literatūros žurnalas

Czesław Miłosz. Poetinis traktatas

2019 m. Nr. 10

2019 10

Iš lenkų k. vertė Tomas Venclova

Poetinis traktatas“ laikomas CZESŁAWO MIŁOSZO svarbiausiuoju veikalu, magnum opus. Jis užima reikšmingą vietą ir pasaulio literatūroje: žinoma JAV kritikė Helen Wendler tvirtina, jog tai viena iš dviejų įžymiausių XX amžiaus poemų – šalia T. S. Elioto „Bevaisės žemės“. Tikiuosi, ji bus įdomi ir lietuvių skaitytojui, juolab kad Lietuvos ir Lenkijos istorinė, net ir poetinė patirtis turi daug bendrų bruožų. Čia skelbiama trečioji poemos dalis, „Istorijos dvasia“, skirta nacių okupacijai Lenkijoje.
Visą poemos tekstą su plačiais Cz. Miłoszo komentarais rengiasi išleisti leidykla „Apostrofa“.
Poema parašyta tradicine lenkų (Adomo Mickevičiaus ir ankstesnių už jį poetų) silabine eilėdara, kurią bandžiau griežtai perteikti. Ta eilėdara neturėtų būti svetima lietuvio ausiai, nes ją vartojo Antanas Baranauskas „Anykščių šilelyje“ („Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę…“). Eilutė sudaryta iš vienuolikos skiemenų su privaloma cezūra po penktojo (labai retai po ketvirtojo ar šeštojo) skiemens, kirčiai joje išsidėstę gana laisvai. Intarpuose Cz. Miłoszas vartoja ir kitokią eilėdarą. Retkarčiais ir pagrindiniame tekste eilutė sutrumpinama vienu skiemeniu (baigiasi vyriška, ne moteriška klauzule). Tokius ir panašius atvejus, kurie paprastai turi ir ypatingą prasminį atspalvį, stengiausi pateikti tose pačiose arba gretimose vietose, kaip originalo tekste.


III dalis

Istorijos dvasia

Kai nuo skulptūrų aukso dažas byra,
Nuo teisės knygų sunkios raidės byra,
Sąmonė lieka lyg akies lėliukė.

Kai ant metalo ir traiškomų lapų
Leidžiasi plėnys pergamento lapų,
Gero ir blogo medis lieka nuogas.

Kai bulvienojuos gęsta sparno drobė,
Kada suyra geležis kaip drobė,
Lieka tik viena – šiaudai, karvių mėšlas.

Dygiuos takučiuos, Mazovijos girioj,
Kažkur tarp Reicho ir Gouvernement,
Valstietės plokščios pėdos mina smėlį.
Stabteli, naštą atremia į pušį,
Ištraukia rakštį iš dulkino pado.
Ir sviesto luitas drėgnam skudurėly
Tiksliai atspaudžia jos nugaros formą.
Perkėloj mūšis: vištų bruzdesys,
Kyščioja žąsys kaklus iš pintinių.
Kulkos palieka cemente brūkšnius
Ties išbarstytais tabokos maišeliais.
Toliau už miesto kiaurą naktį miršta
Senukas žydas molio karjere.
Kimus jo staugsmas pritilsta tik auštant.
Vysla pilkuoja, mazgoja karklyną,
Plačiai patvinus ridinėja žvirgždą.
Ratais teškena perpildytas laivas,
Kontrabandistai spiečiasi ant denio.
Gylį matuoja Heniekas ar Stasius:
„Metras!“ Pliumpt. „Metras!“ Pliumpt. „Metras ir dešimt!“

Kur dvelkia dūmais iš kaceto krosnies
Ir sodžiuj varpas šaukia į mišparą,
Matome vaikštant Istorijos Dvasią.
Švilpauja. Mėgsta tvano apiplautą
Beformę šalį, kur leidžiama viskas.
Tie pat sijonai žardienose mirga
Indų, arabų ir lenkų sodyboj.

