Įžanginis
Juozas Aputis. Laikas, įsispaudęs novelės žodyje
1997 m. Nr. 7
Laureato žodis Antano Vaičiulaičio premijos įteikimo iškilmėse
Ir itin abstrakčiame prozos tekste visada esti atpažinimo žymių – laiko, vietos, žmonių tipų, jų jausenos ir pasaulėjautos įvardijimo ženklų. Atpažinti keletą tokių ženklų lietuvių novelėje čia pamėginta aptariant tuos kūrinius, kurie pirmieji ir labiausiai yra įstrigę skaičiusiojo atmintin ir ten neišdildomai užsilikę.
„Vienodai ir nuobodžiai čiukšėdamas plaukia prieš vandenį nedidelis garlaivis…“ – šitaip prasideda J. Biliūno vaizdelis „Nemunu“, tarytum skausmingas atodūsis lėtu sakinio ritmu skimbtelėjęs galbūt visos būsimosios lietuvių prozos kamertoną. Ne tik sakinio. Toliau parašyta: „Ta plati upė, kuri, vingiuodamasi be galo, kiekviename žingsnyje maino savo pavidalą; tie jos aukšti žaliuojantieji miškais ir pievomis krantai – tai ne kaleidoskopas, bet g y v a p r i g i m t i s (išretinta cituojant), neapsakomai už aną gražesnė“. Ar ne S. Daukanto žvilgsnis ir mintis pažadino J. Biliūno sielos muziką? Toliau vaizdelyje pagauname ir tokį aprašomojo laiko matmenį: rašančiojo ir garlaiviu plaukiančiųjų žvilgsnio horizontų artumą; Nemuno vanduo čia labai išdidinamas („O platus galingas Nemunas romiai ir iškilmingai plaukia vakarų šalin“…); šio amžiaus pradžios naujųjų inteligentų sielojimosi užuomazgas, kad išėjo, kad apleido gimtąjį lizdą: „O vyrai iriasi ir iriasi. Ir taip ištisas dienas, nakvodami šaltyje ir lietuje, šildydamies tik prie savo mažų ugnelių ir katilėlių. O galbūt labai iš toli Šventąja ir Nerim atvarė jie tuos sielius Nemunan; galbūt tat mano matyti ar pažįstami žmonės, arba net kaimynai, k u r i u o s j a u s e n i a i apleidau, bet kurių atsiminimas dar tebegyvena mano mintyse“ (išretinta cituojant). Toliau – gal pati ryškiausia laiko žymė: vienoje prieplaukoje į garlaivį sueina būrelis muzikantų, rusiškai dainuojančių kažin kokią „kareivių dainą, be jausmų ir prasmės“. Šit toji laiko žymė – studentė jų paprašo ką nors padainuoti lietuviškai; „…ir visi trys pradeda dainuoti apie „monopolį“. Tat paprasta naujos formacijos dainuška, be dailės ir gilių jausmų, kurioje autorius išdėsto savo nuomonę ir lengvą sodiečių tikėjimą „monopolio“ geradarybėmis, giria jį, kol dar, žinoma, to, kad tas „monopolis“ tik nauja žmonėms sunkenybė“. Garlaiviu plaukiančių žmonių būsenai tos dainos neužtenka. „Tik kokią senobinę dainą… liūdną“, – paprašo studentė. (Įsidėmėtina, kad poreikius modeliuoja studentė!) Ir šit: „Broliai dainuoja liūdną… gegutę, žalioj girioj kukuojančią, vargelius rokuojančią; apie mergelę rūtų daržely verkiančią, savo bernelio nesulaukiančią…“
Šitai skaudokai idilei meno psichologijos prasme reikia ir kitokių spalvų. Reikia sūrumo, negražumo, sukrėtimo. Bet ne vien tol tai dėl meno psichologijos – kitaip turi suskambėti ir aprašomasis, laikas: garlaivyje pasirodo jaunutė mergina, kurios išvaizda rodo, kad ji „yra ne tik mačiusi vargų, bet jau pati patyrusi ir netikrosiosios meilės vaisių“. Moteris, kuriai mergina įdavė obuolį, meta jį upėn. „Nenoriu nuo jos obuolių priimti: tat paleistuvė ir užsikrėtusi, – atsako pašnabždomis moteriškė, bet tokiu balsu, kad visi aplinkui tą girdi“. Vaizdelio pabaiga tokia: „Negaliu ir nedrįstu eiti paskui ją pažiūrėti, kur ir kaip ji nakvos, pas ką ir kaip ji čia gyvena Kaune, ką dirba ir kokia baisi be pasigailėjimo galia ją prie tokio gyvenimo privertė. Pagaliau ar būtų iš to kokia nauda?“ J. Biliūnas čia sužadina dar vieną balsą, vėliau aidėsiantį lietuvių novelistų puslapiuose, ieškančiuose sąžinės ir moralės normų darnos su gyvenimo, lemties pakišamomis normomis.
Išėjimas iš namų, kitokio pasaulio ilgėjimasis, šeimos židinio šiluma ir už to židinio ribų tykantys pavojai aukso sakiniais ir vaizdais išrašyti P. Cvirkos „Cukriniuose avinėliuose“. Po J. Biliūno „Kliudžiau“, „Brisiaus galas“, „Nemunu“ šis P. Cvirkos kūrinys buvo ir turbūt tebėra tobuliausias lietuvių novelistikos išdirbinys, atkasęs ir išraižęs mūsų krašto žmogaus, lietuvio kaimiečio sakytume archetipinį pavidalą, laiko tėkmės jau metamą į artėjančios civilizacijoj potvynį. „Cukriniuose avinėliuose“ kalbama apie vaikus, aprašomos jų fantazijos. Šitoks paveikslėlis, regis, yra tikras šio amžiaus pradžios „lietuviško“ laiko inkliuzas: „Seniai mus viliojo tolimai vėjinis malūnas, kurio sparnai sukosi už lygumų, į vakarus. Mes niekad nebuvome ir mieste, apie kurį tiek daug svajojome. Simukas sprendė, kad mieste galima pirkt ko tik nori, ko tik širdis geidžia. Nuo namo ant namo ištiestos virvės, o ant jų sukabinėtos bandeli riestainiai ir d a l g i a i“ (išretinta cituojant).
„Su plieno dalgiu ant peties…“ – ar ne šitaip kadaise dainavo vienas tipiškųjų lietuvių pavidalų Paulius Širvys?
Už J. Biliūno Niūronių, P. Cvirkos Veliuonos jau tvenkėsi naujųjų laikų pavidalai, judino tą ant virvės pakabintą dalgį, artinosi žvangančia geležim, skepsio knygų puslapiais, sielos sprogdinimais.
J. Biliūno „Nemunu“ jau treji metai buvo parašytas, kai Antanas Vaičiulaitis, kuris, tapęs rašytoju, savo novelės „Pelkių takas“ pradžioje įdėjo tokius R. M. Rilke’s žodžius:
Wer jetzt stirbt irgendivo in der Welt,
ohne Grund stirbt in der Welt
(Kas dabar kur nors pasaulyje miršta,
miršta pasaulyje be priežasties)
Pasirinktasis moto kalba apie trūkinėjantį pasaulį, kurio įvykiuose sunku įžvelgti kokio nors prasmingumo. „Pelkių tako“ herojus Matas Mateika yra atvykęs iš miesto į kaimą (atvirkštinis kelias, jei prisiminsime J. Biliūno „Nemunu“ ir P. Cvirkos „Cukrinius avinėlius“!) kirsti miško. Atsimename, ką rašė J. Biliūnas: „Tie jos aukšti žaliuojantieji miškais ir pievomis krantai – tai ne kaleidoskopas, bet gyva prigimtis“? Naujieji laikai, palikę kelmuotą Anykščių šilelį, pamažu ruošia civilizacijos potvynį anksčiau minėtam lietuvio ir jo aplinkos pavidalui. „Matas Mateika paskutinį kartą smogė kirviu į kamieną ir pridėjo ranką prie kaktos. Jis žvelgė aukštyn, kur temstančiam danguj pušis stovėjo išdidi ir liekna, su snieguota viršūne. Jis pasitraukė prie kitų darbininkų“. O toliau sakoma taip: „Pamažu gulė snaigės ant šakų. Jis akimis permetė visą medį. Ūmai nusigręžęs pasibruko kirvį su pjūklu po pažaste. Tiesiai per kelmynus kūprino į kaimą. Kur tik akys siekė, visur jis regėjo sugulusias eiles pušų ir eglių, begalinę srovę rudų ir sakuotų rąstų. Jis mąstė: „Koks naikinimas! Koks naikinimas!“
Naiviai protestuodamas prieš tą atsiritančią naikinimo bangą, herojus išdidžiai ryžtasi griovimo ir naikinimo darbe nedalyvauti. Žmoguje atbunda ta J. Biliūno suvokta gyva gamtos prigimtis, ją naikinti Matui Mateikai per skaudu. Jis nutaria mesti darbą, grįžti į namus, į miestą. „Jis norėjo dar kažką tarti, bet jo lūpos ėmė vapsėti kaip žmogui, kuriam graudu kalbėti, ir žodžiai užduso“, – šitaip A. Vaičiulaitis nusako keisto, sakytume biliūniškojo garlaivio keleivio, pasiryžėlio atstatyti sielos harmoniją, būseną. Tą harmoniją jau aiškiai ardo naujieji laikai su simboliškai iškeltu kirviu ir pjūklu, laikai, grasinantys griovimais. Mūsų akimis žiūrint, tas laikas jau labai tolimas, ardymų, grasinimų ir gąsdinimų jau būta daug baisesnių, tačiau šioje A. Vaičiulaičio novelėje jau užčiuopta tų blogybių pradžia. Beje, čia taip pat pasigirsta ir s v e t i m y b ė s motyvas, skambėjęs J. Biliūno vaizdelyje, kai studentė prašė, kad muzikantai padainuotų lietuviškai. Kai su ūkininku, pas kurį apsistojo, Matas pakalba apie senoviškus žmones, novelės herojus ištaria: „Kaip tie medžiai, kuriuos s v e t i m i (išretinta cituojant) kerta“. Ir toliau ūkininkas sako: „Skurdu žiūrėti, kaip jie naikina“. Tačiau tasai naikinimas prieš tą beprasmį naikinimą arba naikinimąsi, kurį yra nusakęs minėtasis R. M. Rilke, yra tiktai maželytis grūdelis: Mateikai reikia pereiti pelkių taku, kuriame pilna visokių pavojų – nuklysi iš žmonių išminto tako ir nugarmėsi į liūną. Be to, galima papulti tiesiai į glėbį s v e t i m a m kareiviui sargybiniui. O jau atėjo ir naktis, ir „juoda debesų siena jau buvo pakilusi ir stūmėsi prie mėnulio, šalto ir bailaus tose erdvėse“. Šiame šiurpiame pelkių tako pasaulyje priešais Matą Mateiką pasirodo senutė, „amžiaus prilenkta prie žemės“. Kai Matas paklausia, kur ji taip vėlai eina, ji atsako einanti n a m o, o „Dievuliui niekados nėra vėlu“. Ji pasisako einanti iš miestelio, o tenai palaidojusi dukrą. „Dievuliui niekados ne vėlu; dukterį pasiėmė, o motiną, sako jis, paskui rasiu.“ Taigi – senutė eina iš ten, kur s v e t i m a dvasia! Bet Matas juk bėga iš ten, kur dvasia s v e t i m a jam ir kur grįžta senutė! Štai tas prieštaros lieptas, ant kurio turi prieštaringumai susidurti. Novelėje sakoma: „Matui buvo graudu prieš tą jos tiesų žvilgsnį Ir švelnius r a m y b ė s žodžius“. Išretintasis žodis reiškia svarbų A. Vaičiulaičio novelistikos momentą: skeldėjančiame naujųjų laikų pasaulyje žmogui vis dėlto yra atrama: Viešpaties paveikslas. Todėl ir senutė „atrodė jam tokia didelė ir galinga su tąja į sniegą tvirtai įsmeigę kaip kokio vyskupo lazda“. Kai dar sušnekama apie s v e t i m u o s i u s ir jų nešamas nelaimes, novelės tempas vis didėja, veržiamasi į finalą – pamanęs, kad prisispaudžia prie seno gluosnio, Mateika užtaikė tiesiai ant s v e t i m o sargybinio. Novelė baigiama šitaip; „Mateika vandeny plėšė kareivio rankas nuo savęs. Bet sargybinis laikė jį tvirtai, prisispaudęs kaip sūnus prie tėvo, ir gramzdino abu gilyn ir gilyn, kol paskutinis burbulas mušė jiems iš gerklės“.
Palyginti nedaug ratų apsisuko laiko vežimas, ir štai kokiais paveikslais virto anasai J. Biliūno žvilgsnio užkliudytasis skilinėjantis žmogaus gyvenimas (vos ne idilėje šmėstelėjęs paleistuvės veidas – blogio sėkla). Svarbu čia dar vienas dalykas: A. Vaičiulaičio novelėje pelkių taku eina ne vien tikroviškasis laikas, bet jau ir kultūros pažadinta styga, verčianti novelės gyvenimo atspindžius modeliuoti, kurti lyg ir antrinį to gyvenimo pavidalą. Šioje novelėje A. Vaičiulaitis gyvenimą bus sumodeliavęs pagal R. M. Rllke’s kodą.
Laiko inkliuzai lietuvių novelėje! Kokie ir kaip jie įsispaudė vėlesnių metų bėgsme? O pamatėme juos R. Granausko novelėje „Švelnumas“, kur svetimumo šaltis taip įsispraudęs į gyvenimą, kad jam parodyti reikia pasitelkti šunį – jis yra šios R. Granausko novelės herojus. Po to – žinomieji „Duonos valgytojai“, kur ant klevo lapų iškepta duona reikalinga tiktai nueinantiesiems, jaunieji jau nebežino, kam ir kodėl gyvena – toks tas gyvenimas svetimas, primestas, nesavas.
