literatūros žurnalas

Czesław Miłosz. Medžioklio metai (Pabaiga)

1995 m. Nr. 2

Vertė Julius Keleras

 

Pabaiga. Pradžia Nr.1

 

1987 m. lapkričio 17 d. Bandau sąmoningai skaityti amerikiečių poeziją. Suprantama, jog ten, kur yra tūkstančiai poetų, ta plūstanti dauguma negali būti kažin ko verta, nors kaip tik ji skatina ir išmaitina tuos kelis, tą saujelę; visur tas pats. Panašiai yra ir šiuolaikinėje tapyboje, rezultatai irgi panašūs – ir tapybos darbai teikia mažai malonu­mo.

Apie tuos poetus galima pasakyti, jog jų technika pirmarūšė, tačiau jie neturi apie ką rašyti. Jų gyvenimo patirtis persišviečia kiekvienoje eilėraščio eilutėje; tai yra universiteto dėstytojų ar vidurinių mokyklų mokytojų gyvenimas, o tai, ką jie aprašo, dažniausiai yra jų pačių šeimyninio gyvenimo komplikacijos arba tai, kas buvo nu­girsta netoliese esančiame bare. Tai yra bendra, monotoniška realybė, be jokių istori­nių sukrėtimų; gal koks vienas kitas sukrėtimas literatūrine prasme. Niekas nepri­verčia jų šoktelti lyg lašišai, susiduriančiai su kliūtimi. Ir šis „neturėjimas apie ką rašy­ti“, mano nuomone, yra toks visuotinis, jog vertas analizuoti. Tačiau tuo tarpu aš nu­kreipsiu šneką kitur.

1934–1935 m. Oscaras Miłoszas mokė mane nemėgti šiuolaikinės prancūzų po­ezijos, kaltindamas ją paviršutiniškų emocijų fiksavimu, tai yra suvokimo pasyvumu. Prabėgus pusei amžiaus, pripažįstu, kad jis buvo teisus. Sykį berods esu neobjekty­viai užsiminęs, jog mane jaudina Paulio Valéry poezija, o Blaise’as Cendrars’as ir Guillaume Apollinaire’as nusipelno mano pagarbos. Tačiau mažai ką galima gauti iš pastarųjų rašytojų. Lūžis arba įvyksta, arba ne; tas garsusis Cendrars’o eilėraštis „Ve­lykos Niujorke“, apgailintis modernų metropolį, buvo lūžis. Jis prasidėjo nuo 1912 m.

Nesuprantami sakiniai ir pažeista sintaksė gąsdina mus ir trukdo tinkamai įver­tinti. Dažnai nesuprantami eilėraščiai ir tapybos darbai tampa išimtiniais meno kūri­niais; štai dėl ko imama baimintis. Aš tokiais atvejais paprasčiausiai sakau: „Nesu­prantu“, ir man nerūpi, kaip tas poetas vertinamas literatūrinėje rinkoje. Jis man nie­ko nesako, aš jo nesuprantu, jis man kelia nuobodulį, ir taškas. Aš neturiu laiko kas­tis gilyn. Sutinku, kad yra daugybė nesupratimo lygių, ir mano poezija gali pasirodyti gana rafinuota. Tačiau tai, kad atmetama tiek daug nesuprantamų eilėraščių, manęs visai neužgauna, nors tai subtilus dalykas, o mūsų profesija nemėgsta garsiai pri­pažinti tokių paprastų kriterijų, taigi ir neskatina paprastų žmonių.

Kas gali žinoti, kokie niekai susirezga ir užverda mūsų bičiulių galvose, kartais ir turinčiose gilią nuojautą? Poezijoje įvairios haliucinacijos užsitarnavo sau vietą nuo tada, kai pranyko logikos kontrolė; tokia kaina mokama už naujoves, antra vertus, kaip tik dėl to taip sunku nubrėžti ribą tarp išskirtinės ir nepilnavertės poezijos…

 