Stori jos pirštai iškėsti padangėj.
Dviratį mina prislėgtas jos delno
Valdžios atstovas – Londonas jam liepė
Žvalgybos tinklą kurti vaivadijoj.
Tuopos, mažutės tarsi rugio stiebas,
Veda nuo miško lig dvarelio stogo,
O ten valgykloj, užstalėj susėdo
Nuvargę vyrai karininkų batais.
Vežiko ūsą pabaltino dulkės.

Ją įžiūrėjo, įžvelgė poetas –
Žiauriąją deivę, kuriai pasiduoda
Trapių valstybių laikas ir likimas.
Didžiulis veidas lyg dešimt mėnulių,
Apykaklė iš kruvinų galvų.
Kas pasipriešins, tą palies lazdelė,
Jis ims kliedėti, proto nebetekęs.
Kas nusilenkia, tas yra tik tarnas,
Tokį paniekins naujoji ponia.

Lyros, giraitės ir laurų vainikai!
Damos, valdovai su mitrom, kur dingot?
Jums dar galėjom saldžialiežuvauti,
Pašokę griebti auksinų maišelį.
Ji geidžia kitko. Geidžia kūno, kraujo.

Kas tu, Galybe? Ilgos mūsų naktys.
Kaip Žemės Dvasią gal tave pažįstam –
Tą, kur nuraško nuo vaismedžio vikšrą,
Juodojo strazdo neįmantrų peną?
Tą, kur nubarsto vabalų kojelėm
Putlią paklotę šalia hiacinto?

Ar tu, Žudike, ir ana – tai vîena?
Kiek sykių toji nelemta bičiulė
Priversdavo mus rankom palytėti
Merginos glotnią nugarą ir kaklą,
Kai liepos karšty, prietemoje, poros
Kvapniu pušynu prie ežero brido,
Ir muzikantas, paspaudęs klavišą,
Visiems kartojo nebuvusią giesmę
Apie citrinos žiedą, meilės salą.
Giesmė pradingo. Baisu prisiminti.
O, kiekgi kartų ta šlovė ir grožis,
Ulbančio girioj kurtinio ekstazė
Mums abejingai prašiepdavo lūpas,
Tardavo, jogei pavasario spalvos,
Lakštutės trelės ir net įkvėpimas –
Yra tik tirštas masalas, pabertas,
Idant pratęstum giminę ir rūšį.
Jog vėsta kraujas ir nugali rūdys,
Ir perpuvusio purpuro apsiaustais
Turėsim griūti į bedugnę duobę,
Kur pranokėjas beždžionžmogis laukia.
Ar tu, išminčiaus Hegelio drabužiais,
Laukinių vėjų lygumas pamėgus,
Tiesiog renkiesi kitonišką vardą?

Žaliam maišely slapti biuleteniai.
Poetas girdi ją garsiai kvatojant:
Aš juos nubausiu, atimsiu jiems protą,
Nieks nepajėgia palaužt mano valios.

Kokiais gi žodžiais ateitį pasiekti,
Kokiais gi žodžiais apsaugoti laimę –
Gardžiai ji kvepia lyg ruginė duona –
Jeigu poeto kalba nepasvėrė
Naštos, lemtosios vėlyvajam ainiui?
Mes nesimokėm. Mes lig šiol nežinom,
Kaip Būtinybė sutampa su Laisve.

Priešpriešas lanko sapnuojantis protas.
Žūva, kas myli spindulius ir aukštį,
Niekina žemę ir šturmuoja dangų,
Nes žemėj – džiaugsmas, šiluma, tvirtybė.
Žūva, kas mąsto palengva ir vargiai –
Šis melo jūroj skandina aušrinę,
O ji stipresnė už gamtą ir mirtį.

Žaliam maišely slapti biuleteniai.
Skyla, subyra propagandos posmai.
Jie melagingi – patirtys kitokios.
Per daug pajutus, lyrika nutyla.
Pasenę šūkiai dar atsikartoja,
Bet neįstengia turinio panešti.

