Vytautas V. Landsbergis: „Tėra tik ieškojimas…“

2008 m. Nr. 7

Rašytojas Vytautas V. Landsbergis atsako į Loretos Pikšrytės klausimus

– Jūsų kūryboje daug vietos skirta istorijai. Kodėl Jums tai svarbu?

– Man įdomiau personalizuota istorija arba istorijos perdirbinys, asociacija, subjektyvus jos pojūtis, išgyvenimas, kurį gali pajusti ne tik studijuodamas istorines knygas, dokumentus, raštus, bet ir gilindamasis į save, remdamasis savo psichologiniais aspektais ir vertindamas juos kaip kai kurių įvykių, tragedijų ir tremčių paveldą. Tai nėra tiesioginis istorijos citavimas, nėra grynasis produktas, kad galėtum sakyti: „Čia viskas perskaityta iš šaltinių.“ Gal tai „privatizuotos“ istorijos sapnas, vizija.   

O kodėl tai svarbu? Menas yra savitas meditacijos ar pajautos metodas, leidžiąs atgaivinti genetinę atmintį. Visų pirma, savo atmintį, taip pat, jei pasiseka, ir savo tautos arba bendruomenės atmintį, kuriai tu atstovauji, kad ir kiti panorėję galėtų tuo keliu leistis ir atrasti savo santykį su tuo, kas iškyla atmintyje. Neperšant savo teisingo arba vienintelio požiūrio, tik nurodant tai, kaip tam tikrą istorijos išgyvenimo, sapnavimo būdą. Man tai atrodo ypač svarbu, tai yra tarsi bambagyslė su mūsų baltiškąja pramote ir jos istorija, pasakojimais, dainomis.

Tačiau teorizuoti tai, ką rašai, yra labai sunku, nes kuri dažniausiai intuityviai, „užmiršęs“ istorijos šaltinius.

– Istorija Jūsų eilėraščiuose – tai noras išsakyti savas mintis ar svarbiausias čia yra adresatas?

– Negalima atskirti vieno nuo kito. Poezija galbūt yra labiausiai personifikuotas, dienoraštinis menas. Juk rašai sau arba tiems žmonėms, kurie artimi ir gali suprasti tavo žaidimus. Tai – neplataus vartojimo prekė. Teatras, kinas jau visai kas kita. Apie adresatą poezijoje galvoji mažiau; man patinka Alfonso Nykos-Niliūno mintis, kad poezija yra mįslė, savotiškas hieroglifas, kad ją skaitytų ne visi. Kad atkristų tie, kuriems tai nėra būtina. Užtenka nedidelio būrelio žmonių, kurie ryžtųsi maudytis poezijoje arba plaukti šalia jos ir ja domėtųsi. Jie galbūt ir savo pasaulį bando panašiai koduoti arba įvardyti: per semantinius žaidimus, daugiaprasmybes, folklorines ar istorines asociacijas.

Andrejaus Tarkovskio filmas „Veidrodis“ yra itin poetiškas. Visi šio režisieriaus filmai tokie, bet šis poetiškas todėl, kad jame nėra atsakymų, siužeto, tik keli biografiniai vaikystės faktai, pamažu virstą sapnais. A. Tarkovskis padarė didelę įtaką ne tik mano poetiniam ir kinematografiniam mąstymui – žiūrėdamas tokį filmą, kiekvienas žiūrovas jį interpretuoja pagal savo patirtį. Režisierius tik pasufleruoja, paskambina kelias natas, kurias išgirdęs žiūrovas pabunda, atsimena: aš irgi buvau mažas, mano mama irgi negrįžo vieną vakarą namo, aš taip pat turėjau tokių baimių, aš esu tai – jis atpažįsta save. Ne autorių, o save. Tarsi galvoja apie autorių, bet iš tiesų prisimena mažą savo biografijos ar sapnų plyšelį, kurį režisierius ir stengėsi atverti, siekdamas sužadinti kažką panašaus į gydomąją homeopatinę reakciją. Mažas „cheminis“ ingredientas pažadina visos sielos sveikimą.

– Kuri – senoji, pagoniška, ar naujausia – Lietuvos istorija Jums atrodo įdomesnė?

– Man atrodo, kad poezijos darbas yra jungti. Poezija nesako „arba… arba…“, ji teigia „ir… ir…“ Eilėraštis, kaip ir kinas, gali viską sujungti į vientisą žemuogių vėrinį ant smilgos. Pilėnus mes galime rasti ir pokario partizanų kovose. Tos pačios temos, tie patys pasiryžimai ir išgyvenimai lydi tautą ekstremalių išbandymų metu. Vėl atgimsta tas pats kodas kaip Žalgirio mūšyje, kaip ir įsimintiną Sausio 13-osios naktį. Ir atskirti, kuri istorijos fazė yra tau artimesnė (galbūt čia derėtų sakyti – kurią geriau žinai arba kurioje esi giliau įnėręs), gana sudėtinga.

