Proza verstinė
Marceli Weron [Bruno Schulz]. Undulė
2022 m. Nr. 11
Iš lenkų k. vertė Rimvydas Strielkūnas
Šiemet minimos žydų kilmės lenkų rašytojo ir dailininko Bruno Schulzo (1892–1942) 130-osios gimimo (liepos 12 d.) ir 80-osios mirties metinės (lapkričio 19 d.). Ilgai manyta, kad jo pirma publikacija – Bronisławo Schulzo vardu pasirašytas apsakymas „Paukščiai“ iš tuomet spaudai ruoštos knygos „Cinamoninės krautuvės“, pasirodęs 1933 m. gruodžio 12 d. Varšuvoje leistame savaitraštyje „Wiadomości Literackie“. Vis dėlto B. Schulzo kūrybos tyrinėtoja ukrainietė Lesia Chomyč prieš keletą metų Boryslavo naftos pramonės darbuotojams skirtame laikraštyje „Świt“ (1922 m. sausio 15 d. numeryje), kuriame šiek tiek vietos buvo skiriama ir trumpiems grožinės literatūros kūriniams, aptiko Marcelio Werono apsakymą „Undulė“. Beveik nekelia abejonių, kad jį parašė B. Schulzas, nes šiame kūrinyje randame ir kambarinę Adelę, kuri yra viena pagrindinių jo prozos veikėjų, ir rašytinėje kūryboje ne kartą minimą Demiurgą beigi apsakyme „Slogutis“ bėgiojančius begalvius kūnus – tarakonus. Atpažįstamas rašytojo stilius, jo sapniškas, fantasmagoriškas pasaulis. O pavadinime minima Undulė – B. Schulzo grafikos ciklo „Stabmeldystės knyga“ pagrindinė herojė. Galbūt abejonių gali kelti tai, kad apsakyme atvirai išreikšta mazochistinė kančia, o B. Schulzas, jau būdamas žinomas rašytojas, yra minėjęs, kad niekada negalėtų parašyti mazochistinio kūrinio, kadangi rašymą laikė labai intymiu dalyku ir tai padaryti jam būtų paprasčiausiai gėda. Tikriausiai dėl to „Undulę“ pasirašė slapyvardžiu. Kita vertus, ne toks akivaizdus mazochizmas juntamas ir kituose jo kūriniuose, kuriuose kančią keliančio stabo – moters – vaidmenį dažniausiai atliko ta pati Adelė. Be to, B. Schulzas nesigėdijo to atvirai vaizduoti savo dailės kūriniuose, ypač minėtoje „Stabmeldystės knygoje“, už kurią netgi buvo kaltinamas pornografija.
Kad B. Schulzo pirma publikacija pasirodė naftininkų laikraštyje ir kad jo pirmąją parodą, kurios aprašymo ieškojo L. Chomyč ir kurioje eksponuotas ciklas „Stabmeldystės knyga“, 1921 m. Boryslave surengė taip pat naftininkai, nė kiek nestebina, nes rašytojo ir dalininko brolis Izydoras buvo viena pagrindinių Lenkijos naftos pramonės figūrų.
Vadinasi, B. Schulzas kurti prozą pradėjo ne XX a. 3 dešimtmečio pabaigoje, kaip iki šiol manyta, ir jo debiutui pasislinkus 11 metų atgal, galima daryti prielaidą (ar tikėtis), kad per tą laiką ir daugiau prozos kūrinių galėjo pasirodyti spaudoje, galbūt tų miestų, kuriuose vyko B. Schulzo parodos. Be kita ko, 1923 m. Undulę matė ir Vilnius.
Undulė
Apsakymas
Tikriausiai jau praplaukė savaitės, mėnesiai, kai esu užsisklendęs šioje atsiskyrėlio buveinėje. Be paliovos vis puolu į miegą ir vis bundu, ir tikrovės regėjimai pinasi su sąmonę temdančio snūdulio vaisiais. Taip plaukia – laikas. Man rodos, kad šiame ilgame kreivame kambaryje jau kadaise seniai gyvenau. Kartkartėmis atpažįstu tuos pernelyg didelius baldus, siekiančius lubas, tas ąžuolines spintas su besišiaušiančiais apdulkėjusiais rakandais. Didelis, daugiašakis pilko alavo šviestuvas karo nuo skliauto truputį siūbuodamas.
Guliu ilgos geltonos lovos kampe, savo kūnu užimdamas vos trečiąją jos dalį. Pasitaiko akimirkų, kai geltonai sietyno apšviestas kambarys dingsta man iš akių ir apimtas sunkaus proto letargo jaučiu tik galingą ramaus kvėpavimo ritmą, kuriuo tolygiai kilnojasi mano krūtinė. Ir prie šio ritmo taikosi visų daiktų kvėpavimas.
Laikas srovena nykiu žibalinės lempos šnypštimu. Seni daiktai skylinėja ir traška tyloje. Be manęs, kambario gilumoje tūno ir rengia sąmokslus šešėliai, aštrūs, kreivi, laužyti. Ištiesia ilgus kaklus ir žvelgia man per petį. Neatsisuku. O kodėl turėčiau? Vos pažvelgsiu, vėl visi tylės savo vietose, tik grindys kažkur sugirgždės, sena spinta sutraškės. Viskas stingsos nepasikeitę, kaip iki tol. Ir vėl tyla, ir sena lempa pasisaldina nuobodulį mieguistu šnypštimu.
Dideli juodi tarakonai stovi nejudėdami ir abejingai žvelgia į šviesą. Atrodo mirę. Staiga šie begalviai kūnai puola bėgti klaikia krabiška bėgsena ir skersai perpjauna grindis.
Miegu, bundu ir vėl užsnūstu, ir vis braunuosi per liguistų regėjimų ir sapnų tankmę. Jie pinasi, šakojasi ir keliauja kartu su manim, tie balsvi ir minkšti išvešėję brūzgynai, tarsi blyškūs bulvių daigai rūsiuose, tarsi siaubingos ligotų grybų išaugos.
Gal pasaulyje jau pavasaris. Nežinau, kiek dienų ir naktų praplaukė nuo tada… Prisimenu tą pilką, sunkią vasario dienos aušrą, tą purpurinę bakchantų vorą. Per kažkokias blyškias, praūžtas naktis, per kažkokius mėnesėtus priemiesčio parkus nelaksčiau paskui juos kaip tamsa, apžavėta Undulės šypsenos. Ir visur mačiau ją šokėjų glėbyje, alpstančią ir viliokiškai išsirietusią Undulę juodu tiuliu ir kelnaitėmis, Undulę degančiomis akimis už juodų vėduoklės nėrinių. Taip ėjau paskui ją širdyje jausdamas liepsnojantį saldų šėlsmą, kad manęs net nebenorėjo nešti leipstančios kojos, ir karnavalas mane leisgyvį išspjovė kažkokioje tuščioje gatvėje į tirštą priešaušrio tamsybę.
Paskui tas ėjimas apgraibomis, miegui merkiant vokus, kažkokiais senais laiptais, kylančiais per daugybę tamsių aukštų, brovimasis per juodas palėpių erdves, kopimas nuo tamsių vėjo gūsių ore siūruojančiomis galerijomis, kol pagaliau mane įsiurbė tas tykus, pažįstamas koridorius, ir atsidūriau prie buto, kuriame praleidau vaikystę. Spustelėjau rankeną, ir tamsiai atsidususios atsivėrė durys į buto vidų. Mane apgaubė šios pamirštos patalpos kvapas; iš buto gilumos tyliai išniro senoji kambarinė Adelė, be garso žengdama aksominiais batelių padais. Kaip išgražėjo per tą laiką, kol manęs čia nebuvo, kokie balti tarsi perlai jos pečiai po juoda prasagstyta suknele. Visai nenustebo, kad pasirodžiau po daugybės metų; buvo mieguista ir atžari. Dar mačiau jos išplonėjusias gulbės silueto kojas, tolstančias į juodą buto gilumą.
Tamsumoje apgraibomis susiradau nepaklotą lovą ir temstančiomis nuo miego akimis nėriau veidu į pagalves.
Kietas miegas pervažiavo per mane tarsi sunkus vežimas, prikrautas sutemos gurinių, ir užvertė mane tamsa.
Paskui žiemos naktis iš juodų plytų ėmė aplinkui mūryti nebūties sieną. Bekraštės platybės pradėjo stingti į aklą ir kurčią uolą, į sunkią, neperžengiamą masę, užpildančią erdvę tarp daiktų, ir pasaulis sustingo į nebūtį.
Kaip sunku kvėpuoti žiemos nakties gniaužtuose įkalintame kambaryje. Per sienas ir perdangas justi tūkstančio atmosferų tamsos spaudimas. Oras dykas ir nemaitinantis plaučių. Lempos liepsna apauga juodais grybais. Pulsas tampa ramus ir paviršutiniškas. Nuobodulys, nuobodulys, nuobodulys. – Kažkur vientisos nakties masės gilumoje juodais žiemos koridoriais vaikšto vieniši žmonės su žibintais. Rodos, mane pasiekia jų beviltiškos kalbos, jų apatiškos, monotoniškos šnekos. Undulė, Undulė ilsisi savo kvapnioje lovoje, apglėbta kieto miego, kuris iš jos čiulpia visų orgijų ir šėlionių prisiminimus. Jos bejėgį minkštą kūną, išsilukštenusį iš tiulio, kelnaičių ir kojinių ankštybės, po savimi pasikišo tamsa nelyg didžiulis gauruotas meškinas, uždengė jį didžiulėmis letenomis ir jos baltas, aksomines rankas ir kojas suėmė į vieną saldžią, minkštą saujelę, virš kurios alsuoja savo purpuriniu liežuviu. Ir ji nejautri, į tolimus sapnus nuklydusiomis akimis, bejėgė leidžiasi ryjama tamsos, o jos rausvomis gyslomis teka žvaigždžių pieno keliai, žvilgsniu išgerti tomis svaigiomis karnavalų naktimis.
Undule, Undule, tu sužadini sielą siekti laimingųjų ir tobulųjų pasaulio! Kaip mano siela prisipildė tos šviesos, kai stovėjau, nuolankusis Lozorius, prie tavo skaisčiųjų slenksčių. Per tave, tavo tobulumo šviesoje degdamas susižavėjimo virpuliu, pažinau savo skurdą ir atgrasumą. Kaip saldu buvo tavo akių vieninteliame žvilgtelėjime įskaityti nuosprendį, pasmerkiantį mane amžiams, nuolankiausiai paklusti tavo mojančiai rankai, mane vejančiai nuo jūsų vaišių stalo. Suabejočiau tavo tobulumu, jei būtum pasielgusi kitaip. – Dabar laikas man grįžti į retortą, iš kurios išėjau netikęs ir nevykęs. Aš pasirengęs iki galo atkentėti mane sukūrusio Demiurgo klaidą.
Undule, Undule! Tuoj ir tave pamiršiu, šviesusis sapne apie tą šalį. Artinasi paskutinė retortos tamsa ir šlykštumas.
Iš lempos sunkiasi nuobodulys, jai šnypščiant savo monotonišką dainelę. Man rodos, kad šią dainelę girdėjau kažkada labai seniai, kone gyvenimo pradžioje, kai – būdamas ligotas ir nuvargęs kūdikis – ožiavausi ir zirziau per ilgas verksmingas naktis. Kas tuomet mane pakvietė ir apsuko, kai apgraibomis ieškojau kelio atgal į motinos pirmykštę nebūtį?
Kaip lempa rūksta. Pilkos kandeliabro šakos išaugusios iš lubų tarsi polipas. Šešėliai suokalbiauja, šnabždasi. Tarakonai be garso perbėga geltonas grindis. Mano lova tokia ilga, kad nematau kito galo. Neginčijamai sergu, sunkiai sergu. Koks kartus ir kupinas šlykštumo kelias į retortą.
Paskui prasidėjo. Tie monotoniški, bergždi dialogai su skausmu mane galutinai nuvargino. Nuolat su juo ginčijuosi, kad manęs kaip grynojo proto jisai neliečia. – Ir tuo pat metu, kai visa kita tampa vis drumsčiau ir painiau, vis aiškiau jaučiu, kaip jis kenčiantis atsiskiria iš manęs žiūrinčio. Tačiau drauge jaučiu lengvą kutenantį siaubą.
Lempos liepsna vis mažėja ir tamsėja. Šešėliai ištiesia savo žirafiškus kaklus iki pat lubų ir nori jį išvysti; bet slepiu jį uoliai po patalais. Jis primena mažą beformį embrioną, be veido, akių ir burnos, ir yra gimęs kentėti. Gyvenime pažinęs tiktai visas kančios formas ir baisybes, sutinkamas nakties glūdumoje, į kurią yra pasinėręs. Jo pojūčiai nukreipti į vidų ir godžiai griebia skausmą visais jo pavidalais. Jis prisiėmė mano kančią. Kartais jis primena tik didžiulę žuvies pūslę, pripildytą skausmo, su karštomis gyslelėmis išorėje, kurios kenčia.
Kodėl visą naktį be perstojo verki ir ožiuojiesi? Kaip palengvinti tavo kančias, mažasis sūneli? Ką man su tavim daryti, ką pradėti? Raitaisi, spyriojiesi ir raukaisi, negirdi ir nesupranti žmonių kalbos, ir toliau ožiuojiesi, niūniuoji savo monotonišką skausmą per visą naktį. Dabar esi lyg virkštelės vytulas, susisukęs ir pulsuojantis…
Kol snūduriavau, lempa, matyt, užgeso. Tamsu ir tylu. Niekas neverkia. Niekas neskauda. Kažkur toli toli tamsos glūdumoje, kažkur už sienos šnekučiuojasi lietvamzdžiai. Dieve! Atlydys!.. Pastogių erdvės gaudžia dusliai kaip didelių muzikos instrumentų ertmės. Tikriausiai tos juodos nakties vientisoje uoloje atsirado pirmas plyšys. Didžiuliai nakties sienų luitai ima atsileisti ir trupėti. Tamsa tarsi rašalas pasipila žiemos įtrūkiais, murma lietvamzdžiuose ir latakuose. Dieve, ateina pavasaris…
Ten pasaulyje miestas lėtai laisvinasi iš tamsos pančių. Atlydys nuo visų iš eilės namų lupa akmenines tamsos sienas. O, kad vėl galėčiau visa krūtine įkvėpti tamsų atlydžio dvelksmą, o, kad ant veido pajusčiau tas juodas drėgnas vėjo drobules, skriejančias gatvėmis. Mažos kampinių gatvės žibintų liepsnelės įsigeria į dagtis ir tampa mėlynos, kai pro jas praskrieja tos purpurinės vėjo drobulės. O, kad galėčiau dabar išsėlinti, pabėgti ir palikti jį čia vieną visiems laikams su jo amžinuoju skausmu… Kokias čia nedoras pagundas man kuždi į ausį, tu atlydžio vėjau? Tik kuriame miesto gale gali būti tas butas? Į kurią pusę išeina tas langas užkaltomis langinėmis? Negaliu prisiminti gatvės, kurioje buvo mano vaikystės namai. O, kad galėčiau pažvelgti pro langą, įkvėpti atlydžio dvelksmo…
Versta iš: „Świt“, 1922 m. sausio 15 d., Nr. 25–26, p. 2–5.
Dušan Mitana. Mano gimtosios kapinės
2011 m. Nr. 5
Iš slovakų k. vertė Vytas Dekšnys
Dušanas Mitana gimė 1946 m. Moravske, Lieskovės miestelyje šiaurės vakarų Slovakijoje. Bratislavoje studijavo žurnalistiką, baigė kino ir televizijos dramaturgijos studijas. Nuo 1975 m. – profesionalus rašytojas. Dvylikos prozos knygų, dviejų poezijos rinkinių ir keturių filmų scenarijų autorius. Lietuviškai išleistas jo romanas „Žaidimo galas“ (1990, vertė S. Sabonis).
Mane pažadino senelio riksmas: „Čia gimiau ir čia mirsiu“, o paskui vėl išgirdau duslaus kosulio priepuolį.
Jano Maliariko knyga gulėjo atversta prie lovos, prie jos vis dar švietė žibintuvėlis, nors už lango jau buvo šviesi vasaros diena.
– Jei tik panorėtum rimtai atsikosėti, – atsiliepė mamytė, ir nors įjungė tik pusę savo krūtinės registro, nesunkiai perrėkė senelio krenkštimą. Visai nenuostabu, jei atsiminsime jos šimtą dešimt kilogramų gyvo svorio. Žinojau, dėl ko jie ginčijasi: man visa tai jau seniai buvo įgrisę. Mamytė nuolat mėgino įtikinti senelį, kad senelių namuose labai gera, o senelis atkakliai priešinosi.
Tai tęsėsi jau gal trylika metų – nuo tada, kai ėmiau suprasti, kas vyksta mūsų ašarų pakalnėje. Dabar man buvo keturiolika, bet manau, kad kai kurių pirmųjų savo gyvenimo metų faktų ir įvykių gerai neprisiminiau. Mea culpa, mea maxima culpa – dabar cituoju mūsų kleboną, kai šis sakykloje prieš aklai ištikimų sirgalių būrį simboliškai barstė galvą pelenais po bokso komandų susitikimo, kurį jo komanda kaip visada pralaimėjo 20:0 – esu kaltas, esu labai kaltas.
Nurimus širdį draskančiam senelio priepuoliui, dar nugirdau mamytės žodžius, bet jų prasmės nesupratau – vis tiek nebūtų pasakiusi nieko nauja. Atvirai kalbant, mamytė neturėjo jokios savo vizijos. Uždariau langą ir užgesinau žibintuvėlį; jų ritualinis pokalbis galutinai nutilo.
Iš bažnyčios varpinės du kartus skimbtelėjo varpas. Žvilgtelėjau į Ponduso laikrodį. Buvo dar tik pusė dešimtos – kad spėtume į traukinį, turėjome išsikrapštyti vienuoliktą. Tvyrančiame ore mane apėmė silpnumas: išsigandau, kad vėl užsnūsiu ir duobkasys vienas išvažiuos pasitikti pusseserės. Užsikišau Maliariko knygą už marškinėlių, išsiritau iš lovos, išėjau į balkoną ir riešutmedžio kamienu nusliuogiau ant gimtosios žemės. Pralindau pro skylę tvoroje ir atsidūriau kapinėse.
Žolė čežėjo šiltame popietės ore. Ji buvo pageltusi, išdžiūvusi, išdeginta saulės ir iš tikrųjų čežėjo. Būdavo ir kiti laikai po lietaus – gaivios, žalios, sultingos, šlamančios žolės laikai. Dabar ji čežėjo ir nepatiko net mūsų ožkai. Ožka Teresė klaidžiojo tarp kapų – sulysusi, šonkauliai styrojo iš purvino balto kailio, subliūškęs tešmuo liūdnai tabalavo, tarsi netyčiomis tilindžiuojantis laidotuvių varpas. Paniekinusi išdžiūvusią žolę, ji skabė lapus nuo žemai nusvirusių gluosnio šakų – tikriausiai nubrido ten ieškodama pavėsio. Nuo paminklų sklido kaitra, ir kapų gėlėms taip pat buvo nelengva, jos buvo apvytusios ir liūdnos – ak, kokios liūdnos buvo.
Gimiau ne čia, gimiau senelio smuklėje, todėl ir mirti čia nesinorėjo. Mirtis kapinėse – tuščia tautologija, mirtis smuklėje tuo metu man atrodė žymiai garbingesnė ir elegantiškesnė.
Pažvelgus į namų pusę, man gerklę suspaudė jaudulys, išdidumas ir puikybė dėl savo šeimos. „Išsikrapštėme iš šūdo“, apimtas nostalgijos, vis prisimindavo senelis. Jis pradėjo laidoti žmones žalioje pievoje. O kaip dabar? Ilgas, neaukštas namas nusidriekė palei kapinių tvorą. Senelis pasistatė tik mažytę medinę kamaraitę ir namelį iš plikų plytų. O šiandien? Medinė kamaraitė virto Teresės tvartu, plikų plytų namelyje stovi mūsų automobilis, o mes, visa šeima, gyva galybė žmonių – tai yra aš, mano brolis Servacas, mamytė, duobkasys ir senelis jau turime virtuvę, svetainę, miegamąjį, prausyklą ir dar mansardą su balkonu. Iš balkono matyti nuostabus, didingas vaizdas į visas kapines, o už namo keteros, tarsi pasiruošusi pakilti raketa, kyšo bažnyčia. Mano gimtosios kapinės plytėjo baltutėlės bažnyčios paunksnėje – taip skambėjo pirmoji eilutė iš poemos apie gimtąjį kraštą, kurią pradėjau rašyti trečioje liaudies mokyklos klasėje ir nepabaigiau iki iol.
Kapines nuo namų skiria vielinė tvora; į mūsų kapines einama pro plačius vartus – iš kelio pusės. Mes vaikštome trumpesniu keliu – pro skylę tvoroje. Nuo gimimo mane gyvybiškai žeidė kapinių padėtis: gyvename kaimo pakraštyje, lyg būtume kokie atstumtieji. Tiesa, tai priklauso nuo požiūrio taško: atkeliavus iš Nove Mesto, tektų iš pradžių pravažiuoti mūsų kapines – esame tarsi vartai į Viešpaties kaimą. Tačiau jei atvykote iš Moravos pusės, sutiksite mus tik išsiskirdami su mūsų kaimu. Jei pravažiuodami dar apsidairytumėte, jūsų atmintyje visada išliktų paskutinis įspūdis, tarsi šeimyninė nuotrauka su užrašu „Šeimos narių fotografavimo paslaugos“: kapinės baltutėlės bažnyčios paunksnėje ir mūsų duobkasių šeima…
Niekaip nesupratau, tiesiog galvoje netilpo, kodėl mūsų kapinės negalėjo būti kaimo viduryje, pačiame gyvenimo sūkuryje, ten, kur mokykla, mėsininkas, maisto prekės, vaisiai ir daržovės, įvairios prekės, kirpykla, miesto taryba, kino salė ir kitos trapios amžinybės požiūriu įstaigos.
Tegu jau bus! Mums tai netrukdo, visada buvome intravertiški, mąslūs žmonės: polinkis filosofuoti būdingas mūsų amatui, sako senelis. O seneliu aš pasitikiu iki šiol. Per Pirmąjį pasaulinį karą jis apkeliavo nemenką pasaulio dalį, nuo pat Sibiro, per Vladivostoką ir Sueco kanalą, apsistodamas ant Sinajaus kalno, sugrįžo į gimtuosius namus prie Javorinos.
Jis dažnai man rodydavo savo kelius pageltusiuose žemėlapiuose ir turi dar gyvą liudytoją – senį Fidibusą. Trečias jų draugas, mano bendraklasio Peterio Slaviko senelis, jau buvo iškeliavęs amžinybėn. Miręs. Iš liūdesio: kai, perskaitęs mano romaną „Žaidimo galas“, jis sužinojo, kad Heleną nužudė ne jo marti, jo sūnaus Vladimiro Slaviko žmona, bet jo anūkas Peteris, leidęs už savo nusikaltimą įkalinti savo motiną, jam plyšo širdis lyg velykų margutis. Iš liūdesio ir gėdos. Garbingas buvo žmogus – šlovė jo atminčiai!
Fidibusas liesas, išdžiūvęs, šlakuotas, gelsvaplaukis. Iš tiesų jo plaukai buvo žili, bet pagelto nuo cigarečių dūmų. Kas vakarą jis iki pat uždarymo sėdėdavo čionykštėje smuklėje ir lošdavo marijošių. Užkietėjęs senas viengungis, jis gyveno su Karolėliu barake anapus kapinių. Senelis, kaimo aiškiaregys, sakydavo, kad Fidibusui kada nors pasimaišys protas. Vis dėlto manau, kad jo lūpomis kalbėjo pavydas: mūsiškiai visą laiką kvaršino jam galvą, minėdami Fidibusą kaip pavyzdį. „Toks pat senas kaip tu, bet moka užsidirbti“, – sakydavo mano tėvas. „Per visą savo gyvenimą jis neuždirbo tiek, kiek aš uždirbdavau per metus, atrėždavo senelis, ne tas pat kasti kapus ir rakinėtis peiliuku.“ Fidibusas iki senatvės dirbo geležinkelyje, bet buvo ir stalius, ir tekintojas, ir grabdirbys – tikras medžio darbų meistras. Ir dar turėjo didžiausią kaime slyvų sodą. Kiekvienais metais jis išvarydavo tiek slyvinės, kad lengvai patenkindavo ne tik savo – šiaip didžiulius – poreikius, bet nemažai sugebėdavo ir parduoti. Nelegaliai, bet tuo pelningiau. Be to, turėjo savo laužyną ir grandininį pjūklą – eidavo su Karolėliu iš namų į namus pjauti medžių; visas kaimas kalbėjo, kad taupomosiose knygutėse „pinigų turi kaip šieno, žmonos neturi, vaikų neturi, kam dabar visa tai paliks?“. Fidibusas buvo fanatiškas sirgalius, atsidavęs Lieskovės „Kibirkšties“ futbolo klubo pirmininkas.
Jis skalbė aprangą, valė sportbačius, tręšė veją, užkabindavo žvejybinius tinklus ant futbolo vartų ir vaikydavo žąsis bei ožkas, kurias neatsakingi kaimiečiai leisdavo sau ganyti jo ežiuku nušienautame Lieskovės žolyne. Prisimenu, kaip jis mokė mus skatinti žaidėjus: „Kibirkštie, pirmyn žygiuok ir nieko nebijok: juk tai svečiai šakojas, sulaužykit jiems kojas!“ Kai virš aikštės nugriaudėdavo šis šūkis, mūsiškiai sukeldavo tikrą uraganą ir ateidavo galas visiems juokams bei svečių blauzdikauliams: rungtynės visada baigdavosi mažiausiai dviem kaulų lūžiais. Karščiausią Vendelino Fidibuso troškimą žinojo ir iš jo juokėsi visas kaimas: už ilgametį pasiaukojamą klubo šeimininko darbą jis norėjo tik vieno atlygio – jo karstą turėjo nešti futbolo aprangą vilkintys žaidėjai. Karstus jam užsakinėjo tik siauras subtilaus skonio vertintojų ratas, dauguma gyventojų tenkinosi serijiniais gaminiais: šie buvo pigesni ir išvaizdesni, bet senelis pasitikėjo tik Fidibusu, jam reikėjo patikimo karsto, kad būtų tikras, jog nesutrūnys žemėje pirmiau už jį patį. Prieš dvejus metus jis užsisakė karstą, ir nebuvo tokios dienos, kad nebūtų nuėjęs pasižiūrėti, kaip einasi darbas. Mėgdavau klausytis jų pokalbių, prisiminimų apie legioną, apie tuos senus laikus ir tolimus kraštus; kartais senelis taip susijaudindavo, kad praplėšdavo čiužinį ir ilgai blizgindavo sidolu savo skardinių medalių krūvą.
Bažnyčios bokšto laikrodis jau rodė pusę dešimtos, nusipenėjęs balandis kaip visada nutūpė ant rodyklės ir persuko laiką valanda į priekį, kad paspartintų senosios eros pabaigą. Man buvo nuobodu. Jau dvi savaites atostogavau, dvi savaites nuobodžiavau. Žinoma, nuobodžiaudavau ir mokykloje, bet tai buvo privaloma. Apskritai iki šiol esu įsitikinęs, kad šį keistą įstatymą, verčiantį žmogų prarasti gražiausius gyvenimo metus, vaikštant į mokyklą, būtina panaikinti ar nors pataisyti.
Kiekviena akimirka be senelio būdavo praleista veltui. Už viską, ką žinau, ir už viską, kas manyje gera, turiu būti dėkingas seneliui. Žinau išties daug. Kiekvienas akmenyje išgremžtas vardas, kiekviena pavardė ant medinio kryžiaus seneliui buvo istorija, ir jis dalijosi šiomis istorijomis su manimi, buvo man tikra Šacherezada, o paminklų ir kryžių vis daugėjo, ir aš žinojau, kas man skirta: kai vargšas senelis pats virs istorija, man teks atgaivinti išgremžtus marmure ir ant kryžių išrašytus vardus. (Apie kiekvieną mirusį kaimyną žinau tokių dalykų, kokių nėra girdėję net jų artimieji. Žinau, bet neišduosiu. Nesibaiminkit. Tylėsiu, kol visi išmirsite. Iki tol viską tik išsigalvosiu.) Ši pareiga atiteks man, nes nei tėvas, nei mano vyresnis brolis nepaveldėjo senelio talento prikelti mirusiuosius. Jei ir galėtų, jie dirbo duobkasio darbą tik laisvu laiku: tėvelis dirbo kooperatyve traktorininku, o Servacas darbavosi lengvojoje pramonėje – čionykščiame batų fabrikėlyje išdidžiu pavadinimu „Rugpjūčio 29-osios įmonė“. Žinote, ką jis ten darė? Nupjaudavo pakraščius. Kokia gėda, tikra dėmė visai šeimai!
Senelis mane mylėjo labiausiai – ne tik todėl, kad paveldėjau jo literato talentą. Labiausiai jam patiko mano vardas: esu Pankracas. Jis troško susilaukti trijų sūnų, kurių vardai būtų kaip trijų į ledą sušalusių šventųjų. Trijų sūnų jis nesusilaukė, tačiau tai atlyginome mes, anūkai. Pirmoji žmona jam pagimdė tik vieną sūnų, mano tėvelį, kurį pavadino Bonifacu – pradėjo nuo pabaigos. Kodėl jis panoro kaip tik šių vardų ir kodėl pradėjo nuo galo, senelis niekam neišsidavė. Po mano tėvelio antroji žmona pagimdė jam tik dvi dukras, o jis, be abejo, nutarė, kad ji nevaisinga ir dėl to su ja išsiskyrė – tai buvo pirmosios skyrybos mūsų kaimo istorijoje. Paskui ji emigravo su mergaitėmis į Kanadą – nelegaliai perėjo sieną kartu su barzdaskučiu iš gretimo kaimo, – ir daugiau apie jas nieko nežinome. Deja, ir kita žmona neatnešė jam laimės ir neatliko savo užduoties: pasirodė, kad ji negali pagimdyti net dukters. Po dvejų metų ji mirė vienuolyne. „Nėra slovakui laimės“, – po jos laidotuvių įrašė senelis į šeimos Bibliją, nusivylė nepatikima moterų paderme ir ėmė ieškoti užmaršties darbe ir slyvinėje. Mano vyresnį brolį jis pavadino Servacu, ir tik man gimus, išsipildė senelio svajonė: pagaliau turėjo ir trečią sustirėlį. Buvau pakrikštytas Pankracu, bet taip mane vadino tik senelis. Mamytė manė, kad su Pankraco vardu man gyvenime bus nelengva, todėl įgijau du vardus: Pankraco ir Duano. Seneliui buvau Pankracas, mamytei – Duško, tėvelis klebonas Dominykas vadino mane Duchoslavu, o visi kiti – Basa. Tėvą irgi vadinome ne Bonifacu, bet pagal profesiją – duobkasiu. Mamytę visi vadino mamyte – nenuostabu, jei turėsime galvoje jos šimto dešimties kilogramų svorį.
Tėvelis duobkasys kapstėsi garaže. Neaiškios markės automobilį nusipirkome prieš penkerius metus iš mėsininko Nehodos. Tai buvo tikras multiautomobilis: Vitiazoslavas Nehoda surinko jį iš begalės dalių, kuriomis jam mokėdavo tie, kurie neturėjo kuo mokėti. Visi piktdžiugiškai iš jo juokėsi (jam nematant ir negirdint), vadino bepročiu, kaupiančiu sandėliuke niekam nereikalingą šlamštą, bet po kelerių metų, kai Nehodos sandėliukas virto garažu ir iš jo išriedėjo limuzinas, juokai nutilo. Viskas labai paprasta: Vitiazoslavas Nehoda vadovavosi savo vizija, todėl ir tapo limuzino savininku. Kėbulas buvo juodas, kampuotas ir priminė karstą. Galiausiai todėl ir nusipirkome Katafalką (taip praminėme Nehodos limuziną): dėl reklamos. Didžiausias jo išvystomas greitis buvo trisdešimt kilometrų per valandą. Kai įlipdavo mamytė, greičio rodyklė nukrisdavo iki dešimties kilometrų. Katafalkas nepakeldavo didelio svorio, bet vis dar judėdavo. Palengva toliau nuvažiuosi, sako slovakų patarlė ir mūsų mamytė. Mamytė! Ką ir kalbėti, krūtys kaip bidonai. Maitino mane dar trimetį. Taip ir prisimenu: atsinešdavau kėdutę, atsegdavau lininę mamytės palaidinę ir taip papietaudavau. Mane augindami maniškiai daug sutaupė.
Priėjau prie garažo. Duobkasys lindėjo po Katafalku, tik užpakalis šventvagiškai kyšojo atgręžtas į dangų. Švelniai plekštelėjau jam per užpakalį.
– Basa? – dėl visa ko paklausė jis.
– Kiek valandų? Ant to bažnyčios laikrodžio tupi balandis.
– Kiek jis rodo?
– Penkias minutes po pusės dešimtos.
– Tikriausiai gerai nusipenėjęs. Arba varpininkas neblogai nusilakė. Dabar valanda anksčiau.
– Kada išvažiuojam?
– Kaip visada.
– Ar atpažinsime ją?
– Pamatysim.
Nulingavau porą jardų į šiaurę (mankštinau atsainų, linguojantį kaubojaus žingsnį) ir palikau tą flegmatiką vieną ten, po mūsų automobiliu. Varikliai buvo tikra jo aistra. Kai po ranka nebūdavo traktoriaus, jis tyrinėdavo mūsų susisiekimo priemonę. Sakėsi turįs išlaikyti ją geros būklės, nes nė pats nežinojo, kurio pirmo Viešpats pasigailės, atleis likusią bausmę ir pasiims atgal į dangų. Katafalku naudojomės tik išimtiniais atvejais: pavyzdžiui, kai vienas vienkiemio gyventojas atidavė Viešpačiui dvasią ir reikėjo pervežti velionio kūną stačiu šlaitu žemyn į kaimą: net kooperatyvo traktorius nepajėgė ten užvažiuoti. Ir dar vežiojo mus kiekvieną penktadienį į Miestą. Dėl pusseserės. Ir dėl turistų. Duobkasys jau metus buvo įsikalęs į galvą, kad kada nors Mieste būtinai išlips koks nors turistas iš Bratislavos ir mes uždirbsime iš taksi paslaugų.
Kaip mielai parašyčiau: ilgi, balti senelio plaukai plaikstėsi švelniame popietės ore, seniokiška, šiek tiek gunktelėjusi, bet išdidi jo povyza artėjo prie manęs linguojančiu seno jūros vilko žingsniu… Tačiau tiesa žiauri. Senelio galva buvo plika kaip kulnas ir net jo plikė anaiptol nešvytėjo skaisčioje liepos saulėje: jo galvos oda buvo susiraukšlėjusi, aprūkusi ir dėmėta. Deja, net kakta nebuvo taurios formos: vienos votys. Jis artėjo prie manęs ne linguojančiu seno jūreivio žingsniu: mamytė vežė jį invalido vežimėlyje. Net vežimėlis iš tikrųjų nebuvo vežimėlis: tai buvo paprasčiausias dviratis karutis, su kuriuo eidavome rauti burokų. Senelis buvo paliktas mūsų gerai valiai – paprastai į gryną orą jį išveždavau aš. Ilgai įtikinėjau tėvus, kad senelis nusipelno kokybiškesnės transporto priemonės, tiksliau, tokio vežimėlio, kokį turėjo Sprinteris – vienakojis čigonas, tris kartus krašto jaunimo sporto žaidynių nugalėtojas, dabar supirkinėjęs odas. Sprinteris turėjo specialų vežimą – su svirtimi vietoje vairo ir trimis pavaromis. Jis, buvęs šimto metrų bėgimo čempionas, niekad nepaliaudavo girtis savo keturračiu „rankomis varomu dviračiu“: „Nusišikt man ant jų mokyklų. Kadaise turėjau bėgioti kaip suplukęs gaidys, kad man leistų baigti vidurinę, o dabar man pakanka sėdėti ant subinės ir judinti rankas. Ir dar gerai uždirbu. Pažvelkit į laimingą invalidą. Ačiū viešpačiui Dievuliui, kad tas pjūklas man nupjovė galūnes.“
Veltui šaukiausi jų sąžinės: mūsiškiai pasitarė ir nusprendė, kad į senelį jau neverta investuoti. „Nupirkčiau jam tą invalido vežimėlį, tegu turi, ne blogesnį už Sprinterio. Tai mūsų nepražudytų“, – aiškino duobkasys. „Jei nors paštą juo vežiotų. Bet juk jam, matote, ir to nesinori, per didelis ponas. Kartą per dieną gali išvažiuoti ir mūsų karučiu. Ir taip brangiai mums kainuoja. O į senelių namus nė už ką nesileidžia išvežamas.“
Supratau, kad dar vienas karo epizodas baigėsi senelio pergale: senelių namai dar ilgai jo nesulauks. Nusiverkusi mamytė klusniai stūmė karutį, senelis niūniavo „Tarasą Bulbą“ ir tik priešiškai dėbtelėjo į ją pro surauktus antakius, kai jie privažiavo žolėmis apaugusį kupstą:
– Atsargiai, dukrele, – sušnypštė pro sučiauptas lūpas, kuriose iš paskutiniųjų spaudė pypkę, – Frkačas apsivoš aukštielninkas.
– Eikit šikt, kaip man būti atsargiai? Kaip man atskirti kupstą nuo seno kapo? Vežiokitės pats arba duokit man žemėlapį.
– Ten guli Loiza Frkačas, – perspėjau mamytę. Tai buvo klaida – bematant supratau pats, bet jau buvo vėlu. Mamytės veidas sušvito it skraidanti lėkštė.
– Duško, pavežiok šiek tiek senelį, – maldaujamu balsu pratarė ji.
Aš neišgirdau.
Mamytė šiek tiek garsiau pakartojo kitais žodžiais:
– Basa, paimk tą karutį! Einu šerti kiaulių!
Taip man ir reikia, nereikėjo išsiduoti, kad pažįstu kapinių žemėlapį. Senelis jame buvo tiksliai nubraižęs kiekvieną kapą su tikslia data, mirties priežastimi ir gauta suma. Mamytę jis gerbė tiesiogiai proporcingai jos priaugtiems kilogramams, bet ji veltui kėsinosi žvilgtelėti į žemėlapį: jis neleido jai pažinti topografijos – nebuvo sava, buvo tik jo marti.
Neviltingai linktelėjau.
Mamytė susimąsčiusi pažvelgė į mane, ir jos melsvai balkšvose išsprogusiose akyse įžiūrėjau tokį dėkingumą ir švelnumą, kad man pagailo jos, vargšelės. Senelis tikriausiai jai neblogai įsipyko, ji retai būdavo tokia pažeidžiama.
– Ką veiksim? – paklausiau senelio.
– Nuvežk mane pas Fidibusą. Įdomu, kiek jis jau pasistūmėjo su tuo karstu.
Čiupau už nudilusios geležinės rankenos ir ėmiau stumti senelį tarp kapų apatinio kapinių galo link. Jis sėdėjo cerata išmuštoje sėdynėje, primontuotoje prie karučio dugno, ir dairėsi po apylinkes, lyg žemių savininkas, šeimininkas, tarsi generolas, inspektuojantis savo kariuomenę prieš iškilmingą paradą. Išties jo gyslose vis dar tekėjo seno legionieriaus kraujas. Iš jo krenkštimo supratau, kad jis ramus. Ties apatiniu pakraščiu kapinės siaurėjo, o karutis vis greitėjo.
– Pankracai, jau regiu viziją! Stabdyk, nes užsimušiu!
Teko stipriai laikyti karutį, kad neišsprūstų man iš rankų. Paskutinį kartą nesuvaldžiau šios transporto priemonės prieš pusmetį, ir senelis patyrė lengvą smegenų sukrėtimą. Kai sėkmingai įveikėme pavojingą posūkį, vizionierius prabilo:
– Traktorininkui atrodė, kad geriausia laidoti ten, viršuje. Bet kai kasėme čia, tai kad būtum matęs. Kirtau laužtuvu ir pradėjo tekėti gruntinis vanduo.
– Seneli, kiek tau metų?
– Šimtas dvidešimt. O kodėl klausi?
– Svarstau, kiek metų dar trauks duobkasys…
– Per dešimt metų visa tai jį pribaigs. Juo labiau kad dar aria kooperatyve. Nežinau, iš kur jis toks godus. Jam ir dešimties algų neužtektų.
– Įdomu, kokia ta Servaco mergina?
– Visos bobos vienodos.
– O po vestuvių gyvens pas mus?
– Kurgi jiems dar gyventi? Traktorininkas su žmona išsikraustys į svetainę, o juodu įsikurs miegamajame. Prie uosio pasistatys dar vieną kambarį. Servacas ne toks kvailas kaip atrodo.
– Tik nesugalvok prie jos lįsti.
– Eik jau, aš gal nė nebegaliu. Jau pamiršau, kaip tai daroma.
Taip atsidūrėme kapinių pakraštyje. Fidibuso namo galas buvo kapinių pusėje, prie namo stovėjo didelė malkinė, tvartas ir triušidė. Po langais driekėsi ilgos daržo lysvės, jose augo tik piktžolės ir trys slyvų eilės. Daržas baigėsi prie Klanečnicos upelio, kuriame mirkydavome kanapes, kad prisikimštume cigaretes – nebereikėjo svaigintis aguonomis.
Ant virvių, ištemptų tarp slyvų, džiūvo ką tik išskalbtos futbolininkų aprangos. Karolėlis dėjo ant karučio ką tik nuobliuotą lentą. Fidibusas, matyt, buvo užsivedęs ir dirbo už tris: vienu metu skalbė, obliavo ir gėrė.
– Kur jis? – paklausė senelis.
– Cha cha cha, – atsakė Karolėlis. Jis visada buvo nekalbus.
Visą gyvenimą atsiminsiu Fidibuso malkinę. Prie lango stovėjo darbastalis, prie durų – elektrinis oblius ir grandininis pjūklas. Palei vieną sieną iki pat priebučio ant rąstų buvo sukrautos jau sukapotos malkos. Į vieną rąstą įsmeigtas kirvis, ant kito užmestas dviračio korpusas be ratų. Ant ilgų karčių tarp nutašytų rąstų kabojo gelsvi apibyrėję lauko kukurūzų ryšuliai. Baltų pjuvenų garbanos mirgėjo ant aslos, kvepėjo mediena ir slyvine. Tarp malkinės sienų lentų pluoštais prasiskverbiantys saulės spinduliai nušvietė pusiau nugertą slyvinės butelį ant darbastalio – atrodė, kad jį gaubia aureolė. Dabar man tai primena sauso martinio kokteilį, po kokių penkiolikos metų tapusį mano mėgstamu gėrimu. Luiso Bun~uelio dėka. Taip, Bun~uelis man kadaise buvo Mokytojas, tiesiog pamaldžiai jį garbinau. Nenuostabu, kad jo skonis padarė įtaką mano alkoholiniams kraštutinumams. Niekada nemėgau slyvinės. Ne tik todėl, kad varydavome ją namie (visiškai nelegaliai) ir jos kvapo buvo persigėrusi sunki mano vaikystė: ne, mano antipatiją slyvinei lėmė pasąmoningas polinkis į kosmopolitizmą. Galiausiai, negi to nerodo faktas, kad, užuot gėręs seną gerą tautinę slyvinę, geriu sausą martinį – kokteilį, kurį sudaro džinas ir keli vermuto lašai? Tačiau kodėl apie tai prakalbau?.. Aha! Dėl nekalto prasidėjimo. Tikri žinovai teigia, jog pakanka, kad pro vermuto butelį prasiskverbtų saulės spindulys ir paliestų džino taurę. Sakoma, kad sausas, kokybiškas dry martini yra tarsi nekaltas Švč. Mergelės Marijos prasidėjimas: pasak Tomo Akviniečio, vaisingoji Šventosios Dvasios galia prasiskverbė per Mergelės Marijos mergystės plėvę lyg saulės spindulys, kuris prasiskverbia pro debesį ir jo nesuardo. Nesu toks pamaldus katalikas kaip mano brolis Servacas, bet per mūsų amatą man niekada nebuvo svetimas polinkis į šventus ir eschatologinius dalykus, todėl visiškai natūralu, kad saulės spinduliai, pluoštais prasiskverbę pro medines Fidibuso malkinės sienas ir nušvietę (įšventinę) ant trinkos stovėjusį pusiau nugertą butelį, sukėlė man ką tik minėtas asociacijas. Bematant prisiminiau, ką mano bendraklasiai šnibždėjosi apie Fidibusą: jis kiekvieną dieną išgeriąs litrą slyvinės. Negalėjau patikėti, nes niekada gyvenime nebuvau matęs Fidibuso girto, bet senelis sakydavo, kad aš dar per jaunas tai suprasti. Fidibusas tarsi niekada nebūna girtas, bet iš tiesų nuolat būna girtas.
Viename malkinės kampe ūžė skalbyklė, šalia jos tylėjo du karstai. Ant vieno karsto dangčio gulėjo trys poros išblizgintų sportbačių, kitas dar buvo be dangčio.
– Skalbia aprangas, – niekinamai palingavo galvą senelis, kai Karolėlis rankomis pernešė jį per malkinės slenkstį. Mano seneliui kaip tik buvo nevaikščiojimo diena, turėdavome jį nešioti ant rankų. Kartais jis pajėgdavo vaikščioti, kartais nepajėgdavo – sunki negalia visada nenuspėjama. – Veikiausiai Fidibusas iš tikrųjų mano, kad per laidotuves jį neš su tomis aprangomis, avinas nelaimingas, – išsišiepė senelis.
– Aš tau parodysiu aviną, – iš neuždengto karsto stenėdamas išniro susenęs Fidibuso kūnas.
– Antikristo gabale, – susinervino senelis. – Ką čia veiki mano karste?
– Matuoju, ar tau bus kaip tik. Rūpinuosi, kad tavo kojos nekyšotų.
– Kieno čia karstas? Mano ar tavo?
– Tavo, – sutiko Fidibusas.
– Užsakiau jį tau?
– Užsakei.
– Sumokėjau?
– Sumokėjai.
– Tai ir nesivoliok jame, susikalk savo. Kai taip į tave žiūriu, atrodo, kad gal tau greičiau jo prireiks.
– Che che che, – nudžiugo Karolėlis. – Gal treniruosies?
Niekaip nesupratau, kodėl Karolėlį visi taip vadina. Tai buvo visas Karolis: dviejų metrų ūgio ir svėrė už du. Ką žinojau apie Karolėlį? Kad jis truputį trenktas, kad geriausias iš visų grybautojas, kad jo motina sudegė vieną žiemos rytą kurdama krosnį: užpylė ant žagarų benzino, o vakarykštės žarijos dar ruseno, pliūptelėjo ugnis, ir ji liepsnojančiais naktiniais išbėgo į gatvę, tačiau niekur nebuvo nė gyvos dvasios, ir ji sudegė gyva. Tačiau kalbama, kad Karolėlis pamišo ne nuo to: buvo toks nuo gimimo. Nelaimėlė motina nuodėmingai pradėjo jį tose pačiose mūsų kapinėse vieną karštą liepos naktį su atėjūnu, kuris mūsų kino salėje rodė stebuklus ir buvo vardu Jakubas. Jis traukdavęs iš tuščios skrybėlės triušius, balandžius, margaspalves skareles ir kitus gyvus bei negyvus daiktus, visiškai basas laipiojęs kopėčiomis – ne įprastomis medinėmis pakopomis, bet, o siaube, tų kopėčių pakopos buvo išgaląsti plieniniai dalgiai. Daugelis žiūrovų patikrino juos pirštais ir teigė, kad buvo aštrūs lyg skustuvai. Štai kokiomis kopėčiomis tas atvykėlis laipiojo basas ir nė karto neįsipjovė. Tuometis katalikų klebonas mėgino įrodyti parapijiečiams, kad tai – paprasčiausias triukas ir apgaulė, nusiavė batus, net kojines nusimovė ir visiškai nerūpestingai leidosi lipti tomis Jakubo kopėčiomis, tarsi mėgintų patekti į dangų, tačiau toli nenulipo. Jau ant pirmos pakopos persipjovė dešinės kojos pėdą – giliai, iki pat kaulo. Daktaras Krištofikas buvo išvykęs vasaros atostogų, medicinos pagalba atvyko per vėlai, kraujo užkrėtimas, exitus… Per laidotuves kalbėjo pats vyskupas, iškilmės buvo neregėtos – mano senelis, beje, vietos kronikininkas, kruopščiai užrašė jaudinamus vyskupo žodžius: jis kalbėjo apie kažkokius sudžiūvusius kaulus, kurie neva lyg niekur nieko atgijo, apsitraukė oda, užaugo gyslos ir mėsos, ir tada mūsų kapinėse kilo triukšmas ir pasigirdo braškėjimas, tarsi kaulai vėl liestųsi prie kaulų – stebuklų stebuklai! Visi liudytojai baimingai tikina, kad vyskupo kalba nugąsdino tą atėjūną fokusininką, basomis vaikščiojusį išgaląstais dalgiais, ir šis po klebono mirties igaravo tarsi kamparas, o su juo išgaravo ir keli laikrodžiai bei piniginės, kurių savininkai buvo kadainykščiai mūsų kaimynai. Liko tik Karolėlis – mūsų Karolėlis Jakubas. Jam labiausiai patiko karas, tikriausiai todėl mėgo karbidą. Norėjo būti profesionalus karys – tai buvo didžiausias jo troškimas, svajojo dėvėti uniformą. Mokėjo drožti iš medžio visokius šaunamuosius ginklus, o kai jo nepaėmė į kariuomenę dėl plokščiapėdystės, pusmečiui pradingo, išnyko, niekas jo nematė, gyveno aplinkiniuose miškuose ir maitinosi šaknelėmis, miško uogomis, grybais ir mažais lauko gyvūnėliais, o grįžęs namo į kaimą, sudegino visą savo medinį arsenalą kartu su gimtąja troba ir persikraustė pas Fidibusą – ten ir tebegyvena. Karolėlis kapojo žmonėms malkas, valė tvartus, išvietes, padėdavo statybose – kaip pasitaikydavo. Visi duodavo jam pavalgyti, porą kronų alui ir cigaretėms, ir jis buvo ramus.
