2015 m. Nr. 8–9

Iš prancūzų k. vertė Vilius Litvinavičius

IV

Eidamas paskui tetulės Šarlotės karstą, Lezablis netvėrė įniršiu, ir tuo smarkiau, kuo labiau jį slopino prie žmonių, o dabar dėl apverktino savo likimo jau griežė dantį ant viso pasaulio.

Jis vis graužė save: „Kodėl aš neturiu vaiko, nors jau dvejus metus esu vedęs?“ Ir iš siaubo, įsivaizdavus, kad jo santuoka taip ir liks bevaikė, jam pradėdavo daužytis širdis.

Ir kaip vaikigalis, žiūrintis, kaip aukštai siurprizų stulpo viršūnėje žėruoja laimikis, prisiekinėja, kad užteks jam valios ir ryžto ten įsliuogti, nes turi ganėtinai daug jėgų ir ištvermės, lygiai taip ir Lezablis priėmė nevilties padiktuotą sprendimą tapti tėvu. Tiek daug kitų tampa tėvais, o kodėl gi jis negalėtų juo būti? Galbūt jis buvo pernelyg nerūpestingas, ir visai nesąmoningai, tiesiog nežinodamas kai kurių dalykų, visiškai nekreipė į juos dėmesio? Nejausdamas aistringo troškimo palikti po savęs įpėdinį, niekada deramai nesirūpino, kad būtų pasiektas reikiamas rezultatas. Nuo šiol jis dės beprotiškas pastangas, niekuomet nebus apsileidęs, ir jam pavyks, nes iš tikrųjų šito trokšta.

Tačiau, vos spėjęs grįžti po laidotuvių namo, bemat pasijuto taip blogai, kad turėjo gultis į lovą. Buvo savimi nusivylęs taip smarkiai, kad brutalios nevilties pasekmės jį užgriuvo kaip triuškinantis smūgis.

Gydytojas nusprendė, kad jo būklė kelia nerimą, ir liepė visiškai nejudėti, paskui ilgą laiką būti labai apdairiam. Rimtai baimintasi smegenų uždegimo.

Vis dėlto po savaitės jis atsistojo ant kojų ir grįžo į tarnybą ministerijoje.

Tiesa, galvodamas, kad serga, nedrįso nė prisiartinti prie vedybinio guolio. Jis vis dvejojo ir drebėjo, kaip generolas, kuris ruošiasi mūšiui, nulemsiančiam karo baigtį. Ir kiekvieną vakarą tai atidėliodavo rytojui, tikėdamasis, kad pagaliau sulauks tokios laimingos akimirkos, kai pasijus kupinas sveikatos, žvalumo bei energijos, o tada jau viskas yra įmanoma. Jis kone kas minutę čiupinėjosi pulsą, kuris jam atrodydavo tai per silpnas, tai per dažnas, gėrė tonizuojančius vaistus, valgė žalią mėsą, o grįždamas iš darbo leisdavosi į ilgus, organizmą stiprinančius pasivaikščiojimus.

Kadangi sveikata neatsistatinėjo, kaip tikėtasi, jam šovė mintis vasaros pabaigą praleisti Paryžiaus apylinkėse. Netrukus jis jau galutinai įtikėjo, kad grynas kaimo oras turės lemiamos įtakos sveikatai. Tokiais atvejais, kaip jo, kaimo oras daro stebuklus, tai vienintelis vaistas. Jis taip pasikliovė greita tokio gydymo sėkme, kad be perstojo su daugiareikšme gaidele vis užsimindavo uošviui:

– Kai mes apsistosime kaime, aš jausiuos geriau, ir viskas bus gerai.

Jau vien žodis „kaimas“ jam atrodė kupinas kažkokios slėpiningos prasmės.

Tad jie Bezono kaime išsinuomojo mažą namelį ir ten įsikūrė trise. Abu vyrai kas rytą iki Kolombo geležinkelio stoties pėsčiomis pereidavo per didelę lygumą, o vakare lygiai pat grįždavo.

Kora, tiesiog sužavėta galėjusi apsigyventi tokios ramios upės pakrantėje, išeidavo pasėdėti prie skardžio, skindavo gėles ir parnešdavo didžiules gražių, ryškiai žydinčių, švelniai šlamančių lauko žolynų puokštes.

Kiekvieną vakarą jie trise išeidavo pasivaikščioti upės pakrante iki pat Moriu užtvankos, o užeigoje „Po liepomis“ išgerdavo po butelį alaus. Upės srovė, stabdoma ilgos įkaltų baslių virtinės, veržėsi per sąnaras, bangavo, kunkuliavo ir putojo gal per kokį šimtą metrų, ir nuo nedidelio krioklio gaudesio net žemė virpėjo, o smulkučiai rasos lašeliai, drėgnas rūkas, persmelkęs visą orą, raitėsi kamuoliais nuo krentančio vandens lyg balsvi dūmai, skleidžiantys putų ir šviežio dumblo kvapus.

Užeidavo naktis. Ir ten, kažkur apačioje, didžiule pašvaiste spindėjo Paryžius, o Kašlenas kiekvieną vakarą kartodavo:

– Ek! Čia tai bent miestas!

Kartkartėmis geležiniu tiltu, kertančiu salos pakraštį, kaip griaustinis pradundėdavo traukinys ir bematant išnykdavo, jei kairėje, tai lėkdavo į Paryžių, jei dešinėje, tai riedėdavo jūros link.

Jie niekur neskubėdami grįždavo namo, žiūrėdavo, kaip kyla mėnulis, pasėdėdavo prie gūburio, kad kuo ilgiau pasigrožėtų krentančia į visiškai nurimusią upę jo gelsva, švelnia šviesa, kuri, atrodė, teka kartu su vandeniu ir srovės raibuliai ją vartalioja lyg ugninio audinio raštą. Atsklisdavo šaižus lyg džeržgiantis metalas rupūžių kvarksėjimas. Ore sklandydavo naktinių paukščių klyksmai. Kartais upe be garso prašliuoždavo didžiulis šešėlis, užtemdydamas jos spindintį ir ramų tekėjimą. Tai būdavo valtis brakonierių, metančių į upę varžas ir traukiančių be jokio pliuškenimo į laivelius plačius, tamsoje juoduojančius tinklus, jau pilnus blizgančių ir šokinėjančių gružlių, lyg kokį lobį, iškeltą iš vandens gelmių, gyvą, mirguliuojantį nuo sidabrinių žuvų.

Susijaudinusi Kora švelniai atsiremdavo į vyro petį, kurio ketinimus ji nuspėdavo, nors jie apie tai nieko nekalbėjo. Lyg vėl būtų grįžę sužieduotuvių laikai, pakartotinis meilės bučinio ilgesys. Kartais jis vogčiomis paliesdavo lūpomis jos ausies kraštelį ar paausį, tą žavų švelnios odos plotelį, kur raitosi pirmieji plaukeliai. Ji atsakydavo rankos spustelėjimu, ir juos dar stipriau apimdavo geismas, tačiau jie susitvardydavo, nes juos palaikė ir stiprino kur kas labiau įkvepianti galia, tai yra milijono vizija.

Kašlenas, nuramintas vilties, kurią jautė jau šalimais, gyveno sau laimingas, gėrė iki dugno, sočiai valgė, jausdamas, kaip su prieblanda jam užgimsta poetiniai protrūkiai, toks kvailas graudulys, kokį net patiems rambiausiems iššaukia gamtos vaizdai: saulės spinduliai tarp medžių šakų, saulėlydis už tolimų kalvų su purpuriniais atšvaitais upėje. Ir jis pareikšdavo:

– Kai matau tokius dalykus, tai pradedu tikėti Dievą. Tai man sužnybia štai čia, – tada parodydavo duobutę virš skrandžio, – ir jaučiu, kaip visas išsiverčiu. Pasidarau labai juokingas. Man atrodo, kad mane įmurkdė į kažkokią vonią ir kiaurai permirkau, o nuo to ir verkti norisi.

Reikia pripažinti, kad Lezablio savijauta taip pat gerėjo, jis ūmai pajusdavo tikrą jėgų antplūdį, kokio anksčiau nebuvo patyręs, jam norėdavosi laigyti kaip kumeliukui, raičiotis žolėje ir šaukti iš džiaugsmo.

Jis nusprendė, kad laikas atėjo. Ir tai buvo tikra pirmoji vestuvių naktis.

Paskui jie praleido medaus mėnesį, kupiną glamonių ir vilties.

Paskui jie įsitikino, kad jų pastangos liko bevaisės, o lūkesčiai tušti.

Tai buvo tikra katastrofa, juos apėmė neviltis. Tačiau Lezablis neprarado ryžto, jis užsispyrė ir toliau dėjo titaniškas pastangas. Jo žmona, apimta to paties troškimo ir kamuojama tos pačios baimės, tačiau būdama kur kas tvirtesnė už jį, palankiai sutiko tas pastangas, atsiliepdavo į jas glamonėmis, kaskart pakurstydavo blėstantį jo įkarštį.

Sulig pirmosiomis spalio dienomis jie grįžo į Paryžių.

Jų gyvenimas pavirto tikra kančia. Vis dažniau iš lūpų išsprūsdavo užgaulūs žodžiai, o Kašlenas, kuris tiesiog suuodė, kaip prastai einasi reikalai, nepraleisdavo progos įgelti nešvankiu seno kareivos priežodžiu, persmelktu pagieža.

Ir juos nepaliaujamai persekiojo ir graužė, kurstė kartėlį mintis apie nepasiekiamą palikimą. Kora dabar pradėjo kalbėti paniekinamu tonu ir visaip žemino savo vyrą. Ji elgėsi su juo kaip su mažvaikiu, kaip su nereikšmingu žmogeliu. O Kašlenas per kiekvieną vakarienę kartodavo:

– O aš, jei būčiau turtingas, tai turėčiau daug vaikų… Bet jei jau esi skurdžius, tai turi elgtis išmintingai, – ir pasisukęs į dukterį pridurdavo: – Tu tai atsigimei į mane, bet štai…

Ir mesdavo reikšmingą žvilgsnį į žentą, prieš tai paniekinamai gūžtelėjęs pečiais.

Lezablis nieko neatsakydavo, kaip ir priderėjo kultūringam žmogui, patekusiam į tikrų stuobrių šeimą. Ministerijoje iškart pastebėta, kad jis prastai atrodo. Vieną dieną viršininkas netgi paklausė:

– Ar tik nesergate? Jūs atrodote šiek tiek pasikeitęs.

– Tikrai ne, brangusis pone, – atsakė Lezablis. – Galbūt esu pervargęs. Pastaruoju metu teko labai daug padirbėti, jūs tikriausiai pastebėjote.

Jis rimtai tikėjosi, kad metų gale bus paaukštintas, tad vėl pradėjo kupiną triūso pavyzdinio darbuotojo gyvenimą. Tačiau pelnė tik nieko vertą premiją, net kur kas menkesnę negu kiti, o jo uošvis Kašlenas apskritai liko su nosimi. Užgautas iki širdies gelmių, Lezablis nulėkė pas viršininką ir pirmąkart gyvenime kreipėsi į jį tiesiog „pone“.

– Kam man reikia, pone, šitaip dirbti, kaip aš tai dariau, jei visos pastangos bevaisės?

Toršbefas suraukė plačiąją fizionomiją.

– Aš jau jums sakiau, pone Lezabli, kad neleisiu jokių tokio pobūdžio diskusijų. Ir aš jums dar sykį kartoju, kad tokie reikalavimai man atrodo tiesiog nepadorūs, kai palygini dabartinius jūsų turtus su skurdžia bendradarbių buitimi…

Lezablis nesugebėjo susitvardyti.

– Betgi aš nieko neturiu, pone! Mūsų tetulė paliko savo turtus pirmajam vaikui, kuris gims iš mano santuokos. Mes su uošviu gyvename vien iš atlyginimo.

Viršininkas nustebęs atkirto:

– Jei šiandien dar nieko neturite, tai bet kuriuo atveju vieną gražią dieną neišvengiamai tapsite turtingas. Taigi čia vienas ir tas pats.

Ir Lezablis išėjo iš kabineto labiau susikrimtęs dėl negauto paaukštinimo negu dėl to nepasiekiamo palikimo.

Nepraėjo ir kelios dienos, kaip jį užklupo nemaloni staigmena. Tik spėjo Kašlenas įžengti pro kanceliarijos duris, kaip iškart įsliūkino klastingai besišypsantis gražuolėlis Mazas, paskui pasirodė Pitolė vylingai žibančiomis akimis, paskui, atsainiai stumtelėjęs duris, įžengė Buaselis ir įsisprendė vidury kabineto, ir jis ne tik neslėpė pakilios veido išraiškos, bet dar vaipėsi ir mėtė bendrams sąmokslininko žvilgsnius. Gi tėvukas Savonas, kaip visuomet, sėdėjo ant aukštos kėdės ir, pasidėjęs kojas ant jos skersinio it koks berniūkštis bei lūpų kamputyje suspaudęs molinę pypkutę, perrašinėjo dokumentus.

Niekas nepratarė nė žodžio. Atrodė, kad visi kažko laukia, o Kašlenas ėmėsi registruoti dokumentus, savo įpročiu garsiai kartodamas:

– Tulonas. Virtuvės jūrų karininkams įranga, skirta Rišeljė. Lorienas. Skafandrai, skirti Dezė. Brestas. Anglų gamybos burių drobės pavyzdžiai!

Pasirodė ir Lezablis. Jis dabar kasryt ateidavo pasiimti jam skirtų aplankų, nes uošvis jau nesivargino, kad žentui juos nešiotų pasiuntinukas. Kol jis rausėsi popieriuose, sudėtuose ant registratoriaus stalo, Mazas, trindamasis rankas, vis šnairomis į jį dirsčiojo, o Pitolė, sukęsis cigaretę, šypsojosi lūpų kampučiais, ir tai rodė, kaip jam sunku susitvardyti, kad nesijuoktų. Jis pasisuko į registratorių.

– Na, sakykite, tėvuk Savonai, juk jūs daugybę dalykų perpratote per savo gyvenimą, ar ne?

Senis, suprasdamas, kad jau pradedama iš jo šaipytis ir vėl bus kalbama apie žmoną, neatsiliepė.

Pitolė tęsė:

– Jūs tikriausiai atradote vaikų darymo paslaptį, nes turėjote jų nemažai?

Naivusis žmogelis kilstelėjo galvą nuo popierių.

– Juk jūs, pone Pitolė, žinote, kad nemėgstu pokštų šia tema. Man išpuolė nelaimė vesti to nevertą gyvenimo draugę. Kai surinkau jos neištikimybės įrodymus, tai su ja išsiskyriau.

Mazas, abejingu tonu, nė nešyptelėjęs, paklausė:

– Tikriausiai tokius įrodymus aptikote daugybę kartų, ar ne?

Tėvukas Savonas rimtu balsu atsiliepė:

– Taip, pone.

Pitolė vėl paklausė:

– Bet tai jums nesukliudė turėti daug vaikų, tris ar keturis, bent man taip sakė?

Naivusis žmogelis, tirštai nuraudęs, sulemeno:

– Jūs stengiatės mane užgauti, pone Pitolė, tik jums nieko neišeis. Iš tiesų mano žmona turėjo tris vaikus. Turėjau pagrindo numanyti, kad pirmasis buvo nuo manęs, o kitų dviejų aš atsižadu.

Pitolė tęsė:

– Ir visi žmonės taip sako, kad pirmasis iš tikrųjų buvo nuo jūsų. Bet ir to užtenka. Juk išties puiku turėti vaiką, taip, tiesiog nuostabu ir tai tikra laimė. Paklausykit, juk Lezablis net apsvaigtų iš džiaugsmo, jei padarytų vieną vienintelį, kaip jūs?

Kašlenas nustojo rašyti. Jis nesijuokė, nors tėvukas Savonas tapdavo nuolatiniu patyčių taikiniu, o Kašlenui niekuomet neišsekdavo nepadorūs juokeliai apie nenusisekusį to žmogelio vedybinį gyvenimą.

Lezablis jau susirinko savo popierius, bet, pajutęs antpuolį, nors ir išmuštas iš vėžių bei suerzintas, tačiau paakstintas išdidumo, nusprendė pasilikti, galvodamas, kas galėjo išduoti jo paslaptį. Jis prisiminė, kad apie tai kalbėjosi su viršininku, ir iškart suprato, kad turi nieko nelaukdamas pasielgti ryžtingai, jei nenori visos ministerijos akyse tapti tikru Molio Motiejumi.

Buaselis, skersai ir išilgai žingsniuodamas po kabinetą, ir toliau vaipėsi. Pamėgdžiodamas kimų gatvės prekijo balsą jis šūkavo:

– Paslaptis, kaip daryti vaikus, už dešimt santimų, tik du sū! Klauskite vaikų darymo paslapties, kurią atrado ponas Savonas, ir sužinosite begalę stulbinamų dalykų!

Visi prapliupo juokais, išskyrus Lezablį ir jo uošvį. Tad Pitolė pasisuko į raštvedį ir paklausė:

– Kas jums yra, Kašlenai? Kur dingo jūsų įprastinis linksmumas? Galėtum pasakyti, kad jums visai nejuokinga, jog tėvukas Savonas turėjo vaiką su savo žmona. O man tai tikras cirkas, gryniausias cirkas. Ne kiekvienam tokie dalykai pavyksta!

Lezablis ėmėsi dėlioti popierius, apsimesdamas skaitantis ir nieko negirdįs, bet buvo išbalęs.

O Buaselis vėl užtraukė gatvės nenaudėlio balsu:

– Apie įpėdinių naudą perimant palikimus, dešimt santimų, tik du sū, klauskite!

Nors Mazui tokios pramogos liudijo labai žemą lygį, tačiau niršdamas ant Lezablio, sunaikinusio giliai širdyje puoselėtą viltį laimėti tuos pačius turtus, jis be užuolankų paklausė:

– Kas gi jums nutiko, pone Lezabli, kad taip išblyškote?

Lezablis kilstelėjo akis nuo popierių ir įsmeigė žvilgsnį bendradarbiui tiesiai į veidą. Jis keletą akimirkų padvejojo, virpančiomis iš susijaudinimo lūpomis bandydamas tarti ką nors tokio, kas galėtų ir užgauti, ir atrodyti labai protinga, tačiau nieko gudraus nesugalvojęs pasakė:

– Man viskas gerai. Mane vien nustebino, kaip išsiskleidė jūsų sąmojis.

Mazas, šildydamasis nugarą prie židinio ir keldamas redingoto skvernus, tik nusijuokė ir atsiliepė:

– Kas kaip sugeba, taip ir daro, mano brangusis. Mums, kaip ir jums, taip pat ne viskas išeina, ką sumanome…

Jo žodžius nutraukė naujas juoko protrūkis. Netgi tėvukas Savonas, lyg per miglas, bet suvokęs, kad daugiau jau nekimbama prie jo, daugiau iš jo nesišaipoma, taip ir liko išsižiojęs, iškėlęs aukštyn plunksnakotį. O Kašlenas laukė, sugniaužęs kumščius ir pasiruošęs pulti pirmą, kuris tik pasipainios po ranka.

Lezablis sumurmėjo:

– Nesupratau. Kas gi man neišeina?

Gražuolėlis Mazas paleido skverną, kad galėtų pasiraityti ūsą ir įtaikiai atsiliepė:

– Žinau, kad paprastai jums išeina viskas, kad ir ko tik imtumėtės. Taigi užsiminęs apie jus aš klydau. Tarp kitko, kalba ėjo apie tėvuko Savono vaikus, o ne jūsų, nes jūs jų neturite. Kadangi viskas, ko tik imatės, jums išeina, tai akivaizdu, kad neturite vaikų tik todėl, jog jų nenorite.

Lezablis šiurkščiai paklausė:

– O ko jūs lendate?

Nuo tokio tono Mazas taip pat pakėlė balsą:

– Sakykite, ko gi taip užsiplieskėte? Būkite mandagesnis, kitaip su manimi turėsite rimtų reikalų!

Tačiau Lezablis jau drebėjo iš pykčio ir prarado bet kokį saiką.

– Pone Mazai, aš nesu, kaip jūs, nei dabišius, nei gražuolis. Todėl prašau, kad nuo šiol daugiau niekada į mane nesikreiptumėte. Man visiškai nerūpite nei jūs, nei į jus panašūs.

Ir jis metė provokuojamą žvilgsnį į Pitolė ir Buaselį.

Tada Mazui toptelėjo, kad tikroji jėga – šaltakraujiškumas ir ironija, tad dėl smarkiai užgautos tuštybės nusprendė smogti priešininkui tiesiai į širdį ir prabilo globėjišku tonu, kaip kalba geradaris patarėjas, nors akys liepsnojo įniršiu.

– Mano brangusis Lezabli, jūs jau peržengėte ribas. Beje, suprantu jūsų apmaudą, juk labai skaudu prarasti turtus, ir dar prarasti dėl tokio menkniekio, dėl tokio paprasto, lengvai padaromo dalyko… Paklausykite, aš galiu jums suteikti tokią paslaugą, už dyka, kaip geram draugui. Juk tai penkių minučių reikalas…

Jis dar tęsė prakalbą, kai jam į krūtinę trenkėsi tėvuko Savono rašalinė, kurią paleido Lezablis. Rašalas užpylė Mazui veidą ir akimirksniu pavertė jį negru. Baltakiuodamas ir užsimojęs kumščiu, jis metėsi į priekį. Tačiau Kašlenas pridengė žentą – sugriebęs per juosmenį augalotą Mazą į glėbį ir jį stumdydamas, purtydamas bei kumščiuodamas sugebėjo ne tik sustabdyti, bet ir nublokšti prie sienos. Mazui pavyko ištrūkti tik per didžiausias pastangas, ir jis iškart movė už durų, bet dar suriko abiem savo priešininkams: „Jūs dar apie mane išgirsite!“ ir dingo.

Juo pasekė Buaselis ir Pitolė. Buaselis savo kovinį santūrumą aiškino tuo, esą bijojęs, kad jei įsivels į muštynes, tai galįs ką nors užmušti.

Grįžęs į savo kabinetą, Mazas pirmiausia pabandė nusiprausti, bet iš to nieko neišėjo, nes buvo išsiterliojęs violetiniu rašalu, kurio nei nutrinsi, nei kitaip nuvalysi. Įnirtęs ir nusiminęs jis stovėjo prie veidrodžio ir vis brūžino veidą suglamžyta servetėle. Bet jam tik tiek pavyko, kad juoda spalva tapo dar sodresnė, įgavo raudoną atspalvį.

Buaselis ir Pitolė, atėję kartu, dalijo patarimus. Pasak vieno, reikia prausti veidą grynu alyvuogių aliejumi, pasak kito, padėtų tik amoniakas. Kanceliarijos pasiuntinukas turėjo bėgti pas vaistininką klausti patarimo. Jis atnešė buteliuką geltono skysčio ir gabalėlį pemzos. Tačiau ir tai nieko negelbėjo.

Prislėgtas Mazas pagaliau atsisėdo ir pareiškė:

– Dabar lieka tik iki galo išsiaiškinti garbės klausimą. Ar sutiksite būti mano liudininkais ir pareikalauti iš Lezablio atitinkamo atsiprašymo arba tegu ruošia ginklus?

Abudu sutiko, ir kartu ėmėsi aptarinėti veiksmų planą. Jie neturėjo nė menkiausio supratimo, kaip tvarkyti tokio pobūdžio reikalus, tik nenorėjo prisipažinti, tad stengdamiesi, kad viskas vyktų korektiškai, labai neryžtingai dėstė prieštaringiausias nuomones. Pagaliau nusprendė pasitarti su fregatos kapitonu, priskirtu prie ministerijos vadovauti anglies aprūpinimo tarnybai. Jis apie tai išmanė ne ką daugiau už juos. Tačiau, viską apgalvojęs, vis dėlto patarė nueiti pas Lezablį ir paprašyti, kad šis suvestų juos su dviem savo draugais, kurie taip pat būtų sekundantais.

Kai jie jau ruošėsi eiti į bendradarbio kabinetą, Buaselis staiga stabtelėjo.

– Juk mums būtina mūvėti pirštines?

Pitolė akimirką padvejojo.

– Taip, tikriausiai.

Tačiau kad apsirūpintų pirštinėmis, jie turėjo išeiti į miestą, o viršininkas nemėgo juokauti. Taigi jie vėl liepė pasiuntinukui bėgti, tik šį sykį pas krautuvininką. Tiesa, ilgai nesutarė dėl spalvos. Buaselis norėjo, kad būtų juodos, o Pitolė manė, kad ši spalva nedera prie tokių aplinkybių. Pagaliau nuspręsta, kad pirštinės bus violetinės.

