literatūros žurnalas

Czesław Miłosz. Apie Oskaro Milašiaus filosofiją

1997 m. Nr. 6

Iš anglų k. vertė Antanas Danielius

 

Oskaro Milašiaus „filosofinės poemos“ – „Ars Magna“ ir „Arkanai“ – yra sunkiai suprantamos ir neatitinka jokio filosofinio žanro. Kad galėtume apibūdinti jas kaip poeziją, pirmiausia turėtume pripažinti specifinę poetinės kūrybos sampratą, būdingą jo brandos amžiui. Nesutikdamas su vyraujančiomis dvidešimtojo amžiaus pažiūromis, eilėiraštį jis laikė ne lingvistine struktūra, lemiančia jo kilmę ir prasmę, o šalutiniu produktu dvasinio pasiekimo, kuris turi būti pirmesnis už poeto kovą su kalbos nepakankamumu. Du poetai, kurie, jo manymu, priartėjo prie neprilygstamos Biblijos tobulybės – alchemikas Dante ir išminčius Goethe – mįslingų kūrinių. Didi poezija neapsiriboja siekiu išreikšti neišreiškiamus dalykus, sukuriamus – jei ne atskleidžiamus – pačiu rašymo aktu: ji yra kontūras, gaubiantis daugmaž tikslaus žinojimo branduolį. Kyla pagunda pavadinti šį žinojimą gnosis. bet kyla ir kai kurių nuogąstavimų, nes šis žodis po kovos tarp ankstyvųjų krikščionių bendruomenių ir gnostlkų prarado savo pradines konotacijas ir nuo to laiko asocijuojamas su dualistine graikų filosofinis minties pakraipa. Autorius dažnai pabrėždavo nemėgstąs teosofijos ir apskritai visų „dvasinių“ mokymų, nes Jie pernelyg sureikšmina dvasią materijos sąskaita; jis laikė save alchemikų mokiniu, o jų doktrinoje „materijos regeneracija“ vyksta kartu su žmogaus, praktikuojančio alchemijos meną, dvasiniu atgimimu. Taigi čia netinka epitetas „teosofinis“, ir aš linkęs vengti ir kito epiteto. – „okultinis“. kadangi šis žodis gali reikšti bet ką.

Įvado užduotis yra atverti kelią į kūrinį, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo neprieinamas. O. Milašiaus atveju tai įmanoma padaryti pažvelgus į jį tam tikros Europos tradicijos kontekste, ir tada daugelis jo idėjų ir įvaizdžių pasirodys paveldėti iš tų praeities rašytojų, kuriuos jis laikė savo mokytojais ir vadovais.

Ir „Ars Magna“, ir „Arkanai“ skirti centrinei mūsų civilizacijos mįslei (bent jau nuo Renesanso laikų): kaip mokslinė pasaulio vizija paveikė vidinį žmogaus gyvenimą. Prisiminkime, kad mokslinio metodo raida nebuvo griežtai linijinio pobūdžio. Iš pradžių Europos mintis, užsiėmusi gamtos tyrinėjimais, matė kelias galimybes; grynai kiekybinis požiūris buvo tik viena iš jų. Daug įžymių mokslo istorijos figūrų, tarkim, Paracelsas (1493–1541), stovėjo kryžkelėje, ir nors, kaip mėgstama tvirtinti, jie tik apgraibomis yrėsi prie tikro mokslinio mąstymo, jų veikalai gali mums atskleisti daug daugiau – mėginimą ne tik ištyrinėti materijos pasaulį, bet ir simboliškai jį interpretuoti, šitaip bandant išlaikyti įvairių būties lygmenų vienybę.

Po C. G. Jungo ir Mircea Eliade’o tyrinėjimų būtų lengvabūdiška laikyti vien nesubrendimu ir pseudomokslu šešioliktojo šimtmečio mintį, stipriai veikiamą hermetiškųjų raštų ir alchemijos. Simbolinė gamtos reiškinių interpretacija įrodė esanti gili ir vaisinga, ypač to meto tapyboje. Daugelio to laikotarpio meno kūrinių didybę lemia paslaptingas prasmių audinys, glūdintis po išorinės tikrovės vaizdavimu.

Kad ir kaip būtų, mokslo raida pasirinko kelią, kuris, žvelgiant atgal, mums atrodo neišvengiamas. Naujas pasaulėvaizdis, pradedant Koperniku, išstūmęs žmogų iš visatos centro, įsitvirtino aštuonioliktajame amžiuje, kai Newtono fizika ir deizmas religijoje paskyrė žemei ir žmogui labai nežymų vaidmenį bauginančiame amžino atsikartojimo mechanizme. Tas šimtmetis galėjo pasigirti savo Lumières, savu Nušvitimu, kuris buvo tapatinamas su proto triumfu. Keistai derindamas žmogaus sumenkinimą ir sureikšminimą Racionalizmo amžius leidosi į didelę tikėjimo geresne žmonija avantiūrą. Voltaire’as ir Rousseau buvo optimistiški jos vėliavnešiai. Nors tuo pačiu metu kai kurie jautrūs mąstytojai įžvelgė modernioje vizijoje pavojingą dichotomiją – skilimą į išorinę tikrovę, pavaldžią nekintantiems, akliems dėsniams, kuriems svetima bet kokia vertės samprata, ir į vidinį žmogiškojo subjektyvumo pasaulį, neatskiriamą nuo vertybių, – bet jo vertybės neturi jokių atitikmenų abejingoje visatoje.

