagų vakarėlį. Kalbėsimės iki paryčių ir neišsikalbėsime, liks kitam kartui: susipyksime ir susitaikysime, statysime oro pilis, pertvarkysime šį ir anuos pasaulius. Mus tai stiprina. Guodžia. Ramina.
P. S. Kol kas, deja, neturiu ko sušluoti. Vakarėlį atidedu. Bet neabejoju – kviesiu.
Daiva Tamošaitytė. Vapsvos efektas
2012 m. Nr. 8–9
Vapsvos ir drugio simbiozė – gamtos reiškinys, kurį stebėjęs Charlzas Darwinas pagrįstai suabejojo, ar Dievas, kuris yra absoliutus gėris, summum bonum, – tikrasis siaubo filmo apie vabzdžių gyvenimą Kūrėjas? Šiuolaikinė filmavimo kamera ir mikroskopas leidžia dar kruopščiau ištirti dramą. Štai vapsva prakiurdo nieko nenutuokiančios riebios kirmėlės odą ir prifarširuoja kūną kiaušinėlių. Kiaušinėliai pamažėle virsta lervomis. Laisvai naudodamosios gyvybinėmis užgrobto organizmo funkcijomis, jos ramiai sau minta kūno viduriais, o kai suauga, per odą išlenda lauk – beje, ne iš eilės per vieną skylę, kaip reikalautų neregėtu svetingumu pasinaudojusiųjų etiketas, o iš karto daugybėje vietų, – ir pradeda kokonų vijimo stadiją. Tada leisgyvė „maitintoja“ suskanta elgtis dar keisčiau: ne ropoja šalin pagaliau paėst ar gydytis žaizdų, o gina neapsaugotas lėliukes. Dengia jas savo kūnu, be atilsio mojuoja galva, raitosi. Kai vapsvos pagaliau išsirita, sužalota, visiškai išsekusi ir niekam nebereikalinga, taip ir nevirtusi plaštake kirmis nugaišta. Entomologai ištyrė: parazitas „praplauna smegenis“ ir pakeičia mąstyseną taip, kad šeimininkas tampa valdomas prieš savo valią ir elgiasi priešingai sveikam protui. Žengia tiesiai į pražūtį ir daugina būsimų žudikų armiją. Sukrečianti gamtos sąmonė pateikia ir daugiau panašių fenomenų. Antai parazituojamos skruzdėlės gali pavirsti „uogomis“ tam, kad jas sulestų paukščiai, arba, metusios savo palikuonis mirti badu, rūpinasi į jų skruzdėlyną apsimetėlio sudėtais kiaušinėliais. Išprotėję žiogai tampa savižudžiais – atkakliai ieško kūdros ir „savanoriškai“ skandinasi, nes tik vandeny juos apsėdę kraugeriai gali susiporuoti…
Kad ir kokios rafinuotos būtų sadomazochizmo formos gamtoje, aukų elgesys lieka iki galo nepaaiškinamas. Moksliniu požiūriu, aukai suleistos cheminės medžiagos paralyžiuoja savigynos mechanizmą, tačiau kažin ar to pakanka, kad pakistų veiksmų taktika. Pasirodo, pora vapsvos kiaušinėlių „pasiaukoja“: nustoja vystytis ir lieka kirmėlėje tam, kad galėtų iki pabaigos įvykdyti planą. Ir skruzdžių griežtai reglamentuotą socialinį gyvenimą, instinktus pranokstantis elgesys ir savižudiškas suzombinto padaro tikslingumas šiurpina sąmoninga šėtoniška logika. Keista, lygiai taip pat kai kurie biologai mėgina moksliškai įrodyti, kad įsimylėjęs žmogus yra valdomas chemijos ir dėl to „apanka“, kad meilė – tai tam tikrų hormonų ir menamo feromonų poveikio padarinys. Aukštesnė evoliucinė valdymo pakopa – ne tiesiogiai, ryjant užgrobtą kūną, o „su pulteliu“ per saugų atstumą…
Žmonių skruzdėlynas, širšių lizdas – argi ne mėgiamos literatūrinės pernašos? Pastaruoju metu Lietuvoje vykstančius procesus įvardyčiau metafora „vapsvos puola sveiką tautos kūną“. Žinoma, su ironija, taikoma pasąmonės strate-gams, kurie žmogaus būtį devalvavo iki visuomeninio gyvūno statuso. Antraip daug tiksliau būtų tarti – vyksta dievų ir demonų kova, žūtbūtinės gėrio ir blogio imtynės…
Sausis, vasaris ir kovas mūsų šaliai ypatingi – gausu iškilmingų, svarbių valstybinių sukakčių, vyksta knygų mugė, teikiami nacionaliniai ir vyriausybiniai apdovanojimai. Šiemet tie mėnesiai atidengė ir ilgalaikius, ir naujus procesus, rodančius Lietuvos valstybės pulso pokyčius. Desperatiškai padažnėjo jis kaip tik tada, kai buvo mėginama dar sykį surežisuoti precedentą jau turėjusį „saugumo“ skandalą – apšmeižti ir pašalinti du aukštus Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos pareigūnus. Tiksliau, kai buvo radikaliai šmeižtui pasipriešinta. VSD, URM, Prezidentūra, prokuratūra ir teismai vėl atsidūrė visuomenės dėmesio centre; „Snoro“ banko afera, pedofilijos, Golovatovo, Gatajevų ir kitos rezonansinės bylos, energetikos projektai, priešrinkiminės partijų kovos, svarbiausios aktualijos susiklostė ir persipynė taip, kad kaip niekad išryškėjo tikrieji įvykių kaltininkai ir galimi šešėliniai vadeivos, apsinuogino konkrečių asmenų pozicijos ir tikroji valstybės politinė būklė. Ją galima konstatuoti vienu sakiniu: Lietuvoje nacionalinės valstybės kūrėjams ir jos suverenui – tautai gyventi nebesaugu. Aukšti ją ginantys pareigūnai gali būti apšmeižti ir išmesti į gatvę, jų geras vardas ir net gyvybė – skatiko verti.
Tegu šio straipsnio kertinis žodis bus saugumas. Saugumas yra tai, ko siekia kiekviena gyva būtybė žemėje. Saugumo tarnybų veiklos efektyvumas ir darbo pobūdis atspindi pamatinius faktinius ir simbolinius pokyčius ne tik mūsų šalyje. Pakirsti šalies saugumo tarnybų autoritetą ir jas užvaldyti – tikras užkariavimas. Tai suprantanti saujelė mąstančių ir laisvų žmonių, ilgą laiką stebėjusių ir mėginusių analizuoti prieštaringus įvairių asmenų ir grupuočių veiksmus, pagaliau susitelkė. Susivienijusių pilietinių judėjimų akcijų klasteris „Už teisingumą“ – istorinis įvykis, liudijantis, kad pirmą kartą po dvidešimt dvejų metų Lietuvoje subrendo situacija, kurios baigtis tiesiogiai lems pačios Lietuvos ateitį. Vasario 22-oji, kovo 17-oji ir balandžio 14-oji – tai įsimintinų mitingų dienos Vilniuje prie Prezidentūros ir Seimo, kai visuomenei įsipareigojusių ir jos rinktų politikų buvo paklausta: su kuo einate, su tauta ar su kriminalizuotu institucinių „valstybininkų“ ir pagal jų dūdelę šokančiųjų klanu, iš kurio nusikalstamos veiklos gijos driekiasi į visas piliečių gyvenimo sferas? Atsakyta buvo iš karto: į Daukanto aikštę žmonės nebuvo įleisti, o prie Seimo jiems pasiūlyta negrįsta automobilių stovėjimo aikštelė, kurioje būtų tekę braidyti po purvą iki kelių. Išdrįsta į teismą patraukti Nepriklausomybės Akto signatarus Bronislovą Genzelį, Romualdą Ozolą dėl to, kad valanda anksčiau, nei oficialiai leista, ir ne toje vietoje pradėjo mitingą. Leidimo laiką ir vietą pakeitė rengėjams nežinant ir jų specialiai neinformavo. Kieno nurodymu? Savivaldybės klerkų nuomonė tapo svaresnė už Seimo nutartį, nors klerkų aplaidumas ir sykiu sąmoningas konstitucinių pilietinių bei administracinių teisių pamynimas, kaip paaiškėjo teisme, akivaizdus. Už administracinius pažeidimus mėginama kelti bylas ir kitiems visuomenininkams. „Žalių juostų“ ir „Tie-SOS“ akcijos, skirtos simboliniam valdžios apsivalymui nuo korupcijos, TV visiškai ignoruojamos, tarsi pilietinės visuomenės renginiai neegzistuotų ir nebūtų verti atspindėti žiniose. Jose dalyvaujantys žymūs disidentai – Nijolė Sadūnaitė, Vladas Terleckas, Alfonsas Svarinskas – nebėra TV reportažų herojai, kaip būdavo Sąjūdžio laikais. Nepaisydami amžiaus, pareigų, partinės priklausomybės ir teisingumą ginantys žmonės savo kailiu patyrė, kad ten, viršuje, jų balso negirdi; atvirai juos palaiko nedaug aukštų politikų, šviečia tik pora likusių objektyvių žiniasklaidos židinių.
Kodėl visuomenė nebeįtinka jos rinktai valdžiai? Kas, pasak visuomenininkų, „užvaldė“ valstybę? Tokią prielaidą daryti tenka, nes nacionalinis transliuotojas LRT iš tiesų neatspindi objektyvios tikrovės. Tam tikrus procesus galima laikyti neleistina svarbiausių šalies institucijų, pirmiausia teisėsaugos, diskreditacija.
Valstybės niekas neužvaldė. Tai mes patys ją dar 1992-aisiais taikiai atidavėme tiems, kurie nuo tada, kaip ir iki tada, šią valstybę ir tvarkė. Tyliai sutikome, kad nevyktų desovietizacija ir liustracija, kad tikrieji faktai ir dokumentai nepasiektų viešumos, kad komunistai ir KGB atsarginiai, stribai, įvairaus plauko kolaborantai, prasisiekėliai lyg niekur nieko šalyje užimtų strategines ir prestižines pareigas, vadovautų aukščiausioms valstybinėms institucijoms, aukštosiose mokyklose ketvirtį amžiaus ugdytų ateinančias kartas. Pritarėme, kai „savanoriškon“ tremtin botago ir ragaišio principu pradėtas masiškai varyti jaunimas, privalantis būti šalies ateitimi, kada iro išsklaidytos šeimos, vyko vaikų, motinų ir tėvų, brolių ir seserų atskirties tragedijos, o kriminalinis pasaulis paslaugiai dengė epochines „buvusiųjų“ kilnojamojo turto ir finansų avantiūras. Nesipriešinome, kai buvo pristeigta žalingų partijėlių ir svetimų valstybių neaiškiais tikslais tiesiogiai finansuojamų „kultūros“ ar „mokymo“ centrų. Įstatymais nepadarėme svarbiausių žingsnių, o ypač nenubrėžėme ribos, už kurios tam tikri asmenys dėl praeities neturėtų teisės iškelti savo kandidatūros rinkimuose, steigti partijas ir bankus, pretenduoti į Vyriausybės, Seimo, Prezidento postus, visų ministerijų ir savivaldybių pareigas. Profesionalių analitinių straipsnių, panašių į Eglės Wittig-Marcinkevičiūtės „Nacionalinės etikos griuvėsiai, arba Kaip nužudyti valstybę jos intelektualų rankomis“ („Kultūros barai“, 2012), praktiškai nebuvo, nors normaliomis aplinkybėmis tokios analizės turėjo būti rašomos kiekviename visai visuomenei skirtame rimtesniame laikraštyje ar žurnale. Pagaliau – kaip didžiausią amžiaus pasiekimą – įtvirtinome moralinį reliatyvizmą.
Dievas ir pasaulinės aplinkybės mums pametėjo istorinę progą tapti nepriklausoma šiuolaikine lietuvių nacija. Laisvę reikėjo auginti ir puoselėti, bet, perfrazuojant kontroversiško filmo pavadinimą, niekas nenorėjo dirbti, t. y. atkakliai diena iš dienos kurti ir tvirtinti nepriklausomos Lietuvos valstybingumo pamatus, padėtus pasiaukojusių žmonių. Užtat veikė tie, kurie tarsi turėjo savaime atgailauti už praeitį, dar geriau – patys nusišnioti galvas, kaip sovietmečiu suvaidinti viešą atgailavimo spektaklį, gal net atlikti čengfengo seansą, o idealiu atveju – leistis tolimojon Igarkon ar Vorkuton ir dar toliau, prie Laptevų jūros, idant snieginoje Sibiro ramybėje ir tyloje, kartkartėmis suūžiant taigai ar susidaužiant ledo lytims, jiems suskambėtų provoslaviškas nuodėmių atleidimas. Bet jie „staiga pamiršo“ šviesų komunizmo rytojų ir jo etiką, horizonte išvydę kur kas geresnę ateitį, veikiau, greitą pelną seikėjančią dabartį. Tokiomis aplinkybėmis, nors ir su pagąsdinimais, stojimas į Europos Sąjungą buvo sklandus ir atitiko Michailo Gorbačiovo būsimųjų „bendrų europietiškų namų“ viziją. Vieną globalinę sistemą pakeisti kita – juokų darbas, o perrašant popierius, dirbant su struktūriniais fondais ir bukai klijuojant direktyvas galima uždirbti begalę pinigų. Prasidėjo nuosekli sovietinės sistemos restauracija ir reabilitacija naujomis sąlygomis.
Dabar norėčiau padaryti pauzę ir paklibinti raštingų žmonių pasitikėjimą intelektualais, tarsi jie būtų tikrieji, o gal ir vieninteliai „ne marsiečiai“, galintys sutvarkyti valstybinius reikalus. Kad sutvarkyti gali, ir labai veiksmingai, rodo Mindaugo Tamošaičio mokslinės studijos apie Lietuvos intelektualų – rašytojų, menininkų ir visuomenės veikėjų vaidmenį Lietuvą parengiant Sovietų Rusijos okupacijai 1940 metais. Tiesa, daug svarbiau išstudijuoti aplinkybes, kuriomis likviduotas literatūrinis „Trečias frontas“ pakliuvo į komunistinės propagandos nasrus, o inteligentija tuo metu klusniai lyg užhipnotizuota vykdė Lietuvių draugijos TSRS tautų kultūrai pažinti veiklą, o iš tikrųjų – sudarė idealias sąlygas žvalgybiniam ir komunistų rėmimo darbui šalyje. Kontržvalgybai teliko bejėgiškai stebėti, kaip URM ir VSD pareigūnai kartu su sovietų ambasadoriais kelia tostus už „nekaltą“ kultūrų suartėjimą – vardan galimos naudos ir gerų santykių su kaimyne, manipuliuojančia Lietuvos santykiais su Lenkija. Scenarijai ir dabar nekeičiami, nes kam keisti tai, kas veikia? Sykiu veikia sentimentai ir ideologija, įsiurbta į pasąmonę mokslų metais, kai formuojasi lemiami jauno žmogaus pasaulėžiūros principai. Petrograde ir kituose carinės bei prieškarinės Rusijos miestuose priversti įgyti aukštąjį išsilavinimą lietuvių inteligentai, tarp jų minėtos draugijos pirmininkas Vincas Krėvė, buvo prijaukinti prie su sovietine tapatinamos „didžiosios rusų kultūros“, todėl be pasipriešinimo prarijo patys ir platino jos propagandines meno parodas ir kino seansus, dažniausiai draudžiamus Lietuvos valdžios (!). Liguistas psichologinis fenomenas, kai skaitlingos nacijos pasiekimai ir „kultūrinis pranašumas“ taip užvaldo asmenybę, kad ši nacijos labui išsižada savo žemės, kalbos ir istorijos, beveik su ja susitapatina, yra gerai žinomas. Žavėdamiesi F. Dostojevskiu ar A. Čechovu, mūsų intelektualai įkandin sukairėjusios Europos „nepastebėjo“, ką apie Rusijos kruglodurovus, šarikovus ir verchovenskius kalba patys rusų klasikai. Kita vertus, kodėl žavėtis P. Čaikovskio muzika yra tas pats, kaip paklusti jo tėvynės interesams, gali paaiškinti tik keistai politizuota logika.
Tikras intelektualas labiau už viską vertina asmeninę laisvę, todėl jo fetišizuojamas protas gali nuvažiuoti bėgiais, kurie baigiasi pirminei nuostatai priešingomis loginėmis išvadomis. Intelektualas mažų mažiausiai nepatikimas, nes jis angažuojasi tik sau ir savo vizijai. Dažnai jis neturi nė elementarios politinės nuovokos. Žinoma, intelektualai gali kurį laiką pabūti su tauta ir ją įkvėpti, kodėl gi ne. Sigitas Geda įsiminė genialiu aforizmu: „Didelėj tautoj daugiau kvailių.“ Tik jis buvo dar ir poetas, turintis kaitrią, neklystančią vidinę intuiciją, sąžinę, o ne ribotas proto galerų darbininkas. Vadovauti tautai turėtų kiti – praktiški ir vitališki žmonės, gebantys priimti greitus, ryžtingus ir gyvybiškai svarbius sprendimus. Jie turi degti sąžine, drąsa ir tiesa. Tautas veda ne filosofai, bet karžygiai. Tai nepasikeitė nuo antikos laikų. Mes jų – neturime (jie „neutralizuoti“). Ko verti kai kurie gerbiamų Tomo Venclovos, Leonido Donskio, Kęstučio Girniaus pasisakymai, patarinėjimai politikoje? Kai pradedama mojuoti lietuviams teisingumo botagu panosėje, matyti narcizinis noras įsiterpti į istorinį diskursą, laviruojant tarp kairuoliškų ir visagalių Vakarų ir „motinos“ Rusijos. Sartriška pozicija. Aš – filosofas, literatas, mokslininkas, garsenybė, man viskas galima. Net tokia pozicija, kaip JAV ramiai gyvenusio Alberto Einsteino, kuris spaudžiamas panaikino savo parašą po peticija dėl SSRS mokslininkų pasmerkimo. Gėdinga XX a. istorija, kurios niekas neištrins. Tačiau Vytauto Radžvilo, Vytauto Rubavičiaus, Vytauto Daujočio, Vlado Terlecko, Algirdo Patacko ir daugelio kitų nepriklausomai mąstančių arba disidentinėje kovoje užsigrūdinusių kovotojų mintys į platesnį, tarptautinį politinį kontekstą neįsileidžiamos. Vien tik Vytauto Landsbergio replikos apie visus be išimties svarbiausius politinius įvykius išlieka tiesos garantu ir tam tikru matu, nes jo, kaip kokio lietuviško Sacharovo, iš medijos taip lengvai neištrinsi. Ir pagaliau birželį sekė visiškai gėdingas kabinetinių intelektualų akibrokštas – viešas laiškas dėl Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio iškilmingo perlaidojimo valstybės lėšomis. Pasirodo, kad ilgai keltas visuomenės, ypač jaunosios kartos, klausimas dėl gėdingo nesipriešinimo sovietų ir nacių okupacijai buvo sąmoningai neatsakytas, nors atsakymas – esmingai atkuriantis tautos garbę ir orumą – buvo ir yra. Posovietiniai istorikai ir intelektualai ilgai falsifikavo 1941 metų birželio 23 d. sukilimo ir Laikinosios vyriausybės reikšmę, ją nuolat menkindami ir sąmoningai klaidindami visuomenę, didvyrišką Lietuvos žmonių pastangą išsilaisvinti suplakdami su nacizmu ir antisemitizmu. Ir šįkart „laiške“ tos datos prasmė – vienintelis ano laikotarpio šiaudas, už kurio gali nusigriebti palikuonys – buvo iškreipta. Nesvarbu, kad plika akimi matyti tie patys sovietiniai štampai, kaltinimai fašizmu… Paleckių gildijos retorika, nepasikeitusi ir šiandien. Ir tai galima vadinti intelektualiniu veiksmu?! Peršasi antikinė išvada: intelektualas politikoje – nelaimė. Ne visi gali būti sokratai; aristofanais apsimesti žymiai paprasčiau ir naudingiau.
Taigi ko norime iš intelektualų? Ne jie rašo istoriją. Jie selektyviai ją aprašinėja. Pagal savo skonį. Istoriją (nerašytą) rašo intelektualų niekinamas vidu-rinysis sluoksnis, studentai, šviesuomenė. Vedliai tik nukreipia istorijos energiją. O jos mes kaip tik stokojame – nukraujavusios, emigravusios, užsimiršusios. Todėl ir būtina atgaivinti tiesos balsą, sąžiningai išstudijuoti istoriografiją ir ją nušviesti visuomenei. Negalima daryti paviršutiniškų išvadų, ignoruojant totalitarinių valstybių bei nusikalstamų režimų naudotas konspiracines priemones – dokumentų klastojimą, mėginimą sukiršinti visuomenės grupes, melagingus liudijimus, mūsų valstybei priešiškų planų ir juos atskleidžiančių duomenų įslaptinimą. Kol nebus atkurta istorinė tiesa, tol bus klastojama ir dabartis.
Nūdien visas pasaulis skamba dėl norvego Breiviko įvykdytų žudynių. Bet juk ir mes turėjome panašias žudynes – 1998 metais tokio Zavistonovičiaus iš- žudytą visą Draučių kaimą. Breivikas žudė iš neapykantos kitataučiams (afroamerikiečiams, musulmonams), lenkas Zavistonovičius – iš neapykantos lietuviams. Ką turime? Breivikas kalinamas ir teisiamas, yra pirmuosiuose pasaulio žiniasklaidos puslapiuose, o Zavistonovičius, pridengtas spec. tarnybų (kokių?), pabėgo. Spaudoje – tyla, nieko nerasi, lyg nieko nebuvo. Niekas tarptautinėje bendruomenėje šio kraupaus fakto nežino. Peršasi mintis: lietuvis pasaulio akivaizdoje – ne žmogus. Jį galima nušauti kaip šunį. Kaip sakoma, nė lapė nesulos. Kai apie šį įvykį papasakojau mokslininkui iš JAV Peteriui Heehsui, viešėjusiam balandžio mėnesį Lietuvoje, jis nepatikėjo. O man buvo gėda aiškinti, kad lietuviai iki šiol bijo tarptautinei bendruomenei skųstis dėl savo bėdų. Svečią nuvedžiau į genocido aukų muziejų. Kai P. Heehsas, per ausines išklausęs valandos paskaitą, priėjo prie nukankintų partizanų stendo ir egzekucijų kameros, jo reakcija buvo baisi – atrodė taip sukrėstas, kad teištarė: „It’s enough“ („Pakanka“). Iš to padariau porą išvadų: pirma, apie sovietų vykdytą genocidą užsieniečiai iki šiol ne kažin ką žino, antra, tiesa jiems pernelyg kraupi. Iki keturiasdešimt penkių sušaudytų žmonių per parą… Septyniasdešimt tūkstančių nekaltų aukų. Be teismo, vedant iš kameros į kamerą, kankinant uždarose garso nepraleidžiančiose „minkštose“ vienutėse, karceryje, vandens kamerose. Istoriko, nuolat rašančio į mokslo spaudą XX a. pirmos pusės indų nacionalizmo ir nepriklausomybės kovų tema, verdiktas buvo trumpas: „Anglų kolonizatorių veiksmai yra niekas, palyginti su sovietais.“ Ir matė jis ne visą statistiką – be dviejų šimtų aštuoniasdešimties tūkstančių tremtinių. Dekanozovas, Serovas ir Berija rengė galą septyniems šimtams tūkstančių. Sutrukdė karas. Taigi, ar mes gerbiame savo kankinių atminimą?
Vargu. Knygynuose ramiai sau guli knyga apie Lietuvos partizanų „aukas“ iškalbingu pavadinimu „Partizanų teroras“. Knygos rengėjai „pamiršo“, kad stribai vykdė sovietinio NKVD nurodymą apsimesti partizanais ir persirengę vykdė akcijas, todėl valstiečiai negalėjo susigaudyti, kas apsilankė jų sodybose „baudžiamųjų akcijų metu“. Šioje polemikoje svarbu nepainioti etiniais principais organizuoto rezistencinio judėjimo [kaip tokio] su pavieniais nusižengimais – tai esminis skirtumas. Lietuvos partizanų ir ryšininkų žygdarbiai ne tik nutylimi, bet tapo mada juos smerkti. Akivaizdu, kad tai politinis užsakymas. Galbūt tų, kurie išsijuosę perrašinėja istoriją. Teroras – bolševikų legitimizuotas terminas, jų taktikos ir strategijos šerdis. Kaip visada, nusikaltėlį išduoda jam įprasti žodžiai ar daiktai. Stribukai („istrebiteli“), vadinkim tiesiai, žmogžudžiai, – dar gyvi, o juos pažįstantys tyli. Žudikų palikuonys nė nesirengia atsiriboti nuo nusikalstamos tėvų ir senelių veiklos, nors jų niekas grupiniais nusikaltimais nekaltina. Todėl, kad sudaromos sąlygos agresyviai ginčiai, paminant tautos didvyrių nuopelnus. Nepaskelbti tautos budelių sąrašai – per dvidešimt dvejus nepriklausomybės metus. Bjauriausia, kad per šventes buvę kolaborantai šildosi tikrų kankinių šviesoje, sako kalbas… Partizanų atminimo išniekinimas – baisiausias dabarties reiškinys, nors aišku, kad jų istorinių darbų pagarsinimas padėtų atsitiesti Lietuvai. 1941–1953 metų rezistencija – ašaka lietuviškojo valstybingumo priešų gerklėje. Todėl taip karštligiškai bandoma užgniaužti tiesą.
Vlado Kalvaičio „Sustiprinto režimo barakas“ (prozos šedevras, kuris privertė ir juoktis, ir verkti), Petro Venslovo „Kartybių taurė – iki dugno“ – vieni reikšmingiausių pastarųjų metų literatūros kūrinių apie tuos laikus. Norėčiau paklausti: kiek žmonių šias knygas perskaitė, juk jos nebuvo iki uždusimo reklamuojamos? Pasitenkinta eiliniu kompromisu: Patriotų premija įteikta Rūtai Šepetys už romaną „Tarp pilkų debesų“. Ir vėl išlindo servilizmas. Knyga išversta į 29 užsienio kalbas, nes autorė gyvena JAV ir turi ryšių Holivude, kuris neva rengiasi statyti pagal kūrinį filmą. Faktiniai netikslumai ir tai, kad knyga buvo kupiūruota, mat išlepintam vakariečiui tikroviški Sibiro tremtinių gyvenimo vaizdai gadintų apetitą (o iš tiesų jis nenori tikėti aprašomomis baisybėmis, nes tai – „too much“, „per daug“), kad menka jos literatūrinė vertė (vertimas, ko gero, geresnis už originalą), mūsų vertintojams neturėjo reikšmės. Sakyčiau, geriau žvirblis rankoje nei briedis girioje, bet juk briedžių turime visą bandą! Štai kur kaip ant delno politikos kurtizanių spindesys ir skurdas! Lygiai taip pat pompastiškai apdovanotas filmas „Ledo vaikai“, kurį pažiūrėjus sukyla apmaudas: už didelius europinius pinigus – tokia lėkšta saldi dainelė? Filme rodomi tik išvalyti vagonai, dailiai senučiukės nupasakotas vienas kitas buitinis faktas, o daugiausia vietos skiriama… latvių liudininkams. Ir, be kita ko, pusę laiko žiūrovą gundo Stalino laikų plakatai apie spaliukų ir pionierių rojų, kurie labiausiai ir įstringa į atmintį. Lietuvių tremtinių gyvenimo tikrovė visiškai neatspindėta, net nulakuota. Na, žinoma, – gal tai ir buvo tik ekskursija į ašigalį? Visiška gėda „filmų kūrėjams“, nesugebantiems sukurti nė vieno padoraus filmo apie Lietuvos išsilaisvinimo kovas ir kančias, o verti dėmesio „trumpuliai“ plačiosios visuomenės nepasiekia, rodomi vos kartą ir praktiškai be reklamos. Man mielesnis R. Šepetys nuoširdumas, kai ši prisipažįsta, kad ir jai buvo nepakeliama sužinoti apie tokius sovietų nusikaltimų mastus, net buvo nusprendusi darbą mesti. Tačiau ištesėjo, o dabar autorę stebina iš viso pasaulio gaunamų atsiliepimų liūtis – iš žmonių, kurie nieko nežinojo. Vienas japonas net parašė, kad nuo šiol jam lietuvių tautos heroizmas – pavyzdys ir įkvėpimo šaltinis. ką jis pasakytų, jei perskaitytų ne apie eilinių žmonių sugebėjimą išgyventi lageriuose, bet apie ginkluotą partizanų pasipriešinimą? Jei šios temos filmų kūrimui būtų metama bent menkiausia milijardinių Holivudo išlaidų dalis, turėtume galimybę pasirodyti pasauliui visiškai kitaip. Pasimatytų tikroji lietuvių tautos genocido vieta istorijoje. Štai ką ir stengiamasi nuslėpti nuo pasaulio visuomenės akių. Girdėjau George’o W. Busho kalbą Vilniaus Rotušės aikštėje, o jo žodžiai tebeskamba ausyse: „Daugiau jokių Jaltų ir Versalių… Nuo šiol jūsų priešas – mūsų priešas“… Kartais pasidaro iš tiesų gaila, kad JAV taip toli, jog jai ekonomiškai nenaudinga ginti Lietuvą, kaip ir jos partizanų po karo. Ar JAV prezidento žodžiai – tai atsiprašymas už išduotą mūsų rezistenciją? Ar tai nepasikartos?
Žiūrint į dvidešimt metų vykdomą valstybės žmonių demoralizavimo procesą, į dirbtinį reliatyvizmo chaosą, ryškėja visai nechaotiška tendencija aršiai propaguoti, reklamuoti ir viešinti „Naujosios kairės 95“ apologetų ir visokių Europos Sąjungos finansais remiamų lygių teisių institutų bei mažumų veiklą. Nors Nidos Vasiliauskaitės aforizmas apie tai, kad vertybių buvimą apskritai reikia įrodyti, tapo delfinės žiniasklaidos norma, nėra nieko stebėtina, kad knygų mugėje kaip didžiausią literatūrinę vertybę net kelios televizijos kameros fiksavo Audronės Urbonaitės „Cukruotą žuvį“, o paskui rodė tarsi mugės sensaciją per „visuomeninę“ TV. Tad pacituokime autorę: „Sukčiams lengviausia išpažinti tiesą apie save“ (p. 34); „Mano profesija – nevertybių platintoja“ (p. 38); „Žmonės be vietos ir biografijos įgyja teisę elgtis kaip tinkami: galimybė tapti nepakaltinamam visų tautybių klajūnus iššauna į kelią. Svarbu pasirinkti vaidmenį“ (p. 150). Štai koks yra šalyje propaguojamos liberalistinės santvarkos etinis smaigalys, išreikštas visiškai atvirai. Išreikštas ir per patį knygos pristatymą, kuriame dalyvavo rinktinė reliatyvios moralės, reliatyvios lytinės arba politinės orientacijos ar kilmės publika, kuri savuoju dvilypumu taip didžiuojasi, tarsi tai būtų neprilygstama vertybė. Trumpų žurnalistinių žinučių rašymo įprotis, įvardytas kone rašytojo stiliumi, tinka atskleisti kai kurių kovotojų už „pilietinės“ visuomenės teises motyvus, o jie vien dėl propaguojamo estetinio atgrasumo, tuštumo, kažkokio nenusakomo luošumo ir akivaizdaus suktumo liktų tuščiu aidu, jei ne galinga suinteresuotų grupių finansinė ir medijų parama. Taigi reliatyvizmas, kad ir ką tvirtintų jo apologetai, turi prasmę ir suvokiamas kaip kažką reiškianti nuoroda būtent tada, kai yra bent numanoma jo priešybė – vertybių sistema. Antraip niekas ir dėmesio nekreiptų į visokius rėkautojus – juk stipri demokratija tai leidžia. O kad antivertybių diegimas proporcingai susijęs su absurdo lygmenį pasiekusiu lietuvių kaip tautos ujimu, žeminimu, mistiniais kolektyviniais įvairiausio pobūdžio kaltinimais, provokacijomis, tiesiog patyčiomis – jau tapo lyg ir antrąja vikšro oda. Kažkaip keistai ir kryptingai išlenda atvirkštinės vertybinės nuostatos: pradedamos sverti tautų kančios ir paaiškėja, kad genocidas genocidui nelygu, kad yra išskirtinių genocidų, kiaulių, lygesnių tarp lygių, kad kankinamam ir žudomam lietuviui skauda mažiau, kad skaičiuoti kitataučių komunizmo nusikaltimų dalyvių Lietuvoje, šiukštu, nevalia, nes „procentas nieko nereiškia“, o kitų tautų išskirtinio genocido pamatu nuolat nurodomas būtent aukų ir budelių skaičius, o jei jo nepakanka, apkaltinama visa tauta. Tai yra vienas baisiausių šiuolaikinės dvigubos moralės pasireiškimų, reiškiamų liberaliųjų intelektualų. Geriau kaip Günteris Grassas pusę amžiaus patylėtų, jei jau savo akyse rąsto nemato. Užtat nūnai bet kuri mažuma Lietuvoje turi teisę žygiuoti pagrindiniu sostinės prospektu ir, pavyzdžiui, kovo 17-ąją streikuoti, bet iš tikrųjų minėti Lietuvos valstybingumui grasinusią datą. O taikus jaunimas kovo 11-osios laisvai minėti jau negali, nes iš anksto apšaukiamas fašistų sambūriu, ruošiamos provokacijos, spaudoje pasirodo iš anksto sukurpti melagingi aprašymai to, ko nebuvo. Į kontekstą įvedamas netgi toks oksimoronas, kaip „sovietų remiami partizanai“ („Global Post“). Pats techninis „mažumų“ terminas yra labai sąlygiškas, politiškai angažuotas ir pavojingas, nes istorijoje apstu pavyzdžių, kaip juo manipuliuojant kurstoma etninė, religinė ir socialinė neapykanta, kartais perauganti į katastrofą. Būtent ši kategorija atitolina tikros pilietinės visuomenės perspektyvą, kurioje visi žmonės jaučiasi laisvi ir lygūs, savo kultūrinio ar kitokio savaimingumo jokiu pagrindu dirbtinai nediferencijuoja ir nepriešina kitiems. Ypač graudu, kai mažai vos trijų milijonų tautai, kuriai gresia išnykimas, iš daugiamilijoninių tautų pusės taikomi drakoniški įstatymai, kurie primena vilkų įstatymus avidėje.
Vien tinklaveika liko neįveikta, nors bandymų būta. Tik stebėtis gali, kiek protingų ir gerai informuotų, situacijoje aiškiai susigaudančių, neabejingų Lietuvos likimui žmonių gyvena mūsų šalyje ir kitose valstybėse. Iš daugelio tekstų ir komentarų gali pasimokyti „nieko nematantys“ skydinės laidų vedėjai. Žmonės buriasi aikštėse, dalijasi nerimu ir paskutinėmis žiniomis. Prasidėjęs antrasis Sąjūdis rodo dirbtinai sukeltą krizę. Vapsvos efektas įgijo atvirą formą.