Pamatęs abu pirštinėtus vyrus, iškilmingai įžengiančius į kabinetą, Lezablis kilstelėjo galvą ir šiurkštokai paklausė:

– Ko pageidaujate?

Pitolė atsakė:

– Pone, mūsų draugas ponas Mazas įpareigojo mus pareikalauti iš jūsų arba atsiprašymo, arba išsiaiškinti santykius ginklais už savivalės veiksmus, per kuriuos nuo jūsų nukentėjo.

Tačiau Lezablis, vis dar įsiutęs, sušuko:

– Kaip? Jis mane įžeidžia ir dar meta iššūkį? Perduokite, kad niekinu ir jį, ir viską, ką tik jis pasakys ar padarys.

Buaselis, nutaisęs tragišką išraišką, žingtelėjo į priekį.

– Ar jūs norite mus priversti, pone, kad paskelbtume laikraščiuose bendrą pareiškimą, kuris jums būtų ypač nemalonus?

Pitolė, nutaisęs klastingą išraišką, pridūrė:

– Ir kuris rimtai nuplėštų jums garbę bei sugriautų karjerą.

Priblokštas Lezablis tik spoksojo į juos. Ką daryti? Jis nusprendė, kad reikia laimėti šiek tiek laiko.

– Ponai, mano atsakymą išgirsite po dešimties minučių. Gal palauksite pono Pitolė kabinete?

Kai pasiliko vienas, apsidairė aplinkui, lyg ieškotų patarimo ar pagalbos.

Dvikova! Jis turės kautis dvikovoje!

Jis drebėjo, jis buvo tiesiog pašiurpęs, kaip taikus žmogus, kuris niekados neįsivaizdavo šitokios galimybės, todėl buvo nepasiruošęs atsispirti tokiai grėsmei, išgyventi tai, o artėjant tokiam baisiam išbandymui jam net nėra iš kur pasisemti drąsos. Jis bandė atsistoti, bet vėl klestelėjo ant kėdės, jam daužėsi širdis, kojos pasidarė vatinės. Jo įniršis ir ryžtas bemat išgaravo. Bet kai pagalvojo, kokia apie jį susidarys nuomonė ministerijoje, kokios paskalos skrajos po visus kabinetus, kai šitas reikalas iškils į aikštę, jo blėstanti puikybė vėl sukirbėjo, o nežinodamas, ką nuspręsti, nuėjo pas viršininką pasiteirauti jo požiūrio.

Ponas Toršbefas net nustėro ir liko sėdėti suglumęs. Jam neatrodė, kad ginkluota akistata yra būtina, o labiausiai bijojo, kad tai sutrikdys darnų kanceliarijos darbą. Jis tik kartojo:

– Nieko negaliu jums pasakyti. Tai yra garbės reikalas, ir jis manęs neliečia. Ar norite, kad rekomenduočiau jus kapitonui Bukui? Šitas žmogus išmano tokius dalykus ir galės jums pavadovauti.

Lezablis sutiko ir nuėjo pas kapitoną, kuris netgi neatsisakė būti jo sekundantu, o antruoju pakvietė savo padėjėją.

Buaselis ir Pitolė jų tebelaukė, tiek laiko taip ir nenusimovę pirštinių. Jie pasiskolino dar dvi kėdes gretimame kabinete, kad visi keturi turėtų kur atsisėsti.

Po ceremoningo pasisveikinimo jie susėdo vieni prieš kitus. Pitolė paprašė žodžio ir paaiškino susiklosčiusią padėtį. Kapitonas, jį išklausęs, atsakė:

– Reikalas labai rimtas, bet man neatrodo nepataisomas, čia viskas priklauso tik nuo to, kokie bus tikrieji konfliktuojančių šalių ketinimai.

Senasis jūreivis širdies gilumoje iš jų šaipėsi.

Tada išsirutuliojo ilgiausia diskusija, kurios prireikė tam, kad būtų paruošti keturi variantai laiškų, išdėstančių abipusius atsiprašymus. Žinoma, jeigu ponas Mazas pripažins, kad apskritai neketino įžeisti pono Lezablio, o šis neprieštaraudamas prisiims kaltę, kad buvo neteisus paleidęs į bendradarbį rašalinę, ir atsiprašys už šį nepritinkamą savivalės aktą.

Tada ketvertas įgaliotinių grįžo pas savo atstovaujamuosius.

Mazas sėdėjo už rašomojo stalo ir, smarkiai sunerimęs dėl artėjančios dvikovos, nors ir tikėjosi, kad priešininkas atsisakys kautis, veidrodėlyje alaviniais aptaisais apžiūrinėjo tai vieną, tai kitą skruostą. Paprastai tokius veidrodėlius stalčiuose laiko visi valdininkai, kad vakare, ruošdamiesi eiti iš darbo, susišukuotų plaukus ir barzdas, pasitaisytų kaklaraiščio mazgą.

Perskaitęs laiškus, kuriuos jam atnešė, jis nė neslėpdamas pasitenkinimo pareiškė:

– Tai man atrodo labai garbinga. Esu pasiruošęs pasirašyti.

Lezablis savo ruožtu neprieštaraudamas sutiko su savo liudininkų pateikta laiškų redakcija, bet pakomentavo:

– Jei jau tokia jūsų nuomonė, tai ir man lieka tik pritarti.

Tada ketvertas įgaliotųjų vėl susirinko. Apsikeitę laiškais, visi iškilmingai vieni kitiems nusilenkė, taigi incidentas galiausiai išsisprendė, tad ir išsiskirstyta.

O visa ministerija buvo tiesiog įsiaudrinusi. Tarnautojai teiravosi vieni kitų naujienų, be perstojo varstė kabinetų duris ir kiekvieną smulkmeną aptarinėjo koridoriuose. Kai sužinota, kad reikalas jau baigtas, kilo visuotinis nusivylimas. Ir kažkuris pasakė:

– Nuo to Lezabliui vaikas neatsiras.

Žodis nuskrido žvirbliu. Vienas tarnautojas bemat surimavo ir dainušką.

Nors iš tikrųjų atrodė, kad viskas jau baigta, bet atsirado netikėta kliūtis, kurią nurodė Buaselis:

– Kaip turėtų elgtis priešininkai, kada sueis akis į akį? Ar privalo pasisveikinti? O gal geriau apsimesti, kad vienas kito nepažįsta?

Nuspręsta, kad jie neva atsitiktinai susitiks viršininko kabinete ir pono Toršbefo akivaizdoje persimes keletu mandagių žodžių.

Ši ceremonija ilgiau nedelsus ir atlikta, tuomet Mazas pagaliau gavo progą išsikviesti fiakrą, kad kuo greičiau parkaktų namo ir nusipraustų.

Lezablis ir Kašlenas namo grįžo kartu, bet pakeliui nesikalbėjo, nes buvo įpykę vienas ant kito, sakytum, dėl to, kas atsitiko, kažkuris būtų kaltas. Vos spėjo Lezablis peržengti namų slenkstį, kaip iškart trenkė skrybėlę ant komodos ir aprėkė žmoną:

– Man jau gana. Per tave dar įsivėliau į dvikovą!

Ji pasižiūrėjo į jį nustebusi ir bemat susierzino.

– Dvikova? Kam šito reikia?

– Nes Mazas mane įžeidė, ir tai dėl tavęs.

Ji priėjo arčiau.

– Dėl manęs? Kaip tai?

Jis vis pykdamas atsidrėbė į fotelį. Ir pakartojo:

– Jis mane įžeidė… Nematau reikalo tau išsamiau pasakoti.

Bet ji norėjo viską žinoti:

– Aš prašau, kad tu pakartotum, ką jis pasakė apie mane.

Lezablis nuraudo, paskui suvebleno:

– Jis man pasakė… Jis man pasakė… Kažką apie tavo nevaisingumą.

Ji net krūptelėjo, ir jai sukilo įniršis, paveldėtas iš tėvo brutalumas užgožė jos moterišką prigimtį, ji pratrūko:

– Aš!.. Aš esu nevaisinga, aš? Ką jis apie tai, tas stuobrys, išmano? Nevaisinga su tavimi, taip, nes tu ne vyras! Jei aš būčiau ištekėjusi už bet ko, nesvarbu, už ko, paklausyk, tai turėčiau vaikų. Ak, patariu tau apie tai nekalbėti! Kaip dabar man tai brangiai kainuoja, kad ištekėjau už tokio mazgotės kaip tu!.. O ką atsakei tam pašlemėkui?

Lezablis, išgąsdintas tokios audros, sulemeno:

– Aš… trenkiau jam antausį.

Ji pasižiūrėjo į jį apstulbusi.

– O ką jis darė?

– Jis atsiuntė man sekundantus. Šit kaip!

Dabar ją jau iš rimtųjų sudomino visas reikalas, kaip ir bet kurią moterį, ją masino dramatiškos istorijos, tad ūmai sušvelnėjusi, netgi pajutusi šiokią tokią pagarbą šitam vyrui, pasiryžusiam dėl jos rizikuoti gyvybe, ji paklausė:

– Tai kada jūs kausitės?

Jis romiai atsiliepė:

– Mes nesikausime, sekundantai sureguliavo konfliktą. Mazas manęs atsiprašė.

Ji nuliejo jį nuo galvos iki kojų paniekos kupinu žvilgsniu.

– Ak, tau girdint mane įžeidinėja, ir tu tai leidi, tu visai nesikauni! Tau dar betrūko pasidaryti kinkadrebiu!

Jis pasišiaušė:

– Nutilk. Ir aš geriau už tave žinau, nuo ko priklauso mano garbė. Beje, štai pono Mazo laiškas. Še, perskaityk, pati pamatysi.

Ji paėmė popieriaus lapą, perbėgo akimis tekstą ir viską atspėjo, o tada prapliupo kvatotis.

– Tu taip pat parašei laišką? Jūs gi vienas kito išsigandote. Ak, kokie bailiai yra vyrai! Jumis dėtos mes, moterys… Juk tai aš buvau įžeista, aš, tavo žmona, o tu patenkintas, gavęs šitą popierių! Manęs jau nestebina, kodėl tu nesugebi turėti vaiko. Viskas sutampa. Tu esi toks pat ištižęs prieš vyrus, koks ištižęs prieš moteris. Nieko sau paukštelis!

Ji ūmai įgavo Kašleno balsą ir jo manierų, senajam kareivai būdingų padugnių manierų ir vyriškų gaidų.

Atsistojusi priešais, įsisprendusi į klubus, aukšta, stipri, tvirtai sudėta, apvalia krūtine, iki skaistaus raudonumo pritvinkusiu veidu, besiplūstanti kimiu ir virpančiu iš pykčio balsu, ji žiūrėjo į tą sėdintį išblyškusį žmogelį, jau pusiau praplikusį, švariai nusiskutusį, su juokingomis advokato žandenėlėmis. Ir buvo pasiruošusi jį pasmaugti arba sutraiškyti.

Ji pakartojo:

– Tu nesugebi nieko, visiškai nieko. Net tarnyboje tave kas tik nori, tas palieka uodegoj!

Atsivėrė durys, ir pasirodė Kašlenas, nes, išgirdęs smarkų barnį, panūdo sužinoti, dėl ko kilo kivirčas.

– Kas čia darosi?

Kora atsigręžė į tėvą.

– Aš išdėjau šitam žvirbliapalaikiui viską, kaip yra.

Ir Lezablis, kilstelėjęs akis, pamatė, kokie juodu panašūs. Jam pasirodė, kad prasiskleidė šydas, ir jis pamatė juos tokius, kokie jie yra iš tikrųjų, to paties kraujo tėvą ir dukterį, tos pačios rūšies, ir abudu tokius pat netašytus. Jis iškart pasijuto prapuolęs, pasmerktas visą gyvenimą praleisti su jais.

Kašlenas pareiškė:

– Jeigu tik būtų galima išsiskirti. Vis dėlto menkas malonumas ištekėti už tokio išdaro.

Tas žodis nutvilkė Lezabliui ausis, ir jis, visas drebėdamas iš įtūžio, net stryktelėjo iš vietos. Prisiartinęs kaktomuša prie uošvio sušvokštė:

– Išeikite iš čia!.. Išeikite!.. Jūs esate pas mane, ar girdite… Aš jus išvarau…

Jis pagriebė nuo komodos butelaitį su gydomuoju vandeniu ir ėmė juo švytuoti lyg kuoka.

Įbaugintas Kašlenas išėjo atatupstas, pakeliui bambėdamas:

– Kas čia jam dabar užėjo?

Tačiau Lezabliui pyktis neatlėgo, jam jau visko buvo per daug. Jis pasisuko į žmoną, kuri neatitraukdama akių vis žiūrėjo į jį, šiek tiek sutrikusi dėl tokio jo įniršio protrūkio, o jis, jau pastatęs butelaitį atgal ant komodos, tebešaukė:

– O štai tu… O štai tu…

Niekaip nerasdamas nei ką pasakyti, nei galėdamas ką nors sugalvoti, tik stovėjo priešais perkreiptu iš pykčio veidu, murmėdamas tą patį trūkčiojančiu balsu. O žmona prapliupo kvatotis.

Dar labiau užgautas tokių patyčių, jis galutinai įsiuto ir metėsi prie jos, kaire ranka sugriebė jai už gerklės, o dešine ėmė įnirtingai skaldyti antausius. Jau dusdama, išsigandusi, ji atšoko atgal, bet užkliuvo už lovos ir parvirto aukštielninka, o vyras jos nepaleido ir vis mušė. Ūmai jis atsipeikėjo ir uždusęs, nusikamavęs, bemat susigėdęs dėl savo brutalumo vien lemeno:

– Štai… Štai… Štai kas atsitiko…

Tačiau žmona gulėjo nė krust, lyg būtų ją nužudęs. Ji taip ir liko ant lovos krašto aukštielninka, užsidengusi rankomis veidą. Jis prisiartino, atsiklaupė, nesuvokdamas, kaip tai galėjo atsitikti, ir laukdamas, kol ji atidengs veidą, norėdamas pažiūrėti, kas jai nutiko. Šitaip praėjo keletas minučių, jo baimė vis augo, ir jis galiausiai sumurmėjo:

– Kora! Kora, pasakyk ką nors!

Ji neatsiliepė ir nejudėjo. Kas jai? Ką ji daro? Ką ji čia sumanė?

Jo pyktis atlėgo taip staigiai, kaip ir užėjo, ir dabar jis jautėsi šlykščiai, beveik kaip nusikaltėlis. Jis mušė moterį, savo žmoną, jis, toks protingas ir šaltakraujiškas vyras, puikiai išauklėtas ir visuomet susitvardantis. Ir dabar susigraudinęs buvo pasiruošęs maldauti atleidimo, pulti ant kelių, išbučiuoti jos iki raudonumo sumuštus skruostus. Jis švelniai, vien pirštų galiukais, palietė jos ranką, tebedengiančią veidą. Atrodė, ji nieko nejaučia. Paskui ją paglostė, kaip meilinamasi išbartam šuniui. Ji lyg būtų nepastebėjusi. Tada jis ištarė:

– Kora, paklausyk, Kora, aš esu kaltas, paklausyk manęs.

Atrodė, ji mirusi. Tuomet Lezablis pabandė atitraukti ranką jai nuo veido. Tai pavyko gana lengvai, ir jis pamatė, kad jos akis atmerkta, tiesiog įsmigusi į jį, bet kupina nerimo ir baimės.

Jis tęsė:

– Paklausyk, Kora, aš pasidaviau pykčiui. Tai tavo tėvas išvedė mane iš pusiausvyros. Šitaip negalima įžeidinėti vyro.

Ji neatsiliepė, lyg nieko negirdėtų. Jis nežinojo, ką sakyti, ką daryti. Pabučiavo ją į paausį, o kai ji kilstelėjo galvą, pamatė akies kamputyje ašarą, tokią didžiulę, kuri atitrūko nuo blakstienų ir nutekėjo per skruostą; blakstienos suvirpėjo, ir ji bemat užsimerkė.

Jis buvo apimtas širdgėlos, nepaprastai susijaudinęs, apkabinęs žmoną, atsigulė šalia; lūpomis nustūmė kitą jos ranką ir, apiberdamas bučiniais jos veidą, meldė:

– Vargšele Kora, atleisk man, na, atleisk.

O ji vis verkė, be garso, be kūkčiojimų, kaip verkiama, kada ištinka didžiulis sielvartas.

Jis priglaudė prie savęs ir glamonėdamas šnibždėjo jai į ausį švelnius žodžius, kokius tik galėjo sugalvoti. Bet ji taip ir liko bejausmė. Vis dėlto verkti nustojo. Ir jie taip gulėjo ilgai, apsikabinę.

Artėjo naktis, vis tirščiau užpildydama kambarėlį prieblanda, ir kai įsitvyrojo juodžiausia tamsa, jis įsidrąsino ir sugebėjo gauti atleidimą tokiu būdu, kuris vėl atgaivino jų viltis.

Kai jie atsikėlė, Lezablis atgavo ir ankstesnį balso toną, ir buvusią veido išraišką, tarytum nieko nebūtų atsitikę. O ji, atvirkščiai, pasidarė švelnesnė, kalbėjo kur kas malonesniu nei įprasta balsu, žiūrėjo į vyrą nuolankiomis, kone meiliomis akimis, lyg ta nelaukta bausmė būtų atpalaidavusi jai nervus ir suminkštinusi širdį. Ir jis ramiai paprašė:

– Tėvas tikriausiai siaubingai nuobodžiauja ten vienas, taigi nueik pas jį. Beje, laikas vakarieniauti.

Ji išėjo.

Ir iš tiesų buvo jau septinta valanda, netrukus tarnaitė pranešė, kad sriuba išvirusi, paskui kartu su dukra pasirodė ir Kašlenas, jis jau nusiramino ir šypsojosi. Jie susėdo prie stalo ir tą vakarą kalbėjosi taip nuoširdžiai, kaip senokai jiems bebuvo pavykę, atrodė, kad nutiko kažkas gero, ir dabar jie tapo laimingesni.

V

Tačiau jų nuolat puoselėjamos ir vis atnaujinamos viltys galiausiai žlugdavo. Mėnesių mėnesiais užsitęsęs laukimas, nepaisant Lezablio pastangų ir jo gyvenimo draugės geros valios, nešė vien nusivylimą, o baimė apimdavo vis stipriau. Dėl nesėkmių jie nuolat apiberdavo vienas kitą priekaištais, o galutinai nusivylęs sutuoktinis, išdžiūvęs ir išvargęs, dar turėdavo atkentėti nešvankius Kašleno išpuolius, karo būklę išgyvenančiame šeimos ratelyje jį vadinusiu tik „ponu Gaidžiu“. Suprantama, jis nepamiršo tos dienos, kai vos negavo nuo žento buteliu per galvą, pavadinęs jį išdaru.

Tėvas ir duktė, spontaniškai suvienyti varančios į pasiutimą įkyrios minties apie, atrodo, esančius panosėje, tačiau nepasiekiamus didžiulius turtus, nė neišmanė, kaip įmantriau pažeminti ir pikčiau įskaudinti tą impotentą, atnešusį jiems tokią nelaimę.

Kiekvienąkart sėsdamasi už stalo, Kora kartodavo:

– Negausūs šiandien pas mus pietūs. O jei būtume turtingi! Bet tai ne mano kaltė.

Kai Lezablis susiruošdavo į kanceliariją, ji iš savo kambario šaukdavo jam pavymui:

– Pasiimk lietsargį, nes dar jos grįši purvinas kaip vežimo ratas. Galų gale, čia ne mano kaltė, kad vis dar esi priverstas užsiimti kanceliarijos žiurkės darbu.

Kai ji pati sumanydavo kur nors išeiti, niekada nepamiršdavo prieš kelionę šūktelėti:

– Kai pagalvoji, kad ištekėjusi už kito vyro jau važinėčiau karieta…

Kone kiekvieną valandėlę, menkiausia dingstimi ji vis prisimindavo tai ir geldavo priekaištais vyrą, čaižydavo jį užgaulėmis, iš jo padarydavo vienintelį kaltininką, vienintelį, atsakingą už tų pinigų, kuriuos ji galėjo turėti, praradimą.

Galiausiai vieną vakarą, visiškai praradęs kantrybę, jis užriko:

– Kad tave kur šunys! Ar nenutilsi pagaliau? Pirmiausia tai tavo kaltė, o ne kažkieno, kad mes neturime vaikų, ei, paklausyk, vieną aš vis dėlto turiu…

Jis melavo, bet jau geriau taip, tik ne šitie amžini priekaištai ir ta gėda būti nepajėgiu.

Žmona pažvelgė į jį iš pradžių suglumusi, bandydama iš akių atspėti, ar sako tiesą, paskui viską supratusi paniekos kupinu balsu atrėžė:

– Tu turi vaiką, tu?..

Jis akiplėšiškai metė:

– Taip, nesantuokinį vaiką, atidaviau jį auklėti į Anjerą.

Ji visiškai ramutėlė atsiliepė:

– Rytoj važiuosime jo pasižiūrėti, nes aš noriu suprasti, kaip jis buvo padarytas.

Jis nuraudo iki ausų ir sumurmėjo:

– Kaip sau nori.

Kitą rytą ji atsikėlė septintą valandą, ir kai jis nustebo, priminė:

– Tai ar važiuosime aplankyti tavo vaiko? Juk vakar man žadėjai. Gal šiandien jo jau neturi?

Jis bematant pašoko iš lovos.

– Ne mano vaiką aplankysime, o gydytoją, ir jis viską pasakys apie tavo atvejį.

O ji, kupina moteriško pasitikėjimo, atsakė:

– Geriau nesugalvosi.

Kašlenas apsiėmė ministerijoje pasakyti, kad žentas susirgo, ir Lezablių šeimynėlė, apsitarusi su kaimyniniu vaistininku, nurodytą valandą paskambino į daktaro Lefijelio duris, o jis garsėjo kaip daugelio veikalų gimdymo klausimais autorius.

Jie įžengė į baltą svetainę auksuotais sienų ornamentais, ir ten taip trūko baldų, kad ji atrodė negyvenama, nors kėdžių stovėjo apsčiai. Jie atsisėdo laukti. Lezablis taip smarkiai jaudinosi, kad net drebėjo, kankino ir gėda. Priėjo jų eilė, ir jie įžengė į kambarį, gerokai primenantį kanceliariją, kur juos šaltai ir ceremoningai pasitiko žemaūgis storulis.

Jam teko laukti, kol jie paaiškins, kodėl čia atvyko, mat Lezablis, išraudęs iki ausų, niekaip negalėjo įsidrąsinti. Tada ryžosi žmona, ir visai ramiai, kaip žmogus, pasiruošęs bet kam, kad pagaliau pasiektų tikslą, išdėstė:

– Pone, mes atėjome pas jus, nes neturime vaikų. O nuo to priklauso, ar mums atiteks didžiuliai turtai.

Smulkmeniška konsultacija užsitęsė ilgai, išvargino. Tačiau Kora visai nesijautė bent kiek sutrikusi, kai gydytojas skrupulingai ją apžiūrinėjo, ir elgėsi kaip pridera moteriai, kurią įkvepia ir kuriai suteikia stiprybės aukštesni tikslai. Visą valandą apžiūrinėjęs sutuoktinius, gydytojas taip ir nepaskelbė diagnozės.

– Aš negaliu konstatuoti, – pasakė jis, – nieko nenormalaus nei ko nors išskirtinio. Beje, šitokie atvejai pasitaiko gana dažnai. O žmonių kūnai tokie pat skirtingi, kaip ir jų charakteriai. Jei dėl charakterių nesuderinamumo mes matome subyrant tiek santuokų, tai čia nieko stebėtino, jei dėl fizinio nesuderinamumo jos būna nevaisingos. Ponia man pasirodė ypač gerai sudėta ir tinkama gimdymui. Gi ponas savo ruožtu, nors jo kūno sandaroje nepavyko aptikti nė vieno nukrypimo nuo normos, man pasirodė nusilpęs, galbūt netgi dėl pernelyg didelio troškimo tapti tėvu. Ar malonėsite leisti, kad jus auskultuočiau?

Sunerimęs Lezablis iškart nusimetė liemenę, ir gydytojas ilgam pridėjo ausį prie kanceliarijos tarnautojo krūtinės ląstos bei nugaros, paskui kruopščiai jį apstukseno nuo skrandžio iki gerklės ir nuo inkstų iki pakaušio. Jis iškart nustatė lengvą širdies ritmo sutrikimą ir kylančią ligos grėsmę plaučiuose.

