Knygmetis
Neringa Butnoriūtė. Kai vaizduotė yra valiuta
2023 m. Nr. 3
Kalbėdami apie literatūrą nepaliaujamai diskutuojame, kaip suprantame meniškumą, ką vadiname vaizdingu tekstu. Kokį vaidmenį tai atlieka šiandien? Kaip randasi ir ką padeda pasakyti? Šie sudėtingi klausimai kirbėjo, kai skaičiau dviejų skirtingų poetų Dovilės Bagdonaitės ir Ernesto Noreikos knygas. Jų poeziją tikrai galėčiau pavadinti vaizdinga, darančia įspūdį, bet dėl skirtingų priežasčių. Apžvalgoje noriu netiesiogiai priminti, kad vaizdingumo prigimtis būna įvairi, kad kūrėjai siekia tikslų skirtingai, o rezultatas kartais priklauso nuo to, ką jie labiau sureikšmina – kalbos galimybes ar ja perteiktas idėjas.
Dovilė Bagdonaitė. Takeliai_žolėje: eilėraščiai. – Vilnius: Bazilisko ambasada, 2022. – 116 p.
Ar esate pastebėję, kad dalis vizualinius menus kuriančių rašytojų su kalba dirba kitaip nei vadinamieji filologiški kūrėjai? Tarytum žodžiai būtų paklusnus plastilinas, iš kurio jie gali formuoti netikėčiausius idėjų statinius. Taip nesiekiama atkartoti tikrovės formų, bet norima jas kūrybiškai „praktikuoti“ – savaip panaudoti, lankstyti, pratęsti, žaisti. Man labai patinka pastebėti, kaip, pavyzdžiui, Aistė Kisarauskaitė noveletėse į pasakojimą sklandžiai įterpia vyno rūšių pavadinimus, net formaliam knygos turiniui suteikia pasakojimo struktūrą („39 salto mortale“), kaip Kęstutis Šapoka pirmiausia idėjiškai, ne tiek siekdamas sukelti pasakojimo malonumą, praktikuoja socialistinį realizmą („Sakmė apie Juozą“), o Stasys Eidrigevičius tarmišką poemą naudoja kaip vieną iš komponentų kurti testamentą apie prarastą gimtinę („Giedanti gaidžio galva“). Juk teksto ir knygos medijoje tai įmanoma.
Laisvesnis tokių kūrėjų santykis su kalba ir jų poeziją skatina skaityti kitaip. Įpratusi tikėtis kalbos gylio, smūginės pabaigos ar linijinio dėstymo, galiu suklupti. Tenka sekti, kokiu principu derinami užrašyti motyvai, svarstyti, kodėl parinkti būtent jie, kokios reikšmės jiems dėl to suteiktos. Tekstas teikia malonumą, jei esu linkusi įsitraukti pagal pasiūlytas taisykles. Juk pirmas įspūdis gali būti apgaulingas.
Dėl tokių teksto bruožų, o ypač santykio su kalba-plastilinu, meno daktarę Dovilę Bagdonaitę kadaise pavadinau poete praktike. Debiutinėje knygoje „Mėlynojo banginio širdis“ (2016) ji iš kalbos kūrė atvaizdus, nesureikšmindama frazės skambesio, nebijodama kičo, kartais parodydama, kad už prasmingą turinį svarbesnis viso kūrinio sumanymas. Nauja knyga „Takeliai_žolėje“ patvirtina, kad D. Bagdonaitės poezijai originalumo suteikia būtent vizualiniam menui būdingas mąstymas. Skaitant smagu pastebėti, kad jis reiškiasi brandžiau ir dar intensyviau. Štai šiukšlių rinkimo, albumo vartymo procesas jau virsta subjektyviu natiurmortu, kurį skaitydama galiu „apžiūrinėti“. „Eilėraštyje, kurį parašė mano mama, o man teliko ištaisyti klaidas“ dialogas komplikuojasi, nes komunikuojama kalbos ir vaizdo kodais: mamos žodžiai įgarsina konservatyvią laikyseną, o dukra jai atsako vaizdiniais, jos patirtį siejančiais su LGBT vėliavos spalvomis. D. Bagdonaitės kūriniai primena talpyklas, į kurias sluoksniais klojamos situacijos, komponuojami vaizdiniai arba mums pateikiami koliažai. Todėl įdomu atrasti skirtingų supratimo kodų sukeltą painiavą. „Takeliuose_žolėje“ ji tampa ir problema, ir priemone reaguoti, išreikšti būsenas.
Taigi nors šioje knygoje D. Bagdonaitė kalba apie neišsipildančią meilę, kūrybą ir jauną gyvenimą, taip pat reikšminga, kad ji tai daro kaip menininkė. Mano supratimu, tai subjektyviausiai išreiškiama, kai ji pratina atrasti vaizdo estetiką, tarsi sluoksniais tepamą dažą („dulkės ant žalio lapo. pelenai upėje / vanduo pagyvina spalvą“, p. 14; „karšta // mėlyna jūra ir raudonas saulėlydis užsidega policijos švyturėliuose // saulė tyliai be garso leidžias / į veną –“, p. 39). Šiuo atveju, rašydama „estetika“, neturiu omeny Juditos Vaičiūnaitės poezijos tipo rafinuotumo. D. Bagdonaitės vaizdinis mąstymas nėra grynai metaforiškas, jis artimesnis naiviajai stilistikai. Knygoje metaforinės idėjos yra konceptualios, specialiai realizuojamos konkrečiajai poezijai skirtame skyriuje „Vaizdo_takelis“, tačiau kai kurių (pavyzdžiui, akustinių) principų dėl jų primityvumo aptiktume ir kituose tekstuose. D. Bagdonaitės poezijoje atsiskleidžianti subjektė prisistato kaip tipinė komplikuota vidutinybė („tai sveiki / rašo tai“, p. 91), pažįstanti XXI a. problemas ir linkusi biografinius įvykius interpretuoti kaip dokumentinę medžiagą, kuria patogu naudotis rašant apie socialinę neteisybę arba tapatybės problemas. Vis dėlto galime nujausti, kad visa tai traktuojama asmeniškiau. Įtrūkiai paviršiuose visad bus svarbesni už jų glotnumą, faktūra juk niuansuota. Todėl svarbu, kad eilėraščio peršamas „objektyvus“ žiūros taškas nebūtinai sutampa su subjektyvia (pritildyta) poetės-kolekcionierės nuostata. Tai, kaip ji leidžia įžiūrėti estetiką ir dramą, kokį renkasi elementų pateikimo būdą, lemia šių tekstų intrigą.
Romantiniams santykiams skirtoje poezijoje įsigali paaugliška bravūra: „medžiai meta lapus. / aš metu tave. // viso gero. / ate.“ (p. 86). Toks primityvizmas – dar vienas poetės praktikuojamas meninis režimas. Jau įprasta, kad kūryboje D. Bagdonaitė naudoja kičą ir nebijo jo dirbtinės prigimties, nors šis kalboje tampa ypač nenugludintas. Romantiniai išgyvenimai lengvai virsta siužetu, kurį galima nušauti nelaidojant su derama pagarba. Įdomu, kad jausmų sfera tradiciškai nusipelno ironijos („noriu savintis ir būti pasisavinta / oho tai bent paplojam“, p. 31), nors ne dirbtinė reakcija, o slopinami suvokimai yra priežastis, kodėl apskritai rašoma. Kol ironija nėra gili, naivumas tėra plokščia kaukė, tinkama pasiteisinti demonstratyviu „jaunatvišku“ atsainumu ir nepatyrimu, sužaisti tikrumą ir pašaržuoti „kas čia yra kas“. Kaip maniera jis netgi atskleidžia, kaip smarkiai veikia stereotipai, jog rodyti jausmingumą – neprofesionalu, pažeidžiama, kaip supanašėja atvirai dirbtinis ir vadinamasis nuoširdus registrai, kai šie tampa pridėtais „akiniais“ matyti pasaulį. Verta apie tai mąstyti, nes „Takeliuose_žolėje“ yra tekstų, kuriuos vadinu tiesiog „poezija apie“ – tam tikra tema atliktų kūrinių, kurie stokoja įdomesnės refleksijos (pavyzdžiui, „Plaukimas kalnų upe white water rafting“). Poetės kuriama homoerotika kol kas švelni, estetiškai suišorinta, socialiniai klausimai – apklostyti blankių mandagybių. Kol autentiška refleksija nustelbiama „praktikavimų“, atrodo, kad naivuolės bravūra Dovilės Bagdonaitės poezijai per ankšta.
Ernestas Noreika. Akvanautai: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. – 104 p.
Ernesto Noreikos poeziją taip pat galiu pavadinti vaizdinga. Šįkart jau filologišku požiūriu – jai svarbus kalbos poetiškumas ir apskritai išraiškingumas: dekoratyvūs aprašymai, kalbos metaforiškumas, nevengiama kultūriškai susiklosčiusių bei iš sąskambių išgaunamų dviprasmybių, skiriama dėmesio ritmikai. Šis poetas linkęs žinomais literatūriniais motyvais stiprinti savo eilėraščių potekstę.
Jau tapo įprasta iš E. Noreikos kūrybos tikėtis šių ypatybių. Tačiau šįkart skaityti „Akvanautus“ buvo ypač lengva dėl sklandžios kalbos. Atsisakius keliaaukščių metaforų išsigrynino E. Noreikos poezijos pamatinė idėja – asmuo yra pats sau problema ir sudėtingas (kaip) pasaulis. Kaip ir knygoje „Apollo“ (2019), „Akvanautuose“ ją realizuoja klasikinis atradėjo topas – veikėjo kelionė po užkariautinas nežemiškas gelmes, kad simboliškai pasiektų tikrąjį save, susidurtų su vidinėmis priešiškomis jėgomis ar bent jau pasiųstų signalą kodu „egzistuoju“. Kitaip sakant, poezijoje vadovaujamasi sena gera tiesa, kad nuo savęs toli nepabėgsi, o „Akvanautų“ atveju šią tiesą patirti egzotiška. Tai lemia poeto pasirinktas kūrybos metodas: kuriamos psichinės erdvinės alegorijos, sukeičiančios vidų ir išorę, daiktų ir paviršių aprašymai traktuojami kaip konceptualūs vidinių būsenų simboliai (pavyzdžiui, žiebtuvėlis, apvirtęs vabalas). Šioje knygoje jie grynesni ir pozityvesni nei anksčiau.
E. Noreikos eilėraščiai išsiskiria fantastine atmosfera: „štai ateina pelenai ir ugnys / kaulų tuneliais teka lava / kurią bandau prišaukti // vardu kurio neatsimenu“ (p. 35); „sapnuoju save bėgantį / rausvai saulei nušviečiant / žolių plaukuose įrištus flamingų kaspinus“ (p. 96). Tokie pasąmonės transliuojami reginiai skatina grožėtis sukurtais dėsniais, nors dėl to lengva prisimerkti prieš kitą jų bruožą. Poetas kol kas neįstengia savo sapniškų nuotykių subtiliau suprobleminti. Kuriami siužetai artimi blokbasterių logikai, todėl nuosekliai kerojasi į plotį. Pagrindinė žinutė formuluojama abstrakčiai klausiant: kas esi vartotojiškame pasaulyje? Kokie mano buvimo įrodymai? Kas teikia jėgų gyventi? Fantastiškuose kraštovaizdžiuose tokie klausimai, žinoma, aidi puikiai, nors pagal užmojį pasiekimai man atrodo kuklūs. Dėl aprašymų plastikos paaukojamas minties judesys, taigi alegorijos lieka bendro pobūdžio ir neatskleidžia požiūrio, įvairesnių temų (maža išimtis skyrius „šliuzas į kitą eilėraštį“, pavyzdžiui, tekstas „mano vietoj“).
Veiksmo supamas E. Noreikos subjektas išlieka pasyvus: „mane apsimovė tarsi baltas pirštines / vaikštinėjo po kaukolės kambarius“ (p. 58); „esu pilnas elektros / galėčiau įjungti televizorių / mikrobangų krosnelę radiją“ (p. 79). Traktuodamas asmenį kaip savo supergalias prisijaukinantį įrankį „lėlininko rankose“, E. Noreika siūlo patogius scenarijus įsivaizduoti, kas būtų, jeigu: „labai norėčiau // nuvilkti tavo naktinius / traukinius nuo bėgių / <…> / tikėti kad žvaigždės susidėsto / taip ima ir susidėsto / <…> // kad imsiu ir perskaitysiu // kokia esi iš tikrųjų“ (p. 42); „jei išdaužčiau kitus du langus / ant sienų sušmėžuotų vandenyno šešėlis / ir siauroje gatvėje tarp pastatų / įstrigtų banginiai // jie purkštų vandenį į dangų / ir mes besibučiuodami pajustume // ant lūpų druską“ (p. 90). Aprašymas didingai transliuoja tai, ką įdomu girdėti, kuo norisi pasąmonę „pasotinti“, su kuo traukia grumtis įveikiant tuštumą. Aiškesnio suvokimo vis tik neįgyjama – tradiciškai lemta nubusti iš iliuzijos arba ja pasimėgauti. Lieka neaišku, tai kaipgi poetas suvokia tą sudėtingąjį „aš“? Lengviausia manyti, kad herojus keičia alegorinius kostiumus, vengia asmeniškumų, neturi atminties (tiesiog ilgisi, myli, jaučia) ir kaskart atranda vidinio chaoso grožį. Kol pasikliaujam siužetu, duotų vaizdinių galia, „Akvanautus“ paprasta suvartoti it veiksmo serialą: pabuvai viename pasiūlytame režime, kitame eilėraštyje per daug nesigilindamas persijungsi į kitą. Pabaigoje laukia atpildas – šiek tiek didaktikos arba romantikos. Tiek tų „Pretendento“ nuotykių.
Tad ar minėtas poezijos grynumas poetui į gera? Turbūt tai priklauso nuo mūsų požiūrio ir skonio. Ieškodamas savo balso, E. Noreika perėjo daugelį jauniems kūrėjams būdingų etapų. Pavyzdžiui, kad jam svarbus romantinis požiūris į kūrybą, liudija statiška knygos koncepcija (tiek kosmonautas „Apollo“, tiek dabartinis akvanautas siekia simbolinių viršūnių ir gelmių). Dėsninga, kad šiuo metu E. Noreika estetizmą nukreipė motyvacinės poezijos linkme. Šio pokyčio neverta nei neigti, nei baidytis – nemažai jaunosios kartos poetų realizuoja panašius ketinimus. Jau tampa įprasta konstatuoti, kad poezijoje vis labiau orientuojamasi prie neišrankaus suvokėjo, dėl nesudėtingos ugdančios žinutės tekstuose įsigali pritaikomasis literatūrinis štampas, o autentiška patirtis nustelbiama spec. efektų („esam gyvos švytuoklės <…> / skęstame savo rutinoje / ne visi moka plaukti gyvenimu“, p. 49). Taigi šiame kontekste „Akvanautai“ siūlo simptomišką poeziją, kuri neišbalansuoja ir nori savo metodu įtikinti, jog esame prasmingi. Taip poetas renkasi nišą, kuri atsivėrė drauge su M. P. E. Martynenko. Ir tai tikrai puiku: Ernesto Noreikos pasaulėvaizdis ir įgyta poetinė patirtis jai tinka.
Mantas Tamošaitis. Apie nesibaigiančių pralaimėjimų šlovę vertime
2023 m. Nr. 2
Per pastaruosius keletą metų lietuviškosios literatūros lauke vienas dalykas esmingai pasikeitė: mes pradėjome sistemingai versti ir leisti užsienio autorių poeziją. Vertėme, žinoma, ir anksčiau. Bet akivaizdu, kad prasidėjo naujas kiekybinis (ir turbūt kokybinis) etapas. Neringai Butnoriūtei klustelėjus – gal imčiausi parašyti apie vertimus – ir atsiuntus naujų verstinių poezijos knygų sąrašą, apėmė džiaugsmas – mačiau, kad daug, nežinojau – kad tiek. Tarp pažado šį tekstą parašyti ir momento, kai autorius prisėdo jį rašyti, išleista dar bent penketas reikšmingų verstinių poezijos knygų.
Klausimas „kodėl mes tai darome?“ poezijos vertimo atžvilgiu man niekada neatrodė banalus. Iš atsakymo į šį klausimą plaukia ne tik sprendimas „versti ar neversti“, bet ir strategijos pasirinkimas, kurių – tikėkime rimtuoju Friedrichu Schleiermacheriu – iš esmės yra dvi: arba mes bandome atvesti autorių pas skaitytoją, arba skaitytoją vedame pas autorių. Vertėjas neišvengiamai nuolat yra kažkur tarp ištikimybės autoriui ir išdavystės. O būti šiek tiek ištikimam ar šiek tiek išdavusiam – švelniai tariant, absurdiška. Ir kažin ar malonu. O ypač nemalonus reikalas yra poezija, kuri vertėjui meta dar vieną, neatremiamą, pirštinę: prasmės ir skambesio vienumą. Todėl poezijos vertimą visada laikiau nesibaigiančiu pralaimėjimu. Versti poezijos knygą – kaip savanoriškai bare prisėsti prie šachmatų lentos, kai kitapus jos sėdi Magnusas Carlsenas, ir žaisti keliasdešimt partijų, kurios baigiasi neišvengiamu, gėdingu ar ne tokiu gėdingu, bet pralaimėjimu. Todėl ir rašau šį tekstą apie keturias knygas – nes skaitymo malonumą mums dovanoja tie uolūs vertėjai, kurių smalsumas ir noras dalintis pranoksta jų baimę patirti nesibaigiančius pralaimėjimus.
Richard Brautigan. Tabletė versus katastrofa Springhilo šachtoje. Iš anglų k. vertė Dominykas Norkūnas ir Julius Keleras. – Vilnius: Bazilisko ambasada, 2022. – 225 [15] p.
Pirmieji herojai – Dominykas Norkūnas ir Julius Keleras, išvertę JAV rašytojo Richardo Brautigano (1935–1984) poezijos rinktinę „Tabletė versus katastrofa Springhilo šachtoje“, išleido „Bazilisko ambasados“. R. Brautiganas – vienas tų atvejų, kai asmenybė ir jos likimas labai sunkiai atsiejami nuo mąstymo apie poeziją ir vietą kultūroje. Ir šia prasme jis kontroversiškas – neretai jo kūryba šiandien, drįstu sakyti – ironiškos ir komplikuotos, daugiasluoksnės literatūros laikais, – matoma kaip esanti tarsi paraštėje. Retrospektyviai bandoma pagrūmoti pirštu: per paprastas, per naivus, ne savo vietoje panteone. Į tokį klausimą šiame tekste atsakyti nebandysiu, tačiau yra aišku: tai buvo viena esminių asmenybių septintojo dešimtmečio hipių judėjimui. R. Brautigano biografija (deja?) talpina bene visas to dešimtmečio kontrkultūros herojaus mitui priklausančias mitologemas: kilęs iš paties skurdžiausio (vadinamojo white trash) visuomenės sluoksnio, nepažinojęs tėvo, augintas motinos, kuri su savo keturiais vaikais gyvenusi visiškame skurde, alkoholikas, gyvenimą užbaigęs skolomis ir savižudybe. Jo romanas „Upėtakių žvejyba Amerikoje“ – labai fragmentiškas, pilnas elipsių, neturintis tradicinių veikėjų ir žaismingas, trinantis ribas tarp poezijos ir prozos, užčiuopė laiko dvasią ir sulaukė didžiulės sėkmės.
Bet pirmiausia jis buvo poetas. R. Brautigano poeziją galima matyti ir kaip tam tikrą vadinamųjų bytnikų (Beat Generation) idėjų tąsą (nors pats jis nesitapatino nei su hipiais, nei su bytnikais) – kaip ir Jackui Kerouacui ar Allenui Ginsbergui, jam tolimas modernistų formalizmas ar juolab akademizmas – R. Brautiganas veikiau bando reflektuoti individo būseną savo gyvenamajame laike, intymius ar net gėdingais laikomus žmogiškojo gyvenimo aspektus, renkasi šnekamąją kalbą, paprastumą, minimalizmą, švelnų humorą ir ironiją, stoja prieš visuomenės ar masinės kultūros siūlomas moralines ir socialines normas, įtraukia Rytų kultūros elementų. „Tabletė versus katastrofa Springhilo šachtoje“ („The Pill Versus the Springhill Mine Disaster“) – paties poeto sudaryta rinktinė, papildyta trisdešimt aštuoniais anksčiau nepublikuotais tekstais, lietuviškai ji išleista drąsiai įtraukiant ir originalų anglišką tekstą. Norom nenorom, bent jau mokėdami kalbą, tokiu atveju matome ir vertimo strategijas – jei D. Norkūnas labiau linkęs skaitytoją vesti pas autorių, tai J. Keleras – atvirkščiai, kartais net leidžia sau lašišas paversti upėtakiais („Jis slenka žemyn“, p. 93), ko ne tik neatleistų padorūs žvejai, bet – svarbiau – turbūt nenorėtų pats R. Brautiganas, nes knygoje upėtakiai pasirodo ir savarankiškai, be vertėjo pagalbos.
Apie ką knyga? Kuo ji gali patikti ar nepatikti? R. Brautiganas yra pavojingai atviras – viena prasme jis pavojingai atviras savo laikui, kita – mūsų gyvenamam laikui, ir tai yra savaip įdomu. Knygoje daug erotikos, kuri nuolat balansuoja plačioje skalėje tarp subtilumo ir atviro gašlumo (arba šiandien, matyt, lengvai pasmerktino kūno objektifikavimo). Maža to, niekuomet nėra galutinai aišku, kiek čia esama autoironijos ar žaidimo. Nemenka dalis eilėraščių ne tik erotiniai, bet ir atvirai kalba apie organus ar patį seksą, pavyzdžiui: „Vaginos žiedlapiai skleidžiasi / <…> / Ar yra kas įstabesnio / nei laivo pirmagalis, / lytintis naują pasaulį?“ (p. 29); „Tavo burnos sultingi syvai / tarsi pilys, pateptos medum / <…> / Mano penį apjuosus pilims, / tu suki jas lyg verpetą“ (p. 79); taip pat žr. „Puikus eilėraštis“ (p. 13). Tačiau R. Brautiganas apskritai pasižymi tiek provokatyviu ir net absurdišku fiziniu atvirumu, kad verčia klausti, kas yra poezija („1:03 val. nakties mano bezdalas / smirda kaip avokado ir / žuvies galvos santuoka“, p. 69), ir tarsi tyčia erzindamas užrašinėja įprastus, visiškai nereikšmingus dienos įvykius, sudarydamas įspūdį (nenustebčiau, jei teisingą), kad šie tekstai ir yra parašyti esamoje situacijoje – būtų tai aplankęs (subjektą) suvokimas, kad dvidešimt dienų su niekuo nemiegota (p. 175), suvokta būtinybė užsidėti akinius, kad būtų galima nužiūrėti merginą (p. 163), ar staigus noras išreikšti susižavėjimą mylimąja, kol ji miega (p. 147).
Beje, emocinio atvirumo knygoje irgi nemažai, net jei ir mažiau nei fizinio, – esama ir atviro, gruboko konstatavimo: „Kaip puiku / ryte nubusti / vienam vienutėliam / kai niekam neprivalai sakyti / kad myli“ („Meilės eilėraštis“, p. 47), ir gana subtilaus erotinio žaidimo buitinėse situacijose (pavyzdžiui, skalbykloje, p. 25), įdomaus, atsikartojančio bandymo vidines jausenas reikšti tapatinantis su įvairiais objektais, pavyzdžiui, gamtos: „Myliu tave / kvėpuojanti mano pilie / Švelniai o švelniai / Gyvensim per amžius mes“ (p. 183); „Jei man reikėtų gyventi / šamo pavidalu – / odos ir ūsų pastoliuose / tvenkinio dugne – / ir tu prieitum“ (p. 203). Gamtos rinkinyje daug, nors jos įvaizdžiais žaidžia miestietiška sąmonė.
Visas šis tiesmukumas ir kasdienybės užrašinėjimas – labai antiakademiškas, tačiau tokia poezija paradoksaliai leidžia matyti ir iš šių epizodų gimstančią visumą, panašiai kaip knygoje minima saldainio fotokopija: „Ak, / tu tik kopija / visų tų saldainių, / kuriuos per gyvenimą suvalgiau“ (p. 25). Bet greta matome sąmoningą bandymą save rodyti kaip kontrkultūros autorių ir savotišką visuomenės pakraščių dendį – jau vien Charles’io Baudelaire’o pasirinkimas kaip ciklo „Keliautojas Galilėjoje“ herojaus, „Paryžiaus splino“ pasažų apie būtinybę svaigintis skolinimasis tai išduoda. Ką gi – R. Brautiganui pavyko.
Paul Celan. Kalbos grotos. Iš vokiečių k. vertė ir sudarė Linas Rybelis. – Vilnius: Hieronymus, 2022. – 190 p.
Turime dvi Paulio Celano (1920–1970) knygas lietuviškai ir abi jos – apgavystė, nors ir ne piktavalė. 1979 m. pasirodė P. Celano „Aguona ir atmintis“, versta Sigito Gedos ir Vytauto Karaliaus, o 2022 m. – „Kalbos grotos“, verstos Lino Rybelio, išleistos „Hieronymus“ leidyklos. Apgavystė turbūt gerąja prasme – nors abu pavadinimai atitinka konkrečius P. Celano rinkinius, tai nėra šie rinkiniai. Tai – vertėjų sudarytos rinktinės, apimančios gerokai platesnę nei vienas rinkinys kūrybos dalį. Senojoje – šešiasdešimt devyni tekstai, naujojoje – šimtas šešiasdešimt. Anksčiau jau verstus tekstus L. Rybelis išvertė naujai, aiškiai stengdamasis likti kiek įmanoma arčiau originalo (beje, nesutapimų su S. Gedos vertimais, bent jau be specialaus tyrimo, atrodo gerokai daugiau nei su V. Karaliaus).
Tai vienas reikšmingiausių XX a. vokiškai rašiusių poetų, ir net gerokai keista, kad abi jo vertimų knygas skiria per keturiasdešimt metų (tiesa, pluoštas S. Gedos vertimų dar paskelbta rinktinėje „Dešimt austrų poetų“ (1991). Labai sudėtingo likimo autorius – gimė anuometinėje Rumunijos karalystėje, Černivcuose (šiandieninė Ukraina), žydų šeimoje, kalbančioje vokiškai. Prasidėjus karui bandė įtikinti tėvus slėptis, nespėjo, ir šie tapo Holokausto aukomis. Iš pradžių svarstęs keliauti Palestinon, poetas galiausiai pasitraukė į Vieną, tada – į Prancūziją, kur iš esmės praleido likusį gyvenimą, galiausiai įgydamas ir pilietybę. Gyveno Paryžiuje, kur savo gyvenimą ir pabaigė, 1970 m. nusiskandindamas Senoje.
