Mūsų publikacija
Martin Heidegger. Kalba
2018 m. Nr. 10
Iš vokiečių k. vertė Inga Bartkuvienė
Martino Heideggerio lietuvių skaitytojams pristatinėti tarsi ir nereikia – nuo tarpukario iki šių dienų parašyta daugybė mokslinių straipsnių, parengta disertacijų (pavyzdžiui, Jolantos Saldukaitytės, Tautvydo Vėželio), tačiau vertimų, atsižvelgiant į gausų filosofo kūrybinį palikimą, nėra daug: iki šiol pasirodė „Rinktiniai raštai“ (vertė ir sudarė Arvydas Šliogeris, 1992), „Meno kūrinio ištaka“ (vertė Tomas Sodeika ir Jurga Jonutytė, 2003, šis veikalas anksčiau (1980) publikuotas rinktinėje „Grožio kontūrai“ pavadinimu „Meno kūrinio prigimtis“, vertė Juozas Girdzijauskas), „Būtis ir laikas“ (vertė Tomas Kačerauskas, 2014), atskirai mokslinėje periodikoje paskelbti „Laiškas apie humanizmą“ (vertė A. Šliogeris) ir „Eilėraštis“ (vertė Arūnas Sverdiolas).
Apie 1930-uosius M. Heideggeris ėmė gvildenti kalbos ir poezijos klausimus, analizavo Friedricho Hölderlino, Stefano Georgeʼės, Rainerio Marios Rilkeʼs, Georgo Traklio eilėraščius. Itin svarbus lingvistinio posūkio dokumentas yra rinktinė „Pakeliui į kalbą“ (1959), kurios tekstą „Kalba“ čia ir pateikiame. Iš šios knygos anksčiau „Rinktiniuose raštuose“ publikuotas hermeneutinių temų plėtotei svarbus straipsnis „Iš japono ir klausinėjančiojo pašnekesio apie kalbą“.
Mąstydamas apie kalbą jis kartu ieškojo ne tik atsvaros metafizikai, bet ir savitų prieigų prie kalbos – tai formavo jo unikalų stilių, kalbėjimo būdą, kuriam būdinga itin griežta žodžių, sąvokų atranka ir etimologinis žvilgsnis. Bet kartu dėl būdingų pakartojimų jo dėstymas primena veikiau poetinį nei filosofinį kalbėjimo būdą. Verta paminėti, kad M. Heideggeris ir pats rašė eilėraščius (paskelbti vos prieš keletą metų). Taip apmąstydamas kalbą per ją pačią, M. Heideggeris gilinasi į galvojimo ir poezijos kaimynystę. Tikrąją kalbą kaip sakmę ir rodmenį (Sage ir Zeige) jis priešpriešina kasdienybės šnekalams (Gerede). Kasdienė kalba suvoktina kaip negryna, sustabarėjusi, klišių kalba, todėl filosofavimo užduotis – grynosios, unikalios, individualizuotos kalbos paieškos, bandymas suvokti, kas tai yra kalba. Nes ji, pasak A. Šliogerio, „yra esmiškai dviprasmiška; tai prakeikimas, o kartu ir išganymas“ (Š l i o g e r i s A. Kaukė ir būtis // H e i d e g e r i s M. Rinktiniai raštai. – Vilnius: Mintis, 1992. – P. 15). Ne veltui M. Heideggeris, vienur kalbėdamas apie kalbą kaip apie būties namus, pabrėžia jų nejaukumą, o „Kalboje“ apibūdina kalbą kaip bedugnę. Kalba paklūsta paslėpties ir užverties dėsniams, todėl norint, kad atsivertų tiesa, būtis, pasaulis, reikia įsiklausyti į kalbą grynuoju jos pavidalu – o tai yra poezija. Samprotaudamas apie tikrąją kalbą, jis kalbą suvokia ne kaip komunikacijos priemonę, o kaip galimybę atskleisti būties slėpinius, – per poetinę kalbą į žmogų byloja būtis, tiesa, gėris, grožis, dieviškumas. Kalba yra viso, kas esti, raiškos galimybė. Kita vertus, pati kalba yra sunkiai suvokiama, ji yra tai, kas suvokimui nuolat išsprūsta. M. Heideggeris teigia, kad žmogus kalba tik tiek, kiek atitinka kalbos kalbėjimą. Ne žmogus kalba, o pačiai kalbai suteikiamas subjekto statusas ir galimybė kalbėti. Kalba būtyje įsišaknija per kalbos meno kūrinius. Rinktinė „Pakeliui į kalbą“ kelia klausimą, kas mus sulaiko prie kalbos. Kalba čia turi ne komunikacinę, o pasaulio atvėrimo funkciją: per semantinius poezijos kūriniuose užmezgamus santykius atsiveria ir įvairialypis būties dalykų sąryšingumas. Galioja mąstymas to, ką kalba samprotauja ir pasako dar prieš žmogaus mąstymą ir kalbėjimą.
Žmogus kalba. Mes kalbame būdraudami ir sapnuodami. Mes nuolat kalbam; net tada, kai neleidžiame žodžiui suskambėti, o vien klausomės arba skaitome, net ir tada, kai išties nei klausomės, nei skaitome, o dirbame darbą ar atliekame pareigą. Mes kokiu nors būdu nuolat kalbame. Mes kalbame, nes kalbėjimas mums natūralus. Jis nekyla vien iš ypatingo norėjimo. Sakoma, kalba žmogui duota gamtos. Galioja teorija, kad žmogus, skirtingai nei augalas ar gyvūnas, yra gebanti kalbėti būtybė. Sakinys teigia ne vien tai, kad žmogus greta kitų gebėjimų dar geba ir kalbėti. Sakinys taip pat nori teigti, kad vien kalba leidžia žmogui būti tokia gyva būtybe, kokia ji ir yra, būdama žmogumi. Būdamas kalbantis, žmogus yra žmogus. Tai Wilhelmo Humboldto žodžiai. Lieka pagalvoti, ką tai reiškia: žmogus.
Bet kuriuo atveju kalba priklauso artimiausiai žmogaus esmės kaimynystei. Visur sutinkama kalba. Todėl neturi stebinti, kad žmogus, kol jis galvodamas apsidairo aplink, iškart sutinka kalbą, idant ją apibrėžtų, atsižvelgdamas į reikšmingą ryšį su tuo, kas prieš ją pasirodo. Apmąstymas bando įsivaizduoti tai, kas bendruoju požiūriu yra kalba. Bendrumas, galiojantis bet kuriam dalykui, vadinamas esme (Wesen). Įsivaizduoti tai, kas galioja bendrai atsižvelgiant į tą bendrumą, vyraujančiu požiūriu yra pagrindinis mąstymo bruožas. Mąstyti apie kalbą reiškia pateikti įsivaizdavimą apie kalbos esmę ir štai šį įsivaizdavimą atriboti nuo kitų įsivaizdavimų. Panašiai bandys veikti ir šis tekstas. Jau pats pavadinimas nesako: apie kalbos esmę. Jis skamba: tik kalba. Mes sakome „tik“ ir savo ketinimą pavadiname labai patraukliai, tarsi apsispręstume šį tą pasakyti apie kalbą. Tuo tarpu kalbėti apie kalbą yra veikiau dar blogiau nei rašyti apie tylėjimą. Mes nenorime užpulti kalbos, idant ją pagautume ir patalpintume tarp jau tvirtai nustatytų įsivaizdavimų. Mes nenorime kalbos esmei suteikti sąvokos, kad ši pateiktų visur pritaikomą požiūrį į kalbą, kuris patenkintų visą įsivaizdavimą.
Aiškinti kalbą reiškia ne tiek ją, kiek mus pačius priartinti prie jos esmės vietos: surenkant į įvykį.
Norėtume apmąstyti kalbą, ir tik ją, eidami jai iš paskos. Pati kalba yra pati kalba ir niekas kita be jos. Pati kalba yra kalba. Logiškai mokytas, viską apskaičiuojantis ir todėl aukštai siekiantis protas šį sakinį vadina nieko nesakančia tautologija. Tik dukart pakartoti tą patį: kalba yra kalba, kur mus tai nuves? Bet mes ir nenorim eiti toliau. Mes pirmiausia norime patekti ten, kur jau esame apsistoję.
Todėl apmąstome: kaip yra su pačia kalba? Todėl klausiame, kaip esti (west) kalba kaip kalba? Atsakome: kalbà kal̃ba. Ar tai rimtas atsakymas? Greičiausiai taip, ypač tada, kai iškyla į šviesą tai, ką reiškia kalbėti.
Tad kalbos apmąstymas reikalauja, kad mes imtume gvildenti kalbos kalbėjimą, kad apsistotume prie kalbos, t. y. prie jos, o ne savo kalbėjimo. Tik taip mes pateksime į sritį, kurioje pavyks arba nepavyks tai, kad kalba iš šios srities mums kalbėjimu priskirs savo esmę. Kalbėjimą paliksime kalbai. Mes nenorime kalbos esmės išsakyti per kita, kas nėra kalba, kaip ir nenorime kitko paaiškinti kalba.
1784 metų rugpjūčio 10 dieną Hamannas rašė Herderiui (Hamanno „Raštai“, t. VII, p. 151–152):
Jei būčiau toks iškalbingas kaip Demostenas, negalėčiau daugiau pasakyti, kaip kad triskart pakartoti tą patį žodį: protas yra kalba, λόγος (logos). Nagrinėju šią sritį ir nagrinėsiu, kol mirsiu. Bet ši gelmė man dar tebėra tamsi; vis laukiu apokaliptinio angelo, nešino raktu, padėsiančiu man atrakinti šią bedugnę.
Hamannui bedugnė glūdi tame, kad protas yra kalba. Hamannas grįžta prie kalbos tam, kad pasakytų, kas esąs protas. Žvilgsnis į jį krenta į bedugnės gelmę. Jei praraja yra praraja tik tuo, kad protas glūdi kalboje, tai galbūt net pati kalba yra praraja? Apie prarają kalbame ten, kur ji atsiskiria nuo pagrindo, ir mums trūksta pagrindo, kol ieškom pagrindo ir tikimės rasti pamatą. Čia dabar neklausiame, kas esąs protas, o galvojame kalbai iš paskos, sekdami keistąjį sakinį: kalba yra kalba. Šis sakinys neveda mūsų prie kito, kur yra kalbos pagrindas. Jis taip pat nieko nepasako apie tai, ar pati kalba esanti kieno nors pagrindas. Sakinys „Kalba yra kalba“ leidžia mums kyboti virš prarajos, kol mes išsilaikome prie to, ką jis sako.
Kalba yra kalba. Kalbà kal̃ba. Jei leisimės kristi į prarają, kurią šis sakinys nusako, nukrisime į tuštumą. Mes krentame į aukštį, kurio aukštumos atveria gelmę. Abu išmatuoja vietą, kurioje norėtume jaustis namie, kad rastume, kur apsistoti žmogaus esmei.
Galvoti kalbai iš paskos reiškia: tam tikru būdu patekti į kalbos kalbėjimą, kuris įvyksta kaip toks, kuris suteikia prieglobstį mirtingųjų esmei.
Ką reiškia kalbėti? Paplitusi nuomonė nustato: kalbėjimas yra įgarsinimo ir klausos įrankių įveiksminimas. Kalbėjimas yra žodinė išraiška, žmogaus dvasios judesių įgarsinimas ir išsakymas. Šie judesiai palydėti minčių. Taip apibrėžus kalbą dėl trijų dalykų sutarta:
Pirmiausia ir iš pat pradžios kalbėjimas yra išraiška. Kalbos kaip išraiškos įsivaizdavimas yra labiausiai paplitęs. Jis numato išreiškiamo dalyko vidaus įsivaizdavimą. Jei kalbą laikysime išraiška, tai ji bus įsivaizduota išoriškai, ir tai kaip tik tada, kai išraiška aiškinama grįžimu prie vidaus.
Kita vertus, kalbėjimas galioja kaip žmogaus veikla. Atsižvelgdami į tai turime tarti: žmogus kalba, ir visada kalba tam tikra kalba. Todėl negalime pasakyti: kal̃ba kalbà; nes tai reikštų: vien kalba savo veikimu sukuria žmogų. Taip galvojant žmogus būtų kalbos pažadas (Versprechen).
Galop – tai žmogaus atliekama išraiška, įsivaizdavimas ir pavaizdavimas to, kas tikra ir kas netikra.
Seniai žinoma, kad parodytų bruožų nepakanka, idant būtų apibrėžta kalbos esmė. Kalbos esmę priskiriant išraiškai, jai suteikiamas platesnis apibrėžimas: išraiška, kaip viena iš veiklų, patenka į bendrąją pasiekimų ekonomiją, per kurią žmogus save sukuria.
Kitaip nei tie, kurie kalbėjimą priskiria vien žmogaus pasiekimų sričiai, yra pabrėžiančių, kad kalba – dieviškos prigimties. Pagal Jono Evangelijos prologo pradžią, Dievui pradžioje buvo Žodis. Bet ne vien pabaigos klausimą bandoma ištraukti iš racionaliai loginio paaiškinimo gniaužtų, – bandoma panaikinti loginio kalbos apmąstymo apribojimus. Užuot sutikus, kad žodžių reikšmės būtų charakterizuojamos vien kaip sąvokos, į pirmąjį planą iškeliamas kalbos kaip vaizdo ir simbolio charakteris. Biologija, filosofinė antropologija, sociologija ir psichopatologija, teologija ir poetika pasitelkiamos tam, kad kalbos reiškiniai būtų išsamiau aprašyti ir paaiškinti.
Tuo tarpu iš anksto naudojamos visos ištaros, nuo seno siejamos su mastelį teikiančiu kalbos pasirodymo būdu. Taip įtvirtinamas jau prigijęs požiūris į kalbos esmės visumą. Yra taip, kad gramatikos, logikos, kalbos filosofijos ir kalbotyros požiūris į kalbą nepakito du su puse tūkstančio metų, nors kalbos pažinimas plėtėsi ir kito. Šį faktą būtų galima laikyti įrodymu, kad vyraujantis požiūris į kalbą nesudrebinamai teisingas. Niekas nedrįs aiškinti, kad kalbos, kaip vidinės būsenos garsinės raiškos, kaip žmogaus veiklos, vaizdiškai sąvokinio vaizdavimo apibūdinimas neteisingas ar net nenaudingas. Aukščiau pateiktas kalbos suvokimas yra teisingas; nes jis atsižvelgia į tai ir pakreipia save pagal tai, kaip bet kuriuo laiku tiriami kalbos reiškiniai. Šio teisingumo rate juda klausimai, kurie lydi kalbos reiškinių aprašymą ir paaiškinimą.
Žinoma, mes per mažai apmąstome keistą šių teisingų įsivaizdavimų apie kalbą vaidmenį. Jie teigia, tarsi būtų nesugriaunami, skirtingų mokslinių traktavimo būdų lauką. Jie remiasi senu palikimu. O kartu palieka visai nepastebėtą patį seniausią kalbos esmės nusakymą. Ir todėl jie niekada nepasiekia kalbos kaip kalbos traktuotės, nesvarbu, kad ir kokie seni ir kokie gerai suprantami būtų.
Kalbà kal̃ba. O kaip yra su tuo kalbėjimu? Kur tokį kalbėjimą randame? Greičiausiai kalbamuosiuose dalykuose. Būtent čia kalbėjimas save išpildo. Tame, kas pasakyta, nesiliauja kalbėjimas. Pasakytame lieka apsaugotas kalbėjimas. Pasakytame kalbėjimas sutelkia būdą, kuriuo jis saugomas, ir tai, kas iš to turi trukmę ir tebebūna, sutelkia jo esmę. Bet dažniausiai ir per daug mes sutinkame tai, kas kalbėta vien kaip kalbėjimo praeitis.
Jei mes kalbos kalbėjimo turime ieškoti pasakytuose dalykuose, tai užuot pasakyto ieškoję bet kur, stengsimės rasti tai, kas pasakyta grynu pavidalu. Grynai pasakyta yra tai, kur išsipildo kalbėjimas. Tas išsipildymas įvyksta pasakytame ir yra pradedantis. Grynai pasakytas yra eilėraštis. Šį sakinį turime pradžiai palikti kaip nuogą tezę. Mes turėtume, jei tai pavyks, tai, kas grynai pasakyta, išgirsti iš paties eilėraščio. Bet koks eilėraštis mums kalbės? Čia mums lieka pasirinkti, bet kiekvienas pasirinkimas remsis į gryną valingumą. Kuo kalbės? Tuo, kas mums mąstymu įdiegta kaip kalbos esmė, jei galvojame apie kalbos kalbėjimą. Laikydamiesi šio prisirišimo renkamės, kaip grynai pasakytą, tokį eilėraštį, kuris greičiau nei bet kuris kitas mums gali padėti jau pačiais pirmais žingsniais patirti, kaip kiekvienas ryšys susieja. Mes klausomės sakomo. Eilėraštis vadinasi „Žiemos vakaras“.
Ein Winterabend
Wenn der Schnee ans Fenster fällt,
Lang die Abendglocke läutet,
Vielen ist der Tisch bereitet
Und das Haus ist wohlbestellt.
Mancher auf der Wanderschaft
Kommt ans Tor auf dunklen Pfaden.
Golden blüht der Baum der Gnaden
Aus der Erde kühlem Saft.
Wanderer tritt still herein;
Schmerz versteinerte die Schwelle.
Da erglänzt in reiner Helle
Auf dem Tische Brot und Wein.
Žiemos vakaras
Kai į langą sniegas krenta,
Ilgai skamba vakaro varpas,
Daugeliui yra padengtas stalas
Ir sutvarkyti namai.
Kai kuris dar kelyje,
Tamsiais takais ateina prie vartų.
Auksu žydi malonių medis,
Traukdamas jėgas iš vėsios žemės.
Keliautojas tyliai įeina;
Nuo skausmo suakmenėjo slenkstis.
Ir štai grynoje šviesumoj sutviska
Ant stalo duona ir vynas1.
Dvi paskutinės antrosios strofos eilutės ir trečioji strofa pirmojoje versijoje skambėjo taip (1913 12 13 laiškas Karlui Krausui):
Seine Wunde voller Gnaden
Pflegt der Liebe sanfte Kraft.
O! des Menschen bloße Pein.
Der mit Engeln stumm gerungen,
Langt, von heiligem Schmerz bezwungen,
Still nach Gottes Brot und Wein.
Savo žaizdas, pilnas malonės,
Puoselėja švelni meilės jėga.
O žmogaus varge.
Tas, kuris tyliai galynėjosi su angelais,
Įveiktas švento skausmo siekia
Dievo duonos ir vyno.
(Plg. šveicariškas G. Traklio poezijos leidimas, gautas iš Kurto Horwitzo, 1946.)
Eilėraštį parašė Georgas Traklis. Kad jis – poetas, ne taip svarbu; čia kaip ir bet kuriuo kitu labai gerai pavykusio eilėraščio atveju. Labai gerai pavykęs – tai ir tai, kad eilėraštis gali nuneigti autoriaus asmenį ir vardą.
Eilėraštį formuoja trys strofos. Jo metriką ir rimavimą galima tiksliai aprašyti metrikos ir poetikos schemomis. Eilėraščio turinys suprantamas. Nėra nė žodžio, kuris, paėmus atskirai, būtų nežinomas ar neaiškus. Nors kai kurios eilutės skamba keistai, pavyzdžiui, trečia ir ketvirta antrosios strofos eilutės:
Golden blüht der Baum der Gnaden / Auksu žydi malonių medis,
Aus der Erde kühlem Saft. / Traukdamas jėgas iš vėsios žemės.
Panašiai stebina ir antroji trečiosios strofos eilutė:
Schmerz versteinerte die Schwelle. / Nuo skausmo suakmenėjo slenkstis.
Tačiau dabar išryškintos eilutės išsako ir ypatingą pavartotų vaizdinių grožį. Šis grožis padidina eilėraščio žavesį ir patvirtina estetinį meno kūrinio išbaigtumą.
Eilėraštis aprašo žiemos vakarą. Pirmoji eilutė vaizduoja, kas vyksta lauke: sninga ir skamba vakaro varpai. Laukas paliečia žmogaus būsto vidų. Sniegas krenta ant lango. Varpas įskamba į kiekvieną namą. Viduje viskas sutvarkyta, padengtas stalas.
Antroji strofa leidžia rastis prieštarai. Daugeliui žmonių, kurie jaukiai namuose susėdę prie stalo, priešstatomi kai kurie kiti, kurie nejaukiai eina tamsiais takais. Bet galbūt tokie blogi keliai kartais veda prie saugančio namo vartų. Tai nėra tiksliai nusakyta. Vietoj to eilėraštis mini malonių medį.
Trečioji strofa kviečia klajoklį iš tamsaus lauko į šviesų vidų. Iš daugelio namų ir iš kasdienio valgio stalo randasi Dievo namai ir altoriaus stalas.
Eilėraščio turinį būtų galima išskaidyti dar labiau, jo formą tiksliau apibrėžti, tačiau taip elgdamiesi liktume įsprausti į tokį kalbos įsivaizdavimą, koks viešpatauja kelis tūkstančius metų. Pagal kurį kalba yra žmogaus vidinių dvasios būsenų ir jų suformuotos pasaulėjautos išraiška. Ar galima sulaužyti šį kalbos įsivaizdavimą? Kodėl reikėtų jį sulaužyti? Kalba savo esme nėra nei išraiška, nei žmogaus veikla. Kalbà kal̃ba. Dabar mes ieškome kalbos kalbėjimo eilėraštyje. Todėl tai, kas ieškoma, glūdi to, kas pasakyta, poetiškume.
„Žiemos vakaras“ – taip skamba eilėraščio pavadinimas. Mes iš jo laukiame žiemos vakaro, tokio, koks jis išties yra, aprašymo. Eilėraštis nepristato vieno, kadaise buvusio žiemos vakaro. Jis nevaizduoja jau buvusio žiemos vakaro, kaip ir nenori parodyti niekada nebuvusio žiemos vakaro kaip buvusio. Žinoma, kad ne, – bus atsakyta. Visas pasaulis žino, kad eilėraštis – tai poezija. Jis eiliuoja net ten, kur atrodo, kad aprašinėja. Eiliuodamas poetas iš anksto susikuria galimai esamą (Anwesendes) savo buvime (Anwesen). Sueiliuotas eilėraštis įvaizdina tai, kas mūsų įsivaizdavime yra iš anksto įsivaizduota. Eilėraščio kalbėjime išsisako poetinė įsivaizdavimo galia. Tai, kas pasakyta eilėraščiu, yra išsakyta iš poeto vidaus. Tas išsakytumas kalba tuo, kad jis kalbėdamas išsako savo turinį. Eilėraščio kalba yra daugialypis išsakymas. Kalba neginčytinai pasirodo kaip išraiška. Tai, kas dabar pasirodo, prieštarauja sakiniui: kalba kalba, su sąlyga, kad kalbėjimas savo esme nėra išraiška. Net jei mes tai, kas išsakyta eilėraščiu, suprasime per eiliavimą, tai, kas išsakyta, mums tepasirodys kaip vien primygtinai išsakoma ir vis besikartojanti ištara. Kalba yra išraiška. Kodėl mes nepriimame šio fakto? Todėl, kad šio kalbos įsivaizdavimo teisingumas ir įprastumas nėra pakankami būti pagrindu esmės apibūdinimui. Kaip mes išmatuosime nepakankamumą? Ar mes, norėdami tai išmatuoti, neturime turėti kito mastelio? Žinoma, kad turime. Šis mastelis išsako save šiuo sakiniu: kalbà kal̃ba. Iki šiol šis vedantis sakinys teturėjo suteikti atkirtį įpročiui kalbėjimą perkelti į išraiškos reiškinius, užuot jį mąstęs iš savęs paties. Šis eilėraštis pasirinktas todėl, kad jis daugiau nepaaiškinamu būdu išsako tinkamumą mūsų bandymui interpretuoti kalbą ir suteikti interpretacijai keletą vaisingų mostų.
Kalbà kal̃ba. Tai pirmiausia ir iškart reiškia: kal̃ba kalbà. Kalba? O ne žmogus? Ar tai, ką šis pagrindinis sakinys mums leidžia nutuokti, nėra dar blogiau? Ar mes tebenorime neigti, kad žmogus yra ta būtybė, kuri kalba? Jokiu būdu ne. Mes to neneigiame kaip ir galimybės visus kalbos reiškinius priskirti „išraiškos“ pavadinimui. Bet mes klausiame: kiek kalba žmogus? Mes klausiame: kas yra kalbėjimas?
Wenn der Schnee ans Fenster fällt, / Kai į langą krinta sniegas,
Lang die Abendglocke läutet / Ilgai skamba vakaro varpas
Šis kalbėjimas įvardija sniegą, kuris vėlai, besibaigiant dienai, skambant vakaro varpui, be garso paliečia langą. Taip sningant visa, kas turi trukmę, trunka ilgiau (währt alles Währende). Todėl vakaro varpas, kuris kasdien skamba tam tikrą laiko tarpą, skamba ilgai. Kalbėjimas įvardija žiemos vakaro laiką. Kas yra šis įvardijimas? Ar jis tik įsivaizduojamiems, žinomiems dalykams ir veiksmams suteikia tam tikros kalbos drabužį: sniegui, varpui, langui, kritimui, skambėjimui. Ne. Įvardijimas nesuteikia pavadinimų, nenaudoja žodžių, o pakviečia į žodį. Įvardijimas šaukia (ruft). Šaukimas priartina tai, kas šaukiama. Kartu tas priartinimas nepritraukia šaukiamų dalykų arčiau, kad juos paliktų esančiojo artumoje. Šaukimas pašaukia į čia. Taip jis priartina iki tol nešaukto buvimą į savo artumą. Vien kol šaukimas pašaukia, jis šaukiamam dalykui jau yra pašaukęs. Į kur? Į tolybę, kurioje šaukiamas dalykas užsibūva kaip dar nesantis (Abwesendes).
Šaukimas-į-čia pašaukia į artumą. Tačiau šaukimas neišgrobia šaukiamo dalyko iš tolio, kuriame tas dalykas išlieka šaukiant. Šaukimas šaukia savyje pačiame ir todėl nuolat [nukreipia] į ten ir į čia: į čia – į esamumą (ins Anwesen); į ten: į nesamumą (ins Abwesen). Sniego kritimas ir vakaro varpo gaudimas dabar yra čia eilėraštyje mums pasakyti (gesprochen). Jie esti (anwesen) šaukiant. Vis dėlto jie jokiu būdu nepatenka į šioje salėje esančio2 čia ir dabar. Koks buvimas kaip dalyvavimas (das Anwesende) yra aukštesnis – esamumo ar buvimo pašauktu?
Vielen ist der Tisch bereitet / Daugeliui yra padengtas stalas
Und das Haus ist wohlbestellt. / Ir sutvarkyti namai.
Abi eilutės kalba kaip teigiamieji sakiniai, tarsi jie nusakytų tai, kas yra (Vorhandenes). Lemiamasis „yra“ („ist“) taip skamba. Vis dėlto jis kalba šaukdamas. Eilutės patalpina padengtą stalą ir kruoščiai sutvarkytus namus į tą nebuvimui (Abwesen) priklausantį buvimą (Anwesen).
Ką pirmoji strofa šaukia? Ji šaukia daiktus, kviečia (heißt) juos ateiti. Į kur? Ne kaip esantį (Anwesende) tarp esamo (Anwesende), ne eilėraštyje įvardintą padengtą stalą, šaukia ne čia, tarp Jūsų eilių, kuriose sėdite. Šaukime kartu šaukiama atvykimo vieta yra nesamybėje (Abwesen) paslėptas esamas (Anwesen). Į tokį atvykimą kviečia ateiti įvardijantis šaukimas. Šaukimas yra kvietimas. Krentantis sniegas nuveda žmones po tamsiu nakties dangumi. Vakaro varpo skambėjimas juos, kaip mirtinguosius, atlydi priešais dieviškumą. Namas ir stalas susaisto mirtinguosius su žeme. Pavadinti daiktai pas save surenka tuo, kad šaukė dangų ir žemę, mirtinguosius ir dieviškuosius. Šie keturi pirmapradiškai yra viens-pas-kitą (Zueinander). Daiktai leidžia keturių ketvertui užsibūti pas save (verweilen). Šis surenkantis leidimas užsibūti yra daiktų daiktėjimas (das Dingen der Dinge). Mes įvardijame daiktų daiktėjime užsibuvusį ketvertą – Dangų, žemę, mirtinguosius ir dieviškuosius: pasaulį. Įvardijant įvardintieji daiktai yra pašaukti į savo daiktėjimą. Daiktėdami jie atveria pasaulį, kuriame daiktai trunka (weilen) ir būva kaip trunkantys. Daiktai daiktėdami išneša pasaulį. Senoji mūsų [t. y. vokiečių – I. B.] kalba įvardija išnešimą kaip „bern“ ir „bären“, iš čia žodžiai „gimdyti“ (gebären) ir „gestas“ (Gebärde). Daiktėdami daiktai yra daiktai. Daiktėdami jie gestu sukuria pasaulį.
Pirmoji strofa pašaukia daiktus į jų daiktėjimą, pakviečia juos atvykti. Kvietimas, kuris šaukia daiktus, pašaukia juos čia, pakviečia, o kartu šaukia patiems daiktams, pasiūlo juos pasauliui, iš kurio jie pasirodo. Todėl pirmoji strofa įvardija ne vien daiktus. Ji įvardija pasaulį. Ji pašaukia „daugelį“, kurie kaip mirtingieji priklauso pasaulio ketvertui. Daiktai (Dinge) yra mirtingųjų są-lyga (be-dingen). Tai dabar sako: daiktai kartu su pasauliu aplanko mirtinguosius. Pirmoji strofa kalba, leisdama pasirodyti daiktams.
Antroji strofa kalba kitaip nei pirmoji. Nors ir ji leidžia pasirodyti. Tačiau ji pradeda šaukti tada, kai pašaukia ir įvardija mirtinguosius.
Mancher auf der Wanderschaft / Kai kuris dar kelyje
Pašaukti yra nei visi mirtingieji, nei daugelis, o tik „kai kurie“, tie, kurie keliauja tamsiais takais. Šie mirtingieji geba mirti tarsi keliautų į mirtį. Mirtyje susirenka didžiausias gyvenimo užslėptumas (Verborgenheit des Seins). Mirtis jau aplenkė kiekvieną mirimą. Tie, „kurie yra kelyje“, turi pirmiausia per savo kelių tamsumą pasiekti namą ir stalą. Pasiekti ne tik ir netgi ne sau, o daugeliui; nes jie mano gyveną, kai įsikūrę namuose ir sėdintys prie stalų jau są-lygoti daiktų (von den Dingen be-dingt) ir pasiekę tai, kad gyvena.
Antroji strofa prasideda pašaukdama kai kuriuos mirtinguosius. Nors mirtingieji kartu su dieviškaisiais, su žeme ir dangumi priklauso pasaulio ketvertui, dvi pirmosios antros strofos eilutės vis dėlto nepašaukia paties pasaulio. Veikiau jos iškart įvardija – kaip ir pirmoji strofa, tik kita seka – daiktus: vartai, tamsūs takai. Tik kitos dvi antrosios strofos eilutės pašaukia pasaulį. Jos pavadina ūmai visai ką kita:
Golden blüht der Baum der Gnaden / Auksu žydi malonių medis,
Aus der Erde kühlem Saft. / Traukdamas jėgas iš vėsios žemės.
Medis turi galingas šaknis žemėje. Taip jis klesti, kol pražysta, kol atsiveria dangaus palaiminimui. Medžio kilimas yra pašauktas. Jis išmatuoja pražydimo svaigulį ir maitinančių syvų blaivumą. Prislopintas žemės augimas ir dangaus dosnumas priklauso vienam ir tam pačiam. Eilėraštis įvardija malonių medį. Jo klestintis žydėjimas slepia nepelnytai jam atitekusius vaisius: ten išgelbstimą šventumą, kuris mirtingajam neša laimę. Auksu žydintį medį valdo žemė ir dangus, dieviškieji ir mirtingieji. Jų nuosavas ketvertas yra pasaulis. Žodis „pasaulis“ dabar vartojamas ne metafizine prasme. Jis neįvardija nei sekuliarizuotai įsivaizduojamos gamtos, visatos ir istorijos, nei teologiškai įsivaizduojamos kūrinijos (mundus), nei turi omeny vien visa esama apimančio (κόϭμος) (kosmos).
Trečioji ir ketvirtoji antros strofos eilutės pašaukia malonių medį. Jos pakviečia ateiti pasaulį. Jos pašaukia pasaulio ketvertą ir taip pašaukia pasaulį daiktams.
Eilutės pakyla su žodžiu „aukso“. Kad mes aiškiau išgirstume šį žodi ir tai, ką jis šaukia, tebūnie primintas Pindaro eilėraštis (Isthm. V.). Poetas šios odės pradžioje įvardina auksą περιώσιον πάντων. Auksas yra tai, kas visa πάντα peršviečia. Jis peršviečia bet kurį esamą dalyką (Anwesende), visa aplink. Aukso spindesys slepia (birgt) savyje visa, kas yra, ir perkelia į savo pasirodymo nepaslepiamumą (in das Unverborgene seines Erscheinens).
Kaip šaukimas, įvardijantis daiktus, šaukia į čia ir į ten, taip šaukia taip pat ir sakymas, kuris įvardija pasaulį, savyje pačiame – į čia ir į ten. Jis patiki pasaulį daiktams, o kartu patalpina ir slepia daiktus pasaulio spindesy. Štai tai daiktams patiki jų esmę. Daiktai gestu sukuria pasaulį. Pasaulis negaili daiktų ir leidžia daiktams pasirodyti.
Pirmos ir antros strofų kalbėjimas kalba, kai jis leidžia pakviesti daiktus pas pasaulį ir pasaulį pas daiktus. Abu kvietimo būdai yra atskirti, bet neatidalinti. Jie nėra vien priskirti viens kitam. Pasaulis ir daiktai nėra vien pastatyti ir esantys greta vienas kito. Jie persiima vienas kitu. Taip jie kartu permatuoja tam tikrą vidų. Tame viduje jie vieningi (einig). Kaip tokie besivienijantys jie ir yra vidujai (innig). Abiejų vidurys (Mitte) yra vidujybė (Innigkeit). Šių dviejų dalykų vidurį mūsų kalba vadina tarpu (Zwischen). Lotynų kalbą sako: inter. Jį atitinka vokiškasis „tarp“ („unter“). Pasaulio ir daikto vidujybė nėra susilydymas. Vidujybė viešpatauja tik tol, kol vidujybė, pasaulis ir daiktai grynai atsiskiria ir lieka atsiskyrę. Dviejų dalykų viduryje (Mitte), pasaulio ir daikto tarpe (Zwischen), jų inter, šiame „tarp“ (Unter-) viešpatauja skirsmas (Schied).
Pasaulio ir daikto vidujybė esti „tarp“ atskirtume (Schied des Zwischen), esti tarp-skirsme (Unter-Schied3). Žodis „tarp-skirsmas“ (Unter-Schied) dabar atitolintas nuo įprastinio ir priprasto vartojimo [kaip skirtumas – I. B.]. Ką dabar įvardija žodis „tarp-skirsmas“ („der Unter-Schied“) – nėra rūšies sąvoka daugeliui skirtumo rūšių. Dabar įvardintas tarp-skirsmas yra tik jis vienas. Jis vienkartinis (einzig). Tarp-skirsmas pats išskiria vidurį (Mitte), kuriame ir per kurį pasaulis ir daiktai yra vieni kitiems vieningi (einig). Tarp-skirsmo vidujybė yra vienijanti Διαφοϸα, pernešto užbaigimo, išsprendimo. Tarp-skirsmas išnešioja pasaulį jo pasaulėjime, daiktus jų daiktėjime. Tad juos išnešiodamas jis priskiria juos vienas kitam. Tarp-skirsmas perteikia ne pavėluotai, pasaulį ir daiktus sujungdamas pridėtu viduriu. Tarp-skirsmas tik kaip vidurys perteikia pasauliui ir daiktams jų esmę, t. y. jų buvimą vienas prie kito, kurio vienovę (Einheit) jis išnešioja (austrägt).
Žodis „tarp-skirsmas“ nebenumano atskyrimo, kuris vien per mūsų įsivaizdavimą pastatomas tarp daiktų. Tarp-skirsmas nėra vien tik santykis, kuris yra tarp pasaulio ir daikto. Tai nėra toks santykis, kurį nustatytų jį paliečiantis įsivaizdavimas. Tarp-skirsmas nėra pavėluotai atidalijamas nuo pasaulio ir daikto kaip jų santykis. Tarp-skirsmas pasauliui ir daiktams leidžia įvykti: daiktams leidžia pasirodyti kaip pavidalui, o pasauliui leidžia pasirodyti negailint daiktų.
Tarp-skirsmas nėra nei atskyrimas, nei sąryšis. Tarp-skirsmas geriausiu atveju yra matas pasauliui ir daiktui. Bet šiuo atveju „matas“ nenusako sau esančios srities, kurioje apsistoja tai ar kita. Tarp-skirsmas yra „tas konkretus“ matas bent tol, kol jis iš-matuoja pasaulį ir daiktą, atsižvelgdamas į jų savastį. Jo iš-matavimas pirmiausia atveria pasaulio ir daikto buvimą atskirtais ir vienas su kitu susijusiais. Toks atvėrimas yra būdas, kuriuo čia tarp-skirsmas išmatuoja abu. Tarp-skirsmas išmatuoja, būdamas viduriu pasauliui ir daiktams, jų esmės mastą. Kvietime, kuris šaukia daiktą ir pasaulį, egzistuoja tai, kas išties kviečiama: tarp-skirsmas.
Pirmoji eilėraščio strofa kviečia tuos daiktus, kurie pasirodo kaip daiktėjančio pasaulio pavidalai. Antroji strofa pakviečia pasaulį, kuris leidžia daiktams pasirodyti kaip pasaulėjantiems daiktams. Trečioji strofa pakviečia pasaulio ir daiktų vidurį: perteikia vidujybę. Todėl trečioji strofa prasideda akcentuotu šaukimu:
Wanderer tritt still herein; / Keliautojas tyliai įeina;
Kur įeina? Ši eilutė to nepasako. Priešingai, ateinantį keliautoją ji pakviečia į tylą. Jos galioje vartai. Staiga ir keistai sušunkama:
Schmerz versteinerte die Schwelle. / Nuo skausmo suakmenėjo slenkstis.
Visame eilėraščio kalbėjimo kontekste ši eilutė byloja vienišai. Ji įvardija skausmą. Kokį? Eilutė tepasako „skausmas“… Iš kur ir kaip pakviečiamas skausmas?
