Brigita Speičytė. Liudvikas Adomas Jucevičius: vienoje lentynoje su Czesławu Miłoszu?
2024 m. Nr. 2
Skiriama Liudviko Adomo Jucevičiaus gimimo 210 metinėms
Liudvikas Adomas Jucevičius (Ludwik Adam Jucewicz, 1813–1846), XIX a. vidurio Lietuvos dvikalbis literatas – etnografas, vertėjas, lietuvių literatūros istorikas, – yra viena tų epochos asmenybių, kurios nesiduoda lengvai įvietinamos moderniose lietuvių ir lenkų kultūrose, nacionalinių literatūrų istorijose. Lietuvių literatūros istorikas Juozas Girdzijauskas L. A. Jucevičių yra įvardijęs kaip iškilią lietuvių kultūros istorijos asmenybę, tačiau drauge – kupiną prieštaravimų, stokojančią aplinkos, vienišą, esančią kultūros kryžkelėje: „Jo vieta lietuvių kultūros istorijoje ryški ir savita. Tačiau sunku rasti Liudvikui Adomui Jucevičiui tikrų, nors ir kultūros kryžkelėj stovinčių, dvasios brolių. O ir jo paties mįslę įminti nelengva“1.
Šis vertinimas taikliai apibendrina L. A. Jucevičiaus nepatogumą ligtoliniuose literatūros ir kultūros istorijos pasakojimuose, kurių tikslas – atskleisti vienos ar kitos modernios tautinės bendrijos tapsmą. Tokie autoriai, kaip L. A. Jucevičius, atsiduria pagrindinių kultūros reiškinių, procesų paribiuose, „kryžkelėse“, o ne jų centruose, tad paprastai atrodo atskiri, keisti ir lieka istorijos paraštėse. Ilgą laiką XX a. L. A. Jucevičius buvo toks paraštinis ir gerokai primirštas autorius lietuvių ir lenkų kultūrose, tad gana netikėta, jog jis tapo vienu iš veikėjų iškilaus lenkų poeto Czesławo Miłoszo (1911–2004) kūrinyje, šio rašytojo opus magnum – 1974 m. Paryžiuje paskelbtoje poemoje „Kur saulė teka ir kur leidžiasi“ („Gdzie wschodzi słońce i kędy zapada“)2.
Literatūros istorijoje žinoma daugelis atvejų, kai praeities rašytojai tampa vėlesnių literatūros kūrinių veikėjais, pradedant nuo Dantės Vergilijaus „Dieviškojoje komedijoje“. Lietuvių literatūroje taip pat galime paminėti Juozo Petrulio, Kazio Plačenio, Sigito Gedos ir Juozo Glinskio Antaną Strazdą, Justino Marcinkevičiaus Kristijoną Donelaitį ir Simoną Daukantą, Just. Marcinkevičiaus, S. Gedos ir Rimvydo Stankevičiaus Maironį. Paprastai rašytojai, literatūros kūrinių veikėjai, išreiškia kultūrinės atminties judesį: siekį apčiuopti praeities ir dabarties sąsajas, analogijas, iškelti į akiratį dabarčiai aktualias praeities rašytojo, jo gyvenimo ir kūrybos nuostatas, atrasti turiningą suvokimo perspektyvą, savo laiką regint praeities herojaus akimis ir atvirkščiai. Taigi praeities autorius, tapęs literatūros kūrinio herojumi – tai savita kultūrinės refleksijos forma, būdas mąstyti apie dabartį ilgos trukmės laiko perspektyvoje.
Tad kyla klausimas – kokia dingstimi Cz. Miłoszas poemoje atsigręžia į L. A. Jucevičių, kokį vaidmenį skiria šiam veikėjui? Kokį būdą atrasti adekvačią vietą L. A. Jucevičiui kultūrinėje atmintyje, „įminti jo mįslę“ siūlo ši poema?
Cz. Miłoszo poema – poetinis autoriaus galynėjimasis su esminiais XX a. filosofiniais, egzistenciniais klausimais: tai ir kritiškas žvilgsnis į modernybės epochą, pažymėtą religinio ir mokslinio pasaulėvaizdžių prieštaromis, poezijos meno būklės svarstymas, individualaus likimo bei tapatybės apmąstymas. Poemos centrą sudaro trečioji, didžiausia dalis „Liaudė“ – kaip tik joje ir pasirodo L. A. Jucevičiaus figūra. Prie jos prieinama plėtojant ankstesnėse poemos dalyse užsimezgusią kūrybos, poetinės kalbos, buvimo poetu, poezijos prasmės ir tikslo moderniame pasaulyje teminę liniją.
