Įžanginis
Danielius Mušinskas. „Metų“ brydės laike
2001 m. Nr. 1
Dešimtmetis pralėkė. 1991-ųjų sausį skaitytojai sulaukė pirmojo „Metų“ žurnalo, o šis, kurį vartote rankose, jau šimtas dvidešimt pirmasis.
Anas sausis buvo istorinis, jo įvykius, jo tryliktąją – Laisvės gynėjų dieną – minime kasmet. Minime tie, kurie viską matėme ir patyrėme, minės ir tie, kurie apie tas dienas žino arba sužinos iš istorijos vadovėlių. Taip laikas mus visus suriša viena virve. Suriša amžiams.
Literatūros žurnalas, žinoma, tėra tik dalis tautos gyvasties. „Metai“ irgi negalėjo ir nepretendavo visko aprėpti, viską atspindėti, išsakyti. „Metai“ galėjo tik tiek, kiek galėjo gyvoji literatūra: skverbtis prie žmogaus sielos gelmių ir klausti – argi mes šiandien tokie turime būti? Mūsų poetų eilėraščiais, prozininkų apsakymais ir apysakomis taip klausėm ir šitaip klausim ateity.
Šiandien dažnai svarstoma – ar rašytojo žodis dar ką nors reiškia žmonėms, visuomenei? Lietuvai? Gal tas žodis tik bereikšmis priedas galintiems užeiti ir gausiai apsipirkti galinguose prekybos centruose? O tiems, kurie nė kojos ten nekelia, tik skaičiuoja centus purvinose turgavietėse ir padėvėtų drabužių krautuvėse? Ar jiems išvis reikalingas rašytojo žodis?
Nieko nenorim supriešinti. Esam įsitikinę, jog tikras rašytojo žodis bus išgirstas visuomenės, net jeigu tai visuomenei pinigai kuriam laikui visiškai užspaustų ausis.
Dešimtmetis pralėkė. Juozas Aputis pirmąjį „Metų“ numerį pradėjo rašiniu „Metai – smėlio laikrodyje“: „Atgrasi, patraukli ir paslaptinga ta patvinusi mūsų gyvenimo upė, visa pakrančių augmenija suklususi. Ta upe sielius į marias nuplukdys tiktai pašauktieji, savo darbo meistrai, o pakrantėse neišversti liks tie, kurie stipriausiai įaugę į savo kultūros žemę“.
Privalom prisiminti tuos pašauktuosius, kurie buvo tokie artimi „Metams“, dažnai mums rašė ir talkino, tačiau dešimtmetis taip netikėtai juos išsivedė. Tai Antanas Ramonas (jo apysaka „Balti praėjusios vasaros debesys“ užima didžiumą pirmojo „Metų“ numerio), tai Vaidotas Daunys, kūrybingai darbavęsis „Pergalėje“, iš kurios sienojų suręsti ir „Metai“, tai Leonidas Jacinevičius, kurio paskutinę apysaką „Įsiklausymo valandos“ („Vienišiaus išpažintis“) išspausdinome devyniasdešimt penktųjų birželį, bet autorius jau nebespėjo atsiimti honoraro, tai visada laiku ir kruopščiai aprašydavusi estų ir ukrainiečių literatūros naujienas poetė Birutė Baltrušaitytė, tai ištikimas „Metų“ redakcijos kolegijos narys, vienas literatūrinio proceso autoritetų Albertas Zalatorius, tai poetas iš pašaukties Algirdas Verba, kurio eilėraščiai 2000-ųjų liepos „Metuose“ jau neišvydo autoriaus, tik buvo garsiai perskaityti poeto draugų Nemakščiuose per gedulingus pietus… Ne, nepavyks išvardyti visų pašauktųjų, ir tai dar kartą įrodo, kad dešimtmetis ne tik žmogaus, bet ir literatūros gyvenime yra didelis tarpsnis.
Todėl dar sykį paklauskime – kokie mes tapome, praėjus šiam dešimtmečiui? Ar iš tikrųjų tokie mes turime būti?
Kas ne kas, bet rašytojai puikiai žino, jog sielos ir sielvartų gelmės yra neišmatuojamos. Galima kasdien barstyti įvairius užkeikimus, galima tiesiai ant kaktos klijuoti etiketes vieniems, o kitiems, lietui lyjant, sakyti, kad saulė šviečia – niekas nepasikeis, jeigu mūsų rašymuose nebus tiesos. Ir teisingumo. O literatūra be teisingumo siekio yra niekis. Gražus niekio žaisliukas.
Šį dešimtmetį rašytojai, atrodo, daugokai prakaito išliejo gamindami tuos gražius niekio žaisliukus. Ypač tie, kurie troško, kad jų vardai būtų kasdien žiniasklaidos minimi, ir tie, kurie ant savo galvų jau regėjo naujas aureoles bei nimbus. Gal ir „Metai“ neliko be nuodėmės, bet teisingumo ženklu pažymėtiems tekstams pirmiausia atverdavom žurnalo puslapius. Pavyzdžiui, tokiems kaip Žemaitijos gilumon pasitraukusios poetės Danutės Paulauskaitės „Naktis su jonvabaliu“ (1998, spalis).
Kas jie – ne valstybės piliečiai
Pasibaigusios anglys
Bet nepasibaigusi žiema
Pro valstybės slibino ūksmą
Nieks negirdės mano kūkčiojimo
Daugiau niekados šitoj žemėj
Nebebus vakarų su rūku pamiškėj
Ir motinos balso, paršaukusio mane namo
Dešimtmetis pralėkė. Buvom tokio, kokie buvom. Galbūt tokie ir tegalėjom būti? Nekaltinkim ir tų, kurie per šį dešimtmetį neparašo (ar tik neišspausdino?) nė eilutės. Jiems buvo sunkiausia. Jie savo akimis matė besikeičiančią tikrovę ir gal negalėjo patikėti tuo, ką mato. Man Bitės Vilimaitės ar Juozo Apučio neparašytos novelės pasako daugiau nei nieko nelemiantys lietuviškieji bestseleriai.
Kitas dešimtmetis jau bus kitoks. Tačiau tik dar po dešimties metų galėsim pasakyti, koks jis iš tikrųjų bus buvęs. Pranašauti šiandien nėra lengva. „Tėvynės varpų“ talkininkas Gintaras Beresnevičius mūsų laiką įvardijo „tarpulaikiu“: „Joks pranašas nepasakys, kaip ji (Lietuva – D. M.) atrodys po dešimtmečio. Ir joks analitikas įtikinamai nepaaiškins, kas dabar išties dedasi. <…> Kažkaip isteriškai einama į Europą, bet besiblaškant prie jos durų iš prakiurusių kišenių išbyra ne tik tabako trupiniai ar seni popiergaliai, iškrenta ir graudus medinis arkliukas“.
Rašytojai savo mediniam arkliukui gal neleis be pėdsako išnykti. Neturėtų leisti, nes dar prieš dešimtmetį rašytojų žodis turėjo magiškos galios. Šiandien ta galia sumažėjusi dešimtis kartų (skaičiuojant knygų bei spaudos leidinių tiražus), tačiau ne viskas tiražais matuojama. Tikėkim, gali būti išgirstas ir vienui vienas žodis. Kas jį turėtų išgirsti? Visų pirma mes patys, nes „net kai žemė sulyginama, nereiškia, kad čia nieko nelieka. Naivusis kaimietis, jaučiantis Visatos didybę, užaria ir apsėja belaikę žemę, amžinai besiruošdamas ilgoms ir niūrioms žiemoms, karams ir rekvizicijoms. O Dievo pasiųstas angelas eina šalia ir laimina jo sėją. Ten, kur jie praeina, virš kaulų ir sulygintų miestų vėl atauga javai, tauta ir jos likimas. Kur jie praeina, lieka amžinos brydės laike…“ Tai mūsų Marcelijaus Martinaičio žodžiai, pasidrąsinimui parašyti prieš dešimtmetį. Norisi jais ir šiandien pasiremti ir tikėti, jog naivusis rašytojas lyg tas kaimietis ilgai dar ars ir sės, ilgai dar bus leidžiamas „Metų“ žurnalas ir liks mūsų amžinos brydės laike…
Marcelijus Martinaitis. Ties nuline laiko riba
1999 m. Nr. 12
Kasdien buvo primenama: liko mėnesiai, savaitės, dienos… Drebėjo žemė, temo saulė, veržėsi ugnikalniai, krito lėktuvai, žemyn smigo vyriausybės, o dar vietinė „Williamso“ apokalipsė Lietuvoje… Tokius ir dar kraupesnius ženklus siuntė grėsmingai artėjantis nulinis laikas. Padaugėjo visokiausių aiškiaregių, sukruto sektos, laikų pervartai šoko rengtis pramogų centrai, gimdymo įstaigos, elektroniniai tinklai, vagys, sukaupus tonas degių ir sprogstamų medžiagų, tai vienintelei nakčiai buvo ruošiami tvarsčiai. Pažadėta didžiausia pasaulyje naujametinė eglutė – iliuminuotas TV bokštas Vilniuje…
O galima ir linksmiau nusiteikti. Kas gali blogo įvykti vidurnakčio metą, kai nedirba vyriausybė, prezidentūra, seimas, kai nepriimami jokie įstatymai, pataisos, kai niekas neprivatizuojama, bankai neveikia. Juk tai, kaip ir kasmet, nulinė gyvenimo akimirka, laiko tarpas, jo trūkis, į kurį svaigiai krentame, prarasdami praeitį, jos negerumus, ir dar laisvi ateičiai.
Taip veikia metų magija, laiko skaičiuotė, tie trys nuliai, kaip trys išgertos statinės, į trečiąjį tūkstantmetį tempiamos skaičiaus 2. O iki jo dar visi metai, dar bus dveji rinkimai, kai kurių veikėjų ir partijų pabaiga, liesas, užtrūkęs biudžetas, knygų badmetis, kultūros ir meno žmonių bedarbystė, beraščiai vaikai, po kelių dešimtmečių į Lietuvos kaimą grįžtančios utėlės, paniekinti seni žmonės, prabangūs valdžios žmonių automobiliai, kurių vieno užtektų išleisti keliolika žinomų rašytojų knygų, kurių amžius bus ilgesnis už visą šį prašmatnų ir vis labiau tautai pavojų keliantį valdininkų gyvenimą. Vis drąsiau ir grėsliau kyla sava arogantiška, antikultūrinė, šiltose valdžios gūžtose išperėta kasta.
Nulinis kultūros ir kūrybos laikas? Juo keisčiau tai sakyti, kai jau čia pat atkurto Lietuvos valstybingumo dešimtmetis. Kur tie Atgimimo pradžioje rašę, kalbėję, ant pakylų stovėję kūrybos ir meno žmonės? Kodėl jų taip greit neliko valstybės viešajame gyvenime?
Žinoma, tai nuliniai klausimai. Pagaliau jie nublanksta, kiek kitaip pažvelgus į didžiuosius laiko ciklus: antrojo tūkstantmečio pabaiga Lietuvai yra pati laimingiausia istorijoje. Pirmą kartą etniniu pamatu įkurta ir atkurta lietuviškai kalbanti valstybė, kuri steigia savas institucijas, ugdo kultūrą, turi tikrus savo pinigus, yra įsileista į pasaulio tautų bendriją, pradėtas skaičiuoti ir savas istorinis laikas, kuris Lietuvoje teka kiek kitaip: nuo 1009 metų. Tačiau ne kartą mūsų tauta buvo išmesta iš istorinio laiko, buvo iškerpami arba slepiami šimtmečiai. Viena iš labiausiai įsidėmėtinų pastarojo meto pastangų: inventorizuoti savąjį laiką, sumegzti nutraukytus galus, užpildyti jame padarytas tuštumas.
O štai visą pirmąjį tūkstantmetį Lietuva savo laiko dar lyg neturi. Mes net nežinome, kaip jį skaičiavo ir ar skaičiavo, ką apie jį galvojo ir kaip žymėjo – Lietuvoje Europos laikas ėmė veikti vėliausiai, todėl iki šiol visur ir visada vėluojame. Vėlavo raštas, knygos, menas, technologijos, tik niekad – karai, marai ir okupacijos. Net mūsų istorija S. Daukanto lūpomis ir plunksna lietuviškai ėmė kalbėti tik praėjusio amžiaus pirmojoje pusėje. Dievų ir kunigaikščių vardu bandome išklausti iš kitakalbių šaltinių, – jie tenai lietuviškai taip pat nekalba. Dar mums nėra pasibaigęs Lietuvos atradimas didžiulėje tūkstantmečių išklotinėje. Tuo ir remiasi mūsų lietuviško utopija: savo ateities ieškoti praeityje, būsimąjį laiką kam nors lengvai perleidžiant, privatizuojant, dovanojant…
O vis dėlto peržengdami metų ribas, atsipalaiduodami nuo kasdieninių rūpesčių, kaip niekad susimąstom apie Laiką, kuris reiškiasi kaip– visur esanti, gimdanti, auginanti, marinanti, žmogui nepavaldi ir viską į nebūtį nusinešanti jėga. Jis kiaurai teka per akmenį, metalą, aukščiausias sienas, paveikslus, eilėraščius. Iš kokio šaltinio jis trykšta, plečiasi ar traukiasi? Ar tai nėra Dievas, jo nematoma, bet visur ir visada esanti, neapčiuopiama, neatšaukiama ir nepaaiškinama, jokiais prietaisais nesugaunama ir niekam nepavaldi valia?
Tačiau tūkstančius metų žmogus, pasitelkdamas ritualus, dievus, religijas, o pagaliau ir kultūrą, meną, mėgino tvarkyti laiką, paveikti jo ritmus, pagreitinti ar sustabdyti, o kartais pasukti atgal. Tai nežmoniška egiptiečių pastanga sulaikyti laiką, uždaryti jį milžiniškose piramidėse, jo bėgsmą paveikti statiniais, rašmenim, akmenyse, mūsų protėvių kurstoma amžinąja ugnim. Jie jautėsi esą pajėgūs savo apeigomis, aukomis ir ištarmėmis sukti laiką ratu, vynioti jį tarsi į kamuolį, neišleisti jo iš savo rankų, iš savo genties, tad jis reiškė amžiną, niekad nesibaigiantį grįžimą.
Iš savo protėvių esam paveldėję tikėjimą, jog laikas yra informatyvus, nes jo ženkluose, skaičiuose, ritmuose jau nulemtas likimą ateities įvykiai, juos galima patirti, pamatyti, pajusti peržengiant metų ribas, švenčiant žymiausias kalendorines šventes. Tuo metu prasiveria laikas, jo trūkiuose, plyšiuose grimztama prie pirminių vaizdini kuriuose įrašytos neatšaukiamos ateities ištarmės ir aukščiausioji valia. Tame cikliniame, mitiniame laike yra daugybė grįžtamųjų ryšių, kurių visuma veikia kaip savotiški ekranai, informacinės sistemos.
Mūsų tauta šimtmečius gyveno pagal šį ciklinį, į kamuolį vejamą utopinį žemdirbių laiką, pagal savo kalendorių, visus reikalus tvarkydama ne nuo pirmos iki pirmos, o nuo Kalėdų iki Užgavėnių, Užgavėnių iki Velykų, nuo Velykų iki Sekminių, nuo Sekminių Joninių, ir taip kasmet – ratu, ratu, ratu… Tai primenu, nes ši laiko skaičiuotė yra persmelkusi mūsų klasiką, o kartais ir šiuolaikinė kūrybą, gerai jaučiant gyvybinius ritmus, visa apimančios valios veikimą. Žadinantis, reguliuojantis ir baudžiamasis laiko kodeksas, gamtos ar Dievo sumanytas, veikė kaip įsakmus reikalavimas laikytis tvarkos gyvenant, dirbant, švenčiant, mirštant ar net po mirties.
