Įžanginis
Birutė Jonuškaitė. Balinsiu obelų kamienus
2025 m. Nr. 4
„Gal sutiktumėte balandžio numeriui parašyti vedamąjį? Man rodos, puiki proga prieš suvažiavimą pasakyt bendruomenei, ką noris pasakyt, sudėliot akcentus“, – radau elektroninio pašto dėžutėje Antano Šimkaus klausimą. Atsakiau, gerai, parašysiu. Atrodė, laiko davė man į valias – iki kovo 23 dienos.
O pasirodo, negaliu, Antanai, rašyti vedamojo.
Negaliu nepaklusti svarbiausiam Režisieriui, kuris ima ir nušluoja visus mūsų planus kaip užsilikusį Kalėdų eglės spyglį nuo kasdienio tako. Tokia vėjo privilegija – atlėkė nematomas, netikėtas, „pasitvarkė“, ūktelėjo ausin žinią ir dingo.
Dar nė sakinio neparašiusi atidedu baltą vedamojo lapą ir atsiverčiu kitą – rašau pavardę ir dvi datas, kurios nuo šiol jau visada figūruos visuose žinynuose. Susipažįstu iš naujo su retsykiais kokiame nors renginyje matytu žmogumi. Kartais jis užeidavo ir į Rašytojų sąjungą: šviesus languotas švarkas, šviesūs marškiniai, tamsesnių spalvų kaklaskarė, geri batai, rudenį ir žiemą – kepurikė ir koks nors ant stotingos krūtinės su polėkiu užmestas dryžuotas šalikas. Aukštas, stambus, galantiškas, siekiantis pabučiuoti ranką. Kalba tyliai, ramiai, visada pabrėždamas savo kuklumą. Prie tokio žmogaus, kuris, supranti, neturi dėl ko gūžtis, o vis dėlto gūžiasi, pradedi jaustis truputėlį nejaukiai. Tarsi būtum kalta dėl to jo perdėto nusižeminimo.
Kaip visada, susirandu Išėjusiojo bylą, grįžtu į tuos tolimus metus, kada stojo į Sąjungą, susipažįstu su jam parašytomis rekomendacijomis, su įrašais apie jo šeimos narius, o paskui vartau kadaise skaitytus ir visai neskaitytus jo poezijos rinkinius – bandau sudėlioti kolegos gyvenimo mozaiką. Bandau suvokti, kokia medžiaga, kokios formos ir kokios pagrindinės spalvos jam tiktų, kas turėtų būti centre, o kas tenuraibuliuoja į paraštes.
Susikoncentruok, baru save, juk ne monografiją rašai. Bet kaip surasti esmines frazes, kuriomis, nusakydama tokio masto poetą kaip Jonas Kalinauskas, tilpčiau į nekrologo rėmus? Tuo labiau kad jis pats prisipažįsta: „Vis dar leidžiuosi į save – lyg į kokį šulinį, į kurį mestas vaikystėj akmenėlis taip ir nesurado dugno. Taigi, kaip pasakyta, žiūriu į savo paties tamsą, o tamsa žiūri į mane. Be klausimų ir atsakymų.“
Negaliu, Antanai, rašyti vedamojo.
Jono tamsa žiūri į mane, mano tamsa žiūri į mane. Mūsų tamsa žiūri į mus. Iš jos kas nors vis pasmerkia kitą už tai, kad šis nepasmerkė. Kad priklauso kitam burbului. Kad jokiam nepriklauso. Kad pasakė ne tą žodį. Nenoriu rašyti apie šią mūsų protus ardančią tamsą, jau gana kasdien mums brukamų juodžiausių žinių tam, kad nuolat gyventume įtampoje, kad bijotume. Kad vienas kito nekęstume. O juk sukiršinti, baimės sukaustyti žmonės praranda kūrybines galias, kritinį mąstymą, ir tuomet taip lengva juos – besiriejančius – valdyti. Karas, vis karas dėl tvoros, dėl kyšio, dėl posto, dėl suplėšyto plakato, dėl nepolitkorektiškos frazės – dūzgia iš priešingų stovyklų pikti, žmonių smegenis alinantys žodžių dronai Lietuvoje, o kūnus žudantys – Ukrainoje, Artimuosiuose Rytuose. Vis nauji Gregerso Verlės klonai vykdo savo teisingumą, mes jiems pritariame patiktukais arba mirtį nešančiomis raketomis. Popiežius teigia, kad šis karas – dirbtinio intelekto karas, jo tikslas – visiškai sunaikinti vieną ar kitą šalį, vieną ar kitą tautą. George’o Orwello aprašyta naujakalbė tampa mūsų kasdienybe. Gyvenam nuožmios neapykantos, žiauraus smurto ir totalaus (susi)naikinimo idėjos apimtame pasaulyje. Kur eini, žmonija? – klausia ne tik Tarptautinė teologijos komisija.
Su visu šių dienų bagažu einu ten, kur privalau eiti – paskui karstą. Į Liepynės kapines. Tai ne nuolatos mano lankomas vaizdingas menininkų kalnelis, kuriame kūnų karstuose jau nelaidoja, nes tokia naujoji tvarka galioja beveik visose Vilniaus kapinėse. Tai svetimas, gūdus, molingas plotas be mažiausio medelio. Visi tie „švieži“ kapeliai – tarsi suraustame lauke. Sniegą nuo jo saulė jau nulaižė, bet drėgmės dar neiščiulpė. Nors labai stengiasi ir dabar – akindama juodai vilkinčius palydinčiuosius ir dar labiau išbalindama baltus žiedus jų rankose.
Baltai švyti ir kunigo apdaras, kurį jis, per šlapią klampynę eidamas iki kapo duobės, bando pasikišti po pažastim. Keli rankos mostai su pašventintu vandeniu, „Tėve mūsų“ ir… karstas jau nuleidžiamas, jau nuo kastuvo byra ant jo žemės. Laukiam, kaip įprastai, ką kunigas pasakys, laukiam giesmės ar maldos, ženklo, kada galės atsisveikinimo žodžius tarti kolegos, dairomės – kunigo nėra. Ištirpo kaip paskutinis sniego lopinėlis. Supiltas kapas lieka nepašventintas.
Ar ir Dievo tarnai prisitaiko prie esamo vartotojiško gyvenimo stiliaus? Ar į „korektiškas“ sąvokas įvilktas egoizmas ir abejingumas jau ir tarp jų įsiteisinęs?
Negaliu, Antanai, rašyti vedamojo.
Manęs dar vienas šaukštas deguto neišmuš iš vėžių, bet kasdien dėl tokių ar kitokių priežasčių smegenis atakuojantis klausimas „Kas mums nutiko, žmonės?“ bando nustumti į šalį šviesesnius, prasmingesnius dalykus. O jų tiek regiu aplinkui!
Apie juos norėčiau rašyti vedamąjį.
„Štai nematoma vėjo ranka iš tolių toliausių atstūmė pulkelį debesiūkščių. Gal nuo Alpių? Ir tvykstelėjo pavasaris – nežinia, iš ko, ir nežinia, kodėl. O ant virpančios lyg tolimas griaustinis minkštos arklio lūpos nukrito garbanėlė žirginio“, – taip rašė Jonas Kalinauskas. O aš kasdien matau, kaip tarsi iš dangaus ant liaunų beržo šakų nukrenta voverė, paskui dar viena ir dar viena, ir prasideda pavasarinės poravimosi žaidynės – kokie suktukai, kas per grakštumas! Stebiu jas pati darydama savo rytinius nerangius „suktukus“. Voverės man – kaip kitiems ryto kava: nepamačiau ir kažko trūksta. Turbūt mes savo dieną pradedam panašiu laiku, o gal jos jau nuo ankstyvo ryto skraidžioja po mano langais.
Ankstyvas rytas yra vieversiams, o aš – pelėda.
Negaliu ryte rašyti vedamojo. Negaliu ir vakare, nes vakarais kolegos švenčia savo jubiliejus. Esu gėlianešė-sveikintoja.
Negaliu rašyti ir dieną, nes, šalia visų kitų darbų (apie juos kalbėsiu ataskaitoje per suvažiavimą), vėl viskas iš pradžių: susirandu Jubiliato bylą ir t. t., ir bandau sudėlioti jo nugyventų metų mozaiką, atrasti svarbiausius akcentus. Bandau suvokti, kokius žodžius jam šiandien būtų malonu išgirsti, už ką privalau padėkoti.
Tokiuose vakaruose, klausydamasi renginio dalyvių, stebėdama jubiliato artimuosius ir bičiulius, tarsi atrandu jį iš naujo, – retai matomas, mažai pažįstamas rašytojas tampa savesnis, artimesnis. Matau, kaip žmogus tą vakarą „pražysta“, kaip džiaugiasi pelnyta artimųjų meile ir skaitytojų dėmesiu. Jauku ir gera. Ir tuomet galvoju – kad ir kiek kas šaipytųsi iš šios mūsų gražios tradicijos, linkiu jai gyvuoti kuo ilgiau. Nebent kada nors transhumanistai panaikins ligas, senėjimą ir mirtį, ir tada nebus prasmės švęsti jubiliejų, žmonės rinksis tik į eilinius gimtadienius… Jeigu apskritai juos dar sies kokia nors bendrystė. Ne virtuali, o su apkabinimais ir rankos paspaudimais. Jeigu kam nors bus suprantami tokie žodžiai kaip pagarba ir dėmesys savo artimui, tuo labiau – artimo meilė.
Džiaugiuosi, kad daugelį rašytojų šitai dar sieja. Jau ne pirmą kartą įsitikinu, kad užtenka paprašyti: kolegos, pagelbėkit, ir abejingų nelieka. Vidui Morkūnui likimas atsiuntė labai skaudų išbandymą – išsivedė vienintelį sūnų. Ir vis dėlto kaip svarbu, kad ištiktas netekties Vidas patyrė esąs ne vienas, su juo – jo bendruomenė. Ne tik per fb užjaučianti, bet ir iš tikrųjų padedanti.
Nors šiandien sekmadienis, deja, negaliu, Antanai, rašyti vedamojo.
Aš ir vėl einu į laidotuves. Šį kartą poetą, vertėją Vitalijų Asovskį išlydėjom į Šv. Eufrosinijos kapines. Graudu žiūrėti, kai šimto ketverių metų rateliuose sėdintis tėvas atsisveikina su sūnumi.
Laidotuvių per darbo Rašytojų sąjungoje metus esu mačiusi bene kokius du šimtus. Regėjau visokių: labai graudžių, kai stovėdama tarp vos kelių palydinčiųjų supranti, kokio vienišo kolegos būta, labai gražių (jeigu laidotuvės gali būt gražios) su kunigo Gabrieliaus Satkausko angeliškai giedama Antano Vienažindžio giesme „Oigi gražus gražus tolimasis dangus“, žmogiškos bendrystės ir atjautos pilnų, su nuoširdžiomis kunigo Juliaus Sasnausko maldomis ir paguodos žodžiais artimiesiems, mačiau ir pagoniškų – su nepaprastai gražiomis liaudies dainomis. Buvo ir kraupiai tylių (vien šaltis sklido iš žemių ir nuo kelių palydėjusiųjų) – joms tiktų pasakymas „užkasė kaip šunį“. Po tokių tenka ilgokai vaikščioti lyg su kokiu neiškosėjamu gumulu krūtinėje.
Pirmadienis – nei jubiliejinio vakaro, nei šermenų, – laiku grįžau iš darbo, bet vedamojo, Antanai, negaliu rašyti.
Einu balinti vaismedžių kamienų. Reikia juos apsaugoti nuo žiemospirgių ir žievėje žiemojančių parazitų, visokių įkyrių kenkėjų. Teigiama, kad kalkės dezinfekuoja medžių žaizdas, sunaikina infekcijas ir apsaugo nuo pavasarinių nudegimų. Tikiu, bet balinu ir iš estetinių paskatų: dėl grožio, dėl darnos, solidarizuodamasi su Czesławo Miłoszo „Dainelės apie pasaulio pabaigą“ herojais, nes „Kol saulė ir mėnuo stovi aukštybėse, / Kol tu rožę su kamane prieš nuskindamas rankoj laikai / Ir kol rožiniai gimsta vaikai“, reikia balinti obelų kamienus. Metaliniu šepetėliu nutrinu visas atplaišas ir samanėles, iššukuoju medžių „utėles“, paskui tepu ir tepu, kūprinėju po jaunutėmis obelaitėmis ir po pilkų debesų pritvinkusiu vakarėjančiu dangumi. Pasižiūriu į jau nubalintus kamienus – kažko lyg liūdni, kažko tarsi laukiantys. Bene prasta dažytoja būsiu, gal neteisingai vakar kalkes užmaišiau? Mane iš medžių viršūnių stebintys varnėnai kad švilpauja, kad šaipos. Tegul. Tyčiokitės kaip sugebat, brolyčiai, dabar jūsų laikas, o man reikia darbą baigti. Pereinu dar kartą su šepečiu, pataisau nubėgusias vietas, užtepu antrą sluoksnį. Tikiuosi, tai padės subrandinti ligoms atsparesnius vaisius, tikiuosi, jų užteks ir man, ir šitiems pašaipūnams – būsimiems vagišiams.
Staiga virš galvos pasigirsta garsus žąsų girgsėjimas: sveikos, mielosios, – atsitiesiu, – kaip gerai, kad sugrįžot, kad jums nė motais karai ir mūsų rietenos, – galvoju sekdama sparnų mostus: trikampis pradeda irti, matyt, leisis prie Dvarčionių ežeriuko.
Kol apėjau visą sodą – vedamasis pasirašė. Jį, regis, kaip kad Jonas savo eilėraščius – išvaikščiojau. Tik ne taip subtiliai kaip jis: „čia kažkas nesuprantamo / kaip ir mano gyvenimėlis / mano sodo vagis be mano sodo / bet man patinka / jis tiesiog privalo ten pasilikti / mano sodo vagis man yra giminė.“
Mano sodo apšvietėja prieš nusileisdama dar spėjo prasiskverbti pro debesis ir pradžiuginti mane: visi jos nutvieksti kamienai švyti baltai baltai.
2026 m. kovo 23 d. 23.45 val.
Regimantas Tamošaitis. Šviesos ir tiesos
2026 m. Nr. 3
Sausio ir vasario mėnesio orai buvo tikrai žiemiški, seniai tokių šalčių nepatyrėme. Tokia žiema daug kam sukėlė malonių reminiscencijų, ne vienas vyresnio amžiaus asmuo prisiminė vaikystės laikus, kai „žiemos buvo tikros“, kai buvo galima iki valios slidinėti nuo kalvų, čiuožinėti ant užšalusių ežerų ir upių, varinėti su slidėmis po miškus. Taigi ši gan rūsti žiema radosi kaip buvusio laiko priminimas ir kartu kaip sveikas organizmo supurtymas. Internete netrūko vaizdų su visokiais žiemos mauduoliais, narsiai lendančiais į eketes, upių properšas, brendančiais į ledinius jūros vandenis. Taigi šitie šalčiai, kuriuos lėmė arktinės oro „kepurės“ išsklidimas, kai išlaisvėjusio ledinio oro bangos pasiekė šiaip jau lepias Europos teritorijas, buvo lyg ir dovana išglebusiai žmonijai.
Bet šaltis ne visur buvo laukiamas gėris – kremliaus teroristinės atakos, kuriomis buvo naikinamos Ukrainos energetinės struktūros, paliko daugybę žmonių be šviesos ir šilumos, tai jau visai kitoks žmogaus dvasios išbandymas. Ten žmonės herojiškai kentėjo, o mes tik tarsi linksminomės, žiemos šalčiuose prisimindami savo vaikystės džiaugsmus. Žinoma, ir Lietuvoje kai kam užšalo bei sproginėjo vandentiekio vamzdžiai, smarkiai išaugo sąskaitos už elektrą ir šildymą, padaugėjo gaisrų bei kitokių nelaimių, bet apskritai žmonės tokią žiemą gyrė. Pagaliau sulaukėme tikros žiemos, gal ir visi invaziniai šliužai išgaiš…
Tačiau šalta žiema man ypatinga ir tuo, kad tuomet kitaip jaučiu laiką. Per šalčius laikas yra tarsi sustingęs, jis darosi tarsi kosmiškas, žvaigždės naktimis ryškiau spingsi, sniegynuose veriasi kažkas archetipiško, amžino, nejudraus. Žiemos vaizduose, ypač gamtoje, yra kažkas didingai simboliško, nežemiškai šventiško. Antai pavasarį pasaulis tarsi atgyja ir yra dinamiškas, veržlus, bet žiemą viskas sukaustyta, apmirę. Nejudriuose šalčio paveiksluose pasimato gyvenimas toks, koks jis buvo, yra ir bus. Bent jau mane žiemos vaizdai nubloškia į vaikystę, į tokią mano praeitį, kurioje viskas buvo paprasta, aišku ir stipru.
