Literatūros mokslas

2017-ųjų knygos: skaitymo spąstai

2018 m. Nr. 4

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkai Jūratė Sprindytė, Aušra Jurgutienė, Gintarė Bernotienė, Saulius Vasiliauskas aptaria 2017-ųjų knygas

Jūratė Sprindytė

Literatūros išlaisvėjimas

Pirminis impulsas buvo rinktis aspektą literatūra ir literatūrėlė. Literatūrėle lenkai prieš dešimt metų vadino savo literatūros situaciją nieko reikšmingo joje nerasdami (tvarkydama stalčius radau taip pavadintą Brigitos Speičytės išverstą straipsnį – pageltusią, bet visiškai aktualią iškarpą). Žvalgant metų knygų bibliografiją, stebina iki šiol nežinomų vardų gausa. Aktorė, keliauninkas, daktaras, redaktorė, vertėjas, policininkas, kulinarė, sodo mylėtoja – visi jie, išleidę nors vieną knygą, tituluojami rašytojais. Iliuzijas tapti rašytoju turbūt skatina paprasta žmogaus tuštybė ir kitais būdais nepatenkinamas saviraiškos poreikis. Knygų daug, bet jos bematant dingsta iš kultūrinės apykaitos, jas keičia kitos, taip pat momentinės. Greitis viską pašalina! Bet minimas valstybingumo 100-metis sudrausmino ir nuteikė optimistiškiau, tad dabar pervadinu savo rašinėlį „Literatūros išlaisvėjimas“. Laisvė kūrybiškai save pareikšti – beribė, rašyti galima apie viską ir visaip, nuo kasdienybės paistalų iki pikantiškų trilerių ir pornografinių detalių. Apie literatūrėlę nesinori daug kalbėti, bet literatūrai galiu priskirti mažai pernykštės prozos, na, maždaug pustrečio romano.

Undinės Radzevičiūtės romanas „Kraujas mėlynas“ nustebino tuo, kad jis vėl visiškai kitoks nei ankstesni jos kūriniai. Šia prasme – tai reta mažumos rašytoja (kaip Andrius Jakučiūnas), gebanti kaskart keisti pasakojimo objektą, turinį, registrą. Nors knyga apie autorės šeimos, kilusios iš Kurliandijos, moteriškosios linijos šaknų ieškojimą, bet tai tikras istorinis romanas. Šis kūrinys galėtų būti įdomus estams, lat-viams ir vokiečiams, kadangi kedena ir jų istoriją. „Livonija – Europos pakraštys, todėl visi čia važiuoja arba nuotykių ieškoti, arba šnipinėti“ (p. 62). U. Radzevičiūtė išmoningai pradeda romaną tetos priekaištais (autorės mama turi dvi seseris), kad ji nesidominti šeimos ištakomis. Iš pradžių domėtis ir neketinama, bet vėliau nutinka kai kas netikėta. Pasirodo, kad istoriniame protėvių herbe yra trijų varnų atvaizdas, ir su realiomis varnomis pasakotoja susiduria viename iš Talino parkų (senasis Revelis tampa svarbia veiksmo vieta); pikta varna nutupia jai ant viršugalvio ir ima kapoti. Tai rašytoja traktuoja kaip ženklą imtis darbo, kurio būta gigantiško. Visada gerbiu nuodugnų pasiruošimą rašymui, ir šįkart, autorės liudijimu: „Kraujas mėlynas“ 90 procentų istoriškai tikslus. Tikslūs įvykiai: kas ką nuodijo, kas ką vedė, kas ką apkaltino, kas kur mirė. Tikslūs vardai, o personažų charakteriai sukurti pagal tikslius jų biografinius faktus. Bazinė medžiaga buvo Livonijos kronikos, Ordino įstatai, Baltijos kilmingųjų sąrašas, istorikų, rašiusių apie Livonijos istoriją, ir istorikų, rašiusių apie Borchų (Burgų, Borgų) šeimą, darbai, elektroniniai archyvai, bendravimas su kitais žmonėmis, ieškančiais savo borchiškųjų šaknų“ (U. Radzevičiūtė – apie naują romaną „Kraujas mėlynas“: „Tai buvo giminės šaknų ieškojimas“¹).

Visas viduramžių anturažas, kurį reikėjo išstudijuoti, tikrai daro įspūdį: Livonijos riterių painios genealogijos, jų papročiai ir užsiėmimai dykaduoniaujant po mūšių (intrigos, lošimas, girtuokliavimas, medžioklės, pasninko ritualai, varžybos, klãstos, vedybos iš išskaičiavimo ir t. t.). Ironiškas ir žvalus trumpų sakinių stilius, gera humoro dozė ir pažintinė informacija daro skaitymą patrauklų, kita vertus, romanas tikrai netrumpas, o nelabai mėgstančiam istorinę prozą – nuobodokas.

Penktasis Marko Zingerio romanas „Aš sėdėjau Stalinui ant kelių“ pasakoja vienos žydų šeimos trijų kartų istoriją, kurioje vaizdžiai atsiskleidžia tarpukario / pokario / dabarties Kaunas. Pasakoja anūkas Jokūbas-Jaša Bliuminas, miuziklų vertėjas, gimęs 1947-aisiais kaip ir autorius, taigi romanas savotiškai jubiliejinis ir viską sumuojantis, todėl neišvengia štampų, o kūrinio „vinis“ turi slypėt jo antraštėje, sukurtoje pagal rinkodaros taisykles. Romano koncepcijai svarbus ne tiek berniuko sėdėjimo Stalinui ant kelių epizodas, o tai, kad Stalino režimas (su žinomais atoslūgiais) formuoja visą penkiasdešimties metų priklausomos Lietuvos atmosferą. Kaunas, kad ir laikinoji sostinė, ne kartą pavadinamas „kurvinu užkampiu“, bet svarbiausiu autentiškų kauniečių mentaliteto bruožu laikomas „nenumaldomas modernybės troškimas“, o Jašai Kaunas reiškė tiek pat, kaip Jamesui Joyce’ui Dublinas. Stereotipų gerokai per daug – ir širdies priepuolis, verčiantis permąstyti gyvenimą, ir žmones žudantis Černobylis, ir reemigrantų grįžimai iš Brazilijos, ir visiškai popsinis dukros atsiradimas, ir pagrindinio herojaus baigtis šaltoje jūroje kūrinio finale. Bet vis tiek tai dorai parašytas tradicinis klasikinis romanas, kurio bent vieno kasmet normaliam literatūros funkcionavimui reikia. M. Zingerio proza pasižymi lietuvių romanistikai nebūdinga gera struktūra ir humoro jausmu, dramaturgiškai sukaltu siužetu. Tikslinis romano sumanymas – žmogus ir istorija, ir ne šiaip bevalis žmogus. Viešėdamas JAV, Jaša susitinka mokyklos laikų draugą saksofonistą Gluzmaną ir konstatuoja: „Kas yra likimas? Charakterio susidūrimas su Istorija“ (p. 379) [kursyvas mano, – J. S.]. Daugelyje kitų skaitytų knygų tokį epochinį susidūrimą keičia blaškymasis ir pakrikimas, veikėjo charakterį – hedonisto godos, istoriją – rašytojo vaizduotės kuriami metaforų sąžalynai.

Drįstu papiktinti jaunesnius autorius teiginiu, kad jų prozoje profanuojamas magiškojo realizmo reiškinys. Visa, kas sufantazuojama, prasimanoma, deformuojama, mistifikuojama ir kitaip „nurealistinama“, – neva jau magiškasis realizmas. Kazimieros Kazijevaitės „Septynios kartos“ (tirštai folklorizuotas pasakojimas apie lytinės tapatybės komplikacijas), Mindaugo Jono Urbono „Šimtmečių melancholija“, Deivido Preišegalavičiaus „Dulkių spalvos žuvelės“ pertekusios stebuklinės tikrovės. D. Preišegalavičiaus proza autorizuojama kaip „fantazijų konfeti“ (p. 31), o formos manieringumas gožia turinį: „<…> prezidentiniai pusryčiai ant besikalančios žolės lopinėlio pavirto į aliejinių dažų molbertą, kurio viduryje gervuogių džemas išsiskleidė į gervių pulkelį lyjančiame grikiais peizaže“ (p. 19) – čia sekretorė tik padėklą išmetė! Įdomiausia gal bandymas ištęsti akimirką, užpildyti žodžiais tikrovės pauzes, t. y. žaisti su užrašyto ir realaus laiko desinchronizacija, bet emocinio santykio su tokiu tekstu užmegzti nepavyksta. Suprantu debiutuojančius jaunus autorius, kuriems būtina rašyti kitoniškai, kad taptų pastebėti, o naujų raiškos būdų rasti nelengva.

Esama vis daugiau jauniesiems patrauklios elektroninės leidybos. Jono Žakaičio „90s“ – mažųjų formų, fragmentų knyga. Kas pusantro puslapio vis naujas gabalėlis iš kasdienybės nuotrupų. Kai kurie alegoriški, kiti lyg nukopijuoti atsitiktiniai pašnekesiai (Tolstojus, voverė, Alzhaimeriu serganti moteris, vadybininkė, kuriai viskas nusibodo). Tikėjausi, kad pasakotojo „aš“ suvienys pritrupintus žodžių puslapius. Ką turėtų liudyti tie absoliučiai tušti dialogai apie kavą, suknelę, vieno žodžio frazės? Tie išties kvaili klausimai, kaip antai, ar gyvūnai planuoja, ką jie veiks rytoj? Literatūrėlei priskirtinas ir meno filosofijos dėstytojo Tomo Kavaliausko ne policinis, o „meninis“ detektyvas „Originalas“ apie tapybos klastočių verslą. Išmoningai supainioto pasakojimo išvada atitinka simuliakrines estetikos tendencijas: meno rinkoje svarbu menininko vardas, o ne meno kokybė ar autentiškumas. Tokie kūriniai įvairina literatūros lauką, bet gana paviršutiniškų (žinoma, paskaitomų) knygų sankaupa darosi kaip niekad didelė (A. Jakučiūno sąvokos „skaitymukas“, „kultūrėlė“ – į dešimtuką).

Vyriausioji karta irgi prisideda prie literatūrėlės – traukia iš „stalčiaus dugno“, iš nuobirų, iš rašymo inercijos, iš juodraščių sušluotus trupinius. Šią tendenciją pavadinau praeities įmuziejinimu. Vytauto Bubnio knyga simptomiška antrašte „Iš stalčiaus dugno“ pasakoja apie keliones po artimą ar tolimesnį užsienį, kai oficialus statusas sovietmečiu užtikrino tokių vizitų galimybę ir susitikimų gausą su įvairiais, daugiausia komunistuojančiais rašytojais, kurie, kas be ko, papasakoja ir siaubingų pokario istorijų. Intrigavo dienoraščio puslapiai, sudarantys bene du trečdalius knygos, bet jie pasirodė per glotnūs, nelabai panašūs į užrašus sau, kuriuose būtų intymumo, santrumpų, rizikingų samprotavimų ar pan. Autocenzūra ir prisitaikymas prie publikos, žinomo žmogaus paklusimas priimtiems normatyvams? Tokiais sklandžiais publicistiniais sakiniais dienoraščiai rašomi nebent viešumai, tik ne savivokai.

Rašytojų kūrybos ir laikysenos naujų briaunų visada atskleidžia kultūrinio palikimo, atsiminimų, pokalbių knygos: Rūtos Oginskaitės „Gib a kuk“ apie Kanovičių šeimą, preciziškai Domo Kauno parengti atsiminimai apie Ievą Simonaitytę, pastarojo dešimtmečio Vandos Zaborskaitės pilietinė ir kultūrinė publicistika rinkinyje „Tekančio laiko ženklai“. Aldona Ruseckaitė intensyviai kultivuoja biografinio romano žanrą, seniai paplitusį gausesnėse literatūrose. Vytauto Mačernio gyvenimą rekonstruoti nelengva – jis toks trumpas, dokumentuotų įvykių nedaug, tenka iš poezijos eilučių, laiškų ir amžininkų atminties austi gana efemerišką pasakojimą, įsijaučiant į poeto vizijų būsenas. Įdomiausi puslapiai pagrįsti archyvo konkretybėmis (pavyzdžiui, „Studijų knygelė“). Patyręs leidinių sudarytojas Valentinas Sventickas 2010 metais perspėjo: „Esu įsitikinęs, kad dabar savo prisiminimuose privalome būti kraštutinai konkretūs ir privengiantys interpretacijų, juoba bendrinimų“ („Guriniai“, p. 82). Prašymas apsiriboti faktais ne iki galo įgyvendintas ir naujoje knygoje „Justinas Marcinkevičius: kokį jį prisimename“; sudarytojas prisipažįsta turėjęs mažinti „patetikos ir superlatyvų“. Informatyviausi fragmentai, niuansuojantys bendruomeniško poeto veiklą ir skaudų pašalinimą iš politinio gyvenimo (Viktorija Daujotytė: „<…> vidujai laisvas nelaisvėje, o dabar ir nelaisvas laisvėje“), Vytauto Martinkaus pasakojimas, kaip Rašytojų sąjunga reagavo į „Pušis, kuri juokėsi“ bylą, Donatos Mitaitės reabilituojantis žodis poeto gamtinei lyrikai.

Prozoje ryškėja tendencija aprėpti kelių giminės kartų trajektoriją, ieškant šaknų ir paveldėtų vertybių ar jų neberandant. Per visą šimtmetį ir keturias moterų kartas nusidriekia Akvilinos Cicėnaitės romano „Tylos istorija“ pasakojimas. Prozoje matyti trisdešimtmečių kartos savivokos paūmėjimas, nežinojimas, ką daryti su individui atsivėrusia laisve (Vaivos Rykštaitės „Trisdešimt“, Gabijos Grušaitės „Stasys Šaltoka: vieneri metai“). V. Rykštaitės veikėja Jurga, tautos didvyrio provaikaitė, jaučia abstrakčią kaltę ir beveik šaukiasi gailesčio: „Aš niekam nepadariau nieko blogo, nepadariau nieko gero, nieko nesupratau, niekuo netapau, nieko nemylėjau taip, kad galėčiau numirti“ (p. 147). Egzistencinės tuštumos pojūtis dar išsamiau išplėtotas G. Grušaitės romane, atliepiančiame multikultūrinio pasaulio realijas. Veiksmo aikštelių gausa (Niujorkas, Tailandas, Malaizija, Honkongas), veikėjų margumas (lietuvis, britas, rusas), hedonistinės kultūros ir snobizmo perteklius (gurmaniški patiekalai ir gėrimai, egzotinės detalės, kelionių ir naujų vietų blizgesys), gausūs frazių intarpai užsienio kalbomis signalizuoja, kad globalizacija jiems sava. Šie pelningų profesijų (kinas, reklama) vaikinai „nešiojosi savyje gilius šulinius, kuriuos po truputį pildė gyvenimu, alkoholiu ir kartėliu“ (p. 63). Bastymosi po pasaulį būdas kaip savęs ieškojimas? Dėl gilių šulinių bent iki pusės kūrinio teko labai abejoti. Žmogiškumas žybteli epizode, kai malaiziečiai nužudo mažyčius šuniukus, o vaikinai kovoja už suluošintą kalę. Vis dėlto tenka suklusti, kad žmogiškumas prabunda ne dėl žmogaus, o dėl šuns. Atkreipia dėmesį neautentiškas veikėjų santykis su realybe, instrumentinis požiūris į aplinką, artimuosius, darbą (tarnauja tam, ką kritikuoja, pavyzdžiui, žiniasklaidą). Sulaukęs išskirtinio dėmesio G. Grušaitės romanas, be abejo, taikliai atspindi trisdešimtmečių savijautą.

Dalį knygų esu sau pavadinusi „taikomąja literatūra“ (be jokio menkinamojo niuanso), kuri daug paveikesnė už literatūrėlę. Miglės Anušauskaitės pieštas pasakojimas (tradiciškai vadinamas komiksu) „Dr. Kvadratas: Greimas ir jo semiotika“ – efektyvus mokslo populiarinimo būdas, smagus ir informatyvus. Tenka tik stebėtis, kaip grafika ir trumpų sakinių kombinacijomis atskleidžiama ir mokslininko biografija, ir autoritetingų teoretikų diskusijos bei esminiai semiotikos bruožai. Kad reikšmingoms temoms paklūsta visi žanrai, liudija ir kitas pasisekęs komiksas – „Sibiro haiku“ (rašė Jurga Vilė, piešė Lina Itagaki).

Dokumentika, atspindėta Viliaus Kočiubaičio romane „Afganistano daktaras“, niekais verčia fikcinius prasimanymus, ir po šių blogio vaizdų dirbtinis literatūrėlės gaminimas atrodo dar nepatrauklesnis. Autorius – karo gydytojas, dvejus metus dirbęs Kabulo ir Goro provincijos ligoninėse. Apstulbina tikrovės agresyvumas, smėlio audros, genčių tarpusavio vaidai, karštis ir skurdas, maisto stygius, ligoninių bombardavimas, kai kasdienis „žiaurumas [yra] toks įprastas kaip kraštovaizdžio kalnai“ (p. 100). Įtariu, kad kūrinys tamtyč sukonstruotas kaip romanas, dokumentinis pasakojimas būtų palaikytas politiškai nekorektišku dėl taikos palaikymo misijos Afganistane fiasko.

Artūro Tereškino veikalas „Nesibaigianti vasara: sociologinis romanas apie meilę ir seksą“ – homoerotinis sociologinis traktatas su menkais romano ar meniškumo požymiais, bet jo ir tikslas, manau, „edukacinis“. Sulaukęs trisdešimt ketverių metų protagonistas siekia suvokti, „kas yra meilė, seksas, kontaktas, intymumas, netikėtumas, erotika, svetimo vyro kūnas, malonumas, tikslas, judėjimas, užsimiršimas“ (p. 14). Besikeičiančių partnerių gausybė išties panaši į kolektyvinį sociologinį portretą, stebėtis tenka, kokia didelė reprezentantų imtis ir kaip tipologiškai vienodai jie pristatomi.

Vardan tariamo kultūros pilnatvės vaizdo daug kas yra atsisakęs teisės kritikuoti, tik ne A. Jakučiūnas. Socialinės satyros knyga „#Utopijos“ grotesko formomis ir nonsensais kritiškai perskvarbo daug viešojo gyvenimo sričių, ypač kandžiai – kultūrinę. Aukštyn kojom apverstų utopijų funkcija kritinė. Tikrąją viešojo gyvenimo nesąmonę efektingiausia parodyti privedus situaciją iki absurdo. Autorius siūlo Lukiškių aikštėje pradėti kasti duobę ir vis ją didinant, naikinant Vilnių ir jo netikusį paveldą, pagaliau atlikti desovietizaciją. Kliaujamasi paradokso poetika: „Daiktų ir reiškinių vienovė versis, įžvelgiant kiekvieno iš jų priešingas reikšmes ir jas visas laikant teisingomis“ (p. 160).

Poezijoje pernai man lyderiavo Agnės Žagrakalytės „Štai:“ – žaisminga, protinga, netrafaretiška knyga („Mano širdies malūnėliai: / Į darbą, į mokslus, į banką, į parką“, p. 20). Kasdieniška buities faktūra kaip kokia skalbyklė susidūzgia su metafizika. Fantastiškas eilėraštis „Žolininkė“ (o iš tiesų – žodininkė). Išsiskirianti A. Žagrakalytės ypatybė – kaip „šventės nesutampančios su progomis“ – nelaukti eilėraščių pavadinimai, išplečiantys turinį. Pats stipriausias įspūdis – jaunesniems artimos technologinės naujovės, multimedialus, interaktyvus komunikacijos pobūdis. Bet kurios medijos skverbiasi agresyviai – ir teksto struktūros pakitimais, ir tiesioginėmis nuorodomis, tad veikia ne tik kūrinio formą, bet ir žmonių santykius. Citata iš A. Žagrakalytės poezijos knygos bandau parodyti ironijos dviprasmiškumą, nes autorė reflektuoja tai, kas vyksta:

šios šiaurės gegužėj aš ryškiai sušalus,
nėra interneto,
myliu tave
dabar baisiai,
dar baisiau – nes nėra kaip to
pasakyti, nėra interneto (p. 48)

Literatūroje kinta teksto pavidalai, įterpiant vis daugiau paratekstinių veiksnių – derinamas spausdintas ir ranka rašytas žodis, piešiniai ir grafika, fotografijos, juodraščių intarpai, instagramo grotažymės, žodžių santrumpos, dažnėja atsainus stilius, greitėja ir trumpėja sakiniai. O vaizdas ir žodis vis draugiškiau koegzistuoja (Gyčio Norvilo poezijos knygoje „Grimzdimas“ autoriaus „paišai“ sukomplektuoja visą atskirą skyrių). Tokia linkmė logiška. Niekaip nepamirštu fakto, kad Prancūzijoje dvidešimt procentų ketvirtos klasės mokinių skaityti išvis nemoka! (TV5monde laida apie vaikų literatūrą, 2018 02 02). Panašu, kad disproporcija tarp knygas rašančių ir jas skaitančių tampa katastrofiška. Sekant A. Jakučiūno utopijų principu, padėtis pasikeistų uždraudus skaityti.

Aušra Jurgutienė

Intensyvėjanti atminties literatūra

Nors 2017 metų mūsų prozos žanrinė raiška labai įvairi – biografiniai romanai, trileriai, detektyvai, istoriniai nuotykių ir meilės romanai, komiksais išpasakotos biografijos bei istorijos, net sociologinis romanas su seksualumo etnografija, – bet didžiausią jos dalį yra užvaldžiusi memuaristika – tiek grynesniuoju pavidalu (Algimanto Baltakio „Privalau paliudyti: mintys, dienoraščiai, posmai, pašnekesiai“; „Justinas Marcinkevičius: kokį jį prisimename“; „Aš esu Etmė: Ieva Simonaitytė amžininkų liudijimuose“; Vytauto Toleikio „Pasakojimas prabudus“; Regimanto Dimos „Gyvenimo stebėtojo memuarai“; biografijos apie Algirdą Patacką, Algirdą Julių Greimą, intelektualų Tomo Venclovos, Irenos Veisaitės, Grigorijaus Kanovičiaus interviu knygos apie pragyventą laiką), tiek beletrizuotu (Jono Vėlyvio „O, kad prašvistų Lietuvos dvasia“; Akvilinos Cicėnaitės „Tylos istorija“; Justino Žilinsko „Sarbintai“ ir kt.). Prisiminus, kad Emilis Staigeris ir Romanas Jakobsonas prozą siejo su būtojo laiko dominante ir nusakomąja (denotyvine) kalbos funkcija, galima įtarti, kad tokie yra patys bendriausi tipologiniai jos bruožai. Bet tokia proza taip pat liudija apie tebesitęsiančią komerciškai patrauklios nonfiction literatūros tendenciją, kurios tikslas būtų supažindinti visuomenę su įvairių žmonių biografijomis, pasakojimuose laikytis faktų konkretumo, išnaudojant lietuvių rašytojų nuzulintą patirtinio rašymo stilių.

Naujausioje lietuvių memuaristinėje prozoje mane labiausiai domino vienas dalykas – pasakotojo santykis su istorija ir jos rekonstrukcijos ypatumai. Šiuo aspektu į ją žiūrint galima patirti nemažai nusivylimo. Ypač kenčia „aukštoji“ memuaristika apie žymiuosius asmenis, kurioje dominuoja idealizuojantis monologinis, todėl praradęs tikroviškumą, (pasi)pasakojimas apie herojaus nuopelnus tėvynei. Tokį rašymą veikia ir herojizuojančių monografijų apie rašytojus tradicijos inercija. Nieko naujo nepasakysiu, kad labiausiai taip nukentėję yra prisiminimai apie Justiną Marcinkevičių, kuriuose per gerbėjų liaupses sunku pamatyti tikresnį poeto portretą (A. Baltakio „Privalau paliudyti“, „Justinas Marcinkevičius: kokį jį prisimename“). Juose dominuojantys rašymai – herojizuojantys, teigiantys tik savo tiesą ir besidangstantys abstrakčiu diktatūrą primenančiu tautos vienybės reikalavimu – rodo, kaip Lietuvoje vis dar psichologiškai sunku priimti kitokią nuomonę, išbūti margoje visuomenėje ir savo paties teisme. Kas galėtų, atidžiau ir jautriau patyrinėjęs, pasakyti, kiek Just. Marcinkevičius, po „Kranto“ laidos atsidūręs negailestingame politikos ir literatūros mūšio lauke, išgyveno didelę dvasios dramą, o kiek dvasiškai palūžo, pasiduodamas užgautos ambicijos skauduliams, kai savo garsiojoje esė „Taburetė virš galvos“ rašė: „Niekada nesutiksiu, kad mus tardytų ir kaltintų tie, kas pasitraukė.“ Bet kodėl turėtume taip nurašyti tuos pasitraukusius ir atimti jiems teisę būti mūsų painios istorijos teisėjais? Kodėl rašytojas, gerbėjų tituluotas kaip tautos sąžinė, taikdarys ir dešiniųjų politikų auka, taip pat ne mažiau kategoriškai gilino visuomenės susipriešinimą: „Valstybę praradote jūs, o tautą mes vis dėlto išsaugojome“? Ir tą „mes“ poetas labai dažnai ganėtinai siaurai identifikuoja tik su savo karta. Bet kita proga tai jam netrukdė nuoširdžiai prisipažinti, kokią didelę įtaką jam buvo padariusi slapta gauta ir skaityta Kazio Bradūno poezija, džiaugtis atkurtu VDU, kurio pradžia neįsivaizduojama be išeivijos indėlio ir pan.

Prisiminimuose apie Just. Marcinkevičių (koks dabar pranašingas atrodo jo tapatinimasis su Moze eilėraštyje „Liepsnojantis krūmas“…) tarsi tebežioji pokaryje iškastos fronto linijos, nes tiek jo gerbėjų, tiek ir jo kritikų yra nuobodokai šaudoma tik į vieną pusę. O memuaristika demokratėjančioje visuomenėje įdomiausia ne tiek istoriniais faktais, kiek jų reikšmės atidžiu ir gerai apgalvotu aiškinimusi, parodančiu istorijos sudėtingumą, kokį randame Günterio Grasso romane „Svogūno lupimas“. Jam intencijomis artimoje, įdomioje ir turiningoje Aurimo Švedo interviu knygoje „Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus“ abiejų pašnekovų įdėta labai daug pastangų, kad praėjęs laikas būtų pamatytas komplikuočiau. Vis dėlto išankstinė idealizuojanti nuostata, jog gyvenimas turi būti skaidrus, mėlyni nostalgijos rūkai, o gal traumos pernelyg nugludino aštresnius kampus ir prislopino sprogstamąją interpretavimų galią.

Astridos Petraitytės parašytoje biografijoje „Algirdas iš Kauno“ sukurtas nevienareikšmis politiko ir kultūrininko A. Patacko portretas, kvestionuojant jam primestą chuliganiškumo etiketę, kai jis tinkamu laiku Seime reikalavo priimti liustracijos įstatymą, taip pat klausiant, kiek A. Patackas buvo teisus kategoriškai kritikuodamas „Santarą-Šviesą“ dėl kompromisinės veiklos. Štai toks pasakojimas, kai asmenybės istorinių įtampų lauke parodomos kaip problemiškos, kai gebama jomis žavėtis nenutylint ir silpnybių, atrodo labai gyvas ir patrauklus.

Šiuolaikinėje memuaristikoje patraukliai atrodo perėjimas prie šmaikštesnių daugiabalsių ir tarmiškų intonacijų, kasdienio gyvenimo istorijų su etnografinėmis ir antropologinėmis intencijomis, prie patirties ar tiesiog pramoginių internetinių pasakojimų (V. Toleikio „Pasakojimas prabudus“, R. Dimos „Gyvenimo stebėtojo memuarai“). Toks žingsnis nuo asmenis idealizuojančių istorinių liudijimų, nuo deklaratyvių nuostatų, kad pasakotojo patirtys yra šventa tiesa, prie praeities tikrumo ieškančio, dėl jo abejojančio, žemiškesnio ir šmaikštesnio pasakojimo – yra labai reikalinga.

Undinė Radzevičiūtė, kaip jai yra įprasta, romane „Kraujas mėlynas“ skaitytoją perkelia į senuosius laikus. Tai smagiai skaitomas istorinis nuotykių romanas su psichologiniais personažų portretais ir labai įdomiais istoriniais artefaktais. Jame rašytoja ieško mėlynojo kraujo personažų, kuria šeimos kroniką, aprašinėja Latvijos (Kurliandijos) teritorijoje (su pateiktais senaisiais miestų pavadinimais ir žemėlapiais) įsikūrusio Livonijos ordino pabaigą, prikelia jo magistro Bernhardo von der Borcho gyvenimo reikalus parodydama, kaip nepamatuotos ambicijos šiam veikėjui atnešė pražūtį. Patrauklus ir žaidimas kalbomis, kai pasakotojos prosenelės mama Burg ar Borg Baltijos baronų sąraše tampa ispaniška Borcha, o šis vardas keičiamas į itališką Bordža. Tačiau užmojis parašyti šeimos kroniką šiek tiek sušlubuoja, nes autorė išsiplėtė ir pasiliko vien prie spalvingo magistro Borcho likimo ir profesionaliai kruopščiai atkurtos jo istorinės aplinkos, todėl kiek silpnesnis atrodo viso to pasakojimo įrėminimas dabarties realijų konstrukcijoje.

Iš skaitytos memuaristikos sudėtingesniu pasakotojo santykiu su istorija išsiskyrė Marko Zingerio romanas „Aš sėdėjau Stalinui ant kelių“. Prieš skaitymą knygos pavadinimas trikdė sensacingumu, tačiau perskaičius pasirodė, kad jis yra gerai motyvuotas – ne tik kaip konkretus įvykis, bet ir kaip pasakojimas apie gyvenimą totalitarinėje visuomenėje, apie likimus žmonių, po karo ir holokausto tragedijos grįžusių į gimtąjį Kauną. Svarbiausiam romano personažui Jašai Bliuminui, kurį vaikystėje žydų šeima, išsigandusi tremties į Sibirą, išmoko deklamuoti Nekrasovo poemą, po laimėto konkurso Maskvoje nutinka tiesiogine to žodžio reikšme atsidurti ant Stalino kelių, bet jam ir perkeltine prasme lemta užsibūti ant diktatoriaus kelių visą gražiausią savo gyvenimo dalį, kol Lietuvai pavyksta ištrūkti iš totalitarinių ir okupacinių Sovietų Sąjungos gniaužtų: „Jis čia stovėjo [pasakojama apie Jašos dalyvavimą Sausio 13-osios įvykiuose, – A. J.] ir keršydamas, taip, keršydamas prasmirdusiems dešimtmečiams baiminimosi būti savimi. Stovėjo dėl to, kad geriausius metus praleido aptvare infantilams, vadintame SSRS <…>, kur geriausiems jo kartos polėkiams buvo apkarpyti sparnai. Stovėjo prieš svolačių veidmainystę“ (p. 396).

Protagonisto pavardės asociatyvumas su Bliumu nėra atsitiktinis, nes romane pasakojimas permušamas autoanalizės ir skirtingų interpretacijų nuokrypiais. Jame meistriškai sužaista meniniais kontrastais: fantazija pinasi su dokumentika, praeitis su dabartimi, žydiškas prieraišumas savo šeimai – su atvirumu pasauliui, liūdesys – su išdaigomis ir ironija, Lietuvos istorija – su pasauline perspektyva, personažo individualybė – su „apkarpytų sparnų“ kartos likimu, tikros meilės džiaugsmas – su vienišumo kartėliu, egzistenciniai filosofavimai, aštri publicistika – su pašmaikštavimais ir gyvais dialogais. Patraukia pasakotojo aistra brautis prie nugyvento gyvenimo tiesos, poreikis aiškintis jį supančiųjų liūdną likimą, su šypsena apmąstant, kad didžiausia visų gyvenimo figūrų likimų valdovė yra mirtis. Smagu romane rasti ir sudėtingesnį personažų interpretavimą. Štai kaip charakterizuojamas Mikas Bliuminas, Jašos tėvas: „Jam trūko romantiškų vaidmenų, o epocha pasiūlė vien tik komunistų partiją, kuriai jis gerinosi, kurios šalinosi ir kuria, šlovingąja TSKP, šlykštėjosi, bet tai būtų buvę išaiškinta ir išanalizuota, tik jeigu anie nebūtų išvežę iš Lietuvos visų psichoterapeutų“ (p. 119).

Neabejotinai šis M. Zingerio romanas daug kuo panašus į ankstesniuosius: pasikartoja tie patys Kauno vaizdai, tas pats platus ir saikingai ironiškas aprašomojo pasaulio matymas, savitai barbarizmais nusagstytas žodynas, net tos pačios kai kurios pasakojimo klišės ir tas pats brolio iš Seimo personažas. Bet šis naujausias M. Zingerio romanas kokybe išsiskiria ne tik iš anksčiau parašytų knygų, bet ir iš 2017-ųjų lietuvių prozos srauto. Jo stiprybė – istorinio mąstymo aistra, rizika skaitytojams pasiūlyti romane dominuojančią mirties temą, žodyno drausmė ir žaismė, kompozicijos tikslingumas, skirtingų pasakojimo rakursų sustygavimas.

Kadangi nemažai naujausių memuaristinių knygų taip ir liko neperskaitytos, negaliu daryti kokių nors reikšmingų apibendrinimų. Tačiau viena išvada vis dėlto ryškėja: ar memuaristikos išvešėjimas šiuolaikinėje lietuvių prozoje nerodo realios problemos – geros beletristinės, futuristinės ar mokslinės fantastikos literatūros stygių? Nykstančią vaizduotės galią literatūrinėje kūryboje, o galbūt ir apskritai visuomenės gyvenime? Ši išmonės bei vaizduotės knygų leidybos niša kompensuojama užsienio literatūros vertimais ir aktyvia jos fanų klubų veikla. Bet lietuvių literatūra, regis, nepajėgia drąsiau ir kritiškiau atsiverti naujoms ateities vizijoms, kurias tiesiog gyvybiškai provokuoja sustiprėjusi šiuolaikinio mokslo ir visuomenės kaita. Andriaus Jakučiūno „#Utopijos“ pasirodė pačiu laiku, bet jų mūsų literatūros procesui tikrai nepakanka.

Gintarė Bernotienė

Pacientai, personažai, veikėjai?

Šiemet prieš kasmetį Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto rengiamą kūrybiškiausių metų knygų aptarimą prisiminiau menotyrininkės Birutės Pankūnaitės pastabą, kad vakariečiams Nepriklausomybės laikotarpio lietuvių vizualusis menas daro „lamentacijų“ įspūdį, ir jos minimą 1998-ųjų ribą, kada lamento ima nusverti analitiškumas. Stebina, kad potrauminės visuomenės lamento ir tanatologijos temos dažnesnės 2017-aisiais išėjusiuose jaunųjų poezijos tekstuose, tačiau iki visuomenės procesų analitikos šios „atvejų studijos“ nepakyla.

Lina Buividavičiūtė debiutiniame „Helsinkio sindrome“ grumiasi su „septynių kartų istorijos“ sąnašomis. Seniai nebe marginalinis kalbėjimas apie psichikos trikimus į jos poezijos centrą iškelia kūną, tvirtesnį „už įžeistą sielą“ (p. 121), saukizmais aiškiai atribojamą nuo tokios mitologizuojamos atgyvenos kaip dvasia. Autoterapiniame, vietomis žurnalistiškame L. Buividavičiūtės rašyme dažnas žodis sakinyje smūgiuoja solo; epiniais pano ji pralaužia lyrizmo barjerus – dominuoja ironija, dreskiantis santykis, fiziologija. Popkultūros, slengo ir akademizmų mišinys stilistiškai ir negali būti vienalytis; autorės pasirinkta identifikacija rinkinyje – „kiaulė egzistencialistė“, „bulviškosios metafizikos“ adeptė, kuri „būna, kaip būnasi“ ir tik tai teigdama sveiksta, savaip pratęsia klasika tapusį deromantizuotą Daivos Čepauskaitės suformuluotą santykį „Esu karvė, vardu poezija“. Šildantis D. Čepauskaitės poezijos karviašūdis buvo atsakymas į kuriančiuosius nukreiptų visuomenės lūkesčių pragmatiškumui, o L. Buividavičiūtės poezijoje „musė, šūdo dekonstruotoja, luošom kojelėm pernešanti mirtį kitiems“ (p. 22), kreipia į kitą, geliantį būtiškų klausimų lauką, į kuriuos atsakymų autorė nelaukia. Pirmosios knygos įniršio krūvis ir feministiniai užmojai disonavo su keistoka jos viešinimo strategija. Vis dėlto prieš porą metų Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė daugiapersonažiu „riksmu“ rinkinyje „Kvėpuoju“ socialinio audinio užgriebė plačiau.

Kitos debiutantės Virginijos Kulvinskaitės „Antrininkė“ išsiskiria teksto organizavimo kokybe. Perkeista tikrovė čia struktūruota, pajungta konceptualizavimui. Seserystės / savęs pažinimo, netgi narcisizmo tematika rinkinyje skleidžiasi techniniais ėjimais: fotoestetika leidžia nagrinėti psichines projekcijas – atspindį, dvynystę, išžengimą iš savęs, eilėraščio „Antrininkė“ optika pagrindžia užkoduotą virsmą iš „aukštyn“ į „žemyn“. Pasikartojantys vaizdiniai (eketės lankymas), tamsos, vandenų, blizgesio / aštrumo pasijos rodo egzistuojant stiprų mirties traukos lauką, kurio fone persvarstomi tradiciniai vaikų / tėvų vaidmenys, galios santykiai ir tapatinimosi traumos. Tiesiogiai, pažodžiui V. Kulvinskaitės eilėraščių traktuoti nederėtų: pavyzdžiui, brandos, tėvažudystės, maišto temą inversiškai ji įvaizdina santykiu su motina, kuri yra ir reali lyg sovietinėje virtuvėje į spąstus įkliuvusi pelė, ir tuo pačiu – atspindinčios sąmonės konstruktas, nuo kurio savyje siekiama išsilaisvinti. Ryški kūniškumo ir viso, kas lieka už jo, t. y. „pasakų“, priešprieša. Kaip ir kitais retrospektyvaus sovietmečio mitologizavimo atvejais, magėtų klausti, ar slegiančių patirčių ir jų raiškos santykis adekvatus, tačiau tai būtų tas pat, kaip kvosti veidrodžius: „Antrininkės“ prerogatyva šiuo santykiu lengvai manipuliuoti.

Indrės Valantinaitės poezijai, galvojau skaitydama „Trumpametražius“, turbūt niekada nebus būdinga triuškinanti įtaiga: jos nebrukanti, o siūlanti poezija išsiskiria prasmingumo paieškomis ir vis dar siekiasi glaustumo. Skaitant netikėtumas neištinka: valdo scenerija, autorė yra tradicijos katalogu pasitikinti siužetų perrašytoja (tikrai vykęs eilėraštis „Gulbė pakyla“). Moteriškai atidžios medžiagoms, kostiumams, archyvinėms istorijoms ir detalėms I. Valantinaitės laikysena sušiurkštėjusios šiuolaikinės poezijos panoramoje yra alternatyvi: prasmės formulės matymas, kaip ji rašo, bitės kūno plaukelių kontražūre, „šviesos iš už objekto“ akcentavimas ir kažko, kas šviečia už žeidžiančios realybės formų, telkimas eilėraščiu kuria iš izoliacijos išvaduojantį trapaus nuolankumo santykį su pasauliu.

Tautvydos Marcinkevičiūtės „Mano poe(ma)ma“ palieka prieštaringą įspūdį. Vertintina visų pirma kaip etinis poetinis dokumentas ir gyvenimu sukuriama aukštoji ištikimybės forma, ši slaugymo ir įsipareigojimų artimiausiems istorija („kad rasčiau būdą atkalbėt artimą / nuo savižudybės“, p. 28), perteikta nelygiaverčiais eilėraščiais ir be griežtesnės atrankos, patyrusiai poetei daro meškos paslaugą. Ne tik tada, kai paliekami eilėraščių variantai (pavyzdžiui, „Sulėtintai“ ir „Lėtumas“, „Vasaros pradžia“ ir „Visur“), bet ir kai tiražuojami firminiai žodžių perskaidos triukai. Kalbos nuotykis T. Marcinkevičiūtę juk subtiliai ištinka ir natūraliomis kalbos aplinkybėmis („vaikai – seni vaikai: senukai“, p. 53), o geras jos eilėraštis dažniau geba imtis iš klasikinių formų. Eilėraštyje „Padegėjas“ apie švelniakailį plėšrų meilės žvėriuką fizinė ir simbolinė plotmės užrašytos su galimybe skaityti vieną kaip kitos metaforą; šis eilėraštis – geras rašymo „nuo natūros“ (tai – viena dabartinės poezijos tendencijų) pavyzdys, radus regos tašką, kuriame tradicinę vaizdinio konotaciją (lapė – meilės pavidalas) keičia ir tikslina realistinės charakteristikos (pavyzdžiui, mizantropiškas lapės žvilgsnis).

Agnės Žagrakalytės „Štai:“ turi tiek vitalizmo ir ekspresyvumo, kad lamentacijomis rinkinio nepavadinsi. Daro įspūdį valdoma atvira kūrinio struktūra: siužetinių teksto galimybių simultaniška išsklaida ir paneigimas, teksto nutraukinėjimas ir jungimas, pasakojimą permušantis komentavimas, čia pat reflektuojamas rašymo procesas. Iš ankstesnės A. Žagrakalytės prozos „Klara: bande dessinée“ perteka šuoliuojantis tempas, sakinio nuotrupomis subyrantis, dvitaškiais iškapotas kalbos srautas neša detalių apsčiausią aprašymą, kurį posūkiu tekste paverčia iš vaizdo išgautas intensyvus metaforiškas apibendrinimas. Skaitytojui ši poezija negarantuoja stabilumo. Net ir stilizuodama, pritraukdama intertekstus A. Žagrakalytė nuo literatūriškumo nenukenčia. Kalbos gyvumas, stipri originali jutiminė pagava („Soti šviesa pro dulkiną stiklą“, p. 57, „mergaitė, akim įkypom lyg šniokščiantys horizontai“, p. 29) šį ironijos, savistabos, buvimo intensyvumo ir pozityvumo sprogdinamą rinkinį daro vienu patraukliausių.

2017-aisiais išėję vyrų poezijos rinkiniai paženklinti tuo, ką esame įpratę vadinti dievoieška ar, tiksliau, tikėjimo krizės išrašymu. Gyčio Norvilo „Grimzdimas“, debiutinė Tomo Petrulio „Triukšmo gyvatė“ stovi postmetafizinėje „intensyvią realybę“ (G. Norvilas) apklausiančiųjų pozicijoje ir kartoja Sigito Parulskio poetinius ėjimus – „epifaniško pobūdžio patyrimais“ (T. Petrulis) tirti blasfemijos ribas. Mirusiųjų energijos jutimas į gretą paradoksaliai įrikiuoja, rodos, nelygintinus Rimvydą Stankevičių su „Šermuonėlių mantija“ ir G. Norvilą. Skiriasi jų dievybės įsivaizdavimo būdai (R. Stankevičiaus visiškai tradicinė Dievo peizažo muzikoje refleksija ir G. Norvilo į pirmykštišką laukiniškumą nukreiptų transformuojančių poezijos / Dievo syvų ieškojimas mirties liekanose – kauluose), santykis su demonais, sutampa profesinės aspiracijos: R. Stankevičiaus – būti tribūnu, pamokslininku ir gelbėtoju, G. Norvilo – gyvybės įkvėpėju, kūnų tiesintoju, šešėliu apsimetančiu dvasregiu – Dante’s pakeleiviu. G. Norvilo ir T. Petrulio rinkinių ropliški šventybės pavidalai (žvynuotas dievas, transcendenciją provokuojanti triukšmo gyvatė) rodo traukimąsi nuo išjausti nepajėgiamų paveldėtų šventybės vaizdinių, kurie tėra „kalbos luoši kūdikiai“ (G. Norvilas, p. 14). Prieš šešerius–septynerius metus lietuvių poezijoje aiškiai tematizuotas prasmės ištuštėjimas vėrėsi kiaurymėmis, ertmėmis, smegduobėmis. 2017-ųjų literatūroje (netgi antraštėse) jis išnyra dugno vaizdiniais. G. Norvilo „Grimzdimas“ įsimena stipriausiu grėsmingos negyvybės erdvės jutimu: autentiško vaizdijimo ekspresija (užkrečiantis mirusiųjų tranzitas autostrada) siekiasi su universaliaisiais vaizdiniais, o kultūrinis podirvis, politinės aktualijos vaizduotės vagos neskurdina, priešingai – ją gilina.

Aidas Marčėnas rinkinyje „Dirbtinis kvėpavimas“ šią problematiką apžaidžia. Vis dar lyg apsidrausdamas jis formuluoja (skyriaus pavadinimas „Žaislinis dievas“) naują savo santykį su Dievu: užtikrinčiau nei kada nors Jį teigia, negaili laiko, melsvų puslapių ir spaudos ženklų eksperimentinio „Apokalipsės angelo“ inkantacijai „buvo, yra ir bus“. Rinkinio personažą Santapą Nerėpą juokaujant galima vadinti A. Marčėną ištikusio dirbtinio kvėpavimo pasekme. Personažo vardo perskaitymo variantai – Sántapa, Santa Panerė, šventasis [nerėpos] nepasotinamumas – atsako į daugybę rinkinio temų: savasties, įsivietinimo, kanonizacinio (auto)reikšmingumo. Išventiliuotas iš savų plaučių šis sintetinių bruožų (Kukutis ir Niekas), autoironiškų potėpių nestokojantis „nežinioje / išmintį išmina[ntis]“ veikėjas – dar vienas būdas iš estetinės distancijos kalbėti apie save, sykiu tai ir madingo praėjusių metų literatūroje personažėjimo raiška (plg. Alfonso Andriuškevičiaus esė protagonistus „Sufalsifikuotuose dienoraščiuose“, V. Kulvinskaitės ar Dovydo Grajausko debiutinio rinkinio „Apie reiškinius“ personažus). Santapa yra netgi vienijantis rinkinį pradas, jei skaitytume neparaidžiui – kaip eilėraštyje Trijų Karalių poeto poetui įteiktas kryželis, ginčo kryželis ir polilogo su tradicijos balsais dovana. Iš buvusių ištrupėjimų, pavydėtinų „Iš duženų“ (p. 17), iš rytietiškos tuštumos šiame rinkinyje A. Marčėnas susikaupia stipriam teigimui („apie / niekur niekada neprašapsiančią / tvirtą hierarchiją, nenusimušusią / vertybių skalę <…>, pasauli“, p. 26) ir laisvei derinti skirtingas pasaulėvokines perspektyvas. Jų sankirta – spiritualistinis kvėpavimo, o ne vibracijų, užginčijamų Donaldui Kajokui, buvusiam sau ar, veikiausia, neapibrėžtybei, akcentas.

2017-aisiais literatūros lauke geriau pasimatė, kaip leidybinės strategijos modeliuoja autorių išlikimą / iškilimą. Kol vyresnės kartos autoriai metai iš metų laukia Kultūros tarybos skiriamos paramos, instituciniu legitimavimu(si) nesirūpinantys jaunieji leidžia poeziją elektroniniu formatu; leidyba vis labiau decentralizuojasi, tampa privačia iniciatyva. Džiaugiuosi, kad ką tik įsisteigusios leidyklos pajėgios leisti aukšto poetinio ir meninio lygio knygas („Žalio kalno“ debiutas – Ievos Babilaitės iliustruoti Daivos Čepauskaitės „Baisiai gražūs eilėraščiai“ vaikams). 2017-ųjų poezijos sraute labiau ryškėja radikali jaunimo ir vyresniųjų takoskyra, einanti maišto ir vertybinio angažavimosi linija. Pagaliau gerą rinkinį „Stebinti Psichė“ subrandinęs Albinas Galinis, Almis Grybauskas su „Toli blizga“, Jonas Juškaitis, kristalėjantis savo poetikoje paties redaguotame rinkinyje „O laike, o niūniavime manęs“, atrodo lyg bendraamžiai, o Vytauto Landsbergio rinktinė „Organizuoti tekstai“, sudaryta Vytauto V. Landsbergio, išlieka jau arčiau šių laikų eksperimentų. Kad jų poezija ir problematika nepriklauso magistralinei krypčiai, liudija nišinių leidyklų pavadinimai, o įspūdį dar stiprina retrospekcija, kalbėjimas iš juntamo užribio ir požiūris, jog „aktoriai ir lošėjai formuoja epochos stilių“ (A. Grybauskas, p. 44), kuriam jie stengiasi oponuoti.

Kasmet įspūdingesnis stilizacijų mastas poezijoje patvirtina, kad tradicijos atnaujinimas (neoriginalu!) ištiks, kai bus atsiplėšta nuo patogaus tekstų multiplikavimo, kultūrinį tankį „didinančių“ perrašų, literatūrinių dubletų ir kohortų formavimosi. Kita vertus, neprisimenu ir tokios alternatyvių pozicijų įvairovės, greitinančios kaitos procesą. Kandantys poetų mantijų žvėriūkščiai, tie asmeniniai rašančių pasiekimai, tikiuosi, per naujai atrandamų tikrovės plotų paviršius poetus gins basus – kad iliuzinėse paciento / personažo / veikėjo perspektyvose vertųsi šis tas esmiškai tikro, nes tai, kas masina skaityti šiuolaikinę literatūrą, į jos centrą yra atplukdyta jau nebe išvešėjusio vizualumo, o dokumentalumo – naudojantis žanrų ribų paslankumu.

Saulius Vasiliauskas

Kas ir kaip debiutavo lietuvių literatūros lauke 2017-aisiais. Mistifikuoti Tomo Petrulio regėjimai ir konceptualiosios Jono Žakaičio miniatiūros

Paprastai lūžiai literatūroje (į)vyksta pasigirdus naujiems skambiems balsams, susiformavus naujai kartai, susidūrus kitokioms kūrybinėms laikysenoms, oponuojant įsenėjusiai tradicijai ar / ir savaip atnaujinant jos raiškos galimybes. Identifikuoti tokius lūžius sudėtinga, tam pravarti laiko distancija. Vis dėlto galima bandyti intuityviai spėti, ar, pavyzdžiui, 2017-ieji, nors iš pirmo žvilgsnio ir ne itin gausūs ir kokybiški metai lietuvių literatūrai, po kokių poros dešimt-mečių neįgis papildomos vertės: šiuo laikotarpiu debiutavo daug naujų ir perspektyvių kūrėjų, įvertintos ir į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkų sudaromą kūrybiškiausių knygų dvyliktuką išrinktos net dvi elektroninės debiutantų knygos¹, daug dėmesio sulaukė ir Miglės Anušauskaitės komiksai, konservatyvesnių literatūros skaitytojų nelaikomi „rimtąja“ literatūra, ir slemas, kurio vienas žymiausių atstovų Marius Povilas Elijas Martynenko vos su pirmąja knyga (tiesa, pasirodžiusia 2018-ųjų pradžioje) gerbėjų dėmesiu, atvirumu ir kūrybine drąsa pranoko ne vieną jau įsitvirtinusį rašytoją.

Ne tik literatūros lauke debiutuojantiems aktualus klausimas, kaip būti (tapti / išlikti) autentiškam, nepasiduoti dominuojančioms tendencijoms ir nepradėti gaminti inertiškos, tas tendencijas daugiau ar mažiau reprodukuojančios tekstinės produkcijos. Antai kovo pradžioje Vilniuje viešėjęs ir LMTA paskaitų ciklą skaitęs žymus lenkų kino ir teatro režisierius Krzysztofas Zanussis paskutinės paskaitos metu rekomendavo klausytojams pirmiausia išsiaiškinti, kokios temos ir problemos šiuo metu aktualios ir madingos kine – pataiko į laiko dvasią, – ir pasiryžti jų neeksploatuoti, ieškoti asmenine patirtimi grįstos temos, kitokios prieigos prie aktualaus objekto. Tiesa, siekiant būti originaliam esti pavojus nuslysti į kitą kraštutinumą – griebtis tiesmukai įmantraus, manieringo ir pretenzingo stiliaus.

Ko gero, ryškiausi 2017-ųjų debiutantai – jaunieji poetai Lina Buividavičiūtė, Dovydas Grajauskas, Virginija Kulvinskaitė ir Tomas Petrulis bei prozininkai Deividas Preišegalavičius, Virginija Rimkaitė ir Jonas Žakaitis. Jų knygos buvo pastebėtos – dalis susilaukė oficialių įvertinimų, recenzentų ir apžvalgininkų dėmesio, dėl visų aktyviau ar pasyviau diskutuota konkursų komisijose ir socialiniuose tinkluose (ne naujiena, kad diskusijos feisbuko paskyrų sienose dažnai būna aršesnės ir labiau intriguojančios nei viešesnių ir oficialesnių debatų metu). Galima būtų išskirti ir kontekstinius, labiau literatūros sociologo žvilgsniui aktualius aspektus, pavyzdžiui, kad L. Buividavičiūtė ir V. Cibarauskė (kurianti Kulvinskaitės slapyvardžiu) taip pat yra aktyvios literatūros kritikės; D. Grajauskui prikišamas sekimas poetinėmis tėvo pėdomis; D. Preišegalavičius ypač daug pastangų skyrė knygos leidybai ir viešinimui; V. Rimkaitė prieš išleisdama pirmąją knygą jau pasireiškė dramaturgijos lauke (tai justi turint galvoje jos apysaka pavadintos knygos stilių, artimą pjesėms); T. Petrulis (ne tik jis) keletą metų buvo gana ryškus ir matomas autorius kultūrinėje spaudoje bei literatūriniuose renginiuose, tačiau nelaimėjo Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos skelbiamo „Pirmosios knygos“ konkurso ir ilgokai nerado būdo knygai išleisti; J. Žakaitis į literatūrą „įšoko“ iš šiuolaikinio meno lauko (parodų kuratorius, galerininkas) ir kaip rašytojas iki tol buvo bemaž nežinomas. Atskira pastanga būtų tirti, kaip kiekvieno iš debiutantų knygų recepciją veikė jau anksčiau (kitose srityse: literatūros kritikoje, konceptualiajame mene, sleme etc.) sukauptas simbolinis kapitalas, kiek tai lėmė vieną ir kitą (ne)įgytą įvertinimą bei kitų lauko dalyvių reakcijas pasirodžius debiutinei knygai.

Toliau apžvelgsiu dvi kol kas, regis, mažiausiai recenzentų dėmesio sulaukusias debiutantų knygas.

T. Petrulio eilėraščių rinkinys „Triukšmo gyvatė“ išsiskiria ne tik tarp jaunųjų rašytojų – analogų jam nelengva būtų rasti ir bendrame šiuolaikinės lietuvių poezijos fone. Autorius savitai jaučia kalbą, jo eilėraštis – lyg stebėjimo ar savistabos aktas (intensyvi, budri (pa)sąmonė), specifinė fenomenologinė-teosofinė poetika, kurioje į vieną visetą įtaigiai supinamos juslinės, erotinės ir religinės patirtys, mistifikuojama ir čia pat demistifikuojama, konstruojama ir dekonstruojama, o kai jau atrodo, kad bus aklai pasiduota kalbos spontaniškumui ir žaismei, nuo galimo perviršio sergsti koncentruota forma, žodžių taupumas, savalaikiai lūžiai ir nutylėjimai.

T. Petrulio tekstai – lyg savotiški poetiniai ritualai, kurių viena pamatinių jungčių tampa kūnas ir jo dalys: galva, akys, burna, pilvas, rankos, oda, organai, per kuriuos, lyg mediumus, veriasi mistiški regėjimai. Jiems aktuali ir erdvė, dažniau nestabili, deformuota, siurrealistinė („nuskilusį erdvės tinką“, „erdvės skerstuvės“ ir pan.). Maga pridurti, kad dalies eilėraščių vaizdinija, o gal ir apskritai T. Petrulio tekstų pasaulėvoka, atrodo artima Šarūno Saukos tapybai.

Neretai T. Petrulio eilėraščio išeities tašku tampa ir komiškų atspalvių jam prideda kasdieniškų situacijų dekonstravimas: „jūs labai graži / sako jai pagyvenęs vyriškis / jo balsas suvirpa / jisai desperatiškai šypsosi / o ji jam atsako / ačiū mokaus mokykloje“ („Dvi tiesos“); „man patiko baristos pasiūlymas / ji siūlė „ką nors prie kavos?“ / lyg siūlytų visišką staigmeną / tam tikrą malonią nesąmonę“ („Man patiko baristos pasiūlymas…“). Santykiai, bandymai – paprastai nesėkmingi – megzti intymesnį ryšį, subjekto pastangos suvokti savo tapatumą („kai ieškau savo galvos / kad galėčiau ištarti sau labas“) esti vienos svarbesnių knygos temų. Ir nors kai kurie tekstai atrodo tiesmuki, galbūt pertekliniai, „Triukšmo gyvatės“ eilėraščių subjektas, pasitelkiant semiotiko Kęstučio Nastopkos ištarmę, kantriai bando sugauti išsprūstančią prasmę.

Iš trumpų istorijų, konceptualių miniatiūrų suverta elektroninė J. Žakaičio knyga „90s“ – lyg delikatesų rinkinys ne tokios konvencinės literatūros mėgėjams, pavargusiems nuo tradicinio modernistinio pasakojimo, kurį puoselėja nemenka lietuvių prozininkų dalis (tai, žinoma, savaime joks blogis, tačiau kai kurių jaunųjų autorių novelės ar apsakymai, publikuojami kultūrinėje spaudoje, kurpiami puošnia, egzaltuota, neretai metaforomis ir palyginimais prisodrinta kalba, kartu bemaž inertiškai perimant neoromantinę pasaulėvoką, atrodo kaip anachronizmas). Skaitant ją susidaro įspūdis, kad rašoma ramiai ir taupiai, nesiekiant pasidemonstruoti², nujaučiant skaitytojo lūkesčius, apdairiai dirbant su kalba³ ir varijuojant autoriui gerai pažįstamais kontekstais.

Pirmajame knygos tekste „Spaustuvė“ personažas, perpasakodamas istoriją apie tai, ką jo darbovietėje veikia voverė, netiesiogiai liudija ir savo paties situaciją⁴: besijuokiant iš voverės, tepasiekiančios vieną mygtuką, antrame plane ironizuojama veikėjo padėtis (voverė spaustuvėje gali atrodyti neįprastai, bet su jos buvimu susitaikoma taip, kaip susitaikoma ir su savo vieta darbe, interpretuojant dar plačiau – su kapitalistiniu pasauliu, kur didžiausia reikšmė skiriama technologijoms, gamybai, vartotojo lūkesčių formavimui ir tenkinimui). Kai veikėjas giria spaudos mašiną, kai taria, kad čia „automatizuota viskas“, ima atrodyti, kad automatizuotas ir jo paties elgesys: jo aplinkoje dominuoja perteklius („Va pilasi raidės tūkstančiais, nepritrūksim“), nėra vietos atsitiktinumui („Pamatysit, dabar nuo kėdės atlošo šoks tiesiai ten, kur puodelis iškrenta“), klesti tvarka ir lojalumas darbdaviui („Anksčiau eidavau iki degalinės kavos su pienu parsinešt, bet dabar ir čia gerai putą išplaka“).

J. Žakaičio knygoje plėtojamos keistos, mistiškos, kiek kondrotiškos situacijos, pavyzdžiui, kas rytą pas pagrindinį veikėją užeina nepažįstamas sodininkas ir veda į sodą, kuris „sodo beveik neprimena“ („Sodas“), žmonės ima elgtis vis lėčiau („Giovanni“), miręs draugas reinkarnuojasi į bičiulio kūną („90s“) ir t. t. Veikėjai sunkiai susikalba, painioja kontekstus, renkasi bemaž nesąmoningą, instinktyvų, inertišką gyvenimą: „Mama tupi tamsoj tarp suverstų nereikalingų baldų ir raportuoja apie savo dieną, spausdina iš lėto dviem pirštais. Kažkoks instinktas turbūt“ („Mama“); „Nežinau, man atrodo, negalvojau tuo metu, ar man nuobodu, ar ne, dirbau, ir viskas“ („Kiek jai buvo metų“). Jiems būdinga susitaikymas su aplinka, stinga sąmoningumo, distancijos, savikritiškumo, šlubuoja atmintis, trūksta motyvacijos ir energijos: „Kiti žmonės judėjo tylėdami, beveik sustingę. Reikėjo ilgai žiūrėt, kol suprasdavai, ką jie nori nuveikti“ („Giovanni“). Akcentuojamas artimųjų susvetimėjimas, vienišumas, kone totalus abejingumas, pavyzdžiui, sergančia mama ima rūpintis aplinkiniai, dukra lieka tik stebėtoja („Mama galėdavo pasiversti bet kokiu daiktu“), o mirusios močiutės kūnas tampa tik mėgautis malonumais trukdančiu daiktu („M“). Ir nors veikėjai demonstruoja pastangas pamatyti save iš šalies, svarsto galimybes kardinaliai pakeisti savo būtį, tokios pastangos paprastai utopiškos, primena lengvabūdiškus svaičiojimus: „Norėčiau persikelti į daug daug vietų vienu metu. Arba bent į kelias, kurias dabar atsimenu labai dažnai“ („LSD“).

Kažin ar apibendrinant knygos „90s“ veikėjus pakaktų skambaus teiginio, esą visus juos, įkalintus buities ir būties paviršiuose, mentaliai užstrigusius devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, sieja metafizikos ilgesys („Gyveni savo gyvenimą, dirbi darbus, kasdienybe užsiimi ir taip toliau, o tų dalykų, kurie per tave gyvena, nepažįsti ir negali pažint“). Šiaip ar taip, tokio pobūdžio literatūra – tartum fikcinė egodokumentika, konstruojama apdairiai organizuojant kalbą ir gerai jaučiant kuriamų charakterių mąstymo subtilybes, apie posovietinio žmogaus tapatybę ir dabartį liudija daugiau ir įžvalgiau nei nekukli kitų nūdien pasirodančių tekstų dalis.

V. Kulvinskaitė savo pirmosios knygos įžangą pabaigia rašymo paralele su mokykliniais šokiais, kai „tiesiog norėjome patvirtinimo, kad esame ypatingi, o gal – kad mūsų veiksmai gali sulaukti atsako, kad apskritai egzistuojame“. Toks apibūdinimas atrodo artimas debiuto situacijai, o ir kreipia terapinės literatūros funkcijos link⁵ (perfrazuojant René Descartes’ą, rašau, vadinasi, esu) bei verčia pasvarstyti, kiek stereo-tipas, jog „tikroji“ literatūra kyla iš skausmo, nepritekliaus, neišsipildymo (kad ir eskapistinis rašymas, kai nuo realybės bandoma atsiriboti, ištrūkti, steigiant kitą, patrauklesnę – tekstinę tikrovę), gajus šiandien, ar, pavyzdžiui, galime iš jo, o ir apskritai iš meninės veiklos sakralizavimo bei mistifikavimo truputį pasijuokti, renkantis autoironiškesnę, laisvesnę ir nuosaikesnę laikyseną. Bene arčiausiai tokios iš 2017-aisiais debiutavusiųjų atrodo T. Petrulis, viename pokalbių teigęs, „kuo poezija mažiau kažką kažkam reiškia, tuo ji turi daugiau galimybių būti gera poezija“⁶ ir J. Žakaitis, LRT laidoje „Stambiu planu“ pabrėžęs, kad rašymas „kur kas labiau kūniška ir fizinė veikla <…> labai panaši į keramiko ar tapytojo – tikrai amato dalykas“⁷.

