Poezija verstinė
Diane Seuss. Eilėraščiai
2026 m. Nr. 4
Iš anglų k. vertė Andrius Patiomkinas
Diane Seuss [Sjūz] (g. 1956) – amerikiečių poetė, išleidusi šešis eilėraščių rinkinius, tarp kurių – „Keturkojė mergaitė“ („Four-Legged Girl“, 2015; Pulitzerio nominacija), „Natiurmortas su dviem negyvais povais ir mergaite“ („Still Life with Two Dead Peacocks and a Girl“, 2018; Nacionalinio literatūros kritikų rato premija), „Šiuolaikinė poezija“ („Modern Poetry“, 2024; Nacionalinės knygos premijos nominacija). Pulitzerio premija 2022 m. apdovanotą knygą „atvira: sonetai“ („frank: sonnets“) vertinimo komisija apibūdino kaip virtuozišką rinkinį, kuriame išradingai išplėsta soneto forma apnuoginami sudėtingi šiuolaikinės Amerikos prieštaravimai, tarp jų – ir šiaurrytinės Amerikos darbininkų klasės gyvenimo grožis ir sunkumai. Sonetų formos memuarų knygos pavadinimas – „frank“ – sąmoningai daugiaprasmis: jis gali reikšti ir atvirumą, nuoširdumą, ir būti aliuzija į Amy Winehouse žymųjį muzikinį albumą „Frank“, ir žymėti vardą poeto, Niujorko mokyklos idėjinio vado Franko O’Haros (1926–1966), kuris, poetės prisipažinimu, kūryboje jai imponuoja įžūliu egocentrizmu, nerimteiviškumu, improvizaciniu pradu (ir kuris šioje knygoje nuolat šmėžuoja tarsi koks periferinio matymo objektas). Nuoširdžiai nugyvento gyvenimo didybė, nepaliaujamos „grožio ar palengvėjimo“ paieškos fiksuotos pasiduodant nevaržomoms atminties, apmąstymų, vaizduotės klajonėms, bet neperžengiant formalių sonetui būdingų keturiolikos eilučių rėmų. Kaip rašo pati poetė, „sonetas, kaip ir skurdas, moko, be ko gali apsieiti. <…> Skurdas, kaip ir sonetas, yra geras mokytojas. Toks, kuris taukšteli liniuote per pirštus, o ne sviedžia per klasę žodyną ir sukrečia smegenis visais kada nors buvusiais žodžiais.“
* * *
Nusitrenkiau ligi pat Nusivylimo iškyšulio, bet
neturėjau jėgų išlipt iš mašinos. Nuomotos. Melsvo
„Ford Focus“. Turėjau sustoti pusiau viešoj vietoj, kad
galėčiau nusišlapint ant žemės. Tiesiog pritūpusi
šalikelėj. Nežinau, kas mano šlapimo pūslei.
Nusišlapinusi paskui turiu šlapintis vėl ir vėl. Užuot
apžiūrėjusi lankytinas vietas, įsitaisiau ant galinės
sėdynės ir nusnūdau. Kiek panėšiu į Franką O’Harą
be gražios nosies ir varpos, be Niujorko mokyklos ir
Lario Riverso. Už dienos bilietą Nusivylimo iškyšulyje
mokėjau mintydama apie krytį nuo švyturio į jūrą.
Mąsčiau, ar nenueit pasitikrint sveikatos Okeano
medicinos centre, betgi kaip man paaiškint šias
nestygstančias grožio ar palengvėjimo paieškas?
* * *
Pasidariau dviejų dukrų abortą, iš kur žinau, kad
mergaitės, motina žino, bent viena dukra, gal dukra ir
sūnus, ar skaudės, paklausiau prieš abortą akušerės, ir ta
atsakė, žvelgdama tiesiai, ne tiek kvaila, kad reikėtų
žinoti, ji buvo žiauri, bet teisi, aš buvau ir esu kvaila,
malonėkit, jokios politikos, niekada neatsigavau, ne, aš
nesigailiu, dvi mergaitės su kvaila beturte motina ir
narkomanu tėvu, vargu, kartą nusišoviau triušį suvalgyt,
nesu tyra, nesu gera, jokiu būdu ne Jėzus, jokiu būdu net
ne blogoji Marija, ką jau šnekėt apie gerąją, nors esu
laikiusi savo gyvą sūnų kaip pietoje, tuomet nė
nežinojau, kad šitaip, tik dabar, kai prisimenu, jis
perdozavo ir vos nenumirė, mano širdis, sakė jis
pamėlusiom lūpom, nesijaudink, aš sumokėjau.
* * *
Aš miegojau daugybėje vietų, metų metais ant čiužinių, kurie į mano
gyvenimą pateko visiškai atsitiktinai, vaikystėje ant šlapių paklodžių,
sunkiai susiturėdavau, paauglystėje lovoje, kurioj tėvas suvalgė paskutinį
granatą, su svirpliais ir vištų kaulais grioviuos, ant plikos žolės griūvančios
pilies išvešėjusiuos soduos, plazdenančioj vokiečių cirko palapinėj, pašiūrėj,
padėjusi galvą ant pasiligojusio veršelio pilvo, baisioje tamsoje, kur
kirstukas bandė išsikapanoti iš kibiro su šulinio vandeniu, žydroje
varpinėje, ant rožinės sofos, kurią iš vidaus graužė pelės, tiesiog ant grindų
televizoriaus šviesoje su Mikeliu Akacijų sodoje, gintariniam soste iš
tarakonų kiaušinėlių maišelių, ant kapinių pušų spyglių kilimo, sporto
salėje, apsuptoj gudobelių, su vidurinės mokyklos bernais, kurie dabar
Didžiosios bažnyčios nariai, viešbučio vonioje Sent Agostine po gurkšnio iš
Jaunystės fontano, sušalusi ant uolos atbrailos, be sąmonės ant geležinkelio
bėgių, ligoninės lovoje, savo avinėlį apsikabinusi kaip alyvų kariauną.
* * *
Jie gyveno kaimynystėje, keturi berniukai, nuolankus tėtė ir Merė Lu, jų mamelė, turėjusi rimtą
pagrindą būt nurauta, nurauta ji ir buvo, vyresnėlį rišdavo prie skalbinių virvės kaip šunį,
jaunėlis kiurksodavo kertėj ir žiaumodavo krekerių suvožtinius, keturkampę sūrymę tarp
dviejų baltos duonos riekių, apteptų geltonom garstyčiom, bet vieną naktį jis nugurgė dietines
Merės Lu tabletes ir juoda kreida keistais ženklais išmargino visą vonią nuo viršaus ligi apačios,
ir kaip voverė užsikeberiojo ant senovinės indaujos, o paskui vienas iš vidurinių vaikėzų,
bukagalvis, taip vėžliškai lėtai dviračio ratu pervažiavo mano augintinį vikšrą, kad šio viduriai
tryško tarsi sulėtintam kadre, ir pasakykim tik tiek, dėl to vikšro buvau nukentėjus, prasikalusi
skyles stiklainio dangtely tyrinėjau vikšro mitybą, tą Patą ar Tomą, žodžiu, bukagalvį,
nubloškiau nuo dviračio ir atsisėdusi ant pilvo prigrūdau į burną žolės, o jų kaimynystėj
žemam baltam nameliūkšty gyveno vienui viena moteriškė, ėjo kalbos, kad jos svetainė
susmegusi žemėn ir išklota baltu storu kilimu, kad turi iškimštą tigrą ir iš narvo išleistą papūgą,
kuri lakiojanti po kambarius ir kalbomis kalbanti, bet aš nežinau, nėkart tam name nesilankiau,
Merė Lu buvo vienintelė, ten kada įsigavusi, tad jos liudijimas nebuvo patikimas.
* * *
Norėčiau teberūkyti, kad galėčiau sėdėti lauke tamsoje ir rūkyti,
užuot tik sėdėjusi lauke tamsoje. Džiaugiuosi, kad mano tėvai
rūkė, net jei dėl to įsitaisiau astmą. Verta buvo klausytis degtukų
šnypštelėjimo ir stebėti, kaip jiedu priartina liepsną prie pat veidų,
ir iš kito kambario ar kiemo matyti, kaip plyksteli piktai galiukas,
o paskui iš burnų išsirango dūmų slibinas ir pučiasi kildamas
aukštyn. Aš būsiu vargšė. Gyvensiu, kaip gyveno mano motina.
Indų ploviklis, skalbinių minkštiklis, lesalas paukščiams,
sveikinimo atvirukai iš dolerinės. Bet užtat ne šykšteiva. Ji kaip
Jėzus su duonos kepaliukais ir žuvimis, visad turinti kelis skatikus
kam į saują įdėti, bet tik ne į rinkliavos lėkštę. Kitaip nei Širlė,
spaudusi varioką, kol tas pažaliavo jos saujoj. Dėl to man nebūtina
Biblija. Jos parabolės kaip nemokamos cigaretės, tabako
kompanijų dalintos psichiatrinių pacientams.
* * *
Kaip aš išeisiu iš šio gyvenimo, kaip išėjau iš darbo, pasišalinau nieko
neaiškinus, kaip motina kad kibo į mokslus, mano verksmą stipriai
užtrenkdama durimis, ji turinti knygų skaityti, arba tėvas greitojoje, ąžuolais
slystanti švyturiuojanti raudona, tada ligoninės lova, haliucinacijos apie karo
laivą ir jūrą, arba kaip mano eksas paliko mus, vilkdamas per sniegą savo
skudurus šiukšlių maiše lyg kokį šviežią laimikį, arba kaip pati palikau Kevą,
turėjau dvidešimt minučių, iki neparsibeldė namo, kad pamėgintų mane
perkalbėt arba užmuštų, pro raudonas duris su tėčio portfeliu, prikimštu
savo eilėraščių, su rašomąja mašinėle ir ruonio odos paltu, tada lėktuvu
namo, išsiderinusi po daugelio metų su Kevu Niujorke palūžau miške
išbudinusi jerubę, ar išeisiu kaip jerubė, plakdama orą sparnais, ar kaip Fredis,
paliekantis sceną po „Queen“ pasirodymo „Live Aid“ renginy, žvilgantis it
lenktyninis žirgas, savo karjeros viršūnėje, ar kaip pati apleidžiu vakarėlius,
be atsisveikinimų, pro duris išnykstu nelyg dūmas užpūsto kandeliabro.
Versta iš: Diane Seuss. frank: sonnets. Minneapolis: Graywolf Press, 2021.
Serhij Žadan. Eilėraščiai
2026 m. Nr. 3
Iš ukrainiečių k. vertė Antanas A. Jonynas
Serhijus Žadanas (g. 1974 m. šiuo metu rusų okupuotame Luhansko srities Starobilske) – lietuvių skaitytojui jau gerai pažįstamas ukrainiečių poetas, romanistas, eseistas, vertėjas, roko grupės „Žadan i sobaki“ lyderis, šiandien bene geriausiai pasaulyje girdimas Ukrainos poezijos balsas, daugybės knygų – ir poezijos rinkinių, ir romanų autorius, įvairiausių premijų Ukrainoje ir visoje Europoje laureatas, nominuotas, be kita ko, ir Nobelio literatūros premijai. Jo kūryba versta į daugelį pasaulio kalbų, lietuvių kalba jo kūrinių skelbta spaudoje, išleista poezijos rinktinė „Tarsi žuvį į juodą krantą“, romanai „Depeche Mode“, „Anarchija in the UK“ ir „Internatas“, pjesė „Duonos paliaubos“.
S. Žadanas gyvena Charkive, nuo 2024-ųjų kovo tapo Ukrainos nacionalinės gvardijos brigados „Chartija“ nariu, įkūrė „Радіо Хартія“, kartu užsiima koncertine ir kitokia veikla, rinkdamas lėšas Ukrainos gynybai.
Keturios melodijos
Marselietė
Eikime, eikime, Tėviškės vaikai,
vaikai, rudeninius rūkus išsklaidantys,
vaikai mokytojų, besigėdijančių klasių skurdumo,
vaikai šventikų, besimokančių iš jūsų tikėjimo simbolio.
Tironas žvelgia nuo kalvos į mūsų miestą,
į šlapią tamsumos milinę susisupęs.
Jūs jam tik kraujo krešuliai rūke.
Jūs – tie vaikai, gyvi išlikę Betliejuj.
Tad eikim, eikime, Tėvynės sūnūs,
prieglaudų kūdikiai, betėviai šviesūs,
Laikas stokoja žodžių, kad apsakytų jūsų ryžtą
ir jūsų švelniai lūžtančius balsus.
Eikim per šlapią ūkanotą lauką,
pro miesto pliažą, kur kartuvės iškeltos,
pro stadioną, kur kviečių pasėta miestui apgultam,
kol dar dangus virš kranto tarsi plaučiai ryja orą.
Vaikai, į pieštukus panašūs – su tikėjimo grafitu širdy.
Vaikai, regėję, kaip dega jų mokyklos.
Priešas ir vėl už miesto vartų stovi.
Pabaisos slepiasi vaikiškose politikos spintose.
Eikime, Tėviškės vaikai, eikim,
pro trobeles tų, kur pabėgo ir išsižadėjo pilietybės,
pro kapines, kur guli jūsų bendraamžiai,
pro municipalitetą priešo artilerijos išdaužytais langais.
Mėnuo, kaip geltona širdis šventiko,
kaunasi dėl kiekvieno jūsų su mirtim.
Istorijos mokytojas kalinio drabužiais,
ties miesto perkėla palaidoti laivai.