Ir vis dėlto – kodėl? Mažiausiai dėl trijų priežasčių. Pirmoji ta, kad dėl neįvykusios desovietizacijos šiuolaikinėje Lietuvoje nebuvo pasmerkti ir iš principo tebėra taikomi bolševikų įteisinti kriminaliniai valdymo principai, laikomi normalia priemone. Valdžios supriešinimas su visuomene taip pat yra tiesioginis stalinizmo reliktas. Žlugdant jaunų demokratijų autoritetą, tai labai veiksminga. Ryškiausias tokio susidorojimo pavyzdys – didžiausia Europos šalis Ukraina. Antra, stalinizmo nusikaltimų niekas Vakaruose aukščiausiu politiniu lygmeniu neįvertino taip kaip hitlerizmo, nors studijų pakanka įrodyti ne tik jų giminingumą, bet ir savitarpio sąveiką. Trečia, vadinamoji vakarietiška realioji politika yra sociopolitinės eugenikos ir socialinio darvinizmo porūšis. Todėl žmogaus teisėmis ir laisvėmis dangstomas leidimas tenkinti net deformuotus biologinius poreikius negali nekontrastuoti su faktais, kad nuolat pažeidžiamos kitų visuomenės grupių teisės ir laisvės. Tada veiksmingiausia priemonė – teisės ir teisingumo atskyrimas. Be to, kas turi valdžią ir pinigų – tas ir teisus, ir teisė jo pusėje. Tokioje hipokrizės krečiamoje vakarietiškoje sistemoje nestebina ne tik nacijoms ar asmenų grupėms taikomi dvigubi standartai. Iškalbingas faktas, kad niekam, be JAV prezidento Baracko Obamos, nerūpi Tibete susideginantys vienuoliai ir net Kinijos planuojamas Dalai Lamos nužudymas, šiam teikiant palaiminimą (apie šią jį pasiekusią informaciją Jo Šventenybė kalbėjo spaudai). Dvasinio Tibeto vadovo pastangos atkreipti pasaulio dėmesį į tibetiečių tautos agoniją vakariečių paverčiamos antžmogišku farsu. Dalai Lamai teikiamos taikos premijos ir kabinami ordinai, tarsi jis būtų popžvaigždė, tačiau sykiu realiai nedaroma nieko, kas pateisintų šios civilizacijos žmogiškumą (prancūzai sukūrė jaudinantį filmą būtent apie tai, bet niekas nepasikeitė). Lietuva, pradėjusi modernėjimo kelią su trispalve, simbolizuojančia žmonių lygybę, laisvę ir brolybę, tampa šių vakarietiškų vertybių įkaite, nes XXI a. pradžioje jos esmiškai reprezentuoja pakitusią, natūralistiškai suvokiamą gerovę. Tuomet kūniškos silpnybės, pamažėle legalizuojant biologinių poreikių pirmenybę (narkotikus, prostituciją), tampa galinga priemone valdyti valstybę, vis dar manipuliuojant išlikusia baime būti išviešintam. Bet tik tol, kol nebus įteisintos vis atviresnės ir žemesnės tų poreikių tenkinimo formos, už kurias dar neseniai buvo baudžiama kalėjimu. Liberalizuotas – išlaisvintas – nusikalstamumas aukštesniajai žmogaus prigimčiai. Štai tokia liberalizmo kaina, ir toks mūsų visų saugumas. Vapsvų puota ant aukos kūno.
Kaip Vakarai priėjo ribą, kai kraštutinis liberalizmas baudžiasi demokratiją paversti policine santvarka, kuri visuomenės balso slopinimo būdais primena totalitarines? Kaip atsitiko, kad Lietuvoje išoriškai gyvenimas teka ramia vaga, liaudis turi duonos ir žaidimų, bet šalia, tarsi paraleliniame pasaulyje, vyksta tiesos balso slopinimas ir susidorojimas su jos siekiančiais padoriais žmonėmis? Iš tiesų sisteminis liberalizmas yra bejėgis, nes kasa duobę viskam, ką deklaruoja ginąs. Kažkurioje fazėje jis virsta parazituojamos kirmies sindromu, o ši fazė, kurios vardas biopolitika, gimdo baimę, abejingumą ir nihilizmą. Žmogus negali jaustis saugus visatoje, iš kurios pašalintas dvasinis transcendentinis matmuo. Vis smarkiau veržiami pančiai ant rankų tų žmonių, kurie stengiasi šį matmenį išsaugoti. Teismai, virtę savo priešybe, žmogų teisia už tiesą ir viešą vertybių išpažinimą. Sutinkama su saujelės diktuojamu galios diskursu, kurio tikslas yra išplauti trapią sunkiai sukurtų vertybių hierarchiją, atsigręžiant į barbariškas žmonijos evoliucijos fazes ar recidyvus šiuolaikiniame pasaulyje. Teismai, kurie remiasi įtakos grupės įtvirtintais melagingais postulatais, nėra teisėti. Kaip galima įrodyti savo tiesą teisme, jei teisėjai a priori sprendimus grindžia į vertybes neatsižvelgiančiomis nuostatomis? Dar blogiau, kai manipuliuojama tomis vertybėmis dvigubų standartų principu. Taip pat ir Lietuvoje, paminant visą kompleksą pamatinių mūsų kultūros puoselėjamų vertybių, pataikaujama atavistiniams ir grobuoniškiems „žmogiškųjų išteklių“ santykių modeliams. Atsiranda vietos revanšistiniams buvusių okupacinių režimų perėmėjų kėslams, restauruojama žeminanti, atsilikusi santykių su kaimynais išorėje ir viduje būklė, užuot stiprinus ryšius ir bendradarbiavimą su kaimynystėje koegzistuojančiais pažangiais judėjimais, kurie taip pat bando išsiveržti iš ydingos praeities rato ir sukurti geresnes visuomenes. Tai psichologinio pobūdžio negalia, sąmonės užtemimas, kuriam priešnuodis tik vienas: stiprus bendrystės ir tiesos jausmas. Žmonių laisvė, lygybė ir brolybė turėtų remtis tiesa, kylančia iš prigimtinio gėrio, duoto žmogui ne žmogaus, o Dievo. Konstruoti bendrabūvį ne socialinės konkurencijos ir neigimo dvasia, nesiekti išskirtinumo, kur jo nėra ir negali būti, bet ieškoti to, kas tautas, žmonių bendrijas jungia. Mokytis iš žmonijos šviesulių, kurie peržengė zoologinio statuso ribas. Žemesnioji prigimtis negali diktuoti sąlygų aukštesniajai. Šito nepripažįstanti anarchija ir chaosas, pasaulis be kompaso reikalingas ne žmogui ir Dievui, bet jo priešui. Jei netarnausime Dievo priešui, tarnausime Dievui. Remdamiesi Dievu širdyje, neieškosime priešų ir jų neteisime.
„Metų“ anketa. Algis Kalėda, Vytautas Čepas
2012 m. Nr. 7
1. XXI amžiaus pradžia nėra labai paguodžianti – ekonominės krizės, terorizmas, antiglobalistinis ekstremizmas, gamtinės katastrofos, blogėjanti ekologinė situacija. Kokias išeitis matote žmonėms, tautoms, valstybėms?
2. Kaip vertinate politinius ir ekonominius Lietuvos rezervus sudėtingų naujojo amžiaus iššūkių akivaizdoje? Ir amžinas klausimas – „ką daryti“, kad sumažintume neišvengiamus nuostolius?
3. Kas Jums asmeniškai padeda išgyventi šį nelengvą laikotarpį? Iš kur semiatės stiprybės? Kokie elgesio archetipai būtų tinkamiausi šiandien?
Algis Kalėda
1. Nėra abejonių, kad klausime formuluojama diagnozė gana tiksliai įvardija esmines „mūsų nerimo žiemos“ priežastis ir aplinkybes. Kapanodamiesi it bevaliai šapeliai ir tarytum pritrenktos žuvelytės plūduriuodami sūkuringame mūsų šimtmečio pradžios vandenyne, jaučiamės praradę patikimesnius kelrodžius ir pasimetę baugioje egzistencinėje tuštumoje. Neturime, kaip atskiri individai, pakankamai tvermės ir galių, kad su/pristabdytume bankų griūtis, nomadiškų antplūdžių (arba Europos islamizacijos) stimuliuojamą atoveiksminį ekstremizmą, juo labiau – gamtos kataklizmus ir ekologines grėsmes. Nors Lietuvoje kiek ramiau, tačiau klaikybės netolimoje apsuptyje (atsitiktinių žmonių žudymai Prancūzijoje, Norvegijoje, metro sprogimai Baltarusijoje) verčia gūžtis, baugiai dairytis aplink. Šiuo požiūriu, drastiškiau tariant, esame neįgalūs, bejėgiai. Jeigu žvelgsime globaliu akipločiu, be sakralizuotų apoteozių, suvoksime, kad pavienis žmogus neturi tolimos ateities: nuo amžių amžinųjų jis vienišas, grėslių nuojautų hipnotizuojamas dairosi į beribę visatą, bedugnį dangų, sustingęs stūkso it Velykų salos „moai“, bijodamas amžinosios mirties ir laukdamas, kada ims „drebėti dangus ir žemė“.
Manyčiau, kad tas stiprėjantis būties nerimas, atsidūrus dabarties konfliktų akivaizdoje, labai susijęs taip pat su bendromis mūsų epochos disproporcijomis tarp sąmonės ir veiksmo, tarp klausimų „Kas su mumis vyksta?“ ir „Ką daryti?“ Jos vis dažniau įgauna iškreiptus, groteskiškai deformuotus pavidalus, kai sprogstamuoju mišiniu tampa nereflektuoti ideologiniai simuliakrai, neatpažintos fantasmagorijos. Esame tarsi objektas kažkokiam iš viršaus mus stebinčiam psichoanalitikui, sumodeliavusiam neįprasčiausias situacijas. Slavojus Žižekas studijoje „Sveiki sugrįžę į tikrovės dykumą“ rašo apie keistas nūdienos sociopsichiką užvaldžiusias „tikrovės pasijas ir regimybės pasijas“, kurių kontekste mėgina paaiškinti tuos agresyvius prieštaravimus. Antai, pasak jo, „terorizmas (Baaderio-Meinhofo „gauja“ ir t. t.) rėmėsi prielaida <…>, jog masės taip giliai įklimpusios savo apolitiškame konsumeristiniame būvyje, kad jų tiesiog neįmanoma pažadinti įprastu politiniu švietimu ir sąmoningu skatinimu – reikia daug drastiškesnės intervencijos, norint prikelti jas iš ideologinio sąstingio, iš hipnozinės konsumeristinės būklės, ir tik tiesioginė prievartinė intervencija, pavyzdžiui, prekybos centrų sprogdinimas būtų veiksmingas. Ir argi tas pats, tik skirtingu lygmeniu, negalioja šiandieniniam fundamentalistiniam terorizmui? Ar jo tikslas nėra pažadinti mus, Vakarų piliečius, iš mūsų sąstingio, iš panirimo mūsų kasdieniame ideologiniame pasaulyje?“ (Slavoj Žižek, „Viskas, ką norėjote sužinoti apie Žižeką, bet nedrįsote paklausti Lacano“, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005, p. 355).
O vis dėlto… Katastrofizmo būsenos, eschatologinė savijauta, ideologiniai miražai žmogų lydėjo nuo pat visos šios genties atsiradimo, tolydžio tokias nuostatas veikė konkrečiame sociume susiformavę vaizdiniai, būtiškieji konceptai. Nė kiek nepretenduoju į giliamintiškus istoriosofinius apibendrinimus, tačiau, žvilgtelėjęs platesniu akipločiu, esu linkęs manyti, kad šis šimtmetis kol kas nėra kaip nors labai ypatingai išsiskiriantis. Juk ir XX a. pradžia, brėžusi absurdų nuengto žmogaus „Proceso“ vizijas, kūrusi masių užvaldytos civilizacijos saulėlydžio koncepcijas, anaiptol nebuvo nei rami, nei optimistinė, nei negrėsminga. Kaip, beje, ir XIX šimtmečio slinktys (jau du šimtai metų sukanka nuo Napoleono karų). Galbūt tie laikai buvo net labiau šurmulingi ir bauginantys: ūžė nuožmūs karai, siautėjo žudikiškos revoliucijos, vos alsavo laisva mintis, buvo gniuždomos ir engiamos tautos, smaugiamos jų aspiracijos. Tačiau lygia greta mušė meno, kultūros versmės: klestėjo Vilniaus Alma Mater su romantizmo polėkiais ir bundančia lietuvybe; kito šimtmečio pradžioje, ypač po spaudos atgavimo (nelyg Henri Bergsono Élan vital), prasiveržė vitališkos energijos kupinas lietuvių tautinės literatūros srautas.
2. Žmonės glaudžiasi vienas prie kito ir kuria bendruomenes, ieško jose gilesnio savo vienišos būties įprasminimo, tam tikros saugesnės prieglaudos daugybės iššūkių akivaizdoje. Stiprybė – vienybėje, susitelkusioje kokiu nors pamatu, ypač prigimtiniu, etniniu. Tad atskirų asmenų, žmonių nuostoliai, jeigu jie praranda arba vienybės jausmą, arba pamatus, aišku, galop irgi sumuojasi ir virsta visos tautos nuostoliais. Bet turbūt taip buvo / yra visais amžiais. Net ir toji baisi „Lietuvos tuštėjimo“ grėsmė, dabar auganti kone geometrine progresija, tautą juk alino ir anksčiau: prisiminkime posukilimines tremtis į Sibirą, išeiviją į „Ameriką pirtyje“, prisiminkime frankus krukus, Čikagos skerdyklas, vargų „džiungles“, pokarines DIP stovyklas, perpildytas inteligentų, „išėjusių negrįžti“… Tautos ir valstybės – kokie jų rezervai, ištekliai, viltys, iš kur jos turėtų semtis savo stiprybę? Turbūt daugiausia iš savęs, t. y. iš mūsų visų, iš „jaunosios Lietuvos“, nes, kaip įtikinamai rodo istorija, itin retais atvejais paspirties galima tikėtis iš kitur, iš kaimynų. XIX ir XX a. pradžioje lietuvybė vis dėlto neturėjo šviesių perspektyvų, todėl netgi nuolat paaimanuodami, netgi skeptiškai, neoptimistiškai gretindami anuos laikus su šiandiena, turime šiuo požiūriu pripažinti neabejotinus dabarties pranašumus, pirmiausia susijusius su nepriklausomu būviu ir įsijungimu į tarptautinio lygmens komunikacijas. Paradoksas: kad ir kaip būtų keista, bet jie šiandienos žmonėms žadina veikiau nuogąstavimus, o ne tik viltingas ateities svajones, – pavyzdžiui, net ir išsikovota derama vieta didžiausiose tautų ir valstybių bendrijose. Atsivėrimas „didžiajam“ pasauliui nėra vienaprasmis ir nekomplikuotas, jis yra egzistencinis iššūkis, kurį galima palyginti su mažesnės upės situacija, kai ji pagaliau pralaužia užtvaras į dideles vandens akvatorijas. Jie neatsispiriamai traukia, vilioja, „nebeužtvenksi upės bėgimo“, bet ar ilgam pakaks tų, ją maitinančių, šaltinių? Nemuno, Neries istorija rodo, kad labai labai ilgam… Kita vertus, aštrėjantys išlikimo, tautiškumo dalykai neturėtų būti traktuojami vien kaip iššūkis kam nors, o greičiau – kaip atsakas, tvermės paliudijimas.
3. Asmeniniai mūsų pavienių būčių išgyvenimai, mano įsitikinimu, negali tvyroti beorėje erdvėje, būti atsiję nuo bendruomenės, tautos savijautos, jos vaizdinių, dvasinės būklės, etinių hierarchijų. Ypač dabar, kai net ir privačią erdvę (nepainioti su privačia valda!) persmelkia visagaliai komunikacijų ūkai. Archetipai (jie irgi kolektyvinės pasąmonės matricos) tik tada optimalūs, kai kristalizuojasi sandūrose tarp ego ir sociumo, tarp natūros ir kultūros… Regis, tik tuomet jie tampa stiprybės galimumo versme ir padeda orientuotis klausimų-atsakymų labirinte. Net ir tarp tų, kurių kone neįmanoma racionaliai reflektuoti ir kuriuos tegali intuityviai pajausti ir suvokti metafiziniu arba literatūriniu lygmeniu. Kaip tą garsųjį Czesławo Miłoszo algoritmą „Unde malum?“ („Iš kur blogis?“).
Vis dėlto norėčiau būti konkretesnėje vietoje ir laike, čia ir dabar, – dar grįžtelėti prie ankstesnio retorinio „Ką daryti?“ (arba kaip vienas mano amžinatilsį kolega sakydavo: „Kur besdėsi?“). Į tuos paskutiniuosius anketos punktų interrogatyvinius sandus norisi atsakyti žinomų poetų rinkinių pavadinimais ir jų parafrazėmis. Kai esi „Po tylinčiom žvaigždėm“, „Tuštumoje“ ar „Peleno mieste“, kai neišvengiamai susiduri su „Kurčio asiliuko“ sindromu, gal reikia „Paglostyti žolę“, austi „Voro stulpą“ ir juo ropštis, rankioti „Aguonų pelenus“, o „Jeigu“ liks tik „Vargšas Jorikas“, žvelgiantis į „Sudėvėtus pasaulius“, ir turėsi tiktai „Tylos matavimo vienetus“, tada pagaliau turėsi teisę atsakyti vien: „(…)“.
Vytautas Čepas
1. Nepataikysiu į taktą, bet man XXI a. pradžia neatrodo nei nepaguodžianti, nei tragiška – juo labiau grasanti kokiomis nors apokalipsėmis. Gal esu absoliutus nenuovoka, bet tikrai nemanau, kad pasaulį, ypač Lietuvą, yra apėmusi kažkokia globali ekonominė krizė, kad dažniau nei anksčiau dreba žemė, dega miškai, kyla potvyniai. Visada buvo panašiai – chaosas, nelaimės, konfliktai ir incidentai žmoniją lydėdavo ir geresniais, ir blogesniais laikais. Lietuva irgi nėra išimtis. Buvo visko, net žemės drebėjimų, neaplenkė ir potvyniai, miškų gaisrai, geležinkelių ir automobilių katastrofos, cheminės nelaimės, šiurpūs žmonių žudymai… Problema kita – kaip mes visa tai pergyvename, kaip vertiname, kokią patirtį įgyjame.
Štai kad ir vadinamoji ekonominė krizė. Tačiau pasakykite, ar Lietuvoje kada nors buvo kitaip? Krizė yra mūsų likimas, amžina būsena pasąmonėje. Tarsi genys medį stuksentų – „krizė, krizė, krizė“! Niekada nesibaigianti, viską apimanti, bet visus tenkinanti krizė! Valdžią – dėl nesugebėjimo tvarkytis savo valstybėje, sveikatos apsaugą – dėl skurdo, švietimo sistemą – dėl nuolatinio pinigų trūkumo, varguolius – dėl kaskart gausėjančių išmokų ir kompensacijų. Pensininkams aiškinama, kad jų pensijos mažos dėl to, kad krizė, kultūros darbuotojų mikroskopinius atlyginimus taip pat suėda krizė, minimalus uždarbis yra menkas ir jo neįmanoma padidinti dėl krizės! Ir taip be galo, be krašto. Bet juk tos pensijos mažos buvo ir prieš dvidešimt, ir prieš dešimt metų, kultūros ir meno žmonės lygiai taip pat vargo ir tada, ir dabar, atlyginimų minimumas, jei ir augo, tai tik kosmetiškai.
Ką gi gali padaryti, jei krizė kalama žmonėms į galvas per visas įmanomas „mass medias“. Ir įkalama! Krizė Lietuvoje nepriklauso nuo metų laiko, įvykių Artimuosiuose Rytuose ar Tolimuosiuose Vakaruose, geros ar blogos valdžios, politinių vėjų ar skersvėjų. Krizė yra mūsų gyvenimo būdas, slypintis nenumaldomame geisme jaustis kankiniais, skriaudžiamiems, nesuprastiems ir neįvertintiems.
Taigi krizė yra natūrali lietuvio būsena ir net jei įvyktų toks stebuklas, kad pradėtume gyventi kaip inkstai taukuose, krizę vis tiek sugalvotume. Krizinis mąstymo būdas yra persmelkęs mūsų sąmonę, elgesį, bendravimą. Tokią situaciją lemia dvi svarbios priežastys. pirmiausia per amžius susiformavęs autsaiderio, arba „paskutinio eilėje“, archetipas. Mums visą laiką atrodo, kad kitiems sekasi geriau, kad ten gyvenimas puikesnis ir laimingesnis. Be to, nuolat vaidenasi paradoksaliausi sąmokslai, vidaus ir išorės priešai, su kuriais reikia aršiai kovoti. Potencialius draugus mes mikliai paverčiame priešais, o su jais aistringai glėbesčiuojamės. Toks karščiuojantis mąstymas, persmelktas amžino nelaimėlio sindromo, natūraliai formuoja specifinį aplinkos matymą, kai ryškiausiai švyti ne žėrinčio pasaulio spalvos, o visą žmonių būtį košianti nykuma ir nuolatiniai jos palydovai – beprasmybė ir kančia.
Taip tikrovę regintiems visada atrodo, kad kitur yra geriau, jaukiau, saugiau, kad kažkur ten žmonės laimingi, kad jų gyvenimas prasmingesnis. Tad nenuostabu, kad tokių kaip mes santykis su pasauliu dažniausiai remiasi niurzglumu ir pagieža. Todėl ir krizė, kaip karpa ant nosies, yra neatskiriama viso mūsų gyvenimo dalis. Atimk krizę ir egzistencija neteks prasmės.
Kitas svarbus krizinio mąstymo elementas yra lyginimas. Bėda ta, kad šiuo atveju lyginami nors ir homogeniniai, bet nelygiaverčiai dalykai. Štai žmogelis virkauja, kad antai Vokietijoje žmonės gyvena kaip Dievo užpečkyje. Geriau ir Anglijoje, ir Japonijoje, ką ten kalbėti apie skandinavus. O pas mus nesibaigiantis maknojimas per purvą, kitaip tariant – krizė! Tačiau toks godotojas kažkodėl neprisimena, kad penkiasdešimt metų mūsų valstybės ėjo į priešingas puses. Vakarų Europos šalys – progreso, o mes, vedami idiotų gaujos, – regreso keliu. Mus skiria didžiulė daugiau kaip penkiasdešimties metų praraja, kurios, kad ir gerai įsibėgėjęs, greitai neperšoksi.
Taigi krizę Lietuvoje galima apibūdinti ne tik kaip realią, nepalankią mums ekonominę ir finansinę situaciją, bet ir kaip tam tikrą pasaulio matymą, veikiamą ne tik istorinių sąlygų, bet ir specifinių socialinių bei psichologinių aplinkybių. Ir toks mąstymas yra taip stipriai įsikerojęs mūsų sąmonėje, kad, net stipriai pasistūmėję socialinės gerovės link, sukepusiomis lūpomis vis tiek vapame: „krizė, krizė, krizė“!
Ar reikia Lietuvai baimintis terorizmo? Šiuo požiūriu pas mus kur kas ramiau nei Vakarų Europoje, kur dėl siekimo prisitraukti pigios darbo jėgos, o vėliau ir dėl visiškai nekontroliuojamos migracijos susiklostė nepalanki demografinė situacija. Suprantama, tokios progos negalėjo praleisti įvairios teroristinės ir radikaliosios religinės organizacijos.
Tad padėtis Lietuvoje kur kas geresnė. Į neturtingą, savo problemas sunkiai sprendžiančią šalį užklysta tik romantikai ir nuotykių ieškotojai, o nelegalai stengiasi kaip įmanoma greičiau prasibrauti į Vakarus. Esame neįdomūs ir užsienio turistams. Tie keli Kauno nevispročiai, bandę porą kartų nuleisti nuo bėgių traukinius, dar keli vyriokai, prie butelio kažką paistę apie pasikėsinimą lyg į Šv. Tėvą, lyg į G. Bushą, o atsipagirioję nelabai beprisiminę, ką ruošėsi daryti, ir yra visas Lietuvos „elitas“. Tiesa, dar viena ekscentriška ir savivoką praradusi mergiotė nūnai tampoma po teismus už tai, kad lyg norėjo kažką susprogdinti ar pati susisprogdinti. Bene ir viskas!
Dėkui viešpačiui, Breiviko Lietuvoje nėra. Tačiau blogi, negero kvapo dalykai yra baisus užkratas, sklindantis daug greičiau nei gera žinia, tad net dabar Lietuvoje niekas negarantuotas, kad koks nors pusprotis, pastvėręs kalašnikovą, nepuls „spręsti“ globalių pasaulio problemų.
Penkiasdešimt metų trukęs okupacinis teroras, tautos naikinimas, dvasinis genocidas, protų kontrolė užgrūdino žmones, pripratino prie baimės, išugdė atsparumą stresui. Kol kas viskas gerai, be to, viskas vyksta kažkur, toli ir didelio pavojaus mums nekelia. Atrodo, bent nuo šitos Dievo rykštės esame apsaugoti.
Bet juk iki pernai taip galvojo ir norvegai.
Tačiau, kad ir kas atsitiktų, teroras negali reguliuoti žmonių gyvenimo. Teroristai gali laimėti mūšį, karo – niekada!
Dabar virkaujama dėl katastrofiškos ekologinės situacijos. Pasiklausius tokių virkautojų šnekų taip ir norisi gultis į kapo duobę: maisto produktai – nuodas, daržovės prifarširuotos chemijos, vanduo – vien nitratai ir kitoks „brudas“, o jau oras, kuriuo kvėpuojame!.. Ir dar vaistai, kurie, be abejo, turi žmogų greičiau į kapus nuvaryti. Drabužiai ir patalynė tinka tik numirėlius aprengti ir paguldyti, dar mus supa debesys nuodingų dulkių, bičių medus sukelia alergiją, o vaikų žaislai skirti mažiesiems apnuodyti.
Tai toli gražu ne visas šiuolaikinių sveiko gyvenimo specialistų ir ekologų oracijų sąrašas. Gal šiame ašarojime, o tiksliau – žmonių gąsdinime ir yra kiek tiesos, juk visko gyvenime pasitaiko, bet kad taip viskas būtų užkrėsta, apnuodyta ir užteršta, tikėti gali tik labai toli nuo realybės nutolęs protas.
Palyginkime anų laikų Lietuvą su dabartine. Prieš gerus dvidešimt metų pusvalandį pabraidęs po Kuršių marias įsitaisiau tokį niežulį, kad geriausi gydytojai vargiai padėti galėjo. Apie maudymąsi Nemune apskritai visi buvo pamiršę. Dabar be didelio pavojaus gali braidyti ir maudytis, ir nieko blogo neatsitinka, nei niežuliai užpuola, nei dėmėm išmuša, nei votys kamuoja. Nesakau, kad mūsų upėmis pradėjo tekėti distiliuotas vanduo, o marias maitina tik giluminiai šaltiniai, tačiau situacija tikrai nebėra tokia tragiška, kokia buvo anksčiau. gamybai keliami reikalavimai sunkiai sulyginami su anų laikų technologijomis. Net tokios ekologiškai agresyvios pramonės šakos, kaip chemija, energetika, statybinių medžiagų gamyba, nebėra ta viską aplinkui naikinanti pragaro liepsna. Jau nekalbu apie intensyviai tvarkomą šiukšlių surinkimo ir panaudojimo sistemą.
O mes, kaip gūdžiu sovietmečiu, sulindę į virtuves arba susispaudę alubaryje prie žuvimi pradvisusio stalo, zuliname vieną ir tą pačią plokštelę: viskas blogėja, visi kvailiai, visi vagys!
Suprantama, už švarią aplinką kovoti privalu, tačiau tai, ką dabar girdime iš žmonių, įvardijančių save žaliaisiais arba ekologais, vargu ar galima vadinti kova. paprasčiausias žmonių klaidinimas ir gąsdinimas. Ir daroma tai labai paprastai. Paimama kokia nors problema ir pradedama utriruoti iki beprotybės. Jei kalbame apie atominę elektrinę – ji būtinai ant tektoninio lūžio, jei chemijos fabrikas – toks nuodingas, kad po metų dvejų viskas aplinkui išnyks, jei sąvartynas – būtinai tokioje vietoje, kurioje tik pakenks žmonėms.
Tačiau, gerbiamieji, kur surasti vietą be gyventojų? Vienokie ar kitokie nepatogumai iškyla visada, bėda ne tiek dėl prastų technologijų, bėda, kad valstybė nesugeba tartis su žmonėmis, nemoka kompensacijų už sukeltus nepatogumus, pagaliau, net pažadėję – neįvykdo!
Be abejo, siekiant švaresnio gyvenimo, būtina galvoti ne tik apie gamybą be atliekų, apie ekologišką maistą, apie atsinaujinančios energijos šaltinius, tačiau net šitame šventame žygyje neišvengsime bukaprotiško žmonių nepasitikėjimo, nemotyvuotos priešpriešos, ciniško dezinformavimo. Tačiau visiems mums reikia įsikalti į galvas vieną protingą teiginį – stovėjimas vietoje yra ėjimas atgal! Tad reikėtų judėti pirmyn, kad apsidairę nepasijustume vėlei atsidūrę „balanos gadynėje“. Gal žmonės tada buvo laimingesni, bet vargu ar dabar bent vienas lietuvis tokios laimės norėtų.
Savaime suprantama, nei žmonėms, nei tautoms, nei valstybėms nelinkiu grįžti prie balanos arba dar toliau. Išeitis viena – gyventi santarvėje gerbiant kitų papročius, tradicijas, kalbą, kuo tauriausiai elgtis su gamta, tausojant visa, ką yra sukūrusi žmonija. Na, o maloniesiems tautiečiams jau seniai derėjo išslysti iš gniuždančių niurgzlumo, pavydo ir pagiežos pančių.
2. Apie rezervus kalbėti visada sunku. Jie dažniausiai yra nematomi ir dienos šviesoje pasirodo tada, kai avangardas pradeda leisti paskutinį kvapą arba kai dėl kokių nors taktinių sumetimų patraukiamas į šalį. Politika – toks kovos laukas, iš kurio kovotojus arba išstumia jėga, arba išneša kojomis į priekį. Į tas vietas turėtų pretenduoti „rezervistai“, deja, aukštojoje politikoje taip nėra. Visose parlamentinėse partijose, ir ne tik jose, dominuoja „savųjų“ principas. Jei nesi „artimas imperatoriui“, tau, geriausiu atveju, teks mimanso aktoriaus vaidmuo. Galėsi nurodytu laiku nurodytoje vietoje paloti, pakniaukti arba pastovėti kokioje mizanscenoje su alebarda. Ir tiek! Solo partijas visados trauks savi, kad ir nelabai balsingi, nelabai protingi.
Esant tokiai situacijai, prasimušti gali tik rėksniai, t. y. asmenys ganėtinai primityvūs, linkę į paranoją, tačiau atraktyvūs. Politikos aborigenams nenumaldomai senstant, rėksnių ir sąmokslo teorijų kūrėjų bei neklystančiai žinančių, kur yra tiesa ir teisybė, statusas auga. Į aukštus politinius postus veržiasi ne tik menkiausios patirties neturinčios personos, bet ir visokie pašlemėkai, avantiūristai ir nevykėliai artistai.
Suprantama, rėksniai ir kitokie skardžiabalsiai visada ne tik geriau girdimi, bet ir matomi. Todėl ilgainiui Lietuvoje taip susiklostė, kad politikoje šeimininkauja jau nieko nebenulemiantys ir tik procedūras išmanantys politikos aborigenai, galėję jau seniai mėgautis užtarnautu poilsiu, ir politiniai triukšmadariai. Pirmieji dėl seniai susiformavusių stereotipų yra nebepajėgūs ką nors racionalaus pasiūlyti, o antrieji, genami neįveikiamo potraukio sensacijoms ir savojo ego demonstravimui, apie valstybės valdymą galvoja mažiausiai.
Apsižvalgykite, ar daug dabar mūsų politikoje… politikų, t. y. žmonių, gebančių matyti ne tik detales, bet ir visumą, ekstrapoliuoti politinių struktūrų veiksmus ne nuo vieno skandalo iki kito, bet bent metams dvejiems į priekį? Ko gero, užtektų vienos rankos pirštų visiems suskaičiuoti.
Taigi mūsų politikoje viskas apversta aukštyn kojomis. Tie, kurie turėtų kiurksoti giliame rezerve ir kruopščiai mokytis sudėtingo valstybės tvarkymo meno, diktuoja politikos madas, o tie, kurie galėtų būti tikrasis avangardas, į viską numoję ranka sėdi universitetų katedrose, kapstosi įvairiuose investiciniuose projektuose arba dairosi pelningesnio darbo užsienyje.
Kaip išsrėbti šitą košę, niekas dorai nežino, juolab visi nūdienos politikai ir politikieriai į seimus ir tarybas atėjo teisėtai, t. y. pagal Lietuvos įstatymus. Vargu ar ką pakeistų ir rinkimų sistemos pertvarka. Rinkėjas vis viena liktų tas pats. Tad kad ir kaip trivialiai skambėtų, vienintelis būdas pakeisti situaciją yra nenuilstamas ir nenutraukiamas tautos švietimas, autoritarinio raugo iš jos smegenų plovimas, savarankiško, laisvai mąstančio proto ugdymas. Jei visa tai turėtume, dabar nereikėtų verkšlenti dėl nesibaigiančių krizių, neteisybės, per visus galus sumauto gyvenimo.
Na, o ekonominiai rezervai mūsuose visai neišnaudoti. Daugelis juos painioja su materialiniais ar gamtiniais ištekliais. Tai du skirtingi dalykai. Antai Japonija neturi jokių gamtinių išteklių, bet yra sukūrusi didžiulius materialinius ir neįsivaizduojamus ekonominius rezervus! Kodėl? Po antrojo pasaulinio karo, nušlavus nuo arenos senąją karą sukėlusių politikų kartą, ten atėjo žmonės, gebantys matyti valstybės ateitį, o ne kapstytis po jos praeitį. Būtent jie, pasitelkę gilias nacionalines tradicijas ir papročius, ne tik išvedė tautą iš kolapso, bet ir sukūrė vieną galingiausių pasaulio ekonomikų.
Pasirinkti reikia ir Lietuvai. vargu ar protinga blaškytis nuo bulvių auginimo prie lazerinių technologijų. Ar bus atrastas tas laimės receptas, parodys ateitis. Vilties yra, o ir mūsų kaimynai suomiai, švedai, norvegai savo kelią jau seniai atrado. Be abejo, teks jo ieškoti ir mums. Ir kuo greičiau ir ryžtingiau tai padarysime, tuo tvirtesni bus mūsų ateities valstybės pamatai.