Erichas Helleris savo iškilioje knygoje apie didįjį skilimą (The Disinherited Mind) aprašo Goethe’s, vieno tokio mąstytojo, nerimastingas nuojautas. Goethe, aktyviai domėjęsis alchemija, botanika ir fizika, buvo savotiškas humanisto, gyvenančio tuo metu, kai Žinija dar nebuvo padalyta į mokslą ir literatūrą, idealas. Jis jautė, kad šios takoskyros dar galima išvengti ir kad poeto, tokio kaip jisai, vaizduotė gali įsiskverbti į materijos paslaptis ne blogiau negu mokslininko instrumentai.

Savo traktatuose „Augalų metamorfozė“ ir „Spalvų teorija“ Goethe siekė pateikti alternatyvą „empiriškai–mechaniškai–dogmatiškai kankinimo kamerai“ (cituojant jo posakį), į kurią uždaro kiekybinis pažinimas, ir taip sugrįžti į Renesansą, kol dar buvo įmanomas pasirinkimas. Pasak Hellerio, „Goethe, tvirtindamas, jog su gamta privalu elgtis ne vien pragmatiškai, bet ir, jo manymu, objektyviai, turėjo ambicijų suvaidinti minties istorijoje tokį patį vaidmenį kaip Francis Baconas, arba kaip objektyvaus proto gynėjas Immanuelis Kantas. Apžvelgdamas vieną mokslinį veikalą Jis sakė: „Žmogus, nuo gimimo auklėtas vadinamųjų tiksliųjų mokslų dvasia, pasiekęs analitinio mąstymo aukštumas, nelengvai supras, Jog yra dar ir tiksli, konkreti vaizduotė“. Ši tiksli, konkreti vaizduotė yra Goethe’s poezijos puošmena, Ir Jis žinojo, kad Ji – didis tiesos Instrumentas.

Anot Hellerio, Goethe turėjo sąjungininką Williamą Blake’ą, bet apie jo buvimą nieko nenutuokė. Tačiau Helleris neužsimena, jog Blake’us. sukilęs prieš savo amžiaus dvasią, įkvėpimo sėmėsi Iš Emanuelio Swedenborgo, šie vardai – Goethe, Swedenhorgas, Blake’as – svarbūs kiekvienam, studijuojančiam O. Milašiaus filosofinius ellėraščius.

Emanuelis Swedenborgas (1688–1772) darė įtakos ne vien Blake’ui. Swedenborgo atitikimų teorijos atgarsis girdimas viso devynioliktojo šimtmečio poezijoje ir prozoje. Garsusis Baudelaire’o sonetas „Atitikimai“ pasinaudoja pagrindine Swedenborgo idėja ir taip ją įveda į prancūzų simbolizmą. Didysis švedas įkvėpė nemaža eilėraščių, parašytų įvairiomis kalbomis, tarsi poetai būtų intuityviai ieškoję jo globos, bėgdami nuo vyraujančios, bet jiems priešiškos civilizacijos srovės.

Kita Swedenborgo palikimo dalis yra grynai religinė, saugoma svedenborgiškos bažnyčios. Bet, nepaisant šiek tiek skandalingos reputacijos ir įžymių rašytojų pagyrų (Prancūzijoje – Balzaco, Amerikoje – Henry Jameso ir Emersono), šis žmogus iki šiol lieka paslaptis, neatskleista keliose knygose apie jo gyvenimą ir kūrybą. Pedantiška, sausa, nuosaikia lotyniška proza Swedenborgas aprašinėja savo keliones po tris žmogaus pomirtinio gyvenimo zonas – dvasių pasaulį, dangų ir pragarą. Interpretuodami dvejojame, ar autorių laikyti pamišėliu, ar manyti, kad jis, kone kaip Swiftas, turėjo polinki į fantastines alegorijas, nors nujaučiam, kad tiesa glūdi kažkur kitur, tik kur?

Tikriausiai būsimi interpretuotojai turės pradėti nuo klausimų, koks buvo šio mokslininko, vieno talentingiausių to amžiaus atradėjų, mokslo Istorikų vadinamo genijumi, išsilavinimas ar kokia profesija. Vienu savo karjeros momentu jis patyrė mistinį nušvitimą ir nuo tada stoja prieš savo amžininkų mokslą. Kiekviena jo išgyventa krizė žymi jo atsivėrimą naujai pasaulio vizijai. Ši vizija negali būti atskirta nuo ankstesnių jo interesų, atvirkščiai, atrodo, kad ji semia stiprybę iš jo troškimo išsukti mokslą iš vėžių, kurios, kaip staiga jam paaiškėjo, klaidingos. O tai reiškė atkurti sugriautą – religijos ir mokslo, dvasios ir materijos, vidinio ir išorinio pasaulio – vienybę.