P. Celanas yra tarp didžiausių – jei ne didžiausias – Holokausto poetų. Ir tikrai ne ta prasme, kaip galėtume spėti – tai nėra poetinis pasakojimas, pilnas tiesioginių karo ar žydų naikinimo vaizdinių. Tai katastrofos poetas, kurio poetiniai pasakojimai apibendrintai permąsto su karo patirtimi susijusius klausimus. Ši P. Celano kūryba yra vienas geriausių atsakymų į klaidingai Theodorui Adorno priskiriamą klausimą, ar galima poezija po Holokausto, arba į lygiai taip pat klaidingai jam priskiriamą pasakymą, kad po Holokausto poezija – negalima. P. Celano poezija yra docta – ji imasi filosofinių ir teorinių klausimų apie būtį, laiką, žmogišką patirtį ir buvimą šiame pasaulyje. Tenka liūdnai konstatuoti – laikas P. Celano leidimui – tinkamas.
Kūryboje jis jungia natūraliai ir žmogiškai pokaryje kylančius klausimus su savojo meto filosofija (nenuostabu, kad vėlesni filosofai ypač mėgo kalbėti apie P. Celaną). Kūryba jam ne tik kalbos grožio reiškimosi vieta. Viena vertus, galime aiškiai matyti už jo kūrybos besislepiančius Friedricho Nietzschės, Edmundo Husserlio, Walterio Benjamino ar Martino Heideggerio keltus klausimus. Kita vertus, galime (jei leis Roland’as Barthes’as) pabandyti atsisukti ir į paties autoriaus biografiją: juk nėra keista, kad rašytojas, kuriam gimtoji kalba yra virtusi kartu ir tautos žudikų kalba, kuris gyvena Paryžiuje, rašydamas vokiškai, ar juolab žmogus, patyręs Holokaustą, kelia pamatinio žmogiško susikalbėjimo klausimą – intersubjektyvumo klausimą, taip rūpėjusį E. Husserliui ar M. Heideggeriui. P. Celano poezijoje šis klausimas įgauna naują matmenį ir perspektyvą – skaitydami jo poeziją ne tik apie tai mąstome, bet ir jaučiame už visa ko slypintį dramatišką istorinio likimo ženklą.
Pasirinkimas pavadinti rinktinę „Kalbos grotomis“ – daugiau nei tinkamas, turint omenyje, kad rinktinė kartu apima ir vėlyvąją poeto kūrybą. Jei pirmieji jo tekstai buvę klasikinės eilėdaros, ritmingi, vėlyvoji poezija – vis fragmentiškesnė ir pereinanti į verlibrą, vis aiškiau joje reiškiama abejonė kalbos galimybėmis ir žmonių galimybėmis susikalbėti. Pati kalbos grotų metafora (kaip išsamiame įvade pasakoja Inga Bartkuvienė) kilo iš grotelių vienuolynuose, skiriančių vienuolį ir jo svečią, – ir ji gražiai atveria paradoksalią kalbos kaip geriausios, bet akivaizdžiai nepakankamos iš tiesų susikalbėti ženklų sistemos prigimtį: „Akių rutuliai tarp virbų / <…> / (Jei būčiau kaip tu. Jei būtum kaip aš. / Argi mes nestovėjom / tam pačiam pastatui pučiant? / Mes svetimi.) // Akmenplokštės. Ant jų, / viena šalia kitos, abi / pilkaširdės balos: / du / gurkšniai tylos“ (p. 95).
Kita P. Celano poezijos intencija – liudyti autentišką gyvenimą, atmintį. Poezija čia pasireiškia kaip proga istoriškam subjektui sukurti liudijimą, kuris, skirtingai nei laikiška patirtis, kalboje pretenduoja į pergalę prieš laiką. Ir viena tokių pergalių neabejotinai yra „Mirties fuga“, kurioje randame Giesmių giesmės Sulamitą ir Johanno Wolfgango Goethės Margaritą (p. 43):
Jis šaukia sugrokite mirtį švelniau mirtis yra meistras iš vokiečių žemės
jis šaukia smuikuokite smuikais tamsiau ir jūs tarsi dūmai pakilsit į orą
kur kapą jūs rasit aukštam debesy ten ankšta nebus
Juodas apyaušrio piene mes geriame naktį tave
mes geriam tave per pietus mirtis yra meistras iš vokiečių žemės
mes geriam tave vakare ir iš ryto mes geriam ir geriam
<…>
auksiniai tavieji plaukai Margarita
pelenai tavieji plaukai Sulamita
Geriau nei išsamiame įvade tai padaro I. Bartkuvienė, P. Celano pristatyti čia nepavyks. Tai tikrai vienas reikšmingiausių pastaruoju metu pasirodžiusių poezijos vertimų – net nejauku, kad dar nesulaukęs rimtesnio aptarimo. Bet gal P. Celanui tyla ir pritinka. Jam irgi pavyko.
Ted Hughes. Varnas: iš varno gyvenimo ir giesmių. Iš anglų k. vertė Marius Burokas. – Vilnius: Rara, 2022. – 104 p.
Trečiojo vertimo kaltininkas – Marius Burokas, be kita ko, jau metai iš metų nuosekliai tampantis įvairiausių verstų poezijos knygų kaltininku. Leidykla „Rara“ išleido Tedo Hugheso (1930–1998) poezijos rinkinį „Varnas: iš varno gyvenimo ir giesmių“, knyga sulaukė rimto dėmesio – 15min metų knygos rinkimuose ekspertų buvo išrinkta verstinės poezijos laureate.
Pradėjus skaityti „Varną“, gali kilti ornitologinių-literatūrologinių klausimų, į kuriuos svarbu atsakyti – ne, šio poezijos rinkinio pavadinimas nėra nuoroda į Edgaro Allano Poe „Varną“. E. A. Poe varnas yra raven, o T. Hugheso – crow. Problema ta, kad abu žodžiai dažnai (bent kiek leidžia suprasti ribotos apžvalgininko žinios) vartojami nusakyti apibendrintai várnų giminei. Vis dėlto yra nemenka tikimybė, kad E. A. Poe paukštis – grėsmingesnis, labiau var̃nas, kranklys, juodvarnis, kovas, o T. Hugheso – tai, ką matome kaip žaismingą ir nelabai švarią juodąją varną. Tik vyras. Tekstas lyg ir leidžia tokią hipotezę patvirtinti.
T. Hughesas yra vienas ryškiausių savo vaizdinija XX a. anglų poetų, o aptariamas rinkinys – bene žinomiausias jo kūrinys, eilėraščių ciklas, rašytas septintajame dešimtmetyje, užbaigiant ilgą tylos periodą, ėjusį po žmonos, poetės Sylvios Plath mirties. Kaip poetas, vertėjas ir redaktorius T. Hughesas padarė įspūdingą karjerą. Prestižinės, Thomo Stearnso Elioto įkurtos, poezijos leidyklos „Faber and Faber“ parengta visos jo poezijos rinktinė sveria arti keturių kilogramų ir talpina per tūkstantį tris šimtus puslapių. 1965 m. kartu su Danieliu Weissbrotu įkurtas žurnalas „Modern Poetry in Translation“ į anglakalbę erdvę kadaise atvedė Zbigniewą Herbertą, Czesławą Miłoszą ir yra tebeleidžiamas. T. Hughesas keturiolika metų ėjo Didžiosios Britanijos poeto laureato pareigas. Asmeninis gyvenimas – tragiškas. Pirmoji žmona S. Plath gyvenimą baigė savižudybe, o po šešerių metų kita mylimoji, Assia E. Wevill, – taip pat, kartu nužudydama ir jų dukrą Alexandrą. Poetas iki gyvenimo galo sulaukdavo S. Plath skaitytojų kaltinimų „privedus“ prie savižudybės abi moteris.
T. Hugheso poezija – labai toli nuo anksčiau aptarto R. Brautigano kasdienybės. Į poeziją jis atėjo pasiryžęs imtis mitologinių vaizdinių, trauktis nuo buities. Dėl bandymo atsisukti į gamtišką mitologiją ar net mitologizuoti gamtą jis šiek tiek gretintas su ankstesniu Dylanu Thomasu ir su bičiuliu, airių nobelistu Seamusu Heaney’iu, kuris, praėjus metams po T. Hugheso mirties, atminimo kalboje sakęs: „Jis tapo dar vienu „pakrantės genijumi“1, žemę ir kalbą saugančia dvasia. Jo mirtis pavertė kūrybą visiškai skaidria – kaip vanduo, apie kurį jis rašė – vanduo, kuris norėjo gyventi“2.
T. Hughesas ciklu pasakoja apie Varną, kuris yra savotiška triksterio figūra, tačiau veikianti ne žemiškoje tikrovėje, o tarsi anapus laiko, – apie niūrią kosminę jėgą, kuri dalyvauja ir pasaulio, ir žmogaus sukūrime. Veiksmas vyksta gūdžiame ir nejaukiame pasaulyje, kuriame tarsi užslėpta nuojauta, kad su pasauliu kažkas iš esmės ne taip, ar net kad šis pasaulis yra pasmerktas, pakrikęs, netobulas kūrinys: „Kai Dievas, pasibjaurėjęs žmogumi, / Atsisuko į dangų. / O žmogus, pasibjaurėjęs Dievu, / Atsisuko į Ievą, / Viskas, regis, ėmė byrėti. // Bet Varnas / Sukalė juos kartu / Prikalė Dangų prie žemės – // Ir žmogus sušuko, bet Dievo balsu. / Ir Dievas paplūdo, bet žmogaus krauju. / <…> / Varnas // Išsiviepė // Sukarkė: „Tai mano Kūrinys“, // Plaikstydamas juodąją savo vėliavą“ (p. 72). Varno įsikišimas nuolatos sujaukia pasaulį, tarsi įveldamas programavimo klaidą į Dievo eilutę, kuriančią pasaulį. O ir pats Varnas, rodos, ne visada turi blogų kėslų, tačiau iš prigimties yra juodas, negalintis ištarti žodžio „meilė“, kurį tarti Dievas bando išmokyti „Pirmojoje Varno pamokoje“ (p. 19) – bebandydamas „Varnas žiauktelėjo vėl. Dievas nespėjo jo sustabdyti / Moters vulva užsmuko vyrui ant kaklo ir susigniaužė / <…> / Varnas, kaltas pasijutęs, nuskrido.“
Tačiau Varnas nuolat žaidžia – kažkur jau teko rašyti, kad tai – tarsi matyti Marcelijaus Martinaičio Kukutį, tamsią ir grubią Sigito Gedos mitologijos piliulę užgėrusį juodu Algimanto Mackaus poezijos nuoviru, – geresnis palyginimas ir dabar į galvą neateina. Dažnai įsivėlusi pasaulio kūrimo klaida yra susijusi su moters ir vyro santykiais, tačiau čia nėra kaip Hesiodo poemoje, kai pirmoji moteris Pandora sukuriama kaip Dzeuso bausmė žmonijai. Varno įsikišimas čia visada lemiamas: „Pergnybė Kirmį, Dievo vienatinį sūnų, Perkniebė į dvi besirangančias dalis. // Užpakalinę dalį įgrūdo vyrui / Sužeistu galu į išorę // Priekinę dalį įgrūdo moteriai galva į priekį / Ji įsirausė gilyn ir aukštyn / <…> / Vyras prabudo jį kažkas vilko žole. / Moteris prabudo pamatė jį artėjant. / Nė vienas nesuvokė kas gi nutiko. // O Dievas vis snaudė // O Varnas kvatojo“ (p. 18).
Tai begalinio liūdesio ir nevilties knyga, tačiau kitokia, nei įprasta šiandien. Tas liūdesys nėra išpažintinis ar eksponuojantis subjekto vidų – jis rodomas pasitelkiant didelę estetinę Varno distanciją, ir net iš jos atrodo milžiniškas.
1 Poeto Johno Miltono frazė skirta Likidui, su kuriuo antikiniu siužetu sekančioje pastoralėjė „Likidas“ tapatinamas jaunas žuvęs J. Miltono draugas ir konkurentas poetas Edwardas Kingas.
2 Heaney S. A great man and a great poet // The Guardian. – 1999-05-16 (prieiga per internetą: https://www.theguardian.com/theobserver/1999/may/16/featuresreview.review2).
Ene Mihkelson. Bokštas. Iš estų k. vertė Agnė Bernotaitė-Jakubčionienė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjunga, 2022. – 112 p.
Lietuvoje nepasirodo daug estų poezijos, ypač atskirais rinkiniais, tad teko maloniai nustebti. Naujausią vertimų knygą mums parūpino Agnė Bernotaitė-Jakubčionienė ir Lietuvos rašytojų sąjunga – tai Enės Mihkelson (1944–2017) eilėraščių rinkinys „Bokštas“, išleistas prabangioje, gražioje ir, atrodo, gerai parengtoje serijoje „Naujoji klasika. Baltijos Asamblėjos premijos laureatų kūryba“. Vienas tų atvejų, kai net ir originalo kalbos nemokėdamas aiškiai matai, jog į tekstus pažiūrėta itin atidžiai tiek grafine, tiek leksine, tiek kultūrinių realijų prasme. Jau vien ko verta tai, kad į kaimus ar vienkiemius atvykstančią parduotuvę vertėja sugebėjo laiku ir vietoje pavadinti ne tik autoparduotuve, bet ir „lavke“ (p. 61). Nekalbant apie estiškas realijas, kurios skrupulingai pakomentuotos, ar vertimus lydintį pačios vertėjos tekstą.
E. Mihkelson estams pirmiausia yra prozininkė, istorinių romanų autorė. Tačiau debiutavo ji kaip poetė. Filologė, dirbusi mokytoja, vėliau – Estų literatūros muziejaus literatūrologė ir kritikė. Jos biografija – taip pat netipinė. Abu tėvai partizaniniame judėjime dalyvavo ir karo, ir pokario metais, tad tėvas – ne sykį tremtas, o mama taip pat persekiota. Nenuostabu, kad ir pati poetė pripažinimo sulaukė jau tik Estijai tapus nepriklausomai – iš pradžių sulaukė Estijos premijų, o ilgai netrukus – ir ne vieno tarptautinio apdovanojimo. Vertėja visiškai teisingai neranda, su kuo iš lietuvių autorę galima būtų palyginti, konstatuoja, kad lyg su Algimantu Mackumi, lyg su Liūne Sutema, bet šiaip – ne. Ne visai tai. Ir nieko keisto, nes kad ir kaip suku galvą, nerandu panašios kartos poetės – nei ironiškai, politiškai, kritiškai rašiusios apie gyvenamojo laiko kultūrą, nei poezijoje kalbėjusios panašiu stiliumi. „Bokštas“ – paskutinis autorės poezijos rinkinys.
Tai nėra lengva skaityti poezija – ji vietomis sprangoka, šaltoka, fragmentuota, šokinėjanti laike, jai būdingos nutrūkstančios ir susiliejančios frazės. Kartais atrodo, kad tas keistas, kapotas pasakojimas primena kiek snūduriuojančio, bet aštraus proto žmogaus šokinėjantį kalbėjimą. Šokinėjantį prie to, kas svarbu. Neblogai stilių nusako ir pati poezija: „Taip eiliuoja žodis ir sakinys nuslysta / ir nuslysta miegas ir sniegas ir žiema Sakinys yra / istorija neturinti pradžios ir pabaigos po kurios seka reikšmę / suteikiantis sprogimas“ (p. 42).
E. Mihkelson daug mąsto apie savąjį laiką ir istorinę tikrovę, jų ryšį – čia pasirodo ir karo, ir okupacijos, ir represijų, ir sovietizacijos temos, ir konkretaus asmens bandymas išgyventi laiką: „Mirtis visa sulygins mėgo kartoti motina / kai buvau ketverių / Pakyrėjo šis prisiminimas Man buvo / keturi (šimtmečiai) Mūsų padermę dešimtis / amžių kankino o šį paskutinįjį visų skaudžiausiai / Trečio per mano gyvenimą šanso / šiai žemei nebus duota / Gal kur kitur Kitoje kalboje Patogioje // aplinkoje kur žmonėms šypsena svarbi / iki pat krematoriumo krosnies“ (p. 13). Vietomis net galima rasti skaudžių susišaukimų su Jono Aisčio kraujo lašu: „Laidoneriui įsakius atidaryti sienas Neatsirado / nė vieno kas vardan kario garbės / būtų paleidęs sau kulką į kaktą / Ceremoningai Visiems matant / Bet moterys ir vaikai už tai sumokėjo / viso gyvenimo kančia / Nesvarbu visi kartu ar pavieniui / nes neiššautos kulkos skeveldra vis tiek jau seniai juos / pražudė Ne metas priekaištauti“ (p. 17).
Daug rinkinyje rašoma ir apie pačią mirtį, tačiau atsitraukus, iš racionalios distancijos: „Šiandien norėčiau gyvent amžinai nes esu žvelgusi / į akis mirčiai Esu mačiusi lėtai išeinant / <…> / Esu mačiusi ir kitaip mirštant Kai žvilgsnis staiga / tapo bedugnis Švietės kiaurai tarsi būtų dangus atsivėręs / <…> / su savim Tada ir mano širdį apėmė liūdesys / bet tas liūdesys nieko nekláusė“ (p. 98). Randame ir pasikartojančių nuorodų į tylą ar pasaulio kūrimo klaidą, įdomiai atliepiančių aptartus P. Celaną ar T. Hughesą: „Visų seniausias ar tuščiausias iš mūsų yra dalelė dievo / kursai kurdamas suklydo Pats mūsų buvimas / yra skaičius kurio tu ieškai mėgindama padalyti / begalybę / <…> / šioje tyloje negirdi nė savo balso“ (p. 31); „Aš buvau su savimi sava o vėlesniais mėnesiais / sakydavau Patylėk su manim Aš klausausi“ (p. 53).
Tai įdomus poezijos rinkinys – ir dėl to, kad panašių poetų neturime, ir dėl to, kad dėl labai panašios istorijos ir kultūros jis sėkmingai susikalba su mūsų tekstais, ir dėl to, kad karo metu jis skamba gerokai kitaip, nei, matyt, skambėjo, kai buvo parašytas. Galiausiai – todėl, kad ir E. Mihkelson pavyko – sulaukti nepriklausomybės ir rašyti gerą poeziją.
Neringa Butnoriūtė. Poezija kaip vienatvės forma
2022 m. Nr. 12
Kartais įžvelgdamas to, kas maža, didumą, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo nereikšminga, žmogus užsipildo. Šią mintį atsiminiau skaitydama naujausias Elenos Karnauskaitės ir Nerijaus Cibulsko knygas. Abu šiuos poetus norisi pavadinti introvertais, sugebančiais pabrėžti mažų dydžių svarbą ir sukurti savo vienatvės formas. Kokie jų dėsniai? Ar jų visada laikomasi?
Elena Karnauskaitė. Atvirukai iš kurorto: eilėraščiai. – Kaunas: Kauko laiptai, 2022. – 86 p.
Elenos Karnauskaitės poezija, regis, visai neketina priblokšti. Jos eilėraščiuose be dramatizmo kalbama apie judėjimą pasroviui: „į dar vieną trečiadienio turą / arbata pusryčiai kava rakinu / duris beveik nieko nematau / pakeliui į darbą nesutinku / nei piliarožių nei jurginų / palei daugiabučių palanges / improvizuotuose darželiuose / rąžosi katės tiksliau / viena ji nežiūri į mane aš / nežiūriu į ją taip ir su tavim / prasilenkiam šiame gyvenime“ (p. 57).
Šios poetės tekstų variklis – romantinės prigimties konfliktas su nejaukiai „proziška“ kasdienybe. Rutinoje paskendusios subjektės kalba netekusi lyrinio grynumo – transformavosi į neišsišokantį naratyvinį monologą, kurį poetė kiekvieną kartą supresuoja į beveik taisyklingą posmo stačiakampį. Ramus eilėraščio tonas disonuoja su bendra jos poezijos situacija – sąstingiu, išgyvenamu izoliuotu buvimu, kuris tiek megapoliuose, tiek Galudieniuose (Palangos atitikmuo) leidžia jaustis lyg pasaulio pakrašty. Tačiau tokia forma E. Karnauskaitei padeda neišsižadėti lyrinio kalbėjimo esmės – jai svarbu atpažinti po buities patina slypinčią gyvybę, tyliai išgyventi galingą laiko ir gamtos tėkmę, plėtoti romantinį siužetą – ilgėtis, siekti menamojo mylimojo meilės. Todėl poetės tekstą galima įvardyti kaip beprasmybės slėgio, susvetimėjimo, vienatvės liudytoją, o kartu – kaip švelnų jų suvirpintoją.
Kodėl tik švelnų? Mat „Atvirukuose iš kurorto“ dažniau kalbama apie viltį, jos ieškoma, o ne atrandama. Pastoviausiu vilties šaltiniu tampa gamtos išmintis, kuri E. Karnauskaitės poezijoje beveik visad nugali žmogišką išmintį. Pavyzdžiui, iš ant palangės žiedus kraunančio kroko mokomasi tyliai ir oriai išbūti, lavinti grožio supratimą. Tačiau E. Karnauskaitė – ne Donaldas Kajokas, kuris akimirkoje įžiūri harmoningą visumą. Jos „menas išbūti“ atskleidžia, kad to siekiama sąmoningai, užsispyrėliškai iriantis per monotonišką kasdienybę. Pasiekta prasmė randasi iš paties žmogaus pastangų ją kurtis (pavyzdžiui, emigracijoje rausvai lakuojamas nagas, nes primena vaikystės saldainį barbarisą, gerą ženklą – gėlę augini sau, nes žinai, kad žydės). Galbūt todėl labiausiai imponuoja, kaip natūraliai kompromituojamas išskirtinumo, pasaulio ir asmeninio progreso reiškinys, kaip dėl to kyla situacinė ironija. Pavyzdžiui, nelieka lūkesčio, kad kultūra būtinai turi būti paveiki: „koncertas / tęsėsi neilgai kaip ir prasidėjo / taip ir baigėsi be jokios motyvacijos“ (p. 54). Pozityvūs ženklai pasirodo lyg tarp kitko, užtat su romantikams būdingu sentimentalumu: „kartais ilgesys užplūsta kaip upė / <…> / ūko tinklas pradeda irtis sklaidytis / virsta į rasą ant žolės ant skruostų / į krištolo auskarą šios dienos veidrody“ (p. 15). Jie subtiliai praplečia eilėraščio erdvę, įgyja žmogų raminančio pažado, o ne jį keičiančios galios.
Kadangi minėta stilistika ir intonacijos ilgainiui poezijoje tampa nuspėjamos, kiekvienai E. Karnauskaitės knygai būtina dramaturgija ar bent jau paaštrinama problematika. „Atvirukus iš kurorto“ sudaro įvairūs tekstai, bet didžiausias dėmesys skiriamas svetimumo, vienatvės pojūčiui Europos miestuose ir pandeminei izoliacijai. Taip atskleidžiamas kompleksiškas vaizdas, susidedantis iš patirčių privačiose ir viešosiose erdvėse. Įdomu, kad pandemijos sukelti išgyvenimai, tapę ne vieno rašytojo kūrybos apmąstymo objektu, E. Karnauskaitei pirmiausia, rodos, – akstinas plėtoti savo kūrybos pasaulėvaizdžio dėsnius. Pavyzdžiui, neapsikrėsti – tai išvengti „karūnos“, taigi netapti mase; viena vertus, ginti savo saugumą kaip tvirtovę, keisti įsivyravusį pasakos stereotipą apie mylimųjų susitikimą, kita vertus, leidžia įžvelgti vienišumą betono narveliuose, kurie įkalina tik žmones, o ne fauną ir florą. Tokiuose tekstuose išryškėja jos neprikišamas gebėjimas išnaudoti ironišką romantinių siužetų ir realybės dviprasmybę.
Silpnesnis sprendimas – knygą praplėsti socialesniais eilėraščiais apie kitus visuomenės tipažus ir neaišku kodėl eksponuojamas traumas (daugiausia skyriuje „Žuvelių dainos“). Gal taip mėginama vytis aktualijas, rašyti „einamus“ tekstus: „bandau spėti kokia kaina už tai sumokėta / ar gauta lengvai tarsi oro burtų lazdele / mostelėjus tinkamai nutekėjus tinkamai / gavus diplomą be paklydimų be nuopuolių / tobulai nulakuota tobulai išdailinta / ne visai tikra ateivė iš kito pasaulio / galbūt „Žmonių“ bet ne žmogaus“ (p. 48). Tokie Gintaro Grajausko natūros tekstai pasirodė arti ne itin skoningų karikatūrų, nes poetės subtilumą keičia tiesmukas plepumas ir eilėraščiai netgi įgyja E. Karnauskaitei nebūdingos vertybinės viršenybės. Juolab jos subjektė, sąmoningai simpatizuodama romantinei laikysenai, pati linkusi pabrėžti moteriškus aprangos aksesuarus ir flirtą. Bent man šios poetės tekstų stiprybė – prislopinti akcentai, kai svarbiausius dalykus galima išskaityti iš „paprastų“ frazių, siužetų – iš to, ką tik iš pirmo žvilgsnio atrodytų lengviausia pasakyti.
Nerijus Cibulskas. Epoché: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. – 56 p.
Naują knygą „Epoché“ Nerijus Cibulskas taip pavadino tikrai ne veltui. Terminu epoché fenomenologai apibūdina etinį pasirinkimą susilaikyti nuo objektyvių sprendimų apie tikrovę, nepasikliauti duotu žinojimu. Tai individo laisvė savaip pažinti pasaulį, nepaisyti vyraujančių įtakų. Tokia laisvė dažnai siejama su sielos ramybės paieškomis.
Ši nuostata išties paslaugi N. Cibulsko poezijai, kurią jau seniai maga įvardyti introverto citadele. Joje gyvuojama tarsi nusišalinus nuo socialinio pasaulio dirgiklių, mąstoma lėtai, skrupulingai įžiūrint faktūras, atsitraukus ir savo „sielos gyvūnu“ pasirinkus neišraiškingą „į barškučio sienas kalenantį“ (p. 29) pilkąjį genį. Be to, eilėraščiuose pastebimos pastangos būsenų ir įspūdžių chaosą apdirbti iki simbolinio daikto, taip pat – estetiškai „sustingdyti“ metafora: „jau greitai pasaulis taps oro uostu / kils keleiviniai potvyniai / leisis tarptautiniai atoslūgiai“ (p. 8); „kaitra jokios dangiškos manos / tik debesų košė“ (p. 22). Vis dėlto N. Cibulsko poezija neatitinka įsitikinimo, kad introvertiškumas reiškia ribotumą. Ji paremta netiesmuku, estetinio tikslumo siekiančiu kalbėjimu, o šis, mano supratimu, įgyja tūrio būtent dėl tokio „sandarinančio“ mąstymo būdo.