Vedlys į atminties šalį
Pirmoji užuomina į L. A. Jucevičių interteksto forma pasirodo poemos antrojoje dalyje „Gamtininko dienoraštis“: čia autobiografinis pasakotojas-poetas svarsto atminties, kalbos ir tikrovės nebendramatiškumo, vardo ir daikto atotrūkio problemą. Amerikos kraštovaizdyje, prie upės jis apmąsto išnykusius, kadaise autochtonų gyventojų turėtus vietų ar augalų pavadinimus:
Sėdėjau prie jos vagos – putojančios ir triukšmingos,
Mėčiau akmenukus ir mąsčiau, juk koks buvo vardas
Tos gėlės indėnų kalba, nesužinos niekas,
Nebus žinomas ir gimtasis vardas jų upės.
Kiekviename daikte privalo glūdėti žodis.
Tačiau neglūdi. Ir ką ten mano pašaukimas. (p. 161)
Ir štai tuomet netikėtai pasakotojo sąmonėje iškyla nevalingas lietuviškos liaudies dainos, jos motyvų atsiminimas, susiklostantis į tautosakišką tekstą:
Atklysta beprasmės strofos apie Anusią ir žalią rūtelę, kuri visada, regis, buvo gyvenimo ir laimės simbolis:
Ir kodėl gi Anusia rūtą augino,
Amžinai žalią rūtą Šetenių daržely?
Kodėl žalią rūtelę vakarais dainavo,
O aidas plaukė toli už jūrelių?
Ir kurgi su rūtų vainikėliu nuėjo,
Gal dar sijoną iš skrynios paėmus?
Ir kas atpažins ją tuose tyruos indėnų,
Buvo Anusia, o nieko nebėr? (p. 161–162)
Šiame fragmente pirmąkart paminima autobiografinio pasakotojo gimtinė – Šeteniai. Jos vardas į pasakotojo sąmonę atklysta svetimame kraštovaizdyje, tarsi iškviečiamas lietuviškos dainos balso (frazė „žalią rūtelę“ rašoma originalo kalba lenkiškame tekste). Pasakotojo namų atminimas prie „Nenaudėlių upės“, Rogue River, pietų Oregone taip pat atitrūkęs nuo daiktų, niekieno, be paties pasakotojo, neatpažįstamas, svetimas. Šis atminimas turi žodžius, kalbą, kuri, tiesa, yra beprasmiška, nes negali nurodyti į daiktus dabarties kraštovaizdyje, tik į jų nesatį: „nieko nebėr“. Vis dėlto tie žodžiai, „strofos“, pasirodo ir prašosi jungiami į tekstą, kuris sukasi apie esminę poemos temą – žmogiškosios egzistencijos prasmės ir vertės klausimą nesibaigiančiame žmonių „siekiamybės ir praeinamybės“ sraute. Štai tuomet pasakotojas ir leidžiasi į savo atminties erdvėlaikį, išskleistą tolesnėje dalyje „Liaudė“.
Matyti, kad Cz. Miłoszas šioje poemos vietoje savitai atkartoja L. A. Jucevičiaus „Žemaičių žemės prisiminimų“ („Wspomnienia Żmudzi“, Vilnius, 1842) kelionės siužeto situaciją, kurioje reali kelionė į gimtąją Žemaitiją drauge yra kelionė į savo vaikystės laiką. L. A. Jucevičiaus pasakotojui persikėlus per Nevėžį į Žemaitijos kraštą, suskamba tas pats balsas, ta pati lietuvių liaudies dainos frazė: „Cit! Koks čia garsas girdėti iš tolo? – Tai gaili tąsi gaida dainelės „Žalios rūtelės, jaunos dienos“, dainelės, kurią ne sykį girdėjau gimtajame dvarely, primenanti man laimingas valandas, kurių daugiau nebebus“3.