Mano vaikystės pasaulis buvo stabilus. Atrodė, kad visa, ką matau ir patiriu aplinkui, yra amžiams duota ir niekas niekada nesikeis. Šitos kalvos, šitie miškai, šitos upės – jos visada tokios buvo ir bus, niekas jų nepakeis ir niekas jų iš manęs neatims. Tai mano gyvenimo dalis. Tai tiesiog aš pats – tvarus, nekintantis, tarsi nemirtingas. Tas stabilus pasaulis saugo mane ir man nėra ko rūpintis. Visada bus tos kaimo trobos, tie namai, tie tėvai. Kas jiems galėtų atsitikti? Kaip žmogus galėtų gyventi be tėvų – juk jie būtini! Jie yra mano apsauga ir mano esatis. Juk be tėviškojo ar motiniškojo gyvenimo elemento aš tiesiog nebūčiau aš.
Vaikystėje nebuvo minčių apie egzistencijos pabaigą, apie mirtį. Tai nemąstomi dalykai, sąmonė jų nepriima. Žinoma, yra kažkas tokio tamsaus gyvenime, esu matęs ir laidotuvių, bet tai susiję su senukais, kurie ir šiaip nelabai gyvi, bet apskritai kapai ir kryžiai – tai ne mano teritorija. Save aš suvokiu kaip srauniai tekančią upę, kaip amžinai žaliuojantį mišką, kaip banguojančias padūmavusias kalvas, kur beržynai, ąžuolynai, šermukšniai – visa tai yra visada ir bus visada, kaip ir visada esu aš. Juk aš esu dabar, o ne vakar ar rytoj – tai kas čia galėtų keistis…
Kaip išmatuojamas žmogaus sąmoningumas? Jo atminties apimtimi. Kiek žiemų nugyventa, kiek pavasarių sulaukta…
Tačiau visa tai yra vaikiškos, o gal ir filosofiškos fantazijos (juk tarp jų skirtumas mažas, nes filosofavimas – tai vaikiškos nuovokos ir nuostabos atgaivinimas). Nes Lietuvoje mano vaikystės laikai, pažvelgus į juos objektyviai, buvo bjaurūs ir slogūs. Bjaurūs ne tik mano kaime, bet ir visoje Lietuvoje, visoje Rytų Europoje. Labai anksti suvokiau, kad, išėjus iš savo saugaus pasaulio į visuomenę, kur prasideda visokios valdiškos institucijos, viskas yra melaginga ir atgrasu. Ten viešpatauja „Maskvos laikas“, ten komunistų propaganda, iš ten visas žmogaus beteisiškumas ir tautos pažeminimas. Tai sąstingio atmosfera, tai politinės žiemos laikas. Todėl jau mokyklos laikais suvokiau, kad man reikia gyventi atskirai nuo nesveikos visuomenės, man reikia laikytis savo pusiau gamtiniame pasaulėlyje, kur viskas aišku, viskas sava, tikra. Jame ir ideologijos nepažeisti gentainiai, paprasti kaimo žmogeliai, kurie į valdžią žiūri iš tolo ir spjaudo į jos pusę. Žemdirbiui būdinga spjaudyti ant ponų, ant valdžios.
Pažinojau vieną kaimiškos kilmės inteligentą, kuris, eidamas studijuoti savo mokslų į biblioteką, pakeliui visada nusispjaudavo į Seimo pusę. Ponėkai, murmėdavo jis, ir tai jam buvo tarsi kasdienis ritualas, lyg „Tėve mūsų“. Ar tu ten ką nors konkrečiai pažįsti? – klausdavau jo. Nesvarbu, jeigu jie ten – jie jau ne žmonės, atsakydavo jis tarsi Juozo Erlicko žodžiais.
Bet juk panašiai mąstau ir aš. Jeigu kas nors iš jaunystės draugų aukštai iškilo į žmones, užima svarbias pareigas, gyvena puikiuose namuose ir važinėja prabangiomis mašinomis – tie jau man ne draugai, nutraukiu su jais bet kokius ryšius. Jie nekalti, aišku, tiesiog taip su jais atsitiko. Tiesiog jie nebe žmonės. Maždaug kaip numirę…
O mano kaimo žmonės buvo žemaitiškai grubūs, atšiaurūs, bet tikri ir aiškūs. Gerai žinojai, kuris yra darbštuolis, nuo karvių, kiaulių ir mėšlo jo neatitrauksi, o kuris prasigėręs, kuris tinginys, o kuris tiesiog žinomas kaimo beprotis, kurio reikia saugotis ir kalbėtis su tokiu atsargiai. Kai žinai savo pasaulėlio tvarką, ji tave saugo.
Lietuvių tauta, pažvelgus į ją istoriškai, – na, ji yra lyg kokie žiemkenčiai, po sniego danga tik ir laukiantys pavasario, kuris neišvengiamai ištirpdys juos slegiančius ledus ir tada viskas būtinai atsigaus, sužaliuos. Juk taip visada buvo, ir taip turi būti. Todėl jau daug vėliau gerai supratau, apie ką Vaižgantas rašė savo „Pragiedruliuose“. Reikia tikėti, kad pavasaris ateis, kad žiema baigsis, juk tai tiesiog kosminis dėsnis. Kai turi tokį tikėjimą, gali ramiai gyventi, nes tave stipriai palaiko viltis.
Tačiau sovietiniais laikais atrodė, kad nors pavasaris tikrai ateis, bet tai bus tik po kokio šimto metų, mes jo gal net nesulauksime. Būdami prie meno linkę bohemiški paaugliai kavinėje prie vyno taurės patyliukais svarstydavome, kad komunizmas tikrai žlugs, nes tas ideologinis maras yra nežmoniškas ir ekonomiškai netvarus, jis prieštaringas kaip sistema, todėl suės save kaip koks bjaurus vėžys, reikia tik palaukti. Reikia kantrybės. Na, lukterėti bent šimtą metų, tada jau tikrai bus galas kremliaus parazitams. Tos komunizmo žlugimo idėjos anuomet man buvo labai aiškios. Mes esame čia, apačioje, prislėgti, bet mus palaiko gėris, grožis ir tiesa, o visi ten, viršuje, yra velniai ir parsidavėliai. Tai tie, kurie visais laikais lenda į valdžią ir parduoda sąžinę. O žodis „komunistas“ man visuomet buvo keiksmažodis, iki šiol jo negaliu ištarti be pasibjaurėjimo. Todėl labai suprantu tą savo profesorių, kuris jau Atgimimo laikais, traukdamas cigaretę prie atviro katedros lango, ramiai šypsodamasis pasakė, kad visus komunistus reikia pakarti. Puiki nuomonė, nors gal kiek hiperbolizuota. Donelaitiško masto hiperbolė (profesorius irgi buvo kaimiškos kilmės, taigi sveikos agrarinės nuovokos, kuri priešinosi technologinės diktatūros intervencijai).
Grįžtu prie savo vaikystės. Taigi ten viskas buvo aišku. Yra velniai ir yra žmonės, bet juos tada lengvai galėjai atskirti, žinojai, kas yra kas, ir todėl gyventi buvo paprasta. Esi kaip žiemkentys, bet žinantis tiesą ir doras. Juk kosmosas – tai aiški pasaulio tvarka, kai žinai, kur yra savi, o kur – blogi svetimieji, anot Ričardo Gavelio – kanukai. Šį rašytoją labai gerbiu ne tiek dėl jo kūrybos meninės vertės (nelaikau jos ypatinga), kiek dėl jo neapykantos komunistinei ideologijai ir režimui. Neapykanta kartais yra tikras gėris.
Net ir šiomis dienomis, kai prisimenu anų laikų komunistus ar jų padermę šių dienų kremliuje, mane apima šventas įniršis ir net kraujas gyslose užverda. Žinau, kas yra Ukraina, ir ne tik dėl to, kad dvejus metus kadaise ten gyvenau, kai tarnavau tolimosios aviacijos divizijoje, žemėlapyje mačiau jų miestus, kurių nuostabūs pavadinimai man iki šiol skamba kaip poezija. Ukraina yra nepaprastas kraštas, daug apie jį būtų galima pasakoti. O Rusija – atšiaurus ir primityvus, gyvenau ir ten porą metų. Bet tada sutikau nemažai gerų rusų, kurie Atgimimo laikais labai palaikė Lietuvą, blokados laikais siuntė mano šeimai maisto – tik jūs laikykitės, lietuviai, tik jūs nepasiduokite! Bet manau, kad ten tokių rusų beveik nebeliko. Kas nespėjo pabėgti į užsienius, kremliaus propaganda visiems smegenis išplovė.
O koks pasaulis yra šiandien, kas jame matosi artėjant pavasariui? Dabar pasaulis tikrai nebeaiškus, jis grimzta į chaosą. Nebeaišku, kur velniai, o kur žmonės. Anais laikais tautas valdė aiškūs lyderiai, visada žinojai, koks žmogėdra sėdi kremliuje ir koks yra Amerikos prezidentas. Amerika – tai pasaulinis demokratijos pagrindas, tai saugumas, tai pasaulio šviesa. Tačiau dabar ne tik kremliaus žmogėdra sugriovė visą civilizuoto pasaulio tvarką, bet ir Amerikos valdžios viršūnėse įsigalėjo demencija, beprotystė, ten viešpatauja begalinė puikybė, nepasotinamas gobšumas ir tiesiog bukaprotiškumas. Viskas šiais laikais be galo susijaukė. Viską pradeda valdyti verslo interesai, kurie realizuojami smurtu, provokacijomis, užgrobimais, nepaisant visų civilizuoto pasaulio, demokratijos idealų ir pasiekimų. Šiandien žmonės yra labai neramūs, jie liguistai priklauso nuo žiniasklaidos, jie nuo ryto iki vakaro yra priversti sekti, kas pasaulyje vyksta, kas kur atsitinka ir kas greitai gali atsitikti jiems. Juk priešas jau beveik prie vartų! Ketverius metus vykstantis karas suryja mūsų psichinę energiją, kenkia kūrybingumui, atima daug dvasinių resursų. Kokia nūnai galima laisva kūrybinė veikla, kai valdžios didieji, išėję iš proto, žaidžia žmonijos likimu!
Šita nestabilumo, chaoso, pakrikimo būsena yra nepaprastai palanki diktatūroms, nes pakrikusį žmogų, kuris nebemato tiesos ir prasmės orientyrų, yra lengva valdyti. Diktatūros ir maitinasi chaosu, pakrikusiais žmonėmis, jos išauga nešamos sukilusių masių bangos, kurią R. Gavelis taikliai pavadino šūdo banga. Jis turėjo omenyje Azijos šūdą, bet, pasirodo, šūdo banga gali iškilti ir Amerikoje. Kadaise, dar aname tūkstantmetyje, su draugu Čikagoje stebėjome dirbančiųjų masių gyvenimą ir gūžčiojom pečiais – juk čia grynas sovietinis kolchozas! Tas pats mentalitetas, kurį matai prekyvietėse, darbovietėse, gatvėse. Žmonės, kurie tikrai nežiba išsilavinimu, kuriems Europos istorija ir geografija yra visiškos miglos, kuriuos valdo tik dolerio magija. Jie moka tik skaičiuoti.
Taigi įvyko masių sukilimas, kurį pranašavo José Ortega y Gassetas. Civilizacijos sluoksnis yra labai plonas, pro jį lengvai gali prasiveržti destruktyvūs pasaulio gaivalai, tik pažadėk jiems dolerių arba nurodyk visų nelaimių priežastis – „nacistus“ ukrainiečius, žydus ar bet kokius kitokius. Kuo tamsesnės masės, tuo stipresni tamsos gaivalai. Masės tik ir laukė savo valandos, savo lyderio. Ir lyderis žengė į sostą – su karūna, su visa savo gigantomanija, narcisizmu ir debilizmu. Nes gigantomanijos be debilizmo nebūna. Nežabota valdžia beveik visada reiškia proto praradimą, nes individo ir visumos disproporcija pažeidžia universalius visatos ir visuomenės egzistavimo dėsnius. Tvarka reiškia saiką, proporcijas, atsakomybę ir atsiskaitomybę.
Ir koks dabar tikėjimas turėtų mus palaikyti, stiprinti mūsų žmogiškumą, gyvenimo viltį? Kremliaus nekrofilinė valdžia skelbia, kad gyvenimas pats savaime jokios vertės neturi, kad vienintelis žmogaus vertas užsiėmimas yra karas, o vienintelė jo buvimo prasmė yra mirtis. Tai šventa mirtis už diktatorių – tokia šėtoniška filosofija.
Prisiminkime Hannah Arendt, jos veikalą „Totalitarizmo ištakos“. Juk totalitarizmas pasiekia laimėjimų ne įtikindamas žmones aukštomis idėjomis, bet sugriaudamas ribas tarp tiesos ir melo. Idealus totalitarizmo subjektas yra ne įsitikinęs nacistas ar kvailas komunistas, bet tas, kuris nebeskiria tiesos ir melo. Svarbu ne tikėjimas idėjomis, bet proto pakrikimas. Kiek žmogaus sąmonė yra paveikta prieštaravimų, kiek ji pasineria į melą, pasiduoda jam, tiek ji leidžiasi valdoma blogio.
Ir tokiam pakrikimui padeda psichikos išsekimas, kai žmogus kasdien yra priverstas žiūrėti į ekraną, tikrintis žinias, ar dar šiam pasauliui neateina galas. Baimės ir netikrumo būsena.
Galų gale žmogui ima neberūpėti, kur tiesa, o kur melas, ir tada jau jis visiškai pasiduoda totalitariniam režimui, tampa manipuliacijų ir propagandos auka. Labai svarbu tiesiogiai skirti gėrį ir blogį, tam žmogui yra duota intuicija, tiesioginis suvokimas, neiškraipytas sąvokomis, proto spekuliacijomis.
Bet kai pradedama kalbėti, kad ne viskas taip vienareikšmiška, kad įvykius galima vertinti visaip, kai nebežinai, kur tiesa, o kur melas, tai jau turime pažeistą sąmonę. Tada jau esame užvaldyti, apsėsti, tada triumfuoja totalitarizmas. Ir nesvarbu, kur jis atsitinka – Rusijoje, Amerikoje, užkrėstose Europos visuomenės dalyse, – blogis visur vienodas.
Totalitarizmas – tai ne ideologinis apdorojimas, bet protavimo, sprendimo galios pakrikimas. Kai dėl visko galima ginčytis ir, nieko nenusprendus, tiesiog pasiduoti, pralaimėti.
Štai kodėl anais sovietmečio laikais, kai buvau mažas, viskas atrodė paprasta, stabilu ir aišku: štai čia yra melas, o čia – tiesa. Ten – velniai komunistai, užgrobę turtus, o čia – žmonės. Ir viskas buvo aišku kaip K. Donelaičio raštuose, o dabar viskas šėtoniškai painu ir pasaulis darosi pavojingas, temsta. Gyvename tarsi ankančiame pasaulyje. Bet ne visi, žinoma.
Tačiau… Tačiau mes jau sulaukėme pavasario, o kuo toliau, tuo šviesos bus daugiau. Kaip yra pasakyta: ir šviesa, ir tiesa…
Stasys Katauskas. Vienoje valtyje tarp istorijos ir ateities
2026 m. Nr. 2
1.
Šaltą praėjusio gruodžio vakarą nedidelis kokių keturiasdešimties penkiasdešimties žmonių būrelis, daugiausia jaunos merginos, susirinko greta Telšių savivaldybės esančioje Nepriklausomybės aikštėje. Vienas vaikinas pastatė mikrofoną, sužvarbusiomis rankomis mėgino derinti garso kolonėles. Keli iš atėjusiųjų buvo apsisiautę Lietuvos vėliavomis. Telšiškiams gerai žinoma daugelio mieste vykstančių kultūros renginių ir pilietinių akcijų organizatorė ir dalyvė Donata Kazlauskienė trumpai pakalbėjo, kad šis suėjimas – tai noras parodyti, jog ir žemaičiai prisidedam prie Vilniuje tomis dienomis vykusių daugiatūkstantinių protestų už laisvą žodį. „Esu tremtinės ir komunisto dukra. Bet taip tada buvo, taip mūsų žmonės gyveno. Nors tėvas, vedęs Sibire gimusią motiną, Sąjūdžio laikais ir suplėšė savo partinį bilietą“, – sakė moteris. Įstrigo tie žodžiai, „tremtinės ir komunisto dukra“. Bet grįžkim prie jų vėliau.
Tą vakarą Telšių Nepriklausomybės aikštėje daugiausia skambėjo ne kalbos, o merginų atliekamos dainos. „Kamanių šilelio“ „Paleisk mane namo“, Eglės Sirvydytės „Mano namai“, dar kelios, nežinau kieno autorystės. Aikštėje buvo ir grupelė žmonių iš VDA Telšių fakulteto. Dekanas Ramūnas Banys, keli studentai, viena ar dvi dėstytojos. Kažkuriuo metu pora moterų iš šios grupelės skambėjusias dainas papildė trumpai trukusiu šokiu.
2.