Numiręs laikas.
Laiko nebėra.
Yra vaikystė, kuri reikalauja meilės.
Ir įniršis, kuriam paaiškinimų nebereikia.
Lili Marlen
Įsivaizduokite šitą rudenio vakarą,
šias paveldėtas slėnių ir priekalnių prieblandas.
Įsivaizduokit, kad esat beribė erdvė melancholijos,
esat laukas, kur noksta aguonos depresijos.
Įsivaizduokit plaučius fabrikų apanglėjusius,
muzikines šachtų įgriuvas, uostų plačių orkestruotę –
rudenį Europa sklidina sumaišties ir judėjimo,
tvyro kvapas Kalėdų, jį permuša apkaso tvaikas.
Myliu tave šitą rudenį, medžiai atrodo
išraiškingi ir ryškūs, lyg neigiami personažai romanuose,
o dangus kaip paauglys savo atspindžio gėdijas,
kiekvienąsyk, kai patiria lietų kaip įsimylėjimą.
Taip nenorėčiau, aš taip nenorėčiau išvykti iš čia.
Man nereikia pasaulio, nereikia nemirtingumo.
Bet aš laukiu tavęs ir manau, kad laiką gali pamatyti,
kai sustoji po lapus metančiais medžiais.
Šito šimtmečio amžininkai, jūsų laikas ateina.
Jis ateina, jis laukia, kol jūs labiau paūgėsit,
kad surinktų jus į pėstininkų batalionus,
kad jumis pripildytų šitą rudenio orą.
Kartą per šimtmetį laikas nuima derlių kartos,
kartą per šimtmetį persirėžia istorija riešus.
Įsivaizduokit, kaip jaučia kvapus dvidešimtmetis,
kaip sprangina duona, kaip guodžia muzikos šaltis.
Aš kalbu apie mirtį, kuri nebaugina,
kuri svorio neturi, šaknimis neįsikabina.
Tiktai įsivaizduokite, kad yra šitas vakaras,
kad yra tiktai šiedu, ir naktis, kur juos gaubia.
Nuostabus vakaras, nuostabi prieblanda.
Aguonų laukai, besidriekiantys palei gelžkelio pylimą.
Peizažas, kuriame tiek daug atpažįstamo,
tiek liepsnojančio skaisčiai, auksinio.
Tokia lapų gausybė.
Taip daugel akmens.
Ir meilės trūksta, jos negana, jos stinga.
Bet tik įsivaizduokit – o jei jos iš viso nebūtų.
Polonezas Nr. 13
Kas nepaslėps laiku širdies, tas neturės ramybės.
Ilgas laukia dar kelias, tamsi bus naktis.
Kybo virš užkardos saulė, kaip obuolys, per pusę perskeltas.
Štai viena pusė tau, kita pusė žmonai, kur laukė per naktį prie lango.
Bus dangus – vienas visiems, bus žemė – suvienyta mirusių.
Sapnuokis, sapnuokis man, priešais – lango gelmė,
svetimo išsiskyrimo pamestas žiedas gėlės,
širdies numarintos spalvos,
tamsios tėvynės spalvos.
Neįmanoma rasti žodžių, kurie užpildys atstumą
tarp to, ką praradai, ir to, ko negavai.
Ištirps lietus virš kolonos, paliekančios miestą,
kaip sielą apleidžia narsa.
Šildykis dabar minioje, kurią įkurdins barakuos už miesto,
šildykis praeitim,
šnabždesiu,
savo paties ugnimi.
Tie, kurie miestą paliko, tie, kur išliko, susirinks aikštėj iš ryto,
išsitrauks knygas, ims dainuoti.
Daina tarsi audeklas draskosi vėjy,
juodi akmenys pramuša ją, krintantys iš dangaus.
Liepsnų lietus, rudenio lapų lietus, liūdesio liūtys
tu mus palikai be tėvynės, bet atmintį mums palikai.
Tad skrieki, skriek, benamių giedojime, mūsų namus
nusiaubė pogromo gatvinis šuva.
Sapnuokis man, sapnuokis neištveriamai ir negailestingai.
Sapnuokis auštant, lipant į traukinį, koridorių prieblandoj,
dosnus moteriškas delne tėvynės,
ranka rašytas įtrūki sienos.
Ir neliks sąžinė nebyli tam, kurį paženklino balsas.
Liko paliktas keršto jausmas,
liko paliktas džiaugsmas.
Nuošaly neliks laukti tasai, kuris gali paliudyt.
Mums neliko vilčių.
Viltys žydi praeityje kaip rudeniai žiedai.
Prisimink, prisimink ir mane, kada nors vakare, kada nors tyloje.
Namuose paliko vien tik žiaurumas. Ir neverta jam ieškot kito vardo.
Tik šalta neapykanta dėl kiekvienos sudegintos knygos.
Tiktai raižantis įtūžis, tarsi antklodė,
kuria lova užklojama karo ligoninėj.
Tiktai poreikis grįžti namo ir palaistyt gėles.
Nuženk, Moze
Šitoje tamsoje nelieka vietos didelei tamsai.
Tad tegu nepasimeta sutemose pašauktasis vardu.
Stiprybės jums visiems – visiems, kurie rinkote nuovargio derlių,
kurie žengėt per neviltį savo kaip rudeniniais kukurūzų laukais.
Yra istorija, kiekvienoj kartoj atsikartojanti.
Yra žmonės, nesutariantys su juoduma. Giesmės yra ir kalba.
Kalba kaip pasipriešinimas, kalba kaip tylos paribys.
Mirties negali būti daugiau nei yra.
Nebūna juodesnio už juoda.
Baimės tas nepajus, kuris matė,
kaip mirtis atsiprašo tėvų
už nužudytus vaikus.
Didesniam tylėjimui šiam tylėjime jau nėra vietos.
Nėra mirusių kalbų – yra kalbos, kuriose nėra žodžio laisvė.
Žmonės išeina už miesto,
brenda sausais kukurūzų laukais.
Dangus virš galvos panašus į suknelę,
kurią pamiršo per kratą.
Žengia ir dainuoja:
išvesk mus, išvesk mūsų tautą;
sutema nebesutalpina mūsų visos atminties,
mes juk žinom, šviesa – tai neatskiriama dalelė tamsos,
mes juk žinom – kažkur nakties paribiuos
juoduma išeikvoja save, užspringsta pati savimi.
Viskas taps šviesa, kas nebus panašu į naktį.
Viskas taps kalba, kas nusveria tylą.
Šioj narsoj nėra vietos didesnei narsai.
Nėr vietos ir nėra reikalo.
Meilė plaka kalboj, kaip širdis plaka kūne.
Šilta kraujuojanti rožė, kuri išsiskleidžia vidurnaktį,
kuri tau sukelia skausmą ir grąžina gyventi.
Štai ta istorija žmonių, kurie ateina iš rūko,
dainuoja iš tėvų išmoktas dainas:
išvesk mūsų tautą, išvesk
už juodumos laukų, už kukurūzų stiebų bilsnojimo,
išvesk per lauką
per tą andainykštį Viešpaties rankraštį,
Dievo dienoraštį, kuriame įrašai
susipynę su rūko gijom.
Šviesa bus visa, kas ryšis būti šviesa.
Ilgas, plytintis laukas užpildytas rašto.
Šitame ore vaikai gimsta kaip giesmės tęsinys.
Šitoj meilėje nėra vietos didesnei meilei.
Šitoje istorijoj.
Šitame lauke.
Tarp šitų vardų.
* * *
Rūkė stipriausią belgų tabaką, kaip buvo įpratus.
Riejosi su policija – girta ir grėsmingai patinus.
Gėrė sausą vyną, fastfuduose gėrė arbatą –
indišką, kaip vandenynas, juodą, kaip jos apatiniai.
Ir gėrė už tai, kad jos niekas nerastų, už tai,
kad ramybė persmelktų sielos auksinę materiją.
Gulėjo ant šilto miegmaišio – nuoga kaip laidai,
tyli kaip vanduo, apsnūdusi tarsi arterija.
Šulcas svarsto apie savo mirtį
Dailininkas, kuriam ką tik sukako penkiasdešimt,
pusę šimtmečio gyvenęs su žmonija, kuri dabar jį medžioja
tarsi rūsio žiurkę,
dailininkas, driekęsis paskui XX amžių kaip siūlas, įvertas į adatą:
nuo karamelinių secesijos parduotuvių,
nuo Vakarų fronto mėsos turgų,
nuo naftos telkinių – tuščių,
kaip sovietinių poetų įkvėpimai,
nuo sinagogų, paverstų kino teatrais, rodančiais chaoso kroniką,
eina į turgų, kad parduotų ką nors iš senų darbų,
ir susitinka savo mirtį.
Mirtis yra šviesa.
Kaip ir visa, kas sumanyta kūrėjo, mirtis yra šviesa.
Kas yra šios šviesos šaltinis? Kvėpavimas ir tyla.
Kas yra jos šešėlis? Laikas, kurį galima sustabdyti.
Kas įvyksta toliau?
Juk mus visus labiausiai domina – kas gi
įvyksta toliau? Ką pamatysim pirmiausia?
Kas visų pirma pakinta?
Kas išnyksta? Kas atsiranda jo vietoje?
Pirma sekundė po mirties.
Kūnas, kaip žibintas, iš kurio išimta šviesa,
tėra tik jis pats.
Lėtas, išvargęs judėjimas sielos,
kuri kelias iš vietos, palikdama kūną lyg narvą,
kaip privalomybę, kaip priedermę;
paukštiškas skrydis to, kas buvo tavy nematoma,
neapčiuopiama.
Taip, lyg išskristum iš savęs tarsi paukštis nuo šakos,
regi turgų, minią, palinkusią
prie atversto tavo kūno žodyno,
regi šalčio apglėbtas žemes,
švelnumo istoriją ir katastrofas,
šimtmetį, krintantį ant smėlio
kaip pavargęs žvėris.
Žmonės, gimę tarpukariu,
tarsi gėlės, įdėtos tarp
vaikiškų knygų puslapių.
Juodas ofsetinis sielos atspaudas
ant gatvės skelbimo.
Moteris, išnešusi parduoti
numintus vaikiškus batelius.
Kas bus paskui? Juk visi
bijo to, kas bus toliau.
Juk ten, kur nėra atminties – nebus ir baimės.
Ten, kur nėra kalbos – nieks nepašauks tavęs vardu.
Pirma sekundė po mirties.
Sulaikytas kvėpavimas, lyg sulaikytas potraukis,
mėnuo, kaip pavogtas daiktas.
Mirtis yra žodis.
Kaip ir kiti žodžiai, žodis mirtis ištariamas balsu,
užrašomas bloknote, išgiedamas maldoje.
Mirtis yra sulaikytas kvėpavimas,
paslėptas balse sidabras,
sušalusi vynuogė.
Seka paskui tave šimtmetis, kaip šuo, kurio šeimininkai
išvežti iš miesto.
Seka, nesitraukia.
Atsišaukia į švilpimą.
Nieko jis neturi, išskyrus tave.
Visame pasaulyje – nieko.
Geltonai kabo virš jūsų mėnuo.
Juodai po jumis kvepia žemė.
2026 01 13
John Keats. Sonetai
2026 m. Nr. 2
Iš anglų k. vertė ir komentavo Kornelijus Platelis
Johnas Keatsas (1795–1821) – anglų poetas romantikas, perėmęs šios literatūros srovės pasaulėjautą ir stilistiką. Tačiau geriausi jo eilėraščiai peržengia bet kokių stilistikų ribas ir pakyla į pasaulio poetinių tekstų Olimpą. Čia publikuojami dar neskelbti sonetai iš rengiamo jo lyrikos rinkinio. Jie tinka vasariui – kaip tik šio mėnesio 23-iąją sueina 205 metai nuo J. Keatso mirties.
Parašyta dieną, kai p. Leigh Huntas
paleistas iš kalėjimo
Kas tas, kurs tiesą rėš mielai valstybei?
Kalėjo mielas Huntas, tai tiesa,
Bet buvo laisvas nemaria dvasia
It vieversys džiugus dangaus aukštybėj.
Kilnusis, manot, – tik tūnojo cypėj?
Jis niekas, manot, laukęs, kol tamsa,
Sužvangus raktams, vėl atvirs šviesa?
O, ne! Lydėjo jį lemties didybė!
Klajojo jis po Spenserio menes
Ir skynė žiedus, kilo kai kada
Su Miltonu drąsiuoju į erdves,
Į orą, kur šio genijaus vieta
Skraidyt laimingam. Tau šlovė bešvies,
Kai žus valdžia su netikšų svita.
* * *
Kiek dainių laiko auksino spragas!
Keli jų nuolat audrino vaizduotę,
Maitino ją ir masino klajoti
Po žemės grožį, aukštumas svaigias:
Vos paimu tik plunksną į rankas,
Jaučiu, jie burias kviesdami svajoti
Be sumaišties, ramiai, neabejoti,
Išgirdus švelniai skambančias stygas.
Saulėlydis mums teikia daug garsų;
Paukštelių trelės, lapų šlamesys,
Šaltinio balsas, varpo skambesys
Taurus, nė neišvardysi visų,
Ką toluma atsiima tamsi.
Ir verčia muzika, ne mišiniu grasiu.
* * *
Vienatve mano širdžiai artima,
Nelik šioje namelių purvinų
Grūsty, o kopkime drauge kalnų
Takais, kur veriasi panorama,
Šlaitai gėlėti, upių skaidruma,
Platybės; štai seku budriu žvilgsniu,
Kaip elnias liuoksi ūksmėje lajų
Ar bitė žiedą lanko dūgzdama.