Laikas buvo jaučiamas kaip nevienalytis, tekantis skirtingais pluoštais, atkarpomis, kurias reikėdavo sumegzti didžiųjų švenčių metu, kad nesutriktų didieji ritmai. K. Donelaitis bara būrus, kurie nepataiko veikti laiku, griaudami per amžius nusistovėjusią tvarką. Mūsų klasikų Žemaitės, A. Vienuolio, Vaižganto, V. Krėvės žmogus, ruošdamasis ką nors veikti, pirmiausia įžengia į laiką, pasitikslina savo vietą jame, jo atkarpoje, gamtoje ieško jo nuorodų, ženklų. Laiko reikimas per gamtą, perimtas iš senosios baltų pasaulėjautos, folkloro, agrarinių apeigų, buvo ta pirminė kūrybos armatūra, kuri dar ir šiandien prasikiša šiuolaikinių prozininkų ir poetų kūriniuose. Nors ai, jau gyvenant pagal kitus ritmus, atrodo naivu, tačiau be viso to prarandamas laiko jaukumas, jo amžinosios kartotės jutimas.
Šiandien gyvename dar pagal kitą – kultūros, kūrybos laiką, kuris tarsi leidžia prašokti savo biologinio amžiaus ribas, pratęsti buvimą, atkuriant praeities vaizdus ir vaizdinius, susitinkant su kadaise gyvenusiais, kūrusiais, mąsčiusiais. Kultūra ir meno kūryba koncentruoja laiką, suspaudžia jį puslapyje, eilėraštyje, paveiksle, simbolyje, įspaudžia į meno dirbinius, akmenį, metalą, paminklus. Metas ir yra praeitis ateityje, kurį suvokiant laikas ima tekėti atgal ir atgal. O tai siejama su sąmoningumo istorija – tautos pradeda atsinaujinti save. Šio autentiško mūsų laiko skaičiuotė prasideda nuo pirmųjų spausdintų lietuviškų žodžių – M. Mažvydo „Katekizmo“. Į mūsų kultūros laiką ne kartą buvo kėsinamasi jį pasisavinant, išdraskant ar atšaukiant. Kartais jisai ilgam sustodavo, kol jį vėl užvesdavo ai K. Donelaitis, tai A. Baranauskas, tai Maironis…
Esu jau rašęs, kad valstybė yra nereikalinga, jeigu jos ekonomika, institucijos, sukaupti turtai, pinigai, šalies gynyba, sienų apsauga tėra nukreipiama svarbiausiam, galutiniam tikslui – kultūros kūrybai, o tarnauja vien biologiniam išlikimui. Pagaliau valstybės ir atsiranda kaip kultūros fenomenai, ir išnyksta praradusios kultūrinę atmintį bei sugebėjimą kurti. Štai ir Lietuva valdžios institucijose, kuriose dominuoja vadinamasis technokratinis mąstymas, projektuojama kaip neįdomi, tik „pagal Europos standartus“ vartojanti šalis, užversta kitų šalių kultūrų atliekomis. Nesant jokios kultūros policijos kartais taškomi nemenki pinigai ambicingoms, triukšmingoms. Tačiau tuščioms kultūrinėms akcijoms, po kurių lieka tik daugybė šiukšlių ir biologinių atliekų.
Taigi vienu metu gyvename keliuose laikuose, kurie matuojami ne tik laikrodžiais, metais, mėnesiais, valandomis, bet ir išleistomis knygomis, paveikslais, atliktais darbais, istoriniais įvykiais, gamtos ciklais, žymių žmonių gyvenimo ir mirties datomis, kultūros tvarumo ženklais ir savo gyvenimo trukme. Tokia matuoklė yra ir mūsų literatūra, laiką skaičiuojanti nuo pirmojo lietuviškai parašyto žodžio.
Nuolat šokame ar žengiame per įvairiausias laikų ribas, vis keisdamiesi ar keisdami, kurdami ir kuriami. Ypač tam nusiteikiama vykstant amžių pervartoms. Tad ir galvojama, kas įvyks, kai laikrodžiuose, TV ir kompiuterių ekranuose pasirodys nuliai?
Tikriausiai – nieko. Kūrybos laikas nulių nerodo.
Taigi rašau – 2000.
Viktorija Daujotytė. Vasaros skaitymai Vaižganto paunksnėje
1999 m. Nr. 8–9
Kas su mumis vyksta, ką mąstome ir nemąstydami, pasako knygos, kurias pasiimame nors trumpam atitrūkdami, išvažiuodami atostogų. Ak, pagaliau – laikas skaityti. Skaityti užmiršus profesiją, neturint jokių įsipareigojimų. Skaityti, pasiduodant knygai. „Pokalbiai su Goethe“ – J. P. Eckermanno knyga, išgirta Nietzsche’s, iki šiol skaityta fragmentais, dalimis. D. Saukos „Fausto amžiaus epilogas“ – antram kartui, atrankiniam. Naujausia Jono Strielkūno knyga „Einu namo“, meilės ir mirties dainos – paskutinė poezijos knyga, kurią nusipirkau jau vasarą. Lyg ir atsitiktinai (bet ne) – vokiečių poetės, kritikės, eseistės Hilde Domin „Wozu Lyrik heute“ (1993). Klausimas lyg iš M. Heideggerio – „Wozu Dichter“? Kam poetas, kam lyrika šiandien, kuriam reikalui? Kam meilės ir mirties dainos, archetipiškai pakartojančios ribines būties situacijas?
Dar vieną vasaros skaitymų knygą gavau Svėdasuose. „Lietuvai pagražinti draugija“ paskutinį birželio sekmadienį sukvietė daug svėdasiškių ir svečių, šventė Vaižgantą, pradėjo ženklinti jo 130-uosius metus. Kaip visur, kur kas nors vyksta, daug pastangų įdėta miestelio bibliotekos. Iš bibliotekininkės Violetos Gliaudelienės ir gavau į pusstorį mokyklinį mėlyną sąsiuvinį panašią knygelę „Mėnulio taku“ – Anykščių rajono Svėdasų literatų klubo „Sietuva“ narių kūrybos rinktinę…
„Keistas dalykas ta šlovė, – atsiliepė Goethe. – Medis dega todėl, kad turi savyje degimui būtinos medžiagos, o žmogus išgarsėja todėl, kad jame yra išgarsėjimui būtinos medžiagos. Šlovės neįmanoma rasti, šlovės vaikytis beprasmiška. Taip, protingu elgesiu bei visokiomis dirbtinėmis priemonėmis galima įgyti tam tikrą garsų vardą, tačiau jeigu jame nebus vidinio lobio, jis bus tuščias ir jau kitą dieną subliūkš.“ Raminantys išminties žodžiai. Juk matome, kaip greitai subliūkšta ir dabarties „garsūs vardai“. Bet matome ir kita – suspėja susitvarkyti, įsitaisyti. Sukuria savo „imidžo“ tarnybas. Visokios dirbtinės priemonės šlovei didinti tampa vis svarbesnės, svarbesnės nei sveikas protas Goethe’s laikais. Bet vidiniam degimui būtinos medžiagos niekas negali pakeisti. Ugnies negalima paslėpti. Visgi dažnai bandoma tai daryti.
Vaižgantas, kodėl būtent Vaižgantas šviesesnėje ar šviesėjančioje Lietuvos sąmonės dalyje yra užėmęs tokią ypatingą vietą? Taip, Vaižgantas turėjo savyje degimui būtinos medžiagos. Šviesos, kuri sklido iš jo asmens – iš kūrybingumo, iš palankumo žmogui ir iš atlaidumo. Geriau atleisti nuo bausmės kaltą, negu nubausti nekaltą. Vaižgantas davė Lietuvai sutvirtinimą – ir ne vienu požiūriu. Sutvirtino laisvę, ištardamas: gimiau laisvas ir esu laisvas. Sutvirtino lietuvius kaimiečius, nuo XIX a. pabaigos atkakliai siekiančius kultūros: gamta yra tokia kūrybinga, kad kultūra auga ir iš jos – kaip grūdas iš žemės. Įsigyvenimas į gamtą, susigyvenimas su ja bent iŠ dalies atstoja išgrynintos kultūros patirtį, perimamą iš vaikystės.
Kodėl Goethe buvo toks dėmesingas gamtai? Jis ieškojo visuotinio principo skirtingiems pasaulio sodo reiškiniams. Bet ne tik. Puiki D. Saukos mintis: „…gamtos stebėjime jam dabar svarbiausia – įžvelgti, kaip ji pati dėsningai tampa kūryba. Poetine forma šios pagrindinės mintys išreikštos „Augalų metamorfozėje“ (1798)“. Pagal Goethe D. Sauka ambicingai užsimojo patikrinti lietuvių literatūros (platesne prasme – ir kultūros) galimybes. Pagrįstai labiausiai susitelkta į Maironį, į jo intelektualinius akiračius. Bet ar netrūksta bendruosiuose akiračiuose Vaižganto, jo gamtos, dėsningai tampančios kūryba, jo netikėtos, savaip verteriškos aistros, netgi „amžinojo moteriškumo“ variantų. „Butkienė jau buvo šešių dešimties metų, o jos moteriškumas tebeveikė kitus. Ji tebebuvo – meili“ („Nebylys“).
Taip, ir mūsų kultūroje yra pėdsakas, paliktas Goethe’s. Ir pėdsako pėdsakas, ne visada atpažįstamas kaip to paties pėdsako žymė. „Bandykime įsivaizduoti: Faustas – mūsų dienų tikrovėje?“ – klausia D. Sauka. Klausimas, kuris negali būti atsakomas iš jo paties. Tik iš pėdsako pėdsako, nes klausti reiškia justi daugsyk pasikeitusių faustiškųjų situacijų neišnykstamumą iš žmogaus, kaip žmogaus, būties.
Ir pėdsakas, paliktas Vaižganto. Svėdasų kraštas tebėra jo globojamas. Svėdasuose lengviau ką nors daryti kultūrai. Lengviau motyvuoti, kodėl, gimus Svėdasuose, juose reikia ir gyventi. Vaižganto paaiškinta ir sutvirtinta. Beveik visi „Mėnulio taku“ autoriai svėdasiškiai – čia gimę augę, čia ir gyvenantys dirbantys. Pragyvenantys – kas iš nedidelės tarnybos, kas iš pensijos, kas iš ūkio. Nedidelių mokslų, tik du buvę mokytojai, viena veterinarijos gydytoja. Rašantys, besidomintys literatūra. Nastė Baskutienė: gimė 1916 m. Sankt Peterburge. 1918-ais parvyko į Svėdasus. Čia baigė pradinę mokyklą. Čia tebegyvena. Tyliai permąstomas ilgas gyvenimas. Atsiprašoma sūnaus, kad negalėjo jam duoti lengvesnio, geresnio gyvenimo. Pasiguodžiama: „Iš vargo ir nedalių / Visų žmonių keliai“. Jambinė eilutė – lyg praritmas, atkakliausias savamokslių eiliavimuose. Jauniausias autorius – Darius Guobis, gimęs 1977 m. Mokėsi Svėdasų Juozo Tumo-Vaižganto vidurinėje mokykloje. Gyvena Svėdasuose. „Galbūt esu tik vaikas, pasiklydęs / Tarp girios medžių ir žolių…“ Gamta – dvasinės patirties versmė; kiek pasilenki, tiek atsigeri. „Ištylėsiu tylą, / subrandinsiu žodį – / išaugs maža pušelė / žaliom akim…“ – eilutės iš Violetos Gliaudelienės eilėraščio. Gimė Svėdasuose, baigė Rokiškio kultūros mokyklą, dirba Svėdasų bibliotekoje, vadovauja literatų klubui „Sietuva“. 15 žmonių – nuotraukoje ir knygoje, „…sunkiomis gyvenimo dienomis visi trokštame šviesos, gėrio, grožio. Tai mes bandome surasti jaukiame kultūros kampelyje – miestelio bibliotekoje“, – sakoma pristatomajame žodyje.
Eilėraščių, saviveiklinių eiliavimų dabar išleidžiama daug. Profesionalioji literatūra, susitelkusi didžiuosiuose miestuose, j savo provincialę seserį, mažiau temokytą ar ir bemokslę, žiūri iš aukšto. Taip, labai retais atvejais tuose rašinėjimuose, eiliavimuose teblyksteli gyva mintis, retai tepasirodo kalbos forma. Jie lieka šalia literatūros, ir neturėtume neatsakingai puoselėti saviveiklinių autorių ambicijų. Bet ir paprasti eiliavimai nėra beprasmiai.
„…pasaulis negalėtų egzistuoti, jei nebūtų toks paprastas, – sakė Goethe. – Ši vargana žemė dirbama jau tūkstantį metų, o jos galios vis neišsenka. Nulyja lietus, pašildo saulė, ir ji vėl žaliuoja pavasariui atėjus, ir taip metai po metų.“ Gal ir apie literatūrą galima panašiai pamąstyti: ji nustotų būti, jei jos pamatinis principas nebūtų toks paprastas – pasakyti apie save ir kitą. Pasisakyti, išsisakyti. Atsiverti ir užsidaryti iš suprasto pilnumos, gilybės paradokso. Atrodo, kad literatūra vis sudėtingėja. Bet taip tik atrodo. Paprastumas yra sunkiausiai pasiekiamas – priklausomas nuo dvasios skaidrumo. Jokios dirbtinės priemonės dvasios nenuskaidrina. Ir Hilde Domin savo knygoje siekia paprastumo. Redukuoja ir savo didįjį klausimą – nėra jokio „kam“. „Lyrika, kaip ir apskritai menas, yra pati sau tikslas.“
Kodėl Jonas Strielkūnas pabrėžia, kad meilės ir mirties dainose jam nerūpėjusi estetika? Tik pati žmogiškoji lemtis. Bet net žvelgiant mirčiai į akis kuriančiajam negali nerūpėti grožis, paslaptingas, dvasinę energiją sutelkiantis ir išspinduliuojantis kristalas. Geriausi Strielkūno knygos eilėraščiai išlieka gražūs. P. Valéry akcentas, D. Saukos paryškintas: grožyje slypi tai, ko niekad negana… Skirtingos grožio galimybės ir formos – „Mėnulio taku“ rinktinėje, Strielkūno lyrikoje, Goethe’s „Fauste“. Viena kitos ne atstojančios ir nepakeičiančios. Susiliečiančios – kaip pėdsakų pėdsakai.
