Proza verstinė
Maksim Osipov. Maskva–Petrozavodskas
2016 m. Nr. 1
Iš rusų k. vertė Tomas Čepaitis
Мaksimas Osipovas gimė 1963 m. Maskvoje, baigė 2-ąjį Maskvos medicinos institutą, apgynė disertaciją. Dirbo Kalifornijos universitete, Maskvos klinikose. Parašė knygą „Кlinikinė echokardiografija“ (kartu su Nelsonu Schilleriu), tapusią žinomiausiu šios srities vadovu rusų k. 1994 m. įkūrė ir vadovauja medicininės literatūros leidyklai „Praktika“, leidžiančiai ir muzikologines bei teologines knygas.
Nuo 2007 m. publikuoja apybraižas, apsakymus ir apysakas, dažniausiai – žurnale „Znamia“. M. Osipovas yra keturių prozos rinkinių autorius: „Nuodėmė būtų skųstis“ (2009), „Naminio paukščio klyksmas“ (2011), „Renesanso epochos žmogus“ (2012) ir „Jūros banga“ (2014). Už geriausią 2010 m. apsakymą („Maskva–Petrozavodskas“) apdovanotas Jurijaus Kazakovo premija.
Dėmėkis tad, Jobai, klausykis manęs!
Tylėk, o aš kalbėsiu.
Job 33, 31
Išlaisvinti žmogų nuo artimo savo – argi ne toks yra progreso tikslas? Ir ar man rūpi žmonijos kančios bei džiaugsmai? Teisingai, visai nerūpi. Tad kodėl gi, sakykite, negaliu bent keliaudamas pabūti vienas?
Pasiteiravo: kas važiuos į Petrozavodską? Konferencija, tarptautinė – dalyvaus ir užsieniečių. Gydytojai, kas nors būtinai turi važiuoti. Žinome mes tas konferencijas: porą emigrantų, štai tau ir visas jų dalyvavimas. Mažasis nusigėrimas, viešbutis, paskaita, didysis išgėrimas po paskaitos – ir namolei. Po paskaitos dar klausimai, o tau už nugaros drūti vyrukai raudonais snukiais, į laikrodžius rodo – gana. Tie vyrukai – vietiniai profesoriai, dabar provincijoje visi profesoriai, kaip Amerikos Pietuose: baltasis, vadinasi, teisėjas arba pulkininkas.
Na, tai: kas važiuoja į Petrozavodską? Aš ir prisišaukiau: Ladogos ežeras, tas, anas. – Ne Ladogos, Onegos. – Koks skirtumas? Ar Jūs esate buvęs Petrozavodske? Ne? Aš irgi.
Stotis – baisutėlė vietelė, apsimetu patyrusiu keliautoju, tai gera apsauga. Lyg nuobodžiaudamas kėblinu prie vagono, kad visi iš karto matytų – aš prie stočių pratęs, plėšti mane beprasmiška.
Traukinys „Maskva–Petrozavodskas“: keturiolika su puse valandų važiuoti, beje. Pakeleiviai – beveik visad nelaimių šaltinis: alus, džiovinta žuvis, konjakėliai „Bagrationas“, „Kutuzovas“, atvirumas, paskui agresija.
Pajudėjome, viskas „kentėti galima“, kol esi vienas.
– Bilietukus paruoškime.
– Panele, kaip čia mums susitarus?.. Matote, aš… Vienu žodžiu, kad aš vienas važiuočiau?..
– Priklauso nuo to, ką jūs vienas veiksite.
Na, ką aš tokio galiu veikti?
– Sėdėsiu sau tyliai, knygutę skaitysiu.
– Jei knygutę, tada penki šimtai.
Staiga – dviese. Vos nepavėlavę. Dvi apatinės. Sėdi, gaudo kvapą. Ek, kad judu kas! Nesiklosto man kelelis. Apmaudu. Įsitaisykite, aš jums nemaišysiu, – užsikabarojau ant viršutinės, jie apačioje kuičiasi.
Pirmasis – paprastas kaip trys kapeikos, primityvus. Galva, rankos, batai – viskas stambu, grubu, prasižiojo – debilas. Prakaituotas debilas. Išsitraukė telefoną, žaidžia. Dzin dzin – sėkmei pagarsinti, jei pralošė – plll-lium, užtrauktuką laisva ranka brauko – irgi triukšmas, šnopuoja. Bet, regis, blaivus.
Antrasis – po manimi:
– Striukę renkis, vėpla. – Irzlus. – Nepimpink.
Ant širdies sunku. Bilda ratai. Apačioje: dzin dzin. Kokia dar čia knygutė. Nejau taip bus visą kelią?
Išėjau į koridorių. Gretimoje kupė šnekasi:
– Rusiją galima priskirti pailgoms šalims, – aiškina malonus jaunuolio balsas, – skirtingai, pavyzdžiui, nuo JAV ar Vokietijos, apvalaus tipo šalių. Abiejose šalyse aš, beje, esu gyvenęs. – Mergina džiaugsmingai aikčioja. – Rusija, – tęsia balsas, – primena buožgalvį. Važinėja ja tiek iš rytų į vakarus, tiek iš vakarų į rytus, o kur dar gausiai apgyvendintas buožgalvio kūnas. Jame galima judėti iš pietų į šiaurę ir iš šiaurės į pietus.
Tai kairiau mano durų, o dešiniau – geria. Vištą plėšia, pomidorus rankomis laužia, taurelėmis daužiasi vyrai, žvengia.
Grįžau pas save. Viešpatie, kaip lėtai laikas slenka, tik iš Maskvos išvažiavome.
Dar pusvalandis, dar valanda. Greitai Tverė. Debilas dzingsina. Antrasis atgijo.
– Garsą išjunk.
– To-o-olia, šitąąąą…
Tolia, vadinasi. Aukštas, metras devyniasdešimt tikriausiai, pirštai ilgi, balti, apvaliais nagais. Veidas – nieko ypatingo. Lūpos siauros. Veido lyg nebūtų. Nemoku paaiškinti. Kažkuo man Tolikas nepatiko. Nuo jo nėjo impulsai, štai kas. Anaesthesia dolorosa – liguistas jausmų netekimas. Palieti ranka ir nesupranti – ar lygų lieti, ar gruoblėtą. Aš nelabai kabinėjuosi? Blaivus, mandagus, stengiasi nekliudyti.
– Laikraščiai, laikraštėlius imam, naujienos.
Mersi. Žinome jūsų laikraštėlius: tenisininkė apsinuogino prieš žurnalistus, tragedija televizijos laidų vedėjos šeimoje, pavogė milijardieriaus dukterį. Plokščio pilvo paslaptys. Kriminalinė kronika. Numirėliai – spalvotose nuotraukose. Tfu. Tolia, beje, laikraštėlį paėmė, šlameno ten, apačioje. Po kiek laiko – debilui:
– Eime.
Valandžiukę pabuvau vienas. Nieko sau kelionė.
Prieš bendrą ėjimą miegoti įvyko dar keli nereikšmingi dalykai.
Pirmiausia iš gretimo kupė – ten, kur gėrė, – užėjo girtas. Rankose jis laikė fotoaparatą. Girtas atidarė duris, pasiruošė fotografuoti, Tolia šastelėjo link jo ir tuojau pat nusisuko, paslėpė veidą. Aha, saugumietis. Čekistas. Dabar aišku.
Girtas prisitraukė mane, kaip tik ruošiausi dantis valytis. Reikia juos su draugais spragtelėti. Spragtelėjau. Viskas? Ne, ne viskas. Turiu išklausyti jo gyvenimo istoriją. Vos ant manęs negriūna: degtinė, prakaitas, rūkalai – še, kvėpuok. Atstumas tarp žmonių turi būti. Kaip Amerikoje.
Mama jam kadaise padovanojo šimtą rublių fotoaparatui, o paskui – pinigų pritrūko – atgal pasiėmė. O jis nuo vaikystės fotografuoti mėgsta. Ir ką tu pasakysi, ką? Užjaučiu. Man laikas.
– Stovėt! – jis man eilėraštį perskaitys, pasipuikuos.
– Atleisk, – sakau, – pilvą suėmė. Tuoj grįšiu. – Vos ištrūkau.
– Pe-e-er tū-ūndrą… gele-e-ežinkelio bėgiais! – ėmė bliauti, atlapojęs glėbį visiems, kas nespės išsisukti.
Maniškiai pakeleiviai dar ne prasčiausi, pasirodo. Pamanyk – saugumietis. Sėdi sau, nesmirda. Ir atstumo laikosi – irgi, kaip ir aš, bodisi…
Antra, paaiškėjo, kad pasinaudoti artimiausia išviete nepavyks: kažkas iki viršaus užkimšo unitazą laikraščiais. Permirkę spalvoti paveikslėliai – kuriems galams?
Trečia, vanduo arbatai pasirodė esąs vos vos šiltas ir, galbūt, nevirintas.
– S-s-sovietikai, – ištarė Tolia.
Ne, ne saugumietis.
Bendra šviesa gęsta, pamėginti užmigti. Kas juodu sieja? Vargu ar kas gera. Ne giminės, ne bendradarbiai. Gal homikai? Kas juos žino? Ir koks mano reikalas? Gal ir homikai. Tarp paprastų žmonių tai dažniau pasitaiko, nei manoma.
Tie patys garsai: tuk tuk, šmukšt šmukšt. Gailestis sau. Užmigau.
Aš užmigau ir miegojau neįtikėtinai kietai ir ilgai, o kai pabudau, manęs laukė ankstyva saulė, sniegas ir labai stiprus šaltis už lango, sprendžiant iš pastirusių eglių.
Nežiūrėdamas į pakeleivius, išėjau iš kupė. Traukinys stabtelėjo. Regis, „Snytj“, neįskaičiau užrašo. Sustojus traukiniui, naudotis tualetais… Palauksime. Ek, dar porą valandų, ir išsiilgtasis Petrozavodskas, viešbutis, šiltas vanduo, pietūs su vynu. Širdis kiek atlėgo. Ko aš, iš tikrųjų, toks lepus!
Mano kaimynai jau buvo pilnai susikomplektavę: Tolia, matyt, išvis nebuvo prigulęs. Jis sėdėjo prie lango, sunerimęs žvalgėsi:
– Ko, ko, ko mes stovime? Kas nutiko?
– Regis, „Snytė“, – pasakiau. – Stotis „Snytė“.
– Ką? Sieras, kur mes?
– Pusvalandį stovėsime, „Svirė“. – Sieras dabar atrodė kur kas geriau. Jokių vaikiškų žaidimų, jokio šnopavimo.
Sieras dingo, traukinys pajudėjo. Aš šiaip taip apsiprausiau, išgėriau šiltos arbatos ir dar labiau pralinksmėjau. Norėjosi gyventi: pusryčiauti, pokštauti, liežuvauti apie Maskvos profesūrą, daryti įspūdį jaunutėms gydytojoms. Ar mes nevėluojame? Praėjau koridoriumi, sužinojau. Regis, ne.
Ai, o kas nutiko mano pakeleiviui? Dabar, vienas, šviečiant saulei, Tolia atrodė labai apgailėtinai.
– Anatolijau, jums bloga?
– Ką? – jis atsisuko į mane.
Viešpatie, visas tirta! Aš ne kartą mačiau, kaip praleidę parą ligoninėje tokie pacientai ima drebėti, velnius vaiko, o dar, žiūrėk, taikosi šokti pro langą: baltoji karštinė. Štai kaip viskas paprasta. Pasirodo, Tolia alkoholikas.
– Panele, – šaukiu, – panele! Keleiviui baltoji karštinė, suprantate? Alkoholinis delirijus. Ar turite vaistinėlę? – neturi jie jokios vaistinėlės. Tiksliai, sovietikai! Nieko sau, pas traukinio viršininką! Kur aš jį rasiu? – Vynelio jam įpilkite, užmokėsiu, jis gi jums viską čia išdaužys.
– Ramiau, keleivi, ramiau, – sako palydovė. – Kur jo draugelis?
– Tai kad jis dar toje Svirėje išlipo.
– Kur jis ten išlips? Bilietas iki Petrozavodsko, – rėkia jau. – Išvietę savo laikraščiais užšiko! Visą paką paėmė. Tualetinio popieriaus jam maža?
Kuo čia dėta išvietė? Keleiviui bloga. Iš palydovės pagalbos reikia, o ne isterijos. Jis ten jau, galbūt, galva sieną daužo. Viskas, per vėlu, prapliupo:
– Tuoj mes dėl jūsų kupė išsiaiškinsime, vyriški! Išvis iš traukinio išmesime! – kažkur nubėgo. Tai velnias, baisu į kupė užeiti. Stoviu prie durų, laukiu.
Stotis „Piaž Selga“, paskutinė prieš Petrozavodską. Eina milicininkas. O taip, šitas išsiaiškins. Aš, medicinos mokslų kandidatas, neišsiaiškinau, o jis išsiaiškins. Draugas Dzeržinskis tiesą širdimi jaučia.
– Taip, dokumentukus paruoškime.
Į manuosius jis vos žvilgtelėjo. O Toliai atsitiko kažkas baisaus: jis užšoko ant staliuko ir ėmė batu kulti langą. Ne iš pirmo karto išdaužė, bet išdaužė: duženos, šaltas vėjas, kraujas. Viskas įvyko greitai. Milicininkas smogė Toliai gumine lazda per kojas, ir tas pakibo, įsitvėręs viršutinės lentynos. Tada krito ant grindų. Kaip jį vilko iš kupė, nemačiau, palydovė išvedė mane pas kaimynus – pas mielą jaunuolį ir merginą.
Tolią mušė po mūsų langu ne mažiau minutės: atbėgo kažkoks vaikinas sportiniu kostiumu, keistai lengvai apsirengęs, dar milicininkų. Mušė juodomis lazdomis ir kumščiais. Taip pas mus gydo baltąją karštinę – ne patį, atvirai kalbant, rečiausią susirgimą. Ar verta aprašinėti tai nuodugniai? Jie turi tokį terminą – „griežtas sulaikymas“. Kažkuriuo momentu tariausi išgirdęs, kaip traška kaulai, nors ką tu ten išgirsi už dvigubų stiklų?
Mušė kažką šnekėdami, kažko net, tikriausiai, klausinėdami. Iš kažin kur atvilko Sierą, mušė ir jį. Sieras iškart puolė ant žemės, užsidengė galvą, visas susigūžė, su juo taip nebesistengė. Pavargo, teisėtvarkos tarnai.
Mes tą siaubą stebėjome pro langą, paskui traukinys pajudėjo.
– Siaubas, koks siaubas, – mergina verkia, kodėl mes leidome jai žiūrėti? – kaip baisu! Nenoriu, nenoriu gyventi šitoje šalyje!
– Štai jums. Kaip tik apie tai aš ir kalbėjau, – taria jaunuolis. – Tačiau aikčioti, dūsauti šiomis temomis kontrproduktyvu.
Aš ne iš karto supratau ko pridirbęs. Taip po lemtingos medicininės klaidos bereikšmiu žvilgsniu žiūri į ligonį, į prietaisų ekranus, į kolegas.
– Jie kuo puikiausiai tinka vieni kitiems, – tęsė savo prakalbą jaunuolis. – Mušamieji ir mušantieji. Štai, jei primuštų Berklio profesorių, jis pasikartų iš gėdos. O šitie atsikels, pasipurtys, iki vestuvių užgis.
– O jūs, – paklausiau. – Ką jūs darytumėte?
– Aš, – šyptelėjo. – Išvažiuočiau.
Mes visi trys, atrodo, nesuvokėme, ką kalbame.
Mano naujasis bičiulis vėl šypsosi:
– Nežinau, kaip iškęsčiau šitą kelionę, jei ne mano miela pakeleivė. Šiame traukinyje net miegamųjų vagonų nėra.
Apsidairiau: keista, kupė tokia pat, kaip mano, bet viskas čia alsuoja tvarka, gerbūviu. Jaunuolis skleidžia malonų odekolono kvapą. Taip, irgi į konferenciją. Buvęs gydytojas, dabar – leidėjas, žurnalą leidžia („kaip Puškinas“), kažkokios asociacijos prezidentas, ir dar daug visko. Ant staliuko pusė butelio „Napoleono“. Ir mergina iš tikrųjų miela.
– Jums nepakenktų taurelė. – Jis ir taurelių turi, iš kažkokio akmens. Oniksas, nežinau, gal jaspis. Akmeninės taurelės. Taip, konjakas puikus, nieko nepasakysi.
Jaunuolis aiškina, kodėl iki šiol neišvažiavo: kultūra.
– Pavyzdžiui, mano amerikiečiams draugams triple A – Amerikos automobilių asociacija. O pas mus kokia asociacija su trimis „A“? – Išlaikė pauzę. – Ana Andrejevna Achmatova. – Pergalingai mus nužvelgė ir pridūrė: – Na, ir versliukai mano čia. – Taip ir pasakė – versliukai.
Gera šildytis konjakėliu po to, kai tapai dviejų žmonių nelaimės priežastimi.
– Jūs visiškai teisus, – tęsia jaunuolis. – Tai ne mūsų šalis, tai jų šalis.
Negi aš kažką panašaus esu sakęs?
– Mudu, tarp kitko, šių žmonių nesamdėme sau apginti. Čia veikia savotiška negatyvi atranka. Ir štai rezultatas: esamos sistemos rėmuose humaniškas „mentas“ neįmanomas. Sistema jį išstums. Kas lieka? Keisti sistemą. Arba vėl – vidinė emigracija. Blogiausiu atveju, – jis tragiškai skėstelėjo rankomis, – daunšiftingas.
Pagavau merginos žvilgsnį. Nu jo. Daunšiftingas.
Į duris pabeldė kažkokia geležte: „Už penkiolikos minučių atvykstame.“ Reikia eiti į savo kupė pasiimti daiktų, pakeleivis man padės, ačiū.
Nusiaubtoje kupė manęs laukė labai svarbus atradimas: supratau, kas tokie Tolia su Sieru. Po suolu šalia mano lagaminėlio stovėjo didžiuliai languoti krepšiai, su kuriais keliauja tik viena piliečių kategorija – „čelnokai“*. Ir keista mano pakeleivių draugystė tapo suprantama – „čelnokais“ tampa labai įvairūs žmonės, – ir jų žvėriškas sumušimas taip pat suprantamas.
– Sąskaitų suvedimas su konkurentais, – sutiko su manimi jaunuolis. – Mentūros užsakymas.
– O ko taip stengtis, jei tai užsakymas?
– Širdis trokšta. Aš gi sakau, mentai – ne žmonės.
„Čelnokai“. Mano pašnekovui yra ką pasakyti ir apie šią žmonių veiklos sferą.
– Matote, jie atlieka svarbią visuomeninę funkciją, – sako jis savo gražiu balsu. – Mums visiems, visai visuomenei, kažkuriuo momentu staiga prireikė to paties – turėti brangių skudurų, „Rolekso“ laikrodžių, nežinau ko dar, o tuos, kurie negali sau leisti šveicariško „Rolekso“, – jis mostelėjo kaire ranka, – tuos tokie čelnokai kaip jūsiškiai – kuo jie ten vardu? – aprūpina „Roleksu“ iš Kinijos, iš kur tik nori, bet juk tai irgi laikrodis, laiką rodo. Ir atrodo gerai.
Po paraliais, kokie sunkūs krepšiai! Kur juos dabar dėti? Atiduoti palydovei? Ne, ta sterva nieko iš manęs nesulauks! Jaunuolis patraukia pečiais, aš išvelku krepšius į koridorių:
– Padėsite panešti?
– Žinote, ką, – jis mąsto. – Duokite man savo lagaminą. Kaip aš atrodysiu su šitais baisiais maišais?
Ačiū ir už tai. Man norisi pasakyti jam ką nors malonaus, ir aš sakau:
– Jūsų tokia miela kolegė!
– Ką jūs! – atsako. – Beviltiška. Septyni su puse balų.
Aš kažkodėl pasitikslinu:
– Pagal dešimtbalę sistemą?
– Ne, pagal septyni-su-pusebalę! – juokiasi jis. – Ir jos galvoj viskas visiškai topsy-turvy, suprantate? Aukštyn kojomis.
Aš patenkintas: nieko jam su ja neišėjo. Keista, kad panašiomis aplinkybėmis tai mane jaudina, tačiau per daug apmaudu būtų praleisti laiką taip skirtingai.
Palydovė abejingai išleidžia mus į peroną, merginą kažkas sutinka, mes su ja atsisveikiname, laukiame nešiko, tada, vos spėdami, sekam paskui jį ir matome transparantą „Sveikiname… dalyvius“, nusimato išties rimta konferencija.
Įlipus į taksi, jaunuolis taria:
– Žinote ką, spjaukite jūs į tuos savo mušamuosius, – ir tuoj pat šypteli, į galvą šovus meniškam sąmojui: – Bigbendas kažkoks.
– Bet juk dėl manęs jie patyrė nemalonumų. Ne tas žodis – nemalonumų.
– Ai, – mosteli jis, – inteligentiškas kaltės jausmas. Visoje šalyje dabar mentai vanoja čelnokus. Laikas priprasti: pasaulį valdo neteisybė. Palikite juos ramybėje, nekvaršinkite sau galvos.
„Ne, – galvoju. – Jis lėkštas žmogus, ponas Niekas. O aš to taip nepaliksiu.“
Įsikėlęs į viešbutį, reikalauju telefonų knygos ir imu skambinėti. VRM, RŽD, FSB – krūvos abreviatūrų. Kad ir kaip būtų keista, prisiskambinau greitai. „Privažiuokite. Pulkininkas jus priims.“ Ir štai, vos prabėgus valandai, skubu į vieną iš tamsių, beveidžių pastatų. Krepšiai langučiais su manimi. Manęs laukia pulkininkas.
Juodu ant aukso – Šacas, žemiau – Semionas Isakovičius, parašyta ant pulkininko durų, o dar žemiau, skliausteliuose – Šlioma Ickovičius. Niekada dar tokio nemačiau. Drąsu.
Kabineto šeimininkas ką tik pabudo ir dar neatsitokėjo iš letargo. Sėdėjo ant tuščios sofos, be pagalvės ir antklodės, vien su marškinėliais ir treningais. Viena Semiono Isakovičiaus koja jau buvo bate, kita – dar ne. Taigi, gal septyniasdešimties metų žmogutis, mažo ūgio, beūsis, bebarzdis, bet su plaukų kuokštais, styrančiais iš ausų ir iš nosies – iš visur, kur plaukai augti neturėtų. Jo rankos, pečiai ir krūtinė buvo padengti juodpilkiais gaurais. Pagalvojau: „Į Ezavą atsigimė.“
Kaip kreiptis į poną pulkininką? Vardas Šlioma jam tinka, ir pačiam labiau prie širdies, bet Šlioma, tikriausiai, tik saviems?
– Pulkininkas Šacas, – taria jis, klibikščiuodamas link stalo: antros kojos taip ir neapsiavė.
– Supratau, draugas pulkininke.
Jo pilvas didelis, rankos storos, kaip sunkumų kilnotojo. Plati, mėsinga nosis išrausta provėžomis, ir skruostai provėžomis išarti. Apibūdinti akis keblu: aš į jas beveik nežiūrėjau. Pulkininkas nueina iki stalo, užsimeta ant marškinėlių uniforminį švarką, atsisėda.
Buvau truputį pasiruošęs: gydytojas, tarptautinio kongreso dalyvis.
– Gydytojas, – sako jis, – biudžetininkas. – Tyli. – Sėsk.
Prisėdu ant kėdutės priešais. Kambaryje viso labo ir buvo: didelis poliruotas stalas, sofa, keletas kėdžių. Turbūt neseniai darė remontą.
– A jid**?
Linkteliu. Juokinga: biudžetininkas žydas. Kaip ir jis. Gal pakalbame apie reikalą? Dėstau: pakeleiviai „čelnokai“, nehumaniškas, švelniai tariant, požiūris, sąskaitų suvedimas jo darbuotojų rankomis. Norėtųsi bešališko aiškinimosi, teisingumo. Daiktai turi būti grąžinti jų savininkams.
Pulkininkas tarsi linkčioja, o gal tik nežymiai purto galvą.
Telefonas. Jis pakelia ragelį, atsakinėja trumpais, kapotais sakiniais, daugiausia – keiksmais. Keiksmų ir grubumų nemėgstu, bet čia tai atrodo organiška.
Sienos plikos, be jokių atvaizdų. Tik ant vienos sienos – pasaulio žemėlapis su įbestomis vėliavėlėmis. Pretenzijų mastai. Sistemos, kuria vadovaujantis susmaigstytos vėliavėlės, suprasti neįmanoma.
– Gerai jau, baikite ten greičiau, – padeda ragelį ir kreipiasi į mane: – Turėjome tokį partorgą, Vasilijų Dmitričių, geras žmogus, kasryt išgerdavo butelį konjako. Aštuntą nulis nulis jau būdavo apsiforminęs.
Kam man žinoti apie Vasilijų Dmitričių? Na, gerai jau.
– …tai tas nuknisdavo tiek, kad kas rytą turėtų butelį konjako. Ar supratai?
Aš kol kas klausausi.
– Ogi čia, – jis linkteli į telefoną, – iš valstybinės įstaigos darbuotojo konfiskuota trylika milijonų dolerių. Darbuotojai po pusmetį algos negaudavo. Pasakyk man, kam tam puspročiui trylika milijonų dolerių?
Efektinga, nieko nepasakysi. Tačiau kaip tai susiję su vargšais „čelnokais“?
– Čelnokais? Galima ir taip pasakyti. Skaityk.
Pulkininkas išsitraukia tą patį laikraštį, kurį man jau siūlė – traukinyje.
„Ieškomas už dvigubą žmogžudystę, – skaitau, – Petrozavodsko gyventojas…“ – ir Tolios nuotrauka, su ūsais. Čia jis dar juokiasi, užstalė. Nužudyti vyras su paaugle. Įsileido Tolią pagyventi.
Primityviau nebūna: vyras gyveno dviese su dukrele, pardavė butą, kad persikraustytų į mažesnį, Tolia iškvietė sėbrą… Taip, suprantu, Sieras, Sergejus.
– Ne, ne Sergejus, – sako pulkininkas. – Sieras – nuo pavardės. Kuri, kol vyksta tyrimas, neviešinama.
Aš vos įstengiu sulankstyti laikraštį, grąžinu jį pulkininkui, rankos dreba, balsas irgi.
– Atleiskite, draugas pulkininke, – vis dėlto ištariu aš. – Bet geltonoji spauda, o ir bet kokia spauda, – dar ne įrodymas. Tai, atleiskite, neįtikinama.
– O ką – tu prisiekusiųjų teismas, kad tave įtikinėčiau?
Jis tai pasakė taip, kad supratau: laikraštyje parašyta tiesa.
Pulkininkas išsitraukia keletą nuotraukų:
– Gydytojas, sakai? Na, žiūrėk.
Mes mokėmės teisminės medicinos, bet tai buvo kas kita. Man pasidarė bloga, ir aš neįstengiau to nuslėpti.
– Imk, – įpylė man vandens. – Išgerk.
Kaip būtent Tolia su Sieru juos žudė, aš nepasakosiu. Yra dalykų, kurių tikrai niekam žinoti nereikia.
Paaiškinu pulkininkui: neišsimiegojau, konjakas be užkandos, na, vienu žodžiu…
– Ferštein, – atsako jis.
– Kam tos nuotraukos?
Dėl tikrumo. Jų vietinius abonentus prakalbinti.
Žudikus išaiškino patikrinę telefonų skambučius iš buto. Visi numeriai fiksuojami telefonų stotyje, o aš ir nežinojau. Kažkuris vienas, o gal ir abu, skambino į Petrozavodską prieš nusikaltimą, o svarbiausia – po jo. „Roumingas“, pinigus taupė.
Jie ne iš karto išėjo, nakvojo bute su lavonais, ir tai labai mane paveikė. Kai miršta ligonis, norisi greičiau iš palatos, o tie… Taip, naktį praleido, o gal net dvi.
– Viešpatie, – lemenu, nieko iš siaubo nesuvokdamas, – aš nakvojau kartu su žudikais! Ramiai sau miegojau! Nieko nejausdamas. Viešpatie!
Pulkininkui tai ypatingo įspūdžio nedaro.
– Negalvok apie juos, – sako jis. – Žudikai – vidutinybės.
Vėl telefonas, vėl jis labiau klausosi nei šneka, aš vėl gaunu pauzę, ir šia pauze džiaugiuosi. Padeda ragelį.
– Kas ten? Žiūrėjai? – apie krepšius.
Ne, net į galvą neatėjo. Paima krepšius, lengvai užkelia ant stalo. Labai stiprus.
– Rankomis neliesk, o tai teks paimti pirštų antspaudus.
Elektronika. Priedas žaidimui – Sierui, aišku. Atidaro dėklą.
– Kas čia?
– Fleita.
Mergaitė grojo fleita? Velnias, man vėl bloga.
– Nebūtinai, viskas gali būti iš įvairių vietų.
Skudurai. Net skudurais nesibodėjo. Ne, skudurai ikonoms pridengti.
– Ikonos, – taria pulkininkas. – Dievą tiki? – nesulaukęs mano atsakymo, sako: – Dabar visi tiki. Pas mus net žydukai su kryžiais vaikšto.
Aš instinktyviai brūkšteliu per kaklą: ar nematyti grandinėlės? Tikiuosi, pulkininkas neatkreipė dėmesio. Staiga panūstu jo neįskaudinti.
Knygos. Ne knygos – pašto ženklai.
– Ką nors supranti apie pašto ženklus?
Ne, iš kur? Pašto ženklai, žinau, būna labai brangūs.
Pulkininkas sudeda atgal daiktus:
– Visa tai pinigus kainuoja.
– O šitie, žudikai, įdomu, ant kaklo turėjo kryžiukus?
– Nieko ypatingo. Sakau tau – vidutinybės.
Atsistoju, vaikštau po kambarį. Kaipgi čia, ką? Kaipgi čia? Kodėl aš jau taip visai nepažįstu žmonių? Kodėl nesuprantu dalykų esmės? Vėl geriu vandenį, aš čia jau truputį apsipratau.
Pulkininkas nukelia krepšius.
– Sėskis. Tu viską teisingai padarei. Padėjai tyrimui. Būtų tekę mieste juos imti.
Dabar aišku: tiesiog laimingas sutapimas. Pasirodo, iš Maskvos tuo pačiu traukiniu važiavo operatyvinis darbuotojas – jų areštuoti. Prisimenu žmogų sportiniu kostiumu. Tiesiog laimingas sutapimas. Galėtų išvis nerasti. Atskleidžiamumas gi niekinis.
– Niekinis? Kas tau pasakė? Koks pusprotis?
Pulkininkas šypteli ir meiliai ištaria:
– Šlemazl.
Tokio žodžio mano žodyne nėra. Ką jis reiškia?
– Šlemazl, – pasimėgaudamas pakartoja pulkininkas. – Geltonsnapis.
Štai kam aš apsireiškiau Petrozavodske: kad mane išvadintų geltonsnapiu.
– Amerikoje, – sakau, – kažkaip apsieinama netvatinant visų iš eilės bananais. Yra procedūros. Aš neginu žudikų, ir taip toliau…
– Amerikoje, – atsiliepia jis. – Aš tau papasakosiu.
Ir pulkininkas pasakoja man savo tėvo istoriją.
Šacas vyresnysis, apipjaustytas žydas, karo pradžioje gavo šaukimą į frontą, tačiau kariauti jam neteko: jau keturiasdešimt pirmųjų rugpjūtį visa jų armija buvo apsupta ir pasidavė. Šacas apsirūpino užmušto raudonarmiečio ukrainiečio dokumentais, taigi jo iškart nesušaudė, ir pateko jis ne į koncentracijos stovyklą, o iš pradžių į vieną darbo stovyklą, paskui į kitą. Atsidūrė Rūro srityje, šachtoje.
– Žinai, ką vokiškai reiškia „Schatz“?
Turtai, brangenybės, lobis. Pulkininkas linkteli: tėvas šiaip taip susišnekėdavo vokiškai, iki karo visi mokėsi vokiečių kalbos. Taigi, papuolė jis į kasyklas teturėdamas vieną norą – gyventi. Nors užtenka įsivaizduoti: karas nežinia kada ir kuo baigsis, kas šeimai – neaišku. Darbo stovykla – ne naikinimo stovykla, tačiau iš tų, kas prasėdėjo ten visą karą, išliko gal viena dešimtoji.
Įsitaisyti vertėju? Ne, jokiu būdu. Pirma, norint pranykti, reikia būti tokiam, kaip visi, o antra, normalūs žmonės lageryje buvo itin sovietiškai nusiteikę. Tik padugnės bendradarbiavo su vokiečiais labiau, nei vertė. Šacas elgėsi kitaip: jis išpildydavo ne vieną normą, o dvi. Už tai skirdavo premijas – duonos, tabako. Metė rūkyti. Vienintelis, galima sakyti, džiaugsmas, o metė – kad maisto būtų daugiau, kad dirbtų našiau, planą vykdytų. Keisdavo su draugais tabaką į maistą, ir visada būdavo sotus. Kai pataikydavo pirmas išeiti iš šachtos, vogdavęs iš apsaugos – bulves, kiaušinius, duoną. Tik maistą. Mušė pagavę, smarkiai mušė, kas kartą – po dvidešimt pagalių. Vokiečiai juk, tvarka turi būti. Visa nugara juodavo nuo pagalių. Mušė, mušė, bet neužmušė.
– Taip ir nesužinojo, kad jūsų tėvas – žydas?
– Kol vyko kampanija žydams išaiškinti, ne. Pirtyje jį pridengdavo. Saviems jis kažką sugalvojo.
– Fimozė.
– Taigi, taigi. Vėliau sužinojo. Iš mūsiškių sužinojo.
Paaiškėjus, kad Šacas – žydas, gyvenimas tapo gerokai sunkesnis. Lyg ir „naudingas žydas“ – vokiečiai turėjo savo žodelį ir šiam atvejui. Teko vykdyti trigubą normą. O kentėjo – ir nuo vokiečių, ir nuo savų. Bet tikrų sadistų lageryje buvo nedaug. Apsauginiai irgi žmonės kaip žmonės.
– Vidutinybės, – sufleruoju aš.
– Taip, vidutinybės, – pulkininkas nepastebi ironijos.
Sadistų buvo nedaug, ne daugiau nei dabar, tačiau viena tokia buvo – lagerio komendanto žmona. Graži boba, pasakojo tėvas. Mėgdavo bateliu spirti į kirkšnį. Versdavo prieš ją kelnes nusismaukti. Žodžiu, linksminosi kaip įstengė. Prisilinksmino.
Vadavo juos amerikiečiai. Darė taip: apsupdavo stovyklą ir laukdavo, kol apsauga pasiduos ir kaliniai ją išžudys. Kartais parą laukia, kartais dvi. Laikė distanciją. Amerikiečiams būdinga praktika. Vokiečiai pas juos į nelaisvę prašėsi, bet kam jiems vokiečiai belaisviai?
– Ką jis jai padarė? – klausiu.
– Apturėjo pagal paskirtį. Supratai? Pirmas.
– O paskui? Ką paskui? Užmušė?
– Na, tikriausiai, – gūžteli pečiais. – Vokiečius visus išpjovė, vargu ar kuris išsigelbėjo.
Kurį laiką tylime.
– Sakykite, kaip jūsų tėvas vėliau žiūrėjo į vokiečius?
– Normaliai. Kodėl „žiūrėjo“? Tėvas gyvas. Pyksta tik, kad pensijos vokiečiai nemoka. Jis jų dokumentuose niekad nefigūravo kaip Šacas.
Jo tėvas gyvas. Ir ką veikia? – Nieko neveikia, ką jam veikti? Mėgsta į turgų vaikščioti. Bobą tą vokišką prisimena. Anksčiau, kol motina buvo gyva, tylėjo, o dabar dažniau nei žmoną mini.
Kabinete beveik tamsu. Staiga kyla noras užjausti pulkininką, bent pažvelgti jam į akis, bet jis sėdi nugara į langą, ir aš nematau jo akių. Mėginu kažką pasakyti: apie patologinį afektą, apie senolių seksualumą. Priklausymas gydytojo profesijai lyg ir suteikia man teisę tarti nieko iš esmės nereiškiančius žodžius.
– Per visą karą, – sako pulkininkas, – mano tėvas nenužudė nė vieno žmogaus. Ir jei tie tavo amerikiečiai būtų jį išlaisvinę kaip pridera, žmoniškai, jis dabar tos vokietės bobos neprisimintų.
Pulkininkas užbaigė pasakojimą ir pamažėle grimzta į letargą. Tikriausiai man laikas eiti.
Vis dėlto paklausiu:
– O ką tos vėliavėlės jūsų žemėlapyje reiškia?
Jis staiga plačiai nusišypso, prietemoje matyti jo dantys:
– Nieko nereiškia. Vėliavėlės kaip vėliavėlės. Šiaip sau.
Na ką, aš eisiu?
– Ir kur tu eisi be kepurės? – tėviškai, švelniai klausia pulkininkas. – Kepurę turi?
– O, dvi net: kėpį ir šiltą, vilnonę.
– Dėkis vilnonę.
Petrozavodskas: tamsybė, šaltis, ledas, gatvės vos apšviestos, nieko nesuprasi.
Vakare susitinku kongrese jaunuolį gražiu balsu, tą patį, iš traukinio, jis dalijasi įspūdžiais apie miestą, sako: „Tokia pat šikna, kaip ir visa kita“, ir pareiškia norą pratęsti pažintį Maskvoje:
– Papietaukime kartu? Ne, ne, aš vaišinu. – Tarp kitko klausia manęs: – Susižinojote apie vakarykščius sumuštuosius? – Rado žodį, matai, koks šaunuolis.
– Ne, – atsakau jam. – Ne.
2010 m. vasaris
Versta iš: Максим Осипов. КРИК ДОМАШНЕЙ ПТИЦЫ. Мocквa: АСТ-Corpus, 2011.
* Čelnokas – prekeivis, perkantis plataus vartojimo prekes smulkiu urmu pigiau ir parduodantis mažmeninėmis kainomis.
** Žydas? (Jidiš)
Lidija Pavlović-Grgić. Trys apsakymai
2015 m. Nr. 12
Lidija Pavlović-Grgić (g. 1976 m. Konjice, Bosnija ir Hercegovina) – bosnių rašytoja, publicistė, žurnalistė. Gyvena ir dirba Sarajeve. Už pirmąjį apsakymų rinkinį „Kišne kapi u piščevoj luli“ („Lietaus lašai rašytojo pypkėje“), išrinktą geriausia 2011 metų debiutine prozos knyga, gavo Bosnijos ir Hercegovinos literatūrinę premiją, yra apdovanota kitomis šalies ir tarptautinėmis literatūrinėmis premijomis. Jos kūrinių paskelbta Bosnijos ir Hercegovinos, Kroatijos, Slovėnijos, Makedonijos, Serbijos, Albanijos, Vokietijos, Italijos, Danijos, Indijos ir kt. šalių prozos antologijose. Netrukus pasirodys eilėraščių rinkinys „Leteći ljudi“ („Skrendantys žmonės“). Beje, autorė yra ir kelių poezijos knygų iliustruotoja ir dailininkė. Lietuvos skaitytojai su šios rašytojos kūryba supažindinami pirmą kartą.
Spoksant į sieną
Aštuntos klasės baigimo proga turėjome vykti iškylon į Kroatiją, pirma lankytina vieta – Plitvicų ežerai. Pamenu, kaip, likus keliems mėnesiams iki išvykos, auklėtojas Stipė erzino mus pasakojimais apie kraštų, kuriuos aplankysime, grožį ir dėstė smulkius nurodymus dėl kelionės, kurios taip nekantriai laukėme. Kaip tik tada, kai pradėjome regzti ekskursijos – svajotos, toli nuo tėvų globos – planus, ji buvo pakeista: maršrutą netikėtai nukreipė į Juodkalniją! Auklėtojas pasakė, kad tai dėl susiklosčiusios padėties Kroatijoje. „Galimas daiktas, ten bus ir daugiau neramumų“, – paaiškino jis ir tuoj išreiškė viltį, kad padėtis kaimyninėje šalyje netrukus pagerės. Bet jo žodžiai neskambėjo taip įtikinamai kaip per matematikos pamokas, o jis puikiai išmanė, kaip mus mokyti ir auklėti.
Tais 1991-aisiais kai kurie iš mūsų suvokė viską, kiti nenutuokė nieko, na, bet dauguma suprato, kad šį kartą nelabasis tikrai iškrėtė kiaulystę, juolab po 1990-ųjų gegužės 13 dienos riaušių, kilusių per kroatų „Dinamo“ ir serbų „Crvena zvezdos“ rungtynes, kai Zvonė Bobanas, gindamas „Dinamo“ sirgalių, trenkė milicininkui. Po šio įvykio į mokyklą visi atėjome pasiruošę susirėmimui. Man ir visiems mano draugams futbolas buvo svarbiausias laisvalaikio dalykas, net ir merginos mūsų miestelyje skaitė „Sporto naujienas“ ir „Tempo“, žiūrėdavo varžybas ir mėgindavo prognozuoti rezultatus. Nuo amžių amžinųjų aš buvau „dinamovietis“, o mano draugai – „zvezdašai“. Saša, Zoranas ir Mišas įtikinėjo mane, kad Piksis yra šaunesnis už Zvonę ir Šukerą, o aš savo dievaičius gyniau taip, lyg jie būtų buvę mano kraujo broliai. Kartais viršų imdavo draugai, kartais juos perrėkti pavykdavo man, bet niekada nei žaidimų aikštelėje, nei šiaip nesame rimtai susikivirčiję, visada drauge eidavome į užklasinius būrelius: ar žaisti futbolo, ar į muzikos mokyklą.
Maniau, kad pirmas rimtas kivirčas tarp mūsų būtų galėjęs kilti po tų nelemtų, taip niekada ir neužsibaigusių varžybų, na, bet nieko panašaus neįvyko. Nustebau, kad nė vienas iš trijų bičiulių nieko neatkirto, kai aukštai iškėlęs galvą pareiškiau:
– Ė, ir gerai, kad Zvonė davė anam į skudurus, šaunuolis!
Kiti klasiokai niršiai ginčijosi, bet ir tarp jų neužvirė joks didesnis konfliktas, tik Milošas su Zrinku per fizinio pamoką susistumdė besiginčydami, kuris sirgalių klubas kaltas dėl kilusių riaušių: serbų „Delije“ ar kroatų „Bad Blue Boys“, ir ką labiau gynė milicija. Kumščiavimąsi sustabdė mokytojas Mikas, jis laiku pastebėjo nesportišką mokinių elgesį. Kelias dienas klasės dvokė susvilusiais sirgalių deglais.
Panašus kvapas tvyrojo ir 1991-ųjų pavasarį. Pakeitus ekskursijos planą, daugelis tėvų nusprendė, kad jų vaikas niekur nevažiuoja. Taip padarė ir mano mama. Nors gimtasis Mostaras toli nuo parako dūmų, kurie jau graužė Kroatijos dangumi plaukiančius debesis, mamą pagavo paniška baimė ir ji puolė įtikinėti, kaip viskas aplink užsiplieks, kai neramumai persikels pas mus, į Bosniją. Nerimastingos žinios įvarė jai tokį siaubą, kad nebenorėjo vykti į artimo giminaičio vestuves Splite, negana to, nusprendė, kad manęs irgi neišleis į ekskursiją. Veltui jos maldavau ir grasinau. Nepadėjo nei dėdžių, nei kaimynų įtikinėjimai, kad labai nusipelniau šios iškylos, be to, dar esu ir pirmūnas, ir pats geriausias sporto būrelyje! Nepadėjo ir tai, kad važiuoja Saša su Zoranu. Šitaip mąstė ir Mišo mama, žodžiu, perkalbėti tėvus buvo beviltiškas reikalas.
Kai atėjo paskutinė diena patvirtinti galutinį važiuojančiųjų sąrašą, mudu su Mišu nusprendėme įsirašyti, tikėdamiesi, kad tada tėvams bus nepatogu pasakyti auklėtojui, jog mūsų neišleidžia. Pasakyta padaryta. Kai auklėtojas Stipė per klasės valandėlę užrašinėjo vardus, mudu su Mišu pasakėme, kad važiuojame.
Deja, namie viskas susiklostė priešingai, nei tikėjomės: mama Ruža ir mama Biliana ne tik kad nesusitaikė su mūsų įsirašymo į sąrašą faktu, bet dar ir nubaudė atimdamos iš mūsų kišenpinigius! Paskui dar nuėjo pas auklėtoją ir pasakė, kad mudu įsirašėme per klaidą. Mišo tėvas Urošas pritardavo visiems žmonos Bilianos sprendimams, o ir mano tėvas Radė palaikė mamą. Visą savaitę mes su Mišu abejingai stebėjome, kas vyksta per pamokas, vis tikėdamiesi, kad abi mamos persigalvos, bet taip neatsitiko. Tada man šovė į galvą mintis: paprašysiu kaimynės Miros, geriausios mamos draugės, paskolinti man pinigų ekskursijai, tikėjausi, kad vėliau, po dešimties dienų manęs išsiilgusi ir pamiršusi mano netinkamą elgesį mama grąžins jai skolą. Jaučiau, kad sumanymas išdegs, nes Mira visada mane gynė ir palaikė. Atėjau pas ją nukabinęs nosį ir papasakojau, kad mama neišleidžia manęs į Juodkalniją. Ilgai nelaukusi, Mira padavė man reikalingą pinigų sumą.
– Štai, imk, sumokėk, kiek reikia, o aš pasikalbėsiu su Ruža. Bet nieko mamai nesakyk iki pačios paskutinės dienos. Aš ateisiu prieš pat tavo kelionę, kai Radė bus darbe. Tada drauge viską paaiškinsime. Ji neturės kitos išeities, – mirktelėjo man.
– Mira, tu teisi! – sušukau be galo laimingas.
Mišui patariau pasielgti taip pat, bet jis neturėjo žmogaus, kurio būtų galėjęs paprašyti tokios paslaugos. Man buvo gaila, kad negalėsime būti kambariokais ir drauge praleisti dar vienos beprotiškos, nuotykių pilnos kelionės, bet, svarsčiau, juk važiuoja Saša su Zoranu, mums bus smagu. Netrukus nunešiau auklėtojui pinigus už ekskursiją, šis nusistebėjo, kad ponia Ruža vėl persigalvojo, bet jokios suktybės neįžvelgė.
Kelionės išvakarėse pas mus užėjo Mira.
– Ruža, ar Marinas važiuoja į ekskursiją?
– O ne! Norėjo mane pergudrauti, bet nuėjau pas jo auklėtoją ir pasakiau, kad Marinas niekur nevažiuoja.
– Ė, važiuoja, važiuoja!
– Kaip tai? Aš jo neišleidžiu.
– Jį išleidžiu aš. Daviau jam pinigų!
– Na jau, na jau!
– Aš nejuokauju! Vaikas kone verkdamas atėjo, sako, kad jo neišleidi, o aš puikiai žinau, kiek jis mokosi, sportuoja ir stengiasi. Man jo pagailo. Daviau pinigų kelionei.
– Gal juokauji?
– Ne, sakau teisybę. Jo ekskursija apmokėta, tegu vaikas važiuoja, o pinigus grąžinsi, kai gausi algą.
– Marinai! Na ir gausi tu man! – nusimetusi šlepetes, puolė mane mama.
– Nereikia! – pasileidau per svetainę versdamas po kojomis pasitaikiusius daiktus. Laimei, Mira ją sustabdė.
– Klausyk! Gal tau galvoj negerai, palik vaiką ramybėje!
– Tai tau negerai! Nė neketinu čia su tavim derėtis!
– Derėsies, nesiderėsi – reikalas jau atliktas! Kaip tau ne gėda? Tavo vaikas puikiai mokosi, yra stropus, o tu jo neišleidi į ekskursiją! Gėda! – išpyškino neprileisdama mamos prie manęs. Netrukus mama liovėsi mane gainiojusi ir apsipylė ašaromis.
– Ar nematai, kas darosi? Man baisu, kad jam kas neatsitiktų… Vieną jį teturime…
– Ko tu baiminiesi? Viskas bus gerai, juk kartu važiuoja dar šimtas vaikų ir visi mokyklos auklėtojai. Juk žinai, kad jų auklėtojas Stipė griežtas kaip šventasis Petras, nebijok… – guodė Mira.
– Gerai jau, gerai… – mama vis dar virpėjo nuo slopinamo verksmo, bet buvo matyti, kad jau rimsta.
– Nagi, išvirk mudviem kavos, o mažius tegu ruošias kelionei, – pasiūlė Mira.
– Gerai, tegu važiuoja, – mamai vėl virptelėjo smakras, bet ašaras sulaikė.
Jos išgėrė kavos, o aš į didelę mėlyną kuprinę susikroviau sportines kelnes, marškinėlius, ausinuką ir kasetes. Vėliau mama sudėjo visa kita, ko dar prireiks kelionėje. Ryte patraukėme prie autobuso su užrašu „VIII A“.
– Marinai, sėskis priekyje, kad vairuotojas laiku sustotų, jei tave supykins!
– Gerai, mama.
– Ir saugokis! Nekvailiok kelionėje, būk protingas vaikas.
– Gerai.
– Saugokis, – pakartojo mama drebančiu balsu ir kaip niekada stipriai mane apkabino.
– Mama, atleisk man už…
– Saugokis, sūnau… – vis kartojo bučiuodama į skruostus, dėl ko jaučiausi nepatogiai prieš krizenančius klasiokus.
Netrukus visi susėdom į savo vietas, auklėtojas Stipė pamojo vairuotojui, kad galima važiuoti, o anapus langų mus lydėjo besišypsantys veidai. Mano mama stovėjo atokiau nuo linksmo būrio. Ji nemojavo, tik stovėjo ir verkė. Gerklėje man įstrigo gumulas, bet susilaikiau, nes pasidarė gėda prieš bendraklasius, kurie jau įsisiūbavo dainuoti ir šokti autobuse. Be to, esu vyras, kaip reikiant gaučiau į kaulus, jei kas pastebėtų, kad šniurkščioju! Tas gumulas gerklėje ištirpo tik vakarėjant, kai po kelių valandų dardėjimo apsistojome Tivate.
Saša, Zoranas ir aš drauge apsigyvenome viešbučio kambaryje Nr. 213. Priešingai nei tie, kurie vos atvykus prisipirko brendžio ir netrukus jau vėmė tualetuose, mes, lyg rytojaus dieną mūsų būtų laukusi svarbi treniruotė, jau dešimtą nuėjome į kambarį ir sugulėme į lovas.
Rytą nubudome žvalūs ir linksmi. Tą dieną neturėjome jokios suplanuotos ekskursijos, nes reikėjo pailsėti po kelionės, o kitą dieną buvo numatyta aplankyti Kotorą ir žymųjį jūros muziejų. Laisvadienį nutarėme praleisti vaikštinėdami po miestą. Tikėjomės, kad pamatysime kokią mokyklą ir ten susipažinsime su merginomis, su kuriomis galėtume pabendrauti, kol čia esame. Iki pat pietų visi kartu, kad nepasimestume, vaikštinėjome aplinkinėmis gatvelėmis, bet jokios mokyklos neaptikome. Grįžome papietauti, paskui vėl išėjome į žvalgybą, į viešbutį pasukome tik pajutę, kad nežmoniškai skauda kojas. Kai jau kėblinome į kambarį, priėjome salę su televizoriumi. Išgirdome didelį triukšmą, tad įėjome į vidų pasižiūrėti, kas ten vyksta.
Krepšinio varžybos padalijo žiūrovus į dvi stovyklas. Vienoje – Belgrado „Partizano“ sirgaliai, kitoje – Splito „Jugoplastikos“. Vienoje pusėje visi, kas serga už „Zvezdą“ ir „Partizaną“ (beje, kai kaunasi šios dvi komandos, jų sirgalių klubai „Delije“ ir „Grobari“ tampa nuožmiais priešais). Kitoje stovykloje susibūrė visi „Dinamo“, „Hajduko“, „Veležo“ ir kitų komandų gerbėjai. (Sirgaliai iš „BBB“ ir „torcidašai“ taip pat nealpsta iš meilės vieni kitiems, kai jų favoritai suremia kardus.) Mes trise atsistojome tarp dviejų kriokiančių stovyklų.
– Saša, Zoranai, čionai! – šūktelėjo Milošas ir mostelėjo ateiti. Jiedu susižvalgė ir nuėjo kur kviečiami.
Aš likau centre.
– Ei, o tu ateik pas mus! – pamojo man Zrinkas.
– Ne! – atšoviau ir trumpam priėjau prie tų, kurie skandavo už „Partizano“ krepšininkus.
Visi apstulbę pažvelgė į mane ir nuščiuvo.
– Paklausykit, mes, „dinamoviečiai“, per kašio varžybas sergame už „Ciboną“. Visi „Hajduko“ sirgaliai serga už „Jugoplastiką“, arba „Pop 84“, kaip sau norite. Visi „Delijos“ – už „Zvezdą“, o „Grobariai“ – už „Partizaną“! – išpyškinau į mane vėpsantiems veidams su pakeltais iš nuostabos antakiais ir nužingsniavau durų link.
– Bet juk čia tai mūsiškiai, kroatai! – mestelėjo kažkuris.
– „Cibona“ čia nežaidžia! – atsigręžiau ir nuvariau tiesiai į savo kambarį.
Vos įėjęs, stvėriau ausinuką ir pasileidau „Guns N’ Roses“ albumą „Appetite for Destruction“. Kasetę perklausiau du kartus, spoksodamas į sieną.
Paklina
Kitados dieną pradėdavau žvelgdamas į Paklinos kalną. Tėvukas pastatė namą Jošanicoje ir visus langus prakirto į Paklinos pusę. Dar ir dabar, atsidūręs už dviejų tūkstančių kilometrų nuo tos vietos, kai po neramaus miego staigiai praplėšiu akis, vėl išvystu jį. Aukštą, galingą, slaptingą kalną, iškylantį atmintyje siaučiant švediškam vėjui. Paklinos tarpekliai traukia kažkokia mistiška pilkuma, o žaliuojantys miškai jo papėdėje tarsi karaliaus apsiaustas dengia storo, nepaslankaus horizonto valdovo kūno iškilumus. Per kalną it gyvatė vingiuoja kelias į Borkas. Kiekvienas vingis – laiptelis, priartinantis prie nuostabaus vaizdo į Konjicą, miestelį, iš kurio, būdamas aštuntokas, pabėgau devyniasdešimt kažkelintais metais.
Anksčiau man ne itin rūpėjo gimtasis kraštovaizdis ar pasakojimai apie vietovę, kurioje po kiekviena šaka tūno kokia nors paslaptis ir istorijos apie praeities gadynę. Kadaise senelė man pasakojo, kad Paklinos kalnas yra lyg labirintas, išraižytas takelių, slaptingų tarpeklių, olų, dažnai virsdavusių slėptuvėmis. Per Antrąjį pasaulinį karą, pasakojo ji, čia slapstęsi būriai nepanorusių kovoti nei už vienus, nei už kitus.
Vienas tokių buvo mūsų kaimynas, kurio vardo senelė nepanoro išduoti; anas daug dienų praleidęs gulėdamas po šaknimis didžiulio ąžuolo, pro kurį traukusios voros ginkluotų visokio plauko žmogystų. O pokario metais, buvo kalbama pašnibždomis, į Pakliną it šmėklos pasitraukę priešų šalininkai. Man visada knietėjo daugiau sužinoti apie tuos, kurie penktajame dešimtmetyje apsiginklavę užkopdavo į mūsų kalvas ir, įsislėpę uoksuose, tykodavo savo aukų. Knietėjo sužinoti jų vardus ir karo takus, pamatyti, kokie jų veidai dabar, taikos metu. Na, vyresnieji platesnius pasakojimus apie karą buvo linkę nuryti lyg sprangų kąsnį, užsimindavo vos vienu kitu žodžiu, kad neatskleistų praeities, nes, sakydavo senelis, ir sienos turi ausis. Prosenelis taip pat neminėjo karų. Užvis labiau mėgo porinti apie savo jaunystę, prisiminimai apie kurią vis dar buvo nepaprastai ryškūs ir gyvi. Pasak jo, savo laiku Paklina pasitarnavo kaip užuoglauda ir visokiems įtartiniems tipams, vagims, kontrabandininkams… Jis ne kartą dėstė tikrą nutikimą, kaip, būdamas berniukas, užtikęs tais laikais žinomą vagį Rafą, popietę snaudžiantį slėptuvėje, nuavęs jam batus ir pririšęs šiuos aukštai prie medžio. Prosenelis mėgdavo prisiminti, kaip Paklina priglobdavusi ir daug įsimylėjėlių, slaptų ir visiems žinomų. Prosenelis galėjo papasakot aibę tokių istorijų, tiek iš savo, tiek iš kitų patirties. Dažnai per dantį traukdavo savo bendraamžį Ičaną, kuris slapta krūmuose susitikinėdavęs su artimiausia kaimyne, mergina, galėjusia pirštu jį aukštielninką parversti ant žemės. Menu prosenelio istorijas apie pasimatymus, kuriuos jie, visa gauja dykinėtojų, stebėdavo sulindę į artimiausią urvą. Garsiausiai prapliupdavome juoktis, kai prosenelis pasakydavo, kad dabar jau velionis Ičanas šalia savo mylimosios atrodydavęs lyg uodas, zvimbiantis palei meškos ausį. Pasakodavo ir apie tai, kad per audrą Paklina pasidarydavo klaikia ir siaubinga vieta. Daug kartų audra jį yra užklupusi beklaidžiojantį po kalną. Tada medžiai pavirsdavę milžiniškais letenas iškėtojusiais žvėrimis, alkstančiais žmogaus kraujo, o iš kiekvieno tamsaus brūzgyno, kaip jam rodydavęsi, tykoję plėšrūs nasrai. Galbūt todėl kalnas ir pavadintas pragaro, „peklos“, vardu. Nors ne sykį išvaikščiojo visus gretimus šlaitus, prosenelis, laimei, nė karto nesusidūrė su laukiniais gyvūnais. Prisiklausęs jo pasakojimų, kad Paklinoje veisias daugybė nuodingų gyvačių, niekada nenuklysdavau nuo pagrindinio kelio ir nepasukdavau slaptais takeliais. Tyrinėdavau aplinką eidamas tik vienu taku, kaip tik tuo, vingiuojančiu pro sąvartyną, kuris skleidžia bjaurų dvoką.
Seniai nesu regėjęs Paklinos. Kas žino, kada keliai vėl nuves į gimtąjį kaimą, iš kurio matyti pilkai žalias kalnas tarp pažįstamų debesų. O gal geriau ir negrįžti, ir visa, ką ten palikau, prisiminti taip, kaip kitados buvo. Gal apsiašaročiau Paklinos papėdėje išvydęs griuvena likusį geriausio draugo namą, tas draugas, kaip ir aš, eina lenktynių su gyvenimu kažkur Europos šiaurėje. Kartais susapnuoju, kaip einu pas jį, o jis pamato mane iš balkono ir pamoja:
– Ei, Daliborai! Svaidyklę prigriebei?
Ir pranyksta ūke, o aš lieku visiškai vienas kažkokioje nepažįstamoje ir žvarbioje vietovėje. Nubundu apniktas tykaus ilgesio, panūdęs parašyti dar vieną apsakymą, kurio mano mokiniai niekada nesupras.
Velio striukė
– Bjauriausia, kai, išlipus keleiviams, tenka rankioti šiukšles, pamestus žiebtuvėlius, daiktus… Ir nė nežinai žmogus, kam juos grąžint. Ir iš viso, ar reikia? Šitą va striukę jau reikia mest lauk! Ir kas dar dėvi tokį skurlių? Suterliota, apdriskus, dar ir šuniena trenkia, – bambėjo sau į kelių dienų barzdą vairuotojas Jurė, su pasidygėjimu nuo grindų keldamas seniai iš mados išėjusią odinę vyrišką XL dydžio striukę.
– Tavo vieta šiukšlyne, skarmalėli!
Vairuotojas susuko striukę į gumulą ir nunešė prie didelio maišo, prikimšto suglamžytų pakuočių, tuščių plastikinių butelių, popierinių nosinaičių, visaip išdekoruotų per ilgą kelionę autobusu iš Zagrebo į Splitą. Tačiau persigalvojo ir padėjo radinį šalia maišo kartu su palikta kepure.
– Tiek jau tos, neatiduosim tavęs šiukšliavežiams, gal dar savininkas pasiges, – šyptelėjo su užuojauta.
Tada šiukšles sukrovė į maišą ir nunešė į stoties konteinerį, o atidėtą drabužį – į savo mašiną. Taigi nenunešė striukės į administraciją, norėjo, kaip paprastai, pats pasirūpinti, kad pamestas daiktas patektų į reikiamas rankas.
Kelias dienas toji striukė gulėjo ant užpakalinės sėdynės ir šitaip atėmė viršenybės teisę iš jo anūkės, kuri vis maištavo, kad tas daiktas smardina jai kelionę į vaikų darželį, paskui užkliuvo sūnui, kuris išvažiuodavo paūžti su draugais, galiausiai žmonai su dukra, kurioms, kai apsipirkdavo, visada pritrūkdavo vietos bagažinėje. Ta striukė kėksojo mašinoje lyg neišvengiamas blogis. Įtartina, gremėzdiška, rūgščią smarvę skleidžianti ruda krūva. Ne kartą Jurė baudėsi išmesti ją į artimiausią šiukšlių konteinerį, bet paskutinę akimirką vis persigalvodavo vildamasis, kad savininkas vis dėlto apsireikš.
Vairuotojas Jurė nustebo, kai pagaliau šis pasirodė. Tai buvo maloni pažiūrėti ponia pablyškusiu veidu ir puošniai, tvarkingai apsirengusi. Vieną dieną ji priėjo prie Jurės, kai šis kone leisgyvis lipo iš autobuso po mirtinai išsunkiančios „karuselės“, reiso Frankfurtas–Zagrebas–Mostaras–Sarajevas–Splitas. Iš pradžių Jurė pamanė, kad jam vaidenasi, bet, kyštelėjusi galvą į autobuso saloną, ponia prabilo:
– Laba diena. Man pasakė, kad tai jūs spalio dvidešimt antrąją važiavote reisu Zagrebas–Splitas. Tą dieną autobuse pamiršau striukę. Gal kartais ją radote?
– Pala, spalio dvidešimt antrąją… Na taip! Aš važiavau! O kokia buvo striukė? – Jurė visada patikrindavo, ar sutampa apibūdintas ir rastasis daiktas.
– Labai graži, šilta, ruda odinė striukė.
– Radau vieną, bet nesu tikras, kad tai ta pati, – nusistebėjo Jurė, nes spalio dvidešimt antrą dieną jo autobuse buvo palikta tik ana sudėvėta striukpalaikė.