– Jums reikalinga medicininė priežiūra, pone, net ypatinga medicininė priežiūra. Bet tai tik anemija, išsekimas, ne kokie nors pavojingi dalykai. Tačiau šios komplikacijos, kol kas dar nereikšmingos, per trumpą laiką gali tapti nepagydomos.

Lezablis, net pabalęs iš siaubo, paprašė skirti gydymą. Jam prirašė sudėtingą dietą. Nurodyta vartoti kuo daugiau geležies, galvijų mėsos, į kasdienį racioną įtraukti sultinius, taip pat užsiimti gimnastikos pratimais, be to, būtinas poilsis ir gyvenimas kaime vasarą. Paskui gydytojas pateikė patarimų, kaip elgtis, kai ligoniui pasidarys geriau. Jis nurodė tokiems atvejams įprastą medicininę praktiką, kuri dažniausiai pasiteisina.

Gydytojo apžiūra ir konsultacija kainavo keturiasdešimt frankų.

Vos tik jie atsidūrė gatvėje, Kora, jau numananti, kas laukia ateityje, apimta aklo įniršio net sušnypštė:

– Tai bent įsivėliau!

Lezablis neatsiliepė. Jis žingsniavo draskomas nerimo, vis prisimindamas ir apgalvodamas kiekvieną daktaro žodį. Ar tik jo neapgavo? Gal jis jau pasmerktas? Dabar jis beveik negalvojo nei apie palikimą, nei apie vaiką! Ėjo kalba apie jo gyvenimą!

Jam atrodė, kad girdi įtartiną švilpesį plaučiuose ir jaučia, kaip pagreitintu ritmu plaka širdis. Einant per Tiuilri, jam pasidarė silpna ir prireikė prisėsti. Žmona susierzinusi stovėjo šalia ir kad pažemintų, žiūrėjo į jį iš viršaus su niekinama užuojauta. Jis sunkiai alsavo, iš susijaudinimo dusulys darėsi dar trūksmingesnis, ir jis, prispaudęs kairės rankos pirštais dešinį riešą, vis skaičiavo arterinį pulsą.

Kora, jau trypčiojusi iš nekantrumo, paklausė:

– Na, gal jau baigsi maivytis? Kada teiksies eiti?

Jis vangiai atsikėlė, kaip tikra auka, ir netardamas nė žodžio nužingsniavo.

Kai Kašlenas sužinojo medicininės apžiūros rezultatus, niekaip negalėjo sutramdyti įniršio. Jis net urzgė:

– Štai kokie mes geručiai, nuostabu! Štai kokie geručiai.

Jis žiūrėjo į žentą plėšraus žvėries akimis, lyg norėtų jį sudraskyti.

Tačiau Lezablis jo nesiklausė, net negirdėjo, o galvojo vien apie savo sveikatą, apie iškilusią grėsmę gyvybei. Tėvas ir duktė galėjo šaukti kiek lenda, juk jie nepabuvojo jo kailyje, o rūpintis savo kailiu – svarbiausia.

Ant jo stalo atsirado daugybė vaistinės buteliukų, ir kiekvieną kartą prieš valgį, ironiškai besišypsant žmonai ir griausmingai kvatojant uošviui, jis skrupulingai skaičiuodavo lašus. Kone kas minutę apžiūrinėdavo save veidrodyje, kone kas akimirką dėjo ranką prie širdies, skaičiuodamas jos dūžius, netgi išnešė savo lovą į tamsų kambarį, iki tol naudotą kaip drabužinė, nes vengė bet kokio fizinio ryšio su Kora.

Dabar jis jautė jai tik baugščią neapykantą, sumišusią su panieka ir pasibjaurėjimu. Beje, visos moterys nuo šiol ėmė atrodyti siaubūnės, pavojingi žvėrys, kurių paskirtis žudyti vyrus, ir jei jis dar prisimindavo tetulės Šarlotės testamentą, tai tik kaip praeityje įvykusį nelaimingą atsitikimą, kai per plauką pavyko išvengti mirties.

Šitaip prabėgo dar keletas mėnesių. Iki galutinės datos liko vos metai.

Kašlenas prikalė valgomajame gremėzdišką kalendorių, iš kurio kiekvieną rytą nuplėšdavo po dieną, ir įnirtis dėl savo bejėgiškumo, neviltis, skaičiuojant, kaip savaitė po savaitės vis labiau tolsta turtai, įsiūtis, pagalvojus, kad vis dar turi lenkti nugarą kanceliarijoje, o paskui gyvens iš dviejų tūkstančių frankų pensijos, ir šitaip iki mirties, traukdavo jam nuo liežuvio tokius ūmius žodžius, kurie dėl kokio nors menkniekio galėjo pereiti į tokius pat veiksmus.

Jis net negalėjo žiūrėti į Lezablį nedrebėdamas iš įtūžio, jam tiesiog knietėjo jį primušti, sutraiškyti ar sutrypti. Jo neapykanta buvo tiesiog neišmatuojama. Kaskart, kai pamatydavo, kad žentas praveria duris, jam pasivaidendavo, kad tai vagis įsėlino į jo namus ir atėmė švenčiausią nuosavybę, tai yra šeimos palikimą. Jis nekentė jo labiau už bet kokį mirtiną priešą, taip pat niekino dėl to jo silpnumo, ir ypač dėl bailumo, kai šis, susirūpinęs savo sveikata, atsižadėjo bet kokių pastangų bendram labui.

Lezablis iš tiesų gyveno atsiskyręs nuo žmonos taip, lyg jųdviejų ničniekas nesietų. Jis ne tik prie jos nė neprisiliesdavo, bet netgi nesiartindavo, o kiek iš gėdos, tiek ir iš baimės vengdavo atsitiktinio jos žvilgsnio.

Kašlenas kiekvieną dieną klausinėdavo dukters:

– Na, ar tavo vyras išdrįso?

O ji atsakydavo:

– Ne, tėveli.

Kiekvienos vakarienės metu prie stalo rutuliodavosi nemalonios scenos. Kašlenas be perstojo kartodavo:

– Jeigu vyras yra ne vyras, tai geriau, kad jis padvėstų ir užleistų vietą kitam.

O Kora pridurdavo:

– Ir būna gi tokių, kurie išvis niekam nenaudingi ir sugeba tik varginti kitus. Net nežinau, ką jie veikia šioje žemėje, juk jie tik našta žmonėms.

Lezablis vien gerdavo savo vaistus ir nieko neatsakydavo. Galiausiai kažkurią dieną uošvis vėl jį aprėkė:

– Supraskite, jei dabar, kai jūsų sveikata eina geryn, nepakeisite elgesio, tai aš jau gerai žinau, ką padarys mano duktė!..

Žentas, laukdamas naujų patyčių, pakėlė į uošvį klausiamą žvilgsnį. O Kašlenas tęsė:

– Po velnių, ji vietoj jūsų susiras kitą! Ir jums labai nuskilo, kad ji šito dar nepadarė. Jei išteki už tokio nusmurgėlio, tai viskas leistina…

Lezablis, išbalęs kaip lavonas, atsiliepė:

– Aš netrukdysiu jai naudotis jūsų protingais patarimais…

Kora nuleido akis. O Kašlenas, miglotai nujausdamas, kad gerokai perlenkė lazdą, šiek tiek sutriko.

VI

Ministerijoje visiems atrodė, kad abu vyrai gana puikiai sugyvena. Tarytum būta nebylaus susitarimo slėpti nuo bendradarbių savo namų batalijas. Jie kreipdavosi vienas į kitą „mano brangusis Kašlenai“ ir „mano brangusis Lezabli“, jie netgi apsimestinai kartu juokdavosi, vaidino, kokie patenkinti ir laimingi būdami šalia.

O Lezablis ir Mazas, savo ruožtu, kai susitikdavo kaktomuša, elgėsi ceremoningai mandagiai, kaip ir pridera priešininkams, kuriems vos neteko kautis. Po neįvykusios dvikovos išlikęs siaubas jiems diktavo perdėtą mandagumą, taip pat pabrėžtiną pagarbą, galbūt netgi slaptą troškimą suartėti, akstinamą instinktyvios baimės dėl galimų naujų santykių komplikacijų. Aplinkiniai, tai matydami, palankiai vertino tokią jųdviejų laikyseną, jų nuomone, prideramą aukštuomenės atstovams, turėjusiems spręsti garbės reikalą.

Jie dar iš tolo rimtai ir oriai pasisveikindavo, pagarbiu ir plačiu mostu nusiimdami skrybėles.

Tačiau jie nesikalbėdavo, nes nė vienas nenorėjo ar nedrįso pradėti.

Bet vieną dieną Lezablis, kuriam viršininkas liepė tučtuojau užeiti pas jį, norėdamas pabrėžti savo uolumą, metėsi bėgti, o už koridoriaus posūkio rėžte įsirėžė į tarnautoją, ėjusį priešinga kryptimi, ir skaudžiai užgavo pilvą. Tai buvo Mazas. Abu iškart žengė atatupsti, o Lezablis, gerokai sutrikęs, maloniai ir mandagiai pasiteiravo:

– Ar aš jūsų neužgavau, pone?

Nukentėjęs į tai atsakė:

– Nė trupučio, pone.

Ir tada jie nusprendė, kad nuo šiol derėtų susitikus apsikeisti bent keliais žodžiais. O vėliau lenktyniaudami tarpusavyje, kuris iš jų galantiškesnis, darėsi vis atidesni vienas kitam, tad netrukus jų santykiuose atsirado netgi tam tikro familiarumo, bet tapti visiškai artimais draugais jiems trukdė kai kurios išlygos, kitaip tariant, abipusė baimė, būdinga žmonėms, kurie dar prastai vienas kitą pažįsta, todėl kai kurios baugščios dvejonės šaldė bendravimo polėkį. Tačiau išskirtinis jų mandagumas netrukus įveikė šią kliūtį, o dažnas bendravimas pamažu padėjo pamatus draugystei.

Dabar jau, užėję susižinoti naujienų į registratoriaus kabinetą, jie dažnai pasilikdavo paplepėti. Lezabliui kažkur išgaravo pasitikinčio savimi karjeristo puikybė, o Mazas pamiršo aukštuomenės atstovo laikyseną, ir Kašlenas, vis dažniau įsitraukiantis į jų pokalbius, atrodė, palankiai vertina šitą draugystę. Kartais, pasižiūrėjęs pavymui išeinančiam iš kabineto dailiajam raštininkui ir susižavėjęs jo tikrai tiesiu ir aukštu stotu, mat tas kakta net kliudydavo durų staktą, jis dirstelėdavo į žentą ir pramurmėdavo:

– Tai bent šaunuolis, ką ir sakyti!

Vieną rytą, kai raštinėje visi vėl susirinko keturiese, nes tėvukas Savonas niekur nesitraukdavo nuo savo darbų, taip atsitiko, kad ekspeditoriaus kėdė, perpjauta, suprantama, kažkokio išdaigininko, subyrėjo vos jam atsisėdus, o naivusis žmogelis, surikęs iš siaubo, dribo ant grindų.

Visas trejetas atlėkė jam į pagalbą. Vyriausiasis raštvedys teigė, kad tai nenaudėlių komunarų darbas, o Mazas žūtbūt norėjo apžiūrėti užgautą vietą. Kartu su Kašlenu netgi bandė nurengti senį, kad aptvarstytų žaizdas, bent jau taip jie aiškino. Tačiau jis įnirtingai priešinosi, šaukdamas, kad nieko neatsitiko.

Kai linksmybė šiek tiek nuslūgo, Kašlenas nelauktai šūktelėjo, perrėkdamas kitus:

– Sakykite, pone Mazai, ar ne puiku, kad mes taip susidraugavome? Tai gal ateitumėte pas mus pavakarieniauti? Ir mums visiems bus labai malonu, ir mano žentui, ir man, ir mano dukteriai, kuri apie jus nemažai girdėjusi, nes namuose dažnai aptarinėjame kanceliarijos reikalus. Sutarta, ar ne?

Lezablis palaikė tą primygtinį prašymą, nors kur kas šaltesniu tonu negu uošvis:

– Vis dėlto ateikite, mums bus labai malonu.

Mazas šiek tiek sutrikęs dvejojo, su šypsenėle prisimindamas paskalas, lydėjusias šiuos žmones.

Kašlenas neatstojo.

– Tai sutarta?

– Na, gerai, taip, aš sutinku.

Tik peržengęs namų slenkstį, tėvas iškart pranešė dukrai:

– Tu nežinai, šį sekmadienį pas mus vakarieniauti ateina ponas Mazas.

Kora iš pradžių net apstulbo ir tepratarė:

– Ponas Mazas? Tai bent!

Ir ji nežinia dėl ko nuraudo iki pat plaukų šaknelių. Ji dažnai girdėdavo apie jį kalbant, apie jo puikias manieras, apie jo pasisekimą tarp moterų, o ministerijoje jis garsėjo kaip neatremiamas viliotojas, tad jai jau seniai knietėjo su juo susipažinti.

Kašlenas, trindamas iš pasitenkinimo rankas, tęsė:

– Tu pamatysi, tai tvirtas vaikis, tikrai dailus jaunuolis. Ir jis aukštas kaip karabinierius, tai ne tavo vyrelis, šit kaip!

Ji sutriko ir nieko neatsakė, lyg išsidavusi, kad ne kartą apie jį svajojo.

Vakarienei imta ruoštis taip pat kruopščiai, kaip kitados, kai kvietė Lezablį. Kašlenas aptarinėjo patiekalus, norėjo, kad viskas eitų gerai, ir, sakytum, jo širdyje atgimė iki galo nesuvokta, dar neaiški viltis, jis atrodė guvesnis, lyg galvoje drąsinamai kirbėtų slaptas ir patikimas sumanymas.

Tą sekmadienio pusdienį jis ištisai prasiblaškė prižiūrėdamas, kaip vyksta ruoša, o Lezablis sėdėjo prie skubių dokumentų, parsineštų iš kanceliarijos. Prasidėjo pirma lapkričio savaitė, taigi artėjo Naujieji metai.

Mazas atėjo septintą valandą, ir buvo pakilios nuotaikos. Jis įžengė lyg į savo namus ir įteikė Korai, pasakęs komplimentą, didžiulę puokštę rožių. Jis pridūrė familiariu tonu, įprastu dažniems aukštuomenės vakarėlių lankytojams:

– Man atrodo, ponia, kad aš jus šiek tiek pažįstu, ir dar nuo vaikystės, nes jau daugelį metų jūsų tėvas man pasakoja apie jus.

Kašlenas, pamatęs gėles, net sušuko:

– Čia iš tikrųjų galantiška!

O duktė prisiminė, kad Lezablis, atėjęs pas juos susipažinti, neatnešė jokios gėlytės. Dailusis raštininkas atrodė viskuo sužavėtas ir džiūgavo kaip vaikas, atėjęs pirmą kartą pasisvečiuoti pas senus kiemo draugus, o su Kora flirtavo taip galantiškai, kad jai net skruostai kaito.

Ji pasirodė jam labai patraukli. Ji nusprendė, kad jis tikras vilioklis. Kai svečias išėjo, Kašlenas paklausė:

– Koks šaunus bernas, ar ne? Turėtų būti neblogas plevėsa! Tikėtina, kad jis sugundo visas moteris iš eilės.

Kora, būdama net kur kas santūresnė, vis dėlto prisipažino, kad jai pasirodęs „visai mielas, ne toks pasipūtėlis, kaip maniusi“.

Netgi Lezablis, atrodęs mažiau pavargęs ir ne toks liūdnas kaip paprastai, pripažino, kad anksčiau jį „prastai pažinojo“.

Šitaip Mazas ėmė pas juos kartkartėmis užeidinėti, paskui lankėsi vis dažniau. Visi jį pamėgo. Jį vėl kviesdavosi, aplink tūpčiodavo. Kora gamindavo jo mėgstamus patiekalus. O vyriška draugystė taip sustiprėjo, kad visas trejetas ilgam nesiskirdavo. Naujasis draugas sugebėdavo per laikraščių redakcijas gauti vietas teatrų ložėse ir vesdavosi visą šeimyną į spektaklius.

Grįždavo jie jau naktį, pėsčiomis, bet gatvėse dar būdavo pilna žmonių, o jie išsiskirdavo tik prie Lezablio namų durų. Mazas ir Kora eidavo priekyje, tolygiu žingsniu, kone suglaudę pečius, linguodami tuo pačiu judesiu, tuo pačiu ritmu, lyg dvi būtybės, sutvertos eiti šalia visą gyvenimą. Jie kalbėdavosi pusbalsiu, atrodė, kad ir be žodžių vienas kitą girdėtų, ir vis prislopintai juokdavosi, kartais jaunoji moteris atsigręždavo ir mesdavo žvilgsnį atgal, į savo tėvą ir vyrą.

Kašlenas žiūrėdavo į juos patenkintu žvilgsniu, ir dažnai, užmiršęs, kad kalbasi su žentu, pareikšdavo:

– Kaip jiedu puikiai sudėti, tiesiog smagu matyti juos kartu.

Lezablis romiai atsakydavo:

– Jiedu yra beveik tokio pat ūgio.

O jis jautėsi tikru šaunuoliu, nes širdis daužėsi jau ne taip smarkiai, o paskubinęs žingsnį mažiau uždusdavo, todėl buvo laimingas ir pamažu sklaidėsi pagieža uošviui, kurio užgaulios pašaipos pagaliau liovėsi.

Po Naujųjų metų jį paaukštino iki vyriausiojo raštvedžio. Jį apėmė toks nevaldomas džiaugsmas, kad, grįžęs namo, pirmąkart po pusės metų pabučiavo žmoną. Ji atrodė nemaloniai apstulbinta, sutriko, lyg jis būtų neprideramai pasielgęs, ir pasižiūrėjo į Mazą, kuris jau buvo atėjęs jo pasveikinti Naujųjų metų proga ir palinkėti visokeriopos sėkmės. Šis taip pat atrodė sutrikęs ir nusisuko į langą, kaip žmogus, kuriam nesinori matyti kai kurių dalykų.

Tačiau praėjo šiek tiek laiko, ir Kašlenas vėl ėmė darytis irzlus bei piktas, kibti prie žento su savo kvailais juokeliais. Kai kada jis užsipuldavo ir Mazą, lyg ir tas būtų kaltas dėl pakibusios virš jų galvų negandos, kurios valanda artinosi su kiekviena akimirka.

Kora vienintelė atrodė išlikusi visiškai rami ir laiminga, ji tiesiog spinduliavo. Sakytum, ji visai pamiršo tą grėsmingą ir tokią artimą datą.

Taip atėjo kovas. Atrodė, kad visos viltys prarastos, nes liepos dvidešimtą turėjo sueiti treji metai po tetulės Šarlotės mirties.

Ankstyvas pavasaris nusėjo žemę žiedais bei žaluma, tad Mazas vieną sekmadienį pasiūlė savo draugams pasivaikščioti Senos pakrantėmis ir pakrūmėse pasiskinti žibuoklių.

Jie įsėdo į rytinį traukinį ir išlipo Mezon Lafite. Žiemos žvarba dar karaliavo tarp plikų medžių šakų, bet gaiviai žaliuojanti žolė jau mirgėjo nuo baltų ir melsvų žiedų, o liesutės augančių atšlaitėse vaismedžių šakos, prasiskleidus pumpurams, atrodė apkarstytos rožių girliandomis.

Dumblina ir apsunkusi po gausaus pastarųjų dienų lietaus liūdnai sruveno Sena, vinguriuodamas tarp skardžių, išgraužtų tirpstančio sniego, o lygumos, pažliugusios vandeniu, atrodė ką tik po maudynių ir nuo pirmųjų saulėtų dienų šilumos alsavo švelniu drėgmės kvapu.

Jie išsisklaidė po parką. O paniuręs Kašlenas, dar niekad nebuvęs toks prislėgtas, karčiai mąstė apie artėjančią lemtingą dieną, kai galutinai išmuš jų nelaimės valanda ir iš apmaudo daužė lazda grumstus. Lezablis, toks pat apniukęs, bijojo sušlapti žolėje kojas, o jo žmona ir Mazas ieškojo gėlių puokštei. Kora jau keletą dienų atrodė negaluojanti, buvo išsekusi ir išbalusi.

Ji bemat pavargo ir užsinorėjo valgyti. Jie surado kažkokią užeigą šalia apgriuvusio seno malūno, ir netrukus terasoje, kone skalaujamoje upės vandens, ant medinio stalo, uždengto dviem staltiesėmis, jiems padėjo priešpiečius, kokius paprastai valgo paryžiečiai užmiestyje.

Jie smagiai triauškė keptus gružlius, godžiai žiaumojo jautieną su bulvėmis, o pilna žalumynų salotinė keliavo ratu, kai Kora ūmai pašoko ir, prispaudusi prie burnos servetėlę, bėgte pasileido prie skardžio.

Sunerimęs Lezablis paklausė:

– Kas gi jai čia pasidarė?

Mazas sutrikęs ir išraudęs murmėjo:

– Bet… aš nežinau… ji ką tik gerai jautėsi!

Kašlenas taip išsigando, kad liko sėdėti iškėlęs aukštyn šakutę su pasmeigtu salotos lapu. Pagaliau jam pavyko atsikelti, ir jis apsidairė, kur duktė. Persilenkęs per terasą pamatė, kad ji stovi prisispaudusi veidu prie medžio, jai silpna. Netikėtas įtarimas jam net pakinklius pakirto, jis vėl klestelėjo ant kėdės, dirsčiodamas sutrikusiu žvilgsniu į abu vyriškius, o šie taip pat atrodė sumišę. Jis vis tyrinėjo juos susirūpinusiomis akimis, nedrįsdamas tarti nė žodžio, ir apsvaigęs nuo vilties, ir kone išprotėjęs iš baimės.

Visiškoje tyloje šitaip praslinko ketvirtis valandos. Galiausiai pasirodė Kora, dar šiek tiek išbalusi, ir žengė ji sunkiai. Niekas nė neklausė, kas jai iš tiesų nutiko, visiems atrodė, kad ir taip atspėjo artėjant laimingąjį įvykį, sunku buvo apie tai kalbėti, visi degė nekantrumu sužinoti, tik bijojo išgirsti. Tik Kašlenas išdrįso paklausti:

– Ar jau geriau?

Ji atsiliepė:

– Taip, ačiū, čia nieko tokio. Bet pasistenkime grįžti kuo anksčiau, mane šiek tiek kamuoja migrena.

Susiruošus vykti, ji paėmė vyrą už rankos, lyg būtų norėjusi atskleisti kažkokią paslaptį, bet vis dėlto nedrįstų prisipažinti.

Draugai išsiskyrė Sen Lazaro geležinkelio stotyje. Mazas neva prisiminė darbo užduotį, kurią turėjo užbaigti, tad, su visais maloniai atsisveikinęs bei paspaudęs rankas, nuėjo.

Kai Kašlenas liko tik su dukteria ir žentu, iškart paklausė:

– Tai kas gi tau nutiko valgant priešpiečius?

Kora iš pradžių neatsiliepė, paskui šiek tiek padvejojusi pasakė:

– Nieko. Mane šiek tiek supykino.

Ji vos ėjo, bet šypsojosi. Lezablis, jautęsis kaip nesavas, apimtas nerimo, kamuojamas besiblaškančių prieštaringų minčių, kai prabangos godulį keitė bukas pyktis, degino gėda, graužė pavydulingas nusižeminimas, pasielgė kaip tie miegaliai, kurie paprasčiausiai užmerkia akis, kai rytiniai saulės spinduliai prasimuša pro užuolaidas ir išraižo jų antklodes šviesos linijomis.

Grįžus namo Lezablis pareiškė, kad jam reikia pabaigti vieną darbą ir užsidarė savo kambaryje. Tuomet Kašlenas apkabino dukterį per pečius ir paklausė:

– Tai tu nėščia, ar ne?

Ji sumurmėjo:

– Man atrodo, kad taip. Jau antras mėnuo.

Ji dar nebaigė kalbėti, o jis jau iš džiaugsmo stryktelėjo, paskui jis pasileido aplink ją šokti viešnamio kankaną, kurį išmoko dar tais laikais, kai tarnavo karo įguloje. Nors kliudė didžiulis pilvas, jis aukštai kilnojo kojas ir šokinėjo, net kambarys bildėjo. Baldai lingavo, bufete dzingsėjo stiklinės, sietynas švytavo ir virpsėjo lyg laivo žibintas. Paskui jis pagriebė savo brangiąją dukrelę į glėbį ir karštai išbučiavo, paskui familiariai pliaukštelėjo jai per pilvą ir paklausė:

– Na, pagaliau turime! Jau pasakei savo vyrui?

