Esė
Marius Burokas. Evoliucijos nugludinti
2020 m. Nr. 8–9
Nebamba niekas austrių giminėj
ir omarai kiaurą vasarą groja kaulinėm gitarom.
Tik mes, su atsikišusiais nykščiais, vis norim,
kad būtų rojus, ir Dievas vėl pasirodytų.
Vis bambam ir niurnam, vis norim
patogios žemės ir ištaigingo dangaus.
O gervė štai stovi viena koja pelkėj,
geria jos tamsų romą ir patenkinta.
Robert Bly
Pirmoji dalis: baublio
Visą balandį bandžiau į diktofoną įrašyti didžiojo baublio balsą. Išeidavome po pietų pavedžioti prie ežero šuns, surūkydavau pirmą ir paskutinę tos dienos cigaretę, o tada įjungęs diktofoną laukdavau. Ir visada išgirsdavau. Liūdną ūkimą, lyg pagiringas po vakarėlio atsibudęs svetys paryčiais vaikščiotų po svetainę ir liūdnai pūsčiotų į tuščius, išgertus butelius. Ūūū. Ūūū.
Puldavau spaudyti diktofono mygtuko, bet prašmatniai išmanus telefonas to gamtos balso niekaip nepagaudavo, fiksuodavo tik ant ežero besipešančių kragų ir laukių turgaus balsus. Technika pasirodė esanti bejėgė prieš ilgesingą, keletą sekundžių trunkantį veriamą pavasario liūdesį.
Toje pabėgimo iš Vilniaus rutinoje (vaikų pamokos, knyga, augantys susirgusiųjų skaičiai) gamta tapo vieninteliu pastoviu kintamuoju, kalendoriumi, laiku, matuojamu naujai prasiskleidusiais lapais ir gėlėmis.
Ankstyvas, ilgas, niekaip nesušylantis pavasaris apnuogino ir kitką – žiemos apgraužtus mirusiųjų likučius: lapės griaučiai pilkšvoje pievoje, pastirusios, išsišiepusios pelyčių mumijos, kiaušinių lukštai, plunksnų tumulai. Vaikščiodavome po laukus ir kalveles už Zarasų, tikrinom, kaip šiemet savo namus susiremontavo bebrai, ar yra gervių ir garnių, ar visi gandrai sugrįžo, ant sausos, smėlėtos, pušelėmis apaugusios kalvos aptikome lapių miestą – tiek urvų ir atsarginių išėjimų niekada nebuvau matęs, – o galvoje sukosi mano paties versto JAV poeto Tedo Kooserio eilėraščio „Vasario pabaiga“ makabriškos eilutės: „Ten toli, / už javų laukų, / virsiančių gatvėm / ir nuotekų grioviais, / nuo rudens pradingusio / ūkininko kūnas / pasimatys rytoj jo sode / netikėtai / it tulpė.“
Bet laukuose mirtis ir gyvenimas atrodė savaime suprantami, net jaukūs, kasdieniški dalykai. Nesuprantami ir kraupūs jie tapdavo spoksant į ekraną ir skaitant žinias. Laukuose mes rinkom pirmąsias garšvas ir dilgėles, paleistas palakstyti šuo godžiai ėdė pirmąją žolę, o vaikai skabė ir valgė medžių pumpurus. Atrodydavome it postapokaliptiniai pabėgėliai, išėję pasirinkti maisto, bet pabėgėliai džiugūs, jau susitaikę su savo likimu, patenkinti, kad gyvi ir kad viskas aplinkui gyva ar tuoj atgis.
Vakarais ramiai ir lėtai it darže kapsčiausi po kitų žodžius, po svetimą man išravėti patikėtą poeziją – eilutė po eilutės, vardas po vardo. Ten irgi buvo stebėtinai daug gamtos ir platybių, besiporuojant švytinčių šliužų, iš meldų kylančių ančių, žiedadulkėm apsitraukusių tvenkinių, grybų, spyglių, kažkokios pirmykštės, kiek baugios, burbuliuojančios protoplazmos. Pavasario sriubos, kurioje virusai palikdavo tik tokį pėdsaką, kokį akies dugne palieka ežero gelmėje žvynais sužimbantis mailius.
Antroji dalis: aksolotlio
Dažnai pagalvoju, kad į pragarą pateksiu, nes laiku nepašėriau aksolotlių. Keista mintis, žinau. Bet niekada nesu turėjęs reikalų su tokiais visiškai neperprantamais padarais. Tarsi tavo bute stovėtų skraidanti lėkštė su porele ateivių.
Jei šuo yra tarsi atvira knyga, šiltas ir suprantamas gyvūnas, tai šitie – lavkraftiškojo Kito lervos. Paslaptingai maniakiškai besišypsantys driežai. Reptiloidų kūdikiai.
„Dabar aš esu aksolotlis“, – viename keisčiausių savo apsakymų sako Julio Cortázaras. Ir smulkiai aprašo, kaip pasakotojas, susižavėjęs tais keistais padarais, pats pamažu juo tampa, susilieja su Kitu, jame išnyksta.
Aksolotliai, dar vadinami Meksikos salamandromis (tiksliau – jų lervomis), kilę iš centrinės Meksikos Sošymilko ežerų ir gamtoje beveik nebeaptinkami. Jie visą gyvenimą gali išlikti lervos būsenoje, gyvena tik vandenyje, nesubręsta, bet gali daugintis ir pasižymi stebėtinais regeneraciniais sugebėjimais – geba atsiauginti beveik visas prarastas kūno dalis (tam tikrais atvejais – net vidaus organus ir smegenis).
Jie be galo antropomorfiški – apskritos akytės ir nuolatinė „šypsena“, embriono rankytes primenančios letenos, kūno spalva, žiaunų garbanos: tarsi iš laiko ir kūrimo gelmių būtų išniręs protožmogus. Tarsi jis būtų gyvūnų įvairovės ištakų priminimas, taki ar plastiška forma, iš kurios, suteikus jai progą, gali išsivystyti bet kas – išlipti iš akvariumo, pasipurtyti, nušliaužti į tamsią kertę ir nepastebimai mutuoti.
O kalbant apie minėtąjį pragarą, jis turbūt bus kruvinas, actekiškas, su kūnų piramidėmis ir išplėštomis širdimis, toks nesibaigiantis aukojimo konvejeris. Ne veltui aksolotlis laikomas viena iš actekų dievo Ksolotlio (Xolotl) manifestacijų. Ksolotlis siejamas su mirtimi ir žaibu, jis yra kasnakt į požemį nukeliaujančios Saulės sargas ir mirusiųjų palydovas į anapusinį pasaulį.
Todėl nenuostabu, kad kartą per trejetą mėnesių aš einu į Halės turgaus mėsos skyrių ir perku didžiulę kruviną jaučio širdį. Parsinešu ją namo, kapoju į nedidelius kąsnelius, užšaldau. Ir kartą per dvi tris dienas atnašauju ją godžioms bedantėms aksolotlių burnoms.
Nes mes ir iš šitų pirmykščių dievų lervų pasidarėme sau pramogą, auginame, žavimės jų nekintama šypsena. Ir vis galvoju – o jeigu ta gentis kada nors vieningai išlips iš savo akvariumų, išvingiuos mums drėgnais kūnais pasveikinimą ar prakeiksmą ir imsis to, kam jie iš tikrųjų čia egzistuoja?
Trečioji dalis: varlės
Vaikystėje mokėjau tokį triuką – pasigaudavau varlę ir įsikišdavau į burną, švelniai dantimis suspaudęs koją, kad ji neįšoktų gilyn, gerklėn. Kiek karstelėjęs, liežuvį žnaibantis varlės skonis, pats apstulbęs gyvis, netikėtai atsidūręs ne gandro snape, vandenyje, o kažkokio trenkto visaėdžio dvikojo žabtuose. Kodėl taip elgdavausi? Norėdamas padaryti įspūdį? Tikriausiai. Pasibjaurėję kitų vaikų veidai būdavo savotiškas atlygis. Turbūt už kitoniškumą. Tiek mano, tiek varlių. (Nors šis triukas vėliau neteko savo žavesio – vienas tų laikų bičiulis mėgdavo valgyti skruzdėles. Tiesiai nuo medžio ar žolės. Greitais paukštiškais judesiais, susimąsčiusiu veidu čiupdavo jas, dėdavo į burną ir kramtydavo. Paklaustas sakė, kad rūgščios. Kaip serbentai. Aš to pakartoti taip ir nedrįsau.)
Viena mano mėgstamiausių knygų vaikystėje buvo rusų biologo Igorio Akimuškino daugiatomio „Gyvūnų pasaulis“ ketvirtasis tomas „Pasakojimai apie gyvates, krokodilus, vėžlius, varles ir žuvis“. Knyga rudais viršeliais, su gražiais piešiniais, rusų kalba. Nuskaičiau ją iki skylių – dauguma mano galvoje užsilikusių žinių apie visus tuos padarus – iš ten. Stebėtina buvo knyga: su tokiu užsidegimu ir simpatija papasakota apie, regis, daugeliui bjaurius ir atstumiančius gyvius.
Niekada nesupratau, kodėl jie atstumiantys ir bjaurūs. Man jie visada atrodė tobuli, evoliucijos nugludinti. Šaltas, slidus varlės akmenukas delne buvo it kokia pirminė gamtos forma. Ori rupūžė atrodė it rupi žemės dvasia. Raiste aptikta gyvatė – tarsi pirmykštė miško gyvenimą varanti slapta spyruoklė.
Taip, taip, žinau, kad tai romantizavimas, gamtos sudvasinimas ir kitos panašios ydos. Bet vaikystėje (o ir dabar) tų padarų romantizavimas man atrodė artimesnis už paukščių rūšies aukštinimą ir garsųjį rusišką posakį „Рожденный ползать – летать не может!“ („Šliaužioti gimęs – skraidyti negali!“) iš Maksimo Gorkio „Dainos apie sakalą“. Šliaužioti gimę – jie tokie slapti visa ko varikliai ir judintojai, nematomų darbų darytojai, užkulisių demiurgai. Suprantu, kad plokščia ereliška akimi iš aukštybių geriau matyti žemiškieji reikalai nei išsprogusia varlės. Bet renkuosi varlę.
Dabar pagalvoju, gal tas susidomėjimas ropliais, varlėmis, gyvatėmis buvo savotiška vienišumo paguoda? Svajonė važiuoti į Karakumų dykumą gaudyti giurzų nebuvo dažno vaiko ar paauglio siekiamybė, kad ir kaip nuotykingai tai skambėtų. Deja, taip ir neįsikūnijusi siekiamybė. Visi kartais, atsigręžę į praeitį, svarstome, „o kas, jeigu?..“
O kas, jeigu tyrinėčiau dabar roplius, užuot rašęs eilėraščius? Nes ta roplių romantikos aura vis dar išlikusi (turbūt todėl, kad tikrojo biologo, herpetologo darbo gerai neįsivaizduoju).
Tiesa, į Lietuvos herpetologų draugiją įstoti niekada nevėlu.
Ketvirtoji dalis: grybo
Šią vasarą lyja isteriškai, priepuoliais, lyg danguj kas vis atsuktų gatvės hidrantą. Po kiekvieno tokio lietaus pradedi galvoti apie grybus – pasirodys, nepasirodys? Kiek? Kada? Kokie? Kiekvieną vasarą tūkstančiai peiliais ginkluotų tautiečių išeina į bekrauję medžioklę, o socialiniai tinklai virsta grobio demonstravimo platforma.
Grybavimo įgūdžiai, įpročiai, radimviečių žemėlapis paprastai perduodami iš kartos į kartą, tai gentinis ar giminės užsiėmimas. Paprastai pirmas vaiko susidūrimas su mišku ir jo sudėtingu gyvenimu nutinka grybaujant. Mane grybauti išmokė bobutė – landžioti po mišraus miško šabakštynus, akimis lukštenti iš po nukritusių lapų kepurėles. Gal todėl truputį su nepasitikėjimu ir pašaipia šypsenėle žiūriu į tarsi pasivaikščiojimui skirtus skaidrius skambius pušynus: estetiškai man gražu po juos vaikštinėti, mojuojant krepšeliu ir retkarčiais pasilenkiant, bet trūksta kažkokios valios pastangos, intrigos, netikėtumo, augalijos įvairovės galų gale. Mišriame miške grybai mažiau paklūsta augimo taisyklėms ir reikia daugiau dedukcijos, norint jų surasti. Ten patiri daugiau azarto ir jauti daugiau pirminio chaoso, nežabotos netvarkos, vešlumo.
Gal pjaustydami ir raudami grybus mes nesąmoningai kovojame su Kitu, siekiame pažinti paslaptį, sumedžioti keistenybę ir įsisavinti ją seniausiu mums pažįstamu būdu – suvalgant? Juk grybas, tiesą sakant, tai nežinia kas. Taip, taip, mokslininkai jau visus juos suklasifikavo, aprašė ir priskyrė kur reikia, bet ar jie viską žino? Ar jie visada teisūs?
Grybas yra ardytojas, perkeitėjas, perdirbėjas, jis priklauso tamsos ir drėgmės teritorijai. Dažnai, ypač literatūroje, grybai pasitelkiami kaip mirties, irimo simbolis, ne ką rečiau grybai, o tiksliau jų poveikis padeda peržengti ribas, mąstymo ribas, ribas tarp esamų ir įsivaizduojamų pasaulių. Tuo pat metu grybai ir grybiena yra ir vaisingos, kuriančios tamsos atstovai. Tai, žinoma, nereiškia, kad kūrimas – gražus ir malonus procesas, ypač jei kalbame apie grybus, kurie ramiai suskaidytų mus į sudėtines dalis, įsisavintų, perdirbtų ir paverstų naudingomis medžiagomis tolesnių gyvybės formų augimui ir vystymuisi.
Čia prisimenu jau nucituotas, bet labai vietoj paaiškinimo tinkančias Aido Marčėno eilėraščio „Viešpatie, grybą radau“ eilutes: „Dievo ir aš nemačiau, bet užtat užėjau / baravyką miškelyje. Didelis buvo, gražus, / archetipinis visas. Kodėl taip išeiti bijau, / jeigu viskas, prie ko prisirišęs esu, greit pražus?“ Laikinas ir amžinas grybas – tamsioji vitalizmo jėga.
Bet esama žmonių, manančių, kad su ta jėga galima susikalbėti ir net ją perauklėti meno jėga. Štai muzikos genijus ir aistringas grybautojas Johnas Cage’as, kadaise sakęs, kad žodis „grybas“ (mushroom) anglų kalbos žodyne eina prieš žodį „muzika“ (music), tvirtai tikėjo, jog paprastoji musmirė (Amanita muscaria), jai pagrojus vieną iš Beethoveno kvartetų, tampa puikiu valgomu grybu. Bet, regis, jam užteko proto to neišbandyti savo kailiu. Mano galva, Amanita ir taip puikus grybas, klastingoji miško Raudonkepuraitė ir ragana viename asmenyje. Kerėtoja-regėtoja.
Amerikiečių poetas Arthuras Sze paskyrė grybams, tiksliau kerpėms, visą eilėraštį, tarsi mokantį mus, kad žmogus – viena iš rūšių, laikina, nors ir įkyri, kaip duobė kelyje: „daugybę metų prausei veidą spoksojai į veidrodį skutaisi šukavaisi plaukus lėkei lauk kol aš kuri užauga gal tik colį per tūkstantį metų gaudau virpančią saulės šviesą <…> pažvelk o taip pažvelk į mane dabar nes tu esi tik mirksnis ir tuoj tavęs nebeliks.“
Taip, kerpės, gleivės, grybai ir bakterijos triumfuos šioje planetoje ir paveldės šį pasaulį.
Ir jis bus gražus.
Vytautas Juršėnas. Kelionių vyliai: Brazilija
2020 m. Nr. 7
Kartais, kūnui rasojant tarp nematomų karantino sienų, mintimis grįžtu į Rio: rodos, sėdim kambary kelioliktam aukšte Botafogo rajone, ne, verčiau persikraustom į balkoną, geriam sultis, iš vienos pusės mums vypso Cukraus Galvos kalnas, iš kitos rūpestingai prižiūri irgi aukštybėse įkurdintas Kristus Atpirkėjas. Galbūt tai jau vakaras, tada būtinai lyja ir žaibuoja, bet tiks ir rytas, netgi tas įsimintinas, kai stabtelėjom atsigauti po nemielai pasibaigusio rytinio bloco. Rio po monotoniškai urbanistinio, lygesnio San Paulo – dailybė, apkaišyta gamta, kupina iškilumų, it švenčianti Jonines; o atvykus tiesiai iš ilgos, dar tos šiek tiek padoresnės pernykštės lietuviškos žiemos – čia taip maloniai šilta, net tada, kai pliaupia ir pučia. Brazilija vylinga, bet pavojinga, kišau sau į galvą gerokai iki kelionės, mintinai dėmėdamasis visus gyvus ir internetinius patarimus, kaip saugotis, ir žadindamas juos tą pačią akimirką, kai pakirstu ilgiausiam savo gyvenimo skrydy, naktį, žvaigždelėms šviečiant ne danguje, o ant žemės: štai praslenka Belo Orizontė, toks nedidelis prieš San Paulo žybsniją, į kurią ir leidžiamės. Spingsi ne visos, o tik spalvotesnės ir padrikesnės, tik vėliau pastebėsiu, kad tai būdinga faveloms.
Papildomai paskatintas automatais ginkluotos vokiečių oro uosto apsaugos, apieškojusios mano bagažą, bandau atrodyti jei ir svetimšaliu, tai nors apsiuosčiusiu: visur traukiu tiesiai, be abejonių, ilgų stabčiojimų ir išdavikiškų žiopsojimų, telefoną laikau gilutėliai, fotoaparatą skubiai ištraukiu tik ten, kur aplink tuščia, ir po nuotraukos tuoj pat grūdu atgal kuprinės gilumon. Po keliolikos minučių tokių mankštų, o dar tįsiant du bagažu, kūnas pasako nebepajėgsiąs vėdintis sausai, ir daugelį iš lietuviško vasario atsivežtų drabužių tenka nusitraukti. Mano planus palikti daiktus pas draugus ir nusiprausti po jau reikalingu dušu sujaukia klastingas metro, tais pačiais bėgiais važinėjantis ir pirmyn, ir atgal (kai gretimi tuo tarpu tušti), svarbiausia – retai, todėl susitikti su draugais tenka San Paulo lietuvių mišiose, kur atsibruku apsikrovęs, susitaršęs ir prakaituotas – toks ir išeisiu ant pakylos, pakviestas kunigo kaip garbus svetimšalis. Vis dėlto čia jau pamatau savus veidus, įtampa slopsta, plaučiai po truputį ima priprasti prie labiau atsipalaidavusio, pietamerikietiško ritmo. Greta skverely su lietuviška skulptūra senukai žaidžia šachmatais, o mišiose atviromis durimis, kad būtų vėsiau, – giesmės iš įdomiomis, tik diasporai atleistinomis klaidomis pripildytų giesmynų.
San Paulas – didžiausias Pietų pusrutulio miestas; penketu metų anksčiau buvau didžiausiame Šiaurės pusrutulio (ir, žinoma, Žemėje) atitikmeny, ir negaliu nustoti galvoti apie jų skirtumus; itin apibrėžtas, surikiuotas ir netvarkos nepakenčiąs kone dvigubai didesnio Tokijo mechanizmas prieš šį chaotišką triukšmų, spalvų, architektūrinės, regis, savieigos, turtinės nelygybės ir rasinių skirtumų sklidiną korį; keista žinant, kad tokios skirtingos šalys palaiko gana tvirtus ryšius – Japonija yra vežusis nemažai brazilų darbininkų, o Brazilijoj – nemenka japonų išeivių bendruomenė. Su šalimi pažindinuosi palengva, pradėdamas nuo lietuvių – draugų, su kuriais čia atkeliavom (tik skirtingu metu), tuomet jų klientų ir pažįstamų. Draugai renka ir bendrina lietuvių paveldą užsienyje. Kartu su jais bei vyresniais vietiniais – o kiek jų povyzose įmatau egzodo, netgi tarpukario dvasios! – pavalgom gretimam savitarnos „mokėk už tai, ką įsidėjai“ restoranėly, vėliau, padedant dar vienam lietuvių draugui, kalbančiam angliškai, turinčiam sunkiosios muzikos klausytojo įvaizdį ir gražią pavardę Kerbielaitė, taip pat žalius marškinėlius su ledo ritulininko pavarde „Gaidauskas“ (nė vienos jų jam nekomentuojam), nufilmuojam draugų reportažą jų puslapiui, o tada jie mane nusiveda gilyn, pro apartamentus, pavadintus „Edificio Kaunas“, kažkur gilyn į miestą. Taip visą dieną ir prapūkščiu su daiktais – vykti pasidėti neapsimoka, miestas didžiulis, karštas, ir belieka dėkoti viešpačiui už tai, kad į kondicionavimą čia žiūrima rimtai. Ieškodami lietuvių pėdsakų užsukam į imigracijos muziejų, kur, keista, ant milžiniškos pavardžių sienos terandam latvišką, ne lietuvišką, paskui lendam į mažesnį, Lazario Segalo muziejų, sekam pieštuko linijas, potėpius, atpažįstame senąjį Vilnių. Vakarėjant mus užklumpa audra – kildamas iš metro užčiuopiu drėgmę ant turėklų. Kažkas ne taip, – sakau draugams, ir netrukus eskalatorius mus įveža į ją, gaivią, siautulingą, o atgal smukti, kol nepakilom į patį viršų, nėra kaip. Vėl laukiam metro, šįsyk karnavališkai pasipuošusių – itin dažni indėniški motyvai bei trumpi sijonėliai vaikinams – minioj, čia balsingai šnekamasi, kvatojama, du vyrukai palei sieną bučiuojasi, o tu svarstai, ar šioje minioje saugu, ar nelabai.
Tačiau San Paule jokių blogų nuotykių nepatiriam, jei neskaitysim kasdien imančios pilti liūties. Net ir pirmąjį vakarą, po to, kai iš „Edificio Italia“ dangoraižio viršūnės apžvelgiam plytintį miestą, kurį palyginu su begalinėm Fabijoniškėm, žaibus virš jo ir tolimą kalvotą liniją, vienintelę neurbanistinę peizažo detalę, prasilenkiam su didžiule karnavalo dalyvių minia, jau tamsu, justi apsvaigimas, kyšoma nuogybių – su šiuo vyksmu lyginant, margiausios eitynės Lietuvoje, LGBT, atrodo menkutis ir kuklus pasivaikščiojimas.
O mūsų pasivaikščiojimai visai nemenki, tiesa, atstumu. Lankytoje „Vila Prudente“ pasimatėme su lietuviais, o kitam žaliosios, antros metro linijos gale, „Vila Madalenoj“, apžiūrinėjam Betmeno alėjos grafičius, čia it balandžių pilna instagramininkų, lesiojančių vaizdus, vakarojame Ibirapueros parke, užkandžiaujam rodizio, vietoje, kur sumokama iš anksto, o tada pro šalį nešiojamas maistas, kurio imi kiek nori, kol pastebi, kad to, ko norėtum labiausiai, atnešama retai. Apžiūrinėjam Se katedros rajoną su nemokama ekskursija – gidai čia dirba po du, štai ir pas mus – viena pasakoja, antroji saugo grupę nuo pinigų prašinėtojų ar meistriškai užkalba dantį perrėkti pasakojimą sumaniusiems praeiviams, t. y. greta pavėsy įsitaisiusiems vietiniams. San Paulas pilnas neturto, o dar tiksliau – kolosalių pajamų skirtumų: pastatų pasienius nugulę benamiai, virš jų balkonuose vyksta triukšmingi vakarėliai, dar aukščiau virš galvų zuja sraigtasparniai, miestas šių turi daugiausia pasauly, turtingieji jais skraidina vaikus į mokyklą. Mintis apie finansus gilina gatvėje įrengta švieslentė, kurioje nuolat keičiasi skaičius, kiek brazilai šiemet jau sumokėjo mokesčių. Benamiai įsitaisę ir miesto meno muziejaus, Chateaubriand, šešėly, netoli rimtos muziejaus apsaugos, ir salėse, besisukinėdami tarp El Greco, Boscho ar Degas paveikslų, faktiškai tipename virš žmonių ir jų palapinaičių (kažin kaip tai pakeistų potyrius, jei grindys būtų permatomos). Pats pastatas atrodo šiurstelėjęs ir visai tinka prie nutrinto blizgesio Avenidos Paulistos, kadaise vienos prašmatniausių pasaulio gatvių, o dabar, bent man, įspūdingesnės žvelgiant iš tolumos – ją miesto paveiksle žymi aukšta antenų ant stogų eilė. Tai čionykštis Gedimino prospektas, ar, tiksliau, Brodvėjus, o Pilies gatvė turbūt turėtų atitikti Kovo 25-osios gatvę, jos turgelius ir minias. Tai tik dalis įsirėžusių miesto margumų – galima paminėti čia abejingiau vertinamus nacistinius ženklus ant žurnalų kioskuose, būdingą pixo grafičių, nudengusių daugiaaukščius, stilių, panašų į hieroglifų vertikales ar „Matricos“ bėgančias eilutes, žmones su aukštais plakatais apie Jėzų, visada taikančius įlįsti į pačią tirštumą, skvotus, užsibaigiančius gaisrais, ir kažką panašaus į vaidenimąsi mano kambary, tiesiai prieš bažnyčios bokštą, išlikusius atskirus liftus tarnams, nemokamų prezervatyvų dėžes metro (manome, festivalio proga), kraujagyslių siaubą – mortadelos, daugiasluoksnį sūrio ir dešros sumuštinį turguj, ar didžiulę, pirmadieniais patiekiamą virado à Paulista, tipinį valstijos patiekalą iš manijokos, ryžių, lašinių ir kitokių mėsų, kopūstų, kiaušinio, net poros gruzdintų bananų. Dabar Brazilija yra antra pagal koronaviruso atvejų kiekį – ir tikėtina, kad visa šita mišrainė jau nebe tokia pati, kaip mano vaizduotėj, ji šiek tiek išdrikus.