Jeigu būtų galima sudėti į kokį nors prietaisą atmintin tvirtai įstrigusias lietuvių noveles ir jas kartu peršviesti, ekrane pamatytume ryškų laiko pavidalą – liūdintį, sergantį, tylintį. Čia pamatytume I. Šeiniaus, J. Savickio, S. Zobarsko, K. Jankausko, A. Škėmos, J. Jankaus įlydytus novelių inkliuzus, čia būtų socialiai žmogiškuoju veidu teigiančios M. Sluckio novelės, R. Lankausko „Lapkričio rūkas“, A. Sprindžio „Varnos traukia“, V. Dautarto „Pokalbis su upokšniu“, J. Mikelinsko „Akis“, S. Šaltenio novelyte „Bėgimas“ (tuometinės jaunosios rašytojų kartos balsas: velniop socializmo propaguojamas melagingas didžiažmogių statulas, smelkiamės į tikrąjį žmogiškumą!), A. Pociaus „Šieno vežimas“, B. Vilimaitės „Ilgesys“, E. Mikulėnaitės „Rudas meškiukas“, B. Radzevičiaus „Šiąnakt bus šalna“, R. Klimo „Paukščių lesinimo šventė“ (kur nedaug „fizinio“ istorinio laiko, daugiau – to laiko minties, įvairiaplanio regėjimo), Petro ir Povilo Dirgėlų „Amžinas aukuras“, L. Jacinevičiaus „Miestas didelis – mažas“, J. Glinskio „Pasiklausk ežerėlio“, V. Brazausko „Šieno kvapas“, R. Gavelio „Gimimo diena“, V. Zaikausko „Muzikantai“, D. Mušinsko „Dvi novelės apie Munkų“, V. Narbuto „Rudenį, saulei šviečiant“, J. Ivanauskaitės „Pakalnučių metai“, J. Kunčino „Ėjom tylėdami ir greitai“, V. Morkūno „Plyšys“, Z. Čepaitės „Senis ir sušalusios žąsys“, E. Ignatavičiaus „Chrizantemų autobuse“, A. Ramono „Pailgas geltonas debesis“, B. Jonuškaitės „Trys apsakymai apie Martyną“, V. Juknaitės „Stiklo šalis“, H. A. Čigriejaus „Pirštinės“, Š. Šimulyno „Dyzelis“… Dar atminty švysteli jau nebe visas kūrinys, o atskiros detalės, lakus sakinys, gražus jausmas, išminties krislas. Ačiū novelei už laiko atpažinimo antspaudus jos puslapiuose. Ačiū, bet… Kur atspindžiai iš to meto, kai kaimuose ir miestuose burzgė siaubą varantys enkavėdistų sunkvežimiai, kur pasiryžimo ir kančių takai partizanų miškuose, kur svetimųjų ideologijos nuodų, pasėtų mūsų žmonių sąmonėje, atspindžiai? Ilgas tas laiko tarpas, kurį novelė sukandusi dantis tylėjo, kurį pataikūniškai šiepdamasi melavo. Reikės jai apeiti didelį ratą ir sugrįžti. Kaip į kokius tolimus istorinius laikus… Nes po artimųjų mirties turi praeiti daug laiko, kad jų veidus ryškiai susapnuotum…
Eugenijus Ališanka. Poezijos pavasaris: tarp ironijos ir išpažinties
1997 m. Nr. 5
Kodėl poetai Lietuvoje turi dvi didžiąsias šventes, dvejus metų atlaidus – Poezijos pavasarį ir Poetinį rudenį, o prozininkai – nieko? Lietuviai – poetų tauta?
Sekmą dieną švęsk – skelbia mūsų religinė tradicija. Krikščionybė gimė ir formavosi tarp kultūrų, kurioms šventės ir šventimai buvo organiška ir esminė pasaulėvaizdžio, gyvenimo būdo dalis, tad neišvengiamai šventės fenomenas tapo ir jos savastim. Kaip liudija istorikai, ankstyvosios krikščionybės laikais švenčių skaičius sudarė trečiąją dalį metų, t. y. trečdalį gyvenimo žmogus šventė,
šventė yra neatskiriama žmogaus būvio dalis, joje paradoksaliai susitaikoma su laiku ir kartu jis įveikiamas, peržengiamas. Švęsdami ką nors, mes pritariame istorijai, laiko tąsai, tariame taip tam. kas kadaise įvyko (kiekviena šventė yra paradigminis gimtadienis – dievo, tautos, žmogaus, knygos). Kartu ji yra radikalus kasdienybės ir laiko atmetimas – šventės metu vėliau keliamės, daugiau geriam, ūžaujam, kitaip rengiamės, atpalaiduojam moralinius varžtus, įvairiais tarpsniais kultūroje įsivyrauja ar tampa ryškesnė viena ar kita, apologetiškoji ar maištingoji, šventės komponentė. Įkandin Ruth Benedict galime kalbėti apie apoloniškąją ir dionisiškąją kultūras. Apoloniškoji kultūra remiasi paklusimu ritualui, tuo tarpu dionisiškoji siejasi su vaizduote, marginalumu, mistiniais patyrimais, kitaip sakant, yra ekstatinio (ecstasis – būti šalia) pobūdžio.
Poezija, bent jau modernioji, yra artimesnė dionisiškąjai kultūrai. Galima sakyti, kad poezijos vyravimas yra ir ekstatinės kultūros požymis. Dionisiškosios kultūros sėklos slypėjo pačioje krikščionybėje, perėmusioje iš Dioniso kulto ne vieną elementą. Protestantizmas pasuko krikščionybę link apoloniškosios vizijos, išstumdamas „kanibališkuosius“ elementus, pavyzdžiui, komuniją, o kartu ir komuną, į jos vietą statydamas atomizuotą visuomenę, grindžiamą teise ir pareiga. Lietuvoje susipynė katalikiškoji (nuosaikusis dionisizmas – simbolinis Dievo kūno valgymas, mistinis vienybės išgyvenimas) ir pagoniškoji (chtoniškoji) linijos, pagaliau pėdsaką paliko ir istorijos veikmė, tiksliau – istorijos destrukcija (karai okupacijos, tremtys), kuri pati savaime gimdo antilstorinę, eschatologinę, ekstatinę sąmonę. Būdama būdingiausia tokios savijautos ir pasaulėjautos raiškos forma, poezija šiandien slapčia ir atvirai smelkiasi j visas mūsų kultūros formas – muziką, teatrą, kiną, politiką. Pati poezija yra ekstazė, šventė.
Poezijos pavasaris (šįkart – apie jį) yra Dioniso prisikėlimo šventė. poezijos kūno ir kraujo šokis. Tokios neturi protestantiškieji estai ir latviai, ji skiriasi ir nuo kitų poezijos festivalių, kurių Europoje ne taip daug ir yra. Europietiškieji festivaliai yra savaip uždaresni – labiau orientuoti į kitų šalių poetus, juose poetai daugiau bendrauja tarpusavyje, daugiau girdi vienas kitą, vienas kito poeziją. Mūsų Pavasaris – taip pat tarptautinis festivalis, tačiau svečiai tarsi užliejami šios dionisiškojo džiūgavimo bangos, lyg raudonuosius kraujo kūnelius juos nusineša chtoniškoji poezijos vyno ir kraujo upė. Prisiminkim praėjusių metų Poezijos pavasarį – per svečių vakarą, vykusį Rašytojų klube, pustuštėje salėje su žiburiu ieškojau mūsų poetų, nors tą savaitę galėjai matyti juos visur – gatvėse ir kavinėse, ore ir vandeny, gyvus ir mirusius. Ir vis dėlto svečiai nepasijunta atstumtaisiais, svetimkūniais, jie patiria dalyvavimo džiaugsmą, ir ne vienas jų svajoja sugrįžti čia po metų ar dvejų. Juos apžavi ta keista virsmo būsena, kai išnyksta riba tarp poezijos ir gyvenimo, tarp dienos ir nakties, tarp vyno ir kraujo, tarp parado ir bakchanalijos.
Jie mato, kaip poezija okupuoja, nors ir akimirkai, Lietuvą, kad pavergtieji nėra tokie nelaimingi – tūkstančiai akių miestuose ir miesteliuose patvirtina, kad žmonės yra poezijos ar bent poetų pusėje. Nes poezija yra šventė, ir pirmiausia – vaizduotės šventė, vizijos šventadienis. Kaip yra rašęs teologas H. Coxas, „religija civilizacijai yra tas pat, kas individui vaizduotė“. Užmiršdami vaizduotės teikiamą džiaugsmą, mes prarandame poeziją ir kartu – šventę. Ir atvirkščiai – tik švenčiantis žmogus, homo festivus, yra atviras vizijai ir būčiai.
Bet kartu tai reiškia, kad šventė nėra tik atsipalaidavimas ar palaidumas, ji kyla iš sukaupties ir pastangos. Pernelyg dažnai šventės vyną mes išgeriam šiokiadieniais. Ir tampam ironiški pačios šventės atžvilgiu. Išties ironija yra disonanso būvis, ji neigia dionisiškąją šventės dermę, ironikas yra ne dalyvis, bet stebėtojas. Ironija smelkiasi į poeziją, tapdama jos savastimi ir kartu ją perkeisdama. Poezijos „religija“ – analogija, kuri reiškiasi ritmais, aliteracijomis, metaforomis ir metonimijomis, tačiau, kaip pastebi O. Pazas, iškyla akimirka, kai šie atitikimai lūžta. Šiuolaikinė poezija, jo nuomone, tampa šio lūžio, kuris eilėraštyje vadinamas „ironija“, o gyvenime – „mirtingumu“, liudytoja. Ar šis lūžio suvokimas tėra tik kalbos mirtingumo suvokimas? Ar ironija netampa pačios poezijos ir kartu šventės mirties liudytoja? Šie klausimai neišvengiamai iškils per šiemetinę poetų konferenciją festivalio metu, kurios tema – „Amžiaus poezija: tarp ironijos ir išpažinties“. Penkias dienas gyvensime tarp ironijos ir išpažinties, penkias dienas dalyvausime poezijos atlaiduose, kur bus atleidžiamos poetinės nuodėmės ir dalijamos Indulgencijos, penkias dienas gersime iš Gralio taurės, vieni virpėdami, kiti ironiškai šypsodamies.
Sigitas Geda. Kas yra literatūra
1997 m. Nr. 3
Angelai ant adatos smaigalio
Tie mano pasvarstymai labai jau fragmentiški, kokiam smalsiam mokinukui gal net įtartini. Nejaugi Gedai neaišku? Tikrai, tikrai! Andai prieš keturiasdešimt metų važiavau vienądien dviračiu iš mokyklos žvyruotu Veisiejų–Leipalingio vieškeliu ir pavijau pėsčią septynmetės direktorių, pavarde Urbonavičius, o vardas – jau spėjo išdilti iš atminties. Mėgdavau su juo pasišnekėti apie literatūrą, mat girdavosi pažįstąs Vilniuje daug rašytojų. Regis, iš tikrųjų pažinojo, o gal ir jį patį dar kas nors atsimena? Klausiau jo tada, ar nevertėtų man parašyti laiško kuriam nors iš garsenybių, kilusių iš mūsų pakraščio.
– Kam? – klausia mane Urbonavičius.
– Na, pavyzdžiui, Romui Sadauskui. Motina sakė, kad jo motina iš Petroškų ar Pazapsių.
– O ką jis tau pasakys? – perklausė direktorius.
Taip ir likau suniekintas pačioj kelio pradžioj ar žvyruoto vieškelio viduryje, o dabar pamaniau, kad teisus buvo žmogus. O ką aš galėčiau pasakyti mane tardančiam mokinukui? Kaip kad radau viename W. Szymborskos eilėraštyje: „Kaip gyventi, – klausė manęs vienas žmogelis, / kurio prieš tai ketinau aš klausti to paties…“
Kai gauni per galvą, tai ir sužinai, – šauna dabar kartais į galvą. Arba, tarkime, koks nors netyčia išgirstas žodis, kartais netgi… žodynas pasufleruoja.
Kruogis (žemaičių), – perskaičiau šitą žiemą. Iš pagalių sukaltas trikampis, maunamas ant kaklo kiaulei, kad nelįstų pro tvorą, karvei, kad nesižįstų, galvijams, kad nelakstytų ganant…
Kad toks daiktas buvo ir mano vaikystėje, tikrai prisimenu, o kaip vadinosi – užmušk, neatsimenu. Siūdavo tėvas iš pat ankstyvo rytmečio, matydavau vos prasibudęs, vis paburbėdamas, kad ana karvė apsiveršiavo, bet veršiukas visą pieną iš jos paima… vaikams, t. y. mums, šeimynai nieko nelieka! Siūdavo tokį apynasrį iš odinių diržų, o tuose diržuose, išvidinėse pusėse vinių prikalinėta taip, kad Jeigu veršiukas su tuo dygliuotu apynasrėliu karvei į papilvę bakstelėtų, dievasžin. ką jam jo motinėlė už tai padarytų. Gal ir kanopėle taukštelėtų, o subliaut tai jau tikrai subliautų…
Užmaukime kriogius ant galvų visiems, kurie mūsų Rašto Motę taip žinda!
Arba tiesiog, tarsi niekur nieko – kasdienei kvailybei sutramdyti. Demokratija – liaudies balsas gerai, kai žmogus turi klausą, staugia neskirdamas natų? Kiek naudos, kodėl staugia, kad visiems reik ausis užsikišti? Ir kiek metų dar rėks? Išsirėks ir užmigs, – apie mažus vaikus būdavo sakoma, betgi dabar kur tiktai pažvelgsi – suaugėliai rėkia. Vaikai tyli, nes jų vis mažiau mūs krašte.
Rašau šituos žodžius vasario pradžioje, viena ausimi paklausydamas, kas, pavyzdžiui, prieš tieka tai metų tokiu pat laiku yr pasauly nutikę. Neišgirdau, kuriais metais, bet Kinijoj tai jau tikrai buvęs negirdėtas žemės drebėjimas, gal pats didžiausias pasaulio istorijoj. Žuvo 830 000 žmonių. Ar juos visus žemė prarijo? Ir prisimenu vieną sensacingą atradimą Kinijos žemėje. Gal prieš dešimt metų iš Australijos Lidija Šimkutė atsiuntė man tokį paveikslėlį, kurį norėjau kur nors prieš akis prisikalti: daugybė medinių žmogaus ūgio skulptūrų, atkastų Kinijoje. Ar tik ne 10 000? Vyrai ir arkliai, arkliai ir vyrai… Kažin kokia šiurpi žmonija, gyvenanti po žemėmis. Jos sukėlė didžiulį šurmulį ir Londone, ir Niujorke. Ar čia menas? Ir koks čia ryšys su visais, žemėn nuėjusiais? Senovės Kinijoj mirus imperatoriui, sykiu su juo būdavo palaidojama ir ištisa kariauna. Pavyzdžiui, tiek tūkstančių šarvuotų vyrų ir žirgų. Paskui jau gyvuosius pakeitė mediniai jų atvaizdai.
Ir vis dėlto – koks čia ryšys? Kodėl tos skulptūros taip veikia, keri, šiurpina? Ar krikščioniškas raginimas atsisakyti stabų, negarbinti jų nėra kilęs iš elementarios žmogaus savivokos, jog atėjo kitokios elgsenos metas? Būkime bent per milimetrą padoresni, nes pasaulis jau pats savaime yra šiurpus, o mūsų trumputis buvimas jame – tragiškas. Literatūros nėra be ją kuriančio žmogaus, t. y. be rašytojo. O apie rašytoją galima parašyti tokią tiesą:
„to kelio vingiai pačiam autoriui suteikė daug kančių, nepelnyto pažeminimo ir persekiojimų. Galima tarti, kad tokia yra daugelio toliaregių lemtis“ (apie D. H. Lawrence’ą).