1987 m lapkričio 21 d.
Bandydamas naujai pažvelgti į kelerius savo gyvenimo metus, nevengsiu supaprastinimų, vienas mėnuo buvo vienoks, antras – kitoks, aš kečiausi. Tik tonas buvo pastovus – kairysis. Aš nepriklausiau jokiai partijai; neįstojau į oficialiai sankcionuotą Lenkijos socialistų partiją; jie tikriausiai žinojo apie socialistš Laisvės organizaciją, veikusią okupacijos metais, tačiau tai nebuvo kliūtis. Viena pirmųjų mano poezijos knygų, pasirodžiusių Lenkijoje po karo, buvo „išsigelbėjimas“, į kurią įdėjau ir vokiečių okupacijos metu parašytus eilėraščius. Čia mano ryšių sistema, Amerikoje neturėjau nieko. Be to, man užteko proto neapsiriboti vien alyva gerai sutepto demokratijos mechanizmo stebėjimu – aš sužinojau, kas tai yra kovos už būvį jėga, kas yra miesto skurdas, atskiro žmogaus vienatvė, fundamentalus sistemai būdingas antiintelektualizmas. Daug skaičiau, įskaitant ir Louis Adamicą, kuris trylikos metų emigravo iš savo gimtosios Liublianos ir Amerikoje tapo nuskriaustų ir paniekintų slavų kilmės darbininkų rašytoju. Turbūt aš vienintelis iš lenkų tuo metu gilinausi į rinktines knygas, parašytas anglų kalba: Henry Millerį, „Partisan Review“ ir mažiausiai ortodoksinį Niujorko intelektualų žurnalą „Politics“, Dwightas Macdonaldas finansavo iš savo žmonos pinigų. Tada aš ir susipažinau su Dwightu. Vėliau, 1955 m., mudu dalyvavome suvažiavime, kurį Congrès pour la Li­berté de la Culture organizavo Milane. Jį aš miniu savo eilėraštyje „Milane“. „Slen­kant ilgai nakčiai, mes vaikščiojome Piazza del Duomo.“ Šiame suvažiavime dalyva­vo ir Mary McCarthy. Tų paskaitų rezultatas – bent viena Amerikos dalis man tapo su­prantama ir artima – antitotalitariai nusiteikę kairieji Niujorko intelektualai. Pirmą kartą skaitydamas „Politics“, užtikau Simonos Weil vardą. Nicola Chiaromonte’s straipsnis „Partisan Review“ buvo tarsi man parašyti, nors ir nežinojau, kas jis toks. Aš puikiai orientavausi tuometinėje – Amerikos ir tarptautinėje – politikoje. Savo, arba mūsų, di­lemą aš apibūdinau taip: „Kas yra geriau – būti narve užrakintam su protingu banditu ar su geraširdžiu silpnapročiu?“ Tai liudija mano ne itin aukštą ir neabejotinai trau­muojančią Jaltos bendrakūrėjų[1] politikos įvertinimą…

 


1987 m. gruodžio 20 d.
< ..> Tarpukario dešimtmečiais buvo periodas, kai Amerikos komunistų partija bandė ypatingą metodą, sprendžiant „negrų klausimą“. Buvo siūlo­ma paskelbti pietines valstijas, kurių daugumą sudarė juodieji gyventojai, „negrų valstijomis“ ir perkelti ten juoduosius iš kitų valstijų. Planas buvo atmestas kaip „neamerikietiškas“; be to, jis pernelyg priminė indėnų rezervatus, Ašarų kelią, kuriuo gentys iš Džordžijos ir Šiaurės Karolinos, kankinamos alkio, šalčio ir ligų, ilgai keliavo į pa­skirtas jiems teritorijas Oklahomoje.

Bet šis planas tikriausiai turėjo patikti Stalinui, kuris mėgdavo paprastus, ne­komplikuotus ir apibrėžtus sprendimus. Juk tai jis į Sibirą perkėlė visą Volgos vo­kiečių respubliką. Mes turime pripažinti, jog tautų perkėlimo nusikaltime slypi impleite dalijant teritorijas pagal kalbą ar gyventojų rasę. Taip lenkai, Hitlerio varomi iš savo žemių, įjungtų į Reichą Antrojo pasaulinio karo metu, buvo priversti persikelti, išeiti į nurodytas gatves jų pačių miestuose, o po karo (bijodami deportavimo) emigruoti į miestą, kur jie sudarė daugumą (tokių kaip Vilnius ir Lvovas), bei iš daugybės gyventojų regionų ir sutikti bendrininkauti su Stalino kūriniu „Vakarų teritorija.