N. Cibulsko poezijoje bandoma apibrėžti, ką reiškia jaustis namie, kas tas savitas balsas, kuo matuojama abejonė, kiek sveria ramybė, ar vienatvė yra kūno dalis. Šie poeto keliami klausimai atskleidžia, kad jam rūpi ne tik patys reiškiniai par excellence, bet ir pastudijuoti jų neįprastas savybes. Tad asmeniški patyrimai verčiami fiziniais tyrimo objektais, kuriuos galima susitikti, pačiupinėti, apžiūrėti: „Purpurinė papūga ant kreivo [ramybės – N. B.] peties“ (p. 30); „Kai reikia išmatuot abejonę, galvoju / apie jos rankovių ilgį“ (p. 25). Išgaunamas efektas, panašus į regimą siurrealiuose René Magritte’o paveiksluose: pati substancija nevaizduojama, tačiau už ją mums kalba parinktas materialus atitikmuo, o jį supantys elementai lyg koliažo principu sukonstruoti erdvėje. Nesunku pastebėti, kad poetas atsirenka estetiškas, prijaukintas formas, tarp kurių it ankstyvuosiuose Kęstučio Navako eilėraščiuose jaučiamasi galbūt net patogiau nei tikrovėje. Tačiau N. Cibulskas – mąslesnis ir ne toks teatrališkas kūrėjas. Jam svarbu ne tai, ar sąlyginėje erdvėje magiškai šlama abejonės kostiumo rankovė, bet įvaizdžių koliažu sukuriamas ramus apmąstymas. Tarkime, nepakanka vien žinoti, kad abejonė egzistuoja, poeto kūryboje norima ją patyrinėjus patvirtinti, kaip atrodydama ji bus palaidota. Tokie N. Cibulsko eilėraščiai man įdomesni už „alegorijas“ apie akmenį ar vynuogę, pagiringų paryčių distopijas. Taip kasdienybės fenomenologija netikėtai susitinka su siurrealizmu.
Geriausiuose N. Cibulsko eilėraščiuose tarsi natūraliai išryškėja paradoksai, kurie ne patys užbaigia mintį „dailiais žodžiais“, bet tampa prasmės centru (apie namus: „po šūvio esi kitoks // tai laimė kristi žinant / po tavim nėra jokio tinklo“, p. 16). Tai, ką sužinome, savaime nėra akivaizdu, kyla iš santykių tarp vaizduotės ir pojūčių kuriamų derinių. Todėl tenka prisiminti, kaip veikia metafora, skaityti lėtai ir ne kartą. Retokai pasitaiko, kad poezija siūlytų savo dėsnius ir joje kaip tik dėl metaforinio mąstymo iš tikrųjų daug kas būtų įmanoma (ginčo kompromisas: „viena paslapties pusė turi kailį, / kita – visuomet mėlyna“, p. 26).
Tiesa, „Epoché“ yra sprendimų, kuriais verta abejoti. Viena iš pagrindinių šią knygą jungiančių gijų – neįvardytos apokalipsės pojūtis. Ji apima bastymąsi po naktinį miestą kaip po brūzgynus, melancholišką žvilgsnį į laiko suėstus Nidos pastatus, perdegusį žmogų leidžia traktuoti kaip nežemiškos kilmės kūną (pavyzdžiui, kometą ar švieslentę). Tokio tipo vaizdinija, artima ekologinei distopijai, viena vertus, skatina kritiškai vertinti žmonijos veiklą ir susitaikyti, kad esame gamtos dalis, gamtiški – organizmai, paisantys biologinių ritmų, o ne aukštesnė planetos rūšis (nors kartais galima jaustis lyg atskiroms „planetoms“). Kita vertus, tokia antropoceno idėjų įkvėpta perspektyva vaizdinių lygmeny jau stokoja originalumo, kadangi yra paveikta bendresnės tendencijos.
Ši tendencija atpažįstama iš nuspėjamų sudėtinių vaizdinių, kurie paremti žmogaus kūno ir gamtos susiliejimu, siekia meno ir gamtos, kosmologijos mokslų (tiek archyvų, tiek „Vikipedijos“) žinių bei žanrų simbiozės, naudojasi koliažo technika, nes ši paranki neapibrėžtai interpretacijai1. Ji pastebima ir hipsteriškoje instagramo estetikoje (kas tik nematė apgamų it žvaigždynų?)2. Taip kyla naujos, efektingos klišės apie aistrą pažinti ir geismingą kūną kaip gamtos, kosmoso dalį, kuri jau neteko metafizinio paslaptingumo. Todėl neturėtų stebinti, kad „Epoché“ viršelyje įžvelgiama lyg išplaukusi apžėlusio betono vizija; kad viename eilėraštyje subjektas tarsi mokslingas viduramžių anatomas ieško vienatvės kauliuko, o kitame jau galima aptikti botaninės erotikos („ką atsakytų šaltinis / apie savo pabaigą / kuomet vingrus jo kūnas / prisišlies prie upės / nežinomu vardu / glamonėjančios skalaujančios“, p. 37–38). Neabejoju, kad parodomosios antropoceniškos estetikos (nepainioti su problematika; kol kas labiausiai apmąstome save) ateityje lietuvių poezijoje daugės. Bet jau dabar skaitant „Epoché“ neapleidžia įspūdis, lyg dalies eilėraščių vaizdinija taikytųsi prie trendinių standartų, paremtų numanomu supratimu, kas dabar yra gilu, gražu, šaunu, bet nepastebima, kad dėl medijose ir menuose paplitusio modeliavimo jau virstų pirmiausia dekoru. Natūralu, kad dėl to pradinė epoché nuostata laikytis nepriklausomai nuo įtakų svyruoja, apgaudinėja neutralumu. Ją išteisina kita – kad melancholiški N. Cibulsko tekstai pasižymi jau aptartu savitu metodu, o raktiniai įvaizdžiai nenusveria noro perprasti sudėtingus procesus.
1 Pvz., teminiai žurnalo Kaunui „Į“ tomai (šiuolaikinio meno kūrėjai, architektai, filosofai bendradarbiauja su geologais, ekoaktyvistais, ornitologais ir pan.), tarp literatūros ir šiuolaikinio meno projektų varijuojančių Vaivos Grainytės („Gorilos archyvai“, 2019; „Rožės ir bulvės / Roses and Potatoes“, 2022), Godos Palekaitės („Schizmatikai“, 2020) kūryba.
2 Žr. skirtingus variantus ir apraiškas Ievos Toleikytės „Raudonas slidus rūmas“ (2020), Edvino Valikonio „Rūko dugnas“ (2021), Aušros Kaziliūnaitės „Jūros nėra“ (2021).
Jūratė Sprindytė. Aktyvuojantys atradimai
2022 m. Nr. 11
Čia aptariamos knygos man vienaip ar kitaip susijusios su staigmena: iš nežinios išniręs paskutinių Bitės Vilimaitės kūrinių rinkinys, debiutantės Indrės Motiejūnaitės apsakymai (naujas autorius – visada staigmena) ir Lauros Sintijos Černiauskaitės esė tomelis stulbinamu pavadinimu „Džiaugsmynas“ šiomis nerimastingomis, įtampų paženklintomis dienomis yra savotiški atradimai. Jais reikia nedelsiant dalintis, nors kai kurias kitas knygas skaityti ir jas reflektuoti tenka atidėti prabangos spindesiu dvelkiančiam laisvalaikiui.
Bitė Vilimaitė. Rudens veidas. Juodos dienos. Pelkių drugiai: pjesės, nebaigtas romanas. – Panevėžys: Komunikacijos centras „Kalba. Knyga. Kūryba“, 2021. – 128 p.
Apie naują Bitės Vilimaitės knygą net nežinojau, nes ji per knygynus neplatinama – toks dalies smulkesnių leidėjų darbų likimas. Reikia atsitiktinumo, kad prasminga lokali iniciatyva pakliūtų į viešumą, o leidinys imtų suktis literatūros lauke, taptų prieinamas. Paskutinius penkerius metus rašytoja gyveno Avižieniuose, motinos gimtinėje Lazdijų kraštuose, ten ir parašytos pjesės, įpusėtas romanas. Kaip staigmeną įžangos žodyje ir sūnėnas Darius Vilimas įvardija šią tetos palikimo dalį, surastą po jos staigios mirties 2014-ųjų spalį. Inicijuotą Lazdijų bibliotekos leidinį sudarytoja ir leidėja Lionė Lapinskienė pristato kaip kraštiečių dovaną. Knyga parengta rūpestingai, kiekvieno kūrinio atsklandoje įdėtas ekslibris, autorės rankraščių fragmentų faksimilės.
Labai trumpoje vienaveiksmėje pjesėje „Juodos dienos“ (vos dešimt erdvaus maketo puslapių) stebina B. Vilimaitės gebėjimas minimaliausiomis priemonėmis apibūdinti veikėjų charakterius, atskleisti jų socialinę padėtį ir klastingus ketinimus. Motinai iki pensijos liko keli metai, ji duoneliauja prie bažnyčios, apsimetusi akla. Dykaduonis Sūnus nedirba, neįgalus Vacius girtuokliauja ir turi „asmens sargybinį“ – paprasčiausią vagį, o kunigo dviveidiškumas skleidžiasi priešingais veiksmais – išduoda policijai apsimetėlę Motiną, bet vėliau elgetas prie bažnyčios toleruoja. Įsimenančios detalės taip pat ir dramos žanro kūrinyje išlaiko tradicinį novelių puantą (smaigalį) – konfiskuotus žalius dėl efekto dėvimus akinius Motina pakeičia mėlynais (iš teatro rekvizito). Prasidėjusi kaip kelianti užuojautą socialinio dugno veikėjams, pjesė baigiasi sukčių, kurie puikiai uždirba elgetaudami, visišku nuvainikavimu. Dviejų ubagėlių liudijimu, policija iš jų nusavino po tris–penkis šimtus litų. Tad vienu klausimu pjesėje trūksta logikos: kaip tiek daug prisivagiliaudami veikėjai negali susimokėt už elektrą? (kainos ne dabartinės, litai išduoda buvusį laiką).
Antroji penkių paveikslų pjesė „Rudens veidas“ skleidžia išsamesnį skurdo ir nejautros paveikslą, kurio centre atsiduria kultūrą reprezentuojančios knygos. Trys bibliotekininkės pensininkės jas nurašytas rūsyje pakuoja į dėžes. Kiekvienai skirtame paveiksle moteriškės malonybiniais vardais (Nelė, Augutė, Levutė) pristatomos kaip negailestingos, savanaudės, piktavalės: nepriima pernakvoti bendradarbio, nemoka už motinos išlaikymą, atiduoda utilizuoti katę ir t. t. Nepriklausomybės pradžiai nepagailėta ne tik nuosmukio vaizdų, bet ir fantasmagoriškų detalių: Augutės sugyventinis vaikšto lubomis, gyvena su tuščiu pasu. Bibliotekos vedėjui pranešus, kad moteriškės turi kraustytis dar žemiau – į katilinę, nes knygų nėra kur dėti, teks deginti, išryškėja degradacijos pakopos: biblioteka – rūsys – katilinė. Pjesėje kandžiu pavadinimu „Juodos dienos“ sūnus siūlė knygas parduoti, bet Motina žinojo, kad sovietinių niekas nepirks. (O štai du sidabriniai šaukštai – amžina valiuta!) Abiejose pjesėse regime beaistrį tikrovės veidą, kur nebėra vietos anksčiau B. Vilimaitės novelėms būdingai empatijai, kai pasakotojo balsu buvo išsakomas emocinis šališkumas. Negailestingai ironiška, net satyrinė nuostata kiek netikėta. Ruduo antraštėje žymi anaiptol ne kalendorinį metą.
Romanas „Pelkių drugiai“ – apie konkrečiau neįvardytus, bet, spėtina, ankstyvojo pokario metus, nes dar tik pradedama valstiečius grūsti į kolūkius. Visą miestelio ir jo apylinkių gyvenimą konsteliuoja už Velnio raisto – tik žinantiems įveikiamos pelkės – įsikūrusių partizanų veiksmai, neišvengiamai kartojantys tradicinio pasakojimo apie partizanus situacijas: žvalgo, sprogdina, kovoja, šaudo, slepiasi, įtarinėja, vargsta žeminėse. Išdidinti du – buvęs medicinos studentas Petrelis ir Podė, kuris, nužudęs žmogų ir pasimurkdęs pelkėje, praranda sveikatą, vėliau pakeičia tapatybę, spausdina atsišaukimus, įsidarbina pašte, kad rinktų žinias partizanų labui.
Petrelis – jautrus svajotojas, jį dažnai ištinka būties atvertis gamtoje ar meilės jausmui palietus, bet veikėjas suvokia: „Amžina naktis, o man lemta budėti“ (p. 78). Po Mariaus Ivaškevičiaus „Žalių“ konceptualiai naujas romanas apie partizanų būtį pokaryje vargu ar greitai gali būti parašytas. B. Vilimaitės įvykių samprata būdinga jos kartai ir žinomiems faktams, partizanai vaizduojami su simpatija (kaimas pritilęs, įsibauginęs – „savisaugos instinktas neleido atvirai priešintis“, p. 93). Įprastoje traktuotėje bandžiau apčiuopti naujus ar man mažiau girdėtus aspektus. Romane aiškiai suformuluota, kad partizanui lemta gyventi vidutiniškai dvejus metus. Kai Petrelio dėdė atiduoda auksines caro monetas finansuoti kovotojų ginklams ir vaistams – argi ne paradoksalus gestas, kad caro auksas tarnauja laisvės kovai? Tai ne vienintelis netikėtas romano epizodas. Profesorius palepusią dukrą išsiunčia į kaimą pagyventi ir pamatyti, kas vyksta, kad ji atsikratytų naivumo ir imtų adekvačiau interpretuoti istoriją. Katastrofistinis laikas steigia dilemą – žmogus turi pasirinkti, ir nebūtinai renkasi aktyvų maištą. Jauna mokytoja kryžkelėje atsitiktinai pasuko ne tuo keliu ir pražuvo pelkėje, nes sužinojus, kaip patekti pas partizanus, niekam nevalia grįžti atgal, tai pasmerkimas. Nuožmus metas negailestingas ir visai nekaltiems. Šešiolikos „gėlių mergaitė“ taip pat auka. Bet Podė nori dalyvauti žygiuose, bejėgiškumo priepuoliai kaitaliojasi su keršto įniršiu ir neapykanta. Jis trokšta „šaudyti ir pataikyti“, o ne pasiligojęs ilsėtis. Romano laikas – nuo pavasario iki žiemos, ir B. Vilimaitė randa gražiai pamatytų gamtos niuansų. Gamta – ne tik ramybė, tai ir tuštuma, apgaulinga tyla, grėsmė, įsiurbianti pelkė, „paukščiai ore kildavo ir vartaliodavosi tarsi pasmeigti ant iešmo“ (p. 105).
Romano skirsnis „Susitikimas“, kai pražūva jaunoji mokytoja, gali būti skaitomas kaip atskira savarankiška novelė, nepaisant viso pasakojimo junglumo. Taip atsiskleidžia nepaneigiamai akivaizdus novelistės braižas. Visas romanas galėtų vadintis novelių romanu, noveles siejant rišliu naratyvu. Nekuriamas platus epochos fonas, apibendrinama per mažmožius, bet unikaliai tiksliai parinktus. Kitaip tariant, vyrauja dėmesys mikrostruktūroms, itin svarbus atmosferos kūrimas, intonacijos vaidmuo. Toks stambesnio kūrinio komponavimas iš atskirų, beveik užbaigtų fragmentų primena Sauliaus Šaltenio romanų architektoniką. Jei romaną rašytoja ir būtų pabaigusi, turbūt ypatingų veiksmo posūkių jame neišvystume, bet pasigėrėtume subtiliai sukurtų palyginimų ir kitų tropų gausa.
Paskutinėje B. Vilimaitės knygoje labiausiai patraukia objektyvuotas pasaulio vaizdas be egocentriškos saviraiškos, be autofikcinių pretenzijų.
Indrė Motiejūnaitė. Vieną gražią dieną: apsakymai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. – 83 p.
PK ženklas tarsi slepia paslaptį, nes autoriaus dar nepažįsti. Perskaičius knygą paslaptis įminta tik pusiau, nes galbūt ne viską perpratai, o gal pirmus kūrinius išspausdinusi rašto sesė ateityje taps tikra rašytoja. Tik keturis apsakymus apimanti Indrės Motiejūnaitės knyga paslapties paliko nedaug…
Pirmas kūrinys, prasidėjęs Sauliaus Tomo Kondroto tiršto rūko įvaizdžiu (jo apsakymas „Rūke mano siela“ – apie mirtį), vis labiau klimpsta į kafkišką atmosferą, kai nebeaišku, už ką persekiojamas, tardomas ir nužudomas bevardis personažas, neseniai įsidarbinęs draudimo įstaigoje (pasakoja jau miręs). Draudimo bendrovė – Didžioji, o tarnautojas – mažasis, tad galios pasaulis nesiskaito su jo iliuzijomis. Pradedantis draudikas siunčiamas į gūdų priemiestį, kur net gatvių pavadinimai (Šešėlių, Purvynės, Sutemų) jau programuoja nesėkmę.
Visų apsakymų vienatiniai personažai – smulkūs tarnautojai, lūzeriai, kuriuos išmeta iš darbo ir buto, jie nieko neturi, ne tik turto, bet ir giminių ar draugų, klaidžioja ir nori pranykti ar pabėgti į Nuostabią šalį. Nepritampantys marginalai neišmano šio absurdiško pasaulio dėsnių, užsidarę savojo „aš“ kiaute kalba pirmuoju asmeniu ir mato tikrovę kaip nykiai jiems svetimą. Netikėta, kad pati jaunoji rašytoja taikliai įvardija savo pasakojimo ypatybes – apibūdina rašymo specifiką ketvirtame knygos viršelyje esančioje nelyg autorecenzijoje, kur sakosi rašanti „vakarais, paslapčia, be aiškios priežasties ar tikslo“, o veikėjai – „abstraktūs, be praeities, be vardų“.
Kiekvieno apsakymo pasakojimas linijinis (personažas atlieka kasdienius judesius: eina, perka bandelę, valgo, sėdi, miega, stumdo popierius, klaidžioja, be žinios dingsta), todėl stilius lakoniškas, beveik reportažinis. Toks nugenėtas naratyvas atitinka distopinio pasakojimo pobūdį, tačiau neatmestina, kad tai šiuolaikinio trumpasakio sakinio įsigalėjimo literatūros lauke pasekmė, vis labiau vešinti rašytojų tekstuose, kuriems svarbiau sakyti „ką“, o ne „kaip“. Jauną autorę valdo proto kompasas, ne vaizduotės šuorai. Rūkas kuria scenovaizdį – architektės profesiniai įgūdžiai tikrai padeda taikliai apibūdinti namus, eksterjerus, parinkti iškalbias empirines detales: antai priglaustam benamiam kačiukui įvaizdinti, jo pozoms, alkiui ar žaidimams nusakyti randama įsimenančių konkretybių.
Turbūt labiausiai nuvylė antrasis apsakymas „Pasaka“, nes kūrinio potencialas buvo daug didesnis nei realizuota tekste. Darbo, buto, lagamino netekęs veikėjas nakvoja apleistame sodo namelyje, kur randa pasakų knygą, paskaito ir pasiima su savimi. Tikėjausi, kad pasakos įvaizdis kūrinyje bus plėtojamas, kad istorija bus sukabinta su kurios nors skaitomos pasakos folklorine simbolika. Ar pasakos žanrą gelbsti namely po užpuolikų vizito atsiradęs kažkieno lavonas? Ar pasakai užtenka, kad veikėjas vaizduojamas su skrybėle, giliu randu kaktoje ir ilgu juodu apsiaustu? Taip, šis žmogus „žymėtas“, bet išsiskiria išvaizda, o ne lemtimi. Deja, pasakos įvaizdis nesuveikė, nebent paliudijo veikėjo romantinę pasaulėjautą ir jautrumą (kaip tik jis globoja minėtą kačiuką). Istorija pateikiama daugmaž realistiniu lygmeniu, į pasaką nepanaši, tad antraštė pasirodė nemotyvuota. Veikėjas išvyksta nežinoma kryptimi, lieka tik gandai apie jo neaiškią ateitį.
Daugiau pozityvo žada „Vagis“. Pramoniniame prekybos centre dirbantis trisdešimtmetis smulkius namų ūkio reikmenis vagia tam, kad padovanotų silpnesniems, kuriems to labiau reikia (pavogė per du tūkstančius prekių). Šis personažas aktyvesnis ir įdomesnis – „malonu padėti žmonėms, be to, malonu kelti sumaištį“ (p. 58). Demaskavus išmestas iš parduotuvės, įsidarbina Kurjerių tarnyboje, vėliau Finansų bendrovėje ir visur tęsia savo „labdaringą“ veiklą. Tai vienintelis iš apsakymų, kuriame galioja teigiamos socialinės praktikos – dosnių kaimynų pagalba – ir kuris baigiasi ne taip desperatiškai.
Nuo pirmojo kūrinio priėmus skaitymo kodą (personažas klaidžioja rūke ir yra valdomas represinių jėgų), neigiamas vektorius nebekinta. Tai užtikrina knygos vientisumą, tačiau yra nuspėjamai monotoniška. Tipiškai kartojasi veikėjai, situacijos, bet dažniausiai „veža“ pati istorija – norisi sužinoti, kas bus toliau. Tiesa, knygą įpusėjus, jau aišku, kad viskas blogai baigsis, bet pasakojimo spyruoklė vis dėlto įtempta. Mokėjimas regzti istoriją man pasirodė pagrindinė jaunos rašytojos stiprybė.
Laura Sintija Černiauskaitė. Džiaugsmynas: esė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. – 175 p.
Naujadarai gimsta ir vaikų sapnuose, tik ne visada užrašomi – knygos pavadinimą susapnavo rašytojos penkiametis sūnus, kai vieną rytą pabudęs sušuko: džiaugsmynas! Autorinė populiaraus žanro esė korekcija „esukai“ yra taikliai individualizuotas punktas, atitinkantis šios knygos semantinį tūrį ir aurą (esu, būnu): „ESU, dalyvauju, mane sukūrė, paleido, palaiko kiekvieną mano akimirką…“ (p. 36). Būsenos žiemą ir vasarą, vienatvėje ir su vaikais, gamtoje ir mieste yra vienatinės, nepakartojamos. Buvimas lokalizuotas seneliams priklausiusioje Gaidės sodyboje (paribyje su Baltarusija) ir Vilniaus Olandų gatvėje bei Vilniaus senamiestyje. Esukai – išplėtotos epifanijos, filosofai jas traktuoja kaip gilius išgyvenimus, religija – kaip apsireiškimo blyksnius, kurie „perveria kiaurai“ ir per kuriuos patiriami esminiai dalykai. Patiriami ūmai, emocingai, išjudina minčių kibirkščiavimą ir atsiminimų „relikvijorių“. Kaip reta kam šiai rašytojai tinka Vinco Mykolaičio-Putino pastebėjimas dienoraštyje: „Kiekvieno kūrybinio veiksmo pagrinde glūdi lyrinis susijaudinimas, kuris turi būti visuomet naujas ir nuoširdus. Be jo rašytojas „sės ant seklumos“ – rašys sausai, iš prityrimo ir atminties“ (1940 m. kovo 16 d.). L. S. Černiauskaitė pati pripažįsta savo jausmingumą ir atvirumą. Esukų rinkinys – beveik dienoraštis, kuriame nereikia nusiimti kaukių, nes ši rašytoja jų neturi. Ji visiškai autentiška, beveik nuogai atvira, atlapaširdė, kalba pirmuoju asmeniu. Skaitant retsykiais tampa net nejauku nuo per daug asmeniškumų.
Tai, kad knyga pastebėta ir džiaugsmingai pasitinkama viešoje erdvėje (recenzijos, pristatymai), liudija išsiilgtą šviesos, harmonijos ir egzistencinės pilnatvės poreikį. Įsiskaičius, su daug kuo susitapatinus „Džiaugsmynas“ gali funkcionuoti nelyg terapinis vyksmas tiems, kurie kasdienybę traktuoja kaip rutiną, kaip vartojimo įsuktą karuselę ir „reikaliūkščių“ laviną, pasibaigiančią nuobodžiu ar perdegimu. L. S. Černiauskaitės akistata su tikrove atitaria Romualdo Granausko novelės „Saulėlydžio senis“ nuostatoms: „<…> jeigu kiekvieną dieną vis tas pats darbas be jokio gražumo, tie patys rūpesčiai, barniai, net džiaugsmai tie patys, – tai kam taip gražiai lakioja virš namų kregždės; kam po šilto lietaus taip trumpai ir aiškiai švysčioja vandeny tamsiai mėlyni jų šešėliai; kam taip graudžiai ir tyliai spindi ugnis vakaro židiny <…>“. Cituoju ne pačią autorę, o R. Granauską, norėdama parodyti klasikinę giją, jungiančią 1975 metais publikuotą apsakymą ir beveik po penkiasdešimties metų išleistą knygą. Jei kam pasirodys, kad džiaugsmyno gaivalas knygoje naivus ar sentimentalus, tegu nepamiršta, kad literatūroje turi gyvuoti kuo įvairesni naratyvai ir kad literatūrinės kartų̃ sankabos parodo daugiau nei kultūrinį tęstinumą. Pasaulėjautos modelio atitikmenys liudija, kad egzistuoja kažkas už mus aukščiau, daugiau, įstabiau, o aš tik mažas organiško pasaulio „skruzdėliukas“, ir literatūrai neturi nusibosti apie tai priminti. Rašyti apie tai, kaip įveikti „vidinį triukšmą“, kaip peržengti egocentrines ribas ir atsiverti žmonėms bei visiems gyvybės pavidalams, yra sąmoninga L. S. Černiauskaitės pozicija. Nemaitinti nei savo, nei Kito demonų padeda (pasi)tikinčio malda, rožinio kalbėjimas. Pasikliaujama krikščioniškuoju atlaidumu, tiesiog Dievo tvarka ar motiniška Marijos globa, įvardijant tai gelbstinčiu „Dangaus pamušalu“. Gal todėl nebijoma nei nakties, nei mirties, nevengiama kapinių, o senatvė traktuojama kaip nuolatinis lėtas „atsisluoksniavimas“.
