Czesław Miłosz. Pasaulis
2024 m. Nr. 2
Iš lenkų k. vertė Tomas Venclova
Poemėlė „świat“ („Pasaulis“), sudaryta iš dvidešimties atskirų eilėraščių, laikoma vienu iš geriausiųjų Czesławo Miłoszo veikalų. Ji rašyta nacių okupuotoje Varšuvoje bene sunkiausiais Antrojo pasaulinio karo metais – ir pagal kontrasto principą yra netikėtai giedra, idiliška, su filosofiniais bei teologiniais intarpais. Į lietuvių kalbą ją yra išvertęs Sigitas Geda („Metai“, 2000, Nr. 1). Šis vertimas, skirtingai negu S. Gedos, griežtai išsaugo originalo metrą (vienuolikos skiemenų eilutę su cezūra po penktojo skiemens, kaip „Anykščių šilelio“ pradžioje) ir rimavimą. Metrikoje esama vienos išimties – eilėraštyje „Prilyginimas apie aguoną“ panaudota dešimties skiemenų eilutė; tatai irgi perteikta.
Naivi poema
Kelias
Keliu per lomą, žalią ir nuolaidžią,
Kur smėlį žolės paslepia kaip miglos
Ir ąžuolynas pumpurus praskleidžia,
Vaikai pargrįžta namo iš mokyklos.
Viduj penalo kriaukšlelė belikus.
Įžambų dangtį barškina kreidutė
Ir sutaupytas varinis skatikas,
Skirtas pasveikint pirmąją gegutę.
Brolio kepurė, sesers beretėlis
Mirga prie tako, tarp gauruotų krūmų,
Rykauja kėkštas, šakose pašėlęs,
Ir debesynai nutįsta lyg dūmai.
Anapus vingio čerpių stogas blyksi.
Tėvas alkūnes į kauptuką remia,
Lenkiasi, liečia sužėlusią lysvę
Ir regi visą apylinkės žemę.
Varteliai
Paskui jų medį apyniai apvijo,
Bet jis ilgokai nutvieksdavo namą
Atspalviu tokiu, kaip vandens lelijų,
Kurias mes skynėm, kai vakaras temo.
Aštrūs pinučiai, viršuje dažyti
Baltai – sakytum, liepsnose paskendę.
Keista, bet paukščiai juos mėgo lankyti.
Sykį ten tūpė laukinė balandė.
Glotni po delnu rankena medinė.
Galybės rankų paviršius nutrintas.
Prie skląsčio tyko dilgėlių tankynė,
Gelsvas jazminas šviečia kaip žibintas.
Priebutis
Durys, lyg akys, vakaruosna žiūri.
Saulės pašvaistė į priebutį liejas.
Matai pro langus kraštovaizdžio tūrį –
Vandenis, girią, laukus ir alėjas.
Kai sužaliuoja ąžuolas šakotas,
Liepos šešėlis ima lysvę dengti,
Visas pasaulis rodos sukapotas
Žievės ir lapų, lyg dėmėti dantys.
Čia piešia karą sesė ir broliukas.
Kautynių ugnys žiebiasi ir gęsta.
Retkarčiais gelbsti rausvas liežuviukas
Laivų daugybę, o vienas jų skęsta.
Valgomasis
Rusva paunksmė, žemas tarpas. Gdansko
Laikrodis tūno kertėj lyg slėptuvėj.
Viršum odinės sofos susilankstę
Drožti kipšiukai šypsosi į tamsą
Ir tingiai blyksi varinė keptuvė.
Kabo paveikslas. Žiemos malonumai:
Čiuožėjai raižo ledą, tarsi lango
Stiklą. Vingiuoja virš kamino dūmai
Ir varnos temdo ūkanotą dangų.
Greta iš kito laikrodėlio vartų
Iššokęs paukštis triskart rėkti skuba.
Jam dar nebaigus paskutinio karto,
Mama šeimynai pilsto karštą sriubą.
Laiptai
Girgždą, geltoni, slidžiai išvaškuoti,
Siauri tie laiptai. Pasieny sustojęs,
Gali kiek nori batelį kiloti,
Bet prie turėklų vos įtelpa kojos.
Didžiulė šerno galva ten gyvuoja.
Pradžioj tik iltys, paskui išsitiesia
Knyslė pakrypus ir skliautą matuoja,
O dulkės virpa, sugerdamos šviesą.
Motina neša laiptais žiburėlį,
Virve sujuosus chalatą, aukštoka.
Šešėlis limpa prie šerno šešėlio.
Tik ji tą žvėrį sutramdyti moka.
Paveikslėliai
Atversk knygelę. Pamatysi kandį.
Ji auksu blizga virš kovos vežėčių,
Virš graikų pulko, miesto sienų skrenda,
Paveikslo lygų popierių paliečia.
Vežėčios rieda, į akmenio taką
Daužos pakaušis. Velka didžiavyrį,
O kandis, delnu priplota prie lapo,
Ant vargšo kūno suvirpėjus mirė.
