Kitu žvilgsniu
Viktorija Daujotytė. Poezija iš lemiamosios nuosakos
2007 m. Nr. 2
Liūnė Sutema. Tebūnie. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006. – 47 p.
Kokio savito poetiškumo esama pačiame žodyje nuosaka – į gramatikos sąvoką sustingęs sakymo, pasakymo, nusakymo būdas, artimos darybos kaip pasaka. Jono Aisčio geidimas metaforai rasti lietuvišką žodį – netuosaka. Netiesioginis sakymas, perkeičiantis ir tai, kas sakoma tiesiogiai. Kas sakoma ir kas slepiama. Būsena, kuri kristalizuojasi kaip vidinė kalba, grindžianti patį pasakymą kaip savaiminį būtinumą
Poezija iš lemiamosios nuosakos – pirmasis įspūdis apie pačioje praėjusių metų pabaigoje pasirodžiusią Liūnės Sutemos poezijos knygą „Tebūnie“. Tokios nuosakos gramatinėse klasifikacijose nėra; nebėra net geidžiamosios nuosakos, kuri būtų artimiausia poetiniam santykiui, išreikštam šios knygos pavadinimu. Tik liepiamoji, apimanti daug modalumo (kalbėtojo santykio su sakymo ar pasakymo turiniu) atspalvių. Subtiliausi iš jų – lėmimas būti, geidimas lemti, kad kas nors būtų (pirmiausia pati būtis), geidimas sutikti, susitikti, net jei tai neįmanoma, geidimas paklusti tam, kas neišvengiama, kas turi likimo ar Dievo veidą. Nelengva pasakyti, kuris modalumo turinys yra svarbiausias Liūnės Sutemos rinkinio pavadinime – gal persveria maginis lėmimo gestas, kalbinė įtaiga: „man tik reikia ištarti: / Tebūnie –“ („Ne blanksta, o vis aštriau ryškėja…“).
Liūnė Sutema, prabilusi po gana ilgo laiko (nuo „Graffiti“ praėjo trylika metų, panašiai ir nuo „Vagos“ išleistos „Poezijos rinktinės“), išlaiko, o atskirais atvejais ir sustiprina poetinio kalbėjimo kompetenciją. Atrodo, kad tyla, kaip kažkada sakė serbų poetė Desanka Maksimovič, poetui yra būtina. Kas nepatiria tylos, negalėjimo rašyti, nepatiria ir tikros galios tai daryti – mokėjimas eilėraštį parašyti nebūtinai yra įgalintas. Įgalinimas sukabina poeziją ir gyvenimą abipuse priklausomybe, leidžia kitaip suvokti tai, kas atrodo tik biografiška.
Dabartinėje Liūnės Sutemos lyrikoje atsiveria kažkas rūsčiai neišvengiamo, asketiškai sukaupto; tarsi pasisakoma dar iki eilėraščio, pačiu apsisprendimu rašyti. Lyg įgyjama sunkiai apibrėžiamos laisvės būsena – gyventi jau nieko nebijant, nes nieko, kas jau nebūtų įvykę, įvykti nebegali. Grįžimas ir grąžinimas – dar pereiti patirties keliais, kurie atsiveria, pasirodo. Jau ne tiek iš to, kad yra, labiau iš buvo. Būtasis laikas – būties pilnybės, sodinamų medžių, kelionėms braižomų žemėlapių, augančių vaikų, pasakų knygų, Lietuvos, lyg gilios sietuvos, žiburiuojančių jonvabalėlių. Būtieji laikai, įgalinantys ir lemiamąjį liepinį – tebūnie. Poetinis žingsnis, kuris sąmonę atgręžia į būtojo laiko gyvybę ir gyvybingumą. Būtojo laiko esamumas ir jo perkėlimas į būsimumą – tebūnie, teesie.
Rašymas, kaip atskira tema išryškėjęs „Graffiti“ (1993), naujame rinkinyje darosi daugiau nei žodis, rašymu patvirtinama ir įtvirtinama, parašytas žodis įsakmiau įbrėžiamas sąmonėje, buvusioje ir tebesančioje man. Ko nors buvimas man yra amžinas, amžinas esamasis laikas, tebesitęsiančio pokalbio laikas:
Mariau,
sakau ir sakau,
nežinau ar tu girdi –
dabar užrašau,
skaityk –
tavo sodinti medžiai miršta
mirtim lėta – („Mariau…“)
Poetinis kreipinys į realų ir jau nerealų asmenį, į Marių Katiliškį, pirmąjį rašytoją išeivį svetimoje Lemonto žemėje užsimojusį atsikurti lietuvio namus – su medžiais ir lieptais, su namo langais, kuriuose tekėtų ir leistųsi saulė. Kreipinys yra įgalintas stipraus egzistencinio lauko, sąmonės saugomo ir slepiamo, – lėta mirtimi mirštantys medžiai yra būtinoji dingstis kreiptis. Iš atvertų, juolab viešiau eksploatuojamų jausmų taip kreiptis nebūtų įmanoma.
Graffiti stilistika: kas viešai parašyta, nuplaunama lietaus, nutrinama. Graffiti uždraustas: „Negalima savo jausmų / rašyt, braukyt viešai –“. Liūnės Sutemos poezijoje kalbama ne apie jausmus ir ne iš jų – kalbama iš patirties ir patirčiai. Iš to giliausio sąmonės klodo, kuriame šaknis suleidžia tik tai, kas neišnyksta, kas galiausiai sudaro ir pačios sąmonės turinį. Gyvoji patirtis neišnyksta ir nesunyksta net tada, kai būtis ledėja, virsta ledu, – tai tik kitas jos pavidalas, geliančiai šaltas. Vienas stipriausių rinkinio eilėraščių – „Toks geliančiai baltas speigas…“:
Toks geliančiai baltas speigas
už lango ir manyje –
bijau prakalbėti,
kad mano žodžių kruša
nesužeistų tavęs.
Raudonplaukis berniukas rėmuose
prispaudęs prie lūpų armonikėlę
bijo groti, pamatęs mane,
kad nesušaltų jo daina.
Užspaudžiu atodūsį savyje,
kad neapledėtų langai aklinai
ir neatskirtų manęs
nuo laukiančių paukščių palangėje.
Vidinis ledėjimas apibūdinamas kaip geliančiai baltas; suvokiama, kad jis kelia grėsmę būčiai, būtina ledėjimą sulaikyti; kulminacijos frazė – „Užspaudžiu atodūsį savyje“; atsileidžianti intonacija, minkštėjantis garsynas, pasikartojantys sąskambiai. Jei dar kas laukia (nors tik paukščiai palangėje), būtis atšildoma, atpučiama lyg aklinai apledėjantys langai…
Iš kur ši vaizdinė patirtis – aklinai apledėję langai – ar tai begalima turtingoje civilizacijoje, miestų buityje? Tolimas sąmonės atliepinys – nežinome, ar buvo, ar nebuvo, ar žiūrėjome pro aklinai šalčio užmūrytus mažus trobelių langus, ar ėjome giliai nugrimzdusiomis žemaičių kūlgrindomis, ar ieškojome jų, kartimis badydami vandenį, ar tik jas sapnavome – slaptą protėvių kelią, kuris leis ir mums išeiti: „Jeigu rasčiau žemaitišką kūlgrindą, / išeičiau slaptai nematoma, / palikdama vielom apraizgytą, / dangoraižiais apaugusią, / dūstančią aplinką –“ („Jeigu rasčiau žemaitišką kūlgrindą…“).
Dabartinė Liūnės Sutemos poezija yra kūlgrindiška; giliųjų, slaptųjų sąmonės kelių. Paviršiuje lyg ir nieko, bet tai slaptos gelmės paviršius; tokia kūryba laukia interpretacijos, bet atsargios, sustojančios ties riba – iš kūlgrindos pavojinga išsukti.
Lyrika, kuriai būdingas vidinis programiškumas. Kiekvienas Liūnės Sutemos rinkinys pagrindinėmis intencijomis pažymi tai, kas sąmonėje pasirodę, lyg tam kartui paaiškėję, ką jau galima pasakyti: „Tebūnie tarytum pasakoj“, „Nebėra nieko svetimo“…
Dalykinio laiškelio, lydraščio, faksimilė, išspausdinta kaip paskutinis „Tebūnie“ tekstas – iškalbi, rodanti skirtingų kalbėjimo būdų suartėjimą lemties, lėmimo ženklais: „Išsiskiriu su savo rinkinėliu. Tepagyvena vienas. Kaip jau bus, tai tegu bus.“ Tepagyvena, tepagyvena vienas yra tebūnie paralelė: teįvyksta, kas turi įvykti. Tie patys lėmimo, geidimo ženklai, išreikšti kitomis kalbinėmis formomis: tepagyvena ar tepagyvenie, tegu bus…
Kalbiniu požiūriu tebūnie yra senovinė trečio asmens forma, dabar jau retai tevartojama. Gyvesnės ir tėra tik veiksmažodžio būti formos: teesie, tebūnie.
Rinkinio pavadinimas iškyla iš pačių eilėraščių, yra ne kartą pavartotas kaip žodis, kaip nuostata ar intonacinis modusas, geidžiant, kad kas nors būtų, kad įvyktų tai, kas turi įvykti, kas yra neišvengiama: „Tebūnie – / ir taip yra“ („Visi mano laiškai ir telegramos grįžta“). Yra savitas ir savas, kaip sakinio pradžia pirmą kartą pavartotas prieš penkiasdešimt metų – pirmosios knygos pavadinimu „Tebūnie tarytum pasakoj“ (1955). Kaip programinė nuostata šis liepiamosios nuosakos sakinys lieka galioti ir rinkinyje „Tebūnie“. Pasaka neišnyksta iš žmogaus gyvenimo, kol jo sąmonė geba sakyti, geidžia sakyti – kaip būti, kartu girdėdama, kas iš pasakyto yra pasakyta jam. Eilėraščio „Žemė plokščia ir pikta“ pabaiga: „Grįšiu į savo pasaulį – į Pasaką.“ Sakymas įgalina sakymą, rašymas – rašymą; nuo mito, pasakos iki dabar rašomo eilėraščio.
Žvelgdami į „Tebūnie“ pirmojo rinkinio pavadinimo „Tebūnie tarytum pasakoj“ akivaizdoje, galime suvokti suskliaudimo, redukcijos veiksmą, įvykdomą sąmonės. Sakinio kryptis užtvenkiama; kartu atveriama kita poetinės energijos tekėjimo galimybė. Iš dalies ta, kurią duoda su reta, nykstančia kalbos forma susieta tradicija (maldos, atodūsio, ypatingos, sutvirtinančios dvasinės nuolaidos), iš dalies ta, kuri atsiveria iš gilios kalbančiojo, tebūnie formą ženkliškai vartojančio asmens patirties. Būtį įgalina būti ne tik kova, priešinimasis, kaip dažnai galvojama, bet ir nuolaida, susitaikymas su tuo, kas neišvengiama. „Tebūnie“ prisiartino „Vendetą“ (1981) – iškalbaus pavadinimo, įsakmios nuostatos poeziją, persiimančią vyriško balso intonacijomis: „Jeigu būčiau gimęs Korsikoje, / giminė mano ramiai ilsėtųs / atkeršyta, po krūmokšniais dygiais.“ Kraujo keršto, vendetos akivaizdoje nuskaidrėjęs tebūnie įgyja naujų poetinės prasmės atspalvių. Dar: „Vendetos“ (knygos dailininkė Rita Kavolienė) priešlapyje panaudotas poetės autografas – ranka užrašyta Liūnė Sutema. „Tebūnie“ ranka užrašytas poetinis vardas ir knygos pavadinimas matomi ant knygos veido, ant viršelio. Kaip kinta rankos raštas, net pasirašant, kokia sunkiai įskaitoma akivaizdybė, kokie ryškūs liudijimai, kaip keičiasi žmogaus sąmonė, ranka vedžiojanti raides. Kaip paaštrėjo tų pačių raidžių kontūrai, kaip prasitęsė brūkšniai (ū, t), sudarydami lyg stogo atbrailos įspūdį. Eilėraščius reikia rašyti ranka. Ranka rašyti visa, kas yra svarbu, vienkartiška.
Rūpestingai parengtos knygos (redaktorius Valentinas Sventickas, dailininkas Romas Orantas) antroje viršelio pusėje redaktoriaus pateikiamas lakoniškas įvadas. Tarp biografinių žinių apie Liūnę Sutemą (Zinaidą Nagytę-Katiliškienę) pažymima, kad pastarųjų metų poetės kūryba paveikta sunkių netekčių; per kelerius metus poetė neteko artimiausių žmonių, abiejų vaikų. Į dešimtmečio netekčių lauką reiktų įrašyti ir Vytautą Kavolį bei Rimvydą Šilbajorį, savitais būdais kalbėjusius apie šios poetės kūrybą, vietą ne tik egzodo, bet ir visoje lietuvių poezijoje.
Bet ar kada buvo kitaip? Ar poezija nėra itin intensyviai žadinama to, kas miršta, nyksta, palieka, apleidžia? Ar poezija nėra galia, įgalinanti dar gyventi, gyventi pasisakant, išsisakant, tiesioginės nuosakos galimybes paverčiant liepiamosios nuosakos būtinybėmis. Tiesioginiai liepiniai – kaip lėminiai, kaip egzistenciniai perspėjimai:
Neatsigręžk,
tave seka sena Mažeikių stotis –
šniokščia ir švilpia suodini garvežiai,
trinksi ir dunda vagonų ratai –
tau niekur nebereikia važiuoti,
jau išvažiavai –
Neatsigręžk,
tave vejas užmiršta gatvė
su paliktom tavo skubančiom pėdom –
nebereikia jų,
tu ir taip per toli nuskubėjai –
Neatsigręžk,
už tavęs nieko nėra ir nieko nieko nebuvo,
tik migla tarp dangaus ir žemės,
tik migla. („Neatsigręžk…“)
Trys eilėraščio dalys – į atmintį grįžta gimtinės miestas, vietos, susietos su važiavimu, judėjimu (seka stotis, vejas užmiršta gatvė), bet visa jau įvykę (išvažiavai, nuskubėjai), egzistencinė tuštuma (nieko nėra ir nieko nieko nebuvo), atsiremianti į neperkalbamą Ekleziastą: tik migla, tik migla.
Liūnė Sutema bendriausia prasme yra poetė egzistencialistė, ir tai „Lietuvių egzodo literatūroje“ įžvalgiai yra pažymėjusi Dana Vasiliauskienė. Tai, kas eilėraštyje gali būti atpažįstama kaip biografiška (dedikacijos artimiesiems, detalės, kurias gali identifikuoti geriau poetę pažįstantys), yra tik kontakto su pasauliu būdas, pretekstas rašyti tekstą, kuris pirmiausia rašosi iš patirties rašyti, gyventi rašant. Rašant arba matant–mąstant, neišvengiamai priartėjant prie mačiusių – mąsčiusių – rašiusių. Visa, kas atsitinka rašančiojo žmogaus patirtyje, atsitinka ir rašymui; jei atsitinka, jei kūrybos galia įgalina perėjimą iš faktų į likimus. Tada eilėraščio forma savaime nebėra aktuali, tai tik būdas kalbėti, kalbėti kaip tik taip. Tai forma, kuri pasirodo Ekleziasto akivaizdoje; forma, kuri neleidžia nei apgaudinėti, nei apsigaudinėti. Nebėra galimybės tai daryti, nes nebėra prasmės: aiški, šalta, negailestinga šviesa apšviečia viską – nebėra net šešėlio: „sakau šešėliui: pabusk, / jau pats vidudienis, ir tavęs nėra.“ Tai vieno įdomiausių knygos eilėraščių „Mano šešėlis miega ir sapnuoja mane“ pabaiga. Sapnuojantis šešėlis – lyg dviguba nerealybė, pabaigoje dar sustiprinama: nėra ir to, kuriuo reiškiasi sąmonė, ieškanti pati savęs, nežinanti, „kieno išsigandus siela / pasislėpė manyje“.
Rašymas pagal Liūnės Sutemos asmeninį šifrą yra raganavimas; nepaliaujamos transgresijos, keičiančios pasaulį, santykius, netgi, atrodo, nepajudinamai su mirtim ir mirusiais siejamus apibūdinimus: baugu, sunku, neramu. Savo naujaisiais eilėraščiais ji įveikia dar vieną egzistencinį slenkstį – nebijoti likimo vienai. Ir mirusiųjų kalbinimas suteikia galimybę kalbėti kitiems. Kalbėti poezijos būdu. Eilėraštis, kuriuo knyga pradedama:
Taip gera kalbinti tuos, kurių nebėra –
jie šypsos atlaidžiai ir pritaria,
kad tau būtų ramiau ir saugiau –
kad nebijotum
ateinančio, pasislėpusio, tykančio,
ir viso, kas gąsdina tave –
kalbink, kalbink tuos, kurių nebėra,
jie šypsos raminančiai ir saugoja tave. („Taip gera kalbinti tuos, kurių nebėra…“)
Gera kalbinti nebesančius, kalbinimas yra pokalbis, pokalbis yra raminimo ir saugos būdas. Būdas būti. Išlaikyti bendravimą, komunikavimą. Kaip tik ši dvasinė žmonių pastanga yra padėjusi, leidusi išsikristalizuoti sakraliosioms kalbos formoms, išlikusioms senuosiuose religiniuose raštuose ar jų pirmuosiuose vertimuose, giesmėse, maldose. „Tebūnie“ forma priklauso ir sakraliniam lietuvių kalbos fondui, ištariama poteriuose, sunkiausiuose, bet jau dvasios būseną lengvinančiuose atodūsiuose: tebūnie Tavo valia, tebūnie, kaip man buvo lemta… Poezija vis dar palaiko šį nykstantį kalbinio sakralumo matmenį, nors vis silpniau, mažiau, menkiau. To negalima pasiekti jokiomis programomis, jokiais įsipareigojimais. Dabarties literatūra – literatūrėlė – jų ir neturi. Tai patirties gilumo, patirties kalbinio sąryšingumo problema.
Liūnės Sutemos eilėraščių knyga išlaiko kalbinio sakralumo matmenį – stebindama ir tuo, kad lietuvių kalbą, gyvenimą praleidusi emigracijoje, ji tebemoka. Tikrai nėra lengva susidoroti su tebūnie stilistika, pasiekti jos paveikumo. Gal čia susitinkame su panašiu atveju kaip lietuviškoje Jurgio Baltrušaičio poezijoje, kai, vartojant pirminės patirties kalbą, atsargiai ją plečiant perkeltinių reikšmių kryptimi, buvo pasiektas archaizuoto kalbinio įspūdingumo lygmuo.
Kiekvienas Liūnės Sutemos rinkinys – „Tebūnie“ septintas – žymi egzistencinį slenkstį, tam tikrą dvasinę įveiką. Itin ryškiai – „Vendetoje“, „Graffiti“. „Graffiti“ pasirodo trapus būties pavidalas – leidimas būti, pabūti: „Gyvenu graffityje – / dar neištrinki, neužlieki mano namų / savo baltu potvyniu – / dar leisk man pabūti –.“ Leidimas pabūti pačioje laikiniausioje būtyje yra pratęsiamas. Poezija (kaip ir apskritai menas) yra prasitęsianti ir pratęsianti – ji sustoja ties kalbos riba, bet dvasinė transgresija persilieja į kitas gyvybės formas – į žolę, paukščius – ir kalba įveikia kliūtį: „ir žolė ir paukščiai ir akmuo / kalba už mane“ („Kai pritrūksta žodžių išsakyti save…“).
Naujas Liūnės Sutemos rinkinys savitai sudarytas. Kontrapunktinė linija eina nuo pirmojo eilėraščio – kalbinimo tų, kurių nebėra, iki baigiamojo „Emigruosiu į šalį, kurios dar nėra…“:
Emigruosiu į šalį, kurios dar nėra
ir duosiu jai vardą
S U T E M A ,
ir ji bus nepriklausoma
nuo dangaus ir žemės,
neperkama, neparduodama,
ir ne pasaka –
Kai Didysis Magas
ranka debesį palies,
upelė Liūnė sroventi pradės,
nusinešdama visus paskendusius –
emigruosiu į šalį,
kuri vienąkart bus –
Žaidimas poetinio vardo stilistika, grąžinant jos žymenis į gamtines ištakas, į sutemų laiką, į upelės Liūnės vandenis, amžinus ir skandinančius, nusinešančius ir prikeliančius. Į šalį, nepriklausomą nuo dangaus ir žemės, neperkamą ir neparduodamą, valdomą Didžiojo Mago.
Savitas poetinės utopijos variantas, šaltosios, priverstinės emigracijos į svetimą šalį sušildymas magine transgresija – perėjimu, kuris žmogiškajai būčiai yra neišvengiamas.
Jūratė Sprindytė. Tekstų alibi
2005 m. Nr. 2
Petras Dirgėla. Alibi knygos. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – 387 p.
knygos turi alibi
yra parašytos
net
Alibi knygos
iš dainelės apie alibi
„Esminio galvojimo“ reikmė
Prieš metus, 2004-ųjų vasarį, pasirodė Petro Dirgėlos romanas „Alibi knygos“, epilogiškai užsklendžiantis keturių tomų veikalo „Karalystė. Žemės keleivių epas“ romanų ciklą. Prieš metus, vasario 17-ąją, žuvo Vytautas Kubilius. Šiuos du labai skirtingus faktus drįstu susieti „esminio galvojimo“ teze, aptikta V. Kubiliaus 1972–1980-ųjų sunkmečio dienoraščiuose, kai jį plakė po straipsnio „Talento mįslės“, kai buvo sustabdyta mokslininko disertacija ir išvis atsisakoma publikuoti bet kokius jo darbus. Jis daug mąstė apie tuometinę literatūros ir kritikos padėtį, ir tai man buvo stiprus impulsas savęs paklausti, ar daug kas per ketvirtį amžiaus pasikeitė. V. Kubiliaus maksimalizmas tapo tam tikru atskaitos tašku. Ką gi mes šiandien darom ir kodėl? Įsidėmėtinas 1979 sausio 10 d. dienoraščio įrašas: „Svarbu būtų susidaryti „esminį galvojimą“, nesiblaškyti, o jausti esmę, jausti tikrumą. Dabar vis tiek lieka diletantiškas slydimas. O kur ta esmė? Ji glūdi ne pačioj literatūroj, o kažkur kitur, žmogiškose vertybėse, išgyvenimuose, santykiuose. Bet tą santykį susidaryti dabar sunku, mes bėgam nuo aiškių ir kategoriškų sprendimų, mes nenorim turėti savo aiškios nuomonės, mes slepiame patys nuo savęs savo nusistatymus. Ir taip per visą mūsų literatūrą. Todėl nėra tikrumo, nėra aistros, nes kažkokie esminiai dalykai yra išstumti iš sąmonės. Ir literatūra statoma iš literatūros, iš vingiuoto sukčiavimo paties su savimi, iš priverstinio gražbyliavimo, kuris yra ne literatūrinė maniera, o tiesiog egzistavimo būdas, galvojimo būdas, prisitaikymo būdas“1. Rašyta brežnevizmo sutemose, bet kodėl taip aktualiai skamba? Suaktualina nūdienos naujoji konjunktūra, įsivyravusios meno mados – gyvenamojo kultūros momento rezervatas, kuriame galioja nuožmūs popso dėsniai ir rinkos cenzūra. Tokiomis aplinkybėmis „esminio galvojimo“ kūrinių bumas tikrai neištiks. Intelektualinė kryptis – savarankiškų minčių struktūros ir simbolinės reikšmės – yra nuolat stokojama, nors geidžiama mūsų kultūros istorijos dalis. „Literatūra pernelyg primiršo rezultatyviosios mąstytojos pareigą“2, – sakė P. Dirgėla 1980-aisiais, įnirtingai kaupdamas medžiagą būsimiems istoriosofinės prozos darbams, kurių kulminacija ir laikytina 4 tomų 14-os knygų „Karalystė“.
Kiekviena kultūra turi prasmę tik tada, kai ji realizuoja vertybes. Tokia tezė galiojo šimtmečius. Negi dabar staiga ir negrįžtamai dingo? Galima rinktis: palaikyti ar griauti kultūros vienį. Kas yra postmodernioji intelektualinio gyvenimo forma? Nesirūpinti jokiu kriterijų pagrindimu, jokiu vieniu, o manifestuoti laisvę, eklektiką, pliuralizmą. Įtvirtinti save pačią. Postmodernizmui būdingas ne vaizdavimas, o autoreferencija. Savimyliška kultūros forma.
Humanitarinė disciplina gyva tol, kol nori sau užduoti fundamentaliuosius klausimus. Literatūra irgi tik tol. Ir literatūrologija ar kritika. Bet esame prašomi tarnauti dienos aktualijoms arba verčiami apsibrėžti akademiškumo ribomis. Metodologinio disciplinavimosi vajus skatina sureikšminti teises į moksliškumą, darosi nuobodus, marina kritiką. Be to, nebeįdomu rašyti apie knygas, kuriose kapstomasi kasdienybės sąšlavyne be jokios aliuzijos į universalesnę dimensiją. Pasirodantys šiuolaikiniai lietuvių romanai perdėm empiriški arba žaidybiški, tarsi daug ką paliečiantys, bet iki gilumų neužgriebiantys. Romantiškai perdedama „aš“ svarba, emocinis planas ir saviraiška (geriausiu atveju). Prastesnis variantas – erotinis slydimas kūno ir buities paviršiais.
Ar dar tikime menų gebėjimu ištirti „alsuojančią istorinę situaciją“ (Jürgeno Habermaso frazė) ir taip susieti pažintinį, etinį ir politinį diskursą? Kaip tik P. Dirgėlos „Karalystė“ verčia patikėti. P. Dirgėla, kalbėdamas apie kūrybos procesą, daro rašymo ir rašinėjimo skirtį. „Rašymas – tai klasikinė samprata, aiški vertybių skalė. Rašymui reikia rimtai pasiruošti. Rašinėjimas – tai dalyvavimas rinkoje, bandymas verstis iš literatūros“3. „Karalystė“ priklauso rimčiausio rašymo paradigmai. Tai valstybės kosmogonija, analizuojant makroistorinius procesus. Kaip Dante tvėrė savo krikščioniškąją visatą iš religinės savasties, taip P. Dirgėla – iš istorinės, etninės. Valstybės genotipo (at)kūrimas ir analizė reikalavo įdirbio, ryžto. „Žemės keleivių epe“ regime savarankišką intelektualinę koncepciją, grindžiamą Jūros simbolika, valstybingumo pavidalų raida ir tautinės savimonės žvalgymais. Originalus pasaulėvaizdis turi konsoliduojančios jėgos: ne tik gaudau faktus, bet juos savitai rikiuoju, perskverbiu filosofiniu ar etiniu principu. Kai jau išleistas visas epas, matome, kad tai – išskirtinio masto romanų ciklas, kuris kalba apie universalijas, apie visuotinus dalykus, ne apie kelių personažų (kaip įprasta), o apie valstybės gyvavimo kelią ir tautinės bendruomenės kryžkeles. Tokio veikalo kaip „Karalystė“, be gailesčio tyrinėjančio aksominių revoliucijų metamorfozes, nėra sukurta nė vienoje buvusio socialistinio lagerio šalyje. Tai lietuvių prozos alibi.
Įmanoma neįmanoma knyga
Epe sukauptas stulbinamas informacijos kiekis. Apima gana beviltiška būsena, mėginant kaip nors ją interpretuoti. Kritikui tai primena Didonės istoriją, kai jaučio oda supjaustoma į siauras juostas, bet lieka aišku, kad jomis Karalystės neaprėpsi (nors legendinė Didonė tame apjuostame plote pastatė Kartaginą).
Belieka pritarti J. L. Borgeso chrestomatinio apsakymo „Babelio biblioteka“ autoriaus pastabai nr.3: „Kartoju: jei knyga įmanoma, ji turi būti. Nebūna tik to, kas neįmanoma“4.
Tikroji istoriškai angažuota P. Dirgėlos proza prasidėjo nuo „Joldijos jūros“ (I t. – 1987, II t. – 1988), siekiant reanimuoti tai, kas „išstumta iš sąmonės“, ir daryti tai vedamam istorinio teisingumo aistros. Pora metų anksčiau pasirodžiusi „Kūlgrinda“ atrodo kaip būsimų motyvų uvertiūra. Išsikelti tokią lietuviams neįprastą visuotinumo programą buvo drąsus ir rizikingas uždavinys (švelnią analogiją galėtume įžvelgti Vaižganto „Pragiedrulių“ sumanyme). Jau „Joldijos jūroje“ aptinkamas konceptualumo branduolys, apie kurį nuolat suksis ir plėtosis žmogaus egzistencinės dramos tyrinėjimas P. Dirgėlos prozoje:
1) universalusis biblinis matmuo (nuodėmė, Absoliuto siekimas, nukryžiavimas, Paskutinis teismas etc.);
2) žmogus ir valstybė (žmogus ir žmonės, bendrija kaip išbandymas);
3) religijos neliečiamybė (pražūtinga religiją įpinti į politiką);
4) tautinės savimonės orbita (idėjų kūrimas, tik dalinė idėjų realizacija);
5) Lietuvos vaizdavimas kitų tautų kontekste (tautų nedermės priežastys);
6) pasakojimo laikų kaitaliojimo funkcija (esamasis laikas – likimas lemiamas dabar, būtasis – nulemtas kaip paveldas, būtasis dažninis – kartojimosi sklaida);
7) tragedijos suvokimas (klasikinė – dėl didelių idealų, dabartinė – dėl paprasto gyvenimo, stoiškos žemės kelionės).
Dirbta be skubos, rašytojui rūpėjo kaip sliekui išrausti kelių šimtmečių istorinį ir kultūrinį dirvožemį, kad būtų galima kalbėti apie suvoktas esmes, sintetinti patirtį. Juk istoriją kontempliuojame todėl, kad norime geriau suprasti dabartį. Svarbu įsisąmoninti savo žiūros tašką ir būti kritiškam. XX a. austrų filosofas Karlas Popperis sako: „Nors istorija neturi tikslų, mes galime jai primesti savuosius; ir nors istorija neturi prasmės, mes galime jai suteikti prasmę“5. Istorinė praeitis P. Dirgėlai iškyla ne kaip retrospektyva, o kaip esamybė – dabartyje veikia tos pačios jėgos ir naudojasi tais pačiais svertais kaip ir senovėje, vyksta funkcijų, statusų persikūnijimai į šiuolaikinius pavidalus, giminių, klanų, titulų tęstinumas: „Aštuonioliktame amžiuje Rubinovičiai kailiais apsiūdavo girėnų kepures, sijonus, durtinius. Dabar jų vaikaičiai pinigais „apsiūdavo“ biznio planus“ (p. 87). Tarptautiniai koleginiai organai taip pat su istoriniu pamušalu. Tarkim, svarbius sprendimus priima Tabakscollegium – politikos, pramonės ir finansų nusikaltėlių viršūnių „ložė“. Jos hierarchijoje yra romane veikiantys Avinėlių bokštas, Interesų sąjunga, Kryžių kolegija ir kitos europinės, pasaulinės mafijos struktūros. O jos pradžia – Prūsijos karaliaus XVIII a. įkurta pypkorių taryba, į kurią įėjo ministrai, magnatai, turėję įtakos karaliaus politikos formavimui („Tabakscollegium kuria informacijos retoriką ir teismų logiką. Nedalyvaudama įvykiuose, žino, kuo jie baigsis“, p. 273). Tai vietinių lyderių alibi – neįžvelgiamieji valdovai „virš debesų“. Visais laikais esmė ta pati, nes valdo tie patys interesai, vyksta analogiškos aferos, tik kitomis priemonėmis (epo I tome „Benamių knygos“ pirmasis romanas „Litorina, Litorina!“ įsiterpia į antrąjį „Giria“ net struktūriškai; P. Dirgėlos kūryba kaip reta koherentiška: tarp visų kūrinių apstu tarpusavio sąšaukų ir intertekstinio vyksmo; nepatartina jos skaityti dalimis, ištraukomis, fragmentais – jie glumina, o kaip visumos dalis – ima stebinti ir net stulbinti).
Naujieji istorikai (Haydenas White’as, Dominickas LaCapra) kvestionuoja pozityvistinę istoriografiją dėl jos nepagrįstos iliuzijos, kad eidama faktų pėdsakais ji tyrinėja tai, kas „iš tiesų įvyko“. Jų manymu, bet kuris istorijos darbas turi „pasakojamojo prozos diskurso formą“, jo gilioji „turinio struktūra apskritai yra poetinio, o konkrečiai – kalbinio pobūdžio“6. Akcentuojamas lemiamas kalbos vaidmuo aprašant istorijos tikrybę, kuri visais atvejais patiriama tik per „žodinius apvalkalus“. Liudytojams tikroji įvykių prasmė dažniausiai išsprūsta: nė viena amžininkų karta negali išreikšti savo tikrovės visiškai išgrynintu („neliteratūriniu“) būdu. Todėl reziumuojama, kad istorijos tikrybė, praeities tikrybė yra tai, kas gali pasiekti mus tik kaip artefaktas. „Maža to, atkuriant kiekvieną realiją, privalu remtis istorijos filosofija. Kitaip tariant, rašydamas istoriją be filosofijos ar grožinio pasakojimo neišsiversi, tad neįmanoma pritarti tokiai disciplinos neliečiamybei, kuria prisidengę istorikai atsiriboja nuo filosofų ir literatų“7. Taip pripažįstama, kad, istoriją suvokiant estetiškai, galima ją nemažiau giliai permanyti. P. Dirgėla, naudodamasis menine kalba kaip istorinės vaizduotės instrumentu, savitai modeliuoja alternatyvų praeities ir dabarties pasaulio pažinimo būdą.
Kodėl visas epas vadinasi „Karalystė“? Jau vien šiuo pakiliu žodžiu autorius orientuoja žmogų į garbingą valstybingumo sampratą, į padoresnę laikyseną. Karalystė – tai savaip aukštesnis lygmuo (garbė, narsa, vientisumas, individo orumas, palaikomas ne tik valstybės statuso, bet ir biblinio kodo). Be to, anot LDK kultūros tyrinėtojų, „pamatiniams lietuvių istorinės mitologijos vaizdiniams priklausė ir Mindaugo karalystės idėja, dažnai pakylėta iki bendros Lietuvos karalystės idėjos“8. O mikrokaralystė prasideda nuo šeimos, namų, tėviškės ir plečiasi koncentriniais ratais. Istoriosofas galbūt turi ypatingų, tik jam vienam būdingų tikslų: jam reikia strateginių koncepcijų ir reikia žodžių, kurie nepriklauso dominuojančiam diskursui ir nėra kieno nors kalbinio žaidimo dalis. Išmanydamas faktus, jis ignoruoja faktų empiriką, ieškodamas už jų bendresnių dalykų – procesų dėsningumų ir net metafizikos („Siksta atsigręžė. Per matinę langų šviesą, krintančią ant rudai nudažytų grindų, žygiavo Karalius. Jo motina buvo amžinoji materija, jo tėvas buvo amžinasis laikas“, p. 272). Proto, erudicijos ir fantazijos santykis – ne opozicinis, o papildantis. Epe susiduriame su vaizduotės pavidalų gausa ir įvairove. Vaizduotės matmuo nėmaž nereiškia, kad išsigalvojama ar falsifikuojama. Fantazija tiek pat prisideda kiek ir protas, konceptualizuojant procesus. Epiškai įsivaizduotas ir įpavidalintas milžiniškas istorinis laukas, kuriame veikia priešingiausios jėgos ir kuriame įkurdinta mitinė struktūra – fantastiškai ekipiruotas laivas, statytas girėnų protėvių ir besiremiantis į tūkstantmetę jūrą, provokatyviai atakuoja sąmonę tarsi koks ilgalaikio veikimo antidepresantas. Arba štai pagrindinio „Alibi knygų“ personažo – rašytojo Simono Grygo – jaučių ofenzyva kraštui gelbėti. Surinkęs tūkstančių jaučių korpusą, Grygas priverstas keisti aukos atnašavimo sumanymą į verslo planą „Jaučių kelias“. Žmonėms nebesuprantamas jaučių aukojimas, ekonomikai reikia efektingo biznio. Jaučiai parduodami, o „Jaučių kelias“ tampa tranzito modeliu („Turauskas prekiavo, tu kūrei jo prekybos mitą“, p. 246). Žmonės sveikina vieno vienintelio jaučio paaukojimą – kepsnio valgymo šventę („Maisto kąsnis – tai alibi, suprantamas kiekvienam žmogui“, p. 283). Toks ironiškas mito simbolinių reikšmių degradavimas palieka tikrovę nuogą. Tikrovė be vaizdinių atrodo žiauri ir atstumianti. Kurti ir griauti sąmonės vaizdinius – rašytojo alibi.