Goethe lygino savo laikų vokiečius su prancūzais; prancūzų kultūra esanti labiau išpuoselėta, poetus liaudis greitai išgirstanti, dainuojanti. Poetams lengviau ką nors reikšmingo sukurti. Permąstydamas Maironį, ypač poemėlę „Kame išganymas“, D. Sauka irgi teigia, kad tai, ko Maironis šiame kūrinyje nepasiekė ir ko jis pats negalėjo blaiviai įvertinti, priklausė ne nuo jo talento, o nuo objektyvių aplinkybių. „Nuo mūsų civilizuotumo ir kalbos brandos lygio…“
Sutikime, kad to civilizuotumo, imlumo tikrai, o ne surogatinei kultūrai ir šiandien nesame pertekę. Kultūros imuninė sistema atrodo esanti pažeista. Žmogaus sąmonė nebrandinama kultūrai, kad galėtų sąmoningai rinktis, spręsti, kad jaustų tradiciją. Per maža kultūros energijos provincijoje. Todėl taip viltingai ir pažvelgiau į Svėdasų „Sietuvą“. Ne tik todėl, kad žmonės rašo eilėraščius. Daugiau dėl to, kad jie skaito, kas parašyta kit ų. Kad kalbasi apie tai, kas parašyta ir pasakyta. Kad jie pasigedo Janinos Degutytės „Atsakymų“, negautų bibliotekos. Suprantu, kad ši knygelė tikrai jiems – ir apie gyvenimą, apie ypatingą likimą, ir kartu apie literatūrą, apie tai, kaip parašomas eilėraštis. Tokių knygų tikrai reikia žmonėms – tik ne to populiaraus skaitalo apie literatūrą, kurio irgi daugėja. Paprastai ir tikrai gali rašyti tik meistrai. (Gaila, kad savo gražų sumanymą parašyti kūrybos pradžiamoksli atidėjo Sigitas Geda.) Meistrai su meile ir dėkingumu žvelgia į žmones, kurie mažuose miesteliuose ir kaimuose rengia literatūros vakarus, sutinka poezijos pavasarius. Arogancija, panieka ir patyčiomis atsilygina tik pameistriai.
„Bet kad ir kiek žmonija gyvuotų, jos kelyje niekad netrūks kliūčių, kurias ji turės įveikti, niekada netrūks visokiausių negandų, idant ji lavintų savo jėgas“ – paskutinė citata iš Goethe’s, mąstant apie bandymus įstoti (jau ne egzaminus) į aukštąsias mokyklas. Taip, daug jaunų žmonių savo ateitį sieja su lavinimosi, aukštojo išsilavinimo pastangomis. Tai tikrai džiugina. Besimokančių negali būti per daug. Bet kiek daug problemų matyti ir plika akimi. Teisės ir vadybos bumai. Vos baigę teisininkai jau pretenduoja į keliatūkstantines mūsų mokamas algas… Lyg specialiai būtų tyčiojamasi iš teisės ir teisingumo. Bet beveik nebėra konkurso į aukštąsias medicinos studijas. Ilgas ir sunkus mokslas, lengvi tūkstančiai nelaukia. Tik stomatologai dar kupini vilčių. Kokia bus Lietuvos medicinos ateitis, jei tokia menka bėra atranka?
Ir kiek į Vilniaus ir Kauno universitetus pajėgs įstoti jaunuolių iš Svėdasų krašto, kad ir iš Juozo Tumo-Vaižganto mokyklos? Ir piniginis, ir intelektualinio (netgi specialaus) paruošimo tinklas tankėja. Pro jo skylutes į universitetus nebepralįs kaimo vaikai. Ką pasakysime Vaižgantui?
1999.VII.8
Rimantas Šavelis. Rauda, nuo kurios nepalengvėja
1999 m. Nr. 7
Laureato žodis Antano Vaičiulaičio premijos įteikimo iškilmėse
Gal vakaras, bet jau ne diena. Pušų viršūnėse siaudžia vėjas, kurį matau, bet negirdžiu. Už sodo tvoros gyvena kaimynas. Pasibeldžiu. Kaimynas plačiai atidaro duris, nes ateidamas kartais šį bei tą atsinešu.
– Man yra labai blogai, – sakau. Ir tai ne žodžiai, o širdies atvėrimas.
– O man, žinok, yra gerai, – saujoje ritinėdamas duonos trupinius, sako kaimynas.
Prieš šešerius metus jį paliko žmona, paliovė lankyti ir dukra. Gyvena kaip vienišius vilkas ir pūgoms siaučiant, ir obelims žydint.
Ir jam yra gerai.
Manęs dar nepaliko žmona, atvažiuoja sūnūs, vienas automobiliu, kitas – dviračiu, kurį netrukus kažkokie tipai pavogs. Kartais žodžiu, kartais reikšmingais nutylėjimais paprašo pinigų, o jų kaip tyčia neturiu. Ir man vis tiek yra blogai.
Dar ne rytas, bet jau ne naktis. Anapus trobos sienų, miško tankmėje, muša sparnais paukštis, kurio nematau, bet jį girdžiu.
Atšlubuoja kaimynas iš gretimo sodo. Basas, savaitę nesiskutęs, šlapiu klynu. Šalia tipena jo alkanas šuo.
– Rimai, man labai bloga. Būk žmogus, išvairuok tris litus.
– Neturiu. Pats matei, užvakar išvežiau tuščius alaus butelius. Kaimynas žiūri į mane, bet negirdi.
– Tris litus. Man labai bloga.
– Ir man, pasakysiu, negeriau.
– Aš mirsiu. Nors du litus.
– Ir kaimynai neturi, – apsidraudžiu.
Žmogaus akys dega mėlyna neviltim.
– Du litus. Daugiau neprašau.
– Eik velniop!
Jis apsisuka ir vis toks pat basas nušlubuoja sodo gilumon. Po pusvalandžio grįžta.
– Rimai, būk žmogus. Du litus.
Įkišu ranką kišenėn ir sugraibau tuos du litus. Taip aršiai saugotus. Paskutinius. Kaimynas nespėja net padėkoti. Šluba ristele išpuola gelbėti savo gyvenimo. Tik jo šuo vis dar sukinėjasi apie mano kojas. Gal ir jam ką nors duosiu?
Taigi savo artimui pagelbėjau. O kas man padės? Kas mane išklausys? Ir ką aš tam klausančiajam pasakysiu, jei pats nežinau, kas man yra?
Regis, kažkada man buvo duota suvokti: štai tavo kelias, antai jo gale ant aukšto, stataus kalno – laimės žiburys. Reikia rašyti, ir suprantama, talentingai. Kolegos pasvėrė ir įvertino gabumus. Ir pats jauti, kad šituose literatūros nemunuose nesi visiškas skenduolis. Tada užsidedi ant galvos (kaip galima aukščiau!) aurą ir su ja gyveni: lovoje, darbe, „Literatų svetainėje“, leidyklose, tualete ir net ten, kur moka šiokius tokius honorarus. Auros švytėjimas atkreipia dėmesį, ir tu atsiduri labai garsiame didmiestyje, kur gatvės – didumo sulig kaimo laukais, prie ambasadų ir pasiuntinybių stovi man neregėti kapitalistų pagaminti automobiliai. Aš, grynas lietuvis, kvėpavęs grynu Aukštaitijos oru, pūpsau minkštuose uždaros kino salės foteliuose, uodžiu kažkokius „Marlboro“ cigarečių dūmus ir žiūriu pasaulio kinematografą. Šalia manęs foteliuose vartosi visokie rusai, gruzinai, žydai, kazachai… Net vienas vienišius estas. Ko mes čia atvažiavom? Aišku, gelbėti pasaulinio kino. Per porą metų viską pamatėm, supratom, tapom profesionalais. Tik duokit mums pinigų, filmavimo kamerų, gal dar koks aktorius praverstų – ir štai jums šedevras! Mums nusispjaut į kažkokį sušiktą Biunuelį.
Bet klausimų, nors ir su aura virš galvos, vis dėlto atsiranda. Ir tada mes, daugiatautė genijų gauja, kartais kreipiamės į Fiodorą Dostojevskį.
– Fiodorai Michailovičiau, – sakom mes jam, – tu esi beveik genijus, ir dar idiotas. Tau atverti pasaulio pažinimo vartai. Pasakyk – kas yra kas?
Fiodoras Michailovičius epilepsiškai susimąsto ir apsimeta, kad nežino, iš kur kilęs. O tuo tarpu giliame Rusijos danguje praskrenda Nastasija Filipovna, suprask, Margarita, labai juodai apsirengęs Bulgakovas ir dar kažkokie meistrai…
– Kur jie, po velnių, lekia? – klausia armėnas Malajanas.
– Pas Uiljamą Folknerį, – sako baškiras Koto. – Vakar kartu gėrė, Nastasija pametė šluotą.
Nieko nėra pasaulyje šiurpiau kaip pamesti šluotą. Geriau jau prarasti Nastasiją. Nastasija kažkodėl išgirsta šitą garsiai neištartą apmąstymą, įsižeidžia, čia pat danguje užsimauna kelnaites ir be akcento išrėkia:
– O man patinka Francas Kafka!
Iš jos balso intonacijos suprantam, kad šluotos reikia ieškoti pas Vulfą. Šluotos kvapas kaip ir yra, bet kartu su kvapu sėdi Nabokovas, Selindžeris, Markesas, Kamiu, dar kažkokie literatūros tūzai, jau gerokai pavėpę, svarsto: duoti Sigitui Gedai Nobelio premiją ar neduoti.
Stop! Gana to marazmo! Gal tau perkalto galva? Gal tu kilęs iš Etiopijos ar Nepalo? Nieko panašaus. Sukleręs, nuo dusulio drebėdamas autobusas sustoja Panenumio miestelio aikštėje, prie tipinės parduotuvės, už kurios gražiai dega raudoniu bažnyčia, šventoriuje baltai šviečia kaštonų žvakės, o aš neskubėdamas, užsimetęs ant peties lietpaltį, leidžiuosi žemyn pažįstama gatve. Praeinu medinį tiltą per Nemunėlį, jau ganėtinai nusekusį, užaugusį lūgnėm, meldynais ir ajerais, pro piliakalnį, jaunystėje iki išnaktų daužydavom tinklinio kamuolį, pro senąją pradinę mokyklą, kurioje atsėdėjau ketverius metus… Einu, mindamas minkštas vieškelio dulkes, iš abiejų šonų mane stebi Pušynėlio eglės ir krūmai, vietomis išvirtę į baltakamienius beržynus. Artėju Steponių kaimo link. Anapus slėnio, už mėlynų vasarojaus laukų, jau matau juoduojančią eglių sieną, plačiai išmestas į dangų baltalksnių viršūnes, du raudonų plytų trobos kaminus. Kiek sykių, ar važiuodamas autobusu, ar skrisdamas lėktuvu, ar sapnuose, ar grūsdamasis miesto kamšalynėje, esu laidojęs ir vėl laidojęs motiną ir tėvą, bet kiekvieną kartą, kai seno sodo taku įžengiu į gimtąjį kiemą, krūtinėje skausmingai nudiegia: o gal? Gal tai buvo pagirių košmaras ar man pagąsdinti sukurtas videofilmas? Deja… Jau neišeina iš trobos pakrypusiu pečiu tėvas, nebėra lange raukšlėmis riboto ir pervagoto motinos veido… Čia dabar visur švaru, tvarkingai nugrėbstyta, nušienauta. Čia gyvena kiti žmonės. Šlama tos pačios, tik smarkiai šoktelėjusios į dangų liepos, boluoja tas pats šulinio rentinys, ta pati grėbliais ir šakėm nuramstyta tvarto siena, tos pačios trobos gonkos. kur, pasislėpęs nuo motinos, surūkydavau iš tėvo nušvilptą cigaretę. Viskas tarytum savo vietoje, bet manęs čia niekas nebeatpažįsta. Pirmą kartą tą atotrūkį pajutau, kai mirė motina. Ir visišką svetimumą, išėjus tėvui. Tėviškė pasiliko pati sau, lyg koks atvirukas sename užmirštame albume.
Gal čia ir reikėtų ieškoti pradžios? Pradžios, kurią nežinau, kaip įvardyti. Visą gyvenimą buvau baisus knygų rijikas. Bėgau į kiekvieną naują filmą. Vis kažkur lėkiau, prirašiau kalnus visokių scenarijų ir projektų, tryniau kėdes darbovietėse ir nedejavau. Mėgau draugus ir dar labiau pasisėdėjimus su jais iki paryčių. Veržiausi į tolimas keliones laivais, traukiniais ir lėktuvais.
Aš seniai nebeseku filmų reklamos ir neatmenu, kada paskutinį kartą buvau teatre. Knygą imu tik tokią, kurią visi išgyrė ir kurios nežinoti yra nepatogu.
Kada atsirado toks abejingumas? Iš kur?
Atsėdžiu darbe man skirtas valandas ir maunu iš miesto. Ačiū Dievui, jau kelinti metai gyvenu miške. Ten mažai žmonių, esu draugų nepasiekiamas, ir aš jų per daug nepasigendu. Valandų valandom spoksau, kaip teka ir leidžiasi saulė, kaip švokščia kiemo kampe kupli aukštaūgė keturkamienė pušis. Gal šitaip aš bandau susigrąžinti vaikystės saulėtekius? Bet tada tie vaikystės regėjimai žadėjo kažkokį nepaprastą pasaulio atradimą! Štai už ano kalno, už Nemunėlio, Šerkiūnų girios spindi man neregėti pasaulio miestai, o juose – nepaprasti žmonių gyvenimai. Ateis mano valanda, ir aš atrasiu tuos miestus ir tuos žmones. Tame laukime buvo tiek svaigulingos nuojautos ir sopulingos palaimos, kad rodėsi, kai visa tai pamatysiu, plyš iš džiaugsmo širdis.
O gal toks mano aptuisimas rodo senatvišką nupirdėjimą? Tad aš čia be reikalo virkauju. Mėgstu darbą prie malkų, bet retsykiais prieš minutę padėto kirvio ieškau pusę dienos. Tataigi.
Bet man dingojas, kad šuo pakastas visai kitur. Ar nebus taip atsitikę, kad aš to pasaulio taip ir neatradau – nei savyje, nei kituose. Neatradau, o laikrodis jau skaičiuoja valandas. O jei radau, tai gal visai ne tokį, kokį įsivaizdavau? Tai kur aš tada buvau ir ką dariau? Į ką žiūrėjau?
Nesu rimtas tikintysis, ir mano kartos žmonės, manau, žino priežastis, kodėl daugelis mūsų tokie yra. Gal čia ir bus mano pažinimo spraga? Jei taip, tai dar liktų vilties. Juk proto nušvitimas pasitaiko ir senatvėje. Levas Tolstojus juk rado išeitį! Tiesa, tai buvo vis dėlto Tolstojus.
Kūrybai špygos dar nerodau. Bet čia jau atskira kalba. Kartais, kai visai išprotėju, matau didelį lygų lietuvišką lauką, gale to lauko, pačiame pakraštėlyje, amžiaus pradžioje stovi mediniai varteliai. Štai jie prasiveria, ir droviai įeina Jonas Biliūnas, pablyškęs, baltais marškiniais, juodu kostiumu, nešinas rankoje knygų ryšulėliu. Paskui jį atseka nedidelė balta katytė… Paskui tą katytę pro vartelius (tuos vartelius aš stebiu, aišku, prozininko akimis) vienas po kito sueina Vincas Krėvė, Juozas Tumas-Vaižgantas, Ignas Šeinius, Jurgis Savickis, Marius Katiliškis, Juozas Paukštelis… Visas pulkas literatūros vyrų. Tarp jų, be abejonės, yra ir amžinam poilsiui atkeliavęs į Lietuvą Antanas Vaičiulaitis, bet aš tikriausiai neatpažinčiau, nes jo nuotrauką pirmą kartą atsitiktinai pamačiau gal prieš trejetą metų Martyno Mažvydo bibliotekoje.