1 Verta paminėti, kad dviejų debiutuojančių poetų knygas išleido leidykla „Naujas vardas“. Nors ši leidykla suteikia puikią galimybę išsileisti knygas nemokamai, vis dėlto norisi klausti, ar solidumo jai nepridėtų griežtesnė autorių atranka, didesnis dėmesys knygų dizainui ir skilties „Leidėjo žodis“ (neretai kiek manieringos ir patetiškos, pavyzdžiui, „Kas Tomo Petrulio TRIUKŠMO GYVATĘ perskaitys, tas pats sau atsakys…“) atsisakymas.
2 Nesuinteresuotumą kurti „didžiąją“ literatūrą liudija ir dalis tekstų, pavadintų tiesiog užrašais ir pažymėtų datomis (lyg iš dienoraščio); autoironišką laikyseną pabrėžia ir dialogas „Conversazione“ knygos pabaigoje, kur veikėjai kalbasi apie šią knygą.
3 Kalbos pojūčiu J. Žakaitis atrodo gana artimas Paulinai Pukytei, tekstuose kuriama atmosfera kiek primena į lietuvių kalbą išverstus žymaus Izraelio rašytojo Etgaro Kereto apsakymus.
4 J. Žakaičio tekstuose dažna žmogaus ir gyvūno paralelė: veikėjų aptariamos gyvūno elgesio savybės paradoksaliai atrodo patrauklesnės, natūralesnės nei aplinkos įtakos stipriai paveikto, nesavarankiško žmogaus.
5 Giedrė Kazlauskaitė, rašydama apie V. Kulvinskaitės knygą, teigė: „Mano pačios eilėraščiuose eksplikuojamos vaikystės patirtys, pavyzdžiui, yra ne tikrovė, o psichoterapijos rezultatas. Tad neverta per anksti išsiginti.“ Prieiga per internetą: http://www.satenai.lt/2017/06/02/hipsteriai-tai-kiti/.
6 Poetą Tomą Petrulį kalbino Lina Dranseikaitė [2018 03 16], prieiga per internetą: https://naujienos.alfa.lt/leidinys/sekunde/tapti-poetu-pastumejo-nuobodulys/.
7 LRT laida „Stambiu planu“ [2017 05 01], prieiga per internetą: ttp://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1013667867/stambiu-planu-jonas-zakaitis.
1 https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/undine-radzeviciute-apie-nauja-romana-kraujas-melynas-tai-buvo-gimines-saknu-ieskojimas-286-755132.

Gintarė Bernotienė. Apie Gvido Latako „Gavendas“ iš tolėliau

2026 m. Nr. 1 / Gvidas Latakas. Gavendos. – Vilnius: Slinktys, 2025. – 144 p. Knygos dailininkas – Gvidas Latakas.

Jūratė Sprindytė. Vienišumo ertmės

2025 m. Nr. 12 / Daina Opolskaitė. Plyšys danguje. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2025. – 191 p. Knygos dailininkė – Kotryna Šeibokaitė-Ša.

Kodėl mes rašome?

2025 m. Nr. 10 / Rašytojus Liną Buividavičiūtę, Ievą Dumbrytę, Tomą Petrulį ir Mykolą Sauką kalbina Saulius Vasiliauskas /
2024-ieji buvo turtingi lietuvių literatūrai, todėl sumaniau pasikviesti bičiulius rašytojus ir pasikalbėti apie kūrybos psichologiją…

Jūratė Sprindytė. Grįžtantis skaitymo draivas

2025 m. Nr. 5–6 / Lietuviškas draivo pakaitalas būtų: pasitenkinimas, svaigimas iš smagumo, polėkis, užsidegimas. Nenoriu keisti neteiktino žodžio, jis man tiksliau apibūdina tą lengvumo skrydį į knygų pasaulį, kai jaunystėje viskas…

Gintarė Bernotienė. Kokybiškas provincialumas

2025 m. Nr. 3 / Prie pamintijimų apie 2024 metų kūrybiškiausias knygas šįkart artėju iš prozos skaitymų patirties. Kaip ir kasmet, Lietuvių literatūros ir tautosakos institute rinkdamiesi jas aptarti, sau keliame tikslą ne tik aprėpti ir įvertinti…

Sigitas Parulskis: „Kiekviena palaima turi kančios šešėlį“

2025 m. Nr. 3 / Rašytoją Sigitą Parulskį kalbina Saulius Vasiliauskas / Su Sigitu Parulskiu sutarėme pasikalbėti dar praėjusių metų lapkritį, o pokalbį baigėme šį vasarį…

Gintarė Bernotienė. Pakartojimų prasmė

2025 m. Nr. 2 / Leonardas Gutauskas. Pažado žemė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2024. – 320 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Saulius Vasiliauskas. Dvi novelės

2025 m. Nr. 2 / Tėvas, namuose įsirengęs neoficialų autoservisą, nuolat prašydavo jam patalkinti. „Ką, tu domkrato nuo parfo neatskiri?!“ – priekaištaudavo tėvas…

Jūratė Sprindytė. Darbštumo virtuozė

2024 m. Nr. 11 / In memoriam Elena Baliutytė-Riliškienė (1954 05 04–2024 10 07) / Mus paliko brandi mokslininkė ir kūrybinga moteris, kuri visus ir viską mylėjo, aplink skleidė gerumo, atjautos šviesą.

Gintarė Bernotienė. Tikrovės įtrūkių užglostymas

2024 m. Nr. 10 / Ramutė Skučaitė. Akimirksniui užteks. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2024. – 128 p. Knygos dailininkė – Jūratė Račinskaitė.

Gintarė Bernotienė. Klasikos fundamentai, sotto voce ir invazinės mokslo rūšys

2024 m. Nr. 4 / Apžvalgoje aptariamos 2023 metais pasirodžiusios lietuvių poezijos knygos.

Jūratė Sprindytė. Kur yra lietuvių literatūra?

2024 m. Nr. 3 / Marijus Šidlauskas. Kairiarankio kentauro pėdomis: literatūros kritika, eseistika, pasisakymai. Sudarytoja Nida Gaidauskienė. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2023. – 428 p. Knygos dailininkas – Rokas Gelažius.

Eugenijus Žmuida. Rūpintojėlio protestantizmas

2018 m. Nr. 3

Rūpintojėlis

Dievuli mano, kas per šviesios naktys!
Ir kas plačių padangių per aukštumas!
O žvaigždės, žvaigždės! didelės ir mažos
Taip spindi, net graudu, Dievuli mano.

Išeisiu, sau tariau, ant lygaus kelio:
Ant lygaus kelio tai valia valužė,
Ant lygaus kelio šviesiąją naktužę
Tai tik jaunam plačias dūmas dūmoti.

Bet kam gi tu, budrus Dievuli mano,
Prie lygaus kelio rūpestėliu rymai?
Prie lygaus kelio, kur vargų vargeliai
Vieni per dieną dūsaudami vaikšto.

Dievuli mano, argi mūsų godos
Tave prie kelio iš dangaus atprašė,
Ar gal tos šviesios rudenio naktužės
Tave iš mūsų žemės išsapnavo?

Priimki gi mane, budrus Rūpintojėli,
Prie lygaus kelio šiąnakt padūmoti. –
O kad aukštam danguj tos šviesios žvaigždės
Taip spindi, net graudu, Dievuli mano.

Vincas Mykolaitis-Putinas

Daug lietuvių poetų yra reflektavę Rūpintojėlio vaizdinį, užėmusį svarbią vietą tautos mentalitete slogiais priespaudų ir nelaimių metais. Vinco Mykolaičio-Putino 1926 metų eilėraštis „Rūpintojėlis“ išlieka kaip viena įspūdingiausių kontempliacijų šia tema. Prie jos detaliau sustosime poeto jubiliejinių metų proga. Tačiau prieš tai – nedidelė Rūpintojėlio kaip religinio reiškinio atsiradimo ir reikšmės apžvalga.

Simbolinę Rūpintojėlio figūrą įprasta tapatinti su kenčiančio Kristaus figūra. Tokia įvaizdžio kilmė bei prasmė nusistovėjusi ir nekvestionuojama. Savo mokslinę veiklą Rūpintojėlio studijoms paskyrusi Gabija Surdokaitė-Vitienė tai įtvirtina neseniai pasirodžiusios knygos pavadinimu: „Susimąstęs Kristus: nuo religinio atvaizdo iki tautos simbolio Rūpintojėlio“¹. Knygoje pateikiama plati skulptūrinio vaizdinio išplitimo Europos kraštuose panorama, tačiau apie raidą kalbėti yra sudėtinga – kiekviena tauta šiame vaizdinyje mato tai, ką nori matyti, ir šie turiniai rodo skirtingas istorinių įvykių ir specifinių lūkesčių įtakotas interpretacijas. Savo kilme šis vaizdinys jau yra biblinio siužeto interpretacija, inkliuzas, nes Kristaus istorijoje tokio momento, kai jis sėdi susimąstęs, tiesiog nėra. Todėl ir į knygos pavadinimą iškeltas vardas („Susimąstęs Kristus“), siekiąs apibendrinimo, yra sąlyginis, nes nė vienoje šalyje ta skulptūra taip nevadinama². Savo reikšme tokiam monografijos pavadinimui artimiausias yra dar bendresnis „Mąstančio žmogaus“ arba tiesiog „Mąstytojo“ vardas, kuriuo pavadinta, tarkim, žinoma Augusto Rodeno skulptūra ar paleolitinės ant rankos parimusio žmogaus figūrėlės³. Tačiau G. Surdokaitė-Vitienė nuo jų sąmoningai atsiriboja, teigdama, jog „Susimąsčiusio Kristaus atvaizdas į Lietuvą atėjo su krikščionybe“⁴. Tai yra, žinoma, teisinga nuostata, tik reikėtų akcentuoti skirtį tarp bažnyčiose vaizduojamo Kristaus ir liaudies mene išplitusių figūrėlių, kurioms rastas taiklus Rūpintojėlio pavadinimas. Bažnytinis menas buvo pavyzdys liaudies meistrams, tačiau Rūpintojėlį vis dėlto reikėtų nagrinėti ne bažnytinio meno, kur jis gali būti lyginamas tik su Kristumi, bet liaudiškojo meno – kitų koplytstulpinių skulptūrų – kontekste. Jų siužetai dažnai nukrypsta nuo pirminių pavyzdžių, atspindi istorijos aktualijas, įtraukia ikikrikščioniškuosius tikėjimus ir ima reikšti daugiau, nei pirminis, bažnytinis, įvaizdis „norėtų“. Todėl pavadinti Rūpintojėlį „Susimąsčiusiu Kristumi“ reikštų ne išplėsti jo reikšmę, bet susiaurinti. Rūpintojėlis nėra vien Kristus, nors su juo panašumo daugiausia. Paklausus lietuvio, kas tai yra „Rūpintojėlis“, atsakytų – Dievulis. Bet ne Kristus⁵. Ir ne Dievas Tėvas. Apskritai, pasigilinus į šio įvaizdžio kilmės ir reikšmės semantiką, „liaudies Kristaus“ ir bažnyčios Kristaus reikšmės išsiskiria. Į šią skirtį čia ir norima atkreipti dėmesį ir kelti mintį, jog Rūpintojėlis įkūnija liaudiškąjį tikėjimą viršžmogiškąja esybe ir savo liaudiškumu yra netgi opozicija sankcionuotoms bažnyčios dogmoms ir praktikoms.

Norint tai geriau suvokti, pravartu trumpai žvilgtelėti į Europos religinio gyvenimo korekcijas per paskutiniuosius du tūkstančius metų. Ankstyvoji krikščionybė buvo erezija judaizmo ir vėlyvojoje antikoje vyravusių tikėjimų atžvilgiu. Taigi dviguba erezija. Romos imperijos politeizmo atžvilgiu krikščionybė buvo žingsnis į monoteizmą. Politeizmas darėsi labai sudėtingas ir painus helenizmo laikotarpiu. Per tūkstančius kilometrų išsiplėtojusioje Romos valstybėje ideologinis religinių tikėjimų ir praktikų apdorojimas, reikalingas valstybės stabilumui, stokojo griežtesnės vizijos ir vėlavo. Tikėjimų pliuralizmas ir valstybinė tolerancija sudarė sąlygas plisti krikščionybei, kuri ženklino krizę, sprendė sintezės problemą ir siūlė ateities perspektyvą. Iš liaudies kylančias idėjas ėmėsi apdoroti aukštieji dvasininkai, derindami Senojo Testamento knygų išmintį, mesianizmo idėjas ir tuometinį „naujos eros“ lūkestį. Ilgainiui per atrinktus ir sankcionuotus apaštalų raštus iškilo patrauklus Jėzaus Kristaus gyvenimo siužetas – paprastas ir aiškus, gražus, graudus, dramatiškas, sukrečiantis ir apvalantis – drama su katarsio pabaiga. Toks teatras, arba tokia klasikinė drama, kurią išpopuliarino gladiatorių arenose stojiškai mirštantys krikščionių kankiniai, sprendė komplikuotą antikinio žmogaus savijautą psichologiniu, moraliniu ir netgi estetiniu požiūriu. Antrosios evangelistų kartos krikščionybės ideologų sukonstruotos⁶ Kristaus istorijos išpopuliarėjimą pagoniškose Šiaurės Europos šalyse lėmė sumanus jo gyvenimo etapų susiejimas su tūkstantmečiais žemdirbių kultais, jau senas tradicijas turinčiomis kalendorinėmis šventėmis. Kartu tai buvo religijos supaprastinimas, vienas siužetas talpino savyje daugybę sakralių sferų ir mitinių aprašų, juos absorbavo, priartino abstraktų Dievą prie žmogaus: Dievas vaikščiojo žeme ir kentėjo, kaip kiekvienas mirtingasis.

Judaizmo išpažinėjai krikščionybės nepripažįsta kaip savo tąsos, nepripažįsta Dievo žmoguje, tai laiko kryčiu atgal į politeizmą tuo metu jau griežtai monoteistinio judaizmo atžvilgiu, monolitinio Dievo išskaidymu į Dievą Tėvą, Dievą Sūnų ir Šventąją Dvasią. Krikščionybė siekia sintezuoti įvairias religijas, yra veikiama neoplatonizmo filosofijos. Skelbti meilę, o ne imperatyvų paklusnumą tikėjimo esme, skelbti visų luomų lygybę, vadinti tikinčiuosius vaikais reiškia grįžti, be kita, netgi prie Deivės-Motinos religijos. Šis žingsnis, subrendęs ne tik sektų bendruomenėse, bet ir glūdėjęs kolektyvinėje įvairių tautų pasąmonėje, įgalino krikščionybės išplitimą tarp vadinamųjų barbariškųjų tautų, legalizavo ir sankcionavo aukščiausiu lygiu pasąmoninį motiniškosios meilės lūkestį⁷. Krikščionybė buvo atsigręžimas į plačiąsias mases. Dievas tapo suvokiamas ir prieinamas ne paskiriems išminčiams ir rašto aiškintojams, bet atsidūrė šalia žmogaus, tarp žmonių – kaip jų bendras ir užtarėjas. Krikščionybė išpopuliarėjo žemuosiuose sluoksniuose, tik vėliau tapo oficialiai įteisinta, nes tai, be kita, buvo paranku valdantiesiems.

Vieno asmens kultas buvo palankus monarchijoms susikurti. Europos valstybių istorijose valstybės susikūrimas praktiškai sutampa su krikščionybės įsivyravimu tame regione. Kaip ir faktas, kad pirmaisiais krikščionimis tampa valdovo šeima. Oficialus krikščionybės įteisinimas ir Bažnyčios institucijos įsivyravimas Europoje užtruko daugiau kaip tūkstantmetį. Nenuostabu, kad tai nebuvo tolydus procesas, raidos etapus žymi įtrūkiai, arba schizmos, kurių svarbiausia – Stačiatikių bažnyčios atsiradimas (XI a.). Įdomus periodas yra X–XIII amžiai, kai suklestėjo Švč. Mergelės Marijos Dievo Motinos kultas ir Rytų, ir Vakarų krikščioniškose valstybėse, vėl priartindamas išstumtąją Deivės Motinos religiją⁸. Europoje, ypač Prancūzijoje, statomos veik vien Dievo Motinai ar Švč. Mergelei skirtos katedros. Nuo XIV amžiaus prasidėjusi visuotinė raganų medžioklė buvo ir reakcija į šį kultą. Dar neužgesus inkvizicijų laužams katalikybė patyrė kitą ryškų skilimą, žinomą reformacijos vardu. Reformacijos esmė – priartėti prie Kristaus mokymo, eliminuoti tarpininkus – kunigus ir netgi bažnyčią, su Dievu bendrauti eiliniam žmogui suprantama kalba. Adolfas Harnackas veikale „Krikščionybės esmė“ (1900), priminė, kas skatino reformaciją: Jėzaus Kristaus pamokslauta Dievo karalystė buvo vidinė, egzistuojanti individualaus tikinčiojo širdyje; Kristus neįsteigė Bažnyčios; šį veiksmą jam priskyrė jo sekėjai, kurie patys įkūrė Bažnyčią ir jų įsteigtoji Bažnyčia išdavė Kristaus mokymą; Kristus neįsteigė ir sakramentų sistemos, per kurią Bažnyčia gali perduoti Dievo malonę žmonijai.

Taigi bažnyčia – nereikalingas tarpininkas. Žmogus nori ir gali bendrauti su dievybe tiesiogiai, savo mintimis, savo kalba, būti suprastas ir išklausytas. Šią dievybės intenciją ir stengiasi perduoti dievadirbiai. Protestantai nekūrė naujo tikėjimo, jie vadino save krikščionimis, sugrįžtančiais prie krikščionybės ištakų.

Visi krikščionybės raidos etapai paliko savo įspaudus ne tik aukštajame, bet ir liaudies mene, liaudiškojo pamaldumo praktikose⁹.

Į Rūpintojėlio figūrą ir jam priskirtinas funkcijas galime, iš esmės ir turime, žiūrėti kaip į alternatyvą katalikiškajai bažnyčiai, bažnyčios siūlomam apeiginiam santykiui su Dievu per tarpininką kunigą. Rūpintojėlio dievadirbiai nestoja į teorinį ginčą su krikščionybės ideologija ir menu, bet užsiima praktinių žmonių poreikių tenkinimu. V. Mykolaičio-Putino, pažinusio katalikišką struktūrą iš vidaus, santykis su bažnyčia buvo labai komplikuotas ir netgi konfliktiškas, todėl jo parašytas „Rūpintojėlis“ perteikia jo paties ir liaudies, iš kurios buvo kilęs, Rūpintojėlio sampratą. Čia tobulai susilieja intelektualus subtilumas ir liaudies dainos paprastumas – eilėraščio sintaksėje, leksikoje, visoje poetikoje. Valstietis, o dar labiau elgeta, kurių V. Mykolaičio-Putino vaikystės laikais keliuose vaikščiojo šimtai, bažnyčioje jautėsi nejaukiai, mišių metu dažniausiai likdavo už durų. Pirmose eilėse sėdėdavo turtingiausi parapijos gyventojai, aristokratai ir kiti „ponai“, už jų – pasiturintys valstiečiai, prie durų grūdosi vidutiniškoji dauguma, o skurdžiams vietos nelikdavo; pagaliau jie ir nesiveržė vidun, nes neturėjo ko aukoti. Bažnyčios lankytojų hierarchija, atspindėjusi socialinę visuomenės gradaciją, greičiausiai ir lėmė pakelės smūtkelių atsiradimą Europoje reformacijos išvakarėse ir vėliau. Jie išplito pirmiausia Vokietijoje ir Austrijoje, bet daugiausia ir ilgiausiai sėdintį dievulį vaizduojantis menas išsilaikė Lenkijoje ir Lietuvoje,

skurdžiausiuose katalikiškuose kraštuose. Rūpintojėlių nerasime protestantiškose žemėse (netgi Latvijoje). Tai tik patvirtina Rūpintojėlio protestantizmą – jį galima vadinti sublimuota ir nesąmoninga protestantizmo forma, bet nėra abejonės, jog Rūpintojėlis simbolizuoja tiesioginį santykį su Dievu, reprezentuoja tokį poreikį, yra jo reinkarnacija.

Liaudies kuriami pasakojimai apie pakelėje sėdintį Kristų atsirado kryžiaus žygių į Jeruzalę metu¹⁰ – pakelėse prisėsdavo parymoti keliauninkai, galbūt galvodami apie Šventąją Žemę ir Jėzų, o vėliau atsirado inversinė sėdinčio žmogaus projekcija¹¹. Vis dėlto jei galime nuspėti, apie ką mąstė piligrimai, vadindami Rūpintojėlį Susimąsčiusiu Kristumi, turėtume klausti, apie ką gi jis mąsto. Tai nėra retorinis klausimas, nes nuo mąstymo turinio, kurį kiekviena tauta sukuria pagal savo poreikius, priklauso ir statulėlės reikšmė. Pakelėje į Golgotą prisėdęs Kristus gali mąstyti apie Dievą (taip, kaip jis mąsto ant kryžiaus: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!“ (Mk 15, 33–34), gali mąstyti apie žmonių niekingumą (Judo išdavystė), bet taip negali mąstyti Rūpintojėlis. Jis mąsto apie žmones, jų vargus, jų patiriamas neteisybes. Artimos Rūpintojėliui savo funkcija yra Aprūpintoju, Aprūpintojėliu, Smūtkeliu, Mūkiuku, Plikdei-veliu vadinamos figūros. V. Mykolaičio-Putino eilutės „Dievuli mano, argi mūsų godos / Tave prie kelio iš dangaus atprašė, / Ar gal tos šviesios rudenio naktužės / Tave iš mūsų žemės išsapnavo?“ vaizdžiai nusako Rūpintojėlio idėjos kilmę – ji ateina iš tėviškojo dangaus ir motiniškosios žemės, o ne iš Šventojo Rašto, ne iš Kristaus siužeto.

Liaudiškasis Kristus, o ypač lietuviškas Rūpintojėlis, liaudies sąmonėje tik tolimu atbalsiu asocijavosi su Kristaus kelio į Golgotą kančiomis. Paraleliai pakelėse buvo statomi mediniai Gailestingosios, Maloningosios ir pan. Motinos koplytstulpiai, atlikę panašią guodimo funkciją. Abiem atvejais svarbus tampa ne konkretus, su tam tikra erdve ir istorija susijęs, bet visuotinis kentėjimo ir susimąstymo, atjautos ir bendrabūvio aspektas. Evangelijos Kristus Rūpintojėlio figūroje yra gerokai transformuotas: tai senas, daug matęs ir patyręs asmuo, pajėgus suvokti eilinio „vargų vargelio“ dalią, suteikti jam paguodos, užuojautos, savo buvimu palaikyti jį ir sustiprinti.

Lietuvių pasakojamojoje tradicijoje giliai įsirėžęs senelio Dievo vaizdinys. Rūpintojėlio prasmių lauke gerasis senelis Dievas, veikiantis pasakose ir legendose, yra nustelbęs kanoninio Kristaus, jo Golgotos kančios įvaizdį ir perprasminęs jo semantiką į valstiečių buičiai, jų kasdieniams rūpesčiams artimo ir kartu sakralaus dieviškumo įsikūnijimą. Iš Kristaus perimama kančia, erškėčių vainikas, iš Dievo tėvo – senelio įvaizdis, o Šventoji Dvasia, kaip nematoma, bet juntama, suvokiama kaip gerumo, atjautos, buvimo kartu ir paguodos, žodžiu, dar ir motiniškuoju aspektu. Galėtume čia matyti visą trejybę, tik vėl reikia atminti, jog ji nėra krikščionybės „išradimas“, dieviškoji trejybė gerai žinoma, pavyzdžiui, hinduizmui.

V. Mykolaičio-Putino „Rūpintojėlis“ neiškrinta iš poeto filosofinės (šiuo atveju gal tiksliau sakyti – metafizinės) lyrikos konteksto, bet kaip tik jį palaiko ir labai įdomiai išplečia. Šiame žiedine kompozicija parašytame kūrinyje matome tipišką V. Mykolaičio-Putino nakties meditacijų situaciją: lyrinis herojus po atviru, žvaigždėtu nakties dangumi – ne po bažnyčios, bet po visatos skliautais, išsivadavęs iš dienos rutinos, išeinąs į savo subjektyviąją laisvę pajusti dvasinės harmonijos, pasimėgauti savo jaunyste, pabūti su savimi. Bet kartu tai ne visai tipiška situacija – kitoniškumą sukuria Rūpintojėlio figūra, jos buvimas šalia sutrikdo įprastą didesnę ar mažesnę kūrinio subjekto ir numanomo „viešpačio“, individo ir visuomenės, vidinio bei išorinio, „tikro“ ir „netikro“ pasaulio konfrontaciją, kelia nuostabą ir neįprastus klausimus.

Eilėraštis netikėtas ir tuo, kad iš pažiūros jis labai paprastas: čia nuolat kartojami tie patys žodžiai ar žodžių

junginiai, bet vos imamės eilėraštį nupasakoti, pajuntame, kad jis sudėtingas ir daugiareikšmis, kelių dimensijų, – ir sunku paaiškinti, kaip tos dimensijos sukuriamos tokiomis nesudėtingomis priemonėmis. „Rūpintojėlis“ turi ir tai, kas sudaro lyrikos šedevrą, – paprastą formą ir gilų turinį. „Tautosakine tradicija remiama lyrika atrodo esanti priešingame poliuje negu refleksyvi, filosofinė lyrika. Tipologinėje klasifikacijoje taip ir yra“, – rašo Viktorija Daujotytė¹². „Rūpintojėlis“ įveikia šias klasifikacijas ir reprezentuoja šių dviejų tipų meninę sintezę.

Pakartojimai, kurių tekste tiek daug, archajiški žodžių persidengimai („dūmas dūmoti“, „rūpestėliu rymai“, „vargų vargeliai“) sudaro neskubraus pasakojimo įspūdį, sulaiko dėmesį – intensyvina ne veiksmą, bet išgyvenimą, tarytum kviečia užsibūti ir pajusti, kaip skleidžiasi tam tikras net ir eilėraščio subjektui mažai žinomas būties paveikslas. Kūrinyje vartojami paprasti žodžiai, ir mintys, atrodo, paprastos, ir nevyksta nieko ypatingo, bet tuo pačiu užvaldo nuojauta, jog kažkas kaupiasi ir bręsta. Intensyvumą sukuria ir besikeičiantis kalbėjimo modusas: pirmoje strofoje svarbiausias – kreipinys, antroje dominuoja ketinimas, toliau – klausimas, ketvirtoje strofoje – spėjimas, o penktoje – prašymas. Taigi paprastumas apgaulingas: tarytum ore plevenančios kūrinio auros negalime paaiškinti leksikos, sintaksės, melodikos formomis ar kitais poetikos dalykais – prasmė gimsta ne tiesiogiai, bet kaip visų elementų ryšys ir dinamiška sąveika.

Kreipinys „Dievuli mano“, kuriuo eilėraštis prasideda ir kuris yra kartojamas kiekvienoje strofoje (išskyrus antrąją), primena ir liaudies dainą, ir maldą. Tautosakinis elementas „Rūpintojėlyje“ labai stiprus – ir pakartojimai, ir deminutyviniai žodžiai („naktužė“, „rūpestėlis“), ir nusistebėjimui reikšti vartojamas tarminis posakis „kas per“, ir laisvės vardas – „valia valužė“. Grįžtant prie „Dievuli mano“ tuo pačiu galima atkreipti dėmesį, kad nors panašumas su liaudies dainos refrenu neabejotinas, bet jis nėra tapatus. Refrenas dainoje nekeičia nei dainos turinio, nei reikšmės, tiesiog palaiko ritmą. Tuo tarpu eilėraštyje žodžių junginys patiria net kelias moduliacijas. Iš pradžių „Dievuli mano“ galima skaityti kaip šūksminę eilutę, nieko, be emocinio krūvio, nereiškiančią, nors pats tokio semantiškai prisodrinto žodžio („Dievas“) minėjimas be reikšmės sunkiai įsivaizduojamas. Kartu negalima nepastebėti kreipiniu išsakyto noro bendrauti, dalintis įspūdžiu, kurį sukelia žvaigždėmis nusėtas dangaus skliautas, nebūtinai atmenant, jog Dievulis gali būti ir to skliauto kūrėjas. Trečioje strofoje „Dievulis“ įgauna labai konkretų pakelės smūtkelio pavidalą, „pririšdamas“ žvaigždėtą dangų ir kalbėtojo „poetišką“ nusiteikimą prie lietuviško pakelės peizažo ir prastuolių, kurie dainomis išdainuoja savo vargus (čia atsiranda dar vienas svarbus veikėjas). Tad kai penktoje, paskutinėje, strofoje grįžtama prie žvaigždžių ir vėl kartojama „Dievuli mano“, tai jau nėra tie patys žodžiai, kuriais prasidėjo eilėraštis. Jie yra gerokai praturtėję: išlaikę ir pirminį nusistebėjimo emocionalumą, ir pasipildę „žemišku“ turiniu – žmonių vargais, Rūpintojėlio skausmingu budėjimu, kalbėtojo noru įminti jo mįslę ir galiausiai noru dalyvauti šiame rūpestyje – budėti kartu. Kreipinys semantiškai turtėja ir tuo pačiu atlieka dainos pakartojimui būdingą funkciją – kuria išgyvenimo ritmą ir nuotaiką kaip pastovų foną arba, tiksliau, kūrinio intonaciją – šiuo atveju vaiskią ir graudžią lyg Jono Aisčio lyrikoje.

V. Mykolaitis-Putinas geba pasukti eilėraštį refleksijos (čia jis stipriausias) linkme, nepažeisdamas bendros nuotaikos, tik suteikdamas jai gylį. J. Aisčio skaidrumas, bet putiniška dimensija, kurios J. Aistis savo eilėraščiu nesiekia. Vytautas Kavolis eilėraštyje dar atpažįsta Antaną Vienažindį¹³. Kreipiniu prasideda ir maldos – nebūtinai krikščioniškos, tačiau mažybinė forma, taip būdinga lietuviškai kalbai ir mąstysenai, nukreipia mus į tautosakos ir pagoniškos mitologijos lauką, kur Dievulis egzistuoja kaip koks visuotinis gamtoje ištirpęs darnos principas, visiškai beasmenis. Deminutyvas atima bet kokį rūstumą iš „Dievo“, įsivaizduojamo kaip tėvas, jį „suminkština“ ir paskleidžia motinišką švelnumą, artumą¹⁴.

Ryšį su krikščionybe, krikščioniška malda palaiko bendra, nuodėmes apvalantį išgyvenimą primenanti kūrinio nuotaika. Kita vertus, į Dievulį kreipiamasi tartum į asmenį, kreipinys suponuoja artimą, šiltą santykį, ir galėtume matyti Dievulį kaip kokį šalia esantį bičiulį, su kuriuos norime pasidalinti savo įspūdžiu. Tad galime jį traktuoti kaip šviesaus ir gero jausmo, sukelto žvaigždėtos nakties, personifikaciją, kuri niekur kitur, išskyrus mūsų pačių vidų, neegzistuoja¹⁵. Kaip simbolis, Rūpintojėlis jungia dangų ir žemę ir, žinoma, yra daugiareikšmis: susijęs su „vargų vargelių“ godomis ir sap-nais – taigi, kaip sakoma eilėraštyje, yra jų sutvertas; senas indoeuropiečių mitas (žinomas antikoje, „Fauste“ jį panaudoja Johannas Wolfgangas Goethe, vėliau aptaria Martinas Heideggeris) pasakoja apie dievybę (romėnai vadina ją Cura, t. y. Rūpesčiu), kuri dalyvauja žmogaus kūrime: Žemė (žemės Deivė) duoda jam kūną (nulipdomas iš molio), tad po žmogaus mirties kūnas vėl atitenkąs žemei; dangus (dangaus Dievas) įkvepia dvasią, taigi po mirties siela keliaujanti dangun; tačiau kol žmogus gyvas, jis priklauso Rūpesčiui – taigi mitas mus nukreipia individualios būties link. Filosofiniam žvilgsniui Rūpintojėlis simbolizuotų tiesiog pačią būtį. Taigi „Dievulį“ galime atrasti net keliose dimensijose: matyti danguje, jausti esant šalia ir patirti viduj. Jis tarytum visur. Rūpintojėlis yra ir „šiapus“, ir „anapus“, tai, kas sakralu, nepriklausomai, kiek tame sakralume rastume krikščioniško, kiek pagoniško turinio, kiek vyriškos, kiek moteriškos substancijos¹⁶.

Rūpintojėlio figūra semantiškai turtėja, nes jai vis daugiau reikšmės suteikia lyrinis subjektas, kurio besikeičiantis santykis su aplinka yra svarbiausias kūrinio turinys. Sekdami herojaus veiksmus pastebėtume, jog „Rūpintojėlis“ chronologiškai turėtų prasidėti antrąja strofa, nes čia sakoma „išeisiu, sau tariau“, tad herojus dar nėra išėjęs arba „prisimena“ savo ketinimą išeiti į naktį (V. Mykolaičiui-Putinui būdingas komponavimas: veikėjas pasirodo antroje strofoje), į lygų kelią, kurio atvirumas skatina plačias dūmas dūmoti. Ketinimas, apgaubtas šviesaus nusiteikimo, išsakomas džiaugsminga ir švelnia intonacija, sukuriama žodelių „valia valužė“, „šviesiąją naktužę“, ir tas „ant lygaus kelio“, tautosakiškai kartojamas tris kartus, byloja apie didelę vidinę harmoniją su savimi bei pasauliu ir norą išsiveržti, bet ne įveikiant kliūtis, o tik dėl to, kad ta laisve vadinama plati erdvė kviečia savęsp, į šventą naktį (balta spalva koreliuoja su mažybinėmis formomis). Skambus žodis „laisvė“, taip liaudiškai pavadinta valuže, vėlgi neturi jokio metafizinio turinio (to paties pobūdžio transformacija kaip ir su Dievu – jis virtęs Rūpintojėliu), o tik valiūkišką norą pasidžiaugti savo jaunyste – į valias valioti. Jaunatviškas energijos perteklius yra noras dalintis, bendrauti, džiaugtis ir galbūt atlikti ką nors kilnaus. Dabar jau galim suprasti, jog ta „geroji“ valia, arba nusiteikimas, patiria esminį lūžį – atsitinka kažkas, ko herojus nesitikėjo, jis pasielgia taip, kaip neketino.

Sakralumas, įsiveržiąs stebėtojo vidun kartu su išvystu nakties vaizdu ir užpildąs subjektą, tapdamas jo turiniu, tą pačią akimirką išsiveržia atgal nuostabos šūksniu. Svarbu pastebėti šį abipusį ir labai staigų santykį: kalbėtojas tarytumei ištiktas „šoko“ – lyg pirmąkart viską matytų. „Rūpintojėlyje“ perduodamas tiesioginis nuostabos išgyvenimas, atkuriamas „pirmykštis“ naivumas, kai susitinkama su visiškai nauja, nežinoma patirtimi, ir lyrinis subjektas lyg vaikas, lyg nubudęs Buda pirmąkart suvokia ne tik koks nuostabus pasaulis, bet kad jame yra ir skausmas, ir senatvė, ir mirtis.

Be lyrinio „aš“, gaubiančio dangaus ir šalia rymančio Rūpintojėlio, eilėraštyje yra ketvirta semantiškai reikšminga figūra – „vargų vargeliai“ – žmonės, kurių gyvenimą gerai pažįsta eilėraščio veikėjas, net pasijunta vienu jų. „Vargeliai“ – tai pažemintųjų ir nuskriaustųjų, išvarytųjų pasaulis, kuris anksčiau nepatekdavo lyrinio subjekto refleksijų akiratin. Išvarytieji turi savo Dievą, į juos panašų užmirštąjį Dievulį, kuris nesiruošia kovoti už jų teises. Jo paskirtis – pabūti, parymoti ir taip padėti nešti vargų naštą. Tiesą sakant, galbūt jie ne visada prisimena Dievulio egzistavimą, jo nenutrūkstamą „darbą“ – budėti dieną ir naktį, ir tai ypač sujaudina lyrinį subjektą: jam tartum keistas šis nusižeminimas iki nuskriaustųjų Dievo ir savanoriškas rūpestis. Tai esmingai koreguoja subjekto nusiteikimą: Rūpintojėlio dėka pajuntamas noras susikaupti ir įminti naujai atsivėrusios būties mįslę. Nuolatinis subjekto žvilgsnis į dangaus skliautą implikuoja mintį, jog vargas turi aukštesnį pateisinimą – jo prasmė didelė kaip spindintis dangus, ir reikšminga, jog rūpestis yra kosminės prigimties, o kentėjimas turi tiesioginį ryšį su transcendencija.

Žmogus nėra izoliuotas, vienas jo ryšių – su „vargų vargelių“ būtimi. Eilėraščio subjektas jaučia, kaip vidinis energijos perteklius ima skambėti netikėtu kvietimu lig šiol nežinotai būties tiesai, jis paklūsta šiam būties šauksmui ir pasijunta pašauktas įsipareigojimui ir prasmei: jame subręsta būtinumas, išsipildantis laisva, patį subjektą apvalančia auka. „Auka yra laisva nuo bet kokios prievartos, nes ji yra išeikvojimas, nukreiptas palaikyti būties tiesą esinio labui. Aukoje glūdi paslėpta padėka“, – rašo M. Heideggeris¹⁷. Auka yra aukščiausia koegzistencijos su pasauliu forma. Eilėraštyje gimsta ir susiformuoja pajauta ontologinės priklausomybės žemei, jos socialinei tiesai.

Lyrinio subjekto kartojamai pabrėžiamas regimasis grožis („žvaigždės, žvaigždės“) ir sieloje išsikerojęs kilnus noras prisirišti, dalyvauti aukoje, paaukoti savo laisvę ir tapti „būties sargybiniu“ išryškina tą paslaptingą, sunkiai paaiškinamą, tik sielos gelmėse intuityviai nujaučiamą ir tik ten egzistuojančią estetikos ir etikos vienovę, kurią Immanuelis Kantas išsakė nepamirštama metafora – „žvaigždės virš mūsų galvų ir moralinis dėsnis mumyse“ ir kuri V. Mykolaičio-Putino eilėraštyje iškyla visa savo tiesa.

1 Surdokaitė-Vitienė G. Susimąstęs Kristus: nuo religinio atvaizdo iki tautos simbolio Rūpintojėlio. – Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2017. – P. 544.
2 Juolab Lietuvoje; vadindami gimtinę rūpintojėlių kraštu, mūsų poetai kalba apie vargo ir nelaimių šalį, ne mąstytojų.
3 Gimbutas M. The ‚Sorrowful God‘ // The Goddesses and Gods of Old Europe 6500–3500 B. C. Myths and Cult Images. – Berkeley and Los Angeles: University of California Press, 1974. – P. 230–234.
4 Surdokaitė-Vitienė G. Susimąstęs Kristus. – P. 19.
5 Yra daug medinių skulptūrėlių, vaizduojančių būtent Kristų, tačiau nemažai ir vengiančių bet kokios konkrečios nuorodos; tik jas ir reiktų laikyti Rūpintojėliais. Nuorodos į Kristų neaptiksime ir V. Mykolaičio-Putino eilėraštyje.
6 „Mūsų turimos evangelijos buvo perredaguojamos, todėl jų originalų atkurti nebeįmanoma“, – pabrėžia Archibaldas Robertsonas, žr.: Robertson A. Krikščionybės kilmė // Ankstyvoji krikščionybė / Sudarė Martynas Yčas. – Kaunas: Candela, 1997. – P. 290.
7 Psichologinis Kristaus mokslo ir moteriškosios išminties aspektas svarstomas ne vienoje studijoje; naujausia knyga šia tema – Douglas S. Early Church Understandings of Jesus as the Female Divine. – London: Bloomsbury Publishing, 2016.
8 Mariją kaip Dievo Motiną įteisino 431 metų Efeso bažnytinis susirinkimas. Motinos su kūdikiu atvaizdas, iš pradžių išplitęs Bizantijos dailėje, nuo VII a. sklidęs į Vakarus, buvo žinomas ir paleolitiniame mene, Deivės Motinos kultuose.
9 Švč. Mergelės Marijos siužetų grupė – antroji savo gausa po Kristaus. Kai kurie jų taip pat nėra apokrifiniai, pvz., Malones Teikiančioji, Gailestingoji, Užtarėja yra liaudies modifikuoti Marijos vaizdiniai. Tai pasakytina ir apie kitų šventųjų vyrų ir moterų siužetus. Pvz., ispanų šventasis Izidorius Lietuvoje virto valstietiškos išvaizdos Dzidoriumi, artojų, sėjikų ir pan. globėju; daug šventųjų vyrų ir moterų buvo apdovanoti archajiškais bruožais, susijusiais su Žemės, Saulės, Perkūno garbinimu, derlingumo, vaisingumo skatinimu ir pan. Žr.: Kargaudienė A. Dievai
10 Surdokaitė-Vitienė G. Susimąstęs Kristus. – P. 31.
11 Tokia inversine projekcija reikėtų laikyti ir sėdinčiam Kristui liaudiškosios išminties priskiriamą gailestį padarius žemėje tvaną ir pražudžius daug nekaltų žmonių; Dievulis gali klysti, atgailauti už nuodėmes prieš žmones.
12 Daujotytė V. Putinas: pasaulėvaizdžio kontūrai. – Vilnius: Tyto alba, 2003. – P. 175.
13 Kavolis V. Sąmoningumo trajektorijos // Kavolis V. Žmogus istorijoje. – Vilnius: Vaga, 1994. – P. 226.
14 Rūpintojėlio motyvai, pasklidę po kitus poeto eilėraščius, dar labiau išryškina šį aspektą: „Sustoki prie kryžkelio liūdno smūtkelio: / Šią naktį jo akys kaip motinos meilė“ (eil. „Nuostabios naktys“); „Bet leiski man, savo paklydusiam sūnui, / Tyliai prie tavęs ligi ryto pabūti“, – prašoma eilėraštyje „Lietuva“.
15 V. Kavolis taip ir supranta „Rūpintojėlio“ svarbiausią mintį: „Dievo simbolis, žmogaus sukurtas, funkcionuoja analogiškai tam, kas žmogui svarbiausia.“ Žr.: Kavolis V. Žmogus istorijoje. – P. 227.
16 „Kada gi gimtosios sodybos / Ir tie Smūtkeliai prie kelių, / Kaip tėvas – motina parimę, / Sulauks sugrįžtančių vaikų?..“ – klausia tremtyje atsidūręs poetas Pranas Lembertas, smūtkelyje matydamas tiek motiną, tiek tėvą; žr.: Lembertas P. Tau sesute. – New York: Brooklyn, 1969. – P. 148.
17 Heidegger M. Kas yra metafizika? // Heideggeris M. Rinktiniai raštai / Vertė Arvydas Šliogeris. – Vilnius: Mintis, 1992. – P. 133.

Eugenijus Žmuida. Žvilgsnis anapus sąmonės

2024 m. Nr. 10 / Alvydas Šlepikas. Namas anapus upės. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023. – 100 p. Knygos dailininkas – Zigmantas Butautis.

Eugenijus Žmuida. Baltieji pradeda ir…, arba Lietuvišką Džeimsą Bondą rasite čia

2024 m. Nr. 3 / Mantas Adomėnas. Moneta & labirintas. – Vilnius: Baltos lankos, 2023. – 573 p. Knygos dailininkas – Zigmantas Butautis.

Eugenijus Žmuida. Miręs ir tuo patenkintas, arba „Mano šimtmetis“ pagal Herkų Kunčių

2023 m. Nr. 11 / Herkus Kunčius. Šaltasis karas: operečių romanas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023. – 312 p. Knygos dailininkas – Zigmantas Butautis.

Marius Ivaškevičius: „Visi mes jos ieškome – viską deginančios meilės“

2023 m. Nr. 3 / Rašytoją ir dramaturgą Marių Ivaškevičių kalbina Eugenijus Žmuida / „Man jau penkiasdešimt metų, o aš toliau murkdausi tuose postsovietiniuose griuvėsiuose, kurie niekaip iki galo nesugriūna“, – teigia Marius Ivaškevičius.

Valdemaras Klumbys. Vincas Mykolaitis-Putinas kaip normalus inteligentas

2023 m. Nr. 1 / Pirmas į galvą šovęs straipsnio, perskaičius pernai išleistus Vinco Mykolaičio-Putino 1938–1945 m. dienoraščius1, pavadinimas buvo Idealus konformistas. Bronys Raila taip apibūdino jo lankstų vingiavimą…

Jūratė Sprindytė. Laiko barometras knygose

2022 m. Nr. 7 / Apžvalgoje aptariamos knygos: Vinco Mykolaičio-Putino „Dienoraštis 1938–1945“, Laimos Vincės „Karantino dienoraštis: keturiasdešimt dienų izoliacijoje. 2020 kovo 19 d.–balandžio 27 d.“ ir Lauryno Katkaus „Nakvynė Berlyne“.

Eugenijus Žmuida. Paskutinis Akelos šuolis, arba Stipri kaip mirtis pagal Marių Ivaškevičių

2022 m. Nr. 7 / Marius Ivaškevičius. Tomas Mūras. – Vilnius: Tyto alba, 2022. – 320 p. Knygos dailininkas – Karolis Strauniekas.

Eugenijus Žmuida. Nepaprasti Petro nuotykiai Gedimino mieste, arba Dar viena Parulskio avantiūra

2021 m. Nr. 11 / Sigitas Parulskis. Laiko nusikaltimai. – Vilnius: Alma littera, 2021. – 239 p. Knygos dailininkas – Agnius Tarabilda.

Eugenijus Žmuida. Lietuviškasis „Oro“ pardavėjas, arba Įžūlumo spindesys ir skurdas

2020 m. Nr. 10 / Marijus Gailius. Oro. – Vilnius: Odilė, 2018. – 432 p. Knygos dailininkas – Nerijus Šimkus.

Ula Zaleskytė. „Mylima Ly…“

2019 m. Nr. 8–9 / „Mylima Ly“ – taip švelniai kreipėsi laiškuose į žmoną Emiliją rašytojas Vincas Mykolaitis-Putinas, pasirašydamas „Tavo Vy“. Šešis laiškus iš keliolikos, saugomų V. Mykolaičio-Putino memorialiniame bute-muziejuje,

Eugenijus Žmuida. Pralaimėtos Kęstučio Navako lenktynės su Jorgeʼe Luisu Borgesu (kurį visi skaito ir mėgsta)

2019 m. Nr. 3 / Kęstutis Navakas. Privatus gyvulėlių gyvenimas. – Vilnius: Tyto alba, 2018. – 200 p. Knygos dailininkė – Asta Puikienė.

Eugenijus Žmuida. Trumpa Sigito Parulskio laimė, arba Užsikirtęs triukšmas ir įniršis

2018 m. Nr. 11 / Sigitas Parulskis. Amžinybė manęs nejaudina. – Vilnius: Alma littera, 2018. – 240 p. Knygos dailininkas – Agnius Tarabilda.

Laurynas Katkus. „Imkiet mani ir skaitikiet“: šimtas lietuvių literatūros metų

2018 m. Nr. 2

Pernai, ruošiantis Leipcigo knygų mugei ir modernios mūsų valstybės šimtmečio minėjimui, Lietuvos kultūros institutas vokiškai išleido literatūros istorijos apybraižą „100 Jahre litauischer Literatur: ein Crashkurs“ („Šimtas lietuvių literatūros metų: įvadas žaliems“). Skirtingų epochų skyrius parašė šių eilučių autorius, Rita Tūtlytė, Mindaugas Kvietkauskas ir Dalia Satkauskytė. Po 2002-ųjų Frankfurto knygų mugės Vakarų kalbomis pasirodė keletas akademinių publikacijų ir straipsnių rinkinių, tačiau, mano žiniomis, toks apibendrinantis veikalas, pristatantis lietuvių literatūrą platesniam skaitytojų ratui, per pastaruosius penkiolika metų yra vienintelis. Pasakojimas apie lietuvių literatūrą taip, kad suprastų kiti, tuo pat metu yra pažiūrėjimas į save iš šalies. Šiaip jau kultūrinė savirefleksija (nepainioti su įvaizdžio formavimu) turi vykti nuolatos, be pertrūkių, iš kuo įvairesnių perspektyvų – tačiau klausimas, ar tempas pagreitės, lieka atviras.
Žurnalo „Metai“ skaitytojų dėmesiui pateikiamame leidinio įvade apie lietuvių literatūrą bandoma kalbėti ne kaip apie „dramblio kaulo bokšto“ gyventoją, o „įmestą į pasaulį“, visad (nors ne visada tiesiogiai) susijusią su neliteratūrinėmis konstantomis ir procesais. Be abejo, dauguma faktų bus žinomi – tačiau gal ne palyginimai ir ne jungiantis siužetas.
Mūsų autoriai, ypač rašydami kitakalbiam skaitytojui, nemėgsta atskleisti savo šaltinių; bet aš išduosiu, kad bene svarbiausias pavyzdys man buvo Walterio Benjamino darbai, kuriuose literatūra nagrinėjama ir socialinių permainų, ir kolektyvinės vaizduotės kontekste. Be tekste paminėtų knygų bei autorių, rėmiausi monografija „Naujausia lietuvių literatūra“ ir LLTI išleista literatūros chrestomatija mokykloms; akiratyje turėjau ir Algirdo Juliaus Greimo prancūziškai auditorijai rašytą apybraižą apie Baltijos šalis.
Save versti į gimtąją kalbą buvo sunkiau, nei maniau – mintyse viskas jau aišku, tačiau skirtumai tarp vokiškos ir lietuviškos raidės vis dėlto nemaži. Keliose vietose pašalinau perteklinę informaciją, kai ką truputį patikslinau ar praplėčiau. Bet tai tik niuansai; pagrindas liko tas pats.

eLKa

„Bralei seseris, imkiet mani ir skaitikiet“ – tokiu gražiu kreipimusi į skaitytojus prasideda pirmoji lietuviška knyga, 1547-aisiais Karaliaučiuje išspausdintas liuteroniškas Martyno Mažvydo katekizmas. Šie žodžiai perteikia ypatingą lietuvių ryšį su raštu ir knyga – pasak Czesławo Miłoszo, lietuviai yra tauta, kuri, vos nepražuvusi istorijoje, atgimė iš filologijos. Todėl literatūra yra glaudžiai susijusi su visais lietuviškos tapatybės pavidalais, todėl ji – geriausias šalies permainingos dvasinės istorijos liudininkas.

Ši knyga skirta paskutiniam lietuvių literatūros šimtmečiui, prasidedančiam nepriklausomos Respublikos paskelbimu 1918-aisiais, paskutiniais Pirmojo pasaulinio karo metais. Prieš pereidamas prie konkrečių laikotarpių, srovių ir kūrinių, trumpai apžvelgsiu istorinį, socialinį ir ideologinį kontekstą, jo persidengimus su literatūros sfera. Tai asmeninis filologo ir literatūros mokslininko išsilavinimą turinčio rašytojo žvilgsnis. Stengiausi aprėpti kiek įmanoma plačiau ir pateikti kuo daugiau palyginimų; kita vertus, vietos plėstis neturėjau. Todėl jei kas pasirodytų mįslinga ar konspektiška, siūlyčiau atsiversti ne tik „istorinius“ skyrius, bet ir kritinės literatūros sąraše išvardytas knygas.

Seniausias lietuvių literatūros klodas slūgso dinamiškame Renesanso ir Reformacijos amžiuje. Lietuviškas žodis skleidėsi erdvėje, kurioje sugyveno įvairios religinės konfesijos ir tautos. Svarbiausią vaidmenį čia vaidino dvi valstybės – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, federaciniais ryšiais susijusi su Lenkijos Karalyste, ir Prūsijos Kunigaikštystė (nuo 1701-ųjų – karalystė). Būtent Prūsijoje iškilo pirmosios literatūrinės viršukalnės – be M. Mažvydo, minėtinas pirmasis Biblijos vertimas, kurį atliko Jonas Bretkūnas, ir, be abejo, grožinės lietuvių literatūros „tėvas kūrėjas“ Kristijonas Donelaitis – vienas reikšmingiausių XVIII amžiaus rašytojų Rytų ir Vidurio Europoje, anot šio regiono literatūrų žinovo, vengrų mokslininko Endre Bojtaro. K. Donelaitis, vyresnis Immanuelio Kanto amžininkas, baigė Karaliaučiaus universitetą ir tarnavo evangelikų kunigu netoli anuometinės Prūsijos–Lietuvos (dabartinės Rusijos–Lietuvos) sienos.

„Imkiek mani ir skaitikiet“ – šį raginimą galima interpretuoti ir taip, kad lietuviai ne visada noriai atsiversdavo knygą. Amžių bėgyje taip nutiko dėl keleto priežasčių. Nuo XVI amžiaus prasidėjęs savanoriškas šalies elito lenkėjimas ir XIX amžiuje vykęs prievartinis rusinimas slopino literatūrinį ir intelektualinį gyvenimą. Kai kurios tuo laiku pasirodžiusios religinio turinio knygos parašytos tokia makaroniška kalba, kad kartu su poetu Tomu Venclova galima kalbėti apie klinikinę lietuvių kalbos mirtį. Negana to, 1864-aisiais carinė imperija uždraudė visus spaudinius lotynišku raidynu ir švietimą lietuvių kalba. Draudimo, kuris tęsėsi keturis dešimtmečius ligi pat XX amžiaus pradžios, neigiamus padarinius tik iš dalies atsvėrė knygų kontrabanda iš Rytprūsių bei nelegalios pogrindinės mokyklos. Kaip tik šios istorinės patirtys lėmė ypatingą kalbos išaukštinimą tautinio atgimimo laikais ir vėliau, tapus Tarybų Sąjungos dalimi, kai dėl intensyvios rusifikacijos lietuvių kalba vėl atsidūrė sudėtingoje padėtyje.

Šiuolaikinė literatūros samprata ir literatūrinė praktika Lietuvoje, veikiama romantizmo ir „tautų pavasario“, susiformavo XIX šimtmetyje – kaip ir didžiumoje Rytų ir Vidurio Europos kraštų (retai prisimenama, kad net ir dabartinio literatūrinio sunkiasvorio – Rusijos literatūros istorijoje iki 1800-ųjų esama tik pavienių vardų). Dėl nepalankių sąlygų lietuvių literatūros „griunderystės“ laikas sutampa su paskutiniu amžiaus trečdaliu. Veikiausiai vėlyva branda nulėmė, kad lietuvių kultūrinio atgimimo sąjūdį žymi ne tik karštas, kartais beveik mistinis nacionalinis diskursas, bet ir pozityvistinė-racionalistinė dvasia, pasireiškianti praktiškais sąjūdžio keltais tikslais: kokybiškas ir visuotinai prieinamas švietimas, gyventojų ekonominės situacijos gerinimas, demokratinė savivalda ir t. t. Ši Apšvietos ir romantizmo amalgama – modernybės kultūros formulė, pasak sero Isaiah’os Berlino, – yra viena svarbiausių lietuviškos tapatybės sandų. Tai liudija ir britų žurnalistas Anatolis Lievenas, savo knygoje apie Baltijos šalių revoliucijas 1990-aisiais stebėjęsis, kaip nepaprastai emocionali romantinė lietuvių retorika gali suderėti su blaiviu pragmatizmu.

Kokia kalba kalbėta rojuje?

Populiarus XIX amžiaus lietuvių inteligentijos topas buvo lietuvių kalbos archajiškumas ir jos artumas indoeuropiečių prokalbei, palyginti su kitomis indoeuropiečių kalbomis (dėmesį į šį faktą atkreipė pirmiausia vokiečių kalbininkų tyrimai). Tarp ypač romantiškai nusiteikusių intelektualų sklido legenda, kad lietuvių kalba – tai kalba, kuria kalbėta rojuje.

Norėdami pakelti savosios kultūros vertę, nacionaliniai sąjūdžiai ne tik Rytų ir Vidurio Europoje imdavosi mitų kūrybos. Bene geriausiai žinomas pavyzdys – mistifikuota „Šiaurės Homero“, škotų bardo Osiano, figūra. Tačiau įdomu, kad lietuviškos legendos atgarsiai ataidi iki pat šių dienų. Pasakojama, kad, būdamas garbaus amžiaus, Cz. Miłoszas ėmėsi atšviežinti lietuvių kalbos žinias. Paklaustas kodėl, atsakė: kas žino, galbūt ji pravers man tenai, viršuje…

Šis special relationship su rojumi neapsiriboja vien kalba. Lietuvių kultūroje apstu idilinių svajonių apie tvarką ir darną, apie santarvę su aplinka ir artimaisiais, pirmapradį tyrumą atgavusio pasaulio vaizdinių. Fantazijos gali įgauti materialų pavidalą, virsti noru turėti nuosavą sklypą ir namą. XIX amžiaus pabaigoje prasidėjusią emigraciją į Ameriką labiausiai kurstė siekis užsidirbti pinigų ir, grįžus į tėvynę, įsigyti savo žemės. Pirmojoje Respublikoje didžiausias valstietiškos Lietuvos troškimas buvo išsikelti iš kaimo, apsigyventi vienkiemyje. Visa tai tik sustiprino tarybinė sistema, uždraudusi privačią nuosavybę ir valstiečius vertusi keltis priešinga kryptimi – į kolūkines gyvenvietes ar dar toliau – į pramoninius miestus¹.

Arkadiška gija nesunkiai aptinkama ir senesnėje, ir naujesnėje lietuvių literatūroje. Žinoma, jos nereikėtų įsivaizduoti kaip bydermejeriškos idilės; kiekvieną kartą ji apibrėžiama ganėtinai skirtingai. Nors savo valstietiškai-metafizinėje poemoje K. Donelaitis priekaištauja Adomui, kad šis „su savo Ieva, sode pavasarį švęsdams“, žmoniją išvaręs iš Edeno, „Metuose“ rojus yra ranka pasiekiamas – jis glūdi metų laikų kaitoje, kasdieniškuose būrų darbuose ir šventėse. Trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečio neoromantikai įžvelgė rojiškus atspindžius liaudies papročiuose ir tautosakoje, taip pat tautinės valstybės dabartyje. Išeivių literatūroje jusliškus ir ilgesingus prarastosios Arkadijos prisiminimus papildė metafizikos kritika egzistencinės filosofijos dvasioje. Panašiu metu Tarybų Lietuvoje literatūrinis avangardas per nauja iškėlė lietuvių kalbos ir mitologijos pirmapradiškumą.

Vienoje iš didžiųjų savo esė knygų „Ulro žemė“ Cz. Miło-szas kalba apie „žemę-sodą“ ir kokiu būdu literatūra ir kiti menai prisideda prie to, kad žemė virsta sodu. Nuo čia visai netoli iki Friedricho Hölderlino „poetiškai gyvena žmogus“.

Grotažymė: valstiečiai

Lietuvių valstietiškumas iki pat šių dienų provokuoja skubotas išvadas. Viena vertus, agrarinė kultūra paskelbiama tapatybės šiboletu ir kiekvienas nukrypimas nuo jos traktuojamas kaip tėvynės ir tautos išdavystė, o tai savo ruožtu iššaukia pranašystes apie artėjantį tautos išnykimą. Kita vertus, valstietiškumą kai kurie lietuviai ir nelietuviai tapatina su atsilikimu ir reakcingumu. Žvilgsnis į pirmąją Lietuvos Respubliką turėtų pakoreguoti tokius vienmačius vaizdinius. Ano meto procesai akivaizdžiai rodo, kad, nepaisant kai kurių savitų bruožų, valstietiška visuomenė nebuvo egzotiška, uždara civilizacija, bet sudėtinė „Europos valstietijos“, kaip tai įvardijo Mircea Eliade, dalis. Maža to, šis sociokultūrinis darinys norėjo ir pajėgė greitai modernizuotis. Sunkiomis sąlygomis per trumpiau nei du dešimtmečius atsirado tankus švietimo įstaigų tinklas, aukšto lygio gimnazijos ir aukštosios mokyklos. Radikali žemės ūkio reforma kaime sukūrė vidurinę klasę, miestuose vystėsi pramonė. Dar ryžtingesnę valią modernizuotis regime literatūroje – ji reiškiasi „nacionalinio stiliaus“ paieškomis, avangardistinėmis, neoklasicistinėmis ir egzistencialistinėmis srovėmis. Kitaip tariant, 1939-aisiais Lietuva, kaip ir kitos Baltijos šalys (prie kurių anuomet priskirdavo ir Suomiją), buvo pakeliui į klestinčią modernybę. Tačiau likimas panorėjo kitaip.

Tuo pat metu akivaizdu, kad lietuviai turi žemdirbiškos egzistencijos suformuotų bruožų. Tarp kaimynų sklando legendos apie lietuvių užsispyrimą ir atkaklumą (įdomu, kad ypatingas užsispyrimas laikomas ir litvakų, Lietuvos žydų, skiriamuoju bruožu). Šios savybės pasireiškia, viena vertus, nepriklausoma, neretai ir maištinga laikysena, kita vertus, tam tikru įtarumu naujovių atžvilgiu. Tai ypač pravertė tarybiniu laikotarpiu, kai nuo totalitarinės unifikacijos reikėjo ginti ir nacionalinę tapatybę, ir estetinę autonomiją, o 1990-aisiais prisidėjo prie to, kad Lietuva pirmoji iš sąjunginių respublikų paskelbė nepriklausomybę ir inicijavo neįtikėtinai greitą TSRS suirimą.

Su valstietiškumu sietinas ir bruožas, kurį lietuviai, apibūdindami save, mini bene dažniausiai – tai „artumas gamtai“. Senesnėje prozoje ir lyrikoje randame nemažai šio artumo, kartais dar vadinamo „panteistiniu jausmu“, pavydžių, ir nors ne vienas šiuolaikinis lietuvis tai laiko atgyvenusiu dalyku, aštrėjant globalinėms ekologinėms problemoms ir stiprėjant „žaliajai“ savimonei, šitai, regis, bent iš dalies atgauna aktualumą.

Tikėjimo reikalai

Ne tik lietuviškos raštijos atsiradimas iš Reformacijos ir katalikiškos Kontrreformacijos, bet ir jos kasdienis gyvenimas ilgą laiką buvo neatskiriamas nuo bažnytinės sferos. Iki pat XX amžiaus didžiuma lietuvių literatūros kūrėjų buvo evangelikų arba katalikų dvasininkai, ir tik XIX amžiaus pabaigoje prie jų prisidėjo pasaulietiškų profesijų atstovai, visų pirma gydytojai, taip pat emancipuotos moterys iš smulkiosios bajorijos. Šios aplinkybės natūraliai žadino susidomėjimą lietuvių religingumo ypatybėmis, labiausiai, suprantama, – vietinėmis protestantizmo ir katalikybės formomis (trečioji šalyje nuo seno egzistuojanti konfesija – stačiatikybė – į šių samprotavimų lauką nepakliūdavo, nors ir čia būta tam tikrų sąlyčio taškų).

Lenkų kultūros erdvėje nuo romantizmo laikų paplitusį teiginį, esą lietuviai turi polinkį į misticizmą, be didelių prieštaravimų perėmė ir patys lietuviai. Tačiau kai pradingus cariniams varžymams pirmojoje Respublikoje prasidėjo smarkus religinio gyvenimo pakilimas, didžiausi lietuviškos katalikybės pasiekimai buvo ne mistinės vizijos, bet aktyvi institucinė bei socialinė veikla, taip pat – filosofinių ir estetinių tikėjimo pagrindų pagilinimas; pastaruoju atveju stipriausi impulsai ėjo iš prancūzų katalikiškos kultūros.

Žymus išeivių kultūros teoretikas Vytautas Kavolis įrodinėjo, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės grįžimas prie katalikybės XVII amžiuje – po to, kai ji beveik buvo tapusi protestantiška, – turėjo fatališkų pasekmių. Vietoje racionalistinio, individualistinio, modernaus civilizacinio modelio šalyje įsigalėjo barokinis mentalitetas, kupinas sentimentalių ir prietaringų ekscesų; jis lėmė kultūrinį bei ekonominį atsilikimą, o galiausiai – ir valstybingumo praradimą. Ši hipotezė, grįsta Maxo Weberio „kapitalizmo atsiradimo iš protestantiškos etikos“ teorija, susilaukė daug šalininkų, bet ir nemažai priešininkų.

Laužant ietis dėl „alternatyviosios istorijos“ scenarijų, šešėlyje neretai atsidurdavo realiai egzistavusi bendruomenė – liuteronų tikėjimo „lietuvininkai“. Prūsijos lietuvių kultūra (kuri rodė didžiulį prielankumą pietizmui) ir iš jos kilę svarbūs tekstai neabejotinai paveikė kai kurias visų lietuvių charakterio savybes. Paminėsiu tik vidybės puoselėjimą, pasireiškiantį polinkiu į savistabą bei moralinius svarstymus – šiandien tai laikoma „prigimtiniu“ išsilavinusios klasės bruožu.

Galingas dvasininkų sukurtos literatūros korpusas kelia intriguojantį klausimą apie erotinį diskursą; iš tiesų, lietuvių literatūros kūriniai iki pat XX amžiaus apie tai kalba retai ir santūriai. Tačiau visą kaltę dėl to suversti krikščioniškai seksualinei moralei nebūtų teisinga. Viena vertus, kai kurių rašytojų

kunigų (pavyzdžiui, Maironio arba Vaižganto) plunksnai priklauso įsimenantys erotinio ilgesio ar net į nusikaltimą pastūmėjančios aistros vaizdai. Kita vertus, atrodo, kad ir ikikrikščioniškame lietuvių tikėjime vaisingumo kultai nevaidino svarbaus vaidmens. Valstietiškoje visuomenėje žmogiškas seksualumas laikytas neatskiriama visuotinio gamtos atsinaujinimo dalimi, o liaudies dainose erotika dažniausiai perteikiama simboliais ir alegorijomis (pavyzdžiui, rūta simbolizuoja nekaltybę).