Dinamikos tik padaugėja perskridus į Rio, galbūt ir todėl, kad artyn festivalio finalas. Pirma, ko pasigendu, tai benamių gatvėse – čia regimojo skurdo mažiau, o gal tik toliau nuo akių, svarstau, kai jau temstant lekiu per visas miesto pakrantes link Vidigalio, pacifikuotos, apravėtais geluonimis favelos, kurioje, užvežtas motociklu stačiomis gatvėmis, nakvosiu vienas, jei neskaitysime kambary atsiradusio driežo. Tamsoje Vidigalis yra mažytėmis švieselėmis nusėtas kalnas, jis taip pat turėtų atrodyti ir iš jūroje įsitaisiusių šviesos milžinų, kruizinių laivų; pasivaikščioti vakare gali ramiai, garsiųjų fejerverkų, reiškiančių naujos narkotikų siuntos atvykimą, negirdėti. Ryte, lydimi vietinio, apvaikščiojame favelą plačiau, prakaitą ne nusiplaunam, o veikiau papildom sūriu okeano vandeniu Ipanemos paplūdimy. Atstovime ilgą eilę prie festivalio sambodrome bilietų, kuriuos reikia užsisakyti gerokai iš anksto, atsiimam juos patalpoje su kabančiu kryžium; o juk pas mus tas festivalis siejasi su kažkuo panašiu į bedievystę. Kol ateis metas sambodromui, lankomės įvairiausiuose bloco, gatviniuose festivaliuose, kurie prieinami nemokamai. Minios jie irgi persigrūdę, bet alkoholiniai gėrimai bei cukraus vata čia kažkaip prasiskina kelią. Alkoholio mes neperkam, o kuprinę, gerai išmokęs saugumo pamokas, laikau ant pilvo; fotoaparatas tik trumpam iškiša kumpą apskritą nosį. Stebeilijam į merginą, šokančią su festivaliniais ragiukais, jai iš po kostiumėlio, nuslinkęs kiek įmanoma žemiau, pūpso telefonas – tai, panašu, itin saugi vieta. To užtenka, imam šiek tiek ramintis: jei jau pilna pareigūnų šalia, jei šviesus paros metas, vėlyvas rytas, daug įvairaus amžiaus žmonių, gal ir saugu?
Vieną bloco nusprendžiame palikti po valandos: draugai turi savo reikalų, aš ketinu pasikelti prie Kristaus Atpirkėjo kojų. Stryktelim nuo sienelės, kuri mums leido geriau matyti ir išvengti minios glėbio, ir imam brautis pro šokančius. Mane trumpam sustabdo keli senukai, patys panašūs į vakariečius turistus, kažką mykia, mimika ir modami rodo į mano daiktus. Vos užsisegu kuprinę ir pajudu vytis draugų, staiga į mane trenkiasi prieky esanti nugara. Ne tik ji, o visa minia siūbteli atgal, atrodo, kad prasidėjo muštynės, per žmones nieko neišeina įžiūrėti, per muziką – išgirsti, tad berimstančio veiksmo židinį aplenkiu ratu. Besibraudamas iš minios susirandu draugus. Šie, ką tik lingavę su muzika, jau be šypsenų, vienas ir be akinių – pasirodo, muštynės buvo apiplėšimas, o užpuolė būtent juos – keliese pastojo kelią, pargriovė, užšoko, išplėšė kišenes – pasisekė, tik viršutines, kuriose buvo menkaverčiai daiktai. Kai vakare užfiksuosim šį nutikimą specialioj turistų policijoj (draudimo tikslais), matysim vis vedamus ir vedamus nukentėjusius turistus, su kai kuriais apsikeisim įspūdžiais, o laimingesni atgaus savo telefoną, ką tik rastą krūvoj, konfiskuotoj iš atvestos kišenvagės. „O tie žmonės, nukreipę tavo dėmesį, galėjo būti plėšikų bendrininkai“, – konstatuos mūsiškis, šalyje esąs jau ne pirmą sykį. Tai ir bus tas skirtingas Rio de Žaneiro prieskonis nuo San Paulo – mažiau matomo skurdo, daugiau pavojų; vienas miestas lieka atrodantis inkrustuotas silpnaisiais, kitas – agresijos tikimybe. Ankstyvojoj pofloidinėj eroj Naujojo pasaulio pavojai kurį laiką siesis su grupinėm riaušėm; tačiau Brazilijos audinys ir toliau liks pridurstytas pavienių išpuolių. Maudydamiesi kitą kartą ne tik labai akylai stebim daiktus, bet ir pasirenkam vietą netoli policijos; sutemus vengiam pėstutės, naudojamės pavežėjimu, tačiau vis kas nors įvyksta: tai restorane, kur taikosi vakarieniauti draugai, įvyksta susišaudymas (per TV matom – veda ir veda įtariamuosius, ilga grandinė), tai paplūdimy temstant triukšmas, minia klykdama lekia prie policijos ir ilgai kažką aiškina, šiems laikant rankas ant ginklų, tai draugai tik vargais negalais, praktiškai priversdami vairuotoją, randa, kaip parvykti naktį iš sambodromo, esančio gana nesaugioj kaimynystėj.
Vis dėlto visa tai atperka tingios dienos Kopakabanos paplūdimy, gurkšnojant Guaraná gėrimą, ledinis kondicionierius Antrojo pasaulinio karo muziejuje, skurdi atsvara garsiajam Atpirkėjui – Alacho sodai Leblono rajone, žalios erdvės Marakanos stadione, naktinis vizitas sambodroman. Kritiškai žiūrįs į masinius renginius, o ir šio atitikimą savo skoniui, grūduosi ten per lietų, neapleidžiantį mūsų ir Rio: audra, jau vakare, artėjant pasirodymams, įsisiautėja taip, kad net ir mano antrojo aukšto koridoriaus grindys palieka šlapios; su darbuotoja, nekalbančia angliškai, susibendrauti pajėgiam tik kalkuliatoriaus mygtukais ir šypsenom. Nieko nepadarysi: rengiuosi netrukus suplėšysimą pončą, permatomą apsiaustą ir, praėjęs tris metro stoteles, randu tokią, kuri dar atidaryta ir kur grėsmingai atrodančios minios nėra gyvas galas. Pats sambodromas – šiek tiek nudrengtas. Sėdim labai paprastai, ant laiptelių, vis dar įsipainioję savo apsiaustuose, oda tai dūsta nuo karščio, tai vėl šlampa nuo lietaus čiurkšlių. Iš septynių pasirodymų pamatome penkis, kiekvienas trunka maždaug valandą, ta pačia seka – ilgi fejerverkai, avangardas, vėliavnešė ir ceremonimeistras, baterija – būgnininkų komanda, daugybė fantazijų – įvairiakostiumių šokėjų, ir kelios kūrinių platformos pramaišiui – man įdomiausios dvi dalys, yra ir baijiečių sparnas, skirtas pagerbti vergams, senjorų gvardija, ir visi jie sugeba nustebint dar nematytomis idėjomis ar deriniu – tik spėk apžiūrinėti. Net sulaukęs paryčių, net lengvai knapsėdamas iš nuovargio neabejoju, kad nuo šiol karnavalą internete stebėsiu kasmet. Samba nėra tik reginys – pasirodymais įkūnijama prasmė, ir šiemet laimi Mangueira, skleisdama žinią apie tai, kad šalis buvo užkariauta iš indėnų, o ne šiaip atrasta.
indėnų, o ne šiaip atrasta.
Išsigydyti nuo Rio triukšmų patogu prie Iguazu krioklių: draugai dar kelioms dienoms lieka Rio, o aš skrendu į miškingą Paranos valstiją, žymią araukarijų miškais, nenutolusią nuo Ožiaragio atogrąžos ašies. Argentinos, Paragvajaus ir Brazilijos pasienis, turintis čia po miestą, save pirmiausia pristato Igvasu kriokliais, kuriuos pamačiusi Eleanora Roosevelt esą kadaise pasakius: „Vargšė Niagara!“ Žongliruodamas kebliomis čionykščio pasienio procedūromis (antspaudų čia negailima, tačiau jų gavimu turi rūpintis pats; vairuotojai tavęs nelaukia, pasieniečiai neprieina – tvarka pritaikyta vietiniams), aplankau anuos ir iš Argentinos, ir iš Brazilijos pusės – būtent iš Argentinos prieinamas didžiausiasis, Velnio gerklė. Čia saugu, kitaip nei didžiuosiuose miestuose, nepaisant dar prieš kelis metus garsaus plėšikų tilto tarp Paragvajaus ir Brazilijos, – taip saugu, kad, Argentinos parke pametęs telefoną, atgaunu jį iš darbuotojų. Pagrindiniai pavojaus kėlėjai čia – koačiai, krioklių parke apie juos įspėja paveiksliukai su sutvarstytais pirštais. Aš jų apdairiai vengiu, bet jie nevengia manęs; kai pasidedu ant žemės kuprinę ieškoti pamestojo telefono, apspinta bent šešiese, o kitąsyk vienas per, regis, akimirką užsilipa turėklais ir tik per sekundės dalį spėju nuo jo patraukti maisto indelį, per kurį dar pataiko grybštelt. Čia kaip ir kitur: veidą gaivina lietus, padedąs pastebėti patogią brazilišką ypatybę – stogines virš visų prieangių – gali pereiti ištisas gatves nesušlapęs; gerklę – kokosų sultys per šiaudelį; akis, bet ne nosį – flamingai čionykščiam paukščių parke (nors kiti spiečiasi prie gyvačių). O tada, atvykus draugams manęs pasveikinti su gimtadieniu, krioklius perskrendam sraigtasparniu kartu su vaikinu, besistengiančiu filmuoti vaizdus iškart trimis telefonais ir panašiu į vieną Lietuvos kelionių apžvalgininką, darsyk patenkam į lietų, jau iš sraigtasparnio lygio, ir su daiktais susikemšam autobuse, vežančiame į Paragvajų.
Rimantas Kmita. Šiek tiek apie paviršutiniškumą
2020 m. Nr. 5–6
„Esu paviršutiniškas žmogus ir su tuo jau būtų laikas susitaikyti.“
Prieš šią mintį buvo apėmęs jausmas, kaip seniai berašiau esė. Labai seniai. Turbūt studijų metais. Po kelių dienų gavau Gedimino Kajėno laišką, sako, gali „Metams“ esė parašyt. Pavasarį.
Tarp mano minties ir Gedo prašymo jokio ryšio nebuvo, tai tik atsitiktinumas.
Bet grįžau prie minties parašyti esė.
Galbūt esė ir gali padėti susitaikyti su savo paviršutiniškumu?
Kai montuodavau „Literatūros akiračius“, pastebėjau, kad vienas iš mano priežodžių ar vadinamųjų žodelių parazitų yra „nežinau“. Prieš formuluodamas klausimą ar ką nors sakydamas labai dažnai pradedu nuo „nežinau“. Jeigu prieš tai nespėju jo mintyse iškirpti, jeigu klausdamas vis dar kalbuosi ir su savimi.
„Nežinau“ – ne vien priežodis. Tikrai nieko gerai nemoku, neišmanau gerai jokios srities, visur trupiniai, fragmentai ir nuolaužos. Visada kas nors įdomu. Kartais rašau apie tai, kartais paskaitas skaitau. Ir kai skiriu laiko tam dalykui, tarsi pajuntu gylį. Paskui liaujuosi. Ir visa tai tiesiog užmirštu. Tarsi nė nebuvę. Tarsi ir ne aš ten būčiau buvęs.
O kam aš skiriu savo laiko? Didžiąją dalį?
Nors ne, meluoju, ne viską užmirštu. Vienas įsimintiniausių darbų studijuojant universitete buvo kursinis apie absurdo dramaturgijos pastatymus Lietuvoje. Samuelis Beckettas, Eugène’as Ionesco, Sławomiras Mrożekas ir kiti. Guglą tuo metu atstojo bibliografijos suvestinės, reikėjo knistis po „Bibliografijos žinias“, ar kaip ten jos vadinosi, ieškoti informacijos pagal dramaturgus, kas kada buvo statytas. Kruvinas darbas. Kaip ir viskas gyvenime, taip ir tas darbas, rašytas spausdinimo mašinėle, pradingo, nors vertingiausia jo dalis būtų literatūros sąrašas.
Kadaise netekau daug pokalbių apie pogrindinę literatūrą. Dingo ne tik literatūros sąrašas. Ne iš popieriaus paviršiaus, iš kompiuterio gelmių.
Kaip paviršiuj, taip ir gelmėj.
Dažnai tenka vaidinti kokį ekspertą. Labai nejaukus tas vaidmuo.
Mums kažkodėl dabar visur reikia ekspertų. Kad nebūtų abejonių. Nes jeigu ekspertai nusprendė, tai taip ir yra. Nors visi suprantame, kad taip nėra, arba kad yra ir taip, ir kitaip.
Man atrodo, kad nemaža dalis mano kartos augo ant absurdo ir ironijos trąšų. Per šimtadienį statėm Vytauto V. Landsbergio „Rudnosiuko istorijas“. Aš, aišku, ir buvau Rudnosiukas. „Radioshow“, „Kraujas liejasi laisvai“ ir kiti dalykai šiandien sunkiai įsivaizduojami ir turbūt nebejuokingi. Nors Stasio Jonausko „Spaliai“ ar „Kabaretas tarp girnų“ vis dar veikia.
Baigiamasis spektaklis universitete buvo Kazio Sajos „Mamutų medžioklė“.
Absurdas ir ironija atrodė kaip pasipriešinimo būdas. Kam norėjosi priešintis?
Galutinėms tiesoms? Nors apskritai tiesų yra, tik jų labai mažai.
Dabar kažkodėl ironija nebeveikia. Gal todėl, kad politikai nesivaržo perspjauti patį Karalių Ūbą.
Ironija nebeveikia, jos vietoje tuščia melancholija.
Bet ironija buvo geras daiktas.
Ironija neteisia. Ironija nėra kategoriška. Ji palieka vietos kitokiam. Gdansko miesto merą Pawelą Adomowiczių nužudę žmonės negalėjo turėti ironijos.
Esu paviršutiniškas žmogus ir paviršius, regimybė man priimtiniausia. Viskas, kas paviršiuje. Realizmas, fotografiškumas. Net ir poezijoj. Atrodo, kad knibžda ten daug dalykų, įtampos, paradoksai.
Nes matai žvilgsnį. Žvilgsnis, kuris daiktą tau paverčia meno kūriniu, iškalbingu fenomenu, arba ne.
Matai atsitiktinumą. Vitas Luckus: fotografija – atsitiktinumų menas.
Tik tiek.
Net poezijoje, kur gelmių gelmės, man labai įdomūs paviršiai. Kai vos kojos pirštelį krusteli. Gintaras Grajauskas:
mažąjį kojos pirštelį
užtenka pajudinti –
ratilai per visą tvenkinį!
(„Vaikystė“)
Tik kojos pirštelis. Čia net ne Bašio varlė, kuri šoka į vandenį, ir jos daugiau nematyti. Tik kojos pirštelis ir tik raibuliai. Ar vaikai yra gilios asmenybės? Nežinau, bet tie raibuliai, einantys kūdros paviršiumi, lieka visam laikui.
Eilėraščiai, kurie yra „beveik fotografijos“ (Sergejus Timofejevas). Nijolės Miliauskaitės dagerotipai.
Vaizdai be tezių.
Henrikas Čigriejus – abejonė sesuo.
Mikalojus Vilutis: „Suteikė man Dievas ypatingą nežinojimo talentą.“
Čigriejus ir Vilutis. Abu rašto ir paišymo žmonės. Ne ekspertai.
Aš esu paviršutiniškas žmogus. Ironijos plūdurai neleidžia giliau panirti, galiu kyštelėti gelmėn tik ranką arba koją. Kad sklistų vandens raibuliai.
Žvilgsnis regi paviršius, bet eina iš vidaus.
E. H. Gombrichas XX a. susižavėjimą primityviuoju menu yra aiškinęs menininkų nuojauta, kad paprastumas ir tiesumas – vieninteliai dalykai, kurių negalima išmokti. Negalima išmokti ir negalima perduoti, ko neturi.
Nežinau kodėl, bet poetai, kuriuos skaitydamas suprantu, kad negalima iš jų nieko išmokti, džiugina, o nėra labiausiai premijuoti, įvertinti, įtraukti į chrestomatijas. „Šimtą dvidešimt kvailių / pasodinau ant kelmo / ir jie džiūgauja – šaukia / sėsk, sėsk ir tu / vietos dar yra.“ Gintautas Dabrišius.
Arba dar iš neegzistuojančios asmeniškos antologijos: Ričardas Šileika, paviršių meistras, mano akimis.
provincijos miestely
pusamžį pilietį
atidžiai grando
patraukli kirpėja
basnirčia rudom
šlepetėm dėvi
chalatuką retėjantį
kur krūtys
(„Beveik nieko“)
Beveik nieko nėra, apie gelmę net kalbėti neverta. Neįsiskverbsi ten. Bet kas tada yra? Kam tas „beveik“ ?
Tik žvilgsnis ir stebėtojas. Atsitiktinių epifanijų kolekcionierius.
Kitas stebėtojas Donaldas Kajokas: „w bleikas teigė kad žemė yra plokščia <…> geriau tikėti naivia / regimybe negu sudėtingu melu arba naiviu melu / negu sudėtinga regimybe w bleikas buvo kietas.“
Su tom gelmėm taip jau yra, kad sukasi ten verpetai manipuliacijų ir imitacijų.
Žvelk giliau, sakė laikraštis.
Žvelk giliau, sakė romantikai.
Nežinau, gal ir paviršiais galima manipuliuot. Nėra jie tokie akivaizdūs. Slepia nuo mūsų kažką.
Pavyzdžiui, širdį.
Paviršutiniškas išmanymas gal dar ne blogiausias dalykas. Kartais savęs klausiu, o ar mylėjau kada nors ne paviršutiniškai? Nepradedu net galvot apie tai, o jau klausiu, ar įmanoma lyginti pirmą meilę su kitomis? Savo artimiems žmonėms turbūt neskyriau tiek dėmesio, kiek svetimiems tekstams. Nes kai galvoju apie žmones, su baime pastebiu, kad tekstai netenka prasmės. O kas liktų iš mano gyvenimo be tekstų? Niekada apie tai negalvojau.
Todėl rašau toliau.
Dar vieno mano antologijos autoriaus Wilhelmo Genazino prozą vokiečių kritikai vadina Augenprosa. Būtų juokinga versti „akių proza“. Reiktų ką nors sugalvoti su žvilgsniu. Melancholiška, minimalistinė, išduodanti, gal nėra tik vaizdo, tik žvilgsnio be minties spekuliacijų. „Šiandien aš beveik apie nieką nemąstau, tik dairausi aplinkui. Kaip matyti, nuo to tik įnikau į melą. Juk neįmanoma vaikščioti gatvėmis ir nieko negalvoti. Šią akimirką mąstau, kaip būtų nuostabu, jei žmonės staiga vėl taptų neturtingi. Visi iki vieno. Kaip būtų nuostabu, jeigu galėčiau išvysti juos be akinių nuo saulės, be rankinių, apsauginių šalmų, sportinių dviračių, be veislinių šunų, riedučių, skaitmeninių laikrodžių. Jie bent pusvalandį turėtų nieko nedėvėti, išskyrus tuos pačius skarmalus, kuriuos dėvi metų metais“ („Skėtis šiai dienai“).
Įsivaizduoju, kad mano autoritetai viešai nekalbėtų, jeigu jų neverstų rimtos gyvenimiškos aplinkybės. Mano autoritetai galbūt šypsotųsi (sau), tylėtų, kalbėtų niekus arba tiesiog dalytųsi savo abejonėmis.
Šiaip juk iš tikrųjų absoliučia dauguma klausimų neturiu nuomonės. Ir absoliuti dauguma neturi nuomonės. Tik ne visi tai žino. Čia mano nuomone, aišku.
O geriau negu galvoti yra eiti. Tada ir galvojimui geriau. Tiksliau, ne tiek galvojimui prie stalo ar fotelyje, o atsivėrimui. Eini, eini ir liukas ima vertis.
Nors eiti ir gražu, ir gera, ir galėčiau apie tai prirašyti metrus žodžių, bet gyvenime daugiausia sėdžiu bibliotekose prie svetimų tekstų. Tai svarbiausia priežastis, kodėl gyvenu Vilniuje.
Kadaise aistringai gyniau pakankamai gero menininko sąvoką, kuria Eugenijus Ališanka apibūdino mano pirmąją knygą.
Sakiau, kad su kūrybos verte tai neturi nieko bendro. Tai tik požiūris į pasaulį ir į jo paviršius: pakankamai, vos vos, ne giliai.
Bet genijų būna. Bijau jų beprotybės, gąsdina gestai, jų žvilgsniai. Jų kategoriškumas.
Pats geriausiu atveju esu toks liaudies meistras, kuris skaptuoja pliauską. Toji pliauska yra tekstų masyvai, įvairūs šaltiniai. Išrankioju, kas man tinka, atmetu, kas tam kartui netinka, ir štai tekstas, paroda arba straipsnis.
Nežinau, ar genijai patiria abejonių. Man dar keista, kaip pats nesuabejoju, kuria koja pradėti eiti.
Kaip aš gyvenu?
Beveik negalvoju. Darbai, vaikai ir visa ta rutina.
Kartais atrodo, tarsi man būtų visiškai nesvarbu, kaip gyvenu. Žiūriu dabar į tą klaikų šviestuvą miegamajam. Šiaip man buvo vienodai, kai kabinom. Tiek daug dalykų nesvarbu, ne tik šviestuvas miegamajam. Nors jeigu paklaustų, o kas gi negerai tam šviestuvui, sakyčiau – nieko, viskas jam gerai.
Iki karantino kažkodėl slėgė tas jausmas, kad visko per daug. Renginys po renginio, knyga po knygos, straipsnis po straipsnio. Niekas nieko nebespėja, bet dar reikia iš mandagumo gailėtis, kad visko ir visur nespėji. Visko daug ir kiekvienam reikia susirinkti savo publiką ir pinigus, nėra labai kada kitais domėtis. Ir tada karantinas. Šiek tiek sustojo, šiek tiek sumažėjo. Nebereikia mandagiai gailėtis. Netrūksta jokių renginių. Trūksta gal tik kelių žmonių. Pasilabint.
Kai skaitau apie Jurgą Ivanauskaitę, tai galvoju, kad ir negyvenu. O gal gyvenu labiau kaip Ričardas Gavelis, sėdėdamas prie kompo? Bet irgi netinka. Nežinau, kaip gyveno Gavelis.
Dar kai buvau vaikas, sako, kad buvau geras vaikas, klausiau. Kartais labai aiškiai mane persmelkia suvokimas, kad ir likau toks geras vaikas. Tik mamos ir tetos klausyti nebereikia. Beveik nieko nebereikia klausyti. Tai ko gi klausau dabar? Sveiko proto? Gyvenimo „taip, kaip reikia“.
Yra tokių menininkų, su kuriais, atrodo, galėtum susėsti ir tylėti, tarsi būtumėt pažįstami visą gyvenimą. Jonas Mekas, Edwardas Hopperis, Wilhelmas Genazino’as. Kai rugpjūtį buvau Frankfurte, Romas sako, o, tai jeigu Genazino’as iš Frankfurto, galiu suorganizuot susitikimą. Ne, sakau, kaip čia dabar. Juk iš tikrųjų, galvoju, taip susėsti ir tylėti geriausia su tuo, su kuo visada susėsdavai ir tylėdavai – su tų menininkų kūriniais. Gruodį jis mirė.
O kai su vienu iš tokių, su kuriuo, maniau, galėčiau taip sėdėti ir tylėti, susitikau, tai nei sėdėjom, nei tylėjom, o stovėjom visą naktį vidury gatvės ir kalbėjomės. Kalbėjomės, aišku, apie poeziją, o stovėjome, aišku, dalindamies buteliu. Na, gal ne visą naktį, gal pusę.