Vis dėlto pokaris man artimesnis, o priežastis elementari: sukurti trys filmai – vienas vaidybinis ir du dokumentiniai. Taip pat parašiau pjesę „Bunkeris“ ir pastačiau spektaklį. Tad į šią temą tiesiog esu daugiau įsigilinęs: į atsiminimus, dokumentus, į išdavystes, KGB ataskaitas. Kaip tik šis asociacijų laukas lengviau dėliojasi, tarsi atsimeni, jei galima taip pasakyti, tą pokario laiką, nors jame ir nesi gyvenęs. Tą laiką „sapnuoju“ geriau nei viduramžius arba ikikrikščioniškąją Lietuvą. Tačiau jie visi jungiasi. Netgi „šokinėjimai“ po laikus, epochas tampa įmanomi – tai dažnai naudojamas kinematografinis sapno principas. Jeigu statyčiau filmą apie pokarį, jame irgi, ko gero, atsirastų nusprūdimai į žymiai senesnius laikus.

– Kokie dalykai, rašant apie istoriją, poezijoje yra esminiai?

– Apskritai mene yra svarbiausia optinė, akustinė „apgaulė“, sugebėjimas įtikinti žiūrovą. Kine ir teatre – svarbu, kad žiūrovas nejaustų distancijos, lygiai taip pat ir poezijoje.

Dienoraštis mene, poezijoje turi būti sugestyvus, nuoširdus ir autentiškas. Tenka remtis patirtimi arba išmokti persikūnyti, t. y. „meluoti“ labai profesionaliai. Jeigu rašai apie kario išgyvenimus, kuris miršta Žalgirio mūšyje, ir pats privalai „susižeisti“, pasiekti tą mirštančiojo būseną, ji turi tave jaudinti. Tada bandai įsivaizduoti, kaip jis kalbasi su paukščiais, kurie atskrido lesti jo akių. Mene labai svarbu vizualizavimas ir įsijautimas. Taip pat – smulkmenos, mažmožiai. M. K. Čiurlionis piešė antiperspektyvinius peizažus, pavyzdžiui, pienės žiedus ar kitas detales iškeldamas į paveikslo priekį, o pagrindinius, galinguosius – kalnus, debesis, pilis – nukeldamas į antrą planą, į tolimą perspektyvą. Eilėraštyje irgi yra panašiai – prie skaitytojo priartintas mažas dalykėlis gali sužadinti visumos pojūtį. Kaip laše atsispindi vandenynas, taip ir poezija ieško niuansų, detalių ir jomis remiasi.

Partizaniškojoje kūrybos tematikoje irgi dažnai gelbsti detalės – pokario laikotarpio laiškai, dienoraščiai arba partizanų susirašinėjimai. Tai pagimdo vizualią emociją: tarsi iš frazės, detalės atkuri tą laiką ir pradedi sapnuoti atmerktomis akimis. Vienas pavyzdžių – mano filmavimas Gotlande, pas dabar jau mirusį architektą Joną Pajaujį. Jis buvo partizanų ryšininkas ir gyvendamas Švedijoje tvarkė, grupavo partizanų dalinius Lietuvoje, organizavo jiems paramą iš Vakarų. Susirašinėjo su Juozu Lukša-Daumantu, kai jis buvo Paryžiuje. Kaip sovietmečio disidentų poezija, naudojusi Ezopo kalbos principus, taip ir partizanai: bijodami, kad KGB neperimtų jų laiškų, miško broliai žodžius koduodavo. Buvo sukurtas slaptas žodynas, kuris nurodydavo, kas ką reiškia: „Lietuva“ – „merga“, „mirti“ – „ženytis“, „ginklai“ – „bulvės“ ir t. t. Kai skaitydavau tuos laiškus, apimdavo juodoko ir graudaus dieviško humoro pojūtis – tarsi kokie mergišiai susirašinėtų. Vienas laiškas buvo apie Mažylį, partizaną, kuris greitaeigiu kateriu iš Gotlando nuplaukė į Palangą, bet buvo ten išduotas ir tiesiog paplūdimyje sušaudytas. Ir J. Pajaujo laiškas Daumantui apie šį įvykį buvo maždaug toks: „Mažylis jau visiškai be mergų negali. Na, ką darysi, reikia jį jau leisti pas mergas, matyt, subrendo vyrukas. Tai sukrovėm jam maisto, bulvių įdėjom ir išleidom. Bet žinai, koks jaunas, tik nuvyko, ėmė ir „apsiženijo“ iš karto.“

Taip susirašinėja kruvinų pokario kovų draugai, o tu įsivaizduoji, kokios turėjo būti jų emocijos, kai visą klaikumą apie bičiulio žūtį perfrazavo į atsainų, berniokišką valiūkavimą, primenantį laiškelį apie mergas ir vedybas. Taip atsirado mano eilėraštis „Vestuvės“ – tarsi užuomina į šią faktografinę medžiagą.