Schmerz versteinerte die Schwelle. / Nuo skausmo suakmenėjo slenkstis.
„…suakmenėjo…“ Šis žodis vienintelis eilėraštyje, kuris kalba būtojo, praeities laiko forma. Ir kartu jis nekalba praeito, to, kas jau nebeegzistuoja (anwest). Jis įvardija esamą (Wesendes), kuris jau buvo (gewesen). Vien pavertimo akmeniu buvime (Gewese) esti (west) slenkstis.
Slenkstis – tai pagrindinė briauna, kuri viskuo yra vartai. Jis išlaiko vidurį, kuriame du dalykai, išorė ir vidus, sueina vienas į kitą. Slenkstis yra tarpas. Jo pasitikėjime sutelpa tai, kas tarpe iš-eina ir į-eina. Vidurio patikimumas negali niekur pasiduoti. Tarpo pasirodymui reikia ištveriančio ir šia prasme kieto. Slenksčio kaip tarpo pasirodymas yra kietas, nes skausmas pavertė jį akmeniniu. Tačiau akmeniu virtęs skausmas nesukietėjo į slenkstį, kad jame sustingtų. Skausmas tęstinai esti slenkstyje kaip skausmas.
Tačiau kas yra skausmas? Skausmas plėšia (reißt). Jis yra plėšimas (Riß). Tačiau jis neperplėšia į viena nuo kitos atsiskiriančias skeveldras. Skausmas perplėšia pusiau, jis skiria, tačiau taip, kad jis visa patraukia į save, surenka savyje. Jo plėšimas (Reißen), kaip surenkantis skyrimas (Scheiden), kartu yra ir tas traukimas, kuris kaip išankstinis plėšimas ir atvėrimas (Vorriss und Aufriss) apibrėžia ir sujungia skirtume atskirtus dalykus. Skausmas yra jungiantis skiriamai surišančiame plėšime. Skausmas yra plėšimo sandūra. Ši sandūra yra slenkstis. Jis talpina savyje tarpą (das Zwischen), dviejų juo atskirtų dalykų vidurį. Skausmas sujungia tarp-skirsmo plėšimą. Skausmas pats yra tarp-skirsmas (Unter-Schied).
Schmerz versteinerte die Schwelle. / Nuo skausmo suakmenėjo slenkstis.
Ši eilutė šaukia tarp-skirsmą, tačiau nemąsto jo nei savaip, nei įvardija savo buvimą šiuo vardu. Eilutė pašaukia tarpo skirsmą (den Schied des Zwischen), surenkantį vidurį, kurio vidujybėje ir daiktų gestas, ir pasaulio malonė išmatuoja vienas kitą.
Kyla klausimas, ar tokiu būdu skausmas ir būtų tarp-skirsmo vidujybė pasauliui ir daiktui? Be abejo, kad taip. Tačiau mes negalime skausmo pristatyti antropologiškai, kaip pojūčio, kuris kelia skausmą. Taip pat šio vidujiškumo negalime pristatyti psichologiškai, kur įsikuria jautrumas.
Schmerz versteinerte die Schwelle. / Nuo skausmo suakmenėjo slenkstis.
Skausmas priskyrė slenkstį jam nešti. Tarp-skirsmas esti (west) kaip buvinys (das Gewese), kur įvyksta pasaulio ir daikto parodymas (Austrag). Kokiu mastu jis vyksta?
Da erglänzt in reiner Helle / Ir štai grynoje šviesumoj sutviska
Auf dem Tische Brot und Wein. / Ant stalo duona ir vynas.
Kur suspindi gryna šviesuma? Ant slenksčio, iškeliant skausmą. Tarp-skirsmo įplyšis leidžia spindėti grynai šviesumai. Jo šviesėjantis priskyrimas ap-sprendžia paties pasaulio pra-šviesinimą. Tarp-skirsmo plėšimas atima iš pasaulio jo pasaulėjimą, kuris negaili daiktų, leidžia jiems pasirodyti. Pasaulio nušvitime, jo auksiniame spindesyje taip pat sušvinta duona ir vynas. Didžiai pavadinti daiktai švyti jų daiktėjimo paprastume. Duona ir vynas – dangaus ir žemės vaisiai, dovanoti mirtingiesiems dieviškųjų. Duona ir vynas surenka šiuos keturis, iš ketvirtėjimo paprastumo. Pavadinti daiktai – duona ir vynas – yra paprasti, nes jų pasaulio parodymas gestu yra išpildytas paties pasaulio dosnumo. Tokie daiktai sau pakankami todėl, kad jie leidžia pasaulio ketvertui juose būti. Grynas pasaulio šviesumas ir paprastas daiktų nušvitimas yra matas jų tarpui (ihr Zwischen), tarp-skirsmui (Unter-Schied).
Tik trečioji strofa surenka daiktų pakvietimą ir pasaulio pakvietimą (Heißen). Ji pirmapradiškai šaukia iš vidinio kvietimo paprastumo, pakviečiančio „tarp-skirsmą“, palikdama jį neišsakytą. Pirmykštis šaukimas, leidžiantis pasirodyti pasaulio vidujybei, yra tikrasis kvietimas. Šis kvietimas yra kalbėjimo esmė (dieses Heißen ist das Wesen des Sprechens). Kalbėjimas esti eilėraščio pasakytume. Tai yra kalbos kalbėjimas. Kalbà kal̃ba. Ji kalba, kviesdama tai, kas pakviesta, daiktų pasaulį ir pasaulio daiktus, į tarp-skirsmo tarpą (in das Zwischen des Unter-Schiedes). Kas taip kviečiama, tam liepiama pasirodyti iš tarp-skirsmo. Čia mes apgalvojame senąją liepimo prasmę, kurią tebežinome iš pasakymo „Pavesk Viešpačiui savo kelią“ [vok. „Befiehl dem Herrn deine Wege“ – „Pasitikėk juo, ir jis padės“, 37 psalmė, – I. B.]. Kalbos kvietimas paveda ja šauktus dalykus tokiu būdu tam, kas pašaukta tarp-skirsmo. Tarp-skirsmas atskiria daiktą į ketverto ramybę. Toks atskyrimas nieko neatima iš daikto. Jis vien pakylėja daiktą į jam būdingą dalyką: į tai, kad jame užsibūva pasaulis. Laikyti ramybėje (Ruhe) – tai raminti (stillen)4. Tarp-skirsmas raminimu pakreipia daiktą kaip daiktą į pasaulį.
Toks raminimas įvyksta tik tokiu būdu, kad pasaulio ketvertas išpildo daikto gestą, kol raminimas leidžia daiktui užsibūti pasaulyje. Tarp-skirsmas ramina dviem būdais. Jis ramina leisdamas daiktams ilsėtis pasaulio malonėje. Jis ramina leisdamas pasauliui būti sau pakankamu daikte. Dvigubai raminamas tarp-skirsmas leidžia įvykti: tylai.
Kas yra tyla? Ji nieku gyvu nėra vien begarsiškumas. Ten yra vien skambėjimo nejudrumas. Bet nejudrumas nėra apsiribojęs vien suskambėjimu, kaip suskambėjimo atsisakymas, taip pat nejudrumas išties nėra esantis ramybės būsenoje. Tai, kas nejudru, dažniausiai tėra tik kita ramybėje esančio pusė. Tai, kas nejudru, tesiremia ramybe. Ramybės esmė tėra ta, kad ji ramina. Tylos raminimas (das Stillen der Stille) yra ramybė (Ruhe), galvojant griežtai, tai yra judriau už bet kokį judėjimą ir veikliau už bet kokį veikimą.
Tarp-skirsmas ramina dviem būdais: daiktus [pakreipdamas] į daiktėjimą ir pasaulį į pasaulėjimą. Taip nuraminti daiktai ir pasaulis niekada neišvengia tarp-skirsmo. Maža to, jie išgelbstimi į raminimą, kuris pats yra tyla.
Ramindamas daiktus ir pasaulį jo savastyje, tarp-skirsmas pašaukia pasaulį ir daiktą į jų vidujybės vidų. Tarp-skirsmas yra kviečiantis. Tarp-skirsmas surenka abu, pašaukdamas plėšimą, kuriuo pats ir yra. Surenkantis šaukimas ir yra skambėjimas. Čia įvyksta kita nei kad tiesiog sukuriamos sąlygos ar tiesiog išplečiamas garsas.
Kai tarp-skirsmas ir daiktai susirenka į skausmo vidujybės paprastumą, jis kviečia dvejetą ateiti į savo esmę. Tarp-skirsmas yra toks kvietimas, iš kurio pašaukiamas pats kvietimas taip, kad kiekvienas ima priklausyti kvietimui. Tarp-skirsmo pakvietimas (Geheiss) visada savyje telkė kvietimo veiksmą (Heissen). Savyje telkiantis šaukimas, kuris šaukdamas sutelkia, yra skambėjimas kaip garsas.
Tarp-skirsmo šaukimas (Rufen) yra dvigubas raminimas (Stillen). Surinktas kvietimas (Heissen), pakvietimas (Geheiss), kaip toks skirtumas (Unterschied), kuris pašaukia pasaulį ir daiktus, yra tylos skambėjimas. Kalbà kal̃ba, kai tarp-skirsmo pakvietimas (Geheiss) pašaukia pasaulį ir daiktus į jo vidujybės paprastumą.
Kalbà kal̃ba kaip tylos skambėjimas (Geläut). Tyla ramina, kai ji iškelia švieson pasaulį ir daiktus į jų esmę. Pasaulio ir daikto iškėlimas raminimo būdu yra tarp-skirsmo įvykis. Kalba, tylos skambėjimas, yra tada, kai įvyksta tarp-skirsmas. Kalba esti kaip įvykstantis tarp-skirsmas pasauliui ir daiktams.
Tylos skambėjimas nėra žmogiškas. Veikiausiai todėl žmogiškumas savo esme yra kalbiškas. Čia pavartotas žodis „kalbiškas“ pasako: įvykęs iš kalbos kalbėjimo. Tai, kas taip įvykę, – žmogaus esmė yra per kalbą atvesta į savo esmę. Tai yra, kas lieka įvykę kalbos esmei, tylos garsui. Toks vyksmas vyksta tol, kol to kalbos esmei, tylos garsui, mirtingųjų kalbėjimui reikia, idant tai tylos garsą įgarsintų mirtingųjų girdėjimui. Tik kol žmonės priklauso tylos garsui, mirtingieji geba, kaip jiems tai būdinga, įgarsinti kalbėjimu.
Mirtingas kalbėjimas yra pavadinantis šaukimas, kvietimas pasirodyti daiktui ir pasauliui iš tarp-skirsmo paprastumo. Tai, kas grynai pakviesta mirtingo kalbėjimo, yra tai, kas pasakyta eilėraščio kalbėjimu. Tikroji poezija niekada nėra vien aukštesnis kasdienės kalbos būdas (Melos). Maža to, veikiau priešingai, kasdienis kalbėjimas yra pamirštas ir dėl to išeikvotas eilėraštis, iš kurio beveik neataidi šaukimas.
Priešingybė grynai pasakytam eilėraščiui nėra proza. Gryna proza niekad nėra „proziška“. Ji tokia poetiška, ir todėl taip retai tokia, kaip poezija.
Jei dėmesys sutelkiamas tik į žmogaus kalbėjimą, jei jis laikomas žmogaus vidaus įgarsinimu, jei taip įsivaizduotas kalbėjimas laikomas pačia kalba, tuomet kalbos esmė gali pasirodyti tik kaip žmogaus veiklos išraiška. Tačiau žmogaus kalbėjimas kaip mirtingojo kalbėjimas nėra nurimęs, rymantis (ruht) savyje. Mirtingųjų kalbėjimas išauga iš santykio su kalbos kalbėjimu.
Savo laiku neišvengiamai tenka apmąstyti, kaip kalbos kalbėjime, kaip – tylos garse, įvyksta mirtingas kalbėjimas ir jo įgarsinimas. Įgarsinant, ar tai būtų kalba ar raštas, baigiasi tyla. Kuo baigiasi tylos skambėjimas (Geläut der Stille)? Kaip nutraukta tyla patenka į žodžio skambėjimą (Lauten des Wortes). Kaip nutraukta tyla formuoja mirtingą kalbą, kuri suskamba eilutėmis ir sakiniais.
Tarkime, mąstant pavyks vieną dieną atsakyti į šiuos klausimus. Mąstant reikėtų vengti įgarsinimą ar net išraišką laikyti reikšmingu žmogaus kalbėjimo elementu.
Žmogaus kalbėjimo struktūra tegali būti būdas (Melos), kuris susieja kalbos kalbėjimą, tarp-skirsmo tylos garsą, mirtinguosius, kviečiamus tarp-skirsmo.
Būdas, kuriuo mirtingieji yra pašaukti iš tarp-skirsmo ir savo ruožtu patys kalba, yra atitikmuo (Entsprechen). Mirtingas kalbėjimas turi būti girdėjęs kvietimą, iš kurio pasaulio ir daiktų tarp-skirsmo tyla šaukia į savo paprastumo plėšimą. Kiekvienas mirtingo kalbėjimo žodis kalba iš tokios klausos perspektyvos ir kaip tokia klausa.
Mirtingieji tekalba tiek, kiek jie girdi. Jie atkreipia dėmesį į kviečiantį tarp-skirsmo tylos šauksmą, net jei jie to ir nežino. Klausymas imasi iš tarp-skirsmo šauksmo, ką šis paverčia skambančiu žodžiu. Klausant perimamas kalbėjimas yra kalbėjimas kaip ati-tikimas (Ent-sprechen).
Kai mirtingas kalbėjimas savo ištarą (Gesprochenes) perima iš tarp-skirsmo kvietimo, tam tikru būdu jis jau yra sekęs šaukimu. Atitikmuo yra aukštesnis perėmimas ir pripažįstantis atsakas. Mirtingieji kalba, kuomet jie dvejopu būdu perima ir atsako, ir atitinka kalbą. Mirtingas žodis kalba, kol jis keleriopu būdu ati-tinka (ent-spricht).
Kiekvienas tikras girdėjimas laikosi savęs su kiekvienu savu sakymu. Nes klausymas (Hören) susilaiko priklausyme (Gehören), per kurį išlieka priskirtas tylos skambėjimui. Kiekvienas atitikmuo priklauso nuo savęs besilaikančio susilaikymo. Todėl tokiam susilaikymui yra svarbu klausant atsiverti tarp-skirsmo kvietimui. Susilaikymas turi pasistengti įsiklausyti ne tiek į tylos garso skambėjimą, ne tiek į skambėjimą po, kiek į skambėjimą prieš ir taip atsiverti kvietimui (Geheiß).
Atsiverti susilaikant – tai nustato būdą, kuriuo mirtingieji atitinka tarp-skirsmą. Šiuo būdu mirtingieji gyvena kalbos kalbėjime.
Kalbà kal̃ba. Jos kalba leidžia pasirodyti tarp-skirsmui, o pasauliui ir daiktamas būti praradus savastį savo vidujybės paprastume.
Kalbà kal̃ba.
Žmogus kalba tol, kol jis atitinka kalbą. Atitikimas yra klausymas. Klausosi tol, kol priklauso tylos skambėjimui.
Nėra būtinybės pateikti kito kalbos apibrėžimo. Viskas remiasi tuo, kad tenka išmokti gyventi kalbos kalbėjime. Tenka nuolat tikrinti, ar mes mokame ir kiek mokame atitikti: atsiverti susilaikydami. Nes:
Žmogus kalba tik tiek, kiek atitinka kalbos kalbėjimą.
Kalbà kal̃ba.
Jos kalbėjimas kalba į mus tuo, kas pasakyta:
Žiemos vakaras
Mirgant snaigėms languose,
Gaudžia varpas žalvarinis;
Daug kam dengtas vakarienės
Stalas su namų dvasia.
Pas vartus tamsiais keliais
Baigiasi kam nors kelionės.
Žydi žemėje malonės
Medis aukso obuoliais.
Pakeleivis ties slenksčiu,
Kurs nuo skausmo akmeninis.
Štai ant stalo duona, vynas
Šviečia spindesiu skaisčiu5.
Versta iš: Martin Heidegger. UNTERWEGS ZUR SPRACHE. Stuttgart: Klett-Cotta, 2003.
1 Čia pateikiamas pažodinis Ingos Bartkuvienės vertimas, toliau naudojamas semantinei eilėraščio analizei. Georgo Traklio „Žiemos vakarą“ yra vertęs Jonas Juškaitis (kn. „Ne laikas eina. Iš pasaulio poezijos“, 2004). Jo vertimą perskaitysite publikacijos pabaigoje.
2 M. Heideggeris kreipiasi į salėje sėdinčius savo paskaitos klausytojus.
3 Žodis „Unterschied“ reiškia skirtumą, M. Heideggerio vartosenoje – metafizinę skirtį. M. Heideggerio atskirtas „Schied“ – jo naujadaras, čia verčiamas „skirsmu“. Čia naudojamame „Unter-Schied“ svarbus skirtybės atskyrimas, tarpas. Tokį reflektuotai atskirtą skirtį verčiame „tarp-skirsmas“. Tereiktų turėti omeny, kad jame yra ir įprastas skirtumas, skirtis.
4 „Stillen“ – raminti, etimologiškai siejasi su tyla, „Stille“, viena čia svarbių reikšmių taip pat ir „den Schmerz stillen“ – „numalšinti skausmą“.
5 Vertė Jonas Juškaitis // Ne laikas eina. Iš pasaulio poezijos. – Vilnius: Aidai, 2004. – P. 97.
James Draney. Ar tampame kitokiais rašytojais, tekstą popieriuje pakeitę tekstu ekrane?
2018 m. Nr. 8–9
Iš anglų k. vertė Diana Gancevskaitė
Jamesas Draney’is – Londone gyvenantis rašytojas ir kritikas, besidomintis meno teorija ir estetika. Studijavo meno istoriją Londono universiteto koledže. Jo esė ir kritikos straipsniai publikuojami leidiniuose „Los Angeles Review of Books“ ir „Bookslut“.
Trumpa panikos istorija naujų rašymo technologijų akivaizdoje
Kaip teigia žymioji Voltaire’o maksima, „rašymas yra balso paveikslas“. Tačiau tai niekada nebuvo taip paprasta. Lengva su ašaromis žvelgti į praeitį, į laikus, kai mūsų rašymas dar nebuvo toks mechaninis, kai mūsų bendravimas buvo veikiamas metafizinės įkrovos. Tačiau, deja, puslapis, anksčiau talpinęs žmogiškojo balso esmę, užleido vietą jį simuliuojančiam skaitmeniniam ekranui. Kokios to išvados? Ar žmogiškasis balsas dingo? Žodžio ištuksenimas klavišais, galbūt klavišo „atgal“ paspaudimas, ištrynimas, paryškinimas, kopijavimas ir įklijavimas – kaip šie mechaniniai rašymo būdai keičia mūsų mąstymo pobūdį?
Tai – ne nauji klausimai. Dėl rašymo technologijų jaudinamės nuo senų senovės. Daug seniau, nei Voltaire’as poetiškai prabilo apie balso paveikslą, Platonas perspėjo dėl paties rašymo akto. Senovės filosofas nerimavo, kad mūsų pasirinkimas rašyti nustelbs tikrąją mūsų sielą, amžiams pasmerkdamas minčių reiškimui ženklais ir simboliais. Žinoma, Platono nerimas tebuvo triukšmas dėl nieko. Kas galėtų būti žmogiškiau už rašymo aktą arba „savęs išreiškimą“? Tačiau ką „savęs išreiškimas“ reiškia šiandien, kai priemonės, kuriomis tai darome, įgauna keistą tarpininkavimo formą? Jeigu tiek pat daug geros poezijos buvo parašyta spausdinimo mašinėlėmis ir kompiuteriais, kiek ir ranka, kodėl mes jaučiame tokį nerimą dėl skaitmeninių ekranų švytėjimo?
Prisiminkime Martino Heideggerio atvejį – filosofo, rimtai abejojusio dėl XX amžiuje atsiradusių technologijų. Nors jo požiūris atrodė tamsuoliškas, Heideggeris pasakė šį tą labai paprasto apie naująsias technologijas. Šios jam buvo ne tiek dalykas kaip toks, kiek pasaulėžiūra: mūsų mokslas, mūsų infrastruktūra, mūsų tinklai ir mūsų sistemos buvo būdai indeksuoti ir pažymėti, perrūšiuoti patį žmonijos vaidmenį. Kad ir spausdinimo mašinėlė – Heideggeris jai priskyrė neįsivaizduojamus nusikaltimus: jam šis rašymo įrenginys buvo visai ne geroji sekretoriavimo įrangos dalis, – spausdinimo mašinėlė filosofui įkūnijo pačios žmoniškumo esmės naikinimą, kiekvienu mechaniniu klavišo taukštelėjimu. „Žmogus veikia per ranką; nes ranka, kartu su žodžiu, yra išskirtinis žmogiškumo bruožas“, – neabejojo jis. Tačiau ranka neberašo – ji spausdina. Šis naujas mechanizmas „maskuoja rašymą ranka, o tuo pačiu – asmenybę. Spausdinimo mašinėlės visus suvienodina“.
Tuo Heideggeris gilino savo pirmtako, Friedricho Nietzsche’s pradėtą kasti skepticizmo vagą. 1881 m. Nietzsche nebegalėjo rašyti ranka ir buvo priverstas tęsti savo darbą su nauju įrankiu – spausdinimo mašinėle. „Mechanizmas yra beasmenis“, – teigė jis knygoje „Žmogiška, pernelyg žmogiška“. „Iš parašyto žodžio jis atima jo išdidumą, asmeninį gerumą ir trūkumus… tai yra, atima šiek tiek žmogiškumo.“ Laiške savo draugui, parašytame jau įsigijus naująjį mechanizmą, Nietzsche eina dar toliau: „Mūsų rašymo priemonės veikia mūsų mąstymą.“ Jo manymu, filosofija ir rašymas nebebuvo organiški, nutapyti jo plunksnos balsu. Spausdinimo mašinėlė išplėšė iš jo šį tą esminio. Tačiau ką?
Henry’is Jamesas buvo ne toks ciniškas. „Nuožmiai įskaitomas“ – taip jis apibūdino spausdintą žodį, nebenešusį jokio Jameso rašyme ranka slypėjusio karalienės Viktorijos epochos gyvybingumo. Bet tai nesustabdė jo nuo gyvenimo darbo tęsimo. Kai Jamesas pradėjo jausti stiprėjančius rankos skausmus, dėl kurių nebegalėjo rašyti plunksna, jis nusisamdė mašininkę ir diktavo jai savo romanus, žingsniuodamas pirmyn atgal savo Sasekso studijoje, jo asistentei ritmingai kaukšint, lyg šūvių ritmu, naujuoju „Remingtonu“.
Tai buvo ne tik rašomosios mašinėlės, bet ir telegrafo – to žaibiško bendravimo būdo, užkodavusio žmonių kalbą į brūkšnelius ir taškelius – amžius. Ar ši kodavimo technologija su kiekvienu pyptelėjimu stūmė žmogų į nuošalę? 1900 m., maždaug tuo metu, kai Jamesas ėmėsi naudotis „Remingtonu“, Jungtinių Valstijų patentų biuras gavo paraišką naujam „rašančiam telegrafui“, pavadintam „Pollak-Virag“ pagal jo kūrėjų pavardes, patentuoti. Skirtingai nuo buvusiojo telegrafo modelio (kuris darė visas žinutes, o tuo pačiu ir žmones, vienodais), „Pollak-Virag“ telegrafas turėjo imituoti žmogaus rašyseną elektrine abėcėle, nesiskiriančia nuo ranka rašomo kursyvo. Šis naujas telegrafas turėjo grąžinti rankos reikšmę technologiniam bendravimui.
Jei šiandien būtų gyvas, Heideggerį neramintų keistas sutapimas: mūsų naujausi įrankiai, mūsų kompiuteriai įvardyti žmogaus rankos veiksmų pavadinimais. 1942 m. matematikas George’as Stibitzas stengėsi sugalvoti pavadinimą savo naujam skaičiavimo aparatui. Šis naujas mechanizmas buvo pirmasis iš tokios rūšies aparatų, skaičiuojantis greitais, pavieniais elektros impulsais, labai panašiais į tai, kaip ant rankų pirštų skaičiuotų žmogus. Dėl šios priežasties Stibitzas pavadino savo mechanizmą skaitmeniniu [angl. digital – vert. past.] (nuo lotynų kalbos žodžio digitus, reiškiančio pirštą). Nuo tada žmogui ranką pakeitė skaitmeninis kompiuteris.
Dažnai svarstau, ką apie visa tai būtų galvojusi Susan Sontag. Kaip ir visiems rašytojams, rašymas jai buvo etinė veikla. Rašymas jai – ne pasirinkimas tarp „taip“ ir „ne“: rašydamas žmogus susiduria su visiškai kitokia sprendimų priėmimo, filosofavimo, mąstymo forma. Savo paskaitoje apie vertimo meną ji perspėja, kad automatiniai kompiuteriniai vertimai gali gerokai pakeisti daug stropumo šiandien reikalaujantį vertėjo darbą. Tačiau tai reikštų nenusakomai didelę netektį – literatūrinės minties išraiškos netektį. Sontag žodžiais, kompiuterizuotas vertimas yra „atitikimo radimas…“, kuriam vertimas – „problema, turinti sprendimą“. Bet vertimo ir rašymo esmė yra ne rasti sprendimus problemoms. Esmė slypi „pasirinkime… pasirenkant ne tik tarp paprastesnių dichotomijų (gerai / blogai, tiesiogiai / netiesiogiai), bet tarp sudėtingesnio pasirinkimų išsisklaidymo“. Rašymas neišsprendžia problemų, jis greičiau sustiprina etinį mąstymą. Rašymas nepasiduoda kiekybiškumui.
Visi žinome (ar bent intuityviai jaučiame), kad spausdintas žodis mažiau vertingas už rašytąjį ranka, bet Sontag tai suvokė aiškiausiai. „Rašau grafiniu rašikliu arba kartais pieštuku ant geltonų arba baltų liniuoto popieriaus lapų – to amerikiečių rašytojų fetišo“, – prisipažino ji literatūriniam žurnalui „The Paris Review“ 1995 m. Rašymas spausdinimo mašinėle jai buvo kažkas kitokio, formalumas arba prievolė baigus knygos rankraštį. Ir taip ji sukūrė geriausius savo darbus: palinkusi virš marmurinio stalo svetainėje, skubiai margindama vieną juodraštį po kito, kol iš to išeidavo genialus rezultatas.
Keista, kai pagalvoji, kad šiandien gimę rašytojai savo archyvuose neturės jokių popierių. Dar juokingiau galvoti, kad šie ateities rašytojai galbūt niekada neišmoks rašyti. Man, gimusiam 1990 m., buvo taip: išmokau rašyti ranka tuo pačiu metu, kaip ir rinkti raides klaviatūra. Bet, užuot tobulinęs rašyseną, išmokau perteikti žodžius mechanizmu, kuriam rašymas, raidžių rinkimas ir apdorojimas buvo viena ir ta pati funkcija. Plastikinis taukštelėjimas klaviatūra buvo pirmesnis už rašiklio piešiamas kilpeles. Ne vienas begalinis judesys, o tūkstančiai pavienių: voragyviai pirštai ant plastikinio pagrindo.
Priskiriu save paskutiniajai kartai, prisimenančiai savo „pirmąjį“ kompiuterį. Šiandien jaunuomenės gyvenime nebėra pirmųjų kompiuterių. Taip, kaip mano tėvai neprisiminė savo pirmojo radijo imtuvo, televizoriaus ar spausdinimo mašinėlės, taip yra su nuo 1995 m. gimusia karta: kompiuteriai nebėra juos supančios aplinkos priedas – jie neatskiriama jos dalis. Kompiuterius, apsimetančius tik „telefonais“, nešiojamės kišenėse. Rašome žinutes nykščiais, o tekstas išsitaiso savaime, pats. Jei rašymas yra galvojimas, tuomet dabar mūsų kompiuteriai yra įgiję šį tą panašaus į gebėjimą mąstyti. Nors mes to nepastebime. Šie mechanizmai įpinti į patį patirties audeklą, beveik nematomi, ne mažiau natūralūs nei medžiai, paukščiai, lietus. Nebėra prasmės sakyti, kad „naudojamės“ kompiuteriais, lyg pasirinktume juos iš kelių galimų priemonių variantų. Kompiuteris yra vienintelė priemonė – paskutinioji.
Augant su kompiuteriu buvo sunku suprasti, kodėl mano mokytojai taip šlovina rašymą ranka. Ne vien pats rašiklio valdymas nebuvo efektyvus – man tai atrodė visiškai svetima. Tam plono pagaliuko suspaudimui dirbo ne tie raumenys; nuo šios veiklos, jei trukdavo daugiau nei penkias minutes, pradėdavo skaudėti ranką. Skirtingai nuo skaitmeninio dokumento, sudaryto iš aiškiai išskaitomų simbolių, rašiklis atrodė lyg iš paleolito laikų, o jo ženklai – pernelyg sunkiai iššifruojami man pačiam ar kam nors kitam. Ar tai buvo M ar N? A ir p ar q? Aiškios, tinkamais tarpeliais atskirtos raidės, išgaunamos kompiuteriu, teikė nepalyginti daugiau pasitenkinimo. Ką jau kalbėti apie tai, kad už tave pasirūpinama taisyklinga rašyba. Tam tikra prasme žodžiai save rašė patys.
Sontag mintis apie kompiuterinį vertimą yra nekategoriška, tačiau svarbi. Rašymas nėra vien tik komunikacija, ne atitikimų radimas. Kalba yra daugiau nei ją sudarančių dalių suma. Sakinys, pastraipa, eilėraštis, romanas – šie dalykai nėra vien tik informacija, sudėta kraunant simbolių vienetų luitus vienas ant kito. Jie yra žmonijos kultūros rezultatai, rašymo rezultatai. Jie kai ką reiškia. Literatūra nėra teorinių teiginių seka. Rašymas yra mąstymo forma, išeinanti už apskaičiavimo sprendžiant problemas ribų.
O galbūt šis nerimas dėl naujų skaitmeninio rašymo būdų yra tik paranojiška technofobija, nesiskirianti nuo tamsuoliškų, reakcingų Nietzsche’s ir Heideggerio perspėjimų? Galbūt. Tam tikra prasme rašymas kompiuteriu gerokai panašesnis į rašymą ranka. Spausdinimo mašinėlė yra nelanksti ir formali, ja sunku taisyti tekstą (prisiminkite įmantrųjį balto korektoriaus naudojimą klaidoms naikinti), o rašymas kompiuteriu atliepia minties lengvumą, žodžius paprasta ištrinti, gali rašyti paraštėse. Palyginti su rašomąja mašinėle, skaitymas ir rašymas ekrane buvo išlaisvinantis. Kaip teigia vienas anoniminis kompiuterio rašymui naudotojas, „ten, kur anksčiau būčiau užtrukęs ieškodamas tinkamo įvardijimo, dabar įrašau keletą galimai tinkamų žodžių, palikdamas juos, kol rašau toliau“. Gana pagrįsta. Kas galėtų būti labiau išlaisvinančio?
Tačiau kuo daugiau mūsų gyvenimuose randasi skaitmeninių technologijų, tuo labiau nyksta ribos tarp laisvės ir kontrolės. Baksnojant į ekraną, kai rašau žinutę telefonu, automatinio taisymo ir siūlomo teksto funkcijos veikia kaip pagalbinis mano minčių orientyras. Man siūloma šen bei ten įdėti paveiksliuką ar jausmaženklį (emoji). Man netgi siūlomi specifiniai slengo žodžiai ar žargonas, kuriuos naudoju bendraudamas su draugais – asmeninė, privati mano kalba persikėlė į kompiuterio žodyną. „Rašymas, – sakė Susan Sontag, – yra didžiausio dėmesio sutelkimo būdas.“ Tačiau kas nutinka, kai rašymas užleidžia vietą žodžių rinkimui klaviatūra, kai mintis tėra dar viena informacijos dalelė, apdorota mechanizmo? Ar perdedame sakydami, kad mūsų rašymo įrankiai veikia mūsų mąstymą? Galbūt. O gal ir ne.
Paul Celan. Atsakymai
2018 m. Nr. 4
Iš vokiečių k. vertė Inga Bartkuvienė
Pokalbis kalnuose
Vieną vakarą, nusileidus saulei, – ir ne vien jai – iš savo namelio išėjo žydas ir leidosi į kelią. Ėjo žydas ir žydo sūnus, o su juo kartu keliavo jo vardas, neištariamas, ėjo, artėjo, klibikščiavo, buvo girdimas – ėjo besiramsčiuodamas lazda, perlipo per akmenį, ar girdi mane, ar girdi, tai aš, aš, bet ir tas, kurį girdi, tariesi girdįs, aš ir kitas. Taigi jis išėjo, girdimai. O kad buvo vakaras, visa gaubė sutemos (ir ne vien tos, kurios būna nusileidus saulei), jam teko eiti po debesimis, šešėly, savo paties ir kito, – juk, žinai, žydas, ką gi jis turi, kas jam išties priklausytų, kas nebūtų skolinta, gauta ir negrąžinta, – tad jis ėjo ir atėjo, pasirodė kelyje, gražiajame, nepalyginamajame, ėjo, it Lencas, per kalnus, jis, kuriam reikėjo leisti gyventi ten, kur jam ir priklauso, – apačioje, žemumose, tai jis, žydas, ėjo ir atėjo.
Taip, atėjo šiuo keliu, šiuo gražiuoju, iš ten.
O kas, kaip manai, artėjo jo link? Priešais jį ėjo jo pusbrolis, tėvų broliavaikis, ketvirčiu žydo gyvenimo vyresnis, didelis jis buvo, bet ir jis ėjo šešėly, skolintajame, – nes, – nesiliauju savęs klausęs, argi tas, kuriam Dievo lemta būti žydu, kada nors keliauja su savuoju? – jis ėjo, toks didelis, artinosi prie kito, didysis ėjo prie mažojo, o mažasis žydas liepė savo lazdai tylėti didžiojo žydo lazdos akivaizdoje. Tad tylėjo ir akmuo, o kalnai, kuriais jie, tas ir anas, ėjo, buvo be garso.
Taigi buvo tylu, tylu ten aukštai kalnuose. Neilgai truko tyla, nes kai žydas ateina ir sutinka kitą žydą, tylos kaipmat nebelieka, net ir kalnuose. Juk žydas ir gamta – du skirtingi dalykai, iki šiol, net ir šiandien, net ir čia.
Taigi jiedu, brolių vaikai, stovi, kairėje žydi miškinė lelija, pašėlusiai žydi, kaip niekur, o dešinėje – sultenė, o netol jos ir Diantus superbus1, puošnusis gvazdikas. Bet jie, broliavaikiai, o varge, neturi akių. Tiksliau sakant: jie, net ir jie, turi akis, tačiau prieš jas šydas, ne, ne prieš jas, o už jų, judrus šydas; vos į akis patekęs vaizdas iškart pakimba audinyje, kur beregint priartėja besivejantis siūlas, šydo siūlas, jis ima ir apraizgo vaizdą; apsiveja aplink jį ir užmezga su juo vaiką – pusiau vaizdą, pusiau šydą.
Vargšė miškinė lelija, vargšė sultenė! Ten stovi jie, broliavaikiai, kalnų gatvėje, lazda tyli, akmuo tyli, o tylėjimas – nebetylėjimas, joks žodis netapo nebylus, joks sakinys, tai tik pauzė, tai tik tarpas tarp žodžių, tuščia vieta, aplink kurią matai visus skiemenis; šie du žmonės – tai liežuvis ir burna, kaip ir lig tol, prieš pauzę, o akyse jiems – šydas, o jūs, jūs vargšai stovite ir nežydite, jūsų nėra, o liepa nėra liepa.
Plepiai! Net ir dabar, kai liežuvis kvailai atsimuša į dantis, o lūpos medinės, turite ką pasakyti. Na gerai, lai šneka…
– Ar iš toli atvyksti, atvyksti į čia?
– Taip. Kaip ir tu.
– Žinau.
– Žinai. Žinai ir matai: čia viršuj žemė suėjo į klostes, susilankstė, kartą, du, tris ir atsivėrė per vidurį, o vidury – vanduo, o vanduo – žalias, o žaluma – balta, o baltuma – iš dar aukščiau, kur ledynai, būtų galima, bet nebūtina, sakyti, kad tai kalba, kuria čia kalbama, kad žalumoje jau įaugęs baltumas, kalba skirta ne man ir ne tau, nes – klausiu – kam skirta žemė, ji sugalvota ne tau ir ne man, – taigi kalba, neturinti Aš ir Tu, vien Jį, vien Tai, supranti, vien Juos, ir daugiau nieko.
– Suprantu, suprantu. Iš toli atvykau, atvykau kaip ir tu.
– Žinau.
– Tu žinai, bet noriu paklausti: bet vis dėlto atvykai, atvykai nepaisydamas visko, pasirodei – kodėl, kam?
– Kodėl, kam… Gal kad turėjau šnekėti, sau ar tau, turėjau šnekėti burna ir liežuviu, ne vien lazda. Nes kam gi šneka lazda. Ji šneka akmeniui, o akmuo, kam šneka jis?
– Kam gi, brolau, jis šnekės? Jis nešneka, jis kalba, o kas kalba, brol, – nešneka niekam, jis kalba, nes jo niekas neklauso, niekas ir Niekas, o sako jis pats, ne jo burna ir liežuvis, sako jis ir tik jis: ar girdi?