– Žinote, ši striukė man labai brangi, nors ir baisiai sena. Ji mano geriausio draugo Velio. Tiesą sakant, kadaise buvusio geriausio draugo. Prasidėjus karui, jo nebemačiau. Paskolino man ją vieną naktį, kad iš miesto grįždama namo nesušalčiau. Nors tada buvo pavasaris, naktis pasitaikė baisiai žvarbi. Kitą dieną tėvai išsiuntė mane su dėde pas tetą į Kroatiją. Beskubėdami vietoj maniškės į krepšį įdėjo Velio striukę. Jie manė, kad po kelių dienų visa tai baigsis, bet miestas buvo apgultas ir aš ilgai jų nei mačiau, nei girdėjau. Maniau, kad jų jau nebėra gyvųjų tarpe, bet, laimei, jie kažkaip išgyveno. O apie Velį nieko negirdėjau, iki šiol nežinau, kas jam nutiko… Niekas nieko apie jį nežino, – ištarė vienu ypu, ant ilgų jos blakstienų pakibo didelės ašaros.
– Vargšelė… Neverkit, na, ta striukė – pas mane mašinoje. Eime su manim.
– Jūs turite mano striukę?! Ačiū jums! Ačiū! Noriu jus pavaišinti.
– Ką jūs, nereikia! Juk normalu grąžint žmogui jo pamestą daiktą, – spyrėsi Jurė nudžiugęs, nes pagaliau krepšiai ant užpakalinės jo mašinos sėdynės ir keleiviai galės įkvėpti gryno oro.
– Reikia! Jūs nė neįsivaizduojate, ką ši striukė drauge su manimi patyrė. Eikime ko nors išgerti, jeigu nelabai skubate, – primygtinai kvietė šviesiaplaukė.
Jurė pasijuto pamalonintas tokio netikėto dėmesio, jam toptelėjo, kad kavinėje sėdintys kolegos slapčia stebės, kaip jis gurkšnoja kapučiną su šia dama.
– Na, gerai. Tokiai gražuolei nuodėmė atsakyti. Eime išgert kapučino, bet luktelkit čia, tuoj atnešiu striukę iš mašinos, – šyptelėjo ir mikliai nukurnėjo prie artimiausios automobilių aikštelės, po minutės grįžo nešinas rudu vyturu.
– Ačiū jums! Labai ačiū! – moteris priglaudė prie veido apsitrynusią apykaklę, išblukusias sagas ir nusekė paskui Jurę į kavinę.
Franė, Ivė ir Markas pasitiko juodu išpūtę akis, galėtum pamanyti, kad vyrams virš galvų pakibo nuostabos klaustukai, o Jurė dėjosi jų nematantis ir pasiūlė damai kėdę prie kampe stovinčio stalelio, kaip tik priešais iš nuostabos išsižiojusius bendradarbius.
– Žinote, ši striukė man kaip talismanas. Visada ją nešiojuosi drauge. Ji man primena Velį. Mes pažįstami dar nuo darželio laikų. Jis visada buvo mano gynėjas, o mudviejų mamos sakydavo, kad vieną dieną jos greičiausiai susigiminiuos, – prasidėjo naujas pokalbio raundas.
– Oi, klausykit! Dar nė nesusipažinom! Aš esu Jurė.
– O aš – Slavica.
– Ė, puiku, sakykite, ar tasai Velis buvo jūsų vaikinas?
– Ne. Visus tuos aštuoniolika metų buvome kaip sesuo ir brolis. Mes net buvome panašūs – abu šviesiaplaukiai ir rausvaskruosčiai. Mokykloje niekas nedrįso net paskersakiuoti į mane, nes turėjau gynėją, visa galva aukštesnį už kitus berniukus. Kai namie balindavome sienas, jis visada ateidavo pasiteirauti, gal tėvui reikia pagalbos stumdant baldus, o per Kovo 8-ąją mano mamai visada atnešdavo gėlių. Ir kavinėje niekada neleisdavo pačiai susimokėti už sultis. Jis ir daugiau galantiškumo parodydavo! Jam ne kartą yra tekę kulniuoti namolio trumpomis rankovėmis, nes savo striukę paskolindavo man. Įsivaizduoju, kaip jis šaldavo, bet to niekada neparodydavo.
– Veikiausiai buvo slapta įsimylėjęs.
– Nemanau. Tiesiog buvo geros širdies.
– Esate tikra? Vyrai šitaip elgiasi, kai nori užkariauti moterį!
– Galbūt kiti, bet tik ne jis. Dažnai savęs klausiu, kur jis, kaip jis? Kol gyvenau pas tetą Zagrebe, neturėjau nė vieno tikro draugo. Giminės vengė kur nors mane vedžiotis, kaimynai suko nosis į šoną arba žiūrėdavo kiaurai mane, o vėliau, kai studijavau Statybų fakultete, bendramoksliams prireikė net metų, kad imtų su manimi sveikintis susitikę gatvėje… Pradėjo su manimi bendrauti tik supratę, kad visus egzaminus išlaikau iš pirmo karto. Jiems iš manęs reikėjo paskaitų konspektų… Bet vis tiek skersakiuodavo į mano vyrišką striukę. Geresnės negalėjau sau leisti. Be to, nelabai man ir rūpėjo. Kažkaip buvo malonu manyti, kad Velis yra greta, kol turiu jo striukę, – čiauškėjo Slavica, o jos pašnekovas klausėsi it užhipnotizuotas, įsiterpdamas tik tada, kai pašnekovė nuščiūdavo gurkštelėti kavos.
– Bet nejaugi taip visą laiką ir dėvėjote šitą striukę?
– Ne. Maždaug antraisiais studijų metais pradėjau dirbti vienoje kavinėje. Tiesiog norėjau susitaupyti bent knygoms ir drabužiams, kad nereikėtų prašinėti tetos. Už pirmas santaupas nusipirkau naujus džinsus, vėliau nusipirkau ir kitų daiktų. O striukė visada buvo su manimi. Žiemą dažnai ja apsigaubdavau studijuodama, kad sušildytų besėdint svetainėje.
– Ar studijas užbaigėte?
– Taip! Beveik laiku. Kaip tik pasibaigė karas ir galėjau grįžti namo. Netrukus gavusi diplomą parvažiavau į Sarajevą pas tėvus ir viską pradėjau iš naujo. Ir tik įsivaizduokite: neradau nė vieno prieškarinio draugo! Nors visi buvo išblaškyti, apie visus juos ką nors sužinojau, bet apie Velį – nieko. Jo artimieji niekada nepasirodė. Ir niekada nesutikau nė vieno jo giminaičio, tik girdėjau, kad keli jų išvyko į Ameriką. Dažnai verkdavau. Ir ši striukė visada mane nuramindavo, ir ne kartą esu užmigusi, laikydama ją glėbyje, man kažkaip palengvėdavo…
– Ar jūs ištekėjusi? – Jurė vėl pamėgino užpilti vandens ant savo malūno.
– Taip! Įsidarbinau vienoje parduotuvėje ir ten susipažinau su savo vyru, savuoju Ratku, bet dabar mes gyvename Zagrebe. Jis vertėjas, įkūrė savo verslą, o aš rūpinuosi vaikais. Turime tris sūnus.
– O ką jis pasakytų, sužinojęs apie tą Velį? Suprantat, tarkime, man būtų toli gražu ne vis tiek, jei atsidurčiau jo vietoje.
– O ką turėtų pasakyti? Jis žino, kad Velis buvo mano draugas ir norėtų su juo susipažinti… Net mėgsta pajuokauti, kad, girdi, gaila, jog jam ši striukė siauroka, kitaip ir jis retkarčiais apsivilktų. Mūsų jaunėlio vardas – Velimiras, jis mėgsta šią striukę, nes žino, kad ji – jo bendravardžio Velio, mamos draugo. Anądien kaip tik mudu važiavome autobusu pas mano giminaičius, sūnus pasiėmė striukę, kad miegodamas galėtų apsikloti. Labai nusiminė, supratęs, kad pamiršome ją autobuse, tiesiog neturėjome laiko iškart eiti jos ieškoti, – pasakė Slavica ir dirstelėjo į laikrodį. – Oi, aš jus labai sugaišinau! Dovanokite, prašau, man irgi metas eiti. Ratkui jau pasibaigė susitikimas ir jis tuoj užvažiuos manęs pasiimti. Padavėjau!
– O, visai manęs nesugaišinote! Galiu ir aš dabar pavaišinti, – šypčiojo Jurė, stebėdamas už lango pavydžius kolegų žvilgsnius.
– Ne, ačiū, man tikrai jau metas eiti. Dar kartą dėkui už grąžintą striukę. Padavėjau! – Slavica jau žingsniavo durų link, vienoje rankoje laikydama rankinę ir striukę, o kitoje – piniginę. Kad ir nenorom Jurei irgi teko pakilti nuo kėdės, o padavėjas vis nesitraukė nuo baro.
– Tik pažiūrėkite, apsimeta, kad manęs nemato. Padavėjau! – vėl šūktelėjo Slavica. Šis stovėjo nusisukęs į didelį prie baro kabantį veidrodį. – Na ir įžūlumas! Teks pačiai prieiti! – pyktelėjusi moteris numarširavo prie liekno vyro žilstelėjusiais plaukais. – Ei, ar nematai, kad jau dešimt minučių laukiu, kol atneši sąskaitą! – išpyškino Slavica.
– Ponia, nepastebėjau jūsų. Atleiskite! – pasigirdo kažkoks keistai virptelėjęs balsas.
– Nieko baisaus, štai pinigai, – Slavica ištiesė šimto kunų kupiūrą ir netyčia paleido iš rankos striukę su rankine ant grindų.
– Ir aš kažkada seniai turėjau tokią striukę, – pakėlė daiktus nuo grindų padavėjas.
– Tikrai? – kiek abejingai paklausė moteris.
– Ir atidaviau ją geriausiai draugei.
Versta iš: Lidija Pavlović-Grgić. Kišne kapi u piščevoj luli. Kreševo: Fondacija Fra Grgo Martić, 2011
Jacques Prévert. Pasakos išdykusiems vaikams
2015 m. Nr. 12
Iš prancūzų k. vertė Monika Nemanytė
„Pasakas išdykusiems vaikams“ („Contes pour enfants pas sages“) žymus prancūzų poetas, kino scenaristas Jacques’as Prévert’as (1900–1977) parašė 1947 m., kai Europa tik pradėjo tiestis po išgyventų dramų ir nusivylimo žmonijos ateitimi. Tokios atmosferos veikiamas J. Prévert’as panoro kritiškai pažvelgti į visuomenę ir savo viltį perduoti jaunimui, kuriam dar rūpi kai kurios žmogiškos vertybės. Anot poeto, „vaikai yra nepaprasti filosofai. Jie blogai išmoksta pamokas, nepadaro namų darbų, bet jie keičia pasakėčių moralus, jie mušasi, jie verkia, kai mato narve uždaryto sužeisto arklio kančias…“
„Pasakos išdykusiems vaikams“ – tai aštuonios poetinės taip pat „išdykusios“ pasakos, atskleidžiančios visą J. Prévert’o kandumą ir satyrą.
Šeštosios pasakos „Arklys saloje“ vertimas paskelbtas J. Prévert’o poezijos rinkinyje „Puokštė“ (vertė Neringa Abrutytė, 1999). Čia pateikiame likusias septynias.
J. Prévert’o pasaulis nesiliauja mūsų stebinęs.
Strutis
Kai miške paliktas Berniukas Nykštukas* barstė akmenėlius, kad rastų kelią atgal į namus, jis nė neįtarė, kad iš paskos žingsniavo strutis ir rijo vieną po kito visus jo išbarstytus akmenėlius.
Ši istorija tikra, štai kaip viskas nutiko…
Berniukas Nykštukas atsigręžia: nebėra akmenėlių!
Berniukas Nykštukas išties pasiklydo: nėra akmenėlių – nėra namų, nėra namų – nėra tėčio ir mamos.
„Kaip apmaudu“, – sumurma jis.
Staiga jis išgirsta juoką, o paskui varpų skambesį ir vandens šniokštimą, trimitus, tikrą orkestrą, triukšmingų garsų audrą, – ši muzika šiurkšti, keista, bet visai maloni ir visiškai negirdėta. Tuomet berniukas praskleidęs lapus iškiša galvą ir mato strutį, kuris šoka ir žiūri į jį. Paukštis liaujasi šokęs ir sako:
Strutis: Tai aš keliu šitą triukšmą. Esu laimingas, nes turiu puikų skrandį, galiu sulesti bet ką. Šįryt prarijau du varpus ir jų šerdis, kelis trimitus, tris dešimtis puodelių, sukirtau salotas su salotine ir baltus akmenėlius, kuriuos tu išbarstei, aš juos taip pat sulesiau. Lipk man ant nugaros, aš bėgioju labai greitai, keliausime kartu.
„O mano tėtis, mama, aš jų daugiau nebepamatysiu?“ – klausia Berniukas Nykštukas.
Strutis: Jei jie paliko tave vieną, vadinasi, visai netrokšta tavęs vėl pamatyti.
Berniukas Nykštukas: Tikriausiai tai, ką sakote, yra arti tiesos, pone Struti.
Strutis: Nevadink manęs ponu, man nuo to skauda sparnus, vadink mane tiesiog Stručiu.
Berniukas Nykštukas: Taip, Struti, bet vis dėlto ji mano mama, ar ne!
Strutis (piktai): Kas ar ne? Žinai, tu mane erzini, ir, be to, noriu tau pasakyti, kad tavo motiną nelabai myliu, nes ją apėmusi manija visas savo skrybėlaites puošti stručio plunksnomis…
Berniukas Nykštukas: Tiesa ta, kad stručio plunksnos ne iš pigiųjų, o ji nuolat išlaidauja, nes nori priblokšti kaimynus.
Strutis: Užuot stebinusi kaimynus, geriau pasirūpintų tavimi, juk kartais ji tau skeldavo antausį.
Berniukas Nykštukas: Tėvas man taip pat įkrėsdavo.
Strutis: Ak, Ponas Nykštukas tau įkrėsdavo, tai nedovanotina. Vaikai nemuša savo tėvų, tai kodėl tėvai muša savo vaikus? Be to, Ponas Nykštukas nėra jau toks sumanus. Ar žinai, ką jis pasakė pirmą kartą pamatęs stručio kiaušinį?
Berniukas Nykštukas: Ne.
Strutis: Na, jis pasakė: „Būtų neblogas omletas!“
Berniukas Nykštukas (užsisvajojęs): Prisimenu, pirmą kartą pamatęs jūrą, jis kelias sekundes pagalvojo ir tuomet ištarė: „Koks didelis bliūdas, gaila, čia nėra tiltų.“ Visi juokėsi, bet aš jaučiau, kad tuoj pravirksiu, tada mama timptelėjo mane už ausies ir pasakė: „Tau negalima, kaip kitiems, juoktis iš tėvo pokštų!“ Aš nekaltas, kad man nepatinka suaugusiųjų pokštai…
Strutis: …Man taip pat jie nepatinka. Lipk man ant nugaros, daugiau nepamatysi tėvų, bet užtat pamatysi pasaulį.
„Gerai“, – sako Berniukas Nykštukas ir užsiropščia paukščiui ant nugaros.
Paukštis su vaiku trim šuoliais įsibėgėja ir tik pakyla didžiulis dulkių debesis.
Prie savo namų slenksčių valstiečiai kinkuoja galvas ir sako: „Dar vienas tų purvinų automobilių!“ Tačiau valstietės girdi, kaip tilindžiuoja varpais šuoliuodamas strutis: „Ar girdite varpus? – sako jos ir žegnojasi. – Bažnyčia bėga, o velnias ją, žinoma, gaudo.“
Visi bėga slėptis iki ryto, bet rytojaus dieną strutis ir berniukas jau toli.
Scena iš antilopių gyvenimo
Afrikoje gyvena daug antilopių: jos yra mieli gyvūnai ir labai greitai bėgioja. Afrikos gyventojai yra juodi žmonės, bet taip pat yra ir baltų žmonių. Pastarieji čia laikinai, atvyksta įsukti verslo, ir jiems reikia juodų žmonių pagalbos, tačiau juodiesiems labiau patinka šokti nei tiesti kelius arba geležinkelius, jiems šis darbas labai sunkus ir dažnai tiesiog nuvaro į kapus.
Kai baltieji atvyksta, juodieji paprastai ima bėgti, baltieji juos pagauna kilpine. Tuomet juodieji priverčiami tiesti geležinkelį arba kelią, o baltieji juos pavadina „savanoriais darbininkais“.
Į tuos juoduosius, kurių sugauti negali, nes jie per toli, o kilpinė per trumpa arba jie labai greitai bėga, baltieji pradeda šaudyti, dėl to kalnuose paklydusi kulka kartais kliudo vargšę miegančią antilopę.
Tuomet kyla didis džiaugsmas baltiems žmonėms – juodiems žmonėms taip pat, nes paprastai juodieji valgo labai prastą maistą. Visi leidžiasi žemyn į kaimą ir šaukia: „Mes nušovėme antilopę!“, ir kaime užgroja muzika.
Juodi žmonės muša būgnus, užkuria didelius laužus, o balti žmonės žiūri, kaip jie šoka, ir rytojaus dieną rašo savo draugams: „Čia grojo dideliu tamtamu, buvo visai smagu!“
Ten aukštai kalnuose antilopės tėvai ir draugai žvelgia vieni į kitus ir tyli… Jie jaučia, kad nutiko kažkas negera… Saulė leidžiasi, ir visi gyvūnai tylomis svarsto nedrįsdami prabilti, kad nesujaudintų kitų: „Kur ji galėjo nuklysti, juk sakė, kad devintą valandą jau bus grįžusi… vakarienei!“ Viena antilopė nejudėdama stovi ant uolos ir žiūri žemyn, o tolumoje, slėnyje, matyti kaimelis, kuriame pilna šviesos, dainų ir šūksnių… Liepsnoja džiaugsmo laužas.
Tai žmonių džiaugsmo laužas. Antilopė viską suprato – ji nusileidžia nuo uolos, ateina prie gentainių ir sako: „Jos nebeverta laukti, galime vakarieniauti be jos…“
Tuomet visos antilopės susėda prie stalo, bet nė viena nejaučia alkio. Ši vakarienė labai liūdna.
Nelaimingasis dromaderas
Gyveno kartą jaunas dromaderas, jis buvo nelaimingas. Vieną vakarą pasigyrė draugams: „Rytoj su tėveliais einu klausytis konferencijos. Kaip man pasisekė!“
Draugai jam antrino: „Oho, oho, jis eis į konferenciją, kaip nuostabu.“
Visą naktį dromaderas iš jaudulio negalėjo užmigti. Kitą dieną jis jautėsi nelaimingas, nes konferencija buvo visiškai ne tokia, kokią jis įsivaizdavo, – neskambėjo muzika, dėl to jam buvo liūdna ir be galo nuobodu, norėjosi verkti.
Apkūnus vyras kalbėjo jau valandą ir keturiasdešimt penkias minutes. Prieš jį stovėjo ąsotis su vandeniu ir stiklinė – be dantų šepetėlio, burnai skalauti. Kartkartėmis ponas į stiklinę įsipildavo vandens, bet burnos neskalavo. Suirzęs jis kalbėjo apie dromaderus ir kupranugarius.
Jaunasis dromaderas kentė karštį, be to, jam labai trukdė kupra: ji rėmėsi į kėdės atlošą. Dromaderas sėdėjo labai nepatogiai ir muistėsi.
Mama jam tarė: „Nurimk, netrukdyk ponui kalbėti“ ir įgnybo į kuprą. Jaunasis dromaderas vos tramdė ašaras ir troško kuo greičiau išeiti…
Kas penkias minutes pranešėjas kartojo: „Labai svarbu nepainioti dromaderų su kupranugariais. Ponios, ponai ir gerbiami dromaderai, atkreipiu jūsų dėmesį į tai, kad kupranugariai turi dvi kupras, o dromaderai teturi vieną!“ Salėje susirinkę žmonės stebėjosi: „Oho, oho, labai įdomu.“ Kupranugariai, dromaderai, vyrai, moterys ir vaikai viską užsirašinėjo į mažytėlaites užrašų knygeles.
Po kiek laiko kalbėtojas vėl pradėdavo pasakojimą nuo pradžių: „Skirtumas tarp šių dviejų gyvūnų yra toks, kad dromaderas turi tik vieną kuprą. Nors keista, bet naudinga žinoti, jog kupranugaris jų turi dvi…“
Galų gale jaunasis dromaderas nebeapsikentė, šoko prie pakylos ir įkando pranešėjui.
„Kupranugaris!“ – iškošė įsiutęs storulis.
Visi susirinkusieji salėje šaukė: „Kupranugaris, purvinas kupranugaris, purvinas kupranugaris!“
Tačiau ten stovėjo dromaderas, ir jis buvo labai švarus.
Jūrų dramblys
Jis yra jūrų dramblys, bet jam tai nė motais. Jūrų dramblys ar Burgundijos sraigė, jam tas pats, tai kelia jam juoką, jis nesiekia būti išskirtinis.
Jūrų dramblys sėdi ant pilvo, nes jam taip patogu: kiekvienas turi teisę sėdėti kaip nori.
Jūrų dramblys labai laimingas, nes sargas jį maitina žuvimis, gyvomis žuvimis. Kiekvieną dieną jūrų dramblys suvalgo daug daug kilogramų gyvų žuvų. Gyvoms žuvims blogai, nes po to jos būna nebegyvos, bet kiekvienas turi teisę valgyti ką nori…
Žuvis jis ryja nesicackindamas, gurkt, ir viskas, o žmogus, kai ruošiasi valgyti kokį upėtakį, pirmiausia jį palaiko verdančiame vandenyje, o paskui vis giriasi ištisas dienas ir ištisus metus.
„Oho, kokį upėtakį valgiau, gerbiamasis, prisimenate!“ ir t. t., ir t. t.
O jūrų dramblys tiesiog ima ir kerta. Jis gana išvaizdus, bet kai supyksta, jo straublio formos nosis pučiasi ir visiems kelia baimę.
Jūrų dramblio sargas su juo elgiasi atsargiai… Niekada nežinai, kas šaus gyvūnui į galvą…
Jei visi gyvūnai staiga imtų ir supyktų, būtų daugiau nei keista.
Ar įsivaizduojate, mano mažieji bičiuliai, sausumos ir jūros dramblių armiją, užplūstančią Paryžių. Kokia kiltų suirutė…
Jūrų dramblys nieko daugiau nemoka, kaip tik valgyti žuvį, bet jis tai daro labai gerai. Kadaise, regis, jūrų drambliai žongliravo su veidrodinėmis spintomis, bet nežinome, ar tai tiesa… niekas nebenori paskolinti savo spintos! Spinta gali išsprūsti, veidrodžiai – sudužti, tektų apmokėti nuostolius. Žmonės labai myli gyvūnus, bet baldai jiems brangesni…
…Jūrų dramblys, kai niekas jo neerzina, yra laimingas kaip karalius, daug laimingesnis už karalių, nes gali sėdėti ant pilvo kada tik jam patinka, ogi karalius, net savo soste, visada sėdi tik ant užpakalio.
Žirafų opera
Liūdna kelių paveikslų opera
Kadangi žirafos yra bebalsės, daina lieka užrakinta jų galvoje. Tik labai atidžiai žiūrint žirafoms į akis galima suprasti, ar dainuodamos jos pataiko į toną, ar ne.
Pirmasis paveikslas
Žirafų choras
Priedainis:
Gyveno kartą žirafos,
Gyveno daug žirafų.
Greit nebeliks nė vienos,
Nes žudo jas ponas žmogus.
Dainos posmas:
Didelės žirafos nebylios,
Mažas žirafas sutiksi retai.
Nebyliosios aikštėje**
Pamačiau kailiniuotą senioką.
Kailinis buvo jo paltas.
O ant to palto – vešli senio barzda.
Žirafos kailis ant senio,
Senio kailis – plaukuota barzda.
Jos nebylios, didelės žirafos,
O mažas žirafas sutiksi retai.
Antrasis paveikslas
Nebylioji aikštė (Paryžiuje)
Seniokas iš dainos eina per aikštę ir suka lazdą.
Seniokas (dainuoja): „Viena kregždė – ne pavasaris, bet šis mano paltas žiemą prišauks. Viena kregždė…“
Jam priešais ateina kitas senis, ir kadangi jis pažįsta pirmąjį, o pirmasis jį taip pat pažįsta, tai priartėję sustoja, kilsteli skrybėles, vėl užsideda, kosteli ir vienas kito klausia, kaip sekasi, atsako, kad sekasi gerai, šiaip sau, neblogai, o jūs pats, šeimynėlė labai gerai, labai ačiū, o paskui jie pradeda vadinamąjį tikrą pokalbį:
Pirmasis senis:
„Labai labai džiaugiuosi jus matydamas…“
Antrasis senis:
„Aš taip pat, o jūsų sūnus vis dar kolonijose, kaip jam sekasi, kuo jis užsiima, kiek uždirba, kuo prekiauja, ar vertinga kokoso palmių mediena, salų mediena?“
Pirmasis senis (labai išdidžiai):
„Ne, jis prekiauja žirafomis!“
Antrasis senis:
„Ak, puiku, labai gerai, labai gerai, žirafomis (čiupinėja pirmojo senio paltą). Oho! Oho! Juk šis paltas iš aukščiausios kokybės žirafų, jūsų sūnus apsukrus…“
Tuo metu lėtai ir nieko nesakydamos Nebyliąja aikšte žingsniuoja dvi žirafos, o seniokai apsimeta, kad jų nepažįsta, ypač senis su paltu, jam siaubingai nesmagu, ir įsiteikdamas žirafoms užtraukia joms šlovinimo giesmę, o kitas senis jam pritaria:
Dviejų senių choras:
Ak! Žirafų laikai,
Tai buvo seni geri laikai.
Nedidelėje mansardoje
Su didele žirafa.
Kokie laimingi esame, kai mums tik dvidešimt (kart.).
Priedainis:
Bet sugrįš žirafų laikai…
…Tuo pačiu metu, kai seniai uždainuoja, kad grįš žirafų laikai, abi žirafos gūžteli pečiais ir nueina.
Trečiasis paveikslas
Kolonijose
Senio sūnus išėjęs pasivaikščioti su vienu iš savo draugų, abu nešasi šautuvus.
Sūnus pakelia akis aukštyn ir pamato žirafos galvą, tada pažiūri žemyn ir, nužvelgęs jau visą žirafą, įniršta.
Sūnus:
„Išlįsk, žirafa, išlįsk, tai aš tave medžioju!“
Jis nusitaiko, šauna, žirafa parkrinta, jis užkelia ant jos koją, draugas jį fotografuoja…
Staiga sūnus išblykšta. „Kokia musė tau įgėlė?“ – klausia draugas.
Sūnus:
„Aš nežinau…“
Jis paleidžia iš rankų šautuvą, krenta ant žirafos ir užmiega kelerių metų miegu. Musė, kuri jam įgėlė, buvo bloga musė cėcė…
Draugas mato, supranta ir bėga, o stora bloga musė skrenda jam įkandin…
Žirafa kritusi, žmogus kritęs taip pat, savo ruožtu ant žemės krenta naktis, ir mėnulis tą naktį apšviečia…
…Sūnus miega, o atrodo, kad miręs. Žirafa mirusi, o atrodo, kad miega.
Jaunasis liūtas narve
Tenai nelaisvėje gyveno jaunas liūtas. Kuo didesnis augo, tuo labiau plėtėsi jo narvas, bent jau taip manė jaunasis liūtas… Tiesą sakant, narvą pakeisdavo, kai liūtas miegodavo.
Kartais ateidavo žmonės: vieni į liūto akis prižerdavo dulkių, kiti lazda uždroždavo jam per galvą, ir liūtas galvojo: „Žmonės pikti ir kvaili, bet jie gali būti dar piktesni ir kvailesni. Jie nužudė mano tėvą, jie nužudė mano motiną, jie nužudė mano brolius, vieną dieną jie tikrai nužudys ir mane, ko jie dar delsia?“ Ir taip liūtas laukė.
Ir nieko neatsitikdavo.
Vieną gražią dieną įvyko kai kas nauja… Žvėryno berniukai sunešė suolus priešais narvą, prisirinko lankytojų, jie patogiai įsitaisė.
Smalsumo apimtas liūtas žvelgė į žmones…
Lankytojai sėdi… Atrodo, jie kažko laukia… Ateina kontrolierius patikrinti, ar jie nusipirko bilietus, kyla ginčas, vienas vyrukas sėdi pirmoje eilėje… jis be bilieto… Tuomet kontrolierius jį išspiria lauk, likusieji ploja.
Liūtui viskas juokinga, jis tiki, kad žmonės tapo geresni, jie tiesiog ėjo pro šalį ir sugalvojo jį aplankyti.
„Jau geras dešimt minučių jie ten sėdi, – galvoja liūtas, – ir nė vienas manęs nenuskriaudė. Neįtikėtina, jie paprasčiausiai mane aplankė, norėčiau jiems kaip nors atsilyginti…“
Tačiau staiga narvo durys atsidaro – jose išdygsta vyras, šaukia:
„Nagi, Sultone, šok, Sultone!“ – ir liūtą apima visai suprantamas nerimas, nes per visą savo gyvenimą jis nėra regėjęs liūtų dresuotojo.
Liūtų dresuotojas laiko kėdę, ja daužo narvo grotas, per liūto galvą, visur, kur papuola. Kėdės koja lūžta, dresuotojas nusviedžia kėdę ir, ištraukęs iš kišenės didelį revolverį, pradeda šaudyti į orą.
„Ką? – stebisi liūtas. – Kas gi tai? Šiandien pas mane svečiuojasi žmonės, bet štai iš kažkur išdygsta velnio apsėstasis, beprotis, pateko čia nepasibeldęs, laužo baldus ir šaudo į mano lankytojus, taip juk nemandagu“, – ir liūtas, užšokęs ant dresuotojo, ima jį ėsti, labiau norėdamas įvesti šiek tiek tvarkos, o ne dėl to, kad būtų taip jau skanu…
Keletas žiūrovų apalpsta, dauguma gelbėdamiesi puola bėgti, likusieji metasi prie narvo ir traukia dresuotoją už kojų, nelabai aišku, kas ir kodėl, bet panika juk yra panika, ar ne?
Vargšas liūtas nieko nebesupranta. Jo svečiai puola lupti jį skėčiais, kyla siaubingas triukšmas.
Vienintelis anglas lieka sėdėti kampe ir kartoja: „Aš taip ir maniau, tai turėjo įvykti, prieš dešimt metų tai išpranašavau…“
Tada visi kiti atsisuka į jį ir šaukia:
„Ką jūs sakote?.. Tai jūsų kaltė, purvinas užsienieti, kad viskas taip atsitiko, ar bent užmokėjote už savo vietą?“
Ir t. t., ir t. t.
Ir štai anglą jau irgi muša skėčiais…
„Jam taip pat bloga diena!“ – pagalvoja liūtas.
Pirmieji asilai
Kadaise asilai buvo visiškai laukiniai, t. y. ėsdavo, kai būdavo išalkę, gerdavo, kai būdavo ištroškę, ir bėgiojo po žolę, kai tik to užsigeisdavo.
Kartais atklysdavo liūtas ir suėsdavo po kokį vieną asilą. Tuomet visi kiti asilai puldavo bėgti ir bliaudavo kaip asilai,
bet rytojaus dieną, pamiršę, kas nutiko, vėl imdavo ganytis, gerti ir ėsti, bėgioti ir miegoti… Apskritai, išskyrus tas dienas, kai atsėlindavo liūtas, viskas ėjosi gana gerai.
Vieną dieną į asilų šalį atvyko kūrinijos karaliai (taip save vadinti mėgsta žmonės). Asilai labai džiaugėsi naujais svečiais ir pasišokinėdami bėgo jų pasitikti.
Asilai (šuoliuodami kalbėjo): „Kokie keisti išblyškę gyvūnai: vaikščioja ant dviejų kojų, jų ausys labai mažos, jie ne kokie gražuoliai, bet vis tiek turėtume juos deramai priimti… Tai mažiausia, ką galime padaryti…“
Ir asilai puolė kvailioti, vartytis žolėje, mataruoti kojomis. Jie uždainavo asilų dainą ir tada, tiesiog juoko dėlei, pradėjo stumdyti žmones, kad šie švelniai parkristų ant žolės. Tačiau žmonės nemėgsta pokštų, kai tie pokštai ne jų pačių. Nepraėjo nė penkios minutės, kai kūrinijos karaliai svečiuojasi asilų šalyje, o štai visi gyvuliai jau supančioti, suveržti kaip dešrelės.
Žmonės surišo visus asilus, išskyrus jauniausią, švelniausią, jį papjovė ir iškepė ant iešmo, – vyrai laukė su peiliais rankose. Kai asilas iškepė, vyrai jo paragavo – jų veidus iškreipė nepasitenkinimas ir jie sviedė peilius žemėn.
Vienas iš vyrų (kalba pats sau): „Jautis geriau, jautis geriau!“
Kitas vyras antrina: „Kaip neskanu, man skanesnė avis!“
Dar kitas vyras sukūkčioja: „Ak, kaip neskanu (verkia).“
O nelaisvėn patekę asilai mato verkiančius vyrus ir mano, kad jie ašaroja, nes gailisi to, ką padarė. „Mus ketina paleisti“, – mąsto asilai, bet vyrai atsistoja ir prabyla visi drauge, plačiai mosuodami rankomis.
Vyrų choras:
„Šie gyvūnai – neskanus maistas. Jų bliovimas nemalonus, ausys juokingai ilgos, jie visiškai kvaili, nes nemoka nei skaityti, nei skaičiuoti. Pavadinsime juos asilais, nes taip mums patinka, ir jie nešios mūsų krovinius. Juk tik mes esame karaliai, pirmyn!“ – ir vyrai nusivedė asilus.
Versta iš: Jacques Prévert. CONTES POUR ENFANTS PAS SAGES. http://feeclochette.chez.com/prevert.htm
* Berniukas Nykštukas, pranc. Le Petit Poucet – Charles’io Perrault pasakų personažas (vert. past.).
** Pranc. la place de la Muette (vert. past.).
Aivars Kļavis. Du apsakymai
2015 m. Nr. 11
Iš latvių k. vertė Renata Zajančkauskaitė
Aivaras Kliavis (g. 1953) – vienas produktyviausių šių dienų latvių prozininkų ir žurnalistų. Baigęs žurnalistiką Latvijos valstybinio universiteto Filologijos fakultete, dirbo įvairiuose leidiniuose, buvo žurnalo „Avots“ vyriausiasis redaktorius (1986–1990). Pirmą apsakymą išspausdino 1971 m. Už istorinių romanų tetralogiją „Anapus vartų“ 2012 m. pelnė Baltijos Asamblėjos premiją.
Meilės auka
Tą akimirką, kai priešais atvažiuojančios mašinos žibintai dūrė į akis, jis suprato, kad kitos išeities nėra. Laikrodis rodė pusę antros nakties. Jau ir anksčiau jis pamąstydavo apie savižudybę. Ir ne vieną kartą. Šiaip ar taip, Aldis buvo penkiasdešimt dvejų metų.
„Jei jau turi mirti, tai geriau tą akimirką, kai esi laimingas, negu nelaimingas“, – tarė sau, nors iš teisybės Aldis šią valandėlę jautėsi ir laimingas, ir nelaimingas. Laimingas todėl, kad vėl įsimylėjo. Nelaimingas dėl to, kad vis dar buvo neišsiskyręs su savo buvusia meile ir dabartine žmona Marika.
Dar prieš krizę nusipirktas BMW, nors pravažinėjo tūkstančius kilometrų, į jo pasiryžimą mirti sureagavo žaibiškai. Spidometro rodyklė, lengvai virptelėjusi ties skaičiumi šimtas, nuslydo pro šimtą dvidešimt ir artėjo prie šimto keturiasdešimties. Taigi maždaug tokiu greičiu automobilis lėkė į tamsą.
„Gaila, gera mašina“, – dingtelėjo Aldžiui. Tačiau ši vieta jam nepatiko. Ji atrodė savižudybei netinkama.
– Tik beprasmiškai sudaužysiu mašinėlę, – sušnibždėjo vyriškis ir, lygiai taip pat vienodai, kaip buvo nuspaudęs, atleido sankabos paminą. Spidometro rodyklė grįžo į vertikalią padėtį.
„Čia ir yra visa bėda“, – jis šyptelėjo, nes statmena raudona strėliukė nelauktai sukėlė asociacijų apie tai, ką tarybiniais laikais latvių rašytojai savo apsakymuose vadino gyvybės diegu, o nūnai tiesiog peniu, nors galbūt tikrasis jo vardas buvo Draugužis, taip jį praminė Marika. Koks skirtumas! Svarbiausia, kad, susitikus simpatišką moterį, jis Aldžiui kaskart primindavo apie save ir ligi šiol pačią svarbiausią valandą dar nebuvo nuvylęs.
Kol kiti jo amžiaus bičai gėrė ženšenio kapsules arba pirko net viagrą, jį veikiau domino raminamieji homeopatiniai vaistai, kuriuos buvo galima vartoti su alkoholiu. Nes Aldis toli gražu nebuvo abstinentas. Aldis buvo normalus bičas. Be to, ne koks nors Latvijos skurdžius, nes devyniasdešimtųjų pradžioje dėl ryšių, kurie buvo išlikę dar nuo tų laikų, kai dirbo komjaunime, jam už juokingą sumą pavyko privatizuoti du padorius namus su kiemais Rygoje, Teikos rajone, ir dar kokį pustuzinį kituose Latvijos miestuose, taip pat ir niekam nereikalingą gamyklą Sarkandaugavoje. Gamyklą jis seniai jau buvo pardavęs, bet namai, ypač jų kiemai, mieste buvo ta aukso gysla, kuri metai po metų nešė vis stabilesnį pelną.
Taip pat ir ūgio bei išvaizdos dievulis Aldžiui nepagailėjo, nors jis pats manė, kad moterims kur kas svarbiau yra jautri ir supratinga vyro siela. O tokią jis turėjo. Todėl įvairaus amžiaus, išvaizdos ir kalibro gražuolių dėmesiu negalėjo skųstis.
Tik bėda – Aldis nemokėjo, kaip kiti bičai, pirmiausia įsitempti moters į lovą, paskui viens du, kaip seniau sakydavo – išburkšti, o dabar – išdulkinti, ir sudie. Be to, jam jokio džiaugsmo neteikė slapti pasimatymai porą kartų per mėnesį kelioms popietės valandoms kokiame nors apšepusiame motelyje arba viešbutyje.
Aldžiui reikėjo, kad moteris jam priklausytų visiškai ir jis jaustų ją net tomis akimirkomis, kai jos šalia nėra. Jei lovoje viskas sekdavosi gerai, šitai pasiekti buvo nesunku. Moterys prie jo kibo it maži dagiukai, tačiau, visų kvailiausia, vos tik tai įvykdavo, Aldis kaskart įsimylėdavo. Įsimylėdavo be atodairos – iki ausų. Dar blogiau – jis nemokėjo mylėti nei platoniškai, nei epizodiškai, nei per atstumą, jam reikėdavo būti kartu su mylimąja nuolatos. Nors tai ir kainuotų. Jausti, mėgautis, žinoti, kad ji apie tai galvoja. O jei negalvoja, tai daryti viską, kad galvotų.
Jaunystėje Aldis save dėl to niekino. Maža to – nekentė savęs. Dabar, metams bėgant, suprato, kad jei sykį dievulis ką duoda, tai tuo pačiu ir atima. Arba pačiam reikia atiduoti. Nes tai dievulio teisė.
Bet ir reikėjo būti tokiam kvailiui! Važiuojant iš Ventspilio, kažkur tarp Talsų ir posūkio į Kandavą priimti į mašiną sulijusią, neseniai bakalauro laipsnį gavusią mergaičiukę ir jau po trijų mėnesių ją vesti. Toji Marika pernai tapo oficialia jo šeštąja žmona, jei neskaitytume aštuonių neoficialių.
„Ne, pernai aš vedžiau septintąjį, o ne šeštąjį kartą, – mąstė Aldis primerkęs akis, nes priešais važiavo keli vilkikai ir tarsi tyčia mėgino jį apžilpinti. – O gal vis dėlto šeštą?“ Šiaip ar taip, jis nebuvo užtikrintas, kaip ir dėl draugužių arba vadinamųjų civilinių žmonų skaičiaus… Lyg ir turėtų būti aštuonios, bet kartais, kai pradėdavo skaičiuoti, susidarydavo net dešimt. Šovė mintis, kad jau reikia paprašyti daktarytės kokių nors vaistų atminčiai pagerinti. Bet vos nueidavo pas gydytoją, kaipmat apie tai pamiršdavo. Tiesa, dėl vieno dalyko Aldis buvo lyg ir tikras. Visa laimė, jis bent jau neturėjo vaikų. Nors – žinok, kad gudrus, – šiame gyvenime dėl nieko negali būti tikras. Net apytikriai. Anapilyje turbūt yra kitaip, todėl mirtis teikė kažkokio stabilumo, o gal ir visiškos garantijos dėl pomirtinio gyvenimo. Apie tai, kad toks gyvenimas, kuris neturi jokio ryšio su rojumi ar pragaru, egzistuoja, Aldis buvo visiškai įsitikinęs, todėl mintys apie savižudybę, vis dažniau pastaruoju metu lankančios, jo negąsdino.
Koja vėl automatiškai nuspaudė sankabos pedalą, bet tik akimirksniui. Jei jis iš tiesų norėjo užsimušti, reikėjo tai padaryti ant tilto per Briežupę. Šią vietą jis jau buvo nusižiūrėjęs seniai. O gal vieta nusižiūrėjo jį? Nes traukė. Ne veltui, važiuodamas į Rygą arba grįždamas namo, tiltui artėjant, jis mėšlungiškai suspausdavo vairą. Iš abiejų pusių po du betoninius stulpus. Jokių barjerų, tik surūdiję tilto turėklai, kurie tiesiog stebėtinai dar laikėsi, ir status skardis iki pat upės. Ideali vieta – joks savižudis nieko geresnio nebūtų norėjęs!
Taip, jaunystėje Aldžio draugužės porą kartų mėgino įtikinti besilaukiančios nuo jo kūdikio. Pirmąjį kartą ne juokais išsigandęs, jis, metęs Brigitą, vedė Iloną, su kuria tuo metu dirbo rajono komjaunimo komitete. Bet pasirodė, kad iš tikrųjų jokio vaiko nebuvo. Ilona jį paprasčiausiai prigavo. Paskui jis pasidarė gudresnis. Pirmiausia prašom pateikite daiktinius įrodymus, o tada kalbėsimės toliau ir bandysime išsiaiškinti, ar tai iš tiesų mano vaikas. Tokia taktika paveikdavo. Tačiau tik jaunystėje. Vėliau jis pažino toli gražu ne vieną moterį, kuri, savo progą praleidusi, jau nebesitikėjo ir nebenorėjo ištekėti, užtat troško vaiko bet kuria kaina ir nesvarbu nuo ko. Tik kad šis būtų sveikas ir bent pusėtinai išvaizdus. Aldis buvo ne tik išvaizdus, bet ir sveikas kaip ridikas.
Sveikas, o ne koks nors debilas, todėl į jokias avantiūras nesipindavo. Vos tik pajutęs ką įtartina, leisdavosi į kojas, nes kartais geriau garbingai pabėgti, tam reikia gerokai daugiau proto ir drąsos, negu pasilikti, šitaip padarant save nelaimingą visam gyvenimui. Bet moterys juk iš prigimties yra buklūs sutvėrimai. Todėl jis nenustebdavo, gaudamas ne vieną laišką su kūdikių fotografijomis, o vieną net iš gimdymo namų nėštumo patologijos skyriaus. Nors pačios rašančiosios jau buvo primirštos, ir jų žodžiai nieko daug nesakė, bet, matyt, kažkas kažkada įvyko, nes juk ne šiaip sau tie laiškai būdavo adresuoti tik jam.
Taigi tuo, kad jis iš tikrųjų neturi vaikų, Aldis anaiptol negalėjo būti toks tikras. Tikras jis galėjo būti tik dėl to, kad neturi oficialių vaikų.
O Marika, kuri po vedybų iš lieknos kaimo mergaitės buvo pavirtusi solidžia poniute apvaliu, prie žmonių nuolat besišypsančiu, bet namie piktu blyno pavidalo veideliu, it išprotėjusi troško vaikų. Aldis neprieštaravo. Moterims, jeigu jau jos ką įsikals galvon, beprasmiška prieštarauti. Jis tik sakydavo – kitąmet, zuikuti. Kitąmet!
Per tą laiką zuikutis sekė kiekvieną jo žingsnį, nes, kaip pati sakė, – ji anaiptol ne mažas vaikas, taigi suprantanti, už ko ištekėjo. O Aldis ir vėl buvo įsimylėjęs. Ji, vardu Džesika, buvo dvidešimt šešerių. Taigi, dvejais metais jaunesnė už Mariką, nors, tiesą sakant, abi tiko jam į dukteris. Jei Mariką Aldis susitiko ant plento kažkur tarp Talsų ir posūkio į Kandavą, tai su Džesika jį supažindino Imantas savo firmos vakarėlyje.
– Iš kur tu trauki tokias pasiutusiai gražias mergiotes, – juokdamasis kalbėjo Aldis. Imantas buvo jo jaunystės draugas, turintis konsultacijų verslą ir prieš penkerius metus panašiame vakarėlyje supažindinęs su Jolanta, su kuria Aldis, nors ir nevedė, bet kokį pusmetį kartu gyveno. Ne, stop! Su Jolanta jis susipažino stotyje, laukdamas traukinio, bet kaipgi vadino tą ilgakoję, kuri dirbo Imanto firmoje? Vineta? Ne, Vinetą jis susitiko lėktuve, skrisdamas į Sankt Peterburgą.
Sandra? „Gal išprotėjai!“ – tarė sau. Sandra, rodos, buvo jo trečioji žmona, daugiau negu prieš dvidešimt… galbūt dvidešimt penkerius metus. „Ne, iš tikrųjų reikia kreiptis į gydytoją. Arba vieną kartą imti ir visam tam padėti tašką.“ Taigi todėl, kad niekaip kitaip taško padėti negalės, Aldis prieš kurį laiką ir ėmė galvoti apie savižudybę ir šios minties jau nebegalėjo atsikratyti.
Taigi dėl Sandros jis tada išsiskyrė su Ilona. Su ta pačia, kuri jį šantažavo su nesančiu vaiku. Savo ruožtu Ilona Aldį atmušė nuo Brigitos, ir už tai jis tikrai jai buvo dėkingas. Bet kuo gi vardu buvo ta ilgakojė iš Imanto firmos?
– Tu vieną kartą kaip normalus verslininkas turėtum atlikti reviziją ir sutvarkyti šitą savo buhalteriją, – šaipėsi iš jo Imantas. – Vardas, pavardė, gimimo metai. Pradinė informacija, galutinė, nuo kurios iki kurios datos buvo vartota. Tada tau nereikėtų veltui kvaršinti galvos.
Imantui bepigu juoktis. Ta pati žmona, trys vaikai, o visus šoktelėjimus į kairę galima ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti, nes po kiekvieno karto žmona, visa, kas nutiko, išskaičiusi vyro veide, sukeldavo tokią sceną, kad bičiulis dar ilgai vaikščiodavo kaip primuštas šuo.
Palyginus su juo, Aldis, nepaisant savo šešių ar, galimas daiktas, septynių santuokų, buvo laisvas paukštis. Visas savo moteris, netgi tas, kurių vardus buvo užmiršęs, jis prisimindavo be jokio pykčio ir neapykantos.
Išskyrus tik pirmąją žmoną Brigitą. Jei kurios nors jis nekentė, norėjo pamiršti ir išbraukti iš savo gyvenimo, tai kaip tik ją. Nors Aldis puikiai suprato – tai neįmanoma. Tada iš gyvenimo reikėtų išbraukti ir savo vaikystę, tėvus, ir, galiausiai, patį save.
Kartais atrodydavo, kad taip jau yra atsitikę. Tėvą, motiną ir seserį jis iš savo gyvenimo buvo išbraukęs. Pakako tik tiek, kad žinojo – jie tebėra gyvi. Tačiau vaikystę beviltiškai mėgino išbraukti iš atminties, nors nematė joje nieko tokio, ką būtų verta prisiminti.
Tėvai, nuo ryto ligi vakaro užimti darbe, Aldžio auklėjimą buvo patikėję penkeriais metais vyresnei seseriai, kuri nepraleisdavo nė vienos progos jį pažeminti, kad geriau atrodytų kvailo, apkiautusio, netašyto ir tingaus brolio fone. Jos kojinių ir kelnaičių skalbimas du kartus per savaitę dar buvo mažiausias iš visų pažeminimų. Paprastai šeštadieniais ir sekmadieniais tėvas su motina miegodavo iki pietų, o paskui eidavo arba į svečius, arba į teatrą, o Aldis būdavo paskiriamas budinčiuoju, kuris privalėjo nukraustyti stalą, plauti indus, užplikyti arbatą vakarienei ir laukti visų pareinant. Iš pradžių jis į tai žiūrėjo kaip į žaidimą. Vėliau ėmė suvokti, kad tai joks žaidimas. Paauglystės metais, kai tėvai su seserimi vasaromis gyveno viloje, o jam reikėdavo likti Rygos bute, nes buto tuščio juk nepaliksi – dar apvogs, Aldis suprato, kad yra vienas iš tų, kuriuos vadina nelauktais vaikais. Apie tokius buvo rašyta žurnale.
Vieną vasarą, kai namiškiai vėl buvo išvykę – į vasarnamį, tėvų bute Brigita jį ir suviliojo. Iš pradžių jiedu tik bučiavosi, paskui, sukuždėjusi, kad „čia pašėlusiai karšta“, mergina be jokio drovėjimosi nusivilko suknelę.
– Na, o tu ko sėdi? Maukis kelnes! – įsakė ji Aldžiui, kuris suglumęs dėbsojo į grindis.
– Man nekaršta.
– Vandos teisybė. Tu turbūt iš tikrųjų esi kvailys.
Vanda buvo Aldžio sesuo, o Brigita jos draugė. Taip pat penkeriais metais vyresnė.
– Tai nejau nenori pabandyti?
– Ko?
– Toč, kvailys! Nagi pasimylėti. Nori ar ne?
Aldis norėjo, tik baiminosi, kad apie tai pirmiausia sužinos sesuo, o paskui tėvai.
Kaip tik taip ir nutiko. Todėl tuojau po mokyklos baigimo tėvas prispyrė jį vesti Brigitą.
– Mums su mama jau dėl tavęs nors kiaurai žemę prasmek. Pažįstami ir bendradarbiai tik apie tai ir šneka. Sugebėjai mergai galvą apsukti – sugebėk ir vesti. Mes dori darbo žmonės ir jokio ištvirkavimo savo namuose nepakęsime.
O sesuo pritarė:
– Tau, tokiam slunkiui, juk ir reikia vyresnės žmonos. Kitaip viens du ir išklysi iš kelio, tad būsiu veltui tave auginusi.
Taigi Aldžiui nieko kito neliko, kaip vesti. Iš pradžių jam net atrodė, kad myli Brigitą. Ilgainiui pamažu atsitokėjo, kad tikrai nemyli.
„Ar Brigita mane mylėjo?“ – dingtelėjo Aldžiui dabar, važiuojant tamsoje. Keista – seniau jis niekada apie tai nepagalvodavo.
Galbūt. Kai artimiau susipažino, jis suprato, kad ir Brigita vaikystėje yra jautusis vieniša ir niekam nereikalinga. Tik ji išmoko savo silpnumo niekam nerodyti. Bet Aldis nepajėgė mylėti moters, kuri buvo stipresnė už jį.
Tuo laiku jis jau dirbo komjaunimo komitete instruktoriumi. Susirinkimai rytais ir pasilinksminimai vakarais. Mažiausia tris, keturis kartus per savaitę. Draugystės ir pasidalijimo patirtimi išvykos kas antrą savaitę. Kol Aldis gėrė visiškai oficialiai už valstybės pinigus renginiuose, be kurių komjaunimo darbas buvo neįsivaizduojamas, Brigita tuo metu pradėjo išgėrinėti slapčia, pati viena namuose. Kol pamažu abiejų gyvenimas virto pragaru, nuo kurio išgelbėjo Ilona su savo neegzistuojančiu vaiku. O Brigita girta pakliuvo po troleibusu ir pakeliui į ligoninę mirė greitukėje.
„Gaila, – sužinojęs apie įvykį tuokart pagalvojo Aldis. – Kad ir maita bei alkoholikė, bet mirties ji nenusipelnė.“
Nūnai Aldis šimto kilometrų per valandą greičiu pats lėkė pasitikti mirties. Atrodė, kad iki Briežupės tilto liko porą kilometrų. Plentas visiškai tuščias. Tik tolumoje kas valandėlę sumirgėdavo kelios švieselės, liudydamos, kad ten yra namai, kuriuose žmonės dar nemiega.
„Teisybė, jei jau mirti, tai tą akimirką, kai esi laimingas, o ne nelaimingas, – tarė jis sau. – Kai esi kupinas laimės ir su tuo nepaaiškinamu jausmu, kurį suteikia tik meilė. Su jausmu, kad kažkam esi reikalingas. Nors mirksneliui.“
O jis šį mirksnelį buvo kupinas laimės. Neabejojo, kad yra reikalingas Džesikai, o Džesika jam. Nors nebuvo taip paprasta. Skirtingai nuo kitų Aldžio moterų, Džesika kategoriškai atsisakė tuoktis, nenorėjo turėti nuo jo vaikų ir net neketino persikelti pas jį gyventi.
– Nebūk juokingas, – sakydavo mergina, kai jis užsimindavo, jog skirsis su Marika, kad abu galėtų gyventi kartu. Pasirodo – Džesikai visiškai to nereikia. – Tikrai nebūk juokingas. Aš turiu savo gyvenimą, tu – savo.
Viena, ko ji norėjo, – kad Aldis retkarčiais nusivežtų ją papietauti, o paskui kaip reikiant pamylėtų, arba, kaip pati sakė, – išdulkintų iki nuleipimo.
– Fui, kaip tu kalbi. Tokia jauna ir jau taip sugedusi.
– Kas čia blogo? Argi žodžiai keičia reikalo esmę? Ir išvis šiais laikais dvidešimt šešerių metų moteris yra veikiau sena negu jauna, – atšovė mergina.
Bet Aldžiui nepakako tų dviejų ar trijų artumos valandų viešbučiuose ar pakelės moteliukuose, kur žmonės į Džesiką žiūrėjo nuoširdžiai galvodami, kad tai jo duktė, arba, teisybę nujausdami, Aldį laikė senu, šlykščiu pasileidėliu.
Kartais jiedu su Džesika vakarais valandų valandas plepėdavo telefonu.
– Su kuo tu ten taip ilgai kalbiesi? – iš pirmojo aukšto šaukdavo žmona.
„Su kuo kalbiesi, su kuo kalbiesi, – Aldis tyliai pamėgdžiodavo. – Su kuo noriu, su tuo ir kalbuosi.“ Bet garsiai atsakydavo:
– Su Juriu.
Juris buvo jo nuosavų namų Rygoje valdytojas.
– Jis vėl turi problemų su nuomininkais.
– Bet tu jau vakar vakare su Juriu telefonu pusantros valandos plepėjai apie nuomininkus.
– Vakar aš kalbėjau su Guniu, zuikuti.
Gunis buvo jo namo Cėsiuose įgaliotinis.
– Ne, pats man sakei, – su Juriu.
– Zuikuti, tu kažką painioji.
– Nieko nepainioju, mano atmintis, skirtingai negu taviškė, puiki, bet jeigu būsiu priversta dar ilgai gyventi it kokia bergždžia ožka garde, tai irgi greitai nukvaksiu.
– Nesijaudink, zuikuti, dar penkiolika minučių, ir mes baigiam. Kai ką iš nuomininkų problemų juk turiu išspręsti.
Šio idiotiško melo jis taip pat negalėjo pakęsti. Jis buvo jam toks pat nemalonus, kaip ir valkiojimasis po viešbučius. Jis norėjo turėti Džesiką šalia savęs nuo ryto ligi vakaro ne telefonu ar porai valandų dukart per savaitę. Štai kodėl jis pastaraisiais mėnesiais jautė depresiją ir vis pagalvodavo apie savižudybę.
Tačiau kai iki Briežupės tilto liko nebe minutės, bet tik sekundės, Aldis jau nebebuvo tikras, kad tai gera mintis. Šiaip ar taip, pasaulyje nestigo moterų ir be Džesikos. Taigi dvidešimt šešerių metų mergiščia buvo ne pirma ir ne paskutinė, kurią jis paliks. Be to, dabar, kai nekilnojamojo turto burbulas sprogo ir rinka vėl atgyja, kvaila būtų viską palikti pusiaukelėje.
Kažkur čia pat turėtų būti Briežupės tiltas. Iš už kalvelės pasirodė keturi vilkikai, jie greitai artėjo.
„Kodėl jie vis važinėja grupėmis“, – pagalvojo Aldis.
Kad įsitikintų, kiek dar liko iki tilto, jis akimirkai įjungė tolimuosius žibintus, kuriuos, vilkikams artėjant, buvo išjungęs. Pirmoji krovininė mašina į tai atsakydama įjungė visus keturis savo didelio galingumo prožektorius.
„Velniai rautų“, – Aldis, ryškios šviesos apžilpintas, tik tiek spėjo pagalvoti ir užsidengė delnu akis.
Tai buvo paskutinis veiksmas, kurį jis dar spėjo atlikti. Po akimirkos BMW atsimušė į betoninį stulpą, pasisuko skersai plento, paskui šimto kilometrų per valandą greičiu perlėkė tilto turėklus ir ėmė riedėti šlaitu žemyn. Galvai nuo smūgio atsitrenkus atgal, Aldis pajuto aštrų skausmą sprande, bet paskui nebejuto nieko. Mašina riedėjo šlaitu žemyn, kol užkliuvo už seno gluosnio ir pakibo priekiniais ratais virš vandens.
Toliau viskas vyko lygiai taip, kaip rašoma iliustruotuose žurnaluose, vaizduojant, kas laukia žmogaus sielos po mirties.
Prasibrovęs pro svilinančią juodą tamsą, jis jautėsi neapsakomai lengvas ir laimingas. Aldis pakilo į orą porą metrų nuo žemės, iš viršaus pažvelgė į sumaitotą automobilį ir lavoną jame. Jam buvo negaila nei vieno, nei kito, bet regėdamas tokį vaizdą net nusipurtė. Iš vyro veido buvo likęs tik kruvinas mėsos gumulas, o lūžę blauzdikauliai perplėšė ne tik odą, bet ir kelnes.
Paklusęs kažkokiam negirdimam balsui, kažkokiam iš toli atsklindančiam šauksmui, Aldis apsisuko ir pasileido ilgu juodu tuneliu. Iš pradžių jis sklendė visiškoje tamsoje labai lėtai, paskui vis greičiau ir greičiau tartum galingo vėjo nešamas, kol tolumoje pasirodė šviesa, kuri tolydžio vis ryškėjo, bet iki jos buvo dar labai toli. Jis sklendė ir sklendė… Pagaliau šviesa pasidarė tokia ryški, kad teko užsimerkti. Ji nežilpino, veikiau svaigino. Jausti tą šviesą buvo neapsakomai malonu. Jis niekada nebūtų pamanęs, kad numirusiam yra taip lengva ir gražu, taip nuostabu. Tačiau šis jausmas truko neilgai. Pirma, ką jis išvydo, kai akys pagaliau apsiprato su keista šviesa, buvo Brigita.
– Žinojau, kad tu anksčiau ar vėliau pas mane sugrįši, – tarė ji.
Aldis neturėjo nė menkiausio supratimo, kokia tvarka, dorybės, dėsniai ir papročiai čia valdo, bet jis labai aiškiai suvokė, kad viskas prasideda iš naujo. Tai, nuo ko jis norėjo pabėgti, vėl prasidėjo nuo pradžių, kad tęstųsi amžių amžiais.
Vakarinis bėgimas
Aš bėgu neskubėdamas ir gracingai. Pakulne – stukt, pirštų galais – atsispiriu. Ir tuojau tas pat su kita koja. Pakulne – stukt, pirštų galais – atsispiriu. Atstumas nuo pirštų galų iki pakulnės turi būti tarp šešiasdešimties ir septyniasdešimties centimetrų. Nei daugiau, nei mažiau. Antraip iš šalies žiūrint tai bus panašu į tipenimą arba šuoliavimą. Vienu žodžiu, atrodys bjauriai, todėl iš bėgimo nebus nieko malonaus.
Tai, kad malonumą slepia gracingumas, supratau iš karto. Kaip to pasiekti, atradau tik po kelerių kankinančių, bėgiojant praleistų metų, kai suvokiau, kad gracingumas priklauso nuo žingsnio ilgio, proporcingo bėgiko ūgiui. Mano šimtui aštuoniasdešimt septyniems idealus žingsnis yra nuo šešiasdešimt penkių iki septyniasdešimties centimetrų. Visa kita jau gryna technika. Pakulne – stukt, pirštų galais – atsispiriu.
Esu apsirengęs šviesiai violetiniu medvilniniu bluzonu, tamsiai žaliomis medvilninėmis kelnėmis su elastanu, aplink kaklą keliskart apsuktas salotinės spalvos kašmyro šalikas, nes, šiaip ar taip, jau ruduo, o aviu tamsiai violetiniais sportbačiais, kurie Italijoje, kur juos pirkau, kainuoja baisiai daug.
Jums įdomu, ką aš veikiu, kur dirbu, kad galėjau sau šitai leisti. Cha cha! Daug žinosit – greit pasensit! Ten, kur aš dirbu, devyniasdešimt devyni, kablelis devyni procentai iš jūsų niekada nėra dirbę ir nedirbs. Todėl daugiau nebeuždavinėkite kvailų klausimų. Sutarta, mielieji?
Nes, matot, kaip pasakytų mano velionė mamytė, aš dabar bėgu. Bėgu neskubėdamas ir gracingai.
Pro šalį pravažiuoja autobusas. Kūningas vairuotojas iš savo kabinos šypsodamasis žvilgteli į mane. Ir keleiviai žiūri ir šypsosi. Tik nė vienas nežino, kur aš bėgu. Ką gi, nusišypsau ir jiems, nors iš teisybės šią akimirką man norisi verkti, o ne šypsotis. Man norisi kaukti. Kaukti, kaip pašautam vilkui, kurį paliko genties broliai. Norėčiau prisiglausti prie kūningojo vairuotojo krūtinės ir išraudoti ant jo peties savo neviltį ir skausmą, bet žinau, kad lengviau nuo to nebus. Juo labiau todėl, kad autobusas su visu vairuotoju per šį laiką jau seniai kažin kur nutolo.
O aš verkiu jau trečia diena iš eilės, nes užvakar Ordžikas vedė. Prieš kokią savaitę sakiau jam: „Ordžikai!“ Iš tikrųjų jis vardu Juris, bet negi vadinsiu savo artimiausią žmogų Džordžu arba dar kvailiau – Jurčiku. Taip ir atsirado Ordžikas, kuris, man atrodė, labai jam tinka, nes jis yra gerokai nutukęs ir, kaip kad būna visiems storuliams, šiek tiek nerangus.
