Proza verstinė
Vladis Spāre. Tai reiškia viską
2024 m. Nr. 7
Iš latvių k. vertė Jurgis Banevičius
Latvių prozininkas, asketiškojo realizmo kūrėjas, vertėjas ir leidėjas Vladžio Spārės (g. 1953) – rašytojos Veltos Spārės ir ukrainiečių rašytojo Vladimiro Kaniveco sūnus. Įkūrė ir vadovavo vienai pirmųjų atkurtos Latvijos leidyklų „Atmoda“, vėliau knygų ir žurnalų leidyklai „Artava“. Šiuo metu yra literatūrinio žurnalo „Naujoji tėkmė“ („Jauna gaita“) meninis redaktorius. Vertė prozą iš rusų ir ukrainiečių kalbų. Išleisti keli jo apsakymų rinkiniai, o 1994 m. – kartu su Juriu Zvirgzdiniu ir Lienı̄te Medne-Spāre sukurtas romanas „Odu laiks“ (pavadinimas sunkiai verčiamas į lietuvių kalbą, nes autoriai naudoja žodžių žaismą – latviškai tai ir uodas, ir odė). Knyga 2009 m. išleista pakartotinai su tęsiniu. Bendrame žurnalų „Playboy“ ir „Dienas grāmata“ konkurse V. Spārės apsakymas „Ėjimas raišu žirgeliu“ apdovanotas I premija. 2015 m. išėjo romanas „Tu negali gauti visko, ko nori“. 2016 m. romanas nominuotas prestižinei Latvijos literatūrinei premijai LALIGABA. 2020 m. šį romaną pavadinimu „Piknikas krematoriumo šešėlyje“ lietuvių kalba išleido leidykla „Vaga“.
Apsakymas
Aprūdijusiu skutimosi peiliuku persirėžiau riešą, bet jis pasirodė pernelyg aštrus, o gal man taip smarkiai sudrebėjo ranka, kad beveik persipjoviau kraujagyslę, ir tamsus kraujas nuo pirštų galų vėriniu lašėjo ant dulkėtų grindų.
Ryto prieblandoje už lango pustė, aš pagalvojau, jog galėčiau iškišti ranką į lauką ir kraują lašinti ant sniego…
Bet yra šalta, baisiai šalta.
Nusiritau nuo sofos ir vos įkėblinau į vonią, taip smarkiai laužė kūną, įvyniojau ranką į kilpinį rankšluostį ir prispaudžiau prie krūtinės.
Ką aš darau?
Nuo išterlioto stiklinio stalelio po praustuvo veidrodžiu sugraibiau ir pabandžiau nuryti raminančią ksanakso tabletę, bet ji karčiai įstrigo perdžiūvusioje gerklėje.
Pažvelgiau į veidrodį, ir man savęs susivėlusios, liesos ir drebančios, su užtinusiomis akimis-plyšeliais pasidarė net truputį gaila, ne per daug, bet vis dėlto, nes sau esu žiauri.
Aš nemyliu savęs.
Užgėriau tabletę lediniu vandeniu iš šniokščiančio čiaupo, bet vanduo pasirodė šlykščiai chloruotas ir tik sukėlė blogumą, paskui nusivilkau atgal į kambarį ir griuvau ant sujauktos sofos, gailiai sugirgždėjusios senomis metalinėmis spyruoklėmis.
Bent pati savęs pagailėsiu.
Tada įsiklausiau į savo paviršutinišką kvėpavimą ir žiūrėjau į lubas, kuriose bjaurūs plyšiai skersai ir išilgai aptraukė tinką lyg girto voro sumeistrautas šizofreniškas tinklas.
Toks mano gyvenimas.
Riešas maudė ir pulsavo, tai buvo kraujas, srove tekantis iš manęs, ir aš pagalvojau, kad man galas.
Tik maža žalia naktinė lemputė – grybukas, stovėjusi prie motinos lovos iki jos paskutinio atodūsio, kurią pasiėmiau, skleidė neaiškią, virpančią viltį.
Tai tikriausiai taip ir vyksta, tu žiūri į žalią lemputę, ji pamažėle blėsta, ir viskas…
Daugelis pradėjusių kartu su manimi jau po žeme.
Leo perdozavo tarpuvartėje, Gunča užspringo vėmalais čia pat bute, mudu su Gvidu išvilkome jį naktį į kiemą ir atrėmėme į žydinčią, sodriai kvepiančią liepą, taip jis, nukoręs rudą galvą, išsėdėjo iki ryto, kol jį surado kiemsargis ir, baksnodamas šluotkočiu, stengėsi pažadinti, o Eugenijus juokdamasis ėjo gatve ir staiga krito negyvas. O mes net nėjome į jų laidotuves, nes kokia prasmė?
Mes mirštame lyg vienadienės musės.
Aš pasiekiau telefoną, kuris mėtėsi tarp paklodžių, ir automatiškai susukau tėvui, – kai buvau mažutė, visada instinktyviai ieškodavau jo pagalbos, – ar įgėlė bitė, ar nusibrozdinau kelią į asfaltą, įsitverdavau į jo rūpestingai išlygintų kelnių kantą ir žliumbdavau, o tėtis, subtiliai dvelkiantis tabaku ir odekolonu, ramindavo, glostydavo galvytę ir šiaudų spalvos kaselės galu kutendavo man nosį, kol pradėdavau juoktis.
Bet tai buvo taip seniai, kad man kartais dingojasi, jog viską esu išsigalvojusi, nes viso to dabar nėra, visiškai nieko.
Dabar mano plaukai juodi, trumpi, su violetiškai nudažytais kuokštais numirėlišku gotų stiliumi, kairėje šnervėje pirsingo žiedas, ant rankų tatuiruotės, o ilga auksinė kasa, kurią iš pykčio nusikirpau paauglystėje, suveržta guma mėtosi kažkur celofaniniame maišelyje, ir aš net nežinau, kur ji padėta.
– Tėti, aš mirštu! – ištariau sunkiai, man nereikėjo vaidinti, nes jaučiausi kaip tie nelaimingieji, kuriuos viduramžiais perplėšdavo arkliais.
– Kas dabar vėl? – niūriai atsiliepė tėvas, jis negali pakęsti, kai skambinu, tikriausiai būtų laimingas, jeigu visiškai dingčiau ir nebetrukdyčiau, o aš trukdau, nes esu, aš vis dar esu – išsekusi nuo amfetamino ir heroino, bet kieta kaip pušies šaknelė, iš kurių senelė vaikystėje pindavo mažus krepšelius žemuogėms, aš dar prisimenu jų saldų kvapą.
– Susėmė policija? – paklausė tėvas, lyg nublizgintu juodu lakiniu batu būtų įlipęs į šunšūdį. – Kurioje nuovadoje esi?
– Persipjoviau venas, tėti, – prisipažinau.
– Vėl?! – suriko jis. – Na kiek galima kvailioti? Kur tu esi?
– Namuose. – Aš apsidairiau aplinkui, šį apgailėtiną vieno kambario butą pirmame aukšte jis nupirko, kad manęs atsikratytų, kad nedrumsčiau jo laimingo gyvenimo su ta mano amžiaus balinta blondine, o pirmame aukšte tam, kad kaifuodama neiššokčiau pro langą.
Tėvas apgalvojo viską.
– Tuojau būsiu! – atsakė jis ir numetė ragelį.
Dabar jis sako vairuotojui, kad apsuktų baltą limuziną, lekia per raudoną šviesą pas mane, ir dar tikriausiai atšauks kokį nors svarbų susirinkimą.
Tėvas nežino, kad esu užstačiusi butą ir mane greitai iš jo išmes, kad turiu krūvą greitųjų kreditų, net nežinau kiek, esu persikreditavusi į kairę ir dešinę, skendžiu skolose iki ausų.
Taip pat esu skolinga Slavikui už heroiną, ir jis man grasina nulaužti mažąjį pirštelį, jei laiku negrąžinsiu, bet Gvidas mane užstoja, ir piršto man niekas nelauš, kol mes kartu, o kartu mes būsime iki galo.
Taip nutarėme mylėdamiesi.
Pažvelgiau į langą ir šyptelėjau, ant apledėjusio stiklo matėsi du prišalę bučiniai, kuriuos mes, suglaudę skruostus, įspaudėme kaip mūsų amžinos meilės liudijimą, o aš apačioje nagu dar įdrėskiau: Meilė!!!
Bet Gvidas kažkur dingęs, jo čia nėra, ir jis neatsiliepia.
Už lango švito, o liepa kieme buvo apsnigta baltai, viena kamieno pusė, kuri užuovėjoje, juoda, bet kita, kur sėdėjo Gunča, balta, o nuogos šakos lyg grafika.
Aš norėjau studijuoti Dailės akademijoje, bet dabar galiu tik užkeverzoti grafitį ant aklinos netikėtai aptiktos sienos, jei tik yra kuo užpurkšti.
Paskambinau Gvidui, ir jis pagaliau, pagaliau atsiliepė!
– Gvidai, aš tave myliu!
– Aš tave taip pat, pelyte, myliu, – atsakė jis, ir vien jau išgirdus jo žemą balsą man pasidarė geriau. – Bet reikia ko nors gauti, nes yra baisiai šūdinai.
– Kodėl tu ne pas mane? – paklausiau. – Atsibundu, o tavęs nėra!
– Nežinau, – atsakė jis. – Tu tamsoje kažkur nusiplovei.
– Aš nusiploviau? Man atrodė, kad tai tu kažkur dingai!
– Prisimenu tik tai, kad mes, susikibę rankomis, ėjome kažkokia gatve, o toliau nieko.
– Tau nereikėjo paleisti mano rankos! – apibariau jį.
– Tu pati ištrūkai! – pasakė jis. – Tu visada siautėji, kai prisisiurbi!
– Na gerai. Tai buvo Cesių gatvė, – aš miglotai atsiminiau, kaip tamsoje draskėmės ir beveik susimušėme, bet dėl ko?
– Ar tu pas mamą?
– Beveik, – atsakė Gvidas. – Autopilotu nusivilkau iki Indranų gatvės, bet ji manęs neįsileido, ir aš nulūžau ten pat laiptinėje, kaimynai laipiojo per mane, – droviai pridūrė jis.
– Kaip žiauru! – pasibaisėjau.
– Iš tiesų ją suprantu, – tęsė Gvidas. – Praeitą kartą paėmiau plokščiąjį televizorių, kažkaip negražiai išėjo…
– Mes abu jį išnešėme! – sušukau. – Juk tai gryna smulkmena! Kažkoks šūdinas televizorius.
– Taip, žinoma, lyg ir smulkmena… – pritarė Gvidas. – Bet jai patinka tie verksmingi serialai…
– Inteligentiška moteris, o žiūri debiliškus serialus! – nusišaipiau, Gvido motina manęs negali pakęsti ir laiko visų nelaimių šaknimi. – Gerai, kad bent nelikai gatvėje.
– Tada būčiau sušalęs, – atsakė jis. – Ir taip gal būtų geriau…
– Taip nekalbėk! – aš nevalingai pažvelgiau į rankšluosčiu apvyniotą savo ranką, kas su mumis darosi?
– Kodėl tu neatėjai pas mane?
– Nebegalėjau paeiti, – atsakė jis. – Ir norėjau vieną kartą išsikalbėti su mama.
– Su ta sena ragana? – išsprūdo man. – Apie ką?
– Taip apie mano motiną nesakyk! – netikėtai piktai suriko jis ant manęs. – Apie ką, apie ką? Apie viską!
– Atleisk! – nusileidau. – Atleisk, mielasis!
– Mama vis dėlto yra mama, supranti? – jau ramiau tęsė jis. – Norėjau pasakyti, kad susirasiu darbą ir nupirksiu naują televizorių. Didesnį už tą, kurį išvilkome.
– Žinoma, didesnį! – pritariau įsiteikdama. – Tą seną griozdą jau seniai reikėjo išmesti! Nupirksime jai naują, kai tik atsistosime ant kojų.
– Taip, tik turime atsistoti, – atsakė Gvidas. – Bet jai jau buvo vienas insultas, tikriausiai taip pat per mane, pagalvojus, nes aš, na, kaip čia pasakius…
– Tu niekuo nekaltas, mielasis! – pertraukiau jį. – Jos amžiuje insultas nieko ypatingo! Mano tėvui buvo jau du infarktai, ir nieko, visai šauniai kvėpuoja! Tie abu seni kuinai paprasčiausiai nebesilaiko.
– Gali būti… – neaiškiai nutęsė Gvidas. – Bet ji man net durų nenorėjo atidaryti, užsikabino grandinę ir tik rėkė pro plyšį, kad nešdinčiausi, kad aš ne žmogus, o kažkoks žvėris.
– Tu esi mano didelis, švelnus žvėris! – meiliai suburkavau.
– Galėjau nutraukti tą šūdiną grandinę! – vaikėziškai pasigyrė jis.
– Teisingai padarei, kad nenutraukei! – pagyriau aš.
– Norėjau jai pasakyti, kad nuo rytojaus nustosiu vartoti, bet nespėjau, nes atsijungiau.
– Žinoma, mes nustosime! – pasakiau aš. – Kodėl nenustojus?
– Taip, tikrai, kodėl? – kvailai nusijuokė Gvidas. – Bet dabar tikrai reikėtų ko nors paimti, nes baisiai džiovina, bent jau alučio.
– Pas mane tuojau atvažiuos tėvas, ir aš pasistengsiu ko nors mums gauti, – pažadėjau aš. – Bet tu greičiau ateik! Noriu tave su juo supažindinti.
– Kokio velnio? – pašoko Gvidas. – Man jau pagirių užtenka!
– Nesispirk, mielasis! – švelniai pareikalavau. – Juk tu mano tėvo nebijai?
– Aš nieko nebijau, pelyte! – atsakė jis. – Ir jau seniai būčiau pas tave, bet mane kontrolieriai išmetė iš troleibuso. Velkuosi pėsčiomis, baisiai šalta, vėjas ir sniegas, tiesiog verčia ant žemės, bet aš jau Bryvybas gatvėje ir greit būsiu. Tik mano kojos visiškai šlapios.
– Vargšelis! – pagailėjau jo. – Juk peršalsi!
– Nė šūdo neperšalsiu! – bravūriškai atsiliepė Gvidas.
Suskambėjo durų skambutis, pasakiau Gvidui, kad pasuksiu vėliau, ir puoliau atidaryti.
Stovėjau koridoriuje su rankšluosčiu apvyniota ranka, tyčia sulinkau dar labiau, stengiausi atrodyti kiek įmanoma varganiau, nors ir taip žinojau, kad atrodau kaip iškritusi iš penkto aukšto.
– Tuojau tave vežu į psichiatrinę ligoninę! – peržengęs slenkstį pareiškė tėvas, apsidairė aplinkui ir apsimetė nematąs, kad bute nebėra baldų, kad jis beveik tuščias, dingusios net užuolaidos nuo langų. – Susitariau dėl atskiros palatos.
– Man nereikia jokių palatų, tėėti! – atsakiau vaikiškai ištęsdama žodžius.
– Tu esi psichiškai nesveika narkomanė! – jis vėl kudakavo tą patį, kaip visada, visą tai buvau girdėjusi tūkstančius kartų, na kiek galima?
– Tėti, na kodėl tu perdedi? – atsargiai paklausiau. – Aš daugiau nieko nevartoju!
– Pasižiūrėk į veidrodį, po akimis juodi ratilai, atrodai kaip mangutas. Ji nevartoja! – tėvas po truputį užsiveda. – Nors, kur pasidėjo didysis veidrodis?
– Tėt… aš nežinau. – Nekaltai patraukiau pečiais.
– Nežinai, kur pasidėjo didysis veidrodis? – jis griežtai varstė mane žvilgsniu.
– Mane apvogė, kol nebuvau namie… aš, aš, – sumikčiojau. – Užmiršau užrakinti duris!
– Baik skiesti! Parodyk ranką!
Pakėliau į rankšluostį suvyniotą ranką. Tėvas grubiai nutraukė rankšluostį ir apžiūrėjo supjaustytą dilbį. Kraujuoti liovėsi, o aplink įpjautus rėžius sukepė rudi šašai.
– Smulkmena, – su palengvėjimu atsiduso, paleisdamas ranką, kuriai leidau bejėgiškai nukarti prie šono.
– Tėt, – įsižeidusi iš lėto vėl apvyniojau ranką rankšluosčiu. – Aš neturiu pinigų sumokėti už butą. Aš išvis nieko neturiu…
– Ir dėl to reikėjo pjautis venas? – paklausė jis. – Teatrališka idiotė! Kada tu baigsi šitas komedijas?
– Kai susiimsiu ir įsipjausiu giliau! – pažvelgiau į jį iš padilbų. – Ir daugiau tau nebeskambinsiu.
Tylėjau ir laukiau, kad tėvas pradės siautėti, reikia leisti jam išsirėkti, bet šį kartą jis tik stovėjo, ranka atsirėmęs į koridoriaus sieną, sunkiai kvėpavo ir dairėsi aplink, lyg pirmą kartą būtų šiame bute žemomis lubomis.
– Nesąmonė, – sumurmėjo jis. – Duok man sąskaitą, pervesiu už butą.
– Tėti, aš noriu pati sumokėti, nenoriu tavęs apsunkinti, – ėmiau prašyti. – Jei duotum man nors truputį pinigų…
– Mano vairuotojas tau kiekvieną savaitę prikrauna pilną šaldytuvą. Ko dar?
– Tėti, aš noriu pati!
– Jokių pinigų tu iš manęs negausi! – atkirto jis. – Važiuosime gydytis!
– Aš negaliu niekur važiuoti, ryt turiu eiti į darbą, – spyriausi. – Iš pirmo atlyginimo tau atiduosiu, bet jis bus tik už trijų savaičių, nes dabar bandomasis laikotarpis.
– Koks dar bandomasis laikotarpis? – vis dėlto jis pradėjo rėkauti. – Kodėl, po velnių, tu visą laiką meluoji?
– Nemeluoju! – atsakiau aš. – Iš tikrųjų radau darbą, mano CV priėmė. Ir rytoj mano pirmoji darbo diena.
– Koks išvis gali būti tavo CV? – nusišaipė tėvas. – Narkomanės su dešimties metų stažu!
– Dirbsiu kasininke prekybos centre! – pranešiau išdidžiai.
– Apie kasininkę tu jau vieną kartą melavai! – priminė tėvas. – Net nepajėgi sugalvoti naujo melo! Smegenys galutinai suminkštėjusios?
– Bet šį kartą iš tikrųjų, tėti, patikėk… – sumurmėjau sutrikusi.
– Jeigu iš tikrųjų, tada tu ten apsivogsi, nes esi nepataisoma kleptomanė! Ir aš vėl turėsiu tave traukti iš kalėjimo! – pamokslavo jis. – Ir turėsiu mokėti kyšius į dešinę ir kairę!
– Nevogsiu! – spyriojausi aš. – Kaip tu nesupranti, mano gyvenime viskas pasikeitę!
– Ji nevogs… – tėvas išraiškingai nusišaipė ir pažvelgė į lubas, kur kadaise kabojo didelis, apvalus šviestuvas, o dabar styrojo balti, paskubomis nurauti kreivi laidai. – Dieve, na už ką man ta bausmė?
– Tai karma, – pagiežingai sumurmėjau, supratusi, kad pinigų jis man neduos.
– Karma, sakai? – tėvas suraukė žilus antakius.
– Žinoma! – įžūliai nusišypsojau ir įrėmiau sveikąją ranką į šoną.
– Tai dabar tu taip kalbėsi?
– O kodėl gi ne?
Iš viršutinio aukšto buto atsklido smulkių, skubių žingsnių bildesys, ten kaimynai ruošė vaikus į mokyklą.
– Karma būtų kita, jei tą kartą tavo motinai būčiau pritaręs, – staiga pasakė tėvas. – Ji norėjo darytis abortą, o aš, idiotas, paprieštaravau.
– Tėti… tu man meluoji? – žengiau žingsnį atgal.
– Melavimas – tavo privilegija, – atsakė jis. – Ji jau dėl visko buvo susitarusi, tik aš, kvailys, atkalbėjau, nes įsivaizdavau, kad mums reikia normalaus vaikučio. Normalaus, jei tu išvis supranti šio žodžio reikšmę! – jis pakėlė balsą.
– Aš apšiksiu jos kapą! – surikau pati nesuprasdama, kaip man tai išsprūdo.
– Ką tu pasakei? – tėvas negražiai išsišiepė.
– Ką girdėjai! – loštelėjau, kad išvengčiau pikto antausio, kuris prašvilpė man pro nosį.
– Tu praradai paskutinius padorumo likučius! – sušvokštė tėvas, palinkęs į priekį ir abiem delnais įsirėmęs į sieną.
– Tau nereikėjo man to sakyti! – surikau ir treptelėjau šlepete į grindis, buvau pasiruošusi kristi ant nugaros ir spardytis kojomis ore kaip vaikystėje. – Nereikėjo!
– Gal ir nereikėjo, – atsakė tėvas ir sunkiai atsistūmė nuo sienos. – Bet tai teisybė.
– Eik peklon su savo teisybe!
– Aš tavęs nebeatpažįstu, – jis palingavo žilą galvą, – paprasčiausiai nebeatpažįstu…
– Ir nereikia!
– Ar žinai, ką ji dabar pasakytų, jei matytų šį bardaką? – tėvas apatiškai mostelėjo ranka aplinkui.
– Ji negyva, ji nieko negali pasakyti! – atkirtau aš.
– Tu ją nuvarei į kapus! – jis drebančiu smiliumi bakstelėjo į mano pusę.
– Gal ir aš, – išsisukinėdama nutęsiau. – O kas važinėjosi po užsienius su meilužėmis? Ji visa tai žinojo ir tylomis pakentė!
– Nesikišk į suaugusiųjų reikalus!
– Kokie dar suaugusiųjų reikalai? Cha, cha, cha! – nenatūraliai nusijuokiau. – Jos daugiau nėra, tėti, ji mirusi!
– Aš tai žinau…
– Jau praėjo daugiau kaip metai, – pridūriau.
– Tik trys šimtai aštuoniasdešimt dvi dienos. – Tėvas išsitraukė iš kišenės languotą nosinaitę ir nusišluostė prakaitą nuo kaktos.
– Ją nužudė liga, o ne mes, suprask tai vieną kartą! – pasakiau aš. – Ir neskaičiuok dienų, tėti, tas nieko neduos.
– Tu dar mane mokysi? – jis metė į mane niūrų žvilgsnį.
– Bet ačiū, kad tada paprieštaravai! – stengiausi ironizuoti, bet jutau, kad mano balsas trūkčioja, lūpos virpa ir akyse kaupiasi ašaros, nusisukusi jas nusausinau rankšluosčiu.
– Aš ją mylėjau, – pasakė tėvas. – Mylėjau, kaip sugebėjau.
– Na, aš taip pat… – išspaudžiau ir pradėjau šniurkščioti, bet laikiausi, kad nepradėčiau šaukti ant viso buto, ant viso namo, ant viso kvartalo, laikiausi iš visų jėgų.
– Mes tikriausiai nesugebame mylėti, – pridūrė jis.
– Taip…
– Ir baik žliumbti! – riktelėjo tėvas. – Negaliu pakęsti ašarų!
– Aš nežliumbiu! – išspaudžiau. – Bet mama pabaigoje tik verkė… nes nieko kito… visiškai nieko…
– Būtent todėl! – rėkė tėvas išraudęs. – Nutilk!
Nutilau, delnu užsiėmiau burną jusdama, kaip karštas kvėpavimas skverbiasi pro pirštus.
Vaikai iš viršutinio aukšto klegėdami ir tapsėdami mažomis kojytėmis nusileido laiptais, triukšmingai užsitrenkė metalinės lauko durys.
– Ar žinai, kodėl ant antkapio liepiau iškalti ne tik jos, bet ir savo vardą be mirties datos? – paklausė tėvas.
– Tau nereikėjo to daryti, tėti, – sunkiai rinkau žodžius. – Tai nėra geras ženklas. Patikėk…
– Todėl, kad tavimi nepasitikiu, – tęsė jis. – Nė per nago juodymą! Kaip tu ten iškalsi ir mano mirties datą.
– Aš tai padarysiu, tėti, pažadu, jei pati būsiu gyva. – Nubraukiau nuo kaktos plaukų sruogą. – Dėl to nesijaudink.
– Aš išvis daugiau dėl nieko nesijaudinu, – atsakė tėvas. – Pagaliau tu mane privedei. Renkis, važiuosime į ligoninę!
– Tėti, negaliu! – atkakliai priešinausi aš. – Mes su Gvidu apsivesime, todėl norėjau tavęs paprašyti truputį pinigų, visiškai nedaug, žiedams, vestuvinei suknelei ir truputį ceremonijai… Jis dabar eina čionai, aš jus supažindinsiu.
– Tu nori pasakyti, kad turėsiu finansuoti degeneratų vestuves? – apstulbo tėvas. – To tuščiakalbio bomžo nepageidauju matyti!
– Tai gal bent ateisi į Bikerniekų bažnyčią, kur mus sutuoks? – prašiau nusižeminusi. – Kaip liudininkas… Mes džiaugsimės, jeigu tu būsi…
– Ne!
– Aš daugiau nieko, išskyrus tave, neturiu, tėti, – mirksėjau drėgnomis akimis. – Ateik, prašau…
– Tu iš tiesų tuoksiesi su tuo apgailėtinu alkoholiku? – paklausė tėvas.
– Jis turi aukštąjį išsilavinimą, tėti. Jis nuostabus žmogus, ir aš jį myliu, – atsakiau. – Mes mylime vienas kitą.
– Ką tu supranti apie meilę? – tėvas vėl pradėjo tyčiotis. – Miegi su kiekvienu, kuris pažada narkotikų! Kiek kartų tave nuogą traukiau iš po bernų ir vežiau atpumpuoti? Užmiršai? Nuotaka atsirado!
– Daugiau taip nėra, tėti, dabar esu švari! – prisiekiau. – Esu pasikeitusi! Nes aš myliu, pirmą kartą gyvenime iš tikrųjų myliu! Net nežinojau, kad taip gali būti. Ir esu nėščia.
– Tylus pamišimas… – Tėvas iš kailinių kišenės išsitraukė „Camel“ pakelį. – Tikriausiai reikia užsirūkyti.
– Tėti, tau rūkyti negalima! – ištiesiau ranką į pakelį. – Duok čia!
– Geriau atnešk degtukus! – įsakė jis.
Nubėgau į virtuvę ir grįžau su degtukų dėžute. Tėvas nurovė cigaretės filtrą ir užsirūkė.
– Nori gimdyti nevisavertį kretiną? – jis išpūtė dūmų kamuolį ir sausai užsikosėjo.
– Sonografė sakė, kad vaikutis sveikas ir normaliai išsivystęs, – atsakiau aš. – Tėti, mes abu mesime! Mes jau dabar beveik nevartojame. Mes stengiamės laikytis.
– O tu, būdama nėščia, dar pjauniesi venas? – tėvas išpūtė kitą kamuolį. – Tavo galvoje šiaudai?
– Tėti, man užėjo, – atsakiau aš. – Užeina staiga… pati nesuprantu kodėl. Tikriausiai iš nevilties, kad viskas taip… Na, taip, kaip yra…
– Būtent todėl reikia važiuoti pas gydytojus!
– Iš heroino labai sunku ištrūkti, juk tu žinai, o fentanilas yra dar baisesnis, – tęsiau aš. – Kiek kartų esi mane uždaręs psichiatrinėje, ir niekas nepadėjo! Ten mane vėl pavers daržove ir nunuodys vaikutį. Atleisk, tėti, bet šį kartą turiu susitvarkyti pati!
– Bent nejuokink!
– Gvidas vartoja tik alkoholį, jis man padeda vaduotis iš narkotikų, neleidžia badytis ir prižiūri, duoda tik alučio, nes jame yra vitaminų B vaikeliui.
– Vitaminai vaikeliui? – paklausė tėvas, linguodamas galvą ir nežiūrėdamas į mane, jo akys, lyg jis būtų kokiame užleistame ir nešvariame geležinkelio tunelyje, nerasdamos vietos kur apsistoti klaidžiojo po tuščią butą, kurio sienas kaifuodama buvau ištisai apipiešusi grafičiais. – O nuo kada kas nors tau gali ko nors neleisti?
– Jis gali, nes aš jį myliu!
– Ir jis tave? – tėvas pažvelgė į mane, ir akimirką jo balse pasigirdo kažkas iš mano vaikystės.
– Nežinau, bet man atrodo, kad taip. – Aš sutrikau. – Mes mylime vienas kitą. Tik nežinau, kaip su visu tuo susitvarkyti. Tėti…
– Bet juk tu neleidi sau padėti! – jis beviltiškai pamojavo žėruojančia cigarete. – Atsisakei, kad įsiūtų implantą! Į Minesotos programą tavęs už ausų negalima nutempti, Dvylika žingsnių tau netinka, ir pas psichiatrą eiti atsisakai. Esi užsispyrusi kaip asilas!
– Aš jau ten visur buvau! – surikau. – Visur!
– Ir ką su tavimi daryti? – paklausė jis žvelgdamas man tiesiai į akis. – Ką?
– Tėti, atiduok man tą cigaretę! – sugriebiau nuo palangės tuščią konservų dėžutę, kurią mes su Gvidu naudojome kaip peleninę, ir ištiesiau jam. – Mesk! Tau negalima rūkyti!
– Palik mane ramybėje! – piktai sudavęs per kraštą cigarete, nukratė pelenus į skardinę, kartu su mano ranka pastūmė ją šalin ir raukydamasis rūkė toliau.
– Renkis! – įsakė.
– Mano ranka nebekraujuoja! – spyriausi aš. – Nėra prasmės kur nors važiuoti!
– Klausyk, kai tau sako! – jis taip suriko, kad net susigūžiau, vieną sekundę atrodė, jog puls ant manęs ir už plaukų ištemps iš buto.
– Niekur aš nevažiuosiu! – atšokau į šalį ir numečiau dėžutę ant palangės po bučinių atspaudais. – Pati su viskuo susitvarkysiu!
– Tai kodėl man skambinai? – sustingo tėvas.
– Todėl, kad man atrodė, jog esi mano tėvas! – atsakiau per saugų atstumą. – O dabar gali išeiti, mes viską aptarėm!
Supjaustyta ranka parodžiau į duris.
– Tu mane išvarai?
– Taip! Nešdinkis! – rėžiau aš tikėdamasi, kad jis iš pykčio pradės skaityti eilinį moralą, bet jis tik stovėjo ir markstėsi, lyg kas į akis būtų žėręs saują smėlio.
Mano suraižyta ranka iš lėto leidosi žemyn lyg drebanti sekundinė rodyklė, kol sustojo prie šlaunies, o atsivyniojęs rankšluostis nukrito ant grindų.
Tėvas norėjo kažką pasakyti, bet paskui numojo ranka, prisilaikydamas sienos praėjo pro mane kaip pro gatvės stulpą ir koridoriaus gale prie lauko durų sunkiai atvirto ant vienos likusios nedažytos medinės kėdės, kurią tausojau tam momentui, kai sumanysiu pasikarti.
– Tėti… – baugščiai prabilau.
– Tėti… – priėjau arčiau ir iš nugaros padėjau ranką jam ant peties, ir staiga užsinorėjau tvirtai apkabinti jo kaklą kaip vaikystėje, kai jis juokdamasis nešiodavo mane ratu ant kupros, o aš stipriai kratydavau kojas, kad išpurtyčiau pajūrio smėlį iš basučių.
Nuo lengvo prisilietimo tėtis susvyravo ir suglebęs nuslydo ant grindų, jo veidas buvo pilkas ir ramus, tik truputį nustebęs, jis nekvėpavo, ir aš, pačiupinėjusi pulsą prie kaklo, iš karto viską supratau, tačiau pradėjau iš visų jėgų purtyti, stengiausi pasodinti, bet jis buvo baisiai sunkus ir slydo iš rankų, aš maldavau, kad jis atsikeltų, tegul keliasi, nepalieka manęs čia vienos, ir mėginau daryti dirbtinį kvėpavimą iš burnos į burną, bet jo žandikauliai buvo taip stipriai sukąsti, kad man nieko neišėjo, aš nepajėgiau įpūsti jam savo oro.
Sėdėjau greta ant grindų ir lingavau pirmyn atgal lyg užmirštas metronomas, nežinau, kaip ilgai taip lingavau.
Nusišluosčiau išseilėtą burną chalato rankove ir nutraukiau auksinį laikrodį nuo jo suglebusios, sunkios rankos, atsegiau kailinius ir iš vidinės švarko kišenės išpešiau piniginę, kurioje buvo kreditinė kortelė, žinojau, kad jos kodas greičiausiai yra mano gimimo metai, nes tėtis mane mylėjo, pasiėmiau ir mažą nespalvotą mamos paso fotografiją, kurią jis visada nešiojosi piniginėje.
– Atleisk, tėti, bet šiuo metu man labai reikia, – sušnibždėjau ir užspaudžiau jo stiklines akis.
Atsistojau, įėjau į virtuvę, plačiai pravėriau langą, leisdama lediniam gūsiui įsiveržti į vidų, ir pašaukiau vairuotoją, kuris, mindžikuodamas sniege ir šaltyje, sustiręs rūkė prie limuzino.
– Askoldai! Ateik greičiau! Tėvui blogai!
Askoldas įbėgo į butą ir, skeryčiodamas ilgomis rankomis, pradėjo lankstytis prie nejudančio kūno.
– Jis nekvėpuoja, – pasakiau ir nustebau, kad nieko nejaučiu, mano viduje viskas buvo sustoję, tebetiksėjo tik delne suspaustas laikrodis.
– Paskambinai greitajai?
– Skambink pats! – atsakiau aš, užsitempiau ilgus batus, užsimečiau paltą, aplink kaklą du kartus apvyniojau šaliką, iki akių užsismaukiau vilnonę kepurę ir puoliau į gatvę, kur prie lauko durų susidūriau su apsnigtu ir nuo šalčio drebančiu Gvidu.
– Ei, pelyte! – Gvidas pagavo mane bėgančią, apsuko aplink save ore, pastatė ant kojų ir papurtė už pečių. – Pažvelk į mane! Kas tau?
– Nieko! – ištrūkusi tvirtai sučiupau jį už alkūnės. – Išeiname! Mes negalime čia likti!
– Bet mano kojos šlapios! – spyrėsi jis.
– Eik, kai tau sako! – iškošiau pro dantis ir jėga nuvilkau jį su savimi užsnigta gatve.
Pro šalį, sprausdamasis per pusnis ir mėtydamas sniego kamuolius, praslydo ryškiai apšviestas tramvajus.
– Vėl susikibai su tėtušiu?
– Nutilk! – sušniokščiau pro petį.
Mes per purų sniegą nuklampojome iki Baruono prekybos centro, kur sustojusi įkišau tėvo kreditinę kortelę į bankomatą, vos galėjau įžiūrėti užpustytą bankomato ekraną, bet mano gimimo metai suveikė, ir aš išėmiau keturis šimtus eurų.
– Sakiau, kad ką nors gausiu! – parodžiau banknotus Gvidui.
– Duok čia! – jis ištraukė juos man iš rankų ir įsikišo į kelnių kišenę.
Pasistiebiau ant pirštų galų ir stipriau apvyniojau jam šaliką apie kaklą, ir tik tada pastebėjau, kad jis su savo juodu, nuskurusiu aksominiu švarku, be palto.
– Kur tavo paltas?
– Kol miegojau, nuvilko bomžai, – atsakė jis. – Aš juos užmušiu!
– Mes tau nupirksime kitą čia pat „Humanoje“! – ranka parodžiau dėvėtų drabužių parduotuvę kitoje gatvės pusėje, paskui apkabinau jį, užsimerkiau ir tvirtai prisiglaudžiau prie plačios krūtinės, nenorėjau paleisti, norėjau taip likti, paprasčiausiai sustingti ir likti.
– Pirmiausia išgersime! – Gvidas nusikabino mano rankas ir ryžtingai išsivadavo iš glėbio.
Mes užėjome į prancūzų kavinę Gertrūdos gatvėje priešais prekybos centrą, užsisakėme karšto vyno ir kruasanų.
Lauke už didelio vitrinos stiklo prieš sniegą ir vėją pėdino susikūprinę ir apsimuturiavę pėstieji, slydinėjo mašinos ir tyliai siautė smulkių, ledinių snaigių gūsiai, lyg keistame nebyliame filme, neturinčiame nieko bendro su manimi.
Kavinės interjeras taip pat atrodė lyg iš kartono iškirptos dekoracijos, galinčios sugriūti nuo menkiausio prisilietimo.
Mes sėdėjome šilumoje ir gėrėme karštą vyną, bet aš neprisiliečiau prie kruasanų, nes ir jie man atrodė lyg plastikinis muliažas, juos vieną po kito godžiai sušveitė Gvidas.
Ant jo aksominio švarko mirgėjo ištirpusios snaigės, ir po poros karšto vyno taurių jis jau palaimingai šypsojosi.
Man pasidarė nepakenčiamai karšta, nusivilkau paltą, užmečiau jį ant gretimos kėdės atlošo, jutau, kad jau esu apsvaigusi, viduje kažkas atsileido, pasidarė lengviau.
– Pelyte! – Gvidas išplėtė gražias rudas akis. – Juk tu beveik nuoga, tik su chalatėliu!
– Na ir? Geriau užsimerk! – įsakiau ir, kai jis primerkė vokus, išėmiau iš palto kišenės laikrodį ir padėjau prieš jį. – Dovana gimimo dienos proga!
– Šiandien nėra mano gimimo diena, – Gvidas pavartė laikrodį priešais langą. – Oho! Kur gavai?
– Aš noriu, kad tu jį nešiotum! – pasakiau tyliai drebančiu balsu. – Visada!
– Geriau parduokim! – pasiūlė jis. – Ir ko tu visą laiką nerimsti lyg kokia apdujusi musė?
– Aš rami, – servetėle nusišluosčiau virpančias lūpas jausdama, kad daugiau nepajėgiu susivaldyti, net nebesistengiu.
– O vakar mes viską teisingai nutarėme, – Gvidas, žaisdamas su laikrodžiu, pradėjo atlėgęs samprotauti. – Dėl to susičiupto mažylio!
– Mažylį palik ramybėje!
– Pelyte, na kokie iš mūsų tėvai? – jis metė į mane įtarų žvilgsnį. – Mes su savimi nesusitvarkome, o dabar dar vaikas…
– O kaip tada vestuvės?
– Vestuvės taip, tai jau gražus hepeningas! – plačiai šypsojosi jis. – Sukviesime draugus, bus smagu!
– Mes draugų neturime.
– Klausyk, pelyte, ko tu visą laiką kabinėjiesi? – paklausė jis.
– Aš aborto nesidarysiu!
– Bet tu pati vakar pasiūlei!
– Buvau susileidusi ir nieko nesupratau! – sušukau aš. – Tu mane palenkei!
– Nieko aš nepalenkiau! – Gvidas šiaudeliu nervingai maišė karštą vyną. – Pati apie tai pradėjai kalbėti. Pati!
– Ne ir dar kartą ne! – delnu pliaukštelėjau per stalelį.
– Nesidraskyk tu, aplinkui žmonės! – Gvidas prilaikė taures, kad jos neapvirstų.
– Čia nieko nėra! – aklai apsidairiau. – Net mūsų čia nėra! Ir mano tėvas ką tik mirė!
– Baik svaičioti!
– Jis nugriuvo koridoriuje ir numirė! – sudejavau aš. – Neturėjau leisti jam rūkyti!
Gvidas įdėmiai pažvelgė į mane ir pasilenkęs siurbtelėjo karšto vyno.
– Jam sustojo širdis, – paritinėjau tarp pirštų laibą taurės kojelę. – Ir jis numirė.
– Ir tu jį ten paprasčiausiai palikai?
– Jei būtum atėjęs greičiau, viskas būtų kitaip! – sustaugiau aš. – Absoliučiai viskas! Būčiau jus supažindinusi!
– Ėjau kaip tik galėdamas greičiau, – pradėjo teisintis Gvidas. – Ar man priekaištauji?
– Taip! – surikau jam į veidą. – Tu neturėjai ten palikti manęs vienos! Neturėjai!
– Na gerai, atleisk, pelyte! – Gvidas pakėlė rankas lyg pasiduodamas. – Kitą kartą eisiu greičiau!
– Kitą kartą?! – delnais užsidengiau veidą ir palinkau virš staliuko.
– Ar išeisi laukan su manimi parūkyti? – Gvidas sutrikęs rausėsi kišenėse ieškodamas cigarečių.
– Aš neiškviečiau greitosios pagalbos, – kalbėjau virš metalinio staliuko. – Man atrodė, kad jie nesuspės atvažiuoti, bet aš turėjau iškviesti! O aš to nepadariau… Ak, Dieve… O tu, tu, tu!
– Ką aš? – Gvidas susiraukė. – Kuo aš ten būčiau padėjęs?
– Jei būtum buvęs šalia, juk mes būtume iškvietę greitąją? – pažvelgiau į jį su beprotiška, pavėluota viltimi.
– Tai aišku! – atsileido jis. – Ko jau čia neiškviesti?
– Prie jo liko vairuotojas, bet man atrodė, kad galiu pabėgti…
– Kur, pelyte?
– Kur nors! – išspaudžiau. – O tas laikrodis yra jo.
– Nuėmei mirštančiam žmogui laikrodį? – paklausė Gvidas.
– Jis jau buvo miręs.
– Na tu ir kieta! – pakraipė galvą Gvidas. – Aš taip tikrai negalėčiau!
– Bet motinos televizorių paėmei?
– Tai visai kas kita! – jis pradėjo karščiuotis.
– Tai yra tas pats! Būtent tas pats! – sušukau aš. – Ir karštą vyną mes geriame taip pat už tėvo pinigus! Kas mes išvis abu su tavimi esame? Na, kas?
– Nežinau, kas mes esame, bet ar tu ir man nuimsi laikrodį, jei prisigersiu ir gausiu galą? – Gvidas pastūmė laikrodį per staliuką. – Atleisk, bet aš prietaringas, nuo lavono neimsiu.
– Tėtis džiaugtųsi, jei tu jį nešiotumei… – sugniaužiau laikrodį kumštyje.
– Tėtis džiaugtųsi? – paklausė jis. – Tu išvis suvoki, ką kalbi?
– Ir jis nenori, kad aš daryčiausi abortą!
– Pala, pala, bet aš nenoriu jokio vaiko! – Gvidas pyko vis labiau. – Kaip man žinoti, kad jis išvis mano?
– Tu tai žinai! – mečiau jam į veidą. – Bet man nesvarbu!
– Prakeikimas! – Gvidas suleido pirštus į tankių plaukų kupetą. – Aš išvis neturiu jokių teisių?
– Ne, šį kartą ne!
– Na, tada man viskas aišku! – Gvidas pašoko ant kojų, vos neapversdamas kėdės, ir stačiomis iki galo išgėrė karšto vyno taurę. – Tada aš einu!
– Gvidai, nepalik manęs dabar, prašau… – sugriebiau jį už rankovės. – Tik ne dabar! Aš galiu numirti…
– Aš tavęs nepalieku, – tvardydamas pyktį atsakė jis. – Bet nesu joks reproduktorius! Pasidaryk abortą, o tada kalbėsime!
– Paskambinsiu pastoriui ir atšauksiu vestuves, – paleidau jo švarko rankovę.
– Tu sugebi tik viską sugadinti! – sušuko Gvidas.
– Taip, dabar tai žinau.
– Ir tu dėl to dar pasigailėsi! – jis triukšmingai pastatė ant stalo išgertą taurę, pasisuko ir greitu žingsniu pasileido link durų.
– Nupirk motinai televizorių, pinigų dabar turi! – surikau jam pavymui.
– Ir nupirksiu! – atsišaukė jis, bet prie durų akimirkai sustojo. – Atleisk, tikriausiai užmiršau pareikšti tau užuojautą!
Aš tylėjau.
– Bet jokių alimentų iš manęs negausi! – jis parodė špygą.
– Apsieisime.
– Na taip, dabar tu turtinga paveldėtoja, – pašaipiai nutęsė Gvidas. – Paskambink, kai sugrįši į protą! Aš suprantu, kad tau dabar nelengva, ir taip…
– Atrodo, tarp mūsų viskas baigta, – atsakiau žiūrėdama į kaktusą, kuris augo ant palangės milžiniškame vazone, jis buvo nuostabus, ryškiai žalias ir lapuotas kaktusas su neįtikėtinai ilgais spygliais.
– Nesutirštink spalvų! – pasakė Gvidas. – Tai, kad nenoriu vaikų, dar nieko nereiškia.
– Tai reiškia viską.
Akimirką jis pamindžikavo prie lauko durų ir išėjo, bet aš dar tikėjausi, kad sugrįš, apeis stalelį ir tylėdamas tvirtai apkabins mane, priglaus prie krūtinės, bet jis išėjo iš kavinės ir dingo sniego pūgoje, susikišęs rankas į juodo aksominio švarko kišenes.
Sėdėjau ir skaičiavau kaktuso spyglius, kol pamečiau skaičių, paskui impulsyviai paskambinau Slavikui.
– Man reikia dozės! – pareikalavau.
– Nerėk! Pinigų turi?
– Taip.
– Už pusvalandžio važiuosiu pro tavo namus. – Slavikas padėjo ragelį.
Atsistojau, nuėjau prie baro sumokėti jausdama, kad nuo karšto vyno su ksanaksu jau esu totaliai prisigėrusi.
Išdavikiškai svyravau, ranka prisilaikydama baro.
– Ar jums viskas gerai? – paklausė padavėjas, jis priminė sustingusią vaškinę figūrą ir paslapčiomis apžiūrinėjo mano raudoną permatomą šilkinį chalatą, po kuriuo neturėjau liemenėlės, o pro ploną audinį prasišvietė krūtų speneliai.
– Šiandien mirė mano tėtis! – idiotiškai šypsodamasi atsakiau.
– Man labai gaila, – pasakė jis nenukreipdamas žvilgsnio. – Ar užsisakysite dar ko nors?
– Ne, – atsakiau ir pasilenkiau arčiau jo. – Ar kaktusas ten ant palangės tikras?
– Mūsų visi augalai gyvi.
– Ačiū! – atsakiau aš. – Būtent tai ir norėjau sužinoti.
Sumokėjau kreditine kortele ir nuėjau atgal prie staliuko, iki dugno išgėriau atvėsusio vyno taurę, kažkaip užsitempiau paltą, nepajėgdama iš karto pataikyti į rankoves, ilgai sagsčiausi, kol užsisegiau, ir tada, nerangiai baksnodama, telefonu išsikviečiau „Bolto“ taksi, kuris privažiavo po penkių minučių.
Išsvirduliavau laukan į pūgą, ji apdegino veidą, įvirtusi į mašiną supratau, kad esu visiškai apdujusi, bet viduje stojo ramybė, keista, stingdanti ramybė.
– Nuvežkite mane namo! – paprašiau vairuotojo įsitaisiusi galinėje sėdynėje ir įsigūžusi į paltą.
– Adresas?
– Gyvenu čia pat netoliese, parodysiu, – atsakiau išsiblaškiusi, žvelgdama pro langą, kaip snaigių sūkuriai glaustosi prie stiklo. – Žinote, šiandien mirė mano tėtis!
– Taip jau yra, žmonės miršta, – atsakė jis.
– Ir mane paliko draugas! – gailiai pridūriau. – Juokinga, ar ne?
– Jūs jauna ir graži, susirasite kitą, – vairuotojas maloniai pažvelgė į mane galinio vaizdo veidrodėlyje. – Tai kur važiuosime?
Tylėjau ir kramčiau suskeldėjusias lūpas.
– Paprasčiausiai norite pasivažinėti? – jis stengėsi suvaldyti mašiną, kuri lingavo blausioje ryto šviesoje Baruono gatvės sniego pusnyse tarp tramvajaus bėgių ir šaligatvio.
– Nežinau… – atsakiau, užsisegiau tėvo laikrodį, kuris buvo man kaip tik, nes tėtis turėjo plonas rankas, ir stebėjau, kaip juda sekundinė rodyklė.
Tai buvo senamadiškas auksinis „Longines“ laikrodis, užvedamas rankos judesiu, tėtis mėgdavo juokauti, kad jo laikas tekės tol, kol tiksės šis laikrodis.
Pakračiau ranką prie ausies ir išgirdau, kaip jis, plonai tarkštelėjęs, užsiveda.
– Kurgi tie jūsų namai? – automobiliui sustojus prie kito šviesoforo nekantriai paklausė vairuotojas.
– Tikriausiai niekur, – atsakiau pagaliau pasidavusi. – Važiuokime į beprotnamį! Į psichiatrinę ligoninę Tvaiko gatvėje.
– Žinau, kur tai yra, – atsakė vairuotojas. – Jūs ten dirbate?
– Ne, išprotėjau! – suprunkščiau. – Mano galvoje šiaudai!
– Na baikite! – vairuotojas vėl nusišypsojo. – Jūs atrodote visiškai normali.
– Čia ir bėda, – vangiai atsidusau.
Supypsėjo mano telefonas, ir apšviestame ekrane pasirodė žinutė:
„Tavo tėvas morge. Reiškiu užuojautą! Askoldas.“
Akimirksniu išsiblaiviau, o į galvą lyg šiurpi švino kulka šovė ir įstrigo mintis: ką aš padariau?
Ak, Dieve, ką aš padariau?!
Žinutė suvirpėjo prieš akis, telefonas nukrito ant grindų, aš pradėjau raitytis, dejuoti ir aimanuoti, aimanuoti ir dejuoti, ir vėl raitytis ir aimanuoti, lyg po traukiniu papuolęs gyvūnas, kuriam pervažiavo kojas.
Mykola Chviliovyj. Slankos
2024 m. Nr. 5–6
Iš ukrainiečių k. vertė Antanas A. Jonynas
Ukrainiečių poetas, prozininkas, publicistas Mykola Chviliovyj (tikr. Mykola Fitiliovas) gimė 1893 m. Trostianece, tuometinėje Charkivo gubernijoje (dabar – Sumų sritis), dvarininkų kilmės mokytojo šeimoje.
Kūrybos kelią pradėjęs eilėraščiais, M. Chviliovyj netrukus ėmėsi prozos, jo ankstyvieji kūriniai – besiužečiai, lyriniai, romantiniai etiudai ir apsakymai, patekę į pirmąją knygą „Mėlynieji etiudai“ (1923), laikomi tikrosios naujosios ukrainiečių prozos pradžia. Savo kūrybos aukštumų jis pasiekė brandos laikotarpiu 1925–1930 m., kai rašė ir vienintelį nebaigtą romaną „Slankos“.
XX a. dvidešimtinių metų viduryje Ukrainoje kilo literatūrinė diskusija tradicijos ir novatoriškumo, santykio su klasikos palikimu, naujojo meno raidos kelių klausimais, išryškinusi svarbiausią problemą – koks likimas laukia ukrainiečių literatūros pasaulinės dvasinės raidos kontekste. Polemiką įplieskė M. Chviliovyj, ukrainiečių nacionalkomunizmo teoretiko, 1925 m. paskelbtas pamfletas „Apie šėtoną ir statinę, arba Apie grafomanus, spekuliantus ir kitus „nušvitėlius“. Į diskusiją įsimaišė pats Stalinas, 1926 m. savo laiške Kaganovičiui ir kitiems UKP(b) CK nariams, teisinančiame bolševikinę ekspansiją Ukrainoje, apkaltino rašytoją nacionalizmu. Diskusija iš estetinės plotmės perėjo į politinę, virto liaudies priešų paieška ir nuožmia kova su „chviliovizmu“.
Neatlaikęs persekiojimų ir spaudimo, rašytojas palūžta, bando reabilituotis komunistų partijos akyse, atsisakyti „chviliovizmo“, bet kai 1933 m. gegužę suima jo bendražygį rašytoją Michailą Jalovojų, M. Chviliovyj, nujausdamas neišvengiamą areštą, pasikviečia į svečius artimiausius draugus rašytojus ir jų akivaizdoje nusišauna.
Stalinizmo metais lageriuose buvo nužudyta apie penkis šimtus Ukrainos rašytojų, todėl meninis literatūrinis Ukrainos dvidešimtinių–trisdešimtinių metų judėjimas vadinamas „Sušaudytu atgimimu“. Tarp tų kūrėjų greta Lesiaus Kurbaso, Nikolajaus Kulišo, Hryhorijaus Kosynkos, Pavelo Filipovičiaus, Dmitrijaus Falkovskio buvo ir M. Chviliovyj.
M. Chviliovyj – prieštaringa asmenybė, nevienareikšmiškai vertinta ir Sovietijoj, ir emigracijoj, ir šiandien. Vis dėlto jo nebaigtas romanas „Slankos“ – atspindintis „neišnešioto“ ukrainiečių nacionalkomunizmo idėjas, kurias galop pats M. Chviliovyj ir sunaikino, išlieka neabejotinai ir literatūriškai, ir istoriškai vertingas kūrinys. Ir kartu sudėtingą laiką atveriantis meninis dokumentas.
Nebaigtas romanas
I
Į šį seniai Dievo apleistą miestelį, esantį už šešių šimtų kilometrų nuo Ne-Paryžiaus (taip kai kas ironiškai vadina mūsų miestą), Hana su Dmitrijum atvyko birželio viduryje, kai mūsų pietinės stepės nekvepia ne tik vynuogėm, bet ir abrikosais. Draugas Vovčikas atsirado gerokai vėliau, kaip tik tą liepos dieną, kai virš upės nugrumėjo perkūnija ir drengė šaltas lietus. Atvyko, kaip visada, apšepęs ir išsiblaškęs, ir ilgai negalvojęs pakeliui užsuko į „gražiausių I. L. Karasyko žibuoklių bufetą“: Dmitrijus savo laiške (laiškas jau seniai užsimetė) kadaise buvo minėjęs šią savo skambesiu jam artimą pavardę.
– Tai šit kaip, garbusis džentelmene, – tarė jis, mandagiai nusikeldamas panamą, – man reikalingas mano draugų adresas.
– Ir kas tie jūsų draugai? – pasidomėjo I. L. Karasykas. Draugas Vovčikas anaiptol nesitikėjo tokio atsakymo, todėl nustebęs kilstelėjo antakius.
– Argi jūs nepažįstate musjė Karamazovo ir madam Karamazovos?
I. L. Karasykas sutriko ir nutaisė kaltą išraišką. „Brolius Karamazovus“, galima sakyti, jis buvo skaitęs, bet jam nė į galvą neatėjo, kad šie broliai (ar vienas brolių) būtų galėję užklysti į jo atokų užkampį. Taigi jis nusprendė kuo greičiau nuslėpti savo nesusigaudymą ir, pristūmęs netikėtam ir įnoringam svečiui purviną kėdę, pasiūlė jam butelaitį savos gamybos „žibuoklių“.
– Labai ačiū! – tarė draugas Vovčikas, išsitraukdamas iš kišenės penkiolika kapeikų. – Bet jūs manęs nesupratote… Esmė ne čia…
Tada paaiškino, kur esmė, ir galvosūkis galiausiai buvo išspręstas. Ir išsyk tapo aišku, kokie santykiai sieja I. L. Karasyką su Dmitrijumi ir Hana (absoliučiai jokie!) ir kiek jis apie juos žino (visiškai nieko!). Tada draugas Vovčikas paprašė atleisti už sutrukdymą ir išėjo. Jis nužingsniavo toliau ir maždaug po valandos rado saviškius. Apie „gražiausių žibuoklių bufetą“ ir komišką nesusipratimą jis taip ir pamiršo papasakot, bet čia pat išklojo įdomią istoriją, kuri neseniai nutiko jam garlaivyje: istoriją apie pažintį su tokiomis gan pikantiškomis damomis. Jis taip energingai mostagavo rankomis, kad Hana tiek ir įstengė suprasti: kalba eina apie „tas moteris“.
– Vienos vardas… nepamenu, koks ten, – kalbėjo draugas Vovčikas, – o kita – teta Klava. Kartu toks rimtas tėtušis su auksine pensnė… Beje, gal ir ne tėtušis – nepasidomėjau.
– Tai tu tvirtini, kad tos damos gyvena netoli mūsų? – paklausė Hana, metusi siuvinį.
– Būtent tai aš ir noriu pasakyti, Hanusia! Ir dar noriu pasakyti, kad teta Klava man baisiai patiko ir kad per kokius du mėnesius (jos irgi atvyko dviem mėnesiams) aš turbūt ją galutinai įsimylėsiu.
Draugas Vovčikas nusikvatojo, visai ne vietoj mirktelėjo Hanai baltomis blakstienomis ir, niūniuodamas ariją iš „Kunigaikščio Igorio“, nuėjo praustis.
– Na ir ožiabalsis! – susiimdamas už ausų ištarė Karamazovas. – Niekaip nesutiks, kad jam dainuot nederėtų.
Hana iš padilbų dėbtelėjo į Dmitro.
– Man regis, kad neklystu, pavadindama tavo naujas pažįstamas storžievėmis, – atsakė. – O gal manai, kad tai ne jos užkalbino draugą Vovčiką?
Hana tyčia parinko šiurkščius žodžius: ji provokavo vyrą atvirauti.
– Žinoma, jos, – ramiai ir lakoniškai atsakė Karamazovas. – Atspėjai.