Lyčių lygybės adeptėms nepatiks vyro–žmonos vaidmenų asimetrija, patriarchalinės linijos svarba („Nupaveiksluosiu žmogų ir jo Tėvą, susikibusius už rankų, ateinančius žiemos keliu“, o sūnus po daugelio metų žiūrės į nuotrauką kaip „į didelį turtą“, p. 20). Bet jei tai tikra, jei šeimos glėbys saugo, o proseneliai padeda neišraunamai įsišaknyti?
Ateina brandos metas, kai malonumą keičia malonė: „Labiausiai man patinka būti“ (p. 97) ir mylėti gyvenimą „iki svaigulio“ (p. 154).
Asta Skujytė-Razmienė. Čiulba kaip lakštingala, kerta kaip gyvatė
2022 m. Nr. 10
Kai suradau šį lietuvių liaudies posakį, supratau, kad taiklesnį pavadinimą, apibūdinantį dvi pastaruoju metu perskaitytas knygas, vargu ar pati sugalvosiu. Apie moteris rašančios moterys šiuo atveju, sakyčiau, kaip kokie karosai ežere kelia visą dumblą į lelijomis apsodinto prūdo paviršių. Temos, kurios iki šiol daugelio tebėra sąmoningai ignoruojamos, abiejose knygose provokuoja skaitytoją ir verčia dar ir dar kartą klausti: „Tai kas, po paraliais, yra moteris?“
Sandra Bernotaitė. Akys chimeros: romanas. – Vilnius: Vaga, 2021. – 294 p.
2022 m. Kaunas, Europos kultūros sostinė. Špacieras Laisvės alėja nuo Soboro iki Rotušės kiekvieno apsilankymo metu yra mano asmeninės piligrimystės kelias, kuomet kaip, įtariu, neretas Vilniuje reziduojantis pamąstau, jog „ir Kaune gyventi galima“. Šiemet Kaunas yra „it“ kryptis: nėra savaitės, kad kas nors iš Yoko Ono instaliacijos „Ex It“ į feisbuką neįkeltų nuotraukų ar į instagramą neįdėtų bent vieno reelso bešokant per kokį koncertą prie Vasaros scenos. Tokiame štai kontekste į mano rankas pateko Sandros Bernotaitės romanas „Akys chimeros“, kurio veiksmas vyksta būtent Kaune. Tik, vienas niuansas, veiksmo laikas – 1939-ųjų vasara.
Antrojo pasaulinio karo išvakarėse į laikinąją sostinę atvyksta lenkų rašytojų delegacija susitikti su Lietuvių rašytojų draugijos nariais. Šis faktas tuometinėje lietuviškoje spaudoje buvo nušviestas vos keliais nedideliais straipsniukais (nepatingėjau patikrinti epaveldas.lt esančios tarpukario periodikos), tačiau S. Bernotaitė nusprendžia atgaivinti vieną iš šio vizito įvykių – ekskursiją laivu „Klaipėda“ – ir paversti tai beveik trijų šimtų puslapių apimties romanu. Tiesa, – centrinė šio romano figūra – viena itin žymi lietuvių poetė, dėl kurios pozicijų mūsų literatūros lauke iki šiol plėšomi marškiniai (savo ir kitų) bei neapsisprendžiama, kurioje sakinio „pasigailėti negalima nuteisti“ vietoje dėti kablelį. Šios figūros, romane įvardintos kaip „moteris su praeitimi“, pasirinkimas, kaip ir noras įtraukti visą plejadą žymių to meto kultūros ir literatūros veikėjų (Sofiją Čiurlionienę, Joną Aleksandriškį (vėliau tapusį Jonu Aisčiu), Liudą Girą, Aleksį Ranitą, Elžbietą Kiewnarską, Konradą Górskį ir kt.) atrodytų rizikingas žingsnis – ne tiek dėl veikėjų gausos, kiek dėl sociokultūrinio „svorio“, kurį kiekviena iš šių pavardžių turi. Vis dėlto, vienur aptakiau, kitur – provokuojamai dėliodama romano personažų minčių ir dialogų vingius, autorė tapo kiekvieno jų portretą su plačiu užmoju ir kartu bando apsukti kiekvieną paveikslą, skaitytojui rodydama ne tik „paradinę“ veikiančiojo pusę. O, ir ar minėjau, kad tarsi ieškant dar vieno iššūkio romanas parašytas imituojant tarpukario tekstų stilių?
Būtina pripažinti, kad kai kurie S. Bernotaitės sumanymai yra velnioniškai geri: „moters su praeitimi“ personažas romane skleidžiasi dviem planais – asmeniškesniu, kuriame stengiamasi sukurti jos minčių ir nuotaikų atspindį, ir tolimesniu – kai skaitytojui pateikiamas kitų vertinimas ją stebint (tuo pačiu principu vadovaujamasi ir keičiant kūrinio fokusą, kai prabilti leidžiama ir kitiems veikėjams). Nuo pat pirmų knygos puslapių moteris su praeitimi ryškėja kaip komplikuota asmenybė: čia ji nori visų dėmesio („Laisvės alėją juokas pereiti pėsčiomis, iššokus iš autobuso ant posūkio. Eiti per vidurį moteriai su praeitimi visada labiausiai patiko. Kad visi žiūrėtų, o ji pakeltu smakru – kairę dešinę, kairę dešinę“, p. 13), čia šalinasi žmonių dėl savo pelnytos (ne itin teigiamos) reputacijos („Mieste dėl šito anonimiškumo daugkart geriau negu priemiestyje, kur nužiūrimas būsi net eidamas iš stoties į nuosavą kiemą. Moteris su praeitimi renkasi vaikštinėti namo terasoje, balkone, tupi ant savo kėdutės, veizi į tolius“, p. 14). Nuolat balansuodama tarp išdidumo ir tikėjimo savuoju genijumi, bet kartu ir matydama platesnį peizažą („Būti kaime ponia, būti genialiai provincialų mieste, būti kaimiete Paryžiuje…“, p. 15), romano veikėja vaizduojama kaip moteris, kuri negali susitaikyti pati su savimi ir, nors teigia, kad „ir kitiems, ir pati sau pažįstama tik širdimi“ (p. 16), iš tiesų tebeklausia savęs „Kas aš?“.
Dėl šios priežasties itin praverčia besikeičiantis romano fokusas, ypač kai prabyla kitas romano veikėjas – Jonas Aleksandriškis, pasivadinantis „kartais kaip nors įmantriai, pavyzdžiui, Kossu. O mes jį vadinkim lietuvių kalba, paukštiškai – Kuosa“ (p. 37). Romane jam tenka savotiškas „trečio brolio Jono“ vaidmuo, nes tai jis vadinamas „užpešiotu žvirbliu“ (p. 36), tai spekuliuojama dėl jo seksualinės orientacijos („Chebra vis šaipėsi, esą Kuosa – vyras be ateities – mat niekas nėra jo matęs su moteriškąja gimine“, p. 39). Tačiau jis, besimėgaujantis kančia (p. 40), stebi moterį su praeitimi. Jį, mylintį flegmatikes, „ypač neramino chimeros, kurios tik apsimesdavo flegmatikėmis ir melancholikėmis.“ (p. 41). O poetė – būtent šių giminės, kai po nuolankiai atrodančia išore slepiasi pašaipi, kandi ir užsispyrusi moteris, vienodai nemėgstanti moterų („Moterys jai neimponavo savo baikštumu ir polėkio trūkumu“, p. 89) ir vyrų („ta išdarkyta kalba, vienos manieros, reveransai su pritūpimais ir sparnų plasnojimais… Visai kaip ir jo [Jono Aleksandriškio – A. S. R.] eilės, tiesą pasakius. Tie vyrai“, p. 100–101). Kuosos akimis – moteris su praeitimi nenusipelnė pagarbos (p. 108), nes „jos visa povyza buvo aukos – taip ir prašėsi nuskriaudžiama“ (p. 109). Vis dėlto, rašytojų ekskursijai laivu užtrukus, netikėtas pokalbis apie kūrybą ima keisti jaunojo poeto nuomonę: „Tai ne agresyvi kovotoja, mato Kuosa. Ji tik turi kūrėjos išdidumo, bet nūn to nejusi. Ji stovi ir kalbasi su sau lygiais. Taip net pamiršti, kad ji moteris. Ir kas ta jos praeitis?“ (p. 150). Deja, vėliau pratęsus pokalbį išryškėja abiejų poetų ideologiniai skirtumai, kuriuos reziumuoja Kuosa: „Tupim ant to paties turėklo, tik aš visa esatimi įsisegęs ing vakarų saulėlydį, o tamsta – rytuose kaži kokios aušros lauki. Bet ką gi ten randi, kokį rytojaus pažadą?“ (p. 213).
Veikėjų portretus kiek atidedant į šoną, norisi akcentuoti ir tai, kas, mano manymu, pakiša koją ne vienam, besiėmusiam istorinio romano žanro – tai sklandus faktinės medžiagos integravimas į grožinės literatūros tekstą. Deja, bet autorė ne sykį neatsispyrė pagundai ir ėmėsi šaltinių atpasakojimo ar net tiesioginio citavimo, kai, sakyčiau, be reikalo ardomas sklandus kūrinio tekstas, pavyzdžiui: „O taip, Šimkus kruopščiai rašė dienoraštį. <…> Pats teisinosi dienoraščio puslapiuose: „Kaip aš keistai rašau. Dėlioju faktus, o tie faktai vargu ar kam reikalingi, neaplipdžius minkštimu – humoru ar šiaip švelnesniu pasakojimu. Bet mano bėda, kad aš visados belaikis, šimtadarbis, ir rašau tik didžiausio noro ir paskubomis varomas. Todėl mano dienynas neįdomus“ (p. 30). Kai kuriose vietose romano sakiniai grąžindavo į lietuvių filologijos studijų laikus, kada vadovėliuose skaitydavau kažką panašaus kaip antai: „Keturvėjininkai ėjo avangardizmo ir dadaizmo kryptimi, jie buvo tikrai moderniški – jiems buvo reikalas ne stovėti, o lėkti, gi trečiafrontininkams rūpėjo aiški politinė poza“ (p. 160). Dar kitoje vietoje galima rasti pateiktą tarpukarinį varškės pudingo receptą (p. 186)! Sakyčiau, gana akivaizdu, kad ruošdamasi rašyti romaną jo autorė namų darbus atliko, tačiau, romano pasakojimui stabčiojant prie kiekvieno tokio faktais „pafarširuoto“ pasažo, pradedi nuoširdžiai norėti, kad tie namų darbai būtų pasilikę juodraštiniame teksto variante.
Romane užsižaidžiama ir „moters su praeitimi“ epitetu – nežinau, ar pasiekus romano paskutinįjį sakinį, kuriame poetė pavadinama tikruoju – Salomėjos Nėries – vardu, dar kam nors tai gali suveikti kaip vadinamasis „siužeto vingis“. Net jei ir „ji pati save vadina „moterimi su praeitimi…“ (p. 161), kaip skaitytoją tai ima veikti dar neįpusėjus romano ir tik meldiesi, kad nuo šios kartotės neištiktų nervinis tikas. Tuo labiau kad romane taip ir neapsisprendžiama, koks šios personažės santykis su tąja visur su savimi nešama praeitimi (p. 175): ar jos išsižadama ir dėl jos atgailaujama, ar, vis dėlto, einama pakelta galva ir nesigėdijant to, kas buvo (ar manoma, kad buvo). Kita vertus – gal toks sprendimas ir yra geriausias? Nesudėti visų taškų ant i, palikti moters mįslės vaizdinį, įrėmintą XX a. pirmosios pusės vertybinių nuostatų ir realijų. Galbūt galėtume šį bandymą apibūdinti paties romano žodžiais: „O kas gi tie faktai? Visas gyvenimas gali pasirodyti tragikomiškas, jei tik surašysi jo elementus valandų tikslumu. Kaip margame audinyje, per tankiai suaustame iš skirtingų gražių spalvų, jis atrodys kaip vientisas pilkas grindų skuduras. Reikės atskirti sruogas, ištraukti vieną ar kitą spalvotą siūlą ir nunerti raštuotą juostelę, ir pasakyti savo mintį apie tą moters gyvenimą. Teks nuausti jos praeitį“ (p. 256).
Knyga patiks tiems, kurie skaitė Norberto Černiausko „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“ ir dabar nori „kažko apie tarpukarį“. Taip pat tiems, kurie S. Nėries asmenybei ir kūrybai, entuziastingos lyrikos gerbėjos lituanistės dėka, įgijo alergiją dar mokyklos suole – patikėkite, čia žymioji lakštingala čiulba tikrai ne apie diemedžius ir pavasarius. Na, o aplenkti knygą ratu siūlau tiems, kuriems tarpukario kalbiniai viražai prilygsta baroko makaroninei kūrybai, taip pat ir tiems, kuriems batalijos dėl S. N. jau įgrisusios iki gyvo kaulo – nebarstykite sau druskos ant žaizdos.
Eglė Frank. Mirę irgi šoka: novelės. – Vilnius: Kitos knygos, 2022. – 144 p.
Pradėjus skaityti Eglės Frank knygą, į galvą ėmė lįsti serialas „Seksas ir miestas“. Ir ne dėl to, kad šio novelių rinkinio personažės kažkuo itin panėšėtų į Kerę, Samantą, Šarlotę ar Mirandą (o ir atmosfera ši knyga būtų artimesnė serialui „Fleabag“), o būtent dėl „sekso“ ir „miesto“, persmelkusių beveik kiekvieną ne itin didelės apimties kūrinį.
Pirmiausia atskiro paminėjimo vertas knygos viršelis (dizainerė Lina Sasnauskaitė), itin pataikantis į pasauliniuose literatūros ir viešojo diskurso laukuose vyraujančius moterų įgalinimo (empowerment) trendus, nes jame taupiai, bet iškalbingai vaizduojama šio novelių rinkinio idėjinė ašis – ta kita (kas nors gal sakytų – tamsioji) moters ir moteriškumo pusė. Viršelyje per petį atsisukusi ir (numanomai) į skaitytoją žvelgianti moteris – beveidė, nes ja gali būti ar ilgainiui tapti bet kuri iš mūsų. Kartu viršelyje akivaizdžios aliuzijos į Biblijos Ievą, graikų Gorgonę Medūzą, erinijas, persų Shahmaran ir lietuvių liaudies požiūrį į moteris, kai užsidirbti epitetą „gyvatė“ gali būti tiesiog juokų darbas.
Jeigu turėčiau glaustai reziumuoti, apie ką ši knyga, sakyčiau, jog „Mirę irgi šoka“ yra apie moteris, kurios „turi“. Turi tapti motinomis. Turi aukotis dėl kitų, nors tai kainuoja jų pačių vaikystę („Sniegas“), turi būti heteroseksualios ir nepiktinti savo kaimynų („Pasimatymas“). Ir apie tylią šių moterų rezignaciją arba, atvirkščiai – kovą, bandant to „neturėti“. Ir, kaip žinia, kare kaip ir meilėje galima viskas.
E. Frank novelių pasaulis nėra šviesus, o personažų gyvenimai – lengvi. Štai, pavyzdžiui, Roko šeimos („Berniukas spintoje“) gyvenimą „sumauna“ tėvų įsivaikinta Reda. Tačiau, kaip vėliau pats Rokas mąsto, – „O gal jis jau buvo sumautas“ (p. 13), tik Reda tapo tarsi ryškalu fotojuostelei, kai pasimato ir tai, kas liko antrame nuotraukos plane. Novelėje „Aš esu Romka“ save kaip pagrindinę personažę stebinti pasakotoja pri(si)mena, kaip mokykliniame rašinyje papasakojo, kad ją namie muša, tačiau lieka dėkinga mokytojai, jog šio rašinio ji neperskaito prieš klasę (p. 140). Knygoje „Mirę irgi šoka“ žmonės ir miestas yra skylantys, besitaškantys savo kūno skysčiais, visiškai priešingi tiems, figūruojantiems ant „Žmonių“ viršelio, tačiau, kaip reziumuojama vienoje novelėje: „Tai irgi buvo tavo miestas, jau tada pasirodydavęs tau savo reversais, daug tikresniais už pižoniškai nudailintą fasadą“ (p. 140).
Viena iš pagrindinių temų, kuriai „Mirę irgi šoka“ skiriama nemažai dėmesio, yra motinystė, tačiau ji ne toji, kuri „veža“, o toji, apie kurią linkstama išvis nekalbėti, nes, dievaži, kaipgi moteris gali nenorėti gimdyti vaikų?! Novelės „Kasa“ personažė Erika, sužinojusi, kad laukiasi, su žinia „susitaikė kaip su neišvengiamumu, nors antro vaiko nuoširdžiai nenorėjo. Nenorėjo ir pirmo, bet tada atrodė, kad yra per jauna spręsti ir motinystė atneš bent kokios prasmės“ (p. 18), tad kai Erika atsiduria ligoninėje ir stebi palatos kaimynę Ritą, kuri vėliau pagimdo negyvus dvynius, jos „neapleido žinojimas, kad ji [Rita – A. S. R.] laiminga“ (p. 19), nes kitaip Ritai būtų tekę vaikus auginti vienai. Išėjusi pasivaikščioti ir sekdama paskui savo vaikus ir jų tėvą, Erika „šimtus kartų mintyse sukdavo filmo vietą, kur raudonplaukė „Valandų“ herojė nusprendžia palikti vyrą ir vaiką, sugriaudama viską. Viską – kitų akimis. Mintyse daugybę kartų buvo palikusi juos visus tris, žinodama, kad niekada neišdrįs to padaryti iš tikrųjų“ (p. 20). Kitos novelės „Sniegas“ personažė atvyksta slidinėti į kalnus jau žinodama, kad laukiasi, tačiau vyrui to nepasako ir tikisi persileidimo („Nusišluosčiusi mašinaliai žvilgteliu į tualetinį popierių. Kraujas reikštų, kad man nereikės nieko spręsti pačiai“, p. 94). Galiausiai ji ima smurtauti prieš save („Atsivėdėjusi iš visų jėgų kumščiu vožiau sau į pilvą ir ten esantį kažką, kas neturėjo manyje būti. Išsivėmusi iš skausmo čia pat, nuslinkau į vonią ir atsinešusi vieną iš rankšluosčių iššluosčiau“, p. 100) ir vis dėlto priima sprendimą vaiko neturėti („Norėčiau susitarti dėl aborto, užsilaikymas trys savaitės“, p. 100). O „Siuntinyje“ personažė atvirai deklaruoja, jog vaikų ji nenorėjusi niekada: „Bijojo, kad vaikai negrįžtamai pakeistų jos esatį, įsigyvendami joje, paskui kaip maži opšrūs kuisdami ir griuvėsiais paversdami jos buitį“ (p. 132).
Tiesa, vaizduojama ir kitokia – neišsipildžiusi motinystė, kai moteris lieka be savo svajonės – kūdikio. Obsesija turėti kažką „savo“ (tiksliau – dukrą) novelės „Jaučio širdys“ veikėjai neleidžia pamilti vyro sūnaus iš pirmosios santuokos – ji atvirai paaugliu šlykštisi ir niekina („Baltas, šlykštus, nedailiai nuaugęs, kreivomis, ikso formos kojomis, ant džinsų kabančiu pilvuku ir mažom, riebiom krūtim“, p. 106) bei slapčia tikisi, jog kažkokiu būdu jis dings iš jų gyvenimo („Kol buvo mažesnis, prisiversdavo jį išmaudyti, šiurkščia plaušine piktai trindavo tą riebų baltumą. Kartą jai pasirodė, kad patrynus dar smarkiau būtų galima nutrinti jį su visam, tiesiog ištrinti iš jų gyvenimo“, p. 106). Vyrui pranešus, jog sūnus atvyksta pas juos kelioms dienoms, moteris išgyvena, kad „jos mergaitės kambary nakvos jo vaikas, ir viskas bus pradvisę jo kvapu – jai nemielo vaiko kvapu. Niekada nesistebėjo, kad žvėrys aptikę dažnai papjauna svetimus jauniklius. Jam išvažiavus, išsitrauks vonelę su valikliais, skrupulingai užsitemps gumines pirštines – ir šveis, šveis, ištisą pusdienį, kiekvieną kambario centimetrą“ (p. 108–109).
Vienišos E. Frank novelių moterys jaukinasi senatvę (p. 125), jaukinasi mirtį lankydamosios kitų žmonių laidotuvėse (ten pat), bando ieškoti atsakymų psichologo kabinete, tačiau bergždžiai (p. 79). Jos flirtuoja su vyrais, mezga romanus su kitomis moterimis, tačiau, kaip reziumuoja novelės „Mirę irgi šoka“ personažė: „Jau kuris laikas jaučiau, lyg stebėčiau savo gyvenimą kaip nuobodų serialą, kuriame pati atlieku antraeilį vaidmenį“ (p. 77).
Tiesa, būtina paminėti, kad ne visos novelės šiame rinkinyje yra vienodo „kalibro“ ir skaitant knygą, ypač nedarant pauzių, tai justi: pavyzdžiui, pirmoji novelė „Berniukas spintoje“ iš konteksto krenta ne tik dėl to, jog yra vienintelė, kurioje pasakotojas – vyras, bet ir dėl, sakyčiau, korėjietišką dramą primenančio siužeto, kai tėvas palieka šeimą dėl jaunesnės moters, įvaikinta sesuo vos sulaukusi pilnametystės išvyksta dirbti neaišku kuo į Italiją, o sūnus dėl darboholizmo išsiskiria su savo vaiko motina. Perskaičius tokį kūrinį, kyla klausimas – ir kas iš to? Tačiau kitose novelėse, kur balsas grąžinamas moterims, net ir banalios kasdienybės nuotrupos yra suprobleminamos ir atpažįstamos daugeliui šių dienų trisdešimtmečių.
Galbūt kam nors gali užkliūti autorės noras kelti šį tamsiosios moteriškumo pusės purvą į paviršių, norint, „gal kad tamsa ir liktų tamsoje, tose patiltėse“ (p. 141). Bet, mano galva, pasaulyje, kuriame daugėja šalių, ribojančių moters pasirinkimo laisvę, tokios knygos, kvestionuojančios „savaime suprantamus dalykus“, turi būti rašomos ir skaitomos.
Knygos nerekomenduoju „Šeimų maršo“ dalyviams (dėl suprantamų priežasčių). Tačiau, manyčiau, ji patiks toms ir tiems, kurie gyvena mieste ir miestu, kuriems lengva bohema yra neatbaidantis reiškinys, arba tiems, kurie vis paskrolina „Bored Panda“ kompiliacijas apie bevaikystę kaip pasirinkimą (žodžiu, žiūriu į jus, kolegos millenialsai).
Neringa Butnoriūtė. Painūs estetų rūpesčiai
2022 m. Nr. 8–9
Trijų labai rimtų poetų – Tomo Vyšniausko, Dominyko Norkūno ir Ramunės Brundzaitės – poezijos knygos parašytos su estetams būdingu polėkiu. Tad šia rubrikos „Knygmetis“ publikacija kviečiu pasigilinti, kur link tai poetus veda.
Tomas Vyšniauskas. Vokais išvirkščiais: eilėraščiai. – Kaunas: Kauko laiptai, 2022. – 128 p.
Tomo Vyšniausko „Vokais išvirkščiais“ – trečioji 2019 m. už debiutą Zigmo Gėlės premija apdovanoto poeto knyga. Nors jis savo tekstus vadina eksperimentiniais (ir dėl šios priežasties nebūtinai plačiai suprantamais)1, manyčiau, kalbant apie šio poeto kūrybą svarbiau pabrėžti kitką: jam būdinga poetocentristų pozicija, kai iškeliamas poezijos menas ir kūrėjo kaip išskirtinio, aukštesnę tiesą apie būtį pažįstančiojo vaidmuo. Beje, ši laikysena atpažįstama ir T. Vyšniausko recenzijose, kuriose jis linkęs matuoti kitų kūrėjų eilėraščių „būties slėgį“. Tad nenuostabu, kad knyga „Vokais išvirkščiais“ taip pat sukasi apie subjekto-kūrėjo pasijas ir žygdarbius – ketinimus pabūti pranešimo strategu, prasmės kurjeriu tarp realybės ir daugelį prikausčiusios virtualybės, gyvybės ir mirties. T. Vyšniausko poezijoje išties nėra neprieinamų sričių – flirtuojama tiek su menamu geismo objektu, tiek su transcendencija.
Šioje knygoje poetas, sureikšmindamas kalbą, mėgina įvairiausiais aspektais apmąstyti tikrovę. Dažnas tekstas perteikia reikšmės kūrimo procesą ir labai primena tirštą minties išlydį: „ar tuščia ola ar / slibino įsčios išspjauna po / raidę pro vos pravertus vartelius / ir sunkiasi banalusis / liūdesys kaip rašalo / puta nukirstos galvos / vietoje jei ne- / turi brolių dalgiais ginkluotų“ (p. 17). Kadangi frazės sąmoningai komplikuojamos (ištęsiamos, sukeistinamos, pertraukiamos), cituoti tekstus keblu – pateikus nepilną frazę galima pažeisti minties žiuželį.
Tokį rašymo būdą galima sieti su maištu prieš paviršutiniškumą. T. Vyšniausko poezija siūlosi pabūti intelektualia atsvara masinei kūrybai, leidžiančia suprasti, jog gerai, kai niekas nėra akivaizdu, vienaprasmiška. Tai pastebima įvairiais lygmenimis. Jau pavadinime „Vokais išvirkščiais“ koduojama idėja, kad žinutė mums pateikiama neįprastai. Kadangi subjektas atstovauja gelmei, už pagražinamą išorę estetiškai priimtinesni natūraliai bjaurūs viduriai, šiurkštumai, kultūros saugą atitinkantis „regresas“, o stilistiškai – už aiškią frazę tampa prasmingesnė klampi hermetika, kalbos asociatyvumas ir tolimas sritis susiejanti metafora. Galiausiai primenama, kad poetinio teksto gyvybė slypi ne baigtiniame žinojime, bet reikšmių – asociacijų, dviprasmybių, kalbos stilių – mirgesyje. Tokiais kūrybiniais sprendimais T. Vyšniausko tekstai artimi Romo Daugirdo ir Saros Poisson eilėraščiams (ypač jos knygai „Gražūs daiktai“, 2014): jų poetika vadovaujasi kūrybos kaip protingos ir kūrybiškos „anomalijos“ samprata, o visa tai įgyvendinama skaitytojams siūlant kalbinių žaidimų ir alogizmų virtines.