Man kažkada buvo duota suvokti: štai tavo kelias, antai jo gale ant aukšto, stataus kalno – laimės žiburys!
Į tą kalną aš jau nelipsiu. Ir visai ne todėl, kad bijočiau paslysti. Ir ne todėl, kad netikėčiau Jonu Biliūnu.
Visi aiškiai matom: pasaulis neina geryn. Jei jau motinos degina savo vaikus krosnyse, jeigu tėvas kirviu užkapoja savo sūnus… Paskutinieji Biblijos puslapiai nebeatrodo tokie juokingi.
Ir vis dėlto. Kai išprotėjęs žiūriu į aną lietuvišką lauką, prigužėjusį garbingų vyrų, galvoje pralekia viltinga mintis: ar nevertėtų man tų vaikystės saulėtekių, ežerų vandens švytėjimo, raminančio girių ošimo dar sykį paieškoti šitų vyrų romanuose, apysakose, novelėse? Juk negalėtum paneigti, būna, pasitaiko, kad ir literatūra kartais pagydo. Gal ne veltui sakoma: nuo ko susirgai, tuo ir gydykis.
Juozas Aputis. Balta katytė literatūros mūšyje
1999 m. Nr. 4
Jono Biliūno 120-osioms gimimo metinėms
Savo literatūroje turime beletristikos unikumą – Joną Biliūną ir jo kūrybą. Labai mažas jo raštų ryšulėlis jau greitai visas šimtas metų nešiojamas iš klasės į klasę, iš kartos į kartą, iš laiko į laiką… Tą menkų beletristikos ryšulėlį netgi nusvertų J. Biliūno straipsneliai iš anų metų spaudos, laiškai, rašyti draugams ir artimiesiems. Visai suprantamas klausimas: kur galėtų būti J. Biliūno beletristikos ryšulėlio perlas, taip ilgai nepasimetantis tarp gausios lietuvių literatūros mantos ryšulių? O gal jau pasimetė, gal mes, skaitantys savo rašytojų kūrinius ir dėliojantys juos į literatūros istorijos lentynas, esame kieno nors apsėsti ir tiesiog nesugebame stabtelėti – taip stipriai mus veja inercija?
Žinoma, tradicija yra inercijos sesuo dvynė, bet kartu ji yra ir motina, mokiusi pirmųjų žingsnių ir žodžių. Net didžiausias akiplėša susapnuoja glostančią motinos ranką.
Jau keliolikos kartų tėvai ir vaikai iš virpančio katytės kūnelio traukė strėlę ir sviedė ją šalin – kaip pirmosios niekšybės nuodą, juto skaudų kutenimą gerklėj, kai žiūrėjo Brisiui į akis. Kas čia darosi?
Kodėl balta katytė literatūros mūšių lauke pasirodė esanti stipresnė už pirmutinio streiko minias? Prabilo prigimtinis, Kūrėjo įdiegtas moralumo, teisingumo, to ypatingo visuotinės visame kame plastančios gyvasties pajautimo balsas, bylojantis, jog kiekviename aplinkumos taške glūdi paslaptingosios gyvybės sąnarys, jungiąs su pasauliu. Ne veltui J. Biliūno kūryboje žodis prigimtis eina iš puslapio į puslapį. Tai pačios didžiosios, Kūrėjo sklaidos pajautos. Iš čia, iš to taško auga meno medžiui. Tokiomis pajautomis apdovanotus žmones ima persekioti laimės žiburio šmėklos, traukdamos savęsp. Dažnai tai padaryti joms pasiseka. Retas, regėdamas gražius kūdikystės sapnus, neregi žiburio, traukiančio į šviesesnę ateitį. Nes šviesos niekam nėra per daug. Į pagalbą čia ateina aiški, be dvejonių šešėlio nuoroda: esame šio pasaulio viešpačiai. Supurtysim šį nelaimių pilną gyvenimą ir sukursim naują!
„Draugai darbininkai! Jau artinas pirma gegužės. Vėl atbudusi gamta nuvarys sniegą nuo savo laukų ir viską ir viską iš miegų prižadins aplinkui: vienu metu susprogs medžiai atgijusioj girioj užgiedos paukščiai pavasario giesmes… Kada skaisčiai giedri saulelė užkils ant dangaus ir spinduliais savo pirmą gegužės pasveikins, – mesim ir mes savo darbus: visi į gatves kad išeisim, sykiu su visos pasaulės draugais užtrauksime savo pavasario dainą, – dainą laisvės, vienybės ir meilės“, – 1903 metais „Darbininkų balse“ Jonas Biliūnas. Vaizdelis „Pirmutinis streikas“, beje, parašytas pačiais metais, baigiamas šitaip: „Fabrikantai prispirti pakelt darbininkams užmokestį, jie sutinka ant jų reikalavimų.
Darbininkai, linksmi, su nauju tikėjimu į savo spėkas, stoja prie darbo: vėl dunzga mašinos, tarška ratai, rūksta iš kaminų dūmai…
Pirmutinį streiką darbininkai laimėjo, laimėjo be didelių aukų, be kraujo praliejimo…“
Pasekime rašytojo kelią iš tos minios tikrosios meilės – kūrybos – link. Pusalkanės dienos, ne tik vieno J. Biliūno, socialdemokratų idėjos, revoliucijos bičiuliai ir draugai dvidešimtmečiui J. Biliūnui tampa laimės žiburiu. Tačiau kaip įdomu: beletristikoje („Laimės žiburyje“) tas troškimas perkeliamas į daug aukštesnį siekinių kalną! Gyvenimo reiškinius, prigimties nujaučiamą šio pasaulio sandarą politikai revoliucijų šaukliai išardo į atskiras dalis, atskleisdami vieną kurią žymę. Tiktai šitą žymę reikia pakeisti, perdaryti, kad gyvenimas taptų gražesnis. Šitos žymės keitimo įniršis ima tapti visa ko vertinimo kriterijumi, paslaptinga ir sudėtinga ne tik visatos, bet ir žmonių santykių sandara suvedama iki aiškaus minimumo. Tokį minimumą džiovos deginamomis jaunuolio akimis ryte ryja Julius Janonis, graudžiai susinaikinęs ant laimės žiburio bėgių. Šitaip šarvus užsivelka Žana d’Ark, revoliucinių pervartų bangose žūsta gražūs žmonės, ilgiems laikams savo gražumu spindintys iš kapo duobės.
Toks kelias viliojo ir J. Biliūną. Deja, tie keliai anuometinėje Rusijoje, taigi ir Lietuvoje, buvo tiesiami per kitokius laukus, jie nuvedė prie raudono vėliuko, o su tuo vėliuku prie savo tautos išdavystės. (Vėliau J. Biliūnas prasitars: „…taigi rašyti, o juo labiau, raudonų daiktų, visai nebegaliu.“) Nesunkiai įmanoma įsivaizduoti kur galėjo atsidurti J. Biliūnas. Čia prisimintinas vienas gražiausių ir turiningiausių J. Biliūno vaizdelių „Nemunu“, kur viskas plasti paslaptingąja visatos gyvastim. „Žiūriu ir negaliu atsižiūrėti.. Ta upė, kuri, vingiuodamos be galo, ant kiekvieno žingsnio maino savo pavidalą; tie jos aukšti, žaliuojantieji miškais ir pievomis krantai, – tat ne kaleidoskopas, bet gyva prigimtis <…>. Bažnyčia baltuoja ant pačios aukščiausios vietos, tarsi visa ir visus laikydama po savo kojų, – ne tik savo dvasia išsikeldama aukščiau žmonių galvų ir minčių, bet ir pačiu savo pavidalu – aukščiau nuskurdusių jų gryčelių <…> Ir skraido mintys po šiuos klonius žaliuojančius, po šiuos kalnelius marguliuojančius, tai šen, tai ten apsistodamos, lepindamos prigimties gražumais jausmus ir širdį. Kaip karšta, iš pačios gilumos kilstanti malda ramina prigimtis dvasią…“
Tačiau anksčiau tame pat vaizdelyje buvo tokia vieta: „Ir vėl kilsta mintis: kam šis bokštas pastatytas, ar jis gynė žmonių laisvę, ar dar labiau juos vergė? Dabar jis stovi dailus, kaip pasaka, bet jo praeityje gal ir labai nelaimingos ir baisios paslaptys guli…“
„Nemunu“ parašytas 1905 metais Ciuriche, tuo laiku, kai J. Biliūnas buvo galutinai atsisakęs politikos ir nepajudinamai atsidėjęs beletristikai, mirtinai įsikibęs grožinei kūrybai į ranką.
Vaizdelio užuomina, kam tas bokštas pastatytas, tikriausiai yra autoriaus Lietuvos istorijos studijų Leipcige išdava (gal pilis buvo statyta kryžiuočių?), bet greičiausiai tai yra gyvenimo sudėtingumo, jo daugiaspalvystės pagavos. Tačiau šit ką apie tai rašo žmogus, su kuriuo J. Biliūną siejo ypatingai draugiški santykiai, su kuriuo ir toliau, jei nebūtų paklusęs prigimties balsui, turėjo eiti J. Biliūnas: „Žiūri Biliūnas ir negali atsižiūrėti. Bet štai išlenda iš tarpmiškės „senas apgriuvęs jau bokštas, savo dantuota viršūne atmenąs vidurinių amžių tvirtapilį“, ir kelia jis Biliūnui ne patrioto džiaugsmą ir Lietuvos senovės garbinimą, o tokias liūdnas mintis: „<…> Ar jis gynė žmonių laisvę, ar dar labiau juos vergė?“
Šitą vietą užmatė ne kas kitas, o V. Kapsukas, parašęs visai įdomią J. Biliūno biografiją.
Toji smulkmena aiškiai nušviečia revoliucinės akies susifokusavimą tiktai į vieną tašką. Šitaip buvo norima sufokusuoti ir J. Biliūno žvilgsnį. Ir jis jau buvo pradėjęs siaurėti iki tokio minimumo. Antai 1902 metais straipsnyje „Piešinėliai apie mūsų inteligentus“ jis priekaištauja, matyt, J. Basanavičiui, vienam iš tokių, kurie užsiimą nedėkingu darbu, eikvodami laiką, „savo mokslą ir spėkas visai bergždžiam, niekam nenaudingam darbui, vieni, naudodamiesi abejotinu metodu ir pasiremdami nežinomais pamatais, tyrinėja smulkmenas Lietuvos praeities, jos giminystę su Grekija ir Trakais, o Lietuvos liaudis (koks nedėkingumas!) nė sapnyj nesapnuoja, kad tai išganymo ir laisvės ji turi laukti nuo minėtosios giminystės…“
Laimė, kad prigimtis nepasidavė! J. Biliūno laiškuose kuo toliau, tuo labiau ryškėja pastangos pabėgti iš slegiančio, siauro požiūrio lauko. Prigimtis krėste krečia, kai susiduria su išskaidytu, tik politiniu žvilgsniu matomu žmogaus esybės aiškinimu. Dažnai galime pajusti netgi savotišką J. Biliūno baimę pasilikti siauruose politinių žvilgių rėmuose. Jautrus ir sąžiningas, jis dorai nori iš tų rėmų išsilaisvinti.
Ačiū Dievui, aplinkybės tam yra palankios… Socialdemokratų rietenos, dažnai ir grynai asmeniškos, pagaliau lyg šmėkla prieš akis ima rodytis įkyrioji Lietuvos kultūros „pagalbininkė“, atskubėjusi į talką XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje – džiova…
1903 metais laiške iš Leipcigo J. Biliūnas rašo P. Višinskiui: „Tarp kita ko studijuoju ir lenkiškų literatūrą (čia puikus lenkų knygynas), – puikus daiktas! Tik viena literatūra ir įneša žmogui ramumą į širdį, šiek tiek jo skausmus nutildo; dalia visados šlifuoja – o taip visai blogai priseitų. Jos dasitytojęs vėl pradedi linksmiau žiūrėti, vėl pradedi tikėti, nors kam – nežinau?!“
Tais pačiais metais, po vienuolikos dienų, laiške V. Kapsukui randame šitokias būsimosios beletristikos meilės žymes: „Būk apie mane geros nuomonės: jeigu dėl partijos dalykų ir prisieitų susipykti, ant visų kryžkelių nekeiksiu. – aš pats, kaipo partijos žmogus esmu menkas, neturiu ir niekaip negaliu įgauti tos karžygiškos dvasios“. 1904 m. lapkričio 7 d. rašo J. Šauliui: „Politika“ nebeužsiimsiu, nors pažiūros palieka tos pačios: sąnariu kokios nors politikuojančios organizacijos nesivadinsiu: būsiu pačiu savim.“ „Viena, ko bijau, tai politikos. Gerbiu ją, žinau, kad ji reikalinga, bet ne visiems juk jais būti, t. y. Politikais, ir bjauru, jeigu santykiai arba draugai būtinai spiria tave būti tuo, prie ko nejauti patraukimo. Žinai Krylovo sakmę: „Blogai, jeigu pyragus keptų koks kurpis, o čebatus siūtų kepėjas“, – rašo 1904 m. balandžio 31 d. P. Višinskiui.
