Tėvynės varpai
Laurynas Katkus. Noros piešinukas knygų, grybų ir elfų fone
2026 m. Nr. 2
Redaktorius paprašė parašyti apie neseniai mus palikusią Norą Iksteną.
Atidedu į šalį kitus rašto darbus, savaime išsilyginantį grindų mišinį, nuveju elektroninių laiškų musyną, ir imu sijoti atmintį.
Pirmą kartą su Nora susitikome bene 2004-ais Kiolne, Vokietijoje – kultūros festivalyje, skirtame kandidatėms į Europos Sąjungos nares. Programa atrodė įdomiai, kartu su rašytojais iš dešimties atitinkamų šalių pakvietė ir didžėjus – būdingas anų laikų ėjimas. Tarp kitų dalyvių buvo senas pažįstamas Alešas Štegeris, taigi sutikau važiuot nedvejodamas.
Ne viskas tam Kiolne vyko kaip tikėtasi – organizatoriai literatūroj nelabai gaudėsi, pristatydami nušnekėdavo į šoną, vietos skaitymams parinktos keistos, beveik jokios reklamos, bet kokiu atveju literatūriniuose ratuose… Važiuodami iš vienos vietos į kitą, su Nora apie tai įsišnekėjome. Ji neširdo ir nesisvaidė žaibais. Kadangi organizatorių įstaiga vadinosi „Elf koncepte“ ar panašiai, išvystėm teoriją, kad ją įkūrė elfai, kurie trokšta užmegzti ryšį su žmonėmis, bet nesėkmingai. Iš nevilties jie infiltravosi į mūsų sritį ir sumanė va tokį projektą. Kalbėjomės rusiškai, ir šalia važiavę rengėjai nieko nesuprato, nors pašnekesyje besikartojantys „elfai“ juos akivaizdžiai blaškė. (Paskui sužinojom tiesą, kuri buvo paprastesnė. Šiaip jau firma užsiėmė futbolo promocija, dėl to ir „vienuolika“ (elf), ir galima tik spėlioti, kodėl jie nusprendė išbėgti šiton vejon.)
Kad ir kaip ten būtų, rašytojai paskaitė, didžėjai pagrojo. Pamenu, Nora skaitė istoriją, vykstančią Niujorke, kuriame veikėjai į galvą ateina latviški žodžiai, ji skanauja jų skambesį ir prasmę; tai man susisiejo su patirtimis Berlyne. Paskui išėjome į miestą, apimtą pašėlusios, bet neagresyvios, dainingos ir teatrališkos Užgavėnių linksmybės. Tokį visuotinį šventinį siautulį mačiau pirmą kartą, manau, ir Nora.
Po festivalio dar susirašėm – Nora minėjo rašytojų ir vertėjų rezidenciją Ventspilyje, pavydėtiną iniciatyvą, kurią ji ne tik sumanė, bet ir, kas sunkiau, įgyvendino, todėl, po eilutės metų pildydamas Ventspilio namų anketą, grafoje „iš kur sužinojote apie mus“ parašiau, kad iš Ikstenos (beje, ilgą laiką jos pavardę kažkodėl rašydavau su „x“ – gal nesąmoningai norėjosi išryškint šiaurietišką kitokumą?).
Paskui nutiko tai, kas dažniausiai nutinka su trumpomis literatų pažintimis – ją užklojo klajokliška realybė ir virtualybė. Juo labiau kad tuo metu mūsų žemyno pusėje dominavo naujų teritorijų Vakaruose užkariavimo vajus. Vėliavose buvo parašyta – skleiskime žinią apie mūsų, lietuvių (latvių, slovėnų, ukrainiečių…), literatūrą, mūsų kultūrą. (Teisybės dėlei reikia pridurti, kad ir Vakarams buvome tam tikra egzotika, ir atlygis, kurį jie galėdavo pasiūlyti, buvo vertas atlygio vardo, nepalyginsi su naminiais grašiais…)
O kaimynai, jie visada šalia, be to, jie tokie panašūs į mus, tai ar verta… Kaip tam pačiam Kiolne sakė Štegeris, Vidurio Europos rašytojai susitinka tik Vokietijoje, maža to, vienas apie kitą jie sužino tik iš vokiškų vertimų.
Tačiau visiškai ryšys nenutrūko. Perskaitydavau, kas jos pasirodydavo lietuviškai – fainus apsakymus periodikoje, liudijančius žmonių stebėtojos talentą, paskui „Motinos pieną“. Vienas svarbiausių akstinų įsisukti į „Literatūros savaitės“ organizavimo reikalus buvo įsitikinimas, kad reikia atiduoti skolą kaimynams. Kandidatų sąrašo viršuje iš pat pradžių radosi Ikstenos vardas.
Kaune ji skaitė pirmą kartą, ir buvo patenkinta sutelktu dėmesiu – pavyzdžiui, tuo, kad išvakarėse suruošėm filmo pagal „Motinos pieną“ lietuvišką premjerą. Apskritai jai, skirtingai nei kai kuriems kolegoms, nebuvo būdingas perdėtas susikuklinimas – pasakojo apie vertimus, žiniasklaidos ir skaitytojų dėmesį Japonijoje ir kitur, bet darė tą kažkaip švelniai, su atvanga.
„Šetenių skaitymams“ parašyta esė – pačios prisipažinimu, pirmasis žanro bandymas – kalbėjo kaip tik apie Baltijos šalių literatūrų ir likimų bendrumą, gražiai nusilenkė Czesławui Miłoszui, o ypač – savo mokytojui Dzintarui Suodumui, išeivių poetui ir „Uliso“ vertėjui. Imponavo, kaip, vystydama temą, ji įpynė nuorodą į Heinricho von Kleisto veikalą „Apie marionečių teatrą“, kurio kulminacija vyksta Kurše – bet to nepasakydama, palikdama kaip aliuziją žinantiems.
Į programą įėjo ir tradicinis apsilankymas pačiuose Šeteniuose. Kelionėje ji padovanojo latviškų Miłoszo vertimų tomelį. Atsiverčiau pirmą pasitaikiusį puslapį ir radau eilėraštį „Dovana“, Nora jį perskaitė. Šeteniuose ant slenksčio pasitiko iš kito Miłoszo eilėraščio atvinguriavęs žaltys; priėmėm tai kaip gerą ženklą.
Už keleto žingsnių gyvenanti Jolanta Donskienė pakvietė į svečius. Pasirodo, ji ir amžinatilsį Leonidas su Nora pažįstami dar nuo 90-inių, todėl kalbos nepritrūko. Bet smagiausia staigmena nutiko vaikštinėjant Isos, tai yra Nevėžio, paupiu. Kalbėjomės apie grybavimą – tai didžiausias Noros hobis, dėl kurio persikėlusi gyvent į mažą miestelį, o mėgstamiausias grybas – geltonpintė, gurmaniškų Rygos restoranų paskutinis mados klyksmas.
O štai ir patsai „chicken in the woods“, po kelių akimirkų į geltonai oranžinę medžio ataugą parodė Nora. Savuoju baziniu grybų išmanymu vadovaudamasis, niekad nebūčiau pagalvojęs, kad šitas pūzras gali būti valgomas. Ne tik valgomas, bet ir skanus – tuo įsitikinom Donskienės virtuvėje grybą pačirškinus Noros partneriui, profesionaliam šefui Hariui.
Skaitymuose neišvengiamai palietėme ir „Motinos pieną“. Atsiradusi kaip latvių rašytojų unikalios iniciatyvos literatūriškai reflektuoti paskutinį šalies šimtmetį dalis, ji ir lietuvių skaitytojų buvo priimta kaip sava – ko gero, kaip jokia kita Baltijos brolių ir pusbrolių šiuolaikinė knyga. Man rodos, taip atsitiko todėl, kad vėlyvasis tarybmetis, socializmo agonija iš tokios perspektyvos mūsų literatūroje nėra aprašyti. Vieną kitą bandymą tikriausiai rastume, tačiau stambiojoj prozoj, iš kurios laukiame apibendrinančio žvilgsnio, turime kolūkinio kaimo, meninės bohemos gyvenimo vaizdų, istoriosofinių parabolių – bet ne pasakojimą apie miestelio gydytoją, taigi tarnautoją, inteligentę, be to, iš dvigubos moteriškos perspektyvos. Ikstenos romane šis visuomenės sluoksnis, kuris ir pas mus gausus, ir (tebe)skaitantis, galėjo daug ką atpažinti.
Ar proga sukurti lietuvišką „Motinos pieno“ paralelę praleista, traukinys jau nuvažiavo? Mano įsitikinimu, ne, kad ir ką žiniasklaida aiškintų apie progresą. Kita vertus, akivaizdu, kad šį laiką aplankyti sumanęs rašytojas privalės atsižvelgti į Ikstenos sumanymą.
Be abejo, jis neveiktų be kruopščiai atlikto atminties darbo ir sąžiningos, neslapukaujančios istorijos, kuri rašytojai buvo ir tam tikra terapija – bet, reikia pasakyti, tokia, kuri išlaiko distanciją ir meninį sąlyginumą. Būtent todėl romanas tapo terapijos seansu ir ne vienam skaitytojui ir skaitytojai.
Peržiūrėjęs, ką parašiau, matau, kad tai nebus nekrologas ar in memoriam. Nepateikiu velionės kūrybos ar gyvenimo sumos, neišlaikau gedulingo tono. Kita vertus, jau turėtų būti aišku, kad to padaryti ir negalėčiau. Galiu tik pasidalinti bendrų akimirkų reminiscencijomis, kaip jas regėjau iš savo varpinės.
Taigi dar keli štrichai: per skaitymus susiginčijom dėl pandemijos. Nora buvo privalomo skiepijimosi priešininkė, jai atrodė, kad koronavirusui pažaboti pritaikytos priemonės padarė daug žalos. Vėliau rūkykloje dar truputį pratęsėm diskusiją, paskui veikėm tai, kas veikiama renginiui pasibaigus – bet visą tą laiką jos elgesys nė kiek nepasikeitė, bendravome lygiai taip šiltai kaip anksčiau.
Toks neįžeidus ir atviras būdas leidžia patikėti kitu dalyku: anot Noros, ji reguliariai susitinka su geriausia drauge bei kolege Inga ir dalijasi rankraščiais, keičiasi pastabomis apie rašomus kūrinius. Man tai nuskambėjo kaip žinia iš kitos planetos, nes nesu girdėjęs, kad lietuvių prozininkai taip bendrautų, išskyrus nebent šeimyninę rangą, nors ir tai kažin.
Per viešnagę pasitaikė ir vienas melancholiškas momentas. Kėdainiuose laukdami blynų pasukom prie politikos, ir Nora pasisakė juodai. Politinė klasė Latvijoje – vieni cinikai ir idiotai, visur rusų pinigai ir įtaka – girdėtas rinkinys, tik neįprasta tą išgirst iš jos lūpų. Ji išsakė nuomonę, kurią pastaraisiais metais girdėjau ir iš keleto kitų latvių – kad dabar jie yra Pabaltijo atsilikėliai, kad ne tik estai, bet ir mes juos aplenkėm. „Melskitės už mus“ (pray for us), baigdama rimtai, net kiek patetiškai pasakė ji. Norėdamas numušti temperatūrą – ir išvydęs sąskaitą pagaliau atnešančią padavėją – apsimečiau neišgirdęs ir perklausiau, ar ji turėjo omeny Pay for us? (mokėkit už mus). Nora pralinksmėjo.
„Noriu paskelbti <…> džiugią žinią. Mes esame, mes kuriame, mes gyvename“, – taip baigiasi Ikstenos Šetenių esė[1]. Pirmą kartą perskaičius, pabaiga man pasirodė truputį per paprasta. Bet dabar suprantu, kad ji nurodo ir rašytojos ligą, kuri tuo metu, rodės, atsitraukė – nurodo jos stiliumi, kaip aliuziją žinantiems.
Tik žinantys dabar esam mes visi.
[1] Ši esė publikuota „Metuose“, 2024, Nr. 1 (prieiga internete: https://www.zurnalasmetai.lt/nora-ikstena-dziugi-zinia-seteniai/). Iš latvių k. vertė Laura Laurušaitė.
Regimantas Tamošaitis. Gintaro Beresnevičiaus gyvenimo tekstas
2006 m. Nr. 10
Gintaras Beresnevičius, gyvendamas tarp mūsų, egzistavo tarytum trijuose asmenyse ar matmenyse: knygoje, visuomenėje ir draugų rate. Visur kiek kitoks ir kartu vientisas; trys pasauliai ir vienas veidas, unikalus sielos eidos, – visi šie jo aktyvaus gyvenimo aspektai papildė vienas kitą ir formavo monumentalios asmenybės įvaizdį. Dabar jis bendraus su mūsų pasauliu ilgiausiai išliekančiu savo pavidalu – knygoje įkūnyta mintimi.
G. Beresnevičius ypatingas minties universalumu ir sinkretišku mąstymu: jo idėjos tarytum neturi ribų, nėra uždarytos konkretaus mokslo srityje, – jos lanksčiai adaptuojamos, ekstrapoliuojamos, permetamos, regis, į visas žmogaus intelektualinės ir kultūrinės veiklos sferas, jos auga viena iš kitos ir yra gyvai susijusios – kaip postmodernizmo įvardyta rhisoma, kaip šakniavaisis, kaip pradžios ir pabaigos neturintis vijoklis. G. Beresnevičiaus konceptuali mintis yra tarytum visraktis, kuriuo autorius sėkmingai atrakinėja visas mūsų kultūrinio gyvenimo prieigas ir parodo mums, kas vyksta už profanams nevarstomų durų.
Tokio minties instrumentinio universalumo pagrindas – mitologinės struktūros ir archetipai, autoriaus sąmonėje tampantys universaliu kodu, kuriuo jis išmoningai iššifruoja archajinio žmogaus mentalitetą, lygiai taip pat sėkmingai reflektuoja šiuolaikinius visuomenės gyvenimo, kūrybos ir net tarptautinės politikos reiškinius. Kultūroje esama kažkokių universalių, antlaikiškų, neistoriškų veiksnių. G. Beresnevičius ir buvo pagavęs tuos nekintamus kultūrinių mechanizmų principus, atradęs žmonijos sąmoningumo konstantas, ir tai teikė jam interpretacijų laisvę bei jėgos minties skrydžiui. Jis sukosi virš mūsų gyvenimo lyg koks erelis, iš savo aukštybių kasdien rasdamas kokio nors intelektualinio grobio, kurio mes nepastebėdavome dėl savo stereotipinio mąstymo, dėl perdėm praktinio požiūrio į daiktus, ir pamėtėdavo laimikį mūsų dvasios puotai. Ir nesvarbu, kur šis laimikis būdavo atsainiai numetamas – į mokslinius leidinius, literatų spaudos puslapius, ryškiai blizgančius komercinius žurnalus (sibaritinė „glianco kultūra“) ar net į manieringos „Panelės“ puslapius – visur matydavosi kokybė, visi atpažindavo G. Beresnevičiaus ženklą. Tai buvo konceptualumo ir virtuoziško minties žaidimo kokybė, nes šiaip su jo tekstų materija redaktoriams kartais tekdavo gerokai padirbėti. Pačiam autoriui jų forma nebuvo itin svarbi, jam buvo svarbiau pačiupti, pagriebti ir sutaršyti laimikį, o visa kita – redakcijų „virėjų“ reikalas. Ereliai su musėm nesiterlioja.
Regis, jam nebuvo labai svarbi periodikai skirta eseistika, kurioje gvildendavo politines bei visuomenines aktualijas. Atmenu, suredagavęs vieną jo esė „Metų“ žurnalui, kurios buvau gavęs tik skriejančios minties draiskanas, paklausiau – ar jis norįs pažiūrėti? Atsakymas buvo be žodžių – tingus mostas ranka. Jam neberūpi. Mintis jau skrajoja kitur, o su tuo, kas padaryta, tegul taršosi paprastas skaitytojas, tegul juos bando atspėti neįgalieji, profaniškieji mokslo profesionalai. Bet į savo mokslinius darbus, manau, jis žiūrėjo daug rimčiau ir buvo labai kruopštus bei konkretus. Čia jis buvo kuklus ir susikaupęs. Taip pat ir gyvenime, bendraudamas su žmonėmis jis buvo kuklus ir draugiškas. Na, nebent ypatingais dvasinio pakilimo atvejais, kai atsiskleisdavo jo egzaltuota „šamaniška prigimtis“, – tada jis pasidarydavo impulsyvesnis, kartais nenuspėjamas. Atitrūkęs nuo savo ezoterinių mokslų džiaugdavosi gyvenimu ir žmonėmis.