Ar tai rodo ypatingą lietuvių padorumą, kaip tvirtina kai kurie romantiškai nusiteikę mąstytojai, – neatsakomas klausimas. Bet akivaizdu, kad šitokia padėtis nuo pat XX amžiaus pradžios išprovokavo ne vieną literatūrinį maištą; jie vėl – ir dar stipriau – pasikartojo tarybmečiu, kuriame galiojo gerokai puritoniškesnės moralinės normos.

Kalba apie religijos vaidmenį Lietuvos kultūroje nebūtų baigta, jei nepaminėtume pagonybės. Šiame tope, kuris figūruoja intelektualų diskurse nuo pat ankstyvojo romantizmo, esama keleto lygmenų: tai ir nacionalinė nostalgija pirmajam „aukso amžiui“ viduramžiais, kai karinga pagoniška Lietuvos kunigaikštystė, dar nepaliesta lenkiškų įtakų, buvo valstybė „nuo Baltijos iki Juodosios jūros“; tai ir įsitikinimas, kad nuosava religinė sistema yra kiekvienos kultūros viršūnė ir kartu jos tvermės garantija; tai ir nepasitenkinimas krikščionybe bei technologine civilizacija.

Faktas, kad iš Europos valstybių Lietuva apsikrikštijo paskutinė, interpretuojamas kaip įrodymas, jog paprastoje liaudyje pagoniškos pasaulėjautos branduolys išliko – nors autentiškų ikikrikščioniškos religijos dokumentų nėra gausu, be to, jie gana fragmentiški. Ši aplinkybė savo ruožtu atvėrė kelią kartais labai avantiūriškoms pagoniškų dievybių ir mitologijos rekonstrukcijoms. Paradoksas, bet pagonybei pirmenybė iki tam tikros ribos teikta ir tarybiniais laikais: valdžia ją laikė priemone, silpninančia Katalikų bažnyčios įtaką ir puoselėjančia „liaudiškus“ bei antivakarietiškus jausmus.

Lyrikų ir aktorių kraštas

Antropologai ir tautosakininkai teigia, kad pagrindinė lietuvių tautosakos rūšis yra daina; specifine lietuvių dainų paradigma jie laiko elegijos viršenybę prieš baladę, – kitaip tariant, polinkį net ir tokius įvykius kaip mūšis perteikti ex post, netiesioginiais įvaizdžiais.

Kodėl lietuvių, viduramžiais sukūrusių didžiulę valstybę, folklore nerandame epinio pasakojimų apie žygius cik-lo – ar tai apskritai svetima jų pasaulėjautai, ar epas buvo, bet pražuvo? Paskutiniuosius šimtą metų apie tai daug diskutuota, bandyta jį atkurti literatūrinėmis ar filologinėmis priemonėmis, į jo vietą pasiūlyti ką kita. Kad ir kaip ten būtų, išlikusiame tautosakos korpuse dominuoja daina – be kita ko, pripažįstama folkloriniu pamatu, ant kurio iškyla aukštas lietuvių lyrinės poezijos statinys.

Kitas būdingas lietuviškų dainų bruožas – lengvai melancholiška nuotaika. Įdomu, kad ši bliuzinė matrica galioja ne vien dainoms, bet ir lietuviškam kalendoriui, kur viena svarbiausių metų švenčių yra Vėlinės. Vėlinių papročiuose, kurių esmę sudaro mirusiųjų prisiminimas ir apskritai – žmogaus laikinumo sudabartinimas, susijungia pirmykščio baltų tikėjimo reliktai ir tragiški Naujųjų laikų istorijos įvykiai. Todėl nenuostabu, kad netrūksta šią šventę tematizuojančių literatūros kūrinių, pradedant nuo Lietuvos lenkų literatūros klasiko Adomo Mickevičiaus „Vėlinių“ (šiuo požiūriu su Vėlinėmis galėtų konkuruoti turbūt tik nerūpestingo vasariško šėlo persmelktos Joninės). Tikriausiai tai turi omenyje ir Johannesas Bobrowskis, „Lietuviškuose fortepijonuose“ rašęs, jog lietuviai yra „žmonės draugiški ir ūmūs, betgi apkalbami dėl tam tikro fatalizmo“.

Žodis „ūmūs“ (heftig), regis, nurodo artistišką lietuvių prigimties pusę, kuri pasireiškia ne tik pasaulyje vertinamu teatru, bet ir kai kuriomis teatriškomis moderniosios literatūros savybėmis. Tai psichologizmas, bet ne epiškumas (taigi Stanislavskis, ne Brechtas), tai improvizacija, apsimetimas ir maskaradas, kartais – ir mistifikacija, tai ironija ir saviironija, tačiau sykiu ir apsimetimo bei vaidybos priešybė – visiškai autentiško, betarpiško ir spontaniško atsivėrimo siekis, neretai įgyjantis nervingus, ekspresyvius pavidalus. Man regis, vokiečiams tai turėtų būti suprantama, nes ir vokiečių teatre riksmas yra paplitusi išraiškos priemonė.

Šis teatriškumas kyla iš Lietuvos kultūros istorijoje ryškų pėdsaką palikusios barokinės katalikybės (ne veltui lietuviai vadinami Pabaltijo italais). Teigiamai teatras traktuotas ir romantizmo laikais. Galiausiai tai eina iš tarybinės epochos, kai apsimetinėjimas ir mimikrija buvo kasdienio gyvenimo dalis.

Visuomenė ir bendruomenė

Romane apie naujuosius baltų emigrantus Airijoje latvių rašytoja Laima Muktupavela atkreipė dėmesį, kad, skirtingai nei latviai, kurie dirba ir gyvena vieni, lietuviai ilgai nevienišauja: praeina keli mėnesiai, ir, žiūrėk, pas lietuvį jau atvažiavo teta, pusbrolis ar artimas draugas ir įsidarbino kur nors netoliese. Man regis, L. Muktupavela užfiksavo reikšmingą lietuvių mentaliteto konstantą: kokia svarbi ir glaudžiai susisaisčiusi yra šeima ir giminė (beje, valdoma veikiau matriarchališkai nei patriarchališkai), taip pat artimų draugų kompanija, paprastai vadinama iš hebrajų kalbos pasiskolintu žodžiu chebra.

Baisiausiais Stalino valdymo metais giminė ir chebra buvo efektyvi išgyvenimo priemonė; bet ir vėlesniais laikais giminių ir bičiulių ratas teikė emocinę atsparą, stiprino socialinius kontaktus, padėjo keistis deficitinėmis prekėmis – vienu žodžiu, lengvino gyvenimą².

Kita vertus, dėl to kenčia viešoji erdvė. Kaip rašė britų autorius Josephas Everattas, lietuviai „labai vertina ištikimybę, reikšdami ypatingą prieraišumą artimiausio rato žmonėms; tačiau su tais, kurie jam nepriklauso, jie bendrauja ypač atsargiai“. Todėl sprendimai paprastai priimami už uždarų durų, o skirtingas pozicijas įtraukiančios viešos diskusijos tiek politikoje, tiek kultūroje vyksta pernelyg retai. Vidutinis pilietis netgi aukščiausio rango politikus vertina pirmiausia pagal tai, ar jie sugeba sukurti intymaus bendravimo regimybę.

Rašytojų, norinčių aprėpti šiuolaikinės visuomenės visumą nuo apačių iki viršūnių, pavaizduoti skirtingas klases ir socialinius tipus, užduotis dėl to nepalengvėja. Kita sunkinanti aplinkybė yra iš tarybinių laikų paveldėta alergija bet kam, kas nors kiek panėšėja į „socialinę mimezę“. Būtent toks buvo aukščiausias socialistinio realizmo priesakas (nors, žinoma, omenyje turėti ne realiai egzistuojantys socialiniai santykiai, bet ideologinis jų muliažas). Tačiau pradedant nuo devinto dešimtmečio atsiranda su intravertiška tradicija menkiau susijusių autorių, kurie mėgina dorotis su šia užduotimi, nepasiduodami nei, Susan Sontag žodžiais tariant, popkultūriniam „turtingųjų ir galingųjų spindesiui“, nei „vargšų ir atstumtųjų“ nuopuolio egzotikai. Mažesniu ar didesniu mastu jie remiasi XIX amžiaus ir pirmosios Respublikos realistinės prozos tradicija.

Istorinės traumos ir žodžio terapija

1940-aisiais, kai, pasirašiusi Molotovo-Ribbentropo paktą, Lietuvą aneksavo Tarybų Sąjunga, kairieji lietuvių rašytojai ir intelektualai manė, kad dabar išsipildys jų idealas, sutampantis su bendraminčių visoje Europoje idealu; tai yra, kad bus išsilaisvinta iš varžančių struktūrų – iš Katalikų bažnyčios, iš autoritarinės nacionalistinės valstybės, ne paskutinėje vietoje – ir iš giminės. Tačiau vietoj džiugaus broliavimosi didžiuliame darbo liaudies kūne sekė žudynių, griovimų ir katastrofiškų pervartų metas, neturintis brolių Lietuvos istorijoje. Pirmieji trėmimai į Sibirą 1941-aisiais, Lietuvos žydų holokaustas, sunaikinęs gyvybingą bendruomenę, o su ja – ir raštiją, mūšiai ir kautynės Lietuvos teritorijoje, masinis elito pasitraukimas į Vakarus nuo artėjančios Raudonosios armijos, daugumai virtęs tremtimi iki gyvos galvos³, lenkų mažumos egzodas į Lenkiją, dėl kurio iš puikios Lietuvos lenkų literatūros liko tik atskiros nuotrupos, prievartinė ūkio kolektyvizacija ir visuomenės sovietizacija, dar didesnės suėmimų ir trėmimų bangos, įnirtingas partizaninis pasipriešinimas, tęsęsis ilgiau nei dešimt metų…

Bet ir vėliau, kada valdžia tapo ne tokia kraugeriška, jos ideologijoje įrašytas siekis – išlaisvinti individą iš visų „reakcingų“ institucijų – iš tikrųjų veikė kaip pavergimo priemonė. Tarybinė sistema naikino individo autonomiją, užvaldė jo propria, griovė jo arkadišką svajonę. Todėl palaimingą, mąstymų apie idilę kupiną lietuvio vienatvę ėmė keisti kitokia vienatvė – tremties, nevilties, girtuoklystės vienatvė.

Beveik pusė amžiaus, praleisto tarybinio totalitarizmo gniaužtuose, reiškė, kad traumuojančių istorijų nebuvo galima pasakoti be ideologinio newspeak (pavyzdžiui, kalbėta ne apie žydų, o apie „tarybinių piliečių“ žudynes), o daugelį svarbiausių įvykių protingiau buvo išvis nutylėti. Išstumtos patirtys, laikui bėgant internalizuotos, tapusios įpročiais ar pasąmonės dalimi, podraug su absurdiška ekonomine ir politine sistema sukūrė specifinį tipą, dažniausiai vadinamą rusų rašytojo Aleksandro Zinovjevo pasiūlytu terminu „homo sovieticus“⁴.

Tarybų Lietuvos rašytojai turėjo dviprasmišką privilegiją – jie buvo praktiškai vieninteliai, kurie galėjo viešai užsiminti apie šį uždraustą pasaulį (ir apie kitas draudžiamas temas, nuo seksualumo iki religijos), tačiau, žinoma, ribotai ir netiesiogiai, metaforomis ir aliuzijomis. Dėl to atsiradusi rašytojų ir skaitytojų sąmokslo atmosfera buvo ypatingas to meto literatūros bruožas, tačiau sykiu ir jos silpnoji vieta. Dar iki Nepriklausomybės, pertvarkos metu pašalinus cenzūrinius ribojimus, paaiškėjo, kad tik nedidelė oficialiai spausdintos ir skaitytos literatūros dalis išlaikė išbandymą, ir kad išlieka poreikis kūrinių, kurie sąžiningai, nuodugniai ir deramu literatūriniu lygiu gvildentų šias temas.

Taigi vienas iš esminių šiuolaikinės lietuvių literatūros klausimų skamba taip pat, kaip ir anksčiau: kaip pašalinti istorines traumas ir daugialypes, per dešimtmečius susikaupusias jų pasekmes? Ar geriau rašyti rimtai, ar su humoru; kas paveikiau – meninė fikcija ar dokumentinis diskursas? Ar geriau kalbėti atvirai, iškloti viską iki smulkiausių detalių, ar, kaip anksčiau, pasitikėti įvaizdžiais ir aliuzijomis, o gal ap-skritai – visa tai nutylėti, o vietoj to papasakoti ką nors keliančio savivertę, ką nors pozityvaus, idiliško?

Mano įsitikinimu, šis darbas neužbaigtas nei literatūroje, nei kitose srityse. Tačiau visiškai teisėtas yra ir klausimas, ar jis iš viso kada nors gali būti baigtas.

Antroji Respublika: taip, bet ne

Analizuodamas dabartinės Lietuvos būklę filosofas Leonidas Donskis rašė, kad „lietuvių visuomenė mentališkai įstrigusi tarp dviejų polių. Viena vertus, tai vidinė kapitalizmo logika <…>: nepaprastai greitas ekonominis augimas ir aistringas verslo laisvės propagavimas. Kita vertus, turime visus anomijos, socialinės fragmentacijos, didžiulių socialinių kontrastų ir skurdo kultūros simptomus“.

Iš tiesų, rodosi, kad drastiškų priešybių koegzistavimas ir ypač mentalinis „įstrigimas“ tarp jų yra svarbiausi pokomunistinės būklės požymiai. Politinė santvarka, kurioje tarpo „homo sovieticus“, dingo – tačiau eilinis pilietis nesiryžta pašalinti jos liekanų iš savo aplinkos. „Socialinė fragmentacija“, įtarumas visų pirma valdžios atžvilgiu lemia, kad lietuviai, didžiuodamiesi savo darbštumu ir verslumu, kuriuos patvirtina makroekonominiai rodikliai, netiki, jog sąžiningu darbu galima užsitikrinti pasiturintį gyvenimą ir visuomeninį statusą, – kaip rodo sociologiniai tyrimai, dauguma mano, kad šioje šalyje tai pasiekiama per pažintis ir kitais panašiais būdais. Arkadiška lietuvių svaja tebeegzistuoja, ir sąlygos jai realizuoti žymiai palankesnės nei anksčiau; kita vertus, veikiama vartotojiškos ideologijos, ji ima degeneruoti į grynai materialistines fantasmagorijas. Be to, žmonės nėra tikri, kad, net pavykus įgyvendinti svajones, rezultatas nebus sunaikintas jėgų iš vidaus ar iš išorės; šitai tampa dar vienu argumentu už emigraciją. Ypač skaudžiai pesimizmo ir netikėjimo ateitimi mastą rodo savižudybių skaičius: pirmojoje Lietuvos Respublikoje jis buvo vienas mažiausių Europoje, o nuo vėlyvojo tarybmečio iki šių dienų – vienas didžiausių.

Ar „kapitalizmo logika“ pajėgi pataisyti sociokultūrinio „antstato“ deformacijas? Kurį laiką tuo tikėta – tikėta šoko terapija ir „nematoma rinkos ranka“, kuri ne tik sukurs materialinę gerovę, bet ir įkrės visuomenei atsakomybės ir blaivaus proto. Tačiau naujosios verslininkų klasės elgesys viltis pamažu išsklaidė. Viena vertus, nemažą šios klasės dalį sudarė tarybinės nomenklatūros nariai ir jų tinklai (nuodug-ni liustracija Lietuvoje nevyko). Antra, toną diktuojančios stambios figūros dažniausiai rinkosi ne laisvos konkurencijos fair play, o monopolių kūrimą ir politinio aparato pajungimą savo interesams, pasireiškusį, be kita ko, santykinai mažiausiu valstybiniu biudžetu Europos Sąjungoje. Toks oligarchinis kapitalizmas ginamas iki prometėjiškų dimensijų išpučiant verslo nuopelnus; šioje propagandoje, L. Donskio žodžiais tariant, „laukinių Vakarų“ mentalitetui būdingas „laimėtojų garbstymas ir panieka nevykėliams paradoksaliai, nors ir logiškai susijungia su išvirkščiu marksizmu“.

Kaip nesunku nuspėti, iš literatūros neoliberalai reikalavo pramogos ir atsipalaidavimo, ir tuo pačiu – „išsilaikyti pačiai“ ekonominiu požiūriu. Iš tiesų, dešimto dešimtmečio pradžioje pasenę estetiniai modeliai bei programiška savigaila šaukėsi naujų vėjų. Tačiau kai po daugiau nei dviejų dešimtmečių radikalių permainų japių ir hipsterių sluoksniuose kartojamas tas pats apibendrinantis tvirtinimas, jog literatūra, kuri atsisako visa apimtimi spraustis į pramoginių žanrų korsetą, yra atsilikusi ir neįdomi, tai rodo tik rytų europietišką menkavertiškumo kompleksą dėl savo kultūrinės tradicijos ir realių istorinių patirčių, kita vertus – nepermaldaujamą neoliberalizmo mechaniką, trinančią visa, kas netelpa į globalios popkultūros New Economy rėmus.

Tokie blaškymaisi ne pačioje didžiausioje ir turtingiausioje šalyje lėmė, kad dauguma rašytojų, išskyrus keletą bestselerių autorių ir „gyvųjų klasikų“, gyvena nelabai toli nuo socialinio užribio. Tačiau atrodo, kad šią situaciją jie pakelia lengviau nei jų kolegos kai kuriose kitose Rytų ir Vidurio Europos šalyse. Istorinėje perspektyvoje lietuvių literatūros ryšiai su oficialia sfera buvo silpni ir trumpalaikiai; pagal savo genetiką ji yra pogrindinis, subversyvus fenomenas, litterature mineure, anot Giles’io Deleuze’o. XIX amžiuje tie, kurie pasisakydavo už lietuvių kalbą ir literatūrą, vadinti „litvomanais“ – taigi traktuoti kaip keistuoliai, jei ne ligoniai.

Politinės literatūros bangos tai nesukėlė – ir gerai, nes viena svarbiausių tarybmečio pamokų buvo ta, kad šitoks užmojis galiausiai teturi menką įtaką visuomenei, bet literatūros kokybę gali paveikti neigiamai. Tie, kurių tekstuose skamba socialinės kritikos gaida, stengiasi argumentuoti tiksliai ir konkrečiai, kad neatkristų į „sovietalgiją“ ir išlaikytų perskyrą tarp opių šalies problemų ir tebebranginamos laisvės, kuri leidžia ir apie visa tai kalbėti, ir eiti savo keliu, kad ir koks nelengvas jis būtų.

Apibendrinant dabartinės lietuvių literatūros pasiekimus, šalia sąmoningesnio, analitiškesnio požiūrio į naujausią šalies istoriją ir didesnio dėmesio žanrui – tai yra skaitytojui, reikia minėti komizmo ir humoro sužydėjimą. Šiuolaikinėje literatūroje randame vis daugiau humoro apraiškų ir pavidalų: ir šelmiško sąmojaus, ir absurdiško juodo humoro, ir švelnios ironijos, ir kandžios satyros bei sarkazmo, ir situacijų, ir charakterių komizmo. Bet vertingiausia tai, jog turime reikalo ne su konvejerine jokes gamyba, o su „rimtu sąmojumi“, kaip pasakė vienas jaunas rašytojas. Kitaip tariant, komizmas randasi kaip reakcija į svarbiausius Lietuvos įvykius ir problemas, o neretai siūlo ir sprendimus, kuriais lietuviai linkę labiau tikėti ir sekti negu politine retorika ar metodiškomis instrukcijomis.

Netolygi raida, ilgi represyvaus stabilumo laikotarpiai, politiškai, bet iš dalies ir kultūriškai nulemti kartojimosi ir to paties grįžimo periodai, kuriuos staiga keičia revoliucingi perversmai ir nepaprastai sparčių permainų laikai – tokia, apskritai imant, yra XX ir XXI amžių lietuvių kultūros paradigma. Šis fonas labai apsunkina lietuvių literatūros ateities prognozes; jos lieka paslaptimi ir patiems lietuviams. Tačiau peržvelgus literatūrinę Lietuvos istoriją akivaizdu viena: reikšmingiausi veikalai atsirasdavo ne komfortiškoje istorinėje ir socialinėje situacijoje, o dramatiškoje padėtyje, iš aštrių, regis, nesuderinamų priešybių. Todėl labai smalsu patirti, koks gi bus lietuviško pasakojimo tęsinys.

1 Šios svajos reikšmę lietuvių sąmonėje patvirtina netikėtas liudininkas – Michailas Gorbačiovas. Per savo istorinį vizitą devintojo dešimtmečio pabaigoje, mėgindamas įkalbėti lietuvius atsisakyti Nepriklausomybės siekio, M. Gorbačiovas išpeikė, jo manymu, klaidingą „chutornaja Litva“ (vienkiemių Lietuvos) idėją.
2 Manding tai viena iš priežasčių, kodėl Lietuvos krepšinio rinktinė dešimtmetis po dešimtmečio patenka tarp pasaulio geriausių, o futbolininkų pasiekimai kuklūs net ir regioniniu mastu. Krepšinis – klasikinis bendruomenės žaidimas, futbolas, kad ir kaip žiūrėtum, – kur kas labiau „visuomenės“ sportas.
3 Tuo pat metu nuo Raudonosios armijos pasitraukė ir didžioji Mažosios Lietuvos autochtonų gyventojų dalis. „Lietuvininkų“ ir „memelenderių“ bendruomenės egzodo (išskyrus pavienius asmenis) Vokietijon paskutinis taškas padėtas šeštajame ir septintajame dešimtmetyje.
4 Literatūros kritikas Vytautas Kubilius 1996-aisiais retro-spektyviai apibūdina „homo sovieticus“ aštriais, bet nepasakytum, kad nepagrįstais žodžiais: „Konformistinė laikysena (tik nepabloginkime esamos padėties), pridengianti nelegalų biznį, kyšininkavimą ir karjerizmą, įsigalėjo kaip pragmatinio elgesio norma. Naujos visuomeninės klasės, jau mokykloje atskirtos nuo Lietuvos istorijos ir ideologiškai apdorotos (religija – liaudies opiumas, partizanai – kruvini banditai), vis giliau buvo sovietizuojamos. Dviveidiškumas ir baimė, pilietinis abejingumas ir rezignacija (nieko čia nepadarysi), chaltūriškas darbas ir vienadieniškumas (gerkim, kol žemė apsivers), moralinis kurtumas ir žiauri laikysena, perimta iš sovietinės kariuomenės bei lagerių, išlaikytinio psichologija ir menkavertiškumo kompleksas – šie būdingi „homo sovieticus“ bruožai – įaugo ir į lietuvio psichiką.“

Laurynas Katkus. Noros piešinukas knygų, grybų ir elfų fone

2026 m. Nr. 2 / Pirmą kartą su Nora susitikome bene 2004-ais Kiolne, Vokietijoje – kultūros festivalyje, skirtame kandidatėms į Europos Sąjungos nares. Programa atrodė įdomiai, kartu su rašytojais iš dešimties atitinkamų…

Jūratė Sprindytė. Laiko barometras knygose

2022 m. Nr. 7 / Apžvalgoje aptariamos knygos: Vinco Mykolaičio-Putino „Dienoraštis 1938–1945“, Laimos Vincės „Karantino dienoraštis: keturiasdešimt dienų izoliacijoje. 2020 kovo 19 d.–balandžio 27 d.“ ir Lauryno Katkaus „Nakvynė Berlyne“.

Laurynas Katkus. Kada gali pasakyti, kad (s-mėlis)

2021 m. Nr. 5–6 / Kada gali pasakyti, kad palikai savo butą, aplinką, rutiną? Peržengei ribą, patekai į kitą erdvę? – Kai dešiniau praslinko balta Vievio cerkvės varpinė (ir kai prisiminei, kad tavo draugas Alius „varpine“ vadina alaus bokalą)?

Bettina Spoerri. Greitesnis už šviesą

2020 m. Nr. 2 / Bettinos Spoerri premijuotas kūrinys – subtili, nedaugžodžiaujanti apysaka, šiuolaikiniams paaugliams artimomis realijomis kalbanti apie pirmąsias brendimo ir supratimo, kad gyvenimas yra trapus, patirtis.

Laurynas Katkus. Sąlyčio linija 2022

2019 m. Nr. 7 / Trijų veiksmų pjesės aktoriams ir medijoms fragmentai / Skiriama Vinco Daunoro-Ungurio († 1954), paskutinio Dainavos partizanų vado, atminimui /

Atvirumas ir „atviravimas“: dienoraščių rašymo paskatos ir strategijos

2019 m. Nr. 1 / Virginijos Cibarauskės ir Lauryno Katkaus pokalbis / Pernai vasarą Antakalnio „Miesto laboratorijoje“ įvyko Katkų literatūros draugijos organizuota diskusija…

Laurynas Katkus. Georgo Büchnerio „Lencas“

2018 m. Nr. 5–6 / Jei iš literatūros laukiate jaukaus ar glamūrinio „pozityvo“, ši XIX amžiaus vokiečių rašytojo apysaka ne jums. Tai rūstus, egzistencinis pasakojimas apie sielos aptemimą. Kartu tai vienas novatoriškiausių to šimtmečio vokiečių

Georg Büchner. Lencas

2018 m. Nr. 5–6 / Iš vokiečių k. vertė Laurynas Katkus / 20-ąją Lencas išėjo per kalnus. Sniegas ant viršūnių ir aukštumose, slėniuose žemiau – pilkos uolienos, žali plotai, uolos ir eglės. Buvo šlapia ir šalta, vanduo tekėjo uolomis ir sroveno per kelią.

Kai Hensel. Klamo karas

2017 m. Nr. 8–9 / Iš vokiečių k. vertė Laurynas Katkus / Vokiečių rašytojas Kai’us Henselis gimė 1965 metais Hamburge, dabar gyvena Berlyne. Po mokyklos dirbo įvairius darbus, buvo barmenas, kopiraiteris, teatro režisierius. Nuo 1994-ųjų rašo televizijos serialų,

Laurynas Katkus. Sąvartynas

2017 m. Nr. 1 / Koks oras, ar jau nustojo lyti? Velniai žino. Dangų užtraukusi vienoda debesų masė, o pro plastikinius langus neprasiskverbia jokie garsai. Asfaltuota aikštė yra dar vienas debesis…

Cornelius Hell. Ilga kelionė į Johanneso Bobrowskio Lietuvą

2016 m. Nr. 12 / Vertė Laurynas Katkus / Jau daugiau nei pusę savo gyvenimo esu pakeliui į Johannesą Bobrowskį ir kartu su juo. Austrui tai kiek neįprasta, reikalauja paaiškinimo. Studijuodamas germanistiką antroje praėjusio amžiaus…

Laura Laurušaitė. Kai poetai skraidė dirižabliais

2013 m. Nr. 4 / Laurynas Katkus. Judantys šešėliai: romanas. – Vilnius: Tyto alba, 2012. – 196 p.

Mahiras Gamzajevas. Vinco Krėvės politinis krikštatėvis

2018 m. Nr. 1

Pabaiga. Pradžia 2017, Nr. 11, Nr. 12

Plieno ranka aksomo pirštine

Be abejonės, jei ne V. Krėvė, M. Banevičiaus likimas mūsų šalyje iš tiesų būtų susiklostęs prastai. Buvęs konsulas, kadaise ištraukęs kadetų veikėją iš mirties nagų Azerbaidžane, ir Lietuvoje ne kartą ištiesė jam pagalbos ranką, ieškodamas savo bičiuliui ir darbo, ir pastogės. O tai, tiesą sakant, nebuvo lengva.

Štai 1921 metų pavasarį tuomet Vilniuje gyvenančiam M. Banevičiui V. Krėvė praneša šiaip taip radęs jam dvylika rusų kalbos pamokų Kaune veikiančiuose valstybiniuose buhalterių kursuose. „Tai daug neduoda, tačiau pradžiai, manau, ir tai neblogai“, – tarsi atsiprašinėdamas rašo laiške.

Tuo metu M. Banevičius dar nemokėjo nė žodžio lietuviškai, tad ir tokį darbą be ryšių ir protekcijos būtų matęs kaip savo ausis be veidrodžio.

Rašytojas ir toliau neriasi iš kailio, ieškodamas bičiuliui solidesnės ir geriau apmokamos tarnybos. Tame pačiame laiške jis praneša porą kartų kreipęsis į Janulaitį [čia minimas Augustinas Janulaitis, 1919–1925 m. Lietuvos vyriausiojo tribunolo teisėjas, – M. G.], taip pat į Lietuvos vyriausiojo tribunolo pirmininką Antaną Kriščiukaitį (1864–1933) ir į Lietuvos teisingumo ministrą Vincą Karoblį (1866–1939) bei priduria, kad nemokančiam lietuviškai teisininkui įsidarbinti teisingumo sistemoje sunku, tačiau nėra neįmanoma. „Man atsakė, kad teisininkus jie labai vertina ir bet koks teisininkas, kaip sakoma, įskaitytas, ir, žinoma, pasistengsiu parūpinti Jums užsiėmimą, tačiau prieš tai jie turi Jus pamatyti ir pasikalbėti. Už akių, nepažinodami Jūsų, ko nors žadėti jie nemato galimybių“, – rašo V. Krėvė.

Dar sunkiau sekasi ieškoti bičiuliui pastogės. Tame pačiame laiške rašytojas apgailestauja: „Lengviau patekti į rojų, ypač pasigavus cholerą, kuri čia dabar svečiuojasi ir kone šeimininkauja, negu rasti butą. Kambarį, ir tą galima surasti tik per didelį vargą ir tik per pažįstamus.“

Taigi jis 1921 m. siūlo M. Banevičiui apsigyventi nedideliame savo bute. Sunku paaiškinti, kodėl V. Krėvė, laiško pabaigoje pasirašęs kaip adresato „nuolankus tarnas“, taip stengiasi dėl žmogaus, iš kurio nieko negauna mainais: dėl savo įgimto altruizmo ar dėl kitų priežasčių.

Skaitant laiškus, kuriuos tų pačių 1921 m. spalio 22 d. V. Krėvė rašė savo žmonai Rebekai Marijai Karak-Mickevičienei (1889–1966), sunku atsikratyti įspūdžio, kad kaip tik ji buvo svarbiausia vyro tarnystės M. Banevičiui iniciatorė ir įkvėpėja. Tiek laiškų turinys, tiek jų tonas labai jau primena ataskaitas aikštingai ir valdingai sutuoktinei. „Dėl darbo Michailui Floryčiui sunku tau ką nors pažadėti. Aš dabar nieko negaliu padaryti. Be lietuvių kalbos čia labai sunku. Tačiau jis, atrodo, pats greitai susiras darbą. Jis drauge su kitais rusais yra sumanęs leisti rusišką laikraštį. Jį kviečia būti redaktoriumi. Butą jie jau susirado Daukanto gatvėje; du kambariai su virtuve ir šiokiais tokiais baldais, su apšildymu ir apšvietimu – 1400 rublių per mėnesį. Už tarpininkavimą dar sumokėjome 1400 markių kontorai „Mūzos“. Tačiau butas bus laisvas tik nuo 1-os dienos, ir jį dar teks paremontuoti. Šiaip ar taip, jie jau apsiramino, ir tikimės, kad viskas bus gerai. Vera Isajevna [Elena Banevičienė, – M. G.] rami, ruošiasi pradėti dirbti, nors aš tuo nelabai tikiu. Jei būtų norėjusi, jau būtų pradėjusi dirbti, buvo pasiūlymų bendradarbiauti. Na, ne mano tai reikalas ir tu jiems apie tai nerašyk, nes tai juos labai žeidžia ir erzina“, – rašo žmonai V. Krėvė.

Sprendžiant iš to, kad laiškuose jis tarsi atsiskaitinėja sutuoktinei, Rebekos įtaka jo veiksmams buvo nemaža. Tokią versiją labai gerai patvirtina jos laiškai, rašyti vyrui iš Švarcvaldo sanatorijos Vokietijoje, kur 1921 m. rudenį gydėsi pleuritą. Viename laiškų randame tokius žodžius: „Man labai skaudu, kad Michailas Florovičius dar neturi darbo. Padėk jam, brangusis Vitečka, paieškoti. Pasistenk, pavaikščiok, sužinok, gal ką nors rasi. Labai apsidžiaugčiau, jei jis rastų darbą. Sunku jam taip. Esu įsitikinusi, kad viską padarysi…“

R. M. Karak-Mickevičienė rūpinosi ir M. Banevičiaus būstu. 1921-aisiais, kai, neradę laimės Vakaruose, Banevičiai susiruošė grįžti į Lietuvą, Rebeka švelniu, bet įsakmiu tonu ragino vyrą įtaisyti jų porą savajame bute. Laiško tonas meilus, tačiau nepaliekantis jokios galimybės paprieštarauti: „Michailas Florovičius bus pas tave ir kol ras sau butą jie praleis keletą dienų. Ji bus savo kambaryje, o Michailas Florovičius – su tavim. Jie man labai dėmesingi ir daro dėl manęs viską. Nepamiršk to, mano brangusis. Žinau, kad tu mane myli ir todėl tu elgsies taip, kaip aš tavęs prašau.“

Be to, Rebeka daro viską, kad Banevičiai gautų papildomų lėšų pragyvenimui. Tame pačiame laiške ji klausia: „Kas girdėti Baku? Ar yra žinių nuo maniškių? Užeik pas Vladislavskius ir perduok jiems nuo manęs linkėjimus. Kaip su jų pinigais? Banevičiai labai gailisi, kad mes nepavedėme jiems atvežti kilimus [iš Baku]. Jų pinigai baigiasi ir kilimai jiems būtų buvę tikras turtas. Jei rašysi [konsului] Markovskiui, tai, dėl Dievo meilės, nepamiršk parašyti, kad ir Banevičiams išsiųstų kilimų mūsų vardu…“

Po kurio laiko Banevičiai jau sėdi V. Krėvei ant sprando. Mes nežinome, ką rašytojas pranešė žmonai, tačiau iš jos spalio mėnesio laiško galima spręsti, kad nekviesti įnamiai jau spėjo privesti geradarį prie visiško nervinio pakrikimo. Tai akivaizdžiai liudija V. Krėvės netrukus parašytas atsakymas žmonai: „Dėl Banevičių tu gali būti rami. Manimi skųstis jie negali. Darau viską dėl tavęs, nors man tai labai sunku…

Kaip aš sakiau, taip ir atsitiko. Banevičiai užima mano darbo kabinetą, o aš gyvenu bendrame kambaryje ir dažnai pavydžiai žiūriu, kaip Michailas Floryčius dirba prie mano rašomojo stalo. Ką nors daryti ar rašyti susidariusiose sąlygose nėra jokių galimybių. Juk bendrajame kambaryje ir geriame, ir sėdime… Ištuštėja jis tik apie dešimtą, pusę vienuoliktos vakaro. Apie dieną neverta ir galvoti, kadangi jie ir maistą ruošia dažniausiai namuose.

Todėl tikėtis uždarbio man netenka, ir šį, kaip ir kitus mėnesius mums teks gyventi tik iš algos arba skolon. Buto jie greitai nesusiras, nes jie ieško būtent atskiro buto, o ne kambario.
Bet tu dėl to nepergyvenk, neimk širdin, kaip nors, dėl tavęs aš viską padarysiu ir viską iškęsiu…“

Tarsi mėgindama paguosti sutuoktinį Rebeka rašo: „Brangusis, gavau šiandien tavo laišką, apsidžiaugiau ir nuliūdau… Tai skaudu ir gaila man tavęs pasidarė, jaučiuosi suirzusi, aš tiesiog neviltyje, kad niekuo kol kas negaliu tau padėti. Ir suvokiu aš, kad tau jau per sunku, kad tu jau per daug darai dėl manęs. Kalbu apie B[anevičius]. Tu mane supranti. Ką man daryti? Supratimo neturiu, kaip tau dabar padėti… Bet ir jų gaila. Aš tiesiog nevilty. Klausyk, mano mylimasis, mano brangusis, pakentėk dar truputį, juk jie greitai susiras butą, juk jie jau seniai ieško. O tuomet ir aš atvažiuosiu…“

Nepaisant Rebekai duoto pažado ir „priverstinių viražų“ santykiuose su Banevičiais, „gera kaimynystė“ nepavyko, išsiskyrė V. Krėvė su jais, kaip sakoma, su pilnu neigiamų prisiminimų ir emocijų bagažu. Apie tai labai aiškiai byloja ši ištrauka iš
V. Krėvės 1921 m. lapkričio 5 d. laiško žmonai Rebekai:

…Šiandien galiu parašyti keletą žodžių apie mūsų bendrus reikalus. Pradėsiu nuo didelio klausimo – Banevičių. Jie susirado butą ir jau persikraustė. Po jų mes jau šiaip taip butą susitvarkėme. Tu negali įsivaizduoti, kokia pas mus buvo betvarkė, kiek purvo, kai jie čia buvo. Visą laiką jautėsi kažkokių vaistų, spirito, amoniako, benzino dvokas. Aš, žinoma, ką nors daryti ar rašyti neturėjau nė mažiausios galimybės, nes po arbatos gėrimo arba ji kažką darė, ir tada M. F. [Michailas Floryčius] bendrame kambaryje sėdėjo iki dvyliktos valandos, arba jis vakarais rašė laiškus, straipsnius, tada ji sėdėdavo bendrajame. Dėl to į „Skaitymų“ dvyliktą numerį aš nieko negalėjau patalpinti. Jei dabar neįsigudrinsiu ką nors sukurti, šį mėnesį man teks gyventi tik iš algos.

Nors aš visą laiką stengiausi su jais elgtis labai mandagiai, bet visgi negaliu pasakyti, kad mes išsiskyrėme labai draugiškai. Keletą kartų ji (Banevičienė) leido man suprasti, kad nesu jai paslaugus. Iš pradžių bandė įsakinėti man, kaip anksčiau tau, bet aš pasipriešinau. Kartą aš atsikėliau gana vėlai (mes visi keliamės vėlai) ir, nieko nepažadinęs, negėręs arbatos išėjau į gimnaziją, kur vyko revizija (9 valandą). Grįžau namo – ji bandė man iškelti sceną, visų pirma dėl to, kad aš nemandagus. Aš atsakiau, kad stengiuosi nieko nevaržyti ir nenoriu, kad mane varžytų, o prie papeikimų nesu pratęs ir man sakyti moralų neleisiu niekam, netgi žmonai. Tuo ir baigėsi.

Kitą kartą bandė mane pasiųsti kartu su vyru ieškoti kažkokio maklerio. Aš atsisakiau dėl laiko stokos. Bet paprastai aš stengiausi daryti jiems viską, ką galėjau.

Dabar ji taip pat visą laiką negaluoja, kaip ir anksčiau. Ypač vargsta su kaklu, kurį jai buvo kažkaip išbėrę. Apėjo visus gydytojus. Galų gale Germanas jai pasakė, kad tai visiškas menkniekis, kuris seniai būtų praėjęs, jei ji nebūtų tokia įtari ir nedirgintų odos visokiais įtrynimais ir tepalais. Po to ji Germanui siuntė griausmus ir žaibus. Bet reikėjo nelaimei atsitikti, kad tą patį pasakė ir gydytojas Jurgis Venckūnas, kurį ji išvadino chamu, žinoma, už akių.

Mane ji labai erzino savo nuotaika: visą laiką pikta, visą laiką nepatenkinta, pastoviai pykstasi su visais – su kiemsargiu, su kiemsarge, su Tekle. Visi jai sukčiai, vagys, apgavikai. Teko daug Lietuvai ir lietuviams. Galų gale ne kartą davė suprasti, kad mes dėl visko kalti. Mes neturėjom teisės jų čia kviesti, žinodami, koks čia brangumas, kaip čia nepatogu, kokie čia butai. Ir apskritai, kokią mes turėjome teisę kviesti juos pas save, į savo butą, kai pas mus taip nepatogu. <…> Aš į tai atsakiau, kad aš savo laiške jiems nutapiau Kauno gyvenimo paveikslą teisingai, o jeigu mano žmona, jų nuomone, pavedė juos, tegul iš jos ir reikalauja (reikia pasakyti, kad gyvenimas Kaune po tavo išvažiavimo tris kartus pabrango, pakanka pasakyti, kad 10 kiaušinių kainuoja dabar 60 markių). Jeigu ji tave apibars – tau bus… Prieš išvažiuojant jai buvo, jos žodžiais, pakilusi temperatūra, ir aš pareikalavau, kad ji dar tris dienas pabūtų pas mane, kol ten įšils butas, bet temperatūra nenukrito. Naujame bute pas juos aš dar nebuvau. Šiandien eisiu…

Tuo tarpu iš kitų V. Krėvės laiškų atrodo, kad, traukdamas iš duobės M. Banevičių, paklusnus žmonos valios vykdytojas dažnai nepaiso kitų žmonių interesų. Antai 1931 metais V. Krėvei rašytame laiške lietuvių ir lenkų rašytojas Juozapas Albinas Herbačiauskas (1876–1944), negavęs etato Kauno universiteto Humanitarinių mokslų fakultete, piktinasi: „Visiems kitiems (tik ne man) ir Tamsta, ir Humanitarinių mokslų fakulteto taryba viską galit padaryti. Ypač Tamista susirūpinęs p. Banevičiaus vargu (nabagas turi tik 2 algas!), kad greitu laiku, dar šįmet, padarysi jį docentu…“

Šeimos griovėjas draugo kailyje

Skaitydamas laiškų ištraukas, ne vienas pasakytų: ir ko gi nepadarysi dėl tikro draugo? Tačiau ar jie tikrai buvo draugai? Iš toliau pateikiamų faktų aiškėja, kad ne. Maža to, M. Banevičius savo geradariui ne tik neatsilygino geru, bet dar ir iškrėtė didžiulę kiaulystę.

Rašytojo duktė Ona interviu literatūros tyrinėtojui A. Zalatoriui yra sakiusi, kad V. Krėvės šeimos nariai ir Banevičiai vieni kitų namuose lankėsi gana dažnai, o vasaras drauge leisdavo prie Lenkijos sienos buvusiame Panerių dvare, kurį kažkokie žmonės buvo nusipirkę kaip pensionatą. „Šalia – upė ir toj vietoj mano tėvas, Banevičius, Sezemanas ir kiti turėjo baisius „mūšius“; laiveliuose vienas prieš kitą baisius „mūšius“ darė, o lenkai stovėjo ant kito kranto ir rėkė: „Duok jam, duok, nepasiduok.“

Pati Ona tame pačiame interviu sakė M. Banevičiaus nemėgusi: „Banevičius mane labai kamavo: kur dedasi skylė, kai baranką suvalgai? Ir panašiai. Jie nemokėjo apsieiti su vaikais.“

Tačiau tai dar ne blogiausia. Į A. Zalatoriaus pastebėjimą, kad iš jos tėvo laiškų neatrodo, kad jis būtų patenkintas bendravimu su Banevičiais, Ona šiai minčiai pritaria be išlygų: „Ne, tėvas nebuvo Banevičiais patenkintas, bet reikėjo juos gelbėti. Jis su p. Banevičiene taip susipyko, kad ją išvarė vieną kartą iš namų.“ Regis, E. Banevičienės Kaune nemėgo ne tik V. Krėvė, bet ir daugelis su ja priverstų bendrauti žmonių. Štai su rašytojo šeima artimai bendravusio garsaus to meto aktoriaus, režisieriaus ir teatro pedagogo Konstantino Glinskio (1886–1938) žmona Olga Glinskienė prisimena, jog dauguma su V. Krėvės šeima bendravusių Kauno inteligentų negalėjo pakęsti E. Banevičienės arogantiško požiūrio į lietuvius ir nuolatinių tauškalų apie Paryžių, madas ir tualetus. Reikia tik įsivaizduoti, kaip rašytojas nelaukdavo sekmadienių, kada į jų namus pietauti ateidavo Banevičiai.

Bet ir tai dar ne visos bėdos, kurias M. Banevičius atnešė V. Krėvės šeimai. Rašytojas 1921 m. lapkričio 3 d. laiške žmonai iš Kauno rašė, kad dėl jos atsinaujinusio ryšio su M. Banevičiumi gali vėl įsiplieksti sutuoktinių nesantaika: „Apie juos [Banevičius] tau nerašysiu, apie savo reikalus jie tau rašo pakankamai. Žinau, kad dabar su jais susirašinėji tiesiogiai. Žinai, man atrodo, tu tik nepyk: jie vėl bus mūsų nesantaikos priežastimi. Aš tai jaučiu. Man kažkas sako, kad praeitis sugrįš, kad tavo jausmas jam vėl atgis. O nuojauta manęs neapgauna. Tik tada tu neapgaudinėk nei manęs, nei savęs. Kalbėk man tiesiai. Aš negerai jaučiuosi, kai pradedu tavęs pavydėti, bet dar blogiau gali būti tau…“
Kas tai – faktais pagrįsti žodžiai ar tiesiog liguistas vyro įtarumas, nepasitikėjimas sutuoktine?!

V. Krėvės duktė pokalbyje su A. Zalatoriumi sakė nieko įtartino mamos ir M. Banevičiaus santykiuose nepastebėjusi. Vis dėlto ji pripažįsta ne kartą buvusi tarp tėvų vykusių audringų scenų liudininke: „Kol dar gyvenom pirmaisiais metais Kaune, Gamtos tyrimo stoty, tai ten buvo didelių skandalų su Banevičiais. O paskui viskas nusiramino, ir vieninteliai skandalai buvo, kada lošė šachmatais – Banevičius negalėjo pralošti. <…> Gyvenimui einant, Banevičiai pasidarė antraeiliais draugais.“

Atrodo, kad M. Banevičius buvo gerokai sujaukęs Rebekos jausmus. Viename iš jos laiškų (1921 m. kovo 12 d.) aiškiai įžvelgiamas mėginimas sureguliuoti santykius su vyru:

Mano brangusis. Esu gyva ir sveika. Vaikas taip pat. Mane apima neviltis, kai prisimenu, kad mes dabar ne kartu, ir nežinau, kada būsime kartu. Mane tai piktina, mane slegia visi mūsų ateities planai šiais sunkiais laikais, šioje besikeičiančių įvykių sumaištyje…

Vitia! Mano mielasis! Prisimink, ką aš tau sakiau, prisimink, kaip įtikinėjau tave, kad įsikurti – tai lengvabūdiškumas, kad svarbiausia būti kartu, gyventi šalia, arti vienas kito ir nesikankinti vienatvėje [tai dar kartą įrodo, kad V. Krėvės žmona nenorėjo išvykti iš Baku ir kad išvykimas buvo priverstinis, – M. G.].Vitia! Ne! Aš ne apie vienatvę, ir man dabar nerūpi linksmybės, aš apie tai, kad šeima turi būti kartu. Tu kaip vyras ryžtingai tark savo žodį. Kiek dar tai tęsis?

Bet aš neturiu jokios vilties. Tu neryžtingas ir kupinas pačių naiviausių fantazijų. Pavargau labai. Ir mane apima skaudus apgailestavimas, kad išvažiavau iš namų… Išvažiavau, turėdama tik vieną norą – pamatyti vaiką, o dabar mano gyvenimas be tavęs neturi prasmės. Nuspręsk ką nors. Bet žiūrėk į viską rimtai.

Už praeities veiklą – dešimt metų lagerio

Nerado šeiminės laimės ir Banevičių pora. Sovietų okupacija užklupo juos nedideliame bute S. Nėries g. 14b–2, Kaune. Vaikų pora taip ir nesusilaukė. Nors Rebeka ne kartą žadėjo surasti E. Banevičienei tinkamą užsiėmimą, ši niekada niekur taip ir neįsidarbino. Per beveik dvi dešimtis metų taip ir nepramokusi lietuvių kalbos, ji buvo išlaikoma iš kuklių vyro pajamų.

Tačiau ir šių pajamų M. Banevičius greitai neteko. 1953 m. sausio 9 d., jau būdamas suimtas, MGB tardytojams jis nurodė: „1946 m. iš manęs pareikalavo dokumento, kad turiu aukštąjį išsilavinimą. Kadangi mano universiteto diplomas liko Baku, aš paaiškinau Kauno valstybinio universiteto rektoriui Antanui Purėnui, kad gyvenu su svetima pavarde ir kad universitetą Peterburge baigiau kaip Podšibiakinas. A. Purėno prašymu iš Leningrado buvo atsiųstas archyvo išrašas, kuriame nurodoma, kad Podšibiakinas 1910 metais iš tikrųjų baigė Sankt Peterburgo universitetą. Taip nuo 1946 metų gyvenu su dviguba pavarde, o 1947 m. tokia pavarde gavau pasą… <…> 1946 m. įsidarbinau Meno mokykloje, kur dirbau iki 1948 metų. Antraeilėse pareigose dirbau rusų kalbos mokytoju Žemės ūkio akademijoje, iš kurios 1950 metais buvau atleistas kaip nepatikimas. Nuo 1950 metų iki šiol dirbu rusų kalbos mokytoju Kauno 3-iojoje gimnazijoje.“

Iš Lietuvos TSR MGB susirašinėjimo su Baku, Maskvos ir Leningrado archyvais matyti, kad čekistai šį rusų veikėją stebėjo jau seniai ir tik ieškojo progos pričiupti. Galiausiai, surinkus pakankamai dokumentinių įrodymų, 1952 m. gruodžio 16 d. buvo pasirašytas orderis jį suimti.

Orderyje nurodoma, kad M. Banevičius „1906–1920 m. gyveno Baku m. pavarde Podšibiakin, buvo vienas iš kadetų partijos lyderių, o vėliau vadovavo šios partijos Baku miesto grupei. 1918–1919 m. Azerbaidžaną okupavus turkams, o vėliau anglams, buvo kontrrevoliucinio Rusų nacionalinio komiteto Baku skyriaus pirmininkas ir dalyvavo Baku miesto Dūmos veikloje. Priartėjus Raudonosios armijos daliniams prie Azerbaidžano sienų, padedamas Lietuvos atstovų pabėgo į Lietuvą…“

Beje, apie santykius su V. Krėve čekistų tardomas M. Banevičius nedaugžodžiauja. Jis tik paaiškina, kad su V. Krėve susipažino 1911–1912 metais, tačiau pažinties aplinkybių sakosi neprisimenąs. Tačiau per kiek vėlesnę apklausą jis tvirtino, kad su V. Krėve susipažinęs 1918–1919 m. „V. Krėvė-Mickevičius, dirbdamas mokytoju, tuo pat metu ėjo Lietuvos konsulo Azerbaidžane pareigas. Aš tuo metu taip pat dirbau mokytoju ir taip su juo susipažinome dar artimiau. 1920 m. Krėvė taip pat išvyko iš Baku į Lietuvą“, – skaitome apklausos protokole.

Verta atkreipti dėmesį į tai, kaip M. Banevičius-Podšibiakinas vertina savo globėjo pasitraukimą nuo sugrįžtančių sovietinių okupantų: „1944 metais Krėvė pabėgo su vokiečiais, kur jis dabar yra, aš nežinau“, – taip rusų nacionalistas apibūdina savo geradarį, kuris nacių okupacijos metais buvo ieškomas gestapo ir tik per plauką išvengė Štuthofo koncentracijos stovyklos.

Vis dėlto M. Banevičiaus suėmimo pretekstu tapo ne jo kadetiška „kontrrevoliucinė“ praeitis Peterburge ir Baku, o mokykloje įvykęs palyginti menkas incidentas. Suėmimo orderyje jis aprašomas taip: „1951 metų gruodžio mėnesį posėdyje rusų kalbos mokytojų sekcijos 10-ojoje vidurinėje mokykloje Kauno posėdyje dėl rusų kalbos dėstymo pertvarkos Banevičius mėgino įrodinėti, kad J. Stalino darbas kalbotyros klausimais neįnešė nieko naujo į rusų kalbos studijas, o tik atkūrė senąją gramatiką, todėl lietuviškoms mokykloms persitvarkyti dėl šio darbo nereikia, nes Lietuvoje rusų kalbos buvo mokoma teisingai.“

Be to, dokumente nurodyta, kad jis tiek nepriklausomos Lietuvos laikais, tiek ir sovietiniais metais savo bute iki 1952 m. laikė antisovietinės literatūros. Todėl trijų MGB pareigūnų pasirašytame orderyje nurodoma jį suimti ir padaryti kratą.

Tą pačią 1952 m. gruodžio 16 d. M. Banevičius buvo areštuotas, o dar po trijų dienų pasirašytas potvarkis dėl jo suėmimo. Maždaug tris savaites suimtasis laikytas kalėjime, nepateikus jam jokio kaltinimo. Oficialus nutarimas patraukti baudžiamojon atsakomybėn buvo priimtas tik 1953 m. sausio 10 d. ir jam buvo pateiktas prokuroro kaltinamasis aktas.

Tardymai, liudytojų apklausos ir reikiamų dokumentų paieška neužtruko ir trijų savaičių. Sausio 29 d. MGB Kauno srities tardymo skyriaus viršininko pavaduotojas papulkininkis Valdajevas pasirašė kaltinamąją išvadą, kurioje sakoma: „Banevičius, jis taip pat Podšibiakinas Michailas Florovičius, gimęs 1884 metais Baku mieste, rusas, TSRS pilietis, iš miestiečių, nepartinis, išsilavinimas aukštasis, neteistas. Iki suėmimo gyveno Kauno mieste ir dirbo rusų kalbos ir literatūros mokytoju 3-iojoje vidurinėje mokykloje.

Banevičius kaltinamas tuo, kad, būdamas vienu iš buržuazinės kadetų partijos Baku skyriaus vadovų, o vėliau – Baku veikusio Rusų nacionalinio komiteto pirmininku, užsiėmė kontrrevoliucine veikla, palaikė ryšius su Azerbaidžano buržuazine Vyriausybe ir užsienio okupacinių karinių pajėgų vadovybe. 1920 metais, vengdamas atsakomybės už vykdytą kontrrevoliucinę veiklą, priėmė Lietuvos pilietybę, pakeitė Podšibiakino pavardę į Banevičiaus ir pabėgo į buržuazinę Lietuvą, kur, išvykęs į užsienį, taip pat bendravo su baltaisiais emigrantais.

Buržuazinio režimo Lietuvoje laikotarpiu ir iki suėmimo dienos laikė savo bute antisovietinio turinio literatūrą, taip pat skleidė šmeižikiškus prasimanymus apie vieną Komunistų partijos ir Sovietų valstybės vadovo mokslinį darbą.“

Lygiai po mėnesio M. Banevičius stojo prieš teismą. Jis tikėjosi būsiąs išteisintas, nes jautėsi niekuo sovietų valdžiai nenusikaltęs. Priešingai – M. Banevičius visada laikė save kankiniu, visą gyvenimą kovojusiu už rusų ir Rusijos interesus, nepriklausomai nuo to, ar tai buvo carinė imperija, ar bolševikinė valstybė. „Kad ir bent koks jūsų nuosprendis, jis man nebus sunkesnis už mano pergyventus metus ir prašau mane išteisinti“, – baigdamas paskutinį žodį sakė teisiamasis.

Deja, M. Banevičiaus laukė tikras šokas: 1953 m. vasario 19 d. vykusiame posėdyje jis buvo nuteistas dešimčia metų laisvės atėmimo su turto konfiskavimu. Bausmę atlikti nuteistasis nusiųstas į netoli Šilutės esantį Macikų lagerį.

Mintys prie kapo duobės

Keista, bet iš karto po nuosprendžio M. Banevičius nepuolė jo skųsti. Laišką Lietuvos TSR Aukščiausiajam teismui jis parašė tik 1954 m. rugpjūčio mėnesį. Laiške M. Banevičius tvirtina į kadetų partiją įstojęs dėl trijų priežasčių: pirma, tuometinės Rusijos visuomenės politinė savimonė buvusi labai žemo lygio, antra – jis pats buvęs per jaunas, kad susigaudytų to meto politinėse srovėse bei partijose, trečia – kadetų partijai priklausė progresyvūs profesoriai, darę jaunam studentui didžiulę įtaką.

Laiške Lietuvos TSR Aukščiausiajam teismui galima rasti daugybę neatremiamų argumentų, turėjusių įrodyti, kad M. Banevičius nuteistas nekaltai. „Kaltinamasis aktas, o vėliau ir mano atžvilgiu priimtas teismo nuosprendis inkriminuoja man tai, kad būdamas partijoje, mitinguose ir spaudoje pasisakiau prieš kairesnės krypties partijas. Tačiau jei egzistuoja partijos, tarp jų neišvengiama kova, tiek žodžiais, tiek spaudoje, taigi kaltinti mane tuo, kad aš ne tik priklausiau partijai, bet ir polemizuodavau su kitomis partijomis, paprasčiausiai beprasmiška“, – dėsto nuteistasis.

Be to, laiške jis ne be pagrindo tvirtina, kad jam skirti dešimt metų kalėjimo faktiškai prilygsta mirties bausmei. „Man jau 70 metų, o juk ir normaliose sąlygose ne visi sulaukia 80-ties“, – rašo kalinys, prašydamas teismo nuosprendį panaikinti ir išleisti jį į laisvę.

Tačiau buvusio kadeto argumentai Aukščiausiojo teismo neįtikino. 1954 m. spalio 30 d. Lietuvos TSR prokuroras per lagerio administraciją pranešė nuteistajam, kad nuosprendis liko nepakeistas. Beliko paskutinė galimybė – prašyti malonės. Čia iniciatyvą perėmė E. Banevičienė. 1955 m. vasario 14 d. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininko Justo Paleckio (1899–1980) kanceliariją pasiekia jos rašytas malonės prašymas. Jame E. Banevičienė pripažįsta vyro kaltę, tačiau viską, už ką jis buvo nuteistas, vadina ne nusikaltimais, o tiesiog klaidomis, dėl kurių jos vyras dabar labai gailisi.

Maža to, ji atkreipia dėmesį į vyro nuopelnus, kurių svarbiausias – rusų kultūros diegimas Lietuvoje. Paskutinėse malonės prašymo pastraipose E. Banevičienė neslepia emocijų. Mėgindama suminkštinti adresato širdį, ji maldauja: „Būkite atlaidus senam rusų inteligentui. <…> Prašau atleisti jam ir dovanoti jam laisvę. Suteikite jam galimybę numirti savo kampelyje, savo šeimoje.“

1955 m. vasario 21 d. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo kanceliariją pasiekia ir paties M. Banevičiaus rašytas malonės prašymas. Šiame dešimties lapų dokumente iš esmės kartojami E. Banevičienės išsakyti argumentai, tik vyro tonas dar nuolankesnis nei jo žmonos. Prašymo pabaigoje rašoma: „Prašau suteikti man malonę, grąžinti man laisvę, pažadu savo nuoširdumu pateisinti pasitikėjimą ir atiduoti likusį gyvenimą bei jėgas Tėvynės labui, eidamas keliu, kurį mums nurodė Partija.“ Štai kas beliko iš buvusio bolševikų priešo ir Rusijos imperijos gynėjo!

Prisiminkime, kad tuo metu Sovietų Sąjungoje vyko rimtos permainos, teikiančios politiniams kaliniams didelių vilčių. Po Josifo Stalino (1879–1953) mirties į valdžią veržęsis pagrindinis Gulago architektas – MGB šefas Lavrentijus Berija (1899–1953) suimtas ir sušaudytas, o TSRS komunistų partijai vadovaujantis Nikita Chruščiovas (1894–1971) ruošiasi paskelbti kursą į destalinizaciją.

Nujausdamas artėjantį politinio klimato atšilimą, M. Banevičius skuba juo pasinaudoti. 1955 m. kovo 5 d. jis rašo laišką TSRS Generaliniam prokurorui, atkreipia pareigūno dėmesį į tai, kad, nuteisus ir pasmerkus L. Beriją, daugeliui nuteistųjų buvo gerokai sutrumpintas bausmės laikas, o nemažai jų daliai nuosprendžiai visiškai panaikinti.

„Tačiau Partijos ir Vyriausybės malonė tuo neapsiribojo. Tarp kalinių yra viena ypač nelaimingų žmonių kategorija – tai nuteistieji sergantys sunkiomis, lagerio sąlygomis neišgydomomis ligomis. Tokiems buvo suteikta teisė anksčiau laiko išeiti į laisvę, jei jie pripažįstami nepagydomais ligoniais“, – rašo M. Banevičius, informuodamas, kad iš Vilniaus atvykusi speciali komisija pripažino jam teisę išeiti į laisvę dėl sunkios ligos. „Tačiau gruodžio 29 dieną lagerio administracija paskelbė man teismo nutartį nesuteikti man šios teisės, nes aš atlikau nedidelę bausmės dalį“, – skundžiasi jis.

Dar kartą išsamiai išdėstydamas jau ne kartą naudotus argumentus, rodančius, kad nei Baku, nei nepriklausomoje Lietuvoje, nei vėlesniais metais jis neužsiėmė antisovietine veikla, už kurią buvo nuteistas, M. Banevičius prašo TSRS Generalinio prokuroro peržiūrėti bylą ir išleisti jį į laisvę.

Šviesa tunelio gale pasirodė vasaros pradžioje. 1955 m. birželio 15 d. speciali komisija, peržiūrinti nuteistųjų už „kontrrevoliucinę veiklą“ bylas, atsisakė sutrumpinti M. Banevičiaus bausmės laiką iki penkerių metų, tačiau nutarė pritaikyti jam 1953 m. kovo 27 d. priimtą TSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo įsaką dėl amnestijos.

1955 m. liepos 8 d. Lietuvos TSR Aukščiausiojo teismo baudžiamųjų bylų kolegija priima nutartį: pritaikyti M. Banevičiui amnestiją ir nedelsiant išleisti į laisvę. Liepos 16-ąją nuteistajam
atsiveria lagerio vartai.

Tačiau laisvė buvusio rusų nacionalisto ir politinio kalinio nebedžiugina. Prarasta sveikata, svetima terpė, kurioje nebėra nei draugų, nei bičiulių. Net ir V. Krėvė jau seniai buvo išvykęs į Ameriką ir 1954 m. liepą atgulęs amžinajam poilsiui Putnamo lietuvių kapinėse…

Lieka nelengva kova su vietiniais biurokratais dėl vargano savo turto, konfiskuoto įsiteisėjus teismo nuosprendžiui. O juk net iki suėmimo Banevičiai gyveno labai kukliai, jei nepasakytume – skurdžiai. Tai liudija po suėmimo sudarytoje byloje esantis jo turto aprašymas – du stalai, knygų lentyna, drabužių spinta su veidrodžiu, staliukas radijui, dvi kėdės, pora fotelių, padėvėtas kostiumas, aštuoniasdešimt aštuonios knygos ir trys šimtai penkiasdešimt rublių. Štai ir viskas, ką Lietuvoje užgyveno žymus Rusijos kadetas.

Teisybės dėlei reikėtų pabrėžti, kad tiek knygų M. Banevičiaus asmeninėje bibliotekoje buvo iki jo suėmimo, vėliau jų skaičius sumažėjo, nes KGB Kauno srities valdybos tardymo skyriaus 1953 m. sausio 27 d. sprendimu dalis bibliotekos, kaip „ideologiškai priešiška ir kenksminga“ literatūra, buvo sudeginta…

M. Banevičius gyvenimo saulėlydyje (jis gyvųjų pasaulį apleido 1963 m. kovo 10 d. Kaune) labai gerai suprato visą savo padėties tragizmą. Kitaip nei jo globėjas V. Krėvė, jis nepaliko po savęs beveik nieko, net palikuonių. 1958 m. kovo 20 d. laiške rašytojui Vytautui Sirijos Girai (1911–1997) buvęs politikas rašė: „Mirtis – tai neišvengiama žmogaus tragedija, ir prie iškastos kapo duobės nutyla protas ir kalba tik širdis bei siela. Kaip gerai, kad Jūs turite vaikų. Į juos persikelia mūsų gyvenimas, mūsų žmogiškoji esmė, ir mirtis darosi ne tokia negailestinga ir baisi…“

Mahiras Gamzajevas. Vinco Krėvės sugrįžimai iš Baku ir jo „Nusiminimo aidai“

2020 m. Nr. 2 / Apie tai, kad pirmąjį mums žinomą laišką Tėvynėn V. Krėvei pavyko nusiųsti ne anksčiau kaip 1919 m. viduryje, galima spręsti iš jo turinio. Kalbėdamas apie grįžimą, V. Krėvė mini Lietuvos konsulato Baku atidarymą…

Mahiras Gamzajevas. Vinco Krėvės sugrįžimai iš Baku ir jo „Nusiminimo aidai“

2020 m. Nr. 1 / Tuometinė Lietuvos padėtis – sienų ir sostinės nebuvimas, vokiečių viešpatavimas ir svetimo valdovo kvietimas galėjo simboliškai atsispindėti 1918 metais parašytame V. Krėvės ciklo „Iš šios gadynės jausmų“ kūrinyje „Rūmų griuvėsiai“.