Dažnai atrodo, kad neturiu teisės čia būti. Kad turiu vaikščioti ant pirštų galų, neatkreipti niekieno dėmesio.
Teisė būti yra, kai yra žmonės, kuriems esi reikalingas. Viskas susitraukė beveik iki vaikų.
Terry’is Eagletonas teisus. Gyvenimo prasmė yra džiazas. Tik kiek tos improvizacijos būtinybių penklinėse dabar liko?
Ir koks tas mūsų pasaulis, jeigu jis toks sudėtingas, gilus, sofistikuotas, o mėnuo, du, trys sustojimo jam gresia esminėmis permainomis, lūžiais, katastrofomis. O gamta iš visų jėgų drožiama dešimtmečiais, ar dar ilgiau.
Tokios tiesos kaip ištarmė „lyja“, kai iš dangaus krinta lietus, nevertos dėmesio. Reikia gilesnių tiesų. Nors dažnai kažkodėl jaučiame būtinybę ištarti: „O, lyja.“
Giliau prasideda manipuliacijos. Gal tik kai kurių poetų kalba sukuria jausmą, kad tikrai kažkas per ją eina iš gelmės. Gal liaudies dainos. Bet ne dėstymai, samprotavimai.
Labai nedaug žmonių įdomu klausytis, ką jie kalba. Bendrauti gali būti įdomu, bet klausytis tai ne. Bendravimas gali tapti džiazu.
Nuo tada, kai paskutinį kartą rašiau esė, mano gyvenime atsirado vaikai. Spinagryzai, nedėkingi savanaudžiai narcizai, kuriuos myliu. Tiksliau – kurias. Iš pradžių rypavau, kad geriau būtų jie anksčiau nutikę, nes dabar jau sveikatos tiek nėra. Bet dabar suprantu, kad jeigu jos būtų atsiradusios anksčiau, mano dabartiniai metai būtų kur kas brandesni ir net gilesni. Todėl turiu pagrindo manyti, kad vis dar esu paviršutiniškas žmogus. Dar nepalaidojęs nė vieno brangaus žmogaus.
Tyli kiaulė gilią šaknį knisa.
Kažkodėl paviršutiniški žmonės apibūdinami kaip negalvojantys, nes galvoti tiesiog užknisa, galvoti sunku, skauda ir panašiai. Ot ir ne. Tai paviršutiniška mintis apie gylį ir paviršutiniškumą. Aš tai galvoju, bet dažniausiai nieko gudraus nesugalvoju. Todėl noriu gerti ir šokti. Tik nebegaliu. Tada šiek tiek liūdna, bet nereikia apsimesti, kad liūdesys gramzdina. Liūdesys, kaip ir džiaugsmas, gali būti tiek pat gilus, kiek ir paviršutiniškas. Tik niekas kažkodėl nesako „su giliu džiaugsmu“. Tik: „su giliu liūdesiu“.
Ir kažko gaila. Nereikia nė į mišką eit kaip kad Antanui Baranauskui. Gaila, nors nieko nepraradau. Išskyrus kelis neišsipildžiusius atsitiktinumus.
Tai ko gaila?
Kad va, viskas taip ir yra, kaip kad yra.
Iš kokių kontekstų šita Hugo von Hofmannsthalio mintis: „Die Tiefe muß man verstecken. Wo? An der Oberfläche“ („Gylį reikia paslėpti. Kur? Paviršiuje“)?
Tai kad nėra daugiau kur tos gelmės slėpt.
O dabar reikia valyti paviršius. Paviršius staiga tapo svarbu. Ten knibžda daugybė dalykų. Bemaž visiems aišku, kad ant paviršių nusėdusi tyko liga, o gal ir mirtis. Jokios gelmės. Nes kai nueis gilyn, bus per vėlu.
Agnė Žagrakalytė. Bandymas
2020 m. Nr. 2
Aną pavasarį stuktelėjau šonan ferariui.
Automobilių markių aš nepažįstu. Niekada nesistengiau tų markių išmokti, man įdomesnės kitų rūšių mašinos.
Automobilius, kuriuos man priderėtų atpažinti ūberiškai privažiuojančius gatvėje, šeimyniškai pastatytus požeminėse aikštelėse, ganytojiškai privarytus prie bažnyčių, įsipratinau atskirti pagal spalvas ir numerius, taip sutaupau įsimenamos informacijos.
Tačiau tais atvejais, kai į automobilį stukteliu, visada domiai pasižiūriu, kas parašyta ant jo užpakalio. Aną pavasarį Yerserke, Zelandijos miestuko automobilių aikštelėje (toje, kur nemokamas parkingas, viešieji tualetai, ties jachtų prieplauka, palei midijų žvejų laivelių eilę), priešais austrių fermą. Tas parkingas kiek lomėliau už jūros lygį rodosi, mat iš jo link paplūdimio tenka vestis dviratį laiptų takeliu, padangai išduobtu grioveliu tempiant skardžiai aukštyn.
Žolė po lietaus, slystelėjau, įsitverdama dviračio, kryptelėjo koja, tai ir stuktelėjau buferin švelniai. Tai ir pasilenkiau perskaityti, mat visada gerai žinoti, į ką atsitrenkta: Ferrari: dūminio sidabro kursyvu ant juodo žemarūriškai prie žemės prisiplojusio mašinos užpakalio išrašyta. Juodas, it šuoliui pritūpęs, prisiplojęs pilvu prie žemės metalo gyvis. Žvilgvabalis.
Buvau išmokusi, kad feraris būtinai turi būti raudonas, kaži kodėl. Ferrari raudona – toks spalvos pavadinimas. Ferrari raudona – tai toks Labai Raudonis. Lenktyninis.
Ferrari raudonio lūpų dažai geriausiai atrodo snieguotą žiemą. Blyškiam veide ryški šypsena užrašyta. Aną žiemą lūpas raudonai pasidažydavau rytais, prieš sėsdama prie rašomojo stalo. Ištuštėjusiuose dienos darbams namuose man patikdavo pasiryškinti save pačią, juk aš irgi, aš irgi vaikštau į darbą (darbovietė – keturi neplatūs žingsniai nuo lovos prie kompiuterio stalo).
Man patinka rašyti raudonu rašalu. Pirmą bet kokių raštų variantą visada užrašau ranka, ant popieriaus, rašalu. Pirmam variantui nebūtinas darbo stalas, užtenka bloknoto ir parkerio. Galima nė nesikelti iš guolio, galima niekur neiti.
Aną vasarą į parkerį dažniau pritraukdavau rudos spalvos. Švelniai sepijiškai rudu rašalu parašyti žodžiai rodydavosi it užrašyti seniai, seniau, seniausiai. Galop ta išdžiūvusio ir įsisenėjusio kraujo spalva žodžiuose pradėjo erzinti.
Juodas rašalas. (Elegantiška, nuobodu.)
Žalias rašalas. (Blyšku, kelia snaudulį.)
Violetinis, it senuose giminaičių sąsiuviniuose, spėjęs įkyrėti dar aną rudenį. Ilgiausiai nenusiplaudavo nuo pirštų. Sapnuodavosi, kad violetinės raidės vis dar rangosi tūkstančiuose kadaise užrašytų sakinių, tūkstančiuose palėpių užkaborių, tvankių vasarą ir vėjuotai dūsaujančių žiemą. Violetinėms raidėms tinka plėstis sąsiuviniuose, kadais užkištuose už malkinės balkio.
Raudonu gi rašalu parašyti žodžiai atrodo kaip ištaisyta klaida. Raudonas rašalas reiškia naują redakciją. Tobulesnį variantą. Gudresnį pasiūlymą.
Galiu viską, jei noriu. Dabar, rašalu raudonu. Ką užrašai, tas tavo.
Išmokau būti greita. Greitesnė, greičiausia. Lenktyninė.
Aną iaido seminarą sensėjus iš Nyderlandų labai daug kalbėjo. Kairė koja turi būti ypač tvirta, kitaip dešinė ranka, netgi mažiausias rankos pirštelis, prilaikantis kertantį kardą, praras jėgą. Kalbėjo, kad turim išmokti judėti, kaip juda tigrai. Kalbėjo, kad turim išmokti priglusti prie žemės kaip didelės katės prieš šuolį. Kadaise gyveno titanai – nenugalimi, tvirtai įsisiurbę į motiną žemę kojomis, bet tik atplėšė pėdas nuo žemės – ir susvyravo pasauliai, ir, dingus iš kojų stiprybei, dingo iš rankų jėga.
Turėjau išmokti pėdomis žemės remtis. Puikybės sklandytuvai, nuo žemės atplėšiantys.
Man prie kairiojo šono jaukiame guolyje ant raudonos sofos – ramentai raudonom rankenom pasiguldyti ant medinių grindų eilučių. Mano ramentai – Ferrari raudona.
Žagrakalytės kūriniuose viskas rodos suvelta.
Taišku, kad suvelta, rašau ir skaitau pusiaugula. Esu susivėlus.
Bet rašysena turi išlikti daili. Tai savidisciplina, juk belles lettres, literatūros raides bet kokiomis sąlygomis: pusiaugula, su redagavimo ramentais, Ferarri raudonio rašalu sniege, visada derėtų užrašyti dailyraščiu.
Aną dieną žiūrėjau vieną tų, kaip pasakytų mano Edgaras, „kaimiečiai ir jų gyvuliukai“ tipo kačiukų įrašą. Jau pirmuose kadruose labai pūtė vėjas, tad iš karto išjungiau garsą.
Katė vedasi vaikus per ganyklą prie upelio. Nukrečia letenėlę vis stabteldamas pats mažiausias, vadoje paskutinis kačiokas. Rasa vis tirštyn. Katė močia užsilipa į vandenį palinkusiu karklo botagu, liuokt – vandenin, nuplaukia likusius trečdalius link kranto, išlipa, išbėga į kairę nuo kadro, – filmuota iš aukštai, nuo skardžio, tad katė ir kačiukai plaukia į mus, stebinčius, kaip vaikai tiksliai kartoja močios judesius: palinkęs pagaikštis, šuolis nuo jo kuo toliau, kastis vandeniu letenėlėm, išsikapstyti, bėgti.
Iš šalčio į šilumą.
Visi vaikai kaip vaikai, tik tas vienas, vis tas mažasis, netiki. Laksto pakrante ir kniaukia, kol katę močią atgal prisikniaukia iš medinės pašiūrės ant skardžio, kur sandėliukai pilni lesalo vištoms, taigi ir pelių jie pilni – lipi tik, šoki, plauki! – tikriausiai šitai sodriai atkniaukia katė, nes baltas bailio kailiukas netvirtai įsibėgėjęs pliumpteli vandenin, plaukia įstrižokai į krantą, skuta malkinėn motinai iš paskos.
Sofos bulvių džiaugsmai, nevaikštančiųjų kelionės.
Aš nesu sofos bulvė. Dabar aš labiau sofos maldininkas. Toks vabzdys, kuris atrodo it laužta šakelė. Laužtas pamaldus mechanizmas. Aš esu sofos pagalys. Pagalių krūva.
Moteris, į kurios jau įsigyventą palatą anų metų pabaigos pavakarę įrideno mano guolį, rodės be galo graži. Klasikinis siauras profilis, įkypos šviesios akys, ramiai rūpestingas balsas.
O kokia grakšti jos nugara besisklaidančioje naktyje rodėsi švintanti, su prie stuburo įkadruotu pleistru po epidūro, balto kvadrato žvaigžde, – kai lipo iš lovos nuo manęs nusisukus – o koks trikotažas! Juodos, nuo gulėjimo kiek susismaukusios kelnaitės, su plačia nėrinių, greičiau angliško kiaurraščio siuvinėjimo juosta – juoda girlianda nuo juosmens iki jau būtų vulgaru, iki to „vulgaru“ griovelio čia nėrinių užtektų pridurti tik keletą milimetrų. Stebėjau ją, dėmėjausi judesius, kuriuos man reikės pakartoti: kaip lėtai ji kyla, sunkiai remdamasi ramentais. Tokie patys kaip man duotieji: raudonom Ferrari raudonio rankenom, raudonom minkštai prie bet kokio paviršiaus limpančiom kojelėm. Raudonais siurbtukais gali įsičiulpti žemėn kas žingsnis, sūpuotis gali: įsičiulpi kairiu ir dešiniu ramentais, atsispiri gerąja koja, destra, ir – liuokt, – liuokt, čiūžt – atsargų šuoliuką. Nešti oru, skraidinti pažeme, čiuožiant skutamuoju skridimu švelniai pernešti liūdnąją koją, sinistra.
Tokie patys, raudonų rubinų atšvaitais rankenų galuose – ramentai ir prie mano lovos, bet aš į tualetą dar neisiu. Gal jau ir reiktų, nebūta nuo vakar dienos prieš operaciją, o jau ketvirta ryto, bet galima šiltai užsikamšyti, skysčius garinant su prakaitu, garuoti, užsimerkti, snūduriuoti, nardyti iš vienos rūkuotos sapno duobės į kitą duobę, iš sietuvos į akmeningą sūkurį. Aš negaliu pasiduoti, aš judėti turiu, irtis į priekį, turiu pasiekti namus, viešbutį, pensioną, – niekaip nerandu raktų, telefone nepavyksta surinkti jokio numerio, nepavyksta surinkti nė bukingkomo tinklapio, kad susirasčiau nakvynę bent šiam vakarui, jokie tinklapiai neveikia, it baisiam sapne, it kokiam kaskart atsikartojančiam košmare, ir pikta, ir juokas, – juk jau beveik priėjau prie įprastai užsisakomo būsto, tai jau beveik mano namai, nes dažnai čia atvykus užsisakau šį it sidabro kulka metalu kaustytą autobuso dydžio būstinę, bet dabar pro sidabro duris išžengia rašytoja Asta Plechavičiūtė ir praneša, kad labai džiaugiasi tokį kambarį sau laiku užsibukinus, nes norinti pašvęsti viena sau ramiai per šventes, visada to norėjusi, – pabūti viena, – gal žiūrės filmus, bet tikriausiai tiesiog gerai išsimiegos, – tad aš linkiu jai gražių švenčių, apsisuku, gatvėse jau rausta žibintai, aš vėl lieku be vietos, kur šitame Vilniuje galėčiau bent trumpam numigti, lieku netgi be dar lėktuve susiplanuoto vyno vakarui (balto, muskatinio, o kadangi šitiek prisilakstyta po miestą vis pasiklystant ir pasiklystant iš naujo, nusivaryta nuo kojų šitaip, kad imčiau net monbaziljaką, taip, man reikia cukraus), nes jau be penkiolikos minučių aštuonios, o šitam Vilniuje, kurį baigiu pėsčia išvaikščioti su nuo kulnų atitrūkusiom basutėm, vos paeinu, šviečia artimiausio supermarketo iškabos, visai nebetoli, tiesiai už aštuonių greitkelio juostų, o man dar skaitymai šįvakar, poezijos knygos pristatymas pusę devynių, labai prašmatnus pristatymas, tokio niekada neturėjau, bus žmonių, mylimų, draugų, jie jau dabar renkasi salėn, šlamina puokščių celofanais, o aš net nežinau tos rašytojų kavinės – vyninės – viešbučio konferencijų salės adreso, o aš dar nė neišsimaudžiusi, sulipusiais po kelionės plaukais, be makiažo, kažkoks košmaras, pagaliau supykstu, susitvardau, išneriu iš sapno į kitą, prieš tai tyvuliavusį sapną, vėl įkvepiu, išneriu, – kylu aukštyn ir aukštyn iš mieguistų rūkų, girdžiu kvėpuojant, sunkiai, it iš toli atbėgus.
Tai aš. Palatoje dar tamsu, bet pro langą juodu rėmo kryžmeniu pilkšvuoja dangus, sidabrinis, užklotas ant juodų alpių viršukalnių. Kairiau milžiniškas stačias gauburys, dešiniau plokštėlesnis kalno juodas žvėris prigulęs. Šviesai ryškėjant, ant griežtos juodos it markeriu nubrėžtos kalnų linijos ima švelniai šiauštis eglynai. Švelnus žvėris. Aistringas meilužis. Žiaurus žvėris. Nereikėtų jo erzinti.
Taigi. Nereikėjo jo erzinti.
Švinta. Juodas lango rėmų kryžius, pro keturis jo kadrus kalnų šviesa sunkiasi, atrodo, jau galiu jausti savo kojų pirštus, atsargiai į orą jais remtis. Stiebtis. Bandau gi, stengiuosi.
Briuselio restoranas „Au vieux spijtigen duivel“ – „Pas velnią, seną spjaudalių“, –
stovi lygiai ten pat, kur prieš kelis šimtus metų būta pašto karietų arklių keitimo
stoties pavadinimu „Angelas“.
Sakinys iš kitos esė, iš kito bandymo, bet faktas man kažkodėl rodos šioje situacijoje tinkantis, taigi jo nebrauksiu. Šią valandą nebeturiu jėgos jokiems braukymams.
Jaučiuos it perblyškęs jeronimas, čiuopiantis šviesą.
Aną savaitę į namus pagaliau įnešėm po saule ir lietum vešliai įsidainavusius augalus. Palėpėje jeronimas turėjo per žiemą ilsėtis, kartu su greta pastatytais kaktusais, per vasarą pripampusiais belgiško lietaus, bet jis nesiilsi, vis tiesia švelnius lapų delnelius į dešiniau šviečiantį stoglangį, stiebiasi aukštyn, spiriasi po šalnos atitirpusiais šaknų galiukais.
Nepamenu daugiau tokio šalčio, kaip pradėjus garuoti narkozei. Virpėti iš šalčio. Tirtėti, drebėti, kratytis, purtytis, kalenti dantimis iš šalčio, šalčio baisaus, šalčio šviesaus, nesuvokiamo šalčio.
Visa aš, mano guolis, skriejantis ant guminių ratukų, užsimerkti nuo tvieskiančios lempos, šviesa be šešėlio, visa tai yra tirtėjimas su šalčiu susidūrus, esu šalčio trenkta, esu dantim kalenantis, šalčiu tankiai alsuojantis išsigandęs žvėrelis. Daužtas gyvuliukas esu.
Šalčiau.
Šalta, – sako ji teigdama, neklausinėdama, apkamšydama antklode kojas. Tada – švelnios rankos, šiltos, mano pamėlusius nuo gniaužimo kumščius po antklode pakišus paglosto. Karščiu šniokščiančią šilumos žarną po antklode pakiša. Karšto feno srovė atsargiai vasnoja antklodės kampą. Palengva atšilinėju, galiu pasitaisyti šilumos pūstuvą, kad bent kiek sušiltų ir kojos – jų dar visai nejaučiu. Atšilinėju palaipsniui, lėtai, – jei bandėte kada mikrobangėje atšildyti mėsą, tai turbūt panašiai ir žmonės atšildomi (ratu besisukančioje lovos lėkštelėje vandens baloj ūžianti, paviršius nuo atakuojančio karšto vėjo jau bąla, o centre – aštri ledo ašis).
„Ar galiu tai paimti?“ – švelniai angliškai šypsosi kroatė seselė iš pietų Tirolio švelniai šilumos žarną iš mano rankų truktelėdama.
„Ne“, – dar švelniau angliškai jai atsakau aš, lietuvė pacientė iš Belgijos. „Ne“, – priduriu itališkai. „Dar ne“, – pakartoju rusiškai, mintyse.
Sesuo gailestingai supratingai šypsodama paglosto man petį.
Klausia kairėje paguldytos mano kambariokės, ar ta negeidautų šiltos arbatos. Pacientė baltarusė iš Sanremo švelniai itališkai atsiliepia geidausianti.
Ji labai graži. Tokia graži ir tokia nuskaustai nelaiminga.
Taip norėčiau jai tai pasakyti.
Jūs labai graži, – sakau jai iškart po pusryčių, septintą ryto. Jau vakar norėjau jums tai pasakyti, bet susilaikiau, nes baiminausi, kad visa tai gali švelniai vaidentis nuo narkozės likučių, bet dabar matau, kad jūs iš tikrųjų labai graži, – sakau jai rusiškai, kai vėl įgulame kiekviena savo lovos pusnin.
Ji padėkoja.
Taip ramiai, papratus dėkot už tokius žodžius. Ji mandagiai padėkoja ir klausia, ar aš dar kada sugrįšiu ant slidžių.
Taip. Taip, sakau, atsargiai krutindama atšilusius kojų pirštus.
Neturiu čia nė savo kojinių, ką jau šlepečių.
Aš turiu kojas!
Ji turėjo planų. Ji turėjusi pradėti vaikščioti į sporto klubą. Ji planavo atidaryti savo fotostudiją. Tik baigusi modelio karjerą ir paauginusi vaikus ji ėmėsi fotografuoti laimingas šeimas, kūdikius, grožio įsirodymo išsiilgusias moteris. Ji planavo kai ką savo ateityje pakeisti. Aną savaitę, prieš vykstant slidinėti, gatvėje sutikusi įspūdingą, raudonais plaukų gaurais varvančią moterį. Priėjusi, prisistačiusi, išreiškusi norą ją nufotografuoti. Rašytoja, raudonplaukė, tikrai labai įspūdinga.
Išvežama į perrišimus, jai skubiai perduodu raštelį, nes valandą kalbėjomės apie fotografiją. Algimantas Aleksandravičius, Daiva Kairevičiūtė – kaip, pavyzdžiui, jie fotografuoja rašytojus, kaip juos surežisuoja, suredaguoja ir nušviečia. Pavardes fotografų, fotografuojančių rašytojus, ir pavardes fotografuojančių rašytojų greit surašau ant klinikos blanko kraštelio, nuplėšusi įduodu palatoje besisukinėjančiam gražuolės vyrui.
Paskui mane paleidžia namo. O namų kaip tik čia, pietų Tirolyje, ir neturim. Tik kambarį žvitrios tirolietės vokiškai itališkai valdomame pensionate, čia teks praleisti dvi dienas.
Dvi dienos sapnų, kuriuose vėluoju į skaitymus, kurių adreso negaliu rasti. Į konferenciją, kuriai pranešimo dar neparašiau. Man jau laikas stotis prie pranešimų pulto mikrofonų, o aš dar pilnam pagalių laužyne, sofų prigrūstoje malkinėje, grūdų dėžėse raudono sniego pusnys, o aš negaliu rasti vienintelių savo batų, aš turiu tiek padaryti, šitiek suspėti. Viską suspėti. Aš negaliu niekur šitaip eiti, aš
negaliu eiti.
Galiu švelniai straksėti, it kratyčiau šalčiu permirkusią letenėlę.
Galiu švytuoti save it kaskart bandyčiau peršokti upelį. Upeliai grindlenčių siaurumo, bet pilni namai jų, ledo kristalais žaižaruojančių. Atsispirti ramentais, Ferrari raudonis, rubinų atšvaitai rankenų galuos žėruojantys.
Dar po savaitės iš mano liūdnosios kojos mechanizmo išims siūlus, jų aštrūs laideliai šiandien dar paslėpti po pleistru. Laideliai, varžteliai: jaučiuosi prabangi it švelniai daužtas feraris.
Dar po mėnesio galėsiu vėl mokytis vaikščioti. Pradžioje rekomenduotina eiti vandeniu, baseino turėklų įsitvėrus. Plaukioti: vis dar nelenkdama kojų, bet jau galėsiu bandyti dar kartą iš raudonosios sofos gulto išplaukti, dar kartą kitaip išvairuoti, kapstytis letenėlėmis, kačiuku.
Raima Zander. Personažai iš būtojo
2019 m. Nr. 7
Raima Zander gimė 1961 m. Kaune, čia ir gyvena. Studijavo Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume ir Vilniaus dailės institute. Rašyti pradėjo 2017 m. 2019 m. pasirodė pirmoji knyga „Kauno Atlantida“.
Autorę jaudina sparčiai nykstantys ir išnykę objektai, žmonės bei kintantys santykiai, kultūrinio paveldo sluoksnis, į kurį dažnas šiandien nekreipiame dėmesio ar gėdijamės dėl to, kad tai „vyko niūriais sovietiniais laikais“ ir vien todėl yra verta užmaršties. Bet juk dauguma esame iš ten – tai mūsų tėvų ir mūsų jaunystės laikas. Aprašytos istorijos bei personažai lieka gyvuoti tarp tų, kurie ateis po mūsų…
Disonansai optimizmo architektūroje
Jie dingsta iš horizonto ir nyksta, kaip senieji mano miesto medžiai… Aukso pjūvio taisyklė sako, kad viskas šiame pasaulyje privalo harmonizuoti žmogų: architektūra, skulptūra, tapyba. Net mūsų ausų kriauklelių išraitymai, ir tie gali būti išskaičiuoti pagal Fi. Tačiau nuo to Fi pertekliaus ima pykinti. Nenoriu būti įžūli, bet juk truputis disharmonijos išryškina harmoniją. Taip, kaip vienas urodas tobulųjų minioje išryškina šių privalumus, o kartu ir atsveria, kad tie tobulieji nenugarmėtų skradžiai su visu savo tobulumu.