Šio tikslo Swedenborgas siekė gausia savo kūryba, kur jis pateikė gamtos, susietos su centrine Viešpaties figūra, – žmogumi, vidinį žodyną. Krikščionybė yra labiausiai antropocentrinė iš visų religijų, o svedenborgiška krikščionybė net dar labiau pabrėžia ši aspektą. Swedenborgas sako, jog Dievas yra žmogus, vadinasi, žmogaus paveikslas yra dalis Dievo paveikslo. Jahvės įsikūnijimas Kristuje reiškia, jog Dievas–žmogus yra vienas. Šventosios Trejybės „asmenyse“, kaip ir katalikybėje. Swedenborgas įžvelgė politeizmo liekanas. Williamo Blake’o skaitytojai čia iškart atpažins Jo primygtinį tvirtinimą apie vieno tikro Dievo–žmogaus, Jėzaus ar Vaizduotės, visa atleidžiančią galią. Tuo Blake’as ir yra artimas Swedenborgui.

Jei žmogus toks svarbus, tai jo vidinis gyvenimas, lyginant jį su apčiuopiamais fiziniais reiškiniais, negali būti tiesiog kažkokie garai, neturintys pasekmių, o privalo turėti kosminę prasmę. Swedenborgas apverčia aukštyn kojomis santykį tarp jutiminio suvokimo duomenų ir žmogaus mąstymo, kaip jį pateikia Johnas Locke’as, ir pirmenybę atiduoda žmogaus protui. Jo sistemoje jutiminis suvokimas teikia žemo lygmens informaciją, tačiau joje slypi prasmės klodai, kuriuos reikia iššifruoti, ir Goethei (kuris skaitė Swedenborgą) visas gamtos pasaulis buvo atvaizdas, išorinis dvasinio pasaulio atspindys. Pažiūrėkime, kur ši prielaida veda. Aš matau medi, bet jis ne vien medis, o ir ženklas, galima sakyti, jog Swedenborgo pasaulis – tai kalba. Materialūs objektai realiai egzistuoja ne čia, o amžinybėje, kur nėra nei laiko, nei erdvės. Ten funkcionuoja kaip milžiniško žodyno dėmenys, o tas žodynas apima potraukius ir atostūmlus, kuriuos Jaučia nemirtingi žmonės ir kurie atitinka intymiausius jų polinkius. Panašiai ir žemėje, – kiekvienas objektas turi arba teigiamą, arba neigiamą emocinį krūvį. Pavyzdžiui, vienokį turi vaisiai, duona, vynas, brangakmeniai, gėlės, o kitokį – rupūžės, gyvatės, spygliuoti augalai. Swedenborgas nieko nenutuokė apie poeziją, tačiau jis sukūrė, anot O. Milašiaus, įdėmaus jo skaitytojo, „metaestetiką“, nes Swedenborgo doktrina pagrindžia poetines metaforas iš anksto nustatytais dieviškais principais.

Tai, kad Swedenborgas išsamiai aprašė gražius sodus, jų medžius ir gėles danguje ir lūšnas, purvą ir griuvėsius pragare, nereiškia, jog jis tikėjo, kad jie yra kur nors, ne vaizduotėje, o šitai jam buvo pati tikriausia egzistencija. Tiesą sakant, jie atitinka amžinų žmonių sąmonės būsenas, tų, kurie po mirties gyvena dvasinių kūnų pavidalu: koks esi, tą ir matai. Nė vienas nėra „įleidžiamas“ į dangų ar „nuteisiamas“ tūnoti pragare, nes dangus ir pragaras žymi Jo ar jos vidinę orientaciją ir tėra, kaip šiandien mums maga pasakyti, vizualinės projekcijos. Taigi Swedenborgas, lygiagrečiai su savo amžininku Kantu, nustačiusiu vidines proto kategorijas, įveda naują žmogaus vidinio pasaulio dimensiją.

Stulbinantį Swedenborgo sistemos keistumą daugiausia lemia jo racionalistiniai įpročiai. Tai bruožas, būdingas tiems laikams. Jo nuomone, žmogus negali tikėti tuo. ko nesupranta. Kaip kitaip paaiškinti tokią ištrauką iš „Arcana Caelestia“:

„Pasaulietiškas ir kūniškas žmogus širdyje sako: jeigu aš negaunu žinių, susijusių su tikėjimu, jutlmiškal, kad galėčiau pamatyti, arba moksliškai, kad galėčiau suprasti, aš netikėsiu.“

Žinoma, Swedenborgui toks supratimo būdas buvo bevertis, nes toks žmogus „trokšta jutimiškai gauti žinių apie tai, kas yra dangiška ir dieviška, o šitai yra lygiai taip neįmanoma, kaip kupranugariui pralįsti pro adatos skylutę!“ Jis kruopščiai dešifravo ir aiškino Dievo žinią, užrašytą – čia jis rėmėsi Viduramžių teologija – ir gamtos knygoje, ir Biblijoje. Swedenborgas skyrė tris prasmės lygmenis: gamtinį arba, kalbant apie Šv. Raštą, pažodinį: dvasinį; dangiškąjį.