Ji tučtuojau susidrovėjo ir pralemeno:

– Ne… dar ne… aš… aš laukiau.

Tačiau Kašlenas sušuko:

– Puiku, puiku. Tu gėdiniesi. Palauk, aš, aš jam pasakysiu!

Ir jis nuskubėjo į žento kambarį. Lezablis, kuris nieko neveikė, pamatęs jį įeinant, iškart pašoko. Tačiau uošvis jam net neleido atsipeikėti:

– Ar žinote, kad jūsų žmona pastojo?

Netikėtai užkluptas sutuoktinis visiškai sutriko, net raudonis išmušė skruostus.

– Kas? Kaip? Kora? Ką jūs sakote?

– Aš sakau, kad ji pastojo, ar girdite? Mums tokia sėkmė!

Ir, netverdamas džiaugsmu, griebė jam už rankų, suspaudė jas, pakratė, tarsi jį sveikintų, tarsi jam dėkotų, ir vis kartojo:

– Na, pagaliau turime! Kaip puiku, kaip puiku! Tik pagalvokite, turtai dabar jau mūsų.

Jis nesusivaldė ir suspaudė Lezablį glėbyje.

Kašlenas šaukė:

– Tai per milijoną, pagalvokite, per milijoną! – Ir jis pasileido šokti, paskui ūmai stabtelėjo: – Eikite, greičiau, ji laukia jūsų, nors pabučiuokite!

Ir, sugriebęs per juosmenį, taip žentą pastūmė, kad tas lyg kėglių rutulys įlėkė į valgomąjį, kuriame sunerimusi Kora net atsistojusi klausėsi, ką jie kalba.

Pamačiusi įsiveržiantį vyrą, iš netikėtumo net atšoko atgal ir neteko žado. Lezablis stovėjo priešais, išbalęs, perkreiptu veidu. Atrodė, kad jis yra teisėjas, o ji – kaltinamoji. Pagaliau jis pratarė:

– Regis, esi nėščia?

Ji virpančiu balsu pralemeno:

– Panašu į tai.

Tačiau Kašlenas stvėrė juos abu už sprando ir taip prispaudė vieną prie kito, kad net nosys susiplojo, ir visa gerkle suriko:

– Pasibučiuokite, kad jus šunys! Juk yra dėl ko!

Kai pagaliau juos paleido, tai net trykšdamas beprotišku džiaugsmu iškilmingai paskelbė:

– Partija pagaliau laimėta! Taigi, Leopoldai, kuo skubiau pirksime vilą užmiestyje. Ten tai jau galėsite pataisyti savo sveikatą.

Vien nuo minties apie sveikatą Lezablis krūptelėjo. O uošvis tęsė:

– Mes ten pasikviesime poną Toršbefą kartu su žmona, juk jo pavaduotojui tarnyba eina į pabaigą, tai galėsite atsisėsti į jo vietą. Štai tiesus kelias prie tikslo!

Su kiekvienu Kašleno žodžiu Lezabliui skleidėsi raiškūs vaizdai, ir jis netgi matė save pasitinkantį viršininką prie baltos gražios vilos paupyje. Jis apsivilkęs dryžuotą drobės švarką, su panama ant galvos.

O atgyjant jo viltims, kažkas švelnaus įėjo į širdį, kažkas tokio šilto ir gero persmelkė visą kūną, ir jam iškart palengvėjo, jo savijauta tiesiog akyse taisėsi.

Jis nusišypsojo, nors dar nieko neatsakė.

O Kašlenas, apsvaigęs nuo naujų lūkesčių, pakylėtas svajonių sparnais, tęsė:

– Kas žino? Gal net turėsime įtakos visos šalies likimui? Galbūt jūs tapsite deputatu. Bet kuriuo atveju būsime itin reikšmingi ir turėsime kuo mokėti už gyvenimo malonumus. Jūs įsigysite arkliuką ir brikelę kasdieniam važinėjimui į stotį.

Prieš Lezablio akis vis skleidėsi prabangos, puošnumo ir gerovės vaizdai. Nuo minties, kad jis vadelios vežimaitį, kaip tie turtuoliai, kuriems taip dažnai pavydėdavo laimingos dalios, galutinai apsalo. Ir net neištvėrė neleptelėjęs:

– Na, taip! Tai, pavyzdžiui, yra nuostabu.

Kora, matydama, kad jis įveiktas, taip pat šypsojosi ir net susigraudino iš dėkingumo, o Kašlenas, nematydamas daugiau jokių kliūčių, pareiškė:

– Eime vakarieniauti į restoraną. Po šimts velnių! Reikėtų mums surengti šiokią tokią puotą.

Namo jie grįžo įkaušę, o Lezablis, kuriam dvejinosi akyse ir mintys blaškėsi kaip pasiutusios, net nesugebėjo nusigauti iki savo tamsiosios kamarėlės. Ir jis atsigulė, gal netyčia, gal užsimiršęs, į dar tuščią žmonos lovą. Visą naktį jam dingojosi, kad guolis sūpuojasi lyg laivas, linguoja, vartaliojasi ir blaškosi. Jį netgi ištiko lengvas jūros ligos priepuolis.

Kai pabudo, tai labai nustebo, pamatęs Korą savo glėbyje.

Ji atmerkė akis, nusišypsojo ir, apimta dėkingumo bei švelnumo, spontaniškai jį pabučiavo. Paskui pračiulbo balseliu, būdingu moterims, kai jos stengiasi prisimeilinti:

– Būk toks geras, neik šiandien į ministeriją. Daugiau tau nėra reikalo būti tokiam stropiam, juk mes netrukus tapsime turtingi. Ir dar sykį išvažiuosime į kaimą, tik vienu du.

Jis jautėsi gerai pailsėjęs, net persisotinęs palaima, kuri apima, kai praeina po besaikės šventės visame kūne atsiradusi gėla, ir net salo nuo patalų šilumos. Jis pajuto neapsakomą troškimą šitaip tysoti be galo ilgai, ir nieko daugiau neveikti, tik šitaip apatiškai snūduriuoti. Iki šiol nežinomas ir galingas tinginystės potraukis tiesiog paralyžiavo sielą, maloniu stinguliu užtvindė raumenis. Iš pradžių neaiški, bet vis nenurimstanti, palaiminga mintis plastėjo jo galvoje: „Būsiu turtingas, nuo nieko nepriklausomas.“

Tačiau po akimirkos jis net sustingo iš siaubo ir tylutėliai sušnibždėjo, lyg sergėtųsi, kad jo žodžių kas nors neišgirstų už sienos:

– O tu visiškai tikra, kad esi nėščia?

Ji tučtuojau užtikrino:

– Kurgi ne! Aš juk nesuklydau.

O jis, vis dar šiek tiek sunerimęs, pradėjo ją švelniai čiupinėti. Jo ranka perbėgo jos išsipūtusiu pilvu. Paskui jis pareiškė:

– Taip, iš tikrųjų, bet tu nepagimdysi iki nustatytos datos. Šitaip galbūt bus užginčytos mūsų teisės į palikimą.

Tokia prielaida jai sukėlė tik įniršį.

– Na jau ne! Tik pagalvok, po tokių vargų ir pastangų, tikriausio skurdo, dar kažkas ginčytų, tai jau ne! – ji net atsisėdo lovoje, netverdama pasipiktinimu. Ir iškart rėžė: – Eime tučtuojau pas notarą.

Tačiau, jo nuomone, iš pradžių reikėjo pasirūpinti gydytojo pažyma. Tad jie vėl nukako pas daktarą Lefijelį.

Jis iškart juos pažino ir paklausė:

– Na, kaip, ar pavyko?

Abu nuraudo iki ausų, o Kora, jau netverdama savyje, sumurmėjo:

– Manau, kad taip, pone.

Gydytojas trynė rankas.

– Kaip tik to ir laukiau, kaip tik to ir laukiau. Būdas, kurį jums nurodžiau, visada pasiteisina, nebent kuris nors sutuoktinis būtų visai nepajėgus.

Apžiūrėjęs jaunąją moterį, pareiškė:

– Taip ir yra! Bravo!

Ir jis popieriaus lape parašė: „Žemiau pasirašęs Paryžiaus medicinos fakulteto mokslų daktaras patvirtina, kad poniai Leopold Lezabl, mergautine pavarde Kašlen, nustatyti visi maždaug trijų mėnesių nėštumo požymiai.“

Paskui jis pasisuko į Lezablį.

– O jūs? Kaip jūsų plaučiai? Kaip jūsų širdis?

Jis paklausė širdies ritmo ir priėjo prie išvados, kad ligonis visiškai pasveiko.

Iš gydytojo jie išlėkė nesiekdami kojomis žemės ir laikydamiesi už parankių, tokie buvo laimingi ir kupini džiaugsmo. Pakeliui Leopoldui dingtelėjo mintis:

– Ko gero, būtų neblogai, jei prieš einant pas notarą apsijuostum keletu rankšluosčių, tai iškart kris į akis ir palankiai nuteiks. Juk jis gali pagalvoti, kad mes paprasčiausiai norime laimėti laiko.

Jie vėl grįžo namo, ir jis pats nurengė žmoną, kad geriau pritvirtintų tą netikrą pilvą. Dešimtkart iš eilės jis keitė rankšluosčius, žiūrinėjo iš kelių žingsnių atstumo, kad įsitikintų, ar pavyko pasiekti beveik tobulą panašumą.

Kai galiausiai liko patenkintas rezultatu, jie išėjo iš namų, ir jis labai išdidžiai žingsniavo gatve šalia to išsipūtusio pilvo, liudijančio jo vyrišką galią.

Notaras juos priėmė labai maloniai. Paskui išklausė jų aiškinimus, perbėgo žvilgsniu pažymą, bet kai Lezablis dar ir užsispyrė: „O dėl kitko, mielas pone, užtenka dirstelėti štai čia“, tuomet užmetė akį į išsipūtusį jo žmonos pilvą ir liko galutinai įtikintas.

Vis dėlto nerimas juo kankino, kol teisingumo tarnas nepaskelbė:

– Puiku. Ar vaikas jau gimęs, ar dar tik turi gimti, jis vis vien egzistuoja, vis vien jau gyvena. Taigi mes atidėsime testamento vykdymą iki ponios gimdymo.

Negalėdami sutramdyti didžiulio džiaugsmo, tik išėję iš teisininko kabineto, jie pasibučiavo tiesiog laiptų aikštelėje.

VII

Nuo tos laimingojo atradimo akimirkos visa šeimynėlė ėmė tiesiog tobulai sutarti. Dabar jau jie buvo ramūs ir džiugūs. Kašlenui sugrįžo ankstesnis gyvenimo džiaugsmas, o Kora gaubte apgaubė savo vyrą rūpestingumu. Lezablis taip pat atrodė visai kitas žmogus, toks, kuris viskuo patenkintas ir toks geraširdis, kaip niekad anksčiau.

Mazas dabar lankydavosi rečiau, ir netgi atrodė, kad šios šeimos aplinka jam nejauki, nors čia jį visą laiką sutikdavo maloniai, gal tik šiek tiek šalčiau, juk laimė yra tokia egoistiška ir visada apeina svetimus.

Atrodė, kad net Kašlenas pajuto užslėptą priešiškumą gražiajam raštininkui, kurį vos prieš keletą mėnesių taip maloningai atvedė į savo namus. Jis ir pranešė šeimos draugui apie Koros nėštumą. Išrėžė jam be užuolankų:

– Žinote, mano duktė nėščia!

Mazas apsimetė nustebęs ir atsakė:

– Tai bent! Turėtumėte būti labai laimingi.

Kašlenas atsiliepė:

– O kaipgi, po velnių!

Tačiau jis netruko pastebėti, kad bendradarbis, atvirkščiai, nė trupučio neatrodo sužavėtas. Vyrai nebūna itin patenkinti, jei moteris, aplink kurią jie rėžia sparną, dėl jų ar dėl kurio nors kito kaltės atsiduria tokioje būklėje.

Vis dėlto Mazas kiekvieną sekmadienį ateidavo vakarieniauti. Tačiau kartu leidžiami vakarai darėsi vis slogesni, nors jokių rimtų nesutarimų ir neiškildavo, tik nepaaiškinamas susikaustymas su kiekviena savaite įsitvyrodavo vis labiau. Kažkurį vakarą, kai tik jis išėjo, Kašlenas, kaip reikiant suirzęs, pareiškė:

– Ir kaip jis man įgriso!

O Lezablis atsiliepė:

– Tai jau tikrai, ne toks jis jau patrauklus, kai susipažįsti iš arčiau.

Kora nuleido akis. Ir savo nuomonės nepasakė. Atrodė, ją dabar varžo didžiojo Mazo draugija, o šis savo ruožtu šalia jos tarsi kažko gėdijosi, žiūrėdamas į ją jau nesišypsojo kaip kadaise, daugiau nesiūlydavo eiti kartu į teatrą, galėjai manyti, kad ankstesnė nuoširdi draugystė dabar pavirto iš pareigos tempiama našta.

Kartą ketvirtadienį, kai vyras tik prieš pat vakarienę grįžo iš kanceliarijos, Kora tarpduryje išbučiavo jam žandenas švelniau negu bet kada ir sušnibždėjo į ausį:

– Tu tikriausiai mane barsi?

– Už ką?

– Už tai, kad… Ponas Mazas šiandien popiet buvo atėjęs su manimi pasimatyti. O aš vis dėlto nenoriu, kad žmonės apie mane liežuvautų, tai paprašiau, kad jis nesilankytų, kai tavęs nėra namie. Man atrodo, kad jis trupučiuką užsigavo!

Nustebęs Lezablis paklausė:

– Nagi! O ką jis pasakė?

– Ak! Ko nors ypatingo jis nepasakė, bet man tai vis vien nepatiko, ir tada paprašiau, kad jis apskritai nustotų lankytis. Tu juk puikiai žinai, kad tai jūs su tėčiu pas mus jį atsivedėte, aš čia visai niekuo dėta. Dėl to ir bijojau, kad tu liksi nepatenkintas, jog užtrenkiau jam duris.

Džiaugsmas ir dėkingumas užliejo širdį jos vyrui.

– Tu gerai padarei, labai gerai. Už tai netgi esu dėkingas.

Kora, dar prieš tai apgalvojusi, kaip geriau sureguliuoti abiejų vyrų santykius, tęsė:

– Kanceliarijoje apsimesk, kad nieko nežinai, ir kalbėkis su juo lyg niekur nieko. Tik tiek, kad jis čia daugiau neateis.

Lezablis, švelniai apkabinęs žmoną, nubučiavo jai akis ir skruostus. Ir vis kartojo:

– Tu tikras angelas!.. Tu tikras angelas!..

Ir, liesdamasis su žmona pilvu, pajuto, kokiu kietu kauburiu bręsta jos įsčiose vaikas.

VIII

Belaukiant gimdymo įvykiai tarsi sustojo.

O paskutiniosiomis rugsėjo dienomis Kora pagimdė dukrelę. Ją pavadino Dezire, arba Trokštamąja, bet norėdami, kad krikštynos vyktų iškilmingai, viloje, kurią jie dar tik ruošėsi pirkti, jas atidėjo kitai vasarai.

Vilą jie išsirinko Anjere, prie Senos atšlaitės.

O žiema buvo didžių įvykių metas. Vos perėmus palikimą, Kašlenas paskelbė, kad išeina į pensiją, jo prašymą nedelsiant patenkino, šitaip jis ir atsisveikino su kanceliarija. Laisvalaikiu siūliniu pjūkleliu ėmė pjaustinėti įvairius daiktelius iš cigarų dėžučių dangtelių. Jis primeistravo laikrodžių korpusų, skrynelių, vazonėlių, visokių keistų dalykų. Aistra tokiam triūsui užsidegė tada, kai Operos prospekte pamatė keliaujantį prekiją, kuris iš medžio plokštės pjaustė tokius pat niekučius. Tik jam dar reikėjo, kad aplinkiniai be perstojo žavėtųsi vis naujais jo dirbiniais, jų įmantria, bet vis dėlto ir vaikiška apdaila.

Net jis pats, susižavėjęs nuosavu kūriniu, nepaliaujamai kartodavo:

– Tiesiog nuostabu, ką sugeba kartais sukurti žmogus!

Viršininko pavaduotojas ponas Rabo pagaliau numirė, ir Lezablis buvo paskirtas eiti jo pareigas, nors jas atitinkančio rango jam nesuteikė, mat nepraėjo užtektinai laiko nuo paskutiniojo paaukštinimo.

Kora labai greitai tapo visai kita moterimi – santūresne, elegantiškesne, ji pagaliau suprato, atspėjo, veikiau suuodė, kokiems charakterio pokyčiams įpareigoja turtas.

Naujųjų metų proga ji aplankė viršininko žmoną, storą moteriškę, gryniausią provincialę, kuri tokia išliko net po trisdešimt penkerių metų gyvenimo Paryžiuje, ir taip jai meilinosi ir stengėsi sužavėti, kad kaip nors įkalbėtų būti jos vaiko krikštamote, kol ponia Toršbef pagaliau nesutiko. Krikštatėviu pasirinktas Kašlenas, tai yra senelis.

Krikštynos vyko gražų birželio sekmadienį. Į jas pakviesta visa nedidelė kanceliarija, išskyrus gražuolį Mazą, kuris pas Lezablius jau apskritai nesirodydavo.

Dar nuo devintos ryto Lezablis geležinkelio stotyje laukė traukinio iš Paryžiaus, o grumas, apvilktas livrėja auksuotomis sagomis, laikė už apynasrio įmitusį ponį, pakinkytą į naujutėlaitę brikelę.

Pagaliau iš tolo pasigirdo garvežio švilpimas, ir netrukus jis išniro tarp peronų, tempdamas virtinę vagonų, iš kurių pliūptelėjo ištisas srautas keleivių.

Ponas Toršbefas išlipo iš pirmosios klasės kupė kartu su žėrinčia papuošalais žmona, o pro antros klasės vagono duris iššoko Pitolė ir Buaselis. Tėvuko Savono kviesti nedrįso, bet nuspręsta, kad per popietę neva atsitiktinai su juo susidurs, o su viršininko pritarimu atsives jį ir pavakarieniauti.

Lezablis nuskuodė pasitikti savo viršininko, kuris atrodė neįtikėtinai striukas su redingotu, prie kurio kabojo milžiniškas ordinas, primenantis išsiskleidusią raudoną rožę. Griozdiškas kiaušas, pridengtas plačiakrašte skrybėle, atrodė, tuoj sutrėkš menkutį kūną, tad jo išvaizda įgavo dar daugiau groteskiškų bruožų, o jo žmona, šiek tiek pasistiebusi, dairėsi į visas puses per jo viršugalvį.

Spinduliuojantis iš džiaugsmo Leopoldas tik lankstėsi ir dėkojo. Jis įlaipino juos į brikelę, paskui atskubėjęs prie abiejų bendradarbių, kukliai ėjusių už viršininko, stipriai paspaudė jiems rankas ir atsiprašė, kad jie negalės sutilpti į tokį mažą vežimaitį.

– Eikite palei krantinę, ir atsidursite prie mano namų durų, „Dezirė“ vila, ketvirtoji už posūkio. Paskubėkite!

Ir, įlipęs į vežimaitį, pats paėmė vadeles ir paragino arklį, o grumas vikriai peršoko ant užpakalinės sėdynės.

Krikštynų apeigos vyko labai iškilmingai. Paskui visi sugrįžo į vilą pusryčių. Kiekvienam svečiui po servetėle buvo padėta dovana, atitinkanti jo reikšmingumą. Krikštamotė gavo masyvią aukso apyrankę, jos vyras – kaklaraiščio segę, papuoštą rubinu, Buaselis rado juchto piniginę, o Pitolė atiteko daili jūros putos pypkė. Tai Dezirė, aiškino tėvai, sunešė tas dovanas savo naujiesiems draugams.

Ponia Toršbef, visa išraudusi iš sumišimo ir pasitenkinimo, užsisegė ant savo storo riešo tviskančią apyrankę, o štai viršininkas ryšėjo pernelyg siaurą kaklaraištį, tad įsisegė savo papuošalą į redingoto atlapą, po Garbės Legiono ordinu, tarytum kitą, ne tokį reikšmingą apdovanojimą.

Už lango matėsi, kaip didžiuliu kaspinu tarp apaugusių miškais šlaitų Siurenės link nuvinguriuoja upė. Saulės spinduliai ugnies pliūpsniais krito į vandenį, ir atrodė, kad upės vaga sruvena liepsna. Per pusryčius visi iš pradžių gerokai varžėsi, nes pono ir ponios Toršbefų dalyvavimas įpareigojo laikytis rimties. Pamažu svečiai įsismagino. Kašlenas laidė vulgarius sąmojus, nes jam atrodė, jei jau turtingas, tai viskas galima, bet visi iš tikrųjų juokėsi.

Jei taip elgtųsi Pitolė ar Buaselis, kiltų pasipiktinimas.

Valgant desertą, pagaliau atneštas ilgai lauktas kūdikis, kurį visi veržėsi išbučiuoti. Panardintas lyg į sniego pusnį baltų nėrinių patale, jis drumstai mėlynomis akutėmis beprasmiškai žiūrėjo į šiuos žmones, galiausiai šiek tiek pakreipė savo papurtusią galvytę, ir atrodė, kad atsiranda šioks toks dėmesio probrėkšmis.

Pasinaudojęs visuotiniu šurmuliu, Pitolė šnipštelėjo stovinčiam šalia Buaseliui į ausį:

– Aš ją pavadinčiau ne Dezire, o Mazete.

Jau kitą dieną šie žodžiai apskriejo visą ministeriją.

Tuo tarpu laikrodis išmušė antrą valandą, ir, jau gurkšnojant likerius, Kašlenas pasiūlė apžiūrėti jo vilą, paskui pasivaikščioti Senos pakrantėmis.

Svečiai nuo palėpės iki rūsio žąsele perėjo visus kambarius, paskui, stabtelėdami ties kiekvienu medžiu bei augalu, greitosiomis apžingsniavo sodą, o pasivaikščioti išėjo pasiskirstę į du būrelius.

Kašlenas, kuris truputį varžėsi damų draugijos, nusitempė Buaselį ir Pitolė į pakrantės kavinę, o ponai Toršbefas ir Lezablis kartu su žmonomis persikėlė į kitą krantą, nes nepritinka padorioms moterims maišytis tarp įsilinksminusių prasčiokų.

Moterys lėtai žingsniavo baržų vilkimo keliu, pavymui ėjo jų vyrai, rimtai aptarinėdami kanceliarijos reikalus.

Upe šmirinėjo jolai¹, smagiais irklų mostais varomi įdegusių žaliūkų, kad net čia matėsi, kaip po oda juda jų tvirti raumenys. Upeivės, išsitiesusios ant baltų ar juodų kailių, prižiūrėjo vairą, ir, saugodamosi saulės kaitros, išskleidė raudono, geltono ir balto šilko skėčius, kurie atrodė kaip milžiniškos gėlės, plūduriuojančios vandenyje. Sveikinimais, šūksniais ir barniais skardėjo visi laiveliai, iš toli dar atsklido nenutylantis ir padrikas daugybės balsų triukšmas, liudijantis, kaip ši bruzdanti minia švenčia sekmadienį.

Palei upės krantą rikiavosi ilgiausia virtinė sustingusių meškeriotojų, o beveik nuogi nardytojai, atsistoję griozdiškų žvejų valčių paskuigalyje, stačia galva šokdavo į vandenį, vėl ropšdavosi atgal į laivelius ir vėl stryktelėdavo upėn.

Ponia Toršbef vis žiūrėjo, negalėdama atsistebėti. Kora jai paaiškino:

– Šitaip kiekvieną sekmadienį. Tiesiog gadina šių nuostabių apylinkių grožį.

Lėtai priplaukė valtelė. Ją irklavo dvi moterys, o jų šaunuoliai vyrukai drybsojo ant lentų. Viena moteriškė šūktelėjo į krantą:

– Ei! Ei! Jūs, padorios moterys! Galiu jums parduoti vyruką, visai nebrangiai, nenorėsite?

Kora su panieka nusisuko, paėmė už parankės savo viešnią ir pareiškė:

– Ilgiau negalime čia pasilikti, eime. Kas per begėdžiai padarai!

Ir jos skubiai nuėjo.

Ponas Toršbefas pasakė Lezabliui:

– Tai nuspręsta sausio pirmajai. Direktorius dėl to mane užtikrino.

O Lezablis atsiliepė:

– Net nežinau, kaip jums dėkoti, brangusis pone.