Nors visa tai regiu su tavimi,
Pašnekesys meilus nekalto proto,
Kurs žodžiais bando mintį pavaizduoti,
Suteikia džiaugsmo sielai, ir imi
Palaimą just aukščiausią, ir skrajoti
Su giminiška siela dangumi.
* * *
Triukšmingi gūsiai, draskantys lapus
Krūmokšnių pusnuogių, sausų, sužvarbo
Net žvaigždės, rodos, danguje, tuo tarpu
Jaučiu, jog mano kelias ilgas bus.
Nors oras neatrodo toks žvarbus,
Netrikdo lapai – niūriai tylą karpo,
Nei lempos, žibančios aukštai sidabro,
Nei jau nutolęs prieglobstis jaukus:
Nes kupinas esu šiltų jausmų,
Kurių radau mažoj trobelėj daugel,
Marias gražplaukio Miltono skausmų,
Nuskendus Lycidui, mielam jo draugui;
Petrarcos, vainikuoto žalumu
Žalios suknelės mylimosios Lauros.
* * *
Tam, kurs mieste kalėjo taip ilgai,
Labai smagu pažvelgt į giedrą veidą
Dangaus, paskui giliai įkvėpti maldą,
Kuria tau šypsosi žydri skliautai.
Kas tas laimingas, kurs pavargęs štai
Ilsėtis krinta į malonų skreitą
Vešlios žolės ir užsimiršęs sklaido
Tomelį meilės, ilgesio liūdnai?
O grįžtant vakare namo, ausis
Treles jo gaudo Filomelės, akys
Dangum keliauja – mato – debesis,
Ir liūdi, jog diena taip greitai teka
Lyg ašarėlė angelo šviesi
Per eterį ir nieko tau nesako.
Paliekant draugus paryčiui
Duok aukso plunksną man ir te palinksiu
Virš glėbio žiedlapių toli, vaiskiam krašte;
Lentelę duok baltesnę nei žvaigždė,
Duok ranką himnų angelo, kur dzingsi
Tarp stygų arfos dangiškos vylingai:
Vežimas pilnas – perlai, apdarai
Rausvi, vėjelio plaikstomi plaukai,
Vos matomi sparnai, šypsniai aistringi.
Lai muzika ši belsis į ausis
Ir kai pasieks nuostabiąją viršūnę,
Tegu išreikšiu eilute didžia
Šį sferų skambesį, ir jis pasklis
Aukštybėj, kur dvasia manoji būna!
Tik pasijust vienam negera čia.
Jūra
Ji laiko amžių šnabždesius krantų
Apsuptyje, galingai vilnys ritas,
Užlieja daugel grotų, kol Hekatės
Kerai atslūgsta lydimi aidų.
Dažnai šiame jos švelnume randu
Geldelę – valią, jūros išsakytą,
Ilgai keliavusią iš ten, kur krito,
Paleidus Dangui vėjus iš gardų.
O taip! Jei kas tau erzina akis,
Ganyk jas Jūros spindinčioj platybėj;
O taip! Jei kurtina ausis mūša,
Ar jau sotus dainelių banalybėm
Prie Grotos sėsk, mąstyk, kol leis klausa
Pradėt, sirenų giesmės kol pasklis.
Homerui
Štai stoviu nuošaly lyg nematyčiau
Tavęs visai, lyg apie Kikladas
Svajočiau, trokščiau pasinert netyčia
Į tik delfinų lankomas valdas.
Buvai tu aklas, bet Dangaus šydus
Jupiteris pravėrė tau, kad būtum,
Purslais Neptūnas apdengė namus,
O Panas dūgzti tau prisakė bitėms;
Taip radosi šviesa tamsos krante,
Ir sužaliavo skardžiai nelytėti,
Rytojus skleidėsi nakties skreite,
Aklumui leidęs trigubai regėti;
Kaip regi Diana, Dangaus Valdovė
Ir Pragaro, ir Žemės, kur dar stovi.
Miegui
Švelnusis balzamuotojau nakties,
Užmerki atsargiai tamsos pirštukais,
Apsaugai nuo šviesos drovias akis,
Į dievišką jas užmarštį įsukęs:
Teisingas Miege! Jei gali, užspausk
Manas akis, dar skambant šitai giesmei
Ar „amen“ lauk, aguonomis apsiausk
Šį guolį – migdančia malone vėsiai.
Išgelbėk, nes diena praėjus švies man
Virš priegalvio ir leis pabaisom siaust
Terimsta Sąžinė landi, kur valdo
Tamsos galias, it kurmis rausdama;
Mikliai pasuk vienutės mano raktą
Dėžutę Sielos užrakindama.
Apie šlovę
Merga aikštinga droviai koketuos
Su trokštančiais vergauti jai parklupus,
Bet abejingam bernui atsiduos,
O lengvą širdį ir pamils suskubus;
Čigonė ji, nė nekalbės su tais,
Kurie be jos gyventi neišmoko;
Vilioklė, negirdėjus, kaip karštais
Jie šnabždesiais įžeidžia ją kaip tokią;
Tikra čigonė, Nilo ji dukra,
Sesuo pavydulingo Potifaro;
O meilės dainiai, keršykit tyra
Širdim už tokį būdą jos atžarų!
Ir nusilenkę tarkite: „sudie“,
Tada, jei panorės, ji jus lydės.
* * *
[Parašytas ant Shakespeare’o eilių tomelio
tuščio puslapio prieš „Mylinčiosios skundą“]
Kad būčiau, žvaigžde, pastovus kaip tu
Sau vienas grožy virš nakties švytėčiau,
Daug amžinų dalykų nudengtų
Lyg prievaizdas gamtos budrus regėčiau,
Kaip teka vandens, apiplaudami
Krantus žmonijos, kaip šventikui tenka,
Ar sniego kaukė, plaukus dangumi
Šviežiai kalvas ir tyrlaukius uždengia
Ne – nors dar pastovus esu, geidžiu
Į mylimos krūtinę įsikniaubęs
Just amžinai atodūsius saldžius,
Budėti amžiais švelniai ją apgaubęs,
Palaimą jos alsavimo patirti
Jame gyvuot arba staiga numirti.
* * *
Artėjant mielą vasarą jaučiu,
Kai vakarai auksinę šviesą lieja,
Švelnus zefyras debesėlį veja
Sidabro iš toli – pabėgti nuo minčių
Sunkių, saldaus atokvėpio geidžiu
Nuo rūpesčių menkų, lengvai priėjęs
Šią kvapnią dykrą, sielą suvilioju
Džiaugsmais jos, išpuoštais Gamtos grožiu.
Tėvynės meilė ten užplūs, karštai
Apgiedant Miltono vargus ar karstą
Sydnėjaus – griežtos formos gal mintis
Pavergs, Poezijos sparnai aukštai
Neš, byrant ašaroms taurioms ne kartą,
Kai liūdesys skambus užburs akis.
Paaiškinimai
Parašyta dieną, kai p. Leigh Huntas paleistas iš kalėjimo
Ta diena – 1815 m. vasario 2-oji. J. Keatso vyresnis draugas ir globėjas Leigh Huntas (1784–1859), poetas, eseistas, kritikas, savaitraščio „The Examiner“ redaktorius buvo dvejiem metams įkalintas už kritiką princo regento George’o, būsimo karaliaus Jurgio IV, adresu.
Kiek dainių laiko auksino spragas!..
Sonetas turbūt parašytas 1816 m. vasarą.
Vienatve mano širdžiai artima…
Parašytas veikiausiai 1815 m. spalį. Tai J. Keatso debiutas spaudoje, paskelbtas 1816 m. gegužės 5 d. savaitraštyje „The Examiner“.
Triukšmingi gūsiai, draskantys lapus…
Parašyta maždaug 1816 m. spalį–lapkritį, grįžus iš viešnagės L. Hunto namuose Hempstede.
Tam, kurs mieste kalėjo taip ilgai…
Sukurta 1816 m. liepą. Pirmoji eilutė – aliuzija į Johno Miltono „Prarastojo rojaus“ IX, 445.
Paliekant draugus paryčiui
Sonetas parašytas 1816 m. spalį–lapkritį.
Jūra
Sonetas parašytas 1817 m. balandį, pirmą kartą paskelbtas žurnale „The Champion“ 1817 m. rugpjūtį.
Homerui
Sonetas parašytas 1818 m., paskelbtas 1848 m. Tai tipiškas romantiško požiūrio į poetą ir jo kūrybą pavyzdys.
Miegui
Sonetas parašytas 1819 m. balandį, pirmą kartą paskelbtas savaitraštyje „Plimouth and Devonport weekly“ 1838 m. spalį.
Apie šlovę (Merga aikštinga droviai koketuos…)
Sonetas parašytas 1819 m. balandžio 30 d., paskelbtas 1848 m.
Sesuo pavydulingo Potifaro – tai faraono sargybos viršininkas, kaip vergą įsigijęs Juozapą ir dėl šio sumanumo paskyręs jį namų valdytoju. Potifaro žmona Zuleicha pasiūlė Juozapui savo meilę, bet šis pabėgo, palikęs jos rankose savo apsiaustą, ir buvo apkaltintas norėjęs ją išprievartauti.
Kad būčiau, žvaigžde, pastovus kaip tu…
Sonetas, skirtas Fanei, parašytas panašiu metu kaip ir „Odė Fanei“, 1819 m. Williamo Shakespeare’o 329 eilučių poema „Mylinčiosios skundas“ („A Lover’s Complaint“) išleista kartu su jo „Sonetais“ 1609 m. Tai suvedžiotos ir meilužio paliktos jaunos moters skundas.
Artėjant mielą vasarą jaučiu…
Sonetas parašytas galbūt 1816 m. vasarą, paskelbtas 1848 m.
…karstą Sydnėjaus – veikiausiai J. Keatsas turi omenyje anglų XVII a. revoliucijos veikėją Algeroną Sydney’ų (1622–1683) arba poetą ir diplomatą Philipą Sydney’ų (1554–1586), žuvusį Nyderlanduose per Anglijos ir Ispanijos karą, o gal juos abu.
Versta iš: KEATS POETICAL WORKS. New York: Oxford University Press, 1987.
Maarja Pärtna. Eilėraščiai
2026 m. Nr. 1
Iš estų k. vertė Agnė Bernotaitė
Poetė, literatūros vertėja, redaktorė Maarja Pärtna (g. 1986) Tartu universitete studijavo anglų kalbą ir literatūrą, 2014 m. apgynė pasaulinės literatūros magistro laipsnį, 2011–2015 m. dirbo kultūros žurnalų „Värske Rõhk“ ir „Müürileht“ vyriausiąja, literatūros, poezijos redaktore. Per pastarąjį dešimtmetį įsitvirtino estų poezijos lauke: nuo 2010 m. pasirodė šeši jos poezijos rinkiniai, pelnytos svarios literatūrinės premijos: 2013 m. Juhano Liivo premija už vaizdingumą, atidumą detalei ir žodžio meistrystę rinkinyje „Slenksčiai ir kamienai“ („Läved ja tüved“, 2013), 2020 m. – Gustavo Suitso premija („Vivaarium“, 2019), 2025 m. – Estijos Kultūros fondo literatūros srities premija (poezijos kategorijoje) už naujausią rinkinį „Prieš sukylant“ („Ülestõusmise serval“), dalį rinkinio parengė 2023 m. pavasarį TVRC rezidencijoje Nidoje. Poetinės prozos knygoje „Gyvas miestas“ („Elav linn“, 2022) susitelkiama į miesto gamtą, jo erdvių kaitą, (su)gyvenimą mieste su kitomis gyvomis būtybėmis, ekologinius rūpesčius ir apskritai į gajumą.
M. Pärtnos kūryba versta į daugiau nei dešimt kalbų. Ji pati į estų kalbą yra išvertusi Margaret Atwood, Katleen Jamie, Roberto Macfarlane’o eseistikos knygų. 2024 m. poetė tapo Tartu miesto rašytoja – kartu su titulu suteikiama stipendija kūrybinei veiklai, atsiveria galimybės imtis kultūrinės diplomatijos; titulinius metus pradėjo Baltijos miesto poečių skaitymuose Vilniuje, užbaigė 2025-ųjų pradžioje, kelių dienų vizitu į Lvivo UNESCO literatūros miestą, grįžusi publikavo esė. Ne kartą lankėsi Vilniuje, dalyvavo „Poetiniame Druskininkų rudenyje“.