Atsakymas, kaip ir reikėjo tikėtis, netenkino moteriškės, ir ji kilstelėjo antakius. O ir kaip Hanai nesiraukyti? Ji labai džiaugėsi, kad Dmitrijus pagaliau ryžosi palikti apgliaumėjusią Lopanę ir tapo gerokai ramesnis. Bet negalima ir taip elgtis; negalima ištisas dvi savaites blūdinėti naktimis su kažkokiomis atsitiktinėmis miestietėmis ir visą laiką dangstyti savo beprasmišką konspiraciją. Ir tikrai: kodėl jis nenori pasikalbėti su ja ką tik Vovčiko paliesta tema? Hana žino, kad tai – eilinis nerimtas susižavėjimas, tačiau šį kartą jai tikrai neramu dėl savo vyro reputacijos. Kažkokios įtartinos jai atrodo tos vasarotojos, ir ji vėl su visom smulkmenom prisimena nedidelį kivirčą, įvykusį tame pačiame upiniame garlaivyje.
Kiek ji pamena, Dmitrijus neatsargiai alkūne užkliudė vieną iš jų, matyt, jaunesniąją, tokiomis neįprastomis migdolinėmis akimis. Toji atsisuko ir pavadino jį meškinu. Dimis nusišypsojo ir pasakė, kad sutinka su tokiu apibūdinimu, ir, deja, jis jo nė kiek neįžeidžia. Ji paklausė kodėl. Jis mestelėjo kažkokį kalambūrą ir ėmė ją tikinti, kad nieko čia blogo, nes… ir visa jo tauta esanti šiek tiek nerangi. „Bet argi tai pasiteisinimas?“ – paklausė ji. Tada Dmitrijus, laikydamasis savo, ėmė labai jau romantiškai liaupsinti savo šalį. Kalbėjo baisingai susižavėjęs, o moteris migdolų akimis, staiga suspaudusi jam ranką, pareiškė pirmą kartą sutinkanti taip aiškiai mąstantį vyrą. Reikia pasakyti, kad jokio aiškumo nebuvo, bet Dmitrijui tas komplimentas patiko: tuo Hana jau neabejojo.
– Na, gerai, – atsiduso ji, – esu patenkinta tavo atsakymu.
Karamazovas nedraugiškai pažvelgė į žmoną ir sukando dantis. Jam jau atsibodo šitas verkšlenimas, ir jis nusprendė baigti su tuo.
– Ko tau iš manęs reikia? – paklausė. – Nori, kad paleisčiau kulką sau į kaktą?
Hana galiausiai suprato vyrą ir pakreipė pokalbį kita tema. Ji netgi nusiramino, nes tada, žinoma, nemanė, kad tos atsitiktinės damos suvaidins jos gyvenime nemenką vaidmenį.
Draugas Vovčikas apsistojo tame pačiame name kaip ir Dmitrijus. Jam buvo paskirtas kambarys su langais į abrikosų sodą, ir jis buvo labai patenkintas: didesnė izoliacija nuo draugo, be abejo, būtų sugadinusi jo vasarojimą viloje. Be Vovčiko, Karamazovų bute įsikūrė dar ir tarnaitė Odarka: Hana nusamdė ją dviem mėnesiams. Tarnaitė gamindavo pietus ir parnešdavo iš turgaus produktų. Dmitrijui ji kažkodėl priminė garsiąją virėją iš ne mažiau garsaus „Juoko“, ir jis, kai ši tylomis pažvelgdavo į jį, visada pasijusdavo kažkaip nejaukiai. Odarka taip chimeriškai žiūrėdavo į savo šeimininkus, tarsi jie iš tikrųjų slėptų ką nors negero. Ji buvo klaikiai nekalbi, ir Karamazovai iš jos išgirsdavo tik trumpą „klausau“.
Žodžiu, nuo tokios ir tokios tokio ir tokio mėnesio dienos į miesčionišką miestelį užkampyje įsiliejo nauja ir pilnai sukomplektuota šeima.
Tačiau pietūs sutiko ją ne itin džiugiai. Nuo jūros dvelkė karštas vėjas, ir provincijos gatvės tiesiog degte išdegė. Vakarais oras dūzgė nuo uodų ir taip degino veidus, kad nelikdavo nė menkiausios galimybės išeiti iš kambario.
Vieną iš tokių vakarų ir prasidėjo istorija. Pleškinanti saulė jau seniai glūdėjo užsikasusi tolimuose smėlynuose, bet langai ir langinės vis dar buvo sandariai uždaryti. Kambario prietemoje (kaip tai būna romanuose) sėdėjo Hana ir godžiai mažais gurkšneliais gėrė šaltą vandenį. Dmitrijus ir draugas Vovčikas gulėjo ant sofų.
– Tai neįmanoma! – pasakė Hana. – Tai ne poilsis, o kažkokia kančia.
– Gryna teisybė, mano Anet, – pritarė draugas Vovčikas. – Aš galvoju lygiai tą patį.
Hana tylėjo. Tada ilgasis Vovčikas ištiesė ilgas rankas, pažvelgė į savo seterį, kuris sunkiai dvėsuodamas gulėjo šalia jo sofos, ir tarė, kad vos tik prasidės medžioklė, tuoj spjaus į šį miestelį ir visam mėnesiui nulįs į nendrynus.
– O ką aš turėsiu daryti?
– O tau patariu imti mano meškeres ir gaudyti žuveles. Galima dar ką nors prasimanyti.
Tolesnis pokalbis tekėjo panašia vaga ir buvo toks pat nuobodus, kaip pati kaitra. Reikėjo liautis plepėjus, ir Hana nutilo. Nutilo ir draugas Vovčikas.
Tačiau Dmitrijus tylėjo ne todėl, kad jam patapo nuobodu, o todėl, kad šiuo metu jis įdėmiai žiūrėjo į Haną. Žmona šiandien jam atrodė ne tiek bespalvė, kiek kažkokia beviltiška. Ir beviltiška būtent todėl, kad ji (tuo jis jau visiškai įsitikino) negali jam nekliudyti. Ar ji pajėgi pakilti iki klausimų, kurie taip jaudina jį? Ar ji gali bent kiek įveikti savo ribotumą? Vis dėlto Hana tėra tipiška Mirhorodo miesčionė, ir būtent ji neleidžia jam tapti vientisu ir ryžtingu žmogumi, būtent ji trukdo jam pasipriešinti vergiškai savo degeneravusių žemiečių psichikai. Argi tos nustebusios vyšninės (būtent vyšninės) akys necharakterizuoja jos, kaip sakoma, „iki pašaknų“? Argi ne ji yra toji tipiška ukrainietė, kuri, gėdingai išsiuntusi Taraso Bulbos sūnus į Zaporožės Sečę, nuėjo veisti bevalės padermės?
– Taip! – pagalvojo Dmitrijus ir išsyk iki skausmo prisikando lūpą: jam staiga šovė mintis baigti su Hana.
Tačiau prisikando lūpą ne todėl, kad artėja kažkas tragiško, o todėl, kad prisiminė: tokia tragedija iš esmės jau buvo nutikusi. Argi tai ne Haną jis kadaise, per pilietinį karą, nušovė prie kažkokio provincijos vienuolyno?
– Žinai ką, Hanusia, – staiga pareiškė Karamazovas. – Pagalvojau dabar apie tave ir pamaniau, kad tu prisikėlei. Kaip tą suprasti?
– Baisiai tu miglotai kalbi, Dimi, – tarė Hana. – Kas nutiko?
Karamazovas tylėjo. Tada draugas Vovčikas pasivertė ant dešinio šono ir vangiai ištarė:
– „Baigtas“, kaip sako galiciečiai, „pilozopas“.
– Liaukis su savo sentencijom, Vovčikai, – vos susilaikė nešūktelėjusi Hana ir vėl atsigrįžo į savo vyrą: – Na, ko tu tyli, Dimi?
Bet Karamazovas ir šįsyk neatsakė. Jis nusisuko į krepšį su abrikosais ir ėmė atidžiai jį apžiūrinėti. Jis prisiminė dabar savo universiteto metus ir savo maištingą susivėlusią galvą romantiškomis pietietiškomis akimis. Prisiminimai visada trikdo, o realybė jų fone tampa aiškesnė. Jis tada, rodos, rengėsi baigti medicinos fakultetą. Bet kaip seniai tai buvo! Keletas žodžių, ir daugiau nieko: febris catarrhalis, regis, yra įprastas peršalimas, o febris gastrica – skrandžio sutrikimas. Dar spiritus ammoniaci causticus, pro pauperos ir… regis, viskas.
„Bet vis dėlto: kodėl gi aš vengiu svarbiausio?“ – pagalvojo sau Dmitrijus, ir, matyt, pagalvojo balsu, nes draugas Vovčikas atsisuko ir pareiškė, kad jo draugas primena jam seną bobulę: ta irgi vis kažką burbėdavo panosėj.
Hana įdėmiai pasižiūrėjo į vyrą. Tiktai šiandien, būtent šią akimirką, jis sukėlė jai didelį nerimą. Jai dingtelėjo mintis, kad žiemos istorija kartojasi. Tiesa, andainykščių scenų nematyti, dabar Dmitrijus nebedaužo galvos į sieną (o žiemą dažnai tą darydavo), nebeprisimena šikinyko kriauklės, į kurią neva pateko revoliucija, negana to – retsykiais jo akys vėl užsidega, ir jis atrodo žvalus bei linksmas. Bet tokie dekoracijų pokyčiai Hanai visada atrodė ne visai natūralūs… Be to, dar tos abstrakčios kalbos apie naciją.
Ji, žinoma, anaiptol ne prieš, kad jos šalis išeitų į platų kelią. Bet kam dėl to kelti isteriją? Ir galiausiai tai visiškai neprotingas užmojis: pirmiausia, jis gali paversti jį nešiuolaikišku žmogumi, o antra, tai tiesiog socialinių idealų išdavystė.
– Dimi! – pratarė Hana. – Vis dėlto prašau tave kalbėti aiškiau. Ką tu nori man pasakyti?
Karamazovas nutaisė nepatenkintą veido išraišką (esą, ko čia ji vėl prikibo?) ir staiga susinervino.
– Eik tu po velnių! – sušuko jis ir trenkė kėdę į grindis.
Tada draugas Vovčikas, kuris pažinojo Dmitrijų ne prasčiau už Haną ir suprato, kad čia pat gali kilti šeimyninė drama, atskubėjęs į pagalbą ėmė raminti draugą:
– Na gerai! Ko tu šėlsti?.. Tu juk, vis dėlto, Dmitrijau, – kultūringas žmogus.
Vovčikas daugiau nieko nesakė, bet ir to užteko. Vovčikas kažkaip puikiai paveikia nervus, galbūt todėl, kad jis tarsi ne šio pasaulio: jam niekada nebūna tragedijų ir į gyvenimą žiūri taip paprastai ir aiškiai. Jis, antai, puikus lingvistas, jam – moksliniam bendradarbiui – jau siūlo profesoriaus kėdę, bet kažkaip vis sukliudo biliardo lazda (jis neprastai lošia biliardą). Ir jei jau tiesą kalbėsim, tai futbolas jį domina gerokai labiau nei lingvistika, kurią jis taip puikiai išmano.
– Einu į sodą! – paskelbė Hana ir išėjo iš kambario.
II
Draugas Vovčikas atsistojo, įsikando į dantis žalią abrikosą ir pro tą abrikosą nepatenkintas mestelėjo:
– Žinai, bičiuli, nepasakyčiau, kad tu draugiškai elgiesi su savo žmona.
– Tu taip manai? – su atvira pašaipa nutęsė Karamazovas.
– Ką reiškia „manau“? – plykstelėjo Vovčikas. – Tai – faktas. Taip, tai faktas, gerbiamasis pone!.. Ir jūs to neįstengsite nuneigti.
Galima buvo numanyti, kad lingvistas tuoj pat išsakys nepasitenkinimą prancūziška ar angliška fraze: taip būdavo visada, kai supykdavo. Šį kartą Karamazovas jį aplenkė.
– Donnеs-moi votre pouls1? – tarė jis, ironiškai tiesdamas ranką.
– Prašau nesišaipyti! – vos ne riktelėjo draugas Vovčikas. – Reikalauju žiūrėti į mane rimtai. Sakyk man: tu myli Haną?
– Še tai tau! O koks tavo reikalas? Ką, gal pats nori ją mylėti? Jei taip, tegu tau bus žinoma: aš jos nekenčiu.
– Nekenti? Tai kodėl gyveni su ja? Ir… galiausiai, kokią turi teisę ją apgaudinėti?
Dmitrijus paėmė nuo stalo papirosus ir užžiebė degtuką. Jo veidas staiga išbalo, o akys ėmė nenumaldomai plėstis.
– O tu kaip manai: kokia tai teisė?
– Būk mielas, liaukis šaipytis! – suinkštė draugas Vovčikas. – Aš su tavim rimtai kalbu!
– Ir aš su tavim kalbu rimtai! – Karamazovas nutilo, pakilo nuo kanapos ir jau ramesniu balsu tarė: – Bet matau, kad vis dar nesupranti, už ką aš jos nekenčiu. Taigi suprask: nekenčiu jos už tai, kad ji tyli ir paklusni, už tai, kad jos akys švelnios, už tai, kad ji silpnavalė, kad ji – galų gale – nesugebėtų nužudyti žmogaus. Supranti dabar?
Lingvistas nustebęs pažvelgė į bičiulį. Jis visai nelaukė tokio ryžtingo ir netikėto pokalbio posūkio ir sutrikęs naiviai paklausė:
– O kam jai žudyti žmogų?
– Tai, Vovčikai, labai sudėtinga istorija, – skausmingai šyptelėjo Dmitrijus, – ir bijau, kad tu jos nesuprasi. Tu, žinoma, žmogus mokytas, bet, kiek man žinoma, filologijos fakultete tokie klausimai nebuvo svarstomi.
– Ką tu nori tuo pasakyti? – įžeistu tonu paklausė lingvistas.
– Lygiai nieko! Tiktai noriu pasakyti štai ką: žmogų, Vovčikai, nužudyti labai nelengva! Tu dar niekada nesi užmušęs… ne kare, o šiaip, paprastame gyvenime? Tai va. O aš esu ir žinau. Tai labai sudėtinga procedūra. Ir būtent todėl sudėtinga, kad darai tą visiškai sąmoningai, iš anksto žinodamas, kad neužmušti niekaip negali.
– Tu, Dmitrijau, šneki nesąmones?
– Ne, Vovčikai, aš kalbu tai, ką galvoju. Ir sakau seniai žinomą tiesą: tik per žmogžudystę galima pasiekti visišką socialinį apsivalymą… Ar supranti, ką turiu omeny? Progreso dinamikoje socialinę etiką galima suvokti tik kaip permanentinį „nusikaltimą“. Sakau „nusikaltimą“ kabutėse, nes sąmoningos žmogžudystės vardan socialinių idealų niekada nelaikiau nusikaltimu.
Draugas Vovčikas su dar didesne nuostaba pažvelgė į bičiulį.
– Nuo kada ėmei taip manyti? – paklausė jis.
– Nuo pat to meto, kai linksmai pažvelgiau į ateitį, kai manyje vėl su baisia jėga prabilo valia nugalėti, kai ėmiau iš naujo beprotiškai nekęsti savo ribotų amžininkų.
– Kalbi visai kaip pranašas, – ironiškai mestelėjo draugas Vovčikas.
Karamazovas šaltai dėbtelėjo į lingvistą ir tarė:
– O tu manei, kad aš tik paprastas žmogus? Ak, koks tu naivus, drauguži! Taigi paskubėk ištaisyt savo klaidą, nes Dmitrijus Karamazovas tikrai yra pranašas. Tikras pranašas, ir tik su jo pagalba tu rasi šio žemiškojo gyvenimo prasmę.
Dmitrijus staiga sustojo. Veidas gelstelėjo. Jo burna persikreipė, o apatinė lūpa ėmė virpėti.
– Bet Dmitrijus Karamazovas, – pratarė lingvistas, – vis dėlto didis gražbylys ir sugiedojo sau neblogą panegiriką.
– O ką padarysi, – kreivai šyptelėjo Karamazovas. – Dar niekad pasaulyje nėra taip buvę, kad panegirikos būtų dėliojamos tam, kuris jų pats sau nebūtų giedojęs… vienaip ar kitaip. Aš jas giedu sau ciniškai, bet ne tai esmė. Tikslas visada pateisina priemones. Mano cinizmas verčia tave ir kitus atkreipti į mane dėmesį, o man to ir reikia. Kad esu gražbylys, tą tu irgi teisingai pasakei, – netikėtai sutiko jis. – Aišku, visa tai, ko gero, tik tauškalai, ir rytoj galbūt pats jų gėdysiuos.
– Hm, keistenybės! – pratarė draugas Vovčikas ir ėmė žingsniuoti po kambarį. – Iš kur tas noras filosofuoti, Dmitrijau? Juk tai tokia kvailystė, kad tu net ir įsivaizduot negali.
– Būtent kas kvailystė?
– Nagi ši… o apskritai visa filosofija!.. Nors, beje, aš manau, kad tu visai ne veltui filosofuoji…
Lingvistas mostelėjo ilgomis rankomis, pakštelėjo lūpomis ir taip pergalingai pažvelgė iš po savo baltų antakių, tarsi iš tiesų būtų nuginčijęs mažų mažiausia savo mokytoją Potebnią.
– Aš klausau tavęs! – tarė Karamazovas.
– Tai štai. Ar tave kada nors domino tas klausimas, kas gi paprastai mėgsta mestis į filosofiją?
– Domino.
Atsakymas akivaizdžiai nepatiko Vovčikui, nes jis puolė karštai įtikinėti bičiulį, kad tasai niekada tuo nesidomėjo, antraip tarp jo ir Hanos tokios scenos nekiltų.
– Na gerai, – galiausiai nusiramino jis. – Kas gi, tavo manymu?
– Laukiniai, akivaizdu, – ramiai atsakė Karamazovas.
Ir todėl, kad jis atsakė ramiai, ir todėl, kad Vovčikas nelaukė tokio (jo nuomone) taiklaus atsakymo, lingvistui, kaip ir bet kokiam suaugusiam kūdikiui, liko tik sutrikti.
– Na ir ką? – paklausė jis bejėgišku balsu.
– Aš greičiausiai būsiu išimtis iš šios taisyklės.
Draugas Vovčikas priėjo prie lango ir tyliai sumurmėjo:
– O tu, Dmitrijau, žinai, ne durnius.
– Dėkoju.
– Dievaži! – netikėtai susižavėjęs pašoko lingvistas. – Aš iš esmės kalbu rimtai. Tūkstančius metų žmonės gudragalviavo, o iki šiol neprisikasė iki tokio paradokso.
– Kokio būtent?.. To, kad gali būti išimtis iš taisyklės?
– Liaukis su savo pokštais! Juk iš tikrųjų: argi filosofinių disciplinų suklestėjimas necharakterizuoja vienos ar kitos visuomenės kaip ne iki galo išsivysčiusio organizmo?
– Visiškai teisingai, – tarė Karamazovas. – Kaip tik todėl ir laikau save tikru savos tautos sūnumi.
Lingvistas atidžiai pažvelgė į draugą, mėgindamas suprasti jo frazę, bet taip ir nesupratęs numojo ranka.
– Vėl filosofija! – nepatenkintas pasakė jis ir patapšnojo per nugarą savo laverakui. Pokalbis įstrigo aklavietėj, ir draugai nutilo. Jie kalbėjo skirtingomis kalbomis, todėl tęsti ginčą nebuvo jokio tikslo. Nebuvo tikslo net jį pradėti, nes atidus stebėtojas galėjo iš anksto pasakyti, kad jie niekada dėl nieko nesutars. Žinojo tai ir Karamazovas, netgi džiaugėsi tuo, nes rimtesnis pokalbis neabejotinai būtų atstūmęs nuo jo Vovčiką – dešimtąjį ar dvidešimtąjį iš jo trumpalaikių draugų. Jis taip tvirtai susiėjo su lingvistu tik dėl šio vaikiško gebėjimo priimti pasaulį visiškai tiesiogiai.
Susipažino jie prieš trejus metus ir nuo to laiko kiekvieną vasarą išvyksta kur nors pamedžioti. Savo mėnesio atostogas jie išnaudoja rugpjūtį ir tik retsykiais, kaip antai šiemet, randa galimybę aplankyti Slavutą liepą.
– Į ką tu ten žiūri? – paklausė lingvistas, kai Karamazovas priėjo prie lango.
– Kaip čia tau pasakius, – staiga nenuoširdžiai nusišypsojo šis. – Man pasirodė, kad čia kažkur netoli praėjo Aglaja.
Draugas Vovčikas kilstelėjo baltus antakius.
– Kokia Aglaja? – paklausė jis. – Ar tik nesumanei dėtis pamišėliu?
– Kol kas dar sunku pasakyti, brangusis mano Vovčikai… Taip vadinasi viena iš tų damų, su kuriom susipažinau garlaivyje.
– Tai tu, vadinasi, jau pažįstamas su jomis? Na ir kaipgi?
– Na ir klausyk. Kaip tik šiuo metu tetos Klavos vyras prigulė nusnūsti, tai damos švytruoja į turgų pro mūsų namus.
– Šita informacija mane lemtingai jaudina, – įkvėptai prakalbo lingvistas. – Dievaži, iš tavęs išeitų visai neprastas lovelasas… Ir tai, beje, kur kas geriau negu tavo filosofija.
Karamazovas priėjo prie lango. Karštis staiga ėmė slūgti, o nuo upės padvelkė gaivus vėjelis. Kažkaip keistai pakvipo abrikosai: kvapas buvo švelnus ir priminė senąjį Provansą bei senamadiškus kabrioletus. Sykiu ir realybė iškart persimainė į stilizuotus švelniai mėlynus tonus.
– Gerai! – tarė Dmitrijus ir lengvai atsiduso. – Tik štai ką pasakyk man, Vovčikai: kaip tu pažiūrėtum į mane, jeigu aš mesčiau Haną ir susidėčiau su viena iš tų damų… būtent su Aglaja?
– Negi jau spėjai taip toli nueiti?
– Per kokias dvi savaites aš apskritai negalėjau niekur nueiti. Klausiu tavęs, taip sakant… dėl visa ko.
Draugas Vovčikas nusijuokė taip garsiai ir taip netikėtai, kad net pašoko jo laverakas.
– Ot keistuolis! – šūktelėjo jis. – Kam tau daryti tai, jei gali ir nemesdamas Hanos… na, kaip čia subtiliau pasakius… Na, žodžiu, pasinaudoti ja… šita mergina. Manau, kad ir mergina, jeigu ji ne kvaiša, su tuo sutiks.
– O kaip Hana? Kaip, tavo manymu, ji irgi sutiks?
Lingvistas nesumetė, kad Karamazovas kalba su juo nerimtai, todėl atsakė:
– Šito negaliu tau pasakyti. Kas ją žino – moters siela, kaip sakoma, sutemos… Bet jai, man regis, ir nereikia to sakyti.
– Taigi tu rekomenduoji ją mulkinti?
– O kad ir taip!.. Mano nuomone, nieko čia nėra baisaus ar ją užgaunančio.
Karamazovas priėjo prie pašnekovo ir suėmė jį už peties.
– Taip-s, – mestelėjo jis. – Nepasakyčiau, mokytas mano drauge, kad gebi logiškai mąstyti. Ankstesniame pokalbyje užsipuolei mane, kad esą noriu kvailinti Haną, o dabar pats siūlai būti jai neištikimam.
Draugas Vovčikas nespėjo nieko atsakyti, nes tuo momentu į kambarį įėjo Hana ir pasakė, kad lingvistą kažkas kviečia. Karamazovas priėjo prie krepšio su abrikosais, tylėdamas paėmė vieną ir, žvilgtelėjęs į žmoną, nukreipė savo žvilgsnį į aprūkusį mėlyną dangų. Jis iškart suprato, kas kviečiasi jo draugą. Ir tikrai: prie vartų draugas Vovčikas išvydo tas vasarotojas, kurios įžūliai susipažino su juo upiniame garlaivyje. Tiesa, buvo čia ne visi: tėtušio (ar kaip jis ten?) nebuvo. Buvo teta Klava ir Aglaja.
III
– Sveika, teta Klava! Sveika, Aglaja! – draugas Vovčikas lankstėsi taip galantiškai, tarsi būtų išties neprilygstamas lovelasas.
– Būkite sveikas, mon ami2, – ištarė teta Klava ir, ilgai negalvodama, užtikrintu ir ryžtingu judesiu suėmė jį už rankos.
Moteris, kurią lingvistas pavadino Aglaja, kol kas nesirengė pernelyg familiariai elgtis su Vovčiku, tik pasiūlė jam atsegti ir pasiimti vieną iš kvapnių rožių, puošusių jos krūtinę. Draugas Vovčikas padarė tai su malonumu, ir jie iš lėto patraukė išdegusia ir tuščia provincijos miestelio gatve.
– Ar ilgam čia atvažiavot? – pasiteiravo teta Klava.
– Draugas Vovčikas jau minėjo mums, – tarė Aglaja. – Jis irgi atvyko dviem mėnesiams.
– Taip, – patvirtino lingvistas. – Jūs neklystate, bet…
Jis norėjo kažko jos paklausti, bet nutilo. Tiesą sakant, neišmanė, kaip paklausti: jį sutrikdė teta Klava – kalbėjo su juo taip laisvai, tarsi būtų jį pažinojusi ne mažiau kaip nuo vaikystės.
– Kaip jūs manote, – tarė teta Klava, – kodėl gi Dmitrijus pastaraisiais metais tapo toks nervingas?
– Būtent kokiais… metais? – Vovčikas norėjo pasidomauti, koks Dmitrijus, kaip ji sugebėjo taip gerai pažinti intymiausią Karamazovo gyvenimą, iš kur ji, galų gale, žino apie tuos „metus“, bet familiarus jo pašnekovės tonas galutinai išmušė lingvistą iš vėžių, ir jis visiškai sutriko.
– Jūs gi ne miknius? – pasidomėjo teta Klava. Aglaja nusikvatojo. Draugas Vovčikas paraudo ir ėmė tikinti, kad „nieku būdu“. Jis tiesiog nesitikėjo tokio mielo nusimanymo apie Karamazovų šeimos reikalus.
– Tada gal žinote, – paklausė teta Klava, – kaip ruošiasi Dimis (ji taip ir pasakė – Dimis) praleisti šituos du mėnesius? Tai yra – prie Hanos sijono ar prie Aglajos?
Klausimas peržengė bet kokias įmanomas ribas, bet draugas Vovčikas šįsyk nesutriko. Jis nusprendė, kad jei jau teta Klava tokia familiari Karamazovų šeimos atžvilgiu, tai ji, akivaizdu, atitinkamą teisę taip elgtis gavo iš paties Dmitrijaus. Jis pareiškė, kad į šį klausimą neatsakys ir siūlo paklausti jo draugo.
– Seniai reikėjo! – lengviau atsiduso teta Klava. – Argi nepastebit, kad mes čia dviese, o jūs vienas… Tik žiūrėkit, neatsiveskit ir Hanos.
– Jūs norit, kad aš dabar pat… negaišdamas atvesčiau Dmitrijų? – nenuovokiai paklausė lingvistas.
– O, Dieve mano, – tarė Aglaja. – C’est un grand malheur de n’avoir pas ete bien eleve3.
– Tikrai! Didelė nelaimė nebūti gerai išauklėtam, – pritarė ir teta Klava.
Tada draugas Vovčikas kiek kojos neša puolė prie vartų, ir ponios liko vienos po provinciškomis akacijomis.
– Štai taip, – pratarė teta Klava, – Vovčiką aš imu sau, tau dabar amžinai pasilieka Dmitrijus.
– Neprieštarauju, – sutiko Aglaja ir nuostabiais savo dantukais nukando lapelį nuo akacijos.
Jau beveik visiškai sutemo. Suspindo žvaigždės. Nuo netolimos jūros dvelktelėjo šiltas vėjas. Aglaja žydru skėčiu braižė ant smėlio kažkokius hieroglifus, teta Klava žiūrėjo į rankinuką, tikriau, į veidrodėlį, kuris buvo rankinuke, ir pudravosi miniatiūriniu pūkeliu.
– Leiskite pasiteirauti, kiek, spėtum, man metų? – šyptelėjo pati sau teta Klava.
– Aiškiai ne daugiau kaip dvidešimt septyneri, – pasakė Aglaja.
– Atspėjai, man dvidešimt septyneri. Ir kaip pikantiška, kad aš jau teta ir turiu tokią suaugusią dukterėčią… Tau, regis, dvidešimt treji?
– Ir tu atspėjai!
Teta Klava specialiu pieštuku pasitaisė antakį ir ėmė švilpauti ariją iš „Bajaderės“. Tada damos persimetė keliomis lengvomis frazėmis, vis žvilgčiodamos ton pusėn, kur nuėjo Vovčikas.
Vilkėjo jos dulsvomis rožinėmis suknelėmis, ties talijomis perjuostomis dirželiais, o rankose laikė po žydrą skėtį. Teta Klava atrodė daug nerūpestingesnė, jos šviesiai pilkame žvilgsnyje visai nebuvo matyti to vos juntamo užsispyrimo ir ryžtingumo zuikučio, kuris retkarčiais sustrykčiodavo migdolinėse Aglajos akyse, užtat stotu teta Klava atrodė šiek tiek solidesnė.
Aglaja išsiėmė iš rankinuko plonytį papirosą, užsidegė jį ir paklausė:
– Ar pasakei Ženiai (kalba ėjo apie tetos Klavos vyrą), kad mes anksčiau pirmos negrįšim?
– Žinoma, pasakiau… Aš nuo jo apskritai nieko neslepiu.
– Ir jis vis dėlto nepavydi? – Aglaja nusišypsojo.
– Ir vis dėlto… nežinau. Velnias juos supras, tuos vyrus; viena veide, o širdyje, ką žinai, gal kas nors kita.
Tada teta Klava skėčiu brūkštelėjo apskritimą, žvilgsniu pagavo sidabriškai žydrą meteoro pėdsaką ir ištarė:
– Tu, Ago, nemanyk, kad Ženia iš viso nepajėgus išgyventi dvasinių dramų. Mūsų laikais, kaip sakoma, net karvė geba dūsauti.
– Tu, teta Klava, neklysti. Mano Dmitrijus patvirtina tai sulig kiekvienu žingsniu. Man labai gaila, kad tu negali girdėti mūsų pokalbių… – Aglaja taip užtikrintai ir nenuginčijamai ištarė „mano Dmitrijus“, kad net teta Klava šyptelėjo.
– O tu, Ago, ryžtingas žmogus, – pasakė ji, – dar nespėjai jo kaip reikia pažinti, bet jau pristatai jį kaip nuosavą vyrą… O kaip Hana? Daug sužinojai apie ją?
– Tu, teta Klavo, neįtikėtinai naiviai žiūri!.. Mūsų laikais žmonės per dvi savaites ne tik susieina, bet ir išsiskiria. O apskritai – gana! – ir Aglaja mostelėjo skėčiu ton pusėn, kur jau šmėkščiojo Karamazovo figūra.
Vovčikas po minutėlės iššoko į gatvę ir nusivijo draugą. Damos iš pradžių matė tik Dmitrijų. Jis artėjo prie jų savo nervingu žingsniu, ir jo figūra tai išnirdavo, tai vėl pasislėpdavo už jauno klevo, stovinčio jo kelyje, kamieno. Kažkur netoliese praplyšo armonika, ir ant provincijos miesčiuko bulvaro pažiro žvaigždės. Gugeno respublikos jaunimas. Netrukus ir kituose kvartaluose ėmė plyšauti armonika.
Draugas Vovčikas prisivijo Dmitrijų, jiedu artinosi prie linksmų (bent jau taip iš karto konstatavo lingvistas) ir simpatingų damų.
– Na… – sustojęs pradėjo lingvistas, išskėsdamas rankas. Teta Klava seniai jau buvo apibūdinusi sau Vovčiką kaip šiek tiek nerangų žmogų ir todėl ilgai negalvodama paėmė jį už rankos. Ji pareiškė, kad rekomenduoti Karamazovo nereikia, nes jos jau turėjusios malonumo daugelį vakarų su juo pašpaciruoti… O be to, ji labai džiaugsis, jei Vovčikas jai bus toks įdomus pašnekovas, kokiu jos dukterėčiai yra tapęs Dmitrijus. Po keleto minučių procesija (kaip pavadino Aglaja) žingsniavo tokia tvarka: priekyje teta Klava su Vovčiku, iš paskos Aglaja su Dmitrijum. Distancija tarp pirmos ir antros poros buvo maždaug pusantro žingsnio. Teta Klava užmetė Vovčikui ant peties savo žydrąjį skėtį ir kamantinėjo, kas jis, ką jis ir kaip jis. Žodžiu, stengėsi išpešti, kad lingvistas detaliai išsipasakotų apie savo praeitį, dabartį ir ateitį. Aglaja iš savo kavalieriaus to nereikalavo: tokie pokalbiai su juo jau buvo įvykę prieš dvi savaites. Ji nusisegė nuo krūtinės paskutinę rožę ir priglaudė prie Dmitrijaus veido. Klausinėjo, kaip kvepia rožė, ar patinka jam tas kvapas, ar ne maloniau kvepia razeta. Kai jie kirto provincijos turgų ir įžengė į kabančių žibintų ratą, Aglaja įtikinėjo Dmitrijų, kad čia jai kvepia Floberu ir net senuoju prancūzišku gyvenimu… Karamazovas, suprantama, žinąs poetą Vijoną?.. Be to, jis negali nemėgti gogoliškos fantastikos. Aglaja esanti tikra, kad galima genialiai stilizuoti mūsų šiuolaikybę.
Dmitrijus atsakinėjo nei šį, nei tą. Tada Aglaja užspaudė jam burną savo kvapniu delnu ir tarė:
– Koks tu keistuolis, Dimi! Tikras provincialas!
– Ar tu Dmitrijui jau sakai „tu“? – atsigrįždama mestelėjo teta Klava. – Iš tavęs, Ago, išeitų puikus kavaleristas.
Teta Klava taip skambiai nusikvatojo, kad jiems priešais ateinanti provincijos porelė (regis, buvęs pasų stalo viršininkas ir įamžėjusi vietinio Raudonosios vėliavos kavalieriaus dukra) skubiai metėsi į šalį, užleisdama kelią linksmai kompanijai.
Tada pasileido kvatoti ir draugas Vovčikas. Jis taip pašėlusiai įsikvatojo, kad turėjo paleisti damos ranką, atsisėdo ant žemės ir sustabdė kompaniją. Kai jo ėmė klausinėti, kas nutiko, jis tiek ir tegalėjo ištarti: „provincialas“.
-
Na… puikiai! Na… provincialas!.. Bet kurgi čia druska?
Tada, galų galiausiai, draugas Vovčikas pratarė, kad Karamazovui tai – įžeidžiausias žodis, ir kad jis net įsivaizduoti negali, kokį pasipiktinimą šis sukėlė jo užgaulaus draugo krūtinėje.
– Tik čia nėra visiškai nieko juokingo! – grubiai pareiškė Aglaja ir suėmė Dmitrijų už rankos.
Teta Klava taip pat nusprendė, kad juokingumo čia labai maža, ir netgi pamatė reikalą (aišku, tetos teisėmis) perskaityti lingvistui nedidelę notaciją. Vovčiką, kaip ir reikėjo tikėtis, toks netikėtas finalas baisingai sutrikdė ir jis netgi norėjo atsiprašyti už savo nekorektiškumą. Tada teta Klava familiariu judesiu pataisė jo kaklaraištį, stipriai prisiglaudė prie jo ir pasivedėjo trejetą žingsnių pirmyn.
– Tu, Dimi, gal tikrai įsižeidei ant manęs? – paklausė Aglaja.
– Nieko panašaus! – Karamazovas nusišypsojo. – Aš tiesiog nesupratau… tavęs.
Tą „tavęs“ jis ištarė su ypatingu malonumu: ši chimeriška mergina, kuri taip greitai perėjo su juo prie „tu“ ir kažkaip iš karto jį užvaldė (tiesą sakant, jis nejuokaudamas, o su giliu jauduliu Vovčikui aiškino, kad norėtų susieiti su Aglaja), – savo išvaizda jau galutinai jį užkariavo. Pernelyg jau protingos ir aistringos buvo tos migdolinės akys, pernelyg jau patraukliai sūpavosi tos jaunos krūtys, kad jis galėtų priimti ją kaip paprastą moterį. Šiandien net pajuto savyje kažkokią neaiškią nuojautą ir saldų skausmą, šiandien būtų norėjęs vaikščioti su ja visą naktį.
– Ko tu nesupratai? – paklausė Aglaja. – Kodėl tave pavadinau provincialu?
– Taip!
– Taigi, mielasis, akivaizdu. Aš dar tada, garlaivyje (prisimeni mūsų ginčą?), aš jau tada pagalvojau, kad esi provincialas. Tai matyti iš visko: iš judesių, iš elgesio su pažangia moterimi… kaip štai su manim… Kodėl taip keistai ištarei „tavęs“? O gal norėjai pasakyti „jūsų“? Vas ist das4? Na? O be to, tu ir formaliai provincialas… Argi gyveni ne provincijoj?
– Aš, kaip tau žinoma, gyvenu sostinės mieste! – šyptelėjo Karamazovas.
– Kuriame? – nusikvatojo Aglaja. – Ar tik ne tame, prie Lopanės?
Ši mergina (akivaizdu, kad iš kokio nors Mirhorodo) taip nevalyvai kalbėjo apie centrą prie Lopanės, kad Vovčikas, nugirdęs pokalbį, sustojo ir paklausė:
– O leiskite sužinoti, kokiuose kraštuose jūs gyvenate? Ar ne Umanėje?
– Jums rimtai rūpi? Jei taip, prašom: mano sostinė ir mano šalis – tebūnie jums tai žinoma – labai toli nuo čia.
– Prancūzija? Italija? Ispanija?
– Moskovija, mano širdele! – ištarė Aglaja ir prigludo prie savo palydovo.
Moskovija? Na, čia jau Aglaja netiesą šneka! Dmitrijus patvirtins? Tada jis ir juo netiki. Ir tikrai; kokios gi jos maskvietės? Ne, tai nesąmonė! Žodžiu, tegu tai patvirtina teta Klava, ir tik tada jis galės patikėti. Žodžiu, jei Aglaja iš tiesų rimtai kalba, – Vovčikas galutinai sutriko.
Galiausiai prabyla teta Klava ir sako tą patį. Jos vis dėlto maskvietės, ir netgi tikros, nes nuo mažumės gyvena Maskvoje. Tokia ir tokia gatvė, toks ir toks numeris, tramvajus devintas. Jei reikia telefono, tai galime ir jį pasakyti. Tetos Klavos vyras (jūs jį žinote – vyriškis su auksine pensnė) dirba profsąjungoje!.. Aglaja – našlaitė (žinote tą jaudinantį filmą apie prancūzų revoliucijos laikus) ir gyvena pas tetą Klavą. Ji studijuoja paskutiniame kurse Maskvos konservatorijoje.
– Bet iš kur jūs taip gerai mokate mūsų kalbą? – nustebęs paklausė lingvistas.
Ak, Dieve mano! Kas gi čia keisto? Jos anaiptol ne pirmą kartą apsistoja poilsiauti nuostabiose Ukrainos stepėse, ir kodėl gi negalėtų išmokti tokios muzikalios kalbos (teta Klava taip ir pasakė – „muzikalios“). Aglaja, pavyzdžiui, labai myli Ukrainą ir, jei norite, net originaliai. Ir teta Klava toliau nebeaiškins, detaliau jį galėtų informuoti Aglaja ir galbūt Dmitrijus. Beje, tokia įdomia maskviete ji ir tapo pasidavusi savo giminaitės įtakai.
– Nuostabu! – sutraškino pirštais draugas Vovčikas ir galiausiai rimtai kreipėsi į Karamazovą: – Žinai, Dmitrijau, jų portretus reiktų būtinai įdėti į vieną iš mūsų žurnalų.
– Kaip išskirtinius egzempliorius?
– Liaukis juokavęs, – numojo ranka lingvistas. – Rusiškos publikos… kaip čia pasakius… „padrąsinimui“.
– Paskatinimui, – pataisė Aglaja. – Tai bus kur kas artimiau jūsų kalbai.
– Ot tai maskviškė! – tarė Karamazovas. – Ar nepasijutai truputėlį nekaip, pone lingviste?
Draugas Vovčikas plykstelėjo. Jis mėgino kažką įrodyti, nežinia kodėl prisiminė (ir visai ne į temą) Provansą, Provanso literatūrą, minėjo XIX amžių, Žaną Žansemeną, Teodorą Obanelį ir t. t., bet teta Klava jį vėl nutempė tolyn per trejetą žingsnių. Žodžiu, pokalbis buvo nutrauktas. Lingvisto liko dar daug kas nepasakyta, netgi intriguojančių dalykų (argi mažai maskvietiškų vasarotojų keliauja po Ukrainą?), bet jis vylėsi pasikalbėti šiuo klausimu su Karamazovu ir detaliai su juo išsiaiškinti maskviečių damų pažinties su pietietiška kultūra istoriją.
– Tai, vadinas, tu baigi naują poemą? – paklausė Aglaja, kai jie vėl liko dviese.
Karamazovas sustojo ir nutaisė nepatenkintą veidą.
– Aš tau, regis, ne kartą sakiau, kad dirbu ekonominiam organe. Mane dabar domina kainų mažinimo klausimas.
– Nori pasakyti, kad kainų mažinimo tema negalima sukurti poemos?
– Noriu pasakyti, kad su Tarasu Ševčenka neturiu nieko bendra.
– Jeigu jau taip, tai aš džiaugiuosi, – ištarė Aglaja mąsliai. – Kaip tik tokių žmonių ir trūksta jūsų tautai. Man atrodo, kad tu ne tai norėjai pasakyti. Supranti mane? Aš manau, kad be didelio entuziazmo negali būti tikrų ekonomistų.
– Visiškai teisingai! – sutiko Karamazovas. – Pleištą, be abejo, išmuši pleištu, bet „užkobzarintą“ psichiką gali išugdyti tik, kaip čia pasakius, užhajavatizuotu „Kapitalu“.
– Kaip pirštu į akį! – entuziastingai pritarė Aglaja. – Be kokio nors Longfelou iš tiesų jūs nesusikursit savų ekonomistų ir politikų. Tik aš manau, kad Marksą tu čia visai be reikalo prikergi.
– Tai įsitikinimo reikalas, – nepatenkintas pareiškė Dmitrijus.
– Nemanau. Marksas yra visiškai svetimas elementas jūsų šaliai. O tu žinai, kad jeigu vandenilį papildysim deguonimi, tai karštas kūnas net nespės prisiliesti prie šio mišinio – iš karto įvyksta sprogimas ir… vanduo. Tiek to, nesiginčysim. Mane domina kitas klausimas. Kalbėdamas apie Tarasą Ševčenką, turėjai omeny apskritai eiliakalius ar būtent jį, jūsų tautos dievuką?
– Turėjau omenyje apskritai eiliakalius, o jį ypač.
– Už ką gi tu taip nekenti Ševčenkos?
– Už ką aš jo nekenčiu? – Karamazovas vėl nutaisė nepatenkintą veidą: atseit – kam čia toks tardymas? Tada nervingai atmetė plaukus nuo kaktos ir sustojo. – O nekenčiu aš jo už tai, – perdėtai užsidegęs tarė jis piktu balsu, – kad būtent Ševčenka iškastravo mūsų inteligentiją. Ar ne jis išaugino bukagalvį vergą – švietėją, kurio vardas – legionas? Argi ne Ševčenka – šis, ko gero, neprastas poetas ir stebėtinai menkos kultūros silpnavalis žmogus, – argi ne jis išmokė mus rašyti eiles, „kateriniškai“ kalbėti sentimentalybes, „gaidamakiškai“ maištauti – beprasmiškai ir be tikslo – ir žvelgti į pasaulį bei jo kūrimą per baisiomis frazėmis pasaldintą paseizmo prizmę? Argi ne jis, šis baudžiauninkas, išmokė mus, kaip sakoma, loti už akių ant pono, gerti su juo degtinę ir keliaklupsčiauti prieš jį, kai šis familiariai pliaukšteli jums per petį ir sako: „O tu, Matiuša, vis dėlto talentas.“ Būtent šis ikoninis „tėtušis Tarasas“ pristabdė mūsų tautos kultūrinį vystymąsi ir neleido jai laiku susiformuoti į valstybinį vienetą. Kvaišeliai galvoja, kad jei nebūtų Ševčenkos, nebūtų ir Ukrainos, o aš štai manau, kuriems velniams ji radosi tokia, kokią ją matome iki dabar… Nes šiandieniniu pavidalu su savo idiotiškomis ukrainizacijomis socialiniuose procesuose ji tik atlieka stabdžio vaidmenį.
– Puikus apibūdinimas! – susižavėjusi pritarė Aglaja ir čia pat kažkodėl ironiškai nusišypsojo. – Bet…
– Bet, ko gero, laikas baigti mums šitą pokalbį, – nusprendė Dmitrijus: jam, visų pirma, nepatiko Aglajos pagyrimas („Kam šitas saldainis, jei jis visai suaugęs žmogus?“), be to, staiga sugavo save pasidavusį pigiai patetikai.
Tada Aglaja iš karto nutraukė temą ir pasiūlė pasivyti tetą Klavą bei lingvistą, kurie pernelyg toli nužingsniavo į priekį. Paragino pabėgėti ir padavė Karamazovui savo rankinuką bei skėtį. Bet paskui persigalvojo ir paprašė, kad šis ištrauktų iš rankinuko jos zomšinę pirštinaitę. Tada liepė jam pakelti pirštinę sau prie veido, o kai jis tai padarė, paklausė, kuo ji kvepia.
– Kuo ji kvepia?.. Akivaizdu, moters kūnu.
– Puiku!.. Ir tas kvapas tau, tikiuosi, patinka?
– Kaip čia tau pasakius, – pratarė Karamazovas, – galbūt patinka, bet tiksliau – ne.
Aglaja nepatikėjo. Ji suėmė jo galvą ir, neįtikėtinai išplėsdama savo ir taip dideles akis, ėmė žvilgsniu glamonėti savo palydovą.
– Melagėlis! – ištarė ji. – Tu meluoji. Aš žinau, kad tau šis kvapas patinka. Todėl kad… tau nepatinka… Hana.
– Tu apie mano žmoną?
– Taip. Kodėl lig šiol nesupažindinai manęs su ja? Ko gi tu tyli?
Kodėl jis tyli? Jis, žinoma, tai padarys. Galiausiai supažindins Aglają su Hana.
Bet jis galvoja, kad ji vis dėlto keista mergina, o paskui mąsto, kad žmona neklydo pavadindama ją netaktiška. Negražu taip skubotai brautis į jo intymias kerteles. Nejaugi Aglaja to nesupranta?.. Be to, iš kur ji žino, kad jam nepatinka Hana? Žodžiu, Karamazovas vėl jaučia nepasitenkinimą, todėl taip nervingai užbrėžia degtuką.
O ji išsyk jį suprato ir greitai perėjo prie kitos temos. Tą momentą jie pasiekė skardį.
IV
– Nagi, dar truputį pailsėkime, – pasiūlė Aglaja, atsisėdusi ant žolės. – Galime ir mūsiškius perspėti.
Ji šūktelėjo savo kompanionei, kad pasektų jos pavyzdžiu ir prisėstų kur nors ten su savo kavalierium. Teta Klava ir Vovčikas neprieštaravo ir įsitaisė tokiame pačiame aukštame krante, dvidešimčia žingsnių toliau. Tada Aglaja prisislinko arčiau skardžio ir tarė:
– Ar mūsų naujasis pažįstamas pritaria tavo pažiūroms?.. Aš kalbu apie draugą Vovčiką.
– Kokias pažiūras turi omenyje? – pasitikslino Karamazovas.
– Aišku kokias – tas, su kuriomis supažindinai mane garlaivyje per pirmąjį mūsų susitikimą, o dabar šneki apie jas kone kiekvieną vakarą.
– Kalbi apie mano tautos atgimimo idėją?
– Taip. Kalbu apie nacionalinę romantiką.
Karamazovas ėmė išsisukinėti: esą neturįs su tuo nieko bendra, tą jau ne kartą jai sakęs, vadinasi, reikia būti truputį atsargesniems su tokiais terminais.
– Mes kalbame skirtingomis kalbomis, – tarė jis. – Mano tautos atgimimo idėja – kartoju darsyk – neturi nieko bendra su nacionaline romantika.
Aglaja šyptelėjo ir pasiguldė žydrąjį skėtį sau ant kelių.
– Tebūna tavaip, – tarė ji. – O kaipgi su Vovčiku?
– Mano draugas ne tik nepritaria tokioms pažiūroms, bet apskritai yra tolimas visokiai politikai.
– Ir, nepaisant šito, tą mėsos šmotą laikai savo draugu?
– O kodėl gi ne? Ar jame negali būti gerų žmogiškų pradų?
– Mėsa visada lieka mėsa, – energingai atrėžė Aglaja. – Mėsoje jokių žmogiškų pradų negali būti.
Ji taip įdėmiai pažvelgė į savo kavalierių, tarsi norėdama jį užhipnotizuoti.
– Tai irgi teisybė, – sutiko Karamazovas. – Bet su Vovčiku aš vis tiek negaliu nedraugauti.
– Gaila! – gūžtelėjo Aglaja ir ėmėsi moralizuojamo tono. – Reikia būti nuosekliam net smulkiuose dalykuose. Atrodo, Tolstojus kitados yra pasakęs, kad sunkiausia mylėti artimą. Aš manau, kad vis dėlto kur kas sunkiau yra nekęsti jo su tikra neapykanta. Tik čia galima parodyti neabejotiną valią ir, jei nori, drąsą… Tu šias savybes, kiek suprantu, aukštai vertini?
– Tau atrodo, kad man stinga valios ir negaliu būti drąsus?
Dmitrijus tai ištarė kažkaip neapsisprendęs, tarsi ir pats nepasitikėtų savimi.
– Tu turi valios ir esi drąsus! – užtikrintai ir netgi susižavėjusi pabrėžė Aglaja. – Būtent todėl man taip iš karto patikai… Patikai, žinoma, kaip žmogus.
Pokalbis nutrūko. Ji jau žiūrėjo į žemę ir slėpė nuo jo akis. Jis tylėjo, nes jame šiuo metu įsiplieskė vidinė kova: viena vertus, pamalonino tas žavėjimasis juo kaip drąsiu ir valingu žmogumi, iš kitos pusės – ne visai patikėjo ja (iš kur ji žino, kad jis būtent toks žmogus? Ar ne iš keleto pokalbių?).
Ir tada staiga pasijuto keistai įžeistas jos pasitikėjimo savimi ir tėviško tono. Galiausiai kiek apsiraminęs tarė:
– O tu, žinai, iš esmės teisingai pastebėjai: aš kalbu apie artimuosius. Man labai patinka šis pasakymas. Regis, kad mano bendrapavardis – Alioša Karamazovas – kažkaip akcentavo meilę tolimiesiems. O aš štai irgi galvoju, kad šį akcentą reiktų perkelti į neapykantą artimiesiems.
– Ir tu manai, kad didžiausia paslaptis slypi būtent čia?
– Tik čia ir niekur kitur! – kiek susijaudinęs ištarė Karamazovas. – Nors užmušk mane! – bet aš negaliu jų nekęsti su tikra neapykanta. Kiekvienas man artimas – net ir didžiausi priešai – turi tokią, žinai, žmogišką šypseną ir tokį, žinai, mielą ir gražų veidą, tarsi į tave žiūrėtų puikioji Dievo Motina. Sakau ir pabrėžiu – kiekvienas, nes net rūsčiuose ir iš prigimties piktuose žmonėse matau tą šypseną ir tą veidą.
– Gal tu perdedi? Nejaugi taip ir kiekvienas?
– Prisiekiu tau! Dievo Motina visur ir kiekvienam žingsnyje. Tai kažkoks siaubas, ir kartais netgi rankos nusvyra iš negalėjimo. Negalima susitikti su žmonėmis. Norint ką nors nuveikti ir kovoti, reikia užsidėti mizantropo kaukę ir slėpti už jos veidą, visų pirma, akis… Akys, žinai, pikčiausias visokio progreso priešas, nes akimis regi Dievo Motiną, ir būtent akyse Dievo Motina slepiasi.
Karamazovas sustojo ir ėmė nervingai kramtyti lūpas. Iš eilinio psichiškai normalaus žmogaus jis staiga virto maniaku. Protarpiais sukrūpčiodamas, jis vis gręžė galvą skardžio link ir sutrikęs dairėsi į blausias Dniepro vandenų tolumas.
– Žodžiu, Dievo Motina neleidžia tau nekęsti savo artimo? – paklausė Aglaja.
– Tiktai ji. Vardan kokios nors idėjos aš įstengčiau viską, netgi galėčiau nužudyti žmogų. Bet koks nors Ivanas Ivanovičius viena žmogiška šypsena gali mane priveikti per akimirką… Net jei ir būčiau to Ivano Ivanovičiaus nekentęs savo neišnešiota, keista neapykanta.
– Ir tau visada taip buvo?
– Ne, – tarė Karamazovas su kažkokiu ilgesio atspalviu balse. – Tik pastaraisiais metais Dievo Motina ėmė mane taip stipriai veikti. Anksčiau buvo kur kas lengviau. Anksčiau idėja beveik visai apakindavo mane, ir artimųjų man nebuvo.
Aglaja suėmė Karamazovo ranką ir padėjo ją sau ant delno.
– Tai štai, – pasakė ji. – Yra dvi neapykantos: tikroji ir tavo neišnešiotoji. Pirma – didžioji neapykanta, ir ji kuria gyvybę. Šiai neapykantai nėra artimųjų. Antra, neišnešiotoji, tėra pirmosios šešėlis. Pirmoji – nuo proto ir nuo širdies, antroji – tik nuo proto… Kaip tu manai, ar galima būti drąsiu ir stiprios valios žmogumi, jei remiesi tik protu?
– Jau ėmei abejoti manim? – paklausė Dmitrijus, prisiversdamas nusišypsoti.
– Nieko panašaus! – vėl tvirtai užtikrino Aglaja. – Tau netrūksta valios būti drąsiam. Aš tik galvoju, kad jokios Dievo Motinos nėra ir kad ji yra ne daugiau kaip šmėkla. Ir taip pat galvoju, kad tavo neišnešiota neapykanta jau yra tikra neapykanta, ir kad tu pajėgus neapkęsti savo artimo… Tu minėjai man, kaip kadaise, per pilietinį karą, nušovei kažką iš artimųjų prie kažkokio vienuolyno…
– Bet tai juk, – netikėtai išsprūdo Karamazovui, – vardan didžios idėjos.
– O argi dabar tau neliko idėjų? Ar šiandien tavęs nežavi kad ir ta pati tavo tautos atgimimo idėja?
– Žinoma, žavi, – neapsisprendusiu balsu atsakė jis. – Bet…
– Be jokių „bet“, – ryžtingai nukirto Aglaja. – Kas nors viena: arba tai idėja, arba nauja šmėkla. Ji turi tave lygiai taip apžavėti, kaip ta, vardan kurios šaudei į artimuosius.
Karamazovas staiga nusijuokė.
– Tikrai, – tarė jis. – Kartais man tokia kvailystė ateina į galvą, kad vėliau, Dievas mato, gėda prieš patį save. Štai, pavyzdžiui, kartais ima rodytis, kad Dievo Motina ima koreguoti manyje, taip sakant, žmogų. Artimas esąs ne tik Ivanas Ivanovičius, bet ir aš pats. Taigi turiu neapykantą perkelti prieš save. Jei mane priveikia Ivanas Ivanovičius, vadinasi, atėjo momentas, kai privalau nekęsti Dmitrijaus Karamazovo, tai yra savęs.
– Kad privalai pats savęs nekęsti, kai tave užvaldo Ivanas Ivanovičius, tai tiesa. Bet dėl koregavimo tai čia tikrai kvailystė ir tiesiog visiški paistalai.
– O tai net, – tęsė jis kalbą, – kartais atrodo, kad pati neapykanta turi nešti savyje Dievo Motiną.
– Tai dar didesnis absurdas, nes neapykanta ir Dievo Motina tai du visiškai priešingi poliai.
– Tai aš ir polemizuoju su savimi. Bet ir šį kirtį atmušu: sakoma, kad tikra neapykanta – jau seniai žinoma – yra didžiausia meilė. Išeitų, tikra neapykanta – tai nuostabi žmogaus šypsena.
– Tai jau sofistika šarlatanams ir bailiams. Dievo Motina negali neužkirsti kelio tikrai neapykantai, taigi ir ryžtingam poelgiui…
– Iš esmės teisingai! – sutiko Karamazovas. – Bet man štai atrodo, kad Dievo Motina negali užkirsti kelio, ir kad tik jos nebuvimas paverčia neapykantą neišnešiota.
– Kokiu gi tai būdu?
– O tokiu būdu, kad tikros neapykantos palydovas yra visada džiaugsmingi ir tokie maldingi širdies virpesiai, tarsi sutiktum šviesų Kristaus prisikėlimą.
Aglaja pasislinko dar arčiau prie skardžio.
– Aš manau, – tarė ji, – kad čia reikalas daug paprastesnis. Ne Dievo Motina trukdo tau, o paprasčiausias nepasitikėjimas. Džiaugsmingai virpant širdžiai šaudoma, pasakyčiau, tada, kai nebeturi jokių abejonių.
– Kas jį žino, – palūžusiu balsu pasakė Karamazovas. – Gal aš klystu.