3. Rašiau, kad man šis laikotarpis ir apskritai gyvenimas nėra nei sunkus, nei slegiantis. Mano kartos potyrių, emocijų, prisiminimų pavydės ne viena po mūsų atėjusi karta. Šis laikotarpis yra puikus savo iššūkiais, permainomis, netikėtumais. Neabejoju, kad taip galvoja dauguma žmonių, nesimeldžiančių pinigams, nešliaužiojančių keliais apie materialines vertybes, neįklimpusių į vartotojų visuomenės žabangas, nesisielojančių dėl savo neva netinkamos padėties visuomenėje, dėl neįvertinimo ar kokio užsitarnauto, bet negauto medalio…
Tačiau bėda ta, kad daugelis žmonių Lietuvoje ne gyvena, bet stengiasi išgyventi. Tas išgyvenimo sindromas taip stipriai įkaltas į protus, kad pasiklausius kalbų atrodo, jog ką tik praūžė baisus karas, kad mažiausiai pusę tautos išguldė maras, o dabar valstybėje – badas ir anarchija. Net milijonus vartantys, iš užsienio kurortų neišlendantys – ir tie „stengiasi išgyventi“. Nenori lietuvis gyventi, nors tu jam kuolą ant galvos tašyk! Kur kas maloniau yra jaustis kankiniu, nelaimėliu ir dar bala žino kokiu bėdžiumi. Na, jei tokia žmonių prigimtis, jei tokiais patinka būti, tai vargu ar ką nors pakeisi.
Bet ne visi tokie! Ne visi dėl niekų iškart puola virkauti, dejuoti ir šauktis Dievo pagalbos. Yra žmonių, kurie paprasčiausiai… gyvena! Džiaugiasi sėkme, liūdi, jei nesiseka, kada juokinga – kvatojasi, reikalui esant nubraukia ašarą, nesuka sau galvos dėl smulkmenų, nesikamuoja dėl galbūt kada nors, kur nors įvyksiančios nelaimės, šiek tiek myli save, labai – savo brangius žmones ir netrukdo gyventi kitiems. Tokie žmonės gyvena harmonijoje su gamta ir visuomene, jaučia jų impulsus, kuriuos lengvai paverčia vidinėmis savo sielos nuostatomis, dėl to nesunkiai pakelia visokias perturbacijas, ekonomines ir kitokias krizes bei nelaimes.
Taip nusiteikusių Lietuvoje, švelniai tariant, nėra per daug. Kur kas dažniau sutiksi niurzglį, viskuo nepatenkintą, įtarų, nepasitikintį net savo tikra motina, pikčiurną, liejantį pagiežą ant viso pasaulio. Kartą neiškentęs vieno tokio paklausiau:
– Ko visą laiką toks paniuręs, nepatenkintas?
– O dėl ko džiaugtis? – klausimu į klausimą atsakė.
Ir tikrai – dėl ko? Jei sveikas, darbą, šeimą, gražius vaikus turintis vyras nesupranta, dėl ko reikia džiaugtis gyvenimu, gal tikrai jam kažkas negerai. Tačiau kai matai pulkais slenkančius tokius paniurėlius, nejučia į galvą braunasi mintis – nejau šie galvoja, kad likimas jiems yra skyręs du gyvenimus. Nejau per pirmąjį nusprendė kankinti save ir aplinkinius, o antrą – paskirti džiaugsmui ir malonumams. Be abejo, jie taip nemano, tačiau tą kiekvienam žmogui įgimtą vidinę stiprybę suėdė komplikuotas, baikštus ir trapus santykis su aplinkiniu pasauliu, nudažęs juoda spalva ne tik asmeninę paniurėlių būtį, bet ir viską aplinkui.
Tos stiprybės ne kažkiek turime ir mes, tad jos tausojimas, mokėjimas džiaugtis smulkmenomis, kasdienybės harmonija, bendravimo malonumais… Bet jau girdžiu: „…kokie ten malonumai, kai mokesčiai…“, „…anokia čia harmonija, kai Kubilius…“ Va, ir viskas! Kai neturi gebėjimo į pasaulį žvelgti su humoru, daug ką nuleisti juokais, nusileisti, nesuabsoliutinti smulkmenų, nuskursta vaizduotė, užmiega mąstymas, numiršta individualumas.
Klausiate, koks archetipas optimaliausias? Viskas juokingai paprasta – išmok kasdienybėje rasti bent lašą linksmumo, porą spindulėlių šviesos, saują švelnumo, pluoštelį pagarbos, glėbį meilės. Ir tada – eina velniop visos krizės, globalizmai su antiglobalizmais ir ekstremizmai.
Juk gyvenimas gražus ir dosnus tik tiems, kurie į jį nežiūri pernelyg rimtai.
„Metų“ anketa. Viktoras Rudžianskas, Gintaras Grajauskas, Gintaras Bleizgys
2012 m. Nr. 5–6
1. XXI amžiaus pradžia nėra labai paguodžianti – ekonominės krizės, terorizmas, antiglobalistinis ekstremizmas, gamtinės katastrofos, blogėjanti ekologinė situacija. Kokias išeitis matote žmonėms, tautoms, valstybėms?
2. Kaip vertinate politinius ir ekonominius Lietuvos rezervus sudėtingų naujojo amžiaus iššūkių akivaizdoje? Ir amžinas klausimas – „ką daryti“, kad sumažintume neišvengiamus nuostolius?
3. Kas Jums asmeniškai padeda išgyventi šį nelengvą laikotarpį? Iš kur semiatės stiprybės? Kokie elgesio archetipai būtų tinkamiausi šiandien?
Viktoras Rudžianskas
1. Tiek baubų viename Jūsų klausime! Norisi jaustis kaltam, kad jaunystėje neįnikau į kokį džefą ir ištiktas ekstazės neatvėriau sau laimingo pasaulio, kur visada manimi būtų pasirūpinta: Sodelyje nesibaigtų, tarkime, rakauskiškas žydėjimo stebuklas, almėtų radauskiški fontanai arba neaprėpiamoje Katilinėje niekada nesustotų ugnies, katilų ir dervos pramonė. Kita vertus, kas gali užtikrinti, kad ten netektų prisiimti kaltės už tai, jog mano tėvai, kai vyko globalizacija pagal jefreitorių Adolfą ir šventiku netapusį Josifą, neužlipo ant minos, išvengė kulkų krušos, nebuvo subombarduoti tėvų namai? Galų gale, kad nei jie, nei vėliau aš pats neišmirėm dėl vitaminų ir paprasčiausios, o iš tikrųjų – Duonos Kasdienės – stokos.
Tik va, kas tai yra, ta Duona Kasdienė, kad imu ir užrašau didžiosiomis raidėmis? Tarsi ją lyginčiau su šiandien kasdiene tapusia karalyste E, kuri be jokių skrupulų savo agentus infiltravo į aliejų ir vyną, nepadariusi išimties duonai? Tebeturinčiai Kasdienės išorinę formą.
Apie vyną galima prišnekėti keletą kalbų upių, deja, neišvengiamai reziumuotume, kad tiesa nuo jo atsiskyrė prieš keletą ūkmečių, o gal toje pačioje epochoje, kai buvo sumąstyta: in vino veritas.
Seneliai ir proseneliai irgi buvo geri. Išlindo pro visų įmanomų adatų skylutes, todėl neatsidūrė priešakinėse Pirmojo pasaulinio karo fronto linijose!
Dievaž, esu kažkokio nesusipratusio genealoginio medžio, nesugebėjusio užsiliepsnoti XIX a. pradžioje, kai Europoje vyko globalizacija pagal Napoleoną, atžala, kuriai lemta XXI a. jaustis atsakingai už antiglobalistinį ekstremizmą.
Ir ta būsena be paliovos persekioja, prie manęs ji istoriškai prilipo. Kalti konservuoti žirneliai, mat pamenu, buvo laikai, kai parduotuvėse tekdavo matyti maždaug vieno litro talpos skardines, ant kurių būdavo nupiešti žali žirneliai ir didelėmis raidėmis užrašyta GLOBUS. Stovi eilėje prie jų, medituoji, bet likus pusšimčiui metrų iki pergalingos akimirkos žirneliai baigdavosi. Jie visada ištirpdavo greičiau negu eilė. Tai buvo epochos aksioma!
Įsivaizduokite, toje šalyje, kurioje stovėdavau eilėse, niekada neegzistavo ekonominė krizė! Jokia forma – nei per radiją, nei per televiziją, nei laikraščiuose. Ta proga nepakenktų įterpti keletą sakinių apie išlietą aliejų, bet… tai nekeistų esmės. O ji labai aiški: kai išgirstu žodį globalizacija, kažkaip savaime prieš akis ant lentynos išsirikiuoja konservuotų žirnelių skardinių eilė su užrašu GLOBUS. To vaizdo niekaip neištrina faktas, kad dabar tų konservuotų žirnelių kiekvienoje parduotuvėje nors vagonais vežk! Tiesa, užrašai ant skardinių kitokie, bet tai man netrukdo pasisakyti už globalizaciją ir už ekonominę krizę. Tik tada, kai abu minėtieji procesai įgavo didelį pagreitį, konservuotiems žirneliams tapau abejingas. Kodėl? Mano senelė pasakytų paprastai: pilna šikna. Karo reikia!
Ir vėl tu, senele, su savo karu… Nebus! Rask tu dabar tokius kantrius žmones, kurie pasislėpę žemėlapius piešinėtų ir perpiešinėtų. Ne tas lygis. Dabar švyst vamzdyną Baltijos dugnu, ir nauda pasidalyta. Pasaulis rafinuotas. Nors kai kurie sako – ciniškas. Čia, senele, požiūrio, atskaitos taško reikalas. Nesupranti? Aš atsimenu, kaip lyg švenčiausią dalyką tu ištardavai žodį miškiniai. Kiti juos vadino tiesiog banditais. Dabar tie kiti tuos pačius miškinius, kuriuos tada vadino banditais, pavadintų teroristais. Dabar supranti? Tai taip pat, kaip rafinuotumas ir cinizmas.
Visokių žodžių priviso. Kad ir genocidas. Vis atsargiai pasidairydami į šalis, tikrindami, ar ko nors neįžeidžiame, bandome paaiškinti pasauliui, kad tas genocidas, žmoniškai kalbant, fizinis tautos naikinimas, neapėjo ir mūsų, bet nelabai kas girdi. Kiti kalba aštriau, tai juos geriau girdi. Tuščia jo, nėra ko nukabinti nosies. Jei savo tautą palygintume su Šiaurės Amerikos indėnais arba Australijos aborigenais, šiuo požiūriu, galima sakyti, esame kankiniai, turintys balso teisę. Anie kažkaip savaime sunyko, ir – viskas.
Mes gyvename gerai, senele. Į protą einame. Iš Rytų išminties semiamės. Visa, kas rytietiška, yra jėga! Ten išmintis gilesnė, arčiau įsivaizduojamo etalono. Nors, jei atvirai, kartais suabejoju. Japonijoje įvyko baisi tragedija, sprogo viena didžiausių pasaulyje atominių elektrinių, liudijusi japoniškosios mokslo minties ir ekonomikos galią. Kraupi lemties ranka, kuri per trumpą laiką vieną šalį dukart užpila radiacijos liūtimi. Dar kraupiau, kai net išmintis nesustabdo proto nuo užprogramuotos klaidos. Tragedija akivaizdi, o klausimas retorinis: kaip išminčiai galėjo statyti atominę elektrinę nestabilioje seisminėje zonoje? Ar tik nebus mus, žmones, ignoruojančius išmintį ir geografinę padėtį bei istorinę patirtį, apsėdęs pabaisiškas vartojimo plėšrūnas, svaidantis nedviprasmiškas užuominas, kad praris mus pačius? O gal būtent išminčiai turėjo pakilti į tokią mokslo ir ekonominės galios demonstravimo tuštybę ar puikybę, kad visi pamatytų, jog nėra žmogiškosios išminties, kuri pranoktų Kūrėjo mintį?
Tarp kitko, visai neseniai per kažkurį artimojo užsienio televizijos kanalą kalbėjęs akademikas pareiškė, kad pirmykščiai žmonės kvėpavo grynu deguonimi. Vėliau oro sudėtis ėmė kisti. Kuo toliau, tuo daugiau jame radosi azoto. Kuo daugiau ore radosi azoto, tuo labiau ilgėjo žmogaus vidutinis amžius. Galų gale akademikas iškėlė hipotezę – tada, kai oras bus ne kas kita, o azotas, žmonija gali susidurti su nemirtingumo problema…
Vis dėlto, jei apie tai rimtu veidu kalba akademikas, vadinasi, kažkam to reikia. Gal tu, senele, žinai? Gal akademikas turi kažkokius slaptus dokumentus, kuriuose užfiksuota, kad pragare stinga vietos katilams ir atėjo laikas Žemėje įkurti filialą?
Mes gi čia šiukšles mokomės rūšiuoti, kad tolyn nukeltume ekologinę katastrofą.
Tai va. Klausimų galybė, o atsakymų nežinau. Nelabai ir suprantu, kas aplink vyksta. Negėda man prisipažinti, juk ir tu, senele, kai gyvenai, nesupratai, kas tuo metu dėjosi pasaulyje… Šiuo požiūriu viskas stabilu: aš, kaip ir tu kadaise, gyvenu sau, o pasaulis sau. Taigi…
Taigi pažvelgus į XIX ar XXI amžių pradžias, visa tai, kas (ne)gresia arba (ne)vyksta dabar, tėra kažkoks keistas amžių pradžioms būdingas žmonijos noras akimirksniu nubraukti visa, kas buvo, ir atrasti naują civilizaciją. Amžių sandūrose žmonijai ima vaidentis, kad iki tol pasaulis vystėsi nevykusiai, galima sakyti, jo kaip ir nebuvo. Išskyrus apmusijusią stagnaciją. Tad naujų žaidimų paieškos natūraliai neišvengiamos.
Gerai skamba: Globalizacija. Kas „už“? Dauguma… Valio, ponai! Kas „prieš“? Et, jūs, antiglobalistai!
Kaip visa tai girdėta… Tik terminologija kita. Ir dekoracijos. Tik vietoj smurto ir prievartos – sotumas, patogumas, šypsenos. Viskas – taikiai ir savanoriškai, be kraujo praliejimo. Grakščiai manipuliuojant didžiųjų pinigais ir demokratija, mažųjų turi likti dar mažiau. Kam rūpi, kad istorija rodo, jog ne visi mažieji amžiams pasirašo ant tokių ketinimų protokolų ir anksčiau ar vėliau ima reikalauti nepriklausomybės. Seniau tokiais atvejais didieji šveisdavo kardus, užvesdavo tankų variklius ir imdavo mažiukams geresnį gyvenimą brukti.
XXI a. įvyko esminės permainos! Regisi, ateityje, kai mažiukai pradės spurdėti, didieji užkais katilėlius ir ims rungtyniauti, kuris skanesnį viralą mažiesiems išvirs.
Jie tiesiog serga priklausomybe nuo mūsų.
2. Jaučiuosi priblokštas. Ne tokie kaip aš nežinojo, ką daryti. Vienas net savo veikalą taip pavadino, bet neatsimenu, ar tai jam padėjo. Neturiu statistinių duomenų, ar apskritai kam nors padėjo.
Politiniai ir ekonominiai Lietuvos rezervai – paprastesnis reikalas. Jį praktiškai išmano visi, išskyrus Vyriausybę.
Problema ta, kad kartais tuos rezervus sunku įžiūrėti. Jei kalbėtume apie BVP, kuris per krizę augo kaip ant mielių, jokių rezervų, sakyčiau, nėra. Per visažinį televizorių, berods Arno Klivečkos laidoje, pernai vienas politikas teigė, kad BVP augimas per porą pastarųjų metų peršoko 16 procentų. Oponentas tokio tvirtinimo paneigti nesugebėjo, tad laidos vedėjas primygtinai klausinėjo: kas man iš to, kas mums iš to? Niekas realiai negalėjo paaiškinti. Tik apgraibom per sutemas. O atsakymas paprastas: rezervų auginti BVP nėra. Nesąmonė! Taip gali atsitikti kur nors kitur, tik ne Lietuvoje! Mes nepataisomi optimistai ir… jei dar stipriau susiveržtume diržus, BVP augimas pasiektų 20 procentų. Sakysite, o kas iš to? O tas, kad tada jau būtų didelis kas iš to.
Tiesą sakant, nuosekliai to BVP skrydžio neseku. Labai gali būti, kad šiuo metu jis smunka kaip iki paskutinės diržo skylutės užveržtos kelnės, nes nesibaigiantis liesėjimo procesas nuosekliai tęsiasi. Situaciją apsunkina ir tai, kad neįmanoma išsiaiškinti, ar BVP yra ekonominis ar politinis rezervas.
Mūsų minėtuosius rezervus gal kiek išgelbėtų koks nors malonus stebuklas. Tarkime, paaiškėtų, kad Lietuva nuo rytų iki vakarų, nuo šiaurės iki pietų plyti ant baisaus dydžio naftos klano. Siurbtume tą Dievo dovaną ir kaimynams pardavinėtume keliskart pigiau negu saviems vartotojams. Patirties turime, sukaupėme, kai veikė Ignalinos AE. Manau, tokiu būdu pasauliui demonstravome moralinę tvirtybę ir tikrąsias krikščioniškąsias vertybes: naudos buvo – alkanus penėjome.
Net amerikonus! Tie pasisukiojo Mažeikių naftoje, kol už pinigų siurbimą nereikėjo mūsų valstybei mokesčių mokėti, ir dingo. Programą įvykdėme, Ivano prie vamzdžio neprileidome. Iki tol lyg ir nenumanėme, kad esame ne šiaip valstybė, o su vamzdžiu.
Kita vertus, naftos klanas po mūsų teritorija – per didelis pavojus. Kaipmat kam nors parūptų be mūsų valios lietuvišką demokratiją patobulinti ar į geresnę sąjungą įvilioti. Istorija rodo, kad kuo geresnė sąjunga, tuo mažiau savarankiškumo. Įsivaizduoju: sėdžiu prie pietų stalo, o kažkas, toks geras, man, sveikam žmogui, šaukštą su viralu prie burnos neša. Aš priešinuosi, noriu į savo rankas perimti tą nelemtą maitinimosi įrankį, o neduoda, girdi, saugo, kad ant marškinių sriubos neužsipilčiau. Nuo svetimo gerumo atrofuotųsi mano raumenys ir mirčiau ne sava mirtimi.
Nežinau, ką reiškia ne sava mirtimi. Bet išmokau iš kaimynės. Ji atneša parduoti grietinės, nes jos pusseserės vyro pusbrolio žmonos brolis laiko keletą karvių. Kaimynės pusseserės vyro pusbrolio žmonos brolio vardas – Mindaugas. Tą tiksliai žinau, nes pirmąsyk mūsų kieme parduoti savo produkcijos buvo pats atvykęs. Jis pareiškė, kad yra paskutinis Lietuvos karaliaus Mindaugo palikuonis ir, jei turėtų laiko, pasirūpintų gauti bajoro dokumentus. Dėl to palikuonio statuso jis nepaliko nė mažiausios abejonės: esu pats nupiešęs giminės genealoginį medį ant baltais aliejiniais dažais uždažyto fototapeto, kuriuo išklijuota vakarinė rytinio kambario siena. Mieli Lietuvos žmonės, pirkite mano ekologišką produkciją. Tai pigiau negu parduotuvėje, nes nereikia mokėti PVM, be to, ji neaplipusi tarpininkais, kurie už nieką pasišildo rankas. Jums gerai, nes pigiau, man gerai, nes sutaupau už kurą ir turgavietėje už vietą mokėti nereikia. Tiesa, savo produktais prekiauju ir Vilniuje, bet, jei viską parduočiau ten, tai šalia jūsų jausčiausi visišku ekshibicionistu. Be to, man gaila vietinių bekarvių žmonių. Nors, tiesą kalbant, tai kvepia fetišizmu, jei žiūrėtume iš Vilniaus pozicijų. Ateityje mano produkcija prekiaus štai ši moteris – nors ji, kaip sakoma, atliks tarpininkės vaidmenį, nuo to nei grietinė, nei sviestas, nei varškė nebrangs.
Ir tada neištvėrė ta moteris: aš ne dėl savęs, aš kad Lietuvai būtų geriau! Aš savanorė, savanorė… kaip ten tas žodis, užmiršau… Mindaugai, ar liepei sakyti – dilerė?
Mes abu, kad Lietuvai būtų geriau! – patikino Mindaugas. – Su ta moterimi atsiskaitysiu natūra iš perteklinės produkcijos!
Mano stalčius totaliai atvėpo, o akys išsprogo į debesis nelyg varlės, gandrą pamačiusios. O Mindaugas, pastebėjęs, kad rankose laikau piniginę, įgavo antrąjį kvėpavimą. Žvelgdamas į mane išdėstė, kad mūsų šalyje asocialai yra dviejų rūšių – ne menininkai ir menininkai. Nelabai teisinga, pasak Mindaugo, kad pastarieji už pirmuosius gyvena prasčiau. Tačiau, jei jo prekybinį metodą bendromis jėgomis pavyktų perkelti į valstybinį lygmenį, įgyvendintume kone utopinę svajonę – sukurtume stiprią vidurinę klasę, o tada atsivertų galimybė menininkų šelpimą prilyginti ne menininkų šelpimui. Išgirdęs, kad pritariančių nėra ir dėl garsiai ištarto žodžio šelpimas ima formuotis opozicija, Mindaugas nesutriko: kažkada toks Vincentas van Gogas laukuose rinko valstiečių išmestas kelnes ir piešė ant jų visokius piešinius, augalus visokius, saulėgrąžas, žmonių nelabai mokėjo, na, ką matė, tą paišė! Visi tada manė, kad joks jis menininkas. Kas galėjo pagalvoti, kad sutrintos valstiečių kelnės šiandien kainuos milijonus dolerių?! Asocialų menininkų, net jei jie atrodo kaip ne menininkai, o tik apsimetėliai, šelpimą pakelti iki tikrų ne menininkų asocialų lygio – gera investicija į ateitį!
Iki šiol nežinau, ar Mindaugą vertinti už politinį ar už ekonominį lankstumą, bet faktas tas, kad papildomų rezervų jis rado. Girdėjau, ėmė auginti triušius ir runkelius. Tataigi! Lietuvos ekonominiai ir politiniai rezervai yra kiekvieno šalies piliečio individualus reikalas.
3. Aš asmeniškai turiu du dalykus, kurie padeda išgyventi: imunitetą ir kelmą. Pirmasis susiformavo okupacijos sąlygomis, bet labai praverčia dabar – laisvų piliečių visuomenėje. Pagrindinis principas atsirado dar nespalvotų televizorių eroje. Principą žinojo visi, nors niekada niekas jokioje žiniasklaidos priemonėje apie jį nekalbėjo. Principas tiesiog keliavo iš lūpų į lūpas. Ne gimtąja kalba, bet toks aiškus, tarsi būtų gimtąja: Хватит житъ, как попало, будем житъ, как придется. Tai maždaug reikštų: užteks bet kaip gyventi, gyvensime taip, kaip gyvenimas privers.
Kelmas irgi iš anų laikų, tačiau jis – kitas reikalas. Įgimtas, į kraują ir kaulų smegenis įsigėręs. Senelio palikimas. Būdavo, skaldo malkas, sugalvoja parūkyti, atsipūsti, atsisėda ant kelmo, žvelgia į nacionalizuotą savo buvusią žemiukę (kalbėdamas apie savo žemę, vartojo tik šitą formą) ir lyg niekam, lyg man sako: tas kelmas… Štai ir visa mano Lietuva… Gražus buvo uosis, gaila, žaibas trenkė.
Ir aš vogčiomis pasėdėdavau. Nesupratau, kodėl kelmas – visa Lietuva. Dabar suprantu, ką senelis sakė, bet nevažiuoju žiūrėti, ar jis yra, tas kelmas. Jei nerasčiau, būčiau netekęs kažko svarbaus, Lietuvos liktų mažiau.
Gintaras Grajauskas
1. Jei žiūrėtume istoriškai, nė vienas prabėgęs amžius nebuvo labai nuteikiantis optimizmui – netrūko krizių, katastrofų, revoliucionierių su bombomis. Nieko labai naujo ir stulbinančio XXI a. kol kas neparodė – o jei lygintume su praėjusiu XX a., atnešusiu žmonijai du pasaulinius karus, tai mūsiškis tebėra naivus ir nekaltas it gimnazistė.
Jei reikėtų vienu žodžiu įvardyti, kuo dabartinis amžius skiriasi nuo buvusiųjų, atsakyti galima būtų trumpai: internetas. Su visomis pasekmėmis. Pasaulis galų gale bendrauja – bendrauja taip, kaip niekuomet anksčiau. Tai ne koks fasadinis „viršūnių susitikimas“ ar falsifikuota sovietmečio „tautų draugystė“, o tikras žmonių komunikavimas. Atsiranda didžiulė galimybė tarpusavio supratimui, empatijai ir solidarumui. Ar ta galimybė bus įgyvendinta, parodys laikas. Gal ir užsilikę seno raugo politikai galų gale supras, kad pasaulis nėra lokalių geografinių interesų kovos laukas. Laikas pažvelgti plačiau ir suprasti, kad visi gyvename po tuo pačiu dangumi. Po vienu stogu – jei jis grius, užgrius nesirinkdamas, – visus iki vieno.
Taigi ir išeitis, mano supratimu, viena: atsakomybė. Žmonių, tautų, valstybių. Atsakomybė sau pačiam ir pasauliui.
Jei jos pritrūksim, nugalės kvailybė ir tuščiagarbiškumas?
Tada jau nebebus ko pasiūlyti. Internetas ir visi internautai persikels į rojaus serverį. Dėl šventos ramybės paslėpkite kur saugioje vietoje nors vieną įprastinę, „popierinę“ knygą. Geriausia, jei tai būtų koks skautų vadovėlis – „Kaip išgyventi laukinėje gamtoje po branduolinio karo“.
2. Didžiausias ir vienintelis mūsų rezervas – žmonės. Per ilgus okupacijų ir tremčių metus pasidarę tokie gajūs, taip sugebantys išgyventi, kad net legendinis išgyvenimo ekspertas Bearas Gryllsas pavydėtų. Tereikia nedaug – sugrąžinkime jiems savigarbą, ir pamatysime, kas nutiks. Kaip ją sugrąžinti? Receptas klasikinis: kultūrinti ir civilizuoti. Ilgas ir nelengvas darbas. Ir – deja – kol kas beveik visiškai apleistas.
3. Na, tikriausiai aš taip pat turiu to aukščiau minėto gajumo – genuose. Taip pat – užsispyrimo ir siuto po skūra. Kita vertus, o kuo šitas laikotarpis toks jau ypatingas, kuo jis sunkesnis už kitus? Lietuvoje kultūrininkams krizė – permanentinė, niekada jie taukuose nesivartė ir nesivartys. Kaip ir kiti mirtingieji, jie džiaugiasi, kad turi darbą, ką pavalgyt ir stogą virš galvos. Jei visa tai yra, anokia čia krizė.
Elgesio archetipų – nepasirinksi. Jie tave pasirenka. Juos diktuoja intuicija. Sąžinės balsas, jei norite. O tai, ką galima racionaliai pasirinkti kaip optimaliausią – jau visai ne archetipas, tiesiog įvaizdis.
Negalvoti apie save pernelyg gerai ir pernelyg dažnai.
Rūpintis mityba – plačiąja prasme. Neryti šlamšto. Nesusivilioti blizgėmis.
Įsižiūrėti į kitus – ir pabandyti juos suprasti. Jei bežiūrėdami staiga ką nors pajusite – suspaus širdį ar užeis nenumaldomas noras šypsotis – vadinasi, viskas tebėra gerai. Jokios krizės.
Gintaras Bleizgys
1–2. Taip, pradžia nėra paguodžianti ir bent jau kurį laiką bus tik dar blogiau. Pasaulio ekonomika išgyvena esminius pokyčius. XX a. pabaigoje pasaulis vis labiau tolo nuo gamyba ir prekėmis grindžiamos ekonomikos. Ištobulinti finansiniai mechanizmai sudarė sąlygas šimtams milijonų pasaulio gyventojų per akcijų biržas, ateities sandorius, pasirinkimų rinkas ir t. t. tapti kaži kokios, sakyčiau, realiai neegzistuojančios arba pseudoekonomikos dalyviais: žmonės pirko akcijas, kurių vertė augo, tada skolinosi bankuose pinigus ir investavo į akcijas, kurių vertės augimas buvo didesnis negu bankų paskolų palūkanos, ir šitaip mėgino užsidirbti. Įsisuko didžiulis investavimo į nieką – į teorinius skaičius ir liguistus lūkesčius – ratas. Pūtėsi burbulas ir galiausiai sprogo. Aš vis klausiu savęs: kas čia sprogo? Manau, sprogo kaži kokios tų šimtų milijonų „investitorių“ (norėčiau juos vadinti finansų rinkų poetais) svajonės ir iliuzijos ar net psichiniai kompleksai. Taip, jie nukentėjo, nes liko skolingi bankams ir kitoms finansinėms institucijoms, kurios neprarado nieko, atvirkščiai – dar labiau praturtėjo. Jos pardavė didžiulius savo paslaugų (paskolų) paketus keliolikai metų į priekį ir garantavo sau dideles palūkanas. Pasaulis dabar gyvena iš praskolinto laiko – iš keliolikos ar net keliasdešimties metų. Kaip gražu yra visa tai. Kaip dramatiška ir poetiška. Tarsi viskas vyktų pasakose, kur koks nors kvailas valstietis arba ne valstietis, o toks pat kvailai neapdairus karalius per klaidą pasižada keliolika savo gyvenimo metų tarnauti kipšiukui arba pažada jam savo mylimiausiąją dukrą. Nieko nauja po saule. Esame murkdomi mėšle, tik murkdytojas vis maino kaukes, vis kitokių (arba vis daugiau) visuomenės sluoksnių atstovus jis pagriebia į tą mėšlą. Esame praskolinti. Kiaulių augintojas, statydamas fermas, ėmė paskolą iš banko, kiaulių skerdykla, įsigydama skerdimo įrangą, ėmė paskolą iš banko, transportuotojas, pristatantis kiaulieną į prekybos centrą, už savo krovininius automobilius moka išperkamosios nuomos bendrovei, o prekybos centro savininkas irgi ėmė paskolą iš banko, statydamas prekybos centrą – visi jie moka palūkanas, tiksliau – tas, kuris prekybos centre perka kiaulieną, sumoka palūkanas už juos visus. Senas posakis: kas turi pinigų, tas ir muziką užsako. O daugiausia pinigų turi tie, kurie sugeba nuo kiekvieno kiek nors paimti. Mes dirbame bankų savininkams, ištisi miestai dirba, valstybės, regionai. Nesiplėsiu. Kalbėsiu tik apie Lietuvą. Mes dirbame Švedijos turtingiesiems, dar šiek tiek – Danijos, Vokietijos turtingiesiems. Įdomiai viskas išeina, istorija kartojasi: prieš keletą šimtmečių kariavome su Švedija, dabar, matyt, irgi, bet gal jau ir pralaimėjome. Per vadinamąją „ekonominę krizę“ bankai (tiksliau – Švedijos turtingieji) paprasčiausiai perėmė labai didelės dalies ir labai perspektyvių Lietuvos gamyklų, stambiausių paslaugų įmonių, verslo patalpų nuomos centrų, kitų nekilnojamojo turto objektų savininkų akcijas; iš pradžių sugundė pigiomis paskolomis, leido verslus įsukti, pastatyti gamyklas, išplėsti rinkas, o paskui, kai ėmėme kelti grėsmę jų įmonėms, kurių savininkai yra ir bankų savininkai, mus paprasčiausiai „nukirto“, t. y. tiesiog pareikalavo pirma laiko (kai to nedraudė paskolos sutartys) grąžinti paskolas, o jeigu nesugebam – atiduoti akcijų paketus. Kuo mes tapome? Švedijos ar Danijos provincija? Kolonija? Jeigu šios anketos klausimą: „Kokias išeitis matote žmonėms, tautoms, valstybėms?“ sukonkretinčiau iki vienos valstybės – Lietuvos (beje, dabar, kai rašau šitą sakinį, yra kovo 11-oji), atsakymas būtų: nežinau. Nežinau, ką daryti, kas turi įvykti, kad mes nustotume būti kieno nors provincija, kieno nors (rusų, vokiečių, švedų, lenkų) baudžiauninkais, kad galėtume patys nulemti savo ateitį, kad rinkimus laimėjusios partijos lyderiui, užėmusiam premjero postą, nereikėtų važiuoti į Švediją tartis dėl pigių paskolų (arba kitais žodžiais – išreikšti nuolankumo tikriesiems mūsų valdovams), kad mes patys, o ne koks nors Gazpromas „spręstų“, kurie politikai yra tinkamesni mus valdyti. Kadaise, kai mokiausi Vilniaus universitete literatūros teoriją, per semiotikos paskaitas profesorius Kęstutis Nastopka labai gražiai aiškino, kad būties tęstinumą įmanoma nutraukti tik utopinėje erdvėje (stebuklinėse pasakose Jonelis įveikia slibiną kur nors marių gelmėse, oloje, dausose, už devynių jūrų ir marių). Todėl dabar aš irgi, gal kiek ir pajuokaudamas, pasakysiu, kad per šimtmečius susidariusią padėtį veikiausiai pakeisti galima tik vienu utopiniu būdu, aprašytu Kornelijaus Platelio eilėraštyje „Jotvingio malda šuoliuojant į priešą“. Manau, gera būtų pasiimti ietį, sėsti ant išprotėjusio žirgo ir, įtempus visus raumenis, tarsi įkaitintam iešmui smigti į priešo kariauną. Arba, kitaip sakant – gera yra niekada nepasiduoti. O tada įvyksta visokių stebuklų.
3. Nemanau, kad kada nors buvo lengviau. Visi laikotarpiai yra savaip sunkūs ir kartu lengvi. Lietuvoje ir Europoje gyventi tikrai yra geriau dabar negu XX a. viduryje – karų ir pokario periodu. Tiesą sakant, neturiu kuo ir skųstis. Nebent tuo, kad dvylika metų sergu depresija ir psichiatro leidimo įsigyti šaunamąjį ginklą negausiu. Bet esu apsirengęs, pavalgęs, turiu būstą, darbą, galiu laisvai kurti. Jeigu ir yra kokių problemų, tai jos kyla iš manęs paties, o ne iš aplinkos. Esu paprastas žmogus. Truputį asocialus. Bet ko norėti, juk traumos prasidėjo dar senelių ir prosenelių laikais – vienus trėmė į Sibirą, kiti bėgo į mišką, treti mėgino pritapti prie okupacinės sistemos: šizofrenija užkoduota genuose, istorijoje, „asmenybės preambulėje“. Nesibaigiančios kautynės, kuriose buvau kontūzytas dar prieš gimimą. Paskui gimiau, gyvenu ir mėginu vaduotis iš šito kontūzijimo. Neslėpsiu: išgyventi šį laikotarpį ir išgyventi savo gyvenimą man padeda Dievas. Kad neišprotėčiau ir neišsidraskyčiau, neišbyrėčiau gabalais, mokausi nuolankumo. Kiekvienas rytas prasideda kreipimusi į Dievą, kiekvienas vakaras baigiasi padėka Jam už nugyventą dieną. Trečdalį sekmadienio praleidžiu bažnyčioje, kas penkios savaitės šeštadieniais ją plaunu, kas septynios – budžiu prie durų, vykdau kitus man paskirtus patarnavimus. Gal kam nors šiais laikais toks gyvenimas ir gali pasirodyti nuobodus, bet prieš šimtą penkiasdešimt metų tai buvo įprasta statistinio europiečio elgsena. Taigi esu statistinis europietis. Ir, jeigu jau kalbame apie tautų ir valstybių ateitį bei santykius, manau, kad Lietuvos sugrįžimas į Europą, apie kurį vis kalba mūsų politikai, ekonomistai, kultūrininkai, galėtų prasidėti nuo sugrįžimo į krikščionybę. Tai yra pamatas, arba kertinis akmuo, ant kurio reikia statyti visa kita. Kai kalbame apie Europos kultūrą, pavyzdžiui, apie J. W. Goethe’s, J. S. Bacho, A. Mickevičiaus ir t. t. gyvenimus bei kūrybą be krikščioniškojo matmens, mūsų kalbos yra panašios į baltarusių kalbas apie demokratiją. Kai sakau „neturime krikščioniškojo matmens“, turiu galvoje: jeigu neišgyvename to. Manau, neįmanoma kalbėti apie kurios nors rūšies moralę ar estetiką patiems jos neturint. Literatūros kritikas, nepatyręs krikščioniškosios askezės, bet rašantis apie A. Mickevičiaus ar J. W. Goethe’s kūrybą, yra veikiau literatūros „čekistas“, o ne šių autorių kūrybos tyrinėtojas. Manau, ta pati nuostata galioja ne tik kultūroje, bet ir ekonomikoje: tam tikro moralinio ir estetinio matmens neturintis Lietuvos verslininkas Vokietijos, Anglijos, Austrijos ar JAV verslininkų sluoksniuose bus panašesnis į banditėlį, kuris užpuldinėja ir plėšia per mišką važiuojančius automobilius, bet ne į lygiavertį verslo pasaulio dalyvį… Gal kiek ir per stipriai pasakiau. Gyvenimas man šito neatleis. Jis išmuš dantis ir paliks be plaukų. Sudoros ir paguldys į medinę dėžę. Bet nieko kito ir nesitikiu šiame pasaulyje. Visi mano elgesio archetipai ir pamišimai nukreipti į anapus. Manau, tai yra optimaliausia.