Kol kas visuomenėje pirmauja sielos netobulumai, bet ir tai – iš kurios pusės pažiūrėsi. Kai kam jie atrodo tobuli. Bomžai štai, akivaizdus netobulumas. Jie – raudona pavojaus lemputė. Rezultatas to, kas vienu metu buvo įvykdyta tobulųjų pastangomis, o šiandien jau bado jiems patiems akis ir nervina. Nemaža dalis netobulųjų yra pasekmė: fabrikų sunaikinimo, darbo netekties, ar paprasčiausio suvokimo, kad dirbdamas ir nedirbdamas gausi tiek pat. Tad kam dirbti? Juk nedirbdamas bent galėsi mąstyti apie gyvenimo prasmę.
Matau juos retsykiais sklendžiant virš miesto, kaip archeopteriksus, nerangiais kampuotais judesiais, plėvėtais sparnais, nusilupusiais žvynais ir išplikusiomis plunksnomis. Dabar jie antram plane: tylūs ir pusiau matomi, lyg žvirbliai sulekiantys būreliais ir išsiskirstantys. Regiu juos „Šile“, nelygu kuri mėnesio diena, perkančius plokščią baltos ar alų plastiko butelyje. Kažin kaip jie atsidūrė tokioje padėtyje, visi ir kiekvienas atskirai?
Sopulingoji
Anksčiau ties „Skalsa“, o paskui ties jos laikinąja tvora, kuri atsirado remontuojant pastatą ir transformuojant jį į teismo rūmus, sėdėdavo Sopulingoji. Ji ryšėdavo baltą skarelę ir rengdavosi gan šviesiais rūbais, o nuo kitų prašančių išmaldos skyrėsi tuo, kad demonstruodavo savo žaizdotas kojas.
Kartą man teko laimė su ja važiuoti troleibusu. Mažėlis buvo gal dvejų, įlipusi atsisėdau su juo už vairuotojo kabinos, dvivietėje prie lango, o jau kitoje stotelėje pro priekines duris (tais laikais įlipdavom pro bet kurias) su trimis „Maximos“ maišais įvirto Sopulingoji ir šlamėdama bei čežėdama jais klestelėjo šalia. Pajutau šnervėse kvapų simfoniją orkestrui ir dūdmaišiui. Supratau, kad turiu kvėpuoti rezervuotai, taupydama deguonį. Tuo tarpu ji sėdėjo sau lyg niekur nieko ir žvalgėsi pro langą.
Tačiau ties vaikų poliklinika turėjau išlipti, o ji, kaip supratau, keliauja toliau. Mano mandagaus „atsiprašau, gal galite praleisti?“ negirdėjo, ir netrukus mane apėmė panika, kad liksiu užremta iki pat galo, kol ji pakils atvykusi ten, kur važiuoja. Suspurdėjau, apglėbiau Jurgį ir sukaupusi valią, stengdamasi nesiliesti prie jos subintuotos blauzdos, kaip gervė aukštyn kilstelėjusi koją, peržengiau Sopulingosios ryšulius ir čežančius maišus, tysančius ant kelio, liuoktelėjau iki troleibuso laiptelio ir laimingai pasiekiau šaligatvį. Pagaliau galėjau giliai įkvėpti tyro oro…
Sopulingoji dingo kartu su tvora ties buvusia „Skalsa“. Jei kalkės ir pastoliai bent kiek derėjo su jos balta skarele, darbams pasibaigus jau būtų niekaip netikusi naujajai aplinkai. Todėl jos čia neliko suvisam.
Ji ir Raudonskruostė
Centre galėjai pamatyti ir kitą ubagaujančią moterį. Šioji buvo gerokai jaunesnė. Ji prašydavo pinigų itin gailiu balsu. Paprastai dėvėdavo džinsus. Trumpai kirptais plaukais, nutaisiusi sopulingą veido išraišką ašaringai virkaudavo… Maldaudavo, avansu sutikdama su visais pažeminimais, pasiruošusi iškęsti bet kokius priekaištus, kaip antai: „Eik dirbti, esi dar jauna!“
Išmaldos ji prašydavo ne pasyviai sėdėdama ar klūpodama kokiam kamputyje, bet judėdama keistais zigzagais, pati prieidama prie praeivių. Ji keldavo gailestį liūdesinga neviltim ir vis naujais bandymais gauti pinigų kartojant ir kartojant tą pačią frazę, jos veidui vis labiau niaukiantis ir pamažu prarandant viltį…
Kartais pasirodydavo gražiau apsirengusi, ir tuomet į akis krisdavo neatitikimas: atrodo lyg ir nieko, tvarkinga moteris, o štai elgetauja… Tai, man regis, dar labiau mažino ir taip menkas galimybes gauti išmaldos.
Kartą po ilgesnės pertraukos pamačiau ją ties klinikom, pamušta akimi. Taktika buvo tokia pati, tik atrodė kur kas beviltiškiau. Ir ne tik dėl akivaizdžiai patirto smurto. Tolėliau už stotelės rymojo Raudonskruostė, dar viena laisvųjų medžioklės plotų persona.
– Kas jai nutiko, kad yra priversta elgetauti? Gal ji iš vaikų namų? – pagalvojau balsu, o greta stovinti moteris atsiliepė:
– Oi, ne, ji turi tėvą, jis ją aprengia, sutvarko, bet ji visuomet sugrįžta į gatvę…
Tuomet Raudonskruostė kažką riktelėjo nelaimėlei, ir abi nulingavo tolyn…
Raudonskruostės pokyčiai taip pat vyko mūsų akyse. Pradžioje ji buvo žvitresnė, blaškydavosi centre tai Kęstučio, tai Ožeškienės gatvių prieigose. Jos raudoni skruostai man priminė alergija sergančio kūdikio veidelius, bet tas raudonis buvo nuo laipsnių. Ji mėgo rymoti stotelėje, vienoje rankoje laikydama alaus butelį, žvaliai mirksėdama mažomis akutėmis, susisupusi į dirbtinius kailinius, iš po kurių apykaklės pūpsojo susivėlusi galva. Taip ir sėdėdavo sukiodamasi į visas puses ir ieškodama, ką galėtų pakalbinti, pamosikuoti pavymui alaus buteliu, kam uždainuoti ar meiliai iškoneveikti, išvydus nepasitenkinimo išraišką arba priekaištą. Jos adresu atskriejusi pastaba sukeldavo audringus energijos pliūpsnius: žiežirbos taškydavo šaligatvį, blyksėdavo praeivių rankovėse, kai kuriems net užsiliepsnodavo plaukų galiukai. Tuomet jie puldavo į savo troleibusus, kad greičiau paliktų aukštos įtampos zoną. Stotelė dar ilgai kibirkščiuodavo ir gausdavo, kol galiausiai Raudonskruostė, įsitaisiusi ant suoliuko, pasvirusi nulūždavo svaigiam alpuly…
Miestas sterilizuojasi. Be jokios abejonės, tokios sopulingosios bei raudonskruostės teršia urbanistinį peizažą. Jos negali trikdyti lygaus ir ramaus miesto alsavimo, jo širdies ritmo, ir savo buvimu gadinti tyro oro. Orą grynina tinkamo dydžio medžiai tiksliai apskaičiuoto skersmens vainikais. Dėl to jie turi teisę augti ir tarpti būsimoje kultūros sostinėje. Visa kita privalo būti pašalinta.
Pabarstyta dustu. DDT.
Turgaus apylinkių ir prekystalių ypatos
Kai vaikai buvo maži, euras dar neįvestas, o kainos liesesnės turguje nei prekybcentry, kojos nejučia nešdavo turgaus halės link. Baisiausiai mėgdavau stebėti jos prieigose šmėžuojančius personažus. Štai palei šaligatvį jau beveik nuo Savanorių tupinėdavo atsitiktiniai prekeiviai su salotomis ir uogomis. Jie atrodydavo tarsi ką tik iššokę iš troleibuso ar kokio kiemo parduoti savo gėrybių ir skubėjo išlėkti ten, iš kur atvykę. Pasirodžius policininkams, turgaus link nuvilnydavo „sugedusio telefono“ žinia, kad anie, tolimesnieji, spėtų susirinkti mantą ir dingti. Policininkams nuėjus visi vėl operatyviai sugrįždavo į vietas.
Duobėje ties dviaukščiu žaliu mediniu namu, antradieniais ir šeštadieniais automobiliu atvykdavo jauna ūkininkų šeima su grietine ir kitais pieno produktais. Jauna besišypsanti apvalutė ūkininkė viską parduodavo per penkiolika minučių. Jau pusę aštuntos duobėj palei žalią namą trypčiodavo eilė su savo stiklainėliais, kad, neduok Dieve, nepražiopsotų momento.
Jos grietinė, įtariu, turėjo nepaprastų savybių ir galėjo atjauninti, išlyginti raukšles, o gan net naikindavo klimakso požymius. Nes tokio pasisekimo neturėjo nė viena grietinistė. Prie turgaus jų būdavo gausu, bet niekas nekreipė dėmesio. Visi laukdavo „akių šviesos“.
Paprastai imdavau litrą–pusę grietinės ir pusę rūgpienio. Kol grietinė šviežia – skysta, bet paskui imdavo tirštėti ir kone virsdavo sviestu. Ji, dievaži, buvo labai skalsi ir „ilgai grojanti“. Nuolatos valgydavome kugelius ir bulvinius blynus, nes tobula grietinė mums buvo nunešusi stogus.
Tik įžengus pro turgaus vartus, pasitikdavo diedas su peiliais. Už jo – šluotražių floristai.
Tas peilių diedas buvo ramus, bet neatsispirdavo pagundai pakalbinti vaikų. Kai pakalbino mano mažiausiąjį – o net nebuvo įsikandęs dantyse peilio – vizitai su vaiku į turgų baigėsi: jis nė už ką nesutiko peržengti vartų. Tiesa, dar bandžiau gudrauti ir patekti į teritoriją iš kitos pusės, kur burokai ir bulvės, bet ir iš to nieko gero neišėjo.
Padėtį nelauktai pataisė kiaušinių pardavėjas. Atrodė kiek vyresnis už mane. Nors nežinojau jo vardo, manau, kad jam būtų tikę vadintis Petru arba Jeronimu. O gal ir abiem vardais vienu metu.
Gan stuomeningas, raudonais skruostais, pilkom kostiuminėm kelnėm, jis niekados ramiai nenustovėdavo už prekystalio, nukrauto kiaušinių dėžutėms. Nuolat išlėkdavo plevėsuodamas rankomis į areną, vienu šuoliu atsidurdavo prie pyragų, paskui mesdavosi link visokia smulkme buičiai prekiaujančio, kleketuodamas kaip paukštis draustinyje paberdavo komplimentų daržovininkėms, balbatuodavo kažką šluotražistui, už vartų stovintiems mėlynanosiams skeldavo dygių pašaipėlių, paskui, išvydęs besimuistančią pirkėją, šokdavo atgal prie savo kiaušinių ir imdavo pokštauti bei džiuginti trykšdamas žavesiu. Jo buvo pilna turgaus „priemenė“. Jį gerbė ne tik prekeiviai, bet ir mėlynanosiai.
Būtent jis kažkokiu būdu pralinksmino mano mažėlį, ir po kelių įspūdingų plasnojimo aplinkui seansų, šis atlyžo ir vėl sutiko lankytis turguje kaip anksčiau. Manau, kad kiaušinių pardavėjas mano vaikui tiesiog užgožė peilių diedą, pripildydamas erdvę klegesio nuvijo menamą grėsmę.
Dabar kiaušinių princas nebėra toks aktyvus. Tebevaikšto kaip gaidys senbuvis, prižiūrėdamas ir pakalbindamas prekeives, laidydamas juokelius ir pats iš jų labiausiai juokdamasis. Jo kiaušiniai būdavo brangesni nei parduotuvėje, ir man vis kyla klausimas: kaip tas jo versliukas tebesilaiko? Vis dar. Kažkokia mistika.
Atsakymas glūdi kiaušinio adatoje, tarsi Kaščėjaus gyvybė, ko gero…
Diedukas iš bakūžės
Savanoriuose tiesiai prieš mūsų langus stovėjo geltonas medinis namas. Retsykiais ties centrinėmis durimis ant laiptukų sėdėdavo diedukas ir svajodavo. Namas buvo rąstinis, panašus į daugelį Molėtų, Leliūnų, Zanavykų ir kitų gatvių namų. Prasidėjus XXI amžiui, Savanorių bakūžes ėmė pardavinėti. Jei savininkai suabejodavo žengti tokį žingsnį, nameliai užsiliepsnodavo. Tuomet jau abejonės išsisklaidydavo. Nes kam seniams gyventi prie centrinės gatvės? Geriau jau bendrabučio tipo moderniame blokiniame, kaip baltiems žmonėms.
Geltonajame name gyveno diedukas ir jauna šeima, pastarieji su namu atsisveikino lengviau, nebuvo prisirišę. Jaunystė yra jaunystė.
Diedukas į blokinį skruzdėlyną išsikraustė gal septyniasdešimties. O ko jam daugiau norėti?.. Geltonasis namas pastovėjo tuščias, bet netrukus užvirė darbai… Lupo dailylentes, po kuriomis atsivėrė rąstai, tarp jų draikėsi pakulos. Griovėjai nuožmiai lupo rąstą po rąsto, bet jie atkakliai laikėsi, nes buvo sukalti jėzusinėmis vinimis. Pamėgink tokius išlupti.
Galiausiai sklypas ištuštėjo. Trumpam. Netrukus geltonojo namelio vietoje išdygo naujas statinys, per visą sklypo plotą. Per visą žemę nuo ribos iki ribos. Naudingai. Taip visi ir dabar tebestato.
Praėjus kuriam laikui, jazminams žydint, vaikai pranešė, kad ant mūsų laiptukų su alaus buteliu sėdi diedukas. Vyriausiasis mandagiai jo paklausė, ar čia planuojamas vakarėlis. „Jūs pas mus?“ „Gal jums silpna?“ Žodžiu, pakalbino. O grįžęs atraportavo, kad diedukas – iš to priešais draskomo namo, atėjo aplankyti. Nusipirko alaus, atsisėdo ant mūsų laiptukų ir žiūrėjo į kitą gatvės pusę.
Neturėjau jėgų to ramiai stebėti. Žvilgčiojau pro langą, kad ko nesugalvotų. Paskui diedukas sunkiai atsistojo, pastovėjo kaip kareivis rikiuotėje ir nuėjo link Utenos gatvės kampo…
Ryte ant laiptukų radom slyvos kauliuką.
Eva Stamou. Žemėlapis
2019 m. Nr. 5–6
Iš graikų k. vertė Dalia Staponkutė
Eva Stamou gimė ir gyvena Atėnuose. Ji baigė filosofijos studijas ir apgynė psichologijos daktaro disertaciją Didžiojoje Britanijoje. Kelis metus dėstė psichiatrijos etiką Mančesterio universitete, o šiuo metu Graikijoje dirba šeimos psichologe. E. Stamou yra trijų romanų ir esė rinkinio „Vidurdienio sueitys“ (2010), sulaukusio daug skaitytojų ir kritikų dėmesio, autorė. „Žemėlapis“ – esė iš šios knygos, kurioje kalbama apie vienatvę meilėje, aistrą ir drąsą mylėti.
Drėgmė ir žmogaus kūno kvapas įsigėrė į sienas, medines grindis, dėmėtas užuolaidas. Kambaryje tvyro salsvas dvėsenos tvaikas. Palubėj kabančios nuogos lemputės šviesa meta sunkius šešėlius, dalijančius kambarį į daugybę pakopų ir panyrančius į sukrypusią lovą violetine antklode. Priešais ją stovi televizorius, šalia – baras ir raudono gobeleno fotelis, nederantis prie kitų baldų.
Viešbutis yra šalia geležinkelio bėgių, įsikūręs pastate, primenančiame griuvėsius, rajone, kurį pamiršo laikas. Aš gimiau šiame Centrinės Europos mieste prieš keturiasdešimt aštuonerius metus. Iš antro aukšto mano ausis pasiekia rūsčių vyriškų žodžių aidas užsienio – slavų – kalba. Žodžiai susilieja į keistą, gruboką kalbos melodiją, audrinančią jusles.
Niekados nemiegu su gražiais vyrais, nes nedrįsčiau atverti savo kūno dailiam vyrui ir jo pernelyg vertinančiam žvilgsniui. Žmogus, su kuriuo praleidžiu šį vakarą, yra gyvenimo išvargintas, iš tų, į kuriuos užtenka pažiūrėti vieną kartą, nes antrą kartą jau nebenori. Tą vakarą, kai su juo susipažinau, jis sukinėjosi po gatvę šalia stoties kaip koks benamis šuo.
Nejaučiu jam beveik nieko, bet dažnai apie jį galvoju. Įsivaizduoju jį dirbantį, pasilenkusį prie buhalterinės apskaitos knygų kokioje nors tamsioje miesto centro kontoroje. Įsivaizduoju jį grįžtantį į namus, tokius pat tamsius, apšnerkštus, ir šildantį mikrobanginėje pusfabrikačius iš prekybos centro, o vakarą užbaigiantį prie televizoriaus su vidurnakčio žiniomis.
Jo plaukai reti ir riebaluoti, barzda beveik žila, o kūnas suglebęs ir suvargęs.
Žiūriu į jo mažas žalias akis, drėgnas ir apsinešusias nuo dienos nuovargio, ir matau jose naktinius siautėjimus po barus centro gatvėse, tuščius pigaus vyno butelius, užgriozdinusius ankštą virtuvės balkonėlį, prigrūstas nuorūkų pelenines, storus rusvo popieriaus vokus su mokesčių sąskaitomis, nutriušusį portfelį, krūvas laikraščių apie sportą, stūksančias ant išblukusios salono grindų mozaikos.
Jo akių gilumoje įskaitau pažeminimą ir patyčias, kurias jam teko pakelti, pavydą, nurytą pyktį ir šiurpų beprasmybės jausmą.
Kiekvieną rytą atsibudusi save apkabinu ir „susiimu“. Šukuojuosi, dažausi, užsisegu liemenėlę, užsitempiu korsetą, įspraudžiu savo kūną į patrauklias, dailinančias formas, sukurdama disciplinuotą išorę. Kiekvieną rytą atsibudusi pagražinu save kosmetika, prisikvėpinu, apsiaunu aukštakulnius, padarau save tokią, kokia noriu būti matoma kitų. Paslepiu tikrąjį kūną ir iškeliu savo kūrinį, derinu, ardau ir vėl kuriu savo įvaizdį pagal siūlomą dienos nuotaiką ir jos trukmę. Įgimtus kūno trūkumus palieku tik sau ir liečiu juos tiktai naktimis, per sapnus, savo viengulėje lovoje.
Noriu papasakoti savo istoriją, savo kūno istoriją. Noriu apsinuoginti kitų akims, pirštams, kurie ieškos mano žaizdų. Man nusibodo slėpti savo kūno defektus ir neįgalumą. Noriu kalbėti, nes mano kūnas, tegu ir kitoks nei dauguma, turi teisę būti išgirstas. Noriu kalbėti, nes neišklausyti kūnai neranda ramybės.
Kiekvieną rytą surenku save po dalelytę, atvirstu į tokią, kad atrodyčiau kaip ir visos „normalios“ moterys, kurios nerūpestingai vaikštinėja po miesto centrą, besipuikuodamos savo atvaizdu vitrinoje, o namie jų laukia išsiilgę vyrai, mylintys vaikai ir jomis besididžiuojantys brandaus amžiaus tėveliai. Tos moterys, tos šalia vaikščiojančios mažos karalaitės, jos skiriasi nuo manęs, nors išoriškai esame lyg ir šiuo tuo panašios. Mūsų gyvenimai, praeitis ir ateitis, neturi nieko bendra. Mūsų kūnai, kai jie nuogi, kai jų nedengia jokie drabužiai, yra skirtingi kaip ir jų galia. Mano kūną šiame pasaulyje palaiko vaistai ir visokie aparatai, o tų moterų kūnai dovanoja pasauliui gyvybę. Jų kūnai verti pagarbos, o mano – gailesčio.
Savo kūną tampau kaip naštą, kaip man nepriklausantį svorį, kaip lagaminą, kuriuo negaliu atsikratyti. Jis – materijos gabalas su konkrečiomis savybėmis, kurias galima keisti taip, kad kitiems nelieka abejonių, jog tai nuo kitų formų nesiskirianti forma. Tokia, kaip ir visos. Jis – mano nuotaikų, emocijų ir jausmų veidrodis, tapatybės kortelė, kad būčiau atpažįstama.
Mano kūnas – tai žemėlapis. Praeitis paliko ant mano odos paveikslą – mano istorijos, mano dienų ir naktų, praleistų su kitais žmonėmis. Mano kūnas yra spalvotas žemėlapis su daugybe ženklų iš dešinės į kairę, iš viršaus į apačią: kraujagyslės, arterijos, mėlynės, žaizdelės, dėmės ir raukšlės. Žymės ir jų ribos. Siena tarp kūnų, tikra ir išgalvota, gyvenimo ir mirties. Matomos ir nematomos linijos, parodančios, kur prasideda tramdanti saugumo riba.
Esu išgyvento laiko kūrinys, kuris atsispindi mano kūne. Man gėda už savo kūną, nes jis beprasmiškai švaisto laiką ir užima vietą. Kūnas bijo tiesos, vengia laiko ir bijo žaizdų labiau nei mirties. Būna akimirkų, kai man sunku susigyventi su savo kūnu, kuris mane tiek kartų išdavė, tiek kartų pati buvau jį išdavusi, o dar daugiau kartų kovojusi, kad tik jis išgyventų. Nekenčiu savo apatiško ir sykiu nepasotinamo kūno, bijau jo atminties. Mano kūnas – žemėlapis, kurį ant permatomos odos skausmas ir liga nubraižė iš venų, dėmių, įsisenėjusių ir šviežių žaizdų, gilių randų, kraujo perpylimo pėdsakų. Mano kūno geografija kinta, apsikeisdama vietomis su laiku, krūtys tįsta, strėnos punta, kadaise idealiai baltą veidą nusėja rusvos dėmės. Pasikeitimai vyksta po truputį, iš lėto, tarsi maži pralaimėjimai. Materija pralaimi prieš laiką, o išdidumas – prieš žmones. Keičiuosi kas dieną, tapdama tuo, kas nesu aš. Mano kūnas – žemėlapis, aš pati – žemėlapis. Galėčiau stovėti nuoga modernaus meno galerijoje, ir žmonės priėję mane skaitytų, tirtų mano dabartį ir praeitį, užrašytą ant manęs. Viskas yra čia: dėmės ir žaizdos nuo adatų, kurios sujungia mano kūną su kraujo valymo aparatu, subadytos venos, mėlynės. Stovėčiau galerijoje, iškėlusi galvą, spoksočiau į lubas, nedrįsčiau žiūrėti lankytojams į akis, mano laikysena būtų tiesi, oda subraižyta nuo galvos iki kojų ir išakėta aparatų. Natūrali skulptūra. Work in progress – skelbtų lentelė ant sienos virš mano galvos.
Esu kūniškas žemėlapis.
Laukiu jo stotyje. Nevykusiai slepiu veidą už laikraščio. Pilki, išblukę žvilgsniai, šiurkšti minia. Žmonės eina, praeina nešini senamadiškais lagaminais, minkštos odos rankinėmis, maišeliais iš stoties parduotuvių, mažais ir dideliais. Judėjimas. Šen ten, pirmyn atgal kaip laikrodžio rodyklės, ir visi galvoja kur nors sugrįžti. Sumišusi nuo judėjimo ir nuolatinio vietos keitimo, sustoju minioje su savo juodais lakuotais bateliais. Mano maršrutai yra labai aiškūs ir riboti toje beribėje miesto dykumoje su tūkstančiais spalvų, iškabų ir šviesų. Mano nuotaikos ir kasdienybė esmingai nesikeičia. Taip ir gyvenu spąstuose, skirtuose vienam.
Išeinu iš namų ir leidžiuosi stoties link. Lyja. Autobusai, mašinos, žmonės, judantys visomis kryptimis, – vientisa, pilka, sulipusi masė, artėjanti link manęs ir tolstanti. Gatvės triukšmas grąžina mane į realybę, suriša mano išorę su vidumi: su viskuo, ką jaučiu. Tamsi ir liūdna diena, nesipriešindama pasiduodu nuovargiui, kuris neleidžia galvoti ir kamantinėti savęs, kas kaltas, kad mano gyvenimas yra nuolatinės vienatvės ir netekties pratybos. Staiga sustoju vidur gatvės, užsimerkiu: man netinka būti dramatiškai. Atsimerkiu ir pamatau jį, stebintį mane tiriančiu žvilgsniu. Įdomu, kiek laiko jis ten, už to posūkio, stovi. Jis ima artėti, o aš einu pro šalį.
Central Station Hotel. Gyvenimo ribos siauros. Jos leidžia tik tai, kas ir taip neišvengiama. Kambarys Nr. 12, antrame aukšte, kiekvieną ketvirtadienį, sutemus. Dar viena vienatvės nata.