Jis staiga pajuto, kad jį apėmė kažkoks baisus ilgesys. Jis jau nebemato priešais save nei Aglajos, nei Dniepro, nei nuostabios pietų nakties. Jis jau pamiršo, kaip gerbia save už drąsą ir valią, ir dabar jaučiasi siaubingai niekingas žmogus. Jis netgi nori, kad kas nors spjautų jam į veidą – ir spjaudytų ilgai, atkakliai ir skaudžiai.
Aglaja, matyt, įdėmiai stebėjo savo palydovą, todėl atskubėjo jam į pagalbą.
– Tu, bičiuli, be abejo, klysti, – tarė ji. – Tu giliai klysti.
– Kalbi apie Dievo Motiną?
– Kalbu apie tave. Tu klysti, jei manai, kad tave ilgai kankins nepasitikėjimas. Tai – trumpas, laikinas dalykas, jis greitai išnyks.
Ji pakilo, vėl atsisėdo ant žolės ir privertė jį atsisėsti šalia.
– Štai taip, mano berniuk! Jei nori būti valingas žmogus, negali neįveikti nepasitikėjimo savimi, – pasakė ji ir padėjo ranką jam ant galvos. Buvo jau gili pietietiška naktis. Slavutoje kiekvieną minutę prabusdavo visokie neaiškūs garsai. Kažkur riaumojo garlaivis, ir toli pietuose plaukė jo viliojančios ugnys. Protarpiais blykstelėdavo ir krisdavo aerolitai, paslaptinga ryškiai sidabrinių liepsnų šviesa baugindami akis.
– Taip, – staiga pratarė Dmitrijus. – Jei nori būti valingas žmogus, tai negali neįveikti nepasitikėjimo savimi. Ir tu tiesą sakai, kad aš jį jau įveikiau. Aš negaliu neįveikti, nes ateitis priklauso mano jaunai tautai ir mano jaunai klasei.
Jis suėmė jos ranką ir stipriai suspaudė. Jame vėl prabudo gyvas žmogus, ir jis dar kartą pasikeitė. Ir net nepastebėjo, kaip Aglaja ironiškai nusišypsojo, kai savo tautos ateitį jis susiejo su „kažkokia ten“ klase.
– Kartais tiesiogine to žodžio prasme dūstu iš laimės, – tęsė jis, svaidydamas nuo skardžio akmenukus ir visai nepastebėdamas, kad jo kalbėjimui trūksta elementaraus nuoseklumo. – Tada tamsiosios mūsų tikrovės pusės visai pradingsta iš akių, ir aš imu augti, ir išaugu į milžiną. Nes iš tiesų: negali būti visuomenėje tokios situacijos, kai neįmanoma kova. Ir jei jau taip, tai… kaip vis dėlto linksma gyventi „šiame pasauly, ponai“… Tu negali net įsivaizduoti, kaip įsimylėjau tą aistringą žodį – progresas. Progresas – tai juk išsigelbėjimo inkaras. Tai juk išeitis iš tos padėties, į kurią pateko revoliucija.
– Bet tu šneki visai kaip pirmo skyriaus mokinys, – pasakė Aglaja.
– Visiškai teisingai! – karštai pritarė Dmitrijus. – Aš ir esu pirmo skyriaus mokinys ir turiu drąsos tai pripažinti. Tokia jau įvykių logika: kas nori gyventi mūsų dienomis, tas būtinai privalo pradėti nuo abėcėlės…
– Ir traukti iš archyvo senus šūkius?
– O kad ir taip. Argi šiandieniniai revoliuciniai šūkiai rytoj negali tapti reakcingi? Ar mes neturime pavyzdžių? Ir atvirkščiai: ar kokių nors 1917-ųjų lozungai šiandien netapo fariziejiškumu ir medžiaga spekuliacijoms? Tai nereiškia, kad mes bankrutavome, tai reiškia, kad reikia būti dialektiku. Šiandien mases galima vesti tik su vėliava, ant kurios bus aiškiai užrašyta – „progresas“.
– Tik vargu ar jos seks paskui tave, nes masės nepakenčia abstrakcijos. O progresas joms – abstrakcija.
– Visiškai sutinku, – pritarė Karamazovas. – Bet man svetimas vulgarus masių aiškinimas. Revoliuciją jos kuria per savo inteligentiją, nes bet koks masinis sprogimas tik tada tampa revoliucija, kai jam ima vadovauti dantonai, leninai ar trockiai.
– Iš tavęs išeitų visai neprastas agitatorius progresistas, – mestelėjo Aglaja ir demonstratyviai ėmė švilpauti kažkokią šansonetę.
– Tu man darai didelę garbę savo pareiškimu.
– Nullement, – tarstelėjo mergina. – On ne voit pas ‘tous les jours un malade comme vous êtes5.
– Laikai mane ligoniu? – įsižeidė Dmitrijus.
– Dieve sergėk, – tarė Aglaja. – Man tik apmaudu, kad tavo kalboms trūksta logikos. Viena vertus, tu išsakai neabejotinai protingų minčių, kita vertus – painiojiesi su leninais, klasėmis ir taip toliau.
– Na štai, vėl sena istorija, – nepatenkintas sumurmėjo Karamazovas. – Ar tik nemanai paveikti mano ideologijos? Jei taip, tai veltui eikvoji jėgas. Paimkim kad ir tą patį mano tautos atgimimą. Aš negaliu įsivaizduoti jo kitaip nei priemonės, ne kaip tikslo, o kaip faktoriaus, kuris padeda man išspręsti pagrindinę socialinę problemą. Mano tautos atgimimas – tai kelias į aiškią diferenciaciją mūsų visuomenėje ir, vadinasi, žingsnis socializmo link. Kitaip į tą atgimimą ir žiūrėti neturiu noro.
– Vadinas, iš tavo atgimimo nė velnio ir nebus! – grubiai atitarė Aglaja ir, sudėjusi delnus kaip ruporą, pašaukė tetą Klavą.
Karamazovas nugalėtojo žvilgsniu pasižiūrėjo į merginą. Jis ne tik neįsižeidė, jam net malonu buvo, kad ji išsimušė iš ramaus tono. Jos pasitikėjimas savimi jį ir žavėjo, ir tuo pat metu nervino, nes kuo labiau jis artėjo prie jos, tuo stipriau jautė jos įtaką savo pasaulėžiūrai.
– O Vovčikas ne toks jau prastas pašnekovas, – prieidama pareiškė teta Klava. – Ir pasirodo… visai ne komunaras.
– Atleiskite, – sumišo kalbininkas. – Argi jūs nežinote, kad Dmitrijus Kompartijos narys?
– Nesirūpinkit! – tarė Aglaja.
– Žinau… Ir manau, kad jis nesupyks ant tetos Klavos už atvirumą.
– Nori pasakyti, – tarė Karamazovas, – kad teta Klava mane įžeidė?
– Noriu pasakyti, – atšovė Aglaja, – kad komunistai, nors ir neblogi žmonės, dažniausiai klaikiai nuobodūs… Na, žodžiu, pasaulėžiūra jų – galima neabejojant tvirtinti – nesiekia toliau Čemberleno su monokliu ir eilinės partinės kuopelės… Tiesa, domisi dar Kinijos reikalais.
Karamazovo veidą iškreipė grimasa. Jį žeidė, kad šios atsitiktinės nepartinės vasarotojos taip atsainiai žiūri į jo partiją. Būdamas, taip sakant, amžinas opozicionierius, jis tuo pat metu buvo savotiškas komunizmo fanatikas ir, žinoma, negalėjo ramiai reaguoti į tokį visai nepateisinamą įžūlumą.
Bet pokalbis jau baigtas ir sutarta, kur galima būtų susitikti rytoj. Floberiškosios damos pradingo abrikosų kiemelio tamsoje, ir draugas Vovčikas kažką susižavėjęs pasakoja apie tetą Klavą. Tada Dmitrijus staiga prisimena Haną ir jau nejaučia jai to piktumo, kuris buvo suėmęs vakare. Jam net truputį suskausta širdį ir jis sako:
–Tu, Vovčikai, būk geras, nepasakok Hanai, kur – ir su kuo mes šiandien klaidžiojom.
– Kodėl gi? – paklausė lingvistas: jis jau pamiršo vakarinį pokalbį, kai pats patarė draugui slėpti nuo Hanos susitikimus su Aglaja.
– Aš taip noriu! – pasakė Karamazovas. – Tu turi tai padaryti dėl manęs.
Draugas Vovčikas nustebęs pažiūrėjo į Dmitrijų, kelis kartus gūžtelėjo pečiais, bet, žinoma, sutiko.
– Sutikti aš sutinku, – tarė jis. – Bet štai kas, drauguži: kaip čia taip nutiko, kad maskviškės damos patapo ukrainietėmis?
– Šitas klausimas ir mane labai domina.
– Tai tu irgi nieko nežinai? – nustebęs paklausė lingvistas.
– Žinau tiek pat, kiek ir tu.
– Keista. Kaip sau nori, mįslinga. Dievaž… Ką tu galvoji?
– Aš irgi manau, kad tai mįslinga. Ir dar manau, kad šitą mįslingumą damos tyčia kuria dėl, taip sakant, pikantiškumo.
– Man tai, dievaž, patinka! – su pasitenkinimu šūktelėjo lingvistas. – Kodėl eilinio atsitiktinio susitikimo nepavertus įdomiu nuotykiu? Intriga ne tik romane įdomus dalykas, ji ir gyvenime smagi pramoga…
– Žiūriu, imi filosofuoti, – šyptelėjo Karamazovas.
Draugas Vovčikas, žinoma, nesutiko su tokiu tvirtinimu ir pareiškė, kad Dmitrijus vis dėlto analfabetas ir nesupranta, kas yra filosofija.
– Be to, – pridūrė jis, – aš ne apie tai. Norėčiau apie tavo fortūną. Tau baisiai sekasi, mitruoli.
– Tau nepatiko teta Klava?
– Dieve sergėk. Atvirkščiai – su teta Klava, aišku, tikrai geriau susieiti… Žinai, su ištekėjusia moterim kur kas saugiau.
Draugas Vovčikas iš malonumo nusikvatojo ir ėmė strakaliot kaip jaunas veršelis.
…Kai jie nusileido prie savo gonkų, šiaurinėje apšiurusio miestelio dalyje užgiedojo ankstyvieji provincijos gaidžiai.
V
Kitą dieną jie vėl susitiko: dabar jie susitikinėdavo kiekvieną vakarą. Šeštą dieną virš vasarnamių gyvenvietės staiga pratrūko audra. Debesys aptraukė visą dangų, ir kiaurą dieną nesiliovė lietus. Gatvėse telkšojo didžiulės balos, o mediniai šaligatviai tapo visiškai išplauti. Teta Klava atsiuntė pas Karamazovus mergiotę su rašteliu, kuriame prašė draugų šiandien neateiti. Lingvistas perskaitė laiškelį ir, perduodamas jį Karamazovui, mestelėjo:
– Manau, kad merginos teisios. Kaip manai?
– O ką čia manysi, – tarė Karamazovas. – Aišku, nieko geresnio nesugalvosi.
Jis, žinoma, sumelavo, nes, jo nuomone, oras buvo ne toks blogas, kad atsisakytum smagaus pasivaikščiojimo. Kaip sakoma, kraštutiniu atveju galima nusiauti ir batus – čia juk ne miestas ir ne rudens laikas.
– Bet vis dėlto susimąstei? – pratarė draugas Vovčikas, tikrindamas savo šautuvo spynas.
– Ir nemanau susimąstyti, – dar kartą sumelavo Karamazovas ir žengė keletą nervingų žingsnių per kambarį.
Jis niekaip negali suprasti, kodėl jam truputį spaudžia širdį. Nejaugi dėl to, kad šiandien nepasimatys su Aglaja? Juk susitiko su ja vakar ir kiekvieną dieną susitinka. Galiausiai pasimatys su ja rytoj ir dar daug kartų. Ką tad reiškia šis netikėtas skausmas?
Koridoriuje staiga pasigirdo balsai, ir į kambarį įėjo Hana.
– Na, ką mes, vyručiai, šiandien valgysime pietums? – paklausė ji.
– Aišku, kotletus ir bulvių košę su grietine, – nedelsdamas atšovė Dmitrijus.
Hana įdėmiai pažvelgė į vyrą: ji nesuprato, juokauja jis ar rimtai sako.
– Ko čia išsproginai į mane akis? – paklausė Karamazovas. – Sakau tau: kotletai ir bulvių košė su grietine.
– O aš tau sakau, – pratarė Hana, – kad tu, Dimi, šiandien esi bjaurios nuotaikos ir imi su manim negražiai juokauti.
– O štai aš sakau, – tarė Vovčikas, numesdamas ant lovos savo šautuvą, – kad jūs ir šiandien – aš matau – niaujatės… Čia velniažin kas – ne naujoji buitis, o kažkokia jos karikatūra.
Karamazovas prisivertė nusišypsoti ir ištiesė ranką lingvistui.
– Ačiū, drauguži, už tiesą motušę, ir prašau atleisti, – tarė jis. – Dėkui ir tau, mieloji mano Hanusia… Argi tau nėra malonu išgirsti tai iš nepartinio bjaurybės?
– Tu, būk mielas, nesiplūsk, – sumurmėjo draugas Vovčikas.
– Nejaugi tu įsižeidei?.. Jei taip, tai antrą kartą atsiprašau ir pareiškiu: aš pajuokavau.
– Žinau, kad juokauji. Bet vis tiek, ko tavo veidas toks piktas?
– Aš, matai, Vovčikai, užsimaniau kotleto ir bulvių košės su grietine.
Hana pašoko iš savo vietos ir nuėjo prie stalo.
– Dimi! – tarė ji atsidususi. – Na, kodėl taip? Kodėl tu paverti mūsų gyvenimą begaline kančia?
– Ak, Dieve mano, kokia tragedija! – nusišaipė Dmitrijus.
Tada draugas Vovčikas prilėkė prie savo bičiulio ir ėmė mostaguoti rankomis.
– Klausyk, drauguži… – vos išlemeno jis iš susijaudinimo. – Aš… aš manau, kad tu ne komunistas, o despotas! Ir aš… imsiu ir pranešiu apie tave… kontrolės komisijai.
Karamazovas nusikvatojo. Jis taip nemaloniai nusikvatojo, kad lingvistas net sutriko ir apsidairė nustebusiomis akimis aplinkui.
– Manai pranešti apie mane kontrolės komisijai? – paklausė Dmitrijus. – Puiku! Tik būk, drauguži, teisingas žmogus, ir pranešk iš karto apie milijoną komunistų. Pranešk, pagaliau, apie visus šimtą penkiasdešimt milijonų socializmo statytojų, pranešk apie save patį, nes ir tu toks pats chamas kaip aš, kreipkis galiausiai į dangaus kanceliariją ir pranešk apie pačią kontrolės komisiją.
– Dimi, – tarė Hana, – tu negerbi savęs ir negerbi tos partijos, kuriai priklausai. Nepamiršk, kad draugas Vovčikas vis dėlto yra nepartinis.
– Manai, kad tokius klausimus reikia kelti komunistų kuopelėje?
– Kaip tik tai ir noriu pasakyti, Dimi. Tik tai.
Karamazovas staiga nurimo. Ar tai ramus žmonos tonas paveikė jį, ar dar kažkas.
– Dar kartą prašau jus atleisti, – pasakė jis. – Aš ir tikrai šiek tiek pasikarščiavau.
– Vadinasi, pripažįsti, kad Hana teisi tave prilaikydama?
Dmitrijus neatsakė. Jis staiga sustingo viena poza kambario viduryje ir stovėjo taip keletą minučių. Hanai net dingtelėjo mintis, kad jis nesveikuoja. Ji priėjo prie vyro ir paėmė jį už rankos.
– Dimi, ko tu tyli?.. Kas negerai, Dimi?
– Nieko tokio, Hanusia, – ramiai ir rimtai pratarė Karamazovas. – Galvoju dabar apie mūsų fariziejystę ir klausiu: kodėl? Kodėl mes nesigėdijam kalbėti apie bulvių košę ir kotletus? Kodėl mes, galiausiai, nesigėdijam pravalgyti liaudies pinigų… būtent šiuo metu, kai žmonės aplinkui mus gyvena neįmanomam skurde, tokiame skurde, kad net verkti norisi… Kodėl mes galų gale bijome parodyti karčią tiesą žmonėms (nors žmonės ir be mūsų ją žino) ir slepiame ją savo komunistinėse kuopelėse?
– Na, jau ši ašara ir ši karamelė visiškai ne vietoj, – ištarė lingvistas. – Bet kuriuo atveju jos negali tavęs charakterizuoti.
– Ir aš manau, – pridūrė Hana, – kad tu šiandien eini pats prieš save. Argi ne tu taip stoji už šūkį: „kelią stipriesiems“?
Dmitrijus norėjo kažką atsakyti, bet tą akimirką į kambarį įėjo Odarka ir sustojo ant slenksčio.
– Aš klausau! – tarė ji. – Jūs mane šaukėte?
– Ko jūs klausote? – be galo liūdnu balsu paklausė Dmitrijus. – Nejaugi nemokate kalbėti žmonių kalba?
Tarnaitė tylėdama pažvelgė į savo šeimininką, jos akmeninės akys sustingo žvelgdamos į vieną tašką, ir visa ji atrodė kažkokia dirbtinai medinė, tarsi specialios paskirties statula. Net Hana pajuto tai ir, pašokusi iš vietos, paskubėjo išlydėti Odarką pro duris.
– Negaliu ramiai į ją žiūrėti, – ištarė Karamazovas, kai Odarkos puspadžiai nušiurėjo per priemenę. – Ji kartais savo tylėjimu mane taip trikdo, kad man, dievaži, daros baisu dėl savo galvos: imsiu tuoj ir išprotėsiu, ir pasileisiu kur nors kaip pamišęs lėkti.
– Tave, Dimi, reikia gydyti, – pasakė Hana. – Tu sergi, Dimi!
– Gydyti? Ne, ne tai! Ne tai, mano brangioji! – Karamazovas atsiduso. – Esmė štai kokia: būna, bėgi – ir sustoji. Sustoji ir stovi. Aplinkui taip gražu – ežeras, dangus, žydros tolumos dūmelis, o „jis“ stovi ir spokso į tave išvertęs veizolus… Kalbu, Hanuska, apie mūsų juodąjį, pianiną… apie tą, kur Charkive. Tai ne pianinas, o kažkoks siaubingas vaiduoklis. Užmerki akis ir guli. Ir štai staiga tave kažkas stumteli, ir tu žiūri, ir matai, kaip iš pianino išlenda ir slenka link tavęs kažkoks gauruotas padaras. Prislenka ir atsisėda priešais tave. Aš ilgai tyliu ir įtikinėju save, kad nieko nėra. Tada gauruotas padaras lenda pas mane į lovą. Kaip tik tada, Hanuska, imu šaukti, kad įjungtum elektrą. Bet tu niekada nespėji uždegti, nes gauruotas padaras yra klaikiai mitrus ir greitai slepiasi pianine, o tu, Hanuska, iš miegų būni baisiai nerangi.
– Ir tu rimtai tiki, kad ta būtybė gyvena pianine? – klausia draugas Vovčikas.
– Dievaži, nežinau! – sako Karamazovas, kažkaip gailiai šypsodamasis. – Kaip komunistas, aš ja netikiu, o kaip tokio ir tokio kambario Charkivo mieste gyventojas negaliu netikėti, nes kone kasdien naktimis tenka trikdyti žmoną.
– Tau iš tikrųjų reikia gydytis, – sako draugas Vovčikas.
– Ir tu apie vaistus? Keistuoliai jūs neįmanomi! Dievaži, keistuoliai! – Karamazovas pažvelgė į savo bičiulį ir netikėtai užsikvatojo. – Oi, kokie gi jūs keistuoliai! Nejaugi nepastebėjai, kad aš visą laiką durnių volioju? Neabejoju, geras iš manęs išeitų artistas.
– Eik tu velniop! – plykstelėjo lingvistas ir skubiai išėjo iš kambario.
Visą dieną, o paskui ir kiaurą naktį, Dmitrijui nedavė ramybės merginos rožine suknele ir su žydru skėčiu vaizdas – merginos, kuri taip greitai pavadino jį „mielu“, kuri taip įdomiai kalbėjo apie senosios Prancūzijos gyvenimą („tu žinai poetą Vijoną?“), kuri mūsų naktiniuose turgaus užkampiuose atpažino nemirtingąjį Floberą, kuri, galiausiai, jo dvasinės krizės akimirką tapo jam tokia įdomia pašnekove.
Kai jis užmigo, buvo jau visai praaušę.
Miegas jo buvo neramus, ir pabudo jis po kokių dviejų valandų. Saulė jau kybojo aukštai gryname danguje ir sunkia kaitra pleškino jam į galvą. Pirmas žvilgsnis kliuvo Hanai. Ji sėdėjo ant kanapos ir laikė rankose kažkokį lapelį. Dmitrijus nutaisė nepatenkintą grimasą: tai buvo laiškelis nuo tetos Klavos. Hana žvilgtelėjo į vyrą ir paklausė ramiu balsu:
– Nuo ko šitas laiškas, Dimi?
– Perskaityk įdėmiau ir galbūt pati susivoksi, – tarė jis, nusigręždamas į sieną.
– Nuo tų damų?
– Aš manau, kad tau neturėtų rūpėti mano laiškai, – šiurkščiai atkirto Karamazovas. – Kas tavęs prašė lįsti į mano piniginę?
Hana nustebusi pažvelgė į savo vyrą.
– Aš visai atsitiktinai užtikau šitą raštelį, – tarė ji. – Man reikėjo pinigų cukrui… taigi, nėra ko nerimti. Argi tu anksčiau neleisdavai man tvarkytis su tavo nuosavybe be specialių instrukcijų? O gal tu dabar nori ką nors slėpti nuo manęs? Tai tada turi pasakyti – ir tiek.
Dmitrijus žvilgtelėjo į žmoną. Ji taip nuoširdžiai kalbėjo, jos akys buvo tokios liūdnos, kad jis staiga pajuto pasibjaurėjimą savimi.
– Tu man atleisk, Hanusia – tarė jis. – Aš tikrai kalbėjau šiurkščiai… Bet čia dėl mano nuotaikos: šiąnakt baisiai bjauriai miegojau.
Karamazovas apkabino Haną ir ėmė ją glostyti. Galiausiai jis patvirtino jos spėjimą. Raštelis, žinoma, „nuo tų damų“. Bet kas gi čia tokio? Teta Klava (jis beveik nesąmoningai prakalbo būtent apie šią damą, neminėdamas Aglajos) juk tikra miesčionė, ir jis tą puikiausiai supranta. O gal ji mananti, kad jis vis dėlto ją įsimylėjęs? Tai čia jau visai nerimta.
Hanai ėmė smarkiai plakti širdis ir ji įsmeigė sunerimusį žvilgsnį į vyrą.
– Tu čia tiesą sakai? – paklausė ji.
– Kas tau, Hanuska, – ištarė Karamazovas. – Kokią tiesą turi omeny?
– O štai tokią, – atsiduso Hana. – Man, Dimi, ir į galvą neatėjo įtarti tave kažkuo rimtu, bet dabar mane stebina tavo gražbyliavimai.
– Na, štai jau ir gražbyliavimai nebepatinka.
Karamazovas sukando dantimis švelniai rusvą žmonos ausį ir sutrikęs žvelgė į lubas. Jis suprato, kad užsimiegojęs išsidavė ir kad pasitaisyti jau nebeišeis. Ir todėl, kai Hana atkakliai pakartojo savo klausimą: „Tu čia tiesą sakai?“, jame plykstelėjo pyktis.
– Ne, – šiurkščiai tarė jis. – Aš meluoju!
Hana gerai pažinojo vyrą ir laukė tokio atsakymo. Bet ji žinojo ir tai, kad po tokių plykstelėjimų jis galutinai tampa bevalis.
– Ak, Dimi! Dieve mano, Dimi! Kuo tu dediesi? Juk reikalas visai ne tos vasarotojos. Nejaugi tu manai, kad aš nebemoku savęs gerbti?
Dmitrijus klausėsi žmonos ir nieko negirdėjo. Šią akimirką jis ir negalėjo girdėti, nes mintys ir jausmai staiga paliko jį, ir jis tįsojo kaip negyvas mėsos gabalas. Taip jam visada būdavo po kivirčo su Hana.
– Ak, Dimi! Tu visai be reikalo apie mane taip galvoji. Nagi, supažindink mane su tom vasarotojom ir aš tau įrodysiu… Pažadi supažindinti? Na?
– Padarysiu viską… ko nori, – pažadėjo Dmitrijus. – Tik būk miela, išeik iš čia.
Hanos neteko ilgai prašyti, ir po minutėlės jos jau nebuvo kambaryje. Tada Karamazovas išsitraukė iš lagamino maudymosi kostiumėlį ir, pasikvietęs draugą Vovčiką, patraukė su juo prie upės.
– Tu pažiūrėk į tuos veidus, kurie aplenkia mus, – tarė lingvistas, pašaukdamas prie kojos savo laveraką. – Atkreipk dėmesį, kaip jie stebeilijasi: dievaži, kaip priešai. Tai psichologija! Jei atvažiavai poilsiauti, tai būtinai esi ponas.
– Jie akivaizdžiai teisūs taip galvodami.
– Tai, tavo manymu, visus poilsio namus reikia sunaikinti?
– Mano manymu, reikia baigti šią temą, nes viskas taip ir liks tuščiom frazėm. Jei tie laukiniai nenori įžiūrėti tavyje darbo žmogaus ir nenori suprasti, kad tas žmogus turi teisę per kokius metus ar dvejus mėnesį pailsėti, tai tavo pasipiktinimas jais yra visiškai pagrįstas reiškinys. Bet, kita vertus, visai pagrįstai ir jie piktinasi tavimi, nes, pirmiausia, tu ne vienas, o tokių kaip tu – tūkstančiai, o antra, ne visi tie tūkstančiai moka korektiškai elgtis su tais žmonėmis, ir trečia, mes iš tikrųjų, lyginant su jais, esame ponai.
– Žodžiu, ir čia akligatvis, – tarė draugas Vovčikas.
– Ką tu nori tuo pareikšti?
– Noriu tą pareikšti, kad tu iš tikro tragiška figūra. Visur tau vaidenasi padėtis be išeities.
– Matyt, tokia jau mano laimė, – tarė Dmitrijus ir plačiai nusižiovavo.
Jie pasiekė upę. Prieplaukoje šurmuliavo uosto darbininkai, kraudami kažką iš vežimų. Garlaivio dar nebuvo, nebuvo ir vėjelio, tad upė plytėjo kaip veidrodis. Rytas atrodė išskirtinis: po liūčių naktys atvėso, ir naktinis šaltukas laikydavosi viršum vandens lig pat patekant saulei.
– Na, pagaliau imsimės medžioklės, – tarė draugas Vovčikas ir patenkintas atsikrenkštė.
Karamazovas atrišo savo dviirklę valtį, ir jie, atsiyrę per trejetą sieksnių nuo kranto, sušoko į vandenį.
Ir tada kažkas netoliese nusikvatojo, Karamazovas atsigręžė ir išvydo Aglają su teta Klava maudymosi kostiumėliais. Jos stovėjo upės paplūdimyje ir ruošėsi bristi į vandenį.
– Sveika, mano balandėle! – sušuko draugas Vovčikas.
– Būk sveikas, balandėli! – atsiliepė šūksniu teta Klava.
Dmitrijus pajuto, kad jam sunku kvėpuoti. Jis prisivijo savo valtį ir įlipo į ją. Visą naktį Aglaja nedavė jam ramybės, visą naktį jis svajojo apie susitikimą su ja (tarsi būtų nesimatę šimtą metų), ir štai iš pat ryto staiga sutinka ją maudymosi kostiumėliu. Jame pirmą kartą prabudo tikras suaudrintas patinas. Jis begėdiškai žvelgė į jos klubus, į jos krūtis, ir niekaip negalėjo atsitraukti. Jam kilo noras užsikvatoti, ir taip netramdomai, kaip, tikriausiai, kvatodavo pirmykštis žmogus. Net šovė mintis priplaukti prie floberiškųjų damų ir juokaujant čiupti į glėbį Aglają.
– Nagi pasirodyk, kaip plauki, – šūktelėjo Aglaja, atsisukdama į Karamazovą ir taip atstatydama krūtinę, tarsi ruoštųsi skristi jo link.
– Ah, mon Dieu! que dites-vous la6, – sušuko draugas Vovčikas.
– Ir tu čia, mon ami? Ir tu? Que vous êtes aimable de venir me surprendre ainsi7.
– Bet kompensacija, madmuazel. J’espere que vous me ferez l’amitie de diner avec moi8.
– C’est une grave question qui demande reflexion9.
– Būkit geros, pagalvokite. Nes aš pietums gavau puikaus vyno.
Draugas Vovčikas jau sėdėjo valtyje priešais Dmitrijų ir pamažu yrėsi link paplūdimio.
– Žinai, – tarė jis, atsisukdamas į savo bičiulį, – aš kalbu apie tą paslaptį, kurią slepia mūsų damos. Ją vis dėlto galima iššifruoti.
– Kokiu gi būdu?
– Labai paprastai, – tyliai nusijuokė lingvistas. – Mes nugirdysim jas geru stipriu vynu – ir jos mums pačios viską papasakos.
– Manai?
– Esu tuo tikras… Juolab kad damos visai nieko prieš kada nors su mumis išgerti. Antai neseniai teta Klava man tiesiai pasakė, kad norėtų „siaustelėti“.
Karamazovui ši mintis irgi patiko. Ne todėl, kad jam norėjosi „iššifruoti“, kaip sakė draugas Vovčikas, maskviškes damas – jų paslaptingumas sulig kiekviena diena vis mažiau ir mažiau jį domino, – o todėl, kad šiandien jis pamatė nuostabų Aglajos kūną, todėl, kad jam kilo noras jo krimstelėti. Jam dingtelėjo, kad išgėrimas galėtų sukurti neprastą situaciją, ir jis jau įnirtingai ieškojo vietos orgijai.
– Matau, kad palaikai mano mintį, – pasakė draugas Vovčikas.
– Aš ją visiškai palaikau.
– Na, tai tada padėk man, drauguži. Rengiuosi išsyk atakuoti mūsų damas ir tikiuosi, kad šiąnakt mes pagirtuokliausime su jomis.
– Bet kur mes su jomis dėsimės? – paklausė Karamazovas.
– Apie tai jau pagalvojau. Apie aštuntą sėsime į valtį, pasiimsim su savim viską, ko reikia, ir leisimės į Žaliąjį Ragą. Ten bus galima net ugnelę susikurti.
Į Žaliąjį Ragą? Puiku. Kaip čia jis pats apie tai nepagalvojo. Juk tai toks nuošalus kampelis, kad geresnio nė nereikia. Ten bus galima net apsinakvoti… kaip tik šieno kupetose.
– Gerai tu sugalvojai, – tarė Karamazovas. – Su malonumu palaikau tave.
Draugas Vovčikas dar kartą iš pasitenkinimo krenkštelėjo ir nutilo: jie jau buvo šalia floberiškųjų damų.
– Apie ką jūs ten slapukaujate? – pasidomėjo teta Klava, kai valtis lengvai įsibedė į paplūdimio smėlį.
– Čia aš Vovčikui sakau, – netruko pareikšti Dmitrijus, – kad laikas jau jus supažindinti su mano žmona.
– Tu čia rimtai kalbi? – paklausė Aglaja prisimerkdama.
– Visiškai rimtai… Padarysim taip: aš jus supažindinsiu su Hana, o jūs supažindinsit mus su tetos Klavos vyru.
Aglaja pasiskubino sutikti. Negana to: ji mananti, kad tai padaryti reikia šįvakar.
– Tiktai ne šiandien, – įsiterpė draugas Vovčikas ir painformavo damas apie savo planą dėl išgėrimo.
Damos planą priėmė, tik Aglaja pasakė, kad ji visų pirma norėtų susipažinti su Hana.
– Kodėl gi „visų pirma“? – nepatenkintas pasiteiravo Dmitrijus. – Tai istorijai dar bus laiko.
– Bet ir išgėrimui bus laiko, – užsispyrusiai pareiškė Aglaja. Ji taip ryžtingai laikėsi savo, kad per keletą minučių Vovčikas visai prarado kantrybę. Tada damos netikėtai ėmė rengtis ir demonstratyviai paliko paplūdimį.
– Ir kurių velnių tau reikėjo užsiminti apie tą susipažinimą? – nepatenkintas tarė lingvistas.
Bet Karamazovas ir pats keikė save už neapdairumą. Bet kuriuo atveju bičiuliai jau pažinojo Aglają ir suprato, kad jokio vakarėlio surengti neišeis, kol jie nepatenkins tos kaprizingos ir užsispyrusios mergiotės.
VI
Suvesti Aglają su Hana pavyko ketvirtą dieną po pokalbio upės paplūdimy. Tai įvyko vakare prie vartelių, būtent toj vietoj, nuo kurios floberiškosios damos pradėdavo eilinį pasivaikščiojimą su savo kavalieriais. Susitikimas buvo šaltas, ir tai ypač pajuto Hana.
– Ko jūs taip šalinatės bendrijos? – pasiteiravo Aglaja, suimdama už rankos Karamazovo žmoną.
– Iš kur jūs tai traukėte? – savo ruožtu kilstelėjo antakius Hana.
– Še tai tau! Tiek jau laiko gyvename čia, o jūsų nė karto nematėme gatvėje. Argi tai ne uždarumas?
– Hana baisi individualistė, – pajuokavo draugas Vovčikas.
Teta Klava nei iš šio, nei iš to nusijuokė, smulkiu ir negražiu juokeliu.
– O aš štai galvoju, kad čia visai kita priežastis, – tarė Aglaja. – Tu, Dimi, kaip manai?
Karamazovas krūptelėjo. Jis anaiptol nesitikėjo, kad Aglaja taip familiariai elgsis su juo Hanos akivaizdoje.
– Aš nenugirdau, – rausdamas pratarė jis. – Apie ką jūs ten?
– Tai yra aš?
– Na taip, jūs!
– Tik tu pamanyk, teta Klava, – nusijuokė Aglaja. – Jisai į mane jau kreipiasi „jūs“.
– Cha, cha, – vėl pažiro smulkiu ir nemaloniu juokeliu antroji floberiškoji dama.
Susidarė nejauki padėtis. Tokia nejauki, kad net draugas Vovčikas tai pajuto.
– Jūs Dmitrijaus nesupratote, – staiga ramiu balsu ištarė Hana. – Jis šituo „jūs“ omenyje turėjo ir jus, ir mane.
– Tu, Dimi, patvirtini tai? – paklausė Aglaja ir atsargiai, net su tam tikra pagarba pasižiūrėjo į Haną.
– Žinoma, – gūžtelėjo pečiais Dmitrijus ir išsitraukė portsigarą.
Jis jau buvo susiėmęs, ir jo veidas atrodė ramus.
– Tai štai kaip, – tarė Aglaja. – Ar ne todėl jūs taip retai išeinate į gatvę, kad nenorite susitikti su miesčionėmis? Taip sakant, bėgate nuo miesčioniškos aplinkos? Aš neklystu?
– Nežinau, ką jūs laikote miesčionimis? – ramiai paklausė Hana.
– Ką aš laikau? Na, kad ir save pačią, tetą Klavą ir panašiai.
– Taip mažai jus pažįstu, kad laikyti miesčione kol kas nerizikuoju.
– Na, o kai pažinsite – surizikuosite?
Hana suėmė kasą ir persikėlė ją ant krūtinės. Tada keletą sekundžių patylėjo ir galiausiai tarė:
– Tai ir rizikuoti nėra ko. Jei jūs miesčionės, tai miesčionės… Bet aš tikiuosi, kad turiu reikalą su kitos rūšies žmonėmis.
Teta Klava kariškai užsimetė savo žydrąjį skėtį ant peties ir kilstelėjo dešiniąją ranką lyg atiduodama pagarbą.
– Tarnauju, jūsų-ybe! – pabrėžtinai suskandavo ji, pasisukdama į draugą Vovčiką.
Vėl stojo nejauki tyla. Hana, žinoma, suprato, kad teta Klava šaiposi iš jos, bet dabar jau nepajėgė išsklaidyti įtemptos atmosferos ir tylėdama nusuko žvilgsnį.
– Galgi baikime šitas kalbas, – tarė draugas Vovčikas.
– Kodėl? – pratarė Aglaja. – Labai įdomi tema… Tu, Dimi, kaip manai?
Karamazovas nieko neatsakė į šį klausimą ir staiga žengė keletą žingsnių šalin.
– Prašau, palaukite manęs porą minučių. Aš tuoj grįšiu.
– Kurgi ruošiesi bėgti? – ne be ironijos pasidomėjo Aglaja.
– Niekur aš nemanau bėgti, – šiurkščiai atšovė Karamazovas. – Einu į bufetą atsigerti vandens.
– O kodėl manai, kad mes nenorime vandens? Tiesa, Hana?
– Taip, ir aš noriu vandens, – tarė Karamazova.
– Na, tai tada eime visi, – nepatenkintas ištarė Dmitrijus.
Jie jau stovėjo turgaus viduryje, netoli nuo „I. L. Karasiko gražiausių žibuoklių bufeto“. Būtent į šį bufetą jie ir patraukė.
– Manau, – tarė Aglaja, įžengdama į gonkas, – kad gerbiamas I. L. Karasikas pavaišins mus ne tik žibuoklėmis, bet ir šventintu vandeniu?
– Apie ką jūs šnekate, panele? – pasiteiravo krautuvininkas, maloningai nusišypsodamas.
– Kalbu apie šventintą vandenį, tai yra – apie degtinę.
– Jūs, ko gero, manote, kad aš, be žibuoklių, pardavinėju dar ir degtinę iš po prekystalio? – įsižeidęs paklausė I. L. Karasikas
– Ne tik manau, esu įsitikinus, kad taip ir yra.
Krautuvininkas patenkintas nužvelgė svečius, ir ėmė staiga puldinėti tarp staliukų.
– Na, jei jūs tokie tikri, tebūnie jūsų valia… Kokios gi jums degtinės reikėtų ir kiek jos pageidautumėt?
Kompanija nusikvatojo: na štai, seniai taip reikėjo. Ir nėr čia ko maivytis. Argi jie nežino, kad I. L. Karasikas simpatingas žmogus ir, kaip bet koks simpatingas žmogus, geba kiekvienam pasitarnauti?
– Mes rimtai gersim degtinę? – paklausė Karamazovas (jis norėjo pasakyti „tu rimtai manai gerti“, bet negalėjo to ištarti Hanos akivaizdoje).
– Žinoma, rimtai, – tarė Aglaja. – Kodėl gi neišgėrus? Argi tu nesiūlei man surengti išgėrimą?
Karamazovas paraudo ir kilstelėjo antakius. Tas cinizmas, kurį šiandien demonstravo Aglaja, jį jau ėmė nervinti. Jis visu kūnu staigiai nusisuko ir pasitraukė prie galinio stalo. Teta Klava su Vovčiku nusekė iš paskos: lingvistas irgi buvo nepatenkintas.
– Dimis – siaubingas keistuolis, – kalbėjo Aglaja, paėmusi už rankos Haną, ir kalbėjo taip, tarsi nieko nebūtų nutikę. – Aną rytą, žinote, vos skandalo nesukėlė, kad aš nenoriu su juo girtuokliauti… O dabar kažkodėl pats atsisakinėja.
Hana šaltai pažvelgė į Aglają.
– Tik aš nesuprantu, kam jūs visa tai man pasakojate, – tarė ji.
– Kaip tai kam? Tam, kad išgertumėt su manim, nes man dabar labai noris išgerti.
– O man, deja, nesinori. Imkime verčiau ir išeikime į gryną orą.
– Jūs visai negeriat?.. O gal tik dabar atsikalbinėjate?
– Kodėl negeriu? – prisiversdama nusišypsojo Hana. – Kartais ir aš geriu, bet šiandien nenoriu. Man regis, kad ir jūs neturite didelio noro: tokioj tvankoj degtinė negeriama.
Aglaja vėl suėmė Karamazovą už rankos ir su užuojauta pažvelgė į ją.
– Kad karštis, tai jūs teisybę sakote, – tarė ji. – Betgi ne vien tik tvankoj reikalas; aš manau, kad jums vis dėlto sunku – jums, komunistams.
– Kodėl gi mums sunku?.. Jūs visai be reikalo užjaučiate.
– Nejaugi jums galima gerti degtinę? – su dirbtine nuostaba pasiteiravo Aglaja.
– Žinoma, galima. Argi jūs negirdėjote?.. Tik, kaip sakoma, su saiku.
– Žodžiu, aukso viduriukas? Na ką gi, ir tai gerai. Taigi, padarykit man malonumą ir išgerkite su manim „su saiku“.
Ji nesulaukė atsakymo ir, pribėgusi prie krautuvininko, paprašė jį pastatyti ant vieno staliuko buteliuką degtinės. Tada, prišokusi prie kompanijos, nutvėrė už rankų Karamazovą ir draugą Vovčiką ir nutempė juos prie Hanos.
– Aš irgi manau, kad dabar neverta gerti, – tarė draugas Vovčikas. – Išties baisus karštis.
– Na štai, ir šitas tą patį gieda… O ką tu man ryte kalbėjai?
Karamazovas žvilgtelėjo į Aglają, žengė ryžtingą žingsnį krautuvininko link.
– Ar nėra pas jus kokio nors kabineto, kur būtų galima pasėdėti? – paklausė jis.
– Kaip tai nėra! – nei iš šio, nei iš to įsižeidė I. L. Karasikas.
– Seniai taip reikėjo, – pareiškė Aglaja ir, regis, penktą kartą paėmė Haną už rankos. – Keistuoliukas tas Dimis, visiškai be pusiausvyros… Jūs jau seniai su juo gyvenate?
Priėjo prie Hanos ir teta Klava, ir taip pat paėmė ją už rankos.
– Jūs man, dievaži, patinkate, – tarė ji. – Aš visada pykau ant Dmitrijaus, kad jis taip su jumis elgiasi.
– Aš jūsų nesuprantu! – atkirto Hana ir sutrikusi pažvelgė į draugą Vovčiką: ji staiga pasijuto tarsi vaikomas žvėrelis.
– Na kaipgi taip? – pratarė teta Klava. – Ar tai gražus elgesys, kad jis tik šiandien pasistengė išvesti jus į žmones.
– Čia Dmitrijus niekuo dėtas. Aš pati niekur nenorėjau eiti.
– Pati? Na, tada kitas reikalas. Draugė Hana, atseit, poilsiauja, svarus, taip sakant, kaupia. Visai neblogai.
Jie jau sėdėjo kabinete, o aplinkui juos sukosi krautuvininkas. Karamazovas persimainė. Prieš kokį pusvalandį dar buvo visas paniuręs, o dabar jo veide visą laiką žaidė linksma šypsena ir jis dosniai svaidė sąmojus ir sentencijas. Aglajos cinizmas, kuris lig tol jį glumino, antai tapo tuo šaltiniu, kuris girdė jį stebuklingu vandeniu ir palaikė jo, taip sakant, atsainią nuotaiką. Jis gerai žinojo, kad Hana seniai jau veržiasi namo, kad floberiškosios damos neduos jai ramybės ir, galiausiai, žinojo, kad jau, ko gero, nebetoli iki skandalo, bet visa tai sykiu ne tik jo nejaudino, visa tai sykiu stūmė jį daryti tai, ko kitą kartą jis, be abejo, nebūtų daręs. Jis prisiminė šiandienos rytą, prisiminė Aglajos kūną, ir jam norėjosi kankinti Haną – kankinti už tai, kad ji neleidžia jam pasiimti to kūno… ir apskritai taip atkakliai užstoja jam kelią.
– Na, tai kas gers? – bejėgiškai mostelėjo ranka lingvistas, kai krautuvininkas pripildė taures.
– O tu nesiruoši? – paklausė Aglaja. – Na, tai tada trise… Jūs, Hana, irgi turbūt negersit?
– Negersiu.
– Gerai… Kokį čia mums tostą sugalvojus?.. Avec un peu, – ji vėl atsisuko į Haną.
– Aš prastai moku prancūziškai.
– Mille pardons10 už prancūzų kalbą. Bet, messieurs, laissez-moi seulement m’installer11.
Aglaja staiga užsivertė taurelę ir išgėrė savo degtinę. Išgėrė ir teta Klava su Karamazovu.
– O dabar galima ir tostą sugalvoti, – tarė Aglaja po antros taurelės. – Aš išgėriau, bičiuliai, už drąsius ir stiprios valios žmones. Girdite? Aš išgėriau už narsiųjų beprotybę. Bet ne už tą beprotybę, kuri išsigimė į sorentišką miesčionį Peškovą, – išgėriau už beprotybę, kuri atvedė trogloditą į rafinuotą europietiško žmogaus būseną. Aš išgėriau už tą beprotybę, kuri nežino užtvarų ir dega amžina nežinomų kraštų siekio liepsna. Aš išgėriau už konkistadorų beprotybę… Jūs mane, Hana, suprantate? Leiskite jums prisistatyti. Aš – naujasis mūsų laiko žmogus. Aš – viena iš tų jaunų žmonių, kurie kaip grybai išauga šalia jūsų komunistinių kuopelių ir kurių jūs nepastebite. Dmitrijau Karamazovai, tu žinai, kas priešais tave sėdi? O, tu nežinai, kaip pasakytų Gogolis, kas sėdi priešais tave. Čia sėdi tavo antipodas. Bet jūs manęs vis dėlto, kaip matau, nesuprantate. Ak, draugužiai brangūs… Nagi, imkime ir išgerkime už beprotybę.
Aglaja vėl išlenkė taurelę. Veidas jos parausvėjo, o akys spindėjo chimerišku žvilgesiu. Karamazovas su susižavėjimu žvelgė į merginą.
– Dar noriu pasakyti, draugai mano, kad nors tai ir keista, bet pagimdė mane ne kas kita, o jūsų kuopelė. Ji mano tikroji motina… Na, įsivaizduokit sau. Auga kažkur, kažkokiam, tarkim, universitete mergina. Mergina, taip sakant, iš pieno plaukus. Iš prigimties pašaukta entuziastingai veiklai – ne tam, kad tuščiai komjaunuoliautų… na, sakysim, kokiu nors nuobodžiu pranešimu ar kokiu „šunkeliu“, o taip, kaip, tarkim, Perovskaja. Ir štai, kviečiasi ją kuopelė ir sako: „Tai štai kaip, sąmoninga jaunuole, būsi tu kandidate į komjaunimą… Kokia tavo kilmė?..“ O kurių velnių čia ta kilmė? Ne aš juk dariau tėvą? Jis mane padarė!
– Galbūt tavo kilmė vis dėlto tamsoka, – įsiterpė draugas Vovčikas.
– O jūs, Hana, kaip galvojate? Tamsoka mano kilmė?
– Aš manau, kad man jau laikas namo, – tarė Hana pakildama nuo stalo.
– Ne, palaukite. Aš dar nebaigiau. – Aglaja šiurkščiai sugriebė Haną už rankos ir pasodino ją. – Tai štai. Ką gi man daryti? Jūs suprantate – man iš prigimties skirta entuziastinga veikla, ir aš noriu kurti gyvenimą. Ne taip, kaip jį kuriate jūs, Hana, ir ne taip, kaip tu, Dmitrijau Karamazovai (ji vėl išgėrė taurelę degtinės), o taip, kaip jį kūrė narsieji per tūkstančius metų… Jūs, žinoma, pasakysite, kad aš skelbiu naujosios buržuazijos ideologiją – tebūnie taip, kaip jūs manote. Bet bus taip, kaip manau aš, nes mes – aš ir tūkstančiai aglajų su sijonais ir kelnėmis – negalim toliau gyventi be oro.
– Jums, matyt, labai tvanku, – nelauktai paironizavo Hana.
– Parbleu, j’etouffe. Je vous prie de baisser la glace, pour nous donner un peu d’air12.
– Aš jums jau sakiau, kad prastai suprantu prancūziškai.
– Ji sako, – piktai tarė teta Klava, – kad dūsta ir prašo jus atidaryti langą.
– A, tai visai kitas reikalas, – vėl suironizavo Hana.
Karamazovas staiga pašoko iš vietos ir priėjo prie žmonos.
– Tu, Hana, matau, nori namo – griežtai tarė jis. – Tai aš galiu tave palydėti.
– Aš nesu girta ir namo dabar jau nesiruošiu, – ramiai atsakė Hana.
– Užtat aš ruošiuosi! – sušuko Karamazovas. – Einam!
Teta Klava ir Vovčikas irgi pakilo. Pakilo ir Aglaja.
– Aš nujaučiau, kad iš šito susitikimo nieko gero neišeis, – pasakė teta Klava.
– O kas gi turėjo išeiti? – naiviai paklausė lingvistas.
Dama lengvai timptelėjo jį už nosies ir ištiesė savo ranką pabučiuoti. Ji galiausiai nusiramino ir tarė jam, kad ryt ateitų pas jas su Karamazovu: atseit, kodėl nenuvykus keletui valandų į miestą K. Žodžiu, dar reikią susipažinti su K. Kelionė galbūt būsianti įdomi, nes laikas puikus, be to, garlaivyje galima patirti naujų įspūdžių. Draugas Vovčikas sutiko. Tada teta Klava paėmė už rankos Karamazovą ir pakartojo jam tokį patį pasiūlymą.
Dmitrijus irgi pažadėjo ir, kilstelėjęs viršum tetos Klavos peties skėtį, praleido priešais save Aglają ir Haną: ir viena, ir kita ėjo visą kelią tylėdamos.
– O vis dėlto linksma gyventi „šitam pasauly, ponams“, – tarė Aglaja. – Čia, regis, tavo, Dimi, žodžiai?
Karamazovas tylėjo. Jis mąstė. Jis galvojo apie tai, apie ką neseniai kalbėjo Aglaja, ir mintys vijo viena kitą. Jis išties susidūrė su įdomia mergina, ir jam dabar atkakliai lindo į galvą, kad šis susitikimas gali baigtis maža drama, ir šitoje dramoje pagrindiniai veikiantieji asmenys bus, suprantama, trys: jis, Aglaja ir Hana.
– Bičiuliai, – tarė draugas Vovčikas. – O kas iš jūsų atsiskaitė su I. L. Karasiku?
Lingvistui atsiliepė tyla: aišku, kad apie tai niekas nepagalvojo.
– Na, tai požiūrį į krautuvininką galiu pavadinti tiktai kiaulyste.
– Nieko panašaus, – tarė teta Klava. – Dėl I. L. Karasiko nėr ko jaudintis: jei jis šiandien nepaėmė, paims rytoj. Ir rytoj jam bus smagiau imti, nes rytoj jūs iš jo dar ir ką nors nusipirksite.
– O juk tai tiesa, – pritarė lingvistas. – Paskaičiavimas teisingas. Koks nors Pererepenka tiek niekada nesumąstytų.
VII
Kai bičiuliai kitą dieną atėjo prie namo, kuriame buvo apsistojusios vasarotojos, juos nepatenkinta išraiška pasitiko Aglaja ir pareiškė, kad kavalieriams labai nedera vėluoti ištisą pusvalandį. Žodžiu, teta Klava supykusi ir išplaukusi viena. Aglaja, žinoma, ant jų nebepykstanti ir prašanti užeiti į kambarį. Beje, jie susipažinsiantys su Ženia (vyriškiu su auksine pensnė). Jam kaip sykis baisingai įsiskaudėjęs kažkoks dantis… matyt, kastruoto proto dantis.
– Prašom! – tarė Aglaja, atlapodama duris. – Užeikite, ponuliai bičiuliai!
Draugų pusėn dvelktelėjo rinktine parfumerija. Kvepėjo pudra, kvepėjo kvepalai, ir atrodė, kad kiekvienas kampelis ir kiekvienas daiktas šioje patalpoje buvo prisisotinęs atvykėlių kvapo. Ant tualetinio stalelio stovėjo kelios vazos su gėlėmis, ant palangių gulėjo prancūziški romanai. Draugas Vovčikas buvo bepradedąs kalbą apie vakarykštį vakarą. Bet Aglaja akivaizdžiai neturėjo jokio noro kalbėti apie tai.
– Man regis, kad aš vakar buvau tokia pat, kaip ir visada, – tarė ji.
– Be abejo, – pasiskubino sutikti lingvistas ir, padėjęs ant palangės senamadišką prancūzišką romaną, kurį jau buvo spėjęs peržvelgti, tarė:
– Na, o kurgi jūsų vyriškis su auksine pensnė?
– O štai tuoj pat mes jį pasikviesime, – tarė Aglaja. – Jevhenijau Valentinovičiau! Nagi eikš čionai.
Už durų, vedančių į kitą kambarį, kažkas subruzdėjo, ir galiausiai vyriškis su auksine pensnė pasirodė ant slenksčio.
– Jevhenijus Valentinovičius, – pristatė jį Aglaja. – Tetos Klavos vyras.
Naujasis žmogus tylėdamas spustelėjo rankas draugams ir ėmė tursinėti po kambarį, visą kelią laikydamasis skaudančio danties. Tipiškas profsąjungų inteligentas – mandagus ir gležnas, – jis išsyk pamiršo gerą toną ir nekreipė dėmesio į bičiulius. Karamazovas įdėmiai nužvelgė jį ir pagalvojo, kad šis vyriškis su auksine pensnė neišvengiamai turi būti Jevhenijum Valentinovičium, nes kitaip jo ir pavadinti neįmanu. Ne Ivanovičius arba Petrovičius, ir ne Denisas arba Stepanas, tik Jevhenijus Valentinovičius. Tiesa, galima būtų jį pavadinti dar Valentinu Jevhenjičium. Bet iš esmės tai vienas ir tas pats.
– Tave tikriausiai stebina, kodėl turiu tiek daug prancūziškų romanų? – paklausė Aglaja, atsigręždama į Vovčiką.
– Jei nori, aš labai stebiuosi, – tarė lingvistas. – Netgi baisiai stebiuosi.
– O jeigu nenoriu?
– Tada galiu ir nesistebėti. Žodžiu, turiu norą įtikti tau… kaip manai?
Aglaja pasakė Karamazovui, kad ji jau pakeitė požiūrį į Vovčiką, ir kad dabar jis jai ima patikti. Lingvistas padėkojo už komplimentą.
– Na tai vis dėlto: kodėl gi pas tave tiek daug prancūziškų romanų?
– Matai, tai mano prosenelio palikimas. Jis paliko man labai neprastą biblioteką.
– Ar nebuvo tavo prosenelis kultūringas dvarininkas?
– Kaip čia tau pasakius… Reiktų manyti, kad taip. Iš esmės ne visai taip, bet vis dėlto taip.
– Gal tu man pasakytum jo pavardę? Ar tai ne kunigaikštis, tarkim, Volkonskis?
– Kodėl tai būtinai Volkonskis, o ne koks nors Mazepa?
– Todėl, kad tu ir su vienu, ir su kitu susijusi ne daugiau negu aš su Čandzolinu.
– Be reikalo taip galvoji! – tarė Aglaja ir nutaisė gudrų veidą: esą, ji dabar patylės, bet paskui Karamazovas ne tik išgirs tą pavardę – jis net ir bus šiek tiek nustebintas.
– Galbūt aš ir klystu! – mestelėjo Dmitrijus ir čia pat pagalvojo, kad Aglaja kuo toliau, tuo labiau stengiasi jį užintriguoti. Ir maskvietiška kilmė, ir jos palyginti gryna ukrainiečių kalba, ir galiausiai kultūringas proprosenis – visa tai patvirtina jo prielaidas.
Draugui Vovčikui kilo noras pareikšti savo užuojautą vyriškiui su auksine pensnė.
– Jums turbūt labai skauda dantį? – paklausė jis. – Žinau, kai skauda dantį, tai yra siaubinga.
– Muhu! – atsakė Jevhenijus Valentinovičius ir vėl susiėmė ranka už skruosto. – Muhu.
Čia lingvistas pliaukštelėjo sau delnais per kelius ir ėmė įtikinėti, kad jam, vyriškiui su auksine pensnė, esama tiesioginės prasmės eiti pas dantų gydytoją. Vovčikas matęsis su tuo gydytoju prieš keletą dienų ir mano, kad tai baisiai simpatiška žmogysta. Nejaugi Jevhenijus Valentinovičius nenorėtų pasiieškoti minėtojo eskulapo pagalbos? Vovčikas esąs tikras, kad vyriškis su auksine pensnė nepasigailėtų. Na… kaip?
– Žinoma, reikia nueiti ten, – atsakė Aglaja už savo giminaitį, kuris be „muhu“ nieko daugiau neįstengė pratarti.
Na ir puiku! Jie nueis pas dantų gydytoją, ir dantis kurį laiką liausis varginęs… Ar nenorėtų ir Aglaja prasieiti? Gal tada ir Dmitrijus ne prieš?.. Žodžiu, eime visi. Tiesa, lauke tvanku, bet reikia juk pagelbėt žmogui, Jevhenijus Valentinovičius žaidžia futbolą? Ne? Galų gale jis, be abejo, lošia šachais. Taip?.. Na ir gerai. Kai nurims dantis, jie suloš šachais.
– Bet tai kada tu nuvesi Jevhenijų Valentinovičių pas daktarą? – šypsodamasi priminė Aglaja.
Draugas Vovčikas sutriko: esą, jis tai padarys su dideliu malonumu ir nedelsdamas. Žodžiu, imkim ruoštis.
– Ak, koks tu iškalbus, – tarė Aglaja. – Ar ne laikas pačiam imtis reikalo? Ženią tu, žinoma, nuvesi vienas, nes nėra jokios prasmės kepti mums visiems saulėje.