Mahiras Gamzajevas. Vinco Krėvės sugrįžimai iš Baku ir jo „Nusiminimo aidai“

2019 m. Nr. 12 / V. Krėvė savomis akimis viso to nebematė – vėlyvą 1918-ųjų pavasarį iš Baku jis išvyko į Lietuvą. Gimtinėn rašytojas grįžo su Lietuvos Tarybos įgaliotinio išduotu, bet vokiečių Oberosto patvirtintu asmens paliudijimu Nr. 1672…

Mahiras Gamzajevas. Vinco Krėvės sugrįžimai iš Baku ir jo „nusiminimo aidai“ (I dalis)

2019 m. Nr. 11 / Štai ji – didžiavyrių ir milžinkapių Lietuva, kuri susigrąžins didingą savo praeitį, prarastą per ilgus svetimųjų priespaudos metus. V. Krėvė svaigsta nuo vilčių ir svajonių, o širdyje auga ryžtas kuo greičiau įsitraukti į šalies kūrimo darbą…

Mahiras Gamzajevas. Vinco Krėvės politinis krikštatėvis

2017 m. Nr. 12 / Informuotas – vadinasi, ginkluotas. Iš V. Krėvės politinės dokumentinės apybraižos „Bolševikai“ matome, kad jis taip pat gerai žinojo ir 1920 metų pavasarį planuotos…

Mahiras Gamzajevas. Vinco Krėvės politinis krikštatėvis

2017 m. Nr. 11 / Pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje pasirodė nemažai knygų ir straipsnių, kuriuose naujais aspektais gvildenama lietuvių literatūros klasiko Vinco Krėvės politinė veikla…

Elčin Huseinbeili. Saulė spigina į akis

2013 m. Nr. 4 / Iš azerbaidžaniečių k. vertė Halina Kobeckaitė ir Mahiras Gamzajevas / Elčinas Huseinbeilis – šiuolaikinis azerbaidžaniečių rašytojas. Gimė 1961 gruodžio 23 d. Džabrailo rajone (Azerbaidžanas)…

Pranas Visvydas. Vincas Krėvė pabūgo filmavimo

2012 m. Nr. 12 / Tai buvo vienas iš ilgesnių laiškų Vladui. Mylėjo jis ir gerbė savo gimnazijos klasės draugus kaip retas kitas. Esu tikras, jei tada 1951 metais Vincas Krėvė būtų paskaitęs Jono Meko lyriškas „Semeniškių idiles“…

Regimantas Tamošaitis. Meninės vaizduotės trajektorijos

2012 m. Nr. 12 / Vincui Krėvei – 130 / Vincas Krėvė-Mickevičius savo raštais kūrė romantinę Lietuvos legendą, kurią siekė paversti politine, kultūrine ir dvasine Lietuvos realybe. Jo meninės vizijos XX a. pradžioje teikė stiprių…

Mahir Gamzajev. Žvilgsnis iš Baku

2012 m. Nr. 12 / Daugiau kaip prieš šimtą metų, 1909 m. birželio 4 d., Kijevo Šv. Vladimiro imperatoriškojo universiteto absolventas Vikentij Iosifovič Mickevič, tikėdamasis gauti rusų kalbos ir literatūros mokytojo pareigas…

Viktorija Daujotytė. Vinco Krėvės universalijos

2012 m. Nr. 12 / 130 metų Vincui Krėvei-Mickevičiui, vienam iš lietuvių literatūros didžiųjų, universalistų, siekusių aprėpti žmogaus pasaulį ne tik prigimtiniais, bet ir kitų kultūrų parametrais. Sukaktis liko didžiojo Maironio jubiliejaus šešėlyje…

Vladas Turčinavičius. Vincas Krėvė politikos liūne (1920–1926)

2012 m. Nr. 7 / Vincas Krėvė-Mickevičius lietuvių literatūroje reiškėsi kaip fenomenalus kūrėjas. Jis pirmasis sukūrė raiškius herojiškus, atgimstančią tautą žavinčius personažus Šarūną, Skirgailą ir kitus. Gerai pažinęs Oriento kultūras…

Mahiras Gamzajevas. Vinco Krėvės politinis krikštatėvis

2017 m. Nr. 12

Tęsinys. Pradžia 2017 m., Nr. 11

Informuotas – vadinasi, ginkluotas

Iš V. Krėvės politinės dokumentinės apybraižos „Bolševikai“ matome, kad jis taip pat gerai žinojo ir 1920 metų pavasarį planuotos bolševikų invazijos į Azerbaidžaną datą (iki tų metų gegužės 1 dienos, o faktiškai tai įvyko balandžio 28-ąją). Ne šiaip sau 1920 m. balandžio 20-ąją jis patvirtino Lietuvos konsulato sekretoriumi savo svainį Michailą Markovskį. O tų pačių metų birželio 10 dieną V. Krėvė paskyrė jį eiti Lietuvos konsulo pareigas.

Rašytojas šioje apybraižoje gana detaliai aprašė ir paskutinius nepriklausomo Azerbaidžano gyvavimo mėnesius. Pasak jo, 1920 metų balandį prieš Raudonosios armijos invaziją į Azerbaidžaną Baku rusų nacionalinio komiteto pirmininką M. Podšibiakiną aplankė bolševikų įgaliotiniai. Jie paklausė, kokių pozicijų rusų visuomenė ir Rusų komitetas laikytųsi, bolševikams užėmus Baku. Kaip mini rašytojas, jie neslėpė, kad bolševikai užims Baku ne vėliau kaip gegužės 1 dieną. M. Podšibiakinas žadėjo atsakyti tik po to, kai šis klausimas bus apsvarstytas komiteto posėdyje.

Toliau apybraižoje V. Krėvė rašo apie tokį posėdyje priimtą nutarimą:

„1. Kadangi Azerbaidžano valdžia visomis jėgomis stengiasi sunaikinti rusų įtaką šiame krašte,
2. Kadangi Baku yra būtinai reikalingas Rusijai atgimti ir be jo negali plėtotis jos pramonė, yra geistina, kad bolševikai Baku miestą paimtų.
3. Kadangi dabar tarybų valdžia yra vienintelė parodžiusi gaivumą, rusų valdžia stengiasi prijungti prie Rusijos visus pakraščius, kurie nuo jos yra atsiskyrę, palaikyti vietose visus Maskvos sumanymus, prisidėti, kiek galima, prie jų darbo, bolševikams čia atvykus, o kol kas vesti savo vietiniame dienraštyje „Golos Rossii“ kuo smarkiausią agitaciją prieš Azerbaidžano valdžią ir diskredituoti ją liaudies akyse.“

Nutarimas buvo perduotas bolševikų įgaliotiniams ir, kaip tvirtino V. Krėvė, vienas jo egzempliorius paliktas saugoti Lietuvos konsulato Baku archyve.

Pastarasis sakinys vertas ypatingo dėmesio. Kaip nutiko, kad ne tik prieš bolševikus, bet ir prieš nepriklausomą Azerbaidžaną veikusio M. Podšibiakino vadovaujamo komiteto svarbaus dokumento kopija buvo atiduota saugoti ne kam kitam, o V. Krėvei?

Kad ir koks būtų atsakymas į šį klausimą, toks faktas liudija, kad M. Podšibiakiną ir V. Krėvę siejo ypač glaudūs ryšiai. Ar šis glaudumas buvo abipusiai savanoriškas – jau kitas klausimas, tačiau šiandien į jį mes dar nemėginsime atsakyti. Šioje vietoje tik leisime sau suabejoti, ar Lietuvos konsulas savo valia atsisakė pareigų Baku, paliko į kryžminę bolševikų ugnį patekusius tautiečius ir išvyko į Kauną. Iš dokumentų susidaro įspūdis, kad jis galbūt buvo verčiamas tą daryti…

Kuo paaiškinti tokį V. Krėvės elgesį? Galbūt panašių kontroversiškų ir dažnai rizikingų jo veiksmų Azerbaidžane paslaptis glūdi visai kituose dalykuose nei politika ar ideologija? Galbūt politika, kaip vienas svarbiausių visuomenės gyvenimo reiškinių, ir ją lydintys sunkiai nuspėjami procesai tiesiog lygiagrečiai tarnavo V. Krėvės kūrybinei saviraiškai, skatino jį pasiekti pilnatvę kūryboje? Gal būtent per ją rašytojas mėgino kitu, ypatingu rakursu pažvelgti į įvykius bei reiškinius, įgyti gilesnių sociologinių žinių ir naujos gyvenimo patirties, tobulinti savo vertybines nuostatas, praplėsti pasaulėžiūrą, iš vidaus suvokti valdžios žmogaus būties paslaptį ir kito akimis pažvelgti į tautos istorijos bei didžiuosius žmogaus egzistencijos klausimus?

Tokias prielaidas netiesiogiai patvirtina ir kai kurie lietuvių literatūros tyrinėtojai. Štai Viktorija Daujotytė teigia, kad V. Krėvė buvęs „<…> aktyvios pasaulėjautos, veiksmo žmogus, ne tik nevengęs rizikos, bet ir jos traukiamas iš pačios prigimties gelmių. Turėjo politinio veikimo aistrą, ją patyrė ir bandė realizuoti dar mokytojaudamas Baku“.

Kad įspūdis apie rašytojo politinio avantiūrizmo motyvus gali būti teisingas, leidžia spėti ir kito puikaus jo kūrybos žinovo A. Zalatoriaus įžvalgos. Jis, apibūdindamas V. Krėvės charakterį, pabrėžia, kad „<…> esminė rašytojo nuostata yra laisvė. Maištas buvo antra didžioji Krėvės metafizinė vertybė, be kurios jis negalėjo gyventi. Bet koks kultas ar paklusnumas jam atrodė svetimas žmogaus prigimčiai. Autoriteto neigimas jam buvo viena didžiausių saldybių“.

V. Krėvės politinės ir visuomeninės veiklos Azerbaidžane vingiai mums primena dar vieną profesoriaus A. Zalatoriaus išdėstytą mintį apie kai kuriuos rašytojo asmenybės bruožus:

„Baku laikotarpis atvėrė ir dar vieną Vinco Krėvės bruožą: rašytojui niekada neužteko buitiškos sėkmės, jam visada reikėjo šiek tiek romantiškos patirties – įtampos, rizikos, paslapties, pavojų, kuriuos įveikdamas, pasijustų tvirtesnis. Neįveiktos nesėkmės ar aplinkos abejingumas visada stumdavo Krėvę į apatiją, žlugdydavo jo dvasinę energiją. Tai ypač ryšku palyginus pirmojo ir antrojo nepriklausomybės dešimtmečio kūrybinį kraitį. Baku laikotarpis šiuo požiūriu buvo kone idealus.“

Michailas Podšibiakinas tapo Mykolu Banevičiumi

Lietuvos konsulato Baku archyvo dokumentai liudija, kad V. Krėvė iš anksto ruošėsi ne tik savo paties, bet ir M. Podšibiakino evakuacijai. Detaliai parengtas planas buvo galutinai įgyvendintas 1920 metų birželio–liepos mėnesiais.

Prieš išvykstant iš Baku V. Krėvė M. Podšibiakinui išdavė Lietuvos piliečio pasą A. Banevič vardu ir įtraukė jį į Lietuvos konsulato darbuotojų sąrašą. Tik taip, prisidengdamas diplomatiniu imunitetu, konsulo bendražygis kartu su grupe kitų bolševikų režimui pavojingų veikėjų 1920 metų birželio 25 dieną galėjo ištrūkti iš smurte paskendusio Baku. Apie penkiolikos asmenų grupė buvo sudaryta iš žinomų veikėjų ir jų šeimos narių. Lietuviškuose dokumentuose buvo pakeistas ir M. Podšibiakino žmonos vardas bei tėvavardis. Taip 1890 metais Rusijos imperijos Tereko srities Chasavjurto miestelyje (dabar Dagestano Federacinė Respublika) gimusi Ipolinarija Isajevna tapo Elena Michailovna Banevič.

Beje, šioje grupėje buvo ir pats V. Krėvė, ir jo šeimos nariai. Išgelbėtieji ir V. Krėvė su šeima 1920 metų birželio pabaigoje iš Baku per Maskvą išvyko į Lietuvą, o konsulo pareigas perleido savo svainiui, žinomam Baku visuomenės veikėjui odontologui M. Markovskiui.

Archyviniai dokumentai rodo, kad V. Krėvės vadovaujama Lietuvos piliečių grupė Sovietų Rusijos sostinę Maskvą pasiekė liepos 2-ąją. Tą pačią dieną V. Krėvė kreipėsi į Sovietų Rusijos Užsienio reikalų liaudies komisariatą, prašydamas tranzitinės vizos kelionei į Lietuvą.

Liepos 14 dieną telegramų agentūra ELTA paskelbė, kad „Vincas Krėvė-Mickevičius, žinomas lietuvių rašytojas, buvęs mūsų konsulas Baku mieste, Užkaukazy, šiandien iš Rygos atvyksta į Kauną, drauge su juo atvyksta traukiniu ir keli jo konsulato personalo nariai“.

Taip žymus kadetas M. Podšibiakinas į Kauną atvyko kaip Lietuvos pilietis A. Banevič. Vienas iš įdomiausių klausimų – kodėl M. Podšibiakinas gavo būtent tokią pavardę?

Lietuvoje egzistuoja nuomonė, kad Banevič pavardė M. Podšibiakinui buvo suteikta remiantis lietuviška jo motinos kilme. Mes šiuo klausimu linkę manyti kitaip. M. Podšibiakino motina Feodosija Nazarovna, atrodo, nebuvo kilusi iš Lietuvos. Greičiausiai, kaip rodo jos tėvavardis, ji buvo rusų stačiatikių kilmės. Tuo tarpu pavardė Banevič iš tiesų turi grynai lietuviškas šaknis (kaip ir Baniulis, Banys, Banionis ir pan.), ją nuo senų laikų turėjo LDK piliečiai – daugiausia katalikai (lietuviai, Lietuvos lenkai ir gudai) ir iš dalies – Lietuvos karaimai. Todėl labai sunku sieti etninę ir religinę M. Podšibiakino motinos kilmę su pavardės Banevič etimologija ir etninėmis šaknimis.

Manome, kad V. Krėvės bei M. Podšibiakino sumanymas dėl pavardės ir pilietybės pakeitimo, nepaisant visų šios „paso operacijos“ peripetijų ir gudrybių, buvo gana paprastas. Tuo metu Baku Dūmos komunalinio ūkio skyriuje dirbo kažkoks elektrotechnikos specialistas pavarde A. Banevič. Atėjus kritiniam M. Podšibiakino gyvenimo momentui ir forminant jam Lietuvos pilietybę, konsulas V. Krėvė galėjo pasinaudoti techniko Banevič, kaip neutralaus ir niekur nepastebėto žmogaus, pavarde ir anketiniais duomenimis.

Bičiulystė su bolševikais

Kaip jau minėjome, V. Krėvė žinojo, kad bolševikai įsiverš į Baku ne vėliau kaip 1920 metų gegužės 1 dieną ir dar iki invazijos ruošėsi išvykti iš Azerbaidžano. Tačiau ar Lietuvos konsului iš tikrųjų grėsė pavojus?

Sprendžiant iš jau minėtos jo apybraižos „Bolševikai“ ir iš itin drąsių jo diplomatinių notų Azerbaidžano TSR Užsienio reikalų liaudies komisariatui, bolševikams jau užėmus Baku, galime daryti išvadą, kad V. Krėvė net ir bolševikų užgrobtame mieste jautėsi pakankamai saugus. Visiškai kitaip negu Anglijos, Prancūzijos, Italijos, Lenkijos ar Gruzijos diplomatiniai atstovai, kurie bolševikų buvo nedelsiant suimti. Čekistai ieškojo net Baku latvių nacionalinės Tarybos pirmininko, kuris, nesant šios šalies konsulo, de facto atstovavo Azerbaidžane gyvenančios latvių išeivijos interesams.

Tuo tarpu V. Krėvės niekas nelietė ir net neketino liesti. Maža to, Lietuvos konsulas tuo metu leisdavo sau švaistytis griežtomis notomis ir pretenzijomis. Tarkime, bolševikams išjungus konsulato telefoną, V. Krėvė pareikalavo, kad tuoj pat jį įjungtų. Buvo ir kitų reikalavimų bei skundų…

Kita vertus, V. Krėvė akivaizdžiai ieškojo kontaktų su bolševikine Azerbaidžano valdžia ir, net nesuderinęs su Lietuvos užsienio reikalų ministerija, prakalbo apie tolesnius santykius tarp dviejų šalių. Vienoje iš pirmųjų diplomatinių notų Azerbaidžano TSR revoliucinio komiteto pirmininko pavaduotojui, Užsienio reikalų liaudies komisarui Mirzai Davudui Bagyrui oglu Guseinovui (1894–1938) konsulas V. Krėvė 1920 metų gegužės 3 dieną pareiškė, kad Lietuva ir toliau nori palaikyti draugiškus santykius su bolševikine šalies valdžia.

M. Banevičius 1958 m. savo prisiminimuose nurodė, kad „Krėvė mokėjo palaikyti gerus santykius su Azerbaidžano revoliucinės Vyriausybės pareigūnais, kurie laikė ji savu, prijaučiančiu revoliucijai žmogumi“.

Kodėl V. Krėvė bolševikų užimtame Baku jautėsi ramus ir saugus, galima paaiškinti ypatingais santykiais su aukštais naujojo režimo veikėjais. Jau minėtas M. D. Guseinovas anksčiau mokėsi Baku realinėje mokykloje ir buvo mėgstamas bei visokeriopai remiamas V. Krėvės mokinys.

Pateiksime kitą pavyzdį. Iš V. Krėvės mokytojavimo Baku miesto realinėje mokykloje M. Banevičius pasakojo tokį faktą: „Krėvės mokykloje mokėsi vienas mokinys – totorius, labai blogai mokėjęs rusų kalbą, bet gabus dailininkas. Kuomet atėjo brandos kvotimai, Krėvė, žinodamas, kad tas totorius jokiu būdu neparašys rašto darbo iš rusų literatūros ir negalės baigti gimnazijos, pasikvietė tą mokinį į savo butą ir ten padiktavo jam rašto darbą tema, kurią rytojaus dieną visi mokiniai turėjo parašyti per kvotimus. Tas mokinys gavo už savo raštišką darbą gerą pažymį ir išlaikęs kitus kvotimus įgijo brandos atestatą. Tokiu būdu, Krėvės dėka tam jaunuoliui buvo atidarytas kelias į gyvenimą.“

Būtų galima pateikti ir daugiau panašių faktų. O tiek Azerbaidžano, tiek apskritai Rytų tradicijose mokytojo ir mokinio santykiai turi ypatingą reikšmę. Taigi kadaise V. Krėvės globoti bolševikų veikėjai, nepriklausomai nuo jų užimamų pareigų, dabar taip pat turėjo atsilyginti savo mokytojui globa ir apsauga.

Be to, į bolševikų laivą įsėdo ir nemaža dalis buvusių mokytojų. Buvę V. Krėvės mokyklos laikų kolegos buvo paskirti į aukštus revoliucinio komiteto postus, kai kurie iš jų tapo karinio tribunolo vertėjais ar net teisėjais.

Tuo tarpu M. Podšibiakinui bolševikų valdomame mieste grėsė mirtinas pavojus. Nėra jokių abejonių, kad, pakliuvęs į raudonųjų komisarų nagus, jis būtų buvęs nedelsiant sušaudytas, kaip nutiko ne vienam kadetų veikėjui. Tad M. Podšibiakinui ir jo žmonai konsulas V. Krėvė buvo vienintelis gelbėjimosi ratas. Būtent ši dramatiška aplinkybė galėjo pastūmėti M. Podšibiakiną įkalbėti V. Krėvę išvykti kartu. Tikėtina, kad, gelbėdamas savo gyvybę, M. Podšibiakinas galėjo griebtis netgi šantažo, mat savo politinėje veikloje jis kartu su V. Krėve buvo peržengę tam tikrą „negrįžimo tašką“.

Jei M. Podšibiakiną būtų suėmę, galėjo iškilti aikštėn faktas, kad V. Krėvė Baku miesto Dūmoje, balsuodamas už kadetų partijos pateiktus nutarimų projektus, politiškai ir finansiškai rėmė baltagvardiečius – lygiai taip pat, kaip ir kadetai. Jei čekistai iš M. Podšibiakino būtų sužinoję apie glaudų jųdviejų ryšį, Lietuvos konsului vargu ar būtų padėję net aukštus postus užimantys buvę jo mokiniai ir kolegos.

Tačiau tai dar ne viskas. Kadangi V. Krėvė išsamiai aprašo M. Podšibiakino pabėgimo iš Baku detales, yra pagrindo manyti, kad užėjus bolševikams M. Pod-

šibiakinas slapstėsi kur nors pas savo gimines ar bičiulius. Labai tikėtina, kad bent jau kurį laiką jis rado prieglobstį ir pas V. Krėvę. O jau vien A. Denikino rezidento slėpimas Lietuvos konsului galėjo grėsti rimtais nemalonumais.

M. Podšibiakinas taip pat žinojo, kad V. Krėvė išdavė fiktyvius pasus su Lietuva niekaip nesusijusiems žmonėms, kuriems bolševikų užgrobtame mieste grėsė mirtis. Tai galime spręsti iš jo 1952 metais Kaune duotų parodymų KGB tardytojui. Juose jis išsamiai pasakoja apie Lietuvos konsulato veiklos detales ir net personalo pokyčius 1920-aisiais. Be to, apie tai, kam konsulas išduodavo fiktyvius pasus, buvęs kadetų veikėjas pasakojo ir šio biografiją rašiusiam kultūros istorikui Z. Toliušiui. Atsižvelgiant į tai, kad V. Krėvė gelbėjo aršiausius bolševikų priešus, kuriems grėsė garantuota ir greita mirtis (vienas iš žymių Baku kadetų veikėjų Aleksandras Leontovičius buvo sušaudytas jau pirmą naktį po bolševikų invazijos), M. Podšibiakinas turėjo primygtinai ir nesiskaitydamas su priemonėmis įkalbinėti V. Krėvę išvykstant į Lietuvą pasiimti jį su savimi.

Lietuvos konsulas taip pat turėjo suprasti, kad atsisakyti tai padaryti beveik neįmanoma – niekas negalėjo garantuoti, kad, pakliuvęs į bolševikų rankas, M. Podšibiakinas nebūtų išdavęs V. Krėvės, juolab kad šis ne tik rūpinosi pasais bolševikų priešams, bet ir saugojo konsulate M. Podšibiakino vadovaujamo Rusų nacionalinio komiteto nutarimo kopiją.

Žinoma, kad iš Baku pavyko pasitraukti daugeliui M. Podšibiakino bičiulių kadetų, kurie vėliau pasiekė Vakarus. Galima spėti, kad ir jie pabėgo nuo raudonojo teroro ne be V. Krėvės pagalbos.

Iš visko matyti, kad ir M. Podšibiakinas neturėjo jokio kito „lango“, per kurį būtų galėjęs ištrūkti iš Baku – priešingu atveju jis nebūtų ryžęsis rizikingai kelionei per Maskvą, kurioje jis bet kurią akimirką galėjo būti atpažintas ir suimtas.

Galimas dalykas, kad net ir Kaune V. Krėvė galėjo jausti M. Podšibiakino spaudimą. Buvęs konsulas puikiai suprato, kokią pavojingą bolševikams politinę figūrą atsivežė į Lietuvą, tad net 1920 m. liepos–rugpjūčio mėnesiais nepriklausomoje Lietuvoje parašytoje apybraižoje „Bolševikai“ vengė minėti jo tikrąją pavardę, apsiribodamas tik pirmąja jos raide ar santrumpa.

Per visą nepriklausomos Lietuvos laikotarpį V. Krėvė darė M. Podšibiakinui paslaugą po paslaugos, tačiau vargu ar rašytojas laikė šį žmogų savo draugu. Kaip įsitikinsime vėliau, draugiškiems jausmams tarp dviejų veikėjų tikrai nebuvo jokio pagrindo.

Rusų kultūros diegėjas

Pritapti Lietuvoje M. Podšibiakinui buvo sunku. Dar sunkiau buvo jo žmonai, kuri primygtinai įkalbinėjo vyrą pasilikti Baku. Regis, M. Podšibiakinas, kaip ir kiti jo bičiuliai Baku kadetai, planavo įsikurti kurioje nors Vakarų Europos valstybėje ir Lietuvą matė tik kaip tarpinę stotelę šiame kelyje.

Taigi Banevičių pora, pasinaudodama V. Krėvės finansine parama, 1921 metų gegužės antroje pusėje iš Vilniaus išvyko į Paryžių. M. Podšibiakinas prašė penkių tūkstančių markių, bet rašytojui avansu už savo leidžiamą knygą iš „Švyturio“ bendrovės pavyko gauti kiek mažiau – penkis tūkstančius rublių. Podšibiakinai tikėjosi įsitaisyti kokiame nors rusų emigrantų leidinyje, tačiau per du mėnesius jokio darbo nerado. Tada pora patraukė į Berlyną, kur vėlgi tikėjosi gauti kokio darbelio rusų emigrantų leidykloje, kurį laiką gyveno Vokietijoje. Pasak V. Krėvės dukters Onos Mickevičiūtės-Mošinskienės (1914–2005), čia buvęs kadetų veikėjas ieškojo Baku laikotarpio bičiulių, tikėdamasis jų pagalbos. Deja, vėl laukė nusivylimas – rimtesnio darbo M. Podšibiakinui rasti nepavyko. Pamatęs, kad tos paieškos bevaisės, jis su žmona grįžo į Lietuvą ir įsikūrė Kaune.

Pats M. Banevičius KGB tardytojams pateiktoje autobiografijoje rašė, kad nuo 1922-ųjų jis dėstė rusų kalbą ir literatūrą Aukštesniojoje komercijos mokykloje, o 1924-aisiais perėjo dėstytojauti į Kauno universitetą. Vėliau V. Krėvė padėjo jam rasti geresnį darbą. Apie tai rašytojas nurodo 1926 m. iš Kauno į Baku siųstame laiške žmonos sesers vyrui M. Markovskiui: „Aš jį įtaisiau rusų kalbos lektoriumi prie Universiteto (moko pradedančiuosius rusų kalbos). Gyvena jis neblogai, uždirba apie 1100 litų (110 dolerių)…“

VDU profesorė Asija Kovtun straipsnyje „Mykolas Banevičius – Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas: užmirštas siužetas“ rašo: „M. Banevičiaus veikla Lietuvos universitete gali būti nagrinėjama kaip emigranto, bandančio prasiskverbti į nacionalinį mokslą, modelis. Banevičius pasirinko slavistiką kaip jam artimiausią ir natūraliausią nišą. Nors tarpukario Lietuvos humanitarinių mokslų erdvėje universalumo siekis gana sudėtingai sąveikavo su tautiniu lokalumu, humanitaras emigrantas matė galimybę atsiskleisti būtent šioje srityje. „Rusiška idėja“ ir jos tematizavimas buvo Lietuvos universiteto mokslinių diskursų periferijoje. Lietuviškas mokslo metodologijas 1920–1930 metais formavo Vakarų Europos mokslas, o rusiškajame kontekste lietuvius domino nebent ideologinės ir istoriografinės charakteristikos. Mokslinių ir intelektualinių tradicijų transferas iš Rusijos tuo laikotarpiu buvo beveik neįmanomas…“

Taigi „<…> rusų inteligentas, Sankt Peterburgo universiteto auklėtinis, adoruojantis rusų literatūrą, emigracijoje bando ją paversti ne tik savo profesija, bet ir likimu. Jis užima rusų inteligento-švietėjo poziciją ir lietuvių bei rusų kalbomis įvairiuose periodiniuose leidiniuose spausdina rusų literatūrai skirtus straipsnius, vaikiškas knygas, studijas apie įvairias pasaulio šalis, jų ekonominę ir politinę padėtį“, – tvirtina profesorė.

M. Banevičiaus straipsnių galima rasti to meto ir lietuviškoje, ir rusiškoje spaudoje. Didelę jo publicistikos dalį sudaro rašiniai apie rusų ir lietuvių literatūrą. Straipsnius lietuvių kalba jis skelbė universiteto filologiniame žurnale „Darbai ir dienos“, žurnaluose „Skaitymai“, „Vairas“, „Pradai ir žygiai“.

Be M. Banevičiaus dėmesio neliko ir svarbiausi trečiojo dešimtmečio rusų literatūrinio gyvenimo įvykiai. 1927 metais vienas po kito pasirodė jaudinantys jo straipsniai apie mirusius rusų rašytojus Michailą Arcybaševą (1878–1927) ir Fiodorą Sologubą (1863–1927). Pastarojo kūrybą M. Banevičius priartina prie lietuvių skaitytojo, atkreipdamas dėmesį į jo eilėraščių heroję, kurios vardas primena lietuvišką moters vardą – Aldona.

Rašė jis ir apie savo gelbėtojo kūrybą – 1931 metais pasirodė studija, skirta V. Krėvės apsakymams (Banevičius M. V. Krėvės realistinės novelės (kritikos etiudas) // Darbai ir dienos. – 1931. – Nr. 2. – P. 102–218).

Lektorius M. Banevičius Kauno universitete skaitė keletą kursų, skirtų rusų klasikinei literatūrai – Ivanui Turgenevui (1818–1883), Vladimirui Korolenkai (1853–1921), Levui Tolstojui (1828–1910) ir kt. Jis taip pat vedė atskirą kursą apie Aleksandrą Puškiną ir net parengė bei išleido knygą „A. Puškino gyvenimas ir poezija“ (Kaunas, 1934). 1937 metais leidinys „Lietuvos stačiatikių vyskupijos balsas“ paskelbė didelės apimties straipsnį „Puškino palikimas“, kuris vėliau buvo perspausdintas savaitraštyje „Naujos dienos“.

Beje, reikia pažymėti, kad dauguma M. Banevičiaus straipsnių buvo publikuoti lietuvių humanitariniuose leidiniuose, kuriuos įvairiais laikotarpiais arba redagavo, arba pagal tarnybinę padėtį kuravo V. Krėvė.

Kaip žinoma, 1920 m. liepos mėnesį grįžęs iš Baku, V. Krėvė dirbo Kaune Lietuvos švietimo ministerijos Knygų leidimo komisijos sekretoriumi. 1922 metais jis buvo paskirtas Lietuvos universiteto ordinariniu profesoriumi, čia sukūrė Slavų literatūros ir kalbų katedrą. 1925–1937 metais V. Krėvė – Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas, taip pat skaitė visuotinės literatūros istorijos kursą. 1920–1923 metais jis įsteigė ir redagavo literatūrinį žurnalą „Skaitymai“. 1924 metais rašytojo iniciatyva buvo įsteigtas savaitinis žurnalas „Lietuvis“. V. Krėvė redagavo ir tęstinius leidinius: 1924–1931 m. – „Tautą ir žodį“, 1930–1931 m. – „Gaisus“, 1930–1940 m. – „Darbus ir dienas“, 1930–1935 m. – „Mūsų tautosaką“, 1940 m. – „Dienovidį“ ir kitus.

Tiesą sakant, be V. Krėvės globos ir įtakingos paramos niekam nežinomo M. Banevičiaus balsas vargu ar būtų buvęs išgirstas minėtų leidinių redakcijose. Žinoma, jis buvo priverstas rašyti, kad galėtų materialiai išlaikyti šeimą (gyvendamas Baku tokia veikla niekuomet neužsiiminėjo). Straipsnius rašė savitu stiliumi rusų kalba ir globėjui padedant siūlė redakcijoms.

Bet V. Krėvės kultūrinio palikimo puslapiai rodo, kad ne kiekviena M. Banevičiaus parengta publikacija pagal tam tikrus kriterijus pereidavo rašytojo išankstinę „kūrybinę cenzūrą“. Pavyzdžiui, jo asmeniniame archyve yra išlikęs vieno M. Banevičiaus straipsnio rusų kalba rankraštis pavadinimu „Liaudies švietimas Jungtinėse Amerikos Valstijose“. Tikriausiai šis tekstas buvo parašytas netrukus po to, kai M. Banevičius atvyko į Kauną iš Baku, nes straipsnio pabaigoje jis pasirašo A. Banevič. O mes apie tai jau rašėme, kad konsulas V. Krėvė Lietuvos piliečio dokumentus M. Podšibiakinui išdavė A. Banevič pavarde.

Tekste kalbama apie pažangias Amerikos mokyklos tradicijas, taip pat lyginamajame istoriniame kontekste nagrinėjama, kas padeda sukurti švietimo bei auklėjimo sistemą, atitinkančią visuomenės ir valstybės interesus bei poreikius. Tačiau tarp Lietuvoje išspausdintų M. Banevičiaus straipsnių tokio neradome… Be to, šis rašinys iki šiol buvo likęs be M. Banevičiaus, taip pat ir V. Krėvės kūrybos bei veiklos tyrinėtojų dėmesio.

Kaip minėjome, M. Podšibiakinas Baku politiniame gyvenime pasižymėjo plačia erudicija ir gebėjimu patraukti publikos dėmesį, tai pat oratoriniu meistriškumu ir kalbos kultūra. Šį savo talentą jis sėkmingai sugebėjo realizuoti ir Kaune. Tik šį sykį ne politinėje, o akademinėje erdvėje…

A. Kovtun akcentuoja, kad „Banevičius garsėjo kaip puikus lektorius ir, kaip liudija jo amžininkai, paskaitas skaitė įkvepiančiai“. Įdomu, kad yra ir priešinga nuomonė. Buvęs V. Krėvės ir M. Banevičiaus studentas, vėliau – žymus XX a. Lietuvos knygotyrininkas ir kultūros istorikas Levas Vladimirovas (1912–1999) prisimena, kad dėstydami universitete V. Krėvė ir M. Banevičius skirtingai suvokė ir interpretavo A. Puškiną:

„Pamenu, kad aš lygiagrečiai su V. Krėvės įvadu į literatūros istoriją klausiausi jo seno bičiulio M. Banevičiaus kurso apie Aleksandrą Puškiną. Koks didžiulis kontrastas tarp dviejų lektorių ir jų koncepcijų!

M. Banevičius savo kursą skaitydavo nepaprastai iškalbingai ir net pakiliai, tačiau jo Puškinas buvo akademinis, chrestomatinis imperatoriškojo Sankt Peterburgo saloninis poetas, žavėjęs savo „saldžiakalbe“ poezija vietos visuomenės elitą.

V. Krėvei didysis Rusijos poetas buvo „Pranašo“, „Sodžiaus“ ir „Paminklo“ autorius, žadinęs kilnius žmogaus jausmus ir pabrėžęs savo, kaip poeto, misiją: „mūsų žiauriais laikais aš laisvei giesmes audžiau“. V. Krėvei šalia Puškino poezijos grožio buvo svarbu ir jos socialinės idėjos, caro klikos ir baudžiavinio režimo pasmerkimas, ryšiai su revoliucionieriais-demokratais.“

Tačiau iš Lietuvos archyvinių šaltinių matyti, kad nei savo padėtimi, nei jį priglaudusia Lietuva M. Banevičius nebuvo patenkintas. Apie gyvenimą Kaune politinis imigrantas per KGB tardymus atsiliepia panašiai, kaip ir apie gyvenimą Baku – Lietuva jam atrodo kaip nacionalistų valstybė, ignoruojanti ar netgi skriaudžianti kitų tautybių piliečius, o labiausiai, be abejo, rusus: „Nė vienas rusas nepriklausė ir negalėjo priklausyti lietuviškoms organizacijoms ar partijoms ir netgi nemėgino steigti savo partijos, nes jos įstatų valdžia niekuomet nepatvirtintų. Mažumoms (rusams, lenkams, žydams, vokiečiams) buvo suteikta labai ribota teisė vienytis savitarpio pagalbos tikslais ar rengti literatūrinius muzikinius vakarus.“

Akivaizdu, kad čia sakoma netiesa: bent jau pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį į Lietuvą atvykę rusai inteligentai, net ir neturėdami Lietuvos pilietybės, buvo labai pageidaujami. Istorikė, mokslų daktarė Regina Laukaitytė studijoje „Imperijos epilogas Lietuvoje: rusų emigrantai 1918–1940 m.“ rašo: „<…> čia atvykę inteligentai, karininkai didesnio diskomforto dėl savo kilmės ir kalbos žinių kurį laiką nejuto, įsidarbindavo nesunkiai, kai kurie iš jų net neturėdami leidimo čia gyventi…“ Tai pripažino ir minėtame straipsnyje cituojamas vienos rusų emigrantų organizacijos veikėjas, tvirtinęs: „<…> kai Lietuva stokojo inteligentų, o svarbiausia – specialistų, rusai gyveno labai gerai: dauguma tarnavo valstybinėse įstaigose, užimdami geras ir net atsakingas vietas. <…> Teisme, gimnazijose, įvairiuose kursuose, žodžiu, visur buvo rusai.“

Tiesa, į Lietuvą atvykusiems rusų intelektualams įsitvirtinti lietuviškoje akademinėje terpėje nebuvo taip paprasta. Profesorė A. Kovtun savo straipsnyje apie M. Banevičių tvirtina, kad „mokslininkai emigrantai <…> į Lietuvos akademinę bendruomenę ne visada integravosi lengvai ir neskausmingai. Kartais jiems buvo sunku įveikti kalbos barjerą, o Lietuvos universitete profesorius praėjus trejiems metams jau privalėjo dėstyti lietuviškai“. Kita vertus, tame pačiame darbe rašoma, jog „Lietuvos mokslui nei VDU studentų, nei dėstytojų tarpe ksenofobinių nuotaikų nebūta. Nuo pat universiteto įsikūrimo 1920 metais jame studijuoja rusų jaunimas, dėsto rusų kilmės mokslininkai, likimo valia patekę į Lietuvą. Svetimtaučių dėstytojų nebuvo daug, beveik visi jie – humanitarai, Sankt Peterburgo universiteto auklėtiniai ir šiai institucijai būdingo liberalaus nacionalizmo tradicijų sekėjai“.

Kodėl KGB apklausose ir tardymui pateiktuose dokumentuose M. Banevičius kalba apie lietuviškąjį nacionalizmą, nesunku suprasti: mėgindamas pabrėžti priešiškumą tarpukario Lietuvos valdžiai, jis tuo pačiu stengiasi pasirodyti kaip rusų reikalo gynėjas ir taip palengvinti savo padėtį.

Taigi svarbiausiu savo uždaviniu ir tikslu M. Banevičius laikė rusų kultūros sklaidą. Po daugelio metų, kada buvęs kadetas jau bus nuteistas ir sėdės prie Šilutės esančiame Macikų lageryje, jo žmona Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkui 1955 m. vasario 14 d. adresuotame malonės prašyme stengsis visaip pabrėžti vyro nuopelnus, tarp kurių minimas rusų kultūros diegimas Lietuvoje. „Iš pradžių 22 metus universitete, paskui ir vidurinėse mokyklose jis be perstojo diegė rusų kultūrą ir rusų kalbą. Jis parašė keletą giliai patriotinių knygų, kurios, nors ir palankiai įvertintos autoritetingų asmenų, vis dėlto neišvydo dienos šviesos dėl nepasitikėjimo jo praeitimi“, – rašys E. Banevičienė.

(Bus daugiau)

Mahiras Gamzajevas. Vinco Krėvės sugrįžimai iš Baku ir jo „Nusiminimo aidai“

2020 m. Nr. 2 / Apie tai, kad pirmąjį mums žinomą laišką Tėvynėn V. Krėvei pavyko nusiųsti ne anksčiau kaip 1919 m. viduryje, galima spręsti iš jo turinio. Kalbėdamas apie grįžimą, V. Krėvė mini Lietuvos konsulato Baku atidarymą…

Mahiras Gamzajevas. Vinco Krėvės sugrįžimai iš Baku ir jo „Nusiminimo aidai“

2020 m. Nr. 1 / Tuometinė Lietuvos padėtis – sienų ir sostinės nebuvimas, vokiečių viešpatavimas ir svetimo valdovo kvietimas galėjo simboliškai atsispindėti 1918 metais parašytame V. Krėvės ciklo „Iš šios gadynės jausmų“ kūrinyje „Rūmų griuvėsiai“.

Mahiras Gamzajevas. Vinco Krėvės sugrįžimai iš Baku ir jo „Nusiminimo aidai“

2019 m. Nr. 12 / V. Krėvė savomis akimis viso to nebematė – vėlyvą 1918-ųjų pavasarį iš Baku jis išvyko į Lietuvą. Gimtinėn rašytojas grįžo su Lietuvos Tarybos įgaliotinio išduotu, bet vokiečių Oberosto patvirtintu asmens paliudijimu Nr. 1672…

Mahiras Gamzajevas. Vinco Krėvės sugrįžimai iš Baku ir jo „nusiminimo aidai“ (I dalis)

2019 m. Nr. 11 / Štai ji – didžiavyrių ir milžinkapių Lietuva, kuri susigrąžins didingą savo praeitį, prarastą per ilgus svetimųjų priespaudos metus. V. Krėvė svaigsta nuo vilčių ir svajonių, o širdyje auga ryžtas kuo greičiau įsitraukti į šalies kūrimo darbą…

Mahiras Gamzajevas. Vinco Krėvės politinis krikštatėvis

2017 m. Nr. 11 / Pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje pasirodė nemažai knygų ir straipsnių, kuriuose naujais aspektais gvildenama lietuvių literatūros klasiko Vinco Krėvės politinė veikla…

Elčin Huseinbeili. Saulė spigina į akis

2013 m. Nr. 4 / Iš azerbaidžaniečių k. vertė Halina Kobeckaitė ir Mahiras Gamzajevas / Elčinas Huseinbeilis – šiuolaikinis azerbaidžaniečių rašytojas. Gimė 1961 gruodžio 23 d. Džabrailo rajone (Azerbaidžanas)…

Pranas Visvydas. Vincas Krėvė pabūgo filmavimo

2012 m. Nr. 12 / Tai buvo vienas iš ilgesnių laiškų Vladui. Mylėjo jis ir gerbė savo gimnazijos klasės draugus kaip retas kitas. Esu tikras, jei tada 1951 metais Vincas Krėvė būtų paskaitęs Jono Meko lyriškas „Semeniškių idiles“…

Regimantas Tamošaitis. Meninės vaizduotės trajektorijos

2012 m. Nr. 12 / Vincui Krėvei – 130 / Vincas Krėvė-Mickevičius savo raštais kūrė romantinę Lietuvos legendą, kurią siekė paversti politine, kultūrine ir dvasine Lietuvos realybe. Jo meninės vizijos XX a. pradžioje teikė stiprių…

Mahir Gamzajev. Žvilgsnis iš Baku

2012 m. Nr. 12 / Daugiau kaip prieš šimtą metų, 1909 m. birželio 4 d., Kijevo Šv. Vladimiro imperatoriškojo universiteto absolventas Vikentij Iosifovič Mickevič, tikėdamasis gauti rusų kalbos ir literatūros mokytojo pareigas…

Viktorija Daujotytė. Vinco Krėvės universalijos

2012 m. Nr. 12 / 130 metų Vincui Krėvei-Mickevičiui, vienam iš lietuvių literatūros didžiųjų, universalistų, siekusių aprėpti žmogaus pasaulį ne tik prigimtiniais, bet ir kitų kultūrų parametrais. Sukaktis liko didžiojo Maironio jubiliejaus šešėlyje…

Vladas Turčinavičius. Vincas Krėvė politikos liūne (1920–1926)

2012 m. Nr. 7 / Vincas Krėvė-Mickevičius lietuvių literatūroje reiškėsi kaip fenomenalus kūrėjas. Jis pirmasis sukūrė raiškius herojiškus, atgimstančią tautą žavinčius personažus Šarūną, Skirgailą ir kitus. Gerai pažinęs Oriento kultūras…

Zigmas Toliušis. Vincas Krėvė. Medžiaga biografijai (Pabaiga)

2008 m. Nr. 4 / Antroje dvidešimtųjų metų pusėje į Krėvės asmeninį gyvenimą įeina nauja asmenybė. Krėvė susidraugavo su moterim, kuri nors ir neatliko jo gyvenimui žymesnio vaidmens, bet kurios vis dėlto negalima nepaminėti…

Mahiras Gamzajevas. Vinco Krėvės politinis krikštatėvis

2017 m. Nr. 11

Pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje pasirodė nemažai knygų ir straipsnių, kuriuose naujais aspektais gvildenama lietuvių literatūros klasiko Vinco Krėvės (1882–1954) politinė veikla, bet visuose juose nušviečiamas tik Kauno laikotarpis (1920–1944). Tačiau ne mažiau svarbus ir įdomus yra V. Krėvės politinės veiklos Azerbaidžane periodas (1917–1920). Juk į politiką rašytojas aktyviai įsitraukė gyvendamas būtent Baku. Tuomet Baku 1-osios realinės mokyklos mokytojas suartėjo su vietos eserais ir, kaip pats teigė, net kurį laiką pirmininkavo jų partijos Baku komitetui. 1917 m. spalį pagal šios partijos sąrašą jis buvo išrinktas Baku miesto Dūmos deputatu ir iki 1918 m. balandžio 25 d. priklausė miesto Tarybos ir Dūmos eserų frakcijai.

Taigi norint įvertinti V. Krėvę kaip politiką, reikėtų kalbėti tiek apie Kauno, tiek ir apie Baku laikotarpius, žiūrint į juos kaip į nedalomą visumą. Tačiau apie V. Krėvės politinę veiklą Azerbaidžane Lietuvoje nežinoma beveik nieko. Kelios užuominos, kelios bendros frazės – tai beveik viskas, ką galime rasti rašytojo gyvenimą ir kūrybą tyrinėjusių autorių darbuose.

Remdamiesi archyviniais šaltiniais ir dokumentine literatūra, norėtume atidžiau pažvelgti į tuometinį šios Kaukazo valstybės politinį kraštovaizdį, permainingus procesus ir įvykius, V. Krėvę supusių žmonių veiksmus, jų tarpusavio sąveiką bei įtaką rašytojo vertybinėms nuostatoms, tikslams ir sprendimams. Juk politika įmanoma tik kolektyvinėje aplinkoje ir ji atsiranda tik ten, kur bendrą sprendimą turi priimti mažiausiai du viešojo gyvenimo subjektai: individai, organizacijos ar valstybės. Manome, kad tai labai svarbus ir iškalbingas kriterijus, leisiantis geriau suprasti rašytojo politinės veiklos Azerbaidžane kontekstą, turinį, kryptį ir tikslus.

Iš pirmo žvilgsnio gali susidaryti įspūdis, kad labiau kreipiame dėmesį ne į esminius dalykus, o į paraštes. Tačiau būtent iš to, ką radome šiose paraštėse ar V. Krėvės bendražygių gyvenimo ir veiklos paribiuose, kaip tik ir galima atkurti bendrą foną, kuriame mūsų pagrindinio herojaus politinė veikla matoma itin ryškiai.

Vincas Krėvė – Baku kadetų laivo pakeleivis

Azerbaidžane V. Krėvę supo įvairiausi politikos, visuomenės, kultūros veikėjai ir nemenkas būrys jo kolegų pedagogų. Papasakoti apie visus juos neleidžia šios publikacijos apimtis. Tačiau rašytojo aplinkoje buvo viena politinė figūra, turėjusi milžinišką įtaką jo pažiūrų formavimuisi ir visai jo, kaip politiko, veik-lai. Drąsiai galima teigti, kad Baku jis sutiko savo politinį krikštatėvį, suvaidinusį be galo svarbų vaidmenį tiek politiniame, tiek ir asmeniniame V. Krėvės gyvenime. Šis žmogus buvo vienas iš Baku kadetų partijos lyderių, įtakingas miesto Dūmos tarėjas, Baku Rusų nacionalinio komiteto pirmininkas Michailas Podšibiakinas (1884–1963).

Kad M. Podšibiakinas visapusiškai ir puikiai žinojo apie V. Krėvės visuomeninę, pedagoginę, politinę, konsulinę veiklą bei visas šeiminio gyvenimo smulkmenas, liudija ir žymaus nepriklausomos Lietuvos advokato bei kultūros istoriko Zigmo Toliušio (1889–1971) parengta knyga „Vincas Krėvė. Medžiaga biografijai“ (1958), kurioje autorius, remdamasis M. Podšibiakino pateiktais faktais, gana smulkiai aprašo V. Krėvės gyvenimą ir veiklą ne tik Azerbaidžano laikotarpiu, bet kai kuriais atvejais tikslina jau Lietuvoje išleistos rašytojo biografijos detales (pvz., „Lietuvos albumas“, Kaunas, 1921).

Archyvų dokumentai ir kita medžiaga byloja, kad po 1917 metų Vasario revoliucijos Rusijoje V. Krėvės ir M. Podšibiakino politinės veiklos trajektorijos arba nuolat susikirsdavo, arba daugeliu atvejų sutapdavo. Galima netgi drąsiai teigti, kad V. Krėvė buvo nuolatinis pakeleivis M. Podšibiakino kadetų politiniame laive. Nors rašytojas ir priklausė kitai partijai, jis buvo tiek įsuktas į kadetų veikėjo politinės veiklos orbitą, kad savo jėgomis nebegalėjo iš jos pasitraukti.

Įvykiai ir V. Krėvės veiksmai Azerbaidžane rodo, kad jis kartais būdavo priverstas žengti tokius pat žingsnius, kaip ir M. Podšibiakinas. Mūsų įsitikinimu, ši stipri asmenybė buvo rašytojo politinis mokytojas ir globėjas. O jei taip, mums kyla visai teisėtas klausimas – kas siejo kadetą M. Podšibiakiną ir eserą V. Krėvę?

Žymus literatūrologas ir kritikas, profesorius Albertas Zalatorius (1932–1999) V. Krėvei skirtoje nebaigtoje monografijoje pateikia tokią dviejų vyrų pažinties versiją: „<…> buvo [Baku] mieste literatūros ir meno būrelis, kurio veikloje Krėvė galėjo dalyvauti <…>. Galima spėti, kad šiame būrelyje Krėvė suartėjo su Michailu Podšibiakinu <…>, kuris 1914 metais buvo išrinktas į būrelio seniūnus…“

Vis dėlto mes linkstame prie kitokios versijos: V. Krėvė su M. Podšibiakinu galėjo susipažinti tik per politiką. M. Podšibiakinas Baku buvo žinomas ne kaip literatas ar lektorius, o kaip žymus to meto politinis veikėjas.

V. Krėvės ir M. Podšibiakino ryšiui turėjo įtakos ir rašytojo svainis Michailas Markovskis, kuris buvo vienas iš aktyvių kadetų partijos veikėjų. Šią versiją patvirtina ir faktas, kad 1917 m. spalio mėn. vykusiuose Baku Dūmos rinkimuose kadetų partijos sąraše, be M. Podšibiakino, įrašyta ir M. Markovskio pavardė. V. Krėvė šiame sąraše figūruoja kartu su kitais eserais ir menševikais keturiasdešimt penktoje pozicijoje. Spalio 29 d. kartu su M. Podšibiakinu ir V. Krėve iš viso buvo išrinkti šimtas penki Dūmos tarėjai (deputatai).

Taigi V. Krėvės ir M. Podšibiakino kelių suartėjimas bei artimesnė jų pažintis užsimezgė po 1917 m. Vasario revoliucijos Rusijoje, nes kaip tik tuo metu Baku žymiai suaktyvėjo įvairių partijų politinė veikla ir vyko arši kova dėl įtakos bei valdžios…

Eserų ir kadetų idėjos lietuvių gretose

Visų pirma norėtume pabrėžti, kad Rusijoje po Vasario revoliucijos įvairių pakraipų politinių partijų kuopelės kūrėsi beveik visose didesnėse lietuvių kolonijose. Partijas skubėta suorganizuoti tam, kad būtų galima dalyvauti Lietuvių Tautos Taryboje, siekiančioje atkurti Lietuvos savarankiškumą. Taip 1917-aisiais įsikūrė Lietuvių krikščionių demokratų partija, Tautos pažangos partija, Demokratinė tautos laisvės santara, Lietuvos socialistų liaudininkų partija, Lietuvių katalikų tautos sąjunga ir kitos.

Steigiamasis Lietuvių Tautos Tarybos posėdis Petrograde įvyko 1917 m. kovo 13 d. Jame buvo sudarytas Laikinasis Lietuvos valdymo komitetas iš dvylikos partijų atstovų. Komitetui pavesta perimti evakuotas Lietuvos administracines ir kitas įstaigas, vokiečių okupuotų teritorijų reorganizavimą ir valdymą, rengtis pabėgėlių grąžinimui į Tėvynę, parengti Lietuvos Steigiamojo Seimo sušaukimą.

Tačiau, kitaip nei kituose Rusijos imperijos didmiesčiuose, Baku mieste lietuvių partijų nebuvo, todėl aktyvūs lietuvių veikėjai jungėsi prie vietoje veikusių centrinių partijų skyrių.

Bet kodėl V. Krėvė Baku suartėjo būtent su vietos eserais? Ar iš tiesų jis buvo bene vienintelis lietuvių inteligentas, kuris, įstojęs į eserų partijos gretas, suartėjo su kadetais, kartu siekė panašių politinių tikslų, įgyvendino šių partijų politinius idealus?

Politinė lietuvių veikla Rusijoje 1917–1918 m., realiai egzistuojantys praeities faktai ir istoriniai įvykiai rodo, kad tam tikros eserų ir kadetų idėjos Rusijos lietuviams nebuvo svetimos. Todėl, neilgam nukrypdami nuo pagrindinės temos, norėtume trumpai papasakoti apie eserų ir kadetų partijų idėjų įtaką Lietuvos inteligentams. Čia tenka prisiminti keletą įdomesnių faktų iš lietuvių eserų bei kadetų veiklos carinėje Rusijoje, o vėliau – nepriklausomoje Lietuvoje.

Rusijos eserų veikloje dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą dalyvavo vienas iš „Varpo“ steigėjų Jonas Gaidamavičius (1860–1911). Rusijos imperijos II Valstybės Dūmos kadetų frakcijai priklausė lietuvis teisininkas, būsimas pirmasis Lietuvos teisingumo ministras Petras Leonas (1864–1938). Jis rėmė kadetus, rūpinosi lietuviškų mokyklų steigimu, dalyvavo kuriant Lietuvos autonomijos projektą. P. Leonas ragino žemę Lietuvoje atiduoti nuosavybėn, nes tokia esanti lietuvio valstiečio teisinė sąmonė. Taip buvo akcentuojamas istoriškai susiformavęs Lietuvos atskirumas nuo Rusijos.

IV Dūmoje kadetų frakcijai priklausė žymus teisininkas ir politikas Martynas Yčas (1885–1941). Jis Dūmai siūlė iš naujo svarstyti jo pirmtako P. Leono parengtą Lietuvos politinės autonomijos Rusijos sudėtyje projektą.

IV Dūmoje apie lietuvių politinės autonomijos siekius kalbėjo ir kiti deputatai – trudovikų grupei priklausantis Mykolas Januškevičius (1886–1942), kuris buvo vienas Lietuvos revoliucinių socialistų liaudininkų partijos ideologų, taip pat socialistai liaudininkai Pranas Keinys ir Petras Balys.

Būtinai turime pabrėžti, kad tiek eserai, tiek kadetai nepritarė Rusijos imperijos pavergtų tautų, taigi ir lietuvių, tuometiniams laisvės siekiams. Apie 1917-ųjų gegužę Rusijos Dūmai pateiktą Lietuvos autonomijos projektą abi šios partijos nenorėjo nė girdėti. Tų pačių metų rugsėjį įvyko Rusijos imperijos tautų kongresas, kuris paragino Rusijos laikinąją Vyriausybę suteikti lietuviams ir kitoms tautoms nepriklausomybę, bet premjeras eseras Aleksandras Kerenskis (1881–1970) kreipimąsi ignoravo.

Vis dėlto eserų programoje buvo numatyta įkurti demokratinę respubliką, suteikiant sričių bei miestų ir kaimų bendruomenių autonomiją, plačiau taikant federacinius pagrindus santykiuose tarp tautų ir besąlygiškai pripažinti joms apsisprendimo teisę.

Kadetai taip pat savo programoje skelbė kultūrinę autonomiją ir galimybę vartoti įvairias kalbas. Jų programoje be kita ko sakoma, kad Rusijos imperijos pagrindinis įstatymas turi garantuoti visoms Imperijoje gyvenančioms tautoms ne tik visišką pilietinį ir politinį lygiateisiškumą, bet ir visiško kultūrinio apsisprendimo teisę. Rusų kalba turi būti centrinių įstaigų, armijos ir laivyno kalba. Kiekvienos vietovės gyventojams turi būti suteikta teisė gauti pradinį, o, esant galimybei, ir aukštesnį išsilavinimą gimtąja kalba.

Šios dviejų partijų idėjos ir siekiai turėjo dominti V. Krėvę: Lietuvai tapti federacijos subjektu buvo pažangu, nes tais laikais net pats Lietuvos vardas neegzistavo nei geografine, nei politine prasme.

Taigi matome, kad eserų ir kadetų partijose būta tam tikrų ideologinių panašumų. Nieko nuostabaus, kad ir šis veiksnys turėjo įtakos dalykiniams V. Krėvės ir M. Podšibiakino santykiams. Bet, nepaisant deklaruotų dviejų partijų tikslų ir uždavinių, 1917–1920 m. įvykiai Azerbaidžane ir partijų dalyvavimas juose įtikinamai rodo, kad abu šiuos veikėjus visų pirma siejo „vieningos ir nedalomos Rusijos“ doktrina.

Šios trumpos retrospektyvos apie Lietuvos eserus pabaigoje norėtume akcentuoti, kad jiems idėjiškai artimos buvo ir lietuvių socialistų liaudininkų politinės srovės organizacijos, veikusios 1917 m. kovo–1918 m. lapkričio mėnesiais Rusijoje, o vėliau ir Lietuvoje. Bibliografas, kultūros istorikas Albertas Ruzgas (1925–2015) yra parašęs, kad eserai iš tikrųjų buvo aktyvūs nepriklausomoje Lietuvoje. 1927 m. rudenį socialdemokratai, liaudininkai ir eserai surengė sukilimą Tauragėje, Alytuje, Kėdainiuose, Raseiniuose. 1929 m. studentai eserai Kaune įvykdė pasikėsinimą į Augustiną Voldemarą (1883–1942). Pirmosios sovietinės okupacijos metais jie laikėsi atsargiai. Tuo tarpu antruoju sovietmečiu ėjo kartu su pavergta tautos dauguma – dalyvavo rezistencinėje veikloje, buvo kalinami, žudomi, persekiojami…

O dabar įdėmiau pažvelkime į V. Krėvės bičiulio ir bendrakeleivio M. Podšibiakino asmenybę.

Tipiškas idėjinis rusų imperialistas

Figūra – vidutinė, pečiai – horizontalūs, kaklas – trumpas, plaukai – žili, akys – žydros, veidas – apskritas, kakta – aukšta, tiesi, antakiai – lenkti, nosis – didelė, plona, burna – maža, nusvirusiais kampais, lūpos – plonos, ausys – didelės, ovalinės. Toks M. Podšibiakino žodinis portretas yra 1952 m. gruodžio 29 d. Kaune KGB jam iškeltoje baudžiamojoje byloje.

Žinoma, tai tik šio veikėjo išvaizdos aprašymas. Tačiau vidinė žmogaus būsena ne visada atsispindi veide. Todėl įdomu būtų sužinoti, koks buvo politiko M. Podšibiakino vidinis pasaulis. Kokie charakterio bruožai, pažiūros ir įsitikinimai padėjo formuotis jo politiniam veidui?

Reikia pažymėti, kad M. Podšibiakinas tuometiniame Baku buvo žinoma figūra. Jis garsėjo kaip vienas labiausiai išsilavinusių to meto juristų. 1906–1920 m., būdamas Baku kadetų politiniu lyderiu, išreiškė didžiosios dalies Azerbai-džano rusų elito ir taip pat kadetų partijos vado Pavelo Miliukovo (1859–1943) atstovaujamos Rusijos liberaliosios monarchinės buržuazijos bei dvarininkijos imperinės idėjos pasekėjų nuotaikas.

To meto Baku rusakalbiams M. Podšibiakinas darė nemenką įtaką. Jo kaip aktyvaus lyderio įvaizdį publikos akyse suformavo iniciatyvumas bei realūs veiksmai. Bet ne mažiau lėmė jo kalbos apie politinę padėtį Rusijos imperijoje, tolimesnių politinių procesų prognozės, analitinės išvados apie socialines permainas ir perspektyvas. Jo siūlomi sprendimų projektai buvo įspūdingi, publika juos priėmė entuziastingai.

M. Podšibiakinas pasižymėjo puikiu loginiu ir politiniu mąstymu. Buvo apdovanotas charizmatiniais asmenybės bruožais – gebėjo paveikti ir įtikinti, suburti aplink save bendraminčius, atkreipti į save tūkstančių žmonių dėmesį ir efektyviai paveikti rinkėjus. Jo ryžtas ir iškalbingumas 1917–1918 m., susitikimų su Baku rinkėjais metu, sukeldavo didelį jausmų pakilimą ir dvasinį polėkį. Tai ir lėmė jo populiarumą, jo asmenybės, kaip politinio lyderio, nepakeičiamo publikos akyse, formavimąsi.

Be to, jam buvo būdingi būtini politiko bruožai: valia ir mokėjimas siekti užsibrėžto tikslo, ištikimybė nacionalinėms idėjoms, sugebėjimas savo interesus paaukoti bendriems rusų tikslams.

M. Podšibiakinas visada turėjo savo nuomonę apie Rusijos valstybinę santvarką, visuomenę ir įstatymus. Jis, jei galima taip pasakyti, buvo tipiškas idėjinis rusų imperialistas ir didžiavalstybininkas, aršus stiprios ir galingos rusų valstybės šalininkas – nesvarbu, ar ją valdytų Romanovų dinastija, ar Denikinas, ar bolševikai. Jam rūpėjo tik viena – kad būtų išsaugotos didelės erdvės, galingos imperijos valstybinės sienos, didžioji rusų kultūra, rusų stačiatikių bažnyčia, žodžiu, ilgaamžė rusų tautos didybė. Jo misija visada buvo tokia: tiek cariniu, tiek baltagvardiečių, tiek bolševikų, tiek tarybiniu laikotarpiu. Rusijos valstybei „keičiant odą“, M. Podšibiakinas nesikeitė: jo politinis veidas išlikdavo toks pat, charakteris neįgaudavo prisitaikančio prie naujos aplinkos chameleono bruožų.

Galima daryti išvadą, kad iš tuometinio Azerbaidžano rusų inteligentijos elito M. Podšibiakinas buvo vienas tinkamiausių lyderių, kaip nuoširdžiai atsidavęs savo tautos sūnus, nuosekliai ginantis savo tautos ir savo šalies – Rusijos imperijos interesus.

Vėliau šis politikas buvo ilgam užmirštas. Apie M. Podšibiakiną šiek tiek užsimenama sovietinio Azerbaidžano istoriografijoje, tačiau be jokio platesnio konteksto ir paaiškinimų. 1973 m. Azerbaidžano TSR Mokslų akademijos išleistos „Azerbaidžano istorijos“ 3-iajame tome, kalbant apie „kovą už socialistinės revoliucijos plėtrą Azerbaidžane 1917–1918 metais“, rašoma, kad „sovietų valdžios pozicijų stiprėjimas Baku mieste kėlė nerimą kontrrevoliucionieriams. 1917 m. gruodžio 15 d. Baku Dūma susirinko į skubų posėdį, Dūmos nariai <…> pareiškė ryžtingą protestą prieš Karinio revoliucinio ir Baku miesto Tarybos vykdomojo komiteto veiksmus, <…> taip pat vėl iškėlė klausimą dėl valdžios. <…>. Miesto valdžios vadovas kadetas [Piotras] Iliuškinas, Podši-biakinas ir kiti pareiškė, kad valdžia turi priklausyti miesto Dūmai… Su kitomis buržuazinėmis organizacijomis jie iškėlė idėją sudaryti koalicinę vyriausybę“.