Dvidešimtmečiai Varšuvos poetai:
Jie nesuprato – Kažkas mūsų amžiuj
Nepasiduoda Dovydo svaidyklei,
Tik minčiai. Buvo tarytum ligoniai,
Trokštą išgirsti čiulbesį ir juoką
Tą vienui vieną paskutinį sykį,
Kai sunkiai verias akmeniniai vartai,
Ir abejingi rytojaus vilionei,
Stengiąsi vien tik dabartį tausoti.
Ne, nedabino senõs barikados
Žmonijos aušros, dainių pranašystės.
Perverta kardu stovėjo Mergelė
Virš gelsvo lauko, žuvusių vainiko.

Rytais nustebę liesdavo jaunuoliai
Stalą ir kėdę, tarytum po liūties
Aptikę sveiką pienės rutulėlį.
Daiktai byrėjo į spektro skeveldras,
Neryškūs tarsi praeities šešėlis.
Šlovę, ramybę, išmintį atstūmė
Jų kasdieninės litanijos žodžiai,
Jų eilės meldė tiktai vyriškumo:
„Mus, lyg iš miesto, ištrems iš gyvybės.
Auksinis būste, guoli malachito,
Tada priimki amžiams pailsėt.“
Joks antikinis kariautojas nėjo,
Kaip jie, į tokį beviltišką mūšį,
Aiškiai supratęs, jog baltą jo kiaušą
Batu sumindžios svetimas praeivis.

Kopernikas – jis vokietis ar lenkas?
Gėlėm Bojarskis puošė jo paminklą
Ir žuvo. Tyros turi būti aukos.
Trzebińskis, tas naujasis lenkų Nietzsche,
Ėjo į mirtį užgipsuotom lūpom
Ir juodą žvilgsnį įsmeigė sekundei
Į debesyną ir akliną mūrą.
Baczyńskis griuvo ant šautuvo tūtos,
Kai Sukilimas balandžius pabaidė.
Gajcį, Stroińskį sprogimas lyg skydas
Aukštai iškėlė į raudoną dangų11.

Šviesa virpėjo kaip anksčiau po liepom,
Ant rašalinėj pamirkytų plunksnų.
Knygos kartojo tą pačią taisyklę:
Dera tikėti, jog regimo grožio
Krislas atskleidžia aukščiausiąją būtį.

Gyvieji tąsyk, laukuos išsibarstę,
Geidė pabėgti nuo savęs. Žinojo –
Grįš tik po amžiaus. Prieš akis lakusis
Smėlis, kur medis, tiksliau, anti-medis
Virsta į nieką, kur dingsta objektų
Ir formų ribos, tuštumoj pranyksta
Auksinis būstas, du skiemens: YRA,
O karaliauja du skiemenys: TAMPA.

Nuo tol kiekvieną vargino bežadžio
Bailumo svoris. Jie netroško žūti
Be tikslo, betgi šį nustelbė siaubas.
O Ji, lauktoji, seniai išsvajota,
Virš jų lingavo tūkstantį smilkyklių.
Klampiais takais jie šliaužė Josios link.

Šimtmečių deive, Virsmo karaliene,
Tujen pripildai okeano gelmę
Begarsio gausmo, slepies ryklio syvuos,
Kuriuos susiurbia plėšrūs giminaičiai,
Esi skraiduolės žuvies švilpime
Ir geležiniam dundesy uolynų,
Kai gimsta salos ir archipelagai.

Mūša putoja, niekniekius barsto,
Perlai – tai kaulai, nuo kurių druska
Gramdo karūną ir aksomo rūbą,
O Nepradėta, jungianti per amžius
Formą su forma, o žiežirba, srove,
Tezėj subrendęs antitezės gr¿de,
Mes tau pavaldūs – kiekvienas lyg dievas,
Tavy suvokęs, jog neegzistuoja.

Priežastys virsta pasekmėm tau liepus.
Tu mus iškėlei iš gelmės lyg bangą
Beribio Tapsmo vieninteliam mirksniui.
Tu mums atvėrei šio šimtmečio skausmą,
Idant pakilęs tavojon aukštybėn
Paklustų rankai, nebijančiai vairo.
Pasigailėki. Didžios mūsų kaltės.
Tavuosius dėsnius buvome užmiršę.
Duok pažinimą ir ištikimybę.“

Šitaip jie meldės. Bet širdy kiekvienas
Tausojo menką, nebegyvą viltį,
Jog ribą turi netgi laiko valdos,
Jog vieną kartą jie galės pažvelgti,
Mirksnį pristabdę, į šakas ir žiedus,
Sudrausti bangą, sukulti klepsidrą,
Įsiklausyti į laikrodžių tylą.