Draugas Vovčikas dar labiau subruzdo. Jis puikiai suprato, kad reikia nedelsiant pamatyti eskulapą, ir kompanija čia niekuo dėta. Jis čiupo savo kepurę, atidarė duris ir pro jas su gūsiu karšto oro praleido vyriškį su auksine pensnė. Jevhenijus Valentinovičius suėmė ranka savo rusvą barzdelę ir vos ne bėgte išbėgo. Taigi kambarys ištuštėjo ir jame paliko tik Dmitrijus su Aglaja.
– Na, ačiū Dievui, – ištarė Aglaja ir su palengvėjimu atsiduso. – Taip įkyrėjo su savo dantim, kad nors lėk į Maskvą.
Karamazovas nieko nepasakė, jo širdis staiga ėmė neramiai plakti. Iki vakarykštės dienos jis jautėsi kur kas ramesnis. Aišku, Aglaja jam išsyk patiko, žinoma, jam andai ištrūko frazė, kad jis norėtų susieiti su ja. Bet tai buvo tik miglotos nuojautos, ir jis, pavyzdžiui, visaip vengė temų apie meilę, jis visada su Aglaja kalbėdavosi kaip su tiesiog protingu bičiuliu.
Dabar kitaip. Jis staiga pajuto jos buvimą šiame miestelyje, taip sakant, fiziologiškai, ir tas jausmas prasidėjo ne vakar, o tiksliau – tą vakarą, kai jam su ja nepavyko susitikti, kai jis taip visą naktį kankinosi. Net ir ne tą vakarą – tai prasidėjo nuo pirmo susitikimo su ja garlaivyje, tūkstančiais nematomų psichologinių gijų jis susiraizgė su ja iki vakarykštės dienos, o vakarykštė diena buvo tik logiška ir neišvengiama išdava. Argi atsitiktinai ji parodė jam savo kūną su maudymosi kostiumėliu? Argi atsitiktinai ji vakar visą vakarą stengėsi būti dėmesio centre? Argi atsitiktinai jis išgirdo tą narsiųjų beprotybės apologiją rytinio susitikimo fone, to susitikimo, kai ji stovėjo paplūdimyje nutvieksta saulės ir demonstravo jam savo sveiką rubensišką kūną? Nieko atsitiktinio nėra, kiekvienas atvejis susijęs su tuo ar kitu, ir apibrėžiamas jis konkrečiomis priežastimis, o jeigu buvo priežastys, tai kitaip ir nutikti negalėjo. Prisiminus jos vakarykštę kalbą apie narsiųjų beprotybę jis lig skausmo užsinorėjo pats būti toks beprotiškas. Užsinorėjo griebti ją į glėbį ir surikti pergalingu laukinio nugalėtojo šūksniu. Priešais jį akimirkai šmėstelėjo liūdnos, klaikiai pakyrėjusios jo Hanos akys, bet daugiau jis nieko nebematė. Visai negalvojo apie tai, kaip ji priims jo glamones. Jo tą akimirką net nebedomino situacija, kuri neabejotinai neatitiko jo ketinimų. Jis jau nebematė nieko, išskyrus patrauklią merginą ir jos migdolinį žvilgsnį.
Karamazovas įžūliai pažvelgė į Aglajos liemenį ir įsmeigė į ją akis.
VIII
Ir jis, aišku, buvo teisus. Antraip kam tarnaitė būtų uždariusi langines? O gal Aglaja nenorėjo įsileisti vidun tvankos? Juk ne, to negali būti! Ji, žinoma, pageidauja prietemos. Reikia būti ryžtingam.
Kambaryje temsta ta dienine tamsa, kai net užsimerkęs junti giedrą dieną bei tuščias įkaitusias užkampio miestelio gatves. Pro vieną langinę įlenda ugninė pusiaudienio saulės letena ir nuslinkusi per vazas su rožėmis lengvai priglunda prie sienos.
Aglaja pasitaisė savo rožinės suknelės dekoltė ir pažvelgė į Karamazovą.
– Dmitrijau, nagi ateik arčiau prie manęs, – tarė ji. – Ar nenori abrikosų vandens?
– Dėkoju, – linktelėjo Karamazovas ir sustojo šalia merginos.
– Nenori? Na, tada aš pati atsigersiu.
Ji nuėjo ąsočio ir grįžusi su juo atsisėdo ankstesnėje vietoje. Mažais gurkšneliais rydama gelsvą vandenį ji kalbėjo apie Jevhenijų Valentinovičių, bet ūmai susidomėjo jo šeimyniniais reikalais.
Atseit, jai norėtųsi dar ką nors sužinoti apie jį, o ypač domina, taip sakant, giliai intymaus pobūdžio faktai. Na štai, vėlgi, tarkim: kokie, galų gale, jo tarpusavio santykiai su žmona? Jinai anksčiau įteiginėjo jam, kad jis nemylintis Hanos, bet tai juk buvo pokštas. Ji, suprantama, nieko nežinanti, bet jai labai smalsu, kaip jis žiūrįs į savo žmoną.
Kol Aglaja uždavinėjo klausimus, taip sakant, „apskritai“, Karamazovas buvo pasirengęs jai atsakinėti. Bet kai familiariai prabilo apie Haną, jam nemaloniai dilgtelėjo širdį: jis netikėtai įsižeidė už žmoną. Taip sakant, ko čia Aglaja neduoda jam ramybės? Prieš keletą minučių jis negalėjo net įsivaizduoti, kad jame pabus tokie jausmai. Bet dabar jis dėl to net sunerimo. Žinoma, jis nebemyli, šiandien jis net nekenčia Hanos. Bet su ja susijusios ir tokios gražios akimirkos, kad jis negali negerbti jos tam tikra savotiška pagarba. Bet kokiu atveju, jis ryžtingai atsisako minėti šiandien jos vardą Aglajos akivaizdoje, galų gale taip diktuoja elementarios etikos normos.
– Gal nelieskime Hanos? – paklausė Karamazovas. – Nejaugi tau nenusibodo kalbėti apie ją?
– Kodėl gi? – vaikiškomis akimis pažvelgė į jį Aglaja. – Mano požiūriu, ji vis dėlto įdomi moteris.
– Aš manau, kad mūsų pokalbyje jai visai ne vieta.
– Mūsų pokalbyje? Še tai tau! Kodėl mūsų pokalbyje ne?..
Aglaja kilstelėjo dešinį petį ir pridūrė:
– Tu tuo įsitikinęs?.. Na ką gi, gerai! Bet aš tai ją liesiu.
Ji nutilo, tylėjo ir Karamazovas. Pokalbis nutrūko labai nevykusioj vietoj, ir todėl susidarė įspūdis, tarsi kažkas kažką kažkaip įžeidė. Dmitrijui dingtelėjo, kad Aglaja suprato jo nenoro kalbėti apie Haną priežastį, ir jam pasidarė nepatogu. Tikrai, kodėl gi nepaintymauti?
– Tu labai nori žinoti, kaip aš žiūriu į Haną? – paklausė jis.
Aglaja žvitriu judesiu ties keliais pasitaisė savo rožinę suknią, pažiūrėjo kažkur šalin, truputį patylėjo ir staiga tarė tyliu, bet ryžtingu ir atkakliu balsu:
– Aš labai noriu tai žinoti.
– Na, tai štai: mano santykiai su žmona jau seniai įtempti. Kokie treji metai.
– Kaip tave suprasti: tu jos nebemyli, ar reiktų ką nors turėti omeny?
– Matai, – tarė Karamazovas, – man sunku tai paaiškinti. Pasakyti, kad jos nebemyliu – negaliu. Bet ir pasakyti, kad myliu, neišeina.
Aglaja pakilo nuo kėdės, priėjo prie sofos ir užsirūkė cigaretę.
– Tu nori pasakyti, – ištarė ji, – kad jos niekada nemylėjai?
– To aš nenoriu pasakyti, nes tai visiška netiesa; aš ją labai mylėjau. Viskas daug sudėtingiau. Čia… kaip tau pasakius…
Jis nutilo ir šyptelėjo: pačiam tapo juokinga, kaip sunku paaiškinti savo šeimyninę istoriją.
– Na ir kas gi toliau? – nusijuokė Aglaja. – Kaip gi toliau, mano kvailuti?
Karamazovą išsyk sunervino jos familiarumas, ir jis šiurkščiai tarė:
– Toliau aš nenoriu kalbėti.
– Koks tu keistas, Dimi, – ir Aglaja pažiūrėjo į jį liūdnomis akimis, – ir koks tu, kvailiuk mano, vis dėlto nelaimingas žmogus… Tą supratau dar per pirmą mūsų susitikimą.
Dmitrijus nusijuokė: jam baisiai patiko jos pasitikėjimas savimi. Kas jai pripasakojo apie jį absurdiškų dalykų?.. Tačiau jis nepyksta. Ji gali ir toliau kalbėti bet ką ir ta pačia dvasia.
– Aš, žinoma, galiu kalbėti, – ramiai tarė Aglaja, – bet tu turi liautis mėgautis savimi ir nebūti toks pasitikintis savimi. Žodžiu, sutarkim, kad dalgis sutiko akmenį. Stiprus žmogus tokį pat stiprų… Nors, tiesą sakant, nematau aš tavyje nieko nei iš dalgio, nei iš akmens.
Paskutinė jos frazė aštriu skausmu dilgtelėjo jo širdyje. Jame nesą nieko nei iš dalgio, nei iš akmens? Jis – tas, kurį ji neseniai laikė stiprios valios žmogum. Ji čia juokauja ar kalba tiesą? Karamazovas sutriko ir kaip įskaudintas berniukas stovėjo priešais Aglają:
– Ką tai reiškia?
– Tai reiškia, – tarė Aglaja, – kad nereikia įžeidinėti žmogaus, jei jis to nenusipelnė, – tai viena. O antra, tuo man norisi pasakyti, kad aš tave pažįstu ne prasčiau nei tu pažįsti pats save.
– Ką gi tu žinai apie mane? – beveik netekęs vilties paklausė Dmitrijus ir čia pat pajuto, kad jam apmirė širdis. – Tu juk, regis, laikei mane stipriu žmogum?
– Deja, tiek, kiek pats save laikei, – tarė ji.
Aglaja žiūrėjo, kaip paveikė Karamazovą jos žodžiai, bet šįsyk ji aiškiai sąmoningai siekė, kad jie skambėtų piktai. Kas ją skatino šaipytis iš jo? Moteriškas kerštas už jo globėjišką santykį su Hana, ar kas nors kita? Bet kokiu atveju, šį kartą ji atleido vadžias. Šį kartą prikalbėjo tiek nemalonių dalykų, kiek jis dar niekad nebuvo girdėjęs.
– Tu, Dmitrijau Karamazovai, – kalbėjo ji, – baisiai savimi pasitikintis žmogus, bet tuo pačiu metu niekada nepasitiki savo jėgomis… Šitos naujos charakteristikos iš manęs ko gero nesitikėjai išgirsti? Tiesa? Tu, Dmitrijau Karamazovai, mėgsti kalbėti apie drąsą ir valią, ir tu, be abejo, drąsus ir stiprios valios. Bet tuo pat metu tu, Dmitrijau Karamazovai, didis bailys ir siaubingai bevalis žmogus. Tu, Dmitrijau Karamazovai, lenkiesi prieš kultūrą ir tu, be abejo, kultūringas žmogus. Bet tuo pat metu tu, Dmitrijau Karamazovai, siaubingas nemokša. Žodžiu tu, Dmitrijau Karamazovai, neišnešiotas ketvirtojo dešimtmečio kūdikis… nes ir patį tą dešimtmetį istorikas charakterizuotų tokiu pačiu vardu… Tikiuosi, neįsižeidi ant manęs už tokią charakteristiką?
Įsižeisti jam, aišku, nėra ko, nors – tiesą sakant – charakteristika tokia pat pat žiauri, kaip ir netikėta. Tačiau jis vis dėlto nesupranta – kodėl? Kodėl jai atėjo į galvą kaip tik šiandien kalbėti tokius „komplimentus“? Jis niekaip negali to suvokti.
– Tu nesupranti? – tarė Aglaja. – Gaila! O esmė čia paprasta. Mielas mano, nejaugi tu nesupranti? Nejaugi nesupranti, kad aš noriu baigti šituos slapukavimus?
– Dabar nesuprantu, ką tu nori pasakyti, sakydama „slapukavimus“? – pratarė Karamazovas ir pajuto, kad jam grįžta buvusi nuotaika. Jis žvaliai pažvelgė į ją ir netgi paklausė jos, ar ji nežinanti, kas čia jam darosi. Kas tokio nutiko su juo per vieną akimirką?
– Aš žinau, mano mielas, – tarė Aglaja, pastebėjusi savo pašnekovo nuotaikos permainą. – Bet imkim vis dėlto ir grįžkim prie tavo šeimyninių reikalų. Sakykim, taip: kada tu susiėjai su Hana? Na, trumpai.
– Kada aš susiėjau su Hana?
Aglaja nesuklydo. Karamazovas ryžosi atlikti ekskursą į praeitį. Nuotaika padarė savo, ir jis net sau pačiam netikėtai ėmė pasakoti. Pradėjo nuo to, kad sutiko savo žmoną apgultame mieste, ilgesingai žvelgdamas į šiaurę. Buvo gilus šaltas rugsėjis. Raudonoji gvardija traukėsi, o traukdamasi vos sulaikė puolančiųjų pulkus. Prisiminė tolimos praeities dienos: ir budintis policininkas ant gatvės kampo, ir plikas rudeninis parkas, ir kažkokia muzika kine – nyki ir nelinksma. Jis atėjo į Čeka. Tuo metu ten buvo ruošiamasi bėgti. Ant grindų voliojosi daugybė popiergalių, skudurų ir baltinių. Jis sustojo prie durų ir žiūrėjo į paneles, besirausiančias tarp šlamšto ir kemšančias jį į savo sakvojažus. Būtent tada prie jo ir priėjo Hana (jis paskui sužinojo, kad tai Hana). Liūdnai nuleidusi galvą ji glaudėsi prie durų. Tada jis išsitraukė iš dėtuvės brauningą ir priėjo prie vienos iš skrynių, kuriose kuitėsi šlamšto rinkėjos. Jis iššovė vienai panelei į pakaušį. Tą pačią dieną Čeka sušaudė dar keletą marodierių, tą pačią dieną Hana susiėjo su Dmitrijum.
– Ir tai viskas? – paklausė Aglaja, kai Karamazovas nutilo. – Baigei savo istoriją?
– Turbūt viskas! – tarė Dmitrijus, vėl pajusdamas kažkokį nesmagumą („ir tikrai, kam šitas bereikalingas atviravimas?“).
– Jei viskas, tai man ir to pakanka… Man iš tavęs daugiau nieko nereikia.
– Na tai kaip: myliu aš savo žmoną ar ne? – prisiversdamas nusišypsojo Karamazovas.
– Apie tai išgirsi po kokių dviejų trijų savaičių, – visiškai rimtai tarė Aglaja. – O kol kas tikrai, imkim ir pereikim prie kitos temos.
Ji suėmė jo galvą ir pasidėjo sau ant kelių. Karamazovas virptelėjo: svetimas kvepalų ir rožių kvapas sudrumstė jo smegenis. Balta pusiaudienio saulės letenėlė rėžė akis, o dieninė kambario tyla žadino nuovargį. Dmitrijus beveik nejučia ėmė atsargiai glostyti Aglajos kelį ir galbūt todėl, kad ji niekaip į tai nereagavo, po kelių akimirkų apkabino jos kojas ir, tyliai šūktelėjęs, įsigėrė dantimis į jos minkštą kūną.
– Kas tau? – griežtai tarė Aglaja ir stipriai atstūmė jį nuo savęs. – Kas tau, Dimi?
Karamazovas pakilo. Sutrikusiu žvilgsniu klaidžiojo po lubas ir atrodė, kad tuoj, puolęs ant grindų, ims blaškytis ištiktas epilepsijos priepuolio.
– Kas tau, Dmitrijau? – pratarė Aglaja jau švelnesniu balsu. – Kaip drįsai taip pasielgti?.. Be to, su moterimi, su kuria palyginti taip neseniai susipažinai? Žinai, nelaukiau iš tavęs tokio narsumo!.. O gal mane palaikei lengvo elgesio mergina? Na?.. Ko gi tyli?
– Atleisk man! – vos prašnabždėjo Karamazovas. – Aš čia visai nesąmoningai…
Aglaja pasitaisė savo rožinę suknelę, pakilo nuo kanapos ir tarė:
– O kas bus, jei papasakosiu visa tai Hanai? Na?
Dmitrijus neatsakė. Tada Aglaja priėjo ir suėmė jo veidą delnais.
– Na, nieko, – tarė ji. – Aš neįsižeidžiau. Maža to – pasakysiu atvirai, – man net malonu buvo, kai krimstelėjai. Įsitikinau, kad esi toks aistringas, kokį buvo nupiešusi mano vaizduotė. Girdi?.. Aš nepykstu!
Karamazovui dingtelėjo, kad mergina tiesiog juokauja. Ji galbūt iš tikro ne prieš, kad jis ją paimtų, tačiau jis, Karamazovas, baisiai nerangus vyriškis, ir nežino, kaip elgtis su tokiomis įdomiomis moterimis. Reikia būti ryžtingesniam, atkaklesniam, ir viskas bus gerai. Jis paėmė ją už rankos ir paklausė:
– Leidi man kalbėti su tavimi taip, kaip noriu?
– Nagi! – mestelėjo Aglaja, neatitraukdama akių nuo jo veido. – Ką ruošies man pasakyti?
Dmitrijus priėjo prie lango. Už lango abrikosų sode kažką rėkavo namo šeimininkė, virš vienos iš vazų dūzgė musė. Ant kairiosios langinės nutūpė egiptietiškas balandis ir suburkavo savo meilų „vyruk“.
– Na, aš tavęs klausau, – tarė Aglaja. – Kaip tu ten nori kalbėti su manimi?
– Matai, – nerangiai pradėjo Karamazovas ir paraudo. – Aš baisiai norėčiau turėti… tave…
Aglaja švilptelėjo. Dieve mano, kaip čia nešvilpausi, jei Dmitrijus toks begaliniai naivus. Ką reiškia „turėti“? Ar tik jis negalvoja, kad ji ims ir mesis jam į glėbį? Ne, tai visiškai nerimta! Ir kad bet kas kitas taip pasakytų, ji mokėtų sureaguoti.
Tačiau jam galinti tik patarti mesti savo „karamazovščiną“ ir pradėti gerbti save ir ją.
– Supratai mane? – užbaigė ji. – Na, sakyk gi, Dimi.
Jis nieko neatsakė ir tylėdamas žvelgė kažkur į erdvę.
Jis pasijuto labai nesmagiai. Taip praėjo keletas sekundžių. Bet štai staiga jis nusikvatojo galingu ir visai natūraliu juoku.
– Žinai ką, – ištarė jis. – Leisk man pabučiuoti tau galvą.
Aglaja susidomėjusi pažvelgė į jį. Ji vėl suėmė delnais jo veidą ir pratarė švelniu, kone motinišku balsu:
– Pabučiuoti man galvą?.. Ir to nereikėtų daryti.
– Prisiekiu tau! – ūmai šūktelėjo Karamazovas. – Prisiekiu, kad manyje neliko nė šešėlio to niekingo jausmo.
– Aš labai džiaugiuos, – tarė Aglaja. – Aš tikiu. Dante avait bien raison de dire que L’Enfer est pavé de bonnes resolutions13. Bet leisiu tą padaryti tik tada, kai įvyks tai, apie ką dabar galvoju.
– O apie ką tu dabar galvoji?
– Dimi, nereikia būti tokiam naiviam, nes visai nusivilsiu tavimi. Tu dabar labai panašus į savo draugą Vovčiką.
Aglaja priėjo prie ąsočio su abrikosų vandeniu ir nugėrė keletą gurkšnelių. Keistokai atrodė ji dabar, ir Karamazovas pajuto joje kažką neįprastai artimo. Jam pasirodė, kad būtent ją kadaise prarado, ir dabar ji grįžo pas jį, tokia geidžiama kaip niekas kitas. Karamazovas žiūrėjo į jos akis, sekė jos judesius ir jam atrodė, kad tas akis ir tas rankas mato tarsi sapne, tarsi iš tikrųjų. Bet jei tai buvo iš tikrųjų, tai buvo prieš tūkstantį metų. Jam net dingtelėjo, kad jis, Karamazovas, gyveno dar seniai prieš Dantę kažkokiame kitame kūne, kurį jam kaip tik priminė Aglaja.
– Ko čia taip ilgai mūsiškiai negrįžta iš daktaro? – staiga paklausė mergina. – Kaip manai, Dimi?
– Matyt, dantį rauna.
Karamazovas išsitraukė portsigarą ir užsidegė naują papirosą. Už lango šūkaudamas prabėgo pulkelis vaikų ir dingo už kampo. Vėl suburkavo egiptietiškas balandis.
Nuo tolimesnių poilsio namų pasigirdo varpo dūžiai: matyt, kvietė priešpiečiams. Balta pietų saulės letena pakilo aukščiau ir išsisklaidė.
Kambaryje tapo dar tvankiau.
– Na, Dmitrijau, – tarė Aglaja, – gal jau eitum namo: dabar norėčiau persirengti maudymosi kostiumėliu.
Karamazovas pasiėmė kepeliušą ir tylomis pasuko link durų.
– Tikiuosi, kad vakarop susitiksime, – jam įkandin pasiteiravo Aglaja.
Dmitrijus atsisuko. Ji stovėjo, susidėjusi rankas už galvos ir paslaptingai žvelgė į jį.
– Būtinai, – atsakė šis ir išėjo iš kambario.
„Kažkas prasidėjo“, – ūmai šovė jam galvon. Ne toks romanas, kuris būtų padėjęs pabėgti nuo nuobodžios Hanos ir nykios kasdienybės, – prasidėjo kažkas grėsmingo ir – dabar jis buvo tikras – tragiško. Bet tai kėlė ne baimę, o kažkokį beprotišką džiaugsmą, tarsi artimiausiomis dienomis turėtų atsiversti visiškai naujas ir begaliniai įdomus jo šiaip monotoniško gyvenimo puslapis.
Karamazovas nuėjo prie upės. Norėjo tuoj pat kristi į vandenį ir plaukti prieš srovę velniai žino kur – stipriais ir ryžtingais grybšniais skrosdamas veidrodinį paviršių.
IX
Dar niekad jis taip nelaukė vakaro, kaip tą tvankią dieną. Visai normalus žmogus negalėtų įsivaizduoti, kaip jisai kentėjo, kai Aglaja neišėjo iš namų.
Tačiau ji neišėjo ir antrą bei trečią dieną – penktadienį. Šeštadienį draugas Vovčikas, susitikęs tetą Klavą šalia floberiškųjų damų buto, iškėlė ryžtingą klausimą:
– Pasakyk man štai ką: kodėl čia nematyt tavosios giminaitės? Ar tik ji nesusipyko su Dmitrijum?
– Nemanau, – atsakė teta Klava. – Mano giminaitė labai protingas žmogus ir iš smulkmenų neims daryti tragedijos.
– Na tai ko gi ji kiūto namuose?.. Gal apsirgo?
Teta Klava nusišypsojo ir nieko neatsakė. Ji nuėjo prie akacijos, nuskynė vaisių ir padariusi iš jo vaikišką nosiuką, suspaudė jį savo ryškiai raudonomis lūpomis. Draugas Vovčikas kilstelėjo baltus antakius ir nepatenkintas tarė:
– Visų pirma, nesuprantu, kodėl tu tyli, o antra – paslaptingumas čia visai ne vietoj. Kodėl gi nepasakius tiesiai?
– Pirmiausia, – savo ruožtu pasipiktino teta Klava, – nežinau, ką galėčiau tiesiai pasakyti, o antra – aš tau ne žmona, ir nerėk ant manęs! O gal nori, kad pašaukčiau Jevhenijų Valentinovičių?
Lingvistas staigiai pablyško. Jis visai nelaukė tokio netikėto pokalbio posūkio ir, kaip galima buvo numanyti, išsigando.
– Prašau atleisti, – tarė jis. – Tu… jūs nesupratot manęs.
Bet teta Klava jau nurimo. Ji negalėjo ilgai pykti ant „savo keistuoliuko“, ją tik stebina vyrai: nespėja du tris kartus pasibučiuoti su viena ar kita moterim, kaip jau tą ar kitą moterį puola laikyti savo nuosavybe ir ima ant jos bjauriai šūkauti. Na, gerai, jinai kai ką leido draugui Vovčikui… Bet negi jam to gana? Teta Klava nieku būdu nesitikėjo, kad lingvistas galėtų taip greitai ją nuvilti.
– Padėkok mano charakteriui, – tarė ji ir padavė ranką pabučiuoti.
Lingvisto veidas nusidažė raudona spalva. Jis milijoną kartų dėkoja ir užtikrina, kad niekada daugiau nešauks ant tetos Klavos. Jis šūktelėjęs, dievaži, netyčia, jį išprovokavęs ne kas kitas, o Karamazovas. Per pastarąsias tris dienas to keistuolio ir pažinti nebeįmanoma. Tapo kažkoks nekantrus, akys ėmė spindėti tikrai nesveiku žvilgesiu. Kai Vovčikas paklausė bičiulio, kas jam nutikę, tas atvirai pareiškė, kad įsimylėjo Aglają, ir įsimylėjo kažkaip ypatingai. Žodžiu, „kažkas prasidėjo“. Vovčikas kaip galėdamas raminęs jį, bet argi apsėstąjį nuraminsi?..
Raminęs jis maždaug taip:
„Na kaipgi lengvas flirtas su atsitiktine moterim, be to, per tokį trumpą laiką, gali pavirsti rimta drama? Žinoma, Aglaja – įdomi mergina, žinoma, Karamazovas – pusiausvyros stokojanti natūra, bet vis dėlto to jau per daug. Tik išimtinis neabejotinai nesveikos psichikos procesas gali taip iš proto išvesti žmogų.“
– Būtent taip jūs ir sakėt jam? – paklausė teta Klava.
– O ką dar galėjau pasakyti? Aš apskritai neturiu gebėjimų tokiam nedėkingam vaidmeniui.
– Jei neturi, – nepatenkinta pratarė moteris, – nereikia jo ir imtis. Kas tau pripaistė, kad tai lengvutis flirtas? Ko tu imiesi tvirtinti už Dmitrijų?.. Gal nusisamdei Hanai už advokatą? Jei taip, gali eit nuo manęs.
Ak, Dieve mano! Vovčikui vis dėlto lemtingai nesiseka. Vis ką nors ne taip pasako. Ypač jam nesiseka su moterimis. Lingvistas sugriebė tetos Klavos ranką ir apsidairydamas (kad nepastebėtų Jevhenijus Valentinovičius), pabučiavo šią ranką penkis, dešimt, dvidešimt kartų. Tada teta Klava paleido iš lūpų žalią nosiuką ir pasiūlė nueiti pas Aglają dar pasikalbėti su ja. Iš esmės – tai juk ne jos, o giminaitės reikalas, vadinasi, kalbėtis reikia su ja. Teta Klava dabar užeis į kambarį ir pašauks Aglają, o draugas Vovčikas teeinąs į abrikosų sodą ir įsitaisąs ten hamake. Jei jis nenori susitikti su jos vyru, tegu perlipa per tvorą, nes Jevhenijus Valentinovičius dirba prie lango, vadinasi, nepastebėtam prasmukti nepavyks.
– Tada geriau perlipsiu per tvorą, – išsyk sutiko lingvistas ir, pasišaukęs savo laveraką, pasitraukė nuo vartelių.
Buvo puikus pietietiškas vakaras. Ir šiandien, kaip kasdien, iš visų pusių skambėjo tos pačios iš Rusijos atklydusios nenutildomos armonikos. Visuose miestelio kampuose merginos dainavo visiškai nearanžuotas ir vis dėlto nepaprastas liaudies dainas.
Žydrame danguje rėžėsi sidabrinės žvaigždės, o nuo upės zuikeliu strykčiojo trapus ir lengvas vėjelis. Kai draugas Vovčikas, permetęs per žiogrius savo laveraką, nuėjo prie hamako, ten jau sėdėjo Aglaja.
– Na, tai ką norėjai man pasakyti, – pasitiko jį klausimu.
– Aš, tiesą sakant, nieko negalvojau sakyti, – drovėdamasis pradėjo lingvistas, atsisėsdamas ant žolės. – Man teta Klava liepė pasitarti su tavim dėl Dmitrijaus.
– Aš tavęs klausau.
Draugas Vovčikas sudvejojo. Ir tikrai: ką jis gali pasakyti Aglajai? Pasakys ką nors ne taip – vėl nemalonumas. Bet neišeina ir tylėti: jeigu toliau Dmitrijus išdarinės tokius pokštus, tai su medžiokle – gali sakyti, baigta! Ir lingvistas painiodamasis pradėjo kalbėti. O baigė jis tuo, kad Aglaja turinti pasimatyti su Karamazovu.
– Taip manai? – paklausė mergina ir rimtu žvilgsniu pasižiūrėjo į pašnekovą.
– Tiesą sakant, aš nieko nemanau. Bet man atrodo, kad Dmitrijus apsirgo ir tu gali jam padėti… bent jau susitikti su juo.
– Tavo požiūriu, jis ne įsimylėjo mane, o paprasčiausiai susirgo?
– Nieko aš šituose reikaluose nesuprantu, – susinervino draugas Vovčikas. – Bet manau – taip.
– O štai aš galvoju kitaip, – pasitikinčiai tarė Aglaja. – Aš manau, kad jis ir susirgo, ir įsimylėjo. Bet susirgo būtent todėl, kad įsimylėjo mane. Jei nori, įrodysiu tau kad ir rytoj. Ryt susitiksim – ir jokios ligos neliks. Tiki?
– Nėr ko man įrodinėti, – nervingai atkirto lingvistas, – nes aš tavim vis tiek nepatikėsiu.
Aglaja klaustuko forma sustingo hamake: ji nelaukė tokio drąsumo iš draugo Vovčiko.
– Kodėl gi nepatikėsi? – pasiteiravo ji.
– O todėl, kad aš ne pirmi metai pažįstu Karamazovą. Tu gali jį nuraminti, bet tai vis dėlto paliatyvinė priemonė.
– Ar jam jau yra buvę tokių priepuolių?
– Žinoma, buvo, ir nepriklausomai nuo to, įsimylėjo jis ką nors, ar ne.
– Vadinasi, tai pamišimo priepuoliai, o aš tik pretekstas?
– Nežinau, kokie tai priepuoliai. Tik žinau, kad tu visai atsitiktinai pakliuvai į jo akiratį būtent idiotiškos ligos recidyvo momentu.
Aglaja susimąstė. Keletą sekundžių tik svirplys trikdė vakarinę abrikosų sodo tylą.
– Vis dėlto tai ne paaiškinimas, – galiausiai tarė ji. – Reikia iš pradžių prisikasti prie ligos priežasčių, ir tik tada galėsim kalbėti, kuo galiu jam būti: paliatyvia slauga ar tikru vaistu.
– Čia apie priežastis netenka kalbėti, – nepatenkintas pratarė draugas Vovčikas. – Priežastys aiškios: psichinis tėvų paveldas.
– Žinoma, be psichinio tėvų paveldo neapsieita, bet turėti tik tai omeny – vadinasi, nieko nesuprasti… O aš štai viską suprantu.
Lingvistas gūžtelėjo pečiais. Nors jis ir buvo girdėjęs iš Karamazovo, kad Aglaja protinga mergina, bet dabar ėmė tuo abejoti. Kaip čia ji viską supranta? Kaip spėjo pažinti Karamazovą per keletą trumpų savaičių? Gal jai ko pripasakojo provincijos kūmutės? O gal pats Dmitrijus? Bet tai juk nerimta.
– Na ir ką tu supranti? – ironiškai paklausė jis. – Aš štai, pavyzdžiui, atsisakau toliau pilstyti iš tuščio į kiaurą.
– Pirmiausia, – ramiai pradėjo Aglaja, – prašau pažadėti, kad apie mūsų pokalbį Dmitrijus nieko nesužinos. Antra, iš karto pareiškiu, kad aš Karamazovą pažįstu geriau negu tu. Pažįstu todėl, kad karamazovų dabar tūkstančiai. Dmitrijus Karamazovas, tebūnie tau žinoma, – tipas. Tą pastebėjau jau per pirmą mūsų susitikimą, kai teko su juo pasikalbėti. Kas tai per tipas, jau sakiau pačiam Dmitrijui, dabar lieka tik dar kai ką pridurti. Nori mane išklausyti?
– Prašau! – skubiai ištarė draugas Vovčikas: ramus Aglajos pasitikėjimas jau privertė jį žiūrėti į ją su tam tikra pagarba.
– Tai štai. Žiūrim iš eilės. Kiek, sakykime, Karamazovui metų? Turbūt trisdešimt treji–trisdešimt penkeri? Taip?.. Aš tai žinojau. Kaip tik tas žmogus, kuris, iššokęs iš pilkų gimnazistiškų kelnių, išsyk įšoko į karo ir revoliucijos epochą. Taigi, visų pirma, Karamazovas pusmokslis. Toliau: jis opozicionierius? Taip?.. Aš ir tai žinojau. Karamazovai negali būti ne opozicionieriais, nes įvykius jie priima per savo romantinio požiūrio į pasaulį prizmę. Jie negali nusiraminti, nes jiems iš prigimties skirta trikdyti viešąją nuomonę.
– Na, tai jau išgirdai iš paties Dmitrijaus, – tarė draugas Vovčikas, prisimindamas paties Karamazovo išreikštą naujausios karamazovščinos kaip permanentinio judėjimo charakteristiką.
– Nieko aš iš jo negirdėjau, – sausai pratarė Aglaja ir tęsė: – Taigi, turime neabejotinai gabų romantinės prigimties pusmokslį. Tokį priimta laikyti nuoširdžiu žmogumi, jį galima papirkti nuoširdumu ir išnaudoti visu šimtu nuošimčių. Karamazovą socialinė revoliucija įtraukė savo užmoju, socialiniais idealais, kuriuos išsikėlė ant vėliavos. Vardan tų idealų jis ėjo į mirtį ir būtų nuėjęs, tariant jo stilium, dar į tūkstantį mirčių. Bet kaip turi jaustis Dmitrijus Karamazovas, pakliuvęs į vadinamąją „socialistinę“ aplinką ir išvydęs, kad iš užmojo nieko neišėjo ir kad jo komunistų partija palengvėle virsta įprasta „rusų žemių surinkėja“ ir, taip sakant, nusileidžia iki gudraus miesčionio-vidutinioko interesų? Tai jau per daug, nes, Karamazovo požiūriu, tas vidutiniokas visada stovi ir stovėjo kaip grėsminga šmėkla kelyje į pasaulinį progresą, jo požiūriu, į teisingą socializmą.
– Bet tai su mūsų reikalu, regis, neturi jokios sąsajos, – atsargiai įsiterpė draugas Vovčikas.
– Ar tik nebijai, kad mūsų kas pasiklauso? – įgėlė Aglaja. – Tada aš patylėsiu.
– Atleiskite, – gūžtelėjo pečiais lingvistas. – Ko man bijoti, jei aš visiškai tarybinis žmogus ir visi tai gerai žino. Kad nemėgstu politikos, tai čia visai kitas reikalas.
– Tu, regis, nemėgsti ir filosofijos?
– Tai vienas ir tas pats.
– Na, tada aš tęsiu, nes tai kaipsyk ir veda prie reikalo. Žodžiu, Dmitrijus Karamazovas ir dmitrijai karamazovai priėjo prie baisios jiems minties: išeities nėra. Nutraukti ryšių su savo partija negalima, nes tai, esą, žala ne tik partijai, bet ir tiems socialiniams idealams, dėl kurių jie taip romantiškai ėjo į mirtį, tai būtų, galiausiai, žala patiems sau. Bet ir nenutraukti ryšių su partija jie negali. Žodžiu, sustojo kažkokioj idiotiškoj kryžkelėj. Ir štai karamazovai ėmė filosofuoti ir ieškoti išeities iš užburto rato. Bet ir čia jiems nepasisekė, nes jie ieškojo kirpėjiško perpetuum mobile: ieškojo tokios būklės, kai ir avys lieka sveikos, ir vilkas sotus. Trumpai sakant, tie pusmoksliai galutinai susipainiojo ir puolė į dvasinę krizę. Karamazovai pamiršo, kad jie karamaziukai, kad jiems trūksta gero ganytojo. Jie (dažnai protingi ir talentingi) netinkami būti naujų ideologijų formuotojais ir kūrėjais, nes jiems stinga plačios individualios iniciatyvos ir net atitinkamų terminų, kad įvykdytų savo naujosios pasaulėžiūros programą. Tai aistringi diogenai, kuriuos išnaudoja marksai ir engelsai, bet ne tie marksai ir engelsai. Karamazovas, būdamas romantinės prigimties, ir turbūt revoliucijos veikiamas, nori vis dėlto spręsti universalios reikšmės problemas, bet sprendžia jas savo ideologinės krizės chaose, savo neišnešiotų sampratų apie pasaulio vaizdą chaose, ir todėl neišvengiamai turės atsidurti prie sukiužusios geldos.
– Ir vis dėlto aš nesuprantu, kam tu tai sakai, – vėl įsiterpė draugas Vovčikas.
– Tuoj bus aišku, – tarė Aglaja ir užsirūkė naują papirosą.
– Taigi, kalbėjau apie Karamazovą kaip apie tam tikrą mūsų laikų tipą. Dmitrijus irgi priklauso tam tipui. Bet, kaip žinia, nėra taisyklių be išimčių, ir ne visiems karamazovams gresia geltonieji namai. Dmitrijus atsitiktinai rado išeitį antraeilėje, jo požiūriu, naujosios jo nacijos atgimimo idėjoje, ir toji išeitis gali jį išgelbėti. Jam tik reikia gerojo ganytojo, ir tokį ganytoją jis jau pajuto manyje. Dar mažai kalbėjau su juo ta tema, bet vien faktas, kad jau nuo pirmo susitikimo ėmiau aktyviai ir pakankamai nuoširdžiai palaikyti jo susižavėjimą naujomis idėjomis, – vien šis faktas negalėjo nepalikti gilaus pėdsako jo pažeidžiamoje sieloje, ir jis įsimylėjo mane. Įsimylėjo kaip naująjį ganytoją. Jis taip įsimylėjo, kaip gali įsimylėti tik nesutramdomas romantikas. Aš tuo jau įsitikinau per tris išsiskyrimo dienas. Taigi, senosios ligos nebėra, yra nauja liga, bet tai jau galutinio pasveikimo liga.
– Baigei? – su palengvėjimu atsiduso Vovčikas.
– Baigiau.
– Ir vis dėlto aš pasakysiu, kad tu pati gudrauji ir esi truputį panaši į patį Dmitrijų.
– Iš ko tai matyti?
– O kad ir iš to, kad taip paprastai kalbi apie įsimylėjimą, tarsi kalba eitų apie kokį nors pirkimą ir pardavimą. Kažkaip viskas arba pramanyta, arba net merkantilu…
– O tu manei, kad turi reikalą su paika panele? Ne, drauguži, mūsų amžiuje paprasta meile galima mylėti tik tada, kai ji palaikoma socialinės idėjos liepsnos.
– Tada man visiškai nesuprantama, kaip tu, maskvietė, gali tapti kažkokiu ganytoju.
– O kodėl negalima tarti, kad man slopu mano tėvynėj? – paslaptingai nusišypsojo Aglaja. – Tokiais atvejais galima tapti net kirgizu ar dar kuo… Jeigu rasi orlaidę Kirgizijoj.
Draugas Vovčikas staiga nusižiovavo ir atmetęs rankas išsitiesė žolėje.
– O vis dėlto, jeigu jau tiesą sakysim, – tarė jis, – nieko nesupratau iš tavo šnekalų. Kažkaip labai suvelta, beveik kaip Dmitrijaus. Politika, politika ir dar kartą politika, ir jokio aiškumo… Tu kartais ne komunistė?
Aglaja nusijuokė. Jai vis dėlto Vovčikas, dievaži, patinka: greta neprilygstamo naivumo toks subtilus sarkazmas. Jei ji priklausytų kompartijai, jai vien tokia replika, be abejo, neišeitų į sveikatą. Dabar ji supranta Karamazovą ir supranta, kodėl jis nenori išsiskirti su savo UKP(b).
– Tu, prašyčiau, nepripaišyk man to, ko nė nemaniau kalbėti, – sunerimusiu balsu tarė lingvistas.
– Išsižadi? – nusišypsojo Aglaja. – Tada prašau atleisti: man kažkodėl pasirodė, kad tu daug drąsesnis už save.
Draugas Vovčikas plačiai nusižiovavo. Jis švilptelėjo savo laverakui ir tarė:
– Na gerai. Tarkime, kad pokalbis baigtas. Dabar klausimas: tu šiandien pasirodysi Dmitrijui?
– O tu labai nori, kad pasirodyčiau?
– Žinoma.
– O kodėl tau taip norisi, kad aš pasirodyčiau?
– Todėl, kad jei Dmitrijus ir toliau bus tokios nuotaikos, tai iš mūsų medžioklės liks šnipštas… Be to, man labai nusibodo tie fokusai.
– Žodžiu, tu nori, kad būtinai pasirodyčiau?
– Žinoma.
– Na, tada būtinai nepasirodysiu.
– O aš tada su tavim ir kalbėti nenoriu, – supyko draugas Vovčikas. – Ir apskritai baisiai gailiuosi, kad veltui sugaišau tiek laiko.
Aglaja nusikvatojo. Ak, koks jis juokingas, tasai Vovčikas! Jis „sugaišo tiek laiko“! Tarsi visas jo gyvenimas būtų ne tuščia vieta pasauliniame judėjime? Iš kur jis traukė, kad jam duota kažkaip „gaišti ar negaišti laiko“?
– Bet tu nepyk ant manęs, drauguži. Aš juokauju, – tarė ji.
Bet Vovčikas ir nepyksta; jis nemažai girdėjo tokių komplimentų kad ir iš paties Dmitrijaus. Jis jų tiesiog negirdi. Jį tik stebina, kodėl „ganytoja“ (jis taip suironizavo) nenori eiti prie savo avelės… Žodžiu, iki pasimatymo!
Vovčikas jau pakilo ir eina link tvoros. Tada iš už žiogrių iššoka teta Klava ir suima jį už rankos. Ji užtikrina lingvistą, kad nė nemanė pasiklausyti jų pokalbio, bet kelianti du reikalavimus: pirma – Vovčikas duos garbės žodį, kad Dmitrijus nieko nesužinos apie tai, ką apie jį galvoja Aglaja („mano giminaitė, matai, iš vienos pusės labai kultūringas žmogus, bet iš kitos – kažkaip labai neatsargi ir atvira iki beprotybės“).
– Tokį žodį aš jau daviau Aglajai, – nepatenkintas tarė lingvistas.
– O antra, – tęsia teta Klava, – prašau pabučiuoti mane paslapčia štai į dešinę ausį ir eiti su manim pas Jevhenijų Valentinovičių. Nėra ko nerimauti: Ženia jau žino, kad tu šnekučiuojiesi su Aglaja, ir nori sužaisti su tavim šachais.
Vovčikas dabar neturi ūpo žaisti šachais: jam reikia eiti pas Dmitrijų. Bet jis negali atsisakyti, nes teta Klava vis vien padarys savaip ir vis vien jam teks šachais žaisti. Jis atsisuka į hamaką ir staiga pamato jame Aglają. Ji dabar šmėžuoja ten kaip neryškus siluetas. „Ką galvoja ta keista mergina“? – dingteli jam. Bet šito klausimo jis nesirengia spręsti, o ir dingtelėjo visai atsitiktinai.
Teta Klava, kaip ir reikėjo tikėtis, iš pradžių surengė pasivaikščiojimą į abrikosų sodo gilumą ir ten, po vešliu šeivamedžiu, prisispaudė jį prie krūtų. Ir tik kai viskas buvo atlikta, paėmė jį už rankos ir, truputėlį linguodama iš pasitenkinimo, nusivedė pas Jevhenijų Valentinovičių.
– O bajadere!.. – uždainavo ji, artėdama prie durų.
Ant slenksčio juos pasitiko vyriškis su auksine pensnė ir ištiesė Vovčikui abi rankas:
– A… aš labai džiaugiuosi, – tarė jis, užleisdamas kelią šiek tiek sutrikusiam lingvistui.
Versta iš: https://www.ukrlib.com.ua/books/printit.php?tid=666
1 Leiskite patikrinti Jūsų pulsą (pranc.).
2 Mano drauge (pranc.).
3 Didelė bėda būti prastai išauklėtam (pranc.).
4 Kas tai (vok.).
5 Negali būti. Ne kasdien matome tokį sergantį žmogų kaip jūs (pranc.).
6 O Dieve! Ką tu ten kalbi (pranc.).
7 Kaip malonu, kad ateini ir mane taip nustebini (pranc.).
8 Tikiuosi, būsite maloni ir pavakarieniausite su manimi (pranc.)
9 Tai rimtas klausimas, turiu pagalvoti (pranc.)
10 Labai atsiprašau (pranc.).
11 Bet, ponai, leiskite man nusiraminti (pranc.)
12 Po galais, aš dūstu. Atidarykite langą, kad įeitų oro (pranc.)
13 Dantė buvo teisus sakydamas, kad gerais norais pragaras grįstas (pranc.).
Narine Abgaryan. Žmonės, kurie visada su manimi
2024 m. Nr. 4
Iš rusų k. vertė Alma Lapinskienė
Narine Abgaryan (Narinė Abgarian), rusiškai rašanti armėnų kilmės rašytoja, 1971 m. gimė Armėnijoje, Berde, gydytojo ir mokytojos šeimoje. Baigusi Jerevano valstybinį kalbotyros universitetą, ji įgijo rusų kalbos ir literatūros mokytojos diplomą. Kurti pradėjo maždaug prieš penkiolika metų sudėtingu gyvenimo laikotarpiu – apimta depresijos dėl sunkios ligos, ėmė rašyti juokingas istorijas apie savo vaikystę. Jau pirmoji knyga tapo bestseleriu, kūrybinis darbas išvadavo iš depresijos, o liga pasitraukė. „Mane lydi jausmas, kad įvyko stebuklas, ir kad reikia tikėti stebuklais, tada jie tikrai vyksta“, – sakė autorė pokalbyje su Audriumi Ožalu portale „15min.lt“.
Ją ypač išgarsino magiškojo realizmo romanas „Iš dangaus nukrito trys obuoliai“ (2015) apie armėnų kalnų kaimelį. Kūrinys skleidžia šilumą ir yra kupinas išmintingo gerumo, o tragedijos elementai persipina su linksmomis, net komiškomis akimirkomis. „Siužeto tragikomiškumas – labai armėniška: mokėti juoktis ir verkti tuo pat metu. Mano senelis tvirtino, kad būtent šis sugebėjimas padėjo mums išgyventi“, – teigė autorė. Romanas jau išverstas į keliolika užsienio kalbų, o jam išėjus anglų kalba, Didžiosios Britanijos dienraštis „The Guardian“ N. Abgaryan įvardino kaip vieną ryškiausių Europos autorių.
Lietuvių kalba išleistos dvi mano verstos N. Abgaryan knygos: „Iš dangaus nukrito trys obuoliai“ (2021) ir „Simonas“ (2022), vertė Alma Lapinskienė. Šiemet pasirodys ir trečioji – romanas „Žmonės, kurie visada su manimi“. Ryškesnių autobiografinių motyvų knyga pasižymi tokiomis pat kūrybinio braižo ypatybėmis kaip ir ankstesnės: išmoningai supintu siužetu, vaizdingu, įtaigiu, užuojautos ir meilės pripildytu pasakojimu, šviesia autorės pasaulėjauta, armėnų kultūros, papročių atspindžiais.
Romano fragmentas
Jeigu eisi prieš srovę – nesustodamas, nesigręžiodamas, vis aukštyn ir aukštyn jeigu eisi, upė pasakos apie kažką sava, niekam nežinoma, apie žuvų guotus, apie paukščių klegesį, apie nebylų sniegų tirpimą – ten, pačiose ištakose, kur vanduo ypač šaltas, o medžiai aplinkui ypač tylūs.
Apačioje, slėnyje – skendintys soduose namai, lyg kruša nuo vėjo gūsių byrėjo paskutinės, pernokusios šilkmedžių uogos, paliekančios ant rankų tamsias dėmes. Nedrąsiai skleisdama pirmuosius spindulius, pasaulio kraštą auksino žara.
Vera mėgo šį mieguistą apsiblaususio ryto metą. Dangus atrodydavo lyg milžiniškas Dievo delnas, uždengęs kalvų viršūnes skaidriu skliautu, rasos nuprausta žolė kvepėdavo aitriai ir aštriai – mėlynaisiais bazilikais ir laukinėmis mėtomis. Dieną laukinių mėtų aromatas kažkur dingdavo, užleisdamas vietą čiobreliams ir mairūnams, – karštos saulės įdeginti jie kvepėdavo taip, jog atrodydavo – juos pačius įkvepi su oru. Ir tiktai į vakarą, saulei leidžiantis, atgydavo slogiai saldus rožių aromatas – čia jų nepjaudavo ir nemerkdavo į vazas, bet vėliau rinkdavo žiedlapius ir virdavo pasakišką uogienę – gailią, truputį aitrią, kvapnią.
Kiekvieno mėnesio pirmą sekmadienį Vera išsiruošdavo į kapines. Berde buvo dvejos kapinės – senosios ir naujosios. Senosios kairiajame upės krante, o naujosios – kitame miestuko gale. Verai reikėjo į senąsias.
Ji prisisukdavo laikrodį penktai ryto, bet visada atsikeldavo anksčiau – nenorėdavo, kad žadintuvo skambėjimas pažadintų Petrosą. Tačiau vyras nuspėdavo jos prabudimą, apsikabindavo, glausdavo prie savęs – neišeik. Vera švelniai atšlydavo, išsilaisvindavo iš jo glėbio, išsmukdavo iš lovos – miegok, miegok, dar anksti! Greitai apsirengdavo, užsukdavo į Mergaitės kambarį – pataisydavo antklodę, bučiuodavo ją į nuo neramaus sapno sudrėkusį švelnų pakaušiuką. Greitosiomis prausdavosi ir nepusryčiavusi išeidavo iš namų. Miestukas tebesapnuodavo savo spalvotus sapnus, o Vera jau būdavo kitoje upės pusėje. Sunkus raktas visada kabodavo ant kapinių tvoros, ankstyviausias lankytojas atidarydavo vartus, o tas, kuris išeidavo paskutinis, užrakindavo ir palikdavo raktą ant didelės, dešinėje įėjimo pusėje įkaltos vinies.
Atsidūrusi kapinėse, Vera pirmiausiai užsukdavo į palaikę pašiūrę, kurioje buvo saugomas tvarkymosi inventorius. Kampe, už didelės kartoninės dėžės su beveik nusitrynusiu užrašu „Nemėtyti“, prisiglaudę keli kibirai, sunkios šluotos, senas šluotražis ir šukėtas semtukas. Vera prisipildavo vandens, ištirpindavo saują muilo drožlių, pasiimdavo skudurų. Ji visada pradėdavo nuo tolimiausio kapo – ten ilsėjosi ramybėje vyro proprosenelis ir propromočiutė. Nušluodavo takelį, vedantį prie kapo, nuplaudavo senus antkapinius akmenis, drėgnu skuduru stropiai nuvalydavo kiekvieną išvingiuotą raidę – Salomė Melikbekian, Amazaspas Melkumianas.
Antkapių galvūgaly stovėjo specialios metalinės taurės. Baigusi tvarkytis, Vera iš popierinio ryšulėlio dėdavo į jas po žiupsnelį smilkalų, trumpai pasižiūrėdavo, kaip, skleisdami saldų aromatą, rūksta medžių sakai.
Eidavo prie kito kapo, kur ilsėjosi uošvio močiutė – Šarakan. Ji mirė, kai Petrosui buvo devyneri metai.
– Iki šiol akyse matau, kaip ji šukuojasi, atsargiai braukdama pirštais per tą vietą pakaušy, kur po oda juda sulaužytas kaulas, – pasakodavo jai Petrosas. Verai kiekvieną kartą apmirdavo širdis, įsivaizduojant, kokį siaubą teko patirti Ovakimui ir jo močiutei.
– Aš jos vietoje būčiau išėjus iš proto, – kartą pasakė ji vyrui.
– Ji ir išėjo iš proto. – Petrosas paniuro, perbraukė pirštu per tarpuakį – visada taip darydavo susijaudinęs. – Mažas buvau, kvailas, kankinau ją klausimais apie sūnų, nani, klausdavau, nejaugi neprisimeni Arutiuno? O ji neprisiminė. Vaikaitį turiu, sakydavo, o va sūnaus neturėjau. Vargšė nani, ji taip stipriai išgyveno sūnaus mirtį, kad nesusitvarkė su tuo nepakeliamu skausmu ir išbraukė sūnų iš savo atminties.
– Dieve mano, – pravirkdavo Vera, – Dieve mano.
– Baisiausia, kad kartais sapne ji dainuodavo. Lopšinę. Ruri ruri ruri, sūnelis mano ruri, angelėlis mano ruri1… Ir visada guldavosi prie lango. Kad, pradėjus laužtis pro duris, spėtų pasprukti.
Vera drėgnu skuduru rūpestingai šluostydavo Šarakan antkapį, galvūgaly būtinai uždegdavo žvakę.
„Dabar jie su Arutiunu kartu“, – galvodavo ji.
Paskui Vera eidavo į vakarinį kapinių sparną, ten gulėjo anytos senelis ir močiutė – Anatolija Ter-Movsesi Ananian ir Vasilijus Melikianas. Anatolija palaidota čia, o Vasilijus gulėjo kažkur ten, Chali-karo pakalnėje. Senis mirė per karą, per pačius šalčius. Vyrų Berde nebebuvo – kariavo fronte, o bado išsekintos moterys pervežti mirusiojo į kapines nepajėgė – neužteko jėgų. Jos parinko vietą Chali-karo papėdėje, neapsakomai sunkiai iškasė sušalusioje žemėje duobę, palaidojo Vasilijų, įbedė į žemę greitomis sukaltą medinį kryžių ir išsiskirstė po namus. Žiema pasitaikė baisiai šalta, snieginga ir labai vėjuota. Iki pavasario niekas į palaidojimo vietą neprisirengė. O vėliau jos tiesiog negalėjo rasti – vienintelę žymę – kryžių – nunešė škvalas.
Vera ilgai žvelgė į nepažįstamus, abejingus veidus antkapiuose, moterys su įmantriai užsirištomis skarelėmis, iš po kurių sviro ilgos kasos, vyrai paniurę ir žilaplaukiai.
Paskutinį tvarkydavo anytos tėvų kapą – Amajako Melikiano ir Antaram Melkumian. Nieko, išskyrus Amajaką, gyvų ji nerado, todėl kalbėdavosi tik su juo. Perpasakodavo paskutines naujienas – tiktai geras. Kam trikdyti velionio miegą blogomis žiniomis?
Štai ir dabar, šluostydama jo portretą, pamažu su juo šnekėjosi:
– Mergaitei neseniai sukako penkeri metai. Jūs ją labai mylėtumėt, žinau. Visa į Petrosą – net akys tokios kaip jo – žalios su geltoniu, katiniškos. Sakoma – jeigu dukra panaši į tėvą, bus laiminga. Labai norisi tuo tikėti. Pagalbininkė auga. Aną savaitę išterliojo nešvariu skuduru virtuvės spinteles. Įeinu ten – o ji stovi patenkinta, šviečia iš laimės. Laukia pagyrimo. Teko girti, kur dėsies.
Vera, gerai išskalavusi, stipriai išgręžė skudurą, nušluostė sausai antkapį.
– Tamar viskas maždaug gerai. Neseniai padarė akių operaciją – pašalino kataraktą. Išrašyta iš karto ėmė vilnones kojinaites megzti. Baru ją, o ji tik pečiais trūkčioja. Sako – tuojau baigsiu megzti Mergaitei gulpas2, o paskui imsiuos žaketo.
Vera ištraukė iš rankinės nedidelį ryšuliuką, išvyniojo:
– Tata vakar duonos iškepė. Paėmiau du gabaliukus. Vieną jums, o kitą – Antaram.
Padėjo galvūgaly duoną, paieškojo maišiuko su smilkalais. Brėžtelėjo degtuką.
– Seneli Amajakai, aš žinau, Ninočką ne su jumis palaidojo. Jūs išėjot vėliau. Bet jūs prižiūrėkit, prašau, ją. Ir kitų paprašykit.
Degtuko liepsnelė pasiekė pirštus. Vera krūptelėjusi paleido jį, čiupo sau už ausies lezgelio. Skausmas akimirksniu praėjo. Uždegė kitą degtuką, pažiūrėjo, kaip plevena smilkalų dūmai. Paverkė be ašarų. Pastaruoju metu taip dažnai jai nutikdavo. Atsibusdavo naktį nuo duslaus, slegiančio raudulio – rankos sugniaužtos į kumščius, širdis daužosi krūtinėje, o akys sausos. Petrosas apkabindavo ją, glausdavo prie savęs, bučiuodavo plaukus, liūliuodavo lyg mažą. Kartais suirzdavo, bardavo už ašaras. Vera nieko neatsakydavo, o ir ką čia pasakysi? Ji nesuprato vyro ir pykdavo ant jo – už ką jis ją bara? Už skausmą, kuris niekaip neaprimsta? Bet kaip jis gali aprimti, jei Vera taip ir nepajėgė su juo susitaikyti?