Kai už kelių dienų nuo to vakaro sulaukiau pasiūlymo parašyti, kaip Vilniuje tūkstančius sutraukę protestai atrodo žmonėms iš provincijos, pirma mintis buvo, ką čia rašyti? Netikiu pasakymais, kad yra kelios Lietuvos. Vis pasigirstančios nežinau kiek sąmoningos kalbos apie perskyrą tarp vadinamojo Vilniaus burbulo ir likusios Lietuvos man neatrodo teisingos. Žinoma, suvokiu, kad sostinėje ir provincijoje ne viskas vienodai. Bet jau seniai nebėra, kaip būdavo prieš ketvirtį amžiaus, kuomet grįžęs iš Vilniaus, kur tada mokiausi, išlipdavai Telšių traukinių stotyje ir jau pirmus žingsnius žengdamas gimtojo miesto gatvėmis suprasdavai, kad patekai į kitą pasaulį. Tau puikiai pažįstamą, savą, bet anuomet aiškiai skurdesnį, agresyvesnį, primityvesnį. Dabar nebent priešingai. Būtent Vilnius tarpais rodosi murzinas ir nesušukuotas.
Ir Gedimino mieste, ir Žemaitijos sostinėje pakanka žmonių, suprantančių, kad prisidengdami tikrais ar menamais LRT trūkumais dabartiniai valdantieji tesiekia įgyti didesnę įtaką visuomeniniam transliuotojui. Ir viename, ir kitame mieste daug ir galinčiųjų išvardinti vienokių ar kitokių priekaištų LRT, nelinkusių tikėti, jog mums greitu metu gresia vengrų ar kartvelų likimas, bet vis tiek prijaučiančių protestams už laisvą žodį. Dažnas juntam, kad kalba čia sukasi ne vien apie televiziją. Žinoma, abiejuose miestuose netrūksta ir nepritariančiųjų gruodžio protestams.
Nemanau, kad požiūriui į LRT daug įtakos turi gyvenamoji vieta. Greičiau lemia skirtingos reakcijos į tai, ką žmonės mato aplinkui. Negali sakyti, kad kitokias išvadas visada veikia socialiniai skirtumai, tai, kas iš kokios šeimos kilęs, kaip nuo vaikystės išauklėtas. Negali sakyti, kad visada svarbus pajamų dydis ar išsilavinimas. Tikrovėje kartais keistai susipina ir (ne)koreliuoja visi šie dalykai.
Kita vertus, puikiai žinau, kad, žiūrint iš Telšių, emociškai Vilnius atrodo toli. Jo problemos, jo aktualijos mums ne taip retai regisi svetimos. Svetimos tiek, kad, pavyzdžiui, artimas bičiulis apie LRT diskusijų laidas sako, kad jei kalba užeinanti apie sostinės reikalus, išvis nežiūrįs. Dievaži, puikiai jį suprantu. Negaliu to emocinio atstumo nuo Vilniaus įrodyti ar pagrįsti kokiais nors statistiniais tyrimais, lentelėmis ar diagramomis. Bet jis yra.
3.
Vienas ryškiausių potyrių, kaip nevienodai abiejuose miestuose kartais išgyvenami tie patys dalykai, buvo praėjusią gegužę. Į „Poezijos pavasarį“ Telšiuose tada buvo atvykę poetai Marius Burokas, Jurgita Jasponytė, Benediktas Januševičius, dar keletas. Rodos, visi, kuriuos čia išvardijau, tąsyk skaitė ar kalbėjo ką nors apie Ukrainą. Rašydamas šį tekstą, protarpiais užmesdamas akį į feisbuką, pastebiu, kad ir šiomis dienomis Marius pasidalino savo verstu ukrainiečių poeto Maksymo Kryvcovo eilėraščiu.
Nesimokiau to mokykloje
bet žinau
kad karas truks ilgai
arba labai ilgai
ir kad niekam taip lengvai
neatiduosiu
savo miškų
savo sapnų
ir savo mirusios širdies
it negyvosios jūros.
M. Kryvcovas prieš dvejus metus žuvo fronte, su ginklu rankoje gindamas šalį nuo užpuolikų. Žuvo nespėjęs sulaukti 34-ojo gimtadienio. Šį sausį jam būtų sukakę 36-eri. Vilniuje gyvenantys lietuvių poetai, dažnas kurių asmeniškai pažįsta ne vieną plunksnos brolį ar sesę Ukrainoje, stengiasi tai šaliai padėti kuo išgali. 2022-ųjų vasarį būtent M. Buroko, Domanto Razausko, kai kurių kitų Vilniuje gyvenančių kultūros žmonių feisbuko paskyros daugeliui buvo vienas pirminių informacijos šaltinių apie įvykius toje šalyje. Lietuvos rašytojų sąjungos fondas renka aukas automobiliams, medicinos prekėms, kitokioms fronto reikmėms. Pats Marius su poetais Laurynu Katkumi ir Donatu Petrošium į Ukrainą yra nuvaręs ne vieną už žmonių suaukotus pinigus pirktą automobilį ukrainiečių kariams. Marių, Jurgitą, Lauryną pažįstu dar nuo studijų metų. Su Donatu, kuris ne tik rašo eilėraščius, bet yra ir futbolo fanas, apskritai beveik visus studijų metus pragyvenom vienam kambary. Ne tik poetai sostinėje nuolat ir tiesiogiai padeda ukrainiečiams. Padeda daugybė žmonių iš skirtingiausių visuomenės grupių. Iš Vilniaus buvo ir kaip karys savanoris Ukrainoje žuvęs „Pietų IV“[1] žmogus Tadas Tumas. Didvyris.
Bet daugeliui telšiškių, nors 2022-aisiais ir Žemaitijos sostinė buvo nusidažiusi mėlyna ir geltona spalvom, tas mūsų šaliai egzistenciškai svarbus karas yra virtęs kažkuo, apie ką garsiai kalbėti nebenorima. Sunkiai įsivaizduoju Ukrainos tematiką ir Žemaitijoje gyvenančių poetų kūryboje.
Žinau, taip teigdamas rizikuoju sulaukti priekaištų esąs neteisus. Be to, rizikuoju suklaidinti skaitytojus iš kitų Lietuvos vietų. Ne, telšiškiai nėra išsiilgę Putino. Nenori jokių rusų Lietuvoje. Nenori ir tie, kurie pas mus balsavo už Remigijų Žemaitaitį. Bet vilniečiai, bent tam tikra dalis, Ukrainos tragediją suvokia ir išgyvena jautriau. Kai galvoju apie savąjį miestą, apie tai, kaip kas pas mus, suprantu, kad Telšiuose apie Ukrainą kažkas pritilo(m) dėl to, kad pavargo(m) įrodinėti akivaizdžius dalykus, kažkas tiesiog nebenori nuolat galvoti apie grėsmę, kažkas prastai suvokia geopolitinę padėtį.
Tik vargu ar šia prasme mano gimtasis miestas reikšmingai skiriasi nuo likusios mūsų provincijos, nuo to paties Kauno, Klaipėdos, galiausiai, nuo dalies Vilniaus. Vis dėlto tai reiškia didesnį mažųjų miestų žmonių susitelkimą į konkrečius vietinius reikalus. Mažesnį polinkį į idealizmą, didesnį skepsį ideologinio angažuotumo atžvilgiu. Gali būti, kad visi šie dalykai kartu veikia bendrą provincijos žmonių požiūrį į politiką.
4.
Nepriklausomybės aikštė Telšiuose primena smarkiai išplatintą šaligatvį. Didžioji aikštės dalis skirta automobilių parkavimui. Parkuojasi savivaldybės darbuotojai. Bet valstybinių švenčių ar tokių atmintinų dienų kaip Sausio 13-oji metu įprastai mašinoms skirta erdvė atiduodama renginiui.
Svarbiausias aikštės objektas – ne itin aukšta kolona, užsibaigianti kryžiumi. Greta – vieta gėlėms, perskirta keturiomis granitinėmis plokštėmis, kuriose datos. 1831, 1863, 1918, 1991. Kolonos prieigose vyko čia minima miesto jaunimo akcija prieš dabartinės Seimo daugumos bandymus užvaldyti LRT. Tarp tą vakarą į aikštę atėjusių jaunuolių buvo ir Monika Sudintaitė. Besikalbėdami su ja svarstėm, kad dėl to, jog Telšių savivaldybėje praėjusių Seimo rinkimų rezultatai buvo kokie buvo, daug kaltės tenka vadinamosioms tradicinėms partijoms. R. Žemaitaitis gerą pusmetį iki rinkimų važinėjo po šalį, lankė miestus ir kaimus. Važinėjo ir po mūsų rajoną, tąsėsi su savim iki tol čia mažai kam girdėtą Martyną Gedvilą. Rezultatas – daugiausia balsų daugiamandatėje apygardoje ir į Seimą išrinktas R. Žemaitaičio partietis vienmandačiuose rinkimuose.
O ką telšiškiams pasiūlė konservatoriai? Kažkiek vienur kitur iškabinėtų plakatų, kur vaizduota, kad Alfredas Bumblauskas pasitiki konservatorių kandidatu Julijonu Šileika. M. Sudintaitei sakau, jei dabar eidami per Telšius paklaustumėm pirmų dešimt sutiktų žmonių, kas toks yra tas J. Šileika, galėčiau drąsiai lažintis, kad dešimt iš dešimties nežinotų. Mergina sutinka.
O Telšių liberalai? Ar esate apie tokius girdėję? Ir aš ne, nors formaliai jie yra.
Ir juk, atrodo, seniausiai kalbėta perkalbėta, kad Lietuvos provincijoje žmonės pirmiausia balsuoja už tuos, ką pažįsta, kuo tiki, ar bent jau už tuos, apie kuriuos nors girdėjo. Tą patvirtina ir pastarųjų Seimo rinkimų baigtis. Be M. Gedvilo, daugiausia balsų atiduota už mieste gerai žinomą, daugelio gerbiamą Agnę Jakavičiūtę-Miliauskienę. Trečias liko skandalingas vietos politikas Algirdas Bacevičius. Daug kam Telšiuose nepatinkantis, kai kam besirodantis kovotoju prieš tikrą ar menamą blogį. Bet svarbu mieste žinomas. Tiesa paprasta. Jeigu žmogų vietos bendruomenė pažįsta, antraeilis dalykas, kuriai partijai jis priklauso. Vis dar stebiuosi, kad rimtosios partijos to pakankamai nesupranta.
2024-ųjų rudenį, ėmus aiškėti rinkimų į parlamentą nugalėtojams, stebint, kaip koks regionas balsavo, mano socialiniam burbule ne vienas vilnietis retoriškai klausė, kas negerai su žemaičiais (ne tik Telšių krašte gausiai balsuota už „Nemuno aušrą“). Bet kai žiūri, kokios būta rinkimų kampanijos, kas tiems žemaičiams bent jau Žemaitijos sostinėje siūlyta, retorinį klausimą norėjosi užduoti atgal. O ko, tiesą sakant, galima tikėtis, jei vadinamosios tradicinės partijos metų metais čia nesuranda visuotinai pažįstamo, gerbiamo žmogaus?
5.
Tą gruodžio vakarą Žemaitės dramos teatro direktorius Deividas Rajunčius taip pat stovėjo aikštėje. Telšių savivaldybė gruodžio protestui leidimo nebuvo išdavusi, motyvavo, kad kreiptasi per vėlai ir policija negalės užtikrinti dalyvių saugumo. Pagal įstatymus, nesant tokio leidimo, didesniam nei penkiolikos žmonių būriui mitinguoti nelegalu.
Kad nebūtų apkaltinti įstatymų pažeidimu, žmonės iš pradžių stovėjo pasidalinę į tris grupeles. Vienoje jų trispalvę laikė D. Rajunčius. Greta buvo pora policininkų. Ilgą laiką išstovėti rankose laikant vėliavą gana šalta, tad priėjęs pasisiūliau ką nors pakeisti, pastovėti su vėliava. Ilgainiui žmonės suėjo arčiau vieni kitų. Renginiui pasibaigus, tvarkantis daiktus, teatro direktorius vyniojo laidus tarp garso kolonėlių ir mikrofono. Pajuokavau, kad direktorius dabar techninio darbuotojo amplua. „Man tai visai tinka. Kažkada net turėjau pravardę Dy-vy-dy. Juokais net pasirašinėdavau. Tik ne su v, kaip ant kompaktinių diskų, o su w“, – šyptelėjo D. Rajunčius.
Pasibaigus maždaug valandą trukusiai akcijai, eidamas namo mąsčiau, kad per visą tą laiką aikštėje nenuskambėjo nė vienas paniekinamas žodis kitaip, nei susirinkę, galvojantiems. Kad apskritai aikštėje pleveno taiki ir, nepaisant šalčio, jauki draugiškumo dvasia. Gražūs jauni žmonės, dažnas jų – geriausi, brandžiausi Telšių gimnazijų mokiniai, kitų miestų aukštosiose mokyklose studijuojantys telšiškiai, atėję tikėdami tuo, kad nuo jų neabejingumo kažkas irgi priklauso.
Tačiau kai tą patį vakarą į laikraščio „Kalvotoji Žemaitija“ feisbuko puslapį įkėliau trumpą vaizdo reportažą su dainuojančiomis merginomis, kokia pusė radusių reikalą šį įrašą pakomentuoti žmonių plūdosi, vadino susirinkusiuosius nieko nesuprantančiais durniais, avimis ir panašiais „epitetais“. Kita vertus, o ko dar tikėtis, ypač mieste, kuriame per praėjusius Seimo rinkimus daugiausiai balsų surinko R. Žemaitaičio politinis darinys.
6.
Nukrypkim truputį į praeitį. 2022-ųjų vasarį Ukrainoje prasidėjęs atviras Rusijos karo etapas lietuviams atrodė ypač baisus. Greičiausiai tik tada dauguma mūsų įsisąmonino, kad rusų sėkmės atveju karas gali ateiti ir į Lietuvą. Būta daug baimės, nerimo, įtampos. Būta ir vilties. Kartu ir noro bent trumpam atitrūkti nuo minčių apie karą. Bent kažkur, pavyzdžiui, sporto varžybose. Tų metų balandį „Ateities“ progimnazijos aikštėje vyko „Džiugo“ A lygos rungtynės prieš Vilniaus „Žalgirį“. Jų pabaigoje kilo muštynės. „Pietų IV“ nariams skanduojant „Putin chuilo“ kažkas iš „Džiugo“ gerbėjų mestelėjo repliką, kad čia ne karas, čia futbolas. Pora vilniečių tada nusprendė, kad replika reiškia, jog su telšiškiais kažkas ne taip, ir pasileido mušti įsivaizduojamų vatnikų. Dauguma „Džiugo“ fanų apskritai nesuprato, ko tie vilniečiai atbėgo, kodėl puolė muštis. Žinoma, davė atgal. Iš paskos pirmiesiems dviem bėgę „Žalgirio“ ultros, kaip patys sakėsi, skubėjo sulaikyti saviškių. Bet, aniems jau pradėjus mosuotis kumščiais su „Džiugo“ gerbėjais, teko patiems įsivelti į muštynes.
Nedalyvavau tuose įvykiuose. Tebegyvenau tada Nyderlanduose, bet vakare grįžęs iš darbo pamačiau, kad mano socialinio burbulo futbolinė dalis tiesiog ūžia nuo komentarų. Vilniaus ultras palaikančių buvo daugiau. Daugelis nė nebuvusių Telšiuose rašė, kad Žemaitijoje pilna vatnikų. Teisybės dėlei, buvo ir keli balsai, vienas jų Ingvaro Butauto-Storo, raminę saviškius, sakę, kad žemaičiai ne vatnikai. Pats irgi įsivėliau į virtualias rietynes. Žinoma, gimtojo miesto pusėje. Dėl kilusio konflikto rungtynes tada teko nutraukti. Jos transliuotos tiesiogiai, įvykis pateko į eterį, įgijo gan didelį rezonansą. Reikalą ėmė tirti policija.
Kodėl tai pasakoju? Ši istorija – neblogas pavyzdys, nusakantis mano miesto žmonėms dažną mąstymą. Telšiškiai nemėgsta, kad jiems ką nors aiškintų ar nurodinėtų iš kitur atvykstantys žmonės. Bet „nemėgsta“ nereiškia, jog būtinai bus stengiamasi tą rodyti. Šalia išdidumo ir savivertės jausmo kartais būna ir nepamatuotos saviniekos, mažo miesto sindromo. Bet visiems skauda ir atstumia, jei atrodo, kad susiduri su neteisybe.
Aprašytos muštynės kilo dėl „Žalgirio“ fanų kaltės, tačiau jų teisinės pasekmės „Džiugo“ gerbėjams buvo skaudesnės. Vieno iš įvykio dalyvių žodžiais, keliolikai žmonių iš „Džiugo“ tribūnos iškeltos bylos. Keturi telšiškiai nuteisti lygtinai. Vilniečių, „Džiugo“ fanų žiniomis, tik vienas buvo nuteistas bausmę atidedant. Kai I. Butauto-Storo perklausiau, ar tikrai tik vienas, išgirdau, kad, kiek jam žinoma, vilniečių apskritai nė vienas nebuvo kaip nors rimčiau nubaustas. Suprasdami, kad įtakingas politikas, konservatorius Laurynas Kasčiūnas taip pat yra „Pietų IV“ žmogus, dalis „Džiugo“ fanų iki šiol įsitikinę, jog sąžiningo teisingumo dėl tų muštynių nė būti negalėjo. Epizodas išimtinis. Bet neblogai iliustruojantis, kaip dėl kokių nors tarpais ištinkančių situacijų Žemaitijos sostinės dalis į Gedimino miestą žiūri skeptiškai.