– Jis sako: ar girdi? Žinau, brolau, žinau… Ar girdi, – sako jis, – tai aš. Tai aš, aš čia, aš atėjau. Atėjau su lazda, aš, o ne kitas, aš, o ne jis, aš su savo nepelnyta valanda, aš. Aš, į kurį pataikė, aš, kuris to išvengė, aš, atmenantis ir užmaršusis, aš, aš, aš…
– Sako jis, sako jis… Ar girdi, sako jis… Ir ar girdi, žinoma, ar girdi, jis nieko nesako, neatsako, nes girdi, tas akmuo – tai toji uola su ledynais, triskart susiklosčiusi, bet ne dėl žmonių… Tai toji, tenai, žaliai balta, su miškine lelija ir sultene… Bet aš, brolau, aš, stovintis čia, šiame kelyje ir jam nepriklausantis, šiandien, dabar, kadangi saulė nusileido, ji ir jos šviesa, aš čia su šešėliu, savu ir svetimu, aš-aš, galintis tau pasakyti:
– Ant akmens gulėjau, tada, tu žinai, ant akmeninių plytelių; o greta manęs gulėjo jie, kiti, kurie buvo kaip aš, kiti, buvę kitokie nei aš ir lygiai tokie pat, brolių vaikai; jie gulėjo ir miegojo, miegojo ir nemiegojo, sapnavo ir nesapnavo, ir manęs nemylėjo, ir aš jų nemylėjau, nes buvau vienas, o kas nori mylėti vieną, juk jų buvo daug, dar daugiau nei čia aplink mane gulinčių, ir kas nori gebėti mylėti visus, ir aš, neslėpsiu, nemylėjau jų, jų, negalėjusių manęs mylėti, aš mylėjau ten degančią žvakę, kairėje, kampe, mylėjau ją, nes ji degė žemyn, ne dėl to, kad ji degė, nes ji, tai juk buvo jo žvakė, žvakė, kurią jis, mūsų motinų tėvas, uždegė, nes tą vakarą prasidėjo diena, ypatingoji, diena, buvusi septintoji, septintoji, kurią turėjo sekti pirmoji, septintoji, bet ne paskutinioji, broli, aš jos nemylėjau, ne ją, o vien tai, kaip ji nudegė ir, žinai, nuo tol daugiau nieko nemylėjau;
nieko, ne; o galbūt tai, kas nudegė kaip toji žvakė tą dieną, septintąją ir ne paskutiniąją: ne paskutiniąją, ne, nes aš juk čia, čia, šiame kelyje, apie kurį jie sako, kad jis gražus, taigi esu prie miškinės lelijos ir sultenės, o už šimto žingsnių, ten aukščiau, kur galėčiau užlipti, ten maumedis stiebiasi prie kedrinės pušies, aš tai matau, matau ir nematau, o mano lazda kalbėjo, kalbėjo akmeniui, o mano lazda dabar romiai tyli, tyli ir akmuo, kurs, sakai, moka kalbėti, o mano aky, ten kybo šydas, judrus, ten kybo šydai, judrūs, vos suardai vieną, iškart kybo antras, ir žvaigždė – taigi, ji dabar pakilusi virš kalnų, – jei ji norės patekti akin, jai teks iškelti vestuves, ir staiga nebebūti savimi, o virsti pusiau šydu, pusiau žvaigžde, aš žinau, brol, žinau, tave čia sutikau ir mudu šnekėjomės, daug, o klostės ten, jos ne žmonėms ir ne mums, čia ėjusiems ir vienas kitą sutikusiems, stovintiems čia po žvaigžde, ne mums, žydams, atėjusiems čia, per kalnus, kaip Lencas. Tu didelis, o aš mažas, tu – plepys ir aš – plepys, mes su lazdomis, mes su savo vardais, kurių neištarti, mes ir mūsų šešėlis, savasis ir svetimasis, tu čia ir aš čia – aš čia, aš; aš, galintis tau visa tai pasakyti, galėjęs tau pasakyti; tas aš, tau nesakantis ir nepasakęs; aš, kuriam iš kairės miškinė lelija, aš prie sultenės, aš su nudegusia žvake, aš, turintis šią dieną ir nešinas dienomis, aš čia ir aš ten, aš galbūt – dabar! – jau lydimas nemylėtųjų meilės, aš kelyje į save, aukštai kalnuose.
(1959 rugpjūtis)
Kalba, pasakyta laisvojo Hanzos miesto Brėmeno literatūros premijos gavimo proga
„Mąstyti“ ir „dėkoti“ [denken und danken] mūsų kalboje yra vienos ir tos pačios kilmės žodžiai. Kas seka jų prasmę, patenka į reikšmių lauką, kuris sieja žodžius prisiminti [eingedenk sein]2, atmintis [Andenken]3, atminimas [Andacht]4. Leiskite Jums padėkoti.
Kraštovaizdis, iš kurio – o ir kokiais aplinkkeliais! – atvykstu (bet ar egzistuoja toks dalykas – aplinkkeliai?), kraštovaizdis, iš kurio atvykstu, jums turėtų būti nežinomas. Tai kraštovaizdis – chasidiškų pasakojimų namai, kuriuos mums visiems vokiečių kalba perpasakojo Martinas Buberis. Tai buvo – jei leisite šį topografinį štrichą kiek praplėsti – kraštovaizdis, kuris man, atvykusiam iš taip toli, dabar iškyla prieš akis, – tai buvo vietovė, kurioje gyveno žmonės ir knygos. Toje, dabar jau į beistoriškumą nugrimzdusioje tuometinėje Habsburgų monarchijos provincijoje5, pirmą kartą skaitydamas Rudolfo Borchardto „Odę su granatu“6, aptikau Rudolfo Aleksandro Schröderio pavardę. Ir tada Brėmenas man įgavo kontūrus, labiausiai kaip Brėmeno spaudos leidėjas.
Tačiau Brėmenas, pasidaręs artimas dėl knygų, dėl jas rašiusių ir leidusių žmonių vardų, vis dėlto man skambėjo kaip nepasiekiamas.
Ir tai, ką galėjau, tai, ką turėjau pasiekti, buvo gana toli, tai – Viena7. Jūs žinote, kaip einant metams atsitiko ir su štai šiuo pasiekiamumu.
Pasiekiama, artima ir neprarandama – tarp visų praradimų man išliko viena: kalba.
Ji, kalba, išliko neprarasta, nepaisant visko. Tačiau ir jai teko pereiti per savo pačios negebėjimą rasti atsakymų, pereiti per baisų savo nebylumą, pereiti per tūkstantį mirtį nešančios kalbos tamsybių. Ji perėjo ir nesurado žodžių išsakyti tam, kas įvyko; tačiau ji ėjo per patį šį vyksmą. Perėjo ir galėjo vėl pasirodyti, „praturtinta“ šio viso8.
Šia kalba aš bandžiau, tais ir vėlesniais metais, rašyti eilėraščius: kad kalbėčiau, kad orientuočiausi, kad pasitikrinčiau, kur esu, kur link eisiu, idant susiprojektuočiau tikrovę. Kaip matote, tai buvo įvykis, judesys, buvimas pakeliui, tai buvo bandymas rasti kryptį. Ir jei aš nuolatos klausiu, kokia viso to prasmė, manau, kad turiu pats sau tarti, kad tarp šių klausimų įsipynęs ir klausimas, kokia laikrodžio rodyklės prasmė9.
Nes eilėraštis nėra belaikis10. Žinoma, jis pretenduoja į begalybę11. Jis bando pereiti pro laiką, prasmukti, bet nepakilti virš jo ir neišeiti iš už jo.
Eilėraštis, būdamas kalbos pavidalas ir savo veikimo būdu dialogiškas, gali būti laiškas butelyje, kupinas tikėjimo, – žinoma, ne visada tvirto, – kurį kažkur ir kažkada išplautų į krantą, galbūt į širdies krantą. Eilėraščiai ir šiuo požiūriu pakeliui: jie prie ko nors sustoja.
Prie ko? Prie ko nors atviro, prie to, ką galima užimti, galbūt prie kokio nors užkalbinamo Tu, prie užkalbinamos tikrovės.
Štai tokiomis tikrovėmis, manau, eilėraštis ir rūpinasi.
Tikiu, kad tokie pamąstymai liečia ne vien mano, bet ir jaunesniųjų lyrikų kartos pastangas. Tai pastangos to, kuriam virš galvos skrenda žvaigždės, žmogaus rankų darbo, beskliautės žvaigždės. Tai pastangos to, kuris neturi prieglobsčio, namo ar palapinės12, – laukais eina prie pačių nejaukiausių dalykų, vedamas savo būties, eina kalbos link, sužeistas tikrovės ir tikrovės beieškantis.
Atsakymas į Paryžiaus leidyklos „Librairie Flinker“ apklausą (1958)
Apklausos metu buvo klausiama filosofijos ir literatūros asmenybių apie jų aktualius darbus ir sumanymus.
Kaip malonu, kad Jūs norite sužinoti apie mano darbus ir planus. Tačiau kreipiatės į autorių, kuris tėra išleidęs tris poezijos rinkinius. Tad man reikia ieškoti atsakymo kaip lyrikui, ir tik kaip tokiam.
Vokiečių lyrika, manau, eina kitais keliais nei prancūzų. Tamsuma atmintyje, klaustini dalykai aplinkui, ji negali, net laikydamasi tradicijos, kurioje ji yra, kalbėti kalba, kurią nekuri įgudus ausis nori iš jos girdėti. Jos kalba blaivesnė, faktiškesnė, ji nepasitiki „grožiu“, ji bando būti tikra. Ji yra, jei aš regėjimo lauke, išlaikydamas tariamai aktualų polichromiškumą, galiu ieškoti terminų vizualumo srityje, ji yra „pilkesnės“ kalbos, kalbos, kurios „muzikalumas“ lokalizuotas tokioje vietoje, kur ji negali turėti nieko bendra su „harmonija“, kuri vis dėlto net ir šalia pačių baisiausių dalykų vis dar – daugiau ar mažiau nerūpestingai – suskamba.
Šiai kalbai svarbi precizika (net jei šis terminas yra neišvengiamai daugiaplanis). Ji nenuskaidrina, „nepoetina“, ji tik pavadina ir nurodo, ji bando išmatuoti esamo ir galimo sritis. Žinoma, čia niekad nėra pati kalba, pati kalba, kuri veikia. Tai yra tik iš savo būties nuokrypio kampo kalbantis Aš, kuriam svarbu nubrėžti kontūrus ir orientuotis. Tikrovės nėra, tikrovė nori būti ieškoma ir laimima.
Bet ar aš nenutolau nuo klausimo? Tie lyrikai! Galų gale jiems lieka palinkėti, kad vieną dieną jie parašytų tikrą romaną.
Atsakymas į Paryžiaus leidyklos „Librairie Flinker“ apklausą apie dvikalbystę (1961)
Klausiate manęs apie kalbą, apie mąstymą, apie poeziją; klausimai trumpi – leiskite ir man savo atsakymą formuluoti trumpai.
Dvikalbyste poezijoje netikiu. Dvigubas liežuviškumas, taip, tai egzistuoja, net ir skirtinguose šiuolaikiniuose žodžio menuose, ypač tokiuose žodžio meno kūriniuose, kurie džiaugsmingai prisitaikydami prie kultūros vartojimo moka save pateikti ir kaip poliglotiškus, ir kaip polichromiškus.
Poezija – tai likimiškas kalbos vienkartiškumas. Tad leiskite man [išsakyti] šią akivaizdžią tiesą: Poezija šiandien, kaip ir tiesa, jaučiasi per dažnai nenusisekanti – todėl negali būti dvikartė.
Laiškas Hansui Benderiui
Mielas Hansai Benderi, dėkoju už Jūsų gegužės penkioliktos dienos laišką bei draugišką kvietimą bendradarbiauti antologijoje „Mano eilėraštis – mano peilis“.
Prisimenu kartą Jums sakęs, kad vos tik eilėraštis išties pabaigiamas, poetas vėl nebežino, ką pirmapradiškai, kurdamas eilėraštį, žinojęs kartu su juo. Šiandien šį požiūrį formuluočiau kitaip, arba bent bandyčiau nurodyti skirtumus; bet iš principo aš ir šiandien esu tos pačios – senos – nuomonės. Aišku, egzistuoja ir toks dalykas, kuris šiandien taip lengvai ir be rūpesčio vadinamas rankų darbu. Bet leiskite man sujungti tai, kas išmąstyta ir patirta, – rankų darbas, kaip ir bet kokia švara, yra visos poezijos sąlyga. Šis rankų darbas – tik-rai nepadėtas ant auksinio dugno – kas žino, ar jis išvis turi dugną. Jis turi savo bedugnes ir gelmes – kai kurie (ak, aš jiems nepriklausau) žino net, kaip tai vadinti.
Rankų darbas – tai rankų reikalas (Sache). O tos rankos vėlgi priklauso vien tik vienam13 žmogui, reiškia, vienatinei, mirtingai sielą turinčiai būtybei, kuri savo balsu ir savo nebylumu ieško kelio.
Tik tikros rankos kuria tikrus eilėraščius. Nematau principinio skirtumo tarp rankų darbo ir eilėraščio. (Čia aš nekalbu apie „poien“ ir panašiai.) „Poiein“, kartu su savo artumais ir tolybėm, reiškė greičiausiai visai ką kita nei šiandieniame kontekste.
Žinoma, egzistuoja apmatai, juodraštiniai brėžiniai dvasine prasme, mielas Hansai Benderi!
O greta to egzistuoja, kad ir kur pažvelgsi, kiekvienoje lyrikos pakampėje, eksperimentavimas su vadinamąja žodine medžiaga. Eilėraščiai – tai ir dovanos – dovanos atidiesiems14. Likimą nešančios dovanos.
„Kaip padaromi eilėraščiai?“
Aš jau prieš daugelį metų kurį laiką galėjau tai matyti, o vėliau ir iš tam tikro nuotolio ir stebėti, kaip darymas virsta paslėptu veikimu. Taip, egzistuoja ir tai, Jūs turbūt žinote. – Tai nėra apytikslis dalykas.
Mes gyvename po tamsiais dangumis, ir – yra mažai žmonių. Gal dėl to yra ir taip nedaug eilėraščių. Viltys, kurių dar turiu, nėra didelės: aš bandysiu išsaugoti tai, kas man liko.
Linkėdamas kuo geriausio Jums ir Jūsų darbui.
Jūsų,
Paulis Celanas
1960 m. gegužės 18 d., Paryžius
Atsakymas į žurnalo „Der Spiegel“ klausimą
Žurnalas „Der Spiegel“ paprašė atsakyti į klausimą: „Ar revoliucija neišvengiama?“ ir šiuo atsakymu išsakyti poziciją ir reaguoti į Hanso Magnuso Enzensbergerio žurnalo „Times“ literatūros priede suformuluotą alternatyvą: „Iš tiesų mes šiandien einam į konfrontaciją ne su komunizmu, o su revoliucija. Politinė sistema Vokietijos Federacinėje Respublikoje jau nebepataisoma. Mes galim jai pritarti, arba pakeisti nauja sistema. Tertium non dabitur.“
Viliuosi, kad keisis, persimainys ne vien Federacinė Respublika ir Vokietija. Pakaitinės sistemos jie tikrai neįsives, o revoliucija socialinė, o kartu ir antiautoritarinė – įmanoma vien iš savęs pačios. Ji prasideda Vokietijoje, šiandien ir dabar, ir su kiekvienu žmogumi. Ketvirtos galimybės neturime.
1 Visame tekste kursyvas autoriaus.
2 „Eingedenk sein“ reiškia – tai, ką reikia atminti, pačiame pasakyme jaučiamas imperatyvas.
3 „Andenken“ siejasi su pagarbia mirusiųjų atmintimi, su atminties kultūra, gyva atmintimi meno kūriniuose, bet ir institucionalizuota paveldosauga ir t. t.
4 „Andacht“ labiausiai siejasi su visuotinai organizuojama atminties sauga.
5 Turima omeny P. Celano gimtasis kraštas Bukovina, iki 1918 m. priklausiusi Austrijos–Vengrijos imperijai, P. Celanui gimus ir augus priklausiusi Rumunijai, Antrojo pasaulinio karo metais atitekusi Ukrainai. Iki karo ten gyveno gausi žydų diaspora. Vietovės Bukovina šaknį „Buk“ P. Celanas asociatyviai sieja su „Buch“ – knyga.
6 Rudof Borchardt, „Ode mit dem Granatapfel“.
7 P. Celanas emigravo pirmiausia į Vieną, vėliau suvisam apsistojo Paryžiuje.
8 Turima omeny propagandinė vokiečių kalbos vartosena nacistinėje Vokietijoje. Šį sakinį galima traktuoti ir kaip atsaką į garsųjį Theodoro W. Adorno verdiktą, kad po holokausto negali būti rašomi eilėraščiai. P. Celanas buvo įsitikinęs, kad eilėraščiai gali ir turi būti kuriami. Garsiąją Th. W. Adorno tezę P. Celanas traktavo kaip geros, tikros ir tiesą rašančios poezijos nesupratimą, Th. W. Adorno klaidą, kurią šis vėliau koregavo, tardamas, kad po tokių katastrofų eiliuoti galima, bet ar galima gyventi.
9 Ieškodamas kontūrų savo tikrovei, pagrindiniais parametrais P. Celanas laiko erdvę (kur buvau vakar, kur esu šiandien) ir laiką (kada, kaip viskas vyko, vyksta).
10 „Meridiano“ užrašuose P. Celanas teigia priešingai, tardamas, kad eilėraštis belaikis – „das Gedicht ist zeitlos und unterwegs“. Kadangi „Meridianas“ yra vėlesnis tekstas nei „Brėmeno kalba“, matyti, kad P. Celanas „Meridiane“ pateikia permąstytą ir koreguotą laiko sampratą. Vėlyvuosiuose eilėraščiuose taip pat vis daugiau dėmesio tenka belaikiškumui, bet visai laikas nenuneigiamas. Daugeliu atvejų laiko atributai naudojami belaikiškumui atskleisti. Taip pat ryški dialektika tarp datos ir belaikiškumo, t. y. konkretaus čia ir dabar ir abstraktaus gyvenimo laiko. Šioje Brėmeno kalboje eilėraščiui priskiriamas nebelaikiškas laikas konkuruoja su kalbėtojo gyvenimiškos tikrovės ir reflektuojamos istorijos bevietiškumu. Tai, kas buvo ir niekada negrįš, P. Celanui yra ne praeitis, o neistoriškumą konstruojanti prarastis, išreikšta fraze „į beistoriškumą nugrimzdusioje tuometinėje Habsburgų monarchijos provincijoje“.
11 Pirma kalbėjęs apie „autoriaus aš“ gyvenimiškus kontūrus, staiga ima brėžti eilėraščio kontūrus. Minėdamas eilėraščio begališkumą, jis iškelia du aspektus: humanistikai svarbų atviro kūrinio kausimą, o kartu ir egzistencinį klausimą – eilėraštį jis mąsto kaip tvaresnį laike, ilgesnės trukmės nei jį rašiusio ar skaičiusio žmogaus gyvenimas. Atviro kūrinio klausimas buvo ypač aktualus šeštajame dešimtmetyje. Svarbu tai, kad vokiečiakalbių autorių poetologijose P. Celanas buvo vienas pirmųjų taip klausęs. Iki tol dominavo hermetiško eilėraščio samprata, vienas ryškesnių pavyzdžių – Gottfriedas Bennas ir jo poezijos samprata, išskleista taip pat ir jam skirtos Büchnerio premijos proga pasakytoje kalboje (1951).
12 Nuorodos į dangaus skliautą Biblijoje, Dievo kvietimą pasistatyti palapinę po dangaus skliautu ir laukti pranašo. Taip pat tai nuoroda į klajonėm pasmerktą žydų tautą, su kuria čia identifikuojasi tekste kalbantysis autorius.
13 Visame tekste kursyvas autoriaus.
14 Dovanojimas, dovanos („schenken“, „Geschenke“) P. Celanui koreliuoja su atminimu („Gedenken“) ir su dėkojimu („Danken“).
Adam Zagajewski. Apie mėginimus uždaryti atvirą visuomenę
2018 m. Nr. 3
Iš lenkų k. vertė Kazys Uscila
Poezija privalo ginti vaizduotę ir tuo pačiu metu nepamiršti apie didžiausią nusikaltimą (bet ir apie kiekvieną dieną). Ginti vaizduotės turtus ir kaskart leistis į nūdienos pragarus – tokiais žodžiais (ar begalima taikliau?) poeto, bet kokio tikro menininko misiją apibūdino Adamas Zagajewskis (g. 1945 m. Lvove), vienas įžymiausių lenkų poetų, prozininkų, eseistų, keturiolikos poezijos, devynių esė knygų, išverstų į daugelį pasaulio kalbų, autorius.
Tai ne tuščios deklaracijos – tai paties A. Zagajewskio gyvenimo būdas: komunistinės santvarkos metais už tai poeto kūryba buvo uždrausta cenzūros, jam teko patirti emigranto dalią.
Ir šiandien kūrėjas atkreipia dėmesį į nerimą keliančius reiškinius, kurie aktualūs anaiptol ne tiktai Lenkijoje…
Apie mėginimus uždaryti atvirą visuomenę
Nėra abejonių, kad Vidurio ir Rytų Europos intelektualai, menininkai ir rašytojai prisidėjo prie sovietinio totalitarizmo žlugimo. Jų idėjos buvo žinomos viešojoje erdvėje, jų drąsa įkvėpė. Pasitaiko, kad intelektualai, dvejojantys, neretai vartojantys abstrakčią kalbą, atitrūkę nuo gyvenimo, linkę į konformizmą, tampa truputį karikatūriškais personažais, bet tokie žmonės kaip Vaclavas Havelas ar Leszekas Kołakowskis buvo kitokie. Aišku, kad ne idėjos pačios savaime išvadavo mus iš totalitarinės priespaudos, bet, be kitų veiklos metodų, jos buvo svarbios sudėtinės dalys.
Koks liūdnas paradoksas, kad dabar suvienytoje Europoje, Europos Sąjungoje, kuri iš tiesų išgyvena rimtą krizę, bet juk vadovaujasi demokratiniais pagrindais, Europoje, apie kurią kitados tik svajojome, kurios parlamentą dabar galime laisvai rinkti, intelektualai, atrodo, yra kur kas bejėgiškesni nei seniau, blogais laikais. Aiškių aiškiausiai tam tikrais požiūriais lengviau buvo priešintis Centro komitetui negu dabar dideliems nebyliems skaičiams, juodajai kapitalizmo pusei ar niūriems nacionalizmams.
Mano šalyje – nors panašūs dalykai gali atsitikti arba net jau atsitiko ir kitur – stebime pavojingą reiškinį. Štai valdžią gavo viena nacionalistinė ksenofobinė grupuotė, skelbianti būtinumą ginti „tradicines vertybes“ nuo „naujoviškumo“ invazijos, taip pat būtinumą apsaugoti tai, kas yra „lokalu“, gresiant iš užsienio importuojamoms vertybėms (savumas ir svetimšališkumas). Toji grupuotė norėtų pakeisti istorijos vyksmą, nepaisydama to, ką garantuoja Konstitucija, teisė ir elementarus padorumas. Visuomenė yra radikaliai pasidalijusi – taip pat ir todėl, kad ši grupuotė sugebėjo išgirsti nuskriaustųjų žmonių balsus, – ir vis labiau įsikalina troškiame politinės dichotomijos narve.
Tie, kurie tuo domisi, žino, kaip seniai jau vyksta ginčas apie „naujoviškumą“. Kartais jis intriguojantis, jame pasitaiko taurių, filosofiškai gerai pagrįstų asmeninio įkarščio, gilaus įsitikinimo kupinų pasisakymų. Paradoksalu, kad nepaprastai įtakingam meniniam judėjimui, europiniam modernizmui, judėjimui, kuris daug ką pakeitė meno srityje, literatūroje, mūsų požiūryje į muziką, kuris tiesiog pakeitė mąstymo apie meną būdą, iš esmės buvo būdingas nepasitikėjimas kintančiu pasaulio veidu, matomos ir nematomos tikrovės modifikacija.
Tie, kurie toje srityje yra naujokai – ir gal karštligiškai rengiasi brandos egzaminui, – tikriausiai mano: ak, taip, modernizmas yra aprobavimas to, kas naujoviška, kitaip negali būti. Tai labai klaidinga pozicija. To judėjimo pionieriai apskritai kritiškai žiūrėjo į iš ūkų ir dūmų išnyrančią naują pramoninės (taip pat liberalios) revoliucijos Europą. Tokių pavyzdžių nestinga. Eugène’as Delacroix, dailininkas, atvėręs kelią į dar vieną revoliuciją, šį kartą estetinę, į impresionizmą ir kitus -izmus, buvo neišsilaisvinęs iš pasitraukiančios „seno grožio“ Europos nostalgijos ir ilgesio.
Savo garsiame „Dienoraštyje“, liudijančiame, kad jis buvo ne tik dailininkas, bet ir didis rašytojas (taip pat žmonių bei įvykių stebėtojas), Delacroix aprašė savo liūdesį ir pasipiktinimą, kai pamatė garu varomus laivus ir lokomotyvus (iš tiesų jis nenuėjo labai toli, neboikotavo geležinkelio, naudojosi juo, kas, beje, yra gana būdinga naujoviškumo kritikams – jų maištas paprastai baigiasi prie bilietų kasos). Bet jis ir toliau labiausiai žavėjosi burlaiviais ir jų didžiuliais baltais sparnais, lėtai slenkančiais per žalią vandenyną.
Panašiai savo meto civilizaciją matė ir Johnas Ruskinas. O geras mūsų pažįstamas Paulis Valéry (ar, kaip jį vadindavo prieš karą, Povilas Valéry) gynė tam tikrą klasikinės ramios literatūros viziją, priešinosi tam, ką vadino naujesnės literatūros brutalizmu; taip pat gynė pasaulį, kurį nužudė pramonės vystymasis, ramesnį, lėtą, meditacijoje paskendusį pasaulį. Raineris Maria Rilke su neapykanta kalbėjo apie naujo Paryžiaus bjaurumą, ilgėjosi „senojo Paryžiaus“, kurį sunaikino baronas Haussmannas. Pasibjaurėjimą jam kėlė ne tik šlykštūs nauji mūriniai namai (kurie, beje, šiandien mums veikiau patinka, nes jau nėra tokie visai nauji, atsirado naujesnių ir bjauresnių), taip pat maištavo prieš poezijos netekusį gyvenimą dideliame metropolyje, gyvenimą be ritualų ir be paslapties.
Charlesʼis Baudelaireʼas tiesiog nagrinėjo „senojo Pa-
ryžiaus“, sunaikinto valdant Napoleonui III ir jo pavaldiniui, Paryžiaus prefektui Haussmannui, temą; jo eilėraštyje „Gulbė“ matome statybos aikštelę (netoli Luvro, pačioje Paryžiaus širdyje) su tokioms aplinkybėms būdingu chaosu: „Vien tik dvasioj regiu visą lauką barakų, / Šėtras, ką tik iškeltas, eiles statinių, / Žolę, blokų krūvas, jos žalėsiais aptekę, / O ir šlamštas beformis ryklėj grindinių“ (vertė Sigitas Geda). Tame pačiame eilėraštyje – per sąsajas su Andromacha – Baudelaireʼas teigia, kad esama panašumo tarp senojo Paryžiaus sugriovimo ir nugalėjusių klastingų graikų sugriautos Trojos.
Ir T. S. Eliotas garsioje poemoje „Bevaisė žemė“ sukūrė pašaipų ir jaudinantį, poetiškai nuostabų antkapį naujoviškumui; vėl didelis miestas, šį kartą Londonas, yra toji vieta, kur gyvenimas virto savo paties karikatūra.
Prancūzų literatūros tyrinėtojas Antoine’as Compagnon’as parašė labai įdomią knygą „Les Antimodernes, de Joseph de Maistre à Roland Barthes“. Šiame kūrinyje, kurio pavadinimą galima būtų išversti „Antinaujoviškieji“, jis detaliai – nors neišsamiai – išdėsto istoriją aistringų ginčų, kuriuose žinomiausi prancūzų XIX ir XX amžiaus rašytojai grūmėsi su naujoviškumu įvairiausiais jo pavidalais.
Iš lenkų rašytojų – nesitrauksime net iki romantizmo, iki Adomo Mickevičiaus „Lenkų tautos ir lenkų piligrimų knygos“ – vieną labiausiai jaudinantį naujoviškumo kaltinimą pateikė Stanisławas Ignacas Witkiewiczius – juk tai jis kalbėjo apie metafizinių jausmų nykimą ir apie tai, kaip dėl to nuskurdo mūsų gyvenimas.
Taip pat galima rasti palyginti nedidelę grupelę didžiųjų rašytojų, kuriems naujos tikrovės radimasis patiko. Tarp jų tam tikra prasme buvo Marcelis Proustas (nors likęs sužavėtas ir veikiamas Ruskino prozos), stebėjęsis lėktuvais, aeroplanais ir žavėjęsis sensacingu išradimu – telefonu, per kurį jo romano Marcelas galėjo iš tolo girdėti mylimos senelės balsą. Taip pat nepamirškime, kad aistringame ginče, padalijusiame Prancūziją į dvi besigrumiančias tarpusavyje gentis, ginče dėl kapitono Dreyfuso kaltės (Prancūzijoje šis ginčas žinomas tiesiog kaip lʼAffaire), Proustas ryžtingai stojo neteisingai apkaltinto karininko pusėn, dėl ko atsidūrė liberalių pažiūrų žmonių gretose. Šiandien jau niekas neprivalo atsiminti, kieno jis tada pusėje buvo, neprivalo žinoti, kad, pavyzdžiui, didysis Dega buvo priešingoje stovykloje, panašiai kaip Austrijoje Karlas Krausas (kurį juk prisimename kaip liberalą). Tik nepamirštant, kad – jeigu žengsime gilyn į Marcelio Prousto prozos mišką – taip pat aptiksime ten esminės naujoviškumo kritikos, telefono ir aeroplano jai apginti nepakanka. Prousto kūrybos visuma yra kontempliacinio gyvenimo gynyba, meno ir atminties gynyba, o juk naujoviškumas su jais nesielgė pernelyg mandagiai.
Tarp palankiausių tam, kas nauja vyko Europoje, atsiras Jamesas Joyceʼas, kuriam naujoviškumas visai netrukdė. Bet trukdė jo tėvynainiui Yeatsui – tik kaip, kaip gražiai, kaip įdomiai!
Turiu prisipažinti, kad dauguma – nors ne visi – argumentų, kuriuos pasitelkia senosios Europos gynėjai, mane įtikina. Tai susiję su labai komplikuota idėjų kova, kurios neįmanoma apibrėžti paprasta formule, tokia kaip „pažanga prieš reakciją“ arba „Šviečiamasis amžius prieš viduramžius“. Tai pozicijų ir idėjų susidūrimas, susidūrimas, kurio negalima ignoruoti bent todėl, kad jis įkvėpė daug rašytojų ir menininkų kartų, suformavo mūsų jautrumą. Maža to – suformavo mūsų epochą. Mane įtikina tiesos tų, kurie apverkia religinio impulso silpimą, mažėjantį vaizduotės vaidmenį mūsų gyvenime ar polinkį matyti žmogų vien kaip biologijos objektą (Kūnas! Kūnas! Siela yra fikcija). Vis dėlto nė už ką pasaulyje nesileisčiau įtikinamas visiškai atsisakyti Šviečiamojo amžiaus palikimo, jeigu tai būtų apskritai įmanoma. Įmanoma, bet tik popieriuje, tik diskurse; pavyzdžiui, nepamirštamasis kardinolas Jeanas Marie Lustigeris, nepaprastas žmogus, kariavo su Šviečiamuoju amžiumi, kaltino jį tuo, kad pagimdė XX amžiaus totalitarines nelaimes.
Atrodo, kad mes, europiečiai, nesugebame susidoroti su pareiga harmonizuoti du pagrindinius savo patyrimo elementus, dieną ir naktį, sveiką protą, būtiną veikloje, blaivumą, kuris pravartus mokslo tyrimuose ir priimant politinius sprendimus, su ekstazės kupinu meno ar likimo išgyvenimu. Mums sunkiai sekasi suprasti, kaip suderinti religinį išgyvenimą ir šaltą nuovoką, aistrą ir žmogaus teises.
Pamenu, kaip prieš daugelį metų vienoje Czesławo Miłoszo esė aptikau pagyrimą Ericho Hellerio knygai „The Disinherited Mind“ („Teisės į palikimą netekęs protas“), kaip paskui atradau tą knygą ir susikaupęs ją skaičiau. Helleris buvo emigrantas, pabėgėlis iš hitlerinės Vokietijos, Šiaurės vakarų universiteto Evanstone, Ilinojaus valstijoje, germanistikos profesorius, daugelio puikių kūrinių apie vokiečių literatūrą autorius. „The Disinherited Mind“, žinoma, buvo ne vienintelis kūrinys, kuriame aptariamas metafizinio impulso nykimas europinėje literatūroje (pavyzdžiai joje buvo pateikiami iš vokiečių tradicijos), bet neabejotinai vienas įdomiausių. Be abejo, sunku būtų rasti poetą (gal išskyrus labai jaunus, kuriems egzistuoja vien ironija), kuris nebūtų giliai išgyvenęs tos knygos minčių. Rašau šį sakinį ir kartu suvokiu, kad sunku įsivaizduoti, jog šiandien kas nors dar skaito „The Disinherited Mind“… Tokia prielaida atrodo veikiau nelabai reali. Kaip žinome, nėra taip, kad reikšmingi veikalai, esminius klausimus nagrinėjančios knygos galėtų sulaukti esmingesnės diskusijos – skaitanti visuomenė su jomis paprastai elgiasi taip, kad po kurio laiko jas užmiršta ir užsiima kuo nors kitu… Ir paskui vėl užmiršta… Ir taip be galo.
Tie debatai yra gana seni, kartais žiūrime į juos taip, lyg jie priklausytų jau praėjusiai epochai. Vis dėlto atidus skaitytojas, atidus meno mylėtojas sutiks, kad ir toliau išlieka labai keista įtampa tarp to, kas mūsų civilizacijoje nauja ir racionalu, ir – iš kitos pusės – „senojo grožio“, Delacroix išsakyto apgailestavimo, Rilke’s ilgesio, Valéry ištikimybės senai europietiškai tradicijai.
Šioje vietoje galiu lengvai įsivaizduoti akivaizdų priekaištą: kas ta elitinė nostalgija, palyginus su naujų išradimų potvyniu, kas yra sentimentali epifanija, lyginant su pažanga kompiuterijos pasaulyje ar su fenomenaliais atradimais medicinoje. Kiek naujoviškumo priešininkų gyvybių išgelbėjo sudėtinga prieš dvidešimt metų dar buvusi neįmanoma operacija! Iš tikrųjų su tuo sunku nesutikti. Ir vis dėlto. O vis dėlto imponderabilijų pasaulyje – kurio nereikia ignoruoti – tam tikrų sąsajų, tam tikrų energijų stygius gali sukelti savotišką anemiją, kurios pagydyti negalės net ir geriausias daktaras.
Bet šičia reikia aiškiai atskirti: menininkų ir filosofų tarpusavio konversacija yra vienas dalykas, jis padėjo atsirasti daugeliui įžymių meno ir literatūros kūrinių. Ir visiškai kas kita yra momentas, kai tam tikri idėjiniai požiūrio taškai įgauna pragmatinį, vykdomąjį pobūdį, kai juos diegti į gyvenimą mėgina politikai, praktikai, partiniai funkcionieriai, prokurorai – ypač prokurorai! – ir šios grandinės (grandinė čia tikrai nebloga metafora) – gale – policininkai, tie su mundurais ir tie nematomi. Perėjimas nuo idėjos prie veikimo realiame pasaulyje yra itin subtilus. Tai didelė Europos ir ne tik Europos žaizda. Kai kurios idėjos, iš pradžių gražios, kylančios iš tauraus socialinio teisingumo ieškojimo, tai jau matėme, privedė iki gulagų. Idėjos diegimo akimirka taip pat kartais būdavo didelė tema rašytojams. Kaip Dostojevskiui, kuris romane „Broliai Karamazovai“ parodė bent du žmogiškojo pasaulio lygius: vienas – tai įsitikinimai kokio nors tokio kaip Ivanas Karamazovas, kuris skaito, mąsto ir abejoja, o kitas – primityvi Smerdiakovo veiklos sfera; vis dėlto Smerdiakovas egzistuoja nesavarankiškai, jis juda Ivano minčių mestame šešėlyje.
Pastaruoju metu, ne be pasibjaurėjimo, galime stebėti populistinių grupuočių mėginimus diegti gyvenime tam tik-ras pusiau apgalvotas idėjas. Galėtų atrodyti, kad tai gana nekalta operacija: sakoma „mūsų tradicijai iškilo pavojus“ (ar iš tikrųjų?). Iš kur? Iš naujoviškumo. Grėsmė iškilo mūsų „religingumui“, mūsų „tautinei tapatybei“. Iš kur? Irgi iš naujoviškumo. Iš įvairių ateistinių machinacijų, iš socialinių mažumų emancipacijos (toleruojamas ir net giriamas bei propaguojamas tik grynai ekonominis, techninis naujoviškumas). Iš to, kas yra „svetimšališka“, – lyg beveik viskas, kas dabar vyksta, nebūtų šiek tiek „svetima“. Iš Vakarų. Juk esame gera dievobaiminga tauta, kitos tautos gali užkrėsti mus bedieviškumu.
Jau seniai žinojome, kad tokios idėjos egzistuoja ir kad jos būdavo išsakomos kai kuriose marginalinėse publikacijose. Jau kurį laiką atvirą visuomenę, kurią iškovojome ir kurioje gyvenome, puldinėjo grupuotės, kurios neįgydavo per daug galimybių rinkimuose, kai kurie publicistai ir gal trys filosofai. Bet dabar, kai tie ideologai tapo ministrais ir jų kraštutinės dešiniosios kartais fanatiškos pažiūros iškilo iki valstybės interesų rango, viską ištiko dramatiškas pokytis – teisingumas verčia pridurti, kad ir valdžios netekusi grupuotė nebuvo be kaltės, be apsileidimo. Tačiau intelektinis teisingumas reikalauja pasakyti, kad prie to, kas atsitiko, prisidėjo ne tik „naujoviškumo“ ir tradicionalizmo konfliktas, bet ir teisėtas pasipriešinimas tų, kuriuos nuskriaudė pastarųjų dešimtmečių ekonominės reformos. Kad ir kaip būtų, dabar išvydome veidą demokratijos, kuri pametė busolę. Vis dar veikia – bet kiek dar veiks? – mechanizmai, ginantys mūsų asmens laisvę, laisvas žodis nepanaikintas, bet valstybės prigimtis išgyvena pavojingą evoliuciją ir netrukus vyriausybės priešininkus jau gins tik teisėjo ar valdininko asmeninis padorumas, bet ne privaloma teisė.
Jau matome ne šiuolaikinę lanksčią, su tam tikra (naujausios istorijos pagrįsta) skepticizmo doze, veiklią, bet vengiančią kištis į privatų piliečių gyvenimą valstybę, o tik valstybę, turinčią filosofinių ir teologinių ambicijų. Staiga grįžo valstybė, kuri skelbia supratusi, kokia yra gyvenimo prasmė, – visai kaip paauglys, kuris įraudęs proklamuoja savo naujai iškeptas pažiūras. O juk valstybė apie filosofiją neišmano. Valstybė nestudijuoja Kartezijaus, negeba suvokti Kanto filosofijos dviašmeniškumo. Būtų juokinga ir tragiška įsivaizduoti valstybę, kuri pereina tai, kas Vokietijoje vadinama die Kant-Krise, Kanto krizę, tai yra visišką abejonę bet kokiu pasaulio stabilumu (būtent tokią krizę giliai išgyveno Heinrichas von Kleistas). Valstybę, kurį įsimylėjusi Heideggerį. Valstybę, kuri cituoja vėlyvuosius Derrida raštus, žavisi Kierkegaard’u (nors baimė ir virpėjimas praverstų ne vienai vyriausybei). Valstybę, kuri studijuoja Carlą Schmittą. Bet ir valstybė spazminės, mistinės (arba ir mesianistinės) revoliucijos naguose, kuri atsakytų į visus klausimus ir dvejones, būtų tikrai siaubinga. Valstybė nėra šv. Teresė Avilietė nei šv. Faustina. Valstybės nemąsto ir neverkia. Valstybės organizuoja ir toleruoja. Valstybėms gresia maksimalizmo beprotybė, ją gydo išmintingas minimalizmas.