Literatūra ir mentalitetas
Pastaraisiais metais niekas nebekvestionuoja įsigalėjusios nuomonės, kad literatūros įtaka yra sumenkusi ir vis dar menksta. Kad ir kaip būtų kritę tiražai ar rimtai skaitančiųjų (ne skaitalą) kiekybė, manau, kad literatūros galia yra pernelyg nureikšminta. Štai mini dialogas iš „Alibi knygų“:
– Na ir kas, kad nėra? Jergaus mes šaukiamės daug metų, ir nors tikrovėj Jergaus nėra, sąmonėj – jau yra.
– Manai, kad tikrai yra?
– O kaipgi? Jei yra sąmonėj, atsiranda ir tikrovėj (p. 282).
Juk svarbiausias literatūros poveikis nepasveriamas, neapčiuopiamas, neįrodomas – ji veikia žmonių mentalinį pasaulį, vaizdinius, kalbinę aplinką (logosferą, anot latvių kritiko Gunčio Berelio). Literatūros poveikis yra kokybinis. Tai neabejotinai implicitiškas poveikis mentalitetui, kuris paprastai suvokiamas kaip kurios nors epochos labiausiai paplitusių mąstymo schemų, vaizdinių, nuomonių, bendrųjų tiesų universumas, lemiantis žmonių jausmus ir veiklą. Tai požiūrių kompleksas į mirtį, laimę, šeimą, valdžią, ligą, baimę, darbą, seksualumą, sielą, meilę etc. Mentalitetas, palaikomas įpročio ir inercijos, keičiasi lėtai net lūžių ir pervartų laikais. „Karalystėje“ veikia universali tarptautinė struktūra – Mentalitetų sąjunga, intelektualų bendrija, susirūpinusi mažųjų šalių tapatybės išsaugojimu globaliame pasaulyje. Romane tai kone vienintelis tarpnacionalinis susivienijimas, skleidžiantis pozityvią energiją.
Kitaip tariant, mentalitetas yra kasdienybės suvokimo stereotipai plius sąmoningumo procentas. Štai ši sąmoningumo salelė gali atsidurti literatūros poveikio zonoje: budinant, formuojant, palaikant imlumo būseną, siekiant dialogo su skaitytoju. Dialogas – dvikryptis eismas. Populiarėjančios recepcijos teorijos pabrėžia kūrinio ir skaitytojo prasmių horizontų suartėjimą. Į fikcijų pasaulį pasinėręs skaitytojas gilina savo kasdienio pasaulio supratimą ir nuolatos atsigręžia į save. Tekstas, apeliuojantis į snaudžiančias adresato sąmoningumo saleles, turi alibi.
Nomado viršenybė
Dešimtmečiais skirstėme savo prozą į kaimiškąją, miestiškąją, individualistinę. Net užkietėję šių aspektų šalininkai pastebės, kad tokiame tipizuojančių bruožų registre būta rimto deficito. P. Dirgėlos rašymas čia niekaip neįtelpa. Kodėl?
Etnologinė mūsų tautos struktūra atspindėta literatūroje vienpusiškai. Kadangi, kaip žinoma, proza plėtojosi valstietiškosios kultūros pagrindu, labiausiai manifestuotas tapo agrarinis mentalitetas. Jį grindė matriarchatinis pradas, o tai reiškė jaukų kamerinių matmenų pasaulėvaizdį, aistorišką (ciklinį) laiko potyrį, žemės kultą ir abejingumą jūrai, namų židinio adoravimą, emocijų prioritetą prieš protą, sėslumą prieš veiksmą etc. Lietuviams jūra pasiliko kaip negalimybė. P. Dirgėlos istoriniai romanai reprezentuoja priešingą, mūsų literatūroje beveik ignoruojamą nomado mentalitetą, kuris tautos etnogenezėje nemažiau svarbus. Neteigiu, kad rašytojas jį specialiai propaguoja; turbūt greičiau atspindi, liudija, perteikia jo specifiką, kompensuoja jo stygių bendroje etnomentalinėje struktūroje. Grandiozinės laiko ir erdvės koordinatės brėžia „Karalystėje“ neaprėpiamų plotų topografiją ir reguliuoja ištisų šimtmečių kaitą. Jūra traktuojama kaip atvirų galimybių simbolis. Lietuviškam naratyvui neįprasta, kad stiprus abstrahavimas derinamas su antgamtinių jėgų aktyvumu, o politinė priežasties-pasekmės dialektika su senųjų tautinių epų mito logika. Didžiuliame istorijos lauke vykstantys procesai pateikiami ir kaip tikrovės kronika, ir kaip poetinė fikcija, ir kaip atskiro individo būsenų introspekcija.
Tarkim, sodininkystės ar meno istorija – ne visiems svarbi, o valdžia rūpi visiems. Nuo valstybės stiprumo priklauso organiška nacijos evoliucija, nepaisant to, kad atskiro žmogaus ir valstybės interesai sunkiai derinami. Todėl istorija paprastai sutampa su politinės valdžios istorija ir todėl romane tiek daug grumtynių dėl valdžios. Valstybės reikalai, intrigos dėl sosto ir įtakos zonų, teisinės problemos, santykiai su kaimynais, interesų konfliktai – visa tai būdinga kaip tik veikliajam nomadiniam pradui. „Karalystės“ tyrinėjimo objektas – pirmasis nepriklausomybės dešimtmetis – laikytinas galutiniu nomado hierarchijos įsigalėjimu. Epe be išlygų patvirtinti ne patys simpatiškiausi, bet tipiški nomado pasaulėjautos ir elgsenos bruožai: ekspansyvumas, kelionė (emigracija), plėšimas, benamystė, luomų skirtumai, oligarchinio elito iškilimas, naudos ir sveiko proto pirmenybė prieš emocijas. Dangaus pilietis – laikinas žemės keleivis tampa bastūnu, turistu, demonstruoja karingumą siekdamas valdžios, apsukrumą biznio reikaluose. Gęsta namų žiburys, trūkinėja prieraišumo saitai, žemės meilę keičia aistra nuosavybei, spartėja konkurencijos ir mainų funkcijos. Išbalansuota pusiausvyra, tradicinių elementų apvertimas ar išsidėstymas naujomis kombinacijomis – taip pat nomado viršenybės ženklai.
Kėkštas neturi alibi
Nepriklausomybės erozijos vaizdais užsidaro I–IV tomo ratas. Trijuose „Karalystės“ tomuose tyrinėjama, kaip gležnos nepriklausomybės kūne išsikerojo korupcinio, šešėlinio kapitalizmo liga, o Lietuva tapo įpainiota į pasaulio finansų ir komunikacijų tinklą. „Alibi knygose“ skaudžiai ironiškai atskleidžiama šių procesų pateisinimo ir įteisinimo atomazga. Turbūt tik literatūrinės raiškos priemonėmis ir tegalima išviešinti kai kuriuos užkulisinius politinių lyderių veiksmus, kurie tarnavo ne valstybės gerovei, o klanų interesams (pvz., pirmojo lito spausdinimo aferą arba įstatymų leidybos begalinę mimikriją). LTV žinių laidoje „Panorama“ prieš pat Kalėdas (2004. XII. 19) aiškiai prabilta apie valdžios kriminalizaciją. Kaip toli ir giliai šių procesų šaknys, skaitykite „Alibi knygose“. Pirmoje romano dalyje „Iliuzija“ klanų tarpusavio rietenos aprašytos taip išsamiai, jog politinė ekonominė informacija parazituoja meniškumo sąskaita (bet, tikėtina, kad autoriui menas ir nerūpėjo; narpliojant politikos ir kapitalo broliavimosi peripetijas prioritetas buvo dalykiškumas). Romane galima dokumentaliai atpažinti daugybę anuometinių realijų: kiekvieno banko griūtį, klanų karus dėl strateginių ūkio šakų, privatizavimo skandalus, užsakytas žmogžudystes, teismo nuosprendžiu „sušaudyto“ asmens laidojimo ir prisikėlimo inscenizaciją ir t. t. Visi vaizduojami įvykiai kuo glaudžiausiai susieti ir režisuojami galingų patricijų mostais iš viršnacionalinių būstinių. O Lietuvos valstybė „egzistavo tik informacijos sraute. Realioj tikrovėj buvo tik ginčytina ekonominė erdvė, tranzito koridorius, tunelių labirintas, žymėtų prekių kelias, Džiunglių namai, Akloji žarna ir Aerodvidešimtas kilometras“ (p. 85). Globalioj erdvėj tapom informaciniu vienetu.
Epiloginiame epo tome žmonės nusivylę, aktyvieji veikėjai pavargę, pinigų perskirstymas vyksta tarsi be ankstesnio entuziazmo, bet nemažiau savanaudiškai. Mamona besąlygiškai laimi prieš idėjas, principus, atsakomybę (geriausi krašto gynėjai yra jaučiai – „pinigų nepažįsta“). Politikai kaip lapės gudriai užšluoja nusikaltimų pėdsakus. Draugijos nekaltais pavadinimais („Talka tėviškei“) maskuoja nežinia kieno interesus. Vidaus politikos amoralumą turi neutralizuoti atsivėrusios viso dabarties pasaulio ydos. Tokiame fone vyksta nepriklausomybės konvulsijos, irsta įprastos struktūros, griūva bendruomenės. Viduriniųjų romano dalių „Toks namie Vatikanas“ ir „Atsisveikinę žmonės“ jau patys pavadinimai yra nuoroda į entropiją. Vyrų ir moterų santykiai tampa preke, investuojami į naudą, karjerą. Ypač agonizuoja šeima. Ji nebetenka sergstinčios auros („Namiškiai ne namie, o bendrovėj, firmoj, muitinėj, sandėly, banke…“; „Beveik kiekviena šeima delegavo bent po vieną savo narį į klaną!“, p. 195–196). Mutuoja Nacionalinės saviugdos kongresas – tautiškai nusiteikusių intelektualų sambūris. Vietoj Sodo prie knygos, nepriklausomų žmonių telkimosi sakralios erdvės, įsikuria pakelės užeigabaras. Argi kada ten yra buvęs Sodas? – stebisi vaikaičiai. Žmonėms telktis nebelieka vientiso pagrindo. Bendruomenė atomizuojasi, – jei pagrindas ir egzistuotų, nebebūtų kam telktis. Atsisveikinę tradicinėse struktūrose, žmonės susitinka informacinėje visuomenėje:
Ponia, nebijok Jergaus, jis – bejėgis. Nes nebėra girėnų bendruomenės, jokios, nei pirmos, nei ketvirtos. Niekur pasaulyje nebėra bendruomenių. Jos susiliejo, pavirto informacine visuomene, visuotine ir vienoda, ir bendruomenių vadai nebeturi jokių galių (p. 293).
Lietuvos gyvenimo „pereinamasis laikotarpis“ baigėsi („Alibi knygos“ aprėpia 1995–2000 metus). Ateitis – iliuzija, taip nykiausiai koduota iliuziškumo semantika. Visoms politinėms, ekonominėms ir žmogiškoms šunybėms pateisinti herojai jau turi susikūrę alibi. Kiekvienas yra gudriai pasirūpinęs alibi arba prireikus neabejotinai ras. Kąsnis, prisitaikymas – tai alibi, suprantami kiekvienam. Alibi neturi tik nekaltas. Vienas iš patikimiausių alibi – pati demokratija. O „visų geriausias – tylėjimas“ (tokia atstumtojo Matulo prakalba numirėliams kapinėse, p. 142). Pati sistema „distiliuoja kaltes“, visus aprūpindama milijonais alibi.
Stambaus kūrinio plieninė konstrukcija, labai apkrauta ir perkrauta, epo vidury girgždėjusi braškėjusi, krūvį atlaikė. Paskutinis tomas lengvėja, skaidrėja ir liūdnėja. „Alibi knygų“ veiksmo aikštelėse rikiuojasi ir konfliktuoja po keliolika personažų, paraleliai plėtojasi daug linijų, kryžiuojasi aplinkybės, persišviečia šimtmečiai, ritasi įvykiai, – artėja į netikėtą finalą, kuriame ūmai viskas nuščiūva. Prapuola dėžė su specialiai užsakytomis karališkosiomis regalijomis. Karalius vis mažiau kam nors rūpi. P. Dirgėla epe yra niūrus socialinis kritikas. Nieko toliau nebus, nes visi turi alibi. Vienintelis paukštis kėkštas, kapinėse paskutinis dirstelintis į mirusiojo veidą ir medžių pašakėm jį nusinešantis, alibi neturi. Tą kėkštą knygos dailininkas Romas Orantas pagerbė ir ant viršelio patupdė.
Ištuštėjo Melnos kalvos – jose nuo kryžiuočių laikų buvo krašto gynėjų, rezistentų ir nepriklausomų žmonių slėptuvė, bet dabar ją nusavino kolaborantai, čia net ruošiamasi slėpti samdomus žudikus ir jų dar nepanaudotus dublerius.
Melnos kalvos – tai paskutinė tvirtovė, kurioje priešų antplūdžio metais iš pradžių gentis, vėliau bendruomenė, tauta pasijusdavo neprieinama ir saugi, išsigydydavo žaizdas ir išlikdavo; dabar tapo klanininkų, kolaborantų, mafijos šestiorkų pereinamuoju kiemu. Nusikalstamas gyvenimo būdas niekais pavertė ir tautos gyvastingumo tvirtovę, ir kiekvieno žmogelio saugumo jausmą. Sunaikindamas žmogiškuosius atramos taškus, žmogus susinaikina ir pats, tampa viešas, nebeturi priedangų, užuolandų9.
Keičiasi valdovo kadencija, ir į valdžią ateinantis naujas prezidentas staiga suvokia, kad nelabai turi ką valdyti. Paskutinįsyk jį matome pakelėj, prie sulamdyto automobilio (vairuotojas jį išardė ieškodamas tariamos bombos). Mitologinė Litorinos jūra senka, kol lyg klajojantis ežeras pakyla į dangų ir nuskrenda į tolumas, gaisre supleška laivas, dingsta pilis, užsiveria pelkė ir jos slaptingi požeminiai klodai. Fantastiškieji epo elementai (neatlaikę bjaurios tikrovės spaudimo) galiausiai subyra į šipulius tikrąja žodžio prasme.
Kaip ir jauna Lietuvos valstybė – išskrenda į naujas sąjungas ir aljansus (P. Dirgėla rašė šį epą vis užbėgdamas laikui į priekį; stojimas į ES ir NATO idėjiškai integruotas romano tekste, nors kūrinys baigtas 2000 m. vasarį, t. y. lygiai prieš penkerius metus). Paradoksaliausia, kad karalius, dėl kurio grūmėsi priešingos jėgos, liko nereikalingas, nepašauktas, neatpažintas. Tai tik paprastas berniukas, jodinėjantis ant senelio lazdos.
„Ramus baigiu šį pasakojimą“
Literatūrinis nomado žygis baigėsi. Epo struktūra visomis daugianytėmis gijomis logiškai suvesta į prasmę ir finalą. Dramatiškiausiai regimas pirmųjų pokarinukų kartos likimas. Daugelis svarbiųjų epo veikėjų nebeatlaiko grasios tikrovės spaudimo ir įtampų: pervargsta, atsitolina, yra paaukojami ar patys išsižudo, patenka į beprotnamį, kalėjimą, dingsta nežinios ūkuose, kai vieni nuskęsta, išplaukia antrininkai ir apsišaukėliai, likę tęsia kelionę. Energingieji ruošiasi naujiems rinkimams. Paskutinėje romano dalyje „Balkonas“ – individualios psichikos istorija, jos atlaikomi krūviai. „Balkonas“ yra intensyvus ir naujoviškas pasakojimas, estetiškai įtaigiausia „Alibi knygų“ dalis, pateikta kaip rašytojo Simono Grygo užrašai ekspromtu, kuriuos „suredagavo Petras Dirgėla“.
Charakterių autonomija ir atomistika nebuvo tikslas bendruomeniniame romane. Bet „Balkone“ Grygo figūra ypatingai raiški, per ją galiausiai kristalizuotas epo „lėmėjo“ žiūros taškas. P. Dirgėla, išbandęs daugybę pasakojimo būdų (visose keturiolikoje knygų jie skirtingi), sutelkia pluoštus plėtotų motyvų į vienos intensyviai reflektuojančios sąmonės epicentrą. Grygas kitų personažų laikomas klanų kritiku, keistuoliu, neprisitaikėliu, bet jo prisibijoma, su juo skaitomasi, į jo „utopijas“ atsižvelgiama (o jaučių akcija ir išgarsina). Po aktyvios veiklos tarpsnio Grygas galėtų atsidėti menui, bet rašyti nebenori ir nebemato prasmės. Jo totalus nuovargis, klaidžiojimas tarsi be tikslo, niūrios mintys, susvetimėjimas, depresyvi būsena įvardijama kaip „orientacijos praradimas“, kurį fiksuoja net formalūs naratyvo elementai – neperiodiškai pasikartojantys daugtaškiai užrašų tekste. Taip metaforiškai apibendrinta sumaištis pranoksta vieno personažo nervinio išsekimo problemą ir apeliuoja į susidrumstusią viso globalėjančio pasaulio situaciją. Balkono įvaizdžio plati amplitudė (šešių valstybių Baltijos euroregionas, kaip balkonas su vaizdu į jūrą, ir ore kabantis balkonas, kaip išvėsusių, prarastų namų liekana) pratęsia „Benamių knygose“ pradėtą egzistencinės benamystės būsenos analizę. Bet neįmanoma tamsą įsivaizduoti be šviesos, tuštumą be pilnumos, desperaciją be vilties blyksnio – dichotominės skirtybės gyvenime neišvengiamai kryžiuojasi. „Orientacijos praradimas“ Grygą labai sužmogina, „Alibi knygose“ jis yra paskališkoji „mąstanti nendrė“, ir savo sąmonės bei sąžinės budrumu tą vilties blyksnį įkūnija. Perfrazuojant minėtąjį istoriką H. White’ą, galima reziumuoti, kad Petras Dirgėla pabandė poetiškai pasinerti į istoriją kaip į žmogišką misteriją. „Balkonas“ – pilna gėlos ir karčios išminties viso epo užsklanda.
Tekstas ir alibi
„Alibi knygų“ miglotame falsimuliakrų pasaulyje turėti alibi – išsisukti nuo teisingumo. Alibi konotacija čia neigiama. Kitaip yra kalbant apie rašytojo sukurto ir užrašyto teksto alibi.
Literatūra seniai nebepriklauso disciplinuotiems kalbėjimo būdams, bet „Karalystės“ epe gaudžia ypatinga pasakojimo įvairovės polifonija. Įžvelgiu šias pagrindines pasakojimo strategijas, kurių derinys lietuvių prozoje iki šiol neregėtas: retorinė konvencija – ironiškoji; konceptualizavimas – istoriosofinis; struktūros logika – konstruktyvi; mąstymo būdas – kontekstinis; ideologinio užsiangažavimo tipas – konservatyvizmas; akcentų dėstymas – tezinis; simbolinės reikšmių slinktys – būdingos mitui, motyvavimo mechanizmas – dokumentiniam žanrui. Aktyvus interteksto lygmuo – prasminga žaidybinė apeliacija į kitus, ankstesnius savo kūrinius, perkeliant personažus, detales, pratęsiant motyvus, modeliuojant citatų sankirtas (epe intertekstiškai atsišaukia „Pogodalis“, „Šalavijų kalnas“, „Dvylika novelių vaikams apie Teodorą Milkų“, „Joldijos jūra“, „Mažas vaikelis su senelio lazda“, R. Granausko „Jaučio aukojimas“ ir kt.). Autoriui svarbu, ką tekste veikia daiktavardis, veiksmažodis, kaip skamba sakinio intonacija ir net rūpi paskiros frazės eufoninė kondicija: „ūžle šniokšle“, „čeža čečėnai“, „sėlena Hėlena“, „evangeliuojantis“ Kunas, „šikšnelės iš šikšnosparnių“, Rasa Marija – „Rasamarėlė“, „sugrūdau kaip grūdą“, „zuikelis nabagėlis tebebėga zigzagais“ ir kt.
Už kiekvieno reikšmingo teksto slypi tendencijos, metančios iššūkį. Čia galima paskutinį kartą paklausti, kokie tekstai turi alibi. Tai turėtų būti tekstai su „esminio galvojimo“ nuostata ir maištaujantys įsigalėjusių pasakojimo normų atžvilgiu.
1 Asmeninis Janinos Žėkaitės archyvas.
2 Interviu su rašytojais. – Vilnius: Vaga, 1980. – P. 534.
3 Dirgėla P. Skaitytoją laikau savo bendraautoriumi // Banga. – 2003. – Liepos 5. – P. 7.
4 Borges J. L. Fikcijos. – Vilnius: Baltos lankos, 2000. – P. 67.
5 Popper K. Ar istorija turi prasmę? – Metai. – 1998. – Nr. 7. – P. 137.
6 White H. Metaistorija: Istorinė vaizduotė XIX amžiaus Europoje. – Vilnius: Baltos lankos. – 2003. – P. xiii.
7 Krameris L. S. Literatūra, kritika ir istorinė vaizduotė: Haydeno White’o ir Dominicko LaCapra’os literatūrinis iššūkis // Sociologija: Mintis ir veiksmas. – 1997. – Nr. 1. – P. 155.
8 Kuolys D. Visuomenės raidos projekcijos XVI amžiaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raštijoje // Šešioliktojo amžiaus raštija. – Ser. „Senoji Lietuvos literatūra“. – Kn. 5. – Vilnius: Pradai, 2000. – P. 15.
9 P. Dirgėlos pasisakymas dokumentiniame filme „Rašytojas Petras Dirgėla“ (ciklo „Menininkų portretai“ autoriai Vytautas Damaševičius ir Juozas Matonis). – Vilnius, Rašytojų sąjungos klubas, 2004 m. lapkričio 29 d.
Jūratė Baranova. Sigito Parulskio pasakotojų pėdsakais
2005 m. Nr. 8–9
Autoironija ir „pasakojantysis pasakotojas“
Romanas „Doriforė“ – trečia Sigito Parulskio prozos knyga. Kas pasikeitė rašytojo kūrybinėje stilistikoje, lyginant su eseistikos knyga „Nuogi drabužiai“ ir pirmuoju romanu „Trys sekundės dangaus“? Tas pats „Parulskis“, ar jau kitas? O jei tas pats, tai koks „tas pats“? Kokie yra pastoviausi šio autoriaus „pėdsakai“ trijose jo knygose?
Pirmas S. Parulskio kūrybinis „pėdsakas“ atklysta iš jo eseistikos – tai autoironija ir paradoksas. „Iškamšos negali atsiliepti, pelenai neturi balso“, – sako apie save „Nuogų drabužių“ herojus. Viename interviu rašytojas prasitaria, kad „Doriforė“ irgi parašyta „su didele ironijos, autoironijos doze“1. Ironija visada šiek tiek agresyvi, ji liudija ironizuojančiojo galią žaisti savus žaidimus, gebėjimą apsimesti menkesniu nei esi. Antai ironijos meistras Sokratas apsimesdavo esąs labai paprastas ir paviršutiniškas. O iš tikrųjų jis tiesiog susidvejindavo. S. Parulskio naratoriaus „paprastumas“ taip pat simuliuojamas. Ironizuojantysis niekada nėra iki galo atviras ir nuoširdus. S. Parulskio pasakotojas veikia kasdieniame pasaulyje taip pat įprastai kaip ir daugybė vyriškos lyties herojų: mėgsta lankytis autoservisuose, blaškytis su mašina, jam pasitaiko įstrigti gatvių „kamščiuose“, dėl duonos kąsnio tenka kovoti su darbdaviu (šiuo atveju – su leidėju), susipainioti tarp moterų ir galiausiai patekti į beviltiškas situacijas. Tačiau visą šį spontanišką judėjimą nuolatos stebi antrasis pasakotojas – jau ne kaip veikėjas, o tiesiog kaip „pasakojantysis“ pasakotojas. Sokrato ironijos tikslas buvo didaktinis – parodyti pašnekovui jo mąstymo klaidas. S. Parulskio romano ironiškasis pasakotojas niekam nieko nenori nei paaiškinti, nei atverti. Ironija jam yra pažinimo ir net savigynos instrumentas. Jis iš paskutinių bando kažką išsiaiškinti pats sau. Ironija jam leidžia pastumti problemą kiek toliau nuo savęs. Šis antrasis pasakotojas ironiškas kitiems bei pasauliui, bet dar labiau – autoironiškas: ironijos agresijos smaigalį nukreipia pats į save. Jis ironizuoja viską, ant ko laikosi jo trapus pasaulis. Ironizuoja savo pamatinę egzistencinę laukimo jauseną: „Aš laukiau, laukiau kaip kekšė ant šaligatvio, laukiau, kol mane kažkas užkalbins, laukiau, kol kas nors atsitiks2.Jis ironiškas ir pagrindiniam savo gyvenimo žaidimui – rašytojo amatui: „Beprasmiška profesija – futbolo stiuartas. Arba rašytojas, nuolat kuriantis prasimanytus pasaulius, kad juose galėtų pasislėpti nuo tikrovės, kuriai jis atsuka nugarą ir kuri jam anksčiau ar vėliau suleidžia į sprandą purvinus, nuodingus nagus“3. Pasakotojas leidžia darbdaviui – leidėjui paskelbti savo tekstams negailestingą nuosprendį. „Tavo istorijos kaip iš Rusijos besitraukianti Napoleono armija, – visos pakelės nuklotos lavonais“, – sako jam leidėjas. Ironiškasis pasakotojas aukštyn kojom apverčia ir savo vyriškus žaidimus. Žmonos aptiktas lovoje su meiluže jis nevaidina „kietuolio“ ar superherojaus: jo – kaip pasakotojo – iškalbingumas kažkur dingsta. Vienintelė prasmingesnė frazė, kurią jis dar gali išlementi: „Kojinių neradau“. Feministės sakytų, kad S. Parulskio naratorius sukūrė vyriško idiotizmo formulę. Sunkioje situacijoje „nerasti kojinių“ yra tipiška vyriškos laikysenos bejėgystės simbolika. Vėlgi ši scena gyva tik iš autoironijos perspektyvos. Jeigu tų kojinių ieškotų koks kitas veikėjas, o ne pats pasakotojas, nebūtų taip įtaigu. Mano galva, autoironija yra tobuliausia ironijos tropo forma. Skaitytojas, kuris tekste ieško daugiau vizualinę patirtį įsimbolinančių metaforų, ironijos tropo gali ir nepastebėti. O autoironija, kaip pati rafinuočiausia ironijos rūšis, jam gali pasirodyti nereikšminga, neįdomi ar apskritai praslysti pro akis. Kaip pažymėjo Giambattista Vico, sekdamas Aristoteliu, ironija žmonijos kalbinėje savivokoje yra gan vėlyvas tropas. Jis atspindi tą sąmonės išsivystymo etapą, kai pati kalba tampa mąstymo objektu. Ironiška kalba suponuoja naujas prasmės galimybes, pvz., apsimetinėti, meluoti, simuliuoti, o ne vien lyriškai save išdainuoti, aprašyti metaforomis ar įstabiais vaizdiniais. Tačiau ironijos atpažinimas reikalauja tam tikrų pastangų – gebėjimo pakilti „virš kalbos“. Toks autoironiškas pasakotojas vis labiau tolsta nuo spontaniškos, gyvos patirties, klimpsta į save ir savo apmąstymus.
Tačiau, kita vertus, jis aptinka ir išnaudoja naujas kalbos galimybes ir pasinaudoja ne vien lyrinėmis, bet ir intelektinėmis prigimties galiomis. Jis išgauna „veidrodinį“ efektą. S. Parulskio romane yra scena, kur pasakotojo meilužė įkalba jį mylėtis prieš veidrodį – pamatyti save iš šalies. Pamatyti iš šalies pasakotojas gali ne vien savo kūną, bet ir save kaip asmenį, pamatyti net savo mąstymą. Tokią „mąstymo apie mąstymą“ tradiciją kūrė Bronius Radzevičius romane „Priešaušrio vieškeliai“. B. Radzevičiaus pasakotojas toks pat sau negailestingas kaip ir S. Parulskio herojus. Tai jis pasakoja žmonai apie meilę, tai jis tuoj pat sugauna save „už uodegos“, suvokdamas, kad „juokinga buvo, kad jis pusamžis, pilnėjantis vyriškis, bando samprotauti apie meilę, nori pasakyt kažkokią bendrą tiesą. Ir dar taip, kad visi – ir egzaltuotos mergaičiukės jį suprastų, ir senatvė“4. Tas „mąstymas apie mąstymą“ B. Radzevičiaus pasakotoją veda prie gan pesimistinių išvadų: padeda jam suvokti kalbos bejėgystę. „Tu mėgdavai samprotauti apie beprasmybę, neturėdamas nė menkiausio supratimo, kaip ji atrodo, bet tai buvo tik žodžiai <…>. Staiga supratau be žodžių. Nes tikroji kančia, prasmė ir tikslas žodžių neturi, apie tai nesamprotaujama, o gyvenama. Jų neturi tikroji vienatvė. Ji nežino jokių poetiškų atributų, nieko nevilioja, nieko netraukia – tai nelaimė. Tai tyla. Aklina tamsa“5.
Autoironija negelbsti ir S. Parulskio romano pasakotojo: „Paširdžius nudiegė supratimas, kad pats esu tarsi išmestas iš savojo likimo (skausmingai šmėkštelėjo prieš akis Lizos veidas) ir kad man pačiam metas į padėvėtų kūnų turgų, o gal net į sąvartyną“6. Gyvenimas pasirodo stipresnis už mąstymą. Nesusipratimų nukankintas herojus vieną dieną susiruošia mirti, pasirinkęs gana „vyrišką kelią“ – išmetamąsias automobilio dujas. Jį gelbsti ne protas, ne jo rafinuotas ironiškasis gebėjimas, o atvirkščiai – arkliašūdžius renkanti „durnė Marija“. Ironiška ir tai, kad pasakotojo kyburiavimą tarp mirties ir gyvybės nulemia beprasmis kvailas atsitiktinumas.
Kodėl negelbsti mylimos moterys?
S. Parulskio romanų mylimos moterys nėra gelbėtojos, slaugės ar padėjėjos. Jos kaip savarankiškos monados sukasi savo orbitose. Pasakotojas arba sukasi pasyviai šalia, arba bando sekti joms iš paskos. Sekdamas paprastai patiria nesėkmę. Tai dar vienas šiam autoriui būdingas „pėdsakas“. Sekdamas paskui Mariją romane „Trys sekundės dangaus“ jis nukrenta nuo pastolių. Marija jam taip ir lieka niekada nepasiekiamu dvasingumo idealu. Šio romano pasakotojas veltui laukia Marijos ligoninėje, nešinos sultimis ar uogiene. „Marija taip ir nepasirodė. Per pažįstamus atsiuntė raštelį: „Labai gaila, kad nepavyko…“7 Romane „Doriforė“ sekdamas paskui Dianą jis patiria dar baisesnį smūgį – yra pats klastingai jos aprašomas. Vietoj jo kūrinio, kuris taip ir lieka neparašytas, leidėjas pasirenka šios veikėjos romaną. Ką reiškia toks susidūrimas su moterimi, labai panašia į pasakotoją vyrą? Kodėl vyrų romanuose kartkartėm atsiranda moteris kaip pasakotojo vyro alter ego? Hermano Hesse’s romane „Stepių vilkas“ Hermina idealiai atliepia Hariui Haleriui: jinai jį supranta be žodžių; kaip ir jis yra tipiška savižudė. Hermina gelbsti jį ir nubaudžia: priverčia nusižudyti, ir jis tampa pasmerktas amžinam gyvenimui. Roberto Musilio romano „Žmogus be savybių“ pirmoje dalyje nerandame nė vieno moters paveikslo, atitinkančio Ulricho charakterį. Bet antroje dalyje Ulricho eseistinis kyburiavimas staiga išsisprendžia: po tėvo mirties užsidaręs hermetiniame pasaulyje kartu su į jį idealiai panašia seserimi jis aptinka tūkstantmetės karalystės laimės utopiją. S. Parulskio romano pasakotojas yra pakerėtas Dianos fizinės galios – jos nesuvokiamo sportiško, sakytume, gyvūniško temperamento. Ir staiga paaiškėja, kad Diana – tai jis pats. Tik išreikštas kur kas tobulesne ir gyvesne forma. Diana yra tiesiog rašytoja, aprašinėjanti savo gyvenimo žaidimus, o kartu – ir jį patį. Ironijos veidrodis vėl atsisuka į pasakotoją. Paaiškėja, kad rašytoja Diana jam staiga tampa neįdomi: „Dusau smaugiamas savo egoizmo, nes pasaulis dar sykį subyrėjo mano akyse: dviejų ironiškų asmenų susidūrimas visuomet baigiasi kurio nors pralaimėjimu, ir aš labai aiškiai jaučiau, kam šis pralaimėjimas gresia“8.
Šiame romane dviejų skirtingų lyčių, bet panašių būtybių artimumas nesukuria tos harmonijos bei kooperacijos, kokią matome H. Hesse’s ar R. Musilio romanuose. Rašytojas vyras negali kooperuotis su rašančia moterimi? Ar todėl, kad ji tampa tokia pat kaip vyras? Kas jiems trukdo bendrauti – rašymas? S. Parulskio pasakotojas prisipažįsta, kad, paėmęs Dianos tekstą, labiausiai bijojo jos didesnio talento: „Kai skaitai puikiai parašytą kitataučio, kitakalbio rašytojo knygą, tuo metu kartais apimantis pavydas tėra nekaltumo, švelnios konkurencijos ir malonumo jausmas. Tačiau kai šalia gyvenantis žmogus rašo gerai…, na beveik taip kaip tu, tai velniškai sunkus išbandymas. Nepasitikėjimas savo jėgomis, kompleksai, graužatis, kad per mažai dirbi, kad patingėjai pagalvoti viena ar kita kryptimi, atsiversti vieną ar kitą knygą ir t. t. – sunkiai pakeliamas išbandymas“9. Rašytojo profesija lyčių neartina, ji – išskiria. Vyro ir moters santykis čia interpretuojamas kaip kova. Tai tarsi lenktynės, kuriose galima laimėti ar pralaimėti. Įdomu, kodėl nė vienam iš herojų nešauna į galvą mintis sujungti savo talentus ir rašyti kartu, tapti bestselerių bendraautoriais? Kodėl, pavyzdžiui, realiame gyvenime tai pavyko padaryti filosofui Gillesui Deleuze’ui ir psichiatrui Felixui Guattariui? Jų susitikimas ir artima draugystė abiem reiškė naują bendrą kūrybos etapą. Kartu pasirašinėdami jie išleido „Anti-Edipą“, „Kapitalizmą ir šizofreniją“. Mirus F. Guattariui, G. Deleuze’ui irgi tapo nebeįdomu gyventi. Gal tokios kūrybinės kooperacijos privaloma sąlyga – homoseksualumas? O moters ir vyro santykis yra paženklintas amžinos kovos prieskonio?
Kokia tai kova? Kas įteikia prizus? Ir ką išlošia laimėtojas? Šis klausimas adresuojamas ne rašytojui, ir juo labiau – ne pasakotojui, nes šis apskritai nesupranta, kodėl įpainiojamas į tokią kovą. Jis kovos nesirenka, jis joje atsiduria. Tokios situacijos ir tokio santykio iniciatorė veikiau yra moteris. Apie dviejų erotiškai susietų būtybių kaip dviejų laisvių kovą rašė Jeanas-Paulis Sartre’as savo filosofiniame traktate „Būtis ir niekis“. Autorius čia neturėtų išsigąsti, kad kritikė sugavo jį „nusirašinėjantį“ nuo J.-P. Sartre’o. Nuo jo fenomenologijos nelabai ką nusirašysi – ji sunkiai perskaitoma. Tačiau žmonių ir daiktų pasaulyje yra archetipiniai, pamatiniai dalykai, kuriuos atpažįsta ir apie kuriuos mąsto ne vien įvairūs rašytojai, bet ir filosofai. Kiekvienas tai daro savaip, skirtingomis priemonėmis. Į klausimą apie lyčių kovą J.-P. Sartre’as atsako: joje niekas nelaimi. Ir niekas nežino, kodėl į ją įsipainioja. Tai kova dėl pačios kovos, kuri, anot G. W. F. Hegelio, yra vadinamoji „pono–vergo“ dialektika.