L. A. Jucevičius liaudies dainos frazę taip pat užrašė lietuvių kalba lenkiškame tekste, taip pat susiejo su laimingo gyvenimo, vaikystės, gimtųjų namų atsiminimu. Taigi kaip Dantei Vergilijus „Dieviškojoje komedijoje“ tapo vedliu į anapusinį pasaulį, taip Cz. Miłoszo poemoje L. A. Jucevičiaus Žemaitijos aprašymas, pradedamas nuo Cz. Miłoszo gimtinės upės Nevėžio, veikia tarsi archetipinė atsikartojanti situacija, skatinanti leistis į atminties erdvėlaikį. Ir nesvarbu, kad L. A. Jucevičiaus pasakotojas yra savo gimtinėje, o Cz. Miłoszo pasakotojas ten negali būti; abu jie keliauja visų pirma po savo atminties kraštovaizdį, kurį nusako mitiniais, ypač pomirtinio pasaulio vaizdiniais: L. A. Jucevičius savo kelionės šalį vadina Eliziejaus laukais (p. 364), Cz. Miłoszas – „Sana arba Armagedonu, Patmosu ir Leta, Arkadija arba Parnasu“ (p. 163). Poemos dalyje „Gamtininko dienoraštis“ būtent atmintis atskiria žmogų nuo „gamtos“, biologinio buvimo.
Kitas aš
Trečioji poemos dalis „Liaudė“ išsiskiria heterogeniška silva rerum poetika: čia poetiniai tekstai yra perpinti ne tik su autoriniais komentarais, bet ir su archyvinių šaltinių, istorinių-enciklopedinių veikalų ištraukomis, įtraukiamas ir autoriaus bičiulio Teodoro Bujnickio eilėraštis, Adomo Mickevičiaus „Pono Tado“ eilutės, cituojama Dionizo Poškos žemaitiška epigrama. Tai išskirtinai daugialypis tekstas, kuriantis atminties erdvėlaikį – „kitą erdvę“, kurioje negalioja įprasta chronologija ir geografinės koordinatės. Dalies įvadiniame komentare šią šalį autorius, remdamasis Oskaro Milašiaus veikalu „Ars Magna“, nusako kaip mitinį kraštą, kuriamą iš esminio žmogaus sąmonės poreikio – erdvėje ir laike įkurdinti daiktus ir save. Tad „Liaudė“ – koliažinis, tinklinis kilmės, tapatybės pasakojimas, įvietinantis autobiografinį „aš“ daugiasluoksniuose santykiuose, netikėtose konsteliacijose su erdvinėmis, istorinėmis, kultūrinėmis daiktybėmis, asmenimis ir detalėmis. Beje, L. A. Jucevičius savo „Žemaičių žemės prisiminimuose“ pažymėjo atminties panašumą į „labirintą, kuriame keliauninko akis neįstengia įsidėmėti tikrojo kelio“ (p. 370). Cz. Miłoszo „Liaudės“ pasakojimas – fragmentiškas, besišakojantis, – savo poetika imituoja neištiesinamą, į vieną „tikrą kelią“ nesuvedamą atminties erdvėlaikį.
Labirintišką „Liaudės“ pasakojimą jungia autobiografinių reikšmių linija – minimos autoriaus genealogijos detalės, gimtosios vietovės, mokslo ir studijų metų Vilniuje realijos, tarp jų – ir jo tapsmas poetu. Reikšminga tai, kad atminties erdvėlaikyje išlieka ir yra poetiškai svarstomos nerealizuotos autobiografinio pasakotojo gyvenimo galimybės. Pavyzdžiui, pirmajame poetiniame fragmente įsivaizduojamas jo, kaip tipiško Lietuvos provincijos bajoro, gyvenimas, palydimas tokiu komentaru: „Nesakau, jog man tai nutiko būtent devynioliktame ar dvidešimtame amžiuje, nes dėl to nesu tikras, ir pagaliau tai nėra svarbu. Šioje šalyje vakarykščiai ir keturių šimtų metų senumo įvykiai ne ką tesiskiria“ (p. 165). Šioje poemos dalyje minimi ir cituojami du Lietuvos lenkakalbiai literatai – asmeninis autoriaus draugas T. Bujnickis ir L. A. Jucevičius – išreiškia Cz. Miłoszui svarbias kūrybinio likimo, buvimo poetu, rašytoju, alternatyvas.
Cz. Miłoszas L. A. Jucevičių į „Liaudės“ tekstą tiesiogiai įvesdina dalies pabaigoje autoriniu komentaru, cituodamas žemaičių autoriui skirtą biogramą iš lenkų literatūros bibliografijos „Nowy Korbut“ aštuntojo tomo (p. 180–183). Tačiau drauge pažymi ir asmeninį dėmesio šiam autoriui motyvą: „Su kai kuriais kun. Jucevičiaus raštais susipažinau dar vaikystėje“ (p. 181). Šis asmeninis santykis pagrindžia ir anksčiau minėtą L. A. Jucevičiaus intertekstą – pasakotojo sąmonės kelionė į atminties šalį prasideda, sakytume, suveikus vaikystės skaitinių „programai“, atsikartojant skaitytame tekste įrašytam sąmonės judesiui.