 


1987 m. gruodžio 25 d.
Neseniai perskaičiau nedidelę atsiminimų ir požiūrių apie Paryžiaus žurnalą „Kultūra“ ir buvau Įskaudintas. Ar visada ir būsiu baudžiamas už savo kvailą neatsargumą? Vos tik apsistojau Malsons–Laffitte, susidūriau su nuomone, kad mano reikia apšviesti, tad ir aš vis išpūsdavau akis lyg vaikas: „Kaip gali būti? Ar tikrai ten priverčiamųjų darbų lageris?“ Ir vargšelė Zofia Romanowicz savo 1951-ųjų atsiminimuose suprato mane paraidžiui.

Visa tai atsitiko labai seniai, o dabar štai jau amžiaus pabaiga ir artėja laikas šimtmečio sąskaitoms suvesti. Viską dengia širma, migla, šydas – sunku susigaudyti, kas yra kas, kas yra labiau, o kas ne taip svarbu. Jeigu kas bent mėgėjiškai domėjosi literatūros istorija, tas žino, kokie nepagaunami yra skirstymai į mokyklas, kryptis ir po dešimtmečio ar dviejų gali atrodyti, kad laurai buvo suteikti klaidingai. Turbūt kraštutinis kriterijus bus kūrinio realybės dozė, reikalaujanti ištikimybės tiesai. Tuo­met miglą, už kurios slėpdavosi leninizmo ir stalinizmo monstras, sklaidančios kny­gos džiaugsis aiškia reabilitacija. Daug dešimtmečių stebėjau, kaip nenoriai jos pri­imamos ir kaip greitai užmirštamos.

Vilniuje ketvirtojo dešimtmečio pradžioje toks Olechnovičius, gudas, buvęs Solovkų salų lagerio kalinys, savo lenkų skaitytojų buvo sutiktas taip pat kaip ir vėliau iš stovyklų paleisti lenkai anglų skaitytojų – su užuojauta, bet netikėjimu, kadangi vis tiek atseit turėjo padaryti kažką negera; juk niekas nenubaudžiamas be kaltės. Tą patį ketvirtąjį dešimtmetį Panaitas Istratis ir Andrė Gide (pastarasis, parašęs kūrinį „Grįžus iš SSRS“) organizavo kampaniją prieš nusivylusiuosius, prieš „išdavikus“, į tokį sąrašą išsyk pateko Victoras Serge’as, Arthuras Koestleris, Ignazio Siione ir George’as Orwellas; netrukus jį papildė ir Albert’as Camus. Pažangieji intelektualai vedė šnabždesių kampaniją – iš tikrųjų tai buvo ne tiek šnabždesių, kiek gestų kampanija, daug efektyvesnė nei šmeižtas spaudoje. Jie elgėsi su tais „nepatogiais“ rašytojais kaip su buržuazijos tarnais – nesileisdavo į kalbas, bendraudavo tik nebylia, abipusiš­kai sutarta grimasų, prunkštimo, nevaržomų gestų sistema.

Galėčiau pateikti pavadinimus knygų, kurios arba nebuvo išspausdintos, arba buvo sėkmingai numarintos tyla. Ir tų, kurios buvo publikuotos viena kalba, o į kitas joms jau nebuvo rasti vertėjai ar leidėjai. Pavyzdžiui, Jôsefo Czapskio „Nežmoniškoje žemėje“ ir „Starobielskio užrašai“, Gustawo Herlingo–Grudzinskio „Atskiras pasau­lis“.