Meilė yra konfliktas10, teigia J.-P. Sartre’as minėtame veikale. Mylėdamas aš egzistuoju dėl kito asmens laisvės, bet kaip tik todėl esu nesaugus, nes ši kito laisvė kelia man pavojų. Mylėdamas noriu būti laisvai pasirinktas (nenoriu, kad mane mylėtų automatas), bet, palikdamas kitam laisvės galią, aš sukeliu sau ir pavojų: mane juk gali laisvai palikti, atmesti, nemylėti. Taip pat laisvai pamatyti, įvertinti ir aprašyti. Todėl mylint man neišvengiamai kyla noras valdyti kitą, tačiau nenoriu valdyti tą kitą vien tik kaip daiktą, kaip kūną. Aš noriu valdyti kito laisvę. Štai čia ir blyksteli didžioji kovos kibirkštis – didysis žmonių santykių paradoksas – noriu valdyti tai, kas nevaldoma. S. Parulskio herojus tarsi jau ir jautėsi valdąs Dianos kūną, bet koją jam pakišo jos laisvė. Toji moteris, pasirodo, jį stebėjo ir aprašinėjo kaip personažą, lygiai taip pat, kaip ir jis sutiktuosius žmones, kuriuos savo tekstuose matydavo kaip personažus. J.-P. Sartre’as daro išvadą, kad, susidūrus dviem laisvėms, santykis su kitu neišvengiamai tampa pralaimėjimu. Jų bendravimas pasibaigia arba sadizmu, arba mazochizmu. Beje, yra dar vienas kelias – abejingumas. Tačiau abejingasis taip pat nusivilia. Kai kitas man tampa tik objektu, jis nepajėgus pripažinti mano laisvės, nes išnyksta jo paties laisvė. Toks sąmoningas savojo aklumo kito atžvilgiu kūrimas, J.-P. Sartre’o požiūriu, lemia faktinį solipsizmą. Aš veikiu taip, tarsi būčiau vienas pasaulyje, vengiu žmonių taip, kaip vengiu mane ribojančių sienų. Sau aklumą pasirinkęs solipsistas kitų laisvę vertina tik kaip priešiškumo „koeficientą“ ir mėgina ją paneigti. Pavargęs nuo šios kovos, sako J.-P. Sartre’as savo fenomenologiniame veikale, galiu panorėti nužudyti kitą. O žudydamas jį, žudau ne šį konkretų kitą, bet apkritai kitą asmenį kaip tokį, kuris nuolatos kėsinasi į mano laisvę. S. Parulskio romano pasakotojas neturi tiek daug pirmapradės agresijos. Jis apskritai nelabai trokšta valdyti. Jam stinga aistros. Jis pasirenka kitą kelią, kurio nenumatė J.-P. Sartre’as, – susinaikinimą. Žudo ne kovos priešininką, žudo save.
J.-P. Sartre’o fenomenologijos subjektas, kaip ir S. Parulskio romano pasakotojas, neįžvelgia ramaus buvimo su kitos lyties asmeniu galimybės. Tai veikiau R. Musilio „Žmoguje be savybių“ sukurta utopija. Kitaip nei romane „Trys sekundės dangaus“, kuriame veikia tik amžinai išslystanti ir nepasiekiama Marija ir aklos erotikos partnerės, „Doriforėje“, be ekstravagantiškos meilužės, dar yra ir žmona. Pasakotojas erotinių netikėtumų tarsi ir neieško. Pati Diana jam paskambina, pati žmona susideda daiktus ir išeina, galutinai juo nusivylusi ligoninėje nusisuka į sieną. Moterys čia veikia panašiai kaip meteorologinės sąlygos – nežinia, ką atneš rytojaus prognozė. Pasakotojas santykių neinicijuoja ir jų nevaldo, jis pats yra jų auka. Paskaitęs Dianos tekstą apie save pasijaučia „truputį išduotas“, „paprasčiau tariant, išdurtas“11. Pamažu jis suvokia, kad iš tiesų ilgisi žmonos Lizos, bet ši taip pat jau prarasta. Moterys tarsi ir yra, bet jų tarsi ir nėra – jos neišvengiamai išslysta. Būdamos šalia – nutolsta, nutoldamos – priartėja. Bet šiuos santykius jis – kaip ir viską – nuolatos reflektuoja.
Dar viena labai „sartriškai fenomenologiška“ romano vieta yra ta, kur pasakotojas apžiūrinėja miegančios žmonos Lizos kūną. Konkrečiuose santykiuose su kitu susiduria, anot J.-P. Sartre’o, ne tik dvi laisvės, bet ir du kūnai. Įmantria filosofine kalba tariant, susiduria dvi būtys-savyje (sąmonę arba laisvę J.-P. Sartre’as įvardija būtimi-sau). Fenomenologai yra aprašę žvilgsnio agresiją. Kito žvilgsnis visada valdo mane, jis paverčia mane objektu. „Mane valdo kitas asmuo, kito asmens žvilgsnis formuoja mano kūną su visu jo nuogumu, priverčia jį gimti, lipdo, kuria jį tokį, koks jis yra, mato jį taip, kaip aš jo niekada nepamatysiu. Kitas asmuo žino paslaptį – paslaptį, kas aš esu“12. Todėl mylėdami nenorime tapti mylimiesiems objektais, stengiamės išvengti mylimojo žvilgsnio, nenorime būti pamatyti pasaulio fone tik kaip „šis“ tarp kitų „šitų“. Tai, kas aš esu, negali būti matoma kaip bjaurus, kaip mažas, kaip bailus, nes šios mano savybės reiškia mano būties faktinį ribotumą. Noriu būti mylimajam anapus verčių sistemos, o kito žvilgsnis, tyrinėjantis mano kūną, mane nuvertina.
Panašios mintys ateina į galvą S. Parulskio romano pasakotojui, apžiūrinėjančiam miegančios žmonos kūną: „Žiūrėjau į ją, gulinčią greta, alsuojančią be jokio garso, išskyrus blakstienų virpėjimą – jokių gyvybės požymių, ir kuo ilgiau žiūrėjau, tuo labiau mane ėmė slėgti keistas jausmas, kuris apima, kai ilgai kartoji kokį nors žodį, nesvarbu, žemė, dangus, siela, bet kuo ilgiau kartoji ir klausaisi tariamų garsų, tuo tuštesni ir beprasmiškesni jie darosi. Nuo ilgo žiūrėjimo į Lizą mane apėmė tokia pat nuojauta – jos nejudantis, nekalbantis, ko gero, net nejaučiantis kūnas atrodė visiškai beprasmis, svetimas, nepažįstamas, ir kai pajutau, kad žiūriu į ją kaip į mirusią, mane apėmė dar koktesnis jausmas, primenantis kone pasitenkinimą, niekas manyje nesipriešino tokiai šventvagiškai ir visiškai iš neįsisąmonintos tamsos išnirusiai minčiai… Ir nors toks žiūrėjimas pamažu jau tapo beveik nepakeliama kančia, vis tiek nesilioviau spoksojęs į ją suprasdamas, kad niekad to anksčiau nedariau, kad gal net bijojau žiūrėti į Lizą štai taip, be jokių žmogiškumą liudijančių priedų, be balso intonacijos, judesių plastikos, šypsenos, tik į kūną, kad visą mūsų bendro gyvenimo laiką žiūrėjau kažkur prasilenkdamas su ja, žiūrėjau į Lizą simbolį, Lizą metaforą, į Lizą – reikšmių ir prasmių sumą, reiškiančią moterį, artimą žmogų, draugą, meilužę“13.
Jeigu norime aptikti, kada prasideda meilės erozija, jos pirmasis įtrūkis, ši romano vieta yra itin iškalbinga. Meilės erozija prasideda tada, kai kitas asmuo pamato mus tik kaip kūną ir ima lyginti su kitais kūnais. Liza pasakotojui pasirodė tokia maža, kad būtų galėjusi tilpti didelės Dianos kūne. O juk Diana vėliau sėkmingai nutolo nesukeldama didesnių herojaus kančių: „Aš jos ir nepasigedau. Aš, bijodamas pats sau pripažinti, ėmiau ilgėtis Lizos“. Tačiau ir „stebėjimo seanso“ metu pasakotojas jau yra pajėgus suvokti šito savo patyrimo pragaištingumą: „Pagalvojau, kad reikėtų žmonėms uždrausti žiūrėti vieniems į kitus miegančius arba mirusius. Mintys, kurios tuo metu gali atklysti į galvą, nieko gera nežada nei vieniems, nei kitiems“14. Ko moko mus J.-P. Sartre’o fenomenologija ir S. Parulskio romano pasakotojo patirtis? Moko, kad iš tiesų negalime iki galo suvokti, ką mes mylime: kito kūną ar kito laisvę? Kad pasiklydę tarp dviejų mylimųjų niekada negalime būti tikri, jog žinome, ką iš tikrųjų mylime. Kad ir mylėdami esame nepajėgūs šį jausmą išlaikyti ir ilgai su juo išbūti. Norime išsaugoti meilę? Laiku užsimerkime, arba, kaip Edipas, išsidurkime akis.
Kodėl negelbsti Dievas?
S. Parulskio rinkinio „Nuogi drabužiai“ eseistikos pasakotojas apie Dievą mąstė nors ir netradiciškai, bet gana pasitikinčiai: „Mano asmeninis Dievas šiandien milžiniška sraigė, bejėgiškai velkanti visatą su visomis jos būtimis ant kupros“15.Jis nesuko galvos dėl Dievo kelių: „Man niekad neužteks nei jėgų, nei kantrybės, nei paprasčiausiai laiko sužinoti, koks jo kelionės tikslas“16. Kristus, prikaltas prie kryžiaus, bet jam atsukęs nugarą – taip eseistikos pasakotojas yra apibūdinęs savo tikėjimo simbolį. Ar Jėzus taip ir neatsisuko? Ar romanų pasakotojams yra pavykę pamatyti „jo šviesųjį veidą“? „Trijų sekundžių dangaus“ pasakotojas nors ir monologu, bet vis dėlto su Dievu kalbėjosi. „Doriforės“ pasakotojas su juo jau nesikalba. Abu S. Parulskio romanai – ir „Trys sekundės dangaus“, ir „Doriforė“ – prasideda nuo aliuzijos į Dievą. „Trijose sekundėse dangaus“ cituojama Conrado Aikeno mintis: „Viešpats yra ertmė tarp puslapio ir teksto“17. Čia pasakotojas, eidamas pajūrio smėliu, nesimėgauja palankiais meteorologiniais įspūdžiais, o kažkodėl pagalvoja: „Bažnyčia šiuo metu tuščia“. Ta mintis nuolatos jį persekioja. Galima sakyti, jog tuščia bažnyčia rodo tarpą, atsirandantį tarp Dievo ir tikinčiųjų. Pasakotojo pokalbis su Dievu visada pagarbus. Jis labai savikritiškas, nepatogiai jaučiasi: jam gėda, kad paprastai prisimena Dievą tik tada, kai yra blogai. Net senelė jį vadinusi „prastu kataliku“. Tačiau dažnai nubudęs aptinka save užmigusį ant maldaknygės. Pasakotojas praneša Dievui apie aptiktą tuštumą: „Tuščia šiame pasaulyje, Viešpatie, kaip bažnyčioje naktį“18. „Doriforės“ pasakotojas, romano pradžioje kliedėdamas po nepavykusios savižudybės, taip pat mini Dievo vardą, tačiau autorius, tarsi paklusdamas draudimui neminėti jo vardo be reikalo, jį užkoduoja raide D. Kitaip nei „Trijų sekundžių danguje“, „Doriforės“ pasakotojas darosi agresyviai ironiškas. Dievas jam primena kažkada jį palikusį tėvą – muzikantą, nuolat girtą estrados artistą, kurio niekada nebūna namie ir kuris dingsta visam laikui palikdamas skylę vaikų galvose. „D. – pats neatsakingiausias šunsnukis Visatoje, likimo valiai palikęs savo vienintelį sūnų Adomą ir dukrą Ievą – kruškitės, jauskite kaltę“19. Toks sukilimas prieš „D.“ tampa galimas gal ir dėl to, kad pasakotojas jaučiasi apleistas kaip ir milijardai kitų palikuonių. Be to, jis kliedi, todėl – nepakaltinamas. Dar ir „susidėjęs su prastais katalikais“, prisiskaitęs Jameso Joyce’o, kuris, regis, kaip tik ir pasufleravo tą maištingą iššūkį. Juk šis autorius arogantiškai išsižadėjo katalikiško ugdymo ir net atsisakė pasimelsti su mirštančia motina. Reikia konstatuoti, kad romane „Doriforė“ Dievas jau yra miręs, pasakotojas net sunkesniais gyvenimo momentais nebesikreipia į jį kaip į gyvą dialogo partnerį, apskritai vargu ar jį beprisimena. Ir tik romano pabaigoje, suvokęs, kad viskas jo gyvenime pamažu dingsta be žinios, be atsakymo, jis taip pat apmąsto ir savo pradingusį Dievą. Apmąsto su ironija, vadina Bibliją anekdotų rinkiniu, tačiau kartu ir su ilgesiu. Pasakotojas bando jį reabilituoti: „Dievas neturi balso teisės, jo vardu kalba kiti“20. Dievas tarsi norįs kažką jam pasakyti kaip koks kurčnebylis, tačiau, pasakotojo nelaimei, tų ženklų neįmanoma suprasti. Ir šioje vietoje S. Parulskio romano pasakotojas sukuria dar vieną naują Dievo buvimo įrodymą, išvesdamas jį iš garsiosios frazės, Friedricho Nietzsche’s konstatuotos „Dievo mirties“. „Jeigu miręs, vadinasi, buvo gyvas, vadinasi, jis apkritai buvo“21, – logiškai dedukuoja pasakotojas. Jo nuomone, Dievo ženklų – pilnas pasaulis. Tačiau jis, kaip ir F. Nietzsche, nepasitiki visais tais, kurie nurodinėja Dievo ženklus. Jis apmąsto ir ironiškai atmeta visus Katalikų bažnyčios skelbiamus savižudybės draudimus.
Kai „Trijose sekundėse dangaus“ pasakotojo bendrabučio kaimynas dėl neaiškios priežasties išprotėja, klausimas „kodėl“ atrodo beprasmis: „Gyvenimas ganėtinai mėšlina vieta, kad bent sykį nenorėtum į jį pažvelgti bepročio ar savižudžio akimis“22, – konstatuoja pasakotojas. Tačiau jis pats savižudžiu šiame romane dar netampa. O „Doriforėje“ – tampa. Netgi šiek tiek arogantišku savižudžiu. Kodėl Katalikų bažnyčia draudžia savižudybę? Pasakotojas nenukrypsta į Aurelijaus Augustino argumentus, išsakytus jo veikale „Dievo miestas“, kuriame įsakymas „Nežudyk“ interpretuojamas kaip draudimas žudyti ne tik kitą, bet ir save. Jis turi savo svarių argumentų. Savižudis, pasirodo, esąs labai kenksmingas elementas struktūrai, kurią nuo seniausių laikų „klijavo“ Katalikų bažnyčia. Mat savižudis savavališkai sumažina Kristaus kareivių armiją, neaukoja bažnyčiai ir, atsisakęs paskutinio patepimo, neleidžia ligonį numarinusiam kunigui „sočiai paėsti“ ir gauti už triūsą šiek tiek pinigų. „Doriforės“ pasakotojas, kitaip nei romane „Trys sekundės dangaus“, nebemąsto, ką veikia Dievas, kai bažnyčia tuščia. Jeigu šių dviejų romanų pasakotojams netikėtai tektų susitikti kokiame nors įsivaizduojamame pasaulyje, pasikalbėti apie dvasios dalykus jiems jau būtų kebloka. Manau, kad „Doriforės“ pasakotojas jau šaipytųsi iš „Trijų sekundžių dangaus“ pasakotojo, prisnūdusio ant savo maldaknygės. Tačiau galbūt vienu atveju jie dar suprastų vienas kitą: „Doriforės“ pasakotojui mintis, kad Dievas vis dėlto buvo, atgaivina viltį: „O jeigu buvo, tai gali ir vėl atsirasti, prisikelti, juk jis visagalis“23. Miręs Dievas dar gali prisikelti, – kur kas baisiau, jeigu jo apskritai nebuvo. Bet „Doriforės“ herojus nusprendžia to prisikėlimo nebelaukti.
Žmogus – gyvūnas, laukiantis mirties
Mirties motyvas – nuolatinis S. Parulskio tekstų „pėdsakas“. Jis nepasibaimino net savo poezijos knygų pavadinti kiek gąsdinančiais pavadinimais: „Mirusiųjų“ (1994), „Mortui sepulti sint“ (1998). Eseistikos rinkinio „Nuogi drabužiai“ pasakotojas mąsto heidegeriškoje sąmonės atverties nuolatinei mirties galimybei perspektyvoje. Jis mirties įsisąmoninimo nedramatizuoja ir nesislapsto. Nebijo užklysti į kapines. Mirusieji jam nėra išstumti iš gyvųjų pasaulio, tiksliau – iš jo paties prisiminimų. Pasakotojas prisimena savo mirusį bendrakursį Albiną ir iš, atrodo, nereikšmingų prisiminimų nuotrupų rašo jam requiem. Rašo iš pagarbos žmogui, kurį kažkada teko susitikti. Gana ironiškai medituoja žiūrėdamas į karstus: „Lyginu automobilius ir karstus – pirmieji kupini tuštybės ir butaforijos, antrieji – rimties ir svorio“24. Jau esu rašiusi apie tai, kad Jono Strielkūno eilėraščio „Einu namo“ lyrinio herojaus įžvelgta mirties perspektyva mus ruošia namo, o S. Parulskio eseistikos pasakotojo numatytoji – į amžinąją kelionę. „Tarsi mirtis būtų ne mirtis, o tiesiog jauno energingo vyriškio gyvenimo proveržis“25.
Ryškiausia meditacija apie mirtį vyksta pasakotojui sėdint prie tėvo karsto. S. Parulskio esė „Šiaurinė kronika“ prasideda beaistriu sakiniu „Vakar mirė tėvas“, tarsi atliepiančiu Albero Camus romano „Svetimas“ pirmam sakiniui „Šiandien mirė mama“. Toliau abu autoriai tekstą konstruoja fenomenologiškai: deskriptyviai aprašo grynąjį sąmonės turinį – ką pasakotojas tuo metu mąsto ir jaučia, o ne tai, ką jis privalėtų ar turėtų mąstyti pagal susiklosčiusias tradicijas. Nenoriu tuo pasakyti, kad S. Parulskis mėgdžioja A. Camus. Visos paralelės dažniausiai užgimsta kritiko sąmonėje, nebūtinai rašytojo realybėje. Visiškai įmanoma, kad vienas autorius būtų paprasčiausiai neskaitęs kito arba skaitęs seniai ir pamiršęs. Ir netgi jeigu jau pamirštas vaizdinys ar rašymo strategija kažkuriuo būdu sugrįžtų į naujai konstruojamo teksto audinį, jis jau bus kitos kokybės ir kitos paskirties, pažymėtas kito autoriaus „pėdsakais“. Antai Jurga Ivanauskaitė „Placebe“ peržaidžia Ričardo Gavelio pamėgtą žaidimą – pasakotoją įkurdina mirusiųjų pasaulyje. Ir netgi daugiau: jos pasakotoja, kaip ir R. Gavelio herojai, ieško slaptos metafizinės galios šaltinių. Tačiau „Placebas“ – tai ne „Sun-tzu gyvenimas šventame Vilniaus mieste“ ir ne „Jauno žmogaus memuarai“. Tai jau kitas pasaulis. Taip pat nėra neįmanoma, kad koks nors sumanymas, atėjęs į galvą prancūzų ar airių rašytojui, savarankiškai neatklys ir į lietuvių autoriaus tekstą, ypač jei vieni ir kiti svarsto panašius dalykus. Priešingu atveju jaunesnė, dar neįsitvirtinusi literatūra turėtų priimti tylos įžadus, nes viskas pasaulyje tarsi jau yra išrašyta ir išsakyta.
S. Parulskio esė herojus tiesiog atviras artimo žmogaus mirties faktui. Per šią netikėtą patirtį jis bando suvokti mirties esmę.Vėliau, jau „Doriforės“ romane, skaitome: „Jis mėgino prisijaukinti mirtį“26. Todėl ilgesniam laikui apsistojo laidotuvių rūmuose: jis čia darbuojasi. Tačiau neįvyksta jokio priartėjimo, jokio susilietimo su mirtimi kaip kad ir esė „Šiaurinė kronika“. Miręs, sustingęs, susvetimėjęs kito žmogaus kūnas neatveria mirties paslapties. Jos neatveria net mūsų pačių diena iš dienos mirštantis kūnas. „Prie mirties priprasti neįmanoma, – mąsto pasakotojas. – Susitaikyti su tuo lavonu, kurį nešiojiesi savyje ir kuris kaip laikrodinė bomba visuomet yra pasirengęs užgožti tave, atimti iš tavęs visus malonumus, už kurių slypi nežinomybės skylė“27. Kelias į mirtį akivaizdesnis ir aiškesnis per savo paties artėjimo į mirtį patirties įsisąmoninimą. Kiekvienas mūsų gyvename mirčiai, suvokdami, kad artėjame link mirties (Leben zum Tode), sakė galbūt giliausiai iš visų filosofų mirties fenomeną apmąstęs vokiečių filosofas Martinas Heideggeris. Šio atvirumo įsisąmoninimas mums kelia pamatinį siaubą (Angst). Atsivėrimas siaubui reikalauja ryžto.N eautentiškai mąstantis ir buvojantis žmogus siekia išvengti siaubo, nori pakeisti jį arba tiesiog baugštumu, arba formule: „Miršta tik kiti, su manimi taip negali nutikti. Nesu pratęs prie tokių nuotykių“28. Taip Levo Tolstojaus apsakyme „Ivano Iljičiaus mirtis“ svarstė Piotras Ivanovičius, aplankęs pašarvotą vaikystės draugą. O kitas jo draugas, Švarcas, čia pat koridoriuje, gerai nusiteikęs, organizavo vakare lošimą kortomis. Kasdienis pasaulis įprastas, saugus ir patikimas. Jame nėra vietos mirčiai. Kitų mirtis suardo kasdienio pasaulio tvarką. Kitų mirtis – tiesiog nepadorumas. Tai tiesiog blogas kvapas, paskleistas svetainėje, – demaskuoja tokią, Heideggerio požiūriu, neautentišką mąstyseną L. Tolstojus.
S. Parulskio romano „Doriforė“ pasakotojas taip pat ironizuoja tokių „neautentiškų“ artimųjų gebėjimą piktintis juos netikėtai ištikusiu faktu. Tarsi ir mirusio brolio Ernesto (ar iš tikrųjų jis nusižudė, taip ir nesužinome iki romano pabaigos) našlė Dora, grąžydama rankas, piktinosi: „Niekšas, <…> kiaulė, jis tyčia, tyčia taip padarė“. „Iš tiesų, mirtis – didžiausia niekšybė, kokią gali iškrėsti žmogus“29, – ne be ironijos pritaria pats pasakotojas. Jis taip pat demaskuoja našlės apsimetimą – ji jau pasirengusi gedėti, žiūri į veidrodį ir matuojasi „našlės veidą“. Brolis tarsi nusižudydamas, bet ir lyg nenusižudydamas tiesiog pasufleruoja pasakotojui galimą išeitį. Išeitį iš ko? Juk nieko tokio stulbinamai blogo kaip ir nenutiko. Kodėl žudosi pagrindinis romano „Doriforė“ pasakotojas? Kodėl nekovoja su smulkiomis gyvenimo negandomis, nepakeičia leidyklos ir leidėjo? Neieško naujos žmonos ar naujų erotinių patirčių? Neišvyksta į sanatoriją ar slidinėti į kalnus, kur galėtų viską pamiršti ir įgautų naujų kūrybinių impulsų? Pasakotojo pasiryžimas savižudybei neatrodo pakankamai motyvuotas. Tačiau, regis, jam jau nusibodo laukti. Jis jau yra susiformulavęs netgi antropologinę, žmogaus esmę nusakančią formulę: „Žmogus – gyvūnas laukiantis“. Ko laukiantis? Jis laukia visur: laukia užsidegančio šviesoforo, išsivadavimo iš automobilių kamščio, laukia skambučio, tarsi jam paskambinti turėtų pats Dievas. O paskambina tiktai jį vėliau nuvylusi ironikė mergina. Įstrigęs automobilių kamštyje pasakotojas panyra į labai gilius metafizinius laukimo fenomeno apmąstymus: „Sėdžiu su tais, kurie apimti laukimo isterijos, dabar mes negyvenam, mes laukiam, mūsų automobilių salonuose groja muzika, mūsų galvose garuoja smegenys, krūtinėse plaka širdys, tačiau mes nenorim gyventi, nenorim mąstyti, svajoti, pagaliau – masturbuotis, ne, mes užkimšę sau galvas ir krūtines laukimu, keliančiu pyktį, neviltį, isteriją“30.
Žmogus taip pat nuliūsta, jeigu nebėra ko laukti, ir maisto prekių perpildyta parduotuvė jam nostalgiškai primena praėjusį laukimą – kažkada buvusiose parduotuvių eilėse. Atėmus iš žmogaus laukimą – kas iš jo liktų? Ypač jei nesi išminčius ar zeno meditacijų meistras, gebantis retkarčiais pagyventi dabartyje? Netekti laukimo galimybės tiesiog pavojinga. Nelaukti reikia mokytis po truputį. Ypač jei suvoki, kad Dievas mirė ir tarsi nebėra ko laukti. Vienoje iš filosofiškiausių romano vietų pasakotojas išsako savo naujojo laukimo hipotezę: „Lauki, nes tau reikia ne ontologinio Dievo buvimo įrodymo, ne penkių kelių redukcijos, atveriančios grynąją būtį, o vienintelio kelio, tik savo paties buvimo patvirtinimo. Įrodymo, didesnio už tavo paties sąmonės sugebėjimus. Lauki, žinodamas, kad tai – bergždžia, iš savo paties sukauptos ar iš kitų, iš knygų surinktos patirties nujausdamas, kad iš esmės nieko taip ir nesulauksi, šiame pasaulyje negausi jokių konkretesnių savo buvimo patvirtinimų, išskyrus patį laukimą“31. Pasakotojas suvokia, kad iš esmės jis laukia Nieko. „Gali tik sėdėti ir masturbuotis vienintele, menkai guodžiančia mintimi, kad tavo vienatvės erdvėje Nieko laukimas yra labai intymus ir asmeniškas, vienkartinis kaip ir tu pats“32.
Tačiau taip giliai filosofiškai gebantis mąstyti pasakotojas iki galo neišsaugo šio stiprybę liudijančio gebėjimo, atleidžia vadžias ir, pasidavęs nuovargiui nuo beprasmio įvykių srauto, suplanuoja nutraukti laukimą. Rašytojas nevargina skaitytojo platesniais psichologiniais herojaus išgyvenimais prieš savižudybę. Skaitytojui darosi kiek sunkoka tapatintis su pasakotoju ir jį užjausti. Jam gali pasirodyti, kad herojus tiesiog degraduoja. Kaip jau buvo minėta, mąstymas jo negelbsti – nei ironiškasis, nei filosofinis.
Panašiai degraduoja ir Renatos Šerelytės romano „Vardas tamsoje“ pagrindinė veikėja prokurorė. Ji, kaip ir S. Parulskio romano pasakotojas, yra priversta daug mąstyti apie mirtį jau vien dėl savo profesinių ypatumų. Ir mąsto apie ją taip pat kiek ironiškai. Kadangi ši veikėja turi ir aiškiai nerealizuotų rašytojos sugebėjimų bei didesnių įgimtų empatinių savybių, ji kartais mąsto labai poetiškai, rizikuodama peržengti gero skonio ribas: „Pagalvojau apie mirusią merginą, gulinčią šaldytuvo stalčiuje ir besiklausančią vos teprasidėjusių, tykių kaip blakstienos virptelėjimas irimo procesų savo sunkaus ir gilaus kūno gelmėse“33. Prokurorei, kaip ir S. Parulskio pasakotojui, nerūpi tokių amžinų metafizinių problemų apmąstymai kaip Dievo būties įrodymai, jo mirtis ar atsivėręs Niekas. Bet ir ji stengiasi mąstyti pakankamai filosofiškai, nors, kitaip nei S. Parulskio pasakotojas, su tam tikru moterišku žaismingu lengvabūdiškumu. Paklausta, ko nuliūdo, grakščiai atsako: „Turbūt priešmenstruacinis sindromas, Atali. O gal – egzistencinis siaubas. Vienas būdingas visiems žmonėms, o kitas – tik moterims. O moterys, kaip žinai, ne žmonės“34. Prokurorė skaito Gustave’ą Flaubert’ą. Vyrai, norėdami ją išprievartauti, vilioja pokalbiais apie Janą Wermeerį, Pieterį Bruegelį ir Gustave’ą Caravaggio. Nešienautos pievos jai primena „Stalkerio“ „zoną“. Ant atversto filosofinio traktato įsitaiso katė. Visi ženklai liudija, kad nusikaltėlis, klastingas jaunos mergaitės žudikas, bus neišvengiamai pagautas, nes prokurorė labai tikslinga, racionali ir intelektualiai brandi. Ir staiga palaipsniui romano veiksmas ima lietis: pasakotojos racionalumas išblanksta. Iš pradžių ji kartais gurkšnoja ne itin stiprų Merlo vyną, o romanui persiritus į antrą pusę persimeta prie stipresnio gėrimo – brendžio. Regis, vien tik tą ir daro: nustoja eiti į darbą. Skaitytojas ima susivokti, kad ji nebeišsiaiškins jokio žudiko, nes nieko negali susivokti net savyje. Kažkada jaunystėje patirtas erotinis išgyvenimas apgaubia ja degradacija ir mirtimi. Reikia pažymėti, kad S. Parulskio romano pasakotojas beveik negeria alkoholio. O jei ir geria, tai tiek nedaug, kad nemato reikalo skaitytojui nuolatos priminti apie tai. Jo neviltis kiek įtaigesnė nei R. Šerelytės pasakotojos, nes blaivi. Tačiau nei R. Šerelytės, nei S. Parulskio pasakotojai tarsi nebeturi kuo gyventi, nes nebėra ko laukti. Jie jaučiasi taip, tarsi patys reikšmingiausi dalykai jau būtų atsitikę, ir nieko naujo nutikti nebegali. Visa kita – tik beviltiškas blaškymasis. Tai būtų galima pavadinti metafizinėmis susinaikinimo priežastimis. Moteriškas ir vyriškas nuosmukio scenarijai skiriasi lytiškumo niuansais ir gelmės išmatavimais. Gal vyriškasis matymas griebia giliau, moteriškasis – šiek tiek žaismingiau? Bet pralaiminti erotika ir vienu, ir kitu atveju tiksi mirtimi kaip koks Sigmundo Freudo laikrodis.
Kodėl tiek daug mirties šiuolaikinėje lietuvių literatūroje? Reiktų dar prisiminti ir J. Ivanauskaitės savižudes, ir R. Gavelio pasakojimus „iš anapus“, ir B. Radzevičiaus – ne vien tekstus, bet ir patirtį. Ar čia mirties daugiau nei pasaulinėje literatūroje? Kol niekas to neištyrinėjo, sunkoka daryti išvadą. Ko gero, mirties leitmotyvas kūrybai yra absoliučiai imanentiškas. Ne tik literatūrinei, bet ir filosofinei. „Aš galvoju vien tik apie mirtį“, – prisipažino prancūzų filosofas Jacquesas Derrida. „Aš galvoju apie ją visą laiką“35. Mirtis nepalieka sąmonės nė dešimčiai sekundžių. Kaip tik todėl filosofą nuolatos domina išgyvenimo fenomenas. Paulis Ricoeuras yra rašęs, kad literatūra – tai vaizduotės laboratorija. Viena svarbiausių jos paskirčių – paruošti mus pasitikti mirtį. Artėjant mirčiai, grožinės literatūros naratyvai, teigia P. Ricoueras, padeda susilpninti siaubą nežinomybės ir niekio akivaizdoje, mūsų vaizduotėje suteikdami mirčiai tam tikrą formą. „Todėl grožinė literatūra, – konstatuoja P. Ricoeuras, – atlieka tam tikrą vaidmenį mokymesi mirti“36. Ji moko prijaukinti mirtį, sutaikyti su mirtimi. To moko ir S. Parulskio naujasis romanas. Moko įveikti pamatinį siaubą ne tik mirties, bet – dar svarbiau – gyvenimo akivaizdoje. Įspėja ir apie savižudybės komišką beprasmybę. Ji gali baigtis fantasmagoriškai: arkliašūdės surasti apsijuoksime ir turėsime vėl viską pradėti nuo pat pradžių. Tai dar viena ironiška, mano galva, šio romano potekstė.
1 Romanų autorius nepasitiki superherojais. Ramūno Gerbutavičiaus interviu su Sigitu Parulskiu // Lietuvos rytas. – 2005. – Vasario 4. – Nr. 29. – P. 6.
2 Parulskis S. Doriforė. – Vilnius: Baltos lankos, 2004. – P. 151.
3 Ten pat. – P. 76.
4 Radzevičius B. Priešaušrio vieškeliai, II d. – Vilnius: Viltis, 1995. – P. 394.
5 Ten pat. – P. 352–354.
6 Parulskis S. Doriforė. – P. 193.
7 Parulskis S. Trys sekundės dangaus. – Vilnius: Baltos lankos, 2002. – P. 194.
8 Parulskis S. Doriforė. – P. 188.
9 Ten pat. – P. 187.
10 Sartre J. – P. Santykiai su kitu asmeniu // Baltos lankos, 2002. – Nr. 14. – P. 131.
11 Parulskis S. Doriforė. – P. 188.
12 Sartre J. – P. Santykiai su kitu asmeniu. – P. 128.
13 Parulskis S. Doriforė. – P. 147–148.
14 Ten pat. – P. 242.
15 Parulskis S. Nuogi drabužiai. – Vilnius: Baltos lankos, 2004. – P. 209.
16 Ten pat. – P. 209.
17 Parulskis S. Trys sekundės dangaus. – P. 5.
18 Ten pat. – P. 106.
19 Parulskis S. Doriforė. – P. 7.
20 Ten pat. – P. 248.
21 Ten pat.
22 Parulskis S. Trys sekundės dangaus. – P. 126.
23 Ten pat. – P. 248.
24 Parulskis S. Nuogi drabužiai. – P. 106.
25 Baranova J. Metafizinis Sigito Parulskio eksperimentas // Baranova J. Etika: Filosofija kaip praktika. – Vilnius: Tyto alba, 2002. – P. 369.
26 Parulskis S. Doriforė. – P. 52.
27 Parulskis S. Doriforė. – P. 62–63.
28 Толстой Л. Смерть Ивана Ильича // Толстой Л. Собрание сочинений. – Москва: Художественная литература, 1975. – P. 128.
29 Parulskis S. Doriforė. – P. 206.
30 Ten pat. – P. 30.
31 Ten pat. – P. 18–19.
32 Ten pat. – P. 19.
33 Šerelytė R. Vardas tamsoje. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – P. 46.
34 Ten pat. – P. 59.
35 Derrida J., Ferraris M. A Taste for the Secret. – Cambridge, Oxford, Malden: Polity Press, 2001. – P. 88.
36 Ricoeur P. Soi-meme comme un autre. – Paris: Editions du Seuil, 1990. – P. 192.
Petras Bražėnas. Netikėtos atverstinės, rūstūs atminai
2005 m. Nr. 5–6
Juozas Aputis. Vieškelyje džipai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005. – 511 p.