Ironiška, kad su menamais vatnikais kovoti bėgę vilniečiai, tą įvykį prisimenančių telšiškių teigimu, pirmiausia pradėjo spardyti arčiau jų stovėjusį Vovkiną, Telšiuose gyvenantį ukrainietį. Jo ginti stojo vėliau lygtinai nuteisti žmonės.
7.
Studijų metais mano karta skaitė atkurtos nepriklausomybės pradžioje gausiai leistas Atviros Lietuvos fondo knygas. Mokėmės iš tų knygų europocentrizmo kritikos, tolerancijos, mokėmės, kaip reikia suprasti ir priimti „kitą“. Ironiška, kad kaip „kiti“ buvo suvokiami žmonės iš kitų žemynų, kitokių kultūrų. Netruko paaiškėti, kad pačiose Vakarų visuomenėse (ir Lietuvoje) tų „kitų“ pilna tarp bendrapiliečių. Kaip iš tikrųjų sunku dažnai bent įsiklausyti į šalia mūsų pačių gyvenantį „kitą“. Ir kaip netikėta, kad „kitas“ dažnai pasirodo besąs tavo bičiulis, giminė ar kaimynas. Kad tų „kitų“ pilna Lietuva, pilnas tavo paties miestas. Ar tie žmonės iš tikrųjų „kiti“?
8.
Už kelių dienų nuo čia aprašomos akcijos Telšių sporto arenoje vyko varžybos. Lietuvos salės futbolo turnyras. Salės futbolas niekada neatstos tikrojo, tačiau žiemą, kuomet nevyksta čempionatas, telšiškiai futbolo fanai einam ir tokio žiūrėti. Juolab jei žaidžia mūsų miesto komanda. Tą vakarą tarp žiūrovų buvo Svajūnas Lipskis. Kartu su juo esam nuvažiavę šimtus kilometrų, keliaudami po Lietuvos stadionus visur, kur savas rungtynes žaidžia Telšių FC „Džiugas“. S. Lipskis vyresnis už mane. Ruonis. Maudosi eketėse, eina į žygius. Ir šiemet nuėjo apie 25 km žygyje į Klaipėdą 1923-iųjų sukilėlių takais. Sakė, maždaug devyni iš tų kilometrų buvo varginantis bridimas per pusnis. Šaunus, protingas žmogus. Nepamiršiu, kaip jis lindo per kažkokį vaikišką tunelį greta Naujosios Akmenės stadiono esančioje vaikų žaidimų aikštelėje, kai buvom ten nuvažiavę į LFF FPRO taurės šešioliktfinalio varžybas. Nuostabu, kad taip kvailioti gali blaivas suaugęs žmogus.
Bet mūsų politinės pažiūros stipriai kitokios. Aš, nors nelaikau savęs „užingridu“, daugumoje rinkimų balsuoju už konservatorius, Prezidento rinkimuose balsavau už Ingridą Šimonytę. Svajūnas kadaise irgi balsuodavo už konservatorius, bet jau daug metų yra šia partija nusivylęs. „Anėi jau senē neb konservatorē, anėi liberalā. Nebie tėn nieka konservatoriška“, – sako Svajūnas. Tarp „Džiugo“ fanų yra ir daugiau panašiai kaip jis galvojančių. Yra ir dar kategoriškesnių. Yra ir tokių kaip aš.
Žiūrėdamas į kai kuriuos tribūnos bičiulius, kurių politinės pažiūros su manosiomis nesutampa, dažnai susimąstau, kad maždaug tokius pat įsivaizduoju Donaldo Trumpo rinkėjus Amerikoje. Vidurinės klasės konservatyvių pažiūrų žmonės. Norintys tiesiog, kad vyrai būtų vyrais, moterys – moterimis, kad Lietuva būtų lietuviška, Švedija švediška, o kokia nors Vokietija vokiška, kad jaunos šeimos augintų ne šunis, o vaikus. Ir kad galvos iš didžiųjų ekranų neaiškintų, kaip teisingai galvoti. Iš esmės, norintys, kad daugeliui vis labiau nesuprantamu virstantis pasaulis nustotų eiti iš proto.
To paties noriu ir aš. Bet mūsų požiūris į šalies politiką skiriasi kardinaliai. Kai mąstau, kodėl taip, kur slypi esminė to priežastis, terandu vieną atsakymą. Man atrodo, kad globalūs įvykiai dėl milijonų priežasčių dažnai dėliojasi patys savaime, kad visokiausios valdžios ir vyriausybės daugeliu atvejų tik reaguoja į įvykius ar reiškinius, o ne pačios juos kuria. Kad visokios sąmokslo teorijos, įsivaizdavimai, kaip kažkas kažką apskaičiavo ar neva turi kažkokį daugiasluoksnį iš anksto parengtą planą, tėra nesąmonė.
Jiems, spėju, kai kurie šių dalykų atrodo kitaip. Greičiausiai kaip sąmoninga vienokių ar kitokių jėgų pastanga. Bet kai skaitau, ką dabar parašiau, suprantu, jog tokia apibendrinta išvada skamba labai primityviai. Tikri žmonės nebūna dvimačiai, tik juoda ar balta tematantys. Aišku, yra daug tokių, su kuriais beprasmiška ginčytis. Bet tarp kitaip manančių yra ir tų, kurie turi savo tiesą, stipresnius ar silpnesnius argumentus. Tik jų neišgirsime, jei iš anksto imsim klijuoti homofobo ar vatniko etiketę.
9.
Kam aš rašau šitą tekstą? Telšiškiams? Vilniečiams? Keistas, matyt, klausimas, juk turėčiau rašyti tiesiog „Metų“ skaitytojams. Be to, tekste daug prieštaravimų. Sakau, kad ne tiek ir daug skiriasi žmonės Lietuvos ir žemaičių sostinėse. Po to pats sau prieštarauju.
Kai galvoju, kad praėjusiuose Seimo rinkimuose mano miestas daugiausia balsų atidavė „Nemuno aušrai“, kad visokiausiuose Artūro Orlausko ar panašių į jį organizuojamuose renginiuose ir mitinguose tarp trispalvių nuolat šmėžuoja žemaitiškos vėliavos, suprantu, kodėl daliai žemaičių kartais lengva ranka klijuojamos vatnikų etiketės. Su draugais esam ne kartą kalbėję, kaip visa tai daugelį šviesių žmonių, ypač jaunimo, atstumia nuo žemaitiško patriotizmo. Privačiuose pokalbiuose ne kartą esu gynęs gimtąjį regioną sakydamas, kad žemaičių vėliavų įvairiuose marginalų renginiuose yra tik todėl, kad mes vieninteliai ir teturim savo regioninę vėliavą. Žinoma, dar turi Mažoji Lietuva. Bet kiek joje belikę žmonių, kuriems ta vėliava išties šį tą reiškia. Žemaitijoje, bent jau šiaurinėje, viskas kitaip. Gerai žinau, kad ir aš pirmiausia jaučiuosi žemaitis, tik paskui lietuvis. Gan taikliai, nors kiek su šypsena, mano kartos ir vyresnių šiaurės žemaičių savimonę yra nusakęs Povilas Girdenis, perfrazavęs gerai žinomą posakį. Anot jo, jeigu žemaitis niekada nesvajojo apie atskirą žemaičių valstybę, vadinas, neturi širdies. Bet jei svajoja rimtai, jam trūksta proto.
Tad su Monika sutariam, jog nėra gerai, kad į akciją už laisvą žodį nė vienas neatėjom nešinas žemaitiška vėliava. Nereikia jos atiduoti marginalams. „Make samogitian flag great again“, – juokais perfrazuoja D. Trumpo šūkį M. Sudintaitė. Kurį laiką šnekamės, koks yra mūsų miestas.
10.
Dailiokai – taip VDA Telšių fakulteto žmonės žemaičių sostinėje vadinami dar nuo laikų, kurių nė nepamenu. Būdami santykinai nepriklausomi nuo vietos valdžios, pritraukdami į Telšius meniškos prigimties, intelektualesnio, savitą žvilgsnį į aplinką turinčio jaunimo, dailiokai visada buvo kitokio mąstymo, aiškiau išreikštos vidinės laisvės sala mieste. Šios ugdymo įstaigos pedagogai, pati įstaiga kaip institucija, buvo ir tarp Sąjūdžio Telšiuose avangardo. Tačiau kartu visada buvo (sakyčiau, ir liko) atstumas tarp VDA Telšių fakulteto ir likusio miesto. Didelei daliai telšiškių nelabai aišku, kas toje mokykloje vyksta, ką tie menininkai veikia iš viso. O žodis „dailiokas“ miestelėnų lūpose ne tiek jau seniai skambėjo tarsi diagnozė. Na, maždaug, kažkoks ne visai normalus.
Kelios dienos iki anksčiau aprašytos akcijos Nepriklausomybės aikštėje vienas žinomiausių dailiokų – garbaus amžiaus profesorius Petras Gintalas Telšių muziejuje buvo pagerbtas kaip miesto garbės pilietis. Geras dvi valandas trukusi ceremonija sumanyta lyg savotiškas pasakojimas apie menininko gyvenimą. Vienoje pasakojimo dalyje būta intarpo apie kadaise P. Gintalą ištikusią tragediją – sūnaus žūtį. 2002-ųjų rugpjūtį tais metais tik baigęs mokyklą jaunuolis, jau pradėjęs ryškėti kaip galbūt būsimasis poetas, nuskendo Baltijos jūroje.
Sūnau, kur buvai?
Tėti, kur tu buvai,
kai dirbai apsišaukėliu
ir nespėjai su manim dalintis pasauliu?
Sukalk man stalą ir rašyk.
Rašyk savo ir mano eilėraščius.
Tokie žodžiai nuskambėjo teatralizuotoje kompozicijoje. Sėdėjau visai greta P. Gintalo, tarp mūsų buvo tik jo anūkas. Teatralizuoto pasakojimo autorė – Žemaitės dramos teatro režisierė Laimutė Pocevičienė.
Spalį, kai, į kultūros ministro postą paskyrus Ignotą Adomavičių, Lietuvoje prasidėjo kultūros žmonių protestai, Telšiuose klausantis Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Jūros“ L. Pocevičienė kalbėjo, jog labiausiai sukrečia, kad valstybei svarbiuose postuose atsiduria bent elementaraus padorumo stokojantys žmonės. Ta stoka matyti visur: jų kalboje, jų manierose, jų žodyne. „Nebegalime nieko nedaryti“, – sakė tada L. Pocevičienė.
Patalpas M. K. Čiurlionio „Jūros“ klausymui tąsyk suteikė VDA Telšių galerija. Mūsų savivaldybė tada buvo išplatinusi kvietimą miesto kultūros įstaigoms susilaikyti nuo viešos pozicijos išsakymo dėl kultūros ministro. Tą sekmadienį proteste nemačiau nei Telšių bibliotekos, nei kultūros centro, nei teatro vadovų. Nors žmonių iš teatro būta. Viena aktyviausių tarp jų – minėtoji režisierė. Buvo, žinoma, žmonių iš VDA, buvo tiesiog telšiškių, buvo keletas ūkininkų, keletas gimnazistų. Apskritai apie septyniasdešimt žmonių. Nežinau, ar tai daug mano miestui.
Kai už keleto dienų nuo tų įvykių sutikęs vicemerą Almantą Lukavičių pasakiau jam, kad savivaldybei nereikėjo rašyti tokio kvietimo, vicemeras, pažvelgęs kažkur į šoną, pratarė, kad taip, nereikėjo. Jei neklystu, mūsų rajono valdžia Lietuvoje tada buvo vienintelė, pasižymėjusi tokiu sumanymu.
11.
„Telšē y labā specifinis miests“, – sako Svajūnas. Kartais imame su juo diskutuoti. Šnekamės ne tik apie Telšius. Stebėdamas, kas dedasi šalyje, jis sako, kad tarp partijų vyksta kova, kaip išvogti didžiulius krašto gynybai skiriamus pinigus. Aš jį taisau. Manding, kova vyksta tarp tų, kurie nori stiprinti krašto apsaugą, tų, kurie gražiais lozungais prisidengdami tenori prieiti prie pinigų, ir tų, kurie stengiasi, kad mūsų krašto apsauga išvis nestiprėtų. Abu liekam prie savo nuomonės, bet sutariam, kad nelaimės atveju, kaip ir per Antrąjį pasaulinį karą, būtų ir taip, kad lietuvis eis prieš lietuvį. Tik tiek, kad aš taip manau dėl to, jog esu įsitikinęs, kad visur, kai įsiviešpatauja agresija ir neapibrėžtumas, didesniu ar mažesniu laipsniu šitaip nutinka. Svajūnas, kiek suprantu, linkęs tikėti, kad žmonės Lietuvoje kiršinami sąmoningai.
Galėčiau sakyti, kad su ta mintimi sutinku. Bet iškart išryškėja požiūrių skirtumai, pradėjus gilintis, ką abu laikome kiršintojais. Man tokiais yra visokie vėgėlės ir žemaitaičiai. Jam R. Žemaitaitis taip pat nepatinka, bet didesniu blogiu rodosi tai, ką būtų galima pavadinti „užingridų“ diskursu. Kodėl Svajūnas ar panašiai kaip jis mąstantys netiki, kad Lietuvoje turime normalią partinę sistemą, sveiką piliečių visuomenę, iš tikrųjų laisvą žiniasklaidą?
Panorėję surasim ne tiek jau mažai konservatorių nuodėmių. Už neskaidraus verslo lėšas į Dubajų skridusi ministrė Monika Navickienė. Praėjusią liepą teismo kaltu pagal visus dešimt pateiktų kaltinimo punktų po 2023-iųjų pedofilijos skandalo pripažintas konservatorius Kristijonas Bartoševičius. Keistoka istorija su „Pušyno“ sanatorija Palangoje, į kurią anos kadencijos metu buvo įsipainiojusi tada Vidaus reikalų ministrės pareigas ėjusi konservatorė Agnė Bilotaitė. Kandi, poliarizuojanti konservatorių patriarcho Vytauto Landsbergio, buvusios premjerės I. Šimonytės retorika. Prie to paties tinka ir radikalai iš Laisvės partijos su tokiomis iniciatyvomis kaip įstatymas dėl neapykantos kalbos, teiktomis praėjusios kadencijos koalicijoje. Bet svarbiausia, nuo pat atkurtos nepriklausomybės pradžios tebesitęsianti laikysena, kad tik konservatoriai yra tikri patriotai, kad tik jie kažkaip teisingiau myli Lietuvą, tik jie gina šalies interesus. Laikysena, kurios įrodyti neįmanoma, bet kurią jaučia beveik kiekvienas lietuvis.
Nežinau, kodėl ir kaip tas reiškinys atsirado. Spėju, jis gyvuoja labiau kaip ištikimų partijos simpatikų tikėjimas. Mutavęs, transformavęsis nuo truputį komiškų „megztųjų berečių“ kadaise iki dabarties „užingridų“. Bet neabejotinai atstumiantis daugelį tų, kurie savęs nemato konservatorių pusėje.
Ir LRT, ne, nevaldoma nė vienos partijos, bet ideologiškai angažuota. Tokia, kuri, tarkim, vietoj pasakymo „Italijos premjerė G. Meloni“ renkasi pasakymą „kraštutinių dešiniųjų pažiūrų Italijos premjerė G. Meloni“. Visuomeninis transliuotojas, kurio dalis žurnalistų kartais linksta imtis švietėjo vaidmens, užuot užėmę moderatoriaus poziciją tarp skirtingų visuomenės grupių. Ir ne, čia neina kalba apie eterio suteikimą prieš valstybę veikiantiems demagogams.
Jeigu visus tuos dalykus ilgą laiką dėsi ant vienos svarstyklių lėkštės, o į kitos pusės nuodėmes žiūrėsi labiau pro pirštus, nusvers.
12.
„Esu tremtinės ir komunisto dukra“, – tą šaltą vakarą aikštėje sakė D. Kazlauskienė. Tam tikra prasme visa tauta tokie esam. Nesvarbu, Vilniuje, Telšiuose ar bet kurioje kitoje šalies vietoje. Tebesam savo pačių istorijos įkaitai. Pabėgti nuo to, užsimiršti neleidžia ištinkantys įvykiai. Mus skaldo vartojama informacija, skaldo turimi įsitikinimai. Bet pro virš galvų besitvenkiančius debesis tebeprasiskverbia suvokimas, kad visi sėdime toj pačioj valtyje, turim tą pačią, vienintelę Lietuvą. Tebus pabaigai čia jau minėto P. Gintalo žodžiai.
Žemaitijoje
Pasi(nusi)leidusi saulė
Vis dar sugrįžta.
Telšiai, 2026 m. sausis
[1] „Pietų IV“ yra aktyviausių Vilniaus „Žalgirio“ gerbėjų grupė.