Sakytum: oho, koks užmojis… Tačiau tiek „Vokais atvirkščiais“, tiek ankstesnės poeto knygos – atvejis, kai mąstyti, kodėl kūrėjas renkasi rašyti būtent šitaip, buvo daug įdomiau, nei perskaityti, ką šiuo būdu pasiekė. Visa T. Vyšniausko poezija siunčia pesimistišką žinią apie nudvasintą dabartį, konsumerišką gyvenimo būdą ir jo išprovokuotas pasekmes – ekologijos krizę, socialinių tinklų tuštybę, konformistinį cirką, sukamą pataikavimo vidutinybėms ir narcizams, sumenkusią religinio gyvenimo reikšmę žmonėms ir t. t. Knygoje „Vokais išvirkščiais“ vaizduojamas pasaulis įgyja klasikinį nebederlingos, užterštos dykros įvaizdį. Tokioje terpėje sąmonė, gebanti skaityti universalius kultūros ženklus, tradiciškai pašiepia stereotipus, konstatuoja bejėgystę ir nusivylimą, o juos realizuoja modernistams būdingas subjekto vidinio pasaulio ir aplinkos nesuderinamumas. Tai T. Vyšniauskas atskleidžia nuolat akcentuodamas priešpriešas tarp natūros ir dirbtinumo, individualizmo ir masiškumo, amžinų vertybių ir vienadienių aktualijų, dvasingumo ir vartotojiškumo, o kalba sugeria ir išreiškia šiuos prieštaravimus (maišomos realijos, etiketės, slengas ir pan.). Pavyzdžiui:
| „turiu nuryti gniutulą molio kad sudygčiau turiu iš- pūti kol išputi vėjus iš bergždžio inkilo ertmės tik vakuumas įsisėja į gyslų dykrą kol nuo ekranų atlipę berniūkščiai ir iš tiktoko išlindusios mergiotės ryšis ryšys paleisti plytgalį į neišperėtą varnėną palesintą sterilia sėkla“ (p. 56) |
„apsikloju stiklo šuke „prastas |
Elitaristo pesimizmu T. Vyšniausko tekstai paremia vieną ryškiausių pastarojo dešimtmečio poezijos tendencijų – identifikuoti krizinius civilizacijos simptomus, revizuoti naujuosius socialinius standartus. Ir paradoksalu, kad tai daugiau atskleidžia ne drąsą ir maištą, kiek išduoda apie poezijos konservatyvumą.
Žinoma, T. Vyšniausko poezija nėra lengvas pasiskaitymas. Bet manau, kad kartais čia ir slypi bėda – stengiamasi rašyti neprisitaikėliškai, autentiškai, nors šis „prasminis tinklas“, audžiamas iš visko ir apie viską, ilgainiui, deja, tiražuoja bodėjimąsi. Dėl to atrodė suprantama, kad T. Vyšniausko subjektui, rodos, tik dar labiau norisi atsitraukti į kalbą, galbūt tikintis, kad tai – atviro, lankstaus kūrinio požymis (todėl šios poezijos žaismė savitikslė). Tačiau knygoje yra tokių tekstų, kurie nenusileistų mėgėjiškai slemo scenai: pavyzdžiui, „nekalbėk man apie skeletą / telpantį į s- / keletą kArtų rytojaus vaisių pranoksta / spintos iš Ikėjos kaina Kaino / kaltė neįkainojama <…>“ (p. 87). Skaitydama T. Vyšniausko tekstus ne kartą susidūriau su situacija, kai tekstas mėgina išsekinti vaizduotę. Kad prasidėtų trokštamas dialogas, manau, ir poetams sveika ne tik tikrinti įvairias ribas, bet ir jas jausti.
1 Tomas Vyšniauskas: „Šešėliuose netūnojau, bet ir į tauro ragą nepūčiau“ (kalbino Rasa Milerytė) // Atokios stotys, 2020-05-07. Prieiga per internetą: https://www.atokiosstotys.lt/2020/05/07/tomas-vysniauskas-seseliuose-netunojau-bet-ir-i-tauro-raga-nepuciau/.
Dominykas Norkūnas. Tamsa yra aštuonkojis: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – 72 p.
Šių metų Zigmo Gėlės premijos laureatui Dominykui Norkūnui artima dekadanso estetika. Debiutinėje knygoje „Tamsa yra aštuonkojis“ girdisi balsas tarsi iš anapusybės, kuris primena, kad yra už viską galingesnė „pelenų piramidė, ant kurios smaigalio / stovi šviesos angelas – / visų pelenų karalius“ (p. 37). Pasitelkdamas įvairius kultūros atminties ženklus, stichijas, paminėdamas tragiškas žmonijos patirtis, poetas panardina į nebūties (tvano, Holokausto, apokalipsės, … – įrašykite savo variantą) nušluotą pasaulį. Šioje prieblandos spalvos poezijoje kartojasi kažko esmingai prarasto arba neįsisąmoninto jausena, įprasminamas visuotinis gyvybės bergždumas („Du kūnai / susiviję / kaukolės burnoje“, p. 17).
Rašant apie D. Norkūno tekstus savaime norisi griebtis vaizdingų žodžių. Svarbi eilėraščių ypatybė – melancholiška atmosfera, kurią kursto įmantri vaizduotė. Kaip tipinis dekadanso atstovas poetas mąsto universalijomis, o jas įprasmina dekoratyviais aprašymais. Tai gerai atskleidžia, pavyzdžiui, vaiko akistata su mirtimi:
„paglostyk jo ranką, atsisveikink
pasakė kažkas.
Persisvėriau per vainikus
ir mano pirštai pajuto nebylų šaltį –
jo rankos buvo naujas tunelis
į masinę kapavietę
neužsitraukiančią žaizdą
vabzdžio plazdesį
į šachtą, vedančią
gilyn“ (p. 44).
Rodos, dabar turėtų prasidėti kažkas (gal šachta nuves į nekropolį?), bet D. Norkūno tekstai apsiriboja panašaus puošnumo teiginiais, aptakiai nurodančiais, kad kažkas slypi anapus („kiekvienas / apgamas yra dievas / žemės drebėjimas po / linoleumu, kaip uždraustas / sapnas / keliantis vėją“, p. 14; „Kapo plokštė / juoda nubučiuota / po ja – / žydras lukštas pažiręs“, p. 68). Čia keri pats prisilietimas prie paslapties šaltinio, o eilėraštis paryškina jo nežemiškas proporcijas. Vis dėlto D. Norkūno poezijoje paslapties veikimo dėsniai lieka nepažinūs. Kol jie tokie, rodos, nėra ką tekste akivaizdžiau suprobleminti. Eilėraštis konstruojamas kaip santūriai ištaigingas gotiškas daikčiukas (juoduma – tai vandenys, tyvuliuojantys aplink nejudančią pilnatį, vienatvė – tai maita, sausra – tai psichopatė motina, tamsa – aštuonkojis ir pan.), kuris siūlo pakeliauti metaforų paviršiais.
Kadangi kuriama ir dėl meno, galbūt ko nors daugiau tikėtis nebūtina? Juk dalis D. Norkūno eilėraščių – tarsi kolekciniai vaizdeliai, atiduodantys duoklę gotiškam pasaulėvaizdžiui ir jo standartus atitinkantiems personažams. Čia saikingai improvizuojama japoniškų graviūrų tema, Paulio Klee motyvais, „rekonstruojamas“ ekscentriškas romėniškų šukių turinys. Pavyzdžiui: „juodaplaukė moteris / kalbasi su šmėkla / mėnulis virš jų / primena kreivą žiedą“ (p. 65). Nors kiti kritikai pabrėžia šios poezijos intertekstualumą, manau, megzti tvirtus intertekstinius ryšius ar iš tikrųjų sukurti santykius su tradicija rodantį palimpsestą – alchemiko, užsiimančio transmutacijomis, veikla, o D. Norkūno tekstai kol kas – aprašomojo pobūdžio variacijos (išimtis „Aš laukiau šviesos angelo“ sekant E. Lamagna, „Taikiniai“). Tuo jie ir skiriasi nuo šio poeto sėkmingai išversto Jerome’o Rothenbergo, kuris motyvuoja provokuojančias vaizduotės jungtis. Vaizdingas D. Norkūno posmas gali būti taupus, bet nieko ypatingo nepranešti: „Salamandros ir svirplio / įspaudai / pageltusių pievų / nasruose“ (p. 57). Bent jau man skaitant „Tamsa yra aštuonkojis“ pristinga galingesnio vaizdinius organizuojančio principo, kuris priverstų patikėti, kad po šia gražia anemija juda nuodingi aštuonkojo čiuptuvai, o ryšys su epocha ar žmonijos patirtimis – veikiantis.
Ramunė Brundzaitė. Tuščių butelių draugija: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. – 73 p.
Antrąją Ramunės Brundzaitės knygą perskaičiau su nuostaba. „Tuščių butelių draugija“ – tas retas paukštis, kai rašoma ne apie nepriklausomybės kartos paieškas ir aptakią savimonę, bet remiamasi konkrečiomis patirtimis. Jos jautrūs tekstai puikiai suderina jaudinančias šiuolaikybės grimasas ir intymias problemas: priklausomybę, komplikuotus šeimos ir romantinius santykius, statusą visuomenėje – įvairius suaugėliško gyvenimo rūpesčius, su kuriais susiduria maždaug trisdešimtmetė „logistikos koordinatorė, / copy paste’inimo specialistė, / per „Poezijos pavasarį“ kviečiama / padirbėti poete“ (p. 55). Vaizdžiai sakant, R. Brundzaitės poezija kalba apie pelenišką realybę po apsilankymo kaukių baliuje, jei tokią situaciją suprastume plačiai – ir kaip pergyventą standartinių socialinių lūkesčių etapą (būtinybę įgyti išsilavinimą, sukurti šeimą, susirasti prestižinį darbą, būti moteriškai ir pan.). Tačiau vis dar laukiama laimingos pabaigos, į kurią įskaičiuojama ir R. Brundzaitės poezijai svarbi pilnatvės teikėja – meilė.
Prisiminti pasakai artimą logiką verta todėl, kad poetės tekstai pagrįsti išmėginimais. R. Brundzaitės subjektė prisistato kaip rizikingą gyvenseną pasirinkusi kūrėja, kuri jau pragyveno „27-erių klubą“1, tačiau nuolat patiria įvairių sukrėtimų, kitaip sakant, artėja prie vadinamųjų ribinių patirčių. Išsilaisvinimas iš priklausomybės nuo alkoholio – konceptuali komplikuotos biografijos ašis, aplink kurią dėstoma knygos struktūra, – dėl to įgyja didesnio svorio, nes skatina netiesiogiai reflektuoti gilesnes prie tokios patirties privedusias priežastis ir pasekmes, psichologinius kompensacinius mechanizmus. „Tuščių butelių draugija“ pasiūlo išties plačią gyvenimišką panoramą, prie kurios dera ir nesėkmingas apsipirkinėjimas, ir skundai psichologei. Be to, R. Brundzaitė „ribiniams“ momentams priskiria ne tik lemtingus atsitikimus, paskutinius išgertus butelius, bet ir mažus laimėjimus bei įkvėpimo šaltinius, kurie kūrėjos pasaulyje gali virsti „žodelenu“ (p. 39). Tad ribos samprata, kuri įprastai lietuvių poezijoje atskleidžiama kaip pirmiausia negatyviai sukrečianti patirtis, čia produktyvi ir nevienareikšmė. „Tuščių butelių draugija“ skiriasi nuo priklausomybės atsisakymo tema parašytos Mariaus Buroko eilėraščių knygos „Išmokau nebūti“ (2011), kurioje poetas atidavinėjo duoklę draugijai ir dramatiškai vadavosi iš bohemiečio gyvensenos. Bent man iki šiol sunku tapatintis su M. Buroko knygos hermetišku pasauliu, o su R. Brundzaitės – lengva, nes tekstams aktualus klausimas „kaip būti?“ kūrybingai išbandomas įvairiose situacijose.
R. Brundzaitė rašo pirmuoju asmeniu, bet šis eilėraščių neužgula visu svoriu. Tekstuose nuolat bandoma susilieti su aplinka, girdėti jos stereotipinę kalbą. Kaip ir Nijolės Miliauskaitės subjektė, R. Brundzaitės kalbėtoja savo „aš“ suvokia kaip iš būsenų surenkamą pažeidžiamą pavidalą, ji sugeba save išvysti per kitus daiktus, kraštovaizdžio elementus. Tačiau pasaulis, kurį ji mato ir girdi, nebėra paslaptingas. Įgijus skaudžių patirčių, realybė nepriimama naiviai, nors primena apsauginį miražą – tai knygoje pateikiama kaip visuminė problema, kurios poetė nepaleidžia iš akiračio. Viena vertus, netikrumas sklinda iš aplinkos, kurioje tenka vaidinti normalumą („mus vadina mergaitėmis / mes nešame jums Bibliją / ir Kamasutrą / šluostom dulkes nuo krėslų / kuriuose mums uždrausta sėdėti“, p. 35). Pridengus „aš“, tampa svarbūs ir kiti pažeidžiamieji, esantys „kitoje jausmų rato pusėje“, nes jų patirtys savaip rezonuoja su asmeninį tragizmą jaučiančios kalbėtojos patirtimi (pavyzdžiui, vykę vadinamieji socialiniai tekstai apie darbą skambučių centre). Kita vertus, saviapgaulėmis subjektė „svaiginasi“ ir pati, nors suvokia, kad poveikis trumpalaikis („kaip nukirpti šios upės gabalą ir įsirašyti / į kasetę, / kad galėčiau sukti ir sukti ją magnetoloje“, p. 15).
Todėl svarbu minėti, kad net rašydama socialų eilėraštį R. Brundzaitė išlieka estetė. Jos tekstams būdingas poetinis mąstymas, daug įsimenančių analogijų – per miestą keliaujama upe pabalnotu troleibusu, žodžiai svyra kaip žiedai, Gerosios Vilties stotelė primena kitą žemę (iškyšulį), tėvas – nepaklusnią katę, turinčią kelias gyvybes. R. Brundzaitės poezijoje toks eilėraščių vaizdingumas nėra plepus – subtiliai parodoma, kaip eilinis daiktas gali būti dviprasmiškas ir koduoti dramą: „atnaujinom Windowsus / dabar kiekvieną kartą, kai atsirakini / kompiuterio ekraną, / matai tą patį, ką ir aš, atsirakindama kompiuterio ekraną / <…> / tiek tų mūsų kelionių kartu“, p. 41). Lyriškai poetei neprireikia daug priemonių, kad murkšlina realybė pasisuktų švelniąja puse, bet nuolat nedaug trūksta, kad tuo suabejotų: „jeigu šuo nebegrįžtų, ar geresnis būtų eilėraštis?“ (p. 24). Tokia įtampa man atrodo vykusi, nes estetizmas iš jos tekstų nepanaikina slogučio ir yra pasitelkiamas tikslingai. Tai, kad „Tuščių butelių draugijoje“ nuolat vyksta kūrybiška emocijų apykaita (semantiniai apvertimai, keičiami režimai ne tik dėl grožio – lyrizmas pereina į ironiją, ramybė išduoda nerimą) sukelia įspūdį, kad egzistuoja skirtingos iliuzijas talpinančios mentalinės erdvės. Galimybė po jas naviguoti įvairiausiais lygiais – R. Brundzaitės poezijos stiprybė.
„Tuščių butelių draugijoje“ galima rasti ne vieną įsimintiną eilėraštį. Trisdešimtmečių išpažintinės poezijos kontekstą R. Brundzaitė paįvairina šiam nebūdingu švelniu lyrizmu ir saviironija, pagaliau įrodo, kad poetams būna ir svetimo skausmo, dėl kurio įmanoma išeiti iš asmeninių tragedijų ir traumų burbulo. Eilėraštyje „Tuščių butelių draugija“ rašoma: „aš taip noriu / to medalėlio / <…> / kai nebegeri / visi susirinkusieji ploja“ (p. 52). Jeigu būtų galima, už poetinį proveržį R. Brundzaitei mielai vieną iškirpčiau iš popieriaus.
1 Taip vadinami profesinių aukštumų pasiekę menininkai, kurie perdozavo, nusižudė ar mirė kitomis aplinkybėmis, sulaukę būtent dvidešimt septynerių. Kadangi tokių atvejų pasitaikė statistiškai nemažai, su žūtimis susijusi dvidešimt septynerių metų riba praminta menininkų „27-erių klubu“.
Jūratė Sprindytė. Laiko barometras knygose
2022 m. Nr. 7
Knygų gyvybę paprastai palaiko skaitytojai, seniau parašytus veikalus kartais prikelia kritikai. O čia apžvelgiamai „Knygmečio“ trijulei aktualumą suteikė pats už lango sunkiai alsuojantis laikas – karas, kovidas, vertybių suirutė. Dienoraščio žanras ar autentiškas santykis su įvykiais grėsmių akivaizdoj išlieka paveikus.
Laurynas Katkus pristatė savo istorijas „Nakvynė Berlyne“ šiųmetėje Vilniaus knygų mugėje, kurios pirma diena sutapo su brutaliu Rusijos įsiveržimu į Ukrainą: „Tai buvo keisčiausi skaitymai gyvenime. Keisčiausi, įtempčiausi, siurrealistiškiausi – visi apibūdinimai tinka, bet kartu nenusako esmės. Sunku pakelti bejėgiškumo jausmą, kai vyksta kraupi niekšybė, o tu nieko negali padaryti. Tai, ką rašai, apskritai visos knygos pasirodo kaip laisvalaikio užsiėmimas, kaip komfortiškai gyvenančių, bet to nesuvokiančių ir nevertinančių žmonių problemėlių gvildenimas…“1
Pradėjau šią apžvalgą birželio 24 dieną, praėjus lygiai keturiems mėnesiams. Ta pati bejėgystė, ta pati dvejonė: kokia mūsų rašinėjimų prasmė. Kol kas išmonė pralaimi realybės dokumentikai, kuri aptariamose knygose kartais pribloškianti.
Vincas Mykolaitis-Putinas. Dienoraštis 1938–1945 / Sudarė Virgilija Stonytė. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2022. – 426 p.
Įtampų akivaizdoje užfiksuoti laiko ženklai yra itin sugestyvūs. Atsitiktinai sutapo, kad šį storą foliantą skaičiau vykstant karui Ukrainoje ir buvau apstulbusi dėl anų ir šių laikų adekvatumo, įvykių ir vertinimų analogijų: kokie pranašiški kai kurie sakiniai, samprotavimai, kaip viskas kartojasi, o virš galvų tvyro tos pačios rizikos ir pavojai. Šiuos kontekstus ir Vinco Mykolaičio-Putino pasaulėžiūros svyravimus, asmenybės disonansus itin išsamiai aptaria įžanginio straipsnio autorius Manfredas Žvirgždas straipsnyje „Apie mus visus slankioja mirties šešėliai“: neramių laikų dienoraštis“ (mokslininko rašinio apimtis siekia per tris dešimtis didelio formato puslapių ir yra naujausias, gerai argumentuotas rašytojo analitinis portretas). Dienoraščio tekstą (du storus sąsiuvinius) sudarytoja Virgilija Stonytė rado Vandos Zaborskaitės namuose po profesorės mirties tvarkydama archyvinius popierius.
Viešumoje pasirodė užuominų, kad sovietmečiu Putinas buvo prisitaikėlis, nes nepabėgo į Vakarus, nedemonstravo opozicinės laikysenos, eilėraščiuose „nešaukė tautos“ priešintis. Iš dienoraščio aiškėja, kokį svarbų kultūrinį, mokslinį ir net jam svetimą administracinį darbą tais sumaišties metais jis dirbo. V. Mykolaitį-Putiną apšaukti prisitaikėliu tiesiog negarbinga. Tu tada negyvenai ir nežinai, kaip pats būtum pasielgęs. Su iškreiptu prisitaikymo traktavimu andai susidūriau recenzuodama Vidmantės Jasukaitytės romaną „Kai mes buvome vilkai“ (2007) – suklusau dėl romano priešlapyje įdėtos dedikacijos tiems, „kurie tada neprisitaikė“ (rašytojams Broniui Radzevičiui, Romualdui Granauskui, Petrui Dirgėlai ir kt.). Romano tezė aiški – B. Radzevičius žuvo, nes neprisitaikė. Kilo klausimas – o gal žuvo, kad išgyveno baisią prisitaikymo dramą? Prisitaikymo amplitudė itin plati, kaip ir didis „išsibaltinimo“ entuziazmas, ypač regimas pastaruoju dešimtmečiu užplūdusiuose prisiminimų žanro tekstuose. Čia tiktų senokai išsakyta literatūrologo Alberto Zalatoriaus mintis: „Iš prisitaikymo fakto apmąstymo literatūrai gali atsiverti nuostabiausių dalykų, nes ir sovietmečio žaizdre, ir išeivijoje lietuvis išliko prisitaikydamas“1. Ir kas gi būtų atėjęs į Sąjūdį, jei dauguma nebūtų prisitaikę? Šiemet pasirodžiusioje mokslinėje monografijoje „Stovėję po medžiu: lietuvių inteligentijos elgesio strategijos sovietmečiu“ istorikas Valdemaras Klumbys Putiną laiko viena ryškiausių sovietmečio asmenybių ir priskiria atsparą teikusiems moraliniams autoritetams (nors rašytojas ir buvo išoriškai lojalus sovietinei valdžiai). Bet grįžkime prie dienoraščio teksto.
Autobiografinis pasakojimas kaupia tokį kiekį politinės, kultūrinės, socialinės, psichologinės, buitinės informacijos, kad net tūkstantosios jos dalies nebūtų įmanoma apžvelgti. Paminėsiu tik vieną kitą detalę, kuri labiausiai atkreipė dėmesį, nes buvo netikėta, pakoregavo ar papildė ankstesnius įsivaizdavimus. Putiną stereotipiškai esam pratę traktuoti kaip uždarą kabinetinį poetą, kuris daugiau bendravo su žvaigždėmis ir žodžiais nei su žmonėmis ir supančia tikrove bei nedalyvavo visuomeniniuose reikaluose. Iš tiesų jis daugybę kartų skundžiasi skaitomų paskaitų studentams prievole kaip kankyne (mano motina, pokario lituanistė, yra patvirtinusi, kad profesoriaus paskaitos buvo monotoniškos ir nuobodžios), bet užtat veiklos mastai tikrai įspūdingi: kiek pripažintas klasikas užima pareigų, į kokias įstaigų reorganizacijas įtraukiamas, kiek akademinių ir kultūrinių institucijų gelbsti, būdamas jų vadovu ar komisijų nariu!
Daliai Kauno universiteto ir daugeliui įstaigų persikrausčius į Vilnių, nuolatinis važinėjimas traukiniu buvo, švelniai tariant, tikrai nekomfortiškas (tik vėliau persikelta į sostinę). To meto žiemos pasitaikė kaip reta speiguotos, Putiną tiesiogiai užgriuvo kūrenimo rūpesčiai ir prasimaitinimo vargai. Reikėjo ne tik parūpinti anglių, šaltais traukiniais kursuoti tarp Vilniaus ir Kauno, nuolat posėdžiauti, nekūrenamose auditorijose skaityti paskaitas, bet dar kažkaip susikaupti kūrybos properšoms. Yra graudi užuomina, kad reiktų dažniau sirgti, nes tik sergant galima turėti „laisvą galvą nekliudomai įsigyventi į ateinančias temas ir nuotaikas“ (p. 301). Kaip tik ligos patale parašo chrestomatinį eilėraštį „Marche macabre“.
Putinas taikliai diagnozuoja politines grėsmes ir slinktis, konstatuoja, kad 1942-ųjų birželį Lietuva nuoširdžiai švenčia išsivadavimo nuo bolševizmo sukaktuves, tačiau kaip visumą matantis intelektualas turi daugiau baimės nei iliuzijų dėl šalies ateities ir vokietmečiu, ir sovietmečiu: „<…> kai pagalvoji apie visokias „sąjungas“, „draugiškas sutartis“, „realią politiką“ ir visą šlykštų melo, veidmainystės bei apgaulės tvaną, imi visiškai netekti pasitikėjimo žmogum“ (p. 278). 1942-ųjų vasarą užsimena apie savo sielvartingos būsenos ir žmogaus prigimties demoniškojo prado inspiruotą paskatą rašyti veikalą „Pesimistinės pasaulėjautos pagrindai“. 1943–1944 metų įrašai vis dramatiškėja, daugėja kontrastų ir smurto: uždarytas universitetas, į Štuthofą išvežti Balys Sruoga, Vladas Jurgutis, iš viso keturiasdešimt šeši lietuvių įkaitai, o vokiečiams vis dažniau griebiantis represijų, pirmųjų savaičių džiaugsmą keičia nusivylimo ir nežinios nuotaikos: „Gyvename tokias dienas, kada geriau nemąstyti apie tai, kas darosi aplinkui“ (1944 gegužės 8, p. 334). Iš pradžių turėta iliuzijų, kad bolševikai bus sunaikinti, o karui baigiantis ir stiprėjant „armotų griaudimui“ jau baiminamasi, kad bolševikai „nušluos mus nuo žemės paviršiaus“.
Dienoraštyje iškyla žmonos Emilijos, lakoniškai vadinamos Ly, pozityvus vaidmuo, neįkainojama jos tėviškės netoli Vabalninko atostogų erdvė ir nuolatinė parama maistu. Ly statusą šeimoje neabejotinai buvo linkusi menkinti vėlyvoji mūza Irena Kostkevičiūtė.