Jis buvo kitoks nei profesionalūs akademinės konjunktūros atstovai, kurie itin rūpinasi savo leidinių forma, moksliniu publikacijų svoriu, taip pat ir savo socialine reikšme bei išvaizda. Jie nešvaisto savo energijos ir laiko paprastų skaitytojų visuomenei, nes jiems tai nenaudinga, nepadeda akademinei karjerai. Savo veikalus jie kompiliuoja kabinetuose, o jų šventės būna saugiai uždaros. Hermetiškoje akademinėje aplinkoje iš mokslinių publikacijų bei laipsnių susikūrę vardą, jie vengia pasirodyti realybės spaudoje, vengia atsiverti kaip žmonės, nes už skrupulingai susilipdyto intelektualinio kiauto ar mokslinių bei pedagoginių titulų šarvo gali greitai pasimatyti vidutinybės prigimtis. G. Beresnevičius šiuo požiūriu buvo bebaimis, o jo vardas – net keista – niekaip nesuteršiamas. Prie šios asmenybės kažkaip nelipo jokie masinei kultūrai būdingi dvasios teršalai. Stebėdavausi, rasdamas jo pėdsakus vienadienių skaitalų sąvartynuose, bet ilgainiui pradėjau jį gerbti dėl tokio nekonformistinio elgesio ir vertinti iš pirmo žvilgsnio lyg nereikšmingus tekstus. Juk visa tai, kur jis rašė, yra gyva masinė kultūra, – joje G. Beresnevičius sėkmingai dalyvavo, nes išmanė jos veiklos principus ir dar iš viso to gavo intelektualinės naudos, peno apmąstymams. Net ir sąmojinguose „Panelės“ patarimuose ryški mokslininko mintis, tik ji čia demokratiškai bei geranoriškai priartinta prie jauno žmogaus ir padeda jam susigaudyti blizgančio prekių pasaulio ir agresyvaus seksualumo džiunglėse. Iš tų G. Beresnevičiaus patarimų, skirtų bundančioms jauno žmogaus aistroms nušviesti ir nukreipti jas tinkama linkme, būtų galima sudaryti įdomią – protingą ir šmaikščią knygutę.
Tokio kultūros herojaus ir geradario galbūt ilgai neturėsime, nes tokie gimsta retai, o miršta greitai ir paprastai. Erelius nustekena vištos ir vištidė, kurioje jie priversti reziduoti. Tas plokščias Pilaitės statinių rajonas, kur gyveno charizmą į kairę ir dešinę dalijantis kūrėjas, yra pats tikriausias vištiškos, dvasią niveliuojančios architektūros pavyzdys, ir tokiai aplinkai atsispirti gali tik stiprios asmenybės. Į tokį rajoną geriausia parsibelsti naktį, kad aplink save nieko nematytum, o prabusti geriau kur nors kitur, akiai malonesnėse „vietos aplinkybėse“. Vienoje šio plokščio ir kvadratinio rajono pusėje dėl keistos likimo užgaidos gyveno mitų ir kultūros ezoterikas G. Beresnevičius, kitoje yra „įbūtintas“ Arvydas Šliogeris, taip pat į jokius profesionalumo rėmus netelpantis unikalus mąstytojas. Žinoma, ši dviejų mąstytojų dislokacija neva Karaliaučiaus krašte yra atsitiktinė ir nieko nereiškia, bet aš ten daugiau beveik nieko nepažįstu, todėl man tai atrodo simboliška. Unikalus mąstymas standartizuotoje plokštumoje – kuo tai gali baigtis? Egzistenciniu nerimu, intelektualiniu pykčiu? Ar dionisišku išsilaisvinimu?
Beje, kuo skiriasi originalūs mąstytojai nuo profesionalų? Pirmieji kuria, antrieji atrajoja tai, kas sukurta kitų. Analizuoja, sistemina, aprašinėja ir pateikia tai kaip savo mokslinius veikalus, apsigina mokslines disertacijas. Susikuria akademinį bei socialinį statusą ir pagerina savo asmeninį gyvenimą. Antrųjų yra dauguma, juos pavadinčiau krituolių skaidytojų kultūra. Yra toks biologinis terminas. Jie gyvena laukdami, kol į jų lauką nukris koks naujas vaisius, atkeliaus kokia nauja knyga. Taip kuriamas konjunktūrinis mokslininko vardas bei statusas. Iš vadinamųjų šaltinių ir citatų. Beje, A. Šliogerio tekstas vengia citavimo kaip kokio užkrato, jo mintis su kitais autoriais bendrauja tik iš tolo, kaip su dvasios viršūnėmis, bet vengia tiesioginio parazitavimo, nepaisant visos perrašinėjimo teikiamos naudos ir mokslinio saugumo. Skrupulingai audžiamas „pažinčių tinklas“ sukausto ir nuslopina laisvą mintį. Yra ir daugiau mūsų originalių autorių, kurie ką nors cituoja lyg prisiversdami, ir tik todėl, kad to reikalauja akademinio žaidimo taisyklės.
G. Beresnevičius tiesiog gyveno, nardė kultūros šaltiniuose, o ir pats buvo gyvas šaltinis. Jis bus cituojamas ir kasdien bus valgomas intelektualinis kūnas jo, – jis dar ilgai sotins amžinai idėjų alkaną mūsų akademinę bendruomenę. Jis bus svarus citavimo indekso elementas.
Mokslas buvo svarbus ir G. Beresnevičiui. Tačiau – spontaniškas minties tapsmas, jaudinantis būties ryšių atradimas, kaip sąmonės įvykis. Visos teorijos jam buvo ne tiek loginės samprotavimų konstrukcijos ar abstraktūs modeliai, bet gyvos idėjos, – lengvai adaptuojamos, ekstrapoliuojamos, permetamos į bet kurias žmogaus dvasinės ir kultūrinės veiklos sferas. Todėl jo mintis tokia patraukli, o tekstai – įdomūs, išliekantys atmintyje. Šiuo požiūriu palankus, jaudinantis vaizduotę buvo ir jo tyrinėjimo objektas. Mitologijų ir religijų tyrinėjimai – tai savotiškas būties detektyvas su baisingu nežinomuoju, kuris slepiasi anapus mūsų proto, bet kurį mes stengiamės išvilkti į sąmonės šviesą – kol jis mūsų nespėjo nusitempti į savo tamsą.
Visgi G. Beresnevičiaus žvilgsnis niekada nebuvo atgręžtas į save, jo tekstuose nerastume nebylios introspekcijos, intensyvios introversijos, hermeneutinės meditacijos. Jam nerūpėjo grynoji metafizika, abstraktūs būties principai. Žinojimas jam buvo magija – bendravimas su galių pasauliu, su dievais, žmonėmis ir stichijų dvasiomis. Manau, jis mažokai kalbėdavosi su filosofiškuoju savo kaimynu iš I. Kanto alėjos. Jo gaivališka prigimtis linko į konkretumą ir mėgo ieškoti dinaminių būties ryšių. Jam žinojimas buvo daugiau magiškasis nei mistinis veiksmas. Toks žinojimas reiškia valią valdyti, manipuliuoti, – jis teikia džiaugsmingą galios pojūtį ir yra organiškai susijęs su gyvybės balsu žmoguje.
Na o meditacija, sunaikinanti subjekto-objekto priešpriešą, griauna magiškosios savimonės pagrindus ir veda minties keleivį į dvasios dykumą, kuri daug kam ir yra išsvajotoji amžinybė ir geidžiamas nemirtingumas. O kartu – tiesiog didysis Anonimas ir gyvenimo pabaiga. Gal G. Beresnevičius buvo nepaprastai įžvalgus ir – gerai išmanydamas visų tradicijų ezoterines praktikas – tiesiog sustojo prie lemtingos ribos ir atsigręžė atgal, pasirinkdamas gyvų žmonių bei dievų pasaulį? Juk savo įvairiausiais pavidalais jis taip pat yra begalinis. Samsara neturi nei pradžios, nei pabaigos. O anapus jos nėra nei draugų, nei moterų, nei linksmybių. Ir kam tada per anksti veržtis ten, iš kur esi atėjęs ir kur vis tiek vienąkart teks sugrįžti? Geriau jau ilgiau pabūti su savo mielais artimaisiais ir smagiai bendrauti su be galo įdomiu mitologinių dievų pasauliu. Dievai yra įdomesni už filosofus ir asketus.
Todėl G. Beresnevičiaus žinojimas buvo daugiau „samsariškas“, „rhisomiškas“ ir „vijokliškas“, horizontalus ir panoramiškas, besidriekiantis begalinėmis asociacijomis į begalinius kontekstus, o ne vertikalus ir užsidarantis, išnykstantis gelmėje. Pvz., A. Šliogeris į tą gelmę keliauja su kiekvienu nauju savo tekstu, ir jo balsas darosi vis tolimesnis, tylesnis. G. Beresnevičius – atvirkščiai, buvo vis garsesnis ir žinomesnis. Tai asociatyvaus mąstymo talentas, iš čia ir jo begalinio kūrybingumo paslaptis. Ypač eseistikos, – pradėjęs nuo vienos minties jis galėjo ją tęsti kaip panorėjęs, bet kuria kryptimi – kaip tas minėtas vijoklis. Jo eseistika liejosi kaip iš gausybės rago, nors jos episteminis modelis, jos rėmai likdavo tokie patys, todėl jo tekstai kartais darydavo monotonijos įspūdį. Jis rašydavo apie mūsų gyvenimo reiškinius vis kitokiomis metaforomis, bet minties matrica iš esmės likdavo nepakitusi.
Kaip tik eseistika išryškino G. Beresnevičiaus asmenybės bruožą – tai labai socialus, visuomeniškas autorius – rašymas jam buvo bendravimo būdas. Jo tekstai būdavo tarytum kasdieniškas pasikalbėjimas apie visiems žinomus ir rūpimus dalykus, kuriems charizmatinė autoriaus sąmonė suteikdavo papildomų prasmių, sudėliodavo įsimintinus akcentus bei apversdavo svarstomą dalyką netikėta, kartais net komiškąja puse. Kartais tai būdavo ne kokie ypatingi minties atradimai, o tiesiog retorikos talentas. Autorius nenorėdavo atitrūkti nuo gyvenimo ir nukeliauti ten, kur nesiekia paprasto, profaniško skaitytojo mintis. Jis visada buvo demokratiškas, artimas ir ištikimas savo skaitytojams. Jis buvo tarp mūsų ir dalijosi mūsų rūpesčiais.
Ir dar viena ypatybė. G. Beresnevičiui buvo svarbus galios jausmas. Gamtos galia, dvasios galia, valia valdyti, manipuliuoti. Bet man atrodo – nors gal ir klystu – kad jis neturėjo tiesioginio, gyvo santykio su pasauliu – per gamtą ir per žemę, koks kyla iš žmogaus praktinės patirties. G. Beresnevičius buvo tikras miesto žmogus, ypač gerai jaudavosi Lietuvos sostinėje, Europos didmiesčiuose, o į gamtą žiūrėjo iš intelektualinės distancijos. Nei ką nors sėjo, nei pjovė, neturėjo „žagrės atminties“. Per atostogas ar atsitiktines išvykas tarytum pasitikrindavo savo apsiskaitymą, nukreipdavo savo minties lęšius į gyvą gamtos paveikslą. Gamta jam buvo sukultūrintas vaizdinys, interpretacijos laukas, su ja mąstytojo nesiejo joks realus darbas. Gal vėl klystu, bet – palyginti su A. Šliogerio „praktine“ upėtakių bei sietuvų mistika – jam buvo svetimas net ramaus buvimo prie upės jausmas. Manau, jis negalėjo būti gamtoje šiaip sau, nieko neveikdamas. Nes jis realiai gyveno knygų ir idėjų pasaulyje, o jame minties kuriama „magiškoji“ tikrovė yra antrinė, virtuali ir tikro pasitenkinimo ji neteikia. Tai tik simbolinių reikšmių sfera, kūrybinga, istoriškai sąlygota sąmonės veikla. Joje žmogus susikuria savo kultūrinę reikšmę, bet anksčiau ar vėliau kultūros nuvargintam žmogui kyla nepasitenkinimas, egzistencinis poreikis ieškoti gyvesnio ryšio su pasauliu. O tai yra ne kas kita, kaip bendravimas su žmonėmis – gyvesnio ryšio nebūna.
G. Beresnevičiui gamtos kontempliacijos buvo laikinas poilsis, o gyvenimo pulsą jis jautė tik būdamas su žmonėmis. Jam buvo būtini draugai, kolegos, kompanija. Kažkaip neįsivaizduoju jo vienišo, matyt, vienatvę pakelti jam buvo sunkoka. Magas visuomet turi į kažką atsiremti, jo sąmonė yra gyva tik interaktyvumo sąlygomis. Jam buvo būtini draugai. Ir neretai – draugus sujungiančios magiškos substancijos, šventi duonos laužymo ir vyno gėrimo ritualai. Misteriška, visiems mums žinoma aplinka, magiška Vilniaus vietelė, kur renkasi ne tik gyvi žmonės, bet ir žemiškas puotas baigusiųjų dvasios… Mes išgėrėme somos, ir mes bendravome su dievais…
Būtis yra prieštaringa, ją sudaro protu nesuvokiama įtampa tarp gyvenimo ir mirties. Šitą įtampą išspręsti, ją sugriauti gali tik paradoksali sąmonė. Paradoksas – dvasią kaustančių kultūrinių formų ardymas, tai minties principas ir soteriologinis įrankis, nuo seno taikytas dvasinėse disciplinose. Tačiau, paverstas svarbiausiu žmogaus gyvenimo principu, jis naikina ir patį subjektą. Paradoksas gyvas kurdamas prieštaravimus, o prieštaravimai suveikia kaip sprogstamasis užtaisas, sugriaunantis visas įtampas. Didžiausias prieštaravimas buvo pats autorius, ir jame glūdinti paradokso jėga suveikė dėsningai. Jis tiesiog susinaikino, savo elgsena pasityčiodamas iš savo dvasinės galios, iš savo reikšmės, jis naikinosi tarytum mesdamas pasauliui kaprizingą iššūkį – kaip vaikas – žiūrėkit, kaip aš galiu, kaip man viskas nesvarbu! Jis seniai vaikščiojo ties gyvybės ir mirties riba, nes didžiausias ir esminis paradoksas yra vienkartinė gyvenimo ir mirties realybė. G. Beresnevičius tą paradoksalią situaciją išsprendė savimi. Jis buvo ne tik teoretikas, bet ir praktikas – jam mąstymas buvo reikalingas tik tiek, kiek jis padėdavo gyventi. O kai nebepadėdavo gyventi, tai vis tiek padėdavo, bet jau kitaip ir jau kitur. Ten, kur susitinka visi.
Žydronė Kolevinskienė. Nutrūkusi kelionė į Cukraus kalną
2020 m. Nr. 5–6
In memoriam Eglė Juodvalkė (1950 01 28–2020 03 28)
Kovo 28 dieną, likus kelioms minutėms iki vidurnakčio, Čikagoje mirė Eglė Juodvalkė. Rašytoja, žurnalistė, aktorė. Lietuvių rašytojų draugijos JAV ir Lietuvos rašytojų sąjungos narė. Lygiai prieš du mėnesius minėjusi 70-ąjį jubiliejų.
Bandau prisiminti, kada susipažinau su Egle „gyvai“, nes, atrodo, visą laiką ją pažinojau… Turbūt prieš daugiau nei dešimtmetį, stažuodamasi Čikagoje, kur lietuvių jėzuitų įsteigtame Jaunimo centre vyko teatrų festivalis. Vėliau Eglė svečiavosi pas mus universitete, buvo susitikusi su Lietuvos edukologijos universiteto studentais lituanistais. Ne kartą su ja keliavome į poezijos renginius Lietuvoje. 2018-aisiais su „Poezijos pavasario“ paukšte lankėmės Zarasų krašte – Eglės tėvelio gimtinėje, jai labai svarbioje erdvėje. Nors visada pabrėždavo, kad jos pačios užsispyrimas – ne iš tėvelio aukštaičio, o iš mamos žemaitės.
Eglė Juodvalkė gimė 1950 m. Čikagoje, Indianos valstijoje, JAV. 1973 m. baigė slavistiką ir lietuvių kalbą Čikagos universitete, Ilinojaus valstijoje, vėliau Pietų Ilinojaus universitete Karbondeilyje studijavo teatro meną. 1975 m. laimėjo universiteto premiją už geriausią antraplanį moters vaidmenį vienaveiksmėje pjesėje. 1976 m. vaidino universitete anglų kalba pastatytoje Antano Škėmos pjesėje „Ataraksija“, taip pat Vinco Krėvės dramoje „Skirgaila“. 1976–1995 m. dirbo „Laisvosios Europos“ radijo lietuvių skyriuose Niujorke ir Miunchene. Šeimos pavardę Juodvalkytė pakeitė į Juodvalkę, kaip teigė, „iš įsitikinimo, kad moterų pavardės, kaip ir vyrų, turi žymėti tik lytį, ne vedybinę padėtį“. Su šia labai sąmoninga laikysena susijusi Eglės ir dar trijų moterų kūrėjų – Lauros Mačiuikos, Juditos Sėdaitės ir Snieguolės Zalatorės – devintajame dešimtmetyje įkurta moterų grupė MES („Moters esmė savaip“ abreviatūra), kovojusi prieš mažybines moterų pavardžių galūnes.
Išleidusi poezijos knygas „Jei tu paliesi mane“ (Chicago: Pedagoginis lietuvių kalbos ir literatūros institutas, 1972), „Pas ką žiedas žydi“ (Chicago: Ateitis, 1983), „Mnemosinės vėrinys“ (Vilnius: Vaga, 1996), „Veidrodis ir tuštuma“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002; lietuvių ir anglų kalbomis), „Sakalai naktį nemiega“ (Vilnius: LGGRTC leidykla, 2011), E. Juodvalkė buvo aktyvi kultūrinių renginių Lietuvoje ir JAV dalyvė: be jos neįsivaizduojami „Poezijos pavasario“ skaitymai, Lietuvių rašytojų draugijos Čikagoje rengiamas „Poezijos pavasaris JAV“, „Santaros-Šviesos“ suvažiavimai, ji spaudoje ir per radiją skelbė straipsnius visuomenės, literatūros, kultūros ir teatro klausimais. 2003 m. E. Juodvalkė įsteigė savo tėvelio Antano Juodvalkio vardinę stipendiją, kuri kasmet teikiama geriausiems Vytauto Didžiojo universiteto humanitarinių ir socialinių mokslų sričių studentams.
