Atsiminimai ir dienoraščiai
„Tu – mano namai“: Janinos Degutytės laiškai Bronei Jacevičiūtei
2023 m. Nr. 7
Janinos Degutytės (1928–1990) laiškai draugei dailininkei Bronei Jacevičiūtei (1919–2013) – tik dalis gausaus poetės epistolinio palikimo, saugomo Maironio lietuvių literatūros muziejuje. J. Degutytės laiškai yra susilaukę atidaus literatūros tyrinėtojų Jurgitos Žanos Raškevičiūtės, Aistės Birgerės, Giedrės Šmitienės dėmesio kaip svarbus kultūrinis pasakojimas, tad, artėjant liepos 8 d. švenčiamoms poetės 95-osioms gimimo metinėms, regėjosi svarbu perversti laiškų archyvą.
Publikacijai pasirinkti 1961, 1963, 1966 metais B. Jacevičiūtei rašyti laiškai, žinoma, tik menka dalis iš gausybės, nes susirašinėta intensyviai, kone kasdien, kai tapytoja išvažiuodavo į Palangoje buvusius dailininkų kūrybos namus ar plenerus. Laiškuose veriasi visos verpetuoto gyvenimo formos, džiuginančios ir žeidžiančios, buities ir kūrybos pripildytos, į voką kartu įdedami „lapeliai“ – patys naujausi eilėraščiai. O gražiausias laiškų liudijimas – seserystės, draugystės ir meilės, saugančios, palaikančios ir stiprinančios.
1961.XI.11
Sėli,
Kaip gyveni?
Parvykau laimingai. Mačiau apvirtusį motociklą ir keturis baltus beržus, paguldytus tokio pat dizelio. Sako, atsitikimas laimingas: iš septynių keleivių tik vienas negyvas… O mašina netiko net remontui.
Smėliuke1 laukė dvi staigmenos. Pirmoji – šiluma (!), beveik kaip Tavo Kapsuke2. Antroji – visos keturios antytės iššoko iš stiklainių… Didžiai liūdna, bet ką padaryti. Užtat grybai kibire sveikutėliai gardutėliai.
Vakar išvažiavau į Kauną3. Butelis labai geras – šiltas, yra koridoriukas, sandėliukas, atskiras skaitliukas. Radijas groja. Žodžiu, tvarka. Pirkau iš tetos stalą. Spintos sutinka palaukti. Yra tik naujos krautuvėj po 150 rb. Iki gerų nuotaikų, tai, žinoma, toloka… Vėl krūva melo, bet šiaip taip atraizgiau visus mazgus. Ten nakvoja pakaitomis – po savaitę – Lilė4 ir Nijolė.
Kažkaip prasitariau, kad turiu fikusą. „Tu ir fikusą turi?!!“ – ištrūko iš jos lūpų toks sušukimas, o veide – pavydas, pagieža ir kažkoks juodas siaubas, kaip kažkada kitam veide, kai pasiūliau Tavo dirbtuvėn pastatyti senąją spintą… Tada po penkių minučių buvo atvestas kaimynas ir spinta išgabenta. Aš sėdėjau pritrenkta (tiksliau, gulėjau), be žado, nustebinta. Rodos, jau viskam pasiruošusi, visko laukiu ir viską gaunu. Ir niekas niekad niekuo nenustebino. Bet tas antras kartas vakar – per tuos keletą metų ir vėl teko nustebti ir suglumti. Aš ir fikusą turiu… Ir iš motinos lūpų. Ir dar buvo visokių smulkių scenų, nuo kurių Vanda raitėsi kėdėje, o aš tylėjau. Ir vėl nemiga, ir vėl reikia digoxino ir diamoxo. Turbūt jau atsirado sąlyginis refleksas. Arba žmogus neša, neša, ką tik kas užkrauna per visą gyvenimą, bet vieną kartą prieina ribą, po kurios ir vienas lašas nepakeliamas. Mokėt, mokėt, už viską mokėt… už tai, kad duota matyti ir pasakyti šiek tiek, ne tai, kad arti yra kažkas šviesus… Visi moka. Vieni pirma gauna, o paskui moka, kiti dešimtim metų moka, kol pagaliau šį tą gauna.