Putinas amžininkus, kolegas charakterizuoja korektiškai, daugiausia palankiai, šiek tiek bičiuliaujasi su Mykolu Biržiška, Petru Vaičiūnu, Vincu Krėve, bet dėl uždaro būdo ryšiai nėra artimi, laikomasi distancijos. Užjaučiamas bolševizmu įtariamas B. Sruoga, dedamos pastangos, kad jis nebūtų atleistas iš universiteto, kaip ir Mykolas Römeris, kurį, jam mirus, Putinas pavadina „didžiūnu“. Vokietmečiu su būreliu kolegų žygiuota pas švietimo tarėją ir pasitelkti kultūros gelbėjimo argumentai: „Aš kalbėjau, kad tarybinės santvarkos metais ne kiekvienas galėjo būti nuošaliai, kad kas nors turėjo gi dirbti, nes kitaip mes būtume netekę Universiteto, Teatro, mokyklų, nebūtų buvus įsteigta Filharmonija, Akademija ir kad šiandien mes stovėtume ant savo kultūros įstaigų griuvėsių“ (p. 257). Tautinės kultūros saugojimas suvokiamas kaip pagrindinis savigynos placdarmas. Šilti ir pagarbūs žodžiai ne kartą skiriami V. Krėvei. Vertinimai ir interpretacijos atrodo patikimai, o nepatikrinti faktai ar gandai ironiškai priskiriami „bobų paskaloms“, kuriomis nebūtina tikėti, nors kai kada gandonešių pranašystės ir pasitvirtina. Jau pamiršome, koks išskirtinis vaidmuo anuomet teko radijui, atstojusiam visas įmanomas šiandienos žiniasklaidas, ir geležinkeliui.
Dienoraštyje figūruoja daugybė politinio ir kultūrinio elito atstovų (iš viso asmenvardžių rodyklė apima gerokai per septynis šimtus pozicijų!), beje, neišskiriant ir Ostlando komisarų. Įrašuose apstu įvairiausių konkrečių detalių apie koncertus ir teatrų pastatymus, švietimo įstaigų darbą, cenzūrą, almanachų, knygų leidybą, kolektyvinio leidinio apie išsvajotą Vilnių rengimą, santykius su lenkais, valstybines ir kalendorines šventes ir t. t. Kultūros istorikai galės pasitikslinti ne vieno fakto aplinkybes. Universiteto studentų literatų būrelis ar Vilniaus rašytojai rengdavo profesines kūrybos popietes, gausiai lankomus literatūros vakarus, skirtus miesto publikai. Putinas konstatuoja, kad iš Broniaus Krivicko galėtų išeiti „stambus rašytojas“, o Henrikas Nagys, Vytautas Mačernis galėtų tapti gerais poetais.
Liudininko akimis regėta aukštųjų mokyklų krizė ir grėsmė abiturientų ateičiai, nerimauta dėl jaunų žmonių mobilizacijos į Reicho darbo tarnybą 1942-ųjų rudenį. Putinas nežinojo, kad vienas jų buvo Jonas Mikelinskas, savo autentiškus išgyvenimus vėliau aprašęs romane „Už horizonto – laisvė“ (1978). Beje, šiemet gegužės 5 d. J. Mikelinskui būtų sukakę šimtas metų.
Karui baigiantis, kultūrines naujienas vis dažniau keičia karo kronika, brutalūs fronto skverbties vaizdai, kaimo išbuožinimas, suniokoto Vilniaus realijos. Putino butas išgrobstytas, kaimynai emigravę. Sielvartingai nusiteikęs rašytojas konstatuoja, kad gyventi šioje žemėje dar verta „tik dėl gamtos ir meno“ (1944 rugsėjo 3, p. 375). Pasitaiko ir kuriozinių žinelių – iš Lietuvių literatūros instituto pavogtas darbuotojos žieminis paltas ir inventorinės knygos, tikėtina… dėl popieriaus stygiaus. Antruose rūmuose gyveno kareiviai, ant grindų matyti kareiviškų batų pėdsakai.
Kone iš kiekvieno puslapio galėtum cituoti po sakinį kitą, ir jie atrodytų kaip šiandien parašyti. Kai 1944-ųjų liepos įraše pažymėta, kad „kartojasi 1919 metų epizodai“, negali negalvoti apie makabrišką istorijos dialektiką, agresijos ir blogio nenugalimumą. Neįtikėtinai aktualus skaitinys!
1 Zalatorius A. Literatūra ir laisvė. – Vilnius: Baltos lankos, 1998. – P. 102.
Laima Vincė. Karantino dienoraštis: keturiasdešimt dienų izoliacijoje. 2020 kovo 19 d.–balandžio 27 d. – Vilnius: Dominicus Lituanus, 2021. – 138 p.
Karantinas – intravertų laikas, rašytojams jis palankus. Pandemijos situacijas operatyviai ėmėsi fiksuoti liudininkai: prisipildė socialiniai tinklai, 2020 metais pasirodė ir pirmosios knygos. Maisto ir kulinarijos žinovo Pauliaus Jurkevičiaus „Paskui, kai užgeso Koliziejus“ – kandus žurnalistinis dienoraštis apie ūmų ir baisų viruso protrūkį Italijoje, regėtą iš arti. Kristijonas Kaikaris romane „Rozmarinas“ atsisakė autentikos ir ėmėsi siužetiškai modeliuoti distopinės realybės vyksmą (antivakserių publikacijų neminėsiu). Šią pandeminių knygų lentynėlę papildo ir Laimos Vincės pirmojo karantino kronika, rašyta keturiasdešimt dienų ir viešinta feisbuke, tad dienoraštis drauge ir elektroninis, ir ne visai privatus. Skaičius 40 simboliškai ženklintas – tiek laiko italų jūreiviai turėjo praleisti izoliacijoje, kad neužkrėstų vietinių, grįžę iš svetimų kraštų. Ir dar – tai sandoros su Dievu trukmė, pabrėžia L. Vincė dienoraščio pradžioje ir pabaigoje.
Kai ekranai pakeitė gyvą bendravimą, vieniems teko užsidaryti kambario dėžutėse, o kam labiau pasisekė – atsidurti gamtos erdvėse, atitrūkti nuo sustabarėjusių dienų, atrasti laiko vaikščioti, mąstyti, skaityti, griebtis kitokių užsiėmimų. Nepaisant nežinios ir baimės, atsivėrė sulėtinto laiko teigiamybės, o pasaulis šiek tiek atsikvėpė nuo daiktinės, informacinės taršos (kaip neilgam!).
Autorė kruopščiai registruoja užsikrėtusių ir mirusių nuo COVID skaičius pasaulyje, aprašo savo ir kaimynų būsenas. Nors rašytoja karantino pradžios buvo sustabdyta ir įkalinta namelio palėpėje netoli Juodkrantės, ji labiau pasaulio, o ne Kuršmarių krašto pilietė. Anglistė, gimė JAV, daug keliavo, gyveno Pekine ir Vilniuje, dėstė daugelyje šalių, buvojo įvairiausių religijų apsuptyje („<…> tarp budistų, tarp protestantų, katalikų, musulmonų, žydų, bahajų, pagonių, hinduistų, tarp spiritualistų“, p. 76) – tikrai turi ką prisiminti ir papasakoti, netradiciškai interpretuoti. Kad ir kiek andai aktuali būtų buvusi pandemija, biografijos linija dienoraštyje įdomiausia. Žvilgsnį labiausiai traukia egzotiški pasakojimo blyksniai – epizodai iš Kinijos, kultūrinė šerdis – Niujorkas, šešių vaikų motinos stiprybė, jos pačios šeimos atsiskyrėliškas gyvenimas saloje su indėniškais inkliuzais tarp menininkų ir žvejų, amerikietiško mentaliteto ypatumai ir jų transformacijos ne į gerąją pusę.
Suprantama, kodėl po kritiško disertacijos svarstymo Vilniaus universiteto Anglų literatūros katedroje autorę aplanko nelinksmos mintys, nors ji čia, galima sakyti, įleidusi šaknis nuo Dainuojančios revoliucijos dienų, o 2007 metais stažuotei Vilniuje gavo Fulbrighto stipendiją: „Man gyventi Lietuvoje yra didelis išbandymas – dvasinis išbandymas. Atsilaikyti prieš žmonių negatyvumą. Priešiškumą. Nuolatos jaustis čia svetimai“ (p. 76).
Fragmentai nelygūs, tarkim, „Apie Gintaro įlanką“ – toks kondensuotas ir informatyvus, kad sužinom ne tik kaip teko parduoti griūvantį šeimos namą Meino valstijos saloje, bet ir pajuntam skaudaus praradimo laimę, kai lūžtant įprastam gyvenimui viskas kažkaip išsilygina: „Kartais mums atrodo, kad patyrėme baisią nelaimę ir kad niekados nebeatsigausime, o tik vėliau suprantame, kad tai, kas įvyko, buvo kaip tik tai, ko mūsų sielai reikėjo“ (p. 69). Kituose pasvarstymuose prasimuša bendrųjų tiesų akivaizdumas, gal net banalumas, tačiau, paremtas konkrečiais faktais iš L. Vincės gyvenimo, ima atrodyti tikras, net išmintingas (kaip tik už ano namo pinigus buvo įmanoma nusipirkti palėpę prie Gintaro įlankos ir patirti pajūrio laisvės alsavimą).
Pagal įrašų turinį ir pamąstymų pobūdį daugelį dienoraščio puslapių galima priskirti ir esė. O tekstas „Apie Dievo dovanas“, ataidintis mirusio brolio Viliaus vardu, net į mažą novelę panašus. Giminės ir šeimos istorijose esama stebinančių faktų ir nutikimų. Senelis Anicetas Simutis buvo diplomatas egzilyje, sovietmečiu išlaikė Lietuvos konsulatą Niujorke, o jo sukaupto viskio butelių epopėja įgauna ir mitinio atspalvio – per ilgametes Vasario 16-ąsias vartotos, bet ir sutaupytos viskio atsargos dešimtmečiais gelbsti nuo visų ligų ne tik vaikaitę, bet ir jos artimus.
Rašytoja dvidešimt penkerius metus dėstė kūrybinį rašymą, kuris buvo pagrindinis pragyvenimo šaltinis, tad ir pati šia dešimtąja savo knyga demonstruoja gerus amato įgūdžius. Šalia paprastų kasdienybės mažmožių (apie lietuvių įpročius verkšlenti ir vengti mokesčių, apie santykį su pinigais, prekėmis ar šiukšlėmis) yra bendresnio pobūdžio minčių (pavyzdžiui, apie patriotizmą) bei prošvaisčių į paslaptingus reiškinius, kurių neįmanoma racionaliai pagrįsti. Antai šamanė mato ryšį tarp viruso, kuris atakuoja žmonių plaučius, ir išdegintų Amazonės miškų, gaisrų Australijoje, žmonių godumo: „Žemė prarado plaučius, dabar žmonija praranda plaučius“ (p. 62). Pozityvi energija šamanei atrodo kylanti iš žmonių gebėjimo švariai mąstyti, lengvai kvėpuoti ir kolektyviškai dainuoti. Anot autorės, ir Dainuojanti revoliucija sukūrė laisvei būtiną nuostabų energinį lauką. Galima tikėti ar netikėti, bet susiklosto graži meninė metafora.
Dienoraščiams nepadoru reikšti kritines pastabas, tokie egodokumentai yra savaip nepakaltinami. Gal tik užkliūdavo dažnai linksniuojamas žodis „draugė“, „draugas“. Įtikina, kad Kinijoje gyvena tikras draugas jogas Joshua, nes su juo mobiliuoju telefonu kalbama po kelias valandas, giliai bendraujama, plečiasi pažinimas, keičiamasi informacija ir sulaukiama empatijos, paramos. Bet šiaip neįmanoma turėti tiek draugių ir draugų, mes turbūt sakytume: „pažįstamos“, „pažįstami“, trumpo kontakto „pakeleiviai“. Kita vertus, L. Vincė neslepia, kad jos vidinė kalba tebėra anglų, nors dienoraštį parašė sklandžiai lietuviškai ir nuolat (už)tvirtina genetinį, fizinį, kultūrinį ryšį su Lietuva.
Laurynas Katkus. Nakvynė Berlyne: keturios istorijos. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. – 199 p.
Kiekvienas iš keturių kūrinių yra skirtingas, ir tai liudija rašančiojo galimybių amplitudę. Anksčiau tokį istorijų ar pasakojimų žanrą vadinome apysakomis, bet istorijos skamba neutraliau, visuotiniau ir ne taip įpareigojančiai, nors atitinka ir apysakos kriterijus – plėtojama viena linija, nedaug veikėjų, nedidelė apimtis. (Apysakos termino populiarumas gajausias buvo dėl rusų kritikos įtakos.)
Nostalgiškai simpatiška man buvo pirmoji istorija „Paukščiai virš Lenino aikštės“. Laikas atpažįstamas ne tik iš antraštės, bet ir iš gausių detalių: bado akcija prieš lietuvių vaikinų ėmimą į tarybinę armiją, seni kavinių pavadinimai, telefonas automatas su dvikapeikiu, sausakimši troleibusai, jau spausdinamos „Sąjūdžio žinios“, bet aikštėje prieš revoliucijos metines repetuodami marširuoja rusų kareiviai ir tebeina „Komjaunimo tiesa“. Filologų aplinka (lakoniškame pabaigos žodyje autorius užsimena, kad išgalvotuose pasakojimuose „kai kurie sutapimai neatsitiktiniai“) mena savosios kartos patirtis, o meilės jausmo pulsavimas universalus. Vaikinas įsimylėjo bendrakursę dėl nepaaiškinamos priežasties, gal dėl „kreivai išdygusio dantuko“ ar žemo balso, jį kamuoja slaptas pavydas. Klaidžiojimai po senamiestį, palei Vilnelę, jaunuolių „pojūčių ir minčių raizgalynė“ (p. 13), kitaip tariant, santykių labirintas atspindėtas psichologiškai pamatuotai, kaip ir tikslūs prabėgusio laiko ženklai. Vaikinas norėtų mylimąją pasisavinti, uždaryti širdies vienutėje, bet ji vis išsprūsta kaip laisvas paukštis (paukščiais ji žavisi, norėjo tapti ornitologe). Sugestyviai įveiklintas mylinčiojo nerimas, rizikingi jausmai, miglotas jaudulys, gera, truputį mįslinga pabaiga.
Antroji istorija „Nakvynė Berlyne“ tituliniu pavadinimu nelyg turėtų būti viso rinkinio konceptualusis centras? Pasakojama apie kelių dienų menininko viešnagę europiniame performansų seminare. Tik vėliau paaiškėja, kad dalyvis Marius iš Lietuvos dirba pokvailėje TV humoro laidoje ir kaip performansų atlikėjas seniai nebesireiškia, dėl to jaučiasi ne savo rogėse, bet godžiai ir taikliai fiksuoja Berlyno konkretybes. Berlynas – L. Katkaus miestas, gerai pažįstama sostinė ir kultūrinės mediacijos galimybių erdvė (vokiečių ir anglų kalbomis pasirodė net penkios rašytojo knygos).
Apgyvendintas nepažįstamo vokiečio bute, veikėjas smalsiai tyrinėja aplinką, spėlioja, kuo šeimininkas galėtų užsiimti (daug vinilo plokštelių, rimtų knygų). Staigmena yra bute stovinti matrioška – su ja grįžta visa buvusio laiko bjaurastis, net dingojasi, kad medinėse stovylos akyse įtaisyta sekimo kamera. Toji menama kamera vis traukia iš atminties tarybmečio vaizdus kaip retroaktyvi ir savotiškai radioaktyvi nesiliaujanti spinduliuotė. O renginio organizatoriai dalyvius vargina paskaitomis, prisistatymais, kolektyvinėmis meditacijomis ir vakarienėmis, kurias ironiškai nusiteikęs Marius vertina itin kritiškai. Įvairi tarptautinė publika, šmaikščios kolegų charakteristikos kuria šiandienos menininkams įprastą tarptautinio „kultūrinio turizmo“ vaizdą. Marius jaučiasi išvėsęs – „niekas nebeveža“, nors kadaise būta ir energijos, ir azarto, ir kūrybingumo, teatrinės akcijos išlaisvindavo, susiedavo su bendraminčiais. Trisdešimtmečių hipsterių tapatybė nutolusi ir nebegelbsti. Perskaičius kūrinį iki galo, performanso samprata įgauna platesnę reikšmę – kaip žaidybiškas, šiek tiek vartotojiškas ir ne visai autentiškas gyvenimo būdas. „Nakvynė Berlyne“, kaip ir kitos L. Katkaus istorijos, iš dalies atliepia viduriniosios kartos rašytojų šiandien vis dažniau eksploatuojamą vidurkelės, nuoilsio ar net krizės situaciją („Nei malonu, nei šlykštu, nei juokinga – tuščia“, p. 181). Gelbsti sveika ironija. Pasirodė, kad kiek tendencingai šiame kūrinyje pavaizduotas performansų komandos narys rusas, bet gal tai vienas iš „neatsitiktinių sutapimų“.
Kartais teko suabejoti, ar neperspaustas atgrasaus tarybmečio vaizdas, kol paskutinėje istorijoje poeto gesto pavadinimu „Kada gali pasakyti, kad (s-mėlis)“ perskaičiau apie baisias veikėjo nemigas ir praeities vaizdų kankinantį įkyrumą, kurie jautrų asmenį alergizuoja kaip žiedadulkės. Arba yra skvarbūs kaip smėlis. Darboholikas skuba prie jūros iškristi iš rutinos, pailsėti, eiti eiti iki išsekimo, kad galėtų užmigti. Esama netikėtai šviežių pastebėjimų apie kraštovaizdį. Vidinio monologo daugybinių būsenų sraute pateikta išsamiausia Nidos kurorto vivisekcija – nuo gydančios gamtos iki tinginių poilsiautojų tikros ar tariamos relaksacijos. Vėl iškyla gausūs tarybmečio ženklai, vaikystės ir dabarties samplaikos (ledų kainos, atostogos su močiute, anų laikų papudruota vila ir už kiekvieno kampo tykantys prisiminimų čiuptuvai). Naujoviški pasirodė protagonisto svarstymai, ar tie prisiminimai tokie jau nekalti, gal tai egzistencinį deguonį siurbiantis nuodingas vandens žydėjimas? Simboliškas finale yra pasakotojo pasiklydimas ir nuo žemyno atplyšusi Kuršių nerija, lyg Nojaus laivas plaukianti iki išsigelbėjimo.
Kūrinį „Vienas nulis“ palieku ramybėj, nes aš jo turbūt nesupratau. Kalėjimo tvarka, barakai, juodas darbas, prižiūrėtojų teroras, vulgarūs pokalbiai, o už ką jie nuteisti? Kas tas artėjantis neapibrėžtas priešas? Prabangiai gyvenantis vienintelis veikėjas kelia „postus“ į internetą – tai, manding, influenceris, bet ir jis uždarytas. Man pernelyg vyriška ir abstraktu. Pagyrimo vertas autorius, pažįstantis šį marginalų pasaulį, jų pasaulėjautos ir šnektos ypatumus, bet man tekstas liko svetimas, o gal tiesiog neperkąstas.
L. Katkaus rašyme patrauklus žvaliai bėgantis profesionalus sakinys, kaupiantis vaizdinės ir patirtinės informacijos baitus. Miela ir net lengva skaityti, nors teksto gilumoje – jokios „būties lengvybės“. Smagiai nuteikia laisvas nenorminės leksikos pasitelkimas (ypač pralinksmino „čecholas“, „kelėnai“, „plavkės“, „chujo majo“, „dafeni“ ir t. t.), o tikslūs vartotojiškos visuomenės naujadarai Hedonas ir Relaksas, „Verygos valanda“ idealiai nusako laiko žymenis.
Šįkart Rašytojų sąjungos leidykla tinkamai pasinaudojo ketvirtojo viršelio erdve, be reklaminės patetikos pristatydama knygą ir autorių, po dešimties metų pertraukos išleidusį brandžią knygą.
Gintarė Bernotienė. Autorystės slankiojoje eroje
2022 m. Nr. 5–6
Metų pradžioje, dar nė nenumanant, kas Ukrainą ir bendrą Europos erdvę ištiks vasario 24-ąją, ėmiau skaityti 2021 m. išleistas lietuvių autorių knygas. Įdėmiau tik dalį jų – poezijos segmentą, kuriame ieškojau ne tik įspūdingų kūrinių, bet ir skaitymą praskaidrinančių sentencijų. Negalėjo likti nepastebėtas Gintaro Grajausko poezijos rinkinio pavadinimas „Nykstamai menkų dydžių poveikis megastruktūroms“, davęs impulsą į poeziją kaip veikimo rūšį bei jos vertinimą žvilgtelėti globaliame civilizaciniame kontekste – kaip į tą Jacques’o Derrida metaforos ežiuką, kertantį greitkelį, – mirtingą, nesaugų ir menkai reikšmingą skubančio pasaulio pakelėje. Vis dėlto vėliau ištikusi geopolitinė civilizacinė katastrofa, pasipylę karo siaubą išrėkiantys tekstai ir jų vertimai esmiškai patvirtino poezijos būtinumą ir reikšmę kintant megastruktūroms. Todėl atrodo svarbu užfiksuoti šio apžvalginio teksto parašymo laiką (dar iki karo) ir tuomet rūpėjusį klausimą – kokie gi praėjusių metų lietuvių poezijos bruožai matyti per humanitariką ironizuojančio G. Grajausko įduotus žiūronus?
Nuo G. Grajausko ir pradėsiu. Man jo poezijoje vertingiausia autentiškas prižeminantis žvilgsnis ir humoras. Antrasis socialinės tematikos rinkinio „Nykstamai menkų dydžių poveikis megastruktūroms“ skyrius silpnesnis, pavykę beveik visi trumpieji eilėraščiai (pavyzdžiui, „jokia čia ne / vargo vakarienė / čia dvasios puota“, p. 73). Tokių permušančių pabirų rastume ne vieno autoriaus 2021-ųjų poezijos rinkiniuose, ir tai yra savotiška mada.
Alio Balbieriaus („Kitas ruduo“), Liudviko Jakimavičiaus („Paliktos paletės“) ir Nijolės Daujotytės („Aiški linija“) poezijos rinkiniai stoja į vieną gretą. Nesitaikoma plačiai aprėpti, kasdienai įsikurti rastas jaukus pavidalas. Gamtinė A. Balbieriaus lyrika išsilaiko jau pasiektame lygyje, jai ne visad parankios trumposios formos, gelbsti konkretika. Yra padėvėto repertuaro, kuris juntamas kaip tam tikras jau žinomo, koks jis turi būti, vaizdinio tipo eksploatavimas – su tuo susidūriau sudarydama dailininkų poezijos antologiją. L. Jakimavičiaus poetika žymiai skiriasi nuo postmodernistinio eiliavimo „laivų sąrašais“, atrodo lyg ir praėjusio laiko, bet ir patraukia tuo paprastumu, akimirkos, kurioje slepiasi eilėraštis, ištraukimu. Itin dera su trapiomis Elenos Selenos iliustracijomis. Iš rastųjų sentencijų – „blunka didinga kalba / mokius / gyventi / mylėti / ir mirti / lyg būtų laikų pradžioj / parašyta simpatiniu rašalu“ (p. 24). Skaitant nekyla mintis, jog tai ne poezija – švaru, neperkrauta, niuansuota, nepretenzinga, sava. N. Daujotytės „Aiški linija“ šliejasi prie vyresnių, moterų iš kaimo, poetikos (pavyzdžiui, Zitos Mažeikaitės) labai paprasta, netgi buitine žiūra, kuri yra tikra, nenusižiūrėta. Eilėraščių pavadinimų galėtų ir nebūti, kartais jie eilėraštį sulėkština. Intertekstualumas kai kada išskyla iš žemdirbiško klodo: „renkasi <…> / sėklas // saulei pasėti / dangui paremti // ir nebus čia rudens“ (p. 69) – regis, atsakoma į Thomo Dylano „Ir nebus mirties karalijos“.
Atidžiai skaičiau leidyklos „Kauko laiptai“ išleistą Vytauto Kazielos rinkinį „Sapnų slidininkas“. Autorių priskirčiau prie tokių nepretenzingų kasdienos stebėtojų kaip N. Daujotytė ar L. Jakimavičius, tačiau V. Kazielai pristinga jų savarankumo. Skaitydama vis nusivildavau dėvėta vaizdinija, kuria išsiduoda ne to lygio žaidėjai. Tikras olimpietis šia prasme yra Vainius Bakas, jo „Tylos fonetikoje“ aiškiai jutau daugybę jau girdėtų ir įsimintų, poezijoje įsiteisinusių ir laiko devalvuotų poetizmų. Stulbina net ne poezijos banalumas, o tai, kaip rašymuose sugyvena poetinės klišės, elementarieji epitetai – būtinai melsvas ilgesys ir pan. Kai viename posme aptikau Eduardą Mieželaitį ir Justiną Marcinkevičių išsyk (eil. „Žmogus“, p. 36), iškėliau rankas.
Aivaro Veiknio „Mamuto medžioklės“, ketvirtos ir geriausios jo knygos, esminis bruožas – rašymas nuo tradicijos: Rimvydo Stankevičiaus („mokaus išeit iš kūno“, net visas eilėraštis „Jaukas“), Sigito Gedos (svirplelis, „slyvos skleidžiasi baltai“), Donaldo Kajoko (giraitė), Aido Marčėno („iš dulkių vėl pasaulius atstatyti“, p. 42); yra tiesiog pompastikos („kreivom gatvelėm patruliuoja vėjas“, p. 41). Pats savaime taip išryškintas „literatūrinių tėvų“ ir bendraminčių (gausu dedikacijų ir savo kartos poetams) ratas būtų visai įdomus, jei bendrumo paliudijimai metai iš metų nesikartotų A. Veiknio ir jo įkvėpėjų poezijoje. Įtakos matyti ir prikišamai jų neeksponuojant; gailiausia, kad dėl to menksta A. Veiknio kūrybos originalumo įspūdis. Savarankiškumo ir atspindžių klausimą A. Veiknys sprendžia ir sonetų vainike „Mamuto medžioklė“. Geras etimologizavimu ir paradoksais grįstas eil. „Kovas“ – „Lapai tai tokios lapės – medžiai medžioklėn skuba. / Kovas visai ne mėnuo. Griauti nuo žodžio griaučiai“ (p. 52), autentiškas ciklas „Daržas“, tačiau greta jo ir ars poetica turėjęs būti eil. „Poezija“, kurį ritminės ir kitokios citatos tik skandina: „bet įpusėjus būti vis dažniau / man ją [poeziją – G. B.] diktuoja debesys ir bėgiai“ (p. 53). Šis diktantas, kaip ir knygos viršelyje minimas rinkinio apibūdinimas kertinis – dėkingo, tačiau priklausomo mokinio reveransai. Bendras pakylėtumas, dramatizmas, teziniai teiginiai rinkinyje liudija kažkokio poezijai svetimo prado dalyvavimą, dėl kurio blanksta ir knygos privalumai – pavyzdžiui, eiliavimas.