Sėdžiu knygyno kavinėje, prie stoties, ir laukiu jo. Prisimerkiu, kad sutrukdyčiau regos sąlyčiui su aplinka. Šitaip atrodo, kad matau viską iš nuotolio, per savo primerktos akies filtrą, tarsi viskas vaidentųsi. Balta, plastikinė rankinė su užrašu „I Love New York“, latė kava su visokiais gardėsiais aukštose plastikinėse stiklinėse. Knygos, jų nugarėlės, laikraščiai. Jaunas padavėjas man šypsosi. Karštos kakavos ir kavos su cinamonu kvapas. Dėbčiojimai ir žingsniai. Kavos aparato burzgesys darko mano klausą. Megztiniai, paltai, knygų pavadinimai, įvairių kavos rūšių ir kitų gėrimų sąrašai. Plastikiniai knygų viršeliai ir plastikinės stiklinės: plastikiniai jausmai. Jausmų įvairovė ir jų atspalviai patiekiami pernelyg vienodai – su tokiu pat vienatvės, monotonijos, nuobodaus ir pilko (nors kaskart kitokio pilkumo) gyvenimo prieskoniu.
Atsimerkiu. Jis sėdi priešais. Jo veido išraiška rami ir nuolanki. Rankose – didelis baltas puodelis, dar neišgerta kava. Žiūri į mane tylėdamas ir laukia mano linktelėjimo.
Pasikartojimas. Žodžiai, judesiai, veiksmai, nieko naujo ir originalaus. Viskas šimtą kartų perdirbta. Galvoje grėsmingai ir sykiu guodžiančiai mirksi švieselė. Mintys apie visokius reiškinius tai įsijungia, tai išsijungia. Kelių metų nuovargis aptraukia mano sielą pelėsiais tarsi apleistos bažnyčios kupolo pastogę. Tulžis. Visata lašina tulžį, o aš ją sugeriu. Dar viena nuodijanti būtis, dar vienas apkartęs gyvenimas. Imu ir sutrinu cukraus gabaliuką tarp dešinės rankos pirštų. Stalas pasidengia baltomis cukraus dulkėmis. Pasilenkiu ir švelniai jas papučiu. Ką imti į burną, kad tai pasaldintų mano nuodingą liežuvį, mano užnuodytą protą? Peilį – giliai į veną, kad pliūpteltų nesveikas, užkrėstas kraujas, kad išlaisvėtų mano syvai, kad patvintų, kad mano protą vėl užpildytų vaizdiniai ir formos, žodžiai ir svajonės, kad išsijudintų sustingę, išderinti organai, kad vėl tikėčiau.
Stipriai užsimerkiu ir piešiu mintyse kraujo perpylimo aparatą.
Gyvenu žinodama, kad niekas neišdrįs pasikėsinti į mano vienatvę. Mano vienatvė yra prabangių parduotuvių ir modernių kavinių vienatvė, traukinio vagono vienatvė, važinėjant iš miesto į miestą, brangių viešbučių ir lietingų rytmečių vienatvė prie lango arba televizoriaus dėžės. Mano vienatvė nuausta iš spalvingų vaizdinių, vejančių vienas kitą. Mano gyvenimą kažkas apsaugojo nuo kasdienio intymumo ir asmeninių santykių trinties bei pokalbių, kurie vis viena niekur neveda. Mano sielai kažkas nedavė tos tikros, žiaurios, tačiau gilios ramybės, kurią jaučia mylintis žmogus.
Valandos bėga, o niekas nesikeičia. Laikas panašus į storą, nesugriaunamą sieną – jos neįmanoma pastumti arba atšaukti jos buvimą. Mano protas taip pavargo, kad praradau gyvenimo tikslą ir prasmę. Mano kūnas taip iškamuotas, kad nebeturiu jėgų priešintis tam, kas manęs laukia. Kas dieną prabundu, atrasdama piktą ir neįskaitomą pasaulį. Gyvenu ir alsuoju, su liūdesiu nešiodama savyje tą patį užburtą paveikslą. Prakaituotoje saujoje laikau suspaudusi flakoną su vaistais.
Svaigulys. Viskas sukasi, ir aš nejudėdama bandau išlaikyti pusiausvyrą. Mažos melsvos tabletės, ir kitos, oranžinės, kurias sunku nuryti, pabirusios ant juodo, oda traukto stalo paviršiaus, o nuo geltona stalinės lempos šviesos krenta keistų formų šešėliai. Mane mėto į šalis. Galva sukasi, bet visa aplinkui atrodo stabilu, tarsi būtų sulipę, neturiu už ko nusitverti. Svaigulys. Mane pykina jau daugybę metų, net neprisimenu savęs be šito. Iš visų jėgų remiuosi kojomis į medines grindis, suvaldau mintį, sutramdau fantaziją, taip reikia, būtina už ko nors nusitverti, kad nenuskrisčiau. Kvėpuoju iš lėto, užsimerkiu, nulenkiu galvą, įtempiu kūną, kad išsilaikyčiau, nesubyrėčiau. Svarbiausia išsilaikyti iki pabaigos, kol praeis svaigulio krizė. Užsimerkiu, susiimu už pilvo – būties centro – abiem rankomis, ramiai nusišypsau, stengdamasi ištiesinti nugarą ir grįžti į pradinę padėtį. Svarbiausia – pradinė padėtis. Stengiuosi išlikti stebėtoja, nors labiausiai noriu išgyventi būtent šį patyrimą, esmių esmę, ne jos apvalką ir ne realybės gaubtą, o mielą, minkštą kasdienybės gelmę, kuri leistų man, apie nieką negalvojant, atsiduoti mažyčiams, monotoniškiems judesiams, kuriantiems gyvenimą.
Jis lydės mane iki viešbučio. Pirma įeisiu aš, o po kelių minučių į duris ryžtingai pabels jis. Pakilsiu nuo raudono fotelio, atidarysiu, tylėdami akimirką žiūrėsime vienas į kitą ir leisiu jam užeiti. Būtinai reikia į ką nors įsikibti, kad nenuskrisčiau, nesubyrėčiau. Kas savaitę tie judesiai, tame pačiame kambaryje, tarsi teatro scenoje. Amžinai apdulkėję baldai, lašantis čiaupas vonioje, sukrypusi lova, girgždanti nuo mūsų svorio, kai sugulame. Svarbiausia išsilaikyti iki pabaigos, kol praeis svaigulys. Jis žiūri į mane tylėdamas ir iš lėto dėlioja savo daiktus ant mažo veidrodžio stalelio. Niekados neklausiau, ką jis nešiojasi portfelyje ir prekybos centrų maišeliuose, su kuriais nuolatos jį matau, arba ruduose vokuose po pažastimi. Jis numeta savo padėvėtą paltą ant lovos krašto ir artinasi prie manęs. Užsimerkiu, susiimu už pilvo – būties centro – abiem rankomis, ramiai nusišypsau, stengdamasi ištiesinti nugarą ir grįžti į pradinę padėtį. Svarbiausia – pradinė padėtis.
Jis nežino mano vardo, niekados manęs neklausė. Naktimis mane vadina „Ester“. Jo akcentas stiprus, skamba kaip vokiškas, bet mes kalbamės mano kalba. Jis užsidega cigaretę, duoda ir man. Rūkau, kai mes kartu. Dūmai pasklinda po kambarį, apneša man akis. Po keleto valandų, kai užmiegame, pabundu ir apžiūrinėju jo veidą, klausausi jo sunkaus kvėpavimo ir laukiu: netrukus jo miegą ims blaškyti sunkūs sapnai. „Ester.“ Garsiai ištars. „Ester“ ir jo rankos ims ieškoti manęs tamsoje. „Ester.“ Paskui tyla.
Dar nesimylėję ir neatsigulę kartu, laikydamiesi už rankų, mes nusirengsime ir lengvo drebulio krečiami stovėsime vienas priešais kitą – kaip kiekvieną savaitę. Jam liečiantis, ašaros tvindys man akis, kaupsis akių kampučiuose, o paskui tyliai nuriedės per kaklą žemyn. Akimirką jis į mane žvelgs, o tada savo kimiu, trūkinėjančiu balsu ištars: „Tavo kūnas – žemėlapis…“
Laura Sintija Černiauskaitė. Du esukai: Eiti. Džiaugsmynas
2019 m. Nr. 1
Eiti
Tiesiai į kraują šitas ruduo. Ugnis ir vėjas, saulė, drungna šiluma. Eini gatvėmis, lyg bristum per vėstančią arbatą. Vietovės, kurias apeinu, įeina į mane, tapdamos manimi. Vaikščiojimas yra ne šiaip sau judėjimas; man tai tokia intensyvi gyvenimo forma; žingsniuodama stipriai patiriu, kad gyvenu. Juslės užsipildo: vaizdai, kvapai, temperatūra, vėjo ir pravažiuojančių mašinų dvelksmas, žmonės, mano pačios pagreitėjusi širdis, kraujotakos sruvenimas. Viskas, ką regiu aplinkui, man yra grožis. Visais metų laikais, net pliką lapkritį, kai lapai jau nukritę, o sniego dar nėra, kai gamta išsiverčia kita, vasarą nematoma puse. Išryškėja griaučiai, architektūra – kaip padarytas medis, krūmas, kaip jie kimbasi šakomis, persipina kamienais gojeliuose, šileliuose, parkuose. Koks nors skystas, bet užsispyręs krūmelis tebesispjaudo raudoniu, o kitame tvenkinio krante panašiai užsispyręs jaunuolis skroblas dengiasi tauria ochra; ir jiedu susiklykia savo desperatiškom spalvom kaip paukščiai pavasarį, mesdami ant vandens atspindžius. Prieš žiemos miegą spalvos tarytum išprotėja, tarytum pajunta paskutinę galimybę pasireikšti. O kai per keletą savaičių išdega ir nurimsta, ateina tikroji rudens pabaiga. Atsiveria ramūs, subtilūs, paguodžiantys suspenduotos gyvybės atspalviai. Gyvybės po kietai užmerktais vokais. Po kamienų, šakų žieve sapnuojami sapnai, generuojami būsimi pumpurai, žiedai, lapai. Tai paguodžia ir įkvepia. Visa tai regėti, justi, tame judėti man reiškia surinkti save pačią. Kartais jau iš vakaro žinau: rytoj nuvedu mūsų pirmoką į mokyklą, ir einu vaikščiot kur akys veda. Būtent – kur veda akys, be jokio išankstinio plano ar tikslo. Tai mano maža laisvė, gyvybiškai būtinas ištrūkimas iš rutinos… Kaip mokykloje, kai pabėgusi iš pamokų atvažiuodavau troleibusu iki Žirmūnų troleibusų parko, nusileisdavau prie Neries ir išsilaisvinusi nuo visų privalomybių, kiaurai laiminga nusižibuokliaudavau iki pat Verkių malūno, iki trolimumiško upelio, atitekančio tarsi ne iš fizinės tikrovės, bet tiesiai iš pasakos. Maži miško upeliai mane iki šiol užburia, įtraukia į kažkokį ne žmonių, o stebuklingų žvėrių, nykštukų, išgalvotų gyvūnėlių lauką. Negana to, paskutinėse klasėse Marcelijus Teodoras man ėmė ir pasakė, lyg kiaurai regėdamas: nežiūrėk per dienas taip į vandenį / arba mirsi / arba tapsi kvaišelė / iš miško atėję žvėrys tave aplaižys / ir būsi jau tu svetima. Iš kur jis mane pažįsta? – kalė ir plakė viduje. Tai buvo atradimas: poezija yra parašyta man ir apie mane. Ir apie mano slėpiningąjį upelį, prie kurio tarytum atvirstu savimi.
Šiandien einu, ir gūsiais uždvelkia liūdesys. Turbūt turiu jį išnešioti, kad išdegtų ir išnyktų; amžinai tas pats. Žmonės, sukeliantys man liūdesį, apie jį net neįtaria. Jiems ir nereikia; nieko blogo jie man nepadarė: jie tiesiog yra tokie, kokie yra. Nuo tokių darosi liūdna, norisi apsigręžti ir nueiti, nebūti šalia; juk esu laisva taip padaryti. Nuspręsti, kad jie su manimi nesusiję, kad – ne mano reikalas. Bet viduje vis krusteli pasišiaušęs lapelis, sako – jie yra tavo reikalas, neapsigauk. Todėl man ir liūdna, ir nėra kur pasidėti, nuo ryto visą dieną norisi verkti, norisi atiduoti tą liūdesį kam nors stipresniam; galų gale – išmesti jį į konteinerį su šiukšlėmis; bet neišsimeta.
Gal jau turėčiau pamažu darytis „sena ir išmintinga“ ? O tesu vaikas, drebantis dėl visokių smulkmenų. Taip lengva manyje pašiaušti tuos lapelius. Taip trokštu ramybės, labiausiai – tik jos vienos, nes kai esi ramus, viską gali pakelti. Taip trokštu ramybės, o gaunu – nerimą; beveik kasdien, su mažytėm poilsio pertraukom. Tai mano nesibaigiančios kovos. Kartais atidvelkia ir kitokios rūšies liūdesys – nesusijęs su žmonėmis ir įvykiais, toks tiesiog. Nepaaiškinamas, atpūstas nesuprasi iš kur – iš išorės? Iš vidaus? Gal žmogus tikrai esi ir liksi gyvūnas, veikiamas nematomų magnetinių laukų, varginamas visokių srovių, bangų, pilnačių, visokių nefizinių dūzgesių. Nes kartais, atrodo, viskas gerai, ir sekasi, o nubundi iš pat ryto su tokiu akmeniu širdy, su tokiu juoduliu, kuris net ne tavo, ne nuo tavęs priklauso, bet kurį tau duoda išnešioti be jokio paaiškinimo. Įdeda, išima; įdeda, išima… Nesuprasi.
Kada pagaliau būsiu sena ir išmintinga? Nes tai galbūt reiškia – pagaliau rami. Nebeturinti lūkesčių, gebanti priimti tuos kasdienybės dvelksmus iš šalies, neįkrisdama su visa galva… Senos moterys, tos, kurios tikrai gražios, man yra pačios gražiausios. Palyginus su jomis jaunutės „gražuolės“ tėra žalias, patirčių neprisotintas kūnas, sterilūs fiziniai duomenys. Yra žmonės, kurie sendami subjūra, ir žmonės, kurie su amžiumi darosi vis gražesni. Kaip, pavyzdžiui, Karen Blixen. Arba Vydūnas (daug jų galima privardinti). Arba mano prosenelė Zofija, kuri net mirusi taip dangiškai šypsojosi, kad aš visam laikui lioviausi bijoti mirusiųjų. Ir tai – ne kūno, o sielos duomenys. Kai ji pradeda šviesti kiaurai kūną, kaip kokia nesutramdoma, nenuslopinama saulė.
Su kuo mažiausiai stengiuosi turėti reikalų – tai su vadinamaisiais „suaugusiaisiais“. Tokiais nuo visko pavargusiais, viskam abejingais, seniai viskuo nusivylusiais, iš anksto viską gerai „žinančiais“ skeptikais cinikais. Tokie sendami pliursta ir plečiasi, akyse bjaurėdami. Rašytojai, už kuriuos rašo jų demonai. Valdininkai, už kuriuos „darbuojasi“ jų kostiumai. Kunigai, kurie niekuo netiki, kuriems niekas neberūpi; Mišių jie nebeaukoja, o tik perskaito liturginį tekstą ir atlieka išorinį ritualą. Iš pirmo žvilgsnio gali jų ir neatpažinti, ir apsigauti. Vakar kaip tik į tokį žiūrėjau – ir simpatingas, ir gyvo proto, ir net, regis, intelektualas. Tik kas iš to? Lavonžmogis, kai įsižiūri. Pasaulis tokiais perpildytas; jie yra kamšalas, masė, kaip dykumos smiltys užpildo aplinką, bet tik tiek. Pasaulis laikosi ne ant jų. Pasaulis laikosi amt palaimintos mažumos – mažutėlių, kurie gyvi kaip atviras, vis užkliudomas nervas, kuriems skauda dažnai be jokios priežasties, kaip pasakytų „suaugėlis“ – išsigalvotai. Kas nors juk turi palaikyti pusiausvyrą, kas nors turi būti dvigubai gyvas už tuos, kurie negyvena, o tik atrodo gyvi.
Spalio pabaiga, šįryt – pirmoji šlapdriba. Aplinkui šnarėdami renkasi mirusieji, kužda iš savo prieblandų. R. sapnuose prie serbentų krūmo ateina mama, skabo raudonas saulės peršviestas uogas; alkana? Atsigręžia taip kasdieniškai, nereikšmingai, slysteli išsiblaškiusiu žvilgsniu, tarsi ir nebūtų išsiskyrę; nusisuka. Ribos ir uždangos, skiriančios gyvuosius, dabar atrodo didesnės už tas, kurios skiria mus nuo mirusiųjų. Jie kažkur visai čia pat. Juntu jų santalkas, krusčiojimus, panašiai, kaip pilve jausdavau nešiojamą kūdikį. Nematai, bet junti, kad yra – nes juda, truputį net slegia. Ir dabar ant širdies lyg kas padą uždėjęs laiko. Žinau, ko jie nori. Jie nori, kad kalbėčiausi apie juos su Marija ir Viešpačiu. Jiems tai svarbu; sustoja eile vienas už kito; panašiai vaikystėje su sese budėdavome eilėje prie bananų. Kiekvienas prieina ir parodo savo veidą, o jame – pagalbos prašymas. Vienus pajuntu labai aiškiai, beveik su dvelksmu, įsiveržia be eilės. Kiti – blankesni, visai blankūs, lūkuriuoja toliau. Dar kiti įplaukia į sąmonę visai kaip šešėliai; nematau veidų, beveik nejuntu asmeninio ryšio, tik taip vos vos, lyg per tamsų, besipriešinantį vandenį, suvokiu, kad turiu ištarti ir jų vardus: kartais jų nė nežinodama, vien nebyliu širdies skiemenavimu.
Šlapdriba pamažu tirpsta; kaip nuodai žolėje; iki vakaro jau ir visai nebelieka. Nelieka ir mano liūdnumo; keista: temsta, o viduje lyg įsišviečia kažkas visai priešinga. Kartais vidus gyvena gamtiškai, kartu su lauku; kartais – ne. Gera grįžti į mažus šiltus namus iš vėjuotos žvarbos. Už lango – vėlyvo rudens kaulai, blaškomi šlapio vėjo, namie – sausa, minkšta ir apvalu, tvinkčioja šiluma. Ir visi gyvi. Įsižiebiu žvakę, atsisėdu trumpam į žaliąjį fotelį. Čia meldžiuosi rytais, kol visi miega, čia skaitau, kai pasiseka pirmai sugrįžti namo. Čia ilsiuosi, supresuoju dvasią iki rutuliuko ir atkišu Viešpačiui – štai, paimk ir paslėpk mane kuo giliau nuo manęs pačios, nes pavargau, neturiu jėgų niekam – net pakrutinti rankos. Dabar žiūriu, kaip Simonas „patarnauja“ triušiui: siūlo kruopų, šieno, tapeto skiautę… Glosto, kalbina, erzina. Akvariumuose vaikosi gupijos, krusteli raudonas Gelminės gaidelis. R. užmigo su Dovilės knygele rankoje. Ruošiasi kalbėti per pristatymą, bet niekaip neperskaito – vis užmiega. Už sienos Radiohedus gieda vyriausias, beveik užaugintas vaikas. Muzikoje kol kas padėjęs save visą. Gyvenimas aplinkui mane verda; jaukus, paprastas, nesklandus. Mama, o kur morkos? Šaldytuve gi. Kur šaldytuve?.. Nematau… Amžinai – nesklandus, užstringantis, reikalaujantis. Turiu keltis ir eiti.
Džiaugsmynas
Mūsų penkiametis žmogus šįryt atsinešė iš sapno žodį: džiaugsmynas.
Ištarė dar nepramerkęs akių, švytėdamas tokia jam įprasta laime, kuria skubi nuo jo užsikrėsti ir per dieną nepamesti, tikėdamas, kad visa kita – tik smulkmenos, blankūs dienos rūpestėlių punktyrai; mokaisi nueiti juos taip, lyg gyventum pasaulyje „jame negyvendamas“.
Už lango – minus dvidešimt, balta kaip operacinėje, kiekvienas medžio kaulelis rūpestingai aptvarstytas sniego marliuku, atidarau langą, į kambarį įgriūva šalčio debesis – įkvepiu – gelia – tikra žiemos dezinfekcija. Šiandien ta proga neisim į darbą, neisim į darželį – eisim dezinfekuotis. Džiaugsmynas!..
Kadaise vienas vienuolis labai paprastai apibūdino ekstazę kaip išėjimą iš savęs. Žiemos grožis išveda mane iš savęs per kelias akimirkas. Išsilieju ir pasklindu iki miškingų Belmonto kalvų, nejusdama, kur užsibaigiu aš ir kur prasideda jos. Esminė rokiruotė: tai, kas yra už mano pačios ribų, dabar man yra tikriau už mane pačią. Manyje kažkas silpnai priešinasi, nespėdamas taip greitai išsiplėsti, mėgstu šį maudulį, tai saugios mano skurdo ribos, jos neleidžia sprogti arba išeiti iš proto. Žmogus vis tik tobulai sugalvotas, saugiai ir apdairiai. Jam nebaisios jokios ekstazės, jis niekada nepamiršta, kur grįžti, visi jo pirštai, ačiū Dievui, lenkti į save, ir visi jo keliai į Romą veda per jį patį. Džiaugsmynas!..
Mažylis smagiai rėkdamas čiuožia nuo kalno, įsivaizduodamas esąs lenktynininkas, jis reikalauja, kad atsiliepčiau į jo įsivaizduojamas pergales. Šaukia:
– Valio, aš gavau medalį!
– Valio! – atsakau.
Sugrąžindama dėmesį prie vaiko sugrįžtu ir pati į save. Pailsėjusi, išerd-vinta, dezinfekuota.
Penktadienis, sausio trylikta (stalo kalendorius sako, kad pilnatis). O mūsų namas kažkodėl neiškėlė trispalvės. Ir aplinkui, nors darbo diena, griuvinėja per daug atsipalaidavę tautiečiai, net kraujas tykšta ant balto balto sniego. Paploju lenktynininkui ir trepsėdama apsisuku apie savo ašį. Tokiame šaltyje, kad nepavirstumei ledo boba, turi nuolat judėti. Ogi matau: ant slidaus keliuko klūpo keturpėsčia moterėlė, nagais gremžia sutryptą sniegą, mėgindama atsistoti, bet nepavyksta. Prišoku. Sunkiai, bet keliamės. Jos rankos išpurtusios nuo šalčio ir baisingai nubrozdintos, kraujas kapsi ant sniego.
– Kur jūsų pirštinės? – klausiu beveik supykusi.
Ji žiūri į mane stiklinėm akim, nes yra aiškiai, ir, atrodo, toli išėjusi iš savęs.
– Kur jūs gyvenat? – dabar klausia ji, matyt, norėdama tik pasakyti, kad manęs nepažįsta.
Parodau jai kryptį.
Ji žiūri į mane, stengdamasi ką nors pamatyti, susigaudyti, kas čia vyksta. Mėgina šypsotis, bet jos šypsena išėjusi kartu su ja, toli.
– Ką jums duoti? – pagaliau prataria, šiaip ne taip išversdama kišenes. Iš jų iškrenta pirštinės. Jų man nereikia, turiu savo. Vis tik moterys yra nuostabios būtybės – taip užprogramuotos „duoti“, kad tik pajudink. Sakau jai:
– Užsidėkite kapišoną.
– Su kapišonu negražu.
– Na ir kas, aš irgi va, su kapišonu.
Šitaip ir išsiskiriam, ji nulinguoja, su kapišonu ant galvos, pasilaikydama už kamienų ir kampų, aš, irgi su kapišonu ant galvos, grįžtu prie savo čiuožinėjančio žmogaus.
– Mama, kur tu buvai? – šaukia jis nuo kalnelio.
– Už medžio!
– Aš gavau dar vieną medalį!
– Valio!
Pro šalį pėdina dar vienas atsipalaidavęs, iš pirmo žvilgsnio panašus į žmogų, bet iki žmogaus jam šio to lyg trūksta. Šitas – agresyvus, niekam nieko duoti nesiruošia, tik – pasiimti. Jau iš tolo baubia, visiems pranešdamas apie savo artėjimą, bet aš per savo pūkų prikimštą kapišoną (palaimintos žąsys ir tasai, kuris išrado pūkinę striukę!) prastai girdžiu. Žmogysta, nors ūbauja, visaip stengdamasi atkreipti į save dėmesį, bet mus aplenkdama prityla. Vaikas kaip tik ropščiasi į kalną visas garuodamas iš smagumo, jis mato tik tai, ką dabar įsivaizduoja. O ūbautojas, aplenkęs mus saugiu atstumu, atsistoja žemiau prie autobuso stotelės, atsisega kelnes (lauke – minus septyniolika!) ir tyčia šlapinasi į mus atsigręžęs, demonstruodamas: nusičiurkšt man ant jūsų!.. Ačiū Dievui, šį kartą gaunu trumpą brangią sekundę, ir galiu pasirinkti – supykti arba nusijuokti. Paprastai tokios išretintos sekundės man labai pritrūksta, o tada jau reaguojasi, žinote, kaip reaguojasi… Bet šiandien – stebuklinga malonių diena, sausio trylikta penktadienis pilnatis, didvyrių ir durnių metas. Nusigręžiu nuo to pusiau žmogaus ir jo čiurkšlės, staiga taip aiškiai, nepiktai suvokusi: tai ne jis, tai jo demonas. Ir dar, taip švelniai: Nemaitink jo demono, vaikeli.