Norėjau išbūti ligi pirmadienio – negalėjau ilgiau, grįžau šiandien. Buvau pas N-tą, bet uždarytos durys (įstaigoj). Į namus – nedrįsau. Jei reikia, nuvažiuosiu dar kartą, tik nenakvosiu pas motiną, tą pat dieną grįšiu. Parašyk.
Skaitau Cveigo „Balzaką“. Bet ir knyga man kainuos, nes B-ko [Balzako] motina beveik tolygi manajai, ir jo gyvenimas toks, koks man į galvą neatėjo, mąstant apie jį. Vaikystė!..
Baigiu. Atleisk už minorą. Rašyk. Valgyk. Gerk tas geltonas ropeles. Ir dirbk. Labai laukiu.
Linkėjimai Onutei5, jei ji dar yra.
J.
1961.XI.12
Bronužėli!
Gavau abu Tavo laiškus. Ačiū.
Tik ko Tu noselę pakabinai? „Gražūs, bet be minties!“ Manai, tas š. tai dievas. Taip labai lengva pasakyti. Kas kaip jaučia ir supranta, kas yra tapyboj mintis, tuo labiau – peizaže. Tavo gi tik peizažai ir buvo, tai ko jis nori – pridėti žmonių visokiose pastacijose6 ar pastolių, kad jam išaiškėtų mintis. Rado ko klausyti ir dėl ko jaudintis. Kuris ten iš jūsų turėjo daugiau minties – man įdomu. Tapyba – ypač – peizažinė – tai ne literatūra, kur mintį visokiem durniam sukramtyti reikia. Jeigu peizažas gražus, turi nuotaiką, vad., turi ir mintį. Pasakyti, kad gražus, nuotaikingas, bet be minties – tai jau tiesiog nelogiška ir buka. Šitokiom frazėm galima ir visus genijus nužeminti. Kas ten be minties? Ar tie vakaro žiburiai, ar medis vėjuotas, ar kt. – bukaprotis tas Tavo Šegelmanas! Jeigu ką galima prikišti Tau dabar, tai dar vietomis per didelį „iškrapštymą“, bet ne minties stoką. Peizažo mintis ir yra jo grožis. Pati ne per seniausiai išsilaisvinai iš „literatūros“ ir peredvižnikų kiauto ir leki tokiais šuoliais į priekį, kad tik pavydėti galima. Ir dar kokių nutapysi, pamatysi tiktai! Mano Sėli, aš neguodžiu ir neraminu Tavęs, bet pažįstu Tave ir tikiu Tavimi. Neklausyk visokių kalbų, o pagalvok, ką Tu nori padaryti, ir padarysi. Susikaupk, permąstyk ir būk stipri.
Atleisk už mano suskystėjimą aname laiške. Skaitau, mezgu, tvarkausi – pilnoj formoj. Ir vėl miegosiu gerai, tik Tu būk razumėlis. Ir aš visada su Tavim – taip vis sėdėsiu ir megsiu, o Tu dirbk ir būk gerutė. Ir aš rašysiu. Pamatysi, ką mes su Tavim padarysim.
…Kad gerai matytum!.. Daug daug kartų! – J.
Sveikink Onutę, pasakyk, laukiu jos atvykstant.
1961.XI.14
Sesyte brangusyte!
Ar jau esi gerutė ir stiprutė?
Aš vis tebeskaitau apie Balzaką ir mezgu po truputėlį bei gaspadinauju. Ryt jau eisiu pas Karvelytę, šiandien priėmiau tą Vandos P. mokinę Danguolę, simpatišką mergytę, nedidutę, panašią į tėvelį.
Užmokėjau už telefoną iki naujų metų.
Niekur nenoriu eiti ir nieko sutikti, nes be Tavęs liūdna. Tik Onutę priimsiu, nes ji bus atėjusi iš Tavęs. Kaip Tu laikaisi? Žiūrėk, kad daugiau nebebūtum „mekis“! Aš irgi buvau suskystėjusi, bet neilgam – tuoj sugriebiau save į nagą ir po dienos buvau pilnoj formoj. Ir nereikia nei digoxino, nei diamoxo (susitvarkiau su obuoliais). Taigi ir Tu būk stiprutė. O tai aš verksiu…
Iki kelintos pratęsė – iki 1 ar 15 d.?