Šįmet net dvi poezijos knygas išleido Ramutė Skučaitė. Rinkinyje „Buvau atėjus“ kalbėjimas toks švelnus, kad nesunku praslysti paviršiumi pro sublimuotą dramatizmą. Atrodo, knyga galėtų būti skaitoma vaikams. Simpatiškos trumposios formos, eilutės ar dviejų įspūdžio fiksavimai, juose matyti didžiausias atsinaujinimo impulsas („Dūla šilkas ir, keisdamas spalvą, subyra“, p. 111). Stilistika nepakitusi, pasikartojimo įspūdį stiprina tam tikri nusistovėję rėmai – temų plėtotę savaip riboja rimai, dichotomijos – priešpriešos, antonimai, teiginių / neiginių poros. Visi išoriniai efektai suskliausti, yra eilėraščių su potekste, santūri ir subtili raiška kontrastuoja su įprastu šiuolaikybėje šokiravimu. Oriai traukdamasi į stebinčiųjų nuošalę, R. Skučaitė nepraranda autoironijos – „Suvienytų senatvių kliedesys / Neišgirstas pakyla ir nuplaukia“ (p. 60).
Linos Buividavičiūtės „Tamsiuosiuose amžiuose“, lyginant su ankstesniu rinkiniu, mažiau viešinimosi įkarščio, santūresnis tonas, maksimaliai atvirai atidengta asmeninė istorija, liguistos (ir) motinystės patirtys, aistra ir juslumas. Kalba literatūrinė („Stipriai viliuosi“), situacijos archetipinės – iš mitologijų, pasakų; moterų istorijos po skutelį išplėšiamos savajam portretui kurti. Nors kalbėjimo apie moters seksualumą ledai pralaužti jau seniau (Giedrės Kazlauskaitės, Laimos Kreivytės), L. Buividavičiūtei dar lieka plataus lauko atskleisti eroso ir psichės užkaboriams („kiek parašyta eilėraščių / apie šaltus baimės pirštus, ištraukiančius šiltą / seilėtą kolektyvinių sapnų gniutulą“, p. 31). Svarbus minimas kolektyvinės traumos dalyvavimas: moterų istorijos rašymui ši L. Buividavičiūtės knyga turėtų būti pravarti, kaip kadaise Vitalijos Pilipauskaitės-Butkienės rinkinyje „Kvėpuoju“ (2015) užrašytos giminės moterų istorijos. Stiliaus individualumas dar formuojasi, tačiau įtaigumas didelis, tematika išskirtinė. Šio traumos poezijos rinkinio svarba ir socialinė. Smagu, kad autentiškai patirčiai rastas tinkamas tonas, drastiškas apsinuoginimas nėra pagrindinis rinkinio įspūdis.
Aušros Kaziliūnaitės rinkinys „Jūros nėra“ patraukia švaria knygos estetika, taupiu stiliumi, originalia žiūra: nei klišių, nei banalybių, avangardizmas į kuriamą tekstą atsrūva per chrestomatinių kūrinių aliuzijas (pavyzdžiui, eil. „yra upė“ atsiliepia į konkrečiosios poezijos metro Eugeno Gomringerio eilėraštį „Avenidos y flores“). Tai, kad nėra balasto, o tik tai, kas būtina eilėraščiui, liudija teksto kokybę. Realybės daugiasluoksniškumas, įsijautimas į sąlygiškumą pilniausiai išsipildo eil. „Konferencija“, kurio metafora „jūra – tai [žmogaus – G. B.] tuštuma“ (p. 65) padeda konstruojant ironišką eilėraštį apie kraštutinį abstrakcijos materializavimo eksperimentą, kuriuo dažnai ir virsta konferencijos ar „disku[sijos] <…> apie tai, kaip iš tiesų niekas nieko nereiškia“.
Dėl siekiamybės byloti kuo savičiau, nereferentiškų reikšmių pustoniais, strigčioja Ievos Rudžianskaitės rinkinys „Iš gervių“. Braižas individualus, tačiau kai kur neišvengta abstrakcijų įmantrumo. Yra jautrios artumo lyrikos. Tai mąstyti kreipiantys tekstai, nerėksmingi, kartais pernelyg užšifruoti, autorė šį uždarumą reflektuoja ir pati: „nusprendžiau keliauti viena / su hermetiškais krislais užanty“ (p. 27). Modelinis I. Rudžianskaitės sakinys turi tertium comparations tarsi metafora, dažnai neužrašytą, ne visada įskaitomą. Abstrahavimas, minties perkėlimas, staigus apvertimas yra procedūros, kurias reikia priimti kaip jos stiliaus bruožą.
Nesitikėjau, kad vienu ypu prasliuogsiu Dainiaus Gintalo „Vienos vasaros giesmės“ taku, jo užkrečiančia kalbos energija, vieno žmogaus pasaulio kalbos užkaboriais. Patraukė originalus šiuolaikiškas žvilgsnis, į vieną ekstatišką srautą susijungusios savų išgyvenimų ir kultūrinių patirčių atošaukos, gyvos reakcijos, persmelkiantys vaizdiniai – kupanti materija, po kurią nardo su tūkstančiu gyvasties pavidalų linkęs tapatintis kalbančiojo pavidalas. Greta gamtojautos čia ir subtili erotika, net ir kraštovaizdžio, intensyvios metaforos, besipilančios viena po kitos tarsi pavadinant pasaulį. Reagavimo skalė plati – nuo euforijos, garbinimo, pakylėto siautulio iki paprasčiausio fiziologiškumo, kaip, pavyzdžiui, fragmente apie Saaremos saloje patirtą jautrumą garsiniam estų kalbos audiniui ir šios tautos būdui, čia pat atmieštame atsitraukusio stebėtojo žvilgsnio: „karvės jau baigė rupšnoti žolę ir ima snausti prisigėrusios druskingo vandens <…> joms vienodai šviečia <…> visi mano alpėjimai senos dzenbudistės sugulusios prie jūros jau viską suatrajojo dabar galės ramiai snausti ir bezdėti“ (p. 44).
Kornelijaus Platelio „Korijantys veidrodžiai“ visų pirma įsimena pasigėrėtinu palimpsestu su išlikusiais Sapfo poezijos fragmentais, o ir kituose eilėraščiuose kultūros citatų įlydymas į šiuolaikybę, jų perrašymas, nelyg orkestro partijos, žodžiais yra esminis rinkinio vyksmas. Nemaža eilėraščių skirta šio rinkinio leitmotyvui – kultūriniam medžioklės siužetui, galbūt geriausias iš jų yra eilėraštis Petrui Repšiui – apie estetinę veiklą kaip medžioklę. K. Platelio meistrystė akivaizdi, intertekstualūs panirimai ir kintančios žiūros perspektyvos natūraliai motyvuotos, nedirbtinės. Smagūs limerikai, eilėraščiai miestų poetams, ciklas su personažu Ferdinandu. Kaukių, šešėlio, atspindžio ir kitos estetinės kategorijos yra tas lygmuo, iš kurio K. Platelis pasaulį išverčia pasauliui. Visiška esteto teritorija, buvimas-čia smalsiai kalbinamas buvimo-ne čia. Sidabriškas veidrodinis knygos viršelis užsimena apie pérėjimo ritualus.
Gyčio Norvilo „Akla valtis“ nuo pat pirmų sakinių padvelkia originaliu matymu, šviežiomis metaforomis („lapkritį, kai tamsa jau drabužis, pinigai ir dokumentai“, p. 17), šiuolaikiškumu, asentimentaliu stebėjimu ir kalbos autentika. Sodininko topas šįmet jungia K. Platelio ir G. Norvilo poeziją, o personažą sodininką G. Norvilas kuria su tokia ironija ir pažemės ar požemio patosu, kad visas šiurkštusis natūralizmas ima jungtis su aukštosiomis sferomis kaip jų paneigimas ir pratęsimas kartu. Patiko humoristinė scena: „žmonės yra matę: sodininkas pro burną susileidžia bičių spiečių, krato galvą, laksto naktimis po savo trihektarį ūbaudamas. Kaimynai stebisi: „liepsnotosios pelėdos sugrįžo, pelėdos grįžo… <…> o sodininko galvoje trypia sugelti laukiniai arkliai“ (p. 17). Nieko naujo nepasakysiu apie G. Norvilo vaizdų ekspresiją. Išsirašiau ir kur nors pritaikysiu įstrigusią frazę, kas yra poetas, – „aš tik aklas arklys kalbos rūdos šachtoje“ (p. 24). Sodininko ir tvano archimetaforos susijungia aklos valties – akies vaizdinyje, kurį įvaizdina paišai, kaip ir konkretieji eilėraščiai, organiškai įsiliejantys į knygos visumą. Ar šis rinkinys laikytinas performansu, kaip siūlo pats autorius? Gal ir taip, ypač jei vertintume knygoje atskleidžiamą provokatyvią mistifikaciją apie „Literatūroje ir mene“ publikuotų išgalvoto austrų poeto blinde boot (o tai vokiečių kalba ir reiškia „akla valtis“) eilėraščių autorystę. Bet ko gi šioje skaitmeninėje eroje nepasitaiko?
Iš debiutuojančių kito cecho atstovų labiau patiko nuosaikus ir subtilus Edvino Valikonio rinkinys „Rūko dugnas“, o ne Ramūno Liutkevičiaus provokuojantis, tačiau labiau ekstraliteratūriniais (autoterapija, komplikuota tapatybė) nei literatūriniais faktoriais išsiskiriantis rinkinys „Šokis įsuka šviesą“.
Stipriausi avangardistiniai impulsai – iš Paulinos Pukytės „Lubino ir seradėlės“. Į performansą panašus jos kalbos stereotipų tyrimas sunkiai žanriškai apibūdinamame kūrinyje „Ką galima pasakyti (apie vieną iš jų)“, forma primenančiame eilėraštį, o funkciškai – dviejų personažų keitimąsi replikomis. Tekstas komponuojamas iš prieštaringų, vienas kitą iš dalies paneigiančių alogiškų teiginių. Šio eksperimentinio kūrinio-vyksmo centre – kalbėjimo(si) absurdiškumas ir informacijos vartojimo automatizmas, kuriuos išryškina mįsles primenančios užuominos ir intencionalus partnerio klaidinimas. Pjeses P. Pukytė kuria taikydama koliažo ar brikoliažo principą, pabrėžtinai nekreipdama dėmesio į tekstų autorystę – pasiskolinami fragmentai iš internetinės terpės, literatūros kūrinių, tačiau intertekstualumas eksponuojamas anoniminiu profiliu: svarbiau yra dekonstruoti kalbos klišes, individualumo stokojančią kalbėseną, į išnašas perkeltomis replikomis kurti metakomentarus citatoms. Brandi, įdomi ir juokinga yra pjesė „Kalno poza (Scilė nori būti žmogumi)“, pjesėje apie Thomą Manną, Jeaną Paulį Sartreʼą ir Simoneʼą de Beauvoir – lytiškumo ir pakantos klausimai, autorystės suabsoliutinimas ir nuvainikavimas. Atsižvelgiant į parašymo metus (2014 m.), ši pjesė yra toliaregis žmogos eros interliudas, šiandienos poezijai keliantis aktualų klausimą apie kalbos gyvybę ir kartotinius perrašus.
Asta Skujytė-Razmienė. (E)migraciniai atsidūsėjimai
2022 m. Nr. 5–6
Taip jau buvo lemta, kad šįsyk ant mano darbo stalo nugulusias knygas – Vaivos Grainytės „Rožės ir bulvės“, Aldonos Tüür „Kiltų nuoma“ ir Akvilinos Cicėnaitės „Anglų kalbos žodynas“ – susiejo emigracijos tema. Kanada, Škotija, Australija – tai šalys, kuriose gyvena šių trijų romanų personažai, reflektuojantys savo buvimą tuo kitu, kuris, net ir išmokęs kalbą, įsigyvenęs joje ir šalyje, vis tiek nesijaučia namuose, o greičiau įstringa amžiname tarp, bandydamas atsakyti sau į klausimą, kurgi toji žolė žalesnė.
Vaiva Grainytė. Rožės ir bulvės / Roses and Potatoes: koliažinis romanas. – Vilnius: Baltos lankos, 2022. – 324 p.
Pirmą sykį paėmusi į rankas Vaivos Grainytės dvikalbį romaną „Rožės ir bulvės / Roses and Potatoes“ pagalvojau apie a. a. Kęstučio Navako knygą „Iš gyvenimo garstyčių bei krienų“ (2007). Kaip vėliau paaiškėjo, asociacijos kilo ne tik dėl knygų pavadinimuose išvardytų maisto produktų, bet ir dėl turinio, kuris – tarsi literatūrinis švediškas stalas. Tačiau „Rožės ir bulvės“ įvardintos kiek rafinuočiau – koliažinis romanas. O koliažus, kaip tyčia, aš labai mėgstu.
Kad knyga idant koks skiautinys sudurstyta iš paskirų gabalėlių – nenuneigiamas faktas. Visko čia pilna: ir (elektroninių) laiškų, dienoraštiškų pamintijimų, „knygos knygoje“ – t. y. vieno iš veikėjų rašomo traktato apie laimę gabalų, ornitologinių miniatiūrų, „čia ir dabar“ minčių srauto ir pan. Apie knygos užmojį bylojama vieno iš personažų žodžiais: „Paviršutiniškas studijuojant laimę įgytas žinias maišiau su dokumentika, galimais alter ego įvykiais, peliavau įvairių kontekstų, patirčių, likimų ir kasdienybės fragmentus“ (p. 8–9). Šis fragmentiškumas, kasdienybės skilimas į miriadus akimirkų yra nūdienos skiriamasis bruožas. Kai šiandien retas, deja, gali pasigirti gebėjimu išlaikyti dėmesį ilgiau, nei trunka žiūrimas tiktokas ar insta story, nebestebina ir literatūros kūriniai, kuriuos gali skaityti va taip, po trupinėlį, kaip tarsi ir siūlo šio literatūrinio eksperimento autorė.
Skaitytojui it pro rakto skylutę duodama pažvelgti į kelių žmonių gyvenimus: Kanadoje su partneriu gyvenančio Deivio, pandeminėje realybėje užstrigusios jo bičiulės Vikos, dviejų laboratorijose ir skaičių virtinėse besikapstančių bevardžių brolių, onkologine liga sergančios moters. Tiesa, lygiagrečiai knygoje egzistuoja ir gyvūnijos pasaulis, iš kurio į tekstą atskrenda apuokė, įsmunka pelė, kažkur fone aidi varlių kvarkimas. Gamta, žmogaus santykis su ja yra viena iš „Rožių ir bulvių“ potemių. Tiesa, nors knygoje ir svarstoma, jog gamta yra nepavaldi ir, išsivadavusi „nuo kadaise šeštąją dieną sukurto žmogaus“ (p. 15), gyventų sau toliau, sugerdama šiojo veiklos pėdsakus į save („Chlorofilo triumfas“, p. 15), tačiau kartu neišsivaduojama nuo „didesniojo brolio“ sindromo, kai į gyvūnus ir augalus žvelgiama iš hierarchiškai aukštesnės pozicijos („<…> humaniškai sprendžiamas pelės klausimas, gyvūnėliui ką tik padovanojau gyvybę. Jaučiuosi kažin kaip pakylėta, įsivaizduoju, kaip pagerėjo mano karma“, p. 36). Tokia prieštara, sakyčiau, liudija mano pačios, t. y. vadinamosios milenialsų kartos, būvį – kai vaduojiesi iš išmoktos pasaulėžiūros, nes klimato kaitos pavojaus varpai skambina neįtikėtinai garsiai. Ir net nereikia klausti kam – visiems.
Svarstymai gamtos tema nuošaly nepalieka ir kapitalistinės ekologijos bei mindfulness apologetų, kurie knygoje traukiami per dantį dėl technologijų ir trendų diktuojamo gyvenimo būdo ir ritmo, užuot išties jutę dienos tėkmę, kaip tai daro vyresnioji karta (p. 121–122). Išganingasis „būti čia ir dabar“, kaip taikliai pastebima, „sklinda iš tos pačios plokštelės, grojančios apie greitą gyvenimo tempą, tik kitoje vinilo pusėje“ (p. 120).
Kaip jau minėjau, „Rožės ir bulvės“ mėgina savaip pažvelgti į laimės sampratą ir paieškas nūdienoje, kurioje netrūksta „laimės ekshibicionizmo“ (p. 7). „Ar laimė gali egzistuoti pati savaime, be žmogaus smegenų, širdies ir vaizduotės?“ (p. 17) – savęs (ir, suprantama, skaitytojo) klausia prie tvenkinio palaimingas varles stebinti Vika. Ar laimės jausmas yra tik „gryniausia chemija“ (p. 19), kaip kad vienoje iš savo knygos ištraukų rašo Deivis? Ar „laimė yra mūsų apsisprendimas“ (p. 29), kaip teigia Laimės ekspertas? O ką daryti, „jeigu tu (net perkandęs ir įvaldęs dvasines, kognityvines technikas, išgyvenęs karą, iki išsekimo grėbęs šieną ar apibėgęs dešimtį ratų) tiesiog nejauti laimės?“ (p. 93); jeigu sergant depresija tau „ūkiškai“ pasiūloma savo būseną palyginti su tų, kuriems sunkiau (p. 95)? Universalus atsakymas neegzistuoja, tačiau to paties kaip ir knyga pavadinimo skyreliu tarsi kalbama, jog laimei (rožėms) reikia to juodo gyvenimo bulvių (darbo), tų navakiškų garstyčių ir krienų, kad įdėtas triūsas virstų „nuostabiausių gėlių puokštėmis“ (p. 154).
Vis dėlto jeigu koliažo dalis šioje knygoje klausimų nepalieka, abejonių kelia antrasis žodis – romanas. Siužeto siūlas „Rožėse ir bulvėse“ yra plonas ir trūkinėjantis, personažai – kiek išskydusių kontūrų ir (ypač vyriškosios lyties) netgi besimaišantys tarpusavyje. Autorė, sakyčiau, be reikalo pamėgino įsprausti savo kūrinį į žinomo žanro rėmus, kai jis puikiai galėjęs būti pats sau – tokia publicistikos ir grožinės literatūros amalgama. Trikdančiai kaip skaitytoją mane veikė ir autorės žaidimai sukurtaisiais alter ego, kai išeinama į „meta-“ tolius, pavyzdžiui, V. Grainytės parašytą tekstą, kuris knygoje pristatomas kaip Deivio autorinis darbas, vertina Vika, sakydama, jog perskaičiusi jo siųstas esė pasijuto labai pavargusi, „nors protarpiais buvo gana įdomu <…>. Susisuko galva nuo tavo koliažo, nuo tokio iš gabalų milijono sudurstyto minčių ir asociacijų kaspinuočio. Pasidarbuota neblogai, skaitantysis kartu su vestibulinio aparato išsekinimu dar ir akiratį išplės“ (p. 155). Tai man primena kai kurių autorių rašomas savo kūrinių recenzijas „Goodreads“ platformoje (žinoma, su privalomu penkių žvaigždučių į(si)vertinimu). Skaitytojas atkreips dėmesį ten, kur jam, o ne autoriui norėsis.
V. Grainytės kūrinys patiks tiems, kurie ieško tekstų apie save – žavų (ir, būkim biedni, bet teisingi) šiek tiek snobišką kosmopolitą. Taip pat tiems, kurie mėgsta tokią „filosofiją prie kavos“ (ar vyno). Vargu ar čia peno ras klasikinių romanų mylėtojai bei tokie literatūros pelėnai kaip aš pati, jau persisotinę bandymų „kad ir nežmoniškai, bile kitoniškai“. Vis dėlto ši knyga – smagus nuotykis, todėl, perfrazuojant dar vieną posakį, – „kam tos rožės, kai bulvės žydi“.
Aldona Tüür. Kiltų nuoma: romanas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. – 240 p.
Sutiktas pažįstamas apie „Kiltų nuomą“ (kurios pavadinimą aš pirmą sykį perskaičiau kaip „Tiltų nuoma“) pasisakė trumpai – nepretenzingas romanas skaityti traukinyje. Šiaip nesu mėgėja prieš pradėdama skaityti knygą ieškoti josios recenzijų ar klausti kitų nuomonės, nes, dievaži, paskui negali atsikratyti tekstui jau kažkieno kito užlipdytos etiketės (su kuria nebūtinai sutinki). Šis kartas buvo ne išimtis – taip, „Kiltų nuoma“ nėra kūrinys, kuris įkvėps naują literatūrinį judėjimą, bus šluojamas iš knygynų lentynų, ar bibliotekoje į laukiančiųjų sąrašą registruosis kilometrinės eilės. Bet tai nėra ir lengvabūdiškas romanas, kuris perskaičius išgaruoja iš galvos it kokios balos po lietaus saulei pakaitinus. Bet gal apie viską iš pradžių.
„Kiltų nuoma“, kaip jau užsiminiau apžvalgos įžangoje, yra romanas, kontempliuojantis emigranto realybę: Ieva atsiranda Škotijoje ir įsidarbina mažame kiltų nuomos salone, kuriam vadovauja našlė Anabelė. Abi moteris sieja tik dalykiniai santykiai, ir, norint įveikti šį tarpeklį, tereikia vieno – Ievai būti gimusiai Jungtinėje Karalystėje. Buvimas svetima Ievą slegia, nors ji jau įsigyvenusi į aplinką ir net pagauna save mąstančią angliškai („Thirty eigh, thirty eight, kartoju mintyse. Ir greitai pasitaisau: „Trisdešimt aštuntas“, p. 9). Net ir kalbėdama šalies, kurioje gyvena, kalba, ji vis tiek lieka tuo kitu, užtenka prasižioti: „Vienas dalykas, kai giminaičiai išdidžiai žemaičiuoja, ir kitas – kai ištariu žodį ir visiems pasidaro aišku, kad esu Rytų europietė, nebūtinai lietuvė, o jei ir lietuvė, koks skirtumas“ (p. 184). Ieva neranda ryšio su savimi ir jai atrodo, jog jeigu bent vienas jos bruožas būtų kitoks, ji gyventų visiškai kitokį gyvenimą („Ji kalba sodriu, žemu altu – visada norėjau tokio balso. Jei kalbėčiau altu, mano gyvenimas būtų kur kas geresnis, žinočiau, ko noriu ir kokia visa ko prasmė, o žmonės įdėmiai klausytųsi, ką noriu pasakyti“, p. 130). Galbūt todėl darbas kiltų nuomoje jai pritinka – aptarnaudama į nuomos punktą užsukusius klientus ir juos matuodama kiltams, sau prisimatuoja atėjusiųjų gyvenimus („<…> man būtina pažiūrėti į kieno nors kito gyvenimą. Mano neįdomus net man pačiai“, p. 13). Žvelgdama į tenykštes moteris, Ieva svarsto, koks turėtų būti tas savasties šioje šalyje jausmas („Norėčiau patyrinėti ponios Benet rankinę, tada gal sužinočiau, ką reiškia būti gimusiai čia, turėti vyrą, du vaikus, namus. Giminaičius, į kurių vestuves gali eiti. Darbą, kuriame gali atsisėsti ir kuriame žmonėms iš tiesų įdomu, ką tu pasakysi“, p. 12). Vis dėlto suvokimas, jog net įleidusi šaknis ir prisijaukinusi šią šalį niekada nebūsi lygiavertė vietiniams, Ievą persekioja it slogus sapnas („Britai toje salėje, kur bijočiau kvėpuoti, jautėsi kaip namie. Nes ta salė jiems priklausė. Visada“, p. 81).
Tačiau ši knyga nėra tik apie Ievą – A. Tüür kuriamo pasakojimo fokusas šokčioja nuo vieno personažo prie kito: lenko įkurtame tatuiruočių salone dirbančios Anos, jau minėtosios Anabelės ir jos dukros Reičelės, Damaską palikusio kavinės savininko Chaledo, o kur dar visų antraeilių ir trečiaeilių personažų gyvenimo gijos… Vis dėlto, nepaisant visos plejados veikėjų, skirtingai negu V. Grainytės knygos atveju, jie tarpusavyje nesipainioja. Štai teismo medikė ir aspiracijų tapti rašytoja turinti Ana kategorizuoja žmones (save ji vadina stebėtoja) pagal susikurtą sistemą („Na, žinoma, jis Netikras pranašas. <…> Vyrai ir moterys, kurie kalba taip, lyg tave pažinotų geriau, nei tu pati. Jie puikiausiai žino, kaip viskas yra, ir mėgsta apie tai kalbėti garsiai, užtikrintai ir su tam tikra viršenybe, laukdami, kol patvirtinsi jų išmintį linktelėdama galvą“, p. 42); įkopusi į šeštą dešimtį Anabelė užmegzdama santykius su Chaledu bando paleisti iš atminties ir širdies savo neseniai mirusį vyrą; Chaledas mėgina suprasti, kada jis liovėsi būti siras ir pradėjo prisistatinėti ispanu („Pirmus penkerius metus, kai turėjo užkandinę netoli stoties, jis pasakodavo škotams apie Damaską. Apie savo krašto kultūrą, tikėjimą, turgus. <…> O paskui jo šalis tapo nebe egzotiška, o pavojinga“, p. 62). Tad knyga skyla į dvi perspektyvas – čionykščio ir atvykėlio. Ir pastariesiems, deja, visuomet atrodys, kad pirmųjų pusėje ir pieno upės, ir medaus krantai.
A. Tüür debiutiniame romane ne vien tik emigracijos refleksijos, bet ir santykių labirintai. Ir, sakyčiau, būtent šis romano aspektas yra tai, kas „Kiltų nuomą“ patalpina į „vienas iš daugelio“ romanų grafą. Dramose slysteli ir personažų vientisumas: štai Ana, kuriai „sunkiai suprantamas nenoras būti vienam. Vienatvė – tai laisvė, galimybė rinktis pačiai, ne nuolat tikrintis, kas patinka kitam“ (p. 178), vos išnirusi iš vienų santykių įklimpsta į kitus; Anabelė, ryžtingai įžengusi į santykius su Chaledu, palieka jį dėl to, jog šis niekaip neįleidžia šaknų jos tėvynėje („Nes jis nei čia, nei ten“, p. 207). „Kvailesnio dalyko nesu girdėjus“, – Anabelei išrėžia jos garbaus amžiaus mama, ir čia skaitytojui telieka pritarti. Galiausiai neįtikina ir Ievos istorijos finalas, kai rami ir viską apmąstanti mergina, pamažu kurianti savo gyvenimą Škotijoje, viską meta dėl… atvirlaiškių iš Lietuvos. Bet, kaip viename iš romano skyrių apie emigraciją mąstė Anabelė, „įprasta manyti, kad namie nebuvo jiems likę nieko brangaus, nes kitaip žmogus juk nebūtų išvažiavęs. Vis dėlto Anabelė gyvena pakankamai ilgai, ji žino, kad namie visada kas nors yra – obelis, vedanti tik kas antrus metus, bet labai saldžius vaisius, antros eilės pusseserė, sauganti visos giminės nuotraukas, ar seno namo pamatai. Ir tu renkiesi, ar tau to užtenka“ (p. 200).