Ačiū Tau, Viešpatie, už tai, kad duodi man lašą Šventos Tylos, kurioje išgirstu Tavo balsą! Kurioje bent sekundei ima ir išryškėja, kas yra kas pasaulyje! Man ir vėl saugu, o ir mano lenktynininkui saugu po mažos mamytės sparneliu, tokiu trapiu kaip laumžirgio odelė; žmogus ir jo demonas traukiasi, taip ir nepasiekę mūsų per nematomą Dievo malonės stiklą.
Džiaugsmynas, ir tiek!..
Paskui trise važiuosime pasivaikščioti, kur daugiau medžių. Nupaveiksluosiu žmogų ir jo Tėvą, susikibusius už rankų, ateinančius žiemos keliu. Šitą padarysim ant popieriaus. Nes jau dabar matau, kaip po daugybės metų mūsų mažas žmogus žiūri į šią nuotrauką kaip į didelį turtą, žiūri į save svetimą, neatpažįstamai mažą, nerasdamas nieko bendra tarp savęs ir to berniuko nuotraukoje. Ir atidžiai, užgniaužęs kvapą, žiūri į savo Tėvą, iš nebylaus jo atvaizdo mėgindamas išvogti, koks jis buvo. Mėgindamas susivokti, kas jis pats yra.
Paskui bus tos keistos, lyg po storiausiu sniegu paslėptos Šv. Mišios, kuriose kelius prasirausia tik visiški mažutėliai, ir kunigas, sunkiai dėliojantis žodžius lietuviškai, kalbos barjero atskirtas nuo savo avelių, bet per Mišias visą laiką norėsis raudoti balsu: nes atrodys, kad jas aukoja paklusnus, be savo Tėvo nieko daugiau nepažįstantis vaikas, kuris labai stengiasi lėtai ir aiškiai tarti Jo Žodį jam svetima kalba. Ir be šito aukojimo daugiau ničnieko pasaulyje neturi…
O kitą dieną mūsų mažasis nubudęs pareikš: Dievo dvasia yra prakąstas obuolys.
Aš taip ir žinojau!..
Sara Poisson. Alkoholis
2018 m. Nr. 12
Kad alkoholis yra didis blogis, nelaimė, sąmoningai pradėjau suprasti jau eidama į mokyklą.
Labiausiai toji bėda panėšėjo į peilį.
Tas peilis prakiurdydavo mūsų namų tylos maišą – tada iš jo pasiliedavo žodžiai, sakiniai… snargliai ir ašaros. Iš girto tėvo burnos byrantys žodžiai ir sakiniai buvo ne mažiau aštrūs, jie žeidė mane ir mamą, mums skaudėjo, mums slydo žemė iš po kojų. Nors tie žodžiai buvo beriami irgi turbūt tik tam, kad jis, tėvas, įgytų atramų, apibrėžimų, gyvenimo struktūrų, gyvenimo poezijos, tačiau mums jie buvo ne sutvirtinimas, o griūtis, destrukcija.
Girtais žodžiais tėvas bandė atkurti pažeistą savo vidinę pusiausvyrą, atkurti gyvenimo kryptį, prasmę, tikslą, įvardyti kliūtis tam tikslui pasiekti, naikinti tas kliūtis, parklupdant tuos, kurie jas kūrė, gal net palengva, po truputį žudant tuos, kurie jam trukdė…
Žinoma, galėtume sakyti, kad žodžiai tėra oro virpinimas, kuris niekaip negalėtų mūsų sužeisti. Lygiai taip pat galėjome sakyti, kad žeidžiantys žodžiai buvo ne tėvo, o alkoholio, tačiau jie vis tiek mudvi su mama žeidė.
Mizanscena būdavo vis ta pati, su niekuo nesupainiojama: pasistatyti priešais save butelį, atsilošti žaliame krėsle, užkelti koją ant kojos, kalbėti. Atsistoti, vaikščioti iš kampo į kampą, iš kambario į kambarį ir kalbėti… Girtėdamas jis tapdavo vis labiau narcizas, keliantis aplinkai vis aukštesnius ir sykiu šiurkštesnius reikalavimus, negailestingai demaskuojantis ištižimą ir vidutiniškumą, be kurių, mano manymu, meili šeimyniška atmosfera tiesiog neįmanoma. Ateidavo laikas mums miegoti, o jis kalbėdavo vis pikčiau, aršiau, puldamas savo įsivaizduojamus priešus, kurių atstovės jo akyse buvome, o galbūt jam buvome kūnai, į kuriuos įsikūnijo jį puolančios piktosios dvasios.
Blaivus gi būdavo tylus, įsigilinęs į save, atsitvėręs knyga ar laikraščiu, užsnūdęs po sočios vakarienės savo žaliame krėsle. Šis buvo jo šventa vieta, beje, pažymėta cigaretės pradeginta skylute: apskrudusius jos kraštus matau ir per penkiasdešimties metų atstumą.
Tai buvo vienintelis netikras fotelis mūsų namuose, greičiau nelabai minkšta kėdė su atlošu, išskirtinai jo, jei tik jisai būdavo namuose. Jam nesant, jaučiau pareigą šį jo sostą užimti, išnaudoti, pasimatuoti. Užsimerkusi įsivaizduodavau, kad tai supamas krėslas – mano svajonė. Sūpynės namuose, kambaryje – kas būtų dar smagiau? Nors, gerai pagalvojus, tas supimosi svaigulys galėjo būti daug kuo panašus į alkoholio sukeltą kvaitulį.
Aišku, toks tėvo sosto užėmimas sykiu būdavo ir mano kerštas: dabar jau aš tapdavau namų valdove, priimanti sprendimus, teisianti savo ir mamos skriaudikus, ginanti savo šeimos gerovę, įvardijanti tikrąjį blogį, besisupanti savo mintyse ir svajonėse apie tykią, deja, mūsų namus aplenkiančią laimę, kurią vargiai tegalėjau įsivaizduoti, – nebuvau jos tiesiogiai patyrusi nei aptikusi kur nors kaimynystėje ar pas savo artimiausius giminaičius. Gal radau ją nupieštą vaikiškose knygelėse?
Žaliu gobelenu atnaujinta kėdė buvo tėvo sūpynės. Būtent čia jis dažniausiai suposi ant savo girtų žodžių… Per juos supratau, kad žmogui neužtenka pastogės ir maisto, namų šilumos, kad jam reikia kažko daugiau ir kad galbūt kaip tik toji namų šiluma trukdo prie to „kažko daugiau“ priartėti.
Mes su mama atstovavome tai namų šilumai, su kuria jis, pasitelkęs alkoholį, kovojo. Alkoholis buvo jo maistas, jo ginklas, jo tribūna, iš kurios jis sakė programines kalbas, pabrėždamas aplinkinių žmonių vidutiniškumą, miesčioniškumą, susmulkėjimą – ypač moterų.
Ir jis buvo teisus: vidutiniškumas, miesčioniškumas, susmulkėjimas buvo esminės mūsų daugiabučio gyventojų savybės, be kurių jie greičiausiai nebūtų galėję išgyventi. Arba būtų prasigėrę. Ir tą vidutiniškumą, kasdienybės rutiną puoselėjo, mano manymu, ne kas kitas, o būtent moterys. Tai jos įtraukdavo vyrus ir vaikus į smulkius namų ritualus ir banalias kalbas apie valgį, švarą, nuobodžias namų pareigas, dulkes ir apie liguistumu atsiduodančias, nežinia kieno sumanytas tvarkos taisykles.
Tik man, vaikui, tuomet buvo dar per anksti suprasti visą šią tėvo kovą priešais pigaus vyno ar degtinės butelį. Supratau, kad buvau puolama, kad buvo puolama lytis, kuriai atstovauju, liejama tulžis dėl jaukaus švelnumo, kurį palaiko ir toji nuobodulio sistema, dėl tykaus, saugaus ir jaukaus ritmo, kurio man tuomet labiausiai reikėjo, labiausiai trūko.
Regėdavau, kaip girtėjantis tėvas virsta kitu iš to ramaus, nagus kramtančio skaitytojo, kurį matydavau įprastomis, blaiviomis dienomis. Net jo akių lėliukės pasislinkdavo į viršų, po jomis baltuodavo akių baltymų tarpelis. Mudvi su mama sakydavome, kad tada jo akys tampa „išverstos“. Atrodydavo piktas ir pavargęs, tačiau tai buvo keistas nuovargis: iš jo semdavosi jėgų kalbėti iki paryčių.
Kai kada jam prisnūdus pabėgdavome iš namų – glausdavomės rūsyje ar ligoninėje, kur mama dirbo. Kartais būdavau paliekama nakvoti pas kaimynus, šiek tiek mėgaudamasi galimybe pakeisti aplinką ir dargi suvaidinti nedidelį „vargšės“ vaidmenį. Juk reikėdavo pateisinti savo buvimą ne namuose, savo teisę naudotis prieglobsčiu. Tad niekieno neraginama slėpdavau džiaugsmą dėl naujos patirties ar nuotykio, kurį dovanodavo galimybė nakvoti svetimuose namuose.
Pamenu, kaip ilgai negalėdavau užmigti ant kaimynų sofos ar čiužinio. Tai buvo keista meilės ir neištikimybės savasčiai pramoga: galbūt panašų įkvėpimą pajunta kas nors, paslapčia likęs nakvoti meilužio ar meilužės namuose? Nauja aplinka, naujas artumas siūbteli kaip naujų gyvenimo galimybių banga, kuri sykiu ir grėsminga, ir svaiginanti. Bandydavau įsivaizduoti, kad tai yra mano namai, o čia gyvenantys suaugusieji – mano tėvai ar įtėviai, kuriuos privalėčiau ir galbūt galėčiau mylėti. Ar su jais norėčiau gyventi? Ar norėčiau valgyti jų maistą? Daug kas čia buvo kitaip – pradedant staltiesėmis ir baigiant kambarinėmis gėlėmis bei namų kvapais. Susijaudinusi atrasdavau, kad net ir čia, sąlyginai taikioje, blaivioje aplinkoje, man nebūtų vietos, lygiai kaip nebūtų vietos mano galvoje skambantiems klausimams ir atsakymams ar pamažėl bręstančioms istorijoms. Galbūt tai tiesiog buvo per mažos erdvės, bemaž miniatiūriniai butai? O galbūt vis dėlto iš tėvo jau buvau gavusi kitokio, įdomesnio, ne tokio buitiško gyvenimo užkratą? Juk tie žmonės, kurie priglausdavo mane nakvynei, gyveno paprastą, elementariais buitiniais dalykais paremtą gyvenimą, nežadantį jokio proveržio ir jokios prasmės. Bet ar tokį proveržį, prasmę galėjo žadėti mūsų trapumą, mūsų žmogišką nuogumą prie kryžiaus kalantis alkoholikas tėvas?
Grįžusios į namus dažnai rasdavome juos pridvisusius, pritvinkusius perdegusio alkoholio garų, ir tai reiškė, kad tikrų namų neturime ir čia. Arba – kad juos vėl reikia susikurti iš naujo. Atsigręždama atgal manausi perprantanti savo dvigubą charakterį ir dvigubą liežuvį. Juntu saugių, įprastų namų, ramios, nuo emocijų pertekliaus apsaugotos vietos poreikį, tačiau įsigijusi tokią nejuntu didelės baimės ją prarasti, o praradusi nesigraužiu, gal tik sykiais pasiduodu prisiminimams, kurie mane prabudina iš pernelyg įprastos realybės sapno – iš naujų namų, ramios vietos sapno, kurį imame neišvengiamai sapnuoti, įkliuvę į rutinos pinkles.
Labiausiai patikdavo iš namų pabėgti į Panevėžio ligoninės Kraujo perpylimo skyrių. Tai buvo sterili, namų neprimenanti vieta, kur galėdavai jaustis keistai švarus. Dermatinu aptrauktos sofos kietai pūpsančiomis sėdimosiomis dalimis, žalios linoleumo plytelės, gretimai – stiklinius tylos labirintus primenančios kraujo donorams skirtų operacinių patalpos. Didžiuliai langai, atsiveriantys dienos šviesai ir besikeičiančiam nakties dangui. Čia nebuvo žodžių, čia dargi buvo vieta, kur galima nuo jų apsivalyti. Čia gaudavai patvirtinimą, kad yra bežodis gyvenimas, kurį būtų galima rinktis kaip pabėgimo zoną. Čia žodžiai prarasdavo savo prasmę, o prasmė nerdavosi iš permainingų žodinių drabužėlių.
Vis dėlto, apibrėždama alkoholio ir gyvenimo paraleles, griebiuosi žodžių, juos pasitelkiu simboliniams savo gyvenimo apibrėžimams. Nesvarbu, kad daugelis šių prasminių dėlionių vėliau sunaikinamos nelyginant spalvotos mandalos. Vien pati dėlionė leidžia pulsuoti sąmonei tarsi antrajai širdžiai, kuri kartu su pirmąja nesiliauja varinėjusi mano kraujo.
Čiuopdama savo žodinį gyvenimo pulsą, apčiuopiu tvinkčiojimą sukeliančias dvipuses sroves. Alkoholis ir jį vartojantis tėvas buvo sykiu ir mano bėda, ir mano nesėkmių paaiškinimas bei pateisinimas, ir prakeiksmas mano moteriškai lyčiai bei banaliai šeimos buičiai, o sykiu tuštuma, kurią nežinai kuo užpildyti.
Didžiausias klausimas ar sutrikimas ištikdavo per šventes: mačiau, kad džiaugsmui sustiprinti suaugusieji vartoja tą patį alkoholį, kuris mano šeimai buvo džiaugsmo priešingybė. Vienintelis bent kiek džiaugsmingesnis naminių išgertuvių atvejis ištiko tąkart, kai tėvui šovė galvon mintis girtam pašokti. Tai buvo kažkas panašaus į baletą, juolab kad šoko jis tik su apatiniais. Prisižiūrėjusi estetiškų, dažnai blizgučiais švytinčių triko aptemptų baleto šokėjų kūnų, be didelio entuziazmo spoksojau į apatinius berankovius tėvo marškinėlius, kuriuos dabar prisimenu kaip ne per labiausiai baltus. Geltonoje lemputės šviesoje jie atrodė pilkšvai gelsvi, atstoję nuo kresno, raumeningo, valstietiško sudėjimo tėvo kūno. Toks jisai, matyt, ir buvo: pamenu, kaip motina kelis sykius yra prasitarusi apie plačią jo sėdynę. O štai stambias tėvo blauzdas prisimenu kaip tam tikrą grožio etaloną: keletą savo ankstyvos paauglystės metų turėjau garbės jo nesąmoningai siekti.
Girtas baletas man neatrodė nei gražus, nei džiaugsmingas, nors tėvo veido išraiška, pamenu, buvo linksma. Ir šiandien akyse regiu jo šypseną, išlaisvintą alkoholinio svaigulio, nevaržomą nuolatinio drovumo ar tiesiog nuolatinės atsitraukimo būsenos, kuri jam padėdavo nesusilieti su banalybių prisodrintu oru. Anksčiau apie tai nenutuokiau. Tiesiog žinojau, kad pralinksmėjęs tėvas bent trumpą mirksnį nebus tas pats mus žeidžiantis tėvas. Taigi plojome tam pusplikiui namų juokdariui tarsi pagal stebuklingos dūdelės melodiją šokančiam drakonui ar raganai, stengdamosi pratempti tą keistą, alkoholinės tulžies nelaistomą pertrauką. Dargi patyliukais juokėmės kažin kokiu raganišku, ne savo pačių juoku, kuris nereiškė nieko gera: galbūt buvo mums pačioms pavojingas, tarsi koks žaidimas su paraleliniams pasauliams priklausančiais žaislais. Turbūt jautėme, kad nederėtų juoktis iš savo pačių nelaimės, iš to, ko negalėtume parodyti svetimiems, kad pasijuoktume su jais kartu. Iš tiesų tai netgi nebuvo juokinga, gal greičiau šiurpu – juk iš pamišėlių kvailysčių nelabai norisi juoktis. Bet tikriausiai tai mums išėjo į gerą: leido patirti daiktų bei reiškinių dvipusybę, nevienareikšmiškumą, regėti pasaulį nelinijiniu būdu.
Vis dėlto man niekaip nebuvo aišku, kodėl kitų tėvai gali vartoti alkoholinius gėrimus, tačiau iki panašių absurdo spektaklių nenusiritama. Gerokai įkaušę jų tėvai, skirtingai nei maniškis, išlikdavo daugmaž taktiški, mandagumo ribų neperžengiantys kvailiotojai ar šiaip tarsi kiek pridaužti padarai. Ir tik manasis per pusseserės Violetos vestuves, visam šimtui ar daugiau svečių, stojosi sakyti kalbos, nukreiptos prieš puotos šeimininkus, kažin ką aiškindamas, kad jo brolis paėmė į žmonas savęs nevertą, dešimčia metų vyresnę žmoną, ir kad, kitaip nei ši nelygybė, jo brolio dukra sukuria lygiavertę santuoką…
Ir šiandien lieka paslaptis: ir kaip mano tėvas, kuris lyg ir nebuvo kvailas, kuris skaitė knygą po knygos, galėjo taip pigiai, negudriai kvailioti prisitvojęs degtinės, alaus ar pigaus vynelio? Šis tylenis, žirgliojantis didžiausiais kaimiečio žingsniais, su niekuo kitu nesupainiojamai kinkuodamas: kaip jam pavykdavo virsti tokiu tarškančiu kvailiu, kurio kvailysčių žiaurumas, šiurkštumas buvo netgi jau iškrypėliškas, beprotiškas?
Arba tie girti vakarai, kai imdavo į rankas Jesenino poezijos vertimų knygutę žydrais viršeliais ir skaitydavo mums, laistydamas puslapius girtomis ašaromis… Jį jaudino eilutės apie skerdžiamą veršiuką, apie skandinamus šuniukus ar jautrus poeto laiškas motinai, o juk čia, per žingsnį nuo šių pasikartojančių literatūrinių dramų, stovėjome mes – aš, jo paties skerdžiamas gyvas veršelis, ir mano mama, kuri buvo tokia pati jo ujama, žeminama, kankinama motina… Nesvarbu, kad ne jo, o mano motina…
Nekenčiau savo tėvo ir kartu norėjau jam įtikti, palenkti į save jo širdį, išmelsti jo meilę paslapčia, jam net nenujaučiant. Štai dėl ko išmokau Jesenino eilėraščių vertimų, kuriuos vėliau ne sykį deklamavau sau arba labai artimiems bičiuliams, didelio intymumo valandą. Tai buvo tarsi malda už tėvą, skirta jo sielos išganymui, jo paveikslo nuskaidrinimui, pateisinimui: tai turėjo būti ir savęs pačios, jo dukters, išteisinimas, pagražinimas…
Esu beveik tikra, kad teko juos deklamuoti su promilėmis nuosavame kraujyje, – ilgainiui išmokau derinti neapykantą alkoholiui ir naudotis svaigalų poveikiu, o kartais tiesiog prisitaikyti prie išgėrinėjimo kultūros, kolaboruoti, pasiduoti… Tai buvo tos pačios rūšies prieštaravimai, panašūs į tuos, kuriuos tariausi aptikusi Šventajame Rašte.
O juk ilgą laiką priešinausi išgėrinėjimo kultūrai, kovojau su ja. Pamenu, kaip kaime bandydavau sustabdyti mamos prie lūpų keliamą taurelę ar alaus stiklinę, kai ji po dienos darbymečio kartu su kaimiečiais vaišindavosi talkininkams skirtu alumi. Kartu su Lanskaronskio Juze, juodbruvu netašytu senberniu, kuris man, vaikui, atrodė savotiškai gražus, alaus ir saulės nurausvintais skruostais, iš po juodų blakstienų žvilgančiomis akimis. Negalėjau suprasti, kaip motina, savo kailiu patyrusi alkoholio piktadarystes, gali leisti sau turėti ką nors bendra su tuo velnišku skysčiu… Mane kaustė įsiūtis, kuris išgertuvininkus tik linksmino…
Ir gal tik dabar imu suprasti tą kvaitulio palaimą, bemaž vienintelį tikrą, realiai veikiantį atlygį – į svaiginančią laimę panašią būseną, keistą, tačiau čia ir dabar jaučiamą laimę, dėl kurios vienintelės turbūt daugelis kaimiečių ir gyvena…
Kaip galėjo nutikti, kad tai, kas buvo laimė tiems kaimiečiams, tapdavo beprotyste ir pykčio priepuoliais mano tėvui? Ir ne iš čia mano pačios negebėjimas linksmintis tuo, kas taip linksmina kitus? Laimei ar nelaimei, buvau ir esu savo tėvo vaikas, kuriam daug kas vyksta ne taip, kaip daugeliui.
Sovietmečio sistema gelbėjo tėvą, siųsdama jį gydytis nuo alkoholizmo. Dusyk – į Naująją Vilnią, sykį ir paskutinį – į Rokiškį. Į Naująją Vilnią parašiau tėvui keletą laiškų. Vieną jų jis išsaugojo ir vėliau yra keletą sykių rodęs man. Įkaušęs arba girtas. Rašaliniu plunksnakočiu išvinguriuotas tekstas vietomis buvo pasiliejęs – tarsi būtų buvęs apkrapintas ašaromis ar degtine. Kadangi tėvas girtas kartais imdavo čiaudėti serijiniu būdu, dabar galėčiau manyti, kad tai buvo ne ašaros, o snarglių tyškalai: tik dabar drįstu šią abejonę ar versiją išsakyti žodžiais, o juk ilgą laiką tėvo ašarų vizija man atrodė pati teisingiausia, prasmingiausia, daug ką paaiškinanti, bemaž išrišanti, pelnanti mano atlaidumą, pagarbą tiek tėvui, tiek visai mano rašytinei veiklai, tiek ir mano pačios būčiai. Ak, juk šių dienų prisiminimas apie balzganas nuo spirituoto gėrimo likučių į medį įsigraužusias stiklinių dugnų aureoles ant trikampio žurnalinio staliuko man atrodo savotiškai gražus, apibrėžiantis, o šis tėvo išgertuvių keliamas skausmas dabar jau bemaž saldus. Argi ne tai man padėjo apibrėžti savo gyvenimą, savo kraujo liniją?
Kai mus vis labiau ėmęs terorizuoti tėvas galiausiai buvo išmestas už borto, labai greitai nenuskendo. Vis priplaukdavo, vis bandydavo įsikabinti į mūsų laivą: baladodavosi už buto durų, dažniausiai piktuoju, grasindamas. Telefono neturėjome, tai į miliciją neskambindavome. Patyliukais kęsdavome gėdą, pasibjaurėjimą ir viltį, kad ši alkoholinė apgultis baigsis. Beprotystė, kuri iki tol buvo mūsų vidaus bėda, dabar išėjo į laiptinės viešumą: visi sužinojo, su kokiu pamišėliu gyvenome, o trečiojo ir artimiausių aukštų kaimynams teko mažytis aidas to, ką turėjome iškęsti: tulžingų, teisiančių žodžių srautą. Jo fragmentiškumo laipsnis ir tulžies kiekis buvo proporcingi išgerto alkoholio kiekiui. Kartais užmigdavome, taip ir nesužinojusios, ar mūsų priešas vis dar sėdi už durų. Kartais jis užmigdavo ten greičiau už mus.
Iki šiol lieka paslaptis, kodėl šeimos lizdą keikdavęs ir niekindavęs tėvas vis norėdavo į jį sugrįžti. Tarsi pats mūsų niekinimas, žeminimas, mizantropiniai išvedžiojimai, girto pavyduliavimo tirados būtų teikę jam kažin kokio papildomo svaigulio, gyvybingumo, gaunamo iš mūsų kraujo, kurį mums gadindavo, ar kurio šiuo keistu būdu, kliukindamas alkoholį, atsigerdavo.
