literatūros žurnalas

Czesław Miłosz. Medžioklio metai

1995 m. Nr. 1

Vertė Julius Keleras

 

1987 m. rugpjūčio 3 d. Išsirinksiu šį tą iš savo dvejų metų senumo užrašų, nes tai susiję su tuo, ką pastebėjau vakar:

Mareko Zaleskio knyga „Antrojo avangardo avantiūra“. Toks pojūtis, tarsi būčiau atpažinęs save kitoje, tolimoje inkarnacijoje. Atmenu: tai negaliu būti aš. Ir vis dėlto tai aš. Smalsu, nes atsitiktinai susidūriau su citatomis iš straipsnių, iš laiškų, – buvau visiškai užmiršęs, kad kada nors juos rašiau. Aš taip pat atradau savo susvetimėjimo logiką. Vien todėl, kad plonytė mano ar mano kolegų eilių knyga pasirodė šimto ar trijų šimtų egzempliorių tiražu – tai anaiptol nereiškia, jog jos turi tiek daug pirkėjų. Tomis dienomis buvau įsitikinęs, jog veikiausiai mes rašome dvidešimčiai ar trisdešimčiai individų, mūsų bičiuliams poetams; tuo vėl imu tikėti. Tiesiog prieš akis tūkstančiai nekantrauja atidžiai įtempę ausis, ar eilėraštyje nebus užsiminta apie politiką, tikėdamiesi panaudoti mus aplinkybėmis, kuriomis būtume naudingi jų reikalui. Kairiųjų reikalui, aišku. Dugne tūno nesuskaitomos minios tų, kurie nieko neskaito, nes yra neraštingi ar menkai raštingi, minios tų, kuriems buvo išrasta televizija. Kiek aukščiau – kita, aiški grupė: iš vienos pusės – pažanga, kairuoliški polinkiai, atvirumas atsinaujinimui, snobizmas, abejotinas intelektualumas, nusitrinančios ribos tarp žydų ir lenkų (Vilniuje – žydų ir rusų) dėl to, kad aštuoniasdešimt procentų visos aplinkos sudarė žydai. Kitoje pusėje – dešiniojo sparno tendencijos, ritualinė katalikybė, absoliuti intelektualinių interesų stoka. Mano likimas buvo nulemtas traumuojančio pasibaisėjimo pastarąja stovykla. Šilta, dar šilčiau, netrukus atrasiu mįslės raktą, nes pasakiau „traumuojančio“. Intelektualas priešpriešinamas primityvui? Žydas – nežydui? Išminčius – kvailiui? Mistikas – liaudies religijos, kurioje Dievo Motina atlieka pagalbinį vaidmenį, išpažinėjui? Be abejo, apeliavimas į lietuvišką kilmę tebuvo dar vienas mano mėginimas išvengti tikrų ar įsivaizduojamų užkietėjusių lenkomanų persekiojimo. Tikriausiai esu neteisus, tačiau nesidomiu nei sociologine, nei politine tos eros analize. Tai štai kaip aš jaučiausi tuo metu. Tačiau kurgi iš tikro slypi mano traumos priežastis?

Visas tas avangardas buvo juokingas; keletas netikėlių, absoliučiai nereikšmingų kelių universitetinių miestelių kasdienybėje ir juo labiau viso krašto gyvenime. Toji kasdienybė pranyko – tie darbai, tos pramogos, tos meilės, tos vedybos, tie gimimai, neatskleistos milijonų individų istorijos. Tuomet pasirodo literatūros kritikas ir vien todėl, kad tai, kas pasakoma, išlieka, įvardija realybę, turinčią užimti ano nebepasiekiamo gyvenimo vietą. Net jei ir nebeįmanoma patikrinti, kokias deformacijas realybė patyrė avangardo poetų ketinimuose ir kūryboje, jie, tikriausiai kaip ir aš kadaise, negalėjo skųstis traumų stygiumi. Mano vaizduotėje iškyla skirtingi individai, kurio, gyvenę vienu laiku su manimi, dėl skirtingų idėjų ir skirtingų jutiminių suvokčių patyrė visai kitų dimensijų pasaulį nei aš.

