literatūros žurnalas

Czesław Miłosz. Apie lenkų literatūros autonomiją

2002 m. Nr. 7

Iš lenkų k. vertė Laura Liubinavičiūtė

 

Taip jau netikėtai atsitiko, kad Witoldas Gombrowiczius, stengdamasis išva­duoti lenką nuo tėvynės (ojczyzna) vardan sūnynės (synczyzna), pataikė į pačią vykstančių lenkų sąmonės permainų esmę ir jo ekstravagantiški pamąstymai greitai tapo visuotine nuosavybe, o pasišaipymai iš savojo krašto ir jo istorijos pliste paplito, bent jau kultūrinio elito sluoksniuose. Tą, kas nuolatos gyvena lenkų literatūra, šis reiškinys mažų mažiausiai verčia susimąstyti. Atkreipkime dėmesį, kad jisai radosi tuo pat metu kaip ir Lenkijos pastangos įstoti į Europos Sąjungą. Gali pasirodyti, kad dabar ir leidybos rinka, pilna vertimų iš užsienio kalbų, ir užsienietiškų filmų bei televizijos programų antplūdis negrįžtamai stu­mia gimtąją literatūrą į užribį.

Pabandykime pasitelkti tam tikras istorines analogijas. Kai pasibaigė Napo­leono karai ir namo sugrįžo rusų karininkai, gyvai susipažinę su Vakarų Europa, Rusijoje prasidėjo didžiulis ginčas dėl tautinės rusų tapatybės, užtrukęs kelias dešimtis metų. Jis padalijo intelektualinį valstybės elitą į dvi stovyklas: „zapadnikus“, maniusius, kad Rusija turi prisitaikyti prie Vakarų institucijų bei verty­bių, ir „slavofilus“, ieškojusius rusiškojo originalumo šaknų šalies istorijoje ir jos ryšiuose su stačiatikybe. Aišku, netvirtinu, kad dabartinė lenkų literatūros situacija leidžia pagal šią analogiją kurti didelius apibendrinimus ir išvadas. Tačiau kai kuo toks palyginimas gali būti naudingas. Šiandien pas mus beveik be išimties girdisi vien „zapadnikų“ balsai ir priimamas kone aksioma tapęs teiginys, jog visomis savo valdžios institucijomis ir kultūra Lenkija privalo būti tiksliai tokia pati, kaip ir likusi Europa. Kad nors kiek tam įsitikinimui priešin­tųsi kokių nors savų „slavofilų“ stovykla – betgi ne. Vadinamieji „euroskeptikai“, susitelkę po kunigo Rydzyko vėliava, daugių daugiausia skleidžia demagogiją ir neturi rimtesnių rėmėjų literatūrinėje aplinkoje. Galbūt netyčia dėl to, ką dabar čia dėstau, man visai nepelnytai tenka „slavofilo“ vaidmuo – tačiau ką tai šian­dien turėtų reikšti?

Mano nuomone, kiekvienas, rašantis lenkiškai, turi paveldėjęs raktą nuo labirinto. Tas labirintas – tai lenkiška raštija ir jos ryšiai su patetiška, tragiška ir skausminga krašto istorija. Vienas Mrožeko dramos veikėjas, rodydamas į savo bedantę burną, sako: „Išmušė, pone, išmušė“. Bet čia kalbama ne apie kančios kaip vienintelio titulo, kuriuo lenkas gali didžiuotis, sureikšminimą, o apie pa­stangas kaip nors įveikti beviltiškas situacijas.

Nors garsiausi lenkų literatūros pasiekimai – tai romantikų kūriniai, bet mū­sų literatūros atsiribojimas nuo likusio pasaulio kaip tik ir atsirado dėl roman­tinės poezijos neišverčiamumo. Airių poezija daugeliu atveju yra sunkiai supran­tama užsieniečiams, tačiau ji buvo kuriama visuotinai paplitusia anglų kalba. Tuo tarpu lenkų poezija parašyta viena iš mažai paplitusių kalbų ir dėl toji buvo pasauliui hermetiška. Dėl to būta daugybės nuoskaudų tarp aistringų lenkišku­mo propaguotojų visame pasaulyje ir daugybės vilčių, vis siejamų su naujais „Pono Tado“ ar „Vėlinių“ vertimais. Deja, netgi tiksliausi vertimai užsieniečiams nepanaikina esminių kliūčių tiems kūriniams suprasti, kadangi jie priklauso labirintui, apie kurį užsiminiau. Mūsų noras sekti vakarietiška literatūra iš tiesų reiškia, kad turtuolis, turintis raktą nuo labirinto su lobiais, būtinai nori vaidinti vargšą.

