2002 m. Nr. 3

Kovo 11-oji skatina atsigręžti atgal, paieškoti užuomazgų, pradžių, kas ir kodėl pasikeitė. Gyvenant kasdieninį gyvenimą, rūpinantis verslais, pinigais, o rašytojams – leidyba, nusitrina kažkada peržengtos ribos į kitą laiką. Lietuvių literatūroje nėra užsibaigęs permainingas kūrimo ir at­sikūrimo ciklas. Prieš dešimt metų vargu ar kas būtų patikėjęs pranaša­vimais, kad Nepriklausomybė, atgautas valstybingumas reiškia ne vien galimybę būti laisviems, rašyti ką nori ir kaip nori, bet dar laukia ir sunkus, gal net sunkiausias, išbandymas šaliai, jos ūkiui, kultūrai, rašyto­jams, jų knygoms, kad viskas bus pajudinta, perskaičiuota, permatuota, perdėliota pagal kitokią tvarką, išjudinti net kapai. Mūsų literatūrą iš es­mės pakeitė ne vien prasidėjęs kitoks ir kitų rašymas, bet ir savo orien­tyrus pakeitęs skaitymas, kuriam ėmė talkinti dar vienas negailestingas cenzorius – laikas, iš naujo „išcenzūravęs“ pusę amžiaus cenzūruotą lietu­vių kūrybą.

Istoriniai lūžiai į dienos šviesą išveda naujas kartas, socialinius sluoks­nius, atidengia tai, kas buvo negirdima ir nematoma, užgniaužta ir per­sekiota. Totalitariniai režimai, o toks buvo komunistinis, griūva staigiai, dramatiškai. Taigi turėjo ir Lietuvoje kažkas atsirasti, iškilti iš po buvu­sios cenzūros preso.

Naujo lietuvių literatūros ciklo pradžia sietina su pirmaisiais Atgimi­mo žingsniais. Galima sakyti, kaip daug kas dabar prisimena, kad pir­miausia buvo atgauta kultūros, literatūros, meno, istorijos, kalbos nepri­klausomybė, kuri politiškai netrukus buvo įtvirtinta Kovo 11-osios Aktu.

Skiriamasis to laiko bruožas buvo tekstai, rašomi, deklamuojami, atrandami, dainuojami, grąžinami iš užmaršties – nematytas literatūros gyvybės pasireiškimas, kurį su nostalgija kartais prisimename. Tas laiko­tarpis buvo neilgas, bet stiprus, ėmė veikti grįžtamieji literatūros ryšiai, sukoncentruota atmintis. Teisingai sakoma, vieną kartą literatūra tampa gyvenimu. Bet po tojai vėl reikia tapti literatūra.

Šiame laiko ruože atsidūrę anksčiau parašyti ir naujai rašomi kūriniai keitė literatūros vaizdą. Kartu sudėjus vyriausios ir vyresniosios kartos sovietizacijos poveikių išvengusią kūrybą, išeivių kūrinius, pagaliau ėmė ryškėti tai, kas antrojoje amžiaus pusėje buvo lietuvių literatūra. Dabar rašytojai siekė reikštis leisdami rinktines, skelbdami anksčiau „nepraėju­sius“ kūrinius (J. Apučio apysaka „Skruzdėlynas Prūsijoje“, jo dar 1980 m. pradėtas romanas „Smėlynuose negalima sustoti“, J. Mikelinsko, R Granausko proza, neskelbta arba „išcenzūruota“ V. P. Bložės, J. Juškaičio poezija). Pagaliau buvo „išslaptintas“ T. Venclova, tarsi antrą kartą debiutavęs visa savo kūryba.