Jai nieko nepaliko, išnešė visas nuotraukas, vystyklus, marškinėlius. Net voką su garbanomis paėmė. Kai Ninočkai sukako pusė metukų, Vera apkirpo ją ir išsaugojo plaukus. Ninočkos garbanos buvo tamsios, besiraitančios. Ir blakstienos ilgos, tankios. O akytės didelės, rugiagėlių spalvos. Senelio. Anyta pati paėmė iš jos tą voką su garbanomis – nedera ko nors pasilikti, dukrele, negalima.
Nuo patirto šoko Verai pakilo temperatūra, kurios niekaip negalėjo numušti, ji kliedėjo, ją kankino troškulys. Buvo keista, kad netrukdo plaukai, nereikia nuolat traukti jų iš po nugaros ir blokšti ant pagalvės. Vera iš pradžių nustebo, o paskui susivokė pati juos nusikirpusi, būtent tą dieną, supynė kasą ir nurėžė prie pat šaknų.
Klejojant jai atrodydavo, kad Ninočka verkia. Bet kambario kampe, kur anksčiau stovėjo lopšelis, žiojėjo tuštuma. Kai mažylei nutiko nelaimė – tai buvo pirmoji naktis, kai Verai pavyko išsimiegoti, ji atsibudo nuo to, kad viršuje, antrajame namo aukšte, suskambo žadintuvas, keldamas anytą ir uošvį į darbą, pagulėjo keletą sekundžių atsipeikėdama, paskui pašoko, pribėgo prie kūdikio… Ninočka gulėjo tarsi miegodama, aukšta kakta, vaško spalvos oda, ilgų blakstienų šešėlis, lengvo skersvėjo pagautas, judėjo ant skruosto. Vera pabūgo imti ją ant rankų, nerangiai persisvėrė per aukštus lopšelio kraštus, palietė lūpomis ledinę kaktytę. Pravirko.
Tankūs, rusvi, stambiai banguoti plaukai krito it krioklys ant Ninočkos, Vera susiraukė, akimirksniu pajuto neapykantą savo gyviems plaukams, išbėgo iš kambario, pindamasi kasą, kažkur ten, tolimajame kambaryje, medinėje spintoje su aukštomis raižytomis sąvaromis, Tata saugojo senas žirkles – dideles, sunkias, jos senelio Vasilijaus darytas, Vera užčiuopė jas skrynutėje, apsuko apie kumštį nebaigtą pinti kasą, staigiai timptelėjo aukštyn ir nukirpo prie šaknų.
Dabar viskas teisinga.
Kai į kambarį įėjo anyta, ji stovėjo tarp atlapotų spintos durų, laikydama vienoje rankoje žirkles, o kitoje – kasą, anyta priėjo prie jos, atėmė žirkles – einam, dukrele, viršun, tau reikia pailsėti, mes viską patys padarysim; Vera tylomis paglostė jos skruostą – skruostas buvo šlapias nuo ašarų – kaip gerai, pagalvojo, Tata jau viską žino, nereikia nieko jai pasakoti. Ji ištraukė iš spintos didelę, iki viršaus prikrautą siuvimo smulkmenų dėžutę – adatas, rites, sagas, kabliukus, spręstuvus išvertė į pirmą pasitaikiusią skrynelę, susiraukė nuo nemaloniai garsaus metalinių virbalų ir vąšelių žvangesio. Įdėjo kasą į dėžutę, atsargiai prispaudė ją prie krūtinės:
– Einam.
Girdėjo, kaip anyta kimiu, nepažįstamu balsu aiškina kažkam telefonu – nesakykit nieko Petrosui, tiesiog atvežkite jį su greitąja, sakykit, kad skubiai reikalinga jo pagalba.
Tata buvo bevedanti Verą viršun, į antrą aukštą, bet ji papurtė galvą – aš liksiu savo kambaryje, durys kažkodėl buvo atlapotos, viduje nelauktai daug žmonių, kada jie spėjo čia ateiti, pagalvojo Vera, krėsle, užsidengusi veidą rankomis, kūprinosi Tamar, ant lovos, tvarkingai atklojusi patalynę, sėdėjo Tatos sesuo – Šušik, greta tyliai šnabždėjo maldos žodžius kaimynė senoji Aniko, Vera praėjo pro šalį, padėjo dėžutę ant komodos, nieko sau, kaip garsiai, nusistebėjo vangiai, Šušik su Aniko atsistojo, pataisė paklodę, Vera atsigulė ant šono, prisitraukė antklodę ir lygiai akimirką prieš užsiklodama dar pamatė Amajaką – senutis klūpėjo greta lopšio, prispaudęs prie krūtinės Ninočką, plona kūdikio rankytė kaip negyva kabojo iš po jo alkūnės, Amajakas lėtai lingavo – pirmyn atgal, pirmyn atgal, ir baisiai verkė, mikčiodamas pro raudą, – va-argšas mano angelė-ėlis, va-argšas mano angelė-ėlis, ak, štai kodėl čia taip triukšminga, pagalvojo Vera ir užsiklojo antklode galvą.
Lopšiuką išnešė iš karto, padėjo kažkur palėpėje, su juo teko gerokai pasiplūkti – nepaisant tariamo lengvumo, jis buvo sunkutėlis – su metalinėmis lenktomis kojytėmis, su tvirtu dugnu ir aukštais kraštais. Namas tapo visai svetimas, neramus, pilnas žmonių, po kambarius vaikščiojo žmonės, vyniojo kilimus, baltomis paklodėmis dangstė veidrodžius, nešė iš svetainės baldus – paliko tik pietų stalą ir pasieniais sustatė kėdes. Atvežė su greitąja Petrosą. „Ninočka?“ – teištarė jis, žvalgydamasis tarp susirinkusiųjų brangių veidų, Ninočka, žengė priekin Ovakimas, apkabino sūnų, Tata pagavo jo ranką, prispaudė prie lūpų, – berniuk mano, berniuk mano. Jis puolė į vidų, širdis daužėsi krūtinėje, dar kiek – ir iššoks lauk. Petrosai-džan, tokia nelaimė, – surypavo šone aukšta juodbruva moteris, jis atsisuko, veidas pažįstamas, bet nepamena, kas ji, kažkoks vyras pabandė paliesti jo petį, bet Petrosas trūktelėjo, nereikia, prašau, namas tapęs svetimas, visai neatpažįstamas, kur dingo baldai, ak taip, juos išnešė, kad netrukdytų žmonėms, jis pasiekė pagaliau miegamąjį, sandariai uždarė duris, kambarys buvo užlietas ryškios šviesos, saulės spinduliai ant grindų prie lovos nupiešę skaidrų lango kvadratėlį, Petrosas atsisėdo ant lovos kraštelio, atvertė antklodę – Vera gulėjo susirietusi į kamuoliuką, stipriai apsikabinusi kelius, – trumpai apsikirpusi, be įprastos plaukų kupetos, ji atrodė visai vaikas – liesas, bejėgis, jis priglaudė ją prie savęs, ką tu sau padarei, Vera, ką tu sau padarei, Petrosai, atmerkė ji akis, įsivaizduoji, Ninočka merdėjo, o aš nieko nežinojau, aš miegojau, net sapnus kažkokius regėjau, spalvotus, laimingus, kaip tai įmanoma, kad motina pramiegotų savo vaiko mirtį, kaip išvis gali sau tai dovanoti! Nekalbėk taip, nereikia taip kalbėti, sušnibždėjo Petrosas, skaudėjo – visur, bet ypač – krūtinėje, lyg kas lėtai smeigtų į širdį ilgą adatą, jis palinko truputį į dešinę, kad numalšintų tą skausmą, netyčia užspringo seilėmis, užsikosėjo ir, atgavęs kvapą, pagaliau pratrūko raudoti.
Vera ilgai kliedėjo karščiuodama, nieko neprisileido, tik vyrą ir Tamar, šaukėsi mamos. Marja suskubo atvykti tiktai kitą vakarą – sumenkusi, su tamsia nėrinių skarele, pavargusi kelionėje, nė su kuo nesisveikindama, nuėjo tiesiai pas dukterį, atsigulė šalia, nenusivilkdama lietpalčio, apkabino ją, kaip kadais, vaikystėje – visą, apglėbė rankomis, apsivijo kojomis, pravirko, dukrele, vaikeli mano, Vera įsikniaubė į mamos lietpaltį, saga skaudžiai spaudė skruostą, bet tai buvo net gerai – atitraukė nuo ašarų, įkvėpė pažįstamą kvepalų ir valerijonų kvapą, mama, jie paėmė viską, nieko nepaliko, net nuotraukos, gal tai ir teisinga, dukrele, sušnibždėjo Marja, galbūt čia esama savos išminties, ne, papurtė galvą Vera, ne, mama, tu nesupranti, jie net Petroso į laidotuves neleidžia, aš jų nekenčiu, mama, aš matyti jų negaliu!!!
Marja davė dukrai raminamųjų, pagulėjo šalia, kol tą apėmė slogus miegas, pabučiavo į kaktą, akis, gležną smilkinį – ten, kur buvo likęs mažutis randelis nuo leišmaniozės. Verai tada buvo gal treji ketveri metukai, kai ant smilkinio atsirado žaizdelė, iš pradžių niekas neatkreipė į ją dėmesio, bet paskui, žinoma, susigriebė, veikti reikėjo nedelsiant, kitaip greitai didėjanti opa būtų subjaurojusi mergytės veiduką. Teko prideginti – kitokio gydymo tais laikais nebuvo. Veročka klykė ir stengėsi ištrūkti, bet paskui, truputį paverkusi, pamiršo skausmą – vaikai apskritai lengvai atleidžia ir greitai pamiršta nuoskaudas. Marja gi visam gyvenimui įsiminė jos baisų, ausų būgnelius draskantį klyksmą – mamyte, nereikia, mamyte, man skauda. Ji pagulėjo kiek, įsiklausydama į sunkų, trūkčiojantį dukters alsavimą, paskui atsikėlė, tyliai pravėrė orlaidę ir išslinko iš kambario.
Patrosas – ūmai sukritęs, liesas, su dviejų dienų šeriais, rūkė priemenėje. Pamatęs uošvę užgesino nuorūką, žengė artyn – kaip ji?
– Miega. – Marja priėjo, bet apkabinti žento nesiryžo, tiktai paglostė jam petį. Petrosas uždėjo ant jos delno savo, santūriai linktelėjo.
– Viskas gerai, laikausi.
– Jūs, svarbiausia, nekaltinkit savęs, – sušnibždėjo Marja, – viskam Dievo valia.
Petrosas išsitraukė iš pakelio naują cigaretę, pabandė užsirūkyti, bet nepajėgė – ėmė trūkčioti veidas, drebėti lūpos. Jis sumaigė cigaretę, išmetė pro langą. Krenkštelėjo.
– Kažkoks negailestingas, išeitų, Dievas. Aštrianagis, žvėries sielos.
– Sūneli…
– Marja Ivanovna, aš gydytojas, manęs kalbomis apie Dievo apvaizdą ar gailestingumą nepaveiksi. O ir jūs medicinos sesuo, pati viską suprantate. Mes žinojome, kad kada nors tai nutiks. Su tokia sunkia gimimo trauma retai kas išgyvena.
Jis nutilo, bandydamas prisitaikyti prie naujos padėties. Karčiai šyptelėjo.
– Mes aštuonis mėnesius kovojome už jos gyvybę, nors žinojome, kad pažeista diafragma kada nors neatlaikys ir Ninočka nustos kvėpuoti. Mes, naivūs kvailiai, kažkodėl galvojome, kad nutikus tam, kas neišvengiama, būsim pasirengę. Bet mes klydome. Neįmanoma būti pasiruošusiam vaiko mirčiai. Ne-į-ma-no-ma. Tai nežmoniška, neteisinga ir klaikiai skaudu.
Marja tylomis apkabino žentą. Jis akimirkai priglaudė ją prie savęs, paskui švelniai pasitraukė, atvėrė langą, išsiėmė iš pakelio naują cigaretę.
Ji pastovėjo greta, žiūrėdama, kaip kieme ištempia didelį tentą – rytoj laidotuvės, žmonių, matyt, laukiama daug, todėl gedulingų pietų stalus padengs lauke. Name buvo tylu ir beveik tuščia – Tamar išsivedė kaimynes pas save, padės jai gaminti. Reikėjo nuskusti ir išvirti žuvį – ją patieks šaltą, aplietą atvėsusiu papipirintu sultiniu. Bus jautienos chašlamos, aštrių užkandžių, sūrio, duonos, žalumynų. Iš svaigalų – stiprios naminės. Gedulingų pietų valgiaraštis griežtas ir neįmantrus, jokių lengvabūdiškų salotų ar sūdinių.
– Man reikia pasikalbėti su tavo mama.
– Ji viršuje, savo kambaryje, – Petrosas užgesino peleninėje cigaretę, – tuoj pakviesiu ją.
– Nereikia, pati pas ją pakilsiu. Tiktai iš pradžių užsuksiu ten. Pas kūdikį.
Svetainėje buvo tylu ir tamsu, tik kampe, piešdamas sutrūkinėjusį kutų šešėlį ant sienos, šviesą skleidė senas toršeras. Ant didelio kilimu uždengto stalo kojūgaliu į duris stovėjo mažas karstelis. Marja pasimeldė, nusišluostė atgalia ranka ašaras, pabučiavo Ninočką į kaktytę. Atsisėdo ant kėdės, atsišliejo pakaušiu į sieną, užsimerkė. Ir netikėtai užmigo.
Kai Tata įėjo į svetainę, Marja miegojo, nepatogiai prie peties nulinkusia galva. Nėrinių skarelė nusmukusi, išsipešę iš kuoduko plaukai raitėsi aplink suprakaitavusią kaktą. Tata prisėdo greta, paėmė svočią už rankos. Marja krūptelėjo, prabudo.
– Einam, pamaitinsiu tave, turbūt visą dieną nevalgiusi, – paglostė jai ranką Tata.
– Valgyti nenoriu, bet arbatos atsigersiu.
– Gerai.
Jiedvi prasikalbėjo iki vėlyvos nakties. Marja smulkiai klausinėjo apie laidotuves, pasibaisėjo, nušiurpo, sužinojusi, kad nieko iš giminaičių į kapines neleis. Bet kaipgi šitaip, vis perklausdavo ji, kaip tai gali būti! Petrosą bent leistų, jis gi tėvas! Tata verkė ir purtė galvą – nedera, negalima. Toks protėvių paprotys. Jeigu kūdikis miršta nepažinęs duonos skonio, jis laikomas auka Dievui ir priklauso tiktai Jam. Eiti tėvui į laidotuves tas pats, kas mesti iššūkį Aukščiausiajam. Ninočką palaidos giminės vyresnieji – senoliai arčiausiai dangaus. Jie parinks vieno iš jos protėvių kapą, duobkasys atkas duobę ir atsargiai nuleis ten mažutį karstelį. Senoliai prižiūrės, kad kapą visiškai sutvarkytų – taip, kad vėliau nesuprastum, kur palaidojo vaiką. Ir tylėdami išsiskirstys po namus. Niekas iš esančių nė žodeliu neprasitars, kur guli kūdikis. Dievas pasiima savo – nepalikdamas vietos, kur galėtum ateiti ir paverkti. Todėl kad verkimas – savotiškas smerkimas. Niekam nevalia smerkti Jo ketinimų ar prieštarauti jiems. Niekam ir niekada.
– Vera nesupras ir nesusitaikys su tuo, – pravirko Marja.
– Laikui bėgant ji viską supras.
Paskui, po kelių dienų, kai temperatūra nukrito, Vera su Tata atėjo į kapines. Tata vedžiojo marčią po kapus, pasakojo – čia guli senelis, čia – močiutė Salomė, ten – promočiutė su proseneliu. Vera klausėsi viena ausimi, išsiblaškiusi linkčiojo. Spėliojo, į kurį iš šitų kapų paguldė Ninočką.
– Turbūt jauniausia mano mamos sesuo ilsisi prosenelio kape, – ranka parodė nedidelį tamsų antkapį Tata.
– Jauniausia sesuo? – atsiliepė Vera.
– Taip. Ji mirė šešių mėnesių, nuo plaučių uždegimo. Močiutė nuprausė ją, paguldė į lopšį. Lopšys buvo nedidelis, pakabinamas, pritvirtintas prie lubų sijos. Mano keturmetės mamos pareiga būdavo liūliuoti vaiką. Kai močiutė paguldė į lopšį negyvą kūdikį, mama ėmė jį sūpuoti ir dainuoti lopšinę – mažytė buvo, nesuprato, kas įvyko. Močiutė pamačiusi tai – apalpo. Mama pasakojo, kad ji be sąmonės pragulėjo ilgai, atrodė – visą amžinybę, ir visą tą ilgą amžinybę jos veidu ritosi ašaros. Paskui močiutė atsipeikėjo, nusišluostė ašaras ir daugiau neverkė. Iššlavė grindis, sutvarkė namus. Išvirė valgyti, pamaitino vaikus, pavalgė pati.
– Pavalgė pati?
– Tau tai atrodo baisu, taip, dukrele? Jos kūdikis mirė, o ji tvarkosi, verda, valgo. Man irgi tai atrodė baisu, bet paskui supratau, kodėl ji taip elgėsi. Močiutė žinojo – jeigu dabar nespės pavalgyti, paskui jau neišeis. Į namus prisirinks žmonių, dvi dienas raudos kūdikio. Tada – gedulingi pietūs, atminai. Ji turi du mažamečius vaikus, jai nevalia sirgti. Atsitiks jai kažkas – kas jais rūpinsis? Todėl, nepaisant nieko, reikia pavalgyti, kad ištvertumei tas kelias sunkias dienas. Tokia štai sermėginė, paprasta, mums nesuvokiama kaimietiška išmintis.
– O kur buvo jos vyras?
– Senelis? Jis irgi gulėjo su plaučių uždegimu. Jis išgyveno, o vaikas mirė.
Tata atsakinėjo nepasukdama galvos, nežiūrėdama į marčią, tarsi kalbėtųsi ne su ja, o su savimi. Vera kurį laiką žiūrėjo į anytą, bandydama sugauti jos žvilgsnį, paskui nuleido akis.
– Užbaigusi reikalus, močiutė nuėjo pas kaimynę, paprašė pakviesti šventiką, – tęsė kiek patylėjusi Tata. – Kaimynė nubėgo iš pradžių į bažnyčią, paskui – pas grabdirbį. Močiutė taip ir nesužinojo, į kieno kapą paguldyta dukra. Vaikščiodavo po visas kapines, melsdavosi už ją.
– Bet kodėl iki šiol niekas nepasikeitė? Aš suprantu – prieš šimtą metų. – Vera pačiupo anytą už rankos, pažvelgė jai į akis. – Kodėl mums reikėjo dar ir šitai iškęsti?
– Taip reikia, dukrel, – atsakė Tata. – Taip dera.
– Tai neteisinga! – suriko Vera. – Neteisinga ir nesąžininga. Aš niekada nepajėgsiu su tuo susitaikyti!
– Paskui, subrendusi, tu viską suprasi. Svarbu ne pačios tradicijos, svarbu jų raminanti ir net gydanti jėga. Nesistebėk, dukrele, ir nežiūrėk į mane tokiu smerkiančiu žvilgsniu. Atkreipk dėmesį – labiausiai neginčijamos, labiausiai mums nesuvokiamos apeigos yra būtent laidotuvių. Gal jų kategoriškumas – tai ir bandymas padėti žmogui susitaikyti su tuo, kas neišvengiama?
– Argi galima paguosti žmogų jį skaudinant?
– Nežinau, dukrele. Šiame Dievo pamirštame krašte keičiasi laikai, epochos, žmonės, bet tradicijos ir papročiai nesikeičia niekada. Net sovietų valdžia nieko su tuo negalėjo padaryti. Vestuvės, laidotuvės, patiekalų receptai, kilimų raštai, aukojimo apeigos išlieka tokie pat, kaip prieš tūkstantį metų. Šimtmečių tvarka mūsų žmonėms tapo neginčijama tiesa, kuriai reikia besąlygiškai paklusti. Aš nežinau – teisinga tai ar ne. Bet manau, jei taip sugalvota, taip ir turi būti.
– Aš to niekada nesuprasiu, – nuleido galvą Vera. – Nei dabar, nei vėliau.
Nuo Ninočkos mirties praėjo šešeri metai, bet kiekvieno mėnesio pirmą sekmadienį, jei oras leisdavo, Vera ateidavo į kapines, kad sutvarkytų kapus. Ši diena nebuvo išimtis – rytas užtiko ją betvarkančią kapus. Tiesa, Verai reikėjo skubėti, nes oras greitai bjuro – dangų nuo krašto iki krašto aptraukė sunkūs perkūniniai debesys, o Rytinės kalvos viršūnė suribuliavo – ją apniaukė tankios lietaus čiurkšlės. Kažkur visai greta sužaibavo, pasigirdo duslus dundėjimas.
Vera greitai baigė tvarkytis, grįžusi į pašiūrę, praplovė kibirus, išskalavo skudurus. Pakabino juos džiūti.
– Čia tu, dukrele? – šūktelėjo jai kapinių sargas.
– Labas rytas, usta Gevo. Jau išeinu.
– O aš žiūriu, vartai atviri. Iš pradžių pamaniau, kad užmiršo vakar užrakinti, o paskui prisiminiau, kad šiandien pirmas mėnesio sekmadienis. Neee, sakau, tai Ovakimo Arutiunovičiaus marti atėjo.
– Tai aš, taip, – nusišypsojo Vera, – kaip jaučiatės, usta Gevo?
– Prastai, – senukas susiraukė, sulenkė ir atlenkė ranką per alkūnę, – visą naktį kaulus gėlė. Prieš liūtį.
– Iki namų spėsiu nubėgti? – Vera nusiplovė rankas, energingai pakratė jas ore – nusišluostyti nebuvo kuo. – Šitiek metų gyvenu Berde, o priprasti prie jūsų netikėtų audrų ir rūkų taip ir nesugebėjau.
– Taip, oras pas mus keičiasi greitai. Saulė, lietus, vėl saulė, vėl rūkas. Tau reikia išmokti nuspėti jį pagal ženklus. Iš ryto tokia tyla tvyrojo, net gaidžiai negiedojo. Prieš stiprią audrą jie prityla. Štai ką tau pasakysiu – vargu ar spėsi iki namų nubėgti, liūtis visai šalia. Geriau pralauk pašiūrėje, kol nustos lyti.
– Vaikas netrukus atsibus.
– Tai kas, nėra kam prižiūrėti?
– Yra kam. Bet aš vis dėlto eisiu. Gal spėsiu apgauti audrą. Iki pasimatymo, usta Gevo.
– Na, kaip pasakysi, Veročka. Geros tau dienos.
Aplenkti audros nepavyko – ji užklupo Verą Chali-karo papėdėje. Apsiautė, užkrito, daužė lietaus lašais į galvą, į nugarą, įsikibo į pečius, ėmė tempti atgal – prie upės, prie senųjų kapinių. Tarsi išjungė šviesą, užleido juodą tamsybę – tokią, kad neįmanoma buvo atskirti, kur takas, o kur status kalvos šlaitas. Vera pabūgo eiti aukštyn – nuo liūties kelias akimirksniu pažliugo, galėjai paslysti ir nusiridenti į prarają. Pasileido bėgti dešinėn – prie senos koplyčios. Neįžvelgiamai juodame danguje melsvai tvykstelėjo išskėsti žaibo čiuptuvai. Jo šviesoje akies krašteliu Vera pastebėjo viršuje, ant paties skardžio krašto subaltavusią dėmę.
– Ve-ra! – per liūties ūžesį ją pasiekė vyro šūktelėjimas.
– Petrosai? – ji sustojo, šoko atgal, prie tako.
– Stovėk kur stovi, nekopk!
Nesirinkdama kelio, Vera puolė pasitikti vyrą, bet paslydo, pargriuvo, susitrenkė šoną. Nusirito žemyn. Šlaunį nudiegė sunkus, švininis skausmas.
– Petroooosai! – sukliko ji.
Jos riksmas nuskendo dusliame griaustinio dundėjime. Vera pabandė atsistoti, bet nepajėgė – šoną stipriai dūrė.
– Tau gi sakyta stovėti ten, kur stovi, – suskambo virš ausies vyro balsas. Jis greitai apčiupinėjo jai šlaunį, koją – Vera aiktelėjo, pabandė išsilaisvinti. – Netrūkčiok! Lyg ir nelūžo, galėsi eiti?
Nelaukdamas atsakymo, jis griebė, pakėlė ją ant rankų, pasileido klupčiodamas keliu.
– Čionai, čionai! – šaukė kažkas iš tamsos. Žybtelėjo naujas žaibas – milžiniškas, gal per pusę dangaus. Jis smeigė į žemės kraštą sidabrišką ietį, nelygia šviesa nutvieksdamas apylinkes ir pliką koplyčios kupolą. Žemoje durų angoje stovėjo senis ir mojo ranka – čionai!!!
Petrosas pasilenkė, kad nesusitrenktų galvos į žemą įėjimą, įsmuko į tamsią, drėgme ir laiku kvepiančią koplyčią.
– Gyvi sveiki? – pasigirdo gergždžiantis kerdžiaus balsas.
– Usta Ambo, kur mums prisiglausti?
– Banda prie altoriaus. Neikit ten, išgąsdinsit jas dar labiau.
Patvirtindamas jo žodžius, iš tamsos pasigirdo neramus trumpas baubimas. Įkandin sulojo Najda.
– Tššš, – atsiliepė kerdžius, – savi.
Petrosas atsargiai nuleido žmoną:
– Skauda?
– Jau nebe. – Vera užčiuopė ranka šaltą chačkarą, prisiglaudė prie jo skaudančiu šonu, pakvietė vyrą: – Ateik, čia daug vietos.
– Reikia nuvažiuoti į polikliniką, padaryti nuotrauką. O jeigu skilo. – Petrosas dar kartą apčiupinėjo jos koją.
– Tavo ne rankos, o žnyplės, – išsprūdo Verai.
– Na ko tu nori, chirurgo rankos kitokios nebūna. Man gi reikia susigaudyti, kas ten tau.
– Viskas gerai, Petrosai, tik susimušiau.
– Kur jūs tokiu oru trenkėtės? – sucaksėjo liežuviu kerdžius.
– Ji kapinėse buvo, dėde Ambo. Artinantis audrai bėgau jos pasitikti, bet nespėjau.
– Kodėl nespėjai? Netgi labai spėjai. Rūkyti nori?
– Noriu.
– Tik mano suktinės, parduotuvinių nerūkau.
– Ačiū, – Petrosas užsitraukė, smarkiai užsikosėjo, – stipri machorka.
– Tai jūs visokiais papirosais su filtru smaginatės, o aš mėgstu savo. Tradicinę. Kuriam galui kažką nauja, jei yra sena, mūsų senolių sugalvota?
– Tai jau taip, – lengvai sutiko Petrosas.
Netrukus akys priprato prie tamsos, ir Vera galėjo įžiūrėti bandą – įgąsdinta audros, ji glaudėsi prie akmeninės pusiau sugriautos altoriaus pakylos. Koplyčia buvo sena, dešimto amžiaus. Tvirtai sumūrytas, su patįsusiu aukštyn smailiu kupolu statinys labiau priminė paprastą žmonių būstą nei šventovę. Ant sienų vienur kitur matėsi beveik nusitrynusios maldos senąja armėnų kalba – grabarė. Altoriaus dešinėje ir kairėje išsidėsčiusios siauros celės su sienose iškaltomis žemomis nišomis. Anksčiau tose nišose stovėjo paveikslai, dabar jos buvo tuščios, tirštai aptrauktos gauruotų nuo dulkių voratinklių. Vienoje iš sienų žiojėjo didžiulė skylė. Bolševikai pirmiausiai nugriovė didelę, devyniolikto amžiaus bažnyčią, ir tik tada ėmėsi koplyčios. Bet kažkodėl nebaigė – pasitenkino numetę kryžių ir išvertę dalį sienos. Išniekino ir pamiršo.
Jeigu audra užklupdavo bandą Chali-karo papėdėje, kerdžius įvarydavo ją į koplyčią. Nuo įkypų stiprių vandens čiurkšlių žemė pavirsdavo riebia purvyne, o paskui greitai išdžiūdavo, kieta pluta aptraukdama karvių pėdsakus. Tokiomis nelygiomis grindimis buvo labai nepatogu vaikščioti, ypač senutėms, kurios dažnai užsukdavo į koplyčią – pasimelsti ir uždegti žvakelių. Jos kad ir niurzgėjo, bet jokios šventvagystės dėl galvijų koplyčioje nematė.
– Kas mes tokios, kad spręstume, kur gelbėtis nuo audros Dievo sutvėrimams? – sakydavo.
Verai labai patiko toks pagarbus ir išmintingas požiūris į gyvenimą, į pasaulio tvarką, į viską, su kuo apskritai žmogus nesusijęs. Ji visa širdimi pamilo šitą mažytį, tarp žalių kalvų pasimetusį miestuką ir jo gyventojus. Berdas žavėjo ją savo gamta, permaininga nuotaika, drėgnais rūkais – niekada anksčiau Vera nebuvo mačiusi tokių rūkų – neperžvelgiami ir nebylūs, jie ateidavo lyg nekviesti svečiai ir ilgai laikydavosi, prigludę prie lango stiklo.
Berdas jai patiko savo požiūriu į Dievą – Vera ne kartą girdėjo, kaip senoliai, kalbėdamiesi su Juo, vadindavo jį „Viešpatie-džan“. Tarsi Jis būtų ne abstraktus visatos gėris, o konkretus žmogus, visų gerbiamas patriarchas, gyvenantis visai greta, antaaai ten, iškart už posūkio, antri varteliai už senos slyvos, galite nesibelsti, pas Jį visada atvira.
Koplyčioje vis dar buvo tamsu, bet per spragą sienoje skverbėsi blanki šviesa. Pro nerimstantį lietaus ūžesį girdėjosi, kaip plakasi į pakrantės akmenis liūties pažadintas Tavušas. Upė dabar ilgai siautės, be gailesčio raudama palei jos vagą stovinčias medines tvoras ir menkus medelius.
– Gaidžiai gieda, girdit? – pasakė Vera.
– Aš negirdžiu, dukrele, priekurtis tapau, – atsiliepė kerdžius, – bet jeigu gaidžiai iš tikrųjų gieda, vadinasi, audra rimsta, galima jau leistis į kelią.
Vera išėjo po lietumi – jis dar nenurimęs, bet jau nebesiautėjo ir nebečaižė įkypai, versdamas iš kojų vėjo gūsiais. Usta Ambo pradėjo varyti iš koplyčios bandą – karvės viena po kitos atsargiai lindo pro išlaužą sienoje, romiai mūkė, Najda pritarė jų mūkimui lodama, tarsi padrąsindama.
– Šiu šiu, – ragino seniokas. Vera suskaičiavo septynias karves, negali būti, pagalvojo, tamsoje atrodė daugiau.
– Petrosai, padėk susitvarkyti, – paprašė kerdžius. – Karvės juk neprotingos, nesupranta, kur galima pakakoti, o kur ne.
Jie nusiskynė keletą didelių varnalėšų lapų, pradingo siauroje priebažnyčio angoje. Greitai susitvarkė, išnešė į lapus susuktus karvių blynus, išmetė į krūmus. Nuėjo prie upės – nusiplauti rankų.
– Sėkmingos jums dienos, – šūktelėjo kerdžius ir pavarė karves prie tilto. Priekyje, aukštai iškėlusi snukį ir maskatuodama sunkia, nuo lietaus šlapia uodega, bėgo Najda. Vera nulydėjo ją žvilgsniu, nusijuokė: „Žiūrėk, kokia mandra.“
– O kaipgi! Bandos šeimininkė! – nusišypsojo Petrosas. – Einam. Atsiremk į mano ranką.
Pasiekę taką, atsargiai ėmė kopti aukštyn – priekyje, nepaleisdamas žmonos rankos, žengė Petrosas, iš paskos ėjo ji. Pusiaukelėje jis sustojo, atsisuko į senąsias kapines, bandė kažką įžiūrėti pro retėjančias lietaus čiurkšles. Vera kantriai stovėjo šalia, laukė. Neatsigręžusi.
– Aš ant senelio ir močiutės kapo duonos palikau. Turbūt lietus nuplovė.
– Nieko.
Jis žengė toliau, atsargiai statydamas kojas. Šlapia žemė sočiai čepsėjo, slidžiais pirštais kabinosi į apavą, taikydamasi nutraukti nuo kojos. Prisiėjo riesti pirštus ir truputį šleivoti, kad neliktumei be batelių. Lietus rimo, jau tik dulksnojo, giedojo gaidžiai, Rytinės kalvos viršūnė tviskėjo saulės spinduliuose. Skelbdamas naujos dienos pradžią, veržliai grįžo vasaros rytas.
– Turi liautis vaikščiojusi į kapines, – atsisuko į žmoną Petrosas.
– Man taip ramiau, – atsiliepė Vera.
– O man ne. Ir motina sielojasi. Metas susitaikyti su tuo, kas atsitiko.
– Tu susitaikei?
– Ne. Ir nesusitaikysiu. Bet aš su tuo kažkaip tylomis susidorosiu, Vera.
– O aš ką, šaukiu ant kiekvieno kampo?
– Nešauki. Bet tas tavo nuolatinis kapinių lankymas… Tai kažkas labai neteisingo, atvirai demonstratyvaus, tarsi sakai visiems – norėjote to, štai ir gavote.
– Bet jie juk būtent šito norėjo. Kad vaikščiočiau po visas kapines ir minėčiau protėvius. Kiekvieną. Ir spėliočiau, kurio kape palaidota Ninočka.
– Vera, juk bėda ne tai, su kuo ir kaip palaidojo mūsų dukrą, o tai, kad ji mirė. Nejaugi tu šito nesupranti?
– Suprantu. Bet…
– Palauk! Gerai, įsivaizduok, kad Ninočkos atskiras kapelis. Su antkapiniu akmeniu. Tai tave kaip nors paguostų? Ar gal atlygintų jos mirtį?
Vera piktai ištraukė delną iš vyro rankos:
– Nedrįsk laikyti manęs kvaile!
– Aš ir nelaikau. Aš užduodu tau paprastą klausimą.
– Neturiu atsakymo į tavo klausimą!
Petrosas miktelėjo, ištiesė žmonai ranką:
– Einam.
Likusį kelią nuėjo tylėdami. Kai pasiekė takelio galą, Vera atsiduso su palengvėjimu – sunkiausia kelio dalis įveikta.
– Suprantu, ką nori man pasakyti, – nutraukė ji tylą. – Ir iš dalies su tavim sutinku. Psichologijoje tai vadinama perkėlimu. Kai žmogus, saugodamas savo psichiką, tai, kas jam neduoda ramybės, nesąmoningai kelia nuo vieno objekto į kitą. Bet ir tu sutik su manim, Petrosai, kad tai labai kvaila ir neteisinga – aklai sekti papročiais. Juk ne pirmykštėje bendruomenėje gyvenam.
– Ne pirmykštėje. Todėl, kai aš numirsiu, tavęs su manim į kapą nepaguldys. Va, būčiau faraonas, tada kitas reikalas.
Vera nejučia nusišypsojo. Petrosas apglėbė ją per pečius, priglaudė prie savęs.
– Vera, negalima be paliovos bėgti tuo pačiu ratu. Tu kankini save, nemiegi naktimis, verki. Pasigailėk bent dukters. Ji juk irgi viską jaučia. Miega su žaislais, bijo tamsos.
– Mes vaikystėje irgi turėjom baimių.
– Vienas dalykas vaikiškos baimės, ir visai kitas – suaugusiųjų baimės, kurias jiems primetam. Ji nors ir mažytė, bet viską jaučia, viską supranta. Kaip manai, kodėl ji išmetė tavo kasą į upę?
Vera prispaudė delną prie kaklo, ten, kur šoktelėjusi aukštyn pašėlusiai suplastėjo širdis.
– Vakar ji klausinėjo Tamar, kodėl tu taip dažnai eini į kapines. Tavęs neklausė, pabūgo nuliūdinti, – tęsė Petrosas.
– Kam reikėjo jai pasakoti apie Ninočką? Jeigu nežinotų, nesijaudintų.
– O kodėl ne? Vera, vaikai – maži suaugusieji, jie nepakenčia globėjiško elgesio. Tu mokytoja, geriau už mane žinai. Kodėl turėtume ką nors nutylėti? Ji paklausė – aš atsakiau. Ji turi teisę žinoti, kad turėjo vyresnę seserį.
– Kažkaip keistai jūs elgiatės su vaikais, visai jų nesigailit. Čia kiekvienas, kiekvienas vaikas nuo gimimo žino ne tik apie savo mirusius giminaičius, bet netgi ir apie skerdynes. Argi tai teisinga?
– Tu norėtumei, kad tavo duktė užaugtų mankurtė?
– Ne. Bet kam sakyti vaikams tai, kam jie nepasirengę?
– Tam, Vera, kad, jeigu vaikas klausia, vadinasi, jis pasirengęs atsakymui. Kitaip jis neklaustų.
Kelias, staigiai pasisukęs, atvedė prie jų namo. Prieangyje, prispaudusi prie krūtinės žaislinį zuikį, stovėjo Mergaitė. Pamačiusi tėvus, ji žengtelėjo į priekį, bet laiptais nesileido. Vera užlėkė pakopomis aukštyn, čiupo ją į glėbį.
– Išsigandai audros?
Mergaitė apsivijo rankomis motinos kaklą, prigludo skruostu prie skruosto:
– Ne-a, neišsigandau. Iš pradžių miegojau, paskui atsibudau, paskui klausiausi audros. Paskui ieškojau jūsų. O paskui tiesiog laukiau.
1 Ruri – čiūčia liūlia (vakarų armėnų tarme).
2 Storos vilnonės puskojinės.
Felisberto Hernández. Balkonas
2024 m. Nr. 3
Iš ispanų k. vertė Valdas V. Petrauskas
1975 metais, prancūzų kalba pasirodžius pirmajam Felisberto Hernándezo (1902–1964) apsakymų rinkiniui „Apsemtas namas“, šį dar niekam nežinomą Urugvajaus rašytoją Julio Cortázaras pavadino vienu žymiausių Lotynų Amerikos novelistų. Po dvidešimties metų prancūzai išleido jo rinktinius raštus. Lietuvoje daugiau kaip prieš pusę amžiaus „Literatūra ir menas“ paskelbė F. Hernándezo apsakymo „Balkonas“ vertimą (čia pateikiamas mano naujas vertimas). Beje, nieko nuostabaus: anglų kalba pirmas vertimas („The Daisy Dolls“) pasirodė tik 1996 metais.
F. Hernándezas neturi nieko bendra nei su vadinamuoju magiškuoju realizmu, kuriam dabar priskiriami kone visi šiuolaikiniai Lotynų Amerikos rašytojai, nei su Alejo Carpentiero „stebukline tikrove“. Jis stovi skyrium, nepriklausomas, savitas, be pirmtakų ir be pasekėjų, nors pats darė įtaką tokiems rašytojams kaip Gabrielis García Márquezas, Italo Calvino, Julio Cortázaras, kaip pripažįsta jie patys. Rašytojo kelią F. Hernándezas pasirinko gana vėlai, išbandęs įvairius amatus. Visą vaikystę praleido prie fortepijono, vėliau klajojo po šalį skambindamas kavinėse ir kino teatruose, nuo šešiolikos metų akompanavo nebyliems filmams. Įsimylėdavo iš pirmo žvilgsnio, ir kiekvienąsyk nelaimingai, šešis kartus vedė ir tiek pat kartų išsiskyrė, Prancūzijoje pakliuvo į spąstus NKVD, o vėliau KGB agentei Áfricai de las Heras, ją buvo vedęs ir gyveno kelerius metus net nenutuokdamas, kas ji tokia (pats buvo nuožmus antikomunistas).
Apsakymas
Man patikdavo vasaroti tame mieste. Tuo metų laiku beveik visi išvažiuodavo į artimiausią kurortą. Viename labai sename apleistame name buvo įsikūręs viešbutis, ir, vos prasidėjus vasarai, namą apniaukdavo liūdesys – pačios maloniausios šeimos iškeliaudavo, ir, išskyrus tarnus, nebelikdavo nė gyvos dvasios. Jeigu man būtų šovę į galvą pasislėpti už namo ir klykti nesavu balsu, mano klyksmą būtų sugėrusios tik samanos.
Teatre, kur koncertuodavau, taip pat lankydavosi nedaug žmonių, ir jį taipgi gaubė tyluma: mačiau, kaip ji plinta, atsispindėdama dideliame juodame fortepijono dangtyje. Tyluma mėgo klausytis muzikos – ji sugerdavo paskutinius akordus ir nurimdavo, apmąstydama tai, ką girdėjo. Neskubėdavo reikšti savo nuomonės. Bet tada, kai įgydavo pasitikėjimą, įsiliedavo į muziką: sliuogdavo tarp natų kaip didelė juoda katė pūkuota uodega, teikdama joms didesnio sodrumo.
Pasibaigus vienam tokiam koncertui, priėjo pasveikinti manęs nedrąsus seneliukas. Melsvomis akimis ir paburkusiais paraudusiais vokais; apatinė lūpa labai atsikišusi, todėl panaši į ložės atramą po pravira burna. Iš ten ištrūko prislopintas balsas ir reti žodžiai; negana to, juos retino gailus kvėpavimas.
Ilgokai patylėjęs, pasakė:
– Gaila, kad duktė negalėjo paklausyti jūsų muzikos.
Nežinia kodėl man dingtelėjo, kad jo duktė turbūt akla; ir tuoj pat sumečiau, kad neregiai girdi, kad veikiausiai bus apkurtusi arba išvykusi iš miesto; ir staiga spėjau, kad bus mirusi. Vis dėlto tą vakarą man buvo gera; tame mieste viskas rutuliojosi iš lėto, ramiai, ir mudu su seneliuku ėjome palengva leidžiantis žalsvų atspalvių sutemoms.
Netikėtai palinkau prie jo – lyg tą akimirką būčiau panūdęs sergėti kažką labai skaistaus, – ir, pats to nesitikėdamas, paklausiau:
– Vadinasi, jūsų duktė negali ateiti į koncertą?
Jis atsiduso; „ak“, ir balsas nutrūko; stabtelėjo, pažvelgė man į veidą ir pagaliau suklostė tokius žodžius:
– Taip, tikrai; ji negali išeiti iš namų. Įspėjot. Kartais negali užmigti kiaurą naktį, mąstydama, kad rytojaus dieną turės kur nors eiti. Kitą dieną keliasi labai anksti, susiruošia ir labai susijaudina. Paskui nusiramina. Galop atsisėda į krėslą ir jau negali niekur eiti.
Po koncerto žiūrovai veikiai išsiskirstė, dingo aplinkinėse gatvėse, ir mudu užsukome į kavinę. Jis mostelėjo padavėjui, ir šis jam atnešė taurę tamsaus gėrimo. Aš ketinau pasėdėti kelias minutes, numatęs vakarieniauti kitur. Tada pasakiau:
– Gaila, kad ji neina iš namų. Mums visiems pravartu pasivaikščioti ir prasiblaškyti.
Užkėlęs taurės kraštą ant atsikišusios lūpos, kad ji nė nesudrėko, jis man paaiškino:
– Ji prasiblaško. Matot, nusipirkau seną namą, tiesa, gana geros būklės, tik per didelį mudviem. Turime sodą, fontaną, o jos kambarys kampinis, su balkonu; balkonas su žiemos sodu žvelgia į gatvę; galima sakyti, kad ji ir gyvena balkone. Kartais eina pasivaikščioti po sodą, o vakare retsykiais skambina pianinu. Galėtumėt kada ateiti vakarienės, būčiau labai dėkingas.
Nesiprašydinau; sutarėme, kada ateisiu vakarienės ir paskambinsiu pianinu.
Sutartą dieną jis atėjo į viešbutį, kai saulė dar buvo toli laidos. Iš tolo parodė savo namą su dideliu, antrame aukšte pakibusiu balkonu ir žiemos sodu jame. Įėjome pro aukštas šonines duris, kurios vėrėsi į sodą, tiesiai į fontaną su skulptūrėlėmis, pasislėpusiomis piktžolėse. Sodą supo aukšta mūrinė tvora, viršuje nusagstyta stiklo šukėmis. Akmeniniai laiptai vedė į įstiklintą galeriją, iš kurios buvo galima grožėtis sodu. Nustebau plačiame koridoriuje pastebėjęs virtinę išskleistų skėčių – margi, ryškūs, atrodė lyg keisti augalai, augantys oranžerijose. Tada seneliukas man paaiškino:
– Dauguma skėčių – mano dovana. Jai patinka jų spalvos, todėl laiko juos išskleistus. Gražiu oru pasirenka kurį nors ir eina pasivaikščioti po sodą. Vėjuotomis dienomis vaikštome pro kitą pusę, nevalia atidaryti durų – beregint išskristų skėčiai.
Siauru takeliu tarp sienos ir skėčių palengva nuėjome į kitą galą. Prie vienų stiklinių durų seneliukas pasibeldė, ir iš vidaus pasigirdo prislopintas balsas. Seneliukas pasitraukė, praleisdamas mane į vidų, ir pamačiau jo dukterį žiemos balkone: stovėjo priešais mus, nusisukusi nuo spalvotų langų stiklų. Ir tik tada, kai atsidūrėme vidury svetainės, ji išėjo iš balkono pasisveikinti su mumis. Iš tolo ištiesė ranką, džiugiai dėkodama, kad malonėjau ją aplankyti. Prie sienos, kur buvo mažiau šviesos, stovėjo nedidelis atviras pianinas – atrodė, kad nuoširdžiai šypsosi pageltusiais klavišais.
Ji atsiprašė negalėjusi pati ateiti į koncertą ir, rodydama į balkoną, pridūrė:
– Tai mano vienintelis draugas.
Tada mostelėjau pianino link ir paklausiau:
– O šis gražuolis – ne jūsų draugas?
Susėdome ant žemų kėdučių prie pianino. Spėjau permesti akimis ištisą galeriją nedidelio formato akvarelių su gėlėmis, tarytum frizas tame pačiame aukštyje sukabintų ant visų keturių sienų. Merginos veide negeso tokia pat nuoširdi kaip pianino šypsena, ir net rusvi plaukai bei trapi figūra – kaip ir pianinas – atrodė seniai pasiklydę kitame laike. Kai ji pradėjo aiškinti, kad pianinas ne toks artimas draugas kaip balkonas, seneliukas beveik pirštų galais išsėlino iš kambario.
– Pianinas buvo didelis mamos draugas, – paaiškino ji.
Pasikėliau ketindamas prieiti prie pianino, bet ji, plačiai išplėtusi akis, rankos mostu sustabdė mane:
– Atsiprašau, norėčiau, kad paskambintumėt po vakarienės, kai degs žvakės. Mama nuo mažens pripratino mane klausytis muzikos vėlai vakare. Tik tada ji ir skambindavo. Būdavo, uždega visas keturias žvakidės žvakes ir skambina išgaudama natas, iš lėto kylančias ir pamažu gęstančias tylumoje kaip tų žvakių švieselės.
Paskui atsistojo ir atsiprašiusi priėjo prie balkono, priglaudė nuogas rankas prie stiklų, lyg glausdamasi prie artimo žmogaus krūtinės. Ir atsigręžusi pasakė:
– Kai pro raudoną stiklą pamatau gatve einant vyrą, beveik visada pasirodo, kad jis ūmaus arba netikusio būdo.
Nesusitvardęs paklausiau:
– O pro kokį stiklą pamatėt mane?
– Pro žalią. Paprastai tai būna vienišiai, gyvenantys gamtos prieglobstyje.
– Man iš tiesų patinka vienatvė, juo labiau tarp žalumynų, – atsakiau.
Atsidarė durys, pro kurias ką tik įėjome, ir pasirodė seneliukas, lydimas tarnaitės, tokios mažos, kad buvo neaišku, kas ji: paauglė ar nykštukė. Jos įraudęs veidelis kyšojo virš didelio padėklo su gėrimais, kurį vos panešė savo rankytėmis.
– Kokio gėrimo pageidautumėt? – paklausė mane seneliukas.
Buvau beatsisakąs, bet pagalvojau, kad užsigaus, ir paprašiau bet kokio. Jam atnešė taurelę to paties tamsaus, kokį gėrė mums išėjus iš koncerto. Kai visiškai sutemo, skėčių galerija nuėjome į valgomąjį; mergina sukeitė kai kuriuos vietomis, ir, kai pagyriau jos skonį, jos veidas nušvito iš laimės.
Valgomasis buvo žemesniame nei gatvė lygyje, ir pro mažus grotuotus langelius matėme praeivių batelius ir batus. Šviesa, sunkiai smelkdamasi pro žalsvą gaubtą, liejosi ant baltutėlės staltiesės; ten lyg per šventinį prisiminimų vakarą rikiavosi senovinio giminės servizo reikmenys. Kai tik susėdome, visi trys akimirką nutilome, ir daiktai ant stalo atrodė lyg stebuklingai įsikūnijusios tylumos formos. O ir mūsų rankų poros viršum staltiesės, tarytum neatskiriami stalo įnamiai. Įsivaizdavau nepriklausomą, savitą rankų gyvenimą. Kadaise, labai seniai, kažkieno rankos tiems daiktams, kuriuos regiu ant stalo, suteikė dabartinę formą. Po ilgų klajonių jie susirado prieglobstį tame servize. Tiems stalo reikmenų pasaulio padarėliams tenka tarnauti įvairioms rankoms. Rankos krauna valgius į plynus, blizgančius lėkščių delnus; verčia ąsočius priimti skysčius ir ištuštėti, peilius ir šakutes – smigti į mėsą, pjaustyti ir kišti į burną. Galiausiai tie stalo reikmenų pasaulio padarėliai išmaudomi, šluostomi ir keliauja atgal į savo būstelius. Kai kurie jų eina iš rankų į rankas, ir jeigu tos malonios, myli juos, jų vertę padidina prisiminimais, bet jie privalo gyventi tylumoje. Ką tik, kai, būdami namų šeimininko dukters kambaryje, ji dar nedegė šviesos – norėjo pasidžiaugti paskutiniais balkone vis dar tvylančiais dienos atšvaitais, – kalbėjomės apie daiktus. Šviesai blėstant, sutemų gaubiami daiktai gūžėsi lyg paukščiai, kurie, šiaušdami plunksnas, ruošiasi miegoti. Tada ji pasakė, kad, bendraudami su žmonėmis, daiktai įgyja sielą. Kai kurie jų anksčiau gal buvę kitokie, kitokios sielos (tie, kurie dabar su kojomis, anksčiau leidę šakas, o klavišai buvę iltys), bet balkonas įgijęs sielą tik tada, kai jiedu susigyvenę.
Staiga virš stalo briaunos pasirodė įraudęs nykštukės veidelis. Ji tiesė rankytes, siekdama indų, o seneliukas su dukterimi jai gelbėjo, pristumdami juos arčiau krašto. Atsidūrę nykštukės rankose, stalo reikmenys iškart netekdavo orumo. Negana to, buvo nemalonu žiūrėti, kaip seneliukas paskubomis griebia butelį už gurklio, nepagarbiai lenkia, kol iš jo pradeda tekėti vynas.
Iš pradžių pokalbis sunkiai mezgėsi. Staiga pradėjo mušti valandas aukštas laikrodis, stovintis ant grindų, pasienyje, už seneliuko nugaros, bet aš buvau visiškai jį pamiršęs. Tada ir pradėjome kalbėtis. Ji paklausė:
– Ar jūs branginate savo senus drabužius?
– O kaipgi! Tą patį, ką sakėte apie daiktų sielą, galėčiau pasakyti apie drabužius, juk jie mums arčiausia kūno, – nusišypsojau aš, bet ji sėdėjo rimta. – Ir man atrodo, kad jie išsaugo ne tik mūsų figūrą, bet ir mums būdingą kvapą.
Mergina manęs nesiklausė, tik laukė progos įsiterpti – taip vaikai, žaisdami su šokdyne, stengiasi laiku stryktelėti. Be jokios abejonės, ji paklausė to, kas tuo metu jai labiausiai rūpėjo.
Pagaliau ji pasakė:
– Vakare atsigulusi aš rašau eilėraščius.
Šiek tiek anksčiau, kai mudu kalbėjomės, buvau užsiminęs, kad ji tikriausiai eiliuojanti.
– Tam tyčia turiu baltus naktinius marškinius, kuriuos dėviu nuo to vakaro, kai parašiau pirmą eilėraštį. Kai kada vasaros naktį, jais vilkėdama, einu į balkoną. Pernai paskyriau jiems eilėraštį.
Mergina baigė valgyti, bet jau nekreipė dėmesio į nykštukę, rankytėmis vėl siekiančią indų. Išplėtė akis, lyg apsireiškus regėjimui, ir pradėjo deklamuoti:
– Mano baltiems naktiniams marškiniams.
Įsitempiau, tačiau sekiau, kaip sekęs, nykštukės rankytes. Maži, bet labai stiprūs piršteliai, rodės, tuoj numes indus ant grindų, tačiau paskutinę akimirką išsiskėsdavo ir sugriebdavo juos kaip replėmis.
Iš pradžių stengiausi kaip įmanydamas demonstruoti domėjimąsi, bet paskui tik linkčiojau sulig laikrodžio švytuokle. Galop man nusibodo, be to, gąsdino mintis, kad, jai baigus, privalėsiu ką nors pasakyti, o man jokia mintis nėjo į galvą; negana to, erzino prie seneliuko apatinės lūpos prikibęs krislas iš batvinių.
Eilėraštis buvo įmantrus, bet ritmas gerai subalansuotas; kaip ir tikėjausi, „marškiniams“ atitinkamo skambesio žodžio neieškota; sakyčiau, eilėraštis buvo originalus. Bežiūrint į seneliuką, vis knietėjo nusilaižyti apatinę lūpą, bet jis įdėmiai klausėsi dukters. Kentėjau sukandęs dantis, nes eilėraštis nežadėjo greit pasibaigti. Staiga mergina baigė savo „marškinių svajonę“, surimavusi ją su „balkone“. Baigta!
Sulig pirmaisiais savo žodžiais suklusau, stebėdamasis savimi, ir man pasirodė, kad tėvui ir dukteriai susidarė įspūdis, kad man nelengva išreikšti susižavėjimo:
– Neslėpsiu, – pradėjau, – eilėraštis pakerėjo mane savo jaunatviška drąsa, originalumu…
Sulig žodžiais „drąsa, originalumu“ išgirdau jos žodžius:
– O štai dar vienas…
Pasijutau toks nelaimingas, jog nutariau egoistiškai sutelkti dėmesį tik į save. Atėjo nykštukė, nešina dar vienu padėklu, ir dosniai patiekė dar daugiau gardumynų. Viskas aplink prarado savo pirmykštį žavesį: daiktai ant stalo, poezija, visas namas virš galvos su skėčiais nustatytu koridoriumi, gebenės, ištisai apgožusios visą namo sieną. Negana to, pasijutau čia visiškai svetimas, atskirtas nuo šeimininkų, godžiai kaip šuo puoliau prie maisto, ir, vos tik seneliukas sugriebdavo butelį už gurklio, beregint atkišdavau tuščią taurę.
Kai ji užbaigė antrą eilėraštį, pareiškiau:
– Jei nebūtų taip gardu, – ir parodžiau į patiekalą, – paprašyčiau padeklamuoti dar vieną.
Bet tuojau įsiterpė seneliukas:
– Iš pradžių tegu pavalgo. Dar spėsim vėliau.
Pamažu visai suįžūlėjau, nustojau bet kuo domėtis, tik skubėjau prisikimšti pilvą. Bet ūmai pajutau pareigą tauriai parodyti dėmesį vargšui seneliukui ir pačiupinėti jo švarką. Paskui, reikšmingai smakru kryptelėjęs į butelį, prisipažinau neseniai parašęs apsakymą apie girtuoklį. Papasakojau, ir jiedu prapliupo nuoširdžiai juoktis; tada pasekiau dar dvi istorijas. Merginos juokas skambėjo gailiai; bet ji vis viena prašė pasakoti toliau, tarp kelių stipriai suspaudusi sunertas rankas; jos lūpos vypsojo kaip negailestingas pjūvis; akyse tvyrojo ašaros, o palei smilkinius šakojosi raukšlelių tinklas. Seneliukas užsikosėjęs nesiryžo griebti butelio už gurklio, baimindamasis netyčia išlieti vyną. Nykštukė taipgi juokėsi linkčiodama visu liemeniu, lyg man dėkodama.
Stebuklas, ir tiek: visi mes jautėmės kaip viena šeima, ir manęs nebegraužė sąžinė.
Tą vakarą neteko skambinti pianinu. Jie pasiūlė man pernakvoti ir palydėjo į miegamąjį gebenėmis apraizgytos sienos pusėje. Kopdamas laiptais, pastebėjau, kad virvė, pririšta prie didžiojo laikrodžio, vingiuodama sulig kiekvienu posūkiu, driekiasi per visus laiptus. Virvės galas baigėsi miegamajame, užmegztas ant baldakimo kojelės. Baldai buvo geltoni, senoviniai, ryškiai spindėjo, lempos apšviesti. Glostydamasis pilvą, žvilgtelėjau į seneliuko liemenį. Linkėdamas labos nakties, jis patarė:
– Jei naktį pabusite ir norėsite sužinoti, kelinta valanda, timptelėkite tą virvę. Čia girdėsite valgomojo laikrodį: iš pradžių jis muša valandas, paskui, po trumpos pauzės, – minutes.