Ne sykį, dažniausiai nebūdama girta, esu patyrusį kažin kokią pagundą išsakyti nemalonius dalykus. Kartais dėl to palengvėdavo, kartais – nelabai. Jei ir palengvėdavo, jausdavau, kad tai nutiko tik nuskriaudžiant ką nors kitą. Net jei ir nepalengvėdavo, vis tiek jausdavausi pasirinkusi kažin kokį tiesos balansą: vidinė tiesa sutapdavo su išorine, bent prie jos priartėdavo. Bardavausi pagal viduje girdimo barnio scenarijų. Pasitaikydavo netgi be pykčio. Galbūt tai vadinama tikrumu ar autentiškumu, nors šie įvardijimai šiandien man kelia daugiausia abejonių ir netikrumo. Žinoma, tas mano vidinės ir išorinės tiesos subalansavimas neturėjo tiesioginių sąsajų su absoliučiu teisingumu ar tiesos absoliutu. Ar tėvui kada nors buvo atėję į galvą suabejoti savo teisumu, savo teise niekinti gyvenimą, kurio pats nenori gyventi, tačiau kitam pasirinkimui blauzdos per skystos? O gal kaip tik tą neįgalumą sutvarkyti savo gyvenimą ir slopindavo alkoholiu? Gal per mums sukeliamą skausmą tarsi veidrodyje geriau išvysdavo savąjį?
Pamenu jį jau girtą grįžusį iš Rokiškio psichoneurologinės ligoninės, rodos, visa diena vėliau, nei jo laukėme. Šešių kvadratinių metrų virtuvėlė su praplatinta chruščiovine palange-spintele, atstojančia ir stalą, ir šaldytuvą. Lenkiška trijų kaitviečių dujinė viryklė su atverstu dangčiu – juodu, išmargintu baltais taškais, primenančiu žvaigždėtą dangų. Medinė duoninė su amžinu pelėsiu, kurį vis bandoma įveikti actu. Palangės dešinėje – nuolatinis tėvo altorėlis, susidedantis iš cigarečių ir degtukų dėžučių, kišeninio kalendoriaus, lenktinio peiliuko… Ko dar? Negi tai buvo tik keturi daikčiukai? Kaip tada jie galėjo simbolizuoti pavyzdingą tvarką, kurios net nesikėsinome sugriauti?
Ir šalia viso šito – obels kamieno strampas kampe, išstovėjęs virtuvėje keletą metų, laukęs nesulaukęs tėvo pažado ką nors iš jo išdrožti…
Ir šalia viso šito – butelis vyno ar konjako, skirto tikrai ne tam, kurio vakar laukėme iš alkoholikų gydyklos. Ir aš pati, paauglė, sėdinti susikūprinusi ant apšiurusios taburetės, bemaž per jėgą varvinanti ašaras, turinčias pademonstruoti mano protestą, bandanti išsiversti be žodžių, kurių tiesiog nerandu ar dar nesu įpratusi išsakyti.
Ašaros po truputį gal ir kapsi, bet ar jos atspindi tikrąją vidinę tiesą, kai ten, viduje, ne verksmas, bet visą kūną kaustantis ledas?
Kiekvienas ant stalo pastatytas alkoholio butelis išplukdo iki šiol neištirpusius ledus iš anų laikų. Iškelia į paviršių Jesenino veršiuką, jo odą, eketėje paskandintus šuniukus ir pusnyje žvaigždėmis pažirusias eilėraščio šuns akis.
Natalia Ginzburg. Jis ir aš
2017 m. Nr. 12
Iš italų k. vertė Gitana Vanagaitė
Natalia (Levi) Ginzburg (1916–1991) – italų prozininkė, pjesių, esė, literatūros kritikos, politinių straipsnių autorė. N. Levi gimė Palerme, kur šeima laikinai gyveno, nes tėvas (žydų kilmės) – garsus mokslininkas, biologas Giuseppe Levi tuo metu dėstė anatomiją Palermo universitete. Vėliau šeima persikėlė į Turiną, kur Natalia baigė gimnaziją, įstojo, bet taip ir nebaigė universiteto. Antifašistinė veikla Levi šeimai buvo natūralus pasirinkimas: tėvas ir trys Natalios broliai buvo aktyvūs antifašistinio judėjimo dalyviai, suimti ir kalinti. 1938 m. N. Levi ištekėjo už rusų kilmės rašytojo ir leidėjo Leone’o Ginzburgo (1909–1944). Vyras, taip pat antifašistinio judėjimo dalyvis, buvo suimtas ir mirė nuo kankinimų Romos kalėjime „Regina Coeli“ 1944 metais. Natalia liko su trimis mažais vaikais, grįžo į Turiną, pradėjo dirbti „Einaudi“ leidykloje. Kaip rašytoja debiutavo 1942 m., dėl rasinių sumetimų pasirinkusi Alessandra Tornimparte slapyvardį. Nuo 1944 m. pradėjo pasirašinėti Ginzburg pavarde. 1950 m. ištekėjo už anglų literatūros dėstytojo, rašytojo, vertėjo Gabriele’io Baldinio (1919–1969), kuris 1960–1962 m. vadovavo Italų kultūros institutui Londone. Su juo susilaukė dviejų vaikų, abu turėjo negalią. Geriausiais N. Ginzburg romanais laikomi: „È stato così“ („Buvo taip“, 1947); „Tutti i nostri ieri“ („Visi mūsų vakar“, 1952); „Valentino“ (1957); „Lessico famigliare“ („Šeimyninė leksika“, 1963) ir kt. N. Ginzburg proza – apie kasdienybę, sugriebtą savo tekėjime, parašyta beveik kaip kasdienybės kronika, tačiau išlaikyta ir tam tikra kone objektyvi distancija, besirandanti iš psichologinio ir etinio-socialinio žvilgsnio gylio ir erdvės. Didelį pasisekimą ir prestižinę Strega premiją, nurungęs Primo Levio „La tregua“ („Paliaubos“), pelnė romanas „Šeimyninė leksika“. Po šių prozos kūrinių N. Ginzburg pradeda rašyti teatrui. Kaip sakė pati rašytoja, tai buvo kitas būdas tęsti kūrybinį kelią po autobiografinių kūrinių, galimybė leisti pasireikšti daugeliui žiūros taškų – daugeliui „aš“, nors nei vienas iš jų negali būti sutapatintas su autorės žiūros tašku. Tai buvo ir galimybė išsakyti svetimumo savajam laikui jausmą, kuris vis labiau slėgė N. Ginzburg. 1999 m. išeina pokalbių rinkinys „È difficile parlare di sé” („Sunku kalbėti apie save”), taip pat „Autobiografia in terza persona” („Autobiografija trečiuoju asmeniu”). Ruošiant spaudai pastarąją, šalia mašinėle spausdinto teksto prirašo ranka: „Gyvena viena su dukra Susanna, nuo gimimo turinčią sunkią negalią. Dukters negalia jai neleidžia ramiai galvoti apie savo mirtį. Vis dėlto pasitiki apvaizda, kitų vaikų meile, angelais sargais. Chaotiškai, skaudžiai, su pertrūkiais tiki Dievą.” 1983 m. ir 1987 m. kaip Italijos komunistų partijos kandidatė buvo išrinkta į Parlamentą. Bendradarbiavo su svarbiausiais Italijos dienraščiais, juose turėjo savo skiltis apie literatūrą, kiną, politiką.
Esė „Jis ir aš“ buvo išspausdinta 1962 m. išėjusiame eseistikos ir autobiografinių pasakojimų rinkinyje „Le piccole virtù“ („Mažosios dorybės“), kurį spaudai padėjo rengti rašytojas Italo’as Calvinas, taip nusakęs šį pasakojimą: „Ypač puiki autobiografinė esė „Jis ir aš“, parašyta objektyviu ir ironišku stiliumi, kurioje charakterių priešprieša, prasidėjusi kaip komedijinis pasakojimas, yra transformuojama į švelniausią poemą apie vedybinį gyvenimą.“
Jam visuomet karšta, o man – šalta. Vasarą, kai tikrai būna karšta, jis nieko kito nedaro, kaip tik skundžiasi per didele kaitra. Piktinasi pamatęs, kaip vakare apsivelku golfą.
Jis gerai kalba kai kuriomis kalbomis – aš gerai nekalbu nė viena. Jis geba susikalbėti kažkokiu būdu net ir kalbomis, kurių nemoka.
Jis turi puikų orientavimosi jausmą, aš – jokio. Svetimuose miestuose, praėjus dienai, jis juda lengvai lyg koks drugelis. Aš pasiklystu gimtajame mieste: turiu pasiteirauti kelio, kad galėčiau grįžti į savo pačios namus. Jis tiesiog nepakenčia, kai reikia klausti kelio: kai važinėjame automobiliu po svetimus miestus, jis liepia man žiūrėti į žemėlapį. Aš nesuprantu žemėlapių – tie raudoni skrituliukai mane klaidina, – todėl jis pyksta.
Jis mėgsta teatrą, dailę, muziką, ypač muziką. Aš nieko neišmanau apie muziką, mane labai mažai kas domina dailėje ir man nuobodu teatre. Mėgstu ir suprantu vieną vienintelį dalyką pasaulyje – poeziją.
Jis mėgsta muziejus, o aš ten einu per jėgą, su nemaloniu pareigos ir nuovargio jausmu. Jis mėgsta bibliotekas, o aš jų nekenčiu.
Jis mėgsta keliones, svetimus ir nepažįstamus miestus, restoranus. Aš būčiau linkusi visuomet likti namie ir niekuomet niekur neičiau.
Vis dėlto jį lydžiu daugelyje kelionių. Einu kartu į muziejus, bažnyčias, operas. Einu kartu net į koncertus, kur užmiegu.
Kadangi jis pažįsta kai kuriuos dirigentus ir dainininkus, po koncerto mėgsta juos pasveikinti. Todėl einu paskui jį ilgais koridoriais, vedančiais į dainininkų persirengimo kambarius, ir klausausi, kaip jis kalbasi su žmonėmis, apsirengusiais kardinolų ir karalių drabužiais.
Jis nėra drovus, o aš drovi. Tačiau yra tekę matyti ir jį drovų. Kai policininkai artinasi prie mūsų automobilio su užrašų knygele ir pieštuku rankose. Su jais tampa drovus, nes jaučiasi neteisus.
Ir kai nesijaučia neteisus. Manau, kad jis jaučia pagarbą institucinei valdžiai.
O aš tos institucinės valdžios bijau, bet jis – ne. Jis ją gerbia. Tai kas kita. Aš, jei matau besiartinantį policininką, norintį mums skirti baudą, iš karto galvoju, kad mus uždarys į kalėjimą. Jis negalvoja apie kalėjimą, bet iš pagarbos tampa drovus ir mandagus.
Būtent dėl šios jo pagarbos institucinei valdžiai Montesi1* teismo proceso metu pykomės iki išprotėjimo.
Jis mėgsta makaronus, ėrieną, trešnes, raudoną vyną. Aš mėgstu daržovių sriubą, virtą grietinėlės kremą, omletą, žalėsius.
Jis mėgsta kartoti, kad nieko nesuprantu apie valgį ir kad esu panaši į tuos stambius, kresnus ir didelius vienuolius, kurie savo vienuolynų šešėliuose ryja visokių daržovių ir žolių sriubas; o jis, jis yra rafinuotas, jautraus gomurio. Restorane ilgai domisi vynais; paprašo atnešti du ar tris butelius, juos apžiūrinėja ir ilgai mąsto, iš lėto glostydamas barzdą.
Anglijoje yra restoranų, kurių padavėjai naudoja tokį ritualą: įpila klientui į taurę truputį vyno, kad jis galėtų nuspręsti, ar vynas jo skonio. Jis tiesiog negalėjo pakęsti šio ritualo; niekuomet neleisdavo padavėjui jo atlikti, išplėšdamas iš rankų butelį. Aš jam priekaištaudavau, bandydavau paaiškinti, kad visiems turi būti suteikta galimybė atlikti savo pareigas.
Pavyzdžiui, kino teatre niekuomet neleidžia, kad bilietų kontrolierius jį palydėtų į vietą. Iš karto įbruka jam kišenpinigių ir skuba į visai priešingą vietą, nei žiburiu nešinas kontrolierius nurodė.
Kino teatre nori sėdėti kuo arčiau ekrano. Jei einame su draugais ir jie, kaip didžioji dalis žmonių, ieško vietų toliau nuo ekrano, jis drožia į vieną iš pirmųjų eilių. Aš gerai matau tiek iš arti, tiek iš toli, tačiau, būdama su draugais, iš mandagumo pasilieku kartu su jais, tačiau vis dėlto kankinuosi, nes gali būti, kad jis toje savo vietoje per dvi plaštakas nuo ekrano yra įsižeidęs, nes aš neatsisėdau šalia.
Mums abiem patinka kinas ir abu esame pasirengę bet kuriuo dienos metu žiūrėti bet kokios rūšies filmą. Tačiau jis išmano kino istoriją iki menkiausių detalių: prisimena režisierius ir aktorius, netgi pačius seniausius, jau kadais pamirštus ir mirusius; todėl yra pasirengęs nukakti daugybę kilometrų į pačius tolimiausius rajonus pasižiūrėti seniausių nebyliojo kino filmų, kuriuose gal tik kelias sekundes ekrane švysteli brangus aktorius iš tolimų vaikystės prisiminimų. Kartą sekmadienio popietę viename tolimame Londono priemiestyje, beveik kaime, rodė filmą apie Prancūzijos revoliuciją, ketvirtojo dešimtmečio filmą, kurį jis dar vaikas buvo matęs ir kuriame kelioms akimirkoms ekrane pasirodydavo žymi to laiko aktorė. Važiavome automobiliu, ieškodami to tolimo kino teatro; lijo, tvyrojo rūkas, valandų valandas sukiojomės vienas į kitą panašiuose priemiesčiuose tarp pilkomis eilėmis sustatytų mažų namukų, latakų, šviestuvų ir vartų; ant kelių turėjau žemėlapį, nieko negalėjau jame įžiūrėti, todėl jis pyko; galų gale radome tą kino teatrą ir įėjome į visiškai tuščią salę. Po penkiolikos minučių, iškart po trumpo brangios aktorės pasirodymo, jis jau norėjo išeiti; aš po tokios ilgos kelionės norėjau pasižiūrėti, kaip baigsis filmas. Nebeprisimenu, jo ar mano noras nugalėjo, gal jo, todėl pakilome po penkiolikos minučių, be to, nors iš namų išvykome iškart po pietų, jau buvo vėlu ir atėjo vakarienės metas. Paprašiusi papasakoti, kaip baigėsi filmas, pasakojimo nesulaukiau, nes, kaip jis sakė, istorija nėra svarbi, o vienintelis tikrai svarbus dalykas yra tos kelios akimirkos: aktorės profilis, gestai, garbanos.
Negaliu atsiminti aktorių pavardžių, o kadangi blogai įsimenu ir jų veidus, kartais sunkiai atpažįstu ir pačius žymiausius. Šitas mano bruožas jį ypač erzina, mat klausinėjimai, kuo vardu šitas ar kitas, sukelia jo panieką: „Tik nesakyk, – tik nesakyk, kad neatpažinai Williamo Holdeno!“
Taip, neatpažinau Williamo Holdeno. Bet vis dėlto ir man patinka kinas, nors, daug metų vaikščiodama į filmus, nesugebėjau iš to susikrauti jokio kultūrinio bagažo. Jis, priešingai, tą bagažą susikrovė: iš viso to, kas traukė jo dėmesį ir žadino smalsumą; man nepavyko jo sukaupti iš nieko, netgi iš tų dalykų, kuriuos gyvenime mėgau labiausiai, jie liko kaip pavieniai vaizdai, maitinantys mano gyvenimą atmintimis ir sentimentais, bet negalintys užpildyti kultūrinės tuštumos.
Man sako, kad nesu smalsi, bet tai – netiesa. Domiuosi nedaugeliu, labai nedaugeliu dalykų, o kai juos perprantu, išsaugau paskirus jų vaizdus, sakinio ar žodžio ritmą. Mano visata, kurioje vis iškyla tie ritmai ir atskiri vaizdai, nesiejami jokio siužeto, nebent kokio slapto, man pačiai nežinomo ir nematomo, yra sausringa ir melancholiška. Jo visata, priešingai, yra ypač žalia, ypač pilna gyvybės ir išpuoselėta kaip derlingas ir gerai drėkinamas laukas, kuriame randasi miškai, pievos, daržai ir kaimeliai.
Šiaip jau bet kuri veikla man yra sunki, varginanti, kelianti abejonių. Esu didelė tinginė ir jei privalau baigti kokį darbą, jaučiu būtinybę dykinėti ilgas valandas gulinėdama ant sofų. Jis niekuomet nedykinėja, visą laiką ką nors veikia, labai greitai spausdina mašinėle, įsijungęs radiją. Kai išsitiesia pogulio, su savimi pasiima korektūras ar pastabų prirašytą knygą. Nori, kad per vieną dieną nueitume į kiną, paskui į priėmimą ir dar į teatrą. Jis gali per vieną dieną atlikti daugybę įvairiausių darbų, gali ir mane priversti juos atlikti, gali susitikti su skirtingais žmonėmis, o jei aš esu viena ir bandau elgtis kaip jis, man nieko nepavyksta, nes ten, kur maniau užtruksianti pusvalandį, sugaištu visą popietę, nes arba pasiklystu ir nerandu reikalingų gatvių, arba pats nuobodžiausias žmogus, kurį kaip tik mažiausiai norėjau sutikti, mane nusitempia į vietą, į kurią mažiausiai norėjau eiti.
Jei papasakoju jam, kaip praėjo mano popietė, aiškina, kad joje viskas klaidinga, jis juokiasi, šaiposi ir pyksta, ir kartoja, kad be jo netinku niekam.
Aš nemoku planuoti laiko. Jis moka.
Jam patinka priėmimai. Eina į juos apsirengęs šviesiai, kai visi – tamsiai; mintis, kad reikia persirengti priėmimui, jam neateina į galvą. Eina į jį apsivilkęs senu lietpalčiu ir su savo apglamžyta skrybėle – vilnone skrybėle, pirkta Londone, kurią užsimaukšlina ant akių. Pabūna ten tik pusvalandį – jam patinka paplepėti kokį pusvalandį, laikant stiklą rankoje, – valgo daug pyragėlių, aš – beveik nė vieno, nes, matydama jį valgant tiek daug, manau, kad bent jau aš iš mandagumo turiu susilaikyti; po pusvalandžio, kai jau imu apsiprasti ir jaustis geriau, jo kantrybė išsenka ir jis tempia mane lauk.
Aš nemoku šokti, o jis moka.
Nemoku spausdinti mašinėle, o jis moka.
Nemoku vairuoti automobilio. Jei pasisiūlau ir aš išsilaikyti teises, nenori. Sako, kad vis tiek man niekuomet nepavyktų. Manau, kad jam patinka, jog daugeliu aspektų priklausau nuo jo.
Aš nemoku dainuoti, o jis moka. Jis – baritonas. Jei būtų mokęsis dainavimo, gal būtų tapęs garsiu dainininku.
Jei būtų mokęsis muzikos, gal būtų tapęs dirigentu. Klausydamasis plokštelių, diriguoja orkestrui pieštuku. Tuo pačiu metu spausdina mašinėle ir atsiliepia telefonu. Jis yra žmogus, galintis vienu metu atlikti daug darbų.
Jis – dėstytojas, ir, manau, geras dėstytojas.
Galėjo pasirinkti daugybę profesijų. Bet nesigaili nė dėl vienos, kurios nepasirinko. Aš tegalėjau pasirinkti vieną vienintelę profesiją – tą, kurią ir įgijau, – ir dirbu pagal ją beveik nuo pat vaikystės. Aš taip pat nesigailiu nė dėl vienos profesijos, kurios nepasirinkau, tačiau vis tiek nebūčiau galėjusi tapti kuo nors kitu.
Aš rašau apsakymus ir daug metų dirbau leidykloje.
Negaliu sakyti, kad dirbau blogai, bet nedariau to ir gerai. Vis dėlto supratau, kad nebūčiau galėjusi dirbti jokioje kitoje vietoje. Su darbo draugais ir savininku mane siejo draugiški ryšiai. Jaučiau, kad jei manęs nebūtų supę tie draugiški ryšiai, būčiau užgesusi ir nebūčiau galėjusi toliau dirbti.
Ilgai brandinau savyje mintį, kad vieną dieną imsiuos rašyti scenarijus kinui. Vis dėlto tokia galimybė niekuomet nepasitaikė, o gal ir nemokėjau jos ieškoti. Dabar praradau viltį kada nors imtis scenarijų. O jis rašė scenarijus, seniai, kai buvo dar jaunesnis. Ir leidykloje jis taip pat dirbo. Ir apsakymus kūrė. Darė visus tuos dalykus, kuriuos dariau ir aš, ir dar daug kitų dalykų.
Jis moka gerai mėgdžioti žmones, ypač vieną seną grafienę. Greičiausiai galėjo būti aktoriumi.
Kartą Londone dainavo teatre. Buvo Jobas. Turėjo išsinuomoti fraką. Ir stovėjo ten, vilkėdamas tuo fraku, prieš piupitrą ir dainavo. Atliko Jobo žodžius – kažkas tarp deklamacijos ir dainavimo. Aš vienoje ložių miriau iš baimės. Bijojau, kad užsikirs ar kad jam nusmuks kelnės.
Jį supo vyrai su frakais ir ponios vakarinėmis sukniomis: jie vaidino angelus, velnius ir kitus Jobo dramos veikėjus.
Spektaklį lydėjo didelė sėkmė, ir jam visi sakė, kad pasirodė šauniai.
Jei aš būčiau mėgusi muziką, būčiau ją mėgusi aistringai. Deja, jos nesuprantu ir koncertuose, į kuriuos kartais jis mane verčia eiti kartu, nesusikaupiu ir mąstau apie savo reikalus. Arba kietai užmiegu.
Man patinka dainuoti. Nors dainuoti aš nemoku, nes visiškai neturiu klausos. Vis dėlto, kai esu viena, kartais tyliai tyliai dainuoju. Kad visiškai neturiu klausos, man pasakė kiti, mano balsas turėtų būti panašus į katės kniaukimą. Pati šito visai nepastebiu ir dainuodama jaučiu tikrą malonumą. Jei jis girdi, mėgdžiodamas kartoja mane ir sako, kad mano dainavimas nėra muzika, o kažkas mano pačios sukurta.
Maža būdama inkšdavau savo pačios sugalvotus muzikinius motyvus. Tai būdavo ilga skaudi melopėja, prišaukdavusi man pilnas akis ašarų.
Man visai nerūpi, kad nesuprantu dailės ar figūratyvinio meno, tačiau kenčiu nesuprasdama muzikos, nes man atrodo, kad mano siela kenčia dėl šios negalios. Deja, nieko neįmanoma padaryti; niekuomet nesuprasiu muzikos ir niekuomet jos nepamilsiu. Jei kartais išgirstu man patinkančią melodiją, negaliu jos prisiminti, tai kaipgi galiu mylėti dalyką, kurio negaliu prisiminti?
Galiu prisiminti dainos žodžius. Iki begalybės galiu kartoti žodžius, kurie man patinka. Kartoju ir muzikinį motyvą, kuris tuos žodžius lydi, kartoju savo būdu, savuoju inkštimu. Ir išgyvenu taip inkšdama tam tikrą laimės pojūtį.
Man atrodo, kad rašydama seku tam tikrą ritmą ir muzikinį metrą. Galbūt muzika yra arti manosios visatos, tik nežinia, kodėl manoji visata jos nepriėmė.
Visą dieną mūsų namuose skamba muzika. Jis visą dieną būna įjungęs radiją. Arba leidžia plokšteles. Kartkartėm aš prieštarauju, prašau bent truputį tylos, kad galėčiau dirbti, tačiau jis atsako, kad tokia graži muzika turi padėti dirbti.
Yra prisipirkęs nesuskaičiuojamą galybę plokštelių. Sako, kad turi vieną gražiausių kolekcijų pasaulyje.
Ryte, dar su chalatu, lašant vandeniui vonioje, įjungia radiją, sėdasi prie spausdinimo mašinėlės ir pradeda savo sunkią, audringą ir triukšmingą dieną. Viską daro su perteklium: vonią pripildo taip, kad vanduo liejasi per kraštus; perpila arbatinuką ir arbatos puodelį. Turi nesuskaičiuojamus kiekius marškinių ir kaklaraiščių. Tiesa, retai kada perka batus.
Jo motina tvirtina, kad mažas būdamas buvo tvarkos ir kruopštumo pavyzdys. Rodės, kad liko švarus netgi tada, kai kartą lyjant, apsiavęs baltais aulinukais ir apsirengęs baltu drabužėliu, užsimanė išbraidyti purvinus kaimo griovius, bet po pasivaikščiojimo nei ant drabužio, nei ant aulinukų nesimatė jokios purvo dėmelės. Šiandien nebelikę to senojo švaraus vaiko pėdsakų. Jo drabužiai amžinai dėmėti. Jis tapo ypač netvarkingas.
Tiesa, pedantiškai saugo visus dujų kvitus. Vis randu stalčiuose tokių pasenusių dujų, viešbučio nakvynių kvitų, kurių jis nenori išmesti.
Taip pat randu senų ir pageltusių toskaniškų cigarų ir trešnės medžio kandiklių.