Įžymus kanadiečių filosofas Charlesas Tayloras garsiame veikale „Asmeniškumo šaltiniai“ pažymėjo štai ką: visuomenės gyvenime, ten, kur tai susiję su socialinės ar administracinės organizacijos taisyklėmis ir jėgomis, paprastai vadovaujamės premisomis, kilusiomis iš Šviečiamojo amžiaus, o tuo metu mūsų privačiame gyvenime, privačiomis mūsų gyvenimo valandomis, mūsų vidiniuose monologuose, sapnuose ir svajonėse, kūryboje, vakare, temstant, kai išdyla aiškūs namų ir medžių kontūrai, į mus labiau prabyla romantiniai pavyzdžiai.
Tos tvarkos negalima pakeisti. Gyvename ambivalencijoje, kuri yra nepašalinama, įtampoje tarp dviejų tikrovių, ir tai nėra lengvas dalykas. Bet kodėl jis turėtų būti lengvas?
Autoriui leidus versta iš: Adam Zagajewski. Poezja dla początkujących. Warszawa: Zeszyty Literackie, 2017
Agnieszka Kosińska. Czesławas Miłoszas: diena iš dienos
2018 m. Nr. 1
Iš lenkų k. vertė Kazys Uscila
Agnieszka Kosińska (g. 1967) – rašytoja, bibliografė, leidėja. Iš rankraščių parengė spaudai paskutinių Czesławo Miłoszo eilėraščių knygą „Paskutinieji eilėraščiai“ („Wiersze ostatnie“) ir romaną „Parnaso kalnai“ („Góry Parnasu“). Pirmos Cz. Miłoszo kūrinių bibliografijos ir knygos „Miłoszas Krokuvoje“ („Miłosz w Krakowie“ autorė. Kai Nobelio premijos laureatas po maždaug pusės šimtmečio tremties odisėjos grįžo į Lenkiją ir apsigyveno Krokuvoje, A. Kosińska 1996–2004 metais – iki paskutinių poeto gyvenimo akimirkų – buvo jo asmenine sekretore, pagalbininke kūryboje, leidyboje, rikiavo jo buitį. Dieną iš dienos rašė dienoraštį, kuriame fiksavo, kaip didis poetas gyveno ir kūrė paskutiniaisiais savo ilgo – mirė eidamas 94-uosius – gyvenimo metais. Ir tie užrašai tapo pagrindu knygai „Miłoszas Krokuvoje“, kurios fragmentus siūlome Jūsų dėmesiui.
Apie šventą pradėjimo akimirką
Atsikeldavo rytą ir rašydavo eilėraštį. Bet pirmiausia pasivaikščiodavo Berklio kalvomis, kartais su sūnaus Tonio šunimi, paskui pusryčiaudavo ir sėsdavo prie rašomojo stalo kurti eilėraščio. Rašydamas lyg slibinas rūkydavo cigaretes (paprastai „Gauloise“). Vėliau gydytojai privertė pereiti prie pypkės. Negalėjo visai atsisakyti rūkymo, nes tada nepajėgdavo rašyti (ilgus metus vargęs, puldinėdamas prie pypkės, cigarų, alkoholio ir atgal, rūkyti metė 1974 metais). Intensyviai, vasarą kasdien, plaukiodavo baseine. Daug malonumo, ypač žiemą, jam teikdavo skaitymas prie židinio su viskio („Bourbon“) stiklinaite ir olandišku cigaru, paskui truputį pasižiūrėdavo televizorių. Pats priskaldydavo malkų židiniui, ką labai mėgo. Tą nusistovėjusį ritmą tik kartais vos koreguodavo gyvenimas.
Kai pradėjo dėstyti Kalifornijos universiteto Slavų literatūrų ir kalbų fakultete (kur dirbo 1960–1978 metais), dėl būtinumo ruoštis paskaitoms didesnį kūrybinį darbą nukeldavo į savaitgalius, laisvas nuo užsiėmimų dienas ir atostogas. Mat paskaitoms Miłoszas ruošdavosi labai sąžiningai: sukaupdavo reikalingas knygas, skaitydavo, parinkdavo iš jų citatų, kurias versdavo iš lenkų ar rusų kalbų į anglų, surikiuodavo temas papunkčiui, parengdavo užrašus ir konspektus, neretai sąsiuviniuose surašydavo ištisas paskaitas, kuriomis galėdavo pasinaudoti ir kitais akademiniais metais.
Paprastai vienos valandos paskaitos paruošimui sugaišdavo kelias valandas. Ilgainiui, kai įgijo daugiau įgūdžių dėstyti, vis daugiau laiko likdavo kūrybai. Taip pat mėgdavo šeimininkauti savajame universiteto kabinete, tai yra ofise, kaip buvo pratęs jį vadinti pagal anglišką pavadinimą office. Greitai sutvarkydavo reikalus, susijusius su studentais, ir galėdavo skaityti, truputį rašyti. Su džiaugsmu naudojosi turtinga universiteto biblioteka, iš kur galėdavo skolintis į namus neribotą skaičių knygų, laikyti jas tiek, kiek norėdavo, tad stengdavosi įveikti atsilikimą skaitymo srityje. Taip pat universiteto bibliotekoje paniręs į gilų fotelį per ausines su malonumu klausydavosi patefono plokštelių muzikos. Jis jau galėjo nesekti politinių įvykių uždarbiavimui (be kita ko, pokalbiams per BBC programas, kurioms reguliariai rašinėdavo dėl papildomo skatiko), šeimos išlaikymui uždirbdavo jau ne tik plunksna. Tad galėjo skirti laiko mėgstamoms knygoms, ramiai rašyti naujus kūrinius. Amerika Miłoszo šeimai po karo išgyvenimų, skurdo Prancūzijoje, išsiskyrimo, netikrumo ir bėdos buvo lyg stebuklas.
Gana nekantrus kasdieniame gyvenime jis buvo nepaprastai kantrus siekdamas jį tenkinančios kūrinio formos. Ir nors buvo vidinio Balso, daimoniono, įkvėpimo poetas, vertino distanciją ir laiką, kurio suteikdavo sau ir stropiai į aplankus dedamiems kūriniams. Simone Weil1 sakinys „Distancija yra grožio siela“ buvo viena mėgstamų Miłoszo ne tik filosofinių, bet pirmiausia profesinių, praktinių kūrybos taisyklių.
Per maždaug septyniasdešimt penkerius kūrybos metus Miłoszas keliolikoje tomų paskelbė aštuonis šimtus eilėraščių. Tai visai nėra daug, nes, paprasčiausiai paskaičiavus, metams tenka apie dešimt eilėraščių. Taip pat verta priminti, nes tai nėra akivaizdu, kad nors ilgai gyveno užsienyje ir jo kontaktai su Lenkija buvo riboti, kūrė vien lenkų kalba. Tikslumo dėlei pridurkime, kad eilėraštis „To Raja Rao“ pirmiau atsirado anglų kalba, netrukus autorius išvertė jį į lenkų kalbą, taip pat anglų kalba parašė kelias esė.
Ne viską, ką parašė, ryždavosi skelbti. Daug eilėraščių liko rank-raščių pavidalu (ant atskirų lapų ir sąsiuviniuose). Miłoszas manė, kad tai buvo prastesni kūriniai negu paskelbti. Taip pat jis ne visada tikrai žinojo, kas kalba jam kaip vidinis balsas. Blogas ar geras Balsas? Iš to radosi koncepcija „neliūdinti savo brolio“. Negausinti defetizmo, negatyvizmo. Nepridėti blogio trupinių prie ir be to jau įsibėgėjusio Blogio sniego kamuolio. Prie šios koncepcijos kūrinių priskirtinas, pavyzdžiui, gražus Annai Micińskai2 dedikuotas eilėraštis „Dainelė“ („Piosenka“), kuris prasideda žodžiais: „Koks bebūtų skausmas, skausmo bus daugiau“, paskelbtas, kaip rašė Miłoszas laiške redakcijai, „per nesusipratimą“, nes „savo nuodus ir pesimizmus geriau pasilaikyti sau ir pažįstamiems“. Bet vėliau poetas sutiko, kad eilėraštis būtų dedamas į naujus tomus ir „Rinktinius raštus“.
Yra Miłoszui priskiriamų, bet ne jo parašytų eilėraščių. Daugiausia jų pasipylė vadinamuoju „Solidarumo“ laikotarpiu. „Pareiškiu, kad nors jaučiuosi be galo solidarus su „Solidarumu“, jokių eilėraščių šių įvykių temomis nesu skelbęs, tuo tarpu 1939–1945 metų eilėraščiai, jeigu jie neišspausdinti mano knygose, parašyti ne mano plunksna“, – paskelbė poetas. Būdamas gyvas jis oficialiai neigė tokius bandymus, o po poeto mirties daug kartų tai daryti teko man. Gal atkakliausiai prie Miłoszo prikibusi jam nepriklausanti „Odė Stalinui“ – pagiriamasis eilėraštis, kuris, jei skaitytume jį nuo galo, virsta kaltinimu. Interneto amžiuje, kai viskas maišosi su viskuo, turiu vieną paprastą patarimą: tereikia patikrinti rinkinyje „Wiersze wszystkie“, kurį išleido leidykla „Znak“, arba mano išleistoje „Bibliografia druków zwartych“ („Savarankiškų spaudinių bibliografija“), nes dalį eilėraščių ir poetinės prozos Miłoszas išspausdino rinkinyje „Pakelės šunytis“ („Piesek przydrożny“), o ne eilėraščių tomuose – ir jeigu „Bibliografijoje“ tokio eilėraščio nėra, tai reiškia, kad jį parašė ne Czesławas Miłoszas. Dar galima pasitikrinti Andrzejaus Franaszeko parengtoje rašytojo biografijoje – ten autorius cituoja kai kuriuos eilėraščius arba jų fragmentus, kurių Miłoszas gyvas būdamas nesiryžo skelbti.
Kai aš arba autorius iš rankraščio (ar sąsiuvinio) perrašydavome eilėraštį kompiuteriu, išspausdindavome tą įrašą [savo spausdintuvu], tai būdavo pirma mašininė versija. Sutvarkydavau atskirus lapelius, susegdavau, suteikdavau pavadinimą, užrašydavau datą ir pažymėdavau, kuri tai versija. Mažasis spausdintuvas, kuriuo Miłoszas naudojosi gyvendamas Bogusławskio gatvėje [Krokuvoje], ne visada „išspjaudavo“ puslapius taip, kaip autorius norėdavo, dažnai užsikirsdavo. Stengiausi rinkti viską, kas būdavo parašyta jo plunksna ir išleista spausdintuvu, net ir tai, ką autorius kartais išmesdavo į šiukšlių krepšį. Aišku, jeigu suspėdavau. „Ką jūs, Agnieszka, ten buriate?“ – klausdavo tokiais atvejais pralinksmėjęs, stebėdamas mano plušėjimą, jau pasirengęs imtis kito darbo. Bet ilgainiui pritarė sumanymui rinkti ir rūšiuoti viską, nes tam nereikėdavo sugaišti daug laiko, o medžiaga vėliau labai praversdavo kituose darbuose.
Išspausdintą lapą poetas dėdavo į segtuvą, o segtuvą – į viršutinį arba apatinį stalčių kairėje savo rašomojo stalo pusėje. Tą rašomojo stalo dalį atidarydavome tik autoriui liepus.
Savo poetiniame ūkyje poetas viešpatavo kaip tikras bajoras. Paimdavo eilėraščius iš segtuvo, skaitydavo, kartais su rankine lupa arba skaitytuvu, kartais skaitydavau aš. Kompiuterinio teksto lape taisydavo ranka, dažniausiai plunksna, rečiau raudonu–mėlynu pieštuku, kurį specialiai tam tikslui nupirkau jo liepta. Tada eilėraštis vėl keliaudavo į segtuvą. Kartais prašydavo perrašyti kompiuteriu su jo taisymais. Nauja versija (užrašydavau, kuri ji buvo) vėl patekdavo į atitinkamą jo rašomojo stalo segtuvą; vėliau, siekdama lengvinti reikalingų tekstų paieškas, aš irgi įsitaisiau senų ir naujų eilėraščių variantų segtuvą.
Kartais be įžangų paduodavo man lapelį ir sakydavo: „Prašau skaityti.“ Turėdavau pasirinkti tinkamą toną, suskirstymą eilutėmis, priderinti kvėpavimą ir, kas buvo sunkiausia, per tas keliasdešimt skaitymo balsu sekundžių susidaryti sąžiningą nuomonę apie kūrinį, vertą tos intymios akimirkos. Taip pat turėjo įprotį skaityti naujus eilėraščius susitikimuose su draugais savo bute ar būdamas svečiuose.
Galų gale ištraukdavo eilėraštį iš segtuvo ir klausdavo: „Kam jį duosime?“ Tada skaitydavau eilėraštį balsu, ir jeigu užrašytas tekstas redaktoriui galėjo teikti keblumų, iš naujo perrašydavau jį Miłoszo arba Carol3 kompiuteriu, kuriuo dirbdavau. Paskui dar kartą patikrindavome eilučių ir posmų struktūrą, interlinijas ir interpunkciją, didžiąsias ir mažąsias raides, pastraipas. Eilėraščiuose laikėsi savo interpunkcijos įpročių, ne visada atitinkančių lenkų kalbos skyrybos taisykles, taip pat jam buvo svarbu, kad eilutė lūžtų būtent toje, jo nurodytoje, o ne kitoje vietoje, ką lemdavo skaitovo kvėpavimas arba ypatingas autoriaus sumanymas. Taip Miłoszas parengdavo spausdinimui savo eilėraščius. Siųsdavau juos, dažniausiai faksu, leidiniams, su kuriais jis tada bendradarbiavo: „Zeszyty Literackie“, „Kwartalnik Artystyczny“, „Odra“. Savaitraščiui „Tygodnik Powszechny“ (Tomaszui Fiałkowskiui) kūrinį dažniausiai perduodavo asmeniškai. Visada prašydavo, kad prieš spausdinimą jam pateiktų perskaityti galutinę eilėraščio korektūrą. Czesławo Miłoszo archyve Krokuvoje, Nacionalinėje bibliotekoje Varšuvoje bei minėtų leidinių redakcijose galima pamatyti tuos kompiuteriu rašytus eilėraščius, jei pats juos rašydavo – didelėmis raidėmis, pilnus smulkių klaidelių – bei švarraščius ir išspausdintus po korektūrų.
Kai atsisakė tarnauti ranka, o paskui ir akys, poeto kūrybinis gyvenimas nedaug pasikeitė. Jis diktavo tai, ką manė esant verta padiktuoti. Puikiai girdėjo ir įsimindavo eilėraščio eilutes, prie kurių be paliovos darbavosi jo mintis. Jo galvoje būdavo tikslus eilėraščio žemėlapis ir iš jo veido galėjai išskaityti, kai juo keliaudavo. Ir toliau rytais dirbdavome prie eiliuotų kūrinių. Diktuodavo iš galvos, rečiau iš atskirų lapų, išmargintų kompiuterinio rašto hieroglifais, nes jų matyti jau negalėjo. Eilėraščiai iš galvos daugiausia būdavo užrašytų sąsiuviniuose išplėtojimai. Kai staiga sakydavo: „Prašau užrašyti“, pagal išdykėlišką jo veido išraišką ir tikrą palaimos būseną, kuri persiduodavo kitam žmogui, atpažindavau, kad tai bus eilės. Diktuodavo visada eilutėmis, paprastai pažymėdavo didžiąsias raides ir – nenoriai – nedaugelį kablelių. Galop prašydavo: „Prašau tai kaip nors sutvarkyti.“
Mano sutvarkytą kūrinį visada sunkiai tvirtindavome ir neretai tobulindavome: skaitydavau labai lėtai, eilutę po eilutės, ir viską aptarinėdavome. Jeigu ką keisdavo, paprastai pirmiausia užrašydavau ranka, o paskui kompiuteriu. Išspausdintas tekstas patekdavo į segtuvus: jo (rašomojo stalo stalčiuje) ir mano. Po kurio laiko iš segtuvo išimtas eilėraštis vėl pereidavo skaitymo balsu bandymus.
Miłoszas nepakęsdavo spaudimo ir skubėjimo, ypač poezijoje. Jam buvo būdingas vidinis ritmas ir formos pojūtis, kurią perteikdavo tik tada, kai ji būdavo neatremiama. Galima sakyti, kad kai būdavo pasirengęs, būdavo pasirengęs iš tikrųjų. Gyvenant skubos, greito ir lengvo spausdinimo sąlygomis sunku suvokti, kas yra poetinis amatas žmogui, kuris visą, beveik šimto metų gyvenimą iš esmės tik tuo užsiiminėjo.
Prie Miłoszo kūrybinio proceso vaizdo galima dar pridurti tai, kad „Medžiotojo metai“ („Rok myśliwego“, 1990), vienintelis dienoraštis, kurį Miłoszas ryžosi parašyti, radosi štai kaip. Pirmiausia pasirinko iš savo sąsiuvinių įvairių fragmentų. Įrašė juos magnetofono juostoje, davė Ewai Garcelon perrašyti, ką ji atliko savo elektrine rašomąja mašinėle. Mašinraštis tapo kūrinio pagrindu. Jame Miłoszas atliko fragmentų atranką, redagavo juos. Tą tekstą negailestingai dorojo: jis buvo pilnas išbraukymų, pataisymų ir prirašymų plunksna, ištisos teksto atkarpos buvo užklijuotos popieriaus lapeliais su Miłoszo rašomąja mašinėle iš naujo atspausdintais fragmentais, padalijimais į pastraipas.
Jau Renata Gorczyńska4 mėgino įtikinti Miłoszą naudotis elektrine rašomąja mašinėle IBM, kuria dirbo pati. Tai didelis, sunkus prietaisas, bet jo dviejų spalvų juosta suteikdavo galimybes ištaisyti klaidingą raidę, jos vietoje įrašyti teisingą. Tačiau jo prikalbinti nepavyko. Miłoszas iš esmės iki pat pabaigos geriausiai jausdavosi su plunksna ir sąsiuviniu po ranka bei paprasčiausia rašomąja mašinėle. Prieš pat apdovanojimą Nobelio premija Miłoszas nusipirko naują „Smith Corona“ mašinėlę su lenkišku šriftu – tą patį modelį, kurį turėjo iki tol.
Smulkiai rašau apie tai įžangoje, kad toliau nevarginčiau skaitytojo Miłoszo kūrybinio gyvenimo, kuriam ir skirta ši knyga, monotonija. Bet taip pat ir tam, kad skaitytojas pažvelgtų į tuos slaptus momentus, kurie nėra itin patrauklūs: kasdien daug valandų, nepaisydamas to, kas vyksta aplink jį, už lango, kas dedasi jo viduje, žmogus sėdi prie rašomojo stalo ir margina popierių arba taiso tai, ką išmargino anksčiau. Margina ir taiso. Taiso ir margina. Paradinių momentų pasitaiko retai. Taip pat kūrėjas retai jaučiasi patenkintas savimi. Nors Miłoszas, atrodo, buvo laimingas: jo nevargino kūrybinės blokados, sausmečiai, negalios. Tai buvo jo buvimo čia, žemėje, esmė, kaip apie tai sakė eilėraštyje kaip tik tokia antrašte – „Buvimas“ („Pobyt“) iš knygos „Antroji erdvė“ („Druga przestrzeń“, 2002):
Man iš tikrųjų niekas nerūpėjo,
Kol tik girdėjau balsą, kuris diktavo eiles.
Tokį išradau sau gyvenimo būdą,
Ir taip pildėsi man skirta lemtis.
Ir būtent Miłoszas pats, nors valdomas savo vidinio Balso, paskyrė Balsui pabaigą. Paskutinį kartą prie eilėraščių dirbome 2003 metų gruodžio 22 dieną. Tai buvo Oskarui Milašiui ir poeto tikėjimo ribotumui skirtas eilėraštis, kuris tą dieną gavo pavadinimą „Gerumas“ („Dobroć“). 2004-aisiais, pavyzdingos ars moriendi metais, Miłoszas prie eilėraščių jau nebegrįžo.
Paskutinį tekstą „Japonų pasakos“ („Bajki japońskie“), savaitraštyje „Tygodnik Powszechny“ spausdintam ciklui antrašte „Literatūrinis podėlis“ („Spiżarnia literacka“), padiktavo 2004 metų gegužės 5 dieną. Ir nors dar diktavo asmeninius užrašus, negausius laiškus, skaitėme korektūras, tos dienos ir tuomet užbaigti tekstai užveria jo kūrybą, nors ne kūrybinį procesą.
Iš tiesų viskas buvo taip, kaip jo paskutinės didelės poemos „Orfėjas ir Euridikė“ („Orfeusz i Eurydyka“, 2002) pabaigoje: „Ir jis užmigo, skruostą priglaudęs prie įkaitusios žemės“5.
Apie eilėraščių knygų sudarymą
Jas sudėliodavo pats. Surikiuodavo eilėraščių eiliškumą knygoje, pasirinkdavo atskirų jos dalių antraštes, pačių eilėraščių struktūrą, eilutės laužymą arba jos ilginimą net iki biblinio verseto (tada eilėraščio linija yra sakinys), sujungimus, tarpus tarp žodžių ir eilučių, mažąsias ir didžiąsias raides, nuspręsdavo, ką paryškinti, ką išretinti, nenoriai ir ne pagal taisykles sudėdavo reikalingus kablelius. Svarbios buvo nuorodos: vieta ir data. Pagal šias nuorodas galima pastebėti tam tikrus požymius: nuo devintojo dešimtmečio eilėraščių datų paprastai nerašė, nenurodydavo jų parašymo vietos. Kartais pasitaikydavo ir taip, kad rankraščiuose kūriniai yra su datomis, perrašytuose mašinėle ir išspausdintoje versijose jų nebelieka.
Laiškuose leidėjams (ypač vertingi rašyti Jerzy’iui Giedroy-cui6) išdėstydavo tikslias instrukcijas, kas ir kaip turi būti surink-ta, kartais net nurodydavo, kokiu šriftu. Visada reikalaudavo korektūrų. Ne visada kūrinys išeidavo būtent tokiu pavidalu, kokio pageidavo autorius. Tada jis labai sielodavosi, liedavo nuoskaudas dėl klaidų, ypač tų, kurios iškreipia prasmę. Nuoširdžiai dėkojo bičiuliui Jerzy’iui Turowicziui7 už tai, kad jis atliko poetui labai svarbios knygos „Išgelbėjimas“ („Ocalenie“, 1945) korektūrą ir prižiūrėjo jos spausdinimą, bet nepraleido progos prieš pat išplaukimą į Niujorką (1946 metų sausio 16 d. laiškas) prikišti jam: „Prieš pat išvykimą iš Londono atsitiktinai gavau „Ocalenie“ egzempliorių. Esu nuoširdžiai ir giliai dėkingas tau ir nežinau, kaip dėkoti už vargus, kuriuos įdėjai į korektūrą ir t. t. Išgyvenau nuoskaudas už negausias spausdinimo klaidas, kurių, žinoma, tokiu atveju negalima buvo išvengti.“
Ištisą katalogą tokių klaidų surašė Miłoszas Giedroycui po to, kai jis išleido knygą „Karalius Popielius ir kiti eilėraščiai“(„Król Popiel i inne wiersze“, 1962): ciklo pavadinimas turi būti „Pornic miestelio kronikos“, o išspausdinta „Pornic miesto kronikos“. Eilėraštyje „Paribiai“ („Kresy“) praleistas pirmas posmas. Be to, perstatytos eilutės, trūksta tarpų, taškų. Klaidos ir reikalavimai jas ištaisyti, klaidų atitaisymai, o kartais, kaip eilėraščio „Kresy“ atveju, kategoriškas reikalavimas dar kartą išspausdinti jį naujame tome – buvo dažnos susirašinėjimo su poeto kūrinių leidėjais temos.
Jis pats parinkdavo knygos viršelį, jo spalvą, grafinį apipavidalinimą. Nepakentė abstrakcijų.
Ir pabaigai itin svarbus dalykas: į savo knygas Miłoszas įtraukdavo ir eilėraščių, kuriuos pats vertindavo kaip silpnesnius. Jiems tekdavo keli vaidmenys: sudarydavo foną geriems, papildydavo, buvo būtini, keldavo į viešumą tai, kas turėjo būti iškelta, ir tuo pat metu sudarydavo galimybių pamatyti poeto kūrybinį horizontą. Jo tikslas buvo kalbėtis su skaitytoju, jam visiškai atsiverti. Jeigu atsiskleisti – tai eilėraščiuose ir eilėraščio forma. Norėjo, kad skaitytojas žinotų, kaip bėga ir kuriuose taškuose susitelkia jo mintis. Tokia buvo jo bendravimo forma.
Bet kuri kita jam buvo mažiau paranki. Todėl, be kitų, nesigėdydamas galėjo išspausdinti tokį eilėraštį kaip „Devyniasdešimtmetis poetas pasirašinėja savo knygas“ („Dziewięćdziesiecioletni poeta podpisuje swoje książki“), kuris prasideda žodžiais: „Tai visgi pergyvenau jus, mano priešai!“ Eilėraštį, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip savęs aukštinimas ir puikavimasis vien dėl biologinio fakto – ilgesnio gyvenimo, lemto nepaisant Miłoszo intuicijų, kad turėjo numirti tada ir tada, bet vis dėlto nenumirė. Kita vertus, tai yra specifinės, priverstinės kantrybės ir distancijos eilėraštis. Likimas davė jam ilgą gyvenimą, kurio metu, norėjo to ar ne, privalėjo analizuoti savo klaidas ir nuodėmes bei svetimas klaidas ir svetimas nuodėmes. Kinų posakis moko: „Jeigu kas tave nuskriaudė, atsisėsk ant upės kranto, ir vieną dieną gali pamatyti, kaip pro šalį praplaukia tavo priešo lavonas.“ O Miłoszo išverstas Issa8 rašo: „Pergyvenus / juos visus, visus / kaip šalta.“
Sąsiuvinyje Nr. 70A (be datų, bet sietiname su 2001 metų pradžia) Miłoszas užrašė: „Tad vis dėlto mirė visi mano priešai. Deja, ir bičiuliai, ir mano senos meilės. Likau tam, kad medituočiau apie laiko esmę.“ Poetas daugybe būdų vertė savo senatvę literatūros tema. Jo kūryboje tai nėra vienintelis tokio tipo eilėraštis, o ši tema aptinkama ir dažnoje jo esė. Taip pat ir faktas, kad į senatvę gali likti vienui vienas su savo priešais, iš kurių pavojingiausias pasirodysi pats sau, Miłoszui nebuvo svetimas. Tad šis eilėraštis kalba ir apie gyvenimo išmintį. Panašiai, nors mažiau pedantiškai, sudarydavo ir esė tomus.
Kai jau sudėliodavo knygą pagal šias taisykles, buvo veikiau prieš jos karpymus ir redagavimus, nors esminių patarimų visada klausydavo ir net jų prašydavo. Ar turėjo partnerį tokiam vaidmeniui? Kas būtų buvę, jeigu jo gyvenime, kaip T. S. Elioto kelyje, būtų pasitaikęs Ezra Poundas?
Sekretorių košmaras, rašytojų džiaugsmas: korespondencija
Savo rašymą Miłoszas matė kaip quest, ieškojimą, tik tai buvo ieškojimas va banque, iki pasaulio ir gyvenimo galo, o atskirus uždavinius, kuriuos keldavo pats sau, matė kaip operacijas. Taip apibūdino komentare, kurį telefonu padiktavo Elżbietai Sawickai: „Tai yra mano operacijos užuojauta dalis. Žmonės yra vargšai…“ Bet yra ir kita situacija. Niekas, tikrąja to žodžio prasme, nejaučia gilios (ir tragiškos) ironijos sakinyje iš eilėraščio „Įžanga“ (iš knygos „Išgelbėjimas“): „kas gi yra poezija, kuri neišgano / nei tautų, nei žmonių?“9 Kodėl čia nesijaučia ironijos? Nejau troškimas, kad menas, poezija vis dėlto išliktų, būtų bent varteliais – jeigu ne vartais – pažinti meta, pasaulį už šio, laikinojo ribų, buvo stipresnis? O tokiems žmonėms, kaip Miłoszas, „žmonija, kuri pasilieka“ (apibūdinimas eilėraštyje „Campo di Fiori“), užkrauna pareigą būti dvasiniu vadovu, ganytoju, kuris perveda per šią ašarų pakalnę ir turgavietę? Jis neabejotinai juto tą spaudimą ir žmogaus jėgas pranokstančią pareigą.
Pagelbėdavo žmonėms (ir ne tik menininkams) įvairiausiais būdais: rašydavo jų kūriniams įžangas ir baigiamuosius žodžius, užtardavo pas leidėjus, traukdavo autorius iš „kūrybinių duobių“, aiškindavo, remdavo materialiai, drąsindavo, kalbėdavosi. Miłoszo draugiškumas šiuo požiūriu pasaulyje, kur menininkai pasirengę vienas kitam perkąsti gerkles, iš tikrųjų buvo neregėtas. Manau, priežastis, kodėl taip elgėsi, buvo d v a s i n ė s h i e r a r c h i j o s g e r b i m a s. Tai yra žmogaus, jame glūdinčio (dvasinio) prado gerbimas, nes dėl žmogaus, kaip instinktų valdomo sutvėrimo, iliuzijų jis nepuoselėjo. Taigi žmogus, iš esmės jo dvasia, kuri to verta, nes nusipelnė darbu, turi teisę reikalauti pastangų iš kitų pusės. Aišku, ne kiekviena dvasia.
Su tuo siejasi plačios korespondencijos (nuo popiežių, ministrų, įvairių institucijų aukštų pareigūnų iki vadinamųjų paprastų žmonių) bei korespondencijos, kurią poetas gaudavo, taip pat laiškų su prašymais įvertinti literatūrinius bandymus skaitymo problema. Į tą svetimų reikalų sūkurį, norėjau to ar nenorėjau, patekau ir aš. Manęs prašydavo atkreipti poeto dėmesį į kūrinius, laiškus, „pakišti“ juos Meistrui, pristatyti jų prašymus, užtarti… Ilgainiui tai darėsi vis sunkesnis uždavinys dėl mano abejonių, ar Miłoszas pageidauja būti trukdomas tais laiškais. Dauguma tos korespondencijos nebuvo verta jo dėmesio ta prasme, kad žmonės, be jokių pastangų iš savo pusės, tiesiog norėdavo gauti garsaus žmogaus laiškelį, ir užuot paskaitę, ką jis parašė savo knygose, teiraudavosi autoriaus, nes kam gi patiems gaišti laiką skaitant. Tuo tarpu svetimą laiką gaišinti galima. O, kad jie turėtų vaizduotės! Kita vertus, tie, kurie turi vaizduotę, perdėtai brangindami svetimą laiką laiškų nerašo, nors, kaip paaiškėja – paprastai po laiko – turi iš tikrųjų svarių, vertų išsakyti dalykų.
Žinoma, tikrai malonūs būdavo švenčių, sukakčių momentai, lavina linkėjimų, atvirukų, telefoninių balso įrašų, man pasakytų žodžių, kuriuos turėdavau perduoti. Egzotiški pašto ženklai iš visų pasaulio kraštų, įvairūs adresų rašymo būdai ant vokų ir įvairūs siuntėjai, net ir tokie, kurių laiškų niekada nesitikėjau pamatyti. Pavyzdžiui, laiško iš Baltųjų rūmų, skirto „Mr. and Mrs. Czeslaw Milosz, Author, Poet“ nuo Billo ir Hilary Clintonų, kito – Georgo W. Busho, taip pat popiežiaus laiško. Nepranokstami ir didžiojo poeto namų atmosferą praskaidrinantys buvo Wisławos Szymborskos atvirukai-koliažai bei kitokie tuo tikslu jos sugalvoti dalykai.
Būdavo ir specialių užduočių: Miłoszo prašydavo identifikuoti asmenis archyvinėse nuotraukose, paaiškinti situacijas, kontekstus, kuriuos tik jis galėjo prisiminti ne tik todėl, kad juose dalyvavo, bet ir todėl, kad kiti jau išėjo į nebūtį. Tad matydavau ypatingą to žmogaus sentimentalumą tam, kas jau negrįžtamai praėjo.
Versta iš:
Agnieszka Kosińska. MIŁOSZ W KRAKOWIE. Kraków: Znak, 2015
1 Simone Weil (1909–1943) – prancūzų filosofė, mąstytoja. Cz. Miłoszas išvertė į lenkų kalbą jos „Rinktinių raštų“ tomą.
2 Anna Micińska (1939–2001) – literatūros istorikė, eseistė, leidėja, tyrinėjusi ir pro pagavusi rašytojo, dramaturgo, dailininko, filosofo Stanisławo Ignaco Witkiewicziaus (Witkaco) kūrybą.
3 Carol Thigpen (1944–2002) – antroji Cz. Miłoszo žmona.
4 Renata Gorczyńska (slapyv. Ewa Czarnecka) (g. 1943) – rašytoja, publicistė, literatūros vertėja, kurį laiką buvo Cz. Miłoszo asmenine sekretore.
5 Vertė Danutė Balašaitienė.
6 Jerzy’is Giedroycas (1906–2000) – leidėjas, publicistas, politikas. Paryžiuje ėjusio mėnraščio „Kultura“ įkūrėjas ir redaktorius. Daugelio Cz. Miłoszo knygų leidėjas.
7 Jerzy’is Turowiczius (1912–1999) – žurnalistas, publicistas, ilgametis savaitraščio „Tygodnik Powszechny“ vyriausiasis redaktorius.
8 Issa Kabayashi (1763–1828) – japonų poetas.
9 Vertimas Juozo Kėkšto.
Joseph Campbell. Horizontų nebėra
2017 m. Nr. 12
Iš anglų k. vertė Laimantas Jonušys
Josephas Campbellas (1904–1987) – įžymus JAV mitologijos tyrinėtojas. Lietuviškai išleistas jo fundamentalus veikalas „Herojus su tūkstančiu veidų“. Netrukus leidykla „Tyto alba“ išleis knygą „Mitai mūsų gyvenimui“ – paskaitų rinkinį. Čia J. Campbellas, apžvelgdamas archetipinius mitų motyvus, pabrėžia, kad mitai iškeldavo idealus, kurie padėdavo visuomenėms darniai gyventi, ir klausia, kas tokią funkciją gali atlikti šiais netikėjimo laikais. Filosofiškai žvelgdamas į mūsų laikų Vakarų pasaulį, autorius aiškina, kokie mitų fragmentai ir atspindžiai teigiamai tebeveikia arba gali veikti visuomenę ir individą. Temų ratas platus – tai ir dzenbudizmo koanai, ir indų dailės estetika, ir šizofrenikų išgyvenimai, ir žmonių išsilaipinimas Mėnulyje – viskas siejama su mitologija ir su savitu autoriaus požiūriu į mūsų laikų pasaulį.
Knygos „Mitai mūsų gyvenimui“ fragmentas
*
Kokia yra arba turėtų būti naujoji mitologija?
Kadangi mitas siejasi su poezija, pirmiausia paklauskime poeto, pavyzdžiui, Walto Whitmano „Žolės lapuose“ (1855):
Aš esu sakęs, kad siela yra ne daugiau kaip ir kūnas,
Ir sakęs esu, kad kūnas yra ne daugiau kaip ir siela,
Ir niekas, nė Dievas, nėra didesnis kaip kiekvieno iš mūsų „aš“,
Ir kas eina bent keletą žingsnių be atjautos, eina laidot savęs, įkapėm apsitaisęs.
Ir aš arba tu, neturėdami grašio kišenėje, galim nupirkti visos žemės žiedą,
Akis, pažvelgus į žirnio ankštelę, sugriauna visų laikų mokslingumą,
Nėra darbo ar amato, kuris neatvertų jaunuoliui kelių į herojus,
Ir nėra daikto, kad ir paties menkiausio, kuris negalėtų tapt visatos centru,
Ir kiekvienas vyras ar moteris stovės ramus, išdidus prieš milijonus pasaulių.
Ir žmonijai sakau: nesiteiraukite apie Dievą,
Netgi man, kuris domisi viskuo, Dievas neįdomu,
Jokia žodžių daugybė neapsakys, koks ramus aš dėl Dievo arba mirties.
Aš girdžiu ir matau Dievą kiekviename daikte, bet mažiausiai jį suprantu,
Ir suprasti taip pat negaliu, kas būtų daugiau stebuklingas kaip aš.
Kodėl aš turėčiau norėti Dievą regėti geriau nei šią dieną?
Regiu ką nors dieviška kas mielą valandą ir kiekvieną akimirką.
Vyrų ir moterų veiduose aš Dievą regiu, ir savo veide, veidrodin pažiūrėjęs,
Dievo laiškus randu išmestus gatvėje, kiekvieną pasirašytą Dievo vardu.
Ir palieku juos ten, kur yra, nes žinau, kad jie plūs be pertrūkio per amžių amžius1.
Šios Whitmano eilės gražiai susiskamba su jausmais seniausioje upanišadoje, „Didžiojoje miško knygoje“ (Brihadaranjaka), sukurtoje apie VIII a. pr. Kr.
Šitaip žmonės kalba: „Garbink šitą dievą! Garbink tą dievą!“ – vieną dievą po kito. Visa tai iš tikrųjų kūrinija! Ir jis pats yra visi dievai <…>.
Jis įsiskverbęs visatoje net iki mūsų nagų galiukų, kaip skustuvas skustuvo dėkle arba ugnis malkose. Jo tie žmonės nemato, nes matomas jis būna nepilnas. Kvėpuojant jis tampa „kvėpavimu“, kalbant – „balsu“, matant – „akimi“, girdint – „ausimi“, galvojant – „protu“: tai tik jo veiksmų vardai. Kas garbina vieną arba kitą iš jų – nepažįsta; nes viename ar kitame iš jų jis yra nepilnas.