Marius Burokas. Vidutiniai dančiasnapiai
2026 m. Nr. 1
Laureato žodis Lietuvos rašytojų sąjungos premijos įteikimo vakare
Dar prieš kelerius metus poezija ir jos galia tikėjau mažiau. Taip, ji buvo mano gyvenimas, tačiau jaučiausi priklausąs gana hermetiškai bendruomenei. Buvau ekosistemos dalimi, tačiau egzotiška ir ne taip jau dažnai aptinkama. Poetas buvo tai, kuo gamtoje yra, tarkim, skėtrioji briedragė, šakotoji skylėtbudė ar koks nors vidutinis dančiasnapis – retai aptinkamas, keistos išvaizdos, dažnai net saugomas ar į Raudonąją knygą įrašytas padaras. Sakytumėte, kad tų poetų – kaip varnų liepose. Bet čia mums patiems taip atrodo. Vidutinių dančiasnapių pulkelis irgi turbūt mano, kad jų yra daug. Ir kad jie yra labai svarbūs.
Noriu jus patikinti – jie yra labai svarbūs. Jei toks dančiasnapis išnyktų, pasaulis taptų ne tik piktesnis ir pilkesnis, ekosistemoje, jau ir taip skylėtoje it tinklas, atsivertų dar viena spraga. Išnykstant kiekvienai rūšiai, pasaulis netenka dalies savęs. Kaip ir mes prarandame dalį savęs neskaitydami poezijos ar laikydami poetus tik keistuoliais, povais, vaikštinėjančiais po voljerą.
Mano požiūrį pakeitė karas, mano požiūrį keitė mane kamuojančios nuojautos ir netilstantis, iš vidaus kylantis raginimas dėlioti žodžius į eilutes, o eilutes į eilėraščius. Visai neseniai „Vilnius Review“ redaktorius Saulius Vasiliauskas pasiūlė mums su Giedre Kazlauskaite pasikalbėti tarpusavyje raštu, pasvarstyti apie poeziją ir pasaulį. Ir Giedrė pradėjo nuo klausimo: „Kokią apskritai prasmę turi poezijos knygos šiandienos pasaulyje?“
Mano atsakymas skambėjo taip: „Man atrodo, kad mes abu esame poetai, turintys atsakomybės jausmą (tik jis pasireiškia daugiausia per poeziją), ir todėl parašėme tai, ką parašėme – „Marialę“ ir „Seismografą“. Nežinau, ar čia malonumas, ar prakeiksmas būti poetu metraštininku – tiek savo vidinių būsenų, tiek pasaulio būsenų. Parašiau tą sakinį, ir iš karto įsijungė raudona lemputė – susireikšmini, taip nėra, kam tai rūpi. Kita vertus, iki karo Ukrainoje buvau skeptiškesnis. Dabar žiūriu į ukrainiečius (ir į mus) ir sakau: poezija padeda išgyventi (psichologiškai ir dvasiškai). Bent jau daliai mūsų.“
Dabar suprantu, kad mums gali tekti lemtis patikrinti kadaise man istoriko ir bičiulio Aurimo Švedo užduotą klausimą: „Ką gali eilėraštis prieš tanką?“ Ta lemtis gali būti dvejopa arba tie du dalykai gali sutapti: mums, poetams, gali tekti atsakyti į šį klausimą veiksmu arba atsakyti į šį klausimą paradoksu: „Ką gali tankas prieš eilėraštį?“ Nes poezija yra ir tai, kas skatina veiksmui, o kartu poezija yra ir paradoksas.
Poezijos rašymas yra ir tikėjimo aktas, kad tai, ką nori pasakyti, yra svarbu ne tik dabar, kad tai išliks. Ir ne tik išliks, bet ir bus svarbu kažkam kitam, kad tas kažkas kitas, tas skaitytojas, akimirką taps tau broliu ar seserimi, kad supratimo siūlas ar gija nors trumpam jus susies ir perkeis. Palies ir leis suprasti. Tai sentimentalus ir romantiškas tikėjimas, ir man, ironiško ar net šiek tiek ciniško požiūrio besilaikiusiam (ir iš dalies tebesilaikančiam) žmogui, tai sakyti nėra lengva – įsižiebia net ne viena, o beveik visos mano vidinės raudonos lemputės.
Rašydamas „Seismografą“ aš bandžiau suvokti, ką jaučia žmogus, stovėdamas nebūties, blogio, karo ir tamsos akivaizdoje. Suvokti, pats toje akivaizdoje nestovėdamas, bet nujausdamas tą akistatą, kaip vieną iš galimų (ir labai įtikinamų) ateities variantų.
Rašydamas „Seismografą“ aš rašiau apie namus. Apie ilgesį. Chaosui stiprėjant, mane, o manau, ir mus visus, po truputį užlieja prarastų pasaulių, stabilių šalių ir sąjungų, klestinčių kraštų, šiltos šviesos ir ramaus kultūros skleidimosi nostalgija. Vietos ir laiko pasiilgimas.
Susirašinėjant su Giedre pokalbis pasuko apie tai, kad mes abu esame pakraščio, paribio žmonės, kad tos atokios, kiek nestabilios vietos (Giedrei – Kybartai, man – Baltarusijos pasienis, Vilniaus pakraščiai) formavo mūsų tapatybę. Kalbėjome apie vietos svarbą. Giedrė staiga pasiūlė terminą – „mudu – neožemininkai!“ Ir kalbėdama apie tai, kaip jaustumėmės praradę gimtąsias vietas, išvaryti iš jų, pridūrė: „Tik atrodo, kad nereikia, bet jeigu kas nors atimtų – gedėtume kaip Bradūnas ar Niliūnas.“
Ji teisi. Tik kad šiais laikais nereikia net atimti, užtenka pamažu, bet neatpažįstamai pakeisti. Ne išmušti, o išklibinti įprastą pagrindą iš po kojų. Daryti tai lėtai, bet nuosekliai. Taip nostalgija virsta solastalgija – atmintyje išlikusių kitokių namų ar aplinkos, nei yra dabar, ilgesiu.
Todėl rašau ir apie Naujininkus, kurie vis dar yra. Naujininkuose – garvežiai ir lokomotyvai (kuriuos baisiai myliu), jie taip gražiai atrodo apsnigti, Naujininkuose – švilpukų garsai, pranešėjų balso aidai iš garsiakalbių, kalvelės ir kalneliai, kapinės, savotiškas vietinis identitetas – tu vilnietis, bet ir ne visai – esi už geležinės upės, saloje, atskiras, truputį niekinamas ir primirštas, gal net pavojingas. Istorija tame rajone kyšo įžūliai, nepaisydama gentrifikacijos ir tos jau minėtos apleisties, istorija tame rajone – atkakli, nesunaikinama, o svarbiausia, nepatogi – niekam.
Norėčiau, kad poezija saugotų tą istoriją, kad ji būtų nepatogi, pilna paslėptų laiptų ir netgi truputį pavojinga kaip manieji Naujininkai. Norėčiau, kad toks būtų ir „Seismografas“– braižantis kreivę tarp nostalgijos ir solastalgijos. Kalbantis, tikiuosi, apie ilgesį mūsų vietoms, mūsų miestui, mūsų šaliai ir šiam pasauliui, viskam, ko kasdieną po truputį vis labiau nebėra.
P. S. Poezijos galia – ir tai, kad visą šią kalbą buvo galima sutraukti į vieną „Seismografo“ eilėraštį, kurį, baigdamas kalbėti, ir paskaitysiu:
* * *
Pavojingi laikai. Keisti metai.
Kada iš namų beišeitum – naktis.
Naktis ir primusų liepsnelės danguje
Lyg į laukymę būtų subridus
Turistų minia.
Būk atsargus ir paprastas
Kaip haiku. Gražios daržovės,
Kava su sausainiais, arbatos
Puodelis – viso to nebėra.
Tik smėlis šnara mirusiųjų
Virtuvėse. Smėlis nuo kariuomenės batų,
Vėluojančios katastrofos smėlis.
Pavojingi laikai. Keisti metai.
Rytą tylu, dieną tuščia, vakarais –
Plieskia gaisai. Aš pasidaviau,
Neatsikūriau, vėluoju. Likau.
– – – – – –
Matai liepsnos atspindį stikle?
Matai savo veidą?
Ar tai velnias tavo aky?
Gintaras Grajauskas. Sapne
2025 m. Nr. 12
Noriu papasakoti vieną savo seną sapną. Ko gero, patį keisčiausią iš visų sapnuotų.
Vidury nakties staiga pabudau. Iš kažkokio eilinio nesibaigiančio košmaro – kai bėgi sapne nuo pabaisos ar žudiko ir niekaip negali pabėgti. Nes nuo jų pabėgti galima tik vieninteliu būdu – pabundant.
Pabudau, bet nemalonus jausmas neapleido. Žvalgiausi tamsoje po kambarį. Švietė mėnuo, buvo gana šviesu. Mačiau kėdę, ant kurios atkaltės sukabinti mano rūbai. Knygų spintą. Išjungtą televizorių tamsiu ekranu. Ir tada supratau, kad kažkas negerai, kažkas čia ne taip. Kažkas trikdo įprastą tvarką.
Įsižiūrėjau atidžiau. Puikiai žinau, kad prie lovos visada stovi kėdė, ant kurios susidedu rūbus. Dabar kėdžių buvo trys.
Supratau, kad vis dar sapnuoju. Valios pastangomis įsakiau sau nubusti. Ir nubudau.
Atsimerkiau ir pažiūrėjau į kėdę. Tiksliau, kėdes – nes šįkart jų buvo keturios.
Supratau, kad tebesapnuoju. Liepiau sau nubusti. Nubudau.
Gulėjau kurį laiką užsimerkęs, nes buvo mirtinai baisu. Atsargiai atsimerkiau, pažiūrėjau į kėdę.
Kėdė buvo viena. Bet ant jos kažkas sėdėjo. Toks nedidelio ūgio žmogutis, nuleidęs galvą. Girdėjau, kaip jis kvėpuoja ir šniurkščioja nosimi.
Supratau, kad sapnuoju. Paliepiau sau nubusti. Ir nubudau.
Kėdė viena, stovi kur buvusi. Ant jos mano drabužiai. Kampe išjungtas televizorius. Knygų spinta. Viskas savo vietose!
Bet kažkas patraukia mano akį knygų spintoje. Viena knyga. Ji pamažu pradeda švytėti – žerplėja lyg vėjo pučiama žarija.
Suprantu, kad tebesapnuoju. Įsakau sau pabusti. Pabundu.
Šįkart visiškai viskas gerai. Kėdė vietoje, knyga nebežioruoja. Atrodo, pavyko pabusti iš tikrųjų.
Keliuosi, einu į virtuvę, atsigeriu vandens. Rūkau. Taip, atrodo, pavyko pabusti iš tikrųjų.
Vėliau, po keleto dienų staiga dingteli – o kas, jeigu nepavyko? Gal aš ir tąkart neprabudau ir toliau sapnuoju?
Kai kurie sapnai būna pranašiški. O kai kurie gal tiesiog niekada nepasibaigia – tu juose gyveni.
Gyveni ir regi visiškai sapniškus nutikimus, vykstančius pagal sapno logiką.
Pandemija. Kovidas, apėmęs visą pasaulį. Žmonės su kaukėmis. Ligoninėse dūstantys žmonės. Žmonės specialiais kostiumais, purškiantys iš mašinų dezinfekcinį skystį. Žmonės, uždaryti karantinui savo namuose. Signalizuojantys vienas kitam apie savo buvimus šviesų junginėjimu, susišūkaujantys iš balkonų. Ir neapleidžianti keista nuojauta, kad tas karantinas tik laikinai atitolino kažką daug baisesnio – didelį karą.
Bet koks gi būtų košmaras be karo? Tad nutinka ir karas. Kaip ir pridera sapno logikai, Rusija pamėgina okupuoti visą Ukrainą. Miegamuosius rajonus, gimdymo namus, teatrus daužo raketomis.
Ir tada ateina tylus, bet giluminis nusivylimas savimi – tu bejėgis ką nors pakeisti. Visos tavo galios iliuzinės. Tu nesi genialus karo vadas, nesi milijardierius, galintis finansuoti gynybą. Geriausiu atveju gali savanoriauti, gali net žūti fronte. Bet karo eigos tai nepakeis.
Ir nori nenori pradedi klausti savęs: tai ką aš čia apskritai veikiau, kaip leidau savo gyvenimo dienas? Negi visiškai tuščiai?
Rašiau, grojau. Nes man tai patiko, atrodė svarbu. Duonai užsidirbdavau kitais darbais. Labai nesiskundžiau. Niekada nesvajojau apie praturtėjimą. Jei būčiau svajojęs, būčiau pasirinkęs kitokį užsiėmimą.
Ir mačiau tame šiokią tokią prasmę. Gal net galimybę šiek tiek keisti žmones. Nebūtinai savo kūriniais, gal tiesiog savo buvimu, savo pozicija. Dabar abejoju, ar tai iš tiesų nors kiek veikia. Gal tik labai norėjosi, kad taip būtų.
Rašai eilėraščius ir tikiesi, kad žmonės skaitys ir supras, jog jie panašesni vienas į kitą, nei atrodo. Kad jie būtybės, priklausančios tai pačiai gyvybės formai. Ir kad perskaitę jie intuityviai pajus tą bendrumą, mirtingų būtybių solidarumą. Taps jautresni ir empatiškesni kitiems žmonėms.
Kita vertus, labai panašiais dalykais užsiiminėja įgudę manipuliatoriai, nusitaikę į žmonių emocijas. Ir jų tikslas visiškai priešingas: ne žmonių bendrumas, o jų supriešinimas. Ir jiems labai gerai sekasi. Geriau negu tau. Nes ir taikinys jų paprastesnis – naivesni, žemesnio intelekto žmonės. Neturintys kritinio mąstymo, neatpažįstantys emocinio manipuliavimo. Tokių žmonių pasaulyje yra labai, labai daug.
Taip, reikia kalbėti žmonėms eilėraščiais, spektakliais, koncertais. Bet ką daryti su tais, kurie apskritai gyvenime neskaito knygų, nevaikšto į teatrą, nesiklauso muzikos? Ir jokios mistinės įtrauktys čia nepadės – jiems jau genetiškai užkoduota, kad čia ne jų interesų laukas. Kas nors šiek tiek sudėtingesnio už jų įprastą kasdienį buvimą jiems sukelia ne smalsumą, o atmetimo reakciją ir atvirą neapykantą. Tai tiesiog ne jų pasaulis, ir tai juos siutina – nes jie juk puikiausiai žino, kaip teisingai gyventi.
Ką su jais daryti? Nežinau. Reikia ilgų dešimtmečių, kad sugrąžintume jiems natūralų poreikį kultūrai ir pagarbą civilizacijai. Net nebe jiems – jų vaikams ir anūkams. Reikia rimto valstybės požiūrio į švietimą ir kultūrą ir nuoseklaus ilgo darbo. Tada gal kas nors ir pavyktų. Bet ne dabar, kai bene visos partijos savo programose įsirašinėja „kultūra yra mūsų valstybės prioritetas“, o realybėje mėto vieni kitiems Kultūros ministeriją kaip karštą bulvę. Nes niekam jos nereikia. Paskutinį kartą ta bulvė įkrito į rankas trombonininkui, susidėjusiam su bloga kompanija. Paskui kurį laiką ji apskritai voliojosi ant grindų. Gal kas pakels, gal kam pasirodys dar visai naudingas daiktas. Kas paims, to ir bus. Nes kultūra juk plati sąvoka, visi mes esame kultūros lauke ir visi iki vieno galime tapti kultūros ministrais. Pageidautina bent jau mokėti naudotis peiliu ir šakute. Ir nesišnypšti nosies ant ministerijos grindų.
Pagal sapno logiką iš požemių išnyra keistos skysto ir dujinio būvio būtybės. Kai kurios apskritai nematomos, kai kurios matomos, bet verčiau į jas nežiūrėti, nes labai jau šmėkliškos. Ir jos ateina mūsų užvaldyti. Kaip ir dera sapne, bandai perspėti kitus, kad saugotųsi, bet neturi balso.
Gal to balso ir apskritai niekada neturėjai. Bandei kalbėti eilėraščiais, bet nelabai kas išgirdo. Kalbėti su žmonėmis eilėraščiais yra gana bergždžias reikalas. Dauguma žmonių nesupranta metaforų, perkeltinių prasmių, poteksčių, ir tai dar pusė bėdos. Tikriausiai visais laikais taip buvo, tik niekas tuomet neužsakinėjo sociologinių tyrimų. Kristus kalbėjo tiems, kurie supranta prilyginimus. O tie, kurie prilyginimų nesupranta, jį nukryžiavo – išlaisvindami Barabą, jiems savą, suprantamą ir atpažįstamą.
Blogiausia, kad daugybė nebesupranta ir paprasčiausios buitinės kalbos. Vis sunkiau susikalbėti tarpusavyje. Sugebama perskaityti ir suprasti tik instrukcijas – bet ir tų niekas nebeskaito, tiesiog pasižiūri filmuką Youtube. Supranta tik primityviausias frazes. „Trūksta dviejų puodelių, atnešk dar“ irgi nebetinka. Reikia dar konkrečiau. „Paimk du baltus puodelius. Iš virtuvės. Atnešk tuos du puodelius. Padėk juos ant stalo.“ Iš tikrųjų jie supranta tik trumpas konkrečias komandas. Abstraktus mąstymas miręs.
