literatūros žurnalas

Czesław Miłosz. Pasaulis (Naivioji poema)

2000 m. Nr. 1

Vertė Sigitas Geda

Šį dvidešimties lyrinių eilėraščių ciklą versti paskatino sena Czeslawo Miloszo nuomonė: esą tai yra geriausia, ką jis per savo ilgą gyvenimą sukūręs… Prisimenu, kad panašias mintis poetas reiškė jau 1988-ųjų rugsėjį, sėdint prie raudono vyno taurės San Franciske, pirmadieni, rusiškame restorane (tokiomis dienomis kiti uždaryti…). Tą savo įsitikinimą jis pakartojo ir praėjusią vasarą, viešėdamas Lietuvoje ir kalbinamas žurnalistų.
Tam tikro pobūdžio naivumas poezijoje visad išeina į gera. Man regis, šiuo atveju prabyla ne vien gilioji atmintis, bet ir į sielos gelmę nugrimzdusios švenčiausios patirtys. Neatsitiktinai po eilėraščiais ir nuoroda – 1943-iųjų Varšuva. Pasaulinis karas, išmušęs Žmonėms žemę iš po kojų. Poetas traukiasi nuo programinio jaunystės globališkumo. Neverta abejoti, jog visi vaizduojami dalykai yra sakralinis senosios Lietuvos pasaulis. Poemos paantraštė įpareigoja ir lingvistiškai. Išgryninta, literatūrinė, taisyklinga kalba šiuo atveju būtų peilis pirmapradei ištarmei.

 

Kelias

Ten, kur žalumas slėnį vainikuoja,
Ir kelias žolynuos ligi juosmens drykso,
Per ąžuolų girią, kuri pumpuruoja,
Vaikai į sodybas eina iš mokyklos.

Penale, kuris kreivai darinėjas,
Kreidelės burblena guriniuos bandutės,
Po varinį grašį esam įsidėję,
Jeigu užkukuotų raiboji gegutė.

Sesės beretėlė, brolio kepuraitė
Šmėkšo spurganotuos pakelės krūmokšniuos,
Šarka, ta patarška po karklynus skraido
Ir nutįsę debesys viršum medžių spokso.

Jau raudonas stogas už posūkio šviečia.
Palei namus tėvas remiasi į kaplį,
Lenkiasi, pažyra lapai susirietę,
O jisai nuo lysvės regi visą aplinką.

 


Varteliai

Paskui bus vešlūs apyniai apviję,
Tačiau kol kas tokių spalvų atrodo.
Kaip vandenuos lelijos susiviję,
Nuskintos į saulolaidą geltoną.

Viršuj virbeliai šviečia nudažyti:
Balti ir aštrūs lyg kokios žaltvykslės.
Net keista, kad nepakenkė paukštyčiams,
Laukų karvelį teko čia išvysti.

Medinė rankena, slidi kaip būna
Nutrintas medis pirštais čiupinėjant.
Į skląstį taikos dilgėlės liežuvis,
Jazminas šviečia kaip žibintuvėlis.

 

Prieangis

Prieangis, į vakarus durim atsigręžęs,
Pro didelius langus saulė ritinėjas,
Kur tiktai pažvelgsi, veriasi peizažas
Į girias ir vandenis, laukus bei alėjas.

Kada ąžuolai žaliai apsisiūdina,
O liepos šešėlis dengia pusę ūkio,
Nuo pasaulio atskiria dangiškas kartūnas.
Iškramsnotas lapų šlakuotais dantukais.

Čia sesuo su broliu prie staliuko mažo
Klūpomts pripaišė karų bei gaudynių
Ir išgelbėt bando liežuvėliu rožiniu
Laivus dideliausius, nes vieną skandina.

 

Valgomasis

Žemlangė menė, bronziniai prasliuogia
Šešėliai Gdansko laikrodžiu. Boluoja
Sofa odinė. Viršum Jos dvi guogės.
Išdrožinėti du velniai šalpokliai
Ir virdulio paslėpsniai spinduliuoja.