Norėtume pirmą kartą pateikti vieną svarbų faktą, kad šiame audringame Dūmos posėdyje dalyvavo ir Dūmos narys V. Krėvė. Tačiau jis buvo ne tik eilinis narys, bet ir Dūmos sekretorius (apie tai skelbė ir tuometinė Azerbaidžano spauda: laikraštis „Kaspij“, 1917 m. gruodžio 21 d., Nr. 268). Dūmos eserų frakcijai priklausantis V. Krėvė, kartu su kitų centro dešiniųjų politinių jėgų atstovais, užėmė antibolševikinę poziciją ir priešinosi Karinio revoliucinio komiteto tikslams bei prievartos veiksmams įtvirtinti savo valdžią Baku mieste.

Tarpukario Lietuvoje M. Podšibiakinas (jis taip pat ir Mykolas Banevičius) daugiau buvo žinomas kaip Imperatoriškojo Sankt Peterburgo universiteto absolventas, slavistas, literatūros tyrinėtojas, pedagogas, Kauno universiteto rusų kalbos ir literatūros dėstytojas. Anais laikais apie jį skelbė lietuviški žinynai ir enciklopedijos. Kaip politiką Lietuvoje jį tada žinojo tik nedidelis žmonių ratas. Ir šiandien Lietuvoje M. Podšibiakinas prisimenamas kaip mokytojas ir rusų literatūros tyrinėtojas, šiek tiek rašęs ir apie V. Krėvės kūrybą.

Sovietiniais metais ir atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, lietuvių bei kiti autoriai – profesorius Vladas Žukas, profesorius Albertas Zalatorius, profesorė Asija Kovtun, rašytojai ir publicistai – Jokūbas Skliutauskas, Vytautas Vanagas, Aleksandra Matekūnaitė yra parašę su M. Podšibiakinu susijusių straipsnių, pakartodami jo biografijos faktus ir tik užsimindami apie jo ryšius su V. Krėve.

Deja, daugelyje šių publikacijų yra nemažai biografinių netikslumų ar su faktais ir pirminiais šaltiniais nesuderinamų išvadų bei apibendrinimų. Tad, nors ir nekeldami sau tikslo polemizuoti su šiais autoriais, kai kuriuos netikslumus, kiek leidžia šio straipsnio tyrimo tikslai, uždaviniai bei apimtis, vis dėlto pamėginsime pataisyti.

Taigi politinį M. Podšibiakino portretą bendrais štrichais jau pamėginome nupiešti. O dabar pažiūrėkime, koks šis žmogus iš tikrųjų buvo gyvenime ir peržvelkime jo biografijos faktus.

Į politiką – dėl pinigų?

Kai kurių lietuvių autorių tekstuose nurodoma, kad M. Podšibiakinas kilęs nuo Volgos, netoli Astrachanės, gimęs 1883 m. lapkričio 20 d. Caricino gubernijoje, Vodianoje kaime.

Tačiau pats M. Podšibiakinas savo ranka rašytoje autobiografijoje tvirtina gimęs 1884 metais Baku, čia gyvenęs A. Gorčakovo (dabar – H. Z. Tagijevo) gatvėje, 17 name. Tie patys duomenys apie jo gimimo datą (1884 m. rugsėjo 29 d.) pateikiami ir 1934 m. Kauno „Lietuviškojoje“ ir 1954 m. Bostone išleistoje enciklopedijoje.

1902-aisiais M. Podšibiakinas baigė gimnaziją ir po metų įstojo į Sankt Peterburgo kalnakasybos institutą. Baigęs mokslus jis ketino grįžti į gimtąjį Baku ir įsidarbinti inžinieriumi naftos verslovėje. Deja, prasidėjus studentų bruzdėjimams, 1904-aisiais institutas buvo neribotam laikui uždarytas. Tad mokslus M. Podšibiakinas galėjo tęsti tik po poros metų, tačiau nebe Kalnakasybos institute, o Peterburgo universiteto Teisės fakultete.

Būtent čia jaunuolis pirmą kartą susidūrė su politika: 1905 m. įstojo į kadetų partiją. Kas lėmė tokį pasirinkimą, galima nujausti. Po kelių dešimtmečių – 1953 m. sausio 6 d. duodamas parodymus Lietuvos TSR KGB iškeltoje baudžiamojoje byloje, jis tvirtino kitokio sprendimo ir negalėjęs priimti, nes mokytis į Peterburgą atvykęs už kadetams prijaučiančios Naftos pramonininkų suvažiavimo Tarybos lėšas, o vėliau mokęsis už Baku Dūmos skirtą stipendiją: „Buvau priklausomas nuo Baku gyvenančių pasiturinčių asmenų. 1903 metais mane, kaip labai gerai baigusį gimnaziją, nusiuntė mokytis į Peterburgo Kalnakasybos institutą, kuriame aš gaudavau Naftos pramonininkų suvažiavimo Tarybos skirtą stipendiją. Vėliau, būdamas Teisės fakulteto studentas Peterburge, gaudavau stipendiją iš Baku miesto Dūmos. Be to, politiniuose reikaluose tuo metu nesusigaudžiau. Aš supratau, kad kadetų partijos programa nebuvo nukreipta prieš egzistuojantį režimą, tačiau joje buvo kai kurių progresyvių dalykų.“

Po kurio laiko – 1954 m. rugpjūtį, jau skųsdamas Lietuvos TSR Aukščiausiajam teismui Kauno srities teismo nuosprendį, M. Podšibiakinas nurodys ir kitus prisijungimo prie kadetų partijos motyvus: „Įstojau į kadetų partiją pirmiausia todėl, kad tuometinės Rusijos visuomenės politinės savimonės lygis buvo labai žemas, antra, aš buvau pernelyg jaunas, kad kaip reikiant susigaudyčiau to meto politinėse srovėse ir partijose, trečia – kadetų partijai priklausė visa progresyvi profesūra, kas man, jaunam studentui, turėjo didelę reikšmę.“ Be to, teismo posėdyje M. Podšibiakinas įtikinėjo, kad kadetai buvo ne buržuazinė, o liaudies laisvės partija. Vienas iš teisiamojo argumentų buvo kadetų kova už aštuonių valandų darbo dieną…

Peterburgo universitete kadetas M. Podšibiakinas dažnai rasdavo bendrą kalbą su eserais. Tai liudija kad ir toks Policijos departamento Peterburgo apsaugos skyriaus („Ochrankos“) 1910 m. kovo 5 d. pranešimas Rusijos imperijos vidaus reikalų ministrui Nr. 3535, kuriame rašoma, kad 1910 m. kovo 5 d. „socialistų revoliucionierių frakcijai“ priklausančio studento Viktoro Ivančenkos iniciatyva universiteto aktų salėje surengta studentų sueiga, kurioje dalyvavo ir pasisakė M. Podšibiakinas.

Taigi kadetas M. Podšibiakinas jau tuomet nesibodėjo dalyvauti eserų akcijose. Vėlesni įvykiai rodo, kad jo paties sąmonėje būta ir eseriško segmento – jam nebuvo svetimos tokios sąvokos kaip šnipinėjimas, diversijos ir perversmas, taip pat politinių priešininkų slopinimo politika, palaikoma smurto ir prievartos priemonėmis.

1910-aisiais baigęs universitetą, M. Podšibiakinas grįžo į gimtąjį miestą, kur dirbo juriskonsultu įvairiose naftos kompanijose. Tuo pat metu jis ėmė reikštis ir kaip aktyvus kadetų partijos Baku skyriaus narys. Jis ne tik priklausė iš septynių asmenų sudarytam partijos komitetui, bet su kadetų sąrašu ne kartą buvo išrinktas į miesto Dūmą.

Greta veiklos kadetų partijoje politikas įsijungė į 1918 m. Baku įsteigto ultrašovinistinio Rusų nacionalinio komiteto (vėliau – Tarybos) darbą. 1919–1920 m. jis buvo šio Komiteto pirmininkas.

Apie tai, ko siekė Rusų nacionalinis komitetas, galima spręsti kad ir iš tokių M. Podšibiakino parodymų, kuriuos jis 1953 m. sausio 9 d. Lietuvoje davė sovietinio saugumo tardytojui: „1917 metų pradžioje dalis azerbaidžaniečių siekė atsiskirti nuo Rusijos ir prisijungti prie Turkijos. Rusijai toks atsiskyrimas buvo nenaudingas. Kadetų partija dėl šios priežasties Azerbaidžano atsiskyrimą nuo Rusijos taip pat laikė netikslingu. Tuo metu ir buvo įkurtas „Rusų nacionalinis komitetas“ [faktiškai kadetų partijos filialas, – M. G.]. Jo užduotis buvo kartu su kadetais ginti gyvybinius Rusijos interesus Azerbaidžane.“

Kaip matome, tiek patys kadetai, tiek jų dominuojamas Baku Rusų nacionalinis komitetas vienareikšmiškai siekė išlaikyti Azerbaidžaną Rusijos sudėtyje. Tuo tarpu 1917-aisiais tiek Rusijoje, tiek Azerbaidžane prasidėjo nauji sukrėtimai.

Dviejų revoliucijų akivaizdoje

Pirmasis toks sukrėtimas buvo 1917-ųjų Vasario revoliucija, padariusi galą Rusijos monarchijai. Tiek M. Podšibiakino kadetai, tiek V. Krėvės eserai žinią apie permainas sutiko palankiai. 1953 m. Kaune KGB tardytojams pateiktoje autobiografijoje M. Podšibiakinas tvirtina, kad monarchija Rusijoje buvo jau atgyvenusi ir kad jie, kadetai, rėmė bei sveikino naują erą, į kurią įžengė milžiniška imperija.

Kita vertus, buvęs kadetų veikėjas pripažino, jog tais visuotinio pakrikimo laikais kadetų įtaka Baku buvusi ribota: darbininkų kvartaluose jie buvo svetimi, totoriai [taip buvo vadinami azerbaidžaniečiai, – M. G.], laikantys save tikraisiais Azerbaidžano šeimininkais, kratėsi visų rusiškų reikalų ir vienijosi pagal tautinį požymį. Todėl kadetams teko glaudžiai bendradarbiauti su kitomis partijomis.

Taigi kadetai ir eserai drauge su menševikais, dešiniaisiais socialdemokratais ir kitomis jėgomis nuo 1917-ųjų kovo 6 d. iki metų pabaigos iš esmės valdė Azerbaidžaną – jie dominavo ir darbininkų tarybose, ir kitose struktūrose, kurių viršūnė buvo Baku miesto Visuomeninių organizacijų vykdomasis komitetas (vienu pirmųjų smuikų šiame komitete grojo Naftos pramonininkų sąjunga).

Čia norėtume atkreipti dėmesį, kad ir V. Krėvė buvo šio Baku miestą valdžiusio komiteto narys. Šis faktas nurodytas ir jo visuomeninės bei politinės veiklos biografijoje, 1921 m. Kaune išleistame „Lietuvos albume“: „<…> jis 1917–1918 m. iki bolševikų sukilimo buvo Baku miesto Tarybos narys ir jos sekretorius. Pirmiau buvo taip pat narys „Visuomeninės organizacijų tarybos“, kuri ėjo miesto Tarybos pareigas senajai miesto Dūmai išsiskirsčius.“

Visai kitaip minėtos partijos vertino bolševikų įvykdytą 1917-ųjų Spalio perversmą. Tiek kadetai, tiek V. Krėvės eserai, tiek menševikai ir kai kurios kitos partijos stojo į aršią konfrontaciją su bolševikais, tuo metu Baku mieste likvidavusiais Visuomeninių organizacijų vykdomąjį komitetą ir vietoj jo įsteigusiais Karinį revoliucinį komitetą. Vienas iš aktyviausių kovotojų prieš bolševikų mėginimus įsitvirtinti Azerbaidžane buvo M. Podšibiakinas. Jo baudžiamosios bylos medžiagoje yra 1952-aisiais Azerbaidžano TSR Valstybinio istorinio archyvo išduota pažyma, kurioje rašoma:

„1917 m. gruodžio 15/28 d. susikūrus Baku Kariniam revoliuciniam komitetui, neeiliniame miesto Dūmos posėdyje miesto galva [Piotras Iliuškinas, – M. G.] pareikalavo mieste visą valdžią perduoti miesto Dūmai. Kontrrevoliucinės kadetų partijos vardu kalbėjęs Podšibiakinas <…> šiame posėdyje pareiškė protestą prieš Karinio revoliucinio komiteto sudarymą.“

Ten pat rasime ir TSRS Vidaus reikalų ministerijos Vyriausiosios archyvų valdybos 1952 m. lapkričio 18 d. išduotą pažymą su citata iš Rusijos kadetų partijos Centro Komiteto savaitinio žurnalo „Vestnik partii narodnoj svobody“, 1917-ųjų gruodžio 14 d. numerio: „Didelį pasisekimą turėjo [Baku] 1-osios vyrų gimnazijos salėje surengtas mitingas, kuriame pranešimą „Rusų revoliucijos likimas“ perskaitė M. F. Podšibiakinas.“

Galutinai įsitvirtinti Azerbaidžane bolševikams 1917–1918 m. nepavyko: savo planus jiems teko atidėti iki 1920 m. balandžio.

Azerbaidžano nepriklausomybės duobkasys

Subyrėjus vadinamajai Užkaukazės federacijai, 1918 m. gegužės 28 d. buvo paskelbta nepriklausoma Azerbaidžano Demokratinė Respublika, kurioje prie valdžios vairo stojo azerbaidžaniečių tautinė partija „Musavat“. Tai buvo pirmoji Respublika visuose musulmoniškuose Rytuose. Tuomet Azerbaidžanas pradėjo sunkią kovą dėl nepriklausomybės įtvirtinimo.

Ano meto politinis gyvenimas Azerbaidžane buvo labai permainingas, situacija neaiški, tad niekas negalėjo būti tikras dėl ateities. Didelę įtaką šalies politiniam gyvenimui turėjo didžiosios valstybės: Rusija, Anglija, JAV, Vokietija, Turkija. Kiekvienos iš jų skirtingi geopolitiniai interesai kirtosi naftos citadelėje Baku. Tad įvykiai čia rutuliojosi žaibiškai ir sunkiai prognozuojamai, nelyginant kaleidoskope. Viskas galėjo pasikeisti net ne per savaitę, o per dieną ar kelias valandas. Todėl Baku veikusioms politinėms partijoms ir kitoms organizacijoms buvo labai svarbu perprasti nuolat besikeičiančią situaciją ir žaibiškai priimti teisingus sprendimus. Štai tuomet, kaip rodo susirašinėjimas, V. Krėvei M. Podšibiakinas ir jo kadetų partija tapo savotišku navigatoriumi audringoje to meto politikos jūroje. Nuo tada du veikėjai tapo išties neatskiriami.

1918-aisiais nepriklausomas Azerbaidžanas nuo pirmų dienų susilaukė daug priešų. Kadetai, dašnakai, menševikai, eserai veikė prieš azerbaidžaniečių tautos siekius ir interesus. Maža to, Rusijos pietuose žūtbūtinėje kovoje su bolševikais susikibęs baltagvardiečių generolas Antonas Denikinas (1872–1947) ir jo sąjungininkai Antantėje taip pat turėjo Azerbaidžane savų interesų ir nepriklausomos valstybės atsiradimas čia jų anaiptol nežavėjo.

Visa tai labai gerai iliustruoja paties A. Denikino memuarai: „Svarbiausia, o greičiau vienintelė kovos Kaukaze priežastis buvo vieningos Rusijos ir naujų Kaukazo valstybių nepriklausomybės idėjų susidūrimas, visa kita buvo tik smulkūs, reikšmingi ar nereikšmingi pretekstai…“ Tiesa, A. Denikinas buvo linkęs kurį laiką toleruoti nepriklausomą Azerbaidžaną. 1919 m. atvykęs derėtis su šalies Vyriausybe jo atstovas pulkininkas Borisas Lazarevas (1882-?) pareiškė: „Mes laikome Azerbaidžaną Rusijos dalimi. Tik iki tol, kol Rusijoje bus atkurta aukščiausia valdžia, mes ketiname leisti egzistuoti nepriklausomai Azerbaidžano valstybei.“

1918 m. birželio 16 d. Azerbaidžano vyriausybė, persikėlusi iš Tifliso į Jelizavetpolį (dabar Giandža), nuosekliai ir energingai tęsė nepriklausomos valstybės kūrimą. Tuomet Baku miesto Tarybos menševikų, eserų ir dašnakų blokas pradėjo agituoti, kad į Baku būtų įvesti generolo Lionelio Denstervillio (1865–1946) vadovaujamo britų ekspedicinio korpuso daliniai, kurie buvo dislokuoti už Kaspijos. Tų pačių metų lapkričio 17-ąją į Baku įžengė penki tūkstančiai anglų karių, o jiems vadovaujantis generolas Williamas Thomsonas (1877–1963) iš karto pasiskelbė miesto kariniu gubernatoriumi.

Tos pačios dienos vakare Baku Rusų nacionalinės tarybos nariai, kadetai M. Podšibiakinas, Jakovas Smirnovas, Borisas Baikovas (1889–1967) ir Aleksandras Leontovičius, pasiprašė generolo audiencijos ir ten prisistatė jam kaip tikrieji Baku šeimininkai. Kadetai savo ir Baku Armėnų nacionalinės tarybos vardu atsisakė dalyvauti numatomoje Azerbaidžano koalicinėje Vyriausybėje. Jie generolui tiesiai šviesiai pasakė: „Rusija – vieninga ir nedaloma, Azerbaidžanas buvo ir liks jos sudėtine dalimi.“

Tačiau anglų generolui gubernatoriui pakako kelių dienų susipažinti su politine padėtimi Baku, kad jis atmestų kadetų prasimanymus apie tai, jog nepriklausomas Azerbaidžanas – tai tik kelių šimtų politinių avantiūristų fantazijos vaisius.

Nesilaikydami įvykių chronologijos norėtume atkreipti dėmesį, kad vėliau, 1954-aisiais, rašydamas skundą Lietuvos TSR Aukščiausiajam teismui, M. Podšibiakinas tvirtins, kad rusakalbius Baku miesto Tarybos narius išsikvietė pats generolas gubernatorius W. Thomsonas. Ir jis nurodo, jog britų generolas pranešė jiems apie Azerbaidžano Vyriausybės formavimą ir patarė pamiršti apie bet kokią rusišką Vyriausybę. „Mes išklausėme šią deklaraciją ir išsiskirstėme“, – rašoma dokumente. Kodėl M. Podšibiakinas šiame skunde rašė netiesą, nesunku suprasti – taip jis norėjo parodyti, kad jam inkriminuojami santykiai su Azerbaidžaną 1918-aisiais okupavusia Anglijos karine valdžia vyko ne jo noru ir ne jo iniciatyva.

Toliau pateiksime dar dviejų svarbių dokumentų santrauką, atspindinčią Baku kadetų ir eserų požiūrį į Azerbaidžano nepriklausomybę.

Kai vėlų 1918-ųjų rudenį Azerbaidžano Vyriausybė pasiūlė įvairioms politinėms partijoms, tautinėms bendrijoms ir nacionaliniams komitetams deleguoti savo atstovus į gruodžio 7-ąją pradėjusį posėdžiauti Parlamentą, į kvietimą atsiliepė vokiečių, žydų, lenkų, armėnų atstovai. Tuo tarpu kadetų diriguojamas Baku Rusų nacionalinis komitetas dalyvauti Parlamento veikloje kategoriškai atsisakė. 1918-ųjų gruodžio 1 d. rašte nepriklausomo Azerbaidžano Respublikos Ministrui Pirmininkui Fatali Chan Chojskiui (1875–1920) Rusų nacionalinis komitetas pareiškė: „Pripažindamas, kad šiuo metu ir iki pat Visos Rusijos Steigiamojo susirinkimo sušaukimo vietos įstatymų leidžiamosios valdžios organų kūrimas yra nesavalaikis, Rusų nacionalinis komitetas nemato galimybės deleguoti savo atstovų į Azerbaidžano Parlamentą. Remiantis tuo, Komitetas turi garbės pareikšti Jums, p. Pirmininke, kad naujai steigiamos įstaigos veikloje Komitetas dalyvauti negali ir todėl siųsti savo delegatų į Azerbaidžano Nacionalinį Parlamentą negali.“ Šį raštą pasirašė M. Podšibiakinas.

O dabar palyginkime šį atsakymą su eserų partijos Baku komiteto tuometinio pirmininko ir V. Krėvės bičiulio Levo Umanskio laišku Azerbaidžano Parlamento pirmojo posėdžio delegatams:

„Mes pripažįstame Azerbaidžano nepriklausomybę kaip įvykusį faktą. Mūsų partija pirmoji Rusijoje iškėlė tautų apsisprendimo klausimą. Todėl <…> mūsų partija sveikina <…> apsisprendimą. Šiuo konkrečiu atveju <…> mes manome, kad tautų federacija – paramos kovai už darbininkų ir valstiečių valdžią Užkaukazėje garantas. Mes įsivaizduojame laisvą federacinę Kaukazo sąjungą su federacine darbininkų ir valstiečių Rusija.“

A. Denikino rezidentas

Vis dėlto Baku mieste okupacinė anglų valdžia vėliau mėgino ignoruoti 1918 m. gegužės pabaigoje nepriklausomybę paskelbusio Azerbaidžano Vyriausybę. Tai nesunku suprasti: britai šiame naftos turtingame krašte turėjo savo interesų, be to, nuogąstaudami, kad čia gali įsitvirtinti bolševikai, jie rėmė ir baltagvardiečių generolo A. Denikino siekį sugrąžinti Azerbaidžaną į Rusijos imperijos glėbį. Kaip vėliau įsitikinsime, tokius planus aktyviai palaikė ir M. Podši-biakino kadetai.

Įgyvendinant baltagvardiečių siekį Kaukaze – žūtbūt nepaleisti Azerbaidžano iš Rusijos glėbio – A. Denikino karinei vadovybei ir Pietuose reikėjo turėti patikimų, patyrusių kovotojų. Vienas iš tokių veikėjų ir buvo M. Podšibiakinas, 1919-aisiais tapęs antibolševikinės organizacijos – Visos Rusijos nacionalinio centro (VRNC) Baku skyriaus pirmininku.

Daug Nacionalinio centro narių priklausė kadetų partijai. Ši organizacija rėmė baltagvardiečių karinę vadovybę visur, kur vyko ginkluotos kovos su bolševikais, rengė Maskvoje ginkluotą sukilimą. Bolševikinės Rusijos ČK negailestingai kovojo prieš VRNC ir juos naikindavo kaip baltagvardiečių informatorius, šnipus, ryšininkus, tiekėjus.

1918 m. vasarą Maskvos skyriaus Nacionalinio centro lyderiai iš bolševikų valdomo miesto persikėlė į Jekaterinodarą (nuo 1920 m. – Krasnodaras), kur veikė generolo A. Denikino armijos štabas. Čia VRNC nariai įsiliejo į vadinamąjį Ypatingąjį pasitarimą prie Pietų Rusijos vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų vado. Į šią kompaniją veržėsi ir M. Podšibiakinas. Dokumentai liudija, jog 1919 m. balandžio 27 d. įvykusiame VRNC visuotiniame susirinkime pirmininkavęs buvęs caro vyriausybės prekybos ir pramonės ministras Michailas Fiodorovas (1858–1949) informavo, kad jau įsteigtas VRNC Baku skyrius, kurio pirmininku išrinktas M. F. Podšibiakinas, o nariais – vietos visuomenės veikėjai, mokslo, pramonės ir prekybos atstovai, ir prašė pripažinti šio fakto teisėtumą. Ministras pridūrė, kad „VRNC kuopelės įkūrimas tolimame Rusijos pakraštyje turi didelės reikšmės“, pabrėžė „būtinybę palaikyti su ja kuo glaudesnius ryšius“.

Taigi bent jau nuo 1919 m. pavasario M. Podšibiakinas veikė kaip oficialus A. Denikino rezidentas Baku. Per jį į miestą buvo perduodamos direktyvos, siunčiami reikalingi kadrai, materialinės vertybės ir piniginės lėšos. Tuo pat metu iš Azerbaidžano jūros keliu buvo siunčiami laivai su degalais ir Antantės per britų ekspedicinį korpusą Irane tiekiami ginklai.

Siekdami paversti Azerbaidžaną savo įtakos zona, baltagvardiečiai ėmė aktyviai naudotis ten gyvenančiais rusais. Ypač tai pasakytina apie Baku ir šalies pietryčiuose nusidriekusį Mugano regioną, kur veikė M. Podšibiakino vadovaujamas Baku Rusų nacionalinio komiteto skyrius – Mažoji rusų nacionalinė taryba.

Palaikydamas nuolatinį ryšį su prie Pietų Rusijos ginkluotųjų pajėgų vyriausiojo vado veikusiu Ypatinguoju pasitarimu, M. Podšibiakinas buvo labai gerai informuotas žmogus. Svarbios žinios neabejotinai pasiekdavo ir V. Krėvės ausis. Tą galima aiškiai suprasti iš jo apybraižos „Bolševikai“.

(Bus daugiau)

Mahiras Gamzajevas. Vinco Krėvės sugrįžimai iš Baku ir jo „Nusiminimo aidai“

2020 m. Nr. 2 / Apie tai, kad pirmąjį mums žinomą laišką Tėvynėn V. Krėvei pavyko nusiųsti ne anksčiau kaip 1919 m. viduryje, galima spręsti iš jo turinio. Kalbėdamas apie grįžimą, V. Krėvė mini Lietuvos konsulato Baku atidarymą…

Mahiras Gamzajevas. Vinco Krėvės sugrįžimai iš Baku ir jo „Nusiminimo aidai“

2020 m. Nr. 1 / Tuometinė Lietuvos padėtis – sienų ir sostinės nebuvimas, vokiečių viešpatavimas ir svetimo valdovo kvietimas galėjo simboliškai atsispindėti 1918 metais parašytame V. Krėvės ciklo „Iš šios gadynės jausmų“ kūrinyje „Rūmų griuvėsiai“.

Mahiras Gamzajevas. Vinco Krėvės sugrįžimai iš Baku ir jo „Nusiminimo aidai“

2019 m. Nr. 12 / V. Krėvė savomis akimis viso to nebematė – vėlyvą 1918-ųjų pavasarį iš Baku jis išvyko į Lietuvą. Gimtinėn rašytojas grįžo su Lietuvos Tarybos įgaliotinio išduotu, bet vokiečių Oberosto patvirtintu asmens paliudijimu Nr. 1672…

Mahiras Gamzajevas. Vinco Krėvės sugrįžimai iš Baku ir jo „nusiminimo aidai“ (I dalis)

2019 m. Nr. 11 / Štai ji – didžiavyrių ir milžinkapių Lietuva, kuri susigrąžins didingą savo praeitį, prarastą per ilgus svetimųjų priespaudos metus. V. Krėvė svaigsta nuo vilčių ir svajonių, o širdyje auga ryžtas kuo greičiau įsitraukti į šalies kūrimo darbą…

Elčin Huseinbeili. Saulė spigina į akis

2013 m. Nr. 4 / Iš azerbaidžaniečių k. vertė Halina Kobeckaitė ir Mahiras Gamzajevas / Elčinas Huseinbeilis – šiuolaikinis azerbaidžaniečių rašytojas. Gimė 1961 gruodžio 23 d. Džabrailo rajone (Azerbaidžanas)…

Pranas Visvydas. Vincas Krėvė pabūgo filmavimo

2012 m. Nr. 12 / Tai buvo vienas iš ilgesnių laiškų Vladui. Mylėjo jis ir gerbė savo gimnazijos klasės draugus kaip retas kitas. Esu tikras, jei tada 1951 metais Vincas Krėvė būtų paskaitęs Jono Meko lyriškas „Semeniškių idiles“…

Regimantas Tamošaitis. Meninės vaizduotės trajektorijos

2012 m. Nr. 12 / Vincui Krėvei – 130 / Vincas Krėvė-Mickevičius savo raštais kūrė romantinę Lietuvos legendą, kurią siekė paversti politine, kultūrine ir dvasine Lietuvos realybe. Jo meninės vizijos XX a. pradžioje teikė stiprių…

Mahir Gamzajev. Žvilgsnis iš Baku

2012 m. Nr. 12 / Daugiau kaip prieš šimtą metų, 1909 m. birželio 4 d., Kijevo Šv. Vladimiro imperatoriškojo universiteto absolventas Vikentij Iosifovič Mickevič, tikėdamasis gauti rusų kalbos ir literatūros mokytojo pareigas…

Viktorija Daujotytė. Vinco Krėvės universalijos

2012 m. Nr. 12 / 130 metų Vincui Krėvei-Mickevičiui, vienam iš lietuvių literatūros didžiųjų, universalistų, siekusių aprėpti žmogaus pasaulį ne tik prigimtiniais, bet ir kitų kultūrų parametrais. Sukaktis liko didžiojo Maironio jubiliejaus šešėlyje…

Vladas Turčinavičius. Vincas Krėvė politikos liūne (1920–1926)

2012 m. Nr. 7 / Vincas Krėvė-Mickevičius lietuvių literatūroje reiškėsi kaip fenomenalus kūrėjas. Jis pirmasis sukūrė raiškius herojiškus, atgimstančią tautą žavinčius personažus Šarūną, Skirgailą ir kitus. Gerai pažinęs Oriento kultūras…

Zigmas Toliušis. Vincas Krėvė. Medžiaga biografijai (Pabaiga)

2008 m. Nr. 4 / Antroje dvidešimtųjų metų pusėje į Krėvės asmeninį gyvenimą įeina nauja asmenybė. Krėvė susidraugavo su moterim, kuri nors ir neatliko jo gyvenimui žymesnio vaidmens, bet kurios vis dėlto negalima nepaminėti…

Donata Mitaitė. Vienintelio miesto sujungti

2017 m. Nr. 8–9

Judita Vaičiūnaitė (1937.VII.12–2001.II.11) ir Tomas Venclova (g. 1937.IX.11) kartu su Vytautu P. Blože, Sigitu Geda, Jonu Juškaičiu, Marcelijum Martinaičiu kritikų laikomi XX a. 7-ojo dešimtmečio lietuvių poezijos reformatoriais, jaunystės eilėraščiuose Vilnių yra pavadinę vieninteliu miestu, nors jie abu gimė ir ankstyvąją vaikystę praleido ne jame. J. Vaičiūnaitė – kaunietė, į Vilnių atvažiavusi tada, kai atėjo studijų universitete laikas. T. Venclova gimė Klaipėdoje, kurį laiką irgi gyveno Kaune, o į Vilnių su tėvais atsikėlė 1946 metų pabaigoje, kiek anksčiau nei J. Vaičiūnaitė. Vidurinę mokyklą jis baigė jau Vilniuje. T. Venclova prisimena atsitiktinį, dar vaikišką savo ir seserų Dalios bei Juditos Vaičiūnaičių susitikimą traukinyje, tačiau esminis bendravimas ir kalbos apie poeziją prasidėjo Vilniaus universitete, kur abu poetai mokėsi viename kurse. Juos ir Aušrą Sluckaitę „ideologiškai teisingo“ mąstymo studentai pravardžiavo „buržuaziniais inteligentais“, turbūt tarp bendramokslių jie akivaizdžiai išsiskyrė iš savo šeimų atsineštu mąstymu, bendruoju išsilavinimu ir kultūra. Kai J. Vaičiūnaitė pradėjo periodikoje spausdinti eilėraščius, T. Venclova parašė straipsnį rankraštiniame studentų žurnaliuke „Atžalynas“, kuriame kritiškai įvertino jos kūrybą. Jaunos poetės reakcija buvusi rami, matyt, kritikuota geranoriškai, suprantant, kad poezija gali būti įvairi. T. Venclovos teigimu, jiems su J. Vaičiūnaite visada patikdavo „gerokai skirtingi dalykai ir literatūroje, ir muzikoje, ir tapyboje“¹. Universitetą jie baigė ne kartu, nes trečiame kurse T. Venclova išėjo akademinių atostogų ir jo studijų laikas metais prasitęsė.

Pirmieji ankstyvojoje jaunystėje matyti Vilniaus vaizdai, teisingiau, tai, ką poetai, jau subrendę būdami, iš savo atminties atsirinko ir užfiksavo, panašūs: vaikščiota bent iš dalies sutampančiais maršrutais, tačiau apie juos pasakojama skirtingai. T. Venclova rašo: „Visas žydų getas (ir Vokiečių gatvė, nedelsiant pervadinta Muziejaus gatve) buvo fantastiška negyva erdvė <…>. Senosios sinagogos sienos dar stūksojo, bet jas tuojau pat nugriovė. Griovė ir įvairius kitus daiktus, ne visai atitinkančius naująją tvarką. <…> Mano mokykla, buvusi jėzuitų gimnazija, stovėjo tos gatvės gale, tarytum sala tarp griuvėsių. <…> Jau pirmąją mokslo metų dieną grįždamas namo paklydau griuvėsiuose, ir tas varginantis bejėgiškas klaidžiojimas ieškant namų, trukęs bent keturias valandas (negalėjau pasiklausti kelio, nes žmonių mačiau mažai, be to, niekas nekalbėjo lietuviškai), virto man tarsi privačiu simboliu“². J. Vaičiūnaitės pokario Vilnius kur kas konkretesnis ir detalesnis, koks jis yra ir jos eilėraščiuose: „Pirmasis gyvas Vilniaus paveikslas man buvo Šventos Kotrynos bažnyčios šventorius. Žaliuojantis saulėtas skveras, įrėmintas pajuodusiais griuvėsiais. Žinojau, nors buvau dar vaikas, kad kažkur čia pat, gal „Europos“ viešbučio griuvėsiuose Vokiečių gatvės kampe, pasikorė ar buvo nužudytas kompozitorius, dirigentas, fleitininkas Juozas Pakalnis <…>. Buvo 1948 metų vasara. Mamos atsiųsta svečiavausi pas savo dėdę kunigą Juozą Vaičiūną, Vilniaus Dominikonų bažnyčios kleboną. Todėl ir gyvenau čia pat, buvusiame vienuolyne. <…> Pro langą kitoj siauros Dominikonų gatvės pusėj mačiau tik sugriauto apdegusio namo griaučius tuščiom langų kiaurymėm su ant stogo augančiais krūmais ir plonyčiais kreivais medeliais. Čia pat žydų getas dar su senais užrašais <…>. Naktį sapnuodavau košmarus – ką tik buvau išgirdusi apie Dominikonų požemius, apie jų mumijas, marų ir karų aukas. Šiurpas skverbėsi man į kraują iš po Vilniaus grindinių. Mano kasdienis kelias vedė vingiuota Vilniaus gatve į Kaštonų gatvę pas kitą dėdę – rašytoją Petrą Vaičiūną <…>. Einu tuo vieninteliu keliu, visados perspėta – eik viduriu, mašinų beveik nėra, o į griuvėsius gali kas nors įtraukti ar koks balkonas nukristi. Einu bijodama net apsidairyti“³. Tokia turbūt daug ką požiūriuose į miestą nulėmusi abiejų poetų pažinties su Vilniumi pradžia: istorinės miesto dalies griuvėsiai, pavojaus ar net mirties artuma. Ir vienas, ir kitas į savo atsiminimus įrašė žydų getą, tragiškosios Vilniaus istorijos dalį, kuri jiems visą laiką skaudžiai aktuali: „kruvina / praeitis, jau pavirtusi strofomis, po ūkanotu / atminties dangumi, kai diena, prisipildžius kartybės, / kris geltonu lapu ant užsnūdusios kariatidės“ (p. 360). Pacitavau tik vieną iš daugelio J. Vaičiūnaitės poezijoje esančių atminties strofų. T. Venclovos eilėraštis „Ghetto“ cenzorių buvo išimtas iš rinkinio „Kalbos ženklas“ rankraščio, tikriausiai jiems nepatiko ir geto, išdavystės, mirties tema, ir tai, kad eilėraštis akivaizdžiai kalba ne tik apie žydų likimą, bet ir kur kas plačiau apie XX a. totalitarizmus, trinančius net atminimą apie savo nužudytus žmones ir tautas.

T. Venclovos rinktinėje „Visi eilėraščiai“ (2010), jei žvelgsime į komentarus, tik bene dešimt eilėraščių vienaip ar kitaip autoriaus siejami su Vilniumi. Pats skaitytojas, ko gero, atpažintų kur kas mažiau, nors apie Vilnių T. Venclova yra rašęs tikrai daug, užtenka prisiminti 1978 metų jųdviejų su Czesùawu Miłoszu dialogą „Vilnius kaip dvasinio gyvenimo forma“, iš kurio ne vienas Vakarų Europoje gyvenęs žmogus pirmą kartą sužinojo ne tik apie Vilnių, bet ir apie okupuotą Lietuvą. Taip pat minėtini T. Venclovos veikalai „Vilnius. Vadovas po miestą“, „Vilniaus vardai“, „Vilnius: asmeninė istorija“. J. Vaičiūnaitės vilnietiškų eilėraščių – labai daug, be to, dar parašyta ir autobiografinės prozos knyga „Mabre viešbutis“⁴. Visą gyvenimą su poete draugavusi A. Sluckaitė-Jurašienė, užfiksavusi savo paskutinį atsisveikinimą, visam laikui „įrašė“ J. Vaičiūnaitės paveikslą į Vilniaus peizažą: „Tokia ji ir liko mano atmintyje: stovinti lietuje, po skėčiu, prie Šv. Jono bažnyčios – Vilniaus poetė – šio miesto poetinė siela, neatsiejama jo dalis. Sugėrusi į save Vilniaus istoriją, architektūrą, spalvas, kvapus, pavertusi šį miestą savo kultūrine erdve ir poetine vizija“⁵.

Straipsnyje sustosime tik prie poezijos, juk ir svarbiausias miestui skirtas epitetas – būtent iš ten. Po abiejų poetų „vienintelio miesto“ eilėraščiais 1957-ųjų data. T. Venclovos eilėraštis „Praeities susitarkim neliesti“ pirmą kartą pasirodė savilaidinėje knygelėje „Pontos Axenos“, 1958 metais „išleistoje“ keturiais mašinėle spausdintais egzemplioriais. Andriaus Račkausko (T. Venclovos jaunystės slapyvardis) knygelė leidėjų – jaunų draugų kompanijos (Virgilijus Čepaitis, Pranas Morkus, Tomas Venclova) – buvo įrišta, paskutiniame priešlapyje to meto knygoms privaloma tvarka surašyta informacija: Andrius Račkauskas „Pontos Axenos“, Vilnius: Eglaitė, 1958. Pasirašyta spaudai 1958.XI.22, baigta spausdinti 1958.XI.27. Leidinio Nr. 0001, Tiražas 4 egz. Leidykla „Eglaitė“, Mikės Pūkuotuko spaustuvė. „Vienintelis miestas“, kiek galima spręsti iš turimo mokytojos Bronės Katinienės nuorašo kopijos, – antrojo knygelės skyriaus pavadinimas (I skyrius – „Sentimentalinė kelionė“, III – „Iš Kaukazo eilių“). Pirmas to skyriaus eilėraštis ir yra „Praeities susitarkim neliesti“, kurio trečioji, priešpaskutinė, strofa baigiama tokiomis eilutėmis: „Vėl girdėsiu kalvų asonansus / Ir vienintelio miesto žodžius.“ Pirmą kartą jau ne savilaidiniu būdu jis išspausdintas 1977 metais Čikagoje, knygoje „98 eilėraščiai“. Pagrindinis autoriaus taisymas – eilutėse „Kad už bokštų, bažnyčių, mokyklų, / Kaminų ir krantinių eilės“. „Kaminai ir krantinės“ pavirto „gelsvų kareivinių eile“. Tokiu būdu miestas eilėraštyje tapo kiek grėsmingesnis, o būtent taip jį tuometinė epocha, T. Venclovos nuomone, keitė. Kiti taisymai ne tokie ryškūs, su jais visais iš pirmosios savilaidinės knygutės eilėraštis atkeliavo į poeto rinktinę „Visi eilėraščiai“.

Savilaidinė „Pontos Axenos“, kaip prisiminė J. Vaičiūnaitė, buvo viena iš jaunus poetus sujungusių grandžių: „Tomas Venclova tais jaunystės metais skleidė ypatingą dvasinį žavesį. Jis buvo išskirtinė asmenybė mano gyvenime, lyg koks kunigaikštis Myškinas iš Dostojevskio „Idioto“, vienas mylimiausių mano herojų. Jo keliais egzemplioriais padaugintą eilėraščių rinkinį „Pontos Axenos“ („Juodoji jūra“) aš buvau persirašiusi į mokyklinius sąsiuvinius ir tuos rankraščius, Tomo paprašyta, atidaviau jam prieš emigravimą. Bet tai buvo vėliau. O 1961 m. snieguotą vasarį mudvi su Aušra Sluckaite (vėliau Jurašiene), su kuria buvom didelės draugės, tąsėm po miestą „Pontos Axenos“, galvodamos, kur paslėpti. Buvom įbaugintos, nes daugelį jaunų menininkų tada tardė saugume. O rankraštį priglobė žymi gydytoja Stasė Mičelytė. Po to, kai buvau mašina nuvežta į saugumą (o atskirai ir mano sesuo), iškart iš gatvės paskambinau Tomui, ir mes susitikom už užpustyto Tauro kalno; tada dar nebuvo garsiųjų Profsąjungų rūmų, tik prieblanda ir vėjas“⁶.

J. Vaičiūnaitės ciklas „Vieninteliam miestui“, kurio pirmajame tekste pasakoma, kad Vilnius – „vienintelis toks savas“, sudarytas iš dešimties eilėraščių, rašytų 1957 ir 1958 metais. Akivaizdu, kad jame Vilnius konkretesnis (keletą kartų pakartojamas jo vardas, paminima Neris, Lukiškių aikštė, vėlesniuose eilėraščiuose labai svarbūs „baltagalvė Kotryna“, Stanislovo Moniuškos paminklas). Ciklas „Vieninteliam miestui“ pirmą kartą buvo išspausdintas J. Vaičiūnaitės rinkinyje „Pavasario akvarelės“ (1960), išleistame Valstybinės grožinės literatūros leidyklos, todėl suprantama, kad eilėraščiuose esama ir minimalios proletarinės temos („sudiržę krumpliai / To nežinomo gatvės grindiko“⁷). Kita vertus, empatijos, taip pat ir socialinės empatijos jausmas J. Vaičiūnaitei tikrai būdingas, nors, be abejo, jei nebūtų buvę ideologinės priežiūros, ciklo eilėraštyje nebūtų atsiradę ir tokių pakilių eilučių: „Jūs atnešat raudoną stepių vėją, / Greitieji tolimieji traukiniai“ (p. 22). „Raudonam vėjui“ artimi ir eilėraščio pradžios „raudoni debesų plakatai“, bet jie, be ideologinės įkrovos, turi ir netikėtos ekspresijos.

Rinktinėje „Klajoklė saulė“ (1974) spausdintas J. Vaičiūnaitės ciklas „Tą perregimą vakarą“ dedikuotas Tomui, paskui dedikacija buvo panaikinta, į ciklą įtraukta daugiau eilėraščių. T. Venclova yra pasakojęs, kad jų studentiškas bendravimas buvo „ties romano riba, bet, sakyčiau, ne visai romanas“⁸. Savaime aišku, kad poezija nebūtinai atspindi poetų jaunystės istoriją, greičiau – perrašo, kontaminuoja su kitomis istorijomis, perfrazuoja, pasiremdama literatūros tradicija. Poeziją, net kam nors dedikuotą, ir reikėtų skaityti abstrahuojantis nuo konkrečių žmonių tarpusavio santykių. Meilės, jos neišsipildymo, o kartu ir ištikimybės jai net ir neišsipildžiusiai („man turi to pakakti: tos laimės būti su tavim kartu, tavęs netekus…“, p. 41) tema ciklo eilėraščiuose akivaizdi. Eilutėse „Aš bėgu tolyn siaura ir besaule Latako gatve / per žydrą iliuzijos ledą vėl – į tave“ (p. 39) perfrazuojama meilės lyrikos topika – bėgimas per lūžtantį ledą kaip Salomėjos Nėries eilėraštyje ar stovėjimas ant jo (tokio esama, pavyzdžiui, Anos Achmatovos lyrikoje), tik tas „ledas“ čia efemeriškesnis – „iliuzijos ledas“. Palyginę penktą ciklo eilėraštį ir J. Vaičiūnaitės prozos fragmentą „Mano pirmoji kavinė“⁹, atpažintume eilėraščio kavinės prototipą, bevardę kavinukę, lankytojų vadintą ir „Pas Pjero“, ir „Pas generolą“ ir „Černiachovke“, kuri buvo „maža, jauki, demokratiška“, kurios „grindys šachmatinės – iš juodų ir baltų plytelių. Jos mane žavėjo, kaip ir didžiulis kabantis veidrodis, per kurį plaukė miesto debesys“. „Žalsvai violetiniuos dūmuos / sutirpsta šachmatinės grindys ir veidrodžio stiklas aprūkęs“ (p. 41). Tokia J. Vaičiūnaitės Vilniaus konkretika, poetė ir save įrašo į miestą: „Aš įklijuota į senamiesčio koliažą, / spalvingą kaip kaštonai skveruose, kol laša / lietus nuo pirštų ir blakstienų“ (p. 224). Jos Vilnius nesunkiai atpažįstamas iš daugelio detalių, iš eilėraščiuose minimų bažnyčių, senamiesčio gatvelių raizginio, kavinukių, antikvariatų, o šalia jų – ir bevardžių smuklių, skalbyklų ir krautuvių.

Be abejo, J. Vaičiūnaitės ir T. Venclovos individualus poetinis balsas skirtųsi, net jei poetai būtų gyvenę identiškomis sąlygomis, tačiau jos tokios nebuvo. T. Venclova pirmą ir vienintelį poezijos rinkinį „Kalbos ženklas“ sovietinės Lietuvos leidykloje išleido 1972 metais. Šiandieniniu žvilgsniu jį skaitant, poeto nesutapimas ne tik su tuometine poetika, bet ir su vyravusia ideologija yra akivaizdus. Tačiau „vilnietiškas“ (bet atpažįstamas tik atsižvelgiant į autoriaus nuorodą komentare) – ten tik vienas:

Kaip draugystė, kaip verksmas, kaip duona
Tas rūstumas naktų neilgų,
Išraižytas cezūrom frontonų,
Ir žvaigždėm surimuotų langų.
Gatvių miglos ir priekalnių molis…
Kur bebūtum – pakilęs ar puolęs,
Ligi galo tave išklausys
Neužmatomų puslapių tolis,
Akmeninių eilių gaudesys¹⁰.

Kaip ir eilėraštyje „Praeities susitarkim neliesti“, T. Venclova girdi miestą kaip poeziją, klasicistiškai tikslią ir griežtą, nors Vilnius toks nėra. Pokalbyje poetas yra sakęs apie trokštamą dviejų jam svarbių miestų poetikos jungtį: „Jeigu šiek tiek išmokau, kas yra metafora ir eilėraščio lyrinė netvarka, tai to išmokau iš Vilniaus. O priešingai – simetrijos, tvarkos, perspektyvos mokiausi iš Peterburgo, ne tik iš jo, aišku. Visada norėjau tuos du momentus sujungti tame, ką aš rašau“¹¹. Skaitytojui atpažįstamų konkretaus miesto ženklų nėra nei šiame eilėraštyje, nei kituose, akivaizdžiausiai santykį su to meto tikrove išreiškusiuose, kurie, kaip ir šis 1965-ųjų tekstas, anais laikais Lietuvoje negalėjo būti išspausdinti:

Manasis miestas – aukštas ir negyvas.
Sniege nugrimzdo kalvos ir takai.
Virš jo stogų atlyžta lyg sakai
Žiemos padangių tankus negatyvas.

Ir sielos kaina jis deguonį perka,
Ir vargšas amžius liečia metalu
Ledėjančią dorėnų kario gerklę,
Prieš mirtį susitepusią melu¹².

Šiandieninis poeto komentaras toks: „Kalbu apie okupuotą Vilnių, bandantį išlikti pasidavimo ir prisitaikymo kaina“¹³. Apskritai dar prieš emigraciją rašytų T. Venclovos eilėraščių Vilnius vadinamas „gražiausiuoju Rytų Europos miestu“, tačiau jis pilnas grėsmės: „Mirtis man buvo lyg šeimos narys, / Užėmusi didesnę dalį buto“ (p. 145). Atsisveikinimo eilėraštis „Odė miestui“ buvo išspausdintas 1975 metų „Poezijos pavasaryje“ ir jame atpažįstama „vienintelio miesto“ (to, be kurio negali gyventi) semantika: „Negalėsiu netekti, / Bet neteksiu tavęs, / Užgesinsiu lyg dagtį / Akmeningas gatves, / Baltą varpinę, smėlį, / Aptaškytą derva, / Gal ir savąją sielą, / Jeigu siela gyva“ (p. 136). To meto skaitytojai suprato, kad poetas atsisveikina su Vilniumi, nors konkrečių jo detalių čia nėra, „balta varpinė“ gali stovėti nesuskaičiuojamoje daugybėje vietų. Vilnius eilėraštyje nukeltas prie jūros, jis, kaip audrų blaškomas laivas, yra arti pražūties. Apskritai Vilniui T. Venclova siekia suteikti ne detalėse atpažįstamo konkretumo, bet ieško jame amžinojo miesto, Romos, bruožų: Vilniaus upelė „panaši į Tibrą“ (eil. „Užupis“, p. 255), jame pučiantys vėjai „Odėje miestui“ pavadinami antikinių vėjų vardais: Akvilonas, Notas, Euras, Borėjas. Atsisveikinant miestas paliekamas mitinio vėjų valdovo Eolo globoje.

Išreikšti savo tikrojo santykio su sovietine santvarka taip atvirai, kaip tai darė to meto Lietuvoje nespausdintuose vilnietiškuose eilėraščiuose T. Venclova, J. Vaičiūnaitė, be abejo, negalėjo. Tačiau 1977-aisiais ji parašė eilėraštį „Atsis-veikinimas“ ir įtraukė jį į rinkinį „Šaligatvio pienės“ (1984). Kaip ne vieno T. Venclovos „Kalbos ženklo“ eilėraščio atveju, tai ir šiuo, skaitytojui gali būti nelabai suprantama, kur žiūrėjo ir ką veikė sovietiniai cenzoriai. Visas eilėraščio tekstas toks:

Girdi, kaip meldžias sentikių vienuolė
baltoj beprotnamio palatoj?
Rožė, tavo rožė,
raudona rožė tebežydi mano atminty.
Senokai jau po Vėlinių, bet neiškrito sniegas.
Girdi, kaip meldžias sentikių vienuolė,
tu, tolstantis anapus laiko,
naktį blizgant gelžkeliui,
lėktuvams ūžiant virš kapų –
apsėto šiaurės lauko?
Ar dar girdi tėvynės nykią kalbą?
Ar dar regi linguojančius į šaltą rudeninę tylą
vaikus ant purvinų Antakalnio kalvų?..

(p. 330–331)

Be abejo, J. Vaičiūnaitės eilėraštį įmanoma sieti su T. Venclovos emigracija. Būtent 1977 metų sausio 25 dieną jis išskrido iš Maskvos į Vašingtoną, trumpam sustodamas Paryžiuje. Aišku, tai tik vienas iš galimų eilėraščio kontekstų, ir turbūt prasmingiau jį skaityti kaip pasakojimą apie sovietinį Vilnių, pamatytą žvelgiant palydinčiojo išvykstantį į emigraciją žvilgsniu.

Sentikių vienuolės malda beprotnamio palatoje pačioje teksto pradžioje – labai prasmingas įvadas į eilėraščio pasaulį. Sovietmečiu vienuolijos buvo išsklaidytos, vienuolynų pastatai ir turtas nacionalizuoti, patiems vienuoliams teko rengtis pasaulietiškais drabužiais, dirbti įvairius darbus, bet dauguma jų savojo pašaukimo neišsižadėjo net tada. Greta kitų bausmių nepaklusniesiems piliečiams, sovietų valdžia aktyviai naudojo ir vadinamąją baudžiamąją psichiatriją. Ne vienas neparankus valdžiai žmogus buvo apšauktas bepročiu, prievarta uždarytas psichiatrinėje ligoninėje ir pavojingų medikamentų dozėmis visam gyvenimui suluošintas. Truputėlį šviesos eilėraščiui teikia tik dvi eilutės (vienintelė spalvota dėmė pilkame eilėraščio audinyje) – lyrinio subjekto prisiminimai: „Rožė, tavo rožė, / raudona rožė tebežydi mano atminty.“ Būdama labiausiai susijusi su romanso topika, raudona rožė – tarsi nuoroda į meilės istoriją arba bent į laimingą praeities akimirką. Visa kita – depresyvu: beprotnamio palata (eilutė „Girdi, kaip meldžias sentikių vienuolė“ eilėraštyje pakartota du kartus), ruduo, šiaurė, šaltis, purvas. Sniego baltuma į peizažą ir į žmogaus sielą įneštų bent kiek šviesos, kurios taip trūksta, tačiau atrodo, kad net gamta yra pasikeitusi, nebeteisinga: „Senokai jau po Vėlinių, bet neiškrito sniegas.“ Šviesos ir vilties galėtų teikti ir vaikai, tačiau taip irgi nėra. Vaikų tema tarsi įrėmina eilėraštį, kuris pradedamas paminint „sentikių vienuolę“ (pasirinkta bevaikystė), o baigiamas visais požiūriais neviltingu vaikų, „linguojančių į šaltą rudeninę tylą ant purvinų Antakalnio kalvų“, vaizdu. Su šia tema persipynusi kalbos tema, kurios raida tokia: sentikių vienuolės malda (malda – sakralinės kalbos žanras), „tėvynės nyki kalba“ (greičiausiai taip įvardijama sovietinė naujakalbė) ir eilėraščio pabaigoje – tyla, į kurią nulinguoja vaikų eisena. Sakralioji kalba įmanoma tik beprotnamyje, o tiems, kurie galėtų būti ateities viltimi, jų niūroje būtyje telieka tyla. Manyčiau, kad Virginija Balsevičiūtė tik iš dalies teisi, teigdama, kad XX a. aštunto–devinto dešimtmečių Vilnius J. Vaičiūnaitės poezijoje „imamas traktuoti supoetintos buities ir meno aspektu, o su miesto architektūra kontaktuojama kaip su meno kūriniu <…>, retkarčiais Vilnius atrodo kaip „senovinis porcelianas“. <…> Paskutiniojo dešimtmečio kūryboje Vilnius – skurdus, apleistas, nykstantis“¹⁴. Dažnai juodoji, mirtimi grasinanti Vilniaus gyvenimo pusė lieka pridengta vualiu, ne iš karto pamatoma, kaip tai yra eilėraštyje „Atsisveikinimas“, kurio pasaulio nykuma kyla ne tiek iš paties atsisveikinimo, kiek iš bendros pasiliekančiųjų gyvenimo situacijos, kurią poetė aiškiai suprato, kaip aiškiai nuo pat jaunystės matė ir į eilėraštį įrašė, kas darosi miestui: „Sustingstu lyg druskos stulpas, / apstulbus, prieš griūvantį savo senamiestį“ (p. 205). Tuo paskutiniuoju V. Balsevičiūtės minimu J. Vaičiūnaitės gyvenimo dešimtmečiu vualių nebereikėjo. Eilėraščio „Atsisveikinimas“ „tu“, į kurį kreipiamasi, tolsta „anapus laiko“, tarsi į kitą, anapusinį pasaulį, nors minimos žemiškos susisiekimo priemonės – traukiniai, lėktuvai, tiesa, jie – virš kapų. Anų laikų emigracija iš Sovietų Sąjungos iš tiesų šiek tiek priminė mirtį, nes vilčių grįžti nebuvo, o sovietinė valdžia stengėsi ištrinti net atminimą apie emigravusius: jų pavardės turėjo būti neminimos, jų išleistos knygos išimtos iš bibliotekų. Jau minėtoje esė „Vilnius kaip dvasinio gyvenimo forma“ T. Venclova rašė: „<…> turime priprasti prie antrojo gyvenimo Vakaruose. Kai kuriais atžvilgiais jis primena pomirtinį gyvenimą. Susitinkame žmones, kurių neturėjome vilties šiame pasaulyje susitikti, o su senaisiais pažįstamais esame išsiskyrę maždaug amžinai“¹⁵. J. Vaičiūnaitės eilėraščio vaizdai susisieja su gerokai vėliau, 1985 metais, T. Venclovos, jau esančio, iš sovietinio žmogaus perspektyvos žiūrint, beveik „anapus laiko“, parašytu eilėraščiu „Šeremetjevo, 1977“. Tai nebūtinai reiškia, kad T. Venclova buvo skaitęs J. Vaičiūnaitės kūrinį. Kaip emigruojama iš Sovietų Sąjungos, jie abu žinojo, o T. Venclova dar ir pats tai patyrė. Eilėraštyje rekonstruojama nutolimo „anapus laiko“ situacija:

Praėjęs muitinės šaltį, ginkluotų sargų rikiuotę,
Užkopęs laiptais į skurdų valiutinį rojų,
Susigriebiau, jog nepamojau keliems, kurie pasilieka.

Lėktuvui dar nepakilus, jie amžiams tapo šešėliais,
Aidais telefono gelmėj, adresais primirštoj knygutėj,
Ir tai vienintelis duotas mūsų laikui stebuklas.

Žinojau, balsai sutrupės ir žodžiai pavirs į dulkes,
Fotografijų prietemon trauksis pažįstamas veidas,
Kol jį pagaliau atstos lentynos ir lempa.

(p. 164)

Paskutinė strofa tokia: „Negimtoji šalis, patikėta kaip laikinas kūnas, / Ligi Barenco jūros klampi nelaimėjusių žemė, / Lėktuvų kryžiai viršum nematomo miesto“ (p. 165). Taip kuriamas paliekamo pasaulio vaizdas. Kai J. Vaičiūnaitė eilėraštyje minėjo „tėvynės nykią kalbą“, ji, aišku, turėjo galvoje ne lietuvių kalbą, o sovietizuotą jos variantą. T. Venclovos eilėraštyje išskrendantis lėktuvas savo šešėlio kryžiumi užbraukia „negimtąją šalį“ – Sovietų Sąjungą ir joje buvusį gyvenimą.

J. Vaičiūnaitės jaunystės eilėraščiuose pasaulio erdvė tik nujaučiama („Aš suklupau / baltoj viršūnėj kopų / ir lūpas saulės bučiniams pravėriau… / Ir tolumų erdvės svaigaus dvelkimo / dabar jau niekad niekad neužmiršiu“, p. 12), tačiau atviras pasaulis poetei ilgai buvo tik trokštamas, pažįstamas per kultūrą, įsivaizduojamas. Sovietų Sąjungos sienos atsiverdavo retai, nenoriai ir ne kiekvienam. Dažniausiai likdavo tik tolimų miestų ilgesys („Ir miestų tolimi, reti vardai gyvais lašais tamsoj man skamba“, „drėgnas viesulas vėsina prirūkytą, dulkiną mansardą“ – toks svajonės ir realybės kontrastas užfiksuotas 1965 metais eilėraštyje „Fontanai“, p. 85). Kol Paryžius tapo realus, jo, išsvajoto menininkų miesto, buvo lemta ilgėtis, jis tik vaidenosi „<…> saulės blyksniais Senos vandeny, / Lietaus kvapu bulvaruos ir nuleistų žaliuzių rainais šešėliais… / Galbūt tu niekad nepaliesi grindinio, kuriuo sapne eini…“ (p. 31). Atviram pasauliui būdingas laisvas išvykimas iš tėvynės ir grįžimas į ją J. Vaičiūnaitės poezijoje yra modifikuotas turbūt ir Lietuvos istorijos, ir poetės gyvento laiko. Jos eilėraščių ciklų veikėjai grįžta į Lietuvą tik po mirties (Barbora Radvilaitė cikle „Kanonas Barborai Radvilaitei“ arba filomatai cikle „Vitražas Vilniaus universitetui“). Jau nepriklausomybės metais poetė yra ne kartą kalbėjusi, kad laisvame pasaulyje jos kūryba būtų buvusi kitokia. Deja, didžioji gyvenimo dalis prabėgo nelaisvės sąlygomis. T. Venclovos gyvenime nutolimas „anapus laiko“ pasirodė besąs ne galutinis, tačiau poetui buvo lemta patirti ir sugrįžimo neišsipildymą. Sugrįžti į Itakę, kaip suprantama iš T. Venclovos eilėraščio „Silabinės strofos“ (p. 213–214), neįmanoma, ją galima tik aplankyti ir tai iš anksto numanoma, anaiptol ne idiliška patirtis:

Žinojai: tulžis, išdavystė,
netikėtai tesėjus neviltis ir karas
su buvusiais bičiuliais, kapai, durų staktos,
kryžmai lentom užkaltos – kaina už Itakės
aplankymą.

Ir vis dėlto, kaip ir ankstyvuosiuose eilėraščiuose, būtent iš šio miesto, kurį „galėtum pereiti užmerkęs / akis (dienos dykynėj, o geriausiai naktį)“, gimsta poezija („galėtum išugdyti žmogišką žodyną / iš jo aikštingo vėjo, balsių vynuogyną / iš čaižančio lietaus ir aliumnato arkos“). Būtent jis išlieka savotišku asmeniniu rojumi: „Tik šį smėlingą, liūčių persmelktą, vingroką / provincijos kalvyną, vietinį baroką / regi, kada vaizduojies mirtį arba dangų.“ Taigi eilėraščiuose abu poetai pasakė maždaug tą patį: kartą išvykus, ten, kur buvai, sugrįžti galima nebent po mirties, nes keičiasi ir žmonės, ir miestas.

J. Vaičiūnaitė paskutinį eilėraščių rinkinį, kurį rašė jau mirtinai sirgdama, pavadino „Debesų arka“. Gyvenime ir poezijoje poetę lydėjo senamiesčio arkos, jas galėdavo pakeisti mylinčių rankų arka („Naktimis mes tartum arka – / apkabinimu suaugę“), o paskutinė – debesų arka – skirta išeiti. Tokie „vienintelio miesto“ architektūros ženklai ir modifikacijos jos poezijoje. Anot M. Martinaičio, tiek renesansinis pačios J. Vaičiūnaitės paveikslas, tiek jos poezija yra tapę Vilniaus kultūrinės istorijos dalimi¹⁶.

Ir J. Vaičiūnaitės, ir T. Venclovos eilėraščiai atspindėjo pačias įvairiausias Vilniaus gyvenimo ir gyvenimo Vilniuje patirtis. Bet, kaip seniai yra pastebėta, poetų žodžiai turi galios: kartą pavadintas vieninteliu, toks Vilnius abiem poetams ir išliko.

1 Autorės pokalbis su Tomu Venclova 2004-06-23. Garso įrašas. Autorės archyvas.
2 Venclova T. Vilties formos. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1991. – P. 189.
3 Vaičiūnaitė J. Raštai. – T. 3. – Vilnius: Gimtasis žodis, 2008. – P. 403–404.
4 J. Vaičiūnaitės Vilniui skirta Viktorijos Daujotytės monografija „Vieninteliam miestui: Juditos Vaičiūnaitės Vilnius“ (2009).
5 Sluckaitė-Jurašienė A. M. Egziliantės užrašai. – Vilnius: Kultūros barai, 2008. – P. 14.
6 Vaičiūnaitė J. Prierašas prie R. Pakalniškio interviu su T. Venclova „Kas tęsia tradiciją, tas jau ne vienišas“ // Naujasis židinys / Aidai. – 1993. – Nr. 12. – P. 57.
7 Vaičiūnaitė J. Raštai. – T. 1. – Vilnius: Gimtasis žodis, 2008. – P. 20. Toliau J. Vaičiū-naitės eilėraščiai cituojami iš šio leidinio, nurodant puslapį tekste.
8 Autorės pokalbis su T. Venclova 2004-06-23.
9 Vaičiūnaitė J. Raštai. – T. 3. – P. 334–336.
10 Venclova T. Kalbos ženklas. – Vilnius: Vaga, 1972. – P. 13.
11 Autorės pokalbis su Tomu Venclova 2004-06-23.
12 Venclova T. Visi eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2010. – P. 85. Toliau T. Venclovos eilėraščiai cituojami iš šio leidinio, nurodant puslapį tekste.
13 Ten pat.
14 Balsevičiūtė V. Juditos Vaičiūnaitės kūryba. – Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2009. – P. 68.
15 Venclova T. Vilties formos. – P. 184–185.
16 Žr.: Martinaitis M. Judita Vaičiūnaitė. 1937.VII.12–2001.II.11 // Literatūra ir menas. – 2001. – Vasario 16. – P. 10.

Donata Mitaitė. Šiek tiek elegikos iš laisvųjų menų magistro rankų

2026 m. Nr. 3 / Julius Keleras. Nieko tobulesnio. – Vilnius: 58 sapnai, 2025. – 127 p. Knygos dailininkas – Jokūbas Jacovskis.