Tai jau antroji M. Pärtnos eilėraščių publikacija „Metuose“ (pirmoji – 2024 m., Nr. 8–9).
traukiniu
riedėt penkias valandas traukiniu, išlipt iš vagono, pasiruošt
kartografuoti (su žemėlapiu & be jo) – grynas judėjimas
pasimest smulkiose detalytėse, smulkiuose nutikimuos,
sutapimuos ir probėgšmiuos; svetimuos veiduose, netyčia
nugirstuos sakiniuos, praslenkančiuos fasaduos, jugendo
sraunioj kompozicijoj; skaičiuot papuolusius tiltus,
kalbėt svetima kalba; būt žvaliai nusiteikus, būt pavargus
gatvės muzikantai, benamiai, škoto jaunikio svita ir vokiečių
turistai – naktis & priešais restoraną pianistas
akimirkon pasinėręs neskubriai groja
būti aukštai viršum miesto, būti iškeltai iš priprastos
erdvės – panoraminis vaizdas, kurio niekados
negana – tai, ko viduje judame, ūmai namais
ir bokštais atsiveria, apnuogina savo stogų ir gatvelių
miniatiūrinį labirintą, maketą; senamiesčio prieigose,
toly ryškėja miegamieji rajonai, tingi upė riekia miestą
pusiau, upę tiltai perpus dalija
tvanki popietė, šviesa – ryški, spigi, ji ne šviečia,
o tvieskia – iš gatvių, iš krautuvėlių vitrinų;
kelias valandas plaukiam upe, vaizdas vaizdą veja;
tolumoj uostas, pramonės pastatai, kranai, krovininiai laivai,
gamykla; sukamės atgalios
vėlyvas traukinys laukia, riedam per naktį, per tylintį
peizažą, atgal namo, atgalios atgalios
|
I Ūkanotas rytas dendroparke miesto pakrašty. Sueižėję atodrėkio vandens veidrodžiai, ant krūmų šakelių vandens lašų žiburėliai. Malonus drėgno žemės paviršiaus puvėsių kvapas, palša pernykštė žolė pažemėj. Šarkos čerškimas aukštai klevo viršūnėj, pėsčiųjų taku baltas šuo vedžioja žmogų, vienišas bėgūnas mane aplenkia ir dingsta priešaky, aukojimo dūmuos. Palei tvenkinį – bebrų palikti žymenys, oranžiniai stuobriai stirkso ant kranto lyg kartys, keli medžiai aukštyn kojom įvirtę stingdančiai šaltan vandenin. Kas žingsnį ant žemės – duonos gnybės. Truputį vėliau – ūkanos skraistės virš Emajugės, stiklinės lýgumos, nejudanti upė – lygiadienio virsmo taškas, akimirka ramumos neapibrėžtumo aky.
Dienos lankstas, upės lankstas, tekanti upė po ledo antvožu nelyg vinguriuojantis slaptas širdies takelis. Už pilkų debesų mūro saulė tris dienas iš eilės kiūto savo žieminiame guoly, trumputėlės dienos, begalinės naktys. Moteris kaulo baltumo plaukais pakrantėj rankšluosčiu šluostosi kojas. Kyšteliu pirštinių sušildytus pirštus vandenin: kviečiantis, bet šaltas. Už miesto, pažintiniam take per pelkę batus aplimpa purus sniegas. Koja staiga užkliūva už medžio šaknies, klupteliu, ir mintys purpteli it pabaidytų žvirblių pulkelis, bet netrukus sugrįžta – tik jau kitokios. Ir taip, žingsnis po žingsnio eidama į priekį, kažkuriuo metu nė nepajuntu, kaip atlydžio vanduo pamažėl mane iš vidaus skobia.
Kuo užpildyti atsivėrusią erdvę? Anės kanalo muziejaus vitrinoje, po stiklu – šuns pėdsakai. Kairėj jaunas sidabrinis kiras atidžiai leidžias ant ledo, dešinėj berniukas šokinėja nuo sūpynių, padaręs mirties kilpą narsiai nusileidžia ant kojų. Annelinno daugiabučio grafityje – būrys šelmeninių kregždžių, juosvų it rašalas, virš stogų be garso oro sroves pasikinkiusios lakioja žuvėdros. Beržo šakose priešais biblioteką kitus iš tolo kalbina skardžiabalsis kovas, o aš klausausi. Pakrantės ir šilai užmaršty, pamažu gilėjanti amnezija, vienas geologinis periodas keičia kitą. Vos prasiplėski, vos truputėlį prasiverki – ir miestas sutekės tavin it lygiadienio upė.
I Netoli Dainų šventės arenos gyvena naminė pelėda. Ne kokiame nors prišnerkštame, drėgname uokse, o sausoje jaukioje liepoje, po vešliu šakų vainiku. Kai ją pastebėjau, ryškioje balandžio mėnesio šviesoje žvelgė į mane iš landos išplėtusi akis. Plunksnų apdaras kone nepriekaištingai susiliejęs su rudmargiu medžiu fone, dvi apskritos juodos akys – simetriškos, būtent jos ir prikaustė viršūnėmis slenkantį mano žvilgsnį. Tik po kurio laiko suvokiau, ką matanti – plėšrųjį paukštį, iš penkių metrų aukščio žvelgiantį į mane. Man nėkart neteko dieną mieste sutikti naminės pelėdos. Vėlyvais vakarais girdėdavau jų slopius ūkčiojimus, esu pastebėjusi be garso prasklendžiančius siluetus, bet sutikti naktinį paukštį mieste dienos metu – niekada. Valandėlę pastovėjau po medžiu nustebusi, atkraginusi galvą, tada atsitraukiau, kad per smarkiai jos nesutrikdyčiau ir neišduočiau praeiviams jos buvimo vietos. Kiek paėjėjusi, iš kuprinės išsiėmiau žiūronus ir toliau tyriau radinį. Šis žvelgė iš uokso vien tik mano pusėn, dėmesingos akys plunksnuotame veide sekė mane, moterį juodu apsiaustu nuo lietaus, per dešinį petį persimetusią kuprinę, lengvais batukais, ant galvos užsitraukusią kapišoną – nuo lietaus. Tarpuakiu dryko tamsi juosta, užsibaigianti šviesiu kumpu snapu. Dvi triumfo arkos margino aukštą kaktą ir plačius skruostus; pelėdai mirksint, švelnūs vokai lėtai pridengdavo žvilgančias juodas akis – šiaip ji tupėjo visa sustingusi, tarsi iš medžio kamieno išdrožta paukščio skulptūra. Ji žvelgė į mane, aš – į ją; ilgai stebeilijome viena į kitą, kol, suktelėjusi galvą, nukreipė žvilgsnį tolumon ir įsitaisė šešėlin drevės šešėly gilumoje. Po dreve, žievės plyšyje lyg mažas suvytęs agurkėlis karojo išmatų ragelis, visai greta jo vėjyje švelniai draikėsi pūkų gniutulas. Gyvybės įrodymai; vadinasi, vietinė. O kai po poros dienų perpiet vėl nuėjau pažiūrėti, ar pelėda tebėra uokse, ji ten tykiai snūduriavo, nėmaž nekreipdama dėmesio į būrelį klegančių vaikų, sustojusių ant šaligatvio tiesiai po liepa, gretimame medyje nervingai įsičirškusius smilginius strazdus ir pro medį švilpiančius automobilius.
Smilginiai strazdai nieko nemoka išlaikyti paslapty. Vos išvydę plėšrųjį paukštį, visiems apskelbs. Po savaitės prieš saulėleidį ėjau pasivaikščioti nuo dendroparko ir stabtelėjau netoliese naminės pelėdos medžio, norėdama išsiaiškinti, kada paukštis išlekia į naktinę medžioklę. Buvo gegužės vakaras, iš pasaulio lėtai sroveno šviesa, tarytum oras iš bliūkštančio karšto oro baliono. O aukštai lapijoje susierzinę čirškė du kaimynystėje perintys smilginiai strazdai, leidosi šakomis vis žemiau ir žemiau, kol galiausiai atsidūrė visai prie pat naminės pelėdos drevės. „Atsargiai!“ – pamaniau, tačiau neįvertinau jų atkaklumo, nes jau kitą akimirksnį, garsiai sutarškęs, pirmasis šovė tiesiai drevėje tupinčiai pelėdai panosėn, o antras bemat nėrė jam įkandin. Jie pakartojo manevrą priešinga kryptimi, paskui, truputėlį vėliau – iš naujo, ir staiga parką užliejo tarškesys, nes čia atlėkė trečias, ketvirtas ir penktas strazdas. Paukščiai vis puldinėjo priešais drevėje tupinčią pelėdą, tačiau toji tupėjo lyg prikalta ir nė nemanė krutintis. Taip tęsėsi kurį laiką, kol gerokai pritemo, paskui strazdai išsiskraidė kas sau. Puolimas atlaikytas. Naminė pelėda pasirąžė ir pasikedeno plunksnas. Likusi viena dar labiau pažvalėjo, pasidarė energingesnė, judresnė. Prietemoje po liepa slinko šviesūs mašinų žibintų apskritimai. Tada paukštė mostelėjo sparnais ir kibdamasi nagais pasilypėjo ant stambios šakos virš landos. Ten truputį patupėjusi, nusklendė – be garso, dendroparko pusėn, tolyn nuo manęs. Be trijų minučių dešimta.
Pasivaikščiojimai su žiūronais tapo įpročiu, mano gyvenimo savame mieste dalimi. Kartais, eidama su kokiu draugu pasivaikščioti, įsimetu dar vienus į krepšį ir jam paskolinu. Bet gana dažnai paukščiai ir taip arti mūsų, kone ranka pasiekiami – žvirbliai ant kavinės staliukų, mėlynkaklės antys upės pakrantėj, upinės žuvėdros mauduoliams virš galvų. Žiūrėdama iš arti, stengiuosi taip pat atidžiai įsiklausyti. Paukščiai įsidėmi vieni kitus, keičiasi pranešimais, tad aš irgi galiu geriau prie jų prisiderinti. Vieni strazdai išgirdo kitus ir atskrido, tada sykiu užklupo naminę pelėdą; o aš jų klausiausi, ir per vieną prieblandos valandėlę, per ketvirtį valandos, susisaistėme interpretacijos gijomis. Klausydamasi paukščių, įsiklausau ir kalbon, klausausi paukščių balsų ataidėjimo kalboje. Vakare miesto centre susispietusių kuosų būrio kjakčiojimo, žąsų gagenimo aukštai viršum Tähtverės, pelėdų ūkčiojimo pavasariniame Kassitoome parke, pilkosios pečialindos čiepsėjimo pėsčiųjų take palei upę. Klausausi pro automobilių triukšmą prasiskverbiančių gyvo miesto balsų: šuns lojimo, vaikų spygavimo žaidimų aikštelėj, medžio šakų ošimo vėjyje, savo pačios tolygaus žingsnių ritmo kitų būtybių balsų apsupty.
Kelis kartus per savaitę dienos metu nueinu pažiūrėti, ar tebėra naminė pelėda – tebėr. Bet strazdai dažnai ją erzina. Ant asfalto po liepa palengva daugėja išmatų dėmių, o grasinimai girdėti iš tolo. Birželį užeina dusinanti karščio banga, o kai oras vėl pakankamai atvėsta, kad leistumeis į vidudienio pasivaikščiojimus, strazdų jaunikliai jau palikę lizdą, naminė pelėda – drevę. Reiklios strazdų žinutės pasiekė tikslą. Pelėdą primins žolėje po medžiu besimėtantys pilki kailio gumulėliai didumo sulig nykščiu, pilni miniatiūrinių smulkiųjų graužikų kaulelių. Pakeliu nuo žemės pelės šlaunikaulį ir pasukioju tarp pirštų – baltas, lygus, nelyg plastikinis žaisliukas, ant kurio turėtų būti priklijuotas perspėjimas apie pavojų užspringti. Įsidedu kaulą palaidinės kišenėn ir nužingsniuoju upės link. |
Versta iš: Maarja Pärtna. LÄVED JA TÜVED. Tallinn: Eesti Keele Sihtasutus, 2013; ELAV LINN. Tartu: Tedretäht, 2022.
Ada Limón. Eilėraščiai
2025 m. Nr. 12
Iš anglų k. vertė Ingrida Tatolytė
Ada Limón (g. 1976) – JAV poetė, pelniusi įvairių prizų ir apdovanojimų, tarp jų JAV Nacionalinę knygų premiją už poeziją (2015), JAV Nacionalinę knygų kritikų premiją už poeziją (2018), Oklando PEN apdovanojimą (2023) ir kitus. 2022–2025 m. buvo du kartus iš eilės išrinkta Jungtinių Valstijų poete laureate ir tapo pirmąja Lotynų Amerikos kilmės (jos tėvas meksikietis) JAV poete laureate, nors pati itin nemėgsta, kai tai pabrėžiama.
Jos poezijoje socialinio teisingumo, ekokritikos ir žmogaus bei gamtos tarpusavio priklausomumo temos derinamos su mito poetika, biografijos, kasdienių buitinių detalių, kūniškų išgyvenimų, ligos ir skausmo apnuoginimu, skvarbiu, dokumentiniu įsižiūrėjimu į jai brangių vietų, kuriose užaugo ar gyveno, aplinką ir katarsiniu džiaugsmo atradimu mikrokosme. Poetė daug dėmesio skiria melodikai, ritmui, šnekamosios kalbos poetikai, bet interviu yra pabrėžusi, kad didžiausia poezijos dovana pasauliui – gebėti įvardyti tai, kas neįvardijama.
Sąlygos sakiniai
O jei rytojus neateitų.
O jei mėnulis prasmegtų ledinè skyle.
O jei dervamedis suakmenėtų.
O jei saulė suliepsnotų dvokiančia padanga.
O jei pelėdos vyzdžiaĩ susitrauktų.
O jei meškėnas ištykštų karšto deguto dėme.
O jei marškiniai taptų plastikine šiukšle.
O jei virtuvė virstų karvės skerdena.
O jei niekad nesulauktume jos – šviesios
ateities, atsilikusios krintančios žvaigždės, niekad
nepasiekiančios mūs, niekad nenušvintančios mums.
O jei niekada nesutiktume jo. Niekada nesutiktume jos.
O jei paskutines gyvenimo valandas, spitrindami
vienas į kitą, kiurksotume sunertomis rankomis,
tvirtai įsikibę šuns, stebėdami, kaip dega dangus.