– Pas ką dirbi, Karolėli? – paklausė senelis.
– Pas malūnininką, – atsakė už jį Fidibusas ir pripylė dvi taures slyvinės. – Išgerk dar taurelę į kelią, – jis padavė Karolėliui sklidiną taurę.
– Man liepė negerti. Man dabar pertrauka. Trijų mėnesių.
– Kas tau liepė?
Karolėlis primerkė kairę akį, ištiesė dešinę ranką sulenktu smiliumi, akimirką taikėsi: „Pfu pfu pfu“, – nuskambėjo kaip švilpiančios koviniuose filmuose kulkos.
– Aha, policajus, – supratingai linktelėjo senelis.
– Prikūlė Čučaką, – Fidibusas paaiškino Karolėlio pertrauką.
Karolėlis pasiėmė po pažastimi paskutinę lentą ir uždėjo ant karučio.
– Atsimink, šimtas dvidešimt kronų, – priminė jam Fidibusas.
– Šimtas dvidešimt, – pakartojo Karolėlis.
– Vis tiek pamirši, – Fidibusas pakėlė nuo aslos susiraičiusią baltą skiedrą, užsidėjo ant nosies akinius ir storu staliaus pieštuku užrašė ant jos: 120. Karolėlis įsikišo ją į išterlioto skiediniu kombinezono kišenę, ir netrukus jau girgžtelėjo varteliai.
– Tai į sveikatą, – senelis virpančiais pirštais sugniaužė Karolėliui skirtą stikliuką, tvirtai suspaudė delnais, jiedu susidaužė, išgėrė ir abu sudrebėjo, tarsi nukrėsti elektros.
– Kad jį kur galas, – vulgariai susikeikė mano senelis, o Fidibusas pridūrė:
– Jau visai subinė, jei net slyvinė nebeskani.
– Pasiskubink su tuo karstu, – krenkštelėjo senelis Fidibusui. – Tik neapsišik beskubėdamas, – irgi atsikrenkštė Fidibusas. – Kai ateis tavo laikas, bus pabaigtas. Trūksta tik dangčio. Antrasis bus jaunajai Kršakovai.
– Juk ir Cestarui jau ant nosies, – priminė senelis.
– Nesibaimink, – atsakė Fidibusas ir nutraukė brezentą nuo medgalių krūvos. Tiksliau, tai aš maniau, kad po brezentu medgalių krūva, o iš tiesų po juo gulėjo dar keturi karstai – žodžiu, Fidibusas buvo tikras profesionalas, visada laikė kelis karstus atsargai.
Jiedu vėl išlenkė ir sudrebėjo, bet dabar jau gyrė: „Ech, taigi į sveikatą, Venda, tikras dinamitas, į sveikatą, Eliašai, tegu Viešpats mudu saugo…“
– Seneli, kada tu mirsi? – paklausiau aš.
– Nesibaimink, Pankracai. Kiekvienas mirsim tada, kai ateis laikas. Į sveikatą.
– Kapinių filosooofas, – sugriaudėjo Fidibusas.
– Venda, tu taip neįsijausk, nes vieną kartą visai pasimaišys protas, – visai geraširdiškai susijuokė senelis.
– Nuo tų tavo fokusų.
– Treniruosimės?
– Tik nedaryk man gėdos. Jei dar kartą išsiųsi alaus be stiklainio, užmušiu, – iš rimtųjų pagrasino Fidibusas, ištraukė iš trinkos kirvį ir pridūrė: – Ką tik buvo atėję matuoti.
– O ką tu?
– Pasakiau, kad užmušiu visus.
– Taip nieko jiems nepadarysi.
Pasigirdo plonytis duobkasio balselis: „Basaaaa“, kapinių tyloje nuaidėjo jo inkštimas.
– Seneli, eisim namo, ar pasiliksi?
Senelis atsisuko į Fidibusą:
– Ką pasakysi, Venda? Atsikemšam dar buteliuką?
– Juk ar šiaip, ar taip, argi ne? Turiu šiek tiek pasigydyti. Baisiai skauda nugarą.
– Pankracai, klausyk, bėk, nes traktorininkas prarėks balsą.
– Tikrai, – sutiko Fidibusas. – Jau perdžia arti subinės. Slovakiškai tai reiškė: „Tuoj supyks.“
– Nenusilakit, – perspėjau juos ir nuskuodžiau paskui duobkasį namo.
Katafalkas jau buvo parengtas startui, duobkasys dar spjaudė ant priekinio stiklo ir valė jį savo nosine.
– Važiuojam, Basa. Pats laikas judėti, – prakalbo beveik taisyklinga slovakų kalba, ir tai buvo tikra tiesa.
Traukinys turėjo atvykti už valandos, o iki Miesto buvo beveik septyni kilometrai.
Automobilyje vėl studijavau. Skaičiau „Universalios visos žemės valstybės įvadą“, kuriuo kunigas Maliarikas keliais dešimtmečiais anksčiau nuspėjo mūsų globalizacijos amžių.
Versta iš: Dušan Mitana. Môj rodný cintorín. Koloman Kertész Bagala, L. C. A. Publishers Group 2000
Siarhej Dubavec. Savižudybė. Rūko pasaka
2022 m. Nr. 8–9
Iš baltarusių k. vertė Vytas Dekšnys
Siarhejus Dubavecas (Сяргей Дубавец) gimė 1959 m. Mozyriuje. Užaugo Minske, Baltarusijos valstybiniame universitete baigė žurnalistikos studijas. Dirbo įvairiuose leidiniuose, dalyvavo nelegalioje savilaidoje. Baltarusijos liaudies fronto aktyvistas, redagavo atkurtą laikraštį „Naša Niva“. 1990–2010 m. gyveno Vilniuje. Radijo „Svaboda“ bendradarbis. Septynių prozos, eseistikos ir publicistikos knygų autorius, 2020 m. už knygą „Tantamareskos“ apdovanotas Jerzy’io Giedroyco premija.
2014 m. S. Dubavecas išleido kelių dalių fantastinę apysaką „Mėlynas laivas mėlynose jūrose plaukė“, apie kurią sakė: „Tai knyga apie tai, ko nėra, niekada nebuvo ir iš principo negali būti.
Tai gryna išmonė be jokios žurnalistikos, be nieko, kas galėtų nutikti tikrovėje. Nežinau, kaip man sekėsi, norėjau parašyti knygą apie nieką. O jei man pavyko parašyti knygą apie nieką, būčiau laimingas žmogus…“
Publikuojame vieną apysakos dalį.
Kai brolis ir sesuo Kajus ir Gerda sulaukė paauglystės, jiedu nusprendė pasitraukti iš gyvenimo. Tiksliau, jau žinodami apie paauglių polinkį į savižudybę, panoro tai išmėginti patys.
– Kaip manai, kodėl pasikorė Radziukas? – įsigalvojęs paklausė Kajus.
– Neįstojo į mediciną, ir pasikorė, – atšovė Gerda.
– Tiek ir aš žinau. Bet įstojo ar neįstojo… Tokių šimtai ar net milijonai. Ne visi eina kartis.
„Radziukas“ – surinko naršyklėje Donas Katajama. Pokalbių svetainėse bemat aptiko informacijos. Buvo rašoma, kad mokyklos absolventas Radziukas, neįstojęs į medicinos institutą, pasikorė miesto kapinėse ant medžio.
– Visa mokykla šnabždasi, kad per tai… – atsakė Gerda. – O tu pats įstengtum?
– Ką? Pasikarti? Nežinau, nemėginau. Reikėtų pabandyti padaryti kaip jis ir įsitikinti. Mes tik jaučiame, kad esame mirtingi, supranti? Negali sakyti, kad jau suaugome. Vis dar prisimename gimę per kančias. Suaugusieji jau pamiršo. Jei esame mirtingi, tai ir išeisime pro tas pačias duris – per kančias.
„Memento mori sugalvojo vaikai“, – užsirašė Donas Katajama.
– Ir nuo to pasidaro taip nyku, kad imi ir pakeli prieš save ranką, – padarė išvadą Kajus.
– Dauguma nekelia, – paprieštaravo Gerda. – Tačiau dalis tiesos čia yra.
„Dauguma gyvena taip, tarytum gyvenimas niekada nesibaigtų. Ar tai reiškia, kad dauguma gyvena – „tarytum“? – nusistebėjo užsirašydamas Donas Katajama. – Gyvena ne iš tiesų, o tarytum žaistų.“ Kaip vaikai. O gyvena iš tiesų – tik vaikai.
– Taip norėčiau pamatyti tą medį! – atsiduso Gerda.
– Juk visiškai paprasta: jis čia pat, greta, – atsakė jai brolis. – Eime.
Nebaigęs užsirašyti jo atsakymo, Donas Katajama jau vilkosi paltą.
Jie išėjo iš gretimų laiptinių vienu metu, bet vieni kitų nematė, ir negalėjo matyti. Didžiulis kiemas skendėjo tirštame rūke. Nebūtum įžiūrėjęs nė ištiestos savo rankos. Rašytojui pasisekė, kad vaikai kalbėjosi – vadinasi, jis galėjo sekti iš paskos nepastebėtas.
– Šiandien specialiai paskaičiau internete apie paauglių savižudybių priežastis, – prakalbo Gerda. – Ten rašoma apie šeimos problemas ir panašius dalykus. Vieni niekai. Pažįstu Radziuko mamą. Jie – labai padorūs žmonės. Tokie kaip mes. Ir mūsų mokykla normali. Ir laikai ne tokie baisūs.
– Taip, – Kajus mėgdžiojo tėvą. – Viskas taip puiku, kad nebėra ko norėti. Man regis, tiesiog niekas nieko apie tai nenutuokia.
Donas Katajama įstengė ne tik išlaikyti atstumą ir užsirašyti viską, ką kalba vaikai, bet ir žymėtis savo įspūdžius bei citatas. Šioje vietoje (jie kaip tik išėjo iš kiemo) jis iš atminties užsirašė Minkino eilėraštį:
Dieve, nuo kluonų ir trobų
Tokia dvelkia gėla,
Jog betrūksta nedaug,
Kad nusižudytum.
„Nedaug, bet šiek tiek trūksta“, – patikslino Donas Katajama.
Kelią į miesto kapines žinojo visi. Reikėjo pereiti tris ar keturias gatves, tris ar keturis miesto kiemus ir praeiti pro tris ar keturis naujus pastatus, slypinčius rūke.
– Aš irgi ieškojau internete, – vėl prakalbo Kajus. – Bet šitie išminčiai tiesiog nežino atsakymo, kodėl mes taip darome.
– Mes? – apsimestinai nusistebėjo Gerda.
– Mes. Argi tau niekad nesinorėjo?
– O kaip manai, kodėl man taip knieti pamatyti Radziuko medį?
– Ar pagalvojai, kaip mes rasime būtent tą medį?
– Tai kad visai nesvarbu, – gudriai dilbtelėjo Gerda. – Medis yra medis.
„Išeiti ir negrįžti“, – užsirašė Donas Katajama. Nė nepastebėjęs, kaip jie atsidūrė kapinėse tarp storų senų medžių kamienų ir antkapių, jis prarado budrumą, ir paaugliai jau stovėjo priešais jį. Tarsi tikėtųsi kokio nors atsakymo. Ką gi, jei atsakyti, tai atsakyti – ir rašytojas sutelkė mintis.
– Paaugliai susiduria su visa gyvenimo begalybe, – paaiškino jis. – Tai baugina.
– Ir jūs taip jautėtės? – vienu balsu paklausė Kajus ir Gerda.
– Neprisimenu, bet spėju, kad kalta siela. Kai ji apleidžia kūną, pasilieka lavonas. Visiems knieti atsiriboti nuo savo sielos. Regis, kartais aš išties ją prarasdavau. Tačiau savisaugos instinktas vertė traukti ją atgal prie savęs. Tai buvo valia. Pagunda atsiriboti nuo savo kūno – tai troškimas būti pačiu savimi. Juk siela – vis dėlto svetimkūnis. Bent jau ne vien mano kūrinys, ji turi bendraautorius: literatūrą, šeimą, istoriją ir kita. Negaliu būti visiškai pats savimi. Negaliu būti absoliutus…
Staiga visi pakėlė akis į didžiulį medį virš galvų. Ant artimiausios šakos kadaravo nutrūkusi virvė.
– Jūs samprotaujate apie tai, o žmonės kariasi, – susigraudino Gerda, bakstelėjusi pirštu aukštyn.
– Neverta ašarų. Juk tai – tiesiog kelias, takas, ir mes juo einame, – rinkosi žodžius Donas Katajama. – Žmogus visą gyvenimą ieško atsakymo, kam jis gyvena. Paauglystėje tas klausimas darosi opiausias. Tada ir nusprendžiama, ar gyvenimas vertas to, kad jį nugyventum, ar ne, pasak Kamiu. Sẽniai džiaugiasi kiekviena diena, kiekviena minute. Tačiau kas tai? Ir kam?
– Visi mes šiame gyvenime šiek tiek svetimi, – pritarė Gerda. – Paaugliai jaučia šitai. Tačiau ar tai reiškia, kad yra ir kitas gyvenimas? Kuriame būtume „visiškai savimi“? Galbūt nieko tokio visiškai savo nėra? Ir tuomet paauglių noras pateisinamas?
Tiesą pasakius, Kajus ir Gerda nė nemanė žudytis. Tiesiog gyvenimas uždavė jiems tokius klausimus, kad atsakymų jiedu nerado. Tikra aklavietė, ir tiek.
– Tarytum „mes patys“ sudarytų mūsų tik trečdalį, antras trečdalis būtų – visuomenės produktas, dar trečdalis – apskritai nežinia kas, – svarstė Gerda. – O kai pakeli ranką prieš save – prieš ką pakeli? Prieš kurią dalį? O gal išsyk prieš viską?
– Na, visuomenė be tavęs tikrai neišnyks, – paprieštaravo Kajus.
Jam akivaizdžiai buvo pabodusios tuščios šnekos ir norėjosi veikti. Jis surimtėjo, sukryžiavo rankas ant krūtinės ir prakalbo, stovėdamas lyg Šerlokas Holmsas:
– Manau, kad Radziukas tikrai bus palikęs kokį nors ženklą. Reikia apžiūrėti vietą. – Kajus pasilenkė prie antkapio. – Taip, kas gi čia? Virvė kabo virš kažkokio Barsukovo kapo.
Gerda nužvelgė Doną Katajamą.
– Jūs gyvenate gretimoje laiptinėje, – prisiminė ji.
– Taip. Aš vardu Donas Katajama.
Gerdos akys išsiplėtė.
– A, tai jūs sugalvojote „žmogų be galvos“!
– Tam tikra prasme.
Rūkas vis dar slėpė viską aplinkui. Buvo matyti ne toliau kaip per tris žingsnius.
– Radau! – sušuko Kajus. Jis stovėjo už Barsukovo antkapio ir rodė jiems kitą plokštės pusę.
Donas Katajama ir Gerda atskubėjo prie jo.
– Žiūrėkit, čia kažkas parašyta markeriu. Ir pasirašyta: „Radziukas“. Skaitykite.
Vienu balsu jie ėmė murmėti išrašytus antkapyje žodžius.
„Veltui atėjote ieškoti čia manęs, manydami, kad aš pasikoriau kapinėse.“
Visi susižvalgė.
„Mirtis, pasak vieno filosofo, yra gyvenimo tąsa. O pasikarti, persipjauti venas ir panašiai tereiškia nutraukti biologinio individo egzistavimą, ir tiek. Tarsi gaidį nukirsti. Jokios tąsos čia nėra.“
– Tai jis nenusižudė? – paklausė Kajus.
– Tai jis nenusižudė? – pakartojo Gerda.
– Skaitykime toliau, – paragino Donas Katajama.
„Mirtis – tai kai ateini prie upės, įlipi į valtį ir išplauki nežinia kur.“
– Jis tiesiog išplaukė… – nutęsė Gerda.
– Ir mes galime jį pasivyti! – sušuko Kajus. – Reikia skubėti į valčių stotį!
Toks posūkis išmušė Doną Katajamą iš vėžių. Jis įsivaizdavo, kaip jie trise plaukia per tirštą rūką vytis pasikorusio Radziuko. Tačiau jis, suaugęs vyras, jautėsi atsakingas už kaimynų vaikus ir pamėgino juos atkalbėti:
– Bet mieste nėra valčių stoties.
Visi susimąstė.
– Palaukit, – šūktelėjo Kajus, – mes susirišime plaustą!
– Upės krantai mieste tokie išlaižyti, kad vargiai rasime medžiagos, – suabejojo Donas Katajama.
Jie vėl susimąstė.
– Palaukit, – nerimo Kajus, – namuose yra pripučiama tėvo valtis. Jis ima ją, kai išsiruošia meškerioti. Dvivietė, bet juk mudu su Gerda – kaip vienas suaugęs.
– O ką jūs manote apie amžinąjį gyvenimą, Donai Katajama? – pasiteiravo Gerda, jiems einant namo pasiimti pripučiamos valties.
– Regis, jį išgalvojo suaugusieji.
– O šiaip jo nėra?
– Jei išgalvojo – vadinasi, egzistuoja. Štai jūs lindite internete, o juk dar prieš vieną kartą jokio interneto nebuvo. Suaugusieji irgi šį tą sugeba. Jūsų proseneliai gyveno po pusšimtį metų, o dabartiniai gyvena ir iki šimto. Galbūt jūs gyvensite po pusantro šimto. Ir taip toliau. Juk aišku, į kur visa tai krypsta.
Vaikai įsigalvojo. Pirmas atsiliepė Kajus.
– Bet vis tiek teks išeiti per kančias.
– Mūsų močiutė sakė, kad pabaigoje gyventi nebeįdomu, – prisiminė Gerda. – Jai buvo septyniasdešimt. Jei būtų tekę gyventi pusantro šimto, būtų pakvaišusi.
Dabar susimąstė rašytojas Donas Katajama. Staiga pasijuto dalyvaująs susitikime su skaitytojais ir neturįs teisės susimauti. Kažin kokia banga visada pagriebdavo jį ir išnešdavo iš kebliausios padėties.
– Ne veltui užsiminiau jums apie internetą. Jūs gyvenate jame tarsi paralelinėje tikrovėje. Tačiau tai – tik išradimas. Tokių išradimų bus vis daugiau ir daugiau. Pavyzdžiui, teleportacija. Jau greitai jūs nesunkiai gebėsite teleportuotis – kur norite ir kada norite. Galbūt panorėsite teleportuotis į savo pačių svajones. Štai, prašau. Kūniškumas nebebus toks svarbus kaip dabar.
Vaikai nustebę sužiuro į kaimyną. Galimybė nusikelti į svajones patiko ir Kajui, ir Gerdai. Iš Dono Katajamos žodžių tai atrodė visai tikėtina.
– Ar jūs turite svajonių? – pasiteiravo Donas Katajama.
– Dažniausiai niekas to neprisipažįsta, – nuleido akis Gerda.
– Jei turi svajonę – niekad negalvosi apie savižudybę, – pridūrė Kajus.
Pripučiama valtis buvo vienvietė.
Kai miesto parko krantinėje visi trys šiaip ne taip į ją sulipo, paaiškėjo, kad per kraštą plona gyvačiuke srūva vanduo.
Laimei, kartu su pripučiama valtimi buvo įdėtas ir puodelis, tad Gerda, vyrams irkluojant, sėmė juo iš dugno vandenį.
Tačiau ne tai buvo didžiausia kliūtis. Rūkas virš vandens buvo dar tirštesnis nei krante ir visiškai neleido keliautojams orientuotis. Jie nusprendė irtis prieš srovę ir nuolat atsiremdavo tai į dešinįjį, tai į kairįjį nedidelės upės krantą. Svyruokliai gluosniai linko nuo krantų iki pat vandens, ir vis tekdavo painiotis iš ilgų jų kasų.
Tačiau keliautojai neprarado ryžto. Galbūt todėl, kad iš esmės vis dar buvo vaikai. Ir tik Donas Katajama svarstė, kad ne šitaip keliaujama į amžinybę, net tada, kai ji – mirtis. Pernelyg daug jų kelionėje gyvenimo bruzdesio.
Žinoma, galima mirti ir juokingai. Tiesa, taip atrodys tik iš šalies. Tam, kuris iškeliauja, viskas turi atrodyti kuo rimčiausiai. Nebūna juokingų šermenų, jei tai ne pokštas. Ir kai karstas linguoja ant procesijos dalyvių pečių, niekas neprapliumpa juoktis kaip kino komedijose, kai kas nors kam nors įspiria į užpakalį.
Mūsiškė upė visai sekli. Jei mes su savo pripučiama valtimi apsiverstume kyliu aukštyn, liktume stovėti vandenyje iki kelių, o krante susirinkusi publika leiptų juokais. Žinoma, kuris nors iš jų sušuktų:
– Žiūrėkit, žiūrėkit! Du vaikai ir vienas suaugęs dėdulė! Ar žinote, kad jis – jų kaimynas? – Čia juokas nugriaudėtų dar garsiau, nes kaimynas – žinomas anekdotų herojus. Tačiau kaip būtų toliau?
– Šitas suaugęs dėdulė, – šaukė kita gerklė, – įsimylėjęs šitų vaikų motiną! – Ir publika jau raičiojosi iš juoko, net ašaros tryško. – Negali būti pasaulyje labiau nevykusios meilės!
Sulig tais žodžiais juokas staiga nuščiuvo, ir Donas Katajama suprato, kad mato abu krantus. Rūkas ėmė sklaidytis. Ryškėjo svyruokliai gluosniai ir didžiuliai jų vainikai. Aplinkui kur bepažvelgsi plaukiojo miesto antys, o krante nebuvo nė gyvos dvasios.
Kadaise vaikystėje, būdamas gal penkerių, Donas Katajama močiutės kiemo gale rado nustipusį balandį. Balandžio kūnas buvo visiškai sveikas, melsvo atspalvio, niekur iki tol nematytas. Tikriausiai ką tik nustipęs iš senatvės arba nuo kokių nors nuodų. Bent taip Donui Katajamai atrodė dabar. O tada jis negalvodamas paskubomis pastūmė radinį giliau po krūmais. Jam rūpėjo net ne balandis, o veikiau pati mirtis.
– Mirtis? – vienu balsu nusistebėjo Kajus ir Gerda.
– Taip. Juk prisimenate, kaip kalbėjome apie atėjimą ir išėjimą per kančias? Atseit vaikas vis dar jaučia, kaip jis atėjo, pro kokias duris. Tolesniame gyvenime tas jausmas išblėsta.
Taigi aš nenutuokiau, kas nutiko tam balandžiui, bet kažkodėl numaniau, kad man pakliuvo į rankas mirtis, ir aš užvaldžiau ją, paėmiau nelaisvėn.
Prisiminiau senelio daržinėje buvus nedidelį seną lagaminą. Tokie buvo vadinami „pirties“. Parbėgęs įmečiau balandį į tą lagaminą. Ir paslėpiau. Pasisavinau ir paslėpiau mirtį. Ji buvo mano.
– O kam mums tai žinoti? – suabejojo Kajus.
– Todėl, kad mes dabar, regis, darome tą patį, – paaiškino Donas Katajama. – Mes mėginame pasivyti mirtį. Anaiptol ne tam, kad patys mirtume, veikiau, kad užvaldytume ją, pasidėtume į lagaminą.
– Žiūrėkit, žiūrėkit, rūkas išsisklaidė! – šūktelėjo Gerda. – O priešakyje – daugybė valčių.
Iš tiesų, upės akvatorijoje pasirodė daugybė valčių ir įvairiaspalvių katamaranų. Tarsi vyktų kokia nors šventė, ir parke susirinkusi publika pramogautų vandenyje. Visi irklavo, mynė pedalus, lesino antis ir nerūpestingai šnekučiavosi.
– Štai, žiūrėkit, – mostelėjo Gerda, – mėlynoje valtyje Radziukas. Aš pažinau jį!
– Paskui jį! – užriko Kajus.
Pripučiama valtis buvo pilna pribėgusi vandens, bet keliautojams buvo nė motais.
Kad ir kaip jie stengėsi prisivyti Radziuką, jis ir kiti pramogautojai tik ilgesingai nuo jų tolo. Visi nenumaldomai artėjo prie didžiausio miesto krioklio.
– Priremkim jį prie sienos! – nudžiugo Kajus.
– Kam? – nusistebėjo Gerda.
Tačiau medžioklės instinktas užvaldė visus, net Doną Katajamą.
Keista: jie yrėsi iš visų jėgų, o Radziukas tik abejingai makalavo irklu.
Priartėję prie šniokščiančio, putojančio krioklio, jie išvydo, kad Radziukas ir visa jo kompanija jau viršuje.
Virš krioklio upė kelis kartus praplatėjo, tarsi išstumdydama į šalis miesto kraštovaizdį.
Kajus, Gerda ir Donas Katajama paskubomis išlipo į krantą, užnešė pripučiamą valtį aukštyn, vėl sulipo ir atsistūmė.
– Žiūrėkit, jis visai arti, – parodė Kajus. – Jau ir aš pažinau jį. Tai Radziukas!
– Bet juk mes stovime vietoje – atsakė Donas Katajama, irdamasis iš visų jėgų.
– Man regis, mus neša atgal į krioklį, – sunerimo Gerda.
Melancholiškasis Radziukas ir kiti pramogautojai tolo nuo guminės valties.
– Done Katajama, irkluokite stipriau, – maldavo Kajus.
– Irkluoju. Čia tokia stipri srovė, kad mus neišvengiamai neša atgal, – atsakė Donas Katajama. Žodis „atgal“ privertė jį susimąstyti. Žiūrint į upės srovę matėsi, kad juos kaip tik neša į priekį. Ką dabar daryti?
– Ir gylis čia aiškiai nebe iki kelių, – pastebėjo Gerda.
– Iriamės į krantą! – sukomandavo Donas Katajama.
Buvo matyti, kaip visiems baugu. Ir irkluotojai pasuko parko link.
– Tikriausiai supainiojote kryptį, – pasakė vienakojis vyras, stovėdamas ant tilto virš krioklio. – Jums reikėtų plaukti į priešingą pusę, pasroviui.
Išlipę į krantą, keleiviai visi kaip vienas pažvelgė į vandenį.
Radziukas ir kiti pramogautojai buvo pranykę už upės vingio.
Versta iš: Сяргей Дубавец. СІНІ КАРАБЕЛЬ В БЛАКІТНЫМ МОРЫ ПЛЫВЕ. Мінск: Ковчег, 2014.
Alhierd Bacharevič. Mes lengvi kaip popierius
2022 m. Nr. 8–9
Iš rusų k. vertė Marius Burokas
Baltarusių rašytojas Alhierdas Bacharevičius (Альгерд Бахарэвіч) gimė 1975 m. Minske. Jis yra kelių romanų ir esė rinkinių, taip pat eilėraščių knygos „Eilėraščiai“ („Вершы“, 2022) autorius. A. Bacharevičiaus knygos išverstos į anglų, vokiečių, prancūzų, lenkų ir rusų kalbas. 2018 m. išleistas jo devynių šimtų puslapių romanas „Europos šunys“ („Сабакі Эўропы“). Autoriaus romano vertimas į rusų kalbą buvo įtrauktas į Rusijos apdovanojimo „Didžioji knyga“ trumpąjį sąrašą. Pagal romaną spektaklį pastatė Baltarusijos laisvasis teatras Londone ir Jankos Kupalos teatras Liubline. Baltarusijos valdžia konfiskavo romano tiražą, o teismo sprendimu knyga Baltarusijoje uždrausta ir įtraukta į „ekstremistinės medžiagos“ sąrašą. Liepos pabaigoje rašytojas feisbuke parašė: „Šiandien sužinojau, ką darys su konfiskuotais „Europos šunimis“. Juos sulygins su žeme traktoriumi. Memento, quia pulvis es. Traktoriste, gazo.“
A. Bacharevičius yra Metų knygos premijos, Skaitytojų premijos, Jerzy’io Giedroyco II premijos (Baltarusija), Erwino Piskatoriaus premijos (Vokietija), Anglijos PEN klubo premijos, Vidurio Europos „Angelus“ premijos laureatas. 2022 m. JAV leidykla „New Directions“ išleido romano „Alindarkos vaikai“ vertimą į anglų kalbą.
Prasidėjus karui, jis parašė atvirą laišką Ukrainai, kuriame palaikė ukrainiečius kovoje su Putino imperija ir ragino juos netapatinti Baltarusijos su Lukašenkos režimu.
2020 m. A. Bacharevičius ir jo žmona, rašytoja ir poetė Julija Cimafejeva dalyvavo masiniuose protestuose Minske prieš Lukašenkos diktatūrą. Dabar abu gyvena tremtyje Graco mieste Austrijoje.
Publikuojama ištrauka yra iš romano „Europos šunys“.
1.
Kad jūs žinotumėt, kaip man nusibodo ta jūsų baltarusių kalba.
Kad jūs žinotumėt, su kokiu pasimėgavimu tai rašau. Nusibodo. Įgriso.
Įsiėdė.
Apkarto.
Įsipyko.
Škac, manoji aptukusi kalba, škac. Tu pakankamai prisilinksminai. Tavimi neuždirbsi, neužmuši, neprisižaisi, tavęs jau nepamirši. Kaip nepažįstama boba priestočio rūke, grobianti trumpam paliktus vaikus, tu kartą išnirai iš niekur, paėmei mane už rankos ir nusivedei į prispjaudytą požeminę perėją, pilną blausių vitrinų, sužvarbusių balandžių ir loterijos bilietų pardavėjų – o aš vis gręžiojausi ten, kur liko stovėti lagaminai: patikimi, prikimšti ateities, jau niekieno. Tu išskyrei mane su artimaisiais, tai dėl tavęs man kartą pasivaideno kažkokia ypatinga, keista tauta, perregima, neapčiuopiama, o iš tikrųjų – neegzistuojanti. Metai iš metų mes su tavimi klajojome po pasaulį, nakvodavome įvairiose varganose vietose, kažkokiuose musėto pieno kaimeliuose, bibliotekose, apleistose pilyse, įtartinose užeigose – kur papuola; tu pirkdavai man pigius kiniškus žaisliukus ir maitinai, kol užaugau, tu mokei mane kalbėti tyliai, o galvoti greitai, dieną vertei prašinėti gatvėse smulkių, o naktimis žadėdavai karalystę, ir štai kur mane galų gale atvedei –
į šį tamsų
tarsi prirūkusį
nuomojamą
vieno kambario butą
name su memorialine lenta
M. mieste
visuotinio pakrikimo laikais
Ir jūsų rusų kalba mane taip pat užkniso. Ga-lu-ti-nai. Taip įgižo, kad nėr gyvenimo. Kad kas žinotų, kaip įsiėdė ji iki gyvo kaulo per pastaruosius keturiasdešimt metų. Kad ir ką juo pasakytum, tuo liežuviu, viskas jau buvo, viskas atsiliepia tūkstančiu kvailų aidų, seniai ataušusių raidelių dvoku. Tai jau surinktos konstrukcijos, ketaus liejiniai, kalba-vamzdis, nutiestas skersai mūsų gyvenimų. Tau visada ko nors iš manęs reikėjo, manasis rusų liežuvėli. Dar mamos pilve, kai net žmogumi nebuvau, o tik šiaip, nulipdyta baidyklėle, tu jau atkakliai man beldeisi, skaitei man moralus, dusinai savo vatos ir binto tvarsliava, užkrėtei mane baime. Kalba, kuri visada ateina su kratos orderiu, kalba, kuri visada turi teisę. Škac, rusų, škac, skardine komunalinių tarnybų ir pažų korpusų kalba, didelės ir kibios literatūros kalba, milijonų mažų, kasdienės tūžmastėlės apimtų žmonių balse.
O anglų? Įsipyko ne mažiau. Tai, ką jūs vadinate anglų kalba, tėra išvešėjusi it auglys guminė širdis, ji sunkiai, įsitempusi pumpuoja milijardus žodžių, negyva širdis, nutvieksta nepermaldaujamos lempos šviesos. Šaltas liuminescencinis švytėjimas. Kalba šlamštmaistis, nuo anglų kalbos visur dėmės, tarsi visas mūsų pasaulis – tik šūsnis servetėlių ant kažkieno stalo. Anglų kalba – hidrintų riebalų ir dirbtinių saldiklių kalba. O, ji sugeba patepti!.. Kiek daug žmonių galvoja, kad moka anglų kalbą, mano, kad to jų laimei ir pakanka. Naivūs kvailiai. Kiek daug mes galėtume vienas kitam pasakyti, jei atsisakytume to inglišo, jei vieną kartą ryžtingai sušuktume „ne“ tai pasibjaurėtinai visuotinio supratimo orgijai.
O ispanų? Astminis žudiko, kokio nors doro pabaisos Če kosulys. Mėsininko-toreadoro juokas. Vokiečių? Karti šaknis, kadaise įsivaizdavusi esanti genijumi ir antžmogiu, o dabar visaip besistengianti, kad vėl atrodytų normali. Prancūzų? Nebaigtas lukštenti laiškas, kuriame slypi nykus filosofinis žargonas. Lenkų? Antraeilių poetų puikybė, nuo kurios žodžiai pokši, taškosi, sproginėja kaip dešrelės ant keptuvės…
– Ką jūs ten vis rašote? – jis pakelia akis nuo telefono ir nepatenkintas girgždina kėdę.
– Rašau, – vangiai teisinuosi aš, delnu pridengdamas pilkus lapus.
– Rarašau, – mėgdžioja mane. – Prirarašėt jau tris lapus. Duokit šen.
Jis ryžtingai ištraukia popierius iš po mano delno. Jo veidas persikreipia, atrodo, tuoj pravirks.
– Kas čia? Klausiu, kas čia? Kas čia per velniava, kad jus kur! Už ką man visa tai, ką? Jūs kurčias? Ar nesveikas? Aš jums ką liepiau? Parašykite, kokiomis aplinkybėmis susipažinote su… O jūs ką rašote? Škac, škac, kažkokios dešrelės, baidyklėlės… Blemba, nė žodžio nesuprantu, šūdą čia susigaudysi!
– Seniai nerašiau ranka…
Jis šiurkščiai, pasimėgaudamas glamžo lapelius, ir man pagailsta to, kas parašyta. Labiau negu savęs. Man patinka popierius. Jis mane ramina. Man tuo pat metu trošku, baisu ir juokinga. Jis suspaudžia popierių į gniutulėlį ir meta man už nugaros, bet aš vis tiek krūpteliu ir nusisuku, tarsi jis būtų taikęsis man į veidą.
– Ranka! Ranka jis, blet, nerašė! Tai kad čia ar ranka, ar koja! Tema ne ta! Tema! Ar aišku? Man reikalingi faktai. O čia kažkokie kliedesiai. Aš juk jums rusų kalba aiškinau…
Jis griebiasi už galvos ir užsimerkia. Valdžios vyras prisiima vietoje manęs kančią nepakeliamą. Valdžios vyras apimtas nevilties. Valdžios vyras tyli. Valdžios vyras baudžia mane savo kabineto tvankuma. Praeina minutė, gal dvi, ir aš išgirstu, kuo gyvena šis stebėtinas pastatas, kurio kiekviename aukšte po tuziną valdžios vyrų. Už sienos nervingai kvatojasi moteris, kažkur toli viršuje šniokščia iš čiaupo vanduo ir žvygauja grąžtas – matyt, kažką jie ten žvejoja tyram vandentiekio vandeny ir gręžia akimis. Ir tikriausiai, jei dabar tylutėliai atsistočiau ir išsmukčiau į koridorių, manasis valdžios vyras nė nepastebėtų. Ir staiga jo pilvas sukliuksi. Aš tučtuojau pajuntu jam simpatiją – tarsi pilve po jo švarku sėdėtų kažkoks kitas jis, mažas, ne Valdžios, o pats paprasčiausias vyras, žmogus su savo įpročiais, nikiais, spuogeliais, rankelėm-kojelėm, dygleliais-pūkeliais.
Gal jis net katę namie turi.
O katė – kamuoliuką.
Akimirką man atrodo, kad visa tai išties galima išspręsti lengvai ir paprastai: dabar aš tyliai niekam nieko nesakęs iš čia išeisiu, o jis atsimerks, nusišypsos ir išbrauks mane iš savo protokolų, ir eis pietauti, ir naršys telefone, tarsi nieko nenutiko, ir pamirš mane, o aš pamiršiu jį, ir mes niekada nebesusitiksime.
Ir vos aš patikiu, kad tai įmanoma, jo viduriai nutyla, jis atsipeikėja ir piktai įsispitrėja į mane:
– Klausykitės manęs įdėmiai, Olegai Olegovičiau. Daugiau nekartosiu. Žuvo žmogus, čia jums ne juokai. Mums žinoma, kad jūs su tuo tiesiogiai susijęs. Todėl jums ir liepiau: imkite popieriaus ir aiškiai, suprantamai parašykite, kokiomis aplinkybėmis jūs susipažinote su…
Kartą išsiviriau kavos, atsisėdau prie stalo ir sugalvojau savo kalbą.
O sugalvojęs atsilošiau ir neskubėdamas apsidairiau.
Peleninėje – penkios susirietusios nuorūkos. Bevardė gėlė ant palangės mąsto apie Blut und Boden. Mano tyliame, neįdomiame kieme jau sutemo, name priešais jau seniai įjungė šviesas ir užtraukė užuolaidas. Kaip matavimosi kabinose. Už užuolaidų nuogi žmonės matavosi vienas kitą: spaudžia? Nespaudžia? Normaliai… Kaime tiks, kaip sakydavo mano tėvai miestiečiai.
Kambario tyloje, šviesdamas man į veidą, ramiai murkė nešiojamasis kompiuteris.
Šviesdamas į pilką veidą žmogaus, sugalvojusio savo kalbą.
Akimoju pamačiau save tarsi iš šalies. Tarsi sėdėčiau prie laužo, supamas miško, žinočiau tik tris žodžius ir man jų pakaktų.
Tokią akimirką, kai sėdi priešais įjungtą kompiuterį tamsiame bute ir žiūri pro langą, gali pasirodyti, kad viską sugalvojai tu. Kad būtent tu ką tik išstuksenai klavišais šį neįtikėtiną, savą gyvenimą gyvenantį pasaulį. Pavojingas jausmas. Ir kaip būna skaudu, kai supranti, kad tu čia visiškai niekuo dėtas. Ir iš tikrųjų, aplinkui nebuvo nieko, prie ko būčiau prisidėjęs. Viskas – nuo stogo virš galvos iki menkiausios mikroschemos, nuo žibintų gatvėje iki žiebtuvėlio ratuko – buvo sugalvota, sumeistrauta, pastatyta, nudažyta ir pavadinta kitų. Ir žmonės už užuolaidų nė neketino rikiuotis prie manęs į eilę. Apie jų ketinimus aš nežinojau nieko. Kaip ir jie apie manuosius. Paprastai savo žinioje turėdavau tik laiko. Tuščius langelius, į kuriuos reikėjo įrašyti save. Langelių mažai, o tavęs daug. Todėl reikia imtis visokiausių gudrybių. Kankinti save ir kitus.
Bet šį kartą vis dėlto išėjo kitaip.
Nuo tos akimirkos, kai su kavos puodeliu atsisėdau prie stalo, praėjo dvi valandos. Aplinkui, regis, niekas nepasikeitė, tik apšvietimas. Aš likau toks pat. Ir pasaulis buvo toks pat, kaip ir prieš porą valandų. Toks pat ir vis dėlto visiškai kitoks. Ten, už lango, vaikščiojo žmonės, ir kiekvienas jų vartojo svetimą kalbą, o aš turėjau savąją. Pats šis faktas nieko nelėmė – bet užliejo mane keistu džiaugsmu. Lyg mane būtų pripažinę kaltu padarius nusikaltimą, kurio padaryti niekada nebūčiau išdrįsęs.
Jutau nuovargį. Didingą dievo nuovargį, smagų kūrėjo nuovargį. Staiga pasijutau praalkęs, nuėjau į virtuvę, pakeliui visur degiodamas šviesas, išsitraukiau iš šaldytuvo gabalą dešros ir ėmiau godžiai kramtyti, užsigerdamas pigiu vynu tiesiai iš paketo. Už sienos pradėjo loti šuo, sužvango raktai, ten atklijavo burną televizoriui ir šis iš karto dėl visko prisipažino. Aš paspaudžiau elektrinio virdulio mygtuką, senas juodas sovietinis skaitliukas prie durų sutraškėjo, jo ratukas ėmė suktis kaip plokštelė, iš kurios netrukus ims lietis valso, džiazo ar maršo garsai. Kažkas tokio jau seniai nemadingo.
Staiga išsigandau, kad aplankas pradingo – puoliau atgal prie stalo, patikrinau; jis buvo ten, kur ir palikau, mano sugalvota kalba švietė man į veidą it mėnuo. Aš tvarkingai nukopijavau aplanką į laikmeną ir paslėpiau patikimoje vietoje. O tada išjungiau kompiuterį, pravėriau langą ir išmečiau nuorūkas. Netrukus turėtų ateiti Veročka. Nei ji, nei kaimynai, niekas niekas visame pasaulyje neturi sužinoti, kad šįvakar
išsiviriau kavos,
sėdau už stalo
ir sugalvojau…
Pavadinau ją balbuta. Vienas Dievas žino kodėl.
O dievu buvau aš.
Lingvistiniu konstravimu susidomėjau dar vaikystėje.
Pamenu, mes su draugais karpėme iš popieriaus žmonių figūrėles, spalvinome jas ir žaidėme valstybes: kariavome, taikėmės, prekiavome, prisidurdavome žemių – kilimo sibirų, sofų kalnagūbrių ir kitų kolonijinių valdų. Reikėjo įsigyti kuo daugiau žmonių: nuo mūsų žirklių ant grindų biro kareiviai, valstiečiai, valdininkai, šventikai, jūreiviai, pirkliai. Labiausiai, žinoma, mėgome karpyti kareivius: sugalvodavome jiems uniformas ir ginklus, skiriamuosius ženklus, laipsnius ir net charakterius – patiems didvyriškiausiems. Šį žaidimą sugalvojau aš – ir tučtuojau pripratinau prie jo kitus, mes šliaužiodavome po grindis ištisas valandas, stumdydami savo kariuomenes ir naujakurius, statydami miestus ir nuolat įsiveldami į susišaudymus ir mūšius: pum pum pubum. Mūsų įsakymams pakluso tūkstančiai figūrėlių. Mums buvo po dvylika, trylika metų, kompiuterinių žaidimų era dar nebuvo išaušusi, bet žaisdami jautėme tokį kaifą, kokio nepajustum nuo šiuolaikinių šaudyklių, arkadinių ar strateginių žaidimų. Žaisdavome po pamokų, mano namuose, mūsų sukurtą pasaulį reikėdavo nurinkti prieš sugrįžtant iš darbo tėvams, nes kitaip tekdavo viską užbaigti paskubomis, tėvams po kojų, ir sambrūzdyje galėdavai pamiršti, kokios ribos šią dieną nustatytos mūsų pasaulyje. Kartais suaugusieji pareidavo anksčiau ir vis dėlto užklupdavo mus apimtus to grupinio pamišimo. Iš pradžių jie nekreipė dėmesio į tai, kas dėjosi čia pat po kojų, bet pamažu mūsų žaidimas ėmė kelti jiems nerimą. Matyt, buvo rengiami kažkokie mums nežinomi tėvų susibūrimai, kuriuose jie svarstė, kas su mumis negerai. Kartą vieno iš bičiulių tėvas, sutikęs gatvėje mūsų kompaniją (mes kaip tik pilnomis kišenėmis figūrėlių ėjome pas mane), sustabdė ir su kažkokiu geraširdišku įniršiu žvilgsnyje, žiūrėdamas į akis ne kam nors kitam, o būtent man, ir sučiupęs mane už rankos aukščiau alkūnės tarė:
– Klausykit! Jūs juk sveiki vaikinai? Kodėl užsiimat visokiu mėšlu? Eitumėt jau mergų glamžyt… Ar prisiliuobkit. Ar, ką aš žinau, galvas sau prasiskelkit. Ko jūs vis po grindis ropinėjat kaip mažvaikiai?
– Tėt, eik kur ėjai, – sumurmėjo mano draugas.
Mes stovėjome ir, nežinodami, ką atsakyti, sumišę dėbsojome iš padilbų. Jis buvo Tėtis. Turintis teisę bausti ir pasigailėti, su spjūviais vietoj akių, su proletaro kumščiais, peniu, alkoholio tvaiku ir principais. O mes buvome niekas, paaugliai su popieriniais žaisliukais mokyklinių švarkelių kišenėse.
– O tu tėvo netildyk! Jei ir toliau su juo šliaužiosi, ne vyras būsi, o bybis popierinis!
Jis suspaudė mano ranką dar stipriau. Buvo išgėręs. Jis manė, kad mano tėvai nepakankamai griežtai su manimi elgiasi. Bet ką jis galėjo padaryti? Tik paleisti mane, išversti sūnaus švarkelio kišenes ir iškratyti iš jų visą tautą, kareivius, klajojančius vienuolius, karo vadus, pirklius, kalvius – iškratyti tiesiai ant asfalto, ant kurio kažką ką tik supykino šviežiu dvokiančiu pavasariu, kažką didelį, kas plaukė dabar dangumi ir kuriam mes jau trylikti metai painiojomės po kojų.
Jis sutrypė figūrėles, beveik įtrynė jas į balą, tas visagalis tėvas, tikras Dievas, ne popierinis, ir ant asfalto dabar buvo tik purvina jo sūnaus fantazijų košė, ir jis turėjo teisę priversti savo atžalą atsiklaupti ir ją nulaižyti. Žiūrėjau į tą tėvą kaip užhipnotizuotas. Tokia valdžia mane žavėjo. Jis pastebėjo mano žvilgsnį, nusispjovė ir nuėjo savais reikalais.
Blaivas jis manęs bijojo. Ir už akių vadino „šytas nesveikas“. Su pagarba ir panieka – būna ir taip. Mes gyvenome pačiame miesto pakraštyje neseniai pastatytame mikrorajone, čia visi visus pažinojo, čia buvo sunku išsaugoti paslaptis. Jis bijojo, kad aš užkrėsiu ta liga jo sūnų, jis irgi bus „nesveikas“, užkrėsiu jį savo popierbybiškumu, savo šliaužiapopieriavimu, savo nenormalia meile knygoms.
Kaip jau minėjau, žaidimo idėja buvo mano, draugai man pavydėjo ir nuolat stengėsi kaip nors pakeisti taisykles, o man tai nepatiko. Todėl mes kartais atsikeldavome nuo grindų ir dabar jau ne popieriniai žmonės, o rūstūs dievai stovėdavo vienas priešais kitą sugniaužę kumščius.
Ir būtent man priklausė kita idėja: meistrauti žaidimui ne tik popierinius kareivius, vienuolius ir darbo liaudį, bet ir moteris. Nėra ką ir kalbėti, prie moterų figūrėlių mes užsisėdėdavome ilgiau. Pabandyk iškirpti visus tuos paslaptingus linkius ir katiškus siluetus, tuos nėrinius mįslingų kūnų, kažkieno sugalvotų mums už bausmę, kūnų, apie kuriuos vien pagalvojus prakaituodavo delnai, geldavo spenelius ir mausdavo tarp kojų. Jei ranka virptels, vietoj moters gausi išburkusią beformę seną raganą. O senės juk nesiskaito. Mūsų žaidimuose visai nebuvo nei senių, nei vaikų. Tik sveiki balti popieriniai vyrai, nuolat galvojantys, kaip išžudyti kuo daugiau panašių į save.
Ak, kokia tai liga – būti berniuku. Mano kūnas tada man atrodė it medis pavasarį. Jaučiau, kad pirmieji pumpurai ant šakelių, ir tai, kaip jiems skauda pavasarį skleistis, kaip jie aimanuoja kovo rytais (tas aimanas, regis, girdėjau tik aš vienas), turi kažką artima mano bėdinam berniukiškam kūnui. Kokia tai buvo kančia. Trylikos metų kančia. Juk mūsų fantazija tada veikė taip, kad nereikėjo jokio porno, jokių stimuliatorių. Kartą neištvėriau ir ėmiau karpyti nuogų moterų figūrėles, visi ėmė žvengti ir su palengvėjimu pasekė mano pavyzdžiu, o paskui mes sugulėme ant pilvų ant savo imperijų ir lyginome, kas kam išėjo, mes voliojomės ant grindų išraudę, lyg mums būtų nudyrę odą ir kažkodėl vengėme pažvelgti vienas kitam į akis, ir mus ėmė siaubas, kad tuoj pareis tėvai ir užklups mus taip žaidžiančius. Mes taip to bijojome, kad po kiekvieno žaidimo sunaikindavome moterų figūrėles ir jas reikėdavo kas kartą karpyti iš naujo. Ir mes karpydavome – įnirtingai, negrabiai – ir nebesupratome, kas mes: dievai, vergai ar pamišėliai, todėl garsiai juokėmės, barėmės ir lipome sienomis nuo visko, kas neišsakyta, baisu ir neišvengiama.