Prasidėjus naujam laikotarpiui, rašytojų kūryba gal ir nepasikeitė, ko. beje, buvo net ir laukiama. Štai būdingi to meto klausimai: „Kur atgimusių poetų naujos kūrybos srautai?“, „Kodėl nepasirodot su tokia kūryba, kokia sovietmečiu buvo neįmanoma?“

Nauja buvo kas kita: literatūra ėmė tapti literatūra. Ryškiai keitėsi jos skaitymas, interpretavimas jau kitokio laiko kontekste, ją siejant su antrosios amžiaus pusės literatūros raida, atidengiant jos ryšių ir veik­mės kanalus, bendrąsias ir asmenybines nuostatas. Savo kūrybinius nu­sistatymus pastebimai keitė tik vienas kitas, kai kurie ėmė reikštis ir iki šiol reiškiasi ypač intensyviai (S. Geda, V. P. Bložė, H. A. Čigriejus, L. Gu­tauskas). Vyresnieji gal net rašė geriausius savo kūrinius, tačiau šios kūrybos programinių nuostatų vis dėlto reikėtų ieškoti ankstesniuose tekstuose bei jų autorių biografijose. Daugeliui jų, įveikusiems įvairiausias kliūtis, nieko nereikėjo keisti, atmesti, išsižadėti: kūryba buvo per­nešta per labai nepalankų laiko ruožą. Buvo gyventa, bet tarsi rašyta vi­sai kitam, laisvesniam laikui, kitokiam supratimui ir interpretavimui.

Pastarąjį dešimtmetį išryškėjo kūrybos autobiografiškumas, per­smelkęs kūrinius, įvairius rašinius, publicistiką, prisiminimus. Bio­grafinio pobūdžio knygas išleido S. Geda („Man gražiausias klebonas – varnėnas“), R. Granauskas („Žodžio agonija“), J. Juškaitis („Lyra ant gluosnio“), T. Venclova („Vilties formos“) ir kt. Daug biografinių ir auto­biografinių duomenų pateikta R. Pakalniškio dialogų knygoje „Poezijos kryžkelės“, kurioje bandoma atsekti painiai susikryžiavusius išeivijos ir sovietmečiu kūrusių rašytojų kūrybos ir gyvenimo kelius. Biografinės atodangos gana ryškios ir poezijoje (S. Gedos, V. P. Bložės publikacijos), prozoje (L. Gutausko romanas „Vilko dantų karoliai“). Šiuose kūriniuose siekiama pateikti autentiškas savo gyvenimo ir kūrybos interpretacijas, atidengti, kas nuslėpta, viešai nerodoma.

Šis autobiografinis matmuo, įvestas į amžiaus pabaigos literatūrą bei raštiją, tikriausiai yra išskirtinis to laiko reiškinys, atstatantis kelių dešimtmečių kūrybos ir gyvenimo vientisumą, autentiškų kūrinu gimimo istorijas. Be šių biografinio pobūdžio leidinių būtų sunku suvokti ankstesnių bei naujų kūrinių genetinį ryšį, motyvų, temų, išraiškos būdų vienovę. Apskritai šį laiką galima pavadinti biografijų ir autobiografijų dešimtmečiu, sudėjus kartu visa, ką parašė tremtiniai, buvę partizanai, kultūros ir meno žmonės.

Atviraujama, atvirai disponuojama savo gyvenimo faktais, pažintimis, įvairiais kompleksais, kas neseniai buvo neįmanoma arba pavojinga. Tai rodo, kad jau yra įveikta savo gyvenimo baimė, ypatingas vyresniesiems įvarytas savisaugos kompleksas, kurio nėra patyrę jaunesni.

Gyvenimiškosios ir kūrybinės biografijos turi savo diskursyvinių para­metrų, jos rašytos ties lūžio bangos ketera arba tuoj po jos, tebejaučiant jos veikmę. Tai pakeitė beveik viską: rašytojo sampratą, jo sąveiką su laiku, kūrybos tikslus bei paskirtį. Toje autobiografinėje kūryboje ryški­nama reikšmių ir prasmių slinktis, matyti, kokie dideli buvo atsiradę plyšiai tarp autobiografijos ir kadaise gyvento meto, tarp galimybių ir pastangų, tarp tiesos ir melo, tarp galimybių reikštis ir paklusti, tarp cen­zūros varžtų ir laisvo kūrybos reiškimosi, tarp pasiryžimo ir nevilties. Tiktai paskutinįjį amžiaus dešimtmetį visa tai pagaliau galėjo tapti teks­tais.