Ir, staiga nusijuokęs, palinkėjo labos nakties. Tikriausiai prisiminė kurį nors mano pasakojimą, turbūt apie girtuoklį, postringavusį su laikrodžiu.
Nugirgždėjo laiptai po jo sunkiais žingsniais, ir aš likau vienas su savo kūnu. Jis, mano kūnas, atsinešė čionai visus tuos valgius ir gėrimus, kuriuos prarijau kaip žvėris, užpuolęs grobį; dabar privalėjo grumtis su juo kiaurą naktį. Nusirengiau nuogas ir basas pasivaikščiojau po kambarį. Paskui atsiguliau į lovą, apmąstydamas pastarųjų dienų įvykius, ir nejučia prisiminiau žmones, dabar gyvenančius toli nuo šio miestelio. Paskui nuliūdęs ir šiek tiek gėdydamasis stengiausi nekreipti dėmesio į savo vidurius, begėdiškai drumsčiančius tylą.
Rytą šypsodamas, beveik laimingas perskleidžiau svarbiausius gyvenimo puslapius. Buvo dar anksti; iš lėto apsirengiau ir išėjau į galeriją, esančią keliais metrais aukščiau žemės. Toje pusėje taip pat vešėjo aukštos piktžolės ir kuplūs medžiai. Išgirdau seneliuką šnekučiuojant su dukra: pasirodo, jie sėdėjo ant suoliuko, tiesiai po mano kojomis. Pirmiausia išgirdau merginos žodžius:
– Dabar Ursula dar labiau kenčia: ne tik nebemyli vyro, bet ir geidžia kito.
Seneliukas paklausė:
– Kodėl nesiskiria?
– Negali, labai myli vaikus, o vaikai myli tėvą ir nenori patėvio.
Tada seneliukas labai nedrąsiai pasiūlė:
– Ji galėtų pasakyti vaikams, kad jų tėvas turi meilužių.
Duktė pašoko supykusi:
– Na, koks iš lopšio, toks į grabą! Kada pagaliau suprasit Ursulą? Ji niekada to nepadarytų!
Labai susidomėjau. Juk ne nykštukę jie turi omeny: ši vardu Tamarinda. Seneliukas pats sakė, kad jie gyvena vieni. Iš kur ta žinia? Nejau gavo naktį? Nesitverdama apmaudu, mergina nuėjo į valgomąjį, netrukus pasirodė sode su oranžiniu skėčiu balto gazinio audinio apvadėliais. Vidurdienį neatėjo prie stalo. Mudu su seneliuku užkandome, išgėrėme po lašelį vyno. Paskui išėjau nusipirkti knygos, kuri galėtų man praversti bežadę naktį po sočios vakarienės, dosniai aplaistytos vynu, šiame piktžolių gožiamame name.
Grįždamas pastebėjau, kaip pro balkoną praėjo šleivas juodaodis senis žalia skrybėle plačiais, taip meksikiečių mėgstamais kraštais. Už žalio balkono stiklo kvadrato bolavo merginos veidas.
Tądien per vakarienę, vos susėdome prie stalo, pradėjau pasakoti istorijas, ir ji nedeklamavo eilėraščių.
Mudu su seneliuku tolydžio sprogome iš juoko, ta dingstimi stengdamiesi kuo daugiau prisisprogti valgių ir vyno. Vienu tarpu, kai pritilome, duktė pasakė:
– Šį vakarą norėčiau pasiklausyti muzikos. Aš nueisiu pirma į savo kambarį uždegti žvakių ant pianino. Jau seniai niekas jų nedegė. Pianinas, senas mamos bičiulis, pagalvos, kad jo draugė pagaliau panoro paskambinti.
Mudu su seneliuku užkandome žadą. Netrukus Tamarinda mums pranešė, kad panelė jau laukia mūsų.
Sulig pirmu akordu man pasirodė, kad tyluma lyg gremėzdiškas žvėris užsimojo letena. Po pirmo akordo pabiro kitos natos, žiburiuodamos kaip žvakių liepsnelės. Lyg žengdamas ryžtingą žingsnį, paėmiau antrą akordą. Ir tuojau pat, nelaukdama dar vieno akordo, nutrūko styga. Mergina suspigo. Mudu su seneliuku pašokome; jis pripuolė prie dukters, užsidengusios akis, ir ėmė raminti, girdi, stygos senos, surūdijusios. Bet ji vis purtė galvą, neatitraukdama rankų nuo akių. Nežinojau, ką daryti: man niekada nebuvo nutrūkusi styga. Atsiprašiau ir nuėjau į savo kambarį; skubėdamas koridoriumi, baiminausi, kad galiu netyčia sulaužyti kokį skėtį.
Rytą pavėlavau pusryčių; seneliukas su dukra jau sėdėjo sode ant suoliuko, ir aš spėjau nugirsti:
– Ursulos mylimasis dėvi žalią skrybėlę platutėliais kraštais.
Negalėjau įsivaizduoti, kad tas senas šleivas juodaodis, vakar matytas po balkonu, – tas mylimasis; nei juo labiau suvokti, kas naktimis atneša tas žinias.
Vidurdienį vėl susėdome prie stalo tik mudu su seneliuku. Naudodamasis proga, nutariau išsiaiškinti:
– Iš jūsų galerijos atsiveria labai gražus vaizdas. Tiesa, šiandien neteko pasigrožėti, nes judu su dukra kalbėjotės apie Ursulą, bijojau nusiklausyti, kas nedera.
Seneliukas nustojo valgyti ir garsiai paklausė:
– Vadinasi, jūs viską girdėjot?
Ryžausi pasirinkti lengviausią kelią ir prisipažinti, tad atsakiau:
– Taip, viską, bet protas neneša, kaip Ursula gali susidomėti tuo šleivu juodaodžiu seniu, vakar kaip tik dėvėjusiu žalią skrybėlę platutėliais kraštais!
– Ak! – sušuko seneliukas. – Jūs nieko nežinot. Dar tada, būdama visai maža, duktė man pasakodavo visokias nebūtas istorijas, jai patikdavo, kad domiuosi jos išgalvotų personažų gyvenimu. Ir mudu su žmona visada stebėdavome kiekvieną jų žingsnį, lyg jie iš tikrųjų gyventų ir mes gautume apie juos žinių. Ji naudojasi gyvais žmonėmis, kuriuos mato iš balkono, aprengia jų drabužiais. Jeigu vakar matėt praeinant žmogų žalia skrybėle, nesistebėkit, kad šiandien ji uždėjo tą skrybėlę savo personažui. Aš apskritai nespėju sekti jos išmonių, ir ji kartais pyksta ant manęs. Kodėl jūs negalėtumėt jai padėti? Jei norit, aš…
Neleidau jam užbaigti:
– Nieku gyvu, pone. Aš prasimanyčiau tokių dalykų, kurie jai tik pakenktų.
Vakare mergina vėl neatėjo prie stalo. Mudu su seneliuku valgėme, gėrėme ir plepėjome iki vėlumos.
Kai atsiguliau, išgirdau braškant medieną, bet braškėjo ne baldai. Pagaliau supratau, kad kažkas kopia laiptais. Ir netrukus išgirdau tyliai beldžiant į duris. Paklausiau, kas ten, ir atsiliepė merginos balsas:
– Čia aš; noriu su jumis pasikalbėti.
Uždegiau lempą, virstelėjau duris, ir ji man pasakė:
– Be reikalo pravėrėte duris; juk pro plyšį matau veidrodį, o veidrodyje – jus visiškai nuogą už durų.
Tuoj privėriau ir paprašiau palaukti. Kai pasiūliau įeiti, ji žengė prie kitų mano kambario durų, kurių anksčiau negalėjau atidaryti, bet ji atidarė lyg niekur nieko, nuėjo į tamsų kambarį, grįžo, nešina kėde, ir pastatė ją prie lovos. Iš po žalio apsiausto išsitraukė eilėraščių sąsiuvinį. Jai beskaitant, iš paskutiniųjų grūmiausi su miegu, bandžiau praplėšti akis, bet nepajėgiau; retkarčiais užversdavau jas ir, ko gero, atrodžiau prie mirties slenksčio. Staiga ji suspigo kaip tada, kai nutrūko styga; ir aš pašokau lovoje. Vidury kambario ant grindų tupėjo neregėto didumo voras. Įsispyręs gauruotomis kojytėmis, tarytum ruošėsi šuoliui. Mečiau į jį batą, paskui kitą, bet pramečiau. Išlipau iš lovos, bet ji patarė man nesiartinti: girdi, tie vorai šokinėja. Paėmiau lempą, pasieniais nusėlinau į vonios kambarį ir iš ten sviedžiau muilą, muilinę, dantų šepetėlį, bet pataikiau tik muiline. Voras apsivertė, parietęs kojytes, virto tamsiu vilnų kamuolėliu. Seneliuko duktė paprašė, kad nieko nesakyčiau jos tėvui, nes jis nepritaria jos darbui bei skaitymui vėlai vakare. Jai išėjus, bato kulnu sutraiškiau vorą ir atsiguliau negesindamas šviesos. Jau migdamas nejučia pariečiau kojų pirštus: sulig tuo judesiu man pasivaideno voras, ir aš krūptelėjau iš baimės.
Rytą seneliukas atėjęs atsiprašė dėl voro. Duktė jam viską papasakojusi. Nuraminau seneliuką, kad nieko baisaus neatsitiko, ir, nukreipdamas kalbą, pasakiau, jog po kelių dienų ketinu koncertuoti gretimame miestelyje. Jis pagalvojo, kad tai tiesiog dingstis palikti jo namus, bet aš pažadėjau po koncerto sugrįžti.
Atsisveikinant nesugebėjau išvengti bučinių: jo duktė netikėtai pabučiavo man ranką, susidrovėjęs nežinojau, ką daryti. Mudu su seneliuku apsikabinome, ir ūmai pajutau, kaip jis pabučiavo man skruostą prie ausies.
Koncerto nepavyko surengti. Po kelių dienų man paskambino seneliukas. Vos pasisveikinęs pareiškė:
– Jūs reikalingas čia.
– Atsitiko kas nors rimta?
– Sakyčiau, didelė nelaimė.
– Jūsų dukrai?
– Ne.
– Tamarindai?
– Ne, ir ne jai. Dabar nieko negaliu paaiškinti. Jei galite atidėti koncertą, atvažiuokite ketvirtos valandos traukiniu, ir mudu susitiksime teatro kavinėje.
– Bet jūsų dukrai nieko neatsitiko?
– Ji atgulė. Lyg ir neserga, bet atsisako keltis, vengia dienos šviesos; gyvena tik prie dirbtinio apšvietimo, įsakė suskleisti visus skėčius.
– Ką gi, iki pasimatymo.
Teatro kavinėje buvo pernelyg triukšminga, ir mudu nuėjome paieškoti ramesnės vietos. Seneliukas atrodė prislėgtas, bet sklidinas vilčių, kad jam pagelbėsiu. Užsisakęs taurę tamsaus gėrimo, pradėjo dėstyti:
– Užvakar užgriuvo audra, pavakary sėdėjome valgomajame. Išgirdome griausmą ir tuojau pat supratome, kad tai ne perkūnija. Duktė nubėgo į savo kambarį, o aš – iš paskos. Kai pasivijau, ji spėjo atidaryti balkono duris ir išvydo tik žaibų nutviekstą dangų, daugiau nieko. Užsidengė akis ir apalpo.
– Pasidarė bloga nuo žaibų?
– Ką jūs, bičiuli! Nejaugi nesupratot?
– Ko?
– Mes nebeturim balkono! Balkonas nugriuvo! Nebeliko balkono spalvotų stiklų!
– Bet balkonas…
Verčiau būčiau patylėjęs. Jis meldė mane nė žodžiu nebeužsiminti apie balkoną. O ką man daryti? Vargšas seneliukas dėjo į mane visas viltis. Prisiminiau mudviejų ūžavimus. Ir silpnadvasiškai nutariau ką nors sugalvoti, su ja susitikęs.
Graudžiai atrodė skėčių netekusi galerija.
Tą vakarą mudu menkai valgėme ir beveik nieko negėrėme. Paskui jis palydėjo mane iki dukters lovos ir išėjo. Ji nepratarė nė žodžio, bet, vos tėvui išėjus, pažvelgė į duris, atsiveriančias į tuštumą, ir pasakė:
– Matot, jis paliko mus!
– Ką jūs, panele! Pasitaiko, kad ir balkonai nugriūva…
– Jis nenugriuvo. Jis puolė žemyn.
– Ką gi, bet…
– Aš mylėjau savo balkoną, neabejoju, kad ir jis nebuvo man abejingas; ne kartą tai įrodė.
Nuleidau galvą. Jaučiausi pakliuvęs į keblią padėtį: nebuvau pasiruošęs prisiimti tokios atsakomybės. Mergina stengėsi išlieti man širdį, o aš nemokėjau nei atjausti jos sielvarto, nei jos nuraminti.
Tuo tarpu vargšelė kalbėjo toliau:
– Aš pati kalta. Jis pavyduliavo tą vakarą, kai atėjau pas jus į miegamąjį.
– Kas toks?
– O kas kitas? Balkonas, mano balkonas.
– Bet, panele, jūs perdedate. Tiesiog balkonas buvo senas. Pasitaiko, kad balkonai paprasčiausiai neišlaiko savo svorio ir nutrupa.
Neklausydama manęs, ji nesiliovė kartojusi:
– Tą pačią naktį gavau perspėjimą, grasinimą…
– Klausykit, tai neįmanoma…
– Ar neprisimenate, kas man grasino?.. Kas taip įdėmiai žiūrėjo į mane, grūmodamas trimis gauruotomis kojomis?
– Ak, žinoma! Voras!
– Kam jau kam, o jam tai labai būdinga.
Ji išplėtė akis. Paskui ūmai nusiklojo ir vienmarškinė išlipo iš lovos. Pasuko tiesiai prie balkono durų, ir man dingtelėjo, kad tuojau puls žemyn. Išskėčiau rankas, bandydamas ją sulaikyti, bet ji buvo vienmarškinė. Sutrikau, o ji tuo tarpu, nenukrypdama į šalį, nuėjo tiesiai prie staliuko, stovinčio prie durų į niekur. Ir tada jos rankose pamačiau eilėraščių sąsiuvinį juodais ceratiniais viršeliais.
Ji atsisėdo ant kėdės, atskleidė sąsiuvinį ir pradėjo deklamuoti:
– Našlė balkono…
Versta iš: Felisberto Hernández. NADIE ENCENDÍA LAS LÁMPARAS, 1947.
Georgi Gospodinov. Laiko slėptuvė
2024 m. Nr. 2
Iš bulgarų k. vertė Laima Masytė
Georgis Gospodinovas (g. 1968) – bulgarų poetas, prozininkas, eseistas, dramaturgas. Baigė bulgarų filologijos studijas Sofijos universitete; apsigynė disertaciją. Leidinio „Literaturen vestnik“ redaktorius ir laikraščio „Dnevnik“ skiltininkas. Debiutinė poezijos knyga „Lapidariumas“ (1992) apdovanota Nacionaline premija už debiutą. Romanas „Natūralus romanas“ (1999, lietuviškai 2010, vertė Gintarė Kubilickaitė), tėvynėje išleistas dešimt kartų ir išverstas į dvidešimt vieną kalbą, kūrėjui pelnė pasaulinį pripažinimą. Taip pat išleido poezijos knygas „Vienos tautos vyšnia“ (1996), „Laiškai Gaustinui“ (2003), apsakymų rinkinį „Ir kitos istorijos“ (2000) ir kt.
Lietuviškai taip pat paskelbta jo poezijos, kelios novelės, 2022 m. išleistas ne vieną literatūrinį apdovanojimą, tarp jų Nacionalinę geriausio metų romano premiją (2013), Šveicarijos Jano Michalskio literatūrinį apdovanojimą (2016) pelnęs romanas „Liūdesio fizika“.
Šiemet pasirodys 2023 m. tarptautine Bookerio premija apdovanotas romanas „Laiko slėptuvė“ (2020), romaną leis leidykla „Rara“. „Metų“ skaitytojams pateikiame kelis romano fragmentus.
Romano fragmentai
I
Praeities klinika
Taigi, tema – atmintis. Tempas: andante, pereinantis į andante moderato, sostenuto (santūriai). Galbūt sarabanda su jos iškilmingumu, su prailginta antrąja takto dalimi būtų tinkama pradžiai. Veikiau Hendelis nei Bachas. Griežti pasikartojimai, kartu judėjimas į priekį. Santūriai ir iškilmingai, iš pradžių. O paskui viskas gali – ir privalo – sugriūti.
1
Vienu metu pradėta skaičiuoti, kada prasidėjo laikas, kada tiksliai sukurta Žemė. Septynioliktojo amžiaus viduryje airių vyskupas Ašeris apskaičiavo ne šiaip konkrečius metus, bet ir pradinę datą: 4004 metų spalio 22 diena prieš Kristų. Tai buvo šeštadienis (žinoma). Yra teigiančių, kad Ašeris nurodęs ir tikslų laiką – šeštą vakaro. Šeštadienio popietę, tikrai tikiu. Kokiu gi kitu savaitės metu nuobodžiaujantis kūrėjas imsis kurti pasaulį ir ieškoti draugijos? Ašeris tam paskyrė visą gyvenimą, jo veikalą lotynų kalba sudarė du tūkstančiai puslapių, vargu ar buvo daug pasistengusių perskaityti visą knygą. Bet tai išpopuliarėjo, ne tiek veikalas, kiek pats atradimas. Biblijų leidimai Britanijoje pradėti leisti su data ir chronologija pagal Ašerį. Teorija apie jauną Žemę (o aš manau, apie jauną laiką) užvaldė krikščioniškąjį pasaulį. Paminėtina, kad net tokie mokslo vyrai kaip Kepleris ir seras Izaokas Niutonas taip pat nurodo konkrečius Dievo darbų metus, kurie maždaug sutampa su nurodytaisiais Ašerio. Bet vis tiek, užvis labiau mane stebina ne metai ir tai, kad jie gan nedaug nutolę, o konkreti diena.
Spalio 22-oji, keturi tūkstančiai ketvirtieji metai prieš Kristų, šešta vakaro.
Maždaug 1910 metų gruodį žmogaus charakteris pasikeitė. Taip rašo Virdžinija Vulf. Tad galima įsivaizduoti tą 1910-ųjų gruodį, tarsi tokį patį kaip kiti, pilką, žvarbų ir kvepiantį šviežiu sniegu. Bet kažkas išsijungė, kažkas, ką tik nedaugelis pajuto.
1939 metų ankstų rugsėjo 1-osios rytą atėjo žmonių laiko pabaiga.
<…>
5
Gaustinas. Pažintis
Štai kaip norėčiau jums jį pristatyti. Pirmą kartą jį pamačiau ankstyvą rugsėjį rengiamame tradiciniame literatūros seminare prie jūros. Pavakare sėdėjome viename pakrantės restoranėlyje, visi lig vieno rašantys, nevedę ir dar neišleidę pirmosios knygos, malonaus dvidešimties–dvidešimt penkerių metų amžiaus. Padavėjas vos spėjo užsirašinėti rakijos ir salotų užkandai kiekį. Kai visi nutilome, pirmąkart prabilo ilgo stalo gale sėdintis vaikinas, buvo akivaizdu, kad nespėjo nieko užsisakyti.
Prašom vieną grietinėlės!
Ištarė su pasitikėjimu lyg žmogus, užsisakantis mažų mažiausiai antį su apelsinais arba kiurasao likerio. Stojus tylai, buvo girdėti tik tuščio plastikinio butelio, ridinėjamo vakarinio vėjūkščio, brinksėjimas.
Atsiprašau? – perklausė padavėjas.
Prašom vieną grietinėlės, pakartojo vaikinas su tokiu pačiu santūriu orumu.
Tylėjom suglumę, bet veikiai visi vėl sušneko ir stalą apgaubė ankstesnis lalesys. Netrukus staltiesę nuklojo lėkštės ir taurės. Paskutinis dalykas, kurį atnešė padavėjas, buvo mažas porceliano indelis paauksuotu krašteliu. Jame grakščiai, kaip man pasirodė, ribėjo užsakyta grietinėlė. Vaikinas ją gurkšnojo taip iš lėto ir po truputį, jog užteko visam vakarui.
Tai buvo pirmas mudviejų susitikimas.
Jau kitą dieną pabandžiau su juo artimiau susipažinti ir likusį laiką, mažiau nei savaitę, mes nebelankėme seminaro. Abu buvome ne itin kalbūs, tad puikiai leidome laiką vaikštinėdami, plaukiodami ir dalydamiesi tylėjimu. Vis dėlto man pavyko sužinoti, kad jis gyvena vienas, tėvas seniai miręs, o motina prieš kelis mėnesius trečią kartą – ir jis vylėsi, kad šįkart sėkmingai – nelegaliai išvyko į Ameriką.
Taip pat išsiaiškinau, kad kartais jis rašo praėjusio amžiaus pabaigos istorijas, būtent taip jis ir pasakė, vos sutramdžiau smalsumą nuduodamas, jog tai visai įprastas dalykas. Praeitis jį ypač domino. Jis ėjo į senus, ištuštėjusius namus, naršė po griuvėsius, kraustė palėpes, skrynias ir rinko visokiausią šlamštą. Retkarčiais jam pavykdavę parduoti ką nors antikvariatams arba pažįstamiems, iš to jis ir išsilaikė. Man dingtelėjo, kad kuklus jo užsakymas aną vakarą restoranėlyje parodė, jog jam neverta per daug kliautis šiuo verslu. Tad kai lyg tarp kitko užsiminė turintis tris pakelius 1937 metų cigarečių „Thomassian“, tikro tabako, ne dulkių, ir dvigubos ekstra kokybės, kaip prisiekęs rūkalius beregint užsimaniau nusipirkti tris cigaretes. Tikrai? – paklausė. Visada svajojau surūkyti tiek metų išlaikytą „Thomassian“, pasakiau, ir jis beregint nuskuodė į savo namelį. Su pasimėgavimu žiūrėjo, kaip nerūpestingai prisidegu originaliu vokišku 1928 metų degtuku (jo dovana prie cigarečių), ir paklausė, kaip man patinka 1937-ųjų dvasia. Aitri, atsakiau. Cigaretės iš tiesų buvo gailios, be filtro ir baisiai dūmino. Turbūt dėl Gernikos bombardavimų, vykusių tais pačiais metais, tyliai pasakė Gaustinas. O gal ir dėl dirižablio „Hindenburg“, didžiausias pasaulyje cepelinas sprogo, regis, gegužės 6 dieną, šimto metrų aukštyje virš žemės paviršiaus prieš nusileisdamas su devyniasdešimt septyniais keleiviais. Visi radijo reporteriai verkė eteryje. Šie dalykai tikriausiai įsigeria į tabako lapus…
Vos neuždusau. Užgesinau cigaretę, bet nieko nepasakiau. Jis kalbėjo kaip liudininkas, kuriam, įdėjus nemažai pastangų, galop pavyko susitaikyti su tuo, kas įvyko.
Nusprendžiau netikėtai pakeisti temą ir pirmą kartą paklausiau, kuo jis vardu. Vadink mane Gaustinu, tarė jis ir šyptelėjo. Malonu, Izmaelis, atsakiau pratęsdamas pokštą. Bet jis, tarsi būtų nenugirdęs, pasakė, esą jam patinka tas eilėraštis su Gaustino epigrafu, prisipažinsiu, man buvo malonu1. Be to, pridūrė rimtai, jame telpa abu mano vardai: Augustinas Garibaldis. Namiškiai taip ir neįstengė susitarti, koks bus mano vardas. Tėvas tvirtai laikėsi nuomonės, kad būčiau pakrikštytas Garibaldžiu, mat buvo aistringas jo gerbėjas. O motina, dėstė Gaustinas, romi ir protinga moteris, baigusi tris filosofijos semestrus universitete, buvo šventojo Augustino gerbėja, primygtinai reikalavo, kad būtų pridėtas ir šio šventojo vardas. Ji iki šiol mane vadina Augustinu, o tėvas vadindavo Garibaldžiu. Šitaip į krūvą suėjo ankstyvoji teologija ir vėlyvasis revoliucionizmas.
Bendrais bruožais, tai ir buvo visa informacija, kuria apsikeitėme per tas penkias šešias dienas, seminarui einant į pabaigą. Be abejo, menu ir kelias itin svarbių tylėjimų valandėles, bet jų nėra kaip perpasakoti.
A, tiesa, paskutinę dieną įvyko dar vienas trumpas pokalbis. Tik tada supratau, kad Gaustinas gyvena mažame Balkanų papėdėje prisiglaudusiame miestelyje, sename name. Telefono neturiu, pasakė jis, bet laiškai pasiekia. Man jis pasirodė nepaprastai vienišas ir… nepriklausantis. Tada būtent šis žodis šovė į galvą. Nepriklausantis niekam pasaulyje arba, tiksliau sakant, dabartiniam pasauliui. Stebėjome didingą saulėlydį ir tylėjome. Nuo krūmų, augančių už mūsų, pakilo visas debesis muselių. Gaustinas nulydėjo jas akimis ir pasakė, kad jei mums tai yra tiesiog dar vienas saulėlydis, tai šioms vienadienėms musėms šis saulėlydis yra viso jų gyvenimo saulėlydis. Ar kažką panašaus. Aš kvailai tarstelėjau, esą tai tik nuvalkiota metafora. Jis pažvelgė į mane nustebęs, bet nutylėjo. Tik po valandėlės pratarė: „Jos neturi metaforų.“
…1989-ųjų spalį ir lapkritį nutiko krūva jau iki skausmo pažįstamų ir aprašytų dalykų. Stypsodavau aikštėse ir taip ir neparašiau Gaustinui laiško. Turėjau ir kitų problemų, rengiau pirmąją savo knygą, vedžiau. Žinoma, visa tai – tik kvaili pasiteisinimai. Tačiau dažnai jį prisimindavau. Jis man taip pat nerašė.
Pirmą atviruką gavau 1990 metų sausio 2 dieną – kalėdinį atvirlaiškį su nuspalvinta Snieguole, kuri priminė Džudi Garland. Ji laikė stebuklingą lazdelę, kuria rodė į storais skaičiais išrašytus 1929 metus. Kitoje atvirlaiškio pusėje buvo adresas ir trumpas palinkėjimas, parašyti rašalu ir pagal anuometines rašybos taisykles. Pabaigoje buvo išvedžiota „Drįstu pasirašyti tavuoju Gaustinu“. Tuojau pat sėdau rašyti jam laišką, kuriame padėkojau už malonią staigmeną, parašiau, kad išties vertinu subtilią jo mistifikaciją.
Atsakymą gavau tą pačią savaitę. Atsargiai atplėšiau voką, jame buvo du blyškiai žalsvi lapai su vandens ženklais, užpildyti tik iš vienos pusės ta pačia grakščia rašysena ir griežtai laikantis senosios, jei neklystu, trečiojo dešimtmečio rašybos taisyklių. Jis rašė, kad niekur nebuvo išėjęs, bet jaučiasi puikiai. Užsiprenumeravo dienraštį „Aušra“, „labai objektyviai p. Krapčevo“2 leidžiamą, ir žurnalą „Auksaragis“3, mat reikią stebėti, kur eina literatūra. Klausė manęs, ką manau apie tai, kad Jugoslavijos karalius Aleksandras suspendavo konstituciją ir paleido parlamentą šio mėnesio 6-ąją, „Aušra“ apie tai pranešusi jau kitą dieną. Laišką baigė prierašu, kuriame atsiprašė, jog nesuprato, ką turėjau omenyje sakydamas „subtili mistifikacija“.
Perskaičiau laišką dar kelis kartus, varčiau rankose, uodžiau, vildamasis užčiuopti kokią nors ironijos žymę. Perniek. Jei tai buvo žaidimas, Gaustinas kvietė jį žaisti nepatikslinęs taisyklių. Ką gi, puiku, nusprendžiau žaisti. Kadangi nieko neišmaniau apie prakeiktus 1929-uosius, kitas tris dienas teko praleisti bibliotekoje, naršant senus „Aušros“ numerius. Įdėmiai perskaičiau apie karalių Aleksandrą. Dėl viso pikto užmečiau akį ir į būsimus įvykius: „Trockis išvarytas iš TSRS“, „Vokiečiai priima Kelogo–Briano paktą“, „Musolinis pasirašė susitarimą su popiežiumi“, „Prancūzija atsisakė suteikti politinį prieglobstį Trockiui“, mėnesiu vėliau – „Vokietija atsisako suteikti politinį prieglobstį Trockiui“, priėjau net iki spalio 24-osios „Volstrito kracho“. Bibliotekoje parašiau Gaustinui trumpą ir, kaip man atrodė, santūrų atsakymą, kuriame lyg tarp kitko išsakiau savo nuomonę (kuri įtartinai tiksliai sutapo su leidėjo p. Krapčevo nuomone) apie įvykius Jugoslavijoje ir paprašiau jo atsiųsti tai, ką dabar rašo, šitaip tikėjausi išnarplioti, kas iš tiesų vyksta.
Kitas jo laiškas atėjo tik po pusantro mėnesio. Atsiprašinėjo, nes jį buvo užpuolęs kažin koks klastingas gripas ir jis visai nepajėgęs dirbti. Beje, teiravosi, kaip manau, ar Prancūzija priims Trockį. Ilgai svarsčiau, gal baigti visą šitą istoriją ir parašyti išblaivinantį laišką, bet nusprendžiau dar šiek tiek pratęsti žaidimą. Daviau jam kelis patarimus dėl gripo, kuriuos, beje, pats buvau perskaitęs „Aušroje“, patariau neiti į lauką ir kas vakarą daryti šiltas stipraus druskos tirpalo voneles kojoms. Išreiškiau didelę abejonę, ar Prancūzija suteiks politinį prieglobstį Trockiui, kaip, beje, ir Vokietija. Kai gavau kitą Gaustino laišką, Prancūzija iš tiesų atsisakė priimti Trockį, ir Gaustinas susižavėjęs rašė, esą turiu „kolosalią politinę uoslę“. Šis laiškas buvo ilgesnis už ankstesniuosius, nes jame buvo papasakota apie dar du susižavėjimus. Vienas susižavėjimas susijęs su ką tik išleistu ketvirtu „Auksaragio“ numeriu ir jame paskelbtu nauju Bagrianos4 eilėraščiu, o kitas susižavėjimo objektas buvo „Telefunken“ markės radijo imtuvas, kurį dabar bandė pataisyti. Todėl prašė atsiųsti jam radijo lempą „Valvo“ iš Džabarovo sandėlio, esančio Aksakovo gatvėje numeris 5. Smulkiai aprašė kažkokią demonstraciją, vykusią Berlyne, kurią stebėjo per dvylikos lempų dr. Raiserio imtuvą su automatiniu trumpųjų radijo bangų fedingo reguliavimu: „Juo bus įmanoma klausytis koncertų net iš Amerikos, gali patikėti?“
Nusprendžiau nebeatsakyti. Jis taip pat neberašė. Nei kitais Naujaisiais metais, nei dar kitais. Pamažu ši istorija išblėso, ir jei ne keli laiškai, kuriuos vis dar saugau, esu tikras, kad ir pats ja nepatikėčiau. Bet lemta buvo kas kita. Po kelerių metų vėl gavau laišką iš Gaustino. Mane apėmė bloga nuojauta, tad neskubėjau atplėšti laiško. Svarsčiau, ar po tiek laiko bus atėjęs į protą, ar gal viskas tik sustiprėjo. Voką atplėšiau tik vakare. Pamačiau vos kelias parašytas eilutes. Cituoju pažodžiui:
Dovanok, kad vėl tave trukdau po tiek laiko. Bet pats matai, kas vyksta aplinkui. Skaitai laikraščius ir turėdamas tokią politinę uoslę tikrai seniai nujauti, kokia kruvina pirtis kuriasi. Vokiečiai masiškai telkia kariuomenę prie Lenkijos sienos. Nesu tau minėjęs, kad mano motina žydė (prisimink, kas pernai įvyko Austrijoje, o Krištolinė naktis Vokietijoje), šitas prieš nieką nesustos. Esu ryžtingai nusiteikęs, atlikau visa reikalinga, kad rytoj anksti ryte traukiniu išvykčiau į Madridą, paskui į Lisaboną, o iš ten – į Niujorką…
Sudiev ir iki.
Tavo Gaustinas
1939 m. rugpjūčio 14 d.
Šiandien rugsėjo 1-oji.
<…>
11
Kodėl būtent Šveicarijoje? – mums sėdint septintojo dešimtmečio stiliaus kambaryje paklausiau Gaustino.
Tark, kad iš sentimento „Užburtam kalnui“. Bandžiau ir kitur, bet čia atsirado manimi patikėjusių žmonių, kurie įdėjo pinigų. Čia esama pakankamai žmonių, pasirengusių mokėti už tai, kad numirtų laimingi.
Tiesiog stebėtina, koks ciniškas kartais galėdavo būti Gaustinas.
Tarkime, kad iš sentimento „Užburtam kalnui“, pasakiau aš.
Iš tiesų, Šveicarija tobulai tinka, pagalvojau sau, dėl nulinio laiko lygio. Šalyje be laiko lengviausia apgyvendinti visus įmanomus laikus. Šveicarijai pavyko prasmukti, pro XX amžių taip pat, be kokių nors ypatingų žymių, kurios šiaip visada sulaiko tam tikrame laikotarpyje.
Turiu daug darbo, tarė Gaustinas, valydamas apskritų akinių stiklus. Čia gali išvysti vidurinės klasės septintąjį dešimtmetį, nes iš pradžių reikia turėti pinigų, praeitis brangi ir kol kas ne visi gali ją sau leisti. Suvoki ir tai, kad ne visa praeitis ir jaunystė buvo tokia, net ir vidurinei klasei. Mums reikia darbininkijos septintojo dešimtmečio, studentiškų kambarių… Taip pat reikia gyvenusiųjų Rytų Europoje septintojo dešimtmečio, mūsų dešimtmečio. Kai darbas įsisiūbuos, toliau dėstė Gaustinas, tokias klinikas įsteigsime ne vienoje šalyje. Juk praeičiai kurti reikia ir konkrečios vietovės. Visur stovės namai iš įvairių metų, nedideli kvartalai, vieną dieną bus ir miesteliai, galima sukurti ir visą praeities šalį. Pacientams su nykstančia atmintimi, sergantiems Alzheimeriu, demencija ir taip toliau. Visiems, kurie gyvena tik savo praeities dabartimi. Ir mums, galiausiai tarė po valandėlės, išpūsdamas ilgą dūmų giją. Tas atmintį praradusių žmonių atvykimas dabar anaiptol ne atsitiktinis… Jie čia, kad šį tą mums papasakotų. Ir patikėk, vieną dieną, visai greitai, daugelis iš jų patys patrauks į praeitį ir ims „prarasti“ atmintį savo valia. Ateina laikas, kai vis daugiau žmonių užsimanys pasislėpti jos oloje, kad sugrįžtų atgal. Beje, ne iš gero gyvenimo. Turime paruošti praeities slėptuvių. Jei nori, gali jas vadinti „slėptuvėmis nuo laiko“, „laiko slėptuvėmis“.
Tada nesupratau, ką jis turi omenyje. Ir niekada nesuprasdavau, kada jis juokauja ir ar apskritai juokauja.
Anot Gaustino, mums praeitis yra praeitis net kai į ją patenkame, žinome, kad durys atviros ir lengvai grįžtame atgal. Tiems, kuriuos atmintis apleido, šios durys užtrenktos amžiams. Ne praeitis, o dabartis jiems yra svetima šalis, o praeitis jiems – gimtinė. Vienintelis dalykas, kurį tokiu atveju galime padaryti, – sukurti erdvę, tapačią tų žmonių vidiniam laikui. Jeigu širdimi gyvenu 1965-aisiais, sakydavo Gaustinas, kai buvau dvidešimties ir nuomojausi palėpę Paryžiuje, Krokuvoje arba už Sofijos universiteto, tad nors ir toli nuo šių vietų, kad ir viename kambaryje, tebus 1965-ieji. Kas žino, ar tai turi gydomąjį poveikį ir ar atkuria neuronus. Bet šie žmonės gauna teisę būti laimingi, tiksliau sakant, prisiminti laimę. Mes manome, kad prisiminimas apie laimę yra laimingas prisiminimas, bet ar tikrai taip yra? Tu pamatysi, kalbėjo toliau Gaustinas, kaip jie pradeda pasakoti, prisiminti, nors kai kurie iš jų neprabildavo mėnesių mėnesiais. „O, puikiai prisimenu šį lempos gaubtą, namie jis kabėjo svetainėje, paskui mano brolis jį sudaužė žaisdamas sviediniu, o paskui… Iš kur pas jus atsirado mūsų sofa… Ar ji neturėtų stovėti čia, šiek tiek arčiau sienos?“
Užsimaniau ir aš cigaretės, prieš penkerius metus buvau metęs, bet, po velnių, dabar esame kitame laike, kai dar nebuvau metęs rūkyti. Tiksliau sakant, tada dar nebuvau nė pradėjęs, bet koks skirtumas. Tylėjome ir žiūrėjome, kaip septintojo dešimtmečio cigarečių dūmai raitėsi po apskritu gaubtu. Ant stalelio gulėjo nerūpestingai paskleisti 1968-ųjų sausio „Time“ ir „Newsweek“ numeriai. Visas paskutinis puslapis reklamavo tas pačias „Pall Mall“, gold, su ilgu filtru ir užrašu „Because itʼs extra long at both ends“5.
Prisiminiau, kaip prieš daugelį metų pirmą kartą susitikę su Gaustinu traukėme 1937-ųjų „Thomassian“, kurių jis man pasiūlė. Šiaip ar taip, laike pasistūmėjome trimis dešimtmečiais. O gal imti ir jam priminti, bet kažkas mane sustabdė. Netikėtai dingtelėjo, kad jis pažvelgs į mane nustebęs, tarsi nieko panašaus nebūtų nutikę.
Klausyk, jis prisidegė naują cigaretę ir valandėlę uždelsė (šį triuką prisimenu iš septintojo ir aštuntojo dešimtmečių filmų: gilus įtraukimas, pauzė, dūmų sulaikymas plaučiuose ir ilgas išpūtimas primerkus akis), man prireiks tavo pagalbos.
Būna pasiūlymų, kurių negali atsisakyti, kaip pasakyta vienoje iš mano mėgstamiausių scenų. Tačiau dabar delsiau grąžinti kamuolį ir dėjausi pykstąs.
Na, tuomet galėjai kaip nors pranešti. Tai, kad tave suradau, yra visiškas atsitiktinumas.
Tu negalėjai manęs nesurasti. Juk esi atseit mane sugalvojęs, ar ne, burbtelėjo su vos slepiamu kandumu. Aš paskaitinėju tavo knygas, retkarčiais užtinku interviu. Be to, esi mano krikštatėvis, nes kitaip vis dar vadinčiausi Augustinu Garibaldžiu, juk prisimeni?
Išties, niekada nežinai, kada Gaustinas pokštauja. Na, tai kokie gėrimai buvo geriami septintajame dešimtmetyje, tariau. Visokie, susizgribo jis, paėmė iš baro butelį burbono „Four Roses“ ir įpylė į dvi švino krištolo taures. Juk supranti, su sofomis, staliukais ir burbonais (į sveikatą!), stalinėmis lempomis ir gaubtais, muzika ir visu septintojo dešimtmečio popartu susitvarkysime, bet praeitis yra daugiau nei vien dekoras. Mums reikės istorijų, daug istorijų. Užgesino cigaretę ir tuojau pat čiupo kitą. (Buvau pamiršęs, kiek daug buvo rūkoma septintajame dešimtmetyje.) Mums prireiks kasdienybės, jos atspalvių, kvapų, garsų, tylėjimų, žmonių veidų, tiesiog dalykų, išjungiančių atmintį, „mixing memory and desire“, žinai, kas taip sakydavo. Juk turi patirties su tomis laiko kapsulėmis, kurias kitados užkasdavo. Na, tai kažkas panašaus. Keliauk, rink kvapus ir istorijas, mums reikia istorijų iš įvairių metų, „su stebuklo nuojauta“, kaip esu pasakęs viename iš tavo apsakymų, nusijuokė jis. Visokių istorijų, mažų, didelių, šviesių, tegu šįsyk jos būna šviesesnės. Šiaip ar taip, kai kuriems iš čia atvykstančiųjų tai bus paskutinės istorijos, į kurias jie pateks.
Lauke aptemo. Debesys akyse susitelkė virš ežero ir lietus prapliupo ilgomis gijomis. Gaustinas pakilo uždaryti lango.
Tu matai, ir 1968-aisiais ši diena buvo ketvirtadienis, tarė jis žiūrėdamas į sieninį „Pan Am Airlines“ kalendorių su fotomodeliais iš įvairių žemynų. Ir taip pat lijo, jei prisimeni.
Pakilau eiti. Kai jau lipau laiptais žemyn, jis lyg tarp kitko pavymui pasakė: Tai, kad niekas negali du kartus įžengti į tą pačią istoriją, netiesa. Gali. Kaip tik tai mes ir darysime.
12
Taigi, mudu su Gaustinu įkūrėme pirmą kliniką, skirtą praeičiai. Iš tiesų ją įkūrė jis, aš tik talkinau, buvau praeities rinkėjas. Lengva nebuvo. Negali tiesiog imti ir kažkam pasakyti, štai, tavo praeitis iš 1965-ųjų. Turi žinoti jo istorijas, o jeigu nebėra galimybės jų gauti, privalai sukurti. Turi viską žinoti apie tuos metus. Kokios šukuosenos buvo madingos, kokio smailumo buvo batų galai, kaip kvepėjo muilai, reikėjo sudaryti visą kvapų katalogą. Ar pavasario būta lietingo, kokios temperatūros vyravo rugpjūtį. Kokia daina buvo klausomiausia. Reikėjo sužinoti svarbiausias tų metų istorijas, ne šiaip naujienas, o gandus, miesto legendas. Reikalas tapdavo sudėtingesnis priklausomai nuo to, kokią praeitį norėdavai atkurti. Ar tai bus tavo Rytų Europos praeitis, jei esi kilęs nuo rytinės Sienos pusės. Arba priešingai, jei esi iš ten, trokšti patirti kaip tik tą praeitį, kuri tau buvo neprieinama. Persivalgyti svetima praeitimi lyg bananais, kuriuos visą gyvenimą sapnavai.
Praeitis nėra vien tai, kas tau nutiko. Kartais ji yra tai, ką viso labo įsivaizduodavai.
13
Mirčiai iš Turnu Megurelės nutiko toks dalykas. Prisiminė tik tai, kas jam nebuvo nutikę. Nieko apie socializmą ir plušėjimą gamykloje, apie begalinius susirinkimus, balius, demonstracijas ir šaltus angarus, visa tai jis ištrynė iš atminties, kol galva dar veikė. Kai prasidėjo atminties tuštinimas, liko tik dalykai, kurių geidė (tinkamiausias žodis, nieko nepadarysi) jaunystėje. Jau tada apie Ameriką jis žinojo viską, Amerika užėmė visą jo sielą. Jis sakydavęs, kad visada jautėsi esąs amerikietis. Turėjęs bičiulį, kuriam kitados pavykę pasprukti į Niujorką, ir kartais jiems pasisekdavę parašyti vienas kitam po kokį laišką. Anas, bičiulis, išvien skųsdavęsis, čia ne taip, ten ne tas… Galop Mirčiai trūkusi kantrybė ir jis parašęs: Klausyk, avigalvi tu, kokio velnio ten riogsai, tik sumauni visą reikalą… Grįžk, apsikeisim. Visai Turnu Megurelei likimas atseikėjo kruopelę sėkmės ir drėbtelėjo ją būtent tau, bambekli tu neraliuotas.
Vieną popietę sūnus atvežė jį į kliniką. Tai tas Mirčia čia tarp plokštelių, sofų, kėdžių, plakatų, praeities, kuri iš tikrųjų nebuvo jo, jautėsi kaip namie. Smulkiai ją prisiminė vietoj praeities, kuri jam buvo likimo skirta Turnu Megurelėje. Tai, kas nebuvo jam nutikę, o buvo tik įsivaizduota, atmintyje išliko ilgiau nei tai, kas iš tiesų įvyko. Jis žingsniavo gatvėmis, kurias pažinojo tik iš knygų ir filmų, iki vėlios nakties šlaistėsi po Grinvidž Vilidžo klubus, su visomis smulkmenomis pasakojo apie tą Saimono ir Garfunkelio koncertą 1981-aisiais Centriniame parke, kur niekada nebuvo žengusi jo koja, arba prisiminė moteris, su kuriomis niekada nėra bendravęs.
Ir čia, klinikoje, jis buvo balta varna, kaip kažkada savo miestelyje Rumunijoje.
Visos nutikusios istorijos yra panašios, kiekviena nenutikusi istorija yra savaip nenutikusi.
14
Man tai buvo idealus darbas. Pagaliau visada tai darydavau – klydinėdavau po praeities pasažus. (Slapta nuo Gaustino galėčiau pasakyti, kad jį išgalvojau kaip tik tam, jog jis sugalvotų man šią veiklą.) Galėjau keliauti, vaikštinėti tariamai be tikslo, užrašinėti net smulkiausius dalykus, ko gi daugiau reikia. Rinkti 1942-ųjų tūteles arba pamatyti, kas liko iš tų išdarinėtų, bet visiems vis dar taip svarbių 1968-ųjų. Praeities laikai yra lakūs, tuojau išgaruoja lyg atidarytas kvepalų buteliukas, bet jei turi uoslę, visada gali suuosti tų laikų dvasią. Turi uoslę praeičiai, sykį pasakė Gaustinas, uoslę kitiems laikams, man jos prireiks. Šitaip oficialiai tapau lyg ir kokiu praeities traperiu.
Ilgainiui perpratau, kad dažniausiai ji slepiasi dviejose vietose – popietėse (kai popietę ypatingai krinta šviesa) ir kvapuose. Ten spęsdavau spąstus.
Tai, ką sumaniau, nėra šou, sakydavo Gaustinas, bent jau ne „Trumeno šou“, ne „Good Bye, Lenin!“, ne „Grįžimas į ateitį“… (Kažkur jo kritikai pamėgino prakišti ir šias versijas.) Čia neprismaigstyta kamerų, netransliuojama, iš tiesų šou nėra, ir man visai nerūpi palaikyti kažkieno iliuzijos, neva socializmas tęsiasi, nėra ir laiko mašinos. Šiaip ar taip, nėra kitos laiko mašinos, išskyrus žmogų.
Versta iš: Георги Господинов. ВРЕМЕУБЕЖИЩЕ. Пловдив: Жанет 45, 2020
1 Užuomina į G. Gospodinovo eilėraštį (čia ir toliau – vert. past.).
2 Danailas Krapčevas (1880–1944) – iškilus bulgarų žurnalistas, visuomenininkas ir revoliucionierius.
3 1920–1943 m. leistas bulgarų literatūros žurnalas.
4 Elisaveta Bagriana (1893–1991) – simbolistinės bulgarų poezijos pradininkė.
5 Nes ilgesnės iš abiejų galų (aut. past.).
Marek Hłasko. Du apsakymai
2024 m. Nr. 1
Iš lenkų k. vertė Rimvydas Strielkūnas
Marekas Hłasko (1934–1969) – lenkų prozininkas, scenaristas. Jo aštrūs nykią, tamsių spalvų kasdienybę vaizduojantys kūriniai iš karto atnešė jam sėkmę. Debiutinis apsakymų rinkinys „Pirmasis žingsnis debesyse“ (1956) per keliolika mėnesių susilaukė trijų leidimų (iš viso penkiasdešimties tūkst. egzempliorių tiražo) ir pelnė Lenkijos knygų leidėjų draugijos premiją. 1958 m. rašytojas išvyko į užsienį. Gyveno įvairiose šalyse. Vakarų Berlyne pasiprašė politinio prieglobsčio. Užsienyje knygos buvo leidžiamos ir lenkų, ir kitomis kalbomis. Komunistinėje Lenkijoje rašytojas juodintas, kaltintas šalies šmeižimu ir laikytas išdaviku. Jo knygos tėvynėje vėl pradėtos leisti tik 1983 m.
Apsakymas „Darbininkai“ pirmą kartą pasirodė 1955 m. kovo 20 d. savaitraštyje „Nowa Kultura“, tuomet vadinosi „Tiltas“ ir pelnė Darbo premiją, o jau dabartiniu pavadinimu pateko į debiutinę knygą „Pirmasis žingsnis debesyse“. „Stotis“ nebuvo įtraukta į rinkinius, pasirodė tik Paryžiuje leidžiamame žurnale „Kultura“ (1962, Nr. 12).
2024-ieji Lenkijoje paskelbti Mareko Hłasko metais (rašytojo 90-ųjų gimimo metinių proga).
Šią publikaciją remia Lenkijos institutas Vilniuje.
Darbininkai
Wacławui Sadkowskiui
Dirbome lygumoje. Tai buvo monotoniška lyguma. Dainoje apie ją nebūtų nė vieno skambesnio garso. Čia nesimatė nei miškų, nei kalvų – kur bepasuktum žvilgsnį, laukai ir kaimai plytėjo plokštumoje; susidarė įspūdis, kad žiūri į monstriškai padidintą savo delno vidinę pusę. Žvilgsnis prapuldavo; kartais atrodė, kad išvis neturi akių, kad esi aklas. Žmonės kraustėsi iš proto.
Kartą Kazimežas man tarė:
– Jei nebūčiau komunistas, nekęsčiau šios vietos, kaip gyvenimą mylintis žmogus nekenčia mirties. Aš čia mirštu. Esu nuo Sandomiero; ten žemė klestinti ir karšta. Kai tik baigsim statyti šitą prakeiktą tiltą, čia niekada nebegrįšiu ir savo vaikams uždrausiu čia važiuoti.
Betonuotojas Stefanas, vaikinas iš Varšuvos Marimonto, sakė:
– Kai tik baigsim statyti šitą velnio tiltą, tai, kadangi dabar negeriu, prisiliuobsiu kaip kiaulė, paskui tris dienas ilsėsiuos komisariate. Dieve! Kad čia bent komisariatas būtų… Jau pusę metų plūkiuosi prie šito tilto; tuoj išprotėsiu, per visą šį laiką nemačiau nė vieno medžio!
Armatūrininkas Kaminskis, pagyvenęs, rimtas ir nepaprastai religingas žmogus, sakė:
– Kokio velnio aš čia važiavau? Aš čia nustoju tikėjęs Dievą. Man atrodo, kad Dievas, kurdamas pasaulį, pamiršo šitą žemės lopinėlį, o gal ir prakeikė jį. Aš čia negaliu gyventi.
Aš stengiausi tylėti. Naktį išeidavau į lauką ir žiūrėdavau į dangų; virš šios žemės jis taip pat man atrodė plokščias ir nuobodus, žvaigždės – nereikalingos ir erzinančios. Niekas čia pas mus neužsukdavo; vieni kitus jau pažinojom kaip nuluptus: visi žinojom viską apie kito žmoną, vaikus, namus ir meilužes. Mums rodės, kad papasakojome vieni kitiems viską, ką galėjome. Aš pats maniau, kad iš čia jau niekad neištrūksiu; nustojau tikėjęs, kad kažkur egzistuoja miestai, gatvės, tikri namai.
Gyvenome barakuose: suręstuose bet kaip, ūkiškai; tiesą sakant, tai rodė mūsų nuolatinį ir tiesioginį sąlytį su gamta ir klimatu. Laikraščius mums į statybvietę laiškanešys atveždavo iš miestelio, esančio už keliolikos kilometrų; kai normaliai gerdavo – laikraščiai vėluodavo dieną; kai šiek tiek stipriau – laikraščiai vėluodavo dvi dienas; o kai jį apimdavo melancholija – visą savaitę nežinodavome, kas vyksta pasaulyje. Kartą betonuotojas Stefanas primušė laiškininką, bet tai visiškai nepadėjo; netgi atvirkščiai – savo šeimų atsiųstus naujamečius sveikinimus gavome po Trijų Karalių.
Rudenį į mūsų barakus skverbėsi drėgmė; plėšėme nuo sienų savo brangiųjų nuotraukas ir slėpėme į medines skryneles po gultais. Žiemą siautėjo laukiniai vėjai, iš geležinių krosnelių virto juodi suodžių kamuoliai ir sėdo ant mūsų drabužių lipnia riebia plėvele; vaikščiojom sloguodami; mūsų balsai nesiskyrė nuo banditų. Nustojome skutęsi ir prausęsi, nes barakuose karaliavo neįmanomas šaltis; Kazimežas su savo ilga barzda buvo panašus į Madėjų; žilas armatūrininkas Kaminskis – į patriarchą; šviesi Stefano iš Marimonto espanjolė negalėjo nežadinti minties apie kvailą dabitą iš operetės; o labiausiai apgailėtinai atrodžiau aš pats. Mano barzda – nevešli, auganti retais kuokštais; mano veidas dėl to kėlė abejonių – ar nuo maudynių, surengtų man tik atėjus į pasaulį, jis buvo matęs vandenį.
– Ką gi, – sakėme. – Tik iki pavasario.
Atėjo pavasaris; vėlyvas, šaltas, daug blogesnis už rudenį. Vieną dieną pylė šlykštus lietus, kitą krito šlapdriba, vėjas ją pagriebdavo ir tėkšdavo mums į veidus. Mūsų kombinezonai niekad nebeišdžiūdavo; akys nuo nuolatinės karštinės buvo raudonos. Įvirto pusė barako stogo; dvi dienas taip ir stovėjo, kol pakenčiamai aptvarkėme. Pilkame danguje retkarčiais pasirodydavo blyški saulė; visą statybų teritoriją nuklojusiose balose ji atrodė tarsi geltona taukų dėmė. Pakeldavome į ją nuvargusius veidus; saulė išsyk pranykdavo.
Kazimežas sakė:
– Kad tave kur kipšas nususęs! Jei nebūčiau partinis, bėgčiau velniop iš čia. Važiuočiau pas brolį: jis klebonauja netoli Malkinios. Tapčiau elgetautoju prie bažnyčios. Tik man būtų gėda; tai vienintelis šičia mane laikantis dalykas. Svajoju apie tą dieną, kai iš čia išvažiuosiu: mano riksmas už devynių kaimų bus girdimas. Nors, tiesą sakant, vyrai, pradedu justi, kad man tas mūsų tiltas nei galvoj, nei kai kur kitur.
Stefanas sakė:
– Et, sekretoriau! Tik iki vasaros…
Jis niekada neprarasdavo optimizmo: vieną dieną už tai jį mylėdavome, kitą nekęsdavome ir laikydavome bepročiu.
Po ilgos, baisios žiemos, po paliegusio, neišnešioto pavasario atėjo žvėriška, kaitromis kamuojanti vasara; tokių karščių negalėjo prisiminti net seniausi apylinkių gyventojai. Prakaitas užpildavo akis, praėsdavo marškinėlius, žliaugdavo per visą kūną; dabar žiema atrodė nelyginant pasaka. Buvome juodi; mums nusilupo septynios skūros; nusėti pūslių naktimis inkštėme negalėdami apsiversti nuo šono ant šono. Kaminskis žegnojosi ir niūriai kalbėjo:
– Dieve, nubaudei nusidėjėlį…
Kupini neapykantos žvelgėme į kelias su mumis dirbančias moteris; jei ne jos, būtume galėję maklinėti nuogi. Galų gale nustojome jų paisę. Vienas inžinierius, net iš pačios sostinės atvykęs inspektuoti statybos, pusę dienos vaikščiojo kaip apspangęs, nesuvokdamas, kur papuolė. Paskui man tarė rodydamas į mano krūtinę:
– Atsiprašau, jūs namuose taip pat nuogas vaikštote?
– Taip, pone inžinieriau, – atsakiau. – Tik būdamas namuose dar nusipaišau dryžius: salotinius, žydrus ir vyšninius. Čia negaliu: turime tik suriko. Būkit malonus, pone inžinieriau, pajudinkite šį reikalą!
Pažvelgė į mane baltomis pamišėlio akimis ir tarė:
– Keista. Labai keista.
Statėme tiltą. Statėme be dainų, be noro; nors žinojome, kad reikia dirbti ir kad darbas – nuostabus dalykas žmogaus gyvenime. Šitą tiltą statėme neapykanta, neviltimi, noru pabėgti iš šios lygumos, kuri kaip polipas siurbė mūsų širdis ir mūsų sielas; troškome vienintelio dalyko: niekada čia nebekelti kojos. Rinkomės bjauriausius keiksmažodžius, nustojome kalbėti – susišnekėdavome keiksmais. Kai kažkas iš mūsų pavartojo paprastą žodį, kiti į jį sužiuro apstulbę. Kazimežas dėl to susikrimto ir klaikiausiai keikėsi. Stefanas pasiekė statybos vadovybę: plūdosi valandą su ketvirčiu be pertraukos nepakartodamas nė vieno keiksmažodžio; pavadinome jį „Tilto žodynu“. Armatūrininkas Kaminskis jau seniai suabejojo savo amžinuoju išganymu ir tris maldaknyges laiškanešiui pardavė už pusbutelį degtinės. Aš tilto garbei sudėjau poemėlę, palyginti su kuria senuko Fredros pikantiškos, šiaip ar taip, šlykštynės šiandien man atrodo niekis. Svajojome tik apie vieną dalyką: apie dieną, kuri bus paskutinė diena čia.
Ir pastatėme tą tiltą. Bet neturėjome jėgų prisiliuobti, šokti ir dainuoti; tądien Kaminskis net nepersižegnojo prieš miegą.