Kita partizaniškų atsiminimų parafrazė – pamiškėse garsiai dainuojamos liaudies dainos. Kai stribai ateidavo, būdavo dainuojama viena daina, o kai ramu – kita. Merginos, dirbdamos ūkio darbus, dainomis duodavo žinią miško broliams. Taip ir dainos semantika pasidaro kitokia: daina – perspėjimas, signalas, daina – būdas teikti informaciją, kurią vieni supranta, kiti ne.

– Gal galima teigti, kad Jūsų minėta optinė apgaulė eilėraštyje yra tarsi lyrinio subjekto sakoma istorija?

– Apie aktoriaus darbą sako: geras artistas nekalba žodžiais, jis kalba vaizdiniais. Teatras vyksta ne scenoje, o tarp scenos ir žiūrovo, asociacijų ir vizijų pasaulyje. Poezija turi tą patį uždavinį – sukurti vaizdinį. Turi papasakoti sapną, kuris būtų be galo panašus į realybę. Juk kai sapnuojame, pabundame išpilti prakaito, nes mums atrodo, jog taip buvo „iš tikrųjų“.

Tiesa, kaip ir sapnas, yra gana privatus, asmeniškas reikalas. Tai vadinama panirimais į istoriją, į savo sapnų ir protėvių teritoriją. Mes visa tai nešiojamės, tai niekur nedingę, mūsų pasąmonė visa tai nuolat fiksuoja ir koduoja. Modernioji psichologija irgi tai pripažįsta. Jeigu, tarkim, inkvizicijos laikais, kai degino žiniuones, žolininkes, mergina buvo pagauta renkanti žoles ir sudeginta kaip ragana, jos tėvas visoms kitoms dukroms griežtai įsako ir jas užkoduoja – jokiu būdu neliesti jokios žolės! Ir ta baimė, siaubas persikelia per šimtmečius, iš lūpų į lūpas tai perduodama vaikų vaikams.

Nereikia jokių istorijos šaltinių, tiesiog gimdami atsinešame genetinį liūdesį ir nerimą išžudytos, išniekintos tautos, ir tai yra labai ilgai gydoma. Lietuva, deja, turėjo mažai taikaus gyvenimo laikotarpių, per kuriuos, galima sakyti, per dvi tris generacijas, išgytų. Mes dar neišgiję nuo istorijos košmaro.

Kai įnyri į pokario temą, suvoki, kad esi ten pat, dar niekur nesi išėjęs iš to laiko. Užtenka, nuvažiavus į kaimą, pakalbėti su močiute, kurios nušauti vaikai buvo suguldyti turgaus aikštėje, ir supranti, kad tai – tavo asmeninės istorijos dalis. Rašytojas turi jausti, siekti vientisumo su savo bendruomene.

Vieni siekia artumo su stribų bendruomene, kiti – su partizanų. Nors abi jos labai įdomios – tarsi dvi tos pačios monetos pusės. O menui – stribai, draugus išdavęs Kostas Kubilinskas ar net Vytautas Petkevičius – kitąsyk net ir įdomesni. Pavyzdžiui, spektaklyje „Bunkeris“ vyksta dvikova tarp silpno karjeristo K. Kubilinsko ir ryžtingo partizanų vado Dzūko – minkštastuburiui K. Kubilinskui yra daugiau „ką vaidinti“…

– Savo knygoje „Šisbeitas“ teigiate, kad pokario laikas nėra pasibaigęs ir vis dar tęsiasi. Kodėl taip manote?

– Istorinės priežastys liūdnos ir labai paprastos. Stribai nugalėjo, išliko ir primetė savo galvoseną likusiai Lietuvai. O toji generacija, kuri buvo pasirengusi aukotis ir kurti Lietuvą, buvo išnaikinta, išžudyta. Sibiras, lageriai, miškas arba emigracija. Jie ištirpo, jų nebeliko. Liko prisitaikėliai, minkštastuburiai. Jų, beje, irgi reikia kiekvienai tautai – reikia lanksčios prigimties žmonių, kurie bando visose audrose išgyventi. Bet virš jų hierarchijoje turi būti kariai ir žyniai, kurie siūlo, strateguoja šalies istorijos raidą. Nūnai beveik neliko pagrindinės – karių ir žynių – grandies. Ir sakyčiau, kol ji atsistatys, mes jausimės kaip kūnas be galvos, jausime žaizdą kaklo vietoje ir bus gana sunku.