Paveikslas sienoj. Sausis pavaizduotas:
Žmonės po medžiais čiaužo, susikūrę
Bus jų gal šimtas, kyla šėmas dūmas
Ir varnos sklendžia ūkanotu oru.

Vėl laikrodis. Viduj jo tupi paukštis,
Girgždėdamas išneria ir rykauti skuba.
O kai jau trečią kartą įsismagins šaukti.
Mama iš vazos pilsto karštą sriubą.

 

Laiptai

Geltoni, gurgždantys ir išvaškuoti,
Siauros lentutės – kas pasieniu lipa,
Gali batelio nosim pabučiuoti,
Tačiau prie turėklų šiurpesni dalykai.

Šerno galva ten dideliuos šešėliuos,
Išsikišo iltys, paskui jos ištįsta.
Snukį ima riesti, uosdamas, įšėlęs,
O šviesa paskliautėj drebančioj praskysta.

Mama su liepsnos liežuviu žemyn kopia.
Leidžias iš aukšto, persijuosus strėnas.
Tačiau jos šešėlis prie šerno suklumpa:
Su tuo baisiu žvėrim viena galynėjas.

 

Paveikslėliai

Atverstos knygos. Ir kandis išlėkus
Plasta virš dulkėse skęstančio vežimo.
Palietus krenta, sutrupa kaip miltai
Ant graikų, užkariavusių žemyną.

Vežėčios darda, akmeninę plytą
Galva užkliudo, velka didžiavyrį.
Kandis tam puslapy, delnu prilipdyta
Prie jo kuprinės, dreba tarsi mirus.

Tada Jau griaudžia ir dangus apniunka,
Laivai, uolas palikę, stačiai neria,
O prie vandens kieti sprandai po jungu
Ir pusplikis artojas žemę aria.

 

Tėvas bibliotekoje

Aukšta kakta, o viršum jos sušiurę
Plaukai, ant jų pro langą krinta saulė.
Ir viskas kuria jam pūkų karūną,
Kuomet jis knygą paima į saują.

Raštuotais rūbais kaip anas būrėjas
Kimiu balsu jis užkeikimą burba.
Kokie stebuklai, kas toj knygoj dėjos
Patirs, kurį pats Dievas mokė burti.

 

Tėvo užkeikimas

„Išmintingasai, kurs gebi paguosti,
Taikusis protas tūžmastį atleidžia!
Myliu tave, paklustu tavo mostui,
Nors niekad neregėsiu tavo veido.

Jau vėjas tavo pelenus išpustė,
Šėliojimus ir nuodėmes pamiršo.
Dabar per amžius tobulas tu būsi,
Kaip mintys, kur ištrauktos į paviršių.

Kartėlį tu patyrei ir dvejonę,
Tačiau kalčių sakytumei nebūta.
Žinau, už ką gerbiu tave ir žmones:
Maži yra, bet didelis jų triūsas!“

 


Iš lango

Už lauko, vieno ir už kito guoto,
Vanduo didžiulis tarsi sidabruotų,
O ten ir žemė su sterble auksuota
Į jūrą nyra – tulpė į ąsotį.

Man tėvas sako: regime Europą.
O giedrą dieną viskas kaip ant delno,
Dūmuoja ji, po tvano apsigobus,
Arkliai ir būstai, šunes, katės švelnios.

Spalvotų miestų bokštai žėri, dunkso.
Sidabro siūlais vejas upės ramios,
Kalnų mėnuliai kaip žąselių plunksnos
Tai čia, tai ten jau užukloja žemę.

 

Tėvas aiškina

„Ten, kur spindulys lygumą paliečia
Ir šešėlis sprunka, tarsi būtų gyvas,
Varšuva stovi, iš visur ji šviečia,
Miestas nesenas, bet labai šlovingas.

Toliau, kur iš debesio kyšo lietaus stygos,
Įlomėse byra akacijų sniegas – Praha.
Bokštas viršuje įmigęs.
Atremtas į kalną, kaip senoliai mėgo.

Tai, kas tą šalį balta puta skiria –
Alpės. Juodylai – eglynėlių guotai.
Už jų, į geltoną vonią panirus
Italija drybso, lėkštė pasipiltus.