Knyga patiks tiems, kurie atostogaudami nori „kažko malonaus“ bei tiems, kurių „Netflix“ tituliniame puslapyje – dramos ir romantinės komedijos. Padėti atgal į lentyną siūlyčiau nemėgstantiems santykių peripetijų (tiek ekrane, tiek realybėje) bei tiems, kurie perskaitę Dianos Gabaldon „Svetimšalę“ nori ko nors panašaus – svetimšalių čia netrūksta, bet Škotijos – ne per daugiausia.
Akvilina Cicėnaitė. Anglų kalbos žodynas: romanas. – Vilnius: Alma littera, 2022. – 320 p.
Jeigu ne kairiajame viršelio kampe pakibęs užrašas „romanas“ ir vos besimatantys autorės vardas ir pavardė, žmogus ir palaikytum šitą knygą žodynu. Viršelio dizainas ir popieriaus kokybė nukėlė į dutūkstantuosius, kai mokyklos skaitykloje ruošdavau anglų kalbos namų darbus, naudodamasi itin panašiai atrodžiusia parankine literatūra. Vis dėlto, suskliautus kvestionuotinus dizaino sprendimus, tai knyga apie žodžius, jų reikšmes ir „pasiklydimą vertimuose“.
Akvilės Cicėnaitės kūrinys sudėliotas abėcėlės principu, kiekvienai raidei parenkant po žodį. Tik čia nebus įprastų „A is for Apple“ – tai suaugusio žmogaus abėcėlė, kurioje „A is for Afterlife“, „B is for Broken“, „C is for Childfree“ ir t. t. Šiuolaikinės visuomenės aktualijos, emigranto pastebėjimai, įsižiūrėjimai į kitų gyvenimus sudaro šios knygos teminį stuburą.
Knygos protagonistė, įsikūrusi Australijoje, atidžiai fiksuoja savo patirtis ir keitimąsi. Kaip svetima kalba ima išstumti gimtąją („Tada dalis tavęs pradeda gyventi tik vienoje kalboje. Galiausiai atsiranda neišverčiamumas“, p. 10), kaip būdamas emigrantu prarandi savo tapatybę („Australijoje buvau nenusakomos tautybės, nenusakomo amžiaus, nenusakomos profesijos, jaučiausi nenusakoma“, p. 13), kaip sunku yra jaukintis miestą, kuris priima atstumdamas (p. 32). Kaip širdis – „kompasas, kuris rodė kryptį į šiaurę“ (p. 36), apgadinama raudonų Australijos dulkių (p. 167), ir, kaip prieš tai aptartos „Kiltų nuomos“ Chaledas, imi gyventi nei ten, nei čia („Missing“, p. 164–171).
Kaip ir V. Grainytės „Rožėse ir bulvėse“, taip ir „Anglų kalbos žodyne“ svarstoma apie žmonijos ir gamtos santykį, kuris abiem autorėms atrodo toksiškas. A. Cicėnaitės protagonistė taip pat spėlioja, kas nutiktų, jeigu žmonių nebeliktų („<…> be jų viskas tik prasidėtų. <…> Žemė toliau gyventų be liudijančios akies“, p. 153), tačiau kartu kvestionuoja visus, deklaruojančius susirūpinimą dėl klimato kaitos: „Ar tikrai galima rimtai priimti žmogaus rūpestį dėl klimato kaitos, jeigu jis vis dar valgo mėsą? <…> jeigu jis vis dar vairuoja automobilį, kaip aš, jeigu štai taip, kaip mes, išvažiuoja tiesiog pramogai, o gal norėdami atsisveikinti su šita žeme tokia, kokia ji dabar, šią trapią akimirką“ (p. 153).
A. Cicėnaitės kūrinyje mirtis tampa vienu iš leitmotyvų. Skyrius „Ghosts“ itin poetiškai reziumuoja mūsų santykį su mirusiaisiais, kuriuos mes gabenamės su savimi, kurie mus pasiveja net būnant už jūrų marių, kurie „caksi mirusių šunų pėdutėmis, šmėsteli vos akimis sugaunamais šešėliais kambarių kampuose, dejuoja su paukščiais ir vėju už lango“ (p. 98–99). Protagonistė, prisimindama darbo senelių slaugos namuose patirtį, stoja į akistatą su savo pačios mirtingumu ir ką jai reikštų pasenti ir Anapilin iškeliauti ne Lietuvoje, „ką reikštų užgesti šalia žmonių, su kuriais nesieja nei kalba, nei kultūra, tik vienas bendras žmogiškumas; ką reikštų klajoti ilgais pomirtiniais koridoriais, kur dvasios nekalba tavo kalba, kur jos išvis neturi tavo kalbos žodyno“ (p. 69).
Tačiau minėtasis poetiškumas tampa ir vienu iš šios knygos minusų: autorė sau leidžia užsižaisti kilometriniais vardijimais ir asociacijomis, retsykiais užimančiomis ištisą puslapį (pavyzdžiui, „Childfree“, p. 33). Iš pradžių tai priimi kaip stiliaus dalyką. Vėliau tai viršija visus deramus kantrybės normatyvus ir pradedi šiuos pasažus praleidinėti (taktika, kurios ėmiausi skaitydama Levo Tolstojaus „Karą ir taiką“, kai kariaunų išsidėstymai ir strateginės vingrybės man trukdė sekti Andrejaus ir Natašos santykių peripetijas). Netrūksta ir pamintijimų, kurie labiau priklausytų jaunųjų filologų konkurso dalyvių literatūriniams bandymams, kaip antai: „Išvažiavimas yra pabėgimas“ (p. 156); „Knygos turi savo likimą, išskyrus tas, kurios jo neturi“ (p. 64); „Autoriai yra tik savo knygų diktatoriai, kasdien prie rašomojo stalo vykdantys prastų sakinių genocidą“ (p. 65). Ir, kaip literatūros apžvalgininkei, yra įdomu rasti pasažėlių, ką narstomų knygų autoriai galvoja apie jų kūrinių kritikus. Undinės Radzevičiūtės alter ego „Minarete ir 7“ grasino kūrinio kritikui dantimis nuimti skalpą (p. 144), na, o štai A. Cicėnaitės protagonistė pasakoja įsivaizduodavusi, „kaip tos literatūros kritikės, kuri kadaise sudirbo mano knygą, kojų pirštus lėtai, su pasimėgavimu, kone filosofiškai apgraužia rudos ir juodos Sidnėjaus žiurkės, Rattus rattus ir Rattus norvegicus“ (p. 65). Tad, kolegos kritikai, „saldžių sapnų, ramių blusų žiurkių, kad neėstų kūno jūsų“, – kaip prieš miegą linkėdavo mano a. a. baba.
Grįžtant prie paties kūrinio teksto, kažkur tarp tų nesibaigiančių vardijimų, pamintijimų ir fantazijų vingiuoja siužeto siūlas (juk knyga įvardinta kaip romanas!), kuriame pora, sėdusi į automobilį, iškeliauja patyrinėti Australijos, tačiau nelauktai ši kelionė virsta atsigręžimu į save.
Vis dėlto, kaip ir V. Grainytės knygos atveju, taip ir A. Cicėnaitės pasirinkimas įvardinti šį kūrinį kaip „romaną“ yra kvestionuotinas. Kiekvienas „Anglų kalbos žodyno“ skyrius funkcionuoja kaip savarankiškas kūrinys, leidžiantis knygą skaityti pamažu, dozuotai, tad sakyčiau, jog tai esė rinkinys. Ir nors kalbame apie esė žanro išsikvėpimą Lietuvos literatūrinėje padangėje, tačiau, panašu, kad tai veikiau dėl mėtomų pėdų ir nenoro vadinti daiktų tikraisiais vardais.
„Anglų kalbos žodyną“ galite drąsiai dėtis į lagaminą kaip atostogų skaitinį (net jeigu ir nekeliaujate į Australiją), taip pat ši knyga turėtų patikti tiems, kuriems norisi „kelių posmelių“ prieš miegą. Na o jeigu knygą perkate pagal viršelio išvaizdą, neapsigaukite – į jūsų rankas pakliuvo tikrai ne anglų kalbos žodynas. Jame bus tik keliolika žodžių, kuriais bandoma atsakyti į klausimą, „kodėl angliškai man gyvenasi kitaip“ (p. 158).
Neringa Butnoriūtė. Trys teatrališkos nominantės
2022 m. Nr. 4
Tikriausiai nebūsiu pirmoji prisipažįstanti, kad po vasario 24 d. skaityti literatūrą tapo sunkiau. Per mėnesį karo tarp daugybės atnaujinamų faktų mano kompiuterio ekrane subaltuodavo tai vienas, tai kitas išverstas ukrainiečių eilėraštis. Per juos nejučiomis iš naujo prisijaukinau poezijos jėgą, pajutau, kad vėl galiu ir noriu gilintis į tekstus. Tačiau, skaitydama Lietuvoje, o ne Ukrainoje sukurtus eilėraščius, ėmiau pastebėti, kiek daug juose vaidmenų ir teatrališkumo. Ar tai padeda geriau pažinti tikrovę, ar nuo jos atitolina? Apie tai svarsčiau skaitydama Metų knygos rinkimų poezijos nominantų Linos Buividavičiūtės, Dovilės Zelčiūtės ir Alvydo Valentos knygas.
Lina Buividavičiūtė. Tamsieji amžiai: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – 86 p.
Linos Buividavičiūtės poezijoje kalbama apie pažeidžiamą moteriškumą, motinystę, paliečiama psichinės sveikatos problematika (pavyzdžiui, Vilnius funkciškai aprašomas pagal ligonines). Šiuos tekstus drąsiai galiu priskirti šiuolaikiškai poezijai: jie rašomi konkrečiam kontekstui, nevengiama sąmoningumo ugdymo, čia už metaforą ar neapibrėžtą potekstę svarbiau įtaigiai perteikti psichologinį eilėraščio lygmenį. Skaitant reikšminga ir L. Buividavičiūtės pabrėžiama nuostata siekti ne išpažinties, bet atpažinimo. Mano supratimu, naujoje knygoje „Tamsieji amžiai“ poetė prie tikslo priartėja profesionaliau nei debiutiniame „Helsinkio sindrome“ (2017). Naujieji tekstai ne tik tematizuoja traumas, bet ir yra psichologiškai artistiški.
Poetinį liudijimą L. Buividavičiūtė kuria iš dviejų tipų šaltinių – biografijos ir antrinės tikrovės elementų (kultūros, istorijos, religijos). Jų panaudojimas įgyja išskirtinumo, nes kalbėjimą apie pažeidžiamumą poetė grindžia empatija. Apibendrintai sakant, tai reikštų reiškinio supratimą, įsijautimą ir ketinimus perteikti kitam. Gal todėl iš pradžių mane trikdė eilėraščiuose imituojamas jau žinomas turinys (pavyzdžiui, Boriso Viano „Dienų puta“, Clarissos Pinkolos Estés „Bėgančios su vilkais“, Lionel Shriver „Pasikalbėkime apie Keviną“). Svarsčiau, kam gi pergromuliuoti, jei prieinamas savaime įspūdingas originalas? Kodėl autorei nepakanka savos patirties? Manau, žaidimas svetimais vaidmenimis atspindi pasirinktą poetės kūrybos strategiją. Poezijoje kolektyvinė patirtis absorbuota ir sutraukta iki subjektyvaus ego: apie kito skausmą kalbama lyg apie savąjį. Ir tai skiriasi nuo lietuvių poezijoje įprastesnės vaizdavimo perspektyvos, kai asmeniškai patirčiai ketinama suteikti visuotinumo. Kartais tai reiškia, kad asmeniškumas nugesinamas dėl kultūriškai apibendrintos potekstės. L. Buividavičiūtės „viešinamas“ moters pažeidžiamumas yra apgaulingas: juo ne tik atsiveriama, bet ir sąmoningai prisidengiama terapiniais teksto tikslais. O tai, kas pranešama, dažnai nepatogu. Todėl įdomu mąstyti, ką poetės eilėraščiuose laikytume autentika. Ar tai suasmeninta, aktualizuota patirtis, ar trokštamas terapinis poveikis kitiems? Gal abu? Labai savalaikis reiškinys, kad socialines normas kvestionuojantis menas išryškina jautrumu mintančios retorikos jėgą. Svarbu, kad „Tamsieji amžiai“ parodo, jog pasitelkta empatija nėra vienaplanė.
Vaiko ir vyro figūros L. Buividavičiūtės poezijoje tėra apibendrintos socialinės klišės, kurioms egzistuojant išgirstamas moters balsas. Santuoka tik siaurai apibrėžia moterį saistančias klasikines aplinkybes (nauji namai, po metų – gimdymas) ir skirta pabrėžti, kad šeiminė ir asmeninė laimė nėra tapačios. Todėl pateisinamas L. Buividavičiūtės poezijoje pastebimas ryškus egocentrizmas, prasimušantis net per vaizduojamą santykį su vaiku, ypač todėl, kad jų ryšį įprasčiau suvokti kaip tandemą. Tai subjektei leido išvystyti labai gyvą dialogą su savimi, kad ši sugebėtų užbėgti už akių kolektyviniam siaubūnui, su teisėjo aistra nusitaikiusiam į jos nevisavertiškumą. Egocentrizmas čia pats tapo svarbiu poezijos pranešimu, nors man jo knygoje gerokai per daug. Dėl jo „Tamsieji amžiai“ neatrodo taikiai, vis pasiūlo tiesmuką dūrį („ar dėl Tavęs / šito viliuosi, ar dėl savęs?“, p. 6; „Ko reikia man? Ko neturiu?“, p. 80). Dūrio vietą skaitant peršti tol, kol taip formuluojami klausimai netampa numanoma mantra.
Į „Tamsiuosius amžius“ pateko visokio lygio eilėraščių – psichologiškai įtaigių, folklorizuojančių patirtis (lolitos, Lozoriaus mylimoji), iliustratyvių, parodomųjų (pavyzdžiui, kaip obuolys nuo obels netoli rieda, išlipti ne ta koja, iškreiptas veidrodis) ir tokių, kuriuose, deja, dominuoja tik asmeninės prasmės (ypač rašant apie miestus). Juos skaitydama vis ieškojau ko nors panašaus į fotografinį punctum. Manyčiau, eilėraščių stiprybė tai, kad poetė anestezuoja tik blogio sąvoką (vadina „vidine tamsa“, „tamsiaisiais amžiais“, „luotu, kuriuo po save irstomės“), tačiau geba psichologiškai perteikti jo esmę. Tekstai įtraukia į akcentuotas vidines dramas, kurios leistų blogį apmąstyti, mintyse atkuriant užrašytas scenas. Todėl mane poetiniu liudijimu įtikinęs punctum slypi ne dekoratyvių išsisakymų serijose („žinau kaip tampa moterim nusvirusiais lūpų / kampučiais, šarpėjaus veidu, / moterim su akyse užgesusiais / dagčiais, su neveikiančiais / vidiniais termometrais, drungna moterim, / iš kurios terbos krenta vienatvės“, p. 30), kurių yra nemažai, bet asmenišku moters registru užkabintais niuansais tarp to, kas „galima“ ir „negalima“, „teisinga“ ir ne. „Tamsiuosiuose amžiuose“ juntamos aiškios teminės ir vaizdavimo ribos, tačiau amą atimančių tekstų knygoje tikrai yra.
Dovilė Zelčiūtė. Šokiai Vilniaus gatvėje: eilėraščiai. – Kaunas: Kauko laiptai, 2020. – 108 p.
Dovilės Zelčiūtės knyga „Šokiai Vilniaus gatvėje“ yra ne mažiau drąsi nei L. Buividavičiūtės aptartoji. Eilėraščių rinkinys, rašytas po vyro Jurgio Gimberio mirties, apmąstant slaugyto mylimojo išėjimą ir gedėjimą, – turbūt asmeniškiausias iš anksčiau jos išleistų, taip pat pelnytai įvardijamas kaip viena stipriausių knygų D. Zelčiūtės bibliografijoje.
Knygoje „Džuljetos suknelė“ (2013) poetė formulavo mintį, kad jai eilėraštis yra tarsi scena, kurioje (ne)apsinuogina tikrasis „aš“. Tąkart asmeniškumą dangstė žaidimas klasikinių pjesių vaidmenimis. „Šokiai Vilniaus gatvėje“ į šią idėją paskatino žiūrėti kitaip. Šokiai įkūnija asmenišką meilės ir išsiskyrimo (slaugymo, mirties) ritualą. Tekstai rašomi kaip išbuvimo būdas, jautri santykių revizija, o labiausiai – kaip daugialypis pokalbis su skaitytoju, mylimuoju bei prilygsta intymiam bendravimui malda. Mirties ir Dievo akivaizdoje – tarsi scenoje – kalbėtojos ego nuolat kvestionuojamas pagal krikščionišką pasaulio suvokimą. Įdomu, kad tokiu atveju poetė linkusi pasitelkti saviironiją ir teatrališkumą – priemones, kuriomis kituose kontekstuose siekiama priedangos, pašaipos, šaržo ar tiesiog žaidybiškumo. O šįsyk tai suveikia kaip santykį su dramatiška tikrove koreguojantys veiksniai, kaip neveidmainiško kalbėjimo būdas, kuris kartais net su humoru („išėjai į literatūros muziejų / negi ir pasiliksi“, p. 14) nukreipia dėmesį nuo asmeniškumų prie žmogiškų silpnybių („Nuolankumo! / Tu jau nulenkei galvą / aš dar ne“, p. 60). Panašiai eilėraščiuose kinta santykis su mylimuoju – nuo romantinės meilės iki meilės artimui, įžvelgiant ne savo kankinystę, o kito, ligonio slaugymas atkartoja įvairius Šv. Rašto epizodus. Tad ši knyga, nors ir kilusi iš ribinės patirties, nepasiduoda tendencijai „pardavinėti“ jautrumą (ties ta riba kartais balansuoja apie asmenines „golgotas“ rašanti L. Buividavičiūtė). Ja siekiama autentišką patirtį versti universalia prasme.
„Šokius Vilniaus gatvėje“ galima skaityti kaip konceptualią, fatališko finalo nulemtą santykių istoriją. Tačiau ne vienas tekstas įsimena ir nepaisant visumos, dėl aprašytų makabriškų detalių, per kurias, lyg netikėtai aptikus džinsus ant ligonio kūno, lyg anūkui uždavus naivų klausimą, išsivaduojama iš mąstymo klišėmis. D. Zelčiūtė nebando pasakyti, kad apie mirtį supranta daugiau nei kiti, nes pirmiausia rašo apie meilę. Anksčiau rašytoje poezijoje jos kuriama subjektė man atrodė sau negailestinga, apsidangsčiusi už gyvenimiškus „prasmingesniais“ kultūriniais vaidmenimis, šie jai sufleruodavo ir ribotų reikšmių. O „Šokiai Vilniaus gatvėje“ įsimena poetės sugebėjimu valdyti dramatizmą, prireikus tragediją transformuoti į tragikomediją. Šioje knygoje Dovilė Zelčiūtė atsiskleidė kaip brandi, kūrybą aiškia vertybine pasaulėžiūra grindžianti poetė. Todėl ne mažiau svarbu ir tai, kad dinamiškos knygos turinį nuolat subtiliai papildo krikščioniška vaizdinija. Jos sukurta semantika suteikia gilesnį matmenį gniuždančios patirties interpretacijoms, nes ji charakterizuoja visumą, o ne siūlo prisidengti kauke. Asmeninės prasmės įgyja dviprasmybės, pro skausmą pasiūlo viltį ir gyvenimišku pavyzdžiu neprikišamai kalba apie gailestingumo esmę.
Alvydas Valenta. Prierašai neegzistuojančioms „Iliados“ ir „Odisėjos“ iliustracijoms: eilėraščiai. – Vilnius: Slinktys, 2020. – 88 p.
Savo keturiasdešimt aštuonis eilėraščius Alvydas Valenta pavadino pagal Homero giesmes. Knygos „Prierašai neegzistuojančioms „Iliados“ ir „Odisėjos“ iliustracijoms“ sumanyme jau glūdi žaisminga pretenzija per klasiką, kaip nemarią jungtį, apeliuoti į dabartį. Pavyzdžiui, iliadiškos „Kautynės prie sienos“ „Pink Floyd“ ritmu susiejamos su „geležine uždanga“, o mitinė Troja per fonetiką suartėja su Perloja. Tai artima variacijoms Homero kūrinių motyvais, nes šie parankūs norintiems kritiškai suprobleminti socialinius ar asmeninius įvykius. Tiesa, tokio tipo tekstai lietuvių poezijoje neretai įgydavo politinę potekstę. Pakanka prisiminti Gintaro Patacko Sąjūdžio laikais rašytus „Kapitono Homero vaikus“, kuriuose, stilizuojant amžinus siužetus, vykusiai bandyta simboliškai „atstatyti“ pasaulio tvarką ir pavergtos tautos santykį su istorine tiesa, – nurodyti į cenzūros nuslopintus dramatiškus Lietuvos istorijos epizodus. Mitas gali parodyti Europos kultūros tradicijos tęstinumą (į ją įrašant lietuvišką kontekstą), bet nestebintų, jei būtų laikomas tik pritaikomojo pobūdžio forma.
A. Valentą domina tam tikri Homero epų aspektai (dalį jų pabrėžia epigrafai). Juos apmąstant filosofiškai rimtai ar ironiškai „pasiaiškinama“, kaip „pasaulį valdo tie patys siužetai – karas ir maras, / meilė ir neapykanta“ (p. 9). Šių „Prierašų…“ variklis – amžinasis kartojimasis, kurį poetas patvirtina, „Iliados“ dalyje išryškindamas sąsajas su visuotinės istorijos įvykiais, o „Odisėjos“ – su literatūros klasika (tarp Argo ir Jono Biliūno Brisiaus, Kretoje plaukiančio banginio ir Mobio Diko). Būtent jie tradiciškai laikyti svarbiomis žmogų ir pasaulį aprėpiančiomis žinojimo formomis, nors neretai šiandien tėra kultūriškai apdoroti šaltiniai. Todėl nenustebino, kad šiai įžvalgių paralelių su klasika kupinai knygai lydimąjį tekstą rašė Naglis Kardelis. Vis dėlto nenoriu sutikti su mintimi, kad „taikli poeto akis kartais leidžia išvysti tai, ko nebuvo įžvelgę patys mokslininkai“ (p. 84). Daroma prielaida, kad poetas „Prierašuose…“ aiškina Homerą, nors neįvardijama, ką tokio atranda. Man pasirodė priešingai – kūrėjas kaip tik pademonstruoja esąs žaismingas skaitytojas, panašus į homeridą – tokį Homero pasekėją dainių, kuris išradingai naudojasi gauta medžiaga ir kartais tiesiog palinksmina. A. Valenta griežtai nesivadovauja epų diktuojama logika. Be abejo, poezijoje taip elgtis – anokia nuodėmė.
A. Valentos tekstuose pasaulis yra dievų (valdžios ir kūrėjų) sumanyta pramoginio teatro scena. Vienas ryškiausių „Prierašų…“ ypatumų – vaizduojant reiškiniai suplokštinami ir grubiai stereotipizuojami. Poetas renkasi ne aukštąjį stilių ir kilnius žygius, bet dėsto ūkiškai: „Kardai yra dirvos darbininkai, / kulkos yra tikrieji grūdai“ (p. 38). Atskyrus dieviškus ir žmogiškus pasaulius, „Prierašuose…“ didžiosios istorijos ratai primena sustabarėjusį provincijos gyvenimo ritmą, kuriame poelgių pragmatika išryškina dvasinį nusilpimą, o pergalingo didvyriškumo ir dieviškumo reikšmę apskritai paverčia abejotina. Todėl A. Valentos spektaklis – liūdnas.
Kita vertus, taip vaizduodamas, A. Valenta sąmoningai rodo, kaip europinis mitas broliaujasi su lietuvių tautosaka. Ar dėl jų sugretinimo poezija „atitinka“ dabartinį lietuvišką būdą, nesiryšiu spėlioti. Verčiau priminti, kad tokia perspektyva poezijoje nei naujoviška, nei nenumanoma. Šią knygą išskiria tai, kad joje daug vaizduotės, kuri itin laisvai naikina hierarchijas. Tekstai komponuojami iš asociatyvių citatų, sąskambių, kultūros stereotipijos, skirtingiems laikotarpiams, žanrams priskiriamų elementų (suplokštinant nelieka erdvės niuansams). Įdomiau, kai elementai homogenizuojami ne tik dėl skambesio (kaip minėta Troja ir Perloja), nes gana dažnai į eilėraščių temą įpainiojama paviršutiniškų motyvų, kurių reikšmė turiniui nėra itin svarbi. Pavyzdžiui: „Statykite už Achilą, Hektorą, Odisėją, / senį Priamą, jo sūnų Aleksandrą, / d’Artanjaną, Nėjų, Miuratą, / dvikovininką Dantesą, / ar bet kurį iš caro armijos generolų, / na, iš bėdos dar už kareivį Šveiką, / ir niekada nestatykite už Remarką“ (p. 68). Išvardytus autorius, veikėjus ir karvedžius sujungia bendra dalyvavimo fikcinėse ir realiose kovose semantika. Siekdamas komiško efekto, poetas juos suniveliuoja, knygos kontekste neišgaudamas ypatingesnės reikšmės.
Homeras mūšių nevaizduodavo panoramiškai, tik dalimis. Jis buvo tolerantiškas, todėl kiekvieną besikaunančią pusę apdovanojo ir dorybėmis. A. Valenta parodo, kad šiandien, turėdami laiko patikrintos išminties apie gėrio ir blogio ribas, nesame abejingi dvikovų stebėtojai. Ironija paremtos įžvalgos, primenančios, kad, pavyzdžiui, kraugeriai „karaliai visada lieka karaliais ir džentelmenais, / mokančiais vertinti prabangą, grožį, dorybę“ (p. 51), man atrodo vykusios. Vis dėlto manyti, kad abstrakčiam pramoginiam teatre Alvydas Valenta išlieka neutralus, negalėtume. „Prierašuose…“ pulsuoja ir šiek tiek romaus, visai nepagoniško lyrizmo. Galbūt ir nevertėtų jo slapstyti. Bet tai jau būtų palinkėjimas kitiems šio poeto vaidmenims.