Būta dviejų atvejų, kai lenkų romantinė poetika sėkmingai tapo pasaulinio paveldo dalimi. Pirmas atvejis – tai Juzefo Konrado Korzeniowskio, pasauliui žinomo kaip Josephas Conradas, romanai. To lengvabūdiško ir tingaus vaikino jaunystė praėjo Krokuvoje nieko neveikiant, išskyrus tai, kad jis godžiai skaitė –  daugiausia, aišku, romantinę literatūrą. Conrado tyrinėtojai žino, kad daugybė jo knygų siužetų yra tiesiog perkurtos mūsų romantikų temos. Svetimšaliai apie tuos perrašymus neturi supratimo, bet mūsų romantikai tikriausiai būtų paten­kinti, jei žinotų turį tokį ambasadorių. Tiesa, lenkų literatūros įvaizdis pasauli­niame kontekste turi ir kitų, ne tik romantiškų, bruožų. Juk Jano Potockio „Rankraštis rastas Saragosoje“, parašytas prancūziškai, turi gausų būrį gerbėjų tiek tarp prancūzakalbių originalo skaitytojų, tiek tarp anglų ir amerikiečių.

Antrą kartą lenkų romantinė poetika triumfavo tuomet, kai vienas iš mūsų, poetų, nepataisomų romantizmo paveldėtojų, ir dar krokuviškių, buvo išrinktas popiežiumi. Jo dėka vienišojo tremtinio Norwido kūryba įgijo plačią pasaulinę auditoriją. Norwidu besistiprinantis Karolis Wojtyla nerealizavo savęs kaip poe­tas, bet jo eilės, atrodo, buvusios pasiruošimas tai didelei literatūrinei veiklai, kokia tapo nuolatinės enciklikos. Čia užsimenu apie gana keistą dalyką, kuris iki šiol niekieno neapmąstytas. Būtent apie tai, kad Jono Pauliaus II enciklikos sudaro nepaprastą veikalą, kurį daug labiau verta skaityti, studijuoti, analizuoti nei didelę daugumą vadinamosios literatūros. Jos gali paskatinti dideliems debatams dėl lenkų religijos ir antireligijos – galų gale reikia aiškiai pasakyti, jog Josephas Conradas buvo visiškas agnostikas, o Witoldo Gombrowicziaus filosofija yra visiškai, fojerbachiškai, ateistinė. Tie debatai neturi aplenkti ir duo­bių, į kurias įpuolė tautiškoji lenkų katalikybė, kuriai, kaip pasakė Gombrowiczius, „Ponas Dievas tėra pistoletas Marxui nušauti“. Ir netgi Stanislawas Brzozowskis neišvengė tautiškojo katalikybės supratimo – užteko jam vos pra­sitarti apie savo katalikišką tikėjimą. Brzozowskio kūryba XX a. buvo stipriau­sias saitas su romantizmu ir jo interpretacijos bandymas. Debatai, kuriuos siūlau pradėti, negali apsieiti be Brzozowskio sugrįžimo.

Kažkas labai svarbaus šiandien vyksta su lenkų literatūros tradicijos ėjimu į pasaulinę kultūrą, ypač dėka kelių lenkų poetų, kurie visi kartu vadinami “lenkų poezijos mokykla“ ir plačiai pripažįstami, tiesa, ne tiek Vakarų Europoje, kiek Amerikoje. Pastaruoju metu ta „lenkų mokykla“ jau yra ir labirinto dalis ir tolesnis skverbimasis į jo koridorių gilumą. Pavyzdžiui, Amerikos poetų bendrijos organizuotas vakaras 2002 m. kovą Niujorke parodė didelį tos poezijos triumfą –  į pasaulinę literatūrą tikrai įtrauktos kelios pavardės: Rozewiczius. Szymborska, Miloszas, Herbertas ir Zagajewskis.

Apie šiuos poetus, kaip mokyklą, Lenkijoje kalbama mažai, ir iš tiesų tokj ter­miną pasiūlė amerikiečių literatūros kritikai bei airių poetas Seamus Heaney. Anot jų, šie lenkų poetai sugebėjo susieti istorinę patirtį su individualia patirti­mi, o tada sukurti įvairiopus distancijos, ironijos sluoksnius bei juodojo humoro prieskonius savo tragedijai.