Iš gražių vietovių, kurių daug matyti,
Romą atpažinsit, sostinę krikščionių,
Pagal išraitytas stogines bažnyčių
Arba Švento Petro bazilikos šoną.

O ten, šiauriau kiek, už įlankos srauto,
Kur dangiško rūko lygumos plevena,
Paryžius su bokštais norėtų draugauti
Ir kaimenę tiltų viršum upės gena.

Ir dar daugel miestų antrina Paryžiui
Su puošmenom stiklo, rūbais iš plieno.
Bet šiandien gana. bijau jums įgristi.
Daugiau apsakysiu kurią kitą dieną.

 

Alegorija apie aguoną

Stirkso ant grūdo aguonos namelis.
Šuneliai aploja aguonų mėnulį
Ir niekados tiems aguonų šuneliams
Neprisisapnuoja pasaulis didžiulis.

Žemė kaip grūdas – nė kiek nedidesnė,
Kiti grūdeliai – žvaigždės ir planetos,
Tebūnie jų šimtas tūkstančių dešimt.
Namas ir darželis kiekvienoj stovėtų.

Viskas galvutėj. Aguona prie tako.
Vaikai aplink laksto, o galva siūbuoja.
O vakarėjant, kada mėnuo teka.
Tat tyliau, tai garsiau svetur šunes loja.

 

Palei bijūnus

Bijūnai žydi, rožiniai, baltieji,
O vidur kiekvieno, lyg kvapniam ąsoty,
Vabzdelių šeimynos šnekas varinėja.
Nes šios gėlės duotos vabzdžiams kaipo butas.

Motina prie klombos su bijūnais stovi.
Lenkias prie kiekvieno, vainikus praskleidžia,
Ir ilgai tiria žiedlapių įvairovę.
Tų, kuriems būti labai trumpam leista.

Paskui Jau paleidžia ir, ką pati mąsto,
Garsiai vaikams, o ir sau kartoja.
O vėjas ilgai žaliais lapais vaikšto
Ir šviesos šlakai ant veidų šmėsuoja.

 

Tikėjimas

Tikime tąsyk, kada pamatom
Lapą beplaukiant arba rasos lašą
Ir žinom – jie yra neišvengiami.
Kad ir mūs akys aptemtų, mirgėtų,
Žemėj tai bus, o daugiau nieko kito,
Lašą tolyn nuplukdys upės vandenys.

Tikime taipgi, kada susižeidę
Koją į akmenį, žinom, kad akmenys
Tam ir yra – nusimušti kojelėms.
Žvelkit, kaip medis meta šešėlius,
Metam šešėlį ir mes, o ir gėlės.
Jei nėr šešėlio, tai būti nėr galios.

 

Viltis

Viltis yra. kuomet kas nors tiki,
Kad žemė ne Joks sapnas – gyvas kūnas.
O akys, ausys, pirštai nemeluoja.
Visi daiktai iš mano pažinumo
Yra kaip sodas, arkoj atsistojus.

Įeiti nevalia. Tačiau, ko gero,
Jei tik giliau ir įdėmiau stebėsi,
Tau atsivers žvaigždė, gėlyno keras
Pasaulio sodo slapiame pavėsy.

Kai kas dar kalba, kad akis – tai triukas.
Kad nieko nėr, o mums tik taip atrodo.
Bet tiems jokia viltis nebegalioja.
Jie mano, žmogui nugarą atsukus,
Pasaulis visas liaujas egzistuoti.
Tarsi ranka nutraukė nelaboji.

 

Meilė

Meilė tėr būdas pažvelgti į vidų.
Taip, kaip žvelgiam į svetimus daiktus.
Esi tiktai vienas daiktas iš daugio.
O žiūrintis, net nesuvokdamas šito.
Iš daugelio negalių sveiksta,
Ir paukštis, ir medis Jam sako: drauge.

Su savim ir kitais norėtum broliautis,
Tegul jie mėnulio pilnatį randa.
Tai kas, kad dažnai nežinai kam tarnauti:
Ne tas gerai tarnauja, kur supranta.

