Česlovas Milošas. Iš knygos „Kronikos“

1991 m. Nr. 6

Vertė Liudas Giraitis

 

*

Tie balsai, kurie mano lūpom kalbėjo,
Yra mano ir ne mano, girdėti iš tolumos.

Bet kas dabar esu aš pats, tas tikrasis,
Kitoks nei graikų chorai ir atsimušę aidai?

Tad vėl turiu pradėti nuo pradžių,
Vaduotis iš sapnų, kuriais mus amžius klaidino?

Ant tų krantų, kur tilsta ginčas ir teismo šurmulys
Ir grįžtu tarp seniai užmirštų žmonių.

 

1911 metai

Kalnaberžė – kaip išversti? Gal: Beržų kalnelis.
Pažiūrėk į vokiečių štabo žemėlapį iš pirmojo karo laikų:
Tai Nevėžio slėnis – pati Lietuvos širdis.
Kas juo važiavo, iš abiejų pusių matė baltus dvarus.
Štai čia Kalnaberžė, priešais Šateiniai,
Namas, kuriame gimiau, aiškiai matyti.
Kalnaberžė priklausė Stolypinams,
Jie čia praleisdavo vasarą, gražioje Imperijos provincijoie,
Artimiausi mano senelių Kunatų kaimynai už upės.
Vaikystėje girdėjau apie valtį su ratais ir rankine pavara.
Važinėta vakarais, lankytasi dažnai,
Stolypinas mylėjo jaunas Kunataites.
Nieko bendra su tuo neturėjo mokykla, kurią dvare
Kūrė valstiečių vaikams Verčia, arba Vecia,
Būsimoįi mano motina. Mokė skaityti ir rašyti.
Kokia kalba? Aišku, lenkų,
Kuri buvo jai tarsi tikrai bretonietei prancūzų.
Atsimenu fotografiją: ji vidury,
Aplinkui linų plaukais berniukai, gal net viena ar dvi mergaitės.
Ta mokykla, šaukimas pavakariais j gegužines pamaldas,
Į kurias ėjo visi, ponai ir tarnai.
Pana Galingoji, Teisybės Veidrodi, chorinis Melskis Už Mus
Alyvų kvepėjime. Paukščių balsai iš sodo.
Kitaip sakant, čia „Dievaitis” – buvo tokia Rodzevičaitės apysaka.
O ten Valdžia. 1909 metais
Vecia ištekėjo už Rygos politechnikos studento.
1911 metais atvažiavo į Šateinius gimdyti manęs.
Tais metais Stolypinas turbūt nepažvelgė į mano lopšį,
Kamuojamas minties, kad Rusija tikriausiai žus,
Jeigu jis, pats vienas, nesugebės jos apsaugoti.
Netrukus po to, biržely, Kijeve važiavo į teatrą,
Ir ten jį pavijo teroristo kulka.
Niekas, net mano senelis, neatspėjo, kas iš tikrųjų nutiks.

 

Tritonai
(1913–1923)

Pažįstu juos. Stovi ant laivo
„Correct” denio, kai įplaukė į Jenisejaus žiotis.
Tas juodbruvys odine automobilisto striuke –
Tai Loris-Melikovas, diplomatas. Tas storas – Vostrotinas,
Aukso kasyklų savininkas ir Dūmos deputatas.
Šalia smulkus blondinas – mano tėvas. Ir kaulėtas Nansenas.
Fotografija kabo mūsų namuose Vilniuje,
Pakalnės gatvėje, 5. Šalia stiklainių,
Kuriuose auginu tritonus. Kas gali atsitikti
Per dešimtį metų? Pasaulio pabaiga? Pradžia?
Mano tėvas, iš ano laiko. Nežinau, ko važiavo
1913 metų vasarą į niūrias
Šiaurės pašvaisčių tyrumas. Koks laikų
Susimaišymas. Ir vietų. Aš čia, neramus,
Per pat į Kalifornijos pavasarį, nes nesusideda visuma.
Ko noriu? Kad būtų. Kas? Ko jau nėra.
Netgi tavo tritonai? Netgi tritonai.

 

Baimė-sapnas
(1918)

Orša bloga stotis. Oršoje traukinys gali stovėti ir parą.
Gal kaip tik Oršoje pasimečiau šešiametis,
Ir repatriantų traukinys nuvažiavo, palikdamas mane

Suvisam. Tartum suprato, kad būsiu kažkuo kitu –
Kitos kalbos, kito likimo poetu.
tartum nujautė savo pabaigą prie Kolymos krantų,
Ten, kur jūros dugnas baltas nuo žmonių kaukolių.
Ir didžioji baimė tada mane aplankė,
Ta, kuri turėjo būti visų mano baimių motina.