Čia pravartu atkreipti dėmesį, kad jaunesniems ir jauniausiems tų įplyšimų kūryboje jau lyg ir nėra: laikas yra mano, mūsų, dabartinis, su­tampantis su asmeniniu gyvenimu, su savais kompleksais, pojūčiais, be­veik viską matuojant savimi, atvira psichika, be kokių nors bendruome­ninių įsipareigojimų.

Vyresniųjų biografinis matmuo veikia kaip kontroliuojantis, gyve­nimą, parašytus ir rašomus dalykus matuojantis ir permatuojantis feno­menas. Atrodo, ne vienam tos kilties rašytojui kyla arba iškilęs tolimesnės kūrybos klausimas: ką daryti toliau, netikėtai atsiradus spaudimui tarsi iš kito laiko? Viskas, kas dar taip neseniai buvo svarbu, teikė reikšmės tiek kūrybai, tiek gyvenimui, staiga tarsi ėmė tapti praeitimi. Čia tiktų pacituoti tokius S. Gedos žodžius iš pokalbio su R. Pakalniškiu: „Galbūt esame tokiame tarpsnyje, kai jau išeivijos vyresnieji ir daugelis mūsų – tik poezijos istorija? Po vyresniųjų, prie kurių aš šliejausi, po jaunesniųjų eina dar jaunesni. Tie, kuriems po 40 ar 30 metų, galop 25-eri, žiūri visai kitaip. Ir į išeiviją, ir į mus. Kartais man regisi, kad čia pat ir lietuvių poe­zijos mirtis“ („Poezijos kryžkelės“, p. 203).

Žinoma, amžiaus pabaiga daugeliui rašytojų buvo kūrybiškai palanki ir nuosekli, tačiau vis dėlto labai sunku surasti bendrus vardiklius da­lykams, parašytiems anksčiau, bet atsidūrusiems jau kito laiko kontekste, ir tam, kas kuriama naujų kartų, gerokai nuo viso to tolstančių. Dar lyg ir neatsirado jungiamųjų grandžių.

Neretai literatūros kūriniai būna svarbūs vien savo pasirodymu, jie tarsi iš išorės pritraukia reikšmes, tiesiogiai nesusijusias su vidine tekstų sąranga, grynomis meninėmis įžvalgomis. Tokią kūrybą padiktuoja dar ir aplinkybės, vienoks ar kitoks užsiangažavimas, ypač sustiprinantis auto­riaus vaizdinį, kuris kartais būna svarbesnis nei jo kūriniai. Nusistovint natūraliai literatūros raidai (tai ir prasideda atgavus Nepriklausomybę), kūryba ima netekti daugelio savo ankstesnių „įslaptintų“ autorinių reikšmių, bet įgyja naujų, kurių patys autoriai galėjo nesitikėti. Taip veikė arba veikia literatūros bei meno išoriniai semantiniai laukai. At­gavus Nepriklausomybę, liko mažiau išorinių veiksnių kūrybai vertinti ir interpretuoti, nes ji prarado sistemą, kuri įvairiais būdais provokavo kūrėją, vertė jį sumaniai ją ignoruoti arba su ja taikstytis. Buvusios siste­mos atmetimo reakcija sukėlė įtampą, stiprias psichologines perkrovas, pradėta atmesti ir tai, kas dar taip neseniai turėjo reikšmės. Vyresniems rašytojams kartais ima atrodyti, kad pradeda nieko nereikšti anksčiau taip sunkiai iš cenzūros pinklių išpainioti žodžiai, sakiniai, užuominos, kūrinių veikėjai. Autobiografiškumą vyresniosios kartos rašytojų kūrybo­je būtų galima aiškinti ir kaip pastangas atkurti, priminti ar net iš naujo suaktualinti pradedančias išnykti prasmes. Tai galima pavadinti siekiu dokumentuoti literatūros ir jos reikšmių radimosi istoriją, o gal tiksliau – kas joje lieka ar turi likti.