Kuo arčiau galutinis apsisprendimas, tuo jaukesnis paveikslas matyti iš J. Biliūno laiškų. Antai maždaug jau po pusmečio rašytame laiške tam pačiam P. Višinskiui randame tokių pasažų, aiškiai vedančių beletristikai į glėbį: „Šįmet tai jau iš tiesų esu vienas: vienas sėdžiu per lekcijas, vienas gyvenu, vienas išeinu pasivaikščiotų, – niekas netrukdo, niekas ir melancholijos nuo kaktos nenuvaiko. Bet iki šiolei vis tik jaučiuos gerai ir ramiai: gyvenu ir kvėpuoju prigimties gražumais, gausia jos ranka išmėtytais aplinkui <…>. Virš mėlyno dangaus švietė saulė, o iš šalių, parėmę skliautą, stovėjo blizgančios ledų viršūnės. Tas visa kas taip kėlė žmogaus dvasią, taip buvo gražu ir malonu, kad norėjosi šokti nuo atlošų žemyn, nardyti ir volioties po tą kupstotą pūkų lauką, kaip tai daro maži vaikai lakstydami po kupečius šieno.“ Kitame laiške, rašytame J. Šauliui tik po mėnesio: „Pernykštė politika mane ant visados pamokė. Į painius įsipainioti nenoriu. Apart savo literatūros nieko daugiau nenoriu žinoti, nors ir visi politikai išgama pavadintų už tai <…>. Jei pirma buvau individualistu, tai dabar palikau juo iki pat smegenų. Kaip Vincui (Kapsukui – J. A.) rūpi politika, taip man rūpi savi dalykai.“
Studijoje „Jono Biliūno kūryba“ (dar puikesnė ta studija būtu buvusi, jei autorė būtų ją rašiusi ne 1956, o 1996 metais!) M. Lukšienė šį Biliūno gyvenimo ir kūrybos tarpsnį šitaip nusako: „Savo kelio suradimas visada ugdo, kelia kūrybinę galią, suderina žmogaus vidaus stygas. Ir tame kelyje pergyvenamos audros bei lūžiai, bet svarbu turėti pagrindą ir aiškų tikslą. J. Biliūnas dabar jautė sąžinės ramybę. Jis pats, svarbiausia, įsitikino savo pasielgimo teisėtumu ir jau nebebijojo padaryti klaidos, dėl kurios paskui reikėtų viso gyvenimo darbą laikyti apsirikimu.“ Reikia prisiminti ir dar vieną labai svarbų M. Lukšienės pastebėtą dalyką: „…rašytojas kelia savo kūryboje didžiuosius gyvenimo klausimus, įžiūrėdamas juos dažnai gyvenimo mažmožiuose. Jaunas žmogus subrendo, ėmęs stebėti visa, kas jį supo, tuo filosofiniu, apibendrinamuoju požiūriu, kurį paprastai duoda arba ilga gyvenimo patirtis, arba gilūs ir skaudūs pergyvenimai.“
Taigi, jaunas žmogus subrendo… Tačiau čia pat jau sėlina toji šmėkla. 1905 metais Povilui Višinskiui rašytame laiške skaitome: „Kosulys – gyvatė trukdo – negaliu gerai išsimiegoti, atsikėlęs jaučiuosi nuvargęs. Įkvėpimas nyksta, ir eina visa kas po velniais. O taip dar norėčiau būti sveikas, kad galėčiau rašyti, rašyti ir rašyti!.. Nenorėčiau numirti nepalikęs beletristu. Taip tai mirties nebijau – niekai patys, tik nieko neparašius gėda batų greitai mirti: kad nors kokį 10 metų pratraukti būtų galima.“
Reta kas taip tvirtai išgirsta vidaus balsą, pašaukusį kūrybai ir teikusį jėgų įveikti visas gyvenimo šmėklas, viliojančias pasukti į šalį. Trumpai gyvenęs (dvidešimt aštuonerius metus!), alkio ir skurdo, draugų viliojamas iš gyvenimo pasigauti minimumą, kasdien vis labiau rakinamas prie ligos patalo, jis taip gražiai nuėjo savo būties ratą, mintimis, daiktiška apčiuopiamybe prisiliesdamas prie tos visatos, prie tos visumos, iš kurios išėjo ir išsinešė vaikystės sapnus, šiurpiu grožiu mūsų akyse amžinai lieka vaizdas, kurį nusakė J. Biliūno žmona. Tas vaizdas užrašytas minėtoje M. Lukšienės knygoje: „Tartum grįždamas į ryto meto vaikystės prisiminimus, jis paprašė iškepti žarijose bulvių tokių, kaip jo mamytė jam kepdavusi Niūronyse. Kol bulvės kepė, atsisakė nuo įprastinių vakarais atliekamų gydomųjų priemonių – norėjo ramiai gulėti, galvoti ir susikaupti rytdienos darbui. Kalbėjo, kad jaučia, jog temperatūra ryt kris, bus viskas gerai – nereikią rūpintis, jis nepadarysiąs taip, kaip Povilas (Višinskis).
Bulvės iškepė, – bet jos nebuvo tokios skanios, kaip tada, vaikystėje… Paprašė dar žmoną pasėdėti priėjo, kalbėti nebenorėjo, jautė nuovargį, kurį aiškino pernelyg linksmu rytu, kada tiek daug kvatojos <…>. Žmona dar kartą sugrįžo. Jis nuramino, prašydamas ją ramiai miegoti.
Lauke siautė audra. Nerimas didėjo, kažkoks graudesys apėmė išėjusią. Bet aprimo. Pusę penkių rytą 1907 m. gruodžio 8 d. neaiškus krintančio daikto bildesys prikėlė ją iš miego. Įbėgus užmynė ant skambučio, kurį nubloškė paskutinis konvulsinis rankos judesys.“ Šitaip buvo užbaigta viena reikšmingųjų mūsų kultūros kelionių – žmogiškumo ratas. Šitaip pralaimėdama literatūros mūšį laimėjo balta nedidelė katytė. Baigėsi jaunuolio Jono Biliūno pamoka, duota menininkams: nepaliaujamai klausytis prigimties balso! Kas atsitinka, kai jį nustelbia pašaliniai, lietuvių literatūroje geriausiai liudija „Cukrinių avinėlių“, o rusų – „Senės Izergilės“ autorius.
Zervynos, 1999.III.12
Juozas Aputis. Apie naudingąsias iškasenas
1999 m. Nr. 2
Dešimtys mėnesių, praėjusių nuo 1994 metų rašytojų suvažiavo – tai ne tas ypatingos prasmės dešimtmečių ir šimtmečių laikas, kurį neseniai skaičiavome nuo 1547-ųjų – pirmosios lietuviškos knygos, nuo Lietuvos Nepriklausomybės aštuoniasdešimtmečio, nuo Vinco Kudirkos „Tautiškos giesmės“ arba nuo plačiai minimo Adomo Mickevičiaus dušimtojo gimtadienio.
Ir vis dėlto prabėgęs ketverių metų laikas nėra pilkas lietuvių kūrybos kelyje. Prieš ketverius metus po anuometiniais Menininkų rūmų skliautais dar gyvenome istorinio pasikeitimo, perversmo akivaizdoje. Laisvės pojūtį lydėjo beribis džiaugsmas, nuostaba ir saldus nerimas. Tada visur, taip pat ir suvažiavimo salėje, buvo kalbama apie iki tol nežinomų rašytojų tekstus, išspausdintus žurnaluose ir knygose. Buvo savotiškas tokios literatūros potvynio metas. Spaudos draudimo laikais kultūros darbui pabudo dešimtys knygnešių, o sovietiniai lageriai kūrybai pažadino dešimtis rašytojų, kurie, išėję į laisvę, įvykdė duotą pažadą papasakoti žmonėms apie gyventą siaubą. Tai buvo tas beletristikos atvejis, kai jos tekstai ypatingai veikė tuo, kas ten parašyta, o ne kaip parašyta. Be abejo, buvo ir meniškai labai stiprių kūrinių. Dalia Grinkevičiūtė, Antanas Danauskas, Vladas Vyšniūnas, Algirdas Griškėnas, Liudas Dambrauskas, Simonas Norbutas, Vladislovas Telksnys (jo prisiminimai iš Štuthofo) – šios ir dar daug kitų naujųjų rašytojų pavardžių sumirgėjo spaudoje, pasigirdo per radiją. Šiurpi Laptevų jūros, Vorkutos ir Igarkos lagerių, Lietuvos ir Sibiro kalėjimų tikrovė gniaužė kvapą, purtė ligšiolinį patyrimą. Netgi garsieji A. Solženicyno kūriniai tokio poveikio neturėjo. Tada klausėme savęs: ką mes iki šiol padarėme, išlikę okupacijos melo laisvėje, kokioj tikrovėj gyvenome ir kokia ji mūsų kūryboje? Paskelbti iki tol nežinomų rašytojų tekstai labai daug ką privertė perkratyti savo nuostatas ir darbus. Kas to nepadarė, tam dar ir šiandien raudonos apgaulės gėlės byra ant Laisvės alėjos grindinio Kaune 1940-ųjų vasarą.
Garsiajame Dalios Grinkevičiūtės kūrinyje „Lietuviai prie Laptevų jūros“ yra tokia vieta: mažas vaikelis per speigą slapčia iš barako nubėga prie lagerio prižiūrėtojų atmatų krūvos – ten jam ne syki pasisekdavo aptikti kokią bulvės lupeną – jis paslysta ir atmetęs rankas prie tos krūvos mirtinai prišąla. Tą kraupų ledo luitą galėtume laikyti simboliškiausiu visų laikų Lietuvos kančių ir neteisybių inkliuzu. Lyg mūsų istorijos vadovėlį jį galėtume rodyti tiems užsienio politikams, kurie, vadovaudamiesi išsikvėpusiu bendru demokratijos vardikliu, baltais rankogaliais abejingai, formaliai užgula kokius nors Lietuvos ateičiai svarbius popierius.
Šit dar kas reikšmingo padaryta per tuos ketverius metus: Lietuvoje išleista bemaž visa svarbioji lietuvių egzodo rašytojų kūryba. Tremtinių ir kalinių raštai bylojo apie tai, ko daugelis nežinojome, kas buvo uždrausta, šitie – žadino grynai profesinį smalsumą. Visiems – ir tiems, kurie jau ir anksčiau su lietuvių egzodo literatūra bent kiek susipažino, ir susitikusiems pirmą sykį – buvo svarbu patirti, kokia lietuvių literatūra sukurta laisvajame pasaulyje, ką ji suvokė svetimoje aplinkoje, kaip tą intelektualinę aplinką sugebėjo prigydyti prie savo nostalgiškų genų. Štai šituos visus kūrinius dabar sudėjome ant ilgo lietuvių literatūros stalo. Dabar svarbu mokėti ir norėti tą brangenybę tinkamai parodyti. Jei vertinsime ne kokiu išankstiniu atsainiu saviniekos žvilgsniu, turėsime pamatyti, kad tas turtas ne menkesnis, o gal net vertingesnis už garbstomą svetimąjį. Taigi turime suėjusią krūvon visą lietuvių literatūrą. Vieno kito kūrėjo paširdžiuose gal ir tebekrebžda kokio nors atsiribojimo kirmėlytė, bet visa bendra lietuvių literatūra jau pradeda gyventi savo gyvenimą.
Dar vienas svarbus ketverių metų laikotarpio akcentas, susijęs ne tik su kūryba: subtiliai balansuodama politiniame visuomenės gyvenime pasitvirtino toji nuostata, kurią prieš gerus tris dešimtmečius paskelbė lietuvių egzodo intelektualai, to meto jaunoji karta: veidu į Lietuvą. Tai buvo tiksli istorijos linkmės įžvalga. Jei ne visa, tai didelė dalis vyresniosios ir vidurinės Lietuvos rašytojų kartos turime pasakyti ačiū tiems lietuviams egzodininkams – jaunesniems ir vyresniems, jau anuo tolimu laiku Lietuvos visuomenėje, literatūroje mačiusiems ne vien tik sovietijos kolaborantus, o žmones, kuriems buvo uždėti okupacinės santvarkos apynasriai. Didžiuma mūsų visais įmanomais būdais veržėsi iš tų apynasrių. Mes glaudėmės vieni prie kitų čia, Lietuvoje, ir prie jūsų, mieli tėvynainiai užjūriuose. Supratome ir nelengvą anų metų egzodo intelektualų būklę, kai nežinant, o kartais ir aiškiai numanant, kas jis toks, tekdavo sveikintis su iš paskos lyg šešėlis sėlinančiu saugumiečiu.
Šiandien sakykime: veidu vienas į kitą. Įsižiūrėkime iš arti – į tuos, kurie gyvi, ir į tuos, kurių jau nebėra, įsižiūrėkime nemirksėdami ir neieškodami įtartinų krislų.
Kas dar? Gausybė knygų, parašytų Lietuvos rašytojų. Kokia galybė jų išėjo, matome pasižiūrėję į sąrašus. Daug jų pasirodė pastaraisiais metais, ypač šiemet. O juk aname suvažiavime staipėmės ir baiminomės, kad knygų nebus kam leisti. Dabar jų išeina tiek, kad užsimušk – visų neperskaitysi. Teisybės dėlei reikia pasakyti, jog nebūtina visų skaityti… Rinka į dantis nelabai žiūri, labiau – į kišenę.
Betgi tačiau pasaka – koks didelis ir margas gerų knygų sąrašas! Tiktai skubėkime auginti ir ugdyti vaikus, mokančius ir norinčius lietuvišką knygą skaityti. Kūrinių potvynyje galėtume išskirti naująją ir jaunąją literatūrą. Naujoji – ta, kuri nevaržomai prakalbo apie aną, uždraustąjį laiką, jaunoji – kuri sovietinio gyvenimo, galima sakyti nepažino. Beje, jai padeda tiktai talentas, jokios pašalinės aplinkybės, nebent populiarumui kokia nors kasdieninio gyvenimo bravūra. Liūdnoka, bet abi tos literatūros šiandien ganėtinai vienišos. Aiškiai iškyla klausimas: ar literatūra ir visuomenė iš tikrųjų ganėtinai ima skirtis, ar nebėra vilties joms susitaikyti, sueiti? Ar literatūros vaidmuo jau tiktai tas, kad ji nebeteko jokio vaidmens? Ar pasidejavimai, kad lietuvių autorių knygų niekas neskaito, tikrai pagrįsti? O ar žinome, ką nemigo naktį užpustytoj pirkaitėj ar įsitaisęs per šalčius šalia radiatoriaus skaito koks vienišius? Gal Tomą Manną, o gal ir Granauską, Gutauską ar Kunčiną, gal Rilke, o gal Nyką-Niliūną ar Juškaitį, gal W. Szymborską, o gal Vaičiūnaitę, gal Gedą, Marčėną, Parulskį, Tomą Venclovą ar Abrutytę?
Ką ir sakyti – matyti daug ženklų, kad žmonija sparčiai praranda atramas tradicijose, o kartu ir kokią šviesesnę perspektyvą. Baigdamas gyventi antrąjį tūkstantmetį po Kristaus, pasaulis atrodo pavargęs, išsisėmęs. Gal dėl to ir menas, lyg kam keršydamas, vis labiau desperatiškai demonstruoja juodąją žmogaus prigimties pusę, tuštybę. Paradoksas: nelaisvės metai mums yra tarytum kokia privilegija. Mes dar nesame tokie turtingi, visko pertekę, kad reikėtų vaikščioti visiškai nuogiems. Mes tikrai dar turime kuo prisidengti.
Ramus kasdieninis mūsų rašytojų gyvenimas, nors kartais būna ir krustelėjimų – sužaižaruoja kibirkštys tarp jaunosios ir senosios rašytojų kartos. Tokios kibirkštys, beje, būtinos kiekvienai šios žemės gyvasčiai. Tos kibirkštys palyginti greitai ir išblėsta: afišų – o gal visur taip būna – pastogėje ar dėl gyvenimo tempų, ar tol, kol kito senieji sparčiai galutinai nusensta, o talentingoji jaunuomenė anksti susilaukia vaikų…
Liūdnoka išsitarti, jog į kitą rašytojų suvažiavimą susirinksime – kas galėsime susirinkti – jau prasidėjus trečiajam tūkstantmečiui ir Lietuvai bebaigiant tūkstančio metų kelionę. Eikime į tą tūkstantmetį su kokiomis nors viltimis, viena tikrai žinodami: kada nors jums lemta būti protėviais. O gal kas po daugelio metų sušuks, kaip kadaise sušuko poetas: „Kaip toli jūs, protėviai mano!“ Gal kas nors panašiai pasišauks ir mūsų kūrybą, o ir mus. Gal lemta jai būti prisimintai su ilgesiu ir meile, nes juk mylėdami ją kuriame? Neseniai teko išgirsti tokį smagų tikrovišką nutikimą: mokytojausią mokinio – kokių naudingųjų iškasenų yra Lietuvoje? Tas vyriukas nedelsdamas atsako: bulvių!
Moralas čia itin talpus: ką savo žemėje pasodinsime, tą naudingai ir išsikasime! Arba: pirma pakaskime, po to išsikaskime.
Juozas Aputis. Žemaitė. Gysločio paradoksas
1998 m. Nr. 7
Karštomis birželio pradžios dienomis teko „kirsti“ Lietuvą pirmąsyk nuo Vilniaus iki Kuršmarių, ligi Ventės rago, o antrąsyk – ligi Kelmės, Ušnėnų, P. Višinskio muziejaus. Tamsžalia spalva nuklota Lietuva. Didžiumoje pakelės naujoviškų užeigų – vyrukai juodomis kelnėmis, baltais marškiniais ir visąlaik pasiruošę šypsotis. Net jeigu įpuolęs pirksi tik stiklinę mineralinio vandens. Europos ar pasaulio standartai tupia ant barmeno lūpų. Smarkiai šiemet sužėlusiose pievose, Žemaitijos dobilienose karvių pilvus brūžuoja aukšta žolė, net bimbalai neprisitaiko įgelti. Kur ūkininkams reikės dėti pienuką?