Dirbk! Padaryk tą kopiją ir bus rami galva. Galėsi galvot apie tikrą, naują darbą. Ir aš tuoj pradėsiu rašyti, kai tik baigsiu tą Cveigo „Balzaką“.
Sesyte brangusyte, ar girdi mane?.. Labanaktis!
J.
Palauk! Dar ne viskas. Leisk man, kvailam daiktui, pakalbėt apie meną, apie tapybą. Perverčiau „Tapybą“, pergalvojau, ką esu mačiusi. Geriausi man iš temat. – [Augustino] Savicko „Pirčiupis“ [„Pirčiupio tragedija“], port. – [Antano] Gudaičio „Žvejas“, iš peizažų – Tavo „Minija“. Tavo peizažas yra stipriausia vieta Tavo kūryboje. O „Vieversiai“ man labiau patiko už „Linelius“. Kodėl? Man atrodo, yra viena ir ta pati klaida visų tarybinių realistų – tikrovės iliustracija. Pasirenkamas ne vienas apibendrintas, kulminacinis momentas, pats charakteringiausias ir vienintelis duotam atvejui, o atsitiktinis, toks, koks dažniausiai sutinkamas. Tapyba tai ne filmo kadras, kur viską apima, visą veiksmą, čia reikia atrinkti vieną akcentą – svarbiausią. O šito beveik visiškai pas mus nebūna. Todėl ir mažai jaudina. Jei žiūrint į tematinį paveikslą galima parašyti novelę, vad., jis geras – turiningas, o jei ne, vad., jis tik tikrovės iliustracija, o ne gyvenimo gabalas. Tau padeda peizažas, o kiti – nė to neturi. Man atrodo, Tu padarytum stebuklus, jei mokėtum panaudoti tai, ką Tu turi – spalvingumą, kompoziciją, peizažo poeziją – jei mokėtum pasirinkti temą; gal tai ne tema vadinasi, o charakteringiausias momentas, apibendrinantis, kulminacinis. Ir padarysi, pamatysi!
Atleisk už diletantų pastabas.
Atsiprašau, dar ne galas. Dabar pas mus iš tikrovės iliustracijos einama į kitą pusę – spalvotų dėmių žaidimą. Bet šituo pasaulio nenustebinsi. Spalva, žinoma, pagrindinis daiktas, bet ji priemonė – o ne tikslas. Tai tiek apie temat. darbus, o peizažai Tavo geri, nuotaikingi ir turiningi. Iš esmės. O kaip geriau – ar uždėti kunkuliuką dažų išspaudus iš tūbelės, ar ištepti plonai – tas jau dalykas įsisavinamas, išmokstamas, išbandomas, kaip tinka. Čia jau ne tragedija.
Tau reikia tik drąsos, susikaupimo apibendrinimui ir nesusismulkinti tepant. Ir tokių padarysi, kad net pati netikėsi!
Patikėk manim!
1963.III.8
Nabagėli Tu mano,
kaipgi parkeliavai tokia apsikrovusi? Ar buvo mašina? Kaip jautiesi? Ar šiandien per daug nenubaliavojai? Aš Smėliuke radau gluosnio šakelių puokštelę įmestą pro duris ir aibes laiškų – sveikinimų. Buvau kine viena – taip ir atšvenčiau. Beje, ir Albiną ten sutikau, kartu sėdėjom. O vakar miegojau ir kine buvau, mačiau tą lenkišką „Dar vienas, kuriam reikia meilės…“ Tik tas filmas – žiūrėti ne man…
…Mažytis nuostabus berniukas klaidžioja vidurnaktį gatvėm… kartais su bonkom… kartais pabėgęs iš namų, miega telefono būdelėj ar ant kokių laiptų… Motina alkoholikė… Tokios visos pažįstamos scenos, maniau, kad sprogs širdis… Taigi, vakar buvo labai liūdna diena ir rašyti Tau nieko negalėjau. Jau ir taip liūdna: nėr kam virt, nėr ką bart… Na, barti tai dar laišku įmanoma, o virti – tai jau ne.
Nepamiršk po savaitės leistis vaistus, jeigu nori būti sveikutė.