„Pavergtą protą“ aš rašiau bene blogiausiais metais, 1951-aisiais, kai Stalino kultas Prancūzijoje buvo pasiekęs apogėjų, nedaug laiko tepraslinkus po visiškai neįtikėtino (iš šiandieninės perspektyvos) ir plačiai nuskambėjusio teismo. Komunis­tinis „L’Humanitė“ apkaltino Davidą Rousset’ą, buvusį koncentracijos lagerio kalinį, dėl jo knygoje „L’Univers concentrationnaire“ pateiktos informacijos apie koncentra­cijos lagerius Rusijoje. Tuo pat metu Jeanas Paulis Sartre’as ir Francis Jansonas laik­raštyje „Les Temps modernes“ rengėsi drabstyti purvais Albert’ą Camus dėl jo kny­gos „Maištaujantis žmogus“, kurioje jis naudoja tuos pačius argumentus. (Tą knygą perskaičiau baigęs rašyti „Pavergtą protą“.) Taigi visą tą reikalą turbūt geriausiai api­būdintų žodis „psichozė“. Tačiau taip pat ir „jėga“, gerai, kad nors ne „policinė“. Sartre’o ir Jansono straipsniai buvo tiesiog kaltinimai, reikalaujantys nubausti Camus. Kai aš ieškojau vertėjo, man buvo rekomenduotas vienas pradedantis rašyti jaunuo­lis, žydų kilmės lenkas, kuris mane tikino, jog jis labai norėtų imtis šio vertimo, tačiau negali, nes jo verstų tekstų niekas nespausdins. Šio darbo ėmėsi Andrė Prudhommoaux, anarchistas, kovojęs Ispanijoje. Jis dirbo rankraščių redaktoriumi „Preuves“ laikraštyje Paryžiuje. Tačiau Prudhommeaux nemokėjo lenkiškai – tad aš jam ištisai, sakinys po sakinio, diktavau „Pavergtą protą“; jis tik taisė stilių.

 


1987 m. gruodžio 29 d.
„Pavergto proto“ rašymas man tiek daug kainavo, jog nebe­buvo kada didžiuotis juo. Kitaip tariant, tai reikalavo daugybės prielaidų: pirmiausia, mano išvykimo iš Amerikos, kadangi Joe McCarthy buvo pradėjęs raganų medžioklę prieš komunistus, vis užmesdamas teroro mantiją ant intelektualų būrelių. Žinoma, joks savo gerbiantis žmogus neprisidėtų prie antikomunistinės kampanijos, ji būtų suvokiama kaip fašizmo pradžia Amerikoje. Medžioklių intelektualinis lygis pativrtina šią prielaidą. Kažkur esu skaitęs Bertoldo Brechto liudijimą Neamerikiečių komitete stenogramą. Jis žaidė su jais kaip katė su pele. O netrukus po to išvyko į Rytų Berlyną. Nelaimėlio Whittakerio Chamberso pavyzdys gali pademonstruoti, kas laukia tų karštakošių, pažeidusių būrelio kodą. Ilgametis „The Daily Worker“ redaktorius dėl neabejotinos vidinės krizės nutraukė ryšius su komunistais ir žengė pirmyn, tapdamas pagrindiniu šnipinėjimo bylos liudytoju teismo procese prieš A. Hissą. Nuo tos dienos ligi pat savo mirties intelektualai nebepriėmė jo į savo tarpą, laikė nevertu rankos paspaudimo; jis prarado visus savo draugus; po metų paskelbti laiškai liudija bekraštę jo neviltį. Jis buvo tvirtai įsitikinęs, jog niekas nesupranta komunizmo esmės ir to, kokį pavojų jis kelia žmonijai; tada, po ilgos vidinės kovos nusprendęs padaryti viešą pareiškimą, pralošė. Tiesa, sykį jis buvęs sužavėtas Sovietų Sąjungos Istorinės Būtinybės Triumfo. Būreliai, pasmerkę Chambersą anaiptol nebuvo sudaryti vien iš marksistų ar įvairaus plauko jiems prijaučiančių; juos įėjo ir gana daug liberaliai nusiteikusių žmonių, kuriuos vienijo priešiškumas antikomunizmui. „Klausti, kas būtų atsitikę, jeigu…“ visada yra pavojinga, tačiau aš ma­nau, kad jeigu būčiau likęs Amerikoje, nebūčiau galėjęs parašyti „Pavergto proto“, nepasmerkdamas savęs pašalinimui iš vienintelių būrelių, kuriais galėjau pasikliauti šioje šalyje. Prancūzijoje buvo dar blogiau, tačiau aš jau iš anksto nusiteikiau būti svetimas; visuomet būsiu raupsuotasis, sakiau sau.