Kartą, suspėjęs prieš pat grįžtant tėvams suplėšyti visas nuogas figūrėles, aš, su mama ir tėčiu sėdėdamas priešais televizorių, apimtas siaubo pamačiau, kad viena figūrėlė liko gulėti po sofa. Kaip galėjau ją pražiūrėti, kaip galėjau nepastebėti! Kas bus, jei ją ras mama (o ji tvarkydavosi dažnai, beveik kasdien)… Nebegalėjau žiūrėti filmo, galvojau tik apie tą pamirštą figūrėlę. O tėvai sėdėjo šalia kaip prikalti. Vos ištvėręs iki filmo pabaigos ilgai nėjau iš kambario, bet man niekaip nesisekė jame pasilikti vienam. Vėliau mane nusiuntė į virtuvę uogienės, tėvai vis išeidavo iš kambario, bet po vieną, tik po vieną, ir aš niekaip negalėjau ištaikyti akimirkos, kad pagriebčiau tą nelemtą figūrėlę ir įsigrūsčiau į kelnių kišenę. Degiau iš gėdos.
Galų gale likęs vienas kambaryje aš palindau po sofa, bet figūrėlės ten nebebuvo! Jokios figūrėlės – visiškai tuščia ir švaru – ir ta absoliuti švara baugino mane labiau nei skandalas. Ji buvo ten. Aš ją mačiau. Kur ji prapuolė? Šis klausimas nedavė man ramybės.
Prabėgus keletui metų, kai jau buvau pakankamai suaugęs ir kartais likdavau namie vienas, keletą sykių neištvėriau ir atsiguliau ant grindų, tarsi norėdamas surasti tą prapuolusią moterį. Jos niekur nebuvo. Aš imdavau žirkles ir popieriaus, ir aplinkui vėl iškildavo vaikystės imperijos, mano kariai, valstiečiai, neegzistuojančių religijų žyniai, o aš gulėdavau užsimerkęs, su liūdesiu įsiklausydamas į savo jausmus. Kartais man atrodydavo, kad širdį nudiegia pažįstamas pojūtis, aš laukiau to paties, jau pamiršto maudimo pilvo apačioje, gulėdavau, bijodamas nubaidyti praeitį, kuri, regis, tuoj šmurkštelės pro šalį tuščiame bute, bet galų gale tik nusivildavau. Ten nebesugrįžtama. Na, bent jau vienišam. Reikia priešų ar bendrų, bet niekas nesugebėtų jų iškviesti iš šešėlių karalystės.
O kuo čia dėtas lingvistinis konstravimas, paklausite. Kuo čia dėta balbuta? Argi ji gimė jau tada? Žinoma, ne. Iki balbutos dar buvo toli, kaip iki Mėnulio.
Kaip aštriai pieštuko ilčiai iki popierinio mėnulio.
Reikalas tas, kad tada, paauglystėje, žaisdamas mūsų keistus žaidimus ir stumdydamas grindimis popierines figūrėles, aš iškėliau draugams vieną svarbią sąlygą. Jei jau turime savas valstybes ir tautas, tai privalome sugalvoti joms ir kalbas, nekantriai aiškinau jiems. Man tai buvo akivaizdu – iki ašarų! – bet, deja, tik man vienam. Draugai nenoromis sutiko, bet kas iš to: jiems užtekdavo dviejų trijų kvailų frazių, tai buvo tik dekoracija – beprasmiškos frazės, kurių jie ir patys neįstengdavo prisiminti. Ir kai imdavau kamantinėti, kaip jų kalbomis skambėtų vienas ar kitas žodis ar posakis, jie ilgai neištverdavo. Aš gerai pamenu jų kimius isteriškus balsus: eik tu, tik žaidimą gadini savo užgaidomis. Dabar aš, žinoma, viską suprantu. Juos traukė kitkas: pum pum pubum, valdžia, šūviai, kariuomenės ir nuogos moterų figūrėlės. Ant durniaus sugalvoję savo tautai porą žodžių, jie manė, kad to pakanka, ir suirzdavo, kai pričiupdavau juos už siaubingus kalbos sandaros neatitikimus.
O aš į tai žiūrėjau rimtai. Storuose sąsiuviniuose sudarinėdavau man pavaldžių popierinių žmonių gramatikas ir žodynus. Ir griežtai stebėjau, kad viskas mano šalyje vyktų pagal taisykles. Jei kuris nors mano generolų duodavo raštišką įsakymą, man tekdavo ne kartą žvilgtelėti į savo sąsiuvinius. Mano generolai neturėjo teisės klysti. Na, bent jau neturėjo teisės klysti kalbėdami ir rašydami. Draugus tai erzino. Jų paskubomis iškarpytos tautelės plepėjo rusiškai, nors ir turėjo, popieriuje, savas nacionalines kalbas. Kažką ši situacija primena, ar ne? Mano armijos ir slaptosios tarnybos netgi turėjo tam tyčia iškirptų ir nuspalvintų specialistų tamsiais akiniais – tyrinėjančių priešų kalbas. Tiesa, jie neturėjo kuo užsiimti ir kiauras valandas trindavo ant kilimo savo popierines kelnes.
Taigi, draugai neketino švaistyti laiko ir popieriaus tokiems niekams kaip lingvistinis konstravimas ir tikriausiai laikė mane baisiu nuoboda. Bet mano žaidimus jie žaidė su neapsimestiniu paauglišku entuziazmu – niekas kitas negalėjo jiems pasiūlyti nieko panašaus. Vienas iš draugelių dabar dirba apsauginiu didžiuliame prekybcentryje. Kai jį sutinku, apsimetu, kad mes nepažįstami. Kitas prasigėrė ir mirė Maskvoje. Jis mėgo kraipyti žodžius: vieną posakį jis nuolat kartodavo su buku pasimėgavimu ir palydėdavo juoku, giliai, iš vidurių – „narmaldy“. Su kirčiu ant „y“. Narmaldy, Oležka, viskas narmaldy. Visi juokdavosi. Išskyrus mane. Klausydamasis jų kvailo juoko svarstydavau, iš kur ir kodėl atsirado tas nenormalus „narmaldy“ ir kaip jis sugebėjo prikibti prie mūsų minskietiškos rusų kalbos; tai buvo akivaizdžiai laukinė, tiurkiška, kvaila varnalėša iš tolimų stepių, aklo vėjo atnešta iš vieno imperijos pakraščio į kitą.
Trečias bičiulis išvažiavo į Angliją ir po daugelio metų susirado mane feisbuke. Jis man spėjo įkyrėti, žvaliai klausinėdamas asmeninėmis žinutėmis, ko pasiekiau gyvenime – ir vis angliškai. Kodėl nei iš šio, nei iš to angliškai? Kad netyčia nepalaikytume jo mūsiškiu? Bet kas jį galėjo pamatyti čia, privačiame pokalbyje? Greit supratau. Jam trūko mano pavydo. Jis norėjo, kad pripažinčiau jo saksesą. Jis norėjo parodyti, „kiek pasiekė gyvenime“. Kažkodėl visi jie, išvažiavę, ima vaidinti tokius europiečius, jau tokius kietus ir civilizuotus, kad vemti norisi. Aš įdėmiai apžiūrėjau po kažkokiomis palmėmis besišypsančio bičiulio nuotrauką. Juk jam ant kaktos rusiškai parašyta: šūdino mikrorajono vaikas, sovietžmogis nuo gimimo, grynakraujis slavas, t. y. žydės ir totoriaus sūnus. Jo veidas visai nepasikeitė. Pasikeitė tik pavardė. Jos pabaigoje atsirado dailus „off“.
Buvo Syrnikovas, tapo Sirnikoff. Įdomu, ar pamena jis, kaip ropinėjome po grindis, ar pamena mūsų paktus, pergales, paliaubas, mūsų keliones su popierine pornografija ant prakaituotų pirštų pagalvėlių – nuo grindjuostės iki grindjuostės? Norėjau jį paklausinėti apie visa tai, apie tolimus, mūsų, dalykus, bet tik atsakiau: Fuck off, Sir Nikoff. Kam man tie emigrantai, aš pats emigrantas. Juk visą gyvenimą bėgau nuo jų visų kalbų – savosios, vienintelės link.
Štai taip, dar būdamas trylikamečiu fryku su treningais, prasimanydavau kalbas. Tuo metu mano mėgstamiausia knyga buvo „Jaunojo filologo žodynas“. Ypač straipsnis, kuris vadinosi „Dirbtinės kalbos“. Iki šiol prisimenu, kur jis buvo knygoje: dešinėje pusėje, iš kairės – iliustracija, o tęsinys – kitame puslapyje. Aš skaitydavau jį vėl ir vėl, ir gerai pamenu nuolatinį kartėlio jausmą pervertus puslapį: straipsnis buvo apmaudžiai trumpas, baigdavosi per greitai. Aš troškau daugiau informacijos, bet jos niekur nebuvo – nei mokyklos bibliotekoje, nei rajoninėje, nei miesto, visur tie patys trupiniai, ir man teliko vartyti savo baltą, bėdiną, viską žinantį žodyną: kako spalvos kakavos ir uogienės dėmės ant numylėto puslapio, amžiams kieto įrišimo suspausti sausainių trupiniai ir antropomorfinės kalbos dalys iliustracijose. Netrukus jis, tas žodynas, jau pats atsiversdavo ten, kur reikia. Kad vėl pabertų man tą jau mintinai išmoktą smulkmę. Vis dėlto būtent iš tos baltos knygos aš pirmąkart sužinojau apie esperantą ir Zamenhoffą, apie volapiuką ir pastorių Schleyerį, apie ido ir interlingvą. Mane užbūrė tie žodžiai. Ida Esperanto – tai skambėjo man kaip moters vardas, o Volapiukas – kaip vardas gašlios miško dievybės, kuri vaikosi nekaltą nimfą (o iš tikrųjų nimfomanę kaip reikiant). Aš tarsi girdėjau nežinomus nesuprantamus jų lūpose skambančius žodžius; vaizdinyje, kuris iškildavo vos man paėmus žodyną į rankas, buvo kažkas gašlaus ir nejaukaus. Žodynas nė karto manęs nenuvylė – su juo pamiršdavau gimtojo mikrorajono šlykštumą, laukinius savo baisios vidurinės mokyklos papročius, pamiršdavau nykias pareigas ir raudonus budinčiųjų raiščius, su kuriais mes, moksleiviai, atrodėm kaip jauni naciai. Kietais viršeliais, teigiamas ir teisingas, pilnas spalvotų iliustracijų, kažkuo primenantis Bibliją vaikams, tas gundantis žodynas savo išvaizda filologiją pasirinksiantiems berniukui ar mergaitei žadėjo vietą tarp inteligentų: visada švarias rankas, kabinetinę šlovę ir baltą bilietą vietoj juodo darbo. Aš anksti lioviausi juo tikėjęs. Bet kalbos vis tiek mane kerėjo, o labiausiai kerėjo, kad tai iš tiesų įmanoma – kada nors sukurti savąją.
Vėliau supratau, kodėl man niekaip nepavykdavo – aš darydavau vaikišką, rimtam lingvistikos konstruktoriui nederamą klaidą: norėjau, kad mano sugalvotos kalbos būtų kaip gyvos. Panašios į jau esančias. Į gyvybės iliuziją sukuriančias tarmes. Į kalbas, kurias tariamai vartojo milijonai žmonių, šimtai kartų, į senovines, žilas, proistorės gelmėse slypinčias kalbas. Konstruodamas tarsi kūriau garsinį foną filmui, dirbtine kalba apipavidalinau man pagal sutartį įteiktą dirbtinį pasaulį. Aš nebuvau laisvas. Norėjau, kad viskas būtų kaip pas žmones – turėdamas tik negrabiai išsikarpytas popierines figūrėles. Man ir į galvą neateidavo, kad mes su draugais taip pat buvome savos kalbos vertais herojais, kad mes ir buvome naujiems dalykams atsirasti tinkama, jau esanti proistorė ir priešistorė.
Sukurti kalbą – sunkus darbas. Tais laikais ir kiek vėliau, kai mano gyvenime dar nebuvo įsivyravęs ilgas Pralaimėjimo laikotarpis, aš keletą kartų bandžiau sukurti ką nors vertinga ir nuolat susidurdavau su viena problema, kurios taip ir nesugebėjau išspręsti. Kuo labiau mano kalba primindavo gyvą, tuo daugiau ji reikalavo sąlyginumų, atitikimų ir taisyklių. Aš nekantriai ir atmestinai plėtojau leksiką ir gramatiką, tikėdamasis pagaliau užčiuopti gelbstintį dugną, bet kalba yra nepasotinama, ji reikalauja vis daugiau, tu grimzti vis giliau, tempi save žemyn, tikėdamasis pajusti stebuklą – o iki dugno vis dar labai toli. Ir tuomet skęsti. Springsti kalbos begalybe, jos pažadais. Dabar žinau: jei nori sugalvoti kalbą, reikia iš pradžių pačiam nustatyti jos dugną. Ir atsispirti nuo jo, pamiršti, kur jis, kaip giliai. Reikia leisti kalbai pačiai stumtelėti savo dugną tai arčiau, tai toliau, priklausomai nuo to, kas į ją neria.
Tikrasis lingvistikos konstruktorius nemeistrauja kalbų, „panašių į gyvas“. Jis kuria gyvas kalbas.
Balbutą pavyko sukurti tokią gyvą, kad nuo jos kažkas net mirė.
Uladzimir Sciapan. Mokyklos gatvėje
2022 m. Nr. 8–9
Iš baltarusių k. vertė Vytas Dekšnys
Uladzimiras Sciapanas (Уладзімір Сцяпан, tikr. Uladzimiras Sciapanenka) gimė 1958 m. Kasciukoukoje (Homelio r.). Baigė dailės studijas Baltarusijos teatro ir menų institute (Minskas). Dalyvavo literatūriniame sąjūdyje „Tuteišyja“ („Čionykščiai“). Dirbo Baltarusijos televizijoje, rengė ir vedė įvairias kultūros laidas, rašė dokumentinių ir vaidybinių filmų scenarijus. Kūrė baltarusių autorių knygų dizainą. Išleido prozos knygų: „Bokštas“ (1990), „Akis į akį“ (1990), „Viena kapeika“ (2012), „Mokytojas. Siarhejus Piatrovičius Katkovas“ (2013), „Popierinė kepuraitė“ (2018), „Bangos“ (2019).
Jis neatsinešė nei plaušinės, nei muilo, nei rankšluosčio, nei vantos. Atėjo į pirtį vos jai atsidarius, tuščiomis…
Ilgai mazgė rudų storu, gruoblėtu padu batų raištelius, movėsi kojines, nusitraukė per galvą juodą megztinį. Stropiai, tarsi bijodamas praleisti kurią nors sagą, atsisagstė languotus marškinius, rūpestingai pasidėjo velvetines kelnes ant viršutinės lentynos, kur jau gulėjo juoda slidininko kepurė, ir pavargęs prisėdo ant suolo. Taip ir sėdėjo, su šiltais apatiniais. Bemaž ketvirtį valandos lyg nesavas spoksojo į rudas grindų plyteles ir savo kojas. Visai nusirengęs, vėl atsisėdo, nugara atsišliejo į siaurą spintelę. Aplinkui šurmuliavo žmonės. Visi rengėsi. Vaikai juokėsi, tėvai šūkčiojo ant jų, skubino, o žilaplaukis vyras vis tyrinėjo savo kojas.
Jis pasiėmė nuo pat viršaus cinkuotą rėčkutę su viena rankena ir neskubėdamas įžengė į pirtį, pilną vaikų cypimo, juoko, purslų ir šiltų garų… Atsistojo po dušu. Ant riešo blykčiojo laikrodis, ant kaklo – medaliono plokštelė. Buvo aukštas, žilas, raudonskruostis. Jei ne raukšlėtas veidas ir kaklas, kūną porečiai nusėję žili plaukeliai…
Prisipylė pilną rėčkutę vandens ir pasidėjo ant suolo po aprasojusiu grotuotu langu. Paskui liūdnai, šiek tiek atsainiai papurtė galvą. Pamanė be reikalo pasiėmęs rėčkutę – o jei kam nors pritrūks? Stalas buvo vis dar švarus, akmeninis paviršius priminė namie gamintą slėgtainį. Garinėje ant gretimos lentynos suraukę nosis sėdėjo du paaugliai, gal dvylikos. Trečiasis pylė iš cinkuoto puodelio ant akmenų šaltą vandenį. Berniukams teko atsistoti, kai aukštas, žilas, raudonskruostis nepažįstamasis užėjo į patalpą, menkai apšviestą lemputės su grotelėmis vietoje gaubto, ir užlipo į patį viršų, ant paskutinės lentynos, po pat murzinomis lubomis.
Ten jis atsigulė, išsitiesė ir ranka prisidengė akis.
Paaugliai nepažino vyro, ir ne vien todėl, kad jis, kaip ir visi pirtyje, buvo nuogas.
Po ketvirčio valandos keturi vyrai išnešė jį be sąmonės iš garinės ir paguldė ant ilgo stalo po langu. Apliejo šaltu vandeniu… Kilo sumaištis.
Kai atvažiavo greitoji, nepažįstamasis vis dar gulėjo be sąmonės. Gydytoja užėjo į vyrų pirtį. Jauna. Baltu chalatu, su lagaminėliu ir stetoskopu ant kaklo. Kulniukai kaukšėjo per šlapias slidžias grindis. Vaikai droviai nusisuko.
Siaura spintelė leidosi lengvai atrakinama. Peiliu pakrapštei spynelę – ir viskas. Dokumentų nebuvo. Cigarečių pakelis, vienkartinis žiebtuvėlis, nosinė, pirštuotos pirštinės, dailus peiliukas, po kišenes iškaišioti pinigai. Juodoje striukėje surado raktą, tris kaštonus ir autobuso bilietą. Gydytoja suleido ant stalo gulinčiam seniui vaistų, paskui jis buvo perkeltas ant neštuvų, nuneštas į automobilį ir išvežtas į ligoninę.
Laikrodis, grandinėlė su medalionu…
Tai buvo Vicka Rudis. Prieš penkiasdešimt metų rusvaplaukis, o dabar – žilas.
Jį atpažino sanitarė Valiancina, nebejauna moteris dažytomis lūpomis. Pamatė dešinę ranką, o ant peties – alyvų spalvos randą.
Mokyklos gatvėje – mokykla. Sena, triaukštė, ikikarinė, geltona. Aukštu metaliniu stogu. Mokyklos numeris – tryliktas. Tačiau tai nesvarbu.
Mokyklos gatvė trumpa. Anksčiau buvo grįsta akmenimis. Važiuojant dviračiu barškėdavo dantys. Aplenki balas, rudame dėkle po rėmu žvangčioja raktai… Visai trumputėlė – gal trys šimtai metrų. Nuo plento iki turgaus. Prie mokyklos – aikštynas, už tvoros – vaikų darželis. Tačiau ir tai nelabai įdomu.
Visi Mokyklos gatvės namai seni. Pastatė gamyklą, o šalimais, beveik visai priešais, už plento – vadovybės ir darbininkų namus. „Etėere“ įsikūrė direktorius, inžinieriai, technologai, visokie viršininkai… Darbininkų name Mokyklos gatvėje gyveno Vickos Knyšo šeima ir jis pats. Tai svarbu. Itin svarbu.
Vicka buvo rusvaplaukis, lyg raudonviršis, todėl ir dėl pravardės neįsižeisdavo.
Dabar jo ten nebėra.
Ir manęs ten nebėra.
O tuo metu Vicka gyveno tiesiai prieš mokyklą, trečiajame darbininkų namo aukšte. Komunaliniame bute, aštuoniolikos kvadratinių metrų kambaryje.
Jinai atpažino jį, bet niekam nesakė. Parėjusi namo ėmė vartyti nuotraukas. Galiausiai surado tą, kurios ieškojo. Du berniukai, gal dvylikos, gimnastų marškinėliais, juodomis ilgomis kelnaitėmis mokyklos aikštyne. Dešinėje, trumpai kirptais plaukais – jos brolis Vitalikas, o šalia – jis, Vicka Knyšas, pravardžiuojamas Rudžiu. Po dvejų metų jis kartu su tėvais visiems laikams išsikraustys iš Mokyklos gatvės. Nespėjęs baigti nė aštuonių klasių…
Ji net užsidėjo akinius. Kad geriau įžiūrėtų Vickos petį ir dar kartą įsitikintų neklydusi.
Kitą dieną sanitarė užėjo į reanimacijos palatą. Baltu chalatu be dėmelės, plaukai garbiniuoti, blakstienos padažytos.
Ligonis gulėjo prijungtas prie lašinės. Veidas lyg miltais apsinešęs, skruostai ir akys įkritę. Smailus Adomo obuolys kartais krustelėdavo po žilais šeriais.
Ji apėjo aplink lovą, pažvelgė į randą. Atsisėdo šalia, ant kėdės metalinėmis kojomis, ir prasėdėjo bemaž valandą, tik linguodama galva ir gniaužydama nosinę. Išgirdusi, kad koridoriumi ateina gydytojai, nulipo į savo aukštą.
Medikai darė ką įmanydami. Trečios dienos rytą ligonis prasimerkė ir pakrutino dešinės rankos pirštus. O štai nusišypsoti nepavyko. Kairė veido pusė buvo sustingusi. Kalbėti irgi neįstengė.
Dar kitą dieną Vicka Knyšas mirė. Antrasis insultas – ir jo neliko šiame pasaulyje. Po septynių dienų jį palaidojo, nes giminių, vaikų ir žmonos nesurado, niekas nenumanė, kur jie.
Valiancina – jaunėlė Vickos bendraklasio sesuo – ėjo iš kapinių Mokyklos gatve. Kaip ir anksčiau, ji gyveno „etėero“ name. Į nugarą pūtė vakaris vėjas, nešė sudžiūvusius lapus. Nebejauna moteris, užauginusi vaikus ir sulaukusi dviejų anūkų, jau studentų, šypsojosi. Ji net čiūžtelėjo kelis žingsnius negilios balutės ledu.
Atšiaurus lapkričio vėjas jai pasirodė karštas, lyg Vickos kvėpavimas. Atrodė, kad ji sėdi ant kieto dviračio rėmo, o Vicka Rudis mindamas pedalus karštai alsuoja jai į sprandą…
…Ją liūdino tik tai, kad Mokyklos gatvė tokia trumpa.
Jānis Joņevs. Metodas
2022 m. Nr. 7
Iš latvių k. vertė Laimantas Jonušys
Latvių rašytojas Janis Juonevas (g. 1980) pagarsėjo romanu „Jelgava 94“ (2013), jis išverstas į daugiau kaip dešimt kalbų (2018 m. pasirodė lietuviškai).
Apsakymas „Metodas“ („Metode“) yra iš rinkinio „Tigras“ („Tīģeris“, Dienas Grāmata, 2021). Šioje knygoje buitinės situacijos susiliečia su fantazija, psichologinės ir kūrybinės problemos – su paraleliniu pasauliu.
Tarpkultūrinių mainų programoje Ervinas nežinia kaip buvo gavęs stipendiją ar kažką panašaus, namelį šiame Prancūzijos mieste ir laiką, skirtą vien tik apsakymui parašyti. Paskirto laiko buvo jau pusė, o apsakymo nė kiek. Nė pačios pradžios.
Ervinas priėjo prie lango. Neskubėdami pėdino prancūzai, šypsojosi, sveikinosi. Bepigu jiems! Kai nereikia rašyti apsakymo. Apie juos viskas jau pasakyta. Bažnyčių karnizuose, paltuose, restoranuose, ir visas pasaulis susižavėjęs arba pasipiktinęs. O Ervinui reikia ką nors papasakoti apie Latviją. Nes jis buvo tai pažadėjęs. Kad jie kiaurai prasmegtų, tie kultūros mainai. Gerai, pareiga, žinoma, nėra vienintelė priežastis. Dar ir todėl, kad jis myli Latviją ir ją mes turime vienintelę. Vienintelę unikalią. Jis čia nėra geriausias mylėtojas ar kovotojas. Labiausiai jis yra latvis. Apie Latviją niekas nieko nežino, ir apie ją reikia papasakoti. Tai yra didi rašytojo galimybė. Venecijos menininkai verkia, nes jiems niekada nepavyks sukurti nieko gražesnio už tai, kas jau yra jų mieste. Latvijos menininkai juokiasi ir trina rankas. Tiesa, negirdėta, kad jiems kiti pavydėtų, bet ar maža kas negirdėta. Tikrai pavydi.
Tereikia užrašyti. Ervinas vėl atsisėdo prie stalo. Kalendoriuje buvo pažymėtas terminas – dar lygiai dvi savaitės. Tai yra daug. Per dvi savaites Hitleris užkariavo Prancūziją, jis patikrino gūgle – ne, vis dėlto truko ilgiau.
Apėmė baimė. Jam duota mažiau negu pirmtakams. Ir po savaitės jis sėdės čia pat, nevykusiai ieškodamas, ką kas yra nuveikęs per savaitę. Bus tikrai taip, jeigu jis elgsis taip pat, kaip iki šiol. Jokie požymiai nerodo, kad bus kitaip. Štai galimybė keisti gyvenimą, įgyvendinti svajonę, bet jis tikslingai, sekundė po sekundės tai naikina.
Viskas, taip nebebus. Ervinas ėmė užvertinėti interneto tinklalapius. Jokio interneto. Nukraustysiu stalą, kad niekas netrukdytų dirbti. Ir surinksiu nuo atvykimo ant grindų išmėtytus drabužius. Išplausiu grindis.
Ne! Su šluota čia prisėlino ne kas kitas, o velnias. Prancūzų velnias, nuobodžiaudamas nušokęs nuo šalia esančio Šventojo Severo fasado, įsėlinęs į kambarį, kad pasityčiotų iš svetimšalio. Ne, taip nenutiks. Tvarkymas ir plovimas yra blogis.
Ervinas atsistojo, padėjo rankas ant klaviatūros ir įsižiūrėjo į Wordo dokumentą. Bet jis juk visai nežino, ką reiškia būti rašytoju. Ką daro rašytojas, kad pradėtų rašyti? Jis net nesugeba įsivaizduoti. Tik prisiminė, kas parašyta apie tai, kaip rašė kiti. Viena latvių rašytoja kartą pasakė, kad rašytojas yra mediumas ir rašytojui priklauso tiesa. Ervinas nieko tokio nejautė. Galbūt jis geba įsivaizduoti, kaip jaučiasi jaunas žmogus, kuris nori būti rašytoju. Tai yra buvo skaitęs apie tokią situaciją „Pasaulio vaikuose“. Ten kažkoks birmietis, o gal afganas, žodžiu, griežtai apibrėžtas žinomos tautos atstovas, irgi ieškojo įkvėpimo savo pirmam apsakymui. Ir mintyse kalbėjosi su savo mėgstamiausiais rašytojais, prašė patarimo. Ervinas įsivaizdavo Kafką.
– Francai, kur tu semiesi įkvėpimo savo darbams?
– Atleiskit, kada mes perėjom prie „tu“?
– Francai, kur jūs semiatės įkvėpimo savo darbams?
– Aš juk jau rašiau. Paprasčiausiai sėdėkit prie stalo ir laukit. Žodžiu, tiesiog sėdėkit. Visata pati tau, tai yra jums, atsivers. Ji kitaip net negali.
– Bet aš negaliu nusėdėti! Francai, gal nueikim pasėdėti jaukioj kavinukėj čia pat už bažnyčios?
– Cha, cha, cha!
Ir Ervinas nebegalėjo įsivaizduoti Kafkos. Gal su Hemingvėjum seksis geriau?
– Ko tu nori?
– Ernestai, ką tu darytum mano vietoj?
– Pinigų tau duoda?
– Taip!
– Tiesiog gerčiau nuo ryto iki vakaro, ir taip kasdien. Netoliese tikrai yra kokia nors gera kavinukė.
– O kaip su rašymu?
– Aš tyčia nieko nerašyčiau! Man niekas nenurodinės, ką daryti! Aš esu Hemingvėjus, o ne rašytojas. Čia puiki galimybė parodyti buržuazijai užpakalį ir pasigerti.
– Bet aš taip negaliu…
– Tai eik nachuj!
Hemingvėjus išnyko. Ervinas liko vienas jūroje.
Telefone iššoko feisbuko žinutė. Jis, žioplys, nebuvo išjungęs telefono. Kas gi čia rašo? Aišku, Valteris. Iš Ervino klasės. Jie nebuvo susisiekę aštuoniolika metų. O ir mokyklos laikais, kiek Ervinas atsimena, nebuvo jokie draugai. Jų pasauliai nesusitiko. Net pamokose jie nelabai matydavosi, nes tuo metu Valteris paprastai medituodavo sporto salėje. Dabar, vedamas nežinomų motyvų, Valteris ėmė jam rašinėti. Be to, per daug neaiškindamas remdavosi visokiomis savo gyvenimo detalėmis, lyg jos būtų visiems žinomos. Buvo galima numanyti, kad vaikinas persikėlęs į Angliją, dirba statybose, kartą kodavosi, dabar vėl geria ir apskritai nori grįžti į Latviją, bet „ten nesirūpina žmonėmis“.
– Ir kaip tau sekasi, ką, rašytojau?
Taip klausė Valteris. Tai tikrai paaiškinama. Latvis latviui užsienyje geriausias bratka. Net jei tarp mūsų tūkstantis kilometrų. Mes abu užsienyje, išvykę iš ten, kur niekada nesikalbėtume. Ervinas jau ruošėsi išsamiai atsakyti, kaipgi jam sekasi, bet Valteris nelaukė, jis tarė:
– Aprašyk mane!
– Išpuikęs puskvaiši, kurių galų?
Tai Ervinas pasakė mintyse. Kodėl tik mintyse? Kodėl jis tęsia šį susirašinėjimą? Ar mandagumas neleidžia jo atjungti, blokuoti, užmiršti? Gal iš vienatvės, noro turėti žmogų, kuris, ko gero, dar labiau apgailėtinas? Ne, tai visai kas kita. Kaipgi jis svetur buvo degradavęs, kad norint suprasti prireikė šitiek laiko. Bet dabar Ervinas pajuto, kad per jį nušvinta genialumo paliudijimas, nes pas genijų viskas ateina, jam pats pasaulis pateikia viską gatavą. Francas buvo teisus – štai, Visata atsiveria. Valteris parašys apsakymą už Erviną. Jis girtuoklis statybininkas, jo gyvenime pilna absurdiškų įvykių ir juokingų tragedijų, jis tremtinys ir visko, kas latviška, įsikūnijimas. Tiesiog taip paprasta. Ervinas tik protarpiais įsiterps: „Netikiu“ arba „Ką?“, – o Valteris pasakos ir pasakos. Tebus palaimintas šis laikas, nereikės net perrašyti, Ervinas tik spaudys copy / paste ir pasiims pinigėlius. Tad jis parašė čato lange:
– Kaip šiandien ėjosi?
Dėžė alaus. Ketvirta diena, uhū!
Ervinas šėtoniškai šypsojosi: „Tu šįvakar pasakosi daug, drauguži.“ Bet Valteris ėmė siuntinėti asmenukes. Besišypsantis, be marškinių, nutaisęs grimasas. Paįvairino keliom interjero nuotraukom – kompiuteris, tušti alučiai, kėdė su krūva drabužių.
– Bet kaip tau sekasi? Kas darbe? Kas meilėje?
Ervinas bandė užvesti Valterį ant tikrojo kelio. Lyg ir pavyko, Valteris pasakojo, deja, labai greitai persijungė į dadaizmo stilių. Ervinas jį ragino:
– O kas dar?
Bet Valteris atsakė:
– tau reijia
– nan keisrai gi meta laukaa
– bet ptipazik herlis yr pv1 pirnrakai
– Kaip, prašau? Aš nesuprantu!
O Valteris tik varė toliau:
– pilna anlohiska kai ten susike leida rie merginuu yr i jo vauhkhlee
Ervinas dar pamėgino:
– Ką tu manai apie Latviją? Sakyk aiškiai!
Valteris nedelsė, atsakė iškart:
– ka tu jau nieko mano noros paspruka niko nesakai
Ervinas užvėrė kompiuterį. Apsakymas nuo jo bėgo, ir Latvija bėgo. Kam visa tai? Kodėl kam nors reikia pasakoti apie Latviją? Mes juk patys nekenčiam šios šalies. Vienintelis Vernerio džiaugsmas – pasakoti, kokie mes esam kaimas ir visada būsim užkampis, per amžių amžius, tokia jo eschatologija, kad saulė sprogs, bet latvis pagalvos, kad šiemet šūdinas saliutas. Gatis Latvijoje ilgai negali, čia žmonėms mandagu tiktai kentėti, ir visą laiką reikia gerti. Ilona laiminga, kad pagaliau išmovė į civilizuotą kraštą, ten pati įsijungia šildymą ir taip tampa civilizuota. Išvykusieji mano, kad Latvijoje liko tik neapsukrūs nevykėliai. Pasilikusieji namie mano, kad išvyko driskiai grybautojai. Ir abi pusės teisios. Kvailių žemė – taip mes save vadinam. Blogiausia vieta pasaulyje. Ervinas tai užrašė: „Naktį sapnavau, kad esu Rygoje. Ten buvo paskalos, girtuokliai, bambekliai. Pabudau vėl gimtinėje.“
Tai gerai pasakyta, bet, žinoma, tik todėl, kad nudžiauta. Mes nepajėgiam sugalvoti originalios minties. Ludvigas manė, kad jis nieko nesugeba, nes yra žydas. Buvo teisus, tik apsiriko dėl tautybės.
Bet palaukit! Juk Vijai ir Markui pavyko. Bet ar jų pačių gyvenimas to nepaaiškina? Jie paliko Latviją būdami dvylikos metų. Tai vienintelė išeitis. Ervinui per vėlu, jis jau infekuotas.
Jį apėmė baimė, jis išgirdo urzgimą. Bene velnias trokšta išdaviko sielos? Ne, tai juk paties pilvas. Šiandien jis dar nevalgė.
Valgyti – teisėta. Ervinas nusileido žemyn į virtuvę. Šaldytuve buvo tiktai… ne, ten išvis nieko nebuvo. Ant palangės saulėje šildėsi du avokadai. To maža.
Tada Ervinas nusprendė nueiti iki „Leader Price“. Taip, tai atims laiko iš rašymo. Bet rašyti reikia energijos, jis nusipirks pigaus, kaloringo maisto. Tiesiai ten ir atgal daug laiko neatims. O ir minimali kojų mankšta padės dirbti. Pagerės kraujo apytaka dubeny ar panašiai. Žodžiu, idealu.
Jis išėjo į lauką. Ten stovėjo kaimynas su apvaliu, it planeta, pilvu ir tarė Ervinui:
– Laba diena!
Taip čia įprasta. Visi sveikinasi. Ir Ervinas atsakė:
– Laba diena!
Bet ūmai pasirodė, kad kažkas čia neveikia. Jis lyg ir suprato, ką reiškia „laba diena“, – bet tik lyg ir. Jis atsakė kaip gebantis reaguoti automatas; kaip gyvūnas, išmokytas tam tikru būdu judinti liežuvį; būtybė iš kito pasaulio, išmokusi apsimesti, bet čia pasmerkta amžinai vienatvei ir nesupratimui. Jis pasižiūrėjo į kaimyną, tas šypsojosi ir traukė dūmą, bet atrodė kaip ateivis iš kitos planetos, atrodantis visai kaip žmogus.
Ervinas pasipurtė ir pasuko į Žoržo Bono gatvę. Tai buvo trumpiausias kelias į „Leader Price“, tiktai tiesiai, tras, tras, tras. Juokinga savijauta praėjo, užsimiršo. Jis įsivaizdavo, kad žingsniuoja kaip kareivis po pietų katiliuko. Jis jau ir yra kareivis. Jam čia reikia kovoti savo kovą, šiame buržuazijos mieste, kur visi sveikinasi, šypsosi, skaito, prašo, džiaugiasi. Šiame mieste yra tik viena vieta, kur žmonės nesisveikina ir nesišypso, kur nėra nei paminklų, nei bareljefų, ir kaip tik į tą vietą dabar eina Ervinas, tai yra „Leader Price“, visai kaip mažytė Latvija.
Ūmiai užėjo neįveikiamas kultūros troškimas. Be reikalo jis įsivaizdavo bareljefus. Užsinorėjo ko nors gražaus. Kas nebūtų nei „Leader Price“, nei rašymas. Tai, žinoma, negalėjo būti kas nors per daug gražu, kas nuneštų padujomis mintis ir vakarą. Bet arti juk ir nebuvo nė vienos kavinės. Tačiau Ervinas žinojo, kad čia pat gretimoje gatvėje yra didelės kapinės. Buvo praėjęs pro šalį, bet į vidų nepažvelgė. O juk keliaudamas jis visada aplanko kapines. Tai svarbu. Bordo neturėtų būti šių tyrinėjimų išimtis. Rašytojas turi būti inteligentiškas, o kurgi tokiu tapsi, jei ne kapuose? Kur kitur suprasi paradoksalią gyvenimo prigimtį? Gal pasitaikys koks sąmojingas antkapio užrašas arba vieniša našlė, ir tai sužadins įkvėpimą. Būtinai reikia nueiti į kapines.
Ervinas patraukė į gretimą gatvę. Štai kapinių siena, siekianti virš galvos, bet joje atviri vartai. Ervinas įėjo kaip dera, nuolankiai nuleidęs galvą, nors vartai buvo tokie aukšti, kad žirafa išsitiesusi įžirgliotų.
Po ūksmingų gatvių kapinių platybės pasitiko užlietos vakaro saulės. Tikros buržuazijos kapinės, čia nebuvo nieko kreivo ar pusvirio kaip Per Lašeze. Buvo daug platanų, šių šiauriečiams neįprastų medžių tarsi be žievės. Jis nuėjo iki alėjos galo. Nematė nė vieno žmogaus, o antkapių užrašai buvo padorūs. Geros kapinės. Čia jis tikrai galėtų pasilikti, jei turėtų pasirinkimą. Bet dabar Ervinui tai nepravers. Mirusieji neateina jam į pagalbą. Arba jis nemoka pamatyti tos pagalbos. Ir platanų grožis pasilieka čia pat, ir mirusiųjų išmintis, o Ervinui reikia eiti valgyti ir galvoti apie Latviją.
Užsinorėjo rašyti, ir apėmė įsitikinimas, kad apsakymas jau praktiškai sučiuptas, jis čia pat, tik reikia prisiliesti prie klavišų. Ten bus viskas, pati esmė, supratingas sąlytis ir latvis, kuris yra kiekviename žmoguje, šis apsakymas padarys laimingus latvius, o kartu ir visus kitus, kaip tai bus šaunu! Štai prieš akis vartai, jis pro juos išeis kaip laimingas rašytojas.
Bet jau iš tolo pamatė, kad vartai uždaryti ir koks didžiulis skląstis, užšovęs abi jų puses. Priėjęs prie vartų, jis pasipriešino nuovokai ir ėmė juos traukyti, bet neilgai. Vartai buvo neabejotinai užrakinti. Jis apsidairė – vis dar nė vieno žmogaus. Vėl pasižiūrėjo į vartus, jie kilo aukštyn bent per du jo ūgius, virbų būtų sunku įsikibti ir, net jei pavyktų, juos vainikavo išraiškingi smaigaliai. Vėl metė žvilgsnį aplinkui, vėl į vartus. Visai nevaisingi šie veiksmai nebuvo, ant vartų jis pamatė užrašą: „Kapinės atidarytos nuo 9 iki 17.30 val.“ Jeigu jau jis netikėjo savo ausim ir rankom, tai štai žodis, logos, paliudijo Ervinui, kad jis užrakintas kapinėse. Beje, telefonas rodė, kad dabar 17.28. Kažkoks prancūzas sutrumpino savo darbo laiką. Ervinas apsižvalgė jau kitomis akimis. Lysvė su paparčiais – gal ir tinkamiausias guolis. Per Lašezo arba Monmartro kapinėse tikrai atsirastų koks praviras kapas, bet ne šiame tradicijas gerbiančios civilizacijos nekropolyje. Ir kaip tik dabar, kai apsakymas jau rankose. Jis buvo kaip žilagalvis, kuris žvejodamas savo pasakojimą išplaukė per toli į jūrą. Bet naktį praleidžiant kapuose gal gims koks iškilus kūrinys?
Bet tada akis užkabino telefono numerį ant sargo būdelės. Miesto merijos numerį. Ten nebuvo pasakyta – jei esate uždarytas kapinėse, skambinkit, – ne, tik „Miesto merija“ ir numeris. Ervinas pasižiūrėjo pro vartus. Ten nesimatė jokio žmogaus, kuris naudotųsi laisve, neuždaryta gatvė buvo tuščia. Reikia skambinti, ką gi daryti?
Atsiliepė kuo tikriausias prancūzės balsas:
– Alio?
– Atleiskit, juokinga situacija… aš esu užrakintas kapinėse.
– Kuriose?
Ji neatrodė nustebusi – prancūzų kartezianizmo racionali dvasia.
– Kuriose kapinėse? Aš nežinau… įėjau iš Judėjų gatvės…
Ervinas truputį suklydo, toji buvo paralelinė gatvė. Antroji pusė šią klaidą, regis, pastebėjo.
– Su kuo aš kalbu? Kas skambina?
– Atleiskit, aš įėjau iš Žoržo Bono gatvės. Supainiojau, atleiskit.
– Kur jūs esat?
Ervinui pasirodė, kad juo netiki arba jis ūmai ne nebesupranta pasaulio, o staiga įkrito į kitą pasaulį. Jis perklausė:
– Aš?
– Taip, kur jūs esat?
– Kapinėse…
– Kurioje vietoje kapinėse?
Iš tiesų tai juk geras ir teisingas klausimas. Kapinės labai didelės.
– Prie vartų!
– Prie kurių?
Jis beviltiškai dairėsi ženklų, baimindamasis, kad savo atsakymais suerzino šią tolimą moterį ir ji padės ragelį. Ir pamatė gelbstinčią lentelę.
– Prie Areso vartų!
– Laukite.
Ervinas pakluso.
Netrukus privažiavo maža mašinytė. Iš jos išlipo mašinytei per didelis vyras juodu kostiumu. Kad viskas išsipildytų, jis atėjo žvangindamas dideliu raktų ryšuliu. Ervinas jautė, kad reikia ką nors pasakyti:
– Aš labai atsiprašau. Nepastebėjau.
Raktininkas linktelėjo galva, nieko, ir atrakino vartus. Ervinas seniai nebuvo vėręs tokių vartų. Jie negirgždėjo, aišku, sutepti, bet kad įveiktų tą svorį, teko pastumti pečiu, ir tai reikėjo daryti nelabai pastebimai, nes Ervinas nenorėjo raktininko akyse pasirodyti silpnuolis.
– Labai dėkoju. Ačiū. Iki pasimatymo!
– Iki pasimatymo.
Ir jis vėl linktelėjo galva, tarsi juodu iš tikrųjų ketintų dar kada susitikti. Vargu ar kas nors būna du kartus užrakintas kapinėse.
Ervinas apsisukęs patraukė į savo „Leader Price“.
Ten viskas buvo kaip visada. Prie bankomato sėdėjo du valkatos ir žiūrėjo į Erviną tarsi ką žinodami. Geriau apsirengę negu jų Latvijos kolegos, bet žvilgsnis, atrodo, toks pat. Jie visada žvelgia. Ten pat klaidžiojo kažkoks pirkėjas, šnekėdamasis su savim. Ervinas paėmė kelias mikrobangų krosnelėje pašildomo valgio skardines po pusantro euro. Norėjosi ir ko nors šviežio, bet ne čia parduodamų daržovių.
Namo jis patraukė kitu keliu. Grįžęs šildė valgį, kurio pavadinimo nežinojo. Čia turėjo mikrobangų krosnelę, kavos pusautomatį, apskritai idealias darbo sąlygas, tai jis tuojau ir imsis to darbo. Beje, paaiškėjo, kad virtuvėje yra trys avokadai, o ne du, kaip jam buvo pasirodę. Tai džiugino.
Prisivalgęs jis sėdo prie rašomojo stalo, įprastai užmetė akį į kalendorių ir neįprastai krūptelėjo. Krūptelėti privertė apvesta kalendoriaus data, į kurią jis dar šiandien žvelgė. Patikrino šios dienos datą telefone. Vėl pasižiūrėjo į kalendorių ir apskaičiavo. Išėjo lygiai trys savaitės! Kaip tai gali būti? Negali būti. Jis atsivertė kompiuterio kalendorių. Ten buvo pažymėta kita data ir prirašyta: „Three weeks left.“
Kaip tai galėjo atsitikti? Šią datą Ervinas žinojo geriau negu savo gimimo dieną. Bet juk visi apsirinka. Profesionalus karys pamiršta apie šovinį vamzdyje. Lakūnas per dušimtąjį skrydį pamiršta išleisti važiuoklę. Taip ir Ervinui susipainiojo. Iš kažin kur buvo ištraukęs dvi savaites. Aišku, kad iš tikrųjų dar trys! Jeigu taip gerai pagalvosi – jis jau beveik prisiminė, kad iš tikrųjų buvo kita data. Kaip protingai padarė, kad dar kartą pasižiūrėjo į kalendorių! Juk būtų rašęs dvi savaites – tik pagalvok, kokios kančios! Bet dabar jis turi dar vieną savaitę. Sakytum, nuo pečių nusirito visos tos planetos, kurias Visata turi nešti per savaitę. Žmogui padovanota savaitė. Laikas – argi yra didesnė dovana? Per tris savaites galima ir šedevrą parašyti! Tai idealus laiko matas šedevrui.
Na ką gi. Ervinas prisiminė, kad čia pat už kampo, už bažnyčios, juk yra visai geras kabakėlis, pavadintas „Sherlock Holmes“. Ten visada būdavo britų ir padavėja su dideliu užpakaliu. Tai įdomu, britai Prancūzijoje, dviejų imperijų sąlytis. Tai padės suprasti Latviją. Regis, kažkoks prancūzas pareiškė, kad apie Paryžių galima rašyti tik būnant kitoje valstybėje. Teisybė, apie Latviją galima rašyti tik „Šerloke“. Tai yra suprasti, o tada rašyti.
Ervinas išėjo į gatvę. Miestą gaubė malonus vakaras. Tuoj bus tamsu, prieblandos čia nebūna. Palei duris rūkė tas pats kaimynas, Ervinui jis tarė:
– Labas vakaras!
Ervinas atsakė, lyg būtų tikrų tikriausias bendruomenės narys:
– Labas vakaras!
Ir tada jam ūmai pasirodė, kad maišosi protas. Kaimynas nuspaudė cigaretę į šiukšliadėžę, atsigręžė į sieną ir ją palaižė. Liežuviu. Tai atrodė baisiai. Visai nesuvokiamai. Kodėl? Kaimynas sieną laižė tik kokią sekundę ar dvi, nusišypsojo Ervinui ir nuėjo atgal namo. Tarsi tai būtų normaliausias pasaulyje dalykas. Gal taip ir yra? Gal Ervinas nenormalus?
Gerai, neteiksim tam per daug reikšmės. Ko tik neprasimano tie prancūzai! Tiek to. Greitosiomis į „Šerloką“!
Ten viskas buvo kaip visada, kaip vakar ir užvakar, ir prieš dvi savaites. Kultūrinis balbatavimas, alaus kvapas, ir štai – jau padavėja neša savo užpakalį. Šis atrodė dar apvalesnis nei įprastai, ir jį veikė planetos gravitacija. Ervinas užsisakė vieną „John Bull“, aštuoni eurai, silpnapročiai gãlai, bet koks gi geras tas alus! Ervinas paprašė dar vieno. Kaip maloniai aptarnauja! Nors paryžiečiai šaipėsi: „Čia jau toks buržuazijos miestas!“ – Ervinas šiame apibūdinime nieko menkinamo nematė. Jam patiko buržuazija. Jis žiūrėjo į kitus baro lankytojus ir bandė atspėti, kuris prancūzas, kuris britas. Dažniausiai pavykdavo. Žiū, vienas tipiškas brito snukis, jau įraudusiais skruostais, eina tiesiai prie Ervino ir sako:
– Atsiprašau… – ir sako tai gryniausia prancūzų kalba, su skoningu Bordo akcentu. – Ar ši kėdė laisva?
Paėmęs kėdę, jis toliau demonstravo manieras:
– Aš jums neužstosiu?
Televizorius rodė regbį. Teisingai, čia juk Prancūzija. Bet normalių žmonių regbis nedomina. Ervinas šiuos žodžius pavertė nekonkrečiu gestu, nes prancūziškos frazės nelabai suprato. Anas puolė į pagalbą:
– Jūs galit truputį pasislinkti link čia, o tada kairiau, ir tada labai gerai matysit, ir visiems bus gerai!