Aišku, mes žinome, kad toks apibrėžimas nesiekia itin giliai – juk tų poetų sąmonėje egzistavo dar ir visa potyrių bei žodinių išraiškų gama, paveldėta iš romantizmo poezijos. Tas ryšys yra neabejotinas net Szymborskos eilėse, at­rodytų, tokiose neistoriškose. Panašiai yra su Slawomiru Mrožeku – jis yra labai lenkiškas rašytojas būtent todėl, kad savo lenkiškumą erzino ir neigė, t. y. buvo nuolatos įsivėlęs į polemiką su romantizmu.

Ne, vis dėlto nenoriu plėtoti šių reiškinių sąsajos su pasidalijimu į prita­riančius Europos Sąjungai ir euroskeptikus. Tačiau mums, suvokiantiems Len­kijos įstojimo į Sąjungą neišvengiamybę, reikia sąmoningai apmąstyti ypatingą lenkišką tos vienatinės tėvynės arba sūnynės palikimą. Ir žvelgiant kaip tik iš tokios perspektyvos, reikėtų atlikti lenkų literatūros paveldo reviziją.

Paveldo klausimas iki galo nesutampa vien su romantizmo problema. Argi tas kartas, kurios gyveno prieš senosios Respublikos nuosmukį, reikia visai už­miršti? Ar reikia užmiršti tą prarają tarp bajorų savo dvareliuose ir liaudies po ekonomų bizūnais, tuos sulenkėjusių vokiečių miestus, tas religines įtampas tarp katalikų, liuteronų ir stačiatikių, tuos žydų išminčius, kurių hebrajiškos knygos buvo leidžiamos Lenkijoje? Trumpai kalbant, ar galima užmiršti istoriją didelės, daugiatautės valstybės Europos viduryje? Ar visa tai neskatina kelti tų pačių klausimų, kuriuos sau kėlė romantikai? Prancūzų rašytojas niekad nėra laisvas nuo savo tautos istorijos – jei pradėtume naujausiais ginčais dėl kolaboracijos Antrojo pasaulinio karo metu, tai toliau sektų Paryžiaus komuna ir Didžioji revoliucija, Vandėjos jakobinų vykdytos žmogžudystės, didelių teritorijų, kuriose buvo kalbama oksitaniečių kalba (langue d’Oc), pasiglemžimas ir prancūziškumo primetimas joms, kad Prancūzija pasiektų Viduržemio jūros krantus. O juk Len­kija – tai irgi niekaip neištrinami iš mentaliteto lenkų–ukrainiečių, lenkų–baltarusių, lenkų–lietuvių konfliktai. Nepasakytume, kad jie jau užbaigti vieną kartą visiems laikams: juos nuolat reikia apmąstyti ir spręsti, vien jau dėl Lvovo ir Vilniaus miestų. Jaunas lenkų poetas negali taip paprastai pasakyti, kad jo nebejaudina tas didžiulis skaudulys, užaugęs išvijus tūkstančius lenkų šeimų iš Rytų ir vokiečių – iš vakarinių Lenkijos žemių. O jeigu poetas gyvena Gdanske arba Vroclave, tai ta praeitis egzistuoja čia pat ir kalba iš namų ir šventyklų architektūros, iš antkapinių užrašų.

Trumpai kalbant, visa dabartinės problemos esmė – tai pripažinimas, jog egzistuoja kažkas tokio, kas vadinama istorija. Amerikiečių filosofas Fukuyama neseniai tikino, kad visos žmonijos veiklos tikslas buvo šiandieninė demokratija, vartotojiškumas ir globalizacija. Bet kaip tik dėl to, kad turėjome Stanislawą Brzozowskį, galime pasakyti, jog ta Fukuyamos tezė yra vaikiška. Brzozowskio šiandien nebeskaito, bet tai, ką dabar dėstau, iš esmės tėra jo minčių prisiminimas. Jis nuolatos mąstė apie, jo žodžiais tariant, „romantinę europietiškos kultūros įveiką“. Šis kai kada skeptiškas, kai kada palankus lenkų romantiką interpretatorius specifine lenkų literatūros savybe laikė il storicismo polacco arba vartojo prancūzišką terminą l’historicitė (istoriškumas). Taigi šiandieninį ginčą dėl „romantinės paradigmos“ likimo (anot Marios Janion) reikia laikyti svarbiausiu, mąstant apie lenkų literatūros ateitį.

