Proza verstinė
Teodora Dimova. Motinos
2023 m. Nr. 2
Iš bulgarų k. vertė Laima Masytė
Teodora Dimova (g. 1960) – žymi bulgarų rašytoja ir dramaturgė, garsaus bulgarų rašytojo Dimitaro Dimovo dukra. Išleido keturias prozos knygas, parašė daug pjesių teatrui, už savo kūrybą yra pelniusi ne vieną literatūrinį apdovanojimą.
Romanas „Motinos“ (2006), kurio fragmentus publikuojame, atskleidžia skaudžią paauglių žiaurumo temą. Autorė vaizduoja kelis paauglius, jų šeimos istorijas, problemas, skaudulius. Visus šiuos vaikus vienija ne tik tai, kad jie nepatiria motinos meilės ir šilumos, bet ir tai, jog mokosi vienoje klasėje, kurios auklėtoja yra Javora. Ši jauna, charizmatiška mokytoja randa bendrą kalbą su auklėtiniais ir kelią į jų širdis, tampa jiems tikra atrama. Bet kai vieną vakarą surenka klasę pavėsinėje ir pasako, kad nuo rytojaus nebedirbs mokykloje, įvyksta siaubingas dalykas…
Romaną, vietomis primenantį ne šiaip objektyviai pasakojamą istoriją, o savotišką keliabalsę raudą, T. Dimovą parašyti paskatino tragiškas įvykis Plovdive, kai dvi keturiolikmetės nužudė savo klasės draugę, tais pačiais metais panaši tragedija pasikartojo dar keliuose Bulgarijos miestuose. Nors, kaip teigia kritikai, knygoje gvildenamos globalios problemos, būdingos ne tik Bulgarijos tikrovei.
Romano fragmentai
A n d r ė j a
Užmigau, mama, neklausau tavęs.
Teodora nėra tikroji tavo senelė, ji nėra tikroji mano motina, Andrėja, tai svarbūs dalykai, kodėl tu miegi?
Aš neapsimetu, kad miegu, mamyte, vienintele mano mama, pamišusi, apsėsta, psichine tu mano ligone, nenoriu klausytis tavo beprotysčių, nenoriu nieko apie tave žinoti, nenoriu nieko žinoti apie tavo istorijas, apie begales savo senelių, apie garsųjį savo senelį, be tavęs esu niekas, manęs nėra, manęs nėra ant šios žemės, tu esi gija, jungianti dangų, mane ir šią žemę, daugiau niekada manęs nepalik, mamyt, nepalik manęs vienos.
Andrėja ėmė verkti, ji nesuvokė, ar iš tikrųjų ištarė šiuos žodžius…
…ar tai buvo malda, ji raudojo prie kojų tarsi razina išdžiūvusios savo motinos, smulkios, žydraakės, patinusios nuo pamišimo ir vargo, verkė prie kojų savo motinos, turinčios Kristaus vardą – Kristina, verkė dėl kančios, nuolat įspaustos jos veide, verkė dėl savo šypsenos, amžiams atimtos iš motinos, dėl savo likimo, o buvo viso labo keturiolikmetė… kuo vardu buvo tavo motina, mamyt, toji, kuri pasikorė, nesakysiu, nenoriu, kad žinotum, savižudžiai neturi vardų.
Ir tu nuėjai gyventi pas Teodorą su Katalina?
Aš buvau vienintelė teisėta savo tėvo įpėdinė ir nuėjau gyventi į jo erdvų, didžiulį butą, iš kurio jis mudvi su mama buvo išvaręs, kad ten įsikeltų Teodora su Katalina. Iš tiesų jos neturėjo teisės jame gyventi.
Ir pradėjai gyventi kartu su Teodora ir Katalina?
Taip, gyvenau kartu su jomis.
Nekentei jų?
Taip. Ne. Nežinau. Mano dukros, mano dukros, sakydavo Teodora, abi mano dukros panašios kaip du vandens lašai. Bet tai buvo melas, nes Katalina augo daili, gracinga ir aukšta kaip jos motina, vylingais klubais ir liaunu liemeniu, kai pirmą kartą ją pakvietė filmuotis filme, tebuvo dvylikos, ir vos keturiolikos, kai kiekvienas ją išvydęs įsimylėdavo, aplink jas zujo daugybė vyrų, neapsisprendžiančių, įsimylėti Teodorą ar Kataliną, aš buvau lyg menka, baisutė jų tarnaitė, likdavau uždaryta savo kambaryje ir niekur su jomis neišeidavau, nes gėdijausi, viena šalia kitos jos atrodė it panteros, gėdijausi savo mažo ūgio, kreivų kojų, striukų rankų, buvau visiškai atsigimusi į savo mamą, taip džiaugiuosi, kad tu aukšta, Andrėja, kad atsigimei į savo tėvą, esi liekna ir stipri, tikrai džiaugiuosi. Manau, šįvakar pakankamai tau papasakojau, netyčia galiu per daug išpasakoti, Andrėja, neturėjau to daryti, atleisk man.
Andrėja toliau klausėsi svečių juoko, kiekvieną akimirką galėjo prasidėti pasaulio futbolo čempionato finalas, pažįstamas sporto komentatoriaus balsas, tarpais nuskambantis Inos juokas, kai tėvo meilužė juokdavosi, apsinuogindavo jos dantenos ir pasirodydavo balti dantys, kažkokie per daug ilgi, turbūt todėl ji nemėgo Inos, dėl tų ilgų dantų, Andrėja baiminosi, kad vieną dieną Ina ateis ir įsikibs į ją savo ilgais aštriais dantimis, sykį apie tai net pasakė Pavelui, o šis prapliupo juoktis, ar iš tikrųjų jos bijai? – paklausė Pavelas, ne, žinoma, kad nebijau, tiesiog kai ji juokiasi, atrodo, kad tais savo dantimis galėtų bet ką sudraskyti, ne, šįvakar Andrėja neišeis savo motinai įkandin, ji nukulniuos į parkelį pas Javorą, pas savo draugus, jie veikiausiai jau ten, ir Andrėja niekam nepasakos, niekam niekam, išskyrus galbūt Javorą, nes visi jai pasipasakodavo, savo rūpesčiais pasidalydavo su Javora, ji žinojo viską apie visus ir niekada neišduodavo paslapčių, Javora viską suimdavo į save, kaip šulinys, Andrėja mėgdavo prisiminti, kaip pirmą kartą pamatė Javorą, pajuto troškimą pakilti iš vietos ir pulti prie jos, tarsi būtų seniai pažinojusi, tarsi būtų ją sapnavusi, laukusi jos, kai Javora pirmą kartą pasirodė jų klasėje, stojo mirtina tyla, Javora nusijuokė, lyg būtų tos tylos valdovė, buvo įpratusi ją provokuoti ir tramdyti, lėtai žengė tarp suolų, žvelgė kiekvienam tiesiai į akis ir šypsojo, Javora žiūri ne į akis, o tiesiai į širdį, jos akys prie vyzdžio šviesiai mėlynos, o rainelės pakraščiuose beveik juodos, ir galbūt todėl niekas negali atplėšti akių nuo Javoros ir kiekvienas trokšta, kad ji pažvelgtų į jį arba ją, trokšta patekti į šių akių regos lauką, nesvarbu, ar tai mokinys, ar mokytojas, vaikinas ar mergina, Javora pritraukia it magnetas, būti šalia Javoros reiškia jausti palaimą, nusiraminimą, žiūrėti, kaip ji juokiasi, tyrinėti jos akis yra stebuklas, o ji nuolat juokdavosi, tiksliau, ne juokdavosi, o džiaugdavosi, ji džiaugdavosi viskuo, ir Andrėja norėjo supažindinti ją su savo motina, nes buvo įsitikinusi – Javora išgydys jos mamą. Kelis kartus jos prašė, mamyt, noriu tave supažindinti su Javora, su savo geriausia drauge, ji mano kambaryje, o motina nuobodžiaudama savo krėsle kinkuodavo galvą ir įsmeigdavo akis į aną savo gyvenimo košmarą, nes mėgo jį, jai patiko mėgautis ir džiaugtis tuo košmaru, patirti jį vėl ir vėl, jai patiko būti lėtai jo žudomai, graužiamai saulėto sausio rytmečio, kai užmušė savo tėvą, kai matė savo karančią motiną, kai antrąja jos motina tapo Teodora, juodai vilkinti kekšė, kai Katalina užaugo ir tapo talentingiausia, garsia aktore, akimis it migdolai, dar vaikystėje ji buvo graži ir garsi, o kartu jos tėvo benkartė, nesantuokinė, pavainikė, mulkė. Troško atkeršyti visiems dėl Katalinos, nes jai, Kristinai, turėjo būti skirta turėti akis migdolus, būti aukštai, paveldėti pailgas it alyvuogės tėvo akis, įdegusią jo odą, aukštą kaktą, jos, teisėtos dukters, motina turėjo būti gražioji Teodora, kuri yra žinoma kaip juodai vilkinti kekšė, jai, pirmagimei, turėjo būti skirta būti talentingai ir įžymiai, o ne bekilmei Katalinai, tai kalei, todėl Kristina nenorėjo susipažinti su geriausia Andrėjos drauge, ji geidė keršyti, keršyti visam pasauliui ir sau, todėl visada nukreipdavo akis nuo savo dukters, kai ši pasišaudavo supažindinti su Javora, todėl ji visada nuobodžiaujančiai numodavo ranka.
Javora, Javora, Javora.
Tik prisiliesti prie Javoros.
Įsižiūrėti jai į akis.
D a n a
Ne Jordanka. Ne Dančė. O Dana.
Dana.
Dana.
Pagaliau Dana pasidarė panaši į savo vardą – stambi, drūta, berniokiška, visada mūvėdavo kelnes, ji net neturėjo sijono, dažniausiai nešiodavo kombinezoną – džinsinį, iš visų pusių apsiuvinėtą kišenėmis, dėl kurių ir šiaip aukšta Danos figūra atrodė dar apimlesnė. Bet Danai visai nerūpėjo, kaip ji atrodo kitų akyse, arba bent jau apsimesdavo, kad jai nesvarbu. Kai per didžiąją pertrauką klasiokai išgužėdavo nusipirkti užkandžių, šokoladukų ir kolos, Dana ramiai likdavo klasėje ir skaitydavo kitos pamokos medžiagą. Arba darydavo kitos dienos namų darbus. Ji beveik niekada nesimokydavo namie, žinoma, buvo pirma mokinė klasėje, entuziastingai pasakinėdavo, spręsdavo matematikos uždavinius kitiems, mėtydavo šperas, užrašydavo chemijos formules ant didelių lapų, kad atsakinėjantis prie lentos įskaitytų, kol mokytoja nusisukusi. Tai daryti jai buvo malonu, tai buvo garbės reikalas – pasakinėti klasiokams ir mulkinti mokytojus, arba tiesiog tai buvo jos atrasta niša ir šitaip ji mėgino pelnyti kitų dėmesį ir pagarbą. Danos dėka, jai vis išradingiau pasakinėjant, klasės pažangumas šoktelėjo neįtikėtinai aukštai, mokytojai pradėjo specialiai ruoštis pamokoms, nes šie vaikai pasirodė esantys ne tokie kaip visi, jie netriukšmaudavo, nelaidydavo nešvankybių, nekikendavo prie mokytojų, nenužvelginėdavo paniekinamai senų jų drabužių, prakiurusių batų, nedemonstruodavo savo mobiliųjų, priešingai, visada juos išjungdavo, buvo mandagūs, gražūs, valyvi ir protingi vaikai, tad iš pradžių mokytojai su jauduliu laukdavo pamokos, mokiniai grąžino jiems orumo ir atsakomybės už profesiją jausmą. Šioje klasėje vyravo ypatinga atmosfera, kažkas sunkiai nusakoma tvyrojo ore, skleidė savitą dvasią ir magiją, vienijančią visus vaikus. Čia nebuvo autsaiderių. Nebuvo įsiskaudinusių. Klasė nebuvo susiskaldžiusi į grupeles: vieni – kietuoliai, kiti – pastumdėliai, vieni apsirengę prašmatniau, kiti – prasčiau, vieni drąsūs, kiti – užsidarę, klasė buvo lyg vienas organizmas su šešiolika galvų, čia net nebuvo pasidalijimo į mergaites ir berniukus, jie švęsdavo gimtadienius pas ką nors namie arba picerijoje, šventės kaltininkas kviesdavo švęsti kitus penkiolika klasiokų, jam buvo perkama bendra dovana iš anksto iššniukštinėjus, kas labiausiai pradžiugintų ir ko užvis labiau reikia: kai kuriems vaikams reikėdavo tiesiog naujų kelnių ar sportbačių; kiti turėjo ir kelnes, ir batus, bet trūko kurio nors „Hario Poterio“ tomo; treti turėjo ir sportbačius, ir „Radical“ kelnes, ir „Harį Poterį“, bet jiems stigo mobiliojo telefono. Tuomet greitai kone nebyliai susižinodavo, kas kiek gali prisidėti prie dovanos; turtingesni duodavo du tris kartus daugiau nei vaikai, apskritai negalintys sau leisti pirkti dovanų. Neįprasta buvo tai, kad visi šie veiksmai buvo atliekami taip, lyg veiktų tobulas supratingumo ir darnos mechanizmas, sakytum, stovėjo dirigentas, vadovaujantis šiam savotiškam orkestrui, augančiam ir besiplėtojančiam Sofijos centre. Pasklido kalbos, kad vaikai užvaldyti kažkokios sektos, vaikų iš kitų klasių tėvai net uždraudė su jais draugauti, direktorius paprašė mokytojų būti budriems, įdėmiai ir akylai sekti ir kamantinėti juos: kokias knygas skaito, su kuo susitinka, bet, nepaisant visų pastangų, nebuvo rasta nieko įtartino, šios klasės vaikai buvo tokie patys kaip ir kiti: išsiblaškę, linksmi, pašėlę, jie likdavo po pamokų pažaisti, paskui kulniuodavo namo, lankydavo papildomas anglų kalbos pamokas, treniruotes, pavakarę pagal nerašytą taisyklę rinkdavosi parkelyje šalia mokyklos, niekas tiksliai nežinojo, kuris iš jų rūko ar geria alų, kaip paprasti jų amžiaus paaugliai, net berniukus nedažnai pastebėdavo interneto kavinėse, iš esmės, tai laiko gaišimas, samprotavo šie mokiniai. Neilgai trukus pasklido žodinis direktoriaus nurodymas: ši klasė neturi būti minima kaip pavyzdys kitoms klasėms, nes tai galėjo sukelti neapykantą ir susiskaldymą, pamažu ši klasė ėmė virsti nemalonia mokyklos atauga – neįprasta, keistuoliška, į nieką nepanašia, sakytum, jos mokiniai būtų kitos rasės, kitos rūšies žmonės. Jie neturėjo tarpusavy jokių paslapčių, nė vienas nesigėdijo savo tėvų arba negandų, nors kiekvienas jautėsi vienaip ar kitaip nelaimingas ir turėjo ko gėdytis. Galbūt todėl Dana ramiai sau likdavo klasėje, kai kiti šiaušdavo nusipirkti brangių užkandžių, nes pertraukai besibaigiant visada atsirasdavo klasiokas, kuris pasakydavo: „Dana, nori šokoladuko?“ arba „Dana, imk kolos“, Dana pritariamai linkčiodavo, atsikąsdavo šokolado ir gurkštelėdavo kolos taip, lyg tai būtų pats įprasčiausias dalykas pasaulyje.
Visi žinojo, kaip skurdžiai gyveno Dana. Jos motina išvyko uždarbiauti į Kiprą, buvo kalbama, kad ten pamilo kažin kokį turčių ir dvejus su puse metų nesirodė namuose. Kiekvieną kartą telefonu maldaudavo Daną atvažiuoti pas ją, bet mergaitės neišleido tėvas, nedarė jai paso, nepasirašė sutikimo, kad dukra galinti palikti šalies teritoriją, tad motina siųsdavo jiedviem pinigų, kuriuos Ivanas, Danos tėvas, kaipmat išleisdavo, prisipirkdavo naujų drabužių, vedžiodavo Daną su savo bičiulėmis po restoranus, lindėdavo baruose ir rūkydavo brangias cigaretes, o rugsėjo vidury jau nebeturėjo iš ko Danai nupirkti vadovėlių, bet klasiokams kažkaip pavykdavo ją aprūpinti: kiekvienas duodavo jai po vieną ar du sąsiuvinius, rašiklį, skriestuvą, trikampius, atlasus ir liniuotes, tad rugsėjo pabaigoje naujiems mokslo metams Dana būdavo pasirengusi lyg Amerikos karys mūšiui. Jei kam nors kurio iš šių daiktų pristigdavo, pirmiausia kreipdavosi į Daną. Ji visada duodavo reikiamą vadovėlį ar atlasą, nes viską įsimindavo ir įsisavindavo jau per pamoką.
Ivanas, Danos tėvas, iš pradžių nenorėjo išleisti motinos į Kiprą uždarbiauti, jam buvo gėda ir skaudu, kad tiek nusirito, jog neišgali išmaitinti savo šeimos, vis tikėjosi, kad reikalai pagerės, tarkime, kuris nors garsių jo bendramokslių iš anglų gimnazijos pasiūlys gerą darbą biure, daug pinigų, keliones ir sekretorę, bet garsūs bendramoksliai dėjosi jo nepastebintys, o gal išties nepažindavo, Ivanas bindzinėdavo gatvėmis su cigarete dantyse, apsileidęs, bedarbis, lyg koks benamis, jis netikėjo, kad nesėkmė ir alkoholizmas ištiko būtent jį, ne, tai vyko kažkur kitur, atsitiko kažkam kitam, o jis vis dar toks pats – ryškiausias, gabiausias, inteligentiškiausias, darbščiausias, ambicingiausias iš visų, o lėto ir neišvengiamo žlugimo ir susikirtimo metai buvo melas, juos it įkyrias muses galima nuginti keliais stikleliais degtinės mikrorajono bariuke.
Lidija, toks buvo Danos motinos vardas, išvyko į Kiprą dirbti vienos turtingos lovoje gulinčios senutės slaugytoja už penkis šimtus eurų per mėnesį, jai pavykdavo sutaupyti maždaug du šimtus eurų ir kiekvieno mėnesio pabaigoje išsiųsti juos šeimai iš pašto, stovinčio nuostabaus miestelio centre, o likusius ji stropiai ir pedantiškai dėjo į vokelį, kurį slėpė savo kambario užuolaidos palankoje. Senutė vardu Jorga, valdinga moteris erelio nosimi, ligos išdžiovinta, baltais plaukais, jau kone merdinti, bet griežta, gyveno dideliame dviejų aukštų name jūros pakrantėje, turėjo keturis sūnus ir vieną dukterį, visi jie buvo išsibarstę po pasaulį ir priperėję palikuonių. Beje, Jorga be perstogės dejuodavo, kad vis dar nėra mačiusi savo vienintelės dukters vaikų, kad jos dukra Vasiliki buvo pati nedėkingiausia, pikčiausia iš vaikų. Lidijai sunkiai sekėsi suprasti Jorgos graikų kalbą, bet patiko išaštrėjęs vaškinis senolės profilis, ori laikysena, balti plaukai, kuriuos kas rytą rūpestingai šukuodavo ir susukdavo į kuodą, jai patiko, kad, atlikus rytinį tualetą, Jorga pareikalaudavo apvilkti ją preciziškai išrinkta suknele ir liemene, primygtinai prašydavo Lidijos parinkti tinkamiausią šiaudinę skrybėlę ir galiausiai atnešti tamsius akinius, tada pastatyti iš nendrių pintą krėslą tiksliai nurodytoje terasos vietoje, nuvesti ją ten, užkloti kojas apklotu ir atnešti rytinį laikraštį su kava. Jorga atsisėsdavo terasoje ir žvelgdavo į akmeningą krantą su jūra, užsnūsdavo arba užsimiršdavo, nugrimzdusi į vaizdą, stebėtą visą gyvenimą, dabar jau nebeįstengė nusileisti į pakrantę ir įmerkti kojų į jūrą, lėtai įbristi ir, kūnui apsipratus su vandeniu, niurktelėti, išsitiesti lyg undinei, pasinerti į jūros mėlynę ir plaukti tolyn – be baimės, apsvaigus, atsidavus judesiams, ak, Lidija, kas tai yra senatvė, Lidija, žmogus netiki, kad pasidarys senas, kad jo pilvas nukars, klubai sudribs, kad privalės nuolat šypsotis, jog neatrodytų susiraukęs ir piktas. Kada tai turi nutikti, žmogui taip pat neduota žinoti, Lidija. Jis klysta, apgaudinėja save, kad senatvė dar neatėjo, kad jį tai tikrai aplenks, o ši jau čia pat, jau jo kūne, panaši į pelenų dėmę, pamažu išblukinančią viską, o pirmiausia – džiaugsmą. Ir žinai, Lidija, žmogus, kol jaunas, netiki nepajėgsiantis nulipti takeliu žemyn prie jūros, netiki nepajėgsiantis nerti į vandenį ir plaukioti, daug valandų irtis tolyn, o paskui – atgal į krantą, netiki pagimdysiantis penkis vaikus, keturis sūnus ir vieną dukterį Vasiliki, ir kad nė su vienu iš jų neišsaugos ryšio, neturės noro nė vieno iš jų matyti, nes kai jie užauga, Lidija, kai pradeda senti, motina atsitraukia nuo pasenusių vaikų arba vaikai atsitraukia nuo pasenusios motinos, nežinau, ar ir tau taip nutiks, Lidija, nežinau, kuris pirmas atsitraukė ir kada tai įvyko, bet tai pamažu vyko, o aš vis netikėjau, niekada nebuvau pasipūtusi ar prietaringa, Lidija, bet šis paradoksas, kad svetimas žmogus, juo labiau bulgarė, leis drauge su manimi paskutines mano gyvenimo dienas, prižiūrės mane, patarnaus, šukuos man plaukus, maudys, kad visiškai svetimas žmogus, o ne kuris nors iš vaikų turės būti su manimi, štai ko niekaip negaliu suprasti. Lidija, ar galėjau įsivaizduoti, kad devyniasdešimt dvejų šnekėsiuosi tik su kažkokia bulgare, Lidija? Kad bent jau būčiau tave sutikusi prieš daug metų, Lidija. Tada būtume galėjusios tapti draugėmis, tada būčiau žinojusi, jog paskutinėmis gyvenimo dienomis manimi rūpinasi draugė. Šito niekaip negaliu suvokti, Lidija. Nesakau, kad tai yra gerai ar blogai, tiesiog tai mane be galo glumina, Lidija.
Kaip sapnuojate Javorą?
Nesapnuoju Javoros.
Tuomet kaip mąstote apie Javorą? Ką įsivaizduojate, išgirdusi jos vardą?
Aš sumelavau. Sapnuoju ją. Sapnuoju, bet nematau jos. Visada yra kažkokia skraistė, balta, ji banguoja lėtai, ritmingai. Vėlios nakties fone. Skraistė skleidžia muziką ir yra visiškai balta. Ši muzika yra Javora. Paskutinį kartą pasirodė smuikas ir strykas, skraistė gaubė smuiką – labai lėtai, jie judėjo lyg beorėje erdvėje.
Kodėl manote, kad muzika yra Javora?
To neįmanoma paaiškinti.
Pamėginkite.
Tiesiog tą žmogų suvoki kaip muziką.
Gerai. Ar esate kokį nors kitą žmogų suvokusi kaip muziką?
Ne. Niekada.
Kuo išskirtinė Javora?
Nežinau.
Turite mums padėti.
Apie šiuos dalykus neįmanoma kalbėti.
Pamėginkite. Jūsų klasiokai apie tai kalba daug ir ilgai.
Netikiu jumis.
Patikėkite.
Negaliu. Pažįstu juos geriau nei jūs. Nė vienas negalėtų kalbėti apie Javorą daug ir ilgai.
Kodėl?
Todėl kad apie ją neįmanoma kalbėti.
Priešingai. Jie kalba, visi lig vieno.
Netikiu. Turbūt per jėgą juos prakalbinate. Verčiate juos kalbėti. Taip, kaip mane.
Manote, kad prieš jus naudojame prievartą, ar ne?
Žinote, norėčiau pajėgti kalbėti apie tai, kas jus domina. Bet negaliu.
Tyla.
Kartais nesuprasdavau, Javora vaikinas ar mergina. Man patikdavo žiūrėti į jos rankas, laibus pirštus. Javoros rankos leisdavo pasijusti stipresnei. Jose buvo tiek taurumo ir skausmo. Pasaulis negalėjo sužlugti, kol egzistavo tokios rankos.
Papasakokite tiksliau, kokios buvo jos rankos?
Ji niekada nelakuodavo nagų, nenešiojo žiedų, nemėgo bižuterijos, suvokė savo rankų galią, nors jos buvo visai nuogos ir beginklės, sulaužyti ar išnarinti jas buvo paprasta. Visada norėjau supinti pirštus su jos pirštais, laikyti jos ranką. Iš esmės… taip, visada.
Ar dėl ko nors abejojate?
Ne. Taip.
Ar laikydavote jos ranką? Supindavote savo pirštus su jos?
Kartais.
Tokiais momentais būdavote vienos ar šalia būdavo ir kiti?
Kartais vienos, kartais šalia būdavo kiti.
Ar ir su kitais ji laikydavosi už rankų?
Taip, su visais.
O tarpusavyje ar laikydavotės už rankų?
Taip, beveik visada.
Ačiū. Daugiau klausimų neturiu.
Sukviečiau jus, prabilo ji, atsisėdusi ant suolelio atlošo lyg koks chuliganas, sukviečiau jus norėdama pasakyti, kad išvykstu, palieku jus
stojo kapų tyla, prasidėjo futbolo kėlinys, iš visų pusių sklido komentatoriaus balsas, tai buvo vienintelis triukšmas, vienintelis judesys pavėsinėje
sukviečiau jus pasakyti, kad palieku jus, nes…
kažkas kostelėjo ir Javoros balsas užsikirto
nes…
nes…
per visą miestą nusirito sunkus atodūsis: viena komanda vos neįmušė įvarčio, įtempta akimirka, bet kamuolys praskriejo visai šalia vartų arba gal šalia skersinio
nes taip turi būti. Palieku jus, nes taip turi būti. Ar suprantate mane.
Jie ilgai stovėjo it sustingę. Nė nekrustelėdami. Kol žodžiai pagaliau nugrimzdo į jų sąmonę, įstrigo ten, ėmė skleisti grėsmingą ir neįtikėtiną prasmę. Visi ėmė žvilgčioti vienas į kitą nusigandę, nebylūs. Ar jie gerai išgirdo? Ar tai gali būti tiesa? Į juos ėmė skverbtis susirūpinimas, nerimas, panika, mirtinas klaikas, baimė kažko, ko negali įsivaizduoti atsitiksiant, bet tai vis dėlto atsitiko. Tai neįmanoma, vienintelė mintis, kuria pirmomis neaprėpiamos vienatvės minutėmis jie dalijosi vienas su kitu
negaliu su jumis ilgiau likti, toliau kalbėjo Javora, nes priprasite prie manęs ir nebegalėsite būti vieni, o bet kuris žmogus yra vienas, visiškai vienas
pirmą kartą ji šneka kvailystes, pirmą kartą ja netikime, tokia buvo kita keistai nuščiuvusiame mokinių būryje žaibiškai pasklidusi mintis, ne viskas, ką sako Javora, gali būti tiesa, juk jiems nuolatos kaldavo tai į galvas
jeigu ir toliau liksiu su jumis, tapsite invalidais, nepatirsite skausmo ir apleisties svorio, smailė, perverianti kiekvieno žmogaus širdį, nepasieks jūsų ir nepradės bėgti kraujas, ir nesikankinsite mėgindami sustabdyti jį, kad neužspringtumėte, nenumirtumėte
jie instinktyviai susimetė į kuopeles, glaudėsi vienas prie kito nujausdami artėjant neįtikėtiną katastrofą, jie jau ne stebeilijosi į ją, o stovėjo nuleidę galvas, akys nudurtos į sportbačius, į ženklus, kuriuos jų kojos raižė pavėsinės dulkėse
dar norėjau jums pasakyti… norėjau pasakyti… Javoros balsas užlūžo… rytoj nebūsiu su jumis ir neišdalinsiu pažymių knygelių, tai padarys kas nors kitas, greičiausiai direktorius, tiesiog rytoj nebūsiu su jumis, tik nenusigąskite, pažvelkite į mane
ir jie atplėšė akis nuo nesuprantamų dulkėse išbraižytų ženklų, ir pažvelgė į ją
nenusigąskite dalykų, kuriuos teks patirti, tai tiesiog turi būti padaryta
apie ką kalba Javora? apie ką ji kalba?!
kur išeini? staiga paklausė Dana
išvykstu, atsakė Javora
kur?
konkrečios vietos nėra, ketinu keliauti kartu su savo draugu, norime nuvykti į Indiją, o paskui – į Pietų Ameriką, bet tikslaus plano neturime
galėsime palaikyti ryšį elektroniniu paštu, balsu išreiškė visų mintį Dana
ne, bijau, kad negalėsime palaikyti ryšio elektroniniu paštu
kodėl? paklausė visi, šiaip ne taip atsikvošėję nuo smūgio ir jau įstengę prabilti
nes manau, kad bus geriau nebepalaikyti su jumis ryšio
kodėl?!
kodėl?!
kodėl?!
kodėl?!
aš būsiu giliausioje jūsų širdies kertelėje, ten mane surasite, tik ten iš tiesų mane surasite
laibi jos pirštai, išblyškęs veidas, Javora, mirtinai išbalusi stovi susitikimo vietoje, nuleidusi akis, netikėdama tuo, kas jų laukia, o jie šalia jos, kaimenė šalia savo piemens, visų gerklėse užgniaužtas šauksmas, taip stipriai sukibę vienas su kitu, lyg mūras, apjuosęs Javorą, lyg mūras šulinio, į kurį ji bus įmesta, Javora, įmesta į savotišką šulinį iš jų kūnų, Javora, vienintelė, Javora meilė
bet Javora… Andrėja pravirko pirma, Javora… ir jos balsas nutrūko taip, kaip prieš valandėlę užlūžo Javoros balsas, lyg šaka, kurią nupjovė amžiams, Javora…
ir Andrėja susmuko ant kelių, susiėmė rankomis už galvos… Javora… kaip tu taip… nedaryk šito…
ir vos sutramdomas sielvartas ištrūko iš jų gerklių, bemaž nebylus šauksmas sklido iš jų veidų, akių, rankų
tas netikroviškas reginys vyko viename Sofijos centro parkelyje, vakarėjant, aptilusiame mieste, kai gatvės ištuštėjusios, o šaligatvis vis dar įkaitęs, kai dvelkia lengvas vėsinantis ir glamonėjanti vėjelis, ir šie vaikai verkė Javoros, trokšdami, kad Javora liktų su jais, kad ji juos apleidžia, kad jie išsiskiria su Javora
kad jie pažino Javorą, dalijosi jos draugija, o dabar išsiskiria, atsisveikina, turi paklusti Javoros valiai
noriu, kad atmintumėte tokį dalyką, vėl prabilo Javora, pasaulyje yra daug meilės, daug meilės, yra daug meilės, ji yra visur, privalote išmokti neapkiausti, kiekvienam iš jūsų meilės yra apsčiai
dabar verkė ir Javora, visi jie galutinai priartėjo prie to, kas įvyks
Versta iš: Теодора Димова. МАЙКИТЕ. София: Ciela, 2016.
Antonin Artaud. Eloiza ir Abelaras. Šviesusis Abelaras
2023 m. Nr. 1
Iš prancūzų k. vertė Tadas Zaronskis
Antoninas Artaud (1896–1948) – XX a. pirmosios pusės prancūzų dramaturgas, teatro teoretikas ir poetas. Tai buvo provokuojantis, į kraštutinumus linkęs kūrėjas, reikšminga avangardo literatūros ir literatūros teorijos istorijos figūra. Visą gyvenimą kentęs nuo rimtų kūno ir psichikos ligų, A. Artaud savo kūryboje tyrinėjo ribines žiaurumo, lytiškumo, kūniškumo patirtis, stengėsi dekonstruoti ligos (proto, kūno) ir normalumo perskyras. Lietuvos publikai A. Artaud labiau pažįstamas kaip teatro teoretikas – išverstas jo veikalas „Teatras ir jo antrininkas“, akademinėje spaudoje aptarta jo „Žiaurumo teatro“ samprata.