Pakeliui jie sutiko Kašleną, Pitolė ir Buaselį, besikvatojančius iki ašarų ir kone velkančius tėvuką Savoną, kurį, kaip jie pasakojo pro juoką, užtiko pakrantėje su mergše.

Išgąsdintas seniokas tik kartojo:

– Tai netiesa, ne, tai netiesa. Taip negražu kalbėti, pone Kašlenai, taip negražu.

O Kašlenas, net dusdamas iš juoko, šaukė:

– Ak tu, senas juokdary! Juk tu ją vadinai: „Mano mieloji žąsyte!“ Štai ir nutvėrėme tą plevėsą!

Naivusis žmogelis atrodė toks sutrikęs, kad netgi oriosios ponios prapliupo kvatoti.

Kašlenas tęsė:

– Jei ponas Toršbefas leis, mes įkalinsime šį prasikaltėlį, ir jis turės pietauti su mumis.

Viršininkas mielai pritarė. Visi juokėsi iš damos, kurią senis neva paliko, o šis bandė išsiginti, susikrimtęs dėl tokios nemalonios išdaigos.

Iki pat vakaro šita istorija tapo neišsenkama tema sąmojams ir netgi suteikė dingsčių nešvankioms užuominoms.

Kora ir ponia Toršbef, susėdusios po priebučio stogine, grožėjosi saulėlydžio atspindžiais. Atrodė, kad saulė nužarstė medžių lapus purpuro dulkėmis. Joks vėjelio dvelksmas nejudino nė šakelės, iš nutviekstų ugnine žara didingų dangaus aukštybių į žemę leidosi vaiski ir begalinė ramybė.

Lėtai praplaukė keli paskutiniai laiveliai, grįžtantys į prieplauką.

Kora paklausė:

– Atrodo, kad ponas Savonas buvo vedęs kažkokią palaidūnę?

Ponia Toršbef, puikiai informuota apie tai, kas dedasi kanceliarijoje, atsakė:

– Taip, ji buvo našlaitė, kur kas jaunesnė už jį, apgaudinėjo vyrą su kažkokiu niekšeliu, galiausiai su juo pabėgo. – Paskui storoji ponia pridūrė: – Tik sakau, kad jis buvo niekšelis, nors nieko apie jį nežinau. Girdėjau, kad jie vienas kitą labai mylėjo. Bet kuriuo atveju, tėvuku Savonu nelabai jau susigundysi.

Ponia Lezabl rimtai atsakė:

– Tai joks pasiteisinimas. Šis vargšas žmogelis vertas gailesčio. Mūsų artimiausiam kaimynui, ponui Barbu, nutiko lygiai tas pats. Jo žmona susižavėjo kažkokiu dailininku, kuris atvažiuodavo čia vasaroti, ir išvyko su juo į užsienį. Aš nesuprantu, kaip moteris gali taip žemai pulti. Mano nuomone, reikia sugalvoti ypatingą bausmę tokioms piktadarėms, kurios užtraukia visai šeimai gėdą.

Alėjos gale pasirodė žindyvė, nešanti ant rankų nėriniais apkaišiotą Dezirę. Kūdikį atnešė pas ponias, ir jis atrodė nurausvintas lyg rožė, taip jį nutvieskė vakaro gaisos. Mergytė į liepsnojantį dangų žiūrėjo tokiomis pat blankiomis, neišraiškingomis ir nustebusiomis akutėmis, kokiomis šiek tiek anksčiau žvelgė į ją apsupusių žmonių veidus.

Vyrai, šnekučiavęsi tolėliau, iškart subėgo, o Kašlenas, pagriebęs anūkę, iškėlė ją ant rankų, lyg būtų norėjęs nuboginti iki pat dangaus skliauto. Ji taip ir pakibo dangaus fone, o jos baltas krikšto drabužėlis leidosi iki žemės.

O senelis sušuko:

– Štai kas yra geriausia pasaulyje! Ar ne, tėvuk Savonai?

Senis neatsiliepė, neturėdamas ką pasakyti, o gal jam kaip tik kilo pernelyg daug įvairių minčių.

Tarnas atvėrė priebučio duris ir paskelbė:

– Ponia, stalas padengtas!

Versta iš: Guy de Maupassant. CONTES ET NOUVELLES. II T. Paris: Gallimard, 1979

---

1 Nedidelis burinis irklinis laivelis.

2015 m. Nr. 7

Iš prancūzų k. vertė Vilius Litvinavičius

Nėra lengvas dalykas pristatyti tokį žymų rašytoją, visuotinai pripažintą klasiką, kaip Gi de Mopasanas (Henri René Albert Guy de Maupassant, 1850–1893). Šis prancūzų rašytojas – fenomenalus. Jo didžiulis literatūrinis palikimas buvo sukurtas vos per dešimtį metų – šeši romanai, penkiolika smulkiosios prozos rinkinių, o pridėjus ir tuos, kurie spausdinti periodikoje, būtų daugiau kaip trys šimtai apsakymų. Ar įmanoma per tokį trumpą laiką tiek parašyti, ir dar genialiai? Kamuojamam sunkios ir nepagydomos ligos?

Apysakoje „Palikimas“ atsiskleidžia G. de Mopasano ir satyriko, ir įžvalgaus psichologo talentas. Kūrinys įvairiapusis, jei lygintume jį su trumposiomis autoriaus novelėmis. Kur gali nuvesti žmogų turtų godulys? Šiam materialistinių aistrų apimtam biurokratų pasaulėliui autorius priešpriešina tikrąsias vertybes – gamtos grožį, kurį kūrinio veikėjai, nors ir pastebi, bet traktuoja savaip.

Pasakyti, kad G. de Mopasanas buvo didžiojo G. Flaubert’o mokinys, tai iš tikrųjų daug ką nutylėti. Jis domėjosi ir A. Shopenhauerio filosofija, žavėjosi I. Turgenevo, E. A. Poe, E. T. A. Hoffmanno kūryba. Abiejų pastarųjų autorių neįmanoma priskirti prie realistų… Bet nemenką misticizmo „dozę“ atrasime ir šioje G. de Mopasano apysakoje, nors kūrinys realistinis. Argi Šarlotė Kašlen niekuo neprimena Aleksandro Puškino „Pikų damos“? Argi ne purvinų pinigų prakeikimas šioje istorijoje vaidina fatališką ir esminį vaidmenį?

Štai keletas įdomesnių detalių iš kūrinio istorijos. „Palikimas“ („L’Héritage“) pirmą kartą spausdintas 1884 m. kovo–balandžio mėnesiais savaitraštyje „La Vie Militaire“ („Karinis gyvenimas“), o autoriaus laiškai motinai ir draugams liudija, kad ši apysaka rašyta itin sunkiai, su begale taisymų. Netgi atidavęs kūrinį į redakciją, autorius netrukus atsiėmė dvidešimt penkis rankraščio puslapius, kad vėl juos taisytų. Kodėl gi jis nesirinko kur kas prestižiškesnio „Figaro“ leidinio, kuriame dažniausiai ir spausdindavosi? Vis dėlto kariškiai sumokėjo G. de Mopasanui septyniasdešimt penkių santimų už eilutę honorarą, pagal tų laikų valiutos kursus visa suma buvo tikrai nemenki pinigai. O visa tokių „manipuliacijų“ paslaptis ta, kad „Palikimas“ yra „autoplagijatas“. Paprasčiau tariant, minimame „Figaro“ 1882 m. išėjo gal kelių knygos puslapių apimties G. de Mopasano novelė „Milijonas“ („Un Million“), pasakojanti lygiai tą pačią istoriją. Šiek tiek skyrėsi tik pagrindinis veikėjas, „Milijono“ Leopoldas Bonenas „Palikime“ pakeičia pavardę ir tampa Leopoldu Lezabliu. Suprantama, kad apysaka tampa daugiaplaniu, netgi filosofiniu kūriniu. 1888 m. garsioji „Flammarion“ leidykla išleidžia „Palikimą“ rašytojo prozos rinkinyje, beje, tuo pačiu pavadinimu, įdėjusi į knygą dar keliolika novelių.

Perskaičius šį kūrinį, kyla keistokos ir netikėtos asociacijos su garsiojo ispanų režisieriaus Luiso Bu~nuelio filmu „Kuklus buržuazijos žavesys“. Kažkuo panašūs personažai, pagaliau ir finalinė G. de Mopasano „Palikimo“ vakarienė savotiškai asocijuojasi su niekaip neįvykstančia L. Bu~nuelio vakariene. Bent jau vaidmuo jai skiriamas nė kiek ne mažiau svarbus.

Vis dėlto, kaip pabrėžia daugelis prancūzų literatūros kritikų, G. de Mopasanas nepriklauso tai klasikų kategorijai, kurie šiandien skaitomi „vien iš pagarbos“. Kažkokiu neįtikėtinu būdu jis ištisoms kartoms tapo aktualiu, tikru mūsų dienų rašytoju. 2007–2011 m. prancūzų televizija sukūrė dvidešimt keturių didžiojo klasiko novelių ekranizacijų serialą, pavadinusi jį „Chez Maupassant“ („Pas Mopasaną“). Beje, „Palikimas“ yra pirmojo sezono trečiasis filmas. Šiam serialui G. de Mopasaną ekranizavo žymiausi prancūzų režisieriai, vaidino garsiausi kino ir teatro aktoriai.

Atrodo, kad nuo G. de Mopasano niekur nepabėgsi… Taip, tai iš tiesų klasika, kurios nesibaidoma, tai klasika, kurios nuolat ieškoma. O ką joje atrandame? Pernelyg daug, kad apsakytum keliais žodžiais…

I

Katiuliui Mendesui¹

Dar neišmušė dešimtos valandos, o iš visų Paryžiaus kampelių sugūžėję tarnautojai jau plūdo ištisu srautu prie pagrindinio Jūrų ministerijos įėjimo, juk artėjo Naujieji metai – uolių pastangų ir paaukštinimų tarnyboje laikas. Skubių žingsnių tapsėjimas užtvindė didžiulį ir klaidų kaip labirintas pastatą, išvarpytą painiais koridoriais su begale durų, atsiveriančių į kabinetus.

Įsmukęs į savo kontorėlę tarnautojas spustelėdavo anksčiau atėjusiam bendradarbiui ranką, nusimesdavo fraką, persivilkdavo padėvėta darbine apranga ir atsisėsdavo prie rašomojo stalo, kur jau laukė stirtos popierių. Vėliau nulėkdavo į gretimą kabinetą sužinoti, kokios naujienos. Pirmiausia jis pasidomėdavo, ar viršininkas jau darbe, ar giedra jo nuotaika, ar didelė dienos laiškų siunta.

Tiekimo skyriaus raštvedys ponas Sezaras Kašlenas, buvęs jūrų pėstininkų puskarininkis, kuriam per daugelį metų pavyko tapti vyriausiuoju raštvedžiu, paeiliui surašinėjo į didžiulę registracijos knygą visus tuos dokumentus, kuriuos atnešė kanceliarijos pasiuntinys. Priešais jį sėdintis ekspeditorius tėvukas Savonas, toks senas priekvaiša, garsus visoje ministerijoje savo vedybinio gyvenimo negandomis, lėtai vedžiodamas plunksną baigė kopijuoti viršininko pranešimą, ir net skersas sustingo, kad mestų iš šono kruopštaus kopijuotojo akį į atliktą darbą.

Ponas Kašlenas, storulis, trumpais žilais plaukais, stirksančiais šepečiu, nepertraukdamas savo kasdienio triūso, atsiduso:

– Trisdešimt dvi depešos iš Tulono. Šis uostas mums jų atsiunčia tiek, kiek visi kiti keturi kartu sudėjus².

Paskui jis, kaip ir kiekvieną rytą, uždavė tėvukui Savonui tą patį klausimą:

– Nagi, mielasis tėvuk Savonai, kaip laikosi jūsų žmona?

Senis, neatsitraukdamas nuo darbo, atsiliepė:

– Jūs gi gerai žinote, pone Kašlenai, kad ši tema man labai skausminga.

O raštvedys prapliupo kvatotis, ir taip būdavo kaskart, vos tik jis išgirsdavo tokį atsakymą.

Girgžtelėjo prasiverdamos durys, ir pasirodė ponas Mazas. Tai buvo gražus tamsiaplaukis jaunuolis, besirengiantis pernelyg elegantiškai; jis manėsi esąs pažemintas, įsitikinęs, kad išvaizda ir manieromis gerokai pranoksta savo užimamą tarnybinę padėtį. Ant jo pirštų buvo masyvūs žiedai, iš liemenės kišenėlės karojo stora laikrodžio grandinė, monoklį įsidėdavo tik dėl prašmatnumo, nes dirbdamas jį nusiimdavo, ir vis pasukiodavo riešus, kad visi pastebėtų, kokiomis didžiulėmis blizgančiomis sagomis papuošti jo rankogaliai.

Dar neperžengęs slenksčio jis pasiteiravo:

– Ar daug šiandien darbo?

Ponas Kašlenas atsakė:

– Tai čia Tulonas mums jo vis duoda. Kaip žinoma, artinasi Naujieji metai, tad jie, tuloniečiai, ir stengiasi.

Tačiau kitas tarnautojas, guvaus proto šmaikštuolis ponas Pitolė, ką tik pasirodęs kabinete, juokdamasis paklausė:

– Jeigu jau taip, tai kas mums daugiau lieka, jei ne stengtis?

Paskui, traukdamas iš kišenėlės laikrodį, pareiškė:

– Dar be septynių minučių dešimt, o jau visi darbo vietose! Mazai, ką jūs apie tai pasakysite? Galiu su jumis susilažinti, kad Jo Aukštybė ponas Lezablis atėjo devintą valandą minutė minutėn su mūsų šlovinguoju viršininku.

Raštvedys nustojo rašyti, užsikišo plunksną už ausies ir alkūnėmis užsirėmęs ant savo kanceliarinio stalelio atsiliepė:

– Na, jei šitam, pavyzdžiui, nepavyks prasimušti, tai jau niekaip neprikiši, kad pritrūko pastangų!

O ponas Pitolė, atsisėdęs ant stalo krašto ir sūpuodamas koją, atsakė:

– Bet jis prasimuš, tėvuk Kašlenai, jis prasimuš, galite būti tikras. Pastatyčiau dvidešimt frankų prieš vieną sū, kad neprireiks ir dešimties metų, o jis taps viršininku.

Ponas Mazas, šildęsis prie židinio kojas ir sukęsis cigaretę, tik sumurmėjo:

– Po galais! Tik aš labiau linkęs visą gyvenimą tenkintis tais dviem tūkstančiais keturiais šimtais, negu šitaip nertis iš kailio, kaip jis.

Pitolė apsisuko ant kulno ir pašaipiai atrėžė:

– Tačiau šiandien, gruodžio dvidešimtąją, tai jums, brangusis, nesutrukdė ateiti dar prieš dešimt.

Bet pašnekovas tik abejingai gūžtelėjo pečiais.

– Po velnių! Betgi aš nenoriu likti visų uodegoje. Kadangi jūs visi čia susirinkote pasigrožėti brėkštančia aušra, tai ir aš darau tą patį, nors jūsų uolumas man atrodo apgailėtinas. Tačiau man toli iki to, kad vadinčiau viršininką „brangiuoju ponu“, kaip elgiasi Lezablis, išeičiau iš čia pusę septynių ir dar imčiau darbo į namus. Beje, aš esu aukštuomenės žmogus, todėl turiu ir kitokių priedermių, kurios užima laiko.

Kašlenas nustojo užrašinėti ir įsisvajojo, įsmeigęs į tuštumą bereikšmį žvilgsnį. Pagaliau jis paklausė:

– Kaip jums atrodo, ar ir šiemet jis bus paaukštintas?

Pitolė net šūktelėjo:

– Galiu tave užtikrinti, kad jis bus paaukštintas, ir gal ne vieną, o dešimt kartų. Tai ne šiaip sau landūnas.

Ir jie vėl užvedė amžinąją paaukštinimų ir premijų temą, kuri jau geras mėnuo nuo rūsių iki palėpių kiršino tą biurokratų avilį.

Jie svarstė galimybes, dėliojo skaičius, narstė pareigybes, piktinosi numanomais nepelnytais paaukštinimais. Jie pradėjo begalinius ginčus apie tai, kas jau kalbėta anksčiau, o poryt vėl dėstys tas pačias nuostatas, kartos tuos pačius teiginius ir tuos pačius žodžius.

Tuo metu įėjo dar vienas raštvedys, išblyškęs, mažiukas, liguistos išvaizdos – tai buvo ponas Buaselis, kurio gyvenimas rutuliojosi lyg Aleksandro Diuma (tėvo) romanuose. Kur tik jis pasisukdavo, viskas pavirsdavo nepaprastais nuotykiais, tad kiekvieną rytą jis savo draugužiui Pitolė pasakodavo apie neįtikėtinus praėjusio vakaro susitikimus, name, kuriame jis gyveno, vykstančias tik jam žinomas dramas, apie baisius šauksmus gatvėje, dėl kurių praverdavo langą beveik pusę keturių nakties. Kiekvieną dieną jam tekdavo skirti dvikovininkus, tramdyti patrakusius arklius, ginti nuo pavojų moteris, ir nors buvo labai menko sudėjimo, tačiau ramiai ir įtikinamai porindavo apie žygdarbius, šlovinančius jo tvirtą ranką.

Kai jis pagaliau suprato, kad kalbama apie Lezablį, tai pareiškė:

– Vieną gražią dieną aš pasakysiu tam snargliui, ko jis vertas; ir jei jis pabandys palikti mane uodegoje, tai aš taip jį papurtysiu, kad iškratysiu bet kokį norą vėl imtis to paties.

Ramiai teberūkęs Mazas tik nusišaipė:

– Būtų gerai, jeigu tuo užsiimtumėte šiandien, nes iš patikimų šaltinių sužinojau, kad jus vėl nustūmė į šalį, palikdami laisvą vietą Lezabliui.

Buaselis iškėlė kumštį.

– Galiu jus užtikrinti, jei…

Štai vėl atsivėrė durys, ir pasirodė lieknas jaunuolis, užsiželdinęs žandenas kaip karinio laivyno karininkas ar advokatas ir dėvintis labai aukštą stačią apykaklę, o kai pradėdavo savo greitakalbę, atrodė, kad niekada nesugebės užbaigti to, ką norėjo pasakyti. Sprendžiant iš veido išraiškos, turėjo būti labai užsiėmęs, taigi jis paskubomis spustelėjo bendradarbiams rankas kaip žmogus, kuriam nėra laiko trainiotis po kampus, ir iškart priėjo prie raštvedžio.

– Brangusis Kašlenai, gal malonėtumėte paduoti Šaplū aplanką, kanapių gijos lynams, Tulonas, kodas ATV-1875?

Tarnautojas atsikėlė, pasistiebęs nuėmė kartoninę dėžę ir ištraukė pluoštą dokumentų, sudėtų į melsvą aplanką, o jį ištiesęs paklausė:

– Štai, pone Lezabli, bet ar žinote, kad viršininkas iš šio aplanko vakar išėmė tris pranešimus?

– Taip, jie pas mane, dėkoju…

Ir jaunuolis skubiai išėjo.

Vos jis spėjo dingti už durų, kaip Mazas pareiškė:

– Nagi! Koks mitrumas! Gali pamanyti, kad jis jau viršininkas.

O Pitolė dar įgėlė:

– Kantrybės! Kantrybės! Jis taps juo greičiau už bet kurį iš mūsų.

Kašlenas taip ir neprisėdo rašyti. Atrodė, kad prie jo prikibo kažkokia įkyri mintis. Pagaliau jis pratarė:

– O juk šito vaikino laukia graži ateitis!

Mazas tik sumurmėjo niekinamu tonu:

– Tiems, kuriems atrodo, kad darbas ministerijoje yra puiki karjera, taip. Bet kitiems šito per mažai…

Pitolė jį pertraukė:

– O jūs tikriausiai tikitės tapti ambasadoriumi?

Pašnekovas tik nekantriai mostelėjo:

– Aš nekalbu apie save. Man į tai nusispjaut! Kad ir kas būtų, aukštuomenės akyse kanceliarijos viršininko postas yra menkniekis.

Ekspeditorius tėvukas Savonas per tą laiką taip ir neatsitraukė nuo savo nuorašų. Tačiau jau kelinta minutė, kaip jis vis mirkė ir mirkė plunksną rašalinėje, paskui karštligiškai nušluostydavo drėgna kempinėle, nuolat sušlapinama stiklinaitėje, bet niekaip nesisekė išvedžioti nė vienos raidelės. Juosvas skystis nuvarvėdavo metaliniu plunksnos smaigaliu ir lašai krisdavo žemyn, margindami popierių didelėmis, apvaliomis dėmėmis. Naivusis žmogelis, priblokštas ir nusiminęs, tik stebeilijosi į savo nuorašą, kurį jau tiek kartų teko vis perrašinėti, pagaliau tyliai ir liūdnai ištarė:

– Dar ir rašalas klastojamas!

Ir visa raštinė pratrūko kvatoti visa gerkle. Kašlenas braukė pilvu nuo stalo dulkes, Mazas taip susirietė dvilinkas, lyg bandytų atbulomis įlįsti į židinį, Pitolė trepsėjo, kosėjo ir purtė dešinę ranką, tarsi būtų į vandenį įmerkęs rankovę, net Buaselis, ir tas duso iš juoko, nors gyvenime paprastai įžvelgdavo tragiškąją, o ne komiškąją jo pusę.

Tačiau tėvukas Savonas, galiausiai susiprotėjęs nušluostyti netikusią plunksną į redingoto skverną, atrėžė šaipūnams:

– Nėra ko čia juoktis. Aš buvau priverstas du ar tris kartus perdaryti visą darbą.

Jis išsitraukė iš aplanko kitą popieriaus lapą, uždėjo transparantą ir pradėjo antraštę: „Pone Ministre ir brangus kolega…“ Dabar rašalas jau nesiliejo nuo plunksnos ir netepė raidžių. Taigi senis vėl įsitaisė skersas prie rašomojo stalo ir ėmėsi savo nuorašų.

Tačiau bendradarbiai, nesiliaudami nė akimirkai, vis juokėsi. Jie tiesiog duso nuo juoko. Netrukus sueis pusė metų, kaip jie krečia tą patį pokštą šiam žioplam seniui, o tas ničnieko nepastebi. Visa gudrybė, kad jie užvarvindavo porą lašų aliejaus ant drėgnos kempinėlės, kuria valoma plunksna. Plienas aplipdavo riebalais, ir rašalas jau nekibo, o senasis ekspeditorius ištisas valandas piktindavosi ir sielvartaudavo, kol galiausiai, sunaudojęs ne vieną dėžutę plunksnų ir ne vieną buteliuką rašalo, pareikšdavo, kad kanceliarinės prekės šiais laikais pasidarė apskritai niekam tikusios.

Šitaip jo kasdienis triūsas pavirto nenutrūkstamais kankinimais. Jam dar įmaišydavo į tabaką parako, į grafiną, iš kurio jis gėrė, įberdavo kokios nors šlykštynės, o jį tikindavo, kad nuo Komunos laikų namų apyvokos daiktai yra tiesiog masiškai klastojami, nes socialistai šitokiais būdais siekia atnešti kuo daugiau žalos vyriausybei ir galiausiai sukelti revoliuciją.

Jis jautė siaubingą neapykantą anarchistams, kuriuos manė užsislaptinusius visur, visur tykančius, ir jį apimdavo kone mistinė grėsmingos ir bloga lemiančios nežinios baimė.

Ir štai koridoriuje nuskardėjo šaižus varpelis. Visi bemat atpažindavo tą įnirtingą viršininko, pono Toršbefo, skambinimą, tad nieko nelaukę būriu metėsi pro duris ir išsilakstė po savo narvelius.

Kašlenas vėl sėdo registruoti dokumentų, paskui darsyk padėjo plunksną į šalį, pasirėmė ranka skruostą ir susimąstė.

Jis jau seniai brandino vieną niekaip jo nepaliekantį ramybėje sumanymą. Buvęs jūrų pėstininkų puskarininkis, po trijų sužeidimų – vieno gauto Senegale, o kitų dviejų Kochinchinoje³, buvo atleistas iš karinės tarnybos ir tik per ypatingą valdžios malonę atsidūrė ministerijoje, kur praėjo ilgą, kupiną skurdo, vargo ir kartėlio žemiausio pavaldinio kelią, o valdžią, oficialiąją valdžią, jis vertino kaip didžiausią šio pasaulio pasiekimą. Kanceliarijos viršininkas jo akyse buvo išskirtinė būtybė, gyvenanti nežemiškose sferose, o tarnautojai, apie kuriuos kalbėta „Na, šitas nenaudėlis toli nueis“, jam atrodė kaip aukštesniosios rasės atstovai, visai kitos prigimties negu jis.