Lietuva jau aštuoniolika metų nepriklausoma, o strateginio mąstymo vis nėra, neatsiranda ir politikų bendruomenės, kuri kurtų ateities vizijas, jaustų Lietuvą po dvidešimties metų. Antai, staiga kilo panika, kad liko metai iki Ignalinos atominės elektrinės uždarymo: „Jėzau, ką dabar daryt?“ Tai rodo politikų naivumą, perspektyvos nejutimą.

Išgyvename švietimo ir kultūros krizę, o stribai ir buvusi partinė nomenklatūra leidžia sovietinius groteskiškus atsiminimus, bandydami perrašyti istoriją. Todėl ir manau, kad karas nėra pasibaigęs, jis pasibaigs, kai užaugs galva.

Partizaniška literatūra nėra paklausi, nes nėra skaitytojo, skaitytojas – po velėna. Nežinia, ar užaugs kita karta, kuri užsinorės perskaityti ne kolaborantų, o karių memuarus? Galbūt poezija, filmai, literatūra galėtų būti kaip tarpininkai ar mediatoriai, bet ne iš esmės. Ne skaitant eilėraščius reikėtų domėtis pokariu. Poezija gali būti tik lieptelis, tik nuoroda į partizanų dienoraščius, į J. Lukšos-Daumanto, į Adolfo Ramanausko-Vanago, į Liongino Baliukevičiaus- Dzūko knygas, kuriose yra užfiksuotas tikro, nesusapnuoto kario mentalitetas. Jas skaitydamas gali sugrąžinti į savo smegenis šį, sovietmečiu daug kam ištrintą, failą.

– Ne viename Jūsų kūrinyje vaikas yra įvykių liudytojas. Kodėl išreiškiate vaiko požiūrį, jo jausenas?

– Viena poezijos užduočių yra sujaudinti. Kai atsiveria emocinis suvokimas, žmogus priima ir visą kitą informaciją. Jis tampa atsakingas, nes tai jau jo savastis. Kalbant apie karą, labai svarbu ginti taiką, o vaikas ir yra tokia emocinė galimybė. Lieptelis į širdį. Vaikas karo metu parodo visišką šio reiškinio absurdą. Daugelis žiūrovų ar skaitytojų yra arba bus tėvai, seneliai ir jiems tikrai nesinori, kad žūtų jų vaikai. Kai jie suvokia šią nykią galimybę, atsiranda pacifistinė nuostata, kad karas yra blogis. Dažnai remiuosi vaiku, nes filmai, kurių pagrindinis herojus yra vaikas, patys baisiausi, jie atgraso nuo karo.

Kitas momentas – asmeniškas. Kartais bandau šiek tiek praktikuoti įvairias dvasines, meditacines technikas ir kartą teko pabandyti tai, ką Rytai vadina kelionėmis į buvusius gyvenimus. Pamačiau ir sąmoningai išgyvenau situaciją, kurioje buvau pokariu sušaudytas berniukas, kuris netyčia išdavė partizanus stribams, kai įkliuvo į jų nagus vilkėdamas partizanišką uniformą. Tai mane labai stipriai paveikė. Iš tikrųjų tada pajutau tiesioginį sąlytį su tuo laiku.

Apie buvusius gyvenimus yra kalbėjęs ir psichoanalitikas Karlas Gustavas Jungas, ir Rytuose daug prasmingų knygų parašyta. Pavyzdžiui, „Tibetiečių gyvenimo ir mirties knygoje“ aprašyta, kaip siela išeina iš kūno, pabūna danguose ir kaip ji po kurio laiko grįžta. Netgi vietą pasirenka – kur būti, su kuo vėl susitikti ir kokius uždavinius spręsti. Labai dažnai tie patys žmonės – tarsi sielų spiečiai – susirenka dar ne sykį.

Tai ir teikia viltį, ir netgi istorinį perimamumą – jei esi kažką bloga padaręs, ką nors nuskriaudęs, atgal sugrįžęs, norom nenorom, domiesi tais dalykais, susitinki su žmonėmis iš ano laiko… Tada supranti, pavyzdžiui, kodėl tave traukia partizanų tema, kodėl važinėji po miškus, ieškodamas bunkerių, skaitai miško brolių dienoraščius. Menas galbūt yra vienintelė reali erdvė, kur, neįžeisdamas niekieno religinių įsitikinimų, gali leistis į sielos kelionių eksperimentą arba buvimą įvairiuose laikuose vienu metu. Ir Krzysztofo Kieslowskio, ir Akiros Kurosavos filmuose galime rasti tokių kelionių… Galų gale man atrodo, kad kiekvienas menininkas visada tai daro: kurdamas istorinį filmą, rašydamas apie istoriją ar tapydamas istorinį paveikslą.