Valentinas Sventickas. Protinga knyga

2025 m. Nr. 12 / Donata Mitaitė. Žmogaus balsu: apie Alfonsą Maldonį ir jo poeziją. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2025. – 371 p. Knygos dailininkas – Rokas Gelažius.

Donata Mitaitė. Gyvenimas prie upės

2025 m. Nr. 2 / In memoriam Daina Avotiņa (1926 11 04–2025 01 05)
Kai keliaujant į Taliną netoli Estijos sienos autobusas važiuoja per Salacos tiltą, visada žvilgteliu į dešinę: kažkur ten, visai prie upės, gyvena Daina Avuotinia, latvių poetė, prozininkė

Donata Mitaitė. Įžiūrėti vandens ženklus

2024 m. Nr. 10 / Šiais metais Alfonsui Maldoniui būtų suėję devyniasdešimt penkeri, prieš penkiasdešimt penkerius metus buvo išleistas jo poezijos rinkinys „Vandens ženklai“. Šiandien įdomūs ir rinkinio eilėraščiai, ir įvairūs kontekstai…

„Ne su laurų, o su dilgėlių vainikais“: Albino Bernoto ir Arvydo Galgino laiškai

2024 m. Nr. 4 / Šiais metais du draugai poetai Albinas Bernotas (1934–2012) ir Arvydas Galginas (1934–2006) švęstų 90-uosius gimtadienius. Jie kartu mokėsi Antabūdžio pradinėje mokykloje, abu baigė Griškabūdžio vidurinę.

Donata Mitaitė. „Ką darysi, kalbėki. Nes nieko tikresnio nebūna“

2024 m. Nr. 2 / Tomas Venclova. Už Onos ir Bernardinų. – Vilnius: Apostrofa, 2023. – 94 p. Knygos dailininkas – Jokūbas Jacovskis.

Donata Mitaitė. Kieno dar popieriai blogi?

2023 m. Nr. 8–9 / Algimantas Mikuta. Iš languotų sąsiuvinių: dešimties metų (2011–2020) užrašai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023. – 652 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Donata Mitaitė. Poetės sustabdytos akimirkos

2023 m. Nr. 5–6 / Stasė Lygutaitė-Bucevičienė. Dulkė saulės spinduly: eilėraščiai. – Vilnius: Homo liber, 2022. – 143 p.

Donata Mitaitė. Matsas Traatas: „Nugara turi būti tiesi“

2022 m. Nr. 11 / Pirmą kartą estų literatūros klasiką Matsą Traatą pamačiau 2003 m. lapkričio mėnesį Rygoje, konferencijoje, skirtoje latvių poeto Ojaro Vaciečio 70-osioms gimimo metinėms…

Jūratė Sprindytė: „Esu impregnuota gera literatūra“

2022 m. Nr. 10 / Literatūrologę Jūratė Sprindytę kalbina Donata Mitaitė / Su Jūrate Sprindyte kartu dirbam jau ne metus, o dešimtmečius. Atrodo, per tą laiką tiek visko prikalbėta, o vis tiek įdomu ir klausti, ir klausytis.

Donata Mitaitė. Daina pro žemės balsą

2022 m. Nr. 10 / Pranutė Aukštikalnytė. Tokią poetę žinome iš XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigos–penktojo dešimtmečio pradžios periodikos, kurioje ji spausdino savo eilėraščius. Aišku, ir iš vėlesnių knygų bei straipsnių apie to meto…

Almis Grybauskas: „Atsilaikyti…“

2022 m. Nr. 3 / Rašytoją, vertėją Almį Grybauską kalbina Donata Mitaitė / Praėjusio amžiaus 8–9-uoju dešimtmečiu Almį Grybauską, Gintarą Patacką, Antaną A. Jonyną kritikai, o gal ir skaitytojai suvokė kaip maištaujančią jaunų nekonformistų kartą.

Vacys Bagdonavičius. Vydūno įžvalgų svarba dabarčiai

2017 m. Nr. 7

Po metų švęsime Vydūno 150-ąsias gimimo metines. Ta proga jį pagerbsime valstybiniu mastu. Lietuvos Respublikos Seimas 2018-uosius paskelbė Vydūno metais, Vyriausybė patvirtino šios sukakties komisiją, o ši sudarė renginių bei atliktinų darbų programą. Ją įgyvendinus, galėsime skaityti naujai išleistus Vydūno „Raštų“ tomus, leidinius apie jį, įstabųjį kūrėją pagerbsime prie jam iškilusių paminklų Klaipėdoje, Kaune, Pagėgiuose, regėsime jo vardu pavadintas gatves, alėjas, bibliotekas, būsime aplankę sukaktuvines parodas, pabuvoję iškilminguose minėjimuose, koncertuose, spektakliuose, konferencijose. Abejoti netenka, kad visa tai bus. Tikėkimės, kad viskas praeis iškiliai, bet ne pompastiškai, kad ne tik dar kartą bus prisiminti žinomi Vydūno nuopelnai tautai ir valstybei, bet bus pasakyta apie jį ir daug naujo, išryškinta ir konceptualiai pagrįsta jo palikimo tiek istorinė vertė, tiek svarba dabarčiai. Tik ar po viso to būsime išgirdę Vydūno balsą, įsiklausę į jo įspėjimus, ar susimąstysime, kokia buvo jo pasirinktoji gyvenimo misija, ar verta ją tęsti mums, kuo svarbios jo įžvalgos šiandienai?

Atsakant į šiuos klausimus norisi sugrįžti prie mąstytojo 1918 m. išreikšto tikėjimo Lietuvos ateitimi ir to tikėjimo pagrindu išsakyto palinkėjimo ką tik nepriklausomybę paskelbusiai mūsų valstybei. Tų metų balandžio 19 d. laiške Lietuvos Tarybai Vydūnas rašė: „O kaip man rodos, Lietuva yra šalis, kurioje žmogus tikrąjį žmoniškumą labai aukštai stato. Todėl ir galima Lietuvos ateitimi tikėti. Amžinoji Apvaizda yra pasirinkusi Lietuvą aukštam uždaviniui. <…> manau, Lietuva pasistengs būti pasaulyje viena aiškiausiųjų žmoniškumo reiškėjų. <…> Kiekvienas Lietuvos sūnus turėtų tai atjausti ir atitinkamai gyventi. Mūsų viltis tad kas dieną daugiau įvyks“¹. Praėjo jau bemaž šimtas metų nuo tų tvirtą tikėjimą Lietuvos ateitimi išreiškiančių žodžių – pakankamai daug laiko, per kurį tos viltys galėjo išsipildyti. Tad ar išsipildė? Manau, kad pesimistas iš karto atsakytų: „Nė iš tolo neišsipildė.“ Optimistas pataisytų: „Kad ir ne visai, bet iš esmės išsipildė.“ Jei būsime įgiję bent šiokį tokį atsparumą agresyviai plintančiam nihilizmo virusui, turbūt labiau palaikysime optimistą, bet neužsimerkdami prieš realybę ryškiau turėsime pabrėžti tą ne visai, nes jo, deja, tenka matyti pernelyg daug. Tas pernelyg daug verčia vydūniškosios šviesos prisodrintą žvilgsnį nukreipti į dabartį ir po ją pasidairius paklausti: ko pas mus dabar padaugėjo – mąstytojo lauktojo žmoniškumo ar įveikti siūlyto pažmoniškumo? Ar laisve besidžiaugiančios mūsų valstybės politika yra taip orientuota, kad tauta kuo labiau reikštųsi kaip kurianti, dvasios šviesą skleidžianti, kaip tokia, kurioje „vis daugiau augtų ir tvirtėtų žmoniškumas“, „į kurią norėtų linkti kitos tautos“? Ar nėra šios politikos kaltės dėl to, kad valstybėje susidaro palankios sąlygos pažmoniškumo siautėjimui, silpnesnio žmogaus žmoniškumo prado nykimui? Ar pakankamai rūpinamasi to žmoniškumo žadinimu ir žmogaus saviugda? Ar daug valstybės ir visų mūsų elgsenoje „teisybės, teisingumo, tvirtybės, plačios ir aukštos nuožvalgos, sąžiningumo bei patvaros“, t. y. tų savybių, kurias Vydūnas laikė pamatinėmis valstybei augti ir stiprėti, šalia kurių visi „valstybės gyvenimo reikalai, kaip svarbūs jie yra ir būtų, teturi tik antros eilės svarbumą“? Šiais Vydūno žodžiais trumpai, bet aiškiai ir įsakmiai nusakyti prioritetai, kurių reikėtų laikytis ir mums, bet apie kuriuos nelabai tenorėjome kalbėti. Deja, po pernelyg dažnai pasitaikančių tragiškų atsitikimų vis dėlto esame priversti prabilti. Tie tragiški rezonansiniai įvykiai, kurių Lietuva vien per paskutinius mėnesius patyrė keletą, – tai sukrečiančios žmoniškumo katastrofos, ryškios mūsų tautos moralės įtrūkio, o gal ir krizės apraiškos. Tokią krizę Vydūnas buvo įžvelgęs ir pirmosios nepriklausomos Lietuvos gyvenime. Skaudu jam buvo tą įžvalgą konstatuoti, nes jąja teko pripažinti ir tai, kad nelabai tesipildo jo lūkestis Lietuvą regėti kaip besistengiančią „būti pasaulyje viena aiškiausiųjų žmoniškumo reiškėjų“. Jautėsi taip, tarsi vėjais būtų nuėjusios jo didžiulės pastangos pasitarnauti „tautos žmoniškumo gyvėjimui“. Tos pastangos buvo nukreiptos tam, kad Lietuvoje kuo sėkmingiau būtų įveikiamos to gyvėjimo kliūtys, kad poreikis tam gyvėjimui kiltų iš žmogaus ir tautos vidinių paskatų, kad pačios tos paskatos bustų ir nuolat stiprėtų. Labai norėjo, kad tokių pastangų būtų vedamas kiekvienas sąmoningas Lietuvos žmogus, o ypač tautos elitui priklausantis, jos politiniame, socialiniame ar kultūriniame gyvenime bent kiek besireiškiantis, ir sielojosi dėl to, kad tų pastangų dedama pernelyg mažai.

Tokioms pastangoms Vydūnas žadino mūsų tėvų ir senelių Lietuvą. Mūsų pačių prikeltoji jau daugiau kaip ketvirtį amžiaus gyvuojanti Lietuva tokio žadinimo yra dar labiau reikalinga. Apie tą reikalingumą buvo prabilta žengiant pirmuosius atgautos nepriklausomybės žingsnius. Prie naujai pilamo Vydūno kapo Bitėnuose 1991 m. spalį kalbėta: „Nuo mūsų kojų nukrito pančiai, nuo rankų antrankiai, pranyko kitokia prievarta. Mes įgijome galimybę eiti savo keliu, eiti ten, kur norime ir kaip norime. Tik ar pakankamai šviesos tame mūsų kelyje? Tik ar esame tikrai žiną, kur būtent reikia eiti ir koks svarbiausias to ėjimo tikslas? Ar neužmirštame kažko labai svarbaus, galgi net svarbiausio? O ar tas svarbiausias dalykas nėra tai, apie ką byloja dvylika giliausios išminties kupinų filosofijos traktatų, daugiau kaip trisdešimt dramos veikalų, šimtai rašinių laikraščiuose ir žurnaluose <…>? Ar nereikia pabandyti pasitikslinti mūsų išoriškai lyg ir nebevaržomo ėjimo kryptį ir paieškoti kuo tikslesnių kompasų tai ėjimo krypčiai nustatyti? Lietuvai, įgijusiai pirmąją nepriklausomybę, Vydūnas padovanojo dvi įstabias knygas – „Mūsų uždavinį“ ir „Tautos gyvatą“. Jos abi tais laikais buvo geriausias kompasas savo kelio ieškančiai Lietuvai. Tik į tą kompasą pažiūrėta atsainokai. Lietuva ir be to kompaso apgraibomis iš esmės ėjo jo rodoma kryptimi, bet daug kur ir be reikalo klaidžiojo. Nedarykime panašios klaidos ir mes, antrosios nepriklausomybės kūrėjai ir įtvirtintojai. Paimkime kadaise nuošalėn stumtelėtą kompasą ir leiskime laisvai veikti jo rodyklei. Pamatysime, kad tasai kompasas visai nesurūdijęs, kad jis veikia nuostabiai tiksliai ir puikiai ir kad mūsų dienomis jis tinka galgi net labiau, negu anuomet, kai buvo sukurtas“². Deja, tą klaidą padarėme ir į Vydūno dovanotąjį kompasą taip pat pažiūrėjome atsainokai, ir labai daug dėl to praradome. Mūsų valstybėje vykstantys procesai nuo pat pradžių patys prikišamai rodė ir teberodo, jog visi Vydūno aiškinimai, skirti anuometinei Lietuvai, yra kaip pirštu į dangų pataikę ir į svarbiausias ir labiausiai dėmesį atkreiptinas ne tik mūsų tautos, bet ir visos žmonijos dabarties gyvenimo aktualijas.

Suėjus pirmosios nepriklausomybės penkmečiui, Vydūnas paskelbė didelį straipsnį „Tautos laisvė ir reikšmė“. Jame rašė: „<…> skaidriosios akys mato, kad mūsų tauta tėra nepriklausoma ir laisva gyvenimo paviršiaus dalykuose. Ir jos mato, kad ir tai laisvei gresia pavojus, kadangi kitos, būtent esmingosios, laisvės nėra. Ir todėl labai svarbu, kad pradėtume jos ieškoti, kad pasistengtume, jeib ją įgijus“³ [paryškinta mano – V. B.]. Nežinia, ar pats Vydūnas tuos savo rašytus žodžius prisiminė po septyniolikos metų, 1940-aisiais, kai jo pranašautoji pavojaus grėsmė išsipildė, kai buvo iš tikrųjų netekta nepriklausomybės – gyvenimo paviršiaus laisvės. Mąstytojas, kaip ir daugelis kitų ano meto šviesuolių, apie galimus pavojus nepriklausomybei kalbėjo daugiau retoriškai, nelabai tikėdamas, kad jie gali realiai gana greitai užgriūti. Tačiau apie būtinybę jiems užbėgti už akių vis dėlto kalbėjo gana dažnai ir daug. O ar mums nereikia ne tik apie tai kalbėti, bet ir stengtis, kad dėl vidinių problemų (o jos labiausiai susijusios su dvasinės kultūros ir moralės įtrūkiais) nepasitarnautume pretekstu agresyviai į mus žiūrintiems kaimynams mus gelbėti nuo mūsų pačių, kad vėl nepasijustume netenką savo laisvės.

Metams praėjus nuo šio nerimu pažymėto konstatavimo ir raginimo, 1924 m. mąstytojas paskelbė jau beveik apie aliarmą įspėjantį straipsnį „Mūsų tautos gyvenimo krizis“. Kokią gi krizę įžvelgė tilžiškis išminčius, atrodytų, gana tvirtai ant savo kojų atsistojančioje ir daugeliu atžvilgių stiprėjančioje jaunoje valstybėje? Ką konkrečiai negero mąstytojo „skaidriosios akys“, prieš metus mačiusios, jog „nėra esmingosios laisvės“, pastebėjo to meto gyvenime ir kokia turėtų būti toji „esmingoji laisvė“? Visos negerovės, anot mąstytojo, daugiausia kylančios dėl pačios laisvės klaidingo supratimo. Laisvę nemaža tautos dalis suvokusi kaip galimybę nesivaržant siekti materialinių vertybių, hedonistinių malonumų, juos laikant prioritetiniais gyvenime, atsipalaiduoti nuo bendrų tautos ir valstybės interesų, hipertrofuoti individualius egoistinius siekius, pelnytis kitų sąskaita ir pan. Drausmė, tvarka, dvasinė saviugda imtos traktuoti kaip laisvės varžymo priemonės. Būtent toksai laisvės supratimas ir vedąs tautą į dvasinės kultūros krizę, į josios gyvybinių galių silpnėjimą, kartu – į visišką vidinės, tikrosios, laisvės praradimą, po kurio gali sekti ir išorinės, t. y. politinės, laisvės netekimas. Ten link, anot Vydūno, tautai kelią tiesiantys tokie valstybės gyvenime įsigalintys dalykai, kaip minėtosios egoistinių individualių interesų viršenybės prieš bendruosius adoravimas, iš svetimųjų valdymo likęs atotrūkis tarp valdžios ir žmonių, žemas valdžion susispietusiųjų tautiečių dorovės lygis, jų atsakomybės ir pareigingumo stoka, tautos elito dalies viešai demonstruojamas abejingumas ar netgi niekinantis požiūris į etninę kultūrą, tautinės savasties ugdymo eliminavimas iš švietimo sistemos, savitų tautinių bruožų nykimas mene, menkavertės masinės kultūros skverbimasis į gyvenimą, jos negatyvus poveikis jaunimui ir pan. Visa tai sąlygoją pastebimą tautos dorovės kultūros nuosmukį, žmoniškumo galios atskirame žmoguje silpnėjimą. Viso to akivaizdoje valstybės institucijos liekančios abejingos dvasingos, doroviškai tvirtos ir atsakingos asmenybės ugdymui. Tokiomis sąlygomis vaikydamasis išoriniams pomėgiams tenkinti skirtos tariamosios laisvės, žmogus prarandąs vidinę laisvę, t. y. galimybę jo dvasiai būti laisvai nuo paviršutiniškų hedonistinių troškimų ir pačiai rinktis taurųjį žmoniškumą. Pro žmoniškumo prizmę žvelgiančiam mąstytojui atrodė, jog pati valstybės orientacija į ekonomikos stiprinimą, materialinio turtėjimo skatinimą, spartų civilizacijos laimėjimų diegimą, į pastangas būtent šiose sferose pasivyti kitas tautas esanti vienapusiška, jos neatsveria su šiais tikslais kartu turimas įgyvendinti dvasinis tautos augimas, jos kultūros raiška. Tokios orientacijos fone valstybės gyvenime toną todėl ir duodančios ne taurumu pažymėtos žmoniškos stiprybės, o silpnybės – savanaudiškumas, garbės troškimas, pakantos ir tolerancijos stoka, bendravalstybinio susitelkimo nebuvimas, atotrūkis tarp valdžios ir visos tautos.

Ar ne beveik lygiai taip tenka kalbėti mums apie savo šiandieną? Argi šviesesni tautos protai, lyg prisimindami anuometinius Vydūno perspėjimus, nealiarmuoja dėl to, kas gali atsitikti (o atsitiko tai, kas atsitiko 1940 metais), kai ne dvasinės kultūros puoselėjimas bei žmoniškumo ugdymas yra valstybės gyvavimo pagrindas, o ekonomika, ekonomika ir dar daug kartų ekonomika, kaip tikslas sau, kaip bedvasis monstras, užėmęs Dievo vietą. Taip, Dievo vietą. Įsižiūrėkime į statistinio Lietuvos žmogaus svarbiausius rūpesčius – absoliuti dauguma susijusi su buitimi, pragyvenimo lygiu, materialine gerove, vartojimu. Retas tautietis gyvenimo prasmę susipras susieti su Dievu ir kelią į Jį matyti kaip tokį tikslą, už kurį gyvenime nėra svarbesnio. O juk tokį kelią prieš akis kiekvieną gyvenimo akimirką regint visi darbai ir rūpesčiai įgautų su tuo keliu susijusią prasmę ir nebegalėtų remtis savanaudiškumą ir kitokį blogį įtvirtinančiais principais. Ar bereikia priminti, kad daug tokiais principais grįsto veikimo matome šiandien siaučiant mūsų politikos laukuose. Pats Dievas atsirinks, kuris po tuos laukus darbuojasi dorai, o kuris juodus darbus atlieka, bet būtų daug geriau, kad patys besidarbuojantieji savo veiksmus būtų suderinę su tuo, kas visuotinai suprantama kaip Dievo aprobuotasis žmonių moralėje įsitvirtinęs teisingumas. Vydūno aiškinimuose to susiderinimo svarba ypač pabrėžiama. Labai reikėtų, kad tie aiškinimai pasiektų mūsų ausis ir sąmonę. Žinoma, galime ir nekreipdami dėmesio į tai, kad toks Vydūnas buvo, patys ieškoti prasmingos būties, dieviškojo teisingumo siekimo būdų. Tačiau pradėję ieškoti norom nenorom imsime žiūrėti, ką kiti pasaulyje jau suradę yra, ir nelabai ką savo beturėsime pridėti prie to, ką surasime. Ir dar: jeigu įveiksime savo tautinio nevisavertiškumo kompleksą, kuris kažkodėl labai madingas tapo ir dėl kurio visa, kas svetima, labiau negu savo vertiname, ir pasižvalgysime po savo intelektinio ir dvasinio paveldo lentynas, ten aptiksime Vydūno knygas ir ėmę jas skaityti pamatysime, kad ten yra toji pati išmintis, kuri iš įvairių pasaulio išminties šaltinių sklinda, tik ji dar glaudžiai susieta su mūsų tautos realybėmis.

Deja, Vydūno išmintis šiandien ne visiems yra patogi, o ypač nepatogi tiems, kurie stengiasi stiprinti vartotojiškas mūsų visuomenės nuostatas, menkinti dvasinės kultūros svarbą žmogaus gyvenimui. Su ta išmintim nepakeliui ir tiems, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių nemėgsta tautinių vertybių ir jose įžvelgia pavojus modernesnės gyvensenos siekiams bei mūsų valstybės integravimuisi į civilizuotąjį pasaulį. Tačiau dėl joje pernelyg aiškiai deklaruojamo tauraus žmoniškumo, pabrėžiamo pakantumo įvairiems požiūriams, dėl orientavimo siekti tautiškumo ir bendražmogiškumo darnos viešai jos supeikti lyg ir nėra kaip, tad geriau ignoruoti, apsimesti, kad ji jau nugrimzdusi nebeaktualioje praeityje, kad niekas joje neberanda šiandienai reikšmingų dalykų. Esama ir atvirai išreiškiamo nepasitenkinimo, netgi ypač griežtų sovietmečiu atsiduodančių pagrūmojimų dėl pastangų Vydūno idėjinį palikimą sieti su dabartimi⁴. Tokie nusistatymai ir pagrūmojimai neprisideda prie dvasinės kultūros prioriteto įtvirtinimo mūsų gyvenime, prie to prioriteto, kurį jausdamas kiekvienas tautos žmogus, kiekvienas valstybės pilietis kartu su Vydūnu norėtų būti „aiškia žmoniškumo apraiška ir tuo kitus tam žadinti“. Visais savo darbais, visu gyvenimu. Jei visi to norėtume ir to siektume, kiekvieno iš mūsų ir visos tautos gyvenimas, anot Vydūno, „būtų gražus skambėjimas, būtų palaimintas“⁵, o žiniasklaida kasdien nebešiurpintų pranešimais apie smurtinius nusikaltimus, grobstymus, sukčiavimus ar korupcinius skandalus, bet pirmiausia, o ne tarp kitko, informuotų apie tai, kuo pasipildė pasaulio ar Lietuvos dvasinės kultūros vertybių aruodas, nuo kurio turinio priklauso tikroji žmonijos pažanga.

Vydūnas Lietuvą ir lietuvių tautą regėjo ne tik kaip fenomeną patį savyje, ne izoliuotą nuo globalaus pasaulio ir jame vykstančių pokyčių. Tas regėjimas aktualiai įsipina į šiuolaikinį globalizacijos vyksmo apmąstymų kontekstą ir mums yra ypač svarbus, nes vis garsiau aidi tautiškumą niekinantys, tautinį orumą žeminantys mūsų pačių valstybės piliečių balsai. Mąstytojas apie globalizaciją, nevartodamas šio termino, o ją vadindamas „žmonijos vienijimusi“, „žmonijos vienybe“, kaip apie aktualų dalyką kalbėjo nemažai. Jo vizijose regėjosi tokia globalizacija, kuri žmoniją vienys dvasiniu pagrindu ir kuri ne gniuždys atskirų tautų teises į laisvą būtį, bet sudarys palankesnes sąlygas jų kūrybos galių sklaidai. Jis tikėjo, kad pasaulis vis labiau žmoniškės, o laisvos tautos, tarp jų ir lietuvių tauta, įneš savo indėlį į tą žmoniškėjimą. Kaip vieną iš svarbiausių to vienijimosi sąlygų mąstytojas iškelia tai, kad tiek atskiras žmogus, tiek kiekviena tauta turėtų būti laisvi ir siekti savo dvasios galių išsiskleidimo, kultūros suklestėjimo, ir kartu tą siekį žadinti kituose žmonėse ir kitose tautose.

Tautų suklestėjimą, o ne jų niveliaciją, jų pavergimą ir naikinimą Vydūnas laiko dėsningu būties vyksmo dalyku, kurio pažeidimas, t. y. prievarta, žmoniją ne suvienija, o tik dar labiau supriešina, dar labiau suskaldo, sukelia neapykantos protrūkių. Mat kiekviena tauta Visumos kūrybos vyksme turinti jai skirtą uždavinį ir nevalia trukdyti jo įgyvendinti. Mąstytojo aiškinimu, „turėtų būti išsamiai atsižvelgta į kiekvieno žmogaus, kiekvienos tautos savitumą, skatinamos bei puoselėjamos jos esmingumo apraiškos. Tai yra ypatingas Kūrėjo valios įsakymas, duotas visiems žmonėms ir visoms tautoms. <…> Kuo veikiau yra skatinamas kiekvienos tautos savitas susiformavimas, tuo labiau reikia siekti gyvenimą teigiančio susitelkimo bei atitinkamų santykių“⁶.

Vydūno įsitikinimu, tautos laisvė, jos valstybingumas – geriausia sąlyga jos kūrybos galioms skleistis. Pats skleidimasis, t. y. visokeriopa tautos raiška, jos augimas, visiškai nereiškia egocentriško išsiskyrimo, atsitvėrimo nuo tautų bendrijos, priešpriešos žmonijos vienijimuisi, į kurį esąs nukreiptas dieviškasis Visumos kūrybos vyksmas. Anot mąstytojo, „tautoms išaugant, aiškiai vienai nuo antros atsiskiriant, rodos, žmonija vis daugiau skaldosi. Bet, gerai įsižiūrėjus į kūrybos takus, aiškėja, kad to nėra. Kaip atskiras žmogus, taip ir tauta yra ir gyvena, kad vis daugiau augtų ir tvirtėtų žmoniškumas. Ir tautos turi į tokį sąryšį viena su kita stoti, kad sudarytų žmoniją tokiu būdu, kaip sudaro atskiri žmonės tautą. Tautų gyvatos turi patekti į tikrą sąklausą“⁷.

Tautos išaugimas ir sustiprėjimas reiškia vienos iš integruotai veikti turinčios žmonijos dalių sustiprėjimą. Kuo sveikesnės ir stipresnės bus visos tos dalys, tuo skaidresnė bus visos žmonijos būtis ir sklandesnė tolesnė raida. Kūrybos galių neturinti ir kūrybos vaisių nepajėgianti subrandinti tauta esanti pasmerkta sunykti. Beje, tų galių neturėjimas reiškiąs ir laisvos valios, t. y. pačios laisvės, neturėjimą. O turima laisvė nėra tikslas sau. Laisva tauta turi būti aktyvi žmonijos dvasinio laisvėjimo dalyvė. „Į šviesiąją [tautą] mielai linksta kitos tautos“⁸, – teigė mąstytojas. Į savo tautą Vydūnas taip pat žvelgė ne tik kaip į turinčią teisę savarankiškai tvarkytis, bet ir kaip į privalančią tą teisę ir pačią laisvę įprasminti savo įnašu į visos žmonijos dvasinio skaidrėjimo vyksmą, į pasaulinį kultūros procesą.

„Dvasioje žmonija yra tikra brolija“⁹, todėl ir jos vienijimasis pirmiausia turi reikšti ėjimą tos dvasios link. „Visa žmonija turi suvokti savo vienybę kaip sąmoningą tauriausią žmoniškumą“¹⁰, – buvo įsitikinęs mąstytojas. Vienu svarbiausių žmonijos dvasinio atsigavimo, tolesnio augimo bei vienijimosi veiksnių Vydūnas laiko religingumo, kuris senesniais laikais buvęs daug gyvesnis, atgaivinimą. Turinti iš esmės pasikeisti žmogaus sąmonės kryptis, kuri paskutiniuoju metu „buvusi vis giliau smeigiama į daiktiškumą“. Dabar ji „turėtų atsigręžti į savo kilmę, per savo vidų – į Didįjį Slėpinį, į visa gobiančią Galią. Tada žmonės būtų tobulesnio žmoniškumo ir jie visai kitaip santykiuotų vieni su kitais. Santykiuotų taip ir visos tautos. Žmonijos vienybė būtų nuolatai tvirtinama <…>. Ir tad atsiskleistų vis aiškiau esmiškasis žmoniškumas“¹¹.

Tautų gyvensena ir jų kultūrinė raiška sąlygoja ir tai, kaip jos santykiauja su tikruoju esamybės pagrindu, Didžiuoju Slėpiniu, arba Dievu. Iš to kaip ir randasi religijos, kiekviena savaip paaiškinančios to Slėpinio esmę, pateikiančios prie jo priartėti padedančius savus ritualus ar elgsenos modelius. Tas priartėjimas ar priartinimas yra pati svarbiausioji kiekvienos religijos funkcija. Skiriasi tik tos funkcijos realizavimo būdai. Vydūno požiūriu, ne tik netikslinga, bet nereikalinga ir beprasmiška, o kartais ir žalinga vertinti, kuris iš tų būdų yra teisingesnis, geresnis, efektyvesnis. Kiekviena tauta yra susikūrusi savąjį būdą, jį pagrindusi sava patirtimi, savo natūraliai susiformavusia pasaulėjauta, pritaikiusi prie savo gyvenimo sąlygų ir būdo. Taigi, kiekviena tauta susikuria religiją pati. Įvairios religijos, tarpusavyje besiskirdamos savo brandumu, teologijomis, panteonais, ritualais, apeigomis, pačia savo esme siekia to paties – padėti žmogui „atsiverti pačiai būties paslapčiai“¹².

Religinio išpažinimo bei jo pasirinkimo laisvė buvo toji sfera, kurioje Vydūnas bene atkakliausiai stengėsi pritaikyti tolerancijos principą, propaguoti eukumenizmą, kuris mūsuose ypatingo aktualumo įgauna šiandien, švenčiant Reformacijos 500 metų sukaktį ir jos šviesoje gražiai besimezgant dialogui tarp evangelikų ir katalikų, aktyviai reiškiantis senąjį baltų tikėjimą gaivinančiam ramuviečių judėjimui, plečiantis pažinčiai su įvairiomis pasaulio religijomis. Šiuo požiūriu itin svarbus vienas Vydūno pastebėjimas, kuris tarsi taikytas mūsų dienoms, tarsi siekiantis parodyti šiandieninę senojo baltų tikėjimo atgijimo ir dabartinio santykio su krikščionybe prasmę: „Mūsų laiku lietuvių tauta žymiai atsigauna. Ir tūli spėja, kad kiekviena atsigaunanti tauta grįžta prie senovės tikybos. Vienok visuomet negrįžtama prie buvusių formų. Grįžtama (einama) vien prie dvasios. Krikščionybė yra visa persunkta senovės Šviesos tikybos. Ir grįžimas senovės tikybon tegali reikšti aukštesnį šių dienų „tikybos“ išmanymą. Niekuomet nereikėtų griauti, kas kitam šventa, visur reikia stengtis išvysti tą vieną visais amžiais apsireiškiančią Didybę ir Šventybę. Tuomet ji pastoja pavienio žmogaus ir tautos galybe ir atsigavimo galia. Nyks tuomet visi bandymai naikinti vienas kitą ir atsiras vis daugiau tarpimo ir augimo. Kiekvienas ir visa tauta pastos aukuras, kur švies ramioji gaivinančioji ir laiminančioji Amžinoji Ugnis“¹³.

Ypač aktualiai šiandien skamba Vydūno mintys apie karų priežastis ir galimybes jų išvengti, apie būtinybę žmonijai gyventi taikiai. 1945 m. rugpjūtį, kai tebetvyrojo Antrojo pasaulinio karo dūmų tvaikas, kai nenutilusios buvo nuo jo nukentėjusiųjų aimanos, kai dar ne visi per jį kritusieji buvo palaidoti, kai nenudžiūvusios buvo artimųjų netekusiųjų ašaros, Vydūnas parašė traktatą „Tauresnio žmoniškumo užtekėjimas“ (išleistas 1948 m.). Praėjusiais metais tą penkiasdešimt keturių puslapių knygą, matydama jos ypatingą aktualumą dabarčiai, pakartotinai išleido Vydūno draugija. Knygos paantraštė – „Kada karų nebebus“. Remdamasis savuoju filosofiniu būties ir žmogaus esmės supratimu, Vydūnas joje įtaigiai aiškina, kokios yra giluminės su žmogaus ir žmonijos dvasine raida susijusios karų kilimo priežastys. Jas atskleisdamas, mąstytojas parodo, kad karų išvengti žmonijai, nors ir nepavyko, bet buvo ir tebėra galima. Jų išvengti, anot Vydūno, yra būtiškoji žmonijos užduotis, pati svarbiausia sąlyga jai vienytis dvasiniu pagrindu. „Bet kur žmonės kaip nors sugyvena, jeigu ir skirtingo tautiškumo, čia karų tarp jų nėra. Ir iš to spręstina, kad nebūtų karų, jeigu visa žmonija pasidarytų vieninga ir kiekviena jos dalis linkėtų kitai tarpimo ir gerbūvio, jeigu visi žmonės išmanytų, kad žmonijos vieningumą pasiekti tegalima žmonių taurėjimu“¹⁴, – aiškino Vydūnas vos pasibaigus Antrajam pasauliniam karui.

Karai, mąstytojo teigimu, yra žmonijos vienijimosi dramatiškoji, žiaurioji dalis, kuri būna neišvengiama, kai žmonija pasuka į klystkelius ir jais eidama pati į tos žiauriosios dalies nasrus lenda. Kruvinieji konfliktai yra skaudžiausioji žmonijos blogai laikomo dvasinės brandos egzamino pasekmė. Tai, kad „dabartyje žmonių dauguma nenumano, kas žmogus iš tikrųjų yra, ką reiškia žmoniškumas, labai skaudžiai įrodo didieji šių laikų karai ir tūlų galingųjų veiksmai prieš ir po jų. Tarsi žmoniškumas būtų tūluose žmonėse tiesiog apmiręs. <…> O žmogus ir jo gyvybė beveik dar mažiau [kaip gyvūnų] vertinamos. Tokiems žmonėms rodosi įdomiausia ir svarbiausia griauti, kankinti, žudyti, nors kartais ir stengtasi šį tą statyti ir kurti“¹⁵. „Kada žmonijoj tokių žmonių daug yra atsiradę, kuriems gyvybė nebeturi ypatingos reikšmės, tada tereikia pūstelėti ypatingoms, slėpiningoms pasaulio galioms, ir jie pasiryžta kariauti. Žmonės, tautos žudosi, tarsi tai būtų svarbiausias jų gyvenimo uždavinys. Tuo smarkiau tos žudynės vykdomos, kuo nuoširdžiau žmonės yra prisikibę prie daiktiškumo“¹⁶. Tas prisikibimas šiandienos pasaulyje yra motyvuojamas ne tik svarbiausiu tebesančiu turtų siekimu, bet ir didžiavalstybiniu šovinizmu, svetimų žemių ar gamtos išteklių užgrobimu, valdžios galybės, valdymo tironijos troškimu, religiniu fanatizmu ir fundamentalizmu. Tai – šiandieninės globalaus masto nesantaikos šaltiniai, tos nesantaikos, kuri, pūstelėjus „ypatingoms galioms“, gali įsiliepsnoti neregėto baisumo trečiuoju pasaulio gaisru, kuriame gali sudegti visa, kas gyva.

Vydūnas savo gyventame laike matė didžiulius žmonijos pasiektus mokslo ir technikos laimėjimus ir matė, kad tokio masto laimėjimų, deja, nėra žmonijos dvasinės pažangos kelyje. Mąstytojas konstatavo, jog labiau matoma žmonijos dvasinė atžanga, o ne pažanga, kuriai ji yra Kūrėjo pašaukta. Pripažino jis ir tai, kad esama pastangų ir dvasiniam gyvėjimui, kad pati žmonijos vienijimosi tendencija iš esmės randasi iš tų pastangų, tik jos, deja, esančios nelabai aiškiai išreikštos ir užgožiamos orientacijų į vartotojišką rojų. Praėjus septyniems dešimtmečiams nuo to laiko, kai Vydūnas, būdamas savo gyvenimo saulėlydyje, skelbė šias aktualumo nepraradusias, o veikiau dar labiau suaktualėjusias mintis, galima konstatuoti ne kažin kiek tepasikeitusią žmonijos pažangos situaciją, bemaž tas pačias materialinės ir dvasinės pažangos santykio proporcijas joje. Kaip ir Vydūnui, taip ir mums (mums tik labiau) yra matomi didžiuliai akyse vykstantys šuoliai technikoje, technologijose, informatikoje, įvairių mokslo šakų atradimuose, jų pritaikyme. Nuo Vydūno laikų čia nušuoliavome labai toli, kaip ir nuo jo jaunų dienų iki brandaus amžiaus irgi buvo gana toli nušuoliuota. Tačiau ar tokio masto šuolių esama dvasinėje žmonijos pažangoje? Nematė jų Vydūnas, nematome jų ir mes, nors kartu su juo turime pripažinti, kad šiandieninė žmonija, nors ir nešuoliuodama, kad ir palengva, bet vis dėlto eina žmoniškumo kultūros link. Tokią jos ėjimo kryptį, Vydūno įsitikinimu, yra nustatęs Kūrėjas.

Tačiau šiandienos, kaip ir Vydūno laikų, pasaulis dar nėra pakankamai gerai suvokęs, kad tas Kūrėjo nustatytas ėjimas žmoniškumo kultūros link turi būti aiškiai suprastas kaip prioritetinis tikslas. Ar ne dėl to suvokimo stokos šiandien darosi ne mažiau žiaurūs, o kai kuriais atžvilgiais netgi žiauresni dalykai negu prieš keletą dešimtmečių, nors tai, kad žmogus yra didžiausia vertybė, bent laisvajame pasaulyje yra suprantama kaip savaime aiškus dalykas. Pasaulio, kurį, Vydūno įsitikinimu, žmonija turėtų vesti sąmonės šviesos link, atmosfera prisodrinta pavojingų dvasinei sveikatai elementų ir gali bet kada suliepsnoti visa nuo žemės paviršiaus šluojančiu gaisru. Nuo to gaisro žmonių planetą paradoksaliai saugo ją pražudyti galintis ginklas ir baimė dėl nebuvimo jokių šansų išgyventi jį panaudojus. Bet šimtai žmonių kasdien žūsta ir ne nuo to ginklo. Fiziškai – nuo ištobulintų tradicinių ginklų. Tuos ginklus gamina pelno nuožmiai siekiančios korporacijos, o apyvarton paleidžia žmogiškoji neapykanta, demoniški besaikio turtėjimo interesai, iki šiolei neužgesęs užkariavimų, pavergimo troškulys – iš pažmoniškumo gimstantys monstrai. Juos įveikti tegali tik žmogaus dvasios galia, kuriai reikia laisvėti, stiprėti, susivokti, kaip Vydūnas sakė, esant spinduliu amžinosios begalinės šviesos. Kuo daugiau žmonių turi tapti esmiškaisiais žmonėmis, nes jų rankose pasaulio likimas, teigė Vydūnas. „Esmiškojo žmogaus gyvenimas yra nuolatinis kurstymas tauraus žmoniškumo. O kad ir nesirodytų laimėjimų tuo atžvilgiu, jis nesuglebtų. Jis mat regi, kaip visai slapčia jo gyvumas žadina kituose kilnų žmoniškumą. Iš lengvo tada tam bręsta vis daugiau žmonių, ir pamažu visa žmonija pakinta. Karai vos begali sukilti ir pagaliau jų visai nebegali būti“¹⁷, – rašė Vydūnas baigiamojoje „Tauresnio žmoniškumo užtekėjimo“ dalyje, tuo aiškiai pasakydamas, kada karų nebebus. Taika pasiekiama žmogaus ir žmonijos taurėjimu, žmonijos kaip brolijos dvasioje pajautimu. Tam taurėjimui turėtų būti pajungtos žmogaus, tautos, valstybės, valstybių sandraugų, visų konfesijų religijų, visos žmonijos pastangos ir pajėgos. Toks buvo Vydūno siekis, kurį jis stengėsi įgyvendinti visu savo veikimu. Būtent toks siekis reikalingas aštrių konfliktų drebinamam šiandienos pasauliui.

1 Bagdonavičius V. Sugrįžti prie Vydūno. – Vilnius: Kultūra, 2001. – P. 422–423.
2 Ten pat. – P. 353–354.
3 Vydūnas. Raštai. – T. 3. – Vilnius: Mintis, 1992. – P. 257.
4 Vydūnas čia ir dabar // Baltija. – 2003. – P. 149–153.
5 Vydūnas. Raštai. – T. 1. – Vilnius: Mintis, 1990. – P. 27.
6 Vydūnas. Raštai. – T. 4. – Vilnius: Mintis, 1994. – P. 59.
7 Vydūnas. Raštai. – T. 1. – P. 356.
8 Ten pat. – P. 527.
9 Ten pat. – P. 230.
10 Vydūnas. Raštai. – T. 4. – P. 100.
11 Vydūnas. Raštai. – T. 2. – Vilnius: Mintis, 1991. – P. 451.
12 Vydūnas. Raštai. – T. 4. – P. 127.
13 Vydūnas. Raštai. – T. 3. – P. 45.
14 Vydūnas. Raštai. – T. 2. – P. 438.
15 Ten pat. – P. 443.
16 TeTen pat. – P. 444.
17 Ten pat. – P. 485.

Viktorija Daujotytė. Vydūnas buvo Mokytojas

2025 m. Nr. 10 / „Kodėl ant dviejų šimtų litų banknoto buvo būtent Vydūnas?“ – paklausė „Moters“ žurnalas. Tikrai – kodėl būtent Vydūnas? Jau seniai nebeturime lito, nacionalinės valiutos ženklo, o klausimas liko.

Rima Palijanskaitė. Žinomas, bet nesuprastas Vydūnas

2023 m. Nr. 3 / Šiais metais kovo mėnesį minime žymaus Mažosios Lietuvos kultūros veikėjo, filosofo ir rašytojo Vydūno 155-ąsias gimimo ir jo mirties 70-ąsias metines. Tiesa, be didelių iškilmių, be jo asmenybei ir kūrybai skirtos konferencijos.

Rima Palijanskaitė. Donelaitis ir Vydūnas: gyvenimo ir kūrybos ypatumai

2014 m. Nr. 11 / Martynas Mažvydas, Kristijonas Donelaitis ir Vilhelmas Storosta-Vydūnas – lietuviškojo žodžio Mažojoje Lietuvoje riteriai. Jonas Grinius Vydūną yra įvardijęs kaip „Donelaičio tėviškės jaunesnįjį sūnų“.

Nuo 2016-ųjų ližės: knygos ir tendencijos

2017 m. Nr. 4

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkai Jūratė Sprindytė, Gintarė Bernotienė, Algis Kalėda aptaria 2016-ųjų knygas

Jūratė Sprindytė

Kasdienyno fuga

Ne mane vieną privertė nusijuokti Juozo Baltušio dienoraštyje įrašyta pastaba, kad 1979 metais gausiai užderėjo prozos – net šeši romanai ir dešimt apsakymų rinkinių! Šiandien lietuviškai parašytų knygų metinės apimtys didesnės bene dvidešimt kartų, bet dalį jų vis dėlto pavyksta perskaityti ir dargi vieną kitą kaitos tendenciją pastebėti. Vasarį Lietuvių literatūros ir tautosakos institute vykstant 2016 m. knygų svarstymui ir kūrybiškiausiųjų 12-tuko rinkimams, kolegialiai buvo aptarti (ar bent paminėti, pavartyti) apie šimtas leidinių ir konstatuotos tokios ryškiausios tendencijos: istorinių romanų bumas, regionalizmo / tarmiškumo stiprėjimas, rašytojų multikultūrinės aspiracijos. Aš dar pridurčiau esė žanro artėjimą prie mąsliosios savo prigimties bei neblunkantį egodokumentikos sugestyvumą (atsiminimai, dienoraščiai, autobiografiniai liudijimai, pokalbiai ir pan.). Pozityvu, kad dabarties lietuvių literatūra itin įvairi – daugėja veiksmo aikštelių, plečiasi geografija, parašomi plačiajai auditorijai patrauklūs istoriniai romanai: iš Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum“ IV tomo, Sauliaus Šaltenio „Basas ir laimingas“, Rasos Aškinytės „Glesum“, Ginos Viliūnės „Imperatoriaus meilužės“ koncentruotu ir žavingu pavidalu sužinom daug anksčiau lietuviui neprieinamos medžiagos; kuo gilesni laikai ir tolimesni kraštai vaizduojami, tuo rimčiau rašytojams tenka studijuoti archyvus ir labiau eksploatuoti fantaziją. Brandi novelistika patvirtina mažosios prozos tradicijos pastovumą. Pastebiu, kad jaunesnė karta nebemėgsta „normalių“ kūrinių, tad geidžiamų netikėtumų jiems 2016 m. pateikė romanas. Iškilesnių romanų trikampis – Tomo Vaisetos „Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal“, Kęstučio Navako „Vyno kopija“ bei Rimanto Kmitos „Pietinia kronikas“ liudija, kad žanro amplitudė reikšmingai išsiplėtė. Negatyvu tai, kad populiarioji linkmė plokštėja, o elitinė estetizuojasi, dažnai prarasdama reikšmingą turinį vardan puošnios vaizdakalystės ir tobulo sakinio, o prikišamai puikuodamasi erudicija – neišvengia snobizmo.

Savo skaitymą pradėjau nuo novelistikos, ir ji nenuvylė. Pernai vasarą netikėtai pasitraukusio į užribius Henriko Algio Čigriejaus šiluma atsklinda iš paskutinio dar jo parengto rinkinio „Savi ir pažįstami“, kuriame atsiskleidžia tipiškas šio rašytojo pasaulėvaizdis, nestokojantis lengvumo ir humoro, kad ir apie kokius niaurius dalykus pasakotų. Elgeta Antanas su šermukšnio lazda ir stipria terba kartą gauna rūkytos dešros ir pamiškėj dėkingas rėžia prakalbą pasauliui („Balius“). Karui ką tik pasibaigus šeimyna doroja šieną ir pamato varomą vokiečių kareivį. Žinome, kad jis bus išgelbėtas, o ne atiduotas rusams – nes tai H. A. Čigriejaus novelė. Toks nuspėjamumas gal ir nėra rašytojo stiprybė, bet veikia paskutinio rinkinio „stigma“, novelės rašytos 1970–2011 m. ir panašios į švelnų mostelėjimą atsisveikinant. Stalino mirties dieną aštuntokai sutinka džiaugsmingai, nes mini klasės draugo gimtadienį ir dovanoja „Guliverio keliones“, o šis susirūpinęs, ar užteks džiovintų obuolių sveikintojams pavaišinti. Tarsi patvirtindamas motto „mes gyvenome“, H. A. Čigriejus istorinius įvykius keičia buitinėmis mikroistorijomis, aplinkos prieštaringumą retušuoja komiškais ar mielais nutikimais, o regionalizmą paliudija gerokai „kaimietiška“ pasakotojo ir veikėjų kalba bei mažorine sakinio intonacija.

Nepalyginti tamsesnis ir dramatiškesnis Alvydo Šlepiko rinkinys „Lietaus dievas ir kiti“, kuris tik iš dalies priskirtinas praėjusių metų knygoms, nes prie 2005 m. išleisto „Lietaus dievo“ prisidėjo keli tekstai, bet mažo provincijos miestelio kasdienybė taip sugestyviai ir siužetiškai stipriai atskleista, kad skaičiau kaip novelės klasiką (ypač labai realistines su magijos blyksniais – „Lapė“, „Violončelė“). Visada smagu, kai jauno autoriaus debiutas steigia netikėtą pasaulio regėjimą. Mindaugas Jonas Urbonas aštuonias pirmosios knygos noveles sudėjo į „Dvasių urną“ – tekstinį paminklą kraujo ir literatūriniams giminaičiams. Čia itin svarbi genealogijos paieškų linija, išskirtinio likimo protėvių portretai. Gebėjimas neįkyriai mistifikuoti ir dabartį sieti su anapusybe – šio prozininko šansas. Novelės liudija, kad esam keistai sukryžmintos savo protėvių projekcijos, ir XXI a. vaikaičiui save atrasti padeda prosenelė – ragana, močiutė – undinė, senelis – vilkas. Išsamiai plėtojant senelio paralelę su vilko lemtimi, gilinantis į žvėries genotipą, bandoma suprasti siautulingą, nevaldomą protėvio prigimtį. Mažas berniukas taip ilgisi tėvo, kad vilimaitiška detalė (tėvo švarko saga) įgyja struktūrą rišančios ir emociškai sprogdinančios galios. Jaunas autorius neblogai valdo formą ir už realistinės širmos regi neempirines veiksmų priežastis.

Prieš valdininkų naujakalbę subtilia individualių žodžių tvėryba kaunasi poetai ir eseistai, regionine ar tarmine leksika – poetai ir prozininkai. Viktorija Daujotė išleido ketvirtą poezijos tomelį „Žīmėni vuobelie / Žieminė obelis“. Įsikūnyta į moterį nuo žemės, kurios tylūs pamąstymai varniškių tarme – ir išpažintis, ir malda, ir atsisveikinimas su tuo laiku, kai „yra buvęs labai tankus gyvenimas“, o senatvėj jis išretėjęs ir išblukęs, tik atminty atgyja daiktais, darbais ir papročiais. Tęsdama, kaip pati sako, savo „žemaitiškąją programą“, autorė įgarsino žiemiškai ištvermingas senas kaimo moteris ir šimtmečius išsilaikiusius jų būties pamatus. Per autentišką leksiką ir sintaksę, rodos, byloja mano tėvo sesuo Jadzė, Romualdo Granausko „Gyvenimo po klevu“ Kairienė ir kitos senolės. Šios knygos išraiška ir turinys sukimba su Stasio Eidrigevičiaus poema „Giedanti gaidžio galva“, parašyta aukštaitiškai (Panevėžio rajono Lepšių kaimas). Iškyla skurdi dailininko vaikystė ir artimieji, o buities konkretika tokia tiršta ir jau taip nutolusi, kad tampa nelyg magiškojo realizmo žymeniu. Šios poemos kaip neeilinio artefakto įspūdį kuria unikalus dizainas, senos nuotraukos, autoriaus piešiniai ir žemės spalvų koloritas. Sunkiau besigalynėjantiems su tarminiu tekstu abiejose knygose greta pateikti perrašai bendrine kalba. Skaitydami R. Kmitos romaną „Pietinia kronikas“ šiauliškių šnekta (publikuota be perrašų) kai kurie nevietiniai patiria susierzinimą, bet jau po keliolikos puslapių akys bėga ristele, smagiai sekdamos neįprasto pasakojimo peripetijas. Šiauliškiai triumfuoja, turėdami išskirtinai savo romaną, pirmą tarmišką šiuolaikinės lietuvių prozos kūrinį.

Šiemet daugelyje knygų įvairiais pavidalais iškyla namudinio darbo, žoliavimo, amato, meistrystės, šeimai išgyventi būtinos veiklos retromotyvas, paženklinęs ir kelių pastebimiausių knygų antraštes (Giedrės Kazlauskaitė „Singerstraum“, Dainiaus Gintalo „Adatos“, S. Eidrigevičiaus „Giedanti gaidžio galva“), įnešdamas ne tik buitinės konkretikos, bet ir visaapimančio siekio struktūruoti, suderinti, „susiūti“ chaotišką, dažnai grėsmingą aplinkos netvarką (siuvimo mašina neatsitiktinai tapo išskirtiniu literatūros įvaizdžiu). Literatūra mums atrodo visavertė, kai išlaikomas balansas tarp „kasdieniškų“ ir didesnių užmojų turinčių kūrinių, kuriuos pernai reprezentavo istoriniai romanai. Kad prisimintum konkretų kūrinį ilgiau nei trunka skaitymo aktas ir galvotum apie jį plačiau, kaip apie rimtesnio socialinio reiškinio atspindį, jis turbūt turėtų sukelti ne vieno kito, o daugelio skaitytojų atlieptį. Kai knygų tokia galybė, skaitytojai išsiskaido mažomis grupėmis, bet verčiausi kūriniai tikrai nėra pražiopsomi. Nors prieš pusšimtį metų konstatuota, kad kultūra suka begalinį savo pačios imitavimo ratą, kiekvienam rašytojui tas ratas individualus, vienkartinis, neprilygstamas, ir ši individualios saviieškos aistra labiausiai atsiskleidžia esė, dienoraščių pobūdžio knygose.

Aido Marčėno „KasDienynas“ (paantraštė „sakiniai“ pabrėžia nepretenzingumo paieškas, bet vis tiek skaitytojas atpažįsta dienoraščio žanrą, tiesa, beveik be datų, ir tokių nedatuotų užrašų vis daugėja). Autorius „mirtinai apsinuodijęs poezija“, intelektualiniais žybsniais ir estetinio lygmens išaukštinimu grybšteli Alfonso Nykos-Niliūno tradiciją, kurios sovietmečiu nė neįtarėme esant, ką puikiai liudija Juozo Baltušio „Vietoj dienoraščio“ (1979–1983 m. fragmentai „Metuose“) – nomenklatūrinis, buitinis, šeiminis kasdienybės išpažinimas be estetinių įžvalgų, nors gausu anuometiniam laikui suvokti pravarčių laikysenų ir detalių. A. Marčėnas užrašuose liudija dabarties šurmulius, kai pažeidžiamas poetų konkurencingumas vietinės reikšmės literatūros lauke tampa neblėstančiai aktualus (graudi toji „vietinės reikšmės“ konotacija…). Poetas sveria šlaką ir grynuolius kolegų poetų kūryboje, autoironiškai ir kibiai svarsto visokio pobūdžio menų realijas, o kaipgi kitaip, jei tas mūsų literatūros arealas toks ankštas, frakcionuotas saviškių grupelėmis, kiaurai pažįstamas ir permanomas. Štai kad ir premijų dalybos: „Jei pernai tos premijos nebūtų gavęs Alvydas, automatiškai tapęs tos komisijos nariu, tai ir aš šiemet matyčiau ją kaip savo nosį“ (p. 214).

Eugenijaus Ališankos „Empedoklio batas: tolimųjų reisų esė“ – intelektualo reisai į praeitį, į savo atminties slaptavietes, kurie autoriui ne mažiau svarbūs nei į Peru ir kitą pasaulio kraštą. Marcelio Prousto pyragaitis pakeičiamas šlapia (daktariška) dešra, kad taptų sovietmečio emblema, žaidimas vaikiškų knygų antraštėmis – kad primintų prarastą vaikystę. Ar klajojama prie Dunojaus, ar kaimyninėje Lenkijoje, kelionė tampa „kelio gramatika“ ir lingvistinis teksto asambliažas įformina visas įžvalgas. Prašmatnioje Vienoje apstu kultūros nuorodų nuo Mozarto iki Freudo ir Klimto, kurios tiek pamėgtos visų eseistų, kad jau tampa bendrąja vieta (kultūriniais ženklais ypač piktnaudžiauja Ugnė Barauskaitė). Patraukliausias ir įdomiausiai sukomponuotas, be snobizmo apnašų (kurios gal ir neišvengiamos rašant apie Europą) man pasirodė E. Ališankos esė skyrius „Hakuna matata“ – apie fotomedžioklę Afrikoje. Čia apstu autoironijos ir šiurkščių buitinių kadrų bei nepatikimų papročių, kurie prižemina Tanzanijos egzotiką, retsykiais primenančią skurdų Sibiro kaimą. Brendimo metų kumyras Ernestas Hemingway’us, kadaise parašęs „Žaliąsias Afrikos kalvas“ ir „Kilimandžaro sniegynus“, citatomis susiuva menamą knyginę ir aštriąją tikroves, nors pasakotojas ir yra perspėjęs, kad „nenori gyventi taip, kaip aprašytų savo gyvenimą“ (p. 166).

Saros Poisson „Grožio mašina“ – savivokos šaltinis ir laikmena, liudijanti „brendimo chaoso“, o vėliau ir brandžios moters patirtis. Nuo paauglystėje rašyto dienoraščio iki šios devintos knygos vedė besąlygiškas tikėjimas literatūros galia laisvinti, gilinti, turtinti intelektą ir vaizduotę. Užkliuvau už sudominusios frazės: patogios knygos, bet nepatogūs jų komentarai – turbūt taikytina ir kritikams? A. Marčėno, S. Poisson rašymas – literatūrocentrinis, bet pastarajame atkreipia dėmesį nestandartinis Vilniaus motyvas – atokaus, pakraščių, dykviečių miesto dvasia. Esė „Poniabudė“ pasirodė išskirtinė tokiu priemiesčio pašlovinimu, priminusi Jurgio Kunčino demokratišką marginalumo grožį: neasfaltuotos gatvelės, pūstančios slyvos, vandens kolonėlės, rusiškai kalbantys lenkai, lauko tualetai, pigūs kaimynų skalbiniai, šunys ir katės, gausybė laukinių (naudingų) augalų ir neįpareigojanti buvimo laisvė. Ironizuodama visokį glotnumą autorė protestuoja prieš vidutinybę, geriau balsuoja už neurozę, o ne už stereotipinį sveikumą.

Regimanto Tamošaičio „Vien tik zuikiai naktyje“ dar ryškiau ironizuoja kasdienyno stereotipus, visuomenės subanalėjimą, sukvailėjimą, šaiposi iš įrėmintos gyvensenos ir akademinių „aukštumų“. Pasakotojas apsimeta naivuoliu ir pasako daug tiesos lyg netyčia, vieną skyrių tiesiog pavadinęs „Paprastai apie viską“. Vieni esė žaismingi, kiti mąslūs ar paradoksalūs (kai kurie neišbaigti kūrinėliai, beje, galėjo likti už knygos ribų). Netradicinis erudito R. Tamošaičio mąstymo būdas laikosi ant oksimoroniško pamato: „Visa kūrybingo gyvenimo paslaptis – reikia pasiekti sąmonės aukštumas, bet neprarasti vaikiškumo dovanos“ (p. 125), dar pridurtume – ir autoironijos šarmo. Čia dera ir komiški antausiai būties štampams, ir gilių bei aukštų prošvaisčių pajauta. Viršelyje nupieštas Zuikio žvaigždynas kreipia žvilgsnį aukštyn (Lepus žvaigždynas išties egzistuoja kaip 51-as pagal dydį pietiniame pusrutulyje). Apgaulingai paprasta antraštinė esė „Vien tik zuikiai naktyje“ ir juokingai, ir esmingai liudija neginčijamą pasaulio tvarką – zuikiai graužia ir turi graužti obelis, o žmogeliams dėl to graužtis nevalia!

Kai tiek daug gyvenime skaityta, tampi reiklesnis ir nepakantesnis vien vaizduotės viražams, ypač kur literatūrinė meistrystė tampa savitiksle ir gožia turinį. Dar norisi spėti pasisemti kultūrinės informacijos iš labiau įžemintų knygų, ir kai šiandien publikuojama tiek daug (ego)dokumentikos – daraisi mažiau pakantus fikcijai. Kultūros istorikas Aurimas Švedas sakytinės istorijos metodu, t. y. kalbindamas neeilinius daug patyrusius pašnekovus, toliau skleidžia vertingus epochos liudijimus šįkart pristatydamas teatrologės patirtis pokalbių tome „Irena Veisaitė: gyvenimas turėtų būti skaidrus“. Leidinys kruopščiai parengtas, aprūpintas patikimais komentarais, išnašomis, faktografija. Atradimu man tapo litvako Samo Yossmano knyga „Šaltojo karo samdinys“ (sukonstruota kartu su Inga Liutkevičiene), naujos informacijos kiekiu nurungusi keliolika grožinių leidinių kartu sudėjus. Pokario Vilniaus senamiesčio bernėkas pasakoja apie jaunimo kasdienyną ir interesus XX a. 7-ajame dešimtmetyje („džiazas, rokas, džinsai“), apie bastymąsi po Sovietų Sąjungą ir emigraciją į Izraelį (1971), apie keblią emigrantų iš SSRS adaptaciją, darbą radijuje, pažintis su įžymybėmis, įsikūrimą Londone. Saikingai antisovietinis tonas atskleidžia dabarties Vakarų politikos elito neįtikėtiną komunistinę indoktrinaciją. Pasakojama reportažiškai taikliai, tiksliai, dalykiškai (pavardės, metai, pavadinimai), be lietuviams būdingų skystų pamąstymų ir sentimentalių obertonų. S. Yossmanas supažindina, kiek daug litvakai pasiekė Izraelyje. Konkretų epizodą perteiksiu detaliau, nes, man rodos, tai puiki edukacinė injekcija mūsų moksleiviams. Jeruzalės universitete vyko uždraustų sovietijoje filmų festivalis, kuriame demonstruotas čekų animacinis filmas, išmokęs nepasiduoti manipuliacijoms. Viename mieste gyveno žmonės su keturkampėmis galvomis ir stengėsi performuoti esą „nenormalų“ žmogelį su apvalia galva. Uždeda prietaisus, bet po minutės galva vėl apvali. Uždaro į kalėjimą, degina ugnimi, kol galiausiai nusprendžia sušaudyti:

Tuo metu pasirodo dirižablis ir su lazeriniais ginklais išžudo kareivius. Iš dirižablio nuleidžia laiptus. Žmogus laimingas kopia į viršų. Jam ištiesia ranką, kviečia į vidų. Įeina, o ten visi su trikampėmis galvomis. Filmas mane išmokė – netikėk, neklausyk keturkampių ir nelauk pagalbos iš trikampių, galvok savo galva ir tik ji, tavo paties galva, padės gyvenime.

(p. 111–112)

Solidžiai turiningų esė autorius Mindaugas Kvietkauskas rinkinyje „Uosto fuga“ galvojimo „savo galva“, būtiną sąmoningumo dominantę pasirenka šiuolaikiškai tęsdamas vaižgantišką „kovos dėl kultūros“ temą. Jo esė reprezentuoja kultūrologinį žanro tipą, kuriame bendrieji interesai, atsakomybė, vertybinė vertikalė esmiškai pranoksta ego matmenį, nors asmeniškas santykis su apmąstomais žmonėmis ir reiškiniais dar ir kaip egzistuoja. Kultūros žmonių vardai ir ženklai čia nėra, kaip daugeliui, gražios inkrustacijos pasipuikuoti erudicija; kiekvieno asmens atvejis gvildenamas išsamiai, angažuotai, likimiškai („prakeiktosios poetės“ Sylvia Plath ir Salomėja Nėris, Vilniaus baroko architektas Jonas Kristupas Glaubicas, bibliografė Estera, kurios žydišką genotipą žiauriai karpė istorijos žirklės, ir kiti). Pavasarinis rupūžių gyvastingumas susiejamas su George’u Orwellu, o milžiniška knygų saugykla Šv. Jurgio bažnyčioje – su „Babelio biblioteka“ tik todėl, kad šie universalūs kultūros topai išplečia rašomų tekstų tūrį.

Algimanto Mikutos 2006–2010 m. sudurstytoje prisiminimų ir apmąstymų knygoje „Mėnulio peilis“, kaip įprasta vyresniųjų ištarmėms, svarbiausias yra buvęs laikas: „Senatvėje pasijunti kaip koks praeities gelbėtojas, traukiantis iš užmaršties upės visokius skęstančius daiktus, žmones, įvykių detales.“ Dabartį toks gelbėtojas vertina atsainiau – visi ją mato, joje dalyvauja, gal kitas aprašys ryškiau. A. Mikuta kvestionuoja krizės ir kritimo į dugną pesimistinę „filosofiją“ ir perdėtą medijų poveikį sąmonei, teigdamas tikrovės viršenybę („Realūs gimimai, netektys, kelionės, nutikimai darbe ir šeimoje įsirėžia daug giliau negu filmų ir knygų siužetai, diskusijos spaudoje, poleminių straipsnių teiginiai“, p. 44–45), nors atvertus kitą puslapį sakoma, kad valdžia ir žiniasklaida vis dėlto manipuliuoja „mūsų skoniais ir norais“ (p. 46). Autorius neabejotinai stovi socialios literatūros fronte ir publicistikos (ne esė) pusėje, svarsto apie kieto ir minkšto stiliaus skirtumus, apie politikos, ekonomikos, socialinio gyvenimo, gamtos, kasdieniškos rutinos atveriamas lagūnas įvairiems pagalvojimams. Skyrius „Globalus kaimas“ žarsto margo pasaulio įdomybes (nuo Tunguskos meteorito mįslės iki kalakutų ant lietuvių stalo), o „Skambučiai mirusiems“ – atsiminimų skirsnis apie kultūros žmones: iškyla Juozas Grušas kaip jaunesniųjų „skydas“, satyrikas Vytautas Eidukaitis, sueiliavęs kelių eismo taisykles, aktorius Viktoras Šinkariukas ir kt. Negali nesutikti su A. Mikutos ištarme, kad „aukštasis menas visada yra aitrus, nes iš jo išgarintas visas vanduo, šis menas yra itin aukštos koncentracijos, jame tėra likusios vien druskos – karčios, sūrios, gnybiančios liežuvį“.