O čia potvynis – Smėlio gatvė skęsta. Gal ir tenai panašiai? Parašyk, atsiunčiu batus, ir dar kokius batus, kad nešlaptų kojos. Braidau per balas, bet nė kiek ne šilčiau negu per speigus, tokia bjauri drėgmė. Žiūrėk, nesusirk!
Tėtušiui7 liepiau eiti į tuos du filmus, tai po kurio laiko atėjo į kambarį su laikraščiu ir parkeriu, kad pabraukčiau, į kuriuos jam eiti. O vakar netgi kompoto puoduką pietums pripylė…
Baigiau visų namų skalbimus, pirmadienį išvykstu į dirbtuvę. O sekmadienį medikų klubas – 5 val.
Moterų šventė, o visi vyrai girti. Ir gatvėse, ir įstaigose – šiandien jie vos sukalbami…
Parašyk viską smulkiai, kaip ten įsikūrei ir kaip jautiesi. Ar skrandžio sulčių nereikia?
Vanda Poz. parašė laiškus Tau ir man viename voke, jei rasiu, įdėsiu (kažkur nukišau). Ir dar mudvi abidvi sveikina Zarasų [neįskaitomas žodis].
Eisiu dabar į lovą skaityti Rilkės.
Labai laukiu Tavo laiško. Tik nepersitampyk, dabar pailsėk, daug valgyk. Atsiųsiu vitaminų.
Lik sveikutė ir razumnutė.
Šiandien nakvoju Smėliuke, o ryt eisiu Kapsukan. Ten man jau geriau. Atrodo, Tu tuoj turi pareiti… O čia liūdna. Ir dar – ne viena…
Rašyk!
Janina
1963.III.13
!
Džiaukis, linksminkis, nes uždirbai dar 80 rb. už natiurmortą. O mano dažytieji rėmai!
Apie save, deja, nieko džiuginančio. [Antano] Jonyno recenzija – jau parašyta – per daug gera (ten aš „nuostabi…“, o direktoriui reikia, kad būčiau labai abejotina), taigi, atrodo, davė kitam, kad parašytų blogą… Jokių „užtarėjų“ nė kvapo nėra. Iš „Lit. ir meno“ gavau tik 24 rb. Iki šiol gaudavau dvigubai… Tai šitaip. Nieko nepadarysi, reikės važiuoti į kaimą mokytojauti. Tik ne į Vilniaus kraštą, o pas lietuvius. Atvažiuosi pas mane į svečius… Na, skarmalų turiu, o maistui užsidirbsiu, per daug pamokom neapsikrausiu. O garbingą nario bilietą numesiu jiems ant stalo. Nenoriu būti niekšų ir veidmainių „šeimoj“. Čia jau nebe politinis momentas (leidykloj), o asmeniškumas. Jonynas – ne piemuo, už savo žodžius atsako ir leidykla gali juo remtis; tam ir duodama recenzuoti, o jeigu jau specialiai šito nori, tai ką gi… Visada susiras žmogus, kuris parašys blogą recenziją apie ką tik nori, jeigu šito vyresnybė prašo. Jeigu geriausius eilėraščius išims, tai be jokių kompromisų atsiimu viską ir tegu eina visi velniop. Aš niekad nieko nesitikėjau ir jokių iliuzijų niekame neturėjau. Toks jau mano gyvenimas. Taip kad jokio dvasinio perversmo ir nebus. Tik daiktinis… Pirmą kartą važiavau mokytojauti sunkvežimiu su mažu mazgeliu, o antrą kartą – „Moskvičium“ ir su pora čemodanų. Vadinasi, vis gerėja gyvenimas, negalima skųstis… O Tau reiks Vilniuj kitą draugę susirasti, nes nebus kam barti ir kojines adyti. Apmegsiu dabar, kol Vilniuj.
Tai – perspektyvos į ateitį.
Bučiuoju
Janina
[Trečiame laiško puslapyje – eilėraštis]
* * *
Srovenk, srovenk, lietau pavasarini,
Srovenk didžiuliais aidinčiais šaltiniais.
Nuplauk nuo gatvių juodą sniegą,
Kur melo ir pavydo pėdsakai nedyla.