Pasitelkus tokį raktą skaitant, tarkim, Pradžios knygą, išnyksta visi prieštaravimai, erzinantys protą. Adomas ir Ieva tada jau reiškia nebe pirmąją porą, o pirmąją, kaip sako Swedenborgas, „bažnyčią“, – t. y. seniausią civilizaciją, ir Rojus – „tos bažnyčios žmonių išmintį“. Pažinimo medžio vaisiaus valgymas reiškia žmogaus proprium arba asmeniškumo pergalę ir atotrūkį nuo harmoningo būvio, kai žmogus nepriskiria nieko sau, o gyvena pasinėręs į Dievą. Todėl galima sakyti, Jog Swedenborgas priklauso priešingam poliui negu tie filosofai, kurie bando ginti religiją nuo jos menkintojų antpuolių, perkeldami ją į ypatingą sritį, kur tikėjimo principai nereikalauja proto patvirtinimo. Antra vertus, ypatingas jo „krikščionybės logiškumas“ nepanašus į Johno Locke’o; tai veikiau antiredukcinis bandymas pakelti ir religiją, ir mokslą į kitą, universalaus simbolizmo lygmenį.

Bet koks trumpas Swedenborgo sistemos aptarimas vargu ar gali leistis į painią jos struktūrą. Išties skaitytojas nuolat jaučia, kad jau pradeda kažką suprasti, bet tas supratimas paskutiniu momentu išgaruoja. Williamas Blake’as, graveris, tapytojas ir poetas, padaro Swedenborgo mintį apčiuoplamesnę, bet ir Blake’ą sunku suprasti, jeigu nesiesime jo kūrybos su pagrindiniu jo intelektinio įkvėpimo šaltiniu, – kas beveik neįmanoma po įtikinamų Kathleen Raine studijų. Blake’o meno formos, tarp jų ir angeliškų ar šėtoniškų Jėgų personifikacijos, yra gigantiškos ir žmogiškos, patvirtinančios kosminę žmogaus dimensiją ir prieštaraujančios jo menkumui Newtono visatoj. Ir Blake’o Dievažmogis – Jėzus, vaizduotė – yra priešingas Kūrėjui – demiurgui, aštuonioliktojo šimtmečio mokslininkų deistų ir anglikonų bažnyčios įstatymdaviui ir griežtam moralistui. Swedenborgas manė, kad mokslininkai, nenuoširdžiai žodžiais išpažindami Dievą, iš tiesų garbino gamtą, t. y. interpretavo reiškinius žemiausiu lygmeniu, nepakilo iki dvasinio ir dangiškojo lygmens.

Jei Blake’as retkarčiais ir polemizuodavo su savo mokytoju Swedenborgu, tai tik dėl ryšio, siejančio gamtos, kaip didžiulio mechanizmo, idėją su visuotinai priimta morale, – tas ryšys, jo manymu, buvo nepakankamai Swedenborgo akcentuotas. Blake’ui mechanistinės visatos vizija kėlė siaubą, buvo destruktyvi ir prieštaravo tikrajam žmogaus vaizduotės pašaukimui. Baconas, Locke’as ir Newtonas, kuriems tenka atsakomybė už tos vizijos palaikymą ir platinimą, buvo piktadariai, nes jos veikiamas žmogus izoliuojąsi nuo kitų ir tampa Šmėkla (Swedenborgo proprium, asmeniškumu), nykios šalčio ir nevilties žemės, Ulro, gyventoju. Tada jis garbina žiaurų Dievą–demiurgą, kurį Blake’as vadina Urizenu ir kuris, pasitelkiamas bažnyčios, tampa „šmėkliškos“ moralės, pagrįstos atpildo įstatymu, ramsčiu.