Toliau autorius cituoja ir komentuoja L. A. Jucevičiaus veikale „Lietuva, jos senovės paminklai, buitis ir papročiai“ („Litwa pod względem starożytnych zabytków, obyczajów i zwyczajów“, Vilnius, 1846) paskelbtą straipsnį „Keli žodžiai apie lietuvių kalbą ir literatūrą“, komentarą pabaigdamas plačia citata, kurioje L. A. Jucevičius apgailestauja dėl lietuvių elito apleistos gimtosios lietuvių kalbos, dėl to, kad „nūnai, deja, net lietuvių vaidilos nebe lietuviškai rašo“ (p. 183). Į šį priekaištą pasakotojas tiesiogiai atsiliepia tolesniame poetiniame fragmente, kreipdamasis į „kunigą Liudviką“, – tarsi pasiaiškina ir dėl savo, ir dėl kitų iš Lietuvos kilusių ar „lietuviškų šaknų“ turinčių lenkų rašytojų (Cypriano Kamilio Norwido, Witoldo Gombrowicziaus, minėto T. Bujnickio) kalbinių nuostatų:
Nė viens vaidila negrįžo prie kalbos tėvų savųjų.
Kas kartą garsus jos pamiršo, prarado ją visam laikui.
Vėliau jų nemaža buvo, nežinai tų vardų įvairiausių.
Ponas Narvidas, tarkim, Gombrys ponas, abudu iš žemės žemaičių.
Ne lietuvių esam poetai nei aš, nei Teodoras lietuvis.
Ir tik tolimuos miestuos prie graikų žodynų, sanskrito
Tryniau kaktą nustebęs, tikrai kadaise šitai girdėjęs
Prie upės per pjūtį, kapuose Vėlinių dieną.
Taigi poemoje būtent L. A. Jucevičiui autobiografinis pasakotojas išsako vieną savo tapatybės problemų – negalėjimą būti lietuvių poetu. Prie šio klausimo Cz. Miłoszas ne kartą grįžo ir vėliau, pavyzdžiui, esė knygoje „Tėvynės ieškojimas“ („Szukanie ojczyzny“, Krokuva, 1992): „<…> gerai suprantu, kad, augdamas Vilniuje ir norėdamas būti poetu, tegalėjau tapti lenkų poetu“4.
Kodėl pasakotojas savo kalbinę-poetinę tapatybę išpažįsta ne kam kitam, o L. A. Jucevičiui? Šis išpažinimas pradedamas labai asmenišku kreipimusi:
Atvykstu, kunige Liudvikai, genys jau kala eglyne.
Po dešimtmečių šurmulio, nirtulio kumeliukas sujudo arklidėj.
Šiek tiek atpratau, matai, nuo žvakidžių ir žvakių.
Graudu ir juokinga visa tai, kas mudviem nutiko.
Taigi „mudviem“: L. A. Jucevičius iškyla kaip pasakotojo alter ego itin savita prasme – kaip dramatiška nerealizuotų gyvenimo galimybių figūra. Tai savo kūrybinių užmojų neįgyvendinęs sulaužyto likimo, anksti miręs literatas, panašiai kaip ir dėl politinių motyvų nužudytas talentingas poetas T. Bujnickis. Tad pasakotojo negalėjimas būti lietuvių poetu įrašomas greta kitų tragiškų XIX–XX a. Lietuvos literatų likimų, beje, tokių, kurie atliepia ir poemos autoriaus biografijos momentus: jo dramatišką meilės istoriją, politinių lojalumų komplikacijas. Vadinasi, pasakotojui ši neįgyvendinta buvimo lietuvių poetu alternatyva atrodo būtina atminties erdvėlaikio detalė, svarbus jo likimo šifras.