Permainas patyrė tai, kas vadintina autoryste, siejama su tam tikromis vertybinėmis nuostatomis, ne vien literatūriniais, bet ir biografiniais kodais, kurie skirtingais laikotarpiais būna ypač paveikūs, kai įsigali išoriniai slopinantys veiksniai – cenzūra ir totalitarinė represinė sistema. Prisimenant netolimą praeitį, autoriaus reikšmę, pasigendama rašytoj. vaidmens (rečiau – kūrybos), kuris pastebimai atsiskiria nuo literatūros jos reikšmių. Svarbus ir reikšmingas dalykas buvo pastanga ir sugebėjimas būti arba išlikti savo kūrybos autoriais, vis prisimenant, su kokiomis išgalėmis buvo smelkiamasi į tekstus, spausta rašyti „taip, kaip reikia“ Kūrybą pradėjus analizuoti ir interpretuoti kaip tekstus, pirmiausi: nyksta autorinės jos charakteristikos, o su jomis – ir autorius.

Užbaigsiu gal ir nesmagiai, nes gana aštriai yra iškilęs kūrėjo menininko statuso klausimas, sietinas ne vien su jo miglotomis sociali­nėmis garantijomis, kultūros komercializacija. Tai mano minėtas auto­riaus sunykimas arba jo išvarymas iš viešumos. Neretai jį gali pamatyti, apie jį išgirsti, kai jis sukelia skandalą, kur nors nusišneka ar apšneka, sa­vo rašiniuose blevyzgoja.

Dabar dažnai išgirsti klausiant, kodėl rašytojai jau neparašo taip, kaip kadaise, apie atskirus kūrinius būdavo daug rašoma ir kalbama. Bet juk apie kūrybą dabar beveik nieko neparašoma, išskyrus litera­tūrinę spaudą. Leidiniuose, kuriuose, kaip Vakaruose yra įprasta, tu­rėtų būti skirtos specialios skiltys. Bet ne, ten randame tik anotacijų bei recenzijų apie skandalingus ar pikantiškus romaniukus, kartais tik pašmaikštaujant apie rimtesnio dėmesio vertą autoriaus kūrinį. Kar­tais atrodo, kad esi atsidūręs kažkokioje virtualioje viršūnėje, nuo ku­rios dairydamasis gali pamanyti, kad jau nėra lietuvių literatūros, o ten, apačioje, dar juda kažkokios neaiškios figūros. Dabar kiekvienam piemeniui iš spaudos puslapių geriausiai pažįstamos visokių daktarų ar tulpinių fizionomijos.

Nežinau, kokios bus ateityje viso to pasekmės. Tarsi prarandame savąją literatūrą; ji yra atpalaiduota nuo visų ir visokių suvaržymų, bet nutrūksta tai, ką aš vadinu literatūrine komunikacija. Literatūrai vis labiau lieka tik mokyklos klasė, universiteto auditorija, bibliotekos, o viešumoje ji išvaroma ar išspiriama į pašalius. Literatūra ir menas netenka savo visuomeninės institucijos statuso, sakykime, prieš me­nininkų akis visiems laikams užtrenkiant Menininkų rūmų duris. Toks faktas daug pasako, kaip suprantama meno ir jo kūrėjo reikšmė mūsų nepriklausomoje valstybėje.

Pastebimai smunka ne vien socialinė, bet ir kūrybinė menininko sa­vigarba, imama rašyti bet ką ir bet kaip, taikantis prie žemiausio ar net liumpenizuoto skonio, nes ir pats kūrėjas tampa savotišku intelektua­liniu liumpenu, ypač kai reikia turėti reikalų su valdžia.

Neretai susidaro toks įspūdis, kad rašai ir pasirašai tik sau: pats skaitai, pats gėriesi, kad esi teisingas, gabus drąsus. Tai laisvė sau pa­čiam, asmeninė: gali rašyti arba ne, niekas nieko nedraudžia, nekrato, nekonfiskuoja, necenzūruoja… O leidykloje tavęs laukia ne su naujais šedevrais, bet su pinigų kapšiuku. Pagaliau pradedi suprasti, kad da­lykas vargu ar greitai pataisomas ir ar jis bus kada nors pataisytas. Bet rašai, vėl rašai – „į stalčių“, būdamas absoliučiai laisvas. Prieš dešimt metų tuose stalčiuose buvo ieškoma mūsų šedevrų ir, atrodo, nedaug kas ten buvo rasta. Gal šį kartą pasiseks.