Pro šalį pravažiuoja dvi lengvosios mašinos. Vienas vairuotojas dedasi manęs nematąs, antrasis, gal kiek nustebęs, susidomėjęs spokso. Nusišypsau ir jam, nors vis dar tebesinori verkti, o jis, visai kaip ir žmonės autobuse, nežino, kur aš bėgu.
Tataigi…
– Ordžikai! – prašiau. – Atsisakyk jos. Negadink sau ir kitiems žmonėms gyvenimo. Pats puikiai žinai, kad mudu esame skirti vienas kitam ir ilgai neištversime vienas be kito.
Kaip visada, kai reikėdavo ką nors nuspręsti, jis ilgokai patylėjo, paskui nedrąsiai prašneko:
– Galbūt. Bet man tuoj bus trisdešimt penkeri, ir pastaruoju metu supratau, kad, kai nebūnu su tavim, vis dėlto esu šeimos žmogus.
– Šeimų būna visokių, – bandžiau paprieštarauti.
– Turiu minty klasikinę šeimą. Vyras, žmona… Truputį miesčioniška rami kasdienybė, paprastos, jau iš anksto prognozuojamos buities problemos, jaukus šeimos lizdelis, vaikučiai pagaliau. Aš noriu būti kam nors reikalingas. Aš noriu…
Ordžikas kalbėjo vis įtaigiau ir drąsiau, bet aš neleidau jam pabaigti.
– Tu reikalingas man!
– Bet tu niekada negalėsi man duoti to, ką aš suprantu žodžiu „šeima“. Aš tikrai esu šeimos žmogus.
– Ar pameni, brangusis, ką kalbėjai prieš pusantrų metų, kai ketinai vesti pirmą kartą?
Jis suglumo. Buvo matyti, kad neprisimena. Užtat aš prisiminiau.
– Tąkart sakei, kad, skirtingai negu aš, esi daugiau biseksualas negu homoseksualas.
Ordžikas sutrikęs ėmė mirksėti. Turbūt vis dėlto prisiminė.
– Ir kaip ilgai, jei galiu paklausti, buvai biseksualas? – tęsiau, nors ir suprasdamas, kaip tai žiauru. Bet nėra kitos išeities, jei jau sykį jis nusprendė mane pamesti dėl kažkokios moters. Meilės vardan kartais tenka būti ir negailestingam. Privalau ginti save ir savo teises. – Kiek laiko užtruko, kol keikdamasis, kad neįmanoma to ištverti, vėl atbėgai pas mane, ką?
– Pusė metų.
– Toli gražu, brangusis! Tiksliai keturi mėnesiai, dvidešimt aštuonios dienos ir vienuolika valandų. Lygiai tiek tu buvai biseksualas arba net heteroseksualas ir įstengei pakęsti moterį. Tad po kelių mėnesių dabar planuoji grįžti ir vėl oficialiai skirtis? Anąsyk ji per skyrybas iš tavęs išplėšė mašiną. Na, gerai, seną „Mazdą“, bet, šiaip ar taip, mašiną. O kiek už savo klaidą esi pasirengęs mokėti šį kartą?
– Nekalbėk taip! Agita visiškai kitokia, negu kad buvo Evelina.
– Jos visos būna kitokios. Iki akimirkos, kol užsiverčia ant savęs senį, ir paskui įsivaizduoja, kad gali jį šokdinti pagal savo dūdelę, o progai pasitaikius dar ir apšvarinti. Todėl, Ordžikai, negadink gyvenimo nei sau, nei kitiems. Trisdešimt penkerių metų žmogus jau nebepasikeis.
– Ne, – jis niūriai numykė, ir aš supratau, kad man nepavyks jo įtikinti. Ordžikas buvo ne tik lėtas, bet ir užsispyręs kaip avinas.
– Tikiuosi, kad pasigailėsi mano kančių ir nepakviesi į vestuves, kaip aną kartą, – buvau ne juokais įširdęs. Taip ir traukė pasakyti ką nors baisiai šiurkštaus, bet susivaldžiau.
Pro šalį pralekia dar keli automobiliai. Viename jų prie vairo sėdi moteris. Šalia jos irgi moteris. Abi susidomėjusios sužiūra į mane. Deduosi nepastebįs, nes jos gi irgi nežino, kur bėgu.
Ordžikui vis dėlto užteko begėdiškumo atsiųsti man kvietimą. Iš pradžių kaip reikiant supykau. Paskui pagalvojau, jog tai galbūt ne jo kaltė, bet nuotakos mintis. Kaipgi nepakviesi geriausio vyro draugo? O tai jau teikė vilčių. Taigi, ko gero, Ordžikas nieko daugiau šiai Agitai nėra apie mudu pasakojęs. Tokiu atveju, net jei jis šį kartą nesugrįš po keturių mėnesių, dvidešimt aštuonių dienų ir vienuolikos valandų, paslaptis, kurios jis, akivaizdu, nenorėjo išduoti žmonai, mano rankose taps koziriu, kuriuo galėsiu lošti bet kurią akimirką, kad jį atgaučiau.
Ir štai aš bėgu. Neskubėdamas ir gracingai. Net nenoriu galvoti, kad galbūt kaip tik šitą akimirką jiedu, šlykštaus gyvuliško geismo apimti, voliojasi lovoje.
Kita gatvės puse, vienas kito pasilaikydami, kuldena senyva pora. Paskui sustoja ir burnas pravėrę žiūri į mane. Nekreipiu į tai dėmesio. Aišku, kad salotinės spalvos kašmyro šaliko šią pilką ir darganotą rudens dieną negalima nepamatyti. Vargšai senukai. Ir jie nežino, kur aš bėgu.
Dėl vieno dalyko Ordžikas nepaneigiamai buvo teisus. Priešingai negu aš, jis iš tikrųjų yra šeimos žmogus su visiškai kitokia nei manoji samprata apie šeimą. Jį augino ir tėvas, ir motina. Mane – tik motina. Tėvo aš neturėjau. Tarsite – negali būti, kiekvienas žmogus turi tėvą. Biologiškai galbūt iš tiesų negali būti, bet psichologiškai ir fiziškai – laisvai. O jeigu net žodis „tėvas“ niekada neminimas, tai ilgainiui priprantama, kad jo nėra.
Man pakako poros kartų, kai paklausiau, kodėl mes neturime tėvo. Arba, kodėl kiti vaikai turi tėvą, o aš ne?
– Kur yra mano tėtis? – klausdavau, bet motina kaskart nuduodavo to negirdinti. Paskui supratau – veikiausiai ji ne tik nežinojo, kur yra tėvas, bet ir to, kas jis toks. O meluoti turbūt nenorėjo.
Man mama visada atrodė sena ir negraži. Ypač jei palygindavau su kitų klasės draugų motinomis. Truputį pakumpusi, įdubusia krūtine, blankiomis, neišraiškingomis akimis, smailu, atsikišusiu smakru ir veikiau vyrišku negu moterišku veidu. Tokia buvo mano motina. Kai man suėjo dešimt, jai – keturiasdešimt penkeri, nes likimas lėmė, kad mūsų gimtadieniai buvo tą pačią dieną.
Todėl, galimas daiktas, mane pradėti jai buvo paskutinė proga. Vien įsivaizdavus, kaip tai nutiko… kažkur pagriovyje, nes motina namo ėjo iš laukų, tikriausiai su jaunesniu bernu, aušrai brėkštant, voliojantis po rasotą žolę, man pasidaro šleikštu.
O ji mane dievino.
– Tu esi viskas, ką gyvenime turiu, – sakydavo motina. – Be tavęs jis būtų visiškai beprasmis.
Be to, ne tik dievino, bet ir didžiavosi manimi.
– Kol kiti dūksta lauke, maniškis mokosi ir skaito knygas, pirkti nespėju. Visą laiką mokosi ir skaito, – ji pasakojo draugėms.
Vaikystėje aš tikrai buvau uždaras ir savin įsigaužęs. Bet paauglystės metais pamažu pajutau savo intelektualinį pranašumą ir patrauklumą. Galėdavau sužavėti ir suvilioti ne tik klasės drauges, bet, jei tik būčiau norėjęs, ir mokytojas. Ypač vyresnio amžiaus. Ir vos tik tai suvokiau, be jokios drovõs ėmiau tuo naudotis.
Priešais atvažiuojanti mašina tyčia įlėkė į balą, kad aptėkštų mane purvinu vandeniu. Ne pirmas kartas, todėl, būdamas tam pasiruošęs, žaibiškai šokau į šalį. Taigi bėgimo ritmas sujauktas, na, ir batus teks plauti. Nors plauti juos reikės šiaip ar taip. Nesuspėjau pamatyti, kas sėdėjo už vairo – moteris ar vyras. Labiausiai tikėtina, kad vyras. Koks nors iš tų ribotų, šlykščių tipų su asilo smegenimis mažutėj makaulėj, kuris, savo vyriškumo apsėstas, galvoja, jog yra atėjęs į šį pasaulį tik tam, kad apsėklintų visas priešingos lyties būtybes, kurios pasipainios jo kelyje.
Kartais mąstau – kodėl jie mūsų taip nekenčia? Nes kaip tik jie mūsų nekenčia labiausiai. Kaip tik jie, o ne moterys, kurios bent jau teoriškai turėtų teisę mūsų nekęsti.
„Stačiai absurdas! – mąsčiau. – Nei mes norime, nei ketiname su jumis varžytis. Darykite, ką laikote savo misija žemėje, ir palikite mus ramybėje! Kaip tik mūsų dėka jums liks daugiau moterų savo erekcijai pademonstruoti ir parodyti nepaneigiamą vyriškumą! Bet kur tau! Visada atsiras toks, kuris tyčiom įvažiuos į balą, kad aptaškytų purvais. Kaip ką tik tas kretinas savuoju BMW.“
Bet, žinoma, ne akimoju iš drovaus berniuko, kuris popietes leido sofos kamputyje su knyga rankoje arba prie virtuvės stalo, atlikdamas ruošos darbus, aš virtau įžūliu paaugliu, ilgainiui vis labiau suvokiančiu savo pranašumą prieš vienmečius.
Man buvo trylika metų, kai pas mus laikinai apsigyveno mamos jaunesnysis brolis Egilas, kurį turėjau vadinti dėde Egilu. Nors pati mama su juo elgėsi veikiau kaip su dideliu vaiku, o ne broliu.
Egilas buvo ką tik išėjęs iš kalėjimo, į kaimą grįžti nenorėjo, o mieste neturėjo kur dėtis. Nors buvau mamos lepūnėlis ir akies vyzdys, kaip ji pati sakydavo, kaipmat mane nuvarė nuo sofos, ant kurios dabar kiaurom dienom tysodavo dėdė Egilas. Tačiau, net keista, dėl to ant jo visiškai nepykau. Kaip ir nepykau dėl jo kvailų juokų, kai, pritykinęs iš užnugario, jis surikdavo:
– Ką veikiam, bernužėli? Mokomės? Na, mokykis, mokykis – vis tiek, kaip ir aš, atsidursi kalėjime!
– Egilai, nustok bent sykį, negąsdink vaiko! – bardavosi motina, bet jam tai buvo nė motais.
– O ką veikiam? Knygeles skaitom? Na, skaityk, skaityk – galop vis tiek, kaip ir aš, atsidursi kalėjime!
– Egilai, kiek tau reikia sakyti, – negąsdink vaiko! – motina širdo, o aš tik nervingai kikenau, nes, po teisybei, laukdavau, kada tyliai prasivers virtuvės durys arba man už nugaros sugirgždės grindys, liudydamos, kad artinasi dėdė Egilas. Tai taip jaudino.
Tačiau labiausiai mane glumino jo žvilgsnis. Kartais, drybsodamas ant sofos, jis iš padilbų, primerkęs akis stebėdavo mane. Šitą žvilgsnį iškęsti galėjau labai trumpai. Bet ir nusigręžęs jausdavau, kad jis tebežiūri. Ilgai ir atidžiai.
O paskui vieną naktį, kai mama jau buvo užmigusi… Nuo Egilo atsiradimo ji miegojo virtuvėje ant sudedamosios lovelės, o aš – kambaryje, didelėje mamos lovoje… Kažkas perbraukė delnu man per veidą. Atmerkęs akis, išvydau Egilą, jis sėdėjo ant lovos krašto. Pamatęs, jog pabudau, pirštais stipriai suspaudė man kaklą.
– Na, ką, mažyli, pažaisime berniukų žaidimėlius. – Ir palindo šalia manęs po antklode.
Vis dar laikydamas mano kaklą, jis kita ranka nusmaukė man pižamos kelnes ir iš visų jėgų įgrūdo išangėn pirštą.
– Nesispardyk ir nesugalvok rėkti, mažiau. Truputį paskaudės ir praeis.
Jis buvo teisus. Iš tikrųjų skaudėjo. Ne tik skaudėjo, bet ir žemino. Bet kartu jaudino ir jaudrino. Aš lioviausi spardęsis.
– Šaunuolis mažius! Matysi, tuojau bus gerai, visiškai gerai, – kuždėjo jis tamsoje, dėdamas mano ranką ant savo storo, pritvinkusio pimpalo. Kažkas šilta trykštelėjo ant mano kojos. Jau nebebuvau toks mažas, kad nesuprasčiau, kas tai yra. Pačiam kartais naktį per miegus taip atsitikdavo.
– Na, ką aš sakiau, – sumurmėjo Egilas, pamažu sėsdamasis. – Tik nemanyk kam nors apie tai prasitarti. Galvą nutrauksiu. – O aš nė akimirkos nesuabejojau, kad jis taip ir padarys. Ims ir nutrauks galvą kaip kokią sagą.
Kitą naktį pasikartojo tas pat. Bet visų skaudžiausia buvo trečiąją naktį.
– Neinkšk. Laikykis kaip vyras, – šnypštė motinos brolis man į ausį, kai ašaras tramdydamas unkščiau, dantimis sukandęs pagalvę.
Paskui visa tai kartojosi jau beveik kas naktį, jei tik Egilas tūnodavo namie ir neprisigerdavo tiek, kad nebeturėtų jėgų atsiplėšti nuo sofos. Kartais skaudėdavo, kartais nelabai. Kartais aš jo nekenčiau, kartais ilgėjausi. Motina apie tai, žinoma, nieko nenujautė.
O paskui Egilas naktimis ėmė vis dažniau dingti. Kol staiga pranyko visiškai. Suprantate, jis išnyko net neatsisveikinęs, tarytum visai nė nebūtų buvęs. Ne, jūs to nesuprantate. Matau, kad nesuprantate. Lygiai kaip nesuprantate, koks vienišas aš tada pasijutau.
Po kokios savaitės, sukaupęs drąsą, paklausiau:
– Kur dingo dėdė Egilas, mama? Ar jis kada nors vėl pas mus atvažiuos?
– Ne taip greitai, – trumpai atsakė motina, ir aš sužinojau, kad Egilas vėl pateko į kalėjimą.
Į mane artėja maždaug dvidešimties metų mergaitė raudonais treningais ir balta megzta kepuraite. Bėgiodami mes kartais susitinkame, todėl šypsodamiesi pamojuojame vienas kitam. Tik aš žinau, kur link ji bėga – namo, nes gyvena viename iš devynaukščių, dunksančių tolumoje, o kur bėgu aš, ji nežino.
Kai buvau dvidešimties, motina išdidžiai pasakodavo draugėms:
– Kad jūs žinotumėt, kokia esu laiminga. Kadaise baiminausi, ar tikrai viena, be griežtos vyro rankos pajėgsiu užauginti sūnų. Dabar esu dėl jo visiškai rami. Kol kiti girtauja ir kažkur valkiojasi, ryja narkotikus ar painiojasi su merginomis, jis galvoja, kaip, baigęs čia studijas, tęs mokslus užsienyje.
Laimei, tuokart jau žinojau, kad nesu toks vienintelis pasaulyje. Nepatikėsite, bet mūsų yra daug, daug daugiau, negu jūs manote. Nustebęs patyriau, kad išskyrus tuos tipažus asilo smegenimis, kurie visą gyvenimą tik tai ir daro, kad tarpusavyje matuojasi pimpalus, kone kiekvienas normalus vyras slapčia geidžia atsikąsti šio uždrausto vaisiaus. Jau vien todėl, kad bent paragautų.
Kai pabaigiau studijas Kopenhagos universitete ir man sukako dvidešimt penkeri, o motinai šešiasdešimt, mamulytė galiausiai susiėmė ir uždavė klausimą, kuris, akivaizdu, jau seniai nedavė jai ramybės:
– Ar tau, sūneli, kartais neužteks mokytis? Gal pagaliau metas pradėti galvoti ir apie šeimą, ieškoti kokios malonios mergaitės. Aš nieko nesakyčiau, jeigu ji, į svečius atėjusi, kokį sykį pasiliktų ir truputį ilgiau. – O, tai jau buvo neįtikėtinai drąsus mano mamulės žingsnis… – Nors vyrui dvidešimt penkeri metai dar nieko baisaus, bet pagalvok apie mane.
– O kas tau negerai, mama? – pabandžiau nukreipti pokalbį kita linkme.
– Anūkėlių noriu. Kad tik tu žinotum, kaip noriu anūkėlių. Tokių mažų, mielų bambliukų. Tavęs sūpuoti ir lepinti nebuvo kada – reikėjo eiti, bėgti, dirbti. Dabar laiko į valias, bet nėra ko supti.
Dar po trejų metų aš susipažinau su Ordžiku.
Netrukus man bus keturiasdešimt. O Dieve! Mudu esame kartu jau daugiau kaip dešimt metų, jei, žinoma, atmesime jo palakstymus į šalį, bandant įrodyti savo biseksualumą, ir mano atsakomuosius žygius, kad draugui atkeršyčiau ir atvesčiau į protą. Negaliu pasakyti, kad būčiau jį baisiai apgaudinėjęs. Nors pasitaikydavo. Kad ir tą kartą, kai buvau iki ausų įsikliopinęs tą berniuką iš Rėzeknės. Bet tada gerai pamąsčiau – tie berniukai ateina ir nueina, o Ordžikas lieka. Vis tiek – lieka. Nors mamulei jis nepatiko jau iš pat pradžių.
– Vėl eisi pas tą dručkį? Ko tu su juo veliesi? Toks nusipenėjęs, o kad nesmirdėtų prakaitu, visuomet taip išsikvepinęs, kad net kvapą užima.
Kai man sukako trisdešimt, o jai šešiasdešimt penkeri, mama turbūt pagaliau viską suprato, tačiau vis dar turėjo vilties:
– Gal, vis dėlto, sūneli, tu pagaliau vestum?
– Jei jau taip baisiai nori, reikės pamėginti, – juokais atsikirtau.
– Tu rimtai! – jos veidas nušvito, ir man pasidarė nejauku.
– Ne visiškai.
– Vadinasi, tai teisybė.
– Kas teisybė?
– Kad man niekada nebus lemta auginti anūkėlių.
– Na, kaip čia pasakius, mamyte. Iš dalies tikrai.
– Ir kodėl tu man apie tai pasakai tik dabar?
– Kas būtų pasikeitę, jei būčiau pasakęs anksčiau?
– Tu teisus – niekas. Esi protingas – tai tiesa. Ne veltui studijavai ir čia, ir užsienyje.
Po dvejų metų ji mirė. Aš neverkiau. Veikiau buvau piktas. Tai buvo neteisinga ir negarbinga iš jos pusės, ko mamulei vis dar negaliu atleisti. Ji neturėjo teisės palikti manęs tik todėl, kad negaliu jai parūpinti pulko anūkų.
Lygiai taip pat aš negaliu atleisti Ordžikui, kad jis išmainė mane į kažkokią blondinę Agitą. Tik, priešingai negu dėl motinos, dėl jo galiu verkti nuo ryto ligi vakaro.
Pradeda temti. Visų liūdniausia būna vakarais ir naktimis. Tik tada tikrai galiu pajusti, koks iš tiesų esu vienišas. Kokie mes visi iš tiesų esame vieniši! Tokie vieniši ir savo vienatvėn nugrimzdę, kad nepajėgiame vienas kitam padėti. Kartais man atrodo, kad anaiptol ne Dievas yra sukūręs ir valdo šį pasaulį, bet tik vienatvė. Begalinė ir protu nesuvokiama vienatvė, kuri mus įmetė į gyvenimą, neklausdama, nori jis to, ar nenori.
Pro šalį vėl pravažiuoja autobusas. Tik šiuokart niekas į mane nežiūri. Tegul… Juk ir jie nežino, kur aš bėgu. Bet, galimas daiktas, jie manęs net nepastebi, nes, kaip jau sakiau, ima temti ir pamažu tamsa tirštėja. Ruduo, šiaip ar taip.
Galbūt iš tiesų imti ir nusispjauti. Palikti šitą miesčionišką ir prietarų pilną Latviją. Nuvažiuoti kad ir į Olandiją ir ten vesti. Paskui įsisūnyti kokį mažą berniuką. Geriausia garbanotą, mielą ir judrų negriuką iš Ganos arba Senegalo. Kodėl negriuką? Todėl, kad apie kokius nors išlepintus, civilizacijos sugadintus lepšius negali būti nė kalbos. Užtenka jau tų, kuriuos kasdien susitinku čionai.
Kažkokie maži kretinai laiptinėje netoli mano buto ant sienos išgremžė PEDIKAS.
Vakar rytą kiemsargė, kuri tuo metu šlavė laiptus, rodo į užrašą ir sako:
– Tik pažiūrėkite, ponas, ką tie chuliganai padarė. – Ir žiūri taip, lyg aš dėl to būčiau kaltas.
Ne, Olandija vis dėlto atkrinta. Kartą mudu su Ordžiku jau apsvarstėme tokią galimybę. Tačiau po kelių dienų, išanalizavęs visus už ir prieš, jis pasakė:
– Žinoma, išvažiuodami mes laimėtume. Ir, blaiviai pamąsčius, tai, be abejonės, būtų vienintelis protingas sprendimas. Bet… – Ir kaip tik todėl Ordžiką tebemyliu. – Bet, – pasakė jis, – egzistuoja ir toks iracionalus dalykas kaip jausmai. Jie verčia mane mylėti ne tik šitą žemę, bet ir valstybę, nors ir ką kiti apie ją kalbėtų. Ir lygiai kaip bet kurios kitos meilės – ir šitos protu neįmanoma paaiškinti.
Man neliko nieko kito, kaip pritarti.
Todėl, jeigu tąkart dviese niekur neišvažiavome, vienas nė tiek nepasiryšiu. Be to, priešingai nei Ordžikas, kuris myli tėvynę, nors ir nemoka šios meilės paaiškinti, aš esu Latvijos patriotas. Mano profesija verčia būti patriotu. Tai mano pareiga valstybei, už ką iš jos gaunu pinigus. Labai daug pinigų. Todėl nėra prasmės sukti galvos – niekur aš negaliu išvažiuoti ir nevažiuosiu!
Ties sankryža stovi žmonės. Dega raudona šviesoforo akis. Įsimaišau į minią, tapdamas vienu iš jų. Raudona dega nepaprastai ilgai, nervindama ne tik mane, bet ir visus kitus. Paskui akimirką žybteli geltona, ir šit pagaliau žalia! Vėl išsiveržiu iš minios. Jie ten, man už nugaros, žirgliodami per balas žiūri, kaip aš bėgu tolyn.
Bėgu neskubėdamas ir gracingai. Ir nė vienas iš jų nežino kur. Bet svarbiausia, kad ir pats to nežinau. O po teisybei – tai man visiškai neįdomu. Man visiškai tas pat, kur bėgu. Aš tiesiog… tiesiog bėgu, pamažu pranykdamas vakaro prieblandoje.
Tomas Tranströmer. Eilėraščiai
2015 m. Nr. 10
Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė
Tomas Tranströmeris (1931–2015) – vienas žinomiausių ir, anot kritikų, mylimiausių Švedijos poetų, daugelio literatūrinių premijų laureatas. Išleido per dešimtį plonų eilėraščių rinkinių, jo poezija išversta į daugelį pasaulio kalbų. Tokios garsenybės kaip Derekas Walcottas, Josifas Brodskis ir Seamusas Heaney’is sakosi įkvėpimo sėmęsi iš T. Tranströmerio kūrybos.
1990 m. rudenį poetą ištiko insultas, atėmęs gebėjimą kalbėti, bet ne pačią kalbą. Iš dalies įveikęs savo ligą sukūrė dar du poezijos rinkinius – „Gedulo gondola“ ir „Didžioji paslaptis“. 2011 m. poeto aštuoniasdešimtmečiui išleista jo kūrybos rinktinė „Eilėraščiai ir proza, 1954–2004“, tais pačiais metais Švedijos akademija skyrė jam Nobelio premiją. Poetas viešėjo Lietuvoje 1997 m. kaip Poezijos pavasario svečias, tuo metu pasirodė ir jo eilėraščių knyga „Prisiminimai regi mane“.
Pagal Radiusą
I
Saulėj spindi ledu apsiklojusi upė,
čia – pasaulio stogas,
tyla.
Sėdžiu ant apverstos valties, išvilktos į krantą,
geriu tylos narkotikus, iš lėto svaigstu.
II
Akiratis plečiasi iki begalybės, sukasi.
Čia yra jo centras, jis beveik
nesijudina.
Tolumoj kažkas lyg ir sukruta: lieka pėdos sniege
lyg raštas, slystantis
fasadais.
Greitkeliais dundantis eismas
ir šmėklų begarsis
judėjimas.
Tolumoj: priešais vėją tragedijų kaukės,
skubos dundesys – tolėliau:
spūstis,
ten išnyksta paskutinieji meilės žodžiai –
vandens lašai slysta
plieno sparnais –
rėkiantys profiliai – kabančios ausinės
barška viena į kitą –
kamikadzės!
III
Ledu apsiklojusi upė žiba ir tyli.
Bebalsiai šešėliai
sugulę gelmėj.
Mano žingsniai – požeminiai sprogimai,
juos uždažo, uždažo
tyla.
Naktinis budėjimas
I
Šiąnakt esu apačioj, ten, kur balastas.
Vienas iš tų tylinčių svorių,
kurie laivui neleidžia apvirsti!
Tamsoje blyškūs veidai tarsi akmenys.
Jie tik švokščia: „Nesiliesk prie manęs.“
II
Prasiskverbia balsai, klausytojas slysta
radijo imtuvu kaip siaurutis šešėlis
per stočių apšviestą skalę.
Kalba taiko į koją su budeliais.
Todėl mums reiktų ieškoti kitokios kalbos.
III
Vilkas čia pat, visų valandų draugas,
jau laižo langus savo liežuviu.
Slėnis pilnas šliaužiančių kirvakočių.
Naktinis lėktuvo dundesys tingiai ritasi dangumi
lyg invalido vežimėlis geležiniais ratais.
IV
Miestas jau atkasinėjamas. Dabar čia tylu.
Kapinėse po guobom –
tuščias ekskavatorius. Kaušas atremtas į žemę –
kaip žmogus, pasirėmęs kumščiu
ir užsnūdęs prie stalo. – Skamba varpai.
Eismas
Sunkvežimis su priekaba slenka per miglą
lyg koks šešėlis, kaip laumžirgio lerva,
ropojanti dumblėto ežero dugnu.
Žibintai žlibina drėgnam miške.
Čia neįžvelgtum jokio veido.
Šviesos braunasi pro spygliuotas šakas.
Ir mes čia – tarp tų šešėlių, automobilių –
sutemus einam vienas paskui kitą,
lenkiam, iriamės į priekį per pritilusį triukšmą,
slenkam į slėnį, jau priperėtą industrijos,
kur gamyklos kasmet nugrimzta po du milimetrus –
žemė iš lėto jas ryja.
Nežinomų letenų atspaudai
ant žibančio gaminio, kuris čia susapnuotas.
Sėklos bando įveikti asfaltą.
Net kaštonai, tokie niūrūs,
lyg žadėtų pražysti geležinėm pirštinėm,
o ne baltom burbuolėm, už jų –
įstaigos raštinės – mirksi neono lempa.
Ten yra slaptos durys. Atidaryk!
Pažvelk apvertęs periskopą
į upės žiotis, į gelmes,
kur jūržolės kaip mirusiųjų barzdos,
o Valytojas gleivėtu drabužiu plaukia,
jam trūksta oro ir mostai vis silpnėja.
Niekas nežino, kas bus toliau, tik tai, kad grandinė
nutrūksta ir vėl susijungia, vėl, be paliovos.
Drauge su upe
Kai aš kalbu su bendraamžiais, tarsi matau, girdžiu
sraunią upę,
ji teka, vis teka nusinešdama pritariančius ir ne.
Tik tas, užklijuotom akim,
norėtų plaukt kartu su srove,
jis ir šoka be baimės į sraunumą,
trokšdamas to, kas paprasta.
Vis greičiau lekia vanduo
kaip ten, kur upės vaga susiaurėja ir virsta
ūžiančiu kriokliu – ten buvau sustojęs pailsėti
keliaudamas per smėlėtas girias
vieną birželio vakarą: tranzistorius perdavė žinią –
ypatingas posėdis: Kosyginas–Ebanas.
Man kelios mintys įkyriai nedavė ramybės.
Kaime mačiau vos keletą žmonių.
O po kabančiu tiltu garmėjo upė.
Plaukė keletas rąstų. Vieni pralėkė tiesiai
kaip torpedos. Kiti užsiskersavo,
visaip sukiojosi, vartėsi,
dar kiti šniukštinėjo upės pakrantes,
laviravo tarp kyšančių uolų, šakų, įstrigę
kilo į viršų kaip delnais suglaustos rankos,
sustingusios ūžesy…
aš tai mačiau, girdėjau ant kabančio tilto
uodų debesy,
dar buvo keli vaikai. Jų dviračiai
gulėjo prasmegę žolėj – kyšojo
vieni ragai.
Vos kelios minutės
Žemaūgė raisto pušis lyg juodą skarmalą kelia savo viršūnę.
Tai, ką matome, – niekis,
palyginti su jos šaknimis, tai išraizgytas, nematomas, šliaužiantis, nemirtingas,
o gal tik apmiręs
šaknynas.
Aš, tu, jis, ji taip pat išsišakoję.
Norime to, ar nenorim.
Nepaisant Metropolio.
Iš balkšvo vasaros dangaus lyg pienas sunkias lietus.
Toks jausmas, lyg penki mano pojūčiai susiję su kita būtybe,
kuri juda taip pat atkakliai
kaip tie baltai apsirengę bėgikai tuščiam stadione, į kurį
jau plūsta tamsa.
Žiemos formulės
I
Užmigau savo lovoj,
prabudau po laivo kyliu.
Ketvirta valanda ryto,
kai būties nugrandyti kaulai
šaltai bendrauja vienas su kitu.
Užmigau tarp kregždžių,
prabudau tarp arų.
II
Apledėjęs kelias blizga
lyg taukai žibintų šviesoj.
Čia ne Afrika.
Ir ne Europa.
Čia niekas kita, išskyrus „čia“.
O tai, kas buvo „aš“,
yra tik žodis
gruodžio tamsos gerklėje.
III
Įstaigos žemi pastatai
išrikiuoti tamsoj,
langai kaip šviečiantys TV ekranai.
Nematomas kamertonas
spengiančiam šalty
diktuoja savo toną.
Stoviu po žvaigždėtu dangum,
jaučiu, kaip po mano paltą
tarsi po skruzdėlyną
landžioja pasaulis.
IV
Trys juodi ąžuolai subridę į sniegą.
Negrabūs, bet pirštai jų miklūs.
Iš jų kaip iš didžiulių butelių
pavasarį ims putot žaluma.
V
Žiemos vakarą rieda autobusas.
Šviečia kaip laivas spygliuočių miške,
kelias lyg siauras, gilus ir negyvas kanalas.
Keleivių nedaug: vieni seni, kiti dar vaikai.
Jeigu sustotų ir išjungtų šviesas,
pasaulis pradingtų.
Versta iš: Tomas Tranströmer. DIKTER OCH PROSA, 1954–2004. Stockholm: Albert Bonniers Förlag, 2011
Beda Romano. Berniukas iš Erfurto
2015 m. Nr. 10
Iš italų k. vertė Dainius Būrė
Beda Romano’as (g. 1967 m. Romoje) – italų žurnalistas ir ilgametis dienraščio „Il sole 24 ore“ korespondentas Vokietijoje, savo tėvynėje laikomas kompetentingu vokiečių kultūros ir visuomenės žinovu. Knygose „Nežinoma ir kintanti Vokietija: didžios valstybės istorija ir istorijos“ („Germania, questa sconosciuta. Storia e storie di un grande Paese che cambia“, 2006), „Mišri Europa. Imigrantai ir naujos visuomenės: kelionė po Senąjį žemyną“ („Misto Europa. Immigrati e nuove società: un viaggio nel Vecchio Continente“, 2008) ir kitose, gretindamas istoriją ir dabartį, B. Romano’as pateikia dinamišką visuomeninių procesų vaizdą nūdienos Europoje. Istorinės atminties našta, Antrojo pasaulinio karo atbalsiai yra svarbiausi jo apsakymų rinkinio „Berniukas iš Erfurto“ („Il ragazzo di Erfurt“, 2014) motyvai.
Visos kortelės buvo vienodos, raudono kartono ir tų pačių matmenų, nepriekaištingai pagal abėcėlę sudėliotos į didžiules, tiesiog tobulai surikiuotas metalines spintas. Kartoteka užėmė du pastato aukštus, kiekviename po devynis kambarius. Kortelėse buvo įrašyti asmens duomenys, tikrai arba tariamai priklausę tiems, kurie dingo be žinios per Antrąjį pasaulinį karą. Matijui Kampfui jos buvo gyvenimo tikslas, jo egzistencijos motyvas. Šis žmogus buvo Suchdienst direktorius, vadovavo Vokietijos Raudonojo Kryžiaus tarnybai, kuri ieškojo pabėgėlių ar dingusių žmonių ir buvo įsikūrusi atokioje Miuncheno priemiesčio gatvėje. Tam tikru požiūriu jis laikė save trisdešimties milijonų asmenų, kurių pėdsakai pasimetė karo vingiuose, globėju.
Kartais lyg mokytojas tarp mokyklos suolų jis vaikštinėdavo tarp kartotekos spintų, smelkiamas kažkokio keisto tėviško pasididžiavimo. Nebūtų galėjęs pasakyti, kad kiekvieną kortelę moka atmintinai, bet nedvejodamas galėjo teigti, kad su tų vyrų ir moterų patirtimi yra susigyvenęs. Ir ne todėl, kad jo giminėje, kaip kiekvienoje vokiečių šeimoje, būta pabėgėlių, žuvusių ar dingusių be žinios, bet tik todėl, kad apie tūkstančių šių žmonių dramą jis buvo skaitęs, dėl jos sielojęsis ir, svarbiausia, dėjęsis ją į atmintį.
Jo darbas tuo pat metu buvo ir paprastas, ir sudėtingas. Paprastas todėl, kad reikėjo tik atkurti šeimos ryšius, netikėtai nutrūkusius per bombonešių antskrydžius, per sumaištį artėjant priešui ar stumiantis fronto linijai. Sudėtingas todėl, kad bėgant laikui sulig kiekviena diena darėsi vis sunkiau tuos pabėgėlius suieškoti, suvesti juos su jų šeimomis, grąžinti jiems tapatybę. Nuo karo pabaigos praėjus dešimtmečiams, tarnybos vertinimu, ir toliau nebuvo jokių žinių apie kone dviejų milijonų vokiečių likimą.
Kortelės buvo neįtikėtinas vokiško kruopštumo ir atkaklumo paliudijimas. Deutsches Rotes Kreuz archyve Kampfas pradėjo dirbti šeštojo dešimtmečio pradžioje. Tada jis dar buvo jaunutėlis universiteto studentas. Dabar galėjo išdidžiai tvirtinti, kad pats yra tiesiogiai prisidėjęs sudarant tas korteles, tapusias jo kasdiene biblija. Slenkant dešimtmečiams kartono lapelių kampai vis labiau šiuro, tačiau įrašai liko puikiausiai įskaitomi. Buvo nuspręsta perkelti duomenis į kompiuterius, bet Suchdienst tarnybos archyvarai ir toliau stebėtinai buvo linkę pirmenybę teikti popieriui, o ne ekranui. Kortelės buvo atspausdintos rašomąja mašinėle. Kiekvienoje – dingusiojo vardas, gimimo data ir vieta, profesija, artimiausių giminių vardai, aplinkybės, kuriomis jį matė paskutinį kartą, visos žinios, kurios padėtų jį atrasti ar atpažinti, o pačioje apačioje – žmogaus, kuris pranešė apie dingusįjį, vardas. Dažniausiai pranešdavo giminaitis, šeimos narys, apylinkės klebonas, kitais atvejais – kaimynas arba net ir tiesioginis viršininkas, jei dingęs asmuo buvo kareivis ar medicinos sesuo. Kai kurių kortelių kairėje pusėje būdavo atžyma, dedama spaudui skirtoje skiltyje. Gestorben. Miręs.
Žinią apie mirtį, kai ją patvirtindavo atsakingos institucijos ir nelikdavo jokių abejonių, Matijas Kampfas priimdavo kaip asmeninį pralaimėjimą, nors, žinoma, nebuvo nieko, dėl ko galėtų sau priekaištauti. Mat jo užduotis, vis dėlto, buvo atkurti saitus, o ne galutinai išbraukti žmogų iš gyvųjų sąrašų. Kiekvieną sykį, kai išaiškėdavo, kad dingusiojo ar pabėgėlio nebėra tarp gyvųjų, jo darbas staiga pasirodydavo esąs bergždžias. Kai taip įvykdavo, jis su neviltim nužvelgdavo kartotekos spintas, jų pageltusias žalvario rankenas, kiekvienos viršuje įtaisytas žalio stiklo lempas, ir tą akimirką kažkoks nenumaldomas instinktas stūmė viską mesti, išeiti iš pastato Chiemgaustrasse gatvėje ir visam laikui užtrenkti sau už nugaros duris.
Iš tiesų tokiomis aplinkybėmis jam imdavo atrodyti, kad visa jo kasdienė veikla yra veltui.
Kampfas dažnai savęs klausė, ar nuo karo pabaigos praėjus penkiasdešimčiai metų vis dar yra kokios prasmės ieškoti žmonių, dingusių per paskutinįjį pasaulinį konfliktą. Veikiausiai didesnė šių žmonių dalis mirė dėl senatvės ar ligos, o galbūt yra žuvę per karą, sprogmeniui taip sudarkius kūną, kad šis tapo visai neatpažįstamas, arba koncentracijos stovykloje, kur buvo užkasti bendrame kape. Slenkant metams atvejai, kai pavykdavo suvesti du giminaičius, labai retėjo.
Vis dažniau pasitaikydavo aptikti pabėgėlio, kurio likimas iki tol buvo nežinomas, kapą kuriose nors iš šimto penkiasdešimties kapinių, greitosiomis ir kaip papuola vermachto išraustų kur nors Lenkijoje ar Sovietų Sąjungoje, kai paskutiniais karo mėnesiais kariuomenė paskubomis traukėsi iš teritorijų Rytuose.
Vos prieš kelerius metus vienas žinomas politikas netikėtai sužinojo, kad vokiečių armijos kapelionas kapralas buvo palaidotas Rumunijoje, tiksliau Transilvanijoje. Jo palaidojimo vietą turėjęs ženklinti medinis kryžius. Prie šio vienas vermachto karys prikabinęs plokštelę su žuvusiojo vardu, kurią dešimtmečių darganos nuplėšusios ir nubloškusios. Purvuose atsitiktinai ją suradęs valstietis už kelių žingsnių užėjo ir patį kapą. Laikas ir orai nepasigailėjo ir kryžiaus. Ši kanclerio istorija atsidūrė pirmuose laikraščių puslapiuose, įskaitant ir „Süddeutsche Zeitung“, kuris puikavosi esąs svarbiausias ir rimčiausias Vokietijos dienraštis drauge su „Frankfurter Allgemeine Zeitung“. O juk Matijas Kampfas būtų galėjęs papasakoti tūkstančius tokių pačių, o gal net dar reikšmingesnių atvejų.
Kasdien Suchdienst tarnyba gaudavo dešimtis laiškų ir raštų, kuriais Vokietijos Raudonojo Kryžiaus buvo prašoma pagalbos ieškant dingusio giminaičio. Šie viltingi laiškai buvo paskutinis bandymas išsaugoti iliuziją, kad pražuvėlis dar gyvas. Tuose pranešimuose dažnai tebūdavo tik svarbiausia informacija apie dingusį žmogų. Kampfo darbuotojams tada tekdavo rašyti laišką siuntėjui ir prašyti trūkstamų duomenų. Surinkus visas žinias, būdavo sudaroma kortelė, prieš tai patikrinus, ar tas pats asmuo jau nebuvo anksčiau įtrauktas į kartoteką. Tokiam darbui reikėjo tobulos tvarkos.
Kai Kampfas pirmą kartą įžengė į pastatą Chiemgaustrasse gatvėje – neišvaizdų namą, paskubomis pastatytą iškart vos pasibaigus karui už kelių kvartalų nuo Izaro upės – viršininkas tuoj pat atkreipė jo dėmesį į tai, kas šiaip galėjo atrodyti smulkmena, tačiau iš tikrųjų turėjo lemiamos svarbos: į vardų ir pavardžių rašybą. „Pavyzdžiui, „Mayer“, – paaiškino Fridrichas Zorgė, – gali būti užrašyta „Meyer“, „Maier“, „Mair“, „Mayr“, „Meir“ ir net „Meyr“. O kaip rašysime „Günther“, su „h“ ar be jos? Pats žinote, kad ir Jūsų vardą „Matijas“ galima užrašyti „Matthäus“…“ Jau nekalbant apie sudėtinius vardus. Laikui bėgant Hansas Ulrichas tampa tiesiog Hansu, tačiau asmens duomenų registrui ir valdžios įstaigoms asmuo supaprastintu vardu tiesiog neegzistuoja. Būtent šios smulkmenos labai komplikuodavo Suchdienst tarnybos darbą.
Būdavo ir taip, kad Miuncheno Raudonojo Kryžiaus būstinė tapdavo lankytina vieta – užuot rašę laiškus, žmonės patys atvykdavo papasakoti savo istorijų ir paprašyti Suchdienst pagalbos. Tą pilką jau pavasarėjančio kovo rytmetį prie durų pasirodė senyva sutuoktinių pora, Pėteris ir Mari Brantai. Jie jau skambino prieš kelias dienas ir pasiprašė asmeniškai priimami paties Matijo Kampfo. Žinoma, šis sutiko su jais susitikti. Sutuoktiniai pasirodė vokiškai punktualiai – pas une minute avant, pas un quart d’heure après(*), – kaip skelbia senovinis prancūzų priežodis, iš tikrųjų tobulai tinkantis Vokietijoje.
Kampfą sudomino jų pageidavimas apsilankyti. Mat dabar vyresnio amžiaus žmonės, net beviltiškai mėgindami ieškoti kare pradingusių giminaičių, širdies gilumoje jau žinojo, kad šioms viltims niekada nebus lemta išsipildyt. Jie rašydavo laiškus, kelių šimtų kilometrų nevažiuodavo. O Brantai dar tą patį rytą atvyko traukiniu iš Štutgarto. Abu jau buvo įkopę į devintą dešimtį. Lydėdamas juos į savo biurą, Kampfas galėjo įsižiūrėti iš arčiau. Pėteris Brantas – ganėtinai aukštas vyriškis. Vilkėjo mėlynu tvido švarku, rudomis velvetinėmis kelnėmis, pilku golfu. Plaukai ir barzda žili. Mari Brant garderobas jau buvo pavasarinis. Spalvos – šviesios, tokias vyresnės kartos žmonės Vokietijoje ir toliau rinkosi lyg niekur nieko, vos tik orai kiek atšildavo. Smėlio spalvos švarkelis, žalsva palaidinukė, lyg ir gelsvokas sijonas, balti bateliai.
Abiejų laikysena ir manieros buvo orios – galbūt tai būdinga žmonėms, kurie patyrė karo siaubus ir, stojus taikai, ilgainiui įgavo kažkokios bekūnės elegancijos. Neatrodė, kad būtų itin pasiturintys. Veikiausiai juos galėjai priskirti prie smulkiųjų Štutgarto miestiečių. Kampfas įvedė juos į savo spartietišką kabinetą ir pakvietė sėstis ant sofos, kurią buvo įsitaisęs, kad turėtų kur priimti lankytojus. Odinės sofos spalva jau buvo gerokai išblukusi.
„Tai sakykite, kuo jums galėčiau pagelbėt“, – tarė jis, nusišypsojęs senyvai porai, kai abiem buvo atnešta po puodelį kavos ir stiklinę vandens.
Pėteris Brantas prabilo pirmas ir ėmėsi pasakoti šeimos istoriją. Dar visai neseniai abu turėjo nedidelę geležies dirbinių krautuvę Badenviurtembergo žemės sostinėje. Tame krašte jie atsidūrė iškart po karo, drauge su kitais Vertriebenen, vokiečių pabėgėliais, kurie traukėsi iš Rytų Vokietijos artėjant Raudonajai armijai. Į Štutgartą atvyko dar trisdešimtmečiai, teturėjo porą lagaminų ir truputį pinigų. Nieko daugiau. Jiems pasisekė kur kas labiau nei daugeliui kitų kraštiečių, kurie traukdamiesi tą 1944 metų žiemą mirtinai sušalo.
Karo metais sutuoktiniai gyveno Erfurte, Tiuringijoje. 1943-iaisiais, kai daugumai vokiečių Vokietijos likimas darėsi aiškus, Brantai nusprendė išsiųsti savo sūnų Tobiją pas gimines, emigravusius į Jungtines Valstijas, vos tik naciai atėjo į valdžią. Jie nebuvo žydų kilmės, bet anksčiau už kitus susivokė, kad Trečiasis reichas nieko gera neatneš.
Pėteris Brantas suplanavo kelionę iki mažiausių smulkmenų. Iš pradžių traukiniu iš Erfurto į Frankfurtą, tada iš Frankfurto į Paryžių, paskui iki Ispanijos ir Portugalijos, o iš ten – laivu į Jungtines Valstijas. Ši kelionė skersai Europą – nors reikėjo įveikti daugiau nei du tūkstančius kilometrų, ir galėjo kilti visokių sunkumų ir kliūčių – būtų atvedusi jaunąjį Tobiją į saugų uostą. Abu tėvai savo berniuką, kuriam neseniai suėjo dešimt metų, atlydėjo iki Frankfurto. Ten jį įsodino į traukinį, vykstantį į Paryžių. Prancūzijos sostinėje jį rengėsi pasitikti giminaitis, vermachto karininkas, tarnavęs okupacinėse pajėgose, kuris turėjo berniuką pervežti į kitą stotį – iš Gare de l’Est į Gare de Lyon – ir įsodinti į kitą traukinį. Prieš pajudant traukiniui, Brantai vieno keleivio paprašė padaryti paskutinę šeimos nuotrauką Centrinės Frankfurto geležinkelio stoties dvyliktame kelyje – Hauptbahnhof, Gleis 12.
Tame nespalvotame, kiek išblukusiame atvaizde, kurį Pėteris Brantas parodė Matijui Kampfui, Tobijas stovėjo tarp tėvų. Visi trys nelinksmai šypsojosi. Geriau pažiūrėjus net matėsi, kad berniukas vos tramdo ašaras. Tėvai stengėsi išlikti labai ramūs, demonstruodami ir čia akivaizdų dvasios orumą, bet vis tiek matėsi, kad vaiko kelionė jiems kelia prieštaringus jausmus. Buvo patenkinti, kad pavyko išruošti sūnų į kelionę ir šitaip galbūt išgelbėti. Tačiau sykiu gailestavo ir atrodė susirūpinę. Širdies gilumoje Mari Brant negalėjo atsikratyti minties: juk gali atsitikti taip, kad toji nuotrauka bus paskutinis atsiminimas apie jų vienintelį vaiką. Nuogąstavimams buvo lemta išsipildyt. „Tobijas, – tęsė pasakojimą Pėteris Brantas, – prapuolė.“ Paryžių jis pasiekė, giminaitis karininkas jį pasitiko, tačiau vėliau visi jo pėdsakai dingsta.
– Žinom, kad buvo įsodintas į traukinį, važiuojantį iki Ispanijos sienos, taip mus patikino giminaitis. Tik Tobijas turėjo kaip nors mums pranešti, vos tik pasieks Lisaboną, bet jokios žinios mes taip niekada ir negavome. Iš ten turėjo plaukti krovininiu laivu į Niujorką, ir giminaičiai Amerikoje laivui atplaukus jo laukė, bet jis nepasirodė. Jūreiviai nieko tikra negalėjo papasakoti. Nieko apie tai nežinojo ir kapitonas, – rimtu balsu dėstė Brantas.
– Ir jūs manote, kad galime padėti? – paklausė Kampfas, nė neslėpdamas veide abejonės. – Greičiausiai taip, kad jau atvykote čia…
– Jau buvom čia sykį iškart po karo, kai pranešėme apie Tobijo dingimą. Deja, jūs nesugebėjote jo rasti. Norėtume, kad pamėgintumėte paskutinį kartą. Gal užuot vykęs į Valstijas, jis nukeliavo į Braziliją ar prisiglaudė kur nors Portugalijoje, Ispanijoje…
Matijas Kampfas žvelgė į pašnekovus nuoširdžiai ir dėmesingai, dėdamasis galvon jų žodžius, tarsi jau čia pat būtų ėmęsis Tobijo paieškų. Iš tiesų širdyje jautė neviltį. Sunku, veikiausiai net neįmanoma rasti žmogaus, dėl kurio jau kreiptasi prieš keletą dešimtmečių. Per visus tuos metus, kuriuos jis praleido šiame Chiemgaustrasse pastate, toks stebuklas jam nėra nutikęs. Ir vis dėlto jis žinojo, kad negali sudaužyti paskutinės sutuoktinių Brantų vilties. To daryti neturi teisės, nes jo užduotis – palaikyti tikėjimą ir, kol įmanoma, vėl ir vėl bandyt sumegzti nutrūkusius saitus.
Jis pakilo iš krėslo, atsiprašė pašnekovų ir greitu žingsniu pasileido į archyvus, praeidamas ilgą koridorių, išklotą žaliu, nusitrynusiu linoleumu. Ėmė kruopščiai tikrinti kartoteką, ieškodamas Tobijo Branto. Rado dvidešimt tris korteles, kuriose įrašytas toks vardas. Tinkamą teko atrinkti pagal gimimo datą ir vietą, kurias jam buvo nurodžiusi Mari Brant. Tobijas buvo gimęs Erfurte – Bacho miestas, mintyse pasižymėjo Kampfas – 1933-iųjų lapkričio 10, Adolfo Hitlerio atėjimo į valdžią metais. Nešinas kortele jis grįžo į kabinetą. Tame lapelyje ypatingų duomenų nebuvo. Berniukas figūravo kaip dingęs nuo tos 1943-iųjų dienos, kai Paryžiuje jį matė paskutinis giminaitis.
– Ar padėsite mums, pone Kampfai? – kone maldaujamu balsu paklausė ponia Brant, vos archyvo direktorius įėjo į kabinetą.
– Padarysim viską, ką galim, ponia Brant, bet Jūs, žinoma, suprantat, praėjo daugybė metų, gal net pernelyg daug…
– Taip, taip, žinoma, puikiai suprantame, – įsiterpė ponas Brantas, – bet mums berniukas vis dar gyvas…
Matijas Kampfas stengėsi palikti Brantams nors spindulėlį vilties, sykiu nesužadindamas jiems tuščių iliuzijų. Jis nulydėjo juos laiptais žemyn iki išėjimo iš pastato ir, palinkėjęs geros kelionės atgal į Štutgartą, pažadėjo nuolat pranešinėti visas su jų sūnumi susijusias naujienas.
Į kabinetą grįžo jausdamasis kaip visada tokiomis aplinkybėmis. Juto esąs nieko vertas, netikęs, bejėgis. Puikiai žinojo, kad Tobijas Brantas niekada nebus surastas, arba tiksliau – žinojo, kad priemonių, kurias turėjo savo žinioje, tam nepakanka, tad net jei tas žmogus atsirastų, tai įvyktų visai nelauktai ir labai keistomis aplinkybėmis.
Iš tiesų darbas Deutsches Rotes Kreuz įstaigoje jau kurį laiką jam kėlė nemenką nusivylimą. Tačiau kaskart, kai tik Suchdienst tarnybai pavykdavo atrasti kokį dingusį žmogų, Kampfui tai reikšdavo ir profesinį, ir asmeninį laimėjimą. Tai buvo veiksmingos tvarkos, neįtikėtino pastovumo, nepriekaištingai metodiško veikimo vaisiai. Juk už daugybės tūkstančių kortelių, surikiuotų Chiemgaustrasse archyvų kataloguose, slypėjo labai tikslus darbas, kuris, nors ir tobulintinas, liudijo įspūdingą organizuotumą.
Tvarka Matijui Kampfui reiškė kažką nepalyginamai daugiau nei vien tik darbo metodą. Tai buvo jo antroji prigimtis ar, tiksliau, būdas, kuriuo žmogus priima kasdienės būties iššūkius ir modeliuoja savo ateitį, nes priešais šmėkšanti dabartis neišvengiamai efemeriška ir miglota. Priešintis likimo netikrumui jam buvo imperatyvas. Sykį antinacistinių pažiūrų vermachto karininko Rudolfo Kristofo fon Gersdorfo memuaruose jis perskaitė, kad Jozefas Gebelsas paprastai nurodydavo Propagandos ministerijos svečiams, kviestiems pietų ar vakarienės, prisistatyti pasiėmus savo Lebensmittelkarten – maisto davinių korteles. Kampfui šis anekdotas kaskart sužadindavo kiek nejaukų susižavėjimą tokiu vokiškos tvarkos paliudijimu pačioje karo sumaištyje, tarsi nebūtų suvokęs po tuo slypėjusios nacių vadovybės demagogijos.
Jaunystėje Kampfas nudžiugo aptikęs, kad ir Imanuelio Kanto kasdienybė Kionigsberge buvo griežtai ir tiksliai suplanuota. Filosofas keldavosi kasdien penktą ryto, septintą išeidavo į universitetą, dirbdavo nuo devynių iki pirmos, pusę keturių užrakindavo kabinetą ir patraukdavo į Liepų alėją – ja į priekį ir atgal nužingsniuodavo lygiai septynis kartus – nei daugiau, nei mažiau. Guldavosi dešimtą vakaro. Kampfas, kaip ir Kantas, mėgo tvarką. Tvarka jį žavėjo, jis buvo jos įkaitas, nors pats niekada nebūtų to pripažinęs. Tvarka teikė jam giedro pasitenkinimo jausmą. Tiesą sakant, tai vokiečiams įprasta. Vokietijos kelių ženklai įsakmiai ragina vairuotoją einordnen, laikytis tvarkos, pasirinkti eismo juostą pagal maršrutą. Eidami pėsčiųjų takais žmonės elgiasi automatiškai visi išvien judėdami lygiagrečiais srautais, vieni viena kryptimi, kiti – kita. Ordnung hat Gott Lieb, tvarką Dievas myli – byloja vokiečių patarlė.
Kampfas buvo nevedęs ir gyveno vienas nedideliame butelyje Miuncheno centre, netoli Marienplatz aikštės: trys kambarėliai, vonia ir virtuvė. Pastate, kuris per stebuklą liko nepaliestas karo, buvo šoninis įėjimas ir galinis kiemas, kaip įprasta daugumai Vilhelmo epochos statinių. Gyvenimo draugės Kampfas taip ir nesutiko. Kartais jam pasidingodavo, ar nebus dėl to kaltas jo liguistas liesumas. Tėvai jau buvo mirę prieš keletą metų, abu sulaukę devyniasdešimties. Kai jiems dar nebuvo suėję septyniasdešimt, Kampfas išsiuntinėjo pažįstamiems laiškus, prašydamas, kad jie patikslintų savo adresus. Vienas draugas paklausė jo, kam tas keistas prašymas, ir Kampfas, labai didžiuodamasis savo sumanymu, paaiškino, kad nori būti pasiruošęs paštu atsakyti į visus užuojautos pareiškimus, kurių sulauks tėvams iškeliavus į anapilį. Draugas nuoširdžiai susižavėjęs šūktelėjo: „Koks toliaregiškas apdairumas!“
Kampfas jautė subtilų pasitenkinimą, pasitikdamas pažįstamą ar giminaitį ne traukinio sąstato priekyje, kaip daro daugelis, o tiesiai priešais vagoną, kuriuo tasai atvažiavo. Juolab kad Vokietijos geležinkeliai labai aiškiai pažymėdavo platformose įvairių traukinių schemas, ir klaidos čia buvo retenybė. Lygiai taip pat jis laukdavo ir metro traukinio – ties vieta, skirta tam vagonui, iš kurio paskui išlipęs jau iškart atsidurdavo šalia reikalingo eskalatoriaus. Kai U-Bahn traukinyje būdavo tikrinami bilietai, Kampfas su savotišku malonumu stebėdavo, kaip keleiviai vienu mostu traukia bilietus, vos tik kontrolieriai, užsidarius sąstato durims, žengę į vagoną ištaria ritualinę formulę: Damen und Herren, Fahrkarten, bitte!
Sykį vienas keleivis vis dėlto atpažino kontrolierius anksčiau, nei šie spėjo apie save paskelbti, tad ėmė traukti bilietą iš piniginės paklusdamas tam refleksui, kurį svetimšaliai kartais įgyja kelerius metus praleidę Vokietijoje. Kontrolieriai jam nieko nesakė, bet Matijui Kampfui užsieniečio poelgis pasirodė ne visai deramas. Ar skubėjimas paklusti įsakymui anksčiau, nei šis suformuluojamas, nėra nepagarba valdžiai? Ar traukdamas bilietą anksčiau, nei buvo paprašytas, tas keleivis savo veiksmais neįspėjo apie kontrolieriaus pasirodymą kokio nors asmens be bilieto? Ar tuo nesuteikė šiam galimybės pasišalinti iš vagono, kol dar neužsivėrė durys? Tai nepriimtina.
Taip gyvenant vienam toji kiek bukinanti kasdienybė – veikiausiai tikroji jo širdies vienišumo kaltininkė – pavirto kone vienintele jo drauge. Net atidumas išlaidoms darėsi natūraliu tos tvarkos papildymu. Kasdienis žygis į parduotuvę Kampfui kėlė ypatingą pasididžiavimą. Išlaidavimo jis nemėgo, tad stengėsi viską atlikti pats, užuot ieškojęs kokios nors paspirties buities darbuose. Ilgainiui nusistatė ir taisykles, kurių turėjo laikytis, kad apsipirktų kuo taupiau. Prieš kelerius metus iškeitė seną dviratį į naują, tačiau tik sulaukęs sausio – šalčiausio metų mėnesio – kad sumokėtų kuo mažiau. Tokiu pat būdu įsigijo ir lauko baldus. Kiekvienų metų vasarį Kampfas apsirūpindavo ir vyno atsargomis, pastebėjęs, kad po Kalėdų prekeiviai išparduoda savo atsargas. Vasaros atostogų kelialapį jis įsigydavo kovą, kad išsiderėtų pasiūlymus su nuolaidomis. Gegužę jis pirkdavo knygas, nes, atlikęs lyginamąją kainų analizę, išsiaiškino, kad ir brangiausi leidiniai atpinga po kalėdinių švenčių praėjus penkiems mėnesiams.
Vienas pažįstamas italas jį vis traukė per dantį dėl šitų įpročių, virtusių tikrų tikriausia manija, nedideliu refleksu, turėjusiu apsaugoti jį nuo ateityje tykančios nežinomybės. Pakišo jam mintį metų kalendorių pirkti ne gruodžio, o sausio mėnesį, nes nuolaidos tada garantuotos. Šis sąmojis, ar veikiau provokacija, Kampfui labai nepatiko. Kaip galima pradėti metus be kalendoriaus? Nieko negalėtum susiplanuoti. „Nėra ko stebėtis, kad tie italai tokie nepatikimi“, – kaskart sau pagalvodavo su švelniai arogantišku atlaidumu, būdingu kiekvienam Besserwisser – vokiškai tai reiškia žmogų, visada žinantį viską, ir geriau už kitus.
Ir šįkart naujos užduoties Suchdienst direktorius ėmėsi su visu rimtumu. Kitą dieną po Brantų apsilankymo jis vėl susirado Tobijo nuotrauką ir, sėdęs prie rašomojo stalo, atidžiai į ją įsižiūrėjo. Susizgribo ėmęs galvoti apie save, apie vaikystę Saksonijos kaime, apie savo tėvus. Jo šeimai taip pat teko paskubomis trauktis artėjant Raudonajai armijai. Po siaubingo Drezdeno subombardavimo 1945 metų vasarį jo tėvas nusprendė, kad reikia bėgti. Nė dienos negalvoję, užkalė šeimos butą Chemnice, atsisveikino su artimiausiais draugais ir iškeliavo ieškoti prieglobsčio į vakarus iš miesto, kuriame savo gyvenimą buvo praleidusi jau ne viena Kampfų karta.
Dvejus metus šeima klajojo, kol karui pasibaigus suleido šaknis Bavarijoje: šešios savaitės Vysbadene, trys mėnesiai Karlsrūhėje, tada dar pusė metų Vormse. Vienu metu tėvas nusprendė pabandyti laimę Reino krašte, ir šeima ten praleido metus, gyveno Lėverkuzene ir Zolingene. Matijo atmintyje geriausiai buvo įstrigę tie vargani būstai, kuriuose tuo laikotarpiu Kampfams tekdavo glaustis. Tada dažnai ir mokyklos virsdavo ligoninėmis arba jų patalpose įsikurdavo kokia nors įstaiga. Mokytojai vesdavo pamokas mediniuose barakuose.
Atsiminė, kad Zolingene jie gyveno name, labai apgriautame bombardavimų. Apsidrausdami, kad pastato netyčia nenugriautų ekskavatoriai, butų savininkai prie langų klijuodavo popieriaus lapą su užrašu: bewohnt – „gyvenamas“. Kažkas po daugybės metų jam papasakojęs, kad tas pastatas netikėtai buvo nušluotas nuo žemės, nes ugniagesiai nepastebėję tų perspėjimų. Laimei, niekas tada, atrodo, nežuvo.
Tobijas Brantas pagal metus buvo ganėtinai aukštas, gal koks metras šešiasdešimt. Nuotraukoje jis vilkėjo dvieilį švarką, vilnonius šortus, storas ilgas kojines ir tokius pat masyvius batus. Plaukai buvo trumpi, tamsūs, banguoti. Žvilgsnis atrodė liūdnas ir sykiu kupinas nerimo. Vos dešimties sulaukęs jis jau turėjo palikti tėvus ir leistis ilgon kelionėn į visai nežinomus kraštus. Nebuvo net matęs nei tų giminaičių iš Amerikos, nei pusbrolio, kuris jį turėjo pasitikti Paryžiaus Rytų stotyje.