Aš rūkau Stop cigaretes, ilgas ir be filtro. Jis kartais – tuos toskaniškus cigarus.
Aš esu ypač netvarkinga. Tačiau laikui bėgant, sendama ėmiau jausti nostalgiją tvarkai, todėl kartais su dideliu kruopštumu tvarkau spintas. Atsimenu, manau, savo mamą. Tvarkau baltinių, patalynės spintas, o vasarą kiekvieną stalčių iškloju balta drobe. Retai kada imuosi savo popierių, nes mano mama, kuri nieko nerašė, popierių neturėjo. Mano tvarka ir netvarka yra kupinos širdgėlos, sąžinės graužaties, sudėtingų jausmų. Jo netvarka yra triumfuojanti. Jis nusprendė, kad žmogui kaip jis, kuris daug dirba ir skaito, netvarkingas stalas yra teisėta ir teisinga.
Jis niekaip nepadeda man atsikratyti dvejonių ir netikrumo, lydinčių kiek-
vieną mano judesį, ar kaltės jausmo. Jis juokiasi ir šaiposi iš bet kokio, net menkiausio mano gesto. Jei einu apsipirkti į turgų, jis kartais paslapčiomis mane seka ir šnipinėja. Paskui traukia per dantį mano apsipirkinėjimą, tai, kaip svėriau rankose apelsinus ir kruopščiai išsirinkau, sako jis, pačius blogiausius visame turguje, jis pašiepia, kad užtrukau valandą, nes prie vieno prekystalio pirkau svogūnus, prie kito – salierus, dar prie kito – vaisius. Kartais, kad parodytų man, jog viską galima padaryti daug greičiau, to imasi jis: viską perka prie vieno prekystalio dėl nieko nedvejodamas, jam netgi pavyksta susitarti, kad krepšį parneštų namo. Niekuomet neperka salierų, nes negali jų pakęsti.
Taip stiprėja mano baimė suklysti, nesvarbu, kad ir ką daryčiau. Tačiau, jei tik man pavyksta pastebėti jo klaidą, prikaišioju ją iki begalybės. Kartais galiu būti ypač įkyri.
Jo pykčio priepuoliai yra netikėti, o pyktis liejasi per kraštus kaip alaus putos. Mano pykčio priepuoliai irgi yra netikėti. Tačiau jo siutas išgaruoja tik prasidėjęs, o manasis, priešingai, lieka kaip kažkoks nesibaigiantis verkšnojimas, man atrodo, ypač nykus, lyg būtų koks skaudus inkštimas.
Kartais verkiu jo pykčio priepuolių uraganuose; mano ašaros, užuot jį sugraudinusios ir nuraminusios, supykdo dar labiau. Jis aiškina, kad mano verkimas yra komedija, ir gali būti, kad tai – tiesa, nes jo pykčio ir savo ašarų maišatyje jaučiuosi visiškai rami.
Niekada neverkiu dėl tikrų savo skausmų.
Kadaise supykusi daužydavau lėkštes ir indus. Bet dabar – nebe. Gal dėl to, kad pasenau ir mano pykčio šuorai nebėra tokie stiprūs. Be to, nedrįsčiau daužyti mūsų lėkščių, kurias vieną dieną nusipirkome Londone, Portobelo kelio turguje ir kurias pamėgau.
Tų lėkščių ir daugelio kitų dalykų, kuriuos pirkome, kaina jo atmintyje gerokai sumažėjo. Jam patinka galvoti, kad išleido mažai, o pirkinys buvo puikus. Aš atsimenu to lėkščių komplekto kainą, jis kainavo šešiolika svarų sterlingų, bet jis sako, kad dvylika. Lygiai tas pat atsitiko ir su karaliaus Lyro portretu, kabančiu mūsų valgomajame: tai paveikslas, kurį jis irgi nusipirko Portobelo turguje ir kurį nuvalė su svogūnais ir bulvėmis; dabar sako mokėjęs už jį menkus pinigus, bet aš atsimenu, kad suma buvo didesnė.
Dar, prieš daug metų, pirko dvylika kilimėlių. Pirko, nes jie mažai kainavo ir jam pasirodė, kad reikia jų įsigyti atsargai; pirko siekdamas įrodyti, kad esu niekam tikusi, kai ką nors perku namams. Tie vyno spalvos kilimėliai per trumpą laiką pasidarė tiesiog šlykštūs: sukietėjo taip, lyg būtų lavonai. Negalėjau jų, kabančių virtuvės balkone ant vielos, pakęsti. Prikaišiodavau juos kaip nevykusių pirkinių pavyzdį, bet jis atsakydavo, kad jie kainavo mažai, labai mažai, buvo pirkti beveik už dyką. Užtruko nemažai laiko, kol pavyko jais atsikratyti: pirma, jų buvo daug, antra, kai jau būdavau pasirengusi juos išmesti, man pasirodydavo, kad būtų galima juos panaudoti kaip skudurus. Ir jam, ir man sunkoka atsisveikinti su daiktais: man greičiausiai trukdo žydiškas poreikis kaupti, skatinantis mano abejones; jis taip ginasi nuo savo negebėjimo taupyti ir impulsyvumo.
Jis dideliais kiekiais perka sodą ir aspiriną.
Kai kada jis apserga paslaptingomis savo ligomis, tada negali paaiškinti, ką jaučia, – prabūna lovoje visą dieną, susisukęs į antklodę, iš po kurios kyšo tik barzda ir raudonas nosies galiukas. Tuomet geria sodą ir aspiriną, tiesiog arkliškomis dozėmis, bei kartoja, kad negaliu jo suprasti, nes visada gerai jaučiuosi, nes esu kaip tie stambūs ir ištvermingi vienuoliai, kurie, nepaisydami pavojų, stoja prieš vėjus ir darganas; o jis, priešingai, yra subtilus ir gležnas, kenčiantis nuo paslaptingų ligų. Vakare jau būna pagijęs ir eina į virtuvę virtis makaronų.
Jaunas buvo gražus, plonas, smulkus, neaugino barzdos, bet turėjo ilgus ir švelnius ūsus ir atrodė panašus į aktorių Robertą Donatą. Toks buvo beveik prieš dvidešimtį metų, kai susipažinom. Atsimenu, vilkėdavo tokius elegantiškus škotiškus flanelinius marškinius. Prisimenu, kaip vieną vakarą mane palydėjo į pensioną, kur tuo metu gyvenau; ėjome kartu Nacionaline gatve. Aš jaučiausi esanti labai sena, kupina patirties ir klaidų, o jis man rodėsi esąs jaunuolis, nutolęs nuo manęs tūkstančius amžių. Apie ką kalbėjome tą vakarą, eidami Nacionaline gatve, negaliu prisiminti, manau, kad nieko svarbaus; mintis, kad vieną dieną tapsime vyru ir žmona, man buvo tolima kaip žvaigždės danguje. Paskui pranykome vienas kitam iš akių, o kai ir vėl susitikome, jis nebebuvo panašus į Robertą Donatą, labiau į Balzaką. Tebevilkėjo tuos pačius škotiškus marškinius, bet dabar jie rodėsi kaip apdarai, tinkantys poliarinei ekspedicijai, jau buvo užsiauginęs barzdą, o ant galvos dėvėjo suglamžytą vilnonę skrybėlę – atrodė išsiruošęs į Šiaurės ašigalį. Nors jam visada karšta, dažnai vilki taip, lyg aplink būtų sniegas, ledas ir baltosios meškos; kartais rengiasi kaip Brazilijos kavos augintojai; bet kokiu atveju – kitaip nei visi kiti žmonės.
Jei jam primenu tą seną mūsų pasivaikščiojimą Nacionaline gatve, sako, kad prisimena, bet žinau, jog meluoja ir nieko neatsimena, o aš kartais galvoju, ar tie du žmonės, ėję Nacionaline gatve beveik prieš dvidešimtį metų, buvome mes – tie žmonės, kurie saulei leidžiantis kalbėjosi taip maloniai, taip mandagiai, kalbėjo apie viską ir apie nieką, du mieli pašnekovai, du jauni intelektualai, išėję pasivaikščioti, tokie jauni, tokie kultūringi, tokie išsiblaškę, nusiteikę vienas kitą vertinti palankiai, tokie pasiryžę tos gatvės gale atsisveikinti vienas su kitu visam laikui, saulei leidžiantis.
1* Dvidešimt vienų gražuolė Wilma Montesi neaiškiomis aplinkybėmis buvo nužudyta Romoje, Ostijos pliaže, 1953 metų balandžio 9 dieną. Tyrimas atskleidė tam tikrų žymių žmonių ryšius su šiuo nusikaltimu, tačiau tie ryšiai taip ir liko neįrodyti. Šios kriminalinės kronikos sukėlė didžiulį atgarsį spaudoje ir visuomenėje.
Donatas Petrošius. Tarp plieno ir anglių
2017 m. Nr. 10
Jei ne „Brexitas“, turbūt taip ir nebūčiau radęs akstino pasikapstyti, kas slypi už mano paviršutiniško kaleidoskopinio – tarsi žinojimo – kokioje ekonominėje ir geopolitinėje sanklodoje gyvename. Dėl NATO viskas daugmaž aišku – du procentai, penktasis straipsnis, kolektyvinė gynyba ir atgrasymas. Po ES skėčiu turėtų tilpti visi kiti stulpai, ant kurių lipdomas mūsų gerovės rūmas.
„Brexitui“ beįsivažiuojant, pasipylė panikos kupinų pranašysčių lavina – jei dar bent viena šalis užšoks ant euroskeptiškų bėgių, ES subyrės. Olandai, prancūzai kuriam laikui temperatūrą numušė. Tačiau eurooptimistai dar ilgai nejaus po kojomis tvirtos žemės. Teorinė bendrijos baigties galimybė po „Brexito“ starto nuolat plevens ore, telkdama euroskeptikus į naujus žygius.
Tomis savaitėmis, kai nežinomybės buvo daugiausia, mėginau suskaičiuoti, ko aš, kaip rašytojas, netekčiau po metų ar po dvejų subyrėjus ES? Kelioninės Šengeno erdvės? Nieko tokio – laiko kaip tik turiu labai daug, galėčiau prie kiekvienos šalies sienos patūnot po kelias valandas. Rašytojams naudinga užstrigti kokioje beviltiškoje pasienio skylėje neribotam laikui. Ko dar galima netekti – sterilių ir neutralių simbolių? Idėjų, vizijų, kurios turėtų europiečius telkti, vienyti? Sunku pasakyti, ar iš viso tokių esama.
Kas apskritai yra Europos turinys? Kažkoks ekonominis vidurkis, kurį tarsi ir prisivijome (oficiali statistika teigia, kad Lietuvos ekonomikos gėris statistinei vartotojo galvai jau siekia septyniasdešimt du procentus nuo bendro ES vidurkio), bet tik popieriuje. Dar esu girdėjęs ne kartą vartojant terminą „normalumas“ mūsų europiniams siekiams apibūdinti. Kada nors netrukus, jei stengsimės, mes gyvensime normaliai. Kaip normali šalis, normali vakarietiška visuomenė. Šnekamojoje lietuvių kalboje kadais įsitvirtinęs gerovės matas „normaliai“. Į ritualinius „kaip gyveni?“, „kaip laikaisi?“ tipo klausimus atsakymai „laikausi normaliai“ (išskyrus retas išimtis) reiškia ne tai, kad kalbantysis būtų iki soties prisiskaitęs knygų ar aplankęs tuziną parodų bei koncertų. Normaliai yra tada, kai turi pinigų. ES kontekstai ir mūsų šnekamosios kalbos potekstės šiuo klausimu sutampa. Laisva prekyba, nevaržomas darbo jėgos, paslaugų judėjimas – kad viskas būtų normaliai. ES yra mechanizmas, kuris sukasi pirmiausia dėl pinigų. Gali būti – tik dėl pinigų.
Teoriškai žiūrint, esama prieigų prie finansinių srautų net rašytojams. Europos komisija „Kūrybiškos Europos“ programai 2014–2020 metams skyrė 1,46 mlrd. eurų. Esama ten punktų, kurie tinka visiems, pavyzdžiui, be viso kito, žadama padėti „menų ir kūrybos sektoriams prisitaikyti prie skaitmeninio amžiaus ir globalizacijos“. Turėtų padėti. Ir padėtų. Tačiau mus nuo žalingo pinigų poveikio saugo nacionalinė biurokratija, kurios gretos galbūt ir nėra tankesnės nei ES vidurkis, tačiau sergsti gana uoliai.
Daugiaprasmis Europos pinigų simbolizmas, bendrosios valiutos dizaino sumanytojų pokštai: iš atminties mėginu prisiminti, kokių spalvų yra eurų banknotai. Penkių eurų nominalo – žalsvas ar melsvas? Dešimties – raudonas ar melsvas? Dvidešimties eurų – mėlynas? Penkiasdešimties – rudas? Nesu tikras, spėju. Kas ant jų pavaizduota? Lyg esu matęs vitražą, tiltą, bažnyčią. O žmonių – karalių, mokslininkų, menininkų? Ar esama galvų ant eurų banknotų? Ar painioju su kitų matytų valiutų vaizdiniais? Šimtus kartų laikiau rankose visokių nominalų eurus, bet taip ir nekilo smalsumas įsižiūrėti, kas ten atspausta, arba pasidomėti – kodėl tai, o ne kas nors kita? Jei šito blankaus ir neaktualaus dizaino tikslas, kad žmonės kuo mažiau domėtųsi pinigais, kad nustotų juos fetišizuoti, galima sakyti, jiems pavyko. Eurai yra jokie. Nebaigti piešti. Pinigai be savybių. Dalis monetų atrodo kaip iš numizmatiko košmarų, ant kai kurių nuslėpta, kurioje šalyje nukalta. Krenta į akis, kad eurai kurti taip, kad niekam neatrodytų savi pinigai ir niekam nebūtų gaila, jei jų tektų atsisakyti. Pateisinama, jei siekiama šimtu procentų pereiti prie elektroninių atsiskaitymų. Prie simbolių.
Ar kultūra remiama simboliškai, ar realiai – kiekvienos ES narės vidaus reikalas. Tokios visuomenės kaip mūsų dalijasi į normalius žmones ir į nenormalius. Nenormaliųjų piliečių kastų ir grupių esama visokių, tačiau bene ryškiausia – menininkai. Menininkai yra tokie, kad jie – nepriklauso nuo to, ar tu skirsi lėšų jų projektams, ar neskirsi, – normaliai nepasijus. Šiais vadybininkų eros viduramžiais į menininkus žiūrima kaip į bet kurią kitą verslautojų bendrovę: gavote laisvę nekliudomai vystyti savo kūrybiškumą, telktis į kūrybines ir kultūrines industrijas – veikit. Dalį projektų iš dalies paremsime. Trūksta lėšų – susiraskite rėmėjų, mecenatų. Teikite paslaugas, kurkite produktus, reklamuokitės, parduokite. Niekas netrukdo rašytojams mokyti kūrybinio rašymo. Mokykite vaikus, senjorus, neįgaliuosius, autobusų vairuotojus, šakų genėtojus, medicinos seseles. Ką tik norit. Net jei matote, kad grupėje nėra nei vieno mokinio, turinčio kalbos jausmą, nei vienos asabos, kuri gaudytųsi, kaip tą kūrybiškumą pasidrožti ir už kurio galo laikyti, – nieko tokio. Patiems negabiausiems duokite papildomų pamokų, silpnybes įpakuokite kaip privalumus, parduokite pačias tuščiausias iliuzijas dvigubai brangiau.
Kol kas abejones, ar kūrybinis rašymas nėra šarlatanizmas, neturintis nieko bendra nei su kūryba, nei su etika, galima ramiai mesti iš galvos. Pavyzdžiui, metų metus lietuviškieji pieno perdirbėjai nesuka galvos gamindami ir į prekybos centrus tiekdami hidrintais riebalais atmieštus sūrio produktus, sviesto ir augalinių riebalų mišinius – viso to šlamšto gali nusipirkti netyčia, skubėdamas. Kada nors maisto inspektoriai susizgribs ir tokį gėdingą gastronominį terorizmą uždraus. Tikiu, kad kada nors postbiurokratinėje Europoje uždraus ir kūrybinį rašymą, ir visą kitą panašaus pobūdžio mulkinimą prisidengus kūrybiškumo skatinimu ar, dar baisiau, dvasingumu.
Apskritai kiekvienoje visuomenėje kūrybiškų žmonių yra mažiau nei kairiarankių. Dauguma – geriausiu atveju – amatininkai, imituotojai, dekupažininkai. Virš biurokratinės Europos tamsos neonu švyti pseudooptimistiniai šūkiai apie visuotinio kūrybiškumo siekius. Išjungti visa tai ir žmonėms paaiškinti, kad ne tragedija, jei esate nekūrybingas.
Ne vienus metus Lietuva laikėsi principo, esą nėra reikalo lėšų iš ES struktūrinių fondų eikvoti kultūrinėms reikmėms. Paskuti-niajame ES struktūrinių fondų 2014–2020 metų paramos etape nutarta nusižengti šiai nuostatai ir kultūrai skirti išbandymą milijonais. Deja, bet mūsų projektas (dėl tarptautinės rašytojų ir vertėjų rezidencijos įsteigimo Vilniuje) finišo tiesiojoje suklupo. Kam nors turėjo nepasisekti – projektų daug, o milijonų kiekis ribotas. Jei parama neatplaukė iki rašytojų, vadinasi, daugiau liks muzikams – jiems tikrai verkiant reikia koncertų salės su padoria akustika. Šio bei to verkiant reikia kinui, teatrui. Net dailininkams ir fotomenininkams. Arba dvarams, į kuriuos šiaip gražu važiuojant plentu pažiūrėti, renovuoti.
Tiesa, negalima sakyti, kad rašytojai iš ES fondų negavo visai nieko. Prieš keletą metų būta Lietuvos meno kūrėjų asociacijos akibrokšto – projekto AKIM (Aukštosios kultūros impulsai mokyklai), kurio starto teko palaukti porą metelių, kol Seimas teikėsi pakoreguoti viešųjų pirkimų įstatymus, kad į mokyklas vykstantiems menininkams nereikėtų rengti (dėl kiekvienos pamokos) viešųjų nusipiginimų konkursų.
Nuo 2011 iki 2014 metų Lietuvos rašytojų sąjungoje dirbau tarptautinių programų koordinatorium. Liko atminty susirašinėjimas su Europos rašytojų tarybos (ERT) generaline sekretore Myriam Diocaretz, nes tai buvo bene vienintelė šį tą konkretaus veikianti, Europos rašytojus bandanti vienyti organizacija. Toje taryboje keletą metų buvo rengiami įstatymų projektai, kuriuos priėmus visų ES šalių narių autoriams būtų atsiradę daugiau aiškumo tvarkantis su savo autorių teisėmis. Privalomai visoje ES būtų įsigaliojusi tokia tvarka, kad nesąžiningiems leidėjams būtų nebelikę landų mulkinti naivius rašytojus, pavyzdžiui, elektroniniams tos pačios knygos variantams būtų buvusi privaloma atskira nauja sutartis. Ir dar daug visokių autoriams naudingų saugiklių. Tarp jų ir dėl savavališko knygų skaitmeninimo bibliotekose. Galiausiai iš ERT būstinės Briuselyje nunešė ar nusiuntė paruoštą įstatymo projektą į Europos parlamentą, bet palaikymo iš parlamentarų nebuvo sulaukta. Tas ilgai rengtas projektas įstatymu netapo. Ir viskas liko po senovei.
Kas būtų pasikeitę? Ar Lietuvos leidėjai ir bibliotekininkai būtų apipylę autorius auksinais ir luidorais? Vargiai tikėtina. Ir be ES įstatyminio stogo mes patys turim pakankamai galių nepasirašyti nenaudingų sutarčių, kryptingai perauklėti leidėjus. Mūsų leidybinis pasaulis mažas, visi vieni kitus pažįsta, tarsi nėra nieko panašaus į anoniminę rašytojų valią bei likimus laužančią mašiną. Tarsi nėra.
Iš trejus metus trukusio susirašinėjimo su pagrindine Europos rašytojų būstine man liko aiškumas, kad kol kas nėra jokio kito ES rašytojus vienijančio pagrindo – tik pinigai, tik rūpestis, kaip sukurti tokias sąlygas, kad pinigų būtų daugiau. Tarsi jie ką nors keistų. Bet apskritai – ar iš rašytojų laukiama, kad jie keistų likimus, procesus, visuomenes? Turbūt ne. Nebe. Jau ir patys rašytojai nieko iš nieko nebelaukia. Svarbiausia – saugiai dalyvauti procese.
Kaskart, kai išgirstu porinant sąmokslo teorijas, esą ES stengiasi tautas ištautinti, sugriauti šeimų institutą, dievų ir jų tarnų tvarką, skleisti dorovės pamatus ardančią propagandą etc., norisi paklausti, kodėl į šitą šou nėra kviečiami rašytojai? Kodėl į Lietuvos rašytojų sąjungą neateina ES direktyvos, kaip naujausiuose lietuvių romanuose turėtų būti vaizduojami pabėgėliai, homofobai, čigonai ir transvestitai? Kodėl neskiriama lėšų lietuvių tautos performavimui per literatūrą? Kodėl Europos parlamentas, eurokomisarai, slaptasis ES propagandos departamentas (jei toks yra) visiškai nekreipia į mus, Lietuvos rašytojus, dėmesio, neskiria jokių užduočių? Galų gale – net nesusisiekia su mumis. Tarsi mūsų visai nebūtų. Daugelis rašytojų nesunkiai taptų gerais propagandistais, bet ES tokių nereikia. Biurokratai pateikia tiesmuką informaciją – nutarimus, direktyvas etc. – per vertėjus.
Tiesa tokia – daugeliui jų, iš ES centrų, nuoširdžiai nusispjaut, koks tas mūsų vidinis pasaulis – ar labai tautiškas, ar radikaliai kosmopolitiškas. Ar mes žavūs barbarai, ar dori pedantai, romūs giriniai žmogeliai ar kerštingi kalniečiai, – niekam tai neįdomu, tai yra, įdomu tik iš mandagumo. Visi turi savų problemų. Jei ko iš mūsų ir reikalaujama – tai laikytis bazinio civilizacijos lygio. T. y. – apsimesti, kad esam normalūs. Sugyventi su kaimynais. Atrodyti kultūringai. Jausti ribas, kada geras tonas leidžia nesilaikyti politkorektiškumo, o kada – ne.
Kodėl viskas taip paviršutiniška ir nėra nei Dievo ES Konstitu-cijoje, nei tikrojo dvasingumo iliuzijos? Nes ES prasidėjo kaip ekonominė anglių ir plieno bendrija ir kol kas nei anglys, nei plienas iš dienotvarkės dar nedingo. Visus klausimus tvarko plieno ir anglies pramonės biurokratija. Stengiasi daryti, kad visi bendrijoje jaustųsi normaliai. Toli gražu ne viskas jiems pavyksta. O ko norėti?
Galima mėgti ar nemėgti tos anglininkų ir plienininkų tvarkos, bet į ES verta kartais pasižiūrėti kaip į namus. Naujokams – o dar rašytojams – rasti vietą, susigyventi su panašiais ir nepanašiais nėra lengva. Rasti būdų pritapti ar interpretuoti savo buvimą: po grūdintu ar paprastuoju plienu vienytis keblu, plienas – labiau karo pramonės atributas (kita vertus – be pasiruošimo karui – nebus taikos), tačiau anglis, apanglėjusios šakos yra visos raštijos pradžia – jomis protėvių protėviai rašė pirmąsias piktogramas ant olų sienų. Tiktų tos piktogramos ant eurų banknotų, jei Europa kabintųsi už kultūros. Iš esmės, o ne simboliškai.
Dažniau būnu intravertas nei priešingai, todėl mane tenkina padėtis, kad Europa iš mūsų nieko nesitiki, nelaukia, neskatina, neapibrėžia ir nemoko. Galime niekur nedalyvauti ir niekas mūsų nepasiges ir neskirs baudų už pasyvumą bei pravaikštas. Apskritai nėra tokio vaizdinio kaip visaliaudinis ES rašytojas, tad galima nesikrimsti, kad tavo skaitymų nesiklauso pilni stadionai.
Iš rašytojų pozicijos žvelgiant, ES yra jokia. Ji tebėra kuriama iš to, kas prieinama ir atrodo reikalinga anglininkams ir plienininkams. Kad jiems kai kas išeina kvailai, karikatūriškai, chaotiškai ar beprasmiškai, panikuoti nėra reikalo. Prieš akis – ilgesnė ar trumpesnė klaidų ir bandymų amžinybė.
Visai kitokia ES bus, kai (jei) į ją bus priimta Ukraina. Gal net ir Gruzija, Gudija, Moldova. Tada ES bus labiau mūsų reikalas. Tokioje bendrijoje būsime labiau įveiklinti. Kol kas, jei nesidomi euroinformacija apie šrioderizacijos pasekmes tam tikruose sluoksniuose, nuobodi ta ES. Matyt, taip jai ir reikia.