Garbinti reikia su mintimi, kad jis – tavo pats, nes ten jie visi tampa vienu. Ši Patybė yra pėdsakas to Viseto, nes per jį pažįsti Visetą – kaip juk sekdami pėdsakus randame pradingusius gyvulius. <…> Dera godoti vien patybę kaip brangią. Ir tas, kuris godoja vien patybę kaip brangią, – tai, kas jam brangu, iš tiesų nepražus. <…>
Taigi, kuris garbina kitą dievybę nei savo patybę, galvodamas: „Jis yra tas, o aš esu kitas“, – neišmano. Jis kaip dievams aukojamas gyvulys. Ir iš tikrųjų, kaip kad daugelis gyvulių tarnauja žmogui, taip ir žmonės tarnauja dievams. Ir jeigu vienas gyvulys atimamas, yra nemalonu. O jeigu daug? Todėl dievams nemalonu, kad žmonės šitai žinotų.
Tą patį paveikiu stiliumi randame dar anksčiau – Egipto „Mirusiųjų knygos“ skyriuje „Išėjimas į dieną požemių pasaulyje“ sakoma taip:
Aš esu Vakar, Šiandien ir Rytoj ir turiu galią gimti antrą kartą. Esu dieviškoji slaptoji Siela, sukūrusi dievus ir kapų penu maitinanti gelmių gyventojus mirusiųjų buveinėje ir danguje. <…> Sveikas, žemės vidury stovinčios šventovės viešpatie. Jis yra aš, o aš esu jis!
Iš tikrųjų, argi ne tai girdime iš paties Kristaus, kaip pasakojama ankstyvojoje gnostinėje Evangelijoje pagal Tomą?
Kuris atsigers iš mano lūpų, bus kaip aš, o aš taip pat tapsiu juo, ir slapti dalykai atsiskleis jam. <…> Aš esu viskas; viskas kilo iš manęs, ir viskas grįžo į mane. Perskelkite pliauską: aš esu ten; pakelkite akmenį, ir ten jūs rasite mane2.
Arba štai dar dvi Whitmano eilutės:
Aš skiriu save purvui ir žemei, kad išaugčiau žole, savo mylima,
Jei norėsi vėl pamatyti mane, tai po savo padais ieškoki.
Prieš kokius penkiolika metų Bombėjuje turėjau įspūdingą susitikimą – su nepaprastai įdomiu jėzuitu tėvu H. Herasu, ir jis davė man savo neseniai publikuotą straipsnį apie Dievo Tėvo ir Sūnaus slėpinį, atsispindintį indų mite. Jis buvo ne tik didelis Rytų religijų autoritetas, bet ir maloniai atviro proto žmogus, o tame labai mokslingame straipsnyje senovės indų dievą Šivą ir jo sūnų Ganešą interpretavo kaip tam tikra prasme atitinkančius krikščionių tikybos Tėvą ir Sūnų. Jeigu Šventosios Trejybės antrasis asmuo regimas jo amžinuoju pavidalu, kaip Dievas, ankstesnis už istoriją, palaikantis ją ir atsispindintis (iš dalies) mumyse visuose glūdinčiame „Dievo atvaizde“, tai net ir visiškai tradiciniam krikščioniui nėra sunku atpažinti savosios teologijos atspindį svetimų pasaulių šventuosiuose bei dievuose. Nes juk paprasta tiesa, su kuria, tikiuosi, dabar visi turime susitaikyti, yra ta, kad mitologijos ir jų dievybės yra psichikos dariniai bei projekcijos. Kokie gi yra dievai, kokie kada nors buvo, kurie ne iš žmogaus vaizduotės? Žinome jų istorijas, žinome, kokiomis stadijomis jie vystėsi. Ne tik Freudas ir Jungas, bet ir visi solidūs dabarties psichologijos bei lyginamosios religijotyros tyrinėtojai pritaria požiūriui, kad mito pavidalai ir figūros iš esmės sietini su sapnais. Be to, kaip sakydavo mano senas bičiulis dr. Géza Róheimas, kaip kad nėra dviejų būdų miegoti, taip nėra ir dviejų būdų sapnuoti. Iš esmės tie patys mitologiniai motyvai matomi visame pasaulyje. Visose didžiosiose tradicijose esama mitų ir legendų apie nekaltą prasidėjimą, įsikūnijimą, mirtį ir prisikėlimą, antrąjį atėjimą, paskutinį teismą ir visa kita. O kadangi tokie įvaizdžiai kyla iš psichikos, jie ir orientuoti į psichiką. Jie simboline prasme byloja apie jos sandarą, tvarką ir galias.
Todėl originaliu, esminiu ir prasmingiausiu požiūriu jų negalima tinkamai aiškinti kaip nuorodų į vietinius istorinius įvykius ar veikėjus. Istorinės nuorodos, jeigu apskritai turi kokią nors prasmę, turi būti antrinės – pavyzdžiui, budistų mąstysenoje istorinis karalaitis Gautama Šakjamunis laikomas tik vienu iš istorinių Budos sąmonės įsikūnijimų, o hinduistams Višnaus įsikūnijimų yra gausybė. Šiuo atžvilgiu šiandien krikščionių mąstytojams kyla sunkumas, kad jų doktrina Nazarietį skelbia esant unikaliu istoriniu Dievo įsikūnijimu; ne mažiau kebli ir judaizmo doktrina, skelbianti universalų Dievą, kurio žvilgsnis visame jo sukurtame pasaulyje nukreiptas tik į vieną Išrinktąją Tautą. Tokio etnocentrinio istorizmo vaisius nūnai yra skurdus dvasinis penas; ir tai, kad mūsų dvasininkijai vis sunkiau pritraukti gurmanų į savo vaišes, turėtų būti pakankamas įrodymas, leidžiantis joms suvokti, kad jų siūlomi patiekalai kai kuo nebėra patrauklūs. Jie buvo ganėtinai gardūs mūsų tėvams, gyvenusiems ankštuose tų laikų žinijos pasaulėliuose, kai kiekviena nedidelė civilizacija buvo daugiau ar mažiau sau pakankama. Bet pažvelkime į Žemės planetos atvaizdą, nufotografuotą nuo Mėnulio paviršiaus!
Ankstesniais laikais, kai aktualus socialinis darinys buvo gentis, religinė sekta, tauta ar net civilizacija, šiam dariniui tarnaujanti vietinė mitologija visus už jo ribų galėjo vaizduoti kaip prastesnius, o savo vietinį visuotinio žmonijos paveldo mitologinės vaizdinijos modelį – kaip vienintelį, tikrąjį ir pašventintą ar bent tauriausią ir pranašiausią. Ir tais laikais grupės tvarkai buvo paranku, kad jaunimas būtų išlavintas į savo sistemos gentinius signalus reaguoti teigiamai, o į visus kitus neigiamai, kad savo meilę skirtų namams, o neapykantą projektuotų į išorę. Tačiau nūnai visi esame keleiviai šio vienintelio erdvėlaivio Žemė (kaip kartą pavadino Buckminsteris Fulleris), didžiuliu greičiu be jokio tikslo skriejančio per milžinišką kosmoso naktį. Ar galime įsileisti pagrobėją?
Beveik prieš šimtą metų Nietzsche mūsų epochą jau pavadino Palyginimų amžiumi. Anksčiau buvo horizontai, kuriuose žmonės gyveno, galvojo ir mitologizavo. Dabar nebėra horizontų. O išnykus horizontams patyrėme ir patiriame susidūrimus, baisius susidūrimus – ne tik tautų, bet ir jų mitologijų. Tarsi būtų nuimta perskyra tarp kambarių su labai karštu ir labai šaltu oru: šios dvi jėgos plūsta viena į kitą. Taigi, dabar esame nepaprastai pavojingame aplinkui siautėjančių griausmo, žaibų ir uraganų amžiuje. Manau, nedera dėl to pulti į isteriją, svaidytis neapykanta ir kaltinimais. Neišvengiama ir visai natūralu, kad susidūrus išdidžioms energijoms, kurios anksčiau nebuvo susitikusios, kyla audra. Kaip tik tai dabar ir patiriame, ir ši audra mus neša – neša į naują epochą, naują gimimą, visai naują žmonijos padėtį, kurios rakto, atsakymo, pranašystės šiandien niekas niekur neturi, į jos aušrą. Ir čia nėra ko smerkti. („Neteiskite, kad nebūtumėte teisiami!“) Tai, kas vyksta, kartu su visais skausmais, sumaištimi ir klaidomis, yra visiškai natūralu.
Ir štai tarp tų galių, kurios dabar išsviestos į orą susidurs ir sprogs, nemenkai svarbios (galima drąsiai tarti) yra senosios mitologinės tradicijos, pirmiausia Indijos bei Tolimųjų Rytų, šiuo metu visa jėga žengiančios į mūsų europietiškojo paveldo erdves, ir atvirkščiai – racionalaus, pažangaus humanizmo ir demokratijos idealai plūsta į Aziją. Be to, šiuolaikinio mokslo žinios apskritai veikia archajiškus įsitikinimus, esančius visose tradicinėse sistemose, ir, manau, visi sutiksime, kad čia reikia kruopščiai atsijoti, jeigu iš to išminties lobyno, iki šiol palaikiusio mūsų padermę, ką nors ketiname išsaugoti ir perduoti būsimiems, nors ir nežinia kokiems, laikams.
Apie šią problemą esu nemažai galvojęs ir priėjęs prie išvados: kai simbolinės formos, kuriose visur įkūnyti išminties lobiai, aiškinamos pirmiausia ne kaip susijusios su tariamais ar net tikrais istoriniais veikėjais ir įvykiais, o psichologiškai, deramai „dvasiškai“, kaip susijusios su vidinėmis mūsų giminės galimybėmis, tada per visa tai pasireiškia kažkas, ką galima pavadinti žmonijos philosophia perennis (amžinąja filosofija), bet ji dingsta iš akių, kai tekstai aiškinami tiesiogiai, kaip istorija, įprastiniais griežtai ortodoksinės mąstysenos būdais.
Dante filosofiniame veikale „Convito“ teigia, kad kiekvienas šventraščio fragmentas gali turėti tiesioginę, alegorinę, moralinę ir anagoginę (mistinę) prasmę. Imkime, pavyzdžiui, tokį teiginį: Jėzus Kristus prisikėlė iš mirusių. Tiesioginė prasmė akivaizdi: „Istorinis veikėjas, vardu Jėzus, paskelbtas „Kristumi“ (Mesiju), po mirties kilo gyvas.“ Alegoriškai normali krikščioniška traktuotė būtų tokia: „Taip pat ir mes prisikelsime iš mirties amžinajam gyvenimui.“ O iš to ir moralinė pamoka: „Tad nukreipkime savo mintis nuo mirtingų dalykų ir laikykimės to, kas amžina.“ Tačiau kadangi analoginis, arba mistinis, aiškinimas turi orientuotis į tai, kas yra nei praeitis, nei ateitis, o tai, kas pranoksta laiką ir yra amžina, nei šioje, nei kitoje vietoje, o visur, viskame, dabar ir per amžius, ketvirtasis prasmės lygmuo, regis, turėtų teigti, kad mirtyje – arba šiame mirties pasaulyje – yra amžinasis gyvenimas. Šio transcendentinio požiūrio taško moralas, matyt, būtų tas, kad sąmonė, regėdama mirtingus dalykus, turėtų atpažinti amžinumą, ir štai alegorija: būtent šiame kūne, kurį šv. Paulius pavadino „šituo mirtingu kūnu“ (Romiečiams 7, 24), yra mūsų amžinasis gyvenimas – ne „ateisiantis“ kokioje nors dangiškoje vietoje, bet čia ir dabar, šioje žemėje, laiko plotmėje.
Tai yra ir poeto Williamo Blake’o šio pasakymo prasmė: „Suvokimo duris atvėręs, žmogus kiekvieną daiktą išvystų tokį, koks jis yra, – amžiną ir beribį.“ Manau, tą pačią prasmę galima įžvelgti mano ką tik cituotose Whitmano eilėse, taip pat indų upanišadose, egiptiečių „Mirusiųjų knygoje“ ir gnostinėje Tomo Evangelijoje. „Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad aukštesniųjų religijų simboliai turi mažai ką bendro“, – rašė katalikų vienuolis velionis tėvas Thomas Mertonas trumpame, bet įžvalgiame straipsnyje „Simbolika: bendravimas ar bendrystė?“ „Bet, geriau supratus tas religijas, pamačius, kad patirtis, kuri yra religinio tikėjimo ir praktikos išsipildymas, geriausiai išreiškiama simboliais, galima imti suvokti, kad skirtingų religijų simboliai gali turėtų daugiau bendrumų, negu abstrakčiai suformuluota oficialiose doktrinose.“
„Tikras simbolis ne tik nurodo ką nors kita, – dar jis teigia. – Jame yra struktūra, kuri pažadina mūsų sąmonę naujai suvokti gyvenimo ir pačios tikrovės vidinę prasmę. Simbolis perkelia mus į apskritimo centrą, o ne į dar vieną tašką jo perimetre. Būtent per simboliką žmogus emociškai ir sąmoningai randa ryšį su savo giliausia savastimi, su kitais žmonėmis ir su Dievu.“ „Dievas mirė“ <…> faktiškai reiškia, kad mirė simboliai.“
Poetas ir mistikas apreiškimo vaizdiniją regi kaip fikciją, per kurią anagogiškai perteikiama įžvalga į būties gelmes – savo paties ir apskritai būties. Kita vertus, sektantiški teologai laikosi įsikibę savo pasakojimų tiesioginio aiškinimo, ir tai atskiria tradicijas vienas nuo kitų. Trijų įsikūnijimų – Jėzaus, Krišnos ir Šakjamunio – gyvenimai tikrai nėra tokie pat, bet kaip simboliai, nukreipti ne į save ir ne vienas į kitą, o į juos reginčią gyvybę, jie yra tolygūs. Dar kartą pacituokime vienuolį Mertoną: „Simbolio negalima suvokti nesugebant savyje pažadinti dvasinių virpesių, kuriais reaguojama į simbolį ne tik kaip į ženklą, bet kaip į „sakramentą“ ir „esatį“. „Simbolis yra objektas, nukreiptas į subjektą. Esame kviečiami atverti gilesnį dvasinį suvokimą, toli pranokstantį subjekto ir objekto lygmenį“3.
Mitologijos, kitaip sakant, mitologijos ir religijos, yra didingos poemos ir, šitaip suvokiamos, už daiktų ir įvykių rodo visur esančią „esatį“ arba „amžinybę“ – pilnatviškas ir visa apimančias. Šia funkcija visos mitologijos, visos didžiosios poezijos ir visos mistinės tradicijos sudaro vientisą harmoniją; ir tada, kai civilizacijoje kokios nors tokios įkvepiančios vizijos išlieka veiksmingos, kiekvienas jai pasiekiamas daiktas ir kiekviena būtybė yra gyva. Todėl norint, kad mitologija suteiktų gyvybingumo šiuolaikiniams gyvenimams, pirmoji sąlyga yra ta, kad suvokimo durys atvertų švarų vaizdą į stebuklą, podraug baisingą ir nuostabų, tai yra į mus pačius ir į visatą, kurios esame ausys, akys ir protas. Kai teologai, savo apreiškimus skaitydami, taip sakant, prieš laikrodžio rodyklę, kreipia prie praeities nuorodų (tariant Mertono žodžiais, „į dar vieną tašką perimetre“), o utopistai siūlo apreiškimus, tik žadančius ką nors norimo ateityje, – mitologijos, kilusios iš psichikos, kreipia atgal prie psichikos („centro“), ir kiekvienas, rimtai įsižiūrintis savin, jų nuorodas iš tikrųjų vėl atras savyje.
Prieš kelias savaites paštu gavau psichiatro Stanislavo Grofo, vadovaujančio tyrimams Merilando psichiatrijos tyrimų centre Baltimorėje, įspūdingą rankraštį, kuriame interpretuojami pastaruosius keturiolika metų (iš pradžių Čekoslovakijoje, o paskui mūsų šalyje) jo praktikuotos psicholitinės terapijos rezultatai, – čia kalbama apie nervinių sutrikimų – ir neurozinių, ir psichozinių, – gydymą protingai skiriamomis LSD dozėmis. Ten aprašyti duomenys naujai nušvietė tiek daug mano minčių apie mitines formas, kad šiuose paskutiniuose puslapiuose pabandysiu perteikti šį tą apie sąmonės tipus ir gelmes, į kurias gilinosi dr. Grofas, žvalgydamas mūsų vidinę jūrą. Kai bus publikuotas, šis veikalas vadinsis „Agonija ir ekstazė psichiatriniame gydyme“ (Agony and Ecstasy in Psychiatric Treatment, Palo Alto: Science and Behavior Books, 1972).
Taigi, labai trumpai: pirmąją savo aprašytą sužadinamos patirties rūšį dr. Grofas pavadino „estetine LSD patirtimi“. Ji daugiausia atitinka tai, ką 1954 metais „Suvokimo duryse“ aprašė Aldousas Huxley’is, prarijęs keturias dešimtąsias gramo meskalino ir patyręs jo poveikį. Čia išgyvenamas toks stulbinantis visų potyrių pagyvėjimo, pakitimo ir suintensyvėjimo jausmas, kad, kaip užfiksavo Huxley’is, net paprastas sodo krėslas saulėje atrodo „neapsakomai gražus, toks gražus, kad beveik grėslus“. Kaip teigia primityvūs šamanai, būna ir kitų, esmingesnių poveikio formų: fizinio persimainymo, lengvumo, levitacijos, aiškiaregystės ir net galios prisiimti gyvūnų pavidalus pojūčiai ir pan. Indijoje tokias galias (vadinamas siddhi) teigia turį jogai, ir jos esą gaunamos ne iš išorės, o kyla iš vidaus, sužadinamos mistinio lavinimo ir potencialiai esančios visuose mumyse. Aldousas Huxley’is panašią mintį suformulavo vakarietiškais terminais – apie tai ketinu šį tą tarti kiek vėliau.
Antrąjį reagavimo tipą dr. Grofas apibūdino kaip „psichodinaminę LSD patirtį“, susiedamas ją su sąmonės išplėtimu į tai, ką Jungas pavadino asmenine pasąmone, ir su joje aktyvinamu tuo emocionaliai perkrautu turiniu, kurio tipologija aptariama froidistinėje psichoanalizėje. Nuožmios įtampos ir baugaus priešinimosi sąmoningam gvildenimui atvejai, su kuriais susiduriama šioje plotmėje, kyla iš įvairių moralinių, socialinių ir pilnų puikybės infantiliškų ego gynybos atmainų, netinkamų suaugusiam žmogui; ir mitologinės temos, kurios psichoanalitinėje literatūroje profesionaliai susietos su šių sesijų konfliktais, – Oidipo kompleksas, Elektros kompleksas ir t. t., – iš tikrųjų (aptariamais atvejais) visai nėra mitologinės. Šių infantiliškų biografinių asociacijų kontekste jos neturi jokio anagoginio, tarpasmeninio aktualumo, o tiktai alegoriškai atspindi vaikiškus norus, sužlugdytus tikrų arba įsivaizduotų tėvų draudimų bei grasinimų. Negana to, netgi tada, kai šios froidistinės stadijos fantazijose pasirodo tradicinės mitologinės figūros, jos tėra asmeninių konfliktų alegorijos – dažniausiai, kaip pabrėžė dr. Grofas, „konfliktų tarp seksualinių jausmų arba veiksmų ir religinių tabu, taip pat primityvių fantazijų apie velnius ir pragarą arba angelus ir dangų, susijusių su suaugusiųjų pasakojimais arba grasinimais bei pažadais“. Ir tik tada, kai ši asmeninė „psichodinaminė“ medžiaga bus dar kartą aktyviai išgyventa kartu su susijusiomis emocinėmis, juslinėmis ir ideacinėmis ypatybėmis, asmeninės pasąmonės psichologiniai „mazgai“ bus tinkamai atrišti ir nuo asmeninės-biografinės plotmės bus galima judėti giliau į vidų, į deramai transpersonalinius (iš pradžių biologinius, paskui metafizinius-mistinius) išsipildymus.
Dr. Grofas pastebėjo štai ką: kai froidistinėje psichoanalizėje ir psicholitinio gydymo „psichodinaminėse“ stadijose ligoniai „išgyvena“ nesąmoningai įsišaknijusių afektinių ir elgesio modelių pamatines fiksacijas (ir šitaip išsivaduoja iš jų), palikę šį asmeninės atminties lauką, ir psichologiškai, ir fiziškai jiems pasireiškia visai kito pobūdžio išgyventų potyrių simptomatika, būtent – savojo gimimo agonija: pasyvaus, bejėgiško siaubo akimirkos (netgi valandos), kai staiga prasideda ir niekaip nesibaigia gimdos sąrėmiai; arba aktyvesnės kañčios – antrõsios gimdymo stadijos, kai atsidaro gimdos kaklelis ir prasideda stūmimas gimdymo takais, – tai tęsiasi nepaliaujamai stiprėjant gryniausiai baimei ir baisiausiai agonijai iki kulminacijos, praktiškai prilygstančios sunaikinimo potyriui; ir staiga – atpalaidavimas, šviesa! – smarkiai suskausta nupjaunant bambagyslę, dūstama, kol kraujotaka suranda naują kelią į plaučius, ir tada – oras, savarankiškas kvėpavimas! „Ligoniai ištisas valandas kęsdavo didelį skausmą, gaudydavo orą, jų veido spalva kisdavo nuo mirtinai blyškios iki tamsiai violetinės, – pasakoja dr. Grofas. – Jie raitydavosi ant grindų, raumenų virpesiais, traukuliais ir sudėtingais judesiais išliedavo nepaprastą įtampą. Pulso ritmas dažnai padvigubėdavo ir būdavo banguojantis, juos dažnai pykino, retkarčiais iki vėmimo, ir išpildavo prakaitas.“
„Subjektyviai šie potyriai būdavo transpersonalinio pobūdžio, – toliau aiškina jis, – jų aprėptis daug platesnė negu vieno individo kūno ir gyvenimo truk-mės. Šie žmonės vienu metu tapatindavosi su daugeliu individų arba individų grupėmis, kraštutiniais atvejais net su visa kenčiančia žmonija – praeities, dabarties ir ateities.“ „Čia stebimi reiškiniai, – vėl teigia jis, – yra daug fundamentalesnio pobūdžio ir kitokio masto negu toje froidistinėje stadijoje.“ Iš tiesų jie vyksta mitologinėje transpersonalinėje plotmėje ir nėra iškreipti taip, kad sietųsi (kaip froidistinėje sferoje) su individualaus gyvenimo atsitikimais, – jie atsiveria ne tik į vidų, bet ir į išorę, į tai, ką Jamesas Joyce’as pavadino „didelėmis ir tvariomis žmonių kančiomis“.
Pavyzdžiui, per psicholitinį gydymą dar kartą išgyvendamas gimimo traumos pirmosios stadijos košmarą, – kai prasideda sąrėmiai ir uždarytas kūdikis, ūmiai apimtas baimės ir skausmo, pabunda suvokdamas esąs pavojuje, – baisiai persigandęs subjektas užvaldomas veriančio potyrio, kad pats būties pagrindas yra kančia. Į galvą ateina fantazijos apie inkvizicijos kankinimus, metafizinė kančia ir egzistencinė neviltis: tapatinimasis su nukryžiuotu Kristumi („Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“), prie kalno uolos prikaltu Prometėju arba Iksionu, pririštu prie besisukančio rato. Mitinis modusas – Budos žodžiai „Visas gyvenimas – kančia“: žmogus gimsta su baime ir skausmu, miršta su baime ir skausmu ir mažai ko kito patiria tarp pirma ir antra. „Tuštybių tuštybė, ir viskas tuštybė.“ Neduoda ramybės „prasmės“ klausimas, ir jeigu šiuo tonu baigiasi LSD seansas, paprastai lieka jausmas, kad gyvenimas – pasibjaurėtinas, beprasmis, nepakenčiamas, bedžiaugsmis pragaras, iš kurio išeities nėra nei erdvėje, nei laike, jokių galimybių, išskyrus nebent savižudybę, ir jeigu jai ryžtamasi, tai pasyviu, ramiai bejėgišku būdu – nusiskandinant, perdozuojant tablečių ar panašiai.
Tačiau, perėjus į gimimo traumos išgyvenimo antrąją stadiją – kankinamos kovos gimdymo takuose, – nuotaika ir vaizdinija darosi smurtingos, vyraujančia patirtimi tampa ne pasyvi, o aktyvi kančia, su agresijos ir sadomazochistinės aistros elementais: apninka baisingų mūšių, grumtynių su didžiulėmis pabaisomis, užliejančių potvynių, vandenų, įtūžusių dievų, baisių aukojimo apeigų, seksualinių orgijų, paskutinio teismo vaizdų ir kitos iliuzijos. Subjektas tapatinasi podraug su tokių konfliktų aukomis ir agresyviomis jėgomis, ir augantis visos agonijos intensyvumas priartėja prie skausmo slenksčio ir galiausiai peržengia jį nepakeliamu apogėjumi, kurį dr. Grofas tinkamai pavadino „vulkaniška ekstaze“. Čia susilieja ir yra pranokstami visi skausmo ir malonumo, džiaugsmo ir siaubo, kraugeriško agresyvumo ir aistringos meilės kraštutinumai. Mitinė vaizdinija ateina iš religijų, aukštinančių kančią, kaltę ir aukojimą: vizijose reiškiasi Dievo įniršis, pasaulinis tvanas, Sodoma ir Gomora, Mozė ir Dekalogas, Kristaus Kryžiaus kelias, bakchanalijos, baisūs actekų aukojimai, griaunantysis Šiva, žiaurus degančios žemės Kali šokis ir Kibelės faliniai ritualai. Su šiuo dionisiniu nusistatymu žudomasi smurtingai: ištaškant smegenis, iš aukštai šokant, puolant po traukiniu ir t. t. Arba imama beprasmiškai žudyti. Subjektas būna apniktas agresyvios įtampos jausmų, sumišusių su katastrofos nuojauta, nepaprastai irzlus ir linkęs provokuoti konfliktus. Pasaulis atrodo kupinas grėsmių ir priespaudos. Gyvenimo būdą, paveiktą šios nuožmios gimimo patirties stadijos, ženklina karnavalai ir šėlionių smagumai, audringi pobūviai su atsitiktiniu seksu, alkoholinės orgijos ir bakchanališki šokiai, visoks smurtas, svaiginančios avantiūros ir protrūkiai. Per terapinį seansą regresija į šį lygį gali pasiekti kulminaciją kuo baisiausiu ego mirties išgyvenimu, visišku sunaikinimu visais lygiais, o paskui užplūsta smarkus, stiprėjantis išsivadavimo, atgimimo ir atpirkimo pojūtis su nepaprastais jausmais bei potyriais – atoslūgio, erdvės išsiplėtimo ir akinančios spindulingos šviesos: su žydrynės ir aukso spalvos, milžiniškų salių su kolonomis ir krištoliniais sietynais, povo plunksnų fantazijomis, vaivorykštės spektro ir panašiomis vizijomis. Subjektus, apimtus išsivalymo ir skaidrumo pojūčio, užvaldo meilė visai žmonijai, naujas gėrėjimasis menu ir gamtos grožybėmis, didelė gyvenimo aistra ir atleidžiantis, erdvus nuostabaus susitaikymo jausmas: Dievas danguje dermėje su pasauliu.
Dr. Grofas nustatė (ir tai man ypač įdomu), kad šių seansų stadijose jo pacientams pasirodo ir juos visaip palaiko skirtingi įvairių pasaulio religijų vaizdiniai. Su išgyvenamomis gimimo traumos kančiomis netiesiogiai siejasi Senojo ir Naujojo Testamentų vaizdiniai, taip pat (retkarčiais) kai kurie graikų, egiptiečių ir kitų pagonių atitikmenys. Tačiau, kančioms pasibaigus ir išsivadavus patiriant „gimimą“, – faktiškai „antrąjį“, arba „dvasinį“, gimimą, išsilaisvinus iš ankstesnės, „kartą gimusiojo“ asmeninės būsenos nesąmoningų baimių, – simbolika smarkiai pasikeičia. Vietoje vyraujančių biblinių, graikiškų ir krikščioniškų temų analogijos krypsta prie didžiųjų Rytų, daugiausia Indijos. „Šių potyrių šaltinis neaiškus, – teigia dr. Grofas, – ir jie stulbinamai panašūs į indiškus aprašymus.“ Jų nuotaiką jis lygina su belaike gimdos būsena prieš prasidedant gimdymui: palaiminga, rami, tuščia būsena su giliais teigiamais džiaugsmo, meilės ir santarvės jausmais arba net jungties su Visata ir (arba) Dievu. Paradoksalu, kad ši neapsakoma būsena yra podraug tuščia ir visa turinti, nebūties, bet ir didesnės būties, be ego ir vis dėlto su tokia plačia savastimi, kuri aprėpia visą kosmosą. Čia į galvą ateina ta Aldouso Huxley’io „Suvokimo durų“ vieta, kur jis pasakoja, ką patyręs per pirmąjį nuotykį su meskalinu, kai sąmonė atsivėrė į tokias nuostabias erdves, kokių jis nebuvo nė įsivaizdavęs.
Mąstydamas apie savo patirtį, suprantu, kad sutinku su garsiuoju Kembridžo profesoriumi dr. C. D. Broadu, teigiančiu, kad „būtų teisinga daug rimčiau, negu buvome iki šiol linkę, apsvarstyti tokio tipo teoriją, kurią Bergsonas pateikė nagrinėdamas atmintį ir pojūtinę percepciją. Siūloma teorija, kad smegenų, nervų sistemos ir jutimo organų funkcija yra daugiausia atmetamojo, bet ne produktyvaus pobūdžio. Kiekvienas žmogus kiekvieną minutę gali prisiminti viską, kas jam kada nors atsitiko, ir suvokti viską, kas vyksta visur visatoje. Smegenų ir nervų sistemos funkcija yra apsaugoti mus, kad mūsų nepriblokštų ir nesupainiotų šios daugiausia nenaudingos ir nereikšmingos žinios, užkertant kelią didumai to, ką mes antraip kiekvienu momentu suvoktume ar prisimintume, ir palieka tik tą mažą ir ypatingai atrinktą dalį, kuri, tikėtina, praktiniu požiūriu yra naudinga.“
Pagal tokią teoriją kiekvienas mūsų potencialiai yra Didžioji Sąmonė. Tačiau tiek, kiek esame gyvūnai, mūsų reikalas yra išlikti bet kokia kaina. Kad būtų užtikrinta biologinio išlikimo galimybė, Didžioji Sąmonė turi būti praleista pro redukuojančią smegenų ir nervų sistemos sklendę. Taigi kitame gale išvarva tik niekingi lašai tokios sąmonės, kuri padės mums išgyventi būtent šioje planetoje. <…> Dauguma žmonių dažniausiai pažįsta tik tai, kas persisunkia pro redukuojančiąją sklendę ir yra vietinės kalbos palaiminta kaip tikroji realybė. Tačiau kai kurie žmonės, regis, gimsta su tam tikra redukuojančios sklendės apylanka. Kiti tokius aplinkkelius gali atverti laikinai: spontaniškai arba pasiekti tiksliniais „dvasiniais pratimais“, hipnoze ar narkotikais. Tais nuolat ar laikinai atvertais aplinkkeliais plaukia ne „visko, kas vyksta visur visatoje“ suvokimas (nes aplinkkelis nepanaikina redukuojančios sklendės, kuri ir toliau neleidžia visam Didžiosios Sąmonės turiniui prasiskverbti), bet šis tas daugiau ir, svarbiausia, šis tas kitokio negu kruopščiai atrinkta utilitarinė medžiaga, kurią mūsų susiaurinti, individualūs protai laiko išsamiu ar bent jau pakankamu tikrovės vaizdu.
Taigi, atsižvelgiant į visa tai, man regis, aišku, kad mitologijos vaizdinija, kylanti iš psichikos ir joje atsispindinti, įvairiais pavidalais simbolizuoja įvairias stadijas arba lygius, kuriuose ego sąmonei gali atsiverti kelias į, tariant Aldouso Huxley’io žodžiais, Didžiąją Sąmonę. Platonas „Timajuje“ (90 c-d) pareiškė, kad „tėra vienas būdas ką nors globoti – teikti jam būtent tą maistą ir tuos judesius, kurie jam artimi. O jeigu esama judesių, panašių į mumyse slypintį dieviškąjį pradą, tai jie yra Visybei būdingi mąstymai ir apsisukimai“. Sakyčiau, kaip tik jie simbolizuojami mituose. Tačiau, kaip matome, įvairiose pasaulio tautų mitologijose universalijos visur yra sukonkretintos pagal vietinį sociopolitinį kontekstą. Kaip sakydavo senas mano bičiulis lyginamųjų religijų studijų profesorius Miuncheno universitete: „Savo subjektyvia prasme visos žmonijos religija yra viena ir ta pati. Tačiau objektyvia prasme esama skirtingų formų.“
Manau, dabar galime sakyti, kad praeityje tos skirtingos formos tarnavo skirtingiems, dažnai ir konfliktiškiems įvairių visuomenių interesams, susaistydamos individus su vietinės grupės akiračiu ir idealais, o Vakaruose šiuo metu esame išmokę atpažinti skirtumą tarp visuomenės, praktinio išlikimo, ekonominių ir politinių tikslų sričių bei funkcijų vienoje pusėje ir grynai psichologinių (arba, kaip sakydavome, dvasinių) vertybių kitoje. Dar kartą sugrįžkime prie Dante’s: „Convito“ ketvirtajame traktate jis kalba apie Dievo nustatytą valstybės ir Bažnyčios atskyrimą, istoriškai simbolizuojamą susaistytose, bet atskirose Romos ir Jeruzalės, imperijos ir pontifikato istorijose. Tai dvi Dievo rankos, ir jų nevalia supainioti, tad jis prieštarauja pontifikatui dėl politinio kišimosi, nes Bažnyčios autoritetas juk „ne iš šio pasaulio“, o iš Dvasios – jos santykis su šio pasaulio tikslais lygiai toks pat kaip Huxley’io Didžiosios Sąmonės su utilitariniais biologinio išlikimo siekiais – šie taip pat yra geri ir būtini, bet kitokie.
Šiandien – ačiū Dievui! – gyvename pasaulietinėje valstybėje, valdomoje žmonių (su visais neišvengiamais trūkumais) pagal teisės principus, kurie dar tobulinami ir yra kilę ne iš Jeruzalės, o iš Romos. Be to, valstybės koncepcija šiuo metu sparčiai užleidžia vietą kitai sampratai – oikumenos, t. y. visos apgyvendintos Žemės, – ir mus suvienys, jeigu ne kas kita, ekologinė krizė. Todėl nebėra nei reikalo, nei galimybių toms lokaliai privalomoms, sociopolitiškai apribotoms, „objektyvia prasme“ skirtingoms religijos formoms, praeityje skyrusioms žmones, atiduoti Dievui, kas ciesoriaus, ir ciesoriui – kas Dievo.
„Dievas – suvokiamas rutulys, kurio centras yra visur, o perimetro nėra niekur.“ Taip sakoma XII amžiaus knygelėje, pavadintoje „Dvidešimt keturių filosofų knyga“. Taigi, kiekvienas iš mūsų – kad ir kas kad ir kur būtų – yra centras, ir kiekviename, net jeigu to nežinome, yra ta Didžioji Sąmonė, kurios dėsniai yra ne tik visų sąmonių, bet ir visos erdvės dėsniai. Mat, kaip jau pabrėžiau, esame vaikai šios gražios planetos, kurią neseniai matėme nufotografuotą iš Mėnulio. Mes į ją nebuvome įkelti kokio nors dievo, – joje atsiradome. Esame jos akys ir protas, rega ir mąstymas. O Žemė kartu su savo Saule – šviesuliu, aplink kurį ji suka ratus kaip drugys, – sakoma, atsirado iš kosminio ūko, o ūkas savo ruožtu iš kosmoso. Tad galiausiai mes esame kosmoso sąmonė. Todėl nenuostabu, kad jo ir mūsų dėsniai tie patys! Panašiai ir mūsų gelmės – tai kosmoso gelmės, iš kurių radosi visi tie dievai, kuriuos praeityje žmonių sąmonė projektuodavo į gyvūnus ir augalus, kalvas ir upelius, planetas su jų orbitomis ir savo pačių ypatingas socialines apeigas.
Todėl mūsų mitologija turi būti iš beribio kosmoso ir jo šviesos, švytinčios tiek viduje, tiek išorėje. Tarsi drugiai, esame apkerėti jos žavesio – skrendame į ją išorėn, iki mėnulio ir toliau, taip pat skrendame vidun. Pačioje mūsų planetoje visos skiriamosios ribos aižėja. Nebegalime mylėti namuose, o agresiją skleisti kitur, nes šiame erdvėlaivyje Žemė nebėra „kitur“. Ir jokia mitologija, tebekalbanti arba tebemokanti apie „kitur“ ir „svetimuosius“, neatitinka nūdienos reikalavimų.
Na, ir grįžkime prie mūsų pradinio klausimo: kas yra – arba kokia turi būti – naujoji mitologija?
Tai yra, – ir bus per amžius, kol egzistuos žmonija, – senoji, nemarioji, amžinoji mitologija savo „subjektyvia prasme“, poetiškai atnaujinama nei pagal atmenamą praeitį, nei pagal įsivaizduojamą ateitį, o pagal dabartį: skiriama ne, taip sakant, „tautų“ išaukštinimui, o tam, kad pažadintų individų savižiną, ne tik kaip gausybės ego, kovojančių dėl vietos šios gražios planetos paviršiuje, bet ir kaip Didžiosios Sąmonės centrų, kurių kiekvienas yra savaip kartu su visais, ir be horizontų.
1971
Versta iš: Joseph Campbell. MYTHS TO LIVE BY
1 Čia ir toliau vertė Antanas Miškinis. Žr.: Vitmenas U. Žolės lapai. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1959 (vertimas kiek pakoreguotas – vert. past.).
2 Vertė Petras Račius. Cituojama iš: Evangelija pagal Tomą.
3 Čia ir toliau vertė Irena Jomantienė. Cituojama iš: Huxley A. Suvokimo durys; Dangus ir pragaras. – Kaunas: Kitos knygos, 2008 (vertimas kiek pakoreguotas – vert. past.).
Krzysztof Czyżewski. Kitokia Miłoszo ištikimybė
2017 m. Nr. 8-9
Iš lenkų k. vertė Kazys Uscila
Kaip galima šitaip užbaigti „Teologinį traktatą“? „Gražioji, Tu… nenusakomas Tavo grožis… Prašiau stebuklo Tavęs…“ Be abejonės, jaunas žmogus tokio traktato neparašys. Ir esmė čia ne tik dekadentizmas, užtvindęs nūdienos pasaulį, dėl kurio senas poetas ant kitos svarstyklių lėkštės deda dėkojimą. Tokio traktato taip pat neparašys teologas, filosofas ir jokio kito mokslo atstovas. Taip pat poetas, kuris neprivalo „įtikti liaudies vaizdiniams“.