„Metų“ anketa. Kazys Saja, Arvydas Juozaitis, Gasparas Aleksa
2012 m. Nr. 3
1. XXI amžiaus pradžia nėra labai paguodžianti – ekonominės krizės, terorizmas, antiglobalistinis ekstremizmas, gamtinės katastrofos, blogėjanti ekologinė situacija. Kokias išeitis matote žmonėms, tautoms, valstybėms?
2. Kaip vertinate politinius ir ekonominius Lietuvos rezervus sudėtingų naujojo amžiaus iššūkių akivaizdoje? Ir amžinas klausimas – „ką daryti“, kad sumažintume neišvengiamus nuostolius?
3. Kas Jums asmeniškai padeda išgyventi šį nelengvą laikotarpį? Iš kur semiatės stiprybės? Kokie elgesio archetipai būtų tinkamiausi šiandien?
Kazys Saja
1. Sąžiningiausia būtų į visus tuos keblius klausimus atsakyti išganingu žodžiu NEŽINAU. Nežinojimas, paslaptis išsaugo smalsumą, norą dar šį tą sužinoti, išgirsti, ką apie tai mano kiti. Todėl ir dalyvauju šiame pašnekesy.
Prie visų šiame klausime išvardytų negandų pridurčiau Vakarų civilizacijos moralinį nuosmukį, Jungtinių Tautų organizacijos nesugebėjimą patvirtinti Pasaulinės etikos ir atsakomybės deklaraciją, t. y. žmogaus laisvę jungti su atsakomybe, o teises – su pareigomis. Dar būtų galima suabejoti, ar mūsų išpažįstamas humanizmas nėra pasukęs Gamtos harmoniją griaunančiu keliu. Jeigu gyvybė Žemėje nėra atsitiktinis Materijos išsigimimas, neturėtume klausti, kas yra svarbiau – stebėtina Gamtos įvairovė ar Gamtą be atodairos griaunantis „išmintingasis“ dvikojis. Bet jeigu šis padaras evoliucijos keliu yra atsiradęs tikslingai ir neatsitiktinai turi kur kas daugiau smegenų, negu dabar jų panaudoja, tada nėra ko mums nerimauti, pasitikėkime Apvaizda… Grėsmingų situacijų praėjusiam amžiuje buvo gerokai daugiau. Gausybė išmanančių analitikų, ekonomistų, politikų ir okultistų, prognozavusių ateitį, „prašovė pro šikšnelę“.
2. Mano kartos ir jaunesni žmonės turėtų prisiminti laikus, kai daugelis drebėdavo, kad tik valdžia ko nors neatimtų, dabar įpratome šūkaloti: duok! duok! duok!.. Okupacinės valdžios atimdavo tai, ką žmonės sunkiu savo darbu būdavo užgyvenę, dabar akis kartais draskome reikalaudami ir to, ko nesame uždirbę. Daugelis ne tik kratosi bet kokio rimtesnio, ypač fizinio, darbo, bet ir nesiteikia pagalvoti, iš kur to gero mūsų valstybei reiktų pasisemti.
Gal iš tų, kurie vagia? Taip, yra ir tokių. Iš teisėtvarkos pančių mikliai išsivadavę sukčiai kuria savo partijas, tauta jų atstovus arba juos pačius už gerą liežuvį išrenka į Seimą, į savivaldybę ar net į Europarlamentą. Tad ko gi vertas toks valstybės suverenas?
Tada ir aš, anot žemaičių, linkęs narnėti „kaip šuo šakumą grauždamas“. Turim ir kitą „šunišką“ posakį, geriau nepamirškim: „Kas šuniui uodegą pakels, jei ne jis pats?“ Užuot narnėję, pakelkim, po galais!
3. Kai kas mane jau laiko mirusiu, ir aš su tuo baigiu susitaikyti. Įsitikinau, kad tikrasis kūrėjo honoraras – ne pripažinimas, ne garbė ar pinigai, o džiugus, tegul ir apgaulingas jausmas, jog tavo diena prasideda ir baigiasi prasmingai. Rašai, kalbi pats su savimi kaip su murkiančiu katinu, kuris glostomas žada sugauti tau lig šiol neregėtą pelę.
Archetipas? Tai, kas ateina iš senovės ir jau sunkiai pritaikoma mūsų laikams. Visoms problemoms spręsti bandėm susikurti Dievą pagal savo paveikslą, nors ir sakėm, kad yra atvirkščiai. Žvilgterkim nors kartą į žvaigždėtą dangų. Jei nesulauksime jokio atsakymo, bent jau patirsime archetipinį Paslapties pojūtį.
Gasparas Aleksa
1. Manęs amžiaus pradžia nenustebino. Juk visa, kas vyksta, tarytum balansuoja tarp mums duotos harmonijos ir gryno atsitiktinumo. Man to pakanka, kad būčiau ramus. Santykis su pasauliu, kuris mus supa, priklauso nuo žmogaus nusiteikimo ir asmeninių apsisprendimų. Kas galėtų atsakyti į klausimą, kokia ekonominė ir politinė sistema vien tik džiugino žmoniją prieš 1000 ar prieš 100 metų? Niekas. Visais laikais buvo ir besidžiaugiančių, ir besipiktinančių pasaulio tvarka bei pačiais savimi.
Ateitis priešinasi ir numatymui, ir apvaizdai. Ekonominės krizės, karai, gamtinės katastrofos žmonijai – ne naujiena. Manyčiau, kad terorizmas ir antiglobalistinis ekstremizmas, vykstantis vis aršiau niokojamos gamtos fone, yra akivaizdūs šiuolaikinės žmonių bendruomenės gyvybingumo simptomai. Kai žmogus suserga, jo kūnas ginasi, bando pats pasveikti. Ligos simptomai – skausmas, pakilusi temperatūra, pykinimas, šaltkrėtis etc. – iš tikrųjų yra organizmo savigyna, savigyda ir pagalbos šauksmas. Tai, kas šiandien vyksta chaotiškame žmogiškųjų vertybių pasaulyje ir niokojamoje gamtoje, primena baimės klyksmą prieš avariją… Visos save reguliuojančios sistemos taip sutvarkytos.
O tempora, o mores! – tikrai ne jaunų, o gerokai senstelėjusių šūkis. Jauni nesipiktina, jie džiaugiasi galia kurti savo gyvenimą. Jie skuba ir neturi laiko dejuoti.
Neseniai kalėdinių atostogų iš Norvegijos sugrįžęs kaimynų sūnus pasakojo, kad tenai, svečioje šalyje, retą savaitgalį vienuose ar kituose namuose prie bendro stalo nesusėda iki dvidešimties veliuoniškių… Bet juk tai – maža Veliuona ne ką už tikrąją Veliuoną didesniame Norvegijos miestelyje! Tie jauni žmonės šiandien gyvena ir dirba Norvegijoje, bet vis dar galvoja apie Lietuvą. Kartoju: dar galvoja! Jiems norvegiškas uždarbis reikalingas įsiskolinimams tėvynėje padengti. Jie turi paskolų už būstą, jie nori padėti sunkokai besiverčiantiems tėvams, galų gale – ir patys pasijusti žmonėmis.
Dauguma mūsų valstybės piliečių vis dar naiviai mano, kad žmogaus teisės – aukščiau už pareigas tiesai, transcendentiniam įsipareigojimui dieviškajai tvarkai. Esame naujo virsmo priešaušryje, kai laisvės vaizduotė patiria visišką krachą. Laisvę supratę kaip galimybę tučtuojau patenkinti individualius troškimus, daugelis mūsų pateko į ekonomines ir dvasines pinkles. Dorovė tapo naivių pasakų Pelene, apie kurią beveik niekas nebenori šnekėti. Išsivadavę iš ,,valstybinio ateizmo“, papuolėme į ,,pasaulinio ūkio religijos“ glėbį.
Lietuvoje katastrofiškai mažėja jaunimo, senstame… O ir vadinamasis Vakarų pasaulis nesulaikomai eina senyn. Gal todėl tokios gajos katastrofizmo nuotaikos? Bet, man regisi, mes per daug išgyvename dėl abstraktaus – dėl Viso Pasaulio – ir visiškai nebekreipiame dėmesio į Asmeninį Pasaulį.
,,Ūkio religija“ gudriai mus veikia, visomis moderniomis psichologijos priemonėmis skatindama vartoti, vartoti ir dar kartą vartoti. Didžiuojamės esą žinių visuomenė. Bet ar susimąstome, kad „žinios“, kuriomis mus kasdien apipila spauda, radijas ir televizija, daugiausia skirtos vien instinktams tenkinti? Pakanka patikėti šia „religija“, ir žmogus nė nepajunta tapęs prekeivių laboratorijos jūrų kiaulyte.
Pasaulis deklaruoja taiką, bet iš tiesų toliau kariauja – gerokai pavojingiau ir intensyviau nei XX amžiuje!
Mes, vyresnės kartos lietuviai, scholastiškai pasikliovę gerokai senstelėjusiomis vakarietiškomis idėjomis, bandome kopijuoti šiuolaikinį deformuotą vakarietišką diskursą, kultūrą, politiką, teisę ir ekonomiką. Iš tikrųjų kasdienybėje tai išvirsta į parodiją arba farsą. Negaliu atsikratyti minties, kad esame okupuojami iškreipto liberalaus kapitalizmo „kultūros“, praradusios tą vertę, į kurią orientavosi pažangioji mūsų inteligentija sovietmečio pogrindžiuose ir dainuojančios revoliucijos metu. Ši subkultūra, apsiribojusi Dievo mirties akiračiu ir persmelkta antropologine-hedonistine įstatymdavyste, įteisina tokią kultūros, švietimo ir medicinos kasdienę praktiką, kuri fiziškai ir psichologiškai naikina pagrindines žmogaus vertybes.
Kai bundu iš sapno ankstyvą pavasario rytą, girdėdamas tik širdies šokinėjimą krūtinėje ir kraujo dūzgimą ausyse, suvokiu, kad esu dar gyvas. Tai didis džiaugsmas. Bet tuoj pat nuliūstu, nes tik miegodamas buvau visiškai laisvas. Kitaip tariant, ,,turėjau imunitetą“ – buvau atleistas nuo priedermių šiame „magiškame“ kapitalistiniame pasaulyje klausytis radijo arba televizijos transliuojamos pseudotiesos, atsakinėti į privačius, bet labai dažnai pasiklausomus telefoninius skambučius, triskart per dieną valgyti maisto surogatus, krūpčioti nuo bomžų, prašinėjančių po du tris litukus alui, skambučių į duris, klausytis pensininkų aimanų ir dejonių. Kiekvieną rytą nuo pilkos kasdienybės realijų mano ,,imunitetas“ ima ir ištirpsta. Aš pasijuntu kaltas dėl to, kas vyksta mano tėvynėje.
Kodėl žmogus išsvajotame ,,laisvajame pasaulyje“ kaip niekada tapo vienišas?
Mano karta dar gerai prisimena sovietiniais laikais gyvavusią „supuvusio“ kapitalistinio pasaulio kritiką. Mums buvo aiškinama apie žmonių susvetimėjimą tame pasaulyje, apie vienatvę, savižudybes, prekybą moterimis, palaidą gyvenimą ir pan. Bet ar tik nebus globalizmas ir komunizmas tos pačios kraujo grupės padarai? Ta pati mergelė, kaip sakoma, tik kita suknelė…
Įdomi komunizmo „aušros“ detalė… Vladimiro Lenino bendražygė Inesa Armand į XX amžiaus pradžios istoriją „įėjo“ gal tik dėl to, kad propagavo ,,laisvąją šeimą“. O štai šiandien mes susiduriame su labai panašiomis istorijomis net įstatymų leidėjų diskusijose. Skirtumas tik tas, kad senasis turinys pateikiamas moderniau.
Pritarčiau Andriui Martinkui, daug rašančiam apie jėgas, puolančias Bažnyčią: ,,…beveik neabejoju, kad taip ir yra, – turime reikalą su ta pačia jėga, kuri per pastaruosius dvidešimt metų, praėjusių po komunizmo žlugimo, žymiai pastūmėjo į priekį ,,mirties kultūros“ diegimą (eutanazijos įteisinimas ir embrionų žudymas), kuri šeimos institucijai ,,demokratiniame“ pasaulyje padarė daugiau žalos, negu jos buvo padaryta per septyniasdešimt ,,komunizmo“ metų…“
Galėčiau dar ilgokai, tarytum perekšlė višta, patupdyta ant svetimų kiaušinių, kudakuoti apie spekuliaciniam kapitalui suteiktą laisvę, bet tai, mano nuomone, antraeilis dalykas. Žmogus ne vien Lietuvoje, bet ir kituose kraštuose tampa vis vienišesnis ir nelaimingesnis. Tai – didžiausia bėda.
Tūkstantmetėje Lietuvos istorijoje pakako žiaurybių, kančių, nuosmūkių… Bet išlikome! Ištvėrėme okupacijas, karą, trėmimus, pokarį… Apmaudu tik – apie tai ne vienas gulagų kankinys yra pasakojęs! – kad svetimųjų sukeliamą fizinę kančią iškęsti daugeliui sekėsi lengviau, nei patirti saviškių persekiojimus ir įskundinėjimus jau sugrįžus į Lietuvą.
Vis dėlto džiaugiuosi: kol kas tebeturime nacionalinę valstybę. Nenuginčijama tiesa: prieš gerus du dešimtmečius kaip tik nacionalinės valstybės siekis ir krikščionybės idealai susprogdino komunistinį monstrą.
Norėdamas šnekėti apie kokią nors išeitį, turėčiau sugrįžti prie asmeninių praktikų ir patirčių. Todėl tik reziumuoju: kiekvienas turime savitus savisaugos mechanizmus.
Manau, kad XXI amžiaus pradžia paguodžianti. Filosofai ne veltui teigia, kad ten, kur esama pavojaus, išauga ir tai, kas gelbsti.
2. Mūsų jėga – aktyvi vienybė. Lietuvos dvasinis rezervas yra gimtoji kalba, nepriklausoma valstybė ir moralinis identitetas. Visa tai tausoti, apginti ir išsaugoti galėsime tada, kai pasijusime sveiki – kūnu ir dvasia, kai būsime aktyvūs piliečiai. Regis, viskas aišku… Juk net ir politinių partijų (beveik visų!) programose apie tai rašoma. Deja, prasminės sąvokos šiandien yra praradusios esmę, jos tapo tik fasadinėmis klišėmis naiviems rinkėjams vilioti.
Galime palinguoti galvomis: jau daugiau nei dvidešimt metų mažokai matome aktyvių politikų, mokslininkų, verslininkų, visuomenininkų veiksmų, siekiančių išsaugoti Lietuvos REZERVĄ. Amžinu miegu baigia užmigti ir kultūros žmonės, netgi rašytojai… Mes visi ,,stovėjome po medžiu“ ir tylėjome, kol kiti kūrė laukinį kapitalizmą. Ne bet kokį, o lietuviškąjį jo variantą – socialkapizmą. Daug intelektualų numojo ranka į politiką, rinkimus, pasitraukė į pašalius. Gal todėl dauguma balsuotojų – iš begalinio naivumo?! – renka į Seimą įvairius ,,gelbėtojus“ ir ,,buhalterius“, gebančius kurti ekonominėms grupuotėms (,,pasaulinio ūkio religijos“ atstovams) palankius įstatymus? Taip susidarė puikios sąlygos atsirasti ekonomiškai susietų valdžios žmonių sluoksniui. Šioje terpėje atsidūrę sąžiningi ir pilietiški žmonės kažkokiu man nežinomu būdu ,,nukenksminami“.
Partijos supanašėjo, nes valdžioje nuo pat Nepriklausomybės paskelbimo – vis tie patys asmenys. Nėra naujų vardų, nėra ir naujų idėjų! Paslaptingai susimaišė įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių veiksmai. Seimo nariai rūpinasi kelių tiesimu, įvairių projektų ,,pramušinėjimu“. Į ryškiau matomų partijų lyderius iškilo siauro mąstymo asmenybės. Savivaldybėms trūksta galios ir valios vykdyti joms patikėtas funkcijas. Išrinktų savivaldos tarybų valią suparaližiuoja ne vien ekonominiai interesai, bet ir juridiškai įteisintos dviprasmybės tarp mero ir savivaldybės tarybos bei administracijos direkcijos. Ypač tas akivaizdu ten, kur nėra ryškiai vyraujančios politinės partijos. Gal todėl silpnų koalicijų vadovaujamos savivaldybės ir skursta, nes jų valdžiukė paskendusi nuolatiniuose ginčuose ir ,,perversmuose“?
Niekaip nesuprantu, kodėl Lietuvoje, net ir pasibaigus rinkimams, iš darbui skirtų tribūnų ir toliau tęsiasi vien agitacijos už vieną ar kitą partiją… Tačiau suprantu kitką: kol piliečiai neturės teisės atšaukti savo rinktų Seimo ar savivaldybės tarybos narių, chaosas tęsis.
Nuolatinis žmonių kiršinimas, švaistant laiką ne darbui, o niekams, manau, sukūrė tokią situaciją, kokią dabar stebime teisėsaugoje. Kalbos apie korupciją sklinda iš visų lygių valdžios žmonių lūpų, bet neišaiškintų nusikaltimų, ,,įšaldytų“ bylų skaičius tik didėja. Kodėl? Ar mūsų valstybėje kas nors turi galią ir valią pareikalauti atsakomybės už gerai apmokamo darbo nevykdymą?
Ar būtų pastatytas bent vienas namas, jeigu – jau patvirtinus projektą ir sudarius sutartis tarp užsakovo bei rangovo, jau pradėjus statybas, – architektas vis dar tobulintų ir tobulintų savo kūrinį? Jeigu darbo brėžinius kaitaliotų visi, kas netingi?
Sakysite, kiekvieną statybą prižiūri specialistai. Taip, bet juk ir mūsų aukštoji valdžia turi tokius prižiūrėtojus. Kam tada VSD, FNT, STT? Bet ar jie „kasa“ ten, kur iš tiesų turėtų „kasti“? O kad ir taip, ar matome kokių rezultatų? Ar sėdi už grotų nors vienas korumpuotas pareigūnas iš pačio aukščiausio „ešalono“?
Jeigu kalbėtume ne apie valstybę, bet apie teatrą, galėtume būti atlaidūs: tegul dramaturgas, režisierius ir aktoriai eksperimentuoja, tegul kaitalioja tekstą, mizanscenas ir scenografiją… Bet politikai neturi teisės įsijausti! O jie įsijautė. Ir bando ant mūsų galvų pastatyti rimtą dramą. Tačiau baugu, kad po „premjeros“ nebeliks nei teatro, nei rašytojų, nei Meno kūrėjų asociacijos – nebebus kam politinio elito priimti į meno kūrėjų gretas.
Ką daryti?
,,Nebijokite!“ – mokė mus popiežius Jonas Paulius II. Gal verta ir vėl įsiklausyti į šį raginimą?
Nebijokime pakelti balso, kai giname tiesą – ar tada bus laikas virkauti, kai valstybę, kalbą ir mūsų vienybę ištiks paskutinioji.
Nebijokime sukilti prieš melą, sklindantį ne vien iš Rytų, bet ir iš Vakarų – ar laikas bus ašaroti, kai galva atsidurs tarp budelio kirvio ir trinkos.
Nebijokime, nes pražus tauta, kurios politiniai veikėjai yra lapinai ir gyvatės. Neatpažįstame jų? Dar ir kaip atpažįstame!
Deja, lapinų ir gyvačių mes bijome, dėl to jie nuolatos ir lieka už viešumo ribų.
Pasižvalgykime po mūsų miestelius ir kaimus… Ką pamatysime? Totalią, nežabotą vyrų ir moterų girtuoklystę nesenkant valstybinei degtinei ir ,,bambalinio“ alkoholio surogatams. Juk pilstuko ir kitokio kvaišalo ,,taškai“ veikia ištisą parą. Bet pabandyk apie tai prašnekti garsiai… Tau bus pasiūlyta išsikraustyti! Dar nenurimsi – pakas…
Paanalizuokime, nuo kokių ligų išmiršta mūsų artimieji. Vėžys, vėžys ir dar kartą vėžys! „Geriausias“ variantas – infarktas arba insultas. O priežastys? Priežastys – akivaizdžios. Mums, mirtingiesiems. Bet tik ne Seimui, ne „išrinktųjų“ kastai…
Šnektelėkime su pensininkais, su ligotais žmonėmis. Paklauskime jų, kiek vaistų ir niekam tikusių vadinamųjų maisto papildų kasdien išgeria, artindami savo baigtį. Po dešimt, po dvidešimt tablečių, nes „taip liepė daktaras“, ,,patarė televizija“?
Dalis medikų pavirto tikrų tikriausiais farmacijos fabrikų vadybininkais, o mes…
Nebeturime nuo korumpuotų piniguočių nepriklausomos televizijos, kitų žiniasklaidos priemonių. Visuomeninio transliuotojo žurnalistai mažai kuo skiriasi nuo komercininkų – ne informuoja, o dažnai formuoja nuomonę…
Vardyti, kaip jau sakyta, galima būtų iki gilios nakties.
Žiūriu dabar pro langą. Iš lėto temsta, bet šviesu. Vaiski žiemos šviesa gaubia žemę. Sakau, gal daugiau sniego reikia Lietuvai? Sniego ir pūgos, kad visa, kas bjauru, apdergta ir luoša, taptų balta, ir kad pavasarį iš baltumo vėl išlindusi bjaurastis kontrastuotų su žaluma…
Vienintelė viltis – jaunimas? Kaip prieš 100, kaip prieš 1000 metų…
3. Laimingiausi žmonės yra tie, kurie per daug užimti, kad galvotų apie laimę.
Kas mane sustiprina?
Galiu, kad ir vidurnaktį, išeiti į sodą, gėrėtis pilnaties mėnesiena ir kaligrafiškais obelų šešėliais, krentančiais ant apsnigtos žemės. Sodas atrodo toks didelis, susiliejantis su mirguliuojančia Visata, kad nepajėgiu jo aprėpti akimis. Tik stoviu šviesos gelmėje ir kiekviena skaidula jaučiu, koks plonytis šydas tarp materialaus ir dvasinio pasaulio. Pats ploniausias. Kaip tik dėl jo plonumo galiu netrukdomas bendrauti su transcendentine erdve, su visomis anapus mūsų sąmonės esančiomis sritimis.
Stoviu savo sode ir žinau: čia mano Paryžius, Roma ir Niujorkas, čia Vatikanas ir Šventoji žemė. Šios akimirkos skirtos naujoms idėjoms rastis. Tai katarsio būsena, kurią galbūt jautė tėvai, užmegzdami manąją gyvybę, ir kurią galbūt patirsiu aš, kai būsiu pašauktas išeiti į Visatos sodus.
Arvydas Juozaitis
1. Prieš atsakydamas į šį klausimą turi žvilgtelėti į kalendorių ir pro langą. Pirma, reikia prisiminti, kiek tau metų, ir, antra, pamatyti, kas vyksta gatvėje. Jeigu gatvėje ramu, galima įsijungti kompiuterį arba TV – ten visko bus per akis. Štai taip ir gyveni: keičiantis metams ir įvykiams, sielą ir kūną maitindamas patirtim ir pasauliu.
Pasaulis pralaimėjo mano metams. Anksčiau stebino pusė pasaulio, dabar stebina gal tik dešimtoji dalis. Tiesa, vis mažiau stebinu ir pats save. Tokias žinias ir metu ant svarstyklių ir matau: bėgant metams nebemoku aistringai judėti gyvenimo arterijomis. O ir nebenoriu. Daug įdomiau galvoti ir svarstyti. Tai, regis, ir sudaro tikrąjį gyvenimo džiaugsmą. Nors gyvenimo skonio sumažėjo.
XXI amžius prasidėjo (mano giliu įsitikinimu, kuris remiasi dar gilesniu įspūdžiu) 2001 m. rugsėjo 11 dieną. Vargu ar reikia priminti, kas tą dieną nutiko Niujorke. Pasaulinės imperijos centre, pačioje jos šerdyje (Pasaulinės prekybos centre!) buvo duotas ženklas amžiaus pradžiai. Įvyko didis sprogimas. Ne atsitiktinis, o dėsningas, negailestingas. Baisių sprogimų buvo ir prieš metus (2000-ųjų išvakarėse vienas po kito susprogdinti milžiniški gyvenamieji namai Maskvoje), tačiau pasaulinės galybės centre stovinčio Pasaulinės prekybos centro sugriovimas – Lemties ženklas. Žmonės, įgyvendinę tai, ėjo vedami beprotiškos Lemties rankos. Lemtis daug dažniau atstovauja ne pasaulio Protui, o pasaulio Beprotybei, ką seniausiai įrodė graikų tragedijos. Kai žūstama rimtai, žūsta ne tik herojus, bet ir choras. Jei kalbėsime apie mus – žūsta civilizacija.
Po 2001 m. rugsėjo 11 d. tapo aišku kaip ant delno: Vakarų civilizacijai perlaužtas stuburas. Tiesą sakant, XX amžiuje ji pati save laužė ir daužė ne mažiau kaip du kartus, per du pasaulinius karus, tačiau po to tarsi atsigavo. Tačiau jokių „tarsi“ pasaulio raidoje nėra, viskas vyksta išsyk ir klaidos netaisomos. Ne veltui tautų politikai klaidų bijo labiau negu nusikaltimų. Taigi nualinę save Vakarai turėjo gauti smūgį iš šalies. Iš esmės. Kad nė nemanytų atsigauti. Ir šis pirmas smūgis, vardu Sprogimas, tapo XXI amžiaus simboliniu ženklu. Kaip kad XX amžiaus ženklas buvo Greitis.
Žodžiu, atvažiavome.
Įdomiau pasaulyje nebebus. Geriau taip pat nebebus. Sočiau? Nebebus. Ir tai gerai, nes tokia Lemtis.
Gaila tik Lietuvos jaunuomenės. Ji žaidžia paskutinę Lietuvos likimo partiją. Neturėdama patirties, nesuprasdama, kad pralošia visą 4000 metų istoriją. Ar tai dar neaišku? Juk akivaizdu, kaip vilioja ir traukia iš namų dabartinis pasaulis, kokias pagundas siūlo, kaip medžioja jaunimą. Ir lekia jis iš Tėvynės. Nes tiki, kad reikia kuo daugiau pažinti, kuo daugiau patirti. Visa kita palauks. „Įvairovės“ ir „laisvės“ nuodai, tvyrantys Vakarų pasaulio atmosferoje, svaigina ir išlaisvina nuo atminties. Nuodai neleidžia gimdyti vaikų namuose ir mylėti Tėvynės. Ir nebandyk sakyti, kad Lietuva nyksta tuštėdama, kad namai žūsta be jaunuomenės. Niekas nieko negirdės.
2. „Lietuvos rezervai“ – labai keistas ir ne mažiau lemtingas žodžių derinys, jis man primena tarybinių metų „Darbo rezervų“ sporto klubą. Regis, anuometinės politinės ir visuomeninės nomenklatūros tinkle tai buvo „visasąjunginis“ klubas, turėjęs filialą Lietuvoje. Štai ir dabar atsirado „Lietuvos rezervų“ filialas kitoje „visasąjunginėje“ sistemoje – Europos Sąjungoje.
Rezervai – tai pirmiausia – alternatyvos. O kokia būtų Lietuva be Europos Sąjungos? Štai ir pagalvokime, ir išdrįskime pagalvoti. Jeigu šis klausimas sukelia panišką baimę visam mūsų politiniam elitui, tai visiškai nereiškia, kad ir man širdis turėtų nusiristi iki kulnų. „Neduok Dieve, jis dar ir iš ES nori išstoti!“ – sušuks iš Seimo tribūnos. Ir tegul sau šaukia. O aš pasakysiu: man Lietuvoje nereikia europinigo. Iš tikrųjų nereikia.
Rezervai atsiranda tada, kai pasižiūrime į tuščias rankas. Tada iš kažkur kažkas ištraukiama. Lietuviškai ištraukiama, iš mūsų žemės, ne iš dangaus.
Tačiau gyvenimas lūžio momentais būna klastingas: ima ir pakiša koją bene šviesiausi žmonės – inteligentija. Jos klausimas „Ką daryti?“ pasigirsta net tada, kai būna aišku, ką daryti. Dar blogiau, kai klausimą užduoda saitus su žeme nutraukę žmonės, politinis elitas. Jis pakeičia tą klausimą kitu: „Ką daryti su tais, kurie nežino, ką daryti?“ O žinantieji išvejami iš šalies. Nes apkraunami nepakeliamais mokesčiais ir netenka darbo. Trečias klausimas: „Ką daryti su tais, kurie kalti?“ dažniausiai užduodamas jau ant griuvėsių.
O gyvenimas eina sava vaga. Bus panašiai.
3. Tik gera literatūra ir geras teatras. Ir mano artimieji.
„Metų“ anketa. Vytautas Girdzijauskas, Česlovas Laurinavičius
2012 m. Nr. 2
1. XXI amžiaus pradžia nėra labai paguodžianti – ekonominės krizės, terorizmas, antiglobalistinis ekstremizmas, gamtinės katastrofos, blogėjanti ekologinė situacija. Kokias išeitis matote žmonėms, tautoms, valstybėms?
2. Kaip vertinate politinius ir ekonominius Lietuvos rezervus sudėtingų naujojo amžiaus iššūkių akivaizdoje? Ir amžinas klausimas – „ką daryti“, kad sumažintume neišvengiamus nuostolius?
3. Kas Jums asmeniškai padeda išgyventi šį nelengvą laikotarpį? Iš kur semiatės stiprybės? Kokie elgesio archetipai būtų tinkamiausi šiandien?