Kad nereikėtų aiškinti, kad nepaniekintų jo rūpesčio, ai, apskritai vis vien, Ervinas stūmėsi, kur jam liepė, ir ankštai įsispraudė tarp prancūzų. „Kaip aš pasiimsiu kitą alų?“ – klausė jis savęs, nes baras tai toli. Stengėsi gerti lėčiau, bet nepavyko, netrukus turėjo tik šlapią bokalą, dabar jam lemta čia mirti iš troškulio, nes juk niekada gyvenime neprašys prancūzų pasitraukti į šalį. Bet tada nepaaiškinamu būdu pro plyšį tarp kėdžių įslydo ta pati padavėja, švelniai paėmė jam iš rankų tuščią bokalą ir paklausė:
– Dar norėtumėt ko nors?
Ervinas buvo sujaudintas – jis priimtas šioje pasaulio dalyje. Visų norų pareikšti jis nesiėmė, bet nors tiek:
– „John Bull“!
Mergina pritariamai plastelėjo blakstienomis, bet, aišku, pastatė ausis ir abu šalia sėdintys dilbos.
– Ar jūs britas?
Kažkaip ne pagal jų madą jis buvo ištaręs tuos žodžius. Ervinas papurtė galvą, palikit mane ramybėj, aš nenoriu dabar aiškinti, kur yra Latvija ir kokia kalba mes kalbam. Laimė, įsikišo antrasis:
– Kaip jūs manot, ar buvo bauda?
Ir parodė į ekraną. Ervinas pirmą kartą ten pasižiūrėjo. Žaidėjai skėtriojo rankomis ir dėl kažko ginčijosi, Ervinas net nesuprato, kas su kuo žaidžia. Jis atsikrenkštė ir tarė:
– Aš manau, kad nebuvo baudos.
– Aaa!
Aplinkiniai sušūkavo – nesuprantama, pritariamai ar smerkiamai. Klausėjas vis dėlto suirzo ir paklausė Ervino:
– Atleiskit, iš kur jūs esat? Jūsų įdomus akcentas.
Ervinas atsiduso:
– Iš Latvijos.
– Iš kur, atleiskit?
– Iš Latvijos.
Matyt, nuskambėjo liūdnai, nes kažkuris iš truputį toliau sėdinčių lyg padrąsindamas, lyg patvirtindamas tarė:
– Žinau, žinau! Puikus krepšinis!
Ir ėmė aplinkiniams pasakoti apie Europos sidabrą. Ervinas negalėjo priimti šių brolių laurų ir įsikišo – nežinia kam, bet vis dėlto įsikišo:
– Ne, ne! Tai yra Lietuva. Aš esu Latvija.
Dar kažkuris atsigręžė:
– Lietuva?
– Ne, Latvija!
Šie susižvalgė, sulinksėjo galvomis, aiškus dalykas, nusprendė, kad užsienietis šitaip ištaria Lietuvą. Ne, tai nebus viskas:
– Į šiaurę nuo Lietuvos!
– Ak!
Pirmasis klausėjas net suplojo rankomis:
– Estija! Iš ten Arvas Pertas!
Ir ėmė niūniuoti, toks mat inteligentiškas. Ervinas galėjo palikti juos numirti savo kvailybėje, bet kaip tik tada priėjo mergina su „John Bull“ ir taip pat įsitraukė į pokalbį:
– Estija? Aš kažką skaičiau apie Estiją…
O kažkas iš tų visų vienodų prancūzų pritardamas užgiedojo, rodydamas savo išmanymą:
– Tai ateistiškiausia nacija Europoje, jei ne visame pasaulyje!
– Bet aš ne iš Estijos! Aš iš Latvijos!
Jis paėmė bokalą merginai iš rankų. Prancūzai susižvalgė, sumurmėjo, joks regbis jų nebedomino. Latviai panašioje situacijoje juk būtų mandagiai apsimetę, kad žino tokią valstybę, bet prancūzai nenurimo.
– Atleiskit, kurgi iš tikrųjų yra jūsų šalis? Gal aš nežinau teisingo tarimo.
Kas nors turi smeigti šviesos spindulį. Jis gurkštelėjo alučio, pažvelgė merginai į akis ir papasakojo:
– Latvija yra Europos rytuose, prie Baltijos jūros. Pietuose ribojasi su Lietuva, Baltarusija, rytuose, ką padarysi, su Rusija, o šiaurėje su Estija. Sostinė – Ryga, kur yra plačiausia pėsčiųjų perėja Europoje.
Kažkas jau išsitraukė telefoną ir gūglino. Jeigu jau esate tokie geografijos žinovai, kaip jūs galite nežinoti Latvijos? Aš žinau net Vanuatu ir Esvatinį, Latvijoje kiekvienas vaikas žino visas pasaulio valstybes ir moka devynias kalbas.
Prancūzas priskreto prie jo su savo apgailėtinu telefonu.
– Gal jūs galėtumėt parodyti?
Jis buvo atsidaręs kažkokį beprasmiškiausią pasaulio žemėlapį – Rytų Europa deformuota, Lietuva absurdiškai didelė, ir Ervinas sutrikęs niekaip neįžiūrėjo Latvijos. Jis pasiėmė savo telefoną, kad susidorotų paprasčiau, bet irgi kažką nuspaudė neteisingai, ir gūglas paklausė: „Did you mean Lietuva?“ Jis supykęs pakėlė galvą ir ant sienos pamatė pasaulio žemėlapį, atsistojo ir nuėjo prie jo. Braukė pirštu per Europą – ar tamsuoliai seka jam pavymui, ar liko prie savo regbio? Ne, iš tikrųjų kokie keturi buvo atsistoję kartu su juo, net ir mergina, visi taip ištroškę pažinimo. Tai šekit, jis čia Latvijos karys, kuriam reikia kovoti dėl savo šalies egzistavimo. Štai Lenkija, čia pat šalia Lietuva, o šiaurėje šalia jos Estija. Palaukit. Baltijos jūra, o jos krante Estija ir Lietuva. Ir nieko kito. Ervinui norėjosi, kad jie dabar pamirštų šį reikalą, gal jis pasigėrė, sutriko, jis susikaups ir suras Latviją.
– Kurgi jūsų Latvija? – paklausė negailestingoji mergina.
Ervinas vėl pakėlė pirštą ir rodė, bet ten nebuvo ką rodyti. Jis tarė:
– Šitas žemėlapis neteisingas. Čia turi būti Latvija.
Ir jau kokie trys kretinai kišo telefonus:
– Ne, žemėlapis teisingas!
Mergina pasigailėjo:
– Gerai, tiek jau to. Tai tikrai graži šalis! Kam alaus?
Ne, tamsuoliams nepavyks vienintelio žinančiojo paskelbti bepročiu.
– Kaip jūs galit nežinoti Latvijos?
Jie pagūžčiojo pečiais.
– Tai iš kur, jūsų supratimu, kilęs…
Ko jūs taip žiūrit, ko tu taip žiūri, tuoj bus!
– Kurgi, sakykit, gimė Rotko?
Kur tau jie žinos Rotko…
– Tada tai buvo Rusijos imperija… Dabar Lietuva, aš manau.
Kokia inteligentiška mergina!
– O kas išrado džinsus2?
– Kažkoks… žydas?
– O Kalėdos? Pasaulyje pirmosios Kalėdos3?
– Pirmosios kas?
– Ar kažkas tokio nebuvo Estijoje?
– Jūs tik nesijaudinkit!
Ervinas numojo ranka ir išbėgo į lauką. Tarsi parūkyti. Rankos drebėjo, ir telefone jis negalėjo rasti jokio neginčijamo Latvijos egzistavimo įrodymo. Ir, matyt, ne drebančios rankos buvo kaltos.
Kažkas atsitiko. Gal jis serga ir įsivaizduoja? Prasimanė Latviją? Ne, niekada nebūtų sugebėjęs prasimanyti Limbažių Didžiojo ežero, kuris laikinai buvo uždarytas dėl fekalinio užterštumo. Atsitiko kažkas kita. Ar tai kažkoks pokštas? Visi jį mausto ir apsimeta? Jie tai daro labai gerai. Jie to nedaro. Tai tikras dalykas. Tik jis pats netikras. Lyg atsiradęs iš kito pasaulio. Gal iš tiesų taip ir yra?
Jis apsidairė. Štai gatvė. O čia vaisių parduotuvė. Eina gauruotas šuo, čia tokių daug. Danguje mėnulis, ant jo matosi dėmės. Viskas taip pat. Bet Ervinas suprato. Buvo skaitęs apie tokius atsitikimus. Multivisatos teorija ar kažkokia panaši kvailystė. Visata nėra vienintelė, yra begalybė paralelinių visatų, kurios gali skirtis tik smulkiomis detalėmis. Ir jis, Ervinas, pateko į tokią paralelinę visatą. Čia viskas taip pat. Tik jo virtuvėje ne du, o trys avokadai. Apsakymą reikia atiduoti po trijų, o ne po dviejų savaičių. Prancūzijos buržua turi paprotį lyžtelėti sieną po vakarinės cigaretės. „Šerloko“ padavėjos užpakalis tapo šiek tiek apvalesnis. Ir šioje Visatoje nėra Latvijos. Viskas, ką pasakė Francas – Visata atsivėrė. Tik pats Ervinas į ją įpuolė.
Dabar jis čia yra vienas, visiškai vienas, lyg ateivis iš tolimos planetos, kitos dimensijos būtybė, kurios buvimas čia nėra numatytas. Pagaliau jis turi pagrindą jaustis taip, kaip jau seniai jaučiasi.
Bet kaip dabar bus? Kur dabar seni draugai, kuriems Ervinas liko toks pat, koks buvo, nepaisant visko? Kur bus Kalėdos? Kur ateis mergina baltomis kelnėmis? Kam Ervinas rašys savo apsakymą? Ir galų gale kur sugrįš Valteris? Meilė savo šaliai, baltoms kelnėms dabar jam kirto kaip dalgio mostas.
Bet kaip tai galėjo atsitikti? Kurią akimirką jis krito?
Tai juk visai aišku. Kapinės. Ten jis iškrito iš kasdienybės. Kapinėse yra kažkoks portalas, kas gi to nežino. Kapinėse uždarytas žmogus patenka į egzistencijoje nenumatytą plyšį ir iškrenta iš Visatos.
Ką dabar daryti? Į galvą neatėjo joks patarėjas, niekas nesidalino patirtimi. Čia visi iki vieno svetimi. Ervinas išsiėmė telefoną. Tas numeris. Vyras juodu kostiumu, atidaręs jam vartus į kitą visatą. Ervinas paspaudė tą numerį, ir jam iškart atsiliepė:
– Labas vakaras!
– Labas vakaras. Aš…
– Tu greitai supratai.
Kas jam dabar sako komplimentą? Vis dėlto malonu.
– Aš tave galiu išvesti atgal. Tik šį kartą tai nebus už ačiū. Ateik…
– Palaukit!
Ervinas pertraukė – jam reikėjo akimirką pagalvoti. Kitame gale kone sutriko:
– Ko laukti?
– Man reikia pagalvoti.
– Aš dar nė nepasakiau kainos!
Ervinui staiga palengvėjo.
– Man nereikia kainos. Tegul lieka, kaip yra.
– Ką?
– Taip.
– Viso gero.
Ir pypt-pypt-pypt kosminėje erdvėje. Ervinas įsidėjo telefoną į kišenę. Pasaulyje nebeliko Latvijos, nebeliko prisiminimų ir praeities, ir pareigos. Jis laisvas. Tik „Šerloke“ reikia susimokėti už keturis alaus.
1 „Herlis“, „PV“ („Prāta Vētra / Brainstorm“) – latvių muzikos grupės (vert. past.).
2 Jacobas W. Davisas (1831–1908; gimęs kaip Jakobas Jufesas netoli Rygos) kartu su Leviu Straussu laikomas džinsų išradėju. (Kitais duomenimis, jis gimė Varniuose.)
3 Teigiama, kad puošiamos Kalėdų eglės tradicija atsirado XV a. Livonijoje (Rygoje ir Taline), pagal kitus šaltinius, pirmoji žinoma Kalėdų eglė demonstruota Rygoje 1510 m.
Eduardo Galeano. Dienų vaikai
2022 m. Nr. 5–6
Iš ispanų k. vertė Giedrė Steikūnaitė
Vaikystėje norėjęs tapti futbolininku arba šventuoju, urugvajietis EDUARDAS GALEANAS (1940–2015) vis dėlto tapo rašytoju – vienu iškiliausių balsų Lotynų Amerikos literatūroje, talentu prilygstančiu Jorgei Luisui Borgesui, Juliui Cortázarui ir Gabrieliui García Márquezui. Ilgus metus jis dirbo žurnalistu, redagavo keletą literatūrinių-politinių periodinių leidinių, vėliau su bendraminčiais intelektualais įkūrė iki šiol Montevidėjuje leidžiamą savaitraštį „Brecha“.
E. Galeanas yra daugiau kaip keturiasdešimties knygų autorius, kurių nė viena, deja, iki šiol nėra prieinama lietuviškai. Labiausiai jį išgarsino veikalas „Atviros Lotynų Amerikos venos“ („Las venas abiertas de América Latina“, 1971), kuriame analizuojamas penkis šimtus metų trunkantis Vakarų kolonializmas Lotynų Amerikoje. Urugvajuje, įsigalėjus karinei diktatūrai, knyga buvo uždrausta, o pats rašytojas buvo priverstas dešimtmetį gyventi egzilyje.
Kūrėjas yra pelnęs įvairių apdovanojimų: „Cultural Freedom Prize“ ir Vašingtono universiteto „American Book Award“ (JAV), „Mare Nostrum“ ir „Pellegrino Artusi“ (Italija), „Aloa“ (Danija), „Stig Dagerman Prize“ (Švedija) ir kt. Jo kūriniai išversti į dešimtis pasaulio kalbų.
E. Galeanas netelpa į jokius griežtai apibrėžtus literatūrinius žanrus, nes jo kūryboje susipina istoriniai faktai ir vaizduotė, magiškasis realizmas, mitologija, poezija ir socialinė bei politinė analizė. Laikoma, kad rašytojas sukūrė terminą „jausmų-proto kalba“, tokia kalba jis pats ir rašė.
Garsiausiems jo kūriniams priskiriami „Dienų vaikai“ („Los hijos de los días“) – tai žmonijos istorijos kalendorius nuo sausio 1-osios iki gruodžio 31-osios dienos. Kiekvieną kalendorinę dieną gimsta po istoriją: su ironija, humoru ir poetišku tikslumu rašytojas gyvenimui prikelia pamirštų arba niekada nepažinotų herojų – vyrų ir moterų – istorijas. Pats rašytojas yra sakęs, kad šioje knygoje siekia „pasakoti didžiąją istoriją per mažąsias istorijas“.
Čia skelbiame gegužės mėnesio fragmentą, o visą knygą netrukus išleis Rašytojų sąjungos leidykla.
Istorijos
GEGUŽĖ
Gegužės 1 d.
Tarptautinė darbo žmonių diena
Bendro skrydžio technologija: pirmoji pakilusi antis atveria kelią antrajai, ši padaro kelią trečiajai, josios energija pakelia ketvirtąją, anoji padeda penktajai, jos impulsas pastūmėja šeštąją, o ši paskolina vėjo septintajai…
Kai pavargsta, priešakinė antis pasitraukia į virtinės galą ir savo vietą užleidžia kitai, tuomet anoji persirikiuoja į raidės V, kurią antys piešia ore, smaigalį. Jos visos nuolatos keičia pozicijas ir nė viena neįsivaizduoja esanti Nuostabioji Antis tik todėl, kad skrenda priekyje, ar Antis Nevykėlė dėl to, kad plasnoja gale.
Gegužės 2 d.
Operacija „Džeronimas“
Džeronimas vadovavo apãčių indėnų pasipriešinimui devynioliktame amžiuje.
Šio užpultųjų vado reputacija buvo prasta, nes jo drąsa ir gudrumas įsibrovėlius daugel metų vedė iš proto, o kito šimtmečio vesternuose jis buvo rodomas kaip pats blogiausias iš visų blogiukų.
Sekdama šia tradicija, Jungtinių Valstijų valdžia operacija „Džeronimas“ pavadino Osamos bin Ladeno egzekuciją, kai vieną 2011-ųjų dieną jis buvo sušaudytas ir ištrintas nuo žemės paviršiaus.
Tačiau ką bendro turi Džeronimas su bin Ladenu, karinėse JAV laboratorijose pagamintu kliedinčiu kalifu? Kuo Džeronimas panėšėjo į tą profesionalų baugintoją, skelbusį, kad suvalgys visus vaikus gyvus, – kaskart, kai tuometiniam JAV prezidentui prireikdavo pateisinti dar vieną karą?
Džeronimo vardas nebuvo pasirinktas nekaltai: tuo norėta pasakyti, kad savo orumą ir žemę nuo įsibrovėlių gynę indėnų kariai buvo „teroristai“.
Gegužės 3 d.
Negarbė
Baigiantis 1979-iesiems, sovietų kariuomenė įsiveržė į Afganistaną.
Pagal oficialiąją versiją, invazija norėta apginti sekuliarią valdžią, bandžiusią modernizuoti šalį.
Aš buvau vienas tarptautinio tribunolo, 1981 metais Stokholme nagrinėjusio šį klausimą, narių.
Niekad nepamiršiu tų sesijų kulminacinio momento.
Parodymus davė aukšto rango religinis vadovas, atstovaujantis islamo fundamentalistams, kurie anais laikais buvo vadinami freedom fighters – laisvės kovotojais, – o dabar yra teroristai.
Tas senis griaudėjo:
– Komunistai sutepė mūsų dukterų garbę! Jie išmokė jas skaityti ir rašyti!
Gegužės 4 d.
Kol naktis tęsiasi
1937 metais sulaukęs dvidešimt šešerių mirė Noelis Rosa.
Šis Rio de Žaneiro nakties muzikantas, per savo trumpą gyvenimą paplūdimį pažinęs tik iš nuotraukų, rašė ir atlikdavo sambos dainas baruose – to miesto, kuris jas dainuoja iki šiol.
Viename tų barų jį, naktinėjantį dešimtą valandą ryto, surado draugas.
Noelis niūniavo ką tik gimusią dainą.
Ant stalo stovėjo du buteliai: vienas alaus, kitas – vietinio romo.
Draugas žinojo, kad jį žudo tuberkuliozė. Noelis, jo veide išskaitęs nerimą, pasijuto turįs išdėstyti jam paskaitą apie maistingąsias alaus savybes. Rodydamas į butelį tarė:
– Šitas pamaitina sočiau nei geras valgis.
Nelabai įtikintas, draugas pirštu parodė į romo butelį:
– O šitas?
Noelis paaiškino:
– Na, juk nesmagu valgyti neužsigeriant.
Gegužės 5 d.
Išpeikiu dainą
1932-aisiais Noelis Rosa įrašė savo sambos kūrinį „Quem dá mais?“ („Kas duoda daugiau?“) – sutrumpintą aukcione išparduotos šalies istoriją:
Kiekgi uždirbs jis, aukcionierius,
turbūt irgi brazilas,
trimis sklypais pardavęs
Braziliją visą?
O po poros metų Enrikė Santosas Discepolas savo tango „Cambalache“ nupiešė Argentinos nešlovės laikus:
Šiandien aišku, kad nėr skirtumo,
ar tu teisus, ar išdavikas,
neišmanėlis, išmintingas, apgavikas,
dosnuolis ar aferistas.
Varyk, ir tiek, imk, kol gali.
Gegužės 6 d.
Apsireiškimai
Volstrito krachas žurnalistą Džonataną Tailovą paliko bedarbį.
Tačiau 2009 metais, besikraudamas daiktus Vašingtono biure, ant savo darbo stalo kavos puodelio paliktose dėmėse Džonatanas pamatė Mergelę Mariją. Šis apreiškimas pakeitė jo likimą.
Per patį finansinės krizės piką, kai niekas nebetikėjo nei ekonomistais, nei politikais, nei žurnalistais, ne vienas Mergelę atrado sumuštinyje su sūriu, šparage ar danties rentgeno nuotraukoje.
Gegužės 7 d.
Zirzliai
1954-aisiais vietnamiečiai sukilėliai sumušė Prancūzijos kareivius Dien Bien Fu įkurtoje ir nepalaužiama vadintoje jų bazėje. Po šimtmetį trukusių kolonijinių užkariavimų šlovingoji Prancūzija buvo priversta iš Vietnamo bėgti tekina.
Tada atėjo Jungtinių Valstijų eilė. Neįtikėtina: didžiausia galybė pasaulyje ir kosmose taip pat patyrė žeminantį pralaimėjimą šioje mažulytėje prastai ginkluotoje itin skurdžių varguolių šalyje.
Ir vienai, ir kitai pasipriešinimo kovai vadovavo lėto žingsnio mažakalbis valstietis.
Jo vardas buvo Ho Ši Minas, visi jį vadino Dėde Ho.
Dėdė Ho nebuvo panašus į kitų revoliucijų lyderius.
Kartą vienas kovotojas grįžo iš kažkurio kaimo ir pranešė, kad nėra kaip organizuoti jo gyventojų:
– Jie senamadiški budistai, visą dieną praleidžia melsdamiesi.
– Tai grįžk ir melskis su jais, – įsakė Dėdė Ho.
Gegužės 8 d.
Tasmanijos velnias
Garsi visame pasaulyje yra ši velniška pabaisa pravirais nasrais ir kaulus trupinančiais dantimis.
Tačiau tikrasis Tasmanijos velnias atkeliavo ne iš pragaro – tai Britų imperija išnaikino šios salos gyventojus, Australijos kaimynus, vedama didingo tikslo juos civilizuoti.
Paskutinės britų užkariavimų aukos ardas buvo Truganinė. Karalienė, iš kurios buvo atimta karalystė, mirė šią dieną 1876 metais, o drauge mirė jos kalba ir jos žmonių atmintis.
Gegužės 9 d.
Gimęs jį surasti
Hovardas Karteris gimė šį 1874-ųjų rytą, o po pusės amžiaus suprato, ko atėjo į šį pasaulį.
Apreiškimas jį aplankė prie Tutanchamono kapo.
Karteris jį rado tik vedamas didžiulio užsispyrimo, po metų metus trukusių paieškų visai kitur, nuolat susidurdamas su kitų egiptologijos ekspertų atkalbinėjimais ir gąsdinimais.
Didžiojo atradimo dieną jis prisėdo šio trumpai gyvenusio faraono, šio tūkstančio stebuklų supamo berniuko kojūgalyje ir ilgai prarymojo tylėdamas.
Sugrįžo pas jį dar daug sykių.
Vieną kartą išvydo, ko anksčiau nebuvo pastebėjęs – ant žemės pabirusias sėklas.
Tris tūkstančius du šimtus metų tos sėklos laukė rankų, kurios jas pasodintų.
Gegužės 10 d.
Neatleistina
Poetas Rokė Daltonas skaldydavo juokelius ir šmaikščiai atsikirsdavo. Taip ir neišmoko nei užsičiaupti, nei paklusti, tryško nieko nepaisančio humoro ir meilės aistra.
Šią 1975-ųjų naktį jo bendražygiai El Salvadoro partizanai paleido į miegantį Rokę kulką.
Nusikaltėliai: kovotojai, nužudymu keršijantys už nesutarimus, yra tokie pat nusikaltėliai, kaip ir karininkai, žudantys, kad neteisybė tęstųsi.
Gegužės 11 d.
Ponas Viskas
Eženas Fransua Vidokas mirė Paryžiuje 1857 metais.
Nuo tada, kai, būdamas keturiolikos, apiplėšė savo tėvo duonos kepyklą, Eženas buvo vagis, žonglierius, kovotojas kardu, dezertyravęs kareivis, kontrabandininkas, dėl mergaičių išprotėjęs mokyklos mokytojas, viešnamių dievaitis, verslininkas, informatorius, šnipas, kriminologas, balistikos ekspertas, Sûreté Générale – Prancūzijos tyrimų policijos – direktorius ir pirmosios privačių detektyvų agentūros įkūrėjas.
Dalyvavo dvidešimt dviejose dvikovose ir penkis kartus pabėgo iš kalėjimo, apsimetęs moterimi ar karo invalidu. Buvo persirenginėjimo magas, policininku užsimaskavęs nusikaltėlis, nusikaltėliu užsimaskavęs policininkas, savo priešų draugas ir savo draugų priešas.
Šerlokas Holmsas ir kiti garsūs europinės literatūros detektyvai už didelę dalį savo gebėjimų yra skolingi Vidoko triukams, kurių jis išmoko darydamas nusikaltimus, o vėliau pritaikė su jais kovodamas.
Gegužės 12 d.
Gyvieji seismografai
2008-aisiais Kiniją sukrėtė didžiulis žemės drebėjimas.
Kinijoje seismografai buvo išrasti prieš devyniolika šimtmečių, tačiau šįkart nė vienas jų neįspėjo apie tai, kas tuoj įvyks.
Užtat įspėjo gyvūnai. Mokslininkai į juos nekreipė nė menkiausio dėmesio. Kelios dienos prieš būsimą katastrofą būriai rupūžių pasklido į visas puses, lyg būtų pakvaišusios, jos kiek įstengdamos sparčiau rėpliojo Miandžu bei kitų miestų gatvėmis, o Uhano zoologijos sode į narvų virbus trankėsi drambliai ir zebrai, tigrai riaumojo, povai klykė.
Gegužės 13 d.
Kad dainuotum, kad matytum
Kad matytum pasaulio pasaulius, keisk savo akis.
Kad paukščiai klausytųsi tavo dainos, keisk savo balsą.
Taip sako – tai žino – senieji išminčiai, gimę prie Orinoko upės žiočių.
Gegužės 14 d.
Kažkieno kito skola
Šiandien 1948 metais gimė Izraelis.
Jau po kelių mėnesių daugiau kaip aštuoni šimtai tūkstančių palestiniečių buvo ištremti, per penkis šimtus kaimų sunaikinta.
Kaimai, kuriuose augo alyvmedžiai, figmedžiai, migdolmedžiai ir kiti vaismedžiai, dabar guli palaidoti po greitkeliais, prekybos centrais ir pramogų parkais. Mirę, bevardžiai. Naujosios valdžios Vardų komitetas žemėlapį perkrikštijo.
Mažai Palestinos beliko. Toks negailestingas žemėlapio rijimas remiasi Biblijos dosniai dovanotomis nuosavybės teisėmis ir yra teisinamas du tūkstančius metų trunkančiu žydų persekiojimu.
Žydų persekiojimas visada buvo europiečių paprotys, tačiau už jį verčiami mokėti palestiniečiai.
Gegužės 15 d.
Kad rytojus nebūtų tik kitas šiandienos vardas
2011-aisiais tūkstančiai jaunų žmonių, išmestų iš namų ir iš darbo, okupavo įvairių Ispanijos miestų aikštes ir gatves.
Jie alsavo įsiūčiu. Gera sveikata pasirodė besanti labiau užkrečiama nei visi marai, todėl pasipiktinusiųjų balsai sklido kiaurai žemėlapių sienas. Štai taip jie rezonavo visame pasaulyje:
Mums liepė nešdintis į gatvę, ir štai mes čia.
Išjunk TV ir įjunk gatves.
Jie tai vadina krize, bet iš tiesų tai apgavystė.
Pinigų netrūksta – tiesiog vagių per daug.
Rinka valdo. Aš už ją nebalsavau.
Jie priiminėja sprendimus už mus – be mūsų.
Išnuomojami ekonominiai vergai.
Ieškau savo teisių. Ar kas jas matėt?
Jei mums neleidžiat svajoti, jums neleisim miegoti.
Gegužės 16 d.
Tiesiai į psichiatrijos gydyklą
Gruperiai ir kitos žuvys,
delfinai,
gulbės,
flamingai,
albatrosai,
pingvinai,
bizonai,
stručiai,
koalos,
orangutanai ir kitos beždžionės,
drugeliai ir kiti vabzdžiai
ir daugybė kitų mūsų giminaičių gyvūnų karalystėje turi homoseksualių santykių: patelė su patele, patinas su patinu, kuriam laikui arba amžinai.
Jiems pasisekė, kad jie ne žmonės, kitaip būtų išsiųsti į psichiatrijos gydyklą. Iki šios 1990-ųjų dienos homoseksualumas buvo įrašytas į Pasaulio sveikatos organizacijos psichikos ligų sąrašą.
Versta iš: Eduardo Galeano. LOS HIJOS DE LOS DÍAS. Argentina: Siglo XXI Editores, 2012.
Ingmar Bergman. Prisilietimas
2022 m. Nr. 4
Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė
Ingmaras Bergmanas (1918–2007), žymiausias švedų kino režisierius, vienas moderniojo kino kūrėjų, pasakodamas apie filmo „Prisilietimas“ (1971) kūrimą, prisipažino: „Kino scenarijų nelengva parašyti, bet ne visada lengviau jį skaityti. Žodžiais sunku išreikšti tai, ką filme norėtųsi perteikti. Žodžių perteklius neretai tarsi užgriozdina pirminį, spontanišką sumanymą. Arba kartais žodžių stygius aplaidžiai palieka skaitytoją nežinioj. Bet kokiu atveju rankraštis dar nėra galutinis produktas, o tik savotiškas pusgaminis, blausus ir neaiškus atspindys.
Ypač kai tenka kalbėti apie tokį filmą kaip „Prisilietimas“. Jeigu įmantriai siekčiau žodingo tobulumo ir mėginčiau pavaizduoti tai, kas turėtų vykti mano sumanytame filme, tektų parašyti visą knygą. Ji būtų vargiai paskaitoma ir galbūt slegianti. Tokiam herojiškam darbui neturiu nei kantrybės, nei talento. Tai galutinai numarintų ir aktorius, ir mano kūrybinį džiaugsmą.
Todėl skaitytojui siūlau glaustą, tarsi užšifruotą tekstą, kuris galbūt pažadins skaitančiojo vaizduotę ir įsijautimą.
Apie patį filmą galėčiau pasakyti trumpai: spalvos šiltos. Tonacija šviesi: šiek tiek intymumo, intrigos, švelnumo ir liūdesio.
Išsamus paaiškinimas gal net būtų juokingas. Filmai kaip žmonės. Vieniems patinka, kitiems nepatinka, dar treti lieka abejingi.
Šiuo atveju aš, žinoma, labai norėčiau, kad patiktų.“
Filmo apmatai
1
Senas plytinis ligoninės fasadas, kurį supa rudenėjantys medžiai. Skyrius trečiame aukšte. Laukiamajame šalia terasos matyti pagyvenusi moteris, apsirengusi diakonės drabužiais. Ji stovi saulei atkišusi veidą, rankas sukryžiavusi ant krūtinės. Karin ateidama stabteli, bet anoji moteris nekreipia į ją dėmesio.
Ilgas tamsokas skyriaus koridorius su durimis iš abiejų pusių. Palubės šviestuvai jau įjungti – vėlyva rudens popietė. Slaugytojos su vakarienės padėklais varsto palatų duris.
Karin pamato docentą, jis eina prie jos su ištiesta ranka: jūsų motina gal prieš penkiolika minučių paliko šį pasaulį, ji išėjo ramiai, be jokios kovos.
Karin klausia, ar galėtų užeiti į palatą, skyriaus seselė atidaro duris ir įleidusi Karin vėl jas tyliai užveria. Vidinės palatos durys praviros, Karin mato lovos kojūgalį ir didelį tamsų medį už lango.
Ji lėtai žengia palaton.
Akys prisipildo ašarų, kai ji pamato mirusiąją. Vargšė, vargšelė, sušnabžda.
Velionė guli galvą pasukusi į šoną, akys užmerktos, burna pravira, pro pagelsvėjusias lūpas matyti dantys. Vešlūs žili plaukai sušukuoti į viršų, plačioje kaktoje įsirėžusios kelios gilios jos kentėjimų raukšlės. O veide jokių skausmo pėdsakų, greičiau paslaptinga šypsena: ženklios juoko raukšlelės palei akis, švelnūs lūpų kampučiai.
Rankos ant apkloto, plaštakos trumpos, plačios, buki pirštai nukarpytais nagais. Ant smiliaus – siaura pleistro juostelė.
Karin atsisėda į lankytojo kėdę. Pro pravertą langą girdėti tolimas miesto gaudesys. Ji delnu kelis kartus perbraukia savo akis – gal pravirks, bet ašaros nepasirodo.
Palatoje tylu, tik motinos laikrodėlis tiksi padėtas ant spintelės.
Pagaliau Karin prieina prie lovos ir pasilenkusi pabučiuoja motinos skruostą. Paskui dar pastovi, žiūri, jai atrodo, kad motina kvėpuoja, krūtinė kilnojasi, akies vokas trūkčioja, tai tik optinė apgaulė – paslaptingas mirties žaidimas gyvųjų jausmais.
Koridoriuj jos lūkuriuoja skyriaus seselė. Karin jai padėkoja už pagalbą motinai, už rūpestį. Seselė klausia, ką daryti su velionės daiktais. Karin atsako, kad rytoj juos pasiims. Gal sužadėtuvių ir vestuvių žiedus pasiimkite dabar? Karin nespėja atsakyti, ir seselė netrukus juos atneša. Štai, prašom. Karin delne – du sunkūs auksiniai žiedai, motinos nešioti net penkiasdešimt metų. Ant vieno žiedo išgraviruota „Henrikas“ ir data, ant kito – tik sutuoktinio vardas. Žiedai jau apdilę ir nubraižyti.
Karin sujaudintu balsu padėkoja. Tamsoka rūbinė prie stiklinių šio skyriaus durų. Karin, nusisukusi į tamsą, čia pagaliau pravirksta, prislėgta motinos netekties.
Kažkoks vyras stabteli, eidamas pro šalį. Mandagiai jos paklausia: can I do something for you?1
Karin atsigręžia ašarotu veidu ir jam atsako: please leave me alone2. Nustebęs ir susigėdęs vyriškis atsiprašydamas kažką sumurma. Karin nusisukus išsišnypščia nosį. Kai vėl atsigręžia, vyriškio nebėra.
Po geros valandos renkasi Karin artimieji, brolis, sesuo, kiti giminės.
2
Sodas – tai mūsų pasididžiavimas, kaip sugebėdama angliškai sako Karin Davidui. Mudu abu mylim gėles, medžius ir krūmus, pritaria Andrėjasas, apglėbdamas žmoną per pečius. Jie vaikšto po sodą grožėdamiesi rudens spalvom, švelni sekmadienio popietė, dvelkianti nueinančios vasaros kvapais.
Mes stengiamės kuo dažniau pasidarbuoti sode. Turėtum čia apsilankyti pavasarį ar vasaros pradžioje. Tada čia tikrai nuostabu, patikėk. O žiemą svajojam, ką pavasarį reiktų pasodinti, pakeisti. Vyriausia mūsų dukra taip pat mėgsta padėti. Štai ten jos kampelis, ji pati ten tvarkosi.
Viloje suskamba telefonas, ką tik paminėta keturiolikmetė duktė Agnes kviečia tėvą prie telefono. Andrėjasas atsiprašo, palikdamas Karin su svečiu.
Iš pradžių jiedu tyli, paskui Karin šypsodama klausia, ar Davidas bent kiek domisi sodu, gėlėm ir medžiais. Jis linksmai prisipažįsta, kad jo tie dalykai nė kiek nedomina. Abu nusijuokia. Man jau rūpi mūsų vakarienės kepsnys, sako Karin. Atsiprašysiu valandėlę. Ji nuskuba į namą.
Davidas apsižvalgo. Vila čia didelė, gal kiek senoviška, ne itin puošni. Ją supa sodas, medžiai, prie vilos iš abiejų šonų auga du didžiuliai klevai. Kaimynų pievelėj girdėti juokas, šūksniai, ten dvi jaunos merginos atsainiai žaidžia badmintoną. Antrame vilos aukšte prasiveria langas, dešimtmetis berniukas persisvėręs paleidžia iš savo rankos lėktuvėlio modelį. Jis gražiai sklendžia, pučiant lengvam vėjeliui. Labas, švediškai pasisveikina Davidas. Labas, atsiliepia berniukas. Lėktuvėlis įstringa tarp medžio šakų, o berniukas dingsta.
Grįžta Karin. Mūsų Agnes labai sumani, sako ji, gal pernelyg apgalvotai rinkdama angliškus žodžius. Tai ji šiandien ruošia vakarienę. Niurna, kad aš atėjau patikrinti. Tu jai atrodai įdomus, juokais dar priduria Karin. Agnes sako, kad tu panašus į kino žvaigždę. Andersai, nepamiršk prieš vakarienę nusiprausti ir pasikeisk marškinius, primena sūnui, kuris su savo lėktuvėliu ką tik išlipo iš medžio. Žinau, žinau, atsako Andersas.
Matau, jums čia smagu – tau su Andrėjasu, mandagiai sako Davidas, kad nereiktų tylėti.
Mano vyras šį namą paveldėjo po savo tėvų mirties, sako Karin. Mudu nebūtume išgalėję gyventi miesto centre ar prie ligoninės. Andrėjasui reikia tokios permainos, jis per daug įtemptai dirba.
Vadinasi, santuoka laiminga, gal kiek ironiškai paklausia Davidas. Karin šypsodama žvelgia į jį. Mudviejų santuoka tikrai laiminga, sako ji. Jau šešiolika metų kaip vedę.
Tiesiog puiku, juokiasi Davidas. O Karin stabteli, surimtėja, susimąsto. Man sunku apie tai kalbėti, patylėjusi prisipažįsta ji. Ypač kai mums tenka bendrauti svetima kalba.
Nenorėjau būti netaktiškas, sako Davidas. Karin nustebusi pažvelgia į jį. Atleisk, priduria tyliai, tarsi įveikęs savo drovumą.
Jiedu persimeta dar po keletą žodžių. Gal tu norėtum ko nors išgerti, netikėtai paklausia Karin. Aš tik to ir telaukiu, atsako Davidas. Ir abu nusijuokia.
Pačiu laiku ant laiptų pasirodo Andrėjasas. Gal jums kokio gėrimo, klausia. Gersime lauke, gerai? Luktelkit, aš tuojau atnešiu. Norėtumėt viskio, ar ne? Jie atsisėda į hamaką. Iš čia matyti, kaip svetainėj Andrėjasas ruošia jiems gėrimus.
Aš vis prisimenu, kaip mudu pirmą kartą susitikom, netikėtai prisipažįsta Davidas. Ligoninėj? Taip, tu verkdama stovėjai rūbinėj. Gal man nederėtų apie tai sakyti, bet tada aš tave įsimylėjau. Nesitikėjau, kad kada nors tai sužinosi. Kaip matai, atsitiktinumas ar aplinkybės mus suvedė, ir aš nutariau tau pasakyti. Nuo tada esu tave įsimylėjęs, Karin. Dėl to, ką pasakiau, tu neturėtum jaudintis ar nusiminti. Aš iki šiol tave myliu ir noriu, kad tai žinotum.
Vakarienė.
Ne, ačiū, nepaprastai skanu, bet tikrai daugiau nebegaliu. Tenka pridurti, kad Agnes iš tikrųjų puiki virėja. Beje, jie surado ją labai netikėtai. Už kelių mylių nuo čia, netoli to kapinyno, kur aš kasinėju, jie vis dar restauruoja bažnyčią. Tai senoji Hamarso viduramžių bažnyčia, jeigu girdėjot. Taigi jie tos bažnyčios sienoj prakirto angą. Gal už kokio pusmetrio aptiko tuštumą. Tada jau ėmė atsargiau tyrinėti. Taip, ačiū, kavos dar mielai išgersiu. Apie ką aš čia? Taigi staiga jie mato, kad kažkas tamsoj boluoja. O ten – moters veidas – puikiausiai išsilaikiusi medinė skulptūra, vaizduojanti Švenčiausiąją Mergelę. Ne, kol kas jos dar neiškėlė. Matyt, tai dar gana ilgai užtruks. Dirba lėtai, kad ko nors nepažeistų, toj nišoj gali būti ir daugiau daiktų. Mūsų supratimu, labai reta, vertinga skulptūra. Įdomu, kaip ji šitam krašte atsirado? Tokioj nuošalioj viduramžių bažnyčioj? Ir svarbiausia – kodėl ją užmūrijo? Ačiū, viskio neatsisakysiu. Ne, man ledo nereikia. Kol kas toj nišoj galima įžvelgti tik jos veidą ir krūtinės kraštelį.
Vėliau, tą patį vakarą.
Andrėjasas nufilmavęs daug sodo gražumynų. Jis rodo ir komentuoja savo juostą. Davidas klausosi, mandagiai šypsosi, norėdamas parodyti, kad jam tikrai įdomūs tie mėgėjų filmukai. Juose tarp medžių ir gėlių bėginėja vaikai, vaikštinėja Karin ir net šmėkšteli jos motina, visa tai – vasara, saulė ir jūra. Karin vis kartoja, kad Davidui tai turbūt neįdomu. Andrėjasas tikina, jog tos juostos pabaigoj yra kelios nuostabios, tiesiog jam pačiam netikėtos orchidėjų nuotraukos. Štai, jūs tik pažvelkit. Kokios jų spalvos. Matot.
Karin pažvelgia į Davidą: jis sėdi akis nukreipęs į ekraną, bet jo mintys kažkur kitur. Per visą vakarą jis nemažai išgėrė, net kakta išrasojusi. Sėdi beveik susmukęs, jo išvaizda rodo nuovargį ir nepasitenkinimą. Staiga jis atsisuka į Karin, žiūri į jos veidą. Ji sugauna jo žvilgsnį, tartum atsiprašydama nusišypso.
Gal tu rastum dar kokią plikos žmonos nuotrauką, netikėtai paklausia Davidas. Man būtų įdomu, kaip Karin atrodo be drabužių.
Andrėjasas atlaidžiai nusijuokia ir sako, kad Davidui teks pasitenkinti matytom orchidėjom.
Svečias galiausiai atsisveikina. Andrėjasas siūlosi jį nuvežti, bet jis atsisako, nusijuokęs tikina: nesijaudinkit. Aš nieko blogo neiškrėsiu. Jis nuoširdžiai apkabina Andrėjasą, abu vyrai paplekšnoja viens kitam per nugarą. Tada Davidas apkabina Karin, jis dar negrabiai ją pabučiuoja.
Naktis.
Andrėjasas ir Karin dar vaikšto po kambarius, gesina šviesas, uždarinėja duris, išleidžia šunį, užeina pas Agnes, kuri gulėdama skaito knygą. Andersas jau miega kambarėlyje šalia virtuvės. Labanakt, Agnes. Ačiū tau už pagalbą.
Tas Davidas kažkoks nemalonus, sako Agnes. Tau jis nepatiko, stebisi Karin. Taip, jis tikrai nemalonus tipas, pakartoja Agnes. Kodėl, klausia Karin, kažko ieškodama Agnes komodos stalčiuj. Kur tas tavo liemenukas, kurį turėčiau pakeisti? Jis kitam stalčiuje, mama, kiek suirzus atsako Agnes. Karin, suradusi, ko ieškojo, dar kartą palinki dukrai labos nakties, taip ir nesužinojusi, kodėl Davidas jai taip nepatiko.
Tėvai užsidaro savo miegamajame. Jie dar tyliai šnekučiuodamiesi vaikšto, varsto vonios kambario duris. Kada tau rytoj reikia būti ligoninėj? Septintą, pusę aštuntos turiu operaciją. Kaip tau pasirodė Davidas? Man jis pasirodė tiesiog mielas, malonus žmogus. Gal tik per daug išgėrė? Nejaugi? Nepasakyčiau. Andrėjasas atrodo nustebęs. Žinai, tie užsieniečiai.
O kaip tu su juo susipažinai, netikėtai paklausia Karin. Andrėjasas kiek padvejoja: jam buvo priepuolis – akmenys inkstuose, iš muziejaus man paskambino Jakobis, prašė, kad juo pasirūpinčiau. Tik tiek.
Jiedu beveik sykiu atsigula. Andrėjasas sako: planavau su tavim pasimylėti, bet labai suėmė miegas. Karin nusijuokusi sako, kad ir ji labai pavargusi. Šįvakar net nebegalėčiau paskaityti, nusižiovauja Andrėjasas. Aš irgi, pritaria ji užsikrėtusi jo žiovuliu. Tada miegokim, sako Andrėjasas ir užgesina šviesą. Kur tavo ranka? Čia! Nors palaikysiu tavo ranką.
Abu apimti snaudulio nutyla. Ar tu išgėrei kontraceptinę tabletę, klausiamai sumurma Andrėjasas. Šį vakarą praleisiu. Gal nieko nenutiks? O kas čia gali nutikti, dar nusijuokia Andrėjasas.
3
Rudens diena rami, apniukusi. Ant plokščios kalvos kukli bažnytėlė, iškilusi virš apačioje įsikūrusio kaimo. Šalia bažnyčios senas, akmeninis varpinės bokštas. Apie bažnyčią suręsti pastoliai, bet šiandien šeštadienis, ir darbininkų nematyti.
Tuščioj bažnyčioj vis dar tvyro vasaros šiluma, jaučiasi trūnėsių ir nykimo kvapas. Kairėje altoriaus pusėje, prie zakristijos durų pramušta niša storoj mūro sienoj. Aukščiau – senovinis frizas su nublukusia viduramžių tapyba, vaizduojančia Kristaus gyvenimą ir kančią nuo pat apreiškimo iki nukryžiavimo. Sulankstoma altoriaus spinta – liaudiška tapyba: Paskutinė vakarienė.
Karin, ateik čia, aš tau parodysiu, sako Davidas. Jis nukabina maišinį audeklą, kuris dengia atrastą nišą. Lipk ant tos dėžės ir pasilenkusi įsižiūrėk. Jis uždega žibintuvėlį ir nukreipia jo šviesą į paslaptingą tamsą. Matai jos veidą?
Silpnoj dienos ir Davido žibintuvėlio šviesoj Madona tarsi atsigręžia ir vos šypsodama žiūri į Karin.
Žemiška moteris, virš jos galvos – jokios aureolės, apvalios, jaudinančiai tvirtos kūno formos, kaimiškos rankos laiko pliką spurdantį kūdikį. Po kruopščiai išdrožinėtu senoviniu drabužiu – iškili krūtinė, šlaunys, ji kiek palinkusi sėdi, tarsi saugodama, kad kūdikis neišsprūstų iš glėbio. Madonos žvilgsnis tartum nukreiptas į netikėtai pasirodžiusį lankytoją, šypsena patikli, be jokios baimės.
Šventoriuje prie bažnyčios sienos vasariškai šilta. Jiedu susėda ant plačios lentos. Apačioje matosi kaimas, jūra.
Aplinkui tylu, ramu.
Duok man savo ranką, sako Davidas. Karin dvejodama nusimauna pirštinę ir ištiesia jam savo dešinę. Jis sugniaužia ją abiem saujom, priglaudžia prie skruosto, paskui pabučiuoja delną. Karin skubiai atitraukia ranką ir atsistoja. Ne, sako, ne, tik ne tai!
Ko tu tikiesi iš manęs? Davidas neskuba atsakyti. Kad aš ir pats nežinau, sako patylėjęs. Aš tiesiog noriu tavęs. Kodėl, stebisi ji. Aš tave įsimylėjęs. Argi to nepakanka? Ji papurto galvą: aš jau šešiolika metų kaip esu ištekėjusi. Nė karto dar nesu Andrėjaso apgavusi. Nė karto. Aš nenoriu pradėt meluoti, gyventi man neįprastą dvigubą gyvenimą. Gal tau atrodo juokinga, bet aš nesu tikra, ar man vertėtų tiek daug aukoti. Tu supranti, ką aš turiu galvoj? Man sunku tai paaiškinti svetima kalba. Todėl atleisk, Davidai. Aš nieko daugiau apie tai nekalbėsiu ir neaiškinsiu.
Jis lenkiasi ją pabučiuoti. Bet ji atšlyja. Ne, sako. Ne. Jei tu mane pabučiuosi, tai… tada… aš nebežinau, nebežinau. Ji vis dar šypsosi, bet iš tikrųjų yra labai susijaudinusi.
Paskui blaiviai ir tvirtai pasako, kad jai reikia skubėti namo.
Davido automobilis sustoja prie pat Karin sodo vartų, jis dar klausia, kada jie vėl pasimatys. Ji nedelsdama argumentuotai atsako: rytoj sekmadienis, aš tikrai negaliu, pirmadienį mūsų namuose rudeninis tvarkymasis, ateis pora tetulių, aš tikrai negalėsiu pasitraukti, mes galbūt galėtume pasimatyti antradienį. Tai kur mes susitiksime, nekantriai paklausia Davidas. Aš galėčiau ateiti pas tave, maždaug pusę trečios, dalykiškai prižada ji. Karin dar pakšteli jam į skruostą ir saugiai išlipa prie savo vartų.
Karin, nusivilkusi apsiaustą, pakabina jį prieškambary, dar nužvelgia veidrodyje savo veidą, figūrą, girdi, kaip Andrėjasas darbo kambaryje kalba telefonu, Karin nueina pas jį ir atsisėda į jo kėdę prie rašomojo stalo, jis stovi ir kalba su kažkokiu kolega: būtų geriausia ją tuoj pat paguldyti, aš paskambinsiu į ligoninę, rytoj pasimatysim, per pietus ateik į mano kabinetą, gerai? Aš ten būsiu nuo pusės pirmos. Karin pasisukioja kėdėje ir įdėmiai stebi savo vyrą. Jis nusišypso jai ir juokingai sučiaupia lūpas. Telefoninis pokalbis baigtas.
Smagi buvo kelionė? Tikrai įdomi, sako Karin. Tai kodėl nepakvietei Davido vakarienės? Kviečiau, bet jis atsisakė.
Andrėjasas skambina į ligoninę: labą dieną, čia šefas, gal galėčiau pasikalbėti su sesele Gunhilda iš trečiojo skyriaus. Ačiū. Aš palauksiu.