I.
Kodėl Czesławas Miłoszas į senatvę leidžia sau būti tokiam ekstravagantiškam, balansuoti ant devocionalaus kičo ribos, rizikuodamas sulaukti kaltinimų tuo, kad tiki prietarais. Tam jis ruošėsi nuo seno: paprastino kalbą; šalino iš savo eilėraščių tai, ką „poetas privalo“; ugdė drąsą – ne tik laužyti įvairius tabu, bet ir būti nuoširdžiam. Plėšdamas nuo savęs kaukes, kostiumus ir formas, vis labiau apsinuogindavo. Siekdamas tiesos jo protas, nors netolo, vis daugiau vietos skyrė atgailai. Todėl tas traktatas yra sceninio monologo ir vidinės išpažinties formos. Bet visų pirma jis puoselėjo ištikimybės – tam, kas tikra, dvasios broliams, savo vargšams mirusiesiems, galiausiai – vaikui savyje, – dorybę. Šiame traktate žodžiai tikėjimas ir ištikimybė yra tokios pačios kilmės.
Tai, kas tikra. Ištikimybė tam, kas tikra, jei tiki prietarais? Bet ar tie, kurie jais netiki ir juos vien niekina, yra arčiau esmės? Miłoszas buvo nepaprastas lenkų kalba rašęs rašytojas, kokių reta tarp poetų, ypač slaviškų, kadangi neskraidė padebesiais, nepasiduodavo fantazijoms ir mistinėms obsesijoms. Jo eilėraščiai nekviečia liaudies į barikadas, nereikalauja atnašauti aukų Liaudžiai ar Istorijai, negarbina pralaimėjimų, kurie Danguje taps pergalėmis. Nepalankiai vertino Varšuvos sukilimą, smerkė šios aukos iracionalumą ir vadų neatsakingumą. Miłoszas buvo įžvalgus lenkų katalikybės, mesianizmo, nacionalizmo kritikas. Jis priešpriešino tam tikėjimą gilesnį nei tik apeigų celebravimas, o būtent – organišką darbą, sugrąžinantį bendruomenėms jų mažąją tėvynę; pagarbą individui ir jo individualiam likimui, nes – kaip rašė „Moraliniame traktate“ – „Lavina pakeisti kryptį gali, / Jei akmenys užstoja kelią.“ Distancija, dažnai kritinė, buvo pozicija, kurią jis suformavo tikrovės atžvilgiu. Taip pat kaip poetas, kuris tvirtai vaikšto žeme, godus konkrečių dalykų, jautrus smulkmenoms, vaizduote įsišaknijęs tame, kas matoma ir apčiuopiama, sutelkęs dėmesį, kuris jam, kaip ir Simoneÿai Weil, yra maldos forma. Miłoszas, kaip į stiklą atsitrenkiantis paukštis, nuolat liudijo, kad nemoka gyventi fantasmagorijoje. Kodėl ištikimas, o ne ieškantis? Nes pasaulis kitapus stiklo yra ne nelytėta, jo kojos nepaliesta žemė, bet vieta, į kurią jis grįžta. Ir būtent ištikimybė tikrovei vedžioja jo plunksną, kai pagarbiai rašo apie angelus ir Gražiosios „nematerialiąją materiją“.
Dvasios broliai. Miłoszas teologas po lenkišku dangumi yra tikrai retas paukštis. Čionykštė katalikybė, visų pirma garbinanti, apeiginė ir tautinė-tėvyninė, neišugdė kritinio mąstymo apie esmingiausius dalykus mokyklos, be kurios nėra tikėjimo, ieškančio suvokimo, taigi ir įžymių teologijos veikalų. Traktate jis rašo: „Tikėjimo broliams Lenkijoje patiko bažnyčios apeigų žodžiai, tačiau teologijos jie nemėgo.“ Kìtos Respublikos religinės konfesijos čia irgi nedaug teįnešė. Aišku, taisyklėse būna išimčių, bet kas šiandien skaito (Miłoszas skaitė, tai faktas) Socino ir kitų lenkų brolių traktatus? (Iš šių laikų rašytojų vertas dėmesio Edwardo Stachuros mistinis-teologinis traktatas „Fabula rasa“, bet juk ne šis traktatas lėmė, kad Stachura tapo kultiniu kartos poetu, kuris, beje, po 1989 metų buvo greitai užmirštas. Lenkijos teologijos viltis buvo kunigas Tomaszas Węcławskis, bet jis jau keleri metai laikomas apostatu.) Medituojant apie esmingiausius dalykus Miłoszui teko savarankiškai ieškoti dvasios brolių, kurie mūsų šalyje mažai žinomi. Tų paieškų pėdsakų aptinkame įvairiose jo knygose, ypač „Ulro žemėje“. Be kitų, tai Origenas ir Bažnyčios tėvai iš Kapadokijos, manichėjistai, hermetistai, kabalistai, alchemikai, Rožės Kryžiaus riteriai, šv. Tomas Akvinietis, Eriugena, Pascalis, Ruysbroeckas, Böhme, Swedenborgas, Blake’as, Mickiewiczius, Schopenhaueris, Oskaras Milašius, Maritainas, Weil. Daug jų, kaip ir jis, klajojo erezijų paribiais. Buvo ir tokių kaip Gombrowiczius, neturėjusių „tikėjimo dovanos“, bet kuriais jis žavėjosi ir minėjo juos traktato vietoje, prasidedančioje eilute: „Turėkite atjautos žmonėms silpno tikėjimo.“ Tokia parankinė biblioteka paprastai suteikdavo tėvynainiams plunksnos kolegoms dingsčių kurti kandžius komentarus, tarkime, kad ir tokius kaip „Naujosios Jeruzalės“ autoriaus. Zbigniewas Herbertas šaipėsi eilėraštyje „Chodasiewicz“, kurį parašė kaip paskvilį apie Miłoszą, kad šis „Swedenborgą taikė su Hegeliu“. Tadeuszui Różewicziui Swedenborgo lektūra yra „proto šviesos gesinimas“, tad jis išjuokė Miłoszo „Swedenborgus ir kitus paistalus“ (eilėraščiuose „Šviesos užtemimas“ ir „Antras rimtas įspėjimas“). Tačiau „Teologinio traktato“ autorius senatvėje „nesurimtėjo“ ir liko ištikimas ne tik Swedenborgui su angelais, bet ir kitiems dvasios broliams, kurių daug mini traktate, dar praplėsdamas jų būrį, pavyzdžiui, Jakubu Böhme, kurio anksčiau neminėjo, nors jį, aišku, pažinojo, bent iš Mickiewicziaus.
Mano vargšai mirusieji. Kas jie tokie? Šeimos, artimųjų, kaimynų ratas, suaugusieji, kurie vakarais susėda Krasnagrūdos dvaro priebutyje, tautiečių bendrija, išgyvenanti kolektyvinius maištus ir kančias, religinė bendruomenė, kas sekmadienį dalyvaujanti Šventose Mišiose, kasmetėje Dievo Kūno procesijoje. Jų gyvenimo ritmą rikiuoja „visų mūsų dienos reikalų“ vyksmas, gamtos ciklai, draugiškas bendravimas, kolektyvinės apeigos. Jų atžvilgiu jautėsi kaip atskalūnas, nes jau nuo paauglystės laikėsi atokiau ir nenorėjo būti toks, kaip jie. Išdavė juos, pasirinkęs savo maištininko kelią, vedamas daimoniono, trokšdamas žinoti daugiau ir nueiti toliau, pelnyti pripažinimą ir šlovę pasaulyje, nuo pat pradžių nusidėjęs tuo, kad žiūrėjo į juos iš aukšto. Ir net tada, kai prabyla į Gražiąją, jis nesikreipia į Vilniaus Aušros vartų Dievo Motiną, pas kurią kaip piligrimai keliavo jo artimieji ir kuriai meldėsi jo motina, kad pagytų jos arti mirties buvęs sūnelis. Nepalankus požiūris į religijos simbiozę su genties mitais, nacionalizmu, kova su ideologiniu priešu atgręžia jį į tą, kuri apsireiškė vaikams Lurde ir Fatimoje.
Tad iš kur tas šiltas, intymus tonas, kai kalba apie juos? Be abejo, iš to, kad kalbasi su mirusiaisiais, dažnai su tais, kurie išėjo seniai ir gyvena jau tik jo atmintyje, jo eilėraščiuose, rašytuose daimonionui diktuojant. Mirties riba yra susitaikymo riba. Bet ir ja niekas nesibaigia. Miłoszas nenutraukia to pokalbio, priešingai, jį intensyvina. Kuo vyresnis, tuo dažniau pasisako jų vardu. Išduotų? Tai lėmė jo pasitraukimas, kelias per Pragarą, savęs plakimas kasdiene disciplina ir kalbos meno lavinimas, kad galėtų juos išreikšti – suteikti jiems vardus, kad neliktų niekinamai užmiršti, atskleisti jų likimus, tiesą, išmintį. Traktate pranašumas jų atžvilgiu virsta nepamirštama atmintimi to, kad jie „sukurti buvę ne menkesni užu dangaus galybes“. Bet kaip jie gali egzistuoti dėl jo žodžio meno, taip ir jis gali rašyti, nes kalbasi su jais, jiems atlieka išpažintį ir atgailą. Ir „Teologinį traktatą“ rašo tam, „kad atpirktų savimeiliškos puikybės nuodėmę“. Juk jis yra vienas iš jų. Iš tiesų, jo vardas – poetas, tai žymė nuosprendžio, kuris pasmerkia būti skirtingu ir atskirtu. Todėl jis savo gyvenime buvo žodžio „taip“ žmogus (kaip jį kadaise pavadino Tomas Venclova) ir jungiamojo audinio kūrėjas, kad neapsiribotų to atskyrimo žyme. Todėl tad skaitome traktate netikėtus žodžius: „Bet man gera tarp besimeldžiančių.“ Jis sugrįžo. Kitaip ištikimas. Eilėraštyje „Jūs, nugalėti“, kurį parašė maždaug tuo pačiu metu kaip ir traktatą, prašo jų: „Atleiskit man, ponaičiui iš kilmingos giminės, / Kad jau mokykloje jus išdaviau / Išsiruošęs į nutrūktgalvišką kelionę intelekto žemėsna“; ir tuo pat metu tikina, jog tai buvo būtina, „Kad galėčiau kvadratu pakelti / Savo pavietą ir jus, šešėliai mano, / Kurie susirenkate man pašaukus / Tik todėl, kad buvau žmogus randuotas, / Išblokštas iš tėvų tradicijos / Ir kitokia ištikimybė buvo man lemta.“
Senis-vaikas. Senas poetas, siekdamas, kad „pirma būtų pirma“, stengiasi likti ištikimas vidiniam vaikui. Jo nuogumas, o iš jo žodžio galia pasireiškia tuo, kad prabunda vaikas, kuris užmiega suaugusiame žmoguje taip, kaip manichėjiško „Himno apie perlą“ jaunasis kunigaikštis užmiega žemiškame pasaulyje pamiršęs, kad yra karaliaus sūnus. Miłoszo vaikas – taip pat jaunuolis, kuris, viena vertus, dar išsaugo Rojaus prisiminimą ir jo vaizduotė priklauso vaiko pasauliui, kita vertus, jau suvokia grėsmę iš Adomo palikuonių, kurie pasmerkti ištrėmimui, laukiantys tame dvaro priebutyje, kad po akimirkos prisidės prie jų ir taps tokiu kaip jie. Savo maištingą priesaiką užrašė eilėraštyje „Sugrįžimas“: „Abejingas suaugusių žinojimas neatneša garbės ir gėdinga yra gudraujant lavinta santaika, / tebus pagarbintas protestas prieš nepalenkiamą teisę ir pistoletas jaunuolių rankose, kai jie amžiams išsižada dalyvauti.“ Garbūs teologai čia galėtų pridurti, kad „Teologinis traktatas“ paradoksaliai, ir net priešingai, nei teigia jo antraštė, yra vienas paskutiniųjų Miłoszo kovos prieš suaugimą aktų. Jis pradėjo tą kovą labai anksti, stebėdamas ir mėgindamas suprasti savo tėvo gyvenimą. Tekste „Sekmadienis Brunene“, parašytame 1954 m., kurį galima pripažinti traktato anonsavimu, dėl stipraus įspūdžio, patirto dalyvaujant sekmadienio Mišiose mažoje bažnytėlėje prie Keturių kantonų ežero, kur pasijuto kaip tarp saviškių, rašė apie tėvą, kurį mylėjo, kai šis buvo „kitoks (sugrąžintas pačiam sau)“, kai darė tai, ką mėgo, keliavo, medžiojo, atsidavė savo tyrai aistrai. Tai užgožia kitas paveikslas, vis labiau dominuojantis, kuriame tėvas vis labiau apsnūdęs, atsisakantis savo svajonių, grimztantis „į lipnią tyrę, kurioje murkdosi suaugusieji, dar gyvi, bet jau nebegyvenantys“. Priešpriešino jam daktaro Mucholapskio iš Erazmo Majewskio knygos vaikams personažą, kurį puikiai aprašys savo šedevre – poemoje „Kur saulė pateka ir kur nusileidžia“. Knygoje pasakojama apie entomologą, kuris jau buvo susiruošęs tuoktis, bet pastebėjo retą vabzdžio rūšį… ir, nors turėjo būti prie jaunosios šono, jį, vilkintį fraku, rado ant medžio, cilindru bandantį pavožti vabzdį. Jis rašė: „Jaunoji – rėkdama, ašarodama ir glaustydamasi prie mamos – nutraukė tuoktuves, herojus (kaip ir šiandien manau), vertas didžiausios pagarbos, liko senberniu, neišdavė mūsų karštų širdžių bendrijos.“ Privalome nepamiršti, kad traktato autorius yra skeptiškas madų ir privalomų elgesio taisyklių atžvilgiu, to, kas dera arba nedera, bet taip pat ir dėl intelektualizmo ir abstrakčių sofizmų. Galiausiai pomėgių grynumas išvaduoja mus iš nereikalingų apsunkinimų ir stabdžių, panašiai kaip pasilikimas gryno Nežinojimo srityje, kuris leidžia „pamiršti puikius rūmus, kuriuos surentė teologai“, ir veda ten, „kur gyvena tik Tavo šviesa“ (eilėraštis „Kunigas Severinas“). Senis atranda tai, nes yra ištikimas savo vidiniam vaikui. Todėl nestebina, kad traktato pabaigoje jis suteikia žodį vaikams.
II.
Senasis poetas, saugantis ištikimybę savo jaunystės priesaikoms, seniai mirusiems saviškiams, dvasios broliams, lieka ištikimas tam pačiam amžiaus nepakeistam siekiui suvokti pasaulį / šviesą už stiklo kitoje erdvėje, kitoje tikrovėje. Kuo žmogus gali atsilyginti kitiems už ilgo gyvenimo dovaną? Išmintimi? Tikriausiai. Bet pirmiausia likdamas ištikimas po to, kai jau pasiekiamas gebėjimas pakilti iki antro šio pasaulio dalykų galios laipsnio. Nutrūkęs, neišsipildęs išeinančio į pasaulį atskalūno gyvenimas už nugaros palieka išduotus, apleistus, paniekintus ir užmirštus. Ir nepažins jis ramybės nei išsipildymo, kol negrįš pas juos kitaip ištikimas. Būtent toji kitokia ištikimybė veda Miłoszą, – kuris vieną dieną tiki, kitą netiki, kaip pats išpažino, – gryno tikėjimo aktu, koks yra „Teologinio traktato“ pabaiga.
Traktatas iš esmės yra žmogiškas mėginimas suprasti. Ne kitaip yra ir Miłoszo traktato atveju. Esė, o iš tikrųjų teologiniame dialoge „Metafizinė pauzė“ jis rašė: „Mokslas prasidėjo bandymais iššifruoti kalbą, kuria Dievas šneka į mus savo kūriniais.“ Ta kalba prabyla pasirinkęs Lurdo ir Fatimos vaikus, kuriems pasirodė Gražioji. Ir todėl būtent jiems poetas suteikia žodį. Tai jie taip ją pavadino, tai jie sakė, kad juos stebino jos „nenusakomas grožis“. O kai toliau aprašo, kaip ji stovėjo virš nedidelio medelio, ir kiek tiksliai centimetrų buvo aukščiau jo lapų, galų gale pridurdami, kad „net matėsi suknios sagos“, – Miłoszas atsiduria prie pačios poezijos, kurią suvokė kaip „nematerialios materijos“ audimą, paslapties šaltinio. Tai dalykas, susijęs ne tik su poetiniu amatu, bet su giliausiais Miłoszo, tikinčio sugrįžimu, ta Grigaliaus Nysiečio ar Williamo Blakeʼo minima apokatastaze, dvasingumo klodais. Kalba, kuria Dievas prabyla vaikų lūpomis, ir paskui kurią eina Miłoszas tyro tikėjimo aktu, žada judėjimą atgal, kurį poetas supranta ne tik kaip paprastą tikkun – grįžimą į vienybę ir kibirkščiuojančios šviesos kritimą į tamsią pasaulio materiją; tos kibirkštys kaip maži veidrodiniai lašai turi atspindėti ir gelbėti kiekvieną materialaus pasaulio grožio smulkmeną, kiekvieną žmogišką būtybę, kitokią nei kita, kaip nėra tokių pačių suknios klosčių nei žmogaus likimų; niekas neturi pradingti, nė viena gyvenimo sekundė neturi būti užmiršta ar pradanginta. Tai liudija sagos, kurios matėsi ant Dievo Motinos suknios. Amžinybės nematerialumas turi sugrąžinti žemišką materiją, tik kitu matmeniu. Štai kaip baigiasi „Teologinis traktatas“, kurio pradžioje autorius geidavo, kad „taip grįžtų kalbon tikrovė“.
Ir pagaliau dvi paskutinės eilutės: „Bet trokštančio išlikti ištikimo Tavo pasirodymo vaikams / Fatimoje ir Lurde nesuvokiamai intencijai.“ Dar kitaip ištikimas Miłoszas. Jis čia visas yra iš Senojo Testamento, ne iš Graikijos ir ne iš Romos, taip pat ne iš Indijos ir ne iš Kinijos. Nes ten – kaip rašė „Metafizinėje pauzėje“ – jie „nejautė nuolatinio būties stygiaus, kuris išnyks Pažadui išsipildžius“. Kas labiau gali įtikinti mus dėl to būties stygiaus nei Dievo Motinos apsireiškimas, pažadas to, kas bus, bet nėra. Visas „Teologinis traktatas“ kalba apie tai, kas yra tarp; ribą paverčia gyvenama erdve, kurioje žmogus nėra determinuotas tvaraus perskyrimo, bet jungia, kuria jungiamąjį audinį, siekia Vienaties, peržengia padalijimų ribotumą, tai yra „aš“. Kenozė užmezga bendrumą, jungia krantus; tarp gėrio ir grožio yra tiesa; tarp racionalumo ir iracionalumo yra empatija; priešybės tarp prigimties ir malonės, pasaulio blogio ir grožio viduryje yra žmogaus veikimas, kad jis netarnautų blogiui. Taip Miłoszas atsiduria toliau nei į stiklą atsitrenkiantis paukštis, nors stiklas lieka nesudužęs. O jeigu tai yra įmanoma, taip pat įmanoma – nesuprantamai bet kokiu kitu matmeniu – išsaugoti ištikimybę Gražiosios „nesuvokiamai intencijai“.
Versta iš: Krzysztof Czyżewski. Tkanka łączna. Chorzów, 2014
Prosper Mérimée. Laiškai iš Ispanijos
2017 m. Nr. 7
Iš prancūzų k. vertė Genovaitė Dručkutė
Šia publikacija baigiame prancūzų rašytojo Prospero Mérimée (1803–1870) laiškų ciklą, kuriuos jis rašė Ispanijos žurnalų „La Revue de Paris“ ir „L‘Arstiste“ direktoriams. „Metuose“ pirmieji trys laiškai paskelbti 2016 m.: „Bulių kautynės“ ir „Mirties bausmė“ – Nr. 8–9, „Plėšikai“ – Nr. 10.
Ketvirtas laiškas. Ispanų burtininkės
Valensija, 1830 m. lapkritis
Antikos, ypač – romėnų, liekanos mane mažai domina. Aš nežinau, kokiu būdu leidausi įtikinamas keliauti į Murviedrą apžiūrėti to, kas liko iš Sagunto1. Toje išvykoje aš labai nuvargau, prastai maitinausi ir visai nieko nepamačiau. Keliaujant kankina nuolatinė baimė negalėti teigiamai atsakyti į grįžus neišvengiamai jūsų laukiantį klausimą: „Jūs, be abejo, matėte …?“ Kodėl aš turėčiau būtinai pamatyti tai, ką matė kiti? Aš keliauju neturėdamas konkretaus tikslo: nesu senienų mėgėjas. Mano nervai atsparūs sentimentalioms emocijoms, ir aš nežinau, ar man maloniau atsiminti senąjį Zegrių giminės2 kiparisą Cheneralife, ar granatus ir nuostabias besėkles vynuoges, kurias valgiau po tuo garbiuoju medžiu.
Vis dėlto išvyka į Murviedrą man visai nebuvo nuobodi. Aš išsinuomojau arklį ir pasisamdžiau valstietį valensijietį, lydėjusį mane pėsčiomis. Jis, tas valensijietis, man pasitaikė labai plepus, neblogas šelmis, bet, apskritai, sumanus ir gana linksmas palydovas. Jis pademonstravo nepaprastą iškalbingumą ir diplomatiškumą, kad ištrauktų iš manęs bent vienu realu daugiau negu mudviejų sutarta suma išnuomojant arklį; bet tuo pačiu metu taip energingai ir karštai gynė mano interesus smuklėse, tarsi būtų mokėjęs už pietus savo paties pinigėliais. Sąskaita, kurią man kasryt įteikdavo, būdavo visa prikaišiota daugybės item3 už balnakilpių taisymą, pakaltas pasagas, vyną arkliui įtrinti, kurį, žinoma, išgerdavo jis pats, ir viską suskaičiavus aš niekada nesumokėjau mažiau. Visur, kur tik mes nukeliaudavome, jis sugebėdavo mane įkalbėti, kad įsigyčiau krūvą nereikalingų niekniekių, ypač – vietinės gamybos peilių. Mokė mane, kaip, tinkamai prispaudus nykštį prie ašmenų, perrėžti pilvą savo priešui nesusižeidus pirštų.
Tačiau tie prakeikti peiliai man pasirodė labai sunkūs. Jie trankėsi mano kišenėse, daužėsi į kojas, žodžiu, mane taip vargino, kad, norėdamas jais nusikratyti, aš neturėjau kitos išeities, kaip juos padovanoti Visentei. Jo kasdienė dainelė buvo:
– Kokie patenkinti bus jūsų kilnybės draugai, kai pamatys visus tuos gražius daiktus, kuriuos jiems atvešite iš Ispanijos!
Aš niekada nepamiršiu valgomųjų gilių maišelio, kurį mano kilnybė nupirko savo draugams lauktuvių ir kurį visą sukrimto kartu su ištikimojo palydovo pagalba dar prieš pasiekiant Murviedrą.
Visentė, nors buvo matęs pasaulio, kadangi anksčiau Madride pardavinėjo migdolinį gėrimą, buvo gerokai prietaringas, kaip ir jo tėvynainiai. Jis buvo labai pamaldus, ir per tris dienas, kurias mudu praleidome kartu, aš turėjau progą įsitikinti, kokia keista jo religija. Gerasis Dievulis jam visai nerūpėjo, apie jį visada atsiliepdavo abejingai. Bet šventieji ir Mergelė Marija nusipelnė jo didžiausios pagarbos. Jis man priminė tuos senus profesionalius prašytojus, kurių priežodis – verčiau turėti gerų pažįstamų kabinetuose negu paties ministro protekciją.
Norint suvokti jo pamaldumą Mergelei Marijai, reikia žinoti, kad Ispanijoje yra Mergelė Marija ir Mergelė Marija. Kiekvienas miestas turi savąją ir nepaiso esančių kaimynystėje. Peniskolos, miestelio, kuriame gimė garbusis Visentė, Mergelė Marija buvo, anot jo, sykiu vertesnė už visas kitas.
– Vadinasi, – kartą tariau jam, – yra daug Mergelių Marijų?
– Žinoma; po vieną kiekvienoje provincijoje.
– O danguje – kiek jų yra?
Klausimas akivaizdžiai jį sutrikdė, bet katekizmas atėjo į pagalbą.
– Tiktai viena, – atsakė abejodamas, tarsi žmogus, kuris pakartoja jam nesuprantamą frazę.
– Taigi, – tęsiau aš, – jeigu susilaužytumėte koją, į kurią Mergelę Mariją kreiptumėtės? Į tą danguje ar kurią kitą?
– Aišku (por supuesto), į Švenčiausiąją Peniskolos Mergelę Dievo Motiną.
– O kodėl ne į Saragosos Pilaro Mergelę4, kuri padaro tiek stebuklų?
– Cha! Ji tinka tik aragoniečiams!
Pamėginau jį užklupti iš silpnosios pusės – jo provincinio patriotizmo.
– Jeigu Peniskolos Mergelė Marija, – pasakiau aš jam, – yra galingesnė už Pilaro, tai reikštų, kad valensijiečiai yra didesni nedorėliai už aragoniečius, nes jiems reikia labai įtakingos užtarėjos, kad jų nuodėmės būtų atleistos.
– Ak, pone, aragoniečiai ne geresni už kitus, tiktai mes, valensijiečiai, žinome Peniskolos Dievo Motinos galią ir kartais per daug ja pasikliaujame.
– Visente, paaiškinkit man: ar jūs manote, kad Peniskolos Dievo Motina kreipiasi valensijiečių šnekta į gerąjį Dievulį, kai prašo Jo Aukštybę nebausti jūsų už blogus darbus?
– Valensijietiškai? Ne, pone, – greitai atsiliepė Visentė. – Jūsų kilnybė gerai žino, kokia kalba kreipiasi Mergelė Marija.
– Ne, tikrai nežinau.
– Lotynų, savaime suprantama.
…Žemų Valensijos kalnų viršūnėse dažnai stūkso pilių griuvėsiai. Kartą, jojant palei vieną iš tų griuvenų, sumaniau paklausti Visentės, ar ten vaidenasi. Jis pradėjo šypsotis ir atsakė, kad krašte nėra vaiduoklių; paskui pridūrė mirktelėjęs man, lyg žmogus, atsikertantis į pokštą:
– Jūsų kilnybė, žinoma, jų regėjo savo šalyje?
Ispanų kalboje nėra žodžio, kuris tiksliai išreikštų vaiduoklį. Duende, kurį rasite žodyne, labiau atitinka mūsiškį kaukutį ir, kaip prancūzų kalboje, jis taikomas apibūdinant išdykėlį vaiką. Duendecito (mažas duende) puikiai nusakytų jaunuolį, besislepiantį už užuolaidos merginos kambaryje, kad ją išgąsdintų, arba visai kitais sumetimais. Bet Ispanijoje niekada nepamatysi ir neišgirsi apie tas dideles blyškias šmėklas, apsisiautusias kapų drobule ir žvanginančias grandinėmis. Grenados apylinkėse dar porinama apie užkerėtus maurus, bet jie yra iš tiesų geri vaiduokliai, paprastai pasirodantys vidury dienos ir nedrąsiai prašantys juos pakrikštyti, nes gyviems pritrūko laiko gauti šį sakramentą. Jeigu jiems suteikiama ši malonė, jie atsidėkodami jums parodo nemažą lobį. Papildykite visa tai savotišku gaurais apaugusiu vilkolakiu, kurį vadina el velludo, koks yra nutapytas Alhambroje; ir tokiu begalviu arkliu5, kuris, nors ir be galvos, smarkiai šuoliuoja per akmenis, užgriozdinusius daubą tarp Alhambros ir Cheneralifo, – ir jūs turėsite beveik pilną sąrašą vaiduoklių, kuriais baugina arba linksmina vaikus.
Laimei, dar tikima burtininkais, o ypač – burtininkėmis.
Už mylios nuo Murviedro stovi nedidelė nuošali smuklė. Aš miriau iš troškulio ir sustojau prie jos durų. Labai graži, gana šviesios odos mergina man padavė didelį koryto molio ąsotį, kuriame vanduo nesušyla. Visentė, niekada nepraeinantis pro smuklę nepanorėjęs išgerti bei nepateikęs man gero preteksto užeiti į vidų, atrodė šitoje vietoje nelinkęs sustoti. Buvo vėlu; už ketvirčio mylios nuo čia esanti daug geresnė užeiga, kur mes gautume garsiausio, išskyrus Peniskolos, karalystės vyno. Aš buvau nepalenkiamas. Atsigėriau paduoto vandens, suvalgiau panelės Karmensitos rankomis paruošto gaspačo6 ir netgi nupiešiau jos portretą savo eskizų bloknote7. Tuo tarpu Visentė trynė arklį lauke prie durų, nekantriai švilpiniavo ir, rodos, bjaurėjosi įkelti koją vidun.
Mes vėl leidomės į kelią. Aš nuolat minėjau Karmensitą, Visentė purtė galvą.
– Blogi namai! – kartojo jis.
– Blogi! Kodėl? Gaspačas buvo labai gardus.
– Tai nieko keisto, galbūt velnias jį paruošė.
– Velnias? Ar taip sakote todėl, kad ji nepagailėjo pipirų? O gal tos šaunios moters virėjas – velnias?
– Kas žino…
– Tai ji… burtininkė?
Visentė neramiai apsidairė, kad įsitikintų, jog nėra sekamas; šmaukštelėjęs rykšte paskubino arklį ir bėgdamas greta manęs truputį pakėlė galvą, pravėrė burną ir užvertė akis į viršų; tai yra įprastas patvirtinimo ženklas žmonių, kuriuos norėtume laikyti tyleniais, iš kurių sunku ištraukti atsakymą į tokį tikslų klausimą. Mano smalsumas sukilo, ir aš su malonumu pastebėjau, kad mano palydovas nebuvo, kaip galvojau anksčiau, tvirtos dvasios.
– Tai ji – burtininkė? – paklausiau pristabdydamas arklį. – O duktė, kas ji?
– Jūsų kilnybė žino priežodį: Primera p…; luego alcahueta; pues bruja8. Duktė pradeda, motina užbaigia.
– Iš kur žinote, kad ji – burtininkė? Ką ji padarė, kad taip galvojate?
– Tai, ką jos visos daro. Ji užburia akis9, dėl to sumenksta vaikai; ji sudegina alyvmedžius, pragaišina mulus ir padaro daug kitų blogybių.
– Bet ar jūs pažįstate bent vieną, kuris būtų tapęs tų kerų auka?
– Ar pažįstu? Pavyzdžiui, mano tikram pusbroliui ji iškirto bjaurų pokštą.
– Papasakokit man, prašau jus.
– Mano pusbroliui nelabai patinka, kai prisimenama toji istorija. Bet dabar jis yra Kadikse, ir aš tikiuosi, kad jam nenutiks nieko blogo, jeigu jums papasakosiu…
Aš numalšinau Visentės skrupulus, pasiūlęs jam cigarą. Toks argumentas jam pasirodė neatremiamas, ir jis šitaip pradėjo:
– Pone, jūs žinote, kad mano pusbrolis vardu Enrikesas, jis gimęs Valensijos El Grao uoste, iš profesijos – jūrininkas ir žvejys, garbingas žmogus ir šeimos tėvas, padorus krikščionis, kaip ir visa jo giminė; ir aš, nors esu didelis vargšas, galiu pasigirti esąs krikščionis, nes daugybė turtingesnių už mane atsiduoda maranais10. Taigi mano pusbrolis buvo žvejys mažame kaimelyje netoli nuo Peniskolos; jo šeima gyveno Peniskoloje, nors jis pats kilęs iš El Grao. Jis ir gimė savo tėvo laivelyje; todėl nereikia stebėtis, kad jis buvo lemtas jūrininkas, nes pasaulį išvydo jūroje. Pabuvojo Indijoje, Portugalijoje, pagaliau visur. Kai nebūdavo išplaukęs dideliu laivu, sėsdavo į savo valtį ir išeidavo žvejoti. Grįžęs pririšdavo valtį storu lynu prie tvirto kuolo, paskui ramus eidavo gulti. O vieną rytą, pakilęs į žūklę, nuėjo atrišti lyno mazgo; ką jis mato?.. Vietoje jo vakare palikto mazgo, kokį galėtų sumegzti vien tikras jūrininkas, jis mato mazgą, tarsi susuktą senės, rišančios savo asilą.
„Vakar vakare mažieji padaužos gerai pasilinksmino mano valtyje, – pamanė jis, – jeigu juos pagausiu, kaip reikiant apkulsiu.“
Jis sėda į laivelį, išplaukia žvejoti ir grįžta atgal. Pririša savo valtį ir šįkart apdairiai sumezga dvigubą mazgą. Na, ir ką gi! Kitą rytą mazgas atrištas. Mano pusbrolis siuto iš pykčio, bet žinok dabar, kas taip padarė?.. Vis dėlto jis susiieško naują virvę ir, neprarasdamas vilties, vėl tvirtai pririša savo laivą! Ir še tau! Išaušus rytui, naujoji virvė dingusi, o vietoje jos – kažin koks virvagalis, sutrūnijusio lyno galiukas. Be to, ir burė suplėšyta, tai įrodymas, kad naktį ji buvo išskleista. Mano pusbrolis tarė sau: „Naktį mano laiveliu ne vaikiūkščiai plaukiojo; jie nedrįstų išskleisti burės iš baimės apsiversti. Aišku, kad tai vagis.“ Ką jis toliau daro? Vakare pasislepia valtyje, atsigula tame kamputyje, kur paprastai pasidėdavo duonos ir ryžių, kai išeidavo į jūrą kelioms dienoms. Užsimeta ant galvos seną apsiaustą, kad geriau pasislėptų, ir ramiai laukia. Vidurnaktį – atkreipkite dėmesį – staiga išgirsta balsus, tarsi daugybė žmonių bėgtų link jūros kranto. Kiek pradengė veidą ir mato… Jėzau, ne vagis, bet kokį tuziną moterų basomis kojomis ir palaidais plaukais… Mano pusbrolis buvo ryžtingas vyras ir už diržo turėjo užsikišęs gerai išgaląstą peilį apsiginti nuo vagių; bet kai pamatė, kad susidūrė su raganomis, jo drąsa išgaravo; jis palindo po apsiaustu ir pavedė savo sielą Peniskolos Dievo Motinai, kad ji neleistų piktoms moterims jo aptikti.
Taigi jis visas susigūžęs tūnojo savo kamputyje ir jautėsi labai prastai. Tuo metu raganos štai atriša virvę, išskleidžia burę ir pasileidžia į jūrą. Jeigu valtis būtų buvusi žirgas, būtum galėjęs pasakyti, kad ji atleido pavadžius. Laivelis, regis, skriejo jūros paviršiumi, tai tikras dalykas. Skriejo, skrido didžiuliu greičiu, ūžiančios bangos net skrodė ausis, o degutas lydėsi11! Ir nereikia tuo stebėtis, nes raganos pagamina vėjo, kai tik jo užsimano, nes jį pučia velnias. Tačiau mano pusbrolis jas girdėjo kalbantis, juokiantis, nenustygstant vietoje, giriantis visu jų padarytu blogiu. Jis atpažino bent kelias, kitos greičiausiai buvo nevietinės, ir jų niekada nebuvo matęs. Prie vairo sėdėjo toji Ferer, sena ragana, pas kurią jūs taip ilgai užsibuvote. Pagaliau po kurio laiko valtis sustoja, paliečia žemę, raganos iššoka iš laivelio ir jį pririša prie didelio akmens. Tik tada, kai mano pusbrolis Enrikesas nebegirdėjo jų balsų, jis išdrįso išlįsti iš slėptuvės. Naktis nebuvo labai šviesi, vis dėlto netoli nuo kranto jis aiškiai matė aukštas vėjo blaškomas nendres, o toliau – nemažą laužą. Būkite tikras, ten ir vyko jų šabas. Enrikesas narsiai iššoko ant kranto ir nusirėžė kuokštelį nendrių, paskui grįžo į savo slėptuvę su visomis nendrėmis ir ramiai laukė pareinančių raganų. Po kokios geros valandos jos pargrįžo, sulipo į valtį, apsuko laivelį ir plaukė atgal taip pat spėriai, kaip pirmyn. „Lekiant tokiu greičiu, – mąstė sau pusbrolis, – mes netrukus atsirasime Peniskoloje.“ Viskas ėjosi gerai, kol netikėtai neprabilo viena moteris: „Sesutės, jau muša tris valandas.“ Jai dar nespėjus baigti savo žodžių, jos visos pašokusios nuskrido ir dingo iš akių. Nepamirškite, kad tik iki trečios valandos jos turi galių lakioti po kraštą. Laivelis sustojo, ir mano pusbrolis buvo priverstas irkluoti. Dievas žino, kiek laiko jis išbuvo jūroje, kol parplaukė į Peniskolą. Ilgiau kaip dvi dienas. Parsirado visai be jėgų. Vos tik sukramtęs kąsnelį duonos ir išgėręs stiklelį karčiosios, nuėjo pas Peniskolos vaistininką, kuris yra labai mokytas vyras ir pažįsta paprastus žmones. „Kur auga šitos nendrės? – paklausė jis vaistininko.“ – „Amerikoje, – atsakė vaistininkas. – Tokios auga tik Amerikoje, ir veltui stengtumėtės jų čia pasisodinti, niekas neišdygtų.“ Mano pusbrolis, netaręs daugiau nė žodžio vaistininkui, nudrožė tiesiai pas senę Ferer. „Paka, – prabilo jis įėjęs vidun, – tu esi ragana.“ Toji ėmė šaukti ir dievagotis: „Jėzau, Jėzau!“ – „Aš žinau, kad tu – ragana, kad per naktį nuskrendi į Ameriką pirmyn ir atgal. Vieną tokią naktį aš tave pasekiau, ir štai įrodymas. Va, nendrės, kurias aš ten nusipjoviau.“
Visentė, kuris man visa tai pasakojo susijaudinęs ir labai karštai, patvirtindamas savo pasakojimą atitinkama veido išraiška, ištiesė ranką ir parodė saują jo ką tik išrautų žolių. Aš nesusilaikiau nelinktelėjęs, tarsi tai būtų Amerikos nendrės.