Tačiau šįsyk svarbiausia Žemaitė, Kelmė ir Ušnėnai. Po garsiojo Poezijos pavasario Kelmės savivaldybės skiriama kasmetinė Žemaitės premija ir jos įteikimo apeigos visada yra tam tikras mūsų kultūrino gyvenimo sujudimas, o šiemet jis buvo itin įsidėmėtinas: mat nuo pirmojo šios premijos paskyrimo (1966 m. Juozui Baltušiui) šiemet buvo paskelbtas trisdešimtasis laureatas, ne laureatas, o laureatė – savo beletristika, eilėmis ir piešiniais pagarsėjusi Jolita Skablauskaitė. Ji premiją gavo už romaną „Mėnesienos skalikas“. Bibliotekoje buvo surengta ir laureatės piešinių paroda.
Tikrai jau nemažo Žemaitės premijos jubiliejaus proga kelmiškiai – Kelmės rajono savivaldybės kultūros ir sporto skyrius, paremtas rajono valdžios, išleido įspūdingai parengtą knygelę „Žemaitės premijos laureatai“ (tekstą parašė B. Klimašauskas, dailininkas A. Janulis), kurioje sudėta visų trisdešimties pagerbtųjų specialiai parašyti ar iš kur kitur paimti tekstai, skirti iš esmės Žemaitei, o kartais ir savo pačių kūrybai. Leidinį puošia įdomios laureatų, premijų įteikimo epizodų nuotraukos (autoriai A. Bitvinskas ir V. Lukonas).
Iš trisdešimties laureatų šiemet ant kelmiškių galvų užgriuvo trylika apaštalų. Septyni laureatai, deja, jau nebegalėjo atvažiuoti – kartu su garsiąja Žemaite jie gyvena Anapilyje. Visi jie buvo pagarbiai prisiminti ir apgailestauti. Atvykusiuosius šeimininkai suskirstė į grupeles ir išvežiojo po rajono mokyklas, kuriose net sekmadienį, birželio 7 d.! – pasitiko pulkeliai mokytojų ir mokyklos literatų. Viskas čia apytiksliai nusakoma dėl to, kad būtų aiškesnė trisdešimtojo Žemaitės premijos laureato pagerbimo ceremonija. Dabar – apie tai, kokios mintys ir idėjos draikėsi tuose ir kituose susibuvimuose, ypač pagrindiniame laureatų ir Kelmės kultūrininkų susiėjime – premijos įteikimo ceremonijoje.
Bemaž visi trylika laureatų negalėjo užmiršti vieno dalyko: kad naujieji Lietuvos laikai labai nedėkingi kultūrai ir literatūrai, kad tai rodo ir nedideli klausytojų ar klausėjų būreliai, susirenkantys į vakarus. Čia ir norėtųsi prasitarti ir dėl šio, ir dėl kitų Lietuvoje rengiamų literatūros vakarų. Kaži ar labai pagrįstos aimanos dėl dėmesio stokos kultūrai ir literatūrai, gal reikėtų tiesiog pasidžiaugti, kad tokiomis karštomis darbymečių ir įtampų dienomis vis tiek atsiranda žmonių, norinčių pamatyti kokį rašytoją ir dar ką nors iš jo išgirsti. O čia ir stabtelkim: ką jis išgirsta? Pasidejavimą, kad laisvoji Lietuva nedėmesinga kultūrai? Reikėtų neužmiršti, kad to dėmesio visada bus per maža, rašytojo savimeilei glostymų niekada nebus per daug. Antra vertus, argi toji kultūra taip jau ir užmiršta? Tiesiog akys raibsta, kai ant knygyno stalo pamatai beveik vieną dieną įvairių Lietuvos leidyklų išleistas vien poezijos knygas – ir daugokai sveriančias ne vien turiniu (kuris iš tikrųjų didelis) matuojant, bet ir svorio matais: V. Bložė, S. Geda, J. Juškaitis, M. Martinaitis, J. Strielkūnas, J. Vaičiūnaitė… Ir visas tas knygas padėjo išleisti ne kas kitas, o valstybė, skirdama leidybai pinigus. Negerai, kad nedaug skaitytojų? Turbūt negeriau, kai yra daug netikrų skaitytojų, buvusių anais laikais, taip pat ir netikrų rašytojų, beje, buvusių ir esamų. Juk ir anais, didžiais rašytojų vertinimo laikais, tas „platus skaitytojų ratas“ būdavo toks platus, kad begėdiškai į vieną gretą rikiuodavo ir tikrą talentą, ir nepataisomą grafomaną. Tą patį daro ir dabartinis, jau kur kas mažiau organizuotas ir surežisuotas skaitytojas – jis irgi talentingai maišo vertybes, tiksliau pasakius, ne maišo, o visai laisvai eina prie knygos – su savo pageidavimais, supratimais, potroškiais, gudriai sakant – su visu savo mentalitetu. Ir, Dieve, jam padėk! Viliokim jį savo mentalitetais ar sekso drabužėliais!
Beje, o mes patys, kurie vis pasidejuojame dėl skaitytojų dėmesio stokos, ar taip jau labai esame kultūrai ar literatūrai dėmesingi? Juk šiųmetinėse Žemaitės premijos įteikimo iškilmėse ne vienas nustebome, kad ne visus tos premijos laureatus pažįstame, kad maža kai kurių jų kūrybos esame skaitę…
Antra svarbi mintis Kelmėn suvažiavusių laureatų šnekose buvo Žemaitės kūrybos vertinimas, jos iškėlimas. Visi negailėjome jos kūrybai gerų, iškilių žodžių, nors griežčiau pagalvoję turėtume prisipažinti, jog tos garsiosios rašytojos prozą nežinia kada besame skaitę, daugybę metų mus lydi jau labai seniai matyti tos kūrybos puslapiai, o ryškiausi prisiminimai bus likę iš mokyklos laikų, iš programinių kūrinių. (Beje, Ušnėnuose Kelmės mažasis teatras, vadovaujamas A. Armono, parodė įdomų kaukių vaidinimą – Žemaitės „Tris mylimas“.) Taigi – Žemaitė, kaip dažnai atsitinka ne vienam klasikui, tampa labiau simboliu negu gyvojoj literatūros apyvartoj egzistuojančia kūrėja. Ir vis tiek – kai tyčia ar netyčia perbėgame Žemaitės kūrybos puslapiais, pajuntame kaži kokį keistą jausmą. Toji kūryba mus, rodos, sukrečia. Kuo? Realybės reljefais, žodžio vaizdingumu, labai gyva gamta? Be abejo, taip. Bet Žemaitės fenomenas slepia ir dar vieną momentą: jos kūryboje uždaryta išskirtinė energija, atsiradusi iš labai tikro, gal iš tikrųjų vienintelio asmenybės pasireiškimo varianto: iš tikrovės žodžiais sukurti savąją, žemaitiškąją. Dar vienas dalykas, iki pat šių dienų tebelydintis Žemaitės fenomeną, yra jos socialinė kilmė, jos, nors ir ne mužikės, bet vis tiek paprastos kaimo moters susivokimas ir užsispyrimas savyje slypinčią energiją suvaryti tik į kūrybą, tik į rašymą. Tai ne šiaip atsitiktiniai rašymai, tai pašaukimas, Aukščiausiojo nuoroda, tai ilgesys, galimas dalykas, susijęs ir su stipriai meilei linkusia moters širdimi. Apie tai visada pagalvoji, kai Ušnėnuose lankaisi P. Višinskio muziejuje ir kai įsižiūri į nepaprastai gražias Žemaitės rankas.
Tikrasis menas visada susijęs su nepakeičiamu, neišmainomu šaukimu asmenybei pasireikšti kūryboje. Tokia kūryba neverkšlena būti pastebima, ji pati drąsiai atsistoja prieš tavo akis. Tokia kūryba dažniausiai geba aukštyn kojomis apversti vertybes ir pasiūlyti savąją tų vertybių sandarą. Ji gali kalbėti, pirmą žvilgsnį metus, apie smulkiausią realybę ir kasdienybę, o iš tikrųjų jau yra ne taip: prieš mūsų akis veriasi sukurtasis pasaulis. Dėl to jis turi jau ir kokios magiškos galios, jis žadina ir mūsų kūrybiškumą, pasitikėjimą ir norą pasakyti, kaip kadaise yra pasakiusi Žemaitė, kai perskaitė kaži kokį vaizdelį: didelė čia kupeta, ir aš taip parašyčiau!
Betgi kuo čia dėtas straipsnio pavadinimo gyslotis? Ogi šit kuo: grįždamas iš Ventės rago (beje, tenai irgi teko pamatyti gražų paradoksą: iš lauko pusės Ventės rago tyrimų stoties langus lipte aplipusius didžiulius uodų spiečius. Baisūs kraugeriai, rodos, jie siurbia tau kraują per stiklą! Tačiau – garsusis paukštininkas L. Jezerskas paaiškino: reikia tiktai džiaugtis, kad tiek daug tokių stiprių uodų – vadinasi, oras švarus, gamta švari, jei būtų kitaip, uodų šitiek čia nepamatytum…), taigi, grįždamas iš Ventės rago, mūsų nedidelis pulkelis stabtelėjo paplentėj už Kauno prie pakelės suoliuko atsipūsti. Ir štai tas paradoksas: prie suolelio, švarutėlėj plastmasinėj kiauradugnėj šiukšlių dėžėj, į viršų narsiai stiebėsi gražus gyslotis, o šalia tos dėžės, dailiai į maišelį supakuotos, buvo padėtos šiukšlės – tvarkingai, ne bet kaip numestos! Tas, kuriam reikėjo šiukšlinti, pakluso gysločio energijai, jo užmačiai, ir visas šitas vaizdeliukas – supakuotos šiukšlės ir gyslotis, žvaliai besiveržiantis iš dėžės į viršų – buvo iš tikrovės, iš realybės sukurtas kūrinys. O jo kūrėjas – įprastiniam, kasdieniniam gyvenimui pasipriešinęs gyslotis… Vertas Žemaitės rankų.
Zervynos, 1998.VI.11
Benediktas Januševičius. Noriu būti mažas
1998 m. Nr. 6
Nuo 1993-iųjų kasmet Poezijos pavasario paukštė mane nuskraidina į kurį nors Lietuvos kampelį. Šitaip aplankiau Kauną, Šiaulius, Radviliškį, Joniškį, Anykščius, Ukmergę, Ignaliną, Zarasus, Mažeikius, Suvalkų kraštą… Tai palyginus nedaug, žinant, kiek miestų, miestelių ir kaimų yra aplankiusi ši paukštė. Tačiau, atsižvelgus į mano amžių, tai jau šis tas. Be to, juk esu važinėjęs po atskiras mokyklas ir „savarankiškai“: Veliuonos, Pasvalio, Vilniaus rajono. Yra tekę skaityti įvairiausiai publikai – nuo dėmesingų ar tik tokiomis apsimetančių moteriškaičių iki padykusių, viskam abejingų moksleivių. Kiekvieną sykį klausiu savęs, ar turiu ką pasakyti publikai, su kuria manęs niekas nesieja, kuriai jokie migloti postmodernistiniai polėkiai nerūpi? Ar supranta šie pirmąkart mane matantys žmonės bent vieną mano posmą, žodį, nors raidę? Atsakymai kiekvieną sykį būna vis kitokie. Kaip ir žmonės. Kaip ir laikas. Pagaliau – oras.
Vis dėlto man labiau rūpi ne konkrečiai mano (ne)reikalingumas skaitytojams ar klausytojams, kiek poeto vieta mūsų visuomenėje apskritai. Norėtųsi išsiaiškint, kuri visuomenės lentynėlė skirta poetams: apatinė? O gal kuri aukštėlesnė? Atsakymas nėra ir negali būti vienareikšmis. Juoba kad ir negalima sulyginti nepalyginamų dalykų. Pavyzdžiui, žmogų, visu kūnu ir siela liudijantį visuomenės piktžaizdes ir auglius, ir žmogų, puoselėjantį kultūrinę tautos patirtį. Kuris svarbesnis? Kuris reikalingesnis? Abu. Ko gera, vienodai.
Antai 1993-iųjų gegužės 29-osios „Literatūros ir meno“ numeryje Juozas Erlickas, atsakydamas į Poezijos pavasario anketos klausimus, pareiškė: „…priviso daugybė smulkių poetų, turinčių po 2–3 knygeles, ir vidutiniokų (7–8 knygelės). Šiandien visi matome tokio poezijos ūkio atsilikimą. Pasaulinė praktika rodo, jog kur kas geriau turėti keletą stambių poetų nei 200 smulkiųjų, kuriuos nūnai, be jokios abejonės, galima vadinti vargingaisiais. Jie nuolat prašinėja pašalpų ir stipendijų (A. Marčėnas), gausina produkciją, kurios niekas nenori pirkti, ir t. t.“ Toliau šio liūdno teksto autorius ėmėsi pranašauti poetų likimus, šūdininkus bei mirtininkus nukreipdamas į taikomosios literatūros dirbtuves, kitus, gal „prarastai kartą“, – kumečiauti stambiesiems. Ir negali sakyti, kad J. Erlickas buvo neteisus. Nors ir ne viską teisingai išpranašavo. Pavyzdžiui, J. Strielkūnas, užuot aukojęsis dėl svetimo Nobelio, pats priaugo svorio ir dabar drąsiai gali puikuotis tame Erlicko siūlomame ketverte ar penkete tautai būtiniausių poetų. O ir paties G. Konopliovo nebėra. Taigi Lietuvai Nobelis dar negresia. Juolab ir nustebinti lietuvį jis nelabai galėtų. Prie sprogimų, regis, baigiam įprasti?
Bet Nobelis – ne Erlickas. Iš tiesų ne vienas literatas ėmė ieškoti (ir surado) skylės masių kultūroje, į kurią tilptų ir jo plunksnelė. Vieni žinias (nebūtinai teisingas) sklaido, kiti nusprendė tapti žiniasklaidininkų žaisliukais, treti slapyvardžiais pasakas rašo, ketvirti visokio lygio bei puslygio inscenizacijas bei ekranizacijas įklimpo ir taip toliau. Kas kaip moka, tas taip verčiasi per galvą. Ar tekstus tekstelius šen bei ten kaišioja, parduoda, o jei ne tekstus – tai sielą, jei ne sielą – tai bent kūną. Man pačiam nuostabiausias šių laikų fenomenas yra poetai verslininkai bei verslininkai poetai. Pirmoji kategorija (poetai verslininkai), regis, nėra taip priešiškai vertinama kaip antroji. Tik pamanyk, žmogus sugeba suderinti nesuderinamus dalykus – dieviškąjį pradą (raides) su šėtoniškuoju (skaičiais).