1925 m. pasirodęs eilėraščių, trumpų dialogų ir laiškų rinkinys „Ombilic des limbes“ („Limbo bamba“) priklauso periodui, kai A. Artaud buvo stipriai įsitraukęs į siurrealistų judėjimą. Jis reprezentuoja svarbiausią teatro sferai nepriklausantį kūrėjo literatūrinį palikimą. Čia pateikiamas poetinės prozos diptikas iš „Limbo bambos“ skyriaus „Menas ir mirtis“.
Eloiza ir Abelaras
Jo akivaizdoje gyvenimas gūžėsi. Ištisos jo smegenų dalys puvo. Tai pažįstamas, bet visgi nepaprastas fenomenas. Abelaras nelaikė savo būklės atradimu, bet visgi rašė:
Mielas drauge,
Esu didžiulis. Ką man daryti, kad esu viršūnė, kurioje aukščiausi stiebai vietoje burių išskleidžia krūtis, kol moterys jaučia savo lytis stangrėjant kaip akmenėlius. Aš pats negaliu nejusti, kaip, priklausomai nuo valandos ir nuotaikos, visi šie kiaušiniai ritinėjasi ir liūliuoja po suknelėmis. Gyvenimas juda pirmyn ir atgal ir tik šiek tiek prasikala pro krūtų grindinį. Per minutę pasaulis pasikeičia. Sielos apveja pirštus savo žėrinčiais įskilimais, o tarp žėručių praslysta Abelaras, nes proto erozija tvyro virš visko.
Visos negyvo patino burnos šypso kaip papuola dantų eilėmis, jų arkos – tuščios, arba dengtos alkiu ir atliekomis, kaip Abelaro proto armatūra.
Bet čia Abelaras nutyla. Dabar jame veikia tik stemplė. Žinoma, ne tas vertikalaus kanalo potraukis, alkio aistra, bet dailus, tiesus sidabrinis medis, išsišakojantis į orą siurbiančias gysleles, gaubiamas paukščių lapijos. Trumpai tariant, griežtai augalinis, suglamžytas gyvenimas, kuriame kojos juda mechaniškai, o mintys – kaip aukšti bures nuleidę burlaiviai. Kūnų tėkmė.
Mumifikuotas protas įsisiautėja. Aukštai išsitempęs gyvenimas kelia galvą. Ar tai galiausiai bus didysis atlydys? Ar paukštis praplėš kalbų žiotis, ar krūtys išsišakos ir burnytė grįš į savo vietą? Ar sėklų medis pradurs sukaulėjusį rankos granitą? Taip, mano rankoje rožė, štai kaip tuščiai sukasi mano liežuvis. O, o, o! Mano mintis lengva. Mano protas plonas kaip ranka.
Bet Eloiza irgi turi kojas. Šitai gražiausia – kad ji turi kojas. Ji taip pat turi tą jūrininkų sekstanto formos dalyką, apie kurį braškėdama sukasi bet kokia magija, ir kuris primena paguldytą kardą.
Bet visų svarbiausia – Eloiza turi širdį. Gražią, tiesią širdį, visą išsišakojusią, įtemptą, sustingusią, nelygią, mano supintą, malonumo gausa, mano džiaugsmo katalepsija!
Ji turi rankas, kurios apgobia knygas medaus kremzlėmis. Ji turi mažytes žalios mėsos krūtis, jų spaudimas veda iš proto. Ji turi siūlų painiavos krūtis. Ji turi visiškai man pašvęstą, tykų ir suktą mąstymą, kuris rutuliojasi kaip iš kokono. Ji turi sielą.
Jos mintyse esu bėganti adata, o jos siela ją priima ir pasitinka. Savo adatoje aš jaučiuosi geriau nei visi kiti savo lovoje, nes aš savo lovoje ritinėju mąstymą ir ritinėju adatą jo miegančio kokono vingiuose.
Nes tai prie jos aš vis sugrįžtu šios beribės, visuotinai pasklidusios meilės siūlu. Į mano rankas ji įstumia kraterius, krūtų painiavas, sprogstančias meiles, kurias mano gyvenimas atsilošia iš miego.
Bet per kokį transą, kokiais krūptelėjimais ir pasikartojančiais slystelėjimais jis prieina mėgavimosi savo protu idėjos? Tiesa ta, kad dabar Abelaras mėgaujasi savo protu, mėgaujasi juo iki galo. Jis nebemano esąs nei kairėje, nei dešinėje. Jis čia. Viskas, kas jame vyksta, priklauso jam. Ir dabar jame vyksta dalykai. Dalykai, atleidžiantys jį nuo savęs ieškojimo. Štai svarbiausias taškas. Jam nebereikia stabilizuoti savo atomų. Jie patys jungiasi ir susisluoksniuoja viename taške. Visas jo protas susitraukia į pakilimų ir nusileidimų tąsą, kurioje nusileidimas visada per vidurį. Jis turi dalykų.
Jo mintys yra gražūs lapai, lygūs paviršiai, branduolių sekos, sankaupa sąlyčių, tarp kurių jo intelektas be pastangų įsmunka: jis juda. Nes intelektas tai ir reiškia: išsilenkti. Nebekyla klausimas – būti plonyčiui ar smulkiam, iš tolo susijungti, apglėbti, atstumti, atskirti.
Jis įslysta tarp savo būsenų.
Jis gyvena. Dalykai sukasi jame kaip grūdai siete.
Meilės klausimas supaprastėja.
Koks skirtumas, ar jis bus mažiau ar daugiau, jei jis gali sujusti, įslysti, vystytis, grįžti į save ir iškilti į paviršių.
Jis iš naujo atrado meilės žaidimą.
Bet kiek daug knygų tarp jo mąstymo ir sapno!
Kiek praradimų. Ir ką jis visą šį laiką darė su savo širdim? Neįtikėtina, kad jam jos dar liko, širdies.
Jis tikrai čia. Jis čia kaip gyvas medalis, kaip į metalą sukaulėjęs krūmokšnis.
Na va, štai pagrindinis mazgas.
Eloiza, ji turi suknelę, ji graži iš priekio ir iš apačios.
Tuomet jis jaučiasi lyg masiškai, žemiškai pakylėtos šaknys, ir jo koja ant besisukančios žemės bloko jaučiasi lyg padangės masė.
Ir tarsi virtęs negyvėliu jis rėkia, jausdamas, kaip braška ir stiklėja jo skeletas, aukščiausiame pastangų taške, virpančiame smaigalyje:
„Štai čia parduodamas Dievas. Dabar lyčių plynė ir kūno akmenėliai – mano. Jokio atleidimo, aš neprašau atleidimo. Jūsų Dievas dabar tėra šaltas švinas, galūnių mėšlas, akių viešnamis, įsčių skaistuolis, dangaus pieninė!“
Tuomet dangiškoji pieninė įsismarkauja. Jį pykina.
Jo kūnas viduje maišo žvynų pilną dumblą, jis jaučia šiurkščius plaukelius, užkimštą pilvą, jaučia, kaip jo pimpalas išskysta. Stoja adatomis užsėta naktis ir štai, didžiulėmis žirklėmis JIE išplėšia jo vyriškumą.
Ir ten Eloiza sulanksto savo suknelę ir visiškai nusirengia. Jos kaukolė balta, pieno spalvos, jos krūtys žvairos, kojos laibos, jos dantys šiugžda kaip popierius. Ji kvaila. Štai – iškastruotojo Abelaro žmona.
Šviesusis Abelaras
Murmanti dangaus armatūra jo proto stikle braižo vis tuos pačius meilės ženklus, tuos pačius širdingus atitikimus, kurie galbūt galėtų jį išgelbėti nuo buvimo vyru, jei jis sutiktų išsigelbėti nuo meilės.
Jis turi pasiduoti. Jis nebeišlaikys. Jis pasiduoda. Tas melodingas kunkuliavimas jį spaudžia. Jo lytis plaka: murma kankinantis vėjas, šitas triukšmas stipresnis už dangų. Upė rita moterų lavonus. Ar tai Ofelija, Beatričė, Laura? Ne, rašalas, ne, vėjas, ne, nendrės, šlaitai, krantai, putos, kuokštai. Nebėra užtvankos. Iš savo geismo Abelaras pasidarė užtvanką. Siaubingos, melodingos srovės santakoje. Štai atritinta, jam atnešta Eloiza – IR JI JĮ PRIIMA.
Štai danguje Erazmo ranka, sėjanti beprotybės garstyčią. Ak, tas keistas dygimas. Grįžulo Ratų judėjimas pritvirtina laiką danguje, pritvirtina dangų Laike, šiame apverstame pasaulio krašte, į kurį atsisukęs dangus. Didžiulis sulyginimas iš naujo.
Kadangi dangus turi paviršių, Abelaras turi širdį, kurioje kategoriškai dygsta šitiek žvaigždžių ir stumia jo pimpalą. Metafizikos gale yra ši kūnu išgrįsta, visa deganti akmenimis, po šitiekos beprotybės garstyčios sėjimų danguje gimusi meilė.
Bet Abelaras nuveja dangų kaip mėlynas muses. Keista sumaištis. Kur pranykti? Dieve! Greičiau, adatos skylutė. Mažiausia adatos skylutė, pro kurią Abelaras nebegalės ateiti mūsų ieškoti.
Keistai geras oras. Nes dabar gali būti jau tik geras oras. Nuo šiandien Abelaras nebėra skaistus. Tampri knygų grandinė sutrūko. Jis atsisako skaistaus ir leidžiamo Dievo lytinio akto.
Lytinis aktas – koks švelnus dalykas! Net ir žmogiškas, net pasinaudojant moters kūnu, koks serafiškas, koks artimas geidulingumas! Nuo žemės pasiekiamas dangus, mažiau gražus už žemę. Jo naguose įsirėžęs rojus.
Bet net pakilus į bokšto aukštumą žvaigždžių šviesos kvietimas nevertas moters šlaunies lopinėlio. Ar tai ne kunigas Abelaras, kuriam meilė tokia šviesi ir aiški?
Koks šviesus ir aiškus yra lytinis aktas, kokia šviesi nuodėmė. Tokia šviesi. Kokie daigai, kaip šios gėlės švelniai apgobia nuleipusią lytį, kaip malonumo galvos yra nepasotinamos, kaip pačioje pasitenkinimo viršūnėje malonumas išbarsto savo aguonas. Garsų aguonas, dienos ir muzikos aguonas, smarkiai plasnojant – tarsi magnetu išplėšiant paukštį. Malonumas virsta pjaunančia, mistiška muzika ant išploninto sapno ašmenų. Ak, šis sapnas, kuriame meilė sutinka vėl atmerkti akis! Taip, Eloiza, tai tavyje aš žingsniuoju su visa savo filosofija, tavyje atsižadu puošmenų, ir vietoje to duodu tau vyrus, kurių protas virpa ir mirga tavyje. Tegu protas žavisi savim, nes pagaliau Moteris susižavėjo Abelaru. Leisk šioms putoms trykšti ant gilių ir švytinčių sienų. Medžiai. Atilos augmenija.
Jis ją turi. Ji jam priklauso. Ji jį dusina. Kiekvienas puslapis atveria savo arką ir stumias pirmyn. Ši knyga, kurioje verčiamas smegenų puslapis.
Abelaras nusipjovė rankas. Kokia simfonija dabar prilygtų šiam siaubingam popieriaus bučiniui. Eloiza valgo ugnį. Atidaro duris. Lipa laiptais. Kažkas skambina į duris. Sutraiškytos ir švelnios krūtys pakyla. Jos krūtų oda daug šviesesnė. Kūnas baltas, bet suteptas, nes jokios moters įsčios nėra tyros. Odos yra pelėsio spalvos. Įsčios kvepia maloniai, bet kaip skurdžiai. Šitiek kartų̃ apie jas svajoja. Jos čia. Abelaras, kaip vyras, jas laiko. Garsiosios įsčios. Tai yra tai ir tai nėra tai. Valgo šiaudus, ugnį. Bučinys atveria savo olas, į kurias jūra ateina numirti. Štai spazmas, link kurio linksta dangus, į kurį suplūsta dvasinis aljansas, IR ŠIS SPAZMAS KYLA IŠ MANĘS. Ak! Jaučiuosi víenos žarnos, be virš manęs tįstančio proto tilto. Be šitiekos magiškų prasmių, perteklinių paslapčių. Aš ir ji. Mes tikrai čia. Aš ją laikau. Ją bučiuoju. Paskutinis spustelėjimas mane sulaiko, sustingdo. Tarp šlaunų jaučiu, kaip Bažnyčia mane sustabdo, skundžiasi. Ar ji mane suparalyžiuos? Ar atsitrauksiu? Ne, ne, patraukiu paskutinę gynybinę sieną. Šventas Pranciškus Asyžietis, kuris saugojo mano lytį, pasitraukia. Šventa Brigita atveria mano dantis. Šventas Augustinas atsega diržą. Šventa Kotryna Sienietė užmigdo Dievą. Baigta, tikrai baigta, nebesu skaistus. Dangiška gynybinė siena apsigręžė. Visuotinė beprotybė mane užvaldo. Pasimėgavimu užkopiu į aukščiausią eterio viršūnę.
Bet štai šventa Eloiza jį išgirsta. Vėliau, begalinai vėliau, ji jį girdi ir su juo kalba. Savotiška naktis pripildo jo dantis. Bliaudama įeina į jo kaukolės olas. Savo pelės kaulelių ranka praveria jo kapo dangtį. Sapne tarsi girdisi ožka. Ji dreba, bet jis dreba daug labiau nei ji. Vargšas žmogus! Vargšas Antonenas Arto! Tai jis tas bejėgis, kuris kopia į žvaigždes, bando supriešinti savo silpnumą su kraštutiniais elementų taškais, iš kiekvieno gležno ar kieto gamtos paviršiaus mėgina sukurpti mintį, vaizdinį, kuris laikytųsi, stovėtų. Jei jis galėtų sukurti šitiek elementų, bent jau parūpinti katastrofų metafiziką, pradžia būtų žlugimas!
Eloiza gailisi vietoje įsčių neturėjusi gynybinės sienos, kaip ta, į kurią rėmėsi, kai Abelaras ją spaudė nešvankiu žeberklu. Antonenui Arto užgynimas yra jo trokštamos mirties pradžia. Visgi, koks gražus vaizdinys – kastratas!
Versta iš: Antonin Artaud. L’OMBILIC DES LIMBES. Paris: Gallimard, 1968.
Roberto Bolaño. Uliso mirtis
2023 m. Nr. 1
Iš ispanų k. vertė Alma Naujokaitienė
Roberto Bolaño (Bolanjo, 1953–2003) – turbūt garsiausias Čilės rašytojas, penkių apsakymų rinkinių, keturiolikos romanų ir penkių poezijos rinkinių autorius. Už romaną „Pašėlę detektyvai“ jam įteikta prestižinė ispaniškai kalbančių šalių Romulo Gallegoso literatūros premija, o po mirties išėjusi grandiozinės apimties knyga „2666“ išgarsino kaip solidų pasaulinio garso kūrėją. Išvertusi abu šiuos romanus, susidomėjau jo trumpąja proza. Leidykla „Kitos knygos“ netrukus išleis jo apsakymų rinkinį.
Prisistatydavęs kaip „poetas ir benamis“, R. Bolaño nugyveno neilgą, bet labai intensyvų gyvenimą, apkeliavo nemažai šalių, laikė save ne Lotynų Amerikos, bet pasaulio rašytoju, ir to negali paneigti: jis atsisakė magiškojo realizmo klišių, eruditu tapo iš visiško savamokslio ir savo kūryboje jam pavyko užčiuopti tokias temas, kurios nepavaldžios nei laikui, nei konkrečiai geografinei erdvei, ne veltui dar aname šimtmetyje išleisti apsakymai savo aktualumu atrodo lyg parašyti dabar.
R. Bolaño mėgo žaisti situacijomis su savo alter ego – vienu iš pagrindinių „Pašėlusių detektyvų“ personažų Arturu Belanu. Apsakyme „Uliso mirtis“ jo artimo draugo Uliso Limos jau nebėra, bet autorius nutikimu „po trisdešimties metų“ tarsi pratęsia romano siužetą ir suteikia herojams naują gyvenimą.
Apsakymas
Belanas, mūsų brangusis Arturas Belanas vėl Meksike. Praėjo daugiau kaip dvidešimt metų nuo tada, kai čia lankėsi paskutinį kartą. Lėktuvas skrenda virš Meksiko, ir Belanas staiga atsibunda. Nerimo jausmas, lydėjęs jį visą kelionę, dar paaštrėja. Meksiko oro uoste jam reikia persėsti į lėktuvą, skrendantį į Gvadalacharą, nes yra pakviestas dalyvauti Knygų mugėje. Belanas dabar – pripažintas autorius, tapęs savotišku autoritetu, ir yra dažnai kviečiamas į renginius, nors keliauja nedaug. Kelionė į Meksiką jam pirmoji po daugiau nei dvidešimties metų. Pernai jis buvo pakviestas į du renginius, bet paskutinę minutę nusprendė nedalyvauti. Užpernai jis buvo pakviestas į keturis renginius, bet paskutinę minutę nusprendė nedalyvauti. Prieš trejus metus jis buvo pakviestas, jau nebepamenu, kiek kartų, bet paskutinę minutę nusprendė nedalyvauti. Tačiau dabar jis Meksiko oro uoste eina paskui visiškai nepažįstamus žmones į tranzitinę zoną, kad spėtų į lėktuvą, skrendantį į Gvadalacharą. Koridorius panėšėja į stiklinį labirintą. Belanas stovi eilėje paskutinis. Jo žingsniai darosi vis lėtesni ir neryžtingesni. Laukimo salėje jis pamato jauną argentiniečių rašytoją, kuris irgi skrenda į Gvadalacharą. Belanas šmurkšteli už kolonos. Argentinietis skaito laikraštį, galbūt kultūros puslapius, kuriuose rašoma vien apie Knygų mugę, bet po kelių akimirkų, tarsi pajutęs, kad yra stebimas, pakelia akis ir žvalgosi aplinkui, tačiau Belano nepastebi ir vėl įsikniaubia į laikraštį. Netrukus prie argentiniečio iš už nugaros prieina labai graži moteris ir jį pabučiuoja. Belanas ją pažįsta. Tai argentiniečio žmona, meksikietė iš Gvadalacharos. Argentinietis ir meksikietė gyvena Barselonoje, Belanas yra jų geras draugas. Meksikietė ir argentinietis persimeta keliais žodžiais. Kažkodėl abudu jaučia, kad yra stebimi. Belanas bando iš jų lūpų suprasti, apie ką jie kalbasi, bet jam nepavyksta. Pasislėpęs už kolonos laukia, kol jie nusigręš ir jis galės išeiti iš savo slėptuvės. Kai pagaliau pavyksta išeiti iš stiklinio koridoriaus, laukiančiųjų į Gvadalacharą nebelieka, ir Belanas su užplūstančiu palengvėjimu suvokia, kad nebenori nei į Gvadalacharą, nei į Knygų mugę, jis nori likti Meksike. Taigi, nuspręsta. Jis pasuka išėjimo link. Netrukus, po paso patikrinimo, jis jau lauke, dairosi taksi.
Aš vėl Meksike, pagalvoja jis.
Taksi vairuotojas nužvelgia jį lyg seną pažįstamą. Belanas yra girdėjęs istorijų apie Meksiko miesto taksistus ir apie apiplėšimus oro uosto prieigose. Kur važiuosim, jaunuoli? – klausia už jį jaunesnis taksistas. Belanas pasako jam paskutinį žinomą Uliso Limos adresą. „Orale“, atsako taksistas ir automobilis dideliu greičiu nušvilpia į miestą. Belanas užmerkia akis, kaip kadaise, kai čia gyveno ir užsimerkdavo, bet dabar jis toks pavargęs, kad beveik iš karto atsimerkia, ir miestas, jo senasis jaunystės miestas, džiugiai atsiveria priešais jį. Niekas nepasikeitė, galvoja jis, nors ir žino, kad viskas pasikeitė.
Rytas primena rytą kapinėse. Dangus – rusvos žemės spalvos. Debesys, lėtai slenkantys iš pietų į šiaurę, atrodo tarsi apleistos kapinės, jie kartais prasiskiria ir leidžia jam įžiūrėti pilko dangaus lopinėlius, o kartais susilieja su sausos žemės šiugždesiu, kurio niekas negirdi, netgi jisai pats, ir nuo kurio jam įsiskausta galvą kaip paauglystėje, kai gyveno Lindavistos arba Gvadalupės ir Tepejako rajonuose.
Tačiau šaligatviais einantys žmonės – tie patys, galbūt jaunesni, šie veikiausiai dar nebuvo gimę, kai jis paskutinį kartą išvyko, bet veidai iš esmės tie patys, kuriuos jis matė 1968-aisiais, 1974-aisiais ar 1976-aisiais. Taksistas bando užmegzti pokalbį, tačiau Belanas nenori kalbėti. Kai jis pagaliau gali užmerkti akis, regi tik savo taksi, visu greičiu lekiantį automobilių pilna gatve, o kiti taksi automobiliai tuo metu užpuolami, jų keleiviai miršta siaubo perkreiptais veidais. Gestai ir žodžiai jam atrodo miglotai pažįstami. Ir toji baimė. Paskui jis jau nieko nebemato ir užmiega kietu miegu, lyg nugrimztų į šulinį.
Štai ir atvykome, sako taksi vairuotojas.
Belanas pažvelgia pro langą. Jie sustojo gatvėje, kurioje anksčiau gyveno Ulisas Lima. Sumokėjęs išlipa. Ar jūs pirmąkart Meksikoje? – pasidomi taksistas. Ne, atsako Belanas, kažkada čia gyvenau. Tai jūs meksikietis? – klausia taksistas atiduodamas grąžą. Maždaug taip, sako Belanas.
Paskui jis lieka vienas ant šaligatvio, stebeilija į pastato fasadą.
Belanas kerpasi trumpai. Viršugalvyje jau ryškėja apskrita plikė. Jis jau nebe tas ilgaplaukis jaunuolis, kadaise vaikščiojęs šiomis gatvėmis. Dabar jis vilki juodą švarką, pilkas kelnes ir baltus marškinius, avi „Martinelli“ firmos batais. Atvyko į Meksiką dalyvauti ispaniškosios Amerikos rašytojų kongrese. Jame dalyvauja bent du jo draugai. Belano knygos skaitomos (nors ir negausiai) Ispanijoje ir Lotynų Amerikoje, visos išverstos į daugelį kalbų. Ką aš čia veikiu, galvoja jis.
Jis eina prie pastato durų. Išsiima adresų knygelę. Paskambina į buto, kuriame gyveno Ulisas Lima, telefonspynę. Trys pratisi skambučiai. Niekas neatsiliepia. Jis skambina į kitą butą. Moteriškas balsas paklausia, kas ten. Esu Uliso Limos draugas, sako Belanas. Staigiai išjungia. Jis skambina į trečią butą. Vyriškas balsas šūkteli: kas ten? Uliso Limos draugas, sako Belanas, jausdamasis vis kvailiau. Durys automatiškai spragtelėjusios atsidaro ir Belanas kopia laiptais į trečią aukštą. Kol pasiekia laiptų aikštelę, jį išmuša prakaitas. Priešais jį – trejos durys ir ilgas prastai apšviestas koridorius. Čia Ulisas praleido paskutines savo gyvenimo dienas, pagalvoja Belanas, o kai paskambina į duris, jį apima nepagrįsta viltis kitapus išgirsti artėjančius draugo žingsnius ir pro pravertas duris išvysti jo besišypsantį veidą.
Skambutis lieka be atsako.
Belanas pradeda leistis laiptais žemyn. Netoliese, toje pačioje Kuautemoko kolonijoje arba rajone, jis susiranda viešbutį. Ilgai sėdi ant lovos, žiūri meksikietišką televiziją ir apie nieką negalvoja. Jau nebeatpažįsta nė vienos programos, tačiau kažkokiu būdu senosios programos persmelkia naująsias, todėl Belanas ekrane mato komiko Pamišėlio Valdeso veidą arba mano girdįs jo balsą. Vėliau perjunginėdamas kanalus jis aptinka filmą su Tin Tanu ir pažiūri jį iki pabaigos. Tin Tanas buvo vyresnysis Pamišėlio Valdeso brolis. Kai Belanas apsigyveno Meksikoje, Tin Tanas jau buvo miręs. Galbūt ir Pamišėlis Valdesas jau buvo miręs.
Filmui pasibaigus Belanas nueina į dušą, o tada, dar nenusišluostęs veido, paskambina draugui. Namuose nieko nėra. Tiktai atsakiklis, tačiau Belanas nelinkęs palikti žinutės.
Pakabina ragelį. Apsirengia. Priėjęs prie lango pažvelgia į Rio Panuko gatvę. Nesimato nei žmonių, nei automobilių, nei medžių, tik pilkas grindinys ir amžinybe dvelkianti ramybė. Paskui šaligatviu praeina berniukas ir jauna moteris, galbūt jo vyresnioji sesuo arba motina. Belanas užsimerkia.
Jis nealkanas, nenori miego, jam nesinori niekur eiti. Sėdėdamas ant lovos žiūri televizorių ir rūko vieną cigaretę po kitos, kol baigiasi pakelis. Tada apsivelka juodą striukę ir išeina į gatvę.
Nevalingai, tarsi niūniuotų populiarią melodiją, sugrįžta prie Uliso Limos namų.
Saulė jau artėja prie laidos, kai Belanui po kelių nesėkmingų bandymų pavyksta įkalbėti kaimyną atidaryti laukujes duris. Tikriausiai išprotėjau, galvoja lipdamas per dvi pakopas iš karto. Aukštis man nesvarbu. Nevalgyti man nesvarbu. Tai, kad Meksikoje esu vienas, man nesvarbu. Keletą begalinių ir savaip laimingų sekundžių jis stovi prie Uliso durų, bet nebeldžia. Paskui tris kartus pamygia durų skambutį. Kai jau apsigręžia pasiruošęs nueiti (tačiau jis žino, kad ne visam laikui), prasiveria gretimos durys ir pro jas kyšteli plika, stambi vario spalvos galva, kurioje matyti ir raudonų dryžių, tarsi jos šeimininkas būtų dažęs sienas arba lubas, ir jis paklausia, ko reikia.
Belanas sutrinka ir nežino, ką atsakyti. Nėra prasmės kartoti, kad jis ieško Uliso Limos. Staiga jam nebesinori meluoti. Taigi jis tyli ir tiesiog žiūri į nepažįstamąjį: galva yra jauno tipo, kuriam turbūt ne daugiau kaip dvidešimt penkeri, ir iš to, kaip spokso, veikiausiai yra apsinešęs arba apskritai gyvena nuolat apsvaigęs. Tas butas tuščias, sugergždžia tipas. Žinau, sako Belanas. Tai kokio velnio brautis, seni? – nesupranta tipas. Belanas žiūri jam į akis ir tyli. Durys plačiai atsidaro ir tipas pusnuogis išeina į koridorių. Jis storas, tik su labai plačiais mėlynais džinsais, segi senamadišku diržu. Sagtis didelė, metalinė, nors ją iš dalies slepia apdribęs to tipelio pilvas. Ar jis nori mane primušti? – svarsto Belanas. Akimirką jiedu tyrinėja vienas kitą. Gerbiamieji skaitytojai, mūsų Arturui Belanui – jau keturiasdešimt šešeri ir, kaip visi žinote arba turėtumėte žinoti, jo kepenys, kasa ir net storoji žarna yra pažeistos, tačiau jis dar moka boksuotis, todėl jo akys vertinamai tiria priešais stovintį stambų vyrioką. Gyvenant Meksikoje jam daug kartų teko susirungti ir nė sykio nepralaimėjo, nors dabar jam tuo sunku patikėti. Per muštynes vidurinėje mokykloje ir per muštynes užeigose. Taigi, Belanas dabar tyrinėja tą jauną apkūnų tipą ir svarsto, kada ir kur jam smogti. Tačiau storulis nenuleidžia nuo jo akių, paskui grįžteli į savo buto duris, kur išnyra kitas tipelis, vilkintis rudais marškinėliais su piešiniu, vaizduojančiu tris įžūlios išvaizdos vaikinus prišnerkštos gatvės viduryje, o viršum jų raudonomis raidėmis užrašas: Los Amos del Barrio1.
Piešinys akimirkai prikausto Belano dėmesį. Tie trys aršūs vaikinai ant marškinėlių jam atrodo pažįstami. O gal ir ne. Galbūt ta gatvė jam atrodo pažįstama. Prieš daugelį metų esu čia buvęs, galvoja jis, prieš daugelį metų esu ėjęs šia gatve tiesiog šiaip sau, neskubėdamas, ir viską apžiūrinėjau.
Tasai su marškinėliais, beveik toks pat storas kaip pirmasis, kažko klausia suburbuliuodamas, lyg kunkuliuotų verdantis vanduo, Belanas jo nesupranta. Tačiau jis įsitikinęs, kad klausimas nėra agresyvus. Ką sakai? – perklausia Belanas. Ar esi „Los Amos del Barrio“ gerbėjas, seni? – pakartoja storulis su marškinėliais.
Ne, aš ne vietinis, šypsosi Belanas.
Tada kažkas stumteli antrąjį storulį ir pasirodo trečiasis – juodbruvas, panašus į dručkį acteką su ūsiukais, ir šis savo sėbrų klausia, kas vyksta. Trys prieš vieną, galvoja Belanas, laikas dingti. Storulis su ūsiukais nužvelgia jį ir klausia, ko jam čia reikia. Šitas asilas skambino į Uliso Limos buto duris, sako pirmasis storulis. Pažįsti Ulisą Limą? – klausia ūsuotasis. Taip, sako Belanas, buvome draugai. O kas tu toks, cabrón? – klausia storulis su marškinėliais. Tada Arturas Belanas pasako savo vardą, atsiprašo už sutrukdymą ir priduria jau ketinęs eiti, bet dabar jau visi trys storuliai spokso į jį itin susidomėję, tarsi matytų jį kitoje šviesoje, o storulis su marškinėliais šypsosi ir sako – nepūsk arabų, negali būti, kad tu – Arturas Belanas, nors iš to, kaip tai sako, Belanas supranta, kad anas, nors ir netiki, bet nori patikėti.
Paskui jis mato save, lyg žiūrėtų filmą, tokį liūdną, kurio niekada neitų žiūrėti, jisai su storuliais jų bute, tie pasiūlo jam alaus, ne, ačiū, jau nebegeriu, sako Belanas, jis sėdi suklypusiame fotelyje gėlėtu gobelenu, laiko stiklinę vandens rankoje, kurio negali prisiversti atsigerti, nes nuo Meksiko vandens, kaip jis buvo įspėtas ir visada žinojo, prasidės diarėja, storuliai susėda ant kėdžių aplink jį, o tasai pusnuogis netgi įsitaiso ant grindų, tarsi bijotų savo svoriu sulaužyti kėdę arba bijotų neigiamos bendrų reakcijos.
Pusnuogis storulis elgiasi panašiai kaip vergas, topteli Belanui.
Paskui vyksta kai kas chaotiško ir sentimentalaus: storuliai pareiškia, kad jie buvo paskutiniai Uliso Limos sekėjai (jie taip ir sako: sekėjai). Papasakoja apie jo mirtį, kai jį partrenkė paslaptingas automobilis, juoda „Impala“, ir apie jo gyvenimą, begalines, pėdsaką palikusias girtuoklystes, tarsi visi tie barai ir kambariai, kuriuose Ulisas Lima blogavo ir vėmė, būtų atskiri jo kūrinių tomai. Žinoma, papasakoja ir apie save: kad jų roko grupė vadinasi „El Ojete de Morelos“2 ir jie groja Meksiko priemiesčių diskotekose. Grupė įrašė albumą, kurį oficialios radijo stotys dėl dainų tekstų atsisako groti. Tačiau mažosios radijo stotys jų dainas groja kiauras dienas. Kasdien tampame vis garsesni, tvirtina jie, bet išlikome maištininkai. Tai Uliso Limos kelias, sako jie, Uliso Limos šviečiamosios kulkos, iškiliausio meksikiečių poeto eilės.
Tada jie pereina nuo žodžių prie veiksmų ir paleidžia kompaktinę plokštelę su „El Ojete de Morelos“ dainomis, kurių Belanas klausosi nejudėdamas, rankoje tebelaiko stiklinę vandens, kurio dar neatsigėrė, ir žiūri į apšnerkštas grindis bei sienas, nukabinėtas plakatais: „Los Amos del Barrio“, „El Ojete de Morelos“ ir kitų jam nežinomų grupių, kuriose galbūt anksčiau grojo „Los Amos del Barrio“ ar „El Ojete de Morelos“ grupių nariai, žiūri į tuos jaunus meksikiečius, žvelgiančius į jį iš nuotraukų arba iš pragaro, įsitvėrusius savo elektrinių gitarų tarsi ginklų, arba lyg patys būtų mirties surakinti.