Už knygą „Cukraus kalnas, arba Lietuvės cukrininkės nuotykiai Amerikoje ir kitose egzotiškose šalyse“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2000) E. Juodvalkei buvo įteikta Lietuvių rašytojų draugijos JAV premija. Į lietuvių literatūros istoriją taip ryškiai įrašytas ne tik asmenybės brendimo, sąmoningo lietuvybės pasirinkimo, bet ir gyvenimo su liga, ligos priėmimo, „prisijaukinimo“ kelias, stojiška laikysena.
JAV gimusi ir augusi, ilgą laiką Vakarų Europoje (Miunchene) gyvenusi ir dirbusi E. Juodvalkė savo tapatybę nusakė tokiais žodžiais: „Pati visuomet prisistatau taip: esu Eglė, lietuvė, katalikė. Kol šis mano prisistatymas atitiks žodžių turinį ir kol nebijosiu garsiai taip prisistatyti, tol jausiuosi stovinti savosios moralės ir savųjų nacionalinių vertybių sargyboje – daranti tai, ką privalau“ (kn. „Egzodika“, Vilnius: LLTI, 2019, p. 60).
Tyrinėjant E. Juodvalkės kūrybą, ryškėja literatūrinės moterų bičiulystės, partnerystės, seserystės gija. Pirmasis Eglės poezijos rinkinys pasirodė 1972-aisiais. Tais pačiais metais publikuota ir ketvirtoji Liūnės Sutemos poezijos knyga – „Badmetis“. Neabejotina, kad Liūnės Sutemos vardas ir jos poezija buvo tam tikras kanonas greta buvusioms ir kūrusioms. E. Juodvalkė šviesiai prisimindavo pirmuosius vakarus jauniesiems Čikagos kūrėjams, vykusius būtent Liūnės Sutemos namuose, kur jie buvo paraginti atsinešti savo eilių. Poezijos vakaruose, organizuotuose visuomenininkė, mecenatės Marijos Remienės namuose, kartu su Liūne Sutema savo eiles skaitė ir E. Juodvalkė.
jau antri metai laukiu kad
pripažintų mane įtrauktų
į seseriją išvestų giminės medį per
moterų kartas ir
atiduotų man saugoti
(kn. „Mnemosinės vėrinys“)
Anot Dalios Satkauskytės, poetei būdingas bendrumo su savo gentimi jausmas, kuris yra labiau egzistencinis, o ne lokalinis matmuo. Jos poezijoje folkloro motyvai įsipina į pasaulio kultūros kontekstą. Pasak literatūros tyrinėtojos, ryškiausia ir savičiausia E. Juodvalkės kūryboje – moteriškumo paradigma, virstanti įdomia moters brendimo ir savivokos istorija. Rita Tūtlytė išskiria, kad E. Juodvalkės kūrybai būdingas „žodžio ir pasakojimo rupumas, pasakojime atsiveriančio paradokso jėga“. Nors ir atsiremdama į moterų literatūros tradiciją, E. Juodvalkės poetinė kalba jau yra savita. Modernios sąmonės judesiai pirmiausia skleidžiasi formos lygmenyje: išsineriama iš eiliuoto ketureilio rėmų, iš jausminės egzaltacijos. Stiprus emocinis pradas lieka, bet jis tekstuose reiškiasi sodriais vaizdais, kuriamais realios ir pasakiškos, buitinės ir magiškos erdvės sampynomis.
Laidoja Marelė brolius,
lopo pagrabui marškinius,
skaičiuoja kulkų išdrėkstas skyles.
Dvi – broliui, išėjusiam kariauti.
Nė vienos – broliui, neišėjusiam kariauti.
Ir nesuvokia Marelė,
Kaip kartais du lygu dviem,
O kartais – nė vienam…
(ciklas „Marelės pasaulis“, kn. „Pas ką žiedas žydi“)
E. Juodvalkės poezija atveria ne tiek jos pačios asmeninius išgyvenimus ar patirtį, bet turi gilesnį, visuotinį matmenį. Jos eilėraščių pasaulis užpildytas vienatvės, alkanų paukščių, skausmo, byrančio „sausais kalėdinės eglutės spygliais“, kupinas suledėjusių pirštų, „delnuos sugniaužtų stingstančių garsų“ metaforų, sklidinas sesers, brolio balsų, iš kažkur toli atvilnijančios akordeono melodijos. Istoriniai dramatiški įvykiai dažnai nusakomi pasitelkiant mitus ar archetipus.
Marelė, šių dienų Ariadnė,
dieną naktį prie tamsios labirinto angos budėdama,
stabdo drąsius ir ryžtingus Tesėjus,
brukdama kiekvienam kamuolėlį siūlų,
kad, Minotaurą nudobęs,
rastų kelią atgal
sugrįžti, išlaisvint kitų.
(ciklas „Marelės pasaulis“, kn. „Pas ką žiedas žydi“)
Ypač svarbi E. Juodvalkei buvo jos paskutinioji knyga „Sakalai naktį nemiega“ (2011). Dažniausiai eilėraščius pastarųjų metų viešiems skaitymams rinkdavosi būtent iš šio rinkinio, kaip ir 2019-ųjų rudenį, dalyvaudama Punsko „Rudens skaitymuose“. Poetė yra sakiusi, kad mintis parašyti šią knygą gimė apsilankius parodoje apie Lietuvos partizaninį judėjimą „Karas po karo“ Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centre. Rinkinys „Sakalai naktį nemiega“ iliustruotas archyvinėmis pokario partizanų ir jų artimųjų nuotraukomis.
palaidosiu tave
širdyje
negulėsi turgaus
aikštėje lavonas smegenim
ištaškytom ant dulkėto kelio
tavo kraujo latakai teka
mano mintimis tavo
negyvi pirštai gniaužia
laisvę tu buvai tu
esi broli tu liksi
(kn. „Sakalai naktį nemiega“)
Skausmingas, reikalaujantis daug valios pastangų ir apsisprendimo nepataikauti ligai buvo E. Juodvalkės gyvenimas. Visada pirmiausia – poezija, o liga buvo šalia tik kaip nematoma, bet jaučiama palydovė: „Jos buvo geros kaimynės, bet viena su kita nekonfliktuodavo.“ Nutrūko Eglės kelionė į Cukraus kalną. Liko knygos. Laiškai. Ir mūsų visų atmintis, išsauganti santūrią Eglės šypseną, subtilų humorą ir saviironiją, norą gyventi gyvenimą. Liko įskaityti ir dar nepublikuoti tekstai.
Žiemos vynas su
Prieskoniais, meduoliai
Medienos kvapas
Žemuogės
Žibuoklės
Metalinis angelas
Sparnu paliečia
Palinkusias galvas.
Jie mokosi meno
Negyventi,
Veidrodyje moteris
Baltais plaukais šviečiasi
Kelią į nežinomybę.
Vytautas Martinkus. Vytautui Girdzijauskui (1930 04 19 † 2019 10 18) atminti
2019 m. Nr. 11
Vytautas Girdzijauskas debiutavo kaip novelistas jau perkopęs 40-mečio slenkstį. Buvo praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžia, vis dar nelengvi laikai rašytojams su dėmėtomis biografijomis – Gulagą ištvėrusių autorių rankraščių nelaukė nei leidėjai, nei konjunktūros prispausti kritikai. Bet ir anuomet būta literatūrinį talentą įvertinančių skaitytojų. Kiek menu, jie ir išgyrė debiutantą daugiau nei recenzentai. Šiandien sunku patikėti, bet džiugu sakyti, kad sveikatos ir sauso parako kūrybai Vytautas užteko net pusšimčiui metų. Po pirmosios knygos („Trys moterys ir vienas vyras“, 1971) išleido dar tris novelių rinkinius, septynis romanus, keletą eseistikos ir dienoraščių tomų, sudarė ir suredagavo nemažai kitų autorių knygų. Pelnė penketą literatūrinių premijų. Jau sunkiai sirgdamas, rinko medžiagą ir rašė dokumentinį romaną, skaitė daug naujų knygų ir skelbė apie jas recenzijas.
Mano gimtinė – Jerubiškiai – netoli nuo Vytauto Bulzgeniškių prie Vadžgirio, o ir į tą pačią Eržvilko gimnaziją eita, tik Vytauto – geru dešimtmečiu anksčiau, tad nieko nebuvau girdėjęs apie jo bendraklasių rezistencines nuotaikas, mokyklos direktorių Stasį Jarmalą, partizanų Kęstučio apygardos štabo narį, juo labiau – apie beveik daukantišką abituriento Girdzijausko kelionę į Vilniaus universitetą. Susipažinome per vienas kito knygas. Bet Vytautui literatūra nebuvo vienintelis pašaukimas. Dangus jį apdovanojo įvairiais gebėjimais. Tad daug ko siekta ir mokytasi, o į jo biografiją įrašyta daug pareigybių – ir mokytojo filologo, ir muziko – Filharmonijos choristo, ir konstruktoriaus technologo. Tarp jų, deja, ir kalinio – zeko Sibiro lageryje 1957–1960 metais. Bene ilgiausiai (kelis dešimtmečius) Vytauto sėdėta redaktoriaus kėdėje. Nedaug žinau, tik spėju, koks kruopštus ir atsakingas redaktoriaus darbas buvo Enciklopedijų leidykloje. Bet puikiai žinau, kaip Vytautas dirbo Rašytojų sąjungos leidykloje. Jam teko pradėti tuščioje vietoje. 1990 metais leidykla buvo tik idėja. Radosi pirmieji jos vadybininkai, bet jie buvo visai žali literatūroje. Mano įprašytas ir Vytautas atėjo į tą tuščią erdvę, o kai jau po penkiolikos metų išėjo į pensiją, toji leidykla buvo visiems žinoma. Ne visai juokais: savo prisiminimuose Vytautas yra man priekaištavęs, kad, būdamas Rašytojų sąjungos pirmininku, nepaskyriau jo leidyklos direktoriumi. Iš tikrųjų kurį laiką jis buvo vienas už visus, bet redaktoriaus plunksna niekada nerūdijo. Esu Vytautui labai dėkingas už šį darbą, už jo veržlumą ir kompetenciją. Kaip redaktorius ir leidėjas jis suredagavo, sudarė ir parengė spaudai dešimtis knygų, raštų tomų, žinynų. Gebėjo tai daryti, jautė kalbos grožį ir stiliaus subtilybes, mokėjo bendrauti, ypač – patarti pirmųjų knygų autoriams, drįso imtis literatūrinio palikimo rankraščių.
Gerai menu jį ir kaip visuomenės veikėją – Sąjūdžio, žmogaus teisių aktyvistą. Matomas jis buvo žmogus toje laisvės siekių arenoje. Valstybės aktualijas svarstė su įkarščiu, daug kur dalyvavo, visur tuomet Vytauto buvo pilna. Tautos atgimimo reikalus gynė viešai ir karštai, o vėliau pats gynėsi nuo KGB pinklių šešėlio. Tikėjo, kad literatūros kūriniai, kuriuos rašė, yra tiek jo gyvenimo klaidų, tiek dramatiškos jo Gulago bylos advokatai. Ką besakytų oficialūs velionio biografai, kokius šešėlius jo įkalinimas bemestų ant balto istorijos ekrano, Vytautas mylėjo tėviškę ir Lietuvą, buvo ne popierinis patriotas.
Literatūroje Vytautas turėjo nemažų ambicijų. Apie tai liudija jo išmėginti žanrai – novelė, apysaka, romanas, esė, politinė publicistika, memuarai, dienoraščiai. Intelektualumas, drąsios psichologinės ir politinės įžvalgos, begalinis žodžio grožis – tokios jo kūrybos gairės. Ne visko pasiekė, bet daug sumanymų įgyvendino. Paliko mums beveik dvi dešimtis knygų. Išskirtinė, parašyta vietoj autobiografijos, eseistinė knyga „Trylika tekstų apie vieną gyvenimą“ (2009). Tik kiek apmaudu, kad autoriaus išpažinties balsas šitos knygos pabaigoje per staiga „užlūžta“ – nutyla, palikęs rūke, matyt, skaudžių sąžinės slėpinių. Aukštą ir tvirtą pažymį už kai kuriuos Vytauto romanus ir noveles parašė literatūrologė Elena Nijolė Bukelienė. Buvo taiklios detalės medžiotojas, realistinio psichologinio vaizdo tapytojas, bet nevengė eksperimento, sąlygiško rašymo, ironijos, grotesko, metaforomis ir hiperbolėmis grįstos modernios ir net postmodernios kūrinio formos.
Vieną iš savo romanų Vytautas Girdzijauskas pavadino „Palūkėk, mirtie“. Ir Juodoji Ponia laukė beveik dvidešimt metų. Vienas iš sudėtingiausių, metaforiškiausių ir savo estetiniais užmojais bene toliausiai nuo ankstyvesnių Vytauto knygų nutolęs, groteskiška pasakojimo poetika skaitytoją stebinęs jo romanas vadinosi „Danguje kitaip“ (2013). Šiandien Vytautui aiškiau, ar iš tikrųjų danguje kitaip. Už kurias tikras ir netikras nuodėmes jau žemėje atkentėta. Kai vėlyvą pavasarį kalbėjomės prie puodelio kavos, jis dar nebuvo nusiteikęs pasiduoti nei ligai, nei mirčiai – gyventi tik danguje. Pasakojo apie rašomą esė romaną „Nepriklausomybės apsėstieji“ iš Romualdo Ozolo gyvenimo. Buvo pilnas vilties, kad užbaigs jį, ir tai bus jo paminklas Sąjūdžio bendražygiui. Maksima „čia būti“ tebebuvo svarbiausia.
Nežinau, kuriame puslapyje, po kurio sakinio Juodoji Ponia paliovė laukusi ir kirto autoriui. Šiandien tai ir nesvarbu. Viena ausimi girdėjau, kad romano rankraštį jau turi „Naujosios Romuvos“ redaktorius. Gerai bus, jei išleis. Tikiu, kad ir nebaigti rankraščiai reikalingi skaitytojams, šiandienei literatūrai, kuri nepasibaigia net su talentingo rašytojo mirtimi.
Tebūnie, Vytautai, lengva tau smėlinga Antakalnio kapinių kalva Vilniuje. Ilgai ėjai jos link pėsčiomis, važiavai dviračiu, traukiniu, automobiliu. Metas įsitikinti, gal Vilniaus danguose iš tikrųjų viskas kitaip nei Bulzgeniškiuose, kur gimta, arba Vadžgiryje, kur ilsisi tėvai ir kur tikrai daugiau molio nei Antakalnyje.
Atodangos: premijos, R. Barthes’as, J. K. Rowling detektyvai
2016 m. Nr. 1
O. Vacietis, J. Ruokpelnis ir A. Čakas. Tryliktuoju (ir jau antrąkart) Ojaro Vaciečio literatūros premijos laureatu tapo poetas, eseistas Janis Ruokpelnis. Šis apdovanojimas latvių kūrėjui skirtas už aštuntą lyrikos knygą „Post factum“, kurią sudaro XX a. pabaigoje rašyti eilėraščiai. J. Ruokpelnio poezijos rinkiniai išversti į anglų, prancūzų, italų, rusų kalbas. 2005 m. jo „Lyriką“, kurią 2000 m. apdovanojo Baltijos Asamblėja, į lietuvių kalbą išvertė Vladas Braziūnas.
O. Vaciečio premija teikiama nuo 1984 m. už poeziją ir jos vertimus pasaulyje. Nuo 2003 m. kiekvieną rudenį šį literatūrinį apdovanojimą skiria Carnikavos savivaldybė (jos Sigulių kapinėse palaidotas O. Vacietis) kartu su O. Vaciečio muziejumi.
2015-ųjų Aleksandro Čako premija skirta menininkui Aivarui Vilipsonui už A. Čako kūrybos populiarinimą. Pirmoji premija įteikta 2001-aisiais – per poeto gimimo šimtąsias metines. Šiuo apdovanojimu įvertinti latvių poetai Janis Ruokpelnis ir Uldis Bėrzinis, rašytojai Zigmundas Skujinis, Valdis Rumniekas ir Andrėjus Migla.
Goncourt’ų premija. Barselonoje gyvenantis prancūzų rašytojas Mathiasas Enard’as, arabų ir persų kalbų žinovas, Rytų ir Vakarų kultūrinių ryšių istorijai paskyrė knygą „Kompasas“ („Boussole“) ir pelnė garbingiausią Prancūzijos literatūros apdovanojimą – Goncourt’ų premiją. Beje, 2008 m. M. Enard’as buvo apdovanotas „Gruodžio premija“ (prancūzai ją vadina Antigoncourt’ų premija) už romaną frazę, kurios ilgis – penki šimtai puslapių.