Į tokius žmones žiūrima atlaidžiai, su švelnia užuojauta, truputėliu pavydo; jie paprastai nebūna itin godūs ir sunkią minutę skurdesniems kolegoms ištiesia ranką. Kas kita – verslininkai, turintys kūrybinių užmojų. Žinoma, jie taip pat nebūna labai godūs, remia knygų leidybą, kitus kūrybinius projektus. Tačiau jie turi vieną silpnybę – prašmatniai leidžia savo opusus. O tai paprastai visiškai nepraturtina literatūrinių aruodų. Jie taip ir lieka gulėti knygų lentynose, jei iš viso ten kada nors patenka.
Vis dėlto poezija yra labai tolerantiška, geranoriška ir netgi nuolanki. Ji gali sugyventi net ir su pačiais nesugyvenamiausiais hobiais ir profesijomis. Štai matai žmogų, ir šiurpas perbėga per nugarą. Ir mėgini prisiminti, ar jis užvakar išlupo iš tavęs piniginę su paskutiniais skatikais, ar vakar grojo tavo dantimis. Pasirodo, klydai. Tai – tikrų tikriausias poetas. Nors veide parašyta ir visai kita informacija. Tačiau yra dalykų, kurių poezija negali pakęsti. Vienas tokių – kritika. Nesutaria jos, ir gana. Atrodytų, toks užkietėjęs literatūros žinovas ir vertintojas, o kritiku tituluojamas būti nesutinka. Vienas tokių – Alfonsas Nyka-Niliūnas. Kita vertus, kas galėtų geriausiai rašyti, jei ne kritikas? Juk jis vienintelis tikrai žino, kaip tą reikia daryti? Kur kas geriau žino nei daugelis kūrėjų. Bet neparašo… Nepalankūs laikai daugpatystei.
O dabar norėčiau prisiminti tai, kas įvyko prieš dešimtį metų. Niekam ne paslaptis – Atgimimas. Liejos džiaugsmas ir ašaros, dainos, žodžiai… Tame, anot cinikų, šurmulyje dalyvavo, kėlė, budino Lietuvą ir mūsų poetai, tačiau, galima sakyti, be savo kūrybos. Tuo nenoriu pasakyti, šiuolaikiniai eilėraščiai nebuvo skaitomi. Tačiau plačiau jie neišplisdavo. Pakako vis tų pačių Maironio, Kudirkos, liaudies kūrybos. Na, žinoma, išgirsti B. Brazdžionio tautos šauksmą taip pat buvo labai svarbu. Taigi vieno gyvo tautos dainiaus vis dėlto prireikė. Tačiau kas gi atsitiko po dešimties metų? Štai Solveiga Daugirdaitė praeitų metų „Poezijos pavasaryje“ rašo: „Paklausta, ką beveikianti, keliems draugams atsakiau: „Skaitau Brazdžionį“. Atrodo, kas dar šiandien galėtų būti labiau netinkama nei Bernardo Brazdžionio skaitymas, rizikuoji būt palaikyta megzta berete ar sentimentalia patriote. Nesunku suprasti, iš ko kyla toji atmetimo reakcija“ („Ir seseriai, ir broliui tolimas?“). Iš šios citatos neaišku, kas yra tie S. Daugirdaitės draugai, bet nuojauta man kužda, kad visi jie – lietuviai. Klaikumėlis. Nors jokia čia naujiena. Panašaus likimo sulaukė ir didesni genijai. Antai Hermannas Hesse daro išvadą, „kad vokiečių jaunimas beveik nepažįsta Goethe’s“. Gal reikėtų pasinaudoti Hesse’s patarimu ir uždrausti kai kuriuos poetus, jų kūrybą paliekant „kaip didžiausią apdovanojimą geriausiems. brandžiausiems, daugiausia pasiekusiems“? O gal tiesiog atėjo metas išblaivėti? Kaip ten bebūtų, o tautos vedlių laikai baigėsi. Kai kam gali kilti klausimas – tai kam tada rašyti? O aš manau, kad kaip tik dabar galima laisviau atsikvėpti, padėti į šalį plunksnas ir sėsti prie rašomosios mašinėlės ar kompiuterio ir rašyti.
Noriu pabrėžti štai ką. Poezija nėra sportas. (Nors šiokių tokių paralelių surasti galima.) Čia neįmanoma nei iššokti aukščiau, nei nubėgti greičiau, nei nusviesti toliau. Poezijos judėjimo krypties nustatyti nepadės jokie žemėlapiai ar kelrodžiai. Jokių nugalėtojų ir nugalėtųjų taip pat nėra. Kaip nėra ribos tarp profesionalų ir mėgėjų. O tai sukelia visokiausių nesusipratimų. Vienas tokių – vasario 19-ąją Rašytojų klube galėjome susitikti su Alfredu Franckaičiu, kuris, kaip pats sakė, į vokiečių kalbą išvertė 400 lietuvių poetų. Vakare dalyvavęs Justinas Marcinkevičius nustebo: „Ir iš kur jis tiek poetų Lietuvoje surado?“ Ką gali žinoti, gal ir yra. Turbūt nereikia sakyti, kad 400 yra daugiau nei 4 ar 5? Skaičiai nieko nereiškia, nes kriterijus tegali būti vienintelis: poezija arba yra, arba jos nėra. O tiems, kurie jos neranda, niekas nebepadės.
Kas toliau? Ogi nieko. Pats tautos vesti niekur nesiruošiu. Mulkinti – taip pat. Lietuviai, tikiu, ir be manęs susiras kelią. Taigi didelis būti nenoriu. Noriu būti mažas.
Stasė Lygutaitė. Didelė visų teisybė, arba keletas tiesų apie eilėraštį
1998 m. Nr. 4
Prie Kalvarijų turgavietės tvoros stovi kriaušė. Pati vasario pabaiga. Todėl kriaušė dar be lapų, be žiedų. Bet kitokia nei viduržiemį. Visa pritilusi, laukianti pražydėjimo, savo paukščių ir bičių. Savo valandos.
Pro kriaušę praeina Jonas Strielkūnas. Irgi tylėdamas, tarsi klausydamasis, kaip į nuogas jos šakas atsimuša be garso tekanti laiko srovė. O gal tik vėjas. O gal tik iš toli atplaukiančio debesio šešėlis. Jonas, rodos, irgi kažko laukia – žodžio išsipildymo, eilėraščio ar tos kriaušės pražydėjimo. Negražu klausti…
Netoliese stoviniuoja moteris su kačiukų puokštelėmis. Pirmosiomis. Vadinasi, metų ratas apsisuko dar kartą, žmogaus gyvenimas pasislinko artėliau jam nulemtos ribos.
Medžio kamiene apie šerdį atsirado dar viena rievė. Jo nenupjovęs tos rievės nė nepamatysi. O kas per tuos metus, kurie praėjo, įsirėžė žmogaus sielon? Gal viena iš skaisčiausiai žėravusių džiaugsmo kibirkščių pavirto plėnimis? Nesulauktas ir neužrašytas žodis gal irgi tik pelenai, tik niekas, tyla, plėnys? O gal tyla daugiau negu žodis? Juk tiek daug mums neleista suprasti. Gal kad lengviau būtų gyventi ir lengviau užmiršti savo netektis ar paklydimus. Noras iki galo viską žinoti gali būti tik nelabojo gundymas.
Kartais pasaulis yra toks nesikeičiantis, nejudantis, toks tobulai pilnas savęs, kad niekam daugiau jame nėra vietos. Nė menkiausiam šapeliui. O eilėraštis įsiterpia. Kaip saulės spindulys pro pravertą langą. Kaip lietaus lašas į plyšelį akmenyje. Jei pasaulis jį priėmė, matyt, eilėraštis buvo kažkieno laukiamas. Taip viliesi, nes kas yra gyvenimas, jei ne viltis. Ir kas yra poezija, jei ne jinai, didžioji rašančiojo viltis.
Visada prieš tavo akis – žodis. Nesutramdytas, neprijaukintas, pasišiaušęs lyg dygliuotas laukinis augalas ar grėsmingai žibančiomis akimis dar niekam nepriklausantis žvėrelis. Su kuo susitinki, tą žodį-žvėrelį įvaręs į eilėraščio narvą, anot poeto? Su dievais, tyla, nebūtįm? Spindėjo tas žodis visomis vaivorykštės spalvomis. O užrašytas pasidarė pilkas pilkas. Kaip žvirblis. Pasijunti toks svetimos šalia jo. Kaip perkrikštas tarp savųjų.
Bet kartais… Kartais žodis tvyksteli tokia dangiška šviesa, kad visa diena iš karto pasidaro gražesnė, spalvingesnė, erdvesnė. Laikas, rodos, stabteli, kad atsigręžtų ir pasižiūrėtų į tą eilėraštin atėjusį žodį. Reikia laukti. Nes eilėraštis yra laukimas.
Sėdžiu po pilnu pumpurų miesto medžiu ir žiūriu į pro šalį einančius žmones, į besiartinančio pavasario saulės spinduliuose žiburiuojančias laiko kibirkštis.
Tie patys debesys virš visų galvų, tokį pat kvapą skleidžia brinkstantys pumpurai, o laikas – kiekvienam kitoks. Vieni jį tempia lyg užsispyrusį gyvulėlį už pavadžio, kiti tarsi stumia kaip žvyro prikrautą karutį. Tai sunkus ir turbūt nieko nebežadantis viltį praradusiųjų laikas. Jo šviesa krenta po kojomis ir čia pat užgęsta. Nespėdama nieko apšviesti. Nieko, kas dar bus. Nieko, kas buvo skirta vieną vienintelį kartą. Ir tik tau vienam. Eilėraštis – irgi laikas, laiko krislelis priešais baltą popieriaus lapą sėdinčiojo akyje.
Kitų žmonių žingsniai – greiti, skubūs. Jie tarsi skriste skrenda paskui laiką. Jei tokius paliestum, iš kiekvienos vėjo plaikstomos drabužių klostės, rodos, taip ir pasipiltų entuziazmo ir gyvastingumo žiežirbos. Tai jauni. Jie skuba. Jiems visas gyvenimas, visas jo džiaugsmas ir gražumas – tik priekyje, tik už mįslingos ir apgaulingos ateities horizonto linijos. Jauni pasensta, o horizonto linija lieka tokia pat mįslinga. Kas už jos, kas ten tave taip traukia? Nokstantis pažinimo vaisius, kaip vandens lelijos žiedas atsivėrusi likimo paslaptis? Ar amžinybės daigelis, kuris sulapos tik tau atėjus? Eilėraštis – amžinybės geismas. Nebausk, Visagali, nebausk.
Vienas senovės filosofas yra pasakęs, kad gyvenimas esąs panašus į žaidynes: vieni į jį ateina rungtis, kiti – prekiauti, o tretieji – žiūrėti. Taigi, būdama po tuo medžiu, nei lenktyniauju su kuo nors, nei prekiauju. Tik žvalgausi.
Žvalgausi ir užmatau tolimą, seniai praėjusią Žemaitijos vasaros dieną. Štai per pievą teka siauras siauras upeliukas. Negilu, vanduo skaidrus, dugne smėlis net švyti. Žalias laumžirgio sparnas visas perregimas, trapus, o atrodo, kad tas laumės arkliukas amžinai skraidys po vasaros dieną, nes tokia ramybė. Tykus, susikaupęs kažką galvoja juodalksnis. Dar ramesnis netoliese snūduriuoja akmuo. Lyg seniai įminęs šio pasaulio paslaptis.
Juodalksnis, akmuo, laumžirgis, upeliukas – visi jie slėpiningai gyvena, niekam neatskleisdami to, ką žino. O gal reikia į juos ilgai ilgai žiūrėti, visus juos mylėti, kad suvoktum tą būtį, pajustum jos ritmą, suteiktum jį eilėraščiui.
Eilėraštis – sapnas ir realiausia tikrovė, erezija ir didžiausia teisybė, nes…
„Eilėraščio metaforose ir prozos vaizduose koduojami slapčiausi ir galbūt grėsmingiausi žmogaus patyrimai“, – prieš ketvertą metų yra pasakęs Valdas Kukulas. Kas ryžtųsi paneigti šiuos poeto žodžius?
Eilėraštis sukuria visatą, kurioje atsiduria ir pats rašantysis, jo dvasia nei paukštis plasnoja viršum eilutėse susiglaudusių žodžių ir meta ant Jų savo šešėlį. Sunkų ar lengvą?
Dangus ir žemė – pastoviausi dalykai, sukaupę savyje didžiausią jėgą ir slėpiningiausią gelmę. Tarp dangaus ir žemės nematomas sklando kūrybos angelas.
Pro kieno langą jis šią naktį pažiūrės, už kurio nugaros atsistos laimindamas žodį kaip medžio pumpurą, kaip šalpusnio žiedą? Kad išsiskleistų.
Dar neparašytas eilėraštis – kartybės taurė. Bet nedvejodamas keli ją prie lūpų. O gal šį kartą ten dieviškas nektaras? Todėl niekieno nemaldauji: atitolink nuo manęs šią taurę.
O štai poetas ir dailės kritikas Alfonsas Andriuškevičius su grakščia ironija sako, kad eilėraštis – tai autoriaus kalbėjimasis su pačiu savimi. Ne su dievais ir ne su šio pasaulio mažutėliais: akmeniu, laumžirgiu, juodalksniu ar ant jo šakos nutūpusia kuosa. Didelė visų teisybė…
Grožis, gėris, harmonija – ne žmoguje, o toli nuo jo, kitoje būtyje. Bet visada prieš žmogaus akis. Pilnatvės troškimai, ieškojimai, ilgėjimasis – irgi yra eilėraštis. Rašantysis – žodžio lyg piktosios dvasios apsėstasis. Eilėraštis visada kažkur yra, tik ne visada jį sugausi, nutversi. Tik matysi – lyg žaltvykslę. Bėgsi, lėksi tos pelkių ugnelės link, dažnai grįždamas tuščiomis rankomis ir dar tuštesne širdimi. Ir vis tiek kitą kartą taip pat karštligiškai tos žaltvykslės ieškosi. Taip visą gyvenimą.
Pirmiausia – meilė, paskui pažinimas, kartėlio, nykumos ir prarasties pažinimas, pirmiausia – ugnis, paskui rankų apsideginimas, skausmas. Pirma – tylėjimas, tik tada žodis. Tylėjimas, sunkesnis už žodį.
O gal eilėraštis – šventvagystė, piktdžiugiškas noras apgauti likimą, save patį, nors menką valandėlę pasijusti tauriam, kilniam, doresniam, negu esi, savo rankoje kaip iki raudonumo įkaitintą geležį suspausti kūrybos geluonį. Paskui tegu skauda, paskui nesvarbu.
Prie Kalvarijų turgavietės tvoros tebestovi kriaušė, laukdama savo pražydėjimo ar iš „Literatūros ir meno“ redakcijos grįžtančio Jono Strielkūno. Su eilėraščiu, parašytu ar dar ne, bet su eilėraščiu. Viršum varpinės bokšto – jau ne baltas, o raudonas saulėlydžio debesis. Vadinasi, laikas nebuvo sustojęs.
Eina žmogus savo keliu. Prieina linksmybių upę, liūdesių kalną, paklydimų girią. O tiesą, tą vienintelę visiems, ar prieis?