Versta iš: Roberto Bolaño. EL SECRETO DEL MAL. Anagrama, 2007.
Nora Ikstena. Rūrikas
2022 m. Nr. 12
Iš latvių k. vertė Arvydas Valionis
Nora Ikstena (g. 1969) – viena žymiausių šiuolaikinių latvių rašytojų, šešių romanų, septynių apsakymų rinkinių, septynių biografijų, trijų esė knygų autorė. 2015 m. garsiojoje serijoje „Mes. Latvija, XX amžius“ išleistas romanas „Motinos pienas“ išgarsino rašytoją visame pasaulyje, jo vertimai pasirodė keliolika kalbų. Lietuviškai yra išleisti du N. Ikstenos romanai: „Gyvenimas yra gyvenimas yra gyvenimas“ (vertė Veronika Adamonytė) ir „Motinos pienas“ (vertė Laura Laurušaitė).
N. Ikstenos apsakymai pasižymi asociatyvia išraiška, patraukliais siužetais. Pasakojimas ne racionaliai išprotautas, o poetiškai slėpiningas. Pasak rašytojos, latviai yra introvertai, šis genas įrašytas latvių tautosakoje. O rašytojai yra introvertai iš prigimties, todėl imliai sugeria juos supantį pasaulį, transformuoja jį į kitą realybę, suteikdami jai ekstravertiškų formų.
Apsakymas
Patikėkite manimi. Rūrikas nenuveikė didžių darbų, jo kakta nepaženklinta žvaigžde. Savo trumpą vaikystę ir paauglystės pradžią praleido prieglaudoje. Vėliau dirbo paprastus darbus – buvo kiemsargiu, valtininku, prižiūrėtoju… Rūriką sutikau tuomet, kai jis buvo pakeltas į elgetas. Susipažinome dar tuo metu, kai elgetavimas nebuvo labai paplitęs užsiėmimas. Rūrikas buvo vienintelis elgeta kaime. Gerbiamas žmogus, niekuomet negailėdavai jam duoti vieną kitą pinigėlį. Jis buvo tylenis, o tokius žmones man labai patinka prašnekinti. Turiu prisipažinti, pasisekė.
Kai pirmąkart užkalbinau Rūriką, jis žvelgė į mane nepatikliai, sakė: tavo veidas mielas, o mielų veidų žmonės yra tikri vagišiai. Žinoma, jaučiau, kad jis tuojau suminkštės ir po įprasto „ką gi galiu papasakot“ atskleis daug savo gyvenimo nutikimų ir smulkmenų. Netrukus vienintelį kaimo elgetą atviliojau į svečius – Rūrikui patiko kalbėjimu užsidirbti pinigų. Buvau smalsi, tad jam nebereikėjo sėdėti ant tuščių dėžių prie parduotuvės. Buvau dosni, ir jis tai įvertino. Gal jis nesuprato, ką parduoda? Tąkart ir aš nesupratau, ką perku, jeigu būčiau supratusi, viską būčiau iš karto užrašiusi. Tai buvo brangūs prisiminimai, nes juos man už pinigus papasakojo elgeta Rūrikas, kurio kaktoje nėra žvaigždės, kuris labai gėdinosi savo vardo, bet manė esąs laimės kūdikis.
Rūrikas – prieglaudos vaikas
Rūrikas mažai ką prisiminė iš savo vaikystės. Jis ir neturėjo labai daug ko prisiminti. Prisimena tą akimirką, kai išmoko apginti savo vardą. Niekas negalėjo paaiškinti, kodėl jį taip vadina, taip pat ir to – kada ir kodėl jis atsidūrė prieglaudoje. Nuolatinės išdaigos, kurių susilaukdavo dėl savo vardo, jo nepykdė, bet drovumas neleido Rūrikui apginti Rūriko. Jis greitai perprato prieglaudos taisykles – niekada neparodyti, kad ką nors jauti, visada būti pasiruošusiam iš visų jėgų smogti atgalios. Išmoko svajoti. Rūrikas dažnai įsivaizduodavo: išeisiąs už prieglaudos vartų ir jam užteksią jėgų nebesugrįžti. Išeisiąs jaunas ir laisvas, susirasiąs patį paprasčiausią darbą. Kažko ypatingo po prieglaudos mokyklos neverta tikėtis. Jis dar nesvajojo taip toli, tiktai įsivaizduodavo pėdinąs smėlėtu keliu, kuriuo kada nors išeisiąs ir nebesugrįšiąs.
Prieglaudoje dirbo nervingos moterys, tvarką palaikė garsiai šūkaudamos, dažnai vertė dideliais gurkšniais gerti karštą arbatą. Rūrikas prisiminė peršinčią išplikytą gerklę ir kraujo skonį burnoje. Tai vienas ryškiausių jo trumpos vaikystės prisiminimų. Dar sūpynes – ilgas storas virves su lentele tarp jų. Supdavosi retai, bet jei kas nors įsiūbuodavo jį į aukštybes, kažkas keistai sukirbėdavo pilve, ir jis norėdavo vėl ir vėl pakilti. Tai irgi ryškus prisiminimas iš trumpos Rūriko vaikystės.
Rūrikas jau buvo paūgėjęs, kai gavo pirmą didelę prieglaudos bausmę – triskart per dieną plauti grindis. Ir dar, kai būdavo pasilenkęs, bet kuriam čia esančiam leista stipriai spirti jam į užpakalį ir surikti: „Rūrikas – Čiūrikas.“ Jis viską ištvėrė, tik nesuprato, už ką buvo nubaustas. Po pamokų nuėjo iki kelio vingio, prie netoliese tekančios upės. Žinojo – toliau eiti draudžiama. Rūrikas liūdnai žvelgė į upę ir pats sau prisipažino: čionai labai norėjęs ateiti. Netikėtai Rūrikas išvydo – upe plaukė didelis baltas paukštis. Gandras. „Negali būti, kad gandras mokėtų plaukti, gandrai gyvena ant senų kaminų, medžių viršūnėse, ant stulpų“, – pynėsi mintys Rūriko galvoje bėgant arčiau prie upės, jis pamiršo visus draudimus ir bausmes.
Tai buvo gandras. Gražus ir negyvas. Upė lėtai plukdė paukštį. Rūrikas stovėjo ant kranto ir žvelgė sulaikęs kvapą. Kiek upė pajudėdavo pirmyn, tiek jis paėjėdavo nenuleisdamas akių nuo paukščio, galvodamas: „Paukštis plauks iš lėto, kol upė bus lėta, iki pirmo vėjo, tada vanduo suvilnys ir paukštį išmes ant kranto, jis supus, o gal jį apgrauš kokie vandens ar žemės žvėrys. Tokį gražų baltą paukštį.“ Rūrikas nubėgo prie vandens, įbrido iki pažastų, sugriebė paukštį už sparno ir išvilko ant kranto. Nusprendė gandrą užkasti, kaip užkasa mirusius žmones. Paukštis toks pat bejėgis kaip ir jie, reikia jam padėti.
Rūriką pagavo ant upės kranto, kai jis sunkiai tempė didelį paukštį. Kas buvo po to, Rūrikas nelabai beprisimena. Tik tai, kad jį skausmingai sučiupo už plaukų, o gandro kaklą, apsuktą varnalėšos lapu, sugniaužė tvirta ranka. Ir taip smėlėtu keliu jį beveik vilkte vilko iki prieglaudos. Rūrikas paspartindavo žingsnį, kad taip neskaudėtų pešami plaukai, o gandras, daužydamasis į grumstus, aplipo smėliu. Tada Rūriką privertė dar greičiau nei visada išgerti karštą arbatą žiūrint pro langą, kaip kieme šalia nustipusių prieglaudos kačių ir šunų užkasamas neatpažįstamai purvinas paukštis. Nė vienas nebūtų patikėjęs vaizdu, kokį Rūrikas išvydo ant upės kranto. Bausmės dienoms pasibaigus, Rūrikui vėl buvo leidžiama išeiti pasivaikščioti, ir tada jis aiškiai pajuto galįs nebegrįžti. Buvo jau nebe mažas vaikas, ir, nepuoselėdamas didelių vilčių, išėjo, kaip daugelis iki jo. Tik viena buvo aišku – dabar galės gerti pravėsusią arbatą ir niekas neatims iš jo mirusių paukščių.
Rūrikas – kiemsargis
Pirmomis dienomis mieste Rūrikas pasijuto esąs tikras laimės kūdikis. Labai greitai įsidarbino kiemsargiu. Jis dažnai pastebėdavo nustebusius ar smalsius žvilgsnius – žmonės, ko gero, nesuprato, kodėl jis, toks jaunas, taip rūpestingai šluoja gatvę, o juda tarsi senis, dažnai meiliai pasilabindamas su nepažįstamais praeiviais. Rūrikas buvo laimingas – vakarais savo pirmo aukšto kambaryje gėrė vėsią arbatą, suradęs nugaišusį balandį ar katę, juos pagarbiai neskubėdamas užkasdavo parke. Turėjo draugų – namo nuomininkus. Pats namas buvo senas ir niūrus, laiptai kiauri kaip sugedę dantys, kai kur ant sienų pūpsojo akmeninės gėlės ir pūstažandžiai angelai. Senoliams buvo sunku gyventi tamsiuose ir šaltuose namuose. Jie šalo. Apsivilkę palaidinę ant palaidinės, apsigobę skarelę ant skarelės, laukė Rūriko. Kas kartą kopiant laiptais aukštyn prasidėdavo įprastas ritualas.
Pirmiausia užsukdavo pas seną žydę – ši skleidė keistą kvapą. Rūrikas pažinojo įvairiausius kvapus, bet šio bijojo. Senoji žydė buvo išmintinga, ji skaitė tik vokiškai ir visada pasiūlydavo Rūrikui kokią nors knygą. Jis susigėsdavo ir mandagiai atsisakydavo. Žydė buvo įsitikinusi – Dievas yra žydas, ir tai stengėsi paaiškinti Rūrikui. „Dievas yra ašara“, – norėdavo paprieštarauti Rūrikas. Bet niekada nesupykdavo. Jam niekas to nesakė ir jis apie tai neperskaitė knygose. Tai atėjo iš sapno – moteris, kuri sakė esanti jo motina, ilgai žvelgė į jo užmerktas akis ir tarė: „Rūrikai, nesigėdink verkti, tada tavyje bus Dievas.“ „Jis ateina kartu su skausmu“, – pabudęs pagalvojo Rūrikas.
Bet sapnų nepalyginsi su išmintingomis knygomis, todėl Rūrikas tylėdamas klausydavosi įtaigaus ir nepertraukiamo žydės kalbėjimo su dažnai įterpiamu kreipiniu „Mielas kvaileli Vuvik“. Rūrikas visada sustodavo koridoriuje ir neidavo toliau, nes prisiminė siaubingus vaikystės pasakojimus apie raudonus pyragėlius, kuriuos žydai neva kepa savo šventėms. Jis suprato, kad tai paikas išsigalvojimas, bet ką daryti, jeigu jis toks paveikus. Rūrikas instinktyviai laukdavo, kada žydės žodžių srautą pertrauks ritmiškas beldimas į koridoriaus lubas. Tada senoji žydė iš lėto pakels aukštyn galvą ir piktai suraukusi antakius sušnabždės Rūrikui keista kalba: „Bei Gott! Hol ihn der Teufel!“ Rūrikas pasinaudos šia pauze, staigiai atsisveikins ir lips aukštyn. Jam aišku, ką reiškia toks stuksenimas į lubas – tenai Ariadnė šoka.
Ji šoka, kai turi ko išgerti, ir prisimena savąją sąvadautojos jaunystę. Ariadnė mano, kad ji kadaise buvo šokėja, neseniai parodė Rūrikui du sulaužytus medinius kriauklelius. „Matai, Rikini, tai kastanjetės, anuomet jos man iškart paklusdavo ir kaukšėdavo labai ritmiškai.“ Rūrikas daug kartų bandė suklijuoti Ariadnės medinius kriauklelius, bet ji, energingai kaukšėdama, vėl juos sulaužydavo. Rūrikui patiko vaizdingi Ariadnės prisiminimai. Buvo gana lengva sugrįžti į praėjusius laikus ir šiek tiek pasižvalgyti.
Kai Rūrikas pasibels ir prasivers durys, Ariadnė bus kitokia – glotniais pelenų pilkumo plaukais, tamsiai žaliu kostiumu, su elegantišku cigarečių kandikliu plonytėje rankoje. Ji šelmiškai šypsosis ir pakvies Rūriką į kambarį. Rūrikas paklus, ir užsivers girgždančios durys. O bute – sunkios klostėtos aksominės užuolaidos, ant stalo taurė su kriušonu, vyšnios, kava, tabako tvaikas, žemas Zanos balsas iš patefono, raumeningi vyrai ir pavytusios ponios, o gretimame kambaryje prie fortepijono blyškiaveidis vaikinukas pareikalaus pertraukti Zaną, kad atokvėpio valandėlę galėtų šniūkštelti baltų miltelių. Vyrai ir ponios, aistringai susikibę, pradings užsidirbti pinigų, o vaikinukas nuluš prie fortepijono, kad sapne išvystų keistą vasarą ir sniego gniūžtėmis besisvaidančius zuikius. Ariadnė šypsosis prie durų – grakšti ir tyra.
Koridoriumi atkaukši nušleivoti Ariadnės kulniukai. Sudilęs juodo šilko tinklelis ant galvos, virpančios raudonos lūpos. Ariadnė apsimeta, kad neprisimena, kiek kartų apgavo Rūriką. Jis žino, šįvakar prisiminimų nebus, ir pasuka link durų. Ariadnė sučiumpa jo ranką ir įduoda medinius kriauklelius. „Rikini, prašau, suklijuok“, – ištaria kaltai. Rūrikas žiūri į gležną raukšlėtą ranką ir galvoja, kaip ji sugeba sulaužyti tuos medinius kriauklelius. Jam taip sunku savo dideliais pirštais išlaikyti suspaustą kriauklelį, kol šis sulimpa. Tai buvo niekinga kaina už Ariadnės prisiminimus. Rūrikas įsikiša kastanjetes į kišenę. „Ačiū, Rikini, ateik vėl“, – sako Ariadnė, tarsi siūlydama sugrįžti į praėjusį laiką.
Rūrikas sustoja tarpduryje ir pakreipęs galvą paklausia: „O ką reiškia – Got un Teufel?“ – „Dievas ir velnias vokiečių kalba“, – paaiškina Ariadnė. „Kas būna, kai abu pašaukia vienu metu?“ – dar suspėja paklausti Rūrikas. „Tada būna kaip atsidūrus tarp dvejų durų“, – koridoriaus gale nusijuokia Ariadnė. Rūrikas uždaro duris ir akimirką stabteli siaurame tamsiame prieangyje. Pastovėti ilgėliau, kur taip vieniša ir net baugu, nesinorėjo. Rūrikas nuspaudė rankeną ir laimingas išėjo į laiptinę. Dar turėjo laiko aplankyti senąjį vyrą.
Senolis visada gyveno vienas. Daugelis vienadienių moterų jam jau įgriso, dabar jos čiuža ir kikena iš didžiulės sudžiūvusių gėlių šluotos. „Matai, Rūrikai, jos visos dovanotos man“, – primindavo jis išdidžiai. „Kai numirsiu, leidžiu tau šia šluota vieną kartą nušluoti gatvę, kad visa tai išnyktų. Rūrikai, tai bus reginys!“ Rūrikui taip neatrodė, jis tikėjo, kad senolis dar ilgai gyvens.
Šis vyras turėjo labai daug knygų ir visose sugebėdavo atversti įdomiausią puslapį. Rūrikas buvo dėmesingas klausytojas, nors ir ne pirmą kartą iš senolio girdėjo apie moters gimimą iš vyro galvos, aukso puodą, plaukus, šydus ir šešėlius, sielų pirkimą, niekad nepripildomą statinę ir amžinai klystančius žmones, apie taurę, nepasiekiamas kalnų viršūnes, visąlaik tekančias upes, liūdnus meilės pasakojimus, budynių giesmes, apie bemaž du šimtus neįtikėtinų permainų, apie… Šie gana juokingi pasaulio nutikimai Rūrikui neatsibosdavo net ir dešimt kartų girdėti… „Aš myliu tave, Rūrikai, kad tu esi ne toks kaip tie nervingi ir išdidūs iršiai iš Kuoknesės krašto, kurie čia atlekia gudrybių ir idėjų“, – tvirtino senolis.
Vakarais jiedu skambindavo „fragetais“. Senasis vyras buvo pamiršęs, o Rūrikas ir nežinojo, kam skirti šie nedideli sidabriniai strypeliai su kryžiais, o kryžių gale – bumbuliukai. Ant strypelio buvo išgraviruota FRAGET. Trinktelėjęs bumbuliuką į stalą, pridedi jį prie ausies ir kas kartą išgirsti vis naujus garsus. Vieno apsilankymo metu Rūrikas „fragetais“ paskambino į vazą. Nuo tada jie buvo dažnai naudojami, ir senolis nebesuko galvos, kad atsimintų, kam jie iš tikrųjų skirti. Skaitymas ir skambinimas baigdavosi senoliui užmigus dideliame fotelyje. Rūrikas dėl to nesupykdavo. Išeidamas stengdavosi kuo tyliau uždaryti laukujes duris.
Rūrikas – valtininkas
Rūrikas buvo dar gana jaunas. Jis ėmė galvoti, kad laisvės turėtų būti daugiau nei gatvėje, kambaryje ar nutriušusiame žydės, Ariadnės ir senojo vyro name. Vėl atėjo pavasaris, ir jis panoro erdvės, kurioje viešpatauja vėjai ir vanduo. Rūrikui, laimės kūdikiui, pasisekė – surado upę, kurioje vasarą reikėjo valtininko.
Po medžiais stovėjo rąstinė valtininko būda, kvepianti sakais, ir Rūrikas priėmė dosniąją likimo ranką. Upės krantas buvo gana status. Rūrikas žvelgė žemyn į ramų, vos tekantį vandenį. Jis paleido pasroviui savo nuosėdas, kambario ankštumą ir seno namo drėgmę. Buvo gera ir malonu, Rūrikas pasijuto esąs savimi.
Jis nubėgo žemyn, tiesiai prie valties. Nauja, paprasta valtis, geležine grandine prirakinta prie kranto. Rūrikas atrakino ją ir iš lėto nustūmė į upę. Valtis, tik ir laukusi vandens, lengvai pakluso. Rūrikas tuojau ėmė irkluoti per lygų vandens paviršių, kuris, kaip jam atrodė, stovi vietoje.
Rūrikas gulėjo valtyje ir prisiminė uždraustą upę su baltu žuvusiu paukščiu, prisiminė pievą, kurioje atvirtęs aukštielninkas juto, kad dangus yra apskritas, o jis esąs milžiniško rato vidury. Stipriai susikaupęs pajusdavo – kūnas pamažu išlinksta ir prisitaiko prie rato, kurio regėjo tik mažytį tarpelį. Aplinkui pilna garsų, sunku juos išskirti. Garsai atsikartojo ir pynėsi. Rūrikas nemėgo įsiklausyti į kiekvieną, tad atsidavė visiems iš karto. Buvo džiugu ir gera.
Pliumpt… Šis garsas valdingai nutraukė kitus. Ratas dingo, ir Rūrikas pamatė mergaitę ant kranto, mėtančią akmenukus į vandenį, kad pralinksmintų savo gražų, beveik perregimą kaštonplaukį šunelį. Šis žiūrėjo abejingai ir liūdnai. Mergaitė nekreipė dėmesio į Rūriką, tik visaip stengėsi pralinksminti šunelį. Rūrikas jau lipo į krantą, kai mergaitė paklausė, ar jis būsiąs tas valtininkas. Rūrikas linktelėjo. „Už upės yra paukščių, gal jis pradės juos vaikytis ir pasveiks.“ Mergaitė meiliai žiūrėjo į šunelį, bet jos žodžiai, ko gero, buvo skirti Rūrikui. „Perkelk mus tenai, labiau prie pievos ir nendrių, ir atplauk po poros valandų.“ Ji švelniai pakėlė savo sulysusį šunelį. Jis buvo nelengvas, bet Rūrikui neleido padėti.
Valtis jau slydo upe, o mergaitė vis glostė šunelį ir nepratarė nė žodžio. Rūriko džiaugsmas blėso, taip norėjo pasišnekėti su savo pirma keleive, bet trikdė šunelio liūdesys. Rūrikas norėtų pasakyti, koks čia laisvas ir geras, koks ramus vanduo, kiek garsų aplinkui. Jis norėtų papasakoti apie gandrą upėje ir karštą arbatą po to įvykio, apie senus gerus draugus, likusius šaltame name. Nežinia kodėl jis panoro iš savo neilgo gyvenimo šį tą patikėti mergaitei. Bet ji elgėsi taip, tarsi valtis plauktų pati, be Rūriko. Greitai jis pamatė, kaip ji nutolsta už nendrių, vis atsigręždama į lėtai ją sekantį šunelį.
Rūrikas irklavo atgal, turės palaukti porą valandų, kad vėl pamatytų mergaitę ir jos liūdną šunelį. Gyvendamas drovų vienišiaus gyvenimą, nebuvo sutikęs nieko, kas sukeltų jam stiprų ilgesį. Gal tik prieglaudoje – tenai ilgėjosi išeiti pasivaikščioti keliu ir nebesugrįžti. Arba tas nenusakomas ilgesys iš senojo vyro pasakojimų apie kitus pasaulius. Arba ilgėjimasis išvysti Ariadnę praėjusiame laike – žvilgančiais pelenų spalvos plaukais, su elegantišku cigarečių kandikliu plonytėje rankoje. Tokia Ariadnė būna apgaulinga, negali prie jos prisiliesti, ji esti permatoma ir dingsta kartu su nutilusia senąja Ariadne.
Mergaitė su liūdnu šuneliu Rūriko valtyje atrodė visai kitokia. Prislėgta, nekalbi, susirūpinusi. Trumpi, patys paprasčiausi plaukai, kumptelėjusi nosis, aplūžinėję nagai – tik tiek suskubo pastebėti Rūrikas. Ji sėdėjo ir vėl sėdės priešais Rūriką. Visai arti su savo kaštonplaukiu šuneliu. Ji buvo Rūriko mintyse. Dvi valandos slinko vėžlio žingsniu, pagaliau Rūrikas vėl sėdo į valtį ir skubiai irklavo link nendrių. Mergaitė verkė ir glostė švelnų šunelio snukutį. „Ko gero, jis mirs“, – tarė mergaitė ir leido Rūrikui panešėti šunelį iki valties. Jie girdėjo tik irklų teškenimą ir šunelio atodūsius.
Rūrikas irklavo iš lėto, norėdamas, kad krantai nutoltų ir duotų jam laiko pagalvoti apie priešais sėdinčią mergaitę nunešiotais drabužiais ir patamsėjusiais paakiais. Rūrikas norėjo, kad jos vardas būtų toks pat juokingas kaip ir jo. Galvoje pynėsi prieglaudoje skambėję, senojo vyro skaityti, gatvėje netyčia nugirsti žodžiai. Rūrikas juto – nė vienas jų nėra mergaitės vardas. Ir tada nežinia iš kur atėjo – Jukija. Rūrikas nusišypsojo. Priešais jį valtyje sėdėjo Jukija. Jiedu nesikalbėjo, bet ir ji nebūtų galėjusi papasakoti daugiau už tai, ką regėjo ir juto Rūrikas.
Jukija apraudojo savo kaštonplaukę meilę. Ji buvo labai jauna, bet jau šimtąkart nusivylusi ir pavargusi. Gal ji neturėjo tėvų, kaip ir Rūrikas? Gal turėjo tik motiną – ligotą moterį, kuri protui užtemus nakčia ravėdavo daržą, spjaudė visiems į akis ir dažnai bandydavo numirti? Rūrikas buvo girdėjęs apie tokias moteris. Jukija iš tiesų nesiilgėjo žmonių. Ji apsimetė nepastebinti liūdinčio Rūriko. „Aš moku suklijuoti kastanjetes… mano vaikystė buvo nelaiminga… aš visiškai nežinau, kas mane pavadino Rūriku… man gaila tavo šunelio… aš kažkada labai gailėjausi mirusio gandro… nori, supažindinsiu tave su Ariadne, žyde ir senuoju vyru?.. Prašau, ateiki į mano būdą, kuri kvepia sakais, ir ten galėsi gerti vėsią arbatą.“ Žodžiai pynėsi Rūriko galvoje, bet jis neišdrįso nė vieno ištarti. Stebuklas neįvyko, krantai nenutolo, Jukija, kuri tikriausiai nebuvo jokia Jukija, išlipo į krantą, sunkiai iškėlė savo šunelį, į platų Rūriko delną subėrė pinigėlius ir neatsisukdama nuėjo. Aštrioje pamiškės žolėje ji atsigręžė laukdama atsilikusio šunelio. Po to Jukija dingo. Niekas neperspėjo Rūriko apie didelį liūdesį ir didelį ilgesį. Jis juos ištvėrė kaip sugebėdamas.
Buvo vasara, Rūrikui patiko šis metų laikas. Retkarčiais prisimindavo, kaip žiemą žvalgydavosi į žydrą dangų. Dabar viskas buvo tikra. Dienos tapo ilgos ir nuobodžios. Rūrikas ne brisdavo, bet iškart nerdavo į upę. Tėkštelėjęs delnu į vandenį, pabaidydavo nerangias žuvis, sujudindavo vandens gėles. Panerdamas neužsimerkdavo, norėdavo pamatyti iškvėptus burbuliukus, kurie akimirksniu atsirasdavo ir išnykdavo. Rūrikas mėgo nardyti. Po vandeniu daug įvairiausių minčių žaibiškai išlėkdavo iš galvos. Dingdavo tolimos praeities atsiminimai. Išlipus krantas atrodydavo šiltas, ir Rūrikas nugrimzdavo į saldų vidurdienio miegą. Atsibusdavo šiltą vakarą.
Rūrikas juto, kad aplinkui tvenkiasi bauginantis geidulys, primenantis keistą jausmą pilve, kai prieglaudos sūpynėmis kas nors jį išsupdavo gąsdinančiai aukštai. Tai sukeldavo pilve malonų kirbėjimą. Viskam pasibaigus jį apimdavo didelis liūdesys. Jis laukdavo, kada vėl galės taip aukštai išsisupti. Dabar šiam tikslui nebereikėjo sūpynių. Kai Jukija, net nepasakiusi savo vardo, nuėjo aštria pamiškės žole, sukilusį maudulį nuginė paslaptinga ranka, kuri visada sulaikydavo Rūriką. Jis pakluso tai valdingai rankai, leidusiai pajusti, kas neišgyventa, patirti nebuvusių jausmų graužatį. Nematomi kaulėti pirštai lengvai paliečia Rūriko lūpų kampučius, lėtai nuslysta jo plaukais, mažasis pirštelis piešia naują Rūriko veidą. Tada kažkas visa tai sustabdo, kaip sustabdydavo sūpynes. Lieka tik liūdesys ir ilgesys, nesuvoktas neregimosios rankos laukimas. Jis bandė nuginti liūdesį, kaip nerdamas pabaidydavo žuvis ir nublokšdavo vandens gėles. Norėjo pamiršti viską iki tos akimirkos, kai jį vėl sugniauš valdingoji ranka. Springdamas, prisinardęs ir prisiplaukiojęs, Rūrikas pavargęs ir vienišas išbrido į krantą. Dėkingas, kad kuriam laikui yra išlaisvintas.
Rūrikas išgirdo žingsnius. Jaunas, drovus vaikinas pirmasis aštrioje žolėje mynė brydę nuo miško iki upės kranto. Jį sekė rami, baugšti mergina. Ko gero, jie nejuto, kaip šiurkščiai atsilenkia neklusni žolė. Jie juto kažką kita. Iš toli juos stebėdamas Rūrikas abejingai prisiminė sūpynių ilgesį ir neregimąją ranką. Jie artėjo. Rūrikas pajuto besiveržiantį ilgesio kamuolį, ėmė žvanginti grandinę, kilnoti irklus, valyti suoliukus. Įnikus į darbą, kamuolys subliuško. Jie sustojo šalimais gana ramūs, paprašė perkelti ir nebesugrįžti. Rūrikas irklavo iš lėto stebėdamas, kaip slysta vandeny panardinta merginos ranka, kaip vaikinas šalia nuleidžia savąją. Rankoms priartėjus jų pirštai susiveja. Jie žvelgia į savo rankas kaip į laisvę paleistus žvėris. Greitai bus laisvi ir…
Rūrikas iš lėto irklavo svarstydamas, kaip ilgai po to juos persekios ilgesio kamuolys? Gal nutiks taip, kad jie pavargs, sugrįš kiekvienas į savo įprastą, ramų gyvenimą, o paskui, metams bėgant, ne kartą vėl grims į ilgesingus prisiminimus, bandys vienas kitą surasti, arba priešinsis praeičiai? O gal ims ramiai gyventi drauge ir ilgesingi prisiminimai pradings savaime? Galbūt mergina ar vaikinas, panašiai kaip Jukija, vienąkart negrįžtamai nueis per aštrią žolę? Rūrikas nesigėdino savo klausimų. Pats nieko tokio nebuvo patyręs, tik laikinai paleistas valdingosios rankos. Krantas jau buvo arti, visi lengviau atsikvėpė. Atgal Rūrikas irklavo greitai. Pro rūką išvydo, kaip mergina nusirengė ir šoko į vandenį.
Naktimis Rūrikas dažnai kliedėdavo ir atsibusdavo sunkia galva. Nesulaukęs, kol upė užšals, jis užrakino valtininko būdą, paliko apverstą valtį ant kranto ir išėjo.
Rūrikas – prižiūrėtojas
Rūrikas sužinojo, kad prarado kambarį ir gatvę, ir neužsuko į senąjį namą aitrinti prisiminimų. Viskas klostėsi taip, kaip ir dera laimės kūdikiui. Įsidarbino nervų ligų ligoninėje. Sriubą čia galėjo srėbti iki blogumo, o naktimis šiltai miegoti. Nuo ryto iki vakaro, kartais ir nakčia reikėjo stebėti ir prižiūrėti aptemusio proto moteris. Jos pačios manė esančios išrinktosios, laimingosios, tik nesigilino, kodėl jų protai kitokie negu daugelio, tai yra šviesesni.
Rūrikui atrodė, kad atsiribodamos nuo pasaulio jos elgiasi teisingai; pervargę ir abejingi gydytojai jas maitino arklinėmis raminamųjų dozėmis; artimieji irgi atrodė pailsę, jie nešė kotletus, salotas stiklainiuose, retas kuris per pasimatymą pravirkdavo; slaugės ir sargės buvo piktos, dažnai šaukė ir į visus kreipdavosi „tu“. Rūrikas pastebėjo, kad viską čia valdo sargės, nes jos kišenėse nešiojosi vienintelį raktą į išorinį pasaulį – durų rankeną. Už niekingą atlygį vaisiais arba saldainiais durys ramesnėms moterims atsiverdavo be eilės. Bet šių dalykų sutaupyti buvo beveik neįmanoma – daugumos artimieji nelankydavo, ir ši dauguma įgrisdavo mažumai gailiu kaulijimu.
Rūrikas kėlė juoką visiems: ir pats sau, žinoma, ir ligoniams, ir tiems, kurie buvo priversti čia dirbti. Jis neturėjo namų, tad stengėsi atlikti savo darbą rūpestingai ir kantriai, valandų valandomis klausydavo tamsių (šviesių) protų istorijų. Dažnai sėdėdavo prie jaunos ūkčiojančios merginos, kuri tik retkarčiais prabildavo apie save ilgais monologais, visada kreipdamasi į Rūriką: „Paklausyk, vaike…“ Rūrikas manė, kad ji ūkčioja todėl, jog ieško savęs, o jos nepertraukiamas kalbėjimas būdavo tarsi savęs prisiminimas. Rūrikui atrodė, kad ji tik labai nori išsikalbėti, bet jai įpusėjus visada ateidavo seselė ir priversdavo išgerti arklinę vaistų dozę. Po akimirkos mergina jau apatiškai žvelgdavo pro langą, o dar po valandėlės pradėdavo ūkčioti. Retkarčiais ją aplankydavo žila maloniai kvepianti močiutė. Tada jos ilgai, nepratardamos nė žodžio, žiūrėdavo viena kitai į akis, ir Rūrikui atrodė, kad jos viena kitą puikiai supranta. Kai Rūrikas išvysdavo jas sėdinčias ir tylinčias, jį apimdavo liūdesys.