Tai apie žymaus anglų romanisto gyvenimą, ir – jokios čia klaidos. Tai kodėl šiurpu? Ar ne todėl, kad kiekvienas mokinukas, važiuojantis dviračiu kokiam nors nuošaliam pasaulio kampelyje negalvoja apie nelaimių debesis, kuriuos jis pats užsitrauks ant savo galvos.
Ramus ir išmintingas rašytojas, kuriam dabar jau arti septyniasdešmties, kalba per radiją. Ir – tokias tiesas, kurios, regis, aiškios kaip dukart du. Arba, pasakytų Tomas Akvinietis, apie tai, kad kiaušinis yra kiaušinis. Jį sumušus, bus kiaušinienė. Ir nedarykime čia jokios politikos.
Jauni žmonės, kurie Atgimimo laikotarpiu dar buvo mokyklose arba jau studijavo universitetuose, rimtai mąstė ir ruošėsi literatūriniam darbui. Nevartokime čia patetiškai skambančio žodžio „kūrybai“. Rengėsi rašyti knygas, versti iš kitų kalbų, dėstyti literatūrą, tyrinėti perprasti amato paslaptis. Kiek tokių buvo krašte? 100? Tikriausiai daugiau, gerokai daugiau.
…atsidėti kultūros darbui…
Ir – tokios profesijos tapo nereikalingos, beveik parazitinės. Galima šaipytis, bet pirmiausia gal paskaičiuokim, kiek dramų ir sumaitotų likimų per tai.
Ciniška išvada: vis vien jų gyvenimas būtų buvęs dramatiškas. Rašytojo gyvenimas yra nelaimėlio gyvenimas.
Beje, šiuo atveju – drama, pačiai dramai nespėjus prasidėti. Tokios filosofijos šaknys – senos kaip pasaulis. Geriau jau negimt šitoj ašarų pakalnėj! Bet kaip baisingai šitie argumentai nuvertina žmogų ir gyvenimą – didžiausiąją iš Dievo mums siųstų dovanų.
Ir – išaukština visus karus, revoliucijas, perversmus, šoko ekonomiką ir šoko terapiją. Mirtį.
Yra išeitis – darvinizmas. Išliks tie, kurie jauni, stiprūs, suvokiantys gyvenimą kaip kovą už išlikimą, už prisitaikymą. Jauno ir stipraus, augaloto ir įžūlaus chamo metas.
Visos nelaimės (iki prasilakimo ir savižudybės) galgi iš to, kad kasdienybė tokia nyki, kad gerų žinių (kartu ir vilties) mąžta, o žmogus nualintas tiek, kad net mažyčio džiaugsmo pats negali sau suteikti. Tada – pilstukas po ranka. Didysis mūsų dievas ir guodėjas! Žvilgterk į laikraštį, jei dar turi už ką užsisakyti.
Man net keista, kad tą būseną geriau moka aprašyti, pavaizduoti visai jauni žmonės. Gal jinai jau persmelkė jų patirtį, kaip kad žiemos drėgmė persmelkia net to nenorint? Pavyzdžiui, skaitau Renatos Šerelytės apsakymą „Yriausi nesaugiais vandenimis“. Geriantis vyras laukia savo draugužio – Romkos su atskiesto „Royalio“ buteliu – kaip išganytojo, kaip Godo garsioje absurdo pjesėje.
„…padaržėj sušmėžavo sulinkusi figūra, iš tolo panaši į milžinišką kietį. Ji artėjo, lėtai supdamasi ir kraipydamasi. Pastiebėj kaip vienintelis išlikęs žiedas sidabru švietė kažkoks daiktas. <…> …vėl šitas gyvulys atsigrūda!..“ (čia žmona apie Romką su tuo viltinguoju buteliu).
Visa tai pasakyta be jokio pasidygėjimo, tiesiog – tokia yra tiesa. Ir – klaustukas pačiame gale: Ir– klaustukas pačiame gale:
„– Ar ne keista ta civilizacija?“
* * *
Jeigu mano atmintis nemeluoja, tai 1987 metais, didžiajam sujudimui dar neįsisiūbavus, į Rašytojų sąjungą atvažiavo keli vokiečių žurnalistai. Žinoma, Vakarų vokiečių, rytiniai buvo panašūs į mūsiškius, jeigu ne dar „kietesni“. Bene pirmą sykį pakvietė ir mane į tokio pobūdžio susitikimą. Kalbama dar buvo atsargiai, anų dienų leksikonu. Vokiečiai atsargiai teiravosi, ką mes manome apie ateitį. Jeigu Gorbačiovo reformos tęsis?
– Prasidės politinė ir biologinė kova… – leptelėjau ne itin diplomatiškai.
Kad politinė, gal visiems tada buvo aišku. Tačiau kodėl biologinė?
Ogi todėl, kad darvinizmas dar labiau nei koks ten sumautas marksizmas persekiojo mus visą gyvenimą. Tokios moralinės sąvokos kaip „garbė, orumas ir padorumas“. Juolab „kilnumas, pasikaukojimas, atjauta“ seniai jau reiškė ne tai, ką turėjo reikšti. Tušti žodžiai tuščiose erdvėse…
Mano kolega Petras Dirgėla, su kuriuo beveik tais pačiais dviračiais į literatūrą išsiruošėm, ragina rašyti tik tiesą, kalbėti tik tiesą. Kad nepasirodytų mūsų naščiais tempiami kibirai be lašo vandens, pliku dugnu, kaip toj sakmėj apie Ėvę. Bet duok Die, Petreli, tau sveikatos, kad bent šimtadalį tos tiesos pasakytum ir – spėtum iš čia kudašių išnešti! Nupešios kaip tą žąsį!
Levas Tolstojus andai pranašavo, kad ateities literatūra bus teisingi kasdienio žmogaus gyvenimo aprašymai. Pabandykit, gudručiai!
Tik iš anksto pravartu būtų žinoti, jog pirmiausia tų, kurie jau neva laisvoj Lietuvoj be jokio darvinizmo užaugę, būsite prie gėdos stulpo prikalti.
Viena šviesi rusų moteris, visus savo amžininkus pergyvenusi – Nina Berberova (1901–1993) savo knygoje „Kursyvas yra mano“ taip parašė:
„Puškinas išeitų iš proto, jei nujaustų, kad mes būsime šitokie, Ne, gal taip: Puškinas išprotėtų, perskaitęs Dostojevskio „Amžinajame vyre“ apie puodą; Dostojevskis išprotėtų, jei numanytų Čechovą, Čechovas – jei mus. Visi jie užsispaustų nosį, kad neužuostų ir nematytų mūsų „šlykštumo“.
* * *
Tai kodėl gi mes tokie gražūs patys sau ir patenkinti patys savimi? Niekaip negalime išsiskirti su velionio A. Lyberio „Sinonimų žodynu“, – šniukštinėjame potekstes vien tik tam, kad galėtume demaskuot savo artimą?
Kai nelieka gyvenimo etikos, tuščią erdvę užpildo mirties papročiai. Mirties etika Lietuvoje. Kitados pasakojo S., kurį dėl jo „tinkamo ūgio“ vis šaukdavo nešti karstą giltinei įsisukus: vieną įžymybę nešant nei iš šio, nei iš to atsirado žmogus, kuris mirusiojo labai jau nemėgo. Pakišo savo galingą petį po karsto kampu tardamas „Dabar aš tave panėšėsiu…“
1997 m. vasario 4 d.
Jurgis Kunčinas. Ar dar bylo knygelės
1996 m. Nr. 10
1947 metais krauju paplūdusi ir į vagonus kemšama Lietuva minėjo 400-ąsias lietuviškos knygos metines. Nieko neprisimenu, tais metais aš tik gimiau. Žinoma, būtų galima nupurtyti dulkes nuo tų laikų „Pergalių“ ar „Literatūrų ir menų“, bet kažkodėl nesinori, juk nujauti, ką ten rasi.
Mokykloje dažnai būdavo cituojama S. Nėris. Ir ne tik mokykloje:
Karžygiu mes Donelaitį šiandie minim,
Kurs laimėjo didžią kovą mums.
Priešas kirto kumštim geležinėm,
O jisai kalbos gimtosios gražumu.
1943 metų Kūčių vakarą parašytas poetės eilėraštis baigiasi taip:
Išvaduoti gali ginklas plieno –
Ir netrukus išvaduos.
Suskambės pavasarėlio dienos,
Džiaugsmo saulė pražydės veiduos.
Niekas man necituodavo Henriko Radausko eilėraščio „Žodis“:
Jie kirviu sukapojo žodį,
Užrakino vario raktu.
O jis mūro akmenį skrodė
Nemirtingo žingsnio taktu.
Sakydamas: manęs nemokė, man necitavo, aš neprisimenu… – kalbėti už visą savo kartą, augusią Lietuvoje po karo. Už žmones, su kuriais panašiu metu išmokau pažinti raides ir skaityti. Už kartą, kurią 450 metų lietuviškos knygos jubiliejaus išvakarėse drįstu ne vien retoriškai paklausti: ar mes dar suvis skaitome? Ar dar dovanojame knygas?
Žinoma, į retorinius klausimus dažniausiai susilauksi ir retorinių atsakymų. Bet pabandysiu neverkšlenti, neinkšti ir negraudenti, nors aklas mato, kokie liūdni lietuviškos (ir ne tik lietuviškos!) knygos reikaliukai Nepriklausomoje Lietuvoje. Nekalbėsiu apie šlamštu užverstą knygų rinką, kurioje verstos knygos akivaizdžiai nuskęsta ir nebeišnyra. Vargu ar čia įmanoma perfrazuoti sparnuotą frazę apie valdžią: literatūra yra tokia, kokios nusipelnė skaitytojas! Vargu. Beje, o kas šiandien tebeskaito?
Pensininkai, sanatorininkai, budėtojai, naktiniai sargai. Traukinių ir autobusų keleiviai, atostogaujantys dykūnai, namų šeimininkės. Gal dar kareiviai?
Gal tebeskaito koks „sroką“ tempiantis kultūringas kalinys? Amžinoji skaitytojo problema!
Anzelmas Matutis kitados taip sakė: „Nesvarbu, ką kalba tie visi kritikai! Kai matau spindinčius pipirų veidukus, suprantu – gyventi ir kurti verta!“ Taip kalbėjo man šis begal produktyvus vaikų poetas švenčiant kitą 400 metų jubiliejų – tąsyk Alytaus miesto. Siaubas! Juk šitaip galėtų tvirtinti kone kiekvienas į mokyklą užsukęs rajoninio masto poetas – pipirų veidai švyti, kur jau ne! Visiškai nesmerkiu Matučio – jis bent deklamuoti, sudominti mokėjo. Nesmerkiu ir aktyviųjų mažųjų jo skaitytojų – to betrūko! Juk charakterizuojant padorų žmogų, būtinai priduriama: labai apsiskaitęs. Nesvarbu, ką skaitęs, ar bent suvokęs, ką skaito, ar „suvirškinęs“ lektūrą. Svarbu, kad apsiskaitęs! Kaži ar sinonimai būtų šie asmenį apibūdinantys požymiai: apsiuostęs, apsibuvęs, apsitrynęs, apsivalgęs, apsipratęs, apsivogęs? Taip, bet gal ne visi.
– Gerą knygą skaityt – tai ką darbą dirbt, kaip kietą rūkytą mėsą valgyt, – kalbėjo man vienas profesionalas girtuoklis nuo Biržų. Pabandyk paskaityt kokį Fransua Moriacą dundančiam priemiestiniame traukinyje! Bet čia tik pavyzdėlis.
Šviesios atminties literatūros mokslininkas Vincas Kuzmickas, kurio lova „Stuokynėje“ stovėjo greta manosios, menu, kartą man oriai pranešė:
– Tu žinai, Jurgi, – šį semestrą mums, lituanistams, vien rusų literatūros teks perskaityti keturis tūkstančius puslapių!
Vincas, neabejoju, perskaitė. Neabejoju ir tuo, kad didesnė pusė jo bendrakursių neįveikė nė tūkstančio. Daugeliui pakako „turinio“. O juk ėjo 1965–ieji – pats skaitymo šišas!
Skaitymo šišą gražiai yra aprašęs vokiečių rašytojas Ziegfriedas Lenzas. Suleikius, mažą Mozūrų kaimelį, užpuolus pelkių plėšikui Vavrilai, autoriaus senelis Hamilkaras Šasas išmoko skaityti. Štai:
„Tuo metu, kaip sakyta, Hamilkaras Šasas, mano senelis, jau buvo įgudęs skaityti beveik be svetimos pagalbos. Jis jau nesunkiai šį bei tą paskaitydavo. Taip sakant, turimas galvoje senas Mozūrų kalendorius su daugeliu receptų Kalėdų šventėms, be to, vieno galvijų pirklio užrašų knyga, kurią šis prieš kelerius metus buvo pametęs Suleikiuose. Hamilkaras Šasas vis skaitė tuos veikalus ir skaitė, skaitydamas plojo rankomis, atrasdavo vis ką nors nauja, keistai dusliai šūkaliojo iš džiaugsmo, jį buvo apėmusi didelė skaitymo aistra. Taigi Hamilkaras Šasas buvo taip jai atsidavęs, kad jam tiesiog daugiau niekas nerūpėjo; jį apėmusi būsena pas mus, Mozūruose, vadinama skaitymo šišu“.
Ar galit šiandien įsivaizduoti plojantį delnais ir iš džiaugsmo šokinėjantį lietuvių skaitytoją? Aš bent vargiai.
1966 metais mums, universiteto „svetimkalbiams“, XX amžiaus literatūrą labai smagiai ir pagaviai dėstė dar jaunas Tomas Venclova, egzaminuojamas prisipažinau jam neskaitęs R. Rolland’o „Žano Kristofo“. Kvotėjas iškart vienu balu sumažino mano žinias. Beje, T. Venclova mokė mus ryte ryti knygas – metus akį, iškart aprėpti visą puslapį ir susiurbti visa, kas ten svarbiausia. Vėliau ir kitur rasdavau nemažai supergreito skaitymo receptų, tačiau nė vienu jų nepasinaudojau.
Et, gali pasakyti man ne vienas uolus knygų rijikas. Ką čia niekus tauziji! Šiandien kas nori, tas ir randa vertą knygą, jei kokios, net iš užsienių išsirašo. Tavo teisybė, atsakysiu tokiam, kas ieškojo, net nykiausiu sovietmečiu rasdavo – per vieną naktį ryte prarydavo, malkinėse slėpdavo. Aš ne apie tai, suirztų toks žmogus, tu pažiūrėk, ką leidžia „Baltos lankos“. Atviros Lietuvos fondas, naujoji leidybos žvaigždė „Tyto Alba“. Yra dar ką verto skaityti!
Taip tai taip, naiviai atsakyčiau, tik kam nūdieniam lietuvaičiui šiandien skaityti? Šlovės iš to nesusilauksi, pinigų už tai irgi nemoka, o būti neapsiskaičiusiam daugelyje visuomenės sluoksnių šiandien arba bon ton požymis, arba savaime suprantamas dalykas.