LDK literatūros lentyna
Cz. Miłoszo cituojamą straipsnį L. A. Jucevičius pirmąkart paskelbė 1837 m. Vilniuje kaip įvadą savo leidiniui „Ištraukos iš šiuolaikinių lenkų poetų“ („Wyjątki z nowoczesnych poetów polskich, tłumaczone na język litewski z przydaniem kilku słów o języku i literaturze litewskiej“). Jame žemaičių literatas paskelbė tris A. Mickevičiaus (Adam Mickiewicz, 1798–1855), Antano Edvardo Odyneco (Antoni Edward Odyniec, 1804–1885), Bohdano Zaleskio (1802–1886) eilėraščių vertimus į lietuvių kalbą. Ši L. A. Jucevičiaus knygelė – vienintelis XIX a. Lietuvoje publikuotas dvikalbis (lietuvių–lenkų) literatūros leidinys. Simboliška, kad jis buvo išleistas Vilniuje, Berko Noimano spaustuvėje – ten pat, kur išėjo A. Mickevičiaus komentuotas lenkų Apšvietos poeto Stanislovo Trembeckio (Stanisław Trembecki, 1739–1812) poezijos tomas (1822) ir Simono Stanevičiaus bei Kristijono Donelaičio pasakėčių rinkinys „Šešios pasakos“ (1829). L. A. Jucevičiaus knygelė yra ypač įdomios struktūros: paskelbęs trijų minėtų naujausios lenkų poezijos autorių eilėraščių vertimus, vertėjas lenkų kalba parašytame leidinio įvade pristatė ne lenkų, o lietuvių literatūrą. Toks sudarytojo ir vertėjo sprendimas leidžia manyti, kad literatūra lietuvių ir lenkų kalbomis leidinyje vertinamos kaip Lietuvos (buvusios LDK) kultūros fenomenai.
Tad galima sakyti, kad L. A. Jucevičiaus figūra Cz. Miłoszo poemoje nurodo į autobiografinio pasakotojo gyvenime ir Lietuvos kultūros istorijoje nerealizuotą dvikalbės kūrybos, dvikalbės lietuvių literatūros galimybę – tokios, kurioje atsirastų derama vieta ir L. A. Jucevičiui, ir Cz. Miłoszui, ir kurioje tiek Cz. Miłoszas, tiek „Teodoras lietuvis“, rašę lenkų kalba, būtų galėję būti lietuvių poetais. Apie šią neįvykusią istorijos versiją Cz. Miłoszas rašė „Tėvynės ieškojime“, svarstydamas kraštiečių (krajovcų) visuomeninės-politinės minties įgyvendinimo per švietimo sistemą kelią, kuriam „pristigo kelių žmonių“: „Būtų pakakę vienos tobulai dvikalbės arba net trikalbės – su baltarusių kalba – mokyklos, ir būtų išaugusi Lietuvos patriotų karta nežinanti kalbų konfliktų ir laisvai kalbanti keliomis kalbomis. Po 1918 metų tai būtų nuvedę Suomijos keliu“5.
Iš tiesų L. A. Jucevičius savu metu novatoriškai apčiuopė dvikalbės Lietuvos literatūros plėtotės galimybę, kurioje literatūrinei komunikacijai ypač svarbūs tampa vertimai. L. A. Jucevičiaus jaunystės leidinys buvo kad ir kuklus, bet savitas ir, deja, vienintelis bandymas suartinti ir susieti kalbiškai skirtingus Lietuvos literatūrinius reiškinius, įtraukti juos į kalbinius mainus. Tuo pat tikslu L. A. Jucevičius, kaip mini laiške Juozapui Ignacijui Kraševskiui (Józef Ignacy Kraszewski, 1812–1887), sakosi išvertęs A. Mickevičiaus poetinę apysaką „Konrad Wallenrod“ (vertimas neišliko)6, o į lenkų kalbą vertė ir publikavo lietuvių liaudies dainas, Silvestro Valiūno istorinę giesmę „Biruta“. Buvo pasiryžęs versti ir I. Kraševskio herojinę-mitologinę epopėją „Witolorauda“7. Būtent tokiam dvikalbiam literatui, rašiusiam daugiau lenkų kalba, siekusiam sujungti lietuviškąją ir lenkiškąją Lietuvos literatūrą, Cz. Miłoszo poemos pasakotojas tarsi bendraminčiui ir išpažįsta savo kalbinį-poetinį likimą.