Tokie žmonės gal kartais pagalvoja: aš prastai mokiausi, rašau su klaidomis, skaitau skiemenuodamas, skaičiuoju irgi prastai. Neturiu jokios specialybės, todėl dirbu juodžiausius darbus ir mažai uždirbu. Kokia išvada? Vadinasi, tenka pripažinti, kad esu truputį ribotas?
Ne, nieko panašaus. Prisidedant paslaugiems manipuliatoriams, loginė grandinėlė jiems susineria visai kitokia.
Aš prastai mokiausi, rašau su klaidomis, skaitau skiemenuodamas, skaičiuoju irgi prastai. Neturiu jokios specialybės, todėl dirbu juodžiausius darbus. Bet aš labai protingas, gal net pats protingiausias! O mažai uždirbu todėl, kad yra pasaulinis elito sąmokslas prieš paprastą žmogų.
Ir negali tų žmonių labai smerkti. Jie yra tokie, kokie yra, ir nelabai gali būti kitokie.
Jie niekada nebuvo laimingi, tiesiog jų gyvenimuose tam niekada nebuvo jokios priežasties. Dirbo nekenčiamus darbus, po darbo iš liūdnumo pasigerdavo. Kartais suguldavo su nemylima žmona. Iš to kartais atsirasdavo vaikai, mokantys apsieti be meilės. Savaitgaliais žiūrėjo krepšinį ar futbolą namuose arba eidavo į barą. Pasigerdavo abiem atvejais dar labiau negu po darbo dienos, nes nereikia anksti keltis.
Ar tie žmonės kur nors išnyko, pasibaigė kartu su XX a.? Ne. Jie tebegyvena kitame laike, įstrigę jame. Jiems niekas nepasikeitė per trisdešimtį metų. Jie gyvena tokį pat gyvenimą, kaip ir anksčiau: prisideginėja kontrabandines cigaretes degtukais, abejingai žiūrėdami į pasikeitusias dekoracijas. Viską, kas nauja, jie vertina labai paprastai: „Pragyvenau visą gyvenimą be to. Vadinasi, man to nereikia.“ Ir būtų keista tikėtis iš jų entuziazmo ar bent smalsumo. Ir visai nekeista tikėtis iš jų pagiežos ir neapykantos – jie savo kailiu patyrę, kad žmogaus gyvenimas yra nykus ir beprasmis, o ką nors pasiekti jame, valdžią ir turtus, galima tik vagiant ir apgaudinėjant. Todėl jei jie ką ir gerbia gyvenime, tai vagis ir sukčius. Žinoma, tik tuos, kurių niekas iki šiol nepagavo ir nepasodino. Ir tik tuos, kurie nėra jų tiesioginiai viršininkai.
Jie patys irgi dažniausiai vagia ir sukčiauja – pagal išgales, tik jų galimybės labai jau nedidelės. Jie maži žmonės, tad ir jų varkės bei maklės mažytės. Užtat ką nors apgauti – kitą žmogų ar juolab valstybę, su kuria jie savęs ne tik nesutapatina, bet laiko ją priešu, atiminėjančiu iš jų sunkiai uždirbtus pinigus, jų supratimu yra šaunumo požymis.
Jų gyvenimai nepasikeistų net pasikeitus santvarkai. Jie taip gyveno sovietmečiu, tik su lozungais apie partijos rūpestį darbo žmogumi. Jie taip gyventų, jei mus okupuotų marsiečiai. Taip jie gyvena ir dabar. Demokratija ir tironija jiems mažai kuo skiriasi. Jei savaitgaliais galės išgerti alaus ir suvalgyt šašlykų, jiems tiks bet kokia valdžia. Žinoma, geriausia būtų tokia, kuri paskirtų juos komisarais ir suteiktų galią įsakinėti kitiems. Štai tokių permainų jie visai norėtų.
Į protingesnius už save jie žiūri su neapykanta: intelektas jiems atrodo tik įrankis, kuris leidžia tiems protingiesiems juos išnaudoti. Nemokančius taip gražiai pakalbėti, bet dirbančius tikrus, naudingus darbus. Sukloti šaligatvio plyteles – tikras, naudingas darbas. Rašyti visokias ten disertacijas – apgaulė, apmokama tikrą darbą dirbančių žmonių mokesčiais. Menininkai apskritai jiems nereikalingi – išskyrus primityviausią popmuziką ir kino filmus, jokiais kitais menais jie nesinaudoja.
Ir tai yra jų gyvenimai – tokie, kokie yra, kitokių jie neturi. Ir kiekvienam jo gyvenimas yra ne tik kad pats svarbiausias, bet iš esmės vienintelis svarbus dalykas pasaulyje. Nėra prasmės bandyti jėga priversti žmones gyventi kitaip, mūsų supratimu prasmingiau ir įdomiau. Kiekvienas gyvena, kaip jam išeina. O išeina visiems labai skirtingai. Ir čia yra tokia daugybė skirtingų faktorių, kad nei geras išsilavinimas, nei aukšta kilmė nieko negarantuoja. Dažnai nulemia paprasčiausias atsitiktinumas. Pažįstu keletą žmonių, kurių gyvenimai – nelemtų atsitiktinumų virtinė. Tie mano pažįstami labai geri žmonės, bet jiems, kaip kadaise rašė Daniilas Charmsas, tiesiog nesiseka. Jie galėtų jums papasakoti ilgą savo nesėkmės istoriją.
Kitas tylus, bet giluminis nusivylimas – apskritai žmonija. Kuri akivaizdžiai nesugeba pasipriešinti aiškiam ir atviram blogiui. Aš taip pat vienas iš tų, nesugebančių. Kuris sutrinka, išgirdęs atvirą melą, patyręs atvirą chamizmą. Bet juk yra sukurti mechanizmai, pasaulinės organizacijos, kurios turėtų tai sugebėti, tam jos ir buvo įkurtos. Tik kad blogis nepaiso jokių gražių rezoliucijų, nepaiso tarptautinės teisės. Nes įstatymai galioja tik tiems, kurie jų laikosi. Banditams nusispjaut į įstatymus. Jie suprato mūsų silpnybę ir jaučiasi nebaudžiami.
Blogis žaidžia be taisyklių, įžūliai. Ir sykiu rėkia, kad jo priešininkai privalo griežtai laikytis civilizuotame pasaulyje priimtų taisyklių – kitaip kokia gi čia ta jūsų garbinama demokratija, kuo jūs tada už mus geresni. Patys gi tas taisykles ir priėmėt, tai maloniai prašom jų ir laikytis. Negalima gintis nuo užpuoliko, nes jis juk irgi žmogus! Ir turi žmogaus teises. Jam juk irgi skauda. Todėl reikia ne priešintis, o mandagiai pakentėti.
Ką daryti toliau? Kai suabejoji ne tik žmonių pasaulio stabilumu, bet ir savo paties buvimo prasme? Nežinau. Nieko labai gudraus nesugalvoju. Tiesiog darau tą patį, ką ir anksčiau. Rašau eilėraščius, groju. Net jei tai neturi apskritai jokios prasmės. Su dar didesniu užsispyrimu. Sizifiškai. Nes nieko kito, tiesą sakant, ir nesugebu. Jei bus dar juodžiau nei dabar, norėčiau išlaikyti pakankamai stiprybės. Neišsigąsti bauginimų, neparsiduoti ir nepasiduoti gundymams, jei tokių staiga atsirastų. Dar labai norėčiau kuo ilgiau išlaikyti sveiką protą. Kad galėčiau užrašyti tai, kas vyksta.
Prisiminiau dar vieną seną sapną: daug žmonių, jaunų ir senų, vyrų ir moterų, vaikų, pažįstamų ir nepažįstamų. Mes visi slepiamės kažkokioje senoje daržinėje, užrėmę duris. Duris kažkas daužo iš lauko, galiausiai išlaužia. Ir pro išlaužtas duris įsiveržia girti rusų kareiviai.
Baisu, kad kitąkart neprabusčiau jau šitame sapne.
Antanas Šimkus. Galia per negalią
2025 m. Nr. 11
Kadangi augau miškininkų šeimoje, tai posakis „einame pažiūrėti, kaip ten kultūros“ reikšdavo, kad keliausime į neseniai atsodintus miško plotus – kartkartėmis pro apsaugines tvoras įsilauždavo ir juos nutrypdavo, nuėsdavo stirnos ar kiti mėgėjai pasmaguriauti jaunais, šviežiais sodinukais. Brandžiam miškui užaugti reikia beveik viso žmogaus gyvenimo, ir jeigu pačioje pradžioje neprižiūrėsi tų kultūrų, tai jos net ir jaunuolynu netaps – bus tiesiog neaiškios kilmės sąžalynų properšos, nei apaugę, nei nuganyti šlaitai – be atpažinimo galimybės, be vilties, kad tose vietose išaugs miškas.
Tad nenuostabu, kad net šeimai persikėlus iš kaimo į miestą, išgirdęs žodį „kultūra“, pirmiausia įsivaizduodavau tvarkingai susodintus keliamečių pušų ar eglių plotus, kuriuos apeini ankstyvą rytą, tikėdamasis, kad viskas jiems gerai – vaizdas nepasikeitęs nuo paskutinės laimingos apžiūros. Gal net ir dabar, kai buvimas, darbai susiję su vienokia ar kitokia veikla, kurią galima pavadinti kultūrine, kiek ilgėliau pamąstęs, atrasčiau neišvengiamų tiesioginių sąsajų tarp miško ir pasaulio vaizdinio. Nebūtinai tai būtų baranauskiškas šilelis, katiliškiškas rudenėjimas ar aputiškų smėlynų klepsidra, tačiau plyną kultūros ar literatūros lauką man būtų sunku įsivaizduoti, tiksliau, sunku tą plynę sieti su prasminga žmogaus egzistencija.
Toks pliko, trinkelėmis ištrinkinto ir amžinam pilkumui palikto ploto vaizdinys išniro, kai šiemet rudeniop viešojoje ir mažiau viešoje politikoje įsismarkavo keisti vėjai, kuriems pūstelėjus, tarp nudraskytų biurokratinių sprendinių lapų staiga išdygo asmuo, dėl neaiškių (ar kaip tik – labai aiškių) priežasčių skirtas kultūros ministru. Jei ką naudingo spėjo per porą savaičių nuveikti, tai parodyti, kad labai lengvai galima bet kokį rimtesnį daugelio metų įdirbį paversti juokučiu, parodija, ir sykiu per gana trumpą „žavios akimirkos“ stabdymo laiką imtis veiklos, kuri netolimoje perspektyvoje reikštų ne tik visų įmanomų kultūrų sunaikinimą, bet ir iki jo auginto ir puoselėto brandaus miško iškirtimą. Tiesiog. Nes visi, iki tol prie įvairiausių kultūros pavidalų dirbę, kūrę, yra tik siurbiantys piniginius syvus tipografiniai parazitai. Tiesiog visi.
Toje keistoje vizijoje, kur visi ar dauguma kalti, galima tvarkytis tik taip – išnaikinti, pakeisti visą aplinką, kraštovaizdį, ir tvarka bus. Jeigu nesugebi prižiūrėti, kad augtų, kaip tu nori įsakyti, tada reikia iškirsti. Didysis kompetencijos ir gebėjimų triumfas. Mažesniais mastais būdingas visoms sritims, netgi tiesioginei želdinių priežiūrai. Tačiau kai jis tampa visuotiniu pažadu, įgyja tokį grėsmės pavidalą, kad susivienija visi, kas net sapnuoti nesapnavo, jog gali iš individualistinio takelio išeiti į vieškelį.
Dėl to dabar turime įvairių protesto akcijų, susitikimų, asamblėjų, peticijų – atvirkštinį manymo „tos kultūros niekam nereikia, tie nevykėliai nieko nedarys“ efektą. Nes yra grėsmė. Ne tik ta visuotinė, geopolitinė, pasaulinė, bet grėsmė, kad bus pažeistas kiekvieno asmeninis orumas – tai, kas arčiausiai gyvybės, jos šaknų. Ir kultūra šiuo atveju yra arčiausiai žmogaus, nes turi galią būti jautriausia.
Žinoma, daugel metų kai kurie tokią galią matė kaip negalią ir kitiems tą savo matymą piršo – juk kultūra nesugeneruoja „perku–parduodu“ čia ir dabar, iš jos negali lengvai pasipelnyti, tuo labiau savo esme ji nėra tiesiog paviršutiniškai pritaikoma puošmena ar ornamentas, vogtas iš simbolių žodyno, – kultūrai perprasti, išsiauginti suvokimą reikia ir laiko, ir pastangų. Bet tik ji turi galią iš tiesų sujungti praeitį, dabartį ir ateitį per kūrybą, per mokėjimą pasakyti tai, kas svarbiausia, taip, kad ir kitas augtų, būtų įkvėptas ir pats suprastų, kas jis, o tada jau laisvai pasirinktų, su kuo ir kaip eiti tuo vieškeliu, ką prižiūrėti, ką palikti.
Tai, ką anksčiau daug kas matė kaip silpnumą, dabar jau regi kitaip. Vienoje iš protesto akcijų skaitėme eilėraščius – įvairius, savo ir ne savo – kas juos išgirdo, nešėsi, kas tiesiog jų klausė – galėjo pabūti kitaip, tačiau ne vien apie tuos, kurie ateina kaip publika, čia kalba. Mums, skaitantiems, šis potyris – dalyvauti, jungtis, pasakyti – ne mažiau svarbus. Nes prisiminti, kad turi balsą, yra svarbu. Ne tik per rinkimus. Gal net svarbiau dabar. Turėti, prisiminti savo balsą.
Ne taip svarbu, kad jis susilies su kitais, – žinosi, kad tai tavo balsas, žodis, kalbėjimas, rašymas. Tarsi tas rytinis saugomo, prižiūrimo ploto apėjimas – reikalingas visiems, bet pirmiausia tau pačiam. Kad nevaikščiotų skersai išilgai visokie personažai, gal net nelabai suprantantys, kur atsidūrė, – užklydę čia vienai dienai, vėliau nei jų kas atsimins, nei jie ką nors.
O mes liksime, kaip visad, iš pažiūros nestiprūs, lyg ir po vieną, aš taip pat, linkę pasiginčyti ir tarpusavy, ir nebūtinai iškart suvokiantys savo galią, bet jaučiantys – jeigu neišsaugosime savo ir kitų orumo dabar, kitos galimybės gali ir nebūti. Kultūrai. Literatūrai. Žodžiui.
Rašydamas šį tekstą dar nežinau, kaip susiklostys ar bus suklostyti valdžios planai ir koalicinės gairės, kur bus nukirpta ir kur pridėta kitų metų biudžete, kokia bus kultūrinių leidinių situacija kitąmet… Nereikia būti aiškiaregiu, kad suprastum, nuo kur trokštama pradėti optimizaciją ir taupymą, kirsti ir trinkelizuoti. Ir tų veikėjų netrūksta.
Tačiau vis dar esame ir mes. Turintys savo balsą. Vadinasi, turintys galią būti. Ir būti išgirsti. Net jei kai kas bando įrodyti, kad niekam nerūpi kultūros…
Donatas Petrošius. Apie atlyginimus ir silpnybes
2025 m. Nr. 10
Tiek kartų girdėjau man sakant: tau atlygins už tai, ką darai.
Vis pamiršdavau sakančiųjų paklausti – kas atlygins? Kur ir kada? Kuo ir kaip kažkas kažkam turėtų atlyginti? Kur tas stebuklingas lygintuvas, kurio galiose viską atlyginti – duokit, nuvešiu į Ukrainą, ten jam būtų ką veikti.
Kame ta skydinė, kur skaičiukuose sukasi mūsų nuvažiuotų kilometrų, sudegintų neuronų, paaukotų laikpinigių sumos? Net jei gaučiau prieigą prie tikslių rodmenų – nesitikrinčiau, nes iš anksto žinau, kad smarkiai nusivilčiau. Man pakanka perskaičiuoti sienos kirtimo antspaudukus paso puslapiuose – jų ten daug mažiau, nei pats įsivaizdavau turįs. Neturime sudarę kariams nuvarytų automobilių sąrašo, nes vis viena – žiauriai per mažai ir negana.
Gali važinėtis visus metus pirmyn atgal be poilsio, vis viena mintimis būsi nukeliavęs daugiau nei iš tikrųjų.
Kuo dažniau nuvažiuoji į Ukrainą, tuo aiškesnis supratimas, kad reikia dar didesniais tempais, dar daugiau visko nugabenti. Tuo aiškiau supranti, kad niekas nieko tau neprivalo atlyginti ir niekada neatlygins.
Niekas niekada neatlygins apkasuose beginant savo šalį žuvusio poeto Maksymo Kryvcovo tėvui Oleksandrui. Niekas niekada neras kaip atlyginti neįgaliam berniukui Vitalikui, kurio tėtį, vaikų poetą Volodymyrą Vakulenko, prie Iziumo nužudė okupantai. Būtų kvaila klausti kolegės poetės iš Lvivo Katerynos – ar įmanoma kažkuo tau atlyginti netektį, kuri radosi po geriausios draugės rašytojos Viktorijos Amelinos žūties? Ir galo nematyti tokiems sąrašams.