To meto Anglijoje Blake’as savo akimis pamatė mokslo pergalės pasekmes. Juk Anglija buvo pirmoji Europos valstybė, pradėjusi industrinę revoliuciją. Gerokai prieš Darwino paskelbtą „stipriausiųjų išlikimą“ izoliuoto individo kova su kitu izoliuotu individu tapo bendra ekonominės praktikos taisykle. Ir ne vien praktikos. Blake’o amžininkas Thomas R. Malthusas pateikė tą kovą pateisinančią teoriją, pagal kurią darbininkų populiacijos augimas reguliuojamas savaime: Jeigu jų skaičius peršoka ribą, kai kurie paprasčiausiai miršta badu, ir pusiausvyra atstatoma. Blake’o laikais Londonas Jau buvo skurdo, prostitucijos, dvasininkų primestos kategoriškos moralės su pomirtinių atlyginimų ir bausmių sistema miestas. Nenuostabu, kad Jo pasipiktinimas buvo nukreiptas prieš visus šiuos reiškinius, ir jis ieškojo Jų tarpusavio ryšio. Ar Baconas, Locke’as ir Newtonas iš tikro buvo kalti dėl to, ką Blake’as vadino dvasiniu Albiono miegu? Jo atsakymas buvo kategoriškas – taip. Jie buvo mokslo – protavimo galios, abstrakčios objektyvuojančios, viską neigiančios galios atstovai. „Tai yra žmogaus šmėkla, šventa protavimo galia, ir jos šventume glūdi vienatvės šleikštulys.“ Ta šmėkla, asmeniškumas, yra Šėtonas, kurį Blake’as vadina „žvaigždėtų ratų princu“. Kodėl „žvaigždėtų ratų“? Blake’as pasmerkė neįsivaizduojamą absoliučios erdvės ir absoliutaus laiko sampratą kaip šmėkliškos sąmonės kliedesį. Gyventi su tokia samprata – vadinasi, gyventi Ulro krašte. Absoliučios erdvės ir absoliutaus laiko iliuzija išguja iš žmogaus gyvenimo bet kokią prasmę, nes neaprėpiamos begalinės erdvės, pilnos galaktikų, fone išryškėja jo nereikšmingumas. Galaktikos sukasi begaliniame laike, kuriame visa žmonijos istorija yra tarsi akimirka, o visata nenukrypsta nuo savo beprasmių ciklų. Pacituosime vieną Blake’o tyrinėtoją:

„Tokia idėja, tvirtina Blake’as, yra proto vėžys: žmogus nesugeba priimti jos grynai objektyvaus fakto, į sąmonę ji būtinai patenka kartu su jos moralinėmis ir emocinėmis pasekmėmis, kurios ten sukelia cinišką abejingumą, trumparegiškumą, savanaudiškumą ir visas kitas asmeniškumo ligas, o galiausiai – siaubą ir neviltį“ (Northrop Frye).

Socialinis tokios kosmologijos ekvivalentas ir pasekmė yra „tamsus šėtono malūnas“.

Taigi aštuonioliktojo šimtmečio pradžioje nuskambėjo ankstyvas įspėjimas dėl mokslo ir technologijos pasirinktos krypties, ir jį išsakė poetai vizionieriai: Goethe, Swedenborgas, Blake’as. Jų perspėjimas, būdamas pernelyg keistas, kad jį suprastų, – mat bandė sugriauti prielaidas, kurios atrodė akivaizdžios, – nepajėgė pakeisti įvykių krypties. Europos romantizmas buvo tiesiog priešingas sprendimas: jeigu proto ir jo sukur­tas kiekybinių metodų autoritetas pripažįstamas vieninteliu tikru tiesos šaltiniu – bet tiesos neasmenės, šaltos, atkirstos nuo žmogaus siekių ir troškimų – tai žmogiškas subjektyvumas yra paliekamas sau, išmetama iš geležinių dėsnių pasaulio. Poetas, dailininkas saugodavo savo „širdies tiesą“ nuo to priežasčių ir pasekmių, visuotinės būtinybės pasaulio, bet ir pripažindavo, kad jo vidinė tvirtovė sumūryta iš svajonių ir sapnų, ir tik išorinė mokslo valdos tvirtovė yra tikra. Visą devynioliktąjį amžių ir iki dabar šis skundas dėl tikrovės, svetimos žmogaus troškimams, girdimas įvairių mokyklų poezijoje. Visos jos susijusios su romantine tradicija. Viena iš jos atmainų buvo prancūzų simbolizmas, kuriame Swedenborgo „atitikimai“ vaidino gana kuklų vaidmenį, nes buvo atkirsti nuo jų filosofinių pasekmių.

Milašius jaunystėje būdavo priskiriamas vėlyvajai simbolistų bangai. Bet, kaip esu minėjęs, jo „pasirinkta giminystė“ nukreipė jį į aštuonioliktojo amžiaus pradžios poeziją. Tai įvyko todėl, kad jis visur jautėsi svetimas, tremtinys, gyvenantis epochoje, kurią jis vadino „besityčiojančio bjaurumo amžiumi“, taip pat ir dėl jo daugiakalbio išsilavinimo ir vokiečių literatūros, kurią buvo skaitęs. Goethe’s, kaip ir Heine’s, įtaka buvo stipri nuo pat jo kūrybos pradžios. 1913 m. vasarą, būdamas Miunchene, jis atrado Holderliną, kurio kūriniai buvo ką tik išleisti. Tačiau Milašius liko visų pirma literatas ir nebuvo susipažinęs su hermetiškąja tradicija iki savo mistinio potyrio 1914 m. gruodžio 14 d. naktį. Nepaprastas ryškumas to, ką matė ir girdėjo tą naktį, paskatino jį ieškoti panašių liudijimų, kad ir kiti išgyveno panašias būsenas. Šitai jis pats prisipažįsta Jamesui Chauvet 1926 m. liepos 5 d. laiške, kurį čia pacituosiu (vertimas mano):