Isaacas Bashevisas Singeris savo autobiografiniame kūrinyje „Meilė ir tremtis“ rašo apie ketvirtojo dešimtmečio Lenkiją. Niekad nesu lankęsis Varšuvos žydų rašytojų klube, tačiau vis dėlto turiu apie jį savo nuomonę. Tai buvo metas, kai jauni žydai atsisakydavo tėvų religijos bei papročių ir rinkdavosi ne laisvamanybę ir ne liberalizmą, bet tiesiog tos naujos religijos išaugintą komunizmą bei fanatišką stalinistų ir trockistų tarpusavio neapykantą. Negaliu sakyti, kad nesama panašumo tarp mano ir Singerio susvetimėjimo. Rabino sūnus, gavęs religinį išsilavinimą, jis jau buvo sekuliarizuotas, pakankamai nuovokus, kad savo kolegų komunizme įžvelgtų Molocho kultą. Ne per daug gerai sutarė ir su sionistais, tad plėtojo savo nutolusį meną tuštumoje: rašytojas, rašantis jidiš kalba, tačiau kokiam skaitytojui? Kai Vokietijoje Hitleris atėjo į valdžią, Singerį supę žmonės buvo tikri, jog neilgai trukus Vokietija okupuos Lenkiją. 1934-ais Singeris išvyko Amerikon ir daugelį metų, kaip jis pats sako, kentėjo dėl to, jog negalėje rašyti – tai, atrodytų, buvo logiškas netekties, kuri tapo pranašiška, rezultatas, kadangi, ieškodamas tvirto pagrindo po kojomis, jis aptiko tradicinį žydišką savo vaikystės pasaulį. Ir svarbiausia, didžiuosius metafizinius klausimus, kurie rūpėjo jam nuo vaikystės. Aš irgi emigracinės krizės metu ieškojau amžinai prarasto savo vaikystės pasaulio. Per visą gyvenimą Singeriui, kuriam pasakojimo dovanos aš nuoširdžiai pavydžiu, rūpėjo vienas klausimas: kaip Dievas gali leisti šitaip klestėti blogiui? Žydų tragedija, Jobas, apraudantis milijonus aukų – visa tai yra jo kūryboje, bet maskuojama, nors staigus jo nuomonės apie nuodėmingą žmoniją, bendrininkavusią Stalino ir Hitlerio nusikaltimuo­se, pasikeitimas atvirai prasiveržia trumpame vėlyvame romane „Atgailautojas“. Kaltina­masis aktas Dievui, akivaizdus žinojimas, kad Šėtonas egzistuoja, tikėjimas Apvaizda viskas taip, kaip ir mano paties kūryboje. Kai aš skaičiau „Atgailautoją“, sakiau sau, kad Singerio požiūris į chasidų ortodoksiją atitiko mano požiūrį į katalikų ortodoksiją. Štai kodėl aš su Singeriu neabejotinai giminingas labiau nei su bet kuriuo kitu gyvu lenkų ar amerikiečių prozininku. Nobelio premijos dviem susvetimėjusiems žmonėms…

 

1987 m. rugpjūčio 11 d. <…> Menininkas ir nukrypimas nuo normos. Nuo romantizmo laikų mes įpratę prie šio ryšio, net jei tai susiję su liga. Thomas Mannas padarė jį savo dėmesio centru. Tikriausiai veikiamas romantizmo aš susidūriau su pakaitalo, kompen­suojančios veiklos idėja, tačiau iš tikrųjų aš anaiptol nesimpatizuoju „sergantiems geni­jams“. Kas žino, ar įprastinės dorybės nebūtų geriau išpuoselėjusios mano siekimų, net jeigu aš nebūčiau parašęs jokio kūrinėlio?

Vidutinybė kaip idealas? Tada nebelieka kaltės jausmo dėl savo paties egzistavi­mo. Berklyje man buvo malonu, kai į mane kreipdavosi „daktare“ ar „profesoriau“. Tačiau pasitenkinimas, kad priklausau gerbiamam visuomenės sluoksniui, turi ribas, nes galiausiai, kaip sako velnias, viešbučio direktoriaus padėjėjas, Leszeko Kolakowskio pjesėje „Edeno viešbutis“, „už viską reikia mokėti“.

Vakar vakare – vakarienė pas Leonardą Nothaną ir diskusija apie tai, kaip suformuluoti atsisakymą dalyvauti beprasmėje akcijoje, organizuojamoje kažkokiems tarptauti­niams reikalams palaikyti. Mandagumas iš mūsų reikalautų pagrįsti mūsų nuomonę, jog debatai apie tai, pavyzdžiui, kaip pateikti demokratiją, toleranciją ir taiką planetai, yra lai­ko gaišimas. Tačiau žmonės mėgsta vykti į Paryžių ne savo sąskaita, ir jeigu jie atsisa­ko, verčiau tai daro mandagiai.   