Niekas niekada neatlygins Ukrainai kelintąkart pastaraisiais amžiais praretinto kultūrinio elito, šimtų nužudytų menininkų, užnuodytų dirvožemių ir vandenų, nusiaubtos gyvosios gamtos, atimto laiko, pagrobtų vaikų ir ateities. Nėra tokio glaisto, kuris pataisytų įtrūkius, sutvarkytų suluošintą tikrovę.
Jokiose kalbose nėra nuosakos, kurią vartodamas teisingai pratęstum pasakojimus apie dešimtis tūkstančių karių, kurie būtų gyvenę, jei nebūtų žuvę. Apie dingusius miestus ir nuo žemės paviršiaus sprogimų bangų nušluotas gyvenvietes – koks ten būtų viręs gyvenimas, kaip ten visi būtų kūrę šeimas, namus, gyvybę.
Ir dabarčiai nusakyti labiausiai tinka paradoksai. Iš viso to nuoširdaus susirūpinimo Ukrainos tragedija – tiek mažai paramos. O gal vis dėlto – gana nemenka, bendrai paėmus, parama, turint omeny, kad mums ant tos Ukrainos, tiesą sakant, nusišvilpt.
Nes pavargom jau nuo to karo. Kiek jie dar gelbės tą pasaulį? Kas juos įgaliojo?
Pastebėjau, kad daugiausia išsekusių yra tarp tų, kurie karą paregėjo 2022-ųjų vasario 24-ą. O gretose tų, kurie gyvena karu nuo 2014-ųjų, visa galva Ukrainoje nuo Orumo revoliucijos – Maidano, pavargusių beveik nėra. Gal teisingiau sakyti, kad tie, kurie nuo 2014-ųjų, pavargti sau neleidžia.
Kartais atrodo, kad žmones labiausiai sekina iliuzijos. Kai iliuzijų nebeturi, tai ir pavargti nebėra nuo ko.
O kartais – atvirkščiai. Niūru be iliuzijų ir visokių tikėjimų stebuklais.
Štai naujasis JAV prezidentas Donaldas Trumpas. Jis turėjo iliuzijų, esą karą galima užbaigti labai greitai. Per dieną, mėnesį. Europiečius, mus, pamokė neturėti iliuzijų dėl karinės JAV paramos rusijos agresijos atveju. Tuo suteikdamas iliuzijų žmogėdroms iš rytų – gal pamėgint išbandyt, kas slypi už 5-ojo NATO straipsnio – tuštuma ar geležinis kumštis? Šiomis dienomis jis jau kalba, kad gintų Baltijos šalis ir Lenkiją – ar tie žodžiai atima iliuzijas iš potencialių agresorių, ar viso labo sutirština mums anksčiau atpūstas iliuzijas.
Europos lyderiai pynė begalines iliuzijų girliandas – apie taikdarių kontingentą, apie įšaldyto agresoriaus turto perleidimą aukai. Apie griežtas sankcijas šešėliniam laivynui. Atsikando ukrainiečiai viso to. Patys įvedinėja kinetiniu būdu sankcijas – benzinui, naftos eksportui, logistikai, karo pramonei.
D. Trumpas iš dalies teisus, kai sako, kad tai yra Joe Bideno karas. 2023-iųjų pavasarį tuometė JAV administracija pabijojo ar patingėjo perduoti Ukrainai adekvačią karinę paramą. Kas suveikė – branduolinis šantažas, baimė, kad rusija subyrės į aibę neprognozuojamų kalifatų su branduolinio vėzdo fragmentais. 2023-iųjų kontrpuolimas vyko praktiškai plikomis rankomis prieš iki dantų ginkluotus, giliai apsikasusius, kiekvieną pėdą užminavusius okupantus.
Iki 2023-iųjų vasaros išvykos į Ukrainą buvo kupinos vilties apie artėjantį priešo sutriuškinimą ir išvijimą iš visų okupuotų žemių. Vėliau radosi nusivylimas kolektyviniais Vakarais, savimi, kaip to turtingo ir abejingo darinio dalimi. Gali dažnai nugirsti Ukrainoje – esą jei visi tiek aukotų, kiek lietuviai, latviai, estai… Kai kas pamėgina apibendrinti, suabsoliutinti – prašauna pro šalį. Lietuviai daug aukoja? Gal. Bet ne tiek, kiek galėtų. Visur pilietiškų, adekvačių žmonių skaičius ribotas. Tokių, kuriems nėra atrofavęsis savisaugos instinktas. Blaiviai vertinančių padėtį.
Prieš porą metų Ukraina gyvybiškai priklausė nuo paramos iš Vakarų – artilerijos sviedinių, vamzdžių, ratų. Ne iš gero gyvenimo ėmėsi vystyti dronų pajėgas. Kamšyt įprastų ginkluotės rūšių spragas. Kai tokia mirties sėjomaina davė gerų rezultatų, priešai puolė kopijuoti. Norint atsilaikyti prieš keleriopai skaitlingesnį priešą, turi būti technologijų lygmeny keliais žingsniais prieky. Per porą metų abi pusės pakėlė dronų karą į visus mus, pašalinius, gluminantį lygį. Vartai į pragarus atkelti – iš ten lenda nematytų padermių robotizuotas blogis. Dabar jau lenkų, mūsų ir visos kitos NATO kariuomenės priklausomos nuo ukrainiečių žinių, išradimų, sukauptų patirčių. Prasidėjo nauja karybos epocha, kurioje mes su visais formaliais sąjungininkais – mažaraščiai pradinukai. Spės savo NATO partnerius Ukraina apmokyti? Svarbiausia – ar yra norinčių mokytis, ar tiesiog visi toliau gyvensime iliuzijomis, kad blogis pasprings ir nusprogs begrauždamas Ukrainos pakraščius.
Vasaros pradžioje „Mint Vinetu“ knygyne į rankas papuolė Vandos Juknaitės pokalbių knyga „Kalbasi susitikę“. Pamiršau, ar buvau skaitęs. Pradėjau iš naujo. Nuo pašnekesio su Viktorija Daujotyte, ten aptinku pacituotą Justiną Marcinkevičių: „Silpnieji privalo laikyti ir ginti pasaulį, nes niekam daugiau jis nerūpi.“ Pirmas įspūdis – skaudžiai teisinga mintis. Nusifotografuoju telefonu. Šiaip aš daug ką pastaruoju metu nusifotografuoju, bet iškart pamirštu. O šita mintis neužsimetė užmaršties užkaboriuose. Vasara vis primindavo apie mūsų, silpnųjų, pareigą, pasišventimą gelbėti pasaulį. Kokia teisinga ir tauri mintis, pagalvodavau.
Bet štai atėjo ruduo, ir viena tokia gerų žmonių kompanija pasikvietė mane vėlų šeštadienio vakarą, praktiškai ant nakties, taip toli nuo Vilniaus, kad jau beveik prie Druskininkų, labai gražiame buvusiame vienuolyne papasakoti apie mūsų bendras veiklas, Ukrainos literatūrą.
Bendrai apie Ukrainos literatūrą išmanau nedaug, todėl pasakojau apie poetus karius, kurie narsiai gina savo šalį ir mus, ir visą šitą pasaulį, kaip kad mes jį įsivaizduojame.
Pasakojau apie Arturą Dronį, poetą iš Lvivo, kaip susipažinom, kaip jis pernai buvo sužeistas, kaip mes jo knygą baigiam išversti – tiksliau, visi kiti savo darbus baigė, o aš pakibęs su keletu rimuotų tekstų – ir pats nebežinau, kodėl – ar rimuoti nebemoku, ar dėl to, kad per tuos automobilių eksporto biurokratizmus atbukau.
Pasakojau apie Jaryną Čornohuz – poetę, iš karo medikių perėjusią į žvalges-desantininkes, vėliau – į dronų pajėgas, palaidojusią aibę kovos draugų, kažkokiu būdu motinystę suderinančią su karyba.
Apie poetę Oleną Herasymiuk, iš pažiūros – smulkutę mergaičiukę, karo medikę, dešimt metų – nuo Donecko oro uosto iki visų tų bachmutų, avdijivkų – tampiusią sužeistuosius, mirštančiuosius.
Apie poetą Fedirą Rudyj, su kuriuo kalbantis pajunti plieskiant tokią ramybės jėgą, nenusakomą energijos rūšį – ar karas juos taip pakeičia? Ar jie jau būdami tokie į karą įsiliejo?
Papasakojau, kad net jų literatūros superžvaigždė, charkivietis Serhijus Žadanas, taip pat priklauso vienai iš brigadų, kurios pavadinimą pats sugalvojo – Chartija – ir ne tik užsiima ten viešaisiais ryšiais, bet ir vyksta į kovines užduotis.
Žinoma, priminiau ir apie užpraeitą žiemą žuvusį poetą Maksymą Kryvcovą, apie „Bazilisko“ išleistą jo knygą, apie jo dienoraščius, kuriuos skaitau ir gal net pavyks šį tą išversti publikacijai. Maksymas kariavo beveik dešimt metų, nuo 2014-ųjų, nors, pasakytum – buvo sutvertas visai kitokiam gyvenimui – rašyti, mokytojauti, mylėti.
Ir jau po viso to vakaro, su galvoje besisukančiomis pokalbių nuotrupomis, tamsią šiltą, žvaigždėtą rugsėjo naktį važiuodamas tuščiu plentu į Vilniaus pusę, galiausiai suvokiau, kad ne silpnieji mūsų pasaulį gelbsti. Ne silpniausiems jis rūpi. Viskas yra priešingai, nei parašyta toje Just. Marcinkevičiaus citatoje. Ukrainos rašytojai, fotomenininkai, aktoriai, muzikai ir visi kiti, kuriuos mums teko garbė sutikti, pažinti – anaiptol nėra folkloriniai mažutėliai, kurie nuolankiai, paklusniai susitaikytų su svetimų primetama lemtimi. Jie arba nežinojo, kad menininkams dera būti silpniems, arba visokias mintis apie silpnumą atmetė kaip svetimkūnius.
Jie todėl ir laikosi, nepasiduoda, kasdien atremia šimtus priešų atakų – būtent dėl to, kad yra neapsakomai stiprūs.
Gal pasimokė iš kitų klaidų, o gal – patys nujaučia, kad silpnųjų aimanų niekas pasaulyje nesiklauso, negirdi. Su silpnaisiais niekas nesiskaito. Juos tiesiog nutildo, viską atima. Pirmiausia – orumą. Tuomet nesivaržydami spjaudo iš aukštai. O kad tokia dalia dalužė ištiktų mažutėlius – nereikia nė tikro karo.
Antanas Šimkus. Nuo kalbos pakraščio
2025 m. Nr. 8–9
Nežinau, kiek kalbų suteka literatūros upėn, bet aišku, kad srautas ne vienas, net ne keli. Ne visada tiksliai ir pasakysi, kaip istoriškai atsirado vienoks ar kitoks pavadinimas, kuria kalba jis buvo ištartas, o net jei ir turėsi informacijos, ji pasirodys ne visai išbaigta. Daug dalykų supranti iš jausmo – nebūtinai iš kalbos, nebūtinai iš sakinio ar eilutės formos, rašmenų, nors ir tie svarbūs.
Pasaulyje telpa daug pasaulių. Šitai supratau dar ankstyvoje vaikystėje, kai teko gyventi kaime, kuriame lietuviškai kalbama labai nedaug, mes ir dar viena sodyba pamiškėje, visur kitur – kitos kalbos, kalbų pasauliai, kraštai, tačiau visa kažkaip tilpdavo tose pievose, soduose, dulkėtam vieškely, kur arklio tempiamo vežimo dardėjimas girdėdavosi ne rečiau nei automobilio ūžesys.
Neišmokau kalbėti kita kalba, bet gebėjimą klausytis, paskaitinėti, ko gero, įgijau. Šį sykį turiu omeny ne carinių kvadratinių raidžių imperinį paveldą (nors to srauto įtakos irgi būta), bet lenkiškąjį, jo aidus mūsų krašte. Mačiau įvairiausių žmonių (girininkijos raštinė ir jos prieigos – puikus stebėjimo punktas miškininkų vaikui) – su savo bėdom, gerumais ir negerumais, pakalbinančių ir šnairuojančių, linksmų ir nelabai, blaivių ir ne visai – labai keistų, randuotų gyvenimų, kurių tada nesupratau nei kaip keistų, nei kaip randuotų.
Grandininių pjūklų ir išgaląstų kirvių šeimininkai, vilkintys juodom su oranžine uniformom, avintys kerziniais batais, rūkantys cigaretes be filtro, tarp keiksmažodžių įterpiantys ir gimtosios kalbos žodžių, vienas kitą dažniau apšaukiantys nei šaukiantys, dar dažniau ir garsiau besijuokiantys iš tik jiems vieniems suprantamų vakardienos įvykių, šnekantys daug, gal net pernelyg daug kaip vyrams tokiais pajuodusiais ir rūškanais veidais, – po susirinkimo raštinėje išsivaikštantys kas prie vežimo, kas prie dviračio ar mopedo, per pusvalandį jie kažkur išnykdavo – ir kontoroje likdavo tik tos kitos kalbos debesis, kiti turbūt sakytų – tabako, bet jį dar kurį laiką galėdavau stebėti, kaip jis keičia formas, mažėja, dyla, po truputį tampa perregimas ir nepermaldaujamai išsisklaido, iki kito karto, kai tarp pažįstamų veidų ir balsų ta keista kalba vėl čia grumės…
Galbūt tos vaikiškos patirtys, įspūdžiai dar kada ir išsiguldys kokiuose kituose popieriuose, kas ten žino, tačiau šiandien, kai bandau asmeniškiau argumentuoti, dėl ko svarbi ne tik gimtoji kalba, prisimenu tą debesį – kaip kažkokį buvusio, esamo gyvenimo ženklą, kad ir kitõs kalbõs, bet šio krašto žmonės gyveno, gyvena, gyvens su mumis, šalia mūsų. Ir tie gyvenimai kuria literatūrą. O kelintas ji yra upelis, kur įteka – ar į Viliją, ar į Nerį, spręsti skaitytojui, atsivertusiam šį daugiabalsį „Metų“ numerį.
Žinoma, šis žurnalo numeris anaiptol nėra manifestas, siekiantis išskirti vieną kurią kalbą ar kultūrą iš daugelio, bet, tęsdami tradiciją atkreipti dėmesį į ryšius su šalia esančių kaimynų literatūromis (esame dedikavę numerių estams, latviams, baltarusiams, ukrainiečiams – pastarųjų autorių vertimų yra ir šiame), vis dėlto nenorėjome apeiti ir daugiataučiame mūsų krašte kuriamų tekstų ir jų autorių.
Turbūt visos su vidiniu kraštovaizdžiu siejamos ribos yra sąlyginės, punktyrinės, tad atrodo visai prasminga, kad greta rašytojų Almio Grybausko, Rimanto Vanago, Indrės Valantinaitės ar Ievos Tumanovičiūtės kūrinių, naujausių aktualių vertimų galima išvysti jaunos poetės Dominikos Olickos eilėraščių ar jau spėjusio pagarsėti romanu „Robčikas“ Bartoszo Połońskio novelių, su Vilniumi, Vilniaus kraštu vienaip ar kitaip susisaisčiusių rašytojų Romualdo Mieczkowskio, Odo Bujwido atsiminimų, Tadeuszo Konwickio ir Adamo Michniko pokalbio fragmentų, tuos fragmentus vertusios Irenos Aleksaitės pasakojimą apie vertėjos darbą, Akvilinos Cicėnaitės esė pavadinimu vaikystės šnekta, dar vieną kitą akcentą, liudijantį tam tikrą mūsų literatūros daugiasluoksniškumą, tekstų debesį – nuo jo pakraščio galbūt gali būti atpažįstami ir kadaise buvusios karalystės kontūrai, kurių kasdienybės paviršiais vaikščiodami jau nepastebime…
Neringa Butnoriūtė. Bilietas į kosmosą
2025 m. Nr. 7
Keista, kai žmonės prisipažįsta nemokantys plaukti arba minti dviračio. Ar panašiai būna, kai sako, kad neskaito knygų? Tarsi turėtų būti natūralu, kasdieniška, o iš tikrųjų nebūtinai tapę įpročiais: skaitymą ir dviratį vis dar siejame su laisve, šventiniu laiku, pageidautina, vaizdingomis aplinkybėmis. Su vasara.