Matijo Kampfo užduotis buvo ne tik sumegzti nutrūkusius šeimos saitus: širdies gilumoje džiaugdavosi atkūręs pabėgėlių ir dingusiųjų gyvenimo istoriją ir tapatybę. Todėl paprašė Mari Brant naujos ir tikslesnės informacijos apie jaunąjį Tobiją. Išsiaiškino, kad berniukas buvo pradėjęs mokytis anglų kalbos, kad prancūziškai jis nekalbėjo, kad labai mėgo matematiką ir biologiją, kad neblogai skambino pianinu. Buvo ganėtinai ekstravertiškas, bet jau spėjęs parodyti neįprastą savo metams brandą.
Po ilgokos apmąstymų valandėlės, kurios metu paniręs mintyse žvelgė pro langą į apniukusį dangų, Suchdienst direktorius išsikvietė į kabinetą jaunąjį archyvarą, kuriuo pasitikėjo, Jurgeną Hesę, ir nurodė jam išsiuntinėti pranešimą apie skelbiamą paiešką visiems Raudonojo Kryžiaus skyriams Vokietijoje ir visoms asocijuotoms Deutsches Rotes Kreuz organizacijoms pasaulyje, kartu, žinoma, pridedant patikslintą berniuko istorijos aprašymą. Tuo pat metu pats asmeniškai dar parašė laišką vienam draugui, ėjusiam aukštas pareigas Bundesgrenzschutz, federalinėje pasienio policijoje Bonoje, įspėdamas jį apie skelbiamą paiešką. „Puikiai žinau, brangusis Georgai, kad šis mūsų bandymas pasmerktas nesėkmei, bet Tobijo Branto tėvų vizitas įpareigoja mane imtis visko, kas dar įmanoma.“ Atviriau pasakyti vargu ar galima.
Kitomis dienomis tęsėsi vis ta pati Kampfo rutina. Jurgenas Hesė jam nuolat pranešinėjo apie vykdomą Tobijo Branto paiešką, tik nebuvo jokių naujienų. Regioninių Deutsches Rotes Kreuz skyrių atsakymai į pasiteiravimus, gautus iš Miuncheno, nesuteikė jokių vilčių. Tas pat ir iš Bundesgrenzschutz tarnybos, kuri bandė ieškoti per Interpolą, bet nesėkmingai.
Berniuko pėdsakai prapuolė prieš penkiasdešimt metų. Galbūt jis žuvo važiuodamas per Prancūziją bombarduojant geležinkelius, galbūt buvo suimtas Prancūzijos ir Ispanijos pasienyje ir baigė savo dienas kokioje nors kalinių stovykloje, o gal savo paties valia staiga nusprendė nusisukti nuo šeimos ir tiesiog pradingti, todėl įsikūrė kur nors Prancūzijoje, Ispanijoje ar Portugalijoje. Gal ir Jungtinėse Valstijose, kas žino.
Suchdienst direktorius jau nusprendė, kad nieko daugiau padaryti neįmanoma ir greitosiomis brūkštelėjo laišką, kuriuo informavo Brantus, kad paieškos bevaisės. Liko tik duoti nurodymą sekretorei, kad gražiai jį perrašytų, suminėdama įvairius Deutsches Rotes Kreuz atliktus žygius. „Rytoj“, – tarė sau išeidamas iš biuro, kaip kiekvieną vakarą, 17.30, ir po smulkia lietaus dulksna žingsniuodamas artimiausios U-Bahn stotelės link.
Kitą dieną Matijas Kampfas atėjo į darbą anksti ryte. Buvo numatytas susitikimas su oficialia Kinijos delegacija, pageidavusia smulkiau sužinoti, kaip Raudonasis Kryžius dirbo visus tuos metus, ieškodamas pradingusių per karą žmonių. Tas vizitas Kampfui neteikė jokio malonumo dar ir dėl to, kad kuo daugiau praeidavo laiko, tuo mažiau galimybių Suchdienst tarnybai likdavo surasti dingusius be žinios. Dėl to Kampfas dažnai savęs klausdavo, ar jo darbas apskritai turi prasmę. Jis įsitaisė kabinete ir dar sykį permetė akimis pastabas, kurias buvo pasirašęs, rengdamasis kinų vizitui, numatytam prieš pat pietų pertrauką. Įnikęs į taisymus ir pildymus, staiga sulaukė skambučio.
„Pone Kampfai? Čia Hesė. Ar galėčiau užeiti minutėlei pas jus į kabinetą?.. Ne… čia ne dėl Tobijo Branto. Aš norėčiau dėl kito dalyko…“
Matijas Kampfas jaunojo archyvaro balse iškart pajuto nervingumą ir dvejonę. Kamantinėti telefonu, kas atsitikę, jis nepanoro. Davęs sutikimą neplanuotam pokalbiui, Suchdienst direktorius ėmė laukti, kol jaunasis bendradarbis praeis per visą archyvą, pražingsniuos pro milžiniškas kartotekų spintas, pakils laiptais ir prieis jo kabineto duris paskutiniame Chiemgaustrasse pastato aukšte. Jurgenas Hesė po kelių minučių pagaliau pasibeldė. Net pastuksenimas kažkoks pernelyg drovus, pagalvojo Kampfas. Archyvaras įėjo į kambarį neužtikrintu žingsniu, akivaizdžiai sumišęs.
– Laba diena, Hese. Sakykit, apie ką norėjot kalbėtis? Kuo Jums galiu pagelbėti? – iškart paklausė Kampfas, truputį suerzintas bendradarbio laikysenos, o šio sutrikimą rodė ir trikdantis, nemalonus lūpų čiaupymas.
– Laba diena, pone Kampfai, atleiskite už sutrukdymą, bet man rūpėjo pranešti Jums tai, ką vakar atradau dirbdamas archyve…
– Ir ką Jūs atradot?
– Radau tokią kortelę… Niekada nebūčiau galėjęs įsivaizduoti tokios mūsų archyvuose…
Akivaizdžiai suerzintas tų nerišlių frazių nuotrupų, Matijas Kampfas paragino bendradarbį:
– Ir ką?
– Radau kortelę su Jūsų vardu, kur parašyta, kad Jūs laikomas dingusiu nuo 1946-ųjų, – išpyškino Hesė vienu ypu, stebeilydamasis į savo batų galus, nes nedrįso pakelti akių į viršininką.
Po minutėlę trukusios tylos Kampfas nedvejodamas tarė:
– Bus koks bendravardis. Juk mano pavardė gana dažna…
– Iš pradžių ir aš kaip tik taip pagalvojau. Tik kad visi duomenys sutampa: gimimo data ir vieta, jūsų tėvų vardai ir vietovės, kuriose gyvenote, kol buvo pranešta, kad dingote tuoj po karo. Štai čia kortelė, pažiūrėkite pats!
– Bet kas galėjo pranešti, kad aš dingęs… ir kokia proga? – paklausė Kampfas su neslepiamu sutrikimu žvelgdamas į raudoną kartono kortelę, kurioje visi jo duomenys tikrai buvo pakartoti.
– Kortelėje minimas toks Manfredas Šulė, o toliau viso labo du žodžiai: nugriautas namas. Ir miesto pavadinimas: Zolingenas.
Suchdienst direktorius minutėlei susimąstė. Netrukus jis suprato, kas greičiausiai bus atsitikę. Kai netikėtai Zolingene nugriovė tą namą, kuriame jo šeima po karo buvo apsistojusi keliems mėnesiams, kaimynas veikiausiai pamanė, kad mažasis Matijas Kampfas liko po pastato griuvėsiais ar šiaip be žinios pradingo. Todėl ir pranešė Deutsches Rotes Kreuz skyriui.
Padėkojęs bendradarbiui už informaciją, Kampfas jį išprašė užsigalvojęs ir ne ypač mandagiai. Klestelėjo ant tos pačios sofos, kurioje prieš kelias dienas buvo pasodinęs Brantus. Matijo Kampfo žvilgsnis klaidžiojo tuštumoje. Lauke vėl pradėjo lyti, ir didelį kabineto langą ėmė liūdnai vagoti ilgi lietaus lašų dryžiai. Naujiena jį išmušė iš vėžių. Ką nors kitą gal būtų tik pralinksminusi mintis, kad šitiek metų ir taip kruopščiai vadovauja archyvui, kuriame ir pats yra įrašytas tarp milijonų vokiečių, be žinios dingusių Antrojo pasaulinio karo metais. Kam nors kitam gal tik šypseną būtų iššaukęs toks neįtikėtinas paradoksas. Tik ne Kampfui. Pakako vos dešimties sekundžių, kad jo smulkmeniškai sutvarkyta būtis prasmegtų į kažkokį jovalą ar, paprasčiau tariant, netikrumą. Į tą patį netikrumą, kurį jau tiek metų diena iš dienos jis siekė įveikti, ištrinti.
Juk ištisus dešimtmečius dėjo pastangų, kad sugrąžintų tapatybę tūkstančiams pabėgėlių. Ir šiandien staiga paaiškėja, kad jo paties tapatybe galima būtų suabejoti, kad jo paties būtis stokoja tikrumo – bent jau sprendžiant iš to raudono kartono lapelio, įkišto, drauge su tūkstančiais kitų, į senąją Raudonojo Kryžiaus kartoteką. Tam tikru požiūriu buvo ne tiek jau svarbu, kad tą archyvą tiesiogiai valdė jis pats. Gal net priešingai, jo situacija dėl to išrodė dar labiau dramatiškai komiška.
Vis dėlto labiausiai Kampfą šokiravo klaidos galimybė apskritai – tai, kad tvarka galėjo šitaip prašauti pro šalį. Žmogus, kuris visą savo gyvenimą buvo pašventęs tam, kad sugrąžintų tūkstančiams žmonių jų veidus ir likimus, ką tik aptiko, kad praeities pats niekada neturėjo, o dabartis ir ateitis visai neapčiuopiamos. Dešimtmečiais asmeninė jo būtis buvo tvarkoma taip, kad kiekvienas aspektas įgytų apibrėžtumą, o ateitis – aiškų pavidalą be jokio nerimą keliančio netikrumo ir trikdančių netikėtumų. Akies mirksniu ta jo kasdienė pastanga pavirto į tragišką beprasmybę.
Ar buvo apskritai dabar koks nors skirtumas tarp jo paties ir jaunojo Branto?
Susmukusiam kabinete ant sofos Kampfui darėsi vis aiškiau, kad jo asmens konkretybė tėra migla, kad jį apsėdusi aistra tvarkai buvo ne tik bergždžia, bet netgi žiauri. Po kelių minučių vyriausiasis Suchdienst archyvaras vargais negalais atsistojo, kyštelėjo galvą pro duris į sekretorės kabinetą, monotonišku balsu nurodė atšaukti visus tos dienos vizitus, šį savo sprendimą paaiškinęs netikėtu sunegalavimu. Tada pasiėmęs portfelį ir švarką žengė pro Chiemgaustrasse pastato išėjimą. Vartams užsiveriant už jo nugaros pagalvojo, kad to slenksčio daugiau niekada neperžengs.
* Nei minute anksčiau, nei ketvirčiu valandos vėliau (pranc.).
Guy de Maupassant. Palikimas (Pabaiga)
2015 m. Nr. 8–9
Iš prancūzų k. vertė Vilius Litvinavičius
IV
Eidamas paskui tetulės Šarlotės karstą, Lezablis netvėrė įniršiu, ir tuo smarkiau, kuo labiau jį slopino prie žmonių, o dabar dėl apverktino savo likimo jau griežė dantį ant viso pasaulio.
Jis vis graužė save: „Kodėl aš neturiu vaiko, nors jau dvejus metus esu vedęs?“ Ir iš siaubo, įsivaizdavus, kad jo santuoka taip ir liks bevaikė, jam pradėdavo daužytis širdis.
Ir kaip vaikigalis, žiūrintis, kaip aukštai siurprizų stulpo viršūnėje žėruoja laimikis, prisiekinėja, kad užteks jam valios ir ryžto ten įsliuogti, nes turi ganėtinai daug jėgų ir ištvermės, lygiai taip ir Lezablis priėmė nevilties padiktuotą sprendimą tapti tėvu. Tiek daug kitų tampa tėvais, o kodėl gi jis negalėtų juo būti? Galbūt jis buvo pernelyg nerūpestingas, ir visai nesąmoningai, tiesiog nežinodamas kai kurių dalykų, visiškai nekreipė į juos dėmesio? Nejausdamas aistringo troškimo palikti po savęs įpėdinį, niekada deramai nesirūpino, kad būtų pasiektas reikiamas rezultatas. Nuo šiol jis dės beprotiškas pastangas, niekuomet nebus apsileidęs, ir jam pavyks, nes iš tikrųjų šito trokšta.
Tačiau, vos spėjęs grįžti po laidotuvių namo, bemat pasijuto taip blogai, kad turėjo gultis į lovą. Buvo savimi nusivylęs taip smarkiai, kad brutalios nevilties pasekmės jį užgriuvo kaip triuškinantis smūgis.
Gydytojas nusprendė, kad jo būklė kelia nerimą, ir liepė visiškai nejudėti, paskui ilgą laiką būti labai apdairiam. Rimtai baimintasi smegenų uždegimo.
Vis dėlto po savaitės jis atsistojo ant kojų ir grįžo į tarnybą ministerijoje.
Tiesa, galvodamas, kad serga, nedrįso nė prisiartinti prie vedybinio guolio. Jis vis dvejojo ir drebėjo, kaip generolas, kuris ruošiasi mūšiui, nulemsiančiam karo baigtį. Ir kiekvieną vakarą tai atidėliodavo rytojui, tikėdamasis, kad pagaliau sulauks tokios laimingos akimirkos, kai pasijus kupinas sveikatos, žvalumo bei energijos, o tada jau viskas yra įmanoma. Jis kone kas minutę čiupinėjosi pulsą, kuris jam atrodydavo tai per silpnas, tai per dažnas, gėrė tonizuojančius vaistus, valgė žalią mėsą, o grįždamas iš darbo leisdavosi į ilgus, organizmą stiprinančius pasivaikščiojimus.
Kadangi sveikata neatsistatinėjo, kaip tikėtasi, jam šovė mintis vasaros pabaigą praleisti Paryžiaus apylinkėse. Netrukus jis jau galutinai įtikėjo, kad grynas kaimo oras turės lemiamos įtakos sveikatai. Tokiais atvejais, kaip jo, kaimo oras daro stebuklus, tai vienintelis vaistas. Jis taip pasikliovė greita tokio gydymo sėkme, kad be perstojo su daugiareikšme gaidele vis užsimindavo uošviui:
– Kai mes apsistosime kaime, aš jausiuos geriau, ir viskas bus gerai.
Jau vien žodis „kaimas“ jam atrodė kupinas kažkokios slėpiningos prasmės.
Tad jie Bezono kaime išsinuomojo mažą namelį ir ten įsikūrė trise. Abu vyrai kas rytą iki Kolombo geležinkelio stoties pėsčiomis pereidavo per didelę lygumą, o vakare lygiai pat grįždavo.
Kora, tiesiog sužavėta galėjusi apsigyventi tokios ramios upės pakrantėje, išeidavo pasėdėti prie skardžio, skindavo gėles ir parnešdavo didžiules gražių, ryškiai žydinčių, švelniai šlamančių lauko žolynų puokštes.
Kiekvieną vakarą jie trise išeidavo pasivaikščioti upės pakrante iki pat Moriu užtvankos, o užeigoje „Po liepomis“ išgerdavo po butelį alaus. Upės srovė, stabdoma ilgos įkaltų baslių virtinės, veržėsi per sąnaras, bangavo, kunkuliavo ir putojo gal per kokį šimtą metrų, ir nuo nedidelio krioklio gaudesio net žemė virpėjo, o smulkučiai rasos lašeliai, drėgnas rūkas, persmelkęs visą orą, raitėsi kamuoliais nuo krentančio vandens lyg balsvi dūmai, skleidžiantys putų ir šviežio dumblo kvapus.
Užeidavo naktis. Ir ten, kažkur apačioje, didžiule pašvaiste spindėjo Paryžius, o Kašlenas kiekvieną vakarą kartodavo:
– Ek! Čia tai bent miestas!
Kartkartėmis geležiniu tiltu, kertančiu salos pakraštį, kaip griaustinis pradundėdavo traukinys ir bematant išnykdavo, jei kairėje, tai lėkdavo į Paryžių, jei dešinėje, tai riedėdavo jūros link.
Jie niekur neskubėdami grįždavo namo, žiūrėdavo, kaip kyla mėnulis, pasėdėdavo prie gūburio, kad kuo ilgiau pasigrožėtų krentančia į visiškai nurimusią upę jo gelsva, švelnia šviesa, kuri, atrodė, teka kartu su vandeniu ir srovės raibuliai ją vartalioja lyg ugninio audinio raštą. Atsklisdavo šaižus lyg džeržgiantis metalas rupūžių kvarksėjimas. Ore sklandydavo naktinių paukščių klyksmai. Kartais upe be garso prašliuoždavo didžiulis šešėlis, užtemdydamas jos spindintį ir ramų tekėjimą. Tai būdavo valtis brakonierių, metančių į upę varžas ir traukiančių be jokio pliuškenimo į laivelius plačius, tamsoje juoduojančius tinklus, jau pilnus blizgančių ir šokinėjančių gružlių, lyg kokį lobį, iškeltą iš vandens gelmių, gyvą, mirguliuojantį nuo sidabrinių žuvų.
Susijaudinusi Kora švelniai atsiremdavo į vyro petį, kurio ketinimus ji nuspėdavo, nors jie apie tai nieko nekalbėjo. Lyg vėl būtų grįžę sužieduotuvių laikai, pakartotinis meilės bučinio ilgesys. Kartais jis vogčiomis paliesdavo lūpomis jos ausies kraštelį ar paausį, tą žavų švelnios odos plotelį, kur raitosi pirmieji plaukeliai. Ji atsakydavo rankos spustelėjimu, ir juos dar stipriau apimdavo geismas, tačiau jie susitvardydavo, nes juos palaikė ir stiprino kur kas labiau įkvepianti galia, tai yra milijono vizija.
Kašlenas, nuramintas vilties, kurią jautė jau šalimais, gyveno sau laimingas, gėrė iki dugno, sočiai valgė, jausdamas, kaip su prieblanda jam užgimsta poetiniai protrūkiai, toks kvailas graudulys, kokį net patiems rambiausiems iššaukia gamtos vaizdai: saulės spinduliai tarp medžių šakų, saulėlydis už tolimų kalvų su purpuriniais atšvaitais upėje. Ir jis pareikšdavo:
– Kai matau tokius dalykus, tai pradedu tikėti Dievą. Tai man sužnybia štai čia, – tada parodydavo duobutę virš skrandžio, – ir jaučiu, kaip visas išsiverčiu. Pasidarau labai juokingas. Man atrodo, kad mane įmurkdė į kažkokią vonią ir kiaurai permirkau, o nuo to ir verkti norisi.
Reikia pripažinti, kad Lezablio savijauta taip pat gerėjo, jis ūmai pajusdavo tikrą jėgų antplūdį, kokio anksčiau nebuvo patyręs, jam norėdavosi laigyti kaip kumeliukui, raičiotis žolėje ir šaukti iš džiaugsmo.
Jis nusprendė, kad laikas atėjo. Ir tai buvo tikra pirmoji vestuvių naktis.
Paskui jie praleido medaus mėnesį, kupiną glamonių ir vilties.
Paskui jie įsitikino, kad jų pastangos liko bevaisės, o lūkesčiai tušti.
Tai buvo tikra katastrofa, juos apėmė neviltis. Tačiau Lezablis neprarado ryžto, jis užsispyrė ir toliau dėjo titaniškas pastangas. Jo žmona, apimta to paties troškimo ir kamuojama tos pačios baimės, tačiau būdama kur kas tvirtesnė už jį, palankiai sutiko tas pastangas, atsiliepdavo į jas glamonėmis, kaskart pakurstydavo blėstantį jo įkarštį.
Sulig pirmosiomis spalio dienomis jie grįžo į Paryžių.
Jų gyvenimas pavirto tikra kančia. Vis dažniau iš lūpų išsprūsdavo užgaulūs žodžiai, o Kašlenas, kuris tiesiog suuodė, kaip prastai einasi reikalai, nepraleisdavo progos įgelti nešvankiu seno kareivos priežodžiu, persmelktu pagieža.
Ir juos nepaliaujamai persekiojo ir graužė, kurstė kartėlį mintis apie nepasiekiamą palikimą. Kora dabar pradėjo kalbėti paniekinamu tonu ir visaip žemino savo vyrą. Ji elgėsi su juo kaip su mažvaikiu, kaip su nereikšmingu žmogeliu. O Kašlenas per kiekvieną vakarienę kartodavo:
– O aš, jei būčiau turtingas, tai turėčiau daug vaikų… Bet jei jau esi skurdžius, tai turi elgtis išmintingai, – ir pasisukęs į dukterį pridurdavo: – Tu tai atsigimei į mane, bet štai…
Ir mesdavo reikšmingą žvilgsnį į žentą, prieš tai paniekinamai gūžtelėjęs pečiais.
Lezablis nieko neatsakydavo, kaip ir priderėjo kultūringam žmogui, patekusiam į tikrų stuobrių šeimą. Ministerijoje iškart pastebėta, kad jis prastai atrodo. Vieną dieną viršininkas netgi paklausė:
– Ar tik nesergate? Jūs atrodote šiek tiek pasikeitęs.
– Tikrai ne, brangusis pone, – atsakė Lezablis. – Galbūt esu pervargęs. Pastaruoju metu teko labai daug padirbėti, jūs tikriausiai pastebėjote.
Jis rimtai tikėjosi, kad metų gale bus paaukštintas, tad vėl pradėjo kupiną triūso pavyzdinio darbuotojo gyvenimą. Tačiau pelnė tik nieko vertą premiją, net kur kas menkesnę negu kiti, o jo uošvis Kašlenas apskritai liko su nosimi. Užgautas iki širdies gelmių, Lezablis nulėkė pas viršininką ir pirmąkart gyvenime kreipėsi į jį tiesiog „pone“.
– Kam man reikia, pone, šitaip dirbti, kaip aš tai dariau, jei visos pastangos bevaisės?
Toršbefas suraukė plačiąją fizionomiją.
– Aš jau jums sakiau, pone Lezabli, kad neleisiu jokių tokio pobūdžio diskusijų. Ir aš jums dar sykį kartoju, kad tokie reikalavimai man atrodo tiesiog nepadorūs, kai palygini dabartinius jūsų turtus su skurdžia bendradarbių buitimi…
Lezablis nesugebėjo susitvardyti.
– Betgi aš nieko neturiu, pone! Mūsų tetulė paliko savo turtus pirmajam vaikui, kuris gims iš mano santuokos. Mes su uošviu gyvename vien iš atlyginimo.
Viršininkas nustebęs atkirto:
– Jei šiandien dar nieko neturite, tai bet kuriuo atveju vieną gražią dieną neišvengiamai tapsite turtingas. Taigi čia vienas ir tas pats.
Ir Lezablis išėjo iš kabineto labiau susikrimtęs dėl negauto paaukštinimo negu dėl to nepasiekiamo palikimo.
Nepraėjo ir kelios dienos, kaip jį užklupo nemaloni staigmena. Tik spėjo Kašlenas įžengti pro kanceliarijos duris, kaip iškart įsliūkino klastingai besišypsantis gražuolėlis Mazas, paskui pasirodė Pitolė vylingai žibančiomis akimis, paskui, atsainiai stumtelėjęs duris, įžengė Buaselis ir įsisprendė vidury kabineto, ir jis ne tik neslėpė pakilios veido išraiškos, bet dar vaipėsi ir mėtė bendrams sąmokslininko žvilgsnius. Gi tėvukas Savonas, kaip visuomet, sėdėjo ant aukštos kėdės ir, pasidėjęs kojas ant jos skersinio it koks berniūkštis bei lūpų kamputyje suspaudęs molinę pypkutę, perrašinėjo dokumentus.
Niekas nepratarė nė žodžio. Atrodė, kad visi kažko laukia, o Kašlenas ėmėsi registruoti dokumentus, savo įpročiu garsiai kartodamas:
– Tulonas. Virtuvės jūrų karininkams įranga, skirta Rišeljė. Lorienas. Skafandrai, skirti Dezė. Brestas. Anglų gamybos burių drobės pavyzdžiai!
Pasirodė ir Lezablis. Jis dabar kasryt ateidavo pasiimti jam skirtų aplankų, nes uošvis jau nesivargino, kad žentui juos nešiotų pasiuntinukas. Kol jis rausėsi popieriuose, sudėtuose ant registratoriaus stalo, Mazas, trindamasis rankas, vis šnairomis į jį dirsčiojo, o Pitolė, sukęsis cigaretę, šypsojosi lūpų kampučiais, ir tai rodė, kaip jam sunku susitvardyti, kad nesijuoktų. Jis pasisuko į registratorių.
– Na, sakykite, tėvuk Savonai, juk jūs daugybę dalykų perpratote per savo gyvenimą, ar ne?
Senis, suprasdamas, kad jau pradedama iš jo šaipytis ir vėl bus kalbama apie žmoną, neatsiliepė.
Pitolė tęsė:
– Jūs tikriausiai atradote vaikų darymo paslaptį, nes turėjote jų nemažai?
Naivusis žmogelis kilstelėjo galvą nuo popierių.
– Juk jūs, pone Pitolė, žinote, kad nemėgstu pokštų šia tema. Man išpuolė nelaimė vesti to nevertą gyvenimo draugę. Kai surinkau jos neištikimybės įrodymus, tai su ja išsiskyriau.
Mazas, abejingu tonu, nė nešyptelėjęs, paklausė:
– Tikriausiai tokius įrodymus aptikote daugybę kartų, ar ne?
Tėvukas Savonas rimtu balsu atsiliepė:
– Taip, pone.
Pitolė vėl paklausė:
– Bet tai jums nesukliudė turėti daug vaikų, tris ar keturis, bent man taip sakė?
Naivusis žmogelis, tirštai nuraudęs, sulemeno:
– Jūs stengiatės mane užgauti, pone Pitolė, tik jums nieko neišeis. Iš tiesų mano žmona turėjo tris vaikus. Turėjau pagrindo numanyti, kad pirmasis buvo nuo manęs, o kitų dviejų aš atsižadu.
Pitolė tęsė:
– Ir visi žmonės taip sako, kad pirmasis iš tikrųjų buvo nuo jūsų. Bet ir to užtenka. Juk išties puiku turėti vaiką, taip, tiesiog nuostabu ir tai tikra laimė. Paklausykit, juk Lezablis net apsvaigtų iš džiaugsmo, jei padarytų vieną vienintelį, kaip jūs?
Kašlenas nustojo rašyti. Jis nesijuokė, nors tėvukas Savonas tapdavo nuolatiniu patyčių taikiniu, o Kašlenui niekuomet neišsekdavo nepadorūs juokeliai apie nenusisekusį to žmogelio vedybinį gyvenimą.
Lezablis jau susirinko savo popierius, bet, pajutęs antpuolį, nors ir išmuštas iš vėžių bei suerzintas, tačiau paakstintas išdidumo, nusprendė pasilikti, galvodamas, kas galėjo išduoti jo paslaptį. Jis prisiminė, kad apie tai kalbėjosi su viršininku, ir iškart suprato, kad turi nieko nelaukdamas pasielgti ryžtingai, jei nenori visos ministerijos akyse tapti tikru Molio Motiejumi.
Buaselis, skersai ir išilgai žingsniuodamas po kabinetą, ir toliau vaipėsi. Pamėgdžiodamas kimų gatvės prekijo balsą jis šūkavo:
– Paslaptis, kaip daryti vaikus, už dešimt santimų, tik du sū! Klauskite vaikų darymo paslapties, kurią atrado ponas Savonas, ir sužinosite begalę stulbinamų dalykų!
Visi prapliupo juokais, išskyrus Lezablį ir jo uošvį. Tad Pitolė pasisuko į raštvedį ir paklausė:
– Kas jums yra, Kašlenai? Kur dingo jūsų įprastinis linksmumas? Galėtum pasakyti, kad jums visai nejuokinga, jog tėvukas Savonas turėjo vaiką su savo žmona. O man tai tikras cirkas, gryniausias cirkas. Ne kiekvienam tokie dalykai pavyksta!
Lezablis ėmėsi dėlioti popierius, apsimesdamas skaitantis ir nieko negirdįs, bet buvo išbalęs.
O Buaselis vėl užtraukė gatvės nenaudėlio balsu:
– Apie įpėdinių naudą perimant palikimus, dešimt santimų, tik du sū, klauskite!
Nors Mazui tokios pramogos liudijo labai žemą lygį, tačiau niršdamas ant Lezablio, sunaikinusio giliai širdyje puoselėtą viltį laimėti tuos pačius turtus, jis be užuolankų paklausė:
– Kas gi jums nutiko, pone Lezabli, kad taip išblyškote?
Lezablis kilstelėjo akis nuo popierių ir įsmeigė žvilgsnį bendradarbiui tiesiai į veidą. Jis keletą akimirkų padvejojo, virpančiomis iš susijaudinimo lūpomis bandydamas tarti ką nors tokio, kas galėtų ir užgauti, ir atrodyti labai protinga, tačiau nieko gudraus nesugalvojęs pasakė:
– Man viskas gerai. Mane vien nustebino, kaip išsiskleidė jūsų sąmojis.
Mazas, šildydamasis nugarą prie židinio ir keldamas redingoto skvernus, tik nusijuokė ir atsiliepė:
– Kas kaip sugeba, taip ir daro, mano brangusis. Mums, kaip ir jums, taip pat ne viskas išeina, ką sumanome…
Jo žodžius nutraukė naujas juoko protrūkis. Netgi tėvukas Savonas, lyg per miglas, bet suvokęs, kad daugiau jau nekimbama prie jo, daugiau iš jo nesišaipoma, taip ir liko išsižiojęs, iškėlęs aukštyn plunksnakotį. O Kašlenas laukė, sugniaužęs kumščius ir pasiruošęs pulti pirmą, kuris tik pasipainios po ranka.
Lezablis sumurmėjo:
– Nesupratau. Kas gi man neišeina?
Gražuolėlis Mazas paleido skverną, kad galėtų pasiraityti ūsą ir įtaikiai atsiliepė:
– Žinau, kad paprastai jums išeina viskas, kad ir ko tik imtumėtės. Taigi užsiminęs apie jus aš klydau. Tarp kitko, kalba ėjo apie tėvuko Savono vaikus, o ne jūsų, nes jūs jų neturite. Kadangi viskas, ko tik imatės, jums išeina, tai akivaizdu, kad neturite vaikų tik todėl, jog jų nenorite.
Lezablis šiurkščiai paklausė:
– O ko jūs lendate?
Nuo tokio tono Mazas taip pat pakėlė balsą:
– Sakykite, ko gi taip užsiplieskėte? Būkite mandagesnis, kitaip su manimi turėsite rimtų reikalų!
Tačiau Lezablis jau drebėjo iš pykčio ir prarado bet kokį saiką.
– Pone Mazai, aš nesu, kaip jūs, nei dabišius, nei gražuolis. Todėl prašau, kad nuo šiol daugiau niekada į mane nesikreiptumėte. Man visiškai nerūpite nei jūs, nei į jus panašūs.
Ir jis metė provokuojamą žvilgsnį į Pitolė ir Buaselį.
Tada Mazui toptelėjo, kad tikroji jėga – šaltakraujiškumas ir ironija, tad dėl smarkiai užgautos tuštybės nusprendė smogti priešininkui tiesiai į širdį ir prabilo globėjišku tonu, kaip kalba geradaris patarėjas, nors akys liepsnojo įniršiu.
– Mano brangusis Lezabli, jūs jau peržengėte ribas. Beje, suprantu jūsų apmaudą, juk labai skaudu prarasti turtus, ir dar prarasti dėl tokio menkniekio, dėl tokio paprasto, lengvai padaromo dalyko… Paklausykite, aš galiu jums suteikti tokią paslaugą, už dyka, kaip geram draugui. Juk tai penkių minučių reikalas…
Jis dar tęsė prakalbą, kai jam į krūtinę trenkėsi tėvuko Savono rašalinė, kurią paleido Lezablis. Rašalas užpylė Mazui veidą ir akimirksniu pavertė jį negru. Baltakiuodamas ir užsimojęs kumščiu, jis metėsi į priekį. Tačiau Kašlenas pridengė žentą – sugriebęs per juosmenį augalotą Mazą į glėbį ir jį stumdydamas, purtydamas bei kumščiuodamas sugebėjo ne tik sustabdyti, bet ir nublokšti prie sienos. Mazui pavyko ištrūkti tik per didžiausias pastangas, ir jis iškart movė už durų, bet dar suriko abiem savo priešininkams: „Jūs dar apie mane išgirsite!“ ir dingo.
Juo pasekė Buaselis ir Pitolė. Buaselis savo kovinį santūrumą aiškino tuo, esą bijojęs, kad jei įsivels į muštynes, tai galįs ką nors užmušti.
Grįžęs į savo kabinetą, Mazas pirmiausia pabandė nusiprausti, bet iš to nieko neišėjo, nes buvo išsiterliojęs violetiniu rašalu, kurio nei nutrinsi, nei kitaip nuvalysi. Įnirtęs ir nusiminęs jis stovėjo prie veidrodžio ir vis brūžino veidą suglamžyta servetėle. Bet jam tik tiek pavyko, kad juoda spalva tapo dar sodresnė, įgavo raudoną atspalvį.
Buaselis ir Pitolė, atėję kartu, dalijo patarimus. Pasak vieno, reikia prausti veidą grynu alyvuogių aliejumi, pasak kito, padėtų tik amoniakas. Kanceliarijos pasiuntinukas turėjo bėgti pas vaistininką klausti patarimo. Jis atnešė buteliuką geltono skysčio ir gabalėlį pemzos. Tačiau ir tai nieko negelbėjo.
Prislėgtas Mazas pagaliau atsisėdo ir pareiškė:
– Dabar lieka tik iki galo išsiaiškinti garbės klausimą. Ar sutiksite būti mano liudininkais ir pareikalauti iš Lezablio atitinkamo atsiprašymo arba tegu ruošia ginklus?
Abudu sutiko, ir kartu ėmėsi aptarinėti veiksmų planą. Jie neturėjo nė menkiausio supratimo, kaip tvarkyti tokio pobūdžio reikalus, tik nenorėjo prisipažinti, tad stengdamiesi, kad viskas vyktų korektiškai, labai neryžtingai dėstė prieštaringiausias nuomones. Pagaliau nusprendė pasitarti su fregatos kapitonu, priskirtu prie ministerijos vadovauti anglies aprūpinimo tarnybai. Jis apie tai išmanė ne ką daugiau už juos. Tačiau, viską apgalvojęs, vis dėlto patarė nueiti pas Lezablį ir paprašyti, kad šis suvestų juos su dviem savo draugais, kurie taip pat būtų sekundantais.
Kai jie jau ruošėsi eiti į bendradarbio kabinetą, Buaselis staiga stabtelėjo.
– Juk mums būtina mūvėti pirštines?
Pitolė akimirką padvejojo.
– Taip, tikriausiai.
Tačiau kad apsirūpintų pirštinėmis, jie turėjo išeiti į miestą, o viršininkas nemėgo juokauti. Taigi jie vėl liepė pasiuntinukui bėgti, tik šį sykį pas krautuvininką. Tiesa, ilgai nesutarė dėl spalvos. Buaselis norėjo, kad būtų juodos, o Pitolė manė, kad ši spalva nedera prie tokių aplinkybių. Pagaliau nuspręsta, kad pirštinės bus violetinės.
Pamatęs abu pirštinėtus vyrus, iškilmingai įžengiančius į kabinetą, Lezablis kilstelėjo galvą ir šiurkštokai paklausė:
– Ko pageidaujate?
Pitolė atsakė:
– Pone, mūsų draugas ponas Mazas įpareigojo mus pareikalauti iš jūsų arba atsiprašymo, arba išsiaiškinti santykius ginklais už savivalės veiksmus, per kuriuos nuo jūsų nukentėjo.
Tačiau Lezablis, vis dar įsiutęs, sušuko:
– Kaip? Jis mane įžeidžia ir dar meta iššūkį? Perduokite, kad niekinu ir jį, ir viską, ką tik jis pasakys ar padarys.
Buaselis, nutaisęs tragišką išraišką, žingtelėjo į priekį.
– Ar jūs norite mus priversti, pone, kad paskelbtume laikraščiuose bendrą pareiškimą, kuris jums būtų ypač nemalonus?
Pitolė, nutaisęs klastingą išraišką, pridūrė:
– Ir kuris rimtai nuplėštų jums garbę bei sugriautų karjerą.
Priblokštas Lezablis tik spoksojo į juos. Ką daryti? Jis nusprendė, kad reikia laimėti šiek tiek laiko.
– Ponai, mano atsakymą išgirsite po dešimties minučių. Gal palauksite pono Pitolė kabinete?
Kai pasiliko vienas, apsidairė aplinkui, lyg ieškotų patarimo ar pagalbos.
Dvikova! Jis turės kautis dvikovoje!
Jis drebėjo, jis buvo tiesiog pašiurpęs, kaip taikus žmogus, kuris niekados neįsivaizdavo šitokios galimybės, todėl buvo nepasiruošęs atsispirti tokiai grėsmei, išgyventi tai, o artėjant tokiam baisiam išbandymui jam net nėra iš kur pasisemti drąsos. Jis bandė atsistoti, bet vėl klestelėjo ant kėdės, jam daužėsi širdis, kojos pasidarė vatinės. Jo įniršis ir ryžtas bemat išgaravo. Bet kai pagalvojo, kokia apie jį susidarys nuomonė ministerijoje, kokios paskalos skrajos po visus kabinetus, kai šitas reikalas iškils į aikštę, jo blėstanti puikybė vėl sukirbėjo, o nežinodamas, ką nuspręsti, nuėjo pas viršininką pasiteirauti jo požiūrio.
Ponas Toršbefas net nustėro ir liko sėdėti suglumęs. Jam neatrodė, kad ginkluota akistata yra būtina, o labiausiai bijojo, kad tai sutrikdys darnų kanceliarijos darbą. Jis tik kartojo:
– Nieko negaliu jums pasakyti. Tai yra garbės reikalas, ir jis manęs neliečia. Ar norite, kad rekomenduočiau jus kapitonui Bukui? Šitas žmogus išmano tokius dalykus ir galės jums pavadovauti.
Lezablis sutiko ir nuėjo pas kapitoną, kuris netgi neatsisakė būti jo sekundantu, o antruoju pakvietė savo padėjėją.
Buaselis ir Pitolė jų tebelaukė, tiek laiko taip ir nenusimovę pirštinių. Jie pasiskolino dar dvi kėdes gretimame kabinete, kad visi keturi turėtų kur atsisėsti.
Po ceremoningo pasisveikinimo jie susėdo vieni prieš kitus. Pitolė paprašė žodžio ir paaiškino susiklosčiusią padėtį. Kapitonas, jį išklausęs, atsakė:
– Reikalas labai rimtas, bet man neatrodo nepataisomas, čia viskas priklauso tik nuo to, kokie bus tikrieji konfliktuojančių šalių ketinimai.
Senasis jūreivis širdies gilumoje iš jų šaipėsi.
Tada išsirutuliojo ilgiausia diskusija, kurios prireikė tam, kad būtų paruošti keturi variantai laiškų, išdėstančių abipusius atsiprašymus. Žinoma, jeigu ponas Mazas pripažins, kad apskritai neketino įžeisti pono Lezablio, o šis neprieštaraudamas prisiims kaltę, kad buvo neteisus paleidęs į bendradarbį rašalinę, ir atsiprašys už šį nepritinkamą savivalės aktą.
Tada ketvertas įgaliotinių grįžo pas savo atstovaujamuosius.
Mazas sėdėjo už rašomojo stalo ir, smarkiai sunerimęs dėl artėjančios dvikovos, nors ir tikėjosi, kad priešininkas atsisakys kautis, veidrodėlyje alaviniais aptaisais apžiūrinėjo tai vieną, tai kitą skruostą. Paprastai tokius veidrodėlius stalčiuose laiko visi valdininkai, kad vakare, ruošdamiesi eiti iš darbo, susišukuotų plaukus ir barzdas, pasitaisytų kaklaraiščio mazgą.
Perskaitęs laiškus, kuriuos jam atnešė, jis nė neslėpdamas pasitenkinimo pareiškė:
– Tai man atrodo labai garbinga. Esu pasiruošęs pasirašyti.
Lezablis savo ruožtu neprieštaraudamas sutiko su savo liudininkų pateikta laiškų redakcija, bet pakomentavo:
– Jei jau tokia jūsų nuomonė, tai ir man lieka tik pritarti.
Tada ketvertas įgaliotųjų vėl susirinko. Apsikeitę laiškais, visi iškilmingai vieni kitiems nusilenkė, taigi incidentas galiausiai išsisprendė, tad ir išsiskirstyta.
O visa ministerija buvo tiesiog įsiaudrinusi. Tarnautojai teiravosi vieni kitų naujienų, be perstojo varstė kabinetų duris ir kiekvieną smulkmeną aptarinėjo koridoriuose. Kai sužinota, kad reikalas jau baigtas, kilo visuotinis nusivylimas. Ir kažkuris pasakė:
– Nuo to Lezabliui vaikas neatsiras.
Žodis nuskrido žvirbliu. Vienas tarnautojas bemat surimavo ir dainušką.
Nors iš tikrųjų atrodė, kad viskas jau baigta, bet atsirado netikėta kliūtis, kurią nurodė Buaselis:
– Kaip turėtų elgtis priešininkai, kada sueis akis į akį? Ar privalo pasisveikinti? O gal geriau apsimesti, kad vienas kito nepažįsta?
Nuspręsta, kad jie neva atsitiktinai susitiks viršininko kabinete ir pono Toršbefo akivaizdoje persimes keletu mandagių žodžių.
Ši ceremonija ilgiau nedelsus ir atlikta, tuomet Mazas pagaliau gavo progą išsikviesti fiakrą, kad kuo greičiau parkaktų namo ir nusipraustų.
Lezablis ir Kašlenas namo grįžo kartu, bet pakeliui nesikalbėjo, nes buvo įpykę vienas ant kito, sakytum, dėl to, kas atsitiko, kažkuris būtų kaltas. Vos spėjo Lezablis peržengti namų slenkstį, kaip iškart trenkė skrybėlę ant komodos ir aprėkė žmoną:
– Man jau gana. Per tave dar įsivėliau į dvikovą!
Ji pasižiūrėjo į jį nustebusi ir bemat susierzino.
– Dvikova? Kam šito reikia?
– Nes Mazas mane įžeidė, ir tai dėl tavęs.
Ji priėjo arčiau.
– Dėl manęs? Kaip tai?
Jis vis pykdamas atsidrėbė į fotelį. Ir pakartojo:
– Jis mane įžeidė… Nematau reikalo tau išsamiau pasakoti.
Bet ji norėjo viską žinoti:
– Aš prašau, kad tu pakartotum, ką jis pasakė apie mane.
Lezablis nuraudo, paskui suvebleno:
– Jis man pasakė… Jis man pasakė… Kažką apie tavo nevaisingumą.
Ji net krūptelėjo, ir jai sukilo įniršis, paveldėtas iš tėvo brutalumas užgožė jos moterišką prigimtį, ji pratrūko:
– Aš!.. Aš esu nevaisinga, aš? Ką jis apie tai, tas stuobrys, išmano? Nevaisinga su tavimi, taip, nes tu ne vyras! Jei aš būčiau ištekėjusi už bet ko, nesvarbu, už ko, paklausyk, tai turėčiau vaikų. Ak, patariu tau apie tai nekalbėti! Kaip dabar man tai brangiai kainuoja, kad ištekėjau už tokio mazgotės kaip tu!.. O ką atsakei tam pašlemėkui?
Lezablis, išgąsdintas tokios audros, sulemeno:
– Aš… trenkiau jam antausį.
Ji pasižiūrėjo į jį apstulbusi.
– O ką jis darė?
– Jis atsiuntė man sekundantus. Šit kaip!
Dabar ją jau iš rimtųjų sudomino visas reikalas, kaip ir bet kurią moterį, ją masino dramatiškos istorijos, tad ūmai sušvelnėjusi, netgi pajutusi šiokią tokią pagarbą šitam vyrui, pasiryžusiam dėl jos rizikuoti gyvybe, ji paklausė:
– Tai kada jūs kausitės?
Jis romiai atsiliepė:
– Mes nesikausime, sekundantai sureguliavo konfliktą. Mazas manęs atsiprašė.
Ji nuliejo jį nuo galvos iki kojų paniekos kupinu žvilgsniu.
– Ak, tau girdint mane įžeidinėja, ir tu tai leidi, tu visai nesikauni! Tau dar betrūko pasidaryti kinkadrebiu!
Jis pasišiaušė:
– Nutilk. Ir aš geriau už tave žinau, nuo ko priklauso mano garbė. Beje, štai pono Mazo laiškas. Še, perskaityk, pati pamatysi.
Ji paėmė popieriaus lapą, perbėgo akimis tekstą ir viską atspėjo, o tada prapliupo kvatotis.
– Tu taip pat parašei laišką? Jūs gi vienas kito išsigandote. Ak, kokie bailiai yra vyrai! Jumis dėtos mes, moterys… Juk tai aš buvau įžeista, aš, tavo žmona, o tu patenkintas, gavęs šitą popierių! Manęs jau nestebina, kodėl tu nesugebi turėti vaiko. Viskas sutampa. Tu esi toks pat ištižęs prieš vyrus, koks ištižęs prieš moteris. Nieko sau paukštelis!
Ji ūmai įgavo Kašleno balsą ir jo manierų, senajam kareivai būdingų padugnių manierų ir vyriškų gaidų.
Atsistojusi priešais, įsisprendusi į klubus, aukšta, stipri, tvirtai sudėta, apvalia krūtine, iki skaistaus raudonumo pritvinkusiu veidu, besiplūstanti kimiu ir virpančiu iš pykčio balsu, ji žiūrėjo į tą sėdintį išblyškusį žmogelį, jau pusiau praplikusį, švariai nusiskutusį, su juokingomis advokato žandenėlėmis. Ir buvo pasiruošusi jį pasmaugti arba sutraiškyti.
Ji pakartojo:
– Tu nesugebi nieko, visiškai nieko. Net tarnyboje tave kas tik nori, tas palieka uodegoj!
Atsivėrė durys, ir pasirodė Kašlenas, nes, išgirdęs smarkų barnį, panūdo sužinoti, dėl ko kilo kivirčas.
– Kas čia darosi?
Kora atsigręžė į tėvą.
– Aš išdėjau šitam žvirbliapalaikiui viską, kaip yra.
Ir Lezablis, kilstelėjęs akis, pamatė, kokie juodu panašūs. Jam pasirodė, kad prasiskleidė šydas, ir jis pamatė juos tokius, kokie jie yra iš tikrųjų, to paties kraujo tėvą ir dukterį, tos pačios rūšies, ir abudu tokius pat netašytus. Jis iškart pasijuto prapuolęs, pasmerktas visą gyvenimą praleisti su jais.
Kašlenas pareiškė:
– Jeigu tik būtų galima išsiskirti. Vis dėlto menkas malonumas ištekėti už tokio išdaro.
Tas žodis nutvilkė Lezabliui ausis, ir jis, visas drebėdamas iš įtūžio, net stryktelėjo iš vietos. Prisiartinęs kaktomuša prie uošvio sušvokštė:
– Išeikite iš čia!.. Išeikite!.. Jūs esate pas mane, ar girdite… Aš jus išvarau…
Jis pagriebė nuo komodos butelaitį su gydomuoju vandeniu ir ėmė juo švytuoti lyg kuoka.
Įbaugintas Kašlenas išėjo atatupstas, pakeliui bambėdamas:
– Kas čia jam dabar užėjo?
Tačiau Lezabliui pyktis neatlėgo, jam jau visko buvo per daug. Jis pasisuko į žmoną, kuri neatitraukdama akių vis žiūrėjo į jį, šiek tiek sutrikusi dėl tokio jo įniršio protrūkio, o jis, jau pastatęs butelaitį atgal ant komodos, tebešaukė:
– O štai tu… O štai tu…
Niekaip nerasdamas nei ką pasakyti, nei galėdamas ką nors sugalvoti, tik stovėjo priešais perkreiptu iš pykčio veidu, murmėdamas tą patį trūkčiojančiu balsu. O žmona prapliupo kvatotis.
Dar labiau užgautas tokių patyčių, jis galutinai įsiuto ir metėsi prie jos, kaire ranka sugriebė jai už gerklės, o dešine ėmė įnirtingai skaldyti antausius. Jau dusdama, išsigandusi, ji atšoko atgal, bet užkliuvo už lovos ir parvirto aukštielninka, o vyras jos nepaleido ir vis mušė. Ūmai jis atsipeikėjo ir uždusęs, nusikamavęs, bemat susigėdęs dėl savo brutalumo vien lemeno:
– Štai… Štai… Štai kas atsitiko…
Tačiau žmona gulėjo nė krust, lyg būtų ją nužudęs. Ji taip ir liko ant lovos krašto aukštielninka, užsidengusi rankomis veidą. Jis prisiartino, atsiklaupė, nesuvokdamas, kaip tai galėjo atsitikti, ir laukdamas, kol ji atidengs veidą, norėdamas pažiūrėti, kas jai nutiko. Šitaip praėjo keletas minučių, jo baimė vis augo, ir jis galiausiai sumurmėjo:
– Kora! Kora, pasakyk ką nors!
Ji neatsiliepė ir nejudėjo. Kas jai? Ką ji daro? Ką ji čia sumanė?
Jo pyktis atlėgo taip staigiai, kaip ir užėjo, ir dabar jis jautėsi šlykščiai, beveik kaip nusikaltėlis. Jis mušė moterį, savo žmoną, jis, toks protingas ir šaltakraujiškas vyras, puikiai išauklėtas ir visuomet susitvardantis. Ir dabar susigraudinęs buvo pasiruošęs maldauti atleidimo, pulti ant kelių, išbučiuoti jos iki raudonumo sumuštus skruostus. Jis švelniai, vien pirštų galiukais, palietė jos ranką, tebedengiančią veidą. Atrodė, ji nieko nejaučia. Paskui ją paglostė, kaip meilinamasi išbartam šuniui. Ji lyg būtų nepastebėjusi. Tada jis ištarė:
– Kora, paklausyk, Kora, aš esu kaltas, paklausyk manęs.
Atrodė, ji mirusi. Tuomet Lezablis pabandė atitraukti ranką jai nuo veido. Tai pavyko gana lengvai, ir jis pamatė, kad jos akis atmerkta, tiesiog įsmigusi į jį, bet kupina nerimo ir baimės.
Jis tęsė:
– Paklausyk, Kora, aš pasidaviau pykčiui. Tai tavo tėvas išvedė mane iš pusiausvyros. Šitaip negalima įžeidinėti vyro.
Ji neatsiliepė, lyg nieko negirdėtų. Jis nežinojo, ką sakyti, ką daryti. Pabučiavo ją į paausį, o kai ji kilstelėjo galvą, pamatė akies kamputyje ašarą, tokią didžiulę, kuri atitrūko nuo blakstienų ir nutekėjo per skruostą; blakstienos suvirpėjo, ir ji bemat užsimerkė.
Jis buvo apimtas širdgėlos, nepaprastai susijaudinęs, apkabinęs žmoną, atsigulė šalia; lūpomis nustūmė kitą jos ranką ir, apiberdamas bučiniais jos veidą, meldė:
– Vargšele Kora, atleisk man, na, atleisk.
O ji vis verkė, be garso, be kūkčiojimų, kaip verkiama, kada ištinka didžiulis sielvartas.
Jis priglaudė prie savęs ir glamonėdamas šnibždėjo jai į ausį švelnius žodžius, kokius tik galėjo sugalvoti. Bet ji taip ir liko bejausmė. Vis dėlto verkti nustojo. Ir jie taip gulėjo ilgai, apsikabinę.
Artėjo naktis, vis tirščiau užpildydama kambarėlį prieblanda, ir kai įsitvyrojo juodžiausia tamsa, jis įsidrąsino ir sugebėjo gauti atleidimą tokiu būdu, kuris vėl atgaivino jų viltis.
Kai jie atsikėlė, Lezablis atgavo ir ankstesnį balso toną, ir buvusią veido išraišką, tarytum nieko nebūtų atsitikę. O ji, atvirkščiai, pasidarė švelnesnė, kalbėjo kur kas malonesniu nei įprasta balsu, žiūrėjo į vyrą nuolankiomis, kone meiliomis akimis, lyg ta nelaukta bausmė būtų atpalaidavusi jai nervus ir suminkštinusi širdį. Ir jis ramiai paprašė:
– Tėvas tikriausiai siaubingai nuobodžiauja ten vienas, taigi nueik pas jį. Beje, laikas vakarieniauti.
Ji išėjo.
Ir iš tiesų buvo jau septinta valanda, netrukus tarnaitė pranešė, kad sriuba išvirusi, paskui kartu su dukra pasirodė ir Kašlenas, jis jau nusiramino ir šypsojosi. Jie susėdo prie stalo ir tą vakarą kalbėjosi taip nuoširdžiai, kaip senokai jiems bebuvo pavykę, atrodė, kad nutiko kažkas gero, ir dabar jie tapo laimingesni.
V
Tačiau jų nuolat puoselėjamos ir vis atnaujinamos viltys galiausiai žlugdavo. Mėnesių mėnesiais užsitęsęs laukimas, nepaisant Lezablio pastangų ir jo gyvenimo draugės geros valios, nešė vien nusivylimą, o baimė apimdavo vis stipriau. Dėl nesėkmių jie nuolat apiberdavo vienas kitą priekaištais, o galutinai nusivylęs sutuoktinis, išdžiūvęs ir išvargęs, dar turėdavo atkentėti nešvankius Kašleno išpuolius, karo būklę išgyvenančiame šeimos ratelyje jį vadinusiu tik „ponu Gaidžiu“. Suprantama, jis nepamiršo tos dienos, kai vos negavo nuo žento buteliu per galvą, pavadinęs jį išdaru.
Tėvas ir duktė, spontaniškai suvienyti varančios į pasiutimą įkyrios minties apie, atrodo, esančius panosėje, tačiau nepasiekiamus didžiulius turtus, nė neišmanė, kaip įmantriau pažeminti ir pikčiau įskaudinti tą impotentą, atnešusį jiems tokią nelaimę.
Kiekvienąkart sėsdamasi už stalo, Kora kartodavo:
– Negausūs šiandien pas mus pietūs. O jei būtume turtingi! Bet tai ne mano kaltė.
Kai Lezablis susiruošdavo į kanceliariją, ji iš savo kambario šaukdavo jam pavymui:
– Pasiimk lietsargį, nes dar jos grįši purvinas kaip vežimo ratas. Galų gale, čia ne mano kaltė, kad vis dar esi priverstas užsiimti kanceliarijos žiurkės darbu.
Kai ji pati sumanydavo kur nors išeiti, niekada nepamiršdavo prieš kelionę šūktelėti:
– Kai pagalvoji, kad ištekėjusi už kito vyro jau važinėčiau karieta…
Kone kiekvieną valandėlę, menkiausia dingstimi ji vis prisimindavo tai ir geldavo priekaištais vyrą, čaižydavo jį užgaulėmis, iš jo padarydavo vienintelį kaltininką, vienintelį, atsakingą už tų pinigų, kuriuos ji galėjo turėti, praradimą.
Galiausiai vieną vakarą, visiškai praradęs kantrybę, jis užriko:
– Kad tave kur šunys! Ar nenutilsi pagaliau? Pirmiausia tai tavo kaltė, o ne kažkieno, kad mes neturime vaikų, ei, paklausyk, vieną aš vis dėlto turiu…
Jis melavo, bet jau geriau taip, tik ne šitie amžini priekaištai ir ta gėda būti nepajėgiu.
Žmona pažvelgė į jį iš pradžių suglumusi, bandydama iš akių atspėti, ar sako tiesą, paskui viską supratusi paniekos kupinu balsu atrėžė:
– Tu turi vaiką, tu?..
Jis akiplėšiškai metė:
– Taip, nesantuokinį vaiką, atidaviau jį auklėti į Anjerą.
Ji visiškai ramutėlė atsiliepė:
– Rytoj važiuosime jo pasižiūrėti, nes aš noriu suprasti, kaip jis buvo padarytas.
Jis nuraudo iki ausų ir sumurmėjo:
– Kaip sau nori.
Kitą rytą ji atsikėlė septintą valandą, ir kai jis nustebo, priminė:
– Tai ar važiuosime aplankyti tavo vaiko? Juk vakar man žadėjai. Gal šiandien jo jau neturi?
Jis bematant pašoko iš lovos.
– Ne mano vaiką aplankysime, o gydytoją, ir jis viską pasakys apie tavo atvejį.
O ji, kupina moteriško pasitikėjimo, atsakė:
– Geriau nesugalvosi.
Kašlenas apsiėmė ministerijoje pasakyti, kad žentas susirgo, ir Lezablių šeimynėlė, apsitarusi su kaimyniniu vaistininku, nurodytą valandą paskambino į daktaro Lefijelio duris, o jis garsėjo kaip daugelio veikalų gimdymo klausimais autorius.
Jie įžengė į baltą svetainę auksuotais sienų ornamentais, ir ten taip trūko baldų, kad ji atrodė negyvenama, nors kėdžių stovėjo apsčiai. Jie atsisėdo laukti. Lezablis taip smarkiai jaudinosi, kad net drebėjo, kankino ir gėda. Priėjo jų eilė, ir jie įžengė į kambarį, gerokai primenantį kanceliariją, kur juos šaltai ir ceremoningai pasitiko žemaūgis storulis.
Jam teko laukti, kol jie paaiškins, kodėl čia atvyko, mat Lezablis, išraudęs iki ausų, niekaip negalėjo įsidrąsinti. Tada ryžosi žmona, ir visai ramiai, kaip žmogus, pasiruošęs bet kam, kad pagaliau pasiektų tikslą, išdėstė:
– Pone, mes atėjome pas jus, nes neturime vaikų. O nuo to priklauso, ar mums atiteks didžiuliai turtai.
Smulkmeniška konsultacija užsitęsė ilgai, išvargino. Tačiau Kora visai nesijautė bent kiek sutrikusi, kai gydytojas skrupulingai ją apžiūrinėjo, ir elgėsi kaip pridera moteriai, kurią įkvepia ir kuriai suteikia stiprybės aukštesni tikslai. Visą valandą apžiūrinėjęs sutuoktinius, gydytojas taip ir nepaskelbė diagnozės.
– Aš negaliu konstatuoti, – pasakė jis, – nieko nenormalaus nei ko nors išskirtinio. Beje, šitokie atvejai pasitaiko gana dažnai. O žmonių kūnai tokie pat skirtingi, kaip ir jų charakteriai. Jei dėl charakterių nesuderinamumo mes matome subyrant tiek santuokų, tai čia nieko stebėtino, jei dėl fizinio nesuderinamumo jos būna nevaisingos. Ponia man pasirodė ypač gerai sudėta ir tinkama gimdymui. Gi ponas savo ruožtu, nors jo kūno sandaroje nepavyko aptikti nė vieno nukrypimo nuo normos, man pasirodė nusilpęs, galbūt netgi dėl pernelyg didelio troškimo tapti tėvu. Ar malonėsite leisti, kad jus auskultuočiau?
Sunerimęs Lezablis iškart nusimetė liemenę, ir gydytojas ilgam pridėjo ausį prie kanceliarijos tarnautojo krūtinės ląstos bei nugaros, paskui kruopščiai jį apstukseno nuo skrandžio iki gerklės ir nuo inkstų iki pakaušio. Jis iškart nustatė lengvą širdies ritmo sutrikimą ir kylančią ligos grėsmę plaučiuose.
– Jums reikalinga medicininė priežiūra, pone, net ypatinga medicininė priežiūra. Bet tai tik anemija, išsekimas, ne kokie nors pavojingi dalykai. Tačiau šios komplikacijos, kol kas dar nereikšmingos, per trumpą laiką gali tapti nepagydomos.
Lezablis, net pabalęs iš siaubo, paprašė skirti gydymą. Jam prirašė sudėtingą dietą. Nurodyta vartoti kuo daugiau geležies, galvijų mėsos, į kasdienį racioną įtraukti sultinius, taip pat užsiimti gimnastikos pratimais, be to, būtinas poilsis ir gyvenimas kaime vasarą. Paskui gydytojas pateikė patarimų, kaip elgtis, kai ligoniui pasidarys geriau. Jis nurodė tokiems atvejams įprastą medicininę praktiką, kuri dažniausiai pasiteisina.
Gydytojo apžiūra ir konsultacija kainavo keturiasdešimt frankų.
Vos tik jie atsidūrė gatvėje, Kora, jau numananti, kas laukia ateityje, apimta aklo įniršio net sušnypštė:
– Tai bent įsivėliau!
Lezablis neatsiliepė. Jis žingsniavo draskomas nerimo, vis prisimindamas ir apgalvodamas kiekvieną daktaro žodį. Ar tik jo neapgavo? Gal jis jau pasmerktas? Dabar jis beveik negalvojo nei apie palikimą, nei apie vaiką! Ėjo kalba apie jo gyvenimą!
Jam atrodė, kad girdi įtartiną švilpesį plaučiuose ir jaučia, kaip pagreitintu ritmu plaka širdis. Einant per Tiuilri, jam pasidarė silpna ir prireikė prisėsti. Žmona susierzinusi stovėjo šalia ir kad pažemintų, žiūrėjo į jį iš viršaus su niekinama užuojauta. Jis sunkiai alsavo, iš susijaudinimo dusulys darėsi dar trūksmingesnis, ir jis, prispaudęs kairės rankos pirštais dešinį riešą, vis skaičiavo arterinį pulsą.
Kora, jau trypčiojusi iš nekantrumo, paklausė:
– Na, gal jau baigsi maivytis? Kada teiksies eiti?
Jis vangiai atsikėlė, kaip tikra auka, ir netardamas nė žodžio nužingsniavo.
Kai Kašlenas sužinojo medicininės apžiūros rezultatus, niekaip negalėjo sutramdyti įniršio. Jis net urzgė:
– Štai kokie mes geručiai, nuostabu! Štai kokie geručiai.
Jis žiūrėjo į žentą plėšraus žvėries akimis, lyg norėtų jį sudraskyti.
Tačiau Lezablis jo nesiklausė, net negirdėjo, o galvojo vien apie savo sveikatą, apie iškilusią grėsmę gyvybei. Tėvas ir duktė galėjo šaukti kiek lenda, juk jie nepabuvojo jo kailyje, o rūpintis savo kailiu – svarbiausia.
Ant jo stalo atsirado daugybė vaistinės buteliukų, ir kiekvieną kartą prieš valgį, ironiškai besišypsant žmonai ir griausmingai kvatojant uošviui, jis skrupulingai skaičiuodavo lašus. Kone kas minutę apžiūrinėdavo save veidrodyje, kone kas akimirką dėjo ranką prie širdies, skaičiuodamas jos dūžius, netgi išnešė savo lovą į tamsų kambarį, iki tol naudotą kaip drabužinė, nes vengė bet kokio fizinio ryšio su Kora.