Karin atsistoja ir eina prie durų. Nusileisiu į virtuvę, padėsiu Agnes, šį vakarą ji norėtų praleisti su draugais. Pasakyk, kad ji privalo grįžti į namus ne vėliau kaip antrą, perspėja tėvas. Mudu vėliau pasišnekėsim, išsisukdama sako Karin.
Šit kaip, paprašyk, kad seselė Gunhilda man paskambintų, kai tik bus laisva. Gerai. Ačiū.
Norėjau su tavim apie kai ką pasikalbėti, prie durų jam sako Karin. Įdomu, Andrėjaso akys net sublizga pro storus akinių stiklus, susidomėjęs šypteli. Bet Karin apsigalvoja. Ji tik pasako: aš manau, kad man namuose nereikia pagalbininkių. Bus geriau, jei pati čia viską sutvarkysiu. Be jokio erzelio.
Tai tu dėl to norėjai su manim pasikalbėti, klausia Andrėjasas. Taip, dėl ko tu klausi? Tu taip rimtai pradėjai, kad aš pamaniau, jog kas nors svarbaus.
4
Karin labai susijaudinusi, bet linksma, vilki ilgom kelnėm ir duksliu megztiniu. Plaukai dailiai sušukuoti į kuodą, nosis pabalnota saulės akiniais. Vairuojant automobilį saulės akiniai man būtini, paaiškina.
Ji nusivelka apsiaustą, dairosi po nykų Davido išsinuomotą butą. Man buvo nelengva jį surasti, šita senamiesčio dalis tarsi nusigręžusi nuo mūsų. Man beveik niekad nesiseka lengvai surasti. Atleisk, kad vėluoju.
Davidas nupirkęs šerio ir ant stalo pastatęs porą taurių. Jis dar pamerkęs puokštę gėlių, bet jos jau apvytusios. Vargšės gėlės, sako Karin. Aš truputį patrumpinsiu kotus, gal dar atsigaus. Ji darbuojasi mažutėj virtuvėj. Kaip tu suradai šį butą? Man vienas kolega padėjo, sako Davidas, stengdamasis aiškiai kalbėti. Kažkoks nykus būstas, tau taip neatrodo? Aš apie tai nepagalvojau, lyg atsiprašydamas sako Davidas. Šiaip ar taip, vis geriau negu viešbutis. Taip, dabar tikrai geriau, sako Karin ir nusišypso jam.
Sutvarkytos gėlės stovi ant stalo. Gal norėtum paragauti šerio, paklausia Davidas. Aš labiau norėčiau arbatos, sako Karin, apžiūrėdama virtuvinę spintelę. Ar čia yra arbatžolių? Gaila, matyt, jau pasibaigė. Gal nori, aš nubėgęs nupirksiu. Ne, ne, išgersime tik šerio. Jis vargais negalais atkemša butelį, ranka taip dreba, net aplaisto stalą. Davidai, tu toks susinervinęs, šypsosi Karin. Dabar mano pulsas gal koks šeši šimtai devyniasdešimt, sako jis. O tu nė kiek nesijaudini? Aš lyg netekusi sąmonės, nusijuokia Karin.
Jiedu tylėdami susidaužia. Atleisk, kad aš apsivilkusi tokiu bjauriu megztiniu ir senom kelnėm, būčiau apsirengusi dailiau – juk pirmą kartą pas tave ateinu, bet staiga taip atšalo.
Davidas šypsodamas sako, kad jam net patiktų, jeigu pasnigtų po tokio lietingo oro. Šalčio aš nepakenčiu, susirūpinus sako Karin. Čia, prie jūros, tikrai slegiantis klimatas. Pavasario lauki nesulauki. Taip, bet ruduo buvo nepaprastai gražus, atsiliepia Davidas, norėdamas dar įpilti gėrimo. Ačiū, man jau gana, atsisako Karin, man net galva apsisuko. Apie ką čia mudu pradėjom? Abu nusijuokia. Tai ką dabar veiksim? Aš manau, mes dabar nusirengsim, atsigulsim ir pažiūrėsim, kas iš to išeis, kaip tu manai, klausia Karin. Tik užtrauksim užuolaidas, ar ne? Kad aš nesidrovėčiau. Aš irgi ne drąsuolis, pritaria Davidas.
Kai jis grįžta iš vonios kambario apsisiautęs nudėvėtu chalatu, Karin jau stovi plika kambario prieblandoj ir žvelgia į savo atvaizdą dideliam senam veidrodyje, kažkodėl pakabintam kambario kampe. Šyptelėjusi atsigręžia į Davidą, bet kai šis mėgina ją apkabinti, Karin švelniai jį atstumia. Palauk, sako, neskubėk. Bent pažvelk į mane. Davidas atsisėda ant lovos krašto, o ji stovi priešais jį.
Man trisdešimt ketveri, šypsodama sako. Tai jau matosi iš mano veido, ypač aplink akis. Esu pagimdžius du vaikus, abudu maitinau krūtim. Iki tol mano krūtinė buvo gražesnė. Ant pilvo – randas, čia nuo antro vaiko, Andersas gimė toks didelis. Aš prasta meilužė. Su Andrėjasu mudviem lovoj viskas gerai, jokių problemų, nors kartais aistros ir pritrūkdavo. Mano kojos trumpos, gal užpakalis kiek per didelis, kai buvau paauglė, dėl to nervinausi. Nenorėčiau, kad tu stengtumeisi kaip nors ypatingai mane patenkinti. Turbūt supranti, ką aš turiu galvoj. Tada aš tik nusigąsčiau, užsisklęsčiau. Tikrai nežinau, kodėl čia esu ir kodėl gulsiu su tavim į lovą. Nesu tikra, ar tave įsimylėjau. Nors dažniausiai būnu įsimylėjusi. Ir dar – mane tu labai sujaudinai, kai prisipažinai, kad esi mane įsimylėjęs ir norėtum turėti.
Atleisk, kad taip užsiplepėjau. Žinau, tai ne pats geriausias būdas pradėti santykius, bet aš dar niekad nebuvau pakliuvus į tokią situaciją. Iki tavęs turėjau tik du vyrus, pirmojo aš net neprisimenu, man liko tik Andrėjasas. Mane, aišku, baisiai graužia sąžinė, kad dabar jį išduosiu. Bet jis neturėtų šito sužinoti. Man jis – pats geriausias pasaulyje. Atleisk man, Davidai, kad aš tau visa tai susakau, noriu, jog tu žinotum, su kuo dabar gulsiesi į lovą. Gal tau visa tai nesvarbu, galbūt aš čia darau iš musės dramblį. Bet man tai ne kokia smulkmena. O dabar gulkimės, tu mane sušildysi, nes man pasidarė baisiai šalta.
Davidas šypsodamas išklausė ilgą jos monologą. Kai ji pagaliau atsigula šalia, jis apkabina ją ir švelniai pabučiuoja į lūpas. Paskui jie guli, tyli, žvelgia vienas į kitą apsiraminę, ir nežinia jų nebeslegia.
Tu net lovą mums švariai perklojai, sako Karin. Patylėjusi dar klausia: o tu daug turėjai moterų šitam kambary? Ne, tau nebūtina atsakyti, gal kvailai paklausiau. Uždėk savo ranką man ant krūtinės.
Jiedu vėl pasibučiuoja.
Šiandien man nieko neišeis, netikėtai prisipažįsta Davidas. Mano plepalai tave išgąsdino, šypsodamasi sako Karin. Nieko baisaus. Tiesiog gulėkim kartu. Mums ir taip gera.
Po valandėlės ji vėl prabyla: Davidai, man jau reikia eiti. Andrėjasui pažadėjau, kad pasitiksiu jį oro uoste, jis grįžta iš Stokholmo. Jiedu pasižiūri vienas į kitą, dar pasibučiuoja, Karin išlipa iš lovos ir ima skubiai rengtis. Eikš, staiga sako jis, pusiausėda atsirėmęs į du pagalvius. Ji prieina prie jo, jis paima jos ranką. Aš norėjau tau kai ką pasakyti, ramiai sako Davidas. Net nežinau, kaip čia trumpai. Jo veidas išblyškęs, akys paraudusios. Nežinau, kaip tau pasakyti, kartoja. Ji atsisėda ant lovos krašto, apkabina Davidą per pečius ir prisitraukia prie savęs, švelniai paglosto ausį ir skruostą. Tu man labai patinki, gimtąja kalba prisipažįsta. Man tu labai ir labai patinki.
Paskui lėtai atsistoja ir baigia rengtis. Jis taip pat išlipa iš lovos, apsisiaučia chalatu. Prieš išeidama Karin paskubom jį pabučiuoja. Tu manim nusivylei, klausia Davidas. Ji stipriai jį apkabina ir nusijuokia.
Savo juoku pralinksmina ir Davidą. Karin, nepaleisdama jo, sako šypsodamasi: nenusivyliau. Ne, ne, ne! Ir išskuba pro duris. Bet tuoj apsižiūri, jog pamiršo pirštines, apsigrįžusi beldžiasi. Jis atidaro. Pamiršau savo pirštines, paskubom, tebešypsodama sako ji.
Jis dar mėgina ją sulaikyti, stipriai pabučiuoja. Ji pajunta jo geismą ir vos nepasiduoda netikėtam impulsui. Ne, ne, dabar aš negaliu. Ateisiu kitą kartą. Kurią nors dieną. Rytoj iš pat ryto aš tau paskambinsiu.
5
Alio, čia Karin. Laukei manęs? Negalėjau tau paskambinti, kol namie nelikau pati viena. Bijojau, kad tu jau būsi išėjęs.
O aš nesitikėjau, kad tave dar išgirsiu. Net nežinau kodėl. Beje, dabar nesu visai blaivas. Vakar išgėriau tabletę migdomųjų, bet niekaip negalėjau užmigti. Tada dar gurkštelėjau degtinės ir paėmiau dar vieną tabletę. Kapinyne turėjau būti penkiolika po aštuonių, ne vėliau kaip pusę devintos. Bet šiandien ten nebesirodysiu. Ir aš galiu kokį kartą susirgti. Tu nesijaudink, kad esu neblaivus, dažnai taip nedarau. Nebemaniau, kad tu paskambinsi. Arba kad mes dar susitiksim. Aš… norėčiau tau kai ką paaiškinti. Man pačiam keista, kad norėčiau tau pasakyti kai ką svarbaus, ko niekam nesu pasakojęs. Norėčiau, bet nerandu žodžių. Esu tiesiog dvasinis analfabetas. Gal tu galėtum dabar pas mane atvažiuoti? Aš tavęs pasiilgau. Ką tu žadi veikti? Paklosi lovas, tvarkysi kambarius, ką dar žadi daryti. Eisi apsipirkti vakarienei? Velniai griebtų, juk nesi kokia aptarnavimo sferos darbuotoja. Tai kas tu esi?
Galėtum tuoj pat atvažiuoti! Kodėl gi negali?
Dabar negaliu. Suprask, negaliu. Negaliu tiesiog mesti tai, ką laikau rankose. Davidai, girdi mane? Ko tu nutilai?
Aš tave suprantu, sako Davidas tarsi nutolusiu balsu. Paskui ragelyje tyla.
Gerai, aš atvažiuosiu. Bet tik neilgam.
6
Ir ji nuvažiuoja. Iš tikrųjų nenorėdama ir labai susijaudinusi. Kai jiedu susitinka, Karin atrodo nusigandusi, šalta. Davido kambarys nevėdintas, dvokia cigarečių dūmais. Jis apsirengęs tik ligi pusės, nesiskutęs, iš tolo trenkia degtine, iškamuotas nemigos. Davidas apkabina ją, grubiai nuvelka apsiaustą. Ji norėtų priešintis, kartoja, kad neturi laiko, negali ilgiau pasilikti. Davidas kažką sumurma, ji nesupranta, bet gal jis nusikeikė. Jiedu susistumdo prie nepaklotos lovos, Davidas pargriauna Karin, plėšia nuo jos drabužius. Perbalusi, pažeminta ir supykusi Karin liepia jam liautis. Aš pati nusirengsiu. Ji nusimauna pėdkelnes, kelnaites, pasikelia sijoną ir atsigulusi praskečia kojas. Jis užgriūva ant jos, įsibrauna net jos nepabučiavęs ar švelniai apkabinęs. Ji stipriai užsimerkia ir nesipriešina. Jis niurzgėdamas negarsiai sudejuoja, kūnas įsitempia ir jausmų nebelieka. Karin atsimerkia, žiūri į jį: veidas sustingęs, su neapykantos pėdsakais, paakiai įkritę, patamsėję. Po velnių, nespoksok taip į mane, sako prikimusiu balsu, dešine ranka uždengia jai veidą. Paskui kažką sušneka angliškai. Į tokį veidą kraupu žiūrėti: kreivai prasižiojęs, pro išsiviepusias lūpas matosi dantys, kūnas išsiriečia, iš gerklės veržiasi lyg verksmas ar skausmingas, dusinantis riksmas. Paskui jiedu guli aprimę ir tarsi nutolę vienas nuo kito, patalynė, drabužiai ir kūnai apsunkę, suglebę, sieloj – toks nusiminimas ir vienatvė. Už didelio lango su senom užuolaidom pilkuoja dienos šviesa. Karin išsilaisvina, išlipa iš lovos ir eina į vonios kambarį.
7
Tą pačią popietę Andrėjasas ir Karin darbuojasi savo sode, renka į pintines prinokusius vaisius. Krapnoja, bet oras nešaltas. Saulė už lietaus debesų, retkarčiais pro senus medžius dar prasiskverbia jos šilti spindulių pluoštai.
Ryte aš tau kelis kartus skambinau, sako Andrėjasas, bet tu neatsiliepei. Aš palėpėj tvarkiausi. Ten daugybė visokių senų drabužių, ėmiau juos rūšiuoti, atiduosim Raudonajam Kryžiui. Gerai sumanei, pritaria Andrėjasas atsitiesdamas. Bet tu kažko nusiminus? Gal dar kas nors nutiko? Karin ne iš karto atsako. Ne, nieko. Prieš mėnesines man visada suprastėja nuotaika. Tikrai daugiau nieko, ramiai klausia Andrėjasas. Ne, tikrai nieko, atsako Karin ir nusišypso. Paskui prieina ir apkabina jį.
8
Šalia anos restauruojamos bažnyčios buvo surastos vienuolyno pastato liekanos ir menki, sunkiai nustatomi gal antrajame šimtmetyje iki Kristaus buvusio kapinyno likučiai. Kasinėjimų vieta aptverta ir jos dalis dar atvira. Iš bažnyčios sklinda grąžtų burzgimas, kirtiklių smūgiai. O šiaip aplinkui ramu. Du vyrai su kombinezonais suklupę, beveik gulsčiom mentele krapštinėja žemę. Permaininga rudens diena. Čia lyja, čia vėl nusigiedrija. Neryžtingai prisiartina Karin, atokiau sustojusi žiūri. Davidas, ją pastebėjęs, kažką pasako bendradarbiui, nusipurto nuo kelnių žemes ir prieina prie jos. Jo veidas rimtas, beveik užsisklendęs. Kodėl tu man nebepaskambini, klausia jo Karin. Keletą kartų tau skambinau, bet nieks neatsiliepia, vakar atvažiavusi skambinau prie tavo durų, girdėjau, kad esi namuose, bet neatidarai.
Davidas paima ją už rankos ir nusiveda per pievą į pamiškę. Ten jiedu susėda po kupliais medžiais, šalia ramaus ežerėlio.
Kodėl tu taip elgiesi, klausia Karin. Man sunku nuo tokio tavo tylėjimo. Tai nepakeliama. Ji vis dėlto švelniai paglosto jam veidą.
Čia nieko ypatingo, jai sako Davidas. Turėk dar kantrybės, jei gali.
Kantrybės aš turiu, dėl to dar nieks nepriekaištavo, nusišypsojusi sako Karin. Aš nieko iš tavęs nereikalauju. Net nemanyk, kad aš ko nors reikalauju. Tik pati nesuprantu, kas čia su manim darosi. Galiu pasakyti tik tiek – ką begalvočiau, tu vis išlieki mano mintyse. Nė valandėlės nėra, kad tu nebūtum su manim. Tokie dalykai.
Davidas linkteli: ir aš nebežinau, kaip čia man toliau, ką man daryti su ta jausmų makalyne.
Karin vėl paliečia jo veidą. Jeigu mes vienas kito neprarasim, gal nieko neatsitiks, negarsiai paskubom ištaria Karin. Štai kas svarbiausia. Neišsižadėk manęs. Tada liksiu bejėgė, supranti.
Jiedu nebeturi ko daugiau vienas kitam pasakyti. Dar sėdi, žvelgia vienas į kitą, dar negrabiai glosto, glaustosi. Jeigu sugebėčiau, aš norėčiau tau paaiškinti, sako Davidas. Suprantu, sako Karin. Suprantu. Davidas žemėtu delnu paglosto jai skruostą.
9
Gunnaro Ekelöfo eilėraštis
Užmigdyk mane savyje
prikelk sau mano pasaulį
įžiebk mano užgesusias žvaigždes.
Susapnuok mane ir mano pasaulį
uždek jį savo liepsna
pagimdyk mane, suteik man gyvastį savyje, numarink.
Priartink mane prie savęs
kuo arčiau savo įsčių
švelniai įsileisk, įsileisk mane į save.
10
Žiema. Karin ir Davidas porai valandų susitinka beveik kiekvieną popietę jo išsinuomotame apleistame būste.
Kažkurią dieną ji padeda jam apsitvarkyti. Knygų lentynoj randa albumą su senom nuotraukom. Jį dabar varto atsisėdusi prie lango. Davidas prie jos pasilenkia.
Kur bekeliaučiau, albumą visur vežiojuosi su savim, sako Davidas. Pats nežinau kodėl. Gal čia kokie nepaaiškinami mano sentimentai. Nei tėvo, nei motinos, nei giminių nebeturiu. Mes gyvenome Berlyno priemiesty, mano tėvas turėjo privačią psichiatrijos kliniką. Man buvo keturiolika, kai tėvas mamą ir mane su seserim netikėtai išsiuntė į Šveicariją. Po pusmečio mes praradome ryšį su likusiais Vokietijoj giminaičiais. Jie buvo įvairiuose lageriuose sunaikinti. Po karo, kai motina mirė, persikėlėm į Izraelį, ten baigiau studijas. Tikriausiai aš tą albumą laikau mamos atminimui. Žiūrėk, čia ji dar jauna, tik susižadėjusi. Simpatiška, ar ne taip? Ji buvo švelni, bet impulsyvi. Aistringa, bet galinti ūmai supykti. Man dažniausiai būdavo griežta, bet ne tada, kai kartais susirgdavau. Tuomet slaugydavo mane su nepaprastu švelnumu. Kaip bebūtų keista, aš ir dabar be jos jaučiuosi vienišas. O juk esu subrendęs vyras. Prisimenu, kaip ji laukėsi mano sesers. Man tada buvo gal šešeri. Vieną rytą netikėtai pamačiau ją pliką su tuo dideliu pilvu, nusigandęs pradėjau verkti. Mama apkabino mane. Buvau vienmarškinis, man buvo šalta. Mama pasiguldė mane į savo lovą. Ji vis dar buvo plika, aš paliečiau jos pilvą ir pajutau ten spurdantį vaikelį. Puikiai visa tai prisimenu, bet kai suaugęs jai tai priminiau, mama ėmė neigti. Ji net šiek tiek supyko.
Tai tu turėjai seserį, paklausia Karin. Taip, pažvelk, va šitoj nuotraukoj. Vaikystėje mes būdavom neperskiriami, visada kartu žaisdavom, nors ir buvau šešeriais metais vyresnis. O kur dabar tavo sesuo, paklausia Karin. Davidas patylėjęs pagaliau ištaria: jos jau nebėra. Nebeturiu jokių giminių ir jokių ryšių. Buvau sykį vedęs, bet mes išsiskyrėm, tarsi vienas kito išsigandę. O sesuo mirė per karą, vėl paklausia Karin. To aš nežinau, kiek suirzęs atsako Davidas. Jos nėra. Ir nieko aš apie ją nežinau.
11
Dabar Davidas įtūžęs, bet iš paskutiniųjų valdosi. Net šypsosi atidarydamas atėjusiai Karin duris. Jau vėlyva popietė. Kur tu dingai? Aš seniai tavęs laukiu! Galėjai prisiminti, kad tave perspėjau – šiandien vėluosiu. Sakei, kad būsi trečią, o dabar jau keturios. Kiek atsimenu, valandos aš tau nenurodžiau, nes žinojau, kad šiek tiek vėluosiu, aš nemaniau, kad tie dalykiniai pietūs taip ilgai užtruks.
Karin šypsosi, pabučiuoja Davidą į lūpas ir nusivelka kailinius. Šiandien ji dailiai apsirengusi, su aukštakulniais, užsikabinusi papuošalus.
Aš tau tikrai nenurodžiau valandos, pakartoja ji ir vėl pabučiuoja Davidą. Tu buvai toks reiklus, todėl pažadėjau užsukti, nors ir neilgam. Kaip čia pas tave tamsu, gal uždekim lempą. Karin gerai nusiteikusi. Pagyvėjusi, net pralinksmėjusi nuo Davido priekaištų. Jis paima ją už rankos ir stipriai pabučiuoja.
Tu rūkei, piktai paklausia. Taip, rūkiau, šypsodama atsako ji. Juk mudu vienas kitam pažadėjom, kad nustosim rūkyti. Taip, bet šiandien, taip gardžiai papietavus, buvo ypač malonu užsirūkyti. Surūkiau net penkias cigaretes, sako iškeldama penkis pirštus ir nusijuokia. Koks tu piktas šiandien. Aš nepiktas, šaltai sako jis, bet primenu, kad mes buvom dėl to susitarę. Ir dar – tu gerokai išgėrus. Taip, išgėrus, atsako Karin, linkčiodama galva. Esu šiek tiek apsvaigus. Labai nedaug. Bet nesiginsiu – apsvaigus. Na, tai eime, imk mane. Aš labai skubu, supranti. Bet pirmiau pabučiuok ir pasakyk, kad nepyksti.
Ji pati apkabina jį ir pabučiuoja. Davidas smarkiai trenkia jai per veidą. Karin net lošteli į šoną, antausis kliudė jai skruostą ir burną. Iš nuostabos, pykčio ir pažeminimo jos akys paplūsta ašarom. Davidas stveria kėdę ir trenkia ją į grindis, sena kėdė subyra, nulekia į kampą.
Manęs dar niekas nėra mušęs, atsitokėjusi ištaria Karin. Dar niekad gyvenime niekas nemušė. O aš negaliu pakęsti, kai tu šitaip elgies, vis dar siunta Davidas. Aš atėjau tiesiog geros nuotaikos. Tu girta ir dar prisirūkius, rėkaloja Davidas.
Aš atėjau linksma, gerai nusiteikus, pakartoja Karin. Pietavom su užsienio delegacija, esu tau užsiminus anksčiau. Mums ten buvo smagu. Andrėjasas buvo tiesiog pritrenktas, kad taip anksti išeinu. Man buvo nelengva pas tave atvažiuoti. Bet aš, kaip matai, atėjau, nes tu taip atkakliai manęs prašei.
Aš negaliu pakęst to tavo sumauto vyro, šūkauja Davidas. Idiotas prakeiktas, mulkis, niekdarys. Kad jį kur velnias!
Tu nesi protingas. Liaukis. Ko čia taip rėkauji. Karin net nusijuokia. Tiesiog siaubas, koks tu, pasirodo, piktas.
Eik tu sau, šaltai atkerta Davidas. Dink iš čia. Grįžk pas tą savo šundaktarį. Ten ir tupėk sau laiminga. Mums nėra prasmės toliau tą istoriją tęsti. Girdi, ką sakau! Eik tu velniop, palik mane ramybėj.
Matau, kad tu tikras beprotis, ramiai sako Karin ir apsivelka kailinius. O Davido įtūžis dar nepraėjo. Aš pavargau nuo tavęs, ačiū Dievui, viskas baigta. Pavargau, tu man jau nusibodai, girdi?
Karin išeidama stabteli, atsigrįžusi žiūri į jį. Vargšas tu, Davidai, sako pasikeitusiu balsu. Davidas vargšas ir vargšė Karin. Kaip abiem mums nelengva.
Todėl viską nukirskim galutinai, bus geriausia, pasityčiodamas atrėžia Davidas. Karin papurto galvą, jos veide liūdesys. Jeigu būtų taip paprasta, prataria.
Ji žengteli prie jo ir įdėmiai pasižiūri jam į veidą. Jei dar norėsi man ką nors pasakyti, skambink kaip visada, anksti iš ryto. Ji paskubom švelniai paliečia jo veidą.
Išėjusi pro duris dar pastovi, pasiklauso. Viduje tylu. Ji lėtai leidžiasi laiptais, tik tada ima verkti. Ašaros plūste plūsta, tai jau nebe verksmas, tai lyg nebepakeliama našta, ūmus skaudžios tikrovės suvokimas.
Ji, ranka laikydamasi turėklo, lėtai lipa į apačią. Prie laukujų durų susiduria su kažkokia moterim, kuri smalsiai šypteli jai ir pasisveikina. Karin atsako tuo pačiu ir atidaro laukujes duris. Dabar girdėti, kaip laiptais ją atsiveja Davidas.
Jie grįžo į apytamsį Davido butą, grįžo vienas kitam atsiduoti. Artumas, švelnumas, atlaidumas, bet slapčiausią jų bendrystę lyg koks skaudulys nustelbia įsimetusi neviltis.
12
Tą patį vakarą Karin su Andrėjasu įsitaiso vienas priešais kitą patogiuose krėsluose vyro darbo kambaryje. Jie žaidžia šachmatais. Iš gramofono sklinda rami melodija. Ant kilimo snaudžia šuva.
Ir sūnus Andersas, įėjęs su kokakolos buteliu, nugrimzta į fotelį. Na, kaip filmas? Patiko tau, klausia jo tėvas. Nelabai, atsako sūnus. Per daug ten tos kvailos meilės. Tiesiog nuobodu. Mat kaip, o kito filmo ten nerodė, paklausia Karin. Ne, kitus aš jau buvau matęs. Gal tu parėjai išalkęs, klausia Karin. Ne, aš ten suvalgiau sumuštinį. Tai labos nakties, sako Karin. O katras iš jūsų laimi? Nugalėtoja – mama, kaip visada, atsako Andrėjasas. Tada labanakt. Andersas atsikelia nuo fotelio ir išeina. Aš netrukus užlipsiu į viršų, atsilabanaktinsiu ir užgesinsiu šviesą, sūnui pavymui dar šūkteli Karin, Andersas nieko neatsako.
O kur mūsų Agnes, klausia tėvas. Išėjo į šokius, tu gi žinai. Bet ji buvo peršalus. Tik ne šį vakarą, Agnes šeštadieniais visada sveika.
Andrėjasas pažvelgia į ją ir šypteli. Kas tau ant lūpos? Kad aš pati nežinau, abejingai atsako Karin. Prieš valandą pastebėjau. Gal kokių vitaminų trūksta?
Negali būti, šyptelėjęs sako Andrėjasas.
Jiedu tylėdami toliau žaidžia šachmatais. Balandį turėsiu skristi į kongresą Romoje, gal ir tu norėtum, klausia Andrėjasas. Būtų smagu, bando išsisukti Karin. Romoje balandį jau pavasaris, ar ne? Tik nežinau, ar aš galėsiu. Man reiktų surasti, kas čia prižiūrėtų vaikus. Tuo aš jau pasirūpinau. Po pietų skambinau savo seseriai Evai, ji mielai sutiko. Sakė, kad jai būtų net labai smagu. Ji tokia suvargusi, vieniša po tų savo skyrybų. Mes dar pagalvosim, pašnekėsim apie tai, sako Karin. Matau, tu kažkodėl nerodai didelio entuziazmo, tarsi nusivylęs liūdnai ištaria Andrėjasas. Atleisk, tokia jau aš esu, lyg atsiprašydama jam nusišypso Karin.
Andrėjasas pasirąžo, nusižiovauja. Žinau, kokia tu esi. Eikime į lovą. Šitą partiją tu vis tiek laimėsi. Aš tik išleisiu Fiją. Jis pašaukia šunį. Karin paima taures, išjungia gramofoną ir užgesina šviesą.
Jie nusirenginėja. Andrėjasas stovi drabužinėje priešais didelį veidrodį. Dabar jis plikas. Pašaukia Karin. Ji jau apsivilkusi naktiniais marškiniais, rankoje laiko plaukų šepetį. Jis pastato ją priešais save ir nuvelka marškinius. Ilgai, atidžiai žiūri į jos atvaizdą veidrodyje. Visa tai ji iškenčia, staiga pajutusi nuolankumą. Paskui Andrėjasas atgręžia ją į save ir pabučiuoja į lūpas, šalia pastebėtos žaizdelės. Tada paguldo ją ant kilimo ir iš lėto, su patirtimi atlieka savo vedybinę prievolę.
13
Saulėta, bet vėjuota ankstyvo pavasario diena. Švenčiausioji Mergelė jau iškelta iš savo slaptavietės ir pastatyta ant pakylos restauruotoj bažnyčioj, kuri dar kvepia dažais ir mediena. Kapinynas atšlaitėj jau ištirtas, iškasinėtas, viskas nufotografuota ir suregistruota. Aukštai, šalia vargonų repetuoja nedidelis ansamblis – rengiasi sekmadieniui, bažnyčios atšventinimui.
Madona nėra tokia graži, kaip atrodė iš pradžių, sako Davidas. Bet ji čia labai tinka. Žinovai mano, kad ji atgabenta iš Danijos tryliktame amžiuje. Kodėl ji buvo užmūryta, klausia Karin. Niekas to nežino. Galbūt kam nors pasirodė per daug pasaulietiška.
Aš retkarčiais ją aplankysiu, sako Karin. Kai tu išvažiuosi, jausiuosi vieniša. Tu esi tikinti, klausia Davidas. Ne, sako Karin. Aš nesu religinga.
Jiedu susėda lauke, prie bažnyčios sienos, saulė ryški ir šildanti. Jie sėdi susiglaudę ir klausosi repetuojamos giesmės. Kada tu išvažiuoji, klausia Karin. Rytoj iš pat ryto. O kada manai grįžti? Maždaug po pusmečio. Gal rugsėjį ar spalį. Ir kiek tada pabūsi? Maždaug tiek pat. Tai ką tu Londone veiksi? Parengsiu paskaitų ciklą. Esu numatęs net aštuoniolika. Per ateinančią vasarą? Taip, visą vasarą.
Jiedu nutyla. Vargonų gaudesys sustiprėja. Tu man parašysi, klausia Karin. Rašysiu, kiek galėdamas dažniau. Ir aš tau parašysiu.
Jie vėl patyli, melancholija prieš atsisveikinimą.
Mes jau visas pusmetis kartu, tyliai primena Karin. Man bus be galo sunku… baisiai sunku, dar tyliau priduria. Ji abiem rankom paima jo delną, pabučiuoja. Kokia čia muzika, klausia Karin. Jie repetuoja prieš bažnyčios atšventinimą sekmadienį, sako Davidas.
Tai mudu dabar čia ir atsisveikinsim. Ar ne? Andrėjasas norėjo, kad tu ateitum pas mus vakarienės, bet aš pasakiau, kad tu tikriausiai būsi užsiėmęs. Davidas linkteli: geriau mes jau dabar atsisveikinkim, kol esam vieni du. Vėliau būtų keblu. Man rodos, mes abu nesuvokiam, kaip vėliau mudu vienas kito ilgėsimės.
Jie dar tylėdami pasėdi. Paskui ji greitomis pabučiuoja Davidą. Aš jau eisiu, sako. Karin, pabūk dar. Ne, aš jau eisiu. Turiu eiti. Paskui bus dar sunkiau. Ji vėl jį pabučiuoja.
14
Davidai, mielasis, aš nemaniau, kad man bus taip liūdna be tavęs. Tiesiog fiziškai skauda. Dar sunkiau, kad niekam negaliu to atskleisti. Neturiu su kuo pasikalbėti. Kad bent turėčiau kokį draugą, kuriam galėčiau išsipasakoti. Draugių, žinoma, turiu, bet negaliu joms visko patikėti. Čia vėl rudeniškai šalta, nors jau gegužės vidurys. Mes čia visi buvom peršalę, o mane dar kamavo bjauri sloga. Gal ir gerai, turėjau progą viena pati dažnai braukti ašaras. Galėjau nesigėdydama rodytis paraudusia nosim ir akimis.
Karin, mano mieliausioji. Kažkaip neįprasta sugrįžus į didmiesčio pasaulį. Tavo miestelis, sena mūro siena, tylios gatvelės, katedros varpai liko tarsi už tikrovės ribų. Tu supranti, ką aš čia noriu pasakyti. Mudu tarsi jautėmės saugūs, nutolę nuo bet kokio blogio. Aš jaučiausi saugus. Praėjo šešios savaitės, kaip mudu nesimatėm. Vos ne kiekvieną dieną rašom vienas kitam. O aš toks tingus laiškų rašytojas. Kartą sustojau gatvėj ir garsiai pats sau pasakiau: kaip mudu skausmingai susiję.
Davidai, mano mielasis drauge. Atleisk, kad keletą dienų tau nerašiau. Ir vėl ta pavasarinė ruoša. Priežastis gal ir banali, kad tau neparašiau, bet patikėk – aš nuo ryto iki vakaro neturėjau nė minutės atsikvėpti. Pilnas namas žmonių. Buvau labai ir labai užsiėmusi. Nepyk ant manęs. Tu supranti, kaip sunku, kai neturi kur pasitraukti ir pabūti viena.
Mieloji Karin. Aš dabar Pietų Prancūzijoj, čia lyg ir koks archeologų vasaros kongresas. Pašėlusiai karšta, programa perkrauta – paskaitos, parodos, filmai. Gavau atsakymą, kad į Švediją galėsiu grįžti spalio keturioliktą. Teks laukti dar devyniasdešimt šešias dienas. Pasižymėjau savo kalendoriuj. Ilgai teks laukti.
Mielas, mielas Davidai! Mes ką tik grįžom iš kaimo, kaip smagu namie. Vaikai vėl eina į mokyklą, man lieka šiek tiek laiko ir sau. Aš net ketinu lankyti italų kalbos kursus, tai būtų didžiausia mano naujiena. Nebereiktų man guosti dukters Agnes, pirmąkart patyrusios nelaimingą meilę. O kiek buvo ašarų! Iki tavo atvažiavimo liko tik septynios savaitės.
Karin! Rašau trumpai ir paskubom. Aš vėl galėsiu išsinuomoti tą patį nušiurusį butą! Atskrisiu ketvirtadienį. Tau paskambinsiu penktadienį, aštuntą ryto. Iš tiesų tai… tiesiog neberandu žodžių!
15
Penktadienio rytas, aštunta valanda, telefonas turėtų suskambėti. Karin abejingai rūšiuoja laikraščius – vienus išmes, kitus dar pasilaikys. Galiausiai nusprendžia visus išmesti. Paskui ji suranda ir kitokio darbo. Nusileidžia į rūsį, sukiša į skalbyklę nešvarius drabužius. Ir vis pasiklauso – telefonas tyli. Jau septynios minutės po aštuonių. Ji sugrįžusi pakelia ragelį, norėdama įsitikinti, ar telefonas veikia. Veikia. Tada sėda prie sąskaitų, užpildo pašto pavedimą. Vis jau arčiau telefono. Dvylika minučių po aštuonių. Telefonas pagaliau suskamba. Kažkas teiraujasi profesoriaus. Karin stengiasi mandagiai pasakyti, kad profesorius dabar ligoninėj, savo darbo kabinete. A, štai kaip, lėtai kalba kažkoks susirūpinęs vyras. Vadinasi, jo pasiekti dabar neįmanoma. Jūs paskambinkit profesoriaus sekretorei, pataria Karin. Ji galbūt jums padės. Taip, bet man reiktų pasikalbėti su pačiu profesorium, sako vyras. Aštuntą jis turi operaciją, jums bus nelengva. Dalyvauja operacijoj, stebisi vyras. Taip, kasdien, atsako Karin. Kasdien, aštuntą ryto? Ir net šeštadieniais, nustebęs klausia vyras. Ne, šeštadienį tai jis neoperuoja. Su kuo aš kalbu, atkakliai teiraujasi vyras. Su jo žmona. Aha, bet aš norėjau pasikalbėti su pačiu profesorium. Supratau, burbteli Karin. Tai viso gero, nusiminęs atsisveikina vyriškis. Viso gero, vis dėlto jūs dar pamėginkit paskambinti jo sekretorei, priduria atsitokėjusi Karin.
Ji padeda ragelį, bet nenuleidžia akių nuo telefono. Jau šešiolika minučių po aštuonių. Karin nusprendžia pati paskambinti. Informacija nurodo numerį. Ji surenka tą numerį. Sužino, kad Davido telefonas išjungtas.
Netrukus pasigirsta skambutis. Tai Davidas. Pagaliau, buvo velniškai sunku tau prisiskambinti. Esu kavinėj, šalia savo būsto. Nežinojau, kad tas prakeiktas mano telefonas atjungtas. Kaip tu laikaisi? Gerai, laikausi gerai, sako priblokšta Karin. Štai aš jau čia, pagaliau, tarsi abejingai sako Davidas. Tai mes galbūt pasimatysim, sunerimusi ištaria Karin. Geras sumanymas, pritaria Davidas ir kažkodėl nusijuokia be jokio džiaugsmo. Ką tu šiandien veiki po pietų? Antrą aš turiu susitikti su dviem bendradarbiais. Pusę penktos jau būčiau laisvas. Tu negalėtum anksčiau, klausia Karin. Mums liks per mažai laiko. Man reikia būtinai grįžti namo iki vakarienės, tu supranti. Mes neturėsim net valandos. Galim palaukti iki rytojaus, šaltokai atsako jis. Ne, ne, aš tik pasakiau, kad mums liks mažai laiko, paprieštarauja Karin.
O ką tu dabar veiki, netikėtai paklausia Davidas. Dabar, nustemba Karin. Aš ką tik įjungiau skalbyklę, dešimtą turiu susitikti su Anderso mokytoja. Ateik dabar, sako Davidas. Negaliu, sunerimusi sako Karin. Dabar aš negaliu, tiesiog neįmanoma. Viską numetus palikti. Bent trumpam pasirodyk. Rytoj rimčiau pabendrausim. Ragelyje girdėti nerimą keliantys traškesiai. Gerai, atvažiuoju, sako Karin, nerasdama kitos išeities. Aš – netrukus, pažada ji. Mano butas nežmoniškai apšnerkštas, prisipažįsta Davidas. Visą pusmetį čia, matyt, niekas nieko nevalė. Niekis. Aš tuoj pat atvažiuoju.
Ji padeda ragelį ir apžvelgia savo gerai pažįstamą kambarį, kuris staiga jai pasirodo svetimas. Karin apsivelka apsiaustu ir pasičiumpa automobilio raktelius. Paskubom žvilgteli į veidrodį ir tartum sustingsta: kažkokia svetima moteris. Svetimas kambarys, ir ji čia svetima. Nežinia ko skubanti pas svetimą vyrą. Ką aš čia darau? Gal man protas pasimaišė, tyliai pati sau ištaria.
Ji sėda į automobilį ir išvažiuoja. Tirštas rūkas. Miestelio gatvės tuščios. Sustoja, kaip įprastai, mažoj gatvelėj už kampo. Laiptinė dvokia drėgme ir kačių šlapimu. Paskambina prie durų. Davidas tuoj pat atidaro. Stveria ją už rankos, įsitraukia į tamsų prieškambarį ir uždaro duris. Abu tarsi nusigandę stovi vienas priešais kitą.
Koks tu sulysęs, sako Karin. Buvau sunegalavęs pastaruoju metu. Dabar jau sveikas. Kai tu išvažiavai, aš nesurūkiau nė vienos cigaretės, sako Karin. Todėl tu dar gražesnė negu anksčiau. Priaugau svorio, o tai jau negerai.
Jie vis dar tebestovi prieškambaryje. Staiga ji nusišypso, pabučiuoja Davidą ir paėmusi jo ranką priglaudžia prie krūtinės po savo apsiaustu. Paskui pargriauna jį ant neskalbtos lovatiesės. O dabar gulkis ant manęs, sako. Jis užgula ją, apkabina ir ima lėtai bučiuoti.
Jiedu padeda vienas kitam nusivilkti drabužius, kurie pabyra aplinkui, o kai jis įsiskverbia į ją, ji netikėtai sumurma: šito iš mūsų jau nieks neatims.
16
Popietė, rudeniška prieblanda. Netikėtai kažkas skambina į duris. Davidas aiškina, kad čia bus jo asistentas, kuris žadėjo atnešti jam porą knygų. Jis išlipa iš lovos ir užsimeta chalatą. Karin lieka gulėti miegamojo prietemoj. Ji snūduriuoja.
Davidas atidaro laukujes duris. Daktaras Andrėjasas nedrąsiai nusišypso jam ir klausia, ar galėtų užeiti. Davidas dvejodamas linkteli galva. Andrėjasas iš mažučio prieškambario įeina į svetainę. (Galbūt jis pastebėjo čia kabantį Karin apsiaustą, tačiau apsimeta nieko nematęs.)
Gal mes galėtume įjungti šviesą. Davidas įžiebia palubės šviestuvą, kuris kadaise turėjo gaubtą, dabar telikusi plika elektros lemputė. Norėčiau valandėlę prisėsti, sako Andrėjasas. Aš ilgai netrukdysiu. Jis sutrikęs atsisėda ir nusiima akinius: veidas pavargęs ir nelinksmas.
Žmonės kartais stengiasi būti perdėtai malonūs, šyptelėjęs sako. Man atsiuntė porą laiškų. Mūsų miestas nedidelis. Galima sakyti, visi vienas kitą pažįsta. Jis padeda ant stalo vieną laišką. Anoniminis, žinoma, priduria, ir vėl šypteli. Nekreipčiau dėmesio į tokius paistalus, jeigu nemanyčiau, jog čia rašoma tiesa. Net pats gerai nežinau, ko aš čia atėjau. Prisipažinsiu, gal nederamai elgiuosi, bet manau, kad kitaip negalėjau. Mes kartais patys negalim paaiškinti, kodėl elgiamės taip, o ne kitaip.
Aš neturiu ko pridurti, šaltai pritaria Davidas.
Karin abu vyrus mato stipriai apšviestus tam kambary. Ją pačią dar slepia miegamojo tamsa.
Taip, aš tikrai neturiu ko pridurti, pakartoja Davidas. Negaliu pakęsti visokių scenų. Apie jausmus apskritai beprasmiška diskutuoti. Dažniausiai tai tik padrikos spėlionės. Todėl nesuprantu, kodėl tu čia atėjai. Susidaro įspūdis, jog tu manai turįs kažkokių teisių. Karin yra sakiusi, kad ji pripažįsta, gerbia tave ir judviejų santuoką. Man atrodo, tu turėtum būti dėkingas už tokį jos lojalumą ir rasti savyje jėgų ištverti mudviejų su Karin santykius. Galbūt tau reiktų pasikalbėti su pačia Karin. Išnaudok jos pasirinktą lojalumą. Parodyk jai savo tariamą skriaudą ir bejėgiškumą. Primink jai savo vaikus ir kartu pragyventus metus. Andrėjasai, persvara tavo pusėje. Todėl nesijaudink.
Aš čia atėjau ne tam, kad kalbėtume apie mane, sako Andrėjasas. Čia aš ir pats susigaudau. Aš atėjau su tavim pasikalbėti apie Karin. Nors jau gali būti ir šaukštai po pietų.
Tu man labai malonus, net kažkaip sujaudinai, nusijuokęs prisipažįsta Davidas. Tai ką norėtum pasakyti apie Karin, ko dar nežinau?
Iš tikrųjų nežinau, kas tu per vienas, lėtai sako Andrėjasas nesikeldamas nuo kėdės. Aš tavęs beveik nepažįstu. Nors šiaip tu man patinki. Dar nuo to karto, kai ligoninėje pradėjau tavim rūpintis, kai mėginai nusižudyti.
Nebuvo ten mėginimo nusižudyti, šaltai sako Davidas. Tai tik nelaimingas atsitikimas su ta sumauta dujine virykle.
Nemanyčiau, kad viso to neprisimenu, kiek nustebęs sako Andrėjasas. Tą antradienio naktį, kai įsikalbėjom, pats tą nelaimingą atsitikimą įvardijai kaip savo mėginimą nusižudyti. Ar aš apsirinku? Ne, bet mes sutarėm niekada apie tai nekalbėti. Teisybė, atleisk man, šypteli Andrėjasas. Atleisk. Aš nenorėjau būti nemalonus ar netaktiškas. Pagaliau, man ne tai svarbu. Aš tik pasakiau, kad tu man patinki. Tada tarp mūsų užsimezgė šioks toks ryšys. Šia prasme mano jausmai tau nepasikeitė.
Tyla.
Tu dar turi man ką nors pasakyti, lyg tarp kitko paklausia Davidas. Aš nemanau, kad įpročiai, santuoka, vaikai yra kokia nors patikima apsauga nuo išorinio pasaulio, pavargusiu balsu sako Andrėjasas. Apsauga nuo išorinio pasaulio, jo žodžius ironiškai pakartoja Davidas. Vadink tai kaip nori, sako Andrėjasas. Erotinė atrakcija, seksualinis apsėdimas, jausmų sumaištis, vienatvės baimė ar paprasčiausias pasibjaurėjimas. Aš nežinau. Gal ir kvailai pasielgiau, kad čia atėjau.
Jis atsistoja ir žengia prie durų.
Tu apsirinki, manydamas, kad iškelsiu Karin kokį nors ultimatumą. Aš neketinu griebtis jokios jausminės prievartos. Apskritai nežadu nieko daryti. Karin privalo pati apsispręsti. Jai bus nelengva. Jai per sunkūs bet kokie lemtingi sprendimai.
Andrėjasas mandagiai atsisveikina ir tyliai uždaro duris. Davidas atsisėda ant kėdės ir negarsiai nusijuokia. Karin tylėdama apsirengia.
Sujaudino, sako Davidas. Velniškai mane sujaudino. Tiesiog žiauriai sujaudino. Tu manai, jis žinojo, kad tu čia, tikriausiai žinojo, kad tu pas mane. Ne toks jau kvailas tas tavo kelmas.
Karin atsisėda priešais Davidą, žiūri į jį, suima jo ranką, papurto galvą, pabučiuoja Davidą į skruostą ir į lūpas.
Tu man rytoj paskambinsi, kaip visada, iš pat ryto, paklausia. Nežinau, kiek suirzęs atsako Davidas. Daryk, kaip išmanai, sako Karin ir atsistoja eiti.
Ši situacija jau nebe mano jėgoms, prisipažįsta Davidas. Tiesiog nebepakenčiama. Tau taip neatrodo?
O ką tu siūlai, vis dar rimtai klausia Karin. Aš elgiuosi kaip koks išpaikintas vaikigalis, sako Davidas. Argi ne taip? Verkšlenantis, bjaurus nesubrendėlis. Juk taip? Tu iš tikrųjų taip ir elgiesi, pritaria Karin. Kitko niekas iš tavęs ir nesitiki.
Davidą staiga suima juokas. Jis iškelia virš galvos rankas ir garsiai nusikvatoja. Paskui ištiesia ranką, prisitraukia Karin prie savęs ir pabučiuoja, taip stipriai, kad jai net suskausta. Ji klykteli, bet atsako į jo bučinį. Jis uždeda ranką jai ant krūtinės.
Keista, bet mane jau seniai persekioja kažkoks įkyrus, vaikiškas pojūtis, aš jo niekaip negaliu atsikratyti, jis metų metais lydi daugelį mano nusivylimų. Tu nori žinoti, ką aš turiu galvoj, liūdnai nusišypso žvelgdamas į Karin. Mes niekada vienas nuo kito neišsivaduosim. Aš niekada iš tavo sąmonės nepradingsiu. Nors tu niekada manyje negyvensi. Tik trumpą, beviltiškai trumpą valandėlę atrodys, kad kalėjimas mums jau atsivėrė. Bet tai tik apgaulė, melas, kaip ir visi melai. Žinai, kuo aš tikiu? Man atrodo, jog tai miglotas motinos įsčių prisiminimas. Tai vienintelė tikra bendrystė, bet ir ji neamžina, ir ji mums pasibaigia.
Jis nusijuokia ir atsistoja. Mudu nusipelnėm šio to išgerti. Ar prisidėsi? Aš jau turiu eiti, sako Karin. Ar supratai, ką norėjau pasakyti, klausia Davidas, paimdamas butelį ir porą taurių. Supratau, šypsodamasi atsako Karin. Bet man tai atrodo tik gražūs pliauškalai. Žinoma, sako Davidas, aišku! Tai tik pliauškalai, Karin žino geriau!
Karin prieina prie jo, apkabina ir priglaudžia kaktą jam prie peties. Kodėl viskas taip staiga apsivertė, nusiminusi prataria švediškai. Kažin ar aš pajėgsiu toliau šitai ištverti. Kodėl viskas taip sunku?
Kalbėk, kad suprasčiau, draugiškai jai pasako Davidas. Tu atrodai per daug nusiminus. Aš ne tik nusiminus, sako Karin. Tai daug blogiau.