Tad Cz. Miłoszo poemoje L. A. Jucevičius reprezentuoja kitokią lietuvių literatūrą, kuri, deja, istorijoje liko be tiesioginės tąsos. Būtent šiame kontekste galime suprasti Cz. Miłoszo pasakotojo pasiaiškinimą L. A. Jucevičiui – ne tik dėl pamirštos lietuvių kalbos, bet ir dėl prarastos interpretacinės bendruomenės. L. A. Jucevičiaus figūra žymi tokius rašytojus, kurie moderniose nacionalinėse literatūrose liko be savo skaitytojo, tad atrodo keisti, vieniši, kryžkelės žmonės. Pavyzdžiui, tokiu rašytoju be skaitytojų tam tikru mastu yra ir Vladislovas Sirokomlė (Władysław Syrokomla, tikr. Ludwik Kondratowicz, 1823–1862) – taip pat Cz. Miłoszo paminėtas poetas (jo kūrinys) poemoje „Miestas be vardo“ („Miasto bez imienia“, Paryžius, 1969). Ši tema pasirodo „Liaudės“ fragmente „Užjūrio dainelė“: autobiografinis pasakotojas, taip pat emigracijoje atitrūkęs nuo savos skaitytojų bendruomenės, o jei prisimintume autoriaus biografinį kontekstą – uždraustas rašytojas Lenkijoje, mąsto apie tokio savo likimo – autoriaus be skaitytojų, be savos interpretacinės bendruomenės – situaciją, vaizduotėje „pasimatuoja“ tokią literatūrinę lemtį:
Viena iš nežinomų afrikiečių kalbelių
Savo darbą sukūriau.
Net Komedija Dantės,
Ir ta juoką kelia,
Jeigu gentis pražuvo. (p. 176)
Panašiai yra išnykusi ir LDK literatūros interpretacinė bendruomenė, tačiau simboliškai pokalbyje su L. A. Jucevičiumi pasakotojas nurodo tos literatūros lentyną:
Dėkim mano knygas ten, kur ir priežodžiai tavo,
Į lentynas imbieru prakvipusias, prie Lietuvos statutų. (p. 184)
Literatūra, kurios tradicijoje greta galėtų išsitekti tokie tekstai – LDK statutai, L. A. Jucevičiaus etnografinis leidinys ir Cz. Miłoszo kūryba, – nesusiklostė, tačiau patys tekstai yra, vadinasi, reikalauja visiškai kitokio literatūros istorijos pasakojimo, koks iki šiol nėra sukurtas ir greičiausiai neįmanomas sukurti nei lietuvių, nei lenkų kultūrose. Tad L. A. Jucevičius, kaip ir Cz. Miłoszas, – „nepatogus“ autorius modernioms tautinėms literatūrų istorijoms, signalizuoja tokio pasakojimo poreikį, kuris labiau atitiktų heterogenišką atminties erdvėlaikį, būtų kuriamas pagal kultūrinių sampynų logiką. Kaip vaikystės lektūra padeda iškviesti iš atminties praeities balsus nebyliame svetimame kraštovaizdyje, taip praeities figūros – tokios kaip L. A. Jucevičius, paradoksaliai padeda įsivietinti literatūros istorijoje Cz. Miłoszo poemos pasakotojui.
Paradoksalioji atminties etika
Cz. Miłoszo poemos pasakotojo literatūrinis įsivietinimas simbolinėje LDK raštijos lentynoje yra paradoksalus dėl to, kad L. A. Jucevičius ir Cz. Miłoszas, joje atsidūrę greta, yra labai skirtingi literatūriniai dydžiai. Šis pasakotojo gestas – „Dėkim mano knygas ten, kur ir priežodžiai tavo“ – sugestijuoja kitą, ne tiek estetikos, o atminties etikos lemiamą buvimo vienoje „lentynoje“, viename literatūriniame lauke logiką. Galėtume sakyti, kad taip Cz. Miłoszas atiduoda duoklę vaikystės lektūrai iš tėvų, senelių bibliotekų – ten greičiausiai būta ir L. A. Jucevičiaus leidinių. Galima prisiminti, kad „Tėvynės ieškojime“ Cz. Miłoszas nemaža dėmesio skyrė Marijos Rodzevičiuvnos (Maria Rodziewiczówna, 1863–1944), antraeilės rašytojos iš istorinės Lietuvos, prozai, taip pat skaitytai vaikystėje. Įsidėmėtina, jog Cz. Miłoszas šį dėmesį motyvuoja individualiu atminties poreikiu, kuris leidžia atsispirti įprastų literatūrinių hierarchijų poveikiui: „Pagaliau, jei ne laiko ir erdvės, tai yra mano Kalifornijos metų, perspektyva, greičiausiai nesidomėčiau šia romaniste, bijodamas, kad man karūna nuo galvos nenukristų. <…> Vis dėlto, mintimis vis dažniau grįždamas namo, į gimtąsias vietas, negaliu tų romanų apeiti“8.