„Pone,
leiskit man padėkoti už Jūsų mielą laišką, kurį perskaičiau su didžiausiu malonumu. Tai, ką Jūs sakot apie „Ars Magna“, nepalieka man nė menkiausios abejonės dėl potraukio, kuri jūs tikriausiai Jaučiate tam tikriems mokymams, kurie šiais laikais per daug pamiršti. Aš buvau labai sujaudintas, kad penki eilėraščiai mano knygelėje pasirodė jums užsimenantys apie Rozenkroicus. Su malonumu pasiunčiau jums savo naujesni darbą, „Arkanus“, o greitai gausite studiją, ir literatūrinę, ir biografinę, kurią pernai paskyrė man „La Revue Europiene“. Man būtų labai sunku nurodyti jums savo doktrinos šaltinius. Rizikuodamas būti apkaltintas (kitų, ne jūsų) šarlatanlzmu ir megalomanija, esu tiesos dvasios verčiamas prisipažinti jums, kad šis žinojimas buvo man duotas kaip apreiškimas po dvidešimties metų, paskirtų nenutrūkstamoms ir aistringoms meditacijoms, kurių tema buvo erdvė, laikas ir judėjimas. Ir tik pajutęs, kaip atsiveria mano vidinis regėjimas, kurį aš vadinu mnemoniniu, aš neatsispyriau smalsumui sužinoti apie savo pirmtakų doktrinas švento mokslo srityje, šie tyrinėjimai išmokė mane vienintelio dalyko, ko jie ir galėjo išmokyti, o būtent, kad tiesa yra viena ir jog pakanka turėti pagarbos ir meilės, kad atrastume ją mūsų sąmonės gelmėse. Tėra dvi žmonių rūšys: neigėjai, kurie dėsto nesuderinamas sistemas, ir kuklūs teigėjai, kurie, pradedant Pitagoru. Platonu, einant nuo Aleksandrijos įšvęstųjų Ir krikščionių mistikų iki Cinude’o de Saint– Martino ir Swedenborgo, o ir kitų, visi sako tuos pačius dalykus kiekvienam, kuris moka klausytis.
Dar kartą ačiū“

Milašius vadino Goethe savo dvasiniu mokytoju, o Swedenborgą – savo dangišku mokytoju. Daug sakančios jo pastabos Swedenborgo knygų „Tikroji krikščioniška religija“ ir „Sutuoktinių meilė“, kurias skaitė angliškai 1915 m,, paraštėse, Swedenborgas Jam atrodė esąs „Faustas be žmogiškos tragedijos, dangiškas Faustas, nesikamuojantis ir nedvejojantis“. Apie Goethe rašo, kad savo moksliniams bandymams jis tikriausiai pasiskolino iš Swedenborgo jo morfologinę augalų teoriją. Vienoje pastaboje O. Milašius sako: „Intuityviai Swedenborgas nujautė ateities mokslą iki tos dienos, kai jis susilies su tikra dvasine religija“. Nors ir skirtingo lygmens – dvasinio ir dangiško – bet vienodų siekių Goethe ir Swedenborgas yra Milašiaus pripažinti guodėjai, perduodantys „tiesą, kuri yra viena“.

Nėra jokių ženklų, kad jis kada nors skaitė Blake’ą: tikriausiai todėl, jog tais metais, kai gyveno Anglijoje (maždaug 1908–1910), Blake’o vardas dar nebuvo įtrauktas į anglų poezijos kanoną. Tačiau Milašiaus giminingumas jam yra akivaizdus ir siekia toliau nei bendras abiejų žavėjimasis Swedenborgu. Bet yra vienas esminis skirtumas: Blake’as gyveno tuo metu, kai triumfavo Newtono mechanistinės visatos samprata, ir maištavo prieš ją, tuo tarpu O. Milašius brandos amžiuje tapo Einšteino fizikos įsigalėjimo liudininku (apie ją nebuvo girdėjęs iki tol, kol neatsivėrė jo „vidinis regėjimas“), ir joje jis rado savo naujos erdvės ir laiko idėjos patvirtinimą. Blake’o laikais buvo dvi priešingos mąstysenos, kadangi Racionalizmo amžius turėjo savo atsvarą – vizionierius ir kai kurias „mistines“ laisvųjų masonų ložes. Ir Milašius skyrė dvi savo šimtmečio sroves, laikydamas tai vilties ženklu. „Kaip ir aštuonioliktajame amžiuje, visos dvasinės mūsų epochos apraiškos rodo ardantį neigimą paviršiuje ir kūrybingą teigimą gelmėje“, – sako Milašius viename savo politinių straipsnių. Be abejo, Einšteino reliatyvumo teorija jam buvo „kūrybingas teigimas“. Jis išlaisvino žmogų iš begalinės erdvės ir begalinio laiko siaubo. <…> O. Milašiui klausimas „kur yra erdvė?“ (prasme – „kur jos vieta?“) buvo svarbiausias jo ieškojimų klausimas. Erdvės ir laiko reliatyvumo atradimas, kurį intuityviai padarė jis pats, palaikomas Einšteino fizikos, turėjo, pasak jo, panaikinti visus jo amžininkų mąstymo įpročius ir atverti naują erą. Jei Milašius būtų skaitęs Jungą, gal būtų galėjęs pasakyti, kad nauja era prasidės, kai po dviejų tūkstančių metų Vandenis atsidurs po Žuvimis. Šiaip ar taip, jis, kaip ir Swedenborgas bei Blake’as, skyrė sau pirmtako ir pranašo vaidmenį, adresuodamas savo filosofines poemas ateities žmogui.