 

1987 m rugpjūčio 12 d. Marekas paruošė dirvą ir mes sodinome bougainvillea (su­medėjęs vijoklinis augalas – J.K.) Tai subtilus augalas, ir jo taip lengvai nepersodinsi. Tas, kurį pernai Mentono senamiestyje nupirkau Nelai, ilgą laiką buvo pasiligojęs, nu­metė lapus.

Taigi aš mėginu suprasti savo gyvenimą Turiu prisipažinti, jog siaubas dėl ligos ir genijaus ryšio absoliučiai buvo mane apsėdęs, ir tuo galima paaiškinti daugelį mano sprendimų. Užsispyrusiam, įtariam, šykščiam, apdairiam tikram lietuviui – man buvo skirta ūkiškai tvarkyli savo išteklius, neperžengiant jų ribų ir tikint, jog aš žlugsiu, jeigu pamiršiu savo silpnybes. Mano santuoka, nepaisant visko, truko beveik penkiasdešimt metų. Aš išsirinkau Janką, idant jos akys, jos sprendimai valdytų mano elgesį, nors su­teikiau jai daug kančių. Ir, galimas daiktas, tai atsitiko dėl to, jog bijojau tamsiosios neat­sakingumo ir beprotybės srovės, pasidariau drausmingas ir toks tvarkingas, tikslus, punktualus, kad beveik galėjau būti kepėjo, mokslininko ar biznesmeno modelis.

Dvidešimtojo amžiaus pabaigoje Kalifornijoje pažinęs Europos pragarus, aš esu panašus į poną Sammlerį iš Saulo Bellow romano. Taip pat su tam tikru skepsiu žvelgiu į privilegiją, kurią Amerikos poetai priskyrė sau, privilegiją būti pripažintais bepročiais. Alkoholizmas, narkotikai, gulėjimas psichiatrinėse ligoninėse, savižudybės – tai yra lai­koma ypač talentingų individų požymiais. Amerika stūmė juos prie to nuo pat Edga­ro Allano Poe laikų. Tai yra įmanoma, tačiau įmanoma ir tai, kad romantizmo mitas, ku­ris tapatino didingą talentą ir išskirtinumą, gavo naują stimulą viską leidžiančioje visuo­menėje ir dabar yra realių, nelauktų rezultatų priežastis. Kai Robertas Lowellas atsidūrė klinikoje, aš negalėjau atsikratyti minties, kad jeigu kas nors tik įkrėstų jam diržu į pliką užpakalį penkiolika kirčių, jis išsyk pasveiktų. Bet jeigu aš negaliu nuolaidžiauti sau, tai kodėl ir jis turėtų negalėti?..

 


1987 m. rugsėjo 15 d.
Perskaičiau „Arkoje“ (The Ark) dvi Andrzejaus Walickio knygos „Susitikimai su Miłoszu“ recenzijas ir Walickio atsakymą. Jis teisus keldamas klausimus apie Stalino erai skirtą polemiką, kurios dalyviai nieko iš to periodo neatsimena, tačiau sprendžia apie jį remdamiesi vėlesne savo patirtimi. Pavyzdžiui, Michnikas ir jo „Garbės istorija Lenkijoje“. Kaip galima stebėtis užsieniečių nesupratimu, kai net žmonės, užaugę Lenkijoje, nesugeba įvertinti stingdančio tų dienų siaubo? Juk tai buvo ne tik siaubas. Tie „Pavergto proto“ puolimai, leidę suprasti, jog aš išsigalvojau tam tikrą pra­rają, o tuo tarpu iš tikro tegalvojau, kur čia man iš baimės pasislėpus, prašovė pro šikš­nelę, Tai buvo iš ūmaus supratimo kilęs siaubas, kad pasaulinis komunizmo triumfas jau pakelėje ir kad svajonės apie nepriklausomą Lenkiją teliks muziejiniu eksponatu. Ar tai nesvarbu? Štai kodėl aš nepatikliai žiūriu į didingus Jaceko Trznadelio pareiškimus knygoje „Šeimyninė negarbė“. Iš tikrųjų, jeigu galėtum sugrįžti į Lenkiją – tautą kankinę – kokia ji buvo prieš šimtą ar du šimtus metų, tada tie skirtumai (čia – skaistumas; ten – negarbė) būtų gerai matomi. Aš pats esu lyginęs Walęsą su Kosciuszka. Emocijų bėgiais toli galima nulėkti. Tačiau jei tą darytum blaiviu protu? Objektyviai? Galima būtų įrodyti, jog Stalino periodas tebuvo nukrypimas, po kurio buvo grįžtama į normalią padėtį, tačiau ką mūsų Europos daly reiškia „normali“?