Vytautas Girdzijauskas
1. Rodos, Claude‘as Levi-Straussas kažkada yra prasitaręs, kad XXI amžiaus apskritai gali nebūti, jeigu jame dominuojančios padėties neužims humanitarinės vertybės. Tai buvo reikšmingas, toliaregiškas įspėjimas. Bet vos tik spėjome įbristi į šio amžiaus antrąjį dešimtmetį, jau ima aiškėti, kad filosofo nuostatas teks koreguoti – anksčiau laikytose saugiose humanitarinėse srityse – ekonomikoje, demografijoje, ekologijoje – susikaupė ypač daug grėsmių: bankuose tiksi užslėptos bombos, ne už kalnų demografinis sprogimas, o apie ekologiją ir kalbėti nėra prasmės – grėsmingų žinių aptiksime atsivertę bet kurio spaudos leidinio puslapį. Nereikia būti dideliu išminčiumi, kad galėtum prieiti prie išvados, jog žmonija per ligšiolinius amžius neišmoko racionaliai „ūkininkauti“. Jai buvo padovanotas puikus, nepaprastai turtingas sodas Žydroji Planeta, o žmonės, nieko jame nepasodinę, nuolat jį siaubė. Per visus tuos civilizacijomis vadintus tūkstantmečius žmonija tik ėmė, ėmė, ėmė. Ką ten ėmė – grobė ir niokojo, o tą pragaištingą veiklą, save apgaudinėdama, vadino kūryba. Blogiausia tai, kad žmogus (t. y. visa populiacija) niekada nepasižymėjo saiko jausmu. Jei ir sužėrėdavo kokios prošvaistėlės, sakykim, Sen. Graikijoje („Kiek čia daug daiktų, kurių man nereikia“ – Sokratas), vėliau santūrumas vėl būdavo pamirštas ir pagaliau sukurpta sistema, kuri ne tik neslopina, o primygtinai skatina saiko neturėjimą. Būtų dar pusė bėdos, jei mechanizmas veiktų darniai, tai yra visi žmogiškosios genties nariai galėtų jaustis oriai. Deja, taip nėra, nes pati jos esmė kitokia – didinti, o ne mažinti disbalansą, todėl netruko sudarkyti natūralias proporcijas ne tik gamtoje, bet ir visuomenėje – net didesnė jos pusė priversta gyventi pusbadžiu ar mirti dėl nepriteklių. Ir tik labai nedidelė populiacijos dalis (gal koks vienas procentas) gali visapusiškai tenkinti savuosius įgeidžius. Žinoma, ne dėl ypatingų nuopelnų ar sugebėjimų, o pasisavindama svetimą gerą. Bet amžinai taip tęstis negali – ateina laikas žmonijai apsispręsti, ar užsimerkus žygiuoti senuoju keliu, galutinai sutrikdant ir išbalansuojant natūralų gamtinį mechanizmą, o kartu pasmerkiant ir save pražūčiai, ar mėginti keisti kursą. Ženklų, arba tiksliau, raginimų, kad ilgiau delsti pavojinga, pateikia viena paskui kitą sekančios krizės. Tai įspėjimai, kad mechanizmas perkaito, kitaip tarus, rinka prisisotino ir užsikimšo. Priežastis – vartojimo stygius. Iki tol palyginti sklandžiai veikęs ir gamybą skatinęs variklis užbuksavo. Išetis – rasti naujų rinkų prekėms. Desperatiškos paieškos rezultatų neduoda, net naujovės nepadeda. Pajuda mažumėlę ir vėl sustoja. Sproginėja bankų bombelės, gąsdindamos net tuos, kurie dar galėtų ir daugiau nupirkti, ir efektyviau suvartoti, bet nesiryžta. Lūkuriuoja. O tokių, kurie negalėtų ir negali, vis daugėja ir daugėja. Jokios manipuliacijos nepadeda, o buvo laikai, kai jos puikiai suveikdavo, net gamtines katastrofas buvo galima panaudoti laisvosios rinkos poreikiams tenkinti (2004 m. cunamio padariniai Ceilone). Ima pamažu aiškėti, kad Planetos vartojimo ir gamybos balansas išsiderino. Senais gerais laikais, kai tos krizės būdavo lokalios, savireguliacijos procesas veikė patenkinamai. Žinoma, būdavo nuostolių, net aukų, bet tai neišmušdavo iš ritmo visumos – visada atsirasdavo kokia properša, suteikianti atsinaujinimo galimybių. Tada ir gimė įsitikinimas, kad tas savireguliacijos principas yra universalus, idealus ir vos ne amžinas. Laisvoji rinka, girdi, viską gali, tik netrukdykit jai savarankiškai veikti. Žinoma, būdavo nutylima, kad ją dažnai gelbėdavo ne tik gamtinės katastrofos, bet ir karai, ypač pasauliniai – po jų atsirasdavo daug laisvos erdvės rinkai plėtoti. Pastebėjus, kad valdžios valdoma karinė pramonė nėra labai efektyvi, ją imta privatizuoti. Įkandin kariuomenės pulkų eina prekybininkai, statybininkai, konsultantai, vadybininkai (Irakas, Afganistanas). Deja, ir šie resursai greit išsisemia, o lokalūs proveržiai niekaip nevirsta trečiuoju pasauliniu, kuris laisvajai rinkai būtų labai labai parankus. Mat tie pasišaudymai su teroristais neįstengia sureguliuoti vartojimo disbalanso nei JAV, nei pasaulyje. Jie šiek tiek padeda išlaikyti status quo, bet perspektyvos neturi. Optimistai (Kjellis Nordstromas, Toomas Hendrikas Ilvesas), griebdamiesi šio šiaudo (status quo), sako, kad nuleisti rankų nedera, visiška rinkos stagnacija neįmanoma, nes vartojimas niekada nesustos, visuomenė visada pirks, išlaidaus, todėl gamyba dviejų trijų procentų augimą išlaikys. Pesimistai, o tiksliau realistai (Zygmuntas Baumanas, Paulas Krugmanas) atitaria, kad tokio augimo pasaulinei rinkai nepakanka, nes tai permanentinės krizės būklė. Kapitalui reikalingi proveržiai, naujos teritorijos – jis darosi aktyvus tik tada, kai pelnas siekia bent dešimtį procentų. Vadinasi, išeitis viena – rasti naujų rinkų, o jos įmanomos tik už mūsų Planetos ribų. Utopija? Taip. Rezignacija? Ne. Vadinasi, karas ar globali katastrofa. Irgi ne – tų žodžių niekas tarti nenori, nes nežinia, kas po šių įvykių liks. Ir dar vienos frazės vengiama – sistema bloga. Paseno, išklero, buksuoja, jokie remontai nepadeda, reikia naujos, pažangios. Ne, ne, ne – vienu balsu tvirtina visi prezidentai, premjerai, finansų ministrai, ką jau kalbėti apie bankininkus, fondų ir biržų maklerius bei jų ekspertus – sistema puiki, tik vis atsiranda niekdarių, kaišiojančių pagalius į jos ratus. Būtina šiek tiek luktelėti, kol bus sudrausti niekdariai, o kol kas susiveršime diržus (laikinai ir ne visi), pareguliuosime aparato ratukus, o tada ir vėl pulsime vartoti. Mat laisvosios rinkos teoretikai iki šios dienos savojo pralaimėjimo pripažinti niekaip nenori. Juolab kad ir reguliuotojai susiduria su dideliais sunkumais – mechanizmas didelis, sudėtingas, mažai paslankus, kad lengvai galima būtų jį valdyti. Vienur pataisai, kitur, žiūrėk, praplyšo, vėjais eina pastangos. Labiausiai akis ima badyti Valios ir Proto stygius. Globalios Išminties. Nuolat jai koją kaišiojantis įsisenėjęs saiko nebuvimas, kitaip tarus, godulys – imti, imti, imti. Sau – bankui, klanui, partijai, valstybei, nepaisant įstatymų ir sąžinės, o juo labiau visumos – nuo seno taip buvo įnikę daryti. Ir ne tik bankai ar fondai, bet ir valstybių vyriausybės. Ir ne tik Europos, bet Amerikos ir Azijos šalyse. Į tuos nedrąsius perspėjimus, jog toks elgesys yra pavojingas, nebuvo kreipiama dėmesio. Sunku dabar atspėti, ar tas europinis rinkos reguliavimo eksperimentas bus sėkmingas, nes nei patikrintos universalios teorijos, nei praktikos nėra. O jei ir būtų, kas privers viso pasaulio gamintojus ir vartotojus laikytis saiko bei normų? Tokia institucija dar nesukurta ir vargu bau įmanoma, nes pažeidėjų visada atsiras daugiau nei reikia. ES praktika tai patvirtina. Ir netolima jos praeitis, ir – dabartis. Ne visada suveikia ir išgirtieji demokratijos principai, kai kada net pakenkia. Vis dėlto kitos išeities kol kas nėra, būtina laukti ir viltis, kad Protas įstengs įveikti Beprotybę. Laiko dar šiek tiek yra, bet vertėtų apsvarstyti ir egzistencinės reformos galimybes. Ta idėja jau sklando ore. Ją remia žmonijos raidos tyrinėjimai – civilizacijoms būdingi šuoliai, po kurių atsiranda nauja kokybė. Antai prieš 10 000 metų, kai medžioklė ir maisto rinkimas ėmė nebeatitikti išaugusių žmonijos poreikių, buvo šoktelėta prie žemdirbystės ir gyvulininkystės. Per keletą kartų žmonių gyvenimas įgavo visai kitą kokybę. Dabar situacinė įtampa panaši – besaikis vartojimas griauna pamatus, į kuriuos remiasi pati homo sapiens egzistencija. Padėtį sunkina nereguliuojami demografiniai procesai. Sveika nuovoka sako, kad būtina subalansuoti ne tik gamybos ir vartojimo, tai yra ne tik ekonominius, bet ir nevaldomus žmonijos plėtros procesus. Planeta nėra beribė, o kosmosas ne toks svetingas ir įveikus, kaip iki šiol atrodė. Bręsta naujų, radikalių egzistencinių permainų poreikis. Tiesa, nėra dar sukurta tų permainų koncepcijos, niekas nerašo egzistencinės reformos programos, bet mąstančių apie tai jau esama. Viena aišku – būsimosios koncepcijos pagrindų pagrindas bus santarvė – Žmogaus ir Gamtos vienovė, nes disbalansas veda į pražūtį. Prioritetų prioritetas vis dėlto privalės atitekti Jai – Šeimininkei. O žmonijai teks tenkintis profesionalaus vadybininko pareigomis, nes dangiškasis Menedžeris, į kurį iki šiol buvo dedamos visos viltys, pasirodė neįgalus. Žmogus, būdamas Gamtos vaikas, negali pakilti virš jos, išsišokti, nes nei kitų rezervų, nei kitų galimybių jis neturi, išskyrus tą vieną – savąją Žydrąją Planetą. Nesant kitos išeities, teks paklusti Proto diktatui. Pamažu aiškėja, kad svajonės apie kosmoso erdvių bei kitų planetų užkariavimą yra naivios – Žemė per maža, neturi tiek resursų, kad galėtų pretenduoti savo valiai pajungti beribes platybes. Pačios naujausios ir moderniausios (būsimos) technologijos nebus pajėgios įveikti Laiko ir Erdvės pasipriešinimo – Begalybė tas dulkeles praris, kad ir kokios ilgaamžės jos būtų. Tad Žemė ir dar kartą Žemė, mėginanti įveikti savąsias negales ir įkrėsti proto savo vaikui Žmogui. Nepraleiskime galimybės, padėkime jai ir sau…
2. Apmaudu, labai apmaudu, kad Lietuvai iki šiol sunkiai sekėsi pasinaudoti lemtingomis galimybėmis, kurias pasiūlydavo Istorija ir Gamta. XIII amžiuje valstybėje nebuvo įtvirtinta ne tik krikščionybė, bet prarastas ir karalystės statusas, XV a. pradžioje, laimėjus Didįjį mūšį su Ordinu, nebuvo iki galo pasinaudota pergalės vaisiais, o 1426 m. valstybės valdovas didysis kunigaikštis Vytautas po Melno taikos likusį nedidelį Baltijos pakrantės ruoželį buvo sutaręs su Ordinu išmainyti į malūną Palenkėje. Ir jeigu ne karalius Jogaila, kurį mes iki šios dienos keikiame, atšaukęs šį susitarimą, šiandien neturėtume nei Klaipėdos, nei Palangos. Mat jūra ir laivininkystė to meto šalies valdovams neatrodė aktualūs dalykai, sako, jie net plaukti nemokėję. Vėliau Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, būdama viena didžiausių imperijų Europoje, nesugebėjo išplėtoti švietimo, įtvirtinti valstybinės kalbos – net įkūrus Vilniuje universitetą, jame lietuviškumo buvo nedaug. Valstybė ir tauta (veikiau tautos) neturėjo tokio poreikio, todėl dabar privalome klausytis priekaištų, kad naudojame svetimą (baltarusišką) herbą (vytį), net Lietuvos (Litvos) vardą iš jų esame, girdi, nusavinę, nes daugumą LDK gyventojų sudarę ne lietuviai ir kalbėję jie ne lietuviškai (daugiau žr. dvitomyje: Михаил Голденков «Русь – другая история. Украина, Беларусь, Литва», Минск, 2011. «Утраченная Русь. Забытая Литва, Неизвестная Московия, Запрещенная Беларусь», Минск, 2010). Didysis to meto demokratijos laimėjimas – liberum veto – taip pat buvo naudojamas ne pačiais geriausiais tikslais – tenkinant grupinius ar asmeninius interesus. Tų praleistų galimybių galima vardyti be galo, bet būtume nesuprasti, jei nepaminėtume ir sėkmių, vos ne stebuklingų laimėjimų. Tai 1918 m. vasario šešioliktosios ir 1990 m. kovo vienuoliktosios nepriklausomybės įtvirtinimo aktai. Betgi ir vėl: ir vieną, ir kitą kartą nepriklausomybė buvo prarasta. Tada nesugebėjome agresoriui pasipriešinti (Suomija tai padarė ir laimėjo), o dabar visais būdais stengiamės ja atsikratyti, tiesiog siūlyte siūlomės: imkite mus, naudokitės mumis. Laisvė ir nepriklausomybė darosi mums per sunki, nepakeliama. Jei kam tie atsidavimo ar parsidavimo terminai skamba per žiauriai, galėtume nesunkiai juos pakeisti švelnesnėmis formuluotėmis – integracijos variantais. Kažkada brovėmės į Rytus (ne visada savo noru), o dabar spraudžiamės į Vakarus, į Europą, kuri, kaip teigiama, yra tikrieji mūsų namai. Dėl to į šią terpę įsiliejame sklandžiai, nepatirdami didelės įtampos – be liūdesio atsisakėme savosios užsienio politikos, siūlyte siūlome atiduoti ir finansinę. O tuo savuoju litu atsikratyti, dievaži, kaip geidžiame – kelintus metus bandome išmesti jį į šiukšlių dėžę, nors vis dar nepavyksta. Bet gal jau nebeilgai – dar koks penkmetis ir lito nebeliks, tapsime tikrais europiečiais, kad tik tas euras, neduokdie, neprasmegtų prarajon. Melsimės, gelbėsime kiek galėdami. Žmogiškoji europinė integracija, deja, nėra tokia efektyvi – Lietuvoje ir po kelių dešimtmečių neintegruotų piliečių, matyt, vis dar liks. Bet ir tai nebaisu – jie padės integruoti į ES arabus ir kitus afrikiečius, kurių ten esama šiek tiek per daug. Na, nesakau, kad ta integracija visiems labai labai patinka. Yra tokių songailų, uokų arba gražulių, kurie šiaušiasi, labai šiaušiasi, jie ne tik arabų, bet ir homoseksualų nenori integruoti į Lietuvą. Net ES direktyvų nepaiso. Bet čia, kaip sakoma, prieš vėją nepapūsi, teks susitaikyti, juk iš ES išstoti neketiname, nors ir galėtume. Jei iš anos Sąjungos būtume galėję, kaipmat būtume sprukę, o iš šitos tai jau niekaip, nes kas iš mūsų liktų be NATO ir ES – šlapia vieta. Tuoj pat baltarusiai atkurtų LDK ir vėl tektų integruotis. Negelbėtų nei ta mūsų senoji gražioji kalba, nei sutartinės. Net herbas, vėliava ir sostinė galėtų likti tos pačios. Gal tik pavadinimą tektų šiek tiek pakoreguoti: vietoj Vilniaus – Wilno. Tiesą sakant, tos savosios senosios ir gražiosios kalbos mes ir dabar nelabai paisome. Mūsų europarlamentarai (gal dar ne visi) seniai atsisakė linksnių ir kitų galūnių kaitaliojimo, mat anglai ir prancūzai to niekada nedarė, o trumposiomis žinutėmis susirašinėdami ir visi kiti piliečiai elgiasi panašiai – nevartoja nei nosinių, nei visokių šnypščiančiųjų ž, š, č, ką jau kalbėti apie ilgąsias ū ar ė (Ziniu radijas). Šiame kontekste labai keistai atrodo, kad seimūnai niekaip nenori įsileisti į mūsų valstybinę dokumentaciją tos vienos vienintelės lenkiškos W. Nors, atvirai šnekant, kokia ji ten lenkiška – europietiška, kaip ir visos kitos raidės, kurios jau seniai puikuojasi periodinės spaudos puslapiuose. Šiandien juk jau niekas nerašo Šopenas arba Šekspyras, o Shopin ir Shakespeare, ką jau kalbėti apie Churchillį ar Wagnerį („Muzikos enciklopedijoje“ ši raidė net atskirą skyrių turi). Sakote, niekai, smulkmenos, yra svarbesnių dalykų, kurie eiliniams piliečiams gadina kraują. Yra, kur nebus, tik pasakykite, kada mūsų seimūnai skyrė terminą „fundamentas“ nuo „fanto“, o vištą nuo arklio? Gal tada, kai žemės perkėlimo įstatymus kūrė ar prichvatizaciją laimino? Juk ne. O gal tada, kai teisėsaugą ir teisėtvarką griovė? Skyrė, sakote, žinojo, ką daro. Juk jeigu tauta būtų likusi tokia vieninga ir tvirta, kokia stovėjo Baltijos kelyje, negi būtų leidusi nušvilpti iš panosės Mažeikių naftą ir Ignalinos AE? Juk ne. Ir visa kita, kas riebu ir skoninga. Reikėjo sąmyšio ir chaoso, kad drumstame vandenyje būtų įmanoma prisigaudyti vagnorėlių. Reikėjo bylų ir teismų, kompensacijų reikalavimo (gerai žinant, kad niekada jis nebus įvykdytas), kad tas tautos proto užtemimas užsitęstų ne metus, o dešimtmečius. Sakote, visur ir visada tie nušvitimai būna momentiniai, žaibiški, o po jų prasideda tamsusis laikotarpis. Su neįgaliais deputatais, prezidentais ir premjerais. Žinoma, savotiškai neįgaliais. Imti jie gali, dar ir kaip gali. Ir paima, ir giminaičius aprūpina.Tik štai likusiai tautos daliai tai jau – ne, nereikia. Tiesą sakant, kiek čia jos ir liko, tos neintegruotos, gal koks milijonas, o visi kiti, nors fiziškai dar tebėra tėvynėje, bet dvasiškai seniausiai jau išvykę, jau integruoti į Europos kultūrą ir ekonomiką. Viskas vyksta taip sklandžiai dialektiškai, jog kartais atrodo, lyg tai buvo užplanuota, iš anksto numatyta. Gal baimintasi, kad Europos viduryje neatsirastų pakankamai stipri ir savarankiška valstybė, panaši į kokią Šveicariją ar Daniją, ką jau kalbėti apie Suomiją, įstengiančią net ES pašiurpinti. Juk nenatūralu, kai mažas tampa dideliu. O jei dar ne vienas toks, o keletas. Tada gali susidaryti daug nepatogumų didžiosioms. Nors be reikalo baimintasi, nes iš kur paimsi tokių manerheimų ar kekonenų, kurie sugebėtų ne tik kritišku momentu tvykstelėti kanopa, bet ir dešimtmečių dešimtmečius ištvertų taikius išbandymus. Juk nepaimsi. Vadinasi, čia ne kalbos, rašybos, politikos ar ekonomikos, o Proto problema, sankcionuota tūkstantmetės istorijos. Atsiranda talentingų rašytojų, dailininkų, mokslininkų ir net verslininkų, pajėgiančių konkuruoti su užsienio kolegomis, o tikrai aukšto intelekto politikų – ne. Galėtų išdygti, žemė, rodos, derlinga, bet neišdygsta. O jeigu ir sužiba koks juozaitis ar ozolas, tai jį nesunku prigesinti, stumtelėti į šoną. Išsiunti kur į Karaliaučių ar Latviją lietuviškos kultūros kelti, jis ir apsiramina, nepurkštauja. O jeigu ir neišsiunti, taip pat nieko blogo niekam neatsitinka: nei suspenduoti, nei į Zarasus tremti kaip kokį Voldemarą nėra reikalo. Šaunykų jokių jie neturi, o su plyta rankoje daug nenuveiksi. Liežuviais malti, prašom, arpuokite į sveikatą. Protų gausa, politinio intelekto pertekliumi, kaip žinoma, negali pasigirti ir Vokietija, Prancūzija ar Didžioji Britanija, ką jau kalbėti apie Graikiją ar Italiją, kur mafijos šulai į aukščiausias kėdes sugeba atsisėsti. Jokia demokratija jiems to padaryti nesutrukdo, netgi padeda. Geras daiktas demokratija, universalus. Pasuki vienaip – korupcija, pasuki kitaip – laimės ir sėkmės garantas. Vadinasi, ir mes nesam taip labai nukrypę nuo europinės normos, todėl nėra reikalo žemintis bei guostis. Juk be tokios paramos taip ir būtume likę vieniši, apriboti praeities nostalgijų ir mūsų didvyrių didvyriškumo dvejonių. Beje, juokauti šiomis temomis nepatartina – Įstatymo straipsnelį galima nesunkiai pritaikyti tokiam „šmutui“. Ir jau taikoma. Tokiam, kuris praleido progą patylėti. Matyt, neįsidėmėjo vertingos buvusio Prancūzijos prezidento minties apie patylėjimo naudą. Apmaudu, kad ir jam nemalonumų nestinga. Jeigu jau prezidentams ramybės neduoda – grasina, net už grotų įmeta, ką čia kalbėti apie eilinį lietuvį, užsikrėtusį tuo nelemtu tiesos žinojimo ir sakymo virusu. Na, kad ir savosios, bet valstybės šventųjų nepalaimintos. Kad ir ne visai šventųjų ir pateptųjų, vis dėlto mūsų pačių demokratiškai išrinktų. Ir toliau be perstojo renkamų. Vadinasi, jie turi teisę ginti ir apginti save. Ir išginti taip pat. Teisti ir nuteisti, net trijų mažamečių vaikų tėvą už grotų pasodinti dėl kažkokio sumauto neapdairiai pasirašyto popierėlio. Ak, nereikia, juk visa tai dėl valstybės, dėl ES, tai yra dėl mūsų pačių. Na, pasėdėsim kurį laiką alkanesni (juk ne visi už grotų esam), pakentėsim, pašalpėlės kokios sulauksim. Ir iš Europos, ir iš savųjų labdarių, juk ne veltui leidom jiems šiek tiek daugiau pasiimti, kad paskui turėtų iš ko duoti, vargšus sušelpti. O jeigu jie (vargšai) vis dar nenori ar nesugeba integruotis į Europą, tai čia jau jų reikalas – nemokėjot biznio daryti, elgetaukit. Negi manot, kad valdžia už jus tai padarys. Patys ieškokit rezervų. O jų yra, ir dar kiek. Tik pasiklausykit ekspertų iš tos pačios Europos ar JAV. Sako, jūs abi sistemas pažįstat, jų ydas žinot, tai iš tų ydų ir darykit biznį. Kad ne visiems išeina, tai jau kitas reikalas. Pasižiūrėkit į knygininkus – kokioje šalyje, net pačioje turtingiausioje, tokios marios leidinių, pačių prašmatniausių, ant geriausio popieriaus. Na, tai kas, kad autoriai, redaktoriai vargetauja, užtat leidėjai klesti. Ne visi, sakote, tik kai kurie, o tiksliau, vienas kitas jau monopolininku tapęs. Ir tų knygų, ypač lietuvių autorių, juk niekas neskaito. Ir tiražai – menki, provincijos bibliotekų nepasiekiantys. Ša – kada nors kas nors vis dėlto prie jų prisikas. O jei apie tuos rezervus susitelkę rimtai pasvarstysime, tai įsitikinsime, kad jie kaip tik mūsų intelekte slypi. Ir tai paliudija ne tik mūsų minima knygų leidyba, bet ir lietuvių menininkų, mokslininkų darbai, turintys paklausą ir užsieniuose, net už ES ribų. Vadinasi, prioritetų prioritetas – mūsų Intelektas, rūpinimasis jo ugdymu ir puoselėjimu. Daigų esama vešlių, tik jie pastaruoju metu kažkaip nuskabomi ar patys nuvysta – į aukštuosius postus neprasimuša. Vilkimės, kad visada taip nebus, atsiras suvokiančių, kaip iš tos integracijos daugiau naudos išpešti. Juk jeigu mūsuose atsirastų patrauklūs meno ir mokslo centrai, suvešėtų tie slėniai a la JAV Silicio, ir bemat sugrįžtų nemažai tų išvykėlių ar išvarytųjų, atsigautų ir čia pat esantis jaunimėlis. Tada geriau suvoktume ir mūsų nacklasikos privalumus, ir turimo įdirbio vėjais nepaleistume. Gerai apsidairę, tų rezervų ir daugiau aptiktume. Kad ir tie skalūnai, kur po žemėmis guli, arba gelmių vandenys, kurie ir šildymui, ir gydymui tinka. Tik pasiimkim, išsipumpuokim, išplėtokim sanatorijas, kitokio tipo gydyklas ir poilsines, tik ginkdie kokiems švedams ar lenkams neatiduokim. Ir mokesčių nepamirškim pasiimti, kad neatsitiktų taip, kaip su Minijos nafta – veltui svetimiesiems. Ne visai, sakote, kai kam į kišenėlę įkrito. Ak, ir vėl ta saiko stoka, tas gobšumas! Vadinasi, ir šioje srityje rezervų yra – išsiugdyti sąžiningą tautietį. Stop. Negera kryptimi šneka pasisuko, nes nuo naftos iki nacionalizmo – vienas žingsnis, o gal dar mažiau – sprindis. Todėl sakau: tikiu integracija, jaunimu, ateitimi ir rezervais, tik reikia apsidairyti ir pakaušį šiek tiek pakrapštyti. Ir nereikia apmaudauti, kad kažkada buvom kumštis, buvom jėga… Buvom ir tebesam… Be to, su kumščiu (kaip ir su plyta) neką tenuveiksi, nebent langą iškulsi ar nosį kam sukruvinsi. Kad ir ne visai draugui, nors kartais pasitaiko ir saviškiui užtvoti, net gerokai vožtelėti. Kur nepasitaikys, jei tų saviškių dar tiek daug neintegruotų, savosiomis galimybėmis nepasinaudojusių. Proto, ne Kumščio.
3. Kumštis virš galvos – negerai. Labai negerai. Bjauru: sunkus jausmas užgula krūtinę, sąmonėje tvenkiasi baimė, nors dangus andai giedrut giedras. O jei ne v i r š, o p e r… Ir ne kumščiu, ne taburete, o kuoka. Bac, bac, bac – tamsa. Didis džiaugsmas apima, kai imi atsipeikėti ir suvoki, kad dar ne pabaiga. Rūkai sklaidosi, pradedi girdėti garsus, suprasti žodžius, matyti vaizdus. Stojiesi, eini – kojos, ačiūdie, klauso, ir tada pasileidi… Ne, ne, niekur tu nepasileidi, niekur neini, tik apsidairai, ieškodamas tinkamo įnagio – gal lazdos, gal kokio kriukio, nes maga trinktelėti atgal, labai maga… Ir trinktelėtum, jeigu turėtum kuo, bet dairykis nesidairęs, arti nieko aptikti nesiseka – rankos tuščios, tik apgraužtas pieštukėlis mėtosi pastalėj pamirštas. Ne iš karto įstengi patikėti, kad jis – vienintelis tavo įnagis, kuriuo galėtum trinktelėti tam niekadėjui, tam okupantui. Paskui prisimeni, kad okupantui jau trinktelėta, ir jis, uodegą pabrukęs, išsinešdino. Vadinasi, čia savi, tavo gimtinėje įsikūrė savi okupantai, tad jiems ir nešdintis nebėra kur, jie čia apsigyveno ilgam, gal net visiems laikams, vadinasi, nešdintis tektų ne kam kitam, o pačiam. Sprukti apsidžiaugus, kad gyvą paliko. Tik kilti iš vietos baisiai nesinori. Ir dėl amžiaus, ir dėl kitko, net nelabai žinai dėl ko – lyg kokiomis grandinėmis esi prirakintas ir prie tos žemės gabalo, ir prie vaizdo pro langą, ir prie praplaukiančio debesies, kurio kitur taip nepamatysi. O trinktelėti vis dėlto maga, umaras nepraeina. Tik kuo? Pieštukėliu? Koks ten trenksmas iš nuograužos. Ir vis dėlto nieko kito aptikti nepasiseka. Vadinasi, eilėraštis, poema, memuarai? Per skysta, neefektyvu. Eseistika – pavojinga, pamėgink įrašyti tikrinius vardus ir pavardes, tuoj pat sulauksi dar vieno vėzdo, nuo kurio atsitokėti gali ir nebepavykti. Esėjuose, jei jie užkliudo viršukalnes, net inicialų nepatartina vartoti. Tad lieka tik romanas. Trinktelėti romanu. Gerai sustyguotu, turinčiu svorį. Vaizdais, išplėštais iš tikrovės ir istorijos, charakteriais. Paskutinį kartą žiebti, kad kibirkštys pasipiltų, kad akys atsivertų, kad pamatytų ir suvoktų… Ką kas ten suvoktų, ką kas pamatytų – kad pats suvoktum, jog padarei darbą, kurio niekas kitas nebūtų įstengęs.
Rašymas. Ne tik romanų, apysakų, novelių, bet ir recenzijų, esė, straipsnių, komentarų, rekomendacijų. Ir užsakytų, ir be jokio paliepimo ar kito išorinio impulso – iš savęs ir dėl savęs. Perskaitei įdomią knygą ar poleminį straipsnį ir atsiliepei, išsisakei. Satisfakciją apturėjai. Knygų sudarinėjimas, surinkimas andai parašytų novelių, romanų taip pat ne menkesnės vertės užsiėmimas. Kad ir Liudo Dovydėno aštuontomio. Profesorė Elena Bukelienė nesuskubo užbaigti, tai pačiam liko ne tik užsiėmimas, bet ir garbė. Kad ir be fanfarų, be prožektorių, kad ir vienumoje, bet žinojimas, jog tebesi ir tebekruti, šį tą reiškia. Skaitymas taip pat suteikia pasitenkinimo, jei tik į rankas papuola gera knyga. Kartais tenka gerokai paplušėti, kol tokią aptinki. Jauti, kad yra, net žinai, kad yra, o pačiupinėti niekaip nesiseka. Knygų – marios, o Knygos tenka net su žiburiu paieškoti. Jei labai užsispiri – laimi, galima būtų čia ne vieną įvardyti, bet kitų juk ir skonis, ir įpročiai, ir skaitymo metodai kitokie. Jaunieji dabar knygą į rankas ima nelabai noriai, jiems – kompiuteris ir internetas kur kas svarbiau – atsiplėšti negali. Man gi skaitymą gali pakeisti nebent rašymas. Bet prie stalo dienų dienas nesėdėsi, kambaryje užsisklendęs mėnesių mėnesius neišbūsi, vadinasi, lieka vaikščiojimas. Paimi dvi lazdas, tas šiaurietiškojo stiliaus, ir pasileidi… Niekur labai nepasileidi, tik į Vingį, o vasarą – prie jūros, bangų akompanimentui skambant. Ne visada kaip su sparnais nuskrendi, būna, kad velki save kaip akmenis, kaip purentuvą per pernykštį arimą, užtat kokia palaima apima, kai pasieki tikslą – šiaip ne taip užkopęs į penktąjį aukštą, nuvirsti ant kanapos ir pajunti, kaip rimsta pulsas, mėgaujasi atokvėpiu kiekviena tavo kūno skaidula, ne tokio labai jauno kūno, bet dar ne visai susmukusio, vis dar pasispardančio, nors ir ne taip šauniai kaip kokio penkiasdešimtmečio ar šešiasdešimtmečio, o kaip… Et, tiek to, nedera girtis, nes gali negerai baigtis, juk, kaskart užverdamas savojo būsto duris, nesi labai tikras, kad pajėgsi jas atidaryti sugrįžęs, gal jau kiti… Ne, ne, apie tai nereikia, dar nereikia. Verčiau apie tai, koks malonumas rytą atverti akis, išgirsti naujos dienos garsus, o paskui pašokus (šiaip taip išsiropščius), vonioje palįsti po šaltu (geriau šiltu) dušo lietučiu. Paskui arbata ir sumuštinis (kartais kava ir grikių košė). Ir ne tik sau, bet ir vaikui, kuris štai ėmė ir praaugo tėvą. Nesulaukęs nė pilnametystės. Išdrįso. Ir dar neketina sustoti. Tai kas, kad kartais sunkoka atplėšti jį nuo kompiuterio ir susikalbėti – jis jau turi savąjį gyvenimą, savąsias problemas. Džiaugiuosi, kad galiu (iš tikrųjų privalau) jam padėti. Ir ne tik jam – savajai moteriai taip pat. Gyvenimas – pareiga. Bet ar tik? Juk nesunku jį paversti lažu. Pačiam save išprievartauti. Kartais tenka (teko) priimti sunkius sprendimus, kad galėtum tarti, jog atlikai pareigą ne tik artimui, ne tik visuomenei, bet ir sau – sugebėjai nelaisvėje likti laisvas… Mąstyti ir kalbėti tai, ką nori, kaip suvoki pasaulį ir save. Ilga pasaka būtų, jei mėginčiau aiškinti, įtikinėti ar teisintis. Jei apskritai įmanoma tai padaryti – pateikti ataskaitą už kiekvieną judesį. Ne tik kūno, bet ir minties. Tai lyg ir daroma tuose parašymuose, tad gal dar grįškime valandėlę prie jų.
Rašymas – nieko svarbesnio už šį veiksmą įvardyti negaliu, nebent sakyti, kad tai darbas. Sąmonės, minties. Ne visada jis pastebimas ir rezultatyvus – daug puslapių išnyksta šiukšlių konteineriuose, prasmenga elektroninių impulsų bangose, o kai kurie apskritai nebūna užfiksuoti. Vėjo nublokšti, savaime pranykę. Iš kur kyla tas sakymo (užrašymo) noras? Kas stimuliuoja, kas gamina rašymo energiją? Saulė, debesys, apskritai kosmosas? Savaime atsiranda iš mūsų pačių, iš tos medžiagų apykaitos, iš paslaptingojo judėjimo, kuris mus ir sukūrė? Labai magėtų visa tai įslaptinti, apgobti mito plėvele ir rašantįjį (kuriantįjį) kilstelėti šiek tiek virš kitų. Bet tai būtų nesąžininga – rašančiojo darbą įvertinti aukštesniu balu už, sakykim, žemę ariančio, namą statančio ar skraidyklę valdančio. Bet ir žemiau ne – ligonį gydančio, vaiką mokančio. Svarbiausia – profesionalumas, o jis visiems dirbantiems žmonėms privalus. Kita kalba, kad vieni įgunda greičiau, kiti – lėčiau, kai kam visai nepasiseka įvaldyti pasirinktos profesijos – gal apsirikta, neįvertintos savos jėgos ir aplinkybės. Bet yra ir tokių, kuriems net įgusti nereikia – ima ir padaro. Parašo eilėraštį, sukuria simfoniją, pagamina viralą, kurio paragavęs tik laižykis. Be nieko, beveik be jokių mokslų. Žodžiu, ne visiems vienodai duodama (arba neduodama). Bet jeigu atsiradai, jei matai, girdi, jauti ir suvoki, vadinasi, šis tas yra duota, todėl labiausiai nuo paties ir priklauso, kokie bus tavosios veiklos rezultatai. Nepriklausomai nuo sąlygų, aplinkybių, okupacijų ir visų kitų dalykų, jei sugebėjai išlikti – vadinasi… Ak, išlikti… Juk aibė tokių, kuriems nepasisekė, kurie buvo užmušti, sudeginti, susprogdinti arba patys susidegino, susisprogdino, pasiskandino bei nusinuodijo. Ne tik suaugę, bet ir vaikai – po dvi klases kasmet. Ir dar nežinia, kurių rezultatai būtų geresni – absurdo mūsų aplinkoje per akis. Todėl kiekvienam privalu… Pardon, stop – toliau sektų pamokslavimas. O kokią turiu teisę, kas ją suteikia? Amžius, profesija, išsilavinimas? Paprastai į amžiaus galą suvaikėjama, laimė, dar pajėgiu suvokti, kad manoji profesija (rašytojo, redaktoriaus, choro artisto, braižytojo, mūrininko, nes ir tokius diplomus turiu) jokių privilegijų nesuteikia. Išsilavinimas – taip pat, nes nelabai sugebu į savąjį rašinį įterpti tuos archetipus, apie kuriuos užsimena Redaktorius. Su jais tikra painiava. Jei imu tvirtinti, kad žmogui labai nedaug reikia, kad nesunkiai galima apsieiti ne tik be prabangaus, bet apskritai be automobilio (jau dešimt metų, kai jo neturiu), be erdvaus namo (niekada tokio nenorėjau), be restoranų, be Seišelų, be Tenerifės, net be Romos ir Paryžiaus, be Luvro ir Prado, kartu agituoju už krizės gilinimą ir tos nelemtos katastrofos (ar karo) artinimą. To jokiu būdu nenoriu. Jeigu imčiau girti tuos, kurie išlaidauja, pramogauja, perka prabangius daiktus ir taip kovoja su krize, pats sau prieštaraučiau, nes buityje elgiuosi priešingai. Jeigu pradėčiau postringauti, kad aš galbūt jau esu priartėjęs prie tos egzistencinės reformos, nes mėginu vykdyti kertines jos nuostatas, tik apie tai niekas daugiau, išskyrus mane patį, nežino, turėčiau prisiminti įsakmią dabarties nuostatą: jeigu tavęs nėra reklamoje, tavęs apskritai nėra. Vadinasi, šioje tikrovėje esi nulis, niekas, kaip ir visi kiti, panašūs į tave. Su tokiomis išvadomis niekaip nenorėdamas sutikti – ir vaikas žino, kad kiekvienas žmogus – vertybė – turiu pripažinti, kad esu atsidūręs paradoksų ir absurdo apsuptyje: Vertybė lygi Niekiui. Kai dar rimčiau imu nagrinėti temą, suvokiu, kad tai ne vien mano, bet ir visuomenės, valstybės, net visuotinė problema. Tad ir svarstyti bei spręsti ją derėtų valstybiškai, net visuotinai. Ir sprendžiama, sakote. Tiesa, nelabai veiksmingai, vos vos prisiliečiama ir vėl atšokama. Tokią išvadą padaręs, jaučiuosi šiek tiek ramiau – galiu toliau vaikščioti su tomis savo lazdomis, nesilankyti restoranuose, rašinėti tuos savuosius esėjus ir tikėtis, kad bent vienas skaitytojas atsiras ir tokiu būdu jau dviese būsime prisilietę prie to bendrojo, didžiulio rūpesčio.