Valdingoji ranka, kuri priminė Jukiją, jau nebelankė Rūriko. Tai buvo visai kitoks liūdesys. Dėl mergaitės, kuri negalėjo išeiti į mišką. Taip čia buvo su visomis. Nė viena negalėjo laisvai išeiti į mišką. Ir dar toliau, iš kur jau nebegalima grįžti ir papasakoti kitoms, kad upė jau užšalusi, kad ledu čiužinėja susiraitę lapai. Tenai trečią Rūriko darbo dieną buvo nuėjusi pastorė. Garsiai lepšnodama Rūriko atneštą pudingą, sargė jam papasakojo, kad pastorė mylėjosi su arkivyskupu, o Dievas staiga pasikvietė jį pas save. Po to pastorė naktimis ėmė teplioti bažnyčią, todėl ir patekusi čionai. „Dabar ramybė ir bažnyčiai, ir mums, tik čia ji nesielgia geriau. Tebūnie pašlovinta koridoriuje atsitiktinai palikta rūgštis“, – atsiraugėjusi išmintingai tarė sargė.
Rūrikas žvelgė į tuščią pudingo lėkštę ir džiaugėsi galėdamas nuginti nuo savęs kankinantį liūdesį, bjaurastį, ilgesį ir dar daug ką tokio, tvyrančio aplinkui. Kibirus, skudurus, dvokiantį chloruotą vandenį, šeriuotą grindų šluostę, purvo prineštą koridorių, riebaluotą valgyklos linoleumą, blausią išvietę, ryškiai apšviestus kambarius, suklypusį trikojį stalelį koridoriaus gale, prie kurio visada sėdėdavo moteris raudona rytine suknele. Rūrikas labai jos bijojo. Vienintelės ramios moters. Aukšta, prakilni, ji niekada neatsimindavo, kuris kambarys ir kuri lova yra jos. Pasiūlęs parankę, jis palydėdavo ją iki girgždančio čiužinio sosto.
Rūrikas girdėjo, kad moteris anksčiau buvusi šviesaus proto ir energinga. Ją dažnai aplanko sesuo, labai savita, visada susirūpinusi būtybė, ji atneša burokėlių sriubos nedideliame metaliniame puode. Toji sriuba moteriai, matyt, jau buvo tapusi namų simboliu – ji gailiai žvelgdavo į metalinį puodą. Gal sriuba ką nors priminė? Malonų gyvenimą? Kai buvo energinga, turėjo darbą ir šviesų protą, ir draugus, visada būdavo užsiėmusi, visais rūpinosi, stengdamasi kiekvienam suteikti džiaugsmo. Dabar viskas tapo paprasta – pasaulis ir gyvenimo saldybė susitraukė iki susirūpinusios sesers, kartą per savaitę pasirodančios su nedideliu puodu sriubos.
Rūrikas pasodina moterį į girgždančio čiužinio sostą ir mėgina išvilioti šypseną iš liūdno jos veido. „Karalienė“, – sako prisėsdamas šalia. Ir, nutaisęs juokingą miną, pats sau priduria: „Karalius Rūrikas.“ Tąkart jis, žinoma, negalėjo numatyti, kad bus paaukštintas į elgetas.
Versta iš: Nora Ikstena. Starp divām durvīm. Stāsti 1993–2011. Rīga: Dienas Grāmata, 2011.
Marceli Weron [Bruno Schulz]. Undulė
2022 m. Nr. 11
Iš lenkų k. vertė Rimvydas Strielkūnas
Šiemet minimos žydų kilmės lenkų rašytojo ir dailininko Bruno Schulzo (1892–1942) 130-osios gimimo (liepos 12 d.) ir 80-osios mirties metinės (lapkričio 19 d.). Ilgai manyta, kad jo pirma publikacija – Bronisławo Schulzo vardu pasirašytas apsakymas „Paukščiai“ iš tuomet spaudai ruoštos knygos „Cinamoninės krautuvės“, pasirodęs 1933 m. gruodžio 12 d. Varšuvoje leistame savaitraštyje „Wiadomości Literackie“. Vis dėlto B. Schulzo kūrybos tyrinėtoja ukrainietė Lesia Chomyč prieš keletą metų Boryslavo naftos pramonės darbuotojams skirtame laikraštyje „Świt“ (1922 m. sausio 15 d. numeryje), kuriame šiek tiek vietos buvo skiriama ir trumpiems grožinės literatūros kūriniams, aptiko Marcelio Werono apsakymą „Undulė“. Beveik nekelia abejonių, kad jį parašė B. Schulzas, nes šiame kūrinyje randame ir kambarinę Adelę, kuri yra viena pagrindinių jo prozos veikėjų, ir rašytinėje kūryboje ne kartą minimą Demiurgą beigi apsakyme „Slogutis“ bėgiojančius begalvius kūnus – tarakonus. Atpažįstamas rašytojo stilius, jo sapniškas, fantasmagoriškas pasaulis. O pavadinime minima Undulė – B. Schulzo grafikos ciklo „Stabmeldystės knyga“ pagrindinė herojė. Galbūt abejonių gali kelti tai, kad apsakyme atvirai išreikšta mazochistinė kančia, o B. Schulzas, jau būdamas žinomas rašytojas, yra minėjęs, kad niekada negalėtų parašyti mazochistinio kūrinio, kadangi rašymą laikė labai intymiu dalyku ir tai padaryti jam būtų paprasčiausiai gėda. Tikriausiai dėl to „Undulę“ pasirašė slapyvardžiu. Kita vertus, ne toks akivaizdus mazochizmas juntamas ir kituose jo kūriniuose, kuriuose kančią keliančio stabo – moters – vaidmenį dažniausiai atliko ta pati Adelė. Be to, B. Schulzas nesigėdijo to atvirai vaizduoti savo dailės kūriniuose, ypač minėtoje „Stabmeldystės knygoje“, už kurią netgi buvo kaltinamas pornografija.
Kad B. Schulzo pirma publikacija pasirodė naftininkų laikraštyje ir kad jo pirmąją parodą, kurios aprašymo ieškojo L. Chomyč ir kurioje eksponuotas ciklas „Stabmeldystės knyga“, 1921 m. Boryslave surengė taip pat naftininkai, nė kiek nestebina, nes rašytojo ir dalininko brolis Izydoras buvo viena pagrindinių Lenkijos naftos pramonės figūrų.
Vadinasi, B. Schulzas kurti prozą pradėjo ne XX a. 3 dešimtmečio pabaigoje, kaip iki šiol manyta, ir jo debiutui pasislinkus 11 metų atgal, galima daryti prielaidą (ar tikėtis), kad per tą laiką ir daugiau prozos kūrinių galėjo pasirodyti spaudoje, galbūt tų miestų, kuriuose vyko B. Schulzo parodos. Be kita ko, 1923 m. Undulę matė ir Vilnius.
Undulė
Apsakymas
Tikriausiai jau praplaukė savaitės, mėnesiai, kai esu užsisklendęs šioje atsiskyrėlio buveinėje. Be paliovos vis puolu į miegą ir vis bundu, ir tikrovės regėjimai pinasi su sąmonę temdančio snūdulio vaisiais. Taip plaukia – laikas. Man rodos, kad šiame ilgame kreivame kambaryje jau kadaise seniai gyvenau. Kartkartėmis atpažįstu tuos pernelyg didelius baldus, siekiančius lubas, tas ąžuolines spintas su besišiaušiančiais apdulkėjusiais rakandais. Didelis, daugiašakis pilko alavo šviestuvas karo nuo skliauto truputį siūbuodamas.
Guliu ilgos geltonos lovos kampe, savo kūnu užimdamas vos trečiąją jos dalį. Pasitaiko akimirkų, kai geltonai sietyno apšviestas kambarys dingsta man iš akių ir apimtas sunkaus proto letargo jaučiu tik galingą ramaus kvėpavimo ritmą, kuriuo tolygiai kilnojasi mano krūtinė. Ir prie šio ritmo taikosi visų daiktų kvėpavimas.
Laikas srovena nykiu žibalinės lempos šnypštimu. Seni daiktai skylinėja ir traška tyloje. Be manęs, kambario gilumoje tūno ir rengia sąmokslus šešėliai, aštrūs, kreivi, laužyti. Ištiesia ilgus kaklus ir žvelgia man per petį. Neatsisuku. O kodėl turėčiau? Vos pažvelgsiu, vėl visi tylės savo vietose, tik grindys kažkur sugirgždės, sena spinta sutraškės. Viskas stingsos nepasikeitę, kaip iki tol. Ir vėl tyla, ir sena lempa pasisaldina nuobodulį mieguistu šnypštimu.
Dideli juodi tarakonai stovi nejudėdami ir abejingai žvelgia į šviesą. Atrodo mirę. Staiga šie begalviai kūnai puola bėgti klaikia krabiška bėgsena ir skersai perpjauna grindis.
Miegu, bundu ir vėl užsnūstu, ir vis braunuosi per liguistų regėjimų ir sapnų tankmę. Jie pinasi, šakojasi ir keliauja kartu su manim, tie balsvi ir minkšti išvešėję brūzgynai, tarsi blyškūs bulvių daigai rūsiuose, tarsi siaubingos ligotų grybų išaugos.
Gal pasaulyje jau pavasaris. Nežinau, kiek dienų ir naktų praplaukė nuo tada… Prisimenu tą pilką, sunkią vasario dienos aušrą, tą purpurinę bakchantų vorą. Per kažkokias blyškias, praūžtas naktis, per kažkokius mėnesėtus priemiesčio parkus nelaksčiau paskui juos kaip tamsa, apžavėta Undulės šypsenos. Ir visur mačiau ją šokėjų glėbyje, alpstančią ir viliokiškai išsirietusią Undulę juodu tiuliu ir kelnaitėmis, Undulę degančiomis akimis už juodų vėduoklės nėrinių. Taip ėjau paskui ją širdyje jausdamas liepsnojantį saldų šėlsmą, kad manęs net nebenorėjo nešti leipstančios kojos, ir karnavalas mane leisgyvį išspjovė kažkokioje tuščioje gatvėje į tirštą priešaušrio tamsybę.
Paskui tas ėjimas apgraibomis, miegui merkiant vokus, kažkokiais senais laiptais, kylančiais per daugybę tamsių aukštų, brovimasis per juodas palėpių erdves, kopimas nuo tamsių vėjo gūsių ore siūruojančiomis galerijomis, kol pagaliau mane įsiurbė tas tykus, pažįstamas koridorius, ir atsidūriau prie buto, kuriame praleidau vaikystę. Spustelėjau rankeną, ir tamsiai atsidususios atsivėrė durys į buto vidų. Mane apgaubė šios pamirštos patalpos kvapas; iš buto gilumos tyliai išniro senoji kambarinė Adelė, be garso žengdama aksominiais batelių padais. Kaip išgražėjo per tą laiką, kol manęs čia nebuvo, kokie balti tarsi perlai jos pečiai po juoda prasagstyta suknele. Visai nenustebo, kad pasirodžiau po daugybės metų; buvo mieguista ir atžari. Dar mačiau jos išplonėjusias gulbės silueto kojas, tolstančias į juodą buto gilumą.
Tamsumoje apgraibomis susiradau nepaklotą lovą ir temstančiomis nuo miego akimis nėriau veidu į pagalves.
Kietas miegas pervažiavo per mane tarsi sunkus vežimas, prikrautas sutemos gurinių, ir užvertė mane tamsa.
Paskui žiemos naktis iš juodų plytų ėmė aplinkui mūryti nebūties sieną. Bekraštės platybės pradėjo stingti į aklą ir kurčią uolą, į sunkią, neperžengiamą masę, užpildančią erdvę tarp daiktų, ir pasaulis sustingo į nebūtį.
Kaip sunku kvėpuoti žiemos nakties gniaužtuose įkalintame kambaryje. Per sienas ir perdangas justi tūkstančio atmosferų tamsos spaudimas. Oras dykas ir nemaitinantis plaučių. Lempos liepsna apauga juodais grybais. Pulsas tampa ramus ir paviršutiniškas. Nuobodulys, nuobodulys, nuobodulys. – Kažkur vientisos nakties masės gilumoje juodais žiemos koridoriais vaikšto vieniši žmonės su žibintais. Rodos, mane pasiekia jų beviltiškos kalbos, jų apatiškos, monotoniškos šnekos. Undulė, Undulė ilsisi savo kvapnioje lovoje, apglėbta kieto miego, kuris iš jos čiulpia visų orgijų ir šėlionių prisiminimus. Jos bejėgį minkštą kūną, išsilukštenusį iš tiulio, kelnaičių ir kojinių ankštybės, po savimi pasikišo tamsa nelyg didžiulis gauruotas meškinas, uždengė jį didžiulėmis letenomis ir jos baltas, aksomines rankas ir kojas suėmė į vieną saldžią, minkštą saujelę, virš kurios alsuoja savo purpuriniu liežuviu. Ir ji nejautri, į tolimus sapnus nuklydusiomis akimis, bejėgė leidžiasi ryjama tamsos, o jos rausvomis gyslomis teka žvaigždžių pieno keliai, žvilgsniu išgerti tomis svaigiomis karnavalų naktimis.
Undule, Undule, tu sužadini sielą siekti laimingųjų ir tobulųjų pasaulio! Kaip mano siela prisipildė tos šviesos, kai stovėjau, nuolankusis Lozorius, prie tavo skaisčiųjų slenksčių. Per tave, tavo tobulumo šviesoje degdamas susižavėjimo virpuliu, pažinau savo skurdą ir atgrasumą. Kaip saldu buvo tavo akių vieninteliame žvilgtelėjime įskaityti nuosprendį, pasmerkiantį mane amžiams, nuolankiausiai paklusti tavo mojančiai rankai, mane vejančiai nuo jūsų vaišių stalo. Suabejočiau tavo tobulumu, jei būtum pasielgusi kitaip. – Dabar laikas man grįžti į retortą, iš kurios išėjau netikęs ir nevykęs. Aš pasirengęs iki galo atkentėti mane sukūrusio Demiurgo klaidą.
Undule, Undule! Tuoj ir tave pamiršiu, šviesusis sapne apie tą šalį. Artinasi paskutinė retortos tamsa ir šlykštumas.
Iš lempos sunkiasi nuobodulys, jai šnypščiant savo monotonišką dainelę. Man rodos, kad šią dainelę girdėjau kažkada labai seniai, kone gyvenimo pradžioje, kai – būdamas ligotas ir nuvargęs kūdikis – ožiavausi ir zirziau per ilgas verksmingas naktis. Kas tuomet mane pakvietė ir apsuko, kai apgraibomis ieškojau kelio atgal į motinos pirmykštę nebūtį?
Kaip lempa rūksta. Pilkos kandeliabro šakos išaugusios iš lubų tarsi polipas. Šešėliai suokalbiauja, šnabždasi. Tarakonai be garso perbėga geltonas grindis. Mano lova tokia ilga, kad nematau kito galo. Neginčijamai sergu, sunkiai sergu. Koks kartus ir kupinas šlykštumo kelias į retortą.
Paskui prasidėjo. Tie monotoniški, bergždi dialogai su skausmu mane galutinai nuvargino. Nuolat su juo ginčijuosi, kad manęs kaip grynojo proto jisai neliečia. – Ir tuo pat metu, kai visa kita tampa vis drumsčiau ir painiau, vis aiškiau jaučiu, kaip jis kenčiantis atsiskiria iš manęs žiūrinčio. Tačiau drauge jaučiu lengvą kutenantį siaubą.
Lempos liepsna vis mažėja ir tamsėja. Šešėliai ištiesia savo žirafiškus kaklus iki pat lubų ir nori jį išvysti; bet slepiu jį uoliai po patalais. Jis primena mažą beformį embrioną, be veido, akių ir burnos, ir yra gimęs kentėti. Gyvenime pažinęs tiktai visas kančios formas ir baisybes, sutinkamas nakties glūdumoje, į kurią yra pasinėręs. Jo pojūčiai nukreipti į vidų ir godžiai griebia skausmą visais jo pavidalais. Jis prisiėmė mano kančią. Kartais jis primena tik didžiulę žuvies pūslę, pripildytą skausmo, su karštomis gyslelėmis išorėje, kurios kenčia.
Kodėl visą naktį be perstojo verki ir ožiuojiesi? Kaip palengvinti tavo kančias, mažasis sūneli? Ką man su tavim daryti, ką pradėti? Raitaisi, spyriojiesi ir raukaisi, negirdi ir nesupranti žmonių kalbos, ir toliau ožiuojiesi, niūniuoji savo monotonišką skausmą per visą naktį. Dabar esi lyg virkštelės vytulas, susisukęs ir pulsuojantis…
Kol snūduriavau, lempa, matyt, užgeso. Tamsu ir tylu. Niekas neverkia. Niekas neskauda. Kažkur toli toli tamsos glūdumoje, kažkur už sienos šnekučiuojasi lietvamzdžiai. Dieve! Atlydys!.. Pastogių erdvės gaudžia dusliai kaip didelių muzikos instrumentų ertmės. Tikriausiai tos juodos nakties vientisoje uoloje atsirado pirmas plyšys. Didžiuliai nakties sienų luitai ima atsileisti ir trupėti. Tamsa tarsi rašalas pasipila žiemos įtrūkiais, murma lietvamzdžiuose ir latakuose. Dieve, ateina pavasaris…
Ten pasaulyje miestas lėtai laisvinasi iš tamsos pančių. Atlydys nuo visų iš eilės namų lupa akmenines tamsos sienas. O, kad vėl galėčiau visa krūtine įkvėpti tamsų atlydžio dvelksmą, o, kad ant veido pajusčiau tas juodas drėgnas vėjo drobules, skriejančias gatvėmis. Mažos kampinių gatvės žibintų liepsnelės įsigeria į dagtis ir tampa mėlynos, kai pro jas praskrieja tos purpurinės vėjo drobulės. O, kad galėčiau dabar išsėlinti, pabėgti ir palikti jį čia vieną visiems laikams su jo amžinuoju skausmu… Kokias čia nedoras pagundas man kuždi į ausį, tu atlydžio vėjau? Tik kuriame miesto gale gali būti tas butas? Į kurią pusę išeina tas langas užkaltomis langinėmis? Negaliu prisiminti gatvės, kurioje buvo mano vaikystės namai. O, kad galėčiau pažvelgti pro langą, įkvėpti atlydžio dvelksmo…
Versta iš: „Świt“, 1922 m. sausio 15 d., Nr. 25–26, p. 2–5.
Dušan Mitana. Mano gimtosios kapinės
2011 m. Nr. 5
Iš slovakų k. vertė Vytas Dekšnys
Dušanas Mitana gimė 1946 m. Moravske, Lieskovės miestelyje šiaurės vakarų Slovakijoje. Bratislavoje studijavo žurnalistiką, baigė kino ir televizijos dramaturgijos studijas. Nuo 1975 m. – profesionalus rašytojas. Dvylikos prozos knygų, dviejų poezijos rinkinių ir keturių filmų scenarijų autorius. Lietuviškai išleistas jo romanas „Žaidimo galas“ (1990, vertė S. Sabonis).
Mane pažadino senelio riksmas: „Čia gimiau ir čia mirsiu“, o paskui vėl išgirdau duslaus kosulio priepuolį.
Jano Maliariko knyga gulėjo atversta prie lovos, prie jos vis dar švietė žibintuvėlis, nors už lango jau buvo šviesi vasaros diena.
– Jei tik panorėtum rimtai atsikosėti, – atsiliepė mamytė, ir nors įjungė tik pusę savo krūtinės registro, nesunkiai perrėkė senelio krenkštimą. Visai nenuostabu, jei atsiminsime jos šimtą dešimt kilogramų gyvo svorio. Žinojau, dėl ko jie ginčijasi: man visa tai jau seniai buvo įgrisę. Mamytė nuolat mėgino įtikinti senelį, kad senelių namuose labai gera, o senelis atkakliai priešinosi.
Tai tęsėsi jau gal trylika metų – nuo tada, kai ėmiau suprasti, kas vyksta mūsų ašarų pakalnėje. Dabar man buvo keturiolika, bet manau, kad kai kurių pirmųjų savo gyvenimo metų faktų ir įvykių gerai neprisiminiau. Mea culpa, mea maxima culpa – dabar cituoju mūsų kleboną, kai šis sakykloje prieš aklai ištikimų sirgalių būrį simboliškai barstė galvą pelenais po bokso komandų susitikimo, kurį jo komanda kaip visada pralaimėjo 20:0 – esu kaltas, esu labai kaltas.
Nurimus širdį draskančiam senelio priepuoliui, dar nugirdau mamytės žodžius, bet jų prasmės nesupratau – vis tiek nebūtų pasakiusi nieko nauja. Atvirai kalbant, mamytė neturėjo jokios savo vizijos. Uždariau langą ir užgesinau žibintuvėlį; jų ritualinis pokalbis galutinai nutilo.
Iš bažnyčios varpinės du kartus skimbtelėjo varpas. Žvilgtelėjau į Ponduso laikrodį. Buvo dar tik pusė dešimtos – kad spėtume į traukinį, turėjome išsikrapštyti vienuoliktą. Tvyrančiame ore mane apėmė silpnumas: išsigandau, kad vėl užsnūsiu ir duobkasys vienas išvažiuos pasitikti pusseserės. Užsikišau Maliariko knygą už marškinėlių, išsiritau iš lovos, išėjau į balkoną ir riešutmedžio kamienu nusliuogiau ant gimtosios žemės. Pralindau pro skylę tvoroje ir atsidūriau kapinėse.
Žolė čežėjo šiltame popietės ore. Ji buvo pageltusi, išdžiūvusi, išdeginta saulės ir iš tikrųjų čežėjo. Būdavo ir kiti laikai po lietaus – gaivios, žalios, sultingos, šlamančios žolės laikai. Dabar ji čežėjo ir nepatiko net mūsų ožkai. Ožka Teresė klaidžiojo tarp kapų – sulysusi, šonkauliai styrojo iš purvino balto kailio, subliūškęs tešmuo liūdnai tabalavo, tarsi netyčiomis tilindžiuojantis laidotuvių varpas. Paniekinusi išdžiūvusią žolę, ji skabė lapus nuo žemai nusvirusių gluosnio šakų – tikriausiai nubrido ten ieškodama pavėsio. Nuo paminklų sklido kaitra, ir kapų gėlėms taip pat buvo nelengva, jos buvo apvytusios ir liūdnos – ak, kokios liūdnos buvo.
Gimiau ne čia, gimiau senelio smuklėje, todėl ir mirti čia nesinorėjo. Mirtis kapinėse – tuščia tautologija, mirtis smuklėje tuo metu man atrodė žymiai garbingesnė ir elegantiškesnė.
Pažvelgus į namų pusę, man gerklę suspaudė jaudulys, išdidumas ir puikybė dėl savo šeimos. „Išsikrapštėme iš šūdo“, apimtas nostalgijos, vis prisimindavo senelis. Jis pradėjo laidoti žmones žalioje pievoje. O kaip dabar? Ilgas, neaukštas namas nusidriekė palei kapinių tvorą. Senelis pasistatė tik mažytę medinę kamaraitę ir namelį iš plikų plytų. O šiandien? Medinė kamaraitė virto Teresės tvartu, plikų plytų namelyje stovi mūsų automobilis, o mes, visa šeima, gyva galybė žmonių – tai yra aš, mano brolis Servacas, mamytė, duobkasys ir senelis jau turime virtuvę, svetainę, miegamąjį, prausyklą ir dar mansardą su balkonu. Iš balkono matyti nuostabus, didingas vaizdas į visas kapines, o už namo keteros, tarsi pasiruošusi pakilti raketa, kyšo bažnyčia. Mano gimtosios kapinės plytėjo baltutėlės bažnyčios paunksnėje – taip skambėjo pirmoji eilutė iš poemos apie gimtąjį kraštą, kurią pradėjau rašyti trečioje liaudies mokyklos klasėje ir nepabaigiau iki iol.
Kapines nuo namų skiria vielinė tvora; į mūsų kapines einama pro plačius vartus – iš kelio pusės. Mes vaikštome trumpesniu keliu – pro skylę tvoroje. Nuo gimimo mane gyvybiškai žeidė kapinių padėtis: gyvename kaimo pakraštyje, lyg būtume kokie atstumtieji. Tiesa, tai priklauso nuo požiūrio taško: atkeliavus iš Nove Mesto, tektų iš pradžių pravažiuoti mūsų kapines – esame tarsi vartai į Viešpaties kaimą. Tačiau jei atvykote iš Moravos pusės, sutiksite mus tik išsiskirdami su mūsų kaimu. Jei pravažiuodami dar apsidairytumėte, jūsų atmintyje visada išliktų paskutinis įspūdis, tarsi šeimyninė nuotrauka su užrašu „Šeimos narių fotografavimo paslaugos“: kapinės baltutėlės bažnyčios paunksnėje ir mūsų duobkasių šeima…
Niekaip nesupratau, tiesiog galvoje netilpo, kodėl mūsų kapinės negalėjo būti kaimo viduryje, pačiame gyvenimo sūkuryje, ten, kur mokykla, mėsininkas, maisto prekės, vaisiai ir daržovės, įvairios prekės, kirpykla, miesto taryba, kino salė ir kitos trapios amžinybės požiūriu įstaigos.
Tegu jau bus! Mums tai netrukdo, visada buvome intravertiški, mąslūs žmonės: polinkis filosofuoti būdingas mūsų amatui, sako senelis. O seneliu aš pasitikiu iki šiol. Per Pirmąjį pasaulinį karą jis apkeliavo nemenką pasaulio dalį, nuo pat Sibiro, per Vladivostoką ir Sueco kanalą, apsistodamas ant Sinajaus kalno, sugrįžo į gimtuosius namus prie Javorinos.
Jis dažnai man rodydavo savo kelius pageltusiuose žemėlapiuose ir turi dar gyvą liudytoją – senį Fidibusą. Trečias jų draugas, mano bendraklasio Peterio Slaviko senelis, jau buvo iškeliavęs amžinybėn. Miręs. Iš liūdesio: kai, perskaitęs mano romaną „Žaidimo galas“, jis sužinojo, kad Heleną nužudė ne jo marti, jo sūnaus Vladimiro Slaviko žmona, bet jo anūkas Peteris, leidęs už savo nusikaltimą įkalinti savo motiną, jam plyšo širdis lyg velykų margutis. Iš liūdesio ir gėdos. Garbingas buvo žmogus – šlovė jo atminčiai!
Fidibusas liesas, išdžiūvęs, šlakuotas, gelsvaplaukis. Iš tiesų jo plaukai buvo žili, bet pagelto nuo cigarečių dūmų. Kas vakarą jis iki pat uždarymo sėdėdavo čionykštėje smuklėje ir lošdavo marijošių. Užkietėjęs senas viengungis, jis gyveno su Karolėliu barake anapus kapinių. Senelis, kaimo aiškiaregys, sakydavo, kad Fidibusui kada nors pasimaišys protas. Vis dėlto manau, kad jo lūpomis kalbėjo pavydas: mūsiškiai visą laiką kvaršino jam galvą, minėdami Fidibusą kaip pavyzdį. „Toks pat senas kaip tu, bet moka užsidirbti“, – sakydavo mano tėvas. „Per visą savo gyvenimą jis neuždirbo tiek, kiek aš uždirbdavau per metus, atrėždavo senelis, ne tas pat kasti kapus ir rakinėtis peiliuku.“ Fidibusas iki senatvės dirbo geležinkelyje, bet buvo ir stalius, ir tekintojas, ir grabdirbys – tikras medžio darbų meistras. Ir dar turėjo didžiausią kaime slyvų sodą. Kiekvienais metais jis išvarydavo tiek slyvinės, kad lengvai patenkindavo ne tik savo – šiaip didžiulius – poreikius, bet nemažai sugebėdavo ir parduoti. Nelegaliai, bet tuo pelningiau. Be to, turėjo savo laužyną ir grandininį pjūklą – eidavo su Karolėliu iš namų į namus pjauti medžių; visas kaimas kalbėjo, kad taupomosiose knygutėse „pinigų turi kaip šieno, žmonos neturi, vaikų neturi, kam dabar visa tai paliks?“. Fidibusas buvo fanatiškas sirgalius, atsidavęs Lieskovės „Kibirkšties“ futbolo klubo pirmininkas.
Jis skalbė aprangą, valė sportbačius, tręšė veją, užkabindavo žvejybinius tinklus ant futbolo vartų ir vaikydavo žąsis bei ožkas, kurias neatsakingi kaimiečiai leisdavo sau ganyti jo ežiuku nušienautame Lieskovės žolyne. Prisimenu, kaip jis mokė mus skatinti žaidėjus: „Kibirkštie, pirmyn žygiuok ir nieko nebijok: juk tai svečiai šakojas, sulaužykit jiems kojas!“ Kai virš aikštės nugriaudėdavo šis šūkis, mūsiškiai sukeldavo tikrą uraganą ir ateidavo galas visiems juokams bei svečių blauzdikauliams: rungtynės visada baigdavosi mažiausiai dviem kaulų lūžiais. Karščiausią Vendelino Fidibuso troškimą žinojo ir iš jo juokėsi visas kaimas: už ilgametį pasiaukojamą klubo šeimininko darbą jis norėjo tik vieno atlygio – jo karstą turėjo nešti futbolo aprangą vilkintys žaidėjai. Karstus jam užsakinėjo tik siauras subtilaus skonio vertintojų ratas, dauguma gyventojų tenkinosi serijiniais gaminiais: šie buvo pigesni ir išvaizdesni, bet senelis pasitikėjo tik Fidibusu, jam reikėjo patikimo karsto, kad būtų tikras, jog nesutrūnys žemėje pirmiau už jį patį. Prieš dvejus metus jis užsisakė karstą, ir nebuvo tokios dienos, kad nebūtų nuėjęs pasižiūrėti, kaip einasi darbas. Mėgdavau klausytis jų pokalbių, prisiminimų apie legioną, apie tuos senus laikus ir tolimus kraštus; kartais senelis taip susijaudindavo, kad praplėšdavo čiužinį ir ilgai blizgindavo sidolu savo skardinių medalių krūvą.
Bažnyčios bokšto laikrodis jau rodė pusę dešimtos, nusipenėjęs balandis kaip visada nutūpė ant rodyklės ir persuko laiką valanda į priekį, kad paspartintų senosios eros pabaigą. Man buvo nuobodu. Jau dvi savaites atostogavau, dvi savaites nuobodžiavau. Žinoma, nuobodžiaudavau ir mokykloje, bet tai buvo privaloma. Apskritai iki šiol esu įsitikinęs, kad šį keistą įstatymą, verčiantį žmogų prarasti gražiausius gyvenimo metus, vaikštant į mokyklą, būtina panaikinti ar nors pataisyti.
Kiekviena akimirka be senelio būdavo praleista veltui. Už viską, ką žinau, ir už viską, kas manyje gera, turiu būti dėkingas seneliui. Žinau išties daug. Kiekvienas akmenyje išgremžtas vardas, kiekviena pavardė ant medinio kryžiaus seneliui buvo istorija, ir jis dalijosi šiomis istorijomis su manimi, buvo man tikra Šacherezada, o paminklų ir kryžių vis daugėjo, ir aš žinojau, kas man skirta: kai vargšas senelis pats virs istorija, man teks atgaivinti išgremžtus marmure ir ant kryžių išrašytus vardus. (Apie kiekvieną mirusį kaimyną žinau tokių dalykų, kokių nėra girdėję net jų artimieji. Žinau, bet neišduosiu. Nesibaiminkit. Tylėsiu, kol visi išmirsite. Iki tol viską tik išsigalvosiu.) Ši pareiga atiteks man, nes nei tėvas, nei mano vyresnis brolis nepaveldėjo senelio talento prikelti mirusiuosius. Jei ir galėtų, jie dirbo duobkasio darbą tik laisvu laiku: tėvelis dirbo kooperatyve traktorininku, o Servacas darbavosi lengvojoje pramonėje – čionykščiame batų fabrikėlyje išdidžiu pavadinimu „Rugpjūčio 29-osios įmonė“. Žinote, ką jis ten darė? Nupjaudavo pakraščius. Kokia gėda, tikra dėmė visai šeimai!