 

Žygis į girią

Dideliausi medžiai, kraigo nematyti.
Saulė besileisdama raudonai nudažo
Kiekvieną medelį, lyg kokią žvakidę.
O žmonės takais šliaužo, tokie mažiai.

Užlaužtam galvas, ieškom vienas kito,
Kad nepasiklystum žolėse kaip girioj.
Naktis ant gėlynų antspaudus sudės tuoj.
Iš aukštybių spalvos ant galvų pažirę.

O puota aukštybėj, indai auksu šviečia.
Daug raudono vyno drebuliniam vary
Dovanas gabena viesulų karietom
Neaiškiems valdovams, gal meškų karaliams.

 

Paukščių karalystė

Tai kurtintai apsunkę oru irias,
Sparnais virš miško tolumą suraižo,
Balandis grįžta viesulingon girion.
Kranklys, atmušęs kaip lėktuvas žaibą.

Kas žemė jiems? Ar ežeras tamsybių.
Naktis apžiojo suvisam, o paukščiai
Viršum miglos tarsi juodos bangos.
Jiems žiba namai ir salos įprastiniam aukšty.

O jei snapu bėgiosiant ilgas plunksnas,
Viena iškrinta – ilgas jos kritimas,
Pakolei dugną ežero pasiekia.
Į skruostą trinas – paukščių pranešimas,
Iš ten, kur laisvė ir grožybių tiekos.

 

Pavojus

„Tėve, kur esi tu! Tas miškas laukinis
Nuo žvėrių kanopų sąžalynai dunksi
Gegužraibės spjaudos burbulais ugniniais
Po kojomis žiojasi vilkduobių bedugnės.

Kur esi, tėve! Ši naktis beribė,
Negi bus užkritęs amžinas tamsumas.
Benamiai, iš bado išmirs bendražygiai,
Akmenys išdžiūvę, kieta mūsų duona.

Karščiuojantis dvelksmas baisaus žvėries kailio
Artėja, tiesiog savo smarvę pučia mums į veidą.
Kur išėjai, tėve, kaipgi tau negaila
Vaikų, kur į niūkią gilumą išleidai.“

 

Suradimas

„Čia esu. Iš kur jūsų baimės paikos?
Naktis jau baigias, diena ima aušti.
Girdit: piemenėliai lumzdį lumzdin taiko,
Blėsta žvaigždės, ėmus rausvą juostą austi.

Čia takelis taisos. Esame pakriaušėj.
Ten slėnyje sodžiaus varpas muša aidą
Ir gaidžiai ant žiogrių šlovint šviesą šiaušias,
Ir garuoja žemė, vešli, išsiskleidus.
Tiktai čia tamsybė. Kaip upė išplaukus
Migla bruknienojų kupstelius užkrito.
Bet šviesa po vandeniu stojas ant kojūkų
Ir suūkęs saulės kamuolys išrieda.“

 

Saulė

Spalvos iš saulės. O ji nepaėmus
Jokios spalvos sau, nes joje visos.
Ir visos žemės yra kaip poemos,
O saulė jų tarpe sakytum artistė.

Kas nori tapyti pasaulį spalvingą,
Tegu niekad nežiūri tiesiai į saulę.
Bus vaizdas daikto, kurį matė, dingęs,
Akyse ašaros liks, karštos ir sausos.

Lai atsiklaupia, lai veidu į žolę,
Spindulį stebi, kursai atsimušęs.
Viską atras, kas seniai jau prapuolę:
Žvaigždę ir rožę, ir šviesą aušružės.

 

Varšuva, 1943

Sigitas Geda. Eilėraščiai

1991 m. Nr. 2 / Tai todėl dabar aš vienas imsiu staugti,
šaukti, verkti, dusti, aimanuoti,
kad visi kaip vienas kalbininkai
baigia jau papjaut lietuvių žodį.