O jei – Na, ir koks skirtumas. O jei – Šito tai jau
gana. O jei vis dar norėtumei visko – kad būtume
čia, gyvi, žinantys, kaip mums pasisekė.
(2015)
Kranklio sapnas
Kai dešimties pavarų lengvasvoris dviratis
nuriedėjo nuo greitkelio, pakraščiais apaugusio
tirštais apelsinmedžiais, pamačiau milžinišką
kranklio galvą, iš vaškuotos lapijos kyšančią.
Buvo kažkaip įstrigęs, šakų supančiotas,
šaukės pagalbos. Plačiai atvertomis akimis,
laikiau paukščio galvą prie savosios prispaudusi. Snapas
į snapą. Medspalvė rainelė į medspalvę rainelę.
Plunksnos į plunksnas. Tai nebuvo
Čihuahua kranklys ar trumpauodegis kranklys,
ar paprastasis kranklys. Iš tiesų buvo visai net
nepaprasta, kaip abudu stebeilijomės vienas
į kitą, prašalaitei narpliojant paukščio nagus
iš sukerojusių medžio šakų, ir šis, pagaliau
ištrūkęs, pavirto nuogu vaiku,
linguojančiu vėjyje.
(2018)
Pavadėlis
Prigimdžius bombų, šakių ir baimės,
paleidus pašėlusias automatines salves,
kulkoms varpant rankomis sukibusią minią,
žiauriam dangui atveriant plieninius nasrus,
praryjančius visa, ko neišreiškiam žodžiu, kas mums
belieka? Anglių kasyklos apnuodijo net nežinia kur
tekančias upes, dabar oranžines ir rūgščias. Kaip
galì nebijoti žmonijos, trokšti išlaižyt ligi dugno
upelį, išsiurbti pražūtingą vandenį į savo
plaučius kaip nuodus? Skaitytojau, tariu
tau: Nežūk. Net kai guotai sidabražvynių žuvų
parplūsta aukštyn pilvais ir šalis garma skradžiai
į krioksiantį neapykantos kraterį, argi nieko nelikę,
kas vis dar giedotų? Tiesą sakant, aš nežinau.
Bet kartais, prisiekiu, girdžiu, žaizda užsitraukia,
lyg surūdiję garažo vartai, ir dar pajėgiu savo
gyvomis galūnėmis nuklibikščiuot į pasaulį beveik
be skausmų, ir stebėtis, kaip kalaitė tiesiai
į sunkvežimius it patrakusi lekia judriu keliu,
nes ji mano, ji myli juos, nes ji įsitikinus,
kad, be jokios abejonės, šios garsios, riaumojančios
būtybės irgi mylės ją, jos švelnią, mažutę prigimtį,
netveriančią kailyje sumautu džiaugsmu,
kol trukteliu pavadį, kad išsaugočiau ją,
nes norėčiau, kad niekad nemirtų. Nežūk, tariu,
ir mudvi nusprendžiam dar šiek tiek pasivaikščioti, aukštai
virš galvų karštligiškai plazda varnėnai, žiema grasina
stingiais palaikais užgulti šį žemės plotelį.
Gal visada visu kūnu veržiamės į tai, kas
sunaikins mus, maldaudami meilės iš
vis greičiau skriejančio laiko, ir galbūt kaip šuva,
paklusniai man prie kulno tipenanti, galim taikiai paeiti
kartu, bent jau kol atūš kitas sunkvežimis.
(2018)
Pamokymai, kaip nepasiduoti
Labiau nei fuksijų piltuvėliai, pabyrantys aplinkui
iš po laukinės obels, labiau nei beveik nepadoriai
savo galūnes apnuoginančios kaimynų vyšnios,
teškiančios ledinukų spalvos medvilninius žiedus į pilką
lietingo pavasario dangų, medžių sužaliavimas – štai kas
mane tikrai sujaudina. Nuslūgus balsvam ir karameliniam,
pasaulio mažmožių ir niekniekių, smūgiui,
nužėrusiam šaligatvius padarinių skiautelėmis,
lapai išsprogsta. Kantri, žalia, užsispyrusi oda,
auganti virš to, ką žiema pridarė, grįžimas prie
keistos minties, kad gyvenimas tęsiasi, nors ir
kokie mes sutrikę, tušti, įskaudinti. Na ir gerai,
duok man, atrodytų, sako medis, naujam glotniam lapui
atveriant delną lyg kumštį atgniaužiant, duok man visa tai.
(2018)
Šitaip nutinka beveik kiekvienam sapne
Pirma rudakailis šuo, tada
tai jau kūdikis. Padedu jam
plaukti karštų srovių baseinu,
vanduo tamsus lyg kava,
betoniniai jo kraštai statūs,
jame nesunku nuskęsti,
neišsigelbėsi. Klausiu šuns
(kuris taip pat yra vaikas),
Ar nieko, jog noriu, kad
būtum mano geriausias draugas?
Ir vaikas palinksi.
(Ir šuo palinksi.)
Kartais jis nuskęsta.
Kartais nuskęstam kartu.
(2018)
Sutartyje sakoma: norėtume,
kad vyktų dvikalbis pokalbis
Ateidama atsineškite savo tamsia-
odumą, kad pamalonintume savo
rėmėjus. Gal galėtumėte pažymėti šitą
langelį – paduodame paraišką paramai gauti.
Ar esate parašiusi kokių eilėraščių, skirtų
sutrikusiems paaugliams? Geriausiai dvikalbių.
Ar ateitumėte vakarienės su
patronais, išgerti „Patróno“?
Ar papasakosite istorijų, nuo kurių
nejauku, bet kad būtų ne mūsų kaltė?
Neskaitykite tų, kuriose jūs tokia pati
kaip mes, gimusi žaliame name su
sodu, nepasakokite mums, kaip rinkot
pomidorus purve ir valgėte stebėdama,
kaip grifai išdrasko į gabalus kelyje
kito paukščio karkasą. Papasakokite tą,
kur jūsų tėvas pavogė ratų gaubtus, jo
kolegai pareiškus, kad taip elgiasi jo
padermė, papasakokite, kaip jis
atėjo susitikti vilkėdamas ponču
ir mėgino parduoti gaubtus atgal
jų savininkui. Neminėkite, kad jūsų tėvas
buvo mokytojas, kalbėjo angliškai, mėgo
virtis alų, mėgo beisbolą, papasakokite
dar kartą apie pončą, apie gaubtus,
kaip pavogė juos, kaip padarė tai,
ko jis stengėsi įrodyti niekada nedaręs.
(2018)
Lietpaltis
Kai gydytojas rekomendavo operaciją
ir įtvarą iki pat mano jaunų dienų pabaigos,
tėvai sukrapštę pinigų nusivežė mane į
masažus, giluminę audinių terapiją, osteopatinę
medicinos praktiką, ir veikiai mano susirangęs stuburas
šiek tiek išsitiesė ir vėl galėjau kvėpuoti
ir daugiau krutėti savo kūnu, netemdomu
skausmų. Mama man liepdavo dainuoti dainas
mums važiuojant visas keturiasdešimt penkias
minutes į Vidurinį Dviejų Uolų kelią ir keturiasdešimt
penkias atgal iš fizioterapijos.
Sakydavo, net mano balsas suskamba laisviau,
išsivadavęs iš mano stuburo, pakeliui namo. Tad dainavau,
dainavau, nes maniau, jai patinka. Niekada
neklausiau, ką paaukojo, kad mane ten nuvežtų,
ar ką veikdavo dienomis iki tol. Šiandien man tiek pat
metų, kiek buvo jai, ir grįždama mašina iš dar vienos
stuburo patikros, dainuodama kelyje per radiją
skambančią sentimentalią, bet visai nieko melodiją,
prisiminiau, kaip mama nusivelka lietpaltį ir
paduoda jį savo jaunai dukrai, vieną tokių
popiečių audrai prakiurus. O dieve,
man šauna, visą gyvenimą nugyvenau apsigobus jos
lietpalčiu, svarstydama, koks stebuklas,
kad niekad nesušlapau.
(2018)
Vadinti daiktus tikraisiais vardais
Pastumiu lesyklą ir sušunku Graklų vaišės! O po kokios
valandos Niūriųjų zenaidų vakarėlis! (Lesyklą vadinu
vaišėmis, o ant žemės pabirusį lesalą vakarėliu.) Tampu
tokia puiki stebėtoja, kad išsirausiau žiūronus, kuriuos
man padovanojo senas poetas, kai buvau jauna ir keliavau
į Gerosios Vilties kyšulį prieš akis man plytint visai mano
ateičiai lyg privačiam vandenynui. Pelinės zylės! Rėkiu,
Lukas juokiasi ir sako, Žinojau. Bet jis tik gerinasi, nes nieko
jis nežinojo. Tėtis daro tą patį. Rėkia lesyklai paskelbdamas
vaišių lankytojus. Mesteli visą žemės riešutą, net du Stelerio
mėlynajam kėkštui, kuris rytais atskridęs supasi ant
žemutinės ąžuolo šakos. Tik pamanykite, kadaise maniau,
kad paukščiai kaip ir nuobodūs. Rudi. Pilki. Juodi. Ple
ple ple paukščiai. Tada prie vandenyno ėmiau mokytis jų
vardų, ir asmuo, su kuriuo susitikinėjau, man drėbtelėjo,
Čia ir yra tavo bėda, Limón, tu vis su ta savo fauna ir jokios
floros. Tada ėmiau mokytis medžių vardų. Mėgstu vadinti
daiktus tikraisiais vardais. Iki tol domėjausi vien meile, kaip
ji užklumpa tave, įbaugina, kaip sugniuždo ir atgaivina tave.
Tada nė nežinojau, kad tai, kuo domiuosi, jokia meilė, o tik
mano kančia. Maniau, kad kančia kuo nors ir sudomina.
Juokinga, visąlaik vadinau meile tai, kas tebuvę skausmas.
(2022)
Čia baigiasi poezija
Gana kaulinio ir zylinių, ir saulėgrąžų,
sniegbačių, klevų ir sėklų, sparnavaisių ir daigų,
gana šviesšešėlių, gana taigi ir pranašysčių,
ir stoicizmo, ūkininkų ir tikėjimo, ir tėve mūsų, ir te
tave, ir krūtinių, ir pumpurų, odos ir dievo,
nė neminint žvaigždžių kūnų, suledėjusių paukščių,
gana valios tęsti ir nebetęsti, ar kaip kokia nors šviesa
išgauna tam tikrą efektą, gana
keliaklupsčiauti ir kilti, ir atsigręžti
į save, ir pakelti akis, gana ginklų,
dramos, pažįstamų savižudybių, seniai
pasimetusio laiško ant spintelės, gana ilgėtis
ir ego, ir užgniaužt savo ego, gana
mamos ir vaiko ar tėčio ir vaiko,
gana baksnoti pirštu į pasaulį, nuvargusių
ir be vilties, gana negailestingų ir sienų,
gana ar tu matai mane, ar tu girdi, gana
aš tik žmogus, gana man vieniša ir aš nevilty,
gana mane gelbstinčio gyvūno, gana tobulybės
viršūnės, gana sielvarto, oro ir kaip ore palengvėja,
prašau tavęs, paliesk mane.
(2022)
Mirusios žvaigždės
Lauke matai – net medžiai žemai lenkiasi.
Žiemos ledinė plaštaka mums ant peties.
Juoda žievė, pageltę slidūs lapai, tokia tyki
ramybė, lyg būtų kitąmet atėjusi.
Ir aš lyg žaizdras vorgyvių – pastangų irštva.
Ištiesę ranką rodome danguj į Orioną išnešdami
šiukšles, konteineriams nugriaudžiant priemiesčio griaustinio dainą.
Beveik romantiškai iškėlę taikomės išversti mėlyną
šiukšlinę, kai pasakai, Žmogau, tikrai turėtume pramokti
naujų žvaigždynų.
Ir tai tiesa. Užmirštame apie Kentaurą, Siurblį,
Driežą, Hidrą, Lyrą, Slibiną ir Lūšį.
O ir kad patys tesame tos žvaigždės mirusios, mano burna pilna
dulkos, norėčiau susigrąžinti galimybę sužibėti –
palinkusi su tavimi gatvės žibintų šviesoje link
to, kas mumyse didaus, link to, kokie mes gimėme.
Klausyk, mes juk visai net neprasti išėjome.
Nuėjom tokį kelią, išgyvenome taip daug. O jeigu
išgyventume daugiau? Mylėtume stipriau?
O jei išrėžtume raumenimis ir sinapsėmis NE.
NE kylantiems potvyniams.
Stotume už visas tylinčias burnas jūroje, visas sausumoj?
O jeigu užstatytume savo kūnus
dėl kitų saugumo, dėl žemės,
jeigu paskelbtume tyrą naktį, paliautume būgštavę,
nusiųstume į dangų savo reikalavimus, taptume tokie didžiuliai,
kad žmonės į mus nukreiptų savo minčių strėles
versdami lauk šiukšles, kai visa tai baigtųsi?
(2018)
Versta iš: Ada Limón. BRIGHT DEAD THINGS. Milkweed Editions, 2015.
Ada Limón. THE CARRYING. Milkweed Editions, 2018.
Ada Limón. THE HURTING KIND. Milkweed Editions, 2022.