Kada ant kaklo apsiveja virvė,
Kada alsuoti nebeduoda virvė,
Aš apsisuksiu, ir kuo gi pavirsiu?

Kada krūtinę svilina fenolas,
Kada paeiti neleidžia fenolas,
Kaip pranašingą išmintį patirsiu?

Kai mūsų glėbio šilumą gesina,
Kai mūsų šviesą per amžius gesina,
Dangiškas gėris pasiduoda blogiui.

Tik mano pulsas, kuris jau nutilo,
Tik mano žodis, kuris jau nutilo –
Manasis tėvas, sūnus ir pastogė.

Poetas grasė debesims virš geto,
Daviau skatiką tam aklam poetui,
Idant išliktų jo aimanos dūris.

Žuvusios meilės žodį kiaurą dieną
Bandžiau įrėžti kalėjimo sienoj,
Kad apie saulę jis lėktų su mūrais.

Dainai į taktą – nebesantis, buvęs –
Daužiau skardinę, kol dar delsė šūvis,
Kol mus apsupo spygliuotosios vielos.

Po plytom guli manasis dienynas –
Gal kas vartys jį, mane prisiminęs,
Gailesio dieną, kai negrįžta sielos.

Žudynių žemei nebėra paguodos.
Jos neapvalo joks poeto žodis,
Niekur nerasi šitokio poeto.

O jei užgimtų jisai vieną kartą,
Teeitų ligi paskutinių vartų,
Nes nesiskirtų su vaikais iš geto.

Slavų sodiečių nerangus žodynas
Ilgai darbavos, šnarėdamas rimais,
Kad anoniminė daina užgimtų –
Dar aidinti tenai, kur orui virpant
Palmių paunksmėj šniokščia baltos putos,
Ir kur į šaltą Labradoro srautą,
Apakindamas blizgesiu nei plūgas,
Sunkus erelis žuvininkas puola
Ties Maine’o eglėm. Paprasta daina.
Lyg madrigalas, paantrintas alto,
Kurio panelės klausės gražią dieną,
Dabar suskambo atvirkščiai. Tai viskas.

Bus balandis

Ankštoj rikiuotėj einančios į darbą
Žydės mergaitės traukė keršto giesmę.
Taigi, netrukus gervės temdys dangų
Ir sausas sniegas nebesvilins delno,
Ir ties upokšniu, rausvas tarsi lūpos,
Girgždės po kojom žvirgždo akmenėlis.

Bus birželis

Taigi, links tulpės, pribrinkusios syvų,
Grambuolio sparnas atsimuš į stiklą,
Idant jaunikis nuotakai nupintų
Žalią vainiką iš ąžuolo lapų.

Jau virš mūsų

Mūsų, kadangi esame jau vîena.
Kaulai ir nervai – mūsų, o ne mano.
Vardai – Rachelė, Miriam ir Sonė –
Ore užgęsta ir iš lėto stingsta.

Žolės želia

Dainos sarkazmo nugalėtos žolės.

Rūgsta agurkai rasotam stiklainy
Su krapo skėčiais. Amžini agurkai.
Paryčiu spragsi nuodėguliai priežde.
Dubuo, lapienė ir mediniai šaukštai.
Krepšiai ir kãpliai sumesti pasieniais,
Kur šiaušias vištos ant priemenės laktų.
Ir ežios, ežios. Nei galo nei krašto.
Miglota, lėkšta ligi Skierniewicų.
Miglota, lėkšta toliau, lig Uralo.
Ei, nesiliauki. Pusdienis negreitai.

Pečius man dengia lengvučiai nankinai –
Jų stilius glosto miestišką vaizduotę.
Renkas aplinkui madingi vaikinai,
Nuo ryto imam linksmai šnekučiuoti2
.

Virš bulvienojų ir rudẽnio lauko
Sukas lėktuvas – žiežirba ar snaigė.
Kūlvirsčia nardo už debesio skraistės.