1999 m. Nr. 12

Kasdien buvo primenama: liko mėnesiai, savaitės, dienos… Dre­bėjo žemė, temo saulė, veržėsi ugnikalniai, krito lėktuvai, žemyn smigo vyriausybės, o dar vietinė „Williamso“ apokalipsė Lietuvoje… To­kius ir dar kraupesnius ženklus siuntė grėsmingai artėjantis nulinis laikas. Padaugėjo visokiausių aiškiaregių, sukruto sektos, laikų per­vartai šoko rengtis pramogų centrai, gimdymo įstaigos, elektroniniai tinklai, vagys, sukaupus tonas degių ir sprogstamų medžiagų, tai vienintelei nakčiai buvo ruošiami tvarsčiai. Pažadėta didžiausia pasau­lyje naujametinė eglutė – iliuminuotas TV bokštas Vilniuje…

O galima ir linksmiau nusiteikti. Kas gali blogo įvykti vidurnak­čio metą, kai nedirba vyriausybė, prezidentūra, seimas, kai nepriimami jokie įstatymai, pataisos, kai niekas neprivatizuojama, bankai neveikia. Juk tai, kaip ir kasmet, nulinė gyvenimo akimirka, laiko tarpas, jo trūkis, į kurį svaigiai krentame, prarasdami praeitį, jos negerumus, ir dar laisvi ateičiai.

Taip veikia metų magija, laiko skaičiuotė, tie trys nuliai, kaip trys išgertos statinės, į trečiąjį tūkstantmetį tempiamos skaičiaus 2. O iki jo dar visi metai, dar bus dveji rinkimai, kai kurių veikėjų ir par­tijų pabaiga, liesas, užtrūkęs biudžetas, knygų badmetis, kultūros ir meno žmonių bedarbystė, beraščiai vaikai, po kelių dešimtmečių į Lie­tuvos kaimą grįžtančios utėlės, paniekinti seni žmonės, prabangūs valdžios žmonių automobiliai, kurių vieno užtektų išleisti keliolika žinomų rašytojų knygų, kurių amžius bus ilgesnis už visą šį prašmat­nų ir vis labiau tautai pavojų keliantį valdininkų gyvenimą. Vis drąsiau ir grėsliau kyla sava arogantiška, antikultūrinė, šiltose val­džios gūžtose išperėta kasta.

Nulinis kultūros ir kūrybos laikas? Juo keisčiau tai sakyti, kai jau čia pat atkurto Lietuvos valstybingumo dešimtmetis. Kur tie Atgimi­mo pradžioje rašę, kalbėję, ant pakylų stovėję kūrybos ir meno žmonės? Kodėl jų taip greit neliko valstybės viešajame gyvenime?

Žinoma, tai nuliniai klausimai. Pagaliau jie nublanksta, kiek ki­taip pažvelgus į didžiuosius laiko ciklus: antrojo tūkstantmečio pabaiga Lietuvai yra pati laimingiausia istorijoje. Pirmą kartą etni­niu pamatu įkurta ir atkurta lietuviškai kalbanti valstybė, kuri steigia savas institucijas, ugdo kultūrą, turi tikrus savo pinigus, yra įsileista į pasaulio tautų bendriją, pradėtas skaičiuoti ir savas istorinis laikas, kuris Lietuvoje teka kiek kitaip: nuo 1009 metų. Tačiau ne kartą mūsų tauta buvo išmesta iš istorinio laiko, buvo iškerpami arba slepiami šimtmečiai. Viena iš labiausiai įsidėmėtinų pastarojo meto pastangų: inventorizuoti savąjį laiką, sumegzti nutraukytus galus, užpildyti jame padarytas tuštumas.