– Istorinė tematika Maironio kūryboje – visiškai kitokia nei, tarkime, Mariaus Ivaškevičiaus romane „Žali“. Ar galima lyginti šiuos du kūrėjus?

– Labai sunku lyginti Maironį su M. Ivaškevičium. Kokią psichologinę, ideologinę poziciją užima Maironis? Pranašo, vedlio, aiškindamas, kokie yra tautos prioritetai, orientyrai. Jis – idealistas ir siūlo tam tikrus idealus. Nors tai gana manifestiška, anuomet buvo labai reikalinga ir, manau, nepaseno. Maironis yra viena svarbiausių mūsų – ne tik rašytinės, bet ir dvasinės kultūros – figūrų, jis postulavo tautinės savivokos kryptį, kuria judame iki šiol. Galbūt tai buvo gražiausia lietuviško neoromantizmo fazė, kai kilnumas, garbė, pasiaukojimas nebuvo tušti žodžiai. Paskui menas vis daugiau pradėjo krypti į individualią sąmonę, į pasąmonės dalykus, netgi į tam tikras psichikos perversijas, ir natūralu, kad aukšti dalykai tapo mažiau įdomūs. Jie pasirodė pernelyg didaktiški, per daug žinomi, pasidarė įdomiau, kas „po sijonu“. Įvairūs kompleksai pradėjo lįsti į viešumą ir tai, kuo Vakarų kultūra jau buvo persivalgiusi nuo 1930 iki 1980 metų, pagaliau atėjo ir pas mus. Atkūrę nepriklausomybę, pradėjome atviriau gilintis į perversines temas, eksponuoti slėptas seksualines neurozes. Tad natūralu, kad ir M. Ivaškevičius, rašydamas apie partizanus, jiems suteikė savo arba šio laikotarpio savybių, visiškai nepagalvodamas, kad anuo metu partizanai mokėjo savo seksualinę energiją ir suvaldyti. Galbūt ne vien apie mergų užpakalius svajojo bunkeryje.

Tačiau, antra vertus, Marius darė tą patį, ką ir aš – jis „nusileido, paniro“ į pokarį ir aprašė savo sapnus: kaip M. Ivaškevičius būtų jautęsis bunkeryje ir kokios mintys jį būtų apnikusios. Gal nebūtų nieko bloga, jeigu jis tam sapnui nebūtų suteikęs realiai egzistavusio garbingo žmogaus, generolo Jono Žemaičio, vardo ir pavardės.

Jeigu turėtume solidžių klasikinių, putiniško ar radzevičiško lygio partizaniškų romanų, nieko tokio, jei atsirastų ir vienas kitas jaunatviškas ivaškevičiškas eksperimentas. Tačiau, kai nepriklausomoje Lietuvoje pasirodo būtent toks pirmasis romanas apie partizanus, ir dar parašytas gabaus, gerai šokančio rašytojo, imi manyti, kad jo kūrybą skaitytojai gali priimti kaip realią istoriją. Taip jie pamatytų ganėtinai iškreiptą vaizdą.

– Ar įmanomas ir apskritai ar yra reikalingas postmodernus santykis su istorija?

– O jis kitoks ir negali būti, nes istorijos kaip ir nebėra, ji buvo. Ją Petras matys vienaip, Antanas – kitaip, o Juozas – trečiaip. Vienas buvo skaitęs vieną knygą, antram močiutė bus papasakojusi kitų dalykų, o trečias mokykloje istorijos mokytojo bus nuteiktas trečiaip galvoti. Ir visi jie kalbės apie tą pačią istoriją. Nėra kokio nors vieno istorijos traktavimo modelio.

Antai Suomijos moderniojoje literatūroje (Mika Waltari) atsirado rimto istorinio romano modelis. Tokio, kurį rašo precizikas istorikas, turįs labai gerą fantaziją. Bet pirmiausia jis gerai išmano aprašomojo laikotarpio detales – ginklus, maistą, papročius, aprangą.

Aš pats bandžiau rašyti scenarijų apie kunigaikštį Gediminą ir staiga supratau, kad be tam tikros romantinės-legendinės stilistikos nieko kito negaliu parašyti, nes daug ko nežinau. Reikėtų tam skirti dešimt metų ir aiškintis, kaip buvo kaustomi žirgai, kalami kalavijai, reikėtų pasimokyti smulkiosios antropologijos, amatų, žolininkystės, ginklų, karo technikų, netgi pasidomėti to meto meilės būdais. Tik tada gali pradėt rašyti romaną, scenarijų istoriniam filmui. Arba reikia samdytis istorikų komandą.