Taigi jo ypatinga pagarba bendradarbiui Lezabliui siejosi kone su religiniu jausmu, ir jis puoselėjo slaptą troškimą, jį tiesiog apsėdusį, apvesdinti jaunąjį valdininką su savo dukteria.

Vieną gražią dieną ji taps turtinga, net labai turtinga. Tai žinojo visa ministerija, nes jo sesuo, panelė Kašlen, turėjo apvalų ir solidų milijoną grynais, kurį susikrovė nepadoria meile, kaip kalbėjo žmonės, tačiau dėl jos vėlyvojo pamaldumo tie pinigai neliko nešvarūs.

Tiek metų buvusi prieinamai meili, kai tapo senmerge, tai pasitraukė iš savo verslo su penkiais šimtais tūkstančių frankų, o per aštuoniolika metų kapitalą padvigubino, nes buvo siaubingai taupi ir apsiribojo daugiau negu kukliais gyvenimo poreikiais. Nuo to laiko, kai brolis tapo našliu ir pasiliko su mažamete dukrele Korali ant rankų, ji pragyveno su juo po vienu stogu nemažai metų, tačiau namų ūkiui skirdavo itin nereikšmingų lėšų, tausodama ir toliau kaupdama savo turtus, taip pat be perstojo kartojo Kašlenui: „Tai menkniekis, nes viskas skirta tavo dukteriai, tad kuo greičiau ją ištekink, nes aš dar norėčiau savo akimis pamatyti anūkus-brolėnus. Ji ir suteiks man tą džiaugsmą paimti į glėbį mūsų kraujo kūdikį.“

Tie dalykai buvo žinomi net ministerijos vadovybei, taigi pretendentų į dukters ranką netrūko. Kalbėta, kad pats Mazas, gražuolis kanceliarijos liūtas Mazas, su aiškiais ketinimais sukasi aplink tėvuką Kašleną. Tačiau senasis seržantas, išnaršęs visas jūrų platumas ir šitaip tapęs tikru gudročiumi, norėjo vaikino su ateitimi, ir dar tokio vaikino, kuris taptų viršininku, tuomet ir jam, buvusiam puskarininkiui Sezarui, nubyrės šiokie tokie garbės trupiniai. Lezablis puikiai tiko tam sumanymui, tad senis jau seniai mąstė, kokiais būdais jį privilioti.

Staiga jis pašoko, trindamas iš pasitenkinimo rankas. Pagaliau tokį būdą surado.

Jis žinojo visų savo bendradarbių silpnybes. O Lezablį galėjai paveikti tik pataikaudamas jo valdininkiškai tuštybei. Jis nueis pas jį prašyti užtarimo, lyg tas būtų senatorius ar deputatas, išties labai įtakingas žmogus.

Per penkerius metus nėkart taip ir nepaaukštintas, Kašlenas pagaliau buvo tikras, kad jo pareigas pakels šiemet. Tačiau jis suvaidins, kad už tai turi būti dėkingas Lezabliui ir pakvies jį vakarienės.

Vos tik jo sumanymas galutinai subrendo, ilgiau nedelsdamas ėmėsi jį vykdyti. Jis išsitraukė iš spintos išeiginį švarką, nusimetė nudėvėtą aprangą ir, pasiėmęs visus užregistruotus dokumentus, skirtus Lezablio tarnybai, nuskubėjo į bendradarbio kabinetą, kuriame tas, per ypatingą valdžios malonę, atsižvelgiant į jo uolumą ir atliekamo darbo reikšmingumą, buvo įsikūręs vienas.

Jaunuolis sėdėjo ir rašė už didžiulio stalo, iš visų pusių apsikrovęs praskleistais aplankais ir šiaip įvairiais popieriais, sunumeruotais raudonu arba mėlynu rašalu.

Pamatęs įėjusį raštvedį, familiariai, bet vis dėlto ir su tam tikra pagarba paklausė:

– Na, brangusis, tai daug bylų man atnešėte?

– Taip, nemažai. Be to, norėčiau su jumis pasikalbėti.

– Prisėskite, drauguži, aš klausau.

Kašlenas atsisėdo, kostelėjo, nutaisė susirūpinusią veido išraišką ir netvirtu balsu prabilo:

– Štai kas čia mane atvedė, pone Lezabli. Ir nevyniosiu klausimo į vatą. Būsiu su jumis atviras, kaip pridera senam kareiviui. Aš atėjau jūsų prašyti paslaugos.

– Kokios?

– Keliais žodžiais. Man labai reikia šiemet gauti paaukštinimą. Neturiu nieko, kas galėtų mane pagloboti, tai ir pagalvojau apie jus.

Nustebintas Lezablis šiek tiek paraudo, jis buvo patenkintas, jo puikybė buvo taip paglostyta, kad jis net sumišo. Tačiau atsakė labai paprastai:

– Drauguži, betgi aš čia esu niekas. Mano pareigos menkesnės už jūsų, o jūs netrukus tapsite vyriausiuoju raštvedžiu. Aš gi nieko negaliu. Patikėkite…

Kašlenas jį staigiai, bet ir labai pagarbiai nutraukė:

– Tra-lia-lia. Jūs esate viršininko ausys, ir jei užtarsite už mane žodelį, aš praeisiu. Įsivaizduokite, juk po pusantrų metų turėsiu išeiti į pensiją, ir ji bus mažesnė penkiais šimtais frankų, jei po sausio pirmosios nebūsiu paaukštintas. Aš gerai žinau, kas apie mane kalbama: „Kašlenas anoks čia skurdžius, juk jo sesuo turi milijoną.“ Tai tiesa, kad mano sesuo turi milijoną, ir iš to milijono ateina šiokios tokios pajamos, bet ji man nieko neduoda. Jis atiteks mano dukteriai, ir tai vėl yra tiesa, tačiau mano duktė ir aš vis dėlto esame skirtingi žmonės. Tai kokia man nauda, jei duktė su žentu vartysis kaip inkstai taukuose, o aš neturėsiu ko įsimesti už danties? Jūs suprantate mano padėtį, ar ne?

Lezablis sutikdamas palinkčiojo galvą.

– Jūs sakote tiesą, taip, gryną tiesą. Jūsų žentas gali pasirodyti ir nevisiškai padorus žmogus. Taigi geriausia nepriklausyti nuo kitų. Na, aš pažadu padaryti viską, ką galiu, pasikalbėsiu su viršininku, išdėstysiu visą reikalą, ir net primygtinai pareikalausiu, jei tik to prireiks. Galite manimi pasikliauti!

Kašlenas atsikėlė, pagriebė už rankų savo bendradarbį ir jas kariškai pakratė, o paskui sulemeno:

– Ačiū, ačiū, patikėkite, jei tik man pasitaikys proga… Jei tik kada nors galėčiau…

Jis nebaigė kalbėti, niekaip nerasdamas tinkamų žodžių, ir išėjo, koridorius net suaidėjo nuo kapotų seno kareivos žingsnių.

Tačiau netrukus jis išgirdo iš tolo irzliai dzingsintį varpelį ir iškart metėsi paknopstomis, nes atpažino, ką reiškė tos gaidos. Toršbefas, jo viršininkas, kvietė raštvedį kuo greičiau pasirodyti.

Praėjus savaitei, Kašlenas ant savo stalo aptiko šitokio turinio antspauduotą laišką:

Mano brangus bendradarbi, esu laimingas, jog galiu jums pranešti, kad ministras, pasiūlius mūsų direktoriui ir viršininkui, vakar pasirašė įsakymą skirti jus vyriausiuoju raštvedžiu. Rytoj gausite oficialų pranešimą. Iki to laiko jūs nieko nežinote, ar ne?

Jums atsidavęs

Lezablis

Sezaras skriete nuskriejo į jaunojo bendradarbio kabinetą ir, atsiprašęs už įsiveržimą, puolė dėkoti, prisiekinėti amžiną draugystę, jis tiesiog pratrūko liaupsėmis.

Ir iš tiesų kitą dieną jau visi sužinojo, kad ponai Lezablis ir Kašlenas buvo paaukštinti. Likusiems darbuotojams teko laukti geresnių metų ir kaip kompensacija tenkintis premijomis, kurios svyravo nuo penkiasdešimties iki trijų šimtų frankų.

Ponas Buaselis paskelbė, kad jis apie vidurnaktį patykos Lezablio prie gatvės kampo ir duos jam tokios pylos, kad nė šlapios vietos neliks.

Kitą pirmadienį Kašlenas, tik spėjęs pasirodyti darbe, nuskubėjo į savo globėjo kabinetą ir jau nuo slenksčio prabilo iškilmingu lyg per oficialią ceremoniją tonu:

– Tikiuosi, kad malonėsite suteikti man garbę ir atvyksite pas mus pavakarieniauti Trijų Karalių proga. O dieną pasirinksite jūs pats…

Jaunuolis kilstelėjo nuo popierių galvą ir truputį nustebintas įbedė klausiamą žvilgsnį bendradarbiui į veidą, taip ir nenusuko akių į šalį, bandydamas perskaityti pašnekovo mintis, o tada neskubėdamas atsiliepė:

– Bet, mano brangusis, tai, kad… visi mano vakarai užimti, nes aš jau anksčiau esu prisižadėjęs…

Kašlenas geraširdišku tonu įkalbinėjo toliau:

– Prašau, neatsisakykite, nes mus labai nuliūdinsite, juk jūs padarėte mums tokią paslaugą! Aš jus meldžiu savo ir visos mūsų šeimos vardu.

Suglumęs Lezablis dvejojo. Jis viską suprato, tačiau neišmanė, ką atsakyti, nes neturėjo laiko nei pagalvoti, nei pasverti visų „už“ ir „prieš“. Galiausiai jis pagalvojo: „Jei ateisiu vakarieniauti, tai dar niekuo neįsipareigosiu“, tad, nutaisęs patenkintą išraišką, sutiko ateiti kitą šeštadienį. Ir juokdamasis pridūrė:

– Kad kitą dieną nereikėtų anksti keltis!

II

Ponas Kašlenas gyveno aukštutinėje Rošuaro gatvės dalyje, šeštajame namo aukšte, nedideliame kelių kambarių bute su terasa, iš kurios matėsi visas Paryžius. Butą sudarė trys kambariai – vienas seseriai, antras dukteriai, o trečiame gyveno jis pats, valgomuoju čia naudotasi kaip svetaine.

Ištisą savaitę jis negalėjo nustygti vietoje ruošdamasis tai vakarienei. Valgiaraštis buvo ilgiausiai aptarinėjamas, nes jį turėjo sudaryti paprasti, bet tuo pačiu ir rinktiniai patiekalai. Galiausiai sustota ties sultiniu su kiaušiniais, užkandžiais su krevetėmis ir dešra, omaru, puikiu viščiuku, konservuotais žirneliais, anties kepenėlių paštetu, mišraine, ledais ir desertu.

Anties kepenėlės pirktos pas artimiausią mėsininką, gavus užtikrinimą, kad yra aukščiausios kokybės. Tad jų dubenėlis kainavo tris frankus penkiasdešimt. Vyno Kašlenas nuėjo pas pardavėją jau prie gatvės kampo, kur pasiėmė litrą raudono gėralo, kokį gurkšnodavo ir šiokiadieniais. Jis nenorėjo eiti į didelius prekybos namus, nes apgalvojęs nusprendė: „Smulkiesiems mažmenininkams retai kada pavyksta sėkmingai išparduoti savo rinktinius vynus. Todėl jie rūsiuose išlaikomi labai ilgai, o tada tampa tiesiog nuostabūs.“

Šeštadienį jis grįžo namo kaip galėdamas anksčiau, kad patikrintų, ar viskas jau paruošta. Tarpduryje jį pasitikusi tarnaitė buvo raudonesnė už prinokusį pomidorą, nes baiminantis, kad nepavyks laiku suspėti, krosnis užkurta dar nuo vidurdienio ir per ištisą dieną prikepino jai veidą, be to, prisidėjo ir jaudulys.

Jis nužingsniavo į valgomąjį, kad viską įvertintų. Apvalus stalas, nutviekstas ryškios žalsvu gaubtu pridengtos lempos šviesos, atrodė kaip mažame kambarėlyje pasklidusi didžiulė balsva dėmė.

Keturias lėkštutes dengė servetėlės, sulankstytos kaip vyskupo kepuraitė, tai buvo panelės Kašlen, tetulės, nuopelnas, o šalia jų glaudėsi baltojo metalo stalo įrankiai ir rikiavosi po porą taurių – didelė ir mažytė. Bemat nusprendęs, kad šito nepakanka, jis šūktelėjo:

– Šarlote!

Durys kairėje atsivėrė, ir jų properšoje pasirodė susitraukusi senučiukė. Už brolį ji buvo vyresnė dešimčia metų, tokiu siauru veidu, kad jį kone ištisai dengė žilos garbanėlės, suraitytos papiliotėmis. Jos menkutis balselis atrodė per silpnas net tokiam sukumpusiam kūnui, o vaikščiojo ji jau šiek tiek vilkdama kojas, ir atrodė, kad eidama miega.

Tačiau jaunystėje apie ją kalbėdavo: „Kokia nuostabi ši mažylė!“

Dabar tai buvo perkarusi senė, pagal senus savo įpročius pedantiškai besilaikanti švaros, vaidinga, užsispyrusi, labai riboto mąstymo, priekabi ir nepaprastai irzli. Tapusi labai pamaldi, atrodė, visiškai pamiršo jaunystės laikų meilės nuotykius.

Ji paklausė:

– Ko tu nori?

Jis atsiliepė:

– Man atrodo, kad dvi taurės nesukels didelio įspūdžio. Jei dar padėtume šampano… Tai tikrai nekainuos daugiau trijų keturių frankų, taigi reikia statyti šampano taures. Valgomasis atrodys visai kitaip.

Šarlotė atkirto:

– Nemanau, kad iš tokių išlaidų būtų kokia nors nauda. Kita vertus, mokėti turėsi tu, aš čia niekuo dėta.

Jis dar dvejojo ir labiau stengėsi įtikinti pats save.

– Galiu tave užtikrinti, kad taip bus geriau. Be to, prie šventinio Trijų Karalių pyrago tai atrodys iškilmingiau.

Tas argumentas jam pasirodė įtikinamas. Tad jis užsimaukšlino skrybėlę ir nudūmė laiptais žemyn, o grįžo jau po penkių minučių, laikydamas už kakliuko butelį su didžiule balta etikete, papuošta stambiu herbu: „Geriausi rūšiniai putojantys grafo Šatel-Renovo Šampanės vynai“.

Ir Kašlenas pareiškė:

– Jis kainavo vos tris frankus, bet atrodo, kad tai ypatingas vynas.

Jis pats ištraukė iš indaujos šampano taures ir sustatė ant stalo pagal svečių vietas.

Tuo metu durys iš dešinės atsivėrė ir įėjo duktė. Ji buvo stambaus stoto, apkūni ir raudonskruostė, galima sakyti, graži labai sveikos prigimties mergina, rudaplaukė ir mėlynakė. Paprastai kirpta suknelė ryškino jos apvalų ir lankstų stuomenį, o balsas buvo toks stiprus, kad atrodė kone vyriškas, tačiau žemiausiomis gaidomis sugebėdavo sujaudinti iki virpulio.

– Dievulėliau! Šampanas! Kokia laimė! – šūktelėjo ir pradėjo ploti delnais kaip vaikas.

O tėvas jai paaiškino:

– Tik būk kuo meilesnė tam ponui, nes jis man padarė nemažai paslaugų.

Ji pratrūko skambiai kvatoti, lyg sakytų: „Ir pati žinau!“

Priebutyje sutilindžiavo varpelis, girgžtelėjo ir trinktelėjo varstomos durys. Pasirodė Lezablis. Jis vilkėjo juodu fraku, baltu kaklaraiščiu ir mūvėjo baltomis pirštinėmis. Taigi atrodė įspūdingai. Kašlenas, šiek tiek sumišęs ir patenkintas, iškart metėsi prie jo.

– Bet, mano brangus drauge, čia susirinkę vien savi, juk matote, kad aš su švarku.

Jaunuolis atsiliepė:

– Žinau, jūs man sakėte, bet aš laikausi įpročio vakarais neišeiti be frako.

Pasikišęs po pažastimi cilindrą, jis su visais iš eilės pasisveikino. Atlape segėjo gėlę.

Sezaras supažindino jį su šeimynykščiais:

– Mano sesuo, panelė Šarlotė, o čia mano duktė Korali, tarp saviškių vadiname tiesiog Kora.

Visi dar kartą nusilenkė. O Kašlenas tęsė:

– Mes neturime svetainės. Šiek tiek nepatogu, bet kažkaip apsieiname.

Lezablis atsakė:

– Viskas puiku!

Paskui jie tiesiog atėmė iš jo skrybėlę, kurią jis tebelaikė rankose. Tik tada svečias mikliai nusimovė pirštines.

Visi susėdo, bet tik dirsčiojo vieni į kitus per stalą, nes nesurado ką pasakyti. Pagaliau Kašlenas paklausė:

– Ar viršininkas dar ilgam pasiliko? Aš tai išėjau gerą valandą anksčiau, kad kuo nors pagelbėčiau savo moteriškėms.

Lezablis familiariai atsiliepė:

– Ne. Mes išėjome kartu, nes turėjome pasitarti, ką daryti su brezentu, siunčiamu iš Bresto. Tai labai sudėtingas reikalas, jis dar atneš mums nemažai rūpesčių.

Kašlenas iškart pasisuko į seserį, nes manė, kad privalo jai viską išdėstyti iš esmės.

– Visus sudėtingus klausimus mūsų įstaigoje tenka spręsti ponui Lezabliui. Galima sakyti, kad jis pakeičia mūsų viršininką.

Senmergė mandagiai linktelėjo ir pritarė:

– Ak! Man jau žinomi jūsų neeiliniai sugebėjimai.

Stumtelėjusi keliu duris, įėjo tarnaitė, nešdama aukštai iškeltą didžiulį sriubos dubenį. Tada „namų šeimininkas“ šūktelėjo:

– Visi prie stalo! Jūs, pone Lezabli, įsitaisykite čia, tarp mano sesers ir dukters. Manau, nesibaidote moterų.

Ir vakarienė prasidėjo.

Tegu ir šiek tiek pasipūtęs, bet prie stalo Lezablis stengėsi būti malonus, o vakarieniaujant visą laiką šnairomis dirsčiojo į merginą ir negalėjo atsistebėti, koks skaistus jos veidas, kaip ji tiesiog trykšta sveikata, kad net traukia į pagundą. Žinodama, kokie jos brolio ketinimai, panelė Šarlotė netausojo liežuvio banaliems pokalbiams, kurių temų gausa buvo neišsenkanti. Kašlenas net spinduliavo iš laimės ir garsiai džiūgavo, be perstojo juokavo ir gausiai pilstė vyną, kurį prieš valandą pirko pas vynininką prie gatvės kampo.

– Dar stiklinaitę burgundiškojo, pone Lezabli! Nesakau, kad jis iš geriausio Prancūzijos vynuogyno, tačiau jis puikus, iš rūsio ir natūralus, aš už tai atsakau. Mums jo parūpina tenykščiai draugai.

Mergina nieko nekalbėjo, ji sėdėjo šiek tiek išraudusi, šiek tiek susidrovėjusi, ją varžė to vyriškio artumas, o jo mintis nuspėjo.

Kai ant stalo atsirado omaras, Sezaras pareiškė:

– Štai svečias, su kuriuo mielai susidraugausiu.

Lezablis šypsodamasis papasakojo, kaip vienas rašytojas pavadino omarą „jūrų kardinolu“⁴, nežinodamas, kad tas gyvis, kol jo neišverda, būna juodos spalvos. Kašlenas pratrūko visa gerkle kvatoti ir vis kartojo:

– Ak! Ak! Ak! Kaip juokinga!

Tačiau panelė Šarlotė ūmai surimtėjo ir pasipiktino:

– Aš nematau, kokios čia galėtų būti sąsajos. Tas ponas yra tiesiog nepadorus. Man priimtini bet kokie pokštai, kartoju, bet kokie, tik negaliu pakęsti, kai man girdint šaipomasi iš dvasiškių.

Jaunuolis, kuriam norėjosi patikti senmergei, iškart pasinaudojo proga parodyti savo atsidavimą katalikų tikėjimui. Ir jis griežtai atsiliepė apie žemos moralės žmones, kurie lengvabūdiškai traktuoja didžias tiesas, o viską užbaigė išvada:

– O štai aš gerbiu ir išpažįstu savo tėvų tikėjimą, kuriuo mane auklėjo, ir liksiu jam atsidavęs iki mirties.

Kašlenas daugiau nebesijuokė. Jis tik raičiojo ant stalo duonos minkštimo rutuliukus ir murmėjo:

– Tikrai, tikrai.

Paskui jis pakeitė pokalbio temą, variusią jam nuobodulį, ir kaip dažnai nesąmoningai atsitinka tiems, kurie kasdien atlieka tą patį darbą, jis paklausė:

– O gražuolis Mazas tikriausiai niršta, kad nebuvo paaukštintas, ar ne?

Lezablis tik šyptelėjo.

– Ko jūs norite? Kiekvienam pagal nuopelnus!

Tada visi užvedė pokalbį apie ministeriją, nes ir abi moterys pažinojo visus tarnautojus ne prasčiau už Kašleną, juk kiekvieną vakarą joms tekdavo klausytis kalbų apie juos. Panelė Šarlotė buvo labai susirūpinusi Buaseliu dėl jo pavojingų nuotykių, į kuriuos įtraukdavo jo romantiška dvasia, o panelė Kora slapčiomis domėjosi gražuoliu Mazu. Beje, jųdviejų jos niekuomet nebuvo mačiusios.

Lezablis apie juos atsiliepė iš aukšto, lyg ministras apie savo pavaldinius. Visi jo klausėsi labai įdėmiai.

– Mazui netrūksta tam tikrų gerų savybių, bet jeigu jis nori ko nors pasiekti, turi dirbti daugiau. Jis mėgsta suktis aukštuomenėje, malonumus. Visa tai tik kelia sumaištį jo galvoje. Jis niekada aukštai neiškils, ir tik dėl savo kaltės. Galbūt jis per pažintis taps viršininko pavaduotoju, bet ne daugiau. Jei jau kalbame apie Pitolė, tai jis gerai sukuria raštus, reikia tą pripažinti, jo stiliui netrūksta elegancijos, šito taip pat negali paneigti, bet ten nėra gelmės. Viskas vien paviršiuje. Tai vaikinas, kurio negali paskirti vadovauti reikšmingai tarnybai, tačiau jis gali praversti protingam viršininkui, kuris viską už jį sukramtys.

Panelė Šarlotė paklausė:

– O ponas Buaselis?

Lezablis tik gūžtelėjo pečiais.

– Tikras menkysta, tikras menkysta. Jis visiškai nutolęs nuo realybės. Ir pasakoja apie save iš piršto laužtas istorijas. Mūsų draugijoje jis yra visiškas nevykėlis.

Kašlenas prapliupo kvatoti ir pareiškė:

– O geriausias tai tėvukas Savonas.

Visi taip pat nusijuokė.

Paskui pradėta kalbėti apie teatrą ir aptarinėti tų metų spektaklius. Lezablis lygiai taip pat autoritetingai vertino ir dramaturgiją, labai aiškiai skirstydamas autorius bei nurodydamas jų stipriąsias ir silpnąsias savybes su tokiu pasitikėjimu, koks įprastas žmonėms, kurie jaučiasi neklystantys ir visapusiški.

Šitaip jie užbaigė kepsnį. Tada Sezaras itin atsargiai atidengė dubenėlį su anties kepenėlėmis, kiekvienu judesiu rodydamas, koks vertingas ten turinys. Ir tarė:

– Dar nežinau, ar šis patiekalas pavyko. Nors paprastai jis būna puikus. Anties kepenėlių mes gauname iš pusbrolio, gyvenančio Strasbūre.

Ir visi lėtai bei pagarbiai valgė paštetą, imdami po gabalėlį iš gelsvo molinio dubenėlio.

Tačiau patiekus ledus įvyko tikra katastrofa. Tai galėjo būti padažas, sriuba – vazoje liūliavo kažkoks balsvas skystis. Nelaimingoji tarnaitė paprašė konditerio mokinio, atėjusio dar septintą valandą ryto, kad jis pats ir išimtų ledus iš formos, nes bijojo, kad jai tai nepavyks.