1954 ar 1955 m. vieno Paryžiaus teatro, kur buvo atliekama lenkų autoriaus pjesė, vestibiulyje atsitrenkiau į Jaroslawą lwaszkiewiczių, kuris nusigręždamas pra­košė: „Negaliu pasveikinti tavęs, brangusis“. Aš sužinojau, jog kažkada Berlyne susi­tikę lwaszkiewiczius su Sartre’u kalbėjosi apie „Pavergtą protą“. „Nepakanka būti šauniam, reikia turėti sagesse.“ Sagesse yra ir atsargumas, ir išmintis. Aišku, aš ne­buvau atsargus. Knygos atbalsiai persekiojo mane ilgą laiką. Tai sukėlė lenkų pasi­piktinimą, ir jie, kaltindami mane, kad esu slaptas komunistas, kreipėsi į Amerikos ambasadą Paryžiuje, o tai reiškė, kad aš negausiu Amerikos vizos devynerius metus; pažangiųjų nuomone, pelniau „išdaviko“ etiketę; be to, – tai man jau visai nepatiko, mane traktavo kaip prozininką ir mokslininką, dirbantį politinių mokslų srityje. Nota bene: tai nepadėjo man gauti literatūros profesoriaus vietos; priešingai.

Kita neišvengiama sąlyga buvo nelaiminga mano proto struktūra. Tuo metu aš daug galvojau apie ideologiją, apie beribį žmogaus sugebėjimą patekti į žemyn vin­giuojančią spiralę, iš kurios nėra išėjimo. „Hėgelio geluonį“ paprasčiausiai būtų gali­ma paaiškinti traumuojančia savo nusilpimo ar savo nusilpusio krašto patirtimi ir pa­lyginti su galia, visuomet esančia metalinio cilindro priekyje. „Europa priklauso mums.“ Galų gale niekas 1945–1950 m. netikėjo, kad Europa taps pasiturinti, kapita­listinė. Aš rašiau, kad galėčiau ištrūkti iš žemyn vingiuojančios spiralės. Tik kita saviterapijos forma, romanas „Isos slėnis“, išgelbėjo mane iš abstrakcijų ir grąžino prie poezijos.

 


1987 m. gruodžio 30 d.
Fiziškai visi žmonos yra sudaryti vienodai ir todėl suprasti vienas kitą gali per pagrindinius pojūčius. Todėl tuo nuostabiau, kokiu unikaliu santykiu pasiskirsto gėris ir blogis kiekviename individe. Mano psichologijos tyrinėjimas nieko neduos; bot kuriuo atveju aš nesugebu to padaryti. Ypač kad, žinoma, yra ryšys tarp „Pavergto proto“ ir mano eilėraščio „Sau pačiam 1950 m. albume“.

 


1988 m. vasario 24
d. Negalime nesutiktl, kad visam mūsų religijos istorijos supratimui reikia fundamentalių pasikeitimų. Karšto tikėjimo, vienijančio valstietį ir teologą, religinio entuziazmo Ir pasišventimo amžiai didžiai išsiskyrė perspektyviais vaizdiniais. Daugelyje kraštų masinė krikščionybė buvo abejotinas daly­kas, o paprotys lankyti bažnyčią anaiptol nereiškė, kad tikintysis gali atsakyti į pa­prasčiausius katekizmo klausimus. Šešioliktajame ir net septynioliktajame amžiuje Lietuva tik formaliai buvo krikščioniška šalis. Tačiau Prancūzijos, daug anksčiau priėmusios krikščionybę, didelė dalis miestų gyventojų aštuonioliktajame amžiuje bu­vo vargetos, neturėję jokio supratimo apie bet kokią religiją, ir jų egzistavimas paaiš­kina įkarštį, su kuriuo Revoliucijos metu nuo katedrų portalų buvo traiškomos šventųjų galvos. Mikhailovskis, kritikuodamas Dostojevskį dėl jo tikėjimo giliu Rusijos valstiečio pietizmu, įtikinėjo, jog Rusijos valstietis iš prigimties esąs ateistas. Šie pa­vyzdžiai, pirmiausia ateinantys į galvą, kelia kai kurių abejonių: religijos istorija, kaip ir istorija apskritai, turi „mokytos kastos“ žymę. Krikščioniškos civilizacijos, visa galva pranokusios vidutinį žmogų, paprastai užsiėmusį savo žemiškais reikalais, įvaizdį kūrė architektūros puošnumas, tapyba ir muzika, bet čia jau neįmanoma jų aiškiai atskirti, kaip negalima atskirti didingų Naros ir Kyoto šventyklų nuo to įstabaus mišinio, vadinamo Japonija. Visai gali būti, kad įvairūs apribojimai, kurie trukdė religijai (pagonybės papročiai, skurdas, neraštingumas), šiandien randa sau atsvarą kitų apribojimų pavidalu, taigi – bendri apskaičiavimai galiausiai pasibaigia lygiosiomis.