Tiltas apkabinėtas transparantais; vaikėzai, iš mokyklos atvežti trimis sunkvežimiais, dainavo masines dainas; sakytos kalbos, perkirptas kaspinas, mašinistas iš garvežio metė glėbį gėlių, o karinis orkestras, taip pat atgabentas sunkvežimiais, dešimtą kartą grojo tą patį maršą; kino kronikos operatorius siautėjo su kamera karstydamasis tilto turėklais tarsi voras. Jaunuolis iš radijo šnekėjo į mikrofoną:
– Matome šio tilto statytojų veidus. Jie kupini pasididžiavimo ir džiaugsmo. Matome darbo pirmūnus ir jaunimą, išugdytą statant šį tiltą. Galybės gėlių! Ak, kad žinotumėte, kad galėtumėte būti su mumis! Tai nuostabiausia diena visiems šio tilto statytojams! Matome draugo Kazimežo Rogalskio, įmonės partinės organizacijos sekretoriaus, veidą! Tai veidas žmogaus, kuris didžiuojasi ir džiaugiasi, kad įvykdė pareigą. Tai tikrai laimingiausia diena šio žmogaus gyvenime.
Tada nutiko netikėtas dalykas. Kazimežas pribėgo prie korespondento, išplėšė iš rankų mikrofoną ir, pakėlęs jį prie įsiūčio perkreipto savo veido, suriaumojo:
– Šūdo!
Šventė buvo sugadinta; nuėjome miegoti ir miegojome dvi dienas. Paskui atvažiavo daug sunkvežimių. Sukrovėme savo medines skrynias, išardėme barakus, Kaminskis iškėlė kumštį į tilto pusę (čia pasigavo reumatą) ir išvažiavome.
Sunkvežimiai lėkė. Buvo ta išsvajota diena; vykome namo, pas savo artimuosius. Ten – liko tiltas. Darėsi vis mažesnis: kiekvienas ratų apsisukimas tolino mus nuo jo. Tylėjau. Visi tylėjo. Galvojau, kad keiksiuos, dainuosiu ir klykausiu. Laukiau Kazimežo riaumojimo. Stefano šokio. Kaminskio padėkos maldų. Palengvėjimo atodūsių. Juokelių ir džiaugsmo, kad namai jau arti. Bet visi tylėjo. Atsisukau ir pamačiau, kad visi žvelgia tilto pusėn; iš jo liko tik mažas taškelis. Mane nukrėtė šiurpas.
– Na, – tariau. – Ko nieko nesakote? Turėjote dainuoti. O dabar?
Tylėjo; niekas net nesureagavo į mane. Užrikau:
– Pasakykite ką nors! Nagi, pasakykite ką nors, velniai rautų!..
Tylėjo, mačiau, kaip iš paskutiniųjų įtempia akis.
– Kalbėkite! – užkaukiau kaip laukinis.
– M… m… – ėmė mykti betonuotojas Stefanas iš Marimonto, numojo ranka ir nutilo.
Nebesimatė mūsų tilto; liko lygumoje, užklojo jį garuojanti migla. Tada supratau, kad tas tiltas jau virto tik prisiminimu. Ir tie, kurie juo važinės ir vaikščios, niekada nesužinos, kad šis tiltas yra tik mūsų tiltas. Verkėme. Visi verkėme; tada buvau dvidešimties ir taip pat verkiau, nors nelabai žinojau kodėl. Man trūko kažko, kas leistų aiškiai ir skaidriai suprasti mūsų ašaras. O dabar jau žinau, kad dažnai labiausiai mylime tuos žmones, tuos dalykus ir tuos daiktus, nuo kurių gyvenimo aplinkybės mus verčia trauktis – kartais visiems laikams.
1955
Stotis
Stovėjau prie to kampo gal jau ilgiau kaip penkiolika minučių, bet niekas nesirodė. Buvo tylu ir šalta; mačiau bažnyčios bokštą, sunkiai kylantį į giedrą nuo žvarbos dangų ir žvaigždes. Rytoj taip pat turėtų būti šalta ir, matyt, šitaip jau išliks iki pat kovo, bent jau taip atrodė. Tuomet iš šalutinės gatvės išsuko tas žmogus. Dėvėjo verstos odos kailinius ir slidininko kepurę.
– Nežinote, kur čia koks nors restoranas? – paklausiau.
– Restoranas?
– Kas nors, kur galima pasėdėti ir palaukti traukinio.
– Yra restoranas, – tarė. – Bet dvyliktą užsidaro. Iki dvylikos galėsite pasėdėti.
– Parodykite, kur jis, – tariau. – Išgersime po vieną. Jei einate į tą pusę.
– Gerai, – tarė. – Eisiu su jumis.
Pradėjome eiti. Užšalusios balos trūkinėjo sausai trakšteldamos po kojomis, kaip tai būna pirmą dieną, kai sugriebia šaltis ir kai ledas dar plonas ir trapus kaip kalėdaitis. Mums žingsniuojant pro kažkokį didelį masyvą, paklausiau jo:
– Kas čia?
– Būtent tai, ką jūs ir galvojate, – tarė.
– Nemenkas kalėjimas kaip tokiam mažam miesteliui, – tariau. Dabar žiūrėjau į sargybos bokštą ir į baltą prožektorių, besisukiojantį vienodais laiko tarpais. – Neįmanoma pasiklysti, – tariau. – Tik reikia eiti tiesiai į tą šviesą.
– Mano brolis čia sėdėjo septynerius metus, – tarė. – O dabar, rudenį, išėjo. – Atsuko į mane sužvarbusį veidą. – Buvo lakūnas, – tarė. – Per karą skraidė Anglijoje. O paskui jį pasodino ir nuteisė myriop. Buvo atėję pas jį, kad pasirašytų malonės prašymą, bet jis atsisakė. Septynerius metus laukė, kol bus įvykdytas nuosprendis. O dabar išėjo.
– Ačiū Dievui, – tariau.
– Ne, – tarė. – Jam jau viskas. Neturėtų išleisti žmonių, kurie septynerius metus laukė mirties. Turėtų juos užmušti. O jūs kur važiuojate?
– Į Varšuvą, – tariau. – Bet mano traukinys tik trečią. O iš viešbučio turėjau išsikraustyti dešimtą. Matot, kaip yra: kitaip man būtų tekę užmokėti dar už vieną naktį.
– Iki dvylikos galėsite pasėdėti, – tarė. – O paskui eikite į stotį. Galėsite bufete pasėdėti.
Įėjome į restoraną. Jau buvo beveik tuščias. Atsisėdome prie staliuko.
– Duokite mums du po šimtą, – tariau padavėjui. – Ir ko nors užkąsti.
Padavėjas nuėjo. Tas su verstiniais kailiniais tarė man:
– Gaila, kad negaliu jūsų pasikviesti į namus. Nes mano žmona serga. Na, ir mano brolis.
– Gyvena su jumis?
– Taip, – tarė. – Dar neiškrėtė kvailystės.
Išgėrėme. Jis atsistojo; pasiėmė nuo stalo savo slidininko kepurę.
– Labanakt, – tarė. – Gero kelio. Nuo karo nebuvau Varšuvoje. Pasikeitė?
– Turbūt, – tariau. – Atvažiuokite kada nors.
– Taip, – tarė. – Jau mąsčiau apie tai. Netgi norėjau persikraustyti į Varšuvą ir ėmiau ruoštis. Paskui nusiraminau.
– Kodėl?
– Prieš karą pradėjau studijuoti mediciną, – tarė. – Žinot, dabar dirbu felčeriu ligoninėje. Galų gale nėra taip blogai. – Minutėlę patylėjo. – Jeigu nieko nepasieksiu iki trisdešimties, – tarė, – tai jau niekada nepasieksiu, kad ir nežinia kaip apgaudinėčiau save.
– Nereikia man to sakyti, – tariau.
– Labanakt, pone, – tarė.
– Labanakt.
Nuėjau į bufetą. Užsisakiau pokalbį su Varšuva, ir telefonistė man liepė nedėti ragelio. Buvau pavargęs, savo atvaizdą veidrodyje mačiau išplaukusį. Esu trisdešimties, bet atrodau vyresnis. Dabar, nesiskutęs, atrodžiau dar blogiau.
– Girdite, pone? – paklausė telefonistė.
– Taip.
– Numeris nuolatos užimtas, – tarė.
– Dar pabandykite, – tariau. – Nededu ragelio.
Tiesą sakant, nebūtinas man buvo tas pokalbis. Šiaip ar taip, neturėjau ką malonaus pasakyti. Nei jai, nei sau. Jeigu vyrui nepavyksta ko nors pasiekti vienoje šalyje ar viename mieste, tai jis eis toliau, į kitą šalį, į kitą miestą, ir bandys iš pradžių. Jeigu buvo prastas aktorius viename mieste, tai eis toliau, badaus, vogs ir bandys dar sykį iš naujo. Taip pat, jeigu jis netikęs vagis, netikęs darbininkas. Joms paprasčiau, jei kas nepavyksta. Nereikia keisti nei šalies, nei miesto. Gali kekšiauti toje pačioje gatvėje, kurioje lankė mokyklą ir bažnyčią. Stovėjau prie bufeto laukdamas pokalbio, žvelgiau į savo nuvargusį veidą veidrodyje ir nesijaučiau visai gerai. Kai esi dvidešimties, tai tau nesėkmė dar yra nuotykis. Bet po dešimties metų ji jau atrodo kaip sena prostitutė, ir neįmanoma jos pakęsti taip pat, kaip ir jos kvapo ar buvimo šalia. Iš tiesų tai buvo viskas, ką dabar privalėjau pasakyti; šiaip ar taip, iš to, ką norėjau pasakyti.
– Girdite, pone? – paklausė telefonistė.
– Taip, – tariau.
– Spėju, kad aparatas sugedęs, – tarė. – Paprastai galiu nutraukti, jeigu pokalbis tarpmiestinis. Taigi, matyt, kažkas atsitiko.
– Ne, – tariau. – Nieko neatsitiko. Tiesiog žino, kad skambinsiu. Taigi nukėlė ragelį ir uždengė jį pagalve. Ačiū, ponia.
Padėjau ragelį ir nuėjau prie staliuko. Jau buvo beveik dvylika. Padavėjas derėjosi su kažkokiais dviem, kurie užsispyrė likti ir išgerti dar po vieną. Galų gale jis jiems nusileido; vienas iš jų turėjo galių įtikinti; per tas kelias akimirkas perpasakojo visą savo gyvenimą ir svarbiausius sprendimus, kuriuos teko priimti. Kitas tylėjo ir visą laiką žiūrėjo į mane. Jau žinojau, kad jam nepatinku. Užmokėjau ir patraukiau stoties link. Dabar buvo dar šalčiau. Vėl ėjau pro kalėjimą ir bokšte mačiau tamsų sargybinio siluetą; dėvėjo didžiulius verstinius kailinius ir ausinę kepurę. Pastebėjau jį tik tą akimirką, kai prožektoriaus šviesą atsuko tiesiai man į akis.
– Nulipkite į važiuojamąją dalį, – tarė. – Čia negalima vaikščioti.
– Į kurią pusę stotis? – paklausiau.
– Tiesiai, – tarė. – Ten toliau jau pats pamatysite. O dabar nulipkite į važiuojamąją dalį.
Bufete buvo taip pat šalta, kaip ir lauke. Visi trys staliukai buvo užimti. Vėl patraukiau prie telefono ir užsisakiau pokalbį su Varšuva. Pamaniau, kad gal vis dėlto taip nutiko atsitiktinai; gal ji paprasčiausiai su kažkuo ilgai kalbėjosi; gal su savo motina, kuri manęs negalėjo pakęsti, arba su kuria nors iš savo atgrasių draugių, nuo kurių nieko neslėpė, kadangi ir tos nieko nuo jos neslėpė. Nenorėčiau išgirsti tų jų pokalbių. Laikiau rankoje murziną, lipnų ragelį ir mąsčiau apie tai, kad vyras, netgi apimtas įsiūčio ar nevilties, nepasakytų apie jas to, ką jos gali pasakyti užėjus geros nuotaikos priepuoliui. Daug duočiau, kad sujungtų ir galėčiau jai pasakyti viską, ką noriu. Kartais žmones apima žiaurumas; ir kartais tam savo žiaurumui sunkiau nepasiduoti nei svetimam.
– Girdite, pone? – paklausė telefonistė.
– Taip, – tariau.
– Numeris vis dar užimtas, – tarė. – Tai yra ne užimtas, o tikriausiai kažkas sugedo. Niekuo negaliu padėti. Gal norite išsiųsti telegramą?
– Ačiū, ponia, – tariau. – Šiaip ar taip, rytoj ryte būsiu Varšuvoje. Labanakt.
Nebuvo kur atsisėsti. Prisėdau prie staliuko, prie kurio sėdėjo sena moteris su kažkokiu vyru. Toliau sėdėjo du karininkai su merginomis ir du geležinkelininkai, laukiantys rytinio traukinio. Tas sėdintis prie mūsų stalo vyras staiga atsistojo.
– Sėskis, – tarė sena moteris.
Bet jis jos neklausė. Atrodė, kad tie žodžiai jo nepasiekė. Jis atsistojo nuo stalo ir nuėjo ten, kur sėdėjo karininkai su merginomis. Šie jo nepastebėjo. Jis stovėjo sustingęs ir žiūrėjo į tas dvi merginas buku, sustiklėjusiu žvilgsniu.
– Sėskis, – pakartojo senė, sėdinti prie stalo, prie kurio ir aš sėdėjau. Ji buvo jo motina; tai supratau iš karto. Apsirengusi labai vargingai ir švariai. Rankas laikė nejudindama ant stalo; sunkias, nudirbtas valstietės rankas. – Sėskis, – tarė. Ir šįkart jis nė nesukrutėjo. Stovėjo nejudėdamas už vienos iš tų merginų nugaros, paskui ištiesė ranką ir prilietė merginą, ši riktelėjo ir staiga atsisuko į jį.
– Kas jis? – paklausė vienas karininkas. – Pažįsti jį?
– Ne, – tarė ji. – Pirmą kartą jį matau.
– Ko nori? – paklausė kitas karininkas. – Sėsk ir sėdėk tyliai, jei prisigėrei.
– Jis visai negirtas, – tarė mergina.
– Eikit iš čia, – tarė pirmasis karininkas; jis buvo kapitonas: gražus, tvirtas vyras lakūno uniforma. Po dešimties metų bus jau tik storas ir nerangus, pagalvojau. Bet dabar gražus, tvirtas, ir žavesio jam suteikia tai, kad juda lėtai kaip žvėris. – Eik iš čia, bičiuli, – tarė kapitonas. – Čiuožk. Šauk kaip spyruoklė.
Bet tas vyras nepajudėjo. Stovėjo ten tarsi kurčias ir aklas ir žiūrėjo į jas – tas dvi bjaurias merginas, su kuriomis karininkai sėdėjo tik dėl to, kad penkiasdešimties kilometrų spinduliu aplink aerodromą geresnių nebuvo. Sunku pasakyti, kokio jis amžiaus; galėjo būti dvidešimt septynerių, o galėjo būti ir keturiasdešimties. Ištinusio, balto, neraukšlėto veido.
– Eikite iš čia, – tarė viena iš tų merginų. – Jūs pasakykite, kapitone.
– Juk vienas kitam sakom „tu“, – tarė gražuolis lakūnas. – Kuo tu vardu? Marija?
– Taip, Marija.
Tada atsistojo ta sena moteris, paėmė aną už rankos ir nusivedė prie stalo. Įbruko jam į ranką bandą su kumpiu, ir tas pradėjo valgyti negrabiai kaip mažas vaikas. Karininkai ir merginos toliau gėrė savo vyną. Aniedu darbininkai, sėdintys prie kito stalo, staiga atsibudo ir žvelgė į jį, į seilę, nudrykusią jam iš burnos.
– Prisisprogęs, – tarė vienas iš jų.
– O gal be vieno šulo?
– Ne, prisisprogęs.
– Nepanašus į prisipampusį.
– Tai ne argumentas. O tu panašus? Tu panašus į prisipampusį, kai grįžti namo po algos ir bandai apžavėti savo bobą?
– Ne, – pripažino kitas.
Anas baigė valgyti bandą ir vėl atsistojo.
– Sėskis, – tarė jo motina.
Vėl – kaip ir ankstesnį kartą – nepastebimas tyliai stovėjo už tų merginų. Negalėjo jo pastebėti; taip jau yra tose mažose įgulose šiokiadieniais, kai negalima valgykloje pardavinėti degtinės, tada karininkai eina į stotį gerti vyno: pigaus, sunkaus vyno, po kurio negali atsigauti iki kitos dienos dvyliktos valandos. Jau nemažai turėjo būti išgėrę ir galbūt jau pamiršo jį; bet jis vėl ištiesė ranką ir vėl palietė vieną merginą.
– Na, brolau, – tarė vienas iš karininkų. Ne tas didžiulis ir gražus; o tas kitas, traukiantis tenoru. – Šito jau per daug.
– Palik jį, – tarė lakūnas.
– Paliksiu jį, – tarė anas. – Tikrai jį paliksiu.
Trumpai užsimojo, ir vyras nukrito. Pradėjo jį spardyti, nekart smailiagaliu į veidą, kol tas gulėjo ant grindų nejudėdamas, nė nemėgindamas gintis.
– Klausykit, pone, – tarė vienas geležinkelininkas karininkui. – Gal nereikia taip, ką? Tik ne taip.
– Sėdėkit prie savo stalo, – tarė karininkas.
– Nereikia taip, – tarė tas darbininkas. – Sakau jums: nereikia taip.
Sena moteris vėl atsistojo; pakėlė jį nuo grindų ir palydėjo iki staliuko. Nušluostė kraują; o paskui nuėjo prie bufeto ir nupirko naują bandą su kumpiu. Girdėjau, kaip šneka su bufetininku.
– Daug čia imate.
– Čia stotis, – tarė bufetininkas. – Čia tiek kainuoja.
– Kiek čia yra kumpio?
– Tiek, kiek pagal tvarką priklauso, kad būtų.
– Nežinau tvarkos, – tarė. – Pasakykite, jei jūsų klausiu.
– Šimtas gramų. Tai imate tas dvi bandas ar ne?
– Paimsiu vieną, – tarė. Grįžo prie staliuko ir davė jam bandą. Vėl jis valgė žvelgdamas priešais save stiklinėmis akimis.
– Už tokį elgesį jį galima įkišti nakčiai į komisariatą, – tarė vienas karininkas; ką tik baigė dainuoti ir buvo uždusęs, patenkintas. – Pasakykite savo sūnui, kad negalima kabinėtis prie žmonių. Kitaip pakviesiu miliciją ir liepsiu jį uždaryti. Čia tikriausiai yra transporto milicija, ar ne? – kreipėsi į bufetininką.
– Yra, – patvirtino bufetininkas.
– Nežinote tvarkos, – tarė moteris karininkui.
– Aš nežinau tvarkos? – ramiai pakartojo karininkas. – Aš nežinau tvarkos? Jūs žinote, su kuo kalbate?
– Jis sėdėjo dvylika metų kalėjime, – tarė ji. – Ir dabar išėjo – šeštą vakaro. Dvidešimt keturias valandas jo negalima areštuoti. Tai yra iki rytojaus šeštos. Tokia tvarka.
Anie nusisuko, vėl atsikimšo vyno butelį ir pradėjo gerti. Po akimirkos anas vėl dainavo.
– Už ką jį uždarė, – paklausiau jos.
– Priklausė gaujai, – tarė. – Kai buvo septyniolikos. O kai iškilo naujoji Lenkija, juos sučiupo. Iš pradžių jį nuteisė myriop, o paskui – iki gyvos galvos. Betgi matote, pone, pasimaišė jam. Jis paprasčiausiai nesupranta, kas yra moteris.
Stebėjome, kaip vyras baigia valgyti, o paskui – kaip ištiesia ranką ir ją suspaudžia ant motinos krūtinės. Ji sėdėjo nejudėdama, rami, o paskui savo sunkia, nudirbta ranka nuėmė jo delną.
– Na, – tarė. – Sėdėk ramiai. Juk girdėjai, ką ponas karininkas pasakė.
Nuėjau prie bufeto ir nupirkau jam tris bandas. Griebė jas netaręs nė žodžio, o mes žiūrėjome į jį.
– Čia tie daktarai iš jo padarė tokį, – tarė senė.
– Nekalbėkite tokių dalykų, – tariau. – Gal paprasčiausiai negalėjo jam padėti.
– Mušė jį, – tarė. – Nuo to mušimo jam ir pasimaišė. O paskui nugabeno į ligoninę, tada – atgal į kalėjimą. O paskui jis man parašė laišką, kad pasiimčiau jį namo, nes jis chiromatikas.
– Šizofrenikas, – tariau.
– Taip, – pasakė ji. – Šizofrenikas.
– Ir ką su juo darysite namie?
– Turime ūkį, – tarė. – Jam nedaug liko gyventi. Visad buvo silpnų plaučių, o dabar jau jam galas. Tėvas jau nuvažiavo į miestą tartis dėl laidotuvių, o aš nuvažiavau jo. Kodėl turėtų jį ligoninėse pjaustyti studentai.
Kaip tik atvyko mano traukinys. Daviau jai dvidešimt zlotų ir išėjau į peroną. Jau buvo ketvirta valanda, tuoj pradės švisti, ir pagalvojau, kad į Varšuvą atvažiuosiu maždaug vidudienį, o tada ją dar užtiksiu. Nes važiavau pas vieną merginą, su kuria gyvenau metus. Važiavau tam, kad pasiimčiau iš jos savo daiktus ir išsikraustyčiau; kad jai pasakyčiau, kad jos nebemyliu, kad jos niekada nemylėjau ir kad paprasčiausiai suklydau dar kartą.
1962
Olga Tokarczuk. Empūsijas
2023 m. Nr. 11
Iš lenkų k. vertė Vyturys Jarutis
Lygiai prieš ketverius metus lenkų rašytojai Olgai Tokarczuk buvo įteikta Nobelio literatūros premija. Sakytum, specialiai šia proga lietuviškąją rašytojos bibliografiją papildo dar vienas kūrinys, jau po Nobelio išėjęs romanas „Empūsijas“ („Empuzjon“). Mitologinės ir kitokios paralelės prasideda jau nuo pavadinimo. Autorė čia į vieną žodį sujungė dvi antikines sąvokas – mitologinę pabaisą empūsę ir draugišką pasisėdėjimą (ar pasigulėjimą) ne be alkoholio ‒ simposiją. Daugiau nei aliuzija į „Puotą“, tik puotauja čia mirties akivaizdoje džiovininkų sanatorijos pacientai, beje, kaip iš akies traukti iš Thomo Manno „Užburto kalno“. Tarp jų nesunku atpažinti, pavyzdžiui, Hansą Kastorpą, Lodoviką Setembrinį, Naftą, madam Šoša ir kitus personažėlius…
Dvidešimtojo amžiaus pati pradžia, kompanija gurkšnoja vietinių haliucinogeninių grybukų užpiltinę, kurios pavadinimą rašytoja įdomiai nugvelbė iš Immanuelio Kanto etikos, ir skendėdami proto ūkanose postringauja apie šį bei tą, tai yra iš esmės nusišneka, ypač kai kalba pasisuka apie moteris. O tuo metu gūdžioje prūsiško kurorto Gerbersdorfo (šiandien Sokolovskas lenkiškoje Silezijoje) apylinkių girioje jų jau tyko tunči – pasak čionykščio padavimo, kadaise į mišką pabėgusios moterys, ilgainiui virtusios antgamtinėmis pabaisomis…
Sklando gandas, kad autorė esą būsianti laiminga, jei veikalas, lyg antikinė komedija, suteiks skaitytojui smagią pramogą, dingstį pakrizenti ar bent nusišypsoti…
Romano ištrauka
9.
Tunči
Vilis Opicas su Raimundu stovėjo kieme už namo apsiavę guminiais, su skrybėlėmis ir pelerinomis. Rankose laikė lengvas pintines. Voiničius atsitiktinai susidūrė su jais išsiruošęs vienas pasivaikščioti. Pasiėmė iš svetainės vieną iš kalnietiškų lazdų, gausiai apmuštų skardinėmis šio krašto kalnų namelių emblemomis, su kaustytu smaigaliu. Manė, jei išeisiąs per kiemą, nieko nesusitiksiąs, todėl dabar mėgino paslėpti netikėtą apmaudą.
‒ Galima pamanyti, ponai, kad išsiruošėte grybauti, ‒ mėgino pajuokauti, gal kiek nenatūraliai, pats tai suprato.
Tiedu susižvalgė ir tarp jų dabar užsimezgė kažkoks subtilus suokalbis, tarsi abiem tą pat akimirką būtų šovusi puiki mintis.
‒ Taip ir yra, einame grybauti, ‒ pasakė abu vienu metu.
‒ Gal ir tamsta su mumis?
Kodėl gi ne, pagalvojo Voiničius. Pasivaikščiojimo nebuvo detaliai suplanavęs, paliko vietos improvizacijai, tam, kad „visko gali nutikti“ ‒ štai ir nutiko. Taigi linktelėjo ir prisijungė prie jų.
Prieš panirdama į miško tankmę trijulė pasistiprino gurkšneliu švermerai1, kurios butelį netikėtai iš užančio išsitraukė Opicas, ir iškart gerokai pažvalėjo, mat pasirodė stovį nuostabių auksinių voveraičių guote, pačiame jo viduryje. Kai Voiničiaus akys apsiprato ir ėmė skirti lapus nuo grybų, jį pagavo toks azartas, kad parklupo ir puolė vieną po kitos rauti voveraites iš minkšto kilimo. Net susigraudino, kiek jų buvo daug. Akies krašteliu matė, kad abu vyrai irgi šliaužioja keliais, nesunku buvo spėti, kad jų pintinės tuoj prisipildys ligi kraštų. Net ir norėdami jie nebūtų įstengę surinkti visų grybų. Galopei Opicas atsisėdo, tiesiai iš butelio truktelėjo užpiltinės ir perleido jį draugužiams.
‒ Bus puiki vakarienė, ‒ pasidžiaugė. ‒ Nei pridėsi, nei atimsi. Reikia tik grietinės.
Abu ėmė kalbėtis savo tarme, o Voiničius nė nemėgino jų suprasti. Vis tiesė ranką kur į gražesnį grybą. Netrukus, kylant aukštyn, miškas ėmė tankėti, iš miško paklotės ėmė rodytis nuostabių aksombaravykių, o įžengus į bukyną – tikrinių baravykų. Puikūs šių grybų egzemplioriai nepernelyg žavėjo Opicą ir Raimundą. Užtat Voiničius kas akimirką džiugiai aikčiojo, krykštavo aukštu balsu, galop paėjo nuošaliau nusivilkti apatinių marškinėlių, kad pasidarytų iš jų papildomą rezginę grybams. Lazdos galu kilojo lapus ir susivokė, kad ieško čionai briedžiukų, savo vaikystės grybų – andai su tėvu visą dieną klajodavo po giraites ir trakelius ieškodami tų gražių ir paslaptingų pomiškio vaisių, gardumo kaip niekas pasaulyje. Visada paskui norėdavęs su Glicerija valyti jų sausais lapais, spygliais ir žemėmis aplipusius kūnus, apžiūrėti juos po suglamžytomis kepurėmis, tačiau tėvas tam prieštaraudavo. Jiedu palikdavo pintinę virtuvėje ir tėvas liepdavo jam perrašinėti ištisas „Trilogijos“ ištraukas, lavinti rašyseną. Grybais turėjo pasirūpinti Glicerija.
Voiničius gerokai atsiliko ir iš tolo pamatė abu vyrus pasilenkusius, kažką renkančius progymėje, ne miške. Aptilusius iš susijaudinimo.
‒ O čia kas per stebuklas? ‒ paklausė, prieidamas arčiau.
Tiedu neatsakė. Atsargiai dviem pirštais suimdami jie rinko miniatiūrinius grybukus ant laibų kotelių, menkutėlius, negražius pažiūrėti. Voiničius pritūpė susidomėjęs – varganos būtybėlės pilkšvom kepurikėm.
‒ Užpiltinei, ‒ pasakė Opicas, nežiūrėdamas į jį. ‒ Švermerai.
Tai štai kur šuo pakastas, pagalvojo Voiničius ir pasilenkė norėdamas prisijungti prie jų.
‒ Kaip tatai vadinasi?
‒ Įvairiai vadina, ‒ atšovė Opicas. ‒ Spitzkegelige Kahlköpfe, mūsų vietiniai saldieji mėšlinukai, ‒ nusišypsojo, ir Voiničius pirmą kartą pamatė jo dantis, didelius ir retus.
Voiničius su malonumu prisijungė prie abiejų rinkėjų ir netrukus jų pintinėse nebeliko nė plyšelio, viską, kur tik buvo vietos, užpildė tie gležni padarėliai ilgais plonyčiais koteliais, grybinė bižuterija, trapi ir labai vertinga, jeigu jau iš jos gaminamas toks nepaprastas gėrimas. Voiničius atsisėdo ant minkštų samanų, nesirūpindamas, kad gali susitepti ar sušlapti kelnes, ir vėl ėmė iš arti apžiūrinėti tuos neišvaizdžius grybus. Palyginti su drūtais ir apkūniais baravykais arba su prašmatniais aksombaravykiais, jų gobtuvėlis buvo ganėtinai varganas, tarsi net baikštus. Trapus ir glebus, atrodė drebąs vien nuo žmogaus žingsnių, neatsargūs pirštai galėjo lengvai sutrupinti gležną kepuriukę, tokią, kokios dedamos ant galvos naujagimiams; net šviežiausias būdavo jau aptriušęs, kepuriukė juoduodavo iš apačios, tarsi senatvė būtų šiai rūšiai būdinga ypatybė. Ir vis dėlto, kai suimdavai dviem pirštais už kotelio, netikėtai pajusdavai, koks jis stangrus, kaip priešinasi materija, kuri, įgijusi grybo pavidalą, tik atrodo gležna ir lengvai pažeidžiama – taip, jame glūdėjo toji silpnojo stiprybė, tokia paplitusi gamtoje, užsimaskavusi ir apgaunanti pojūčius. Jeigu ne ji, pasaulis būtų sudarytas vien iš stipriausių, skaniausių, gražių ir tobulų egzempliorių, vien iš kilmingų baravykų.
Opicas savo ne itin grabiais pirštais suimdavo grybuką žemiau kepuriukės ir atsargiai ištraukdavo iš žemės, o paskui įdėdavo į pintinę lyg kokią didelę brangenybę. Voiničius stengėsi daryti kaip jis. Bandė išklausti, kokiam kiekiui užpiltinės užtektų tiek grybų ir kaipgi vis dėlto švermerai gaminama, tačiau Opicas buvo taip įsitraukęs į tai, ką daro, kad burbtelėdavo jam šykščiai, ir Mečislovas nieko konkretaus nesužinojo.
Nurinkę viską toje gražioje laukymėje, jie grįžo į mišką ir patraukė namų link – taip bent atrodė Voiničiui, nes ėmė nebesiorientuoti. Leidosi jauno eglynėlio pakraščiu žemyn, pro gražų, šviesiai žaliomis samanomis išklotą bukyną dešinėje pusėje.
‒ Žiūrėkite, ten, ‒ staiga pasakė Raimundas keistu, tarsi užkimusiu balsu, ir nusikvatojo. ‒ Ten guli. Tai bent didelė.
Voiničius ne iš karto suprato, ką tasai ten pamatė, ir tik po akimirkos ant nedidelio kauburio įžiūrėjo kažką, kas vertė sunerimti, keistai pažįstamą pavidalą. Abu priėjo arčiau – Raimundas visą laiką krizeno ‒ ir tada Mečislovas gavo įsitikinti, kad tai žmogaus figūra. Nupurtė nemalonus šiurpulys, pajuto lyg kokį signalą, perspėjantį pamačius artimą pavojuje.
Tačiau tai buvo lėlė, iš samanų, šakelių, sausų spyglių, iš plonais grybienos mezginiais apraizgytų trūnėsių sudėliota figūra. Galva buvo gana tikroviškai išgaubta, veidą atstojo pintis su įsmeigtais kankorėžiais vietoje akių, su jos minkštime išpjauta burna. Plonos vytelės vaizdavo ilgus, išsidraikiusius plaukus. Figūra turėjo į šonus atmestas rankas ir kojas, o tarp kojų – tai iškart traukė kiekvieno žiūrinčiojo dėmesį – tamsavo siauras plyšys, tunelis, vedantis gilyn į tą organinį miško kūną. Figūra turėjo ir krūtis – du akmenis su kažkokiomis sultimis nupieštais speneliais, ir plačias strėnas. Pilvas buvo suklotas iš minkštų samanų.
Voiničius visu savimi pajuto kažkokį vidinį subruzdimą, atrodė lyg sapnuotų, įspūdis buvo toks sukrečiantis, kad net užgniaužė gerklę, turėjo keletą kartų nuryti seiles, nors dar nežinojo, į ką žiūri. Raimundas kimiai nusijuokė, o abu vyrai reikšmingai susižvalgė. Voiničius apstulbęs spoksojo į tą miško anomaliją, tą įprastos daiktų tvarkos pažeidimą. Kažkam prireikė nemažai laiko sudėlioti tokią figūrą – nei žmogaus, nei augalo. Turbūt teko ilgai sukti galvą ir iš anksto pasiruošti medžiagas. Akmenys krūtims buvo iš kažkur atnešti, nugludinti vandens, tikriausiai iš upės kur nors žemai.
‒ Angliadegiai. Tai jų darbas, ‒ prašneko Vilis Opicas. ‒ Norėjo pasismaginti. Eime iš čia.
Čiupo pintinę ir patraukė žemyn, jiedu – jam pavymui. Raimundas dar kiek padelsė, dairydamasis aplinkui, lyg būtų ketinęs įsiminti šią vietą, bet galop aplenkė juos ir po ketvirčio valandos trijulė jau buvo miestelyje.
Vilis nenoriai atsakinėjo į Voiničiaus klausimus, tačiau, kol jie atėjo iki vyrų pensiono, šiam pavyko išpešti iš šeimininko gana keistą istoriją.
Tie angliadegiai, kuriuos jis anksčiau matė laukymėje, žmonės suodinais veidais ir blausiais žvilgsniais, kurie kartais, retai, nusileisdavo į miestelį pasigerti, nuo seno turėjo tam tikrą paprotį, apie kurį visi žinojo, nors vengė kalbėti. Jie atvažiuodavo dirbti visam sezonui iš toli. Priversti ilgą laiką būti be moterų (o daugelis jų buvo viengungiai) ir kęsti abstinenciją, galop pasidarydavo tokias gulinčias Puppen, lėles, kad palengvintų sau dalią.
Tunči, taip šitai vadino, ir Opicas, kad jo pasakojimas neatrodytų toks drastiškas, pridūrė, kad taip vyksta visur, kur būna vyrų, nes vyrams reikia patenkinti geismą ir jie negali laukti, nes tada suserga ir tampa pavojingi. Vyriškas geismas privalo būti tučtuojau patenkintas, kitaip pasaulį apimtų chaosas. Taip yra visur. Vyrų geismas yra toks stiprus, jog gali pražudyti, todėl jiems reikia ko nors, kas teikia palengvėjimą. Tai turėtų būti visiems suprantama ir, galima sakyti, normalu. Panašus kaip tunči paprotys galioja Alpėse, nes tenykščiai piemenys prapuola visam sezonui kalnų ganyklose, todėl turi teisę ieškoti tokios pasitenkinimo formos. Kaip ir tolimose stepėse, kur vyrai gano gyvulių bandas. Ir tarp aukso ieškotojų.
‒ Visur ten, kur žmonės gyvena be moterų, ‒ nusijuokė kimiai Raimundas, įsijungdamas į pokalbį.
Taigi tunči yra gyvenimo dalis, o faktas, kad Voiničius nieko apie tai nežinojo, reiškiąs tik tiek, kad esąs geltonsnapis ir turėtų pagaliau tapti vyru. Tai sakydamas, Opicas griebė jį už peties ir šiurkščiai papurtė, prisitraukdamas prie savo vyriškos tvirtos krūtinės. Iš jaunuolio marškinėlių iškrito keletas voveraičių.
Mečislovas mąstė apie visa tai persirengdamas vakarienei, traukiodamas iš kojinių kėnių spyglius, nuo striukės pečių braukdamas voratinklius, kurie lengvai kimba prie vilnos, šukuodamas iš plaukų sėklas, mažus šapelius ir dar dievai žino ką, visas liekanas iš miško. Ar jis jautė tokį geismą, apie kokį kalbėjo Opicas? Ar kada nors patyrė tokią neįveikiamą jėgą?
Jam įėjus į valgomąjį, visi ten buvę sužiuro į jį neįstengdami nuslėpti smalsių, nors draugiškų šypsenų.
Vakarienei buvo patiektas starkis ir kalnas bulvių su tirštu, grietine uždarytu ir petražolėmis apibarstytu voveraičių padažu. Nebuvo tokių, kas nebūtų prašęs pakartoti. Voiničius skrupulingai pasižymėjo šį valgiaraštį dienoraštyje.
Visi kalbėjo apie tai, kad persikels į kurhauzą, kai tik ten atsilaisvins vieta, todėl susidarė įspūdis, kad vyrų pensione visi gyvena laikinai. Voiničiui užteko nuovokos suprasti, kad čia vyksta tam tikras žaidimas, patogus kiekvienam, į kurį, beje, ir jis pats nejučia įsitraukė. Nes juk niekas netikėjo, jog ten atsilaisvins vieta. Ir jis nenorėjo tikėti. Galbūt net nepageidavo, kad toji mitinė vieta atsilaisvintų – nes tuomet jis turėtų įvykdyti savo pažadą ir persikelti į pagrindinį sanatorijos pastatą, o tai būtų katastrofa jo piniginei. Vyrų pensione reikėjo mokėti vidutiniškai šimtą penkiasdešimt markių, o štai kurhauze būtų tekę pakloti dvigubai tiek. Žinoma – ten būtų daug patogiau: viskas vietoje, kambariai komfortiškesni ir virtuvė neabejotinai geresnė; kartais kvapai iš jos pakutendavo nosį net parke.
Kurortininkai iš kurhauzo, kai matydavai juos pėsčiųjų alėjoje, atrodė aukštesni, švaresni, baltesniais marškiniais. Buvo panašūs į atšertus naminius paukščius, net jei sirgo lygiai kaip kiti: moterys nešiojo tas jau keleri metai madingas „balandžio krūtines“ ‒ ties krūtine ir diafragma sujauktą batisto ar šilko masę, darančią įspūdį, jog ką tik iškunkuliavo iš siauro glaudaus sijono, vyrų galvos pūpsojo iš standžių apykaklių, tarsi paduotos ant padėklo prie popiečio arbatėlės, o jų dvieiliai švarkai priminė balandžių patinų plunksnas. Kurortininkai, eidami pasivaikščioti, kruopščiai paisė aprangos, tarsi būtų ne sanatorijoje viešėję, o dalyvavę kokioje valstybinėje šventėje. Jų tolimi balsai, atsklindantys nuo pėsčiųjų trakto, skambėjo lyg karvelių uldavimas. Visi pėdindavo neskubriai, takuose pribaksnodami skylių savo lazdelėmis ir skėčiais.
Jau vien kambarys kurhauze, jo turėjimas, aukštino padėtį visuomenėje ir teikė aiškų pranašumą visais atvejais, nutinkančiais pasivaikščiojimų alėjoje – garantavo pirmumą praeiti ir užimti vietas ant suolelių, teisumą diskusijose, pasakojamų anekdotų pranašumą. Kasdienis pasivaikščiojimas buvo dalis triumfo, kokiu jie čia mėgavosi liūdnoje savo ligos realybėje ‒ tik todėl, kad būdami turtingi galėjo sau leisti sirgti geresnėmis sąlygomis, civilizuočiau.
Kurortininkai, gyvenantys pensionuose arba nuomojantys kambarius vilose, vaikščiodavo kitokiu žingsniu, skubresniu, pasakykime net – pragmatiškesniu, mat vedančiu į kokį nors tikslą, o tuo visada pasižymi žemesnės kilmės žmonės. O jau tie, kurie gyveno Volksheilstätten-Abteilung neturtingiems pacientams, slampinėdavo po sanatorijos teritoriją, sakytum, pakeitę brangias gydomąsias procedūras paprasčiausia ir galbūt veiksmingiausia gryno oro terapija.
Ne sykį ir ne du Mečislovui pasitaikydavo išgirsti pėsčiųjų alėjoje lenkų kalbą. Arba drybsant gulykloje iš kito verandos galo jo ausis pasiekdavo žodžiai, kurie buvo apvalesni, draugiški, iškart krisdavo į ausį, ne kaip paprastas garsas, bet kaip gatava reikšmė, ir bemat įsitaisydavo smegenyse, o iš ten jau buvo sunku juos iškrapštyti. Toje ramioje vietovėje, kuri turėjo jį gydyti, o ne nervinti, tie žodžiai buvo tarsi ant lygaus tako kėksančios klastingos šaknys, už kurių užkliuvus lengva pargriūti.
Voiničius stengėsi kiek įmanoma nesusitikti su tautiečiais. Pirma, manė, kad geriau yra praktikuoti vokiečių kalbą, nei veltui aušinti burną saviškai. Antra, lenkai jį erzino. Erzino tas jų bandos jausmas, nes jie be perstogės šliejosi vienas prie kito, klijavosi į aristokratišką glitę, slankiojančią ten ir atgal pėsčiųjų alėja, verdančią savo sultyse, pažiūrėti savimi pasitikinčią, nors iš tikrųjų pernelyg kompleksuotą ir besigėdinčią nepritapimo jausmo. Tai buvo judri pasaulio bamba, nematanti toliau savo nosies, akla viskam, kas aplinkui. Kartais, kai jie praeidavo pro šalį, visada būriu, jį atsivydavo žodžiai: „pagarba“, „bučiuoju rankeles“, „prašyčiau dovanoti“, pažiūrėti tokie nekalti, tačiau verčiantys pasijusti nesmagiai. Jie sugrąžindavo jį atgal į Lvovą, nors buvo pabėgęs šitaip toli ir jau beveik laisvas. Jį erzino kruopščiai slepiamas lenkų netikrumas, maskuojamas visais įmanomais būdais, jau geriau pavirsiąs kvaila narsa, nei leisiąsis atidengiamas.
Dažniausiai matydavo tris vyrus, vaikštinėjančius visada kartu, panašaus amžiaus, kiek nerūpestingai, tačiau gerai apsirengusius. Pagal akcentą buvo galima spėti juos esant iš Varšuvos. Vyriausias, apkūnokas ir praplikęs vyras su akiniais, buvo panašus į mokytoją, taip Voiničius mintyse jį ir pakrikštijo. Antrasis, truputį vyresnis už Voiničių, perkaręs ir kosčiojantis – tasai galėjo būti bet kas: studentas, valdininkas, turtingos šeimos išlaikytinis kokiame dvarelyje… Ir pagaliau trečiasis, barzdotas, nedidukas žmogelis, pasiramsčiuojantis lazda, o kita ranka energingai gestikuliuojantis. Kartais prie jų prisijungdavo dvi damos, abi vilkinčios negražius, nenusakomos spalvos žaketus, ‒ tuomet kompanija tapdavo triukšminga ir net agresyvi. Viena damų skardžiai kvatodavosi, tuo atkreipdama visų vaikštinėtojų dėmesį. Būdavo, kad prie jų prisišliedavo vyresnio amžiaus pora, gerai apsirengusi ir be galo oriai atrodanti, kurios matomu ženklu buvo abiejų sutuoktinių auksiniai monokliai, nešiojami simetriškai – vieno kairėje akyje, kito dešinėje ‒ ir tarsi naudojami vietoje vedybinių žiedų amžinai santuokai liudyti.
Vieną dieną jie priėjo prie Voiničiaus valgomajame, jam bebaigiant pietauti ir kabinant iš taurės paskutinius šaukštelius putėsių. Atsistojo šalia, patenkinti, triumfuojančiais veidais, lyg būtų ką tik sumedžioję retą žvėrį:
‒ Malonu pagaliau sutikti tėvynainį svetur, ‒ prabilo tasai geraširdiškos išvaizdos žmogus, kiek vėliau prisistatysiantis inžinieriumi Mročeku.
Voiničius, sumišęs, pilna burna putėsių, neįstengė nieko atsakyti, kol jų nenurijo, o nuryti negalėjo, nes jautėsi priremtas prie sienos, sumedžiotas.
‒ O mes štai manėme, kad tamstelė vokiečiokas, ‒ pridūrė antrasis su priekaištu.
Mečislovas padėjo servetėlę ir atsistojo, lyg būtų iškviestas per egzaminą. Vyrai pakvietė jį popietinės kavos prie kito staliuko, po didele palme. Voiničius nesugebėjo atsisakyti ir iškart pateko į kryžminę klausimų ugnį: iš kur, kada, kokiais vėjais ir taip toliau.
Kamantinėjo. Apie viską. Tačiau Voiničius atsakinėjo vangiai, tarsi išsisukinėdamas, o tai savo ruožtu erzino kamantinėtojus. Jie norėjo žinoti, iš kur esąs, ką veikia, kiek jam metų ir ar vedęs, ką studijuoja ir kas jo profesorius, ir ką metus veikė Dresdene. Ir kodėl toks išblyškęs, kiek pažengusi jo liga ir kokios yra jo tėvo metinės pajamos. Ir ką planuojąs paskui. Ir ar Zempervaisas jį irgi nuolat užgaulioja. Ir galop: su kuo bendraująs pensione ir ką manąs apie kainas miestelyje. Kiek kainuoja jo kambarys ir ar žinąs pigesnių vietų. Kas yra Sidonija Patek, ar ji turi vyrą, o gal ji „mergelė iš Lesbo“. Kai klausimai liovėsi ir kava buvo išgerta, atėjo metas pasigirti. Inžinierius Mročekas, pavyzdžiui, buvo geriausias šiuolaikinių kuliamųjų specialistas, o viena iš damų piešė ant šilko. Jie kalbėjo per nosį, ištęsdami balsius, žiūrėdami sėdintiesiems virš galvų, tarsi štai ten, aukštai, būtų jų tikroji tėvynė, tarsi iš ten semtųsi jėgų.
Taigi nieko nuostabaus, kad jau iš tolo juos pastebėjęs, vengdamas susitikimo, Voiničius nusukdavo šonan, į artimiausią tiltelį, pereidavo upokšnį ir patraukdavo miško link, arba priešingai, į kitą pusę, į aukštutinį kaimą, arba net rizikuodavo užeiti į cukrainę ar į paštą, kad tik pasislėptų nuo jų. Tai būdavo rimčiausias pavojus jo pasivaikščiojimo metu.
Ko bijojo mūsų Mečislovas, kad taip jų šalindavosi? Kad nuplėš nuo jo tą stropiai kurtą įvaizdį žmogaus, kuris puikiai sutaria su savimi, kuris gerai jaučiasi savame kailyje ir žino, ko nori? Kad sugrąžins jį atgal į Lvovą, į nagus visiems tenykščiams persekiotojams – mokykloje, gatvėje, gydytojų kabinetuose, tėvo namuose? Tiems visiems gydytojams, kurie susirūpinę caksi liežuviais jį apžiūrėdami? Kad įsitemps jį į tas žemas, troškias virtuves, kur verdama anties kraujienė? Į rūsius, kur ant tamsoje dygstančių bulvių krūvos tupi rupūžės, o pro langus matyti kaukšintys karininkiški jo dėdės batai – viens, du, rikiuotės žingsnis ir jo ranka, gniaužianti petį mažajam Mečisėliui?
Jis buvo labiau linkęs priklausyti šiam pasauliui, tam, kuris jo dar nepažįsta ir kuriam save atskleisti jis dar turi laiko. Buvo linkęs rizikuoti, nors žinojo, kad šitas pasaulis irgi gali jį apvilti ir tada tektų vėl kur nors bėgti, važiuoti kitur, dar toliau, kad nepakliūtų į glėbį tai gerai pažįstamai, beviltiškai būklei, kada esi tik problema sau pačiam ir kitiems. Jis jau beveik įsisąmonino ‒ kad liga jį užklupo labai parankiu jo trumpo jauno gyvenimo momentu, suteikdama jam šansą performuoti save, ir kad iš tiesų jis turėtų būti laimingas, jog atsidūrė čia, šiame miniatiūriniame Silezijos kurortėlyje, įkurtame virš požeminio ežero vandenų.
Iš visų jam paskirtų procedūrų Voiničius labiausiai nekentė „rigenbado“, dušo, kai degantis kūnas liejamas vandeniu, kurio temperatūra nuo šešių iki aštuonių laipsnių, šitaip stimuliuojant organizmo gynybines jėgas. Jau po pirmojo karto jis stengėsi nuo jo išsisukti, skųsdavosi daktarui pakilusia temperatūra arba „silpnumu“, juolab kad šitą vandens įrenginį prižiūrėjo pagyvenęs kariškos išvaizdos vyras, ponas Švarcas, kuris jautė kažkokį sadistišką malonumą laistyti aukas, krūpčiojančias nuo šalto vandens. Voiničius viena ranka prilaikydavo savo maudymosi trumpikes, o kita dangstydavo dirglius spenelius, tuo metu ponas Švarcas vedžiodavo žarna su skylėtu antgaliu per jo vargšą, drebantį kūną. Ponas Švarcas visada mėgindavo jį gėdinti, šūkčiojo ant jo lyg ant kadeto: „Na, bernužėli, neištižk! Ugdyk tvirtą valią! Būk vyras, nebūk boba!“ Ir dar: „Ramiai, kary!“ Be šios procedūros, Voiničius dukart per dieną turėjo atkentėti „Strahlendusche“ – procedūrą, kurios metu šaltu vandeniu būdavo apliejamas pakaušis. Šitos maudynės turėjo gerinti odos kraujotaką, sustiprinti ir užgrūdinti silpną Voiničiaus kūną, o visų pirma – padaryti organizmą atsparų oro sąlygoms.
Kartais Voiničius būdavo netoli ašarų, o pono Švarco, kuris gyveno Langvaltersdorfe, nuoširdžiai nekentė. Be šio, ten dar dirbo toks „bademeisteris“, kurį vadino tiesiog Oskaru – didelis ir apkūnus žaliūkas plikai skusta galva, dažniausiai tylintis ir švelnus.
Kai sustiręs Voiničius pagaliau išsivaduodavo iš budelio Švarco rankų, Oskaras šiurkščiu rankšluosčiu trindavo ir minkydavo jo vargšą kūną lyg tešlą, tepdavo jam pečius šildomuoju aliejumi.
Pirmosiomis dienomis sanatorijoje Voiničius skųsdavosi lengvu viduriavimu ir gastritu. Šitaip, matyt, organizmas reagavo į pasikeitusią mitybą bei taikėsi prie kitokio klimato ir vandens. Daktaras Zempervaisas išrašė pepsino skrandžio veiklai pastiprinti bei Doverio miltelių, prie kurių jie čia buvo labai prisirišę: juos sudarė viena dalis opijaus, viena dalis vėmimo šaknies miltelių ir aštuonios dalys pieno cukraus, jie skatino prakaitavimą ir veikė kaip migdomieji.
Kurhauze Voiničius labiausiai pamėgo žiemos sodą, pasiekiamą iš valgomojo, kuriame karaliavo šeši didžiuliai stalai, pajėgūs partijomis išmaitinti visus pacientus. Pietūs Mečislovui keldavo ganėtiną stresą, todėl ėmė svarstyti, ar neatsisakius jų ir neperėjus visiškai prie Opico ir Raimundo virtuvės.
Voiničių aptarnaudavo su paskutine pamaina, kai valgomojo salėje jau būdavo praretėję pietaujančiųjų ir – svarbiausia – nebūdavo tų lenkų, nes šie valgydavo pirmieji. Paprastai jis sėdėdavo su senukų pora iš Švedijos ir dviem pagyvenusiomis rusėmis, kurios silpnai kalbėjo kita nei savo kalba, todėl galima buvo per daug nesistengti palaikyti pokalbio. Pietūs būdavo visada nepaprastai skanūs. Pavyzdžiui, šiandien: keptas upėtakis migdolų padaže, čionykštis firminis patiekalas, prie jo bulvės, užkeptos su kumpiu ir gausybe svogūnų. Tada dar kiaušinienė, labai geltona, apibarstyta svogūnų laiškais. Desertui kelių skonių šerbetai. Gardžiausias jam buvo gervuogių. Voiničius greitai patyrė, kad po tokio sotaus valgio gerai veikia kava, geriama žiemos sode prie ažūrinių metalinių staliukų su vaizdu į parką. Atsisėsdavo taip, kad niekas negalėtų sudrumsti jam vienatvės, ir vartydavo vokiškus laikraščius, ypač susidomėjęs skaitė skelbimus ir straipsnius apie madą.
Čia augo dideli karpytalapiai filodendrai ir palmės, kurios išskėstais pirštais kėsinosi atverti didžiulius langus ir ištrūkti į lauką. Saulėčiausioje vietoje stovėjo kaktusai, vienas buvo virš dviejų metrų, o tolėliau – augalai, kurių pavadinimų jis nežinojo. Čia visada laikėsi didesnė nei kur kitur drėgmė, buvo justi išpurentos žemės ir tarsi ozono kvapas. Pintas fotelis, kuriame jis patogiai įsitaisydavo, švelniai traškėdavo sulig kiekvienu krustelėjimu – tas menkas garsas priminė jam malonias akimirkas, kai dar senais laikais išsiruošė su tėvu ir dėde į Zališčykus ir ten sėdėjo prie šaltos seklios upės pintuose krepšiuose, o dėdė atnešė ledų vafliniuose rageliuose. Tų ledų skonis tapo jam ledų standartu visam gyvenimui ir visus kitus ledus jis visada lygindavo su anaisiais.
Tame pintiniame fotelyje kurhauzo žiemos sode jį aplankydavo prisiminimai. Nė nežinojo tiek jų turįs, juk buvo jaunas žmogus ir niekada anksčiau tiek daug nesusimąstydavo apie save. Paaiškėjo, jog prisimena, pavyzdžiui, kad sykį gavo iš dėdės keletą smulkių monetų ir nusileido į bakalėjos krautuvę nusipirkti griliažinių saldainių. Priėjęs prie prekystalio kyšt ranką kišenėlėn, į kurią buvo ką tik įsidėjęs pinigus, o ten tuščia. Be galo nustebęs apsičiupinėjo kiekvieną drabužio kampelį, gal monetos kur įkrito, gal apčiuops jų apskritą formą, tačiau jos buvo prapuolusios kaip į vandenį. Ponas Minceris, kuris jau ruošėsi paduoti jam maišelį su saldumynais, žiūrėjo į jį vis labiau nekantraudamas, kol galop supyko ir pakvietė prieiti kitą pirkėją.
Mažasis Mečisėlis išėjo iš krautuvės ir pravirko namo tarpuvartėje. Vėliau kruopščiai centimetras po centimetro apžiūrėjo kelią nuo jų buto antrame aukšte iki parduotuvės čia pat gatvės kampe. Nieko nerado. Po šiai dienai nežino, kas galėjo su jais nutikti. Namie pamelavo, kad suvalgė visus saldainius, ir dėdė, tai išgirdęs, prapliupo juoktis, o tėvo lūpas iškreipė grimasa. Verčiau jau tegul tėvas laiko jį smaguriu negu šitokiu baisiu nevykėliu.
Dar prisiminė, kaip vaikystėje jį maudydavo. Tėvas visada nervindavosi, atiduodavo jį į rankas Glicerijai nenoriai, vilkindavo laiką egzaminuodamas, ar moka poterius. Paskui vesdavosi vaiką į virtuvę, į auklės karaliją, kur jau laukė cinkuotas kubilas, pilnas karšto, garuojančio vandens. Kvepėdavo muilu ir švariais rankšluosčiais, šventiškai ‒ taip kvepėjo šeštadienis. Voiničius nepamena, kad tėvas būtų kada nors dalyvavęs jį maudant. Glicerija perimdavo vaiką savo putliomis rankomis, ligi alkūnių pasiraičiusi rankoves, įraudusi nuo įkaičio, šypsanti, ir nuo tos akimirkos prasidėdavo ritualas, Mečisėlį nurengdavo, panardindavo vandenin, šveisdavo kempine, prisisunkusia muilo, kurį Glicerija laikė specialiai jo švelniai odai ir kurio niekas kitas nenaudojo.
Visą laiką ji lenkiškai ir ukrainietiškai jam čiauškėdavo, niekas daugiau su juo taip nekalbėdavo. Jis būdavęs jos „mažytis perliukas“, „muilo burbulis“, „žibuoklė“, „karoliukas“ ir „angelėlis“… Epitetų gausa glumindavo Mečisėlį, jį užburdavo vaizdai, kuriuos stebuklingai atverdavo tie žodžiai: brangenybės, bažnyčios, miškai, sodai – juose tilpo visas pasaulis ir dar kiti pasauliai, kurių jis nepažinojo iš patirties, bet numanė, kaip jie gali atrodyti. Jo kūno dalys buvo „petukai“, „kojytės“, „plaukučiai“, „pėdukės“, „krūtiniukė“; taip pavadintas jis būdavo patenkintas savimi, netgi jausdavo tam tikrą pasididžiavimą, kad štai jis toks yra, ir tai buvo jausmas, kurio niekada nepatirdavo bendraudamas su tėvu. Žiūrėdavo į savo pūpsantį pilvą, ir tai būdavo „pilviukas“, o duobutė jame – „bambutė“. Glicerija burkuodavo palinkusi virš jo, o jos kakta žliaugdavo prakaitas, nes visa virtuvė buvo virtusi į garinę pirtį.