Česlovas Laurinavičius
1. Ekologinę problemą, manau, reikia spręsti nuo savęs: apriboti vartojimą, tenkinant tik būtinas reikmes, ir pagarbiai žiūrėti į kiekvieną šios žemės gyvį. Panašią kultūrą mačiau Švedijoje, kur teko pagyventi netrukus po išsivadavimo, ir ta patirtimi stengiuosi vadovautis iki šiol. Vis dėlto per praėjusius dvidešimt metų daug kas pasikeitė, plačiai imta kalbėti apie demokratijos ar net Vakarų civilizacijos krizę, ir dabar jau nebesu toks optimistas, kad pasitikėčiau vien abstrakčiu demokratijos šūkiu ir kritikuočiau vien antiglobalistus.
Turiu pripažinti, kad per pastaruosius metus gerokai pasipildė mano supratimas apie supantį pasaulį ir apie tai, kas yra demokratija. Mokantis iš vadovėlių atrodė, kad demokratija – visų pirma – daugumos valdžia. Pasirodo, nieko panašaus. Dauguma – kartais net ištisi milijonai – gali praktiškai nieko, arba beveik nieko, nereikšti. Amerikiečiai sako, kad demokratija yra tada, kai valdo demokratai. Kas yra tie demokratai, taip pat aiškėja ne iš karto. Švedijoje ar Suomijoje toks klausimas apskritai nekyla. Lietuvoje – tai jau problema, bet vis dar yra vilties, kad ją įveiksime. Tačiau kitos mintys peršasi pasižiūrėjus į šiandieninę Baltarusiją. Vaizdžiai galima pastebėti, kad tie, kurie balsuoja už esamą santvarką – jų gali būti apie penkis milijonus – demokratijos požiūriu, tėra nulis. O Baltarusijos demokratai – visiems gerai žinomi. Viena jų neseniai pasiprašė Lietuvos politinio prieglobsčio. Beje, jo paprašiusi, demokratė per Lietuvos televiziją labai kritiškai atsiliepė apie mūsų užsienio politiką ir ypač apie mūsų Prezidentę. Na, pagalvojau, kaipgi tu, mergužėle, gausi dabar prieglobstį, kai taip purvais drabstai tą, iš kurio prieglobsčio prašai. Bet, pasirodo, gavo ji prieglobstį be jokių problemų, ir, kiek žinau, toliau dalija panašius interviu. Vadinasi, mergužėlė žino, ką daro. Taip jau atsitiko, kad teko ją savo akimis iš arti pamatyti, ir dabar jau galiu suvokti, kas yra Baltarusijos demokratė – kur iki jos tiems penkiems milijonams…
Nagrinėdamas šių dienų viešąją erdvę ir lygindamas ją su sovietiniais laikais, prieinu prie eretiškos (visiems laikams) išvados, kad tarp buvusios ir esamos sistemos ne toks jau didelis skirtumas. Pasirėmęs orveliška analogija, sovietinę sistemą įvardyčiau kaip orientuotą į ne visai protingą visuomenę; kadangi tokios sistemos socialinė bazė neveiksminga, be to, ši sistema netenkina protingųjų, neturėtų stebinti, kad ji laikėsi tik pasitelkdama galingą ideologiją ir dar galingesnį prievartos mechanizmą. O demokratija – bent kaip ją šiandien suvokiu – yra orientuota į protinguosius (gal tiksliau – į gudriuosius). Ir kadangi tada socialinė bazė kur kas labiau veiksminga, fizinės prievartos mechanizmo poreikis ženkliai sumažėjęs. Tačiau ideologinė mašina dirba nė kiek ne silpniau ir gerokai veiksmingiau, kadangi ją realizuoja protingieji. (Užtektų pastebėti, kaip, pavyzdžiui, organizuojama Lietuvoje diskusija mokesčių klausimu.) Bet problema, kad protas toli gražu negarantuoja nei sąžinės, nei pagarbos, nei pagaliau elementaraus padorumo prioriteto, t. y. savybių, kurios net sovietmečiu laikytos tikrosiomis žmogiškosiomis vertybėmis.
Prisimenu, kaip maždaug prieš penkiolika metų į Lietuvą atvykęs labai populiarus (tuo metu) danų politologas mane – ir tikriausiai ne vien mane – gerokai nustebino pasakęs, kad bene esminę problemą jis mato demokratijos agresyvume. Šiandien, deja, toks pasakymas manęs jau nebestebintų. Be abejo, demokratinė sistema sukūrė nuostabią civilizaciją, ir ji pakankamai gerai tebeveikia Vakarų pasaulyje, tai yra ten, kur daugiau ar mažau ragauta romėniškos racionalistinės tradicijos. Tačiau problema iškyla tuomet, kai toji civilizacija veržiasi į kitų tradicijų erdves, pavyzdžiui, į rusiškąją, kur vyrauja emocija. Dar rimtesnės problemos kyla, kai veržiamasi į islamo pasaulį ar į Indokiniją. Kaip žinoma, iki XX a. daugelyje tų rajonų vakarietiškoji civilizacija buvo platinama tiesiog prievarta – įvairiomis kapituliacijomis, „setelmentais“ ar tiesiog kolonijiniu pajungimu. Pagrindinis Vakarų skverbimosi argumentas buvo vadinamoji kultūrtregerystė, kitaip – švietimo plėtimas. Švietimui išplitus po visą pasaulį, vakarietiškos kultūros pranašumo argumentas ėmė prarasti galią. Mat pradėta suprasti, kad vakarietiškų vertybių plitimas daugiausia tarnauja tiems patiems Vakarams. Taigi Rytuose pabudo nacionalizmas, susikūrė ypatingo tipo militarizuotos sistemos, vadinamos totalitarinėmis. Stipriai pasitempė ir Vakarai, ypač plėtojant masinę kultūrą. Didelėmis pastangomis pavyko totalitarines sistemas gerokai apgriauti, daugiausia dėl ideologinio pranašumo. Bet net ir totalitarines sistemas sugriovus – ir net apskritai pašalinus bet kokią politinės sistemos priedangą, kaip tai atsitiko daugelyje Vidurio Rytų regiono šalių – įpiršti vakarietiškų vertybių nebepavyksta. Nes, atkritus visokiems politiniams kevalams ir tiesiogiai bendradarbiaujant žmonėms, aiškėja paprasta tiesa: Rytų žmogus jam peršamų vakarietiškų vertybių aplinkoje praranda savo individualią savigarbą. Vis dėlto Vakarų ekspansijos procesas galėjo tęstis, kol jį garantavo karinė ir ekonominė galia bei masinės kultūros gyvybingumas. Tačiau, prasidėjus ekonominei stagnacijai bei išsikvepiant kultūriniam patrauklumui, problema tapo akivaizdi. Argumentu belieka karinė galia. Tačiau, kaip žinoma, istorijoje daug galybių žlugo ne todėl, kad, kariniu požiūriu, tapo bejėgės.
Neabejoju, kad Vakaruose tokia padėtis gerai suvokiama. Vis dėlto agresyvus veržimasis tęsiasi. Paskutinis jo etapas – vadinamieji arabų pavasariai, kai įsigudrinta daugumos milijonų euforiją pateikti kaip demokratijos erzacą. Tiesa, neilgam. Pasekmė – permanentinė civilizacijų konfrontacija apsinuogino labiau nei kada anksčiau. Nuversti diktatoriniai režimai tik suaudrino islamiškąją jūrą, ir priešiškumo koeficientas išaugo. Tai liudija apklausos, kuriomis siekiama išaiškinti, kaip pasaulyje vertinama Vakarų politika. Bet judėjimas niekur tęsiasi – tarsi vien dėl paties judėjimo keliamo momentinio pasitenkinimo.
Rašau tai ne todėl, kad turiu ambicijų pasiūlyti išeitį Vakarams apskritai. Prie to, ką kadaise yra parašęs Radyardas Kiplingas apie Rytus ir Vakarus, nedaug ką galėčiau pridurti. Rašau, kadangi jaudina Lietuvos situacija, nes mūsų šalis yra atsidūrusi ant šios pasaulinės konfrontacijos slenksčio su visomis galimomis tokios situacijos suponuotomis negatyviomis pasekmėmis. Šaltasis karas tampa realia perspektyva. Bet svarbiausia – mūsų valdantysis elitas linkęs rinktis tokią perspektyvą kaip vos ne geriausią išeitį. Instrumentarijaus pagrindas – provokavimas. Man vis kyla abejonių, ar toks pasirinkimas – savarankiškas, ir ar jis atsakingas. Bet abejonės, šios dvejonės Lietuvoje nepopuliarios. Mūsų dabartinių ideologų veiksmai neretai primena sovietinių laikų tradicijas. Tik bolševikinė striukė pakeista į kryžiuočio mantiją. Pastaruoju metu pastebiu sustiprėjusį puolimą prieš mūsų nacionalinę kultūrą. Kadangi tai daroma tūžmingai, kartais net sadistiškai, galima spėti, jog to puolimo pozicijos silpnos. Tačiau orientacijos į konfrontaciją simptomas akivaizdus. Rimtesnę problemą matau santykiuose su kaimynais. Štai prieš Šv. Kalėdas per Lietuvos radiją girdėjau vieno pono ilgą „elokvencinę promenadą“ apie tai, kaip demokratija plinta Rusijoje, kaip ten artėja valstybės suirimas ir kaip, jam įvykus, mes saugiai gyvensime. Turbūt beprasmiška būtų to pono teirautis, kaip jis konkrečiai įsivaizduoja Rusijos irimo procesą ir kokios galėtų būti to proceso pasekmės Lietuvai. Mat šis ponas ne per seniausiai atsikėlė iš užjūrio ir tikriausiai tebesijaučia esąs saugioje Potomako paunksmėje. Bet apie Rusijos suardymą dabar svajoja nemažai Lietuvos ideologų. Mano supratimu, tokius tikslus gali kelti tik asmenys, nejaučiantys atsakomybės už šiandien egzistuojančią Lietuvą ir besivadovaujantys kažkokiais kitais idealais.
2. Objektyvią Lietuvos padėtį matau kaip niekada perspektyvią. Visi reikalingi rezervai jai suteikti istorijos. Klausimas, ar, ir subjektyviai, bus tais rezervais pasinaudota? Grėsmių kyla iš visų pusių. Net iš Briuselio! Teko girdėti, kad ten pasisakoma už nacionalinių kultūrų naikinimą. (Gal tai netikslus vertimas, bet, kaip žinome, nėra dūmų be ugnies.) Man tokia žinia primintų 1977 m., kai Sovietų Sąjungoje buvo ruošiama nauja Konstitucija ir kelta idėja atsisakyti sovietinių respublikų, nes esą jau susikūrusi vieninga tarybinė liaudis. Bet LTSR išliko iki pat 1988 m., kai Sąjūdis jai galėjo įpūsti dvasios. Dabar esame suvereni valstybė ir patys galime pareikšti savo valią. Įdomu, ar atsiras valios panašiems planams nepritarti? O gal linkstama galvoti, kaip tas estas, kuris 1941 m. apsivilkdamas Vermachto uniformą manė, jog pagaliau tapo tikru europiečiu.
Bet pastebiu ne vien nerimą keliančių pokyčių. Ypač džiugina mane Klaipėdos uosto augančios apimtys. Tad galvoju, kad mūsų viešąją erdvę užplūdusių išvedžiojimų kakofonijoje vis dėlto yra tam tikro susivokimo.
3. Pagrindinis mano optimizmo šaltinis – tai jauni kolegos, jų kvalifikacija ir požiūris į darbą. Taip pat džiugina, kad mūsų Vyriausybė – nors jai daug dėl ko galima būtų priekaištauti – rodo dėmesį jaunai gabių mokslininkų kartai. Pagaliau džiugina ir sustiprėjęs susirūpinimas, kad mažėtų emigracija iš Lietuvos. Tiesa, kol kas apsiribojama tik propaganda. Bet ir tai gerai.
„Metų“ anketa. Vytautas Rubavičius, Vytautas Bubnys, Liutauras Degėsys
2012 m. Nr. 1
1. XXI amžiaus pradžia nėra labai paguodžianti – ekonominės krizės, terorizmas, antiglobalistinis ekstremizmas, gamtinės katastrofos, blogėjanti ekologinė situacija. Kokias išeitis matote žmonėms, tautoms, valstybėms?
2. Kaip vertinate politinius ir ekonominius Lietuvos rezervus sudėtingų naujojo amžiaus iššūkių akivaizdoje? Ir amžinas klausimas – „ką daryti“, kad sumažintume neišvengiamus nuostolius?
3. Kas Jums asmeniškai padeda išgyventi šį nelengvą laikotarpį. Iš kur semiatės stiprybės? Kokie elgesio archetipai būtų optimaliausi šiandien?
Vytautas Rubavičius
1. Įsivaizduokime, kad aš žinau išeitį ir net galiu pasakyti, nuo ko reikėtų pradėti. Ką aš pats su šituo žinojimu galėčiau veikti. Na, paskelbiu savo kupinas išminties mintis kokiame dienraštyje ar „Metuose“, ir ką – pasaulis ims ir pasikeis, politikai atsisakys savo įpročių bei įgūdžių, susitars dėl svarbiausių dalykų? Jokia išmintis, joks žinojimas šiuo metu negali pakreipti įvykių eigos. Tai jau didesnės galios ar katastrofos valioje. Jau seniai žinoma, ką reikia daryti, kad pasaulyje gyventi būtų geriau. Šitai žino ne tik išminčiai, bet ir visi „Metų“ skaitytojai. Reikia laikytis dešimties Dievo įsakymų. Na, jei neišeina visų, tai bent jau kokių penkių. Įsivaizduokime, kad Lietuvoje bent pusmetį įsivyrautų – „Nevok“. Suprantama, mūsų valstybė iškart sugriūtų, tačiau ją atkurti būtų lengva ir smagu. O jei pridėtume dar porą įsakymų. Jei kam nepatinka Dievo įsakymai, galėtų kreiptis į Rytų išminčius. Konfucijaus priesakai panašūs. Juk visiems aišku – kaip gyvename, toks ir mūsų gyvenamas pasaulis. Tiesa, rytiečiai mano, kad jis dar labiau susijęs su mūsų veiksmais ir savijauta. Nesiklausome pasaulio, gamtos atsakų, nebemokame skaityti jos teikiamų ženklų. Kodėl? Todėl, kad vaikomės grynos ir kuo didesnės naudos, į aplinką ir žmones žvelgiame kaip į galimus panaudoti ir perdirbti išteklius. ne sugyvename su kitais, o plėšiame, perdirbame ir vartojame. Tokią mūsų veiklą pasauliui vis sunkiau pakelti ir nukenksminti. Įsisuko naujas branduolinio ginklavimosi varžybų vajus – nejau manome, kad jis mums padės geriau ir taikingiau gyventi. Branduolinės ginkluotės kūrimas yra pats gryniausias gamtos turtų deginimas ir artimojo kosmoso šildymas; ginkluotei kurti reikia daug energijos, tačiau ir tai ginkluotei naikinti reikia nemažiau energijos bei kitokių išteklių. Tokia ta mūsų ginklavimosi varžybų logika: kuriami vis naujų kartų ginklai, naikinant senuosius. Ar yra kokia galia, kuri galėtų šitai sustabdyti? Tokios galios kol kas nematyti. Visi tik ir kalba, bus ar nebus antroji krizės banga. Tačiau juk jau gerą penkmetį gyvename pirmosios bangos sąlygomis, tad turėtume suvokti, kad krizė jau tapo mūsų gyvenama tikrove. Dabar jau visą laiką „virpėsime“ krizinėje įtampoje. Toks yra pasaulio perėjimo į naują raidos stadiją pavidalas. Daugės konfliktų ir netikrumo dėl ateities. 2007-aisiais prasidėjus krizei (perėjimui) pasaulio lyderiai kalbėjo, kad reikia ryžtingai suvaldyti bankus, kitaip tariant, sutramdyti išlaisvintą finansinį spekuliacinį kapitalą. Iki šiol jokių veiksmingų priemonių. O ką gi matome? Steigiami šimtamilijardiniai fondai finansų sistemai „gelbėti“. Taigi tam laisvajam privačiam kapitalui atveriami valstybių biudžetai. Labai keistas bankų „suvaldymo“ modelis. Įkaitęs arabų pasaulis ims vėsti, tačiau šitai nenudžiugins vakariečių, nes kruvinus socialinius ekonominius sukrėtimus pakėlusios arabų šalys atramos ieškos tvirtindamos tradicines islamo vertybes – šariato principus. Tokio „demokratėjimo“ vyksmas ne mažins, o didins civilizacines įtampas.
Pasaulis gana sparčiai nuo aštuntojo dešimtmečio pradžios globalizavosi, perėjo, sakytume, į naują būseną. Tą vyksmą ir virsmą skatino finansiniam spekuliaciniam kapitalui suteikta visiška laisvė, kuriai buvo pajungtos visos kitos žmonių laivės. Kapitalas laisvai keliauja ten, kur jam geriau, o pakui kapitalą traukia ir šimtai milijonų emigrantų. Jų laisvė keliauti yra skurdo grėsmės prievarta. Suprantama, kiek sutirštinu spalvas. Ar Lietuva, kaip valstybė, ar lietuvių tauta ir mūsų šalies visuomenė sustiprėjo netekusi daugiau kaip pusės milijono žmonių gyvybinės ir kūrybinės energijos? Jokie BVP rodikliai niekaip neatsvers tokios netekties, kuri yra aiškus valstybės ir tautos išsigimimo ženklas. Beje, savinaika taip pat yra išnykimo nuojautos kildinamas reiškinys. Savinaikos apraiškos įvairuoja – nuo savižudybių iki valstybės išvogimo. Kad ir kokią tik apraišką imtume – esame tarp Europos Sąjungos lyderių. Tačiau sutelkę visą politinę valią siekiame užsinerti sau ant kaklo dar ir branduolinės energetikos kilpą, kurios jau niekada nepavyks nusimesti. Kaip ir tai energetikai būtino milžiniško įsiskolinimo. Nebeturime gyvybinių galių pasipriešinti savinaikai, nebeturime net valios suprasti, kodėl esame įstumti į uždarą savinaikos ratą. Nejau išsilaisvinome iš sovietinės okupacijos tik tam, kad taip nekilmingai ir nekūrybingai sunyktume? O ką daryti? Bent jau tai, ko imasi estai ar lenkai, ką jau seniai daro vakarietiškos demokratijos šalys: demokratizuoti valstybę, keisti politinę, demokratiją vaizduojančią sistemą, o sykiu ir korupcinės valstybės mechanizmą. Reali, tiesioginio atstovavimo savivalda, prisiekusiųjų ar tarėjų teismai, žmonių teisė gauti apie juos įvairių tarnybų surinktus duomenis – visi šie dalykai yra būtini vakarietiškos demokratijos bruožai. Tačiau dvidešimt metų einame kitu – lietuvišku korupcinės valstybės kūrimo, visuomenės ir valstybės atskyrimo, socialinės atskirties didinimo keliu, naujomis sąlygomis įtvirtindami iš sovietmečio paveldėtą partinių veikėjų valdymo ir jų visagalybės principą. Žygiuojame tuo keliu nesidairydami, džiaugdamiesi Europos Sąjungos skiriamais milijardais. Tegul moka.
2. Vieninteliai Lietuvos ištekliai yra kūrybinė žmonių galia. Ne užsienio investicijos, užsienio bankai, korporacijos. Valstybė, tauta ir visuomenė turėtų sutelktinai tą galią ugdyti ir stiprinti. Tačiau juk visuomenė buvo atskirta nuo valstybės, taip pat ir nuo teisingumo vykdymo. Ar tokia beteisė, neįgali visuomenė gali kurti stiprią demokratinę valstybę? Jau senokai nuslopo kalbos apie pilietiškumo ugdymą, nes jos akivaizdžiai badė akis savo tuštumu ir demagogija – juk pilietiškumą kildina ir palaiko reali, tiesioginio atstovavimo savivalda. Nėra savivaldos – nėra ir pilietiškumo. Mūsų valstybei tikrų piliečių nereikia, nes jie tik keltų rūpesčių valdančiajai partinei nomenklatūrai. Su piliečiais valdantiesiems reikia dalytis valdžia. O kam dalytis, jei galima valdyti vieniems ir niekam už tą valdymą neatsakant. Įsivaizduokime, kad valdantiesiems reikėtų kaip nors pagrįsti projektą užnerti valstybei ir tautai branduolinę kilpą. Sunkus ir nedėkingas darbas. O dabar viskas paprasta – į įkyrius pavienius klausinėtojus galima numoti ranka. O jei ir nenumojama, tai tildoma demagogišku aiškinimu, esą tokie klausimai tarnauja Rusijos interesams.
3. Man visada padėjo kūryba, tikėjimas, knygos. Kai kada vieno sando daugiau, kai kada – kito. Šiuo metu vis dar džiūgauju perskaitęs Roberto Bolano ir Liudmilos Ulickajos romanus ir galvoju apie varganą lietuvių politikų ir juos aptarnaujančių ekspertų sukurtą tekstą – strategiją „Lietuva 2030“, ne tik mums, lietuviams, bet ir pasauliui rodančią, kokia apgailėtina yra mūsų politinė vaizduotė ir strateginis mąstymas. Bijomės net savosios lietuvybės. Ką jau kalbėti apie jos stiprinimą. Visada stengiausi suprasti, kur ir kaip gyvenu. Ne tik suprasti, bet ir išsakyti, ką supratau. Nemanau, kad suvokiu kokias nors ypatingas tiesas, tačiau dėkoju Dievui už tai, kad kol kas turiu galimybę šitai daryti. Man visada svarbu buvo kalbėtis, svarstyti ir susikalbėti. Tokia tad ir gyvenimo strategija – kol gali, suprask, ką gali, ir pasakyk. O jei dar ištinka ir poetinės atverties akimirka… Kas man svarbu, aiškintis galiu tik tėvynėje, tik lietuvių kalbos aplinkoje. Man ne tik gimtinė, bet ir pasaulis veriasi per lietuvių kalbą ir Vilniaus miestą. Jame girdžiu ne tik įvairiakalbę istoriją, bet ir Baltijos jūros godą. Graudu, kad stovėję Baltijos kely tą kelią pavertėm skulptūrine prekine siena ir gyvename neverti nei Vilniaus, nei Baltijos.
Vytautas Bubnys
1–2. Pirmą ir antrą klausimus sujungdamas, nes jie iš esmės tapatūs, atsakau: aš ne pranašas. Kokia išeitis? Ką daryti klausė ir mums skaudžiai žinomas Vladimiras Iljičius. Tarėsi suradęs atsakymą, ir mes tai patyrėme savo kailiu. Ne tik mes, šimtai milijonų planetos gyventojų. Jau rodės, kad pastaruoju laiku komunizmo idėjos atsidūrė istorijos šiukšlyne. Ar tikrai? Europoje ir Amerikoje į gatves vėl išeina demonstrantai. Net su raudonomis vėliavomis ir Karlo Marxo portretais, protestuodami prieš bankų ir korporacijų despotiją bei socialinį neteisingumą. „Vienam procentui turtuolių priklauso viskas, o 99 proc. gyventojų gyvena skurde“, – skanduoja „Okupuok Volstritą“ judėjimo dalyviai. Jiems pritaria Graikijos, Italijos, Portugalijos žmonės. Ir ne tik. Kapitalistinė sistema nepasiteisino, nedavė to, ko tikėtasi, į ką buvo eita. Ar ir vėl komunizmo šmėkla klaidžioja po Europą? Kas gali pasiūlyti naują idealų politinės valdžios modelį, kokius naujus moralės principus sugalvoti?
Aš pats stengiuosi gyventi pagal Dešimt Dievo įsakymų, todėl mano atsakymas į pateiktus klausimus, ir į man pačiam nuolat kylančius, būtų toks: pranašo Mozės dekalogas nepaseno iki šiol.
3. Kas man padeda išgyventi šį nelengvą laikotarpį? Pupos. Ir dar moliūgai. Juokauju? Ir taip, ir ne.
„Aš pamėgau tas savo pupų eiles, nors jų buvo daugiau, nei man reikėjo. Jos rišo mane prie žemės ir šitaip sėmiausi jėgų lyg Antėjas. Kam man reikėjo jas auginti? Tiktai Dangus žino tai. Štai toks ir buvo mano darbas visą vasarą – auginau pupas šiame žemės paviršiaus plotelyje…“ Tai eilutės iš amerikiečio Henry’io Davido Thoreau knygos „Voldenas arba gyvenimas miške“. Išpažintis žmogaus, kuris savo valia paliko civilizuotą pasaulį ir dvejus metus gyveno kaip atsiskyrėlis. Ši knyga man kaip evangelija. Rašytojas teigė, kad negali pasinerti į juodžiausią melancholiją tas, kuris gyvena apsuptas gamtos ir yra nepraradęs gebėjimo jausti. Gamta – tai begalinė būties knyga, kurią skaitydamas suvokiu: žmogaus ir gamtos darna – pasaulio vieningumo pagrindas. Nesu visiškas atsiskyrėlis, nors rašytojas dažniausiai ieško nuošalaus kampo, tačiau ta didesnioji kiekvienų metų dalis, kurią praleidžiu kaime, mane sustyguoja ilgam. Taigi ir pupos gali pagelbėti.
Liutauras Degėsys
1. Kaip simboliška, kad pačiame klausime tiesiog užprogramuotos katastrofistinės nuojautos. Klausimas tiesiog reikalauja – prisipažinkite, kad jau blogai, kad jau galas ateina, kad jau viskas turėtų baigtis blogai. Labai simptomiškas, man atrodo, panašus į šį klausimą vieno Vakarų sociologo-futurologo pranašaujamas kataklizmas. Jis prognozuoja, kad ne viena ar kelios valstybės žada bankrutuoti, bet, jo manymu, visas pasaulis jau ant bankroto ribos, mat pasaulis persistengė vartodamas ir už tai neišvengiamai bus nubaustas: dar niekada dauguma pasaulio gyventojų neturėjo tokios galimybės – gyventi pagal poreikius – kai kiekvienas gali turėti beveik viską, ką tik norėtų ar galėtų įsivaizduoti beturįs. Norai ir galimybės beveik sutampa, o tai reiškia, kad artinasi galas, nes reikėtų neturėti, reikėtų negalėti ir tikriausiai – reikėtų netgi ir nenorėti tiek daug. Kokia pažįstama šita dainelė ir kaip įdomu, kad ją vienodai dažnai vėjai atneša tiek iš vakarų, tiek ir iš rytų: kapitalizmą laidoja ir visi tie, kurie visai neblogai iš jo apsirūpino ir tie, kurie to kapitalizmo tik paragavo, bet dar neprisivalgė iki soties. Ir persivalgę, ir paragavę, bet dar neprivalgę, mato, kaip kapitalizme yra pavojingai gerai. Taip gerai, kad geriau jau ir būti negali – todėl logiška išvada – jeigu nebegali būti geriau, vadinasi, viskas privalo pavirsti į kažką blogesnį: turi būti blogiau arba visai blogai, jeigu jau nebegali būti geriau, nes jau taip gera, kad geriau ir būti nebegali. Tenka pažymėti, kad kalbėti apie neišvengiamą ir teisėtą krizę kaip atpildą už per daug laimingą gyvenimą gal ir gali kas nors Vakaruose. O kaip jaustis Lietuvos žmonėms visai kitame kontekste, kaip čia jiems pradėti jausti kolektyvinę Europos kaltę už pernelyg gerą gyvenimą – kai jie dar taip ir nepradėjo gerai gyventi. Kaip jaustis, kai vos tik patikėjus, kad gal jau tuoj pradės gyventi „gerai“ – juos tuoj pat užpuola ideologai, įtikinėdami, kad asmeninė laimė yra neteisėtas dalykas, kad laimė būtinai turi baigtis nelaimėmis, kad geriau, tiesą sakant, net nepradėti jaustis gerai, nes iš to gerumo – nieko gero, nes tuojau gali atsirasti blogumas. Patys pagalvokite – jeigu gyvensite visą laiką blogai, tai blogiau jau ir būti negalės, o tai reiškia – kai nebūna blogiau, nes blogiau jau būti nebegali – bet koks pasikeitimas jau į gera. Kuo blogiau, tuo geriau – kur girdėta ir šita dainelė, smerkianti bet kurią laimės prošvaistėlę. Ir ypač graudžiai ji skamba Lietuvoje, kur žmonės, kaip sakyta, dar net ir nepradėjo gyventi, o jau visos valdžios svarsto, kaip čia apmokestinti prabangą – o „prabangos“ samprata šitoje šalyje irgi gali pasirodyti gana juokinga – juk ne antras malūnsparnis ir ne antra jachta, ne antras dvaras turbūt turėtų būti apmokestinami, kaip siaubinga prabanga. Prabanga čia kai kam gali pasirodyti didesnis nei mažiausias butas, antra sukiužusi mašinėlė šeimoje, gal ir atlyginimas – didesnis už mažesnį, gal net antras dviratis arba antras kavos malimo malūnėlis. Kad tik nebūtų gerai, nes kaip sakyta – gerai yra blogai. Nes gerumas visada turi galimybę pablogėti. O blogai yra gerai – nes blogumui nors kiek pagerėjus – tuoj visai pasijusi gerai… Demoso – liaudies valdytojai – dem-agogai – aišku, žino geriau ir toliau, ir giliau…
2. Terminas – „politiniai ir ekonominiai rezervai“ – atrodo kaip iš kokios ekonominės, buhalterinės, o gal net ir militaristinės ataskaitos. Tiesą sakant, apsigaudinėjame, kai kalbame apie rezervus. Tokios kalbos tinka tik priešams gąsdinti. Nėra jokių rezervų – visada yra tiktai labai paprasti žmonės, kurie ir yra tie „rezervai“, tik labai jau neracionalūs rezervai. Ir toji idėja apie galimybę sutvarkyti, pakeisti pasaulį pasitelkus visokius „rezervus“ – pavyzdžiui, protą, išmintį ir logiką – irgi tokia viliojanti. pasižiūrėjus į tai, kaip žmonės patys su savimi nesusitvarko, kaip nemoka nei vertinti, nei analizuoti, nei suprasti savęs ar kitų, pastebėjus, kaip jie nemato ir nepripažįsta refleksijos būtinybės – visa tai gerokai komplikuoja situaciją. O dar kai pagalvoji, kad tokių gal ir racionalių, bet visiškai nematančių vienas kito norų, protų ir valių atstojamoji gali būti kažkas, ko nei vienas nenorėjo… Ir tada supranti, kad racionalizuoti pasaulio nepavyks. socialinėje tikrovėje veikia savi dėsniai – dar ir tų dėsnių pažinimas ir nepripažinimas gali sukurti nenumatomas aplinkybes. Aplinkybės žmonių protuose gali pavirsti nenuspėjamais padariniais. Padariniai gali žmonių mintyse pavirsti nepaaiškinamais fantomais. Ir taip toliau, ir panašiai… Blogiausia, kad neįmanoma suprasti – kas, kada ir kodėl šitaip sujaukė žmonių protus, įteigdamas jiems, kad pasaulį galima racionaliai ne tik paaiškinti, bet ir protingai – kaip reikia – sutvarkyti. Galų gale iš kur atsirado ta racionalaus tikrovės planavimo samprata. Ta neracionaliausia tikrovės racionalumo idėja. Įsitikinimas, kad galima sužinoti ir numatyti, kas bus. Nelabai aišku, kaip susiklosto neišvengiamai optimistinė mąstymo paradigma, kad įmanomas teorinis ateities žinojimas, prognozavimas ir numatymas – ir kad šis prognozavimas gali pavirsti teisingu tikrovės pakeitimu. Atrodo taip akivaizdu, kad žmogus, paprasčiausiai pasižiūrėjęs į savo asmeninį gyvenimą, galėtų gražiausiai pamatyti, kad visas jo gyvenimas – klaidų ir bandymų, spėjimų ir atsitiktinių sėkmių bei nesėkmių virtinė. Kad visi jo planai buvo parašyti atsitiktinumo šakėmis ant neapibrėžtumo vandens. Ir kodėl prieš pradėdamas sutvarkyti visą pasaulį, tas ant-žmogis nepabando susitvarkyti savo virtuvėje, šeimoje, kodėl nepabando suprasti žmonos, vaikų, kaimynų, bendrakeleivių troleibuse arba bendražygių pirtyje ir parduotuvėje. O, jeigu mokiniai pabandytų suprasti mokytojus, mokytojai – tėvus, tėvai – vaikus. Kas būtų, jeigu vairuotojai suprastų pėsčiuosius, važnyčiotojai – dviratininkus, valdžios atstovai (koks žodis – atstovas) suprastų žmones, o žmonės patikėtų valdžia, gydytojais ir kunigais… Na, gal iš karto ir nesuprastų, bet pabandytų suprasti, galvodami, kad galima ir verta suprasti kitus, o ne tik pasmerkti juos, kaip nesuprantamus ir nesuprantančius… Aišku, sveikas protas, prilygindamas pasaulį virtuvei, norėtų ir pasaulio virtuvėje teisingai ir tikrai sudėlioti tikrovės lėkštes, šaukštelius ir puodelius. Ne tik virtuvėje būtų neblogai kartais susitvarkyti. Kaip smagu būtų pasaulio peilius ir šakutes sudėlioti į „savo“ (klausimas – „mano“ ar „tavo“, ar „pasaulio“) vietas. Sudėlioti – ir pamiršti, nes tokia ir yra su-tvarkymo esmė: įvesti tvarką ten, kur tik galima būtų įvesti – ir septintą dieną ilsėtis… O kai labai norisi ilsėtis – tuomet galima viskas. Sunku yra, kaip sakyta, pabandyti suprasti, kad racionalumo ilgesys gali būti ir yra neracionalus – kad racionalumo troškimas yra tik emocinė būsena, trokštanti pati savęs… Apie tai galvoti – iš racionalumo ilgesio pozicijos – atrodo taip nuobodu ir perdėm racionalu. Juk norėtųsi galvoti emocingai pakiliai, nesidairant į pilką ir nuobodžią kasdienybę. Galvoti – su polėkiu – tik kažkodėl – beveik be galvos. Ir tuomet išaiškėja, kad rezervai labai paprasti – reikėtų pradėti žiūrėti į gyvenimą be isterijos. Gyvenimas – tai ne lietuviškas teatras, kuriame nuo pirmo veiksmo visi pradeda klykti, o paskui – kai reikia vis garsiau ir garsiau perklykti kitus – jau nebeužtenka nei kvapo, nei sveikatos. O gyvenime dažniausiai tenka paskaičiuoti keletą žingsnių į priekį, nuolat klausiant savęs – kas toliau – jei šitaip bus, ką darysiu, jeigu atsitiks taip… Kas bus, kai aš pradėsiu siekti savo tikslų – savo priemonėmis… Turi pagalvoti, ką darysi, pradėjęs įžeidinėti priešininką – kaip pabaigsi, kokios bus pasekmės, jei nuspręsi daryti tai arba ne tai… Čia kaip vaikystėje Žvėryno gatvėje – turėjai pagalvoti ir žinoti – ar pradėjęs žodinį ginčą esi pasiryžęs kautis, jeigu reikės. Žodį metęs žmogui į veidą – ar galėsi ir kumščiu duoti jam į veidą. Ar manai, kad pasakysi, ką nori, pašokinėsi ir nueisi – lyg niekur nieko nebuvę. Šita prasme – klausimas „ką daryti“ yra labai svarbus ir netgi egzistencinis klausimas. Nes tai klausimas, kurį anksčiau ar vėliau turi užduoti sau. Kiek galima ir kiek reikia patikėti tikrovės ir savo mąstymo racionalumu. Kiek racionalus yra tavo žinojimas, kad „yra taip ir todėl turi būti taip“. Kad jau žinai, ką daryti, ir žinai, ką padarysi, jei darysi tai, ką darysi. Kad rinkdamasis veiksmą – jau renkiesi ir rezultatą. Kad rinkdamasis rezultatą – net jei gausi tą rezultatą – jau iš anksto žinai, kad tas rezultatas yra reikalingas, teisingas ir kad buvo verta jo siekti.