Senelis mane mylėjo labiausiai – ne tik todėl, kad paveldėjau jo literato talentą. Labiausiai jam patiko mano vardas: esu Pankracas. Jis troško susilaukti trijų sūnų, kurių vardai būtų kaip trijų į ledą sušalusių šventųjų. Trijų sūnų jis nesusilaukė, tačiau tai atlyginome mes, anūkai. Pirmoji žmona jam pagimdė tik vieną sūnų, mano tėvelį, kurį pavadino Bonifacu – pradėjo nuo pabaigos. Kodėl jis panoro kaip tik šių vardų ir kodėl pradėjo nuo galo, senelis niekam neišsidavė. Po mano tėvelio antroji žmona pagimdė jam tik dvi dukras, o jis, be abejo, nutarė, kad ji nevaisinga ir dėl to su ja išsiskyrė – tai buvo pirmosios skyrybos mūsų kaimo istorijoje. Paskui ji emigravo su mergaitėmis į Kanadą – nelegaliai perėjo sieną kartu su barzdaskučiu iš gretimo kaimo, – ir daugiau apie jas nieko nežinome. Deja, ir kita žmona neatnešė jam laimės ir neatliko savo užduoties: pasirodė, kad ji negali pagimdyti net dukters. Po dvejų metų ji mirė vienuolyne. „Nėra slovakui laimės“, – po jos laidotuvių įrašė senelis į šeimos Bibliją, nusivylė nepatikima moterų paderme ir ėmė ieškoti užmaršties darbe ir slyvinėje. Mano vyresnį brolį jis pavadino Servacu, ir tik man gimus, išsipildė senelio svajonė: pagaliau turėjo ir trečią sustirėlį. Buvau pakrikštytas Pankracu, bet taip mane vadino tik senelis. Mamytė manė, kad su Pankraco vardu man gyvenime bus nelengva, todėl įgijau du vardus: Pankraco ir Duano. Seneliui buvau Pankracas, mamytei – Duško, tėvelis klebonas Dominykas vadino mane Duchoslavu, o visi kiti – Basa. Tėvą irgi vadinome ne Bonifacu, bet pagal profesiją – duobkasiu. Mamytę visi vadino mamyte – nenuostabu, jei turėsime galvoje jos šimto dešimties kilogramų svorį.
Tėvelis duobkasys kapstėsi garaže. Neaiškios markės automobilį nusipirkome prieš penkerius metus iš mėsininko Nehodos. Tai buvo tikras multiautomobilis: Vitiazoslavas Nehoda surinko jį iš begalės dalių, kuriomis jam mokėdavo tie, kurie neturėjo kuo mokėti. Visi piktdžiugiškai iš jo juokėsi (jam nematant ir negirdint), vadino bepročiu, kaupiančiu sandėliuke niekam nereikalingą šlamštą, bet po kelerių metų, kai Nehodos sandėliukas virto garažu ir iš jo išriedėjo limuzinas, juokai nutilo. Viskas labai paprasta: Vitiazoslavas Nehoda vadovavosi savo vizija, todėl ir tapo limuzino savininku. Kėbulas buvo juodas, kampuotas ir priminė karstą. Galiausiai todėl ir nusipirkome Katafalką (taip praminėme Nehodos limuziną): dėl reklamos. Didžiausias jo išvystomas greitis buvo trisdešimt kilometrų per valandą. Kai įlipdavo mamytė, greičio rodyklė nukrisdavo iki dešimties kilometrų. Katafalkas nepakeldavo didelio svorio, bet vis dar judėdavo. Palengva toliau nuvažiuosi, sako slovakų patarlė ir mūsų mamytė. Mamytė! Ką ir kalbėti, krūtys kaip bidonai. Maitino mane dar trimetį. Taip ir prisimenu: atsinešdavau kėdutę, atsegdavau lininę mamytės palaidinę ir taip papietaudavau. Mane augindami maniškiai daug sutaupė.
Priėjau prie garažo. Duobkasys lindėjo po Katafalku, tik užpakalis šventvagiškai kyšojo atgręžtas į dangų. Švelniai plekštelėjau jam per užpakalį.
– Basa? – dėl visa ko paklausė jis.
– Kiek valandų? Ant to bažnyčios laikrodžio tupi balandis.
– Kiek jis rodo?
– Penkias minutes po pusės dešimtos.
– Tikriausiai gerai nusipenėjęs. Arba varpininkas neblogai nusilakė. Dabar valanda anksčiau.
– Kada išvažiuojam?
– Kaip visada.
– Ar atpažinsime ją?
– Pamatysim.
Nulingavau porą jardų į šiaurę (mankštinau atsainų, linguojantį kaubojaus žingsnį) ir palikau tą flegmatiką vieną ten, po mūsų automobiliu. Varikliai buvo tikra jo aistra. Kai po ranka nebūdavo traktoriaus, jis tyrinėdavo mūsų susisiekimo priemonę. Sakėsi turįs išlaikyti ją geros būklės, nes nė pats nežinojo, kurio pirmo Viešpats pasigailės, atleis likusią bausmę ir pasiims atgal į dangų. Katafalku naudojomės tik išimtiniais atvejais: pavyzdžiui, kai vienas vienkiemio gyventojas atidavė Viešpačiui dvasią ir reikėjo pervežti velionio kūną stačiu šlaitu žemyn į kaimą: net kooperatyvo traktorius nepajėgė ten užvažiuoti. Ir dar vežiojo mus kiekvieną penktadienį į Miestą. Dėl pusseserės. Ir dėl turistų. Duobkasys jau metus buvo įsikalęs į galvą, kad kada nors Mieste būtinai išlips koks nors turistas iš Bratislavos ir mes uždirbsime iš taksi paslaugų.
Kaip mielai parašyčiau: ilgi, balti senelio plaukai plaikstėsi švelniame popietės ore, seniokiška, šiek tiek gunktelėjusi, bet išdidi jo povyza artėjo prie manęs linguojančiu seno jūros vilko žingsniu… Tačiau tiesa žiauri. Senelio galva buvo plika kaip kulnas ir net jo plikė anaiptol nešvytėjo skaisčioje liepos saulėje: jo galvos oda buvo susiraukšlėjusi, aprūkusi ir dėmėta. Deja, net kakta nebuvo taurios formos: vienos votys. Jis artėjo prie manęs ne linguojančiu seno jūreivio žingsniu: mamytė vežė jį invalido vežimėlyje. Net vežimėlis iš tikrųjų nebuvo vežimėlis: tai buvo paprasčiausias dviratis karutis, su kuriuo eidavome rauti burokų. Senelis buvo paliktas mūsų gerai valiai – paprastai į gryną orą jį išveždavau aš. Ilgai įtikinėjau tėvus, kad senelis nusipelno kokybiškesnės transporto priemonės, tiksliau, tokio vežimėlio, kokį turėjo Sprinteris – vienakojis čigonas, tris kartus krašto jaunimo sporto žaidynių nugalėtojas, dabar supirkinėjęs odas. Sprinteris turėjo specialų vežimą – su svirtimi vietoje vairo ir trimis pavaromis. Jis, buvęs šimto metrų bėgimo čempionas, niekad nepaliaudavo girtis savo keturračiu „rankomis varomu dviračiu“: „Nusišikt man ant jų mokyklų. Kadaise turėjau bėgioti kaip suplukęs gaidys, kad man leistų baigti vidurinę, o dabar man pakanka sėdėti ant subinės ir judinti rankas. Ir dar gerai uždirbu. Pažvelkit į laimingą invalidą. Ačiū viešpačiui Dievuliui, kad tas pjūklas man nupjovė galūnes.“
Veltui šaukiausi jų sąžinės: mūsiškiai pasitarė ir nusprendė, kad į senelį jau neverta investuoti. „Nupirkčiau jam tą invalido vežimėlį, tegu turi, ne blogesnį už Sprinterio. Tai mūsų nepražudytų“, – aiškino duobkasys. „Jei nors paštą juo vežiotų. Bet juk jam, matote, ir to nesinori, per didelis ponas. Kartą per dieną gali išvažiuoti ir mūsų karučiu. Ir taip brangiai mums kainuoja. O į senelių namus nė už ką nesileidžia išvežamas.“
Supratau, kad dar vienas karo epizodas baigėsi senelio pergale: senelių namai dar ilgai jo nesulauks. Nusiverkusi mamytė klusniai stūmė karutį, senelis niūniavo „Tarasą Bulbą“ ir tik priešiškai dėbtelėjo į ją pro surauktus antakius, kai jie privažiavo žolėmis apaugusį kupstą:
– Atsargiai, dukrele, – sušnypštė pro sučiauptas lūpas, kuriose iš paskutiniųjų spaudė pypkę, – Frkačas apsivoš aukštielninkas.
– Eikit šikt, kaip man būti atsargiai? Kaip man atskirti kupstą nuo seno kapo? Vežiokitės pats arba duokit man žemėlapį.
– Ten guli Loiza Frkačas, – perspėjau mamytę. Tai buvo klaida – bematant supratau pats, bet jau buvo vėlu. Mamytės veidas sušvito it skraidanti lėkštė.
– Duško, pavežiok šiek tiek senelį, – maldaujamu balsu pratarė ji.
Aš neišgirdau.
Mamytė šiek tiek garsiau pakartojo kitais žodžiais:
– Basa, paimk tą karutį! Einu šerti kiaulių!
Taip man ir reikia, nereikėjo išsiduoti, kad pažįstu kapinių žemėlapį. Senelis jame buvo tiksliai nubraižęs kiekvieną kapą su tikslia data, mirties priežastimi ir gauta suma. Mamytę jis gerbė tiesiogiai proporcingai jos priaugtiems kilogramams, bet ji veltui kėsinosi žvilgtelėti į žemėlapį: jis neleido jai pažinti topografijos – nebuvo sava, buvo tik jo marti.
Neviltingai linktelėjau.
Mamytė susimąsčiusi pažvelgė į mane, ir jos melsvai balkšvose išsprogusiose akyse įžiūrėjau tokį dėkingumą ir švelnumą, kad man pagailo jos, vargšelės. Senelis tikriausiai jai neblogai įsipyko, ji retai būdavo tokia pažeidžiama.
– Ką veiksim? – paklausiau senelio.
– Nuvežk mane pas Fidibusą. Įdomu, kiek jis jau pasistūmėjo su tuo karstu.
Čiupau už nudilusios geležinės rankenos ir ėmiau stumti senelį tarp kapų apatinio kapinių galo link. Jis sėdėjo cerata išmuštoje sėdynėje, primontuotoje prie karučio dugno, ir dairėsi po apylinkes, lyg žemių savininkas, šeimininkas, tarsi generolas, inspektuojantis savo kariuomenę prieš iškilmingą paradą. Išties jo gyslose vis dar tekėjo seno legionieriaus kraujas. Iš jo krenkštimo supratau, kad jis ramus. Ties apatiniu pakraščiu kapinės siaurėjo, o karutis vis greitėjo.
– Pankracai, jau regiu viziją! Stabdyk, nes užsimušiu!
Teko stipriai laikyti karutį, kad neišsprūstų man iš rankų. Paskutinį kartą nesuvaldžiau šios transporto priemonės prieš pusmetį, ir senelis patyrė lengvą smegenų sukrėtimą. Kai sėkmingai įveikėme pavojingą posūkį, vizionierius prabilo:
– Traktorininkui atrodė, kad geriausia laidoti ten, viršuje. Bet kai kasėme čia, tai kad būtum matęs. Kirtau laužtuvu ir pradėjo tekėti gruntinis vanduo.
– Seneli, kiek tau metų?
– Šimtas dvidešimt. O kodėl klausi?
– Svarstau, kiek metų dar trauks duobkasys…
– Per dešimt metų visa tai jį pribaigs. Juo labiau kad dar aria kooperatyve. Nežinau, iš kur jis toks godus. Jam ir dešimties algų neužtektų.
– Įdomu, kokia ta Servaco mergina?
– Visos bobos vienodos.
– O po vestuvių gyvens pas mus?
– Kurgi jiems dar gyventi? Traktorininkas su žmona išsikraustys į svetainę, o juodu įsikurs miegamajame. Prie uosio pasistatys dar vieną kambarį. Servacas ne toks kvailas kaip atrodo.
– Tik nesugalvok prie jos lįsti.
– Eik jau, aš gal nė nebegaliu. Jau pamiršau, kaip tai daroma.
Taip atsidūrėme kapinių pakraštyje. Fidibuso namo galas buvo kapinių pusėje, prie namo stovėjo didelė malkinė, tvartas ir triušidė. Po langais driekėsi ilgos daržo lysvės, jose augo tik piktžolės ir trys slyvų eilės. Daržas baigėsi prie Klanečnicos upelio, kuriame mirkydavome kanapes, kad prisikimštume cigaretes – nebereikėjo svaigintis aguonomis.
Ant virvių, ištemptų tarp slyvų, džiūvo ką tik išskalbtos futbolininkų aprangos. Karolėlis dėjo ant karučio ką tik nuobliuotą lentą. Fidibusas, matyt, buvo užsivedęs ir dirbo už tris: vienu metu skalbė, obliavo ir gėrė.
– Kur jis? – paklausė senelis.
– Cha cha cha, – atsakė Karolėlis. Jis visada buvo nekalbus.
Visą gyvenimą atsiminsiu Fidibuso malkinę. Prie lango stovėjo darbastalis, prie durų – elektrinis oblius ir grandininis pjūklas. Palei vieną sieną iki pat priebučio ant rąstų buvo sukrautos jau sukapotos malkos. Į vieną rąstą įsmeigtas kirvis, ant kito užmestas dviračio korpusas be ratų. Ant ilgų karčių tarp nutašytų rąstų kabojo gelsvi apibyrėję lauko kukurūzų ryšuliai. Baltų pjuvenų garbanos mirgėjo ant aslos, kvepėjo mediena ir slyvine. Tarp malkinės sienų lentų pluoštais prasiskverbiantys saulės spinduliai nušvietė pusiau nugertą slyvinės butelį ant darbastalio – atrodė, kad jį gaubia aureolė. Dabar man tai primena sauso martinio kokteilį, po kokių penkiolikos metų tapusį mano mėgstamu gėrimu. Luiso Bun~uelio dėka. Taip, Bun~uelis man kadaise buvo Mokytojas, tiesiog pamaldžiai jį garbinau. Nenuostabu, kad jo skonis padarė įtaką mano alkoholiniams kraštutinumams. Niekada nemėgau slyvinės. Ne tik todėl, kad varydavome ją namie (visiškai nelegaliai) ir jos kvapo buvo persigėrusi sunki mano vaikystė: ne, mano antipatiją slyvinei lėmė pasąmoningas polinkis į kosmopolitizmą. Galiausiai, negi to nerodo faktas, kad, užuot gėręs seną gerą tautinę slyvinę, geriu sausą martinį – kokteilį, kurį sudaro džinas ir keli vermuto lašai? Tačiau kodėl apie tai prakalbau?.. Aha! Dėl nekalto prasidėjimo. Tikri žinovai teigia, jog pakanka, kad pro vermuto butelį prasiskverbtų saulės spindulys ir paliestų džino taurę. Sakoma, kad sausas, kokybiškas dry martini yra tarsi nekaltas Švč. Mergelės Marijos prasidėjimas: pasak Tomo Akviniečio, vaisingoji Šventosios Dvasios galia prasiskverbė per Mergelės Marijos mergystės plėvę lyg saulės spindulys, kuris prasiskverbia pro debesį ir jo nesuardo. Nesu toks pamaldus katalikas kaip mano brolis Servacas, bet per mūsų amatą man niekada nebuvo svetimas polinkis į šventus ir eschatologinius dalykus, todėl visiškai natūralu, kad saulės spinduliai, pluoštais prasiskverbę pro medines Fidibuso malkinės sienas ir nušvietę (įšventinę) ant trinkos stovėjusį pusiau nugertą butelį, sukėlė man ką tik minėtas asociacijas. Bematant prisiminiau, ką mano bendraklasiai šnibždėjosi apie Fidibusą: jis kiekvieną dieną išgeriąs litrą slyvinės. Negalėjau patikėti, nes niekada gyvenime nebuvau matęs Fidibuso girto, bet senelis sakydavo, kad aš dar per jaunas tai suprasti. Fidibusas tarsi niekada nebūna girtas, bet iš tiesų nuolat būna girtas.
Viename malkinės kampe ūžė skalbyklė, šalia jos tylėjo du karstai. Ant vieno karsto dangčio gulėjo trys poros išblizgintų sportbačių, kitas dar buvo be dangčio.
– Skalbia aprangas, – niekinamai palingavo galvą senelis, kai Karolėlis rankomis pernešė jį per malkinės slenkstį. Mano seneliui kaip tik buvo nevaikščiojimo diena, turėdavome jį nešioti ant rankų. Kartais jis pajėgdavo vaikščioti, kartais nepajėgdavo – sunki negalia visada nenuspėjama. – Veikiausiai Fidibusas iš tikrųjų mano, kad per laidotuves jį neš su tomis aprangomis, avinas nelaimingas, – išsišiepė senelis.
– Aš tau parodysiu aviną, – iš neuždengto karsto stenėdamas išniro susenęs Fidibuso kūnas.
– Antikristo gabale, – susinervino senelis. – Ką čia veiki mano karste?
– Matuoju, ar tau bus kaip tik. Rūpinuosi, kad tavo kojos nekyšotų.
– Kieno čia karstas? Mano ar tavo?
– Tavo, – sutiko Fidibusas.
– Užsakiau jį tau?
– Užsakei.
– Sumokėjau?
– Sumokėjai.
– Tai ir nesivoliok jame, susikalk savo. Kai taip į tave žiūriu, atrodo, kad gal tau greičiau jo prireiks.
– Che che che, – nudžiugo Karolėlis. – Gal treniruosies?
Niekaip nesupratau, kodėl Karolėlį visi taip vadina. Tai buvo visas Karolis: dviejų metrų ūgio ir svėrė už du. Ką žinojau apie Karolėlį? Kad jis truputį trenktas, kad geriausias iš visų grybautojas, kad jo motina sudegė vieną žiemos rytą kurdama krosnį: užpylė ant žagarų benzino, o vakarykštės žarijos dar ruseno, pliūptelėjo ugnis, ir ji liepsnojančiais naktiniais išbėgo į gatvę, tačiau niekur nebuvo nė gyvos dvasios, ir ji sudegė gyva. Tačiau kalbama, kad Karolėlis pamišo ne nuo to: buvo toks nuo gimimo. Nelaimėlė motina nuodėmingai pradėjo jį tose pačiose mūsų kapinėse vieną karštą liepos naktį su atėjūnu, kuris mūsų kino salėje rodė stebuklus ir buvo vardu Jakubas. Jis traukdavęs iš tuščios skrybėlės triušius, balandžius, margaspalves skareles ir kitus gyvus bei negyvus daiktus, visiškai basas laipiojęs kopėčiomis – ne įprastomis medinėmis pakopomis, bet, o siaube, tų kopėčių pakopos buvo išgaląsti plieniniai dalgiai. Daugelis žiūrovų patikrino juos pirštais ir teigė, kad buvo aštrūs lyg skustuvai. Štai kokiomis kopėčiomis tas atvykėlis laipiojo basas ir nė karto neįsipjovė. Tuometis katalikų klebonas mėgino įrodyti parapijiečiams, kad tai – paprasčiausias triukas ir apgaulė, nusiavė batus, net kojines nusimovė ir visiškai nerūpestingai leidosi lipti tomis Jakubo kopėčiomis, tarsi mėgintų patekti į dangų, tačiau toli nenulipo. Jau ant pirmos pakopos persipjovė dešinės kojos pėdą – giliai, iki pat kaulo. Daktaras Krištofikas buvo išvykęs vasaros atostogų, medicinos pagalba atvyko per vėlai, kraujo užkrėtimas, exitus… Per laidotuves kalbėjo pats vyskupas, iškilmės buvo neregėtos – mano senelis, beje, vietos kronikininkas, kruopščiai užrašė jaudinamus vyskupo žodžius: jis kalbėjo apie kažkokius sudžiūvusius kaulus, kurie neva lyg niekur nieko atgijo, apsitraukė oda, užaugo gyslos ir mėsos, ir tada mūsų kapinėse kilo triukšmas ir pasigirdo braškėjimas, tarsi kaulai vėl liestųsi prie kaulų – stebuklų stebuklai! Visi liudytojai baimingai tikina, kad vyskupo kalba nugąsdino tą atėjūną fokusininką, basomis vaikščiojusį išgaląstais dalgiais, ir šis po klebono mirties igaravo tarsi kamparas, o su juo išgaravo ir keli laikrodžiai bei piniginės, kurių savininkai buvo kadainykščiai mūsų kaimynai. Liko tik Karolėlis – mūsų Karolėlis Jakubas. Jam labiausiai patiko karas, tikriausiai todėl mėgo karbidą. Norėjo būti profesionalus karys – tai buvo didžiausias jo troškimas, svajojo dėvėti uniformą. Mokėjo drožti iš medžio visokius šaunamuosius ginklus, o kai jo nepaėmė į kariuomenę dėl plokščiapėdystės, pusmečiui pradingo, išnyko, niekas jo nematė, gyveno aplinkiniuose miškuose ir maitinosi šaknelėmis, miško uogomis, grybais ir mažais lauko gyvūnėliais, o grįžęs namo į kaimą, sudegino visą savo medinį arsenalą kartu su gimtąja troba ir persikraustė pas Fidibusą – ten ir tebegyvena. Karolėlis kapojo žmonėms malkas, valė tvartus, išvietes, padėdavo statybose – kaip pasitaikydavo. Visi duodavo jam pavalgyti, porą kronų alui ir cigaretėms, ir jis buvo ramus.
– Pas ką dirbi, Karolėli? – paklausė senelis.
– Pas malūnininką, – atsakė už jį Fidibusas ir pripylė dvi taures slyvinės. – Išgerk dar taurelę į kelią, – jis padavė Karolėliui sklidiną taurę.
– Man liepė negerti. Man dabar pertrauka. Trijų mėnesių.
– Kas tau liepė?
Karolėlis primerkė kairę akį, ištiesė dešinę ranką sulenktu smiliumi, akimirką taikėsi: „Pfu pfu pfu“, – nuskambėjo kaip švilpiančios koviniuose filmuose kulkos.
– Aha, policajus, – supratingai linktelėjo senelis.
– Prikūlė Čučaką, – Fidibusas paaiškino Karolėlio pertrauką.
Karolėlis pasiėmė po pažastimi paskutinę lentą ir uždėjo ant karučio.
– Atsimink, šimtas dvidešimt kronų, – priminė jam Fidibusas.
– Šimtas dvidešimt, – pakartojo Karolėlis.
– Vis tiek pamirši, – Fidibusas pakėlė nuo aslos susiraičiusią baltą skiedrą, užsidėjo ant nosies akinius ir storu staliaus pieštuku užrašė ant jos: 120. Karolėlis įsikišo ją į išterlioto skiediniu kombinezono kišenę, ir netrukus jau girgžtelėjo varteliai.
– Tai į sveikatą, – senelis virpančiais pirštais sugniaužė Karolėliui skirtą stikliuką, tvirtai suspaudė delnais, jiedu susidaužė, išgėrė ir abu sudrebėjo, tarsi nukrėsti elektros.
– Kad jį kur galas, – vulgariai susikeikė mano senelis, o Fidibusas pridūrė:
– Jau visai subinė, jei net slyvinė nebeskani.
– Pasiskubink su tuo karstu, – krenkštelėjo senelis Fidibusui. – Tik neapsišik beskubėdamas, – irgi atsikrenkštė Fidibusas. – Kai ateis tavo laikas, bus pabaigtas. Trūksta tik dangčio. Antrasis bus jaunajai Kršakovai.
– Juk ir Cestarui jau ant nosies, – priminė senelis.
– Nesibaimink, – atsakė Fidibusas ir nutraukė brezentą nuo medgalių krūvos. Tiksliau, tai aš maniau, kad po brezentu medgalių krūva, o iš tiesų po juo gulėjo dar keturi karstai – žodžiu, Fidibusas buvo tikras profesionalas, visada laikė kelis karstus atsargai.
Jiedu vėl išlenkė ir sudrebėjo, bet dabar jau gyrė: „Ech, taigi į sveikatą, Venda, tikras dinamitas, į sveikatą, Eliašai, tegu Viešpats mudu saugo…“
– Seneli, kada tu mirsi? – paklausiau aš.
– Nesibaimink, Pankracai. Kiekvienas mirsim tada, kai ateis laikas. Į sveikatą.
– Kapinių filosooofas, – sugriaudėjo Fidibusas.
– Venda, tu taip neįsijausk, nes vieną kartą visai pasimaišys protas, – visai geraširdiškai susijuokė senelis.
– Nuo tų tavo fokusų.
– Treniruosimės?
– Tik nedaryk man gėdos. Jei dar kartą išsiųsi alaus be stiklainio, užmušiu, – iš rimtųjų pagrasino Fidibusas, ištraukė iš trinkos kirvį ir pridūrė: – Ką tik buvo atėję matuoti.
– O ką tu?
– Pasakiau, kad užmušiu visus.
– Taip nieko jiems nepadarysi.
Pasigirdo plonytis duobkasio balselis: „Basaaaa“, kapinių tyloje nuaidėjo jo inkštimas.
– Seneli, eisim namo, ar pasiliksi?
Senelis atsisuko į Fidibusą:
– Ką pasakysi, Venda? Atsikemšam dar buteliuką?
– Juk ar šiaip, ar taip, argi ne? Turiu šiek tiek pasigydyti. Baisiai skauda nugarą.
– Pankracai, klausyk, bėk, nes traktorininkas prarėks balsą.
– Tikrai, – sutiko Fidibusas. – Jau perdžia arti subinės. Slovakiškai tai reiškė: „Tuoj supyks.“
– Nenusilakit, – perspėjau juos ir nuskuodžiau paskui duobkasį namo.
Katafalkas jau buvo parengtas startui, duobkasys dar spjaudė ant priekinio stiklo ir valė jį savo nosine.
– Važiuojam, Basa. Pats laikas judėti, – prakalbo beveik taisyklinga slovakų kalba, ir tai buvo tikra tiesa.
Traukinys turėjo atvykti už valandos, o iki Miesto buvo beveik septyni kilometrai.
Automobilyje vėl studijavau. Skaičiau „Universalios visos žemės valstybės įvadą“, kuriuo kunigas Maliarikas keliais dešimtmečiais anksčiau nuspėjo mūsų globalizacijos amžių.
Versta iš: Dušan Mitana. Môj rodný cintorín. Koloman Kertész Bagala, L. C. A. Publishers Group 2000
Siarhej Dubavec. Savižudybė. Rūko pasaka
2022 m. Nr. 8–9
Iš baltarusių k. vertė Vytas Dekšnys
Siarhejus Dubavecas (Сяргей Дубавец) gimė 1959 m. Mozyriuje. Užaugo Minske, Baltarusijos valstybiniame universitete baigė žurnalistikos studijas. Dirbo įvairiuose leidiniuose, dalyvavo nelegalioje savilaidoje. Baltarusijos liaudies fronto aktyvistas, redagavo atkurtą laikraštį „Naša Niva“. 1990–2010 m. gyveno Vilniuje. Radijo „Svaboda“ bendradarbis. Septynių prozos, eseistikos ir publicistikos knygų autorius, 2020 m. už knygą „Tantamareskos“ apdovanotas Jerzy’io Giedroyco premija.
2014 m. S. Dubavecas išleido kelių dalių fantastinę apysaką „Mėlynas laivas mėlynose jūrose plaukė“, apie kurią sakė: „Tai knyga apie tai, ko nėra, niekada nebuvo ir iš principo negali būti.
Tai gryna išmonė be jokios žurnalistikos, be nieko, kas galėtų nutikti tikrovėje. Nežinau, kaip man sekėsi, norėjau parašyti knygą apie nieką. O jei man pavyko parašyti knygą apie nieką, būčiau laimingas žmogus…“
Publikuojame vieną apysakos dalį.
Kai brolis ir sesuo Kajus ir Gerda sulaukė paauglystės, jiedu nusprendė pasitraukti iš gyvenimo. Tiksliau, jau žinodami apie paauglių polinkį į savižudybę, panoro tai išmėginti patys.
– Kaip manai, kodėl pasikorė Radziukas? – įsigalvojęs paklausė Kajus.
– Neįstojo į mediciną, ir pasikorė, – atšovė Gerda.
– Tiek ir aš žinau. Bet įstojo ar neįstojo… Tokių šimtai ar net milijonai. Ne visi eina kartis.
„Radziukas“ – surinko naršyklėje Donas Katajama. Pokalbių svetainėse bemat aptiko informacijos. Buvo rašoma, kad mokyklos absolventas Radziukas, neįstojęs į medicinos institutą, pasikorė miesto kapinėse ant medžio.
– Visa mokykla šnabždasi, kad per tai… – atsakė Gerda. – O tu pats įstengtum?
– Ką? Pasikarti? Nežinau, nemėginau. Reikėtų pabandyti padaryti kaip jis ir įsitikinti. Mes tik jaučiame, kad esame mirtingi, supranti? Negali sakyti, kad jau suaugome. Vis dar prisimename gimę per kančias. Suaugusieji jau pamiršo. Jei esame mirtingi, tai ir išeisime pro tas pačias duris – per kančias.
„Memento mori sugalvojo vaikai“, – užsirašė Donas Katajama.
– Ir nuo to pasidaro taip nyku, kad imi ir pakeli prieš save ranką, – padarė išvadą Kajus.
– Dauguma nekelia, – paprieštaravo Gerda. – Tačiau dalis tiesos čia yra.
„Dauguma gyvena taip, tarytum gyvenimas niekada nesibaigtų. Ar tai reiškia, kad dauguma gyvena – „tarytum“? – nusistebėjo užsirašydamas Donas Katajama. – Gyvena ne iš tiesų, o tarytum žaistų.“ Kaip vaikai. O gyvena iš tiesų – tik vaikai.
– Taip norėčiau pamatyti tą medį! – atsiduso Gerda.
– Juk visiškai paprasta: jis čia pat, greta, – atsakė jai brolis. – Eime.
Nebaigęs užsirašyti jo atsakymo, Donas Katajama jau vilkosi paltą.
Jie išėjo iš gretimų laiptinių vienu metu, bet vieni kitų nematė, ir negalėjo matyti. Didžiulis kiemas skendėjo tirštame rūke. Nebūtum įžiūrėjęs nė ištiestos savo rankos. Rašytojui pasisekė, kad vaikai kalbėjosi – vadinasi, jis galėjo sekti iš paskos nepastebėtas.
– Šiandien specialiai paskaičiau internete apie paauglių savižudybių priežastis, – prakalbo Gerda. – Ten rašoma apie šeimos problemas ir panašius dalykus. Vieni niekai. Pažįstu Radziuko mamą. Jie – labai padorūs žmonės. Tokie kaip mes. Ir mūsų mokykla normali. Ir laikai ne tokie baisūs.
– Taip, – Kajus mėgdžiojo tėvą. – Viskas taip puiku, kad nebėra ko norėti. Man regis, tiesiog niekas nieko apie tai nenutuokia.
Donas Katajama įstengė ne tik išlaikyti atstumą ir užsirašyti viską, ką kalba vaikai, bet ir žymėtis savo įspūdžius bei citatas. Šioje vietoje (jie kaip tik išėjo iš kiemo) jis iš atminties užsirašė Minkino eilėraštį:
Dieve, nuo kluonų ir trobų
Tokia dvelkia gėla,
Jog betrūksta nedaug,
Kad nusižudytum.
„Nedaug, bet šiek tiek trūksta“, – patikslino Donas Katajama.
Kelią į miesto kapines žinojo visi. Reikėjo pereiti tris ar keturias gatves, tris ar keturis miesto kiemus ir praeiti pro tris ar keturis naujus pastatus, slypinčius rūke.
– Aš irgi ieškojau internete, – vėl prakalbo Kajus. – Bet šitie išminčiai tiesiog nežino atsakymo, kodėl mes taip darome.
– Mes? – apsimestinai nusistebėjo Gerda.
– Mes. Argi tau niekad nesinorėjo?
– O kaip manai, kodėl man taip knieti pamatyti Radziuko medį?
– Ar pagalvojai, kaip mes rasime būtent tą medį?
– Tai kad visai nesvarbu, – gudriai dilbtelėjo Gerda. – Medis yra medis.
„Išeiti ir negrįžti“, – užsirašė Donas Katajama. Nė nepastebėjęs, kaip jie atsidūrė kapinėse tarp storų senų medžių kamienų ir antkapių, jis prarado budrumą, ir paaugliai jau stovėjo priešais jį. Tarsi tikėtųsi kokio nors atsakymo. Ką gi, jei atsakyti, tai atsakyti – ir rašytojas sutelkė mintis.
– Paaugliai susiduria su visa gyvenimo begalybe, – paaiškino jis. – Tai baugina.
– Ir jūs taip jautėtės? – vienu balsu paklausė Kajus ir Gerda.
– Neprisimenu, bet spėju, kad kalta siela. Kai ji apleidžia kūną, pasilieka lavonas. Visiems knieti atsiriboti nuo savo sielos. Regis, kartais aš išties ją prarasdavau. Tačiau savisaugos instinktas vertė traukti ją atgal prie savęs. Tai buvo valia. Pagunda atsiriboti nuo savo kūno – tai troškimas būti pačiu savimi. Juk siela – vis dėlto svetimkūnis. Bent jau ne vien mano kūrinys, ji turi bendraautorius: literatūrą, šeimą, istoriją ir kita. Negaliu būti visiškai pats savimi. Negaliu būti absoliutus…
Staiga visi pakėlė akis į didžiulį medį virš galvų. Ant artimiausios šakos kadaravo nutrūkusi virvė.