Analogiškai galėtume svarstyti, kad ir L. A. Jucevičius pateko į Cz. Miłoszo poemą grįžimų mintimis namo metu. Vis dėlto tokia biografinė ir nostalgiška motyvacija – branginti vaikystės pasaulį, taip pat tuomet skaitytas knygas, tegul ir nedidelės literatūrinės vertės – iki galo nepaaiškina L. A. Jucevičiaus vaidmens Cz. Miłoszo kūrinyje. Cituotame poetiniame fragmente, kuriame pasakotojas intymiai, jaukiai kreipiasi į „kunigą Liudviką“, kuriamas kur kas aukštesnis dialogo registras: pasakotojas, tarsi vietinis, tos pat provincijos gyventojas, atlieka išpažintį dvasininkui ar bent atsiveria su esminėmis egzistencinėmis nuostatomis. Savitas išpažinimas – pasakotojo, kaip poeto, prisiimama atminties atsakomybė, sąžinės priedermė. Pokalbyje su „kunigu Liudviku“ pasakotojas išplečia savo gimtinėje gyventą laiką šimtmečiais kitų čia gyvenusių žmonių, taria jų vardus, išlikusius atmintyje ir archyviniuose dokumentuose, tarsi atlikdamas apeigą (neatsitiktinai paminimos Vėlinės), tarsi kalbėdamas „atminties litaniją“, gyvai primenančią šiuolaikines viešas vardų skaitymo praktikas:
Ilgą nugyvenau ten gyvenimą, šimtą metų po daugkart.
Mano sąžinei jų likimas, samdinių ir prievolininkų.
Kas be manęs susimąstė, jog buvo kartą Jasiulis
Su žmona, su sūnum Grigu, ir keturiom dukrom,
Matulis, Pranelis, Ambraziejus, jų sesės: Polonija,
Raina, Dosiuda ir Buikis, ir Mikas Žemaitavičius
Su žmona Kasiule, ir Laurynas, ir Milošaitis?
Kas jų dulkes ranka sijojo, pavirtusias raidėm? (p. 183–184)
Pasakotojas čia pat pabrėžia, kad gręžimasis į „mažutėlius“, istorijoje nugrimzdusius jų vardus, nėra „apsimestas nuolankumas“, o patyrimas žmonių bendrystės anapus papročių ir nepaisant jų (kalbos? literatūrinio-estetinio lygmens?) skirtingumo; tai patyrimas, tolygus nušvitimui, epifanijai, tiesos atsivėrimui:
Juk tai nebuvo, kunige Liudvikai, koks apsimestas nuolankumas,
Tik, leisk palyginti, lyg debesis koks praplyštų.
Nes paprotys klaidina šnekėjimu, čiauškesiu, šiluma9,
Ne tokia žemės tiesa, kūne ir kraujuj pažinta.
Prisiminęs daugybę gyvenimų, nebuvau kaip kiti beginklis.
Rinktis galėjau tai, kas menkiau, nes didybė lygiai praeina. (p. 184)
Atminties paradoksas: atsiminti, rinktis „tai, kas menkiau“, užtikrina egzistencijos tūrį ir adekvataus tikrovės suvokimo galimybę ne mažiau nei „didybė“, taip atpažįstamas kriterijus literatūros istorijose. Tad simboliškai šio poetinio fragmento pabaigoje pasirodanti LDK literatūros lentyna talpina ne tik aukščiausius estetinius pasiekimus, bet ir tekstus, kuriuose labai skirtinga, pavyzdžiui, ir teisine (Statutai), ir etnografine (priežodžių rinkinys) kalba liudijama žmonių bendro sugyvenimo mįslė.