3. Gyvenimas yra neapibrėžtumas ir išgelbėti čia gali tik to fakto pripažinimas. Reikėtų ne iš visų jėgų steigti nekintančios tikrovės anklavus, įtikinėjant save, kad apibrėžtumas, tikrumas yra gerai – kad jau žinai, kaip yra, jau žinai, kaip buvo ir kas bus, kad viską galima paaiškinti, kad jau tuoj sužinosi, ko dar nežinojai… Iš tiesų reikėtų ugdyti savyje toleranciją neapibrėžtumui. Įsileisti gyvenimo neapibrėžtumo realybę į savo mintis… Reikėtų prisipažinti, kad gyvenimas yra šalis, kur nenuspėjama ne tik ateitis, bet ir dabartis ir – žinoma – nenuspėjama praeitis… Kad pasaulyje nuolat atsiranda nenuspėjamų dalykų, kurie pakeičia ne tik dabartį, bet ir praeities sampratą ir ateities vizijas bei spėjimus. Kad pasaulio interpretacijos („žinojimai, kaip yra iš tikrųjų“) yra tik mūsų interpretacijos, ir kad pasaulis nesugriūva, kai pasaulis pasikeičia mūsų galvose. Reikėtų nustoti mokytis tolerancijos apibrėžtumui ir liautis mokyti kitus – kad viską galima paaiškinti, kad viskas būtinai baigiasi gerai, kad „turi būti šitaip, o ne kitaip – nes kitaip yra neteisingai…“ Kai supranti, kad viskas, kas gali būti – gali ir nebūti – tada stebiesi – kodėl dar yra, ir džiaugiesi tuo, kas yra… Kai manai, kad „turi būti“ – visada esi nustebęs – „kodėl nėra“… Ir blogiausia, kad tada net ir tuos dalykus, kurie yra – pastebi tik tada, kai jų jau nebėra… Nes kol jie yra – jų ir nematai, kadangi jie yra, nes „turi būti“. Gal reikėtų pasižiūrėti ir nustebti – kiek dalykų vis dar yra… Gal reikėtų pradėti gyventi, neatidėliojant gyvenimo geresniems laikams, nes šitie laikai – suprask – dar ne gyvenimas („argi tai gyvenimas…“)… Tas gyvenimo – kaip ašarų pakalnės sindromas – gali sukurti tokią „negyvenimo“, „geresnio gyvenimo laukimo“ situaciją, kurioje gyvendami (o iš tiesų – negyvendami ir neleisdami gyventi kitiems) žmonės gali esmingai pakenkti sau ir kitiems… Pakenkti svarbiausiame – mokėjimo gyventi segmente… Ir tuomet belieka galvoti, kad gyvenimas – jeigu yra, tai jau tiktai ne ten, kur tu gyveni… Ir tuomet tu neleidi gyventi sau (sakai – dar ne gyvenimas) ir neleidi gyventi kitiems (sakydamas – pažiūrėkit, kaip neteisingai, negerai, negyvenimiškai jie gyvena). Ir tuomet belieka arba trauktis iš šito gyvenimo, arba keliauti ieškoti to gyvenimo kitur… Ten, kur mūsų nėra… Arba ten, kur mes būsim ne mes – o visai kiti žmonės – geresni ir laimingesni už save…
„Metų“ anketa. Tomas Taškauskas, Mindaugas Valiukas, Agnė Biliūnaitė, Žilvinas Andriušis
2011 m. Nr. 8–9
1. Švedų rašytojo Jano Myrdalio romanas daugeliui įsiminė ne tiek turiniu, kiek pavadinimu – „Sunku būti jaunam“. Šis teiginys aforistinis, apibendrinantis, bet kiekvienas jį suvokiame individualiai. Ką Jums reiškia būti jaunam?
2. Hipiai, rokeriai ir pankai kadaise paskelbė gyvenimo būdo šūkį: „Gyvenk greitai, mirk jaunas.“ Tai buvo protestas prieš tėvų kartos gyvenimo monotoniją ir vartotojiškumą. Kaip Jūs sprendžiate gyvenimo rutinos problemas, kaip jaunatviškas maksimalizmas veikia Jūsų kūrybą?
3. Įžengdami į literatūrą neišvengiamai susiduriate su kitų jau nustatyta rašytojų ir jų kūrinių hierarchija. Su kuo labiausiai nenorėtumėt sutikti? kokios Jums lietuvių rašytojų figūros yra atraminės?
4. Ar galėtumėt suformuluoti specifines savo kartos problemas, kurios Jums yra pakankamai skaudžios?
Tomas Taškauskas
1. J. Myrdalio, deja, skaityti neteko. Tad nežinau, ar oponuosiu tam, ką jis iš tiesų kalba savo romane, ar tik savajai šio švedų rašytojų minties interpretacijai. Kad ir kaip ten būtų, nelabai norėčiau sutikti su mintimi, kad jaunam būti sunku. Būti jaunam man pirmiausia yra džiaugtis, būti laimingam. Tiesiog privalau pacituoti dar mokykloje įsidėmėtas Biblijos eilutes: „Džiūgauk, jaunuoli, kol esi jaunas! Leisk savo širdžiai mėgautis savo jaunystės dienomis. Eik, kur veda tavo širdies troškimai, daryk, kas patinka tavo akims, bet žinok, kad dėl viso to tave Dievas pašauks į teismą. Išmesk rūpestį iš savo širdies, savęs neapsunkink, nes jaunystė ir gyvenimo aušra yra rūkas!“ (Koh 11, 9–10). Kol kas neradau jokio savo patirčiai artimesnio mąstymo apie jaunystę… Galbūt todėl, kad ypač aktualūs man atrodo du vienas kitą papildantys jaunystės aspektai – gyvybingumas ir gyvenimo džiaugsmas.
Kaip jau supratote, jaunystę suvokiu kaip dvasinę kategoriją. Labai įdomiai apie tai kalba filosofas S. Šalkauskis savo 16 puslapių knygelėje „Jaunuomenė ir gyvoji dvasia“. Biologiškai vertinant kiekvienas vos gimęs žmogus iškart pasmerkiamas mirčiai. Fizinis mūsų gyvenimas primena lygiašonę (arba nebūtinai) trapeciją – pirmiausia augi, stiprėji (kilimas aukštyn), tada išgyveni jėgų žydėjimą (tiesė) ir galiausiai prasideda senėjimas, užsibaigiantis mirtimi (kritimas žemyn). O štai dvasia gali daugiau negu kūnas – palaikydamas tinkamą moralinę higieną gali išlikti jaunas visąlaik. Šią tiesą liudija ir mano patirtis.
Iš tiesų beprotiškai gaila, kad savo aplinkoje matau kiek kitokią situaciją, kuri daug panašesnė į J. Myrdalio minties įsikūnijimą – daugybė jaunų žmonių, nors ir turėdami puikias materialines sąlygas, įvairiausias laisvalaikio ir mokslo bei meno pažinimo galimybes ir t. t., visai nesijaučia laimingi, veikiau pavargę nuo gyvenimo, nuo aplinkinių, nuo savęs, kartais netgi įsikalbėję nepakeliamą būties sunkumą, nesamas problemas, arba esamas netinkamu požiūriu pasunkinę kelis kartus… Keista, kad tai būdinga net ne paviršutiniškiems, bet individualiau mąstantiems, menu besidomintiems ir jį kurti bandantiems žmonėms… Žinoma, nesu beprotis, kad teigčiau, jog gyvenimas yra paprastas ir lengvas. Jis tikrai spygliuotomis rožėmis klotas, bet kančios ir išbandymai yra gyvenimo prieskoniai, o ne džiaugsmo nuodai.
2. Nei hipiai, nei rokeriai, nei tuo labiau pankai man neatrodo nė per nago juodymą panašūs į tikrus protestuotojus, maištininkus prieš monotoniją ir vartotojiškumą. Pirmiausia todėl, kad jų šūkis, jų gyvenimo credo „gyvenk greitai, mirk jaunas“ visai neatmeta vartotojiškumo, o tiesiog deklaruoja kitą jo variantą. Tai puikiai iliustruoja jų gyvenimo būdas – išgertuvės, palaidi seksualiniai santykiai, narkotikai, žodžiu, savęs arba kitų žalojimas… Maištas dėl maišto tėra savo žmogiškojo potencialo švaistymas. Atsisakymas priimti gyvenimą kaip vienąsyk duodamą pačią vertingiausią dovaną, su kuria reikia ir atitinkamai elgtis, man atrodo mažų mažiausiai kvailas. Beje, tokia nuostata neišvengiamai kelia dvasinę senatvę, kuri gimdo metafizinę apatiją.
Mėgstu prajuokinti savo pažįstamus kalambūru: „Didžiausias maištas yra nemaištauti.“ Tai nereiškia, kad visiems reikia tapti pelėmis ir apsigyventi po šluotomis. Tiesiog, mano galva, šiandien (kaip ir visada) reikia ne abstraktaus maišto prieš visuomenę, o konkretaus maišto prieš joje slypintį blogį, atgyvenas, kurios kelia apatiją, t. y. dvasinę mirtį. Pavyzdžiui, mąstymo ir buvimo klišės: menininkas – nuo gyvenimo atitrūkęs keistuolis; baigei mokyklą – stok į universitetą; gyvenk greitai, mirk jaunas; šventumas – nuobodu… Svarbiausia – vidinė kova, nes gyvenimo rutina pirmiausia yra kokybės, o ne kiekybės ir formų klausimas.
Kokie mano ginklai prieš gyvenimo monotoniją ir vartotojiškumą, t. y. prieš sąmonės apsnūdimą ir kūno godumą? Formą mano dvasiniam gyvenimui duoda Katalikų Bažnyčia, o turinį – tikėjimas į Dievą, kuris už mane mirė ant kryžiaus. Kasdienė malda, dalyvavimas mišiose, reguliari išpažintis, sakramentinis gyvenimas, bendravimas su savęs ir tikrovės nebijančiais žmonėmis. apskritai bendravimą laikau vienu didžiausių malonumų. Neabejotinai sąmonę nuvalo, suaktyvina ir poezijos skaitymas, bet vien literatūros mano dvasiai neužtenka. Nes, kaip pažymėjo R. Tamošaitis, dabartinė literatūra psichologiškai nenatūrali, joje gausu literatūrinių konservantų, dažiklių ir skonio stipriklių.
Esame žmonės, prasmės ieškančios būtybės, todėl kitų žmonių kūryba, kultūra, menas mums yra reikšmingi. Tai veikia ne tik mūsų psichologiją, bet ir dvasią. Štai šunys vienas kitam eilėraščių nekuria ir nedeklamuoja. Vis dėlto atsakyti, ką mano kūrybai duoda įvardytas gyvenimo ir mąstymo kryptingumas, kol kas sunku. Jau kelis mėnesius galvoje skamba psichiatro V. E. Franklio mintis apie moderniąją literatūrą ir jos kūrėjus: „Jei rašytojas neįstengia suteikti žmogui imuniteto nuo nevilties, jis bent jau neturėtų plūktis, stengdamasis užkrėsti jį neviltimi.“ Tiesa, taip gyventi ir kurti nėra paprasta… Tą puikiai įrodo ir pavyzdys iš mano jau cituotos Koheleto knygos, kur išsakyta daug psichologinės nevilties, daug nusivylimo gyvenimu. Ir vis dėlto už to negatyvo esama kažkokios daug gilesnės šviesos perspektyvos. Norisi tikėti, kad nesu nevilties pasiutligės užkrato nešiotojas, kad dabartinis mano gyvenimo ir mąstymo pastangos yra vilties ir šviesos perspektyvos paieška, o ne tolimas nuo jos.
3. Pradėsiu nuo atsakymo į antrąjį klausimą. Poeziją atradau dar mokykloje, skaitydamas V. Mačernį. Vėliau persirgau A. Marčėnu ir G. Grajausku. Savitą žymę paliko daugumai mano bendraamžių gal kiek mažiau žinomas G. Gutauskas. Studijų metais kaip žaibas nušvito iki tol neskaityti R. Gavelio „Jauno žmogaus memuarai“ ir aistringosios B. Pūkelevičiūtės „Metūgės“. Nors ir neskaitau daug prozos, naujai atradau J. Biliūno kūrinius, ypač empatinę laikyseną juose. Žavus man ir K. Binkio tekstų vitalizmas.
Iš užsienio autorių gilų įspūdį paliko visa „Aidų“ poezijos serija, kurią skaitydamas susipažinau su M. Boogo ir H. Lenzo eilėmis. Iš prancūzų stipriai paveikė E. Ionesco absurdo pjesės bei P. Eluard’o ir J. Prévert’o poezija.
Šis sąrašas nėra nei baigtas, nei galutinis. Manau, kad reikėtų palaukti dar 10–20 metų, kol paaiškės, kurie autoriai ir kūriniai man buvo, yra svarbiausi ir kodėl. Šiuo metu domiuosi B. Krivicku, kurio egzistencializmas artimas mačerniškajam, tik su gilesne Dievo perspektyva.
Iš mano ankstesnių pamąstymų turbūt jau paaiškėjo, kad nesu joks didis maištininkas, revoliucionierius. Didelių, pripažintų autorių, esamos hierarchijos neneigiu. Tiesiog skaitau tai, kas man įdomu. Tiesa, esama hierarchija neretai padeda atsirinkti. Vis dėlto literatūra man primena dialogą arba, tiksliau, dialogus. Kas nors mane užkalbina, ar aš ką nors užkalbinu. Ir kalbamės. Kartais – ir iki išnaktų, po kelis sykius tomis pačiomis temomis. Taip aš skaitau.
Kritikuočiau nebent mąstyseną, nes dabartinėje literatūroje, kaip jau seniai pažymėjo U. Eco, avangardas yra tapęs tradicija. Žinoma, kiekviena metafora primena siurrealistinį manevrą, o poetinė kalba visada yra ir referencinių kalbos santykių permąstymas, netgi naujų reikšmių, kartais žodžių, kūrimas, bet pats labiau orientuojuosi į grožio, o ne bjaurumo, keistumo ar buitiškumo estetiką. Kiek tai pavyksta, kiek tai įdomu, kiek estetiškai paveiku, tevertina skaitytojai.
4. Šitas klausimas man sunkiausias. Ne todėl, kad būtų sunku rasti į jį atsakymų. Daugelis dalykų jau yra įvardyti kitų, jau ir „nukartoti”. Kraštutinis individualizmas, šizofreniška sąmonė, nihilizmas, cinizmas, atsakomybės stoka, nepasitikėjimas aplinkiniais, susvetimėjimas, hiperironiškumas, pašaipumas ir t. t. Bet visa tai tėra ligos simptomai. Kitaip sakant, tai nėra tikroji problema. Tikroji priežastis, mano galva, yra dvasinė. kas, jei ne Dievas ir religija, gali mūsų dvasinį kūną, pavargusią arba sukietėjusią širdį gydyti? Aš nežinau.
Man pačiam galbūt labiausiai apmaudu, kad ne visi nori pripažinti faktą, jog menas gali provokuoti neigiamas sąmonės būsenas, ne tik paįvairinti, bet ir iškreipti pasaulio matymą. Negalima visko pateisinti subjektyvumu – juk iškyla ir menininko atsakomybės prieš save bei kitus klausimas. Nors tai, kaip jau minėjau, nėra paprasta – neužtenka kurti kažkokio optimistinio meno. Kartais ir autentiškas nevilties iškalbėjimas veikia kaip terapija. Vis dėlto manyčiau, kad šiandienos literatūrai itin aktuali tam tikra vaizduotės ekologija, savęs ir kitų saugojimas. Antraip gyvensime apsivertę vaizduotės šiukšlėmis ir jokios akcijos „Darom“ nepadės.
Mindaugas Valiukas
1. Būti jaunam yra geriausia, nes dar turi jėgų ir neblogus dantis. O vaiku ir seniu „lietuviškam dugne“ būti labai keblu ir pavojinga, nes šito amžiaus piliečiai yra mažiausiai apsaugoti. Vaiku vaikui būti nūnai neleidžiama, nes jais reikia užsiimti ir skirti daug dėmesio, net daugiau nei savo augintiniui šuniui ar katei. Kitaip vaikas užaugs, švelniai tariant, kompleksuotas ir korėtais meilės artimui ir apskritai gyvenimui pamatais. Tiksliau – toks ir užauga. Aš ne išimtis. „Vaikai turi žinoti savo vietą“, – sako piktas barzdotas dėdė. Manau, savo vietos nežino 90 proc. žemės gyventojų.
Geriausi dalykai jaunystėje – seksas ir entuziazmas. Ir jei kartais šlubuoja seksas, tai paprastai netrūksta entuziazmo. Nors moksliškai nustatyta, kad entuziazmas išsilaiko vos trejus metus, tiek pat, kiek ir meilė, anot jaunatviško prancūzo.
Dar vienas svarbus dalykas jaunystėje – išmokti gerti. Mokytis geriausia pradėti nuo kokių trylikos. Keleri vėmimo metai ir jau barake su fuksais gali aktyviai demonstruoti aukštąjį pilotažą. Iš aviatorių humoro skrynelės: pilotas nuo pilti, lakūnas nuo lakti. Sveiki, kolegos!
Yra toks terminas „jaunystės klaidos“. Nes jaunystėje leidi sau klysti (gal net kartais tai darai specialiai?). O kas man – jaunam, durnam, neženotam! Jei per daug neprisidirbai, klaidos bus tavo maloniausias atsiminimų senatvėje židinukas. O gal net medžiaga pagražintiems memuarams.
Paprastai memuarai rašomi išėjus pensijon. Bet pradėkit jau dabar, kad ir trisdešimt penkerių, nes pensijos, vyrai, šioj šaly greičiausiai nesulauksim; sumokėję tiek mokesčių… „Ave mortis“! „No Country for Old Man“1.
Reikėtų pakalbėti apie brandumą. Tai svarbiausias aspektas šiame bloke. Tik, deja, beveik nieko apie tai neišmanau. Tad siūlau pasiskaityti W. Gombrowiszių. Niekas geriau už jį apie brandumą neparašys.
2. Menininkų rutina paprastai stipriai nekamuoja. Nes jų smegenys užimtos visokiais absorbavimais, kontempliavimais etc. Kitaip tariant – nuolatos dirba. Net ir sapnai – puikiausia medžiaga opusui; arba – raštelis ant šaldytuvo, konfliktiškas dialogas parduotuvėje, lietaus lašai į elgetos skardinėlę; netgi gavus į snukį galima parašyti romaną apie kerštą. „Everything goes“2. Tik imk. Ką matom, tą dainuojam. Bet viskas priklauso nuo matymo.
Gal ir skambiai pasakysiu, bet manau, kad menininkui būdinga ir maištas, ir protestas. Meno funkcija – žmogų daryti žmogumi. Pliaukštelėti lazda, jei miegi per meditaciją. Žinoma, skauda. Todėl vartotojas dažnai nepatenkintas, kad jį muša (visai graži gyvenimo ir meditacijos paralelė). Šiuolaikinį meną dėl to ir vertinu, dėl nepatogumo, dėl to smūgio. Tegu šis menas performatyvus, neturintis išliekamosios vertės – jeigu nors trumpam pažadina, tai jau gerai. Ir atvirkščiai, vimdo „entertainmentas“ teatre ir televizijoje.
Oficialiai jau nesu jaunasis menininkas, gal tie klausimai ir ne man, bet ir iš mumijos kartais neatimsi jaunatviško maksimalizmo. Va nuostaba kartais nepakenktų. Nes koks gi yra knygų skaitymas ir filmų žiūrėjimas? Tik vartymas ir persukinėjimas. Ir kaip parašyt eilėraštį be nuostabos? Tai – retorinis klausimas.
3. Apie hierarchijas stengiuosi negalvoti ir nekalbėti. Gyvenu pajūrio miestely, esu vienišas jūrų vilkiukas. Mėgstu skaityti poeziją. Turiu mėgstamų poetų. Jų daug. Turiu nemėgstamų poetų. Jų daug. Pats šiuo metu mažiau rašau, daugiau dainuoju, ką matau. Ar manau, kad yra neįvertintų ir pervertintų poetų? Manau. Ar manau, kad yra geografinė diskriminacija? Taip. Ir žinau, kur gyvena daugiausia šūdmalių.
4. Labai liūdina, kad mano kartos žmonės – Ž. Ilgauskas, R. Šiškauskas, kiek jaunesnis A. Macijauskas – atsisako žaisti už Lietuvos nacionalinę krepšinio rinktinę. Apskritai krepšinis yra labai opi Lietuvos problema. Jis „nususina“ kitas sporto šakas. Kaip kažkas yra pasakęs, kad sostinė „nususina“ provincijas (nebūtinai pritariu). Be to, kai kurie poetai mėgsta žaisti ir žiūrėti „kašį“, todėl mažiau parašo.
Paradoksalu, bet su savo kartos atstovais bendrauju mažiau, nei su jaunimu. Ir žinau tiksliai, kad dauguma jų emigruos. Išvažiuos mokytis arba dirbti. Bet tai ne taip baisu, nes mano karta išvažiavo, o vaikus paliko močiutėms ir auklėms. Prastoji karta, palikusi prarastąją kartą prarastajai kartai.
Kaip minėjau, Unicef tyrimų duomenimis, lietuviai savo vaikams skiria mažiau dėmesio nei augintiniams. Šunis šikina ilgiau, nei pabūna su savo vaikais. Tai nors išmatas surinktų.
Norėčiau „pavaryti“ ant alkoholikų, nors pats nevengiu užminti ant kamščio (ir sutinku, kad kartais geriausias teatras – prisigerti), bet tuo nesididžiuoju.
Na ir savižudybės. Toks vainikėlis ant Lietuvos kapelio. Ir tą vainiką pinam ne tik mes, bet ir vyresnės, ir jaunesnės kartos. Ir tos rūtelės dar ilgai nenuvys.
Kaip tai atsispindi literatūroje, mano kartos rašytojų kūriniuose? Fragmentiškai.
Agnė Biliūnaitė
1. Man, regis, sunkiausia tiesiog būti čia ir dabar savimi. Neprojektuoti savęs per daug toli į miglotą ateitį ir nesidairyti per daug į praeitį galvojant, kaip buvo tada ir kaip būčiau tada pasielgusi, jei būčiau turėjusi dabartinį supratimą. Dažnai, bėgant metams, čia-buvimo įgūdis vis dėlto išsivysto. Negalvoju, ar esu jauna, dažniau mąstau, kiek daug dar nepadariau.
2. Savo rutiną taip pat galėčiau pavadinti maksimalia. Stengiuosi spėti ir suderinti daug skirtingų darbų, veiklų ir pramogų vienu metu. Jeigu būtų mano valia, pankų šūkį keisčiau į „Gyvenk daug, mirk, kai nebeliks ką atrasti“. Greičiausiai noras kuo daugiau visko atrasti, pažinti, suprasti lemia ir tai, kad kol kas nesu pasirinkusi tik vieno literatūros žanro, o vaikštau po literatūros lauką ir čiupinėju jį iš visų pusių (poezijos knyga „Miegantys sufleriai“, Gao Xingjiano romano „Dvasios kalnas“ vertimas iš šiuolaikinės kinų kalbos, eseistika, interviu su meno kūrėjais, scenos menų kritika žurnaluose ir tinklalapiuose, libretas trumpametražei operai „Dviskaita“, dainų tekstai roko grupei ir kt.).
3. Rašytojų pasaulyje, kaip ir bet kuriame kitame, ilgainiui susiformuoja savųjų „mafijos“. Jeigu tampi jų dalimi, natūraliai atsiduri pačiame įvykių – renginių, premijų ir kt. – srovės viduryje ir reikia daug mažiau energijos būti matomam. Nors, pažiūrėjus iš kitos pusės, už tą lengvumą tradiciškai vis dar mokama prie baro. Kaip tik tokio gyvenimo būdo ir nenorėjau priimti, todėl sąmoningai atsitraukiau nuo „suokalbiškosios“ jo formos. Dažnai remiuosi net ne literatūros figūromis, savo panteonui dievų ieškau platesniame kultūros ir pasaulio šalių kontekste, bet jeigu klausiate apie mylimiausią lietuvišką literatūrą, išskirčiau dvi moteris, į kurių tekstus ir gyvenimišką laikyseną nuolat dairausi. Viena jų šiapus – G. Radvilavičiūtė, kita, deja, anapus – J. Ivanauskaitė.
4. Turbūt skaudžiausia ir rimčiausia jauno žmogaus šiandieniniame pasaulyje problema – savo vietos ieškojimas, jausmas, tarsi valstybė, įstatymai, įsisenėjusios tradicijos kaip siena iškyla prieš tavo mėginimą skleistis ir kopti į viršų, į saulę. Tikriausiai kiekviena karta yra linkusi guostis ir vadintis prarastąja. Bet kiekviena visuotinės apatijos ir nuovargio sienoje privalo pramušti savo skylę gaiviam orui plūstelti. Man asmeniškai dabar labiausiai trūksta to, apie ką nuolat rašė ir kinų poetai, ir A. de Saint-Exupéry – „žmogaus ryšio su žmogum“, kaimynų bendravimo, jaukaus bendrumo ir draugiško žmogiško ryšio vienas su kitu viešajame transporte, laiptinėse, eilėse prie kasos ar pas gydytoją. Ryšio ne tik tarp svetimų, bet ir tarp savų – vizualiai tariant, ilgiuosi didelės gražios šeimos už stalo obelų sode. Prieš metus mirė mano senelis ir tik jam išėjus supratau, kad mano asmeninis ryšys su partizanine ir sibirine Lietuvos istorija staiga tapo popierinis. Tad net neabejoju, kad mano kartos misija – surišti tai, kas iširo ir pažiro, istoriniams skersvėjams perpūtus mūsų senelių ir tėvų kartas. Kad Lietuva toliau nebebrigztų.
Žilvinas Adriušis
1. Aš esu dar pusiau sovietinis žmogus ir labai gerai prisimenu „perestrojkos“ aušroje atsiradusį latvio J. Podniekso filmą panašiu pavadinimu „Vai viegli but jaunam“. Taigi pirminės asociacijos su šita žodžių kombinacija apie sunkumą būti jaunam kyla kaip tik iš šito filmo. Skiriasi tik minties konstruktas, vieni sako – ar sunku, kiti – ar lengva būt jaunam. Bet esmė nuo to, matyt, nekinta. Deja, J. Myrdalio neskaičiau. Apskritai manau, kad būti yra sunku. Jaunas ar senas – visa tai nesvarbu. O jaunimo bandymas deklaruoti save ir savo kitoniškumą yra puikiai parodytas tame filme. Rekomenduoju pažiūrėt, jei kas nematėt. Beveik niekas nuo to laiko nepasikeitė, gal tik įgavo maišto dėl maišto atspalvį. O gal netgi ir blogiau, tipišką psichoanalitinį dažą, kai neapykanta sau sublimuojama į neapykantą kitiems. Greičiausiai tai pagrindinė dabartinės mūsų visuomenės problema. Bet ne visas jaunimas, kaip žinome, maištauja. O ir maištininkai dažniausiai pasiduoda ir pasidaro panašūs į savo tėvus. Net dar konservatyvesni. Tačiau jeigu atvirai, be jokių išsidirbinėjimų, jaunystė man – tai gera erekcija, gera kraujo apytaka ir geras apetitas. Ir nieko daugiau. Nes nieko daugiau nereikia, visa kita negali tapti bendrybe, nes kūryboje amžius neturi reikšmės, o štai erekcijai turi, ir tai yra svarbiausia, todėl gera būti jaunam. Ir lengva. Tegyvuoja visų stipriausia erekcija per amžių amžius!
2. Pats kvailiausias suicidinis dekadansas yra šis šūkis, nes, mano nuomone, gyvybė svarbiau už laiką. Nors ką gali žinot… Kita šios ištaros iškelta problema – specifinis psichologinis žmonių tipažas ir tam tikras per visus istorinius laikotarpius gyvavęs toks mąstymo būdas. Jį sugalvojo ne bitnikai, ne hipiai, tuo labiau – ne pankrokeriai. Panašių minčių nemažai surastumėm ir XIX–XX a. Vienoje, Berlyne, Londone, Paryžiuje ar žymiai toliau – iki pat antikos… Bitnikai tik taikliai suformulavo mintį, jau šimtmečius krebždėjusią įvairiausiose galvose. Sukūrė įtaigią iškabą. Civilizacijos didėjimas, miestų augimas, laisvų menininkų, neturinčių globėjų, atsiradimas ir pagimdė tai. Tą slegiantį gyvenimo beprasmybės pojūtį ir akistatą su visatos tuštuma, su kuria turi kovoti pats vienas. Nors gal tai paprasčiausia depresijos forma ir nieko daugiau. Bet jei tai būtų depresija, tuomet XX a. ir jo chemijos pramonė tą lengvai įveiktų. Kaip žinome, neįveikė. deja, šis jausmas niekur nedingo, šiais laikais jis net sustiprėjo. Bet į kažkokias masines psichozes pakartotinai dar neišvirto. Man toks šūkis daugiau asocijuojasi su smagiu laiko praleidimu. Ir didelėm pagiriom kitą rytą, kai labai jau nesinori mirti jaunam. Matyt, didžiausi jaunystės vartotojai ir buvo visi tie garsieji (ir nelabai) ekscentrikai, kurie taip daug privartojo ir taip „užkalė“ organizmą, kad nieko kito neliko – tik „užsilenkti“.
Žinoma, man labai gaila tokių nuostabių sielų, kaip T. Buckley, J. Hendrixas, I. Curtis ar J. Morrisonas, už kuriuos aš, kaip keista, esu jau vyresnis. Ir kartais pagalvoji, ką jie būtų darę dabar. Juk nesėdėtų rankų sudėję. Visada labiausiai skaudi nepabaigtų ir neišsipildžiusių fantazijų galimybė. Kita problema, kaip taikliai pažymėjo K. Cobainas, tokia: „Kenčiu daugiau, nei galiu ištverti.“ Ir štai čia atsiranda tikra egzistencijos dilema – būti ar nebūti. Aš manau, kad ar tiesioginė, ar lėta, ilgai save marinant svaigalais, savižudybė yra vis tiek savižudybė. Bet ji nėra vienintelė filosofijos problema, kaip teigė A. Camus. Tai yra poeto, vardu Hamletas, problema.
Ir iš tikrųjų ji jokia dilema – tik paprasčiausiai sunki psichinė būsena. Prancūzai, būdami cirko kultūros atstovais, nuolatos viską nusirašo nuo anglų, vokiečių, senovės graikų ir pritaiko prie savo paryžietiško mentaliteee… Visada bohemos erdvėje yra labai daug melancholiško asmenybės tipažo, o konkrečiau – melancholiškos tulžies, kuri yra apnuodijus menininko organizmą; žmogaus-kūrėjo, nuolat balansuojančio tarp nenoro gyventi ir noro mirti. Ir štai kas keisčiausia, M. Masonas buvo arčiausiai tiesos, teigdamas, kad kai nori mirti, turi tikslą, o kai nenori gyventi – lieka tik vidinė tuštuma. Matyt, menininkui galimi tik tokie du keliai. dvi dvipoliarės būties formos. Arba nenorėti gyventi, arba norėti mirti. Eroso ten nėra. Yra tik Tanatas. Bet gal apseisim be Froido… Kaip su šiais instinktais kaunasi ne roko, o literatūros kūrėjai? Nežinau. Kiekvienas, matyt, savarankiškai. Ir nors dažnas turi šitą problemą, bet garsiai nesako, vaidinas normalų… Jei neturi – toks jis ir menininkas. Apsišaukėlis… O kalbėdamas apie rutiną ir vartojimą pastebiu paradoksą. Kuo daugiau vartoji, tuo mažiau rutinos. Aš esu meno vartotojas ir rutinos problemos mano gyvenime nėra. Pasakyčiau dar daugiau – aš norėčiau tapti tik meno vartotoju, tada galutinai išspręsčiau savo pasąmoninius prieštaravimus, nes vaidindamas kūrėją apgaudinėju ir save, ir kitus, vis labiau suprasdamas, kad toks nesu.
3. Esu literatūroje kokie dešimt metų. Atsiradau netikėtai ir netikėtai toliau būnu nebūdamas. Kaip naras. Nelabai randu sau vietos. Nelabai ir ieškau. Nes gerai ir taip. Gaunu viską, ką ir kiti, pereinu ar perėjau visus tuos pažinimo tarpsnius ir tik viena neaišku – ar būdamas literatūroje nebūni gyvenime, ar būdamas gyvenime nebūni literatūroje. Į visą šitą dirbtinę hierarchiją man, tiesą sakant, nusispjaut. Labai didelė tų rašytojų dalis, kuri vadinama klasikais, yra ne klasikai, o paprasčiausia seniena. Labai daug literatūros yra beviltiškai pasenusios. Manau, kad mūsų literatūros istoriją reikia nedelsiant perrašyti. Kas tai padarys – neaišku. Iš lietuvių literatūros instituto, kaip iš ožio pieno – nieko, matyt, padoraus nesulauksim. visos tokios snaudžiančios valstybinės įstaigos turi miegančios gražuolės statusą. Gaila, bet ten dirba visai ne gražuolės… Mums reikia savojo Cz. Miłoszo, kuris, nespaudžiamas konjunktūros, kompleksų ir išlaikydamas distanciją, galėtų imtis šio darbo. Galėtų tuo užsiimt Amerikos lietuviai su T. Venclova priešaky. Nes su mūsų postsovietine publika prasidėti tikrai neverta. O išlikusi hierarchija yra iki kaulų smegenų tuščia ir niekinė, nes tai hierarchija, atsiradusi iš okupuotos sąmonės literatūros. Ji susiformavo dar sovietmečiu ir iki šiol neišsisklaidė.