Taigi Milašiaus kūryba buvo naujas mėginimas sugrįžti į tą Vakarų minties istorijos momentą, kai gamtos tyrinėjimas dar nebuvo atskyręs vidinio pasaulio nuo išorinio, žmogaus vidaus nuo kiekybiškai matuojamos materijos. Jo dedikacija „Ars Magna“ pradžioje: „Renesansui“ ir jo posakis „mano sutuoktinė Renesansas“, be abejo, rodo gilų tikėjimą į artėjantį atsinaujinimą, į atgimusios žmonijos erą. Vis dėlto žodis „Renesansas“ negali būti atskirtas nuo asociacijų, grąžinančių mus į to paties pavadinimo istorinį periodą – tačiau kitokį, negu apibūdinamas vadovėliuose; humanizmo amžius, literatūros, sekančios graikų ir lotynų poetais, amžius, klasikinio grožio dailiuosiuose menuose amžius. Toks vaizdas, žinoma, paviršutiniškas. Graikų kalbos studijos padarė Platoną prieinamą išsilavinusiems žmonėms. Bet Jis tebelieka paslaptingas, jei ne hermetiškas, rašytojas. Tačiau tada buvo studijuojama ir hebrajų kalba, kaip Biblijos kalba, o sefardų žydų migracija iš Ispanijos, pagrindinio žydų misticizmo centro, palengvino tyrinėtojams kontaktą su Kabala, ši kita Renesanso pusė, kur platonizmas, sukrikščioninta Kabala, alchemija ir Rožės ir kryžiaus brolijų susidarymas ėjo lygia greta, trumpai nusakoma paminint tokius vardus kaip Giovanni Pico della Mirandola (1463–1494) Italijoje; J. Reuchlinas (1455–1522) Vokietijoje; Paracelsus (1493–1541) Šveicarijoje; G. Postel (1510–1581) Prancūzijoje.

Knygoje „Ars Magna“ Milašius kreipiasi į visą hermetinės minties tradiciją, kuriai atstovauja „Boehme, Sendivogius ir Paracelsus“. Įdomu pažymėti, kad Jakobas Boehme (1575–1624) kartu su Swedenborgu padarė didžiausią įtaką Blake’ui. Sendivogius yra sulotynintas lenkų alchemiko Michal Sędziwoj (1556–1636) vardas. Tikrasis Paracelso vardas buvo Theophrastas Bombastas von Hohenheimas. Milašius kartais vadina jį „dievišku Hohenheimu“.

Kodėl tada „Arkanai“ pradedami citata iš Descartes’o? Juk jis žinomas kaip modernios filosofijos pradininkas ir žymi mokslinės revoliucijos figūra: „Descartes’o dvasia“ (Cartesian spirit) tapo racionalizmo sinonimu. Tačiau Milašiui Descartes’as buvo kitoks žmogus. Ir iš tikro būtų sunku įrodyti, jog Milašius klydo vertindamas tą metodinės abejonės įsikūnijimą. Juk iki šiol įvairios filosofijos mokyklos, kiekviena traukdama Descartes’ą į savo pusę, nesutaria dėl jo protavimo išvadų. O ir gausi literatūra apie jį nenušvietė kai kurių jo gyvenimo aspektų, – tarkim, jo „entuziazmo“ nakties, jo dažnų kelionių, kai gyveno Olandijoje, jo ryšių su protestantais ir kaip jis suderindavo savo „metodą“ su pavyzdingu katalikišku pamaldumu. Jis liko „žmogumi, vaikščiojančiu su kauke“, bet koks buvo žmogus, ir kokia kaukė, tegalima tik spėlioti. Pasak kai kurių jo biografų, kai jis trumpą laiką gyveno Vokietijoje, buvo priimtas į slaptą Rozenkroicų broliją. Jam grįžus į Paryžių, nesiliaujantys gandai privertė jį paneigti, kad yra brolijos narys, bet atrodo, jog jis yra autorius veikalo „Polybii Cosmopolitami thesaurus mathematicus“, kuriame ryški simpatija šiai brolijai. Dėl to, kad Descartes’as siekė mokslo ir religijos vienybės, Milašius siejo jį su hermetiniu Renesanso sąjūdžiu ir net vadino jį „modernaus intuicionizmo tėvu“. Jo paties doktrina sutapatina mintį su „budrumu ir judėjimo meile“, ir šitaip Descartes’o „Cogito ergo sum“ sutapatinamas su „Myliu, vadinasi, esu“. Jis priskyrė Descartes’ui vardą, kuris, jo įsitikinimu, buvo jam duotas per įšventinimo apeigas: Polibijus Kosmopolitas. Apie save Milašius sakydavo esąs „Kosmopolito sūnus“, o tai reiškė: Descartes’o sūnus.