Visentė tęsė:
„Ragana paprašė: „Nekelkite triukšmo: štai maišas ryžių, neškitės jį ir palikite mane ramybėje.“ Enrikesas atsiliepė: „Ne, aš nepasiliksiu tavęs ramybėje, nebent tu man pasakytumei burtažodį, kaip reikalui esant sukelti tokį patį vėją, kuris mus nunešė į Ameriką.“ Tada ragana jam davė dėkliuką su tokiu pergamentu, kurį jis visada pasiima išplaukdamas į jūrą; aš pats, jo vietoje, jau seniai būčiau įmetęs į ugnį pergamentą ir visa kita; arba būčiau jį atidavęs kunigui, nes niekuomet nedera eiti su velniu obuoliauti.“
Aš padėkojau Visentei už šią istoriją ir, norėdamas atmokėti ta pačia moneta, pridūriau, kad mano šalyje raganos laivais nesinaudoja, ir įprastinė jų transporto priemonė yra šluota, ant kurios tos ponios skrenda apžargomis.
– Jūsų kilnybė gerai žino, kad tai neįmanoma, – santūriai atsakė Visentė.
Jo nepatiklumas mane apstulbino. Jis manimi nepatikėjo, manimi, nė trupučio nesuabejojusiu jo istorijos apie nendres tikrumu. Aš tuo baisiausiai pasipiktinau ir jam griežtai pasakiau verčiau nekalbėti apie dalykus, kurių nepajėgia suprasti, pridėjęs, kad jei mes būtume Prancūzijoje, aš jam surasčiau kiek tik nori tokio reiškinio liudininkų.
– Jeigu jūsų kilnybė pats matė, tada tai tiesa, – patvirtino Visentė, – bet jeigu pats nematė, aš visada sakysiu, jog nėra įmanoma, kad raganos jotų užsisėdusios ant šluotos; juk šluotoje būtinai turėtų atsirasti bent kelios susikryžiavusios šakelės, ir štai jums gatavas kryžius; o kaip tada, anot jūsų, raganos galėtų pasinaudoti šluota?
Į tokį argumentą nebuvo ką atsakyti. Aš išsisukau iš padėties taręs, kad esama šluotų ir šluotų. Jeigu ragana apsižergtų beržo šakų šluotą, tai būtų neįmanoma joti; bet nieko nėra lengviau, jeigu šluota surišta iš prožirnių, kurių šakos tiesios ir tvirtos, arba jeigu šluota iš plaušų. Visi nesunkiai supranta, kad ant tokios šluotos gali nulėkti į pasaulio kraštą.
– Aš visada girdėjau kalbant, pone, – tarė Visentė, – kad jūsų šalyje daug burtininkų ir raganų.
– Bičiuli, taip yra dėl to, kad pas mus nėra inkvizicijos.
– Tada jūsų kilnybė bus tikrai sutikęs žmonių, kurie pardavinėja užburtus daiktus, tinkamus visiems atvejams. Aš pats esu matęs jų poveikį, sakau jums.
– Papasakokit, – paraginau, – taip, tarsi nežinočiau tokių istorijų; aš jums paskui pasakysiu, ar tikros.
– Gerai, pone! Man sakė, kad jūsų krašte yra žmonių, pardavinėjančių užburtus daiktus tiems, kurie juos perka. Už nemenką pinigų kapšį jums parduos nukirstą nendrės dalį, kurios vienas galas užmegztas, o kitas – kaip reikiant užkimštas. Tos nendrės viduje knibžda maži padarėliai (animalitos), kurie paprašyti padaro viską, ko tau reikia. Bet juk jūs geriau už mane žinote, kuo jie minta… Nekrikštyto kūdikio mėsa, pone; o kai nendrės turėtojas negali jos gauti, yra priverstas atsipjauti savo paties odos… (Visentės plaukai pasistojo ant galvos.) Juos reikia maitinti kartą per parą, pone.
– Ar jūs regėjote bent vieną tokią nendrę?
– Ne, pone, nenoriu meluoti; bet aš gerai pažinojau tokį Romerą; daugybę kartų teko kartu su juo išgerti taurelę (tada aš dar nežinojau, kas jis buvo iš tiesų, kaip žinau dabar). Iš profesijos tas Romeras buvo zagalas12. Jis susirgo, o pasveikęs nebeteko kvapo, todėl nebeturėjo jėgų bėgti. Jam patarinėjo eiti į maldingą kelionę prašant sveikatos, bet jis atsisakinėjo: „Kol aš keliausiu kaip piligrimas, kas uždirbs pinigų pamaitinti mano vaikams?“ Šiaip ar taip, nebežinodamas, ko griebtis, susižinojo su burtininkais ir panašiomis padugnėmis, kurie jam pardavė tokį nendrės gabaliuką, kaip sakiau jūsų kilnybei. Pone, nuo to laiko Romeras bėgdamas būtų pavijęs kiškį. Nebuvo nė vieno zagalo, kuris jam būtų prilygęs. Jūs žinote, koks tai amatas, ir koks pavojingas ir varginantis. Dabar jis bėga pirma mulų, ramiai sau rūkydamas cigarą. Iš Valensijos į Mursiją nulėkdavo nesustodamas, vienu ypu. Bet tereikia pažiūrėti į jį, kad suvoktum, kiek jam tai kainuoja. Kaulai išsikišę per odą, o jeigu jo akys ir toliau dubs taip, kaip dabar, tai greitai jos išlįs ant pakaušio. Tie padarėliai jį graužia.
Kiti užburti daiktai jums padeda ne tiktai bėgti… daiktai, apsaugantys nuo švino ir plieno, kurie jus padaro kietą, kaip sakoma. Napoleonas turėjo tokį, dėl šios priežasties Ispanijoje nebuvo galima jo užmušti; tačiau buvo gana paprastas būdas…
– Reikėjo išlieti sidabrinę kulką, – pertraukiau aš, prisiminęs kulką, kuria vienas šaunus vigas sutrupino Kleiverhauso13 mentikaulį.
– Sidabrinė kulka galėtų tikti, – tęsė Visentė, – jeigu būtų išlieta iš monetos, ant kurios įspaustas kryžius, kaip senoviniuose piniguose; vis dėlto dar geriau yra tiesiog paimti žvakę nuo altoriaus, prie kurio laikomos mišios.
Jūs duodate išlydyti pašventintą vašką kulkų darymo formoje, ir būkite tikras, kad nei burtai, nei velnio pagalba, nei šarvai neapsaugos raganiaus nuo tokios kulkos. Chuanas Kolis14, anksčiau plačiai garsėjęs Tortozos apylinkėse, buvo užmuštas vaškine kulka, kurią į jį paleido šaunus karys, ir kai šaulys jį žuvusį iškrėtė, pamatė, kad jo krūtinė visa nusėta patrankų parako padarytomis žymėmis, ant kaklo nešiojo pasikabinęs pergamentus ir daugybę nežinia kokių niekučių. Chosė Marija15, apie kurį dabar šitiek kalbama Andalūzijoje, turi burtų apsaugą nuo kulkų; bet vargas jam, jeigu į jį bus paleistos vaškinės kulkos! Jūs girdėjote, kaip blogai jis elgiasi su kunigais ir vienuoliais, pakliūnančiais jam į rankas: todėl, kad žino, jog koks nors kunigas pašventins vašką, kuris jį užmuš.
Visentė būtų dar daug ką papasakojęs, jeigu tuo metu kelio posūkyje mums prieš akis išnirusi Murviedro pilis nebūtų pakeitusi pokalbio temos.
1 Murviedras pastatytas antikinio miesto vietoje. Didžiausia Sagunto įžymybė – romėniškas teatras, iš dalies nugriautas dar XIX a. pradžioje. Jo akmenys buvo panaudoti miesto gynybiniams įtvirtinimams. Rašytojas galėjo matyti tik griuvėsių krūvą (vert. past.).
2 Anot legendos, didžiulis medis dar mena maurų laikus. Zegriai – viena iš dviejų Grenadą valdžiusių giminių (vert. past.).
3 Lot. „taip pat, be to“; aktuose, sąmatose, sąrašuose ir kt. vartojama formuluotė (vert. past.).
4 Pilaro Dievo Motinos statulėlė, iškelta ant marmurinės kolonos toje vietoje, kur šventasis Jokūbas atnešė Mergelės Marijos atvaizdą. Aplink šventam paveikslui skirtą koplytėlę vėliau iškilo didžiulė katedra (vert. past.).
5 El caballo descabezado (aut. past.).
6 Šalta sriuba iš vandens, duonos gabaliukų, aliejaus, acto, druskos, svogūnų, česnako ir ankštinių pipirų (vert. past.).
7 Ši Karmensita galėtų būti pirmasis Karmen eskizas (vert. past.).
8 Iš pradžių – k[ekšė], paskui – sąvadautoja, dar vėliau – burtininkė (aut. past.).
9 Mal de jos. Šiuo atveju ne akys užburiamos, bet buriama akimis; tai vadinasi nužiūrėjimas pikta akimi. Valensijos karalystėje vaikams ant riešų užmaunamos ryškiai raudonos apyrankėlės, kad apsaugotų nuo blogos akies (aut. past.).
10 Pranc. marrane, isp. marrano: kiaulė, bet taip pat reiškia „prakeiktas“ arba „ekskomunikuotas“. Anksčiau šiuo vardu paniekinamai vadinti krikščionybę priėmę arabai ir žydai, bet slapta ir toliau tebesilaikę senojo tikėjimo (leid. past.).
11 Aš nedrįsau pertraukti savo vedlio ir paprašyti šio reiškinio paaiškinimo. Ar judėjimo greitis sukėlė tokį karštį, nuo kurio išsilydė degutas? Matyti, jog mano bičiulis Visentė, niekada nebuvęs jūrininku, nelabai sumaniai taikė vietinį koloritą (aut. past.).
12 Zagalas yra savotiškas pėsčias paštvežys. Jis už pavadžio prilaiko abu priekyje pakinkytus mulus ir, jiems pradėjus šuoliuoti, bėgdamas juos nukreipia. Jeigu sustos, karieta jį pervažiuos. Naujoviškuose diližanuose zagalu netiksliai vadinamas padėjėjas, pritvirtinantis pasagas, pakraunantis karietą ir pan. Tai yra angliškųjų karietų cadis (aut. past.).
13 Walterio Scotto romano „Puritonai“ (1816) veikėjas, kurio prototipas – puritonų sukilimo malšintojas Claverhouseÿas (1650–1689) (vert. past.).
14 Neidentifikuotas asmuo. Kažin koks Chuanas Kolis minimas ir novelėje „Ilio Venera“ (vert. past.).
15 Apie jį kalbama trečiame laiške (vert. past.).
Elias Canetti. Fakelas ausyje
2017 m. Nr. 5–6
Iš vokiečių k. vertė Austėja Merkevičiūtė
Elias Canettis (1905–1994), 1981 m. Nobelio premijos laureatas, 1980 m. išleido antrąjį autobiografijos tomą „Fakelas ausyje“ (pirmasis, „Išgelbėtas liežuvis“, pasirodė 1977 m.). Šis tomas apima 1921–1931 metus: tai paskutiniai gimnazijos metai pokario infliacijos krečiamame Frankfurte, chemijos studijos Vienoje ir, žinoma, susitikimas su vienu ryškiausių XX a. pradžios austrų rašytojų Karlu Krausu. Autobiografijos dalį „Fakelas ausyje“ rašytojas skyrė žmonai Vecai Canetti. Knygą lietuvių kalba ketina išleisti leidykla „Sofoklis“.
Gyvenimas su broliu
1924 m. balandžio pradžioje kartu su Žoržu įsikrausčiau į vieną kambarį Praterio gatvės 22 name, pas ponią Zusin. Kambarys buvo tamsus, su langais į kiemą, tolimiausias bute. Čia mudu užsibuvome gana neilgai, keturis mėnesius. Tačiau pirmą kartą gyvenau tik su vienu broliu ir per tą laiką labai daug visko nutiko.
Tarp mudviejų užsimezgė glaudus ryšys, buvau paaukštintas į auklėtojus, su manimi jis tarėsi visais, ypač moralės, klausimais. Ką galì ir ką privalai, ko būtina vengti bet kokiomis aplinkybėmis, kita vertus, ko nori patirti, išmokti, – apie tai tuos keturis mėnesius, būdavo, kalbame beveik kas vakarą, per pertraukas tarp darbų prie didelio kvadratinio stalo palei langą, kur kiekvienas sėdime su savo knygomis ir sąsiuviniais. Mus skiria tik stalo kampas, tereikia pakelti galvą, kad pažvelgtume vienas kitam į veidą. Jis, šešeriais metais jaunesnis, jau kiek aukštesnis už mane. Sėdėdami bemaž susilyginame. Nusprendžiau Vienoje studijuoti chemiją (nebūdamas tikras, ar tesėsiu), iki semestro pradžios telikęs mėnuo. Man, nieko neišmokusiam Frankfurto mokykloje, pats laikas įgyti šiek tiek chemijos žinių. Per keturias likusias savaites ketinu išmokti viską, ką praleidau. Priešais neorganinės chemijos vadovėlis, teoriniai dalykai, dar nesusiję su jokiais praktiniais darbais, todėl įdomūs ir aš greitai varausi į priekį.
Tačiau kad ir kaip būčiau įsigilinęs, kad ir į kokį dalyką, Žoržas turi teisę bet kada mane užkalbinti ir paklausti. Jis, trylikametis, mokosi vienoje iš žemesniųjų realinės mokyklos klasių. Mokosi noriai ir lengvai, sunkiai sekasi tik piešimas, šioje mokykloje labai svarbus. Tačiau jis trokšta žinių taip pat, kaip troškau aš jo metų, ir dėl kiekvieno dalyko jam kyla prasmingų klausimų. Sykiu beveik nepasitaiko ko nors nesuprasti, viską, ką perskaitęs, jis lengvai įsisavina; jam rūpi smulkmenos, detalės, kurias nori sužinoti greta vadovėliuose pateikiamų pagrindinių, bendrų dalykų. Į daugybę jo klausimų galiu bemat atsakyti, nereikia galvoti ar ieškoti atsakymo knygose. Esu laimingas, galėdamas jam ką nors perduoti, iki šiol viską laikiau tik sau, su niekuo apie tokius dalykus nekalbėjau. Jis pastebi, kad kaskart labai nudžiungu jo užkalbintas ir kad jo klausimams nėra jokių apribojimų. Per kelias valandas daug ką aptariame, ir šie pokalbiai pagyvina chemiją, vis dar man svetimoką ir kiek grėsmingą, juk, šiaip ar taip, galbūt studijuosiu ją ketverius metus ar ilgiau. Brolis klausinėja apie romėnų autorius, apie istoriją, o aš progai pasitaikius vis nusuku kalbą į graikus, jis klausinėja apie matematikos problemas, apie botaniką ir zoologiją, apie geografiją ir ypač apie šalis ir jų žmones. Jau žino, kad šia tema iš manęs išgirs daugiausia, tad kartais, pernelyg įsileidęs išsamiai atpasakoti tai, ką sužinojau iš keliautojų tyrinėtojų knygų, tiesiog turiu prisiversti ir sustoti. Nevengiu išsakyti ir savo požiūrio į žmonių elgesį. Entuziazmas apima, kai kalba nukrypsta į kovą su ligomis egzotiškuose kraštuose. Vis dar kenčiu atsižadėjęs medicinos, tad naiviai ir beatodairiškai savo senąjį troškimą perduodu jam.
Man patinka, kad jis nepasotinamas. Sėsdamas prie knygų kaskart džiūgauju dėl būsimų klausimų. Jo tylėjimas kankintų mane labiau nei manasis jį. Jei jis būtų valdingas ar savanaudis, palenktų mane savo valiai paprasčiausiu būdu. Be jo klausimų vakarais prie mūsų stalo palūžčiau ir jausčiausi nelaimingas. Tačiau klausdamas jis nesiekia nieko kito – kaip ir aš atsakydamas. Jis trokšta žinoti, aš trokštu perteikti savo žinias; vos ką nors išgirdus jam savaime kyla naujų klausimų. Nuostabu, kad jis niekada manęs nesuglumina. Jo nepasotinamumas neperžengia mano ribų. Gal mudviejų polinkiai iš prigimties panašūs, gal toji energija, su kuria jam perteikiu žinias, sulaiko jį nuo kitų dalykų, šiaip ar taip, jo klausimai tik tokie, į kuriuos galiu atsakyti, tad nė sykio nepatiriu pažeminimo, kurį nesunkiai pajusčiau, priverstas susidurti su savo paties neišmanymu. Mudu visiškai atviri, nieko neslepiame vienas nuo kito. Remtis tegalime vienas kitu, šalia nėra jokio kito artimo žmogaus, tad reikia patenkinti vienintelį reikalavimą: aš neturiu teisės nuvilti jo, o jis – manęs. Nė už ką neatsižadėčiau bendrų „mokymosi vakarų“ prie didelio kvadratinio stalo palei langą.
Ateina vasara, vakarai ilgi, langai į kiemą nuolat atverti. Dviem aukštais žemiau, kaip tik po mumis, siuvėjo Finko dirbtuvė, taip pat atvertu langu, tylus siuvimo mašinos dūzgimas atsklinda iki mūsų. Finkas dirba iki gilios nakties, dirba visada. Girdime jį vakarieniaudami prie to paties stalo, girdime tvarkydamiesi, girdime įsigilinę į knygą ir pamirštame tik įsitraukę į tokį jaudinantį pokalbį, kad pamirštame viską aplink. Tačiau paskui, jau sugulę, pavargę, nes diena prasideda anksti, vėl girdime siuvimo mašinos dūzgimą, kol užmiegame.
Mūsų vakarienė – duona su jogurtu, kiek laiko net vien duona, nes bendras gyvenimas prasidėjo nedidele katastrofa, įvykusia tik dėl mano kaltės. Lepinami nebuvome, bet viskas, ko reikia pragyvenimui, buvo įskaičiuota, tad vakarienė galėjo būti apstesnė. Pinigus visam mėnesiui gaudavome iš anksto, dalį skirdavo senelis, likutį – mama. Visus pinigus laikiau prie savęs, pasiryžęs tinkamai jais naudotis. Patirties jau turėjau, Frankfurte pusmetį gyvenau su mažaisiais broliais, be mamos, užgriuvus paskutinei pašėlusiai infliacijos fazei nebuvo lengva visada pasielgti teisingai ir išsiversti. Palyginti su tuo, dabar išgyventi Vienoje atrodė vaikų žaidimas.
Taip ir būtų buvę, bet aš neįskaičiavau Vurstelpraterio. Jis buvo netoliese, penkiolika minučių pėstute, ir atrodė esąs dar arčiau, mat buvo man labai svarbus vaikystės metais Vienoje. Užuot saugojęs mažąjį brolį nuo pagundų, nusivedžiau jį ten. Vieną šeštadienio popietę susiruošiau parodyti jam visas grožybes, tiesa, kai kurių jau neradau. Tačiau ir tos, kurias radau, veikiau nuvylė. Žoržas išvyko iš Vienos penkerių metų, Vurstelpraterio neprisiminė visiškai, taigi tegalėjo remtis mano pasakojimais, kuriuos aš kiek įmanydamas išdabinau. Mat buvo kiek gėdinga, kad aš, toks didelis, tariamai visažinis brolis, pasakojantis jam apie Aischilo „Prometėją“, Prancūzijos revoliuciją, traukos dėsnį ir evoliucijos teoriją, staiga nei iš šio, nei iš to pamaloninu jį Mesinos žemės drebėjimu su pragaro žiotimis priešpriešiais.
Matyt, pragaro paveikslą buvau nutapęs siaubingomis spalvomis, nes kai pagaliau radome groto geležinkelį ir sustojome priešais pragaro žiotis, į kurias velniai pamažu kišo šakėmis pasmeigtus nusidėjėlius, jis paklausė, su nuostaba pažvelgęs į mane: „Tu iš tikrųjų šito kadaise bijojai?“ – „Ne aš, buvau jau aštuonerių metų, jūs bijojote. Buvote dar visai maži.“ Pastebėjau, kad jo pagarba man pradeda blėsti. Tačiau jis to nenorėjo, jau buvo labai pamėgęs mūsų vakaro pokalbius, anuomet dar tik prasidėjusius, todėl neparodė jokio noro pažiūrėti Mesinos žemės drebėjimo, dėl kurio iš tikrųjų atėjome. Lengviau atsikvėpiau išvengęs bėdos, ir pats to žemės drebėjimo jau nenorėjau, tad skubiai nusivedžiau jį tolyn. Taip mano atmintyje viskas išliko prašmatnu kaip kadaise.
Tačiau negalėjau taip lengvai išsisukti, turėjau jam, nusivylusiam, pasiūlyti ką nors mainais, tad puoliau prie azartinių Vurstelpraterio žaidimų, iš tikrųjų niekada manęs nedominusių. Čia buvo visko, bet mus prikaustė lanko mėtymas, nes matėme, kaip laimėjo iš eilės keli žmonės. Leidau pamėginti broliui, jam nesisekė, pabandžiau pats, nė vienas metimas nebuvo taiklus, vėl taikiausi, vis pro šalį, tarsi būtų užkerėta. Netrukus taip įsitraukiau į žaidimą, kad brolis įspėjamai timptelėjo už rankovės, bet aš nepasidaviau. Jis žiūrėjo, kaip nyksta mėnesiui skirti pinigai, puikiai suvokė padarinius, bet nesakė nieko, nesakė net pats norįs dar pabandyti. Manau, jis suprato, kad man nepakenčiamai gėda prieš jį, jog mėtau nesuvokiamai prastai, todėl trokštu atsilošti sėkmingų metimų serija. Jis žiūrėjo pastiręs, tik retkarčiais krustelėdamas, ir atrodė man tarsi viena iš automatinių figūrų prie groto geležinkelio. Mėčiau ir mėčiau, tolyn – blogyn. Ankstesnę gėdą nustelbė nauja, jos abi susiliejo. Viskas, atrodė, truko neilgai, bet taip negalėjo būti, nes staiga pamačiau, kad visi gegužės mėnesiui skirti pinigai prapuolę.
Vien dėl savęs nebūčiau taip krimtęsis. Tačiau šalia buvo brolis, už jo gyvenimą buvau atsakingas, jam, galima sakyti, atstojau tėvą, kalbėjau gražiausius žodžius, stengiausi įdiegti kilniausias pažiūras. Kaip tik buvau pradėjęs dirbti chemijos laboratorijoje ir ten visą dieną puoselėjau mintis, kurias reikėtų pasakyti jam vakare, kad jos padarytų niekada neišblėsiantį įspūdį. Iš broliškos meilės, anuomet vyraujančio jausmo, maniau, kad prisiimu atsakomybę kiekvienu sakiniu, kad vienintelė neteisinga frazė gali pastūmėti jį klaidingu keliu, paskatinti pralošti savo gyvenimą, – o dabar aš pats pralošiau visą gegužį, ir niekam nevalia apie tai sužinoti, ypač mūsų nuomotojams Zusinams, mat būgštavau, kad jie galėtų mums atsakyti.
Laimei, mano nuopuolio nematė niekas iš pažįstamų, o Žoržas bemat suprato, kad privalu tylėti. Guodėme vienas kitą vyriškais sprendimais. Pietauti buvome įpratę viešbutyje „Benveniste“ prie Karlo teatro, ten mums rekomendavo senelis. Tačiau dabar apsieisime. Užteks jogurto ir gabalo duonos. Vakarais ganės vien duonos. Nesakiau, iš kur gausiu pinigų bent jiems, nes pats dar nežinojau.
Manau, ši maža nelaimė, dėl kurios buvau kaltas pats, suartino mus dar labiau nei vakaro žaidimas klausimais ir atsakymais. Visą mėnesį vertėmės itin varganai. Nežinau, kaip būtume ištvėrę, jei ne pusryčiai, kuriuos kas rytą atnešdavo ponia Zusin. Tiesiog peralkę, būdavo, laukiame kavos su pienu ir dviem bandelėmis kiekvienam. Anksčiau pabudę, anksčiau nusiprausę jau sėdime prie kvadratinio stalo, kai ji su padėklu įeina į kambarį. Vengiame skubotų judesių, kurie išduotų mūsų godulį, sėdime pastirę, tarsi dar reikėtų ką nors prisiminti. Ji būtinai turi ištarti keletą rytmetinių frazių, visada reikia atsakyti, kaip miegojome, ir laimė, kad ji nevargina mūsų žiniomis apie savo pačios miegą.
Tačiau kas rytą primygtinai pamini savo brolį, sėdintį Belgrado kalėjime. „Idealistas!“ – visada pradeda taip netikėtai, niekada neprabyla apie jį pirma neištarusi „idealistas“. Ji nepritaria politinėms brolio pažiūroms, bet didžiuojasi juo, nes jis bičiuliaujasi su Anri Barbiusu ir Romenu Rolanu. Tai esąs ligotas žmogus, jį anksti pradėjo kamuoti tuberkuliozė, kalėjimas jam – tikri nuodai, jam reikėtų daug ir gero maisto. Nešina mūsų pusryčiais, garuojančia kava, ji prisimena, ko stinga jam, tad jos šnekos savaime suprantamos. „Jis anksti pradėjo, jau mokykloje. Jo amžiaus, – ji rodo į Žoržą, – jau buvo idealistas. Mokykloje rėžė kalbas ir sulaukdavo bausmių. Mokytojai su juo sutikdavo, bet vis tiek turėdavo bausti.“ Ji nepritaria brolio užsispyrimui, bet priekaištas niekada neišsprūsta jai iš lūpų. Jiedvi su netekėjusia seseria, kuri taip pat gyvena sutuoktinių Zusinų bute, šį tą girdėjusios apie brolio pažiūras. Tokias pat nepriimtinas imperatoriui ištikimiems serbams, kaip ir geriems austrams, todėl seserys kartą visiems laikams įprato nieko nenutuokti apie politiką, perleido ją vyrams.
Jų brolis, Moša Pijade1, visada laikė save revoliucionieriumi ir rašytoju. Kad jis šį tą reiškia kaip rašytojas, liudija bičiulių prancūzų pavardės. Poniai Zusin labai rūpi kalėjimas, o ypač brolio liga ir alkis. Pusryčius, kuriuos atneša mums į kambarį, ji mielai patiektų ir jam, tad bent kas rytą jį prisimena. Ir nors mums, alkaniems kaip vilkams, dar tenka palūkėti, pasakojimas apie alkaną brolį stiprina. Jis niekada neprisipažintų esąs alkanas. Namie, būdamas dar vaikas, niekada nepastebėdavęs savo alkio, nes jam rūpėję idealai. Taip jis tampa mums atrama, ir kas rytą laukiame ponios Zusin istorijos ne mažiau nei kavos su pienu ir nuostabiomis bandelėmis. Sykiu tai pirmosios Žoržo nuogirdos apie tuberkuliozę, vėliau tapusią jo gyvenimo turiniu.
Iš buto išeiname drauge. Kieme, kairėje pusėje, išsyk matome siuvėją Finką, jau seniai sėdintį prie siuvimo mašinos. Vos nubudę visada pirmiausia išgirstame jos dūzgimą ir tebegirdime jį paskiausiai prieš užmigdami. Einame pro jo dirbtuvės langą ir sveikinamės su tuo nekalbiu vyru skaudama nugara. Vos pamatau jį su adata lūpose, atrodo, tarsi ilga adata jis būtų persismeigęs skruostą ir negalėtų kalbėti. Visada nustembu, jei jis vis dėlto ką nors pasako: adatos, taip pat ir toji, buvusi tarp lūpų, kažkur pradingsta.
Finkas niekada nesitraukia nuo siuvimo mašinos ant dirbtuvės palangės, – jaunas žmogus, niekada neišeinantis pasivaikščioti. Artimiau su juo susipažįstu jau vasarą, langas atvertas, kieme girdėti mašinos dūzgimas, tyliai akompanuojantis moters, dirbtuvę pripildžiusios tamsios, apkūnios grožybės, juokui. Kai panorėjęs užeiti pas poną Finką su užsakymu pabeldi į kambario, kuriame jis su šeima gyvena, duris, prieš įžengdamas truputį padelsi, kad ilgiau girdėtum moters juoką ir galėtum viltis. Puikiai žinai, kad džiaugsmas, su kuriuo pasitinka dirbtuvė, skirtas ne tau, kad džiūgauja jos žydintis kūnas, kuriuo prakvipę viskas. Kvapas ir juokas, kartais ir trimetei dukrai Kamilai skirti šūksniai sumyšta. Mergaitė labiausiai mėgsta žaisti palei slenkstį, tiesiog už durų, tad stumi jas dvejodamas ir pirmiausia pro juoką išgirsti žodžius: „Kamila, pasitrauk, leisk ponui įeiti.“ Ji visada sako „ponui“, nors nesu nė devyniolikos, tą patį sako, kai esu viduje, o įeiti nori moteris. Pamačiusi moterį, ji trumpam nuščiūva, bet niekada nepasitaiso, ir tai nenuostabu, nes ponas Finkas – vyrų siuvėjas. Jis skubiai žvilgteli su adata tarp lūpų. Didelė baisi adata pervėrusi jam lūpą, kaipgi jam kalbėti, už jį kalba juokas.
Karlas Krausas ir Veca
Gandai apie juos abu pasiekė mane tuo pat metu ir tai savaime suprantama, mat jų šaltinis buvo tas pats, iš jo anuomet sužinodavau visa, kas man buvo nauja; naujajam gyvenimui vargiai būtų pakakę, jei šįsyk atvykęs į Vieną būčiau kliovęsis tik savimi arba būsimosiomis studijomis universitete. Kas šeštadienio vakarą lankiausi pas Azrielius Heinės gatvėje prie pat Prateršterno, ir iš jų sužinojau tiek, kad būtų pakakę metų metams: prisiklausiau man visiškai naujų vardų, jie atrodė įtartini jau vien dėl to, kad niekada anksčiau nebuvo girdėti.
Dažniausiai Azrieliai minėdavo Karlo Krauso vardą. Tai esąs griežčiausias ir didžiausias iš šiandien Vienoje gyvenančių žmonių. Jo malonės nesulaukia niekas. Per paskaitas jis užsipuola visa, kas bloga ir pagedę. Leidžia žurnalą, pats vienas jį ir parašo. Nepageidauja jokių korespondencijų, nepriima niekieno straipsnių, neatsako į laiškus. Kiekvienas „Fakelo“ žodis, kiekvienas skiemuo yra jo paties. Ten viskas tarsi teisme. Jis pats kaltina ir pats teisia. Gynėjų nėra, jie ir nereikalingi, jis toks teisingas, kad nė vieno neapkaltins nepelnytai. Jis niekada neklysta, net negali klysti. Kad ir ką sakytų, viskas yra tiksliausia tiesa, dar niekada literatūra nepasižymėjo tokiu tikslumu. Kiekvienu kableliu jis asmeniškai pasirūpina, pamėginęs rasti „Fakele“ spaudos klaidą galėtum kamuotis visą savaitę. Protingiausia jos nė neieškoti. Krausas nekenčia karo, nepaisant cenzūros, Pasaulinio karo metais „Fakele“ jam pavyko paskelbti daug prieš karą nukreiptų straipsnių. Jis demaskavo negeroves, kovojo su korupcijos atvejais, kuriuos visi kiti būtų nutylėję. Stebuklas, kad neatsidūrė kalėjime. Jo aštuonių šimtų puslapių drama „Paskutinės žmonijos dienos“ vaizduoja viską, kas nutinka per karą. Ją skaitydamas jis tiesiog pribloškia. Tada salėje niekas nė nekrusteli, bemaž nedrįsta kvėpuoti. Jis pats skaito visus vaidmenis – spekuliantų ir generolų, Šalek2 ir vargšų vyrukų, karo aukų, – ir visi tie žmonės tokie tikri, girdi juos taip, tarsi jie stovėtų priešais. Jo pasiklausęs nebenorėsi teatro, teatras nuobodus, palyginti su juo, jis vienas yra visas teatras, tik geresnis, – ir šis pasaulio stebuklas, ši baisenybė, šis genijus buvo itin banaliu vardu – Karlas Krausas.
Bet kuo būčiau patikėjęs, tik ne tokiu vardu ir kad žmogus tokiu vardu geba viską, ką jam priskiria Azrieliai. Jie abu, ir motina, ir sūnus, ypač mėgavosi apipildami mane žiniomis apie Krausą, šaipėsi iš nepasitikėjimo, kurį man kėlė vardas, nuolat aiškino, kad svarbu ne vardas, o žmogus, antraip mes su savo melodingais vardais – jie arba aš – pranoktume tokį žmogų kaip Karlas Krausas. Ar aš galįs įsivaizduoti ką nors juokingesnio, absurdiškesnio?
Azrieliai įbruko man į rankas raudoną žurnalą, bet skaityti jo visiškai neįstengiau, kad ir kaip patiko pavadinimas „Fakelas“. Klupinėjau kas sakinį, nesupratau. Kartais ką nors supratęs pamanydavau, kad tai pokštas, o pokštams nejaučiau jokios simpatijos. Be to, žurnale buvo prirašyta apie, mano supratimu, visiškai nesvarbius vietinius įvykius ir spaudos klaidas. „Juk tai grynas šlamštas, kaip galite skaityti tokius niekus. Net laikraštis man įdomesnis, jį bent supranti, o čia vargsti vargsti, o galiausiai išeina šnipštas!“ Iš tikrųjų piktinausi Azrieliais, net prisiminiau klasės draugo tėvą iš Frankfurto laikų: kaskart pas juos užėjęs neišvengiamai išklausydavau tėvo deklamuojamą vietos poeto Frydricho Štolcės eilėraštį, o paskui jis pridurdavo: „Tai didžiausias kada nors gyvenęs poetas. Tas, kuriam jis nepatinka, vertas tik sušaudyti.“ Papasakojau Azrieliams, žinoma, pašaipiai, apie šį tarmiškai rašiusį Frankfurto poetą. Įgrisau jiems, nė už ką nenusileidau ir taip juos sugluminau, kad staiga jie prakalbo apie subtilias damas, nepraleidžiančias nė vienos Krauso paskaitos, jos taip žavisi juo, jog visada sėdi pirmoje eilėje, kad jis pastebėtų jų susižavėjimą. Vis dėlto kaip tik tokiais pasakojimais Azrieliai susikirto: „Subtilios damos! Ko gero, kailiniuotos! Išsikvėpinusios estetės! Ir jam ne gėda skaityti paskaitas tokiai publikai!“
„Tos damos visai ne tokios! Tai labai išsilavinusios moterys! Kodėl jis neturėtų joms skaityti? Jos supranta kiekvieną užuominą; dar jam nebaigus sakinio, jau žino, apie ką kalbama. Jos išmano visą anglų ir prancūzų literatūrą, ne tik vokiečių! Šekspyrą moka mintinai, ką jau kalbėti apie Gėtę. Neįmanoma įsivaizduoti, kokios jos išsilavinusios!“
„Iš kur žinote? Kalbėjotės su jomis? Ar kalbatės su tokiais žmonėmis? Jūsų nepykina jų kvepalai? Aš su tokia nekalbėčiau nė minutės. Tiesiog negalėčiau. Net jei būtų išties graži, atsukčiau nugarą ir daugių daugiausia pasakyčiau: „Netarkit Šekspyro žodžių. Jis vartosi karste pasibjaurėjęs. Ir palikite ramybėje Gėtę. Faustas ne beždžionėlėms.“
Dabar Azrieliai pasijuto nugalėję, nes abu drauge sušuko: „O Veca! Ar žinote, kas ji tokia? Ar kada nors girdėjote apie Vecą?“
Šis vardas mane pribloškė. Jis man išsyk patiko, nors ir nenorėjau to pripažinti. Priminė vieną iš mano žvaigždžių, Lyros žvaigždyno Vegą, bet pakeitus priebalsę skambėjo dar gražiau. Aš tik šiurkščiai išrėžiau: „Kas čia per vardas? Juk nėra žmogaus tokiu vardu. Būtų neįprastas vardas. Bet jo nėra.“
„Ne, yra. Pažįstame ją, ji su mama gyvena Ferdinando gatvėje. Nuo čia dešimt minučių kelio. Nuostabi ispaniškų bruožų asmenybė. Labai subtili ir jautri, jos akivaizdoje neišdrįstum pasakyti kokios bjaurasties. Ji perskaičiusi daugiau už mus visus drauge. Ilgiausius anglų eilėraščius ir pusę Šekspyro moka mintinai. Ir Moljerą, Floberą, Tolstojų.“ – „Taip, ir kiekgi šiam idealui metų?“ – „Dvidešimt septyneri.“ – „Ir visa tai ji jau perskaitė?“ – „Taip, ir kur kas daugiau. Tačiau ji skaito supratingai. Žino, kodėl jai tas ar anas patinka. Gali pagrįsti. Jos neapmulkinsi.“ – „Ir ji sėdasi į pirmą eilę?“ – „Taip, per kiekvieną Krauso paskaitą.“
1924 m. balandžio 17 d. turėjo įvykti trysšimtoji Krauso paskaita. Jai buvo numatyta Filharmonijos Didžioji salė. Sužinojau, jog net ir ji per maža, kad sutalpintų visus gerbėjus. Tačiau Azrieliai laiku pasirūpino bilietais ir primygtinai kvietė mane eiti drauge. Kam visą laiką ginčytis dėl „Fakelo“? Geriau didįjį vyrą vieną kartą išgirsti pačiam. Tada galėčiau spręsti. Hansas kuo išdidžiausiai išsiviepė; ne tik jis nusišiepė įsivaizdavęs, kad kas nors, juolab ką tik iškeptas abiturientas iš Frankfurto, galėtų atsispirti Karlo Krauso asmeniui, net ir daili žvitri jo mama neįstengė nuslėpti šypsnio, vis patikindama, kaip pavydi man šio pirmojo susitikimo su Krausu.
Ruošdama mane ji pateikė keletą gerai nugludintų patarimų: nereikėtų išsigąsti aršaus klausytojų pritarimo, mat susirenka ne įprastiniai vieniečiai – operečių gerbėjai, šiųmečio vyno švenčių mėgėjai, taip pat ir ne dekadentinių estetų klika à la Hofmanstalis, tai tikroji intelektualioji Viena, geriausia ir sveikiausia šio tariamai smukusio miesto dalis. Aš nustebsiąs, kaip greitai ši publika supranta subtiliausias užuominas, žmonės prajunka vos jam pradėjus sakinį, o jį užbaigus jau dūksta visa salė. Jis išsiugdė gerą publiką, gali daryti su žmonėmis ką panorėjęs, be to, nevalia pamiršti, kad tie žmonės labai išsilavinę, bemaž vien profesionalai akademikai ar bent studentai. Niekada tarp jų ji nemačiusi kvailo veido, ieškok neieškojęs, beviltiška. Visada didžiausias malonumas jai nuskaityti iš klausytojų veidų reakcijas į kalbėtojo sąmojį. Labai sunku šįsyk neiti drauge, bet jai kur kas labiau patinka Filharmonijos Vidurinioji salė, ten pro ausis niekas neprasprūsta, visiškai niekas. Didžiojoje salėje, kad ir kaip puikiai sklistų jo balsas, kai ką vis dėlto prarandi, o ji taip trokštanti kiekvieno jo žodžio, kad nenorinti prarasti nė vieno. Todėl šįsyk perleidžianti savo bilietą man, juk ši trysšimtoji paskaita laikoma daugiau nei Krauso pagerbtuvėmis, ir ten veržiasi tokios minios, kad niekas jos ten nepasiges.