Lyg ir neblogai pažindamas autorių ir jo kūrybą, rengdamasis rašyti šį straipsnį vis dėlto turėjau net ne viename šaltinyje pasitikrinti netikėtą „atradimą“: tarp metų pradžioje pasirodžiusios Juozo Apučio novelių knygos „Vieškelyje džipai“ ir prieš tai išėjusios – dviejų dešimtmečių tarpas: „Keleivio novelės“ pasirodė 1985-aisiais. Net jeigu kas ir pri(si)mins, kad po metų – 1986-aisiais – leista novelių rinktinė „Gegužė ant nulūžusio beržo“, tai nieko nepakeis: pirmiausia rinktinėje naujų novelių, rodos, ir nebuvo, o vienerių metų patikslinimas tikrai nieko nekeičia. Ištikimu žanrui vadinti rašytoją, du dešimtmečius šį žanrą palikusį likimo valiai, iš pradžių pasirodė abejotina ir rizikinga. Trumpai pasirodė. Šiandien šiuos žodžius jau rašau be abejonės ir rizikos jausmo, net ir numanydamas, kad žodžio precizijos mėgėjas čia gali gauti progą pasvarstyti, ar ištikimybė vienareikšmiškai vertintina tik teigiamai, ar neslepia ji kartais stagnacijos požymių, kai galvojam apie literatūros raidą, ir kažkokio nesavikritiško užsispyrimo, kai turim omeny žmogų, asmenybę: juk pusantro dešimtmečio išgyvenom intensyvių virsmų atmosferoje, kur ištikimybė tam, kas buvo prieš dvidešimt metų, jau gali pasirodyti net įtartina.
Neva užbėgdamas už akių tariamam „žodžio precizijos mėgėjui“, autorius, tiesą sakant, suveda sąskaitas su savo paties aprioriniais lūkesčiais ir nuogąstavimais. Lūkesčiai komentaro nereikalauja: tikriausiai jie labai panašūs į visų J. Apučio talento gerbėjų ir vertintojų. Už nuogąstavimus vis dėlto tenka atsiskaityti. O jų būta ne vieno. Pirmiausia dėl žanro: pripažintas novelistas per tą dvidešimties metų laikotarpį išleidžia dvi apysakas – „Vargonų balsas skalbykloje“ ir „Skruzdėlynas Prūsijoje“ (1989) bei romaną „Smėlynuose negalima sustoti“ (1996), ir nors tai buvo kūriniai, ilgokai pagulėję stalčiuje, galėjai įtarti, kad ir J. Aputis galbūt pasuks keliu, kuriuo pasuko ne vienas: nuo novelės – per apysaką – prie romano. Devyneri metai be naujos knygos irgi stiprino nuojautą, kad pagaliau bus „išmesta“ kažkas stambaus.
Kitas nuogąstavimas buvo jau ne dėl žanro, o dėl esmingesnių dalykų: kaip ir apie ką prabils J. Aputis, skaudžiau už daugelį savo plunksnos brolių jautęs sovietinės tikrovės svetimumą ir sovietinės cenzūros gaubtą? Ar visas per dešimtmečius susikaupęs negatyvios patirties ir neišreikštų emocijų užtaisas neišsiverš staiga kokia nors postmodernistine forma, kuria jau lyg ir spėta pasisotinti kitų prozininkų kūryboje? Kas bus, jei ir J. Apučio, kuris kelis dešimtmečius kalbėjo prislopintu ir vis dėlto labai girdimu balsu, kuris, net iš po cenzūros gaubto retkarčiais išsprūsdamas ir tik pašnibždom supratingam skaitytojui ką nors ištardamas, pasakė daugiau už tuos, kurie turėjo privilegiją kartais ir smarkiau, „opoziciškiau“ pašūkauti, staiga neliks?..
Todėl dabar, naujosios rašytojo knygos dėl savo lengvabūdiškų nuogąstavimų „sugėdintas“, žodį i š t i k i m y b ė rašau ir su pasitenkinimu, ir su pasitikėjimu. Rašau kaip pagrindinį patirtų įspūdžių motyvą.
„Neatsispyriau pagundai“, pasakysiu J. Apučio žodžiais, atkreipti dėmesį į knygos pavadinimą, juolab kad pats autorius tai išprovokavo, prisipažindamas nusižiūrėjęs jį nuo K. Jankausko romano. Niekada iki šiol nebuvau pagalvojęs, kad „Vieškelyje plytų vežimai“ esąs „nepralenkto grožio pavadinimas“. Nepasikeitė mano nuomonė ir dabar, nors „galbūt čia yra ir kokios simbolinės prasmės“. Tebūnie. Įžvelgti simboliką ir tam tikrą ryšį nėra sunku: per dvidešimtojo amžiaus tempu pralėkusius dešimtmečius džipai pakeitė vežimus, bet vieškelio tęstinumas išsaugotas (tarp „Vieškelyje plytų vežimai“ ir „Vieškelyje džipai“ dar įrašytini ir „Priešaušrio vieškeliai“); vieškelis ir džipas gali reikšti ir tam tikrą santykį tarp to, kas įsiveržė į mūsų krašto panoramą pastaraisiais metais, ir to, kas toje panoramoje dar liko išsaugota.
Bet ne dėl šitos ar galimos kitokios simbolinės prasmės stabtelėjau prie pavadinimo: norėjau atkreipti dėmesį į knygos paantraštę – „Novelių knyga“. Prisiminkite, ar buvote kada skaitę tokią žanrinę nuorodą pirmame viršelio puslapyje. Bent jau šių eilučių autorius tokio atvejo neprisiminė. Pažįstant J. Aputį, nieko nedarantį atsitiktinai, šita nuoroda mane intrigavo net labiau negu vieškelis ir džipai. Nesistengdamas panašiai suintriguoti ir skaitytojo, pasakysiu iš anksto: „Vieškelyje džipai“ – ne rinkinys ir ne rinktinė, kad ir kaip apdairiai ir kryptingai būtų sudaryti, o novelių knyga, reto vidinio vieningumo, labai aiškios idėjinės krypties (įspėju: tai – ne iš praeities atskambėję, o į ateitį gravituojantys žodžiai), kūrybinės pilnatvės įsikūnijimo knyga.
Visa, ką iki šiol pasakiau, galbūt natūraliau skambėtų rašinio pabaigoje – kaip apibendrinančios išvados iš to, kas patirta skaitant, bet tokį kelią pasirinkau sąmoningai: visa, kas patirta, apie ką mąstyta sustojus ne viename puslapyje, reikalautų didesnio nei įprasta recenzijai teksto. O iš anksto išsakęs (supratingas skaitytojas, tikiuosi, neįtars, kad „iš anksto“ reiškia „prieš skaitymą“) tai, kas lyg ir gaubia visą knygą, jos viduje galėsiu stabtelėti tiek, kiek leis aplinkybės…
Tris ilgesnius stabtelėjimus savotiškai užprogramavo pats autorius, suskirstęs kūrinius į aiškias skiriamąsias ribas turinčius (ir vis tiek, kaip sakyta, vidinės vienybės siejamus) skyrius: „Atverstinės novelės“, „Atminų novelės“ ir „Rudeninės novelės“.
Dėl atminų ir rudeninių novelių turinio skaitytojas gali ir paspėlioti, ir daugmaž atspėti, o su atverstinėmis tikriausiai būtų sunkiau. Pabandykite, bet kritikui, kuris tariasi pažįstąs autorių, tai nepavyko. Pirmojo skyriaus turinyje aptikęs keletą pažįstamų novelių pavadinimų, pirmiausia pagalvojau apie įprastą rinktinės principą: per du dešimtmečius išaugo nauja skaitytojų karta, kuriai taip pat pravartu būtų turėti šiokią tokią rašytojo kūrybos retrospekciją. Kituose skyriuose tokios retrospekcijos neaptikęs jau ėmiau mintyse kritikuoti autorių, kad tiek gal nė nevertėjo dėti, o jeigu jau įdėta, tai ar tos, ir t. t. Žodžiu, viskas, apie ką pagalvojau, buvo pro šalį, nes atverstinės novelės – originalus, netikėtas kūrybinis eksperimentas, drąsus bridimas į tą pačią laiko upę, autoriui, kaip ir mums visiems, iš anksto žinant, kad į tą patį vandenį antrą kartą įbristi neįmanoma.
Rašytojas nė nesistengia paneigti šios dar antikos laikais suformuluotos aksiomos, bet praturtina ją neabejotinai: nebeįbrisdamas į tą patį vandenį, jis meniškai įtaigiai ir prasmingai parodo ir įrodo tos pačios upės vagos buvimą. Tegu kai kur ta vaga jau laiko smėlio gerokai užnešta, tegu dažnai dėl užmaršties liūnų ir krūmų geroku lankstu apeinama, tegu meninės atminties žemėlapyje tik punktyru pažymima, tegu pagaliau po tų praleistų vingių nebe tokiu pačiu pločiu ir gelme atsiverianti, net kryptį netikėtai pakeitusi, bet yra.
Įtempkime atmintį ir sugrįžę porą dešimtmečių į praeitį prisiminkime, su kuo mes atsisveikinome jau minėtose J. Apučio knygose. Prisimenate Petrą Gvildį („Horizonte bėga šernai“), traktorininką, kuris vieniems labiau įstrigo dėl to, kad žmona ražu išdūrė akis, o kitiems todėl, kad išgyveno ir kalbėjo apie kažkokį nesuprantamą liūdesį, kurio priežastis jau kiekvienas atskirai bandėme išsiaiškinti, Petrą Gvildį, kurį jau kitą rytą po incidento sunerimę kaimo žmonės rado „kimsynuose, gražioje salelėj“, lyg šventąjį „su baltos marlės aureole“ žiūrintį „į salelės pakrašty augantį beržą, kuriame tupėjo išsigandusi gegužė“? Žinoma, prisiminėte. Taigi šitą Petrą Gvildį, dabar jau pensininką, sutiksime Palangoje, to metafizinio liūdesio, atrodo, atsikračiusį ir praktiškesniu žvilgsniu į gyvenimą žvelgiantį, skaudžių netekčių (net skaudesnių už akies praradimą, bet neerzinsiu skaitytojo iš anksto „išplepėtu“ siužetu) patyrusį, bet gerokai šnekesnį, ne tiek dramatiškai, kiek ironiškai traktuojantį visa tai, kas vyksta aplinkui. Tam, kas neskaitė dabar jau klasika tapusios novelės „Horizonte bėga šernai“, kurį laiką neaiški liks pirmojo knygos kūrinio („Prisiminimai prie nematomos jūros“) pabaiga, atrodo, pridurta kaip tik tiems, kurie aną yra ir skaitę, ir prisimena. Bet dabar perskaitys abi kartu ir supras.
Susitikimas laukia ir su kitu nepamirštamu veikėju – Milašium iš „Skraidančių obelų“, kuriam kažkada, padarius sandėrį su valdžios vyrais ir sąžine, ėmė vaidentis ne tik poetiškai skraidančios obelys, bet ir siurrealistiškai apsireiškusi mirusi „motynėlė“, sudžiūvusiu pirštu rodanti „į smakrą, ant kurio vietoj kadaise styrojusio ilgo plauko augo nedidelė balta obelėlė“. Milašius dabar susenęs, jį jau tik kaip liudytoją verslą pradėjęs sūnus veža į kažin kada, dar prieš tą obelų skraidymą, jam priklausiusius laukus. Kadangi tuo pačiu metu, kai Milašiaus sūnus planuoja ateitį, vyksta ir šiurpi jo bei kaimyno dukters drama, tai senis, matyt, norėtų kažką patarti, dėl kažko įspėti, bet „jo leisgyviu balsu ištarti žodžiai, rodos, ėjo ne iš lūpų, o iš laukų, kur prie kokio nors horizonto šernai, kur kadaise skraidė obelys, kur grūmojo genties pirštas“. Vėl cituoju paskutinį naujosios novelės („Vieškelyje džipai“) sakinį, nes J. Apučio novelių pabaigos, kartais tiesiog pabrėžtinai neutralios ir išoriškai neefektingos (šiuo atveju, žinoma, yra priešingai), racionaliai apgalvotos ar intuicijos pašnibždėtos, gali būti vertos ir atskiros platesnės kalbos. Šį kartą tik trumpai pasakysime, kad paskutinis sakinys per sąmonėje dar neišblėsusius šernų, obelų ir „motynėlės“ įvaizdžius ne tik siužetiškai susieja naująją novelę su dviem iš senesniųjų laikų, bet ir prideda skaudų prasminį kirtį: sąžinės balsas, kažkada stipriai trikdęs net pakaušusį Milašių, jau greičiau liko tik pasakotojo prisiminimas, o ne giminės paveldas. „Jo leisgyviu balsu ištarti žodžiai“ vargu ar ką bepasakys suaugusiems vaikams, o jam kažkada grūmojęs „genties pirštas“ vargu ar kada jiems bepasirodys.
Vienintelė gyva iš trijų likusi moteris Rozalija („Lapsinis geras yra“) – taip pat pasiligojusi ir pasenusi, besiguodžianti tik tuo, kad auga alkoholikės dukters jos globai palikta anūkė Čelesta, gal kada nors dar ir įstengsianti išeiti į pasaulį, kuris prieš daugelį metų neaiškiai vaidenosi pačiai Rozalijai. Trijų karalių vardais (cenzūrai nepastebėjus ar apsimetus nepastebinčia) anksčiau pavadinti trys novelės vyrai viltį teikiančių atžalų taip pat nepalikę: alkoholis, tada nusinešęs į mirtį to dar tikrai nenusipelniusias moteris, šiandieniniame kaime siautėja dar pražūtingiau, – toks išoriškai tramdomas, bet iš vidaus krūtinę draskantis skausmas tampa pagrindiniu šito retrospektyvaus teksto („Ilgas gyvenimas, trumpas etikos išpažinimas“) varikliu.
Sąlygiškai šviesesne galėtume laikyti novelę „Važiuojam“, besiremiančią į chrestomatinę „Dobilę. 1954 metų naktį“. Kiek teko patirti, bent jau šitą novelę gerai prisimena ir jaunesnioji skaitytojų karta. Bet tas paauglys, kuris pagal klasikinės literatūros dėsnius visada lieka kiekvienos naujos kartos bendraamžis (turiu omeny Martynuką, tada sarginusį sunkiai sergančią moterį ir užsikrovusį ant pečių vienintelio šeimoje vyro pareigas), šiandien – pagal autoriaus sau nusistatytas taisykles – taip pat jau senelis, su trimis anūkėmis važiuojantis aplankyti gimtųjų vietų. Novelė „Važiuojam“ stiliaus atžvilgiu gerokai išsiskiria iš kitų: įpratinęs skaitytoją prie skausmingų psichologinių atsiręžimų į praeitį, į atmintį, į sąmonę, šį kartą prozininkas (sakykim, pasakotojas) nemažiau autentiškai įsiklauso į paauglišką anūkių erzelynę, subtiliai „fotografuoja“ situaciją (kai užspringusį kledarą padeda atgaivinti vienintelė sustojusi moteris), atveria gimtosios tarmės intonacijas išsaugojusią atmintį, saikingą humoro jausmą (kai Martynas leidžiasi į žaismingą dialogą su savo geradare). Žinoma, Aputis nebūtų Aputis, jeigu ir čia nepraslinktų negrįžtamai tolstančio laiko, neišvengiamų praradimų šešėlis: ir dobiliena, ir Dobilė, ir namas, pro kurio langą į žaibų skrodžiamą naktį tąkart žvelgė Martynukas, ir šuniukas, ištikimai lydėjęs jį, bėgantį ieškoti nutrūkusios karvės, likę tik prisiminimuose. Bet paguoda, kad anūkės dar klausosi senelio, kad prisimena kai ką ne tik iš jo pasakojimų, bet ir parašymų, kad nori kaip nors užfiksuoti bent vietą, kurioje kažkada vyko mažo berniuko didelė drama (deja, pamirštas fotoaparatas), yra šiuo atveju esmingesnė už stoiškai suvokiamą nesustabdomą laiko bėgsmą.
Viena iš dvidešimtojo amžiaus antrosios pusės mūsų novelistikos viršūnių jau seniai yra pripažintas novelių triptikas „Ak, Teofili!“, daugelio atmintyje dar įtvirtintas ir G. Lukšo filmo. Atsimenate, kaip trečiosios triptiko novelės („Brikelis išvažiuoja“) pabaigoje, šviesaus liūdesio nuotaikos pagauti, kartu su pasakotoju (o gal pagrindiniu veikėju) šešiolikmečiu Benu kartojom:
Ak Vilija, Milda, Jonai, Vladai, Amerikone, Milašiau, Vaciuk, Jūrate, Teofili, kaip būtų tuščia gyventi, jeigu taip viskas ir pasibaigtų, jeigu Benas vakare, paėmęs dviratį, nelėktų pamišęs tais takais, prie tų vietų, kur buvo įsmeigtas teodolito trikojis, kur lijo lietus, ir jeigu kartu su tuo, ką vadiname laime, neužsimegztų ir kitas vaisius – praradimo! Kokie nelaimingi mes būtume savo laimėje! (J. Aputis. „Gegužė ant nulūžusio beržo“, – Vilnius, „Vaga“, 1986, p. 96.)
Prisimenu iš tų laikų vieną triptiku susižavėjusią skaitytoją, kuri priekaištavo autoriui, tiesa, už akių, kad jis taip ir paliko viską be tęsinio, kurio ji tikrai nekantriai lauktų. Tikiuosi, ta skaitytoja sveika ir gyva, ir dabar galės pasidžiaugti, kad iš to simpatiško Benučio išaugo rimtas vyras, rašytojas, skaitytojų kviečiamas į susitikimus, kuriuose tenka pamatyti ir seniai matytų veidų. Arba… prasilenkti su žmonėmis, kuriuos gal ir įdomu būtų sutikti. J. Aputis šį kartą renkasi antrąjį variantą: užuot leidęs Benui susitikti su romantiškąja ankstyvosios jaunystės meile Vilija, leidžia jam perskaityti savo paties tada rašytus laiškus. „Geriau jau būtų neleidęs“, – girdžiu balsą minėtos skaitytojos, kurią autorius bus ir antrą kartą nuvylęs.
Suprasdamas pačias įvairiausias skaitytojų aspiracijas ir šiek tiek kilstelėjęs uždangą nuo atverstinių novelių siužetų, nebegaliu toliau mėgautis šiuo tikrai maloniu užsiėmimu ir turiu sausesne kritiko kalba pasakyti, kaip skaitant knygą tirpo visokie mano nuogąstavimai ir su kiekviena novele stiprėjo jausmas, kad dvidešimt metų novelisto nestovėta vietoje, kad ne vieną kartą pakelta kartelė naujam meniniam šuoliui ar bent jau išlaikytas kūrėjo raumenų tonusas, kad tos kartelės neužkliudytum ir nenumestum.
Visą novelių knygą aprėpiančias išvadas paliekant pačiai rašinio pabaigai, atverstinių novelių fenomenui priklausančią duoklę reikėtų atiduoti iš karto. Jau anksčiau akcentuotą pačios „atvertimų“ idėjos originalumą dabar galima papildyti išvada, kad nė vienu atveju tai nebuvo tik formos originalumas ar naujovė: puikus stiliaus meistras J. Aputis niekada nepiktnaudžiavo savo meistriškumu, o šį kartą yra beveik pabrėžtinai susitelkęs ties tuo, ką nori pasakyti apie du ar tris dešimtmečius nematytų savo herojų gyvenimą. Juodo kasdieninio darbo, prakaito skonio ir kvapo, kuris paprastai lydi menininko pastangas ieškant savojo k a i p p a s a k y t i, J. Apučio prozoje nejausdavome ir anksčiau: jis visada ilgai ir tikriausiai nelengvai „nešiodavo“, bet pakankamai greitai ir lengvai „gimdydavo“. Šįkart „nešiota“, kaip matome, dar ilgiau, o „gimdyta“… vos nepasakiau „be skausmo“, nors tai gal ir nebūtų baisi neteisybė, jeigu turėtume omeny tik formos dalykus: naujųjų novelių stilius asketiškesnis, J. Apučiui būdingus lyrinius atsidūsėjimus pakeitęs ironiškas šypsnys, sąmoningą kompozicijos „darymą“ – visiškas pasitikėjimas tuo, ką pasiūlo pats gyvenimas.
Bet juk įdėmus įsižiūrėjimas, įsiklausymas į gyvenimą ir sukelia skausmą – ne kūrybinių paieškų, o egzistencinių išgyvenimų maudulį.
Antra mintis, kurią žadina atverstinės novelės, susijusi su J. Apučio prieraišumu savo herojams. Ne vieno jų, ypač Martynuko ar Benuko, paveikslai, kaip jau seniai kritikos įžiūrėta, turi autobiografinių elementų. Autentiškų prototipų, atrodo, būta ir už kitų personažų nugarų. Martynuko ir Beno išaugimas į rašytojus tas senas įžvalgas, suprantama, patvirtina, bet ne tai svarbiausia. Svarbiausia, kad tiems personažams kažkada buvo įkvėpta tiek gyvenimiškosios ir meninės gyvybės, kad ji nespėjo išsikvėpti ir per prabėgusius dešimtmečius. Kita vertus, nė viena atverstinė novelė neleidžia nė užsiminti apie gyvenimo ar kūrybos proceso inerciją: kiekvienu atveju įvyksta toks netikėtas posūkis, kurio nebūtų atspėjęs ne tik pats įžvalgiausias skaitytojas, bet kai kuriais atvejais greičiausiai ir autorius. Nenorėdamas suteikti jam progos pasišaipyti iš kritiko prielaidų, apsidrausiu viena išlyga: kad ir kokio tamprumo ryšiai sietų autorių, pasakotoją, prototipą ir meninį personažą, skaitytojui svarbiausias, „gyvesnis už visus gyvus“, vis dėlto yra pastarasis. Ir jeigu skaitytojas savo jėgomis net niekada nebūtų galvojęs, kaip gali pasisukti pažintų herojų gyvenimai, šiandien autoriaus pateiktus posūkius tikriausiai priims neabejodamas.
Pabrėžtinas ir dar vienas aspektas: sėkmingai meniškai realizuoti atverstinių idėją J. Apučiui padėjo ne tik ir net ne tiek meistro patirtis ir įgūdžiai, kiek ypač stiprus tiesos jausmas bei sąžinės balsas. Novelė „Ak, Benai!“ (triptiko atverstinė) baigėsi, kaip sakyta, kažkada Vilijai rašytu Beno laišku. Daug minčių ir prisiminimų sukėlė man šitas naivus, bet ambicingas šešiolikmečio laiškas, kurį cituoti – kaip savąjį – imtųsi retas plunksnos brolis, iš tolimos paauglystės atplaukęs į literatūrą, „prie klasikų užstalės“… Ne savo turiniu sukėlė – tą turinį iš esmės sudaro sąrašas anais laikais privalomos ir proteguojamos literatūros, kurią triptiko herojus kuo nuoširdžiausiai jau savo vardu rekomenduoja svajonių mergaitei, ir kurią visi, prie knygų linkusieji, buvom perskaitę.
Prisiminimus ir mintis sukėlė to sąrašo paskelbimo laikas, vieta ir kitos aplinkybės. Būtų autorius tą sąrašą įtraukęs į triptiką (juk kalbėjo ten Benutis – ir net ne kartą – apie A. Čechovą), – ir t o k i o triptiko šiandien, žinoma, neturėtume, bet pageidaujamą „idėjinį skambesį“, kurio amžinai trūkdavo J. Apučio prozai, jis būtų tikrai įgijęs. Bet kam reikėjo šitą „kompromatą“ priklijuoti simpatingajam Benui dabar, turbūt pagrįstai nesupras ne tik anksčiau minėtoji, bet ir ne viena jį nostalgiškai prisimenanti skaitytoja.
Dabar, kai savotiška mada tampa demonstruoti savo hamletišką ar faustišką sudėtingumą, žmogų ir pilietį priešinant valstybės vyrams ar mažesniems pareigūnams, aš irgi – kaip žmogus – būčiau linkęs stoti skaitytojos pusėn: kaip smagu būtų kažkada pamiltą Benutį tiesiog išvysti tarp literatūros klasikų, skaidrų kaip krištolas, labai natūraliai pamiršusį savo „peizeliojimų pradžią“ ir prisimenantį tik tai, kad „vėliau dėl subrendusio žmogaus nusistatymų esi metų metus kentėjęs“.
Nutylėti daug „palankesniu“ laiku autoriaus jau nutylėtas mažas „idėjines“ šešiolikmečio Beno „nuodėmes“, atrodo, primygtinai siūlytų atverstinėje daug ryškiau nei triptike juntamas autobiografiškumas. Dar kartą priminsiu kitame kontekste jau cituotus rašytojo žodžius: „Galbūt čia yra ir kokios simbolinės prasmės“. Ta prasmė – ne simbolinė, o idėjinė, etinė ir meninė – yra štai kokia: be šito laiško erdvėje pakibtų keletas puslapių reto psichologinio atvirumo ir intelektualinės minties koncentracijos teksto, kuris neabejotinai galėtų praturtinti ir publicistiką, ir eseistiką, ir memuarus, bet būtų kiek „per sunkus“ grožiniam kūriniui ar bent jau šiai atverstinei. Pavyzdys gali būti štai šis rašytojo Beno vidinio monologo fragmentas:
Štai ir dabar tu tebesi taip idiotiškai pažeidžiamas, sakė sau, tu esi tikra silpnybė, jei tave ant menčių taip guldo tas vaikiškas anų laikų išsipažinimas. Laisvas žmogeli – ir šiandien tai šiurpiai užgauna tavo ambiciją? Štai kur didžioji ne tik tavo, bet ir daugybės tavo amžiaus žmonių bėda – anasai nelaisvas laikas išrovė žmogaus išsipažinimo laisvę! (p. 178)
N e l a i s v a s l a i k a s i š r o v ė ž m o g a u s i š s i p a ž i n i m o l a i s v ę. Pasibraukime šituos žodžius, atskirai kur nors juos įsirašykime kaip dvasinės mūsų visuomenės būklės diagnozę. Galima pasiguosti, kad ji skirta tik kartai, išgyvenusiai tą „nelaisvą laiką“. Neskubėkime guostis. Rašytojas savo atverstinės novelės personažo Beno lūpomis įspėja:
Juk ir dabar, šiandien, peršamos rašytinės beprasmybės, bedvasio kūno glostymo menai, raštų kūrėjai raginami kuo greičiau patraukti plastmasinių žodžių ir dirbtinių išgyvenimų keliais, o pakelėj atsigerti mineralizuotų papilvės vandenų! (p. 179)
Ar šitokiais „mineralizuotais papilvės vandenimis“ pagirdytas žmogus bus pajėgus atgauti „išsipažinimo laisvę“? Taip suformuluoto klausimo novelės tekste nerasime, bet potekstėje jis skamba tikrai įspūdingai ir įspėjamai.
Visos penkios atminų novelės – triptikas „Ateina!..“ („Politrukai“, „Jūzapi, čia tu?“ ir „Šešių raidžių nuosprendis“), „Tarp mažų, tarp didelių eglių (1968)“, „Trys brandos slenksčiai“ – jau pačiais savo pavadinimais grąžina į seniai praėjusius pokario metus, užmaršties dulkėmis dar neužneštus ne tik autoriaus, bet, kaip parodė neseni debatai dėl gegužės devintosios minėjimo, ir tautos sąmonėje. Atvirai, dorai, sąžiningai literatūros ar kito meno kūrinyje pavaizduotas pokaris iki pačios devintojo dešimtmečio pabaigos buvo neįmanomas dalykas, o bandymai nors kiek atviriau, sąžiningiau jį aptarti buvo susiję ne tik su pavojingais kompromisais, bet ir su rizikingu dalinės tiesos ir melo artumu. J. Aputis šiuo atžvilgiu kompromisų nepripažino, vengė rizikingai balansuoti ant tiesos ir melo ribos. Jo poziciją galima apibūdinti žodžiais, kuriais A. Zalatorius yra apibrėžęs ne vieno šios kartos menininko laikyseną: atseit jeigu neleidžiate mums pasakyti tiesos apie esminius dalykus, tai mes rašysime apie nieką. J. Apučio atžvilgiu, žinoma, būtinas esminis patikslinimas: rašymas apie nieką, kaip protesto ir keršto forma, jam buvo nepriimtinas. Laimei, tuo laiku, netikėtų politinių šalnų pertraukiamo atlydžio metais, tarp atviro melo ar gėdingų kompromisų reikalaujančių temų jau galima buvo apsibrėžti gana plačią moralinių, psichologinių žmonių santykių bei dvasinių kolizijų erdvę ir darbuotis joje, liaudies rašytojo vardo gal ir nesitikint, bet rašytojo poziciją išsaugant nepažemintą.
Nereikia įrodinėti, kad tokia laikysena, išsaugojusi nuo sąžinės priekaištų, negalėjo numarinti neišsakytos tiesos ir neįvykdyto – bent meninio – teisingumo jausmo. Pusantro Nepriklausomybės dešimtmečio yra pakankamas laikas, kad galima būtų išrėkti tai, kas ilgai buvo slėpta už suspaustų lūpų ir kietai sukąstų dantų. Turime visko – nuo memuarinės autentikos iki buitinės ar psichologinės prozos, nuo groteskinių pokario paveikslų iki postmodernistinių jo interpretacijų. Gal ne viskas kritiškai apmąstyta ir vertybiškai pasverta, bet tai jau kita tema. Apeidamas ją, pasakysiu tiesiai ir ne itin diplomatiškai: kaip pokario metus prisimenantis žmogus, nevienareikšmiai priimdamas jau Nepriklausomybės metais pasirodžiusius ar parodytus jo literatūrinius pavidalus, aš visą laiką nekantriai laukiau J. Apučio, R. Granausko ir kitų šios kartos prozininkų žodžio. Kartos, viską mačiusios ideologinių valkčių dar neaptrauktomis vaikų ir paauglių akimis, viską patyrusios intensyvaus auklėjimo dar neiškreipta sąmone ir nesusitepusios kompromisų bei dalinių tiesų meninio įforminimo nuodėme. Turbūt ne atsitiktinis dalykas yra tai, kad jų laukti teko ilgiausiai: drįstu prognozuoti, kad atitinkamai ilgesnis gyvenimo laikas skirtas ir jų literatūriniams anų dienų paliudijimams.
Intuityviai tai jausdamas, ilgokai ieškojau racionalesnio pagrindo savo prognozėms pagrįsti. Neturiu iliuzijų, kad jį visą aptikau. Mes visada esame tik atradimų kelyje, kažkada kažkieno pradėtame, bet niekam nepažadėtame nueiti iki galo.
Meninės atminų novelių sugestijos paslaptį būčiau linkęs sieti su jų dviplaniškumu ar daugiaplaniškumu, kurį lengviau paaiškinti ne literatūrologinėm kategorijom, o vienas ant kito užplaukiančių, „persišviečiančių“ kino ar televizijos kadrų „technika“. Efektyviausias, patikimiausiai kritiko įžvalgas pagrindžiantis būdas būtų detali bent vienos novelės ar net jos fragmento analizė ir interpretacija. Dabar belieka primygtinai siūlyti skaitytojui neskubėti įkandin siužeto įvykių ir ypač sulėtinti akių bėgsmą tose teksto vietose, kur joks matomas įvykis ir nenutinka. Gal kaip tik ten jis pamatys tą antrąjį ar trečiąjį, ar dar kelintą „planą“, kurie, beje, nuolat keičiasi vietomis.
Novelė „Politrukai“ prasideda ne nuo politrukų, o nuo filosofiškai abstrakčios refleksijos, kad, pasakę „taip dar nebuvo“, „galime ir suabejoti, nes tuojau pat galėsime prisiminti, kad panašių pajautų ir išgyvenimų buvo daugybę kartų, kad ir gamta, ir žmonės amžinai kuria panašius gyvenimo pavidalus, tik laikas, to laiko įtampos nevienodai aštriai išgalanda mūsų klausą, regėjimo ir atminties ašmenis“ (p. 246). J. Aputis, kaip prisimename, savo novelėse pasakotojo teisę ne taip jau dažnai atiduodavo „savo rango“ personažui – dažniau tai būdavo pasakotojas su eilinio kaimiečio ar eilinio inteligento kauke. Šį kartą jau nuo pirmųjų eilučių pajuntame, kad pasakoja mąstytojas, tikriausiai – žodžio menininkas, nevengiantis ryškių metaforų ar palyginimų, išmanantis, kuo „už lango girdimas šauksmas“ skiriasi nuo „literatūros ar muzikos tikrovės“. Išmanantis, bet tam tikroje situacijoje gyvenimui atiduodantis neabejotiną pirmenybę meno atžvilgiu: „Bet jeigu tai joks menas, jeigu taip yra buvę, jeigu tai gyva, tikra, jeigu tai lyg erkė nuo vaikystės laiko įsisiurbė į tavo kūną?“ (p. 246).
Toliau nuo literatūros teorijų ir literatūrinio žaidimo konvencijų esančiam skaitytojui tokie novelės pradžios pasažai gali ir nepatikti, ir apsunkinti kelią iki tų puslapių, kur jis bus negailestingai įsuktas į įvykių verpetą nepriklausomai nuo to, ar panašių įvykių pats yra patyręs, ar tik iš tėvų girdėjęs, ar tiesiog pirmą kartą į juos patekęs ir nejučiom pamiršęs, kad čia vis dėlto tėra menas, o ne „tikras gyvenimas“. Nepriekaištauju tokiam skaitytojui ir neturiu jokios teisės reikalauti iš jo daugiau, tik noriu, kad jis neišsigąstų pirmųjų puslapių „filosofijos“ ir – tegu ir pagreitintu žingsniu – žengtų prie situacijos, kai į taikią valstiečio sodybą įsiverš penketas tarybinės armijos dezertyrų, mirtinai fiziškai ir dvasiškai pavargusių nuo savo „pergalingo žygio“ į Vakarus, nuo nuolatinės baimės padėti galvą svetimoje žemėje jau imant šviestis karo pabaigos vilčiai, nuo žvėriškos baimės sulaukti negailestingos savųjų bausmės, nuo išgerto alkoholio, nuo nepatenkinto gašlumo, nuo vos ne iki galo iššvaistytų paskutinių žmogiškumo atsargų.
Situacijos įtampa, veiksmo dinamika, psichologinių išgyvenimų tikrumas, lakoniškų personažų charakteristikų tikslumas, tiesiog grafiškai brėžiamos linijos, žyminčios ribas, minėtus žmoniškumo likučius skiriančias nuo negrįžtamų degradacijos padarinių, – visa sukrečiamai tikra, baugu, įsimintina. Tai kuriam laikui priverčia pamiršti meną, įtikina nepakartojamu gyvenimo tikrumu, ir tik bent kiek atsitokėjęs nuo patirto įspūdžio imi galvoti, kad vis dėlto tai ir yra menas. O tada pamąstai ir dar apie vieną dalyką, dar vieną „užplaukiantį planą“, kuriam vieno pavadinimo nesiryžtu siūlyti. Besąlygiška ištikimybė konkretaus įvykio tiesai, sąmoningas saiko jausmas, pasąmonėje glūdinti krikščioniškoji atlaidumo nuostata, intuityvus įgimto talento šnabždesys? Turiu galvoje siužeto pabaigą ir novelės atomazgą. Viskas, atrodo, buvo paruošta pačiam šiurpiausiam finalui – motina bus išprievartauta paauglio sūnaus akyse, visa šeima iššaudyta. Ir jeigu taip būtų atsitikę, niekas neturėtų teisės priekaištauti autoriui: tokių gyvenimiškų finalų istorinė atmintis yra pakankamai užfiksavusi. Bet autorius pasirenka kitą pabaigą – politruką „erzinančios“ varnos nesėkmingo šaudymo sceną. Įtariu, kad ne taip paprastai ir lengvai pasirenka, bet už tai tokį apsisprendimą laikau – gal ir subjektyviai – eiline m e n i n i n k o pergale.
Antroje triptiko novelėje („Jūzapi, čia tu?“) tragiškos baigmės lyg ir nelauki, tikėdamasis, kad miško broliai tik pagąsdins „stribytelio“ dėdės šeimą ir paliks ramybėje. Bet nesitiki ir dviejų labai reikšmingų siužeto posūkių – trumputės „atpažinimo“ scenos, davusios vardą novelei, ir kaimynų dialogo pačioje novelės pabaigoje. Be platesnių komentarų, be akivaizdesnio pasakotojo įsikišimo, vien psichologiniu atžvilgiu preciziškais dialogais autorius užfiksuoja įsimintinus žmonių tarpusavio santykių aspektus – apsimetinėjimą ir nuoširdumo proveržį, baimę ir savo galios pabrėžimą, nuoširdų dėkingumą ir teisėtą nuoskaudos jausmą. Nuo besąlygiško tiesos siekimo, tvirto etinių principų laikymosi iki vienintelio tiksliausio žodžio, išraiškingos detalės, net daugtaškiu išreikšto nutylėjimo, – viskas aputiška.