Dabar jis jautė jai tik baugščią neapykantą, sumišusią su panieka ir pasibjaurėjimu. Beje, visos moterys nuo šiol ėmė atrodyti siaubūnės, pavojingi žvėrys, kurių paskirtis žudyti vyrus, ir jei jis dar prisimindavo tetulės Šarlotės testamentą, tai tik kaip praeityje įvykusį nelaimingą atsitikimą, kai per plauką pavyko išvengti mirties.
Šitaip prabėgo dar keletas mėnesių. Iki galutinės datos liko vos metai.
Kašlenas prikalė valgomajame gremėzdišką kalendorių, iš kurio kiekvieną rytą nuplėšdavo po dieną, ir įnirtis dėl savo bejėgiškumo, neviltis, skaičiuojant, kaip savaitė po savaitės vis labiau tolsta turtai, įsiūtis, pagalvojus, kad vis dar turi lenkti nugarą kanceliarijoje, o paskui gyvens iš dviejų tūkstančių frankų pensijos, ir šitaip iki mirties, traukdavo jam nuo liežuvio tokius ūmius žodžius, kurie dėl kokio nors menkniekio galėjo pereiti į tokius pat veiksmus.
Jis net negalėjo žiūrėti į Lezablį nedrebėdamas iš įtūžio, jam tiesiog knietėjo jį primušti, sutraiškyti ar sutrypti. Jo neapykanta buvo tiesiog neišmatuojama. Kaskart, kai pamatydavo, kad žentas praveria duris, jam pasivaidendavo, kad tai vagis įsėlino į jo namus ir atėmė švenčiausią nuosavybę, tai yra šeimos palikimą. Jis nekentė jo labiau už bet kokį mirtiną priešą, taip pat niekino dėl to jo silpnumo, ir ypač dėl bailumo, kai šis, susirūpinęs savo sveikata, atsižadėjo bet kokių pastangų bendram labui.
Lezablis iš tiesų gyveno atsiskyręs nuo žmonos taip, lyg jųdviejų ničniekas nesietų. Jis ne tik prie jos nė neprisiliesdavo, bet netgi nesiartindavo, o kiek iš gėdos, tiek ir iš baimės vengdavo atsitiktinio jos žvilgsnio.
Kašlenas kiekvieną dieną klausinėdavo dukters:
– Na, ar tavo vyras išdrįso?
O ji atsakydavo:
– Ne, tėveli.
Kiekvienos vakarienės metu prie stalo rutuliodavosi nemalonios scenos. Kašlenas be perstojo kartodavo:
– Jeigu vyras yra ne vyras, tai geriau, kad jis padvėstų ir užleistų vietą kitam.
O Kora pridurdavo:
– Ir būna gi tokių, kurie išvis niekam nenaudingi ir sugeba tik varginti kitus. Net nežinau, ką jie veikia šioje žemėje, juk jie tik našta žmonėms.
Lezablis vien gerdavo savo vaistus ir nieko neatsakydavo. Galiausiai kažkurią dieną uošvis vėl jį aprėkė:
– Supraskite, jei dabar, kai jūsų sveikata eina geryn, nepakeisite elgesio, tai aš jau gerai žinau, ką padarys mano duktė!..
Žentas, laukdamas naujų patyčių, pakėlė į uošvį klausiamą žvilgsnį. O Kašlenas tęsė:
– Po velnių, ji vietoj jūsų susiras kitą! Ir jums labai nuskilo, kad ji šito dar nepadarė. Jei išteki už tokio nusmurgėlio, tai viskas leistina…
Lezablis, išbalęs kaip lavonas, atsiliepė:
– Aš netrukdysiu jai naudotis jūsų protingais patarimais…
Kora nuleido akis. O Kašlenas, miglotai nujausdamas, kad gerokai perlenkė lazdą, šiek tiek sutriko.
VI
Ministerijoje visiems atrodė, kad abu vyrai gana puikiai sugyvena. Tarytum būta nebylaus susitarimo slėpti nuo bendradarbių savo namų batalijas. Jie kreipdavosi vienas į kitą „mano brangusis Kašlenai“ ir „mano brangusis Lezabli“, jie netgi apsimestinai kartu juokdavosi, vaidino, kokie patenkinti ir laimingi būdami šalia.
O Lezablis ir Mazas, savo ruožtu, kai susitikdavo kaktomuša, elgėsi ceremoningai mandagiai, kaip ir pridera priešininkams, kuriems vos neteko kautis. Po neįvykusios dvikovos išlikęs siaubas jiems diktavo perdėtą mandagumą, taip pat pabrėžtiną pagarbą, galbūt netgi slaptą troškimą suartėti, akstinamą instinktyvios baimės dėl galimų naujų santykių komplikacijų. Aplinkiniai, tai matydami, palankiai vertino tokią jųdviejų laikyseną, jų nuomone, prideramą aukštuomenės atstovams, turėjusiems spręsti garbės reikalą.
Jie dar iš tolo rimtai ir oriai pasisveikindavo, pagarbiu ir plačiu mostu nusiimdami skrybėles.
Tačiau jie nesikalbėdavo, nes nė vienas nenorėjo ar nedrįso pradėti.
Bet vieną dieną Lezablis, kuriam viršininkas liepė tučtuojau užeiti pas jį, norėdamas pabrėžti savo uolumą, metėsi bėgti, o už koridoriaus posūkio rėžte įsirėžė į tarnautoją, ėjusį priešinga kryptimi, ir skaudžiai užgavo pilvą. Tai buvo Mazas. Abu iškart žengė atatupsti, o Lezablis, gerokai sutrikęs, maloniai ir mandagiai pasiteiravo:
– Ar aš jūsų neužgavau, pone?
Nukentėjęs į tai atsakė:
– Nė trupučio, pone.
Ir tada jie nusprendė, kad nuo šiol derėtų susitikus apsikeisti bent keliais žodžiais. O vėliau lenktyniaudami tarpusavyje, kuris iš jų galantiškesnis, darėsi vis atidesni vienas kitam, tad netrukus jų santykiuose atsirado netgi tam tikro familiarumo, bet tapti visiškai artimais draugais jiems trukdė kai kurios išlygos, kitaip tariant, abipusė baimė, būdinga žmonėms, kurie dar prastai vienas kitą pažįsta, todėl kai kurios baugščios dvejonės šaldė bendravimo polėkį. Tačiau išskirtinis jų mandagumas netrukus įveikė šią kliūtį, o dažnas bendravimas pamažu padėjo pamatus draugystei.
Dabar jau, užėję susižinoti naujienų į registratoriaus kabinetą, jie dažnai pasilikdavo paplepėti. Lezabliui kažkur išgaravo pasitikinčio savimi karjeristo puikybė, o Mazas pamiršo aukštuomenės atstovo laikyseną, ir Kašlenas, vis dažniau įsitraukiantis į jų pokalbius, atrodė, palankiai vertina šitą draugystę. Kartais, pasižiūrėjęs pavymui išeinančiam iš kabineto dailiajam raštininkui ir susižavėjęs jo tikrai tiesiu ir aukštu stotu, mat tas kakta net kliudydavo durų staktą, jis dirstelėdavo į žentą ir pramurmėdavo:
– Tai bent šaunuolis, ką ir sakyti!
Vieną rytą, kai raštinėje visi vėl susirinko keturiese, nes tėvukas Savonas niekur nesitraukdavo nuo savo darbų, taip atsitiko, kad ekspeditoriaus kėdė, perpjauta, suprantama, kažkokio išdaigininko, subyrėjo vos jam atsisėdus, o naivusis žmogelis, surikęs iš siaubo, dribo ant grindų.
Visas trejetas atlėkė jam į pagalbą. Vyriausiasis raštvedys teigė, kad tai nenaudėlių komunarų darbas, o Mazas žūtbūt norėjo apžiūrėti užgautą vietą. Kartu su Kašlenu netgi bandė nurengti senį, kad aptvarstytų žaizdas, bent jau taip jie aiškino. Tačiau jis įnirtingai priešinosi, šaukdamas, kad nieko neatsitiko.
Kai linksmybė šiek tiek nuslūgo, Kašlenas nelauktai šūktelėjo, perrėkdamas kitus:
– Sakykite, pone Mazai, ar ne puiku, kad mes taip susidraugavome? Tai gal ateitumėte pas mus pavakarieniauti? Ir mums visiems bus labai malonu, ir mano žentui, ir man, ir mano dukteriai, kuri apie jus nemažai girdėjusi, nes namuose dažnai aptarinėjame kanceliarijos reikalus. Sutarta, ar ne?
Lezablis palaikė tą primygtinį prašymą, nors kur kas šaltesniu tonu negu uošvis:
– Vis dėlto ateikite, mums bus labai malonu.
Mazas šiek tiek sutrikęs dvejojo, su šypsenėle prisimindamas paskalas, lydėjusias šiuos žmones.
Kašlenas neatstojo.
– Tai sutarta?
– Na, gerai, taip, aš sutinku.
Tik peržengęs namų slenkstį, tėvas iškart pranešė dukrai:
– Tu nežinai, šį sekmadienį pas mus vakarieniauti ateina ponas Mazas.
Kora iš pradžių net apstulbo ir tepratarė:
– Ponas Mazas? Tai bent!
Ir ji nežinia dėl ko nuraudo iki pat plaukų šaknelių. Ji dažnai girdėdavo apie jį kalbant, apie jo puikias manieras, apie jo pasisekimą tarp moterų, o ministerijoje jis garsėjo kaip neatremiamas viliotojas, tad jai jau seniai knietėjo su juo susipažinti.
Kašlenas, trindamas iš pasitenkinimo rankas, tęsė:
– Tu pamatysi, tai tvirtas vaikis, tikrai dailus jaunuolis. Ir jis aukštas kaip karabinierius, tai ne tavo vyrelis, šit kaip!
Ji sutriko ir nieko neatsakė, lyg išsidavusi, kad ne kartą apie jį svajojo.
Vakarienei imta ruoštis taip pat kruopščiai, kaip kitados, kai kvietė Lezablį. Kašlenas aptarinėjo patiekalus, norėjo, kad viskas eitų gerai, ir, sakytum, jo širdyje atgimė iki galo nesuvokta, dar neaiški viltis, jis atrodė guvesnis, lyg galvoje drąsinamai kirbėtų slaptas ir patikimas sumanymas.
Tą sekmadienio pusdienį jis ištisai prasiblaškė prižiūrėdamas, kaip vyksta ruoša, o Lezablis sėdėjo prie skubių dokumentų, parsineštų iš kanceliarijos. Prasidėjo pirma lapkričio savaitė, taigi artėjo Naujieji metai.
Mazas atėjo septintą valandą, ir buvo pakilios nuotaikos. Jis įžengė lyg į savo namus ir įteikė Korai, pasakęs komplimentą, didžiulę puokštę rožių. Jis pridūrė familiariu tonu, įprastu dažniems aukštuomenės vakarėlių lankytojams:
– Man atrodo, ponia, kad aš jus šiek tiek pažįstu, ir dar nuo vaikystės, nes jau daugelį metų jūsų tėvas man pasakoja apie jus.
Kašlenas, pamatęs gėles, net sušuko:
– Čia iš tikrųjų galantiška!
O duktė prisiminė, kad Lezablis, atėjęs pas juos susipažinti, neatnešė jokios gėlytės. Dailusis raštininkas atrodė viskuo sužavėtas ir džiūgavo kaip vaikas, atėjęs pirmą kartą pasisvečiuoti pas senus kiemo draugus, o su Kora flirtavo taip galantiškai, kad jai net skruostai kaito.
Ji pasirodė jam labai patraukli. Ji nusprendė, kad jis tikras vilioklis. Kai svečias išėjo, Kašlenas paklausė:
– Koks šaunus bernas, ar ne? Turėtų būti neblogas plevėsa! Tikėtina, kad jis sugundo visas moteris iš eilės.
Kora, būdama net kur kas santūresnė, vis dėlto prisipažino, kad jai pasirodęs „visai mielas, ne toks pasipūtėlis, kaip maniusi“.
Netgi Lezablis, atrodęs mažiau pavargęs ir ne toks liūdnas kaip paprastai, pripažino, kad anksčiau jį „prastai pažinojo“.
Šitaip Mazas ėmė pas juos kartkartėmis užeidinėti, paskui lankėsi vis dažniau. Visi jį pamėgo. Jį vėl kviesdavosi, aplink tūpčiodavo. Kora gamindavo jo mėgstamus patiekalus. O vyriška draugystė taip sustiprėjo, kad visas trejetas ilgam nesiskirdavo. Naujasis draugas sugebėdavo per laikraščių redakcijas gauti vietas teatrų ložėse ir vesdavosi visą šeimyną į spektaklius.
Grįždavo jie jau naktį, pėsčiomis, bet gatvėse dar būdavo pilna žmonių, o jie išsiskirdavo tik prie Lezablio namų durų. Mazas ir Kora eidavo priekyje, tolygiu žingsniu, kone suglaudę pečius, linguodami tuo pačiu judesiu, tuo pačiu ritmu, lyg dvi būtybės, sutvertos eiti šalia visą gyvenimą. Jie kalbėdavosi pusbalsiu, atrodė, kad ir be žodžių vienas kitą girdėtų, ir vis prislopintai juokdavosi, kartais jaunoji moteris atsigręždavo ir mesdavo žvilgsnį atgal, į savo tėvą ir vyrą.
Kašlenas žiūrėdavo į juos patenkintu žvilgsniu, ir dažnai, užmiršęs, kad kalbasi su žentu, pareikšdavo:
– Kaip jiedu puikiai sudėti, tiesiog smagu matyti juos kartu.
Lezablis romiai atsakydavo:
– Jiedu yra beveik tokio pat ūgio.
O jis jautėsi tikru šaunuoliu, nes širdis daužėsi jau ne taip smarkiai, o paskubinęs žingsnį mažiau uždusdavo, todėl buvo laimingas ir pamažu sklaidėsi pagieža uošviui, kurio užgaulios pašaipos pagaliau liovėsi.
Po Naujųjų metų jį paaukštino iki vyriausiojo raštvedžio. Jį apėmė toks nevaldomas džiaugsmas, kad, grįžęs namo, pirmąkart po pusės metų pabučiavo žmoną. Ji atrodė nemaloniai apstulbinta, sutriko, lyg jis būtų neprideramai pasielgęs, ir pasižiūrėjo į Mazą, kuris jau buvo atėjęs jo pasveikinti Naujųjų metų proga ir palinkėti visokeriopos sėkmės. Šis taip pat atrodė sutrikęs ir nusisuko į langą, kaip žmogus, kuriam nesinori matyti kai kurių dalykų.
Tačiau praėjo šiek tiek laiko, ir Kašlenas vėl ėmė darytis irzlus bei piktas, kibti prie žento su savo kvailais juokeliais. Kai kada jis užsipuldavo ir Mazą, lyg ir tas būtų kaltas dėl pakibusios virš jų galvų negandos, kurios valanda artinosi su kiekviena akimirka.
Kora vienintelė atrodė išlikusi visiškai rami ir laiminga, ji tiesiog spinduliavo. Sakytum, ji visai pamiršo tą grėsmingą ir tokią artimą datą.
Taip atėjo kovas. Atrodė, kad visos viltys prarastos, nes liepos dvidešimtą turėjo sueiti treji metai po tetulės Šarlotės mirties.
Ankstyvas pavasaris nusėjo žemę žiedais bei žaluma, tad Mazas vieną sekmadienį pasiūlė savo draugams pasivaikščioti Senos pakrantėmis ir pakrūmėse pasiskinti žibuoklių.
Jie įsėdo į rytinį traukinį ir išlipo Mezon Lafite. Žiemos žvarba dar karaliavo tarp plikų medžių šakų, bet gaiviai žaliuojanti žolė jau mirgėjo nuo baltų ir melsvų žiedų, o liesutės augančių atšlaitėse vaismedžių šakos, prasiskleidus pumpurams, atrodė apkarstytos rožių girliandomis.
Dumblina ir apsunkusi po gausaus pastarųjų dienų lietaus liūdnai sruveno Sena, vinguriuodamas tarp skardžių, išgraužtų tirpstančio sniego, o lygumos, pažliugusios vandeniu, atrodė ką tik po maudynių ir nuo pirmųjų saulėtų dienų šilumos alsavo švelniu drėgmės kvapu.
Jie išsisklaidė po parką. O paniuręs Kašlenas, dar niekad nebuvęs toks prislėgtas, karčiai mąstė apie artėjančią lemtingą dieną, kai galutinai išmuš jų nelaimės valanda ir iš apmaudo daužė lazda grumstus. Lezablis, toks pat apniukęs, bijojo sušlapti žolėje kojas, o jo žmona ir Mazas ieškojo gėlių puokštei. Kora jau keletą dienų atrodė negaluojanti, buvo išsekusi ir išbalusi.
Ji bemat pavargo ir užsinorėjo valgyti. Jie surado kažkokią užeigą šalia apgriuvusio seno malūno, ir netrukus terasoje, kone skalaujamoje upės vandens, ant medinio stalo, uždengto dviem staltiesėmis, jiems padėjo priešpiečius, kokius paprastai valgo paryžiečiai užmiestyje.
Jie smagiai triauškė keptus gružlius, godžiai žiaumojo jautieną su bulvėmis, o pilna žalumynų salotinė keliavo ratu, kai Kora ūmai pašoko ir, prispaudusi prie burnos servetėlę, bėgte pasileido prie skardžio.
Sunerimęs Lezablis paklausė:
– Kas gi jai čia pasidarė?
Mazas sutrikęs ir išraudęs murmėjo:
– Bet… aš nežinau… ji ką tik gerai jautėsi!
Kašlenas taip išsigando, kad liko sėdėti iškėlęs aukštyn šakutę su pasmeigtu salotos lapu. Pagaliau jam pavyko atsikelti, ir jis apsidairė, kur duktė. Persilenkęs per terasą pamatė, kad ji stovi prisispaudusi veidu prie medžio, jai silpna. Netikėtas įtarimas jam net pakinklius pakirto, jis vėl klestelėjo ant kėdės, dirsčiodamas sutrikusiu žvilgsniu į abu vyriškius, o šie taip pat atrodė sumišę. Jis vis tyrinėjo juos susirūpinusiomis akimis, nedrįsdamas tarti nė žodžio, ir apsvaigęs nuo vilties, ir kone išprotėjęs iš baimės.
Visiškoje tyloje šitaip praslinko ketvirtis valandos. Galiausiai pasirodė Kora, dar šiek tiek išbalusi, ir žengė ji sunkiai. Niekas nė neklausė, kas jai iš tiesų nutiko, visiems atrodė, kad ir taip atspėjo artėjant laimingąjį įvykį, sunku buvo apie tai kalbėti, visi degė nekantrumu sužinoti, tik bijojo išgirsti. Tik Kašlenas išdrįso paklausti:
– Ar jau geriau?
Ji atsiliepė:
– Taip, ačiū, čia nieko tokio. Bet pasistenkime grįžti kuo anksčiau, mane šiek tiek kamuoja migrena.
Susiruošus vykti, ji paėmė vyrą už rankos, lyg būtų norėjusi atskleisti kažkokią paslaptį, bet vis dėlto nedrįstų prisipažinti.
Draugai išsiskyrė Sen Lazaro geležinkelio stotyje. Mazas neva prisiminė darbo užduotį, kurią turėjo užbaigti, tad, su visais maloniai atsisveikinęs bei paspaudęs rankas, nuėjo.
Kai Kašlenas liko tik su dukteria ir žentu, iškart paklausė:
– Tai kas gi tau nutiko valgant priešpiečius?
Kora iš pradžių neatsiliepė, paskui šiek tiek padvejojusi pasakė:
– Nieko. Mane šiek tiek supykino.
Ji vos ėjo, bet šypsojosi. Lezablis, jautęsis kaip nesavas, apimtas nerimo, kamuojamas besiblaškančių prieštaringų minčių, kai prabangos godulį keitė bukas pyktis, degino gėda, graužė pavydulingas nusižeminimas, pasielgė kaip tie miegaliai, kurie paprasčiausiai užmerkia akis, kai rytiniai saulės spinduliai prasimuša pro užuolaidas ir išraižo jų antklodes šviesos linijomis.
Grįžus namo Lezablis pareiškė, kad jam reikia pabaigti vieną darbą ir užsidarė savo kambaryje. Tuomet Kašlenas apkabino dukterį per pečius ir paklausė:
– Tai tu nėščia, ar ne?
Ji sumurmėjo:
– Man atrodo, kad taip. Jau antras mėnuo.
Ji dar nebaigė kalbėti, o jis jau iš džiaugsmo stryktelėjo, paskui jis pasileido aplink ją šokti viešnamio kankaną, kurį išmoko dar tais laikais, kai tarnavo karo įguloje. Nors kliudė didžiulis pilvas, jis aukštai kilnojo kojas ir šokinėjo, net kambarys bildėjo. Baldai lingavo, bufete dzingsėjo stiklinės, sietynas švytavo ir virpsėjo lyg laivo žibintas. Paskui jis pagriebė savo brangiąją dukrelę į glėbį ir karštai išbučiavo, paskui familiariai pliaukštelėjo jai per pilvą ir paklausė:
– Na, pagaliau turime! Jau pasakei savo vyrui?
Ji tučtuojau susidrovėjo ir pralemeno:
– Ne… dar ne… aš… aš laukiau.
Tačiau Kašlenas sušuko:
– Puiku, puiku. Tu gėdiniesi. Palauk, aš, aš jam pasakysiu!
Ir jis nuskubėjo į žento kambarį. Lezablis, kuris nieko neveikė, pamatęs jį įeinant, iškart pašoko. Tačiau uošvis jam net neleido atsipeikėti:
– Ar žinote, kad jūsų žmona pastojo?
Netikėtai užkluptas sutuoktinis visiškai sutriko, net raudonis išmušė skruostus.
– Kas? Kaip? Kora? Ką jūs sakote?
– Aš sakau, kad ji pastojo, ar girdite? Mums tokia sėkmė!
Ir, netverdamas džiaugsmu, griebė jam už rankų, suspaudė jas, pakratė, tarsi jį sveikintų, tarsi jam dėkotų, ir vis kartojo:
– Na, pagaliau turime! Kaip puiku, kaip puiku! Tik pagalvokite, turtai dabar jau mūsų.
Jis nesusivaldė ir suspaudė Lezablį glėbyje.
Kašlenas šaukė:
– Tai per milijoną, pagalvokite, per milijoną! – Ir jis pasileido šokti, paskui ūmai stabtelėjo: – Eikite, greičiau, ji laukia jūsų, nors pabučiuokite!
Ir, sugriebęs per juosmenį, taip žentą pastūmė, kad tas lyg kėglių rutulys įlėkė į valgomąjį, kuriame sunerimusi Kora net atsistojusi klausėsi, ką jie kalba.
Pamačiusi įsiveržiantį vyrą, iš netikėtumo net atšoko atgal ir neteko žado. Lezablis stovėjo priešais, išbalęs, perkreiptu veidu. Atrodė, kad jis yra teisėjas, o ji – kaltinamoji. Pagaliau jis pratarė:
– Regis, esi nėščia?
Ji virpančiu balsu pralemeno:
– Panašu į tai.
Tačiau Kašlenas stvėrė juos abu už sprando ir taip prispaudė vieną prie kito, kad net nosys susiplojo, ir visa gerkle suriko:
– Pasibučiuokite, kad jus šunys! Juk yra dėl ko!
Kai pagaliau juos paleido, tai net trykšdamas beprotišku džiaugsmu iškilmingai paskelbė:
– Partija pagaliau laimėta! Taigi, Leopoldai, kuo skubiau pirksime vilą užmiestyje. Ten tai jau galėsite pataisyti savo sveikatą.
Vien nuo minties apie sveikatą Lezablis krūptelėjo. O uošvis tęsė:
– Mes ten pasikviesime poną Toršbefą kartu su žmona, juk jo pavaduotojui tarnyba eina į pabaigą, tai galėsite atsisėsti į jo vietą. Štai tiesus kelias prie tikslo!
Su kiekvienu Kašleno žodžiu Lezabliui skleidėsi raiškūs vaizdai, ir jis netgi matė save pasitinkantį viršininką prie baltos gražios vilos paupyje. Jis apsivilkęs dryžuotą drobės švarką, su panama ant galvos.
O atgyjant jo viltims, kažkas švelnaus įėjo į širdį, kažkas tokio šilto ir gero persmelkė visą kūną, ir jam iškart palengvėjo, jo savijauta tiesiog akyse taisėsi.
Jis nusišypsojo, nors dar nieko neatsakė.
O Kašlenas, apsvaigęs nuo naujų lūkesčių, pakylėtas svajonių sparnais, tęsė:
– Kas žino? Gal net turėsime įtakos visos šalies likimui? Galbūt jūs tapsite deputatu. Bet kuriuo atveju būsime itin reikšmingi ir turėsime kuo mokėti už gyvenimo malonumus. Jūs įsigysite arkliuką ir brikelę kasdieniam važinėjimui į stotį.
Prieš Lezablio akis vis skleidėsi prabangos, puošnumo ir gerovės vaizdai. Nuo minties, kad jis vadelios vežimaitį, kaip tie turtuoliai, kuriems taip dažnai pavydėdavo laimingos dalios, galutinai apsalo. Ir net neištvėrė neleptelėjęs:
– Na, taip! Tai, pavyzdžiui, yra nuostabu.
Kora, matydama, kad jis įveiktas, taip pat šypsojosi ir net susigraudino iš dėkingumo, o Kašlenas, nematydamas daugiau jokių kliūčių, pareiškė:
– Eime vakarieniauti į restoraną. Po šimts velnių! Reikėtų mums surengti šiokią tokią puotą.
Namo jie grįžo įkaušę, o Lezablis, kuriam dvejinosi akyse ir mintys blaškėsi kaip pasiutusios, net nesugebėjo nusigauti iki savo tamsiosios kamarėlės. Ir jis atsigulė, gal netyčia, gal užsimiršęs, į dar tuščią žmonos lovą. Visą naktį jam dingojosi, kad guolis sūpuojasi lyg laivas, linguoja, vartaliojasi ir blaškosi. Jį netgi ištiko lengvas jūros ligos priepuolis.
Kai pabudo, tai labai nustebo, pamatęs Korą savo glėbyje.
Ji atmerkė akis, nusišypsojo ir, apimta dėkingumo bei švelnumo, spontaniškai jį pabučiavo. Paskui pračiulbo balseliu, būdingu moterims, kai jos stengiasi prisimeilinti:
– Būk toks geras, neik šiandien į ministeriją. Daugiau tau nėra reikalo būti tokiam stropiam, juk mes netrukus tapsime turtingi. Ir dar sykį išvažiuosime į kaimą, tik vienu du.
Jis jautėsi gerai pailsėjęs, net persisotinęs palaima, kuri apima, kai praeina po besaikės šventės visame kūne atsiradusi gėla, ir net salo nuo patalų šilumos. Jis pajuto neapsakomą troškimą šitaip tysoti be galo ilgai, ir nieko daugiau neveikti, tik šitaip apatiškai snūduriuoti. Iki šiol nežinomas ir galingas tinginystės potraukis tiesiog paralyžiavo sielą, maloniu stinguliu užtvindė raumenis. Iš pradžių neaiški, bet vis nenurimstanti, palaiminga mintis plastėjo jo galvoje: „Būsiu turtingas, nuo nieko nepriklausomas.“
Tačiau po akimirkos jis net sustingo iš siaubo ir tylutėliai sušnibždėjo, lyg sergėtųsi, kad jo žodžių kas nors neišgirstų už sienos:
– O tu visiškai tikra, kad esi nėščia?
Ji tučtuojau užtikrino:
– Kurgi ne! Aš juk nesuklydau.
O jis, vis dar šiek tiek sunerimęs, pradėjo ją švelniai čiupinėti. Jo ranka perbėgo jos išsipūtusiu pilvu. Paskui jis pareiškė:
– Taip, iš tikrųjų, bet tu nepagimdysi iki nustatytos datos. Šitaip galbūt bus užginčytos mūsų teisės į palikimą.
Tokia prielaida jai sukėlė tik įniršį.
– Na jau ne! Tik pagalvok, po tokių vargų ir pastangų, tikriausio skurdo, dar kažkas ginčytų, tai jau ne! – ji net atsisėdo lovoje, netverdama pasipiktinimu. Ir iškart rėžė: – Eime tučtuojau pas notarą.
Tačiau, jo nuomone, iš pradžių reikėjo pasirūpinti gydytojo pažyma. Tad jie vėl nukako pas daktarą Lefijelį.
Jis iškart juos pažino ir paklausė:
– Na, kaip, ar pavyko?
Abu nuraudo iki ausų, o Kora, jau netverdama savyje, sumurmėjo:
– Manau, kad taip, pone.
Gydytojas trynė rankas.
– Kaip tik to ir laukiau, kaip tik to ir laukiau. Būdas, kurį jums nurodžiau, visada pasiteisina, nebent kuris nors sutuoktinis būtų visai nepajėgus.
Apžiūrėjęs jaunąją moterį, pareiškė:
– Taip ir yra! Bravo!
Ir jis popieriaus lape parašė: „Žemiau pasirašęs Paryžiaus medicinos fakulteto mokslų daktaras patvirtina, kad poniai Leopold Lezabl, mergautine pavarde Kašlen, nustatyti visi maždaug trijų mėnesių nėštumo požymiai.“
Paskui jis pasisuko į Lezablį.
– O jūs? Kaip jūsų plaučiai? Kaip jūsų širdis?
Jis paklausė širdies ritmo ir priėjo prie išvados, kad ligonis visiškai pasveiko.
Iš gydytojo jie išlėkė nesiekdami kojomis žemės ir laikydamiesi už parankių, tokie buvo laimingi ir kupini džiaugsmo. Pakeliui Leopoldui dingtelėjo mintis:
– Ko gero, būtų neblogai, jei prieš einant pas notarą apsijuostum keletu rankšluosčių, tai iškart kris į akis ir palankiai nuteiks. Juk jis gali pagalvoti, kad mes paprasčiausiai norime laimėti laiko.
Jie vėl grįžo namo, ir jis pats nurengė žmoną, kad geriau pritvirtintų tą netikrą pilvą. Dešimtkart iš eilės jis keitė rankšluosčius, žiūrinėjo iš kelių žingsnių atstumo, kad įsitikintų, ar pavyko pasiekti beveik tobulą panašumą.
Kai galiausiai liko patenkintas rezultatu, jie išėjo iš namų, ir jis labai išdidžiai žingsniavo gatve šalia to išsipūtusio pilvo, liudijančio jo vyrišką galią.
Notaras juos priėmė labai maloniai. Paskui išklausė jų aiškinimus, perbėgo žvilgsniu pažymą, bet kai Lezablis dar ir užsispyrė: „O dėl kitko, mielas pone, užtenka dirstelėti štai čia“, tuomet užmetė akį į išsipūtusį jo žmonos pilvą ir liko galutinai įtikintas.
Vis dėlto nerimas juo kankino, kol teisingumo tarnas nepaskelbė:
– Puiku. Ar vaikas jau gimęs, ar dar tik turi gimti, jis vis vien egzistuoja, vis vien jau gyvena. Taigi mes atidėsime testamento vykdymą iki ponios gimdymo.
Negalėdami sutramdyti didžiulio džiaugsmo, tik išėję iš teisininko kabineto, jie pasibučiavo tiesiog laiptų aikštelėje.
VII
Nuo tos laimingojo atradimo akimirkos visa šeimynėlė ėmė tiesiog tobulai sutarti. Dabar jau jie buvo ramūs ir džiugūs. Kašlenui sugrįžo ankstesnis gyvenimo džiaugsmas, o Kora gaubte apgaubė savo vyrą rūpestingumu. Lezablis taip pat atrodė visai kitas žmogus, toks, kuris viskuo patenkintas ir toks geraširdis, kaip niekad anksčiau.
Mazas dabar lankydavosi rečiau, ir netgi atrodė, kad šios šeimos aplinka jam nejauki, nors čia jį visą laiką sutikdavo maloniai, gal tik šiek tiek šalčiau, juk laimė yra tokia egoistiška ir visada apeina svetimus.
Atrodė, kad net Kašlenas pajuto užslėptą priešiškumą gražiajam raštininkui, kurį vos prieš keletą mėnesių taip maloningai atvedė į savo namus. Jis ir pranešė šeimos draugui apie Koros nėštumą. Išrėžė jam be užuolankų:
– Žinote, mano duktė nėščia!
Mazas apsimetė nustebęs ir atsakė:
– Tai bent! Turėtumėte būti labai laimingi.
Kašlenas atsiliepė:
– O kaipgi, po velnių!
Tačiau jis netruko pastebėti, kad bendradarbis, atvirkščiai, nė trupučio neatrodo sužavėtas. Vyrai nebūna itin patenkinti, jei moteris, aplink kurią jie rėžia sparną, dėl jų ar dėl kurio nors kito kaltės atsiduria tokioje būklėje.
Vis dėlto Mazas kiekvieną sekmadienį ateidavo vakarieniauti. Tačiau kartu leidžiami vakarai darėsi vis slogesni, nors jokių rimtų nesutarimų ir neiškildavo, tik nepaaiškinamas susikaustymas su kiekviena savaite įsitvyrodavo vis labiau. Kažkurį vakarą, kai tik jis išėjo, Kašlenas, kaip reikiant suirzęs, pareiškė:
– Ir kaip jis man įgriso!
O Lezablis atsiliepė:
– Tai jau tikrai, ne toks jis jau patrauklus, kai susipažįsti iš arčiau.
Kora nuleido akis. Ir savo nuomonės nepasakė. Atrodė, ją dabar varžo didžiojo Mazo draugija, o šis savo ruožtu šalia jos tarsi kažko gėdijosi, žiūrėdamas į ją jau nesišypsojo kaip kadaise, daugiau nesiūlydavo eiti kartu į teatrą, galėjai manyti, kad ankstesnė nuoširdi draugystė dabar pavirto iš pareigos tempiama našta.
Kartą ketvirtadienį, kai vyras tik prieš pat vakarienę grįžo iš kanceliarijos, Kora tarpduryje išbučiavo jam žandenas švelniau negu bet kada ir sušnibždėjo į ausį:
– Tu tikriausiai mane barsi?
– Už ką?
– Už tai, kad… Ponas Mazas šiandien popiet buvo atėjęs su manimi pasimatyti. O aš vis dėlto nenoriu, kad žmonės apie mane liežuvautų, tai paprašiau, kad jis nesilankytų, kai tavęs nėra namie. Man atrodo, kad jis trupučiuką užsigavo!
Nustebęs Lezablis paklausė:
– Nagi! O ką jis pasakė?
– Ak! Ko nors ypatingo jis nepasakė, bet man tai vis vien nepatiko, ir tada paprašiau, kad jis apskritai nustotų lankytis. Tu juk puikiai žinai, kad tai jūs su tėčiu pas mus jį atsivedėte, aš čia visai niekuo dėta. Dėl to ir bijojau, kad tu liksi nepatenkintas, jog užtrenkiau jam duris.
Džiaugsmas ir dėkingumas užliejo širdį jos vyrui.
– Tu gerai padarei, labai gerai. Už tai netgi esu dėkingas.
Kora, dar prieš tai apgalvojusi, kaip geriau sureguliuoti abiejų vyrų santykius, tęsė:
– Kanceliarijoje apsimesk, kad nieko nežinai, ir kalbėkis su juo lyg niekur nieko. Tik tiek, kad jis čia daugiau neateis.
Lezablis, švelniai apkabinęs žmoną, nubučiavo jai akis ir skruostus. Ir vis kartojo:
– Tu tikras angelas!.. Tu tikras angelas!..
Ir, liesdamasis su žmona pilvu, pajuto, kokiu kietu kauburiu bręsta jos įsčiose vaikas.
VIII
Belaukiant gimdymo įvykiai tarsi sustojo.
O paskutiniosiomis rugsėjo dienomis Kora pagimdė dukrelę. Ją pavadino Dezire, arba Trokštamąja, bet norėdami, kad krikštynos vyktų iškilmingai, viloje, kurią jie dar tik ruošėsi pirkti, jas atidėjo kitai vasarai.
Vilą jie išsirinko Anjere, prie Senos atšlaitės.
O žiema buvo didžių įvykių metas. Vos perėmus palikimą, Kašlenas paskelbė, kad išeina į pensiją, jo prašymą nedelsiant patenkino, šitaip jis ir atsisveikino su kanceliarija. Laisvalaikiu siūliniu pjūkleliu ėmė pjaustinėti įvairius daiktelius iš cigarų dėžučių dangtelių. Jis primeistravo laikrodžių korpusų, skrynelių, vazonėlių, visokių keistų dalykų. Aistra tokiam triūsui užsidegė tada, kai Operos prospekte pamatė keliaujantį prekiją, kuris iš medžio plokštės pjaustė tokius pat niekučius. Tik jam dar reikėjo, kad aplinkiniai be perstojo žavėtųsi vis naujais jo dirbiniais, jų įmantria, bet vis dėlto ir vaikiška apdaila.
Net jis pats, susižavėjęs nuosavu kūriniu, nepaliaujamai kartodavo:
– Tiesiog nuostabu, ką sugeba kartais sukurti žmogus!
Viršininko pavaduotojas ponas Rabo pagaliau numirė, ir Lezablis buvo paskirtas eiti jo pareigas, nors jas atitinkančio rango jam nesuteikė, mat nepraėjo užtektinai laiko nuo paskutiniojo paaukštinimo.
Kora labai greitai tapo visai kita moterimi – santūresne, elegantiškesne, ji pagaliau suprato, atspėjo, veikiau suuodė, kokiems charakterio pokyčiams įpareigoja turtas.
Naujųjų metų proga ji aplankė viršininko žmoną, storą moteriškę, gryniausią provincialę, kuri tokia išliko net po trisdešimt penkerių metų gyvenimo Paryžiuje, ir taip jai meilinosi ir stengėsi sužavėti, kad kaip nors įkalbėtų būti jos vaiko krikštamote, kol ponia Toršbef pagaliau nesutiko. Krikštatėviu pasirinktas Kašlenas, tai yra senelis.
Krikštynos vyko gražų birželio sekmadienį. Į jas pakviesta visa nedidelė kanceliarija, išskyrus gražuolį Mazą, kuris pas Lezablius jau apskritai nesirodydavo.
Dar nuo devintos ryto Lezablis geležinkelio stotyje laukė traukinio iš Paryžiaus, o grumas, apvilktas livrėja auksuotomis sagomis, laikė už apynasrio įmitusį ponį, pakinkytą į naujutėlaitę brikelę.
Pagaliau iš tolo pasigirdo garvežio švilpimas, ir netrukus jis išniro tarp peronų, tempdamas virtinę vagonų, iš kurių pliūptelėjo ištisas srautas keleivių.
Ponas Toršbefas išlipo iš pirmosios klasės kupė kartu su žėrinčia papuošalais žmona, o pro antros klasės vagono duris iššoko Pitolė ir Buaselis. Tėvuko Savono kviesti nedrįso, bet nuspręsta, kad per popietę neva atsitiktinai su juo susidurs, o su viršininko pritarimu atsives jį ir pavakarieniauti.
Lezablis nuskuodė pasitikti savo viršininko, kuris atrodė neįtikėtinai striukas su redingotu, prie kurio kabojo milžiniškas ordinas, primenantis išsiskleidusią raudoną rožę. Griozdiškas kiaušas, pridengtas plačiakrašte skrybėle, atrodė, tuoj sutrėkš menkutį kūną, tad jo išvaizda įgavo dar daugiau groteskiškų bruožų, o jo žmona, šiek tiek pasistiebusi, dairėsi į visas puses per jo viršugalvį.
Spinduliuojantis iš džiaugsmo Leopoldas tik lankstėsi ir dėkojo. Jis įlaipino juos į brikelę, paskui atskubėjęs prie abiejų bendradarbių, kukliai ėjusių už viršininko, stipriai paspaudė jiems rankas ir atsiprašė, kad jie negalės sutilpti į tokį mažą vežimaitį.
– Eikite palei krantinę, ir atsidursite prie mano namų durų, „Dezirė“ vila, ketvirtoji už posūkio. Paskubėkite!
Ir, įlipęs į vežimaitį, pats paėmė vadeles ir paragino arklį, o grumas vikriai peršoko ant užpakalinės sėdynės.
Krikštynų apeigos vyko labai iškilmingai. Paskui visi sugrįžo į vilą pusryčių. Kiekvienam svečiui po servetėle buvo padėta dovana, atitinkanti jo reikšmingumą. Krikštamotė gavo masyvią aukso apyrankę, jos vyras – kaklaraiščio segę, papuoštą rubinu, Buaselis rado juchto piniginę, o Pitolė atiteko daili jūros putos pypkė. Tai Dezirė, aiškino tėvai, sunešė tas dovanas savo naujiesiems draugams.
Ponia Toršbef, visa išraudusi iš sumišimo ir pasitenkinimo, užsisegė ant savo storo riešo tviskančią apyrankę, o štai viršininkas ryšėjo pernelyg siaurą kaklaraištį, tad įsisegė savo papuošalą į redingoto atlapą, po Garbės Legiono ordinu, tarytum kitą, ne tokį reikšmingą apdovanojimą.
Už lango matėsi, kaip didžiuliu kaspinu tarp apaugusių miškais šlaitų Siurenės link nuvinguriuoja upė. Saulės spinduliai ugnies pliūpsniais krito į vandenį, ir atrodė, kad upės vaga sruvena liepsna. Per pusryčius visi iš pradžių gerokai varžėsi, nes pono ir ponios Toršbefų dalyvavimas įpareigojo laikytis rimties. Pamažu svečiai įsismagino. Kašlenas laidė vulgarius sąmojus, nes jam atrodė, jei jau turtingas, tai viskas galima, bet visi iš tikrųjų juokėsi.
Jei taip elgtųsi Pitolė ar Buaselis, kiltų pasipiktinimas.
Valgant desertą, pagaliau atneštas ilgai lauktas kūdikis, kurį visi veržėsi išbučiuoti. Panardintas lyg į sniego pusnį baltų nėrinių patale, jis drumstai mėlynomis akutėmis beprasmiškai žiūrėjo į šiuos žmones, galiausiai šiek tiek pakreipė savo papurtusią galvytę, ir atrodė, kad atsiranda šioks toks dėmesio probrėkšmis.
Pasinaudojęs visuotiniu šurmuliu, Pitolė šnipštelėjo stovinčiam šalia Buaseliui į ausį:
– Aš ją pavadinčiau ne Dezire, o Mazete.
Jau kitą dieną šie žodžiai apskriejo visą ministeriją.
Tuo tarpu laikrodis išmušė antrą valandą, ir, jau gurkšnojant likerius, Kašlenas pasiūlė apžiūrėti jo vilą, paskui pasivaikščioti Senos pakrantėmis.
Svečiai nuo palėpės iki rūsio žąsele perėjo visus kambarius, paskui, stabtelėdami ties kiekvienu medžiu bei augalu, greitosiomis apžingsniavo sodą, o pasivaikščioti išėjo pasiskirstę į du būrelius.
Kašlenas, kuris truputį varžėsi damų draugijos, nusitempė Buaselį ir Pitolė į pakrantės kavinę, o ponai Toršbefas ir Lezablis kartu su žmonomis persikėlė į kitą krantą, nes nepritinka padorioms moterims maišytis tarp įsilinksminusių prasčiokų.
Moterys lėtai žingsniavo baržų vilkimo keliu, pavymui ėjo jų vyrai, rimtai aptarinėdami kanceliarijos reikalus.
Upe šmirinėjo jolai1, smagiais irklų mostais varomi įdegusių žaliūkų, kad net čia matėsi, kaip po oda juda jų tvirti raumenys. Upeivės, išsitiesusios ant baltų ar juodų kailių, prižiūrėjo vairą, ir, saugodamosi saulės kaitros, išskleidė raudono, geltono ir balto šilko skėčius, kurie atrodė kaip milžiniškos gėlės, plūduriuojančios vandenyje. Sveikinimais, šūksniais ir barniais skardėjo visi laiveliai, iš toli dar atsklido nenutylantis ir padrikas daugybės balsų triukšmas, liudijantis, kaip ši bruzdanti minia švenčia sekmadienį.
Palei upės krantą rikiavosi ilgiausia virtinė sustingusių meškeriotojų, o beveik nuogi nardytojai, atsistoję griozdiškų žvejų valčių paskuigalyje, stačia galva šokdavo į vandenį, vėl ropšdavosi atgal į laivelius ir vėl stryktelėdavo upėn.
Ponia Toršbef vis žiūrėjo, negalėdama atsistebėti. Kora jai paaiškino:
– Šitaip kiekvieną sekmadienį. Tiesiog gadina šių nuostabių apylinkių grožį.
Lėtai priplaukė valtelė. Ją irklavo dvi moterys, o jų šaunuoliai vyrukai drybsojo ant lentų. Viena moteriškė šūktelėjo į krantą:
– Ei! Ei! Jūs, padorios moterys! Galiu jums parduoti vyruką, visai nebrangiai, nenorėsite?
Kora su panieka nusisuko, paėmė už parankės savo viešnią ir pareiškė:
– Ilgiau negalime čia pasilikti, eime. Kas per begėdžiai padarai!
Ir jos skubiai nuėjo.
Ponas Toršbefas pasakė Lezabliui:
– Tai nuspręsta sausio pirmajai. Direktorius dėl to mane užtikrino.
O Lezablis atsiliepė:
– Net nežinau, kaip jums dėkoti, brangusis pone.
Pakeliui jie sutiko Kašleną, Pitolė ir Buaselį, besikvatojančius iki ašarų ir kone velkančius tėvuką Savoną, kurį, kaip jie pasakojo pro juoką, užtiko pakrantėje su mergše.
Išgąsdintas seniokas tik kartojo:
– Tai netiesa, ne, tai netiesa. Taip negražu kalbėti, pone Kašlenai, taip negražu.
O Kašlenas, net dusdamas iš juoko, šaukė:
– Ak tu, senas juokdary! Juk tu ją vadinai: „Mano mieloji žąsyte!“ Štai ir nutvėrėme tą plevėsą!
Naivusis žmogelis atrodė toks sutrikęs, kad netgi oriosios ponios prapliupo kvatoti.
Kašlenas tęsė:
– Jei ponas Toršbefas leis, mes įkalinsime šį prasikaltėlį, ir jis turės pietauti su mumis.
Viršininkas mielai pritarė. Visi juokėsi iš damos, kurią senis neva paliko, o šis bandė išsiginti, susikrimtęs dėl tokios nemalonios išdaigos.
Iki pat vakaro šita istorija tapo neišsenkama tema sąmojams ir netgi suteikė dingsčių nešvankioms užuominoms.
Kora ir ponia Toršbef, susėdusios po priebučio stogine, grožėjosi saulėlydžio atspindžiais. Atrodė, kad saulė nužarstė medžių lapus purpuro dulkėmis. Joks vėjelio dvelksmas nejudino nė šakelės, iš nutviekstų ugnine žara didingų dangaus aukštybių į žemę leidosi vaiski ir begalinė ramybė.
Lėtai praplaukė keli paskutiniai laiveliai, grįžtantys į prieplauką.
Kora paklausė:
– Atrodo, kad ponas Savonas buvo vedęs kažkokią palaidūnę?
Ponia Toršbef, puikiai informuota apie tai, kas dedasi kanceliarijoje, atsakė:
– Taip, ji buvo našlaitė, kur kas jaunesnė už jį, apgaudinėjo vyrą su kažkokiu niekšeliu, galiausiai su juo pabėgo. – Paskui storoji ponia pridūrė: – Tik sakau, kad jis buvo niekšelis, nors nieko apie jį nežinau. Girdėjau, kad jie vienas kitą labai mylėjo. Bet kuriuo atveju, tėvuku Savonu nelabai jau susigundysi.
Ponia Lezabl rimtai atsakė:
– Tai joks pasiteisinimas. Šis vargšas žmogelis vertas gailesčio. Mūsų artimiausiam kaimynui, ponui Barbu, nutiko lygiai tas pats. Jo žmona susižavėjo kažkokiu dailininku, kuris atvažiuodavo čia vasaroti, ir išvyko su juo į užsienį. Aš nesuprantu, kaip moteris gali taip žemai pulti. Mano nuomone, reikia sugalvoti ypatingą bausmę tokioms piktadarėms, kurios užtraukia visai šeimai gėdą.
Alėjos gale pasirodė žindyvė, nešanti ant rankų nėriniais apkaišiotą Dezirę. Kūdikį atnešė pas ponias, ir jis atrodė nurausvintas lyg rožė, taip jį nutvieskė vakaro gaisos. Mergytė į liepsnojantį dangų žiūrėjo tokiomis pat blankiomis, neišraiškingomis ir nustebusiomis akutėmis, kokiomis šiek tiek anksčiau žvelgė į ją apsupusių žmonių veidus.
Vyrai, šnekučiavęsi tolėliau, iškart subėgo, o Kašlenas, pagriebęs anūkę, iškėlė ją ant rankų, lyg būtų norėjęs nuboginti iki pat dangaus skliauto. Ji taip ir pakibo dangaus fone, o jos baltas krikšto drabužėlis leidosi iki žemės.
O senelis sušuko:
– Štai kas yra geriausia pasaulyje! Ar ne, tėvuk Savonai?
Senis neatsiliepė, neturėdamas ką pasakyti, o gal jam kaip tik kilo pernelyg daug įvairių minčių.
Tarnas atvėrė priebučio duris ir paskelbė:
– Ponia, stalas padengtas!
Versta iš: Guy de Maupassant. CONTES ET NOUVELLES. II T. Paris: Gallimard, 1979
1 Nedidelis burinis irklinis laivelis.
Guy de Maupassant. Palikimas (Pradžia)
2015 m. Nr. 7
Iš prancūzų k. vertė Vilius Litvinavičius
Nėra lengvas dalykas pristatyti tokį žymų rašytoją, visuotinai pripažintą klasiką, kaip Gi de Mopasanas (Henri René Albert Guy de Maupassant, 1850–1893). Šis prancūzų rašytojas – fenomenalus. Jo didžiulis literatūrinis palikimas buvo sukurtas vos per dešimtį metų – šeši romanai, penkiolika smulkiosios prozos rinkinių, o pridėjus ir tuos, kurie spausdinti periodikoje, būtų daugiau kaip trys šimtai apsakymų. Ar įmanoma per tokį trumpą laiką tiek parašyti, ir dar genialiai? Kamuojamam sunkios ir nepagydomos ligos?
Apysakoje „Palikimas“ atsiskleidžia G. de Mopasano ir satyriko, ir įžvalgaus psichologo talentas. Kūrinys įvairiapusis, jei lygintume jį su trumposiomis autoriaus novelėmis. Kur gali nuvesti žmogų turtų godulys? Šiam materialistinių aistrų apimtam biurokratų pasaulėliui autorius priešpriešina tikrąsias vertybes – gamtos grožį, kurį kūrinio veikėjai, nors ir pastebi, bet traktuoja savaip.
Pasakyti, kad G. de Mopasanas buvo didžiojo G. Flaubert’o mokinys, tai iš tikrųjų daug ką nutylėti. Jis domėjosi ir A. Shopenhauerio filosofija, žavėjosi I. Turgenevo, E. A. Poe, E. T. A. Hoffmanno kūryba. Abiejų pastarųjų autorių neįmanoma priskirti prie realistų… Bet nemenką misticizmo „dozę“ atrasime ir šioje G. de Mopasano apysakoje, nors kūrinys realistinis. Argi Šarlotė Kašlen niekuo neprimena Aleksandro Puškino „Pikų damos“? Argi ne purvinų pinigų prakeikimas šioje istorijoje vaidina fatališką ir esminį vaidmenį?
Štai keletas įdomesnių detalių iš kūrinio istorijos. „Palikimas“ („L’Héritage“) pirmą kartą spausdintas 1884 m. kovo–balandžio mėnesiais savaitraštyje „La Vie Militaire“ („Karinis gyvenimas“), o autoriaus laiškai motinai ir draugams liudija, kad ši apysaka rašyta itin sunkiai, su begale taisymų. Netgi atidavęs kūrinį į redakciją, autorius netrukus atsiėmė dvidešimt penkis rankraščio puslapius, kad vėl juos taisytų. Kodėl gi jis nesirinko kur kas prestižiškesnio „Figaro“ leidinio, kuriame dažniausiai ir spausdindavosi? Vis dėlto kariškiai sumokėjo G. de Mopasanui septyniasdešimt penkių santimų už eilutę honorarą, pagal tų laikų valiutos kursus visa suma buvo tikrai nemenki pinigai. O visa tokių „manipuliacijų“ paslaptis ta, kad „Palikimas“ yra „autoplagijatas“. Paprasčiau tariant, minimame „Figaro“ 1882 m. išėjo gal kelių knygos puslapių apimties G. de Mopasano novelė „Milijonas“ („Un Million“), pasakojanti lygiai tą pačią istoriją. Šiek tiek skyrėsi tik pagrindinis veikėjas, „Milijono“ Leopoldas Bonenas „Palikime“ pakeičia pavardę ir tampa Leopoldu Lezabliu. Suprantama, kad apysaka tampa daugiaplaniu, netgi filosofiniu kūriniu. 1888 m. garsioji „Flammarion“ leidykla išleidžia „Palikimą“ rašytojo prozos rinkinyje, beje, tuo pačiu pavadinimu, įdėjusi į knygą dar keliolika novelių.
Perskaičius šį kūrinį, kyla keistokos ir netikėtos asociacijos su garsiojo ispanų režisieriaus Luiso Bu~nuelio filmu „Kuklus buržuazijos žavesys“. Kažkuo panašūs personažai, pagaliau ir finalinė G. de Mopasano „Palikimo“ vakarienė savotiškai asocijuojasi su niekaip neįvykstančia L. Bu~nuelio vakariene. Bent jau vaidmuo jai skiriamas nė kiek ne mažiau svarbus.
Vis dėlto, kaip pabrėžia daugelis prancūzų literatūros kritikų, G. de Mopasanas nepriklauso tai klasikų kategorijai, kurie šiandien skaitomi „vien iš pagarbos“. Kažkokiu neįtikėtinu būdu jis ištisoms kartoms tapo aktualiu, tikru mūsų dienų rašytoju. 2007–2011 m. prancūzų televizija sukūrė dvidešimt keturių didžiojo klasiko novelių ekranizacijų serialą, pavadinusi jį „Chez Maupassant“ („Pas Mopasaną“). Beje, „Palikimas“ yra pirmojo sezono trečiasis filmas. Šiam serialui G. de Mopasaną ekranizavo žymiausi prancūzų režisieriai, vaidino garsiausi kino ir teatro aktoriai.
Atrodo, kad nuo G. de Mopasano niekur nepabėgsi… Taip, tai iš tiesų klasika, kurios nesibaidoma, tai klasika, kurios nuolat ieškoma. O ką joje atrandame? Pernelyg daug, kad apsakytum keliais žodžiais…
I
Katiuliui Mendesui1
Dar neišmušė dešimtos valandos, o iš visų Paryžiaus kampelių sugūžėję tarnautojai jau plūdo ištisu srautu prie pagrindinio Jūrų ministerijos įėjimo, juk artėjo Naujieji metai – uolių pastangų ir paaukštinimų tarnyboje laikas. Skubių žingsnių tapsėjimas užtvindė didžiulį ir klaidų kaip labirintas pastatą, išvarpytą painiais koridoriais su begale durų, atsiveriančių į kabinetus.
Įsmukęs į savo kontorėlę tarnautojas spustelėdavo anksčiau atėjusiam bendradarbiui ranką, nusimesdavo fraką, persivilkdavo padėvėta darbine apranga ir atsisėsdavo prie rašomojo stalo, kur jau laukė stirtos popierių. Vėliau nulėkdavo į gretimą kabinetą sužinoti, kokios naujienos. Pirmiausia jis pasidomėdavo, ar viršininkas jau darbe, ar giedra jo nuotaika, ar didelė dienos laiškų siunta.
Tiekimo skyriaus raštvedys ponas Sezaras Kašlenas, buvęs jūrų pėstininkų puskarininkis, kuriam per daugelį metų pavyko tapti vyriausiuoju raštvedžiu, paeiliui surašinėjo į didžiulę registracijos knygą visus tuos dokumentus, kuriuos atnešė kanceliarijos pasiuntinys. Priešais jį sėdintis ekspeditorius tėvukas Savonas, toks senas priekvaiša, garsus visoje ministerijoje savo vedybinio gyvenimo negandomis, lėtai vedžiodamas plunksną baigė kopijuoti viršininko pranešimą, ir net skersas sustingo, kad mestų iš šono kruopštaus kopijuotojo akį į atliktą darbą.
Ponas Kašlenas, storulis, trumpais žilais plaukais, stirksančiais šepečiu, nepertraukdamas savo kasdienio triūso, atsiduso:
– Trisdešimt dvi depešos iš Tulono. Šis uostas mums jų atsiunčia tiek, kiek visi kiti keturi kartu sudėjus2.
Paskui jis, kaip ir kiekvieną rytą, uždavė tėvukui Savonui tą patį klausimą:
– Nagi, mielasis tėvuk Savonai, kaip laikosi jūsų žmona?
Senis, neatsitraukdamas nuo darbo, atsiliepė:
– Jūs gi gerai žinote, pone Kašlenai, kad ši tema man labai skausminga.
O raštvedys prapliupo kvatotis, ir taip būdavo kaskart, vos tik jis išgirsdavo tokį atsakymą.
Girgžtelėjo prasiverdamos durys, ir pasirodė ponas Mazas. Tai buvo gražus tamsiaplaukis jaunuolis, besirengiantis pernelyg elegantiškai; jis manėsi esąs pažemintas, įsitikinęs, kad išvaizda ir manieromis gerokai pranoksta savo užimamą tarnybinę padėtį. Ant jo pirštų buvo masyvūs žiedai, iš liemenės kišenėlės karojo stora laikrodžio grandinė, monoklį įsidėdavo tik dėl prašmatnumo, nes dirbdamas jį nusiimdavo, ir vis pasukiodavo riešus, kad visi pastebėtų, kokiomis didžiulėmis blizgančiomis sagomis papuošti jo rankogaliai.
Dar neperžengęs slenksčio jis pasiteiravo:
– Ar daug šiandien darbo?
Ponas Kašlenas atsakė:
– Tai čia Tulonas mums jo vis duoda. Kaip žinoma, artinasi Naujieji metai, tad jie, tuloniečiai, ir stengiasi.
Tačiau kitas tarnautojas, guvaus proto šmaikštuolis ponas Pitolė, ką tik pasirodęs kabinete, juokdamasis paklausė:
– Jeigu jau taip, tai kas mums daugiau lieka, jei ne stengtis?
Paskui, traukdamas iš kišenėlės laikrodį, pareiškė:
– Dar be septynių minučių dešimt, o jau visi darbo vietose! Mazai, ką jūs apie tai pasakysite? Galiu su jumis susilažinti, kad Jo Aukštybė ponas Lezablis atėjo devintą valandą minutė minutėn su mūsų šlovinguoju viršininku.
Raštvedys nustojo rašyti, užsikišo plunksną už ausies ir alkūnėmis užsirėmęs ant savo kanceliarinio stalelio atsiliepė:
– Na, jei šitam, pavyzdžiui, nepavyks prasimušti, tai jau niekaip neprikiši, kad pritrūko pastangų!
O ponas Pitolė, atsisėdęs ant stalo krašto ir sūpuodamas koją, atsakė:
– Bet jis prasimuš, tėvuk Kašlenai, jis prasimuš, galite būti tikras. Pastatyčiau dvidešimt frankų prieš vieną sū, kad neprireiks ir dešimties metų, o jis taps viršininku.
Ponas Mazas, šildęsis prie židinio kojas ir sukęsis cigaretę, tik sumurmėjo:
– Po galais! Tik aš labiau linkęs visą gyvenimą tenkintis tais dviem tūkstančiais keturiais šimtais, negu šitaip nertis iš kailio, kaip jis.
Pitolė apsisuko ant kulno ir pašaipiai atrėžė:
– Tačiau šiandien, gruodžio dvidešimtąją, tai jums, brangusis, nesutrukdė ateiti dar prieš dešimt.
Bet pašnekovas tik abejingai gūžtelėjo pečiais.
– Po velnių! Betgi aš nenoriu likti visų uodegoje. Kadangi jūs visi čia susirinkote pasigrožėti brėkštančia aušra, tai ir aš darau tą patį, nors jūsų uolumas man atrodo apgailėtinas. Tačiau man toli iki to, kad vadinčiau viršininką „brangiuoju ponu“, kaip elgiasi Lezablis, išeičiau iš čia pusę septynių ir dar imčiau darbo į namus. Beje, aš esu aukštuomenės žmogus, todėl turiu ir kitokių priedermių, kurios užima laiko.
Kašlenas nustojo užrašinėti ir įsisvajojo, įsmeigęs į tuštumą bereikšmį žvilgsnį. Pagaliau jis paklausė:
– Kaip jums atrodo, ar ir šiemet jis bus paaukštintas?
Pitolė net šūktelėjo:
– Galiu tave užtikrinti, kad jis bus paaukštintas, ir gal ne vieną, o dešimt kartų. Tai ne šiaip sau landūnas.
Ir jie vėl užvedė amžinąją paaukštinimų ir premijų temą, kuri jau geras mėnuo nuo rūsių iki palėpių kiršino tą biurokratų avilį.
Jie svarstė galimybes, dėliojo skaičius, narstė pareigybes, piktinosi numanomais nepelnytais paaukštinimais. Jie pradėjo begalinius ginčus apie tai, kas jau kalbėta anksčiau, o poryt vėl dėstys tas pačias nuostatas, kartos tuos pačius teiginius ir tuos pačius žodžius.
Tuo metu įėjo dar vienas raštvedys, išblyškęs, mažiukas, liguistos išvaizdos – tai buvo ponas Buaselis, kurio gyvenimas rutuliojosi lyg Aleksandro Diuma (tėvo) romanuose. Kur tik jis pasisukdavo, viskas pavirsdavo nepaprastais nuotykiais, tad kiekvieną rytą jis savo draugužiui Pitolė pasakodavo apie neįtikėtinus praėjusio vakaro susitikimus, name, kuriame jis gyveno, vykstančias tik jam žinomas dramas, apie baisius šauksmus gatvėje, dėl kurių praverdavo langą beveik pusę keturių nakties. Kiekvieną dieną jam tekdavo skirti dvikovininkus, tramdyti patrakusius arklius, ginti nuo pavojų moteris, ir nors buvo labai menko sudėjimo, tačiau ramiai ir įtikinamai porindavo apie žygdarbius, šlovinančius jo tvirtą ranką.
Kai jis pagaliau suprato, kad kalbama apie Lezablį, tai pareiškė:
– Vieną gražią dieną aš pasakysiu tam snargliui, ko jis vertas; ir jei jis pabandys palikti mane uodegoje, tai aš taip jį papurtysiu, kad iškratysiu bet kokį norą vėl imtis to paties.
Ramiai teberūkęs Mazas tik nusišaipė:
– Būtų gerai, jeigu tuo užsiimtumėte šiandien, nes iš patikimų šaltinių sužinojau, kad jus vėl nustūmė į šalį, palikdami laisvą vietą Lezabliui.
Buaselis iškėlė kumštį.