Žinojau, kaip kukliai gyvena Azrieliai, nors jie niekada apie tai neužsimindavo, visiškai panirę į daugybę svarbesnių, dvasinių, dalykų. Tačiau jie primygtinai norėjo, kad šia proga būčiau jų svečias, ir tik dėl to ponia Azriel atsisakė dalyvauti šioje triumfališkoje paskaitoje.
Pats atspėjau vieną su šiuo vakaru susijusį, nuo manęs slepiamą kėslą, ir vos mudu su Hansu susėdome tolokai nuo scenos, salės gale, slapta apžvelgiau publiką. Taip pat elgėsi ir Hansas, ne mažiau slapta žvalgėsi, mudu slėpėme vienas nuo kito, ko dairomės, o dairėmės to paties žmogaus. Pamiršęs, kad dama neįprastu vardu visada sėdi pirmoje eilėje, tikėjausi, nors niekada nebuvau matęs jos nuotraukos, staiga pamatyti ją kur nors mūsų eilėje. Po viso to, ką girdėjau apie ją pasakojant, atrodė neįsivaizduojama, kad galėčiau jos nepažinti: ji mokanti mintinai ilgiausią anglišką eilėraštį „The Raven“, Edgaro Po „Varną“, ir pati atrodanti tarsi varnas, užkerėtas, ispane paverstas varnas. Hansas pats pernelyg nerimavo, kad teisingai suprastų mano nerimą, jis atkakliai žvalgėsi, tyrinėdamas priekinius įėjimus į salę. Staiga sujudo, bet šįsyk ne pasipūtęs, o veikiau sutrikęs, ir pasakė: „Štai ji. Ką tik įėjo.“ – „Kur? – ištariau nė nepaklausęs, ką jis turi omenyje, – kur?“ – „Pirmoje eilėje, kairiajame krašte. Taip ir maniau, pirmoje eilėje.“
Tokiu atstumu neką temačiau, šiaip ar taip, įžiūrėjau varniškus plaukus ir buvau patenkintas. Ironiškas pastabas, kurių buvau parengęs, nuslopinau, pasilikau ateičiai. Netrukus pasirodė pats Karlas Krausas, jį pasitiko plojimai, kokių dar niekada nebuvau girdėjęs net per koncertus. Mano dar nepatyrusiam žvilgsniui atrodė, kad plojimų jis nelabai paiso, kiek padelsė stovėdamas, buvo lyg ir pakumpęs. Kai atsisėdo ir prabilo, mane užklupo kažkaip nenatūraliai vibruojantis balsas, tarsi pratisas kranksmas. Tačiau šis įspūdis greitai išblėso, nes balsas bemat pasikeitė, o paskui nesiliovė kitęs, netrukus stulbino jau toji balsui įmanoma įvairovė. Tyla, kurioje žiūrovai iš pradžių klausėsi šios įvairovės, dabar vis dėlto priminė koncertą, bet vyraujantis lūkestis buvo visiškai kitoks. Nuo pat pradžios visą renginį tvyrojo tyla prieš audrą. Jau pirmuosius sąmojus, išties dar tik užuominas, aplenkė juokas, išgąsdinęs mane. Entuziastingas ir fanatiškas, kupinas pasitenkinimo ir sykiu grėsmės, jis iš tikrųjų pasigirsdavo Krausui dar nė nespėjus išsakyti minties. Tačiau net ir išsakytos jos nebūčiau supratęs, mat ji siejosi su kažkuo vietiniu, ne tik su Viena, bet ir su intymiu Krauso ir jo klausytojų ryšiu, kurio šie visą laiką reikalavo. Juokėsi ne pavieniai žmonės, o daugybė. Pažvelgęs įkypai kairėn į vieną, mėginau suprasti jo pirmalaikį juoką, kurio priežasties nesuvokiau, bet tokį pat juoką išgirdau už nugaros ir iš visų pusių per kelias vietas nuo manęs ir tik tada pastebėjau, kad šalimais lygiai taip pat juokiasi Hansas, kurį buvau visai pamiršęs. Juokėsi daugybė žmonių ir jų juokas buvo godus. Netrukus įsitikinau, kad žmonės susirinko puotauti, o ne pagerbti Karlo Krauso.
Nežinau, ką jis kalbėjo tą pirmąjį mano susitikimo su juo vakarą. Viską užklojo šimtas vėliau išklausytų paskaitų. Galbūt nežinojau ir anuomet, nes publika mane patraukė taip, kad išsigandau. Patį Krausą mačiau prastai, jo veidas į apačią siaurėjo ir buvo toks judrus, kad negalėjai apibūdinti, toks įtaigus ir neįprastas, tarsi gyvūno, bet vis naujas, kitas, nepažįstamas. Visai sutrikau išgirdęs, kaip šis balsas sustiprėja, salė buvo didžiulė, bet staiga, būdavo, tame balse pasigirsta grumėjimas, bemat persiduodantis visai salei. Kėdės ir žmonės, regis, irgi pasiduoda šiam grumėjimui, nenustebtum, jei nuo jo sulinktų kėdės. Nusakyti pilnut pilnutėlės salės dinamikos, veikiant šiam balsui, nenutrūkstančiam ir tą akimirką, kai jis nutyla, taip pat neįmanoma, kaip apibūdinti legendinės Laukinės medžioklės. Vis dėlto ji, regis, artimiausia pastarajai. Tereikia įsivaizduoti, kad Laukinė medžioklė nusileido į salę ir tas, kuris ją čia atvedė, uždarė ir privertė ramiai sėdėti, vis iš naujo pažadina tikrąją jos prigimtį. Šis vaizdas ne itin priartina prie tikrovės, bet pasiūlyti tikslesnio nesugebėčiau, taigi atsižadu pateikti realų Karlo Krauso paveikslą.
Per pertrauką vis dėlto išėjau iš salės ir Hansas supažindino mane su dama, turėjusia tapti svarbiausiu ką tik patirto poveikio man liudininku. Tačiau ji buvo visiškai rami ir santūri, matyt, pirmoje eilėje lengviau viską ištverti. Ji atrodė labai neįprastai, tikra subtilybė, būtybė, kurią tikėtumeisi išvysti ne Vienoje, o persų miniatiūroje. Mane glumino jos antakių vilnys ir ilgos juodos blakstienos, kuriomis ji virtuoziškai vasnojo – tai tankiai, tai iš lėto. Visą laiką spoksojau į blakstienas, o ne į akis, ir stebėjausi jos maža burna.
Ji neklausianti, kaip man čia patinka, pasakė dama, nenorinti manęs gluminti. „Jūs čia pirmą kartą“, – šie žodžiai nuskambėjo taip, tarsi ji būtų šeimininkė, tarsi salė būtų jos namai ir iš pirmos eilės ji perduotų publikai viską, kas pasiūloma. Ji pažinojo lankytojus, pažinojo kiekvieną prieinantįjį, nė kiek neprarasdama orumo atkreipė dėmesį, kad esu čia naujokas. Jaučiausi taip, tarsi būčiau jos pakviestas, ir padėkojau už svetingumą, pasireiškusį tuo, kad ji atkreipė į mane dėmesį. Taktu nepasižymintis mano palydovas išrėžė: „Didi diena jam“, pečiu kryptelėdamas mano pusėn. „Dar nežinia, – atsakė ji, – kol kas viskas glumina.“ Nepajutau pašaipos, nors kiekvienas jos sakinys turėjo pašaipų untertoną, buvau laimingas, išgirdęs apibūdinimą, taip tiksliai atitinkantį mano nuotaiką. Tačiau mane trikdė kaip tik toks supratingumas, taip pat dabar iš lėto vasnojančios blakstienos, tarsi jos stengtųsi nutylėti šį tą svarbaus. Tad ištariau tokiomis aplinkybėmis kukliausius ir nepretenzingiausius žodžius: „Iš tiesų glumina.“ Galbūt jie skambėjo atšiauriai, bet ne jai, nes ji bemat paklausė: „Jūs šveicaras?“
Nieko kito taip netroškau. Per trejus metus Frankfurte mano aistra Šveicarijai pasiekė virimo temperatūrą. Žinojau, kad jos motina spanjolė mergautine pavarde Kalderon, dabar gyvenanti trečioje santuokoje su labai senu vyru pavarde Altarasas, tad iš mano vardo ji, be abejo, suprato, kad esu spanjolas. Tad kodėl paklausė kaip tik apie tai, kuo mieliausiai būčiau buvęs? Niekam neužsiminiau apie senąjį ano išsiskyrimo skausmą, ypač vengiau prasitarti Azrieliams, kurie, nepaisant visos satyriškos puikybės, o gal kaip tik dėl Karlo Krauso, labai didžiavosi esą vieniečiai. Taigi gražioji dama-varnas niekaip negalėjo sužinoti apie mano nelaimę ir pirmas tiesus jos klausimas pataikė man į širdį. Jis sujaudino mane labiau nei paskaita, kol kas – ir tai ji atspėjo – gluminusi mane. „Deja, ne“, – atsakiau turėdamas omenyje, kad apgailestauju nesąs šveicaras. Šitaip pats atsidaviau jos malonei. Regis, ji tai suprato, jos veide nebeliko nė trupučio pašaipos, ji pasakė: „Aš mielai būčiau anglė.“ Hansas, kaip pratęs, bemat paleido plepalų srautą, iš kurio tesuvokiau, kad Šekspyrą galì puikiai išmanyti ir nebūdamas anglas, kita vertus, kas bendra tarp šiandieninių anglų ir Šekspyro. Tačiau, kaip ir aš, ji ne itin kreipė į jį dėmesio, nors netrukus pastebėjau, kad nepraleido nė vieno žodžio.
„Jums reikėtų paklausyti Karlo Krauso paskaitos apie Šekspyrą. Ar esate buvęs Anglijoje?“ – „Taip, vaikystėje. Dvejus metus ten lankiau mokyklą. Tai mano pirmoji mokykla.“ – „Dažnai važiuoju į Angliją pas giminaičius. Turite papasakoti man apie savo vaikystę Anglijoje. Aplankykite mane netrukus!“
Dingo visas manieringumas, taip pat ir koketiškumas, jos pagarbos paskaitai išraiška. Mainais į svarbų man dalyką, prie kurio prisilietė taip greitai, lengvai ir vis dėlto nesužeisdama, ji prabilo apie tai, kas artima ir svarbu jai. Grįžtant į salę per trumpą laiko likutį Hansas paskubom du ar tris kartus paklausė, kaip ji man, o aš apsimečiau nesuprantąs ir tik pajutęs, kad dabar nuskambės jos vardas, užbėgau jam už akių ir paklausiau: „Toji Veca?“ Tačiau vėl pasirodė Karlas Krausas ir jos vardą nustelbė pratrūkusi audra.
Versta iš: Elias Canetti. Die Fackel im Ohr, Lebensgeschichte 1921–1931. Fischer Taschenbuch Verlag, 1982
1 Moša Pijade (1890–1957) – Jugoslavijos komunistų partijos CK ir politbiuro narys. Kalėjo 1925–1939 m. Artimas Josifo Broz Tito, su kuriuo susipažino kalėjime, bendražygis. Būdamas vienas iš partizaninio judėjimų vadų, stengėsi išprovokuoti vokiečių okupacinės kariuomenės baudžiamąsias ekspedicijas kaimuose. Tai atspindi 1942 m. Antifašistinės večės kongresui jo sukurtas manifestas, kurį serbų antikomunistai pavadino „komunistų evangelija“: „Valstietis, turintis namą, žemės ir galvijų, darbininkas, turintis duonos ir gaunantis algą, mums nenaudingi. Turime padaryti juos benamiais, proletarais. Tik nelaimingieji tampa komunistais. Todėl turime kurti nelaimę. Mes esame mirtini bet kokios gerovės, bet kokios tvarkos, bet kokios taikos priešai…“ (Vert. past.)
2 Alice Therese Emma Schalek (1874–1956) – austrų žurnalistė, fotografė, keliautoja. 1915–1917 m. entuziastinga karo korespondentė. K. Krausas įamžino ją savo dramoje kaip karo liaupsintoją (vert. past.).
Adam Zagajewski. Jeigu manęs kas paklaustų
2017 m. Nr. 4
Iš lenkų k. vertė Kazys Uscila
O jeigu manęs kas paklaustų – kas iš tikrųjų yra tas dvasinis gyvenimas, kurį taip mėgsti minėti savo tekstuose, patenkintas, gal net išdidus, kad esi toks nemadingas, drąsus…
Intelekto, proto, vaizduotės ar net dvasios – prašau išbraukti, kas jums mažiau patinka, – darbininkai yra aiškiai pasidaliję į kategorijas. O poezijoje tas pasidalijimas aiškių aiškiausias: vienoje pusėje turime poetus, antroje, trečioje ir ketvirtoje kritikus, mokslingus literatūros istorikus, recenzentus ir, be abejonės, skaitytojus.
Poetai yra tokie, kokie yra. Prisimenu, kaip prieš daug metų, kalbėdamasis su Janu Błońskiu1, guodžiausi, kad poetai, kuriuos tada aš, debiutantas, pažinojau, kaip žmonės dažnai yra nelabai įdomūs, ne visada išskirtinai inteligentiški, kartais per dažnai kilnoja stiklelį, pasitaiko, kad paisto niekus. Błońskis tada įdėmiai pažvelgė į mane, sukikeno ir ištarė savo nepakartojama dikcija: betgi, pone, jūs nieko nesuprantate, taip turi būti; žinoma, iš pirmo žvilgsnio poetai ir apskritai rašytojai atrodo visiškai neįdomūs, nekomunikabilūs, neretai tiesiog pasibaisėtini dėl savo egotizmo ar net autizmo. Jums teks su tuo susitaikyti. Jie turi savo didybės akimirkų – bet tada jų niekas nemato – akimirkų, kai jie rašo, o išskyrus tai, jie nelabai patrauklūs. (Be abejo, jis, knygos apie Marcelio Prousto2 romanų ciklą autorius, neužmiršo Bergoto, nuostabaus rašytojo, kurio „nosis kaip sraigė“ ir kuris niekuo neišsiskyrė iš kitų banalių ponios Verdurin svečių.)
Grįžtant prie dvasios darbininkų pasidalijimo: jis vis dar reikalingas, nors viskas taip keičiasi. Ir nors susiduriame su vis naujomis transgresijomis. Literatūros istorikai rašo eiles, recenzentai irgi, o poetai skelbia teorijos tiesas. Ši netvarka tęsiasi nuo pasaulio pradžios, ir Horacijus3, ir T. S. Eliotas4, ir Miłoszas5, ir Brodskis6 nusidėjo tam vaidmenų pasidalijimui. Gal vis dėlto verta to nepamiršti. Poetai kalba apie svarbius, labai svarbius dalykus, bet kartu vadovaujasi savais interesais, kovoja dėl savo vertybių (turi tokią teisę), neprivalo ar net negali prilygti filosofo ar didžiojo kritiko objektyvizmui.
Bet palikime ramybėje tą, šiaip ar taip, antraeilę temą.
Jei ieškome atsakymo į klausimą apie „dvasinį gyvenimą poezijoje“, privalome valandėlei tapti mažiau poetiški ir pasiaiškinti dėl kelių sąvokų. Dvasinis gyvenimas negali būti suprantamas kaip tam tikros rūšies mistinis hedonizmas, svaiginimasis vienatve, muzika, kontempliacija. Tie trys elementai gal yra būtini (nors, pavyzdžiui, muzika prabyla anaiptol ne į visus ir niekas to nesmerkia) – bet man atrodo, kad pirmiau už viską turi būti atkaklus sveiko proto darbas. Nes kiekvienoje epochoje vienas didžiausių pavojų yra intelektualinė vergovė, nekritinis paklusimas pagrindinei to meto istorinio momento mąstymo srovei. To malonaus misticizmo įskiepijimas į apgaulę yra, turi būti klaida. Tiesą sakant, prisimenu, kaip kadaise užsiėmimuose su studentais triuškinamai sukritikavau savitą Brechto poezijos bruožą – tai, kad ji buvo „įskiepyta“ į tam tikrą marksizmo interpretaciją, o kažkuris studentas paklausė – o Dante7? Jis irgi įskiepytas į tam tikrą krikščionybės interpretaciją.
Komunistiniais laikais matėme, kaip ideologija gali formuoti literatūrą. Lenkijoje tai truko neilgai, bet truko – net ir šviesūs protai per kelerius metus pasidavė hėgelistinei-marksistinei iliuzijai, kuri žadėjo kai ką nuostabaus, žmogaus išlaisvinimą, kuris tikrovėje virto jo pavergimu ir nelaime. Goethe8 kartą pasakė (cituoju Sebastianą Kleinschmidtą9): „Kol epocha tęsiasi, nepavyks rasti pozicijos, iš kurios ją galima pasmerkti.“ O vis dėlto visi mėginame tai daryti.
Jau seniai išėjome iš tos grėsmės, bet juk istorija nesibaigė, atsirado naujų iliuzijų, naujų tendencijų, naujų masinių susižavėjimų (pavyzdžiui, naujų postmodernizmo atmainų – nes ką nors tokio, kaip dabar mums grūdamas farsinis ir grubus nacionalizmas ar tautinė katalikybė, contradictio in adjecto, nesinori net prisiminti). Taigi norint apskritai kalbėti apie dvasinį gyvenimą reikia pirmiausia pamėginti įsitikinti, kad nesame kaip tik tokia nelaiminga ir nesąmoninga – nors ir inteligentiška – marionetė, kuri drąsina save klausydamasi Mozarto ar temstant eina ilgų pasivaikščiojimų.
Mūsų naujausioje tradicijoje didžiulio mąstymo darbo, įžymaus proto išsilaisvinimo iš iliuzijos paveikslu yra Czesławas Miłoszas, kuris juk patyrė hėgeliško įkandimo iliuzijų, gal net turėjo ant savo kūno žaizdą, kurią jam paliko dialektinė gyvatė. Maža to, Miłoszas – kaip didysis poetas – pažinojo viena ir kita, varginantį proto darbą ir nušvitimo džiaugsmą. Nušvitimo, kuris radosi jau iš tiesos, ne iš iliuzijos.
Bet poezija vis dėlto yra kažin kas tokio neperžvelgiamo, paslaptingo, kad net ir dėl Miłoszo negalima pasakyti, jog jaunystėje jis buvo „hėgelistas-marksistas“ ir, tariant neprotingai sutrumpintai, „rašė truputį prastesnius eilėraščius“, o vėliau išvydo tiesos šviesą ir jo poetinis menas suspindo nauja šviesa. Ne, taip nebuvo. Jaunasis Miłoszas rašydavo irgi nepaprastus, nuostabius eilėraščius (kaip 1938 metais sukurtą „Debesys“ ar ketvirtame dešimtmetyje – „Susitikimas“ arba „Esi stipri naktis“). Kaip tai buvo įmanoma – nežinome ir jau nesužinosime, ir padėkokime kam priklauso už tą ignoranciją – tai dėl jos poezijos, kaip ir kitų menų, niekada nepavyks suvesti į universalų algoritmą. (Tai šiandien toks madingas žodis.)
Vis dėlto tai nekeičia mano įsitikinimo, kad dvasinį džiaugsmą gera grįsti anksčiau atliktu intelektualiniu detektyviniu darbu. Tiesą sakant, – su išlyga – jei pažvelgsime į lenkų poezijos Olimpą, pamatysime, kad trylika metų jaunesnis už „Pavergto proto“ autorių Zbigniewas Herbertas10 pasireiškė kaip tobulai išvengęs epochos nuodų poveikio. Laisvas, ironiškas, nepriklausomas. Apdovanotas poetinio žodžio talentu ir nepaprastu stebėtojo pojūčiu. Ir nelengva būtų įrodyti, kad ir jis, kaip Miłoszas, pirmiausia perėjo šiuolaikinės minties studijų labirintą. Buvo gal kitaip. Jis skaitė senovės, klasikos autorių kūrinius, žavėdamasis žiūrėjo į italų ir olandų meistrų reprodukcijas – tai buvo kitoks edukacijos būdas, siekimas to, kas tikra tarsi iš substancijos, o ne iš polemikos, tarsi apeidamas netvarias sistemas, gimusias aistringų, bet taip pat aistringai imlių klaidoms romantikų smegenyse.
Nedera ginčytis su didžiuoju poetu, bet pasižiūrėkime į jo garsų eilėraštį „Skonio galia“:
Visam tam išvis nereikėjo tvirto charakterio
Turėjome šiek tiek reikalingos drąsos
O iš esmės tai buvo skonio dalykas
Galima ginčytis, ar iš tikrųjų tai buvo „skonio dalykas“, estetikos problema, faktas, kad siuntė „negražias merginas“. Gali būti, kad tai ne tik kalbos problema, façon dr parler, bet, man atrodo, susilietimas su substancija čia peržengia grynai estetinius pasidalijimus. Žinoma, paskutinis žodis priklauso šio gražaus eilėraščio autoriui. Bet taip pat jau labai seniai man atrodo, kad iki šiandienos dar labai gyvas supratimas, pakurstomas truputėlio nesutikimo, kad vis dėlto tai nebuvo tik skonio problema.
Senieji meistrai, apie kuriuos Herbertas parašė sukrečiantį eilėraštį, nebuvo estetai, nesirūpino tuo, kaip kas „atrodo“. Jiems rūpėjo tik tai, kas yra. Herberto jėga yra būtent skonio problemos peržengimas. Tiesa ir tai, kad jis tuo pat metu siekia laikytis taisyklių – žinoma, nori, kad jį matytų kaip džentelmeną, klasiką. Kontrastas tarp Herberto poezijos sąlyčio su substancija ir poeto beveik dendžio pozicijos yra tyčinis, yra įtampa, kuri stimuliuoja ir stiprina tą poeziją.
Beje, kaip žinome, pati estetikos sąvoka susiformavo tik Šviečiamojoje epochoje; senieji meistrai tikrai negalėjo žinoti, kad jų kūrinius kada nors analizuos „estetikos“ srities mokslininkai.
Kaip paaiškinti tuos du visiškai skirtingus požiūrius? Miłoszas, kuris ieško, gilinasi, evoliucionuoja, analizuoja, ir Herbertas, įeinantis į poeziją taip, lyg jau gimęs būtų laisvas. Nežinau. Galima pasakyti ką nors visai banalaus, maždaug tai, kad „į išmintį veda skirtingi keliai“. Atrodo, kad – tam tikra dalimi – Herbertas, kuris buvo laikomas Czesławo Miłoszo skaitytoju, pasinaudojo vyresnio kolegos atliktu darbu. Jis neabejotinai gerai pažinojo Miłoszo „Pavergtą protą“ ir jo eilėraščius. Galėjo ir taip būti – kas vis dėlto nesuvaržo Herberto autonomijos, jo ankstyvos brandos.
Taigi turime du meistrus, tokius skirtingus ir tokius panašius. Kaip juos dabar skaitome? Gal esu neteisus, bet manau, kad Miłoszas, kuris su tokiu įkarščiu veržėsi prie gryno oro ir leido mums pažvelgti į savo filosofinį amatą per tokią daugybę esė, eilėraščių, poemų, traktatų (tik iki tam tikro laipsnio jie yra atmesti kaip jo kelio į viršų etapai, nes juk juose išlieka jų nepaprasta šviesa), moka už tai aukštą kainą, yra ar tik atrodo skaitytojams per sunkus, pernelyg sudėtingas, dialektinis. Per daug parašė, per daug mąstė. Tai mums per daug sudėtinga.
Štai kokie nedėkingi palikuonys. Beveik visus tuos takelius, kurie laikui bėgant tapo plačiu vieškeliu, pramynė mums Miłoszas, o mes sukame nosis, ieškome lengvesnio kelio.
Čia esama dviejų lygių, kurie, atidžiau į juos pažiūrėjus, visai nėra „lygiai“ – turime reikalą su intelektualiniu mūsų istorinio laikotarpio pažinimu ir turime mažiau su istorija susijusį momentą, momentą, kuris daugeliui gal bus kažkuo „mistinis“.
Kaip koegzistuoja tos dvi sferos? Tommaso’as Ceva11, XVII amžiaus italų jėzuitas, kurį po trijų šimtų metų cituoja Eugenio’us Montale12, pavadino poeziją „sapnu, kuris sapnuojamas protui dalyvaujant“, – labai gražus apibūdinimas (nes juk ne definicija), kuris padeda mums suvokti kai ką iš to dualizmo.
Tarp nerašytų literatūros taisyklių – taip, yra tokių taisyklių, nors rimtos literatūros, tos išdidžios, amžinos domenos, kuri yra ramus dvasių pokalbis, teritorija mažėja vis labiau, greičiau negu Grenlandijos ledynai – yra ir tokia: nedera cituoti savęs. Dabar ją pažeisiu. Kadaise parašiau eilėraštį „Mistika pradedantiesiems“, inspiruotą knygelės, kurią pamačiau ant vokiečių turisto kelių vieno net pernelyg gražaus Toskanos miestelio kavinėje. Amerikiečiai apie tokį atsitikimą sako kaip apie found poem, rastą eilėraštį. Nors, tiksliau pasakius, surasti galima tik pradinį tašką… Po kurio laiko suvokiau, kad tos knygelės antraštė ne tik atvėrė erdvę tam eilėraščiui, kas galų gale yra mano asmeninis dalykas, bet ir leido man geriau pamatyti, kas yra poezija. Būtent ji yra – tam tikru požiūriu – mistika pradedantiesiems.
Bet čia susiduriame su teorine problema. Mistika, kaip mums sako išminčiai, kaip teigia enciklopedijos, iš esmės yra anti- arba aistorinio pobūdžio, taigi ji tolina mus nuo istorizmo, nuo išgyvenimo tų įvykių, kurie glaudžiai siejasi su Europos, pasaulio ar mūsų šalies istorija. Tarkime, įtartinas mistikas Andrzejus Towiańskis atitraukinėjo Adomą Mickevičių nuo opių dalykų, to meto politinės tikrovės. O tuo tarpu siaubingas XX amžius lėmė, kad tapome neapsakomai, tikrai labiau, negu to norėtume, „istoriški“. Gyvename istorija, reaguojame į ją beveik kasdien. Ji yra kaip druska, kuria skaniname tiek daug savo patiekalų.
Kas yra mistika labiau pažengusiems? Tikriausiai ji linksta tylėti, ištirpti kame nors už mus didesniame. Siekia ryšio su transcendencija. Poezija irgi linksta į tylėjimą, bet ji negali išsiversti tyloje, kas atrodo akivaizdu. Gali būti lakoniška, nedaugžodžiaujanti, privalo būti ypatingas kompromisas tarp dviejų pasaulių. Kokių?
Šioje vietoje norėčiau pakeisti leksiką – terminas „mistika“ atveria tokią didelę sąsajų erdvę, atstovauja tokiam galingam gaivalui, kad mūsų mažam pamąstymų laiveliui kyla grėsmė nuskęsti.
Pamėginkime vietoje „mistikos“ pasirinkti „vaizduotę“ (bet juk, pasakys kas nors, tai ne ką menkesnis gaivalas). Kas yra vaizduotė? Atsakymo geriau neieškokime „Wikipedijoje“ – ten galime sužinoti, kad Imagination yra roko grupė, koncertavusi Didžiojoje Britanijoje devintame dešimtmetyje. Ne tai mums rūpi. Apsiribokime tik vienu vaizduotės matmeniu – pamėginkime palyginti ją su atmintimi.
Kadangi mūsų laikai yra tokie istoriški, atmintis – literatūroje, kine, net vaizduojamame mene – įsitaisiusi centrinėje vietoje. Esame atminties išpažinėjai. Atmintis pelnytai užkelta ant pjedestalo. Bet locum, kur pastatytas tas pjedestalas, nuolat keičiasi, klajoja. Proustui atmintis buvo asmeninio ir estetinio, taip pat, pasiekusi savo aukščiausios įtampos lygį, quasi-religinio pobūdžio. Siejosi su ekstazės išgyvenimu, leido vienu susižavėjimo blyksniu susieti anksčiau išgyventas akimirkas ir suteikti joms beveik meno kūrinio vertę, vedė, galėjo vesti į meno kūrinį. Prousto atmintis sudarė autoteminį kūrinio turinį – didelis romanas pasakoja apie save patį, tūkstantyje puslapių fiksuoja savo atsiradimo istoriją. Ir žavi mus iki šiandien, nors galėtume jos atsisakyti, motyvuodami kitais, skaudesniais atminties klodais (apie tai – po valandėlės). Kaip vienas mano studentavimo laikų dėstytojas, kuris mėgino išjuokti Romano Ingardeno13 veikalą „Ginčas apie pasaulio buvimą“, – jis kalbėjo emocingai ir argumentavo tuo, kad kai Ingardenas svarstė, ar pasaulis egzistuoja, mes statėme Nova Hutą14!
Šiandien garbinama atmintis kitokia, mažiau individuali (aišku, turime ir mūsų asmeninių atminčių, kurių šaknys vaikystėje ir jaunystėje, tai jos daro mus skirtingus, tai jos daro mus asmenybėmis) – tai atmintis XX amžiaus pragaro, veikiau pragarų, pasitelkus daugiskaitą. Net ir vėlai arba labai vėlai gimusiems nelengva pabėgti iš tos blogos atminties žabangų.
Johnas Locke’as15 mus tikino, kad vaizduotė išauga vien iš atminties, jutiminio pažinimo. Kad iš atminties jai pateiktų kaladėlių ji tegali dėlioti skirtingas kombinacijas. Bet Johnas Locke’as negalėjo pažinoti romantinių poezijos polėkių, nepažinojo siurrealizmo, negalėjo pažinoti net Williamo Blake’o16 kūrinių; jeigu juos būtų pažinojęs, gal būtų sutikęs, kad atmintis ir vaizduotė yra labai skirtingi, kad vaizduotė, gausiai pasinaudodama atminties jai suneštu maistu, nes kaip gali būti kitaip, vis dėlto turi vieną dėmenį, apie kurį atmintis nė nesapnavo, tai, kas nematoma. Kas nors veikiau pasakytų – turi savyje begalybę. Vaizduotė numirtų iš bado, jeigu jai neasistuotų atmintis, bet vaizduotėje yra kai ko daugiau, šio to pamišėliško, begalybės ilgesio. Ir tas ilgesys lemia, kad atmintis tarsi iššaunama iš savo guolio, iš savo lopšio – peržengia siaurus mūsų gyvenimo partikuliarizmo, mūsų patyrimo rėmus. Tai, ką čia vadinu begalybe, aišku, irgi turi ar gali turėti religinį matmenį.
Rizikuodamas nusižengti tam tikroms lapidarinėms taisyklėms (ko tokioje subtilioje srityje derėtų vengti), pasakysiu taip: man atrodo, kad poezijos dvasinis gyvenimas vyksta kaip tik čia, ant ribos tarp atminties ir vaizduotės. Priešingai negu Johnas Locke’as, nesu filosofas, taigi nesu tikras, kokį vaidmenį atlieka dabarties momentas. Ar jis yra tik atminties detonatorius, slaptas vaizduotės sąjungininkas? To nežinau. Bet užtat esu įsitikinęs, kad ir atmintis, ir vaizduotė būtinai reikalingi poezijai ir kad ji turi tarsi dvigubą tapatybę – yra priklausoma nuo atminties, bet taip pat nuolat peržengia jos ribas gundoma to, kas nežinoma, kas neturi pabaigos, kas yra paslaptinga. Yra priklausoma nuo atminties ir tokia prasme, kad – skirtingai nuo įvairios rūšies mokslinių ar kitokių teorijų – poezija konstruojama pasiremiant konkretybe. Mūsų gyvenimo, mūsų vaikystės, net štai šios dienos, šios valandos, šio susitikimo, šios svajonės, šio debesėlio, šios salės, šių kėdžių, šių veidų, šių žodžių konkretybe. Be konkretybės poezijos nėra. Ir tuo pat metu ji yra nuolat gundoma kažko kito, „kažko kito“ pažado, tarsi nesitikėtų, kad matomas pasaulis turi savyje galutinį atsakymą. Jai nepakanka realizmo ar, dar mažesniu laipsniu, natūralizmo. Yra lyg nenustygstantis, smalsus vaikas, kuris žaidžia tėvų prižiūrimas – bet vis išsprūsta iš jų kontrolės, peržengia teritorijos, kurioje gali būti stebimas, ribas, kol vieną dieną paliks ją visiems laikams.
Ir tą ribą tarp atminties ir vaizduotės, jeigu mėgstame vardyti fonomenus, kurių nesugebame suprasti, galime pavadinti dvasia. Arba, kas labiau atitinka kalbos reikalavimus, pavadinkime ją dvasiniu gyvenimu, tai yra niekada nepasotinamu begalybės troškimu. Nepasotinamu, kartais aistringu, liguistu, kartais suteikiančiu prasmę mūsų egzistencijai, bet būtinai apribotu mūsų išgyvenimų, mūsų inteligencijos, žinių, mūsų vietos pasaulyje, konkretybės, vaikystės, šalies istorinės situacijos, mūsų miesto, to, kad turime užmigti, ir to, kad turime nubusti, kad reikia sumokėti mokesčius, nueiti į paštą, kad esame alkani, ir to, kad esame seni, to, kad esame jauni, nepataisomo žmogaus natūros silpnumo.
Ar nepasotinamas begalybės troškimas yra varžomas tokios daugybės ribojimų? Argi tai begalybė, supančiota, įkalinta, degradavusi, priklausoma nuo oro, lietaus ir saulės, nuo paukščių čiulbėjimo ir tylėjimo, nuo mūsų nervų būklės, galvos skausmo, nuo to, kas vyksta kaimyninėse šalyse ir už vandenyno, bet ir nuo mūsų kaimynų nuotaikos, nuo to, ar jie įjungs garsią muziką, kurios nekenčiame, nuo mūsų metrikos, nemigos, nuo mūsų sveikatos ir mūsų ligų. Taip, ta įkalinta, luoša begalybė ir yra poezija, tai yra poezijos sritis, niokojama visų netobulumų, persekiojama idiotų, piktybiškų valdininkų, neišmintingų recenzentų, apiberta kasdienybės trivialumu, ir tuo panaši į kunigaikštytę, kurią išvijo iš rūmų ir apgyvendino barake, kunigaikštytę, kuri čia verkia, čia juokiasi. Tai yra Krzysztofo Kamilo Baczyńskio17 begalybė, kurią užbaigė viena vokiečių kulka. Shelley’io18 begalybė, kuri kartu su juo nuskendo Ligūrijos jūros priekrančių vandenyse. Hofmannsthalio19 begalybė, kuri paliko jį taip anksti.
Taigi, mano brangūs ponai, tokie poezijos dvasinio gyvenimo reikalai, kažkas netvaraus, nestabilaus, kažkas, ką žaloja patys poetai, nes juk jie dažnai nežino, koks jiems patikėtas lobis, pameta, užmiršta jį, eikvoja kaip azartiški lošėjai, kurie negali pasitraukti nuo ruletės, kaip narkomanai, kaip bėgikai, kurie negali sustoti. Arba kitaip, gali būti, kad bus aptingę, suglebę kaip Oblomovas20. Laimei, yra skaitytojų, egzistuoja nedidelė, bet patikima armija skaitytojų, anoniminių, kuklių, dėmesingų, nesavanaudiškų, jaunų ir senų skaitytojų, gyvenančių Meksikoje, Pietų Afrikos Respublikoje, Kinijoje ir Radome.
Bet apskritai, brangieji mano ponai, gerų žinių neturiu, nepasotinamas begalybės troškimas patikėtas būtybėms, kuriomis negalime visiškai pasikliauti, kurios gal net visai nevertos tokio nuostabaus depozito, būtybėms, kurios kartais net nežino, ką jiems į rankas patikėjo likimas. Poezijos begalybė yra netvari, kaprizinga, netgi atrodo, kad yra – arba būna – baigtinė.
Versta iš: Zeszyty Literackie, 2016, 4 (136)
1 Janas Bloñskis (1931–2009) – lenkų literatūros istorikas ir kritikas, eseistas.
2 Marcelis Proustas (1871–1922) – prancūzų rašytojas.
3 Horacijus (65 m. pr. Kr.–8 m. pr. Kr.) – lotynų kalba rašęs poetas.
4 Thomas Stearnsas Eliotas (1888–1965) – vienas žymiausių XX a. poetų.
5 Czesławas Miłoszas (1911–2004) – lietuvių kilmės lenkų poetas, rašytojas, Nobelio literatūrinės premijos laureatas.
6 Josifas Brodskis (1940–1996) – rusų poetas, Nobelio literatūrinės premijos laureatas.
7 Alighieri Dante (1265–1321) – Florencijos poetas.
8 Johannas Wolfgangas von Goethe (1749–1832) – vokiečių literatūros klasikas.
9 Sebastianas Kleinschmidtas (g. 1948) – vokieèių publicistas.
10 Zbigniewas Herbertas (1924–1998) – lenkų poetas, dramaturgas, eseistas.
11 Tommaso’as Ceva (1648–1737) – jėzuitas, italų matematikas ir poetas.
12 Eugenio’us Montale (1896–1981) – italų poetas, Nobelio literatūrinės premijos laureatas.
13 Romanas Witoldas Ingardenas (1893–1970) – lenkų filosofas fenomenologas.
14 Nova Huta – po II pasaulinio karo pastatyta stambiausia Lenkijos metalurgijos ámonė ir to paties pavadinimo miestelis prie Krokuvos, laikyti socialistinio ūkio simboliais.
15 Johnas Locke’as (1632–1704) – anglų filosofas, vienas svarbiausių Šviečiamojo amžiaus empirizmo atstovų.
16 Williamas Blake’as (1757–1827) – anglų poetas ir dalininkas.
17 Krzysztofas Kamilis Baczyñskis (1921–1944) – lenkų poetas, žuvo Varšuvos sukilimo kovose.
18 Percy’is Bysshe’as Shelley’is (1792–1822) – anglų poetas, vienas žymiausių anglų romantizmo atstovų.
19 Hugo’as von Hofmannsthalis (1874–1929) – austrų rašytojas.
20 Oblomovas – rusų rašytojo Ivano Gončiarovo to paties pavadinimo romano personažas.