Minėtais 1966 metais T. Venclova iškilmingai pranašavo, kad amžiaus galan romanas suplonėsiąs iki 80–100 puslapių, o poetų kūrybą suvoksią ir skaitysią tik artimiausieji bičiuliai ir giminės. Žinia, esama ir tokių pavyzdžių, bet ir visiškai priešingų į valias.
Esu pastebėjęs, kad skaitydamas meilės trilerius, nuotykių, fantastikos knygas normalus skaitytojas ir Vakaruose, o pastaruoju metu vis labiau ir pas mus, pasigenda dorų memuarų, prisiminimų, dokumentinės prozos. O iškilių grynosios beletristikos bei poezijos knygų laukia nuolat – viltingai ir kantriai. Ims, žiūrėk, ir sulauks.
Tai ką daryti? Ogi nieko. Ilgainiui pati knygų rinka įeis į normalias vėžes. Gaudami normalius atlyginimus, lietuviai pirks normalias knygas – kiekvienas pagal kišenę ir poreikį. Autoriai gaus honorarus už skaitymus, už jų knygų naudojimą bibliotekose, ir 500 metų lietuviškos knygos jubiliejų šalis sutiks apsiskaičiusi!
Šiuo metu. tik būkim atviri, dar chaosas ir dykra. Pampersams ir sparneliams LTV skiria nepalyginamai daugiau laiko nei knygai. Kartą per kelias savaites, tiesa, sumirga naujos knygos it pašoma kortų kaladė, ir kvit! Žinia, pampersininkai ir „sparnuočiai“ brangiai moka, bet juk LTV turi kokią nors kultūrinę politiką?
Jei būčiau… Jei būčiau leidėjas, imčiau, ko gero, leisti tokią seriją – „Mano skaitiniai“. Idėja ne nauja – panašius skaitinius jau senokai leidžia turtingieji Vakarai. Esu matęs Böllio, Lenzo, G. Grasso ir kitų nūdienos autorių storas „plytas“ – „Mein Lesebuch“. Ten iškilieji sudėjo tai, kas juos žavėjo paauglystėje, studijų metais, kas žavi ir šiandien. Deja, nesu leidėjas ir nebūsiu. Gal mūsiškiams ką panašaus pasiūlys kokia turtingesnė leidykla? Kaip būtų įdomu pavartyti tokius J. Apučio, R. Granausko, R. Gavelio, A. A. Jonyno ir tikrai daugelio kitų skaitinius!
Aš nepamenu, kaip buvo minimos 400-osios lietuviškos knygos metinės…
Ir, deja, nežinau, ar ilgai prisiminsiu kitais metais minėsimas 450-ąsias. O norėčiau prisiminti!
Ričardas Gavelis. Literatūros savižudybė
1996 m. Nr. 8–9
Lietuvių rašytojo rytai nūdien esti sunkūs. Už langų gali plieksti skaisčiausia saulė ir tvyroti neregėta oro skaidruma. Kaimynai gali džiugiai jam mojuoti ir šypsotis. Lietuvių rašytojo tatai negelbsti, nes vos nubudusį jį pradeda kankinti iš sapnų atšliaužęs kartėlis.
Kartais pamanai, jog tasai kartėlis – galbūt vienintelis tikras dalykas įžūliai apgaulingoje kasdienybėje.
Kartėlis nė neatšliaužia iš sapnų – deja, rašytojas nūdien beveik nesapnuoja. Tų vaizdų ir siužetų, kurie įkyriai lanko nakčia, tikrai nedera vadinti sapnais. Nėra juose tikro siaubo nei tikro geismo, nebėra kosminės grėsmės nei tvilkančios neapykantos. Nakties vaizdai ir siužetai įkyriai banalūs, tai vis tos pat nykios kasdienės istorijos, kurios spėjo mirtinai pabosti jau dieną. Tai nėra sapnai. Tai į vaizdus išsiliejęs apsnūdusių neuronų gaminamas didysis kartėlis. Jis užgimsta dar naktį, persmelkia nakties vaizdus, kuriems priklausytų tapti sapnais, subjauroja juos ir išniekina. Išpreparuoja tų vaizdų gelmę, išpjauna metaforą, palieka tik banalų kiautą. Palieka vien didįjį kartėlį. Metafizinį kartėlį ir savižudybės ilgesį.
Dažną rytą tasai kartėlis virsta dar ir širdies pykimu, nes lietuvių rašytojas šiandien geria galbūt klaikiau ar bent juodžiau negu anais šiurpulingais laikais. Gal todėl, kad anie laikai buvo bent jau šiurpulingi, o šitie viso labo nykoki, net be tikrųjų sapnų. Vien su metafiziniu kartėliu ir savižudybės ilgesiu.
Lietuvių rašytojai, o ypač poetai, reiškia tą savižudybės ilgesį garsiai ir atvirai. Eilėraščiuose užrašo nešifruotu tekstu, rituališkai kartoja interviu bei viešuose pokalbiuose, o nykioje kaukolinėje užstalėje apšneka savižudybę tarsi jau įvykusį dalyką. Suputusiom lūpom vapa apie kapą ir savo būsimą atminimą. Trokšta susituokti su mirtimi ir paikai tikisi iš tos santuokos paveldėti bent mažytę pomirtinę legendą. Labai paikai tikisi, nes santuoka su mirtimi visuomet yra morganatinė. Tokioje santuokoje menkesnioji pusė neturi jokių paveldėjimo teisių.
Savižudybė vėl tampa madinga literatūrinių pokalbių tema. Prieš keliasdešimt metų prancūzų rašytojas aiškino, kad klausimas apie savižudybę yra esminis filosofijos klausimas. Būtinai paklausk, ar gyvenimas vertas to, kad jį gyventum – tik taip nustatysi savo santykį su pasauliu bei savo vietą tame pasaulyje. Taip manė tasai prancūzų egzistencialistas. Labai jau giliamintiškai manė.
Su filosofinės savižudybės problema susidoroti galima. Sunkėliau atsispirti realiam savižudybės ilgesiui, išvengti literatūrinio charakirio. nes tokį reikalauja atlikti literatūrinio samurajaus garbė, šventos literatūrinio bušido taisyklės. Jei literatūros karys nebeatlieka savo šventos pareigos – jam belieka charakiris.
Bėda ir net tragedija čia yra ta. kad niekas dorai nepasakytų, kokios šiandien yra ar turėtų būti literatūrinio bušido taisyklės.
Kokios jos buvo prieš dešimtį metų. daugelis jau primiršo. Tačiau anuomet jos buvo aiškios ir visiems suprantamos. Buvo tikrai aišku, kas garbinga ir dora, o kas niekinga ir nedora. Buvo daugmaž aišku, kokiu keliu dera eiti, tik itin neaišku, kur tasai kelias nuves. O paskui visui viskas susipainiojo.
Tikrai nedaugelis kartėlio kamuojamų rašytojų pastebėjo, kad artėja magiškas jubiliejus. Pirmosios knygos be cenzūros ženklelio metrikoje pasirodė prieš septynerius metus.
Deja, tai buvo septyneri labai liesų literatūros karvių metai. Gavę ir formalią, ir realią laisvę, rašytojai ne itin susivokė, ką su ja veikti. Paleista iš narvo kūryba teatrado tik vieną realią laisvę – laisvę neturėti skaitytojų.
Per tuos septynerius liesųjų karvių metus knygų tiražai sumažėjo dešimtį ar daugiau kartų. Šiandien netgi aršiausi amerikiečių detektyvai nebejkerta nė pusės to tiražo, kurį prieš dešimtmetį įkirsdavo nevykęs nelabai žinomo lietuvių autoriaus romanas. Kažkas papuvę lietuvių karalystėj, nė nesuprasi kas – ar piniginių turinys, ar požiūris j spausdintą žodį. Katastrofiškai krito netgi dienraščių tiražai. Ką jau kalbėti apie knygas.
Kai rašytojo knygų niekas nebenori skaityti, rašytojas nuo paties ryto pajunta metafizinį kartėlį. Jo neįtikins jokie racionalūs aiškinimai. kad jis pats dėl to lyg ir nekaltas. Rašytojas visada jaučiasi pats dėl visko kaltas.
Rašytojas kaltas net ir dėl to, kad pasaulis yra toks. koks jis yra. Ne tik šiandien ir ne tik Lietuvoje. Tikras rašytojas yra didžiai kaltas dėl to, kad vakar dėjosi kaip tik tai, kas dėjosi vakar, o rytoj viskas pasisuks taip, kaip, regis, ir tepasisuks rytoj. Todėl nuo pat ryto junta metafizinį kartėlį ir savižudybės ilgesį. Jeigu iš vakaro dar ir prisiputo – jaučia šleikštulį ir šiurpų širdies pykinimą. Šiaip ar taip, rankos virpa ir neranda nei vietos, nei darbo, o liežuvis neišvengiamai paisto apie savižudybę.
Rodosi, kad pati literatūra rengiasi atlikti charakirį, labai neestetišką estetinę savižudybę. Kyla nesmagi nuojauta, jog pati lietuvių literatūra savaip išsprendė pagrindinį filosofijos klausimą: nutarė, kad jai nebeverta egzistuoti.
O mums visiems – ir rašantiems, ir kur kas retesniems tebeskaitantiems – verta atsakyti į kitokį klausimą: ar mus tikrai baugina literatūros savižudybė?
Ar lietuvių literatūra tikrai bus samurajiškai išdidi ir nusižudys vien dėl to, kad ją taip mažai kas begerbia? Ar kaip tik žūtbūtinai kabinsis gyvenimo, paaukojusi garbę, ieškodama visai kitokių vertybių?
Į tokius klausimus neatsakys nė didžiausias gudragalvis, nes į tokius klausimus atsako vien laikas. Didingiau tariant – atsako pati literatūros istorija. Taip jau dievų lemta, kad kartėli žiaumojantys, liūdnai pagiriojantys rašytojai yra ne itin didingos literatūros istorijos dalis. Kaip tik todėl ir gali turėti vilties. Mat jokia istorija nėra linkusi | savižudybę. Dar niekieno istorija nėra pati nusižudžiusi. Nepadarys šito ir lietuvių literatūros istorija, kad ir kaip būtų apmaudu išdidaus charakirio gerbėjams. Net jeigu metafiziškai išsižudytų visi šiandien rašantieji – privalėtų atsirasti kiti.
Kol bus lietuvių kalba, bus ir literatūra. Kol žmonės domėsis pačiu žmogiškojo mąstymo procesu – bus ir tos literatūros skaitytojų. Šiandien kalba beviltiškai žlunga, o ją gelbėti bando dar labiau beviltiška kalbos policija komiškojo teroro priemonėmis. Mąstymo procesas veik nieko nebedomina, nes mąstymas nūdienėje Lietuvoje nėra nei populiarus, nei paklausus. Tad literatūrą išties traukia žudytis. Tačiau tai dar nėra pasaulio pabaiga. Tai tik itin liesų literatūros karvių epochos pabaiga. Biblija tikina, jog po septynerių liesos karvės metų privalo ateiti riebių karvių metai.
Jokiu būdu neteigsime, kad jie tuoj pat prasidės. „Septyneri metai“ veikiausiai tėra metafora – juk Biblija irgi yra literatūros kūrinys.
Sigitas Geda. Julius Janonis be revoliucijos
1996 m. Nr. 4
Rusijos darbininkų judėjimas, nors ir slopinamas, atgijo; nors ir varžomas, auga, plečiasi, įtraukia į save naujas minias, – ir greitai ateis laikas, kada jo laisvos bangos galutinai sutriuškins jau kartą braškėjusį absoliutizmo ledą. Pervarta arti; ji už durų. Kol kas ji slepiasi, bet kiekvieną dieną gali išeiti aikštėn; kiekvieną valandą raudona sukilimo pašvaistė gali nušviesti platųjį dangų. Mes turime būti prie tos pervartos pasirengę.
Julius Janonis. „Atžala“, 1915
1917 metais. Šveicarijoje, iš praeivio išgirdęs, kad caras atsižadėjo, Leninas su šalininkų grupe sėdo į užplombuotą vagoną, kurį jam parūpino vokiečių genštabas, tikėdamasis, kad jie pravers kaip penktoji kolona rusų užnugary, ir leidosi į Peterburgą. Žmogus, išlipęs iš traukinio Suomių stotyje, buvo keturiasdešimt septynerių, ir jam, regis, švietės paskutinioji galimybė atsilošti: pasiekti savo arba stoti prieš teismą už išdavystę. Visas jo bagažas – svajonės apie pasaulinę socialistinę revoliuciją, kuri, prasidėjusi Rusijoj, sukels grandininę reakciją, ir jas atitinkantis kėslas – tapti rusų valstybės galva, kad realizuotų pirmąją savo svajonę. Šešiolika dienų trukusioj, ilgoj, kratančioj kelionėj iki Suomių stoties šios dvi svajos susiplakė į gana košmarišką valdžios koncepciją, tačiau ropšdamasis ant šarvuočio jis dar nežinojo, kuriai iš jų lemta išsipildyti.
Nes tai ne jis atvyko į Peterburgą, norėdamas užgrobti valdžią: tai pati valdžia jau kadų kadės užgrobė Leniną ir atbogino jį į Peterburgą. Tai, kas istorijos vadovėliuose vadinama „Didžiąja Spalio socialistine revoliucija“, tikrovėje buvo paprastas perversmas, tiesą sakant, bekraujis. Pagal signalą – tuščių šovinių salvę iš „Auroros“ laivagalio patrankos – neseniai suformuotos Raudonosios gvardijos kuopa įžengė į Žiemos rūmus ir areštavo Laikinosios vyriausybes ministrų grupę, sėdėjusią ten ir stropiai mėginusią valdyt Rusiją carui atsižadėjus sosto. Raudonarmiečiai nesutiko jokio pasipriešinimo; jie išprievartavo pusę moterų bataliono, saugojusio rūmus, paplėšikavo kambariuose. Per tą laiką du raudonarmiečius nušovę o vienas prigėrė vyno rūsy. Tikras susišaudymas Rūmų aikštėje, kai krito kūnai ir prožektoriai kryžiavosi danguje, atsirado gerokai vėliau, Sergejaus Eizenšteino filme.
Josifas Brodskis. „Leningradas, 1980
Tokia buvo ir Juliaus Janonio, į lietuviškus literatūros vadovėlius įėjusio kaip „pirmas proletarinis lietuvių poetas“, ir daugelio trokštamos „raudonisios pašvaistės“ realybė. Gal ir gerai, kad jam jos neteko išvysti. 1917 metų gegužės 30-ąją, eidamas 21-uosius, puolė po traukiniu. Su tuo nesutiktų autoriai, kurie iki amžiaus galo rašė ir kalė, kad „ankstyva jo mirtis buvo didžiulis nuostolis revoliuciniam judėjimui ir proletarinei lietuvių literatūrai“.