Vertina amerikiečiai. Niujorke paskelbti Nacionalinių knygos apdovanojimų laureatai. Geriausia metų grožine knyga pripažintas Adamo Johnsono apsakymų rinkinys „Likimas šypsosi“ („Fortune Smiles“); šio autoriaus knyga apie Šiaurės Korėją įvertinta Pulitzerio premija. Negrožinės knygos nominacijoje apdovanojimą pelnė Ta-Nehisi Coateso pasakojimas „Tarp pasaulio ir manęs“ („Between the World and Me“), poezijos – Robin Coste Lewis debiutinis rinkinys „Juodosios Veneros kelionė“ („Voyage of the Sable Venus“), jaunimo literatūros – Nealo Shustermano „Čalendžerio gelmė“ („Challenger Deep“) .
„Planeta“. Didžiausiai ispanakalbio pasaulio premijai „Planeta“ buvo pasiūlyti keturi šimtai aštuoniasdešimt šeši romanai. 2015-ųjų „Planeta“ (601 tūkst. eurų prizas) Barselonoje skirta Alicijai Giménez Bartlett už naujausią romaną „Nuogi vyrai“ („Hombres desnudos“), kuriame nagrinėjama vyrų prostitucijos problematika. Iki šiolei A. G. Bartlett buvo žinoma kaip kriminalinių romanų „Mirties apeigos“ („Ritos de muerte“ ), „Tamsos pasiuntiniai“ („Mensajeros de la oscuridad“) autorė.
Roland’o Barthes’o šimtmetis. Praėjusių metų lapkritį pasaulis, minėdamas prancūzų filosofo, kultūrologo ir semiotiko Roland’o Barthes’o (1915–1980) gimimo šimtmetį, aktualizavo šio kūrėjo intelektinį palikimą. Ši išskirtinė struktūralizmo ir poststruktūralizmo figūra ieškojo mitų struktūros kasdienybės kultūroje (esė rinkinys „Mitologijos“, 1957), aiškino fotografijos fenomeną („Camera lucida: pastabos apie fotografiją“, 1979), tvirtino, „kad nėra teksto be laiko žymės“ („Teksto malonumas“, 1975), analizavo autoriaus sąvoką kaip primestinę projekciją (garsioji esė „Autoriaus mirtis“, 1968), apmąstė japoniškus įspūdžius („Ženklų imperija“, 1970). Lietuvių skaitytojui R. Barthes’as pažįstamas iš knygų „Teksto malonumas“ ir „Camera lucida: pastabos apie fotografiją“.
Seksas „Dingusiųjų sąraše“. Nuo 1993-iųjų žurnalas „The Literary Review“ „pagerbia“ rašytoją už pačią blogiausią sekso scenos aprašymą. Šiemet ši „garbė“ skirta grupės „The Smiths“ vokalistui Morrisey už sekso sceną romane „Dingusiųjų sąrašas“ („List of the Lost“).
Kasmet po kriminalinį romaną. Pasirašydama Roberto Galbraitho slapyvardžiu (jau išslaptintu), britų rašytoja J. K. Rowling kuria detektyvinių romanų seriją, kuri, pasak jos, turėtų pranokti garsiąją fantastinių knygų jaunimui seriją „Haris Poteris“. Recenzentai teigiamai vertina jos naujųjų kūrinių patrauklų, intriguojantį pasakojimą, turtingą žodyną, pinklių istorijų sprendimą klasikine laiko patikrinta dedukcija. Per pastaruosius trejus metus J. K. Rowling išleido tris romanus apie privatų detektyvą Kormoraną Straiką: „Gegutės šauksmas“ (jau išverstas į lietuvių kalbą), „Šilkverpių vikšras“ ir „Blogio karjera“. Jei pirmuosiuose dviejuose romanuose privatus detektyvas veikia kaip karinis tardytojas, tai trečiajame rašytoja pakeičia jo veiklą, norėdama įsitikinti, kas nutinka žmogui grįžus iš armijos.
Parengė Arvydas Valionis
Tomas Rekys. Skrydis virš JAV mokyklų, arba Linksma gyventi…
2015 m. Nr. 10
Visagalė šimtinė
Pirmoji mano pažintis su JAV vidurine mokykla įvyko gatvėje. Pataikiau į kažkokią vietinės mokyklos šventę – paradas, daugybė vaikų, žmonių, sustojęs eismas. Ir smalsu, ir keikiesi mintyse, nes tenka vėluoti į darbą. Kiek linksmiau arčiau stovintiems vairuotojams – jie gali paspoksoti pro automobilio langus į keistai apsitaisiusius mokinius, tikras karnavalas. Tokios masinės eitynės organizuojamos retai, daugiau tų švenčių ir renginių vyksta pačioje mokykloje. Apie juos prisiklausiau iš savo vaikų. Jie tada buvo paaugliai, jiems, atvykusiems iš Lietuvos, vidurinį išsilavinimą teko baigti jau tose amerikinėse mokyklose.
Prisimenu ir savo mokyklos laikus. Irgi būdavo švenčių, kartais aktų salėje, bet dažniau klasėje – vadindavome tas šventes klasės žiburėliu. Susinešdavome kiekvienas vaišių, bendras stalas, suolus sustumdavom į klasės galą. Groja magnetofonas, galima ir pašokti. Viskam vadovaudavo klasės auklėtoja, ji ir šokti mokindavo, ragino būti drąsesnius, nes tokio amžiaus dar būdavome drovūs, gerokai varžydavomės. Reikšti simpatijas patikusiai klasės draugei ar draugui (kalbant apie skirtingų lyčių santykius – seksualinių keistenybių era dar nebuvo išaušusi) nebuvo paprasta. Ypač berniukų supratimas dar toks – vaikiškai karingas. Kur kas lengviau mergaitę patampyti už kasų ar sviesti į ją sniego gniūžtę, nei pasakyti gerą žodį ar pavaišinti saldainiu.
Dabar jau daug kas kitaip, vaikai anksčiau bręsta, o Amerikos mokyklose visokias simpatijų problemas, drovumo nesusipratimus padeda išspręsti tas pats visagalis doleris! Man tai padėjo suprasti mano vaikų mokykloje prieš šventinį vakarėlį skelbtas aukcionas. Mokiniai, kurie nori, gali lipti ant salės scenos prieš visus pasipuikuoti. Kaip aš gražiai nuaugęs, arba kokia aš daili, kokia puošni mano suknelė ir t. t. Ir jei kas nori praleisti tą vakarėlį su scenos gražuoliu ar gražuole – skelbk aukcione savo sumą ir įsigyk partnerį! Kaina atitinka kuklias moksleivių galimybes, svyruoja maždaug tarp dešimties–dvidešimties dolerių. Šiaip draugystę ir bendravimą vakarėliuose lemia abipusė simpatija ir jau iš anksto žinoma, kas kurį „nupirks”, – juk teks su tuo „pirkiniu” toliau praleisti visą vakarą, šokti, gerti kokakolą, kalbėtis. Mokyklos vadovybės interesas – pati lėšų kaupimo akcija, surinkti pinigai skiriami įvairioms labdaroms. O mokiniams tai proga išreikšti slėptą susižavėjimą ar netgi ir pirmąją meilę. Ir čia daug lemia kišenė. Tai Amerikoje dera suprasti jau nuo jaunų dienų.
Pasitaiko ir kuriozų. Antai sūnaus klasėje buvo toks didvyris… Na, klasės herojus – nuaugęs, pasitempęs toks, savimi švytintis optimistas. Žodžiu, panelių džiaugsmas. Taigi ir visos panelės – jo. Tik ne visos pinigingos ir apskritai tas bernelis ne kiekvienos nosiai. Užlipęs ant scenos, jis tikėjosi arba kokios savo draugės dėmesio, arba šiaip kokios gražuolės, bet atsitiko kitaip. Jam besipuikuojant ir visai salei garsiai reiškiant susižavėjimą, staiga atsistojo irgi savotiška mokyklos įžymybė – apvalių formų gražuolė, apie tokią liaudiškai sakoma: „Tiek paritus, tiek pastačius.” Tai buvo mažiausiai kieno nors simpatijų susilaukianti storulė. Nulingavusi prie scenos, ji metė šimtą dolerių!.. Salė lūžo nuo juoko, nes buvo aišku, kad tokios sumos jau niekas nepermuš (šiaip pinigais čia pernelyg nesišvaistoma). Juokėsi ir pats nupirktasis herojus – o kas jam liko? Kitą kartą lipdamas ant scenos bus apdairesnis.
Ne mažiau linksma ir pramogos su mokytojais. Yra tokia diena metuose, kai galima ir jiems išreikšti savo simpatijas. Ir gana originaliu būdu. Išeina mokytojai ant scenos prie stalo, nukrauto kreminiais tortais. Čia irgi aukcionas – už teisę pavaišinti patikusį mokytoją tortu. Tik mokytojai išeina į sceną ne su šaukštais, o iki kaklo apsisiautę celofano apsiaustais. Ir teisę į tą „vaišinimo” malonumą tenka išsikovoti taip pat aukciono principu. Sumos taip pat standartinės: dešimt–dvidešimt dolerių. Kas daugiau?!.
Vienas mokinys labai jau mylėjo fizikos mokytoją. Tad salėje jis net įraudęs iš susijaudinimo, bet ryžtingai nuo pat aukciono pradžios laikė iškėlęs viršun visagalę šimtinę! Ir kai tik nuskambėjo aukciono gongas, tas mokinys, pabrėžtinai iškilmingai nužingsniavęs prie stalo, paėmė visą tortą ir atsivėdėjęs žiebė fizikui tiesiai į fizionomiją… Dar kiek ranka palaikė tortą, pasukaliojo jį ant mokytojo veido ir apsisukęs išdidžiai grįžo atgal į savo vietą, tarsi kovą laimėjęs gladiatorius. Visai salei, suprantama, staugiant iš pasitenkinimo…
Kaip tokią mokytojų „vaišinimo” procedūrą įvertinti pedagogiškai – palikime klausimą atvirą. Bet gal ir gerai jaunam žmogui taip išsilieti? Juk kuo daugiau aistrų, tuo didesnė pinigų apyvarta, o dar tokiems kilniems tikslams – labdarai! Beje, abu mano vaikai tvirtino, kad toks dalykas, kaip mokytojo „užsisėdimas ant mokinio”, čia neegzistuoja. Tai būtų laikoma nusiritimu iki mokinio lygio, tad pedagogų keršto nesibijoma. Renginių dvasia linksma, humoristinė, tas fiziko „mylėtojas” buvo gal išimtis, kuri tik dar labiau palinksmino šaunią mokyklos publiką. Juoktis, pagaliau, yra sveika!..
Kas tu toks?
Vis dėlto JAV mokyklos įvairuoja pramogomis, taip pat ir kitais dalykais. Tie daugeliui šoką varantys tortų ekscesai, spėju, ne visose mokyklose praktikuojami, nors šiaip tortai (taip pat panašaus pobūdžio apipylimas vandeniu) yra populiarūs. Mokyklų statusas, jų skirtumai priklauso nuo gyvenamojo rajono socialinio lygio. Yra mokyklų, kur pagrindiniu mokinių užsiėmimu laikomas žolės – tokio lengvo narkotiko – rūkymas. Suprantama, rūkoma neoficialiai ir nelegaliai, nors šiuo metu kai kur įteisinama net marihuana.
Turtingų rajonų mokyklos laikomos stipresnėmis, narkotinių problemų jose mažiau, bet vargas čia besimokantiems viduriniojo socialinio sluoksnio mokiniams. Formaliai, iš išorės tose mokyklose, jų klasėse viskas gerai, bet iš tikrųjų čia egzistuoja vidinė socialinė trintis, gniuždanti tuos vargingesniuosius. „Tėvas mane atvežė naujausiu „Mersedesu”!” – „O mane su „Leksusu”!” – „O tu kas toks?! Gal pėsčias varinėji? Šūdas tada tu, daugiau nieko…” Maždaug taip nupiešė man situaciją besiskundžiantis tokia mokykla vienas pažįstamas imigrantas, kurio sūnus nešė ten amerikinės garbės kryžių.
Tikrai geromis mokyklomis laikomos privačios, mokamos. Pirma, kad jeigu jau ten viskas paremta doleriu, atitinkamai yra stipresnė mokyklos materialinė bazė, daugiau galimybių visokioms programoms, taip pat ir mokytojai geriau dirba. Antra, kadangi tokia mokykla, savaime suprantama, ne kiekvienos šeimos galimybėms, nemersedesinių mokinių tokiose mokyklose paprastai nebūna, tad ir jų bendravimas darnesnis, gal net angeliškas. Bent jau taip galima vaizduotis iš matytų televizijos serialų apie tokio tipo mokyklų gyvenimą.
Bendra visoms vidurinėms JAV mokykloms (kurios čia, beje, vadinamos aukštosiomis – high school) – žema platesnio pobūdžio erudicija. Pavyzdžiui, Vokietijoje iš JAV absolventų, jeigu jie nori gauti savo išsilavinimo pripažinimą, reikalaujama papildomai pasimokyti dar porą metų. Savo ruožtu Amerika nepripažįsta nei Europos, nei bet kokio kito pasaulyje teikto išsilavinimo cenzo – viską reikia tvirtinti iš naujo, išlaikyti papildomus egzaminus, nors jų sėkmę pirmiausia lemia susimokėjimas už tą „naujo gimimo” procedūrą.
Baigęs vidurinę amerikoniukas vargu daug žino iš to, ką įvardytume meno kultūra, pasaulio istorija ar geografija. Paprastai visos žinios ribojasi Amerikos žemynais. Ir net tikslieji mokslai vis labiau užleidžia vietą kompiuterijos, informatikos dalykams. Kompiuterio griebiamasi ir prireikus daugybos lentelės žinių… Juk kasdienybėje susiduriame su kasininkais ir matome, kaip technologijos lengvina jų darbą. Štai grąža pirkėjui atiduodama jau mechanizuotai – kasininkui tereikia nuspausti atitinkamą mygtuką ir pinigai automatiškai išbyra į specialią dėžutę. Išbyra monetos, šlamančius kol kas atskaičiuoja patys kasininkai. Deja, dėl to mechaninio progreso šiek tiek nukenčia patys klientai. Tenka, pavyzdžiui, mokėti dešimt dolerių ir keliolika centų, o turi tik dvidešimties dolerių kupiūrą. Tokiais atvejais, norėdamas išvengti smulkių monetų grąžos, graibai pardavėjui tuos papildomus centus, kad gautum grąžos sveiką dešimtinę. Taip bent jau yra Lietuvoje, tačiau ne visada Amerikoje. Senesnio amžiaus pardavėjos šioje matematikoje dar susigaudo, bet naujoji karta nelabai. Spokso klausiamai į akis – kam čia bruki tuos papildomus centus? Ir skuba spausti mygtuką smulkių monetų grąžai…
Pagaliau prekyboje vis dažniau atsiskaitinėjama bankų kortelėmis, o praeities reliktai – pinigai kartu su visa aritmetika – keliauja į užmarštį. Ir apskritai, žmogus, t. y. pardavėjas, darosi nebereikalingas, jį keičia visapusiški automatai, kurie patys įvertina prekes, priima pinigus ir atiduoda grąžą. Kur dėti tuos gyvus pardavėjus, tą žmogiškąjį reliktą, galas žino, čia jau prasideda politika. Ateityje, aišku, jie bus bedarbiai, bet vargu ar dėl technologijų progreso padidės jų pašalpos.
Vis dėlto primityvaus skaičiavimo dvasia nesiduoda pamirštama, iškyla į paviršių savais atavizmais. Prieš porą metų Čikagoje ėjo piketuoti į gatves mokiniai kartu su tėvais. Tėvai labiau susirūpinę narkotikų problema, o mokiniai – buvo įstabu tai matyti – silpnu jų mokykliniu paruošimu. Mokyklose mūsų nieko nemoko ir neišmoko! – toks buvo pagrindinis pačių mokinių plakatų kaltinimas.
Po to piketo daug valstybinių mokyklų Čikagoje buvo uždaryta… Mokinius iškaišiojo į gretimas mokyklas. Bet tai nulėmė ne piketai, o kaip visada pats svariausias argumentas – ekonomika. Trūksta lėšų, todėl naujas meras tą problemą savaip ir išsprendė, miesto biudžetas praturtėjo. Taip pat buvo gerokai sumažintas policininkų skaičius, nes juk jiems irgi reikia algas mokėti. Kur kas pigiau įrengti gatvėse vaizdo kameras vairuotojų pražangoms fiksuoti. Tik neaišku, kur dingsta sutaupyti pinigai.
Šiais metais Čikagoje vyko mero perrinkimas, naujasis kandidatas skelbė vėl atidarysiąs mokyklas, padidinsiąs policininkų skaičių. Taip visi tapsime protingesni, sumažės ir nusikaltimų (šiuo metu nėra nakties, kad Čikagoje kas nors nebūtų nušautas, nes vien vaizdo kamerų žmonėms apsaugoti neužtenka). Senasis meras į visus tuos planus savo reklaminėje kampanijoje reagavo netgi ne neigiamai. Viskas gerai, viskas čia gražu! Tik viena detalė – už visa tai, gerbiami rinkėjai, patys ir sumokėsite. Pakils jums mokesčiai, tada galėsite džiaugtis. Tai ir buvo esminis argumentas, nulėmęs senojo mero pergalę. Kai tik reikalai paliečia piliečio piniginę, nusispjaut tada visiems tiek į mokyklas, tiek į policiją, nes tai tiesiog išgyvenimo klausimas.