– Jūs samprotaujate apie tai, o žmonės kariasi, – susigraudino Gerda, bakstelėjusi pirštu aukštyn.
– Neverta ašarų. Juk tai – tiesiog kelias, takas, ir mes juo einame, – rinkosi žodžius Donas Katajama. – Žmogus visą gyvenimą ieško atsakymo, kam jis gyvena. Paauglystėje tas klausimas darosi opiausias. Tada ir nusprendžiama, ar gyvenimas vertas to, kad jį nugyventum, ar ne, pasak Kamiu. Sẽniai džiaugiasi kiekviena diena, kiekviena minute. Tačiau kas tai? Ir kam?
– Visi mes šiame gyvenime šiek tiek svetimi, – pritarė Gerda. – Paaugliai jaučia šitai. Tačiau ar tai reiškia, kad yra ir kitas gyvenimas? Kuriame būtume „visiškai savimi“? Galbūt nieko tokio visiškai savo nėra? Ir tuomet paauglių noras pateisinamas?
Tiesą pasakius, Kajus ir Gerda nė nemanė žudytis. Tiesiog gyvenimas uždavė jiems tokius klausimus, kad atsakymų jiedu nerado. Tikra aklavietė, ir tiek.
– Tarytum „mes patys“ sudarytų mūsų tik trečdalį, antras trečdalis būtų – visuomenės produktas, dar trečdalis – apskritai nežinia kas, – svarstė Gerda. – O kai pakeli ranką prieš save – prieš ką pakeli? Prieš kurią dalį? O gal išsyk prieš viską?
– Na, visuomenė be tavęs tikrai neišnyks, – paprieštaravo Kajus.
Jam akivaizdžiai buvo pabodusios tuščios šnekos ir norėjosi veikti. Jis surimtėjo, sukryžiavo rankas ant krūtinės ir prakalbo, stovėdamas lyg Šerlokas Holmsas:
– Manau, kad Radziukas tikrai bus palikęs kokį nors ženklą. Reikia apžiūrėti vietą. – Kajus pasilenkė prie antkapio. – Taip, kas gi čia? Virvė kabo virš kažkokio Barsukovo kapo.
Gerda nužvelgė Doną Katajamą.
– Jūs gyvenate gretimoje laiptinėje, – prisiminė ji.
– Taip. Aš vardu Donas Katajama.
Gerdos akys išsiplėtė.
– A, tai jūs sugalvojote „žmogų be galvos“!
– Tam tikra prasme.
Rūkas vis dar slėpė viską aplinkui. Buvo matyti ne toliau kaip per tris žingsnius.
– Radau! – sušuko Kajus. Jis stovėjo už Barsukovo antkapio ir rodė jiems kitą plokštės pusę.
Donas Katajama ir Gerda atskubėjo prie jo.
– Žiūrėkit, čia kažkas parašyta markeriu. Ir pasirašyta: „Radziukas“. Skaitykite.
Vienu balsu jie ėmė murmėti išrašytus antkapyje žodžius.
„Veltui atėjote ieškoti čia manęs, manydami, kad aš pasikoriau kapinėse.“
Visi susižvalgė.
„Mirtis, pasak vieno filosofo, yra gyvenimo tąsa. O pasikarti, persipjauti venas ir panašiai tereiškia nutraukti biologinio individo egzistavimą, ir tiek. Tarsi gaidį nukirsti. Jokios tąsos čia nėra.“
– Tai jis nenusižudė? – paklausė Kajus.
– Tai jis nenusižudė? – pakartojo Gerda.
– Skaitykime toliau, – paragino Donas Katajama.
„Mirtis – tai kai ateini prie upės, įlipi į valtį ir išplauki nežinia kur.“
– Jis tiesiog išplaukė… – nutęsė Gerda.
– Ir mes galime jį pasivyti! – sušuko Kajus. – Reikia skubėti į valčių stotį!
Toks posūkis išmušė Doną Katajamą iš vėžių. Jis įsivaizdavo, kaip jie trise plaukia per tirštą rūką vytis pasikorusio Radziuko. Tačiau jis, suaugęs vyras, jautėsi atsakingas už kaimynų vaikus ir pamėgino juos atkalbėti:
– Bet mieste nėra valčių stoties.
Visi susimąstė.
– Palaukit, – šūktelėjo Kajus, – mes susirišime plaustą!
– Upės krantai mieste tokie išlaižyti, kad vargiai rasime medžiagos, – suabejojo Donas Katajama.
Jie vėl susimąstė.
– Palaukit, – nerimo Kajus, – namuose yra pripučiama tėvo valtis. Jis ima ją, kai išsiruošia meškerioti. Dvivietė, bet juk mudu su Gerda – kaip vienas suaugęs.
– O ką jūs manote apie amžinąjį gyvenimą, Donai Katajama? – pasiteiravo Gerda, jiems einant namo pasiimti pripučiamos valties.
– Regis, jį išgalvojo suaugusieji.
– O šiaip jo nėra?
– Jei išgalvojo – vadinasi, egzistuoja. Štai jūs lindite internete, o juk dar prieš vieną kartą jokio interneto nebuvo. Suaugusieji irgi šį tą sugeba. Jūsų proseneliai gyveno po pusšimtį metų, o dabartiniai gyvena ir iki šimto. Galbūt jūs gyvensite po pusantro šimto. Ir taip toliau. Juk aišku, į kur visa tai krypsta.
Vaikai įsigalvojo. Pirmas atsiliepė Kajus.
– Bet vis tiek teks išeiti per kančias.
– Mūsų močiutė sakė, kad pabaigoje gyventi nebeįdomu, – prisiminė Gerda. – Jai buvo septyniasdešimt. Jei būtų tekę gyventi pusantro šimto, būtų pakvaišusi.
Dabar susimąstė rašytojas Donas Katajama. Staiga pasijuto dalyvaująs susitikime su skaitytojais ir neturįs teisės susimauti. Kažin kokia banga visada pagriebdavo jį ir išnešdavo iš kebliausios padėties.
– Ne veltui užsiminiau jums apie internetą. Jūs gyvenate jame tarsi paralelinėje tikrovėje. Tačiau tai – tik išradimas. Tokių išradimų bus vis daugiau ir daugiau. Pavyzdžiui, teleportacija. Jau greitai jūs nesunkiai gebėsite teleportuotis – kur norite ir kada norite. Galbūt panorėsite teleportuotis į savo pačių svajones. Štai, prašau. Kūniškumas nebebus toks svarbus kaip dabar.
Vaikai nustebę sužiuro į kaimyną. Galimybė nusikelti į svajones patiko ir Kajui, ir Gerdai. Iš Dono Katajamos žodžių tai atrodė visai tikėtina.
– Ar jūs turite svajonių? – pasiteiravo Donas Katajama.
– Dažniausiai niekas to neprisipažįsta, – nuleido akis Gerda.
– Jei turi svajonę – niekad negalvosi apie savižudybę, – pridūrė Kajus.
Pripučiama valtis buvo vienvietė.
Kai miesto parko krantinėje visi trys šiaip ne taip į ją sulipo, paaiškėjo, kad per kraštą plona gyvačiuke srūva vanduo.
Laimei, kartu su pripučiama valtimi buvo įdėtas ir puodelis, tad Gerda, vyrams irkluojant, sėmė juo iš dugno vandenį.
Tačiau ne tai buvo didžiausia kliūtis. Rūkas virš vandens buvo dar tirštesnis nei krante ir visiškai neleido keliautojams orientuotis. Jie nusprendė irtis prieš srovę ir nuolat atsiremdavo tai į dešinįjį, tai į kairįjį nedidelės upės krantą. Svyruokliai gluosniai linko nuo krantų iki pat vandens, ir vis tekdavo painiotis iš ilgų jų kasų.
Tačiau keliautojai neprarado ryžto. Galbūt todėl, kad iš esmės vis dar buvo vaikai. Ir tik Donas Katajama svarstė, kad ne šitaip keliaujama į amžinybę, net tada, kai ji – mirtis. Pernelyg daug jų kelionėje gyvenimo bruzdesio.
Žinoma, galima mirti ir juokingai. Tiesa, taip atrodys tik iš šalies. Tam, kuris iškeliauja, viskas turi atrodyti kuo rimčiausiai. Nebūna juokingų šermenų, jei tai ne pokštas. Ir kai karstas linguoja ant procesijos dalyvių pečių, niekas neprapliumpa juoktis kaip kino komedijose, kai kas nors kam nors įspiria į užpakalį.
Mūsiškė upė visai sekli. Jei mes su savo pripučiama valtimi apsiverstume kyliu aukštyn, liktume stovėti vandenyje iki kelių, o krante susirinkusi publika leiptų juokais. Žinoma, kuris nors iš jų sušuktų:
– Žiūrėkit, žiūrėkit! Du vaikai ir vienas suaugęs dėdulė! Ar žinote, kad jis – jų kaimynas? – Čia juokas nugriaudėtų dar garsiau, nes kaimynas – žinomas anekdotų herojus. Tačiau kaip būtų toliau?
– Šitas suaugęs dėdulė, – šaukė kita gerklė, – įsimylėjęs šitų vaikų motiną! – Ir publika jau raičiojosi iš juoko, net ašaros tryško. – Negali būti pasaulyje labiau nevykusios meilės!
Sulig tais žodžiais juokas staiga nuščiuvo, ir Donas Katajama suprato, kad mato abu krantus. Rūkas ėmė sklaidytis. Ryškėjo svyruokliai gluosniai ir didžiuliai jų vainikai. Aplinkui kur bepažvelgsi plaukiojo miesto antys, o krante nebuvo nė gyvos dvasios.
Kadaise vaikystėje, būdamas gal penkerių, Donas Katajama močiutės kiemo gale rado nustipusį balandį. Balandžio kūnas buvo visiškai sveikas, melsvo atspalvio, niekur iki tol nematytas. Tikriausiai ką tik nustipęs iš senatvės arba nuo kokių nors nuodų. Bent taip Donui Katajamai atrodė dabar. O tada jis negalvodamas paskubomis pastūmė radinį giliau po krūmais. Jam rūpėjo net ne balandis, o veikiau pati mirtis.
– Mirtis? – vienu balsu nusistebėjo Kajus ir Gerda.
– Taip. Juk prisimenate, kaip kalbėjome apie atėjimą ir išėjimą per kančias? Atseit vaikas vis dar jaučia, kaip jis atėjo, pro kokias duris. Tolesniame gyvenime tas jausmas išblėsta.
Taigi aš nenutuokiau, kas nutiko tam balandžiui, bet kažkodėl numaniau, kad man pakliuvo į rankas mirtis, ir aš užvaldžiau ją, paėmiau nelaisvėn.
Prisiminiau senelio daržinėje buvus nedidelį seną lagaminą. Tokie buvo vadinami „pirties“. Parbėgęs įmečiau balandį į tą lagaminą. Ir paslėpiau. Pasisavinau ir paslėpiau mirtį. Ji buvo mano.
– O kam mums tai žinoti? – suabejojo Kajus.
– Todėl, kad mes dabar, regis, darome tą patį, – paaiškino Donas Katajama. – Mes mėginame pasivyti mirtį. Anaiptol ne tam, kad patys mirtume, veikiau, kad užvaldytume ją, pasidėtume į lagaminą.
– Žiūrėkit, žiūrėkit, rūkas išsisklaidė! – šūktelėjo Gerda. – O priešakyje – daugybė valčių.
Iš tiesų, upės akvatorijoje pasirodė daugybė valčių ir įvairiaspalvių katamaranų. Tarsi vyktų kokia nors šventė, ir parke susirinkusi publika pramogautų vandenyje. Visi irklavo, mynė pedalus, lesino antis ir nerūpestingai šnekučiavosi.
– Štai, žiūrėkit, – mostelėjo Gerda, – mėlynoje valtyje Radziukas. Aš pažinau jį!
– Paskui jį! – užriko Kajus.
Pripučiama valtis buvo pilna pribėgusi vandens, bet keliautojams buvo nė motais.
Kad ir kaip jie stengėsi prisivyti Radziuką, jis ir kiti pramogautojai tik ilgesingai nuo jų tolo. Visi nenumaldomai artėjo prie didžiausio miesto krioklio.
– Priremkim jį prie sienos! – nudžiugo Kajus.
– Kam? – nusistebėjo Gerda.
Tačiau medžioklės instinktas užvaldė visus, net Doną Katajamą.
Keista: jie yrėsi iš visų jėgų, o Radziukas tik abejingai makalavo irklu.
Priartėję prie šniokščiančio, putojančio krioklio, jie išvydo, kad Radziukas ir visa jo kompanija jau viršuje.
Virš krioklio upė kelis kartus praplatėjo, tarsi išstumdydama į šalis miesto kraštovaizdį.
Kajus, Gerda ir Donas Katajama paskubomis išlipo į krantą, užnešė pripučiamą valtį aukštyn, vėl sulipo ir atsistūmė.
– Žiūrėkit, jis visai arti, – parodė Kajus. – Jau ir aš pažinau jį. Tai Radziukas!
– Bet juk mes stovime vietoje – atsakė Donas Katajama, irdamasis iš visų jėgų.
– Man regis, mus neša atgal į krioklį, – sunerimo Gerda.
Melancholiškasis Radziukas ir kiti pramogautojai tolo nuo guminės valties.
– Done Katajama, irkluokite stipriau, – maldavo Kajus.
– Irkluoju. Čia tokia stipri srovė, kad mus neišvengiamai neša atgal, – atsakė Donas Katajama. Žodis „atgal“ privertė jį susimąstyti. Žiūrint į upės srovę matėsi, kad juos kaip tik neša į priekį. Ką dabar daryti?
– Ir gylis čia aiškiai nebe iki kelių, – pastebėjo Gerda.
– Iriamės į krantą! – sukomandavo Donas Katajama.
Buvo matyti, kaip visiems baugu. Ir irkluotojai pasuko parko link.
– Tikriausiai supainiojote kryptį, – pasakė vienakojis vyras, stovėdamas ant tilto virš krioklio. – Jums reikėtų plaukti į priešingą pusę, pasroviui.
Išlipę į krantą, keleiviai visi kaip vienas pažvelgė į vandenį.
Radziukas ir kiti pramogautojai buvo pranykę už upės vingio.
Versta iš: Сяргей Дубавец. СІНІ КАРАБЕЛЬ В БЛАКІТНЫМ МОРЫ ПЛЫВЕ. Мінск: Ковчег, 2014.
Alhierd Bacharevič. Mes lengvi kaip popierius
2022 m. Nr. 8–9
Iš rusų k. vertė Marius Burokas
Baltarusių rašytojas Alhierdas Bacharevičius (Альгерд Бахарэвіч) gimė 1975 m. Minske. Jis yra kelių romanų ir esė rinkinių, taip pat eilėraščių knygos „Eilėraščiai“ („Вершы“, 2022) autorius. A. Bacharevičiaus knygos išverstos į anglų, vokiečių, prancūzų, lenkų ir rusų kalbas. 2018 m. išleistas jo devynių šimtų puslapių romanas „Europos šunys“ („Сабакі Эўропы“). Autoriaus romano vertimas į rusų kalbą buvo įtrauktas į Rusijos apdovanojimo „Didžioji knyga“ trumpąjį sąrašą. Pagal romaną spektaklį pastatė Baltarusijos laisvasis teatras Londone ir Jankos Kupalos teatras Liubline. Baltarusijos valdžia konfiskavo romano tiražą, o teismo sprendimu knyga Baltarusijoje uždrausta ir įtraukta į „ekstremistinės medžiagos“ sąrašą. Liepos pabaigoje rašytojas feisbuke parašė: „Šiandien sužinojau, ką darys su konfiskuotais „Europos šunimis“. Juos sulygins su žeme traktoriumi. Memento, quia pulvis es. Traktoriste, gazo.“
A. Bacharevičius yra Metų knygos premijos, Skaitytojų premijos, Jerzy’io Giedroyco II premijos (Baltarusija), Erwino Piskatoriaus premijos (Vokietija), Anglijos PEN klubo premijos, Vidurio Europos „Angelus“ premijos laureatas. 2022 m. JAV leidykla „New Directions“ išleido romano „Alindarkos vaikai“ vertimą į anglų kalbą.
Prasidėjus karui, jis parašė atvirą laišką Ukrainai, kuriame palaikė ukrainiečius kovoje su Putino imperija ir ragino juos netapatinti Baltarusijos su Lukašenkos režimu.
2020 m. A. Bacharevičius ir jo žmona, rašytoja ir poetė Julija Cimafejeva dalyvavo masiniuose protestuose Minske prieš Lukašenkos diktatūrą. Dabar abu gyvena tremtyje Graco mieste Austrijoje.
Publikuojama ištrauka yra iš romano „Europos šunys“.
1.
Kad jūs žinotumėt, kaip man nusibodo ta jūsų baltarusių kalba.
Kad jūs žinotumėt, su kokiu pasimėgavimu tai rašau. Nusibodo. Įgriso.
Įsiėdė.
Apkarto.
Įsipyko.
Škac, manoji aptukusi kalba, škac. Tu pakankamai prisilinksminai. Tavimi neuždirbsi, neužmuši, neprisižaisi, tavęs jau nepamirši. Kaip nepažįstama boba priestočio rūke, grobianti trumpam paliktus vaikus, tu kartą išnirai iš niekur, paėmei mane už rankos ir nusivedei į prispjaudytą požeminę perėją, pilną blausių vitrinų, sužvarbusių balandžių ir loterijos bilietų pardavėjų – o aš vis gręžiojausi ten, kur liko stovėti lagaminai: patikimi, prikimšti ateities, jau niekieno. Tu išskyrei mane su artimaisiais, tai dėl tavęs man kartą pasivaideno kažkokia ypatinga, keista tauta, perregima, neapčiuopiama, o iš tikrųjų – neegzistuojanti. Metai iš metų mes su tavimi klajojome po pasaulį, nakvodavome įvairiose varganose vietose, kažkokiuose musėto pieno kaimeliuose, bibliotekose, apleistose pilyse, įtartinose užeigose – kur papuola; tu pirkdavai man pigius kiniškus žaisliukus ir maitinai, kol užaugau, tu mokei mane kalbėti tyliai, o galvoti greitai, dieną vertei prašinėti gatvėse smulkių, o naktimis žadėdavai karalystę, ir štai kur mane galų gale atvedei –
į šį tamsų
tarsi prirūkusį
nuomojamą
vieno kambario butą
name su memorialine lenta
M. mieste
visuotinio pakrikimo laikais
Ir jūsų rusų kalba mane taip pat užkniso. Ga-lu-ti-nai. Taip įgižo, kad nėr gyvenimo. Kad kas žinotų, kaip įsiėdė ji iki gyvo kaulo per pastaruosius keturiasdešimt metų. Kad ir ką juo pasakytum, tuo liežuviu, viskas jau buvo, viskas atsiliepia tūkstančiu kvailų aidų, seniai ataušusių raidelių dvoku. Tai jau surinktos konstrukcijos, ketaus liejiniai, kalba-vamzdis, nutiestas skersai mūsų gyvenimų. Tau visada ko nors iš manęs reikėjo, manasis rusų liežuvėli. Dar mamos pilve, kai net žmogumi nebuvau, o tik šiaip, nulipdyta baidyklėle, tu jau atkakliai man beldeisi, skaitei man moralus, dusinai savo vatos ir binto tvarsliava, užkrėtei mane baime. Kalba, kuri visada ateina su kratos orderiu, kalba, kuri visada turi teisę. Škac, rusų, škac, skardine komunalinių tarnybų ir pažų korpusų kalba, didelės ir kibios literatūros kalba, milijonų mažų, kasdienės tūžmastėlės apimtų žmonių balse.
O anglų? Įsipyko ne mažiau. Tai, ką jūs vadinate anglų kalba, tėra išvešėjusi it auglys guminė širdis, ji sunkiai, įsitempusi pumpuoja milijardus žodžių, negyva širdis, nutvieksta nepermaldaujamos lempos šviesos. Šaltas liuminescencinis švytėjimas. Kalba šlamštmaistis, nuo anglų kalbos visur dėmės, tarsi visas mūsų pasaulis – tik šūsnis servetėlių ant kažkieno stalo. Anglų kalba – hidrintų riebalų ir dirbtinių saldiklių kalba. O, ji sugeba patepti!.. Kiek daug žmonių galvoja, kad moka anglų kalbą, mano, kad to jų laimei ir pakanka. Naivūs kvailiai. Kiek daug mes galėtume vienas kitam pasakyti, jei atsisakytume to inglišo, jei vieną kartą ryžtingai sušuktume „ne“ tai pasibjaurėtinai visuotinio supratimo orgijai.
O ispanų? Astminis žudiko, kokio nors doro pabaisos Če kosulys. Mėsininko-toreadoro juokas. Vokiečių? Karti šaknis, kadaise įsivaizdavusi esanti genijumi ir antžmogiu, o dabar visaip besistengianti, kad vėl atrodytų normali. Prancūzų? Nebaigtas lukštenti laiškas, kuriame slypi nykus filosofinis žargonas. Lenkų? Antraeilių poetų puikybė, nuo kurios žodžiai pokši, taškosi, sproginėja kaip dešrelės ant keptuvės…
– Ką jūs ten vis rašote? – jis pakelia akis nuo telefono ir nepatenkintas girgždina kėdę.
– Rašau, – vangiai teisinuosi aš, delnu pridengdamas pilkus lapus.
– Rarašau, – mėgdžioja mane. – Prirarašėt jau tris lapus. Duokit šen.
Jis ryžtingai ištraukia popierius iš po mano delno. Jo veidas persikreipia, atrodo, tuoj pravirks.
– Kas čia? Klausiu, kas čia? Kas čia per velniava, kad jus kur! Už ką man visa tai, ką? Jūs kurčias? Ar nesveikas? Aš jums ką liepiau? Parašykite, kokiomis aplinkybėmis susipažinote su… O jūs ką rašote? Škac, škac, kažkokios dešrelės, baidyklėlės… Blemba, nė žodžio nesuprantu, šūdą čia susigaudysi!
– Seniai nerašiau ranka…
Jis šiurkščiai, pasimėgaudamas glamžo lapelius, ir man pagailsta to, kas parašyta. Labiau negu savęs. Man patinka popierius. Jis mane ramina. Man tuo pat metu trošku, baisu ir juokinga. Jis suspaudžia popierių į gniutulėlį ir meta man už nugaros, bet aš vis tiek krūpteliu ir nusisuku, tarsi jis būtų taikęsis man į veidą.
– Ranka! Ranka jis, blet, nerašė! Tai kad čia ar ranka, ar koja! Tema ne ta! Tema! Ar aišku? Man reikalingi faktai. O čia kažkokie kliedesiai. Aš juk jums rusų kalba aiškinau…
Jis griebiasi už galvos ir užsimerkia. Valdžios vyras prisiima vietoje manęs kančią nepakeliamą. Valdžios vyras apimtas nevilties. Valdžios vyras tyli. Valdžios vyras baudžia mane savo kabineto tvankuma. Praeina minutė, gal dvi, ir aš išgirstu, kuo gyvena šis stebėtinas pastatas, kurio kiekviename aukšte po tuziną valdžios vyrų. Už sienos nervingai kvatojasi moteris, kažkur toli viršuje šniokščia iš čiaupo vanduo ir žvygauja grąžtas – matyt, kažką jie ten žvejoja tyram vandentiekio vandeny ir gręžia akimis. Ir tikriausiai, jei dabar tylutėliai atsistočiau ir išsmukčiau į koridorių, manasis valdžios vyras nė nepastebėtų. Ir staiga jo pilvas sukliuksi. Aš tučtuojau pajuntu jam simpatiją – tarsi pilve po jo švarku sėdėtų kažkoks kitas jis, mažas, ne Valdžios, o pats paprasčiausias vyras, žmogus su savo įpročiais, nikiais, spuogeliais, rankelėm-kojelėm, dygleliais-pūkeliais.
Gal jis net katę namie turi.
O katė – kamuoliuką.
Akimirką man atrodo, kad visa tai išties galima išspręsti lengvai ir paprastai: dabar aš tyliai niekam nieko nesakęs iš čia išeisiu, o jis atsimerks, nusišypsos ir išbrauks mane iš savo protokolų, ir eis pietauti, ir naršys telefone, tarsi nieko nenutiko, ir pamirš mane, o aš pamiršiu jį, ir mes niekada nebesusitiksime.
Ir vos aš patikiu, kad tai įmanoma, jo viduriai nutyla, jis atsipeikėja ir piktai įsispitrėja į mane:
– Klausykitės manęs įdėmiai, Olegai Olegovičiau. Daugiau nekartosiu. Žuvo žmogus, čia jums ne juokai. Mums žinoma, kad jūs su tuo tiesiogiai susijęs. Todėl jums ir liepiau: imkite popieriaus ir aiškiai, suprantamai parašykite, kokiomis aplinkybėmis jūs susipažinote su…
Kartą išsiviriau kavos, atsisėdau prie stalo ir sugalvojau savo kalbą.
O sugalvojęs atsilošiau ir neskubėdamas apsidairiau.
Peleninėje – penkios susirietusios nuorūkos. Bevardė gėlė ant palangės mąsto apie Blut und Boden. Mano tyliame, neįdomiame kieme jau sutemo, name priešais jau seniai įjungė šviesas ir užtraukė užuolaidas. Kaip matavimosi kabinose. Už užuolaidų nuogi žmonės matavosi vienas kitą: spaudžia? Nespaudžia? Normaliai… Kaime tiks, kaip sakydavo mano tėvai miestiečiai.
Kambario tyloje, šviesdamas man į veidą, ramiai murkė nešiojamasis kompiuteris.
Šviesdamas į pilką veidą žmogaus, sugalvojusio savo kalbą.
Akimoju pamačiau save tarsi iš šalies. Tarsi sėdėčiau prie laužo, supamas miško, žinočiau tik tris žodžius ir man jų pakaktų.
Tokią akimirką, kai sėdi priešais įjungtą kompiuterį tamsiame bute ir žiūri pro langą, gali pasirodyti, kad viską sugalvojai tu. Kad būtent tu ką tik išstuksenai klavišais šį neįtikėtiną, savą gyvenimą gyvenantį pasaulį. Pavojingas jausmas. Ir kaip būna skaudu, kai supranti, kad tu čia visiškai niekuo dėtas. Ir iš tikrųjų, aplinkui nebuvo nieko, prie ko būčiau prisidėjęs. Viskas – nuo stogo virš galvos iki menkiausios mikroschemos, nuo žibintų gatvėje iki žiebtuvėlio ratuko – buvo sugalvota, sumeistrauta, pastatyta, nudažyta ir pavadinta kitų. Ir žmonės už užuolaidų nė neketino rikiuotis prie manęs į eilę. Apie jų ketinimus aš nežinojau nieko. Kaip ir jie apie manuosius. Paprastai savo žinioje turėdavau tik laiko. Tuščius langelius, į kuriuos reikėjo įrašyti save. Langelių mažai, o tavęs daug. Todėl reikia imtis visokiausių gudrybių. Kankinti save ir kitus.
Bet šį kartą vis dėlto išėjo kitaip.
Nuo tos akimirkos, kai su kavos puodeliu atsisėdau prie stalo, praėjo dvi valandos. Aplinkui, regis, niekas nepasikeitė, tik apšvietimas. Aš likau toks pat. Ir pasaulis buvo toks pat, kaip ir prieš porą valandų. Toks pat ir vis dėlto visiškai kitoks. Ten, už lango, vaikščiojo žmonės, ir kiekvienas jų vartojo svetimą kalbą, o aš turėjau savąją. Pats šis faktas nieko nelėmė – bet užliejo mane keistu džiaugsmu. Lyg mane būtų pripažinę kaltu padarius nusikaltimą, kurio padaryti niekada nebūčiau išdrįsęs.
Jutau nuovargį. Didingą dievo nuovargį, smagų kūrėjo nuovargį. Staiga pasijutau praalkęs, nuėjau į virtuvę, pakeliui visur degiodamas šviesas, išsitraukiau iš šaldytuvo gabalą dešros ir ėmiau godžiai kramtyti, užsigerdamas pigiu vynu tiesiai iš paketo. Už sienos pradėjo loti šuo, sužvango raktai, ten atklijavo burną televizoriui ir šis iš karto dėl visko prisipažino. Aš paspaudžiau elektrinio virdulio mygtuką, senas juodas sovietinis skaitliukas prie durų sutraškėjo, jo ratukas ėmė suktis kaip plokštelė, iš kurios netrukus ims lietis valso, džiazo ar maršo garsai. Kažkas tokio jau seniai nemadingo.
Staiga išsigandau, kad aplankas pradingo – puoliau atgal prie stalo, patikrinau; jis buvo ten, kur ir palikau, mano sugalvota kalba švietė man į veidą it mėnuo. Aš tvarkingai nukopijavau aplanką į laikmeną ir paslėpiau patikimoje vietoje. O tada išjungiau kompiuterį, pravėriau langą ir išmečiau nuorūkas. Netrukus turėtų ateiti Veročka. Nei ji, nei kaimynai, niekas niekas visame pasaulyje neturi sužinoti, kad šįvakar
išsiviriau kavos,
sėdau už stalo
ir sugalvojau…
Pavadinau ją balbuta. Vienas Dievas žino kodėl.
O dievu buvau aš.
Lingvistiniu konstravimu susidomėjau dar vaikystėje.
Pamenu, mes su draugais karpėme iš popieriaus žmonių figūrėles, spalvinome jas ir žaidėme valstybes: kariavome, taikėmės, prekiavome, prisidurdavome žemių – kilimo sibirų, sofų kalnagūbrių ir kitų kolonijinių valdų. Reikėjo įsigyti kuo daugiau žmonių: nuo mūsų žirklių ant grindų biro kareiviai, valstiečiai, valdininkai, šventikai, jūreiviai, pirkliai. Labiausiai, žinoma, mėgome karpyti kareivius: sugalvodavome jiems uniformas ir ginklus, skiriamuosius ženklus, laipsnius ir net charakterius – patiems didvyriškiausiems. Šį žaidimą sugalvojau aš – ir tučtuojau pripratinau prie jo kitus, mes šliaužiodavome po grindis ištisas valandas, stumdydami savo kariuomenes ir naujakurius, statydami miestus ir nuolat įsiveldami į susišaudymus ir mūšius: pum pum pubum. Mūsų įsakymams pakluso tūkstančiai figūrėlių. Mums buvo po dvylika, trylika metų, kompiuterinių žaidimų era dar nebuvo išaušusi, bet žaisdami jautėme tokį kaifą, kokio nepajustum nuo šiuolaikinių šaudyklių, arkadinių ar strateginių žaidimų. Žaisdavome po pamokų, mano namuose, mūsų sukurtą pasaulį reikėdavo nurinkti prieš sugrįžtant iš darbo tėvams, nes kitaip tekdavo viską užbaigti paskubomis, tėvams po kojų, ir sambrūzdyje galėdavai pamiršti, kokios ribos šią dieną nustatytos mūsų pasaulyje. Kartais suaugusieji pareidavo anksčiau ir vis dėlto užklupdavo mus apimtus to grupinio pamišimo. Iš pradžių jie nekreipė dėmesio į tai, kas dėjosi čia pat po kojų, bet pamažu mūsų žaidimas ėmė kelti jiems nerimą. Matyt, buvo rengiami kažkokie mums nežinomi tėvų susibūrimai, kuriuose jie svarstė, kas su mumis negerai. Kartą vieno iš bičiulių tėvas, sutikęs gatvėje mūsų kompaniją (mes kaip tik pilnomis kišenėmis figūrėlių ėjome pas mane), sustabdė ir su kažkokiu geraširdišku įniršiu žvilgsnyje, žiūrėdamas į akis ne kam nors kitam, o būtent man, ir sučiupęs mane už rankos aukščiau alkūnės tarė:
– Klausykit! Jūs juk sveiki vaikinai? Kodėl užsiimat visokiu mėšlu? Eitumėt jau mergų glamžyt… Ar prisiliuobkit. Ar, ką aš žinau, galvas sau prasiskelkit. Ko jūs vis po grindis ropinėjat kaip mažvaikiai?
– Tėt, eik kur ėjai, – sumurmėjo mano draugas.
Mes stovėjome ir, nežinodami, ką atsakyti, sumišę dėbsojome iš padilbų. Jis buvo Tėtis. Turintis teisę bausti ir pasigailėti, su spjūviais vietoj akių, su proletaro kumščiais, peniu, alkoholio tvaiku ir principais. O mes buvome niekas, paaugliai su popieriniais žaisliukais mokyklinių švarkelių kišenėse.