Versta iš: The Noble Traveller. Lindisfarne Press, 1985

Czesław Miłosz. Poetinis traktatas

2019 m. Nr. 10 / Poema parašyta tradicine lenkų (Adomo Mickevičiaus ir ankstesnių už jį poetų) silabine eilėdara, kurią bandžiau griežtai perteikti. Ta eilėdara neturėtų būti svetima lietuvio ausiai, nes ją vartojo Antanas Baranauskas „Anykščių šilelyje“

Adam Zagajewski. Poezija kelia baltą vėliavą

2019 m. Nr. 1 / Iš lenkų k. vertė Kazys Uscila / Gyvename ironijos amžiuje, o reikia ekstazės akto. Eilėraščio rašymas šiandien – jei tai ne dar vienas nusilenkimas ironijos dievukui.

Agnieszka Kosińska. Czesławas Miłoszas: diena iš dienos

2018 m. Nr. 1 / Agnieszka Kosińska – rašytoja, bibliografė, leidėja. Iš rankraščių parengė spaudai paskutinių Czesławo Miłoszo eilėraščių knygą „Paskutinieji eilėraščiai“ ir romaną.

Renata Gorczyńska: „Buvau tarsi jo pameistrė“

2017 m. Nr. 11 / Czesławo Miłoszo asmeninę sekretorę (1980–1984) Renatą Gorczyńską kalbina Birutė Jonuškaitė / – Kada ir kokiu tikslu atvykote į Ameriką? – Baigusi Varšuvos universitete lenkų kalbą iš pradžių dirbau…

Krzysztof Czyżewski. Kitokia Miłoszo ištikimybė

2017 m. Nr. 8-9 / Iš lenkų k. vertė Kazys Uscila / Kaip galima šitaip užbaigti „Teologinį traktatą“? „Gražioji, Tu… nenusakomas Tavo grožis… Prašiau stebuklo Tavęs…“ Be abejonės, jaunas žmogus tokio traktato neparašys.

Łukasz Marcińczak. Miłoszo pokalbiai su Dievu, arba Poetas – Jobas

2016 m. Nr. 5-6 / Iš lenkų k. vertė Birutė Jonuškaitė / Kaip turėtų būti danguje, žinau, nes esu ten buvęs. Czesław Miłosz. Andrzejaus Franaszeko knyga „Miłoszas. Biografija“, nors mažesnė ir siauresnė…

Stasys Mostauskis. Žodžio ir tikrovės skirtis (Pasvarstymai apie Czesławo Miłoszo poetinę pastangą)

2015 m. Nr. 8–9 / Czesławas Miłoszas neretai skundėsi, kad skaitytojai jį supranta iškreiptai, visai ne taip, kaip norėtųsi pačiam autoriui. Negana to, jis pripažino negalįs nei pašalinti, kaip kontroliuoti šių netapatumų.

Adam Zagajewski. Miłoszas jaunas ir senas

2014 m. Nr. 5–6 / Juk yra taip, kad tie, kurie ilgai gyvena ir ištvermingai dirba visą gyvenimą, niekada, net vėlyvais, vėlyviausiais metais nepraranda ryšio su savo jaunyste, debesuota, emocinga ir nepasitikinčia savimi.

Stasys Mostauskis. Kraštovaizdis ir atmintis Czesławo Miłoszo „namų ontologijoje“

2014 m. Nr. 2 / Pratęsti pasakojimą tų, kurie buvo iki mūsų, ir kuo daugiau išsaugoti tiems, kurie ateis po mūsų – šią Cz. Miłoszo nuostatą, regis, galima įžvelgti už visų jo kūrybinių veiksmų. Tačiau jis būtų tik pareigingas „asmeninio muziejaus“ direktorius…

Birutė Jonuškaitė. Czesławo Miłoszo mylimos moterys

2013 m. Nr. 8–9 / Czesławas Miłoszas gimė savo senelių Józefos Syruć-Kunat ir Zygmunto Kunato dvare, Šeteniuose. Smalsaus vaiko akimis ištyrinėtas gimtasis Nevėžio slėnis jam tapo vaikystės rojumi, kuriame pagrindinius vaidmenis atliko mama ir senelė.

Algis Kalėda. Netekties didybė

2004 m. Nr. 10 / In memoriam Czesławui Miłoszui / Kūryba atnešė jam šlovę. Bet ne tik. Rašytojas mąstytojas nuolatos susilaukdavo piktų, pagiežingų žodžių. Net ir po mirties, kai vienas iš šovinistinių lenkų intelektualų parašė straipsnį

Czesław Miłosz. Apie lenkų literatūros autonomiją

2002 m. Nr. 7 / Istorijos krypties apmąstymai visada atsiranda dėl to, kad žmogus ieško vil­ties, o viltys ir utopijos kartais būna taip arti, kad beveik sutampa. Todėl galima tikėtis, kad tų lenkų kultūros asmenybių, kurios stengėsi pasiūlyti kokį nors…