 


1987 m. rugsėjo 16 d. Tie,
kurie tapo komunistais 1945-aisiais, rėmėsi logiškais argu­mentais. Jauniems rašytojams netgi alternatyvus pasirinkimas nebuvo labai pagirtinas.

Šalis amžiams buvo inkorporuota į naują imperiją – tereikėjo pažvelgti į gaublį. Taigi kas tam galėjo pasipriešinti? Tie, kurie to nesuprato, kurie tikėjosi naujo karo, stebuklo ir taip toliau. Tai viena kategorija. Kitai kategorijai priklausė žmonės, nesutikę su ateistine komunizmo religija, kuri vis dėlto dėjosi artimesne rusų tautos fenomenui ir geriau ją su­prantančia negu lenkų rašytojai. Nedaugelis jų turbūt buvo skaitę pranašišką Dostojevs­kio romaną „Demonai“. Žinoma, katalikai turėjo intuityvų supratimą, ir to jiems pakako, kad išvystų šėtono nagų ¡spaudus. Tiems intelektualams, kurie buvo religingi (Jerzy Turowicz, Hanna Malewska) ir išsaugojo savo tikėjimą, tai reiškė būsimos kankinystės priėmimą, o šitai šiandien žmonės pamiršta…

 


1987m. rugsėjo 19 d. <…>
Mano griežtumas, manoji disciplinos gynyba mane džiugi­na. Tarsi aš būčiau paklusęs. Sakykim, tai Išreiškia mano didelį aukštesnės tvarkos po­reikį. Šiuo požiūriu aš esu italas ar lenkas, ne amerikietis. Mes turime teisę elgtis kiauliš­kai, tačiau turėtų egzistuoti ir aukštesnė mus valdanti galia. Taisyklės yra tam, kad jų būtų laikomasi, o ne tam, kad jos būtų laužomos.

Kartais man atrodo, jog aš esu kokio nors kūrinio personažas. Tai rimta nuojauta, vedanti gilyn, nes visi mūsų įsivaizdavimai apie save, ar jie būtų užrašvti, ar ne, yra kūrinys. Sąmonė yra tarytum formos įstatymas. Mano katinas Tinis nefantazuoja jokių istorijų apie save.

 


1987
m. rugsėjo 22 d. Vakar Robertas Hassas ir aš baigėme rengti mano „Rinktinius eilėraščius“[1].

Aš peržiūrinėjau įvairius maždaug 1950 metų tekstus: pavyzdžiui, Konstanto Galczynskio verstą Shakespeare’ą, taip pat Schillerj („Odė džiaugsmui“), Nerudos ir rusų poetų eilėračius. Kokia tema – triumfuojantis dvidešimtojo amžiaus komunizmas po Stalino armijų pergalės 1942–1945-aisiais. Ar šiandien neperdėti klyksmai apie nemoralumą tų, kurie tuo metu stojo tarnauti komunizmui? Arba apstulbimas jų aklumu, nes milijonai ten buvo supūdyti gulaguose, kol čia buvo kuriamos odės džiaugsmui, naujo gyvenimo entuziazmui, „naujam žmogui“? Jiems tereikėjo susimąstyti apie elementarų parašyto žodžio ir esamos padėties dvilypumą. Kas žino? Visai galimas daiktas, kad žmonėms reikia nuolatinio dvilypumo, visą laiką kaitaliojantis įtampos skalei. Visi šie kelių konti­nentų poetai – Vallejo, Neruda, Alberti, Aragonas, Eluard’as, Quasimodo, Ritsos, Hikmetas – įsitikinę, jog jie dalyvauja grandioziniame žmogaus virsme nauja, švytinčia būtybe šlovindami planetos jaunystę, žavėdamiesi tuo, kad pasirinko teisingą kelią, ne mirštantį kapitalizmą. Šių poetų vertimai užplūdo Lenkijos žurnalų puslapius.

<…>

Neruda. Prisimenu mūsų susitikimus, ir paskutinį – PEN klubo kongrese Niujorke 1966-aisiais, kai aš paklausiau jo, kodėl rašė tokius pasibjaurėtinus dalykus apie mane („pataikavimas amerikiečiams“ etc.). Jis atsakė: „Miłoszai, aš klydau, atsiprašau“. Aš nežinau, ką galvoti apie jo reputaciją ir jos išlikimo galimybę. Toji iškalba, tie žodžių po­tvyniai, tiesiog viduriavimas žodžiais…

 