Tuomet turi paaiškėti, kad hipotetinio lenkų „slavofilo“ vaidmuo šiandien yra mažų mažiausiai neaiškus ir prieštaringas, kad jo besiimančiam sąmoningai tenka suvokti savo vidinį prieštaringumą. Be to, Rusijoje slavofilų mintis sukosi apie Cerkvę ir sąvoką „sobornost’“ (t. y. ištikimųjų bendrija) – lygiai taip pat ir Lenkijoje prieš mus iškyla daugelio šimtmečių Romos Katalikybės tradicija. O ji čia suaugusi su idėjomis, iš esmės mažai ką turinčiomis bendro su krikščionybe – kalbu apie Tautos iš didžiosios raidės sudievinimą. Ta liga išsivystė beveik na­tūraliai, tuomet, kai žlugo nepriklausomybė ir atėjo svetima valstybė, kurios lenkiškai kalbanti bendruomenė niekad nepripažino sava.

Jeigu nesimpatizuojantis istorizmui lenkų poetas pasakytų, kad, pavyzdžiui, amerikiečiai anaiptol nemąsto apie tai, ką jų tauta padarė indėnams ar juodaodžiams, atsakysiu, jog jis visiškai neteisus. Lenkų poetų istoriškumas randa atgarsį tarp amerikiečių poetų kaip tik todėl, kad jų pačių istorijos reflektavimas slypi čia pat, po išoriniu paviršiumi, ir kirba tenai nuolatos.

Lenkijos Liaudies Respublikos gyventojai daugelį metų buvo auklėjami, diegiant optimistinį tikėjimą žmonijos progresu, kurio tikslas esąs ideali komu­nistinė valstybė. Bet tai juk ne kas kita, kaip romantinis tikėjimas dvasiniu žmonijos progresu, kartu ir XIX a. miesčioniškų didybės idėjų atmaina. Taip susiklostė, kad XIX a. prasikalusios revoliucinės utopijos ateinančiame amžiuje įgijo fašizmo ir komunizmo pavidalus. O dabar atėjo visiškas bet kokių utopijų nuopuolis ir netgi tikėjimo bet kokiu progresu sunykimas. Kad nors marksistinės minties sekėjai Lenkijoje dar turėtų kokių nors atsarginių idėjų, bet kaip nieko, taip nieko. Kitaip tariant, protų būseną tiek Vakarų Europoje, tiek ir Lenkijoje reikia apibrėžti kaip visišką chaosą. Tikriausiai ne komunistai išgydė Lenkiją nuo romantizmo, nes jie tik skiepijo į protus truputį kitos pakraipos istorinį opti­mizmą. Prie visų sunkiųjų paveldo klausimų reikia pridurti dar ir šį, nes ne­galvoju, kad kada nors bus įmanoma paprasčiausiai istorizmą pamiršti ir kvatoti prisiminus romantines ar marksistines utopijas.

Istorijos krypties apmąstymai visada atsiranda dėl to, kad žmogus ieško vil­ties, o viltys ir utopijos kartais būna taip arti, kad beveik sutampa. Todėl galima tikėtis, kad tų lenkų kultūros asmenybių, kurios stengėsi pasiūlyti kokį nors istorizmo klausimų sprendimą, mintys sugrįš iš naujo. Visų pirma mąstau apie Stanislawą Brzozowskį. Gali būti, jog, ieškodamas mūsų literatūros autonomijos pamatų, leidžiuosi pernelyg giliai, ir niekas iš tų svarstymų neprigis. Tačiau verta išbandyti kokius nors orientyrus šiandieninėse maišalynėse.

 

Versta iš: „Tygodnik Powszechny”, 2002 m., gegužės 5 d., Nr. 18.

Czesław Miłosz. Poetinis traktatas

2019 m. Nr. 10 / Poema parašyta tradicine lenkų (Adomo Mickevičiaus ir ankstesnių už jį poetų) silabine eilėdara, kurią bandžiau griežtai perteikti. Ta eilėdara neturėtų būti svetima lietuvio ausiai, nes ją vartojo Antanas Baranauskas „Anykščių šilelyje“

Adam Zagajewski. Poezija kelia baltą vėliavą

2019 m. Nr. 1 / Iš lenkų k. vertė Kazys Uscila / Gyvename ironijos amžiuje, o reikia ekstazės akto. Eilėraščio rašymas šiandien – jei tai ne dar vienas nusilenkimas ironijos dievukui.