Nuplauk lašų nepermaldomais gūsiais
Ir bailų rankos judesį, ir bailią lūpų tylą…
Nuplauk mažytį „aš“ – tarsi voratinklį,
Apraizgiusį žmogaus didžiulę širdį, –
Srovenk, srovenk! Tegul dangus prabyla…
Nuplauk mažytę neapykantą, mažytę meilę,
Mažytį gailestį, tikėjimą mažytį…
Srovenk elektros kirčiais ir audros ugnim,
Žaibų tinkle lai šįryt miestas švyti.
Tegul žmogus galingas žemėj būna,
Kaip raketa, jo rankų paleista.
Už antikinį marmurą šviesesnis
Ir didelis
Kaip Laiko valanda.
63.III.9
1963.III.28
Bronužėli,
Žodžiai visi stoja nenuryjamais kąsniais, nežinau, kaip ir beprašnekti… Tai dėl mano reikalo. Vakar ir šiandien – tos dienos, kurios daug metų man nubraukė iš tų pačių nedaugelių. Per S. B.8 buvo perduotas sprendimas: 53 dedami, 31 – nedėtini9. Ir šitų nedėtinų tarpe – dauguma, po kuriais kažkada buvo parašyta „puikus“, „gražus“ ir t. t… Tai jau vienas faktas. Toliau – iš tų 31 ne visi netgi su pastabom, kiti visai švarūs, be pabraukimo, o ir tos pastabos, kur jos yra, tokios juokingos, kad pradžioj, kol jas skaičiau – juokiausi; taip jau nieko nesugalvojo rimtesnio: „Norėtųsi reikšmingesnio“, „norėtųsi gilesnio“ arba pabrauktas žodelis „Tik“ (?!), arba prie kokio nors žodžio padėta klausimas „kodėl?“. Nė prie vieno neparašyta „silpnas“ ar „silpnesnis“ – vis tik ranka nepakilo. Nutariau, žinoma, atsiimti. Nuėjau. S. B. patarė užeiti pas M. [Alfonsą Maldonį], kadangi jis atsakingas už sprendimą. Taigi. Nesmagu buvo abiem. Po to buvau be žado, kai žmogus ėmė atvirkščiai komentuoti, ką pats neseniai buvo teigiamai – ir net labai – pripažinęs… Aš pasakiau tiesą. Ir apturėjau dar vieną priešą. Kadangi žmogus niekad nedovanoja tam, kuris nuplėšia jam kaukę. Argi negalėjo man nors vieną žmogišką žodį pasakyti? Na, toks momentas, ne jo pagrindinis žodis – ir būtų man visai nesunku (nešiau jam 13 atmestų, iš kurių 9 leido dėti). 62 eilėr. užtenka. Negi aš dėl skaičiaus. Bet kam tokia niekšybė?.. Ir tokiu tonu, lyg begalinę malonę darydamas: „Mes leisim…“ Vos susilaikiau nepasakius: „Niekas jūsų neprašo tokios malonės.“ O vakar atėjus man, leid. [neįskaitomas žodis] red. išlėkė iš kambario kaip kulka. Visi verčia atsakomybę vienas kitam, taip šlykštu, kad negaliu.
Atleisk. Juk neparašiau dėl Tavo reikalų. Užvakar skambinau Laukienei, sakė atvežti kaip vakar darbus [neįskaitomas žodis]. Tėtušį pavyko priprašyti nunešti nors iki mašinos. Vargais negalais suradom tą eskizą. Viską visiems pasakiau. Bus tvarkoj. Rytoj ar poryt Tau skambinsiu, kai sužinosiu visus rezultatus.