„Tai atimta iš atslenkančio blogio“, – jo antkapy galėjo būti išrašyti šie amerikiečių poeto Edgaro Lee Masterso žodžiai.
Tėve, niekad nesužinosi,
koks sielvartas užgulė mano širdį,
kad neklausiau tavęs
tą akimirką, kai pajutau.
kaip negailestingas lokomotyvo ratas
įsirėžia į klykiančią kojos mėsą!
Kai nešė mane į našlės Morris namus,
slėny mačiau mokyklą.
iš kurios bėgdavau pasivažinėt traukiniu.
Troškau gyvent, kad man atleistum –
paskui tavo ašaros, paguodos žodžiai!
Palengvėjimas tą mirksnį suteikė man begalinę laimę!
Buvai išmintingas, liepdamas išraižyti:
„Tai atimta iš atslenkančio blogio.“ (E. L. Mastersas. „Johnnie Sayre“)
Balandžio 4-ąją Juliui Janoniui būtų suėję 100 metų, bet laikas nepripažįsta tariamosios nuosakos, jinai tik mūsų galvose ir gramatikose. Šiuo atveju buvo taip – ir viskas. Poeto gyvenimą, žinoma, galima projektuoti, pasitelkus žodelį „jeigu“. Galima įsivaizduoti, galima spėlioti, kas būtų buvę.
Įtikinamiausias pavyzdys – Zigmas Aleksa-Angarietis, kuriam poetas patikėjo testamentinį „Ave, vita, moriturus te salutat!“ Kas netingi, apie jo gyvenimą ir veiklą po „revoliucijos“ gali pasiskaityti „Tarybų Lietuvos enciklopedijoje“ arba kur nors kitur. Ilgas pareigų sovietinėse įstaigose sąrašas, darbų ir nuopelnų sąvadas (dabar daugelis, jei įmanytų, tokį registrą iš savo autobiografijų dantimis išgraužtų). O kokia baigtis? Žinome, kad per stalininius tardymus Angariečiui vešlią „a la Kari Marx“ barzdą svilino ir rovė po plauką.
Janonis pats sumodeliavo savo gyvenimą ir savo mirtį. Tokią mintį pakiša kad ir 1915 metais rašytas jo eilėraštis „Kariuomenei traukiant“:
Ir buvo gi jų daug! Lyg geležies šeriai
Durtuvai, rodės, troško priešo kraujo…
Ilgai žiūrėjau aš į reginį man naują.
Kaip žengiama mirtin ramiai ir pamažu.
Jis buvo vienos eilutės poetas (ne visų tų kalvių, kumečių ir bedarbių). „Gilių dailės vaizdų sutvert aš negaliu…“ Arba: „Tėveli, tėveli, kas ten taip atdunksi?..“ Kartais daugiau net nereikia. Netgi jo testamentinis eilėraštis išsivynioja iš vienos lotyniškos eilutės, kuri iš tiesų yra ne jo.
Bernardas Brazdžionis mėgsta kartoti, kad pirmąją eilutę pašnabžda Dievas. Tačiau Janoniui ta tiesa nelabai tinka. Jo Dievas, kaip pasakytų prancūzų kairieji, buvo Darbininkų Klasė. Janonio atveju geriausiai tinka posakis, kad poetas ne rašo, o pasirašo, t. y. atsako už eilutę. Atsakomybė už savo veiksmus, už tai, kas parašyta, atperka jo kaltę. Revoliucijos ėda savo vaikus, bet Janonis nesileido praryjamas. Jis aplenkė savąją mirtį, tiesiog atsiėmė ją, išplėšė kaip amžinybę. Jaunuolis, kuris puola po traukiniu, šiuo atveju virsta nemeluota metafora, jeigu traukinį įsivaizduosime kaip pusę pasaulio užgriuvusį raudonojo teroro mechanizmą, visų vilčių ir iliuzijų išsklaidą.
Džiova to žingsnio nepaaiškina. Džiova asocijuojasi su Zigmo Gėlės ar Jono Biliūno melancholija, nykuliu ir neviltingumu. Janonio eilutės „Kad gyvam nesutrūnyti, / Pirma laiko jaunas žūstu“ – to, kas dėjos, fone gali būti interpretuojamas kitaip: „gyvi sutrūnijo“ beveik jo bendražygiai tiek Maskvoje, tiek Minsko „Priekaluose“.
Man regis, kad ir jo paminklas Biržuose galėtų stovėti, jeigu kažkokiu stebuklingu būdu išblėstų, dingtų visa pragaištinga simbolika, o liktų tik užrašas: „BERNIUKUI, PUOLUSIAM PO TRAUKINIU“.
Yra dar vienas Janonis (be chrestomatinių „Žiemą“ ir „Pavasaris“) – „Žiemos vakaro“ autorius. Eilėraštis, beje, neįtrauktas į dvi rimčiausias šimtmečio antologijas. Gal kad minimas Jėzus?
Kaukia šaltas vėjas, baldos į duris
Lyg niūrus praeivis, melsdamas nakvynės…
Ar lyg raudonsiūlis, prisimygdams gynęs,
Dūksta nekantrauja, kol atidarys.
Vyresnysis brolis rytui bulves skuta,
Jaunesnioji sesė graužia kietą plutą,
Aš gi sau, įrėmęs kojas į koptūrą,
Žiūriu į užkrosnyj verpiančią motutę
Ir klausaus, kaip Jėzus vaikščiojo po jūrą
Ir kaip, jam paliepus, liovės vėjai pūtę.
Atsidaro durys ir, prinešdams sniego,
Įžengia iš girios grįžusis tėtušis.
Vakaras toks ilgas, man jau noris miego,
nebesulaukęs, kol sesuo pritušys
Vakarienei bulvių, visas prisispaudžiu
Prie krosnies ir skaistų sapno tinklą audžiu.
Parašytas 1915 metais. Panašus į vengrų poeto Sandoro Petofio (1823–1849) eilėraštį „Žiemos vakarai“. Tai nesąmoningai giminingi kūriniai (yra tokių eilėraščių, kurie rašomi kaip vienas skirtingų tautų skirtingais laikotarpiais). Pacituosiu tik Petofio eilėraščio pabaigą (esu vertęs visą, gana ilgą):
O tenai, prie krosnies, skudurų krūvelė,
Tie, kur mažutėliai, savo balių kelia.
Kupeta kaip reikiant, ištisos kariaunos
Kortų bokštus stato, o paskui sugriauna.
Kiekviena minutė jų nelyg drugelis:
Vakar? Užsimiršo. Ryt kas? Negalvoja.
Kam į galvą šautų, kad mažoj trobelėj
Kas yra, kas buvo ir kas bus nakvoja.
O rytoj keps duoną, – sukasi mergikė,
Ji sijoja miltus ir po nosim mykia,
Šulnio gervė girgžda, – veda girdyt arklius
Iš didžiulės stonės, o čigonas garsiai
Virkdo savo smuiką, timpčiodamas stygą,
Kontrabosas murma karčiamoj iš tyko,
Ir tasai šokimas, alasas atplaukęs
Harmoningai liejas į trobelės gausmą.
Sniegas viską verčia, o keliai pajuodę,
Lig ankstyvo ryto pūsis ši paklodė.
Nepaklys praeivis, neįgrius į pusnį,
Grįžtančiam namolia jam parodo kelią
Atšvaitas liktarnos, kur nuo sienų pusės
Lydi, kol sutirpsta… Tie, kurie pirkelėj,
Dar ilgai spėlioja, savo galvas laužo,
Tas, kurs ką tik ėjo: priešas jiems ar draugas?
Tokio pobūdžio eilės turi savo tipologinius lizdus. Vienur tie lizdai – talpesni, gražiau išdabinti, Lietuvoje gal – pilki ir ankštoki. Kaip amžiaus pradžios trobelės.
Kas rašys eiles, galės ir iš Janonio pasimokyti, pavyzdžiui, piešimo iš natūros.
Vaikų mėlynanosių
Būrys po gatvę vaikšto –
Aš ir su jais maknosiu,
Gainiosiu žvirblį baikštų. („Pavasaris“)
Po šiuo trijų posmelių eilėraščiu pasirašytų ir Kazys Binkis, Beje, kaip ir Janonis, Binkis kirčiuoja biržietiškai.
Salomėjos Nėries „Senelės pasaka“ turi savo šaknis – išauga iš Janonio „Žiemą“. Janonis:
Kur pažvelgsi, visa balta,
Gal ir saulei kartais šalta.
Ot, kad ji atbėgtų čia,
Kailiniais apgaubčiau ją..,
Nėris:
Apšerkšniję mūsų žiemos –
Balta, balta – kur dairais. –
Ilgas pasakas mažiemus
Seka pirkioj vakarais…
Kartais pagalvoji, kad eilėraščiai – „sapnuojami“, be erdvės ir laiko, kartojasi kaip melodijos arba lytys, plaukiančios Nemunu. Neaišku, kiek kurį pavasarį bus apšviestos saulės, kuria dar puse atsivers…
Bėda, kad į tokį natūralų, gamtinį Janonio sapną įsibrovė fantasmagoriška amžiaus pradžios vizija – pasaulinė revoliucija, ketinanti paversti realybe eschatologinius siekius. Savotiškas tikėjimo surogatas, veiklos fikcija. Nėr kada domėtis meniniais („dekadentiniais!“) sąjūdžiais, poezija įkinkoma į agitacijos vežimą. Žinoma, niekas nenuneigs proletarinio meno, bet jo pasaulyje būta visokio. Kaip mums nelabai pažįstamą pavyzdį išverčiau – palyginimui – amerikiečių poeto W. C. Williamso (1883–1963) eilėraštį „Proletariškas portretas“:
Stambi, apnuoginta galva, jauna moteriškė,
pasirišus prijuostę.
Gluotniai sušukuotais plaukais stypso
gatvėj.
Viena koja su kojine, nykštys įbestas į šaligatvį.
Rankoj iškėlusi batą. Spokso įdėmiai
į jo vidų.
Išlupa kartoninį vidpadį,
kad apčiuoptų tą vinį,
kuri jai įdūrė.
Gal mūsų proletarinės poezijos dramos priežastys visiškai banalios – paviršutiniškumas, dirbtinumas, idėjos, aplenkusios formą? Kai pasaulyje (be Dievo) viskas aišku, tai aišku ir mene. Belieka eiliuoti… Janonis savotiškai „išsicentruoja“. „Herkulės ir Prometėjaus tveriantys žygiai“ sustabdomi pačiu laiku. „Beržas žalialapis“ vėliau atsišauks K. Borutos ir P. Širvio eilėse.
Donaldas Kajokas. Apie ribas, o gal (ne)susikalbėjimą
1996 m. Nr. 2
Mildos Kiaušaitės nuotrauka
Kadaise esė knygoje „Komentarai“ rašiau: „Nors kartą gyvenime žmogus privalo šį tą padaryti iki galo.“
Ir jaučiausi teisus.
Po kiek laiko perskaičiau E. Canetti mintį: „Niekada neverta brautis iki galo. Kiek daug pakeliui įdomaus!“
Ir jis, esu tikras, buvo lygiai taip pat teisus.
Mes abu pažymėjom tuometines savo buvimo ribas. Konkretaus laiko, sielos peizažo, kelio lanksto, medžioklės, savo provincijos ribas. Šitai mėgsta daryti bemaž kiekvienas rašytojas.
O ir apskritai visas gyvenimas – vien ribos, jų žaižaravimas, mirgesys, margaraščiai audiniai, vėjo ir voro tinklai. Vienos pažymi nujaučiamo proceso pradžią, kitos – savo galimybes ir energiją jau išeikvojusio vyksmo baigtį; nuo vos įžvelgiamų dvasios įbrėžų prasideda lemtingieji apsisprendimai ir košmariški nuosmukiai, jos atskiria daiktą nuo jo atspindžio ar šešėlio, alsavimą nuo gargimo, gašlų stenėjimą nuo meilės aimanos, įkvėpimą nuo mirties atodūsio. Ištrūkti iš šio ribų voratinklio (o gal iš kibaus vėjatinklio, Kornelijau?) – tai arba susitraukti iki garstyčios grūdo, virsti mažąja begalybe, arba priešingai – tapti tuo, be ko apskritai nieko nėra, didžiąja begalybe, kuri tartum kokia juodoji skylė viską be atrankos susiurbia savin. Tai išties panašu į tobulą Nieką, o jis, anot kai kurių filosofų, yra metafizinio siaubo esmė. Tačiau be šio Nieko akimirkų, be transcendentinio judesio, be meditacijos „stereovaizdo“ mes ir liksime užverti, vienaplokščiai, pakliūsime į lėkšto gyvenimo pinkles, imsime irzliai spurdėti, zyzti dulkėtame kasdienybės voratinklyje, o netrukus pajusime – štai tikrasis siaubas! – į mūsų ląsteles besismelkiančius voro čiulptuvėlius, voro, kurio vardas…
Beje, koks to voro vardas?
Senovės Kinijoje buvo paplitęs toks dvasinio tobulėjimo vaizdinys: tamsiam, apatiškam, primityviam žmogui kalnas yra tiktai kalnas, vanduo tik vanduo, vėjas tik vėjas. Jie skirtingi, neturi nė vieno bendro taškelio, tarsi iš įvairių pasaulių. Ėmęs gilintis į save ir aplinką, pradėjęs pamažu artėti didžiosios begalybės link, žmogus netikėtai pastebi, kad kalnas yra visai ne kalnas, vanduo ne vanduo, vėjas ne vėjas. Juos skyrusios ribos susilieja, išvystama, kad visi daiktai suverti ant vieno siūlo, ir tik tas siūlas atrodo esąs visų svarbiausias, pati sąrangos esmė! Tačiau tai tik pusiaukelė. Einant dar toliau, dar kantriau gilinantis į būties paslaptis, pagaliau pamatoma, kad kalnas vėl tiktai kalnas, vanduo tik vanduo, vėjas tik vėjas. Be abejo, juos vienijantis (ne niveliuojantis) principas išlieka, tačiau lyg iš naujo atsiveria kiekvieno daikto unikalumas: kaip nuostabiai, kaip pradmeniškai, kaip fenomenaliai jie skiriasi!