Vartydami šį „Metų“ numerį, nuotraukose aptiksite vasaros. Tai dalis Virginijaus Gasiliūno kolekcijos, kurioje dar nepavargę, švelniai pasiutę, laimingai susitikę veidai pozuoja šalia dviračių. Ir atrodo, kad jiems tai daugiau nei susisiekimo priemonė. Surūstėjusioje tikrovėje dviratis – kažkas stabilaus, tarsi gerovės ir nuotykio pažadas. Tame slypi krislas romantikos (nuotraukos, kurioje jaunų žmonių pora atsirėmusi į dviratį griuvėsių fone, prierašas „Šakiai, Kudirkos g., apie 1948 m.“). Neaišku, kaip XX amžius pakreipė visų kelius. Net šmėsteli: ar vaikai spėjo išaugti triratukus? Tačiau lengvai įsivaizduoju, kaip važiuodami pro šalį šie dviračiai dzingteli. Įspėja ar sveikinasi? Kažkodėl atrodo, kad dviračio skambutis negali pranešti blogo. Stabdant žvyrkelyje, ratai slysteli, pasigirsta siūlymas pavežti – bagažinė juk laisva (rėmas skirtas tik mylimiausiems). Norisi manyti, kad šie nuotraukų žmonės turi tikslą ir kažkas jų laukia. Jie atrodo pasirengę kelio iššūkiams, ant rėmų tvirtai laikosi kabūros – man turbūt gražiausias senų dviračių elementas. Pirmąkart į jas atkreipiau dėmesį Kunioniuose, kai, statydama savąjį prie parduotuvės, užmečiau akį į čia pat paliktus vietinių dviračius. Jie buvo nudrengti, bet dėl odinių kabūrų atrodė kilnūs, išbaigti. Buvo gražios, nors perpirk.
Taip jau būna: pamatai dviratį, ir iškart užsimanai pasakoti. Bet rašyti – ne lengviau nei minti. Abiem veiklom reikia įdėti savęs, o rimtai išsijudinti ne visada paprasta. Jei pradedu, žinau: anksčiau ar vėliau atsėlins kosmosas. Tai toks būvis, kai skirtingų patirčių staiga pasidaro su kaupu ir imi nebesuprasti, ar tai reiškia gilesnį įsijautimą, ar savotišką nejautrą, pereinančią į tapsmą kažkuo kitu. Tomis akimirkomis visa įgyja nepaaiškinamo rišlumo ir levitavimo pojūtį, sustiprintą tarsi iš niekur galvoje suskambusių eilučių. Kad ir Annos Auzinios: „šlovėtauviešpatieuždviratį / šlovėtauviešpatieužhaidegerį / šlovėtauviešpatieužobelpedalus“[1]. Kol to pojūčio tikiuosi, tol minu.
Beje, pasaulis nuo dviračio vasarą tikrai atsiveria naujai. Stipriau uodžiu kvapus, trokštu būti į priekį paleista strėlė, nors bliūkštu kaip po žiemos nubudęs žinduolis. Esi glež-na, esi glež-na, esi la-bai glež-na, – primena nesutepta grandinė. Tarsi bandytų įtikinti, kad su dviračiu esam nesuderinami. Dėl visa ko minutei stabteliu. Harukis Murakamis savo knygoje apie bėgimą rašė, kad sportas – neišvengiama kančia, bet jos lygį galiu pati rinktis. Lengva pasakyti! Jaučiu kiekvieną raumens krustelėjimą, mindama sekundei atkylu nuo balnelio, akim seku pažįstamus vaizdus – taip reikia pažado, kad judėjimo pirmyn kančia nepastebimai persilies su palaima, kurioje trumpam išnyksiu pati. Svarbiausia – judėti. Bet kur? Mieste pastovumo tiek daug, kad lengvai apima kasdieniškas nuovargis. Mindama į biblioteką ar į kavinę kosmoso paprastai nepatirsi, jis slypi atokiau nuo pažįstamų maršrutų – ten, kur vėjas toks šiltas, toks aštriai priešpriešinis, tik žvyras į akis, tik bukinantis jo baltumas.
Laikas ant dviračio eina nei greitai, nei lėtai. Jis moka apsimesti šviesoforo raudoniu, horizonte slenkančiais objektais, iš mažų pakelėse pamatomų dalykų ir minčių sukurdamas amžinybę. Užmiestyje ji, pasirodo, kompaktiška, todėl išsitenka vos keliuose kilometruose. Už jos kaip už kito posūkio – nauji pagalvojimai ir naujas amžinybės ruožas. Visi kartas nuo karto ten užsibūname. Kurį laiką minant akys ieško atramų, lyg kokių kelio ženklų, nors jos iš tikrųjų – galvoje. Telieka susitelkt į pedalus, į dangos pasvirimus, kuriuose atsispaudęs moters ant dviračio šešėlis primena atgijusį kentaurą. Palengva dėlioti kažkam iš viršaus matomą, vadinasi, turbūt niekam nematomą, raižinį, priešintis vėjui, trokštant dar trupučio inercijos – riedėjimo, širdies ritmo, minčių pasikartojimo, vedžiojamo rašiklio trūktelėjimų, gimdančių naujus pasaulius. Ir tikrai: pakeliui kažką labiau šniokščia upės, vėsindamas gundo pavėsis. Pravažiuojant galvą paglosto medžio šakelė. Kad neįsismarkautum, stumteli vėjo gūsis, kad netingėtum – greitį padidina į kelią išlėkęs kaimo šuo. Tereikia dviračio, kad suteptų vidines mano pavaras. Panašiai veikia meilė.
Taigi kur esu ir ką veikiu? Minu, rašau, kvėpuoju ar vis dėlto esu atvykus? Cypiantys dviračio stabdžiai neleis suklysti – pasiekėme. Bet ką? Nežinau, kaip pasakyti. Kai su šturmanu susitikrinam koordinates, nuotolis kaskart suvirpina – savo pastangomis sugebėjau atsidurti kitur. Kad ir: prie Bukantės dvaro sodybos, Žemaitės gimtinėje, kurią šiemet neplanuotai aplankėme. Nuo visko nutolęs muziejus, kaip pridera, žaidė būtojo laiko kišenę (ideali vieta atremti dviračius!) – per XIX amžiaus architektūrą ir buitį, XX amžiaus suformuotą Žemaitės svorį. Man pasirodė, kad šis telkėsi ne vygėje ar Amerikos laikotarpio fotografijose, o iš Marijampolės atgabentame Žemaitės rašomajame stale. Kažkodėl iš legendų lengviau tikėtis simboliškai aprūkusios vargo lempelės ar vulfiško „savo kambario“, bet gera vietoj jų aptikti kai ką solidesnio – miestietišką reliktą, švarą ir tylą. Tokio inkliuzo užtenka, kad Žemaitės kūrybai teiktų žmogišką mastelį, o pro kaimo–miesto kakofoniją švysteltų pažįstamas kosmoso kraštelis. „Taigi rašymas buvo Žemaitės dviratis“[2], primena Sigitas Parulskis, ir aš juo tikiu. Yra patirčių, privažiuojamų (sukalibruojamų?) tik dviem ratais.
Kasmet prasidėjus dviračio sezonui savaime palengvėja – vėl galiu skaityti. Štai kaip nuostabiai baigiasi Milorado Pavićiaus „Chazarų žodynas“: „Regiu, kaip jiedu išsidėsto ant pašto dėžės savo vakarienę ir valgo apsikabinę, sėdėdami ant savo dviračių balnų“[3]. Šį sakinį matau kaip nuotrauką, užfiksuotą iš tolimesnės perspektyvos. Jei kas gamintų atvirukus, dėl viso pikto norėčiau tokiam papozuoti.
[1] Auzinia A. Šlovė tau viešpatie už dviratį… / vertė Erika Drungytė // Poezijos pavasaris 2013. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos fondas, 2013. – P. 185.
[2] Interviu su Sigitu Parulskiu: „Žemaitei būdingi stiprūs kontrastai, tuo ji man artima“; kalbino Daiva Šabasevičienė (prieiga internete: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/teatras/sigitas-parulskis-zemaitei-budingi-stiprus-kontrastai-tuo-ji-man-artima-283-1273636).
[3] Pavić M. Chazarų žodynas / vertė Laima Masytė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010. – P. 354.
Dainius Dirgėla. Vėl gegužio žiedai
2025 m. Nr. 5–6
Kiekvieną vakarą geriu kavą Thomo Manno namo terasoje Nidoje. Sakoma, kad kava vakare nesveika. Tuo labiau su pienu. Protas šią informaciją priima. Kūnas nieko nesako. Vakarinė kava užmigti netrukdo.
Thomo Manno namo langai žvelgia man į nugarą, aš dairausi po marių horizontą.
Thomas Mannas seniai išvykęs. Ir iš Nidos, ir iš Vokietijos, ir iš JAV, ir iš Šveicarijos, iš kurios kadaise galutinai emigravo į dangus ir pragarus.
Susiliejančių dangaus ir marių horizonte kaskart vis kitų debesų laivų katalogas, kintančios spalvos ir atspalviai.
Mano minčių horizonte – galvojimai apie būsimą festivalį „Poezijos pavasaris“.
Jei tą „Poezijos pavasarį“ organizuotų gamta, tai geriausias laikas jam vykti būtų per patį pavasarinį žydėjimą. Juk kiekvieną pavasarį Vilniuje prie Baltojo tilto žydint sakuroms jomis džiaugiasi minios žmonių – vaikštinėja, sėdinėja ir gulinėja, fotografuojasi, bendrauja. Jei tą žydėjimo savaitę ten ateitų poetai ir skaitytų susirinkusiems savo eilėraščius, būtų pats geriausias Poezijos ir Pavasario festivalis. Jei visoje Lietuvoje visuose žydinčiuose soduose ir sodeliuose tuo žydėjimu džiaugtųsi visi ir skaitytų vieni kitiems savo ar kitų poetų poeziją, būtų pats masiškiausias Poezijos ir Pavasario festivalis. O fotografas Romualdas Rakauskas iš dangaus viską fotografuotų ir fotografuotų. Ir nereikėtų jokių organizatorių ir rėmėjų, laureatų ir kitų premijų gavėjų – juk rinktis kas pavasarį prie žydinčių Vilniaus sakurų niekas nekviečia. Pats Pavasaris kasmet vis kitu metu ima ir apipila sodus bei parkus žiedais, ir to vaizdo bei kvapų poezijos įkvėpti žmonės traukia į juos ir nekviečiami. Galbūt tokių žydėjimų įkvėpti poezijos festivalio „Poezijos pavasaris“ tėvai ir mamos ir nusprendė, kad geriausias laikas susitikti Poezijai ir Pavasariui – gegužės antroji pusė. Bet sugauti ir patupdyti Poeziją, Pavasarį ir Žydėjimą į tuos pačius keturiolika gegužės kalendorinių lapelių – misija turbūt neįmanoma jokiam organizatoriui. Be abejo, kalendoriuje bus pavasaris, pagal programą bus poezija. O žydėjimas? Gal bus jau praėjęs arba dar neatėjęs. Gal svaigins baltais ir rausvais žiedais. Gal bus vėjo nupūstas ir trumpam pakeistas sniego žiedais. Ir žydėjimo neužsakysi už jokius honorarus. Ir nežinosi, kas šiemet taps žydėjimo laureate – japoniška sakura, kaukazinė slyva ar senelių sodo alyvinė obelis.
Todėl ir būtų smagu, kad vos tik ištinka žydėjimas, tuoj renkasi prie žydinčių medžių žmonės, ateina poetai ir skaito eiles. Net ir Jungėnų kaimo kapelos daina „Vėl gegužio žiedai“ tegul skamba. O kitiems tegul groja Antonio Vivaldi „Pavasaris“. Dar kitiems – varnėnai jų soduose.
Tegul lakštingalos neduoda miegoti naktimis, kai viskas žydi. Varlių kurkimas – ir tas poezija. Motociklų riaumojimas gegužės naktimis, kai viskas žydi – irgi poezija. Visi, transliuojantys feisbuko burbuluose asmenukes prie žydinčių sakurų, slyvaičių, obelaičių, net prie magnolijų – visi jie poetai, fotografai, žiedai tarp žiedų. Toks yra tikrasis, nesuorganizuotas, nemecenuotas, nesurežisuotas Poezijos, Pavasario ir Žydėjimo festivalis.
Susiliejančių dangaus ir marių horizonte balandį – vos vienas kitas laivas. Dar ne sezonas. Dar daugelis jachtų, katerių ir kurėnų ilsisi ant kranto Nidos prieplaukoje.
Mano minčių horizonte – galvojimai apie analogijas. Gamtines, geografines, istorines.
Kuršių nerija yra pusiasalis. Ukrainos Krymas irgi pusiasalis. Gamtinė, geografinė analogija.
Abu – Rusijos kaimynystėje. Irgi analogija. Kadaise buvau Kryme, Sevastopolyje, tiksliau – jo pirmtake Chersonèse, įkurtame senovės graikų. Ten mes, VU klasikinės filologijos studentai, kasinėjome istorinius sluoksnius kartu su Maskvos ir Sankt Peterburgo universitetų archeologijos studentais. Apie tai jau rašiau 2014 m. balandžio mėnesio „Metų“ įvadiniame tekste „Apie Dramaturgus, Kung Fu Pandą ir kitus balandžio scenarijus“. Praėjus vienuolikai metų tas tekstas, deja, tebeturi tęsinį su tūkstančiais mirčių, nes Dramaturgas V. P. toliau realizuoja savo kruvinus scenarijus Kryme ir Ukrainoje, o Drakono karys Kung Fu Panda su savo tūkstantmete kiniška išmintimi tebestebi viską, kas vyksta, ir nežinia, kada ir kokį judesį atliks. Pagūglinu – nuo Nidos iki sienos su Rusijos Karaliaučiaus sritimi mažiau nei šeši kilometrai. Pajūriu šį atstumą iki ženklo „Stop, valstybės siena“ esu nuėjęs ne kartą. Nidoje miegu prie lango. Ir kasryt prabudęs žiūriu pro jį, koks oras ir ar nevaikšto gatvele vyrai kamufliažinėmis uniformomis be skiriamųjų ženklų. Balandžio orai Nidoje permainingi, orų prognozė pro langą galioja kelias ar keliolika minučių. Balandį gatvelės Nidoje tuščios. Pavieniai vietiniai ir vasaros apartamentų remontininkai su „Maximos“ maišeliais į kamufliažą vilkinčius vyrus nepanašūs. Bet jeigu… vieną dieną Nidoje ir visoje Kuršių nerijoje pasirodytų kamufliažiniai be skiriamųjų ženklų, įsitvirtintų Smiltynės Kopgalio buvusioje tvirtovėje – dabartiniame Jūrų muziejuje – tiesiai prieš Klaipėdos jūrų uostą, priešais mūsų suskystintų dujų „Nepriklausomybę“ ties Kiaulės nugara ir… Nežinau, ar kariniu požiūriu toks scenarijus vertas dėmesio. Bet dramaturginiu požiūriu… Toliau šio scenarijaus nebevystau. Pastarųjų metų įvykių visame pasaulyje siužetų negalėtų sukurti joks dramaturgas. Todėl kasryt tiesiog dairausi pro langą, prisimindamas, kad Kuršių nerija, kaip ir Krymas, yra pusiasalis.
Kas vakarą einu pas Thomą Manną į jo namo terasą ne tik išgerti kavos. Kartais ir paskaityti, kol balandžio šaltukas sustingdo. Tas laikas iki sustingdymo trumpas – dešimt–penkiolika minučių. Bet perskaityti keliolika eilėraščių ar kelias trumpas esė – pats tas. Vieną vakarą skaitau Alfonso Andriuškevičiaus „12 esė ir A. A. biblioteką“. Ir man širdį gildo mintis, kad niekada esė neparašysiu taip, kaip A. A. Ir taip, kaip RoRa neparašysiu. O dar Sigitas Parulskis ir Gytis Norvilas. Giedra Radvilavičiūtė! Užsienio autorių net nevardinsiu. Kita vertus, ir jie visi neparašys taip, kaip aš. Nusiraminu ir ganau akimis marių horizonto linija riedančius kamuolinius debesis. Vėjas pamariu, o gal iš atminties atpučia …ir bulvės vėl žydės!
…dainuoja Vytautas Kernagis, sėdintis Nidoje ant suolelio prie marių.
Taip, ir bulvės vėl žydės. Tikriausiai tai bus jau birželį, nebent pavasaris su vasara nepasidalintų savais žydėjimais. Nebent Libertas Klimka, remdamasis senolių tradicijomis, ar dzūkė iš Marcinkonių Janina pagal gamtos ženklus šiemet išpranašautų kitaip. Kai bulvės žydės, gegužio žiedai jau bus nubyrėję ir išnešioti vėjo. Bus po poezijos ir pavasario. Ir po „Poezijos pavasario“. Poezijos, žinoma, bus. Kad ir būsimajame „Metų“ liepos numeryje. Bet čia jau kitas metų laikas. Kitas „Metų“ numeris. O kol kas –
vėl gegužio žiedai
dainuoja Jungėnų kaimo kapela
vėl pavasa-rrrrrrrrrrrr-is
riaumoja nakties motociklai
vėl pavasa-rrrrrrrrrrrr-is
pritaria kurkdamos varlės
vėl t-rrrrr-umpėjančios naktys
miegoti neleidžia lakštingalos
vėl k-rrrr-uvinos žinios iš Ukraujinos
praneša naujienų portalai
vėl poezija
po Lietuvą pabyra poetai
vėl žydėjimas
iš dangaus mus fotografuoja
Romualdas Rakauskas
vėl užburtas kalnas
danguj debesų kamuolius vaiko
Tomas Manas
2025 m. balandis, Nida