Dauguma sovietinės literatūros yra visiška makulatūra, nes buvo parašyta žmonių, neturėjusių laisvo pasirinkimo. Ir kuo toliau, tuo labiau ji man nepatinka. Aš labiausiai vertinu Amerikoje sukurtus lietuvių poetų ir prozininkų kūrinius. Manau, nuo jų ir reikėtų pradėti lietuvių literatūros pradžią. Nuo amerikietiško postmodernizmo. Su nedideliais nukrypimais į praeitį ir ateitį. Nes dėl netobulos mūsų istorijos ir perdėtai užspaustos pasąmoniniais kompleksais sąmonės vertėtų atsisakyti linijinio literatūros istorijos supratimo. Mūsų literatūra vystėsi lyg sraigė, tai judėdama, tai vėl susitraukdama. Todėl laiko tiesė neturi šiai literatūrai jokios reikšmės. Be to, net ir dabar neaišku, kas yra lietuvių, o kas yra Lietuvos literatūra. Taip pat reikia konkrečiai nubrėžti ribą tarp to, kur jau yra literatūra, o kur – tik literatūros bandymai. Ir pats svarbiausias dalykas, ką mes turim padaryt artimiausiu metu, – tai reformuoti pačią kalbos struktūrą, kadangi visos mūsų lietuviškos civilizacijos problemos yra dėl nelaisvos, per lėtai besivystančios kalbos. Reikia pagaliau išlaisvinti kalbą nuo XIX–XX a. dogmų ir prisiderinti prie europietiškų tendencijų. Keitimosi kriterijus turi būti ne praeitis, bet ateitis.
Pribrendo laikas prisiminti A. J. Greimo straipsnį „Lietuvių kalbos senumas ir jaunatvė“. Jis ten labai aiškiai nubrėžė kalbų vystymosi gaires, pvz.: „Imant tiktai ribotą indoeuropiečių kalbų grupę, atrodo, viena iš ryškesnių tendencijų yra sintetinės kalbos struktūros pakeitimas analitine. Vakarų Europos kalbų evoliucija iš sintetinės į analitinę rodo jei ne pažangos kelią, tai bent šio tipo civilizacijos vystymosi kryptį. Charakteringiausiu pavyzdžiu čia bus turbūt romanų kalbos. Atsiskyrusios nuo lotynų kalbos, jos per trumpą laiką visiškai pamiršo daiktavardinę fleksiją, pakeisdamos ją gryna analitine prielinksnių – santykius reiškiančių įnagių – sistema; per keletą amžių visiškai žlugo be galo paini ir darni sistema, pakeista, remiantis pagalbiniais veiksmažodžiais BŪTI ir TURĖTI…“ ir t. t. Toliau necituosiu, nes nėra vietos visam tekstui ir tik geri kalbininkai galėtų įvertinti A. J. Greimo idėją. Mane jis įtikino. Tad kodėl nepabandžius susėsti prie apskrito stalo ir nepadiskutuoti, kaip atrodytų taip reformuota mūsų kalba ir ar verta ją reformuoti… Bet intuicija kužda, kad dėl didelės anglų kalbos įtakos gyvenimui mūsų kalba savaime linksta į tą pusę, tik mes jai nepadedame. Kas ryšis šiai didingai reformai? Iš sintetinės kalbos – į analitinę! Štai kur būtų revoliucija! Jei pavyktų tai padaryt (pabudinti kalbą iš letargo), mes daug greičiau progresuotume ir psichologiškai, ir ekonomiškai. Gal net pasikeistų mąstymo būdas. Būdas senovės lietuvių ir žemaičių. O nuo to gal ir smegenys pagerėtų. Nes dabar lėtai vegetuojam, nežinodami, ką daryti. Padarom bent tai…
4. Kaip jau minėjau, laikausi seno kalambūro: „Pabučiuokit man į š… aš tarybinis žmogus.“
Žmogaus siela nesikeičia, keičiasi tik technologijos, darydamos įtaką tai pačiai sielai.
Ir truputį lyriškiau, kad nebūčiau toks brutalus ir vulgarus, pacituosiu žinomo poeto patetišką ištarą apie kartų problemas: „Ką gi – kartos keičiasi. Diktofonas šlama ir užsikerta. Pašnekovams rūpi lygiai tas, kas ir man kadaise: ar kančia ir gailestis turi prasmę ir ar menas tvers, jei nebus taisyklių.“ Problemos, kaip matome, tos pačios, taip bent atrodo garbiam poetui, tačiau visada išliks priešprieša tarp tradicinių vertybių ir noro jas keisti. Deja, mes gyvename ne kūrėjų amžiuje ir ne maištininkų amžiuje. Mes gyvename didžėjų amžiuje. DJ šešėlyje… Ir šitas palengvinto kūrybinio mąstymo modelis apraizgęs visas kasdienio gyvenimo sritis. Paprastai sakant, didžėjus nei muzikantas, nei kompozitorius. Jis – tarpininkas. Vagiantis iš kitų geriausius gabalus, miksuojantis ir darantis pigią mišrainę. Jokio originalumo. Vien tik citatų kompiliacija. Lengvai ir greitai. Lengva yra iš kitų imti ir paskui rėkti, kokie tapome konkurencingi. Oho… Bet esame tik didžėjai, nemokantys nei gerai groti, nei kurti muzikos, jau nekalbant apie kompozicijos amatą.
Išeitis viena ir seniai nurodyta: mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis…
Žinoma, dabar labai populiaru ieškoti kartų skirtingumo požymių, tai labai gerai. Vis įdomiau gyventi. Jų tikrai yra. Manau, aš priklausau tai kartai, kurios pagrindiniai svaigalai yra spirituoti gėrimai, arba alus, be to, dar gerai moku rusų kalbą. Šie du požymiai galėtų turėti kokių nors apčiuopiamų prerogatyvų prie kitus. Kiti gi jau gerai „Špykina“ angliškai ir jų svaigalai be alkoholio yra žolė bei kiti narkotikai. Bet kažkokių labai konkrečių skirtumų kalbinio stiliaus lygmeny atrasti nelengva, nors tas sugalvojimas tekstuose.lt grupuoti literatūrines kartas pagal gimimo metus ir įvardyti jas, kaip trijų 555 ar trijų 777 kartą, vertas pagarbos. Tačiau, nors gerb. numerologas D. Gintalas ir stengiasi, remdamasis savo erekcijos jėga, visus sustumti į lentynėles, vis vien bendrybių, būdingų tai ar kitai kartai, sunkiai teatranda. Bet bandymas yra. Ačiū bent už tai. Linkime toliau jaunatviško maksimalizmo, geros erek… Tik kur dėt visą XIX amžių? O XXI?.. Kai mes atėjom į savarankišką gyvenimą, Lietuvos pyragas jau buvo pasidalytas. Gavom trupinius, o kiti net jų neuostė. Ir taip norėtųsi lyg tame naujame Holivudo filme „Šalutinis efektas“ sudaryti sutartį su kokiu biesu, gauti tabletę, kūrybinį narkotiką, nerealių galių galimybę, motyvacijos cunamį, prarasti baimes ir uždarumą, išsivaduoti iš nevilties, vienatvės, skurdo ir melancholijos; sužinoti, ką iš tikrųjų turi daryti gyvenime ir tik per keturias dienas parašyti romaną! Bet kur rasti tą, kuris pardavinėja įkvėpimo šaltinį? Nes, deja, kūryba – sunkus, ilgas ir varginantis procesas, jokiais pinigais neišmatuojamas darbas, dažniausiai neatnešantis norimų rezultatų. O problema visada ir visais laikais kiekvienam žmogui (rašytojui ar nerašytojui) liks viena ir esminė – kaip rasti savo vietą gyvenime. Visa kita – tik iliuzijos.
„Metų“ anketa. Vainius Bakas, Eglė Sakalauskaitė, Artūras Valionis
2011 m. Nr. 7
1. Švedų rašytojo Jano Myrdalio romanas daugeliui įsiminė ne tiek turiniu, kiek pavadinimu – „Sunku būti jaunam“. Šis teiginys aforistinis, apibendrinantis, bet kiekvienas jį suvokiame individualiai. Ką Jums reiškia būti jaunam?
2. Hipiai, rokeriai ir pankai kadaise paskelbė gyvenimo būdo šūkį: „Gyvenk greitai, mirk jaunas.“ Tai buvo protestas prieš tėvų kartos gyvenimo monotoniją ir vartotojiškumą. Kaip Jūs sprendžiate gyvenimo rutinos problemas, kaip jaunatviškas maksimalizmas veikia Jūsų kūrybą?
3. Įžengdami į literatūrą neišvengiamai susiduriate su kitų jau nustatyta rašytojų ir jų kūrinių hierarchija. Su kuo labiausiai nenorėtumėt sutikti? kokios Jums lietuvių rašytojų figūros yra atraminės?
4. Ar galėtumėt suformuluoti specifines savo kartos problemas, kurios Jums yra pakankamai skaudžios?
Vainius Bakas
1. Sunku būti jaunam – iš tiesų logiškas teiginys, tačiau taip pat galima sakyti, jog nuostabu būti jaunam. Taip! Gera būti jaunam, nepaisant problemų, kurios yra neišvengiamos visais gyvenimo laikotarpiais. Juk žmogus, vos atėjęs į pasaulį pasisvečiuoti, jau nuo pirmųjų dienų susiduria su sunkumais. mokymasis vaikščioti yra nelengvas darbas, nes tenka galynėtis su žemės trauka. Taikliai ir savitai ironiškai tai išreiškė mano mėgstamas lenkų poetas Andrzejus Bursa: „Buvo labai sunku / nugalėti traukos dėsnį / maniau kad kai pagaliau atsistosiu ant kojų / nulenks prieš mane galvas / o jie į snukį / nesuprantu kas vyksta / didvyriškai stengiuosi išsilaikyti vertikaliai / ir nieko nesuprantu / „kvailuti“ sako man nuolankūs (blogiausia niekšų rūšis) / „gyvenime reikia ropoti ropoti“ / tad guluos horizontaliai <…> ir bandau / nuo sandaliuko iki pusbačiuko / nuo batelio iki kurpaitės / mokausi vaikščioti po pasaulį“ (iš lenkų k. vertė Rimvydas Strielkūnas). Šitaip su sveiku humoru ir ironija pažvelgus į sunkumus, jie jau nebeatrodo tokie baisūs.
Be to, jaunystė juk nėra išorinis dalykas. Žmogus gali labai ilgai būti jaunas vidumi. Tačiau jaunas žmogus gali savyje nešiotis ir dvasinį rudenį, įšalą, cinizmą, nihilizmą. Aš tikiu, jog sielos jaunystė nepavaldi laikui. Mano amžinatilsį senelis Feliksas, net artėdamas prie aštuoniasdešimties metų slenksčio, spinduliavo jaunyste, giedru optimizmu, veržlia ir gyvybinga kūrybine energija savo eilėraščiuose. kiekvieno vidinis laikrodis vis kitaip tiksi, vis kitaip eina – kartais atrodo, netgi prieš įprasto laikrodžio rodyklę.
Man pačiam būti jaunam pirmiausia reiškia turėti viltį ir kaskart nubusti su ja. Taip pat manau, jog jaunystė suteikia laisvės kurti ir nebijoti klysti, svarbu suvokti, kad kiekvieną dieną gali pradėti viską iš naujo. ne tiek sunku būti jaunam, kiek sunku būti jaunam žmogui. Manau, niekas nesiginčys, kad pats sunkiausias, atsakingiausias ir kartu būtiniausias dalykas – būti žmogumi tikrąja to žodžio prasme.
2. Esu truputį alergiškas žodžių junginiui „jaunatviškas maksimalizmas“ – skamba tarsi reklaminis „Maximos“ tinklo šūkis. Iš karto prieš akis iškyla maksimalistiškas žmogiškojo plėšrumo vaizdas – įsitempęs, virpantis kūnas, įraudęs veidas, kietai suspaustos lūpos, ištiestos rankos siekia akcijinių prekių pačiose prekystalio aukštumose – milžiniško tuštybės ledkalnio viršūnėje (tebūnie tos prekės, kad ir „oras“ su 50 proc. nuolaida, „ramybė ir pasitikėjimas“, dėžutė nesuprantamo džiugesio, meilė – „made in Paradise“). Juk šitais dalykais esame seniausiai apdovanoti. Reikia tik apsidairyti. Reikia ne maximalizmo, bet nuoširdaus įžvalgumo – savųjų tikslų galima siekti ramiai, nesiveržiant, nelipant per kitų galvas…
Vietoj jaunatviško maksimalizmo vartodamas sąvoką „jaunatviškumas“ pasakysiu, – jis man leidžia kurti žaidžiant. Ir šis „žaidimas“ nėra lengvabūdiško ar vien pramoginio gyvenimo sąvoka. Tai labai atsakingas ir įdomus procesas, gyvenimo azartas. Žaidimas smarkiai įtraukia į save, tu juo patiki. Laikaisi tam tikrų taisyklių ir pats jas kuri. Tau patinka žaidimas ir tu nenori iš jo pasitraukti. Žaisdamas išmokstu nustebti, stengiuosi tuos kasdieninius stebuklus perteikti savaip. Kartais žaidžiu tyliai, kartais – infantiliai.
Nors, pripažįstu, jaunatviškumas kartais tiek kūryboje, tiek gyvenime užplūsta tokia fatališka jėga, kad sunku ją suvaldyti. Todėl ir mokausi (kartais klysdamas, kartais sėkmingiau) kūryboje jaunatviškumo energiją suvaldyti ir tinkamai nukreipti. Visas jaunatviškas aistras, pakylėjimus ir nusivylimus stengiuosi tiesiog išbūti, išgyventi – juos patirdamas rašau retai. O poeziją kuriu dažniausiai tik dvasinės ramybės būsenoje, jausdamas tam tikrą distanciją nuo visų patyrimų ir išgyvenimų. Tiesiog, kiek atsitolinęs nuo to, ką patyrei, pradedi matyti aiškesnį vaizdą, panašiai kaip paveikslų parodoje, kai tik atsitraukęs tinkamai regi visą kolorito žaismą, atgyjantį sąmonės judesį. Taip pat manau, kad mano kūrybos variklį veikia jaunatviški abejojimai, svarstymai, nežinojimas. Visa tai verčia ieškoti, kalbėtis, polemizuoti su pačiu savimi, su Kūrėju, su karta, su vertybėmis ir kultūra.
Dėl rutinos – prisipažinsiu, niekada nejaučiau jos, nesu dėl to kentėjęs, todėl šį reiškinį pažįstu tik kaip sąvokinį. Žinoma, esu gana disciplinuotas: laikausi dienotvarkės, režimo, nubrėžiu sau dienos tikslus, tačiau kiekviena diena man atneša kažką savita ir ji nėra panaši į praėjusią.
Kad įžvelgtum pasaulyje grožį, mano galva, reikia, kad subjektyvi tavo būsena leistų pamatyti objektyvų tikrovės grožį. Dažnai praeini ir nepastebi, kad jau žydi kaštonai, nes esi paskendęs savojo triukšmo chaose. Kai pavyksta pamatyti grožio grynumą, įvyksta mažas stebuklas, mažasis sprogimas, nušvitimas tavyje. Tada jau galima atpalaiduoti vaizduotę. O kaip gali egzistuoti rutina, jeigu aplink nuolat nutinka šitiek nepaprastų dalykų?
3. Mokyklos laikais (10–11 klasėse) bodėjausi lietuvių literatūros kanoninėmis figūromis, ypač Maironio ir Salomėjos Nėries ikonėlėmis, sukdavausi nuo jų. Juk dažniausiai visa, kas yra programiška, privaloma, gerbtina, jaunam žmogui sukelia atvirkštinę reakciją, atmetimą, norą pasipriešinti taisyklėms. Ir tai, manau, yra sveika, normalu. Džiaugiuosi, kad studijuodamas VU lietuvių filologiją turiu galimybę naujai pažvelgti į kanoniškuosius autorius, naujai juos perskaityti ir visai kitaip suprasti. Tuomet ir vidinės prieštaros tavęs nebedrasko, ir pats atradęs kelią į juos, supratęs tų figūrų reikšmę per savąsias literatūros patirtis, jau sąmoningai gali nukelti kepurėlę prieš šią hierarchiją.
Manau, įtaką darančių autorių pirmiausia reikėtų ieškoti vaikystėje, dar tėvų skaitomose pasakose, lopšinėse, vaikiškuose eilėraštukuose. Juk pirmosios literatūrinės, estetinės patirtys dažnai esti svarbiausios ir skvarbiausios. Mano klausoje jau nuo mažens įaugo J. Degutytės, R. Skučaitės, M. Vainilaičio, S. Gedos poezija. Kartais prisiminęs vaikystės skaitymus dabar jaučiu vidinius prieštaravimus tarp žmogaus ir kūrėjo sampratos. Ypač mėgstamas mano vaikystės autorius buvo K. Kubilinskas, kuris yra smerkiamas kaip žmogus, bet jo kūryba žavėjo ir tebežavi. Taip pat ypač didelę įtaką man padarė iš Švedijos atklydęs ant žąsies skrendantis Nilsas, kuris stebi visas įprastas, neįprastas, nepaprastas ir paprastas detales, esančias ten, apačioje, kur verda tas tikrasis žmonių gyvenimas, nekasdieniška kasdienybė, būtiška buitis…
Vėliau, mokyklos laikais, kaip jau minėjau, stengiausi „apeiti“ lanku lietuvių literatūros autorius. Lemtingas, asmeniškas mano atradimas buvo A. Marčėnas ir jo kūryba, kuri nutiesė savotišką tiltą į H. Radausko estetiką, V. Mykolaičio-Putino kūrybą. Kitaip tariant, vyresnes autorių kartas atradau per man artimesnės kartos lietuvių poetus. Savo asmeniniu gidu ir kelionių vadovu po visą kultūrinę, pasaulietinę erdvę laikau A. Nykos-Niliūno dienoraščius.
Vienas mėgstamiausių, tikriausiai ir atraminių autorių man yra V. P. Bložė, kurio kūryboje atrandu ištisus paralelinius pasaulius. Taip pat visada malonu prisiliesti prie miestietiškosios J. Vaičiūnaitės poetikos. Yra tokių retoriškų autorių, kuriuos skaitau garsiai – vakarais su mylimąja skaitome H. Nagio, A. Nykos-Niliūno kūrybą, taip pat dažnai pagautas poetinio šėlo pradedu deklamuoti humoristinius V. Šimkaus bei A. Pabijūno eilėraščius. Visai neseniai, nejučia paveiktas K. Bradūno žemės, šeimos, genties virpesių, parašiau eilėraščių ciklą „Iš mano genties vakarų“.
4. Manau, visas kartas „kankina“ panašios problemos, skiriasi tik jų masteliai, detalės. Beveik prieš dešimtmetį A. Marčėnas konstatavo ligos istoriją, kuria, manau, serga ir mano karta: „laisviau, žiauriau, gudriau, kitokios ligos // ozono skylės, šiltnamio efektas, / lėkšti jausmai, dirbtinis intelektas, / brangesnė duona, sąžinė atpigus.“ Galbūt specifiškai ir itin stipriai šiuo laikotarpiu veikia visuotinės dekonstrukcijos mechanizmas: griaunami autoritetai, tradicinė šeimos struktūra ir požiūris į ją, vertybės. Mūsų kartai yra pavojinga žinių visuomenės voratinklio gausa, nes dažnai spėji pasimesti joje dar neišmokęs žinoti ir atsirinkti, ko nereikia žinoti. Taip pat ir bendrauti, kai vietoj gyvo žmogaus pasirenki laidų ir mašinų žaidimą. Kaip aš dažnai mėgstu juokauti apie save: „Taip. Aš turiu veidą, bet neturiu facebooko.“
Džiaugiuosi, kad mūsų karta daug dėmesio skiria sveikai mitybai – renkamės įvairius ekologiškus produktus, kitaip sakant, mes galvojame, ką dedame į fizinį kūną, tačiau kol kas beveik nekreipiama dėmesio, kokiais nesveikais produktais maitiname savo dvasią. Dabar kaip niekada daug visokių negatyvių informacinių šiukšlių – apstu teršalų ne tik internetinėje erdvėje, bet ir televizijoje, literatūroje, kine, teatre. Išdidžiai puikuojasi kalnų pušimis kvepiantys unitazai, vonios kambariai, kūno losjonai, bet visai užmiršta dvasinė higiena. Todėl šios kartos reabilitacija – gydymas nuo visur ir visada linksniuojamų ligų, tokių kaip depresija, stresas, įtampa, nerimas, atrodo gana juokingai – per atstumą matai tik tvarsčiais aprištus veidrodžius, žmonių atspindžių gydymą, bet ne jų esmės, vidaus. Žinoma, pašaliniam žmogui, o dabar dažnai netgi šeimos nariui sunku prasismelkti pro akių veidrodžius į jaunuolio vidų, nes daugelis užsideda apsauginį skydą.
Kad pajustum mano kartos jaunimą, mano galva, užtenka pažvelgti į tam tikras ribines situacijas – kaip jie liūdi ir linksminasi. Apie pirmąjį atvejį jau šiek tiek užsiminiau kalbėdamas apie depresijos ir „liūdesio kaip mados“ dalykus. Antruoju atveju situacija irgi nedaug geresnė – mat pasilinksminimas daugeliui yra tiesiog nesuvokiamas be visokiausių svaigalų, kurie padeda iškreipti kasdienio pasaulio vaizdą, nusiraminimo ieškoma kvaišalų pseudotikrovėse, pralaužus „kūno kalėjimo“ grotas, į kurį vis dėlto tenka sugrįžti, tik žymiai skausmingiau ir brutaliau.
Toks kalbėjimas, ydų įvardijimas, kurį aš dabar miniu, yra gana apibendrintas, abstraktus, nors yra daugybė žmonių, individų, kurie atsilaiko prieš šias ligas, tačiau patirtis rodo, kad kone kiekvienas jaunas žmogus draugų rate ir savo aplinkoje susiduria su šiomis problemomis. Tada jau kiekvieno viduje ima vykti amžinųjų pradų kova. Nuoširdžiai linkiu visiems, taip pat ir sau, atkakliai ieškoti stiprybės savyje, tikėjime ir kūryboje, kantriai statyti pasitikėjimu grįstas dvasines tvirtoves ir kiekvieną dieną patirti mažą pergalę, po žingsnį priartinančią gėrio triumfą.
Eglė Sakalauskaitė
1. Ar gali kiekvienas raidos etapas nuo naujagimystės iki ilgaamžystės būti lengvas, sunkus? Nežinau. Gal jis tiesiog… unikalus? Kai buvau vaikas, man nuolat sakydavo, kokia esu laiminga, kiek mažai turiu rūpesčių. Nesvarbu, kad kiemas tuomet atrodė kaip mūšio laukas – ten žaisdavome Rožių karus, kartais jame dingdavo dėdės su saldainiais nuviliotas vaikas, kad pietų miegas buvo didžiausia dienos bausmė, kad, kaimo upėje nuslydusi nuo pripučiamo rato, porą metų mikčiojau. Paauglystėje neišgyvenau psichologų aprašytų maišto, savęs ieškojimo etapų, ji man praplaukė kaip ramus sapnas be didelių audrų ir klystkelių: skaičiau Jane Austen, grojau S. Rachmaninovą, mėgau visur vaikščioti viena. Dabar išgyvenu laikotarpį, kuris antropologų yra vadinamas „jaunas suaugęs“. Rodos, po truputį gyvenimas tampa racionalesnis, mano veiksmai pasverti, įvertintas rizikos ir naudos santykis. Prasmės ieškojimas – toks kasdienis, kad net nebeskausmingas. Galbūt net mažuose dalykuose sugebu įžvelgti kažką daugiau, nei iki šiol. O šalia, pasauliui plečiantis, atsiveria beribis nežinojimas, didžiulės galimybės, kasdien siurbiu į save žinias, patirtį, jausmus. Rodos, tik žinojimas padaro saugią.
Būti jaunam man yra nuolatinis patirties ir saugumo ieškojimas. Ir palaimingas pietų miegas, grįžus po dienos darbų…
2. Mano kartos žmonės yra kur kas vartotojiškesni, nei buvo mūsų tėvai. Jauno žmogaus maištas prieš vyresnę kartą – matyt, toks jo kelio į pasaulį, saviaktualizacijos, savirealizacijos būdas. Tačiau negalime teigti, kad esame geresni už savo tėvus. Veikiau tik pratęsiame perpetuum mobile – amžinąjį variklį, tą kuriančią ir griaunančią gyvybės jėgą, kurios nepalaužia, nesumenkina bėgantis laikas.
Tikriausiai keistai nuskambės teiginys, kad mano gyvenimas… neturi rutinos. Tai yra su ja dar nesu susidūrusi. Studijos, darbas, kūryba yra tokie kintantys, kad, kol spėju apsiprasti su vienais, juos jau keičia kiti. Pavyzdžiui, darbovietę pastaraisiais metais keičiau gal dešimt kartų: esu rezidentė, tad pagal programą teko dirbti įvairiuose skyriuose ir ligoninėse, be to, padedu gydytojams atlikti mokslinius tyrimus. Šiais metais rengiamas leidimui mano antras romanas – turiu nemažai padirbėti su redaktoriumi. Esu atsakinga už esė skaitymus LR „Mažosios studijos“ laidelėse, dainuoju senovinės muzikos ansamblyje. Kadangi veiklos yra daug, rašymas dažnai būna naktinis, spontaniškas, kūryba – nesusigulėjusi, tačiau ir „neišprievartauta“: rašau tuomet, kai negaliu nerašyti. Kartais bijau, kad visa tai gali vesti prie diletantizmo, grafomanijos. Visada jaučiau, kad filologijos ar filosofijos studentas gali geriau rašyti nei aš, savamokslė. Bet, kaip jau minėjau – nuolatinė pasaulio kaita, optimistiškas noras maksimaliai daug išmokti, patirti, suprasti gal ir yra ta nesibaigianti gyvybės, kūrybos pulsacija?..
3. Sudėtinga kalbėti apie neigiamus dalykus lietuvių literatūroje, nes dažniausiai, turėdama nedaug laiko, stengiuosi skaityti tai, kas leista rimtesnių, ne „popsinių“ leidyklų, kas laiko patikrinta, kritikų „pataršyta“, draugų rekomenduota… Pastebiu, kad rašytojai, kurie kasmet publikuoja savo romanus, kartojasi problematikos, idėjų srity, o jaunųjų rašytojų pirmieji kūriniai kartais būna nebrandūs, „prisvilę“ (čia, žinoma, rizikuoju užsitraukti nemalonę ir ant savo galvos), o kur dar rašantieji, leidžiantys mėgėjiškus atsiminimus, jaunystės laikų eilėraščius, ir dar savo lėšomis… Tačiau, nors ir gajos grafomanijos Lietuvoje tradicijos, turime nemažai šiuolaikinių kūrėjų, kurie niekuo nenusileidžia geriausiems Europos rašytojams. Tai V. Juknaitė, S. Parulskis, H. Kunčius, nuostabiai debiutavusi K. Sabaliauskaitė, A. Šliogeris, L. Donskis ir daugelis kitų. Tai savitos, įdomios asmenybės, jų kūryboje užmegzta tai, kam lemta išlikti. Visada galima surasti idėjų, su kuriomis nenorėčiau sutikti, tačiau tai, kad rašytojas gali sukelti skaitytojo protestą, leisti susimąstyti, suklusti, rodo kūrinio vertę.
4. Negalėčiau teigti, kad pasaulyje, kuriame gyvenu, jaučiu didelių skaudulių ar susiduriu su neįveikiamomis problemomis. Tačiau dabar, matyt, svarbiausia yra ekonominė padėtis – dėl jos netekau daug savo draugų, jie išvyko dirbti ir gyventi svetur, – mano ateitis taip pat miglota ir nenuspėjama. Kita problema, gan skaudi konkrečiai rašantiesiems – skirtingai nei kitose ES šalyse, Lietuvoje rašytojui beveik neįmanoma išgyventi vien iš kūrybos, o laiką ir jėgas atiduodant dar ir kitam darbui, nukenčia rašinių kokybė, blaškomasi tarp pašaukimo ir pareigos išmaitinti šeimą ir t. t. Jauniesiems kūrėjams dar egzistuoja vyresnieji, autoritetai, leidyklų politika, rinkos sąlygos – visas fabrikas, kurį, pasirodo, reikia suprasti, gerbti bei… mokėti apeiti, stengtis, kad nuo to nenukentėtų rašymas, kad neišsitrintų pirminė idėja, kūrinio unikalumas. Nors ir sunku, tačiau tai grūdina: kiekviena problema, kiekvienas iššūkis rodo gyvybingumą ir kūrybiškumą, kuris yra mūsų perpetuum mobile ne tik rašyme, bet ir kasdienio gyvenimo darbuose.
Artūras Valionis
1. Romano, deja (ar laimei, jei, kaip sakote, daugeliui jis įsiminė ne turiniu), neskaičiau; pasiklausinėjau aplinkui – neradau nė vieno, kam šis romanas būtų įsiminęs pavadinimu arba turiniu. Turbūt blogai klausinėjau.
Tačiau, jei atliktume paraloginę šio romano pavadinimo inversiją, išeitų, kad „lengva nebūti senam“. Jei tai tiesa, tai reiškia, kad sunkiau yra senam, o jaunam yra nesunku. Todėl kategorišką J. Myrdalio teiginį „sunku būti jaunam“ galime priskirti lakiai rašytojo vaizduotei, o ne objektyviai tikrovei.
Šiandien man atrodo, kad „būti jaunam“ reiškia daug: kol esi jaunas, tikiesi, kad tavęs laukia perspektyvi ateitis, ir tai nuteikia optimistiškai; o suvokus, kad tavęs laukia tik perspektyvi praeitis, teks nusiteikti realistiškai. Manau, šios antrosios stadijos dar nepasiekiau, todėl ir džiaugiuosi. Rytoj gal atrodys kitaip: laikas eina.
Jeigu dar labiau apibendrintume, manau, kad „būti“ – nesvarbu, jaunam ar senam – yra daug įdomiau ir tikslingiau, nei, pavyzdžiui, „pūti“ (kad ir) jaunam.
Prieš mėnesį iš rūsio parsinešiau savo seną elektrinę gitarą iš praėjusio tūkstantmečio (šiaip sau, tam vakarui, perspektyvią praeitį prisimindamas). Nuvaliau dvylikos metų dulkes, įjungiau – pasirodo, vis dar veikia. Tą akimirką man vėl buvo dvidešimt vieni.
2. Paradoksas, o gal tikrosios žmogaus prigimties išraiška, bet tų pačių hipių, rokerių (iš dalies ir pankų) protestai prieš tėvų kartos gyvenimo monotoniją ir vartotojiškumą pasireiškė, be kitų dalykų, ir intensyviu (specializuotu, bet esmės tai nekeičia) vartojimu, kiekvienos šių grupių narių tarpusavio supanašėjimu ir naujų rutinų susiformavimu. Nemanau, kad jie išsprendė gyvenimo rutinos problemas, aišku, išskyrus tuos, kurie mirė jauni (bet pastarasis sprendimas kažkodėl man atrodo šiek tiek nekonstruktyvus). Kitaip tariant, senas rokeris, nuosavu lėktuvu skraidinantis savo alaus pilvą ir dejuojantis dėl muzikos įrašų leidybos krizės, ar hipis iš respektabilios šeimos, taikiai rupšnojantis „žolę“ už tėvelių biznierių pinigus, yra grynoji vartojimo kvintesencija, tik apgaubta patogia „protesto“ ideologija. Pankai, žinoma, šiame kontekste būtų išimtis, bet čia jau kita tema.
Taigi gyvenimas savaime jau yra rutina, ir niekur nesidėsi: daugumos įvykių sekos vietomis nepavyks sukeisti, kad ir labai norėtum. Gyvenimo rutinos problemas, apie kurias teiraujatės, stengiuosi spręsti racionaliai (ne visad pavyksta, bet – viskas ateityje) ir tikiuosi, kad mano kūrybos tiesiogiai neveikia nei jaunatviškas maksimalizmas, nei seniokiškas norfiškumas ar rimizmas, ar koks kitas prizmaškumas. Jaunatviškas maksimalizmas laiku ir vietoje yra labai gražus ir būtinas; tačiau jei jis veiktų mano kūrybą tiesiogiai, kai man jau nebe šešiolika ir net ne dvidešimt vieni, turėčiau būti genijus arba kvailys. Pirmasis nesu, antrasis nenorėčiau būti – tad ir manau, kad jaunatviškas maksimalizmas mano kūrybos tiesiogiai neveikia. Tačiau tikiuosi, kad šie du elementai – „jaunatviškumas“ ir „maksimalizmas“ – kūrybą vis dar veikia, kiekvienas atskirai, savo įtakos lauke; ir veikia teigiamai, išskyrus tuos atvejus, kai tikėtinas neigiamo poveikio efektas.
3. Tikra tiesa, to nepavyko išvengti: bandydamas žengti į literatūrą, kaktomuša susidūriau su kitų jau nustatyta rašytojų ir jų kūrinių hierarchija. Po to susidūrimo giliau nedrįsau žengti, tad nelabai ir galėčiau kompetentingai pakomentuoti. Nebet trumpai – nenorėčiau sutikti su:
– inercija, nustatant rašytojų ir jų kūrinių hierarchiją, reguliarūs update’ai, revizijos čia irgi praverstų;
– rašytojų asmenybių ir jų kūrinių perdėtu sudvasinimu ir, deja, kritinės minties trūkumu; nekvestionuojamų „šventų karvių“ buvimas ne induistiniuose kraštuose yra keista, vietinio peizažo neatitinkanti anomalija;
– laikinomis pavardžių pergalėmis prieš tekstus (visiems pasitaiko, didieji irgi prirašo bile ko, bet tai įvardyti neturėtų būti problema – nieko čia baisaus, nuo poezijos iki pezijos atstumas nedidelis);
– albuminės poezijos laikymu vertingu ir godotinu daiktu, tikrąja literatūra.
Bet čia tik subjektyvios paprasto vartotojo (ar naudotojo) mintys, kaip sakoma, skonio reikalas; tie, kas nustato hierarchijas ir reguliuoja tuos dalykus, irgi žmonės. Tik visi galėtume suvokti, kad oficialūs kanonai nebūtinai atitinka tikrąją dalykų padėtį, kuri gali apsieiti ir be mūsų.
O jei sunkią minutę man prireiktų į kažką atsiremti, tinkamiausios atraminės figūros galėtų būti D. Šimonis ir D. Gintalas. Beveik visi kiti yra arba mano ūgio, ar mažesni; bet geriau pagalvojus, rastume ir daugiau tinkamų. Kokias šešias eiles po penkis. Ir ta V. Mačernio plokštelė, kur jo kūrybą skaito V. Masalskis.
4. Galėčiau (eiliškumas atsitiktinis):
1. Visi mes mirsime.
2. Ne viskas yra taip, kaip turėtų būti.
3. Deja, ne visada patys protingiausi sprendžia mūsų ir jūsų reikalus.
4. Teisybės turėtų būti daugiau.
5. Galėtume daugiau, nei galim.
Visos kitos problemos, mano galva, išvestinės iš šių. Bet, kaip jau turbūt pastebėjote, kažin ar kas nors iš mano čia išvardytų penkių dalykų yra būdingi išskirtinai tik mano kartai.