Igor Kotjuh. Esemos
2025 m. Nr. 11
Iš rusų k. vertė Gediminas Pulokas
Igoris Kotjuhas – 1978 m. gimęs rusiškai rašantis Estijos poetas, vertėjas, leidėjas. Tartu universitete studijavo estų kalbą ir literatūrą, Talino universitete baigė literatūrologijos magistrantūrą, šiuo metu Tartu universiteto doktorantas. Yra išleidęs penkias poezijos knygas. Autoriaus poezija versta į keliolika kalbų (suomių, prancūzų, anglų, vengrų, latvių, švedų, ukrainiečių etc.). Čia pateikiami tekstai (autoriaus praminti esemomis) imti iš 2008 m. pasirodžiusios antrosios I. Kotjuho poezijos knygos „Mezgant partnerystę: eilėraščiai ir esemos“ („Попытка партнёрства: cтихи и эссемы“).
Esema apie šiuolaikinę poeziją
Skaitau: etika, poetika… O norisi viską vienu ypu – š-šnai
ir nutėkšt į šiukšlyną (nes nereikalinga). Puošyba ir skyryba,
jamaikos, zanzibarai, šakalai, tigrai, dryželiai skersai ir išilgai,
sniego kristalai, indų tarškesiai, tauškesiai, bėgimas į niekur
iš niekur, prašmatnios auto (žinia, nuplautos), tempimai, stri
gimai, sparnai, nusivožimai, kūno linkiai, spengimas ausy,
pusnys, horizontas, šnabždėjimas, duok man, žaidimas vienu
lietimu, žvaigždutės, ragai, undinė, velnias, pėsčiasis,
žydra pakrantė, švelnus alsavimas, aerobika, sporto salė,
besišliejančios bangos, nuotrauka prisiminimui, liūto karčiai, mokslo
laipsnių magistras, pirštinė, rykštelė, atskleista Achmatova,
pasivedėjimas į šalį, liniuotė ir sąsiuvinis, statybų komanda, segtukas,
saldainio popierėlis, gyvūnų gyvenimas, giria, Biankis, tikras košmaras,
Kašmyro smogikas, arbatos menas, persona, personalas, med. brolis,
veltinis, dalykai veltui, nuotrauka prisiminimui (vėl), gervės
laukais, ant medžių pumpurai, danguje taškai, vidurnaktis,
kalba, dalba, kas esi, do-re-mi, fasadas, milordas, muzikos ir
prancūzų pamokos, be galo gaila, suglamžyta pižama,
tėtė, mama, kartoninis laivelis, pagardai, gardai, Gatčina,
samsung electronics, termobranduolinė reakcija, revoliucija,
verslas, informacinių sistemų valdymas, lašiniai, nebus
per mažai, pramoginiai šokiai, šarvuotis, chitininė
danga, šluota, dantų krapštukas, ženšenis, Tian Šanis,
Prževalskio arklys, grindinys, romanas, moteris,
į valias, pavadintas, pamiršk, širma, pasaulis mažas,
išsipildę sapnai, saliamis, Saliamonas, istorija, isterija, ištakos,
nederamas dėmesys, svirplys, įvardžiuotiniai dalyviai, mažinti
greitį, ničnieko, kad ir kas, tarp eilučių, sublimacija,
spalva, garsas, skiemuo, eilė, pìlna išminčių, terra incognita,
literatūra, svetimas, drobė, tiesos paieškos, priežastis,
piestelė, kuokelis, pragarmė, kaleidoskopas, rožė, riteris,
šmėkla, Fantomas, fantazija, jokio ryšio?
Esema apie atsitiktinumus
Pradedu ir vėl trinu pirmą eilutę – niekaip
nesiduoda. Tai pernelyg nuvalkiota frazė,
tai neišlaikomas ritmas. Ne aš pirmas
pastebėjau, kad raštas ir pasaulis – begal panašūs.
Stebėdami pasaulį mes perprantam literatūrą,
skaitydami knygas – pažįstam pasaulį. Mus
domina aistros įtaka erdvei – jos skirstymas į
šalis, žanrus, tautas, stilius, kultūras ir t. t.
Iš tiesų bet kokia kūryba yra
vienas didelis Atsitiktinumas. Apie tai
byloja ir tikimybių teorija. Tik įsivaizduokit:
tokiais ir tokiais metais gims toks ir toks autorius,
kuris tokiu ir tokiu laiku sukurs tokius ir tokius
kūrinius. Tikra beprotybė! Kaip tada galima
aplaidžiai žvelgti į atsitiktinumus
ir vengti ieškoti galimybių?
Įkūnyta galimybė virsta daiktu. Dėl šios
priežasties ir yra vertinami patyrę žmonės,
o senosios tautos mokosi savo istoriją mintinai.
Taisyklės sinonimas yra atsitiktinumo konstanta.
Įvardyk man savo mėgstamiausią kūrinį,
ir aš pasakysiu, kad tau patinka atsitiktinumai.
Papasakok, ką šiąnakt regėjai sapne,
ir aš pasakysiu, kad regėjai atsitiktinumus.
Ir aš sutikdavau pažįstamų svetimam mieste,
ir aš pripažindavau, kad pasaulis mažas, ir vis iš naujo
taisiau pirmą eilutę ir sakiau „viskas jau parašyta“.
BET kad ir kokia plati esti erdvė, anaiptol
NĖRA lengva rasti pagrįstą gyvenimo paaiškinimą.
Forma turi ribas, o turinys – beribis.
Net jei visi imsim bendrauti aforizmais,
tai nepanaikins atsitiktinumo apraiškų.
Esema apie gyvenimo esmę
Noriu, kad gyvenimas nesibaigtų, kad jis
tęstųsi kaip anglų kalbos continuous tense,
kad jis rūktų kaip dūmai ir šliaužtų kaip
gyvatėlė, kad jis neišsisklaidytų ir nenutrūktų
man mieli jo vingiai, posūkiai ir zigzagai. Ir
nereikia jokių didžiulių stebuklų. Kad tik būtų
eskizų sąsiuvinis ir paprastas pieštukas – nuo
to jis ir prasideda. Nuo to viskas ir prasidėjo.
Jo esmė – minties skrydis, aiški linija
apnuogintoje erdvėje. Jam reikia
turėti kryptį ir jos laikytis, tarsi įkandin
lėktuvo sekanti juosta; turėti energijos
ir vilkiko tempiamų priekabų inercijos. Godumo
aistros, grakštumo, baisingo troškimo
pavergti ir paklusti, sukibti,
susilieti su viskuo ir visais, imlumo įspūdžiams.
Jis gimė būti, jam nesvẽtima niekas,
išskyrus mirtį. Beržų lapai ir pirmasis sniegas,
naktis ir diena, triūsas ir tinginystė
jam brangūs vienodai. Jis veržiasi pirmyn:
prie žinių, patirties, tobulumo. Jis eina,
jis yra ir bus, jo nesustabdysi. Jis
lengvai įsimyli ir yra savimeilis, žino savo vertę,
pats nepames ir neleis išeiti, šaunuolis.
Sėdėtų sau užpečky, betgi ne –
prašosi į lauką. Lošti kauliukais, vairuoti
automobilį, žaisti visokias ten dukreles-mamytes.
Jam patinka nuotykių dvasia. Jis raitosi iš
skausmo ir šokinėja iš džiaugsmo, rangosi ir kuria.
Jis turi tęstis kaip šou, kurio negalima,
kurio nevalia sustabdyti. Jame
slypi amžinybė, euforija, autopilotas.
Esema apie nostalgiją
Ilgiuosi rašiklio ir klaviatūros, ilgiuosi laisvos
minutėlės, miego, mylimosios, kurios nesutikau.
Ilgiuosi lietučio per vasaros kaitrą ir saulės
rūškaną dieną. Ilgiuosi vidinės ramybės ir pykstu,
kai laikas stovi vietoj. Gimiau Sovietų Sąjungoje,
ir mačiau, kaip Estija tampa Europos dukra.
Nežinau, kokią vaikystę man prisiminti,
todėl nė nedrįstu svajoti ir planuoti.
Dudenu eilėraščius kirilica, juos skaito Karelijoje
suomių kalba. Mano tėvai ir jų tėvai
kalbėjo rusiškai arba baltarusiškai, estiškai,
setiškai arba ukrainietiškai. Kuo gi ne Babilonas?
Jei kalba – kultūros dalis ir didelis turtas,
tai mūsų šeima verta mažų mažiausiai
bajorų titulo ir bankininkų draugijos.
Nors išties mano tėvas – traktorininkas, motina – siuvėja.
Monotoniškas darbas įskiepija ypatingą požiūrį
į šventes: jos begal laukiamos, tačiau
sukelia tuštumos pojūtį ir nusivylimą.
Matyt, dėl to man patinka atviros prašmatnių
viešbučių terasos, kai ant stalų spingsi žvakės,
iš garso kolonėlių sklinda superdisko, vakaras,
lietus nurimo, nuo drėgmės spindi grindys ir kėdės,
nuogutėlė salė, šešėliuose slapstosi neviltis.
Gėla ir pasigėrėjimas! O tarp jų – ničnieko.
Kaip sumuštinis be sviesto. Skurde ne kažin ką pasirinksi.
Taip grįžtam į pradžią, į vaikystę, prie socialinių
reikaliukų, politikos, teisių. Prie mitybos ir sveikatos,
prie planų ir svajų. Prie prieštarų širdyje
ir anapus jos. Ir sunku, veik neįmanoma, išnešt
sveiką kailį iš šios maišaties, gimtos ir svetimos,
tam, kad vieną dieną galėtum įžengti į kitą gyvenimą.
Esema apie literatūrą ir gyvenimo prasmę
Pasitaiko: imi dėlioti paeiliui žodžius ir norisi
tuo užsiimti be galo ilgai, tęsti nuo krašto iki krašto
sakinį po sakinio, bet tuo pat metu neišvengiamai
susiduri su formos klausimu, mat eilėraštyje vynioti
kilometrus galima tiktai spirale, ir turinys keliasi
į naują eilutę. Ši aplinkybė poeziją sieja su proza.
Skirtumas tas, kad apysakoje tokia subordinacija vyksta
laisva valia, o poemoje – per prievartą. Taigi, laisvė sąlyginė.
Tęsiu. Man neduoda ramybės mintis, kad poezija ir proza,
be savo pirminių žodyne pateikiamų reikšmių,
yra dar ir metaforos. Proza rodo kasdienybę,
poezija – šventes. Kas gi vyksta? Didžiausia minties
koncentracija pasiekiama pramogaujant? Tuo pat metu
išleisti romaną laikoma garbingiau nei eilėraščių rinkinį.
Vadinasi, užvis svarbiausia – stabilumas. Kita vertus,
fronte už drąsą teikiami medaliai. Hm, gyvenimas – sąlygiškas.
Jei laisvė ir gyvenimas – sąlygiški, darosi aišku, kodėl
laimė nepatikima kaip pliušinis meškutis. Sąlygiškumas
negali gimdyti absoliutumo. Apie tai byloja
ir gamta: žmogus pirmenybę teikia taisyklingoms formoms,
Absoliutas siekia ergonomijos. Palyginkite: automobilį
ir lenktyninį žirgą, namą ir drevę. Manau, daiktiškasis pasaulis
dar ilgai bus gremėzdiškas. Bent jau tai man byloja
vėjo linguojami medžiai ir debesys danguje.
Nemokant dalytis erdve nepatogu gyventi. Laikas
kaskart taikosi peršokti į kitą dieną, mėnesį, metus,
eilę. Visai kaip eilėraščio ar prozos opuso eilutė.
Ir tik mes sprendžiam, kokią prasmę suteiksim šiam tekstui
iki kitos vijos. Kiekvienas rytas leidžia viską pradėti iš naujo.
Ir tęsinys ne mažiau svarbus negu pradžia. O kokia graži
buvo pradžia: kai į dienos šviesą iš motinos įsčių ištraukė
gyvą gumuliuką. Tad gyvenimas ir laisvė – sąlygiški, bet tikslas – aiškus.
Anne Carson. Iš „Miestų gyvenimo“
2025 m. Nr. 10
Iš anglų k. vertė Lidija Šimkutė
Anne Carson (g. 1950) – Kanadoje gyvenanti poetė, eseistė, prozininkė, vertėja bei graikų literatūros profesorė, daugiau nei dvidešimties knygų autorė. 1975 m. baigė Toronto universitetą (antikos literatūrą ir kultūrą), dėstė Makgilio, Mičigano ir Prinstono universitetuose.
Išgarsėjo išleidusi poetinę esė „Karčiai saldus erosas“ („Eros the Bittersweet“, 1986), joje meniškai pakeitė antikinės Graikijos kultūros motyvus į asmeninę poetinę kalbą. Eilėraščių rinkinyje „Stiklas, ironija ir Dievas“ („Glass, Irony, and God“, 1995), poezijos ir prozos rinkinyje „Grynasis vanduo“ („Plainwater“, 1995), eilėraščių rinkinyje „Vyrai nedarbo valandomis“ („Men in the Off Hours“, 2000) A. Carson atsiskleidė kaip viena įdomiausių ir novatoriškiausių anglų kalba rašančių šiuolaikinių poečių. Meninei kūrybai įtakos padarė antikiniai tekstai, Sapfo, Emily Jane Brontë, Virginia Woolf, Simone Weil, modernizmo autoriai, Europos siurrealistinis menas, katalikų mistikų raštai, japonų ir kinų poezija. Kūriniams būdinga ironija ir parodija, gili kultūrinė erudicija, krikščioniškieji motyvai, pastišo ir palimpsesto poetika, permąstoma kūno ir sąmonės (ne)dermė, dažnai plėtojamos meilės, troškimo, juslinio ilgesio ir nevilties temos.
