Czesławas Miłoszas yra iš tų iš kultūros asmenybių, kurių įžvalgoms, kūrybai, gyvenimo istorijai dėmesys nemenksta. Ir tai nestebina. Kaip pažymi Adamas Zagajewskis, Miłoszas „išgyveno devyniasdešimt trejus metus, dirbo beveik iki paskutinės akimirkos, įgyvendino savo ketinimus (nors tikrai ne visus, nes tai neįmanoma), parodė, kaip sakoma, visą savo talentą. Jo smilkinius vainikavo daug laurų vainikų, ir pats garbingiausias – Nobelio premijos laureato. Ir dar buvo toks nepaprastai darbštus, gabus ir inteligentiškas žmogus, kad, be eilėraščių tomų, paliko ir nemažai prozos knygų: nedaug romanų – šį žanrą ne itin vertino, – bet daugybę esė kolekcijų, o tarp jų tokių svarbių ir įtakingų knygų, kaip „Pavergtas protas“ ar – mažiau žinomą, bet kokią įkvepiančią – „Ulro žemę“. Taip pat nesikratė poezijos vertimo iš kitų kalbų – buvo tobulas, nepaprastas Shakespeare’o, Yeatso, Baudelaire’o, Šiaurės ir Pietų Amerikos poetų, biblinių psalmių ir posakių vertėjas. Bet pirmiausia buvo poetas – visada tai pabrėždavo, tai, beje, akivaizdu kiekvienam, kas pažino jo kūrybą – bet taip pat turėjo grynai intelektualinių, filosofinių ambicijų“.
Šiuos žodžius bei įvairių Miłoszo veiklos detalių rastume ir „Metuose“. Čia publikuojame viską, kas iki šiol žurnale skelbta siejant su jo pavarde – poeziją, atsiminimus, publicistiką, recenzijas jo knygoms ir svarstymus.
Gerų skaitinių!
AKG Images / East News nuotrauka