Paskui ji iškeldavo Mečisėlį ant stalo, ant patiesto rankšluosčio, ir trindavo berniuką, kutendama „pažastytes“, arba dėdavosi, kad nori atsikąsti jo kojos „pirščiukų“. Mečisėlis bijodavo pernelyg garsiai juoktis, žinojo, kad šitaip gali pakelti ant kojų tėvą – tas tikriausiai įgriūtų čionai, traukdamas paskui save šaltį iš koridoriaus ir atvėsindamas tą skanią pramogą, todėl tik kikendavo tylučiukais.
Šviežia flanelinė pižama būdavo kieta ir nemaloni, tačiau Mečisėlis gerai žinojo, kad rytojaus rytą, po pirmosios nakties, ji taps tokia kaip visada – minkšta ir jauki. Laiko tėkmė nugludina kampus ir šiurkštumus, padaro pasaulį malonesnį. Kai jau sėdėdavo su pižama, Glicerija paimdavo šukas ir šukuodavo jo šviesius, „pažu“ kirptus plaukus, ir jai visada knietėdavo pamėginti supinti juos į kaseles.
‒ Jie tokie stiprūs, tokie tankūs, ‒ sakydavo.
Tai buvo nuostabu, nes prie viso vertingų daiktų repertuaro prisidėdavo dar plaukai. Žinoma, ji greitai juos išpindavo, bet ant kaktos sudėdavo bangeles, tik tėvas jas tuojau pat suveldavo, kai ateidavo pasakyti labanakt, o Mečisėlis gulėdavo iškrakmolytuose švariuose pataluose vėsiame kambaryje, su šildykle kojūgaly, mėgaudamasis prisiminimais apie tas kassavaitines lipšnias maudynes.
Kartą, grįždamas į pensioną, Voiničius užėjo į cukrainę „Laugers Konditorei und Café“ ir nusipirko dėžutę pistacinių makarunų ‒ jų spalva, dulsvai žalsva, jam pasirodė elegantiška ir žadėjo kažkokį ypatingą skonį, jam buvo smalsu, koks jis. Paskui savo dienoraštyje parašė: „Pati tešla labai lengva, plutelė traški. Ne tokie saldūs kaip mūsų makarunai iš Zalevskio. Tačiau įdaras beskonis, o spalva turbūt išgauta dirbtinai, iš špinatų.“
Jau visai netoli pensiono išgirdo, kaip kažkas tolėliau sušuko lenkiškai: „Klasiškas anekdotas! Ir sugalvok tu man taip!“, ir paskubino žingsnį, kad spėtų kuo greičiau pasislėpti pastate.
Kaip atsitiko, kad dar tą pačią popietę jis atsidūrė pamiškėje? Dulkė smulkus lietutis, kuris atbaidė potencialius vaikštinėtojus – ir gerai, niekas nematė, kaip jis išėjo iš pensiono ir, užuot drausmingai vaikščiojęs po skėčiu senu maršrutu, pasuko į šoną.
Kopė negailėdamas jėgų į kalną – gerai, kad apsiavė senus batus, ‒ kai kada vos gaudydamas kvapą. Retkarčiais stabtelėdavo ir įdėmiai dairydavosi į miško paklotę, stengdamasis nepraleisti jokios smulkmenos. Ieškojo kokių nors ženklų, kryžiaus iš pagaliukų, tam tikra tvarka sudėliotų kankorėžių, neįprastos formos šaknų, ko nors, kas rodytų, jog esąs arti. Drėgnas oras, pritvinkęs kvapų, buvo sodrus nelyg valgis. Voiničiui svaigo galva, kartais turėdavo sustoti ir atsišlieti medžio. Jautė karštį, tikriausiai bus šoktelėjusi temperatūra, ir ėmė žadėti sau, kad tuojau pasuks atgal, juk daktaras Zempervaisas tikrai jo už tai nepagirtų. Ir pats žinojo, kad peržengė sveiko proto ribas, tą Šventąjį Gralį, apie kurį kalbėjo Lukas, šitas tai tikrai nesiveržtų į krūmus ir nekoptų įkalnėn. O gal kaip tik priešingai? Gal jis ateidavo ten, kai niekas nematydavo? O gal Augustas atsidangindavo ten uždusęs ir suprakaitavęs, šluostydamasis paskui kaklaskarės kraštu išrasojusią kaktą? O Opicas? Argi jis ne ten ėjo, dėdamasis, kad renka tuos savo gobtuvuotus grybiūkščius, o iš esmės šie tebuvo pretekstas čia atsidurti? Nes Raimundas – Voiničius buvo tuo įsitikinęs ‒ tikrai ten lankydavosi.
Prasidėjo bukų miškas, baigėsi krūmynai, tad Voiničius sulėtino žingsnį. Rado didžiulį baravyką ir svarstė, ar pasiimti jį, nes neturėjo nei kuprinės, nei rezginės, tačiau negalėjo ramiai praeiti pro tokią dovaną, tad nešėsi grybą rankoje.
Nėra gražesnio miško už bukų, joks kitas taip neatima žado. Šiuo metų laiku lapai buvo jau tamsiai raudoni, išskleidę Voiničiui virš galvos purpurinį skliautą, skiriantį jį nuo pilko rudeninio dangaus. Švarūs, sidabriniai bukų kamienai ramstė dangų, sudarydami navas ir koplyčias. Šviesa čionai krito nuspalvinta medžių vainikuose mirgančių vitražų, kuriuose kiekvienas lapas buvo stikliukas, žaidžiantis su šviesa pagal savo taisykles. Voiničius ėjo pagrindine nava kažkokio tolimo, dar nematomo altoriaus link – o juk viskas rodė jį būsiant. Nes juk tai bažnyčia, pilna labirintų, šoninių navų, kriptų po akmenimis, medžių drevėse paslėptų tabernakulių, įstabių altorių, kurie laikinai rasdavosi ant samanotų nuvirtusių bukų. Toji bažnyčia anaiptol nebuvo akivaizdi, kaip akivaizdžios būna žmonių bažnyčios, betgi ir čia vyko nepaliaujama permaina: vandens į gyvybę, šviesos į materiją. Viskas čia šlamėjo, tvinko, tvino, rasojo ir dauginosi, pumpuravo ir paukšėjo. Žalzganos samanos ir pilkos kerpės darė įspūdį, kad miškas išklotas kilimais – velveto, avikailių, vilnos, minkštos flanelės. Kodėl jis čia neateidavo anksčiau?
Priėjo prie kažkokios proskynos, kurioje augo daugybė drausmingai išsirikiavusių eglaičių – jos buvo atvežtos iš Bavarijos, tikint, kad prigis ir Silezijoje, tačiau čia jos buvo svetimas elementas. Eglės priminė Voiničiui prūsų kariuomenę. O bukai? Bukai jam siejosi su kažkokia margaspalve egzotiška armija, kuri neina į mūšį, tačiau pagyrūniškai puikuojasi apranga, pliumažais, auksu tvyksinčiais šalmais, o paskui sustingsta savimi susižavėjusi. Tokios kariaunos vieta operoje, ne kare.
Jis vos neužmynė ant jos.
Tai buvo laukėsmė, tokia su keliais beržais ir ąžuoliuku, pilna akmenų ir samanų, jau užkimšusių rieduliams burnas, apkurtinusių juos. Čia buvo kita Puppe, ne ta, kurią matė su Opicu ir Raimundu, truputį mažesnė. Gulėjo samanose, tikriau – ji ir buvo samanos, jos kūnas buvo aiškių ir apvalių formų, krūtys – du akmenys, o veidas šįsyk padarytas iš beržo tošies, kurioje kažkieno ranka anglimi nupiešė akis. Nuo drėgmės jos jau buvo išsiliejusios, tad priminė dvi tamsias dėmes. Visas šis kūnas kulminavo vienoje vietoje žemiau „strėnų“, kojų šakume, ten žiojėjo skylė lyg pelių urvelis ar kurmiarausio anga – dažnai naudojamas, išgludintas ir nuzulintas takas.
Voiničius atsargiai atsitraukė, žiūrėdamas po kojomis, baimindamasis užminti ant ko nors gyvo. Spoksojo šiurpdamas ir kartu susižavėjęs į lėlę, kruopščiai padarytą iš to, kas turėta po ranka – akmenų ir samanų, šakų, žievės, grybų, lapų, molingos žemės. Tegirdėjo savo sutankėjusį alsavimą, atrodė, jog miškas nutilo ir stebi tą žmogaus susitikimą su kažkuo, kas nėra žmogus, bet drąsiai imituoja žmogų. Taip, viskas aplinkui atidžiai jį stebėjo. Stačiai jautė, kaip kažkoks ultražvilgsnis skverbiasi po veltinės striukės medžiaga, po rankomis nertu megztiniu, lininiais marškiniais, medvilniniais marškinėliais… Jausmas buvo labai nemalonus, panašiai jausdavosi tada, kai jo kūną egzaminuodavo daktaras Zempervaisas. Žengė žingsnį atgal, pasirengęs tučtuojau grįžti į miestelį. Bet juk dar gerai neapžiūrėjo to gamtos pseudokūrinio. Aiškus daiktas, kieno čia darbelis – tų angliadegių suodinais veidais. Voiničius nejučia įsivaizdavo, kaip jie santykiauja su Puppe, vaizduotėje išvydo, koks gaivališkas yra vyriškas geismas, koks nekantrus ir nesutramdomas. Kažką panašaus buvo matęs tik kartą, kaime, kluone ‒ ritmiškai judančius kaimo berno sėdmenis, bevardžio pusvyrio, savo kūnu uždengusio jų tarnaitę, melžusią pas juos karves. Pajuto, kaip giliai pilve kyla karšta baimės banga ir netrukus užlieja jį visą, lig pat ausų galiukų. Paskui jam pasirodė, kad samaninė figūra sudejavo ir jos strėnos sujudėjo, tarsi iš po žemių būtų stūmusi aukštyn kokia jėga. Jis išpūtė akis, bet miražas išsisklaidė.
Labai nemalonus jausmas, kad kažkas jį stebi, pasiekė apogėjų. Ėmė mušti prakaitas. Ir nusmelkė išgąstis, kad taip greitai temsta. Pamažu, stengdamasis nekelti triukšmo, atatupstas traukėsi iš laukėsmės, o paskui paraitęs savo ilgas kojas beveik bėgte pasileido į miestelį, prisiekinėdamas sau, kad jau niekada čia neateisiąs.
Versta iš: Olga Tokarczuk. EMPUZJON. Wydawnictwo Literackie, 2022.
1 Vietinių haliucinogeninių grybų užpiltinė (vert. past.).
Agnieszka Szpila. Apie pepitą, oliguriją ir augalų priežiūros skirtumus
2023 m. Nr. 10
Iš lenkų k. vertė Irena Aleksaitė
Agnieszka Szpila (g. 1977) – lenkų rašytoja ir kultūros mokslo atstovė, ekofeministė ir aktyvistė. Romanas „Heksės“ („Heksy“, 2021), kurio vieną skyrių publikuojame, – trečioji jos knyga, ji buvo nominuota 2022 m. „Nikės“ premijai. Romanui išėjus autorė išgarsėjo, šią knygą rekomendavo versti Nobelio premijos laureatė Olga Tokarczuk. Literatūros kritikė Kazimiera Szczuka apie „Hekses“ yra pasakiusi: „Savo ilgame skaitytojos gyvenime nesu susidūrusi su radikalesne feministine vizija.“
Romano fragmentas
Nevadovausi dideliam NACIONALINIAM kuro koncernui, jei tarp kojų turi kailinį žvėrelį ar naminį paukštį: vištukę, katytę, bebriuką. Taip pat nevadovausi dideliam kuro koncernui, jei tarp kojų turi atavistinę putę, pypę, kūšį ar nusidriekusią kaip Akermano stepės pyzdą.
O vairą – pakartokime dar kartą: „didelio nacionalinio kuro koncerno“ su paukščiu fone, ir ne bet kokiu paukščiu, o tokiu, kurį godojo Romos cezariai, Karolis Didysis, Šventoji Romos imperija, paskui dar Habsburgų dinastija, o galiausiai per dabartinę Vokietiją, Rusiją, Jungtines Amerikos Valstijas ir… Lenkija, – vairą į rankas paima tas, kas tarp kojų turi erelį. Geriausiai baltos spalvos, nes toje šalyje, kur koncerno logotipas sutampa su tautos logotipu, juodas paukštis, laikomas apatiniuose, nežada nieko gero, ir jau tikrai negarantuoja gražios ateities. Turintieji juodus paukščius, visose geografinėse platumose daugumos moterų baisingai trokštamus, lenkų tautos atstovams asocijuojasi su trūkstama grandimi Darvino teorijoje, kuri Lenkijoje didelio entuziazmo nekelia. Visai kas kita trumpikėse, glaudėse ar šortuose įsikūręs paukštis baltas – tasai visuose lenkų rinkos segmentuose yra valdžios legitimacija.
Bet grįžkime ad vaginum. Naminė vištukė, kurią reprezentuoja moteriška giminė, varžydamasi su reprezentuojančiu vyrišką giminę plėšriu paukščiu, pralošia visiškai ir galutinai. Trumpikėse, glaudėse ar šortuose apsigyvenusį korporacinį paukštį iš išorės pridengia papildomas kostiuminių kelnių su kantu sluoksnis, kelnių, kurios, ypač tos, mūvimos turtingiausių lenkų, gyvenančių palei Varšuvą išaugusiuose miestuose-soduose su Podkova Lešna priešaky, gali kainuoti tiek, kiek kelerių metų vidutinis automobilis arba kiek užtektų visus metus išlaikyti dvidešimt Kongo Demokratinės Respublikos šeimų. Įdėmiau pažvelkime į audinius, iš kurių tie kostiumai pasiūti, taip pat į kissing buttons – besibučiuojančias rankogalių sagutes – slaptus turtuolių atributus. Tokie, pavyzdžiui, pepitos langeliai arba dryželiai, – dažni audinių raštai, kuriuos pasirenka establishment ir intelektualus elitas, apsigyvenęs miestuose-soduose – vietose, turtingųjų ir turtingiesiems atimtų iš gamtos, kad, kitaip nei vargšams, nereikėtų kvėpuoti šalutiniais pramonės revoliucijos produktais. Vietovės, kuriose iškirstas gabalas miško tam, kad ten būtų suprojektuoti miestai gyventi išrinktiesiems, toliau nuo pyzdošiknių ir kurviagalių, kur gyvena paleistuvės, iškrypėliai, plėšikai ir psichikos ligoniai.
Plebso, taip pat to iš kurviagalių, dėvima pepita – tai jau ne pepita, o paprasta pepitė. Skirtumas matyti iš karto – švarko nugaros ir šoninėse kelnių siūlėse langeliai niekad nesueina, linijos nesutampa kaip elitinės pepitos, ir vietoj ramybės ir elegantiško džiugesio jausmo, kurį žiūrinčiajam teikia rašto harmonija, kelia nusivylimą, chaoso pojūtį ir priešiškumą. Vilkėti pepitą dera tik miestų-sodų gyventojams.
Panašiai su dryželiais. Kurviagaliuose iš pirmo žvilgsnio matyti, kad kostiumas sukirptas iš vieno audinio gabalo, o elito pasaulyje, kuriam atstovauja rimtas biznis (su kuro koncernu priešaky), taip pat tarp vadinamųjų „intel-igentų“, vienam kostiumui reikia vidutiniškai penkiais metrais audinio daugiau. Tam, kad dryželiai sutaptų. Tam, kad dėl to sutapimo kiekvienas vilkintis kostiumą galėtų jaustis saugus, patirtų pasitenkinimą. Tarytum per tuos sutampančius dryželius, gabardinines lygiagretes ir dienovidinius garantuotai atitekėtų paslėptinė energija, visame pasaulyje palaikanti drausmę ir sąlyginę tvarką.
Aukščiau minėta intel-igentija, apsigyvenusi Podkova Lešnoje – Lenkijos miestų-sodų crème de la crème, – be puikiai sukirptų drabužių (tarp jų ir brangių firminių treningų), gali pasigirti dar šiuo bei tuo – nepaprastu demografiniu statusu, tai yra tiesiog nematytu skaičiumi garsių kultūros ir meno žmonių viename kvadratiniame metre! Taip pat Katalikiškos inteligentijos klubu, organizuojančiu čia kultūrinį gyvenimą. Povais prie bažnyčios įkurtame sode ir bigbyto mišiomis praeityje.
„Gerbiamieji, tik įsivaizduokite, kad gyvenate šalia garsios rašytojos iš kairės pusės ir garsiausio Lenkijoje teatro režisieriaus iš dešinės, o virtuvėje plaudami indus pro langą matote ristele bėgančius kino žvaigždę ir politiką, kuris dėl jos paliko žmoną ir vaikus. Argi tai nėra nuostabu? Tokia daugybė garsių asmenų tokioje nedidelėje erdvėje!“ Nieko keisto, kad šitaip per daugelį kongresų ar šiaip kalbantis reklamuojama Podkova Lešna sulaukia vis daugiau antagonistų.
Toji pati Podkova, be daugybės katalikų, menininkų ir verslininkų, dar gali pasigirti didžiausiu skaičiumi knygų (dažnai apdulkėjusių) kubiniame centimetre, iš prosenelių paveldėtų bibliotekėlių, ir didžiausiu paveikslų skaičiumi ant sienų kvadratiniame centimetre! Paveikslų, perduodamų iš kartos į kartą, iš senelio anūkui, ir, pridėkime, tikro, lenkiško senelio, be jokios svetimo kraujo priemaišos! Patriotai iš kartos į kartą. Paveiksluose, apie kuriuos kalbame, dažniausiai vaizduojami arkliai. Arkliai prie šaltinio, arkliai mūšio lauke, arkliai, laižantys sukilėlio veidą, arkliai turguje, arkliai saulei leidžiantis, arkliai kitų arklių fone, tarsi visa šalis, kartu su ja ir žmonės, būtų tapę arkliais ir jotų ant keršo arklio. Laimė, kartais paveiksle arklį pakeičia apsiverkusi moteris, išlydinti sūnų į karą – tarsi arklį skerdimui. Kad raitas kautųsi ir atiduotų gyvybę už erelį. Tokia istorija. Kokie paveikslai kabo ant sienų, tokie ir intel-igentai. Verslininkų elito atveju kelionės į istorinius šeimos prisiminimus, kuriose pasą atstoja ant sienų kabantys žirgai-kossakai ir motinos-lenkės-grottgerės, pakeičia modernūs baldai. Modernus krėslas, moderni vila, modernus sodas, netgi modernus stilizuotas unitazas.
Kamuojama šlapimo sumažėjimo ir makšties sausumo, taip pat bipolinio afektinio sutrikimo, Ana Šaibel su neįgaliu vyru Podkova Lešnoje gyveno šešerius metus, nuo tada, kai ėmė vadovauti dideliam nacionaliniam kuro koncernui. Pirmuosius metus gyveno plėšoma tarp protėvių portretų (ne savo, mščonuviečių, o pirktų antikvariate) ir tarptautinio baldų modernizmo. Bet tapusi koncerno generaline direktore pasirinko dizainą, o ne savo protėvių portretus, todėl juos ir prie jų priderintus dailės mažmožius (irgi iš antikvariato) nunešė į palėpę ir užrakino, užklojusi šimto metų senumo marška iš Kurpių, irgi neva protėvių. Šitaip ji, užuot naudojusis protėvių (tų iš antikvariato) tapatybe, viską pastatė ant lenkiško viduriniosios klasės mito ir apsimetė esanti šiuolaikiška moteris, nutraukianti ryšius su istoriniu kontekstu, orientuota, bent dizaino srityje, į „čia ir dabar“.
Gyvenime mažai dėl ko krimtosi, nes tas gyvenimas buvo, kaip sakoma, successful. Problema buvo nuo juosmens žemyn paralyžiuotas vyras ir tėvai, du kartus per metus – Kalėdas ir Velykas – atvažiuojantys iš Mščonuvo, esančio netoliese, bet baisiai tolimo mentališkai ir kultūriškai. Jau pats pavadinimas1 kelia asociacijų, nuo kurių sunku pabėgti, o ką jau kalbėti, kad esi iš ten kilusi! Vilkintys prasčiokiškai: motina pepitės švarkeliu (be besibučiuojančių sagučių), tėvas treningais iš antrų rankų su puma ant blauzdos, nutrintais taip, tarsi būtų ištraukti iš kokios nors pumos gerklės. Vienintelis dalykas, kuris juos siejo su Podkova, – bažnyčia, kurioje buvo meldžiamasi taip pat ir giedamos tos pačios gražios ir graudžios giesmės kaip Mščonuve.
Šaibel visada jų prašydavo atvažiuoti vakare. Šitaip norėjo išvengti smalsių kaimynų, neįpratusių prie tokios ekstravagantiškos mados, žvilgsnių. Tada ji pasijusdavo bjauriai, kaltino save paviršutiniškumu, kuris į jos sielą įrašė miesto-sodo ir didelio nacionalinio koncerno tikrovę. Slėpdama tėvus nuo kaimynų žvilgsnių ji, viena vertus, saugojo savo vadinamąjį įvaizdį, kita vertus – keršijo jiems už tai, kad, nors kas mėnesį siuntė nemažą sumą vadinamajam pragyvenimui, jie vis tiek neįstengė padoriai rengtis ir atrodyti kaip žmonės. Dėl tos priežasties, užuot lankęsi su ja sostinėje, į kurią važinėjo mokamu oro tuneliu, suprojektuotu patiems turtingiausiems, kad nereikėtų kvėpuoti azoto, sieros ir smogo monoksidais, ar vaikštinėję po Mazovijos perlą Podkovą, likdavo nematomi, kaip šešėliai slankiodavo po namus, kuriuos, laimė, tapusi koncerno generaline direktore, aptvėrė aukšta tvora. Tėvams paprašius nors kartą pasiimti juos į darbą ar bent leisti patiems nuvažiuoti priemiestiniu traukiniu, susinervinusi Šaibel atsakydavo:
– Mama, kam jums ta Varšuva? Ten nėra kuo kvėpuoti! Čia, Podkovoje, švariausias oras visoje Lenkijoje. Čia kvėpuoji jodu. Netgi geriau nei prie jūros, nes mūsų jodas, gaminamas tik Podkova Lešnos gyventojų reikmėms, per specialius oro jonizatorius, didumo sulig mokyklos stadionu, filtruojamas per suomišką moreną.
– Vaikeli, ką tu nusišneki! – į dukters aiškinimus stačiokiškai įsiterpia tėvas. – Jodu kvėpuoji tik prie jūros.
– Ne tik, jei turi pinigų. Koncernas, kuriame dirbu, dosniai sušelpęs Bažnyčią, taip pat didžiulę sumą investavo į klimato gerinimą. Aš pati nelabai tikiu tomis nesąmonėmis, pagaliau kas man rūpi visuotinis atšilimas, jeigu čia taip malonu.
– Vaike, juk šioje planetoje nesame vieni, juk ne taip tave auklėjau, – sako mama, vis labiau karščiuodamasi. – Ar tikrai tau nerūpi, kad tirpsta ledynai, dega Brazilijos miškai, nyksta gyvūnų rūšys, kenčia vėpliai, lapės, maži gražučiai pingvinai? – klausia neketindama nusileisti.
– Kiekvienas turi savo košmarų, baimių, problemų. Jūs turite globalų atšilimą ir kenčiančius pingviniukus, o aš vyrą vežimėlyje, kuriam turiu kaip vaikui šluostyti užpakalį. Ir dar pietauti su klebonu, nes mano vyras atsivertė. Staiga pajuto, kad pasikalbėjus apie Dievą jam palengvėja. Maža? Duokite man ramybę! Nei manęs, nei savęs nekankinkite problemomis, kurios jūsų tiesiogiai neliečia.
– Na, vis dėlto liečia, jeigu – kaip pati sakai – tavo koncernas skyrė pinigų planetai gelbėti, – sako tėvas.
– Mano koncernas išsigando ekologų. Žalieji nedavė jiems gyventi. Rašė skundus į Europos Sąjungą. Į Daniją ir Švediją. Vokiečiams nusispjaut, patys turi savo Nord Stream, bet vikingai buvo gatavi suplėšyti mus į gabalus. Todėl čia, Podkovoje, testuojame naujausius sprendimus. Sukūrėme dirbtinį jodą, jis sveikesnis už tą prie jūros, iš Suomijos atsivežėme morenos, ją liofilizavome, ir toji džiovinta morena papildomai filtruoja mūsų orą. Todėl labai prašau – gana jau verkauti dėl planetos mirties, verčiau pasirūpinkite savo sveikata ir kvėpuokite, nes tokio mikroklimato nėra daugiau niekur Lenkijoje, ir galbūt – na, nebent išskyrus Švarcvaldą – niekur pasaulyje.
– O prisimeni tokį serialą – „Švarcvaldo klinika“? – mesteli tėvas.
Šaibel taip, kad neatkreiptų tėvų dėmesio, paima tabletę, kurią geria nakčiai, nes žino, kad jei neišgers dabar, šią valandėlę, emocionaliai juos smarkiai nuskriaus. Tėvo idiotizmas įžiebia jos viduje liepsną, kuri netrukus apims ne tik namą, bet ir stoginę sode ir šuns būdas, kuriose gyvena du jos rotveileriai. Šaibel labiausiai negali susitaikyti su tuo, kad tėvas visada kalba apie menkaverčius serialus, kuriuos jų šeima mėgo žiūrėti, bet jokia kita draugija visiškai negalėjo to suprasti, juolab kad tėvas, paklaustas, ar be pavadinimo gali dar ką nors apie tą filmą pasakyti, tylėdavo, ir atrodydavo, kad žino tik serialų pavadinimus, o ir tuos kartais persukdavo.
Tiesą sakant, kiek kartų Šaibel užduodavo sau klausimą, kodėl norėtų nutraukti santykius su artimaisiais, tiek pagalvodavo kaip tik apie tai – apie tėvo kvailumą ir motinos monotemiškumą, jos mintys sukosi tik apie sklypo tvarkymą ir ruošimąsi dar vienam konkursui. Ir kitam sezonui.
Kai praėjus metams po atsikraustymo pakvietė juos į didžiausią podkoviečių šventę, nuo karo kasmet rengiamą festivalį „Atviri sodai“, motina visiems, kurių soduose apsilankė, siūlė perprojektuoti erdvę pagal savo kolektyvinio sklypelio pavyzdį, o tą sklypelį demonstravo iš rankinės išsitraukusi žurnalpalaikį „Lenkijos sodybos“ su reportažu apie jos mščonuvietišką edeną. Vėliau Šaibel metus nesirodė miestelyje, apsipirkdama online ir nekišdama nosies iš savo sodo, lokalaus peizažo architekto absoliučiai modernizuoto. Kas be ko, rytą savo dailiuoju automobiliu išsprūsdavo į darbą ir grįždavo sutemus, kad niekas jos nepastebėtų. Tokia tai buvo kompromitacija. Mščonuvo kompromitacija miesto-sodo, turtingo kultūrinių tradicijų, akyse.
Motina Šaibel nervingai vaikštinėja po dukters sodą, kurį pradžioje, Anai persikrausčius į Podkovą, projektavo pati. Žinojo, kaip tą daryti, suk nesukęs, o dešimt metų, nuo 2009 iki 2019-ųjų, jos kolektyvinis sodelis laimėdavo gražiausios Mščonuvo sodybos konkursą.
Žinoma, Šaibel dar būdama vaikas mėgo gėlėse skęstančią tėvų sodybą su dailiai apibrėžtu sodeliu, kuriame karaliavo renklodai ir trešnės, tačiau suvokė, kad Mščonuvo sklypelius ir Podkovos sodus skiria šis tas daugiau nei praraja. Tai tarsi karalystės pasidalijimas į rytus ir vakarus. Darželyje, apsodintame pagal mščonuviečių skonį, viešpatavo pritvinkę bijūnai, jurginai ir flioksai su kur ne kur prikaišiotais styrančiais kardelių peniais, o Podkovoje, kurios gyventojai kartą per metus mielai atverdavo savo vartus visiems smalsuoliams (išskyrus netoli Podkovos gyvenantiems išeiviams iš Čečėnijos), pirmu smuiku griežė visų nepaprasčiausių rūšių azalijos ir rododendrai, savo grožiu prilygstantys Lenkijos mokslų akademijos botanikos sodo pavyzdžiams. Podkovoje rododendrai ir azalijos buvo ne tokie kaip Mščonuvo gėlynuose. Podkovoje rododendrai buvo dideli ir riebūs kaip drambliai! Pavėsio karaliai prasidėdavo nuo menkiausios Blue Elf rūšies – iki kolekcinių pavyzdžių, kurių kaina neretai prilygdavo Mščonuvo kolektyvinio sodo, paskelbto parduoti interneto puslapyje mszczonowskidzialkowiec.pl., kainai.
Taip pat visiškai kitaip tie augalai buvo sodinami ir prižiūrimi – gimtajame Šaibel miestelyje sodybas puošiantys augalai buvo iš sėklų arba sodinukų, paskui tos augalinės būtybės sodelyje, terasoje ar balkone išgyvendavo savo vaikystę, jaunystę, savo rudenį ir žiemą, o mieste-sode Podkovoje augalai buvo sodinami į žemę pačios efektingiausios vystymosi stadijos. Juk svarbesnis buvo stulbinantis efektas nei auginimo procesas, big wow įveikė sudėtingas augalų priežiūros paslaptis ir vadinamąją ranką augalams. Čia labiau buvo vertinama ranka pinigams, todėl podkoviečiai galėjo įpirkti gražiausius augalus Lenkijoje.
– Aniute, o kur tie gražūs šlamučiai ir baltašaknės, kurias pasodinau? Nematau pas tave nė vieno mūsų augalo. O bumbulinis putinas? Kur jis? Tikrai viskas sunyko?
Šaibel iš visų jėgų, iki skausmo suriečia kojų pirštus. To išmoko dirbdama korporacijoje. Kad neparodytų, jog pašnekovas savo įgimtu bukumu baigia priremti tave prie sienos, kurią esi pasiruošusi sugriauti, kad tik nereikėtų žiūrėti į priešininką. Kad akių neužlietų raudona migla. Kad ilgiau nekankintų intelekto nesužalotas veidas priešais. Tad užuot sugniaužusi į kumščius rankas, kas iš karto išduotų žudikiškas intencijas, iš visų jėgų surieti kojų pirštus, net užlenkdama juos su visu padu. Pratimas, kurį sunku atlikti avint ankštus aukštakulnius, bet (Šaibel tai žino, jei nežinotų, šiandien nelaikytų savo rankose nacionalinio koncerno vairo) nėra neįmanoma.
– Na, viskas, mama, baik. Čia dirva ne tokia… Jau tiek kartų aiškinau.
Suriestų pirštų skausmas toks stiprus, kad Šaibel galiausiai ima giliau kvėpuoti, tarytum po valandėlės turėtų išgirsti kieno nors itin prastą nuomonę apie save. Skausme gimstančią savikontrolės valandėlę nutraukia Motinos mščonuvietės mantra:
– Žemės galėjome atvežti iš Mščonuvo. Jau šitiek kartų siūliau…
Šaibel įsikanda liežuvio galiuką, kad nesprogtų, kad neišrėktų, jog Mščonuvas tai Mščonuvas, o Podkova tai miestas-sodas, ir sodyba visai ne tas pat, kas sodas. Jog atsikrausčiusi vieną naktį turėjo visa tai išrauti ir išmesti į komposto krūvą, o pasodinti tai, ką čia sodina miesto-sodo bendruomenė. Ir ką? Negi buvo lengva? Mščonuvą ir visą vaikystę, praleistą ne užsieniuose, o tėvų, anksčiau senelių, kolektyviniame sode, išrauti iš savęs su šaknimis? „Tai skaudėjo, mama. Skaudėjo, tarsi kas nors netikėtai iš nugaros išdulkintų tave supainiojęs skylutes.“ Bet negali jiems to pasakyti, nes širdies gilumoje žino, jog motiną ir tėvą šitai užmuštų. Būtų tas pat, kaip nuimti tėvų miegamajame kabantį Jono Pauliaus II portretą, trenkti į žemę ir pasiusioti jam ant veido.
Tad ta pačia tema meluoja vėl, šeštą kartą iš eilės, kas kartą jausdamasi esanti nedėkinga kalė, kuri pasiekė tai, ką pasiekė, tik dėl tokių apskaičiavimų. Ir kalkuliacijų. Ir visuomenės stebėjimo. Gebėjimas žaisti tuos pačius žaidimus kaip ir jos aplinka buvo stipriausia Šaibel pusė. Žinodama jų tūkstančius, žaisdavo tik tuos, kurie buvo žaidžiami šią valandėlę, be to, kartais laimėdavo, kartais leisdavo laimėti kitiems. Gebėjo įvertinti, kada ir kam leisti laimėti, kad patenkintų korporacijos kolegų (kolegės toje srityje vis dar sudarė mažumą) ir verslo partnerių tuštybę. Vadybos lygyje, netgi už Lenkijos ribų, moterų nesutiksi, mat jos, prisidengusios kovos dėl Motinos Žemės ir aplinkos apsaugos skydu, nuo seno buvo linkusios graužti šaką, ant kurios sėdėjo Šaibel, reikalaudamos visiškai uždrausti naftos gręžinius ir naftos perdirbimą.
1 Nuo žodžio mśić – keršyti (vert. past.).
Mari Sopilko. Žymė
2023 m. Nr. 8–9
Iš ukrainiečių k. vertė Artūras Valionis
Mari Sopilka (g. 1988 m. Čerkasuose) – vertėja, savanorė, visuomenės veikėja. Čerkasų nacionaliniame B. Chmelnickio universitete baigė ukrainiečių filologiją. Bendradarbiavo su leidyklomis „Stiklinė laiko“, „Lilija“.
Ši novelė yra iš būsimo dvikalbio elektroninio leidinio ukrainiečių ir lietuvių kalbomis, kurį inicijavo Lvivas, UNESCO literatūros miestas. Jis kasmet leidžia almanachą „Jauno miesto skaitymai“, kuriame pradedantys rašytojai dalijasi savo tekstais pasirinkta tema. 2022 m. Lvivas pakvietė Vilnių, UNESCO literatūros miestą, jungtis į bendrą projektą ir parengti dvikalbį elektroninį leidinį. Jauni rašytojai buvo kviečiami rašyti tema „Kelias į laisvę“, vėliau surengtose literatūros vertimų dirbtuvėse profesionalių komisijų (Lietuvos komisijos nariai – rašytojai Giedra Radvilavičiūtė ir Alvydas Šlepikas, poetas ir vertėjas Marius Burokas; Ukrainos komisija – rašytojai Anastasija Levkova ir Petro Yatsenko, poetas ir vertėjas Ostapas Slyvinskis) atrinkti kūriniai buvo išversti į abi kalbas, pradedančiuosius vertėjus konsultavo profesionalai – Vladas Braziūnas, Vytas Dekšnys, Beatričė Beliavciv, redagavo Greta Ambrazaitė.
Novelė
– Mama, kodėl mes išjungėm šviesą?
– Taip reikia.
– Kodėl?
– Visi išjungė, ir mes išjungėm!
Maša ir sau negalėjo paaiškinti, kodėl taip reikia. Meras vaizdo kreipimesi pranešė, kad žibintai bus išjungti. Kažkas pridėjo komentaruose, kad be galo svarbu išjungti šviesą net namuose, na, ir nuvilnijo.
Jų privačių namų rajonas dabar priminė sceną iš „Hario Poterio“, ką tik praėjus profesoriui Dumbldorui su šviesos kardu. Tamsu nors į akį durk, o vienintelis šviesos šaltinis – jauno mėnulio puslankis danguje. Net žvaigždės pasislėpė už debesų, kad būtų dar liūdniau.
Maša užtraukė užuolaidas ir greitai nuėjo į virtuvę, kad išvengtų Polinos klausimų. Duktė jau antrą valandą sulindusi į planšetę su vaizdo žaidimais. Dar prieš savaitę Maša būtų dėl to labai pykusi, bet dabar – dabar tai vienintelė galimybė nukreipti jos dėmesį nuo tamsos namuose ir neramių tėvų pokalbių.
Olehas visą tą laiką irgi nepakeitė pozos. Spoksojo į mobiliojo ekraną, kuriame dar vienas ekspertas pylė nesibaigiančią žodžių tiradą. Neatkreipė dėmesio į virtuvėn įėjusią žmoną.
Maša pasikasė plaštaką. Nuo nerimo dar labiau niežėjo raudono bėrimo vietoje. Dar kartą ištepė sviestu, kaip mokė močiutė.
Siurbtelėjo jau kadais ataušusios arbatos. Virš stalviršio kabančios šviesos diodų juostos blausiai apšviečiama arbata priminė žolių nuovirą – tamsi, su benzino plėvele.
Maša atsisuko į vyrą.
– Prasta arbata, – ištarė garsiai, tikėdamasi, kad Olehas atsiplėš nuo telefono.
Labai norėjo, kad jis atsitrauktų ir jiedu pasikalbėtų. Pokalbis – vienintelis dalykas, kurį dabar jie galėjo sau leisti.
Per laidos vedėjo greitakalbę Maša vos išgirdo Oleho murmtelėjimą. Matyt, jis pritarė žmonos teiginiui.
Maša pastatė puodelį ir grįžo į svetainę. Prisėdusi ant sofos, peržvelgė feisbuko naujienų srautą, įzombino savo baimes.
Ant namų stogų rado fluorescenciniais dažais diversantų išpurkštus kryžius – desantininkams skirtas žymes.
Priešai seka žmones pasitelkę geolokaciją.
Būtina uždažyti visų gyvenviečių pavadinimus kelio ženkluose, kad okupantai nesuprastų, kur jie.
Maša nurijo seiles ir toliau slinko feisbuko juosta žemyn. Niežtintis delnas tvinkčiojo.
Širdis vos neiššoko iš krūtinės, kai Polinos žaidime pasigirdo stiprus trenksmas. Metusi telefoną ant sofos, Maša staiga pašoko.
– Einu į lauką, – dėl visa ko pasakė, bet niekas iš šeimynykščių neatsiliepė.
Ji užsimetė striukę ant frotinio chalato, užtrauktukas vos užsisegė. Nors vasario pabaiga buvo daug žadanti, kovo mėnesį ir toliau karaliavo žiema.
Maša kiek pastovėjo ant laiptų, kad akys apsiprastų su tamsa. Ją pajutęs tyliai suamsėjo šuo.
Ji iš lėto žengė per kiemą žvelgdama į tamsius namų kontūrus.
Staiga Mašos akys sustojo ties raudonu tašku už sodelio kaimyno kieme. Ji sustingo lyg įkasta, įsitempė visu kūnu. Stengėsi įžiūrėti, iš kur ši šviesa sklinda, bet regėjimas buvo gerokai nusilpęs dėl nuolatinio lindėjimo telefone.
Tvora buvo aukšta. Tad Maša nubėgo į sodo namelį ir atsitempė suoliuką, pakeliui dar skaudžiai atsitrenkė šlaunimi į šulinį. Tačiau jaudulys ir auganti baimė, kad diversantai gyvena taip arti, nuslopino visus fizinius pojūčius. Net dermatito niežulys pasimiršo.
Maša užsilipusi ant suoliuko svyravo, mat šis ant pažliugusios nuo tirpstančio sniego žemės stovėjo nestabiliai. Įsikibusi į tvorą, kad nenugriūtų, įsispoksojo į kaimyno kiemą. Pirmą kartą pasigailėjo, kad sodelis per didelis.
Raudona dėmelė švietė tamsoje, nuo kaimyno lango atsispindėdama pikta žadančia pašvaiste.
– Viešpatie, Dieve mano! – Maša apsilaižė išdžiūvusias lūpas.
Nušokusi puolė namų link, prisilaikydama už sienos, kad tamsoje nepargriūtų.
Nenusivilkusi striukės, kad ir kaip suprakaitavo nuo tiekos drabužių ir įtampos, įlėkė virtuvėn.
– Volodka – diversantas! – pareiškė ji sunkiai alsuodama.
Olehas, nieko nesupratęs, kreivai dėbtelėjo į žmoną.
– Ant jo namo žymė! – Maša mostelėjo kaimyno namo pusėn, tarsi anas būtų matomas iš virtuvės.
– Kokia dar žymė? – paklausė Olehas, galiausiai nutraukdamas užsitęsusią pauzę.
– Žymė, kurią diversantai fluorescenciniais dažais užpurškė!
– Kam?
– Kad desantininkai matytų!
– Neišsigalvok! – prunkštelėjo jis ir vėl palinko prie telefono.
Maša piktai į jį įsispitrijo, rankomis įsirėmė į šonus.
– Aš nieko neišsigalvoju! Ką tik mačiau tą žymę savo akimis! – sušuko ji.
Oleho smilkiniuose sutrūkčiojo gyslos.
– Niekas jokių žymių nepaišo!
– Eik ir pasižiūrėk!
– Kam jam piešti žymę ant savo namo? – užriko Olehas, su trenksmu atstumdamas kėdę.
Maša akimirką sutriko, bet greit rado atsakymą:
– Nes jis su jais išvien!
Olehas atsiduso ir pavartė akis. Tačiau nuėjo apsivilkti striukės.
– Palauk! – sušuko Maša. – Paimsiu žiūronus.
– Kokius žiūronus?
– Polinos!
Jie slinko pasieniais lyg specialieji agentai. Aišku, kad žmonos nerimas bus persidavęs ir vyrui, Olehas suprato padėties rimtumą. Garsiai skalijo šuo, sutrikęs, ko čia naktį šeimininkai blaškosi.
– Įsivaizduoji? Prie pat mūsų… – sušnibždėjo Maša, eidama tvoros link.
– Jis man visada atrodė keistas, – pritarė Olehas.
Maša dar kartą užsikabarojo ant suoliuko, prispaudė prie nosies ryškiai geltonus žiūronus su mėlynai rausvu ornamentu. Vaizdas buvo tamsus, kaip pro rūką. Ji suko plastikinį ratuką, bet vaikiško žaislo lęšiai visiškai netiko šnipinėti.
– Taigi… Nieko nematyti! – nusiminė Maša. – Gal atsineškim telefoną? Pritrauktume…
– Nereikia, – atsakė Olehas.
– Manai?
– Taip, manau! Jokia ten ne žymė! Ten skaitiklis!
Maša atsisuko į jį, tada sužiuro į raudoną žiburėlį.
– Kaip?
Ji prisimerkė, bandydama sutelkti žvilgsnį, ir staiga pamatė, kad švyti ne dažai, o lemputė.
– Skaitiklis? – negalėjo patikėti Maša.
– Taip, brangioji, būtent.
Ir staiga ilgai tvyrojusi įtampa prasiveržė garsiu skambiu juoku, o kartu – ir palengvėjimo ašaromis. Olehas kvatojosi drauge su ja, pamėgdžiodamas, kaip ji įpuola į virtuvę ir apšmeižia kaimyną. Maša vaizdavo, kaip jie slenka per kiemą. Išsišaipė net iš žiūronų.
O paskui jiedu apsikabino ir ilgai tylėjo. Žodžiai jiems nebebuvo reikalingi.
Maksym Popil. Skambučio belaukiant
2023 m. Nr. 8–9
Iš ukrainiečių k. vertė Artūras Valionis
Maksymas Popilis (g. 2000) apsakymų yra publikavęs žurnale „Dnipro“, apsakymų rinkinyje-fanzine „Rūsys“, taip pat buvo literatūros platformos „Senelis“ konkurso „Košmaras tęsiasi“ finalininkas (apsakymas „Jis žino visas tavo paslaptis“). Gyvena Belobožnitsos kaime, Čiorkivsko rajone, Ternopilio srityje.
Ši jauno ukrainiečio novelė yra iš būsimo dvikalbio elektroninio leidinio ukrainiečių ir lietuvių kalbomis, kurį inicijavo Lvivas, UNESCO literatūros miestas. Jis kasmet leidžia almanachą „Jauno miesto skaitymai“, kuriame pradedantys rašytojai dalijasi savo tekstais pasirinkta tema. 2022 m. Lvivas pakvietė Vilnių, UNESCO literatūros miestą, jungtis į bendrą projektą ir parengti dvikalbį elektroninį leidinį. Jauni rašytojai buvo kviečiami rašyti tema „Kelias į laisvę“, vėliau surengtose literatūros vertimų dirbtuvėse profesionalių komisijų (Lietuvos komisijos nariai – rašytojai Giedra Radvilavičiūtė ir Alvydas Šlepikas, poetas ir vertėjas Marius Burokas; Ukrainos komisija – rašytojai Anastasija Levkova ir Petro Yatsenko, poetas ir vertėjas Ostapas Slyvinskis) atrinkti kūriniai buvo išversti į abi kalbas, pradedančiuosius vertėjus konsultavo profesionalai – Vladas Braziūnas, Vytas Dekšnys, Beatričė Beliavciv, redagavo Greta Ambrazaitė.
Novelė
– O kas pasiliks su jais?
Tai buvo jos paskutiniai žodžiai prieš man išvažiuojant, taip ir nesugebėjau jos įtikinti. Paskutiniai jos ištarti žodžiai, o aš mačiau akis ir jose besikaupiančias ašaras.
– Lena?
Jau šeštas skambutis šįryt ir dievažin kelintas per pastarąsias dvi dienas, bet ji vis neprisijungusi prie tinklo.
– Lena, nusiramink, girdi? Jai paprasčiausiai „nusėdo“ telefonas.
„Aš kalė. Aš tiesiog nepakenčiama.“
– Lena?
„Užsikimšk, užsikimšk, užsikimšk…“
Jis palaukia dar truputėlį ir išeina. Pagaliau. Niekad nepajėgdavo klausytis mano tylėjimo. Turbūt pasivaikščios dabar kiek po miestą, išgers kavos ir pamąstys, apie ką gi galvoju aš, kol ji guli kažkur ten, su kiekvienu širdies tvinksniu vangiai iškvėpdama mano vardą, nesukursiantį jokio stebuklo.
Taip, prieš keturias dienas pas juos dingo elektra. Miestą atakavo beveik be perstojo, bet į jos rajoną, laimei, atskrisdavo nedažnai.
– Žiūrėk, kad neišsikrautų, gerai?
Mama atsakė, kad žiūrės. Telefonu ir taip beveik nesinaudoja, gal net penkias dienas neišsikraus.
Bet praėjo tik dvi, ir dabar jaučiu, kaip lėtai ir neišvengiamai kraustausi iš proto.
Vėliau grįžta jis. Prieina, sako: „Gulkis pamiegoti“, o aš galvoju apie motiną, kuri šiuo metu, apglėbusi užmuštą gyvūną, šoko būsenos, negali suprasti, kieno tas kraujas jai ant rankų.
„Jos telefonas išsikrovė, nusiramink. Jie gi neturi elektros.“
Bet nusiraminti nepavyksta. Pavyksta tik kramtyti nagus, rūkyti cigaretes ir pašalietės žvilgsniu spoksoti į du nuo pat atvykimo niekaip neiškraustomus lagaminus.
Mama. Nuo tada, kai įstojau į aukštąją, ją matydavau taip retai, kad prieš miegą kartais nebeprisimindavau jos veido. Kaip ji juokiasi. Kaip sunerimusi prieš audrą žvelgia pro langą, galvodama, kur prašapo jos kačiukai. Kaip verkia. Pastarąjį kartą buvau prieš dvi karo perskirtas amžinybes.
Prisimenu dieną, kai dalelę savo atostogų nusprendžiau skirti nakvynei pas mamą. Atvažiavau, pakilau į ketvirtą aukštą, o durys užrakintos. Vėl buvo nuklibinkščiavusi į parduotuvę ėdalo tiems mažiems sutvėrimams, besidalinantiems su ja tais pačiais kvadratiniais metrais vienatvės ir padedantiems neišeiti iš proto.
Galiausiai grįžta. Abiejose rankose krepšiai, negailestingai sveriantys žemyn. Venos rangosi ant įsitempusių rankų lyg jauni vynuogienojai, apsiviję liauną nudžiūvusį medį, kuriam jau laikas mirti. Sugirgžda netepti vyriai, ir iš kaimyninio buto išlenda senasis Fiodoras – amžinai linksmas, plepus ir saikingai girtas.
– O, kokie žmogeliai! – garsiai nutęsia braukdamas nuo kaktos prakaitą, o mama juokiasi ir verkia vienu metu.
– Dukrele, – sako ji, negalėdama daugiau įveikti nė vieno laiptelio. – Dukrele, Olenočka, kaip seniai buvai!
Stovi taip, verkdama, svyruoja su krepšiais rankose – tikrai, lyg senas medis, netikėtai prieš mirtį apkibęs prisirpusiais vaisiais, nuo kurių svorio lūžta persenusios šakos.
Leidžiuosi, paimu krepšius, apkabinu. Ne tiek santūriai, kiek būgštaudama. Bijau, kad pasakys, jog aš visiškai neturiu sąžinės, nes pamiršau ją ir savo gimtuosius namus, bet ne – mama taip niekad nepasakytų.
Kartais taip norisi tikėti, kad ji laimingai gyvena savo gyvenimą. Kasdien, ne tik sapnuose.
– Mama, kaip tu?
– Ką aš, dukrele, pasakok, kaip tu!
Ji visada taip sako. Visi pagyvenę žmonės taip sako, ir kažkodėl pasidaro taip negera, kad vos sulaikau ašaras.
Įkvepiu, šypsausi, sutraukiu viską į kelis sakinius, trunkančius ne ilgiau nei minutė, bet jai pakanka. Mama visada sakydavo, kad seniems daug nereikia. Jei tik šalia kas yra, tai niekas nebaisu – nei badas, nei karas.
Pakylame, įeiname vidun. Pirmiausia pasitinka kvapai, bet nuduodu, kad nepastebiu. Vilnos, prakaito, šlapimo. Šių aitrių kvapų sūkuryje galima apčiuopti senatvės tvaiką, o su juo ir kažką tokio, kas guli sau kamputyje seniausiai visų užmirštas, bet guli, niekur nedingsta, ir man dingteli, kad vienatvė būtent taip ir kvepia, o tada tūkstantąjį kartą sau primenu, kokia nedėkinga kalė esu.
– Eikš, padėk tuos maišus, – sako mama. – Kai ką tau parodysiu.
Nuseku paskui ją į miegamąjį. Ten pagaunu skvarbius pustuzinio kačių, kurių be jos daugiau nebuvo kam priglausti, žvilgsnius. Kelios įsitaisiusios ant lovos, juodžius spokso iš spintos, o dar vienas, neaiškiai pilkšvas, tingiai raivosi prie gėlių vazos, išleidęs nagus drasko seną staltiesę.
Staiga galvon įlenda baisi mintis: mama sėdi ant lovos, visas kates laikydama rankose, ir supa dainuodama joms lopšines, kurias prisiminusi negaliu sulaikyti ašarų. Supa, štai taip, nes negali nebūti motina. Tikroji duktė pabėgo, o jai taip norisi ką nors užmigdyti, kam nors padainuoti prieš miegą.
– Štai jis, – sako rodydama į vietą kambaryje, kur pageltusi užuolaida, droviai liesdama spintos kraštą, pridengia didžiulę kartoninę dėžę.
Dėžėje guli šuo. Nemažas toks, beveik dvidešimt kilų. Neskaitant išsipūtusių šonkaulių, styrančių iš po rusvo apdriskusio kailio, galėtų būti tikras žaliūkas.
– Radau skersgatvyje, kuriuo visada į parduotuvę pasuku. Gulėjo po šiukšliavamzdžiu. Kažkas su juo žiauriai pasielgė – Viešpatie, ir kaip tokius žemė nešioja…
Taip, matau. Dešinė akis ištinusi kaip slyva, iš jos nepaliaujamai sunkiasi krauju praskiesti pūliai. Kaulėtas kūnas bejėgiškai dreba svetimoj šilumoj, o kartu su sunkiais atodūsiais vis išsprūsta užspaustas, vos girdimas inkštimas. Pastebiu, kad ant languotų lakštų, kuriais išklotas dėžės dugnas, tamsėja šviežia dėmė.
– Jis nebepaeina – užpakalinės letenos visai atsisakė. O dar ir prisiusioja. Jei atvirai, nežinau, kiek dar pratemps. Reikės kviesti veterinarą, bet tas amžinai užsiėmęs, pati žinai, – akimirksnį mama papilkėjusiomis akimis pažvelgia į suluošintą gyvūną, o tada priduria: – Kaip žmonės galėjo taip pasielgti? Už ką?
Norisi kažką pasakyti, bet prisimenu, kaip nevalingai susitikau tą vienintelės išlikusios akies žvilgsnį, ir suvokiu, kad visi žodžiai pranyko.
– Dukrele, negalėjau jo nepaimti. Prieš tai dar mačiau, kaip kažkoks vaikėzas praeidamas meta nuorūką tiesiai jam į letenas. Tyčia taip, tarsi nepastebėdamas. Lyg šito šuns ten niekad nebuvo. Niekšas.
Norisi sušukti, kad ji užsičiauptų, bet kokia prasmė šūkauti tolimiausiame nepažįstamo buto kampe? Jos nėra šalia, nes nepasiėmiau kartu. Neįtikinau. Neišgelbėjau.
– Ne, nereikia, aš pati pakeisiu. Jis dažnai po savimi pridirba. Matyt, inkstai visai atsisakė, tiek pragulėjo šitokiam šaltyje. Tu tik jį paglostyk, nebijok. Jam labai patinka, kai jį kas nors glosto.
Taip buvo tada, prieš dvi amžinybes, kurias perskyrė karas. O dabar aš čia. Dabar aš su juo – vaikinu, kuris myli mane taip stipriai, kaip tik įstengia ir gali, bet vis tiek tai nieko nereiškia, nes nepaliauju jaustis vieniša. Šiuo metu kažkur ten guli mama. Guli, ant rankų laikydama suluošintą šunį, o aplinkui sproginėja sviediniai, visur griaudėja ir visa lekia į bedugnę, ir nėra kam jų gelbėti. Tiesiog dviem būtybėms, kurios taip norėjo gyventi, staiga atsitiko kažkas, kam jos niekad nebuvo pasiruošusios. Kas niekada neturėjo įvykti.
– Mama, nekalbėk taip. O jeigu prasidės? Tu gi žiūri žinias, čia ne juokai, supranti?
– Dukrele, aš čia gimiau. Čia visą gyvenimą pragyvenau – apskrity gal kokius dešimtį kartų buvau, o kiek kartų už apskrities – ant pirštų galima suskaičiuoti. Toks tas gyvenimas buvo – visąlaik gamykla, virtuvė, vaikai.
– Bet mama.
– Dukrele, man nėra kur eiti. Tokių metų jau nebepabėgsi. Tokių metų tiesiog tyliai meldžiamasi Dievui, kad juos apgręžtų. O jei neapgręš, tai bent jau, kad nebūtų taip baisu.
– Mama…
– O taip pat už vaikus. Vaikai – tai juk svarbiausia. Dėl jų verta ir numirti.
– Mama, – sakau negalėdama sulaikyti besiveržiančio piktumo. – Nustok, prašau tavęs…
– Dukrele, aš čia visą gyvenimą nugyvenau.
– Ir ką?
– Ir tą, kad tik Dievas turi teisę jį atimti. Daugiau niekas. Čia mano namai, ir niekas manęs iš čia neišvarys.
Bet Dievas neatėmė – jie atėmė. Raketų smūgiais. Šūviais į pakaušius. Prievartavimais. Atėmė vardan to Dievo, į kurį, manėme, meldžiamės, kuris turėjo būti vienas ir tas pats visiems.
Nuo tada, kai viskas prasidėjo, skambinau jai kasdien. Netikėtai mama man pasidarė svarbi kaip niekad. Pokalbiai trukdavo ne ilgiau kaip penkias minutes, pralėkdavusias tarsi sekundės, kurios vis dėlto spėdavo perduoti neatskiriama jos gyvenimo dalimi tapusių siaubo akimirkų draiskanas.
– Bet kodėl ji taip pasielgė?! Kodėl neišvažiavo su manimi?!
O jis tik bejėgiškai gūžteli pečiais ir teigia nežinąs. Kažkodėl man atrodo, kad jis amžinai nieko nežino, ir staiga šauna baugi mintis, kad mano vaikinas – tuščia dėžutė, į kurią, be emocinės priklausomybės, nesugebėčiau daugiau nieko sutalpinti.
Už stiklo, skiriančio mano pilką pasaulį nuo atšiaurios tikrovės, pradeda gausti sirena. Šaltos baimės dūris perveria širdį, ir akimirką atrodo, kad viskas turėjo būti atvirkščiai – mama turėjo atvažiuoti čia, o aš – pasilikti ten. Tik taip.
Mama niekaip negalėjo susitaikyti, kad pasaulis daug didesnis, nei jai norėtųsi. Sugriauti rėmus, į kuriuos pati save įspraudė. Tiesiog palikti viską ir kartu su savo numylėtiniais atvažiuoti čia, kad pagaliau atsigriebtume už viską, ką taip neapgalvotai palaidojau, bet, kita vertus… argi tai ne laisvė? Pasirinkti, ir, nepaisant nieko, likti ten, kur tavo namai, niekur nevažiuoti.
Vėl prieina. Švelniai uždeda rankas man ant pečių ir nori kažką pasakyti, bet aš kone rėkdama nuveju jį šalin.
Šiandien noriu tikėti, kad mamai viskas gerai. Neužmigsiu, kol nesulauksiu jos skambučio.
O sulauksiu.