1987 m. rugsėjo 25 d
. Balzacas gyveno natūralios istorijos viešpatavimo laikotarpiu; jam nereikėjo laukti Darwino. Savo „Comédie humaine“ jis norėjo pavaizduoti rūšis, kurios sudaro žmonių visuomenę. Ir pavaizdavo. Vokiečių okupacijos metu mes aistringai skaitėme Balzacą, nes brutali realybė, kuri supo mus, tyčiojosi iš kilnių darbų ir patvirti­no tą jo aprašytąją sugyvulėjusią pirmosios devynioliktojo amžiaus pusės Prancūziją. Akivaizdu, kad Balzaco kūriniai tapo realistinio romano modeliu ir pan. Jo dėka mes ga­lime suprasti daugybę dalykų apie kasdieninę to meto žmonių tvarką. Tačiau iš tikro „Comédie humaine“ yra didinga fantazija, panašiai kaip ir Dreiserio Amerika. Teisinga? Ar klaidinga?

Ar medžiojimas ir naikinimas yra pati gamtos esmė? Taip, ir todėl aš nemėgstu gamtos. Vis dėlto aš stengiuosi išlaikyti atstumą tarp realybės ir savo vaizdinių. Aš esu linkęs nedėti lygybės ženklo tarp mūsų fantazijų (net jei jos yra mokslinės) ir realybės.

 


1987 m. rugsėjo 26 d.
Pasikartojantis košmaras apie vėlavimą į traukinį. Miestas. Atro­do, Paryžius. Bilietai devintai ryto. Kai važiuoju taksi, mano laikrodis rodo be penkių de­vynias Kitas traukinys vienuoliktą vakaro. Mano lagaminai, Janka, mūsų sūnūs – dedu visas pastangas, kad būtume ten laiku, ir galiausiai vėl – pavėlavimas.

Aš prisimenu sovietų diskusijas apie darvinizmą nuo didžiojo ideologinio įsiūčio eros, kai įgytų bruožų paveldėjimas (Lysenko) buvo priešinamas natūraliai atrankai per genetines mutacijas ir kooperaciją tarp gyvulių (pagrjstą Kropotkino teorijomis) iki aklos kovos už būvį. Labai galimas daiktas, jog pagrindiniai tos diskusijos tikslai buvo pedagoginiai užtikrinti naujai kartai laimingą vaikystę (sčastlivojo dotstvo), džiugia indoktrinacija atitraukti ją kuo toliau nuo tikrovės. Darvinizmas tam pernelyg niūrus.

Bijau, jog mano požiūris sutampa su kraštutiniausių bihevioristų pažiūromis. Pa­aiškėjo, jog totalitaristinis švietimas ne tik vienintelis galimas šiame šimtmetyje, bet ir produktyvus. Pionieriai, komjaunimas, hitlerjugendas nuostabiai panašūs savo unifor­momis, savo kaklaraiščiais ir savo giliai įdiegtu tikėjimu. Manęs neįtikina tvirtinimai, jog jiems niekad nepasiseks todėl, kad amžinybės žmogus tars paskutinį žodį, kadangi jis reikalauja tiesos etc. Pakankamai paprasta, šis švietimas atliepia tikriems jaunų širdžių poreikams. Vaikams reikia harmoningo pasaulio, tokio, kuris nutapytas ryškiomis spal­vomis; jie mėgsta discipliną ir aiškiai suformuluotas elgesio taisykles…

Aukštesnė, rašytinė kultūra ir žemesnė, žodinė. Aš detalizuoju šj skirtumą, pasisko­lintą iš Gellnerio pranešimo Gandolfo Castelyje, paskaitoje apie nacionalizmą, kurią ruo­šiu konferencijai Ann Arbore. Impulsas tam yra Alaino Finkelkraut knyga „La Défaite de la pensee“, kurią nusipirkau šiemet Paryžiuje. Aš taip pat perskaičiau Isaiah’os Berlino esė apie nacionalizmą. Politinis romantizmas kaip masių perėjimo iš žodinės kultūros į kultūrą, įdiegtą mokykloje, momentas. Gimtosios literatūros kaip „tautinio palikimo“ var­tojimas. To patvirtinimas – mano paties mokymosi patirtis. Chrzanowskio lenkų literatū­ros vadovėlis buvo paprastų paprasčiausia nacionalistinė indoktrinacija.

Kuo baigiame mes savo tarnystę kalbai? Ar suvokiama, ką reiškia lėktuvnešį pava­dinti „Puškinu“? Ar povandeninį laivą – „Dostojevskiu“? Arba kosminį laivą, užkariaujantį tolimas planetas, – „Gogoliu“? Vargšas Gogolis. Jis to nenorėjo. Jis nežinojo. O ar mes žinome, kam būsime panaudoti?