Vis dėlto „Dievo mirtis“ sukrėtė mokytą kastą, po to ir filosofija, mokslas bei menas nuėjo savo keliais, nebepaisydami teologų nuomonės; ir tai yra esminis skirtumas. Čia, šiame kelių išsiskyrime, aš regiu pagrindinę moderniosios poezijos problematiką.

Poezija vietoj religijos; poezija, kylanti iš tų pačių poreikių, kurie žmogų atgręžia į religiją. Tokia formulė galėtų būti tiksli, tačiau ji pernelyg bendra ir gali sieti visai skirtingas tendencijas. Mallarmé – tai ne Rilke, ir nė vienas jų ne Whitmanas. Lengvai rastume analogijų pirmuose krikščionybės amžiuose, kai naujoji religija, kilusi intelektualiai rafinuotuose sluoksniuose (graikų filosofija, šiuolaikinis mokslinis požiūris į pasaulį etc.), pasirodė nepakankama labiau išsilavinusiems, todėl tarp jų pasklido įvairūs gnosis tipai. Gnosticizmas tuomet buvo tai, kas poezija (jos jokiu būdu negali­ma tapatinti su „estetiniu patyrimu“) dabar yra šiuolaikiniams išsilavinusiems žmonėms. Pačiais reikšmingiausiais savo kūriniais poezija yra žmogaus vietos kos­mose tyrimas. Toji poezijos rūšis rasdavo sau varžovą įvairiausiuose istoriosofiniuose gnosis.

 


1988 m. vasario 25 d.
Pašaliečiams, žmonėms, kurie nesidomėjo literatūros žiniomis, pastaraisiais dešimtmečiais pasiekusiomis stratosferos aukštį, gana sunku suprasti, kodėl tie, kurie visuomet domėjosi filosofija, ūmai pasuko į literatūros studijų erdvę. Arba į mokslą, kai literatūros studijos tėra pretekstas. Tam tikri aleksandrinai, kai ra­šoma apie rašymą – triaukštis formalizmo, struktūralizmo, dekonstruktyvizmo etc. pa­statas. Visa rašymo sritis, drauge su kitais artimais veiklos būdais, pradeda panašėti į mirtinai rimtą iniciatyvą, galbūt svariai tariant, to paties lygio kaip Hėgelio istoriosofi­nis gnosis. Šilta, dar šilčiau. O jeigu imtumeisi nagrinėti dviejų pagrindinių moderniosios eros pašaukimų – socialinio revoliucinio pranašo ir menininko – antagonizmą, bendradarbiavimą, konkurenciją?

 


1988 m. liepos 22 d.
Nepaisant kuklios pradžios romanas (apie 1800 m. jis dar nebu­vo laikomas garbingu žanru – kaip lyrinė poezija, epas, tragedija) greitai brendo ir ta­po papročių, žmogaus psichologijos, visuomenėje cirkuliuojančių idėjų „veidrodžiu“ ir netgi dalyvaudavo filosofiniuose ir teologiniuose disputuose. Kyla klausimas: ar kinas vystėsi Irgi panašiai – nuo frivoliško iki didžiai filosofiškai rimto, ne tik rungtyniaudamas su romanu, bet ir įžengdamas į jo teritoriją, tirdamas kiekvieną mano bendraamžiams rūpimą problemą?