Kažkodėl šįkart mažiausiai norisi kalbėti apie romanus, nors keletas iš jų tikrai verti dėmesio. T. Vaisetos antroji grožinė knyga liudija, kad sužibo nauja prozos pajėga. Nepaisant kai kurių kompozicinių (II dalis) keistumų, romanas patraukia brandžiu turiniu ir nebanaliu stiliumi. Siužetą sudaigsto mitinis Orfėjas – menų žinovas, todėl dailės istorija, mitologija, architektūra, literatūra ir net efemeriška debesų architektonika kuria paralelinį kultūrinį naratyvą. Seniai teko skaityti tokio gilaus psichologizmo vivisekciją – išsamiai plėtojamus vyro / moters santykių pinkles ir akivarus. Fone fiziškai juntamu nerimu pulsuoja Ukrainos karas, nepatetiškai įsiterpia Sausio 13-osios reminiscencijos ir grožinės literatūros kol kas neliečiamas motyvas – okupanto įpėdinių padėtis (majoro dukters rusaitės Anos savivoka ir frustracinė atskirtumo jausena visus dvidešimt nepriklausomybės metų). Į seniai neregėtas bestselerio aukštumas šoktelėjo anksčiau minėtas R. Kmitos romanas. Tai nenuostabu, nes kūrinys idealiai pataikė į tikslinį adresatą – autentiško slengo intonacijomis jis savas „gariūninei“ kartai ir šiauliečių gildijai, o drauge smagus, drąsus, juokingas, atveriantis daug virsmo patirčių (žalias bernužėlis per karjerą sporte ir pirmosios meilės nusivylimus tampa susipratusiu filologu). Tai, kad šis romanas viešuomenėje toks išdidintas, parodo, kaip lietuviai išsiilgę optimistinio pasakojimo, be to, ženklina tam tikrą mūsų laiko žymę – socialinių tinklų aktualumą, dalyvavimo viešajame literatūriniame gyvenime sureikšminimą, kai esi matomas, matomesnis, matomiausias. Knygai pridėtinę vertę kūrė aktyvi autoriaus ir skaitytojų veikla socialiniuose tinkluose, tad tyleniams yra apie ką pagalvoti.

Sigito Parulskio romane „Nutylėtų lelijų miestas“ patraukia pasakojimo padalijimas į dvi laiko plotmes – dabartis puslapio viršuje, sūnaus / tėvo santykių linija apačioje, ir tų dalių komunikavimas byloja apie visa ko susietumą. Panašu, kad silpnėja romanų pabaigos; tenka tik užjausti rašytojus, kad jie, kaip ir bet kuris šiandienos dirbantysis, nieko nespėja ir turi dėti tašką, kai to įsakmiai reikalauja finansavimas, projektas, leidybos planas ir panašūs suprekintos realybės veiksniai, beje, darantys neabejotiną įtaką „žurnalistiniam“ pasaulio matymui ir perteikimui.

U. Barauskaitės „Vieno žmogaus bohema“ patvirtina, kad žurnalistinė proza egzistuoja: aktualijų žaismas, mažomis pastraipomis sukarpytas tekstas be vientiso vyksmo, sakiniai kaip trumpi šūviai, citatų ir autoritetų perviršis (ne aliuzijų, įpintų į sakinius ar kūrinio struktūrą, kaip stengiasi rimtesni rašytojai, o paviršinių nuorodų). Tikrinė pavardė („Klausyk, Barauskaite, gal einam į pilvo šokius?“, p. 30) signalizuoja, kad pasakojimas autobiografinis: faktūriška vaikystė, geismų ir nusivylimų karuselė, egzotiškos kelionės į Rytų šalis (Libanas, Turkija, Palestina); kariniai konfliktai (Gazos ruožas, Sirija, Ukraina), atsidūrę šalia lovos reikalų, liudija šiuolaikinio žmogaus sąmonės eklektiką. Stulbinamas kiekis aforizmų, žinomų pavardžių: Šlepikas ir Mandelštamas, Neruda ir Kubelka, Blokas ir Geda, Jelinek ir Ivanauskaitė ir t. t., ir t. t., – visi jie pasakė kažką išmintinga ir parėmė U. Barauskaitės jauseną. Knyga plieskia gyvenimo džiaugsmu ir autorės temperamentu, o pasakojimo specifiką gal tiksliausiai įvardintų sąvoka „mirguliavimas“ – prasmės ir materijos: „Smulkiai gėlėta balta staltiesė, rasotas vandens ąsotis, taurės mėlynom kojelėm, juoda kava, paskutiniais žiedais apsipylusi rožinė bugenvilija – tos kvapą gniaužiančios detalės, sklidinos laisvai klajojančios jėgos, kaip rašė Gintaras Grajauskas“ (p. 115). Tokių tekstų daugėja – nes dažnas rašytojas pats prisipažįsta savo stalčiuose ar failuose radęs nebaigtų juodraščių, minčių nuotrupų, užrašų, kūrinio pradmenų, kurie, kaip sako kaimo senoliai, kada nors „pravers ūkyje“.

Unės Kaunaitės „Laiškus Elzei“ traktuoju kaip tikrą gardėsį paaugliams, nes užčiuoptos autentiškos aštuntokų realijos. Tokios knygos grąžina jauną skaitytoją, atlieka psichoterapinį vaidmenį. Nesupratau, kodėl knyga nepateko į skaitomiausių penketuką (t. y. kodėl pernai paaugliams toks apskritai nebuvo suformuotas). Ar ekspertai nenutuokia apie adresato lūkesčius, o gal aštuntokams skirtą skaitinį matuoja super elitiniais kriterijais?

Solidarizuojuosi su A. Marčėno „žūtbūtinumo“ konceptu: „Man įdomi tik žūtbūtinė poezija, ypač tos dvi ilgesingos žūtbūtinės ū“ (p. 150). Iš tiesų, tik tokia literatūra yra sugestyvi, sukrečia, žavi, stebina. O kaip, kodėl ir kokiais čiuptuvais tą žūtbūtinumą skaitytojas ar kritikas jaučia – nežinau. Tarp žūtbūtinumo ir darymo visada yra esminė distancija.

Į šią akimirką sukoncentruotą buvimą A. Mikuta vadina „gyvenimu nuo ližės“, kai viskas griebiama čia pat kaip neatvėsęs duonos pagrandukas: dar karštos naujienos, prekės, idėjos, ir viskas greit suvartojama. Toks „gyvenimo nuo ližės“ jausmas mažumėlę kamuoja ir skaitant vienų metų knygas, nes stinga galimybės su jomis susigyventi.

Gintarė Bernotienė

Poezijos konvencijos: vaizduotės ar dokumentai?

Įdėmiai žvilgtelėti į originalias per metus išėjusias lietuvių autorių knygas kasmet įpareigoja Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkų rengiami kūrybiškiausios metų knygos rinkimai. Šių metų skaitiniai ryškina vieną tendenciją – daugėja kūrinių, kuriamų sąmoningai tolstant nuo tradicinio literatūriškumo, pilnakraujam literatūros tekstui vis daugiau vietos užleidžiant kitiems dėmenims. Poezijos rinkiniams kaskart svarbesnė tampa koncepcija – gera Eugenijaus Ališankos rinkinyje „Stuburo tik punktyrai“, neįtikinanti debiutinėje Manto Balakausko „Romoje“ dėl „visa veda į Romą“ platumo. O štai Nerijaus Cibulsko „Archeologija“ pavadinimu tvirtai sukimba su eilėraščių rašymo technika – kruopščiai, metodiškai, sluoksnis po sluoksnio per labai atitrauktus laiko momentus ryškinti (aprašinėti) rūpimą vaizdą, kitus klausimus atidėjus į šalį. Virginija Cibarauskė tokį metodą pavadino dekupažu. Iš 2016 m. poezijos knygų „Archeologiją“ rinkčiau kaip pačią literatūriškiausią, gal net juntamai dirbtinoką – su lėtuoju aprašymu, besikliaunančią sukeistinimu, metaforomis, skaitant vis keliančią senųjų vaizduosenos standartų klausimą, o vis dėlto – su juntamu valingu autoriaus vedimu per eilėraštį link stiprios pabaigos, su frazės ir vaizdo ekspresija („Trumpa šeštadienio popietė. Savo šilumą / tarp ištuštėjusių bendrabučių spardo saulė“, p. 24), įgyvendinant savąjį pasakojimo scenarijų (eil. „Dar neatrastas dėsnis“).

Vladas Braziūnas „Lėtojo laiko aky“ išlieka sau įprastame tradicinės lietuvių kultūros, gimto krašto, tautosakos, krikščioniškų motyvų lauke, šiuo rinkiniu nežymiai kildamas ir į kiek individualesnę tematiką. Nauja, kad vis dažniau išnaudoja situacijos dvilypumo, apverčiamumo galimybes (pavyzdžiui, eil. „tą vieną kartą“, „iš po nakties“), pažįstamas kaip Donaldo Kajoko ėjimai. V. Braziūnas kuria sintetinį balto-krikščionišką mitą (eil. „neatpirktųjų kraustynės“), tautosakai priduria savų baladiškų siužetų (eil. „žagrė“, „ne metai, vien jų laikai“), apskritai – gražiai jungia įvairialaikius vaizdinius į vieno soneto apsodą (eil. „sepija“), išgaudamas ir paties pasakojimo laiko daugiasluoksniškumą. Poetinė technika šio rinkinio neleidžia nepastebėti (eil. „su jais galiu nueiti mylią“), o ankstesnis „Stalo kalnas“ – stipresnis.

Ir vis dėlto pirmąją vietą šiemet atiduočiau Giedrės Kazlauskaitės „Singerstraum“, taip pat apgalvotos kompozicijos ir stulbinančio atvirumo rinkiniui, kuris peržengia saugaus literatūriškumo ribą ir steigia naują moralinės akistatos su savimi ir kitais standartą. Didžiausią įspūdį kelia tikslūs socialinės būklės įvardijimai. Apstu, kaip nūnai madinga, antropologinių ir etnografinių detalių, kurių pakaktų kuriant esė. Dažname eilėraštyje tarp strofų – minties šuolis, liudijantis glaustumo siekį ir sykiu – poetinį komponavimą. Detalės neužgožia simbolinio eilėraščių lygmens, iš rinkinio „Meninos“ ateinanti siūlo – vaiko ir matrilinija šiame rinkinyje skleidžiasi siuvinio ir siuvimo – gyvenimo, rašto, ritmo kūrimo metafora, aprėpiančia ne tik gyvenimo duotis, bet ir pasirinkimus. Skyrių pavadinimai atspindi šiuos simbolinius dvasinio laisvinimosi tarpsnius. Rinkinio pavadinimas keliaprasmis – iki šiol neakcentuota, kad ši dainuojanti siuvimo mašina iškala ir graikišką traumos dėmenį. Jį praskleidžia savistaba ir visuomenės kritika, intelektualės žodynas, kuriuo reflektuojamas realus atotrūkis nuo gimtos vietos, priklausymas sapfiškai seserijai, sprūdimas iš giminystės ryšių tinklo, kuriame jautiesi vertinamas „daržų kultūros“ ekvivalentais. Tave išduoda ne tik kalba, bet iš esmės kitoks žvelgimo į pasaulį kampas; erdvę, kurioje veikia pragmatiški vegetaciniai dėsniai, patiriant kaip padidinto slėgio zoną, iš kurios neišvengiamai išsiveržta, katapultuotasi. Provincijos sindromas juo skaudesnis, nes, nelyg kompaso rodyklė, panorus nebeapgręžiamas, neišgydomas, nuo jo tiesiog pabėgta gelbstint beginklę betėvės mergaitės savastį. Eilėraštis „Turgaus aikštėje“ svarbus kaip galimas Danutės Gailienės tyrimo „Ką jie mums padarė“ papildymas. Diagnozė provincijai tiksli, sugrįžimas jon neįmanomas, lyg oro stygių juntant be(k)raštį tamsumą ir kultūros stoką.

Šiųmečiam knygų aptarimui Lietuvių literatūros ir tautosakos institute buvome pasirinkę temą „Literatūra, laikas ir socioekonominiai vertinimo kriterijai“, tad rūpi trumpai fiksuoti, kaip meno ir humanitarikos nauda reflektuota poezijoje. Antai lietuvių poezijos antologijoje „Contemporary Lithuanian Poetry: A Baltic anthology“ (2013) cituojama G. Kazlauskaitė tvirtino, kad XXI amžiuje poezijos rašymas tėra instinktui prilygstanti veikla, neskatinama jokio finansinio intereso, o ne iškili misija esminio poezijos ne(be)naudingumo, jos, o ir kultūros, socioekonominėje nuošalėje. Tačiau šiame rinkinyje ji, regis, tam nereikšmingumui prieštarauja: ne tik eilėraščio dygsnis, bet net ir mažaraštiškas siuvinėjimas kryželiu gali virsti sielos drabužiu ar „liturginiu apsiaustu poezijai“, tuo judesiu, kuris atkuria harmoniją – esminę kultūros funkciją ir charakteristiką.

Lietuvių poezijos konvencija kalbėti per mirtį išlieka stipri. Iš anksčiau tokiais mirusių sielų kariais prisimename Sigitą Parulskį, Rimvydą Stankevičių, Aidą Marčėną, Valdą Gedgaudą, Vytautą Stankų. Pirmąją poezijos knygą išleidusiam M. Balakauskui atrodo, kad dauguma šiuolaikinių poetų net nejaučia stipriai išreikšto mirties ir kančios kulto, man gi – kad kai kurie iš jo kaldina firminius atpažinimo ženklus. Šių metų grupę sudarytų Dainiaus Gintalo „Adatos“, Ernesto Noreikos „Andalūzijos šuo“, V. Stankaus „Skruzdžių skandinimas“. Ką jie praneša?

E. Noreika iš siurrealistų repertuaro skolinasi antpuolio idėją ir įsimintinus vaizdinius: degančius šunį ir gulbes, mechaninį paukštį, laikrodžių rodyklių peilius, akis, bedugnį kūno šulinį, kūną – kaulų vaikštynę, visokiausias išnaras, elektros išlydžius (magnetinių laukų užuomina svarbi siejantis su siurrealizmu) ir pan. Įskaitomos čia ir optinės Šarūno Saukos citatos (eil. „Liepsnynas“). Pasirinkus

tokį kodą kiekviena frazė, kiekvienas sakinys reikalauja maksimalios ekspresijos, o įtampų arsenalas vis tas pat: mirtis, vienatvė, kūno ir dvasios nesusitikimas, meilės ilgesys, tuštuma. Kai skaitai visą II skyrių užimantį ciklą „Geležinių erškėčių kraštas“ ir iš interviu žinai, kad jis skirtas gimtoms Pravieniškėms, išdidinimai nebeatrodo dirbtiniai dirgikliai, skirti bet kokiomis pastangomis išlaikyti skaitytojo dėmesį. Stipresni eiliuoti knygos eilėraščiai. Leksiniai indikatoriai kreipia į Gyčio Norvilo, A. Marčėno, R. Stankevičiaus tekstus. Dėl poezijos ar poeto misijos – neabejotinai apsispręsta už keistuolio, dvasregio statusą, nes tik nuo tokių ginamasi įžeminant („nors visus mus užkas, jus palaidos giliai, o aš būsiu įžemintas“, eil. „220“). Forsuotas dramatizmas išlieka visame rinkinyje, kai kada – net manieringai: „kraujas išverčia kailį išlindęs iš venų fregatomis“, tačiau knygos redaktoriaus Kęstučio Navako stilistinis įspaudas čia – tik galimas sutapimas.

Įtakų vertėtų ieškoti tarp D. Gintalo „Adatų“ ir jo verstų Lautreamontÿo, Henri Micheau poezijos. Ryškiausias D. Gintalo poezijos bruožas – sąmonę purtantis ištaros stiprumas, kuriam pasiekti suplakama įvairių tautų mitų infernalinė vaizdinija, onirinė logika, orgiastinės perversijos, šiuolaikinė ir romantikų šiurpi juoduma. Skaitytojui šiame autoriaus-šamano diktante tenka kuklus vaidmuo – paklusti jo retorikai, kontroliuojamoms psichodelinėms baimių ir gyvuliškumo atakoms, šokdinančiai ritmikai. Tyrinėdamas išvirkščiąją sąmonės pusę D. Gintalas nustebina ir sušvintančia meilės jėga („Baalo sonetai“), aforistinėmis „Snūduro virvelėmis“. Mirtis rinkinyje dažniau pasirodo kaip baisinanti šmėkla, tai, prie ko priartėjama, bet ne susiliejama. Įdomus motyvų sutapimas: austrų tapytojo, grafiko Egono Schiele’s luošo kūno ir lopomos sielos, beprotybės ir išgąsčio topai šįmet tematizuoti ir G. Kazlauskaitės „Singerstraum“, ir Tomo Vaisetos romane „Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal“, o į šį D. Gintalo rinkinį jie atėjo iš ankstesnio „Boa“ (2007), už kurį „Adatos“ yra nuosaikesnės.

Į V. Stankaus rinkinio „Skruzdžių skandinimas“ liguistumo temą galima pereiti ir D. Gintalo eilutėmis: „poeto kraujas – klijai, / priklijuojantys šmėklas prie visai neblogo gyvenimo.“ Prie sąmonės pakraštėlių V. Stankus priartėja labiau rizikuodamas už pastarąjį. Esmiškas rinkiniui suvokti yra eilėraštis „Likantropija“, kuriame paklūstant ligos ritmikai vaizduojamas periodiškai kintantis suvokimas, kol draskančio nerimo būsena virsta nepaneigiamu kraujo pėdsaku, dvasios mainymosi įrodymu. Nutvilko šis kinematografiškas eilėraštis, o ir kituose vilko figūra žymi kraštutines sąmonės būsenas.

Iš eilės skaitant stilistiškai skirtingas E. Noreikos, D. Gintalo, V. Stankaus knygas dėstosi įvairiabriaunis siaubo istorijų rinkinys su stulbinančiai bendra, pertekančia mirties vaizdinija – kraujo, smėlio, vorų, dulkių, negyvo vandens, vilko / šuns. V. Stankus eilėraščiuose vaizduoja sunkiai perteikiamą virsmo įtampą, kai „mirusieji virsta gyvaisiais“ ir atvirkščiai (Thomo Stearnso Elioto „Bevaisės žemės“ inspiracijos), ir iš esmės tęsia ankstesnio savo rinkinio „Iš veidrodžio, už“ (2014) temą. „Skruzdžių skandinimas“ – vientisa knyga, joje veikia išmėginta fragmento poetika. Iš šio trejeto renkuosi V. Stankų, man egzistenciškiausią.

E. Ališankos pozicija knygoje „Stuburo tik punktyrai“ visų pirma ironiška – „poezija – ne ligoninės priimamasis“, tačiau ir čia gausu specifinių ištarų ir mirties nuojautų. Imponuoja nesentimentali sentimentų raiška, kultūrinis eilėraščių podirvis, tai, kaip gražiai įjungiama asmeninė istorija, o lietuvių klasikai dera su nemūsiškiais post- ir modernistais. Šis E. Ališankos rinkinys stipresnis už ankstesnį „Jeigu“ ir simpatiškesnis už taip pat šiais metais išėjusią jo esė knygą „Empedoklio batas“, kuri tokia pat nenuilstamai ironiška, bet priklausoma nuo citavimo nikių ir perfrazavimo, labiau orientuota į efektą. Yra ir nuspėjamų kalbėjimo klišių, o norėtųsi normalaus autentiško sakinio; padidintas spaudimas skaitytojo dėmesiui ilgainiui ima varginti, tačiau tai jau yra bendresnis reiškinys, viena iš lietuvių literatūros tendencijų.

Dailininko Gvido Latako, save pristatančio kaip senovišką žmogų, „Lokenos“ nuo įtampos leidžia atsikvėpti. Tai laiduoja giedra G. Latako pasaulėžvalga, šypsninga lyg amžiną atilsį Henriko Algio Čigriejaus, išpažįstamos subtiliosios pasaulio sąsajos ir stabilios vertybės (eil. „Žinių patikrinimas“), su atlaidžiu humoru pasakojamos istorijos. Regionalistika čia ir istorinė, ir žodyno, o labiausiai – kylanti iš daiktų, kurių istorijas eilėraščiuose perpasakoja G. Latakas, sakytum, programiškai mėgindamas suartinti etnografinę, sakytinę liaudies ir rašytinę knygos kultūras (eil. „Su agnasėliu“). Rinkinyje yra ne vienas literatūriniu prototekstu paremtas eilėraštis (Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Axelio Munthe’s, Leonardo Gutausko istorijos), perrašomas iš skirtingų kalbėtojų perspektyvų (pavyzdžiui, eil. „Nakvynės namai“ ir „Sanatorija“), knygos leitmotyvas – menininkų gildijos, ribinių jų išgyvenimų temos („Nenustėrkit / turėkit vilties – / ir iš čia grįžtama / ramios apylinkės / daug oro silpnoms krūtinėms / ir prižiūrėtojai ramūs // Iš klydinėjimo dvasios / malonės užsimezga knygos / ir net ilgesio šarmas iš ten“), yra eilėraščių-dubletų („Drugelių ferma“ ir „Ferma drugeliams“), kurių „meistravimo“ G. Latakas neslapsto ir tuo yra šiuolaikiškas. Rinkinio kryptis – gyvenimo medžiagos literatūrinimas, paliekant atpažįstamas siūles.

Kito menininko, grafiko Stasio Eidrigevičiaus „Giedanti gaidžio galva“ panevėžiškių tarme ir bendrine kalba rėpia ne tiek kalbinę regiono specifiką, kiek fiksuoja autentišką vienos šeimos istoriją konkrečiu brežnevinio sąstingio laiku Lepšių sodyboje. Poemoje tėviškei, autoriaus skambiai vadinamoje himnu, paradoksalu, atsispaudusi išėjimo iš jos genezė. Mano sąmonėje šis S. Eidrigevičiaus kūrinys siejasi su Romualdo Granausko „Duburiu“ ar Marcelijaus Martinaičio „Mes gyvenome“: ta nykia tuštuma, iš kurios gelbėtasi pabėgant. Iš pažiūros realistinis aprašymas, Homero „laivų sąrašus“ primenantis vardijimas pajungtas neeksponuojamai vaizdavimo logikai, nuoseklus ir tikslingas: veikėjai pristatomi pagal jų pareigas šeimoje, gyvulių, medžių, paukščių gausa charakterizuoja sodybos tvarką. Pasakojimas taupus, tačiau ir sudėtingas – vis šokama laiku atgal, naudojamos analepsės, perėjimai: būdelėje tupintysis klausosi gyvulių išsipažinimų (avis sakosi mačiusi savo atvaizdą maldaknygėj), o po šių pasirodo ir tikras kunigas. Simbolinis ir realusis vaizdo lygmenys sudurti tik linų sėjimo nuo trobos stogo epizode, kurį tęsia jau budynių prie tėvo epizodas. Tekste vos keletas realistinio kodo pažeidimų, retorinių figūrų – tėvas arklio vadeles riša „prie gonko, / prie Napalio skaudančių rankų, / prie Petro užgesusios pypkės“, vaizdai pateikiami kadrais, yra takūs. Nukirsta gaidžio galva yra ne vien S. Eidrigevičiui, bet ir kitiems jo kartos menininkams įsirėžęs gaivalingo kūrybos proveržio vaizdinys. Imponuoja objektyvistinis santūrumas, minimalizmas, ir tik piešiniuose detalės įgyja simbolinį įprasminimą. Išskirtinė knygos meno požiūriu, konceptuali ir subtili knyga, jos poetinį dokumentalumą stiprina nuotraukos, fotomontažai, ipotekos dokumentai, artefaktais tapę artimųjų daiktai. „Giedanti gaidžio galva“ – stipriausias 2016 metų poezijos debiutas.

Subrandintas yra Benedikto Januševičiaus trisdešimties eilėraščių rinkinys „Žodžiai“, pasirodantis praėjus devyneriems metams nuo jo rinkinio „Raugintu krauju“. Tai komunikatyvioji, konkrečioji poezija, kuri remiasi dekonstrukciniu judesiu – iš ardomų automatinių kalbos resursų gvildenti ir gryninti naujas prasmes („Kam reikalingi žodžiai, jeigu jais nieko nepasakoma?“). Ši socialiai angažuota poezija – su humoru, ironija, tarybinių lozungų ar sofistikuotos naujakalbės parodijomis (eil. „Kas atsirado pirmas: višta ar kiaušinis“). Ardydamas žodžių ryšius B. Januševičius jų grandinėlėmis nukeliauja iki originalių metaforų, abstrakcijas jungia su daiktiškumu („kilogramas laiko saldainių – užantyje“). Eilėraščiai vaizdūs, žodžių lieptais persikeliama iš vieno semantinio tinklo į kitą, išnaudojama antonimija, foneminė perskaida, alogizmai („[laiko mašinos] neišgelbės nei nauji laiko ratai, nei raktai, nei batai“). Kai kuriuose eilėraščiuose išgautas dvigubas junglumas: iš paradigminio išvardijimo ir metaforiško įvardijimo (eil. „Daltoniko diena“). Yra eilėraščių, atsiliepiančių į visuomenės akcijas („Kaip atsiranda vaikai“, Lietuvos himno parodija „Nykštukų daina“), o poeto vaidmuo, vedant iš eilėraščio „Vėdarėliai“, jau ne dvasregio-šamano, o socialiai aktyvaus individualisto.

Poeto vaidmenį rimtai atlieka Vainius Bakas, su kurio „Kaštonų tonus“ vertinančiu Aidu Marčėnu „KasDienyne“ solidarizuojuosi – tvarkinga ir negyva. Individualumo stoka – Dainiaus Dirgėlos „Re:plikos; Stebėto jo užrašai“, kurių negelbsti nė dvidalės knygos koncepcija. Pasirinkta stebėtojo, kuris ataidi sėkmingus kitų atradimus, pozicija atneša į poeziją tiek atidirbusio leksinio, percepcinio, netgi reklaminio šlako, kad jo neužmaskuoja imitaciniai poetiniai ėjimai.

Roberto Keturakio „Nakties baltieji debesys“ pralenkia Jono Jakšto „Skersvėjus“, jau nebekonkurencingus šiuolaikinės poezijos sraute. Lidijos Šimkutės dvikalbė poezijos knyga „Baltos vaivorykštės“ įprastai minimalistinė, o skyrių epigrafams parinkti fragmentai autorės poezijai meta rimtą iššūkį. Dovilės Bagdonaitės pirmoji knyga „Mėlynojo banginio širdis“ silpna: nors ir remiasi tiesiai nuimamais tikrovės atspaudais, trūksta distancijos, daug tiesmukumo, lėkštumo, literatūriškumu neapkaltinsi.

Žvelgiant į 2016 metais išėjusias ne tik poezijos knygas, matyti, kad literatūriškumo sąskaita itin suvešėjo socialusis literatūros dėmuo: stiprėja regionalistika (daug skaitytojų pritraukė Rimanto Kmitos popromanas apie Šiaulius „Pietinia kronikas“, minėtinas ir ne pirmas varniškių tarme bei bendrine kalba užrašytas Viktorijos Daujotės poezijos rinkinys „Žīmėni vuobelie / Žieminė obelis“), dokumentalumas (užvis ryškiau – Mindaugo Kvietkausko esė rinkinyje „Uosto fuga“, kuriame kultūros siužetai persipynę su asmenine patirtimi, o kultūrologinis akiratis ir kultūros politikos interesai sutvirtinti likiminių gestų), priartėja kasdieniškasis lygmuo (pavadinimu ženkliškas A. Marčėno dienoraštinis „KasDienynas“). Ir pačioje poezijoje literatūriškumas vis dažniau matomas kaip ornamentas, žaidimas konvencijomis, nuo kurių mėginama išslysti, ieškoma naujų poetinių formų – jungiantis su sakytinio žodžio performatyvumu (poezijos atlikimas tampa svarbesnis už jos, tarkime ir prisiminkime, aiškinimą), su perkeltines prasmes atmetančiu realistiškumu, eilėraščiams virstant sociotekstais, stiprėjant jų dokumentalumui.

Algis Kalėda

Istoriškumas – masinantis jaukas ar universalusis matmuo?

Pabandę įsivaizduojamo universalaus skaitytojo žvilgsniu aprėpti vidinius lietuvių literatūros pokyčius, pastebėtume ryškėjančius tam tikrus preferencijų telkinius. Vienais atvejais autoriai labiau domisi dvasingais sielos judesiais, psichologiniu asmenybės būviu, kitais įninka į kultūros matricų eksponavimą, estetines autorefleksijas, trečiais mėgina perteikti nomadiškus „pasaulio piliečio“ pojūčius ir džiugesį, moters autonomišką savivertę, erotines ekstazes ar nuopuolius. Dėmesio sutelkimas į kurį nors tikrovės aspektą, žmogaus egzistencijos variantą, tas nuolatinis vis atsinaujinantis kartojimasis yra neišsenkanti įkvėpimo versmė. Galbūt pastoviųjų motyvų repertuaras ir panašūs vaizduotės judesiai tam tikrame topikos rate vadintini tiesiog kultūros raidos dėsningumais, kuriuos lemia tradicinės pasaulio estetinių srovių konvencijos, neabejotinai didžia dalimi modifikuotos tautinių aplinkybių?

Greičiausiai nesuklystume pasakę, kad vienas iš didžiausių temikos arealų, ypač prozininkų, yra istoriškumas, masinamai traukiantis rašytojo vaizduotę ir tyvuliuojantis literatūroje nuo seno. Kuo įvairiausiais pavidalais – ir įprastinėmis, ir kuo netikėčiausiomis formomis. Būtent istorinės interpretacijos, kupinos nuotykių, su pastišiniais, tautos savimonę ir savivertę auginančiais (kartais ir ją susinančiais) herojais, su užslėptomis pretenzijomis į adekvatų vaizduojamos epochos moksliškumą ir į vien fantazija paremtą laisvą improvizacijos žaismą, yra lyg ir nekvestionuojama universali literatūriškumo vertybė. Tinkanti ir pritinkanti kone visur ir tarsi savaime garantuojanti atitinkamą dėmesį ir statusą. Kūrinys mat parašytas tam, kad parodytų mūsų buvusią didybę, kunigaikščių taurumą ir narsą, todėl jau vien dėl to esąs vertas pagarbos… Panaši diagnozė tiktų ir praėjusių metų literatūrai. Tradicinis dokumentalizmas, istorinis mitografiškumas, distopinė parabolė, kvazi- ar metaistoriškumas, istoriografinė metafikcija ir dar dešimtys kitų apibūdinimų – tokio tipo vaizdavimą literatūros tyrinėtojai ir kritikai stengiasi įvardyti kuo išmaniausiomis kategorijomis ir sąvokinės kalbos pasažais.

Tačiau, regis, net visų jų nepakaktų apibūdinti tai vaizduotės išmonei, su kuria susiduria skaitytojas, versdamas istorinio romano puslapius. Tai pirmiausia tiktų Sauliaus Šaltenio knygai „Basas ir laimingas“, bet taip pat ir Rasos Aškinytės veikalams, o tokiems tekstams, kurie sunkiai įtelpa į dailiosios literatūros sampratą, belieka palikti paraliteratūros vardą (Edmundas Malūkas).

Taip sakydamas neturiu galvoje ieškančios ir literatūros ribas plečiančios literatūros. 2016 metų prozoje kaip tik išryškėja vadinamieji hibridiniai raiškos būdai, netgi pradedamas justi jų dominavimas: pakanka priminti Kęstučio Navako „Vyno stebuklą“, Rimanto Kmitos „Pietinia kronikas“, dar eseistiką, kur ryškia kultūros istoriškumo dimensija išsiskiria Mindaugo Kvietkausko „Uosto fuga“, na ir, žinoma, Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum“ IV dalis. Beje, pastarasis kūrinys, kaip integralus sandas priklausantis platesnei visumai, tokiai reikšmingai mūsų literatūrai, praauga metų ribas ir aptartinas atskirai. Šiuosyk norėčiau kiek išsamiau pakalbėti apie keletą stambesnių pernykščių veikalų, sakytum, savaime išsirikiavusių didžiojo laiko diktuojama tvarka.

Į priešistorinius laikus nukelia R. Aškinytės romanas „Glesum“ (lot. „gintaras“). Jis puikuojasi puošniu Zigmo Butaučio viršeliu su paslaptingoje gilioje erdvėje blyksinčiu okultiniu žvaigždynu ir masina skaitytoją epigrafu, vylingai ir giliamintiškai bylojančiu: „Taip nebuvo, bet galėjo būti.“ Paties romano meniniame audinyje drauge su egzotiškos būties piešiniais, persipinančiais su svaigiais metafiziniais jutimais, įausti ir keli kitokio pobūdžio ornamentai: literatūrinė fikcinė fabula – išskirtinės lemties moters istorija – įpinta į plačias kontekstines reikšmes, kurias integruoja mūsų istorinis fenomenas – I–III amžiuje driekęsi „Gintaro keliai“. Pati genties istorija, šiuosyk suspausta į vieną šimtmetį ir kelių personažų likimus, tik protarpiais, nors ir labai įtaigiai, susiliečia su gintaro keliais ir žygiais į kitus kraštus. Kūrinys neabejotinai turi moksliškojo istorizmo matmenį, kurį sukuria įdėti istoriko Eugenijaus Jovaišo žemėlapiai su gintaro radimo vietomis ir aisčių gyvenama erdve, taip pat pačios rašytojos pateiktos „Istorinės žinios“. Bet jos yra atsajos nuo pasakojimo, nes parašytos visai skirtingu nei pati knyga vadovėliniu stiliumi: „Apie 150 m. Aleksandrijos mokslininkas Ptolomėjas Geografijoje sudarė to meto Europos žemėlapį. Mūsų kraštai pateko į vadinamosios Europos Sarmatijos teritoriją“… Drauge su autorės nuoroda, jog romanas buvo rašomas „remiantis“ profesoriaus moksliniais veikalais, tokie „dalykiniai komentarai“, be abejo, leidžia sukurti papildomus diskurso patikimumo garantus arba, kita vertus, padeda naudotis skaitytojo patiklumu. Panašią gnoseologinę intarpų paskirtį galima įžvelgti ir astronominėse septynių knygos dalių įžangėlėse – jos pavadintos pagal Mažųjų Grįžulo Ratų žvaigždes, todėl gal į kontempliacijas linkusiam skaitytojui vasaros naktimis teiks dar vieną malonią apmąstymų progą.

Taigi R. Aškinytės romanas jau vien dėl savo metatekstinių ketinimų yra ambicingas. O kaip atrodo pati literatūrinė fikcija su probaltiškais personažais? Pagrindinė veikėja Glesum – kitoniška mergina, kurią aisčių genties vadas Gondas pasigavo ir parsivedė iš kito krašto, tad kone savaime suprantama, kad pasakojimas apie herojės gyvenimą yra orientuotas į eksponuotą moters rūpesčių, jausenos ir mąstysenos erdvę. Tačiau kūrinyje dar telpa ir šakotas nuotykingų įvykių piešinys (užpuolimai, grumtynės su svetimaisiais, pagrobimai ir kt.), dar yra sukurta individualizuotų personažų galerija (savo vertę žinanti išdidžioji Selija, genties vado sūnus Bentis, ištikimasis sargas Kernius). Vaizdavimo įvairovę papildo aplinkos fonas – gausios buities, ritualų ir mūšių scenos, kurios vaizduojamos su įsijautimu, bet nelabai išrankiai naudojamasi vidinio monologo intarpais. Atsitiktinis pavyzdys: „Jei ne Glesum, būčiau ramiai palaukęs, tegu vyrai tvarkosi, ne pirmas kartas. Bet dabar šokau ant arklio, bus jiems lįst, pats pusę užmušiu, dar nebuvo tokio germano, kuris mane nugalėtų. O jei ir mirsiu, tai bent žinau dėl ko. Pasileidau prie paskutinio vežimo, o ten jau burgundai mano Glesum lauk tempia, taip puoliau, tik daužyt, daužyt visus, nieks man nepadeda, yra svarbesnių turtų nei vergai“ (p. 72).

Taikliai šį romaną apibūdino Marius Burokas, pasakęs: „<…> šis aisčių gyvenamas pasaulis yra sukeistintas. Jis šiek tiek sąmoningai mitologizuojamas – vienas iš tokių pusiau mitologinių, išmintį ir pirmykštę pasaulio sąrangą saugojančių charakterių – genties žiniuonė, romane vadinama „sena boba vilkų apgraužta koja“. <…> Romanas unikalus dar ir tuo, kad autorei labai gerai sekasi derinti atrodo nesuderinamus stilius – šnekamąjį, kasdienį kalbėjimo toną ir tam tikrą sakmiškumą“1. Kita vertus, įminti ir vienaprasmiškai nusakyti R. Aškinytės pasirinktą vaizdavimo konvenciją yra nelengva dar ir dėl to, kad jos mėginta rinktis kelis regos rakursus. Be abejonių, rašytoja siekė kūriniui suteikti pažintinės vertės (neatsitiktinai M. Burokas romaną gretina su populiariuoju Romualdo Neimanto „Gintaro keliu“), bet kažkur netoliese boluoja ir kiti kontekstai. Tai vis dėlto ir praeitį pagerbianti kvazimitinė sakmė, pasaka, susišaukianti su populiariomis ir itin gausiomis dabartinėje literatūroje fantasy (fantastinio pramano) žanrų atmainomis. Kuriais ne kuriais naratyvo segmentais autorė priartėja prie žaismingų Gintaro Beresnevičiaus pasakojimų ar netgi prie Andriaus Tapino istorijos muštravimo ir ironiško parafrazavimo, pradėto „Vilko valandoje“. Tačiau pagirtina, kad ji grindžia savitą vaizdavimo kelią. Vis dėlto reziumuodamas drįsčiau paabejoti dėl nekart cituotų reklaminių Emilijos Visockaitės žodžių iš knygos viršelio apie autorės adresatą, todėl čia juos kiek parafrazuoju: vargu bau R. Aškinytės knyga lygiu laipsniu sužavės ir Aleksiejų Luchtaną su Gunaru Kakaru bei Vykintu Vaitkevičiumi, ir popsą niekinantį hipsterį.

Pagrečiui skaitant istorinius diskursus ir stengiantis juos perprasti, suvokti kompozicijos plėtotės logiką, peršasi palyginimas su keliaaukščiais, pasvirusiais ir nelabai suvokiamais lego statiniais. Apibūdindamas dabartines tendencijas Vytautas Martinkus reziumuoja: „Istorinių romanų atveju tai galima pavadinti istorijos refleksijos refleksija, arba literatūriniu istorinių vertybių palimpsestu. Pastarasis, kaip ir istoriniai kryžiažodžiai, gali būti įdomus tik aktyviems, literatūros poetikos žaidimus pramokusiems ir juos pamėgusiems skaitytojams. Natūralu, jeigu kintančios ir sudėtingos literatūrinės poetikos atvejais jiems taip pat stinga naujų poetikos konceptų“2.

Panašūs įspūdžiai neretai kyla skverbiantis per S. Šaltenio romaną „Basas ir laimingas“, skirtą tragiškai šventojo Brunono Bonifaco Kverfurtiečio misijai į pagonių kraštus. Tikriau, braunantis per antrąją knygos dalį, maždaug nuo skyrių „Žuvis“, „Ugninis arkivyskupo sostas“ ir „Viešpaties šunys“, kada pasakojimas ima veltis, rigzti ir skleisti gausias intertekstines užuominas. Tai ir mitologinių prasmių aliuzijos su šventaisiais žalčiais bei žuvimis, ir sakralinės įslaptintos meilės atvaizdai, ir krikščionių broliavimasis su pagonimis, ir ritualinės žudynės…

O kūrinys pradedamas gana žadančiai, skaidriai – kaip savotiška misterija su keista raitelių procesija. Pirmojoje scenoje sklinda įkvepianti Dovydo psalmė „Viešpats yra mano ganytojas / ir nieko man čia nestinga“, kurią gieda įspūdinga žmogysta prie balnakilpių prišalusiomis kojomis („Įsmeigęs akis į dangų, į baugiai baltą <…> properšą tarp drumzlinai baltų debesų, palengva užliejamą tirštu tamsėjančiu raudoniu, gieda ledinio lietaus merkiamas raitelis“, p. 7).

Kūrinio fabula apima istoriniuose šaltiniuose paliudytus įvykius ir laikotarpį su 1009 metų data. Dera priminti, kad Kvedlinburgo metraštyje taip kalbama apie arkivyskupo mirtį: „Kovo 9 d. trenktas į galvą su 18 saviškių“, o Titmaro kronikoje – „<…> vasario keturioliktą nukirsdinamas su 18 draugų, kūnai gulėjo nepalaidoti“. Tuo tarpu nelabai aiški, prieštaringai traktuojama pati žūties vieta, kanoniška versija byloja apie Rusios ir Lietuvos ribų sankirtą (Rusciae et Lituae). Pateikiau šiuos striukokus faktus, kad skaitytojas, sugretinęs juos su autoriaus sukurtu plačiai išsišakojusiu pasakojimu, pajustų visas voliuntaristinio kvaziistorinio diskurso galimybes. Jis, nors ir spraudžiamas į atskirų montažo scenų slinktis, išsiveržia it galinga lava (ar mielių pertekliaus gavusi tešla) ir patvinsta autoriaus sumanytais gausingais vaizdais. Žvilgtelkime į pasakojimo bėgsmą.

Pirmuose skyriuose (jų kone dvidešimt, trumpesnių ir ilgesių) – tokiuose kaip „Prologas. 1008“, „Negeras sapnas, negeras kraujas“, „Paskutinis arkivyskupo Brunono Bonifaco pokylis“, – pristatomi pagrindiniai veikėjai, kuriama grėsli viduramžių aura ir parodomas grįžimas namo, turbūt iš ankstesnės arkivyskupo misijos. Taip pat styguojamos būsimų nutikimų gijos: rodomas Kverfurtas, pilis, pasirengimas kitai kelionei, pranašiškas arkivyskupo Brunono motinos Idos sapnas, vaizduojami pilies tarnai ir šeimynykščiai, painoki nedorų riterių (atgrasusis Rudis Milžinas) ir pavaldinių santykiai. Prasideda šventojo misionieriaus ir jo palydovų žygis, į kurį įtraukiamas be galo margas išskirtinių personažų būrys, kuris tarsi atstovauja tam tikriems parinktiems socialiniams nusidėjėlių, atsivertėlių, atverstųjų, nuskriaustųjų ir pažemintųjų tipažams, kurie kūrinyje turės vaidinti atitinkamus vaidmenis. Šioje galerijoje savo amplua turi riteriai, stipruolis sūnėnas Gosvinas, Johanas Patvorinis su Dote ir Ulrichu Evangelistu, kapelionas Lambertas, na, ir pagrobtas pagonis (tarsi Adomo Mickevičiaus Valenrodas) elgeta Alpis-Steponas „iš Kalvių kaimo“ – vaikystėje jame su tėvu lydydavo balų rūdą. Šiems romano personažams nesuteikta didesnės autonomijos teisė: nors jų veiksmai neretai atrodo grindžiami individualiais impulsais ir išgyventomis pajautomis, vis dėlto tai tik šia proga sukurti vaidmenys, paįvairinantys istorinę fabulą ir paakinantys skaitytojo atidą. Taip traktuočiau netgi emocingus Johano ir Matildos, Dotės ir Molakio bei kitų veikėjų meilės išgyvenimus, taip pat dar daugelį kitų epizodų – tarpusavio vaidus, netikėtus užpuolimus ir keistus nuotykius, liudijančius, jog krikščionis persekioja klastingos pagonių galios (skyriai „Ranka“, „Pagonių upė“, „Pagonių šaltinis“, „Pelkės“).

Įžengę į pagonių kraštus misionieriai tarsi patenka į naują pasaulį, kuris iš dalies atitinka dar Kverfurte išreikštą arkivyskupo Brunono nuomonę: „Pagonys ne užkietėję… iš tikrųjų pagonys kaip vaikai <…>. Tik iš nežinojimo lyg vaikai lipdo, drožia savo stabus ir juos garbina kaip sugeba“ (p. 38; 39). Bet tiktai iš dalies, nes jie iš tiesų kupini instinktyvių aistrų, pavyzdžiui, gindami savo šventus žalčius, kuriuos iškapojo riteriai Rudis, Haltas, Lupas. Šie žmonės dega žūtbūtiniu kerštu, trokšta kraujo, kadangi krikščionys taip pat juos žudė ir prievartavo (p. 136).

Kita vertus, pagonys (vadas Molakis, vyriausias karalius Žižmaras, kiti didžiūnai) vaizduojami be galo prieštaringi: jie mokosi naujo tikėjimo (devyni šimtai žodžių, kaip mylėti Kristų), Ulricho vadovaujami stato bažnyčią, broliaujasi su krikščionimis, bet tuo pat metu pasmerkia arkivyskupą mirčiai ant laužo. S. Šaltenio kuriami charakterologiniai portretai, galima sakyti, panašūs į kadaise romantikų populiarintus stereotipus, jog pagonys yra „angeliškos dvasios negailestingi žiauruoliai“. Pagal šią maksimą tinka ir scena, kai karaliaus brolis Girdenis mandagiai klausia Bonifaco, užkelto ant laužo: „Ar per daug virvė neveržia… ar patogu sėdėti?“ (p. 142). Ambivalentiškas ištarmes, primenančias viduramžių karnavališką komizmą, spinduliuoja ir kiti epizodai (antai arkivyskupas rodomas lojantis (p. 153), o paskui išsividuriavęs guli švariam patale (p. 155).

Vis dėlto pasakojimo finalas sutampa su numanoma istorine tiesa: arkivyskupas joja pas karalių Šebedį ir ten „dvasių motina stabdo laiką“ (p.170), o Brunonas susilaukia egzekucijos. Visas romanas užbaigiamas savotiška viską paaiškinančia atomazga, privaloma viduramžių tekstams: į Kverfurtą po nepavykusios misijos sugrįžta Johanas, pasakoja motinai Idai apie sūnaus mirtį, o pats atranda mylimąją Matildą. Pastaroji pasakinė siužeto gija nėra nemotyvuota – tokiai stebuklinei pabaigai su meilę išaukštinančiu epilogu autorius ruošė skaitytoją jau iš anksto, kaskart rodydamas išdavystes ir viliones, nuodėmes ir atgailą, kančias ir atpirkimą.

Sukeistintais vaizdais nesistengia nustebinti Romas Gudaitis stambioje apysakoje „Vytauto vergo įdagas“, įdėtoje į prozos knygą kartu su novelių ciklu „Rudnia iškeliauja į dangų“. Tiesa, autorius pasirinko netiesioginį Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto ir to meto geopolitinės ir socialinės atmosferos vaizdavimo būdą, visa tai perteikiama vidiniu monologu, kurį įkalba Trakų požemiuose įkalintas artimas valdovo vaikystės bičiulis, vėliau patikėtinis ir bendražygis Dauvilkas: „Aš čia, valdove… Malonė! Mana iš dangaus! Kiek dienų naktų aš šnekučiuojuosi su žiurkėm laukdamas sargybinių, kurie atiduotų tavo mylistos budeliui <…>. Aš čia, Dauvilkas, valdove, tavo ištikimasis Dauvilkas!“ (p. 5).

Tačiau tradicinių konvencijų ribos šiuo atveju bemaž nepažeidžiamos: diskursas plėtojamas gana skaidriai, tolydžio įtraukiant įvairius istorinius segmentus: išraiškingomis detalėmis pamargintus epizodus iš valdovų vaikystės ir jaunystės („žliumbia Algirdaičiai“, Jogailos „nosis varva“, p. 27) bei vėlesnes atgrasiomis intrigomis ir išdavystėmis atmieštas dinastines ir geopolitines peripetijas. Šioje kiek specifinėje naratyvo erdvėje rašytojas geba sėkmingai išsitekti su emocinga ir patrauklia detektyvine fabula. Jis sukuria ilgoką istorinių veikėjų galeriją (Vytautas, Jogaila, Skirgaila, Švitrigaila, Karigaila, Julijona), rodo lenkų ir kryžiuočių atstovus (gyvas klastūno kryžiuočio Rungės portretas), taip pat kilnoja veiksmą po Ukrainos, Lenkijos ir Žalgirio laukus. R. Gudaičio kūrinys, be to, nėra drungnas ar tariamai objektyvistinis, kaip tarsi priderėtų kalbant apie laiko aura apgobtus laikus. Atvirkščiai, jis spinduliuoja ekspresyviu angažuotumu, sakytum, pasakotojas įsijaučia į savo herojaus emocingus išgyvenimus, su empatija perteikia jų skausmą, širdgėlą ir apmaudą. Tai atsiskleidžia dažnose teksto vietose ir ypač pabaigos refleksijose: „Ir juodvarniui nusileidus, geležiniam tavo senelio vilkui sustaugus, tavo mirtis išvaduoja mane iš kančių, ir iš Dauvilko – vergo ir kalinio – lieku aš tik sakalas, ir lydžiu tavo laidotuvių procesiją iki Šventaragio slėnio, iki Mindaugo katedros…“ (p. 128). Beje, jautriai ir su šiltu, kažkokiu giminišku angažuotumu sukurtas ir Dzūkijos kaimelio praeitį, nykstančias tradicijas fiksuojantis novelių ciklas „Rudnia iškeliauja į dangų“.

R. Gudaičio vaizdavimo maniera nėra labai skaidri ir nuosekliai rišli, ypač pasakojimo lygmenyje, kur adresatas protarpiais susiduria su identifikavimo kliūtimis, todėl tarsi turi vis gręžiotis atgal ir galvoti – „kas kalba?“, „apie ką pasakojama?“ Tai nėra vien literatūrinės technikos ar meistriškumo klausimas, bet ir pasirinktos konvencijos, naratyvo tipo nulemtas dalykas. Atrodo, su tokiais sunkumais neturėtų susidurti nuotykinio istorinio romano kūrėjai – iš jų pernai labiausiai įsiminė Gina Viliūnė ir Edmundas Malūkas. Laikantis pasirinktos chronologijos, dera pašnekėti apie pastarąjį autorių, kitą Vytauto epochos vaizduotoją, kuris, tiesa, R. Gudaičio kondensuotą pasakojimą iškeičia į pasklidos vaizduotės iki universumo ribų blaškomą istoriją.

E. Malūkas, aštrių pojūčių garbintojus pripratinęs prie socialinių paraščių egzotikos („Kraujo skonis“, 1992; „Juodieji želmenys“, 1993; „Šiukšlyno žmonės“, 1995), istorinio žanro patrauklumą išmėgino jau romanu „Karalienė Barbora“ (2004). Regis, ta nauja atrakcija autoriaus neatbaidė, tad po ilgų rašymo metų skaitytojų rinkai jis pasiūlė didelės apimties istorinį romaną „Vytauto žemė“ (704 p.), kuriame vaizdavimo ribos nuo empirikos patirčių nukeltos į kosminių galių veikimo erdves. Kaip teko patirti, knyga gana paklausi (išleista jau šešių tūkstančių tiražu), greičiausiai randanti savo auditoriją, kurią, aišku, galima vadinti tiek ir neišrankia siūlomoms temoms, tiek ir įpratusia prie nesudėtingų raiškos formų. Taip pat prie tariamų pažinimo iliuzijų bei lengvų išdrikusių tekstų, kuriuose adaptuojamos nebūtos pasakos, vaikiškos legendos ir neva baugūs istoriografiniai ekskursai. Išties, autorius skaitytoją siekia traktuoti kaip lygiavertį (na, gal kiek prasčiau pažįstantį medžiagą) partnerį, kuriam nori kuo patraukliausiai papasakoti apie šiek tiek girdėtą, bet vis dėlto kažkokioje glūdumoje slypintį itin svarbų tautos didvyrių būties tarpsnį. Sakytum, išplėšti iš nežinios ūkanų gyvą paveikslų slinktį, kur susitiksi su individualiais personažais, jų aistromis, kentėjimais ir džiaugsmais. Tą autentiškumo simuliakrą padeda imituoti pridėtas XIII–XV amžių didingos Lietuvos žemėlapis, taip pat romano pabaigoje prisegtas ilgėliausias Literatūros sąrašas ir padėkos garbiems istorijos ir kitų mokslų akademikams.

Romano fabulos ašis – kunigaikščio Vytauto vedybos su Alšėnų kunigaikštyte Ona, kurios tarsi nulemia esminius valstybės gyvenimo poslinkius. Todėl, kad daugiausia pagrindinį, tiesa, neeksponuotą, tarsi giluminį, vaidmenį vaidina fatališkoji žmona, slapta burtininkė. Pasakotojas jau nuo pat romano pradžios renkasi be galo ekspansyvų vaizdavimą, kiek įmanydamas išpučia tekstą, sakytum, numatęs, kad postmodernistinis istoriškumas gebės savęsp įtraukti ir integruoti viską… Autorius adresatą verčia angažuotis akindamas smalsą jaustis ieškotoju, tad it mokytojas klausinėja: „Kur dingęs Vytauto Didžiojo auksuotas, brangiais akmenimis nusėtas diržas ir auksu inkrustuotas Sėkmės kardas? Ant auksinės apsaugos išrėžtas Sirijos meistro iš Damasko ženklas“ (p. 7). Po šių ilgokų interrogatyvių apeliacijų tarytum atidengiama teatro scena ir rodomi veiksmo paveikslėliai laukuose prie Eikšos pilies: „Dega rūkas, tvojas saulė. Vėjas debesis gainioja. Penkergė kunigaikštytė Ona tarp žirgų paikioja“ (p. 8). Eržilas mergaitę nutrenkia, bet ji išlieka gyva ir tampa kerėtoja: „Palinkusių, sužiurusių žmonių, atrodo, ir pati atbudusi kunigaikštytė andai taip virpulingai išsigąsta, taip stipriai, kad dar labiau išplečia, atidaro, atlapoja tas savo MIRTINO BLOGIO AKIS!“ (p. 11).

Toliau dar gražiau. Į tekstą įsiterpia mitologinės galios, nepriimamos aukos, griūva Pasaulio medis (šventasis ąžuolas), pasirodo „dievaitis Velnias“ ir slenka sakmės, kvazimitologiniai siužetai ir chronologiniai paveikslėliai su lietuvių didžiūnų judesiais bei bręstančių kunigaikštyčių (Onos, Agripinos ir Julijonos) jaunatvės godomis. Po Onos ir Vytauto vestuvių į diskursą įtraukiamas visas Lietuvos elitas, ir ne tiktai, o romano tėkmė pasišokinėdama išplinta į plačiausius istorinius vandenis. Juose skaitytojo dėmesys maitinamas dažnomis iliustratyviomis scenomis, kuriose su sodriais epitetais ir kitokiais pagražinimais atspindimos politinės peripetijos, diplomatiniai susitarimai, kariniai susirėmimai ir begalės kitų įvykių.

E. Malūko stilius ekstravagantiškas, neretai primityvokas, supintas iš proziškų aprašinėjimų ir ekspresyvių poetizmų, neadekvačių samprotavimų ir priverstinai stilizuotas pagal įsivaizduojamą charakterį. Jo raiškos manierą parodo, pavyzdžiui, įkalinimas kryžiuočių tvirtovėje; tą epizodą ir iškalbų dialogą tarp Vytauto ir Onos pacituosiu: „Ordino pilys, išskyrus tik sostinės didžiąją Marienburgo, – vyriškių, drauguolių ir kariauninkų viešpatija. Čia drauguolėms moteriškėms nėr vietos. Visur celės vienodos ir skirtos tik kariūnams, kareivoms ir kovotojams. Bendras šikinykas, prie šulinio bendras prausimosi lovys ir bendra pirtis. Ordino broliai vieningi: moterys erzina, nedorai ryzina, viliojančiai ruzgina ir blaško ūpą. <…> Naktigultas – vienintelis, pats brangiausias ir tik sau skirtas metas. Ona su Sofija be jokių skrupulų suglaudžia visus tris gultus ir plojas prie Vytauto po vienu apklotu. <…> [ Ona:] – Tai kažkada turėjo nutikti. Buvau nutuokus, kad taip bus. O kaip jie tave pakrikštijo? Ką tu dabar pasakysi žemaičiams? <…> [Vytautas:] – Man kunigas paistė tokius vėjus, kad visi krikščionys turi būti pakrikštyti. Net jųjų Dievą Jėzų krikštijo kažkoks žemietis Jonas. <…> Tapau kažkokio tėvo įvaikiu ir Jėzaus Kristaus nariu. Ar tu ką nors supratai?“ (p. 371– 373).

Įveikęs šiuos negrabius, netgi diletantišku imitavimu grindžiamos istorijos daugiasluoksnius simuliakrus, pamėginau sugrįžti į tradicinį lektūros pasaulį. Kas gi jį atstos, jeigu ne rišliai ir stilingai papasakota jausminga istorija…

Ginos Viliūnės paskelbti du romanai – „Imperatoriaus meilužė“ ir „Magdalė, smuklės merga“ – nors iš pažiūros skirtingi, skaitytojų vaizduotę kurstantys nevienodo lygmens herojų likimais, vis dėlto yra susieti aiškiais literatūrinės giminystės saitais, meilės istorijomis. Beje, kaip ir ankstesnieji rašytojos kūriniai. Aišku, tai nieko naujo, kebliau, kad šios fabulos tampa lemiamomis, visas kūrinių prasmes „susiurbiančiomis“ meninėmis determinantėmis. Tuo tarpu, kaip atrodo iš sumanymo, medžiagoje glūdintis potencialas leido plėtoti kontekste užkoduotus gana įdomius naujesnio vaizdavimo vektorius. Antai „Imperatoriaus meilužės“ inspiracijos kilo iš perskaitytų autentiškų šaltinių (autorė mini iškilios lietuvių damos Sofijos Tyzenhauzaitės memuarus), jie suteikia progą sukurti pramanytą pasakojimą apie Rusijos imperatoriaus Aleksandro I nuotykį su dailia panele. Tuo pačiu ir papasakoti apie XIX amžiaus papročius, apie istorinius asmenis, pakeliauti po Lietuvos, Rusijos, Lenkijos ir net Prancūzijos dvarus. Tačiau gilesnių reiškinių ir geopolitinių-socialinių veiksnių, kurie taip dramatiškai aižė tą epochą, rašytojai ne tik sujudinti, bet ir paliesti nepavyko. O gal ji to ir nesiekė – kaip ir romane „Magdalė, smuklės merga“, kuriame vaizduojamas XVI amžiaus Vilniaus amatininkų, pirklių ir paleistuvių gyvenimas, dažniausiai smuklėse, siaučiančio maro metu. Lygia greta su Magdalės istorija – namų ieškančios, skriaudžiamos ir po svetimus besiblaškančios jaunos merginos, susiduriančios su atsitiktiniais žmonėmis, jų paslaptimis, – taip siekta įrašyti ir platesnio masto kunigaikščio Mykolo Glinskio rezgamą sąmokslą. Bet šis istorinis lygmuo pernelyg anemiškas, tad įdomesnį kontekstą padeda sukurti gyvesni miesto paveikslėliai su jo koloritu, kurį adresatas ir stengiasi atpažinti.

Baigiant galima padaryti šiokią tokią išvadą, iš dalies atsakančią į pavadinime formuluojamą klausimą. Taip, istoriškumas yra jaukas, masinantis, mėgstamas, patinkantis ir tinkamas bene visokiausio lygio ir pomėgių skaitytojams. Bet ne kiekvienas viliojamas užkimba, nežiūrint į tai, kokiais blizgučiais tą jauką pagražinsi ir kokiais viliojančiais atskoniais jį pagardinsi. Tad tokios mintys kyla skaitant 2016 metų knygas.

1 Burokas M. Kalbaknisių kelionės į praeitį ir kitus žemynus. – Interneto prieiga: http://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/m–burokas–kalbaknisiu–keliones–i–praeiti–ir–kitus–zemynus–knygu–apzvalga–286–663179 [žiūrėta 2017 m. sausio 15 d.].
2 Martinkus V. Istoriografinė metafikcija šiandienos lietuvių istoriniame romane // Colloquia. – Nr. 24 [2010]. – P. 91.

Gintarė Bernotienė. Apie Gvido Latako „Gavendas“ iš tolėliau

2026 m. Nr. 1 / Gvidas Latakas. Gavendos. – Vilnius: Slinktys, 2025. – 144 p. Knygos dailininkas – Gvidas Latakas.

Jūratė Sprindytė. Vienišumo ertmės

2025 m. Nr. 12 / Daina Opolskaitė. Plyšys danguje. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2025. – 191 p. Knygos dailininkė – Kotryna Šeibokaitė-Ša.

Jūratė Sprindytė. Grįžtantis skaitymo draivas

2025 m. Nr. 5–6 / Lietuviškas draivo pakaitalas būtų: pasitenkinimas, svaigimas iš smagumo, polėkis, užsidegimas. Nenoriu keisti neteiktino žodžio, jis man tiksliau apibūdina tą lengvumo skrydį į knygų pasaulį, kai jaunystėje viskas…

Gintarė Bernotienė. Kokybiškas provincialumas

2025 m. Nr. 3 / Prie pamintijimų apie 2024 metų kūrybiškiausias knygas šįkart artėju iš prozos skaitymų patirties. Kaip ir kasmet, Lietuvių literatūros ir tautosakos institute rinkdamiesi jas aptarti, sau keliame tikslą ne tik aprėpti ir įvertinti…

Gintarė Bernotienė. Pakartojimų prasmė

2025 m. Nr. 2 / Leonardas Gutauskas. Pažado žemė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2024. – 320 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Jūratė Sprindytė. Darbštumo virtuozė

2024 m. Nr. 11 / In memoriam Elena Baliutytė-Riliškienė (1954 05 04–2024 10 07) / Mus paliko brandi mokslininkė ir kūrybinga moteris, kuri visus ir viską mylėjo, aplink skleidė gerumo, atjautos šviesą.

Gintarė Bernotienė. Tikrovės įtrūkių užglostymas

2024 m. Nr. 10 / Ramutė Skučaitė. Akimirksniui užteks. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2024. – 128 p. Knygos dailininkė – Jūratė Račinskaitė.

Gintarė Bernotienė. Klasikos fundamentai, sotto voce ir invazinės mokslo rūšys

2024 m. Nr. 4 / Apžvalgoje aptariamos 2023 metais pasirodžiusios lietuvių poezijos knygos.

Jūratė Sprindytė. Kur yra lietuvių literatūra?

2024 m. Nr. 3 / Marijus Šidlauskas. Kairiarankio kentauro pėdomis: literatūros kritika, eseistika, pasisakymai. Sudarytoja Nida Gaidauskienė. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2023. – 428 p. Knygos dailininkas – Rokas Gelažius.

Gintarė Bernotienė. Kalbos šuorais, kalbos jaukumu

2023 m. Nr. 12 / Rubrikoje apžvelgiamos šios poezijos knygos: Vytauto V. Landsbergio „Dienanaktis“, Simono Bernoto „Pasakų parkas“ ir Aisčio Žekevičiaus „Atlaidžiai šypsosi bedugnė“.

Jūratė Sprindytė. Fundamentas ir fragmentas

2023 m. Nr. 11 / Apžvalgoje aptariamos šios knygos: Valentino Sventicko „Guriniai“, Jurgos Tumasonytės „Naujagimiai“ ir Danutės Kalinauskaitės „Baltieji prieš juoduosius“.

Gintarė Bernotienė. „Apie amžinatvę, riksmą ir tylą“

2023 m. Nr. 4 / Apžvalgoje aptariamos 2022 metais pasirodžiusios lietuvių poezijos knygos.

Violeta Kelertienė. Brydė per sniegą kaip sielų kalbos įrašas

2018 m. Nr. 8–9

Valdas Papievis. Brydė. – Vilnius: Odilė, 2018. – 336 p. – Prano Gailiaus paveikslo fragmentas.