Pasakykite atėję,
Gal ištroškę, išbadėję?3


Garstyčios grūdo šiandien nebereikia4.Lyriką gelbsti šiltas porcelianas,

Jai triūsia pulkas žavingų charičių,
Antpilus lieja – graikų ir romėnų.
Papsi pypkutę ir nankinais vilki
Poetas. Gãli pasvajot iš naujo.
Pãmatas mūro, trobesiai mediniai5.

Ant stalo guli Fáidonas, „Katono
Žyvatas“6. Jeigu penktadienį žiebės
Šeimos žvakidėj spindulingos žvakės,
Danieliaus ritmai ir Ješajo ritmai
Mokė jaunuolį, kaip dera nutilti
Ir kaip sudėti eiliuotą legendą.
Ant Naugarduko kalno seną pilį7

Kalvos miškingos, giedruojantys vandens.
Be jų poetas gintis nepajėgia.
Akim aprėpęs tuščią horizontą,
Nemoka būti jo ašis ir centras.
Judrus šešėlis lemia jo žingsnius.

Tas, kurs negimęs lygumų beribėj,
Mariomis plaukia ir žemes įveikia,
Vezerio soduos, obelų paunksmėj,
Po Maine’o eglėm savosios tėvynės
Tamsžalių upių atošvaitą gaudo,
Tarsi ieškotų minioj svetimšalių
Kadais mylėtų vienintelių bruožų.

Ne, mums per sunkios Mickevičiaus eilės.
Tie ponų žodžiai, tas žydiškas mokslas.
Viskas, ką žinom – žagrės ir akėčios.
Grojo per šventę kiti instrumentai.

O lia ė lia
piemens piemenėliai

ū-dos bū-dos
piemenėliai dūdos
bėkit į stainelę
ten rasit Panelę
ir Grigalių rasite
į knygelę rašantį

Ūkia ir būbsi tartum būgnai bosai:

gudu-gudu-gu
ū-ūžkime kartu-u
Ponui Dievui Kristui Ponui
grokime kartu

Liepos smuikeliai cypia kuo ploniausiai:

tiri, tiri, tili, tili
grokim garsiai grokim tyliai
vili li vaikučiai
nuo ryto ligi Kūčių

Pučia ir kobzą gniaužo senis Gželia:

me-e-le-me
ožką-be-ožką-me
ožka ožkelė mano kobzelė

Su juo skubotai lankstosi klarnetas:

mulia-ulia
u lia u lia
motulėle motule

Ir traukia bosai, antrinantys bosai:

Ponui Dievui
Kristui Ponui
grokime kartu

Tiek jau, tiek visko per amžius praėjo,
Nė vienas posmas mums nebepadėjo.
Ir štai Czyžewskis8 pradeda kalendą –
Būbsi jo bosai, bubena ir skrenda.

Bėriau taboką, seilinau suktinę,
Paskui degtukas delnuos lyg namely.
Kodėl ne kempė? Kodėl ne skiltuvas?
Sėdau ant ẽžios. Rūkiau susimąstęs
Vėjo pagairėj. Greta buvo bulvės.

 


1 Kalbama apie jaunus lenkų poetus, žuvusius per nacių okupaciją (čia ir toliau – vert. past.).
2 Adomas Mickevičius, „Miesto žiema“.
3 Adomas Mickevičius, „Vėlinės“. Vertė Justinas Marcinkevičius.
4 Nuoroda į „Vėlines“.
5 Taip aprašomas Soplicų dvarelis Adomo Mickevičiaus „Pone Tade“.
6 Apytikrė „Pono Tado“ citata.
7 Adomas Mickevičius, „Gražina“. Vertė Justinas Marcinkevičius.
8 Tytus Czyżewskis (1880–1945) – lenkų poetas futuristas, kurio „Pastoralės“ (1925) šioje vietoje panaudotos.

Neringa Butnoriūtė. Netolygūs poezijos dydžiai

2024 m. Nr. 5–6 / Apžvalgoje aptariamos poezijos knygos: Aido Marčėno „Mirkt: eilėraščiai iš pasibaigusio pasaulio“ ir Tomo Venclovos „Už Onos ir Bernardinų“.