Nicola Chiaromonte įtikinėjo, jog ši analogija klaidinga. Aš mėginu atkurti tuos užstalės pokalbius 1963 m. vasarą Bocca di Magra kaimelyje netoli Carraros. Gausybė raudono vyno. Mes visi po marmuro uolų apglėbtą įlanką plaukiojom motorlaiviais, plaukiojimas buvo nepakartojamas. Ir tie mūsų pokalbiai: Nicola, jo žmona Miriam, Mary McCarthy, Janka ir aš. Chiaromonte yra viena tų herojiškų dvidešimto amžiaus figūrų, kurios būna užmirštamos vien tam, kad vienądien, kai tik visi nuopelnai išsidalijami, jų šlovė taptų dar didesnė. Jis buvo garbingai mąstantis, nepriklausomas intelektualas; jis suprato totalitarines sistemas, prieš kurias kovojo, Savo tėvynėje Italijoje jis kovėsi prieš fašizmą; Ispanijoje, skaitydamas Platoną, o prie Franco, kaip pilotas Malraux divizijoje, po karo – prieš sovietinį komunizmą, kartus Ignazio Silone leisdamas žurnalą „Tempo Présente“. Pirmąsyk atsidūręs Amerikoj užtikau jo pavardę ir su pagarba skaičiau jo esė žurnaluose „Partisan Review“ ir „Politics“. Žinoma, Nicola, tuo metu Romoje gerbiamas teatro kritikas, prie vyno ginčijo, jog filmų režisierių – tarkim, Fellinio, Antonionio – ambicijos neatitinka jų intelektualinio pasiruošimo, kad savo pastangomis prilygti didiesiems devynioliktojo amžiaus rašytojams jie tik atskleidžia savo intelektualinį menkumą ir socialinių klišių pomėgį <…>

 


1988 m. liepos 23 d.
„Bet, – gali kas nors paprieštarauti, – kinas pagimdė šedevrų.“ Gal tai ir tiesa. Bet gal jie tėra tik kino šedevrai <…> ir neišverčiami į mintis ir jausmus, kurie ir yra pati romano stiprybė. Yra buvę išimčių, bet vis dėlto aš ar kuri: kitas žiūrovas tebemanau, kad kinas turi beribes galimybes, kurios iki šiol nebuvo realizuotos. Turbūt pagrindinis kino meno indėlis į šį šimtmetį yra tai, kad jo formuluotės ir sumanymai gana dosniai apvaisino literatūrą – ir poeziją, ir prozą, be to žinoma, ir tapybą.

Aš ir pats kuriu vaizduotėje filmus, tik anaiptol nebandau rašyti scenarijų. Ypač vieną filmą mėgstu žiūrėti savo nuosavame ekrane. Nesu vienintelis, kuris žino jame pasirodančių žmonių vardus ir pavardes.

 


Sutrumpinta iš: A Year of the Hunter. Farrar: Straus and Giroux, 1994.

 


[1] Turimi omeny Stalinas, Roozveltas ir Churchillis, 1944 m. vasario 4–11 d. suorganizavę pokarinės tarptautinės santvarkos problemoms skirtą konferenciją. (Vert. past.)

Czesław Miłosz. Poetinis traktatas

2019 m. Nr. 10 / Poema parašyta tradicine lenkų (Adomo Mickevičiaus ir ankstesnių už jį poetų) silabine eilėdara, kurią bandžiau griežtai perteikti. Ta eilėdara neturėtų būti svetima lietuvio ausiai, nes ją vartojo Antanas Baranauskas „Anykščių šilelyje“

Adam Zagajewski. Poezija kelia baltą vėliavą

2019 m. Nr. 1 / Iš lenkų k. vertė Kazys Uscila / Gyvename ironijos amžiuje, o reikia ekstazės akto. Eilėraščio rašymas šiandien – jei tai ne dar vienas nusilenkimas ironijos dievukui.