Postmodernu – tai gerai ar blogai? Čia nėra nieko bloga ar nauja. Man atrodo, kad ši kryptis netgi šiek tiek pasenusi. Vis dažniau pasiilgstame klasikinio romano arba klasikinės legendos, mito, kuris būtų aiškus, sąmoningas – sakytume, savitai maironiškas. Šis klausimas dažnai nulemia išliekamąją kūrinio vertę – ar rašytojas žino, ką jis nori tuo pasakyti ir kokio poveikio tikisi? Manau, Maironis, Antanas Baranauskas, Putinas buvo kūrėjai, perlipę asmeninio emocingumo kartelę ir pradėję liudyti aukštesnes tiesas. Gal dėl to jų kūriniai ir turi išliekamąją vertę.

– Dėl kokių priežasčių, Jūsų nuomone, šiandien sumenko poeto autoritetas?

– Kai skaitau Daivos Čepauskaitės, Aido Marčėno, Donaldo Kajoko poeziją, man regis, kad niekas niekur nesumenko, tai labai aukšto lygio poezija.

O skaitytojai yra gana keistas, banguojantis reiškinys. Be abejo, okupuotoje Lietuvoje domėjimasis poezija buvo vienoks, nūnai kitoks. Anuomet Justino Marcinkevičiaus tekstuose, Vytauto Bložės, Marcelijaus Martinaičio, Sigito Gedos užkalbėjimuose ieškodavai ir rasdavai paslėptą Lietuvos laisvės idėją. Tai buvo antitarybinė poezija, ne tiesmukai kovojanti prieš režimą, bet gaivinanti gelminę tautos atmintį, autoironiją, drąsą. Kai Lietuva tapo nepriklausoma, mitinis – išgyvenimo poezijos, koduotos poezijos poreikis išnyko. Atėjo kitoks laikas. Prasidėjo Gariūnai, o turguje poezijos niekas neskaito.

Sovietmečiu mūsų tauta stengėsi išlikti, dėl to buvome pagarbūs savo istorijai, žodžiui, kultūrai. Keistas paradoksas – anuomet Just. Marcinkevičius, išėjęs į sceną ir paskaitęs eilėraštį apie Lietuvą, buvo tarsi dievas, kuris liudijo, kad mes dar nemirę.

Dabar „dievas“ persikėlė į Akropolį, ir toji pagarba dingo. Atsirado naujų „dievų“ – VP ir kiti panašūs nuožmūs ekonominiai subjektai. Susikūrė pramogų ir vartotojų visuomenė. Kai kas sako, kad vartojimo visuomenė yra paskutinė ciklo fazė, po to žmonės dažniausiai ilgam grįžta į pagarbią išlikimo, išgyvenimo būseną.

Ray Bradbury fantastiniame romane „451« farenheito“, parašytame 1953 metais, pasakoja apie gaisrininkų deginamas bibliotekas ir namų sienose įmontuotus televizorius, kurių ekranai pasako, kaip jaustis, ką valgyti ir ką apskritai veikti? Knygos yra sudegintos ir uždraustos. Tik grupelė atsiskyrėlių, pasislėpusių miškuose filosofų ir rašytojų, dar mokančių atmintinai keletą knygų, jas persako vienas kitam iš lūpų į lūpas

Manau, kad ir mes sparčiai artėjame prie fantastinės – gyvenimo „be knygų“ – fazės. Duok Dieve, kad būtų kitaip.

– Užsiminėte apie ciklą. Kaip jį suprantate?

– Poezijos širdis yra ritmas. Žemė sukasi, keičiasi metų laikai, širdis plaka, kvėpuojame ritmiškai – viskas vyksta ciklais. Mirtis ir atgimimas taip pat sudaro ciklą. Viskas kartojasi, viskas vyksta iš naujo, ir kai į tai įeini, susitapatini, atsiranda tam tikras šamanizmas arba monotonija, teikianti ramybę. Tarsi žinai, kad visa tai jau buvo, kažkur jau esi matęs, girdėjęs, visa tai dar bus daug tūkstančių kartų. Ir atsiranda kažkoks realus nebeskubėjimas, tampi tarsi mažiau pažeidžiamas. Jeigu iškrenti iš ciklo, pasidarai vienos dienos drugelis, pradedi bijoti, kad tuoj ateis vakaras ar kokia kita nelemtis ir tave sutraiškys nežinomybė.