Jei vidurinėse mokyklose bendri edukaciniai dalykai siaurinami JAV konteksto rėmais, tai tolesniuose moksluose – universitetuose – orientuojamasi į siaurą specializaciją, ir kaip tik dėl to JAV universitetai yra pirmaujantys pasaulyje, garsėja mokslo pasiekimais. Ten įgyjama aukšta kvalifikacija, tačiau nelabai orientuojamasi kitose, kad ir artimose srityse. Pavyzdžiui, buvęs JAV prezidentas savo pirmojo turnė po Europą metu atvirai pareiškė, kaip jam įstabu skraidyti po Europos valstybių sostines, kurių pavadinimus daug kartų buvo girdėjęs, bet neturėjo supratimo, kurioje pasaulio dalyje jos yra… Ir, kalbant konkrečiai apie geografiją, daugelio paprastų, eilinių amerikiečių žinios ribojasi oro uostų skelbimo lentomis. Svarbu tik, kiek laiko keliausi ir kiek kainuoja bilietas. O kaip tą miestą pasiekti, kuria kryptimi reikės skristi, čia jau, atleiskite, lakūnų reikalas, jų kompetencija. Nors ir jiems visas kryptis gal diktuoja kompiuteris, kas žino?..
Kita vertus, o mes, išsilavinę intelektualai europiečiai, – ar daug kas žinome, kaip ten teritorijomis skirstosi toks Tadžikistanas su Uzbekistanu ir Turkmėnija? Yra tokios šalys, kažkur buvusios SSRS pietuose, tuo ir baigiasi visos mūsų žinios. Be abejo, nelyginame kokio Kirgizstano su Prancūzija, tačiau bent jau pripažinkime amerikiečiams jų vieną teigiamą savybę – jie atviri ir neišsisukinėja. Nežinau, kas tu toks, ir baigta!..
Iš televizijos pasisakymų: jeigu tu esi viso labo valytojas, tai stenkis taip atlikti savo darbą, kad niekas kitas geriau už tave jo neatliktų – tai tavo garbės, tavo orumo pagrindas. Tik būtų gerai, jeigu tam valytojui dar liktų laiko perskaityti vieną kitą knygą. Nors čia kiekvienam savi interesai. Šiaip amerikinis sėdimasis laisvalaikis susideda daugiau iš televizoriaus – iš jo gauni jau suvirškintą intelektinį maistą, nereikia tau nei smegenų sukti, nei vaizduotės lavinti. Siauros srities tegul ir genialus specialistas tampa eiline to civilizacijos mūro plyta, sistemos sraigteliu. Kad ir kas jis būtų – valytojas ar prezidentas.
Viskas OK!
Be privalomų mokyklų JAV yra ir įvairių tautinių mažumų mokyklėlių, veikiančių tik savaitgaliais – šeštadieniais arba sekmadieniais. Yra, žinoma, ir lietuviškų. Paplitusi nuomonė, ypač Lietuvoje, kad tų mokyklų nauda didelė – jose vyksta įvairūs renginiai, pasišokimai, pasidainavimai. Įdomu būtų sužinoti realios situacijos statistiką, bet man jos nepavyko rasti. Vien bendro pobūdžio liaupsės, kaip palaikymas, nes tautinių mokyklų padėtis toli gražu nėra ideali, greičiau apverktina. Bendraudamas su vyresnio amžiaus dipukais patyriau, kad absoliučios jų daugumos vaikai lietuviškai temoka tik pasisveikinti. Pagaliau teko man ir pačiam padirbėti vienoje iš keleto lituanistinių mokyklų Čikagoje.
Neįprasti kontrastai – mokinių skaičius klasėse nuo trijų, keturių iki keliolikos ir daugiau. Ir dėsningumas – pradinės klasės pilnos mokinių, tai rodo pirmiausia gerą, optimistinę tėvų valią. Tačiau toliau, kylant klasių pakopomis aukštyn, padėtis vis liūdnesnė, nes mokiniai tirpsta kaip pavasarinis sniegas. Nors oficialiai skelbiama, kad lituanistinių JAV mokyklų tikslas yra prilygti Lietuvos mokykloms, bet realiai tenkinamasi tuo, kad mokiniai tiesiog pramoktų susišnekėti lietuviškai. Žinoma, tai visiškai ne mokytojų kaltė.
Mokytojos čia – įspūdingos! Nuostabu regėti tokį stiprų pedagogų telkinį iš visos Lietuvos, titaniškas jų pastangas dirbant su vaikais ir jaunimu. Paprastai tai vien moterys, kurios dirba savanoriškai ir iš patriotinės pareigos (savo laisvo savaitgalio kaina). Vis dėlto scenarijus toliau kartojasi tas pats – minėtos dipukiškosios lemties.
Iš dipukų pasakojimų sužinojau, kiek daug vilčių jie dėjo į steigiamas lituanistines mokyklas pokariu! Dipukai juk buvo to meto Lietuvos šviesuomenė, intelektualai, geriausioji tautos dalis, kaip kad mėgo save tituluoti. Karštą patriotizmą palaikė mintis, kad jie – tai jau visa Lietuva, nes kas liko sovietų okupuotoje teritorijoje – jau nebe Lietuva, viskas ten jau pražuvo amžiams. Tad tautiškumą reikia žūtbūt palaikyti, išlaikyti ir toliau ugdyti.
Deja, reikėjo ne vien šito. Amerikai nusišvilpt ant kažkokio individo praeities nuopelnų, gero vardo ir aukštos kilmės. O lopetą laikyti rankose ar moki? Ir jei nori geresnio gyvenimo, teikis pradžioje bent anglų kalbos pramokti. Kaip tik suaugusiems tai ėjosi sunkiau, kitas reikalas – vaikams. Jei tėvai darbuose, tai vaikai visą savaitę amerikinėse mokyklose, ir tėvams tik džiaugsmas, kad jau gali pasimokyti angliškai iš savo vaikų. Tik kad nelabai laiko yra su tais vaikais bendrauti. Kai tėvai iš pat ryto puola į darbus – vaikai dar miega. Kai tėvai grįžta iš darbų – vaikus jau laikas migdyti. Ir tėvams lieka tik stebėti, kaip vaikai, per dieną jų išsiilgę, skubėdami dalintis dienos įspūdžiais, lietuviškai kalba jau užsikirsdami, kai kuriuos žodžius keisdami į angliškus, kol pagaliau bendravimas pereina į laisvą anglišką kalbėjimą. Lituanistinės savaitgalio mokyklos pamažu tampa vien varginančiu balastu, o ir tų pamokų pasekmės nekokios – geriausiu atveju lietuviškoje kalboje girdėsis ryškus angliškas akcentas, blogiausiu – lietuvių kalba bus visai išgaravusi. Kaip tik tokių sutikau čia ne vieną. Bet visi jie tvirtino, kad vaikystėje lietuviškai kalbėjo laisvai.
Vis dėlto nauji emigrantai bent pradžioje būna nusiteikę viltingai. Pradinėse klasėse vien lietuviškos dainos, juokas ir žaidimai per pertraukas – toks gražus lietuviškas vaikų šurmulys. Tik tęsiasi iki tol, kol vaikai pradeda kalbėti angliškai. Ir tada gaunasi toks keistas paradoksas. Kuo aukštesnė lituanistinės mokyklos klasė, tuo prasčiau mokama lietuviškai. Maži vaikai tarp savęs bendrauja dar lietuviškai, bet vyresnieji kalbasi jau tik angliškai. Juos jungia tos pačios angliškomis frazėmis ir terminais reiškiamos temos: matyti kino filmai, herojų nuotykiai, įvairūs kompiuteriniai žaidimai ir visa, ko tik prisiklausoma per ilgos savaitės amerikietiškas pamokas.
Amerikinėse mokyklose išbūnama tik pusę dienos, o toliau – įvairūs arba darželiai, arba būreliai, klubai – pagal amžių (visa tai kainuoja, už viską tenka mokėti). Pasitaiko atvejų, kai kur nors netoliese gyvenanti kokia lietuvė bedarbė moteris sutinka prižiūrėti vaikus savo namuose, arba būna, kad iš Lietuvos atvykę seneliai gali rūpintis anūkais, taip palaikydami jų lietuvišką bendravimą. Betgi tai reti, išimtiniai atvejai. Ne visada pagaliau ir tos lietuviškos savaitgalio mokyklos pasiekiamos. Išgyvenimo reikmės emigrantus nubloškia kažin kur – Amerika plati, ir daug kam tenka atsidurti toli nuo lietuviškos aplinkos, tad vaikų nutautėjimas jau visiškai nulemtas. Taip lietuvių tėvų optimizmas sklaidosi kaip ryto rūkas – nauja, amerikinė saulė teka!..
Ir naujosios kartos kalbėjimas lietuviškai tampa daugiau tik išimtimi. Teko sutikti vieną tokį net ypatingą pasiryžėlį kalbėti lietuviškai. Jis yra lietuvių kilmės amerikietis, bet ne dipukų kartos, o dar senesnės, vadinamųjų grynuolių! Tai patys pirmieji, dar praeito šimtmečio pradžios emigrantai iš Lietuvos, taigi iš carinės Rusijos laikų! Tam grynuolių ainiui lietuvių kalba buvo iš tikrųjų kaip užsienio, nes net mažas lietuviškai nekalbėjo. O išmoko vien iš principo – pagarba protėviams! Nors Lietuvoje nei buvo kada, nei apskritai žada apsilankyti. Tam pirmiausia reikia sulaukti bent pensinio amžiaus, kai jau bus laisvas nuo darbų. Tad nors ir šaunuolis tas vyrukas, bet kažkoks nuostabą keliantis. Iš šalies gali atrodyti ir keistuolis. Bent jau taip vertintų priešingų argumentų atstovai, teko ir tokių sutikti. Vienas naujosios Lietuvos emigrantas porino: kam jam varginti savo vaikus ta lietuviška mokyklėle, verčiau leis juos mokytis kinų kalbos – bus naudos užaugus, perspektyvi investicija…
Žodžiu, amerikonėjame čia visais aspektais – šitos aprašytos lietuviškų mokyklų problemos iš tiesų tėra nedidelė bendro amerikinio gyvenimo būdo primetimo pasauliui iliustracija. Tiesiogiai ar netiesiogiai, norom ar nenorom, bet kalbame angliškai, mąstome amerikoniškai, dirbame sovietinės utopijos principu – stachanovietiškai (t. y. dvidešimt keturias valandas septynias dienas per savaitę). Tik Amerika toli gražu ne utopija, o realybė su konkrečiais vaisiais. Štai juk ir apie lietuviškas mokyklas žiniasklaidoje ir bet kur rašoma vien tik optimistine gaida. Tačiau ką mes žinome apie nutilusius? Jie šių džiaugsmingų pranešimų lietuviškai jau nebeperskaito. Visai kitas reikalas – lietuvybę išlaikiusieji, mieli mūsų širdžiai. Šie ir padainuoja lietuviškai, ir pašoka, pradžiugina atvykstančius aukštus svečius iš Lietuvos, pasifotografuoja su jais, mokytojos duoda reikšmingus interviu apie savo veiklą. Viskas čia gerai, viskas OK! Visi gyvi, sveiki, kad ir kiek čia mūsų būtų.
Tad ir užbaigti galima paties didžiojo Stalino kadaise pasakytais žodžiais: gyventi tapo geriau, gyventi tapo linksmiau!..
2015, Čikaga
Regimantas Tamošaitis. Anapus ežero, kur bokštai
2015 m. Nr. 10
Šią vasarą norėjau parašyti kažką rimto apie Viktoriją Daujotytę jos artėjančio jubiliejaus proga, bandžiau ir pokalbį su jubiliate inicijuoti, buvau net ir klausimus sugalvojęs, bet galvoje sukosi vien tik tokios mintys, į kurias atsakyčiau ir pats. Bemąstydamas apie visa tai kaime, nieko protingo taip ir neišmąsčiau, o pjaunant žolę ir darant kitokius kaimiškus darbus į galvą įšoko ir ėmė suktis vienas toks sakinys: „Mano niekingo gyvenimėlio pradžia buvo…”
Žodžiu, kilo pagunda parašyti apie patį save, išsiaiškinti savo paties ištakas.
Tas sakinys man patiko, vis baudžiausi dėti dalgį į šalį ir eiti į kambarį prie kompiuterio, bet niekaip nesugalvojau to sakinio tęsinio, o ir dalgis rankose bei vešli žolė buvo svaresnis motyvas veiklai, tas darbas mane traukė ir ramino, saugojo nuo bereikalingo minčių pertekliaus, nuo viso to subjektyvumo proveržio, po kurio lieka tik nuovargis ir tuštuma. Taip, vasaros vešli žolė kartais mane saugo ir gydo.
Beje, Viktorija man atrašė su panašia nuotaika, kad tokiam pokalbiui nėra įkvėpimo, todėl beliko jai pritarti. Juk apie visus įmanomus gyvenimo, mokslo, literatūros klausimus profesorė jau šimtus kartų yra rašiusi ir be jokių raginimų. Ji rašo daug greičiau, nei mes spėjame skaityti. Taip, daug kas pasakyta, nieko nereikia daryti dirbtinai, tad visą vasarą ramiai dirbau savo kaimo darbus. Bet mintys apie Viktorijos buvimą literatūros pasaulyje ir apie jos gyvenimą sukosi visą laiką.
Ne kartą, padėjęs dalgį, eidavau prie automobilio ir žiūrėdavau į Dusetų pusę. Ten, pervažiavus Dusetas ir Užtiltę, prasideda tokios kalvos. Už tų kalvų, pravažiavus vingiuotais vieškeliukais, prie miško yra pasislėpusi Kazimiero Būgos gimtinė, o netoli jos – Bileišių kaimas, kuriame vasaras leidžia Viktorija su savo vyru, Antanu Pakeriu. Tai jos vyro gimtinė, tapusi ir Viktorijos vasaros laiko prieglobsčiu. Aš irgi savo vasaras leidžiu žmonos senelių sodyboje, kuri mums dabar yra bendri namai. Mano gimtinėje žemaičių krašte man jau niekas nebepriklauso, nebent tėvų kapai.
Kadaise aplankėme Viktoriją Bileišiuose su visa Lietuvių literatūros katedra, visi universiteto kolegos. Buvo linksma ir gera, mūsų katedra tada dar nebuvo tokia išsibarsčiusi, stresuota, atakuojama biurokratinių švietimo instancijų, atestacijos baubų ir visokių projektinių darbų įkarščio. Tiesiog dėstėme lietuvių literatūrą ir ja džiaugėmės, neskaičiuodami savo valandų, krūvių ir viso kito, kuo dabar yra valdomas, bauginamas ir pavergiamas mokslo žmogus.
Viktorijos raštai ypatingi tuo, kad jie funkcionuoja ir akademinėje bendruomenėje, ir yra žinomi visai Lietuvai. Kažkaip dera ir mokslas, ir jo švietėjiška sklaida. Daugelio mūsų kitų moksliniai darbai rašomi dėl atestacijos ir akademinės karjeros, vos parašyti ir pažymėti paukščiukais jie ramiai miršta stalčiuose, neduodami naudos nei Lietuvai, nei sielai. Mūsų kultūrinio ir kūrybinio gyvenimo jie niekaip neveikia, bet maitina biurokratinę sistemą. O Viktorija visada su savo darbais eina į gyvenimą, pas žmones. Atsiliepia kviečiama į visokius minėjimus, renginius, dažnai ką nors daro savo iniciatyva. Pamėgink į viešumą pakviesti ką nors iš etatinių literatūrologų: neturiu laiko, planai spaudžia, rašau tą ir aną. O kur paskui visa tai, to proto darbo vaisiai? Reikia giliai ieškoti, kol surandi. Todėl literatūrinis gyvenimas dabar klesti ir be literatūrologų, be kritikos. Kaip į laisvę ištrūkusi gyvulių banda rašantieji veržiasi į visuomenę pro visus vartus.
Viktorijai pasisekė, ji gražiai pabaigė savo pedagoginį darbą ir buvo atitinkamai pagerbta. Nėra ko stebėtis, tiek knygų, tiek metų atiduota literatūrai. Bet matau, nuo tos akademinės literatūros refleksijos profesorė vis labiau gręžėsi į tuos laukus, iš kurių išauga kūrybinė valia ir literatūra. Ji gręžėsi į savo gyvenimą, į gimtinę, į tarmę, kurioje ieškojo motinos balso, vaizduotėje keliaudavo savo vaikystės keliais. Varniai, Girgždūtė… Ne per toliausia, už Medvėgalio ir Laukuvos yra ir mano žemaitiška gimtinė. Bet net vasaromis retai pasiekiu tuos kraštus, jie man vis tolimesni ir svetimesni. Dabar mes lyg įsišakniję kitose gimtinėse, visai kitose Lietuvos vietose. Bet Lietuvos žolė, dangus ir debesys visur tokie patys. Tebekeliaujantys iš tos pačios vaikystės.
Kai žiūriu į debesis, galvoju, kad juos mato ir kiti mano gyvenimo žmonės. Ar bent matė, nes debesys visur panašūs, kaip ir mūsų sąmonė. Jie visuomet praplaukiantys, praeinantys, nykstantys. Ir be pabaigos. Valstietis laukia, kad nuvilnys upė, o ji vilnijo ir vilnys amžinai, rašė Horacijus, kurį cituoja Immanuelis Kantas. O už debesų – dangus, irgi visuomet tas pats ir vienas visiems. Jis nesibaigiantis ir nepraeinantis. Mes jį matome iš Lietuvos, dangus visuomet turi būti matomas iš konkrečios vietos. Pasižiūri į dangų, kuris ramina savo pastovumu bei didybe, ir norisi daugiau aprėpti, pamatyti, keliauti.