Czesław Miłosz. Poetinis traktatas

2019 m. Nr. 10 / Poema parašyta tradicine lenkų (Adomo Mickevičiaus ir ankstesnių už jį poetų) silabine eilėdara, kurią bandžiau griežtai perteikti. Ta eilėdara neturėtų būti svetima lietuvio ausiai, nes ją vartojo Antanas Baranauskas „Anykščių šilelyje“

Sigitas Geda. Balos ar vandenynai?

2019 m. Nr. 10 / Poeto Sigito Gedos (1943–2008) laikysena ir temperamentas išsiskiria bendrame anuometinių diskusijų fone. Jis – vienas drąsiausių ir ryžtingiausių kalbėtojų, o kai kurie jo pasisakymai, išlikę archyviniuose dokumentuose

Adam Zagajewski. Poezija kelia baltą vėliavą

2019 m. Nr. 1 / Iš lenkų k. vertė Kazys Uscila / Gyvename ironijos amžiuje, o reikia ekstazės akto. Eilėraščio rašymas šiandien – jei tai ne dar vienas nusilenkimas ironijos dievukui.

Agnieszka Kosińska. Czesławas Miłoszas: diena iš dienos

2018 m. Nr. 1 / Agnieszka Kosińska – rašytoja, bibliografė, leidėja. Iš rankraščių parengė spaudai paskutinių Czesławo Miłoszo eilėraščių knygą „Paskutinieji eilėraščiai“ ir romaną.

Renata Gorczyńska: „Buvau tarsi jo pameistrė“

2017 m. Nr. 11 / Czesławo Miłoszo asmeninę sekretorę (1980–1984) Renatą Gorczyńską kalbina Birutė Jonuškaitė / – Kada ir kokiu tikslu atvykote į Ameriką? – Baigusi Varšuvos universitete lenkų kalbą iš pradžių dirbau…

Krzysztof Czyżewski. Kitokia Miłoszo ištikimybė

2017 m. Nr. 8-9 / Iš lenkų k. vertė Kazys Uscila / Kaip galima šitaip užbaigti „Teologinį traktatą“? „Gražioji, Tu… nenusakomas Tavo grožis… Prašiau stebuklo Tavęs…“ Be abejonės, jaunas žmogus tokio traktato neparašys.

Łukasz Marcińczak. Miłoszo pokalbiai su Dievu, arba Poetas – Jobas

2016 m. Nr. 5-6 / Iš lenkų k. vertė Birutė Jonuškaitė / Kaip turėtų būti danguje, žinau, nes esu ten buvęs. Czesław Miłosz. Andrzejaus Franaszeko knyga „Miłoszas. Biografija“, nors mažesnė ir siauresnė…

Adam Zagajewski. Miłoszas jaunas ir senas

2014 m. Nr. 5–6 / Juk yra taip, kad tie, kurie ilgai gyvena ir ištvermingai dirba visą gyvenimą, niekada, net vėlyvais, vėlyviausiais metais nepraranda ryšio su savo jaunyste, debesuota, emocinga ir nepasitikinčia savimi.

Birutė Jonuškaitė. Czesławo Miłoszo mylimos moterys

2013 m. Nr. 8–9 / Czesławas Miłoszas gimė savo senelių Józefos Syruć-Kunat ir Zygmunto Kunato dvare, Šeteniuose. Smalsaus vaiko akimis ištyrinėtas gimtasis Nevėžio slėnis jam tapo vaikystės rojumi, kuriame pagrindinius vaidmenis atliko mama ir senelė.

Algis Kalėda. Netekties didybė

2004 m. Nr. 10 / In memoriam Czesławui Miłoszui / Kūryba atnešė jam šlovę. Bet ne tik. Rašytojas mąstytojas nuolatos susilaukdavo piktų, pagiežingų žodžių. Net ir po mirties, kai vienas iš šovinistinių lenkų intelektualų parašė straipsnį

Czesław Miłosz. Apie lenkų literatūros autonomiją

2002 m. Nr. 7 / Istorijos krypties apmąstymai visada atsiranda dėl to, kad žmogus ieško vil­ties, o viltys ir utopijos kartais būna taip arti, kad beveik sutampa. Todėl galima tikėtis, kad tų lenkų kultūros asmenybių, kurios stengėsi pasiūlyti kokį nors…