Czesław Miłosz. Pasaulis

2024 m. Nr. 2 / Iš lenkų k. vertė Tomas Venclova / Poemėlė „świat“ („Pasaulis“), sudaryta iš dvidešimties atskirų eilėraščių, laikoma vienu iš geriausiųjų Czesławo Miłoszo veikalų. Ji rašyta nacių okupuotoje Varšuvoje bene sunkiausiais…

Donata Mitaitė. „Ką darysi, kalbėki. Nes nieko tikresnio nebūna“

2024 m. Nr. 2 / Tomas Venclova. Už Onos ir Bernardinų. – Vilnius: Apostrofa, 2023. – 94 p. Knygos dailininkas – Jokūbas Jacovskis.

Brigita Speičytė. Liudvikas Adomas Jucevičius: vienoje lentynoje su Czesławu Miłoszu?

2024 m. Nr. 2 / Liudvikas Adomas Jucevičius (Ludwik Adam Jucewicz, 1813–1846), XIX a. vidurio Lietuvos dvikalbis literatas – etnografas, vertėjas, lietuvių literatūros istorikas, – yra viena tų epochos asmenybių, kurios nesiduoda…

Tomas Venclova. Žemiškos dovanos Trijų Karalių dieną

2024 m. Nr. 1 / Poezija, rašoma šiandien, turi ne tik įsiterpti į garbingą Donelaičio, Baranausko, Maironio grandinę, bet ir stengtis atsistoti greta Mallarmé, Rilkės, Mandelštamo, Kavafio. Tą lygmenį pasiekti turbūt beviltiška…

Aleksander Fiut. Limbe

2023 m. Nr. 10 / Iš lenkų k. vertė Kazys Uscila / Aleksandras Fiutas (g. 1945) – Krokuvos Jogailos universiteto profesorius, literatūros istorikas ir kritikas, rašytojas, vienas žymiausių milošologų, buvęs artimas Czesławo Miłoszo bičiulis…

Wisława Szymborska. Eilėraščiai

2023 m. Nr. 7 / Iš lenkų k. vertė Tomas Venclova / Šiemet liepos 2 d. švenčiamos Nobelio literatūros premijos laureatės, didžiosios lenkų poetės Wisławos Szymborskos 100-osios gimimo metinės.

Tomas Venclova. Erino poetas

2022 m. Nr. 7 / Airijos – tradiciškai Erino – sostinė Dublinas yra vienas iš literatūriškiausių, jei ne pats literatūriškiausias, miestų Europoje. Dienoraštyje sykį užsirašiau: „Klasikų vienam kvadratiniam kilometrui čia turbūt daugiau negu Anglijoje…

Mindaugas Kvietkauskas. „Poetinis traktatas“ gaisrų sezonu

2022 m. Nr. 4 / 1940 m. vasarį Czesławas Miłoszas grįžo į Lietuvą kaip karo pabėgėlis. Kai naciai pradėjo bombarduoti Varšuvą 1939 m. rugsėjį, jis kartu su evakuojamo Lenkijos radijo redakcija iš pradžių traukėsi į Liubliną…

Tomas Venclova. Prie draugo kapo

2022 m. Nr. 3 / In memoriam Juozas Tumelis (1938 09 02–2022 01 19) / Juozas Tumelis buvo vienas iš pačių geriausių mano draugų. Susipažinau su juo universitete – dar ankstyvame kurse, apie 1956 metus.

Tomas Venclova. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 5–6 / Svečioj šaly (jos bokštų baltuma
Viduržiemio saulėgrįžą sutiko)
Sparnais kliudai šarmojantį vainiką,
Neperregimą miglą kirsdama.

Tomas Venclova. Osipo Mandelštamo pėdsakais Voroneže ir Vilniuje

2021 m. Nr. 1 / Vienas iš svarbesnių mano ankstyvosios jaunystės prisiminimų – didžiulė antologija „Русская поэзия ХХ века“ („XX amžiaus rusų poezija“). Nežinau, kur tėvas ją įsigijo: turbūt dar prieš karą Kaune, gal karo metais Maskvoje, o gal…