„Šešių raidžių nuosprendis“ taip pat įsimena dėl kelių dalykų: kompozicijos atžvilgiu – dėl labai netikėtos, bet ir labai logiškos laikų sąšaukos, didžiosios teksto dalies pasakojimo atžvilgiu – dėl savotiško raiškos minimalizmo, kurį gali sau leisti, matyt, tik gyvenimo ir kūrybos brandos metų sulaukęs prozininkas, stiliaus atžvilgiu – dėl meistriškai kaitaliojamų registrų nuo buitiško vaizdo, įstrigusio į paauglio atmintį, iki intelektualinės refleksijos, kuri visiškai natūrali jau „suaugusiam“ pasakotojui, už kurio pečių beveik nesidangstydamas stovi pats autorius. Didelė pagunda būtų savo teiginius paremti nors trumpiausiais pavyzdžiais, bet už nugaros jaučiu nekantrų redaktorių, kurio atsakingos pareigos verčia priminti įsismaginusiems raštininkams, kad kritika – ne romanas, ne eseistika, o žanras, kuriam vis dėlto numatytas puslapių limitas…
Jeigu tos limito ribos iš tiesų jau peržengtos, tai ties daugtaškiu tekstą galima būtų ir nukirpti. Autorius galėtų apsimesti, kad rudeninės J. Apučio novelės yra artimiausios toms, kurias dar prisimename ir po dvidešimties metų, ir kantriai palaukti kitos progos plačiau jas aptarti. Pabrėžiu – galėtų apsimesti, nes iš tiesų galvoja kitaip: rudeninės novelės yra neatskiriama šios knygos dalis, bet, pratęsdama dvi pirmąsias (ir kartu su jomis), visai knygai suteikia epinį mastą, leidžiantį regėti ne tik atskirų personažų likimus, bet ir visos tautos pusės amžiaus istoriją.
Esmingai knygos vertę padidina ir literatūrinis rudeninių novelių naujumas ir savitumas, meniški pačių netikėčiausių temų, problemų, idėjų, motyvų ir estetinės raiškos, formos, stiliaus paieškų lydiniai. Yra juose elementų, kuriuos autorius atsinešė ateidamas į literatūrą: dėmesys eiliniam, paprastam žmogui ir žmogiškumo išlaikymas; pastangos suprasti ir nuolat šlifuota psichologizmo raiška; tiesos siekimas ir teisybės gynimas; sąžinės, kaip ypač svarbaus žmogiškumo kriterijaus, akcentavimas ir su tuo sietina nuolat tobulinta saikingo, bet labai tikslingo vidinio monologo technika; dėmesys smulkiausioms detalėms ir savikontrolė, neleidžianti jomis piktnaudžiauti; polinkis į lyrinius nukrypimus ir tam tikrų retorinių figūrų pomėgis. Visa tai yra, bet atskirų elementų proporcijos dažniausiai yra pasikeitusios. Kai kuriais atvejais – beveik iki rizikingos ribos.
Štai pirma rudeninė novelė – „Atgaila“. Tema iš tiesų labai aputiška, nors pagrindiniai personažai – paskutines dienas gyvenantis profesorius ir paskutinį patepimą jam suteikęs kunigas – rašytojo novelistikoje ryškesnių pirmtakų lyg ir neturi. Artėjančios mirties situacija rašytojui nėra nauja, bet paskutinės išpažinties vaizdavimas dėl suprantamų aplinkybių nėra dažnas. Bet pats netikėčiausias, bijau, kad kai ką net šokiruoti ar papiktinti galintis dalykas yra „nuodėmė“, kurią grožiniame tekste galima nusakyti vienu žodžiu, bet kurio į kritikos leksiką, atrodo, dar neįvedė net jaunesni ir drąsesni kolegos.
Neabejoju, kad kokioje nors apskrito stalo diskusijoje novelė gali tapti ir aštraus nuomonių susikirtimo objektu, susilaukti prieštaringų interpretacijų, bet pats sau susiformulavau vieną: sąžinę turinčiam žmogui smulkmenų nebūna. Kaip papildomą novelės prasmę dar drįsčiau nurodyti „moralisto“ J. Apučio iššūkį tiems, kas be jokių išpažinčių ir atgailų, kartais su ciniškomis nebaudžiamųjų veido išraiškomis nurašo ne tokius dalykus. O jeigu kas nors novelėje įžvelgtų tiesiog liūdną ir ironišką J. Apučio šypsnį, taip pat nepulčiau ginčytis.
Turinio atžvilgiu gal ir atminų skyriuje galėjęs būti kūrinys „Kojaitės, porykit!“ savo forma iš visos knygos išsiskiria kaip savotiška novelė-metonimija, šį kartą viena iš nedaugelio (čia būtinai pridėčiau katino monologą „Baimė baigėsi, bet gali būti…“) reprezentuojanti „sąlygiškąjį“, sapnais, vizijom, fantazija žaidžiantį J. Aputį. Nors iš visų sąlygiškųjų knygos novelių platesnei analizei rinkčiausi daugiausia asociacijų keliantį tekstą „Priapo ašaros“.
Apskritai rudeninėms novelėms sunkiau nei bet kuriam ankstesniam skyriui surasti bendrą vardiklį: taip jos skiriasi viena nuo kitos savo siužetais, veikėjais, įvykiais, idėjomis, pasakotojais, stilistine raiška. Tik aplinkybių spiriamas gali ryžtis ant vieno prasmės siūlo – žmogiškumo, žmogaus gyvenimo nepakartojamumo – verti visa, kas pakliūva į menininko akiratį.
Kita vertus, pasakymas „visa, kas pakliūva“ yra labai sąlygiškas, o gal ir visai neteisingas: kad novelių knyga atsivertų prieš mus kaip kokia gyvenimo pilnatvės „atverstinė“, turėjo būti atliktas didžiulis atrankos darbas, kad už jos ribų liktų kuo mažiau to, dėl ko gyvenimo pilnatvė atrodytų skurdesnė, bet ir nepatektų vienas nuo kito mažai besiskiriantys „dubliai“. Jeigu kritiko „kodeksas“ (ir ambicija) leistų iš anksto pakamantinėti autorių apie kūrybos ar atrankos procesą, jis tikriausiai išgirstų dalykų, kurie būtų įdomūs ne tik jam, bet ir platesniam skaitytojų ratui. Bet taip elgtis neįprasta ir „nepriimta“, todėl tenka daryti bent hipotetinę prielaidą, kad atsirinkinėta ne iš parašytų kūrinių gausos (kaip dažnai būna sudarant rinktines), o iš paties menu dar netapusio gyvenimo. „Gyvenimas pagal Aputį“, perfrazuojant vienos verstinės knygos pavadinimą, nėra nei paprastas, nei lengvas, o jo „pavertimas menu“ – dar sunkesnis ir sudėtingesnis. Kaip savarankišką „namų darbą“ siūlau skaitytojui įdėmiau, o gal ir pakartotinai sugrįžtant įsižiūrėti į kai kurių novelių pradžias ar savotiškus intarpus apie kūrybą, net jeigu šito skambaus žodžio ir nepavyks aptikti tekste.
Mažiausiai porą punktyru nubrėžtų linijų verta atskirai paminėti: pirmosios pradžia savotiškai pažymėta jau cituota mintimi „Bet jeigu tai joks menas, jeigu taip yra buvę, jeigu tai gyva, tikra…“ ir leidžia autentiškiau suvokti esmines J. Apučio, kaip kūrėjo, etines nuostatas. Šitoje linijoje atsidurs ir autoironiška frazė „išdidintais žodžiais išsitarsime“, ir kūrėjo laboratorijos duris praveriantis prisipažinimas, kad „atmintis lengviau plėšia tolimo laiko atplaišas“ (gal čia ir paaiškinimas, kodėl J. Aputis neskubėjo plėšyti naujausio laiko atplaišų?) ir kiti įdomūs dalykai.
Antroje linijoje gražiai rikiuojasi perliukai, kai autorius, rašytojas, tarsi akimirkai nusimetęs tam tikrų konvencijų varžomo pasakotojo kaukę, iš tiesų prabyla tais „išdidintais žodžiais“, rodančiais, kiek neišnaudotos poetinės ir intelektualinės potencijos yra susikaupę per sąlygiško, kaip dabar suprantame, novelisto tylėjimo metus (fragmentai: „Ir šitaip sukasi gyvenimo ovalas…“ (p. 336–337), arba „P. S. 2004 metų vasario 4 dieną, lyjant…“ (p. 505–506).
Ilgėliau stabtelėjęs nurodytuose puslapiuose (ir dešimtyse nenurodytų), skaitytojas ras įdomių, filosofiškai gilių ir estetiškai nušlifuotų refleksijų, išryškinančių ontologinius ir egzistencinius žmogaus gyvenimo aspektus, istorinį ir asmeninį laiką, moralinius imperatyvus ir kūrybos paslaptis. Arba tiesiog iš ankstesnės novelistikos jau pažįstamų, bet šiandien dar gilesnių atsidūsėjimų, prisiminus artimos dvasios bendrakeleivius, dažniausiai – jau baigusius savo kelią.
Puslapis, užbaigiantis visą novelių knygą, nėra vien poetiška abstrakčių retorinių kreipinių „psalmė“: arčiau literatūros esantis žmogus už tų kreipinių atpažins J. Vaičiūnaitę ir B. Baltrušaitytę, B. Radzevičių ir R. Klimą, A. Ramoną ir R. Jonutį, J. Kunčiną ir R. Gavelį, A. Zalatorių ir V. Kubilių, monsinjorą K. Vasiliauską… Įsimenantis miniatiūrinis panteonas, kurį puošia ne akmens, o žodžio paminklai. Taip prasmingai užbaigiamas per visą knygą – nuo atverstinių iki rudeninių novelių – plėtojamas Atminties motyvas. O knygos, gaivinančios atmintį, ir pačios į ją patenka ilgam.
Antanas Andrijauskas. Jurgos Ivanauskaitės orientalizmas
2003 m. Nr. 11
Rašytojos Jurgos Ivanauskaitės „posūkio į Tibeto kultūrą“ intymumas ir dvasinė evoliucija daug kuo primena jos mokytojo Algimanto Švėgždos ir bendražygio Pauliaus Normanto Rytų nostalgiją. Tačiau neverta šių panašumų perdėm sureikšminti. Juos vienija brandžiai asmenybei būdingos humanistinės nuostatos, platesnių erdvių ilgesys, tai, kad svarbius gyvenimo tarpsnius jie praleido už Lietuvos ribų, sugebėjo giliau, tarsi iš šalies pažvelgti į save, į tėvynės kultūros privalumus bei problemiškas puses. Šios intelektualios inteligentų šeimoje išaugusios menininkės kelias į Rytus ir savo vietos pasaulyje ieškojimas kupinas daugybės išgyvenimų bei patirčių.
Tibetas J. Ivanauskaitei – ne tik „dvasinė būsena“, bet ir daug daugiau… Tai – slėpiningų svajų pasaulis, Pažadėtoji žemė, tikro tikėjimo ir autentiškos būties metafora. Neatsitiktinai jos programinė knyga „Prarasta pažadėtoji žemė“ prasideda filosofiniais apmąstymais šia tema. „Tibetas… Aš visada svajojau apie šią šalį, kaip dykumomis vedžiojamas benamis svajoja apie Pažadėtąją žemę, kaip viduramžių mistikas – apie Kristaus karalystę, kuri rasis po Apokalipsės. Sunkiausiomis valandomis primindavau sau, kad tai dar nėra liūdesio bedugnė, ji, tikroji, atsiveria tada, kai staiga užplūsta nenumaldomas niekada neregėtos šalies ilgesys. Laimingiausiomis akimirkomis žinojau, kad tai dar nėra palaimos viršūnė, ji – ten, Himalajuose, ant Pasaulio Stogo. Neįstengiau to apsakyti kitiems jokiais žodžiais, o mano veiksmai daugeliui atrodė visai nesuprantami. Todėl vieną po kito ėmiau prarasti artimus žmones. Vienatvės dykuma plėtėsi, bet ji man patiko, nes kažkuo priminė neregėtą Tibeto peizažą. Vis dažniau pasijusdavau savo žvėrišku ilgesiu (kai norisi staugti) išduodanti Lietuvą, o daugel pažįstamų ir nepažįstamų tai man nuolat su pagieža primindavo“ (J. Ivanauskaitė, „Prarasta pažadėtoji žemė“, Vilnius, „Tyto alba“, 1999, p. 5).
Rašytojos kūryboje daug rafinuoto intelektualizmo, slopinamų geismų galios, intymumo, noro pasislėpti nuo vulgarių pašalinių žvilgsnių, sudėtingų dvasinių procesų aprašymų, kurio yra ne tik autorės kūrybinės biografijos faktai, bet ir konkretaus meto intelektualų dvasinių ieškojimų liudijimas. Todėl ir J. Ivanauskaitė mane domina ne tik kaip rašytoja, dailininkė, etnologė, fotomenininkė, žurnalistė, visuomenės veikėja, o pirmiausia kaip unikalus sociokultūrinis reiškinys, intelektuali asmenybė, kuri sugebėjo dvasiškai perkeisti save ir pakilti į kitą, svetimą filisterinei sąmonei, egzistencijos ir būties procesų suvokimo lygmenį. Daug metų tarsi iš šalies stebėdamas jos kūrybinę evoliuciją vis dažniau prieinu prie išvados, kad ją formavo aukšti sau ir gyvenimui keliami reikalavimai: ryžtas, valia, nuolatinis darbas su savimi, intensyvus dvasinis gyvenimas, sugebėjimas mesti iššūkį visuomenėje viešpataujančioms konvencijoms.
Pastarųjų metų J. Ivanauskaitės kūryboje, interviu ir kalbose įvairiomis progomis išryškėjo esminis kokybinis pokytis, virsmas asmenybe, subtiliai jaučiančia gyvenimo procesų metamorfozes, atsakomybę už tai, kas vyksta pasaulyje. Beje, ir pati menininkė kalba apie nuolatinį asmenybės kismą. „Esu įsitikinusi, kad žmogus – kaip tekanti upė, nuolat keičiasi… Yra tam tikros pamatinės moralinės ir etinės normos, kurios lieka, tačiau kita – permainų ir virsmų sritis“ („Lietuvos aidas“, 2000 m. birželio 3 d., p. 22).
Garsaus literatūros kritiko Kosto Korsako anūkė, talentingo dailininko ir subtilios menotyrininkės dukra Jurga Ivanauskaitė augo kultūros simbolių prisodrintoje terpėje, knygų, meno kūrinių, pokalbių apie įvairių tautų kultūros bei meno reiškinius aplinkoje. Tikriausiai šeimoje išryškėjo pirmosios susidomėjimo Rytais užuomazgos. „Rytai, – sako ji, – mane visada masino, nuo vaikystės žavėjausi japonų kultūra, paskui Indijos, galiausiai atradau Tibetą. Manau, kad Europos saulė iš tikrųjų nusileido tuomet, kai apie tai paskelbė Schopenhaueris.“ Ilgainiui ji persiėmė humaniškomis budizmo filosofijos idėjomis. Pripažindama genų ir vaikystėje supusios aplinkos svarbą rašytoja mano, kad gimdamas kiekvienas žmogus atsinešu ir unikalią „programą“, nesusijusią su genais.
Prisimenu Jurgą nuo studijų Dailės institute antrojo kurso. Tuomet ji man pasirodė svajinga, kupina vitališkos energijos studentė, emocionali ir užsisklendusi savo hermetiškame vidinių išgyvenimų pasaulyje. Toks įspūdis susidarė per retus seminarus ir egzaminus, kai studentai dažnai atsiskleidžia netikėtomis mintimis. Atrodė, kad, studijuojant institute, ją, kaip ir daugelį individualybių, degė dėstymo rutina, tuometiniai ideologiniai suvaržymai.
Kita vertus, Jurgos negalėjo neveikti septintąjį ir aštuntąjį dešimtmetį Lietuvoje išryškėjusi alternatyvių mąstymo, kūrybos būdų paieška. Jurgą skatino maištingumu garsėjusiame institute viešpatavusi autoritetingų profesorių palaikoma laisvamanybė, tradicinės tarp pažangesnių dėstytojų ir aktyvesnių studentų vyravusios antitarybinės bei bohemiškos nuostatos, įvairių undergroundo kultūros reiškinių išplitimas, bitlomanijos, bitnikų, hipių ideologijos įtakos augimas, naujausių Vakarų dailės, muzikos albumų ir įvairių samizdato filosofinės, religinės, teosofinės, orientalistinės literatūros knygų platinimas, kuris tuomet daug rūpesčių kėlė įvairioms ideologinėms bei represinėms struktūroms.
Orientalizmas Lietuvoje, kaip ir visoje sovietinėje imperijoje, septintajame devintajame dešimtmetyje tapo svarbia opoziciškumo ir nusišalinimo nuo marksistinės ideologijos apraiška, bėgimo nuo niūrios bei nepriimtinos tikrovės būdu. Ženkliai išaugo per tarptautinius bibliotekų mainus ir samizdato kanalus gaudamos bei sparčiai užsienio bei rusų kalbomis tiražuojamas orientalistinės literatūros knygų srautas: A. Wattso, D. T. Suzuki, R. H. Blyth, M. Uedos, A. Coomaraswamy studijos, iš kurių autentiškumu išsiskyrė buriatų B. Dandarono (1914–1974), artimo V. Sezemano draugo, praleidusio kartu daug metų sovietiniuose konclageriuose) samizdato išleista knyga „Budisto mintys“. Tuomet daugelio gyvenimo prasmės ieškančių lietuvių intelektualų dailininkų, rašytojų Rytų pasaulio ir budistinės kultūros pažinimo keliai nusidriekė į tolimą Buriatiją, tvirtinusią budizmo citadelę sovietinėje imperijoje. Dar nuo studijų Maskvos universiteto laikų daug vasarų praleisdavau Buriatijoje ir puikiai pažinojau šį reto grožio kraštą bei jo žmones. Kadangi nuo 1979 m. vadovavau Lietuvos orientalistų asociacijos veiklai ir turėjau plačius ryšius su įvairiais sovietinės imperijos orientalistikos centrais, padėdavau keliaujantiems į budistines šventyklas, vienuolynus rekomendacijomis ir detaliais paaiškinimais, pravertusiais tolimose kelionėse į nepažįstamus kraštus. Ši daugelio lietuvių iš Kauno, Vilniaus, Šiaulių piligrimystės į Rytus ir sudėtingų jų santykių su saugumo organais istorija šiandien, išskyrus nedaugelį dalyvių, yra nežinoma ir reikalauja išsamesnių tyrinėjimų.
Dailės institute kaip jokioje kitoje aukštojoje Lietuvos mokykloje įsiplieskė daug metų užsitęsusi dramatiška pažangiausių profesorių ir dėstytojų kova su ideologiniais partinių ir „saugumo“ organų apribojimais. Dailės institutas tuomet kunkuliavo aistromis ir buvo vienas pagrindinių intelektinės rezistencijos centrų, kuriame formavosi opozicinės nepriklausomybės atgimimo ideologijos kontūrai. Šioje maištingoje terpėje formavosi ir individualistės Jurgos pasaulėžiūra. Ji spontaniškai veržėsi iš sovietinės ideologijos ir akademinės rutinos apribojimų, jai atrodžiusio perdėm siauro kūrybinės raiškos pasaulio kameriškoje savo prigimtimi grafikoje; ieškojo sričių, kuriose galėtų laisviau reikštis. Pamenu, kad studijuojančią antrame ar trečiame kurse Jurgą ir tapybos besimokiusį A. Skačkauską rekomendavau poetui M. Martinaičiui, kuris Rašytojų sąjungoje ir Vilniaus universitete kuravo jaunuosius rašytojus, kad šis pakviestų juos į kūrybinę jaunųjų literatų vasaros stovyklą Puvočiuose.
Pirmasis „palikęs įspūdį“ ryšys su Rytais ir budistine kultūra, jai, kaip ir daugeliui to meto lietuvių menininkų, buvo Buriatija. „Tai, – prisimena Jurga, – jau buvo visai kitas kraštas, kita kultūra. Supratau, kad mane visuomet trauks kraštai, kur yra mažai civilizacijos, laukinė gamta, o ne išlaižytas komfortas.“ Užbaikalės bekraščių miškų, kalnagūbrių ir stepių platybėse ji tikriausiai pirmą kartą pajuto dar neišnykusį pirmapradį žmogaus ir jį supančios gamtos pasaulio vientisumą, sugebėjimą gėrėtis gamtos grožiu, būties pilnatve, valandų valandomis kontempliuoti kalnus, debesis ar žvaigždėtą dangų. „Pirmoji kelionė į budistinę šalį – Buriatiją, – aiškina ji, – buvo spontaniška, bet po jos jau magėjo žūtbūt pasiekti jei ne patį Tibetą, tai bent jau tibetiškojo budizmo centrą Indijoje – Dharamsalą. Ten pirmą kartą nuvažiavau vienam mėnesiui, bet pirmoji kelionė mane taip užbūrė, kad vėliau (su pertraukomis) Himalajuose (Indijoje, Nepale ir Tibete) praleidau beveik 5 metus. Šiaip jau visų tų kelionių (vidinių ir išorinių) pradžia buvo susitikimas su Dalai Lama Vilniuje prie Arkikatedros, 1991 m.“ („Savaitė“, 2001 m. vasario 3–4 d., p, 3).
Rašytoja kelionę suvokia kaip meditaciją ar kontempliaciją. Iš tikrųjų imliam žmogui kelionės ir domėjimasis kitų, ypač Rytų tautų, išsiskiriančių turtingomis tradicijomis, kultūra neretai tampa svarbiu pasaulio ir savęs pažinimo šaltiniu. Pirmoji du mėnesius užtrukusi kelionė į Dharamsalą, kur gyvena pagrindinė tibetiečių diaspora tremtyje ir Dalai Lama, atvėrė rašytojui visai kitus pavergtos Tibeto tautos kultūros istorijos aspektus. Antrosios kelionės metu apie dešimt mėnesių ji lankėsi įvairiose tibetiečių kolonijose ir vienuolynuose Indijoje, o trečiojoje apie pusmetį praleido Ladake, vadinamame „Mažuoju Tibetu“, kuris kadaise priklauso istoriniam Tibetui, o dabar įeina į Indijos sudėtį. lr pagaliau šių “invazijų“ į Rytus maratoną vainikavo ketvirtoji – įspūdingiausia – kelionė į išsvajotą Tibetą, pagrindinių jo budistinės kultūros centrų lankymas. „Nors kelionėje, – prisimena rašytoja, – buvo ir labai sunkių akimirkų, beveik nepakeliamų tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Tačiau lygiai tiek pat buvo ir džiaugsmo – tyro, visa apimančio, beveik švento. Net ir mirdama galėsiu prisiekti, kad kelionių po Rytus periodas buvo pats svarbiausias, lemtingiausias ir laimingiausias gyvenime. Visą tą laiką jaučiausi sklidina ypatingo įkvėpimo. Taip atsirado trys dokumentinės knygos apie Tibeto kultūrą ir religiją, eilėraščiai, romanas „Sapnų nublokšti“, piešiniai (108 mandalos), fotografijos ir vidiniai, dvasios kūriniai, kurie išoriškai tėra niekaip išreikšti, bet man – patys brangiausi“ (ten pat).
Pažintis su Tibetu ir gyvenimas budistinės kultūros erdvėje stipriai paveikė J. Ivanauskaitės pasaulėjautą, išmokė kantrybės, kitokio požiūrio į pasaulį, žmones, kasdieninį gyvenimą, pakeitė vertybių sistemą. Budizmo filosofija mokė valdyti emocijas, būti sąžiningai su savimi, visuose įžvelgti gerąjį pradą. Kalbėdama apie savo santykį su Tibetu rašytoja prisipažįsta, kad jame „pirmą ir vienintelį kartą gyvenime pajutau tobulą harmoniją su savimi, su mane supančiais žmonėmis, gyvūnais, žeme, vandeniu, dangumi ir Dievu. Atrodė, tarsi fizinis ir metafizinis Tibeto peizažas specialiai man sukurtas arba aš jam sukurta. Tai buvo su niekuo nepalyginamas absoliučios pilnatvės ir palaimos jausmas. Galėčiau sakyti – tai buvo pusę vasaros besitęsiantis katarsis“ („Lietuvos aidas“, 2000 m. birželio 23 d.). Šis sąlytis su Tibeto kultūra ir įsijautimas toks stiprus, kad rašytoja netgi prabilo apie metafizinį kraujo šauksmą, teigė, kad jos kraujo grupė labiau būdinga Azijos, o ne Europos gyventojams. Natūralios gamtos prieglobstyje Rytuose ji patyrė tokią dvasinę palaimą, kuris nustelbia visus civilizacijos teikiamus patogumus. Kai rašytoja sako, kad „po kelionių į Tibetą moka nepakeliamos nostalgijos priepuoliais ir norėtų paskutinius gyvenimo metus praleisti ir numirti Tibete“, aš ją suprantu, kadangi panašus emocinis tarsi antrosios gimtinės ryšys mane sieja su pietine Baikalo pakrante ir tolimos Kamakuros kraštovaizdžiu.
Galime teigti, kad J. Ivanauskaitė, daug metų klajodama po įvairius Rytų kraštus, – Buriatiją, Indiją, Nepalą, Tibetą, – ten ieškodama Pažadėtosios žemės, išgyveno esmines dvasines metamorfozes ir atrado pati save. Kelionės, susidūrimas su kitų civilizacijų reliktais suteikė jai daug svarbių kūrybinių impulsų, padėjo susimąstyti apie nenumaldomą laiko tėkmę, amžinybę, žmogaus būties efemeriškumą. Savo knygose ji išmintingai moko nesureikšminti kultūrų skirtumų, nuolatos primena apie dažnai ignoruojamus, tačiau daug svarbesnius įvairių rasių, civilizacijų ir tautų žmonių panašumus. Šią tiesą ji suprato keliaudama po įvairius kraštus, bendraudama su žmonėmis, stebėdama mylinčių žmonių, tėvų ir vaikų santykius. Nenuostabu, kad Tibete ji nejautė kalbos barjerų, „kadangi tibetiečiai, kaip ir daugelis Rytų tautų žmonių, yra labai įdėmūs, paslaugūs ir tarsi telepatiškai jaučia, kai reikia pagalbos“.
Dėl orientalistinių įtakų kokybiniai pokyčiai išryškėjo įvairiose J. Ivanauskaitės gyvenimo ir kūrybinės veiklos srityse, kurios papildė viena kitą. Migravimas tarp skirtingų kūrybinės saviraiškos sričių, nuostatų įvairovė neabejotinai skatino jos kūrybinę evoliuciją, padėjo giliau ir įvairiapusiškiau pažvelgti į ją dominančius reiškinius bei grynai formalius, su vidine architektonika susijusius meno aspektus. Augantis dėmesys literatūrinei formai, žodžio magijai („Pastaraisiais metais daug galvojau apie kalbą, taip pat apie neverbalines žodžiais neišreiškiamas įžvalgas ir atsivėrimus“) jos kūriniuose susipynė su filosofiniais apmąstymais, antropologinėmis, etnologinėmis, religijotyrinėmis žiniomis ir psichologinėmis įžvalgomis.
J. Ivanauskaitė visas knygas parašė verčiama vidinės būtinybės. Pradėjo novelėmis ir trumpais apsakymais. Pirmasis rinkinys „Pakalnučių metai“ pasirodė 1985 m., kai Jurga tebesimokė Vilniaus dailės institute. Vėliau išleido dar vieną novelių rinkinį – „Kaip užsiauginti baimę“ (1989) ir penkis romanus: „Mėnulio vaikai“ (1988), „Pragaro sodai“ (1992), „Ragana ir lietus“ (1993), „Agnijos magija“ (1995), „Sapnų nublokšti“ (2000). Po kelionių į Himalajus parašė tibetietiškąją trilogiją: „Ištremtas Tibetas“ (1996), „Kelionė į Šambalą“ (1997), „Prarasta pažadėtoji žemė“ (1999), „Kelionių alchemija“ (2003).
Tačiau menininkė kartu dirba ir vaizduojamosios dailės bei fotografijos srityse. 1997 m. pavasarį ji pristatė visuomenei parodą „Mandalos“, kur eksponavo Himalajuose sukurtus 108 darbus, kurie piešti akvarele, kreidelėmis, pieštukais, flomasteriais. Juose yra daug rafinuotos stilizacijos, savitai transformuotų indiškos miniatiūros elementų. Kai kuriuose koliažuose panaudoti Himalajų augalai. Cikle – penkios pagrindinės įvairiuose kraštuose skirtingą simbolinę prasmę turinčios spalvos: balta, raudona, geltona, mėlyna ir žalia. Šią parodą papildė 30 fotografijų. Kita fotografijų paroda „Tibetas – Kita realybė“ 1999 m. buvo eksponuota LITEXPO parodų rūmuose. Trečioji – „Tibeto Mirusiųjų knyga“, dvylikos tapybos darbų ciklas – buvo pristatyta 2002 m. vasarą Vilniuje ir Kaune.
J. Ivanauskaitės fotolakštuose atsispindi pasaulis, pažįstamas iš garsiųjų, jau chrestomatinėmis tapusių P. Normanto fotografijų; atrodo, tie patys kraštai, žmonės, kraštovaizdžiai, tačiau, nepaisant neabejotino jos pirmtako plakatiškos poetikos poveikio, regimi esminiai skirtumai. Jurgos fotolakštuose įprasmintas pasaulis yra emocionalesnis, vitališkesnis, intymesnis, jame svarbesnis vaidmuo teikiamas dinamiškai tapybiškai kompozicijai, spalvos emocinio poveikio jėgai.
Įvairios J. Ivanauskaitės kūrybinės raiškos sritys rodo, kad ji yra „didžiajame pažinimo Kelyje“. Kelionės į Rytus ir gilinimasis į budizmo filosofiją jai ne tik padėjo suprasti kitokią vertybių hierarchiją, bet ir intensyvaus dvasinio gyvenimo svarbą, padėjo išsiugdyti kitokį požiūrį į civilizacijos istoriją, gamtą, žmogų, jo silpnybes, suvokti atvirumo pasauliui reikšmę.
J. Ivanauskaitė, kaip ir jai dvasiškai artimi A. Švėgžda, P. Normantas, iki šiol, nepaisant didėjančio tarptautinio pripažinimo, Lietuvoje išlieka deramai nesuprastu kultūros reiškiniu. Apie tai prabyla ir pati rašytoja: „Iki šiol jaučiuosi neradusi vietos lietuvių literatūros kontekste ir su kiekviena knyga jame tampanti vis didesniu svetimkūniu. Gal tai – iškreiptas požiūris, bet jis maksimaliai aštrina vos ne kosminės vienatvės jausmą ir sukelia daugybę abejonių savimi. Kūryba man yra labai svarbi gyvenimo dalis, ir jeigu ji iš tikrųjų nieko neverta arba tik vidutiniška, tuomet kartais atrodo, kad geriau rinktis nebūti negu būti“ („Lietuvos rytas“, 2000 m. birželio 23 d., p. 22).
Rašytojos kūryboje savitai susipina racionalus mąstymas, geismo sublimacija ir lakios intuicijos polėkiai. Jai labai svarbūs asmeniniai išgyvenimai ir autentiški patyrimai; „Dažniausiai knyga, – sako rašytoja, – man įdomi ir brangi tol, kol rašau, į skaitytojų rankas patekusi, ji tarsi liaujasi buvusi mano dalis ir man priklausyti. Gyvenime vadovaujuosi principu: svarbi pati kelionė, o ne jos tikslas“ (ten pat). Budistai ir daoistai nuolatos tvirtina: nereikia perdėm prisirišti prie savęs, per daug sureikšminti savo kūrybos, nebijoti skirtis su savo kūriniais, gėrybėmis, kadangi žmogus yra tik dulkele begaliniame būties rate. Noras išsiveržti iš siauros erdvės, išvysti svaiginančias panoramas, patirti naujų pojūčių ir pažinti Rytų religijas padėjo rašytojai tolerantiškai žvelgti į skirtingas konfesijas. Ji pakankamai subrendęs ir išmintingas žmogus, kuris suvokė, kad neverta aukštinti ar žeminti vienos ar kitos religijos, nes jos visos skirtingais keliais veda į vieną ir tą patį tikslą, todėl ir kiekvieno žmogaus valia rinktis sau dvasdiškai artimiausią iš visų religinės patirties pažinimo kelią. Budizmą ji laiko artimiausia iš visų religijų, ji suvokia ne kaip dogmų rinkinį ar ritualų laikymąsi, o pirmiausia kaip nesavanaudišką meilę ir užjautą kenčiantiems, nesitikint jokio atpildo. Budizmas ją traukia siūlomų būdų įvairove paliesti žmogaus dvasią.
Žavi J. Ivanauskaitės savidisciplina, sugebėjimas įveikti europietiškąįj egocentrizmą, lietuvišką tautinį uždarumą ir noras keisti save kaip unikalią asmenybę laike. Moteriai, ypač iš tokio uždaro pasaulio, kuriame mes pusę šimtmečio gyvenome, tokios metamorfozės tolygios žygdarbiui. Ji maištavo prieš pasaulyje susiklosčiusią tvarką, engiamų tautų teisių pamynimą, visuomenėje nusistovėjusias konvencijas. Šios pastangos ir pagimdė Jurgą kaip asmenybę.
J. Ivanauskaitė daug laiko ir energijos skiria kovai už pavergtų tautų teises. Ji sielvartauja, kad į kovotojus dėl Tibeto ir Čečėnijos laisvės galingiausios, savo interesus ginančios, valstybės žvelgia abejingai. Tibeto tragedija, kaip taikli ji rašo knygoje „Ištremtas Tibetas“, nepaprastai ryškiai atspindi visos XX a. istorijos esmę: „Laisvajai spaudai tyli Tibeto kančia ir bežadis pagalbos šauksmas atrodo nepakankamai efektingi… Ar ne tą patį spengiantį pasaulio abejingumą ilgus dešimtmečius kentė ir Lietuva?“ („Ištremtas Tibetas“, Vilnius, „Tyto alba“, 1996, p. 7). Rašytoja mums nuolat primena, kad abejingumu ir tylėjimu mes neatleistinai išduodame tuos, kurie kenčia. Ją iš tikrųjų jaudina pavergtų ar kenčiančių tautų bei žmonių likimas. „Dabar, kai Indijos Gudžarato valstijoje įvyko žemės drebėjimas, ją apraudu kaip savo antrąją tėvynę, kurios žmonės man brangūs kaip broliai ir seserys“ (ten pat, p. 9)
A. Švėgžda, P. Normantas ir J. Ivanauskaitė yra daug sudėtingesnės bei reikšmingesnės nepriklausomybę atgavusios Lietuvos asmenybės nei mes įsivaizduojame. Tai – autentiški menininkai. Platus požiūris į pasaulį padėjo jiems išsivaduoti iš lietuviškojo provincialumo, nevisavertiškumo kompleksų. Šie ir jiems artimi žmonės lietuviškajam mentalitetui atveria naujas vertybines orientacijas.
Viktorija Daujotytė. Eilėraščių tekstai, tekstų eilėraščiai
2003 m. Nr. 2
Justinas Marcinkevičius. Dienos drobulė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002. – 100 p.
Naujoji Justino Marcinkevičiaus poezijos knyga „Dienos drobulė“ kaip vientisas tekstas yra prasidėjusi, persirašiusi ir pasirašiusi iš gyvenimo teksto, suprantamo taip, kaip jį apšviečia ketvirtojo viršelio pusėje išspausdinti žodžiai: „Nes toks gyvenimas. / Ką ir kaip besakytum apie jį – vis tiek jis yra gyvenimas.“ Formaliai tai ne eilėraštis, o pasisakymas apie knygą, jos post scriptum: „Šioje knygoje nėra svaiginančių metaforų. / Yra ironijos, gal net sarkazmo ir absurdo“. Bet kodėl ir ne eilėraštis? Kodėl ne tekstas, ne visai sutampantis su parašymo materija, dar į kažką nukreipiantis? Žvelgiant į naująją knygą iš jos autoriaus septintojo devintojo dešimtmečio eilėraščių, tradiciškai poetiškų, galima ir nežinoti, ar tai eilėraščiai. Ir pats Just. Marcinkevičius prasitarė nežinąs, ar čia eilėraščiai, ar tik eilėraščių tekstai.