Nusiminęs Kašlenas iš pradžių norėjo, kad juos neštų nuo stalo, paskui vis dėlto nusiramino, prisiminęs, kad dar yra Trijų Karalių pyragas, ir ėmėsi jį pjaustyti su tokia paslaptinga išraiška, lyg ten būtų įkepta kažkas nepaprasto. Visi įdėmiai įsistebeilijo į šį simbolinį kepinį, nes paskui kiekvienas turėjo savo gabalą pasiimti užmerktomis akimis.

Kam atiteko pupelė? Kvailokos šypsenos lakstė visų veiduose. Lezablis net aiktelėjo nustebęs ir visiems parodė aplipusią tešla stambią baltąją pupelę, suspaudęs ją tarp smiliaus ir nykščio. Kašlenas pradėjo ploti ir šaukti:

– Išsirinkite karalienę! Išsirinkite karalienę!

Karalių trumpam apėmė dvejonės. Ar nebūtų geras politinis žingsnis, jei išsirinktų panelę Šarlotę? Ji jaustųsi pamaloninta, būtų įveikta, laimėta! Paskui jis persigalvojo, nes jį pakvietė tik dėl panelės Koros, ir atrodytų labai kvailai, jei rinktųsi tetą. Tad jis pasisuko į savo jaunąją kaimynę ir, tiesdamas jai karališkąją pupelę, paklausė:

– Panele, gal malonėsite ją priimti?

Ir jie pirmą kartą pasižiūrėjo vienas kitam į akis.

– Ačiū, pone! – tarė mergina ir pasiėmė tą didybės laidą.

Jis pagalvojo: „Ji iš tikrųjų daili, šita mergina, o akys tiesiog nuostabios. Ir dar tokia guvi, po šimts!“

Nuo pokštelėjimo moterys net krūptelėjo – tai Kašlenas atkimšo šampaną, kuris ištryško iš butelio ir apliejo staltiesę. Kai stiklai prisipildė putų, namų šeimininkas pareiškė:

– Iškart matyti, kad šampanas yra puikios kokybės.

Vos Lezablis gurkštelėjo iš savo taurės, kad gėrimas nesipiltų per kraštus, Kašlenas sušuko:

– Karalius geria! Karalius geria!

O panelė Šarlotė, taip pat įsilinksminusi, sucypsėjo savo spigiu balseliu:

– Karalius geria! Karalius geria!

Lezablis ramiai ištuštino taurę ir triukšmingai pastatė ant stalo.

– Matote, koks esu šaunus! – pasakė jis ir pasisuko į panelę Korą: – O dabar jūs, panele!

Ji jau norėjo gerti, bet, visiems pradėjus šaukti: „Karalienė geria! Karalienė geria!“, visa išraudo, ėmė juoktis ir pastatė taurę šalia.

Į vakarienės pabaigą visi kaip reikiant įsismagino, o karalius su savo karaliene buvo meilus ir galantiškas. Paskui, kai atnešė likerius, Kašlenas paskelbė:

– Reikia nukraustyti stalą, kad atsirastų daugiau vietos. Jei tik nelyja, tai galime valandėlę pabūti terasoje.

Jis norėjo parodyti svečiui vaizdą nuo terasos, nors jau buvo naktis.

Kašlenas atidarė stiklines terasos duris, ir į kambarį įsiveržė drėgno oro gūsis. Tačiau lauke buvo šilta, lyg balandžio mėnesį, tad visi smagiai peržengė slenkstį, skyrusį valgomąjį nuo plataus balkono. Nieko daugiau nesimatė, išskyrus plevenančią virš didžiulio miesto žiburių pašvaistę, panašią į tas aureoles, kurios nutapomos šventiesiems. Vietomis šviesa spindėjo ryškiau, ir Kašlenas ėmė aiškinti:

– Pažiūrėkite, tenai, tai „Edenas“⁵ šitaip žėri. Štai ten driekiasi bulvarai. Nagi, juos iškart atskirsi! Dieną iš čia vaizdas tiesiog nuostabus. Net jei važinėtumėte po Paryžių, nieko gražesnio vis vien nepamatysite.

Lezablis įsirėmė alkūnėmis į geležinę baliustradą, suradęs vietą šalia Koros, kuri, apimta melancholiškos apatijos, kokia retkarčiais gali užeiti kiekvienam, netardama nė žodžio išsiblaškiusiu žvilgsniu žiūrėjo į tamsą. Panelė Šarlotė grįžo atgal į valgomąjį, nes bijojo drėgmės. O Kašlenas tęsė prakalbą ir, mosikuodamas ranka, rodė Invalidų rūmų, Trokadero, Triumfo arkos ir Etualio aikštės link.

Lezablis pusbalsiu paklausė:

– O jūs, panele Kora, mėgstate žiūrėti į Paryžių iš aukštai?

Ji krūptelėjo, lyg būtų pažadinta iš miego, ir atsiliepė:

– Aš?.. Taip, ypač vakarais. Aš vis galvoju, kas ten vyksta, priešais mus. Kiek ten laimingų ir nelaimingų žmonių tuose namuose! Jei tik galėtum tai pamatyti, kiek visokių dalykų išmoktum!

Jis prisišliejo prie jos taip, kad jųdviejų alkūnės ir pečiai susilietė.

– Kai šviečia mėnesiena, vaizdas turėtų būti fantastiškas?

Ji sušnibždėjo:

– Ir dar koks! Atrodo lyg Giustavo Dorė graviūra⁶. Kaip būtų puiku, jei galėtum pasivaikščioti stogais…

Lezablis ėmė Korą klausinėti apie pomėgius, svajones, pramogas. Ir ji nė kiek nesutrikdama jam atsakinėjo, kaip ir pridera merginai, kuri yra galvota, santūri ir tiek, kiek reikia, svajinga. Ji pasirodė jam apdovanota neeiliniu protu, ir netgi dingtelėjo, kaip būtų gera apkabinti jos apvalų ir stangrų liemenį, liesti ir liesti jos gaivų skruostą ilgais ir švelniais bučiniais, lyg gertum smulkiais gurkšneliais gerą degtinę, ypač traukė paausys, kur dabar krito lempos atšvaitas. Ji vis labiau traukė jį, gundyte gundė moters kūno artumas, svaigino šio nekalto ir tvirto kūno troškulys, jis jautė, kaip jį švelniai žavesiu pavergia ta mergina. Jam atrodė, kad šitaip atsirėmęs alkūnėmis į balkoną išbūtų šalia valandų valandas, dienų dienas ir naktis, savaites, ištisą amžinybę, kad tik jaustų ją šalia, apsvaigęs nuo jaudulio, sukelto jos prisilietimo. Ir kažkas panašaus į poetinį įkvėpimą sukirbėjo jo širdyje žiūrint į didingąjį Paryžių, išsidriekusį priešais jį, apšviestą, gyvenantį naktinį gyvenimą, kupiną malonumų ir paleistuvystės. Jam dingojosi, kad jis viešpatauja tame milžiniškame mieste, sklando virš jo, ir jis jautė, kaip būtų puiku kiekvieną vakarą atsiremti alkūnėmis į balkono turėklą šalia moters, vienas kitą ylėti, bučiuotis, apsikabinti virš to plačiai išsidriekusio miesto, virš visų jo meilių, kurias jis talpina, virš visų jo vulgarių malonumų, virš visų jo liaudiškų troškimų ir atsidurti po pačiomis žvaigždėmis.

Pasitaiko vakarų, kai netgi ne itin egzaltuotos sielos pasineria į svajones, lyg joms būtų išaugę sparnai. O gal jis buvo šiek tiek įkaušęs.

Kašlenas, ką tik išėjęs paieškoti savo pypkės, jau grįžo ją degdamasis.

– Žinau, kad nerūkote, todėl jums nesiūlau cigarečių. Tik kas gali būti nuostabiau, kaip čia patraukti dūmelį? Jei prisieitų apsigyventi apačioje, tai neištverčiau. Juk mes galėtume įsikurti ir žemiau, nes namas, beje, ir dar du kaimyniniai, tas iš kairės ir tas iš dešinės, priklauso mano seseriai. Ir jie atneša jai gražių pajamų. O savo metu tie namai jai brangiai nekainavo. – Ir, pasisukęs į valgomojo pusę, šūktelėjo: – Kiek tu mokėjai už šiuos sklypus, Šarlote?

Tada spigus senmergės balsas paleido ištisą tiradą. Tačiau iki Lezablio atsklido vien frazių nuotrupos:

– …tūkstantis aštuoni šimtai šešiasdešimt trečiais… trisdešimt penki frankai… pastatytas vėliau… trys namai… vienas bankininkas… perparduotas mažiausiai už penkis šimtus tūkstančių frankų…⁷

Ji pasakojo apie savo turtus taip smagiai, lyg senas kareivis apie savo žygius. Ji smulkiai vardijo pirkinius, visus nuo tų laikų gautus pasiūlymus, išaugusią pridėtinę vertę ir taip toliau.

Lezablį tai ypač sudomino, tad atsisuko į tą pusę ir atsirėmė į terasos baliustradą nugara. Tačiau ir dabar jis iš viso aiškinimo galėjo išgirsti tik padrikas nuotrupas, tad ūmai paliko savo jaunąją kaimynę ir grįžo į valgomąjį, kad galėtų viską girdėti, o atsisėdęs šalia panelės Šarlotės užvedė su ja ilgiausią kalbą apie tai, kiek galima padidinti nuomą ir kur geriau įdėti pinigus – į vertybinius popierius ar į nekilnojamąjį turtą.

Jis išėjo apie vidurnaktį, pažadėjęs lankytis dažniau.

Po kokio mėnesio ministerija jau skambėjo nuo kalbų apie Žako Leopoldo Lezablio ir panelės Selestės Korali Kašlen vedybas.

III

Jaunavedžiai įsikūrė vienoje laiptų aikštelėje kartu su Kašlenu ir panele Šarlote, netgi panašiame bute, iš kurio teko išguiti nuomininką.

Vis dėlto vienas dalykas kėlė nerimą Lezabliui – teta nepanoro jokiu oficialiu dokumentu patvirtinti Koros teisės į palikimą. Tačiau ji sutiko prisiekti „Dievo akivaizdoje“, kad jos testamentas surašytas ir atiduotas saugoti ponui notarui Belomui. Be to, ji buvo nurodžiusi, kad visi jos turtai atiteks dukterėčiai tik su tam tikra sąlyga. Spaudžiama pasakyti, kas per sąlyga, ji atsisakė ką nors aiškinti, tačiau su malonia šypsenėle patikino, kad ji lengvai įvykdoma.

Kita vertus, sulaukęs tokių miglotų aiškinimų ir susidūręs su senosios davatkos užsispyrimu, Lezablis žiūrėjo į tai pro pirštus. Mergina jam taip patiko, kad aistra nustūmė visas abejones į šalį, ir jis nesunkiai nusileido atkakliam Kašlenui.

Taigi jis buvo laimingas, nors nepaliaujamai kankino kai kurios abejonės. Jis mylėjo žmoną, ir po vestuvių ji nenuvylė jo lūkesčių. Jųdviejų gyvenimas tekėjo ramiai ir monotoniškai. Per keletą savaičių jis apsiprato su vedusio vyro padėtimi ir liko toks pat uolus tarnautojas kaip anksčiau.

Šitaip praslinko pirmieji metai. Šitaip praėjo ir Kalėdų šventės. Tuomet jis tiesiog apstulbo, nesulaukęs paaukštinimo, kurio taip tikėjosi. Tiktai Mazas ir Pitolė užkopė per vieną laiptelį aukščiau, o Buaselis prasitarė Kašlenui, kad vieną gražų vakarą patykos abiejų bendradarbių prie paradinių durų ir visų akivaizdoje įkrės jiems pylos. Aišku, jis to nepadarė.

Ištisą savaitę Lezablis negalėjo ramiai miegoti, taip jį kamavo nerimas, kad, nepaisant parodyto uolumo, nepakėlė jo pareigų. Jis dirbo kaip juodas jautis; jis nuolat pavaduodavo sergantį viršininko padėjėją Rabo, kuris devynis mėnesius per metus išgulėdavo Val de Graso ligoninėje; kiekvieną rytą jis ateidavo į tarnybą pusę devynių, o vakare išeidavo pusę septynių. Ko dar galėtum iš jo norėti? Jei jis negauna jokios padėkos už tokį triūsą ir tokias pastangas, jis dirbs taip, kaip kiti, štai ir viskas. Kiekvienam pagal nuopelnus. Tik kaip ponas Toršbefas, kuris elgėsi su juo kaip su sūnumi, galėjo jį šitaip paminti? Jis norėjo viską išsiaiškinti iki galo. Taigi nueis pas viršininką ir pasikalbės su juo.

Ir pirmadienį iš ankstaus ryto, kol dar neatėjo kiti bendradarbiai, jis pasibeldė į šio įstaigos viešpaties duris.

Dirglus balsas atsiliepė „Įeikite!“, ir Lezablis peržengė slenkstį.

Toršbefas, striukas žmogelis didžiule galva, kuri, atrodė, gulėjo tiesiog jo biuvare, sėdėjo ir kažką rašė už didžiulio stalo, ištisai apkrauto popiergaliais. Pamatęs savo numylėtinį darbuotoją, kreipėsi jau kur kas maloniau:

– Laba diena, Lezabli, kaip gyvuojate?

Jaunuolis atsakė:

– Laba diena, brangus pone, labai gerai, o jūs?

Viršininkas nustojo rašęs ir pasisuko į pašnekovą su visu foteliu. Jo smulkutis, liesas ir silpnas kūnas, dar įspraustas į juodą griežto kirpimo redingotą, atrodė visai menkas tame milžiniškame krėsle odine atkalte. Didžiulė, blykčiojanti Garbės Legiono ordino karininko juostelė, gal šimtąkart per plati ją prisisegusiam žmogeliui, žėrėjo lyg liepsnojančios žarijos ant siauros krūtinės, dar suslėgtos solidaus dydžio galvos, tad galėjai pamanyti, kad jis koks grybas.

Jo žandikaulis buvo atsikišęs, skruostai įdubę, akys išsprogusios, kakta, virš kurios žilus plaukus šukuodavo atgal, labai aukšta.

Toršbefas pratarė:

– Sėskite, drauguži, ir sakykite, kas jus čia atvedė?

Su kitais darbuotojais jis būdavo kariškai šiurkštus, save įsivaizduodamas kaip kapitoną ant tiltelio, nes ministerija jam atrodė didžiulis laivas, viso prancūzų laivyno admiroliškasis flagmanas.

Lezablis, šiek tiek susijaudinęs, šiek tiek išbalęs, lemeno:

– Brangusis pone, atėjau jūsų paklausti, gal aš kuo nors prasižengiau?

– Žinoma, ne, brangusis, bet kodėl jūs man užduodate šitą klausimą?

– Todėl, kad esu šiek tiek nemaloniai nustebintas, jog šiais metais nebuvau paaukštintas, kaip būdavo anksčiau. Leiskite man viską paaiškinti iki galo, brangusis pone, ir atleiskite už tokį įžūlumą. Žinau, kad naudojausi jūsų ypatingu palankumu ir jūs teikėte man pranašumą, kokio net nesitikėjau. Žinau, kad paaukštinimas tarnyboje iš esmės galimas tik kas dveji ar treji metai; tik leiskite man jums priminti, kad kontoroje aš atlieku keturgubai daugiau darbo už eilinį tarnautoją ir praleidžiu joje bent dvigubai daugiau laiko. Ir jei įvertintume mano pastangų rezultatą pagal triūsą ir pagal atlygį, tai pastarasis rodiklis bus gerokai žemesnis už pirmąjį!

Jis labai kruopščiai ruošė šią frazę ir manė, kad ji tiesiog puiki.

Toršbefas nustebęs įtemptai mąstė, ką atsakyti. Pagaliau šaltokai prabilo:

– Nors viršininkui iš principo nepriimtina aptarinėti su pavaldiniu tokių dalykų, vis dėlto, atsižvelgdamas į jūsų labai reikšmingus nuopelnus tarnyboje, šį kartą mielai atsakysiu. Kaip ir ankstesniais metais, aš jus pasiūliau paaukštinti. Bet direktorius išbraukė jūsų pavardę, pagrįsdamas savo sprendimą tuo, kad jūsų santuoka užtikrina jums gražią ateitį, ne šiaip sau gerovę, o turtus, kokių niekados nesukaups jūsų kuklieji bendradarbiai. Argi bešališkumas nereikalauja bent šiek tiek atsižvelgti į kiekvieno materialinę padėtį? Jūs gi tapsite turtingas, labai turtingas. Trimis šimtais frankų daugiau per metus jums gi nieko nereikš, kai daugelio kitų kišenėse šis kuklus pajamų išaugimas pasirodys itin svarus. Štai, mano drauge, priežastis, dėl kurios šiemet likote nuošaly.

Lezablis, suglumęs ir susierzinęs, išėjo.

Tądien prie vakarienės stalo jis šiurkštokai elgėsi su žmona. Šiaip ji buvo gyvo būdo ir pastovios nuotaikos, tačiau užsispyrusi, ir jei jau įsikals kokį dalyką į galvą, tai niekada nenusileis. Bet ji jau neiššaukdavo to žavaus jaudulio, kaip pirmaisiais mėnesiais, ir nors nuolat sukeldavo jam aistrą, nes buvo jauna ir daili, tačiau kai kada jį apimdavo šioks toks nusivylimas, nuo kurio netoli ir iki pasibjaurėjimo, kurį labai greitai sukelia gyvenimas dviese. Daugybė trivialių ir groteskiškų gyvenimiškų smulkmenų, nerūpestingas rytinis tualetas, pigus vilnonis chalatas, senas ir nudėvėtas, išblukęs peniuaras, nes jiedu buvo neturtingi, taip pat kasdieniai rūpesčiai, kurių tikrai per daug vargšų gyvenime, jam nugramdė blizgesį nuo santuokos, nuvytino poezijos gėlę, kuri iš tolo taip gundo sužadėtinius.

Tetulė Šarlotė taip pat atsiskleidė visu bjaurumu, nes vis neišeidavo iš jų kambario, be perstojo visur kišosi, norėjo viskam vadovauti, viską stebėjo, o jie, bijodami ją užgauti, vien tyliai kentėjo, bet nuo to užslėptas apmaudas tik augo.

Ji savo seniokišku žingsniu, šiūruodama kojomis, vaikščiodavo po kambarius, o jos cypiantis balsas be perstojo kartodavo:

– Jūs turite padaryti tą, jūs turite padaryti aną.

Kai sutuoktiniai likdavo vieni, Lezablis susinervinęs šaukdavo:

– Tavo teta darosi nepakenčiama. Daugiau nenoriu jos matyti. Ar girdi? Daugiau nenoriu jos matyti!

Ir Kora jam ramiai atsakydavo:

– Ir ko tu norėtum, kad aš padaryčiau?

Tuomet jis užsiplieksdavo:

– Tiesiog šlykštu turėti tokią šeimą!

O ji ramiai atsikirsdavo:

– Taip, šeima tai šlykšti, bet palikimas yra puikus, ar ne? Tad nekvailiok. Tau lygiai taip pat naudinga, kaip ir man, tupinėti aplink tetulę Šarlotę.

Ir jis nutildavo, nežinodamas, ką atsakyti.

Dabar tetulė, apsėsta įkyrios minties, kad jiems reikia susilaukti vaiko, juos vargindavo be paliovos. Užspeitusi Lezablį į kampą ir alsuodama jam į veidą, ji aiškindavo:

– Mielas sūnėne, aš vis laukiu, kad jūs dar iki mano mirties tapsite tėvu. Man norisi pamatyti savo įpėdinį. Tik nedumkite man akių, jog Kora yra visai neįgali būti motina. Užtenka vien į ją pasižiūrėti. Jei tuokiamasi, mielas sūnėne, tai tik tam, kad turėtum šeimą ir augintum atžalas. Mūsų Šventoji Motina Bažnyčia draudžia nevaisingas santuokas. Aš puikiai žinau, kad nesate turtuolis, o vaikas reikalauja išlaidų. Bet šalia manęs jums nieko netrūks. Aš noriu mažyčio Lezablio, aš noriu jo, ar girdite!

Kai po penkiolikos mėnesių vedybinio gyvenimo jos troškimas vis dar nebuvo išpildytas, ją apėmė būgštavimai ir ji pasidarė ypač įkyri, tad tiesiog užvertė patarimais Korą, tokiais praktiškais, kokius gali duoti moteris, kadaise gerai žinojusi tokių dalykų esmę ir kuri dar, progai pasitaikius, gali viską prisiminti.

Tačiau vieną rytą ji nepajėgė atsikelti, nes smarkiai sunegalavo. Kadangi iki šiol niekada nesirgo, Kašlenas, siaubingai susirūpinęs, puolė daužyti žento durų.

– Tučtuojau bėkite pas daktarą Barbetą, o viršininkui pasakykite, kad dėl nenumatytų aplinkybių šiandien neateisiu į tarnybą.

Lezablį visą dieną kankino nerimas, jis negalėjo nieko dirbti, rašyti ir studijuoti dokumentų. Nustebęs Toršbefas jo netgi paklausė:

– Kodėl jūs šiandien toks išsiblaškęs, pone Lezabli?

O Lezablis nervingai atsiliepė:

– Esu labai pavargęs, brangusis pone, nes visą naktį praleidau šalia mūsų tetulės, jos būklė labai sunki.

Tačiau viršininkas šaltai atrėžė:

– Jei ponas Kašlenas pasiliko šalia jos budėti, to ir turi užtekti. Negaliu leisti, kad mano kanceliarija pakriktų dėl kai kurių darbuotojų asmeninių problemų.

Lezablis ant savo rašomojo stalo pasistatė laikrodį ir karštligiškai ėmė laukti penktos valandos. Kai suskambo didysis ministerijos laikrodis, jis išskubėjo namo, pirmąkart baigęs darbą minutė minutėn nustatytu laiku.

Gatvėje jis netgi susistabdė fiakrą, taip kamavo nerimas, o laiptais į namus tiesiog bėgte užbėgo. Kai tarnaitė atidarė duris, jis tesugebėjo išlementi:

– Kaip jos sveikata?

– Gydytojas sako, kad jai kur kas blogiau.

Jam iškart pradėjo daužytis širdis, jis smarkiai susijaudino.

– Ak! Nejaugi?

Ar tik ji nesiruošia mirti?

Dabar jis net nedrįso įžengti į ligonės kambarį, tad pašaukė prie jos budėjusį Kašleną.

Stengdamasis kuo tyliau varstyti duris, netrukus pasirodė uošvis. Jis vilkėjo chalatu ir naktine kepuraite, sakytum, praleido naktį šildydamasis prie židinio, o kalbėjo beveik pašnibždomis:

– Jai blogai, labai blogai. Jau keturios valandos, kaip neatgauna sąmonės. Po pietų jai netgi suteikė paskutinį sakramentą.

Lezabliui silpnumas pakirto kojas, ir jis atsisėdo.

– O kur mano žmona?

– Šalia jos.

– O ką tiksliai pasakė gydytojas?

– Jis sako, kad tai priepuolis. Ji gali pasitaisyti, bet gali mirti ir šiąnakt.

– Ar aš jums reikalingas? Jei manęs jums nereikia, geriau ten neisiu. Man būtų pernelyg skausminga matyti ją tokios būklės.

– Ne. Eikite į savo kambarį. Jei tik kas nors keisis, aš jus iškart pašauksiu.

Tad Lezablis užsidarė savo kambaryje. Jam pasirodė, kad būstas pasikeitęs, padidėjo ir pašviesėjo. Niekaip negalėdamas nustygti vietoje, išėjo į balkoną.

Jau buvo liepos pabaiga, ir didžiulė saulė, ruošdamasi pasislėpti už dviejų Trokadero bokštų, gausiais srautais liejo ant Paryžiaus stogų žėruojančius spindulius.

Dangaus skliautas ties horizonto linija žaižaravo ryškiu raudoniu, šiek tiek aukščiau pereidamas į apiblukusio aukso atspalvius, toliau persiimdamas ryškesniu geltoniu, į kurį įsimaišė žalsvų atspalvių, lyg nužertų aukso dulkėmis, o viršuje, jei užverstum galvą, jau viskas liejosi vaiskioje iki gaivumo žydrynėje.