– Galiu jus užtikrinti, jei…
Štai vėl atsivėrė durys, ir pasirodė lieknas jaunuolis, užsiželdinęs žandenas kaip karinio laivyno karininkas ar advokatas ir dėvintis labai aukštą stačią apykaklę, o kai pradėdavo savo greitakalbę, atrodė, kad niekada nesugebės užbaigti to, ką norėjo pasakyti. Sprendžiant iš veido išraiškos, turėjo būti labai užsiėmęs, taigi jis paskubomis spustelėjo bendradarbiams rankas kaip žmogus, kuriam nėra laiko trainiotis po kampus, ir iškart priėjo prie raštvedžio.
– Brangusis Kašlenai, gal malonėtumėte paduoti Šaplū aplanką, kanapių gijos lynams, Tulonas, kodas ATV-1875?
Tarnautojas atsikėlė, pasistiebęs nuėmė kartoninę dėžę ir ištraukė pluoštą dokumentų, sudėtų į melsvą aplanką, o jį ištiesęs paklausė:
– Štai, pone Lezabli, bet ar žinote, kad viršininkas iš šio aplanko vakar išėmė tris pranešimus?
– Taip, jie pas mane, dėkoju…
Ir jaunuolis skubiai išėjo.
Vos jis spėjo dingti už durų, kaip Mazas pareiškė:
– Nagi! Koks mitrumas! Gali pamanyti, kad jis jau viršininkas.
O Pitolė dar įgėlė:
– Kantrybės! Kantrybės! Jis taps juo greičiau už bet kurį iš mūsų.
Kašlenas taip ir neprisėdo rašyti. Atrodė, kad prie jo prikibo kažkokia įkyri mintis. Pagaliau jis pratarė:
– O juk šito vaikino laukia graži ateitis!
Mazas tik sumurmėjo niekinamu tonu:
– Tiems, kuriems atrodo, kad darbas ministerijoje yra puiki karjera, taip. Bet kitiems šito per mažai…
Pitolė jį pertraukė:
– O jūs tikriausiai tikitės tapti ambasadoriumi?
Pašnekovas tik nekantriai mostelėjo:
– Aš nekalbu apie save. Man į tai nusispjaut! Kad ir kas būtų, aukštuomenės akyse kanceliarijos viršininko postas yra menkniekis.
Ekspeditorius tėvukas Savonas per tą laiką taip ir neatsitraukė nuo savo nuorašų. Tačiau jau kelinta minutė, kaip jis vis mirkė ir mirkė plunksną rašalinėje, paskui karštligiškai nušluostydavo drėgna kempinėle, nuolat sušlapinama stiklinaitėje, bet niekaip nesisekė išvedžioti nė vienos raidelės. Juosvas skystis nuvarvėdavo metaliniu plunksnos smaigaliu ir lašai krisdavo žemyn, margindami popierių didelėmis, apvaliomis dėmėmis. Naivusis žmogelis, priblokštas ir nusiminęs, tik stebeilijosi į savo nuorašą, kurį jau tiek kartų teko vis perrašinėti, pagaliau tyliai ir liūdnai ištarė:
– Dar ir rašalas klastojamas!
Ir visa raštinė pratrūko kvatoti visa gerkle. Kašlenas braukė pilvu nuo stalo dulkes, Mazas taip susirietė dvilinkas, lyg bandytų atbulomis įlįsti į židinį, Pitolė trepsėjo, kosėjo ir purtė dešinę ranką, tarsi būtų į vandenį įmerkęs rankovę, net Buaselis, ir tas duso iš juoko, nors gyvenime paprastai įžvelgdavo tragiškąją, o ne komiškąją jo pusę.
Tačiau tėvukas Savonas, galiausiai susiprotėjęs nušluostyti netikusią plunksną į redingoto skverną, atrėžė šaipūnams:
– Nėra ko čia juoktis. Aš buvau priverstas du ar tris kartus perdaryti visą darbą.
Jis išsitraukė iš aplanko kitą popieriaus lapą, uždėjo transparantą ir pradėjo antraštę: „Pone Ministre ir brangus kolega…“ Dabar rašalas jau nesiliejo nuo plunksnos ir netepė raidžių. Taigi senis vėl įsitaisė skersas prie rašomojo stalo ir ėmėsi savo nuorašų.
Tačiau bendradarbiai, nesiliaudami nė akimirkai, vis juokėsi. Jie tiesiog duso nuo juoko. Netrukus sueis pusė metų, kaip jie krečia tą patį pokštą šiam žioplam seniui, o tas ničnieko nepastebi. Visa gudrybė, kad jie užvarvindavo porą lašų aliejaus ant drėgnos kempinėlės, kuria valoma plunksna. Plienas aplipdavo riebalais, ir rašalas jau nekibo, o senasis ekspeditorius ištisas valandas piktindavosi ir sielvartaudavo, kol galiausiai, sunaudojęs ne vieną dėžutę plunksnų ir ne vieną buteliuką rašalo, pareikšdavo, kad kanceliarinės prekės šiais laikais pasidarė apskritai niekam tikusios.
Šitaip jo kasdienis triūsas pavirto nenutrūkstamais kankinimais. Jam dar įmaišydavo į tabaką parako, į grafiną, iš kurio jis gėrė, įberdavo kokios nors šlykštynės, o jį tikindavo, kad nuo Komunos laikų namų apyvokos daiktai yra tiesiog masiškai klastojami, nes socialistai šitokiais būdais siekia atnešti kuo daugiau žalos vyriausybei ir galiausiai sukelti revoliuciją.
Jis jautė siaubingą neapykantą anarchistams, kuriuos manė užsislaptinusius visur, visur tykančius, ir jį apimdavo kone mistinė grėsmingos ir bloga lemiančios nežinios baimė.
Ir štai koridoriuje nuskardėjo šaižus varpelis. Visi bemat atpažindavo tą įnirtingą viršininko, pono Toršbefo, skambinimą, tad nieko nelaukę būriu metėsi pro duris ir išsilakstė po savo narvelius.
Kašlenas vėl sėdo registruoti dokumentų, paskui darsyk padėjo plunksną į šalį, pasirėmė ranka skruostą ir susimąstė.
Jis jau seniai brandino vieną niekaip jo nepaliekantį ramybėje sumanymą. Buvęs jūrų pėstininkų puskarininkis, po trijų sužeidimų – vieno gauto Senegale, o kitų dviejų Kochinchinoje3, buvo atleistas iš karinės tarnybos ir tik per ypatingą valdžios malonę atsidūrė ministerijoje, kur praėjo ilgą, kupiną skurdo, vargo ir kartėlio žemiausio pavaldinio kelią, o valdžią, oficialiąją valdžią, jis vertino kaip didžiausią šio pasaulio pasiekimą. Kanceliarijos viršininkas jo akyse buvo išskirtinė būtybė, gyvenanti nežemiškose sferose, o tarnautojai, apie kuriuos kalbėta „Na, šitas nenaudėlis toli nueis“, jam atrodė kaip aukštesniosios rasės atstovai, visai kitos prigimties negu jis.
Taigi jo ypatinga pagarba bendradarbiui Lezabliui siejosi kone su religiniu jausmu, ir jis puoselėjo slaptą troškimą, jį tiesiog apsėdusį, apvesdinti jaunąjį valdininką su savo dukteria.
Vieną gražią dieną ji taps turtinga, net labai turtinga. Tai žinojo visa ministerija, nes jo sesuo, panelė Kašlen, turėjo apvalų ir solidų milijoną grynais, kurį susikrovė nepadoria meile, kaip kalbėjo žmonės, tačiau dėl jos vėlyvojo pamaldumo tie pinigai neliko nešvarūs.
Tiek metų buvusi prieinamai meili, kai tapo senmerge, tai pasitraukė iš savo verslo su penkiais šimtais tūkstančių frankų, o per aštuoniolika metų kapitalą padvigubino, nes buvo siaubingai taupi ir apsiribojo daugiau negu kukliais gyvenimo poreikiais. Nuo to laiko, kai brolis tapo našliu ir pasiliko su mažamete dukrele Korali ant rankų, ji pragyveno su juo po vienu stogu nemažai metų, tačiau namų ūkiui skirdavo itin nereikšmingų lėšų, tausodama ir toliau kaupdama savo turtus, taip pat be perstojo kartojo Kašlenui: „Tai menkniekis, nes viskas skirta tavo dukteriai, tad kuo greičiau ją ištekink, nes aš dar norėčiau savo akimis pamatyti anūkus-brolėnus. Ji ir suteiks man tą džiaugsmą paimti į glėbį mūsų kraujo kūdikį.“
Tie dalykai buvo žinomi net ministerijos vadovybei, taigi pretendentų į dukters ranką netrūko. Kalbėta, kad pats Mazas, gražuolis kanceliarijos liūtas Mazas, su aiškiais ketinimais sukasi aplink tėvuką Kašleną. Tačiau senasis seržantas, išnaršęs visas jūrų platumas ir šitaip tapęs tikru gudročiumi, norėjo vaikino su ateitimi, ir dar tokio vaikino, kuris taptų viršininku, tuomet ir jam, buvusiam puskarininkiui Sezarui, nubyrės šiokie tokie garbės trupiniai. Lezablis puikiai tiko tam sumanymui, tad senis jau seniai mąstė, kokiais būdais jį privilioti.
Staiga jis pašoko, trindamas iš pasitenkinimo rankas. Pagaliau tokį būdą surado.
Jis žinojo visų savo bendradarbių silpnybes. O Lezablį galėjai paveikti tik pataikaudamas jo valdininkiškai tuštybei. Jis nueis pas jį prašyti užtarimo, lyg tas būtų senatorius ar deputatas, išties labai įtakingas žmogus.
Per penkerius metus nėkart taip ir nepaaukštintas, Kašlenas pagaliau buvo tikras, kad jo pareigas pakels šiemet. Tačiau jis suvaidins, kad už tai turi būti dėkingas Lezabliui ir pakvies jį vakarienės.
Vos tik jo sumanymas galutinai subrendo, ilgiau nedelsdamas ėmėsi jį vykdyti. Jis išsitraukė iš spintos išeiginį švarką, nusimetė nudėvėtą aprangą ir, pasiėmęs visus užregistruotus dokumentus, skirtus Lezablio tarnybai, nuskubėjo į bendradarbio kabinetą, kuriame tas, per ypatingą valdžios malonę, atsižvelgiant į jo uolumą ir atliekamo darbo reikšmingumą, buvo įsikūręs vienas.
Jaunuolis sėdėjo ir rašė už didžiulio stalo, iš visų pusių apsikrovęs praskleistais aplankais ir šiaip įvairiais popieriais, sunumeruotais raudonu arba mėlynu rašalu.
Pamatęs įėjusį raštvedį, familiariai, bet vis dėlto ir su tam tikra pagarba paklausė:
– Na, brangusis, tai daug bylų man atnešėte?
– Taip, nemažai. Be to, norėčiau su jumis pasikalbėti.
– Prisėskite, drauguži, aš klausau.
Kašlenas atsisėdo, kostelėjo, nutaisė susirūpinusią veido išraišką ir netvirtu balsu prabilo:
– Štai kas čia mane atvedė, pone Lezabli. Ir nevyniosiu klausimo į vatą. Būsiu su jumis atviras, kaip pridera senam kareiviui. Aš atėjau jūsų prašyti paslaugos.
– Kokios?
– Keliais žodžiais. Man labai reikia šiemet gauti paaukštinimą. Neturiu nieko, kas galėtų mane pagloboti, tai ir pagalvojau apie jus.
Nustebintas Lezablis šiek tiek paraudo, jis buvo patenkintas, jo puikybė buvo taip paglostyta, kad jis net sumišo. Tačiau atsakė labai paprastai:
– Drauguži, betgi aš čia esu niekas. Mano pareigos menkesnės už jūsų, o jūs netrukus tapsite vyriausiuoju raštvedžiu. Aš gi nieko negaliu. Patikėkite…
Kašlenas jį staigiai, bet ir labai pagarbiai nutraukė:
– Tra-lia-lia. Jūs esate viršininko ausys, ir jei užtarsite už mane žodelį, aš praeisiu. Įsivaizduokite, juk po pusantrų metų turėsiu išeiti į pensiją, ir ji bus mažesnė penkiais šimtais frankų, jei po sausio pirmosios nebūsiu paaukštintas. Aš gerai žinau, kas apie mane kalbama: „Kašlenas anoks čia skurdžius, juk jo sesuo turi milijoną.“ Tai tiesa, kad mano sesuo turi milijoną, ir iš to milijono ateina šiokios tokios pajamos, bet ji man nieko neduoda. Jis atiteks mano dukteriai, ir tai vėl yra tiesa, tačiau mano duktė ir aš vis dėlto esame skirtingi žmonės. Tai kokia man nauda, jei duktė su žentu vartysis kaip inkstai taukuose, o aš neturėsiu ko įsimesti už danties? Jūs suprantate mano padėtį, ar ne?
Lezablis sutikdamas palinkčiojo galvą.
– Jūs sakote tiesą, taip, gryną tiesą. Jūsų žentas gali pasirodyti ir nevisiškai padorus žmogus. Taigi geriausia nepriklausyti nuo kitų. Na, aš pažadu padaryti viską, ką galiu, pasikalbėsiu su viršininku, išdėstysiu visą reikalą, ir net primygtinai pareikalausiu, jei tik to prireiks. Galite manimi pasikliauti!
Kašlenas atsikėlė, pagriebė už rankų savo bendradarbį ir jas kariškai pakratė, o paskui sulemeno:
– Ačiū, ačiū, patikėkite, jei tik man pasitaikys proga… Jei tik kada nors galėčiau…
Jis nebaigė kalbėti, niekaip nerasdamas tinkamų žodžių, ir išėjo, koridorius net suaidėjo nuo kapotų seno kareivos žingsnių.
Tačiau netrukus jis išgirdo iš tolo irzliai dzingsintį varpelį ir iškart metėsi paknopstomis, nes atpažino, ką reiškė tos gaidos. Toršbefas, jo viršininkas, kvietė raštvedį kuo greičiau pasirodyti.
Praėjus savaitei, Kašlenas ant savo stalo aptiko šitokio turinio antspauduotą laišką:
Mano brangus bendradarbi, esu laimingas, jog galiu jums pranešti, kad ministras, pasiūlius mūsų direktoriui ir viršininkui, vakar pasirašė įsakymą skirti jus vyriausiuoju raštvedžiu. Rytoj gausite oficialų pranešimą. Iki to laiko jūs nieko nežinote, ar ne?
Jums atsidavęs
Lezablis
Sezaras skriete nuskriejo į jaunojo bendradarbio kabinetą ir, atsiprašęs už įsiveržimą, puolė dėkoti, prisiekinėti amžiną draugystę, jis tiesiog pratrūko liaupsėmis.
Ir iš tiesų kitą dieną jau visi sužinojo, kad ponai Lezablis ir Kašlenas buvo paaukštinti. Likusiems darbuotojams teko laukti geresnių metų ir kaip kompensacija tenkintis premijomis, kurios svyravo nuo penkiasdešimties iki trijų šimtų frankų.
Ponas Buaselis paskelbė, kad jis apie vidurnaktį patykos Lezablio prie gatvės kampo ir duos jam tokios pylos, kad nė šlapios vietos neliks.
Kitą pirmadienį Kašlenas, tik spėjęs pasirodyti darbe, nuskubėjo į savo globėjo kabinetą ir jau nuo slenksčio prabilo iškilmingu lyg per oficialią ceremoniją tonu:
– Tikiuosi, kad malonėsite suteikti man garbę ir atvyksite pas mus pavakarieniauti Trijų Karalių proga. O dieną pasirinksite jūs pats…
Jaunuolis kilstelėjo nuo popierių galvą ir truputį nustebintas įbedė klausiamą žvilgsnį bendradarbiui į veidą, taip ir nenusuko akių į šalį, bandydamas perskaityti pašnekovo mintis, o tada neskubėdamas atsiliepė:
– Bet, mano brangusis, tai, kad… visi mano vakarai užimti, nes aš jau anksčiau esu prisižadėjęs…
Kašlenas geraširdišku tonu įkalbinėjo toliau:
– Prašau, neatsisakykite, nes mus labai nuliūdinsite, juk jūs padarėte mums tokią paslaugą! Aš jus meldžiu savo ir visos mūsų šeimos vardu.
Suglumęs Lezablis dvejojo. Jis viską suprato, tačiau neišmanė, ką atsakyti, nes neturėjo laiko nei pagalvoti, nei pasverti visų „už“ ir „prieš“. Galiausiai jis pagalvojo: „Jei ateisiu vakarieniauti, tai dar niekuo neįsipareigosiu“, tad, nutaisęs patenkintą išraišką, sutiko ateiti kitą šeštadienį. Ir juokdamasis pridūrė:
– Kad kitą dieną nereikėtų anksti keltis!
II
Ponas Kašlenas gyveno aukštutinėje Rošuaro gatvės dalyje, šeštajame namo aukšte, nedideliame kelių kambarių bute su terasa, iš kurios matėsi visas Paryžius. Butą sudarė trys kambariai – vienas seseriai, antras dukteriai, o trečiame gyveno jis pats, valgomuoju čia naudotasi kaip svetaine.
Ištisą savaitę jis negalėjo nustygti vietoje ruošdamasis tai vakarienei. Valgiaraštis buvo ilgiausiai aptarinėjamas, nes jį turėjo sudaryti paprasti, bet tuo pačiu ir rinktiniai patiekalai. Galiausiai sustota ties sultiniu su kiaušiniais, užkandžiais su krevetėmis ir dešra, omaru, puikiu viščiuku, konservuotais žirneliais, anties kepenėlių paštetu, mišraine, ledais ir desertu.
Anties kepenėlės pirktos pas artimiausią mėsininką, gavus užtikrinimą, kad yra aukščiausios kokybės. Tad jų dubenėlis kainavo tris frankus penkiasdešimt. Vyno Kašlenas nuėjo pas pardavėją jau prie gatvės kampo, kur pasiėmė litrą raudono gėralo, kokį gurkšnodavo ir šiokiadieniais. Jis nenorėjo eiti į didelius prekybos namus, nes apgalvojęs nusprendė: „Smulkiesiems mažmenininkams retai kada pavyksta sėkmingai išparduoti savo rinktinius vynus. Todėl jie rūsiuose išlaikomi labai ilgai, o tada tampa tiesiog nuostabūs.“
Šeštadienį jis grįžo namo kaip galėdamas anksčiau, kad patikrintų, ar viskas jau paruošta. Tarpduryje jį pasitikusi tarnaitė buvo raudonesnė už prinokusį pomidorą, nes baiminantis, kad nepavyks laiku suspėti, krosnis užkurta dar nuo vidurdienio ir per ištisą dieną prikepino jai veidą, be to, prisidėjo ir jaudulys.
Jis nužingsniavo į valgomąjį, kad viską įvertintų. Apvalus stalas, nutviekstas ryškios žalsvu gaubtu pridengtos lempos šviesos, atrodė kaip mažame kambarėlyje pasklidusi didžiulė balsva dėmė.
Keturias lėkštutes dengė servetėlės, sulankstytos kaip vyskupo kepuraitė, tai buvo panelės Kašlen, tetulės, nuopelnas, o šalia jų glaudėsi baltojo metalo stalo įrankiai ir rikiavosi po porą taurių – didelė ir mažytė. Bemat nusprendęs, kad šito nepakanka, jis šūktelėjo:
– Šarlote!
Durys kairėje atsivėrė, ir jų properšoje pasirodė susitraukusi senučiukė. Už brolį ji buvo vyresnė dešimčia metų, tokiu siauru veidu, kad jį kone ištisai dengė žilos garbanėlės, suraitytos papiliotėmis. Jos menkutis balselis atrodė per silpnas net tokiam sukumpusiam kūnui, o vaikščiojo ji jau šiek tiek vilkdama kojas, ir atrodė, kad eidama miega.
Tačiau jaunystėje apie ją kalbėdavo: „Kokia nuostabi ši mažylė!“
Dabar tai buvo perkarusi senė, pagal senus savo įpročius pedantiškai besilaikanti švaros, vaidinga, užsispyrusi, labai riboto mąstymo, priekabi ir nepaprastai irzli. Tapusi labai pamaldi, atrodė, visiškai pamiršo jaunystės laikų meilės nuotykius.
Ji paklausė:
– Ko tu nori?
Jis atsiliepė:
– Man atrodo, kad dvi taurės nesukels didelio įspūdžio. Jei dar padėtume šampano… Tai tikrai nekainuos daugiau trijų keturių frankų, taigi reikia statyti šampano taures. Valgomasis atrodys visai kitaip.
Šarlotė atkirto:
– Nemanau, kad iš tokių išlaidų būtų kokia nors nauda. Kita vertus, mokėti turėsi tu, aš čia niekuo dėta.
Jis dar dvejojo ir labiau stengėsi įtikinti pats save.
– Galiu tave užtikrinti, kad taip bus geriau. Be to, prie šventinio Trijų Karalių pyrago tai atrodys iškilmingiau.
Tas argumentas jam pasirodė įtikinamas. Tad jis užsimaukšlino skrybėlę ir nudūmė laiptais žemyn, o grįžo jau po penkių minučių, laikydamas už kakliuko butelį su didžiule balta etikete, papuošta stambiu herbu: „Geriausi rūšiniai putojantys grafo Šatel-Renovo Šampanės vynai“.
Ir Kašlenas pareiškė:
– Jis kainavo vos tris frankus, bet atrodo, kad tai ypatingas vynas.
Jis pats ištraukė iš indaujos šampano taures ir sustatė ant stalo pagal svečių vietas.
Tuo metu durys iš dešinės atsivėrė ir įėjo duktė. Ji buvo stambaus stoto, apkūni ir raudonskruostė, galima sakyti, graži labai sveikos prigimties mergina, rudaplaukė ir mėlynakė. Paprastai kirpta suknelė ryškino jos apvalų ir lankstų stuomenį, o balsas buvo toks stiprus, kad atrodė kone vyriškas, tačiau žemiausiomis gaidomis sugebėdavo sujaudinti iki virpulio.
– Dievulėliau! Šampanas! Kokia laimė! – šūktelėjo ir pradėjo ploti delnais kaip vaikas.
O tėvas jai paaiškino:
– Tik būk kuo meilesnė tam ponui, nes jis man padarė nemažai paslaugų.
Ji pratrūko skambiai kvatoti, lyg sakytų: „Ir pati žinau!“
Priebutyje sutilindžiavo varpelis, girgžtelėjo ir trinktelėjo varstomos durys. Pasirodė Lezablis. Jis vilkėjo juodu fraku, baltu kaklaraiščiu ir mūvėjo baltomis pirštinėmis. Taigi atrodė įspūdingai. Kašlenas, šiek tiek sumišęs ir patenkintas, iškart metėsi prie jo.
– Bet, mano brangus drauge, čia susirinkę vien savi, juk matote, kad aš su švarku.
Jaunuolis atsiliepė:
– Žinau, jūs man sakėte, bet aš laikausi įpročio vakarais neišeiti be frako.
Pasikišęs po pažastimi cilindrą, jis su visais iš eilės pasisveikino. Atlape segėjo gėlę.
Sezaras supažindino jį su šeimynykščiais:
– Mano sesuo, panelė Šarlotė, o čia mano duktė Korali, tarp saviškių vadiname tiesiog Kora.
Visi dar kartą nusilenkė. O Kašlenas tęsė:
– Mes neturime svetainės. Šiek tiek nepatogu, bet kažkaip apsieiname.
Lezablis atsakė:
– Viskas puiku!
Paskui jie tiesiog atėmė iš jo skrybėlę, kurią jis tebelaikė rankose. Tik tada svečias mikliai nusimovė pirštines.
Visi susėdo, bet tik dirsčiojo vieni į kitus per stalą, nes nesurado ką pasakyti. Pagaliau Kašlenas paklausė:
– Ar viršininkas dar ilgam pasiliko? Aš tai išėjau gerą valandą anksčiau, kad kuo nors pagelbėčiau savo moteriškėms.
Lezablis familiariai atsiliepė:
– Ne. Mes išėjome kartu, nes turėjome pasitarti, ką daryti su brezentu, siunčiamu iš Bresto. Tai labai sudėtingas reikalas, jis dar atneš mums nemažai rūpesčių.
Kašlenas iškart pasisuko į seserį, nes manė, kad privalo jai viską išdėstyti iš esmės.
– Visus sudėtingus klausimus mūsų įstaigoje tenka spręsti ponui Lezabliui. Galima sakyti, kad jis pakeičia mūsų viršininką.
Senmergė mandagiai linktelėjo ir pritarė:
– Ak! Man jau žinomi jūsų neeiliniai sugebėjimai.
Stumtelėjusi keliu duris, įėjo tarnaitė, nešdama aukštai iškeltą didžiulį sriubos dubenį. Tada „namų šeimininkas“ šūktelėjo:
– Visi prie stalo! Jūs, pone Lezabli, įsitaisykite čia, tarp mano sesers ir dukters. Manau, nesibaidote moterų.
Ir vakarienė prasidėjo.
Tegu ir šiek tiek pasipūtęs, bet prie stalo Lezablis stengėsi būti malonus, o vakarieniaujant visą laiką šnairomis dirsčiojo į merginą ir negalėjo atsistebėti, koks skaistus jos veidas, kaip ji tiesiog trykšta sveikata, kad net traukia į pagundą. Žinodama, kokie jos brolio ketinimai, panelė Šarlotė netausojo liežuvio banaliems pokalbiams, kurių temų gausa buvo neišsenkanti. Kašlenas net spinduliavo iš laimės ir garsiai džiūgavo, be perstojo juokavo ir gausiai pilstė vyną, kurį prieš valandą pirko pas vynininką prie gatvės kampo.
– Dar stiklinaitę burgundiškojo, pone Lezabli! Nesakau, kad jis iš geriausio Prancūzijos vynuogyno, tačiau jis puikus, iš rūsio ir natūralus, aš už tai atsakau. Mums jo parūpina tenykščiai draugai.
Mergina nieko nekalbėjo, ji sėdėjo šiek tiek išraudusi, šiek tiek susidrovėjusi, ją varžė to vyriškio artumas, o jo mintis nuspėjo.
Kai ant stalo atsirado omaras, Sezaras pareiškė:
– Štai svečias, su kuriuo mielai susidraugausiu.
Lezablis šypsodamasis papasakojo, kaip vienas rašytojas pavadino omarą „jūrų kardinolu“4, nežinodamas, kad tas gyvis, kol jo neišverda, būna juodos spalvos. Kašlenas pratrūko visa gerkle kvatoti ir vis kartojo:
– Ak! Ak! Ak! Kaip juokinga!
Tačiau panelė Šarlotė ūmai surimtėjo ir pasipiktino:
– Aš nematau, kokios čia galėtų būti sąsajos. Tas ponas yra tiesiog nepadorus. Man priimtini bet kokie pokštai, kartoju, bet kokie, tik negaliu pakęsti, kai man girdint šaipomasi iš dvasiškių.
Jaunuolis, kuriam norėjosi patikti senmergei, iškart pasinaudojo proga parodyti savo atsidavimą katalikų tikėjimui. Ir jis griežtai atsiliepė apie žemos moralės žmones, kurie lengvabūdiškai traktuoja didžias tiesas, o viską užbaigė išvada:
– O štai aš gerbiu ir išpažįstu savo tėvų tikėjimą, kuriuo mane auklėjo, ir liksiu jam atsidavęs iki mirties.
Kašlenas daugiau nebesijuokė. Jis tik raičiojo ant stalo duonos minkštimo rutuliukus ir murmėjo:
– Tikrai, tikrai.
Paskui jis pakeitė pokalbio temą, variusią jam nuobodulį, ir kaip dažnai nesąmoningai atsitinka tiems, kurie kasdien atlieka tą patį darbą, jis paklausė:
– O gražuolis Mazas tikriausiai niršta, kad nebuvo paaukštintas, ar ne?
Lezablis tik šyptelėjo.
– Ko jūs norite? Kiekvienam pagal nuopelnus!
Tada visi užvedė pokalbį apie ministeriją, nes ir abi moterys pažinojo visus tarnautojus ne prasčiau už Kašleną, juk kiekvieną vakarą joms tekdavo klausytis kalbų apie juos. Panelė Šarlotė buvo labai susirūpinusi Buaseliu dėl jo pavojingų nuotykių, į kuriuos įtraukdavo jo romantiška dvasia, o panelė Kora slapčiomis domėjosi gražuoliu Mazu. Beje, jųdviejų jos niekuomet nebuvo mačiusios.
Lezablis apie juos atsiliepė iš aukšto, lyg ministras apie savo pavaldinius. Visi jo klausėsi labai įdėmiai.
– Mazui netrūksta tam tikrų gerų savybių, bet jeigu jis nori ko nors pasiekti, turi dirbti daugiau. Jis mėgsta suktis aukštuomenėje, malonumus. Visa tai tik kelia sumaištį jo galvoje. Jis niekada aukštai neiškils, ir tik dėl savo kaltės. Galbūt jis per pažintis taps viršininko pavaduotoju, bet ne daugiau. Jei jau kalbame apie Pitolė, tai jis gerai sukuria raštus, reikia tą pripažinti, jo stiliui netrūksta elegancijos, šito taip pat negali paneigti, bet ten nėra gelmės. Viskas vien paviršiuje. Tai vaikinas, kurio negali paskirti vadovauti reikšmingai tarnybai, tačiau jis gali praversti protingam viršininkui, kuris viską už jį sukramtys.
Panelė Šarlotė paklausė:
– O ponas Buaselis?
Lezablis tik gūžtelėjo pečiais.
– Tikras menkysta, tikras menkysta. Jis visiškai nutolęs nuo realybės. Ir pasakoja apie save iš piršto laužtas istorijas. Mūsų draugijoje jis yra visiškas nevykėlis.
Kašlenas prapliupo kvatoti ir pareiškė:
– O geriausias tai tėvukas Savonas.
Visi taip pat nusijuokė.
Paskui pradėta kalbėti apie teatrą ir aptarinėti tų metų spektaklius. Lezablis lygiai taip pat autoritetingai vertino ir dramaturgiją, labai aiškiai skirstydamas autorius bei nurodydamas jų stipriąsias ir silpnąsias savybes su tokiu pasitikėjimu, koks įprastas žmonėms, kurie jaučiasi neklystantys ir visapusiški.
Šitaip jie užbaigė kepsnį. Tada Sezaras itin atsargiai atidengė dubenėlį su anties kepenėlėmis, kiekvienu judesiu rodydamas, koks vertingas ten turinys. Ir tarė:
– Dar nežinau, ar šis patiekalas pavyko. Nors paprastai jis būna puikus. Anties kepenėlių mes gauname iš pusbrolio, gyvenančio Strasbūre.
Ir visi lėtai bei pagarbiai valgė paštetą, imdami po gabalėlį iš gelsvo molinio dubenėlio.
Tačiau patiekus ledus įvyko tikra katastrofa. Tai galėjo būti padažas, sriuba – vazoje liūliavo kažkoks balsvas skystis. Nelaimingoji tarnaitė paprašė konditerio mokinio, atėjusio dar septintą valandą ryto, kad jis pats ir išimtų ledus iš formos, nes bijojo, kad jai tai nepavyks.
Nusiminęs Kašlenas iš pradžių norėjo, kad juos neštų nuo stalo, paskui vis dėlto nusiramino, prisiminęs, kad dar yra Trijų Karalių pyragas, ir ėmėsi jį pjaustyti su tokia paslaptinga išraiška, lyg ten būtų įkepta kažkas nepaprasto. Visi įdėmiai įsistebeilijo į šį simbolinį kepinį, nes paskui kiekvienas turėjo savo gabalą pasiimti užmerktomis akimis.
Kam atiteko pupelė? Kvailokos šypsenos lakstė visų veiduose. Lezablis net aiktelėjo nustebęs ir visiems parodė aplipusią tešla stambią baltąją pupelę, suspaudęs ją tarp smiliaus ir nykščio. Kašlenas pradėjo ploti ir šaukti:
– Išsirinkite karalienę! Išsirinkite karalienę!
Karalių trumpam apėmė dvejonės. Ar nebūtų geras politinis žingsnis, jei išsirinktų panelę Šarlotę? Ji jaustųsi pamaloninta, būtų įveikta, laimėta! Paskui jis persigalvojo, nes jį pakvietė tik dėl panelės Koros, ir atrodytų labai kvailai, jei rinktųsi tetą. Tad jis pasisuko į savo jaunąją kaimynę ir, tiesdamas jai karališkąją pupelę, paklausė:
– Panele, gal malonėsite ją priimti?
Ir jie pirmą kartą pasižiūrėjo vienas kitam į akis.
– Ačiū, pone! – tarė mergina ir pasiėmė tą didybės laidą.
Jis pagalvojo: „Ji iš tikrųjų daili, šita mergina, o akys tiesiog nuostabios. Ir dar tokia guvi, po šimts!“
Nuo pokštelėjimo moterys net krūptelėjo – tai Kašlenas atkimšo šampaną, kuris ištryško iš butelio ir apliejo staltiesę. Kai stiklai prisipildė putų, namų šeimininkas pareiškė:
– Iškart matyti, kad šampanas yra puikios kokybės.
Vos Lezablis gurkštelėjo iš savo taurės, kad gėrimas nesipiltų per kraštus, Kašlenas sušuko:
– Karalius geria! Karalius geria!
O panelė Šarlotė, taip pat įsilinksminusi, sucypsėjo savo spigiu balseliu:
– Karalius geria! Karalius geria!
Lezablis ramiai ištuštino taurę ir triukšmingai pastatė ant stalo.
– Matote, koks esu šaunus! – pasakė jis ir pasisuko į panelę Korą: – O dabar jūs, panele!
Ji jau norėjo gerti, bet, visiems pradėjus šaukti: „Karalienė geria! Karalienė geria!“, visa išraudo, ėmė juoktis ir pastatė taurę šalia.
Į vakarienės pabaigą visi kaip reikiant įsismagino, o karalius su savo karaliene buvo meilus ir galantiškas. Paskui, kai atnešė likerius, Kašlenas paskelbė:
– Reikia nukraustyti stalą, kad atsirastų daugiau vietos. Jei tik nelyja, tai galime valandėlę pabūti terasoje.
Jis norėjo parodyti svečiui vaizdą nuo terasos, nors jau buvo naktis.
Kašlenas atidarė stiklines terasos duris, ir į kambarį įsiveržė drėgno oro gūsis. Tačiau lauke buvo šilta, lyg balandžio mėnesį, tad visi smagiai peržengė slenkstį, skyrusį valgomąjį nuo plataus balkono. Nieko daugiau nesimatė, išskyrus plevenančią virš didžiulio miesto žiburių pašvaistę, panašią į tas aureoles, kurios nutapomos šventiesiems. Vietomis šviesa spindėjo ryškiau, ir Kašlenas ėmė aiškinti:
– Pažiūrėkite, tenai, tai „Edenas“5 šitaip žėri. Štai ten driekiasi bulvarai. Nagi, juos iškart atskirsi! Dieną iš čia vaizdas tiesiog nuostabus. Net jei važinėtumėte po Paryžių, nieko gražesnio vis vien nepamatysite.
Lezablis įsirėmė alkūnėmis į geležinę baliustradą, suradęs vietą šalia Koros, kuri, apimta melancholiškos apatijos, kokia retkarčiais gali užeiti kiekvienam, netardama nė žodžio išsiblaškiusiu žvilgsniu žiūrėjo į tamsą. Panelė Šarlotė grįžo atgal į valgomąjį, nes bijojo drėgmės. O Kašlenas tęsė prakalbą ir, mosikuodamas ranka, rodė Invalidų rūmų, Trokadero, Triumfo arkos ir Etualio aikštės link.
Lezablis pusbalsiu paklausė:
– O jūs, panele Kora, mėgstate žiūrėti į Paryžių iš aukštai?
Ji krūptelėjo, lyg būtų pažadinta iš miego, ir atsiliepė:
– Aš?.. Taip, ypač vakarais. Aš vis galvoju, kas ten vyksta, priešais mus. Kiek ten laimingų ir nelaimingų žmonių tuose namuose! Jei tik galėtum tai pamatyti, kiek visokių dalykų išmoktum!
Jis prisišliejo prie jos taip, kad jųdviejų alkūnės ir pečiai susilietė.
– Kai šviečia mėnesiena, vaizdas turėtų būti fantastiškas?
Ji sušnibždėjo:
– Ir dar koks! Atrodo lyg Giustavo Dorė graviūra6. Kaip būtų puiku, jei galėtum pasivaikščioti stogais…
Lezablis ėmė Korą klausinėti apie pomėgius, svajones, pramogas. Ir ji nė kiek nesutrikdama jam atsakinėjo, kaip ir pridera merginai, kuri yra galvota, santūri ir tiek, kiek reikia, svajinga. Ji pasirodė jam apdovanota neeiliniu protu, ir netgi dingtelėjo, kaip būtų gera apkabinti jos apvalų ir stangrų liemenį, liesti ir liesti jos gaivų skruostą ilgais ir švelniais bučiniais, lyg gertum smulkiais gurkšneliais gerą degtinę, ypač traukė paausys, kur dabar krito lempos atšvaitas. Ji vis labiau traukė jį, gundyte gundė moters kūno artumas, svaigino šio nekalto ir tvirto kūno troškulys, jis jautė, kaip jį švelniai žavesiu pavergia ta mergina. Jam atrodė, kad šitaip atsirėmęs alkūnėmis į balkoną išbūtų šalia valandų valandas, dienų dienas ir naktis, savaites, ištisą amžinybę, kad tik jaustų ją šalia, apsvaigęs nuo jaudulio, sukelto jos prisilietimo. Ir kažkas panašaus į poetinį įkvėpimą sukirbėjo jo širdyje žiūrint į didingąjį Paryžių, išsidriekusį priešais jį, apšviestą, gyvenantį naktinį gyvenimą, kupiną malonumų ir paleistuvystės. Jam dingojosi, kad jis viešpatauja tame milžiniškame mieste, sklando virš jo, ir jis jautė, kaip būtų puiku kiekvieną vakarą atsiremti alkūnėmis į balkono turėklą šalia moters, vienas kitą ylėti, bučiuotis, apsikabinti virš to plačiai išsidriekusio miesto, virš visų jo meilių, kurias jis talpina, virš visų jo vulgarių malonumų, virš visų jo liaudiškų troškimų ir atsidurti po pačiomis žvaigždėmis.
Pasitaiko vakarų, kai netgi ne itin egzaltuotos sielos pasineria į svajones, lyg joms būtų išaugę sparnai. O gal jis buvo šiek tiek įkaušęs.
Kašlenas, ką tik išėjęs paieškoti savo pypkės, jau grįžo ją degdamasis.
– Žinau, kad nerūkote, todėl jums nesiūlau cigarečių. Tik kas gali būti nuostabiau, kaip čia patraukti dūmelį? Jei prisieitų apsigyventi apačioje, tai neištverčiau. Juk mes galėtume įsikurti ir žemiau, nes namas, beje, ir dar du kaimyniniai, tas iš kairės ir tas iš dešinės, priklauso mano seseriai. Ir jie atneša jai gražių pajamų. O savo metu tie namai jai brangiai nekainavo. – Ir, pasisukęs į valgomojo pusę, šūktelėjo: – Kiek tu mokėjai už šiuos sklypus, Šarlote?
Tada spigus senmergės balsas paleido ištisą tiradą. Tačiau iki Lezablio atsklido vien frazių nuotrupos:
– …tūkstantis aštuoni šimtai šešiasdešimt trečiais… trisdešimt penki frankai… pastatytas vėliau… trys namai… vienas bankininkas… perparduotas mažiausiai už penkis šimtus tūkstančių frankų…7
Ji pasakojo apie savo turtus taip smagiai, lyg senas kareivis apie savo žygius. Ji smulkiai vardijo pirkinius, visus nuo tų laikų gautus pasiūlymus, išaugusią pridėtinę vertę ir taip toliau.
Lezablį tai ypač sudomino, tad atsisuko į tą pusę ir atsirėmė į terasos baliustradą nugara. Tačiau ir dabar jis iš viso aiškinimo galėjo išgirsti tik padrikas nuotrupas, tad ūmai paliko savo jaunąją kaimynę ir grįžo į valgomąjį, kad galėtų viską girdėti, o atsisėdęs šalia panelės Šarlotės užvedė su ja ilgiausią kalbą apie tai, kiek galima padidinti nuomą ir kur geriau įdėti pinigus – į vertybinius popierius ar į nekilnojamąjį turtą.
Jis išėjo apie vidurnaktį, pažadėjęs lankytis dažniau.
Po kokio mėnesio ministerija jau skambėjo nuo kalbų apie Žako Leopoldo Lezablio ir panelės Selestės Korali Kašlen vedybas.
III
Jaunavedžiai įsikūrė vienoje laiptų aikštelėje kartu su Kašlenu ir panele Šarlote, netgi panašiame bute, iš kurio teko išguiti nuomininką.
Vis dėlto vienas dalykas kėlė nerimą Lezabliui – teta nepanoro jokiu oficialiu dokumentu patvirtinti Koros teisės į palikimą. Tačiau ji sutiko prisiekti „Dievo akivaizdoje“, kad jos testamentas surašytas ir atiduotas saugoti ponui notarui Belomui. Be to, ji buvo nurodžiusi, kad visi jos turtai atiteks dukterėčiai tik su tam tikra sąlyga. Spaudžiama pasakyti, kas per sąlyga, ji atsisakė ką nors aiškinti, tačiau su malonia šypsenėle patikino, kad ji lengvai įvykdoma.
Kita vertus, sulaukęs tokių miglotų aiškinimų ir susidūręs su senosios davatkos užsispyrimu, Lezablis žiūrėjo į tai pro pirštus. Mergina jam taip patiko, kad aistra nustūmė visas abejones į šalį, ir jis nesunkiai nusileido atkakliam Kašlenui.
Taigi jis buvo laimingas, nors nepaliaujamai kankino kai kurios abejonės. Jis mylėjo žmoną, ir po vestuvių ji nenuvylė jo lūkesčių. Jųdviejų gyvenimas tekėjo ramiai ir monotoniškai. Per keletą savaičių jis apsiprato su vedusio vyro padėtimi ir liko toks pat uolus tarnautojas kaip anksčiau.
Šitaip praslinko pirmieji metai. Šitaip praėjo ir Kalėdų šventės. Tuomet jis tiesiog apstulbo, nesulaukęs paaukštinimo, kurio taip tikėjosi. Tiktai Mazas ir Pitolė užkopė per vieną laiptelį aukščiau, o Buaselis prasitarė Kašlenui, kad vieną gražų vakarą patykos abiejų bendradarbių prie paradinių durų ir visų akivaizdoje įkrės jiems pylos. Aišku, jis to nepadarė.
Ištisą savaitę Lezablis negalėjo ramiai miegoti, taip jį kamavo nerimas, kad, nepaisant parodyto uolumo, nepakėlė jo pareigų. Jis dirbo kaip juodas jautis; jis nuolat pavaduodavo sergantį viršininko padėjėją Rabo, kuris devynis mėnesius per metus išgulėdavo Val de Graso ligoninėje; kiekvieną rytą jis ateidavo į tarnybą pusę devynių, o vakare išeidavo pusę septynių. Ko dar galėtum iš jo norėti? Jei jis negauna jokios padėkos už tokį triūsą ir tokias pastangas, jis dirbs taip, kaip kiti, štai ir viskas. Kiekvienam pagal nuopelnus. Tik kaip ponas Toršbefas, kuris elgėsi su juo kaip su sūnumi, galėjo jį šitaip paminti? Jis norėjo viską išsiaiškinti iki galo. Taigi nueis pas viršininką ir pasikalbės su juo.
Ir pirmadienį iš ankstaus ryto, kol dar neatėjo kiti bendradarbiai, jis pasibeldė į šio įstaigos viešpaties duris.
Dirglus balsas atsiliepė „Įeikite!“, ir Lezablis peržengė slenkstį.
Toršbefas, striukas žmogelis didžiule galva, kuri, atrodė, gulėjo tiesiog jo biuvare, sėdėjo ir kažką rašė už didžiulio stalo, ištisai apkrauto popiergaliais. Pamatęs savo numylėtinį darbuotoją, kreipėsi jau kur kas maloniau:
– Laba diena, Lezabli, kaip gyvuojate?
Jaunuolis atsakė:
– Laba diena, brangus pone, labai gerai, o jūs?
Viršininkas nustojo rašęs ir pasisuko į pašnekovą su visu foteliu. Jo smulkutis, liesas ir silpnas kūnas, dar įspraustas į juodą griežto kirpimo redingotą, atrodė visai menkas tame milžiniškame krėsle odine atkalte. Didžiulė, blykčiojanti Garbės Legiono ordino karininko juostelė, gal šimtąkart per plati ją prisisegusiam žmogeliui, žėrėjo lyg liepsnojančios žarijos ant siauros krūtinės, dar suslėgtos solidaus dydžio galvos, tad galėjai pamanyti, kad jis koks grybas.
Jo žandikaulis buvo atsikišęs, skruostai įdubę, akys išsprogusios, kakta, virš kurios žilus plaukus šukuodavo atgal, labai aukšta.
Toršbefas pratarė:
– Sėskite, drauguži, ir sakykite, kas jus čia atvedė?
Su kitais darbuotojais jis būdavo kariškai šiurkštus, save įsivaizduodamas kaip kapitoną ant tiltelio, nes ministerija jam atrodė didžiulis laivas, viso prancūzų laivyno admiroliškasis flagmanas.
Lezablis, šiek tiek susijaudinęs, šiek tiek išbalęs, lemeno:
– Brangusis pone, atėjau jūsų paklausti, gal aš kuo nors prasižengiau?
– Žinoma, ne, brangusis, bet kodėl jūs man užduodate šitą klausimą?
– Todėl, kad esu šiek tiek nemaloniai nustebintas, jog šiais metais nebuvau paaukštintas, kaip būdavo anksčiau. Leiskite man viską paaiškinti iki galo, brangusis pone, ir atleiskite už tokį įžūlumą. Žinau, kad naudojausi jūsų ypatingu palankumu ir jūs teikėte man pranašumą, kokio net nesitikėjau. Žinau, kad paaukštinimas tarnyboje iš esmės galimas tik kas dveji ar treji metai; tik leiskite man jums priminti, kad kontoroje aš atlieku keturgubai daugiau darbo už eilinį tarnautoją ir praleidžiu joje bent dvigubai daugiau laiko. Ir jei įvertintume mano pastangų rezultatą pagal triūsą ir pagal atlygį, tai pastarasis rodiklis bus gerokai žemesnis už pirmąjį!
Jis labai kruopščiai ruošė šią frazę ir manė, kad ji tiesiog puiki.
Toršbefas nustebęs įtemptai mąstė, ką atsakyti. Pagaliau šaltokai prabilo:
– Nors viršininkui iš principo nepriimtina aptarinėti su pavaldiniu tokių dalykų, vis dėlto, atsižvelgdamas į jūsų labai reikšmingus nuopelnus tarnyboje, šį kartą mielai atsakysiu. Kaip ir ankstesniais metais, aš jus pasiūliau paaukštinti. Bet direktorius išbraukė jūsų pavardę, pagrįsdamas savo sprendimą tuo, kad jūsų santuoka užtikrina jums gražią ateitį, ne šiaip sau gerovę, o turtus, kokių niekados nesukaups jūsų kuklieji bendradarbiai. Argi bešališkumas nereikalauja bent šiek tiek atsižvelgti į kiekvieno materialinę padėtį? Jūs gi tapsite turtingas, labai turtingas. Trimis šimtais frankų daugiau per metus jums gi nieko nereikš, kai daugelio kitų kišenėse šis kuklus pajamų išaugimas pasirodys itin svarus. Štai, mano drauge, priežastis, dėl kurios šiemet likote nuošaly.
Lezablis, suglumęs ir susierzinęs, išėjo.
Tądien prie vakarienės stalo jis šiurkštokai elgėsi su žmona. Šiaip ji buvo gyvo būdo ir pastovios nuotaikos, tačiau užsispyrusi, ir jei jau įsikals kokį dalyką į galvą, tai niekada nenusileis. Bet ji jau neiššaukdavo to žavaus jaudulio, kaip pirmaisiais mėnesiais, ir nors nuolat sukeldavo jam aistrą, nes buvo jauna ir daili, tačiau kai kada jį apimdavo šioks toks nusivylimas, nuo kurio netoli ir iki pasibjaurėjimo, kurį labai greitai sukelia gyvenimas dviese. Daugybė trivialių ir groteskiškų gyvenimiškų smulkmenų, nerūpestingas rytinis tualetas, pigus vilnonis chalatas, senas ir nudėvėtas, išblukęs peniuaras, nes jiedu buvo neturtingi, taip pat kasdieniai rūpesčiai, kurių tikrai per daug vargšų gyvenime, jam nugramdė blizgesį nuo santuokos, nuvytino poezijos gėlę, kuri iš tolo taip gundo sužadėtinius.
Tetulė Šarlotė taip pat atsiskleidė visu bjaurumu, nes vis neišeidavo iš jų kambario, be perstojo visur kišosi, norėjo viskam vadovauti, viską stebėjo, o jie, bijodami ją užgauti, vien tyliai kentėjo, bet nuo to užslėptas apmaudas tik augo.
Ji savo seniokišku žingsniu, šiūruodama kojomis, vaikščiodavo po kambarius, o jos cypiantis balsas be perstojo kartodavo:
– Jūs turite padaryti tą, jūs turite padaryti aną.
Kai sutuoktiniai likdavo vieni, Lezablis susinervinęs šaukdavo:
– Tavo teta darosi nepakenčiama. Daugiau nenoriu jos matyti. Ar girdi? Daugiau nenoriu jos matyti!
Ir Kora jam ramiai atsakydavo:
– Ir ko tu norėtum, kad aš padaryčiau?
Tuomet jis užsiplieksdavo:
– Tiesiog šlykštu turėti tokią šeimą!
O ji ramiai atsikirsdavo:
– Taip, šeima tai šlykšti, bet palikimas yra puikus, ar ne? Tad nekvailiok. Tau lygiai taip pat naudinga, kaip ir man, tupinėti aplink tetulę Šarlotę.
Ir jis nutildavo, nežinodamas, ką atsakyti.
Dabar tetulė, apsėsta įkyrios minties, kad jiems reikia susilaukti vaiko, juos vargindavo be paliovos. Užspeitusi Lezablį į kampą ir alsuodama jam į veidą, ji aiškindavo:
– Mielas sūnėne, aš vis laukiu, kad jūs dar iki mano mirties tapsite tėvu. Man norisi pamatyti savo įpėdinį. Tik nedumkite man akių, jog Kora yra visai neįgali būti motina. Užtenka vien į ją pasižiūrėti. Jei tuokiamasi, mielas sūnėne, tai tik tam, kad turėtum šeimą ir augintum atžalas. Mūsų Šventoji Motina Bažnyčia draudžia nevaisingas santuokas. Aš puikiai žinau, kad nesate turtuolis, o vaikas reikalauja išlaidų. Bet šalia manęs jums nieko netrūks. Aš noriu mažyčio Lezablio, aš noriu jo, ar girdite!
Kai po penkiolikos mėnesių vedybinio gyvenimo jos troškimas vis dar nebuvo išpildytas, ją apėmė būgštavimai ir ji pasidarė ypač įkyri, tad tiesiog užvertė patarimais Korą, tokiais praktiškais, kokius gali duoti moteris, kadaise gerai žinojusi tokių dalykų esmę ir kuri dar, progai pasitaikius, gali viską prisiminti.
Tačiau vieną rytą ji nepajėgė atsikelti, nes smarkiai sunegalavo. Kadangi iki šiol niekada nesirgo, Kašlenas, siaubingai susirūpinęs, puolė daužyti žento durų.
– Tučtuojau bėkite pas daktarą Barbetą, o viršininkui pasakykite, kad dėl nenumatytų aplinkybių šiandien neateisiu į tarnybą.
Lezablį visą dieną kankino nerimas, jis negalėjo nieko dirbti, rašyti ir studijuoti dokumentų. Nustebęs Toršbefas jo netgi paklausė:
– Kodėl jūs šiandien toks išsiblaškęs, pone Lezabli?
O Lezablis nervingai atsiliepė:
– Esu labai pavargęs, brangusis pone, nes visą naktį praleidau šalia mūsų tetulės, jos būklė labai sunki.
Tačiau viršininkas šaltai atrėžė:
– Jei ponas Kašlenas pasiliko šalia jos budėti, to ir turi užtekti. Negaliu leisti, kad mano kanceliarija pakriktų dėl kai kurių darbuotojų asmeninių problemų.
Lezablis ant savo rašomojo stalo pasistatė laikrodį ir karštligiškai ėmė laukti penktos valandos. Kai suskambo didysis ministerijos laikrodis, jis išskubėjo namo, pirmąkart baigęs darbą minutė minutėn nustatytu laiku.
Gatvėje jis netgi susistabdė fiakrą, taip kamavo nerimas, o laiptais į namus tiesiog bėgte užbėgo. Kai tarnaitė atidarė duris, jis tesugebėjo išlementi:
– Kaip jos sveikata?
– Gydytojas sako, kad jai kur kas blogiau.
Jam iškart pradėjo daužytis širdis, jis smarkiai susijaudino.
– Ak! Nejaugi?
Ar tik ji nesiruošia mirti?
Dabar jis net nedrįso įžengti į ligonės kambarį, tad pašaukė prie jos budėjusį Kašleną.
Stengdamasis kuo tyliau varstyti duris, netrukus pasirodė uošvis. Jis vilkėjo chalatu ir naktine kepuraite, sakytum, praleido naktį šildydamasis prie židinio, o kalbėjo beveik pašnibždomis:
– Jai blogai, labai blogai. Jau keturios valandos, kaip neatgauna sąmonės. Po pietų jai netgi suteikė paskutinį sakramentą.
Lezabliui silpnumas pakirto kojas, ir jis atsisėdo.
– O kur mano žmona?
– Šalia jos.
– O ką tiksliai pasakė gydytojas?
– Jis sako, kad tai priepuolis. Ji gali pasitaisyti, bet gali mirti ir šiąnakt.
– Ar aš jums reikalingas? Jei manęs jums nereikia, geriau ten neisiu. Man būtų pernelyg skausminga matyti ją tokios būklės.
– Ne. Eikite į savo kambarį. Jei tik kas nors keisis, aš jus iškart pašauksiu.
Tad Lezablis užsidarė savo kambaryje. Jam pasirodė, kad būstas pasikeitęs, padidėjo ir pašviesėjo. Niekaip negalėdamas nustygti vietoje, išėjo į balkoną.
Jau buvo liepos pabaiga, ir didžiulė saulė, ruošdamasi pasislėpti už dviejų Trokadero bokštų, gausiais srautais liejo ant Paryžiaus stogų žėruojančius spindulius.
Dangaus skliautas ties horizonto linija žaižaravo ryškiu raudoniu, šiek tiek aukščiau pereidamas į apiblukusio aukso atspalvius, toliau persiimdamas ryškesniu geltoniu, į kurį įsimaišė žalsvų atspalvių, lyg nužertų aukso dulkėmis, o viršuje, jei užverstum galvą, jau viskas liejosi vaiskioje iki gaivumo žydrynėje.
Kregždės prašvilpdavo lyg strėlės, vos matomos ore, ir rausvėjančiame dangaus fone probėgšmais šmėkštelėdavo jų riestų sparnų kontūrai. Ir virš begalinių Paryžiaus namų virtinių, virš tolumoje matomo kaimelio driekėsi rausva ūkana, lyg koks ugninis rūkas, pro kurį lyg iškilmių eisenoje stiebėsi varpinių smailės, išlakūs architektūros paminklų bokšteliai. Milžiniška ir juoda Etualio aikštėje iškylanti Triumfo arka griozdė horizontą, o bronzinis Invalidų namų kupolas plieskė kaip antroji saulė, nusiritusi nuo dangaus skliauto ant pastato stogo.
Lezablis stovėjo abiem rankomis įsitvėręs už geležinio turėklo ir traukė į save orą lyg gurkšnotų vyną, jam norėjosi straksėti, šaukti, mosikuoti rankomis, taip jį buvo užpildęs svaiginantis ir visaapimantis džiaugsmas. Gyvenimas akino spindesiu, o ateitis žadėjo tiek laimės! Ką jis darys toliau? Užsisvajojo.
Kažkas sušnarėjo už nugaros, ir jis krūptelėjo. Tai buvo jo žmona. Paraudusiomis akimis, skruostai paburkę, veidas išvargęs. Ji priglaudė prie jo kaktą, laukdama bučinio, paskui tarė:
– Eisime vakarieniauti pas tėtį, kad būtume arčiau jos. Kol mes valgysime, šalia jos pasėdės tarnaitė.
Jis nusekė paskui ją į kitą kambarį. Kašlenas jau sėdėjo už stalo ir laukė dukters bei žento. Šaltas viščiukas, bulvių mišrainė ir krepšelis su braškėmis buvo sudėlioti prie indaujos, o lėkštėse garavo karšta sriuba.
Visi susėdo prie stalo.
– Tikrai nenorėčiau, kad šitokios dienelės kada nors pasikartotų. Tikrai nelinksmos, – prakalbo Kašlenas.
Šiuos žodžius jis ištarė abejingai, o veide galėjai įžvelgti netgi šiokio tokio pasitenkinimo. Ir jis su didžiausiu apetitu puolė taršyti viščiuką, tvirtindamas, kad jis skaniai iškepęs, o bulvių mišrainė – tikras sveikatos šaltinis.
Tačiau Lezablio skrandis buvo susitraukęs, o širdis suspausta nerimo, tad valgė jis labai mažai ir vis stengėsi pagauti nors menkiausią garsą iš gretimo kambario, o jame buvo taip tylu, jog atrodė tuščias. Kora visiškai nejuto alkio, sėdėjo prie stalo nusiminusi, apsiašarojusi ir vis šluostėsi akis servetėlės kraštu.
Kašlenas paklausė:
– Ką sakė viršininkas?
Lezablis viską išdėstė iki smulkmenų, kurias uošvis norėjo išgirsti iki menkiausios, net pareikalavo viską pakartoti, užsispyręs taip nuodugniai viską sužinoti, lyg ministerijoje būtų nesilankęs jau metus.
– Tikriausiai kilo sujudimas, kai sužinota apie jos ligą?
Ir jis įsisvajojo apie savo pergalingą grįžimą į darbą, kai ji jau bus mirusi, ir kokie bus bendradarbių veidai, tačiau lyg pajutęs dilgtelint sąžinės priekaištą pasiteisino:
– Bet aš tikrai nelinkiu blogo mūsų mielajai moteriškei! Dievas mato, kaip norėjau, kad ji kuo ilgiau gyventų, bet, sutikime, jos mirtis visus tiesiog priblokš. Tėvukas Savonas net savo Komuną užmirš.
Jie jau pradėjo valgyti braškes, kai durys į ligonės kambarį atsivėrė. Jie taip pasimetė, kad visi trys vienu metu pašoko nuo vakarienės stalo. Pasirodė tarnaitė, kaip visada romi ir su įprasta kvaila išraiška veide. Ir ramiai pranešė:
– Ji jau nekvėpuoja.
Kašlenas, švystelėjęs servetėlę tiesiai į lėkštę, metėsi kitą kambarį kaip išprotėjęs, Kora besidaužančia širdimi nulėkė paskui jį, o Lezablis taip ir sustingo ant slenksčio, tik iš tolo dirsčiodamas į balsvą lovos keturkampį, vos apšviestą gęstančių saulėlydžio gaisų. Gerai matėsi tik uošvio nugara, palinkusi prie patalo, kai jis net nekrutėdamas įdėmiai tyrinėjo mirusiąją, ir ūmai Lezablis išgirdo jo balsą, atrodė, atsklindantį iš tolo, iš neišpasakytų tolybių, iš paties pasaulio krašto, panašiai pasigirsta ir sapne, ir tada pasakomi labai nelaukti dalykai.
– Viskas baigta. Nebealsuoja.
Jis pamatė, kaip žmona puolė ant kelių, įkniaubė veidą į paklodes ir prapliupo raudoti. Tik tada jis išdrįso įeiti, ir tik Kašlenui atsitiesus baltame pagalvės fone pamatė tetulės Šarlotės veidą užmerktomis akimis, giliai įdubusį, nepaprastai griežtą, taip išblyškusį iki baltumo, kad atrodė, čia guli vaškinė lėlė.
Išsigandęs paklausė:
– Tikrai viskas baigta?
Kašlenas, kaip tik apžiūrinėjęs seserį, atsigręžė ir jųdviejų žvilgsniai susitiko.
– Taip, – atsakė jis, stengdamasis suteikti veidui gedulingą išraišką, bet abu vyrai akimirksniu perkando vienas kitą, tad netgi nesuvokdami kodėl, vien instinktyviai, tvirtai paspaudė vienas kitam ranką, lyg atsidėkotų už tarpusavio paslaugas.
Tada ilgiau negaišdami jie griebėsi vykdyti tų prievolių, kurių iš gyvųjų dar pareikalauja numirėlis.
Lezablis apsiėmė surasti gydytoją ir, kaip galima greičiau, pasirūpinti skubiausiais pirkiniais. Jis stvėrė skrybėlę ir bėgte nusileido laiptais, netverdamas kuo greičiau atsidurti gatvėje, kad pagaliau pasiliktų vienas ir lengviau atsikvėptų, vienumoje pamąstytų apie savo laimę ir ja pasidžiaugtų.
Kai pagaliau sutvarkė visus reikalus, tai, užuot grįžęs namo, jis pasuko į bulvarą, ten jį ginė troškimas pasižvalgyti į žmones, įsimaišyti į jų srautą, pajusti laimingą vakarinį miesto gyvenimą. Jam norėjosi šaukti praeiviams: „Aš turiu penkiasdešimt tūkstančių livrų rentos“, jis ėjo nerūpestingai susikišęs rankas į kišenes, sustodamas priešais vitrinas, apžiūrinėdamas ištaigias medžiagas, brangenybes, prašmatnius baldus, o jo galvoje vis dingsėjo smagi mintis: „Aš galėčiau už visa tai sumokėti jau dabar.“
Staiga jis vos neatsitrenkė į laidotuvių biurą, ir jam švystelėjo netikėta mintis: „O jei ji nenumirė? Jeigu jie suklydo?“
Ir jis, paskubinęs žingsnį bei graužiamas šios abejonės, grįžo į namus.
Vos įėjęs, iškart paklausė:
– Gydytojas buvo?
Kašlenas atsakė:
– Taip. Jis nustatė mirtį ir išrašys liudijimą.
Jie sugrįžo į velionės kambarį. Sėdėdama krėsle, Kora tebeverkė. Tačiau tai buvo švelni rauda, jau be skausmo ir sielvarto, ašaros liejosi taip laisvai, kaip tai sugeba tik moterys.
Vos tik jie trise suėjo į šį kambarį, Kašlenas sušnibždėjo:
– Dabar, kai tarnaitė išėjo numigti, galėtume apžiūrėti, ar ko nors nepaslėpta balduose.