 


1987 m. spalio 4 d.
<…> Susižavėjimas dvasios ir kūno dualizmu, metafizine dvidešim­tojo amžiaus poezija. Kančia, skausminga savigrauža, išreikšta joje, yra be galo įdomi: štai kodėl atsiliko teologija ir filosofija, praradusios sąlytį su aukščiausiais dalykais. Šia­me poezijos rate cirkuliuoja meditacija apie laiką, apie laiko paslaptį – didžiausią iš visų paslapčių, pasak Simone Weil. Tikriausiai viskas, kas daro poeziją artimą „naiviam“ ikisokratikų ieškojimui, čia priklauso…

 


1987 m. spalio 20 d.
Atsigręžti atgal ir prisiminti pavadinimus knygų, kurių vertimai įvai­riausiomis kalbomis užpildo daug lentynų. Taip skurdžius, neretai susijaudinęs, skaičiuoja ir perskaičiuoja savo talerius. Nors, be abejo, „niekas nežino kelių pas pali­kuonis“, vis dėlto į tuos apskaičiavimus reikia įtraukti ir savo klaidas. Voltaire labiau už viską, ką buvo parašęs, vertino savo poeziją, tačiau kas šiandien sietų jo pavardę su po­ezija? O tarkim, Boetius, kalėjime rašydamas savo „De Consolatione“, nežinojo, kad prabėgus šimtmečiams jis bus atsimintas tik dėl šio kūrinio, rašyto tik sau pačiam. Aš nežinau, kas „liks“, kaip sakoma, po manęs. Daugiau nei trisdešimt metų aš stebiu, kaip „Pavergtas protas“ tampa klasika, padedamas, žinoma, puikaus Jane (Jane Zielonko – vertėjo pastaba) vertimo į anglų kalbą. Man pačiam tai buvo periferinis kūrinys, prime­nantis Reformacijos poeto teologinį traktatą. Tas pats ir su „Ulro žeme“. Ar jis išsilaikys, ar ne, man visiškai tas pats, nors vienu – kritinio testo – atžvilgiu aš nesu abejingas: ar mes iš tikro kovojom prieš pasipriešinimą, ar pasidavėm bejėgiškai svajonei. Žiūrėk Jeanne’o Herscho „L’Etre et la forme“. Vis dėlto vienintelis svarbus dalykas yra lygis, kurį pasiekei „nesuvaldomai“ dirbdamas savo srityje; manau, jog aš ilgokai teškenausi. „Siekti, padaryti ir išeiti; visa kita – naktis.“

„Pavergtas protas“, skausmingas, parašytas iš vidinės prievartos, buvo suvoktas meldžiantis. Jeigu ne mano pamaldumas, kurį įgijau vaikystėje auginamas kataliku, ir ne mano galėjimas melstis užaugus, aš nebūčiau žinojęs, ką daryti, būčiau žuvęs de­šimtis kartų. Štai taip, melsdamasis, intensyviai susikoncentravęs, retsykiais su tam tikra intuityvia aiškiaregyste, kai akimirkai iškildavo mano atoltis, aš patirdavau svarbiuosius savo gyvenimo momentus. Anot Sartre’o, kiekvienas, kas priima be įrodymų tai, jog pa­saulis yra susidomėjęs jo egzistavimu, t. y. kad jo asmeninis egzistavimas turi metafizinį pagrindą, yra gyvulys (salaud). Taigi mes turim sutikti, kad mūsų pagrindas, mūsų absoliučios laisvės sąlyga yra niekas. O kadangi tikėjau, jog tikrai turiu vietą dieviškame plane ir meldžiausi, kad galėčiau įveikti visas užduotis, vadinasi, buvau tipiškas.

Riteris, davęs nematomą ženklą pradėti kovą prieš melagius? „Ulro žemėje: daugybė personažų, kurių kiekvienas priskiria save pranašams: Swedenborgas, Blake’as, Dostojevskis, Oscaras Miłoszas. O mano prislėgtas pakantumas; kas, jeigu žmogaus silpnumas toks begalinis, jog mes, nepripumpavę į save tikėjimo, savo ypatingu reikšmingumu žmonijai nieko negalime pasiekti?