Agnieszka Kosińska. Czesławas Miłoszas: diena iš dienos

2018 m. Nr. 1 / Agnieszka Kosińska – rašytoja, bibliografė, leidėja. Iš rankraščių parengė spaudai paskutinių Czesławo Miłoszo eilėraščių knygą „Paskutinieji eilėraščiai“ ir romaną.

Renata Gorczyńska: „Buvau tarsi jo pameistrė“

2017 m. Nr. 11 / Czesławo Miłoszo asmeninę sekretorę (1980–1984) Renatą Gorczyńską kalbina Birutė Jonuškaitė / – Kada ir kokiu tikslu atvykote į Ameriką? – Baigusi Varšuvos universitete lenkų kalbą iš pradžių dirbau…

Krzysztof Czyżewski. Kitokia Miłoszo ištikimybė

2017 m. Nr. 8-9 / Iš lenkų k. vertė Kazys Uscila / Kaip galima šitaip užbaigti „Teologinį traktatą“? „Gražioji, Tu… nenusakomas Tavo grožis… Prašiau stebuklo Tavęs…“ Be abejonės, jaunas žmogus tokio traktato neparašys.

Łukasz Marcińczak. Miłoszo pokalbiai su Dievu, arba Poetas – Jobas

2016 m. Nr. 5-6 / Iš lenkų k. vertė Birutė Jonuškaitė / Kaip turėtų būti danguje, žinau, nes esu ten buvęs. Czesław Miłosz. Andrzejaus Franaszeko knyga „Miłoszas. Biografija“, nors mažesnė ir siauresnė…

Stasys Mostauskis. Žodžio ir tikrovės skirtis (Pasvarstymai apie Czesławo Miłoszo poetinę pastangą)

2015 m. Nr. 8–9 / Czesławas Miłoszas neretai skundėsi, kad skaitytojai jį supranta iškreiptai, visai ne taip, kaip norėtųsi pačiam autoriui. Negana to, jis pripažino negalįs nei pašalinti, kaip kontroliuoti šių netapatumų.

Adam Zagajewski. Miłoszas jaunas ir senas

2014 m. Nr. 5–6 / Juk yra taip, kad tie, kurie ilgai gyvena ir ištvermingai dirba visą gyvenimą, niekada, net vėlyvais, vėlyviausiais metais nepraranda ryšio su savo jaunyste, debesuota, emocinga ir nepasitikinčia savimi.

Stasys Mostauskis. Kraštovaizdis ir atmintis Czesławo Miłoszo „namų ontologijoje“

2014 m. Nr. 2 / Pratęsti pasakojimą tų, kurie buvo iki mūsų, ir kuo daugiau išsaugoti tiems, kurie ateis po mūsų – šią Cz. Miłoszo nuostatą, regis, galima įžvelgti už visų jo kūrybinių veiksmų. Tačiau jis būtų tik pareigingas „asmeninio muziejaus“ direktorius…

Birutė Jonuškaitė. Czesławo Miłoszo mylimos moterys

2013 m. Nr. 8–9 / Czesławas Miłoszas gimė savo senelių Józefos Syruć-Kunat ir Zygmunto Kunato dvare, Šeteniuose. Smalsaus vaiko akimis ištyrinėtas gimtasis Nevėžio slėnis jam tapo vaikystės rojumi, kuriame pagrindinius vaidmenis atliko mama ir senelė.

Algis Kalėda. Netekties didybė

2004 m. Nr. 10 / In memoriam Czesławui Miłoszui / Kūryba atnešė jam šlovę. Bet ne tik. Rašytojas mąstytojas nuolatos susilaukdavo piktų, pagiežingų žodžių. Net ir po mirties, kai vienas iš šovinistinių lenkų intelektualų parašė straipsnį

Czesław Miłosz. Pasaulis (Naivioji poema)

2000 m. Nr. 1 / Atverstos knygos. Ir kandis išlėkus
Plasta virš dulkėse skęstančio vežimo.
Palietus krenta, sutrupa kaip miltai
Ant graikų, užkariavusių žemyną.