Ir abu vyrai stvėrėsi darbo. Jie ištuštino visus stalčius, iškratė visus maišelius, išlankstė kiekvieną popieriuką. Atėjo vidurnaktis, o jie vis dar nieko nerado, kas galėtų sudominti. Kora jau užsnūdo ir negarsiai, vienodu ritmu knarkė. Sezaras paklausė:
– Tai turėsime čia likti iki ryto?
Suglumęs Lezablis nusprendė, kad taip bus geriausia. Uošvis pritarė.
– Tokiu atveju, – pasakė jis, – atsineškime po krėslą.
Jie atsitempė porą apmuštų fotelių iš jaunavedžių kambario. Po valandos trejetas giminaičių, įsitaisę priešais amžinoje ramybėje sustingusį lavoną, jau kietai įmigo ir knarkė, kiekvienas traukdamas savo gaidą.
Paryčiais, kai tarnaitė įžengė į kambarį, jie prabudo. Kašlenas, trindamasis akis, iškart prisipažino:
– Aš prieš kokį pusvalandį truputį snūstelėjau.
O Lezablis, kaipmat įvertinęs padėtį, pridūrė:
– Aš tai išties pastebėjau. Nepraradau budrumo nė akimirkai, ir sumerkiau akis tik tam, kad jos pailsėtų.
Kora išėjo į savo kambarį.
Tada Lezablis apsimestinai abejingai paklausė:
– Kada norėtumėte nueiti pas notarą ir susipažinti su testamentu?
– Na… galėtume šįryt, jei norite.
– Ar būtina, kad kartu eitų ir Kora?
– Taip bus geriau, nes iš esmės ji ir yra paveldėtoja.
– Tokiu atveju pasakysiu, kad kuo greičiau ruoštųsi.
Ir Lezablis savo įprastu guviu žingsniu išėjo iš kambario.
Notaras Belomas dar tik spėjo atrakinti savo kontoros duris, kai pasirodė apimta baisaus sielvarto gedulingoji Kašleno, Lezablio ir jo žmonos eisena.
Notaras priėmė juos iškart, pasiūlė atsisėsti. Kašlenas tarė žodį:
– Pone, jūs mane pažįstate, juk aš esu panelės Šarlotės Kašlen brolis. O čia mano duktė ir žentas. Vakar numirė mano vargšė sesuo, mes ją laidosime rytoj. Jūs esate jos testamento saugotojas, tad mes atėjome pas jus paklausti, ar ji neišreiškė kokios nors valios dėl savo laidotuvių, o gal ir jūs pats ruošėtės mums ką nors svarbaus pranešti.
Notaras atrakino stalčių, išėmė voką, praplėšė jį, ištraukė dokumentą ir pasakė:
– Štai, pone, šio testamento dublikatas, taigi galiu jus supažindinti su juo tučtuojau. Kitas egzempliorius, visiškai atitinkantis šį, turi likti pas mane.
Ir jis perskaitė:
Aš, žemiau pasirašiusioji Viktorina Šarlotė Kašlen, čia pareiškiu savo paskutiniąją valią:
visą savo turtą, siekiantį apie vieną milijoną šimtą dvidešimt tūkstančių frankų, palieku vaikams, kurie gims mano dukterėčios Selestės Korali Kašlen santuokoje, leisdama tėvams naudotis šiomis pajamomis iki vyriausiojo palikuonio pilnametystės.
Tolesnėmis nuostatomis paskirstoma kiekvienam vaikui priklausanti dalis ir likutinė dalis tėvams, kuria jie naudosis iki savo dienų pabaigos.
Tuo atveju, jei prieš pagimdant mano dukterėčiai palikuonį mane ištiktų mirtis, palieku visą savo turtą saugoti pas notarą, trejiems metams, kad mano aukščiau išreikštoji valia būtų įvykdyta, jei vaikas gims minėtu laikotarpiu.
Tačiau tuo atveju, jei Korali per tuos trejus metus, eisiančius po mano mirties, Dangaus malone negautų palikuonio, mano turtas notaro rūpesčiu bus paskirstytas vargšams ir labdaros įstaigoms, kurių sąrašas pateikiamas toliau.
Toliau ėjo nepabaigiama seka pavadinimų, skiriamų sumų, patvarkymų ir nurodymų. Paskui notaras Belomas paslaugiai įdėjo dokumentą Kašlenui tiesiai į rankas, o tą purtė drebulys. Teisininkui atrodė, kad turi pridurti dar keletą paaiškinimų.
– Panelė Kašlen, – pasakė jis, – kai man buvo suteikta garbė kalbėtis su ja pirmą kartą apie sumanymą parašyti kaip tik tokio turinio testamentą, man išaiškino, kokį jaučia neišpasakytą troškimą dar gyva pamatyti savo giminės palikuonį. O į mano samprotavimus atsakinėjo vis kategoriškesniais pareiškimais, kurie pirmiausia buvo pagrįsti jos religiniais jausmais. Pasak jos, jei santuoka yra sterili, tai dieviško prakeikimo ženklas. Aš niekaip negalėjau pakeisti jos nusistatymo. Patikėkite, nuoširdžiai dėl to apgailestauju. – Paskui šypsodamasis tarė keletą žodžių Korali: – Neabejoju, kad velionės desideratum8 bus netrukus išpildytas.
Ir trejetas velionės giminaičių išėjo, o jie buvo taip sugluminti, kad apskritai nepajėgė apie ką nors galvoti. Jie ir parėjo namo, nepratarę nė žodžio, sugėdinti ir įnirtę, lyg būtų vieni kitus apvogę. Netgi visas Koros sielvartas ūmai išgaravo, lyg jos tetulės nedėkingumas būtų atleidęs nuo prievolės raudoti. Lezablis, kuris iš apmaudo taip sučiaupė lūpas, kad jos perbalo, pagaliau užkalbino uošvį:
– Paduokite gi man šitą dokumentą, kad įsitikinčiau de visu9.
Kašlenas ištiesė jam popierių, ir vyrukas įniko skaityti. Jis net stabtelėjo ant šaligatvio, ir net stumdomas praeivių liko stovėti, savo skvarbia ir praktiška akimi bėgiodamas tarp eilučių. Abu jo palydovai, tokie pat nekalbūs, laukė už poros žingsnių priekyje. Grąžinęs testamentą, jis pareiškė:
– Nieko čia nepadarysi. Gražiai ji mus apmulkino!
Kašlenas gi, sudužus puoselėtoms viltims, nebeištvėrė:
– Tai jūs turėjote pasistengti dėl vaiko, po šimts velnių! Juk jūs puikiai žinojote, kad ji seniai jo nori.
Lezablis tik gūžtelėjo pečiais ir nieko neatsakė.
Sugrįžę jie rado kone minią jų laukiančių žmonių, kurių amatas glaudžiai siejasi su mirusiais. Lezablis neatsigręždamas nuėjo į savo kambarį ir daugiau nenorėjo kuo nors rūpintis, o Sezaras šiurkščiai aprėkė visus, kad pagaliau paliktų jį ramybėje ir tik greičiau viską užbaigtų, nes ir taip pernelyg vilkinama atsikratyti lavono.
Kora užsidarė savo kambaryje ir sėdėjo ten be menkiausio garso. Tačiau nepraėjo nė valanda, o Kašlenas ėmė belstis į žento duris.
– Aš ateinu, mano brangusis Leopoldai, – pareiškė jis, – pasidalyti su jumis kai kuriomis mintimis, nes, pagaliau gi, reikia susitarti. Mano galva, vis dėlto reikia suruošti prideramas laidotuves, kad nekiltų negražių paskalų ministerijoje. Kaip nors susireguliuosime išlaidas. Beje, dar nieko neprarasta. Juk jus esate vedę gana neseniai, tai kokia bėda galėtų jums sutrukdyti turėti vaikų? Reikia truputį pasistengti, ir tiek. Dabar imkimės svarbiausio. Ar netrukus negalėtumėte susiruošti į ministeriją? O aš užrašyčiau adresus ant pranešimų apie laidotuves.
Lezablis ne be apmaudo turėjo pripažinti, kad uošvis teisus, tad juodu susėdo priešinguose pailgo stalo galuose ir ėmėsi rašyti adresus ant juodais rėmeliais apibrėžtų kortelių.
Paskui jie papusryčiavo. Vėl pasirodė Kora, ir jau tokia abejinga, lyg jai apskritai niekas nerūpėtų, o valgė ji daug, nes atsiliepė ankstesnė dieta.
Vos baigusi pusryčiauti, ji grįžo į savo kambarį. Lezablis išėjo į Jūrų ministeriją, o Kašlenas, apsižergęs taburetę, įsitaisė balkone išrūkyti pypkės. Kaitri vasaros saulė plieskė tiesiai į namų stogus, o tie, kurie buvo pagražinti stoglangiais, liepsnojo kaip per gaisrą, ir taip akinamai, kad akys negalėjo atlaikyti.
Ir vienmarškinis Kašlenas, markstydamasis nuo tokio tviskesio, žiūrėjo į žaliuojančias kalvas apačioje, ten, toli už didžiulio miesto, už dulkėtų jo priemiesčių. Jis įsivaizdavo, kaip ten ramiai sruvena gaivi ir plati Sena, kaip ji skalauja kalvų, kurių šlaitai apaugę kupliais medžiais, papėdes, ir būtų šimtąkart geriau gulėti išsidrėbus ant pilvo žolėje ir spjaudyti į vandenį, negu kepti šitoje įkaitusia švino skarda apkaltoje terasoje. Ir jį suėmė nerimas, jau neatstojo mintis, neapleido skausmingas suvokimas, kad juos ištiko nelaimė, netikėta nesėkmė, tuo kartesnė ir žiauresnė, kuo ilgiau jie puoselėjo viltį, ir jam tiesiog išsiveržė, kaip paprastai atsitinka, kada po didžiulio sukrėtimo apninka slogios godos: „Sena žiežula!“
Jam už nugaros, kambaryje, girdėjosi laidotuvių biuro darbuotojų keliamas šurmulys, nenutilstamai kaukšėjo plaktukas, užkalinėjantis karstą. Po apsilankymo pas notarą jis daugiau nežvilgtelėjo į pašarvotą seserį.
Tačiau po truputį šios nuostabios vasaros dienos švelnumas, smagumas ir žavesys persmelkė jo kūną ir sielą, ir jam ėmė atrodyti, kad ne viskas taip beviltiška. Kodėl gi jo duktė negalėtų turėti vaiko? Juk vos metai, kaip ji ištekėjusi! Jo žentas yra žvalus, gerai sudėtas ir stiprios sveikatos, tegu ir mažo ūgio. Jie turės vaiką, po galais! Juk kitaip, beje, ir neįsivaizduojama!
Lezablis sugebėjo ateiti į ministeriją nepastebėtas, ir jis tyliai įsmuko į savo kabinetą. Ant stalo rado raštelį su nurodymu: „Turite nueiti pas viršininką.“ Iš pradžių jis norėjo tik nekantriai mostelėti, maištaudamas prieš tokį sėdintį jam ant sprando despotizmą, tačiau galingas ir nesulaikomas troškimas iškilti vėl jam suteikė jėgų. Netrukus ateis ir jo eilė būti viršininku, o jis užkops dar aukščiau.
Ir jis pasirodė pono Toršbefo kabinete nė nenusivilkęs išeiginio redingoto. Jis prisistatė su oraus liūdesio išraiška, kaip ir pridera tokiam gedulingam atvejui, bet veidas atspindėjo šį bei tą daugiau, jo bruožuose įsirėžė tikro ir gilaus sielvarto įspaudas, paprastai savaime atsirandantis po sunkių išgyvenimų.
Stambi viršininko galva, iki tol visą laiką palinkusi prie popierių, kilstelėjo, ir jis šiurkščiai paklausė:
– Aš pralaukiau jūsų visą rytą. Kodėl neatėjote?
Lezablis atsakė:
– Brangusis pone, mūsų šeimą ištiko didžiulė nelaimė, praradome tetą, panelę Kašlen, tad atėjau paprašyti, kad dalyvautumėte laidotuvėse, kurios įvyks rytoj.
Rūstus Toršbefo veidas iškart atlėgo. Viršininkas netgi perėjo prie truputį pagarbesnio tono.
– Tokiu atveju, mano brangus drauge, tai visai kitas reikalas. Aš jums dėkoju ir atlaisvinu nuo darbo, nes dar turite daug ką sutvarkyti.
Tačiau Lezablis ir tokiomis aplinkybėmis nenustojo rodyti savo uolumo.
– Dėkoju, brangusis pone, bet mes viską užbaigėme, todėl aš planuoju dirbti iki nustatytos valandos.
Ir jis grįžo į savo kabinetą.
Naujiena jau spėjo pasklisti, ir bendradarbiai iš visų kabinetų plūdo tarti jam paguodos žodžių, bet tai daugiau panėšėjo į sveikinimus negu užuojautas, be to, visiems magėjo pasižiūrėti, kaip jis dabar elgsis. Jis ištvėrė pavydžius žvilgsnius su nuolankaus aktoriaus kauke ir išklausė visas žodines tiradas, į kurias atsakinėjo taip taktiškai, kad išmušė bendradarbius iš vėžių.
– Jis puikiai tvardosi, – kalbėjo vieni.
Kiti pridurdavo:
– Kad ir kaip ten būtų, bet širdies gilumoje jis turėtų būti žiauriai patenkintas.
O pats įžūliausias iš visų, Mazas, nutaisęs atsainią aukštuomenės liūto išraišką, paklausė:
– Ar jūs tiksliai žinote, kiek verti jūsų turtai?
Lezablis visiškai abejingai atsiliepė:
– Labai tiksliai tai ne. Testamente kalbama apie maždaug dvylika šimtų tūkstančių frankų. Aš tai sužinojau tuomet, kai notaras atėjo pas mus skubiai pranešti apie tam tikras sąlygas, susietas su laidotuvėmis.
Visi nusprendė, kad Lezablis ministerijoje nepasiliks. Juk su šešiasdešimt tūkstančių livrų rentos nebūsi kažkokiu plunksnagraužiu. Jeigu jau kas nors esi, tai gali siekti dar rimčiau. Vieni manė, kad jis nusitaikęs į Valstybės Tarybą, kitiems atrodė, kad svajoja apie deputato kėdę. Viršininkas laukė, kol Lezablis atneš atsistatydinimo prašymą, kurį reikės perduoti direktoriui.
Visa ministerija suplūdo į laidotuves, kurios visiems pasirodė skurdokos. Bet jau buvo paleistas gandas: „Pati panelė Kašlen šitaip norėjo. Taip buvo užrašyta testamente.“
Jau rytojaus dieną Kašlenas grįžo į tarnybą, o Lezablis, kokią savaitę prasirguliavęs, taip pat sugrįžo, nors šiek tiek išbalęs, bet toks pats stropus ir uolus kaip anksčiau. Galėtum drąsiai tvirtinti, kad jų gyvenime niekas nepasikeitė. Visi pastebėjo tik tai, kad jie pabrėžtinai rūko storus cigarus, daug kalba apie rentą, geležinkelius, vertybinius popierius, kaip ir pridera žmonėms, kurių kišenės plyšta nuo valiutos, o netrukus sužinota, kad jie išsinuomojo vilą Paryžiaus apylinkėse, kur planavo praleisti vasaros pabaigą.
Apie juos galvota: „Jie tokie pat gobšūs kaip senė, ir tai yra šios šeimos bruožas, pagaliau su kuo sutapsi, toks ir pats patapsi. Tikrai nekokia prabanga pasilikti dirbti ministerijoje su šitokiais turtais.“
Netrukus jų elgesį nustota aptarinėti. Jie jau buvo prideramai įvertinti ir pasmerkti.
(Bus daugiau)
1 Katiulis Mendesas (Catulle Mendès, 1841–1909) – prancūzų poetas ir prozininkas, daugiau žinomas kaip literatūros ledinių redaktorius; vienas literatūrinio „Parnaso“ sąjūdžio iniciatorių. Nuo 1876 metų artimai draugavo su Gi de Mopasanu.
2 Stambiausias karinis Tulono uostas lyginamas su kitais keturiais – Brestu, Šerbūru, Lorienu ir Rošforu.
3 Prancūzų kolonija Indokinijoje, dabartinis Pietų Vietnamas.
4 Šis palyginimas priklauso Žiuliui Žanenui (Jules Janin, 1804–1804).
5 Tais laikais buvęs labai garsus baleto teatras.
6 Giustavas Dorė (Gustave Doré, 1832–1883) – garsiausias tų laikų knygų iliustruotojas.
7 Vadinamais Hausmanų laikais, arba apysakoje paminėtu laikotarpiu, kai Paryžius plėtėsi, kaimo vietovėse pusvelčiui įgyti sklypai brangdavo net kelis tūkstančius kartų, jei ten prasidėdavo vieno iš būsimų prestižinių sostinės rajonų statyba.
8 Trokštamas dalykas (lot.).
9 Akivaizdžiai, savo akimis (lot.).
Janusz Rudnicki. Trys novelės
2015 m. Nr. 5–6
Iš lenkų k. vertė Birutė Jonuškaitė
Januszas Rudnickis (g. 1956) – lenkų prozininkas, eseistas. Už veiklą „Solidarume“ buvo internuotas. 1983 m. emigravo į Hamburgą, ten studijavo slavistiką ir germanistiką. Nuolatinis žinomo literatūrinio mėnraščio „Twórczość“ („Kūryba“) autorius. Yra išleidęs devynis prozos rinkinius.
Šios novelės iš knygos „Čekų šuns mirtis“ (2009), kuri 2010 m. buvo nominuota Nikės premijai ir pateko į Vidurio Europos literatūros premijos „Angelus 2010“ pusfinalį.
Čekų šuns mirtis
Prieš keletą metų romai užėmė koncentracijos stovyklą Bergen-Belzene. Taip jie kovojo už tai, kad Vokietija suteiktų jiems tautinės mažumos statusą. Kad skirtų kompensacijas, už anuomet. Kovoti geriausia ten, kur anuomet žūta, todėl Bergen-Belzenas. Todėl ir bado streikas Dachau stovykloje (!). Tačiau nė vienas svarbus by…s į jų protestus, nors ir aiškiai įspūdingus, didesnio dėmesio nekreipė. Tai ir buvo priežastis, dėl kurios jie protestavo taip ilgai, kol su protestu tiesiog susigyveno. Stovykla Bergen-Belzene ilgam tapo jų naujaisiais namais, kol, žinoma, neišvaikė policija.
Devynios ryto. Sėdžiu ant lovos. Galva nunerta. Akys užmerktos. Nes vos prašvitus ėmė burkuoti balandžiai. Vėl. Iš tikrųjų tai vienas balandis. Meilės, taikos ir Šventosios Dvasios simbolis. Solistas. Vienas blogiau už daugelį. Solistas erzina, choras užmigdo. Todėl ir vėl gulėjau ant tos savo nugaros, keikdamasis.
Keliuosi, šlepsiu iki pašto dėžutės, joje viena reklama, „Didelės Parduotuvės“ jubiliejus, keturiasdešimt devyneri metai rinkoje. Einu į „Didelę Parduotuvę“, gal ko nusipirksiu. Nieko neperku, išeinu, slenku šalia grilio, viščiukai už jubiliejinę kainą, pusė už du eurus, su bandele. Perku, valgau, ant suolo, saulė, giedra. Valgau pirštais, taip man patinka.
Praeina senas žmogus su senu šunimi, šuva raišuoja ir jis raišuoja, bijau dėl viščiuko, bet ir jis turi viščiuką, ir jo šuva nekreipia į mane dėmesio.
Senas žmogus sėdasi ant kito suolo, šeria šunį, šuo ėda. Aš irgi. Suskamba telefonas mano kišenėje, negaliu jo išsitraukti, rankos riebaluotos, juk valgau pirštais. Valgau, o telefonas groja, kažkokia muzikytė, tokia jau buvo nustatyta, kiekvieną kartą noriu ją pakeisti į kitokį skambutį, bet man taip retai skambina, kad kiekvieną kartą pamirštu.
Suolas, saulė, viščiukas ir ta linksma idiotiška muzikytė.
Praeina dvi moterys, kalbasi lenkiškai, lenkės.
Pirma: – Žiūrėk, matai, argi elgetai čia ne rojus? Suolas, saulė, viščiukas, muzika, visas gyvenimas – iškyla.
Antra: – Iš kur žinai, kad jis elgeta?
Pirma: – Kaip iš kur, negi nematai? Nori, galim lažintis.
Antra: – O kaip įsitikinsim?
Pirma: – Duosiu jam pinigų.
Antra: – Liaukis. Aš manau, kad jis čigonas.
Praeina, nutolsta, suvalgiau, einu namo. Namuose atsigulu, mieguistas esu po tų rytmečio burkavimų. Nelabai vykusi ta pirmoji dienos pusė. Bet ir ne pati blogiausia. Būdavo blogesnių. Ak tie, priešpiečiai arba popietės, kiek mano pilnų dienų jau nusirito laiptais.
Pasižiūrėsiu, ką man atneš antroji dienos pusė. Jeigu nieko, nesiskųsiu, juk, kita vertus, turėjau daug vykusių popiečių ir vakarų, žmogus neturėtų pernelyg daug norėti. Ypač jeigu jau yra vienišas plūduras kasdienybės jūroje, tiesa?
Užmiegu, gal kas nors mane prikels, jeigu ne, nesiskųsiu, nes jeigu ir norėčiau, tai kaipgi skųsies miegodamas?
Mane pažadina šuns lojimas, telefone. Telefonas mane pažadina, taigi telefone loja šuo. Šuo man skambina? Po minutėlės išgirstu vyro balsą. Neaiškų, minkštą. Tokį, kokį plika ranka galima sugriebti už dantenų. Seno vyro balsas sako, klausia, ar tai aš priklijavau ant stulpo skelbimą, kad galiu vedžioti šunį.
Aš sakau, kad aš.
Jis sako, tai aš jau skambinau jums šiandien šiuo reikalu, bet niekas nekėlė.
Aš sakau, ak, iš tikrųjų, kažkas skambino, bet valgiau viščiuką, pirštais, nes šalia manęs „Didelės Parduotuvės“ jubiliejus, suprantate, negalėjau kalbėti.
Jis sako, „Didelės Parduotuvės“?! Aš… aš irgi ten buvau, viščiuką šuniui pirkau ir…
Aš sakau, jūsų šuo raišuoja, tiesa?
Jis sako, raišuoja! Aš irgi. O iš kur jūs…
Aš sakau, klausiu, ir jūs jį maitinote viščiuku ant suolo?
Jis sako, ant suolo! Iš kur jūs… a, tai jūs? Jūs sėdėjote šalia ir valgėte.
Aš sakau, aš. Ir klausiu, o tai jūs tada man skambinote?
Jis sako, taip, aš. Ir klausia, o ta… ta muzikytė tai…
Aš sakau, tai mano telefonas, vietoj skambučio, pamirštu pakeisti, nes, žinote, retai kas man skambina…
Jis sako, koks tas pasaulis mažas, tiesa? Jūs ant suolo, aš ant suolo… Ir klausia, tai kaip, ar galite ateiti?
Aš sakau, galiu, klausiu, kada?
Jis sako, šiandien, dabar, jeigu galite.
Aš sakau, galiu. Tik… kur?
Jis sako, na taip, ta senatvė, ar turite kuo rašyti?
Pasako man adresą, pavardę ir perspėja, kad pavardę prie skambučio apačioje parašė ranka, neaiškiai, bet, žinote, sako, aš taip rašau, kaip kalbu, o kalbu taip, kaip kalbu, nes jau neturiu dantų.
Einu, vedžiosiu, kodėl ne. Kadaise turėjau šunį, turėjau, kol nustipo. Bokserė, Asta. Sirgo, veterinorius pasakė, kad reikės užmigdyti, duos nuodų. Gulėjo nejudėdama virtuvėje ir žiūrėjo į mane. Niekada jos nešėriau viščiuku, kad kaulais nepaspringtų. Išėjau, nupirkau pusę kepto, suėdė gulėdama. Atėjo veterinorius ir davė migdomųjų, paskui ji tą paskutinę vakarienę išvėmė ir nugaišo. Tada gyvenau daugiabutyje prie pat miško, nuėjau į mišką, iškasiau duobę, grįžau, palaukiau, kol sutems, nes kam to cirko visam rajonui, užkėliau ją ant rogučių, nes jau buvo sniego, o ji sunki, ir nutempiau. Tasausi su ja pirmyn ir atgal, nes gerai neįsiminiau vietos, o tamsu, ieškau tos duobės, nėra. Palikau ją, nes sunku rogutes tarp medžių tampyti, ir toliau ieškau vienas, vaikštau ir keikiu pats save, kol galiausiai radau, iškasiau jai, o pats vos į ją neįkritau, pagaliau einu jos atsivežti, einu ir einu, nėra, negaliu jos surasti! Kas per velniava?! Kas vyksta?! Asta?! Tiesiog savaime man iš gerklės išsprūdo, dar truputį, ir būčiau pradėjęs švilpti. Galų gale ją suradau, vos ant jos neužlipau, ir palaidojau, galvodamas, kad kai žmogus turi duobę, tai nėra šuns, o kai yra šuo, tai nėra duobės, ar ne? Štai taip.
Atėjau, skambinu, įeinu, lipu laiptais, laiptinėje tiek batų, kad stukteli mintis apie Osvencimą. Prisistatau. Jis sako, kad blogai jaučiasi, bjauriai, o šunį reikia vedžioti du kartus per dieną, jis nebepajėgia. Sako, kad raišuoja, šuo irgi, kartais jį reikia laiptais žemyn nunešti, arba parnešti, jam jau per sunku. O dar tiek tų batų laiptinėje, praeiti neįmanoma, todėl, kad turkai čia gyvena. Sako, kad jį pašerčiau, dubenėlį jam paduočiau, tai pripras prie manęs. Haf haf, loja, tai reiškia, jis loja ir sako, kad čekiškai taip šuo loja. Jį nusipirko Medlov-Králová kaime, gražus pavadinimas, tiesa? Jis tame kaime gimė, todėl ir šunį iš jo atsivežė, kad čia jam haf haf, čekiškai lotų, o ne ten kaip nors vau vau. Tas šuo, tai jo čekiška lašinė.
Pakišu šuniui dubenėlį, šuo ėda. Šuo suėdė. Žmogus sako, kad galiu jį išvesti, į parką, ir kai grįšiu, tai atsiskaitys.
Aš sakau, juokauju, kad žinoma, kad susitarsime geriau nei prie Zaolsės.
Jis pirmas juokiasi, aš paskutinis.
Leidžiuosi su šunimi laiptais, kiekvienas laiptas jam – Velka Pardubicka1. Paimu jį ant rankų, sunkus, lipame, velniai rautų tuos batus. Einame gatve, laikau pavadėlį, šuo paskui, mane. Lėtai. Staiga greitoji pagalba, tarsi iš po žemių, tikriausiai tik prieš sankryžą įjungė sireną. Pravažiavo, traukiu pavadėlį, nieko, įsitempęs. Atsisuku, šuo guli, nejuda. Šaukiu jį, tempiu, šuo guli. Prieina nėščia moteris, pasilenkia prie šuns, paliečia jo kaklą, sako, kad nugaišo. Sunku jai atsitiesti, su tuo pilvu, padedu jai, sako, tik to ir trūko, kad dabar vandenys nubėgtų, klausiu, ar skambinti greitajai, sako, kad ne, kad per anksti ir kad rūpinčiausi šunimi.
Sakau, kad susitvarkysiu, kad jos pilvas svarbiau. Pakeliu šunį ant rankų, sunkus kaip televizorius, ir nueinu. Einu su juo prie suolo, atsisėdu su juo ant suolo, sėdime ant suolo. Jo čekiškas snukis ant mano lenkiškų kelių. Lengvai pastuksenu per jo pakaušį. Glostau, kad neva miega, nenoriu sensacijos daryti. Galvoju, kas toliau. Taksistas su juo nepriims. Nešti jį namo ant rankų? Sunkus, bet neturiu kitos išeities. Atsistoju, noriu jį nešti kaip vaiką, taip, kaip laikomi vaikai, galva ant peties, kad atsirūgtų, bet jis pernelyg didelis, todėl nešu jį taip, kad kabo man ant rankų, nešu jį taip, kaip kareivis arba ugniagesys neša vaiką, sužeistą arba apdegusį. Žmonės atsisuka, komentuoja, klausinėja, kas nutiko, sakau, kad operacijai buvo užmigdytas ir sunku jam atsigauti, nes senas. Vaikai klausinėja manęs, kuo jis vardu, nežinau, pamiršau paklausti, o Čekas pamiršo man pasakyti, ta jo senatvė, todėl išgalvoju, sakau, kad Pepikas, vaikai eina paskui mane, šaukia – Pepikai, Pepikai, atsibusk, vis daugiau tų vaikų.
Tiek daug, kad einu nedidelės demonstracijos priekyje, susidaro spūstis, nes stabteli smalsūs vairuotojai, kiti jiems pypsena… tai bent laidotuvių čekų emigrantas iš Medlov-Králová sulaukė.
Gražus pavadinimas Medlov-Králová.
Nežinau, ką daryti, matau televizorių taisyklą, man jau gana tos demonstracijos, įeinu. Moteris, pamačiusi mane su šunimi ir minią už lango, apalpsta, iš užnugario išeina vyriškis, mato mane, šunį ir Gulinčiąją, sustingsta, atrodo taip, kad televizorių taisykla tampa nejudančių figūrų kambariu, kuriame vienintelis lankytojas, įgavęs mano pavidalą, padeda šunį ant grindų, uždaro duris ir gaivina Gulinčiąją. Gulinčioji atsistoja, sakau, kas nutiko, jie manęs nesiklauso, Gulinčioji mėgina išlaisvinti Stovintįjį iš „Stok, tylėk!“, man gaila laiko, apsidairau, ieškau didelės kartoninės dėžės, matau didelę dėžę, įdedu į ją šunį, supakuotas, žiūriu pro langą, ar jau tuščia, tuščia, išeinu, sunki ta dėžė, laikau ją ant peties, galvoju, reikia išsikviesti taksi, dabar jau galiu, pasidedu dėžę ant žemės, noriu skambinti, neturiu numerio, palieku dėžę ant šaligatvio, grįžtu į taisyklą, Stovinčiajam jau geriau: sėdi. Gulinčioji prie jo: stovi, prašau taksi numerio, duoda, skambinu, išsikviečiu taksi, išeinu, dėžės nėra.
Dingo.
Žiūriu į dešinę, į kairę, nėra.
Kur ta dėžė?!
Kažkas stovi stotelėje, panašus į kontrolierių, tikriausiai kontrolierius, klausiu apie dėžę, prieš minutę ją čia pasidėjau, ir nėra. Tas televizorius? Čigonai pasiėmė, privažiavo automobiliu ir pasiėmė, tai jis jūsų buvo? Na tai pavogė, vagys, aš viską matau, jie viską vagia.
Ir kaip nuryti tokį faktą? Kad pavogtas šuns pavidalo televizorius? Šiandien žemė sukasi mano dėka. Širdis muša kaip varpas. Ir ausyse skamba varpai, nieko negirdžiu. Klausiu Kontrolieriaus, ar jis girdi varpus, bet jis manęs negirdi, šaukia, kad garsiau kalbėčiau, nes šalia esančioje bažnyčioje skamba varpai. O tarp vieno ir kito varpo dūžio, tarsi dar to būtų maža, kažkas pypsena, atsisuku, taksi, taksistas klausia, ar tai aš mobiliuoju kviečiau taksi, sakau, kad aš, ir staiga man šovė į galvą mintis, kuriai jau neleisiu iškristi, nes ir ką? Grįšiu ir ką? Pasakyti Senajam Čekui? Kad šuo nugaišo? Kokį jam veidą nutaisysiu, kai pasakys, gerai, bet kur jis yra? Ką pasakysiu, kad nusižudė ir paskui pasišalino, kad paskui jį man pavogė, tam, kad žiūrėtų televiziją?
Todėl klausiu Kontrolieriaus, į kurią pusę nuvažiavo, su ta dėže, Kontrolierius parodo, į kurią, klausiu, kokia mašina, Kontrolierius sako kokia, keista, panašia į katafalką, sėdu į taksi, sakau, kas nutiko, sakau, kad reikia juos vytis, Taksistas klausia, taip lyg tarp kitko, kokį automobilį sekti, sakau kokį, važiuojame.
Taip greitai, kad Kristus vos gali išsilaikyti ant kryžiaus.
Taksistas vejasi susijaudinęs, aš dar labiau, o priedo kažkokie idiotiški garsai per radiją, radiją? Ne, tai mano telefonas, neatsakau, tai Senasis Čekas, be abejonės, jis, sankryža, į kurią pusę dabar? Pasiduodu, tai neturi prasmės, noriu išlipti, Taksistas sako, kad nepasiduočiau ir neišlipčiau, nes, gerai galvoje pasikapsčius, būtų galima pritaikyti mintį, jog nėra pasaulyje tokių marškinių, kurių nebūtų įmanoma išlyginti. Taksistas sako, kad taip tvirtina jo žmona, nes išsilavinusi, ir kad jis žino tokią vietą, kur jų, čigonų, daugiausia. Kur jie sėdi dienomis ir sėdi naktimis, sėdi kaip skansene, visame tame Bergen-Belzene, nuojauta jo dar nė karto neapvylė, niekada, snaiperis vieną kartą suklysta, o taksistas niekados.
Stebiuosi, Bergen-Belzenas – tai koncentracijos stovykla, taip, sako Taksistas, taip, mielas pone, ten ir įsikūrė čigonai. Dvejoju, tolokai į Hamburgą, turiu nesirūpinti, jis išjungs skaitiklį, bus kita kaina, važiuojam?
Važiuojam. Greitai važiuojame. Beveik kaip kad ratu istorija lekia.
Esame. Taksistas sustoja prie vartų, prie vartų automobiliai, tarp automobilių vienas panašus į katafalką. Taksistas palauks, išsisukinėja, kad bijo dėl taksi, vienas einu į stovyklą. Sustoju tarpuvartėje. Stovykloje dega laužas, šen bei ten išsibarsčiusios motinos maitina į jas šen bei ten įsisiurbusius kūdikius, vaikai žaidžia slėpynių, vyrai lošia kortomis. Stoviu tarpuvartėje, žiūri į mane.
Saulėlydis, saulė man už nugaros, priekyje ilgas šešėlis.
Motinos liaunasi maitinusios, vaikai išlenda iš slėptuvių, vyrai nustoja lošti. Akimis ieškau dėžės, nematau. Vienas vyrų pakyla, turbūt svarbus, eina manęs link. Galvoju, ką jam pasakyti, gal, kad jeigu neatiduos mano dėžės su šunimi, tai išeisiu, bet grįšiu naktį ir visus juos čia padegsiu?
Praveriu lūpas, bet Svarbus yra greitesnis, keliose vietose sulaužyta vokiečių kalba sako, sveiki atvykę į mūsų tragišką pastogę, jūs esate pirmas mus aplankantis vokietis. Jūs esate žmogus, kuris skuba išgelbėti vokiečių tautos garbę. Ar tokia proga jūs priimsite kvietimą su mumis drauge pavakarieniauti?
Sakau, minutėlę, tuojau grįšiu, einu pas Taksistą, sakau, kad važiuotų atgal, aš lieku, aiškinu jam kodėl, sakau, kad yra dalykų, kurių negalima atsisakyti.
Taksistas sako, kad bėgčiau iš čia, kad čia kažkas verda, matė daug policijos, ir truputį bijo.
Negaliu, sakau, negaliu, aš gyvenu šioje šalyje jau dvidešimt metų ir derėtų ką nors dėl jos padaryti, o ne vien tik keršyti už Antrąjį pasaulinį karą, nors tai vienas iš mano pomėgių.
Taksistas supranta, sako, kad likčiau su Dievu, atsakau, kad ne, kad geriau tegul jis su juo lieka, nes jo, vairuotojo, darbe Dievas svarbesnis, Taksistas dėkoja už jam atiduotą Dievą, įsėda ir nuvažiuoja, aš grįžtu.
Jie jau laukia manęs prie Didžiojo Laužo, gaunu garbingą vietą ir gėlių, vyrai pradeda groti, moterys pradeda šokti, vaikai sutūpia prie mano kojų. Dalija ant iešmo keptą maistą, gaunu lėkštę su garuojančia mėsa, esu alkanas, pusė viščiuko per visą dieną tai maža, pradedu valgyti, pirštais, nes taip man patinka.
Sėdžiu ir valgau su tais, kurie apsigyveno savo užgesusių, tiesiogine prasme, protėvių žemėje.
Nuryju pirmą kąsnį, keistas skonis, klausiu, kokia čia mėsa, Svarbus man sako, nesvarbu, svarbu, kad skanu, žiūriu į iešmą, žiūriu į mėsą, ir tą pačią sekundę blykštu, išsijungia mano kineskopas.
Ar aš ryju Senojo Čeko lašinę?
Silpna man, apalpčiau, jeigu ne kažkokie idiotiški garsai, skamba telefonas. Negaliu atsiliepti, mano rankos riebaluotos, juk pirštais valgau, taip man patinka, per stovyklą eina dvi lenkės, viena sako, matai, čigonas, galėjau lažintis.
Infarktas
…mano kišenėje2. Sėdžiu ligoninėje, koridoriuje. Laukiu, kol Geniukas atsibus.
Geniukas miega, dar silpnas, po operacijos, jam inkstą išpjovė. Buvo taip, Geniukas nuėjo į baltą kaip seselių protestas tualetą, atsistojo prie sienos ir siusioja. Ir žiūri, žiūri ir stebisi, kodėl tas pisuaras priešais jį toks raudonas? Staiga. Kaip tos seselės krauju paplūdo. Ir viskas, ir taip Geniukas atsirado ligoninėje, o aš koridoriuje, skaitau, laukiu, kol nubus, nes dar silpnas.
Sėdžiu Hamburgo miesto ligoninės koridoriuje, iš kur jis ir aš Hamburgo mieste? Nesvarbu, atsitiktinumas, atsitiktinumas pumpuoja į gyslas kraują, o gyslos kaip likimo takeliai.
Mes su Geniuku dar būdami maži jau vienoje smėlio dėžėje žaidėme. Sovietinius sunkvežimius ant virvučių tampėme. Kol jo tėvai ėmė ir dingo. Jo motiną užmušė vampyras iš Zaglembijos, to nepagavo, kitą pakorė, o tada pasikorė Geniuko tėvas. Ant sūpynių be suoliuko, nes jį išlupo, paskui kiemas kalbėjo, kad čia Geniuko tėvas suposi… Na, o Geniukas kitą dieną pasiėmė savo sunkvežimiui tą virvelę, nes mėtėsi ant žemės, iš kur jam žinoti, kas ir kodėl ją paliko. Na, ir paskui staiga dingo ir pats Geniukas, laukiu, laukiu, nieko. Žiūriu, likę ratukų pėdsakai, iš smėlio dėžės į kažkur, tai einu. Einu ir einu. Viena gatvė, antra, kitas rajonas. Pirmą kartą vienas, be mamos rankos savojoje. Einu ir staiga vartai, o už jų Geniukas, ir kiti vaikai. Ir ponia, plojanti delnais ir šaukianti, pietūs!
Geniukas eina, dar vis stambus, bet jau siūbuojančiom šakom, ir ties inkstais jo šiek tiek mažiau. Prie šono mažas maišelis su skysčiu, plastikinis. Buvo laikai, kai mums pirmuose džinsuose jaunos bulvikės linksmai tilindžiavo, dabar tas maišelis. Sako
– šlapimui.
Einame, įsikibęs į mane, vaikštinėjame koridoriumi, ten ir atgal, o tas maišelis maskatuoja sau tarp mūsų. O mes kaip kokie bimbalai vis į jį atsitrenkiame. Ir jis, Geniukas, kažką sako, apie kažkokį vis burzgiantį ir burzgiantį vibratorių, ir klausia
– ar tu manęs klausaisi? Apskritai?
O aš
– na klausausi, klausausi, burzgia. Kur?
O jis
– pilve, kur! Žarnose. Ne iš alkio, o vibratorius.
O aš
– kaip?
O jis
– ar tu manęs klausaisi?! Apskritai? Žmona naktį atvežė vyrą su vibratoriumi žarnose, nes jai iškrito! Išslydo. Pabėgo. Pystelėjo. Ir nemokėjo jo ištraukti. Ir atvežė vyrą. Tokį burzgiantį. Kaip musių spiečius. Kur tu… Apie ką tu…
Geniukas blogai jaučiasi, nuvedu jį į palatą, atsigula, sutariam, kad vėl ateisiu, išeinu, namuose nieko ypatinga.
Nors… atėjo laiškanešys. Apačioje skambina, atidarau, užlipa į viršų, su siuntiniu, nustebau, nudžiugau, paskutinį gavau 1981 metais, „internate“, su taukais, paštetu ir Biblija, laiškanešys sako, kad nėra kaimynės iš apačios, ar galėčiau jai skirtą paimti, pasirašyti, paimu, pasirašau, šiek tiek pakalbame prie atvirų durų, taria sakinį, Hamburge iškrentantį dažniau nei lietus
– aš, pavyzdžiui, niekada Lenkijoje nebuvau, nors mano tėvai iš ten.
Ir užduoda klausimą, šiame mieste krentantį dar dažniau nei ankstesnis sakinys
– o jūs iš kokio Lenkijos krašto?
Ir staiga apačioje skambutis, kažkas kažkam duris atidaro, sakau
– iš Silezijos, pagal viską.
Sakau garsiai, nes skambutis iš apačios garsus, erzinantis, laiškanešys irgi garsiai klausia
– o iš kur iš Silezijos?
O skambutis skamba, užsikirto, dabar taip kauks kokią valandą, kol net iškviesiu elektriką.
– na, taip maždaug Opolė, Oppeln, ar girdėjote?
– Oppeln, Oppeln…
Ir mąsto, kakta susiraukia, o skambutis skamba, siaubingai, ir tik dabar jį išgirsta, kad užstrigo, sako
– užsikirto, reikia skambinti elektrikui
– reikia
– tai jau eisiu, iki pasimatymo.
Nuėjo, stoviu atsirėmęs į durų staktą ir laukiu, gal kaip nors liausis, kol skambinsiu. Lipa katinai. Iš apačios, du, kaimynė laiko ir išleidžia į laiptinę, kad sau truputėlį pabimbinėtų, visada jie lipa aukštyn, pas mane, o iš manęs į palėpę. Dabar sustoja, atsitupia ir spokso į mane. Keturios sustingusios į mane įsmeigtos spangės, truputį padidėjusios, tarsi būčiau čia iš kitos planetos iškritęs, su kažkokia keista viršutinėje kūno dalyje esančia veidakaukole, ir stovėčiau nežinia kodėl ir kam, prie atvirų durų. Atlaikau žvilgsnį, žiūriu tai į vieną, tai į kitą, keturios sustingusios blizgančios spangės ir tas skambutis, jaučiuosi, tarsi būčiau svetimos rūšies, tarsi būčiau išgrūstas į kosmosą, iš kurio į žemę mane nuleidžia kaimynės iš apačios balsas
– užsikirto, reikia skambinti elektrikui!
– aha! siuntinį…
Tą akimirką, kai suskamba žodis „siuntinį“, nutyla skambutis. Tyla. Nes pajudėjau. Nes nebesiremiu į durų staktą. Nes kalbėdamas su laiškanešiu rėmiausi į durų staktą ir buvau nuspaudęs skambutį. Katinai lipa aukštyn, kaimynė sako
– kas čia dabar?
Nesikompromituosiu
– nieko, užsikirto ir atsikirto
– taip pats savaime?
Greitai pakeičiu temą
– turiu jums siuntinį
Lipa aukštyn
– siuntinį? Buvo laiškanešys? Šiandien atnešė? Miegojau, nieko negirdėjau, matyt, trumpai skambino. Atsibudau, kai skambutis užsikirto, bet kodėl? Taip pats savaime…
Pats savaime, pats savaime… Netenku kantrybės, ot landi boba!
– ir ko jūs čia su tuo „pats savaime“? Užsikirtot kaip tas skambutis
– na žinote! Juk turėjo būti kokia nors priežastis! Juk taip pats savaime jis dar niekada
– pats savaime tai ne! Tai aš pats sau skambinau!
– jūs? Pats sau? Iš apačios?
– iš apačios!
– kaip? Juk jūs esate viršuje?
– na, jau viršuje
– nesuprantu
– skambinau sau iš apačios, nieko nebuvo, tai užlipau į viršų ir pats sau atidariau, apačioje. Todėl viskas taip ilgai truko
– žinote ką? Viso gero.
Nuėjo žemyn, grįžau į butą. Tai viskas. Šiaip nieko ypatinga.
Ligoninėje, sėdžiu koridoriuje ir skaitau, laukiu, kol Geniukas atsibus. Nes dar silpnas, po operacijos, jam plautį išpjovė. Eina, dar stambus, bet jau geniai ant jo, jau stuksena, dar mažiau jo likę, dabar ten, kur plaučiai, mažai liemens, ten, tarp diržo ir galvos. Geniukas klausia
– tu čia?
O aš
– visada turi klausti to, kas ir taip akivaizdu?
O jis
– aš?
Einame, vaikštinėjame koridoriumi, ten ir atgal, jam sunku kalbėti, nuvedu jį į palatą, gulasi, sutariam, kad vėl ateisiu, išeinu, namuose nieko ypatinga.
Nors… atsisėdau ant klozeto ir tą pačią akimirką išlėkiau aukštyn. Baimė mane katapultavo. Nes atsisėdau ant uždengto klozeto. Nes pamiršau pakelti dangtį. Nes vietoj kiaurymės staiga šalta plokštuma po manimi. Lūkesčio, kad bus, kas privalo būti, nes visada yra, jėga yra proporcinga baimei, suimančiai, kai to kažko nebūna. O be to… Aha, iškrito dar vienas senų šukų dantukas, kai šukavausi, daugiau kaip ir nieko.
Ligoninėje, koridorius, laukiu, miega, ką tik jam išpjovė gerklas.
O paskui mes ir mokykla, su uniformomis, suoluose, beveik visa klasė valgė duoną su margarinu ir džemu, arba kokiu sūriu. O Geniukas duoną su kiaulienos muštiniu. Sviestas buvo pernelyg brangus, o jis valgė su muštiniu, o klasę pavydas ėdė. Ir iš kur apskritai? Jis tai turėjo? Kasdien tokį sumuštinį? Kas jam kažką tokio nepasiekiamo duoda? Kaip tik jam? Kenčiau, kol nebeištvėriau, vieną dieną. Vieną dieną negrįžo po pertraukos, sumuštinį turėjo po suolu, atsikandau, daug, duona kaip duona, o muštinis – senas bulvinis blynas, to bulvių gumulo su duona negalėjau nuryti, ir tada mokytoja pakvietė mane atsakinėti, atsistojau, stovėjau ir tylėjau, ir tada į klasę įėjo Geniukas, ir mokytoja liepė jam stotis į kampą, už pavėlavimą, ir jis stovėjo kampe, nusisukęs, o aš stovėjau prie suolo, o mokytoja prie lentos, šaukdama ant manęs, kad jeigu nežinau, tai privalau pasakyti, kad nežinau, o ne tylėti, gal man žadą atėmė, kad negaliu marmūzės praverti? Negaliu, nes negaliu ryti, nuryti, išspjauti? Mokytoja nutuokia, kodėl tyliu, mato, klausia, ar turiu maisto burnoje, ar tu turi maisto burnoje?! Tai ką per pertrauką veikei, klausia, o Geniukas atsisuka, žiūri į mane, nutuokia, kad jo paslapties atsikandau, visas raudonas. Pasidaro, ir veidas, ir kaklas, o mokytoja rėkia ant jo, kad jam negalima atsisukti į klasę, kai kampe stovi, o aš tuo metu išspjaunu paslaptį į saują ir paslepiu kišenėje, niekada apie tai nesikalbėjom, ir tais laikais, kai fabrikuose buvo apsimetama liūdnais revoliucionieriais, mes mokykloje apsimesdavome Muštinių Ordino Riterių broliais.
Laukiu, miega.
O paskui suskilo mūsų ledas, kaip lytys viena nuo kitos, vis tolyn. Aš, atsitrenkdamas į įvairių mokyklų duris, Geniukas tiesiai į atvirą kalėjimo vartų glėbį. Nes Geniukas gindamasis trenkė, ir užmušė. Nestipriai trenkė, bet užmušė, nes Geniukas užaugo kaip ąžuolas, toks, kad pusė miesto per karščius iškylavo jo pavėsyje.
O paskui mes ir Brandenburgo vartai, ir Reichstagas. Mes, iš viršaus žiūrintys į Berlyną. Nuo statomo „Mercedeso“ dangoraižio viršūnės Potsdamo aikštėje. Kaip lenkai, samdomi darbininkai. Dieną apsipylę prakaitu, naktį krauju, nes vykdytojas liovėsi mokėjęs už viršvalandžius. Nes priešais barakus buvo rengiamos vokiečių profsąjungų demonstracijos, su transparantu „Mūsų darbo vagys“. Jie vieną frontą, mes kitą, vieni priešais kitus. Pasiraitoję rankoves, sugniaužę kumščius, kaip paveiksle. Gavau akmeniu į galvą, Geniukas nušluostė man kraują, raudoną, savo marškinėliais, baltais, ir paslėpė, o paskui, paskutinę dieną, užkabino juos ant paties viršaus, ant žvaigždės, kaip nugalėtojo vėliavą, ir ką? Kas pasakė, kad istorija nesikartoja, cha? Kartojasi? Ji užsikerta.
Laukiu, skaitau, miega. Kažką man sako pro šalį einanti seselė, esu truputį atsijungęs, einu į tualetą, stoviu prie pisuaro, paskui žvilgteliu pro praviras duris į vieną iš kabinų, ir staiga gargaliavimas
– apie ką tu galvoji?
Geniukas stovi tarpduryje, ieškojo manęs koridoriuje. Stovi jau trinktelėtas šaltu nemirtingojo kirtėjo kirviu, kalbant skaitmeniniais terminais, jau tarsi ištrintas. Batai, truputėlis kūno, ant kaklo trachėjoje skylė, viršuje galva.
Einame, laikosi įsikibęs, vaikštinėjame koridoriumi, pirmyn ir atgal, ir staiga ne, ne atgal, tik pirmyn, išeiname. Na ir einame sau, gatvėmis. Geniukui sunku kalbėti, jam skauda liežuvį, tai aš kalbu. Kad
– debesys patys sau vieni, be dangaus
– u-hm, b-e
– o tie veidai aplinkui irgi vieni, tarsi be žmonių
– b-e
– batai be kojų, drabužiai be kūnų, ar ne?
– b-e
– …ir lapų pilna…
– b-e me…
– na, medžių. Ir vėjas toks kažkoks be istorijos, ar ne?
Ir taip sau einame, lengvu žingsneliu per gaisrus, be ugnies, potvynius, be vandens. Kas žingsnį girdėdami juoką, be ateities kartų.
Jau netoli, jau matyti. Vaikų namai, be namų, ir pėdsakai, kuriais mes dabar. Pėdsakai visada yra be. Ir jau vieta, į kurią jį vedu, atsisėdame, spjaudo ant smėlio liežuvio gabalėlius. Matom savo šešėlius, rodo į juos ranka, sako
– b-e…
– žinau, žinau, be mūsų, gaila liežuviu malti, nekalbėk tiek.
Skaitau antrą kartą, po daugelio metų. Kasdienybės trupinių kolekcininką ir aistruolį. Rastą mirusį klūpantį prie sofos.
Prieš trisdešimt penkerius metus, septyniasdešimt ketvirtaisiais, lapkričio dvidešimt aštuntą apie vienuoliktą ryto, Varšuvoje, prie PKO rotondos, pilkas kaip LLR praeivis, iš išvaizdos iškarpa iš vidutinių piliečių armijos, penkiasdešimt dvejų metų, be kepurės, kurią žada nusipirkti universalinėje, lėtina žingsnį. Skausmas po krūtinkauliu, per patį vidurį. Jau žino, kad nenusipirks. Lengvai lynoja. Eina lėtai, vis lėčiau, velkasi, atsisėda ant suolo. Atsistoja, vėl eina, vėl prisėda. Sėdi ant suolo maždaug ties Chmielna. Eina dar šiek tiek toliau. Prisėda ant Zlotos ir pasažo kampo. Gal kaip tik ten reikėtų pastatyti suolą ir jį ant jo sėdintį? Kaip rašytoją, prisėdusį dėl infarkto. O jeigu tas suolas vis dar ten stovi, tai dar geriau. Taigi sėdi kas nors iš praeivių, skambina pagalbos, atvažiuoja greitoji, guldo jį ant neštuvų, su paltu. Ir veža į Kūdikėlio Jėzaus ligoninę. Ten guli mėnesį, o paskui, visą sausį, Inovroclavo sanatorijoje.
Ligoninėje dieną paprastai nusnaudžia, naktimis daug rašo, rašo dienoraštį. Buvimo ligoninėje partitūroje ypatingą partiją užima išvietės.
Išvietė31: įeina, ant lentynų plastikiniai naktipuodžiai su pavardėmis ir šlapimu. Fenomenalus įrašas: Pasibjaurėtinas rinkinys, šiek tiek patetiškas. Kaip urnos su pelenais…
Išvietė 2: įeina, viskas užpilta, kriauklės užkimštos, vieno klozeto šaknis jau kliba, tarsi pieniško, kuriam laikas iškristi.
Išvietė 3: įeina, vėl naktipuodžiai, užtveria jam kelią prie kriauklių. Rašo: susimetusių į krūvą naktipuodžių, kaip kokių lobių iš kapų, banda. Kad galėtų prieiti prie kriauklių, stumdo juos. Sunkūs, pilni, su turiniu. Kriauklė užkimšta, užlieta, iš krano teka vanduo, purviname, tamsiame vandenyje du šepečiai, rašo: Užlietoje kriauklėje du šepečiai, vienas minkštas juodas, kitas kietas rudas. Spalvos. Nušlepsėjo iki palatos, atsisėdo ir užrašė jų spalvas!
Išvietė 4: bijo įeiti į vidų, viskas užlieta, slaugės trankiai skambina kibirais, valo šluostėmis sostų kriaukles, keikiasi. Įeina į vidurinę kabiną, sunku stovėti, sienos dreba, nes šalia esančiose kabinose trankosi valytojos, išeina iš šio girto laivo, bėga.
Tai tokios tokelės, kuriose aštuntojo dešimtmečio LLR-oje buvo įstrigęs iškilus lenkų rašytojas. Ligoninėse buvo žymimas vatos ir lignino stygius, ligoniams viską tiekė jų lankytojai. Jam irgi. Šventės, eglutė, ta proga gauna pusę vatos <…> ir pusę pundelio lignino. Nebūtų buvę ir sniego, jeigu nebūtų pacientai jam susimetę. Na, ir tie LLR kerai: naktį apie pusę pirmos seselė iš gilaus miego žadina šalia miegantįjį, kuris apspangęs nuo miego girdi, kad jį žadina tam, kad nurytų migdomųjų miltelių, nes jam šiai valandai jie prirašyti. Kai ji išeina, pažadintasis keikia: taip gerai miegojau, tai šliundra…
Inovroclave. (Prieš išvažiavimą: kas yra Inovroclavas?) Į svetainę prie televizoriaus beveik nenueina (rodo serialą „Arsenas Liupenas“), kartais klausosi radijo, girdi: „plečiant glaudaus tolesnio…“ Ar tai gerai taip tą bendradarbiavimą čia glausti, o ten plėsti?
Maitinimas – stresas. Ne todėl, kad valgis toks, o ne kitoks. Todėl, kad tokie, o ne kitokie jo dantys. Jeigu jau tenka jam valgyti su kitais, atsipjauna tik du mėsos kąsnelius, daugiau rizikinga, nes nelabai turiu kuo kramtyti. Todėl dažniausiai pasiima maistą su savimi, į kambarį, ir valgo vienas.
Paprastai vienas ir pasivaikščioti eina. Ten, šen, įvairiai. Buvo, vėlų vakarą, stovi ant viaduko. Netoli stoties. Girdėti garvežiai, kaip pūkščia, matyti šviesos, kaip šokčioja, girdėti balsas, kaip diriguoja per garsiakalbį, kur ką perstumti. Nieko nėra, nieko nematyti. Iš po viaduko išvažiuoja viena cisterna, ūžia, šnypščia. Naktis, retos šviesos, garai ir jis vienas ant viaduko. Ir kažkoks vienišas, staiga suskambantis balsas, iš kažkur sušunka: Žmonių kalba. Tai aš žinau, kad žmonių. Ir vėl mane sučiumpa noras pažaisti tuos kitus. Įsivaizduoja, kad jie nusileido iš kitos planetos… Atsiranda „kiti“, kažkas ant bėgių, dviese ant viaduko, ant dviračio, ketvirtas aš. Bet aš esu iš kitos planetos. Dabar jau ne.
Na, ir dar tai, dar ta mažytė scena, kai išeina iš parduotuvės su pirkinių krepšeliu, nes pamiršta palikti… Ir grįžta, susigėdęs, su išankstine šypsena, bet niekas į mane nežiūrėjo.
Sėdžiu koridoriuje, laukiu, kažką sako man pro mane praeinanti seselė, apie ligoninės valgyklą ir kavą, aš truputėlį atsijungęs, bet juk tai pateisinama, nes mano galvoje Bialoševskis, sėdi ir valgo, tamsaus kambario kampe, niūrią sausio dieną, Inovroclavo mieste, vienas, pjausto mėsą mažyčiais gabalėliais, arba dešrą, arba velniai žino ką, einu į tualetą, žvelgiu pro praviras duris į vieną iš kabinų, o ten jis, kabo, ant grandinės galo, nuleidiklio, prie monstriškai didelio puodo, jame rudo skysčio lakštas. Iš vienos kišenės styro juodas kriauklėms valyti šepetys, iš kitos – rudas kriauklėms valyti šepetys. Rankoje pirkinių krepšelis, veide sutrikusi šypsena, ta išankstinė.
Nešvanki malda
Tai Adamui Kovalskiui nutiko Hamburge. Hamburge ėmė ir uždarė Adamą Kovalskį. Paprasčiausiai – apsiriko. Plačiai Vokietijoje komentuotas skandalas, beje, ir „Spiegelyje“. Citatos iš kalėjusių lenkų laiškų irgi autentiškos.
Man tai kas, mane galiausiai paleis, juk privalo viskas išaiškėti, bet tos sraigės mano bagažinėje per tokią kaitrą. Vargšės vynuoginukės, juk jos, velniai rautų, užtrokš, nors, kita vertus, ir taip joms amen, būtų suvalgytos, bet vis dėlto… Ot blin, sušikta ta Vokietija, ar ne?!
Paimk tu ir uždaryk žmogų, už nieką, koks dar išsiųstas užklausimas?! Aš ir cigarečių kontrabanda? Juk aš net nerūkau! Jau trečią savaitę čia sėdžiu, o gal sapnuoju? Na, ir dar tos sraigės bagažinėje, jos bagažinėje, o aš čia. Kiek tokia sraigė gali ištverti?
Argi ne suknisti tie čekai? Reiškia pretenzijas, kad Lenkijoje visas savas išrinkome, tai dabar pas juos. Mes tas sraiges paėmėm į savo rankas, tai rimtas reikalas, buvo mūsų iniciatyva, tai esam Europos Sąjungoje ar ne? O jie čia ant mūsų, kad jiems sraiges išvagiame. Ar ta sraigė žino, per kieno žemę šliaužia? Per Moraviją ar Lenkiją? Tegul sau renka pas mus, kas jiems draudžia? Bet jiems nesinori, ne kiekvienam norisi rinkti tai, kas juda. Kiek reikia prisivaikščioti, prisilankstyti. O mums norisi. Vokietijoje raunam iš žemės šparagus, skiname obuolius, Čekijoje renkame sraiges. Prancūzams. Ar ne suknisti tie prancūzai – kažką tokio valgyti?
Buvo taip, atvažiuoju prie namų, po visą dieną trukusios kelionės iš Čekijos, išlipu iš mašinos, atidarau bagažinę, o čia jų marios. Išlipo iš krepšių. Keikiuosi. Ir matau prie savo laiptinės du tipus. Jie žiūri į mane, o aš į juos. Susinervinu, pasiraivau, vaidinu, kad visai nesinervinu, jie prieina, uždarau bagažinę, jie klausia, ar aš tai aš, ar mano pavardė Adamas Kovalskis. Mano. Gimęs tą ir tą dieną tais ir tais metais? Gimęs. Bet kodėl, kas nutiko, ar ponai iš policijos? Kriminalinė policija. Turime leidimą suimti. Ką, mane?
Dabar jau viskas neblogai, beveik po trijų savaičių, padedu mūsiškiams prašymus parašyti, nes iš kur jie vokiškai, jie net ir lenkiškai ne, ir laiškus, skaito man garsiai, o aš pataisau. Dabar jau geriau, bet iš pradžių? Ta balta kamera, į kurią mane įkišo? Tokios baltos spalvos nebuvau matęs, tarsi kažkas į pieno butelį būtų mane pamerkęs, jį užkimšęs ir apvertęs aukštyn kojom.
Sėdėjau ten ir mąsčiau apie Varšuvos sukilimą. Kad neišprotėčiau. Skaičiavau mintyse, nes kur kitur, tokius dalykus: jeigu manysime, kad per Sukilimą žuvo du šimtai tūkstančių žmonių, o kiekvienos aukos ūgis buvo apie metrą penkiasdešimt, nes reikia nepamiršti vaikų, tai išeina trys šimtai tūkstančių metrų, kitaip tariant, trys šimtai kilometrų. Tokio ilgio būtų tautinio proveržio palaikai, proveržio, kurio, bliamba, vienintelis pasiekimas, kad nutraukė tos tautos raiščius. To ilgio užtenka iki Gdansko, pasistengę Sukilėliai būtų galėję užimti Sopoto molą. O jeigu iš Jų padarius apskritimą? Na, kokio ilgio būtų Varšuvą juosiantis aplinkkelis? Su ranka ant gerklės sakau, kad užtektų su kaupu. To pamėlusio aplinkkelio vykdytojai garbinami kaip didvyriai, o juk ta lenkų karinės taktikos „viršūnė“ buvo tokia tragiška klaida, kad, užuot patekusi į Tautinės Atminties Knygą, turėjo patekti į Gineso tipo knygą, argi ne? Kalk į klyną.
Tie čekai kažką ten aiškino, bet nieko nesupratau, ko nori. Dabar žinau, vienas toks čia man pasakė, vynuoginukių negalima rinkti gegužę, pavasarį, tik spalį, rudenį. Nes tos pavasarinės netinkamos valgyti, yra negeros. Gal čekams kaip tik tai ir rūpėjo, o ne tai, kad mes surenkame…
Na ir rodo man savo pažymėjimus, priešais namus. Prašo paso, dar labiau susinervinu, negaliu jo rasti, nei piniginėje, nei kišenėse, jie liepia eiti su jais, sako, esu suimamas už cigarečių kontrabandą, aš?! Parodo man leidimą, iš Kotbuso, Kotbuse esu buvęs tik kartą, vaikystėje! Žiūriu, tarsi ir aš, pavardė sutampa, gimimo data sutampa, kas čia vyksta?! Bet gimimo vieta nesutampa! Šaukiu, kad nekaltas, kad suklydo!