Lietuvių kalba turime vieną reikšmingiausių jos kūrinių – eiliuotą romaną „Raudonos autobiografija“ („The Autobiography of Red: A Novel in Verse“, 1998; į lietuvių k. vertė Alexandra Bondarev, išleido „Raros“ leidykla, 2021), jame postmodernistiniu stiliumi perrašomas Heraklio dešimtasis žygdarbis, tai ir netradicinis senovės graikų mito apie sparnuotąjį Gerijoną perkūrimas, ir originali, šiuolaikiška brendimo bei tapatybės paieškos istorija.
A. Carson kūryba įvertinta daugybe apdovanojimų, pastaraisiais metais ji buvo laikoma potencialia kandidate Nobelio literatūros premijai gauti.
Eilėraščius publikacijai „Metų“ žurnale vertėja atrinko iš knygos „Grynasis vanduo“ („Plainwater“), kurios IV skyriaus „Miestų gyvenimas“ tekstai liudija itin savitą rašytojos vaizduotę. Glausti ir elegantiški tekstai jungia tradicinės ir moderniosios poezijos tendencijas, autorė kuria žodinius paslaptingų miestų vaizdus, eilėraščiams būdingas ryškus metaforiškumas.
Apaštalų miestas
Po tavo mirties.
Kasdien buvo vėjuota.
Kasdien.
Priešais mus tarsi siena.
Mes ėjome.
Šaukdami vienas kitam.
Iš priešingų kelio pusių.
Veltui.
Erdvės tarp mūsų
Sustingo.
Tuščios erdvės.
Tačiau nepramušamos.
Ir juodos, ir skausmingos.
Kaip tarpai tarp dantų.
Senos moters kurią.
Pažinojai prieš daugelį metų.
Kai ji buvo.
Graži o nervingumas sklisdavo lyg rūmų gaisras.
Emily* miestas
„Turtai ją supo.“
Tai frazė kuri persekioja.
Ją nuo įtampos tavo.
Paliko.
Sniegą ar biblioteką.
Ar būrį angelų.
Su žinute.
Ne tai.
Ką ji reiškė.
Jai.
* nuoroda į Emily Dickinson.
Meilės miestas
Įbėgo vidun.
Drėgni javai.
Gelsva kasa.
Per nugarą.
Girdėtas miestas
„Viduryje niekur.“
Kur.
Galėtų būti?
Jaukiai tylu.
Zuikis.
Šoka per.
Nieką.
Ant krosnies.
Puškino miestas
Jame yra taisyklės. Ir meilės.
Pirmoji taisyklė tai.
Meilės galimybė.
Keli tavo žodžiai greičiausiai
surūdiję ten.
Ar bent surūdys kai mūsų akys taps žarijomis.
Lyro miestas
Skambink varpais krentančiais varpais.
Prieš nutylant varpams.
Kaip prieš beprotybę.
Žiema kaip vaikystė.
Iki tėvo.
Į žudynių duobę.
Nuodėmės mirties miestas
Kas yra nuodėmė?
Paklausęs mėnulio pradūmei pro šalį.
Iš karto tave išvydau.
Numetęs nuodėmę nueik.
Juodas kaip vėjas virš girių.
Hölderlino miestas
Ar išprotėjai gedėti viena.
Šuliniams išdžiūvus.
Žvaigždžių šviesa dugne.
Tarsi garso skeveldra.
Šuoru prašvilpia pro šalį.
Gretos Garbo miestas
Kai mano dievaitė išėjo tas palaužė.
Mano nugarą tas palaužė kojas tas.
Suskaldė debesys danguj suskaldė.
Garsus kuriuos.
Girdėjau tebegirdžiu.
Tomo miestas
Susikibę rankomis jo mintyse niekada.
Nesugrįžo mintis bet dar kita.
Sekė.
Vieno žmogaus miestas
Šiandien Magritte’o oras tarė Maxas.
Ernstas* trenkė galvą į akmenį.
Atsisveikinimo su tavimi miestas
Žiūrėk kaip tūkstantis mėlyno tūkstantis balto.
Tūkstantis mėlyno tūkstantis balto tūkstantis.
Mėlyno tūkstantis balto tūkstantis mėlyno tūkstantis.
Balto tūkstantis šiandieną mėlynas vėjas ir dvi rankos.
Skrieja keliu.
* Nuoroda į Maxą Ernstą.
Versta iš: Anne Carson. PLAINWATER: ESSAYS AND POETRY. Vintage Books, 2000.
Lesyk Panasiuk. Eilėraščiai
2025 m. Nr. 8–9
Iš ukrainiečių k. vertė Marius Burokas
Ukrainiečių poetas, vertėjas, menininkas ir dizaineris Lesykas Panasiukas (g. 1991) yra penkių poezijos rinkinių autorius, ketvirtasis, „Išblaškyti veidai“, išleistas Lenkijoje ukrainietiškai ir lenkiškai (Anetos Kaminskos vertimas). Penktasis – „Сніданок поблизу чорної діри“ („Pusryčiai greta juodosios skylės“) – pasirodė šiais metais. Eilėraščiai versti į dvidešimt keturias kalbas. Jis pats verčia šiuolaikinių poetų eiles iš įvairių kalbų. Trijų baltarusių literatūros antologijų sudarytojas. Pelnė ne vieną literatūros, meno ir dizaino apdovanojimą.
Publikacijai eilėraščiai versti iš naujausio poezijos rinkinio.
Hidroelektrinių turbinos
Medžių viršūnės kyšo iš vandens
kaip atviri upelės lūžiai
Apsemti kaimai ir miestai
mažosios tėvynės
į kurias neįmanoma grįžti
ak kaip pasisekė anksčiau pasimirusiems
Hidroelektrinių turbinos
perdirba senus žemėlapius
perdirba garbės lentas
perdirba vaikiškus prisiminimus
perdirba giminaičių vardus
į elektros energiją
Kiekviena diena dabar šermenų
tereikia grįžus iš darbo
įjungti šviesą
Tamsa kiek sudvejoja prieš pasitraukdama
Keleiviai
Paukštelis kaip piršto pagalvėlė
skaito pastatus tarsi Brailio raštą
bet niekaip nesupranta
surūdijusių vagonų grūsties
už geležinkelio penklinės
negali patikėti kad šis metalo laužas
sudaro sakinį
Namai ant ratų kurie niekur nevažiuos
kūrenk juos anglimi nekūrenęs
jie daugiau nebeldžia savo amžino ritmo
juos nustūmė į šalikelę kartu su žmonėmis viduje
Dar viena žvarbi naktis
kažkur ties horizontu audra ir krovininiai traukiniai
stengiasi perrėkti vienas kitą
snaudžiantiems žmonėms susirodo kad jie važiuoja namo
bet pramerkę akis
pasiimti dar vieno apkloto iš palydovo
supranta kad niekur nevažiuoja
jie vis dar ten
geležinėj gyvenvietėj
kurios nėra net žemėlapiuose
Amžini gyvenamųjų vagonų keleiviai
vėžiai atsiskyrėliai
su konservų dėžutėmis vietoj namukų
ar primena jums naktis
atpjautą mėnesio dangtelį viršuje
ar primena jums diena
atidarytą saulės dangtelį
o ir šiaip kokia jūsų kita stotis
Eksponatas
Du jauni archeologai atkasė vėjo griaučius
dabar tai – Nacionalinio muziejaus eksponatas
dabar vėjas pučia tik Nacionaliniam muziejui
ir jo lankytojams
Laukų laivais nebeplaukia malūnai
nejuda malūnų irklai
nurimo aitvarai
nebesiplėšia į laisvę
aitvarai – kaip pririšti šunys
burlaivių krūtinės subliuško
kaip senos moters krūtys
oro balionai kaip perdegusios lemputės
Bet kada nors
kas nors nulauš vieną iš vėjo kaulelių
ir išsineš po striuke iš muziejaus
kaip ugnį
Tapti žmogumi
Koks ten vaikų beprotnamis už lango
tarsi jaunas choro dainininkas
dar nepasitikėdamas balsu
mėgdžiotų visus instrumentus išsyk
Kas rytą iš lėto tampi žmogumi
Kaulai apauga mėsa
ant pirštų užauga nagai
venos ir arterijos pasiekia širdį
Kai vaikai iš visų jėgų įsuka ryto karuselę
kai statybų laukuose
prinoksta betono maišyklių daržovės
kai judantis seno dviračio metronomas
užduoda ritmą
kai visą pasaulį sudaro matematinės lygtys
ir reikia tik įrašyti tinkamus ženklus
Tačiau visos dainos ima ir baigiasi
tarsi pasauliui būtų nukirtę galvą
o jis vis dar blaškytųsi
ryškiaplunksnis ir kruvinas
nei gyvas nei miręs
kaip raiba baidyklė
Dar nors trumpam pasilikti
nors akimirką pratęsti žaidimą
Ir vaikas spiegia
prašau prašau na prašau
Vadovėliai
Mūsų vadovėliai patys sunkiausi
nuo jų pasikeitė mūsų nugarų formos
Kiek tonų knygų
mes pernešėme ant savo pečių
krovikai profesionalai ne abiturientai
vienas kreivas kitas kuprotas
Ne knygos o popieriaus rūda
kurią nuo skambučio iki skambučio
nešiodavome į mokymosi šachtas
ir iš jų
Štai kodėl mes pripaišydavome savo vadovėlius
pakišdavome po stalų kojomis kad tie neklibėtų
išplėšdavome puslapius ir vyniodavome į juos valgį
šluostydavomės jais kai nebūdavo kuo
plėšydavome į skiautes ir pakurdavome jomis laužus
bet puslapių viršelių ir aplankų tik daugėjo
mes niršome ir knygomis daužėme
vienas kito kreivas nugaras
Mes visiems padalinome
nesuskaičiuojamą kiekį obuolių
mes nesuskaičiuojamą daugybę kartų
išvažiavome iš taško A į tašką B
mūsų nugaros įgydavo neapibrėžtų funkcijų formas
ir traškėjo nuo vadovėlių svorio
kaip karo veiksmų zona
todėl mes norėjome kuo greičiau baigti visus karus
vardydavome neteisingas datas
ne tuos karvedžius
ne tas karo priežastis
Mes galvojome tik apie skaudančias nugaras
argi tai skausmas sakydavo mums vadovėliai
jums ne taip skauda
kaip skaičiui kurį padalino iš x
ne taip skauda
kaip skylančiam atomo branduoliui
ne taip skauda
kaip Stefaniko Ivanui Diduchai
kaip Ševčenkos Katerynai
ne taip kaip kunigaikščiui Ihoriui
ne taip kaip Severynui Nalivaikai
ne taip kaip Marsui ar Prometėjui
Bet mes galvojome tik apie skausmą
todėl niekaip negalėjome įsiminti visų vidaus organų
visų raumenų ir kaulų
viskas iškrisdavo iš galvos kaip dantys
visi mes buvome viena didelė oda
vienas didžiulis raumuo
vienas didelis kaulas
vienas didžiulis organas
kuris skauda ir atsakinėja į klausimus
skauda ir neturi pavadinimo
Mes tampėme ant savo nugarų vadovėlius
kuriuose kiekvienas žodis ką nors simbolizavo
nes tų vadovėlių autoriai
visur matė ženklus ir simbolius
Mes negalėjome atsakyti
kad tai tik kėdė ant kurios sėdi pagrindinis veikėjas
kad tai tik stiklinė iš kurios geria pagrindinis veikėjas
kad tai visiškai nieko nesimbolizuoja
Tik vienas atsakymas galėjo būti teisingas
atsakymas iš vadovėlio
Tarsi vadovėlių autoriai
būtų norėję pateisinti savo elgesį
savo gyvenimą teisingais atsakymais
tinkamais ženklais ir simboliais
Ir mes kalėme atsakymus kaip peilius ir kalavijus
kad apgintume savo autorius
savo karalius kurių nerinkome
už kuriuos nenorėjome kariauti
bet stovėjome mūru iki mirties su nusikaltais ginklais
Mūsų vaikiškomis burnomis
autoriai per pamokas
nuo skambučio iki skambučio
išsakydavo teisingus atsakymus
kėdė simbolizuoja
stiklinė simbolizuoja
kėdė simbolizuoja
stiklinė simbolizuoja
Kiekviena smulkmena turi ką nors simbolizuoti
Dabar negalime net vandens išgerti
kad tai ko nors nereikštų
Abėcėlė kaip palata sužeistiesiems
I
Jauti judėjimą kamienuose
tai kalba teka medžių gyslomis
ir tarpsta tuščiais žiedais
kalba juoda kaip žemė
juoda kaip į žemę mus traukiantis kraujas
Raudonos plunksnos
įstrigo mūsų burnų rašalinėse
jos pilnos kraujo kaip per mūšį
kiekvienas žodis ataidi skausmu
Kad dabar liktum gyvas reikia tylėti
Lakus kalbos smėlis mus traukia į dugną
II
Raidės eina į karą
jungiasi į žodžius
kurių niekas nenori ištarti
sakiniai susprogsta ant minų
pasakojimus apšaudo salvinės ugnies sistemomis
Į žodį namas pataiko sviedinys
įlekia pro išmuštą raidės n langą
matyti kaip raidei a išverčia vidurius
kaip įgriūna raidės m stogas
Kalbos per karą nepažinsi
sakiniai suluošinti
niekas nenori mirti
niekas nenori kalbėti
Prie raidės ū ligoninės lovos
guli diakritinio ženklo protezas
kurio ji gėdijasi
jau kelintą kartą išyra raidės d siūlės
ji buvo sužeista kulkomis etimologijos fronte
raidei į kankindami nurovė nosinę
Palatos sausakimšos raidžių
nėra kur nė apostrofo įkišti
nuo sienų atšoka dažai
nubyra žodžiai nesuprantami mišrūnai
kas dabar jais kalbės
Lemputės
Ilgai badė pirštais šūkčiojo iš nuostabos
kol suprato kad taip ir atrodo mirtis
Tai didžiulė žuvis stiklinėmis akimis
su antkapiais vietoj žvynų
ką ji pamiršo jų mieste
nebent jis nugrimzdo po vandeniu
Dabar kas už lango baisiausia
tai tas greipfrutinis garsas kai žvynai liečia stiklą
arba tušti it protezai veizolai
ko jie ieško
Ar pastebi jie mirksinčią šviesą
mažų lempučių jos dreba po stalu
lyg trūkinėtų srovė
ir nesiliaudamos viena kitos klausinėja
Gal mes seniai numirėme
gal nebėra ko bijoti
gal mes jau seniai numirėme
Jean-Marc Flahaut. Eilėraščiai
2025 m. Nr. 7
Iš prancūzų k. vertė Dainius Gintalas
Jeanas Marcas Flahaut (Žanas Markas Fleu, g. 1973) – prancūzų poetas, gimęs Pajūrio Bulonėje, gyvenantis Lilyje. Išleido daugiau kaip dešimt poezijos knygų (taip pat parašytų su kitais autoriais). Anksti atradęs amerikiečių rašytojus, susižavėjęs Henry’io Davido Thoreau kūriniais, ypač jo veikalu „Voldenas, arba Gyvenimas miške“, nėrė į gilesnes pažintis su kitomis amerikiečių kultūros sritimis – XX amžiaus antrosios pusės avangardiniu amerikiečių kinu, to laikotarpio alternatyvia muzika (jo korifėjai, pvz., yra „Sparklehorse“ ar „Eels“), galiausiai patyrė amerikiečių kontrkultūros rašytojų įtaką. Tai, tarkim, akivaizdu poezijos knygoje „Yoko dėvi juodai, aplink ją viskas balta ir grėsminga“ („Yoko en noir autour d’elle tout est blanc et menaçant“, 2022), kur mįslingosios Yoko Ono gyvenimo faktus įdomiai pina su įsivaizduojamomis būsenomis.