– O tu tėvo netildyk! Jei ir toliau su juo šliaužiosi, ne vyras būsi, o bybis popierinis!
Jis suspaudė mano ranką dar stipriau. Buvo išgėręs. Jis manė, kad mano tėvai nepakankamai griežtai su manimi elgiasi. Bet ką jis galėjo padaryti? Tik paleisti mane, išversti sūnaus švarkelio kišenes ir iškratyti iš jų visą tautą, kareivius, klajojančius vienuolius, karo vadus, pirklius, kalvius – iškratyti tiesiai ant asfalto, ant kurio kažką ką tik supykino šviežiu dvokiančiu pavasariu, kažką didelį, kas plaukė dabar dangumi ir kuriam mes jau trylikti metai painiojomės po kojų.
Jis sutrypė figūrėles, beveik įtrynė jas į balą, tas visagalis tėvas, tikras Dievas, ne popierinis, ir ant asfalto dabar buvo tik purvina jo sūnaus fantazijų košė, ir jis turėjo teisę priversti savo atžalą atsiklaupti ir ją nulaižyti. Žiūrėjau į tą tėvą kaip užhipnotizuotas. Tokia valdžia mane žavėjo. Jis pastebėjo mano žvilgsnį, nusispjovė ir nuėjo savais reikalais.
Blaivas jis manęs bijojo. Ir už akių vadino „šytas nesveikas“. Su pagarba ir panieka – būna ir taip. Mes gyvenome pačiame miesto pakraštyje neseniai pastatytame mikrorajone, čia visi visus pažinojo, čia buvo sunku išsaugoti paslaptis. Jis bijojo, kad aš užkrėsiu ta liga jo sūnų, jis irgi bus „nesveikas“, užkrėsiu jį savo popierbybiškumu, savo šliaužiapopieriavimu, savo nenormalia meile knygoms.
Kaip jau minėjau, žaidimo idėja buvo mano, draugai man pavydėjo ir nuolat stengėsi kaip nors pakeisti taisykles, o man tai nepatiko. Todėl mes kartais atsikeldavome nuo grindų ir dabar jau ne popieriniai žmonės, o rūstūs dievai stovėdavo vienas priešais kitą sugniaužę kumščius.
Ir būtent man priklausė kita idėja: meistrauti žaidimui ne tik popierinius kareivius, vienuolius ir darbo liaudį, bet ir moteris. Nėra ką ir kalbėti, prie moterų figūrėlių mes užsisėdėdavome ilgiau. Pabandyk iškirpti visus tuos paslaptingus linkius ir katiškus siluetus, tuos nėrinius mįslingų kūnų, kažkieno sugalvotų mums už bausmę, kūnų, apie kuriuos vien pagalvojus prakaituodavo delnai, geldavo spenelius ir mausdavo tarp kojų. Jei ranka virptels, vietoj moters gausi išburkusią beformę seną raganą. O senės juk nesiskaito. Mūsų žaidimuose visai nebuvo nei senių, nei vaikų. Tik sveiki balti popieriniai vyrai, nuolat galvojantys, kaip išžudyti kuo daugiau panašių į save.
Ak, kokia tai liga – būti berniuku. Mano kūnas tada man atrodė it medis pavasarį. Jaučiau, kad pirmieji pumpurai ant šakelių, ir tai, kaip jiems skauda pavasarį skleistis, kaip jie aimanuoja kovo rytais (tas aimanas, regis, girdėjau tik aš vienas), turi kažką artima mano bėdinam berniukiškam kūnui. Kokia tai buvo kančia. Trylikos metų kančia. Juk mūsų fantazija tada veikė taip, kad nereikėjo jokio porno, jokių stimuliatorių. Kartą neištvėriau ir ėmiau karpyti nuogų moterų figūrėles, visi ėmė žvengti ir su palengvėjimu pasekė mano pavyzdžiu, o paskui mes sugulėme ant pilvų ant savo imperijų ir lyginome, kas kam išėjo, mes voliojomės ant grindų išraudę, lyg mums būtų nudyrę odą ir kažkodėl vengėme pažvelgti vienas kitam į akis, ir mus ėmė siaubas, kad tuoj pareis tėvai ir užklups mus taip žaidžiančius. Mes taip to bijojome, kad po kiekvieno žaidimo sunaikindavome moterų figūrėles ir jas reikėdavo kas kartą karpyti iš naujo. Ir mes karpydavome – įnirtingai, negrabiai – ir nebesupratome, kas mes: dievai, vergai ar pamišėliai, todėl garsiai juokėmės, barėmės ir lipome sienomis nuo visko, kas neišsakyta, baisu ir neišvengiama.
Kartą, suspėjęs prieš pat grįžtant tėvams suplėšyti visas nuogas figūrėles, aš, su mama ir tėčiu sėdėdamas priešais televizorių, apimtas siaubo pamačiau, kad viena figūrėlė liko gulėti po sofa. Kaip galėjau ją pražiūrėti, kaip galėjau nepastebėti! Kas bus, jei ją ras mama (o ji tvarkydavosi dažnai, beveik kasdien)… Nebegalėjau žiūrėti filmo, galvojau tik apie tą pamirštą figūrėlę. O tėvai sėdėjo šalia kaip prikalti. Vos ištvėręs iki filmo pabaigos ilgai nėjau iš kambario, bet man niekaip nesisekė jame pasilikti vienam. Vėliau mane nusiuntė į virtuvę uogienės, tėvai vis išeidavo iš kambario, bet po vieną, tik po vieną, ir aš niekaip negalėjau ištaikyti akimirkos, kad pagriebčiau tą nelemtą figūrėlę ir įsigrūsčiau į kelnių kišenę. Degiau iš gėdos.
Galų gale likęs vienas kambaryje aš palindau po sofa, bet figūrėlės ten nebebuvo! Jokios figūrėlės – visiškai tuščia ir švaru – ir ta absoliuti švara baugino mane labiau nei skandalas. Ji buvo ten. Aš ją mačiau. Kur ji prapuolė? Šis klausimas nedavė man ramybės.
Prabėgus keletui metų, kai jau buvau pakankamai suaugęs ir kartais likdavau namie vienas, keletą sykių neištvėriau ir atsiguliau ant grindų, tarsi norėdamas surasti tą prapuolusią moterį. Jos niekur nebuvo. Aš imdavau žirkles ir popieriaus, ir aplinkui vėl iškildavo vaikystės imperijos, mano kariai, valstiečiai, neegzistuojančių religijų žyniai, o aš gulėdavau užsimerkęs, su liūdesiu įsiklausydamas į savo jausmus. Kartais man atrodydavo, kad širdį nudiegia pažįstamas pojūtis, aš laukiau to paties, jau pamiršto maudimo pilvo apačioje, gulėdavau, bijodamas nubaidyti praeitį, kuri, regis, tuoj šmurkštelės pro šalį tuščiame bute, bet galų gale tik nusivildavau. Ten nebesugrįžtama. Na, bent jau vienišam. Reikia priešų ar bendrų, bet niekas nesugebėtų jų iškviesti iš šešėlių karalystės.
O kuo čia dėtas lingvistinis konstravimas, paklausite. Kuo čia dėta balbuta? Argi ji gimė jau tada? Žinoma, ne. Iki balbutos dar buvo toli, kaip iki Mėnulio.
Kaip aštriai pieštuko ilčiai iki popierinio mėnulio.
Reikalas tas, kad tada, paauglystėje, žaisdamas mūsų keistus žaidimus ir stumdydamas grindimis popierines figūrėles, aš iškėliau draugams vieną svarbią sąlygą. Jei jau turime savas valstybes ir tautas, tai privalome sugalvoti joms ir kalbas, nekantriai aiškinau jiems. Man tai buvo akivaizdu – iki ašarų! – bet, deja, tik man vienam. Draugai nenoromis sutiko, bet kas iš to: jiems užtekdavo dviejų trijų kvailų frazių, tai buvo tik dekoracija – beprasmiškos frazės, kurių jie ir patys neįstengdavo prisiminti. Ir kai imdavau kamantinėti, kaip jų kalbomis skambėtų vienas ar kitas žodis ar posakis, jie ilgai neištverdavo. Aš gerai pamenu jų kimius isteriškus balsus: eik tu, tik žaidimą gadini savo užgaidomis. Dabar aš, žinoma, viską suprantu. Juos traukė kitkas: pum pum pubum, valdžia, šūviai, kariuomenės ir nuogos moterų figūrėlės. Ant durniaus sugalvoję savo tautai porą žodžių, jie manė, kad to pakanka, ir suirzdavo, kai pričiupdavau juos už siaubingus kalbos sandaros neatitikimus.
O aš į tai žiūrėjau rimtai. Storuose sąsiuviniuose sudarinėdavau man pavaldžių popierinių žmonių gramatikas ir žodynus. Ir griežtai stebėjau, kad viskas mano šalyje vyktų pagal taisykles. Jei kuris nors mano generolų duodavo raštišką įsakymą, man tekdavo ne kartą žvilgtelėti į savo sąsiuvinius. Mano generolai neturėjo teisės klysti. Na, bent jau neturėjo teisės klysti kalbėdami ir rašydami. Draugus tai erzino. Jų paskubomis iškarpytos tautelės plepėjo rusiškai, nors ir turėjo, popieriuje, savas nacionalines kalbas. Kažką ši situacija primena, ar ne? Mano armijos ir slaptosios tarnybos netgi turėjo tam tyčia iškirptų ir nuspalvintų specialistų tamsiais akiniais – tyrinėjančių priešų kalbas. Tiesa, jie neturėjo kuo užsiimti ir kiauras valandas trindavo ant kilimo savo popierines kelnes.
Taigi, draugai neketino švaistyti laiko ir popieriaus tokiems niekams kaip lingvistinis konstravimas ir tikriausiai laikė mane baisiu nuoboda. Bet mano žaidimus jie žaidė su neapsimestiniu paauglišku entuziazmu – niekas kitas negalėjo jiems pasiūlyti nieko panašaus. Vienas iš draugelių dabar dirba apsauginiu didžiuliame prekybcentryje. Kai jį sutinku, apsimetu, kad mes nepažįstami. Kitas prasigėrė ir mirė Maskvoje. Jis mėgo kraipyti žodžius: vieną posakį jis nuolat kartodavo su buku pasimėgavimu ir palydėdavo juoku, giliai, iš vidurių – „narmaldy“. Su kirčiu ant „y“. Narmaldy, Oležka, viskas narmaldy. Visi juokdavosi. Išskyrus mane. Klausydamasis jų kvailo juoko svarstydavau, iš kur ir kodėl atsirado tas nenormalus „narmaldy“ ir kaip jis sugebėjo prikibti prie mūsų minskietiškos rusų kalbos; tai buvo akivaizdžiai laukinė, tiurkiška, kvaila varnalėša iš tolimų stepių, aklo vėjo atnešta iš vieno imperijos pakraščio į kitą.
Trečias bičiulis išvažiavo į Angliją ir po daugelio metų susirado mane feisbuke. Jis man spėjo įkyrėti, žvaliai klausinėdamas asmeninėmis žinutėmis, ko pasiekiau gyvenime – ir vis angliškai. Kodėl nei iš šio, nei iš to angliškai? Kad netyčia nepalaikytume jo mūsiškiu? Bet kas jį galėjo pamatyti čia, privačiame pokalbyje? Greit supratau. Jam trūko mano pavydo. Jis norėjo, kad pripažinčiau jo saksesą. Jis norėjo parodyti, „kiek pasiekė gyvenime“. Kažkodėl visi jie, išvažiavę, ima vaidinti tokius europiečius, jau tokius kietus ir civilizuotus, kad vemti norisi. Aš įdėmiai apžiūrėjau po kažkokiomis palmėmis besišypsančio bičiulio nuotrauką. Juk jam ant kaktos rusiškai parašyta: šūdino mikrorajono vaikas, sovietžmogis nuo gimimo, grynakraujis slavas, t. y. žydės ir totoriaus sūnus. Jo veidas visai nepasikeitė. Pasikeitė tik pavardė. Jos pabaigoje atsirado dailus „off“.
Buvo Syrnikovas, tapo Sirnikoff. Įdomu, ar pamena jis, kaip ropinėjome po grindis, ar pamena mūsų paktus, pergales, paliaubas, mūsų keliones su popierine pornografija ant prakaituotų pirštų pagalvėlių – nuo grindjuostės iki grindjuostės? Norėjau jį paklausinėti apie visa tai, apie tolimus, mūsų, dalykus, bet tik atsakiau: Fuck off, Sir Nikoff. Kam man tie emigrantai, aš pats emigrantas. Juk visą gyvenimą bėgau nuo jų visų kalbų – savosios, vienintelės link.
Štai taip, dar būdamas trylikamečiu fryku su treningais, prasimanydavau kalbas. Tuo metu mano mėgstamiausia knyga buvo „Jaunojo filologo žodynas“. Ypač straipsnis, kuris vadinosi „Dirbtinės kalbos“. Iki šiol prisimenu, kur jis buvo knygoje: dešinėje pusėje, iš kairės – iliustracija, o tęsinys – kitame puslapyje. Aš skaitydavau jį vėl ir vėl, ir gerai pamenu nuolatinį kartėlio jausmą pervertus puslapį: straipsnis buvo apmaudžiai trumpas, baigdavosi per greitai. Aš troškau daugiau informacijos, bet jos niekur nebuvo – nei mokyklos bibliotekoje, nei rajoninėje, nei miesto, visur tie patys trupiniai, ir man teliko vartyti savo baltą, bėdiną, viską žinantį žodyną: kako spalvos kakavos ir uogienės dėmės ant numylėto puslapio, amžiams kieto įrišimo suspausti sausainių trupiniai ir antropomorfinės kalbos dalys iliustracijose. Netrukus jis, tas žodynas, jau pats atsiversdavo ten, kur reikia. Kad vėl pabertų man tą jau mintinai išmoktą smulkmę. Vis dėlto būtent iš tos baltos knygos aš pirmąkart sužinojau apie esperantą ir Zamenhoffą, apie volapiuką ir pastorių Schleyerį, apie ido ir interlingvą. Mane užbūrė tie žodžiai. Ida Esperanto – tai skambėjo man kaip moters vardas, o Volapiukas – kaip vardas gašlios miško dievybės, kuri vaikosi nekaltą nimfą (o iš tikrųjų nimfomanę kaip reikiant). Aš tarsi girdėjau nežinomus nesuprantamus jų lūpose skambančius žodžius; vaizdinyje, kuris iškildavo vos man paėmus žodyną į rankas, buvo kažkas gašlaus ir nejaukaus. Žodynas nė karto manęs nenuvylė – su juo pamiršdavau gimtojo mikrorajono šlykštumą, laukinius savo baisios vidurinės mokyklos papročius, pamiršdavau nykias pareigas ir raudonus budinčiųjų raiščius, su kuriais mes, moksleiviai, atrodėm kaip jauni naciai. Kietais viršeliais, teigiamas ir teisingas, pilnas spalvotų iliustracijų, kažkuo primenantis Bibliją vaikams, tas gundantis žodynas savo išvaizda filologiją pasirinksiantiems berniukui ar mergaitei žadėjo vietą tarp inteligentų: visada švarias rankas, kabinetinę šlovę ir baltą bilietą vietoj juodo darbo. Aš anksti lioviausi juo tikėjęs. Bet kalbos vis tiek mane kerėjo, o labiausiai kerėjo, kad tai iš tiesų įmanoma – kada nors sukurti savąją.
Vėliau supratau, kodėl man niekaip nepavykdavo – aš darydavau vaikišką, rimtam lingvistikos konstruktoriui nederamą klaidą: norėjau, kad mano sugalvotos kalbos būtų kaip gyvos. Panašios į jau esančias. Į gyvybės iliuziją sukuriančias tarmes. Į kalbas, kurias tariamai vartojo milijonai žmonių, šimtai kartų, į senovines, žilas, proistorės gelmėse slypinčias kalbas. Konstruodamas tarsi kūriau garsinį foną filmui, dirbtine kalba apipavidalinau man pagal sutartį įteiktą dirbtinį pasaulį. Aš nebuvau laisvas. Norėjau, kad viskas būtų kaip pas žmones – turėdamas tik negrabiai išsikarpytas popierines figūrėles. Man ir į galvą neateidavo, kad mes su draugais taip pat buvome savos kalbos vertais herojais, kad mes ir buvome naujiems dalykams atsirasti tinkama, jau esanti proistorė ir priešistorė.
Sukurti kalbą – sunkus darbas. Tais laikais ir kiek vėliau, kai mano gyvenime dar nebuvo įsivyravęs ilgas Pralaimėjimo laikotarpis, aš keletą kartų bandžiau sukurti ką nors vertinga ir nuolat susidurdavau su viena problema, kurios taip ir nesugebėjau išspręsti. Kuo labiau mano kalba primindavo gyvą, tuo daugiau ji reikalavo sąlyginumų, atitikimų ir taisyklių. Aš nekantriai ir atmestinai plėtojau leksiką ir gramatiką, tikėdamasis pagaliau užčiuopti gelbstintį dugną, bet kalba yra nepasotinama, ji reikalauja vis daugiau, tu grimzti vis giliau, tempi save žemyn, tikėdamasis pajusti stebuklą – o iki dugno vis dar labai toli. Ir tuomet skęsti. Springsti kalbos begalybe, jos pažadais. Dabar žinau: jei nori sugalvoti kalbą, reikia iš pradžių pačiam nustatyti jos dugną. Ir atsispirti nuo jo, pamiršti, kur jis, kaip giliai. Reikia leisti kalbai pačiai stumtelėti savo dugną tai arčiau, tai toliau, priklausomai nuo to, kas į ją neria.
Tikrasis lingvistikos konstruktorius nemeistrauja kalbų, „panašių į gyvas“. Jis kuria gyvas kalbas.
Balbutą pavyko sukurti tokią gyvą, kad nuo jos kažkas net mirė.
Uladzimir Sciapan. Mokyklos gatvėje
2022 m. Nr. 8–9
Iš baltarusių k. vertė Vytas Dekšnys
Uladzimiras Sciapanas (Уладзімір Сцяпан, tikr. Uladzimiras Sciapanenka) gimė 1958 m. Kasciukoukoje (Homelio r.). Baigė dailės studijas Baltarusijos teatro ir menų institute (Minskas). Dalyvavo literatūriniame sąjūdyje „Tuteišyja“ („Čionykščiai“). Dirbo Baltarusijos televizijoje, rengė ir vedė įvairias kultūros laidas, rašė dokumentinių ir vaidybinių filmų scenarijus. Kūrė baltarusių autorių knygų dizainą. Išleido prozos knygų: „Bokštas“ (1990), „Akis į akį“ (1990), „Viena kapeika“ (2012), „Mokytojas. Siarhejus Piatrovičius Katkovas“ (2013), „Popierinė kepuraitė“ (2018), „Bangos“ (2019).
Jis neatsinešė nei plaušinės, nei muilo, nei rankšluosčio, nei vantos. Atėjo į pirtį vos jai atsidarius, tuščiomis…
Ilgai mazgė rudų storu, gruoblėtu padu batų raištelius, movėsi kojines, nusitraukė per galvą juodą megztinį. Stropiai, tarsi bijodamas praleisti kurią nors sagą, atsisagstė languotus marškinius, rūpestingai pasidėjo velvetines kelnes ant viršutinės lentynos, kur jau gulėjo juoda slidininko kepurė, ir pavargęs prisėdo ant suolo. Taip ir sėdėjo, su šiltais apatiniais. Bemaž ketvirtį valandos lyg nesavas spoksojo į rudas grindų plyteles ir savo kojas. Visai nusirengęs, vėl atsisėdo, nugara atsišliejo į siaurą spintelę. Aplinkui šurmuliavo žmonės. Visi rengėsi. Vaikai juokėsi, tėvai šūkčiojo ant jų, skubino, o žilaplaukis vyras vis tyrinėjo savo kojas.
Jis pasiėmė nuo pat viršaus cinkuotą rėčkutę su viena rankena ir neskubėdamas įžengė į pirtį, pilną vaikų cypimo, juoko, purslų ir šiltų garų… Atsistojo po dušu. Ant riešo blykčiojo laikrodis, ant kaklo – medaliono plokštelė. Buvo aukštas, žilas, raudonskruostis. Jei ne raukšlėtas veidas ir kaklas, kūną porečiai nusėję žili plaukeliai…
Prisipylė pilną rėčkutę vandens ir pasidėjo ant suolo po aprasojusiu grotuotu langu. Paskui liūdnai, šiek tiek atsainiai papurtė galvą. Pamanė be reikalo pasiėmęs rėčkutę – o jei kam nors pritrūks? Stalas buvo vis dar švarus, akmeninis paviršius priminė namie gamintą slėgtainį. Garinėje ant gretimos lentynos suraukę nosis sėdėjo du paaugliai, gal dvylikos. Trečiasis pylė iš cinkuoto puodelio ant akmenų šaltą vandenį. Berniukams teko atsistoti, kai aukštas, žilas, raudonskruostis nepažįstamasis užėjo į patalpą, menkai apšviestą lemputės su grotelėmis vietoje gaubto, ir užlipo į patį viršų, ant paskutinės lentynos, po pat murzinomis lubomis.
Ten jis atsigulė, išsitiesė ir ranka prisidengė akis.
Paaugliai nepažino vyro, ir ne vien todėl, kad jis, kaip ir visi pirtyje, buvo nuogas.
Po ketvirčio valandos keturi vyrai išnešė jį be sąmonės iš garinės ir paguldė ant ilgo stalo po langu. Apliejo šaltu vandeniu… Kilo sumaištis.
Kai atvažiavo greitoji, nepažįstamasis vis dar gulėjo be sąmonės. Gydytoja užėjo į vyrų pirtį. Jauna. Baltu chalatu, su lagaminėliu ir stetoskopu ant kaklo. Kulniukai kaukšėjo per šlapias slidžias grindis. Vaikai droviai nusisuko.
Siaura spintelė leidosi lengvai atrakinama. Peiliu pakrapštei spynelę – ir viskas. Dokumentų nebuvo. Cigarečių pakelis, vienkartinis žiebtuvėlis, nosinė, pirštuotos pirštinės, dailus peiliukas, po kišenes iškaišioti pinigai. Juodoje striukėje surado raktą, tris kaštonus ir autobuso bilietą. Gydytoja suleido ant stalo gulinčiam seniui vaistų, paskui jis buvo perkeltas ant neštuvų, nuneštas į automobilį ir išvežtas į ligoninę.
Laikrodis, grandinėlė su medalionu…
Tai buvo Vicka Rudis. Prieš penkiasdešimt metų rusvaplaukis, o dabar – žilas.
Jį atpažino sanitarė Valiancina, nebejauna moteris dažytomis lūpomis. Pamatė dešinę ranką, o ant peties – alyvų spalvos randą.
Mokyklos gatvėje – mokykla. Sena, triaukštė, ikikarinė, geltona. Aukštu metaliniu stogu. Mokyklos numeris – tryliktas. Tačiau tai nesvarbu.
Mokyklos gatvė trumpa. Anksčiau buvo grįsta akmenimis. Važiuojant dviračiu barškėdavo dantys. Aplenki balas, rudame dėkle po rėmu žvangčioja raktai… Visai trumputėlė – gal trys šimtai metrų. Nuo plento iki turgaus. Prie mokyklos – aikštynas, už tvoros – vaikų darželis. Tačiau ir tai nelabai įdomu.
Visi Mokyklos gatvės namai seni. Pastatė gamyklą, o šalimais, beveik visai priešais, už plento – vadovybės ir darbininkų namus. „Etėere“ įsikūrė direktorius, inžinieriai, technologai, visokie viršininkai… Darbininkų name Mokyklos gatvėje gyveno Vickos Knyšo šeima ir jis pats. Tai svarbu. Itin svarbu.
Vicka buvo rusvaplaukis, lyg raudonviršis, todėl ir dėl pravardės neįsižeisdavo.
Dabar jo ten nebėra.
Ir manęs ten nebėra.
O tuo metu Vicka gyveno tiesiai prieš mokyklą, trečiajame darbininkų namo aukšte. Komunaliniame bute, aštuoniolikos kvadratinių metrų kambaryje.
Jinai atpažino jį, bet niekam nesakė. Parėjusi namo ėmė vartyti nuotraukas. Galiausiai surado tą, kurios ieškojo. Du berniukai, gal dvylikos, gimnastų marškinėliais, juodomis ilgomis kelnaitėmis mokyklos aikštyne. Dešinėje, trumpai kirptais plaukais – jos brolis Vitalikas, o šalia – jis, Vicka Knyšas, pravardžiuojamas Rudžiu. Po dvejų metų jis kartu su tėvais visiems laikams išsikraustys iš Mokyklos gatvės. Nespėjęs baigti nė aštuonių klasių…
Ji net užsidėjo akinius. Kad geriau įžiūrėtų Vickos petį ir dar kartą įsitikintų neklydusi.
Kitą dieną sanitarė užėjo į reanimacijos palatą. Baltu chalatu be dėmelės, plaukai garbiniuoti, blakstienos padažytos.
Ligonis gulėjo prijungtas prie lašinės. Veidas lyg miltais apsinešęs, skruostai ir akys įkritę. Smailus Adomo obuolys kartais krustelėdavo po žilais šeriais.
Ji apėjo aplink lovą, pažvelgė į randą. Atsisėdo šalia, ant kėdės metalinėmis kojomis, ir prasėdėjo bemaž valandą, tik linguodama galva ir gniaužydama nosinę. Išgirdusi, kad koridoriumi ateina gydytojai, nulipo į savo aukštą.
Medikai darė ką įmanydami. Trečios dienos rytą ligonis prasimerkė ir pakrutino dešinės rankos pirštus. O štai nusišypsoti nepavyko. Kairė veido pusė buvo sustingusi. Kalbėti irgi neįstengė.
Dar kitą dieną Vicka Knyšas mirė. Antrasis insultas – ir jo neliko šiame pasaulyje. Po septynių dienų jį palaidojo, nes giminių, vaikų ir žmonos nesurado, niekas nenumanė, kur jie.
Valiancina – jaunėlė Vickos bendraklasio sesuo – ėjo iš kapinių Mokyklos gatve. Kaip ir anksčiau, ji gyveno „etėero“ name. Į nugarą pūtė vakaris vėjas, nešė sudžiūvusius lapus. Nebejauna moteris, užauginusi vaikus ir sulaukusi dviejų anūkų, jau studentų, šypsojosi. Ji net čiūžtelėjo kelis žingsnius negilios balutės ledu.
Atšiaurus lapkričio vėjas jai pasirodė karštas, lyg Vickos kvėpavimas. Atrodė, kad ji sėdi ant kieto dviračio rėmo, o Vicka Rudis mindamas pedalus karštai alsuoja jai į sprandą…
…Ją liūdino tik tai, kad Mokyklos gatvė tokia trumpa.
Jānis Joņevs. Metodas
2022 m. Nr. 7
Iš latvių k. vertė Laimantas Jonušys
Latvių rašytojas Janis Juonevas (g. 1980) pagarsėjo romanu „Jelgava 94“ (2013), jis išverstas į daugiau kaip dešimt kalbų (2018 m. pasirodė lietuviškai).
Apsakymas „Metodas“ („Metode“) yra iš rinkinio „Tigras“ („Tīģeris“, Dienas Grāmata, 2021). Šioje knygoje buitinės situacijos susiliečia su fantazija, psichologinės ir kūrybinės problemos – su paraleliniu pasauliu.
Tarpkultūrinių mainų programoje Ervinas nežinia kaip buvo gavęs stipendiją ar kažką panašaus, namelį šiame Prancūzijos mieste ir laiką, skirtą vien tik apsakymui parašyti. Paskirto laiko buvo jau pusė, o apsakymo nė kiek. Nė pačios pradžios.
Ervinas priėjo prie lango. Neskubėdami pėdino prancūzai, šypsojosi, sveikinosi. Bepigu jiems! Kai nereikia rašyti apsakymo. Apie juos viskas jau pasakyta. Bažnyčių karnizuose, paltuose, restoranuose, ir visas pasaulis susižavėjęs arba pasipiktinęs. O Ervinui reikia ką nors papasakoti apie Latviją. Nes jis buvo tai pažadėjęs. Kad jie kiaurai prasmegtų, tie kultūros mainai. Gerai, pareiga, žinoma, nėra vienintelė priežastis. Dar ir todėl, kad jis myli Latviją ir ją mes turime vienintelę. Vienintelę unikalią. Jis čia nėra geriausias mylėtojas ar kovotojas. Labiausiai jis yra latvis. Apie Latviją niekas nieko nežino, ir apie ją reikia papasakoti. Tai yra didi rašytojo galimybė. Venecijos menininkai verkia, nes jiems niekada nepavyks sukurti nieko gražesnio už tai, kas jau yra jų mieste. Latvijos menininkai juokiasi ir trina rankas. Tiesa, negirdėta, kad jiems kiti pavydėtų, bet ar maža kas negirdėta. Tikrai pavydi.
Tereikia užrašyti. Ervinas vėl atsisėdo prie stalo. Kalendoriuje buvo pažymėtas terminas – dar lygiai dvi savaitės. Tai yra daug. Per dvi savaites Hitleris užkariavo Prancūziją, jis patikrino gūgle – ne, vis dėlto truko ilgiau.
Apėmė baimė. Jam duota mažiau negu pirmtakams. Ir po savaitės jis sėdės čia pat, nevykusiai ieškodamas, ką kas yra nuveikęs per savaitę. Bus tikrai taip, jeigu jis elgsis taip pat, kaip iki šiol. Jokie požymiai nerodo, kad bus kitaip. Štai galimybė keisti gyvenimą, įgyvendinti svajonę, bet jis tikslingai, sekundė po sekundės tai naikina.
Viskas, taip nebebus. Ervinas ėmė užvertinėti interneto tinklalapius. Jokio interneto. Nukraustysiu stalą, kad niekas netrukdytų dirbti. Ir surinksiu nuo atvykimo ant grindų išmėtytus drabužius. Išplausiu grindis.
Ne! Su šluota čia prisėlino ne kas kitas, o velnias. Prancūzų velnias, nuobodžiaudamas nušokęs nuo šalia esančio Šventojo Severo fasado, įsėlinęs į kambarį, kad pasityčiotų iš svetimšalio. Ne, taip nenutiks. Tvarkymas ir plovimas yra blogis.
Ervinas atsistojo, padėjo rankas ant klaviatūros ir įsižiūrėjo į Wordo dokumentą. Bet jis juk visai nežino, ką reiškia būti rašytoju. Ką daro rašytojas, kad pradėtų rašyti? Jis net nesugeba įsivaizduoti. Tik prisiminė, kas parašyta apie tai, kaip rašė kiti. Viena latvių rašytoja kartą pasakė, kad rašytojas yra mediumas ir rašytojui priklauso tiesa. Ervinas nieko tokio nejautė. Galbūt jis geba įsivaizduoti, kaip jaučiasi jaunas žmogus, kuris nori būti rašytoju. Tai yra buvo skaitęs apie tokią situaciją „Pasaulio vaikuose“. Ten kažkoks birmietis, o gal afganas, žodžiu, griežtai apibrėžtas žinomos tautos atstovas, irgi ieškojo įkvėpimo savo pirmam apsakymui. Ir mintyse kalbėjosi su savo mėgstamiausiais rašytojais, prašė patarimo. Ervinas įsivaizdavo Kafką.
– Francai, kur tu semiesi įkvėpimo savo darbams?
– Atleiskit, kada mes perėjom prie „tu“?
– Francai, kur jūs semiatės įkvėpimo savo darbams?
– Aš juk jau rašiau. Paprasčiausiai sėdėkit prie stalo ir laukit. Žodžiu, tiesiog sėdėkit. Visata pati tau, tai yra jums, atsivers. Ji kitaip net negali.
– Bet aš negaliu nusėdėti! Francai, gal nueikim pasėdėti jaukioj kavinukėj čia pat už bažnyčios?
– Cha, cha, cha!
Ir Ervinas nebegalėjo įsivaizduoti Kafkos. Gal su Hemingvėjum seksis geriau?
– Ko tu nori?
– Ernestai, ką tu darytum mano vietoj?
– Pinigų tau duoda?
– Taip!
– Tiesiog gerčiau nuo ryto iki vakaro, ir taip kasdien. Netoliese tikrai yra kokia nors gera kavinukė.
– O kaip su rašymu?
– Aš tyčia nieko nerašyčiau! Man niekas nenurodinės, ką daryti! Aš esu Hemingvėjus, o ne rašytojas. Čia puiki galimybė parodyti buržuazijai užpakalį ir pasigerti.
– Bet aš taip negaliu…
– Tai eik nachuj!
Hemingvėjus išnyko. Ervinas liko vienas jūroje.