Trepet malogo pered bolšym. Prieš Imperiją.
Kuri eina ir eina į vakarus, ginkluota lankais, kilpomis, automatais,
Atvažiuoja vežimu, kumščiuodama vežiką per pečius,
Arba džipu, su papachomis, su įgytų kraštų kartoteka.
O aš nieko, tik bėgu, šimtą, tris šimtus metų
Ledu ir plaukte, dieną ir naktį, kad tik toliau,
Palikdamas prie gimtos upės skylėtus šarvus ir lagaminą su karaliaus dovanomis,
Už Dnepro, paskui už Nemuno, už Bugo, už Vyslos.

Kol atvykstu į aukštų namų ir ilgų gatvių miestą,
Ir baimė mane kankina, nes kur man, kaimiečiui, ligi jų,
Nes tik apsimetu, kad suprantu, ką taip skubiai aiškina,
Ir stengiuosi nuslėpti nuo jų savo gėdą, savo pralaimėjimą.

Kas čia mane pamaitins, kai einu apniukusį rytą
Su smulkia moneta kišenėje, vienam kavos puodeliui, ne daugiau?
Išeivis iš menamų valstybių – kam čia toks reikalingas?

Sienos akmeninės, abejingos sienos, sienos gąsdinančios.
Tvarka ne mano, o jų supratimo.
Dabar jau susitaikyk, neinkštauk. Nepabėgsi toliau.

 

Ponas Anusevičius
(1922)

Anusevičius nori Ninos. Kodėl? Kodėl?
Skandalus kelia, žliumbia, kai išgeria.
Nina juokiasi. Nes ar ne juokingas?
Riebus, o vieni nervai, turi dideles ausis
Ir krutina jas, tikras dramblys.

Granato spalvos debesis kabo viršum San Francisko,
Kai važiuoju vakare išilgai Lokio Keteros,
Ir už Aukso Vartų, toli, sužvilga okeanas.

O mano kadais mirusieji! O Anusevičiau! O Nina!
Niekas jūsų neatmena, niekas apie jus nežino.

Anusevičius kažkur Minsko krašte turėjo dvarą,
Pasilikusį paskui Bolševijoje, todėl dabar šlaistos po Vilnių.
Kai buvo jaunes, mama leisdavo jam išsišėlti,

Uliojo su šansonetėmis, vaizdavo didelį poną,
Telegramas siųsdavo: „Prijezžaju s damami
Vstrečat muzikoj trojkami i šampanskim”
Ir parašas: „Grafas Bobrinskis”.

Šansonetės. Tarytum mačiau jų satininius apatinukus
Ir juodas kelnaites su nėriniais. Krūtys, per didelės, per mažos,
Apsičiupinėjimai prieš veidrodį, sielvartai dėl vėluojančių mėnesinių
Paskui jos tapo seselėmis sanitarinių traukinių languose
(Nuometuotose kaktose raudonojo kryžiaus ženklas).

Ne Anusevičiui Nina. Žiūrėkite, kaip jis vaikšto.
Krypuoja į šonus kaip jūrininkas.
Ištisus metus balne, ulono munduru.
Tokia pat ir iš jos nuotaka.

Ką joje suradai, pone Anusevičiau,
Kad toks įsimylėjęs? Vaizdavai grafą,
Tikriausiai ir ją aprengei savo fantazijomis.
Ir iš tikrųjų tavo juokingos ausys,
Beveik permatomos, su raudonomis gyslelėmis,
Kruta, o akyse tarsi išgąstis.

Gyveno kartą Anusevičius, gyveno kartą Nina.
Vieną kartą nuo pasaulio pradžios iki pabaigos.
Aš dabar juos sujungiu, pavėluotai, vestuvių apeigomis.
O aplinkui dryžuoti, smaragdinių akių žvėreliai,
Damos iš madų žurnalų, pražuvusių genčių šamanai,
Vėl ta rimta, paslaptingai besišypsanti seselė –
Pasirodo jie tarp debesų, man patarnauja.

 

Genealogija

Janui Lebenšteinui

Tikriausiai turime tarpusavyje daug bendra
Mes visi, kurie augome baroko miestuose,
Neklausinėdami, koks karalius pastatė bažnyčią,
Kas dieną praeinamą, kokie kunigaikščiai gyveno rūmuose
Nei kaip vadinosi architektai, skulptoriai,
Iš kur ir kada atvyko ir kuo pagarsėjo.
Norėjome verčiau žaisti sviediniu po grakščių portikų skliautais,
Bėgioti šalia balkonų ir marmurinių laiptų.
Paskui mums buvo mielesni suoliukai šešėliuotuose parkuose
Negu tankmė gipsinių angelų virš galvų.
Tačiau vis tiek kažkas mums liko: polinkis lenktai linijai,
Aukštos prieštaravimų spiralės, į liepsną panašios,
Moterų dabinimas gausiai klostytomis sukniomis,
Kad suteiktume žavesio skeletų šokiui.