J. M. Flahaut pamėgęs trumpų tekstų ar mikroapsakymų formą, įtraukiančią detektyvinio romano intrigą, faktinės istorijos rupumą, poezijos metaforiškumą. Poetas yra baigęs socialinių mokslų studijas, pastaruoju metu intensyviai veda kūrybinio rašymo dirbtuves įvairaus amžiaus žmonėms. Šios patirtys perteikiamos knygoje „Nemėgstu rašymo dirbtuvių“ („Je n’aime pas les ateliers d’écriture“, 2020) – eilėraščius iš jos verčiau gyvendamas Araso rašytojų ir vertėjų studijoje.
Istorijų fabrikas
Tiek kartų pasakojama
istorija šiek tiek nusidėvi.
Esam buvusioje karinėje
teritorijoje, ji šaltojo karo
metais tarnavo kaip priešraketinės
gynybos bazė. Viskas, ką
čia matom: gėlės, betonas,
laukai, plienas, pastatai,
mena anuos laikus.
Įskaitant debesis.
Instrukcija
Atidarykit langą.
Įleiskite šviesos.
Paimkit lapą.
Rašykit deimantinį eilėraštį.
(mat deimantinis eilėraštis
ne kas kita kaip
tikrovės geometrija
eilėraščio netikrovėj)
Suskaičiuokit briaunų skaičių.
Palikit patalpą.
Išeidami neužgesinkit šviesos.
Suaugusiesiems
ji padeda rašiklį
ir sako prieš
ateidama į dirbtuves
niekada nekreipdavau
dėmesio į debesis aš jų
net nematydavau
o paskui vaikai
užaugo jie
išskrido ir aš
pagaliau pakėliau akis
į dangų kad
regėčiau juos iškeliaujant
Pakilti aukštai
laikytis ties pakraščiu
glostant gaiviam vėjui
viršum tuštumos
eilėraštis kyla iš stebėjimo
patyrimas gimsta iš žvilgsnio
nuostaba ateina iš svaigulio
apačioj visi bruzda
atrodo tokie maži ir trapūs
per kamščius
per kasdienes žmonių spūstis
tarsi miestas mokėsi
jogos iš bičių
Žiemos dirbtuvės
kai
grupė pradeda
rašyti kambarys
užsipildo medvilne
visi sėda už vairo
ir pajuda apsnigtu keliu
patogiai įsitaisę
savo krėsle
idėjos
daiktadėžėje
instrukcija
akivaizdžiai rodoma
prietaisų skydelyje
viena akis į
galinio vaizdo veidrodėlį
per radiją
Pierre’o Albert’o-Birot
balsas
faras lauke
prie kelkraščio
rankose
laiko plakatą
kuriame galim perskaityti
sulėtinkit
nesuvažinėkit peizažų
ačiū
Vasaros dirbtuvės
Arneko traukinių stotis
tarp Hazenbruko
ir Dunkerko
liepos pradžia
trumpas sustojimas
kažkas nupiešė
milžinišką penį ir kažkas
kitas ar galbūt
tas pats
asmuo užrašė
(LO)
vienas skiemuo
(VE)
kiekvienoj sėklidėj
visi Express Régional
traukinio keleiviai
nusuka akis
į rugių lauką šalia
visi išskyrus vieną
Rašymo technikos
jei rašai aš tave myliu
vaizduodamas širdelę tai
atrodo vaikiška bet jei
rašai tiesiog aš tave myliu
tai jau stilinga
Kiekvienam savas metodas
suvedu
internete
Charles Reznikoff
eilėraščiai
&
laukiu
rezultato
lauke
pamatau
prakaituojantį kaimyną
bėgantį kasrytinį
krosą
Jutūbas
man siūlo video
pavadintą
HOW TO PRONOUNCE
SEX POEM?
Savo tempimo pratimais
kaimynas atrodo nori
pastumti miesto
sienas
kiekvienam savas Everestas
Židinys
jis rašo
turiu
treningines kelnes STAR WARS
kepuraitę STAR WARS
kilimėlį pelei STAR WARS
USB raktą STAR WARS
MP3 grotuvą STAR WARS
telefono dėklą STAR WARS
riedlentę STAR WARS
raktų pakabuką STAR WARS
termosinę gertuvę STAR WARS
žaidimą STAR WARS
sąsiuvinį STAR WARS
trintuką STAR WARS
bet
nė vienos tėvo nuotraukos
tik pavardę
ir adresą
Klermon Ferane
Židinys 2
Mano eilėraštis yra šuva.
Jo amsėjimas iš gipso.
Jis loja iš tuštumos.
Mano eilėraštis yra šuva.
Tupintis didelių nukainojimų lentynose.
Svajojantis kad jį išsiveda.
Kaip Walto Disney’aus filme.
Geri žmonės.
Nuostabūs tėvai.
Pasiturinti šeima.
Mylinti šeima.
Turinti vaikų.
Kurie juo šauniai rūpintųsi.
Gražiame name.
Su dideliu sodu.
Mano eilėraštis yra šuva.
Jo amsėjimas iš gipso.
Loja tuščiai.
Nes niekas negirdi jo verkiant.
Parduotuvės gilumoje.
Istorijos pradžia
Ji rašo kad penkiolikos metų metė
mokyklą.
Kad aštuoniolikos pastojo.
Kad jos pirmasis darbas – valytoja
kinų restorane.
Ir kad gyvenam iš tikrųjų taip kaip galim.
Bet ne taip kaip norim.
Šiandien jai dvidešimt.
Aš jai sakau
tai tik istorijos
pradžia.
Versta iš: Jean-Marc Flahaut. Je n’aime pas les ateliers d’écriture. La passe du vent, 2020;
Jean-Marc Flahaut. Moi ça va, c’est pour vous que je m’inquiète. Les Carnets du Dessert de Lune, 2024.
Guntars Godiņš. Eilėraščiai
2025 m. Nr. 5–6
Iš latvių k. vertė Vladas Braziūnas
Guntaras Guodinis (Guntars Godiņš) – latvių poetas ir vertėjas. Gimė 1958 m. Vi̇́esytėje, studijavo latvių kalbą ir literatūrą Latvijos universitete, baigė Helsinkio universiteto suomių kalbos ir literatūros aukštuosius kursus. Dirbo žurnale „Avots“ („Šaltinis“), buvo Latvijos rašytojų sąjungos pirmininko pavaduotojas, nuo 1998-ųjų iki 2010-ųjų kultūros atašė Latvijos ambasadoje Taline. 2010 m. grįžo į Rygą, aktyviai verčia estų ir suomių literatūrą. Yra išleidęs penkis savo eilėraščių rinkinius, išvertęs beveik aštuoniasdešimt knygų.
Pirmieji G. Guodinio eilėraščių rinkiniai – „Kas nepasakyta“ (1985) ir „Atgaline data“ (1989) – kentėjo nuo cenzūros, mat tuomet jis rašė ironišką, antitarybinių poteksčių gausią poeziją. Už eksperimentinių eilėraščių rinkinį „Šešėlių nešėjai“ (1993) pelnė Ojaro Vaciečio literatūrinę premiją. 2000-aisiais išėjo eilėraščių rinkinys „Naktinė saulė“, o 2008-aisiais – išsami eilėraščių, parašytų nuo 1978 iki 2008 m., rinktinė, pavadinta „CV“. Ji sudaryta ir iš anksčiau spausdintų, ir iš cenzūros sulaikytų, ir iš visiškai naujų eilėraščių.
G. Guodinio eilėraščių rinktinės išleista estų, anglų, švedų ir tajų kalbomis. Jo eilėraščių taip pat versta į suomių, prancūzų, rusų, lietuvių, ukrainiečių, čekų, kinų ir kitas kalbas. Už estų ir suomių literatūros vertimus yra įvertintas Estijos kultūros kapitalo fondo, Latvijos „Poezijos dienų“, Estijos ir Latvijos užsienio reikalų ministerijų Vertėjo bei kitais apdovanojimais.
Šiais metais poetas atvyksta į „Poezijos pavasario“ festivalį.
* * *
Kurtui Fridrihsonui
juk nutapyt neįmanoma
nieko
tapyba
galí tik
gyvent
ir stebėtis
o rasi tie
ten
nutapyti
iš tikro ir
tapo
mus
* * *
Dūminis, dūzgiantis bliuzas
po vakaro barą sklaistos.
Laiko vandenys plūsta,
veržias laukan, ir vilties
sienos ir dienos
nebeatlaiko.
Bus
sniegas
ant mano
miego kalno,
bus
šalnos
ant
nakties peleno delno.
Juodos šalnos
ant mano
miego kalno
it bliuzas bare
tirpsta,
į vakaro šviesą
virsta.
Koanai
– Ką tu darysi, jei banga į krantą išlips ir ims grot rojaliu?
– Užversiu smėlio natas.
– Ką tu darysi, jei degs vanduo, o ugnis sau tekės?
– Visada taip ir būdavo.
– Ką tu darysi, jei gatvė atgniauš delną?
– Ant jo bažnyčią statysiu.
– Ką tu darysi, jei tavo kvapas pavasarį pražys?
– Rudenio lauksiu.
– Ką tu darysi, jei liūdesys primerks tau blakstienas?
– Skaičiuosiu avis ir mintis.
– Ką tu darysi, jei pasiklysi kely?
– Būsiu pasiekęs savąjį tikslą.
* * *
Kvapu rašyti ant stiklo.
Drėgnu stiklu pasaulio rūkas
akis man uždengia.
Rūko aklumas,
stiklo aštrumas
nemato rezginės sunkių minčių,
besidraikančių
it šiaudgaliai pievoj,
tą rezginę filosofas
pasideda perone.
Keliauja jis į Veroną
ir kvapu traukiny
nervingai rašo
ant stiklo.
Už stiklo kopos, anapus.
Kur vandenin
rudens sumetami
prirašyti
lapai.
* * *
Perskaityk knygą ir pamiršk.
Žiūrėk pro langą laukan ir lyk
kartu su lietum,
žiūrėk pro langą laukan ir spindėk
kartu su saule.
Susapnuok ir sapną pamiršk.
Žiūrėk pro langą laukan ir tylėk
kartu su tyla,
žiūrėk pro langą laukan ir juokis
kartu su tuo drugeliu,
ant kurio sparnų dabar sėdi.
* * *
„Pykti ant viso pasaulio
yra pykt ant savęs“,
pamaniau sau ir išėjau užvirti kavos.
Šiandien pražydo vyšnios.
Japonai būtų jų laukę,
šventę,
šypsojęsi.
Karčioji kavos mafija
nušovė mano pyktį.
Vyšnių žiedų sniegas
gilus kaip
kalnų
miegas.
* * *
Vidinis kiemas su malkų krūva vidury,
senas, apleistas medinis namas,
vėjas kiaurai jį pereina
kaip nusivylęs vagis,
neturintis ko pavogti.
Kvapas anų laikų,
ir kažkokios moters balsas,
toks sausas ir šiurkštus,
perpjauna naktį per pusę
kaip juodą, sudiržusią
duo
ną.