Tai – dabarties ženklas. Sumažėjęs, o atskirais atvejais ir visai išnykęs skirtumas tarp eiliuoto teksto ir eilėraščio. Išorinio poetiškumo (svaiginančių metaforų) atsisakymas. Pasikeitusi poetinė laikysena – aistrą, teigimo arba neigimo patosą atstoja ironijos šaltis, aštrios paradokso briaunos. Just. Marcinkevičius tiksliai, jautriai reaguoja į pasikeitusį poetinį režimą – reaguoja keistasis. Jis išvengia dažnos vyresnio kūrėjo situacijos – ištikimybės sau, neišvengiamai anachroniškėjančios. Bet įveikia ir kitą pavojų – neseka mada, nebėga paskui jaunesnius. Yra kitas, kitoks iš savęs paties, iš ankstesnės savo Prijos kaip visuminio teksto, prie kurio grįžta kitais keliais, kitais būdais.
Probleminant ankstesnį tekstą, stiprinamas jo buvimas, pamatinis vientisumas, kaip dabar atrodo, susidarantis Važatkiemio (prigimtinė kultūra, gamta) ir Vilius (miestas, Europa, istorija) sankirtoje. Taigi: tarp Važatkiemio ir Vilniaus. Tarp kiemo (kaimo) ir miesto.
Vienas įdomiausių „Dienos drobulės“ bruožų yra jos intratekstualumas. Tai kitas teksto ribų išplėtimo būdas negu intertekstualumas. Gal ne išplėtimas, o įgilinimas. Kūrybos dalis sueina į labai intensyvius santykius su kūrybos visuma, ją dialogizuoja, keičia kalbėjimo aukštį, atveria užbaigtumą, uždaro atvirumą, prisijungia atsiskirdama ir atsiskiria prisijungdama. Intratekstualumui paryškinti paimkime tris eilėraščius iš Just. Marcinkevičiaus poezijos gūbrio tarp 1966–1977 metų: „Tolimi sekmadieniai“, „Absurdiškas eilėraštis“, „Gyvenimas“. Pirmasis yra prisiminimo kodo eilėraštis, kuriuo išbandyta fragmento poetika: „…ir turgelio aikštėje vežimai / iškeltom į viršų ienom…“// „…ir arklių prunkštimas, / ir sunkus kanopų bildesys…“ // „…bažnytėlėje vargonai tingiai gaudžia, / kvepia prakaitu, milu ir šviežiu pienu…“ Bet fragmentu dar nepasitikima, įrėminama, siekiama, kad lyrinis pasakojimas turėtų pradžią ir pabaigą – akivaizdų prasmės kelią. „Dienos drobulėje“ fragmentas yra savarankiškas – prisiminimo įsiforminimo forma, kuri drįsta rodytis tarsi beformė. Tarsi beformiškumu pripažįstama ir išpažįstama gyvenimo viršforma; tas pats, bet transformuotas paklusnumas, deklaruotas „Kūryboje“: „Pasiėmė mane laukai. / Aš negalėjau nepaklusti“. Naujajame rinkinyje šis ontologinis paklusnumas išreikštas žemės forma ir dienos drobule:
– žemės formos
kaip turinį savęsp jį įsileidžia
apniukusi trumpa dienos drobulė
galop suvysto jį
– ir vargas dvasiai
neatsispaudžiančiai
jos audekle šiurkščiam („Paskutinė 2000-ųjų diena“)
Vieno iš pamatinių knygos tekstų pabaigoje svarbu akcentuoti pirmines formas arba viršformas, kurios įformina ir tarsi beformį kalbėjimą – leidžia atsispausti. Aukščiausiu lygmeniu taip veikia kultūros tradicija: jos audekle neatsispaudžianti dvasia nėra pakankamai kūrybinga. Tradicija yra forma: atsargiau formuluojant – formos jausmas, nuojauta, pasitikėjimas jos galimybe. Pasitikėjimo priešinys – absurdas, „Dienos drobulėje“ tampantis ontologinės formos ingredientu, neatskiriama, tad ir būtina būties dalim. „Absurdiškas eilėraštis“ (1968) yra pirmasis poeto žingsnis į absurdą, skaudų, dramatizuojamą santykį, pasukamą stoiškos laikysenos linkme: „Ir nieko, o nieko / daugiau nebelieka: / ir klauptis prieš nieką, / ir grumtis prieš nieką“. „Absurdiško eilėraščio“ pradžioje yra du svaigumo kaip aukščiausio įspūdžio akcentai: „Svaiginantis aukštis, / Svaiginantis gylis“. Šis aukštis arba gylis „Dienos drobulėje“ tarsi paneigiamas – kaip tai, ko dabar nėra: „Šioje knygoje nėra svaiginančių metaforų“. Kadaise (daugiau kaip prieš du dešimtmečius) stipriai veikė trumpas Just. Marcinkevičiaus eilėraštis „Gyvenimas“ („tarytum ranka palytėjo / tarytum sukluso manim / viršūnėm viršūnėm nuėjo / sugrįžo sugrįžo šaknim“). Ši praforma „Dienos drobulėje“ yra labiau pakartojama negu transformuojama. Mažiau įspūdingesnė – kaip ir visa, kas neatsinaujina iš pačių šaknų:
perkūnas į žaibolaidį
laikas aplinkui galvą
apsisuka ir nuaidi
į gyvenimo galą
Šis trumpas eilėraštis grafiškai išryškinamas; semantinio centro frazė „laikas aplinkui galvą“ yra ir pirmojo skyriaus pavadinimas. Antrasis – „todėl kad yra“ – iš eilėraščio „Yra“, kuriame nuolankumas būti susietas su nepasirenkama gamtines gimties būtinybe.
Knygos struktūra yra gana preciziška. Struktūros tikslingumas tikslina ir atskirų eilėraščių formą. Laiko temą rinkinyje skaido ir jungia priešiniai ir atliepiniai. Pirmojo skyriaus ciklą „Keli žingsniai už vartų“ atitinka antrojo skyriaus ciklas „Keli žodžiai už vartų“. Pirmojo „Nėra“ savaip atsveria antrojo Yra“. Ankstesnių Just. Marcinkevičiaus lyrikos tekstų vientisasis aš atrodo labiau išsiskaidęs, poetiškai būnantis laisviau, mažiau įpareigotai:
ne aš sugalvojau
kad kažkas yra
neprieštarauju
tegul būna
nes ne aš sugalvojau
kad nieko nėra
Eilėraščio pavadinimas „Ne aš“ yra daugiau negu tik atskiro eilėraščio pavadinimas. Ne aš yra aš priešinys; kaip yra supriešinta su nėra. Intratekstai, susidarantys iš tekstų tarpusavio sąveikos; ryškus intratekstas yra vartai; riba su šiapus ir anapus, tiesioginė ir perkeltinė reikšmė, kuri veikia net nepasakyta (nė vieno vartų ciklo eilėraščiuose šio žodžio nėra). Didžiausias intratekstas – gyvenimas: gyvenamas mūsų, už mus, mumyse, iki ir po; kas yra mūsų, mūsų ir nėra. Dar sykį „Nėra“:
pašaukė
nuėjo
išgirdo nereikia
grįžo
nerado tos vietos
iš kurios išėjo
ten jau buvo kitas
tiek to sako būk
kas nors visados turi būti
pasiieškosiu kur nėra
bet kad nėra
kur nėra
Pašauktas yra ir išjudintas iš vietos. Nėra savybinio įvardžio – vieta nėra tai, kam būtų galima taikyti savo. Pašaukiamas jis, aš atsiranda tik vietos ieškojimo rūpestyje – tik vienoje eilutėje. Eilėraščio ašis – punktyriniai perėjimai nuo to, kas gali pašaukti, prie trečio asmens formos, nuo jos prie kito, prieš aš pasirodymo išnykimui dvigubame nėra. Jau atpažįstama „Carmina minora“ stilistika: minimalizuotas kalbėjimas, atsisakant, ko galima atsisakyti; didžiųjų raidžių, skyrybos ženklų. Bet ne pačios skyrybos. Suspaustas „Carmina minora“ fragmentas atleidžiamas, išplečiamas. Atrodo, kad plėtojimasis yra artimiausias pulsavimui; tad ritmas, ritminis pulsas yra svarbiausias suskirstymo–išskirstymo–perskirstymo argumentas. Ryškiausias jis eilutėse, jų sintaksiniuose ir posmų santykiuose (vienazodės, dvinarės, kelianarės, sutampančios su sakiniu, perkeltos.
Knygos pavadinimas tikriausiai ne kartą bus^perkeistas į „Balta drobulę“ Antano Škėmos romanas yra pernelyg arto. Drobulė aukštajame stilistiniame lygmenyje stipriai susieta su krikščionybe, su Turino drobule. Bet reikia matyti ir metaforos atnaujinimą, atsirandantį iš dienos etiologinio ryšio su šviesumu, spindėjimu, taip pat ir su dievu. „Dienos drobulė“ tad yra ryški ir savita metafora. Gal ir ne svaiginanti (romantinio pakilumo ir pakylėtumo kodas), o greičiau įgilinanti. Suintensyvinanti ir intertekstualiuosius ryšius. Taip pat ir žanro atminties – bukolikos tradicijos veikimas eileraštyje „Kalbos ganymas“. Kiti tekstai ima veikti kaip papildantys. Neperdėta sakyti, kad naujajame rinkinyje suintensyvinta krikščionybė – kaip stiprus kultūros tekstas ir kaip liaudiškoji (vaikiškoji) jos patirtis. „Duonoje / esu regėjęs dievo veidą“, – taip pradedamas eilėraštis „Duona“. Prisimenamas Genezareto stebuklas. Pabaigoje grįžtama prie filosofinio klausimo, turinčio socialinę potekstę: „ir tas vargšas / klausinėjantis kodėl / kuo didesnė duona / tuo mažesnis dievas“. „Duona“ – eilėraštis–pasakojimas, kurio bendrasis chronos yra sutrikdytas atskirų ir laikinų patirčių. Tokio tipo eilėraščių, atnaujinančių lyrinį pasakojimą, knygoje yra ir daugiau. Jie sudaro stilistinį priešinį „Carmina minora“ išryškintam minimalizmui, glaustai formai, atsisakančiai išsiskleisti, atsiverti. Gražiausi lyriniai pasakojimai yra knygos pradžioje: „Seniai“, „Prisiminimas su šunim“, „Nū“, „Jūra“, „Tu į dangų“, „Dainelė“. „Smėlio dėžė“ gali būti interpretuojama kaip žaidimo suintensyvėjimo kultūroje ženklas – smėlio dėžė darosi suspaustos, netikros (žaidybinės) erdvės simbolis (ir O. Koršunovo režisūrinis principas). Just. Marcinkevičiui ir čia lieka svarbus egzistencinis, savaip evangelinis matmuo:
toje smėlio dėžėje
iš tikrųjų iš tikrųjų
užteks vietos
ir žmonių ir jų eilėraščių
kapams iš tikrųjų
sakau jums
užteks
Matmuo, kuris iš turinio turi pereiti į ritminę–intonacinę struktūrą. Arba atvirkščiai. Citatoje šio kelio abipusiškumą galima įžvelgti santykyje tarp iš tikrųjų (pakartojimo) ir sakau jums. Sakymas knygoje yra kaip įgalinimo aktas: sakyti atsiminus, išgirdus, susapnavus. „Dainelė“ lyg koks patikinimas, kad eileraštis yra ir girdėjimas–regėjimas, dauggalis gyvenimo gijų susipynimas–persipynimas, tvarkomas (galbūt) senos dainos melodijos. Galima patikėti, kad Just Marcinkevičius kartais atsimena senąsias dainas taip, lyg kadaise būtų pats jas kūręs.
„Dienos drobulėje“ matomas ir jaučiamas gyvenimo spūdis į tekstą. Į plyšį, kuris yra prakiuręs tarp esamo ir buvusio, ir kuris dažnai ir yra intensyviai būties pavidalas. Kitokiu laiku, kitokiomis aplinkybėmis Just. Marcinkevičiaus lyrika tikriausia, butų labiau plėtojusis iš giliųjų, slaptųjų patirčių, atsiveriančių sapno – atsiminimo– prisiminimo sankirtoje. Iš tų užuominų, kurios ima rodytis jau septintojo dešimtmečio viduryje:
Jau kelintą naktį vis girdžiu,
kaip ūkia traukiniai.
Lapkričio miškui reti. Laukai tušti –
toli girdėtis.
Gal sapnuoju. Gal prisimenu.
O gal matau kine,
kaip išeina traukiniai. Juodai liūdni.
Nepalydėti. („Jau kelintą naktį…“)
Ši jungtis – gal sapnuoju – gal prisimenu – „Dienos drobulėje“ yra atgijusi; kartais liūdna, minoriška („Aš čia“ – motinos motyvas), kartais netikėtai siurrealistinė („Estafetė“, „Nuodėmės“). Yra ir tiesiog epigramiškų eilėraščių („Epigrama“), bet jie atrodo esą iš jau buvusio etapo. Tik „Epigrama sau“, užbaigianti knygą, išlieka atnaujinto kalbėjimo veikimo zonoje. Būtent – dar sykį atnaujinto poetinio kalbėjimo. Kai kurios stilistinės pastangos (prie dabartinio žargono priartėję žodžiai, bandymas suaktualinti netaisyklingumą) neatrodo vaisingos. Liko ir inertiškesnio poetiškumo atvejų.
„Dienos drobulė“ – ir nauja, ir netikėta Justino Marcinkevičiaus poezijos knyga. Gyvenimas į jos tekstus yra plūdęs ir pro tas sklendes, kurios anksčiau buvo uždarytos. Ne tik didesniam ar mažesniam viešumui, bet ir tokiam dramatiškam intymui, kuris atsiveria kad ir eilėraštyje „Tavo“. Intensyvus gyvenimo plūsmas, nešamas kalbos, atnaujinamos pakitusiais sakymo būdais bei ritmikos variantais, tekstus daro eilėraščiais: neva eilėraštis (iš toli – Šatrijos Raganos pasakymas neva apysaka apie „Sename dvare“) pajuda kūrinio linkui.
Regimantas Tamošaitis. Marcelijus Martinaitis – tolstanti legenda
2003 m. Nr. 2
Marcelijaus Martinaičio pasaulis, kuriuo jis yra ypatingas – tai visų pirmiausia Kukučio baladės.
Kukutis yra gyvas – tokia mintis kyla skaitant M. Martinaičio kūrybą ir jos interpretacijas, kur šis unikalus personažas aptariamas kaip mitologinė konstrukcija, kaip kažkoks ypatingas tipizuotas liaudies herojus, labai archajiškas ir kartu kažkaip susijęs su modernaus žmogaus mąstymu. Tos teorinės refleksijos neabejotinai yra vertingos, praturtinančios M. Martinaičio skaitymo galimybes, bet man Kukutis visgi nėra jokia mitologinė konstrukcija, man jis toks pat tikras kaip ir pats autorius. Jis ne žmogus, bet vis tiek gyvas.
Kukutį reikia tarytum prisiminti, ištraukti iš sąmonės gelmių, bet tai įmanoma ne kiekvienam. Ne kiekvienas nešiojasi savyje kaimo gyvenimo atmintį, nuo civilizuoto pasaulio atsilikusią žemaitišką žemės žmogaus dvasią. Naujos kartos žmonės jau neturi galimybės patirti to sukrėtimo, kuris atsiranda naiviai kaimiečio sąmonei susidūrus su didelio miesto šurmuliu ir svaiginamais civilizacijos tempais. Miestas kadaise užbūrė keturvėjininkus ir davė stiprų impulsą lietuvių literatūrai, bet M. Martinaitis savo dvasia yra senesnis už pirmuosius avangardistus. Jis labiau užsispyręs ir nieku gyvu nepaleidžia savojo kaimietiško palikimo, todėl ir jo nuostabai, dairantis po vis didėjantį Lietuvos pasaulį, regis, nėra galo. Kol žmogus sugeba stebėtis, stebinanti yra ir jo kūryba.
Nuostaba – gyvas kūrybos impulsas. Kai jos nėra, prasideda filologinės spekuliacijos – jomis M. Martinaičio herojų mėgina pasiekti mūsų išsilavinusi intelektualioji karta. Panardinusi M. Martinaičio baladę į akademinio diskurso srautą, sutapatinusi ją su vienos ar kitos mokyklos interpretacijos schemomis, nebejaučia esminio dalyko – vidinės kūrinio įtampos, kylančios iš žemės žmogaus ir intelektualinės-technologinės civilizacijos susidūrimo. Baladžių esmė – kultūrų konfliktas, paradigminė ir paradoksali žmogaus situacija istoriniame laike, kuriai suvokti reikia intuityvios „metakalbos“, galinčios aprėpti ir archaiškumą, ir modernumą. Todėl akademiniame diskurse intelektualizuotas Kukutis netenka gyvybės: jis yra mąstomas, bet nebematomas, skaitomas, bet nebejaučiamas. Šį personažą tiesiog artikuliuoja, reflektuoja, konceptualizuoja… Šiandien mes nebejaučiame distancijos tarp savęs ir pasaulio, – viskas mums yra įprasta ir kasdieniška, todėl paprasta ir neįdomu. Mūsų regėjimas neryškus, užgožtas stereotipų. Norint ką nors pamatyti aiškiai, reikia būti atsitraukusiu, būti kitokiu, atėjusiu iš kitur.
M. Martinaičio poetinis pasaulis šiandien nėra toks gražiai aiškus kaip kadaise, viltingais Atgimimo laikais, kuomet besąlygiškai buvo brangu visa, kas susiję su kaimu, papročiais, tradicijomis, senove. Šiandien, kai mūsų nacionalinei kultūrai tarytum niekas negresia, poeto pasaulis reikalauja naujos interpretacijos, įtraukiančios apmąstymus apie kūrybinės kartos fenomeną, apie menininko sąmonę įtakojančius veiksnius bei kontekstus.
Naujosios kartos literatai neturi kultūrinės distancijos pojūčio, – jie negali nei ateiti į literatūrą, nei pasitraukti iš jos. Jie paskendę toje literatūroje nuo mokyklos, jie dūsta nuo jos pertekliaus. Todėl ir savo tekstus kuria čia pat, viešai, kartu su visais, ir juose nieko nebus asmeniško, privataus, paslėpto ir stebinančio. Naujoji karta imanentiška kultūrai, todėl ir kūryboje teksto reikšmes kuria struktūralistiškai – ne ištraukdama jas iš savo išgyvenimų, bet mesdama žodžius kautis vieną su kitais, lyg gaidžių peštynėse. Teksto prasmė stimuliuojama žodžius jungiant, gretinant, kombinuojant, klijuojant ir t. t. Technologinė teksto generavimo priemonė – kompiuteris, prasmių šaltinis – žodynas kaip universali duomenų bazė (kuo didesnis ir įmantresnis – tuo geriau), iš kurios spontaniškai arba mechaniškai rankiojami ir dėliojami visokie reikšmių deriniai. Žodžiai lyg tie patys, bet jie ateina ne iš egzistencijos, o iš žodyno. Todėl yra kaip netikri. Tikrumo įspūdį turi susikurti pats skaitytojas – šiandien apskritai labai daug reikalaujama iš skaitytojo, nuo kurio neva priklauso visos kūrinio sėkmės ir nesėkmės. Skaitytojas turi pabaigti prasmės konstravimo darbą, todėl apie hermetiškos kūrybos idėją šiandien negali būti kalbos. Šiandien meninis tekstas visų pirmiausia yra komunikacijos fenomenas.
Naujasis poetas tai puikiai suvokia ir visai nepretenduoja būti originaliu. Jis mėgsta viešumą, yra komunikabilus, nekonfliktiškas, ne toks piktas kaip XX a. modernistai. Jam nerūpi nei ką nors parodyti, nei įrodyti, o štai vyrėlesnio amžiaus menininką galima lengvai užgauti atsainiai atsiliepiant apie idėjas bei vertybes. Vyresniajai kartai žodis buvo šventas, nes turėjo galią pasakyti tiesą apie pasaulį, gyvenimą, žmogų. Vyresnieji ir šiandien savo kūriniais nori pasakyti kažkokias tiesas; jaunesnieji nieko nenori pasakyti ir tuo didžiuojasi, mėgindami pralenkti vienas kitą savo nepasakymo sugebėjimais, demonstruodami žodinės tiesos negalimybę. Žodžio pateikimo forma šiandien yra svarbesnė už jo prasmę, – žodis netenka substanciškumo.
Kodėl atsiranda toks kūrybinių principų skirtumas?
Šiandien daugelis jaunųjų kūrėjų gyvena civilizuotame pasaulyje persisotinę jo kultūra, literatūra, žodžiais. Tai žodžio, atitraukto nuo tikrovės, devalvacijos sindromas, apie kurį liūdnai prabyla R. Granauskas. Tie nauji žmonės iš niekur neateina ir neturi ko atsinešti. Jie niekur ir neišeina, nenutolsta, visada yra čia, todėl nieko neatranda, nieko nepraranda, nieko neieško, kadangi viskas ir taip yra šalia. Visko yra per akis – knygų, idėjų, teorijų, žodžių. Toji intelektualinių artefaktų gausa užmuša net mintį apie kūrybos unikalumą, – nors nepanaikina saviraiškos poreikio.
Turiningoje kultūrinėje aplinkoje gimęs ir jos maitinamas individas yra natūralus tos aplinkos formantas, savaime gaunantis iš jos viską, ko reikia normaliam kultūros subjektui. Jo pasaulis neparadigminis, jis nejaučia savo kitoniškumo ir egzistencijos unikalumo, neturi jį išskiriančio bei individualizuojančio kultūrinio pagrindo. Jam nebūtina ieškoti kokių nors vertybių ir tiesų, jam netgi reikia gintis nuo jų pertekliaus. O tos tiesos bei vertybės, kurių nereikia išsikovoti ir kurios nesusijusios su egzistencija, darosi sąlygiškos, tuščios, be dramatiško turinio. Jų turėjimas ar neturėjimas niekuo negresia asmens likimui, kaip tai būdavo sovietiniais laikais, tikrinusiais žmogaus įsitikinimus. Tad vertybės šiandien – sąlygiškų simbolinių reikšmių perteklius, varginantis balastas. Dažna savisaugos forma – intelektualinis cinizmas, kuris dažniausiai dangstosi postmodernizmo vardu, kūrybinę impotenciją (negalimybę) maskuodamas simuliakro alibi. Šiandien statistinis kultūros procesų dalyvis savo kūryba siekia ne saviraiškos, bet prisitaikymo, supanašėjimo su intelektualinėmis masėmis. Naujojo kolektyvizmo dvasios pasaulyje jis lieka anonimiškas net savo kūriniais, nes jo kuriami tekstai nurodo ne individualią egzistenciją, bet depersonalizuotus kultūros kontekstus.
Jaunieji tekstų kūrėjai netgi turi išsiugdę kažkokį ypatingą, naują estetinį instinktą: jie greitai pajaučia ankstesnės generacijos poetų kūryboje kažką svetima jų natūraliai kultūrinei aplinkai, kaltina „atsiliekančius“ autorius kartais jausmingumu, kartais – kiču. Jauniesiems pradeda nepatikti net Aidas Marčėnas. Šitie nauji žmonės puikiai jaučia, kad kažkas yra ne taip, kaip turėtų būti integralios kultūros pasaulyje, kuriame asmens unikalumas, jo tiesos, vertybės, principai ir pagaliau jausmai yra kažkoks anachronizmas, nepasiduodantis skaitmeninėms atpažinimo sistemoms. Žmogus šiandien yra šios integruotos komunikacinės sistemos funkcija, visas savo reikšmes gaunantis iš sistemos, o ne iš savęs. Jei būtų kitaip, jis taptų iracionaliu dydžiu, trukdančiu visos sistemos darbui. Todėl originalieji, kultūrinę tapatybę saugantys menininkai pamažu stumiami lauk iš kultūros sistemos – į klasikų galeriją, į bibliotekas, į tolimąsias knygų lentynas. Jie saugomi kaip žaliava „perrašinėjimui“, kaip medžiaga pastišui.
Bet M. Martinaičiui už žodį ir už visas intelektualinio pasaulio permainas svarbiau yra jo paties gyvenimas, kurio nepasiekia joks intelektualinis cinizmas, todėl jis yra toks pat neužgaulus poetas kaip ir jaunieji. Poeto laikysena yra kaip tikro kaimiečio – kiekvienas savo kieme tegu tvarkosi kaip nori. Aš rašau taip, kaip aš noriu, jie tegu rašo savaip, kaip jiems patinka, – maždaug toks yra valstietiškosios tolerancijos principas (ypatingais atvejais netgi sutaikantis archaiškumą ir postmodernumą).
Taip M. Martinaitis kadaise išpuoselėjo savo Kukutį, atsineštą tarytum kokį palikimą iš gimtojo kaimo. Ir suteikėjam savitumo demonstruodamas jį didelio miesto aplinkoje – kaime tasai veikėjas būtų nepastebimas, tiesiog susiliejęs su pilka buitimi. Kaimiečiui skaitytojui toks Kukutis yra ne daugiau reikšmingas nei koks nors šiek tiek trenktas kaimynas.
Poetas išmeta šį personažą į miesto aikštes kaip kokį etnologinį buities rakandą – ir čia jis pasimato labai aiškiai. Labai ryškiai „fotografuojasi“. Ir pats poetas kaip unikalus menininkas išryškėjo mieste, civilizacijos kontekste, nes tik miestas apibrėžė jo etnografišką individualybę ir išskyrė iš civilizuotos aplinkos.
Taigi žemaitis Kukutis yra labai tikras, kylantis iš atminties, o ne ateinantis iš knygų pasaulio. Tarytum kokia amžinoji primityvaus kaimiečio, šiaip nieko neišmanančio apie mitologiją, dvasia. Norint pajusti Kukutį, reikia pamiršti intelektualizuotą mitologiją, apskritai – pamiršti aukštąją kultūrą. Geriausias šio personažo apibrėžimas būtų – archetipas, archajiškas provaizdis. Nes simboliai ateina iš kultūros (mitologijos, religijos, literatūros, meno apskritai), o archetipas iškyla iš tamsių gyvenimo gelmių kaip nuolat atsinaujinančios gyvybės kalba, primenanti mums, kad egzistuojame ne simboliškai, o realiai. Archetipas susieja mus, mūsų atitrauktą nuo gyvenimo mąstymą su gyvenimu, grąžina sakralini buvimo pojūtį, kurį simbolizuojančiam kultūros žmogui užgožia simbolinių reikšmių pasaulis.
Archetipas perteikia ne idėjų ar dvasios pasaulio, o gyvybės sakralumą.
Todėl džiaugiuosi kaip skaitytojas, jausdamas Kukučio tikrumą, patirdamas jo nepaaiškinamą buvimą savo atmintyje, tarytum suteikiantį gyvybės mano paties gyvenimui. Argi ne magiškos yra šios baugios eilės: „Už miško, už miško – / pelėdos dvi akys…“ Jos veikia tarytum kokie burtai. Norėčiau, kad šiuos burtus kaip nors pajustų, tarkime, mano vaikai, kad jie ką nors reikštų mūsų labai intelektualiai, bet egzistenciškai nuskurdintai kartai, iš kurios yra atimtas tikras gyvenimas – kaimo pasaulis su visais jo sunkumais ir išbandymais. Miesto žmogus viską gauna iš karto ir čia pat; šis žmogus renkasi gyvenimo kelią ne kur nors išeidamas, o prisitaikydamas prie natūralios kultūrinės ir biurokratinės aplinkos.
Kukutis, gimęs iš žemaitiškosios dvasios, gyvena pats savaime, be jokių įsipareigojimų Vakarų civilizacijai. Tarytum niekam neskolingas, gyvas pats iš savęs.
Pasibaigus nuostabai, prasideda nuovargis. Tuomet archetipinis žmogus grįžta ten, iš kur atėjęs – į amžių sutemas.
M. Martinaičio kūryba padeda suprasti mūsų kultūros raidą, yra savotiškas jos atskaitos taškas bei kriterijus. Ji leidžia orientuotis, kur esame, kokiomis kategorijomis mąstome, kaip suvokiame pasaulį ir save, koks yra mūsų modernumo laipsnis: ar dar tebekeliaujame iš kaimo į miestą ir civilizaciją, ar jau apsisukome grįžti atgal.
Beje, tarp M. Martinaičio ir jaunosios kartos yra įsiterpusi dar viena, „buferinė“, menininkų generacija – sovietinė, priėmusi totalitarinės sistemos smūgius ir pateikusi atitinkamą atsaką – stebinusi pasaulį nežabotu „dionisiškumu“ bei savižudiška laikysena (unikali rezistencijos forma). Dabar ji tyliai traukiasi iš gyvenimo. Bet tai – atskira tema.
Marcelijus Martinaitis gimė 1936 m. balandžio 1 d. Raseinių rajone, Paserbentyje, išėjo iš jo Kalnujų keliu į Vilnių, į kultūros pasaulį ir daugiau nebegrįžo, nors visą gyvenimą desperatiškai siekė išsaugoti savo gimtinę – išsaugoti poetiniu žodžiu, pasakojimu, prisiminimais, taip pat moksline ir pedagogine veikla. Poetas net namą parsigabeno į savo naująjį etnografinį pasaulį – į Vanaginę. M. Martinaičio tekste svarbiausias yra prisiminimo ir sugrįžimo judesys, nors sugrįžti ir nebebuvo kur.
Sąlygotas kilmės, poetas gyvena tarytum dviejuose pasauliuose: atminties išsaugotame kaime ir knygos bei kultūros pasaulyje. Knygos padeda žmogui atsiskleisti dvasiškai, sukurti save kaip asmenybę, teikia didžiulį estetinį ir intelektualinį pasitenkinimą, tačiau jos negali pakeisti gyvenimo tikrovės – jos neturi kraujo, jose nėra gyvybės ir mirties skonio. Jausdamas idėjų sferos sąlygiškumą ir kultūros sąlygotus prigimties suvaržymus poetas nuolatos maištauja prieš šią antrinę simbolinių reikšmių tikrovę. Maištauja ieškodamas kultūrinio pasaulio tvarkoje absurdo elementų, iracionalumo ženklų, žvelgdamas į ją iš šalies, pasitelkdamas intelektą paralyžiuojantį paradoksą. Iracionaliausias kultūros pasaulio elementas, žinoma, yra pats žmogus – su savo jausmais, nuostaba, su savo gyvybe ir mirtingumu.
Todėl esminis M. Martinaičio naujoviškos kūrybos principas – moderniojo individo dekonstravimas ir pirmapradžio, archetipinio žmogaus rekonstravimas, reiškiantis savasties atgavimą, tapatybės atkūrimą. Nes tik archetipe poetas randa tai, kas yra tikra, žemiškai sunku, svaru, taip pat – amžina. Senovinis provaizdis – patikima atrama meninei sąmonei tuštėjančiame moderniojo žmogaus pasaulyje.
Archetipinis jo eilėraščio subjektas yra tarytum kokio būties dėsnio apraiška, objektyvus gyvybės pradas. Modernųjį individą, jo egocentrinę, izoliuotą, atskirtą nuo tikrovės sąmonę bei savimonę poetas griauna paradoksu, iškeldamas intelektu neišsprendžiamas gyvenimo ir mirties priešpriešas. Gyvenimas ir mirtis yra kažkas daugiau už mąstymą, tai – tikrovė, kuri suvokiama intuityviai, t. y. tiesiogiai.
Paradoksas ir yra nukreiptas prieš intelektą, – tai spąstai racionaliam mąstymui. Sutrikdžius protą fundamentaliomis tiesomis (būties ir nebūties priešprieša bei jų dramatiškas suartėjimas individualioje egzistencijoje), kurioms prisiminti reikia naivaus suvokimo, išlaisvėja intuityvioji sąmonė, tarytum iš naujo atrandanti save ir pasaulį. Tai ir yra M. Martinaičio tikrovės magija, – ikiracionali galia jausti tikrą gyvenimą kaip dar neaprašytą ir neuždarytą į diskursyvinio mąstymo kategorijas, kurios susmulkina didžiuosius būties matmenis ir paslepia nuo žmogaus tiesą. Didžiosios gyvenimo tiesos yra labai paprastos, bet nuolatos pamirštamos, nes intelektas jų nesugeba aprėpti. Jos yra pernelyg paprastos ir pernelyg didelės, kad būtų suvokiamos, todėl joms prisiminti pasitelkiamas primityvusis protas – Kukutis, nesiliaująs stebėtis visų pirma tuo, kad yra gyvas. Taip pat – kad potencialiai yra ir numiręs. Juk normaliam žmogui nebūdinga stebėtis savo paties buvimu – gyvenimas jam atrodo kaip savaime suprantamas ir būtinas dalykas. Tačiau kai kas ima ir nustemba ne dėl pasaulio reiškinių įvairovės, o dėl paties jų buvimo fakto: kodėl pasaulis yra, kodėl egzistuoja žmogus. Reikia būti arba trenktu, arba filosofu, kad stebėtumeisi savo buvimu. Todėl būties buvimu stebisi gan reti kultūros personažai: Gottfriedas Wilhelmas Leibnizas, Martinas Heideggeris, taip pat ir mįslių šalies herojus – žemaitiškas M. Martinaičio Kukutis…
Šie vardai nėra tokie tolimi, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Juk, anot M. Heideggerio, tikroji filosofija – būties mąstymas – pasibaigė su profesionalios filosofijos atsiradimu. Autentiškai mąstė ikisokratikai, kuriuos mes, civilizuoti žmonės, traktuojame kaip dar tebegyvenusius mitologiniame pasaulyje. Iš kažkokio panašaus pasaulio į lietuvių literatūrą su savo keistais klausimais ateina ir Kukutis, kuris mums yra tapęs lyg ir etnografine lietuvių literatūros puošmena.
Kartais M. Martinaičio poezija atrodo visai nepoetiška, – poetiškumo įspūdį sukuria egzistencinis lyrizmas ir archetipinio subjekto personalizacija. Jo tekste dominuoja ne metafora, ne vaizdinys, bet metonimija, mitinis konstravimas, samprotavimas. Tai sunkūs žemės žodžiai, kažkuo artimi prūsų išminčiai, mėginusiai paaiškinti pasaulį mįslių kalba. Mįslių ir paradoksų kalbos yra giminingos.
M. Martinaitis pirmiausia yra žemės mąstytojas, savotiškas gyvenimo filosofas, pasirinkęs eiliuotą mąstymo formą dėl jos įtaigumo. Jis – pirmasis mūsų literatūroje modernųjį kultūrinį in–dividą dekonstruojantis autorius, todėl pats moderniausias tarp savosios generacijos autorių, nepaisant to, jog jo dekonstravimas juda ne intelektualinių technologijų trajektorijomis, kurias išrado akademikai, bet archainių intuityvių jausenų, archetipo linkme. Kažkiek jam yra artimas Romualdas Granauskas, kurio tekste pirmiausia gyvena daiktų pasaulis, o tik paskui – žmogus.
Poeto žodis nėra ir niekuomet nebuvo agresyvus, ką nors tvirtinantis, teigiantis, įrodinėjantis, nes jis visų pirma žiūri į savo paties pasaulį, kontempliuoja savo paties egzistenciją, nesiginčydamas dėl kito buvimo ir pažiūrų. Jo tolerantiška etika yra individualios (ne individualistinės) savimonės poezija: kiekvienas žmogus turi savo unikalų gyvenimą, savo namus, savo likimą, ir niekas kitas čia nieko nepridės ir neatims.
Bendraujant su poetu visuomet jaučiamas jo nuošalumas, atsitolinimas. Nors šiaip jis yra iniciatyvus, pareigingas ir visuomeniškas žmogus, kartu visuomet lieka kažkur be galo toli, o kur – nesimato. Tos tolumos – kūrybos laukas, tikroji susitikimo su poetu vieta. Jei nebūtų pasitraukęs „už miško, už miško“, nebūtų ir unikalios poezijos kaip autentiškos gyvenimo formos.
M. Martinaičio poezijoje rekonstruojamas archetipas nereiškia tapatybės – tarp archajinio žemės ir kultūrinio žodžio žmogaus visuomet išlieka distancija, atstumas, sukuriantis nostalgišką įtampą. Poetas valstietiškosios pasaulėjautos bruožus papildo humanistinės kultūros ženklais, išryškina sielos gyvenimą. Humanizmo balsas M. Martinaičio tekste yra to teksto poetiškumo prielaida – tai lyrizmas, individualių, asmeniškų emocijų krūvis. Tokios moderniosios savijautos būsenos, intymaus „aš“ balsas ryškus, sakykime, meilės lyrikos rinkinyje „Atmintys“ (1986). Jame dominuoja europietiška kultūrinė kalba, parodanti individualizuotą savimonę ir humanistinę laikyseną, kuri iš principo skiriasi nuo natūralistinės etninės archetipinio subjekto savimonės. Toji humanistinė atsvara motyvuoja vieną stipriausių, emociškai įtaigiausių M. Martinaičio lyrikos temų – meilės. Poetinio meilės jausmo patirtis įmanoma tik aukštosios kultūros subjektui. Valstiečiui meilė daugiau yra giminystės, bendruomenės patvarumo, gyvenimo stabilumo pojūtis, tai kolektyvistinio pobūdžio emocija, integruojanti individą bendruomenėje ir vengianti išskirtinumo, neįgyjanti pasijos reikšmės.