Paskui žaibuoja, perkūnija siaučia,
Uolas palikęs laivas ieško marių,
O netoliese galvas lenkia jaučiai,
Smėlėtą dirvą nuogas vyras aria.
Tėvas bibliotekoje
Aukštą jo kaktą dengia sutaršyti
Plaukai, pro stiklą juos apšviečia saulė.
Pūkų vainikas virš galvos matyti,
Kai tėvas knygą suima į saują.
Žynio apsiaustas raštuotas ir keistas.
Jis tyliai murma užkeikimo žodį.
Kas knygoj slypi, bus tik tam atskleista,
Kam Dievas burtų paslaptį parodė.
Tėvo užkeikimai
„Senas išminčiau, kokios gilios pėdos,
Kurias tavasis mąstymas palieka!
Tave aš myliu, esu apžavėtas,
Nors tavo veido neregėsiu niekad.
Tavasis kūnas, kančių neatlaikęs,
Mirties palaužtas, pelene užmigo.
Likai per amžius tobulas, belaikis,
Iš nebuvimo išviliotas knygoj.
Patyrei kaltę, abejonės kartį,
Puolei, žinojai, kaip sunku suklydus,
Tačiau šiandieną aš galiu ištarti:
Žmonės niekingi, o darbai jų didūs.“
Pro langą
Už lauko, miško ir už kito lauko
Didžiuliai vandens pradeda žybsoti.
Auksinė žemė jų veidrody plauko,
Jūroj panyra lyg tulpė ąsoty.
Tėvas mums sako: regime Europą,
Ne vieną sykį nuniokotą tvano.
Nors ji dar rūksta, atrodo niūroka,
Ten žmonės, šunys ir žirgai gyvena.
Ten sidabrinės upių srovės bėga
Ir daugiaspalviai miestų bokštai dunkso.
Kalnai – kaip mėnuo. Jų viršūnių sniegas
Apkloja žemę lyg žąsino plunksnos.
Tėvas aiškina
„Tenai, kur saulė virš arimų sverdi,
Kame šešėlis skuba išgąstingas,
Varšuva stūkso, atsivėrus erdvei –
Miestas nesenas, bet labai garsingas.
Kur skamba lietūs lyg įtemptos stygos,
Kalvynai slegia akacijų guolį –
Prahos tvirtovė, į uolą įsmigus,
Tokia, kaip liepia papročiai senolių.
Tos baltos putos, perkirtusios žemę –
Alpės. Juoduoja eglių labirintas.
Už jo geltoną, tirštą kaitrą semia
Italų kraštas lyg mėlynas indas.
Miestų ten daugel. Matot krikščionybei
Skirtą per amžius sostapilį – Rymą.
Į dangų kyla kupolo didybė –
Šventojo Petro bazilika rymo.
O ten, į šiaurę, arčiau okeano,
Kur žydras ūkas supasi ir tvinksi,
Kerdžius Paryžius tiltų bandą gano,
Prie plieno bokšto priderinęs žingsnį.
Daugelis miestų jo pavyzdžiu seka –
Stiklinės menės, geležiniai vartai.
Tačiau šiandieną dėstyti pakako.
Toliau šnekėti man teks kitą kartą.“
Prilyginimas apie aguoną
Štai, ant aguonos grūdelio – namai.
Šunys aploja aguonos mėnulį.
Jiems nė į galvas netoptels ūmai,
Jogei anapus – visata didžiulė.
Kažin ar žemė didesnė už grūdą.
Kiti grūdeliai – žvaigždės ir planetos.
Nors jų pasauly daug tūkstančių būtų,
Visur namukui atsiranda vietos.
Viskas aguonoj. Ji auga prie tako.
Vaikai bėgioja, aguona svyruoja,
O kai sutemsta ir mėnulis teka,
Šunes tai garsiai, tai negarsiai loja.
Prie bijūnų
Balti, raudoni bijūnai pražysta.
Tartum ąsoty, vidury bijūno
Spiečias ir šnabžda vabzdžių viešpatystė,
Nes kvapios gėlės jai namais pabūna.
Motina lenkias, praskleidžia lapelį,
Bloškus ant klombos stuomenio šešėlį,
Ir kantriai stebi tą bijūnų šalį,
Kur metų metai – trumpa valandėlė.
Paleidžia žiedą ir mintį išsako,
Idant mažuosius ir save paguostų,
O vėjas supa žaliuojantį lapą,
Ir šviesios dėmės pasislenka skruostu.
Tikėjimas
Tikėti reiškia: paregėjus lašą
Rasos ar lapą vandenų paviršiuj,
Staiga suprasti, kad tai – būtinybė.
Nors užsimerktum ir ilgai svajotum,
Tik tai, kas buvo, bus pasaulio plotuos,
O lapą neša upės begalybė.
Tikėti reiškia: koją susižeidus
Akmeniu, tarti – akmenynų aibės
Sutvertos tam, kad mūsų kojas žeistų.