Nenuginčijamas taktas, kad mokslas ir technika transformavo žmogų iš vidaus keisdami jo vaizduotę. Kodėl turėtume užsimerkti ir apsimesti, atmesdami akivaizdų faktą, kad senoji Roma vėl eina į pabaigą ir šįsyk ne pagoniškoji Roma, smūgiuoja krikščionybės, bet monoteistų Dievo Roma? O kadangi šitai ir niekas kita yra neatskleistoji šiuolaikinės poezijos, rašomos įvairiomis pasaulio kalbomis, tema, akivaizdu, jog konfliktas peržengė visuotinės sąmonės slenkstį. Mes nežinome, ar tie, kurie oponavo Ulro žemei, kurie pranašavo naują atgimusios Vaizduotės erą, buvo teisūs. Galbūt viskas išliks, bus viena Mokslo Bažnyčia ir po pereinamojo laikotarpio dvejonių sugrįš p pirminės mechanistinės ortodoksijos. Arba atsivers naujos perspektyvos, kurios jokiu būdu nebus panašios į tų pranašų pranašystes. Tačiau poetas, rašantis krašto, kurios bažnyčios pilnos, kalba, nėra įpareigotas galvoti apie tuos dalykus…

 

1987 m. spalio 22 d. <…> Kadangi aš sekiau rusų, lenkų, čekų ir lietuvių disidentai kurie nuo 1970-ųjų savanoriškai arba priverstinai emigravo, jutau jiems lyg ir pavydi nesgi aš sunkųjį laikotarpį išgyvenau likdamas nuošalėje. Paryžiuje nuo 1951 iki 195 metų buvau pačiame dugne; Zygmuntas Hertzas neretai turėdavo vaišinti mane cigaretėmis. Littéraire Européen premija, gauta Ženevoje 1953 m., buvo prasilaužimas, tad aš galėjau parsivežti savo šeimą iš Amerikos, tačiau mes – pirmiausia Bonoje prie Lemano ežero, paskui Brie–Comte–Roberte ir dar vėliau Montgerone – vos durstėme galą su galu. Tai truko ligi 1960-ųjų, kol Berkeley garantavo mūsų stabilumą. O jie, disidentą gaudavo apdovanojimus, stipendijas; ir, kas dar svarbiau, jie buvo pripažįstami, nelaikomi raupsuotaisiais, kaip aš.

Singeris pradėjo seriją Nobelio premijų, skirtų emigrantams. Bet aš, pamatęs, kaip stengiasi mano draugai (Jelenski, Kolakowski), nežiūrėjau į tai per daug rimtai, kadangi praeity emigrantai neturėjo galimybių (vienąsyk, labai seniai – Buninas). Ir vis dėlto pliūptelėjo premijų lietus: Miłoszas, Canetti, dabar Brodskis.

Malonumas, kurį patiriu tai atsimindamas: drauge su mano senu polinkiu ištrauki esmę (svarbiausi įvykiai, jų eiga, idėjos) šiuo metu aš užleidžiu vietą audiniui, nuaustam iš išskirtinių žmonių, senų ir naujų įvykių, kurie turbūt dėl šios ypatingos priežasties yra artimesni poezijos (jos fragmentų) tonacijoms…

 


1987 m. lapkričio 2 d.
<…> Kopose perskaičiau apie Vokietijoje vykstančią diskusiją dėl Vokietijos ir jos atsakomybės už 1933–1945 m. Jie nesugeba pažvelgti į save iš šalies, ne vokiečių akimis. Ir vėl amžinasis klausimas – kaip tai galėjo įvykti? Tačiau jei jie bent valandėlei taptų lenkais ar rusais (nuo ko yra apsaugoti dėl nepakankamos vaizduotės), tada didžiąją dalį to jie suprastų. Nes hitlerizmas nebuvo tokia jau akivaizdi cenzūra Ir prieš, ir po Hitlerio jie buvo valdomi kontrastų: švarus – purvinas, gerbiamas – ne­gerbiamas, šviesus – tamsus, aukštas – žemas, kultūringas – barbariškas. Antroji šitų kontrastingų porų dalis prasidėjo rytiniame Vokietijos pasienyje. Ir netgi „galutinis sprendimas“ turėjo kilti iš staiga pasikeitusio požiūrio į Lenkijos ar Rytų žydus…

 

Bus daugiau

Sutrumpinta iš: A Year of the Hunter. Farrar: Straus and Giroux, 1994.

 


[1] Czesław Miłosz. The Collected Poems. – New York: The Ecco Press, 1988. Tai pirmoji išsami 511 puslapių poezijos rinktinė anglų kalba (vertėjo pastaba).