Taip priartėjama prie esminių (paprasčiausių?) pasaulio sąrangos elementų, prie nujaučiamo pamato, prie dvasinės aprėpties būsenų, kurias nuo iškraipymų saugo ir jų slaptumą užtikrina tai, kad jos nepriklauso nei erdvėlaikiui, nei nuo erdvėlaikio. Tai tylos, didžių pajautų, kosminės energetikos zona. Tačiau žmogus – nekantri būtybė, todėl anksčiau ar vėliau visa tai išduoda: pabando apsakyti tą patirtį žodžiais, išreikšti kalba, kuri gyva tik todėl, kad kaip privalomą sąlygą priėmė erdvės ir laiko dimensijas, dėsnius ir, kas be ko, iltis. Be šios sąlygos jokia kalba nei kiti mūsų riboženkliai yra paprasčiausiai neįmanomi. Todėl veik visados, kalbėdami apie didžiąsias būties paslaptis, patenkame aklavietėn: vieną iš realybės aspektų stengiamės įžiūrėti tomis akimis, kurios yra absoliučiai nepritaikytos įžvelgti tą aspektą, jos yra aklos jo spalvoms ir pavidalams, jo šviesai. Kurmių pastangos. Šioms pastangoms tiktų ir kitas palyginimas. Tarkim, mums pasisekė, akimoju išvydome pasaulių Valdovo veidą – ir čia pat puolėme kalti jo atvaizdą ore. Netruko atsirasti ir ekstaziškai šūkaliojančių, jog jie iš tikrųjų regi tą neegzistuojančią skulptūrą! O juk šalimais darbuojasi ir tie, kurie tvirčiausiam granite kala Valdovo profilį, nors jo net akies krašteliu nė karto nėra regėję! Bet šie „skulptoriai“ visiškai nerizikuoja, mat tarp jų nėra mačiusiojo, kuris patvirtintų kūrinio autentiškumą. O jeigu netyčia atsiranda matęs ir protestuojąs, jis tuoj nutildomas gudragalvišku klausimu: kaip atrodo to veido bruožai? Papasakok! Ir vargas kiekvienam užkibusiam ant šio sukto kabliuko. Nes labai nesunku gelmeniškąją, erdvėlaikiui nepriklausančią sąmonės patirtį apversti aukštyn kojom, o patį pasakotoją paversti trečiuoju broliu, tuo, anot Jono Strielkūno, amžinai nesavu tarp savų, pajuokos vertu buvėjėliu. Paskui jau galima užsodinti jį atbulą ant biblinio asilaičio ir linksmai sušerti delnu per gyvulio pasturgalį – keliauk sveikas! Ir jeigu nekeliauja – tokį ne nuodėmė jau ir „pagydyti“ artimiausiame beprotnamyje.
Taip buvo ir taip bus. Nes viskas iš meilės.
*
Neseniai kilo noras, jaučiant R. Barthes’o siūlomą teksto malonumą, aristokratiškai neskubriai skaityti knygą, kuri vadintųsi „Ribos“. RIBOS. Apie potyrius, mintis, būsenas ir klausimus žmogaus, kuris nusileido iš menamų aukštybių, intelekto abstrakcijų, nes staiga visa savo sąmone suvokė, kad braunasi, lipa, ropoja kaip tik šiuo, iš nesuskaičiuojamų ribų nuaustu gyvenimo voratinkliu, kuris, pasirodo, ir yra mūsų namai. Apie patį brovimąsi, amžiną pareigą (virtusią graudžiu vitaliniu instinktu) Judėti, kol dar įmanoma. Judėti, kol nesi pavytas besočio voro.
Tik nežinau tokios knygos. Arba kone visos knygos vien apie tai. Bet… anaiptol ne apie tai. Nors reta iš jų turi neabejotiną vertikalę. O šiuo atveju nepaprastai svarbu, kad tokia knyga būtų parašyta šventai, tiesiog vaikiškai naiviai tikint amžinybe, beribiškumu, vientisos sielos misija, turint dar neišblėsusią ar vėlei įgytą patirtį, kuri neleidžia abejoti, jog kai kuriuos amžinųjų dydžių kontūrus, vibracijas, „stereovaizdus“ įmanoma išvysti dar šiapus mirties vartų. O pavadinimas RIBOS būtų knygos raktas, jos įžeminimas, išmintingas žaibolaidis, kad dėl „dvasingumo“ pertekliaus nepradėtų tekėti žalsva seilė. Ir žingsnis paklusimo, nusižeminimo, kasdienio šerpetoto buvimo link, kur galima tvirtai ir ramiai ištarti: „Keletas bičiulių, nedaug, labai nedaug knygų ir šuo – štai ir viskas, ko reikia žmogui, kol jis turi pats save“ (Axsel Munthe). Taigi – kol jis turi pats save, kol šneka savo balsu. O žmogus žmogaus balsu geba šnekėti vien apie ribas.
Todėl nusižeminti, paklusti (dažnas, deja, tai priima kaip bejėgystę) – vadinas, grįžti iš abstrakčių konstrukcijų, iš fragmentų, sutapti su konkrečiu gyvenimu, kuriame mirga marga tavo akimirkos, tavo žmonės, daiktai, tavo bėdos ir šventės, irzlios minutės ir mielos smulkmenos. Trumpai tariant, suvokti, kad kalnas vėl yra kalnas. Kalnas iš naujo – ir niekas kitas.
Todėl ir RIBOS.
Mat tiktai ankstyvoje jaunystėje arba puikybės bacila užsikrėtęs žmogus ima įsivaizduoti, kad jo sąmonė (iš tikrųjų – vienas jos kraštelis, vadinamas intelektu) jau pasiekė beribiškumą, pasaulį be linijų, be rėžių, įskilų, be tvorų, t.y. neaptvertą = nesutvertą. Bet, norėdamas juo pasigirti, tasai tuštuliukas vėl griebiasi linijų, rėžių, tvorų, iš jų dėlioja „beribį anapusių gamtovaizdį…“ Mat pamiršta (ir tai žmogiška), kad visa, kas išreikšta žodžiu, kitu simboliu ar sutartiniu ženklu, tėra ribų žaismas, mirgesys, plastesys, gal ir gražus, netgi didingas, bet vis dėlto šiapusių varpo gausmas. Suvokti šitai – vadinas, peržengti dar vieną itin svarbią sąmonės atverties ribą, pakilti/nusileisti į dar vieną jos lygmenį, kuriame jau įmanomas nusižeminimas, pirmoji sutapties pastanga, grynoji egzistencinė patirtis ir tikroji galybė, įgyjama tik tada, kai iš tiesų nebijoma pralaimėti, pasijusti dulke, atsukti skriaudėjui kitą skruostą. O tai, matyt, ir yra pirminė paskata būti – t. y. eiti šiuo atsivėrusiu dvasios gamtovaizdžiu iki galo, tuo pat metu kas mirksnį suvokiant, kiek daug pakeliui įdomaus!
Šit – rašinio pradžioje minėtos dvi mintys, dvi idėjos, vilkėjusios tezės ir antitezės drabužėliais, šioje penkių mašinraščių kelionėje lyg ir susitaikė, susigiminiavo, neišsprendžiamų prieštarų tarp jų nebeliko. Arba jos pakely pavirto europiečio protu suvokiama hėgeliškąja sinteze. Tebus taip. Teisus Canetti, skersai išilgai išvaikščiojęs „žmogaus provinciją“. Teisus, regis, ir šių komentarų autorius, nes dviejų buvėjų pokalbyje, gal netgi neakivaizdžiam, bet būtinai doram jų ginče dažniausiai susikerta ne dvi priešingos tiesos, o vienos Tiesos dvi žodinės raiškos.
Jurgis Kunčinas. Laikai ir sezonai
1995 m. Nr. 10
Bėga prošal vasara – geltonas, žalią liežuvį iškišęs, lekuojantis šuo. Rudas ir dar geltonesnis šuo, pilkas ir sulytas jo brolis, laukia ant slenksčio.
O kažkur iš tolimos Šiaurės į mus gal jau skuodžia baltas žiemos šuo. Gal net tas, leitmotyvu šuoliuojantis per „Juodvarnių žemėje“ išspausdintą Stasio Stacevičiaus eilėraštį „Ilgas Merkinės pokaris“? Iš pradžių:
Tėvonijoje vežamųjų
sulaukėt lieka baltas šuva.
Lieka ir:
Dauboje vos užbertą ranką
graužia kruvinas baltas šuva.
Nežinau, kaip turėtų atrodyti pavasario šuva. Gal tarp aklų šunyčių saulėkaitoje besimarkstanti laiminga kalė? Ar gali kalė būt laiminga?
Kartais dingteli, kad jau pažinai visus šio riboto gyvenimo dėsnius ir nieko nauja tau nebeatsitiks. Seniai apsipratęs su metų laikų ir metų kaita, ilgainiui apsipranti su kitų ir savo skurdu, su savo lėta, o kitų – staigia, visuomet netikėta mirtimi.
Be garsiojo „Apakimo“ ir kitų puikių knygų, Elijas Canetti vedė gyvenimo užrašus, kurie vadinasi „Aufzeichnungen 1942–1972“. Yra čia kur stabtelėt. Yra kur prisiglaust, patylėt ir pasislėpt. Natūralu, kad patirtis verčia rezignuoti, nepasitikėti, užsidaryti kiaute ir viską stoiškai išgyventi.
Žmogus žvelgia pro ligoninės langą ir prabėga keturi šunes, keturi sezonai, keturi metų laikai. Ciklą užbaigia ruduo.
Žmogus žvelgia pro kalėjimo grotas ir, nors jos uždengtos (bent Lukiškėse) „žaliuzėmis“, jaučia – ten vasara, o dabar ten ruduo.
Keturis metų laikus sėdžiu prie rašomosios mašinėlės ir pro atdarą langą matau ir girdžiu, kaip mano tvartelyje peržiem gyvenantis bekojis batsiuvys Stasys Juodvalkis kala beviltiškai nudėvėtą avalynę, bara savo draugę girtą nebylę su baltu šuneliu, o išlindęs pro duris šaukia mano pusėn: „Kaip gyvena Erlickis? Ot geras žmogus! A gyvas da!?“ Gyvas.
O už tvartelių perspektyvos per vasarą iškilo aukšta balto mūro siena – antrasis gyvenamasis namas tame pačiam sklype. Kur kas prašmatnesnis už senąjį, bet iki Rajacko rūmų Poškos g. toli šaukia. Kuklus buržuazijos žavesys.
Tuose savo „Užrašuose“ 1972 metais Canetti pagret užrašė:
Naujų istorijų nebėra. Istorijos. Kadangi esama tiek neapsakomai daug naujo, nebėra jokių naujų istorijų.
Seka, pagal kurią atrandame daiktus bei reiškinius, galiausiai ir lemia žmogaus individualybę.
Surasti tokį senį, kuris jau ir skaičiuoti nebemokėtų.
Kas duos man žinią, kad manęs nebėra, kas man tai praneš?
Galima ir taip sakyti: kad ir koks jis būtų, mūsų gyvenimas yra šiokia tokia paraiška, ne mūsų pačių noru mums nemokamai suteiktas renginys, kurį dažniausiai scenarizuoja kiti, patinka mums tai ar nepatinka. Dažniausiai nepatinka, nes pasijutęs laimingas, visuomet gali drąsiai tikėtis, kad būsi apšauktas kvailiu. Tikrai nieko naujo: visi žino seną tiesą – laimingi tik kvailiai.
Būti laimingam pavojinga, nepopuliaru, paika. Be to, įrodyta, kad tai be galo trumpalaikė būsena. Tuo tarpu neviltis ir liūdesys – amžini, juose visuomet rasi ką nors tauraus ir pamokančio.
Jei gyvenimą pavadinome renginiu, labai tiktų pacituoti keletą klausimų, kuriuos Atviros Lietuvos fondas siūlo atsakyti Rekomenduojančiajam paraiškovą (gyventi).
- Kiek laiko Jūs pažįstate paraiškovą (gyventi)?
- Kokiomis aplinkybėmis Jūs pažįstate paraiškovą (gyventi)?
- Nešališkai įvertinkite paraiškovą (gyventi).
- Apibūdinkite renginio (gyvenimo) svarbą, aktualumą.
- Paraiškovo nuvykimo į renginį (gyvenimą) svarba. Ar paraiškovo (gyventi) kompetencija atitinka renginio (gyvenimo) pobūdį?
Pastaba: žodžius gyventi ir gyvenimas, žinoma, įrašiau aš.
Paskutinis klausimas: jei turite, nurodykite papildomų argumentų.
Jų būtų nemažai. Pagrįstų, mažiau pagrįstų ir visiškai nepagrįstų. Tokių, kuriuos pamatuotai galėtume pavadinti pretenzijomis į visažinystę, amžinybę, Pasaulio pilietybę. Savojo renginio svarbą kiekvienas geriausiai jaučia pats, tai irgi lemia individualybė.
Dėl tos sekos. Moterys ir čia aktyvesnės.
Namų šeimininkė parašė lietuvišką meilės romaną. Veiksmas vyksta kažkodėl Graikijoje.
Kaimo moterėlė senatvėje pradeda tapyti ir nustebina pasaulį.
Šią vasarą viena septyniasdešimtmetė ir Lietuvoje pirmą kartą šoko su parašiutu.
Tokie pavyzdžiai įkvepia.
Taip kuriasi pilietinė visuomenė, kurios visiems labiausiai ir trūksta. Irzlumas ir stichiniai mitingai, grasinantys išvirsti į maištus – dar ne pilietinės visuomenės ženklai. Tokia visuomenė ganėtinai radikali ir išmintinga. Bet jos pas mus nėra ir nežinia kada bus. Ar suvis atsiras. O kol nėra, tol valdančioji partija, vyriausybė, prezidentinės ir specialios tarnybos, demimondas, mafija pavadintas nusikaltėlių pasaulėlis ir organizuoja renginius, neviltin varančius visą šalį, o pirmučiausia kūrybos žmones.
Jie gal skaudžiau nei visi kiti junta tą neviltį, bet nerašo meilės netapo, nebadauja kaip Franco Kafkos „hungermeisteris“ stikliniame narve ir nė nesvajoja patekti į lietuviškų rekordų knygą.
Vytautas Kavolis birželio mėnesį Vilniuje vykusiame Santaros-Šviesos suvažiavime konstatavo: „Šalia kitų šiandien Lietuvai būdingų tobulybės apraiškų paminėtinas ir beveik visiškas atotrūkis tarp idėjų ir viešojo gyvenimo. Intelektualai nustoja skaitę laikraščius. Laikraščiai nebebando užčiuopti idėjų pulso.“
O gal tai natūralu? Gal tokia pažinimo seka? Kažin. Naujų istorijų, tenka sutikti su Canetti’u, tikrai nebėra.
Mėnesį nesilankęs „Suokalbyje“ ir vėl čionai užsukęs, pasijunti kaip Aido Marčėno lyrinis herojus – „buvau tik nusišlapinti išėjęs“. Gali sėst už stalo ir lyg niekur nieko tęst prieš pusmetį nutrūkusį pokalbį.
Prieš išvykdamas į Vakarus, prie šv. Jono bokšto sutiktas S. T. Kondrotas paskolino man rublį.
Atsitiktinai susitikęs troleibuso stotelėje Vilniuje po 10 metų, skolos negalėjau grąžinti. Buvo pasikeitusi ne tik valiuta ir atributika, dar kažkas. O iš esmės nieko. Kaip ir tada, Kondrotas atsisveikino: einu susitikti su Raguočiu. Visai kaip anuomet.
Yra tūkstančiai priežasčių ir paaiškinimų, kodėl Lietuvoje nėra pilietinės visuomenės – vargas būtų vardyti.