Žiūrėk – šešėlis po medžiu lyg aidas.
Turi šešėlį ir gėlė, ir veidas.
Kas be šešėlio – tėra tuščias žaislas.
Viltis
Viltis – tai reiškia: tikime, jog žvilgsnis,
Prisilietimas, klausa nemeluoja.
Žemė – ne sapnas, o kūnas sutvertas.
Daiktų pilnatvė, kurią pažinojai,
Yra lyg sodas, kai stojies jo vartuos.
Ten neįžengsi. Bet esama sodo.
Jeigu stebėsi ilgai ir protingai,
Ne vieną žvaigždę ar žiedą rasotą
Rasi to sodo gilumoj slaptingoj.
Kiti galvoja: pasaulis – lyg ūkas,
Akys apgauna, viskas tik vaidinas.
Bet jie ne viltį, o neviltį renkas.
Kliedi, kai sako: nugarą atsukus
Kažkur pranyksta žemė ir žvaigždynas,
Tarsi pagrobtų juos plėšikų rankos.
Meilė
Meilė – tai reiškia: į save žiūrėti
Taip pat, kaip žiūrim į svetimą daiktą.
Tu irgi daiktas. Jų aibė didžiulė.
Kas šitaip žiūri, gali tik laimėti:
Nors pats nežino, iš negandų sveiksta.
Paukštis ir medis jam sako: bičiuli.
Save ir daiktus jis regi iš naujo,
Idant pasiektų išpildymo krantą.
Jei nesupranta netgi, kam tarnauja –
Geriau tarnauja ne tas, kas supranta.
Išvyka miškan
Pažvelk į medį – išnašų ir didį.
Šakų raizgynėj saulėlydis švyti,
Lapus nutvieskia tarytum žvakidę,
O žmogų stebim paunksmėj, mažytį.
Užverskim galvas. Rankom susikibę
Įveikim žolę tarsi klaidų šilą.
Jau antspauduoja žiedlapius tamsybė
Ir plaukia spalvos į tankmę ir tylą.
Skliautuos – auksinių ąsočių brunzgimas.
Epušių varis rausvą vyną taško.
Ir oru velka dovanas vežimas
Tiems, ko nematom – karaliui ar meškai.
Paukščių karalystė
Aukštybės plotą kurtiniai sukarpo,
Sukas padangėj virš girios slėptuvės,
Lengvas balandis grįžta oro terpėn,
Ir varnas blizga plienu kaip lėktuvas.
Kas paukščiams žemė? Tamsumos dykynė.
Plūstančios vilnys it juodas metalas,
Nakties paviršiuj tarsi vandenyne
Vos gaudo šviesą pastatai ir salos.
Tačiau, jei snapas paglosto plunksnelę,
Ji atitrūksta nuo sparno ir krenta
Į tą bedugnę, nebylią ir baisią,
Paliečia skruostą, ir žmogus atranda
Erdvę, kur grožis, šiluma ir laisvė.
Nerimas
„Kur tu, tėveli? Giria sulaukėjus:
Atslenka žvėrys, krūmynai siūbuoja,
Liepsningą nuodą lieja orchidėjos,
Vilkduobių spąstai veriasi po kojom.
Tėveli, kur tu? Ši naktis bežadė:
Kelio pro tamsą neįžiūri akys.
Klajūnai miršta nuo šalčio ir bado,
Duona apkartus ir kieta kaip akmens.
Čia pat plėšrūnas. Nudrimba jo seilė
Ir karštas dvokas apsvilina veidą.
Sugrįžki, tėve! Negi tau negaila
Vaikų, kuriuos tu girioje apleidai?“
Suradimas
„Aš čia. Ir kam ta neprotinga baimė?
Jau sklaido naktį saulėtekio mostas.
Aidi lumzdeliai pakirdusiam kaime
Ir žvaigždės blykšta virš rausvokos juostos.
Matote taką? Eikite juo tiesiai.
Tuojau išgirsit varpelį skardingą,
Gaidžiai nubudę pasveikina šviesą
Ir rūksta žemė, derli ir laiminga.
Čia dar tamsoka. Šilauoges rūkas
Siaučia lyg tvanas, bet artėja rytas,
Aušra į upę įbrenda kojūkais,
Ir saulės ratas skambėdamas ritas.“
Saulė
Spalvos – iš saulės. Ji, spalvas suėmus,
Lieka bespalvė, nes įjungia viską.
Jei žemę regim tarytum poemą,
Saulė virš mūsų primena artistą.
Kas nori piešti pasaulį spalvingą,
Tegu nežiūri ten, kur saulė dega,
Nes jam atrodys, kad daiktai pradingo,
Ašaros temdys nusilpusią regą.
Tegu suklupęs parkrinta į žolę,
Joje pagauna spindulį nemarų.
Tenai atrasim visa, kas prapuolė –
Žvaigždę ir rožę, sambrėškį ir žarą.
Varšuva, 1943