Pabūk dar, staiga sunerimęs paprašo Davidas. Dar neišeik. Aš žinau, kas bus toliau. Tu grįši į namus, ir tau viskas bus kaip anksčiau, vaikai norės, kad išklausytum jų bėdas, padėsi Andersui paruošti pamokas, suraminsi Agnes, kad ji nesikamuotų dėl tos nelaimingos meilės. Paskui gaminsi vakarienę, Andrėjasas pasakos, kas nutiko ligoninėj. Kas nors paskambins telefonu, pakvies vakarienei kitą penktadienį. Žiūrėsit televizorių, šnekučiuositės, paskui eisit miegot, ir tu užmigsi laikydama Andrėjaso ranką. Aš įsivaizduoju, kaip tai nutiks. Žinau. Bet norėčiau, kad tu šį vakarą pasiliktum su manim. Paskambintum Andrėjasui ir pasakytum, kad negrįši. Labai to norėčiau. Jis turėtų mus suprasti ir neprieštarauti. Tegul nesitiki, kad viskas vyktų taip, kaip jis norėtų.
Bet iš tikrųjų aš net nežinau, ką mudu veiksim, prisipažįsta Davidas. Gal pradėsim bartis. O gal abudu pasigersim. Arba elgsimės kaip smulkūs buržua. Kur nors išeisim, pavakarieniausim, gal pažiūrėsim kokį filmą. Juk tu galėtum praleisti su manim bent vieną vakarą ir naktį.
Karin tebestovi vidury kambario apšviesta ryškios šviesos. Stovi nejudėdama, užsimerkusi, nuleidusi galvą. Ne, ištaria. Tai neįmanoma. Neversk manęs to daryti. Jei priversi, ir aš čia pasiliksiu, aš vis tiek ne visa būsiu su tavim. Vėliau man būtų sunku tau atleisti. Verčiau aš eisiu.
Aš tave suprantu, švelniai sako Davidas. Nors iš tikrųjų nesuprantu. Atleisk, kad tave šitaip spaudžiau.
Karin staiga prieina prie telefono ir ima skambinti Andrėjasui. Jis atsiliepia. Karin sako jam: Andrėjasai, aš lieku pas Davidą visam vakarui ir nakčiai!
17
Tą naktį pas Davidą Karin neįstengia užmigti. Davidas guli aukštielninkas, sudėjęs rankas ant krūtinės. Alsuoja beveik negirdimai, veidas išblyškęs, liūdnas, lūpos sučiauptos. Karin atsargiai išlipa iš lovos, pasiima savo drabužius ir patyliukais išeina į kitą kambarį, ten užsidega šviesą ir paskubom apsirengia.
Grįžusi į savo namus mato, kad Andrėjaso darbo kambaryje tebedega šviesa. Ji lėtai užlipa laiptais ir sustoja tarpdury. Andrėjasas pakelia galvą ir nusiima akinius. Jis sėdi prie rašomojo stalo, bet nieko neveikia. Tu čia tebedirbi, klausia Karin. Ne, atsako Andrėjasas. Sėdžiu, ir tiek. Negaliu eiti į lovą. Karin delnu užsidengia akis.
Kai Andrėjasas prieina prie jos, Karin pradeda verkti, kūkčiodama atstumia jį, bet lieka stovėti. Jis vėl apkabina ją per pečius. Pajudėkim, pavaikščiokim čia nors truputį, sako jis. Jiedu vaikšto pirmyn ir atgal, nepratardami nė žodžio.
18
Karin kartu su Agnes, kuriai jau reikia naujos žieminės striukės, atėjo į parduotuvę. Karin netikėtai lauke prie vitrinos pamato sustojusį Davidą. Jis iš tolo pastebėjo jas, matyt, grįžta iš darbo, vis dar apsivilkęs kombinezonu, purvinas, nesiskutęs, tiesiog perėjoje pastatęs seną savo automobilį. Karin, rinkdama pirkinį, stengiasi kuo ilgiau užtrukti, bet Davidas tebelaukia. Pagaliau ir Agnes jį pastebi ir parodo motinai. Jos taip nieko ir nenusiperka.
Karin pažada kitą kartą grįžti, paima dukrą už rankos ir išeina. Vėlyva popietė, todėl gatvėje žmonių padaugėję. Davidas skuba prie jų. Pirmiau tiesia ranką Agnes.
Labas, Agnes, kaip laikaisi, man, iš čia žiūrint, toji žalia striukė atrodo tau visai tinkama. Kodėl jos nenusipirkot? Gal galėčiau trumpai pakalbėti su tavo mama? Agnes nepatenkinta piktai žvilgteli į jį ir nueina prie kitos vitrinos. Mes čia negalim stovėti, sutrikusi jam sako Karin. Taip, žinoma, negalim, aš suprantu. Bet man būtina su tavim susitikti. Kada galėčiau su tavim pasikalbėti?
Rytoj po pietų galim pasimatyti prie bažnyčios, lygiai trečią. O dabar leisk – aš turiu eiti. Davidas blyškiai šyptelėjęs dar paima jos ranką, laiko ją. Karin papurto galvą: leisk man eiti. Jis iškart ją paleidžia ir dingsta. Karin prieina prie Agnes, kuri dabar spokso į vitriną su moteriškais bateliais. Matai, kas tau patinka, klausia Karin. Aš nesuprantu, kaip tu gali bendrauti su tokiu tipu. Jis toks nemalonus. Man taip neatrodo, sako Karin.
19
Lietinga diena, žiemos pabaiga. Bažnyčia užrakinta, bet jie klebonijoj gavo raktą. Viduje prieblanda ir labai šalta. Jiedu prieina prie Marijos skulptūros, įsižiūri į ją.
Atsitiko toks keistas dalykas, niekas negali rimčiau paaiškinti. Prieš skulptūrą užmūrijant, joje buvo apsigyvenęs kažkoks nežinomas vabalas. Jo lervos sugebėjo ištūnoti tamsoj net penkis šimtus metų. Dabar jos prabudo ir pradėjo iš vidaus ją griaužti. Jokie mūsų insekticidai nepajėgia tų lervų išnaikinti. O jos tikrai įspūdingos. Tokios pat žavios, kaip ši skulptūra.
Jiedu tylėdami įsižiūri į keistą mažytį padarėlį, kuris nuo Švenčiausios Mergelės krūtinės lėtai šliaužia jai prie veido. Va, pasižiūrėk, sako Davidas, ant kūdikio visa jų kompanija, dar neprabudo po žiemos įmigio. Kažin ar kam nors pavyks tą statulą išgelbėti.
Jiedu įsitempę, priešiškai nusiteikę, stovi tartum susvetimėję, kažko nusivylę ir nusigandę. Tarytum ieškantys vienas kito, tiesiantys rankas, pasibučiuojantys, bet atsiradęs atstumas tarp jų jau nebeįveikiamas. Čia labai šalta, sako Karin. Jie tylėdami žvelgia vienas į kitą. Tu visada sugebi mane priversti, pagaliau prabyla ji. Man tai darosi jau per sunku. Praradau tvirtą pagrindą po kojom, ar kaip ten sakoma. Anksčiau aš jausdavausi labai saugi savo pasaulyje. Dabar nerandu ramybės nei namie, nei su tavim.
Karin tai susako negarsiai, greitomis, gal net šiek tiek susigėdusi! Aš nebegaliu be tavęs. Tu visur su manim. Tiesiog negaliu paaiškinti. Esi kaip ką tik gimęs mano kūdikis. Ir kartu jaučiu, kad iš tavęs kyla man baisi grėsmė. Jeigu būčiau laisva, eičiau su tavim bet kur. Tokia yra mano tiesa, Davidai. Daryčiau bet ką, kad tik tave pradžiuginčiau. Ne, tu patylėk, leisk man pasakyti iki galo, man sunku tai paaiškinti.
Aš suprantu, apie ką tu galvoji. Suprantu, kas tau neduoda ramybės. Žinau, kodėl tu mane vis verti daryti tai, ką tu nori, dėl to kartais mane suima siutas, bet galiausiai dar stipriau pririša prie tavęs. Gal man kas nors nebegerai, kad aš visa tai jaučiu.
Taip, tu gali šaipytis. Bet aš tau dar kai ką pridursiu: aš žinau, kad tu mane paliksi. Keista? Aiškiausiai jaučiu, žinau, ir tai vis labiau artėja. Man atrodo, kad tu prie manęs prisirišęs beveik panašiai kaip aš prie tavęs. Ir vis dėlto tu mane pamesi. Net žinau, kodėl taip atsitiks. Tu pats savęs nekenti – ir savęs, ir manęs. Kažkas tavyje vis nori žudyti, naikinti. Gal dėl to savęs neapkenti, esi įpratęs viską palikti, pamesti, apgauti. Nesigink, Davidai, tai tiesa, ir tu pats taip manai, dėl to savęs taip nekenti. To niekada tu sau neatleisi. Tu neturi Dievo, kuris tau atleistų. Neturi motinos, kuri tave apkabintų ir tau atleistų. Iš pradžių tu tikėjai, kad aš pavaduosiu tau motiną, kuri padės tau įveikti tai, kas tave kamuoja. Bet nė viena pasaulio moteris tau nesuvaidins tokio vaidmens.
Mielas Davidai, man taip skausmingai tavęs gaila, aš visą laiką mėginau kaip nors pasiekti tave. Bet jaučiu, kaip tu vis labiau nuo manęs tolsti, ir man dėl to skaudu. Norisi tik rėkti, net balsu raudoti.
Palauk, palauk, aš dar daugiau noriu tau pasakyti, viską esu apgalvojusi. Ką aš čia norėjau pasakyti? A, jau atsiminiau: nebesuprantu, kas apskritai vyksta pasaulyje. Nebeskaitau laikraščių, nežiūriu televizoriaus, man beveik nelieka tam laiko. Agnes jau priekaištauja, kad man neįdomūs pasaulio įvykiai. Aš netikiu į Dievą, žiaurumas, kurį matau aplinkui, mane tiesiog šiurpina, nepakenčiu prievartos, mušdamas tu mane mirtinai pažemini.
Aš tikiu tik vienu priesaku: reikėtų stengtis būti maloniai, nedaryti pikto kitam žmogui. Netikiu, kad žmogaus gyvenimas turi kokią nors prasmę, aš tikrai tuo netikiu. Man tiesiog patinka gyventi. Nesu jokia idealistė. Bijau visų tų skambių frazių. Argi neužtenka, kad ir kiti tave supranta. Ir aš norėčiau būti suprasta, kad ir dabar, nors tai turbūt neįmanoma.
Tu negali manęs pakeisti, gal tik išoriškai. Nors ne, tai netiesa. Tu iš esmės mane pakeitei. Tiktai dar nepakeitei mano minčių ir proto. Ir aš nujaučiu siaubingą tiesą – tu paliksi mane.
Nelengva gyventi dvigubą gyvenimą, kartais jaučiu, jog tai tiesiog nebeįmanoma, bet aš žinau, kad tai galima įveikti, žinau – Andrėjasas tam pritartų, jis jau truputį pavargęs, senstelėjęs. Taip, tai tiesa. Galima gyventi ir dvigubą gyvenimą, stengtis pamažu paversti jį protingu, visaverčiu gyvenimu, kuris visiems atneštų ir naudos, ir džiaugsmo.
Tik negalima, Davidai, gyventi su tokia neapykanta, kokią tu tarpais jauti pats sau. Tai mirtina liga. Kaip koks auglys, kuris didėja, pučiasi, tvinksta. Bet čia aš negaliu tau padėti, kad ir kaip tu man patiktum, kad ir kaip stengčiausi. Tu supranti mane, Davidai? Nemaniau, kad gyvenimas bus toks sudėtingas. Kad tarp mūsų gali atsirasti toks didžiulis nuotolis ir toks vienišumas. Kad atsiras tiek ilgesio ir nevilties. Kad mums tai bus neįveikiama.
Ji žiūri į Davidą be ašarų, jos veidas nuoširdus, tačiau be ypatingos išraiškos. Man šalta, netikėtai vėl pasiskundžia. Gal tu galėtum mane apkabinti? Davidas priglaudžia ją. Pasakyk man ką nors malonaus. Davidas papurto galvą. Ne, jis nebeįstengia nieko pasakyti. Galbūt kovoja su vis labiau kylančiu pykčiu, kurį vos tramdo. Pasakyk, kad aš, nepaisant visko, esu tau miela, prašo Karin. Tačiau Davidas tyli.
Jaučiu, kad tu supykai. Taip, tu pyksti ant manęs. Davidai, pažvelk man į akis. Gali pykti kiek nori, tik nepalik manęs. Nežinau, ką aš daryčiau, jei tavęs netekčiau. Ji kelis kartus paglosto jam veidą. Ei, aš dar su tavim. Mes vis dar esame kartu. Juk tai svarbiausia.
Ankstyvo pavasario diena jau gęsta, pilka šviesa juda, mainosi. Kai uždaro bažnyčios duris, jie net susigūžia nuo vėjo. Jos dusliai trinkteli. Aplinkui nematyti nė vieno žmogaus. Sniegas ima kapoti prieblandą. Karin akys prisipildo ašarų. Padange slenka debesys. Širdį drasko ilgesys, vienatvė! Karin tarsi regi savo motinos akis, jos tokios ryškios, vaikiškos, bet kupinos nevilties, jau nusikamavusios. Ranka su dviem žiedais, sužadėtuvių ir vestuvių: ką man daryti. Jeigu aš galėčiau susitaikyti su apribojimais ir žmonių žiaurumu. Netyčinis, visas jėgas pranokstantis žiaurumas.
Davidas pažvelgia į Karin: aš jau nebegaliu, nebeįstengsiu parodyti jai savo švelnumo, artumo, nepriglausiu jos, o juk tai vienintelis būdas atitolinti baimę ir pyktį. Sušvelninti būtį šiame pasaulyje.
Jis sustabdo ją, kelis kartus ištaria jos vardą. Nuotolis lyg ir pradingsta, išnyksta neapykanta, baimė – akimirką tarsi sugrįžta malonė. Čia tu. Pažįstu, suvokiu tave.
Jiedu tarsi iš naujo susitinka, susilieja, nieko vienas kitam nebeaiškina ir nieko nemėgina suprasti. Abu sužvarbę, veidai sudrėkę toj nykioj žiemiškoj prieblandoj.
Atleisk man už viską, ištaria jis. Karin, atleisk man. Mes vėl kartu. Dabar, šiuo metu. Karin jam pritaria: taip, taip, mudu ir vėl kartu. Bent šią akimirką.
Tik jau nepabėkit su bažnyčios raktais, sunerimęs sako pastorius, jis net užduso kopdamas į šventorių.
20
Tai atsitiko prieš Velykas, telikus vos keletui dienų. Trečiadienį Davidas sutartu laiku, aštuntą ryto, nebepaskambino Karin. Kaip ir anksčiau, Karin susierzinusi, nekantraudama laukia telefono signalų, jai sunku įsitraukti į kasdienius darbus. O čia dar sirguliuoja Andersas, neišėjo į mokyklą, niurzgėdamas, protestuodamas jis turėjo paklusti motinai ir buvo priverstas sėsti prie matematikos namų darbo. Pusę devintos Karin pati skambina Davidui, šis neatsiliepia. Norėdama įsitikinti, ar nesurinko klaidingo numerio, ji dar kartą skambina. Niekas neatsako.
Staiga nebeveikia jokios kantrybės užkardos. Apimta stiprėjančios panikos, Karin važiuoja prie muziejaus, bet jis dar uždarytas, ji įeina pro tarnybines duris, atpažinusi vieną tarnautoją teiraujasi, kur Davidas. Ar jis šiandien nepasirodys muziejuje? Šiandien jis turėtų čia būti, jiems teks daug ką išrūšiuoti, muziejininkas parodo į pailgą darbo stalą, apkrautą plastiko krepšiais ir įvairiom iškasenom. Bet jis dažniausiai ateina truputį vėluodamas. Gal ką nors jam perduoti? Ačiū, nereikia, vėliau jam paskambinsiu. Mes čia darbuosimės net visą popietę, sako tarnautojas mandagiai šypsodamasis. Taip, gerai, nerūpestingai atsako Karin. Ketinau pakviesti jį vakarienės, priduria. Supratau, sako tarnautojas. Davidas labai malonus žmogus. Karin, nieko jam nebesakiusi, linkteli ir išeina.
Ji savo raktu atrakina Davido buto duris. Viduje tylu ir tuščia. Davidas, matyt, susikrovė daiktus ir jau išvyko. Čia jo nebėra. Išvažiavo.
Karin dar pasėdi ant lovos, žiūri pro apdulkėjusį langą. Ten taip pat pilki langai, tuštuma. O čia nepaklota lova. Įduobtas fotelis. Davidas pamiršo savo šlepetes, jos atrodo tokios vienišos, paliktos prie stalo. Virtuvėje betvarkė. Iš visko sprendžiant, jis išvyko paskubomis. Ji dar apsižvalgo. Jai nepaliko nei laiško, nei kokio popiergalio. Buto raktai – svetainėj, ant stalo. Karin širdį nuveria skausmas, akys peršti, jai sunku alsuoti.
Ji ištraukia rašomojo stalo stalčių, ten dar guli jos dovanotos nuotraukos, rašyti laiškai ir žinutės. Nemažas jų pluoštas.
Virtuvėj Karin prisipila stiklinę vandens. Godžiai išgeria, bet skausmas nepraeina. Ji numeta stiklinę, sudaužo į kietą plautuvės kraštą. Vanduo ištykšta, aštrios, viliojančios šukės. Ji įsipjauna pirštus, kraujas srūva į delną. Akimirką jai nuo to palengvėja.
21
Per pietus Karin ligoninėje ieško savo vyro. Tarnybinis jo kabinetas viršutiniame didelio pastato aukšte. Sekretorės kambaryje pedantiška tvarka. (Sekretorė graži, jauna moteris, itin valyva, itin mandagi ir labai pareiginga.) Kol Karin laukia Andrėjaso, sekretorė mandagiai pakalbina savo šefo žmoną. Pradeda nuo vaikų, ji pati sako turinti mažą dukrelę. Apgailestauja, kad šią ilgą žiemą abi sirguliavo, kaip ir daugelis čia. Paskui pasidžiaugia, kad jos gėlyne prie pietinės namo sienos jau žydi snieguolės. Mandagiai klausia, ar Karin augina tokias gėles. Taip, Karin yra auginusi snieguolių. Sekretorė netikėtai susirūpinusi sako, kad profesorius čia prisiima per daug įvairiausių darbų – vien tik tos neurologinės klinikos steigimas didžiulė našta. O dar docentas Bakmanas susirgęs. Visko neaprėpsi. Ne, čia jam tikrai visko per daug.
Skubėdamas įeina Andrėjasas. Matydamas Karin nusišypso, bet sunerimsta pažvelgęs jai į veidą. Jis kažką nurodo sekretorei. Aš tik porą minučių tave sutrukdysiu, tarsi atsiprašydama ištaria Karin. Supratau, sako Andrėjasas ir toliau kalba sekretorei: gal tu galėtum paprašyti, kad Jakobis užeitų į pavakarę, tada mes ramiau pasikalbėtume. Dabar aš velniškai pavargęs. Jakobis – pusę šeštos, tinka? Puiku, prataria Andrėjasas ir atidaro žmonai duris į savo kabinetą. Tai aš gal jau eisiu pietauti, sako sekretorė. Gali eiti, linkteli jai Andrėjasas.
Jiedu vieni, kabinetas gana erdvus, tvarkingai, bet valdiškai įrengtas. Andrėjasas čia nusiauna batus. Atleisk, bet aš kalbėsiu atsigulęs, sako žmonai ir išsitiesia ant sofos, po galva pasikišęs pagalvį. Man tiesiog skelte skelia galvą.
Karin atsisėda prie rašomojo stalo. Tai ką tu norėjai pasakyti? Tikriausiai ką nors nemalonaus, sako Andrėjasas ir gailiai šypteli.
Aš turiu vykti į Londoną, sako Karin. Pati žinau, kad man nederėtų šito daryti. Priežastis ta, kad Davidas mane paliko. Turiu jį susirasti. Pasikalbėti. Jis turėtų man atsakyti, kodėl mane paliko. Tu pasistenk tai suprasti.
To aš nesuprantu, ramiai atsako Andrėjasas. Ir negaliu pritarti, kad tu dabar, lyg pametusi galvą, lėktum į užsienį, ieškodama savo meilužio. Vis dėlto yra riba, kurią aš dar galiu toleruoti. Man atrodo, kad tu jau peržengei tą ribą. Jeigu išvažiuosi, gali ir nebegrįžti. O jei liksi namie ir pamėginsi įveikti savo paniką, aš pažadu tau visais būdais padėti.
Aš tik porai dienų.
Tu girdėjai, ką aš pasakiau. Išvažiuosi, kelio atgal nebebus, paprastai ir aiškiai pasakiau. Jei nevažiuosi, mudu kaip nors įveiksime visas tas sunkias ir nesuvokiamas peripetijas.
Aš tik vienai dienai, Andrėjasai. Prašau tavęs. Būk toks geraširdis.
Tu čia man nepliurpk apie tokį gerumą, staiga supykęs atrėžia Andrėjasas. Nereikalauk iš manęs atjautos ar supratimo. Tu atsakai pati už save. Laikas tau suvokti, ką tu darai, Karin. Atsakyk galų gale už pasekmes.
Andrėjasas atsisėda, jis išblyškęs, po akimis gilūs, pilki šešėliai. Žiūri į ją nebeslėpdamas paniekos.
Šita drama tęsiasi jau beveik dveji metai. Aš pavargau. Atsisakau dalyvauti dar viename veiksme.
Karin žiūri į savo vyrą, nenukreipdama žvilgsnio. Akimirką pajunta galutinę savo katastrofą. Karin, šita kankynė turi pagaliau baigtis. Ilgiau tęstis negali. Aš nenoriu, kad mane nukamuotų neapykanta, pyktis. Nenoriu tavęs nekęsti.
Bet aš turiu važiuoti, tyliai prataria Karin.
Suprantu, ramiai atsiliepia Andrėjasas. Kai grįši, mes išspręsim praktines skyrybų pasekmes. Tu pasikalbėsi su vaikais? Ar man tai padaryti?
Tada geriau tu su jais pasikalbėk.
Būčiau dėkingas, jei tu dabar išeitum, ištaria Andrėjasas pavargusiu balsu.
Karin išeina.
22
Karin stovi Londono oro uoste prie pasų kontrolės. Pareigūnas klausia, ką ji žada veikti Anglijoje. Ji sutrinka – nesitikėjo tokio klausimo. Aš dar nežinau, sako Karin. Turėčiau susitikti su savo pažįstamais, draugais. Kas tie pažįstami, nepatenkintas klausia pareigūnas. Ypatingi draugai? Aš čia kaip turistė, atsako Karin. Vadinasi, jūs čia lankysitės tiesiog kaip paprasta turistė, su palengvėjimu sako vyriškis ir dar priduria: galėjot iš karto taip ir pasakyti.
Ji apsistoja dideliame, bet gerokai apšepusiame viešbutyje miesto centre, patenka į prastą, nedidelį kambarį pačiame ilgo nešvaraus koridoriaus gale. Vaizdas pro langą – į priešais stovinčio namo sieną, ji taip arti, kad, rodos, galėtum net ranka pasiekti. Karin nusiprausia, persirengia ir išeina į miestą.
Tvankus pavasario vakaras, virš miesto pakibęs tamsus ir gelsvas audros debesis. Sekmadienis. Pilkuojančios gatvių prarajos, tolumoj gaudžia varpai. Temstant nušvinta šokių aikštelės reklama. Ant laiptų šalia kolonų stoviniuoja keletas apsiblaususių, keistai apsitaisiusių gatvės panelių ir vaikinų. Jie tarpusavyje nesikalba, atrodo tarsi blyškūs vaiduokliai.
Karin susistabdo taksi, kuris nuveža ją nurodytu adresu. Didelis gyvenamųjų namų rajonas, nelabai aukšti, apirę, nutriušę raudoni namai, ilgos gatvės. Vienur kitur vaikai spardo futbolo kamuolį, pralekia tarsi būrys rėksmingų alkanų paukščių. Vėl girdėti jau kitos bažnyčios varpų skambėjimas, ir čia tas pats slegiantis, audrotas dangus, tai primena slogų sapną, tvyro tokia pat nenumaldoma baimė.
Ji užlipa į penktą aukštą, ant durų – jokios lentelės su pavarde, Karin pasibeldžia.
Duris atidaro moteris. Nedidelio ūgio, bet stambia krūtine ir storom šlaunim, kurias paryškina aptempta neskoninga suknelė. Tos moters akys mėlynos, vaikiškos. Ir veidas vaikiškai apskritas, tokia plačiaburnė su nusvirusiais lūpų kampučiais.
Ar čia gyvena Davidas, paklausia Karin. Moteris linkteli. Taip, jis čia gyvena, bet namie jo nėra. Gal aš galėčiau jo palaukti? Tai kažin ar jis šiandien sugrįš. Karin žvelgia į šalį, negali daugiau iškęsti to mėlynų akių žvilgsnio, pasijunta labai pavargusi. Užeikit, pasėdėkit, su užuojauta draugiškai pasiūlo moteris. Mano vardas Sara, pridurdama nusišypso. Žinau, kad jūs esate Karin.
Karin įeina į butą iš dviejų kambarių ir mažytės virtuvėlės. Čia vos keli baldai, nė vieno paveikslo. Abi moterys susėda ant kėdžių, prie išklibusio dėmėto stalo. Sara pasiūlo taurelę konjako, Karin dėkinga išgeria.
Jūs – Davido žmona, klausia Karin. Sara nusijuokia, tarsi tas klausimas būtų juokingas. Aš esu jo sesuo, sako ji. Aš čia jam šeimininkauju.
Man jis sakė, kad neturi jokių artimesnių giminių. Sara tik gūžteli pečiais ir pirštu paliečia patamsėjusį dantį.
Gal norėtumėt ko nors užkąsti, klausia. Turiu gabalėlį dešros, sūrio. Padaryčiau porą sumuštinių, jeigu esate išalkus. Ne, ačiū, padėkoja Karin. Ačiū, jūs labai maloni, bet aš nealkana.
Abi moterys tylėdamos žiūri viena į kitą. Jūs nėščia, klausia Sara. Karin linkteli. Kieno bus tas vaikas? Davido ar jūsų vyro, klausia Sara. Koks skirtumas, sako Karin. Tai kodėl jūs laukiatės vaiko, toliau klausia Sara. Pati nežinau. Jums galbūt pasirodys keista, ar ne taip?
Ne, man taip neatrodo, sako Sara ir išgeria savo taurelę. Karin pasižiūri į jos rankas, ji kažkaip negrabiai laiko konjako taurę. Sara sugauna jos žvilgsnį: jūs žiūrit į mano pirštus? Čia nuo raumenų paralyžiaus. Atrofija. Tai mūsų giminės liga, moksliškai dar neišaiškinta. Ir Davidas kenčia nuo to, tik ne taip smarkiai. Ta liga paliečia rankas ir kojas.
Sara šypteli ir klausia Davido tonu: tai ką mes dabar veiksim? Kalbėsime apie Davidą? Gal verčiau papasakokite ką nors apie save, pasiūlo Karin, ją truputį pykina, ir dar yra apėmusi kažkokia baimė.
Sara papurto galvą: apie save? Nemanau, kad jus tai domintų.
Bet juk jūs – Davido sesuo, neryžtingai sako Karin. Taip, sesuo. Mes čia gyvenam kartu, bent jau pastaraisiais metais. Ji nusišypso: mudu jau neperskiriami.
Ar jūs ištekėjusi, dar klausia Karin.
Aš netekau savo vyro per Šešių dienų karą. Davidas tada studijavo Tel Avivo universitete. Išlaikė baigiamuosius egzaminus ir išvyko iš šalies. Man rodos, jis padarė klaidą. Ji išpilsto konjako likučius. Kai likau viena, susiradau Davidą čia, Londone. Kaip minėjau, mes su Davidu neperskiriami. Jis pažadėjo: manęs niekada nepaliks. Jūs turbūt suprantat, ką aš turiu galvoj.
Abi nutyla. Sara su nerimu pasižiūri į Karin: jūs turbūt suprantat, ar ne taip? Karin atsistoja. Ačiū, aš jau eisiu. O rytoj dar ateisit? Ne, rytoj nebeateisiu.
Jos atsisveikina. Karin, stovėdama gatvėj, dar pažvelgia aukštyn ir pamato lange boluojančią Sarą.
Vakaras. Karin sėdi rami viešbučio kambaryje ir žiūri, kaip blėsta dienos šviesa, ant lubų, sienų jau atsirado gatvės žibintų atšvaitai. Iš koridoriaus girdėti svetimi balsai, žingsniai, viršuje – moteriškas juokas, paskui susierzinęs riksmas. Iš kažkur dar sklinda šokių muzika.
Karin vis dar sėdi rankas sudėjusi ant kelių ir žiūri pro langą, laikas bėga. Protarpiais ji tyliai pravirksta, nešluostomos ašaros rieda, pašniurkščioja, padūsauja. Galiausiai nusišluosto ašaras. Bet jos vis plūsta. Vakaras virsta naktim.
23
Ankstyvas ruduo, rugsėjo pradžia. Karin su Agnes sėdi virtuvėj prie stalo. Jos pasidėjusios pintinę, pilną obuolių. Dabar juos lupa ir pjausto. Saulė dar spigina, langai praviri. Karin jau gerokai suapvalėjusi. Mama ir dukra darbuojasi tylėdamos.
Norėčiau tavęs kai ko paklausti, sako Agnes. Karin jai linkteli: klausk. Bet klausimo neišgirsta. Agnes susikaupusi lupa didelį obuolį. Na, tai ko tu norėjai paklausti?
Aš norėčiau žinoti, ar tu tikrai norėjai mus ir tėtį palikti, kai pavasarį išvažiavai į Londoną. Buvai sumaniusi pabėgti nuo mūsų ir gyventi su tuo Davidu?
Karin neskuba jai atsakyti. Čia į virtuvę rėkaudamas įlekia Andersas, jis prašo pleistro arba dar ko nors – pargriuvo važiuodamas dviračiu ir susižeidė kelį. Jam ta pagalba suteikiama, Andersas išskuba į lauką, ir ramybė tartum grįžta.
Tu dar neatsakei į mano klausimą, primena Agnes, kai vėl atsisėda lupti ir pjaustyti obuolių. Karin dar pagalvoja, padeda į šalį peilį ir į kelnes nusivalo rankas. Nežinau, ką tau atsakyti, sako Karin. Tada aš negalvojau nei apie tave su Andersu, nei apie tėtį. Aš apskritai nieko negalvojau.
Aš to nesuprantu, sako Agnes, jos balse atsiradusi paniekos gaidelė.
Taip, sutinka Karin. Aš nereikalauju, kad tu suprastum tai, ko aš pati nesuprantu.
Karin vėl kimba į darbą. Jos sąmonėj dar gyvi prisiminimai ir visa patirtis: ji pagimdė porą vaikų, netrukus gims trečias, kurio ilgisi ir laukia. Šita kasdienybė jos nebetrikdo. Nuolat užkrauna naujų uždavinių, kuriuos ji greitai perpranta, išsprendžia, pasiremdama savo protu ir patirtim. Nejaučia jokio pasibjaurėjimo ir nuovargio. Ir gyvenimas vėl atrodo lyg savaime suprantamas.
Karin nieko neklausinėja, nieko nekaltina. Dienos bėga, mažai tesiskirdamos viena nuo kitos, tačiau tai jos nė kiek nebaugina. Ji tarytum bręsta, kaupia žinias. Tik trumpą gyvenimo tarpsnį ją buvo užplūdęs tarsi koks alinantis karštis, kuris privertė ją neįprastai pasielgti, griebtis netikėtų sprendimų ir sukėlė tiek daug kančių. Ji nuolankiai grįžo į pažįstamą savo kasdienybę ir mėgina atitaisyti tai, ką buvo sugriovusi.
Mūsų tėčiui tai buvo sunkiausia, sako Karin žiūrėdama į Agnes.
24
Pilka, lietinga žiemos popietė prieš sutemas, Karin eina į italų kalbos kursus, renkasi trumpiausią kelią – per botanikos sodą, kuris dabar jau plikas, numetęs lapus. Jos nėštumas jau labai ryškus, bet ji dar juda lengvai.
Ji iš tolo pamato Davidą. Jis laukia jos sutartoje vietoje: ant tiltelio per upokšnį, kuris teka per parką. Jis ten stovi ir žiūri į vandenį, apsirengęs senu lietpalčiu, be kepurės. Pamatęs Karin eina jos pasitikti, norėtų apkabinti, bet ji atsitraukia, net nenori pažvelgti jam į akis.
Kodėl mes susitinkam tokioj idiotiškoj vietoj, nepatenkintas klausia Davidas. Eikim pas mane į viešbutį.
Ne, sako Karin. Ne, aš nenoriu. Mes turim tik penketą minučių. Italų kalbos kursai, aš skubu. Ten pradžia ketvirtą. O čia mes susitinkam dėl to, kad niekas nematytų. (Šypteli.) Dėl manęs čia kilo visokių skandalų. Nepagalvojai, kad čia juk mažas miestelis.
Ir tu apie tai negalvojai, šypsodamas sako Davidas. Aš pagalvodavau, bet man tada buvo nusispjaut.
Jiedu nebežino, ką daugiau pasakyti, stovi, tyli. Karin pasijunta sužvarbusi. Gal kiek pasivaikščiokim, man jau darosi šalta. Dabar pats bjauriausias metų laikas. Taip, žinoma, pavargusiu balsu pritaria Davidas, eidamas šalia. Jiedu vėl tyli.
Norėjai su manim pasikalbėti, primena Karin. Jos balsas nuskamba abejingai, nors pati to nenori.
Norėjai su manim pasikalbėti, pasišaipydamas pakartoja Davidas ir nusijuokia.
Tai ko tu iš tikrųjų nori, klausia Karin, atsigręžusi į Davidą. Atsirandi dievai žino iš kur, skambini man į namus per pačią vakarienę, nori susitikti, sakai, jog tai tau be galo svarbu, ir aš turiu eiti pas tave į viešbutį. Man rodos, tu čia elgiesi visai neprotingai. Tu neturi jokios teisės atvažiavęs čia ko nors iš manęs reikalauti.
Ji baugščiai žiūri į Davidą. O šis stovi ir tyli, tik akies vokas kažkodėl trūkčioja.
Aš mėginau gyventi be tavęs, patylėjęs sako. Maniau, jog tai bus įmanoma. Tikėjausi grįžti į ankstesnį savo gyvenimą. Bet aš neįstengiu. Be tavęs net fiziškai skauda.
Kažkokia nesiliaujanti kančia, kad ir ką beveikčiau, negaliu nuo tavęs išsivaduoti. Nesitikėjau, kad taip atsitiks. Nemaniau, kad taip stipriai prie tavęs prisirišiu. Galvojau – greit viskas praeis. Kai išvažiavau tave palikęs, norėjau išvengti to jausmų pertekliaus, tų priekaištų, ašarų, pykčio. Aš jau negaliu ilgiau to pakęsti. Tikėjausi viską nukirsti ir pagaliau atgauti ramybę. Deja, taip nenutiko. Viskas darėsi tik blogiau. Aš negaliu be tavęs. Gal ir juokinga prisipažinti, kad aš tikrai negaliu be tavęs. Tokia yra tiesa. Geriau pasakyti nemoku. Viskas staiga pasikeitė, net nesuprantu, kaip čia taip. Aš jau nebesu toks pat žmogus, kitaip mąstau, kitaip reaguoju ir jaučiu. Anksčiau, kol nebuvau tavęs sutikęs, egzistavau tarsi negyvendamas, ir nė kiek nesijaudinau, viskam buvau abejingas.
Ji papurto galvą. Gana, Davidai, nebekalbėk. Man per daug skaudu.
Staiga Davidas tampa dalykiškas: Karin, dabar tu atidžiai paklausyk. Man siūlo docento vietą Orhuso universitete. Mes galėtume gyventi normaliai, pagal visas tavo sąlygas. Tu galėtum pasiimti savo vaikus, ir viskas būtų taip, kaip tu norėtum. Ir tu susigrąžintum savo ramybę. Tau nebereiktų skubėti. Aš tavęs neraginu tuoj pat apsispręsti. Aš galėčiau palaukti. Būčiau kantrus.
Man jau neberūpi mano ramybė, nedelsdama atsako Karin. Gal nerūpi dėl to, kad aš jau žinau: jokios tikros ramybės ar saugumo nėra, išskyrus tai, ką pati išsikovoji.
Ji nebeturi ko daugiau jam pasakyti. Tai viso labo, Davidai. Dabar leisk, aš jau einu. Visa tai beprasmiška. Nebėra daugiau apie ką mums šnekėti.
Tu negali taip tiesiog mane palikti, jau piktai jai sako Davidas ir stipriai suima ją už rankos, norėdamas sulaikyti. Maldauju tavęs, nenueik!
Ji tik pažvelgia į jį. Vargšas Davidas. Aš vis dar tave tebemyliu. Aš myliu tave.
Aš netikiu tuo.
Patikėk. Tai tiesa. Joks kitas žmogus man nesukėlė tiek skausmo kaip tu. Ir joks kitas žmogus man nepadarė tiek gero kaip tu. Bet vis dėlto aš nepasiliksiu su tavim, Davidai. Gal po to ir gailėsiuosi visą savo gyvenimą. Žinau, kad man visada skaudės.
Turi tvirtų priežasčių, jei gali šitaip kalbėti, ironiškai sako Davidas.
Man tos priežastys rimtos, o tau – tik atmestinos, tai jau pajutau. Gal tu nematai jokių priežasčių.
Ji žvelgia kažkur į šalį, paskui randa jėgų negarsiai pasakyti: manau, kad mano pareiga likti ten, kur esu. Kitiems pasirodys, jog tai saviapgaulė, bet aš taip negalvoju. Aš norėčiau likti su tavim, visa savo širdimi norėčiau būti su tavim. Visko galėčiau atsisakyti. Jau nustojau ko nors bijoti. Galbūt, jeigu mama dar būtų gyva… viskas būtų kitaip. Nežinau. Bet pati esu įsitikinusi, kad mano pareiga likti čia, kur esu, todėl taip ir darau.
Jis dar labiau suspaudžia jai ranką. O aš žinau, kad tu meluoji. Išsisukinėji. Tik šneki, kad ką nors pasakytum. Numanau, kokios tikrosios priežastys. Jos velnioniškai kvailos, banalios ir niekingos, aš net negaliu jų įvardinti. Karin, ar tu čia neįžvelgi šablono!
Karin jam nebeatsako, ji užsimerkia, širdis ir veidas tarsi užsisklendžia. Davidas taip smarkiai atstumia jos ranką, kad ji vos nepargriūva. Davidas stovi nejudėdamas, net nusigręžęs nuo jos.
Žinau, kad tu meluoji, kiek apsiraminęs šaltai pakartoja. Ji neatsako, tik papurto galvą. Aš žinau, kad tu meluoji, tu girdi mane.
Ji vėl nieko neatsako, ir galiausiai jis palieka ją. Pradeda lyti. Karin, šiaip taip pasilenkusi, susirenka iškritusias italų kalbos knygas.
Versta iš: Ingmar Bergman. BERÖRINGEN. Stockholm: Pan/Norstedts, 1973.
1 Gal galėčiau jums kuo nors padėti? (Angl.)
2 Prašau, palikite mane vieną (angl.).
Georgi Gospodinov. Liūdesio fizika
2022 m. Nr. 3
Georgis Gospodinovas (g. 1968) – bulgarų poetas, prozininkas, eseistas, dramaturgas. Baigė bulgarų filologijos studijas Sofijos universitete; apsigynė disertaciją, dirba Literatūros institute prie Bulgarijos mokslų akademijos. Leidinio „Literaturen vestnik“ redaktorius ir laikraščio „Dnevnik“ skiltininkas. Debiutinė poezijos knyga „Lapidariumas“ (1992) apdovanota Nacionaline premija už debiutą. Romanas „Natūralus romanas“ (1999, lietuviškai 2010, vertė Gintarė Kubilickaitė), tėvynėje išleistas dešimt kartų ir išverstas į dvidešimt vieną kalbą, kūrėjui pelnė pasaulinį pripažinimą. Taip pat išleido poezijos knygas „Vienos tautos vyšnia“ (1996), „Laiškai Gaustinui“ (2003), apsakymų rinkinį „Ir kitos istorijos“ (2000), romaną „Slėptuvė nuo laiko“ (2020) ir kt. Lietuviškai taip pat paskelbta poezijos ir kelios novelės.
„Liūdesio fizika“ (2011) – romanas apie empatiją ir jos nykimą, pasaulinį rudenį, apie mumyse įkalintus minotaurus, pakylėtumą, kurį galima rasti visame kame, apie elementariąsias liūdesio daleles ir amžiną priešaky mūsų laukiančios vaikystės laiką. Romane susipina daug koridorių, atšakų ir kambarių, čia persimaišo praeitis ir dabartis, mitas ir dokumentas. Jame surinktos įvairios istorijos ir gyvūnai, „įkastos“ laikinų dalykų kapsulės tiems, kurie ateis – postapokalipsės laikų skaitytojams, Dievui arba sraigei.
Romanas pelnė ne vieną literatūrinį apdovanojimą, tarp jų Nacionalinę geriausio metų romano premiją (2013), Šveicarijos Jano Michalskio literatūrinį apdovanojimą (2016), knyga išversta į dvylika kalbų. Lietuviškai romaną šiais metais išleis leidykla „Rara“. Šiai publikacijai atrinkti fragmentai iš trečiojo ir ketvirtojo knygos skyrių.
Romano fragmentai
Dulkelių metafizika
Užsnūdau ant palangės. Prižadino saulė, kaitinanti pro drumzliną stiklą, šilta popietės saulė. Vis dar esu niekieno žemėje tarp sapno ir popietės, dar neatitokęs, nešamas plevenimo ir lengvumo pojūčio, vaikiško kūno nekūniškumo. Nubusdamas kas sekundę senstu. Kaustantis skausmas juosmenyje, nutirpo koja. Ankstyvo rugsėjo šviesa, pirmieji nukritę lapai, sutrikimo jausmas, kad kas nors praeidamas gatve mane pamatė.
Lėtai nulipu nuo palangės, rąžausi, o anksčiau tiesiog nusliuogdavau. Rudeninės saulės sušildytas kambarys atgijo. Vienas spindulys kerta masyvią stiklo peleninę, stovinčią ant stalo, ir šviesa skyla į atskiras spalvas. Net šalia gulinti seniai nustipusi, jau mumija pavirtusi musė atrodo subtiliai ir žybsi lyg pamirštas auskaras. Brauno dulkelių judėjimas spindulyje… Pirmas kasdienis atomizmo ir kvantinės fizikos įrodymas – esame padaryti iš dulkių. O gal visas kambarys, popietė ir aš pats su savo nejaukiu trimatiškumu esame projekcijos. Panašus buvo seno birbiančio projektoriaus spindulys miestelio kino teatre.
Prisiminiau prieblandą, parketo valiklio kvapą, projektoriaus birbesį. Kine viskas buvo sukurta iš tos prieblandos ir vieno spindulio. Tuo spinduliu atjodavo raitelis be galvos, iškildavo Uolėtieji kalnai, Didysis kanjonas, iš jo dulkes kėlė arkliai ir indėnai, šūkaujančios sijų gentys, geometriniai romėnų legionai, išdrikę čigonų taborai, žengiantys į dangų, tuo spinduliu nusileisdavo Lolobridžida, Loren, Bardo, Alenas Delonas ir jo amžinas varžovas Belmondo, uuu, jis žiauriai kietas… Menu, kaip žiūrėdamas nuobodų filmą – kai mažiau kovų, daugiau plepalų – nusisukau nuo ekrano ir įsispoksojau į spindulį, atsklindantį iš salės gilumoje esančio langelio. Chaotiškai šokančių dulkelių vibždėjimas. Bet tai ne paprastos dulkės, šluostomos nuo baldų namuose. Iš šių magiškų dulkių buvo sukurti gražiausių vyrų ir moterų veidai ir kūnai, arkliai, kardai, lankai ir strėlės, bučiniai, meilė, viskas viskas… Stebeilijau į dulkeles ir spėliojau, kuri iš jų pavirs lūpomis, akimis, arklio kanopa arba Lolobridžidos krūtine, akimirką subolavusia vienoje scenoje…
Perbraukiu ranka per spindulį kambaryje, sujaukiu dulkeles, staigiai suspaudžiu pirštus, lyg mėgindamas jas pagauti, šitaip darydavau vaikystėje… Skeryčiodavausi, stodavau su jomis į kovą… Iš nūdienos žiūrint toji kova buvo pralaimėta, jos laimėjo. Šiokia tokia paguoda, kad visai greitai ir aš prisidėsiu prie jų. Dulkė prie dulkių…
Namas
Čia esu inkognito. Ironiška, kad nededu daug pastangų. Patikimiausia slėptuvė, jeigu nori likti nepastebėtas, yra grįžti į gimtąjį miestą. Tačiau vis tiek laikausi šiokios tokios konspiracijos, retai išeinu į lauką. Prieš tai apskelbiau išvykstantis iš šalies ilgesniam laikui, prasimaniau rašytojų stipendiją Lotynų Amerikoje. Keliose literatūros svetainėse gavau porciją kandžių pastabų, kad mano kelionių skaičius viršija skaičių sakinių, kuriuos publikavau per pastaruosius kelerius metus. Visiškai teisingi kaltinimai. Susikroviau bagažą ir išvykau. Turiu omenyje – grįžau. Nežinia, kuris veiksmažodis šiuo atveju tikslesnis.
Namas, kurį kitados nuomojomės, daug metų stovėjo tuščias. Seni savininkai mirė, o jų paveldėtojai pasklido po pasaulį. Man pavyko susisiekti su namą prižiūrinčiu žmogumi. Sumokėjau jam už tris mėnesius, nors neketinau likti ilgiau nei dvi tris savaites. Baudžiausi inkognito grįžti į Sofiją, kur manęs laukė visos tos kartoninės dėžės ir tokia pažįstama požemio prieblanda.
Žmogus neištveria ir vis tiek pasiteirauja, kokiais reikalais čia atvykau ir kodėl išsinuomoju būtent šį namą. Žinoma, kad turėjau paruoštą legendą. Iš savo amato turiu bent tiek naudos, kad visada galiu suregzti tikroviškai skambančią istoriją. Pasiklioviau išbandyta versija apie atokią vietą pasirinkusį mokslininką, kuriam reikia užbaigti svarbų veikalą.
Bet kodėl pasirinkote būtent mūsų miestą, iš čia visi bėga.
Kaip tik dėl šios priežasties, ieškau ramybės. Prieš daug metų pro čia važiavau, gydžiausi lūžusią koją Banitėje. Tai nuostabi vieta, išties nuostabi, pakartojau. Vyro įtarumas sutirpo it pernykštis sniegas. Vos tik pagirsi kieno nors gimtųjų vietų grožį, tarsi tai būtų jo nuopelnas, ir jau, žiūrėk, esi savas, priimtas. Tačiau vis tiek pasakiau turėsiantis daug darbo ir norėčiau, kad manęs netrukdytų. Žmogus patikino, esą pasirinkau tinkamą vietą. Iš kairės gyvena priekurtė bobulė, o dešinėje pusėje jau daug metų stūkso tuščias namas ir tik žiurkės ir baubai ten trankosi. Šnekama, toliau porino vyriškis, kad retkarčiais blanki švieselė sumirguliuoja kambariuose. Tai dvasia aklos Marijkos, paskutinės to namo gyventojos. Ūmai nutilo, lyg nusigando, kad neatsisakyčiau, ir pridūrė tokiomis paikystėmis, žinoma, netikįs. Puikiai atsiminiau tą kaimyninį namą. Tais laikais akloji Marijka buvo gyva, ir kas žino, kodėl taip jos bijojome. Dieną tūnodavo pasislėpusi savo kambaryje, į kiemą išeidavo tik vakare ir vaikštinėdavo tarp medžių išskėtusi rankas. Kai kurie žmonės sakė, esą naktį ji geriau matanti nei dieną, nes jos vidinė tamsuma ir išorinė tamsa gerai sutarė. Kaip kurmis. Mūsų žmonių negailestingas liežuvis.
O šiaip viskas kaip buvę. Gatvė tuo pačiu senu pavadinimu, tarybinio karo vado vardo, kambarys tas pats, su stalu, lova ir sena skystu kuru kūrenama krosnimi. Net išblukusios tapetų orchidėjos tos pačios.
Pastogėje kregždžių šeima susilipdė lizdą. Turi tris mažylius. Vakare tyčia palieku lauke įžiebtą lempą. Ji privilioja muses ir plaštakes, o kregždės jas gaudo. Veikiai apniko dvejonės, ar teisingai elgiuosi. Vienai rūšiai padedu lengviau žudyti kitą gyvių rūšį. Taip, kregždės turi paukščiukų, kuriems reikia daugiau maisto. Vaikai yra nepramušamas alibi. Bet turbūt tos musės ir plaštakės, kurias paverčiu aukomis, taip pat turi vaikų. Kodėl maži kregždžiukai turėtų būti vertesni už musės lervas? Ar musės ir dramblio nužudymas nėra lygiavertis dalykas?
Į šį namą T. miestelyje grįžau dėl konkretaus dalyko. Dešinėje nuo lango atplėšiau grindlentę. Kitados čia stovėjo lova. Vaikystėje šioje vietoje buvau iškasęs slaptavietę. Vėliau skubiai išsikraustėme ir dėžutės nespėjau iš ten ištraukti. Tariau sau vieną dieną sugrįšiąs jos pasiimti. Nuo jos prasidėjo visos kitos dėžutės ir kartoninės dėžės, ji buvo pradžia, tad be jos mano kolekcija būtų nepilna.