Marcelijus Martinaitis. Vienos nakties trajektorijos
1998 m. Nr. 3
Taip jau yra, kad storiems žurnalams užprašo rašyti beveik prieš porą mėnesių. Pataikė man paskambinti, galima sakyti, po bemiegės prezidento rinkimų nakties. Šio rašinio tema pati pasipiršo, nes pagalvojau, kad Lietuvai svarbūs įvykiai kažkodėl vyksta ir žinios apie juos sklinda naktimis. Štai – Kovo 11-oji, Sausio 13-oji, vėl sausio naktis, laukiant balsavimo duomenų. Po tokių naktų keičiasi nusiteikimai, valdžia, kultūrinis ir politinis būvis: tamsoje mums ne kartą yra prasidėję nauji laikai. Tad ir šį mėnesį jau aštuntą kartą prisimename Kovo 11-ąją.
Rodos, dar vis veikia senųjų baltų mitiniai archetipai, kurie primena laikus, kai alkuose buvo kūrenami negęstantys laužai, vėliau didžiųjų virsmo švenčių metu per naktį bažnyčiose deginamos žvakės, o dabar, lyg šeimos aukurus apgulę televizorius, iki paryčių pliskinome jų ekranus. Laukdamas balsavimo duomenų, tą naktį galvojau apie Sausio 13-ąją, kai languose taip pat buvo šviesu, o aikštėse liepsnojo laužai. Koks nors prašalaitis, balsų skaičiavimo naktį virš Lietuvos skridęs lėktuvu ir pažvelgęs į žemę, galėjo pagalvoti, jog ten, apačioje, vyksta kažkas labai svarbaus, kad tiek šviesų: gal lietuviai vėl ginasi, švenčia prisikėlimą ar laukia svarbios žinios?
Tuos rinkimus po dviejų mėnesių gal ir vėlu būtų prisiminti, jei ne jų trajektorijos, kaip numanau, sieksiančios ir kovą, ir balandį, ir kitų metų pradžias bei pabaigas. Lietuvoje kažkas pasikeitė: kitą rytą žmonėse buvo daugiau smagumo, kiek žinau, nesikrimto ir tie, kurie balsavo kitaip. Gal net buvo svarbiau ne ką, o kaip. Jautresni galėjo pajusti, kaip kažkur išgaravo negerumas, ta neaiškių rungtynių įtampa, po kurios įvyko stipri tamsių jėgų iškrova, įsižiebė žadėta santaros ir šviesos viltis. Tai nebuvo įprasti sąrėmiai partijų, kurių kontūrai vis labiau blanko, o įvyko kažkas dar ir kita, nauja, kas kilo iš žmonių.
Tai jie rinko ne tik prezidentą, bet pajutę savojo balso vertę siekė išsiryškinti, nedaug ko tikėdamiesi iš sakralizuotų vaidinimų, dainelių, apsėstųjų pranašysčių, spalvotų kičinių pažadų, nesuvilioti nežinia kaip ir iš kur pirmą kartą išlindusiais tokiais dideliais pinigais. Apytikriai skaičiuojant, Lietuvoje vienam gyventojui jų teko daugiau nei renkant JAV prezidentus. Ką reiškia toks litų tvanas, naujųjų turtuolių išlaidumas, kai jų kišenės užsiūtos bibliotekos mokykloms, kai neprisišauksi paramos gerai knygai? Ar ne kandidatas išsireklamuotų tuos pinigus skirdamas, sakysim, našlaičiams, jeigu jo veidas jau ir taip gerai žinomas?
Tačiau pirmą kartą Lietuvoje susirėmė į rinkimų sūkurius įmesti dideli pinigai ir ryškėjančios demokratinės nuostatos, pasikeitė rinkėjų nusistatymai. Rinkimus šį kartą pralaimėjo pinigai ir min erzinta ir viliota pažadais, gąsdinta seniai įvarytais baimės kompleksais, partinėmis fobijomis. Dar niekad, nė po vienų rinkimų nebuvo taip pasipuošę miestų sąvartynai – kai kurie labai spalvoti maži pažadai, matyti, ten jau liks visiems laikams.
Tačiau po rinkimų vėl bandyta Lietuvą dalinti pusiau – pagal kandidatams atiduotų balsų procentus sudaryti minias ir jas sustatyti į kairę ir į dešinę. O to padaryti jau nepavyko, nes atsiranda visuomenė, kurioje minios žmogų keičia pilietis, už savo pasirinkimą atsakingas asmuo. Pagaliau prasiplėtė erdvė naujiems veidams, idėjoms, išmanymui, plūstelti jaunimas, iki šiolei pagyvenusių žmonių niukintas, kad jis viskam abejingas, neina partijų nubrėžtais keliais. O tai keičia visuomenės struktūrai ryškėja socialiniai ir kultūriniai sluoksniai, todėl memorialinės ir publicistinės partijos, vis dar nešiojančios praeities pavalkus, pradeda atsilikti nuo to, kas jau įvyko arba vyksta, ką veikia ir kaip mąsto žmonės Lietuva pasisuko į ateitį. Prancūzai Ch. de Gaulle laiko didžiausia šie amžiaus asmenybe, gerbia iki šiol dar ir dėl to, kad atėjęs į valdžią išlaisvino Prancūziją iš praeities, perleisdamas ją gerai veikiančioms teisinėms institucijoms. Ir prancūzai pradėjo gyventi dabartimi ir ateitimi.
Prezidento rinkimai Lietuvoje galėjo būti ir simbolinis veiksmas, – o manau, kad taip ir buvo, – išreiškiantis persilaužimą visuomenės sąmonėje, kuris atpalaidavo asmens iniciatyvą ne tik valdžioje, bet ir įvairiose gyvenimo ir ūkio srityse, politikoje, kultūroje, mene. Tai nebuvo partinis pasirinkimas, kaip iki šiolei įprasta. Ar nebus įveikta paveldėta ir vis galiojusi nuostata, kad partinis žmogus yra arba turi būti dominuojanti figūra tiek valdžioj, tiek ir įvairiose net nepolitinėse grupėse ar žmonių santalkose.
Todėl nėra tikro atsakymo, kas iš tikrųjų rėmė V. Adamkų, kokia jo partinė ar politinė atrama, pagaliau – kas tuos rinkimus laimėjo, kokia jėga tuo turi ar gali pasinaudoti. Galiu tik pridurti, kad laimėjo dar viena nepaminėta jėga – Santara-Šviesa.
Be šio kultūrinio ir liberalinio išeivijos judėjimo kažin ar Lietuvoje galėjo prezidentu tapti koks nors kitas „atėjūnas“? Beveik trisdešimt metų žymią įtaką darė santariečių kultūrinė programa „Veidu į Lietuvą“, kurios autoriumi buvo ir V. Adamkus. O juk kultūrinė laikysena, kaip ne kartą buvo, ilgainiui tampa ir politine.
Kada nors teks įvertinti istorinį „Metmenų“ žurnalo vaidmenį. Juk jis programavo kelių jaunesnių krašto kartų kultūrines nuostatas, pastebėdavo kūrybingesnį ir savarankiškesni žmogų, ieškojo Lietuvoje palankios intelektualinės dirvos, sumaniai orientuodamas gabesnių literatų kūrybą. Tai buvo gyviausia, kas mus pasiekdavo iš išeivijos ir kas plisdavo ratilais, kaip į vandenį įmetus akmenuką, kol jis pasiekia tolimiausius telkinio pakraščius, o ten jau gali būti ir nežinoma, kas tą akmenuką įmetė. Didelį būrį Sąjūdžio pirmeivių taip pat buvo galima vadinti santariečiais, su programuota laikysena staiga atsiradusiais pačioje partinio štabo panosėje.
Kad kažkieno bijota Santaros-Šviesos įtakos, rodo „Voratinkliai“, skleisdami dviprasmiškas kagėbistines užuominas, į savo pinkles gainiojo žinomesnius žmones, kaip nors susijusius su šiuo judėjimu, bendravo ar vyko į jų suvažiavimus. Tai buvo viena iš neblogai pavykusių kultūrinių bei meninių sluoksnių skaidymo operacijų, nežinia, kieno sumanyta. Tos drumzlės gal jau baigia nusėsti.
Vis dėlto Lietuvos ateitis kyla iš kultūros, mokslo, knygų, išmanymo, ugdymo, o ne vien iš giedojimo ir prakalbų.
O tie rinkimai, apie kuriuos čia kalbėjau, nors ir žymiausi, sukėlę daugiausia minčių, bet ne vieninteliai Lietuvoje. Kas dabar nerenkama: stipriausi, ištvermingiausi, ėdriausi, nuogiausi, liežuvingiausi, atrodo, net ir kvailiausi. Lietuva dabar aptekusi visokiausiais rinkimais, jų sezonas prasideda šylant pavasariui, atšventus valstybines šventes, ir užsibaigia metų sąvartoje. Ir ko tik čia nebūna, – renkamos gražuolės, šunes, katės, žymiausi politikai, populiariausi šalies ar miesto žmonės, sportininkai, ilgiausio bučinio nugalėtojai… Lietuva laidžia, linksminasi, šoka, leidžia pinigus, raketas.
Bet literatūrai, meno kūrybai dangus nušvinta tik tamsiausiu metų laiku, maždaug gruody, kai ir čia prasideda rinkimai, prisimenama kūryba ir kūrėjai. Pasipila premijos už geriausias knygas, spektaklius, atlikimą, publicistiką, skirstomos stipendijos, dalijama parama menininkams. Tie metų gale vykstantys visuotiniai rinkimai prašviesina ir išjudina meninį gyvenimą, verčia galvoti, kad jis nėra skurdus, kad tiek daug visko yra, jog užtektų ne tik tamsiausiam mėnesiui, bet ir visiems metams. Pasirodo nuotraukos laikraščiuose, veidai TV ekranuose, o po to vėl reikia laukti kito gruodžio, pavyduliaujant pusnuogėms gražuolėms, raumeningiems sportininkams, bukiems nusikaltėlių veidams laikraščių puslapiuose. Meninis sezonas baigiasi…
Nors ir kalbėjau apie mūsų dvasios pagerėjimą, tačiau kažkas yra smarkiai pasikeitę. Štai, sakysim, kai renkami žinomiausi arba populiariausi Lietuvos žmonės, rašytojai tarp jų jau neminimi. O dar taip neseniai jie buvo minimi pirmiausiai. Rašytojo jau niekas neklausia, kaip gyventi, ką jis galvoja apie dabartį, ateitį, gamtą, pinigus, bankus, žvėrelius, meškeriojimą, meilę, vaikus, tautą, ką jisai rašo ir kodėl rašo. Ką nors darant, tarsi reikėdavo atsiklausti rašytojo. pasitikrinti skaitant jo kūrinius. Dabar beveik aklinai uždaryti TV ekranai, jo nelaukia leidyklose su nauju šedevru… Koks nors gumą čiaumojantis „virškinimo agregatas“ užklaustas savo galvoje nesuranda nė vienos pavardės, nors gali pasakyti, kiek kainavo Dianos suknelė arba kelintą vyrą keičia aktorė Taylor…
Pastaruoju metu pastebimai pasikeitė vertybinės orientacijos, tiksliau – atstovavimo būdai tam tikroms idėjoms, nuomonėms, skoniams, galimybėms, pomėgiams, gyvenimiškoms nuostatoms, siejant tai su dalyvavimu arba galėjimu įgyvendinti dalykus, kurių daugelis geidžia kartais gana praktiškose srityse ir nori matyti, kaip tai padaroma.
Kitaip sakant, suiro gerai matoma hierarchinė sistema, kuri veikė kaip kultūrinis modelis. Jos viršūnėje buvo matomi ne tik kūrėjai, bet ir literatūros kūrinių veikėjai, matuojami amžinaisiais gėrio, meilės, pasiaukojimo, dosnumo, neturto matais. Ir štai staiga pasikeitė veikėjų nomenklatūra, pasirodė verslininkai, bankai, pažiro dideli pinigai… Rašytojas, buvęs vienas iš kultūros personažų, pradeda neatitikti neblogai arba „gerai gyvenančiojo“ vaizdinio: juk jis neužsidirba, jau nepragyvena iš savo rašymo, tad atsiduria tarp visuomenės remtinųjų ar beveik tarp neįgaliųjų. Tai ar verta klausti, kaip gyventi, kai tiek yra turinčiųjų, galinčiųjų, sugebančiųjų…
Rašytojas, kuriantis nacionalinę literatūrą, nėra ir nebus turtingas. Juk panašiai yra ir kitose nedidelėse šalyse, nebent tik vienas kitas plačiau prasimuša. Tiesa, gali nesunkiai ir daug uždirbti eiliuodamas tekstus reklaminiams klipams, rašydamas scenarijus erotiniams filmams, kupletus gimtadieniams ir vestuvėms, kvailas dainas apie širdį ir ilgesį, kriminalines kronikas, romanus apie seksą…
Dabar mažai kas išgirs rėkiantį apie savo kompleksus, neviltį, praradimus, kai pradedama rizikuoti pinigais arba jais veikti. Už savo tekstus negausi kalėjimo, niekas nekonfiskuos rankraščių… Visiška laisvė, kuri maitinasi pačia savimi.
Žodžiais tų dalykų jau nepataisysi. Kultūroje, kaip ir kitose valstybės gyvenimo srityse, ima veikti konkurencija: dalykas, kuris ištiko netikėtai ir kuriam nebuvo pasiruošta. Dabar neišmanom, kaip čia tvarkytis, kai kūrybą, kuriai reikia tiek pastangų, laiko ir nervų, akivaizdžiai išstumia visoks masinis niekalas. Iš seno įdiegtas, atrodytų, paprastas būdas – riboti, drausti, neleisti…
Štai čia ir išryškėja silpnumo požymis – nesugebėjimas konkuruoti. Iškilo naujas veiksnys kultūroje ir kūryboje – pinigai, kurie buvo suprantami kaip maisto kortelės ar bilietai į cirką. Dabar su jais skaitomasi labiau nei su skoniu ar talentu. Pradėjus veikti vadinamajai laisvajai rinkai, daugelyje sričių valdžią perima bankai ir pinigai, neišskiriant kultūros ir meno kūrybos.
Kad galėtum valdyti arba veikti kultūrą, reikia kažkaip valdyti pinigus. Juk ta vadinamoji masinė Vakarų kultūra, o ir savas niekalas netikėčiausiose vietose vis dažniau išnyra su nemenkais pinigais, labai pelninga reklama. Vis daugiau ir daugiau reikia tokio lengvai virškinamo kultūros maisto.
Štai ir nusišnekėjau iki pinigų, žinoma, nenorėdamas pasakyti, kad valstybė jų neskiria. Skiria, bet per daug jų niekada nebus. Pastaruoju metu iškyla kitas dalykas: kaip tuos pinigus valdyti, per kieno ir į kieno rankas jie turi eiti, kaip pereiti nuo kiekybinio, koks vis dar tebėra, prie kokybinio kultūros ir meno rėmimo, siekiant konkuruoti, išryškinti ir palaikyti tai, kas turi ir turės reikšmės ne TV reklamai ar šiaip pasismaginimui, o mūsų dvasios raidai, buvimui pasaulyje ir savyje. Dabar prigaminta visokių „politikų“, o štai nėra nacionalinės valstybės kultūros politikos, jos nuostatų, aiškesnių kontūrų. Keletą metų tokių nuostatų atsiradimui buvo įnirtingai priešinamasi, bijant iš rankų išleisti valdžios vadžias.
Tuo tarpu tarptautinio išdirbio masinė kultūra, jos srautai liejasi iš TV ekranų, aikščių, salių, atvertų langų, kurdama absoliučiai tuščią pasaulį, kuriame nėra ką veikti.
1998.1.29