„Liaudės“ dalį užbaigia pastišo stilistika, imituojant senąją teisinę LDK kalbą, parašytas pasakotojo testamentas – nuosavybės dovanojimo „reikmėms žmonių“ (p. 185) aktas. Nuosavybės, kurią sudaro nesunaikinamas, „saug[us] nuo nuotykių žemės“ atminties turtas, kuris, pagal atminties etikos logiką, leidžia būti laisvais ir dėkingais būties dalyviais, tiesos dalininkais:
Jei taip nutiktų, kad mes ar mūs palikuonys į svečias žemes išvažiuotumėm,
Tegu bent popieriuje menkame eilutės šios išlieka,
Teliudija, jog bergždžia pūsti prieš vėją,
Sau visko troškom ir ne visai sau išėjo,
Kas priimta skurde ir nuliūdus, šlove atsisuko,
Ir sunkiai pratartas skundas padėka virto,
Kad galėtume laisva valia apsisprendę būti dalyviai,
Pamėgę ir pamilę Viešpaties žodį,
Pavyzdžiu tų senųjų pamaldžių protėvių mūsų,
Lietuvos ir Rusios tautų
Nesunaikinamoj mūs tėvonijoj, saugioj nuo nuotykių žemės. (p. 185–186)
Taigi Cz. Miłoszo poemoje autobiografinis pasakotojas pasirodo kaip vienas paskutiniųjų – iš tų, kuriems tokia literatūra, kaip L. A. Jucevičiaus tekstai, dar buvo vaikystės lektūra. Jai veikiant ir tarpininkaujant, atgaivinama atmintis kaip savo vietos pasaulyje įsisąmoninimo kelias – nuo „beprasmių strofų“, atklystančių į svetimą kraštovaizdį, iki „nesunaikinamos tėvonijos“ šiame dėkingumo patoso kupiname „testamente“. Atminties erdvėlaikyje L. A. Jucevičiaus figūra atsiduria ne „kryžkelėje“, o centre ir išreiškia istorijoje neįgyvendintą, tačiau jei atsimenamą – tai ir aktualią egzistencinę bei kultūrinę alternatyvą. Tokią atminties veikseną Cz. Miłoszas laiko labai svarbia galia, o atminties, jos tūrio palaikymas, tampa poezijos meno užduotimi: atmintis padeda orientuotis tikrovėje, suvokti savo vietą joje, taigi ir išlaikyti laisvę, atsispirti, be kita ko, ideologiniams spaudimams ir gundymams. Ši tema, drauge ir L. A. Jucevičiaus vardas, tapo vėlesnių Cz. Miłoszo kūrinių atsikartojančiu motyvu. Galima sakyti, kad iš „Liaudės“, jos atminties erdvėlaikio, išaugo ir tokie Cz. Miłoszo kūriniai kaip jo „Abėcėlė“ („Abecadło“, Krokuva, 2001) – asmeninė istorija, sukurta pagal atminčiai būdingą vienalaikiškumo principą, kuriame svarbiausias yra atsimenančiojo santykis su atminties turiniais, o ne vienakryptė seka ar juolab ją motyvuojantis teleologinis siužetas. L. A. Jucevičius, galima būtų sakyti, buvo vienas pirmųjų tokios abėcėlės žodžių.
1 Girdzijauskas J. Liudvikas Adomas Jucevičius kultūrų sampynose // Darbai ir dienos. – 2001. – T. 28. – P. 185.
2 Poemos fragmentus į lietuvių kalbą vertė Algis Kalėda, Vytas Dekšnys, Mindaugas Kvietkauskas: Miłosz Cz. Rinktiniai eilėraščiai / sudarė Algis Kalėda ir Brigita Speičytė. – Vilnius: Baltos lankos, 2011. – P. 154–192. Toliau, cituojant poemą, nurodomi šio leidinio puslapiai.
3 Jucevičius L. A. Raštai / parengė Meilė Lukšienė ir Zenonas Slaviūnas, iš lenkų k. vertė Dominykas Urbas. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1959. – P. 365. Toliau cituojant, nurodomi šio leidinio puslapiai.
4 Miłosz Cz. Tėvynės ieškojimas. – Vilnius: Baltos lankos, 1995. – P. 237. Cituojamą esė „Kas toje Lietuvoje dėjosi“ vertė Almis Grybauskas.
5 Ten pat. – P. 237–238. Žinia, suomių literatūra yra dvikalbė – kuriama suomių ir švedų kalbomis.
6 Jucevičius L. A. Raštai. – P. 571.
7 Tai J. I. Kraševskio mitologinės-istorinės trilogijos „Anapilis“ („Anafielas“) pirmoji dalis: Witolorauda. Pieśń z podań Litwy przez J. I. Kraszewskiego. – Wilno: Drukiem Józefa Zawadzkiego, 1840.
8 Miłosz Cz. Tėvynės ieškojimas. – P. 50.
9 Ši eilutė cituojant redaguota; plg.: „Albowiem obyczaj łudzi gwarem, szczebiotem i ciepłem“ (Miłosz Cz. Wiersze. – T. 3. – Kraków: Wydawnictwo Znak, 2003. – P. 153).