Czesław Miłosz. Poetinis traktatas

2019 m. Nr. 10 / Poema parašyta tradicine lenkų (Adomo Mickevičiaus ir ankstesnių už jį poetų) silabine eilėdara, kurią bandžiau griežtai perteikti. Ta eilėdara neturėtų būti svetima lietuvio ausiai, nes ją vartojo Antanas Baranauskas „Anykščių šilelyje“

Adam Zagajewski. Poezija kelia baltą vėliavą

2019 m. Nr. 1 / Iš lenkų k. vertė Kazys Uscila / Gyvename ironijos amžiuje, o reikia ekstazės akto. Eilėraščio rašymas šiandien – jei tai ne dar vienas nusilenkimas ironijos dievukui.

Agnieszka Kosińska. Czesławas Miłoszas: diena iš dienos

2018 m. Nr. 1 / Agnieszka Kosińska – rašytoja, bibliografė, leidėja. Iš rankraščių parengė spaudai paskutinių Czesławo Miłoszo eilėraščių knygą „Paskutinieji eilėraščiai“ ir romaną.

Renata Gorczyńska: „Buvau tarsi jo pameistrė“

2017 m. Nr. 11 / Czesławo Miłoszo asmeninę sekretorę (1980–1984) Renatą Gorczyńską kalbina Birutė Jonuškaitė / – Kada ir kokiu tikslu atvykote į Ameriką? – Baigusi Varšuvos universitete lenkų kalbą iš pradžių dirbau…

Krzysztof Czyżewski. Kitokia Miłoszo ištikimybė

2017 m. Nr. 8-9 / Iš lenkų k. vertė Kazys Uscila / Kaip galima šitaip užbaigti „Teologinį traktatą“? „Gražioji, Tu… nenusakomas Tavo grožis… Prašiau stebuklo Tavęs…“ Be abejonės, jaunas žmogus tokio traktato neparašys.

Łukasz Marcińczak. Miłoszo pokalbiai su Dievu, arba Poetas – Jobas

2016 m. Nr. 5-6 / Iš lenkų k. vertė Birutė Jonuškaitė / Kaip turėtų būti danguje, žinau, nes esu ten buvęs. Czesław Miłosz. Andrzejaus Franaszeko knyga „Miłoszas. Biografija“, nors mažesnė ir siauresnė…

Stasys Mostauskis. Žodžio ir tikrovės skirtis (Pasvarstymai apie Czesławo Miłoszo poetinę pastangą)

2015 m. Nr. 8–9 / Czesławas Miłoszas neretai skundėsi, kad skaitytojai jį supranta iškreiptai, visai ne taip, kaip norėtųsi pačiam autoriui. Negana to, jis pripažino negalįs nei pašalinti, kaip kontroliuoti šių netapatumų.

Adam Zagajewski. Miłoszas jaunas ir senas

2014 m. Nr. 5–6 / Juk yra taip, kad tie, kurie ilgai gyvena ir ištvermingai dirba visą gyvenimą, niekada, net vėlyvais, vėlyviausiais metais nepraranda ryšio su savo jaunyste, debesuota, emocinga ir nepasitikinčia savimi.

Stasys Mostauskis. Kraštovaizdis ir atmintis Czesławo Miłoszo „namų ontologijoje“

2014 m. Nr. 2 / Pratęsti pasakojimą tų, kurie buvo iki mūsų, ir kuo daugiau išsaugoti tiems, kurie ateis po mūsų – šią Cz. Miłoszo nuostatą, regis, galima įžvelgti už visų jo kūrybinių veiksmų. Tačiau jis būtų tik pareigingas „asmeninio muziejaus“ direktorius…

Birutė Jonuškaitė. Czesławo Miłoszo mylimos moterys

2013 m. Nr. 8–9 / Czesławas Miłoszas gimė savo senelių Józefos Syruć-Kunat ir Zygmunto Kunato dvare, Šeteniuose. Smalsaus vaiko akimis ištyrinėtas gimtasis Nevėžio slėnis jam tapo vaikystės rojumi, kuriame pagrindinius vaidmenis atliko mama ir senelė.

Algis Kalėda. Netekties didybė

2004 m. Nr. 10 / In memoriam Czesławui Miłoszui / Kūryba atnešė jam šlovę. Bet ne tik. Rašytojas mąstytojas nuolatos susilaukdavo piktų, pagiežingų žodžių. Net ir po mirties, kai vienas iš šovinistinių lenkų intelektualų parašė straipsnį

Czesław Miłosz. Apie lenkų literatūros autonomiją

2002 m. Nr. 7 / Istorijos krypties apmąstymai visada atsiranda dėl to, kad žmogus ieško vil­ties, o viltys ir utopijos kartais būna taip arti, kad beveik sutampa. Todėl galima tikėtis, kad tų lenkų kultūros asmenybių, kurios stengėsi pasiūlyti kokį nors…