Oficiali devintojo dešimtmečio istorija
1981-aisiais Bulgarijai sukako tūkstantis trys šimtai metų. Dvejus metus iš eilės spoksojome į ordas raitų protobulgarų ir į pulkus slavų, besislapstančių pelkynuose ir kvėpuojančių pro tuščiavidurius nendrių stiebus kaip pro kvėpavimo vamzdelius. Kiekvienas turi draugą ar giminaitį, vaidinantį istorinių kino epopėjų masinėse scenose. Porinamos legendos apie protobulgarus su elektroniniais laikrodžiais, neapsižiūrėjus patekusius į kai kuriuos kadrus. Tuo metu elektroniniai laikrodžiai buvo topas, vietnamiečių džiaugsmui nelegaliai iš jų pirkdavom tuos laikrodžius, tad negalėjai jo tiesiog nusiimti ir kur nors padėti. Tam tikra prasme tūkstančio trijų šimtų metų jubiliejus praėjo kaip kino premjera. Tais 1981-aisiais tikri įvykiai, kuriems nė nesiruošėme, buvo visai kiti.
Ali Agdža šovė į popiežių. Bulgarija į tai įvelta ir mes stypsojome prieš televizorius. Niekas taip nesuvienija mažos tautos, kaip jausmas, kad visi yra prieš ją.
Į kitą svarbų įvykį Bulgarija tiesiogiai nebuvo įvelta. Gruodį pirmą kartą pranešama apie AIDS. Tad 1981-aisiais oficialiai baigėsi septintasis dešimtmetis. Ir visos seksualinės revoliucijos užrauktos dėl sveikatos priežasčių. Kadangi pas mus jos nė nebuvo prasidėjusios, jų pabaigos neišgyvenome taip tragiškai.
Kitais metais mirė Brežnevas. Ar tai buvo susiję su AIDS epidemija? Kažkaip nesitiki. Tai buvo lapkričio diena, paniurusi ir tamsi, lijo. Žinią pranešė mokykloje, mokytojai atrodė veikiau nusigandę nei nuliūdę. Taip, baimė buvo stipresnė už gedulą. Kas dabar mus saugos? Tą dieną nesimokėme. Kitą dieną iš mokytojų kambario į koridorių išnešė televizorių, mus išrikiavo ir turėjome žiūrėti laidotuves. Su visomis niūriomis smulkmenomis, masyviu karstu, apkaišytu gėlėmis, lėtais maršais, kurie aidėjo po visą mokyklą. Buvo paleistas visas garsas. Pirmokai, sustatyti visai prie pat televizoriaus ekrano, spoksojo suglumę ir veikiausiai pirmą kartą matė mirusį žmogų. Štai taip tiesiogiai susidūrėme su mirtimi, šaltame mokyklos koridoriuje, šiek tiek priverstinai šniurkščiodami dėl žmogaus, kuris mums buvo niekas. Man jau buvo dvylika ir dieną prieš tai pirmą kartą, nors ir tamsoje, pabučiavau mergaitę, per gimimo dieną žaidėme „butelį“. Pirmasis bučinys, pirmoji mirtis.
Pabaigos pradžia buvo padaryta. Generaliniai sekretoriai mirė kas metus ar dvejus, lyg per epidemiją. Ritualas buvo atidirbtas. Vieną dieną nesimokydavome. Kitą dieną mokyklos koridoriuje žiūrėdavome laidotuves, būrių vadai verkdavo. O mes, stovintys galinėse gretose, spjaudėmės ryžiais pro tušinukų vamzdelius. Po tiekos kartojimų mirtis mums nebedarė didelio įspūdžio.
Tiesą sakant, visa mano paauglystė gali būti trumpai apibūdinta per sudėtingą devintojo dešimtmečio politinę padėtį.
Pirmas bučinys su mergaite.
Miršta Brežnevas.
Antras bučinys (su kita mergaite).
Miršta Černenka.
Trečias bučinys…
Miršta Andropovas.
Ar aš juos nužudau?
Pirmas negrabus seksas parke.
Černobylis.
Toliau eina ilgas prasidėjusios griūties periodas.
Geltonas povandeninis laivas
Daug kartų ir įdėmiai klausant 1968 metais įrašytą dainą „Yellow Submarine“, galima išgirsti užkoduotą kvietimo į revoliuciją signalą, konspiracinę bitlų žinutę, siunčiamą bulgarų jaunimui. Gabalo viduryje (tiksliai po minutės ir trisdešimt penkių sekundžių) foniniame triukšme aiškiai girdėti replika „pusni mi verigata“, paleisk mano grandinę, su stipriai kirčiuota balse „u“, frazė ištariama labai greitai, gryna bulgarų kalba. Štai taip: „pusnimiverigata“. Deja, iššifravome pernelyg vėlai, devintojo dešimtmečio viduryje, kai viskas jau buvo prarasta.
All we live in a… tam ta dam ta daam… tam ta dam ta daam… tam ta dam ta daam…
All we live in a… tam ta dam ta daam… tam ta dam ta daam… tam ta dam ta daam…
O pro geltonąjį namą joks geltonas povandeninis laivas nepraplaukė.
Keturios sekundės iš devintojo dešimtmečio
Pamačiau save viename trijų minučių 1989 metų lapkričio 3 dienos įraše, rodos, vieninteliame išlikusiame, nors tada filmavo daug kamerų. Keturias sekundes buvau dvidešimtmetis. Keturias ilgas sekundes, per kurias turėjau laiko prisiminti viską. Dievuliau, koks buvau juokingas ir liesas, atsikišusiu Adomo obuoliu, ant akių krintančiais plaukais, pigia studentiška striuke. O štai ir Gaustinas, vieninteliai kadrai, į kuriuos pateko, nes niekada nesifilmuodavo. Vis dairėmės aplinkui, smalsumas ir baimė. Tai buvo pirmas protesto mitingas Bulgarijoje per keturiasdešimt metų. Iš nūdienos žiūrint mitinguotojų reikalavimai visiškai nepavojingi: sustabdyti kažkokį vandens energijos išgavimo mazgą, teršiantį Rilos kalnus. Bet Siena dar nesugriuvo, režimas Bulgarijoje – taip pat. Pastebėjau civilius žmones su kameromis, jie tikrai buvo ne iš televizijos. Atitinkamų tarnybų žmonės naudoja įvairią filmavimo techniką, fiksuoja atskirus asmenis, kad vėliau juos identifikuotų. Todėl galiu save pamatyti iš arti net keturias sekundes. Operatorius šiek tiek persistengė. Šen bei ten sušmėžuoja pažįstami veidai, keli žmonės iš universiteto, vienas poetas. Veidai įsitempę, kūnai sukaustyti, nerangūs, drabužiai mažne vienodi, prasto sukirpimo, masinio siuvimo. Taip, priešingai nei septintajame dešimtmetyje, kuris išties buvo seksi ir spalvingas, žmonės gebėjo apsirengti, devintasis dešimtmetis, kaip ir visas komunizmas, bjauriai išsikvėpė.
Štai dabar įraše matyti, kaip užplūsta civilių būrys, jie įsibrauna į mitinguotojų gretas sukelti chaoso. Aš juos pastebėjau, kažką pasakiau bičiuliui, tada pasukau galvą į dešinę, tiesiai į mane filmuojančią kamerą. Tai trečia sekundė. Mėginu išdidinti kadrą, bet įrašas prastas. Ketvirtą sekundę manęs jau nėra.
Kad nepamirščiau…
Iš vieno knygyno Vitoškos gatvėje nugvelbiau knygą „Kokius patiekalus gaminti per krizę“ ir padovanojau merginai, su kuria tada gyvenau. Nuomojamame bute teturėjome dvi skardines konservuotų pupelių – pagalba iš Šveicarijos kariuomenės atsargų su pasibaigusiu galiojimo terminu. Vakare atsiversdavome nukniauktą kulinarinę knygą.
Ką čia sugalvojus desertui?
Naa, ką pasakysi apie pyragą su kriaušėmis?
Atsiverčiame 146 puslapį, kuriame pateiktas pyrago receptas, ir pradedame lėtai skaityti, kad pajustume kiekvieno žodžio skonį. Į keptuvėje ištirpintą sviestą įpildavome pusę puodelio medaus. Kruopščiai atskirdavome trynius nuo baltymų. Trynius sumaišydavome su puse reikiamo kiekio cukraus, aliejumi, pienu, miltais ir kepimo milteliais. Sudedamąsias dalis labai gerai išplakdavome rankiniu plaktuvu ir tešlą supildavome į iš anksto suteptą skardą. Pašaudavome į orkaitę ir kepdavome iki švelniai paruduos. Iš išvardytų dalykų turėjome tik keptuvę, dujinę ir rankinį plaktuvą. Bet taip įsijausdavome, kad paskui buvo galima pamatyti miltų pėdsakus ant mūsų rankų.
Teta Fani, septyniasdešimties metų, iš rajono „Jaunystė 1“, išmeldė poliklinikoje padaryti jai pilvo rentgeno nuotrauką dėl nemokamos košės, kurios duodavo prieš rentgeną.
Šaltis ir nutrauktas elektros tiekimas 1990-aisiais. Apytamsė kino teatro „Globus“ fojė, nereginčios alsuojančios nepažįstamųjų nugaros…
Susitikimai tamsioje Sofijoje, vaikštinėjau būdamas laisvas naktinis vieno laikraščio reporteris. Meškos dresuotojas be meškos, klydinėjantis po miestą. Džipą pristabdę mafukai jo paklausę, kiek kainuojanti meška, jis atsikirtęs, kad neparduodama, anie vožtelėję jam per sprandą, išplėšę grandinę iš rankos ir prisirišę gyvūną prie džipo bagažinės. Meškos jiems reikėję pitbuliams dresuoti. Nusviedę jam penkiasdešimt levų, o meška bėgusi paskui jų džipą ir riaumojusi. Tokios smulkmenos net nepatenka į dešimtojo dešimtmečio juodąją kroniką.
Istorija neregio Stoinės, ieškančio žmonos į studentų miestelį važiuojančiame autobuse ir kartojančio begalinį rečitatyvą:
„Aš esu Tonis, kuo tikriausias lobis,
ieškau sau žmonos amžiams, tos vienos…“
Tada eina epinis pasakojimas apie patirtas negandas, apie tai, kas jis ir iš kur atvykęs, kaip kovoja už gyvenimą didmiestyje, apie būsimą jauną šeimą, kurią sukurs, planai apie vaikus ir ramias dienas senatvėje… Pagaliau tuo pačiu ritmu ir rimuodamas aklasis Stoinė duoda tikslų adresą ir telefono numerį.
Istorija mano bendrakursės, kiekvieną mielą dieną po kelias valandas praleisdavusios triukšmingiausioje kavinėje šalia universiteto, desperatiškai panūdusios už ko nors ištekėti iki teks grįžti į gimtąjį B. Ten jos tėvas jau nuo slenksčio turėjęs užkaukti: nu, ištekėjai, ką? Tai kokio galo penkis metus kišom pinigus, kad grįžtum senmerge, čia tau vyro nėra.
Ji sėdėdavo, lėtai gurkšnodavo didelį puodelį kavos ir laukdavo. Slaptas jos ketinimas ištekėti jau buvo tapęs visiškai viešas. Visi vyrai apeidavo jos stalelį. Sykį visiškai įvaryta į kampą pasakė, kad padėtis žiauriai rimta, tėvas mirties patale, tad prieš mirtį ji norinti pristatyti jam kokį nors vyrą. Tik tam sykiui, pakartojo. Sutikau, nuvažiavome į jos gimtąjį miestelį. Po vynmedžiu buvo pastatę didžiulį stalą, prie jo niūriai tylėjo artimiausios tetos, dėdės ir keli kaimynai. Tėvą išnešė ant rankų, buvo panašus į labai pasiligojusį čionykštį Doną Korleonę. Priėjau prie jo, ilgai į mane stebeilijosi, norėjo kažką pasakyti, bet užsikosėjo ir jį nunešė į namą.
Po daugelio metų atsitiktinai atsidūriau to miestelio autobusų stotyje. Viena senukė įrėmė į mane akis ir ėmė šaukti: „Anava, šitas jaunuolis! Tas pats, kur apgavo mūsų mergaitę ir nevedė jos, kodėl jūs neapsiženijot, kad tave kur velniai…“
Knygos senomis kainomis iš uždaromų knygynų, kurias pardavinėdavome universiteto kieme. Kišeninio formato Šklovskio „Zoo, arba Nemeilės laiškai“ ir Kafkos laiškų rinktinė „Gimiau būti vienišas“, Džoiso „Jaunojo menininko portretas“ kietais viršeliais, net už 4,18 levus jos niekas nenupirko. „Kažkada seniai seniai, senais gerais laikais, buvo toks mūkas, jis sakė mūūūū ir leidosi keliu tolyn…“
Tai viso labo smulkmenos, kurios nubyrės, visa kita išliko to meto laikraščiuose. Šiaip ar taip, dešimtasis dešimtmetis buvo judriausias, nuostabiausias dešimtmetis, kuriame visko galėjo nutikti. Tąsyk buvome jauni paskutinį kartą. Tada pasirodė Gaustinas, studijas nutraukęs filosofijos studentas, su savo genialiais projektais (ir nesėkmėmis), užrašytais specialioje užrašų knygutėje.
Kodėl Gaustinas vis dar man svarbus? Retai turėdavau draugų. Empatija nuteikia suartėjimui su žmonėmis, bet ne mano atveju, kai svetimo liūdesio našta užgriuvo it liga. Jokių moterų, jokių ryšių, jokių draugysčių. Tačiau Gaustinas tarsi buvo sukurtas iš kitokios medžiagos ir laiko. Nepažįstu kito tokio žmogaus – skaidraus ir kartu neįžvelgiamo. Pereidavau kiaurai jį lyg per orą arba blokšdavausi į stiklo sieną. Nepaisant to arba kaip tik todėl jis buvo vienintelis, kurį galėjau pavadinti draugu.
Gaustino projektai
Visi būdai sąžiningai užsidirbti pinigų po truputį nyko. Vieną dieną trynėmės prie kino teatro norėdami pažiūrėti, kokius naujus filmus rodo. Bilietai buvo neįkandamai brangūs, vėpsojom į afišą ir kelias nuotraukas. Beregint Gaustinui šovė į galvą geniali mintis: perpasakosime filmus. Smulkus pusvalandžio pasakojimas už minimalų mokestį. Projektas „Kinas skurdiems“. Visiškas kino industrijos dempingas. Jis įsiaudrino. Įsivaizduoji, koks ėjimas, koks istorinis atsivertimas iš vizualumo atgal į pasakojimą. Atsistoji prie kino teatro šalia susibūrusiųjų ir imi atsipalaidavęs porinti, koks, esą, filmas grandiozinis, bet anie šikniai iš kino teatro užvarė tokias nežmoniškas bilietų kainas, tačiau tu filmą matei ir siūlai už visiškai juokingus pinigus, už niekingus septynis šimtus levų, smulkiai jį papasakoti. O bilietas kainuoja dešimtkart daugiau. Susirenka kokių penkiolikos žmonių grupelė ir – padaryta.
Pala, pala, pertraukiau jį, o kada filmą žiūrim mes?
Mes žiūrim paskui, kai susižeriam pinigėlius, atrėžė Gaustinas.
O tai ką pasakosim?
Sukursim, atsakė nekaltai. Ką čia reiškia, juk tu rašytojas. Turi pavadinimą, kelis anonsinius sakinus ir tris keturias nuotraukas iš plakato. Ko tau dar reikia? Tokių žmonių daugiau nerasi. Jis net nejuokavo. Visiškai neturėjo humoro jausmo. Kaip visi apsėstieji. Kaip žmonės, nukrypę nuo vieškelio, anot mano močiutės. Kaip revoliucionieriai ir moterys, pasak Nyčės.
Kinas skurdiems. Kaip tas tamagočis skurdžiams iš seno anekdoto. Tamagočiai, jeigu kas nors dar prisimena, buvo tie į pranešimų gaviklį (ar reikia paaiškinti, kas yra pranešimų gaviklis?) panašūs prietaisėliai, per kuriuos rūpiniesi savo elektroniniu gyvūnėliu, tam tikrą valandą šeri, paduodi vandens, kai ima inkšti, žaidi su juo. O kai įsibosta, numeti į šalį, kol nugaišta iš alkio. Kur išsidangino visi tie tamagočiai? Pas senus pranešimų gaviklius. Žmogus nė neįtaria, kiek mirties geba prigaminti.
Žinau, kad nuklystu į šalį, bet paskelbkime tylos minutę už sielas:
andainykščių pranešimų gaviklių,
tamagočių,
videokasečių ir vaizdo grotuvų,
magnetofonų,
kurie pakasė juostinius magnetofonus,
kurie pakasė plokštelių grotuvus,
kasečių,
telegramų su visais jų ritualais,
rašomosios mašinėlės (leisiu sau asmeniškai atsisveikinti su savo „Marica“, kaupina dešimtojo dešimtmečio cigarečių pelenų ir kavos). Rašymas mašinėle buvo fizinė įstanga, kita judesio rūšis, ar prisimenate?
Baigta, minutė praėjo. Apie ką šnekėjomės? Apie kiną skurdiems, taip, bet pirmiau užbaigsiu anekdotą. Kadangi tamagočiai padoriai kainavo, pasirodė tamagočis neturtingiems. Žinote, kaip jis atrodo – ogi tarakonas degtukų dėžutėje. Taigi. Gal tai ir nebejuokinga, bet noriu paimti ir šiuos mažmožius, visus daiktus, kurie jau išnyko, kurių nebėra, kurie nebegyvi. O tai, matyt, yra atvirkščia tam, kas parašyta: „Lai išgyvena tvaną gyvi ir vėl prisiveisia“… Visai susipainiojau. Nežinau, ar daiktai, kuriuos dabar chaotiškai ir šiek tiek paniškai traukiu iš savo tvano, galės gyventi, o dar ir veistis. Suprantu, kad praeitis yra bevaisė kaip bergždžia kumelė. Bet dėl šios priežasties man ji tampa dar mielesnė.
Nedavė vaisių ir tas kino skurdiems sumanymas. Pasakysiu tik tiek, kad vos tik pamėginau pirmai grupei perpasakoti filmą, kurio nežiūrėjau, veikiai teko nešt kudašių.
Panašus finalas laukė ir projekto „Asmeninis eilėraštis“.
Nėra gėdingų darbų, vieną rytą pasakė Gaustinas. Atsistoji kaip gatvės dailininkai, paišantys žmones už pinigus, laikai popieriaus lapą, pieštuką ir kalbini praeivius: gal norite, kad parašyčiau jums eilėraštį? Kiekviena nuostabi mergina turi teisę į eilėraštį. (Regis, taip skambėjo citata.) Užtruks tik dešimt minučių.
Tad štai sėdžiu parkelyje ant suoliuko su keliais popieriaus lapais ir pieštuku, su diskretiška lentute, ant kurios nurodyta, kad teikiu asmeninio eilėraščio paslaugą. Besibaigiant antrai laukimo valandai prie manęs priėjo maždaug pusamžė moteris. Taip sumanyta nebuvo. Kažin kodėl įsivaizdavau, kad klientės bus tik dvidešimtmetės. Ji buvo apkūnoka ir panaši į neigiamą sovietinių animacinių filmukų personažą. Geidavo asmeninio eilėraščio. Praėjo nustatytos dešimt minučių. Nieko. Mano galva buvo visiškai tuščia kaip rūsys, kuriame gali išgirsti tik viena po kitos lašnojančias minutes. Jaučiausi vis nesmagiau. Moteris pradėjo prakaituoti, išsitraukė nosinaitę, ar galiu sukrutėti, taip, žinoma, juk aš nepiešiu jūsų. Kur man nukreipti žvilgsnį, nesvarbu, šiek tiek į šoną, į mane nereikia, aš truputį varžausi. Ji buvo arba romantiška, arba staiga praturtėjusi. Sulig kiekviena į niekur nuaidinčia minute vis labiau ryškėjo mano nesėkmė. Galiausiai nusprendžiau veikti tiesiai šviesiai. Pakėliau galvą, pažvelgiau jai į akis ir išpyškinau:
– Tiesą sakant, šiandien jūsų tokia aura, kad man nepaprastai sunku susikaupti. Gal galėtumėte ateiti kitą kartą?
Tuo metu visi laikraščiai rašė apie auras ir ateivius. Ir tai suveikė, moteris, užuot skėlusi man skambų antausį, nudžiugo. Pasakė, kad esu tikras poetas ir ji išsyk tai supratusi. Tik atsigimęs poetas galįs gaudyti auras. (Sakytum, auros būtų kokie nors karpiai.) Pareiškė gyvenanti čia netoliese ir pakvietė mane išgerti taurę vyno. Sutikau veikiau iš kaltės jausmo. Pasirodo, ji gyveno viena, ištraukė butelį, atsisėdo gan arti manęs ant sofos, nors kambaryje buvo daug kitų vietų, ir prispaudė mane savo kūnu. Oi, ką jūs, aš esu poetas, išpyškinau ir kaipmat atsistojau. Tarytum norėjau priminti jai dirbantis daugiausia su auromis, o kūnai į mano kompetenciją neįeina.
Pliauuukšt – suskardėjo antausis, šis projektas žlugo drauge su grandioziniais ir nesuprastais Gaustino sumanymais.
Kūdikių pernešėja
Toks darbas, kodėl negalėčiau tau to pasakyti, aš nebijau. Pastoji čia ir artėjant septintam mėnesiui turi kirsti Graikijos sieną. Susiverži pilvą, užsivelki plačius drabužius, todėl geriau pasirinkti vėsesnį sezoną. Kol tikrina tavo pasą, užsidegi cigaretę, kad būtum ir ramesnė, labiau atsipalaidavusi, ir neišsiduotum esanti nėščia. Savaime suprantama, žmogui, kuris tave veža, greičiausiai nubyrėjo pinigėlių, bet ir tau nereikia žiopsot. Kerti sieną. Du mėnesius tūnai Atėnų pakraštyje niūriam kambary be langų kaip koks samdomas žudikas. Niekur neišeini, kad nekiltų problemų. Tik guli, vėpsai į teliką ir kemši dėl pilvo. Tave gerai maitina, nes prekė turi būti sveika. Išnešioji, tie tipai susisiekia su pirkėjais, šie pasako, kad esi jų giminaitė, suranda tau gydytoją, pagimdai nelegaliai. Tavo žmogus paima pinigus, ir baigta. Tik nenoriu, kad pagimdžius man jį parodytų, nes galiu pradėt gailėtis. Vos tik jį pamatysi, galas, nebegalėsi jo palikti ir šitaip sumausi visą reikalą. Iš šio darbo išlaikau kitus vaikus, namie manęs laukia keturi. Darau tai tik dėl jų. Kiek kainuoja, po penkis šešis gabalus, už vieną davė net aštuonis, buvo berniukas, berniukai brangesni, aš paimu dešimt procentų. Keturis pardaviau, keturis užauginau, štai toks galutinis rezultatas. Bet šitas, kurį dabar nešioju, paskutinis, viskas, baigta. Va, spardosi, žino, kad apie jį kalbame, ei, baik spardytis, ten tau bus šimtąkart geriau. Kartais juos susapnuoju, tada uždegu žvakelę.
Šią istoriją nupirkau spalio pabaigoje, netoli Graikijos sienos. Kai pasiūliau jai pinigų, moteris pažvelgė į mane nustėrusi. Nesuprato, už ką jai moku. Tai kad aš neturiu ką tau parduoti, o vaikų daugiau nebegaliu gimdyti. Pasakiau ką tik nupirkęs jos istoriją. Nesu tikras, ar ji mane suprato. Paėmė pinigus, pavartė rankoje, tarsi lauktų, kad pareikalausiu grąžinti, atsuko nugarą, žengė kelis žingsnius, suklupo ir apsiraudojo. Man dingtelėjo, kad tik dabar pradėjo pardavinėti savo vaikus. Kai pradėjo apie juos pasakoti. Be papasakotos istorijos visa tai tebuvo sandėris.
Pasakojimas yra Paskutiniojo teismo dalis, nes priverčia žmones suvokti. O kokia nauda iš suvokimo, nėra aišku. Ir šią istoriją dedu į dėžę.
Istorijų pirkėjas
Anksčiau įsikūnydavau, dabar tenka pirkti. Galiu prisistatyti ir taip: esu žmogus, išperkantis praeitį. Istorijų prekeivis. Kiti prekiauja arbata, kalendra, akcijomis, auksiniais laikrodžiais, žeme… O aš einu ir masiškai supirkinėju istorijas. Pavadinkite mane kaip norite, sugalvokite man vardą. Turintys žemės vadinami žemvaldžiais, aš esu laikvaldys, valdau svetimą laiką, esu svetimų istorijų ir svetimos praeities turėtojas. Esu garbingas pirkėjas, niekada nenumušinėju kainos. Išperku tik privačią, konkrečių žmonių praeitį. Sykį man norėta prakišti visos valstybės praeitį, atsisakiau.
Perku įvairias istorijas – apie tai, kaip kažkas buvo paliktas, apie neištikimas žmonas, apie vaikystę, keliones ir praradimus, liūdesį ir netikėtus išsivadavimus… Perku ir laimingas istorijas, bet jų pardavėjų nedaug. Iš pirmo žodžio galiu atskirti šviežią prekę nuo pašvinkusios, tikrą nuo prasimanytos melagių, trokštančių pasipelnyti.
Dauguma žmonių savo istorijas parduoda pusvelčiui, kai kurie net nustemba, kad siūlau jiems pinigų už dalyką, kuris nieko nekainuoja. Kiti lieka patenkinti galintys kam nors permesti naštą, kurią iki šiol nešė patys.
Kokia man iš viso to nauda? Dėl prieš tai persirgtos ligos ir supirktų istorijų dabar galiu vaikščioti įvairių laikotarpių koridoriais. Turėti vaikystę visų žmonių, iš kurių pirkau, turėti jų moteris ir liūdesį. Krauti visa tai į Nojaus kartonines dėžes savo rūsyje.
Istorijų pardavėjas
Tiesą sakant, kas jūs toks? Rašytojas? Man nuostabiai sekasi susipažinti su rašytojais. Toks buvo mano senelis, tikriausiai karma. Prieš mėnesį buvau pakviestas į vestuves. Ir kaip manote, šalia ko atsisėdau prie stalo? Galite atspėti? Mane pasodino šalia paties Salmano Rušdžio. Taip, taip, šalia jo. Su apskritais akinukais, su barzdike… Tiesą sakant, visad maniau, kad tie, kuriuos rodo per televizorių, žymiausieji, tikrovėje neegzistuoja, greičiausiai yra kokia nors kompiuterinė animacija, holograma. Ar jūs kartais nesuabejojate Madonos ar Brado Pito egzistavimu? Na, nesvarbu. Atsisėdau šalia jo, paspaudėme vienas kitam ranką, jis pasakė savo vardą, ir aš išsižiojau. Jūs – rašytojas? Tarsi tuo pačiu vardu būtų prisidengusi dar visa krūva įžymybių. Jis net sutriko ir kažką suvebleno – galima ir taip pasakyti.
Ar žinote, kaip visą tą laiką jaučiausi? Lyg patrankų mėsa. Dievulėliau, maniau, kad šitas nė nosies į lauką neiškiša. Prisipažįstu, nesu skaitęs jo kūrinių, bet, dievaži, kartais pasižiūriu televiziją ir pasklaidau laikraščius. Juk šio žmogaus knygos deginamos, jam paskelbta mirties bausmė, fatva. O tie, kurie ją paskelbė, žinote, jie nieko nepaiso. Taigi per tas vestuves aplankė keistas jausmas ir pasididžiavimas, kartu lyg ant adatų būčiau sėdėjęs. Ir vis dairiausi, ar kuris nors iš šių jaukių iškilmių dalyvių nedaro staigių judesių. Buvau pasiruošęs nerti po stalu. Tirtėjau stipriau už jį, jis greičiausiai nebebijo. Įdomu, ar vilki ką nors po marškiniais su varlyte? Turiu omenyje ploną veik nepastebimą naujausios kartos neperšaunamą liemenę iš visai naujos ir lengvos medžiagos pluošto. Jau ketinau pasiteirauti, bet persigalvojau. Galėjau tiesiog patapšnoti jam per petį atsisveikindamas ir pajusti.
Iš esmės vyras laikėsi labai padoriai. Nė karto manęs nepaklausė, kaip man patinka naujausias jo romanas. Dovanokite, kadangi ir jūs esate rašytojas. Kiek juos pažįstu (kaip visada išskyrus čia esančius, žinoma), jie niekada nepraleidžia progos užduoti šį klausimą. Įsivaizduoja, kad pasaulis keliasi ir gulasi su jų knygomis. Baiminausi, kad paklaus ir supras, jog nieko nesu skaitęs. Bet jis yra didis rašytojas, nekamantinėja. Arba įsitikinęs, kad esi skaitęs, arba jam tiesiog nusispjaut. Ramiai atsipjauna bifštekso, pasmeigia morkytę. Persimetėme keliais bendrais žodžiais apie jaukią šventę ir kokie mieli yra jaunavedžiai, kaip vienas kitam tinka ir tra lia lia… Nereikšmingi pašnekesiai, kokie užvedami per vestuves su kaimynu iš dešinės ar kairės. Maniau, kad rašytojai kalba labiau apie, na, žinote, tik apie svarbius dalykus, apie gyvenimą, apie mirtį… Nesvarbu. Aš buvau nuotakos draugas, o jis nuo vaikystės pažinojo jaunikį. Mes abu laidavome už savo draugus. Galiausiai papasakojau jam savo istoriją. Taip ir nesupratau, ar jam iš tikrųjų padariau įspūdį, ar tiesiog apsimetė. Nežinau, žmonės su akiniais mane glumina. Dabar stebėsiu, ką jis rašo. Manote, kad ją panaudos?
Žinoma, pagaliau man pavyko įsiterpti į mudviejų pokalbį. Rašytojai niekada nebūna nekalti. Jie vagiliauja kaip šarkos. Tačiau išties svarbu, kas tave apvagia.
Ak, ne, aš jam ją padovanojau.
Na, tuomet lauksime.
Jei norite, galiu ir jums papasakoti.
Man smalsu.
Bet žinokite, ji parduota.
O ar nesakėte, kad padovanota?
Na, taip… padovanota, parduota. Sutarties nepasirašinėjome. Jeigu istorija jums labai patiks, turėsite susitarti, kuris iš jūsų ją panaudos. Dovanoju… už dvi dideles taures „Four Roses“.
Vadinasi, už aštuonias rožes, nusijuokiau aš… Sutarta. (Šitaip susipažinau su istorijų pardavėju.) Kai pirma puokštė atsirado ant stalo, istorija prasidėjo.
…ir jo istorija
Žinoma, tai istorija apie moterį, lėtai prašneko pasakotojas. Pradžią įvertinau maždaug taip: „Žinoma, tai istorija apie rankraštį“, bet staiga man dingtelėjo, gal jis perparduoda svetimas istorijas: Eko istorijas prakiša Rušdžiui, kad paskui literatūroje kiltų sąmyšis ir nesantaika. Leidau istorijai rutuliotis.
Jei norėjau likti gyvas, turėjau nuo jos pabėgti. Palikti ją, palikti miestą kuo greičiau. Kelis mėnesius važinėjau po Europą. Panūdę užmiršti buvusius santykius kai kurie žmonės išbando atsitiktinį seksą, o aš išbandžiau atsitiktinę geografiją. Rinkausi bet kokius miestus, dažniausiai keliavau traukiniais, keičiau stotis ir viešbučius, visi turistai keliauja grupėmis arba poromis, o aš vaikštinėjau vienas po aikštes, kurios ūmai ėmė atrodyti vienodos. Buvau panašus į žmogų, norintį palikti savo apleistumą už kurio nors kampo. Kaip žmogus, besidairantis atokios ir nežinomos vietos, kurioje galėtų paleisti savo liūdesio kates, kad jos niekada nerastų kelio atgal. Ar žinote, kaip nelengva atsikratyti kačių? Jos turi nepaprastą namų pajautimą, ypatingą atmintį. Sykį mano senelis pabandė atsikratyti visų ir namie, ir kieme privisusių kačių, sugrūdo jas į maišus ir išleido už kelių kilometrų nuo miesto, prie kapinių. Kai grįžo namo, katės jau buvo jį aplenkusios. Istorija apie kates – bonusas, Rušdžiui jos nepasakojau, tarė istorijų pardavėjas, gurkštelėdamas iš antros keturių rožių taurės.
Netrukus supratau, kad Europa yra pernelyg ankšta vieta, sklidina tos moters, primena man ją. Man reikėjo daugiau erdvės, tuščios ir nepažįstamos. Sėdau į pirmą lėktuvą, skrendantį į Ameriką. Turėjau pasiklysti it Kolumbas, bet seniai kartografuotose žemėse. Mes nesusimąstome, kaip šiais laikais nelengva pasimesti. Beveik taip pat, kaip anais laikais buvo sunku nepasiklysti.
Po metų ir trijų mėnesių grįžęs namo išskleidžiau pasaulio žemėlapį ant grindų ir spalvikliu sujungiau vietas, kuriose pabuvojau. Tai buvo kelionė aplink pasaulį, vedžiojau pirštu po maršrutą ir tariau miestelių ir megapolių pavadinimus, nuostabiausia mantra moteriai užmiršti.
Sofija, Belgradas, Budapeštas, Vroclavas, Berlynas, Hamburgas, Orhusas, Bremenas, nusileidimas į Ruaną, Dižonas, Tulūza, Barselona, Malaga, Tanžeras, Lisabona, per Atlantą Long Ailendo link, Niujorkas, Ontarijas, Nort Hadsono įlanka ir žemyn link Mineapolio, Čikagos, Kolorado Springso, Pueblo, Finikso, San Diego…
Atsitiesiau, pakabinau žemėlapį ant sienos ir tik tada pastebėjau… Mano kelionės linijos tobulai brėžė raidę. Jos vardo raidę. Didelė, aiški M. Grakšti kvailo vyro monograma. Katės grįžo anksčiau už mane.
Istorija buvo visai nebloga, net jeigu buvo ją nušvilpęs iš kito žmogaus ir jau perpardavęs (kai kurios frazės, tokios kaip „liūdesio katės“ ir panašiai, tikrai buvo ne jo). Rožių puokštė suvešėjo. Jis atrodė patenkintas kaip žmogus, du kartus pardavęs tą patį daiktą. Bet aš taip pat likau patenkintas sandoriu, nes už vienos kainą nusipirkau dvi istorijas – tą, kurią papasakojo, ir ankstesnę, apie susitikimą su Rušdžiu, spėju, dar labiau sufantazuotą nei antroji.
Versta iš: Георги Господинов. ФИЗИКА НА ТЪГАТА. Пловдив: Жанет 45, 2012.
Ognjen Spahić, Adisa Bašić, Mihajlo Pantić, Roman Simić. Keturi apsakymai
2022 m. Nr. 2
Iš juodkalniečių, bosnių, serbų ir kroatų k. vertė Kristina Tamulevičiūtė
Skilus Jugoslavijai, serbų-kroatų kalba skilo į serbų, kroatų, bosnių bei juodkalniečių kalbas. Šiuo metu skirtumai tarp šių kalbų ir literatūrų yra nemenki. Norėdama į juos pasigilinti, išverčiau po vieną šiuolaikinių kroatų, bosnių, serbų ir juodkalniečių autorių trumposios prozos kūrinį. Žinoma, norint įžvelgti skirtumus, keleto vertimų nepakanka, bet publikacija aiškiai parodo, jog šiose santykinai naujose šalyse esama labai įdomių rašytojų.
Visi jie pripažinti savo šalyse ir regionuose. Kūrinius rinkausi pagal savo skonį. Juodkalniečių literatūros vertimų Lietuvos spaudoje iki šiol aptikusi nebuvau.
Ognjenas Spahićius gimė 1977 metais Podgoricoje, Juodkalnijoje. Įvertintas ne viena reikšminga premija, proza versta į prancūzų, italų, slovėnų, rumunų, vengrų, makedonų ir anglų kalbas.
Džiaugsmo pilna galva
1.
Kai stebiu ją pro durų akutę, man atrodo, kad toji moteris laiko ietį – medinį, ilgą, nepritaikomą ir bjaurų įnagį, kokius raiti riteriai suvarydavo į krūtines kitiems raitiems riteriams. Ji suėmusi šį negrabų ginklą už vidurio, o kitoje rankoje – juodų vynuogių ir pomidorų pilnas krepšys.
2.
Toji moteris yra mano mama, o skambutis neveikia jau kelis mėnesius. Todėl stora lazda ji beldžia į duris. Mano klausa puiki. Bet buki smūgiai, kuriuos išgirdau sėdėdamas fotelyje ir nieko neveikdamas, nuskambėjo kaip svetimi, ne šio pasaulio garsai. Iš pradžių ji trenkė trumpai ir stipriai, vėliau pasigirdo trys švelnesni bilstelėjimai kakta. Kai priglaudžiau akį prie mažojo stikliuko duryse, jos kakta vėl riteriškai trinktelėjo į juodą lakuotą paviršių. Leidau jai stuktelėti dar kartą ir tuomet plačiai atvėriau duris. Padvelkė mama. Jos kvapas – cigarečių filtro, veidas nusėtas prakaito karoliukais, kurie šnypšdami veržiasi iš porų: šis garsas aplenkė mano klausą, bet rezonavo išsislapsčiusių graužikų, didžiųjų musių ir palėpėje čirškiančių žvirblių ausytėse.
3.
– Liftas…
– Taip, mama. Tiek stebuklingų dalykų užtempei į ketvirtą aukštą…
– Liftas neveikia…
– Nė nesakyk. Apgailestauju. Vynuoges reikia dėti į šaldytuvą. Tuoj tau padėsiu.
– Pirma jas nuplauk ir neužsuk čiaupo. Noriu šalto vandens, daugiau nieko.
– Supratau, jūsų didenybe. O kai prisėsi, norėsiu sužinoti, iš kur ta ietis.
– Kvailystė. Nepatikėsi. Mokykloje pareikalavo, kad išsineščiau. Neva kažkokie sentimentai ar panašiai. Jie galvoja, kad tas daiktas priklauso man ir niekam kitam.
– O tas daiktas…
– Ar atneši man vandens?
– Tuoj. O tas daiktas…
– Ir citrinos griežinėlį įmesk. Mačiau, viena yra šaldytuvo durelėse.
– Tas daiktas… Kas…
– Pasaulio žemėlapis. Žiūrėk, pritaškei. Kvailas pasaulio žemėlapis, trisdešimt metų kabėjęs man virš galvos. Įpilk dar vieną stiklinę.
– Kokio pasaulio?
– Nesivaipyk. Aš tik paprašyti norėjau… Nunešk jį į rūsį, sudegink kieme, padovanok murziniems išbadėjusiems vaikams, nes akyse jo nenoriu matyti. Tas kvapas namuose… Na jau ne! Viskas, pensija. Apie mokyklą nieko nebenoriu girdėti.
– Didysis pasaulio žemėlapis iš geografijos kabineto, kuriame praleidai gražiausias vidurinės mokyklos mokytojos akimirkas? Tasai žemėlapis? Kas tau nutiko, mamyte? Sudeginti? Išmesti? Tikrai nesiruošiu teptis rankų krauju.
– Kokios dar rankos, koks dar kraujas. Patetiškas kaip tėvas. Jau įsivaizduoju jį kalbantį tokias pat nesąmones. O gal jį įdėti į paauksuotus rėmus ir pakabinti virš šitos sofos?
– Kodėl gi ne, mamyte! Aš tuo pasirūpinsiu. Nupirksiu kokybišką matinį stiklą ir keturių centimetrų pločio rėmus. Svetainė iš karto pagyvės. Visas pasaulis vienoje vietoje. O tada, gerdami rytinę kavą, galėsime stebėti visas tas jūras, Gibraltaro sąsiaurius, amerikas, indijas, archipelagus, atokias salas Ramiajame vandenyne ir visa kita. Pasaulis! Mūsų pasaulis! Mama.
– Ironizuoji. Juk taip? Ir kaip drįsti?
– Ne… Mama… Aš? Argi galėčiau?
– Atstok nuo manęs. Atstok, sakau tau. Visai nemoki apsimesti. Ir atnešk dar vandens. Žiūrėti į Gibraltaro sąsiaurius? Lyg jų būtų koks šešetas!
– Man atrodo, kad šiandien jis neskaidrus ir šiltesnis nei įprastai.
– Kas?
– Vanduo, mamyte. Pažiūrėk.
– Vanduo kaip vanduo.
– Taip. Gerai pasakei. Vanduo kaip vanduo.
4.
Miestą skiria upė. Jos pavadinimas ir vaga pasaulio žemėlapyje neegzistuoja. Tai – mikroskopinė, nepažinta geografija, vietinės reikšmės faktas, įžiūrimas tik mūsų miesto veide.
5.
Dialogas numeris trys niekada nevyko. Bet įvyko visa kita, įskaitant akimirką, kai mama kakta bilsnojo į storą paradinių durų medį. Mandagus apsikeitimas tikslingai sklandžiais, sudėtiniais ir sudėtingais sakiniais, užimančiais daugiau nei puslapį, yra absoliutus melas. Mes niekada taip nebendraujame. Sunkiai suprantamas murmesys, pykčio skeveldros ar elementariausia informacija apie maistą ir atėjusias sąskaitas – tokie būdavo mūsų pokalbiai. Numeris trys niekada neįvyko, bet šiame pasakojime jis yra nepaprastai svarbus. Norėjau trumpo dialogo forma pavaizduoti melą, kurį dažnai aptinku skaitydamas šiuolaikinę literatūrą – juo daugiau ar mažiau siekiama parodyti patį gyvenimą. Mamos ir sūnaus, tėvo ir vaiko pokalbiai, brolių, geriausių draugų, mylimųjų, nusikaltimo partnerių ginčai, eilutės, kuriose įžvelgiamas nuspėjamas ir netikras kartėlis, popieriaus traškėjimas ir plastiko kvapas, vanilės skonio pudra, apokaliptiniai refleksai ir nedidelės apokalipsės, nebaigti dirbtinėmis gėlėmis apkaišyti sakiniai, į kuriuos žvelgiama dirbtinėmis akimis, dirbtinėmis širdimis, dirbtiniais jausmais, atviros pabaigos, uždaros pabaigos, varpos ir kartais nykščiai. Tragedija po tragedijos, paradoksai už kiekvieno kampo, pasaulis juk blogas, ar ne, tu, drauge, man viską paaiškinsi, o prieš tai, labai prašyčiau, pabandyk pagyventi su mano mama ketvirtame septynaukščio daugiabučio aukšte, bute, kurio langai žvelgia į pietus ir šiaurę. Nieko čia baisaus. Apie tai tik užsiminsiu, nes mano gyvenimas niekuo ne blogesnis už milijardus kitų gyvenimų, kuriuos kartais jaučiu lietaus lašeliuose – šie užsibaigia savižudybėmis, išsitaškę ant skardinio į Adrijos jūros baseiną nukreiptos vakarinės terasos stogo. O aš, žinoma, visa tai darau tik norėdamas parodyti šio pasakojimo beprasmybę. Kiekvienas, įžvelgęs jame prasmę, nusipelno gero sprigto į kaktą. Jei esi vienas jų, sveikinu tave iš širdies, iš pačios širdies gilumos.
6.
Esu trisdešimt šešerių rašytojas. Plikė, impotencijos požymiai, tuštinimosi problemos, nikotino sukeltas kosulys, įdubusios akys ir pajuodę paakiai, nugaros skausmas – nieko panašaus mano kūnui nenutiko. Esu sveikas ir tvarkingas individas aukšta kakta, vidutinio išsilavinimo, patrauklus moterims, mėgstamas vyrų, taip, norėčiau užrašyti tokias eilutes, aš – asmuo, iš kurio nieko nesitikiu, iš kurio niekas nieko nesitiki, bet vis tiek tai aš, ir eilučių daugėja, prasikala kaip pavienės bjaurios žolės, netrukus sužels lyg Amazonės džiunglės: mėgaujuosi jų pavėsiu, žiūrėdamas be galo nuobodžias kabelinės televizijos programas, kuriose stengiamasi visą vedėjo ir režisieriaus entuziazmą paversti į dar vieną iki skausmo tuščią vieninteliame sakinyje telpantį melą: gyvenimas yra stebuklingas. Užuodžiu smarvę.
7.
Atidarau duris, o ji numeta didelę ietį. Palinguoja galva, atkiša smakrą ir sako: pensija. Aš atsakau: sveikinu, ir prisidegu cigaretę, o ji su pasibjaurėjimu stebi, kaip iš mano šnervių palengva srovena dūmai. Literatūra? Ir vėl smirda. Pageltę karvės sūrio gabalėliai ant virtuvės stalo. Ji sako: galėjai bent jau… Atidaro šiukšlių dėžę ir sumeta išėdas iš žalios lėkštės. Aš atsakau: taip.
8.
Sąskaitų suvedimas manęs nedomina. Ypač neįdomi dvikova su savimi. Bet tai man netrukdo kartais pro įsivaizduojamą dvivamzdį pažvelgti į motiną. Taikyčiausi į išsipūtusį jos pilvą, kad ištaškyčiau supuvusių kiaušidžių, per kurias atsidūriau šiame pasaulyje, liekanas. Tai tikrai nebūtų simboliškas aktas, kuriuo patvirtinčiau savo egzistencijos beprasmybę, greičiau sutapimas. Didelis tuštumos kalibras į riebalais apaugusį audinį. Medžiaga į medžiagą, išsitaškymas ir mirtis. Mąstymas apie metaforas. Pasitenkinimas ant klozeto. Trumpi aiškumo momentai, išnykstantys kaip didelis šalto vandens nuneštas šūdas. Fragmentai kaip sprendimas. Į gabalus suirusios išmatos. Vaizduotės miniatiūros, partitūros, garnitūrai, sutrupinti į kažką tokio, ką galėtum pavadinti „Mano gangrenuojantis gyvenimas“. Bet tai – ne nelaimė. Ir tai niekada nebus literatūra.
9.
Iškračiusi iš lėkštės paskutinius sūrio trupinius, klūpėdama ant nedidelio stačiakampio kilimėlio priešais virtuvės stalą, motina ėmė vemti. Pamačiau kelias šlykščiai apvirškintas mandarino skilteles. Kiaušidės, pamaniau, žiūrėdamas į mandarinus ant virtuvės stalo. Kai motina išsivėmė, padėjau jai atsistoti ir nusiplauti veidą. Niekada daugiau tų vaisių nė pirštu nepaliečiau.
10.
Tris mėnesius praleidau kalėjime dėl sunkaus mažamečio sužalojimo. Bausmė nebuvo padidinta dėl psichiatrinės ekspertizės specialisto ataskaitos, kurioje tvirtinama, kad mano nusikaltimą reikėtų klasifikuoti ne kaip mėginimą nužudyti, o kaip neartikuliuotus kompulsyvius psichine liga sergančio individo veiksmus. O buvo taip: stovėjau prekybos centre ir laukiau didžiojo lifto, nes planavau pakilti į kavinę antrajame aukšte, kur kartais užsuku išgerti kavos. Tokia aplinka paprastai manęs nesiutina: išfiltruotas oras, saldūs kvapai ir po metaliniu stogu gyvenančių žvirblių, skraidančių tarp hole išrikiuotų ekranų, čirpimas. Toks apsilankymas prekybos centre man garantuoja anonimiškumą, nes į šią neono karalystę neužsuka asmenys, kuriuos sutinku už baro kavinėje „Berlynas“. Pasitelkęs terminologiškai platų registrą, anuos žmones galėčiau pavadinti pažįstamais, kai kuriais atvejais net draugais, daugiau ar mažiau brangiais žmonėmis, kurių nerangius sakinius dusina muzika, sklindanti iš pusantro metro aukščio kolonėlių. Žvirbliai prekybos centre yra mechaniniai įrenginiai, reikalingi tam, kad į vartotojiškos oazės aliumininį rojų pritrauktų mamas su vaikais. Nes tai, kas gerai gyvūnams, gerai ir žmonėms. Tolimiausiame palėpės užkaboryje tarp sausų gipso sienų yra dirbtuvės žmogaus, kuris pražilo besistengdamas, kad tie žvirbliai darytų tai, ko iš jų tikimasi. Jo vardas Ferdinandas, Fernandas, Zigmantas, blogiausiu atveju Estebanas. Žmogus-paukštis, kruopščiai saugoma paslaptis, preciziškas mechanikas ir kantrus dažnų gedimų, atsirandančių dėl pigių dirbtuvėse naudojamų medžiagų, analitikas. Tai, kad stoviu priešais lifto duris, tikėdamasis kuo greičiau nusipirkti espreso puodelį, neturi jokios įtakos Fernando-Zigmanto realybei, todėl šį kartą neleisiu sau nukrypti į išskirtinius ir nepaprastai įdomius to žmogaus biografijos bruožus.
Trypčioju vietoje. Kažkur, kituose betono aukštuose, atsidarinėja plačios metalinės durys. Dėžė palengva leidžiasi. Ekranėlyje parodoma, kad liftas nusileido, durys atsidaro, o viduryje lifto stypso rėkti ir bliauti pasiruošęs penkiametis. Jis įsmeigė žvilgsnį tiesiai man į akis, lyg tikėdamasis jose rasti reikalingos atominės energijos tuojau įvyksiančiam isteriškam protrūkiui.