Pasislėpęs ir pačiam autoriui mįslingai atsiradęs Valdo Papievio rankraštis virto romanu „Brydė“ ir išvydo šviesą 2018 m. knygų mugėje. Tokių dingusių ir atsiradusių rankraščių mūsų literatūros istorijoje ne tiek jau daug, tad įdomu pasvarstyti apie šios knygos vietą mūsų tradicijoje ir apskritai šiuolaikinėje visuomenėje, juolab laimingu knygos pasirodymu švenčiant Lietuvos šimtmetį, kurį romanas savotiškai tarsi pagerbia, tampa lyg ir visuotinės šventės dalimi. Kokia yra ta kritikų dažnai pasitelkiama literatūrinės tradicijos samprata? Kaip teigia žinovai, tai yra pasakojimai, įprasminantys žmogaus ar visuomenės išgyventą patirtį. Žvelgiant siauriau, tai yra vienos krypties rašymo ir pasakojimo stilius, galintis išsieikvoti dėl pasikeitusio laiko ar istorinių sąlygų. Tada rašymas taip pat pakrypsta kita vaga, ir tik retsykiais, iškilus naujai kartai, tradicija būna atnaujinama.

Viena stipriausių lietuvių prozos linkmių sruvo nuo Jono Biliūno: socialiai angažuota, jautri žmonijos nuoskaudoms, melancholiška, graudi, – toks savotiškas, pasaulyje gana retas lietuviškas realizmas, dažnai vadinamas lyriniu. Gal jis šiek tiek buvo primirštas per lietuviškojo pasaulio perėjimą iš kaimo kultūros į urbanistinę, išblėsęs optimistiškesniu tarpukario metu, kai mūsų literatūroje būta nemažai inovacijos bei įvairių ieškojimų. Tačiau ši graudulio tradicija, atitinkanti engiamo krašto laiko dvasią, vėl atgijo okupuotos Lietuvos sąlygomis, ypač ji ryški Juozo Apučio, Romualdo Granausko ir Broniaus Radzevičiaus kūryboje. O tęsta ji V. Papievio dar Lietuvoje rašytame romane „Ruduo provincijoje“ (1989), ir, atrodo, ta nuotaika bei stilistika buvo jo ne tik išmokta, įsisavinta, bet ir išreiškė įgimtą šio rašytojo pasaulėjautą. Rimtesnėje prozoje toks literatūrinis motyvas (topos) gal būtų ir užsibaigęs, tačiau neseniai atsirado pamirštas anuomet dar jauno dvidešimt šešerių metų autoriaus rankraštis iš Michailo Gorbačiovo laikų. 1988 m. pradėtas kūrinys lyg ir sudaro anos lyriškosios tradicijos kulminaciją, – ne tik lietuviškojo kanono požiūriu, bet ir tarp pripažintų rašytojų, nes vėliau nei pats V. Papievis, išvykęs gyventi į Paryžių, nei jo bendraamžiai, nei dar jaunesni autoriai taip jausmingai neberašė. Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad šis V. Papievio veikalas yra vėluojantis, priešingai – gera literatūra niekada nevėluoja. Taip pat nenoriu teigti, kad jis yra anų, dabar jau mirusių mūsų literatūros grandų imitacija; nėra tai ir postmodernistinis intertekstualumas, nors buvusios tradicijos „aidus ir ataidus“ (čia iš V. Papievio leksikos) literatūrologas gali pamatyti, juos galėtų įžvelgti ir šiaip išsilavinęs skaitytojas, kokius dabar JAV populiaru vadinti intelligent general reader. Be to, net ir su lyrinio realizmo pagrindais šis kūrinys pasitelkia daug naujesnių techninių bei kitų meninių priemonių, todėl teigčiau, kad jis yra pakankamai šiuolaikiškas tokiu papievišku „lydiniu“: kūrinio struktūra (kai kas sakytų – struktūros nebuvimu), savaip jungiančia veikėjų vidinius pasaulius, fragmentiškumu, žanrų maišymu, gebėjimu pereiti iš vieno personažo sąmonės į kitą nepametant audžiamo teksto ir poetiškumo. Dėl kai kurių ypatybių romaną būtų galima priskirti naujoviškai Winfriedo Georgo Sebaldo srovei, bet tokio teiginio patvirtinimui reikėtų daugiau tyrimų. Šiuo metu galėčiau pasakyti tik tiek: paviršutiniškų panašumų su išgirto W. G. Sebaldo rašymo stiliumi yra nemažai, tačiau V. Papievis ne tik skaitomesnis, šiltesnis, bet ir tam tikrais požiūriais novatoriškesnis, jis ir literatūriškai nebijo rizikuoti daugiau¹.

Bevardis (ir nepabaigtas) rankraštis buvo rašomas dar perestroikos laikais, kai visų ankstesnių dangstymosi priemonių – ezopinės kalbos, nutylėjimų, poteksčių ir to, ką kritikai anais laikais vadindavo sąlygiškumu, – nebereikėjo. Vis dėlto šis romanas atskleidžia autoriaus iš ne taip jau senos tradicijos įsisavintus ne vien stilistikos, rašymo strategijos bei technikos dalykus, o kiek rečiau sutinkamus charakterio ir sensibilité bruožus: jautrumą, atidą artimui, turtingą vaizduotę, sugebėjimą užjausti ir net įsikūnyti į kito likimo ir kitos epochos žmones, suvokti partizanų, stribų ir aplinkinių gyventojų daugiasluoksnę realybę pokario metais. Tiesa, pradžioje rašytojas įsiklausė į jam žinomus kaimo žmones aplink Anykščius, kurie patyrė trėmimus bei kruvinas kovas tose apylinkėse, jis bendravo su gyventojais, atidavusiais savo sūnus vienai ar kitai pusei, atlaikiusiais vienų ir kitų šalpos reikalavimus ir puolimus. Žinoma, tokio paruošiamojo darbo neužteko. Jeigu būtų išrašyta tik tokia medžiaga (reikia pabrėžti, kad V. Papievis užrašų nevedė), galėjo rastis knyga, panaši į žurnalistės, Nobelio premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič knygą „Laikas iš antrų rankų“, kurioje atrinkti ir sudėlioti tiesiogiai istorijos lūžius išgyvenusių žmonių pasakojimai. Gana nuodugniai išsipasakodami šie žmonės tuo pat metu atsakinėja į žurnalistės užduodamus klausimus, o ji iššifruoja jų atsakymus ir taip sudaro knygą su istorijas paaiškinančiais komentarais. V. Papievio darbas reikalauja kitokio talento ir yra sunkesnis – tai kūryba, o ne žurnalistika. Jam teko įsijausti į personažus, sukurti juos remiantis savo išmone, savo vaizduote. Artimiausias kūrinys, su kuriuo galima lyginti „Brydę“, būtų R. Granausko šedevras „Šventųjų gyvenimai“ (2013), kuriuo pripažintas literatūros meistras pastatė paminklą paprastiems pokario žmonėms (Viktorija Daujotytė švelniai juos vadina „neišsiskiriančiais“²), pakeldamas juos į savotiškus šventuosius su jų šiurpiais išgyvenimais, su žemaitiškos tarmės inkliuzais, su jų stiprybe ir drąsa, su dar nesugadinta sąžine ir morale. Neįmanoma nesižavėti šiuo R. Granausko pasiekimu, ir aš visom progom skatinu jo vertimą į anglų kalbą.

Vis dėlto įdomu palyginti V. Papievio knygą su R. Granausko „Šventaisiais“, paieškoti sąlyčio taškų ir skirtumų tarp dviejų, tiesa, tik vietomis tematiškai panašių veikalų ir gana nepanašių autorių. Vien faktas, kad V. Papievis „Brydę“ rašė beveik savo kūrybinio kelio pradžioje, o R. Granauskas – pabaigoje, ir kad V. Papievis rašė romaną, o R. Granauskas – vadinamąją novelių apysaką, sugestijuotų ieškoti ne šiaip požiūrių į pokarį skirtumų (to jau užtenka prisimenant Mariaus Ivaškevičiaus romaną „Žali“, 2002), bet kokių nors apčiuopiamų kūrybinių bruožų, savitų literatūrinių užmojų, tuos autorius skiriančių žymenų. Bene labiausiai įsimintina R. Granausko knygoje – ypatinga autoriaus empatija savo personažams, kurie, beje, gali būti kilę iš tikrų žmonių ar girdėtų istorijų. Abu šiuos autorius galima jungti taikant jiems literatūros kritikoje jau įsitvirtinusią sąvoką, paimtą iš Ludwigo Wittgensteino, „a family resemblance“, reiškiančią giminišką panašumą, kokį matome žiūrėdami vienos giminės kelių kartų asmenų atvaizdus fotografijose. V. Papievis, būdamas ne mažiau jautrus savo personažams, turėjo ganėtinai ambicingų tikslų: išskleisti romane platų laiko kontekstą, pakylėti visą kūrinio diskursą į intelektualią plotmę, įtraukti daugybę kitų aspektų, be priešsąjūdinių intarpų, perteikiančių įžvalgas bei komentarus apie neseniai išgyventą epochą. Jo personažai (atsiminkime, sukurti dvidešimčia metų anksčiau negu R. Granausko), sakyčiau, taip pat galėtų pretenduoti į granauskiškus „šventuosius“, nors juos V. Papievis parodo sudėtingesnius, visapusiškus, gilesnius, bet jų likimai vienodai tragiški. Aišku, romano žanras tokių tikslų įgyvendinimui palankesnis; per tris šimtus puslapių įmanu veikėjų savybes atskleisti kaip kintančias, dramatizuoti vidines kovas, jiems besistengiant išlikti žmonėmis, tuo pačiu rizikuojant prarasti viską, net ir gyvybę.

Nuo savo pirmojo romano „Ruduo provincijoje“ V. Papievis neįtilpo į vieną pasakojimą, vieną siužeto liniją. Sluoksniuodamas naratyvą vis siekė jį komplikuoti, priartinti prie tikrovei būdingo sudėtingumo.

Romane „Brydė“ rašytojo žvilgsnis sukiojasi kaip kokio operatoriaus kameros objektyvas, kurdamas vis daugiau plotmių, nepasitenkindamas vienu personažu; kiekvienas skyrius turi jų vis kitą, o kartais net du ar tris. Kai kurie veikėjai išlieka aktyvūs per visą romaną, bet vis atsiranda naujų, siužetas nesilaiko vienos linijos, laisvai krypsta pirmyn ir atgal, tačiau bendra teminė gija nenutrūksta, vystosi pagal autoriaus numatytą intenciją, o visas procesas gal net jam pačiam yra ieškojimai ir atradimai. Veikėjai dažnai mainosi, bet chronotopas išlieka tas pats: fonas – kaimeliai aplink Anykščius, partizanų buitis, pokario trėmimai, gyventojų vargai ir kančios, šeimų, ypač moterų, dramos, partizanų vidiniai išbandymai, aprašomas net susišaudymas tarp partizanų ir stribų miestelio varpinėje, po kurio lieka sužeistų ir žuvusių.

Kas galėjo pagalvoti, kad V. Papievis moka plėtoti tokius siužetus? Jis pats dabar stebisi, kad kai kurios romano dalys panašios į „trilerį“; aš pakoreguočiau – į psichologinį trilerį, nes skyriai, pasakojantys jau istorija tapusią praeitį, ją pateikia iš vieno personažo taško, ir pasakojimas plaukia beveik vidinio monologo srautu su stipraus, bet neįkyraus naratoriaus intarpais. Šis veikalas skiriasi nuo kitų, aprašančių panašius išgyvenimus, būtent rašytojo jautrumu, įsijautimu į kiekvieną personažą, aktualizuojant pasąmonės planą, vaizduojant jų kovas ne tik su aplinkybėmis, bet ir su savim, taip pat ir kintančius veikėjų santykius su pagautais ir prievartaujamais artimaisiais, su subtiliomis meilėmis (Magdė, Juzė, Vienuolė). Charakteriai kinta, bręsta įvykių sūkury, veikėjai priversti rinktis, kai krašte klesti prievarta, kuriai nėra galimybių pasipriešinti, pavojai tyko visur, o dažnam ir sąžinės balsas nenutyla. V. Papievio veikėjai nėra „plokšti“ (pagal Edwardo Morgano Forsterio sistemą), jie ne vien geri arba blogi, o gyvi ir įtikinami savo painumu, autentiškumu. Negali numatyti, kaip jie pasielgs, bet visa tai kyla turbūt ne tiek iš kuriamo siužeto, kiek iš autoriaus suvokto žmogaus egzistencialistinio prado: l’existence précède l’essence. V. Papievis savo veikėjams suteikia laisvę, o romanas nuo to pasidaro tik įtaigesnis.

Iš pirmo žvilgsnio romanas susideda iš dviejų dalių – pokario laikų prie Anykščių ir priešsąjūdinių Vilniuje, – bet tai apgaulinga. Iš tikrųjų pokaris romane tarsi irgi skaidomas, jo vaizdas sudarytas iš realių rašytojui pasakotų istorijų, kurios davė impulsą sukurti kelias persipinančias šeimų linijas, įsivaizduojant, kas joms nutiko³. Įtarčiau, kad berašant romaną tų tikrų pasakojimų nebeužteko, veikėjai „pabėgo“ su autoriumi ir „atsivedė“ kitus: mokytoją Kalvaitį su mokiniais, Vienuolę su jos mistišku portretu ir įtaka, komendantą Medvedjevą ir mano simpatiją mokinį Juozapėlį… Šie keturi personažai pradeda dinamiškai reikštis antroje knygos pusėje, jie įsipina ir į pradinių veikėjų ratą, praturtina visą romaną. Tuo tarpu tai, kas būtų naracijos laikas (Erzählzeit), maždaug sutampantis su tikruoju rašymo laiku, yra suskaidytas ir išlenda įvairiuose skyriuose.

„Brydė“ formaliai vadintina romanu, tačiau svarbus jo bruožas yra fragmentiškumas, lemiantis kūrinio talpumą, leidžiantis autoriui panorėjus įvesti epizodinius personažus, nesilaikyti griežtos chronologijos, remtis gal daugiau sapno alogiškumu ar net košmaro stilistika; veikėjai tai atsiranda, tai dingsta, tai vėl pasirodo. Veiksmas tarsi įsuptas į sniego sūkuriavimą, veikėjai blaškosi po snieguotus laukus, – ko gero, sniegas ir yra tas pasakojimą vienijantis veiksnys, kuriantis mistišką viso kūrinio nuotaiką, jo nenuspėjamumą, intrigą bei įtaigą. Skaitytojams, manau, nekils noro kvestionuoti V. Papievio siūlomų posūkių ir viražų, kadangi poetiškas kalbos ir stiliaus grožis skaitantįjį įtraukia, veikėjai per ilgai puslapiuose neužsibūna, sniego sūkuriai siužetą neša vis kitur, varo jį į priekį, palaiko įvykių tempą.

Tik ketvirtame skyriuje po daugybės jaudinančių įvykių išlenda pats naratorius ir atskleidžia nemažai patirčių iš bendravimo su pašnekovais Anykščių apylinkėse: ką jis iš jų pasiėmė ir ką padarė su gauta informacija. Nors magėtų cituoti visą pastraipą, apsiribosiu tik paskutiniu sakiniu, išreikštu šitaip:

Supratau, kad nieko neišmanau apie istoriją, kad jos turbūt išvis neišmokstama, – reikia, kad pasąmonėj slūgsanti ji atsigaubtų nuo praeities ir susigertų tavin kaip patirtis, tau perduota ir tavo paties išgyventa. (p. 53)

Autorius prikelia istorinius pokario įvykius, kurie bendrais bruožais visiems žinomi, romane jie sutraukiami į vientisą vyksmo etapą be tikslių nuorodų į istorinį laiką. Tad teksto žavesys – ne istorinių įvykių priminimas ir ne dinamiškas veiksmas, – nors pastarojo romane irgi nemažai, beveik kaip kokiame amerikietiškame „action“ filme; smurto ir nenudailintų karo lauko aprašymų irgi pakanka. Nežiūrint to, raktiniai citatos žodžiai, mano galva, būtų toks imperatyvas: kad tų žmonių patirtys „susigertų tavin“ ir taptų „tavo paties išgyventa“. V. Papievio naratoriui pavyksta pasinerti į romano veikėjų charakterius, įsijausti į juos ir unikaliai interpretuoti. Su kai kuriais iš jų jautrios asmenybės rašytojas itin susilieja, suartėja per vidinius, psichologiškai pagrįstus, gilius bei subtilius monologus, todėl šie veikėjai skaitytojui pasidaro gyvi ir artimi kaip šeimos nariai. Įstabu tai, kad skaitytojo supratimo ir atjautos susilaukia miško broliai, kurie pavaizduoti su visomis ydomis bei kasdienybės smulkmenomis, todėl atrodo ne itin herojiškai. Autorius skaitytoją tarsi įkelia į tų veikėjų patiriamas situacijas, leidžia gyvai pajusti jų rūpesčius, abejones, baimes. Tiesa, V. Papievis neįmeta skaitytojo į niekšų patirtis, išskyrus į vieno iš stribų – Untanioko, bet ir šito tenka gailėtis, kadangi jis yra varganas kuprius, ir gyvenimas jam yra negailestingas. Niekingieji išdavikai – Aitvaras ir Gizelis – parodomi veikiantys, jie sukelia kovą, bet jų motyvaciją autorius palieka nuošalyje.

Rašytojas įdomiai sužaidžia su bent keliais personažais, parodydamas, kaip žmogus, įsuktas į įvykių verpetus, gali keistis ir atskleisti savo individualybės ambivalentiškumą. Tad žmoguje nieko nėra pastovaus, jam visada reikia rinktis, per išbandymus kurti save. Iš komplikuoto siužeto galima išskirti kelis pavyzdžius, parodančius, kaip personažų veiksmai nulemia jų raidą ir koks randasi jų psichologinis portretas ar profilis. Napalys jau pačioje kūrinio pradžioje, Magdės epizode, matomas kaip narsus ir gilus charakteris, bet tai tik jo tapsmo pradžia. Jau pabėgęs į mišką jis porą kartų užeina pas savo buvusį mokytoją Kalvaitį. Pirmą kartą lyg ieškodamas atsakymo į varginančius klausimus, klausdamas patarimo, kaip elgtis. Tačiau suvokęs, kad mokytojo atsakymai jo nebetenkina, jis net ima remti šį prie sienos ir kaltinti: „Įtikti ir vieniems, ir kitiems, išsaugoti švarias rankas ir tuo įrodyti, kad blogį galima įveikti tik vienu būdu − jį iškenčiant?“ (p. 133). Pabuvęs miške, išgyvenęs mylimosios Magdės praradimą, palaidojęs ją ir pagerbęs jos atminimą pastatydamas kryžių, pasodinęs jų meilės simbolį – šermukšnį, Napalys moralinėmis nuostatomis jau yra pralenkęs savo mokytoją. Nors tai tiesiogiai nepasakoma, bet iš šio veikėjo kalbos ir elgesio yra aišku, kad vien iškentėti žiaurią okupaciją ir išlikti gyvam Napaliui nėra tinkamas kelias. Kai Napalys su partizanais išdavikais sustabdo mokytoją ir, krėsdamas jį, užčiuopia įtartiną popieriaus gniutulą kišenėje, jo rankos praslysta pro šį įkaltį, taip mokytojas apsaugomas nuo bėdos. Šis epizodas charakterizuoja ne tik Napalį, bet yra savotiškas argumentas prieš rusų okupantų propagandą, kad Lietuvoje tuo metu vyko pilietinis karas. Iš tikrųjų visi save gerbiantys lietuviai buvo vienoje pusėje, ką autorius romane dažnai ir parodo. Knygoje paprasti žmogeliai, dažnai moterys, daug svarsto apie situaciją krašte, aiškinasi, kaip ją supranta, ir tai daro dažnai kur kas įžvalgiau negu politikai ar net kokie „intelektualai“, o ką jau kalbėti apie technokratus. Tad tos V. Papievio moterėlės mąsto giliai ir teisingai, ypač kai klausia apie tiesą ir esmines vertybes. Taigi galima konstatuoti, kad V. Papievis savo knygoje nors ir neskiria moterims pagrindinių vaidmenų, bet nenustumia jų ir į periferiją, pasakotojo santykis su jomis išlieka šiltas, net savotiškai pagarbus.

Napalys ir brolis Algirdas labai panašūs išvaizda, bet visai nepanašūs charakteriais. Algirdas ūmus, nesimpatiškas, blevyzgoja, užgaulioja kitus, ypač Napalį, jis neranda sau nei merginos, nei vietos po saule. Skaitytojas mato jį kaip nedorėlį, nors po Magdės laidotuvių jis vienijasi su partizanais. Vėliau susišaudyme sužeistas, stribų pagautas, uždarytas į rūsį ir tik Napalio bei kitų pastangomis išlaisvintas Algirdas visiškai sušvelnėja ir ima vertinti ne tik šeimą, bet ir savo kraštą. Gražiausias skyrius visoje knygoje, o tokių skaitytoją pavergiančių skyrių yra ne vienas ir ne du, supintas iš Juzės minčių, kai ji su broliais Napaliu ir Algirdu grįžta namo per snieguotus laukus. Ėjimas trunka ilgai. Jie eina iš eilės: pirma Algirdas, Juzė vidury, Napalys gale. Jie nesikalba, bet Juzė tartum skaito jų mintis intuityviai, galima sakyti, telepatiškai, suvokia, kas vyksta brolių viduje.

Apmąstymus lydintis diskursas apie „žmonių sielų kalbą“ išreikštas neva iš Juzės žiūros taško, tačiau ji tokių minčių nesugebėtų suformuluoti. Visame skyriuje Juzės mintys, pasakotojo balsas, taip pat Algirdo ir Napalio balsai eina lygiagrečiai kaip koks vidinis monologas, panašiai kaip jų paliekama brydė sniege, kuri vėliau pasidaro reikšminga, tarsi būtų tos kalbos įrašas. Beje, iš čia ir kilęs knygos pavadinimas.

Sielų kalba aptariama pradedant mintimi, kad Juzė „jautėsi persmelkta… įspūdžio, kad… tereikia tik susikaupti ir įsiklausyti“, kad „žmonių sielos visąlaik bylo, tiktai ji, toji žmonių sielų kalba, – bežodė, bebalsė“ (p. 263). Ji pagrįsta „širdies nuojautomis“ ir „skleidžiasi iš tylos per tylą“. Per Algirdo „praregėjimą“ visame skyriuje turiningai apmąstomos miško brolių motyvacijos bei įžvalgos, kurios nebūtinai sąmoningos, bet taip sukuriama poetiška odė, įprasminanti kilnius žmogaus jausmus tėvynei. Tai padaryta nebanaliai ir įtaigiai, ir tai didelis rašytojo laimėjimas.

Kaip V. Papievis to pasiekia? Iš tikrųjų tai, ką vadinu diskursu, apmąstymu ir panašiais iškiliais žodžiais, yra pasakojimo konstrukcija, grįsta kelių pamatinių sąvokų išskleidimu. Šis metodas kartojasi ir kai kuriuose kituose skyriuose, kai autorius bando sukurti personažų psichologinę gelmę, parodyti jų veiksmų sudėtingą priežastingumą, pateisinti jų motyvaciją. Algirdo atveju diskursas sukasi aplink dvi abstrakčias sąvokas: tylą („iš tylos per tylą“) ir tiesą, ypač po įvairių įvykių aptarimo, pavyzdžiui, kaip Algirdas buvo išgelbėtas, kaip jis apsistoja prie ilgesnio tiesos išsakymo, jos aiškinimo sau. Sąvoka „tiesa“ tekste vartojama keliomis reikšmėmis: tiesa kaip teisybė ir tiesa kaip gyvenimo tiesa, atitinkanti realybę, gebanti duoti žmogaus veiksmams postūmį ir parodyti teisingą kelią. Svarstydamas apie tai autorius siekia apibūdinti, ką Algirdas savo praregėjimu ir visa esybe suprato, t. y. savo ryšį su Lietuvos žeme. Algirdas pajunta bendrumą su žeme ir jos žmonėmis, susilieja su gamta ir gyvūnija, šį santykį net pavadina „tapatybe“, nors ši sąvoka tiesiogiai neplėtojama. Dažniau diskurse analizuojami metafiziniai suvokimai, juos apraizgant poetiškais intarpais, dekoruojant pakylėta tonacija; tekste atsiranda religinių motyvų bei palyginimų: litanija, sakramentas, galų gale atsiranda net kreipimasis į Viešpatį. Šis Algirdo sąmonėje aidintis ir kartojamas fragmentas gali būti romano partizanų priesaika: „Kad visa tai būtų. Kad visa tai ir toliau būtų.“ Jis leidžia Algirdui suvokti, kad dėl to jis ėjo į mišką, ir savęs klausdamas: „Tik tiek?“ – pats atsako: „Bet juk tai viskas“ (p. 271). Iš Napalio, brendančio per sniegą paskui brolį ir seserį, įstringa irgi iš tylos atėjęs jo (vadinasi, partizanų) buvimo prasmės argumentas: „Kad netgi tada, jeigu čia visiškai nieko neliktų, liktų tai, ką jūs ištylėjot… – užgniaužėt, ką paslėpėt giliai širdyse ir išsaugojot… – ką pakylėjot…“ (p. 274). Nežinau, ar kur nors, knygoje ar filme, būčiau aptikusi jautresnę partizanų misijos interpretaciją.

Po tokio crescendo, atrodytų, jau nieko nereiktų rašyti, tačiau negalima nepaminėti dar dviejų veikėjų: mokytojo ir mokinio Juozapėlio dueto. Mokytojas Kalvaitis – sudėtingas ir intriguojantis V. Papievio sukurtas charakteris. Panašiai kaip Algirdas jis išgyvena tam tikrą atsivertimą, tik šis trunka ilgiau lyginant su Algirdo, jo eigai autorius skiria daugiau dėmesio. Kaip matėme iš epizodo su Napaliu, mokytojas gana pasyvus, prisitaikėliškas, atsisakęs universitetinio mokslo Kaune, pasiryžęs ramiai iškentėti okupaciją. Tačiau ir jo sąžinė ima busti, nors ir labai pamažu. Napalio pirmas netikėtas vizitas sukelia mokytojui nepasitenkinimą savimi ir nerimą, kaip ir Juozapėlio buvimas klasėje ir šio aiškiai opozicionieriškas elgesys. Mokytojas supranta, kad kiti jo mokiniai abejingi, o Juozapėlis mato jį kiaurai, suvokia, koks bailys mokytojas iš tikrųjų esąs. Kai Kalvaitis priverstas priimti majorą Medvedjevą mokykloje ir užliūliuoti ano budrumą mokinių pasirodymu, pilnu netikrumo ir melo, degtine ir kitais triukais, kad partizanai galėtų išvaduoti Algirdą iš rūsio, jis pasibjaurėja savo elgesiu ir pajunta, kokį neigiamą pavyzdį rodo nekaltiems vaikams. Jo mintys sukasi apie tai, kad jis kolaboruoja su režimu, išduoda savo principus, bet jo ryšiai su partizanais vis stiprėja, jie kreipiasi į jį pagalbos. Visa sudėjus ir dar Vienuolės ramus buvimas persveria jį kiton pusėn, suteikia jam drąsos pereiti pas partizanus. Juozapėlis vis šmėkščioja Kalvaičio aplinkoje kaip koks jo sąžinės bendrininkas, neleidžiantis jam patogiai jaustis ir save apgaudinėti. Juozapėlis mokytojui teikia vilties dėl krašto ateities, širdyje jis žino, kad iš berniuko išeis tikras patriotas. Sunku šiame kontekste rašyti „patriotas“, kadangi V. Papievis tokių skambių žodžių nevartoja, tarsi bando prigesinti bet kokias emocingas nuostatas knygoje, atsargiai išlaikydamas objektyvumą, parodydamas personažų silpnąsias vietas tiek pat aiškiai, kaip ir teigiamus bruožus. Per savo veikėjus apmąstydamas nesenus krašto įvykius, autorius kuria istorinės atminties, o ne kokios didaktikos tekstą.

Rašytojas giliai įsiskverbia į mokytojo sielą, išstudijuoja visus jos užkaborius, jo argumentus pro ir contra, parodo, kaip žmogui sunku palikti saugią vietelę užkampyje ir įsitraukti į aktyvią veiklą. Glaustai atpasakojant siužetą neišryškėja svarbiausi kūrinio privalumai, tarkim, kad ir mokytojo psichologinės kolizijos, kurios tekste nepateikiamos banaliai, kaip tai būtų paprastame, kasdienybės logika pagrįstame realistiniame naratyve. Šios kolizijos nėra išdėstytos tiesiog priežasties ir pasekmės tvarka, jos greičiau primena pasąmonės ar sapno būsenas, kurios veiksmo draminio lūžio situacijoje perteikia veikėjo sielos chaosą ir leidžia patirti, kaip iš tikrųjų turėjo jaustis žmogus, priverstas gyventi tokioje sistemoje.

Knygos skyriai pasižymi savita naratyvine technika: iš pradžių į mokytoją žiūrima tarsi iš išorės („apsmukusios, per kelius išduobtos kelnės“, p. 306), tačiau kai Kalvaitis patiria visą savo „paskutinės dienos“ krizę, pasakojimas pereina į antrąjį asmenį – jis kalbasi su savim, kritikuoja save, drąsina. O į šį naratyvą antruoju asmeniu įterpta jo paskutinė pamoka vaikams, kreipiantis į mokinius „jūs“. Ir taip pasakojimas juda vingiais: tai mokytojas kalbasi pats su savimi, tai jis kalba vaikams. Pirmą kartą jiems kalba nuoširdžiai, išsako tai, kas jo širdy pritvinko per visą jų bendravimo laiką, ką visą laiką norėjo jiems pasakyti, bet anksčiau nedrįso, ir tik dabar išsilaisvino ir įsiklausė į savo „širdies kryptį“⁴. Mokytojas bando duoti vaikams pamoką visam gyvenimui, tačiau yra tikras tik dėl vieno – kad jį iš karto supranta Juozapėlis. Mokytojas ir pats tik šios pamokos metu suvokia, kad tai jo atsisveikinimo kalba, kad korta jau mesta ir kad po tokio atsivėrimo jam kelio atgal nebėra: jis pasirinko tiesą, pasirinko mokinius, jis apginklavo juos mintimis, kurios bus reikalingos tuomet, „kai nuo širdies klyksmo kažkur pulti ir kažko griebtis net akyse tems“ (p. 308). Jis mokė, kaip būti stipriam, kai situacija darosi nebepakeliama, kaip pasipriešinti neteisybei, prievartai, svetimai jėgai. Nėra čia kokios nors litanijos, yra tik patarimas sustoti ir įsiklausyti į tylą, nes tai veda į „nušvitimą… proto ir širdies nušvitimą“ (p. 308). Pats mokytojas savo apsisprendimo akimirkas irgi sustyguoja pagal tam tikras sąvokas, pagal slaptažodį, datą, ženklą, ir tai jį priveda prie pasiryžimo – „šios dienos vardas – paskutinė diena“, tai diena prieš apleidžiant mokyklą ir išeinant partizanauti į bunkerį. Tokiose lemtingose vietose V. Papievis rašo nebe prozą, bet gryną poeziją, ir tik taip reikia ją skaityti ir taip ją priimti, nes ji daugiau pasako nei proza ir yra įtaigesnė nei proza, kadangi kreipiasi į skaitytojo širdį.

Prasminga, kad už kelių skyrių knyga tarsi baigiasi / nesibaigia; neaišku, kieno sąmonėje atsidūrėme, ar mokytojo Kalvaičio, o gal net Juozapėlio, nes jis vienintelis matė mokytoją išeinantį. Kartojasi kai kurie vaizdiniai iš mokytojo paskutinės pamokos, kurie galėjo įstrigti Juozapėliui į galvą, nes jam ir taip mokytojas vaidenasi, jis vis mato mokytojo figūrą, tai atsirėmusią į langą, tai nueinančią tolyn. Jiedu susidvejina, susilieja, laikas susimaišo:

Ir keistas būto ir dar esamo susipynimas, ribuliavimas akimirksnyje būsimo laiko, kai aiškiaregystės nuojautos tvilkomas, visa esybe tirpsti, ūmai susivokęs, jog tai, ko netenki, − lemtinga, ko gero, dar lemtingiau už visa, kas lieka. (p. 333)

Romanas baigiamas panaudojant savitą iš kino pasiskolintą techniką, vadinamąjį išblukinimą, fade-out, kai vaizdas, šiuo atveju tekstas, pradeda raibuliuoti ir pamažu visai ištirpsta:

Čia šioje platumoje, šioje dienovidžio jau nebekertamoje, tie du pasauliai: pasaulis, kurio tvarumą ir tvarką žemiškos gravitacijos jėgos palaiko, ir pasaulis, kuriame viską lemia tavo valia ir vaizduotė, − tiek priartėja vienas prie kito, tokie lygiai tikri, lygiai netikri tampa, kad ribos tarp jų beveik nebelieka, ji nyksta, nesulaikomai tirpsta ir tie du pasauliai, kuriuos ji, neįmanomu peržengti slenksčiu skyrė, ima artėti, smelktis vienas į kitą, dvejintis ir dvilypuotis, vienas iš kito gaisuoti, degti, vienas kitame lydytis – jie tampa vienu.
Vienu pasauliu − tarsi sapnuojant…
Pasauliui jau bundant, bet dar neprabudus… (p. 335)

Kai svarstau, kodėl V. Papievis nutarė vienoje knygoje kontrastingais intarpais aprašyti du Lietuvos istorijos laikotarpius, – pokarį ir Sąjūdžio pradžią, kuriuos jau tada, 1988–1990-aisiais skyrė beveik penkiasdešimt metų, atrodytų, reikia pasitelkti intuiciją, bandyti numanyti, ką toks laikotarpių sugretinimas sugestijuoja. Mano nuomonė gali būti tik viena greta kitų, kritika, be abejo, prieitų ir prie kitokių išvadų, nes prasmingas tekstas gali sukelti įvairių diskusijų, be to, rašytojas mano išvadą gali visiškai atmesti, sakydamas, kad tokios intencijos jis visai neturėjęs, tačiau, kita vertus, autorius šiais laikais retai laikomas galutiniu savo teksto interpretatoriumi. V. Papievis ne vienintelis rašė apie partizaninį karą, ką jau kalbėti apie vadinamąją egodokumentiką, memuarus, dienoraščius, bet jis supynė tą siužetą su Sąjūdžio išvakarių naratyvu, todėl galima manyti, kad tarp šių periodų yra bent jau sąlygiškas ryšys. Kiek atsimenu dainuojančią revoliuciją ir jos tuometinius ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio žurnalistų bei mokslininkų aiškinimus, buvo bandoma teigti, kad mūsų partizaninis karas ir jo aukų prisiminimas padėjo išjudinti piliečius iš sąstingio, kad prabilo LDK palikimas, todėl buvome pirmieji, išdrįsę 1990 m. atkurti Nepriklausomybę ir išklibinti nepajudinamus SSRS pamatus. Todėl ir „Brydė“ man siūlo tokią interpretaciją, kad partizanų patirčių aprašymas, ypač jų vidinių kovų bei pasirinkimų iškėlimas, Algirdo ir mokytojo sunkūs svarstymai dėl kovos tikslo ir tos mokytojo pamokos vaikams padeda pamatus vėlesnės Nepriklausomybės idėjai. Neabejotina, kad suaugęs Juozapėlis, mokytojo Kalvaičio įpėdinis, būtų buvęs vienas aktyviausių Atgimimo demonstracijų dalyvių, jei ne dar koks nors svarbesnis veikėjas.

Dar kelios mintys apie V. Papievio ir jo knygos stilių bei formą. Kaip vėliau pasitvirtino ir kitose šio autoriaus knygose, jis kaip retas šių dienų rašytojas puikiai valdo žodį, turi ypatingą lietuvių kalbos žodyną, šioje knygoje jis dar nenutolęs nuo kaimo, vis dar pasinėręs į natūralią prigimtinę aplinką, žino jos savitą leksiką, į pasakojimą kartais įterpia, matyt, anykštėnų tarmės elementų („keliūtė“), bet jie reti. Net ir dialogai, apie kuriuos čia nekalbėta, knygoje tvirtai sustyguoti, visai nėra tuščio plepėjimo, kaip dažnai atsitinka kitų rašytojų kūriniuose. „Brydė“ – jaunatviško idealizmo viršūnė, laisvėjančios Lietuvos išraiška, kai istorinės žinios mirgėjo spaudoje, o žmonių entuziazmas gaudė gatvėse. Šioje knygoje ypač ištobulintas sakinio ritmas, pasikartojimai, pakylėjantys prozos tekstą link poezijos ir estetikos. Knygoje yra vietų, kur aidi R. Granausko „Jaučio aukojimo“ (1975) moduliacijos bei ritmas, saviti ritualinio kalbėjimo proveržiai, tačiau V. Papievis jau ir tada turėjo savo stilių, nesupainiojamą su niekieno kito. Jo prozos kontraforsai randasi iš abstraktaus žodyno – tyla, tiesa, taika, tikslas, data, ženklas, slaptažodis – tai tokios sąvokos, apie kurias sukasi svarbiausios kūrinio įžvalgos. Ypač imponuoja trys kalbos: Medvedjevo oracija mokiniams, mokytojo Kalvaičio neautentiškoji kalba majorui klausantis ir autentiškoji, paskutinės dienos kalba-pamoka.

Kadangi esu stebėjusi V. Papievio kaip rašytojo brendimą per keletą jo knygų bei daugelį metų, įstrigo kai kurios jo kūrybos konstantos, buvusios pradžioje ir išlikusios šiandienos tekstuose, rašytuose Paryžiuje. Jis nekuria tipiškų romanų, ir man kyla mintis, kad tokių tikėtis iš šio autoriaus apskritai neverta. Visuose jo kūriniuose yra pirmojo asmens pasakotojas, todėl susidaro įspūdis, kad kūrinys veda pasakotoją / autorių, o ne priešingai. Siužetus V. Papievio knygose skaitytojui sunkoka atrasti, o jeigu jie ir yra, kaip, tarkime, „Brydėje“, vis tiek siužetinio vientisumo nerastume: tekstas skleidžiasi tarp kelių laikų, kelių naratyvų, kuriuose dažnai veikia visai kiti personažai (pavyzdžiui, sesuo ir jos draugas Justas), ir į tuos kitus naratyvus autorius lengvai nuklysta kada panorėjęs, be jokios prievolės laikytis siužetinės linijos, t. y. nukrypimai nuo temos jo istorijose leidžiami ir jų buvimo pagrįsti rašytojas nemato reikalo.

Dažnai kituose V. Papievio veikaluose pasakojimas nukrypsta į tai, kas atrodytų kaip tikroviškos pastabos ar reminiscencijos, tik kad literatūros teorijos tradicija neleidžia naratoriaus tapatinti su autoriumi, nors kartais kritikui ir labai maga juos suplakti. Paskutiniuoju metu Vakarų literatūroje atsiranda vis daugiau tarpinių žanrų, pavyzdžiui, esė ir memuarai, kelioninis esė ir romanas, kurie imami vadinti hibridiniais tekstais. Sakydama „esė“, neturiu omenyje lietuviškosios esė „mokyklos“, kuri su Giedra Radvilavičiūte, Sigitu Parulskiu, Rolandu Rastausku nuėjo įdomia kryptimi, – kai V. Papievis rašė savo „Brydę“, tos mokyklos dar net nebuvo. Pasvarstyti galima nebent apie tokius rašytojus kaip W. G. Sebaldas (kuris savo pirmą kūrinį vokiečių kalba išleido panašiu metu kaip V. Papievis, 1988 m., – matyt, Europos ore tiesiog tvyrojo toks Zeitgeist), o šiais metais Bookerio premiją pelnė lenkė Olga Tokarzcuk su sunkiai žanro požiūriu įvardijamu kūriniu – „Flights“, kuris, sakyčiau, irgi yra hibridinio žanro veikalas.

V. Papievis puikiai įsirašytų į tokią hibridinio tipo literatūrą jau nuo pirmojo savo romano, išleisto 1989 m., „Brydės“ kūrimo metu. Jame irgi buvo Alberto dienoraštis, kertantis pagrindinį Viliaus pasakojimą, o „Odilėje“ taip pat yra dar du trumpesni naratyvai: pačios veikėjos Odilės dienoraštis, kita jaunystėje jos kurta apysaka.

Kaip minėta, šiam autoriui jau seniai per ankštas vienas žanras, tad net nenorėčiau jo sprausti į jam per siaurus romano žanro rėmus. V. Papievis tikriausiai irgi seka savo „širdies kryptimi“, nes, viešuose pokalbiuose paklaustas, kaip rašo savo kūrinius, dažniausiai atsako, kad rašo taip, kaip jam išeina, nes kitaip ir neišeina. Taip ir jaučiasi šio autoriaus ypatinga sau pačiam duota laisvė keliauti vaizduotės keliais ten, kur širdis veda, o tas jo pasakojimo nuoširdumas bei autentiškumas – be kitų teksto įdomybių – užburia tuos skaitytojus, kurie įsigilina į jo keistai supintus banguojančios kalbos pasaulius.

1 Winfriedas Georgas Sebaldas (1944–2001) – Vokietijoje gimęs ir vokiškai rašęs autorius. Karo metu, būdamas ketverių su puse metukų, išsiųstas į Angliją be tėvų, kurie vėliau dingo Holokausto sumaištyje. Kai kurie jo kūrybos bruožai, aprašyti Terry’io Pittso straipsnyje „Writing after Sebald“, tinka ir V. Papieviui: „<…> ilgi sakiniai, pasakotojas, kuris labai panašus į autorių ir biografija, ir melancholišku temperamentu, įvairių žanrų maišymas, žavėjimasis ėjimu, manija praeičiai, žaismingu intertekstualumu [atrinkta mano, – V. K.].“ Beje, jokios tiesioginės šio autoriaus įtakos negali būti, nes W. G. Sebaldas išleido savo pirmą kūrinį beveik tuo pačiu metu kaip V. Papievis.
2 Daujotytė V. Granas: įtrūkstanti tikrovė. – Vilnius: Odilė, 2017.
3 Autorius šiandien sakosi nebeatsimenąs tikrų istorijų šaltinio.
4 Bartė Kuolytė yra atkreipusi dėmesį, kad balta spalva romane – labiausiai pasikartojanti spalva, tikriausiai dėl sniego, o aš pridėčiau, kad „širdis“, ko gero, dažniausiai pasikartojantis žodis.

Valdas Papievis. Ankančiam pasauly

2025 m. Nr. 7 / Pirštai išskečia vokus, nuo virpančio buteliuko snapelio kitoj rankoj tuoj kris lašelis, pirštai sudreba, lašiukas slysta prošal, o gal blakstienos, jo išsigandusios, mirkteli –

Valdas Papievis. Betty, Betty

2025 m. Nr. 1 / Tas jausmas, kai nieko nevyksta, tik už lango lyja lietus, o tu eini per įtemptą lyną ir bet koks neatsargus judesys: rankos kryptelėjimas, slystelėjimas koja – sudaužys šią netvarią pusiausvyrą, kuri yra tavo kvėpavimas, susiliejantis su lietumi…

Valdas Papievis: Sraigių raumenėliai ir la condition humaine

2022 m. Nr. 11 / Rašytoją Valdą Papievį kalbina Andrius Jakučiūnas / Su rašytoju, stiliaus ir ėjimo virtuozu, laisvo oro ir vyno direktoriumi Valdu Papieviu kalbėjomės būdami geografiškai atskirti, vienas Vilniuje, kitas – Paryžiuje, slegiami buvusių…

Violeta Kelertienė: „Tarnystė literatūrai – viena iš gyvenimo prasmių“

2022 m. Nr. 7 / Literatūrologę Violetą Kelertienę kalbina Dalia Cidzikaitė / Literatūrologei, vertėjai, redaktorei, žurnalo „Metai“ redkolegijos narei, ilgametei Pasaulio lietuvių bendruomenės Lituanistikos katedros Ilinojaus universitete Čikagoje vedėjai…

Asta Skujytė-Razmienė. Pandeminis derlius, arba Mūsų dienų slogučiai

2022 m. Nr. 2 / Apžvalgoje aptariamas Undinės Radzevičiūtės „Minaretas ir 7“, Dovilės Raustytės „Tobulų žmonių istorijos“, Valdo Papievio „Ėko“ ir Rolando Rastausko „Venecijoje tiesiogiai“.

Martynas Pumputis. Ne vien aidai ir ataidai

2021 m. Nr. 10 / Valdas Papievis. Ėko. – Vilnius: Odilė, 2021. – 136 p. Knygos dailininkas – Jurgis Griškevičius.

Violeta Kelertienė. Sovietmečio literatūros kritika išeivijoje

2021 m. Nr. 3 / Oficialiai mus, išeivijos kritikus, jeigu bent kiek dažniau parašydavome apie „Vagos“ išleistas „sovietines“ knygas, sistemos patikėtiniai vadindavo „sovietologais“. Tarkim, toks buvo Vytautas Kazakevičius, kuris taip mus vadino…

Renata Šerelytė. Partizanai: priklausantys gamtai ar transcendencijai

Kaip pasakoti istoriją, kuri yra tokia daugiaplanė, prieštaringa, nepasiduodanti tvarkingai pasakojimo schemai? Kalbėti savo vardu ar kito vardu? Ar pasiteisintų polifoniškumas kaip objektyviausias pasakojimo būdas?

Valdas Papievis. Ėko

2018 m. Nr. 10 / Tai štai: vasaros tingulys, vasara, atrodo, niekada nesibaigs. Medžių lapai žali, dar neruduoja, žolė irgi žalia, kartais ją gaivina šilti vasaros lietūs. Tinginystės palaima, kai, miesto ritmui lėtėjant, kraujo ritmas irgi lėtėja, kai, darbų lavinai atslūgus,

Literatūros mokslas

2018 m. Nr. 4

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkai Jūratė Sprindytė, Aušra Jurgutienė, Gintarė Bernotienė, Saulius Vasiliauskas aptaria 2017-ųjų knygas

Jūratė Sprindytė

Aušra Jurgutienė

Intensyvėjanti atminties literatūra

Gintarė Bernotienė

Pacientai, personažai, veikėjai?

Saulius Vasiliauskas

Kas ir kaip debiutavo lietuvių literatūros lauke 2017-aisiais. Mistifikuoti Tomo Petrulio regėjimai ir konceptualiosios Jono Žakaičio miniatiūros

2026 m. Nr. 1 / Gvidas Latakas. Gavendos. – Vilnius: Slinktys, 2025. – 144 p. Knygos dailininkas – Gvidas Latakas.

2025 m. Nr. 12 / Daina Opolskaitė. Plyšys danguje. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2025. – 191 p. Knygos dailininkė – Kotryna Šeibokaitė-Ša.

2025 m. Nr. 10 / Rašytojus Liną Buividavičiūtę, Ievą Dumbrytę, Tomą Petrulį ir Mykolą Sauką kalbina Saulius Vasiliauskas / 2024-ieji buvo turtingi lietuvių literatūrai, todėl sumaniau pasikviesti bičiulius rašytojus ir pasikalbėti apie kūrybos psichologiją…

2025 m. Nr. 5–6 / Lietuviškas draivo pakaitalas būtų: pasitenkinimas, svaigimas iš smagumo, polėkis, užsidegimas. Nenoriu keisti neteiktino žodžio, jis man tiksliau apibūdina tą lengvumo skrydį į knygų pasaulį, kai jaunystėje viskas…

2025 m. Nr. 3 / Prie pamintijimų apie 2024 metų kūrybiškiausias knygas šįkart artėju iš prozos skaitymų patirties. Kaip ir kasmet, Lietuvių literatūros ir tautosakos institute rinkdamiesi jas aptarti, sau keliame tikslą ne tik aprėpti ir įvertinti…

2025 m. Nr. 3 / Rašytoją Sigitą Parulskį kalbina Saulius Vasiliauskas / Su Sigitu Parulskiu sutarėme pasikalbėti dar praėjusių metų lapkritį, o pokalbį baigėme šį vasarį…

2025 m. Nr. 2 / Leonardas Gutauskas. Pažado žemė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2024. – 320 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

2025 m. Nr. 2 / Tėvas, namuose įsirengęs neoficialų autoservisą, nuolat prašydavo jam patalkinti. „Ką, tu domkrato nuo parfo neatskiri?!“ – priekaištaudavo tėvas…

2024 m. Nr. 11 / In memoriam Elena Baliutytė-Riliškienė (1954 05 04–2024 10 07) / Mus paliko brandi mokslininkė ir kūrybinga moteris, kuri visus ir viską mylėjo, aplink skleidė gerumo, atjautos šviesą.

2024 m. Nr. 10 / Ramutė Skučaitė. Akimirksniui užteks. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2024. – 128 p. Knygos dailininkė – Jūratė Račinskaitė.

2024 m. Nr. 4 / Apžvalgoje aptariamos 2023 metais pasirodžiusios lietuvių poezijos knygos.

2024 m. Nr. 3 / Marijus Šidlauskas. Kairiarankio kentauro pėdomis: literatūros kritika, eseistika, pasisakymai. Sudarytoja Nida Gaidauskienė. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2023. – 428 p. Knygos dailininkas – Rokas Gelažius.

2018 m. Nr. 3

2024 m. Nr. 10 / Alvydas Šlepikas. Namas anapus upės. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023. – 100 p. Knygos dailininkas – Zigmantas Butautis.

2024 m. Nr. 3 / Mantas Adomėnas. Moneta & labirintas. – Vilnius: Baltos lankos, 2023. – 573 p. Knygos dailininkas – Zigmantas Butautis.

2023 m. Nr. 11 / Herkus Kunčius. Šaltasis karas: operečių romanas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023. – 312 p. Knygos dailininkas – Zigmantas Butautis.

2023 m. Nr. 3 / Rašytoją ir dramaturgą Marių Ivaškevičių kalbina Eugenijus Žmuida / „Man jau penkiasdešimt metų, o aš toliau murkdausi tuose postsovietiniuose griuvėsiuose, kurie niekaip iki galo nesugriūna“, – teigia Marius Ivaškevičius.

2023 m. Nr. 1 / Pirmas į galvą šovęs straipsnio, perskaičius pernai išleistus Vinco Mykolaičio-Putino 1938–1945 m. dienoraščius1, pavadinimas buvo Idealus konformistas. Bronys Raila taip apibūdino jo lankstų vingiavimą…

2022 m. Nr. 7 / Apžvalgoje aptariamos knygos: Vinco Mykolaičio-Putino „Dienoraštis 1938–1945“, Laimos Vincės „Karantino dienoraštis: keturiasdešimt dienų izoliacijoje. 2020 kovo 19 d.–balandžio 27 d.“ ir Lauryno Katkaus „Nakvynė Berlyne“.

2022 m. Nr. 7 / Marius Ivaškevičius. Tomas Mūras. – Vilnius: Tyto alba, 2022. – 320 p. Knygos dailininkas – Karolis Strauniekas.

2021 m. Nr. 11 / Sigitas Parulskis. Laiko nusikaltimai. – Vilnius: Alma littera, 2021. – 239 p. Knygos dailininkas – Agnius Tarabilda.

2020 m. Nr. 10 / Marijus Gailius. Oro. – Vilnius: Odilė, 2018. – 432 p. Knygos dailininkas – Nerijus Šimkus.

2019 m. Nr. 8–9 / „Mylima Ly“ – taip švelniai kreipėsi laiškuose į žmoną Emiliją rašytojas Vincas Mykolaitis-Putinas, pasirašydamas „Tavo Vy“. Šešis laiškus iš keliolikos, saugomų V. Mykolaičio-Putino memorialiniame bute-muziejuje,

2019 m. Nr. 3 / Kęstutis Navakas. Privatus gyvulėlių gyvenimas. – Vilnius: Tyto alba, 2018. – 200 p. Knygos dailininkė – Asta Puikienė.

2018 m. Nr. 11 / Sigitas Parulskis. Amžinybė manęs nejaudina. – Vilnius: Alma littera, 2018. – 240 p. Knygos dailininkas – Agnius Tarabilda.

2018 m. Nr. 2

eLKa

2026 m. Nr. 2 / Pirmą kartą su Nora susitikome bene 2004-ais Kiolne, Vokietijoje – kultūros festivalyje, skirtame kandidatėms į Europos Sąjungos nares. Programa atrodė įdomiai, kartu su rašytojais iš dešimties atitinkamų…

2022 m. Nr. 7 / Apžvalgoje aptariamos knygos: Vinco Mykolaičio-Putino „Dienoraštis 1938–1945“, Laimos Vincės „Karantino dienoraštis: keturiasdešimt dienų izoliacijoje. 2020 kovo 19 d.–balandžio 27 d.“ ir Lauryno Katkaus „Nakvynė Berlyne“.

2021 m. Nr. 5–6 / Kada gali pasakyti, kad palikai savo butą, aplinką, rutiną? Peržengei ribą, patekai į kitą erdvę? – Kai dešiniau praslinko balta Vievio cerkvės varpinė (ir kai prisiminei, kad tavo draugas Alius „varpine“ vadina alaus bokalą)?

2020 m. Nr. 2 / Bettinos Spoerri premijuotas kūrinys – subtili, nedaugžodžiaujanti apysaka, šiuolaikiniams paaugliams artimomis realijomis kalbanti apie pirmąsias brendimo ir supratimo, kad gyvenimas yra trapus, patirtis.

2019 m. Nr. 7 / Trijų veiksmų pjesės aktoriams ir medijoms fragmentai / Skiriama Vinco Daunoro-Ungurio († 1954), paskutinio Dainavos partizanų vado, atminimui /

2019 m. Nr. 1 / Virginijos Cibarauskės ir Lauryno Katkaus pokalbis / Pernai vasarą Antakalnio „Miesto laboratorijoje“ įvyko Katkų literatūros draugijos organizuota diskusija…

2018 m. Nr. 5–6 / Jei iš literatūros laukiate jaukaus ar glamūrinio „pozityvo“, ši XIX amžiaus vokiečių rašytojo apysaka ne jums. Tai rūstus, egzistencinis pasakojimas apie sielos aptemimą. Kartu tai vienas novatoriškiausių to šimtmečio vokiečių

2018 m. Nr. 5–6 / Iš vokiečių k. vertė Laurynas Katkus / 20-ąją Lencas išėjo per kalnus. Sniegas ant viršūnių ir aukštumose, slėniuose žemiau – pilkos uolienos, žali plotai, uolos ir eglės. Buvo šlapia ir šalta, vanduo tekėjo uolomis ir sroveno per kelią.

2017 m. Nr. 8–9 / Iš vokiečių k. vertė Laurynas Katkus / Vokiečių rašytojas Kai’us Henselis gimė 1965 metais Hamburge, dabar gyvena Berlyne. Po mokyklos dirbo įvairius darbus, buvo barmenas, kopiraiteris, teatro režisierius. Nuo 1994-ųjų rašo televizijos serialų,

2017 m. Nr. 1 / Koks oras, ar jau nustojo lyti? Velniai žino. Dangų užtraukusi vienoda debesų masė, o pro plastikinius langus neprasiskverbia jokie garsai. Asfaltuota aikštė yra dar vienas debesis…

2016 m. Nr. 12 / Vertė Laurynas Katkus / Jau daugiau nei pusę savo gyvenimo esu pakeliui į Johannesą Bobrowskį ir kartu su juo. Austrui tai kiek neįprasta, reikalauja paaiškinimo. Studijuodamas germanistiką antroje praėjusio amžiaus…

2013 m. Nr. 4 / Laurynas Katkus. Judantys šešėliai: romanas. – Vilnius: Tyto alba, 2012. – 196 p.

2018 m. Nr. 1

2020 m. Nr. 2 / Apie tai, kad pirmąjį mums žinomą laišką Tėvynėn V. Krėvei pavyko nusiųsti ne anksčiau kaip 1919 m. viduryje, galima spręsti iš jo turinio. Kalbėdamas apie grįžimą, V. Krėvė mini Lietuvos konsulato Baku atidarymą…

2020 m. Nr. 1 / Tuometinė Lietuvos padėtis – sienų ir sostinės nebuvimas, vokiečių viešpatavimas ir svetimo valdovo kvietimas galėjo simboliškai atsispindėti 1918 metais parašytame V. Krėvės ciklo „Iš šios gadynės jausmų“ kūrinyje „Rūmų griuvėsiai“.

2019 m. Nr. 12 / V. Krėvė savomis akimis viso to nebematė – vėlyvą 1918-ųjų pavasarį iš Baku jis išvyko į Lietuvą. Gimtinėn rašytojas grįžo su Lietuvos Tarybos įgaliotinio išduotu, bet vokiečių Oberosto patvirtintu asmens paliudijimu Nr. 1672…

2019 m. Nr. 11 / Štai ji – didžiavyrių ir milžinkapių Lietuva, kuri susigrąžins didingą savo praeitį, prarastą per ilgus svetimųjų priespaudos metus. V. Krėvė svaigsta nuo vilčių ir svajonių, o širdyje auga ryžtas kuo greičiau įsitraukti į šalies kūrimo darbą…

2017 m. Nr. 12 / Informuotas – vadinasi, ginkluotas. Iš V. Krėvės politinės dokumentinės apybraižos „Bolševikai“ matome, kad jis taip pat gerai žinojo ir 1920 metų pavasarį planuotos…

2017 m. Nr. 11 / Pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje pasirodė nemažai knygų ir straipsnių, kuriuose naujais aspektais gvildenama lietuvių literatūros klasiko Vinco Krėvės politinė veikla…

2013 m. Nr. 4 / Iš azerbaidžaniečių k. vertė Halina Kobeckaitė ir Mahiras Gamzajevas / Elčinas Huseinbeilis – šiuolaikinis azerbaidžaniečių rašytojas. Gimė 1961 gruodžio 23 d. Džabrailo rajone (Azerbaidžanas)…

2012 m. Nr. 12 / Tai buvo vienas iš ilgesnių laiškų Vladui. Mylėjo jis ir gerbė savo gimnazijos klasės draugus kaip retas kitas. Esu tikras, jei tada 1951 metais Vincas Krėvė būtų paskaitęs Jono Meko lyriškas „Semeniškių idiles“…

2012 m. Nr. 12 / Vincui Krėvei – 130 / Vincas Krėvė-Mickevičius savo raštais kūrė romantinę Lietuvos legendą, kurią siekė paversti politine, kultūrine ir dvasine Lietuvos realybe. Jo meninės vizijos XX a. pradžioje teikė stiprių…

2012 m. Nr. 12 / Daugiau kaip prieš šimtą metų, 1909 m. birželio 4 d., Kijevo Šv. Vladimiro imperatoriškojo universiteto absolventas Vikentij Iosifovič Mickevič, tikėdamasis gauti rusų kalbos ir literatūros mokytojo pareigas…

2012 m. Nr. 12 / 130 metų Vincui Krėvei-Mickevičiui, vienam iš lietuvių literatūros didžiųjų, universalistų, siekusių aprėpti žmogaus pasaulį ne tik prigimtiniais, bet ir kitų kultūrų parametrais. Sukaktis liko didžiojo Maironio jubiliejaus šešėlyje…

2012 m. Nr. 7 / Vincas Krėvė-Mickevičius lietuvių literatūroje reiškėsi kaip fenomenalus kūrėjas. Jis pirmasis sukūrė raiškius herojiškus, atgimstančią tautą žavinčius personažus Šarūną, Skirgailą ir kitus. Gerai pažinęs Oriento kultūras…

2017 m. Nr. 12

2020 m. Nr. 2 / Apie tai, kad pirmąjį mums žinomą laišką Tėvynėn V. Krėvei pavyko nusiųsti ne anksčiau kaip 1919 m. viduryje, galima spręsti iš jo turinio. Kalbėdamas apie grįžimą, V. Krėvė mini Lietuvos konsulato Baku atidarymą…

2020 m. Nr. 1 / Tuometinė Lietuvos padėtis – sienų ir sostinės nebuvimas, vokiečių viešpatavimas ir svetimo valdovo kvietimas galėjo simboliškai atsispindėti 1918 metais parašytame V. Krėvės ciklo „Iš šios gadynės jausmų“ kūrinyje „Rūmų griuvėsiai“.

2019 m. Nr. 12 / V. Krėvė savomis akimis viso to nebematė – vėlyvą 1918-ųjų pavasarį iš Baku jis išvyko į Lietuvą. Gimtinėn rašytojas grįžo su Lietuvos Tarybos įgaliotinio išduotu, bet vokiečių Oberosto patvirtintu asmens paliudijimu Nr. 1672…

2019 m. Nr. 11 / Štai ji – didžiavyrių ir milžinkapių Lietuva, kuri susigrąžins didingą savo praeitį, prarastą per ilgus svetimųjų priespaudos metus. V. Krėvė svaigsta nuo vilčių ir svajonių, o širdyje auga ryžtas kuo greičiau įsitraukti į šalies kūrimo darbą…

2017 m. Nr. 11 / Pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje pasirodė nemažai knygų ir straipsnių, kuriuose naujais aspektais gvildenama lietuvių literatūros klasiko Vinco Krėvės politinė veikla…

2013 m. Nr. 4 / Iš azerbaidžaniečių k. vertė Halina Kobeckaitė ir Mahiras Gamzajevas / Elčinas Huseinbeilis – šiuolaikinis azerbaidžaniečių rašytojas. Gimė 1961 gruodžio 23 d. Džabrailo rajone (Azerbaidžanas)…

2012 m. Nr. 12 / Tai buvo vienas iš ilgesnių laiškų Vladui. Mylėjo jis ir gerbė savo gimnazijos klasės draugus kaip retas kitas. Esu tikras, jei tada 1951 metais Vincas Krėvė būtų paskaitęs Jono Meko lyriškas „Semeniškių idiles“…

2012 m. Nr. 12 / Vincui Krėvei – 130 / Vincas Krėvė-Mickevičius savo raštais kūrė romantinę Lietuvos legendą, kurią siekė paversti politine, kultūrine ir dvasine Lietuvos realybe. Jo meninės vizijos XX a. pradžioje teikė stiprių…

2012 m. Nr. 12 / Daugiau kaip prieš šimtą metų, 1909 m. birželio 4 d., Kijevo Šv. Vladimiro imperatoriškojo universiteto absolventas Vikentij Iosifovič Mickevič, tikėdamasis gauti rusų kalbos ir literatūros mokytojo pareigas…

2012 m. Nr. 12 / 130 metų Vincui Krėvei-Mickevičiui, vienam iš lietuvių literatūros didžiųjų, universalistų, siekusių aprėpti žmogaus pasaulį ne tik prigimtiniais, bet ir kitų kultūrų parametrais. Sukaktis liko didžiojo Maironio jubiliejaus šešėlyje…

2012 m. Nr. 7 / Vincas Krėvė-Mickevičius lietuvių literatūroje reiškėsi kaip fenomenalus kūrėjas. Jis pirmasis sukūrė raiškius herojiškus, atgimstančią tautą žavinčius personažus Šarūną, Skirgailą ir kitus. Gerai pažinęs Oriento kultūras…

2008 m. Nr. 4 / Antroje dvidešimtųjų metų pusėje į Krėvės asmeninį gyvenimą įeina nauja asmenybė. Krėvė susidraugavo su moterim, kuri nors ir neatliko jo gyvenimui žymesnio vaidmens, bet kurios vis dėlto negalima nepaminėti…

2017 m. Nr. 11

2020 m. Nr. 2 / Apie tai, kad pirmąjį mums žinomą laišką Tėvynėn V. Krėvei pavyko nusiųsti ne anksčiau kaip 1919 m. viduryje, galima spręsti iš jo turinio. Kalbėdamas apie grįžimą, V. Krėvė mini Lietuvos konsulato Baku atidarymą…

2020 m. Nr. 1 / Tuometinė Lietuvos padėtis – sienų ir sostinės nebuvimas, vokiečių viešpatavimas ir svetimo valdovo kvietimas galėjo simboliškai atsispindėti 1918 metais parašytame V. Krėvės ciklo „Iš šios gadynės jausmų“ kūrinyje „Rūmų griuvėsiai“.

2019 m. Nr. 12 / V. Krėvė savomis akimis viso to nebematė – vėlyvą 1918-ųjų pavasarį iš Baku jis išvyko į Lietuvą. Gimtinėn rašytojas grįžo su Lietuvos Tarybos įgaliotinio išduotu, bet vokiečių Oberosto patvirtintu asmens paliudijimu Nr. 1672…

2025 m. Nr. 10 / Rašytojus Liną Buividavičiūtę, Ievą Dumbrytę, Tomą Petrulį ir Mykolą Sauką kalbina Saulius Vasiliauskas /
2024-ieji buvo turtingi lietuvių literatūrai, todėl sumaniau pasikviesti bičiulius rašytojus ir pasikalbėti apie kūrybos psichologiją…