Bet jeigu stebi gamtą, matai ciklus: ruduo – liūdna, pavasaris – linksma, tas pats medis numirė ir vėl atgijo – tuomet supranti, kad ir pats esi lygiai toks pat ciklinis. Pasakose dažnai naudoju šį motyvą, jis padeda psichologiškai gerai jaustis. Atsiranda saugumo jausmas. Egzistuoja tam tikras amžinybės ratas, kurį mūsų protėviai ir kiti indoeuropiečiai jautė geriau už mus. Jį simbolizavo saulutės ratas, vežimo ratas ir Užgavėnių blynai, ir nieko nauja čia neišrasi.

Kai pasijunti esąs tų ciklinių procesų dalimi, kyla pagunda nebeišradinėti dviračio. Skaitinėdamas senuosius vedų tekstus supranti, kad ten jau prieš keturis tūkstančius metų buvo aptarinėjami tokie dalykai, iki kurių mums dar ir dabar labai toli. Kartais atrodo, kad dvasinė žmonijos raida sustojo. Materinė galbūt ir vyksta – skraidom lėktuvais ir baigiam užteršti gamtą bei kosmosą, bet to nebepastebim. Bet ciklo pojūtis paguodžia. Pūvantis obuolys nebekelia liūdesio, nes jis nukris ir ciklas prasidės iš naujo. Tada rašai „Obuolių pasakas“, kur po pasaulio pabaigos vėl išauga rojaus sodas, vėl ateina Adomas ir Ieva, ir vėl viskas prasideda – iki kito ciklo pabaigos.

– Kokie poetai yra Jūsų mokytojai? Ko iš jų mokėtės?

– Pagrindinis ir stipriausias mokytojas iki šiol yra Marcelijus Martinaitis, kuris leido pajausti, koks svarbus yra žodžio daugiareikšmiškumas ir paprastumas. Ir kad buvimas vaiku yra amžinas. Ypač jo baladės ir „kukutiškasis“ laikotarpis, kuris sutapo su mano sąmoningo eilėraščių rašymo pradžia. Be to, jis mane „supainiojo“ – ėmiau neskirti, kur yra suaugusiųjų, o kur – vaikų pasaulis? Pasirodo, jis vientisas, ištisas kaip ir A. Saint-Exupéry „Mažojo princo“. Ir absoliučiai universalus.

Kitas stiprus mokytojas – V. P. Bložė, kuris buvo ir yra postmodernus sapnų, istorijos ir dienoraščio koliažo, fakto literatūros kūrėjas. Ypač subtili mokytoja buvo Nijolė Miliauskaitė, kuri parodė, kad bložiškas racionalių ir iracionalių konstrukcijų poetinis pasaulis gali būti sušildytas moteriška intuicija, beveik pranašišku trapumu, kai – vos prisilietus prie popieriaus – viskas atgyja. Nereikia visko išrašyti, daugiažodžiauti. Užtenka trijų frazių, fragmentų, kad pajustum visumą.

A. Nyka-Niliūnas vienas kertinių poetų, prie kurio dienoraščių tekstų vis grįžtu ir suprantu, kad tokios erudicijos ir apsiskaitymo šiam gyvenime, ko gero, nepasieksiu. Būtent jis ir galėtų būti geriausias lietuviškų istorinių romanų rašytojas. Dar galėčiau paminėti Henriką Nagį, Kazį Bradūną, iš šiuolaikinių – D. Kajoką, sąmoningai einantį savitos, autentiškos meditacinės poetikos keliu.

– Ar sąmoningumas yra kelias į grynąją, tikrąją poeziją, turinčią išliekamąją vertę?

– Sunku spręsti. Svarbu, kokius uždavinius kelia poetas. Galbūt ir mano poezija neturi jokios išliekamosios vertės, ir aš, beje, į tai nepretenduoju. Man patinka žaisti, dėlioti kaladėles ir žiūrėti, kas iš to išeis…

Galbūt išliekamąją vertę turi poezija, kuri nurašo, nuskenuoja iš pasaulio knygos istorijos laikotarpį, kuriame gyveni, jo kvintesenciją, esmę, kad po tūkstančio metų pagal tai būtų galima sakyti: štai taip jie gyveno, taip galvojo, tokia buvo aukščiausia jų civilizacijos fazė. Pramoginė arba vien emocinė literatūra neturės išliekamosios vertės. Vien konstruktyvi, nesušildyta širdies literatūra, irgi neturės išliekamosios vertės. Tai tebus enciklopedija. Kokia poezija galėtų ar turėtų būti – didžiausia paslaptis. Tėra tik ieškojimas, ėjimas apgraibomis, bandymas derinti du smegenų pusrutulius: intuityvųjį, emocinį ir loginį, valios, patirties ir žinojimo, kaip gerai „sukalti“ eilėraštį. Bet jeigu kuris nors vienas jų nusvers, bus blogai, nes tik sintezė duoda rezultatą.