Jis ėmė cypti kaip tik tą akimirką, kai įžengiau į liftą ketindamas jį išvesti ir nuraminti. Įsivaizdavau, kaip jo motina klaidžioja po antrąjį aukštą išgąstingai spėliodama, kur jos mažius galėjo pradingti, jau vien todėl užsimaniau tą vaiką apkabinti ir kartu sulaukti atskubančios motinos. Bet kai švelniai apglėbiau smulkučius petukus, kai atsukau veidą į paraudusius jo skruostus, prasivėrė aštrių dantukų pilna burnytė ir griebė man už nosies. Nustebino demoniška įkandimo jėga – kremzlė sutraškėjo, iš akių pasipylė aštraus skausmo prisodrintos ašaros. Viskas, kas nutiko po to, kilo iš įsiūčio. Kad ir kaip ten būtų, dviejų liudininkų parodymai beveik identiški. Todėl esu tikras, kad mažių sugriebiau už galvos ir taip sviedžiau iš lifto, kad jis nuskrido dešimtį metrų seksualių apatinių parduotuvės kryptimi. Tikiu, kad mano akys buvo kietai užmerktos, o tai – dar viena priežastis, kodėl tą nelemtą akimirką atsimenu tik kaip garsą. Nes kai teismo salėje klausiausi liudininkų, ausyse skambėjo smūgio aidas, kūnui išsitėškus ant nepriekaištingai išklijuotų keraminių plytelių: kaip tik tą akimirką per prekybos centro garsiakalbius pasigirdo Deivido Bovio „Let’s dance“. Visa tai išdėsčiau teisėjui ir vaiko tėvams, o mano advokatas pripažino, kad tie žodžiai nubraukė visą jo darbą, ir būtent dėl jų vietoj pusės metų laisvės apribojimo man skyrė dviejų mėnesių įkalinimo bausmę. Mama tik liūdnai purtė galvą.
11.
Didįjį iš mokyklos parsivilktą žemėlapį ir lapą, kad yra išleidžiama į pensiją, mama nušveitė miegamajame į kampą, greta lyginimo lentos. Į ilgą plastiko tūtą susuktas pasaulio atvaizdas dvokė naftalinu. Kai jį išvyniojau pirmą kartą, šnerves užplūdo tas apverktinas kvapas, privertęs mąstyti apie metaforas, kuriomis galima nusakyti beprasmę motinos egzistenciją to neregėtai kvailo daikto fone. Plastikinė tūta buvo išmarginta kolegų parašais, tarp jų kažkuris didesnėmis raidėmis išraitė palinkėjimą su šauktuku. Sėkmės!
12.
Dešimtajame skirsnyje aprašytas įvykis yra išgalvotas. Niekada neturėjau problemų su teisėsauga, o prekybos centruose visada naudojuosi eskalatoriais. Ilgamečiai literatūriniai bandymai man leido įtikėti, kad mano intelektualinį mechanizmą sudaro keli skaitytojo-imbecilo, iš prozos visada besitikinčio kraštutinumų, modeliai. Galiu pasakyti, kad tokie žmonės užmušė manyje glūdėjusį rašytoją. Nes niekas nebenori įprastų nelaimių, įvykstančių nedidelių ir visai patogių butų, kokiame gyvename mudu su mama, svetainėse. Būtina plėtoti ekstremalias aplinkybes ir melagingą kūrinio logiką. Mano vartojama „melo“ sąvoka nėra daug kalorijų turintis žodis, reiškiantis karčią tiesos priešingybę. Ne. Omenyje turiu beveidį apsimetinėjimą, nužemintą ir veidmainišką slėpimąsi už nudailintų kalbinės realybės kaukių, kuriomis literatūros kūrinyje siekiama ne pristatyti estetiškas idėjas, o murmėti, dauginti ir skleisti banaliausias tragedijas, parodant, kad mūsų pasaulis – ne toks jau ir blogas. Melas kaip sąmonės būsena, o ne kaip trumpalaikė priemonė. Padlaižiavimas protingiems, kvailių nervinimas. Literatūriniai apdovanojimai ir apsimestinis susirūpinimas dėl pasaulyje tvyrančio chaoso. Stiliaus inercija. Todėl ir nusprendžiau iš pradžių pripūsti miglos apie įvykį prekybos centre: pateikti tamsios estetikos užuominą, kuri, viena vertus, prasiveržia pro naratyvinius įgūdžius, kita vertus – numalšina skaitytojo bulvarinės spaudos alkį. Nes žmogus aukštos kokybės melą gali kurti tik tada, kai kalba apie save. Aš siekiu išsiveržti iš amžiną tiesos deklaraciją nešančios literatūros, kuri blizga lyg etiketė ant supuvusių bananų. Noriu būti kuo nors kitu, nei esu dabar.
Adisa Bašić – šiuolaikinė bosnių poetė, publicistė ir žurnalistė. Gimė 1979 metais Sarajeve. Baigė lyginamosios literatūros studijas, vėliau pasirinko žmogaus teisių ir demokratijos magistro studijas. Šiuo metu dėsto Sarajevo universiteto Filosofijos fakultete, Lyginamosios literatūros katedroje.
Driving Home for Christmas
Kai po trijų savaičių susirašinėjimo jis kreipėsi į ją žodžiu mylimoji, Sadžida jau žinojo, ką reikia daryti: iš karto nusipirko lėktuvo bilietą į Sarajevą, nors buvo per brangu, bet dabar – ne laikas spausti pinigus. Tada paskambino šefui ir pranešė, kad norėtų išnaudoti kelias laisvas dienas iš milijono sukauptų viršvalandžių ir retų atostogų. Iki skrydžio buvo likusios dvi dienos. Tiek užteko apsilankyti pas kosmetologę ir kirpėją bei apsipirkti prekybos centre.
Visų pirma ji atsinaujino apatinius: sportinę liemenėlę ir kelnaites pakeitė nėriniuoti komplektukai. Rinkosi kūno, rožinę ir baltą spalvas. Juoda ir raudona netiktų, nes atrodytų, kad stengiasi per daug. Moteris netrukus švęs keturiasdešimt trečiąjį gimtadienį, bet jos kūnas – nepaprastai jaunatviškas. Standžios ir putlios krūtys, vapsvos liemuo ir keturis kartus per savaitę iki devinto prakaito treniruojamas presas. Plaukų kitos moterys Sadžidai ir taip pavydėjo, teliko atgaivinti jų spalvą. Į kelionę ji įsidėjo mėgstamiausias lengvų medžiagų sukneles, pabrėžiančias kiekvieną trūkumą moterų, kurios nesistengia taip, kaip Sadžida. Be to, nusipirko porą naujų megztinių, palaidinę, kuria vilkėdama atrodė kasdieniškai, bet patraukliai, ir per brangius rudus dirbtinės odos aulinius. Galiausiai atėjo jam skirtų dovanų eilė. Iš pradžių ji dairėsi kuklių dovanėlių, nes nenorėjo per daug jo įpareigoti, bet paskui nesusilaikė. Kiek kalėdų, naujųjų metų, bairamų ir valentino dienų ji praleido neturėdama vyro, kurį galėtų apipirkinėti. Neturėjo nė vieno. Tiesa, yra dovanojusi šlepetes namo prižiūrėtojui, kriauklę su kvailu užrašu kolegai iš raštinės (nieko per daug asmeniško, kad nesuteiktų netikros vilties), knygą ar megztinį draugių vyrams ir vaikinams, į kurių gimtadienius buvo kviečiama. O dabar Sadžida dovanas pirko savo vyrui, ar bent jau vyrui, kuris, iš visko sprendžiant, galėtų tapti jos.
Hariui ji išrinko klasikinį pilką kašmyro šaliką ir šilkines trumpikes, kurias vėliau vis dėlto iškeitė į medvilnines, prisiminusi, kur keliauja ir ką ten vyrai galvoja apie prašmatnius drabužius. Taip pat nupirko kvepalus, kuriuos reklamavo jos mėgstamiausias aktorius, prijuostę ir kelias dizainerių kurtas smulkmenas virtuvei – susižavėjimą kėlė Hario atvirai deklaruojama aistra maisto gamybai. Nepamiršo ir kelių puikiausių prieskonių dėžučių, tikėdamasi, kad oro uosto darbuotojams jos nepasirodys įtartinos. Pridėjo ir kelis maišelius brangios arbatos, be kurios jau neįsivaizdavo gyvenimo. Galiausiai per didelėje rankinėje atsidūrė dveji „Paul Smith“ prekės ženklo vyriški marškiniai, odinių pirštinių pora ir prabangus artėjančių metų kalendorius, papuoštas Londono panoramomis. Prieš supakuodama nedidelėmis raudonomis širdelėmis ji pažymėjo jųdviejų gimimo dienas bei vėlyvo lapkričio dieną, kurią sukaks jų pirmojo kontakto vienų metų jubiliejus.
Jau išeidama iš buto Sadžida dar kartą nužvelgė save veidrodyje. Atspindžiu liko patenkinta. Ši daili brunetė niekuo neprimena savimi nepasitikinčios mergaičiukės, kuri, per petį persimetusi žydrą mokyklinę rankinę su užrašu „Sport“, 1980-aisiais iškeliavo į Sarajevą studijuoti. Šiandien ji ten išvyksta visai kitais tikslais ir daug labiau pasitiki savimi.
Sėdėdama oro uoste, mobiliajame telefone moteris klausė radijo: ausinės turėjo apsaugoti nuo tų baisių pranešimų ir iš garsiakalbių sklindančių sterilių balsų. Sadžida nekentė atsisveikinimų, kelionių, išvykimų į nežinią. Bet šį kartą skrydžio ji laukė nekantriai. Kai Hariui pranešė apie atvykimą, jo balse pasigirdo nerimo gaidelės, bet netrukus vyriškis susiėmė ir pareiškė, kad apie viešbutį negali būti nė kalbos: Sadžida būsianti jo viešnia. Mylimasis žadėjo pasitikti, ir, stebėdama didžiulį skaitmeninį laikrodį Hitrou oro uoste, ji galvojo apie tai, kad iki taip laukiamo susitikimo liko vos kelios valandos. Staiga moteris išgirdo pirmuosius taktus dainos, kuri jai visada sukeldavo nepaaiškinamą liūdesį. Krisas Rea dainavo „Driving Home for Christmas“, ir, pajutusi akyse besikaupiančias ašaras, Sadžida pati sau šyptelėjo. Artėja Kalėdos, sezonas, kai ši daina skamba be perstojo, bet nuo jos melodijos Sadžidą nežinia kodėl užlieja nostalgija. Jos gyvenimas tos dainos visai neprimena. Per didžiąsias šventes, prie kurių per dešimtmečius nesugebėjo priprasti, moteris namo nekeliauja. Nė automobilio nevairuoja: Londone reikiamą vietą greičiausiai pasieksi metro. Sadžidos namai – tai kaimas prie Bratunaco, kur dabar gyvena jos motina. Kodėl po karo senutė nesiliovė lankytis buvusių namų vietoje, Sadžida nesuprato. Iš namo ir ankstesnio gyvenimo nieko nebuvo likę. Neliko nė tėvo ir brolio kapų, kuriuos galėtų tvarkyti. Motina viena seno palaikėje troboje, ir Sadžida ją aplankydavo kartą per metus ar dvejus. Šį kartą mamai apie atvykimą nepranešė – vis tiek nespėtų pas ją užsukti, be to, neverta ir persistengti. Jei su Hariu klostysis gerai, Bosnijoje rodysis dažniau, tuomet ir pas motiną užvažiuos. Sadžida užsisvajojo, kaip vis dėlto būtų smagu nuvykti ten su Hariu, pristatyti jį mamai… Gal kurią vasarą jiedu net pagyventų kaime. Mamai tikrai patiktų namuose ir vėl turėti vyrą. Tuomet liautųsi tos ilgos, Sadžidą varginančios kalbos, kad dukrai reikėtų susirasti mūsų tautos vyrą, susitupėti, susikurti gyvenimą.
Muitininkas į ją nė nepažvelgė, tik padavė kažkokį lapą į jį su šypsena žvelgiančiai kolegei, ir Sadžida laisvai praėjo su didžiule rankine ant peties. Prieš ją atsivėrė durys, ir moteris išvydo daugybę žmonių, susirinkusių pasitikti parvykstančiųjų. Hario tarp laukiančiųjų ji nepastebėjo, bet jautė, kad jis čia. Iš pokalbių, balso tono, iš visko, apie ką kalbėjo, Haris pasirodė patikimas vaikinas. Tai – viena iš priežasčių, paskatinusių Sadžidą išsiruošti į kelią. Prieš kurį laiką nusprendusi paieškoti jo kontaktų, moteris tikėjosi, kad senas pažįstamas nepasikeitė. Haris už Sadžidą vyresnis ketveriais metais, jis irgi kilęs iš Bratunaco. Lieknas ir raumeningas, sportininkas, studijavęs inžineriją – Harį pažinojo visi, ir Bratunaco gražuolių motinos, kartais net tėvai, su juo sveikindavosi ypač maloniai. Sadžida puikiai jį prisiminė, nors iki karo gerai nepažinojo. Prieš mėnesį, galvodama apie gimtąjį miestą, moteris prisiminė iš motinos girdėjusi, kad Haris išgyveno karą, tad nusprendė paieškoti jo „Facebook“ tinkle. Vyriškis tvirtino, kad Sadžidą prisimena, bet jiems nepavyko atkapstyti nė vieno bendro prisiminimo. Sadžida buvo tikra, kad Haris ją su kažkuo supainiojo, bet po kurio laiko tai pasidarė nebesvarbu. Jiedu vienas kitam rašė apie savo gyvenimus ir atrado daugybę bendrų temų. Vienatvė. Pabėgėlio dalia. Kasdienybė be gimtosios kalbos. Jo sprendimas iš Vokietijos sugrįžti į Bosniją ir jos noras likti Londone.
Netrukus Sadžida jam nusiuntė gražiausią savo nuotrauką ir šypsodamasi pastebėjo, kad vyras į žinutę atsakė greitai ir pilnas entuziazmo. Jųdviejų pokalbiai vis ilgėjo, atsirado švelnumo. Kaip netrukus penkiasdešimtmetį švęsiantis vyras, jis atrodė labai jaunatviškai. Išsiskyrė gražiu balsu, kalbėdavo mažai, bet protingai ir sudėtingomis temomis. Pašnekovas, kokio taip lengvai nesutiksi tarp daugybės žmonių, su kuriais kasdien tenka prasilenkti. Sadžida susitikinėdavo su vyrais, leisdavosi į romantiškus nuotykius, kartais pasiduodavo kokiai neapgalvotai kvailystei, bet visi santykiai pasibaigdavo paviršutiniška, neįpareigojančia pažintimi. Moteris troško artumos, pokalbių, kuriuose galėtum atvirai dalintis praeities temomis ir nereikėtų vis iš naujo aiškinti apie karą, pabėgėlės gyvenimą, tragišką gimtojo miesto likimą. Hario kalbos jai pasirodė įdomios, be to, Sadžidos jis klausė labai įdėmiai. Haris klausė, o Sadžida į mažą kompiuteriams skirtą mikrofoną liejo širdį, kalbėjo plačiai ir be jokių nutylėjimų. Tokių pokalbių ji troško jau ilgus metus. O dabar Sarajevo oro uoste moteris nekantriai laukė, kol išsiskirstys minia, jųdviejų su Hariu žvilgsniai susitiks, ir jie gyvai pratęs tai, ką veikdavo internete.
Minios gale mindžiukavęs Haris atrodė išblyškęs, bet mojuodamas šypsojosi. Sadžida tuoj pat prie jo priėjo, bet įvykiai rutuliojosi keistokai. Ji taip ilgai svajojo apie bučinį, žinoma, nesitikėjo pasikabinti jam ant kaklo, o dabar juodu supo didžiulė minia, daugybė apsikabinusių ir besibučiuojančių žmonių, tad Sadžida tik nerangiai ištiesė ranką. Juokdamasis iš didelio viešnios krepšio, Haris ją apkabino ir pasakė, kad džiaugiasi būsima ilga viešnage. Tada jiedu pasuko prie Hario automobilio; eidama išsvajoto vyro pašonėje, Sadžida staiga nebežinojo, ką pasakyti žmogui, su kuriuo dar visai neseniai ištisas dienas dalijosi pačiais intymiausiais išgyvenimais. Bekalbėdami apie maistą lėktuve, jie priėjo prie nedidelio ir gana nešvaraus automobilio. Gale pastebėjusi vaikišką kėdutę, Sadžida klausiamai pažvelgė į mylimąjį. Staiga ji prisiminė, kad niekada Hario nepaklausė, ar jis vienišas. Iš pokalbių atrodė, kad Haris laisvas, o dabar šis paaiškino, kad automobilis sesers. Tada viešnios krepšį jis padėjo ant galinės sėdynės ir šiaip ne taip atidarė jai priekines dureles. Tylėdami jiedu privažiavo prie Hario daugiabučio.
Keturias dienas jie beveik neišėjo iš buto. Atrodė, kad miesto gyvenimas Hario nė trupučio nedomina. Sadžida neprieštaravo, nes nenorėjo sutikti giminaičių ar pažįstamų, kurie tuoj imtų klausinėti apie netikėtą susitikimą. Butas buvo mažas, apstatytas keistais nudėvėtais baldais, verkiant reikėjo remonto ir atsidavė senienomis. Sadžidai jis priminė viena tų nuomojamų buveinių, kuriose neužsilaikoma, todėl ir jokių pėdsakų nepaliekama. Kardinaliai skyrėsi nuo jos butuko Londone, kur apgalvota kiekviena smulkmenėlė.
Sadžida įteikė Hariui visas dovanas, jis priėmė gana šaltai, parodydamas tik tiek susidomėjimo, kiek reikalauja mandagumas. Odos nemėgstąs, todėl pirštines grąžinąs. Vieni marškiniai platoki per pečius. Kiti daiktai gražūs. Pagamino jai vakarienę.
Apsidairiusi po butą, Sadžida rado tik vieną nedidukę lovą. Ši jai patiko, širdį glostė ir jausmas, kad Haris vis dėlto pasistengė. Virtuvėje jis išpakavo naujutėles vyno taures. Prisipažinusi, kad nevartoja alkoholio, Sadžida truputį sugadino bendrą nuotaiką, bet šia tema internetu jie nebuvo kalbėję.
Moteris skubėjo valgyti vakarienę, nes troško pasimylėti. Pokalbis nesimezgė, ir Sadžida guodėsi, kad po kūniško suartėjimo jiedu atsipalaiduos. Neįprastai ilgai ji sėdėjo priešais tuščią lėkštę, laukdama, kol Haris žengs pirmą žingsnį. Jau buvo įtikėjusi, kad nieko neįvyks, kai mylimasis ją galiausiai pabučiavo. Jo lūpos buvo plonos ir šaltokos, bet Sadžida ilgai neturėjo vyro, tad į bučinį atsakė su nevaldoma, Harį nustebinusia aistra. Tada moteris atsistojo ir nusivedė jį į lovą.
Miegamajame ji nusirengė akimirksniu. Kiekvienas Hario prisilietimas Sadžidai kėlė pasitenkinimą, tik kažkur giliai viduje kirbėjo nejaukumas: ji raitėsi ir dejavo vos Hariui prisilietus, o mylimasis mėgavosi daug mažiau. Haris atrodė nutolęs net tada, kai liežuviu lietė jos spenelius. Vyras Sadžidą tenkino ranka, ir tą akimirką, baisiai trokšdama orgazmo, ji nusprendė pabūti truputį savanaudiška. Harį patenkinsiu rytoj, galvojo ji, susisukusi mylimojo pašonėje ir pamažėle grimzdama į sapną.
Kitą dieną Sadžidą pažadino kvapai iš virtuvės. Pakilusi iš lovos, ji apsirengė ir rado Harį nuogą stovintį priešais šaldytuvą bei gaminantį pusryčius. Gal norėtum man pačiulpti? – paklausė, išvydęs ją dar šiltą ir užsimiegojusią. Haris atrodė keistai: išdžiūvęs, išbalęs, su kičine religine tatuiruote, nederančia nei prie jo asmenybės, nei prie baltutėlės odos. Pamatęs Sadžidos veido išraišką, Haris suprato, kad klausimas nenuskambėjo nei seksualiai, nei linksmai. Juokauju, juokauju, juokauju, – kartojo jis, mėgindamas išsklaidyti tarp jų įsivyravusį nejaukumą.
Vėliau juodu mylėjosi: Sadžida po garsiai išrėkto orgazmo patenkinta jautėsi vos kelias minutes. Dėl Hario ji stengėsi, bet kuo toliau, tuo labiau pastangos priminė kankinimą. Kai Haris galiausiai baigė jai ant krūtų, moteris atsiduso. Iki Sadžidos išvykimo mylėtis juodu jau nemėgino. Kitą dieną jai prasidėjo mėnesinės, atsirado kaip pasiteisinti ir nuo šito abiem išsisukti.
Virtualūs pokalbiai atrodė daug gyvesni. Dabar Haris daugiausia tylėjo arba klausėsi Sadžidos. Norėdama išvengti diskomforto, ji kalbėjo daugiau nei įprastai. Pasakojo apie Londono gyvenimo kasdienybę, kuri staiga ir pačiai ėmė atrodyti įdomesnė nei kada nors anksčiau
Vonios spintelėje Sadžida rado Hario tabletes. Nenustebo. Nė žodžiu apie jas neužsiminė.
Ketvirtą viešnagės dieną jiedu išėjo pasivaikščioti. Miestas spindėjo išpuoštas, tikri holivudinės romantinės komedijos užkulisiai. Sadžida pasiėmė fotoaparatą ir visus papuošimus įamžino. Po kelių dienų žiūrinėdama tas nuotraukas nustebo: vaizdai jose atrodė visai kitokie nei prisiminimuose.
Pakeliui namo Sadžida paėmė Harį už rankos. Šis nenoriai suspaudė viešnios delną. Staiga ėmė snigti. Miesto gatvėse grūdosi minios, visi norėjo apsipirkti prieš šventes.
Kitą dieną, pakuodamasi daiktus, Sadžida prisiminė, kad nepadovanojo Hariui kalendoriaus su širdelėmis. Nusprendė jį pasilikti. Kol Haris buvo vonioje, Sadžida senu įpročiu skaičiavo, kada prasidės vaisingos dienos. Paaiškėjo, kad jų sulauks pirmąją Naujųjų metų savaitę. Tada bus šventės, nieko neišeis. Galėtų pamėginti vasarį. Taip, vasarį tikrai verta pamėginti. Nediduke žvaigždute ji pasižymėjo datą. Paskambinti į banką, išsiklausinėti apie procedūrą, peržiūrėti donorų sąrašą.
Kai Haris išėjo iš vonios, Sadžida su neregėta aistra ir palengvėjimu pabučiavo jį į plonas šaltas lūpas. Tada pažvelgė į virtuvėje kabantį laikrodį. Jau po keleto valandų įžengs į savo namus Londone. Vos susilaiko neuždainavusi. Driving Home for Christmas.
Mihajlas Pantićius – serbų rašytojas, literatūros kritikas, dėstytojas. Gimė 1957 metais Belgrade. Kūryba versta į dvidešimtį kalbų, įtraukta į įvairias Serbijos ir tarptautines antologijas.
Visur verda koks nors gyvenimas
– Prašau, nekvaršink man galvos kvailais klausimais, – pareiškė Ana. – Iš kur man žinoti, ar Goranas atvyks.
Goranas – jos buvęs vyras.
– Be to, man visai neįdomu, – nepiktai pridūrė. – Nieko nenutiks, jei ir atvyks.
Tyliu. Anos žodžiai skamba atsainiai, tad tikiu, kad sako tiesą. Jai – vienodai, o man ne. Stoviu prie laukujų durų ir laukiu, kol ji išsiruoš, visada man tenka laukti. Ana dar laksto po kambarius, dairosi į veidrodį, junginėja šviesas – rengiantis išeiti, ji visad ima panikuoti. Galiausiai užrakiname duris. Paėjėjus keletą žingsnių, Ana nusprendžia grįžti ir patikrinti, ar tikrai jas užrakinome.
Palengva leidžiasi vakaras. Mūsų namas stovi ant kalvos. Apačioje, po kojomis, kiek tik užmato akys, driekiasi miestas, letargo užliūliuotas miesteliūkštis, visada man kėlęs pasibjaurėjimą, nes jame gyvenimas dažniausiai vyksta pagal niekšybės ir veidmainystės taisykles. Jaučiu nerimą, jei tai nerimas, susijaudinimą, ar kaip tai pavadinti, esu apimtas kažkokios niežulį keliančios būsenos, kurios nepajėgiu įvardyti, tiksliau, apsimetu nepajėgiąs.
Prieiname prie senutėlio mūsų automobilio. Aš nevairuoju, niekada nenorėjau vairuoti, o Ana vairuoti moka. Svarbu, kad jis važiuoja, kartais sako ji. Tas automobilis tikriausiai senesnis už mudu.
Vykstame vakarieniauti pas draugus. Proga neeilinė – atsisveikinimas. Michailas ir Jelena, senų draugų pora, su kuria dar palaikome ryšius, gavo vizas ir išvyksta gyventi į Naująją Zelandiją. Jiedu jau padarė viską, ką reikėjo padaryti, pagimdė ir užaugino vaikus, palaidojo tėvus, pasiekė viską, ką galėjo pasiekti, o dabar kraunasi daiktus ir rengiasi išvykti į kitą pasaulio kraštą, visai netoli nuo Pietų ašigalio, nes rado ten darbus. Naujojoje Zelandijoje jau seniai gyvena Jelenos sesuo, o šios vyras, pusiau maoris Džeimis, Michailui tvirtino, kad Naujosios Zelandijos upėtakiai yra protingiausi upėtakiai visatoje, nes upėtakiai – visai ne žuvys, o ateiviai su žvynais ir žiaunomis: žinoma, šių teiginių pakanka, kad toks žmogus kaip mano draugas likusį gyvenimą skirtų upėtakių žvejybai.
Atrodo, kartais esu pavydus. Tam tikromis progomis, neperžengdamas ribų. Sunku sau tą pripažinti, bet vis dėlto esu pavydus. Kam Anai uždavinėti beprasmius, kaip ji sako, kvailus, klausimus. Turėčiau atsipalaiduoti, bet nesiliauju svarstęs, ar į tą vakarienę atvyks Goranas. Prisipažįstu, nenorėčiau jo ten sutikti. Nežinau, kodėl, bet nenorėčiau, tikra tiesa.
Sustojame apsipirkti pakeliui pasitaikiusiame prekybos centre. Paprastai čia perkame vyną: pasirinkimas ne kažin koks, bet vieta patogi, už kelių žingsnių stovinčiame gėlių kioskelyje išrenkame puokštę Jelenai – jai patinka vilkdalgiai, bet čia jų nėra, todėl nusprendžiame paimti vilkdalgius truputį primenančių irisų; nežinau, ar irisai auga Naujojoje Zelandijoje, bet turėtų augti. Jauna pardavėja lipa ant kėdutės, nes nori pasiekti papuošimui vieną palmės šakelę, o aš, matydamas tas apvalias ir stangrias linijas, svarstau, kaip šią akimirką reaguotų kiekvienas pasaulio vyras. O kaip kitaip, aš juk irgi žmogus, Dievo sutvėrimas, gimęs virpėti. Tas vyrukas, kaip apie reiškinį, kurį derėtų vadinti rūšimi, pasakytų šiuolaikinis Darvino vertėjas, nekvėpuoja žiaunomis, neturi plunksnų ir negali valdyti savo minčių, nors, pasidavęs išdidumui, laiko save protingiausia būtybe visatoje, pamiršdamas, kad trinasi miesto skruzdėlynuose, užuot maudęsis didžiuliame vandenyne ar sklandęs kaip paukštis.
Goraną sutikau tik kartą, visai atsitiktinai, ir jis man nepaliko jokio įspūdžio. Kol Ana vairuoja, mėginu suprasti, kodėl žinodamas, kad galiu jį vėl sutikti, jaučiu tokį nesmagumą. Žinau, manausi žinantis: juk nemalonu sutikti žmogų, su kuriuo kadaise miegojo jūsų moteris, net jei jų nebesaisto santuokos ryšiai, ir visai nesvarbu, kad Ana su Goranu išsiskyrė daugiau nei prieš dvidešimt metų. Kad ir kaip ten būtų, pati mintis, kad kadaise ji tuokėsi su kitu, kad skendo su juo aistroje, man kelia nerimą. Gerai jau, aš pavydžiu. Nes ar galima apie meilės reikalus kalbėti praeities kategorijomis, juk laikas juos valdo visai kitokiais būdais, jei iš viso valdo. Tai, kas kadaise nutiko, kas vyko tik akimirką, tampa amžinybe.
Apie jį žinau daug, Ana man pasakojo. Kartais, norėdama išsikalbėti, ji mėgdavo prisiminti senus laikus. Niekada jos nieko neklausinėjau, nesu smalsus, nors kartais pasmalsauti būtų geriau, nei kęsti pavienius, kad ir kontroliuojamus, pavydo protrūkius, kita vertus, keista, bet būtina pripažinti, jog smalsumas ir pavydas yra vieno tėvo vaikai, žengiantys koja kojon. O kalbant apie mane, nėra taip, kad šiedu vaikai gyventų skirtingose miesto dalyse ir vienas kitą aplankytų tik retkarčiais. Na, Goranas yra medicinos brolis, nes apie vyrą netinka sakyti medicinos sesuo, ypač šiais laikais, kai esame tokie atsargūs, dėmesingi ir ištroškę kraujo. Ir neverta ginčytis – tikrai nekorektiška slaugo specialybę pasirinkusį žmogų vadinti kita lytimi dėl to, kad šį kelią daugiausiai renkasi moterys. Logiška vadinti jį medicinos broliu, nepaisant to, kad šis įvardijamas neskamba natūraliai ir kelia netinkamas aliuzijas, atsiprašau, gamta ir logika tikrai nėra vieno tėvo vaikai, ir visai nesvarbu, kur jie gyvena.
Goraną visada supo paukštytės – medicinos mokykloje ir vėliau, darbe, ir visur, kur jis bepasirodydavo; Goranas traukė žvilgsnius, buvo slidus, prisitaikantis ir darė ką užsimanęs. Kitaip nei aš, niekada nesivaržė ir mėgo vadovautis instinktais, kaip šaukiama reklamų lozunguose. Vėliau, kai įsidarbino ligoninėje, jo pakrikimas įgavo lėtinę patologinę formą. Intensyviosios terapijos skyriuje Goranas rūpinosi sunkiausiais, mirtimi besivaduojančiais pacientais, o mirties artumas kaitina erotines fantazijas, tad jį traukė jaunosios našlės, besiklausančios paskutinių artimojo įkvėpimų. Goranas stebėdavo paskutinius ligonių bandymus įkvėpti, lyg darant tai žiaunomis – dar išlikusiu prisiminimu apie pačią pradžią, apie gyvybę prieš du šimtus milijonų metų, o paskui ir gimdoje praleistą laiką, prieš iškvėpdami paskutinį kartą, jie vėl tapdavo žuvimis, dienai ar dviem, valandai ar trims, ir jų protas jau būdavo ten, kitoje, į amžinybę atsigręžusioje pusėje. Goranas eidavo į kairę su kuo tik galėdamas, kokios šlykščios nesąmonės ir nešvankybės, kam tai gali būt įdomu. Bet, štai, man įdomu, nes būtent taip Goranas susipažino ir su Ana: šios teta vadavosi mirtimi tame skyriuje.
– Gal galėtum važiuoti greičiau? – paklausiu, nors tokių nereikalingų klausimų niekada neužduodu, stengiuosi Anai netrukdyti, išskyrus tuos atvejus, kai man tiesiog išsprūsta, kai žodis išskrenda neapgalvotas, nors labiausiai man patinka tylėti ir stebėti ją vairuojančią. Bet dabar nusprendžiu prabilti, nes turiu rimtą priežastį.
– Visada atvykstame paskutiniai, – priduriu, – ir šį kartą vėluoti nenorėčiau.
– Žinau, – atsako ji, – pažiūrėk, koks eismas, nieko negaliu padaryti.
Ant tilto pavyksta persirikiuoti prie greičiau judančios kolonos, pralenkti kelis automobilius, ir netrukus atsiduriame kitoje upės pusėje, Dunojaus šlaite: giedromis dienomis iš Jelenos ir Michailo terasos, esančios pačiame gatvės gale, galima įžvelgti puikiosios upės atspindžius, o dar toliau mirgančioje šviesoje matosi dalis didžiulės upės salos. Čia – ir mano kraštas, čia užaugau, su Jelena lankiau mokyklą. Kai Jelena ištekėjo už Michailo, jiedu apsigyveno jos name – prieš tai Michailas gyveno Naujajame Belgrade, o aš, susipažinęs su Ana, išsikrausčiau į priešingą miesto pusę, į namą, kuriame gyvename iki šiol, priemiestyje, pačiame didmiesčio krašte.
Su Ana man gyventi lengviau, esu tuo tikras. Galėčiau pateikti bent tris argumentus, paaiškinti, kodėl jais tikiu. Priežasties radimas dar nieko nepaaiškina, paprasčiausiai gyveni su kuo nors arba negyveni. Tiesa, kartais nutinka kas nors, dėl ko imu drebėti ir jaudintis, pavyzdžiui, dabartinės mintys apie Goraną, bet, atrodo, tai susiję ne su aplinkybėmis, o su manimi; mintys kyla dėl mano charakterio, tik ir laukiančio progos pasinerti į abejones ar skausmą, o kai tokia išorinė aplinkybė neatsiranda, lengvai galiu ją susikurti iš kokios nors smulkmenos. Na, pavyzdžiui, kai laukiu Anos. Kad ir kur besiruoštume, labai kantriai jos laukiu, ir ką man veikti, jei ne truputį nervintis. Nesvarbu, kad puikiai suprantu, kada reikia ką pradėti, ir paprastai galiu pradėti iki Anos išsiruošimo likus minutei; o ji visada suras būdą, kaip pavėluoti, kaip išeiti paskui mane. Mikliai išsimaudau ir apsirengiu, nesidairau į veidrodį, lyg ten būtų ką pamatyti, kai ruošiamės, visada jai atiduodu bent tris pėstininkus ir du bokštus, ir kai man jau pasirodo, kad Ana pagaliau išsirengė, žengiu iš namų. Išsiruošiu per kelias minutes, ir kaip tik tada ji būtinai suranda kokią nors smulkmeną, dėl kurios turėsiu jos laukti, ir mudu pavėluosime. Negalėčiau to pavadinti manija, tai veikiau senas jos įprotis visada tarti paskutinį žodį. Ir kai Ana pasako „ne“, ginčytis neverta. O „taip“, jos „taip“ yra platus kaip Dunojus. Ir, stebuklas, dėl to esame tik dar artimesni; nežinau, kaip yra kitiems, kaip tai vyksta tarp kitų į mus panašių stuburinių gyvūnų, kurie jau du milijonus metų vaikšto stati, be plaukimui skirtų plėvių tarp kojų pirštų.
Kaip paaiškėjo, ryšys su Goranu buvo viena tų karštų, greitai išdegančių meilių: susitikimas, žvilgsnis, suviliojimas keliais sakiniais, santuoka, nusivylimas, kartėlis, užmarštis. Tik tiek, visa istorija telpa į vieną paprastą sakinuką, primenantį įrašą ant antkapio – juo apibendrinamas visas gyvenimas, tokia atmintyje užsilikusi epitafija. Kad ir kaip ten būtų, į priekį mus veda beprotybė, ne racionalumas.
Pas mūsų draugus jau buvo susirinkusios penkios ar šešios poros – visas tas pavargęs, susierzinęs, piktokas miesto pasaulis – bet mus jie pasitiko visai nuoširdžiai ir nė neklausė, kodėl vėluojame. Visus susirinkusius seniai pažinojau, mes sėdėjome, gėrėme vyną ir šnekučiavomės, nieko ypatinga, nesunku įsivaizduoti tą bereikšmių žodžių laviną, kurioje žmonės maudosi bet kada ir bet kur susėdę už stalo. Kad ir kaip ten būtų, vakaras slinko maloniai, sėdėjome atsipalaidavę, niekas nepersistengė, visi kalbėjosi, vyrai daugiausia dalijosi kariuomenės nuotykiais, diskutavo apie darbą, futbolą, o kai kažkuris pamėgino užvesti kalbą apie politiką, pasibjaurėję skubiai jį nutraukėme, ir pokalbis pasisuko apie tai, kas su kuo gyvena, kaip susipažino, kuris kuriai pasipiršo ir kuri sutiko, visi tie įsimylėjusių porų mitai ir retrospektyvos, pamiršus visa kita, net pačius save. Mes vėl klausėmės tų pačių istorijų, prireikus mandagiai nusijuokdami, o kai atėjo eilė anekdotams, nes paprastai taip baigiasi visi panašūs susibūrimai, supratau, kad laikas ruoštis namo. Rytoj – nauja diena, draugams reikia susipakuoti daiktus – didžiulis tai darbas, susipakuoti praėjusį gyvenimą, jų laukia ilgas kelias į kitą pasaulio kraštą, į pačią Naująją Zelandiją. Su Michailu truputį pasikalbėjome akis į akį, kartu išėjome į terasą, nes jam reikėjo parūkyti, ir į mano klausimą, ar gailisi, kad tenka išvažiuoti, jis atsakė, kad ne, nė trupučio, galų gale, visur verda koks nors gyvenimas, galų gale, laukiu nesulaukiu, kada galėsiu žvejoti tuos upėtakius, tada pažiūrėsim, kiek tiesos mano svainio maorio pasakose.
Apkabinau jį, ir mudu sugrįžome į svetainės šnabždesius, savo meilės istorijomis dalijosi net besiskiriančios poros, velnias žino, kodėl jie tebekuria iliuziją, kad vis dar yra kartu. Ak, taip, atvyko ir Goranas, Michailo jaunystės draugas, kadaise jie kartu lakstė po vilkdalgių pievas, o Goraną atlydėjo jaunutė, į dukras jam tinkanti moteris, kurią pristatė kaip savo draugę. Į ją susmigo visų žvilgsniai – taip jau būna, kai į kambarį įžengia naujas asmuo, jis neišvengiamai sukelia kitiems neskaidrių minčių. Goranas man neištarė nė žodžio, tik pasisveikinome vengdami tiesaus žvilgsnio, o štai Aną jis apkabino labai šiltai, neslėpdamas džiaugsmo, kad ją sutiko, ir mano moteris iš pažiūros atrodė laiminga, jiedu pasibučiavo, buvę įsimylėjėliai, ir aš jų tarpusavio meilumo nepalaikiau nuoširdumu, nors sakoma, kad daugelis meilumą laiko nuoširdumu, bet, manyčiau, tokiu atveju kalbama apie įseseres.
Svečiai Naujajame Belgrade išsiskirsto apie vidurnaktį, ir mes maždaug panašiu metu atsisveikinome su draugais, prisižadėję vieni kitiems rašyti elektroninius laiškus, nes kas šiais laikais dar naudojasi pašto paslaugomis. Būkit sveiki, išlydėdamas palinkėjo Michailas, galbūt ir jūs kada nors mus aplankysite, tiesa, atstumas didelis, bet koks skirtumas, juk smagu skristi virš vandenyno.
Iki miesto pakraštyje esančios kalvos, ant kurios mudu su Ana gyvename, penkiolika minučių kelio automobiliu ištuštėjusiais bulvarais. Paskutinėje sankryžoje prieš įsukant į mūsų gatvę užsidegė raudona. Ana spustelėjo stabdį, negarsiai sucypė stabdžiai.
– Ar mane myli? – staiga paklausiau tam vakarui baigiantis, be jokios priežasties, šiaip sau, ne savo balsu.
– Leisk man pagalvoti… – atsakė Ana ir tylėjo ilgiau, nei, man atrodo, turėtų.
– Aš tavęs kai ko paklausiau, – nenorėjau nusileisti. Nors paprastai taip nesielgiu, pasiduodu lengvai ir greitai. Ir visai nesigailiu. Mano nerimas – ne iš šio pasaulio.
– Juk žinai, kad stengiuosi. Jau daug metų.
– Kiek?
– Bent dvidešimt.
– Ir?
– Atrodo, kad man neblogai sekasi. Nelengva tave mylėti.
– Bet nėra ir nemalonu.
– Na, ne. Nors…
– Nors? – norėjau išgirsti to sakinio pabaigą.
– Nors šiaip pasakyčiau, kad taip. Kaip kartą esu sakiusi jam. Labai seniai.
Palinkau prie Anos, norėdamas pažvelgti jai į akis, man patinka, kai žiūrime vienas į kitą, žvilgsniuose slypi viskas, kas nebuvo pasakyta. Tą akimirką užsidegė žalia. Ana paspaudė greičio pedalą. Nakties danguje, virš salos upėje, skraidė paukščiai.
Romanas Simićius – kroatų rašytojas, gimęs 1972 metais Zadare, Kroatijoje. Zagrebo universitete studijavo ispanų filologiją ir lyginamąją literatūrą. Už prozą apdovanotas ne viena tarptautine stipendija, rašytojo kūryba versta į vokiečių, prancūzų, švedų, slovėnų, lenkų, čekų, bulgarų, lietuvių ir kt. kalbas.
Meilė
Simonas paima mane už rankos ir taria: Niekur neik, tuoj sugrįšiu. Jo rankoje – senas tėvo revolveris, kurį jis kiša man, sakydamas: Užsirakink ir niekam neatidaryk durų, nepalik jos vienos. Galvos nepasuka, bet suprantu, kad kalbama apie Novą. Nuo tada, kai pasirodė, nepalieka jos vienos. Bijo, kad jie ateis ir Novą nuskriaus. Dabar Simonas išeina, nes išgirdo, kad tėvui reikia pagalbos, kiek toliau, Vodoje. Simonas būtinai reikalingas, laukti negalima. Tėvas. Ar supranti, klausia jis manęs. Linksiu galva. Ant slenksčio revolverį įsikišu į kišenę. Simonas žino, kad šaudyti aš moku. Tik man jis palieka ginklą. Žino, kad su šiuo revolveriu nušoviau katę, tad prireikus mokėčiau juo pasinaudoti. Simonas žiūri man į akis ir mirksi. Tada pabučiuoja, į kaktą, vos kartą. Nė atsigręžti nereikia – žinau, kad Chesusas pažaliavęs iš pavydo. Bet vis tiek atsigręžiu ir pamatau tai, ko tikėjausi. Jis pavydus. Pavydi visiems, net mano broliui. Pavydėjo ir katei. Todėl teko su ja atsisveikinti. Chesuso akys žalios, rankoje – tik sauja šviežių žalsvų šiaudų. Apsimeta juos renkantis mūsų žaidimui: didelius pasilieka, mažus mėto ant grindų. Simonas nekreipia dėmesio, nes Chesuso nemėgsta. Nemėgstu ir aš, nes jis išdžiūvęs, pajuodęs ir nesibučiuoja taip švelniai kaip Simonas. Bet moka gaudyti driežus. Pasiima šiaudą, padaro kilpą ir apsuka jį driežui aplink kaklą. Tą tai moka. Sugautus gyvius dedame į stiklainį ir nešame į Vodą. Bonės tėtis mums moka, kad jo akyse tuos driežus užmuštume. Jo kabinete, patalpose virš parduotuvės. Stiklainyje uždaryti driežai kartais būna sustingę, bet tai – apgaulė. Sujuda vos pajutę Chesuso pirštus prie kaklo. Tada ima blaškytis. Kaip ir Bonės tėtis. Jis žiūri į mūsų rankas ir nerimsta. Driežo kaklas minkštas, šaltas, kaip virta ankštis. Po vieną sukrauname driežus ant rašomojo stalo. Bonės tėtis pravirksta ir sudejuoja: Vaikai. Mes – ne jo vaikai. Bonė driežų smaugti nemoka, todėl su mumis jos nebūna. Niekada. Jos tėtis man duoda pinigų ir klausia: Kaip Nova. Girdėjau, kad grįžta. Kad Simonas ją parves ten, iš kur atsivedė. Nežinau. Simonas iškeliauja į Vodą. Šoka į automobilį ir spaudžia tris šimtus per valandą. Pas tėvą, tenai, nes aš jam taip pasakiau. Paimu Chesusą už rankos ir įeiname į namą. Ten Nova. Jos vardas, aišku, kitoks, ji sakė, kaip vadinasi. Bet tuo tikruoju vardu ją vadina tik Simonas. Šis žavisi raudonais jos plaukais, kaklu ir undinės strazdanomis. Pats taip sakė. Grįžęs pareiškė: Noriu pagaliau gyventi padoriai, supranti? Tada įjungė radiją, ir juodu ėmė šokti. Vėliau šokau ir aš, su Chesusu. Šokdamas Chesusas mane gniaužia ir kandžioja. Laukinis tas Chesusas, kanda kaip šuo, į veidą ir kaklą. Graibo man krūtis ir spaudo pirštais, kaip driežų kaklus. Kai suskausta, trenkiu jam. Tu šuo, sakau jam, ir Chesusas ima juoktis. Už mane jis jaunesnis ir žemesnis, bet jam tai visai nesvarbu. Nesvarbu ir man. Laukiu, kol Chesusas užaugs, tuomet galėsiu juo atsikratyti: prieš tai atsikračiau jo broliu. Chesusas aiškina, kad neužaugs niekada, todėl amžinai liksime kartu. Amžinai. Tada ištraukia tarp driežams skirtų žolių slėptą gėlės žiedą ir įkiša man į plaukus. Sako, kad esu graži. Pažiūriu į veidrodį. Mano skruostai raudoni, o antakiai juodi, kaip Simono. Nova šukuoja man plaukus ir dažo lūpas. Pabučiuoja į žandą. Taip išgražėju, kad Chesusas manęs neatpažįsta. Atrodai kaip nauja, sako jis, kaip Nova. Juokiamės. Nova įjungia radiją. Mudvi šokame. Nežinau, iš kur ji atėjo, bet kvepia rojumi. Vilki švelnaus šviesaus lino suknelę, jos pirštai ilgi ir ploni, o raudoni plaukai surišti į kuodą. Ji juokiasi. Vodoje žmonės retai šoka ir retai juokiasi, išskyrus Chesusą, kai liečia mano krūtis. Bet jis dar vaikas, greitai užaugs, ir turėsiu juo nusikratyti. Kaip ir brolio. Jau netrukus. Nors Chesusas ir prisiekinėja, kad taip nebus. Niekada. Ar ten, iš kur esi kilusi, žmonės dažnai juokiasi, paklausiu aš. Nova nesupranta. Ten, iš kur tu… Nova nuliūsta ir nusisuka. Žinau. Ji išjungia radiją ir pažvelgia pro langą. Simonas, sako. Lauke yra dangus, saulė ir pieva, kurioje gaudome driežus. Už jos tęsiasi tuštuma, tada dygsta keli namai ir Voda. Taip toli nesimato. Simonas jos ten nesiveža, nes pernelyg gerai tuos kraštus pažįsta. Jis ją saugo. Niekada nepalieka vienos. Niekada jiedu neina pasivaikščioti, netgi pas tėvą. Kartą jai paaiškino: žmonės Vodoje svetimtaučių nemėgsta, o mano tėvas ten gyvena. Voda. Gal nori pasivaikščioti, paklausiu. Nereikia nė atsisukti, žinau, kad Chesusas į mane žiūri ir mirkčioja žaliomis akimis. Jei nori, galime eiti į lauką gėlių vainikui skinti. Jos lūpos plonos, bet dantys tiesūs ir gražūs. Nova už mane gražesnė, tai – grožis, kokio reikia Simonui. Atrakinu duris ir išeinu. Koridoriuje Chesusas pamėgina mane sulaikyti, bet aš greitesnė ir stipresnė. Perbėgusi per kiemą, pasislepiu žolėje. Šalia manęs Chesusas įkniaubia veidą į žemę ir ima tankiai negiliai kvėpuoti, kaip tomis akimirkomis, kai apsikabiname. Nova stovi kieme ir mus šaukia. Chesusas praveria lūpas, bet aš į jas įsisiurbiu. Jis žiūri į mane. Tyliau, sakau, tyliau. Mažiuk, paklausyk. Žolėje girdėti zyzimas ir traškėjimas. Žolėje girdėti žemės aižėjimas. Žolėje girdėti žingsniai ir matyti prie namo artėjantys šešėliai. Chesusas pakelia akis ir nuseka juos žvilgsniu, kaip koks plėšrūnas. Aš glostau jo plaukus. Chesusai, sakau. Saulė kabo aukštai. Nova apsisuka ir pasileidžia namų link. Vyrai lekia per žolę, mosuoja skrybėlėmis, sugauna ją ant slenksčio, sustingusią kaip kurapką. Pargriauna ir lipa ant jos. Muša ir nuplėšia drabužius. Bučiuoja. Čia, priešais mus. Simono nėra, kad juos sustabdytų. Vyrai ją ima ant rankų. Chesusas nesiliauja verkti. Iš mano kišenės pamėgina išlupti revolverį, bet neužtenka jėgų. Ašaros bėga tamsiu jo veidu, varva nosimi ir smakru. Prispaudžiu jį prie krūtinės. Tu mano mažytis, sakau jam. Mano šuniukas, mano meilė, mylėsiu tave amžinai. Chesusas tyli ir dreba, negali susiimti. Glausdama jį prie savęs, jaučiu kūno šilumą, jaučiu plakančią širdį ir suprantu, kad pagaliau jį myliu, pagaliau esame kartu.