M. Martinaitis yra ir mokslininkas, literatūrologas, literatūros interpretatorius, taip pat vienas ryškiausių mūsų eseistų. Originali knyga – „Prilenktas prie savo gyvenimo“ (1998). Tai dviejų mūsų literatūrologų – M. Martinaičio ir Viktorijos Daujotytės – susirašinėjimas, kultūros ir kūrybos temų refleksijos, kur už idėjinės problematikos slypi asmeninė komunikacija ir autentiškas rūpestis dėl žmogaus gyvenimo prasmės.
Šioje knygoje labiausiai išryškėja M. Martinaičio kūrybos egzistencinės ištakos. Poetas yra „prilenktas prie savo gyvenimo“, t. y. jis neatskiriamas nuo savo žemės, nuo kaimo gyvenimo, kuris reiškia ir varganą, primityvią egzistenciją, ir kartu yra nepamainomas, fundamentalus savimonės pagrindas, poeto realybė. Tas sunkus pasaulis – kūrėjo savastis, todėl nuo jo neįmanoma pabėgti; jame keistai tarytum oksimorono vaizdinyje susijungia dvi reikšmės: gimtinė yra ir vargana, ir brangi, nes tikra. Kūrybinė prigimtis, aukštesnės gyvenimo prasmės ieškojimas žmogų skatina bėgti iš to skurdaus bei sunkaus pasaulio ir kartu nuolat grįžti į jį ar bent neštis su savim, nes tai – vienintelė jo tikrovė. Kadangi žmogus yra ne kas kita, kaip jį suformavusi, jo sąmonę sąlygojusi aplinka. Tos aplinkos praradimas reikštų savasties praradimą, – juk sąmonės turinys iš esmės yra atmintis, iš egzistencijos kylanti, prie gyvenimo „pririšta“ istorija. Nors kartais tą egzistenciją gali užgožti knygos, jeigu jos yra esminis aplinkos elementas.
Tarytum pabėgęs iš prigimtinio pasaulio, poetas nuolat gręžiasi atgal, žvelgia į jį iš elitinės kultūros aplinkos, – jo tikroji prigimtis ir yra tas sunkus, prie savos žemės lenkiantis svoris. Fatališkai neišsilaisvinantis žmogus, ir gyvenimas fatališkai atsitiktinis: o kas aš toks būčiau, jei nebūčiau išėjęs? Būčiau visiškai kitas, stovintis šalikelėje su dviračiu ir karve, svetimas ir nepažįstamas, tamsus ir primityvus. Kaimietiška kasdieniška figūra, kuri galbūt patrauktu pro sali pravažiuojančios literatūros profesorės dėmesį. O gal ir ne, gal šmėkšteltų lyg nebuvusi. Kaip kažkas tokio, neįgijusio egzistencijos.
Taigi iš vargingo kaimo reikia išeiti, kad atrastum save, o save paradoksaliai atrandi tik atsigręždamas į tą patį vargingą kaimą, į kurį jau niekaip nebegali sugrįžti, tik mėgini jį pasiekti, atkurti žodyje – pats jau būdamas kitame laike, kitoje erdvėje.
Knygoje įdomiausia ir yra toji skirtinga dviejų kultūros žmonių būtis: V. Daujotytė į M. Martinaitį kreipiasi iš intelektualiosios kultūros pozicijų, o M. Martinaitis atsiliepia lyg vis tebestovėdamas kaime, primygtinai teigdamas save kaip primityvų, bet giliai jaučiantį žemės žmogų, atsako profesorei iš egzistencinės situacijos (o kas būtų, jei nebūtų?). V. Daujotytė vėl atrašo jam lyg iš bibliotekos, saugiai atsirėmusi į knygų pasaulį ir kalbėdama universalių kultūros vertybių vardu. Pagaliau M. Martinaitis tarytum pasiduoda, pamiršta savo kaimiškumą ir ima dalyvauti pokalbyje viename lygmenyje: abu diskutuoja apie lietuvių literatūros ir kultūros problemas.
V. Daujotytei kultūrinis kalbėjimas su M. Martinaičiu – tik kaukė, tik tam tikras jungiantis pagrindas, kai svarbiausia – pats žmonių bendravimas. Tačiau profesorė yra pasitikinti ir jaučiasi saugiai, paslėpusi asmenišką gyvenimą už intelektualinės diskusijos. Ji šioje diskusijoje atgyja, tai ir yra jos gyvenimo forma, į kurią mėginama įtraukti kaimietiškos sąmonės pokalbio dalyvį. M. Martinaitis – priešingai, egzistuoja kažkaip atskirai, rašo pirmiausia apie save, bet diskusijoje yra maksimaliai nuoširdus. Vyrui, žinoma, lengviau – savo būsenas išreikšti jis gali atviriau. Tačiau, kaip minėta, neišlaiko kultūros spaudimo, paklūsta siūlomai bendravimo formai, ima „dalyvauti diskurse“, kiek prarasdamas autentiškumą bei savitumą. Jis rašo, žinoma, protingai, įžvalgiai, bet tai jau nebe „prilenkto gyvenimo kalba“, o intelektualinės sferos anoniminės reikšmės, kurias išsako išsilavinęs autoritetingas asmuo. Už kultūriškai angažuoto teksto M. Martinaitis nebeatpažįstamas kaip unikalaus gyvenimo žmogus, – tolimas, svetimas ir vienišas. Pokalbyje jis turi apsimesti išgyvenąs solidarumo jausmą – pamiršdamas save ir artikuliuodamas bendrybes.
Taip ir nusistovi „humanistinio susvetimėjimo“ situacija: knygoje vyrauja taurios, kilnios temos ir du vieniši balsai, šnekantys apie kažką kita, nei tai, kas yra svarbiausia ir kas inicijuoja bendravimą. Pametę vienas kitą intelektualinių reikšmių pasaulyje, to praradimo baugią tuštumą užpildo kalbėjimu, kultūros idėjomis, abstraktaus pobūdžio rūpesčiais. Literatūra, kylanti iš egzistencinio ir dvasinio susikalbėjimo poreikio, net iš būtinybės, dabar tampa žmogiškojo bendravimo pakaitalu, kompensuoja jausmų ir intuityvių suvokimų stoką.
Naujausias M. Martinaičio poezijos rinkinys „Tolstantis“ (2002) kelia daug apmąstymų apie menininko ir laiko santykį.
Poetas jau seniai yra tapęs legenda. Savo gyvenimą perkėlęs į poetinį tekstą, į knygą, jis daug kam atrodo kaip ir gyvenantis toje savo knygoje. Kai kurie Vilniaus universiteto pirmo kurso studentai, sužinoję, kad klausysis M. Martinaičio paskaitų, apstulbsta, tarytum išgirdę žinią, kad pas juos į auditoriją ateis Maironis, Putinas ar kuris nors kitas klasikas.
Tokia yra klasikos galia ir liūdna lemtis – atitolinti autorius, o kartais ir jų kūrinius nuo gyvenimo. Visuotinos reikšmės kūriniai išaukština menininką ir kartųjį atskiria, sukuria distanciją, atitolina. Iškilus autorius neišvengiamai yra tarytum kažkur išeinantis, nebepasiekiamas. Taigi tolstantis nuo gyvenimo. Tolstantis savo žodžiu, o kartu – turint omenyje paskutinio M. Martinaičio rinkinio pavadinimą – tolstantis ir egzistenciškai. Kai net žodis nebesieja su gyvaisiais, kai ima trūkinėti ryšiai su pasauliu.
Gyvenimo nebesiekiantis žodis kartais tampa tuščias, negyvastingas, sustabarėjęs, tapęs beveik daiktu. Kasdienės poeto apyvokos daiktu, buities smulkmenomis, kurias vis sunkiau besurankioti iš visų buvusio gyvenimo pakampių. Staiga sudaiktėjęs žodis lyg atskiria žmogų nuo jo paties tikrovės, savotiškai įkalina, uždaro simbolinių reikšmių vienatvėje, kuri jau tampa monotonija, inercija, magiškos galios nebetekęs ritualas. Rankiok nerankiojęs, kartok nekartojęs tuos žodžius – jie nebeatsinaujina, nebeįkvepia, todėl juos lieka tik perrašinėti, perdėlioti kaip senų albumų nuotraukas. Kadaise dosniai išbarstyti, gimę iš įkvėpimo ir nušvietę pasaulį, dabar jie turi būti surinkti, išsaugoti, nes juose slypi kūrėjo tapatybės kodas.
Gyvenimo nuovargiu pažymėta, savaip postmoderni intelektualaus žmogaus išmintis yra tokia: tekstai pagaliau ima perrašinėti patys save, mėgindami atspėti savo kilmės paslaptį ir bent kiek susigrąžinti tos pirmapradės jaunatviškos energijos, iš kurios jie kadaise ir atsirado, tais mitologiniais vargano aukso amžiaus laikais, in illus temporis, laiko pradžioje. Kadaise žodis išlaisvino žemės žmogų iš primityvios egzistencijos, bet jis taip pat tą žmogų ir uždarė, atskyrė, apribojo, įkalino. Nes bet kokia, kad ir primityviausia egzistencija yra tikresnė už žodžių pasaulį. Nors žodžiai ir nušviečia egzistenciją, įprasmina ją, bet simbolinių reikšmių šalis iš esmės yra iliuziška, sąlygiška, niekuomet nesuteikianti galutinio tikrumo ir pasitenkinimo. Žodis – ypač M. Martinaičio poezijoje – yra egzistencijos interpretacija, netampanti egzistencija. Interpretacija yra begalinė, o egzistencija – baigtinė, tolstanti. Žodžio būtis yra trapi ir dūlėjanti ar tiesiog sudeganti (kaip seni laiškai viename A. Marčėno eilėraštyje).
Nesibaigiančiu kūrybos procesu tapęs gyvenimas tarytum perkūrė patį autorių, perkėlė poetą į simbolinių reikšmių pasaulius, iš kurių jis ilgesingai žvalgosi į kažkur paliktą, pamestą, tarytum išduotą savo gyvenimą. Tikras, pasišventęs kūrėjas visuomet yra gyvenimo išdavikas.
M. Martinaitis yra žmogus, kuris visą savo gyvenimą gabenasi su savimi. Kaip sraigė savo namelį ar kaip vandens voras oro burbulą. Ir iš šito savo gyvenimo audžia ir audžia vis kitokius, bet pasikartojančio rašto ataudus. Audžia prasmių tekstą, kuria eilėraščius.
Paskutiniame rinkinyje teksto audinys ne tiek kuriamas, kiek perkuriamas, perrašomas – „nusirašomas“ iš senų-jaunų eilėraščių. Ryškiausias pavyzdys – eilėraštis „Išleistuvių nuotrauka Aleknynės mokykloje“.
Čia kiltų pagunda prabilti apie postmodernizmo principą – kūrybos idėjos paneigimą, traktuojant teksto rašymą kaip ankstesnių tekstų ir kontekstų perrašymą. Postmodernizmas – akademiniuose sluoksniuose kilusi veikla – tam tikra prasme reiškia sąmonės nuovargį. Kūrybinė sąmonė, netekdama vitališku mo ir spontaniškumo, kūrybos procese įžvelgia ne įkvėpimą žadinančias naujoves, bet tų pačių mąstymo formų pasikartojimą. Taigi M. Martinaičio eilėraščiai yra perrašomi, – atėmus iš jų originaliuosius tekstus, iš kurių perrašoma, kažin kas beliktų?
Bet postmodernizmo principo taikymas šiuo atveju nėra tinkamas, tai tik analogija. Savo dvasia M. Martinaitis tolimas postmodernizmui, – tam pasauliui, kurį jis nešasi su savimi, labiau taikytina net ne modernizmo, o premodernizmo sąvoka.
Visgi tas įsigilinimas į pirmuosius žodžius nėra nei pasikartojimas, nei postmodernizmui būdingas simuliakras ar žaidimas. Pirminių prasmių perrašymas reiškia poeto atsigręžimą į individualaus rašymo ištakas. Šioje kūrybos pradžios ir jos dabarties sąveikoje, savotiškame laiko rate atsiranda distancija, kurianti prasmės įtampą, iš esmės – egzistencinę dramatišką nuotaiką, kuri postmodernizmui būtų visiškai nereikšminga ir nesvarbi. Pažodinis perrašymas neįmanomas; tekstų ir gyvenimo atkarpų distancija, egzistencinis nutolimas sukuria naują prasmės tūrį, naują savižinos matmenį (juk visas poeto kūrybinis gyvenimas yra tarytum nesibaigiantis savižinos procesas). Kaip ir būdinga M. Martinaičiui, čia atsiranda paradoksas: laikas sukuria žmogaus susvetimėjimą, daro jį neatpažįstamą, nesuvokiamą pačiam sau. Jaunasis viltingai žvelgiantis eilėraščio subjektas dar nemato savo ateities, nežino, kas jo laukia, o dabartinis klasikas, žvelgdamas į savo jaunystę, neatpažįsta savęs, – nesuvokia, kaip buvo įmanoma tokia viltis, toks optimizmas, naivus pasitikėjimas pasauliu (ypač tokioje vargo situacijoje, iš kurios buvo išeinama į gyvenimą).
Į pradžios laiką (į save patį) atsigręžiama su nuostaba ir su liūdesiu, nostalgija, net su niūria rezignacija. Nes nostalgija reiškia, anot I. Kanto, troškimą sugrįžti ne į tam tikrą erdvę, bet į laiką, kurio jau nebėra. Kuris beveik neatspėjamas, kuris – „anapus ribos“ (Maironis).
Tokie hermeneutiniai horizontai ir gyvenimą padalijanti riba tampa labai prasminga ir efektyvia estetine įtampa. Autoritetingas poetas yra susvetimėjęs savo praeičiai – gyvam, bet labai trapiam jaunystės žmogui, kuris tarytum tebėra kažkur įstrigęs laike, lyg inkliuzas gintaro gabale, ir kuriam padėti neįmanoma.
Laikas padalija žmogų į du gyvenimus – ateinantį ir tolstantį – kurie tarytum prasilenkia ir nepažįsta vienas kito. Žmogus suvokia save kaip visumą, tačiau jį padalijęs laikas paneigia savižinos galimybę.
Antra vertus, tik toldamas nuo savęs, iik prarasdamas save imi save matyti laiko perspektyvoje – ne kaip savaime aiškią biografinę individualybę, bet kaip gyvą ir niekaip neatspėjamą paslaptį, nykstančią laiko miglose.
Taigi lyrinis subjektas žvelgia į save, esantį praeityje, nes be buvusiojo „aš“, be savo ištakų jis yra lyg nepilnas, nesuprantantis pats savęs. Tačiau ir žvilgsnis iš praeities jau yra svetimas, nesuvokiamas, stulbinantis savo naiviu optimizmu. Atminties veidrodyje žmogus mėgina atpažinti save, bet šiame veidrodyje vienas kitą stebi svetimi veidai, iš kurių niekuomet neatsiras vientisas „aš“ – tokia yra paini egzistencinio laiko dialektika.
Kai kuriuose rinkinio „Tolstantis“ eilėraščiuose jaučiamas nuovargis, spontaniškumą ir paradoksą keičia racionalus išprotavimas, ramus opozicijų pasianso dėliojimas, – toks azarto nesužadinantis žaidimas su savimi, kai nėra ko laukti – nei ypatingo laimėjimo, nei pralaimėjimo. Antitezių arba išvardijimų grandinės, šiaip monotoniškos, pabaigiamos efektingu gyvenimo ir mirties – galutinių kozirių išmetimu. Anksčiau toks pabaigos efektas tarytum sviesdavo skaitantįjį į kažkokią gelmę, net kvapą užgniauždavo, dabar jau prie tokių poeto viražų esame įpratę.
M. Martinaičio paslaptis glūdi skirtybėje – kuo jis yra kitoks. Jis skiriasi nuo naujosios kartos autorių, kurių tekstai labiau primena sąlyginių refleksų mechanizmus – kultūrinio individo reakcijas į jį supančią kultūrinę aplinką, į tuos individus formuojantį kontekstą. Žmogus čia nuo vaikystės auga knygų ir protingų žmonių apsuptyje, nuo mažų dienų pradeda daug skaityti ir anksčiau ar vėliau neišvengiamai ima rašyti. Žmoguje ima veikti perskaitytų tekstų, kultūrinės informacijos energija, o filologinis išsilavinimas tiesiog įpareigoja leisti į apyvartą visa tai, kas perskaityta, verčia generuoti tekstus. Tačiau būna ir taip, kad filologinės studijos, išugdančios savikritišką mąstymą, gali ir nuslopinti kūrybinės raiškos poreikį.
Bet nei vienas, nei kitas variantas M. Martinaičiui negrėsė – atėjęs iš kito pasaulio, iš kaimo, kur žodis buvo šventas ir kur negrėsė jokia intelektualinė savikritika, viską atsinešęs su savimi, jis tiesiog privalėjo savo ištakas dokumentuoti dvasios kalba. Juk minėtasis praeities veidrodis parodo jauno žmogaus tikėjimą žodžio galia. Šiandien žodžiai surankiojami iš pakampių kaip išbarstyti rakandai, nulupami nuo daiktų tarytum jų buvusios prasmės ar gyvybės atspaudai. Kas iš to – daiktai vis tiek lieka tikresni už jų žodines išnaras ar apnašas. Galų gale tas žodžių rankiojimas darosi kažkoks vangus, netikras, kiek demonstratyvus, deklaratyvus, atpažįstamas. Tai – proto darbas, o ne jausmo apraiška.
M. Martinaitis, prieš pradėdamas „tolti“, ateina iš vargano kaimo, iš sunkaus žemės gyvenimo, kur knyga buvo nereikalingas perteklius, o eilėraščių rašymas neturėjo jokios motyvacijos. Bet ši aplinka tapo poeto savastimi, suteikė unikalios egzistencijos pagrindą, kaip kūno konkretumas teikia sielai individualumo matmenį. Tie kilmės pagrindai – skausmingai nostalgiški, ir jis nešasi sunkų gyvenimą per aukštosios, intelektualiosios kultūros pasaulį kaip organiškąjį gyvasties pradą, kaip minėtasis voras – jį gelbstantį oro burbulą.
Juozas Aputis. Anapus baimės haliucinacijų
1999 m. Nr. 8–9
Jurgis Jankus. Paklydę paukščiai. Anapus rytojaus. – Vilnius: Vaga, 1998. – 494 p.
Ar ne keista: vienas romanas („Paklydę paukščiai“) išleistas Amerikoje 1952 m., o kitas („Anapus rytojaus“) – 1978-aisiais toje pačioje Amerikoje, tačiau mes tuos kūrinius skaitome dabar, nes tik pernai juos išleido „Vaga“. Tiesa, antrasis J. Jankaus romanas 1990 m. spausdintas „Metų“ žurnale. Ir vis tiek – nuo abiejų parašymo ir pirmojo išleidimo praėjo daug laiko, anapus vandenyno jie aptarti, „įvesti“ į egzodinės lietuvių literatūros aplinką, pakritikuoti, pripažinti ir, ko gero, primiršti, o gal ir pamiršti. O šit laikas patvarkė taip, kad šiuos, kaip ir daugelį egzodo kūrinių, ant savo stalo pasidėjome tik dabar ir įninkame į juos lyg į kokius svetimtaučių rašytojų kūrinių vertimus. Gal ne visiems šiandieniniams šių romanų Lietuvos skaitytojams yra taip, bet daugumai – tikrai.
Jurgį Jankų jau pažįstame, Lietuvoje anksčiau išsileidome ir jo romaną, ir vaikiškos literatūros, skaitėme ir skaitome jo prisiminimų drobules „Literatūroje ir mene“,..
Taigi – koks yra Jurgis Jankus šioje storoje dviejų romanų knygoje, ar pasidėsime ją į lentyną kaip duoklę daugiau ar mažiau pažįstamiems, ar pradėję skaityti neužversime ir nepaliksime nebejudindami gulėti ant stalo?
Abiejuose šiuose kūriniuose Jurgis Jankus yra tiesiog įsisiautėjęs skaitytojo suvedžiotojas, „melagis“ pasakotojas, visur šnekantis nuo savęs, savo vardu – atseit taip yra tikriau, patikimiau. Pirmajame romane rašytojas (jis – ir vienas romano herojų) atvyksta poilsio į Lampėdžius, tenai prie stalo susipažįsta su kunigu ir jauna moterim Daiva, kunigas jam ima pasakoti kadaise pažintos mokytojų šeimos, į kurią trikampio pleišto Įsibrauna barzdotas girininkas, istoriją… Beje, dar yra pusėtina poilsio namų šeimininkė, vėliau atsiranda jos sužadėtinis (kuris, paaiškėję yra anų Lietuvos laikų seklys), palei Lampėdžius pasirodo ir gražuolė Ramunė, begyvenanti su geru rašytojo pažįstamu biznierium. Anoji jauna gražuolė Daiva, valganti prie vieno stalo su kunigu (beje, Ramunė taip pat), kur tik pasirodo, visur skleidžia savo moteriškumo kerų voratinklius ir kaži kaip be didesnių psichologiniu išvedžiojimų leidžia suprasti. kad nėra abejinga romano herojui rašytojui, kurį ji jau pažįstanti iš jo raštų, skaitytojui atrodo, kad ir senas kunigas nėra jai abejingas, kad ir tarp jų kaži ko esama. Rašytojas, beje, progai pasitaikius, nepatingi mesti vieną kitą meilės pasaitėlį ir ant apyjaunės poilsio namų šeimininkės kaklo. Tai kas čia turi įvykti? Ogi paaiškėja, kad Daivos vyras iš pavydo nušovė niekuo dėtą Daivos bendrakursį Praną, sėdo į kalėjimą, bet pabėgo, dabar slapstosi čia kaži kur apie Lampėdžius, kur nujaučia esant ir Daivą, ir jam reikia paso kita pavarde, jis bėgs į užsienį; tokį pasą gali „padaryti“ minėtasis gražuolės Ramunės meilužis komersantas Aleksas. Dar ne viskas: paaiškėja, kad Daiva yra anos gražios mokytojų šeimos, apie kurią prie stalo rašytojui pasakojo kunigas, duktė, tiktai jos tėvas yra ne mokytojas, o tasai barzdotas girininkas, o kunigas esąs jos krikštatėvis… Reikia neužmiršti, kad viskas, ką čia apgraibomis nupasakojome, yra ne tik tikrovėje, o ir to autoriaus, to rašytojo, kūrinyje, kurį jis čia dabar ima rašyti ir kurio ne vieną puslapį gauna paskaityti ir Daiva. Atomazga: šeimininkės sužadėtinį (seklį) nušauna besislapstantis Daivos vyras, o jį patį, lipantį žemyn pro langą iš antro aukšto, pakloja persekiotojai. Tai čia viskas taip, kaip yra rašoma to rašytojo kūriny, betgi toliau dar kas atsitinka: Daiva nusiskandina, o senis kunigas autoriui grauždamasis prisipažįsta, jog Daiva buvo jo, nekaltybės įžadus sulaužiusio kunigo, duktė, kuri atsirado iš jo ir anos mokytojos meilės. Dar pagaliau ir pats kunigas palenda po automobiliu!
Dabar jau beveik viskas. Ar gali būti kas nors tikro, meniško, psichologiškai pagrįsto tokio pobūdžio kūriny, kur netgi labai atidžiai skaitydamas imi painiotis ir tarp istorijų, ir tarp herojų? Juk netgi kandusis Vytautas Aleksandras Jonynas, pristatydamas Jurgį Jankų „Lietuvių egzodo literatūroje“ (išleistoje Čikagoj 1992 m.), susipainioja, parašydamas, kad į užsienį nori pasprukti poilsio namų šeimininkės vyras…
Tad kaip čia yra su tuo romano menu? O tas, kad ir čia, kūrinyje, rašytame vos ne prieš pusę šimto metų, Jurgis Jankus pasirodo kaip beletristas, kuriam viskas galima! Jis kaip tas pasakotojas melagis sekioja savo klausytoją akimis – kai tik jis ima snūduriuoti, tuoj sugalvoja kokią nors istoriją iš miegų pabudinti. Ir šiame „melagingame“ romane yra tikrai puikių vietų, kaži kokio magiško, gal tik vien J. Jankui būdingo gebėjimo įtikinamai, šaltai, vos ne abejingai pasakoti apie žmones, išgyvenančius lyg ir tikras tragedijas, ir kartu taip pat ramiai leidžiant suprasti, kad čia vis dėlto esama ne gyvenimo, o meno, literatūros, kūrybos. Būtinai norisi atkreipti dėmesį į vieną itin ryškią J. Jankaus, kaip iš tikrųjų didelio psichologo, savybę: jis labai mokėdamas glosto vyro ir moters santykių paširdžius, meistriškai suvaro moteriškumo kerus į meilės butelį – kaip džiną. Jo moterys meilės intrigose, apgavystėse, rodos, netgi pirmauja, vyrai daugiau yra stebėtojai ir medituotojai, jo moterys, lyg tos gėlės, visad skleidžia aplink tiesiog pašėlusius magnetinius laukus, ir visa tai perteikiama itin meistriškai. su tokia kūryba apgaule, kad darosi smagu skaityti, smagu patirti, smagu patikėti. mano herojus, t. y. rašytojas, ne kartą, susidūręs su moters grožiu. apgailestauju nemokąs piešti, nes žodžiais to grožio, to sudėtingumo neįmanoma nusakyti.
Kad J. Jankaus šiame romane pasirodyta kaip tikrai nemažo psichologo, rodo kad ir šitokia vieta: romano herojus vakar buvo kaži kur dingęs, skaitytojui, tas pradingimo vietas skaitančiam, aišku, kad jis išėjo į naktį, norėdamas susitikti Daivą, bet nesusitiko, o rytojaus dieną, kai sėdėjo prie stalo ir kai Daiva žaismingai darėsi juokingą sumuštinį, kai kunigas net akių į tą pusę nepasuko, herojus, rašytojas, pereina į psichologinę ataką, agresiją: „Kam tamsta galvoji, kad mes, kad aš ir va ponia vakar buvome pasimatyti?“ Dar po kelių abipusių replikų rašytojas ištaria: „Aš norėjau tamstą tik apsaugoti nuo per ankstyvo sprendimo“. – „Be reikalo, – nusijuokė jis, išgėrė paskutinį gurkšnį kakavos ir atsilošė kėdėje. – Suklysti aš niekuomet nesiskubinu. Kai tamsta būsi tiek išgyvenęs ir tiek žmonių matęs, irgi nesiskubinsi.“ – „Tai aš suklydau?“ – „Atrodo <…>. Tamstai rūpi susekti tuos takus ir kelelius, kuriais vaikšto teisybė, kad galėtum savo kūriniuose ją mums, mirtingiesiems, parodyti. Bet ką padaryti, mano mielas, kad tie takai taip seniai teisybės vaikščioti, taip labai užžėlę. Sunku juos sulasinėti, ar ne? Sunkus darbas atspėti ir nesuklysti, oi sunkus. Suprantu. Matai tik svetimą kaktą, o už tos kaktos yra pasaulis, kurio neatrasi.“
Žavūs J. Jankaus dialogai – tai gali paliudyti ir ką tik cituotosios nuotrupos. Atrodo, kad autoriui viskas įmanoma – kai tik reikia, jis savo veikėją bemat prakalbina, prakalbina tiksliai, pagal herojaus „mentalitetą“, ir būtent tai labiausiai norėtųsi pabrėžti: ne kokiu nors ypatingai individualizuotu žodynu išsiskiria J. Jankaus herojai, o savo vidumi, išmanymu, pastabumu. Taip sakydami, tai tvirtindami, turime pripažinti visas tas savybes autoriui – juk jo pajėgomis tie herojai yra tokie ar kitokie. Kad Jurgis Jankus tiesiog žaižaruoja išmintim, kad jam tikrai duota daug matyti ir perprasti, rodo ir šitokie pasažai: „Staiga supratau, kodėl aštriapročiai žmonės visada maža teturi draugų“.
„Ji pakilo ir atsistojo prie lango toj pat vietoj, kur prieš valandą buvau pats stovėjęs, o aš kelis akimirksnius turėjau pagalvoti, kol radau tikrą ryšį tarp jos pasakytų žodžių. Gal ji ir buvo teisi. Gal žmogus tikrai bėga nuo kito, kai pajunta jo pranašumo spaudimą. Jis gali pranašumą garbinti, gali jam melstis, bet nepakenčia jo artumo. Didumo artuma silpnąjį žudo.“
Užsiminęs apie ypatingus J. Jankaus nusiteikimus ir gebėjimus gaudyti moters ir vyro santykių niuansus, čia parodysiu kad ir tokią vietą: „Ji nebuvo taip graži kaip Daiva, bet labai maloni, ir man iš kažin kur atėjo keista mintis, o gal jausmas, kad prisiglaudęs prie jos plataus veido galėtum pailsėti.“
Vadinamąsias menines detales šiame romane J. Jankus lyg rėžtuku raižyte išraižo. Jos lengvos, tikslios, originalios – tiesiog ima pavydas: „Negyvos medinės figūros tikslingai pajudėjo per languotą lentą kaip maldininkai per languotas bažnyčios grindis.“ Apie liekną moterį: „Joje nėra nė vienos besiskleidžiančios platumon linijos, kurios taip būdingos moters gyvenimui ir pareigoms, o čia visos bėga aukštyn, kurias šviesūs plaukai dar labiau kelia, arba smenga žemyn, jeigu pažiūri pro antro aukšto langą. Ji neištykšta vidury kiemo į platų blyną kaip pensiono šeimininkė, bet susmenga žemėn į mažą tašką, kurį visą uždengia plaukų šviesumas.“ Arba: lošdamas šachmatais, kunigas niūniuoja mišparų motyvą!
Šiame romane svarbus dar vienas dalykas: kadangi čia esama lyg ir romano romane, kadangi vienas svarbių veikėjų yra ir rašytojas, romano, kurį mes skaitome, autorius, tai jis gana dažnai pažeria visokių minčių apie kūrybą. Vienos jų yra lėkštesnės, banalesnės, išspaustos, tačiau yra ir įdomių, originalių. Realybės ir kūrybos klausimai J. Jankaus yra kliudomi ne viename jo beletristikos kūrinyje. Kad ir ką sakytume, o tokie dalykai kaip šis, neužsirašo patys, jie turi būti išgyventi, išmąstyti: „Žinau, kad savo vardu galiu sakyti viską, nes viskas bus realu. Nežinau, kodėl negaliu to pasakyti, bet jaučiu. Taip tvirtai jaučiu kiekvienos minties realią formą, jos spalvą ir net kvapą, jos vientisumą, kuriam jėgos ir patvarumo teikia nebesuvokiamas vidinis virpėjimas <…>. Man be galo sunku rasti formą, kad grynoji realybė, išsklaidyta gyvenime, bet susitelkusi mano būtų į degantį gniužulą, vėl gimtų sutelktine, tvirta ir tikra.“
Įdomu pasiknaisioti kūrybos laukuose! Įdomu mums, skaitytojams, pasekti gausybę romano minčių, vaizdų, vingių. Ir kažin ar čia labai reikėtų daug šnekėti apie kokias didžiąsias šios knygos nuodėmes. Jų yra, ir viena didžiųjų – tai išsiplėtimas, ištęsimas, o kartais ir itin be psichologinio pamatavimo išrašyti paveikslai, sakykim, 173–176 puslapiuose šokių su Ramune scenos. Apskritai – netingi šiame romane J. Jankus paplepėti, tačiau iš esmės tie jo plepėjimų pasažai įdomūs ir šiandien. Romanas mums gali būti profesionaliosios literatūros pavyzdys. Sėdu – ir rašau! Įsileidžiu herojus ir juos išveju, jų elgsenoms pateisinti kuriu savo teorijas, savo nuostatas, ir niekas negalės labai prie jų prikibti – tai yra mano sukurto gyvenimo logika.
Literatūroje, tegu ir ne pačioje stipriausioje, šitaip ir yra. O tas J. Jankaus romanas, kaip labai ryškus profesinės laisvamanybės kūrinys, lietuvių literatūroje man primena kitą panašų autorių – Kazį Jankauską. Jis, man rodos, tiesiog žiauriai nepaisė kokių nors įprastinių psichologijos normų, herojų poelgių pagrindimų – net anais kukliaisiais (dorovės požiūriu) prieškarinės Lietuvos laikais K. Jankausko romanų herojai galėjo be jokių pasiruošimų, vos pirmąsyk susitikę, mestelėti kokį meilės žodį ir čia pat šaltu veidu nerausdami išdėstyti priežastis, dėl ko myli.
Šaltoku veidu visokias priežastis „Paklydusiuose paukščiuose“ dėsto ir J. Jankus, tačiau jo psichologinio audinio siūlai yra tvirtesni, labiau niuansuoti, subtilesnių spalvų.
Beje, ir vienam, ir kitam autoriui kritikos, rodos, buvo į pagalbą iškviečiamas K. Hamsunas. Tas skandinavas ne vienam yra prisukęs beletristikos spyruoklę.
„Anapus rytojaus“ yra kol kas vienintelis toks kūrinys lietuvių literatūroje. Šoko ar ilgos komos būsenoje herojus čia išgyvena „tėkmės“ gyvenimą, gyvenimą į priekį, į rytdieną ir už jos. Baisiausiai prisnigus ir užpusčius miesto gatves, herojus ištinkamas širdies ar kitokio priepuolio ir negriukės Klaudijos atgabentas į ligoninę išgyvena tai, ko čia. aplink, visai nėra, bet gali būti, nes yra negrų kvartalas, yra gatvė, kuria herojus jau kuris laikas į darbą iš namų ir iš darbo į namus vaikšto pėsčias, o šitą sniego siautulio naktį jis išgirsta pagalbos šauksmą: „Help me!“ Taip šaukė užpustyta negriukė Klaudija. Ne, taip šaukė jis, Pranas Mikša, romano herojus. „Help me!“ – šaukė jis, ir jį išgelbėjo negriukė Klaudija.
Daug ką būtų galima sakyti apie šį tikrai originalų J. Jankaus romaną, kurį parašė ar tik ne septyniasdešimtmetis autorius, bet čia pažymėsime tiktai du dalykus; galingą „vedžiojimą už nosies“, galingą realybę ir dar galingesnę tos realybės painiavą, nutrūkstantį pasakojimo siūlą ir jį susimezgantį visai netikėtoje vieloje, visai ne ten, kur jis nutrūko, ne tiems žmonėms, o visai kitiems matant ir girdint. Prisiviliotosios, sufantazuotos haliucinacijos čia tokios stiprios, kad jos įtraukia be galo tvirtai į tą, rodos, niekad nesibaigsianti painiavos ir baimės liūną. Baimės grėsmingumas čia yra tasai filosofinis juodas debesis, kurį sudaro šių laikų žmogų lydinčios realybės pamokos: baltųjų ir negrų santykiai, pagarbos, meilės žmogui refleksijos ir skaitoma knyga apie Leniną, žmonių naikinimo mašinos kūrėją, žydų genocido vaizdai ir šešėliai. Visa tai romane sucementuota į tikrai Įspūdingą monolitą. Šiame romane, rodos, yra neginčijamai paliudyti J. Jankaus žodžiai iš pirmojo romano apie „kiekvienos minties realią formą, jos spalvą ir net kvapą“. Baimės katės šiame romane visur ir visada vaikšto pirštų galiukais, dėl to jos nelengvai pastebimos, o nepamatytos, nepastebėtos darosi dar baisesnės, dar labiau keliančios nerimą?