– Koks harmonijos vaidmuo kūryboje? Ar ji atsiranda ir yra puoselėjama sąmoningai? O gal tai ateina savaime?

– Kūryboje, manyčiau, yra dvi fazės. Pirmoji – emocinių stresų išmetimo fazė, kai įsivardiji ir pašalini negatyvią savo patirtį. Tai slegia, tu nori to atsikratyti ir vienu ar kitu būdu tai išrėki, išrašai, išpaišai, išdainuoji.

Kai iš tos fazės išaugi, kai jau susitvarkai su savo psichika, žiūri, ar turi pasakyti ką nors kita, ar gebi paliudyti kokį nors aukštesnį principą, pretenduojantį į objektyvumą. Ar patirtis, kurią sukaupei gydydamasis iš kompleksų, depresijų, yra universali ir gali kam nors padėti? Tik tada jau gali liudyti, kai turi receptą. Man atrodo, poezija yra arčiausiai šito harmonijos būtinumo, nes ji labai asmeniška, dienoraštiška ir tu, natūraliai ją rašydamas, augi.

Sakoma, kad kiekvienam žmogui yra sveika rašyti dienoraštį. Poetas rašo poetinį dienoraštį, paskui jį taiso, analizuoja, kol užaugina save iki įmanomai harmoningos būtybės. Kad Lietuvoje gerėtų psichologinis klimatas, reikėtų visus vaikus mokyti rašyti eilėraščius. Taip jie galėtų įvardyti savo kompleksus ir jų atsikratytų. Tai galima atlikti ir per teatrą, ir per dailę, ir per visus kitus menus. Tai aš turiu galvoje kalbėdamas apie sąmoningumą, o harmonija, man atrodo, pasiekiama per vyriškojo ir moteriškojo prado dermę. Moteriškoji energija yra intuityvioji pasąmonės, emocijų, sapnų, nepažinumo erdvė. Ji viena nieko negali padaryti, kaip negali ir vyriškoji – valios, žinojimo, galios, konstruktyvumo erdvė. Tik jos abi, susijungusios į vieną, pagimdo poezijos kūdikėlį. Siekiant harmonijos, turi dirbti abi pusės.

Ir man atrodo, kad didieji poetai iš tikrųjų yra šamanai, kurie sujungia tuos du polius, žinojimo ir nežinojimo, nepereidami į kurį nors vieną. Tai galbūt ir yra siekiamybė – pasiekti tokią ramybės būseną, kai išmoksti meistriškai jungti abi energijas, abu pradus taip, kad išeitų paliudijimas kitiems, kad tai įmanoma, ir įmanoma bet kuriam. Tačiau iki to dar reikia daug dirbti…

– Saulius Žukas straipsnyje apie Jono Meko filmus ir poeziją vartoja tokį Ludwigo Wittgensteino aforizmą: „Ką gali pasakyti – to negali parodyti.“ Ką apie tai manote? Juk Jūsų kūryboje taip pat galima įžvelgti sąsajų tarp režisūros darbų ir poezijos.

– Man poezija dažnai yra eskizas, etiudas, kai neturi laiko, galimybės prisėsti ir išplėtoti scenarijaus, pjesės ar didesnio literatūrinio kūrinio. Tai yra tam tikra minčių, asociacijų koncentracija, kuri vėliau gali virsti didesniu kūriniu. Tokiu būdu tarsi eskizuoju būsimas galimybes ir paskui, rašydamas knygas, dažnai remiuosi anksčiau sukurtomis poetinėmis struktūromis. Iš tikrųjų gana sunku atsakyti į tuos klausimus, nes niekas nėra atskirta, viskas labai vientisa. Aukšti ir žemi dalykai, smulkūs ir dideli, asociacijos ir realybė. Galbūt tai ir yra grožis. Poezija leidžia viską sintetinti, griežtai nesudėliojant savo minčių į lentynas: geros – blogos, teisingos – neteisingos.

– Ko palinkėtumėte šiandienos menininkams?

– Turbūt nėra žmonių, kurie būtų ne menininkai. Dažnai meną vertiname kaip užrašytą, premijomis ir apdovanojimais įvertintą dalyką, bet pamirštame, kad didžiausias menas yra žmonių santykiai, santykiai su mylimaisiais, priešais, vaikais, gamta. Šiuo atžvilgiu Lietuvoje labai trūksta menininkų. O literatūroje jų ir taip daug turime.