O štai visą pirmąjį tūkstantmetį Lietuva savo laiko dar lyg neturi. Mes net nežinome, kaip jį skaičiavo ir ar skaičiavo, ką apie jį galvojo ir kaip žymėjo – Lietuvoje Europos laikas ėmė veikti vėliausiai, todėl iki šiol visur ir visada vėluojame. Vėlavo raštas, knygos, menas, technologijos, tik niekad – karai, marai ir okupacijos. Net mūsų istorija S. Daukanto lūpomis ir plunksna lietuviškai ėmė kalbėti tik praėjusio amžiaus pirmojoje pusėje. Dievų ir kunigaikščių vardu bandome išklausti iš kitakalbių šaltinių, – jie tenai lietuviškai taip pat nekalba. Dar mums nėra pasibaigęs Lietuvos atradimas didžiulėje tūkstantmečių išklotinėje. Tuo ir remiasi mūsų lietuviško utopija: savo ateities ieškoti praeityje, būsimąjį laiką kam nors lengvai perleidžiant, privatizuojant, dovanojant…

O vis dėlto peržengdami metų ribas, atsipalaiduodami nuo kasdieninių rūpesčių, kaip niekad susimąstom apie Laiką, kuris reiškiasi kaip– visur esanti, gimdanti, auginanti, marinanti, žmogui nepavaldi ir viską į nebūtį nusinešanti jėga. Jis kiaurai teka per akmenį, metalą, aukščiausias sienas, paveikslus, eilėraščius. Iš kokio šaltinio jis trykšta, plečiasi ar traukiasi? Ar tai nėra Dievas, jo nematoma, bet visur ir visada esanti, neapčiuopiama, neatšaukiama ir nepaaiškinama, jokiais prietaisais nesugaunama ir niekam nepavaldi valia?

Tačiau tūkstančius metų žmogus, pasitelkdamas ritualus, dievus, religijas, o pagaliau ir kultūrą, meną, mėgino tvarkyti laiką, paveikti jo ritmus, pagreitinti ar sustabdyti, o kartais pasukti atgal. Tai nežmoniška egiptiečių pastanga sulaikyti laiką, uždaryti jį milžiniškose piramidėse, jo bėgsmą paveikti statiniais, rašmenim, akmenyse, mūsų protėvių kurstoma amžinąja ugnim. Jie jautėsi esą pajėgūs savo apeigomis, aukomis ir ištarmėmis sukti laiką ratu, vynioti jį tarsi į kamuolį, neišleisti jo iš savo rankų, iš savo genties, tad jis reiškė amžiną, niekad nesibaigiantį grįžimą.

Iš savo protėvių esam paveldėję tikėjimą, jog laikas yra informatyvus, nes jo ženkluose, skaičiuose, ritmuose jau nulemtas likimą ateities įvykiai, juos galima patirti, pamatyti, pajusti peržengiant metų ribas, švenčiant žymiausias kalendorines šventes. Tuo metu prasiveria laikas, jo trūkiuose, plyšiuose grimztama prie pirminių vaizdini kuriuose įrašytos neatšaukiamos ateities ištarmės ir aukščiausioji valia. Tame cikliniame, mitiniame laike yra daugybė grįžtamųjų ryšių, kurių visuma veikia kaip savotiški ekranai, informacinės sistemos.

Mūsų tauta šimtmečius gyveno pagal šį ciklinį, į kamuolį vejamą utopinį žemdirbių laiką, pagal savo kalendorių, visus reikalus tvarkydama ne nuo pirmos iki pirmos, o nuo Kalėdų iki Užgavėnių, Užgavėnių iki Velykų, nuo Velykų iki Sekminių, nuo Sekminių Joninių, ir taip kasmet – ratu, ratu, ratu… Tai primenu, nes ši laiko skaičiuotė yra persmelkusi mūsų klasiką, o kartais ir šiuolaikinė kūrybą, gerai jaučiant gyvybinius ritmus, visa apimančios valios veikimą. Žadinantis, reguliuojantis ir baudžiamasis laiko kodeksas, gamtos ar Dievo sumanytas, veikė kaip įsakmus reikalavimas laikytis tvarkos gyvenant, dirbant, švenčiant, mirštant ar net po mirties.