Kregždės prašvilpdavo lyg strėlės, vos matomos ore, ir rausvėjančiame dangaus fone probėgšmais šmėkštelėdavo jų riestų sparnų kontūrai. Ir virš begalinių Paryžiaus namų virtinių, virš tolumoje matomo kaimelio driekėsi rausva ūkana, lyg koks ugninis rūkas, pro kurį lyg iškilmių eisenoje stiebėsi varpinių smailės, išlakūs architektūros paminklų bokšteliai. Milžiniška ir juoda Etualio aikštėje iškylanti Triumfo arka griozdė horizontą, o bronzinis Invalidų namų kupolas plieskė kaip antroji saulė, nusiritusi nuo dangaus skliauto ant pastato stogo.

Lezablis stovėjo abiem rankomis įsitvėręs už geležinio turėklo ir traukė į save orą lyg gurkšnotų vyną, jam norėjosi straksėti, šaukti, mosikuoti rankomis, taip jį buvo užpildęs svaiginantis ir visaapimantis džiaugsmas. Gyvenimas akino spindesiu, o ateitis žadėjo tiek laimės! Ką jis darys toliau? Užsisvajojo.

Kažkas sušnarėjo už nugaros, ir jis krūptelėjo. Tai buvo jo žmona. Paraudusiomis akimis, skruostai paburkę, veidas išvargęs. Ji priglaudė prie jo kaktą, laukdama bučinio, paskui tarė:

– Eisime vakarieniauti pas tėtį, kad būtume arčiau jos. Kol mes valgysime, šalia jos pasėdės tarnaitė.

Jis nusekė paskui ją į kitą kambarį. Kašlenas jau sėdėjo už stalo ir laukė dukters bei žento. Šaltas viščiukas, bulvių mišrainė ir krepšelis su braškėmis buvo sudėlioti prie indaujos, o lėkštėse garavo karšta sriuba.

Visi susėdo prie stalo.

– Tikrai nenorėčiau, kad šitokios dienelės kada nors pasikartotų. Tikrai nelinksmos, – prakalbo Kašlenas.

Šiuos žodžius jis ištarė abejingai, o veide galėjai įžvelgti netgi šiokio tokio pasitenkinimo. Ir jis su didžiausiu apetitu puolė taršyti viščiuką, tvirtindamas, kad jis skaniai iškepęs, o bulvių mišrainė – tikras sveikatos šaltinis.

Tačiau Lezablio skrandis buvo susitraukęs, o širdis suspausta nerimo, tad valgė jis labai mažai ir vis stengėsi pagauti nors menkiausią garsą iš gretimo kambario, o jame buvo taip tylu, jog atrodė tuščias. Kora visiškai nejuto alkio, sėdėjo prie stalo nusiminusi, apsiašarojusi ir vis šluostėsi akis servetėlės kraštu.

Kašlenas paklausė:

– Ką sakė viršininkas?

Lezablis viską išdėstė iki smulkmenų, kurias uošvis norėjo išgirsti iki menkiausios, net pareikalavo viską pakartoti, užsispyręs taip nuodugniai viską sužinoti, lyg ministerijoje būtų nesilankęs jau metus.

– Tikriausiai kilo sujudimas, kai sužinota apie jos ligą?

Ir jis įsisvajojo apie savo pergalingą grįžimą į darbą, kai ji jau bus mirusi, ir kokie bus bendradarbių veidai, tačiau lyg pajutęs dilgtelint sąžinės priekaištą pasiteisino:

– Bet aš tikrai nelinkiu blogo mūsų mielajai moteriškei! Dievas mato, kaip norėjau, kad ji kuo ilgiau gyventų, bet, sutikime, jos mirtis visus tiesiog priblokš. Tėvukas Savonas net savo Komuną užmirš.

Jie jau pradėjo valgyti braškes, kai durys į ligonės kambarį atsivėrė. Jie taip pasimetė, kad visi trys vienu metu pašoko nuo vakarienės stalo. Pasirodė tarnaitė, kaip visada romi ir su įprasta kvaila išraiška veide. Ir ramiai pranešė:

– Ji jau nekvėpuoja.

Kašlenas, švystelėjęs servetėlę tiesiai į lėkštę, metėsi kitą kambarį kaip išprotėjęs, Kora besidaužančia širdimi nulėkė paskui jį, o Lezablis taip ir sustingo ant slenksčio, tik iš tolo dirsčiodamas į balsvą lovos keturkampį, vos apšviestą gęstančių saulėlydžio gaisų. Gerai matėsi tik uošvio nugara, palinkusi prie patalo, kai jis net nekrutėdamas įdėmiai tyrinėjo mirusiąją, ir ūmai Lezablis išgirdo jo balsą, atrodė, atsklindantį iš tolo, iš neišpasakytų tolybių, iš paties pasaulio krašto, panašiai pasigirsta ir sapne, ir tada pasakomi labai nelaukti dalykai.

– Viskas baigta. Nebealsuoja.

Jis pamatė, kaip žmona puolė ant kelių, įkniaubė veidą į paklodes ir prapliupo raudoti. Tik tada jis išdrįso įeiti, ir tik Kašlenui atsitiesus baltame pagalvės fone pamatė tetulės Šarlotės veidą užmerktomis akimis, giliai įdubusį, nepaprastai griežtą, taip išblyškusį iki baltumo, kad atrodė, čia guli vaškinė lėlė.

Išsigandęs paklausė:

– Tikrai viskas baigta?

Kašlenas, kaip tik apžiūrinėjęs seserį, atsigręžė ir jųdviejų žvilgsniai susitiko.

– Taip, – atsakė jis, stengdamasis suteikti veidui gedulingą išraišką, bet abu vyrai akimirksniu perkando vienas kitą, tad netgi nesuvokdami kodėl, vien instinktyviai, tvirtai paspaudė vienas kitam ranką, lyg atsidėkotų už tarpusavio paslaugas.

Tada ilgiau negaišdami jie griebėsi vykdyti tų prievolių, kurių iš gyvųjų dar pareikalauja numirėlis.

Lezablis apsiėmė surasti gydytoją ir, kaip galima greičiau, pasirūpinti skubiausiais pirkiniais. Jis stvėrė skrybėlę ir bėgte nusileido laiptais, netverdamas kuo greičiau atsidurti gatvėje, kad pagaliau pasiliktų vienas ir lengviau atsikvėptų, vienumoje pamąstytų apie savo laimę ir ja pasidžiaugtų.

Kai pagaliau sutvarkė visus reikalus, tai, užuot grįžęs namo, jis pasuko į bulvarą, ten jį ginė troškimas pasižvalgyti į žmones, įsimaišyti į jų srautą, pajusti laimingą vakarinį miesto gyvenimą. Jam norėjosi šaukti praeiviams: „Aš turiu penkiasdešimt tūkstančių livrų rentos“, jis ėjo nerūpestingai susikišęs rankas į kišenes, sustodamas priešais vitrinas, apžiūrinėdamas ištaigias medžiagas, brangenybes, prašmatnius baldus, o jo galvoje vis dingsėjo smagi mintis: „Aš galėčiau už visa tai sumokėti jau dabar.“

Staiga jis vos neatsitrenkė į laidotuvių biurą, ir jam švystelėjo netikėta mintis: „O jei ji nenumirė? Jeigu jie suklydo?“

Ir jis, paskubinęs žingsnį bei graužiamas šios abejonės, grįžo į namus.

Vos įėjęs, iškart paklausė:

– Gydytojas buvo?

Kašlenas atsakė:

– Taip. Jis nustatė mirtį ir išrašys liudijimą.

Jie sugrįžo į velionės kambarį. Sėdėdama krėsle, Kora tebeverkė. Tačiau tai buvo švelni rauda, jau be skausmo ir sielvarto, ašaros liejosi taip laisvai, kaip tai sugeba tik moterys.

Vos tik jie trise suėjo į šį kambarį, Kašlenas sušnibždėjo:

– Dabar, kai tarnaitė išėjo numigti, galėtume apžiūrėti, ar ko nors nepaslėpta balduose.

Ir abu vyrai stvėrėsi darbo. Jie ištuštino visus stalčius, iškratė visus maišelius, išlankstė kiekvieną popieriuką. Atėjo vidurnaktis, o jie vis dar nieko nerado, kas galėtų sudominti. Kora jau užsnūdo ir negarsiai, vienodu ritmu knarkė. Sezaras paklausė:

– Tai turėsime čia likti iki ryto?

Suglumęs Lezablis nusprendė, kad taip bus geriausia. Uošvis pritarė.

– Tokiu atveju, – pasakė jis, – atsineškime po krėslą.

Jie atsitempė porą apmuštų fotelių iš jaunavedžių kambario. Po valandos trejetas giminaičių, įsitaisę priešais amžinoje ramybėje sustingusį lavoną, jau kietai įmigo ir knarkė, kiekvienas traukdamas savo gaidą.

Paryčiais, kai tarnaitė įžengė į kambarį, jie prabudo. Kašlenas, trindamasis akis, iškart prisipažino:

– Aš prieš kokį pusvalandį truputį snūstelėjau.

O Lezablis, kaipmat įvertinęs padėtį, pridūrė:

– Aš tai išties pastebėjau. Nepraradau budrumo nė akimirkai, ir sumerkiau akis tik tam, kad jos pailsėtų.

Kora išėjo į savo kambarį.

Tada Lezablis apsimestinai abejingai paklausė:

– Kada norėtumėte nueiti pas notarą ir susipažinti su testamentu?

– Na… galėtume šįryt, jei norite.

– Ar būtina, kad kartu eitų ir Kora?

– Taip bus geriau, nes iš esmės ji ir yra paveldėtoja.

– Tokiu atveju pasakysiu, kad kuo greičiau ruoštųsi.

Ir Lezablis savo įprastu guviu žingsniu išėjo iš kambario.

Notaras Belomas dar tik spėjo atrakinti savo kontoros duris, kai pasirodė apimta baisaus sielvarto gedulingoji Kašleno, Lezablio ir jo žmonos eisena.

Notaras priėmė juos iškart, pasiūlė atsisėsti. Kašlenas tarė žodį:

– Pone, jūs mane pažįstate, juk aš esu panelės Šarlotės Kašlen brolis. O čia mano duktė ir žentas. Vakar numirė mano vargšė sesuo, mes ją laidosime rytoj. Jūs esate jos testamento saugotojas, tad mes atėjome pas jus paklausti, ar ji neišreiškė kokios nors valios dėl savo laidotuvių, o gal ir jūs pats ruošėtės mums ką nors svarbaus pranešti.

Notaras atrakino stalčių, išėmė voką, praplėšė jį, ištraukė dokumentą ir pasakė:

– Štai, pone, šio testamento dublikatas, taigi galiu jus supažindinti su juo tučtuojau. Kitas egzempliorius, visiškai atitinkantis šį, turi likti pas mane.

Ir jis perskaitė:

Aš, žemiau pasirašiusioji Viktorina Šarlotė Kašlen, čia pareiškiu savo paskutiniąją valią:

visą savo turtą, siekiantį apie vieną milijoną šimtą dvidešimt tūkstančių frankų, palieku vaikams, kurie gims mano dukterėčios Selestės Korali Kašlen santuokoje, leisdama tėvams naudotis šiomis pajamomis iki vyriausiojo palikuonio pilnametystės.

Tolesnėmis nuostatomis paskirstoma kiekvienam vaikui priklausanti dalis ir likutinė dalis tėvams, kuria jie naudosis iki savo dienų pabaigos.

Tuo atveju, jei prieš pagimdant mano dukterėčiai palikuonį mane ištiktų mirtis, palieku visą savo turtą saugoti pas notarą, trejiems metams, kad mano aukščiau išreikštoji valia būtų įvykdyta, jei vaikas gims minėtu laikotarpiu.

Tačiau tuo atveju, jei Korali per tuos trejus metus, eisiančius po mano mirties, Dangaus malone negautų palikuonio, mano turtas notaro rūpesčiu bus paskirstytas vargšams ir labdaros įstaigoms, kurių sąrašas pateikiamas toliau.

Toliau ėjo nepabaigiama seka pavadinimų, skiriamų sumų, patvarkymų ir nurodymų. Paskui notaras Belomas paslaugiai įdėjo dokumentą Kašlenui tiesiai į rankas, o tą purtė drebulys. Teisininkui atrodė, kad turi pridurti dar keletą paaiškinimų.

– Panelė Kašlen, – pasakė jis, – kai man buvo suteikta garbė kalbėtis su ja pirmą kartą apie sumanymą parašyti kaip tik tokio turinio testamentą, man išaiškino, kokį jaučia neišpasakytą troškimą dar gyva pamatyti savo giminės palikuonį. O į mano samprotavimus atsakinėjo vis kategoriškesniais pareiškimais, kurie pirmiausia buvo pagrįsti jos religiniais jausmais. Pasak jos, jei santuoka yra sterili, tai dieviško prakeikimo ženklas. Aš niekaip negalėjau pakeisti jos nusistatymo. Patikėkite, nuoširdžiai dėl to apgailestauju. – Paskui šypsodamasis tarė keletą žodžių Korali: – Neabejoju, kad velionės desideratum⁸ bus netrukus išpildytas.

Ir trejetas velionės giminaičių išėjo, o jie buvo taip sugluminti, kad apskritai nepajėgė apie ką nors galvoti. Jie ir parėjo namo, nepratarę nė žodžio, sugėdinti ir įnirtę, lyg būtų vieni kitus apvogę. Netgi visas Koros sielvartas ūmai išgaravo, lyg jos tetulės nedėkingumas būtų atleidęs nuo prievolės raudoti. Lezablis, kuris iš apmaudo taip sučiaupė lūpas, kad jos perbalo, pagaliau užkalbino uošvį:

– Paduokite gi man šitą dokumentą, kad įsitikinčiau de visu⁹.

Kašlenas ištiesė jam popierių, ir vyrukas įniko skaityti. Jis net stabtelėjo ant šaligatvio, ir net stumdomas praeivių liko stovėti, savo skvarbia ir praktiška akimi bėgiodamas tarp eilučių. Abu jo palydovai, tokie pat nekalbūs, laukė už poros žingsnių priekyje. Grąžinęs testamentą, jis pareiškė:

– Nieko čia nepadarysi. Gražiai ji mus apmulkino!

Kašlenas gi, sudužus puoselėtoms viltims, nebeištvėrė:

– Tai jūs turėjote pasistengti dėl vaiko, po šimts velnių! Juk jūs puikiai žinojote, kad ji seniai jo nori.

Lezablis tik gūžtelėjo pečiais ir nieko neatsakė.

Sugrįžę jie rado kone minią jų laukiančių žmonių, kurių amatas glaudžiai siejasi su mirusiais. Lezablis neatsigręždamas nuėjo į savo kambarį ir daugiau nenorėjo kuo nors rūpintis, o Sezaras šiurkščiai aprėkė visus, kad pagaliau paliktų jį ramybėje ir tik greičiau viską užbaigtų, nes ir taip pernelyg vilkinama atsikratyti lavono.

Kora užsidarė savo kambaryje ir sėdėjo ten be menkiausio garso. Tačiau nepraėjo nė valanda, o Kašlenas ėmė belstis į žento duris.

– Aš ateinu, mano brangusis Leopoldai, – pareiškė jis, – pasidalyti su jumis kai kuriomis mintimis, nes, pagaliau gi, reikia susitarti. Mano galva, vis dėlto reikia suruošti prideramas laidotuves, kad nekiltų negražių paskalų ministerijoje. Kaip nors susireguliuosime išlaidas. Beje, dar nieko neprarasta. Juk jus esate vedę gana neseniai, tai kokia bėda galėtų jums sutrukdyti turėti vaikų? Reikia truputį pasistengti, ir tiek. Dabar imkimės svarbiausio. Ar netrukus negalėtumėte susiruošti į ministeriją? O aš užrašyčiau adresus ant pranešimų apie laidotuves.

Lezablis ne be apmaudo turėjo pripažinti, kad uošvis teisus, tad juodu susėdo priešinguose pailgo stalo galuose ir ėmėsi rašyti adresus ant juodais rėmeliais apibrėžtų kortelių.

Paskui jie papusryčiavo. Vėl pasirodė Kora, ir jau tokia abejinga, lyg jai apskritai niekas nerūpėtų, o valgė ji daug, nes atsiliepė ankstesnė dieta.

Vos baigusi pusryčiauti, ji grįžo į savo kambarį. Lezablis išėjo į Jūrų ministeriją, o Kašlenas, apsižergęs taburetę, įsitaisė balkone išrūkyti pypkės. Kaitri vasaros saulė plieskė tiesiai į namų stogus, o tie, kurie buvo pagražinti stoglangiais, liepsnojo kaip per gaisrą, ir taip akinamai, kad akys negalėjo atlaikyti.

Ir vienmarškinis Kašlenas, markstydamasis nuo tokio tviskesio, žiūrėjo į žaliuojančias kalvas apačioje, ten, toli už didžiulio miesto, už dulkėtų jo priemiesčių. Jis įsivaizdavo, kaip ten ramiai sruvena gaivi ir plati Sena, kaip ji skalauja kalvų, kurių šlaitai apaugę kupliais medžiais, papėdes, ir būtų šimtąkart geriau gulėti išsidrėbus ant pilvo žolėje ir spjaudyti į vandenį, negu kepti šitoje įkaitusia švino skarda apkaltoje terasoje. Ir jį suėmė nerimas, jau neatstojo mintis, neapleido skausmingas suvokimas, kad juos ištiko nelaimė, netikėta nesėkmė, tuo kartesnė ir žiauresnė, kuo ilgiau jie puoselėjo viltį, ir jam tiesiog išsiveržė, kaip paprastai atsitinka, kada po didžiulio sukrėtimo apninka slogios godos: „Sena žiežula!“

Jam už nugaros, kambaryje, girdėjosi laidotuvių biuro darbuotojų keliamas šurmulys, nenutilstamai kaukšėjo plaktukas, užkalinėjantis karstą. Po apsilankymo pas notarą jis daugiau nežvilgtelėjo į pašarvotą seserį.

Tačiau po truputį šios nuostabios vasaros dienos švelnumas, smagumas ir žavesys persmelkė jo kūną ir sielą, ir jam ėmė atrodyti, kad ne viskas taip beviltiška. Kodėl gi jo duktė negalėtų turėti vaiko? Juk vos metai, kaip ji ištekėjusi! Jo žentas yra žvalus, gerai sudėtas ir stiprios sveikatos, tegu ir mažo ūgio. Jie turės vaiką, po galais! Juk kitaip, beje, ir neįsivaizduojama!

Lezablis sugebėjo ateiti į ministeriją nepastebėtas, ir jis tyliai įsmuko į savo kabinetą. Ant stalo rado raštelį su nurodymu: „Turite nueiti pas viršininką.“ Iš pradžių jis norėjo tik nekantriai mostelėti, maištaudamas prieš tokį sėdintį jam ant sprando despotizmą, tačiau galingas ir nesulaikomas troškimas iškilti vėl jam suteikė jėgų. Netrukus ateis ir jo eilė būti viršininku, o jis užkops dar aukščiau.

Ir jis pasirodė pono Toršbefo kabinete nė nenusivilkęs išeiginio redingoto. Jis prisistatė su oraus liūdesio išraiška, kaip ir pridera tokiam gedulingam atvejui, bet veidas atspindėjo šį bei tą daugiau, jo bruožuose įsirėžė tikro ir gilaus sielvarto įspaudas, paprastai savaime atsirandantis po sunkių išgyvenimų.

Stambi viršininko galva, iki tol visą laiką palinkusi prie popierių, kilstelėjo, ir jis šiurkščiai paklausė:

– Aš pralaukiau jūsų visą rytą. Kodėl neatėjote?

Lezablis atsakė:

– Brangusis pone, mūsų šeimą ištiko didžiulė nelaimė, praradome tetą, panelę Kašlen, tad atėjau paprašyti, kad dalyvautumėte laidotuvėse, kurios įvyks rytoj.

Rūstus Toršbefo veidas iškart atlėgo. Viršininkas netgi perėjo prie truputį pagarbesnio tono.

– Tokiu atveju, mano brangus drauge, tai visai kitas reikalas. Aš jums dėkoju ir atlaisvinu nuo darbo, nes dar turite daug ką sutvarkyti.

Tačiau Lezablis ir tokiomis aplinkybėmis nenustojo rodyti savo uolumo.

– Dėkoju, brangusis pone, bet mes viską užbaigėme, todėl aš planuoju dirbti iki nustatytos valandos.

Ir jis grįžo į savo kabinetą.

Naujiena jau spėjo pasklisti, ir bendradarbiai iš visų kabinetų plūdo tarti jam paguodos žodžių, bet tai daugiau panėšėjo į sveikinimus negu užuojautas, be to, visiems magėjo pasižiūrėti, kaip jis dabar elgsis. Jis ištvėrė pavydžius žvilgsnius su nuolankaus aktoriaus kauke ir išklausė visas žodines tiradas, į kurias atsakinėjo taip taktiškai, kad išmušė bendradarbius iš vėžių.

– Jis puikiai tvardosi, – kalbėjo vieni.

Kiti pridurdavo:

– Kad ir kaip ten būtų, bet širdies gilumoje jis turėtų būti žiauriai patenkintas.

O pats įžūliausias iš visų, Mazas, nutaisęs atsainią aukštuomenės liūto išraišką, paklausė:

– Ar jūs tiksliai žinote, kiek verti jūsų turtai?

Lezablis visiškai abejingai atsiliepė:

– Labai tiksliai tai ne. Testamente kalbama apie maždaug dvylika šimtų tūkstančių frankų. Aš tai sužinojau tuomet, kai notaras atėjo pas mus skubiai pranešti apie tam tikras sąlygas, susietas su laidotuvėmis.

Visi nusprendė, kad Lezablis ministerijoje nepasiliks. Juk su šešiasdešimt tūkstančių livrų rentos nebūsi kažkokiu plunksnagraužiu. Jeigu jau kas nors esi, tai gali siekti dar rimčiau. Vieni manė, kad jis nusitaikęs į Valstybės Tarybą, kitiems atrodė, kad svajoja apie deputato kėdę. Viršininkas laukė, kol Lezablis atneš atsistatydinimo prašymą, kurį reikės perduoti direktoriui.

Visa ministerija suplūdo į laidotuves, kurios visiems pasirodė skurdokos. Bet jau buvo paleistas gandas: „Pati panelė Kašlen šitaip norėjo. Taip buvo užrašyta testamente.“

Jau rytojaus dieną Kašlenas grįžo į tarnybą, o Lezablis, kokią savaitę prasirguliavęs, taip pat sugrįžo, nors šiek tiek išbalęs, bet toks pats stropus ir uolus kaip anksčiau. Galėtum drąsiai tvirtinti, kad jų gyvenime niekas nepasikeitė. Visi pastebėjo tik tai, kad jie pabrėžtinai rūko storus cigarus, daug kalba apie rentą, geležinkelius, vertybinius popierius, kaip ir pridera žmonėms, kurių kišenės plyšta nuo valiutos, o netrukus sužinota, kad jie išsinuomojo vilą Paryžiaus apylinkėse, kur planavo praleisti vasaros pabaigą.

Apie juos galvota: „Jie tokie pat gobšūs kaip senė, ir tai yra šios šeimos bruožas, pagaliau su kuo sutapsi, toks ir pats patapsi. Tikrai nekokia prabanga pasilikti dirbti ministerijoje su šitokiais turtais.“

Netrukus jų elgesį nustota aptarinėti. Jie jau buvo prideramai įvertinti ir pasmerkti.

(Bus daugiau)

---

1 Katiulis Mendesas (Catulle Mendès, 1841–1909) – prancūzų poetas ir prozininkas, daugiau žinomas kaip literatūros ledinių redaktorius; vienas literatūrinio „Parnaso“ sąjūdžio iniciatorių. Nuo 1876 metų artimai draugavo su Gi de Mopasanu.
2 Stambiausias karinis Tulono uostas lyginamas su kitais keturiais – Brestu, Šerbūru, Lorienu ir Rošforu.
3 Prancūzų kolonija Indokinijoje, dabartinis Pietų Vietnamas.
4 Šis palyginimas priklauso Žiuliui Žanenui (Jules Janin, 1804–1804).
5 Tais laikais buvęs labai garsus baleto teatras.
6 Giustavas Dorė (Gustave Doré, 1832–1883) – garsiausias tų laikų knygų iliustruotojas.
7 Vadinamais Hausmanų laikais, arba apysakoje paminėtu laikotarpiu, kai Paryžius plėtėsi, kaimo vietovėse pusvelčiui įgyti sklypai brangdavo net kelis tūkstančius kartų, jei ten prasidėdavo vieno iš būsimų prestižinių sostinės rajonų statyba.
8 Trokštamas dalykas (lot.).
9 Akivaizdžiai, savo akimis (lot.).