Agnieszka Kosińska. Czesławas Miłoszas: diena iš dienos

2018 m. Nr. 1 / Agnieszka Kosińska – rašytoja, bibliografė, leidėja. Iš rankraščių parengė spaudai paskutinių Czesławo Miłoszo eilėraščių knygą „Paskutinieji eilėraščiai“ ir romaną.

Renata Gorczyńska: „Buvau tarsi jo pameistrė“

2017 m. Nr. 11 / Czesławo Miłoszo asmeninę sekretorę (1980–1984) Renatą Gorczyńską kalbina Birutė Jonuškaitė / – Kada ir kokiu tikslu atvykote į Ameriką? – Baigusi Varšuvos universitete lenkų kalbą iš pradžių dirbau…

Krzysztof Czyżewski. Kitokia Miłoszo ištikimybė

2017 m. Nr. 8-9 / Iš lenkų k. vertė Kazys Uscila / Kaip galima šitaip užbaigti „Teologinį traktatą“? „Gražioji, Tu… nenusakomas Tavo grožis… Prašiau stebuklo Tavęs…“ Be abejonės, jaunas žmogus tokio traktato neparašys.

Łukasz Marcińczak. Miłoszo pokalbiai su Dievu, arba Poetas – Jobas

2016 m. Nr. 5-6 / Iš lenkų k. vertė Birutė Jonuškaitė / Kaip turėtų būti danguje, žinau, nes esu ten buvęs. Czesław Miłosz. Andrzejaus Franaszeko knyga „Miłoszas. Biografija“, nors mažesnė ir siauresnė…

Stasys Mostauskis. Žodžio ir tikrovės skirtis (Pasvarstymai apie Czesławo Miłoszo poetinę pastangą)

2015 m. Nr. 8–9 / Czesławas Miłoszas neretai skundėsi, kad skaitytojai jį supranta iškreiptai, visai ne taip, kaip norėtųsi pačiam autoriui. Negana to, jis pripažino negalįs nei pašalinti, kaip kontroliuoti šių netapatumų.

Adam Zagajewski. Miłoszas jaunas ir senas

2014 m. Nr. 5–6 / Juk yra taip, kad tie, kurie ilgai gyvena ir ištvermingai dirba visą gyvenimą, niekada, net vėlyvais, vėlyviausiais metais nepraranda ryšio su savo jaunyste, debesuota, emocinga ir nepasitikinčia savimi.

Stasys Mostauskis. Kraštovaizdis ir atmintis Czesławo Miłoszo „namų ontologijoje“

2014 m. Nr. 2 / Pratęsti pasakojimą tų, kurie buvo iki mūsų, ir kuo daugiau išsaugoti tiems, kurie ateis po mūsų – šią Cz. Miłoszo nuostatą, regis, galima įžvelgti už visų jo kūrybinių veiksmų. Tačiau jis būtų tik pareigingas „asmeninio muziejaus“ direktorius…

Birutė Jonuškaitė. Czesławo Miłoszo mylimos moterys

2013 m. Nr. 8–9 / Czesławas Miłoszas gimė savo senelių Józefos Syruć-Kunat ir Zygmunto Kunato dvare, Šeteniuose. Smalsaus vaiko akimis ištyrinėtas gimtasis Nevėžio slėnis jam tapo vaikystės rojumi, kuriame pagrindinius vaidmenis atliko mama ir senelė.

Algis Kalėda. Netekties didybė

2004 m. Nr. 10 / In memoriam Czesławui Miłoszui / Kūryba atnešė jam šlovę. Bet ne tik. Rašytojas mąstytojas nuolatos susilaukdavo piktų, pagiežingų žodžių. Net ir po mirties, kai vienas iš šovinistinių lenkų intelektualų parašė straipsnį

Czesław Miłosz. Apie lenkų literatūros autonomiją

2002 m. Nr. 7 / Istorijos krypties apmąstymai visada atsiranda dėl to, kad žmogus ieško vil­ties, o viltys ir utopijos kartais būna taip arti, kad beveik sutampa. Todėl galima tikėtis, kad tų lenkų kultūros asmenybių, kurios stengėsi pasiūlyti kokį nors…