Vis daugiau žmonių sutinka su mintimi, kad nei menas, nei moters grožis neišgelbės Lietuvos. Neišgelbės galiausiai ir pasaulio, tai iliuzija. Fizikai lengvai įrodytų net titaniškų pastangų beprasmybę. Todėl ir gyvename senais ir metų laikais, dabar naiviu atskaitos tašku (kaip, beje, ir visas pasaulis!) pasirinkę 2000-uosius metus, naujojo tūkstantmečio pradžią.
2000-aisiais pagaliau stabilizuosimės. Įdomus turėtų būti renginys! Mus gal priims į NATO. Bet greičiausiai ne. Pasibaigs dar viena valdžios kadencija. Ir taip toliau.
Užtat kokie horizontai atsiveria magams, pranašams, orakulams, manifestų rašytojams! Jau dabar laikas pagalvoti apie tekstus. Užuominų esama ir šiandien. „Pažiūrėk po kamšteliu!“, „Perlas – tai jėga!“, „Tu – milijonierius!“ Ne, tu esi tik jaunas arba senas asilas, daugiau nieko. Pasmerktas gyventi arba spręsti dar Camus užduotą uždavinį: vienintelė problema – savižudybės problema. Lietuvoje ji itin sėkmingai sprendžiama, atrodo, pirmaujame jau ne tik Europoje, nors kitur leidžiamų „vadovėlių suvižudžiams“ ir neturime. Dažniausiai žmonės pasitraukia tyliai, be retorikos ir manifestų. Neretai net raitelio nepalieka paskutiniajam savo renginiui?
Tai ką? Belieka tik šėką pjauti?
Kas tas šėkas? Pagyvenęs žmogus dar pasakys, o jaunimas? Ak, tas jaunimas, Kavolio ir kitų viltis! Juk šėkas tai tik žalias, nesuvytęs šienas, šviežia žolė. Pvz.: Eik tu šėko pjaut! Arba: Ką daro mūsų žentelis? Ogi šunim šėką pjauna!
Rudenį šėko nelabai pasipjausi. Ir žiemą nelabai. Net šėko! Ne sezono metas. Ruduo – teatrų, madų, salonų, parodų, varžybų, konferencijų, simpoziumų, sąskaitų suvedimo, naujų senų pažadų ir mirusiųjų lankymo sezonas. Rodos, viskas jau aišku. Oras – radioaktyvus, degtinė ir tabakas kenkia sveikatai, kultūrinis gyvenimas apmiręs, pilietinės visuomenės nėra, menai merdi – ko dar? Normaliausia būsena kažko vienintelio imtis?
Bet štai atsiveria mano tvartelio durys, iššlubuoja batsiuvys Juodvalkis ir mojuodamas lazda šaukia:
– Kaimyne! Oras tai geras! Ir obuolių kiek! Ir nešalta! Atnešk batus – pakalsiu! Kaip Erlickis? Da gyvas?
Gyvas. O prie tvartelio durų tupi du šunes. Vienas užklydęs – rudas. Ir baltas nebylės pudelis. Tai ko dar?
Žvėrynas, 1995.VIII.25
Romualdas Granauskas. Rakto ieškojimas
1995 m. Nr. 7
Laureato žodis Antano Vaičiulaičio premijos įteikimo iškilmėse
…Šitą dalyką turėtume vadinti mūsų laiko drama. Kai taip staigiai pasikeičia ištisos vertybių sistemos, toli į šoną pasislenka atskaitos taškai ir kriterijai, nenuostabu, kad menininkas jaučiasi sutrikęs. Negana to, ne vienas pradeda abejoti savo talentu ir net kūrybos prasme. Kūrybinė drama gali virsti asmenine, ir niekas neskaičiavo, keliems ji jau virto, o keliems dar virs. O tiems, kuriems gimtosios kalbos žodis tėra vienintelė priemonė ir galimybė, gal net dar sunkiau. Jie dažnai jaučiasi taip, lyg ir pats žodis juos būtų išdavęs. Ir vaikšto dabar po savo kūrybos griuvėsius kaip lunatikai Mėnulio peizaže. Tiktai nederėtų šitos dramos ištakų ieškoti vakarykštėje ir užvakarykštėje dienoje. Ji prasidėjo žymiai anksčiau ir tęsis, kol bus gyvi jos veikėjai. Ji prasidėjo tada, kai kūrėjas pajuto, jog kūryba gali būti naudinga, kad ji duodasi prijaukinama, kad glostoma riečia nugarą, neskausmingai pereidama iš būties į buitį, o saulėtame bute visai neblogai atrodo tarp katino ir kaktuso.
Taip buvo, bet taip nebėra. Ir erdvus butas, ir liesas katinas, ir nebežydintis kaktusas dabar šeimininko suvokiami kaip kūrybinis memento mori, o lentynos stiklas, už kurio rikiuojasi parašytos knygos, užklijuojamas dešimties metų senumo spalvotu plakatu-kalendoriumi, kuriame žavi japonė vis uosto ir uosto žydinčią sakuros šaką. Įdomu būtų sužinoti, kokius jausmus šiandien ji besukelia šeimininkui, – ir ta jo japonė, ir ta jos šaka? Romius prisiminimus, karčią gėlą ar mirtiną įtūžį? Mums neduota žinoti.
Didžiąją savo gyvenimo dalį jis suposi sekliame tikrovės užutekyje, o rašomasis stalas buvo jo ramybės ir orumo valtis, iriama lieso akiniuoto redaktoriaus. Visų susirinkimų palubiais skambėjo kamerinio kritikų choro atliekamos dainos apie drąsų jūreivį, išdrįsusį leistis į audringus kūrybos vandenynus, naujų žemių ir naujų kelių atradėją. Dabar net sunku suprasti, kaip jis galėjo nematyti, kad tas jo užutėkio krantas, į kurį kasdien saugiai įsibesdavo parplaukusios jo valties nosis, visai ne Gerosios Vilties rago riaumojančios uolos? Kaip jis galėjo neatskirti, kad ne balti albatroso sparnai rėžia erdvę virš jo išdidžiai atverstos galvos, – tai murzina nušiurusi varna skraidina snape sausą žagarą į savo lizdą retame juodalksnyne?..
Bet vieną dieną nuo staiga atūžusio viesulo apvirto jo valtis rūsčiai pasišiaušė baltųjų lelijų lapai, ir redaktoriaus akiniai paskutinį kartą graudžiai blykstelėjo vandeny, grimzdami į dugną… Kaip man aprašyti to nelaimingo kūrėjo jausmus, kurie maišėsi jo širdyje, kai visas šlapias, dumblinas, pametęs vieną batą, jis pagaliau išbrido į šiukšliną krantą ir iškėlęs kumščius į dangų šaukėsi visų pragaro jėgų keršto?..
Galėtume pasakyti, kad šitaip ir baigėsi drama, bet dalykas tas, kad ji dar nesibaigė ir po šiai dienai nežada baigtis.
Toli, jau už tikrų jūrų ir vandenynų, buvo kiti kūrėjai, naktimis guldę ant popieriaus lapo gimtosios kalbos žodžius, kurie, jų parašyti, įgaudavo visai kitokią reikšmę ir prasmę. Tos pačios raidės, tie patys taškai ir kableliai, tačiau skirtumo negalima buvo paaiškinti pagal jokias gramatikas ir semantikas. Štai ir dabar, grįžęs namo ir kiek apdžiūvęs, mūsų herojus vėl atsisėdo kaip įpratęs už savo didžiulio rašomojo stalo, jo akys buvo pilnos nuoskaudos ašarų, jo dvasia kentėjo, jam atrodė, jog dabar parašys pačius gražiausius žodžius, kokius tik šia kalba įmanoma parašyti. Jis ir parašė: „Tėvyne, tu mano tėvyne.“ Pagalvojęs paskutinįjį žodį dar pertaisė iš didžiosios raidės. Pajuto, kad gerai. Skaitė dar ir dar, ir patogus pasididžiavimo jausmas pradėjo glostyti širdį. Tačiau kuo labiau džiūvo akyse ašaros, tuo sausesni rodėsi ir patys žodžiai. Nežiūrėdamas ištiesė ranką į knygų lentyną, pasiėmė neišvaizdžią knygelę, išleistą gal Bostone, gal Čikagoje, gal dar tolimesniame pasvietyje. Ir ten parašyti tie patys žodžiai! Net loštelėjo iš nustebimo. Jam pasirodė, kad iš už jų kažkas žiūri. Grįžo akimis prie savųjų. Taip ir yra: iš už anų – žiūri, o iš už jo – ne. Kas per velniava? Juk jo netgi dar geriau parašyta: jo „tėvynė“ – iš didžiosios, o jų – iš mažosios. Bet žiūri, ir tiek. Lyg vaiko akys pro užšalusio lango kertelę, lyg išvežtos sesers skarelė, bėgant numesta ant kiemo tako. Ir tas žiūrėjimas koks! Lyg su priekaištu, lyg dar su kuo… Niekas neturi teisės į jį taip žiūrėti! Tai jis gyvena savo Tėvynėj, o ne jie! „Mes gyvenam savo Tėvynėje, – mintyse pasitaisė. – Mums Ji visuomet buvo taip arti širdies, kaip mūsų marškiniai arti mūsų krūtinių!..“ Pajuto, kad ir čia gerai pasakė, todėl kiek aprimo.
Žodį tėvynė daug kas rašė iš didžiosios raidės, tačiau apie tą tikrąją, tą vienintelę nebuvo galima rašyti. Kažkaip apsieidavo rašydami tėviškė ar gimtinė, tiems žodžiams suteikdami platesnę ir gilesnę prasmę. Laimei, nomadiškoje rusų kalboje šitų žodžių išvis nėra, todėl jie galėjo sau manyti, jog kalba sukasi apie vienkiemį, kuriame autorius gimė. Įmanomais ir neįmanomais būdais teko spirtis prieš „Didžiosios Tėvynės“ sąvoką, nes už jos vėrėsi juoda anga ir prapultis, kaip dabar kad veriasi dar juodesnė ir dar platesnė: turime tapti pasaulio piliečiais, mūsų kultūra privalo įsijungti į visos Europos kultūrą… Ir niekas negali paaiškinti, kodėl ne į Azijos ar Okeanijos. Štai šitaip pilna burna dabar šaukia vidutinybė – visu kultūrų pražūtis. Jai visuomet svetimo bato įmintoje pėdoje telkšantis vanduo atrodė esąs įkvėpimo šaltinis. O pats sakymas, kad mūsų kultūros kažką ar kažkam „privalo“, kad ji šiandien neturi kitos alternatyvos, dėl savo idiotiškumo pakerta kojas. Kiekviena kultūra, jeigu ji kultūra, o ne kičas, su kitomis kultūromis ir taip glaudžiasi abiem šonais kaip silkė statinėje, ir niekam ji nieko neprivalo, – vienintelė jos pareiga – išlikti pačia savimi, ir daugiau nieko: nei prisijungiant, nei apsijungiant, nei susijungiant. Jos žūtis prasideda vienu centimetru toliau nuo tos vietos, kur baigiasi jos autonomija ir savitumas, – ieškodamos to nepastebėto centimetro, dabar daugelis Europos tautų keliais šliaužtų atgal, jeigu tiktai begalėtų. Ir kokios dar ypatingos klausos reikia, kad visuose šituose raginimuose ir skatinimuose išgirstum daiktavardžio jungas šaknį? Jau ir taip mūsų kultūra tik per didį Dievo stebuklą išliko kaip tas žirnis prie kelio: išmindžiota, išlaužyta, nuskabyta, su viena kita pusžale ankštele pažemėj, prie pat stiebo. Jeigu būtų duota ramiai užaugti ir subręsti, turėtume savo sėklos ateičiai ir pasėtume gal ne taip arti kelio, ne tokioj ištryptoj žemėj ir ne šiaurės pusėj.
Bet aš čia dėl per didelio įkarščio nukrypau nuo temos. Geriau grįžkime atgal prie mūsų minėto užutėkio herojaus.
Ir didu, ir graudu, kad pirmieji lietuvių literatūros žodžiai, kuriuos ji ištarė, dar gerai neišmokusi kalbėti ir vaikščioti, buvo tauta ir tėvynė. Ir visai ne dėl to, kad pilietis ir valstybė vienu skiemeniu ilgesni. Tokia mažutėlė, iš kur ji galėjo žinoti, kad tauta ir tėra kultūros augintoja ir maitintoja? Kad ne piliečiai ją kuria ir ne valstybėje ji skleidžiasi? Kad po daugelio metų Lietuvoje ant daugybės kryžių bus parašyta: „Žuvo už Tėvynę“ ir nė ant vieno: „Krito už valstybę“ ar „Mirė už Respubliką“? Plonu kūdikio balseliu prabilusi, ji buvo žmonių išgirsta, suprasta ir permąstyta. Iš tolių toliausių jie tiesė rankas į tą pusę: „Leiskit į Tėvynę, leiskit pas savus.“ Lietuvos valstybės jau nebebuvo, ji sugriuvo taip greitai, jog net dulkės nespėjo pakilti nuo žemės, – į ką, rodos, jie begalėjo tiesti? O tiesė vis dėlto, tiesė, ir šiltos Tėvynės lūpos pūtė į jų stingstančius pirštus.
Užutėkio herojus galėjo priklausyti ar nepriklausyti tai vienintelei partijai – tai jo politinių pažiūrų klausimas; galėjo propaguoti ar nepropaguoti ateizmą – tai jo religinių įsitikinimų klausimas; galėjo būti marksistas ar nemarksistas – tai filosofinės sistemos pasirinkimo klausimas, tačiau, kartą pasirinkęs lietuvių rašytojo kelią, tuo pačiu metu jis turėjo pasirinkti ir tuos principus, kuriais rėmėsi lietuvių literatūra, bet ar jis pasirinko juos? Šlovindamas aną, didžiąją tėvynę, jis tartum atsisakė savo mažosios. Dainuodamas apie tautų draugystę ir brolystę, besitęsiančią nuo Nidos per visus Sibiro lagerius iki pat mirtininkų prikimšto Magadano, jis atsisakė – ko?.. Jis buvo Tarybų Lietuvos rašytojas ir tebėra, iš tų sąrašų niekas jo neišbraukė ir nežada braukti, bet ir į lietuvių literatūros kūrėjus taip pat neketina įtraukti, – lietuvių literatūros visai kiti etiniai ir estetiniai principai, kitokie moraliniai imperatyvai. Ir tegu niekas nesako: tokie buvo laikai. Yra sritis, kurioje lietuvis buvo galingesnis už patį poną Dievą. Mat net Jisai lietuvio negali padaryti nelietuviu, tai gali padaryti tiktai pats lietuvis ir tik savo noru. Išeidamas iš literatūros, mūsų herojus užsitrenkė už savęs duris. Gal jam bus kada pravertos kitos – lietuvių literatūros istorijos – užpakalinės durelės, bet šitos – niekada. Vieną kartą jos teatsiveria, vieną kartą ir teužsidaro. Nes raktas nuo jų padėtas ne čia, Lietuvoje, o ten, toli ir anapus. Net dabartinė valdžia tegali paskirti jam personalinę pensiją, ką ji sėkmingai ir daro, tačiau paskirti rašytoju atgal į lietuvių literatu – dar ne jos nosiai. (Gal ši mintis apie didžiųjų durų raktą pasirodę kai kam paradoksiška ar šokiruojanti, tačiau taip nėra, ir aš kaip gebėdamas pasistengsiu tai paaiškinti.)