Laikas buvo jaučiamas kaip nevienalytis, tekantis skirtingais pluoštais, atkarpomis, kurias reikėdavo sumegzti didžiųjų švenčių metu, kad nesutriktų didieji ritmai. K. Donelaitis bara būrus, kurie ne­pataiko veikti laiku, griaudami per amžius nusistovėjusią tvarką. Mūsų klasikų Žemaitės, A. Vienuolio, Vaižganto, V. Krėvės žmogus, ruošdamasis ką nors veikti, pirmiausia įžengia į laiką, pasitikslina sa­vo vietą jame, jo atkarpoje, gamtoje ieško jo nuorodų, ženklų. Laiko reikimas per gamtą, perimtas iš senosios baltų pasaulėjautos, folkloro, agrarinių apeigų, buvo ta pirminė kūrybos armatūra, kuri dar ir šiandien prasikiša šiuolaikinių prozininkų ir poetų kūriniuose. Nors ai, jau gyvenant pagal kitus ritmus, atrodo naivu, tačiau be viso to prarandamas laiko jaukumas, jo amžinosios kartotės jutimas.

Šiandien gyvename dar pagal kitą – kultūros, kūrybos laiką, kuris tarsi leidžia prašokti savo biologinio amžiaus ribas, pratęsti buvimą, atkuriant praeities vaizdus ir vaizdinius, susitinkant su kadaise gyvenusiais, kūrusiais, mąsčiusiais. Kultūra ir meno kūryba koncentruoja laiką, suspaudžia jį puslapyje, eilėraštyje, paveiksle, simbolyje, įspaudžia į meno dirbinius, akmenį, metalą, paminklus. Me­tas ir yra praeitis ateityje, kurį suvokiant laikas ima tekėti atgal ir atgal. O tai siejama su sąmoningumo istorija – tautos pradeda atsinaujinti save. Šio autentiško mūsų laiko skaičiuotė prasideda nuo pirmųjų spausdintų lietuviškų žodžių – M. Mažvydo „Katekizmo“. Į mūsų kultūros laiką ne kartą buvo kėsinamasi jį pasisavinant, išdras­kant ar atšaukiant. Kartais jisai ilgam sustodavo, kol jį vėl užvesdavo ai K. Donelaitis, tai A. Baranauskas, tai Maironis…

Esu jau rašęs, kad valstybė yra nereikalinga, jeigu jos ekonomika, institucijos, sukaupti turtai, pinigai, šalies gynyba, sienų apsauga tėra nukreipiama svarbiausiam, galutiniam tikslui – kultūros kūrybai, o tarnauja vien biologiniam išlikimui. Pagaliau valstybės ir atsiranda kaip kultūros fenomenai, ir išnyksta praradusios kultūrinę atmintį bei sugebėjimą kurti. Štai ir Lietuva valdžios institucijose, kuriose dominuoja vadinamasis technokratinis mąstymas, projektuojama kaip neįdomi, tik „pagal Europos standartus“ vartojanti šalis, užversta kitų šalių kultūrų atliekomis. Nesant jokios kultūros policijos kartais taškomi nemenki pinigai ambicingoms, triukšmingoms. Tačiau tuščioms kultūrinėms akcijoms, po kurių lieka tik daugybė šiukšlių ir biologinių atliekų.

Taigi vienu metu gyvename keliuose laikuose, kurie matuojami ne tik laikrodžiais, metais, mėnesiais, valandomis, bet ir išleistomis knygomis, paveikslais, atliktais darbais, istoriniais įvykiais, gamtos ciklais, žymių žmonių gyvenimo ir mirties datomis, kultūros tvarumo ženklais ir savo gyvenimo trukme. Tokia matuoklė yra ir mūsų literatūra, laiką skaičiuojanti nuo pirmojo lietuviškai parašyto žodžio.

Nuolat šokame ar žengiame per įvairiausias laikų ribas, vis keisdamiesi ar keisdami, kurdami ir kuriami. Ypač tam nusiteikiama vykstant amžių pervartoms. Tad ir galvojama, kas įvyks, kai laikrodžiuose, TV ir kompiuterių ekranuose pasirodys nuliai?

Tikriausiai – nieko. Kūrybos laikas nulių nerodo.

Taigi rašau – 2000.