Telefone iššoko feisbuko žinutė. Jis, žioplys, nebuvo išjungęs telefono. Kas gi čia rašo? Aišku, Valteris. Iš Ervino klasės. Jie nebuvo susisiekę aštuoniolika metų. O ir mokyklos laikais, kiek Ervinas atsimena, nebuvo jokie draugai. Jų pasauliai nesusitiko. Net pamokose jie nelabai matydavosi, nes tuo metu Valteris paprastai medituodavo sporto salėje. Dabar, vedamas nežinomų motyvų, Valteris ėmė jam rašinėti. Be to, per daug neaiškindamas remdavosi visokiomis savo gyvenimo detalėmis, lyg jos būtų visiems žinomos. Buvo galima numanyti, kad vaikinas persikėlęs į Angliją, dirba statybose, kartą kodavosi, dabar vėl geria ir apskritai nori grįžti į Latviją, bet „ten nesirūpina žmonėmis“.
– Ir kaip tau sekasi, ką, rašytojau?
Taip klausė Valteris. Tai tikrai paaiškinama. Latvis latviui užsienyje geriausias bratka. Net jei tarp mūsų tūkstantis kilometrų. Mes abu užsienyje, išvykę iš ten, kur niekada nesikalbėtume. Ervinas jau ruošėsi išsamiai atsakyti, kaipgi jam sekasi, bet Valteris nelaukė, jis tarė:
– Aprašyk mane!
– Išpuikęs puskvaiši, kurių galų?
Tai Ervinas pasakė mintyse. Kodėl tik mintyse? Kodėl jis tęsia šį susirašinėjimą? Ar mandagumas neleidžia jo atjungti, blokuoti, užmiršti? Gal iš vienatvės, noro turėti žmogų, kuris, ko gero, dar labiau apgailėtinas? Ne, tai visai kas kita. Kaipgi jis svetur buvo degradavęs, kad norint suprasti prireikė šitiek laiko. Bet dabar Ervinas pajuto, kad per jį nušvinta genialumo paliudijimas, nes pas genijų viskas ateina, jam pats pasaulis pateikia viską gatavą. Francas buvo teisus – štai, Visata atsiveria. Valteris parašys apsakymą už Erviną. Jis girtuoklis statybininkas, jo gyvenime pilna absurdiškų įvykių ir juokingų tragedijų, jis tremtinys ir visko, kas latviška, įsikūnijimas. Tiesiog taip paprasta. Ervinas tik protarpiais įsiterps: „Netikiu“ arba „Ką?“, – o Valteris pasakos ir pasakos. Tebus palaimintas šis laikas, nereikės net perrašyti, Ervinas tik spaudys copy / paste ir pasiims pinigėlius. Tad jis parašė čato lange:
– Kaip šiandien ėjosi?
Dėžė alaus. Ketvirta diena, uhū!
Ervinas šėtoniškai šypsojosi: „Tu šįvakar pasakosi daug, drauguži.“ Bet Valteris ėmė siuntinėti asmenukes. Besišypsantis, be marškinių, nutaisęs grimasas. Paįvairino keliom interjero nuotraukom – kompiuteris, tušti alučiai, kėdė su krūva drabužių.
– Bet kaip tau sekasi? Kas darbe? Kas meilėje?
Ervinas bandė užvesti Valterį ant tikrojo kelio. Lyg ir pavyko, Valteris pasakojo, deja, labai greitai persijungė į dadaizmo stilių. Ervinas jį ragino:
– O kas dar?
Bet Valteris atsakė:
– tau reijia
– nan keisrai gi meta laukaa
– bet ptipazik herlis yr pv1 pirnrakai
– Kaip, prašau? Aš nesuprantu!
O Valteris tik varė toliau:
– pilna anlohiska kai ten susike leida rie merginuu yr i jo vauhkhlee
Ervinas dar pamėgino:
– Ką tu manai apie Latviją? Sakyk aiškiai!
Valteris nedelsė, atsakė iškart:
– ka tu jau nieko mano noros paspruka niko nesakai
Ervinas užvėrė kompiuterį. Apsakymas nuo jo bėgo, ir Latvija bėgo. Kam visa tai? Kodėl kam nors reikia pasakoti apie Latviją? Mes juk patys nekenčiam šios šalies. Vienintelis Vernerio džiaugsmas – pasakoti, kokie mes esam kaimas ir visada būsim užkampis, per amžių amžius, tokia jo eschatologija, kad saulė sprogs, bet latvis pagalvos, kad šiemet šūdinas saliutas. Gatis Latvijoje ilgai negali, čia žmonėms mandagu tiktai kentėti, ir visą laiką reikia gerti. Ilona laiminga, kad pagaliau išmovė į civilizuotą kraštą, ten pati įsijungia šildymą ir taip tampa civilizuota. Išvykusieji mano, kad Latvijoje liko tik neapsukrūs nevykėliai. Pasilikusieji namie mano, kad išvyko driskiai grybautojai. Ir abi pusės teisios. Kvailių žemė – taip mes save vadinam. Blogiausia vieta pasaulyje. Ervinas tai užrašė: „Naktį sapnavau, kad esu Rygoje. Ten buvo paskalos, girtuokliai, bambekliai. Pabudau vėl gimtinėje.“
Tai gerai pasakyta, bet, žinoma, tik todėl, kad nudžiauta. Mes nepajėgiam sugalvoti originalios minties. Ludvigas manė, kad jis nieko nesugeba, nes yra žydas. Buvo teisus, tik apsiriko dėl tautybės.
Bet palaukit! Juk Vijai ir Markui pavyko. Bet ar jų pačių gyvenimas to nepaaiškina? Jie paliko Latviją būdami dvylikos metų. Tai vienintelė išeitis. Ervinui per vėlu, jis jau infekuotas.
Jį apėmė baimė, jis išgirdo urzgimą. Bene velnias trokšta išdaviko sielos? Ne, tai juk paties pilvas. Šiandien jis dar nevalgė.
Valgyti – teisėta. Ervinas nusileido žemyn į virtuvę. Šaldytuve buvo tiktai… ne, ten išvis nieko nebuvo. Ant palangės saulėje šildėsi du avokadai. To maža.
Tada Ervinas nusprendė nueiti iki „Leader Price“. Taip, tai atims laiko iš rašymo. Bet rašyti reikia energijos, jis nusipirks pigaus, kaloringo maisto. Tiesiai ten ir atgal daug laiko neatims. O ir minimali kojų mankšta padės dirbti. Pagerės kraujo apytaka dubeny ar panašiai. Žodžiu, idealu.
Jis išėjo į lauką. Ten stovėjo kaimynas su apvaliu, it planeta, pilvu ir tarė Ervinui:
– Laba diena!
Taip čia įprasta. Visi sveikinasi. Ir Ervinas atsakė:
– Laba diena!
Bet ūmai pasirodė, kad kažkas čia neveikia. Jis lyg ir suprato, ką reiškia „laba diena“, – bet tik lyg ir. Jis atsakė kaip gebantis reaguoti automatas; kaip gyvūnas, išmokytas tam tikru būdu judinti liežuvį; būtybė iš kito pasaulio, išmokusi apsimesti, bet čia pasmerkta amžinai vienatvei ir nesupratimui. Jis pasižiūrėjo į kaimyną, tas šypsojosi ir traukė dūmą, bet atrodė kaip ateivis iš kitos planetos, atrodantis visai kaip žmogus.
Ervinas pasipurtė ir pasuko į Žoržo Bono gatvę. Tai buvo trumpiausias kelias į „Leader Price“, tiktai tiesiai, tras, tras, tras. Juokinga savijauta praėjo, užsimiršo. Jis įsivaizdavo, kad žingsniuoja kaip kareivis po pietų katiliuko. Jis jau ir yra kareivis. Jam čia reikia kovoti savo kovą, šiame buržuazijos mieste, kur visi sveikinasi, šypsosi, skaito, prašo, džiaugiasi. Šiame mieste yra tik viena vieta, kur žmonės nesisveikina ir nesišypso, kur nėra nei paminklų, nei bareljefų, ir kaip tik į tą vietą dabar eina Ervinas, tai yra „Leader Price“, visai kaip mažytė Latvija.
Ūmiai užėjo neįveikiamas kultūros troškimas. Be reikalo jis įsivaizdavo bareljefus. Užsinorėjo ko nors gražaus. Kas nebūtų nei „Leader Price“, nei rašymas. Tai, žinoma, negalėjo būti kas nors per daug gražu, kas nuneštų padujomis mintis ir vakarą. Bet arti juk ir nebuvo nė vienos kavinės. Tačiau Ervinas žinojo, kad čia pat gretimoje gatvėje yra didelės kapinės. Buvo praėjęs pro šalį, bet į vidų nepažvelgė. O juk keliaudamas jis visada aplanko kapines. Tai svarbu. Bordo neturėtų būti šių tyrinėjimų išimtis. Rašytojas turi būti inteligentiškas, o kurgi tokiu tapsi, jei ne kapuose? Kur kitur suprasi paradoksalią gyvenimo prigimtį? Gal pasitaikys koks sąmojingas antkapio užrašas arba vieniša našlė, ir tai sužadins įkvėpimą. Būtinai reikia nueiti į kapines.
Ervinas patraukė į gretimą gatvę. Štai kapinių siena, siekianti virš galvos, bet joje atviri vartai. Ervinas įėjo kaip dera, nuolankiai nuleidęs galvą, nors vartai buvo tokie aukšti, kad žirafa išsitiesusi įžirgliotų.
Po ūksmingų gatvių kapinių platybės pasitiko užlietos vakaro saulės. Tikros buržuazijos kapinės, čia nebuvo nieko kreivo ar pusvirio kaip Per Lašeze. Buvo daug platanų, šių šiauriečiams neįprastų medžių tarsi be žievės. Jis nuėjo iki alėjos galo. Nematė nė vieno žmogaus, o antkapių užrašai buvo padorūs. Geros kapinės. Čia jis tikrai galėtų pasilikti, jei turėtų pasirinkimą. Bet dabar Ervinui tai nepravers. Mirusieji neateina jam į pagalbą. Arba jis nemoka pamatyti tos pagalbos. Ir platanų grožis pasilieka čia pat, ir mirusiųjų išmintis, o Ervinui reikia eiti valgyti ir galvoti apie Latviją.
Užsinorėjo rašyti, ir apėmė įsitikinimas, kad apsakymas jau praktiškai sučiuptas, jis čia pat, tik reikia prisiliesti prie klavišų. Ten bus viskas, pati esmė, supratingas sąlytis ir latvis, kuris yra kiekviename žmoguje, šis apsakymas padarys laimingus latvius, o kartu ir visus kitus, kaip tai bus šaunu! Štai prieš akis vartai, jis pro juos išeis kaip laimingas rašytojas.
Bet jau iš tolo pamatė, kad vartai uždaryti ir koks didžiulis skląstis, užšovęs abi jų puses. Priėjęs prie vartų, jis pasipriešino nuovokai ir ėmė juos traukyti, bet neilgai. Vartai buvo neabejotinai užrakinti. Jis apsidairė – vis dar nė vieno žmogaus. Vėl pasižiūrėjo į vartus, jie kilo aukštyn bent per du jo ūgius, virbų būtų sunku įsikibti ir, net jei pavyktų, juos vainikavo išraiškingi smaigaliai. Vėl metė žvilgsnį aplinkui, vėl į vartus. Visai nevaisingi šie veiksmai nebuvo, ant vartų jis pamatė užrašą: „Kapinės atidarytos nuo 9 iki 17.30 val.“ Jeigu jau jis netikėjo savo ausim ir rankom, tai štai žodis, logos, paliudijo Ervinui, kad jis užrakintas kapinėse. Beje, telefonas rodė, kad dabar 17.28. Kažkoks prancūzas sutrumpino savo darbo laiką. Ervinas apsižvalgė jau kitomis akimis. Lysvė su paparčiais – gal ir tinkamiausias guolis. Per Lašezo arba Monmartro kapinėse tikrai atsirastų koks praviras kapas, bet ne šiame tradicijas gerbiančios civilizacijos nekropolyje. Ir kaip tik dabar, kai apsakymas jau rankose. Jis buvo kaip žilagalvis, kuris žvejodamas savo pasakojimą išplaukė per toli į jūrą. Bet naktį praleidžiant kapuose gal gims koks iškilus kūrinys?
Bet tada akis užkabino telefono numerį ant sargo būdelės. Miesto merijos numerį. Ten nebuvo pasakyta – jei esate uždarytas kapinėse, skambinkit, – ne, tik „Miesto merija“ ir numeris. Ervinas pasižiūrėjo pro vartus. Ten nesimatė jokio žmogaus, kuris naudotųsi laisve, neuždaryta gatvė buvo tuščia. Reikia skambinti, ką gi daryti?
Atsiliepė kuo tikriausias prancūzės balsas:
– Alio?
– Atleiskit, juokinga situacija… aš esu užrakintas kapinėse.
– Kuriose?
Ji neatrodė nustebusi – prancūzų kartezianizmo racionali dvasia.
– Kuriose kapinėse? Aš nežinau… įėjau iš Judėjų gatvės…
Ervinas truputį suklydo, toji buvo paralelinė gatvė. Antroji pusė šią klaidą, regis, pastebėjo.
– Su kuo aš kalbu? Kas skambina?
– Atleiskit, aš įėjau iš Žoržo Bono gatvės. Supainiojau, atleiskit.
– Kur jūs esat?
Ervinui pasirodė, kad juo netiki arba jis ūmai ne nebesupranta pasaulio, o staiga įkrito į kitą pasaulį. Jis perklausė:
– Aš?
– Taip, kur jūs esat?
– Kapinėse…
– Kurioje vietoje kapinėse?
Iš tiesų tai juk geras ir teisingas klausimas. Kapinės labai didelės.
– Prie vartų!
– Prie kurių?
Jis beviltiškai dairėsi ženklų, baimindamasis, kad savo atsakymais suerzino šią tolimą moterį ir ji padės ragelį. Ir pamatė gelbstinčią lentelę.
– Prie Areso vartų!
– Laukite.
Ervinas pakluso.
Netrukus privažiavo maža mašinytė. Iš jos išlipo mašinytei per didelis vyras juodu kostiumu. Kad viskas išsipildytų, jis atėjo žvangindamas dideliu raktų ryšuliu. Ervinas jautė, kad reikia ką nors pasakyti:
– Aš labai atsiprašau. Nepastebėjau.
Raktininkas linktelėjo galva, nieko, ir atrakino vartus. Ervinas seniai nebuvo vėręs tokių vartų. Jie negirgždėjo, aišku, sutepti, bet kad įveiktų tą svorį, teko pastumti pečiu, ir tai reikėjo daryti nelabai pastebimai, nes Ervinas nenorėjo raktininko akyse pasirodyti silpnuolis.
– Labai dėkoju. Ačiū. Iki pasimatymo!
– Iki pasimatymo.
Ir jis vėl linktelėjo galva, tarsi juodu iš tikrųjų ketintų dar kada susitikti. Vargu ar kas nors būna du kartus užrakintas kapinėse.
Ervinas apsisukęs patraukė į savo „Leader Price“.
Ten viskas buvo kaip visada. Prie bankomato sėdėjo du valkatos ir žiūrėjo į Erviną tarsi ką žinodami. Geriau apsirengę negu jų Latvijos kolegos, bet žvilgsnis, atrodo, toks pat. Jie visada žvelgia. Ten pat klaidžiojo kažkoks pirkėjas, šnekėdamasis su savim. Ervinas paėmė kelias mikrobangų krosnelėje pašildomo valgio skardines po pusantro euro. Norėjosi ir ko nors šviežio, bet ne čia parduodamų daržovių.
Namo jis patraukė kitu keliu. Grįžęs šildė valgį, kurio pavadinimo nežinojo. Čia turėjo mikrobangų krosnelę, kavos pusautomatį, apskritai idealias darbo sąlygas, tai jis tuojau ir imsis to darbo. Beje, paaiškėjo, kad virtuvėje yra trys avokadai, o ne du, kaip jam buvo pasirodę. Tai džiugino.
Prisivalgęs jis sėdo prie rašomojo stalo, įprastai užmetė akį į kalendorių ir neįprastai krūptelėjo. Krūptelėti privertė apvesta kalendoriaus data, į kurią jis dar šiandien žvelgė. Patikrino šios dienos datą telefone. Vėl pasižiūrėjo į kalendorių ir apskaičiavo. Išėjo lygiai trys savaitės! Kaip tai gali būti? Negali būti. Jis atsivertė kompiuterio kalendorių. Ten buvo pažymėta kita data ir prirašyta: „Three weeks left.“
Kaip tai galėjo atsitikti? Šią datą Ervinas žinojo geriau negu savo gimimo dieną. Bet juk visi apsirinka. Profesionalus karys pamiršta apie šovinį vamzdyje. Lakūnas per dušimtąjį skrydį pamiršta išleisti važiuoklę. Taip ir Ervinui susipainiojo. Iš kažin kur buvo ištraukęs dvi savaites. Aišku, kad iš tikrųjų dar trys! Jeigu taip gerai pagalvosi – jis jau beveik prisiminė, kad iš tikrųjų buvo kita data. Kaip protingai padarė, kad dar kartą pasižiūrėjo į kalendorių! Juk būtų rašęs dvi savaites – tik pagalvok, kokios kančios! Bet dabar jis turi dar vieną savaitę. Sakytum, nuo pečių nusirito visos tos planetos, kurias Visata turi nešti per savaitę. Žmogui padovanota savaitė. Laikas – argi yra didesnė dovana? Per tris savaites galima ir šedevrą parašyti! Tai idealus laiko matas šedevrui.
Na ką gi. Ervinas prisiminė, kad čia pat už kampo, už bažnyčios, juk yra visai geras kabakėlis, pavadintas „Sherlock Holmes“. Ten visada būdavo britų ir padavėja su dideliu užpakaliu. Tai įdomu, britai Prancūzijoje, dviejų imperijų sąlytis. Tai padės suprasti Latviją. Regis, kažkoks prancūzas pareiškė, kad apie Paryžių galima rašyti tik būnant kitoje valstybėje. Teisybė, apie Latviją galima rašyti tik „Šerloke“. Tai yra suprasti, o tada rašyti.
Ervinas išėjo į gatvę. Miestą gaubė malonus vakaras. Tuoj bus tamsu, prieblandos čia nebūna. Palei duris rūkė tas pats kaimynas, Ervinui jis tarė:
– Labas vakaras!
Ervinas atsakė, lyg būtų tikrų tikriausias bendruomenės narys:
– Labas vakaras!
Ir tada jam ūmai pasirodė, kad maišosi protas. Kaimynas nuspaudė cigaretę į šiukšliadėžę, atsigręžė į sieną ir ją palaižė. Liežuviu. Tai atrodė baisiai. Visai nesuvokiamai. Kodėl? Kaimynas sieną laižė tik kokią sekundę ar dvi, nusišypsojo Ervinui ir nuėjo atgal namo. Tarsi tai būtų normaliausias pasaulyje dalykas. Gal taip ir yra? Gal Ervinas nenormalus?
Gerai, neteiksim tam per daug reikšmės. Ko tik neprasimano tie prancūzai! Tiek to. Greitosiomis į „Šerloką“!
Ten viskas buvo kaip visada, kaip vakar ir užvakar, ir prieš dvi savaites. Kultūrinis balbatavimas, alaus kvapas, ir štai – jau padavėja neša savo užpakalį. Šis atrodė dar apvalesnis nei įprastai, ir jį veikė planetos gravitacija. Ervinas užsisakė vieną „John Bull“, aštuoni eurai, silpnapročiai gãlai, bet koks gi geras tas alus! Ervinas paprašė dar vieno. Kaip maloniai aptarnauja! Nors paryžiečiai šaipėsi: „Čia jau toks buržuazijos miestas!“ – Ervinas šiame apibūdinime nieko menkinamo nematė. Jam patiko buržuazija. Jis žiūrėjo į kitus baro lankytojus ir bandė atspėti, kuris prancūzas, kuris britas. Dažniausiai pavykdavo. Žiū, vienas tipiškas brito snukis, jau įraudusiais skruostais, eina tiesiai prie Ervino ir sako:
– Atsiprašau… – ir sako tai gryniausia prancūzų kalba, su skoningu Bordo akcentu. – Ar ši kėdė laisva?
Paėmęs kėdę, jis toliau demonstravo manieras:
– Aš jums neužstosiu?
Televizorius rodė regbį. Teisingai, čia juk Prancūzija. Bet normalių žmonių regbis nedomina. Ervinas šiuos žodžius pavertė nekonkrečiu gestu, nes prancūziškos frazės nelabai suprato. Anas puolė į pagalbą:
– Jūs galit truputį pasislinkti link čia, o tada kairiau, ir tada labai gerai matysit, ir visiems bus gerai!
Kad nereikėtų aiškinti, kad nepaniekintų jo rūpesčio, ai, apskritai vis vien, Ervinas stūmėsi, kur jam liepė, ir ankštai įsispraudė tarp prancūzų. „Kaip aš pasiimsiu kitą alų?“ – klausė jis savęs, nes baras tai toli. Stengėsi gerti lėčiau, bet nepavyko, netrukus turėjo tik šlapią bokalą, dabar jam lemta čia mirti iš troškulio, nes juk niekada gyvenime neprašys prancūzų pasitraukti į šalį. Bet tada nepaaiškinamu būdu pro plyšį tarp kėdžių įslydo ta pati padavėja, švelniai paėmė jam iš rankų tuščią bokalą ir paklausė:
– Dar norėtumėt ko nors?
Ervinas buvo sujaudintas – jis priimtas šioje pasaulio dalyje. Visų norų pareikšti jis nesiėmė, bet nors tiek:
– „John Bull“!
Mergina pritariamai plastelėjo blakstienomis, bet, aišku, pastatė ausis ir abu šalia sėdintys dilbos.
– Ar jūs britas?
Kažkaip ne pagal jų madą jis buvo ištaręs tuos žodžius. Ervinas papurtė galvą, palikit mane ramybėj, aš nenoriu dabar aiškinti, kur yra Latvija ir kokia kalba mes kalbam. Laimė, įsikišo antrasis:
– Kaip jūs manot, ar buvo bauda?
Ir parodė į ekraną. Ervinas pirmą kartą ten pasižiūrėjo. Žaidėjai skėtriojo rankomis ir dėl kažko ginčijosi, Ervinas net nesuprato, kas su kuo žaidžia. Jis atsikrenkštė ir tarė:
– Aš manau, kad nebuvo baudos.
– Aaa!
Aplinkiniai sušūkavo – nesuprantama, pritariamai ar smerkiamai. Klausėjas vis dėlto suirzo ir paklausė Ervino:
– Atleiskit, iš kur jūs esat? Jūsų įdomus akcentas.
Ervinas atsiduso:
– Iš Latvijos.
– Iš kur, atleiskit?
– Iš Latvijos.
Matyt, nuskambėjo liūdnai, nes kažkuris iš truputį toliau sėdinčių lyg padrąsindamas, lyg patvirtindamas tarė:
– Žinau, žinau! Puikus krepšinis!
Ir ėmė aplinkiniams pasakoti apie Europos sidabrą. Ervinas negalėjo priimti šių brolių laurų ir įsikišo – nežinia kam, bet vis dėlto įsikišo:
– Ne, ne! Tai yra Lietuva. Aš esu Latvija.
Dar kažkuris atsigręžė:
– Lietuva?
– Ne, Latvija!
Šie susižvalgė, sulinksėjo galvomis, aiškus dalykas, nusprendė, kad užsienietis šitaip ištaria Lietuvą. Ne, tai nebus viskas:
– Į šiaurę nuo Lietuvos!
– Ak!
Pirmasis klausėjas net suplojo rankomis:
– Estija! Iš ten Arvas Pertas!
Ir ėmė niūniuoti, toks mat inteligentiškas. Ervinas galėjo palikti juos numirti savo kvailybėje, bet kaip tik tada priėjo mergina su „John Bull“ ir taip pat įsitraukė į pokalbį:
– Estija? Aš kažką skaičiau apie Estiją…
O kažkas iš tų visų vienodų prancūzų pritardamas užgiedojo, rodydamas savo išmanymą:
– Tai ateistiškiausia nacija Europoje, jei ne visame pasaulyje!
– Bet aš ne iš Estijos! Aš iš Latvijos!
Jis paėmė bokalą merginai iš rankų. Prancūzai susižvalgė, sumurmėjo, joks regbis jų nebedomino. Latviai panašioje situacijoje juk būtų mandagiai apsimetę, kad žino tokią valstybę, bet prancūzai nenurimo.
– Atleiskit, kurgi iš tikrųjų yra jūsų šalis? Gal aš nežinau teisingo tarimo.
Kas nors turi smeigti šviesos spindulį. Jis gurkštelėjo alučio, pažvelgė merginai į akis ir papasakojo:
– Latvija yra Europos rytuose, prie Baltijos jūros. Pietuose ribojasi su Lietuva, Baltarusija, rytuose, ką padarysi, su Rusija, o šiaurėje su Estija. Sostinė – Ryga, kur yra plačiausia pėsčiųjų perėja Europoje.
Kažkas jau išsitraukė telefoną ir gūglino. Jeigu jau esate tokie geografijos žinovai, kaip jūs galite nežinoti Latvijos? Aš žinau net Vanuatu ir Esvatinį, Latvijoje kiekvienas vaikas žino visas pasaulio valstybes ir moka devynias kalbas.
Prancūzas priskreto prie jo su savo apgailėtinu telefonu.
– Gal jūs galėtumėt parodyti?
Jis buvo atsidaręs kažkokį beprasmiškiausią pasaulio žemėlapį – Rytų Europa deformuota, Lietuva absurdiškai didelė, ir Ervinas sutrikęs niekaip neįžiūrėjo Latvijos. Jis pasiėmė savo telefoną, kad susidorotų paprasčiau, bet irgi kažką nuspaudė neteisingai, ir gūglas paklausė: „Did you mean Lietuva?“ Jis supykęs pakėlė galvą ir ant sienos pamatė pasaulio žemėlapį, atsistojo ir nuėjo prie jo. Braukė pirštu per Europą – ar tamsuoliai seka jam pavymui, ar liko prie savo regbio? Ne, iš tikrųjų kokie keturi buvo atsistoję kartu su juo, net ir mergina, visi taip ištroškę pažinimo. Tai šekit, jis čia Latvijos karys, kuriam reikia kovoti dėl savo šalies egzistavimo. Štai Lenkija, čia pat šalia Lietuva, o šiaurėje šalia jos Estija. Palaukit. Baltijos jūra, o jos krante Estija ir Lietuva. Ir nieko kito. Ervinui norėjosi, kad jie dabar pamirštų šį reikalą, gal jis pasigėrė, sutriko, jis susikaups ir suras Latviją.
– Kurgi jūsų Latvija? – paklausė negailestingoji mergina.
Ervinas vėl pakėlė pirštą ir rodė, bet ten nebuvo ką rodyti. Jis tarė:
– Šitas žemėlapis neteisingas. Čia turi būti Latvija.
Ir jau kokie trys kretinai kišo telefonus:
– Ne, žemėlapis teisingas!
Mergina pasigailėjo:
– Gerai, tiek jau to. Tai tikrai graži šalis! Kam alaus?
Ne, tamsuoliams nepavyks vienintelio žinančiojo paskelbti bepročiu.
– Kaip jūs galit nežinoti Latvijos?
Jie pagūžčiojo pečiais.
– Tai iš kur, jūsų supratimu, kilęs…
Ko jūs taip žiūrit, ko tu taip žiūri, tuoj bus!
– Kurgi, sakykit, gimė Rotko?
Kur tau jie žinos Rotko…
– Tada tai buvo Rusijos imperija… Dabar Lietuva, aš manau.
Kokia inteligentiška mergina!
– O kas išrado džinsus2?
– Kažkoks… žydas?
– O Kalėdos? Pasaulyje pirmosios Kalėdos3?
– Pirmosios kas?
– Ar kažkas tokio nebuvo Estijoje?
– Jūs tik nesijaudinkit!
Ervinas numojo ranka ir išbėgo į lauką. Tarsi parūkyti. Rankos drebėjo, ir telefone jis negalėjo rasti jokio neginčijamo Latvijos egzistavimo įrodymo. Ir, matyt, ne drebančios rankos buvo kaltos.
Kažkas atsitiko. Gal jis serga ir įsivaizduoja? Prasimanė Latviją? Ne, niekada nebūtų sugebėjęs prasimanyti Limbažių Didžiojo ežero, kuris laikinai buvo uždarytas dėl fekalinio užterštumo. Atsitiko kažkas kita. Ar tai kažkoks pokštas? Visi jį mausto ir apsimeta? Jie tai daro labai gerai. Jie to nedaro. Tai tikras dalykas. Tik jis pats netikras. Lyg atsiradęs iš kito pasaulio. Gal iš tiesų taip ir yra?
Jis apsidairė. Štai gatvė. O čia vaisių parduotuvė. Eina gauruotas šuo, čia tokių daug. Danguje mėnulis, ant jo matosi dėmės. Viskas taip pat. Bet Ervinas suprato. Buvo skaitęs apie tokius atsitikimus. Multivisatos teorija ar kažkokia panaši kvailystė. Visata nėra vienintelė, yra begalybė paralelinių visatų, kurios gali skirtis tik smulkiomis detalėmis. Ir jis, Ervinas, pateko į tokią paralelinę visatą. Čia viskas taip pat. Tik jo virtuvėje ne du, o trys avokadai. Apsakymą reikia atiduoti po trijų, o ne po dviejų savaičių. Prancūzijos buržua turi paprotį lyžtelėti sieną po vakarinės cigaretės. „Šerloko“ padavėjos užpakalis tapo šiek tiek apvalesnis. Ir šioje Visatoje nėra Latvijos. Viskas, ką pasakė Francas – Visata atsivėrė. Tik pats Ervinas į ją įpuolė.
Dabar jis čia yra vienas, visiškai vienas, lyg ateivis iš tolimos planetos, kitos dimensijos būtybė, kurios buvimas čia nėra numatytas. Pagaliau jis turi pagrindą jaustis taip, kaip jau seniai jaučiasi.
Bet kaip dabar bus? Kur dabar seni draugai, kuriems Ervinas liko toks pat, koks buvo, nepaisant visko? Kur bus Kalėdos? Kur ateis mergina baltomis kelnėmis? Kam Ervinas rašys savo apsakymą? Ir galų gale kur sugrįš Valteris? Meilė savo šaliai, baltoms kelnėms dabar jam kirto kaip dalgio mostas.
Bet kaip tai galėjo atsitikti? Kurią akimirką jis krito?
Tai juk visai aišku. Kapinės. Ten jis iškrito iš kasdienybės. Kapinėse yra kažkoks portalas, kas gi to nežino. Kapinėse uždarytas žmogus patenka į egzistencijoje nenumatytą plyšį ir iškrenta iš Visatos.
Ką dabar daryti? Į galvą neatėjo joks patarėjas, niekas nesidalino patirtimi. Čia visi iki vieno svetimi. Ervinas išsiėmė telefoną. Tas numeris. Vyras juodu kostiumu, atidaręs jam vartus į kitą visatą. Ervinas paspaudė tą numerį, ir jam iškart atsiliepė:
– Labas vakaras!
– Labas vakaras. Aš…
– Tu greitai supratai.
Kas jam dabar sako komplimentą? Vis dėlto malonu.
– Aš tave galiu išvesti atgal. Tik šį kartą tai nebus už ačiū. Ateik…
– Palaukit!
Ervinas pertraukė – jam reikėjo akimirką pagalvoti. Kitame gale kone sutriko:
– Ko laukti?
– Man reikia pagalvoti.
– Aš dar nė nepasakiau kainos!
Ervinui staiga palengvėjo.
– Man nereikia kainos. Tegul lieka, kaip yra.
– Ką?
– Taip.
– Viso gero.
Ir pypt-pypt-pypt kosminėje erdvėje. Ervinas įsidėjo telefoną į kišenę. Pasaulyje nebeliko Latvijos, nebeliko prisiminimų ir praeities, ir pareigos. Jis laisvas. Tik „Šerloke“ reikia susimokėti už keturis alaus.
1 „Herlis“, „PV“ („Prāta Vētra / Brainstorm“) – latvių muzikos grupės (vert. past.).
2 Jacobas W. Davisas (1831–1908; gimęs kaip Jakobas Jufesas netoli Rygos) kartu su Leviu Straussu laikomas džinsų išradėju. (Kitais duomenimis, jis gimė Varniuose.)
3 Teigiama, kad puošiamos Kalėdų eglės tradicija atsirado XV a. Livonijoje (Rygoje ir Taline), pagal kitus šaltinius, pirmoji žinoma Kalėdų eglė demonstruota Rygoje 1510 m.