Neištvėręs sakau žmonai: važiuojam į Dusetas. Saukas aplankysim. Šarūną ir Nomedą. O galvoje sukasi mintys, ten, visai netoli, yra… kaimas. Gal pavyks aplankyti Viktoriją?
Kai viešėjome pas Pakerius aną labai tolimą vasarą, nuėjome nusimaudyti į ežerą. Ežeras, pavadinimu Rašas, dumblėjantis, pakrantės apaugusios, vanduo rudas, bet mums buvo gerai. Tuomet dar niekas iš mūsų nekeliaudavo po visokias graikijas, italijas ir kitus kraštus. Anuomet išvyka į Lietuvą buvo įvykis (buvau į Lietuvą išėjęs, Sigitas Geda), įsimenantis ir sutelkiantis, dabar ir maljorkomis nieko nenustebinsi. Tos naujųjų laikų kelionės dabar yra labai privačios, jos nieko nejungia, net išskiria žmones. Mes vis rečiau susitinkame iš esmės. Dangų matome kiekvienas iš savo skirtingų šulinėlių.
Vakarėjant nuo tos kalvos labai gražiai atrodė tolumos. Po kylančias miglas atokiai apačioje braidė vienišas juodas arklys – paskui ėjau jo fotografuoti. Pakerys rodė į vakarų pusę ir sakė, kad ten, anapus ežero, matosi Jūžintų bokštai. Žiūrėjau, bet nemačiau. Tik jie man sužadino vaizduotę, išliko sąmonėje, įstrigo joje – kaip koks esminis orientyras. Čia kalvos, sena Pakerių giminės sodyba, mediniai trobesiai, o ten, užlipus ant kalvos, – tolimi bokštai.
Paskui kartą į Bileišius atvažiavau su savo šeima. Buvome labai šiltai priimti, kaip artimiausi giminės. Pakerys basas sėdėjo ant prieangio, darė kažkokius darbelius, prisimenu tik krepšį jo rankose, Viktorija ir mano žmona apsimetė moterimis, linksmai šnekėjo apie visokius buities ir gyvenimo dalykus, kaip pridera moterims daryti tokioje vietoje ir tokioje situacijoje. Aišku, nė žodžio apie literatūrą, šioje vietoje tai savaiminis tabu. Kam gadinti gyvenimo pojūtį, kai jį gyveni iš tikrųjų, o ne literatūriškai. Atmenu, Viktorija į tokią altaną atnešė garuojančių virtinukų su varške puodą, prie lėkščių linksmi trijų kartų veidai.
Iš tos jaukios ir žmogiškos namų aplinkos visa universitetinė veikla atrodė kaip kažkoks netikras ir iškreiptas gyvenimas. Žiemos pramonė, akademinis šaltis. Šypsenomis dangstomi įtempti santykiai, darbo krūvių ir valandų skaičiavimas – savo ir kitų, – su instinktu sutampantis akademinės karjeros troškulys, patyliukais rezgami profesūros planai – visa tai prisiminus vasaros metu net nupurto.
Anąkart, sėdint toje Pakerių altanoje, man nevalingai trūkčiojo rankos ir kojos: po senomis obelimis žolėje buvo prikritę daugybė obuolių, jau pūvančių ir skleidžiančių rūgštoką kvapą. Vidinis balsas reikalavo juos surinkti, taip pat kilo ilgesys dalgiui ir grėbliui. Jaučiausi, lyg būčiau savo sodyboje. Kaip sakiau, Lietuvos žemė ir žolė visur ta pati.
Šiemet pirmiausia užsukome į Saukų kiemą, į jų ūksmingą sodybą, už Šventosios tilto iškart į dešinę. Šeimininkų nebuvo namie, tai kieme pasivaikščiojome patys, apžiūrėjome Šarūno ir jo sūnaus padarytus monstrus, išsidrėbusius ant suoliuko ir visur kitur. Skulptūrų veiduose – sustingusios konvulsijos, apnuogintos kūniškos ir dvasinės kančios išraiška. Vaikams tie reikalai pasirodė baisoki. Šitie žmonės baisūs, aš jų bijau, sako trejų metų sūnus. Toks jau tas gyvenimas, sakau. Žmonės kartais yra labai baisūs. Bet mes to nematome, nes jie yra puošniai apsirengę ir prisidengę akademiniais vardais. Jei kas nors juos apnuogintų… Atimk iš žmogaus regalijas, ir jis bus apgailėtinas. Bet su jomis koks yra puošnus, koks gražus, kaip povas – štai toks yra Saukos menas.
Instinkto jėgą aš matuoju akademinės karjeros pasiekimo laipsniais. Kuo individas užkopęs aukščiau už kitus, tuo stipresnis jo instinktas. Jis apšaknija visą asmenį ir prasiskverbia į jo protą, daro jį kietą, aštrų, negailestingą. O man pakanka to, kad moku skaityti ir rašyti. Tai man leidžia būti tarp žmonių. Ir būdamas tarp jų matau anapus aukštus šviesius šventyklos bokštus. Aš tik noriu įsitikinti, ar jie ten tikrai yra. Nes iš akademinės perspektyvos matosi tik mirties horizontas, be jokio tikėjimo ir prasmės.
Apžiūrime Dusetų dailės galeriją, ji nuostabi ir darbai joje eksponuojami puikūs. Prisimenu, kad ir pats buvau šioks toks dailininkas, rodau šį tą vaikams, aiškinu.
O dabar važiuojame anapus Šventosios – į Jūžintus, sakau žmonai. Labai noriu juos pamatyti. Važiuojam, pritaria žmona. Ir aš pats suvokiu, kaip stipriai – nuo tada, kai buvo Pakerio mostas, rodantis anapus ežero, – norėjau ten pabuvoti. Aš labai norėjau pamatyti Jūžintų bokštus.
Ir mes nuvažiavome, ir mes pamatėme. Gražu ten buvo: barokiniai debesys per visą dangaus aukštį, balti bokštai kyla ir plaukia kartu su jais. Nenuostabu, kad matomi iš taip toli, iš tokių žemų žemiškųjų sodybų. Tame debesų danguje atsispindi ir mūsų Žemaitija, ir šis gražus ežerų kraštas – mes po šiuo dangumi esame namie, ir esame kartu.
Yra gera pamatyti Lietuvą tomis pačiomis akimis, tuo pačiu žvilgsniu, gyventi tą patį gyvenimą. Be tokio pamatymo nėra ir tikros literatūros.
Zita Mažeikaitė. Didžioji nežinomybė Tomo Tranströmerio poezijoje
2015 m. Nr. 10
Mano krantai neaukšti, jei mirtis pakiltų porą decimetrų,
ji užlietų mane.
Viename stipriausių Tomo Tranströmerio (1931–2015) eilėraščių „Carillon“ (1985) susilieja poeto „aš“, mirtis, Briugės gamtovaizdis, egzistencinę prasmę įgavę potvyniai ir atoslūgiai, smurtu, žudynėm paženklinta praeitis ir dabartis, baimė ir viltis. Riba tarp kranto ir vandens, gyvenimo ir mirties – vos porą decimetrų. Netikėtai suskamba varpai (carillon – pranc. varpų skambesys) lyg koks dieviškas ženklas. Kalbėdamas taupiai, bet įtaigiai, poetas tarsi praveria duris į tai, ko neįmanoma nusakyti. Net jo eilėraščių knygų pavadinimai turi slėpiningą prasmę: „Paslaptys pakeliui“ (1958), „Nebaigtas dangus“ (1962), „Didžioji paslaptis“ (2004). Viliojantis slėpinio suvokimas, smalsumas, noras pažinti vidines savo galias ir sykiu neatsiejamas kasdienybės pajautimas. Lyg tuos nesuvokiamus būties pavidalus būtų įmanoma iššaukti savo pojūčiais. Pateiktos geografinės ar topografinės nuorodos tampa pradiniu tašku keliaujant į sielos pakraščius ir pasaulio sumaištį.
Skaitant proza parašytą eilėraštį „Mėlynas namas“ (1983), kurio veiksmas vyksta Runmario saloje, T. Tranströmerio vasarnamyje, apima keistokas jausmas, tarsi aplinka egzistuotų pati sau ir būtų susijusi su gyvaisiais ir mirusiais. Keli laiko sluoksniai, paraleliniai gyvenimai atrodo labai tikroviški: „Mes nesam tikri, bet jaučiam: mūsų gyvenimo laivas turi antrininką, kuris plaukia kitokia kryptim. O saulė vis dar liepsnoja virš salų.“
Debiutinėje savo knygoje „17 eilėraščių“ (1954) poetas sąmoningai arba pasitelkdamas vaizdinius sako, kad mirtis priklauso gyvenimui, jo eilėraščiuose nėra mirties baimės, tik pagarba gyvenimui.
Per patį gyvenimo vidurį kartais ateina mirtis
ir išmatuoja žmogų. Tą apsilankymą greit pamiršti,
gyvenimas eina toliau. Bet patyliukais
jau siuvamas kostiumas.
„Juodi atvirukai“ (1983)
Poetui nei gyvenimas, nei mirtis nėra aiškios duotybės. Mirtis slepia kito gyvenimo sėklą, turinčią kitokių savybių. Netikėtas ir Dievo paveikslas. Eilėraštyje „Carillon“ skambant varpams „daktaras drebančiais pirštais parašė receptą, kurio niekas neperskaito, tik braižas pažįstamas“. Kai kurie kritikai poetą yra pavadinę Trancetrömeriu, o vienas airis – Transformeriu.
Mirtis, muzika, siela, kurios neriboja nei erdvė, nei laikas. „1827-ųjų pavasaris. Bethovenas pakelia savo pomirtinę kaukę ir nuplaukia.“ Ludwigas van Beethovenas mirė kovo 26 dieną. T. Tranströmeris taip pat. Vienos kapinėse šalia L. van Beethoveno palaidotas Franzas Schubertas, kurio muziką T. Tranströmeris ypač vertino, ji buvo jam tarsi „turėklas, vedantis per tamsą“. Šiam kompozitoriui jis yra paskyręs ilgą eilėraščių ciklą „Schubertiana“ (1978). Muzika gal yra vienintelis nesugriaunamas dalykas, gelbstintis nuo kasdienybės pragaro.
Muzika – stiklinis namas ant skardžio,
kur akmenys ritasi, akmenys skrieja.
Akmenys skrodžia kiaurai,
bet nė vieno išdaužto lango.
„Allegro“ (1962)
Pradėtoje autobiografijoje „Prisiminimai regi mane“, kuri dėl ligos, 1990 m. ištikusio insulto, liko nebaigta, T. Tranströmeris pasakoja, kaip jį, penkiolikmetį paauglį, nuo naktimis kamavusios mirties baimės („ligos galios“) išgelbėjo skambinimas pianinu. Muzika, menas išgujo jo sielą apsėdusį velnią. „Atrodė, kad visa tai – Inferno, o tai buvo tik Purgatorio.“ Tos baimės naktys jam padėjo suvokti pasaulyje egzistuojančią kančią, vargą, suteikė jiems tam tikrą prasmę. Muzika poetui tapo paguodos, harmonijos šaltiniu. Iki pat mirties jis kaire ranka grojo pianinu.
Pastaruoju metu joks šiuolaikinis švedų poetas nėra taip stropiai nagrinėjamas kaip T. Tranströmeris. Švedai net juokauja, kad jo kūrybos analizei pasitelktos įvairios „įmanomos ir neįmanomos įžvalgos, sukurta ištisa kritikos industrija“.
Prabudimas, nežinomybė, didžioji paslaptis – šios lyrinės idėjos ženklina poeto kūrybą.
Prabudimas, ko gero, viena svarbiausių jo poetinių idėjų. Sekuliarioje, technologinėje visuomenėje žmogus nėra vien tik racionali, sociali būtybė, bet ir dvasinė, egzistencinė. Prabudimas liudija, kad žmogus nėra užbaigtas. Gnostikai vaizdavo žmogų kaip lunatiką, kurį būtina pabudinti, kad jis suvoktų tikrąją savo prigimtį ir paskirtį. Daugelyje eilėraščių miegas, sapnas, būdravimas, hipnozinė būsena baigiasi prabudimu, tarsi ragina mus gyventi autentišką gyvenimą. Pasaulis – labirintas, kuriame demiurgas yra įkalinęs žmogų. T. Tranströmerio eilėraščiuose poeto „aš“ dažnai patenka į koridorius, kurie primena labirintą, arba atsiduria gatvėse, kurios niekur neveda. Vienintelė išeitis – palikti miestą, modernios civilizacijos simbolį, išeiti į gamtą, kuri nevaržo sielos.
Prabudimas poetui praveria duris ir į didžiąją būties nežinomybę. Tarsi į kokį magišką kambarį arba draudžiamą zoną, kaip Andrejaus Tarkovskio filme „Stalkeris“. (Beje, šis filmas T. Tranströmeriui yra padaręs didžiulį įspūdį.) Tai vieta, kur neegzistuoja gamtos dėsniai, atsiveria nauji pojūčiai ir kitoks suvokimas. Eilėraštyje proza „Vietovė miške“ vaizduojama tokia magiška erdvė. Ten „stūkso aukštas trobesys, tarp sienojų – plyšiai“, ten traukos jėga veikia atvirkščiai: traukia ne žemė, o dangus, bet koks daiktas ten „krenta aukštyn“. Tas keistas namas, „į dangų nuleidęs inkarą“, tarsi savotiškas pasaulio medis, mitinis simbolis. Tokiame magiškame name įmanoma būti savimi be pasipūtimo ar melo.
Didžioji nežinomybė T. Tranströmerio kūryboje dažnai vaizduojama kaip mėginantis prisišvartuoti laivas ar valtis. Eilėraštyje „Carillon“ poetas guli išskėtęs rankas ant viešbučio lovos tarytum inkaras, laikantis begalinį kosminės nežinomybės šešėlį. Kitame eilėraštyje „Gedulo gondola Nr. 2“ didžiąja nežinomybe tapusi gelmė, ji tarsi kokia būtybė norėtų įsiskverbti tarp žmonių „neparodydama savo veido“. Eilėraštyje „Vermeras“ kalbama apie tuštumą, kuri „gręžia savo veidą į mus ir sako pakuždom: „Aš ne tuščia, aš atvira.“ Didžioji nežinomybė tarsi teikia egzistencinį pasitikėjimą. „Įkyrus GALBŪT“ neša poetą „per svyruojantį pasaulį“ („Trumpa pauzė vargonų koncerte“). Moderniame, turbulentiškame pasaulyje didžioji nežinomybė gelbsti nuo niūraus ir pesimistinio požiūrio.
Prabudimas, didžioji nežinomybė padeda įsisąmoninti gyvenimo užduotį.
Užduotis: būti ten, kur esi. <…>
Esu ta vieta, tasai taškas,
kur veikia pati kūrinija.
„Sargyboj“ (1973)
Lankydamasis Venecijoje, Šv. Morkaus bažnyčioje, T. Tranströmeris patiria stiprų išgyvenimą. Ten staiga pasirodo „beveidis angelas“, kuris poetui sukužda: „Nesivaržyk, kad esi žmogus, būk išdidus! Ir tavo viduje – nesibaigiančios arkos“ („Romėniškos arkos“). Bažnyčią poetas palieka su ašarom akyse, tarsi praregėjęs: juk apskritai žmoguje – arkų arkos, kiekviename glūdi dieviškoji kibirkštis.
Gintarė Adomaitytė. Apie Ignaliną, Baltąjį namą ir Rūką
2015 m. Nr. 8–9
Ar jums pažįstamas tas jausmas?
Ne taip jau svarbu, kuriame esi mieste, kurioje šalyje. Eini gatvėmis, dairaisi į namus, į kiemus. Galbūt neini, tik praleki važiuotas pro šalį. Ir vis tiek svarstai, kas būtų ir kaip būtų, jei liktum čia savaitei, mėnesiui, metams – net visiems laikams.
Tą Ignalinos Baltąjį namą nužiūrėjau senokai, net labai seniai. Ir namą, ir pačią Ignaliną.
Irklavau. Ne Ignalinoje. Pavasarį ir rudenį Vilniuje – Neryje. Vasarą – Trakų ežeryne. Bet dvi žiemas, tas menkas mokinių atostogas, esu atidavusi Ignalinai: slidėms (jei būta sniego), bėgimui ir sporto salei (jei atlydys).
Dabar, kiekvieną kartą, eidama palei Česlovo Kudabos progimnaziją ir jos bendrabutį, išgirstu muziką, atkeliaujančią iš praeities, iš mano sporto stovyklų Ignalinoje, jų vakarų: lyg bitlai, lyg kažkas jiems gimininga. Matau, kaip sukasi magnetofono juosta, kaip mano trenerei Sofijai Grucovai elegantiškai nusilenkia vaikinas (jo vardas Dainius, pavardė Žiedas), kviečia šokti.
Toje stovykloje, tame bendrabutyje… Ką mes veikėme, kai neslidinėjome, nebėgiojome, nekilnojome sporto salėje svorių, nešokome vakarais?
Iš rankų į rankas klydinėjo tomelis: Akselis Miuntė, „Knyga apie San Mikelę“. Apie knygą, tais laikais itin madingą, pasakyta ir parašyta daug. Turbūt esu vienintelė, kuriai San Mikelė kvepia Ignalina.