Taip, J. Jankus haliucinacijas prisivilioja, išsišaukia lyg kokias vėles, kad galėtų kalbėti apie kasdieninio gyvenimo šiurpą, kad galėtų pamatyti tokį neįmanomą dalyką: pajusti išvirtų pietų kvapą ir ant jo pamatyti pakibusius skambaliukus! O tikrovės ir netikrovės santykis galėtų būti toks: „Tikrenybė niekada taip netraukia kaip miražas. Aš žinau, gali manim patikėti. Miražas žada, tikrenybė reikalauja.“ O šiame kačių pėdomis vaikščiojančiame baimės pasaulyje yra Evangelija, „kurioje yra visi atsakymai“. „Visi?“ – atsiliepė vikaras. „Žinoma, kad ne. – greitai sumečiau. – Tenai nerasi, kaip išsivirti skanius sočius pietus, bet rasi, kad juos išsiviręs neužmirštum ir alkstančio artimo.“
Vienoje knygoje sudėti du meniniu lygiu ganėtinai skirtingi J. Jankaus romanai. Tačiau, rodos, yra vienas dalykas, kuris juos abu stipriai suriša: tai kaži kokie gal jusliniai, gal instinktų sąlygojami vyro ir moters susiliejimo, susijungimo (ne kokių nors horizontaliųjų santykių) laukai, iš kurių J. Jankaus romanuose stipresnis yra moterų. Pirmajame romane buvo mįslingosios mokytoja, Daiva, Ramunė, o šiame – Klaudija ir herojaus žmona. Iššauktosiomis, sukurtosiomis haliucinacijomis romano autorius tarytum sulieja, tiksliau – nori sulieti, į vieną dvi lytis, užtat skaitydamas žavaus gražumo puslapius apie juodaodę Klaudiją, haliucinacijomis parsivestą į namus, pajunti, kaip tiesiog neperprantamu, nesugaunamu būdu esi įvilktas į vieną lyčių drabužį. Ir dar: haliucinacijos subtiliai vedžioja mus po amžinojo moteriškumo koridorius, kai norimas siekis tampa tikrove, nes šalia esanti moteris nepavydi kilos, priešingai – puola jai į glėbį ir velka savo pačios drabužiais.
Šitų amžinųjų prasmių gaudytojas J. Jankus yra tiesiog nepralenkiamas.
Turime du romanus. Vienas rašytas bemaž prieš pusšimtį, kitas prieš dvidešimtį metų. Ką dar būtų galima pridėti prie to. kas čia buvo mėginta pasakyti? Geri, su didele kūrybinės energijos įkrova parašyti darbai sensta pamažu. O gal didelės įkrovos kūrybos haliucinacijos nesensta?
Jurga Perminaitė. Sugrįžimo džiaugsmas
1999 m. Nr. 1
Marcelijus Martinaitis. Sugrįžimas: poezijos rinktinė. – Vilnius: Tyto alba, 1998. – 556 p.
I. Eilėraščių rinktinė
Du momentai pažintyje su poezija yra baugūs skaitytojui, juolab tyrinėtojui, kritikui ar recenzentui – pirmoji dar nepažinto autoriaus knyga ir jau gerai žinomo poeto išleistų eilėraščių knygų subsumacija. Pirmoji knyga baugina (šį žodį rašau su visiška atsakomybe) todėl, kad dar nėra įvertinta, naujas pasirodymas dar neturi savo vardo ir vietos (reikalauja susikaupimo, suklusimo, neapleidžia baimė, kad gali suklysti, pražiopsoti ar tiesiog neatpažinti), o rinktinė – t. y. knygų knyga – todėl, kad jau šitiek kartų yra jos eilėraščiai vertinti (rimtų dėdžių ir tetų, nerimtų dėdžių ir tetų, sąmoningų skaitytojų ir netyčia pasitaikiusių užklydėlių), šitiek kartų buvo apibrėžiami jų literatūriškumo kriterijai, stilistikos ypatybės ir t. t. Baugu, jei subsumacija nesuteiks naujų reikšmių. Knygų knyga – kitaip sakant, rinktinė – pati atsineša savo įvertinimus, savo iš anksto žinomas ir laukiamas reikšmes, netgi savo jau patvirtintą indėlį į literatūros sistemą ir istoriją. Tai kas gi belieka rinktinės skaitytojui? įtariu, kad ne galimybė patvirtinti savo įsitikinimų teisumą, bet galimybė atrasti distanciją tarp savęs ir žinomo teksto. Distanciją, kuri hermetizuoja eilėraščių visumą ir suteikia tekstams „giminiškų“ tekstų kontekstą. Sava kalba išryškina slinkties procesus, minties raidos kryptis.
Šis punktyriškas svarstymas atsirado paėmus į rankas Marcelijaus Martinaičio rinktinę „Sugrįžimas“. Norisi kalbėti ne apie neabejotiną kultūrinį ir literatūrinį indėlį, nenuginčijamai svarią vietą lietuvių literatūros istorijoje, įtaką jaunesniems (kaip pažymėjo vienas iš recenzentų – „generacijoms“) bei literatūros tradicijoms ir t. t., ką pagaliau labai taikliai beveik nuo pat pradžių recenzijose pažymėjo S. Geda, K. Nastopka, L. Jakimavičius, A. Marčėnas ir kt. M. Martinaičio poezijos ypatybė ta, kad dalykai, kurie paslėpti, yra atpažįstami, arba kitaip – jie yra matomai paslėpti. Eilėraščio vaizdų ir reikšmių iškraipymo „matomumas“, akcentuotos perskaitymo nuorodos, žodžių konstrukcijos triukai – visų rinktinės knygų bruožas. Todėl visi recenzentai rašo, atrodytų, tą patį tekstą, pripažindami šią poeziją nauju reiškiniu, pasirodančiu kaip modernumo ir tradicijos sintezė, darni jų raiškos formų jungtis.
II. Sugrįžimas
Rinktinės sudarymo ir pasirodymo prasmės intencija nusakoma įžanginiame eilėraštyje:
Po daug dienų atsiverčiau poezijos seniai skaitytą knygą.
Po daug dienų lyg būčiau grįžęs į namus.
kur viskas taip pažįstama, mažai kas pasikeitę.
A. Nyka-Niliūnas, rašydamas apie H. Radausko „Strėlę danguje“, rašo apie poeto grįžimą, t. y., kaip pats sako – teisingumo atstatymą mūsų literatūroje. Grįžimas čia – neišvengiamas istorijos pataisymas, vertinimo sistemos pakoregavimas. Tuo tarpu M. Martinaičio atveju nereikia jokių koregavimų. Tai yra ne tik poeto, bet ir skaitytojo sugrįžimas į pažįstamą erdvę/namus, į nesamą pažįstamą laiką, kur sustingdytoje laiko atkarpoje gyva atmintis. Sugrįžimo džiaugsmas – pažįstamumas, siūlantis užkonservuotą laiką ir to laiko pasaulį su visa jo atributika. Pažįstamumo (ne atpažinimo) kriterijus svarbus martinaitiškai pasaulėžiūrai – jis garantuoja santykio su pasauliu stabilumą, tikrą asmeninę egzistenciją, asmeninę esatį.
Seniai parašytų knygų trauka pateikia lokalizuotos kalbos žaismą ir per knygas ištįstančio. nusidriekiančio pasaulėvaizdžio panoramą.
III. Poetinės kalbos rebusas
Žiūrėdami iš distancijos į M. Martinaičio kalbos sistemą, matysime, kad pirmieji trys pirmojo vainiko rinkiniai („Debesų lieptais“, „Saulės grąža“, „Akių tamsoj, širdies šviesoj“), taip pat ir baladžių ciklas, apimantys sodrų dešimtmetį pasižymi asketiška kalba, taupiu žodžiu ir taupiu vaizdinių rinkiniu. Vyraujanti tema – adoruojantis ryšys su žeme, kalba, kuri vėlesniuose rinkiniuose prasiskleis tai pačiai paradigmai priklausančiais mylimosios, artimųjų vaizdiniais, t. y. tuo, kas M. Martinaičio poezijoje sudaro namų erdvę. „Namų“ reikšmių konotacija kuriama su ypatingu atidumu žodžiui – pateikiamas ne komplikuotas vaizdo sudėtingumas, bet išlaikomas žodžio krūvis arba žodžiui sutelkiamas Jo reikšmių svoris. Tokia yra M. Martinaičio kalbos estetika, išliekanti visose knygose, – jam svarbu ne ekspresionistiška minties slinktis, bet žodžio stiprumas ir/ar minimalios – dažniausiai dviejų žodžių – konstrukcijos krūvis.
Pirmajame rinkinyje „Debesų lieptais“ šios reikšmių generavimo kombinacijos pasiekiamos per prasiveržianti folklorinio žanro imitavimą, vėliau ryškesnis folkloriškasis sakytinio meno technikos akivaizdumas dingsta arba įgyja (labiau čia tiktų „apaugimo“ metafora) individualesnių šios poetinės kalbos sakymo bruožų. Pirmojoje knygoje galima atpažinti kalbos (su)apvaldymo proceso pėdsakus: kaip yra sugrįžtama prie žodžio, kaip žabojamas kalbos srautas, kaip mažinamas žodžio apkrovimas kitais žodžiais. Aptinkama ritualinio užkalbėjimo forma, kai kartojant frazę stabdomas kalbos srautas, laužomas jos linijiškumas, tęstinumas ir pradedamas akcentuoti sulaužytų atkarpų – kelių žodžių konstruktų – reikšmių vertikalės:
Ėjome tiltu –
vėjas apsiaustus plaikstė.
Ėjome tiltu –
juokėmės garsiai <…>
Einame tiltu –
vėjas apsiaustus plaiksto.
Einame tiltu –
juokiamės garsiai.
Cituotame eilėraščio fragmente varijuojama tik veiksmažodžio laikais – taip nusakomas laiko procesualumas, taip formuojamas apeiginis, ritualinis sakymo kodas ir kartu taip užsklendžiamas žodis (žodžių konstrukcija), paryškinamos jo ribos. Žodžio kanonizavimas išlieka visoje rinktinėje.
Rituališkumas, užsklendžiantis kalbą ir žodį, susijęs ir su sakralinėmis kalbėjimo formuluotėmis, pvz., maldomis. Akcentuotas žodis patvirtina kalbos susakralinimą, tačiau taip neišvengiama ir savotiško turinio susakralinimo. Gal dėl to, kad M. Martinaičio kalba turi legendiškumo, baladiškumo žymę, orientuotą į oralinį sakymą, kuriame svarbus akcentuotas žodis (ši stilizacija išlaikoma ne tik Kukučio „byloje“). Juk poetas priklauso baladžių meistrų grupei ir atsiduria pirmojoje gretoje, kai prabylame apie modernią baladę mūsų literatūroje.
Kalbos laužymas keičia ir žiūrėjimo galimybes: tendencingai didėja aiškių, įprastai suvokiamų, priimtinų mums daiktų, erdvių, situacijų ribų, užsklandų trynimas, naikinimas:
Mintys šiandieną tartum padangė,
taip žydra – nei galo, nei krašto,
taip laisva, erdvu, kad net spengia –
lyg gavus amnestijos raštą.
Vyksta dvipusis procesas: ribojant, uždarant, įhermetinant žodį ar žodžių konstruktą – vaizdas išvaduojamas iš savo tradicinio hermetiškumo. Jungiami, atrodo, negalimi sujungti žodžiai, taip pasiekiant netikėto reikšmės „pripildymo“. M. Martinaičio eilėraštyje svarbu ne panašumas į objektą (perpasakotas pasaulis), bet asociacinė prasmės ir referencijos galimybė, išlaikant jungimo klaidos įtampą (tai ypač ryšku „Kukučio baladėse“): „Skausmingas geltonis – mirtis peteliškių tyli“, „Kur grandinę gausi karvei, / kad prie jos pririštum žemę?“ Taip gimsta paradokso poezija.
IV. Susvetimėjimas
Tas nebuvimo jausmas – be minčių galvoti,
kalbėt be lūpų ir tylėt – balsu.
„Saulės grąžoj“ atsiranda humoristinės intonacijos, kurios pasirodo besančios dramatiškas įtampas slepiančios kaukės. Kaukės pasisavinimas susijęs su nuotolio atsiradimu. O jau „Akių tamsoj, širdies šviesoj“ distancija nuo savęs padidėja ir yra sąmoningai artikuliuojama. Nuotolis reikalingas nustatyti santykiui su pačiu savimi – čia užgimsta M. Martinaičio poezijos asmeniškumo ir pasisavintos kito pozicijos sulipimas:
Aš pats nuo savęs atitolęs – klausau
žingsnių savų, nepasiekiamas sau.
Girdžiu savo balsą – ir jau nežinau,
savo ar kito vardu gyvenu.
Susidvejinimas leidžia pradėti variacijas su kaukėmis, kurios savo ruožtu reikalauja ryškesnių. aktyvesnių kultūrinių sąsajų, sąsajų su išoriniu, literatūriniu kontekstu. Tačiau kaukė ir svetimo vardo pasisavinimas M. Martinaičiui reikalingi ne pasislėpti, o atrasti prarastą, susvyravusio patikimumo identifikaciją su pačiu savimi. Praradęs savo vardą, savo žemę, namus, savo nenutrūkstantį laiką, eilėraščių subjekte nustoja būti pažįstamas su savimi. Kito reikšmės pasisavinamos tam. Kad iš naujo būtų grąžintas ryšys su kiekvienu iš jų.
Vėlesniuose rinkiniuose nesusitapatinimas su pačiu savimi perauga iį chaotiškos atsimetimo reakcijos į filosofiškesnį pamąstymą:
ir staiga pagalvoju,
kad ne tas, kuris gyvenu,
kad manęs nėra gyvo,
o tęsias
ten likęs mano gyvenimas.
Kaukė – netikėto jungimo pateiktas reikšmės pripildymas – uždedama ir žodžiams; taip gimsta paradoksas. Vienas įspūdingiausių ir konkrečiausių tokios technikos pavyzdžių mūsų literatūroje, be abejo, yra M. Martinaičio baladžių poema apie Kukutį. Kadais S. Geda parašė: „Šiaip jau baladės pabyra, kartojasi, nieko naujo nepasako arba pataikauja estradiškam skoniui“. Iš tiesų baladžių gausa bei visose jų vienodai išlaikyta iškreipto žvilgsnio ir aiškios tiesos įtampa gali paskatinti priekaištui, esą jos kartojasi ir ilgainiui virsta nuobodžia Kukučio istorijų virtine. Tačiau kiekviena tų istorijų pateikia netikėto veiksmo kombinacijas, naujas, netikėtas net ir pačių įprasčiausių poetinio meno temų variacijas: Kukučio mirtis, Kukučio meilė. Kukučio kelionė ir t. t. Labiausiai išgryninto M. Martinaičio poetinės kalbos rinkinio stulbinančių istorijų kaltininkas Kukutis tapo literatūrine etikete, be kurios negalima kalbėti apie poetą.
V. Atminties galia
M. Martinaičio poezijoje ryškus būtinas atsitraukimo judesys, kad galima būtų įvertinti situacijas. Vėliau šio judesio grįžtamąja trajektorija pasidarys dialogas: su savimi, su moterimi, mylimąja, su vaiku. Tik santykis su kitu leidžia atrasti ramybę, patikimumą.
Kulminacinis tokio dialogo rezultatas – ciklas „Atmintys“. Iš kitų rinkinio knygų ciklą išskiria ryškesnė prisiimto naivumo, stipriau ar silpniau pabrėžiamo visoje M. Martinaičio lyrikoje, stilistika/pozicija, išlaikanti miniatiūrinį lyrinės kūrybos žanrą (panašu į trumpą romansą). Tačiau ši naivumo stilistika/pozicija laviruoja tarp subtilaus žaismingumo ir banalaus sentimentalumo. Laviravimas juntamas ir „Atminčių“ dvistrofiuose. 100 atminčių – ne atsiminimų – fragmentų. Atmintis yra atminimo galia, t. y. tai, kas sugrįžta savaime, be specialių subjekto pastangų. Šių eilėraščių subjektas apie savo būseną sako – „atminties apsėstas“: „Neklausiu, kur esi: tik atminties apsėstas. / pats sau tais žodžiais praeitin šypsau“. Atminimo galia suponuoja dialogą – vienintelį subjekto santykių su savimi ir pasauliu stabilizavimo būdą. Paskutinės rinkinio dalies „Atrakinta“ ašis – prisiminimai, t. y. konkrečių daiktų, realijų ar pokalbių nuotrupų slepiama ir atidengiama būtojo laiko istorijos atkarpa. Prisiminimai – istorijos reliktai, kuriuos M. Martinaičiui svarbu išsaugoti.
VI. Žodžio galia
1990 m. knygoje „Galile raso“ atvirai prakalbama apie ramybę – sielos ramybę, kai nieko nereikia. Dialogo vystymosi (nuo intymaus su pačiu savimi per abstraktų su kitu) paskutinė stadija – santykis su knyga, su poezija. Pradžioje ryškus oralinio žodžio tradicijos prioritetas paskutinėse rinkinio knygose užleidžia poziciją rašto žodžiui.
Nuo formaliai išreikšto žodžio/žodžių junginio galios pereinama prie akivaizdaus pasaulėžiūros momento – žodyje yra išganymas, žodyje gyvybės ir daiktų egzistavimo pradžios syvai, žodyje galia:
mus
užlieja pasaulis –
kalba
prie nebūties
lipdo
žodžius […]
kada
nors
sukrėsti
žodžiai
vėlei atvirs
į gyvybę
ir daiktus
Pasauliui turinį užpildo žodis – ne tik asmeninis, intymusis, bet ir kultūrinis: žodis apie raitelį ir mergelę, apie Sopulingąją ir apie Baranausko lakštingalą.
VII. Trumpas reziumė
Rudo šrifto pusės tūkstančio puslapių rinktinė ne tik pateikia poeto kūrybos panoramą, bet ir išryškina jo poetinei kalbai būdingą stilistiką, į vieną vietą surinktos poezijos knygos liudija tas pačias M. Martinaičio kalbos žaidimo taisykles ir nuoseklią pasaulėžiūros kitimo slinktį: nuo intymaus potyrio per atsitraukimą prie asmeniškos patirties.
Juozas Aputis. „…atrodo, kad grįžta laikas“
1998 m. Nr. 10
Antanas Ramonas. Ramybės kalva. – Vilnius: „7 meno dienų“ leidykla, 1997. – 206 p.
Taip prieš šešerius metus parašė Antanas Ramonas.
Laiką susigrąžinti gali tik atmintis, pasidžiaugė jis, priešaušrio valandomis mintyse nuklysdamas ten, kur jau nieko nėra.
Laiką susigrąžinti gali padėti menas. Jis labiausiai perpranta pasauli ir gyvą uždaro į vienutę.
„Lemtie, kaip debesų šešėliai plaukia mūsų pavidalai“, – taip kadaise eiliuotai parašė Bronius Radzevičius.
„Kad pamatytum pasaulį, reikia sustoti ir įsižiūrėti, kad išgirstum jo paslaptingą ir švelnų šnabždesį, kuri girdi tik dvasia, reikia sustoti ir įsiklausyti. Įsiklausyti tyloje ir vienatvėje, ramybėje, nutildžius savo sielos triukšmą“, – taip rašė Antanas Ramonas, atsakydamas į „Nemuno“ žurnalo klausimus. „Menas ir gyvenimas neturi nieko bendra“, – dar vienas tvirtas A. Ramono pareiškimas, paliudytas visos jo kūrybos, įsiklausymas tyloje, žvaigždėtą naktį, žmogaus pavidalo matymas pralekiančių debesų šešėliuose, nusidriekusiuose ant žemės, galia vienatvėje sugerti tau artimų „pavidalų“ mintis ir dvasios šnabždesius – tai bene ir bus patsai didysis variklis, judinęs B. Radzevičiaus ir A. Ramono plunksnakotį.
„7 meno dienų“ pernai išleistoje A. Ramono neskelbtų kūrinių knygoje „Ramybės kalva“, kur sudėta bemaž viskas, kas buvo išspausdinta periodikoje ir kas neįėjo į ankstesnes knygas, ta mintis visur liudijama. Kalbėdamas apie literatūros, meno dalykus, ne vienur A. Ramonas yra užsiminęs žinojimo, apsiskaitymo, išmanymo svarbą menininkui – tai padeda tvirčiau suprasti pasauli ir žmogų, atsirinkti svarbiausius tavo dvasioje ataidinčius to pasaulio atskambius. Knygoje įdėtose esė tas autoriaus išprusimas ir gilus pasiruošimas kūrybos darbui labai aiškiai matyti. Esė „Nakties žodžiai“ yra arti beletristikos. Ją skaitai kaip kokią grakščią, elastingą novelę, kur žaižaruoja išmintis pastebėjimai. „Tamsoje kur kas lengviau kalbėti nuoširdžiai, ir žodžiai liejasi tarsi savaime. <…> Diena daug drovesnė ir dirbtinesnė už naktį. Nuo meilės žodžio jinai rausta ir nuleidžia akis.“
Prie „Nakties žodžių“ dar grįšime, dabar norisi prisiminti ir priminti vieną nuostabiųjų Lietuvos beletristikos peizaže A. Ramono kūrinių – esė „Requiem Kyliatrakiui“ apie kuri daug rašyta, kuriuo gėrėtasi ir gėrimasi. Tai slaptingaisiais meno šnabždesiais sukurta tikrovė, nepanaši į gyvenimą ir už jį panašesnė. Tai tvirtas paliudijimas, kad dideli kūriniai parašomi didžiai perprantant pasaulį. Reikia turėti kažin kokį ypatingos kūrimo galios, kad galėtum pusiau juokais, pusiau graudžiai pasakyti: „Ne kiekvienam pasiseka numirti ant kelio, kuriuo vaikščiota visą gyvenimą“. „Kyliatrakyje“ viskas juda, viskas savaip sukibę, susiję – politika ir buitis, ašaros ir juokas, žmogaus ir gyvulio artumas. Apie visa tai pasakojama žodžiais, sakiniais, vadinamaisiais aprašymais, tačiau kokia skaidri paslaptis plevena už to visko! Kūrinys prisodrintas gerumo, atlaidumo ir pašaipos, o svarbiausia – be paliovos girdi tą tylųjį autoriaus šnabždesį, bylojantį realybę, „gyvenimą“ ir bylojanti savo, autoriaus, kūrinį. Ir ta, ir ne ta realybė. Šunelio Šariko atidavimas iš kaimo į Dūkštą yra ne vien tik paprastas buitinis aktas, o tai, ką amžinai turime išgyventi – priverstinis įprastos gyvenimo tėkmės pakeitimas, praradimas. („Šarikas… dabar toli Dūkšte ir didžiame liūdesy.“)
Kūrinio pabaigoje („Rudenyje“, „Žiemos“ spėjo parašyti tiktai nuotrupas), man rodos, išgyvenimo įtampomis nutiesiamas kelias „Mikelio“ į apysakos link: „Ir kartais man atrodo <…>, kad tuoj, anapus Dringio, platusis ir tolimasis dangus susieina su žemės karalyste. Kai turėsiu laiko, valtį ar kai būsiu lengvas kaip pūkas (išretinta cituojant), pereisiu tiesiog spindinčiu ežero vandeniu ir nueisiu tenai. Juk niekas dar nėra ten buvęs“.
Prieš kalbant apie liūdniausią ir skaudžiausią lietuvių beletristikos kūrinį – A. Ramono apysaką „Mikelis“ (beje, autorius yra užsiminęs, kad reikia kirčiuoti žemaitiškai, pirmąjį skiemenį), žvilgterėkime į knygoje sudėtas jo noveles ir noveletes. Čia pasirodė reikšminga tai, kad novelėse autorius yra ypatingai preciziškas, išrankus žodžiui ir vaizdui, vietomis novelės gal net sąmoningai „sausinamos“, čia autorius neleidžia sau pratrūkti kokiais nors jausmų antplūdžiais. Novelės panašios į A. Čechovo šio žanro kūrinius, kur ramiai, vaizdas po vaizdo, mintis po minties, užuomina po užuominos, galima sakyti, ganėtinai racionaliai pasakojama kokia nors istorija. Po tuo racionalumu slypi tramdomas skaudus išgyvenimas, ir jis prasiveržia netikėta mintimi ar minčių pasažais, detalėmis, kuriose kristalizuojasi novelės esmė. Net smulkmenos tampa esmėmis. Štai novelėje „Perkūnija kalnuose“ herojus važiuoja į Rusiją, į Sibirą, pasimatyti su ten ištremtu dėde. Neminėdami daugybės didelius apibendrinimus talpinančių detalių, įsižiūrėkime į šitas: pasveikintas lietuviškai, dėdė atsako: „Dobrij dien“… Tačiau sodyba Sibire mums bus atpažįstama iš tokios smulkmenos: „Keli nuskurdę rūtų kelmeliai, seniai jau peržydėjusių narcizų kuokštai. Turbūt vienintelis rūtų darželis kelių tūkstančių kilometrų spinduliu“. Susitikęs herojus „inteligentiškai“ ištraukia konjako butelį, o dėdės moteriškė Marfa „atnešė stiklines, ir dėdė pripylė po pilną“. Skaidraus liūdesio novelėje „Rugsėjo rožės“ herojus prie ežero susiduria su atvažiavusiais žmonėmis – pagyvenusiu vyru ir jauna moterimi, įdėmaus menininko kūrinio tonacijų seka trumpai būtų tokia: iš pradžių novelės herojus, pamatęs atvykėlius, truputį širsta – drums jam ramybę: „Du balandėliai atvažiavo slapčia paburkuoti į nuošalų kampelį“. Toliau:
„Juodu stovėjo greta, vyras žiūrėjo į ežerą, prisidengęs akis nuo saulės.
– Geras vėjas, – tarė jis.
Mergina neatsakė. Mane kažkodėl nustebino jų veidų išraiška“.
Atvykėliai dviese ima plaukioti viena burlente. Novelės pabaigoje matome narus, susirinkusieji ant ežero kranto aptaria įvykį. įsidėmėtina čia yra novelės herojaus laikysena. Autobusu jis važiuoja namo, virš ežero kyla mėnuo, jis prisimena Verleno eilėraščio eilutę: „kada gi pražys rugsėjo rožės.“ Toliau jis svarsto: „Kažkodėl iškilo atmintyje žydintis rožių krūmas. Jau buvo pati rudens pabaiga. Lepūs žiedai sviro per tvorą, o tuoj turėjo prasidėti šalnos. Ir staiga supratau, ko nebuvo jų veiduose – jų veiduose nebuvo ateities“ (išretinta cituojant). Pamatyti, kad veide nematyti ateities, gali tik didelės akys.
Pokštais blykčiojančios novelės „Hamletas provincijos teatre“ pabaigoje yra toks sidabrinės prabos beletristikos pasažas: čia herojus irgi važiuoja – rytiniu traukiniu – ir girdi visokias šnekas, tarp jų ir apie savo provincijos teatrą, kuriame netikėtai jam teko suvaidinti Hamletą, o tas teatras, pasirodo, sudegęs tą pačią naktį, kai herojus iš teatro išvažiavo. „Po spektaklio kažkas neišjungė vieno prožektoriaus. Viskas sudegė. Ir ta prakeikta suknia (beje, irgi savotiška novelės herojė. – J. A.). Viskas. Ar nesakiau jums, kad pastatas buvo medinis?“
Paskutinis sakinys, kaip galėtų išsitarti A. Čechovas, vertas Aivazovskio teptuko…
Novelė „Kalėdų žvaigždė“ gal tradiciškiausia, gal labiausiai atsiskirianti nuo A. Ramono kūrybos. Joje pasakojama apie partizanus ir stribus, apie nušautą partizaną ir jo bendramoksli stribą. Novelėje esama kažin kas įprasto, girdėto, „unikalaus“ tokio temos perpratimo – ir tai yra liudijimas, kad vadinamasis gyvenimas, jei jis dėl tam tikrų priežasčių (dėl sovietinės ideologijos) negalėjo laiku išmąstytas ir iš naujo sukurtas patekti į literatūrą, tai jam gali tekti ir ilgiau laukti savo laiko. O vis dėlto ir šioje novelėje gražiai matyti vien tik politinio žvilgsnio nepripažįstančio autoriaus požiūris ir supratimas: naktį pasiųstas saugoti ant grindinio suguldytų partizanų, pasigėręs iš po skverno nuolat išsitraukiamu buteliu naminės, visaip mėginęs pasididžiuoti prieš nušautąjį ir ant grindinio numestąjį partizaną, stribas „Smakelis atrėmė galvą į sieną ir žiūrėjo į retėjančius debesis virš bažnyčios bokštų. Žvaigždė suspindo virš juoduojančio parko. Smakelis žiūrėjo į ją, ašaros plūdo iš akių ir vėlėsi neskustoje barzdoje, nepasiekdamos smakro“.
„Ir vienatvė, vienatvė, vienatvė. Kai jau nieko nebereikia, kai nebereikia net savo paties balso naktyje, drąsinančio save patį, guodžiančio save patį.“ Tai du sakiniai iš „Mikelio“, kaip jau užsiminta, liūdniausio ir skaudžiausio kūrinio lietuvių beletristikoje. Sieloms apsivalyti, nuskaidrėti šį kūrinį reikėtų išleisti atskira knyga su labai šviesiomis, optimistiškomis iliustracijomis… Jį perskaitęs nebegali būti toks, koks buvai. Jo talpa – gaudžianti erdvė iki dangaus skliauto. Krentantį vandens lašą – visose to kritimo stadijose, lyg žmogaus gyvenimo stadijose – taip išjausti gali žmogus, iš tikrųjų pasiekęs paslaptingiausią ribą. (R. Vaitiekūno piešiniai, įdėti į „Ramybės kalvą“, labai dera prie knygos nuotaikų.)
„Ir kartą, teškenant fontanui tuščiame Universiteto kieme, jis pajuto, kaip su kiekvienu žodžiu, sakiniu atskyla smiltelė nuo akmens: juo labiau jos biro, tuo labiau jam norėjosi skubėti, skubėti ir tikėjo, karštligiškai tikėjo, ir nedrįso suabejoti niekada tuo tikėjimu, kad sudės viską į knygą, tuos žodžius, jausmus, virpesius, į tą vienintelę, tikrąją, kurioje ir bus viskas: ne gyvenimas, ne, ne, ne tai skundas, grožis, skausmas, išdavystė, gyvuliškasis Pano džiaugsmas, šviesa, šešėliai, spalvos, lietaus kvapas, paslaptingas rugių lauko švytėjimas rugpjūčio pilnaties šviesoje, kai žiba jie tarsi auksas iš vandens gelmės. Jis vaikščiojo, sėdėjo, gulėjo, gerdamas viską į save, ir vis jautė, kaip jaučia amžinai ištroškęs dykumos smėlis, kad dar daug daug daug turi įsisiurbti save, ir bėgant metams, atrodo, ryškėjo kontūrai, klojosi sluoksnį mintys – gal vien vaizdai – bet trūko to paskutinio, kažkokios pabaigos perėjimo kitur, kiton būtin.“
Reikia ir dar išrašyti kelias vietas iš „Mikelio“: „.„Jis nebevijo tos dviprasmiškos būsenos šalin, nebebijojo, kad išprotės, kad ta akinanti šviesa, kurią kadai regėjo sapne pavargęs, nutvieks ir sudegins viską aplinkui, kad jis pats pavirs į baltą šviesą, blykstels akinamai viskas aplinkui… „Kartais sekundę nustodavo rašęs, apsidairydavo nematančiomis šito pasaulio akimis, o pasąmonė vis tiek fiksuodavo sklendžiančius popieriaus lapus, platėjanti šviesos ruožą, krintanti pro praviras duris į tamsų koridorių, atsispaudusį jo bato pėdsaką (kažkada parėjo lietui pliaupiant šlapias ir purvinas)“.
1993 metų pavasari Antanas Ramonas, tada dirbęs „Metų“ redakcijos prozos skyriuje, įteikė „Mikelį“. Greitai perskaičiau, ir apie apysaką kalbėjomės dviese. Antanai, sakiau, neužsigauk, bet apysaka vietomis man labai primena Broniaus Radzevičiaus romaną. Ar tai tavęs negąsdina? Jis tiesiog žaibiškai įsmeigė į mane nuskaidrėjusias akis ir tarė: dabar jau nieko nebepadarysi. Ir paprašė. Jei galima, kuo greičiau „Mikelį“ išspausdinti. Anksčiau „Metams“ jis buvo įdavęs, rodos, esė „Tristia postmeridiana“. Šitą prašė išspausdinti vėliau.
„Tiistia postmeridiana“ „Metai“ išspausdino jau po A. Ramono mirties.
Daug kartų skaitęs, o dabar vėl naujai skaitydamas „Mikelį“, negalėjau atsikratyti anuometinės mūsų šnekos, tos lyginimo užuominos. Bėginėdamas dabar knygoje išspausdinto esė „Nakties žodžiai“ puslapiais, buvau stačiai priblokštas kai kurių aiškių paralelių ir sąsajų. Citata iš „Nakties žodžių“: „Velionis rašytojas B. tvirtino, kad pirmasis sakinys turi jau pasakyti viską, turėti savyje kaip potenciją viską, kas eis po to. Atrodo, tada supratau, bet dabar manau, kad reikėtų atsisėsti kada vakare ir iš lėto, neskubant vėl pergalvoti, atsiminti iš naujo. Atsiminti tiksliai pačius jo tada sakytus žodžius, tą vakarą Vilniaus skvere ant suoliuko, kai baigė žydėti alyvos, prisiminti dangaus melsvumą. debesis, čiurlius, gatvės ūžesį, vėjaraupių paliestą veidą, akis, akis – ir mokėjusias būti tik rimtas. <„.> Ir dabar kartais tie žodžiai sugrįžta iš praeities miglų, tarsi būtų tarti vakar, prieš valandą, prieš minutę. Godžiu, kaip aidi jų atgarsis kambaryje, vis dar virpa oras, sujudintas lūpų, kurios jau seniai po žeme. <…> Gal tik Dievas žino, kiek naktų dar taip atsibusiu, kiek naktų dar stovėsiu prie šito lango ir kiek naktų dar galvosiu apie kadaise, baigiantis pavasariui, ištartus žodžius“.
Juo labiau įsiskaitau A. Ramono kūrybą, jo esė, iš kurių vieno čia išrašyta netrumpa citata, juo labiau stiprėja mintis: tai ne atsitiktinis panašumas, sutapimas, tai lemties ar dar ko rezonansas. B. Radzevičiaus romane „Priešaušrio vieškeliai“ taip išgyveno savo herojaus gyvenimą, kad ir išėjo taip pat kaip ir jo herojus Juozas Daukintis. Ką čia kalbėti – romaną jis rašė ne apie Daukintį, o apie save ir pats sau nusibrėžė lemties linijas. „Mikelio“ herojus – vis labiau šituo imu tikėti – eina B Radzevičiaus nusakytu žodžių, nusiteikimų, pajautų takais. Kaip Juozo Daukinčio antrininkas yra pats autorius B. Radzevičius, taip „Mikelio“ apysakos herojus yra B. Radzevičius, o jo antrininkas – A. Ramonas. Arba: herojus – apysakos autorius, o antrininkas – B. Radzevičius…
Šiame rašinyje daug citatų; tiktai jos gali paremti čia sakomą mintį: „Žinojo, kad yra šviesa, kurią mato tik jis, kad toje šviesoje jis mato tai, kas paslėpta nuo kitų: jis norėjo, kad ta šviesa bet kokia kaina, net mirties (Išretinta cituojant), kančios kaina nušvistų kiekvienam, kuris skaitys jo paskubomis prirašytus lapus, nes ta šviesa, kaip ir kiekviena šviesa, atskleidžia dalelę, kad ir mažytę dalelę didžiulio, paslaptingo, dieviško pasaulio“.
Kas daugiau ar mažiau yra susipažinęs su B. Radzevičiaus kūryba ir gyvenimu, tas gerai žino, kokią paslaptingą šviesą yra regėjęs „Priešaušrio vieškelių“ autorius.
Ir „Mikelio“ pabaiga, herojaus ir turbūt autoriaus likiminis išėjimas: „Jis pavargo, šaltis kilo kūnu aukštyn, pajuto, kad krinta į juodą, be galo juodą siaurėjanti tunelį, lekia išskėtęs rankas, ir švilpia didžiuliu greičiu pro šalį sukdamasis pasaulis.“
Kas yra susipažinęs su A. Ramono kūryba ir gyvenimu, tas žino, kokiu lemties tuneliu jis išėjo anapusin.
„Praėjusio viduvasario pavakare nelabai pėdų išmindžiotas takelis per Šarnelės pievas atvedė į kalvelę prie Vytauto Mačernio vienišo kapo. Didelio likimo, didelės lemties žmonės nusiskiria ir takus prie savo amžinaties vietos. Išsiskyrusieji prigimtimi, išsiskiria ir amžinystėje.
Šiemet, spalio trisdešimtąją, bus jau penkeri metai, kaip amžinystėje – Vilniaus Bernardinų kapinėse – Antanas Ramonas, parašęs „Mikelį“ – kūrinį apie save ir apie lemties pirštu palytėtuosius.