Vienas čia, kameroje, duoda man išversti prašymą: Prašom gerbiamą teismą paskirti man per posėdžius vertėją, nes visiškai nemoku vokiečių kalbos, už ką iš anksto dėkoju.
Nežino, ko pridirbo. Idiotas.
Išsiaiškinsim, jeigu klaida, tai išaiškės, sako man, pakeliui, nuovadoje atiduodu daiktus, piniginę, handy, krepšį… Yra pasas, atsirado! Atsainiai nužvelgę duomenis į kamerą mane. Ir man amen.
O ta Moravija graži.
Kameroje turiu išsirengti, iki apatinių, prie lubų kamerikė, mėginu ją uždengti čiužiniu, į kamerą įlekia šeši ar septyni, daužo mane, košmaras.
Rinkau tas sraiges ir galvojau, graži ta Moravija.
Blaškiausi po kamerą kaip žvėris, nuo sienos prie sienos, iš kampo į kampą, nuo durų prie lango, ir mąsčiau, mąsčiau, apie sušiktą vokiečių policiją ir jos sušiktą areštą, apie sušiktus prancūzus, sušiktus čekus ir jų sraiges, kurios sušiktą mano bagažinę pavers sušikta masine kapaviete. Jeigu manęs neišleis. Ir uostyk Vincą, neišleido.
Moterys. Vienas parodė man žmonos laišką: Mielasis, pirmais savo laiško žodžiais apie geras naujienas, o paskui blogas, nes jų daugiau. Tai reiškia, kas dėl gerų, tai jų visai nėra.
Pirmą naktį negalėjau užmigti. Regėjau bagažinėje marias sraigių. Judančias sraigių marias bagažinėje. Marių bagažinę su judančiomis sraigėmis. Negalėjau užmigti, skaičiavau ir skaičiavau tas sraiges, kol daugybė jų pavirto avimis, tada užmigau.
Ar galėjau broliui atsakyti? Sako, važiuok į Hamburgą per Moraviją, ten parinksime, dviese greičiau, dviese daugiau, gausi šimtą eurų ir važiuosi į Vokietiją. Atsakyti broliui? Ir nuvažiavome. Prisirinkome.
Graži ta Moravija.
Atsisveikinam, aš nuvažiuoju, o jis stovi. Neužsiveda jo automobilis. Tai ką, prie kablio, ir tempiu jį, autoservisan į… Uničovą. Turbūt Uničovas. Bet prieš tai perdėjome sraiges į mano bagažinę, nes kaip kitaip, o jeigu autoservise būtų jo bagažinę atidarę? Laukiam, čekai remontuoja. Laikas bėga. Ir velniams man tų šliužų kiautuose reikėjo?
Neišlaikiau, pradėjau trankyti duris, rankomis, kojomis, kad nekaltas, kad mane išleistų, kad kas čia per kankinimai, ir išleido mane. Į izoliatorių, jadrystvaj rogės. Nuosmaukos. Vienas devynias dienas, tik su apatinėmis ir vienu apklotu. Viskas balta. Pragaras irgi tikriausiai yra baltas. O tos sukirmijusios mintys irgi. Paskui mane perkėlė į kalėjimą. Advokato nenorėjau, iš pradžių nenorėjau, nes maniau, kad viskas savaime greitai išaiškės, paskui nenorėjau, nes maniau, kad jeigu savaime neišaiškėjo, tai tegul jie šika britvom, nesiginsiu, tegul mane laiko, kuo ilgiau, tuo bus didesnis skandalas. Jau nešūkavau, nesipriešinau. Ir tapau pavyzdingu kaliniu. Kai tave suima, tai kiekvienas tavo judesys, kiekvienas tavo prieštaravimas pablogina tavo padėtį. Nieko nesakyk. Nejudėk. Elkis taip, tarsi į tave spoksotų gyvatė. Arba ryklys, mačiau reportažą per televiziją, kaip rykliai puola žmones, turbūt Floridoje. Negalima judėti, kiekvienas judesys – vienu dantų grybšniu daugiau.
Pirmais savo laiško žodžiais, pirmais savo laiško žodžiais. Rašo žmonoms, duoda man patikrinti, ar nėra klaidų, ir beveik visada pradeda tais pačiais žodžiais: pirmais savo laiško žodžiais. Iš kur šitai atsirado, pirmais savo laiško žodžiais? Taip mus mokė, nežinai, kaip pradėti, pradėk, kad pradedi. Pirmais savo laiško žodžiais… o kokiais, subingalviai, kitais? Juk matosi, kad pirmi. Avinai.
Galiausiai Čekijoje brolis sako, važiuok, žinau, kad pas ją skubi, važiuok. Jau seniai būčiau išvažiavęs, sakau, jeigu ne tos sraigės. Tai išmesk jas kur nors pakeliui į pievą. Ir palikau jį, išvažiavau. Pas ją. Pirmoje už miesto esančioje aikštelėje atidarau bagažinę, ištraukiu pirmą krepšį, rėkia kažkoks čekas kitiems čekams, kad aš tai tikrai esu vienas iš tų, sraiges medžiojančių lenkų, blin, uždarau bagažinę, nuvažiuoju, sustoju kitoje aikštelėje, vėl tas pats, atidarau bagažinę, jau iš tolo rodo į mane pirštais, rodo į registracijos lentelę, kažkas užsirašo numerius, eikit šūdo čiulpt ir jūs, ir jūsų sraigės! Apsišikit aukštielnyki, noriu atiduoti, o jie mane dar už tai nuplaks, kad neva paimu, apsišikit, Vokietijoje jas išleisiu, už bausmę, tegul pagyvina buvusio priešo žemę.
Čia visi mūsiškiai teisme gieda tą patį. Kad Lenkijoje serga artimieji, o jų moterys laukiasi. Gal kaip nors išsisuksiu, bet atsimink, mama, tavo širdis labai nesveika, tėvas yra aklas, o aš turiu vaiką. Lenkų Tautos ir Piligrimystės Knyga. Kalk į klyną. Elniaragį tau į subinę, blin.
Už sienos neišleidau. Iš pradžių pamiršau, nes apie ją galvojau. O paskui, už Berlyno, kai prisiminiau, tai jau visai arti buvo Hamburgas, pamaniau, paleisiu jas Hamburge, parke, iš Moravijos į vokiečių žemę, bus emigrantės.
Kodėl ji manęs neieško? Nepraneša policijai, kad manęs nėra, kad dingau? Pamanykit, didžioji lenkų–vokiečių meilė. Atvažiavo iš Rytų, iš Rostoko, studijuoti čia slavistikos, padėjau jai su rusų kalba, padėjau surasti pirmą butą, padėjau įsikurti, padėjau, padėjau, padėjau, kol net pasiekėme pirmą aukščiausią tašką, lenkų–vokiečių, ji apačioje, aš viršuje, žiūrėjo į mane tarsi į medžiotoją… Šio abipusio santykio pabaigoje pasuko galvą ir jos akys užsitraukė miglele, kaip stirnos, stirnelės… Trabanto pervažiuotos, nes ką gi, genų nepaslėpsi, viskas, tegul eina uždarbiauti ant stulpo! Nueisiu kada nors į jos pasirodymą, kai išeisiu, atsisėsiu prie galinio stalelio ir per visą salę šūktelsiu, šok, šliundra, nes rūra užrūdys!
Velniava, motiną pamiršau! Svetimus laiškus taisau, o jai nieko nerašau. Bet ką jai parašyti, kad ką? Kad sėdžiu, nes kažkas susipainiojo? O jeigu neparašysiu, tai ji akis praverks. Motina, motina, na ir kas čia tokio? Tai dar blogiau nei kokia svetima moteris. Svetima moteris man nerūpi, o dėl tokios nepatogu. Nes mane pagimdė. O dar reikia būti į ją panašiam, juk tai, bliamba, beprotybė kažkokia! Tėvas kažkur Lenkijoje gyvena, bet kokius atvirukus per šventes pakeverzoja, nesuprantu, kas čia vyksta. O aš su motina čia, Hamburge, kaip kokia… na, nežinau, saga kilpoje. Motina raiša, neįgali. O aš informatikas.
Šitas irgi nemenkai grybą pjauna, su tuo dviračiu: Mylima mamyte, mylimas tėveli! Pirmais savo laiško žodžiais įmeskite man į laišką 60 eurų, nes kai mane deportuos, tai išmes ant sienos ir kaip man sugrįžti į Suvalkus? O kai sugrįšiu, tai net į namus neisiu, tik iš karto sėsiu ant dviračio ir važiuosiu darbo ieškoti, ir viską jums grąžinsiu.
Parašiau motinai, kad pirmais savo laiško žodžiais pranešu blogą žinią, esu kalėjime. O antrais gerą, nes tai nesusipratimas, kalbama apie kažkokią cigarečių kontrabandą. O trečiais žodžiais, kad tikrai greitai išeisiu, gal net greičiau, nei šis laiškas mamą pasieks. Pasiekė, neišėjau.
Sūneli, visur tavęs ieškojau, buvau policijoje, man pasakė, kur esi. Kai atėjo tavo laiškas, jau buvau buvusi pas advokatą. Greitai viskas paaiškės. P . S. O gal tai Dievo bausmė už tai, kad kaip motina esu Tau tokia abejinga?
Dvidešimt pirmą kalėjime praleistą dieną man liepė susirinkti daiktus. Advokatas viską išsiaiškino per penkias minutes. Palygino gimimo vietas ir paskambino į Kotbuso policiją. Ieškomas buvo Adamas Kovalevskis. Ne aš, Adamas Kovalskis. Valdininkas maigydamas klaviatūrą padarė korektūros klaidą. Atsitiktinumas, kad aš ir kažkoks Kovalevskis esam gimę tą pačią dieną tais pačiais metais. Bet, bliamba, visai kitoje vietoje. Atidavė man daiktus ir išėjau.
Už vartų stovi motina, eina manęs link, raišuoja, ištiesia rankas. Eina šikt.
Suima tave viduryj baltos dienos, prie tavo namų. Sužinai, kad esi paieškomas. Uždaro tave. Kiekvienas tavo judesys kaip pelkėje, kuo labiau nori išsikapanoti, tuo labiau grimzti…
Į pasaulį atėjęs žmogus įkrenta iš nieko į kažką. Tai tarsi koks suėmimas, ar ne? Nesvarbu, ką, bliamba, padarytum, vis tiek esi vis arčiau nugaidintos mirties. Dėjau skersą, nieko nedarysiu. Žinau, skaičiau kažkur, kad iš prigimties žmogus yra geras, nes labiau atsimena tai, kas gera, o pamiršta tai, kas bloga, bet, dėjau skersą, aš prisiminsiu tik tai, kas bloga. Baigiau informatiką, norėjau ieškoti darbo, dėjau skersą, neieškosiu darbo. Baigiau buriavimo kursus, norėjau buriuoti, dėjau skersą, neburiuosiu. Nėra burlaivių. Yra motorinės valtys. Baltos. Viskas balta. Nėra jūros, yra sraigės, baltos. Po jas važinėja pasiutusios motorinės valtys. Įsimylėjau, norėjau vesti, dėjau skersą, nevesiu. Dar, idiotas, norėjau tuoktis bažnyčioje. Dievas irgi yra baltas, dėjau skersą ant visos Trejybės ir kiekvieno atskirai. Niekuo netikėsiu. Būsiu sušikto valdininko sušikta korektūros klaida sušiktam Kotbuso mieste, kuris yra tiek pat sušiktas, kaip ir bet kuris kitas pasaulio miestas. Iki sušiktos baltos mirties sėdėsiu pūvančiame savo pūvančio kūno kiaute ir tai bus visa sušikta, sukirmijusi mano egzistencija. Šioje sušiktoje sukirmijusioje bagažinėje, kuri ir yra gyvenimas. Kad jums visiems dešimt metų birka karotų kaip šlapia virvė.
1 Velka Pardubicka – seniausios Vidurio Europoje žirgų lenktynės.
2 Białoszewskis M. Infarktas. – Varšuva, 1977.
3 Ustęp – lenkiškai reiškia ir išvietę, ir pastraipą.
Marko Sosič. Skausmo vertėjas. Iki paties paskutinio vardo
2015 m. Nr. 4
Iš slovėnų k. vertė Laima Masytė
Markas Sosičius (g. 1958 m. Trieste, Italija) – slovėnų rašytojas ir režisierius; baigė Zagrebo teatro ir kino akademiją. Dirbo režisieriumi įvairiuose Italijos ir Slovėnijos teatruose, televizijoje. Parašė novelių rinkinį „Rasa ant stiklo“ (1990), autobiografinę teatro kroniką „Tūkstantis dienų, du šimtai naktų“ (1996), trumpą romaną „Balerina, balerina“ (1997), išrinktą į geriausių slovėnų romanų, parašytų po 1989 metų, dešimtuką, ir romaną „Tito, amor mijo“ (2005). Lietuvos skaitytojai pirmą kartą supažindinami su šio autoriaus kūryba, pateikiame dvi noveles iš naujausio rinkinio „Iš žemės ir sapnų“ (2011). Antroji – „Iki paties paskutinio vardo“ – versta 2013 metų Slovėnų literatūros vertėjų dirbtuvėse Novo Meste (Slovėnija).
Skausmo vertėjas
Prieinu prie durų, jų stiklas užtamsintas plonu, veik permatomu baltų dažų sluoksniu. Durys privertos. Pro plyšelį matau lovą ir antklode užklotą jo kūną. Atlapoju duris, įžengiu į palatą, prieinu prie lovos, palinkstu prie jo ir įsižiūriu į pakaušį. Ant kaklo tebėra auksinė grandinėlė. Plaukai pakirpti ir galva atrodo jaunesnė negu yra iš tiesų. Ant naktinės spintelės – padėklas su pietumis. Padedu ranką ant jo kūno. Draganas krūpteli. „A, tai tu, vertėjau“, – taria ir iš lėto atsisuka į mane, antklodė nuslenka ir atidengia išbrinkusias kojas, sutinusį pilvą. „Tau atnešė pietus“, – sakau jam, Draganas lėtai nukreipia akis į padėklą ant naktinės spintelės. „Sriuba, keptas viščiukas ir bulvių košė“, – vardiju stebeilydamas į auksinę grandinėlę ant jo kaklo. „Dar jogurtas ir persikai“, – priduriu. „Ak, persikai“, – ištaria Draganas. „Padėk man atsisėsti“, – paprašo, matau, kaip jo akys nuskaidrėja ir pagyvėja, sakytum persikai būtų atgaivinę malonų prisiminimą. „Man silpna“, – tyliai prataria jis, kai abiem rankom padedu jam pasikelti ir atsisėsti ant lovos krašto. „Kojos negyvos, visai jų nebejaučiu“, – taria. „Pasakysiu gydytojui“, – sakau. „Taip“, – atsako Draganas ir pasižiūri į persikus. „Nulupk man persiką, prašau“, – paprašo, aš nulupu vaisių. „Supjaustyk griežinėliais, prašau.“ Supjaustau. Regiu kaulėtą Dragano ranką, ištiestą prie lėkštės, ant kurios guli persiko gabalėliai, rankos gyslos tamsios ir išpampusios nuo kraujo ir ligos, kankinančios jį taip, jog, rodos, visas jo veidas būtų susiliejęs į šviesias akis, tik iš jų ir dar iš auksinės grandinėlės jį atpažįstu. Žiūriu, kaip jis valgo persiko griežinėlius, man dingteli pakviesti budintį gydytoją ir, kaip jau kelias dienas iš eilės, išversti į italų kalbą Dragano žodžius, kuriuos jis taria serbų-kroatų kalba, kaip ji buvo vadinama iki prieš septynerius metus prasidėjusio karo. Žiūriu į jo lūpas, dabar jos drėgnos nuo persiko sulčių. Draganas žvelgia į mane savo šviesiomis akimis ir nuryja persiko gabalėlį. „Klausyk, Aleksandrai, vis noriu tavęs paklausti, ar daug tokių kaip aš, kuriems vertėjauji?“ – „Yra keli žmonės, bet ne visi guli šioje ligoninėje“, – atsakau ir atsisėdu ant geležinės kėdės greta lovos. „Tau už tai moka?“ – klausia Draganas. „Ne, vertėjauju savanoriškai“, – atsakau ir matau, kaip jo šviesios akys įsispitrija į mane. „Kodėl?“ – klausia jis ir paima persiko griežinėlį nuo lėkštės, dabar ji padėta ant lovos, kad būtų arčiau pasiekti. „Nes manau, kad teisinga padėti žmonėms“, – atsakau. „O iš ko pragyveni?“ – klausia Draganas, nurijęs vaisiaus gabalėlį. Man ima atrodyti, kad regiu, kaip tas gabalėlis leidžiasi jo gerkle pro auksinę grandinėlę, slysta žemyn. „Žmona uždirba už abu“, – tariu ir nusijuokiu. Draganas minutę žiūri į mane savo šviesiomis akimis, paskui pažvelgia į lėkštę ir paima paskutinį persiko griežinėlį. „Manau, kad mirsiu“, – galiausiai ištaria, žiūri į mane. „Kodėl taip manai?“ – „Juk matai, kokia mano būklė“, – taria jis. Tyliu. „Daugiau nebevalgysi?“ – pasiteirauju po valandėlės. „Ne“, – atsako jis ir sukramsnoja persiko likutį, sultys nuteka per smakrą. Nušluostau sultis popierine servetėle, lėkštę pastatau ant spintelės ir uždengiu likusį maistą, vėliau jį išneš sanitarai.
Atsigręžiu ir pamatau gydytoją. Netikėta jį sutikti tokiu metu. „Come va oggi, Dragan?“ – klausia gydytojas ir sustoja prie Dragano lovos. „Kaip šiandien jautiesi“, – išverčiu. „Silpnai, valgyt nesinori, kojos tinsta.“ Išverčiu gydytojui Dragano žodžius, o Draganui – gydytojo atsakymą. „Sako, kad padidins vaistų dozę, kraujotaka silpna ir cukraus kiekis kraujyje dar per didelis.“ Draganas tyli. Sėdi ant lovos krašto, kojos nuleistos, tabaluoja, žvelgia į gydytoją. „Paklausk jo, ar nusimano apie sapnus.“ Išverčiu šiek tiek nustebintas jo klausimo. „Ne, jis ne psichologas, o vidaus ligų gydytojas“, – iš verčiu. „Perchč?“ – klausia gydytojas. „Kodėl klausi?“ – „Nes sapnuoju nuostabius sapnus“, – atsako Draganas. Išverčiu. „Bene, bene, questo č molto importante per la guarigione.“ – „Sako, kad tai gerai, gražūs sapnai padeda sveikti“, – išverčiu Draganui. Jo veide išvystu šypsnį. „E cosa sogna il nostro Dragan?“ – klausia gydytojas. „Ir ką gi sapnuoja mūsų Draganas“, – išverčiu. „Sapnuoju, kad tai niekada nebuvo įvykę“, – atsako Draganas. Išverčiu. „Tarsi karas niekada nebuvo prasidėjęs.“ Išverčiu. „Capisco“, – taria gydytojas. „Jis supranta“, – išverčiu. Gydytojas nukreipia žvilgsnį į gretimas lovas, matyt, jau ketina eiti prie kitų ligonių. Jie gerokai vyresni už Draganą. Jis, keturiasdešimtmetis, veikiausiai bus jauniausias iš jų, topteli man. Dirsteliu į ligonių veidus, plačiai pražiotos burnos gaudo orą, man dingteli, kad Draganas panašus į tuos ligonius.
Gydytojas pasisuka eiti prie kitų pacientų. Draganas su blėstančiu šyps niu veide pažvelgia į mane. „Paduok man dar gurkšnelį vandens, prašau.“ Įpilu jam vandens iš plastikinio butelio į stiklinę, taip pat pagamintą iš kietesnio plastiko. Draganas ištiesia ranką. Apvytusi pirštų oda gelsva. Nekantriai suima stikli nę ir priglaudžia prie lūpų. Išgeria. Atiduoda tuščią. Paimu ir pastatau ją ant spintelės. „Kilstelėk truputį aukščiau galvūgalį, kad atsigulus nugara būtų tiesesnė“, – taria. Spusteliu mygtuką. Lovos galvūgalis pamažu kyla. Draganas žiūri, kaip jis kyla it siena, artėjanti prie veido. „Gana!“ – taria. Paleidžiu mygtuką ir lovos galvūgalis užsitvirtina. „Padėk man atsigulti“, – paprašo. „Pakelk mano kojas.“ Paimu sunkias, ištinusias jo kojas ir lėtai užkeliu ant lovos, o Draganas iš lėto gulasi ant šono. „Kilstelk mane, tik truputį, kad išsitiesčiau“, – paprašo. Paimu jį už pažastų ir keliu. „Neskubėk, neskubėk“, – taria jis. Paleidžiu. Jis įtempia raumenis, kiek dar leidžia jėgos, ir atsigula ant nugaros. Pataisau pagalvę ir matau, kad jis ima dairytis po palatą, šiandien, kol sėdėjau šalia, palata jam tarsi neegzistavo. Ir štai lyg staiga būtų atsidūręs ant aukštos apžvalgos aikštelės, nuo kurios dabar dairosi po kraštovaizdį. Auksinė grandinėlė ant jo kaklo sužiba šviesoje, ji atsklinda pro užstiklintą terasą, už jos apačioje – ligoninės parkas. Pro šviesos pluoštą išvystu prie mūsų grįžtantį gydytoją. „Paklausk jo, ar galiu jam papasakoti savo sapną“, – paprašo Draganas ir šypteli. Šiek tiek nustebęs kilsteliu ranką kviesdamas prie Dragano lovos prieiti gydytoją ir išverčiu Dragano prašymą. „Non credo di avere abbastanza tempo, Dragan…“ – „Pasakyk jam, kad tai ilgai netruks“, – sako Draganas. Išverčiu. „E va bene, ma faccia presto“, – pasako gydytojas. „Gerai, bet paskubėk“, – išverčiu Draganui ir matau, kaip akimirką jo šviesios akys suspindi. Gydytojas atsisėda ant Dragano lovos krašto.
„Sapnuoju, kad esu gimtajame mieste per iškilmingą savo merginos paveikslų parodos atidarymą“, – pradeda pasakoti sapną Draganas. Išverčiu. „Jos paveikslai tarsi slapti sielos kraštovaizdžiai.“ Išverčiu. „Žaluma apaugę miesto namai, gebenės, krūmai palei tvoras, atskiriančias kiemus.“ Išverčiu. „Jos paveikslai – tylios istorijos žmonių, kurių paveiksluose nematyti, bet jos įrašytos tose sienose, toje jas užklojusioje žalumoje.“ Išverčiu. „Sakytum, toje žalumoje ant sienų žmonės būtų palikę dalelę savęs, savo gyvenimo įrašą.“ Išverčiu. „Jos paveikslų išpažinties galia didinga savo paprastumu.“ Išver čiu. „Tokia pat, kaip ir ji pati.“ Išverčiu. „Sapne mudu kuriame filmą iš jos paveikslų ir tikros žalumos, iš visų žolių, taip pat iš to mažo augalėlio, kuris auga palei namų sienas ir nuostabiai žydi.“ Išverčiu. „Ji apsikabina mane, juntu jos kūną, susiliejame į viena ir apimti artumo palaimos išnykstame.“ Išverčiu. „Paskui staiga atsiduriame kitoje vietoje, sėdime po vešlia aukšto medžio laja ir dainuojame melodiją, skambėsiančią filme, kurį svajojame sukurti.“ Išverčiu. „Paskui aplink mus staiga nušvinta ryški šviesa ir netikėtai atsiduriame priešais seną ir aukštą namą. Vėlyvo pavasario popietės šviesa užlieja to namo fasadą ir sužimba langų stikluose, už jų slepiasi žmonių veidai. Mudu žiūrime į veidus languose, juos slepia tviskantys stiklai ir šviesa.“ Išverčiu. „Kiekvienas langas yra atskiras gyvenimas, kurio šviesa sklinda į mus. Kiekvienas veidas už lango yra atskira istorija, vienintelė ir didinga. Mudu regime jas.“ Išverčiu. „Ir saulė, nušviečianti tuos langų stiklus, ryškiai geltona, sužadina mums neaprėpiamos laimės jausmą.“ Išverčiu. „Bello“, – tyliai prataria gydytojas, tarsi užburtas Dragano sapno. „Nuostabu“, – išverčiu Draganui, ir jis toliau pasakoja savo sapną.
„Paskui tų žmonių veidai nebesislepia už langų stiklų. Netikėtai visi žmonės, apšviesti oranžinės šviesos, išlenda pro langus, ima atrodyti, kad staiga nuo palangių persisvėrė visa minia.“ Išverčiu. „Mudu žiūrime į tuos žmones, jie persisvėrę ir tiesia rankas, staiga mudviem pasirodo, jog jie nori ne tik pasidairyti po gatvę, bet visiškai išlįsti, tarsi nebūtų durų, pro kurias gali išeiti, tarsi jiems egzistuotų tik langai, aukšti ir atlapoti į miestą, tuštumą ir šviesą.“ Išverčiu. „Jų kūnai pavojingai persisvėrę per langus. Mes su mergina puolame bėgti po tais langais, kad galėtume pagauti, jei kūnai ims kristi į tuštumą.“ Išverčiu. „Žiūrime į viršų, į tuos veidus ir šviesą, krentančią vis žemiau ant jų, ūmai tų žmonių kūnai iš tikrųjų ima slysti langų rėmais ir pradeda virsti į tuštumą. Mes su mergina išskečiame rankas ir mums ima dingotis, kad staiga išdygsta šimtai rankų. Jomis galime pagauti visus žmones, topteli mudviem.“ Išverčiu. „Ištiesiame rankas ir gaudome kūnus į savo glėbį. O tie kūnai lengvi, tarsi būtų netikri, tarsi padaryti iš sapnų ir prisiminimų.“ Išverčiu. „Ir mudu esame laimingi, kad galime padėti tiems žmonėms, apsunkusiems nuo prisiminimų ir sapnų, vieną paskui kitą pagauname į glėbį ir pastatome ant žemės.“ Išverčiu. Draganas nutyla.
„Che sogno fantastico“, – ištaria gydytojas lyg prižadintas. „Veramente bello.“ – „Sako, kad sapnas iš tiesų gražus, nuostabus“, – išverčiu Draganui gydytojo žodžius. „Grazie“, – taria gydytojas. „Supratau“, – linkteli Draganas, kai ketinu išversti gydytojo padėką. „Era come se ascoltassi una poesia, non credevo che nei Balcani ci potesse essere anche della poesia“, – pasako gydytojas ir nusijuokia. Išverčiu: „Sako, jam toks įspūdis, tarsi klausytųsi poezijos, jis nesitikėjo, kad Balkanuose taip pat egzistuoja poezija.“ Draganas tyli. „Ora devo andare“, – taria gydytojas ir atsistoja. „Sako, kad jam reikia eiti“, – išverčiu Draganui. Šis tyli ir žvelgia savo šviesiomis akimis priešais save.
„O iš tiesų viskas buvo kitaip“, – prataria Draganas, gydytojui išėjus. „Žinau“, – atsakau ir pasižiūriu į jo auksinę grandinėlę, pajuntu, kad imu nekantrauti. „Iš kur žinai?“ – „Žinau, skaičiau, girdėjau, ką žmonės kalba, žinau iš istorijų, kurias verčiu.“ – „Į kurią kalbą verti mūsų istorijas?“ – „Į kalbą, kurią čia supranta.“ – „Iš kur moki mūsų kalbą?“ – paklausia Draganas ir pasigręžia į mane. „Taigi žinai“, – atsakau nustebintas jo klausimo, juk jau esu jam sakęs, kai susipažinome, papasakojau, kad jo kalbos išmokau iš keramikos prekybininko, prekiavusio su jo šalimi, ir kad iš tėvo pusės esu slovėnų kilmės ir tai man padėjo išmokti jo kalbą. „Versti reikia tiksliai“, – taria Draganas. „Taip, – pritariu, – stengiuosi versti kuo tiksliau.“ – „Ar esi tikras?“ – klausia jis. „Tikiuosi, kad taip ir verčiu“, – atsakau ir pajuntu, kad vis labiau nekantrauju.
Ūmai Draganas pasisuko durų pusėn. „Dottore! Dottore!“ – pašaukė silpnu balsu. Atsigręžiau ir pro pravertas duris koridoriuje pamačiau budintį gydytoją, jis žiūrėjo į kitą pusę ir, rodės, tuoj žengs į gretimą palatą. „Dottore!“ – dar kartą pašaukė Draganas. Gydytojas atsigręžė į mūsų pusę. „Ah, Dragan, cosa c’č ancora?“ – paklausė, priėjęs prie durų. „Ko dar norėtum?“ – išverčiu. „Tegu dar trumpam prieina“, – taria Draganas. Išverčiu. „Ma non ho tempo“, – atsako gydytojas. „Neturi laiko“, – išverčiu Draganui. „Tik vieną minutę“, – prašo Draganas. Išverčiu. Gydytojas, kiek nepatenkintas, prieina prie lovos. „Tik viena smulkmena, pone daktare“, – sako Draganas. Išverčiu.
„Ar žinote, kad iš tikrųjų viskas buvo kitaip negu mano sapnuose?!“ – klausia Draganas ir pažvelgia gydytojui tiesiai į akis. Išverčiu ir spitriju į auksinę grandinėlę ant Dragano kaklo, ji sužiba. „Mudu su mano mergina išvykome iš savo krašto, nes pamatėme, kaip pasikeitė žmonių veidai, kokios piktos raukšlės įsirėžė aplink jų burnas ir akis.“ Išverčiu. „Užsienyje pažįstami mums užleido savo rūsį, o maistu ir drabužiais turėjome pasirūpinti patys.“ Išverčiu. „Ji tapė tikėdamasi parduoti savo paveikslus su pavaizduotomis gebenėmis ant sienų, su krūmokšniais prie tvorų, skiriančių kiemus. Nedaug tepardavė, o ir naujų negalėjo tapyti, nes pristigo drobės ir dažų.“ Išverčiu. „Jai liko tik akvareliniai dažai, kuriais liejo ant plono popieriaus, jį nugvelbėme iš kanceliarinių prekių parduotuvės. Jos paveikslai darėsi vis labiau permatomi, vis mažiau apčiuopiami, tarsi juose būtų įamžintas tik jos minčių dvelksmas. Toks pat ir mano portretas. Regėjau savo veidą, kai ji parodė paveikslą, man pasirodė, kad iš manęs beliko neryškus prisiminimas, kad iš tiesų manęs nebėra, tokie permatomi buvo spalvų potėpiai, jie persiliejo ir nyko popieriaus baltumoje.“ Išverčiu ir pamatau, kad gydytojas nekantriai nukreipia žvilgsnį taip, lyg jau būtų prisiklausęs pasakojimų apie karo pabėgėlius, bet greičiausiai vis dėlto išklausys Dragano istorijos iki galo. „Atleiskite, dottore“, – taria Draganas. Išverčiu.
„Paduok man vandens, prašau.“ Krūpteliu. Įpilu vandens į stiklinę, paduodu. Draganas geria. Ant jo išdžiūvusių lūpų pamatau vandens lašą, jis nuvarva per smakrą. Nušluostau. Pirštų galiukais paliečiu auksinę grandinėlę ant jo kaklo. Gydytojas vėl atsisuka į mus. Jo veidas abejingas, tarytum iš jo būtų dingusi bet kokia išraiška.
„Ūmai ji prarado įkvėpimą tapyti, o aš vis niekaip neradau darbo.“ Išverčiu. „Norėjo parduoti savo auksinę grandinėlę, bet tai buvo beprasmiška, nes susirgo ir mirė.“ Išverčiu. „Staiga jos neliko šalia.“ Išverčiu. „Ji atgulė ten, svetimoje žemėje, o man teliko keli jos paveikslai ir auksinė grandinėlė. Matote, kokia ji plona? Graži, ar ne?“ Išverčiu ir regiu, kaip grandinėlė sužiba šviesoje, regiu Dragano galvą, ji nulinksta ant krūtinės, regiu jo gelsvus pirštus, lytinčius grandinėlę. Juntu, kaip mano keliai vis labiau linksta. „Bella, sì“, – atsako gydytojas ir žingteli į šalį. „Tokia mano istorija, – taria Draganas, – visus tuos metus verčiausi kaip išmaniau, o dabar esu čia, mane rado stotyje, traukinyje, kur gulėjau ir vos gaudžiau kvapą, tada mane nugabeno tiesiai į šią ligoninę.“ Išverčiu. „Mi dispiace, ma spero che lei guarisca presto“, – sako gydytojas. „Jis apgailestauja ir tikisi, kad netrukus pasveiksi“, – išverčiu Draganui gydytojo žodžius, juose nuskamba atsisveikinimo gaida, pažvelgiu Draganui į akis, nepaprastai šviesios sulysusiam veide jos žiūri į mane. Sakytum, permato mano mintis, kurias dabar užvaldęs vis didėjantis nekantrumas ir nerimas. „O, mano vertėjau“, – po valandėlės ištaria Draganas. „Kaip manai, ar apsijuokiau papasakojęs jam savo sapnus ir dalelę savo tiesos?“ – klausia, pamatau, kad jis pavargo. Sunkūs vokai negailestingai merkia akis. „Kodėl turėtum apsijuokti? – atsakau. – Na, bet dabar pailsėk, pamiegok, aš išeinu, pasimatysime rytoj“, – paplekšnoju jam per ranką, ji rami guli prie šono, po delnu pajutau jos šilumą ir minkštumą. „Gerai, – taria Draganas, – ateisi rytoj?“ – „Taip“, – atsakau. „Gerai, – sako Draganas, – ačiū, čiau.“ Jis lėtai pasivertė ant šono ir nusuko galvą į kitą pusę, į kitus ligonius, į palatos gale esančias balkono duris, iš ten matyti vidinis ligoninės parkas.
Koridoriuje prie pat Dragano palatos durų nugara atsiremiu į sieną. Luktelėsiu, kol jis užmigs, tokiu metu beveik visi pacientai užmiega. Jau esu tai pastebėjęs. Šiomis dienomis kiekvieną kartą atsisveikinęs su Draganu patikrindavau, kada jis užmiega. Šią valandą keičiasi budintis gydytojas ir sanitarų pamaina, ir koridorius beveik ištuštėja. Išlauksiu šios akimirkos ir vėl įsmuksiu į palatą. Draganas visada miega ant kairio šono, pastebėjau tai. Jis nieko nejus, nieko neišgirs. Jeigu nubus, tai turės savo ištinusį kūną apversti ant kito šono, kad pamatytų mano veidą. Jis manęs nepamatys.
Stoviu atsišliejęs sienos koridoriuje. Sanitarų ir gydytojų vis mažiau. Prieinu prie kitos durų pusės, duris palikau pravertas, kad galėčiau matyti Draganą. Pro plyšį palatos gale matau jį gulint tokia poza, kaip palikau atsisveikinęs. Dar valandėlę palauksiu ir įeisiu. „Arrivederci traduttore“, – išgirstu budinčio gydytojo balsą koridoriaus gale, atsisveikindamas jis moja ranka man, vertėjui. Iki pasimatymo, iki pasimatymo, pamoju ir aš jam. „E’ stato un bel sogno, vero?“ Gražus sapnas, taip, linkteliu aš ir žiūriu, kaip gydytojas stumteli geležines duris ir dingsta už jų.
Praveriu stiklines duris ir tykiai įžengiu į palatą. Matau antklode užklotą Dragano nugarą, ji palengva kilojasi nuo alsavimo. Pasižiūriu į kitus ligonius. Dauguma jų miega, bent jau gulintys abipus. Turiu minutę, kad tai padaryčiau. Mikliai ir tyliai žengiu prie Dragano lovos. Apsimetu, kad pataisau antklodę ir tikrinu, ar į stiklinę įpilta pakankamai vandens. O pats stebeiliju į jo pakaušį, neseniai pakirptus plaukus, žiūriu į jo kaklą ir į auksinę grandinėlę. Žvilgsniu ieškau sagtelės, kad galėčiau atsegti ir nuimti. Pamatau. Ji tiesiai man prieš akis, nereikės gaišti laiko. Štai liečiu patalynę, dabar priartinu rankas prie jo kaklo ir auksinės grandinėlės. Regiu savo pirštus, jie vos pastebimai virpa iš nerimo, regiu, kaip mano pirštai tuoj prisilies prie sagtelės. Turiu ją suimti dviem pirštais, dešiniuoju nykščiu spustelėti mažutį laikiklį ir atsegti grandinėlę, tada ją ištraukti. Štai ji, paliečiu. Rankomis jaučiu Dragano kūno šilumą, girdžiu, kaip jis alsuoja. Atsegu ir lėtai traukiu grandinėlę. Ji slysta Dragano kaklu man į delną. Matau, kaip žiba šviesoje, sklindančioje nuo įstiklintų balkono durų. Draganas sukruta. Sustingstu. Atitraukiu rankas. Draganas nurimsta. Pažvelgiu į kitus ligonius. Prieš minutę visai šalia vienas gulėjo, o dabar štai atsisėda ant lovos ir nebyliai žvelgia į mane. Jo plačiai atmerktos akys spokso į mane. O lūpos pravertos, tarsi gaudytų orą. Man topteli, kad jis mato Dragano veidą. Nukreipiu žvilgsnį nuo senioko veido-kaukės ir vėl priartinu rankas prie Dragano kaklo ir grandinėlės. Dar truputį, ir ji – mano rankose. Grandinėlė vėl slysta Dragano kaklu man į delną. Dar keli centimetrai, štai turi nuslysti pro jo petį, šalia smakro ir – pagaliau mano delne. Jaučiu, kaktą išpila prakaitas, kojos virpčioja, mane apima gėdos jausmas dėl savo elgesio, bet neturiu kitos išeities. Štai grandinėlė jau mano delne. Suspaudžiu kumštį ir pakeliu akis. Pamatau ligonius. Visi, išskyrus Draganą, spokso į mane. Jie sėdi ant savo lovų krašto ir spokso plačiai atmerktomis akimis, jų lūpos pravertos, gaudo orą. Mano veidu žliaugia prakaitas. Girdžiu jų švokščiantį alsavimą. Žengiu atgal prie durų. Grandinėlė išslysta ant grindų. Ligonių žvilgsniai nukrypsta į ją. Pasilenkęs stveriu. Ligoniai vis dar spokso į mane. Dar keli žingsniai ir atsidursiu koridoriuje. Ranka užčiuopiu duris, dar žingsnis ir aš – koridoriuje. „Vertėjau!“ – išgirstu balsą. Draganas atsigręžęs, matau jo kūną, ligotas ir ištinęs jis persiverčia ant kito šono, matau Dragano veidą, akis, o jos regi mane.
Nuskuodžiu koridoriumi prie geležinių durų, pro kurias išėjo budintis gydytojas. Atlapoju jas. Šoniniais laiptais lekiu žemyn prie laukujų durų. Nepažįstu šių laiptų, nepažįstu šių pagalbinių patalpų. Puolu bėgt žemyn, į pačią apačią, prie šildymo prietaisų pamatau duris, atidarau jas ir atsiduriu vidiniame kieme. Smarkiai šnopuoju. Apsidairau. Nerandu kelio, kuriuo galėčiau pasprukti. Viršuje – ligoninės fasadas, nutviekstas vakarinės šviesos. Langai žybčioja saulėje. Anapus langų išvystu žmonių siluetus, jų veidus. Traukiuosi atatupstas, bet negaliu atplėšti akių nuo tų veidų, boluojančių už langų. Štai atsidaro, regiu, kaip langai atsidaro. Saulės šviesa spindi tų žmonių veiduose, atpažįstu juos, tai jie, ligoniai iš Dragano skyriaus, atpažįstu ir jį, regiu jį. Jų kūnai vis labiau svyra pro atlapotus langus. Jie iškris, užsimuš, jeigu iškris pro tuos langus, lįskit atgaaal!! Jų kūnai vis labiau svyra žemyn, regiu jų veidus, jų galvas, jos kybo iškištos pro langus, regiu jų kūnus, jie slysta į tuštumą, dar truputį ir tie kūnai nusprūs, jie iškris. Eikit po velniųųų! Na ir dvėėėskit! Dabar jie iš tiesų skrieja, krenta, krenta, regiu, kaip jie iškrenta pro langus, jie prisitrėkš. Draagaanai! Ištiesiu rankas, kad jį pagaučiau, matau savo rankas, jos auga mano akyse, matau savo delnus, jie platėja, vienam delne išvystu auksinę grandinėlę, ji vis stambėja. Draganas krenta žemyn priešais mane, prasprūsta pro pirštus ir teškiasi man po kojomis.
„Signore, si sente bene?“ – išgirstu balsą ir mintyse išverčiu klausimą į Dragano kalbą: „Pone, ar gerai jaučiatės?“ Budintis gydytojas ne darbo dra bužiais. Žiūri į mane, dingteli man, šypsnys, kurį matau jo veide, slepia susirūpinimą. „Bene, bene, grazie“, – padėkoju. Paskui regiu, kaip jis praeina pro mane, nužingsniuoja koridoriumi. Su juo prasilenkia medicinos sesuo, už rankos vedasi mergaitę. Mergaitė tipena paskui ją ir stebeilijasi į mane, matau jos veidą, jis blyškus, matau jos tamsias akis, jos vis žvelgia į mane. Tarsi permatytų mano mintis, tariu sau, stoviu atsišliejęs sienos šalia privertų Dragano palatos durų. Mergaitė žiūri į mane net persikreipusi, kol seselė įsitempia ją į vieną iš koridoriuje esančių palatų.
Pro durų plyšį žvilgteliu į Draganą ir jo lovą. Matau antklodę, ji kone iki kaklo dengia Dragano kūną, matau grandinėlę, jo pakaušį ir neseniai pakirptus plaukus. Luktelėsiu, nusprendžiu, pažvelgiu į savo dulkėtus batus, į apsiūtas kelnių kiškas, o šalia ant grindų išvystu pilkšvą, riebią dėmę, sakytum, kažkas ką tik praslydo man pro pirštus. Užminu ant tos dėmės ir uždengiu ją.
Iki paties paskutinio vardo
Atveria duris ir išvysta, kaip jie miega savo lovelėse. Vaikų namų globotiniai tiki, kad jis saugo jų sapnus, jei naktį šie staiga sumanytų pabėgti. Vaikai tiki, kad jis pagauna sapnus į delną, nes yra aukštas ir dar ne toks senas, jog negalėtų ištiesti rankos iki paties dangaus ir sučiupti arba paleisti jų sapnų. Jei sapnai giedri, grąžina juos į miegą, o jei graudūs ir slogūs, ištiesia į dangų savo didelį delną ir paleidžia juos klaidžioti tamsybėje, besidriekiančioje tarp žvaigždžių, kad daugiau niekada nebegrįžtų. Gražius sapnus jis sugauna ir jiems pro ausis suleidžia atgal į miegą, ir sapnai ten gyvena ligi ryto. Jis – geriausias vaikų draugas. Jis šalia nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro, kol jie visi suminga. O naktį sėdi savo didžiuliame gobelenu aptrauktame krėsle vidury miegamojo ir sergi jų miegą.
Štai jis patyliukais įžengia į didelį miegamąjį. Žingsniuoja tykiai, regis, jo pėdos vos liečia grindis, eina įprastu keliu, vingiuojančiu tarp lovų, kuriose miega vaikučiai. Jis ateina pasaugoti jų miego, apkamšyti antklode, apkloti, jei kuris nors nusispardė, pataisyti pagalvės po maža šonan nuslydusia galvele, pasekti pasakos niekaip neužmiegantiems, paguosti prabudusių iš slogaus sapno, pripilti vandens į tuščią stiklinaitę, nuvesti į tualetą reikalui prispyrus, pakeisti paklodės tiems, kurie neišturėjo ir dabar tyliai verkia, nuo drėgmės ir iš gėdos.
Šiuose namuose gyvena vaikai, atvežti iš įvairių kraštų: iš rytų ir vakarų, kiekvienas jų jau nugyveno atkarpėlę gyvenimo, kuriame nėra šviesių prisiminimų. Jis pažįsta vaikų gyvenimą ir žino, kur kiekvieno vaiko širdyje dar yra kertelė, kurią galima pripildyti džiaugsmo. O jei tokios vietos neranda, sukuria ją. Vaikai žino, kad taip ir yra, nes jo akys tokios pat didelės kaip ir jis pats, todėl permato jų troškimus ir mintis. Vaikai tiki, kad kai jis šalia, jų mintys šviesios ir ramios lyg jaukiame prieglobstyje. Šitaip yra ir naktį, nes jis niekada neužmiega iki galo, primerkia tik vieną akį ir tik retkarčiais miegas užspaudžia abi. Vaikai tuo įsitikinę, nes žino, kad visada yra jo akiratyje. Taip pat naktį. Vaikų namų vedėjas visada su jais pasitaria, kai žmonės ateina vieno iš jų išsirinkti ir pasiimti. Jis pažįsta žmones ir savo didelėmis akimis permato tų žmonių mintis, todėl žino, ar jų šeimoje vaikas bus laimingas. Jei pasako, kad žmonės tinka, vaikai palieka našlaičių namus ramūs dar ir todėl, kad žino: jis ir toliau mintimis liks drauge su jais, iki jie užaugs, nes jis toks galingas, jog gali pasilikti su jais dar ilgai po to, kai jie paimti iš vaikų namų, jis sergsti juos nuo slogių sapnų, iki jie užauga. Jo didelės akys regėjo dešimtis vaikų, nes našlaičių namai dideli, galbūt didžiausi tarp rytų ir vakarų, šio ir ano pasaulio paribyje, kaip jis kartais sako vaikams ir paaiškina, jog turi omenyje tašką, kur saulė pateka ir kur nusileidžia. Vienumoje jis mąsto apie erdvę, plytinčią tarp žvaigždžių, tamsią ir gelmingą, iš kurios negrįžtama, kaip kad nebegrįžta slogūs sapnai, sudūlantys toje erdvėje.
Šįvakar jis jaučiasi labiau pavargęs nei paprastai. Šiandien ir vaikus miegas įveikė gerokai anksčiau. Užnugary liko ilga diena, kupina juoko, linksmybės ir nerūpestingumo, dingtelėjo jam tyliai žingsniuojant tarp lovų, pasi dingojo, kad vaikiški jo globotinių veideliai švyti po smagiai praleistos dienos. Savo dideliu delnu jis paliečia kiekvieną miegantį vaiką ir tyliai ištaria vardą: Alma, Pėteris, Jokūbas, Vladimiras, Gabrielius, Mirjama, Ivanas, Azra, Aramas, Martinas, Matas, Džovana, Lukas, Samiras, Barbora, Borisas, Valentina, Agimas, Kirila, Azremas, Liubiša, Izmailas, Ana, Ivas, Alina, Magdė, Omaras, Primožas ir taip toliau iki paties paskutinio vardo.
Jie pavargę, dingtelėjo jam, paglostant kiekvieną globotinį, mintyse staiga stojo vaizdas, kaip šįryt, išsirikiavę ilga vora po du, jie žengė paskui jį plačiai aplink vaikų namus besidriekiančiais laukais link artimiausios gyvenvietės, kur prieš keletą dienų atvyko cirkas. Jis pažadėjo vaikams, kad nusives juos pasižiūrėti įvairių gyvūnų, net plėšrių žvėrių, akrobatų ir klounų, fokusininkų ir muzikantų. Mintyse regėjo, kaip ryte vaikai bidzena jam iš paskos, o jis traukia smagią dainą ir kulniuoja užsimaukšlinęs plačiakraštę skrybėlę, šitoks vaikų akyse jis atrodo dar didesnis ir juokingesnis. Dainuodamas gręžiojasi į ilgą vorą savo globotinių, tipenančių poromis ir susikibusių už rankų, jie krykštauja ir dainuoja smagią dainą, žengia mažais žingsniukais tarp žolynų takučiu, vedančiu į artimiausią gyvenvietę. Jis išgirsta džiaugsmingą vaikų šūksmą, kai tolumoje suboluoja gyvenvietė ir cirko palapinė, tada jie sustoja priešpiečių aikštelėje, nuožulniai besileidžiančioje žemyn nuo bukų giraitės. Stebi, kaip vaikai susėda ant žolės ir iš krepšelių išsitraukia priešpiečius. Tada iš didelių termosų, kuriuos nešėsi kuprinėje, jis įpila šiltos arbatos. Vaikai kramto duoną su sūriu ir laiko ištiesę plastikinius puodelius, jam jie atrodo lyg didžiulė kariauna mažų valkatėlių, kuriems jis kuo mieliausiai įpila arbatos. Girdi, kaip jie skardžiai prajunka, kai jis, toks didžiulis, nusirita papėdėn, nužingsniuoja iki kelio ir surinka: „O dabar jūs!“, ir stebi, kaip mažyliai ridenasi iki pat kelio, jie atrodo it skruzdės, mikliai lendančios iš savo tamsaus skruzdėlyno į saulę. Mato, kokie jo globotiniai žolėti ir laimingi, kad eina į cirką, kuriame dar niekada nėra buvę.
Dabar jis tykiai žingsniuoja tarp lovų, akimirką prie kiekvienos stabtelėdamas, padeda ranką ant apkloto vaiko, kad pajaustų jo kvėpavimą, paskui tyliai ištaria jo vardą. Vardų vis daugėja ir jo mintys vėl nukrypsta į džiaugsmingą rytmetį.
Štai jie stovi prie cirko palapinės, kurioje vyks rytinis artistų pasirodymas, skirtas vaikų namų globotiniams ir aplinkinių mokyklų mokiniams. Jis regi jų veidus, kaip jie spitrina į cirko palapinę, didžiulę, iškylančią jiems prieš akis, į kurią šiandien jie įžengs tikėdami, jog ji suteiks jiems džiaugsmo ir atskleis stebuklą, kokio nėra matę tikrame gyvenime, o ką jau kalbėti apie praeities prisiminimus. Medžiaginės palapinės durys atsilapoja ir tuntas vaikučių suguža į vidų. Iš dešinės arenos pusės ant kėdžių padėtas užrašas „Vaikų namų globotiniams“. Jis pribėga, čiumpa tą popierių su užrašu ir kviečia savo mažylius sėstis. Spygavimai. Juokas. Šviesos užgęsta. Tamsoje nuaidi šūksmai. Muzika: būgnai ir timpanai.
Ir pagaliau – didingasis veiksmas. Jis pažvelgia į vaikų akis, plačiai atmerktas ir pašviesėjusias nuo rampos prožektorių ir nuostabos, jos neatsiplėšdamos stebi baltus žirgus su raiteliais, šokančiais ant jų nugarų ir besilaikančiais už karčių, akrobatus, skriejančius aukštyn į orą, apsiverčiančius ir nušokančius ant kojų, akrobatus, vienas kitą mėtančius ir besivartančius ore virš ištiesto tinklo ir besigaudančius už rankų, kad nenuskrietų žemyn, žonglierius, žongliruojančius daiktais, kurie skrieja iš rankos į ranką lyg bičių spiečius aplink avilį, vaikų akys stebi pilkus, didžiulius dramblius, atsistojančius ant užpakalinių kojų, tigrus, riaumojančius supliekus rimbui prieš pat išpūstas akis, mažyliai stebi šunis ant dviračių ir klounus didelėmis raudonomis nosimis ir plačiomis burnomis, kurie vapa nesuprantamus ir juokingus žodžius, spardo vieni kitiems į užpakalius, kliuvinėja ir plojasi stačiai ant galvos taip, kad iš juoko mažyliai vos atgauna kvapą.
Dabar vaikai ilsisi lovose ir, rodos, jų veidukai švyti taip džiaugsmingai praleidę dieną. Jis irgi pailsės, pamanė sau, apžiūrėjęs visas loveles ir eidamas prie savo didžiojo gobelenu aptraukto krėslo, pastatyto pačiam miegamojo vidury. Priėjęs prie krėslo, dar sykį apsižvalgo. Jo žvilgsnis aprėpia visą kiekvieno kambaryje miegančio vaiko gyvenimą. Vaikai ramūs ir nuščiuvę. Jis atsisėda į savo krėslą, junta, kaip kūnas išsitiesia, jam pasidingoja, kad ima jausti, kaip kraujas cirkuliuoja gyslomis, lėtai, lėtai. Paskui nusiauna batus ir pajudina kojų pirštus, pramankština juos po ilgos dienos. Tada suklūsta. Štai girdi, kaip miegamojo gilumoje kažkuris vaikas sukosėjo, o dabar sugirgždėjo geležinis tinklas po čiužiniu, nugirsta švelnų, trūkčiojantį alsavimą. Pailsėsiu, tarė sau, padėjo galvą ant seno krėslo atlošo ir užmerkė vieną akį, kitą vos primerkė, kad pro voką galėtų stebėti lovas su miegančiais vaikais.
Ūmai jį prižadino mergaitės verksmas. Leila, pagalvojo apie šviesiaplaukę mergytę, mikliai pakilo nuo krėslo, čiupo visada po ranka padėtą kišeninį žibintuvėlį ir basas nuskubėjo prie lovos, kurioje miegojo mažoji Leila. Pamatė, kad ši sėdi ant lovos krašto ir verkia. Antklodės kampu, kurį spaudžia tarp pirštų, mergytė dengiasi burną, slopina verksmą, žino, jog nevalia prižadinti kitų, kurių neapniko slogūs sapnai ir liūdnos mintys. Jis nukreipė žibintuvėlį į patalynę, kad šviesa neapakintų mergytės, ir paglostė jos sudrėkusius šviesius plaukus. „Kodėl verki, mažyle“, – tyliai paklausė. „Susapnavai kažką baisaus?“ – Leila antklodės kampeliu šluostosi ašaras ir vos girdimai kūkčioja. „Taip“, – pagaliau pratarė. „Nusiramink, – tarė jis, – štai aš tą sapną pagavau, matai?“ – ir ištiesė savo ilgą ranką į lubas. „Taip“, – pratarė mergytė ir pažvelgė aukštyn. „Aš juos visus sugaudysiu ir išnešiu, kad pasiklystų tamsoje ir daugiau pas tave nebegrįžtų“, – tarė jis. „Taip“, – linktelėjo Leila. „Ar papasakosi, ką susapnavai?“ – paklausė jis, vis dar iškėlęs aukštyn ranką, mažne siekiančią lubas. „Nežinau“, – pasakė mergaitė. „Tau baisu?“ – paklausė. „Taip“, – atsakė ji. „Na nieko, aš juos sugaudysiu ir išnešiu į lauką, į tamsą, kad nebegrįžtų atgal, ar gerai?“ – „Sapnavau mamą“, – galiausiai pratarė Leila, kai jis jau buvo beišeinąs į tamsą, nešinas jos slogiais sapnais. „Tikrai?“ – paklausė ir atsisėdo šalia jos. „Kas ten buvo tokio baisaus?“ – paklausė ir nukreipė žibintuvėlio šviesą sau į veidą, kad Leila pamatytų jo šypseną. Mergytė dvejojo, bet galiausiai prabilo. „Sapnavau, kad mama mane laiko už rankos, o kita ranka laiko Aną, mano vyresnę sesutę.“ – „O paskui?“ – paklausė jis. „Paskui vaikščiojom prie upės, – toliau pasakojo Leila, – upėje buvo daug vandens.“ – „Taip, o paskui?“ – paklausė jis ramiu balsu. „Paskui mes sustojome prie upės ir mama pasakė, kad atsisėstume ant žolės. Mes buvome alkanos, nes mama jau kelias dienas nerado maisto. Mums skaudėjo kojas, nes jau tris dienas ėjome.“ – „Kas nutiko paskui?“ – paklausė jis Leilos. Mergytė sugriebė antklodės kraštą ir prisispaudė prie lūpų, vėl ėmė tyliai verkti. Ji kalbėjo pro ašaras, palūžusiu, prislopintu balsu. „Kai sėdėjome prie vandens, nutiko baisus dalykas“, – pasakė. „Papasakosi man?“ – drąsino jis. „Nežinau“, – pratarė mergytė slopindama kūkčiojimą. „Papasakok, Leila, papasakok“, – galiausiai ištarė jis, nes žinojo, kad, atsikračius slogių sapnų prisiminimo, jai atlėgs širdis. „Papasakok, tada tavo slogius sapnus sudėsiu čia, – ištiesė savo didelį delną, – ir išnešiu į tamsą“, – ir pažvelgė į mergaitę, ši buvo taip suprakaitavusi, kad plaukai prilipo prie kaktos. „Pamažėle“, – padrąsino jis ir nušluostė sudrėkusią šaltą mergytės kaktą. „Paskui, – pratarė ji, – mama staiga paėmė mane ant rankų, apkabino ir pradėjo bučiuoti, spaudė prie savęs, bučiavo ir verkė“, – vos girdimai pasakojo mergytė. „Mama mane bučiavo ir laikė glėbyje, ėjo prie upės, kurioje buvo daug vandens. Aš laikiausi apsikabinusi jos kaklą. Mama vis artėjo prie upės, tada įbrido į vandenį ir vėl ėmė mane bučiuoti. Paskui patraukė mane už rankų, kad paleisčiau jos kaklą, kad atlipčiau nuo jos. Aš nenorėjau jos paleisti, dar stipriau apkabinau jos kaklą. Man patiko jos kvapas, man patiko jos veido ir kaklo odos kvapas, mano mama visada maloniai kvepėjo, ji kvepėjo ir dabar, sapne“, – pasakė Leila. „Tada ji ėmė dar stipriau plėšti mano rankas, kol išsilaisvino, tada apsuko mane ir sugriebė per liemenį, o kita ranka griebė mano galvą. Atleisk, mano mažyle, atleisk, mano mažyle, šaukė ji ir verkė, ir staiga įmurkdė mano galvą po vandeniu, paskui visą kūną, tada vėl galvą, nes aš išnėriau įkvėpti oro, tada vėl panardino mano kūną, paskui galvą, nebegalėjau išnirti. Po lediniu vandeniu nebegalėjau kvėpuoti, bet mačiau savo mamą, ji verkė prie upės ir šaukė: atleisk, mano mažyle, atleisk, mano mažyle, mačiau ir sesutę, ji žiūrėjo į upę ir rėkė: Leila, Leila. Paskui aš numiriau.“
O Dieve! Jis įkvėpė oro, plačiai atmerkė akis ir išsyk suvokė, kad sėdi savo sename gobelenu aptrauktame krėsle. Prieš akis – miegamasis. Niekas neverkė, dingtelėjo jam, iš tiesų niekas jo nesišaukė, jis nebuvo prie nieko priėjęs paguosti. Aplink tylu ir ramu, vaikai miega. Buvau užsnūdęs, tarė sau ir krūptelėjo supratęs, kad Leila, kurios iš tiesų niekada nėra matęs, šiąnakt aplankė jį ir papasakojo jam savo kraupią istoriją. Jis pakilo ir basas nuskubėjo prie Leilos sesers Anos, kuri gyveno vaikų namuose, jos lova kitoje miegamojo pusėje. Ieškojo Anos lovos. Ir niekaip negalėjo rasti. Ėmė žvalgytis po kitą miegamojo pusę. Vardai, lovos ir veidai kaip niekad ėmė maišytis galvoje.
Pagaliau priėjo prie mergytės lovos. Štai smulkus Anos veidelis, ji ramiai guli padėjusi galvą ant pagalvės. Atrodo lygiai taip pat, kaip jos sesuo dvynė Leila, kurios jis niekada nėra matęs, pagalvojo jis, Leila, Anos sesuo, kurią jųdviejų motina 1993 metais paskandino upėje. Šitie duomenys apie Aną įrašyti kartotekoje, saugomoje vaikų namų archyve.
Kartotekoje viskas užrašyta tiksliai. Vardas: Ana Mustafič. Gimimo vieta ir data: Tuzla, 1985 metų balandžio 5 diena. Motinos vardas: Azra Tanovič (šiuo metu gydoma Miuncheno psichiatrijos klinikoje). Tėvo vardas: Izetas Mustafičius (nužudytas Tuzloje). Broliai, seserys: Leila Mustafič (paskandinta upėje). Kiti giminaičiai: (tolimi giminaičiai Slovėnijoje). Prie duomenų pridėtos dvi nuotraukos, kurias Ana turėjo su savimi, kai prieš dvejus metus buvo atvežta į vaikų namus. Vienoje – Leila ir Ana, įsilipusios į žydinčią vyšnią ir besišypsančios, kitoje – jų motina su tėvu, apsikabinę prie upės.
Jaučia, kaip stipriai suplaka širdis. Ūmai virpteli nuo minties, kad jo širdies plakimas gali prižadinti mažąją Aną, saldžiai miegančią po smagiai praleistos dienos.
„Ei“, – už nugaros pasigirdo tylus berniuko balsas. Jis atsisuko. Tai Lukas, prieš šešerius metus gimęs Trieste, dar kūdikis rastas šiukšlių konteineryje prie autobusų stoties. „Susapnavai baisų sapną?“ – paklausė berniukas patyliukais, kad neprižadintų kitų vaikų. „Ne, ne, – atsakė jis ir paglostė Luko galvą, – miegok, miegok“, – tarė ir pasisuko eiti prie savo krėslo. „Ei“, – vėl pašaukė berniukas. Vyras atsigręžė. „Žinai, kuo būsiu, kai užaugsiu?“ – paklausė Lukas. „Ne, kuo?“ – „Kai užaugsiu, būsiu arklys“, – pasakė Lukas. „Nebūsi, Lukai, tu esi žmogus, ne gyvūnas.“ – „Ne, aš tapsiu dideliu baltu arkliu, kaip tas šiandien cirke“, – rimtai pasakė berniukas. „Jodinėsi ant ar klio, – patikslino jis, – būsi jojikas, tai nori pasakyti?“ – „Ne, aš būsiu arklys, – neatlyžo mažylis, – didelis baltas arklys, kaip tas šiandien cirke“, – pažvelgė rudomis akimis, staiga jose lyg nebeliko vietos sapnams, dingtelėjo vaikų namų vedėjui. „Na, miegok, miegok“, – atsakė berniukui ir pasisuko eiti tarp lovų ir dar kartą patikrinti, kaip vaikai miega. Glostė kiekvieną vaiką ir tyliai tarė vardą: Alma, Pėteris, Jokūbas, Vladimiras, Gabrielius, Mirjama, Ivanas, Azra, Aramas, Martinas, Matas, Džovana, Lukas, Samiras, Barbora, Borisas, Valentina, Agimas, Kirila, Azremas, Liubiša, Izmailas, Ana, Ivas, Alina, Magdė, Omaras, Primožas, Romina, Maja, Sandoras, Janas, Tatjana, Nina, Pavelas, Dovydas ir taip toliau iki paties paskutinio vardo: Liamas, šis mažylis nežino, kas jam tokį išrinko. Priėjo prie savo krėslo. Dabar vyrą apniko įkyrus įtarimas, šaižiai gaudžiantis širdyje: ar kartais saulė nebus pasiklydusi?
Pula–Triestas, 2010–2011
Versta iš: Marko Sosič. IZ ZEMLJE IN SANJ. Maribor: Litera, 2011.