Retsykiais manęs klausia: ką tau davė irklavimas?
Davė, dar ir kiek davė.
Visų pirma – sapnus. Iriuosi upėmis, ežerais nepatirdama jokio nuovargio. Visų antra – nesibaiminu blogo oro, man jis nei blogas, nei geras. Jis oras. Visų trečia… Apsirgau vandeniu – upėmis, ežerais, miškingomis pakrantėmis, man būtina vandenį uosti. Taigi įgijau Ignalinos jausmą.
Visa tai, ką dabar pasakoju, gal būčiau ir primiršusi, jei ne 1995 metų vasara. Jei ne Palūšė. Jei ne Lūšių ežeras ir Jaunųjų filologų stovykla, kurioje lyg ir privalėjau ganyti mokinius literatus. Nutiko taip, kad „ganyti“ ir nereikėjo, jie „ganėsi“ patys – neįprastai klusnūs, savaip romantiški, patiklūs, vienas kitam įdomūs.
Nei vadovauti, nei mokytojauti niekada nemokėjau ir nebeišmoksiu. Tą kartą ir nereikėjo. Jei kam rūpi jaunųjų literatų vardai ir pavardės, jei svarbūs jų tolesni likimai, tai galiu minėti Agnę Žagrakalytę, Mykolą Katkų.
Nuo 1995 metų ar į Palūšę, ar į Ignaliną išsprūsdavau kasmet. Kartais savaitei. Kartais kelioms dienoms. Būdavo ir taip, kad ankstų rytą iš Vilniaus išvažiuodavau traukiniu, vėlų vakarą į Vilnių grįždavau.
Apie Ignaliną pasakoju ne savo noru (nors pasakoti apie ją noriu visada). Šį kartą pasakoju paprašyta „Metų“.
Taigi, apie metus.
Buvo 2008-ieji. Mudu, Marius ir aš, peržengėme slenksčius, kurie lemti žmonėms, belaukiantiems penkiasdešimties ar jau sulaukusiems. Rūpinomės artimiausiais, slaugėme juos ir marinome; atėjo metas, kai mudu laidojome, laidojome.
Ilgainiui atsipeikėjome: esame pora, gyvenanti atskirai. Marius nemėgo Šeškinės, nelaikė jos sava; aš savo Žirmūnus, kiekvieną dieną kitokią Nerį, jos krūmingas pakrantes dar ir kaip mėgau, tebemėgstu.
Mudviejų rūpestingi, geranoriški giminaičiai, į menininkus žvelgiantys kaip į vaikus (geriausiu atveju) arba kaip į specialiųjų poreikių žmones (blogiausiu) rekomendavo įgyti Vilniuje gerą butą. Abu „speciukai“ neišmanėme, kas yra geras . Esame kelintos kartos miestelėnai, niekada neturėję jokio kaimo, bet jo norėję; abu nuo mažens geidėme gyventi ten, kur žalia ir mėlyna – prie miškų ir vandenų.
Ten ir gyvename – Ignalinoje, Baltajame name. Jį, panašų į pilį, dvelkiantį vėsa, nuo seno buvau įsižiūrėjusi. Šeškinės mudviejų gyvenime nebėr. Žirmūnai yra. Juose šį pasakojimą ir rašau.
„Ar Ignalinoje tau rašosi kitaip?“ Štai klausimas, į kurį dažnokai turiu atsakyti.
Tai kad ne.
Nei miškai, nei ežerai ar man, ar kitam nieko neparašys. Daugybė žmonių nuo seno gyvena pamiškėse, pakrantėse – nei rašo, nei tapo. Ir neprivalo.
Ne dėl rašymo ji, ta Ignalina – ji dėl to, kad mudu ramiai alsuotume.
Kai išlipu vėlų vakarą žiemą iš paskutinio traukinio (22.30), kai einu Baltojo namo link, jaučiuosi kitos planetos ateive. Čia ne Žemės planeta. Nėra žmonių. Nėra važiuojančių mašinų, tik viena kita stovi pakiemiais. Šviesų languose taip pat nėra. Bet nebaugu. Nesidairau per petį. Negniaužiu rankinės ar telefono, neslepiu giliausioje džinsų kišenėje raktų – elgiuosi visai kitaip nei Vilniaus naktyje.
Ignalina yra rami. Saugi. Mieguista. Lėta. Be šviesoforo – bent jau kol kas. Be viešojo transporto. Nuo vidurnakčio – visai be jokių žibintų. Panyranti tamson. Jei palei mūsų Baltąjį namą naktyje pasigirsta žingsniai – nustembame: kas ir iš kur? Nakties klajokliai – retenybė.
Į Ignaliną, kaip minėjau, važiavome dėl gamtos – dėl miškų, dėl ežerų. Dėl ramaus miego – miestelio tyloje sapnai ateina greičiau, jie šiltesni ir spalvingi. Mudu nesame vien vasarotojai – miškas įdomiausias tuomet, kai baigiasi uogų ir grybų sezonai, kai nutyla paukščiai.
Man regis, nei miškų, nei ežerų, nei paties miesto niekada nepavertėme vien dekoracija, kaip retsykiais nutinka sodybininkams, matantiems vien save, neva svarbiausius pasaulyje. Suvokėme, kad čia iš tiesų gyvena žmonės, bet nesibrovėme į jų gyvenimus. Nekeitėme įprasto ritmo. Žinojome, kad senbuviams buvome ir likome keisti, gal net atrodome šiek tiek nevykę: kur tai matyta, visi trokšta į Vilnių, o mes – iš Vilniaus?
Nieko o nieko net nebandyčiau keisti tame keistame rajone: jis vienintelis Lietuvoje, kuriame nuo seno rinkimus laimi valstiečiai . Jų amžina opozicija – socialdemokratai. Rajonas kraupus bedarbyste, jis tikrai nėra joks kurortas (nors daugybė žmonių įsivaizduoja – apsigyvenau kurorte). Oficialiai reikėtų sakyti taip: turime dviejų kambarių butą triaukščiame name, o tas namas – kurortinėje vietovėje.
Ignalina kartu su prie jos prigludusiu Strigailiškiu ir netolima Palūše kurortine vietove tapo 2007 metais; tuo pačiu metu tokį patį statusą įgijo ir Trakai, Zarasai, Anykščiai.
Kai rašau, kad Ignalinoje esama kraupios bedarbystės, tai prieš akis matau mokytoją X, dar pernai šauniai dirbusią su nulinukais (būsimi pradinukai), o šiemet palinkusią ties gėlių klomba prie stoties – ji garbingai atidirba už socialinę išmoką (pašalpą), o ar tik ji? Jei miestelyje gėlynai akį veria, tai ar keista? Jais rūpinasi inteligentiški žmonės – vis už ją, tą pašalpą.
Ignalinoje sutikau daugybę bedarbių – neapsakomai darbščių ir darbingų. Jie moka mikliai uogauti, grybauti (dėl duonos kąsnio), siūti, megzti… net ir profesionaliai smuikuoti…
Geriausia, ką patiriu Ignalinoje (jei ne apie natūrą, ne apie gamtą, o apie kultūrą) – tai viešoji biblioteka. Savaitgalį nušluojame lentynas – parsinešame į namus kultūros spaudą, savaitraščius ir žurnalus.
„Metai“ tikrai yra skaitomi. Kartais tenka jų palūkėti, o kai sulaukiame, matome: skaityta atidžiai; šis tas pasibraukyta. Tikėtina, kad reiklaus pieštuko brūkštelėjimų sulauks ir šis rašinys.
Dėl Jums, „Metų“ skaitytojai, suprantamų priežasčių šiek tiek vengiu bibliotekos glaudžiamo Literatų klubo, tačiau Skaitytojų klubą lankau ir lankysiu – randu žmonių, su kuriais galiu kalbėtis apie knygas, minėti rašytojų jubiliejus.
Miko Petrausko muzikos mokykloje (tiesiai prieš mūsų langus, tereikia pereiti gatvę) retsykiais koncertuoja aukšto rango atlikėjai (bilietas – tik euras ar dar truputį). Jie garbingai prisipažįsta, kad apgroja savo būsimą rečitalį Vilniuje – iki jo likusi savaitė ar dvi; apgroja , beje, širdingai.
Nežinau, ar visa Ignalina suvokia (jos dalis – tikrai taip), kad čia išaugo talentingas pianistas – Justas Čeponis, praėjusį pavasarį tapęs tarptautinio Stasio Vainiūno konkurso laureatu. Mudviem svarbūs jo koncertai Ignalinoje, bet ne tik koncertai. Ne vieną vasarą pro atvirus langus girdėdavome jį repetuojantį Rachmaninovą, Skriabiną…
Kitą muzikos mokyklos vaiką – temperamentu trykštančią Simoną Smirnovą – sutikdavau mokinių literatų sambūriuose: atidžią, sugeriančią kiekvieną vyresnio žmogaus žodį, reiškiančią ir savo nuomonę. Džiazo dainininkė Simona nuvyko iki Berklio, tačiau Ignalinoje kasmet pasigirsta jos koncertai – padėka savajai mokyklai.
Kultūros centre dominuoja „Domino“ ar jam giminingi teatrai; kartais vyksta įdomūs mėgėjų festivaliai; kitokio teatro „kurortas“ gal ir laukia, bet nesulaukia, nors kultūros centro scena ir salė aukštajam menui tinka.
O jei ne apie menus?
Jei apie kultūrą kur kas plačiau?
Mokesčių inspekcija (taip, būtent ji, ta inspekcija) yra svetinga ir maloni. Mudviejų įkurtą viešąją įstaigą „Meno bangos“ (taigi mus, naivuolius, šiek tiek ir nemokšas) inspektorė sutinka mandagiai, net maloniai, kreipiasi vardais, padeda ir pataria.
Sveikatos centre greitakalbe (kaip įprasta Vilniuje) daktarei išbėriau savo menką negalavimą – ji greitakalbę stabdė, nuramino, rado man laiko, o svarbiausia – pagydė. Vilniuje, Antakalnio poliklinikoje, buvau tik kartą. Pamačiusi minias žmonių, supratau: privalau čia pat pasveikti. Pati. Savaime. Ten, besisukiodama minioje, beieškodama, kur man eiti, į ką kreiptis, būčiau pasiligojusi – ką žinai – gal ir visiems laikams.
O jei kalbėtume ir apie menus, ir apie kultūrą, ir apie Ignalinos simbolį…
Jo vardas Valdas. Net neįsivaizduoju, kiek jam metų. Jis primena Karlsoną – tikrai yra vyras pačiame gražume. Sutinka ir palydi beveik kiekvieną traukinį. Moja jiems – traukiniams, ne žmonėms. Svetimųjų Valdas varžosi. Jis lydi ir autobusus, kurie važiuoja toli – iki Kauno ar net Marijampolės. Surenka šiukšles. Paaiškina praeiviams, kad būtina eiti per perėją. Lanko visus koncertus. „Eisime į koncertuką“, – taip sako. Retsykiais, per miesto šventes, uždainuoja kartu su kapelijomis aukštu tenoru, tobulai pataikydamas į natą. Vakarais Valdas apeina miestelį – apsuka savo įprastą ratą, tartum būtų Ignalinos komendantas. „Tu labai čysta“, – pagiria mane, kai mato, kad tupinėju apie savo menką sodelį palei Baltojo namo langus. Kartą kitą esu smagiai su juo pašokusi miesto aikštėje, Ignalinos šventėse – aš? Nejau aš? Nejau šoku su žmogumi, kuris svetimų baiminasi?
Nedaug trūko, kad pamojuoti traukiniui Vilnius–Sankt Peterburgas šią vasarą į geležinkelio stotį būčiau išlėkusi ir aš. Paskutiniajam… Traukiniai Vilnius–Sankt Peterburgas jau baigė savo keliones. Geležinkeliečiai teigia: neapsimoka.
Jei ne geležinkelis Varšuva–Sankt Peterburgas, mano pasakojimo gal ir nebūtų. Tą geležinkelį tiesė 1857–1862 metais. Nedidelis Ignalinos palivarkas tapo geležinkelio stotimi; ilgainiui – miesteliu, net miestu.
Mieste gyvena apie šešis tūkstančius žmonių. Rajone – apie aštuoniolika tūkstančių. Kaip visoje Lietuvoje, taip ir Ignalinoje: žmonių tik mažyn, tik senyn.
Sunku patikėti, bet tapybiškas, mįslingas, ežerais, pelkėmis, miškais, jų besikaitaliojančiu peizažu viliojantis, net gluminantis kraštas Lietuvai rašytojų beveik ir nepadovanojo. Tik Petrą Panavą ir nedaug kam žinomą senų laikų išeivį Nadą Rastenį. Žinoma, ir profesorių Česlovą Kudabą, kurį labai noriu vadinti rašytoju. Gal ką ir pamiršau – atleiskite, aš tik ateivė.
Jei oficialiuose šaltiniuose ieškosite Ignalinos ir jos apylinkių įžymybių, matysite: dominuoja sportininkai, olimpiadose pastaruoju metu patenkantys į antrą penkiasdešimtuką. Niekas ir nemano minėti scenografės Jūratės Paulėkaitės, architekto Valdo Ozarinsko. Krašto muziejuje, įkurtame tik prieš keletą metų, nerasime nė užuominos apie jų prasmingus, pasaulį keitusius darbus.
Kai važiuoju traukiniu, Antagavėje (beveik Ignalinos priemiestis) išgirstu minimą vieno komiko pavardę: tai jis iš TV ekranų plačiai paskleidė ignalinską tarmę, ilgindamas balsę: Žyyynios . Man būtų smagiau, jei bent kas, bent vieną kartą paminėtų: čia augo tapytojas Mindaugas Skudutis.
Praėjusią vasarą, kai mūsų Baltąjį namą renovavo (dabar nė velnio jis ne baltas, jis lyg ir apelsino spalvos, lyg šlapio smėlio, jau nė trupučio nepanašus į pilį, jau kresnas), palei statybininkų vertybes ir šlamštą klydinėjo katiniokas. Lyg būtų atkeliavęs iš Biliūno raštų. Menkas. Išsekęs. Gaištantis. Bet balsingas. Beveik žmogaus balsu reikalaujantis savo teisių. Kaip galėjau elgtis? Tik įteisinti. Parsinešėme jį į namus miglotą, rūkuose paskendusią naktį. Štai kodėl jo – balto, švelniai pilkšvai dėmėto – vardas Rūkas.
Nemanykite, kad visa Ignalina yra atpažinusi mane – rašytoją. Ji su manimi susipažino kitaip: esu keisčiausio pasaulyje katino šeimininkė. Rūkas lydi mus – iki bibliotekos, kultūros centro, parduotuvių. Kantriai laukia, kol išeisime po koncerto, mėgėjų teatro spektaklio; arba – kol apsipirksime.
Baltasis namas (dabar oranžinis) dėl Rūko ilgokai ginčijosi: laiptinėje susirinkę kaimynai sprendė, ar leisti jam čia gyventi. „Kas bus, jei pri…s?“ – jie sakė.
Nepri…ko.
Jam patinka vidurdienį ar kiek vėliau tupėti gatvėje ir laukti grįžtančių progimnazijos ar gimnazijos mokinių. Leidžiasi kalbinamas, glamonėjamas, nešiojamas. Dar labiau jam patinka renovacija, apėmusi visą miestelį. Rūkas karstosi pastoliais, bičiuliaujasi su statybininkais. Ta katiniška laimė – pastoliai, statybinės medžiagos, draugiškas proletariatas – tęsis ilgokai. Dalis Ignalinos jau išgražinta, sakytum, nuspalvinta ryškiais pieštukais vaiko ranka. Dalis namų savųjų spalvų ir naujų stogų dar laukia.
Neįtikėtina, kokiais kotedžais tapo nykūs sovietiniai daugiabučiai, net bendrabučiai. Muzikos mokykla – buvęs partijos komitetas – dabar jau pilkšvas, elegantiškas rūmas. Tegu ir nedidelis, bet rūmas.
Rūkas baiminasi ežerų – laukia mūsų krante, įsilipęs į medį. Aplink Ignaliną tų ežerų skaičiuojama aštuoni, gal ir daugiau. Ilgys šiek tiek kenčia paplentėje Vilnius–Zarasai nuo pravažiuojančių žmonių piknikų. Tačiau Baltys gudriai pasislėpė tarp plento ir senojo kelio į Vidiškes, sunku jį atrasti. Šiekštys taip pat nukentėjo: anų laikų poilsiautojai nemokėjo ištarti to vardo, praminė Žaliuoju.
Kai baigiasi vasara, traukiu palei Gavaitį prie Gavio. Ten miesto pliažas, o pliažai vėlų rudenį ima kalbėti savaip, visai kaip karuselės apleistame parke ar žole apaugę geležinkeliai. Parko Ignalinoje, suprantama, nėra ir būti negali – kam jis, jei aplinkui miškai.
Peržiem ryškiausiomis spalvomis mirga didžiojo pliažo ir mažų pliažiukų persirengimo būdelės – jas kartu su Dailės studijos mokiniais gražina tapytoja Nijolė Trinkūnienė; gražina jie ir pakelės autobusų stoteles. Keramikė Aldona Jakubovskienė vieną pavasarį mus stulbino ne keramikos, o fotomeno paroda. Miestelyje, kuriame architektūros paminklų lyg ir nėra, atrado slaptingų fragmentų – atskleidė detales, pro kurias pralekiame.