Jeigu tarsim, kad mokslas yra tiesos sūnus, tai menas – teisybės. O jo dukterį literatūrą daug kas norėtų įsiversti į lovą: politikai, ideologai, partijos veikėjai. Arba bent jau pakišti ranką po jos sijonu, kitoje rodydami storą piniginę. Juk puikiausiai prisimenam, kaip po eilinio mūsų herojaus romano tuojau pat jam būdavo paskiriamas dar geresnis butas, mašina, premija. Nejaugi autorius manė, kad jis sukūrė pasaulinio lygio šedevrą? Nejaugi jis buvo toks kvailas? Juk pirmų pirmiausia jis buvo gabus ar net talentingas žmogus; mokėjo analizuoti ir save, ir kitus. Negalėjo nesuprasti, jog rašo ne taip ir ne tai. Nežinau, apie ką jis kalbėdavosi naktį su savimi, bet manau, kad kalbėdavosi. Ir, žinoma, rasdavo daug argumentų sau pateisinti: „Taip, aš viską suprantu, bet šiais laikais neįmanoma kitaip rašyti. Juk nuo mano rašymo vis tiek niekas nepasikeis. Bepigu jiems ten, už Atlanto. Štai, jeigu man būtų leista, tada aš… O, tada aš jiems parašyčiau!..“
Visas laiko baisumas ne tas, kad buvo, kas buvo. Jis slepiasi šituose dviejuose žodžiuose: būtų leista. Žiūrėdamas į dangų, pririštasis laižo savo grandinę. Kartais jam truputį ir leisdavo, ir tada jis – o, tada jis parašydavo! Parašydavo net, kad partijos rajono sekretorius svajojo įsitaisyti meilužę. Štai taip, tiesiai ir šviesiai! Ir jeigu ne aukštesni draugai iš Vilniaus, ko gero, būtų ir įsitaisęs. Pasirodo, turint drąsos, galima, draugai, rašyti, galima!
Jis plačiai važinėjo po Lietuvą, o salės būdavo pilnos žmonių. Žmonių akys blizgėjo. Ir jo paties blizgėjo: „Aš dar ne taip parašysiu!“ Visi tik ir laukė, kada jis parašys, bet jis niekada neparašė. Daugiau jam nebuvo leista. Žmonių vilties jis negalėjo pateisinti, nors tai buvo laikas, kai net nuo menko tiesos žodžio ji įsiplieksdavo kaip šiaudas nuo ugnies. O jis rašė. Kasmet ar pramečiui parašydavo po romaną, nors žmonėms jis jau nieko neprivalėjo, bet privalėjo kitiems: už savo valtį, už galimybę vis rašyti ir vis spausdinti. Juo rūpinosi valstybė, o žmonėms rūpėjo Tėvynė.
Jis turėjo daug gerų ir protingų knygų. Jis klausėsi ir „Laisvosios Europos“, ir „Amerikos balso“. Mėgdavo pasigirti, kad yra skaitęs ir Katiliškį, ir Brazdžionį, ir Vaičiulaitį, ir Škėmą. O jo geras draugas turįs net Bostono enciklopediją, tačiau niekuomet nepasakydavo to draugo pavardės. Užėjęs į Sąjungos kavinę, jauniems rašytojams atsainiai linkteldavo galva, o kartais nupirkdavo jiems konjako. Po labai mažą taurelę: „Vyrai, neprasigerkit. Lietuvai reikia jūsų talentų.“ O tie prasigerdavo, šokinėdavo užsimuštinai iš balkonų ar mėnesių mėnesiais, užsikloję galvas, vaitodavo Vasaros penkiuose ar Naujojoj Vilnioj. Ar jis pats kada naktį vaitodavo, niekas nežino. Gal ir vaitodavo: po Katiliškio, po Škėmos skaitymo. Tačiau jo bare visuomet stovėdavo keli buteliai paties geriausio konjako, nuo kurio ilgai neprasigersi. Ir vieną gražią dieną ar naktį jis turėjo suprasti, kad tos didžiosios literatūros durys neatsirakina jo „Volgos“ rakteliu. Tas raktas yra kažkur ten, jam neprieinamas ir nepasiekiamas. O gal to rakto jam ir nebereikėjo, gal jis ir pats buvo ėmęs galvoti, kad tie keli metrai jo parašytų knygų, išrikiuotų lentynoje, jau ir yra ta didžioji literatūra? Žmogus toks silpnas, o jo pasitikėjimas savimi toks didelis!.. Jis pirmas pasitikdavo kitus rašytojus iš Maskvos ir Rytų Europos, jis sėdėdavo šalia jų Berlyne, Prahoj, Sofijoj… Tuose miestuose jo knygos juk buvo išverstos ir išspausdintos, ką jau kalbėti apie Maskvą, Kijevą, Minską. Jis buvo pasiųstas net į pačią Ameriką. Jis kažkur ten važinėjo, su kažkuo susitikinėjo, su kažkuo šnekėjosi ar ginčijosi, tačiau ištikimai sugrįžęs jis nieko apie tai nepasakodavo…
Prašom nepagalvoti, kad aš čia piešiu kokį panoraminį ano laiko paveikslą, aš tik dalijuos kai kuriomis mintimis ir prisiminimais, o mano fragmentiškas užutėkio herojus nėra koks nors konkretus žmogus, tai tik iš įvairių bruoželių, įvairių brėželių susidaręs niekieno kontūras. O jau minėtojo rakto klausimas yra ir už keblų keblesnis. Daugelio tų, pas kuriuos jis turėtų būti. Jau nebėra tarp gyvųjų. Mūsų literatūros istorikai su pačiu Zalatorium priekyje jau ne vieną kartą vyko už jūrų, naršė, vartė, kuitė, net stalų stalčius atitraukinėjo, tačiau jokio rakto nerado. Manau, kad tuo pačiu žygiu jie bus apklausę ir gyvuosius, pas kuriuos jis galėtų būti, tačiau ir šie tik purtė galvas ir skėsčiojo rankomis. Visiems aišku, kad arba patys nėra jo matę, arba nenori sakyti. Tokios ilgos nesėkmingos paieškos kai kuriuos jau verčia smarkiai abejoti, antraip juk seniai būtų radę. O kad jis buvo, esama įrodymų. Svarbiausias iš jų – ten parašytos knygos, kurias dabar laisvai vartom ir skaitom.
Tačiau pastaruoju metu pasigirsta ir visiškai priešingų nuomonių: nėra ten jokio rakto ir niekada nebuvo. Tai rašytojų fantazijos vaisius. Galbūt pats žinojimas, kad tikrosios literatūros durys tik vieną kartą teatsidaro ir užsidaro, ir yra tas raktas. Aš negaliu nei pritarti šiai nuomonei, nei jos paneigti.
P.S. Kartais ir man tekdavo akis į akį susitikti su skaitytojais, kurie prašydavo, kad paskaityčiau, ką esu parašęs pastaruoju metu. Leiskit manyti, kad būtent tai aš dabar ir padariau.
Arvydas Juozaitis. Daukantas ir Radauskas
1995 m. Nr. 6
Jeigu tiesa, kad kultūra kvėpuoja, tai kiekvienas jos įkvėpis turi būti palydėtas iškvėpio. Įkvėpis, palydėtas iškvėpio…
Daukantas – įkvėpis, Radauskas – iškvėpis. Neįprastas sugretinimas? Pasižiūrėkime kiek atidžiau.
Gyvenimiškoji Simono Daukanto aistra – lietuvybės apaštalavimas. Kad ir ką jis būtų daręs – rašęs „abėcėles“, vadovėlius, gramatikas, pasakojimus ir istorijas, rengęs skaitinius, žodynus, vertęs Fedrą, K. Nepotą. J. H. Kampę, rinkęs pasakas – visur jis jautėsi kalbąs kaip lietuvis ir tik kaip lietuvis (žinoma, ir žemaitis). Regis, jautė, kad jeigu jis neįkvėps ir neprabils visa krūtine, tai savaiminga ir sena lietuvių kalba – graikų ir lotynų kalbų sesė – uždus jam dar gyvam esant. O jeigu uždus, tai galas viskam. Todėl kitos išeities nematė: reikėjo kalbėti ir kalbėti.
Vėliau kalbininkai sakys, kad Daukantas buvo įsikibęs vien lietuviuko žodžio ir grynino išvien žodyną, mažai paisydamas sintaksės ir stilistikos. Gal tai ir tiesa, tačiau tiesa ir kitkas: gyvenant Daukanto užmojais, visuomet pritrūksta jaunystės ir laiko, idant aprėptum visą kalbos simfoniją. Žemiškasis laikas buvo per trumpas sielai, kuri tiesėsi ne vien į kalbos, bet ir į pasaulio grožį.
Krikščionybė, baudžiava ir pavergimas užgriuvo mus viena banga. Sielodamasis dėl šios istorinės neteisybės. Daukantas atmetė tą dvasią ir tą ideologiją, kuri teigė, jog valdžia Lietuvoje yra duota Dievo. Jis abejojo ne tik triskart svetima valdžia, bet ir pačia krikščionybe; ir turėjo asmeninį mitologizuotą tikėjimą tauta. Reta meilė mitologijai skverbėsi kone į visus, net ir svarbiausius istorinius jo darbus. Daukantas pasiteisinti galėjo nebent tuo, kad kitokio, nemitologizuoto ir nesismelkiančio tikėjimo nebūna.
Šiemet sukanka 150 metų, kai Petrapilyje buvo išleistas „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“. Neseniai paminėjus Daukanto jubiliejų, ši data tarsi savaime pasislenka į šešėlį. Bet ir iš šešėlio Daukantas primena, jog būtent jis užsimojo parašyti naująjį tautos katekizmą. Šnekant lyginamąja kalba, galime pasakyti, kad Mažvydo „Katekizmas“ buvo pirmoji lietuviška knyga. Daukanto „Būdas“ – pirmoji tautinė knyga.
Ir Štai – Henrikas Radauskas. Nuo „Būdo“ pasirodymo jį skyrė daug metų, – kone tiek, kiek ir mus nuo jo paties gimimo: šiemet Radauskui būtų sukakę 85-eri.
„Tauta?..“ „Aš nevedu tautos…“ Ir taip toliau. Kultūros iškvėps.
Bet ar tai panašu į tą iškvėpį, kuris dera prie Daukanto įkvėpio? Ar tai tas pats ciklas?
Galbūt.
Radauskas – tituluotas negailestingo grožio riteris. Jo poezijos žodis nė per nago juodymą nenukentėjo dėl autoriaus prisipažinimų, kad buvo daromas, dirbamas, kalamas… Dirbti ir kalti – daukantiška savybė.
Radauskui neprikiši kaip Daukantui, kad jis nepaisė simfoninių kalbos reikalų: jis nė pusės žingsnio negalėjo žengti be sintaksės ir stilistikos vingrybių.
Bet kur visa kita, mirtina tematika: tauta, jos mitologija, tautai rūpimas bendruomeninis pasaulis? Radauskas šyptelėtų: tai žaliava, kurios nebūtina mylėti, nes meilė žaliavai negerina eilių.
Vadinasi, priešingybė Daukantui?
Tik iš kur ta sukrečianti metafora: „Kai ant popieriaus lapo krenta revolverio šešėlis“? Vien iš estetinio maksimalizmo? Vargu, nes revolveris estetikoje nešaudo. Revolveris nešaudo ir estetiškai. Revolveris su kultūra turi bendro tik tiek, kiek jo griebiamasi išgirdus kultūros vardą.
Vadinasi, kai paliečiama jautriausia gyvybės styga – siela.
Vadinasi, kai paliečiama ir lietuvio siela.
Iš šio susilietimo ir visa lietuviškojo žodžio kūryba.
Abu – Daukantas ir Radauskas – iš to paties ciklo. Iš tos pačios kalbos, vardan tos kalbos.
Pirmas būtų sutikęs tapti net „žaliava“ kultūrai – kad tik ji išliktų; jis troško jai kvėpavimo erdvės, vietos, kurioje būtų sauga ir tvirta. Antras siekė tik stiliaus ir sąlyčio su sielos paviršiumi, raide, apgaubiančia ir užbaigiančia jau pastatytą kultūros rūmą. šiokį ar tokį, bet jau statinį.
Likimas lėmė, kad abu jie – statytojai. Abu jie kalė ir dirbo net toli už fizinių Lietuvos ribų. Abu matė ir šią, ir tamsiąją mėnulio pusę.
Ir vis dėlto jų skirtingumas krenta į akis labiau negu panašumas. Abu – skirtingų epochų ženklai.
Radauskas buvo kandęs egzistencializmo, katastrofizmo ir visų kitų individualistinių „izmų“. Bet to paties neigiamo pažinimo obuolio buvo kandęs ir Daukantas, kuriam individualizmas reiškė individualią tautą.
Menkutis eksperimentas kaip strėlė danguje galėtų perverti abiejų kūrėjų erdves. Štai Radausko eilėraščio „Dainos gimimas“ paskutinioji strofa:
Ir ūžia debesys nežemiškos spalvos
Virš tos dainuojančios ir grojančios kalvos.
Ar daug reikėjo, kad iš po plunksnos būtų slystelėjusi ne „kalva“, o „kalba“? Juk nesunku įsivaizduoti, kad šitaip būtų pasisukusi net užsimerkusio Daukanto ranka. O visi kiti žodžiai šiame pasaže – bendriniai, vienodai priklausantys ir Radauskui, ir Daukantui.
Dvi raidės – ir ištisas lietuvių kalvos raidynas! „B“ – abėcėlės pradžioje, „v“ – pabaigoje. Tai ciklas.
Kalba išsiskleidžia kultūros ciklo pabaigoje. Tada ji pati, o ne pasakoma medžiaga tampa paskutiniuoju turtu.
Betgi tada ir susiduriama su mirtinu pavojumi – ir kalba, ir kultūra atsistoja ant peilio ašmenų: nebėra ką sakyti, telieka atsargiai ir tyliai kvėpuoti.
Telieka plikas kaip tilvikas žmogus.
Kam jis?
Kas visa tai?
Ciklo pabaigoje paaiškėja, kad pasibaigė dar vienas aukso amžius – dieviškasis laikas, kurio metu kultūrinė bendruomenė pasėjo ir nupjovė.
Ir žmogus pajunta, kad reikės vėl sėti.
Telieka giliai įkvėpti.
1995 m. gegužės 7 d.