Senbuviai ilgisi jaukaus Ignalinos skvero, dabar tapusio erdvia aikšte, riedutininkų, dviratininkų, kamuolio mėtytojų palaima. Mums, ateiviams, aikštė patinka, net ir fontanas jos centre. Vieni keistokoje skulptūroje įžvelgia besiskleidžiančią leliją, kiti – falą. Šiaip ar taip, jaunavedžiai mėgsta fotografuotis prie jos (jo).
Kartą aikštės pakraštyje iš automobilio išlipo dvi rusakalbės moterys, atvykusios iš Daugpilio. Teiravosi, kur Energetikų gatvė. Ignalinoje tokios nėra. Ji – Visagine, už gero pusšimčio kilometrų. Atominė – dar toliau, beveik prie Zarasų. Nežinau kas, kada jai suteikė Ignalinos vardą. Kodėl? Nejau baimintasi užsienio šnipų, naiviai (absurdiškai) bandyta juos klaidinti?
Suklaidinta liko Lietuva. Kai kurie bičiuliai lig šiol baiminasi ragauti mudviejų dovanas – uogienes, grybus, žolių arbatą ar sriubos mišinį iš ankstyvųjų dilgėlių, garšvų, rūgštynių. Juk radiacija! Man stinga žodžių, gal terminų, kai bandau aiškinti: Lietuva šiuo požiūriu švari, saugi šalis. Kas netikite, skaitykite Gendručio Morkūno mokslo populiarinimo knygą „Radiacinė sauga? Tai labai paprasta“ (išleido Radiacinės saugos centras, 2004).
Kita „legenda“, gaji tarp vilniečių, skamba taip: čia lenkiškas kraštas; o mudu, matote, beveik narsuoliai patriotai, atvykę to krašto lietuvinti.
Lietuvinti čia nėra ko. Kraštą tikrai dalijo demarkacinė linija; žmonėse išliko smagių pasakojimų, tačiau tik tiek. Vienas jų – apie uogautojas. Per sieną praleisdavo uogauti einančias nėščias moteris. Apsukrios lietuvės „apsunko“ – net ir vyresnio amžiaus moterėlės kišdavosi po drabužiais pagalves, vaidino besilaukiančias. Kitas pasakojimas apie valtininkus: lietuviškoji ir lenkiškoji pusė susitikdavo ežeruose, ten prekiaudavo, mainydavosi.
Legendą apie Ignalinos vardo kilmę ne taip jau seniai sukūrė vietos žmonės. Neva lietuvaitė Lina pamilo kryžiuotį Igną… Vietovardžių žinovus tai juokina, gal nervina. Pelkynuose glūdėjęs Ignalinos palivarkėlis kadaise priklausė Ignui Kaminskui; Ignalina – nuo Ignelio.
Dar reikėtų minėti Ignalinos herbą – baltąsias lelijas. Jų ežeruose yra. Daug. Kai kurie mauduoliai mano: plaukiojimo sezoną reikia pradėti tuomet, kai ežerai parašys laišką – pražydins baltąsias lelijas.
Pradedu anksčiau, laiškų nelaukdama. Pavasario ar rudens mauduoliai Ignalinoje jokia retenybė, net ir žiemą pakrantėje matyti basų kojų pėdsakai.
Ignalinoje turgaus nėra. Tik turgelis. Tikro turgaus mėgėjai, prekeiviai ir pirkėjai, vyksta į Uteną.
Nėra ir spaudos kiosko. Nė vieno. O buvo, tais metais, kai atvykome, tikrai buvo. Prie jo būriuodavosi moterys, vartydavo mezgimo žurnalus. Kartą matėme, kaip garbaus amžiaus žmogus teiraujasi kioskininkės: „Gal pameni, ar aš šį mėnesį apmokėjau sąskaitą?“
Nebėra ir knygyno. Kadaise, kai buvau tik vasarotoja, jame pirkau ne vieną knygą… Dingo ir parduotuvėlė, kurioje mes, naujakuriai, įsigijome pirmąjį naujų namų daiktą – kavos aparatą, kvapniai šnypščiantį mudviejų virtuvėje ir dabar.
Nemėgstu rašydama vardinti prekyviečių pavadinimų. Dažniausiai rašau: prekybos centras, parduotuvė. Ir gana. Šį kartą pažeisiu savąsias taisykles.
„Mūsų krautuvėlė“ – tai bene vienintelė parduotuvė, naujai įsikūrusi per mudviejų beveik septynerius metus Ignalinoje. Jei panorėsite parvežti lauktuvių, joje pirkite sūrį – neapsiriksite.
Dar privalau paminėti senąjį gastronomą tuomet skvero, o dabar – aikštės pakraštyje. Tais senais sportavimo metais jame pirkdavome skanėstą – trintus obuolius su cukrumi. Labai tiko prie San Mikelės. Kas puslapį – po šaukštą.
Gastronomas tapo IKI. Renkamės jį ne todėl, kad „arti namų“ (nors ir tikrai – labai arti). Renkamės dėl pardavėjų. Nejau manote, kad jos šypsosi pirkėjams tik Paryžiuje?
Jos šypsosi ir Ignalinoje; teiraujasi, kur buvau dingusi, kodėl ilgam; pataria, ką reiktų pirkti pigiau ir skaniau; kantriai laukia, kol bėgu namo pamirštos piniginės; jos dairosi, ar šį kartą mus ir vėl iki parduotuvės palydėjo Rūkas. Jei kartais katinas Ignalinoje nuklysta, žinau, kur pirmiausia ieškoti: tikriausiai patikliai glaudžiasi prie parduotuvės sienos.
Vėlyvą vakarą išleidžiu Rūką į naktį. Ankstų rytą jis užšoka ant palangės, žadina.
Ir gerai.
Eisiu Paplovinio ežero tiltu į mišką. O kai tiltą pereisiu, aname krante liks mano rūpesčiai ir bėdos.
Keliausiu laisva palei Meškerinkos ežerą ir palei ežeriuką Pelėdinį. Gal perbrisiu (jei lietūs), gal peršoksiu (jei sausra) upokšnį, pramintą Amazone. Klyktels vienišas paukštis, perspėdamas stirnas ir kiškius: ateina žmogus.
Regėsiu, kaip miškas pramerkia blakstienas.
Regimantas Tamošaitis. Mea culpa
2015 m. Nr. 7
Kada nors ateis tokia diena, kai aš nuolankiausiai atsiprašysiu viso pasaulio ir visų žmonių, atsiprašysiu lenkdamasis iki žemės:
– Atleiskite man, kad buvau apsimetėlis, kad visus kvailinau, daug metų apgaudinėjau melu, kad esu literatas. Kad neva moku aiškinti literatūrą, kad išmanau jos subtilybes ir kad sukinėjuosi tikrų literatų bendrijoje, tarsi būčiau joje gimęs. Ne tik sukinėjuosi, bet dar drįstu postringauti apie ją, tarsi būčiau koks mokslinčius. Su metais ši kaltės našta mane vis labiau slegia, ir kada nors galiu neištverti, kada nors galiu pratrūkti. Pratrūkčiau ir dabar, bet dar turiu mažų vaikučių, tai mane ir sulaiko nuo viso gyvenimo išpažinties. Bet kada nors vis tiek pasakysiu: atleiskite, atleiskite! Man tik rūpėjo išmaitinti vaikus, išlaikyti šeimą…
Iš tikrųjų visada dariau tik viena: mąsčiau patyliukais apie gyvenimą, ir kartais tas įkyrus mąstymas apie gyvenimą sutapdavo su mąstymu apie literatūrą, nes gyvenimas ir literatūra kažkaip sutampa, jie lyg auga vienas iš kito, lyg atsispindi vienas kitame. Taigi netyčia mano mąstymai apie gyvenimą aprėpdavo ir literatūros sferą, tačiau tai man neduoda teisės laikyti savęs nei literatu, nei literatūros mokslininku, tuo literatūros teorijų vergu ir kultūros kankiniu. Ne šventai tinginystei visa tai. Savo buvimu tarp literatų aš profanuoju kūrybą, kuri mano broliams plunksnuočiams yra šventas reikalas. O literatūros teorijos mane ypač erzina, jos mane vargina, esu linkęs nuo jų nusigręžti. Aš ir nusigręžiu nuo tų teorijų, aš ir pamirštu jas, išmetu iš galvos tą pačią akimirką, kai tik baigiasi paskaita ar koks nors kitas mano apsimestinis panašių reikalų dėstymas.
Žinoma, kol tos teorijos žiburiuoja mano sąmonės galaktikose, jos man būna įdomios, tokios tolimos, daug žadančios – ir jų regėjimais žaviesi tu pats. Bet šiaip jau man labiausiai patinka gulėti ir žiūrėti į lubas. Iš visų didžiųjų filosofų veiklos, kiek esu skaitęs, šis Rene Descartes’o pomėgis man labiausiai prie širdies, ir jis, atrodo, bus pats prasmingiausias. Taip keliaujama tiesiai į dangų. Nes tarp tavęs ir tarp dangaus – vien tik lubos, ir jokių paistalų.
Juk ir numirė šis didis mąstytojas tada, kai buvo išluptas iš lovos ir priverstas skaityti filosofijos paskaitas ankstyvais rytais vienai įnoringai, žinių geidžiančiai karališkos kilmės panelei. Štai ką reiškia neteisingas mąstymo režimas, žmogaus prigimties prievartavimas.
Dar man patinka žiūrėti, kaip vasarą žydi raktažolės. Kaip dangumi plaukia debesys, judėdami iš niekur į niekur. Kaip tekšteli atsitiktinis lašas giliame šulinyje. Bet visa tai – praplaukusios vaikystės žaidimai, ir nors mano pomėgiai nepasikeitė, nūnai esu priverstas juos slėpti.
Žiūriu, likęs vienas, į visokius tokius reiškinius, ir juokas ima. Nuostabu visa tai. Viskas vyksta be žodžių. Tiesiog vyksta. Ir ne bet kur, o mano tikrame gyvenime. Žinoma, kurio niekas nemato.
Ir nežinau, kas man nutiko, nuo kada esu toks netikras. Mano gimtinės žmonės žiūri į mane ir, gūžčiodami pečiais, klausia vienas kito: kas jam pasidarė? Argi jis nėra vienas iš mūsų?
Na, šitie žmonės labai praktiški, tai juos apsaugo nuo paklydimų, bet ar aš kaltas, kad praktinio požiūrio į daiktus man nepakanka? Kad man nepakanka pačių daiktų, kad dar knieti klausti jų buvimo priežasčių? Paties buvimo?
Per savo apsimetėlišką gyvenimą nežmoniškai išmiklinau apsimetinėjimo įgūdžius, mano kalbėjimas yra nepaprastai išlavinta kalbinė mimikrija, ir jau vien dėl to esu nelaimingas. Nieko nemoku pasakyti iš širdies, paprastai. Užtenka tik išsižioti, ir iš burnos pasipila žodžiai, kurių reikia auditorijai, kuri jų godžiai laukia, lyg alkana žemė lietaus, nes auditorija nori būti tikra, kad neklysta dėl savo gyvenimo pasirinkimų ir visokiausių vertybinių bei egzistencinių nuostatų. Aš jiems nieko nesakau nuo savęs, aš tik retransliuoju ore sklandančias bendras mintis, bendrus požiūrius, išsakau sensus communis, ir žmonėms tai patinka. Jiems visada patinka, kai mūsų mintys susitinka, kai viskas taip paprasta, bet kuo čia aš dėtas? Aš tik antena tų keistų retransliacijų lauke, nieko asmeniško. Ir sėkmingiausi mano kalbėjimai būna tada, kai pats visiškai nieko negalvoju, kai galva visiškai tuščia, nes tik tada, visiškai švarioje sąmonėje atsiveria visi kultūrinės transcendencijos kanalai ir jais lengvai retransliuojama visa tai, ko reikia žmonėms.
Bet tik ne man to reikia. Nes penkios minutės po retransliacijos aš jau nežinau ką kalbėjęs. Jei kas nors ko nors perklausia iš to, kas kalbėta, žiūriu į tokį lyg iš mėnulio nukritusį – nieko negaliu pasakyti nei jam, nei sau. Nes tada jau mano mintys toli – jos vėl laisvai plaukia mano pasaulyje, kuris visada yra mano, o ne tavo. Jame tik raktažolės, tik debesys ir gilūs šuliniai.
Net ir dabar, klodamas šias mintis, elgiuosi kaip nesavas, viskas rašosi tarsi savaime, kaip seniai girdėtų giedojimų aidai. Normalūs žmonės tokių dalykų nerašo. Literatai, kurie yra tikri, – tuo labiau. O aš esu nei viena, nei kita… Tiesiog esu kaltas, kaltas…
Beje, šeima mane apsaugojo nuo visiško nuopuolio: dar kiek, ir būčiau ėmęs rašyti mokslinius veikalus ir tapęs visišku profesoriumi. Sakytų artimieji: žiūrėk, jis jau visiškas profesorius, visai susvetimėjęs. Dabar tas mano profesoriškumas nei šioks, nei toks, kažkoks švelnus, neva asocijuotas, net į užsienio kalbas tokio neišversi. Bet artimi žmonės nedavė laiko tuštybei, ir tik dabar imu suprasti, kokia žmogui laimė turėti šeimą. Jei kyla ūpas šnekėti, gali tai daryti nekeldamas kojos iš namų, gal net iš lovos nelipdamas, neatitraukdamas mąslaus žvilgsnio nuo lubų. Ant jų viskas parašyta, ypač tiems, kurie moka skaityti tylą ir tuštumą, kurie žino visokius niekio vardus. O kai neturėjau šeimos, imdavo nerimas, kažkas mane raudavo iš namų, versdavo eiti į viešumą ir ieškoti pašnekovų. Iš esmės – tik klausytojų, nes juk vienišiesiems kitų postringavimai visiškai nerūpi.
Todėl prisimenu savo senelį Kubą, ir jo tėvą Stepą, kuris, prastu dembliu apsiklojęs, rėkdavo: Vaikai! šiukštu jums naujus niekus pramanyti. Taip gyvenkit, kaip mes, tėvai jūsų, gyvenom. Vis protingai, vis pamaži nusitverkite darbus.
Nusitverti pamažu – reiškia visai nieko nedaryti. Ir mano senelė, išaugusi iš tos pačios linijos, sakydavo: nereikia per daug storotis, nesunkink per daug širdies. Geriau pagulėk, pasitaupyk senatvei. Tiesa, kita senelė buvo kiek kitokia: spausdavo prie darbų taip smarkiai, kad visai atmušė norą būti darbščiam. Bet ir ji mokė labai teisingai: kušinkis ir nieko nemislyk! Nepliurpk! Žodžiu, dirbk ir nešnekėk, ir negalvok ko nereikia. Ji turėtų manimi džiaugtis, jei matytų, koks dabar esu, bet tik kad džiaugtis ji ir tada nemokėjo. Džiaugtis mėgsta tie, kurie daug plepa.
Kad nereikėtų pačiam daug galvoti, išmokau skaityti knygas. Į jas įkritęs visiškai užmiršdavau save ir iš galvos išdulkėdavo visi rūpesčiai. Jokios bėdos nekankino.
Taigi man labai patinka knygos, ir visada patiko, nes jose randu daug viso to, ko pats negebu išmąstyti, tiesiogiai stebėdamas žmones ar gilindamasis į save. Todėl yra tokios knygos, kurios man nepaprastai brangios, dėl jų būnu lyg proto netekęs ir kaip tik dėl jų pasipila mano minčių ir žodžių srautai. Bet juk visada mąstau tik sau, net ir kalbu tik sau, apsimesdamas, neva esu kažko išmokęs ir dabar tai skelbiu kitiems. Neva tai mano profesija. Jokia tai profesija, aš esu tik gyvenimo mąstytojas ir knygų paveiktas skaitytojas, kuris dėl liguistų polinkių kartais ima garsiai reikšti savo mintis, – negi tai profesija? Liga tai, o ne profesija.
Bet man vis dar reikia išlaikyti šeimą, išauginti vaikučius…
Mąstydamas apie juos ir gyvenu. Atsigręžęs į vaikus – savo ir ne savo – tuojau pat pamirštu literatūrą, bent jau kaip mokslą, nes tie maži žmonės yra kur kas daugiau už literatūrą ir jie išmano kur kas daugiau už mane.
Bet laikui bėgant jie pamirš savo išmintį, jie irgi bus įpratinti samprotauti, tada gal ir jie ateis į auditorijas ir ten klausysis aukštųjų žodžių, jie paklus abstrakcijų pinklėms, bus apžavėti spekuliatyvinių ištarmių logika, visais tais žaidimais stiklo karoliukais, jiems tai atrodys kaip koks žinojimas, tarsi žinojimas, ir tai numanant man darosi liūdna. Spekuliatyvios minties altorių šešėlyje gyvastis glemba ir nyksta, proto šešėlyje nėra džiaugsmo, tai tik prieglauda garbiems karšinčiams, tik filosofinė paguoda, consolationis philosophiae…
Kai ilgai žiūri į lubas ir vis tiek nieko virš jų nematai, suvoki, kad ir pats esi nematomas. Ir imi suprasti, kokie teisingi yra žodžiai:
Tavo paties būtis
nykiais aidėjimais skrenda atgalios, –
ir tau be galo liūdna.
Žinoma, kad liūdna, kaipgi nebus?