Jonas atsiuntė Tėtušiui telegramą, kad atvažiuoja su mašina ketvirtadienį. Tai aš vakar ir krausčiau – po S-gos ir po savo remonto. Užuolaidas visas išploviau ir pakabinau. Langą išploviau. Dulkes nušluosčiau. Palikau tik grindis, nes jau buvo vėlu, kol baigiau viską, o vakar tokia diena… Porai valandų praėjus po leidyklos žinių, paraudo (visas obuolys kaip kruvinas pasidarė) ir ištino akis, pradėjau silpniau matyti, maniau, betrūko man tik apakti iki pilnos viršūnės. Taigi. Su Nast.10 ir Dan.11 išsikraustom kaip kupranugariai. Šįryt atėjau pabaigti išnešti (po susitikimo su M.), o Tėtušis pradėjo nuo to, kad reikėjo vežimais mėšlą vežti… Galų gale, ne aš viena ir gyvenau, dalį darbų už dukterį gali padaryti. Vežimų nereikėjo, na, o jei šiupeliukas buvo, tai nespėjau, šimto rankų neturiu ir aš (dieną prieš tai buvo Onutė B., Pov., o vakar Dan. su Nast. nenusiavusios, tai truputį gal prinešė, bet ne tiek, kad reiktų priekaištauti). Teisybė, jau pora dienų, kai lauktuvių nieko nenunešu. Nieko jam neatsakiau, nes ir taip vos valdžiaus, eidama iš leid., kad neimčiau kaukti ir žliumbti be susivaldymo. Toks jau baisus pasaulis, tokie baisūs žmonės, kad reikia viena tiktai – sugebėti niekuo nenustebti. Nes išsiverkti negaliu, kažkur stovi gomury ir tiek, siaubingi kamuoliai…
Esu visai šiandien be galvos… Viską palieku, pametu, griūvu… Sukūliau koją į ledo kalną – ištino kaip kaladė. Nežinau, kaip šiandien reiks nueiti dar į Kapsuką. Tiesa, neparašiau. Šiandien brolis12 atvažiavo, man ten besikraustant, ir padėjo nešti ir atvežė į Smėliuką. Ir žadėjo čemodaną su antklode vakare nunešti dirbtuvėn. Tai reiks vis tiek nueit.
Gavau [Stepano] Ščipačiovo eilėr. versti. Bet atrinkti tokie baisūs!!! Apie 120 eilučių. Paėmiau visus, nes žadėjau atsiimti rinkinį. Reikia skubiai. O nieko negaliu, galva sprogsta. Išversiu ir atvažiuosiu pas Tave. Ar priimsi? Niekas nedžiugina – nei būsimas rinkinys (kai pažiūriu į jį, tai tik ašaros rieda), nei sudygę vazonėliuose žalumynai… Viską galiu išlaikyti, bet ne melą. O jis visą gyvenimą vis krenta ir krenta ant galvos, kaip didžiuliai akmenys, kurie jau nebe grūdina savo svoriu, o gniuždo.
Brolio šoferis Alfonsas žadėjo mano plytą pirkti. Šiandien jau baigė kamšyti visas skyles. Teliko dažymas. Jei jis bus.
Atleisk už tokį skystą laišką. Kartais neišlaikau ir aš… Na, gal jau rytoj būsiu kaip žmogus.
Ar leidžia vaistus, kur nusiunčiau?
Bučiuoju
Janina
P. S. Ir Stasė kartu atvažiavo.
1963.IV.2
Bronužėl,
Taip gerai, kad vakar paskambinai, o tai aš tiesiog nežinojau, ką daryti. Laiškų nėra. Norėjau sekmadienį skambinti, bet, sakau, gal Tau trukdau, gal Tu nenori. Bet Tau taip vėlai reikėjo eiti per parką, ar nebijojai? Man mėnuo švietė pro langą, kai atsiguliau. Galgi ir Tau švietė?..
Nuo pat ryto, dar nė akių nepramerkiau, girdžiu, balandžių žingsneliai skardūs po palangės skardą… Žvirbliai čirškia lyg padūkę. Visada mane atlanko čia du balandžiai su žaliais sparneliais, vis abu, po vieną nevaikšto. Ir vis tie patys. Paberiu lesti.
Ant stalo vazelėj Karpatų mėlynos gėlės, panašios į mūsų šilagėles, tik mažesnės ir nepūkuotos. Danutė atnešė, kad būtų linksmiau versti Ščipačiovą. O jis baisus. Tik rimus rankioju. Nei vieno vaizdo, nei metaforos, nei epiteto, nei palyginimo – su žiburiu nesurasi. Tiesiog dirbu duoną…
Tėtušiui „mėšlo vežimas“ jau nudardėjo… Klausė per Joną, kokiom dienom nešti varškę, ji bus šaldytuve… Mat, jos būna tik 8 val. ryto ir tai turbūt tik centre (gal dėl to taip anksti, kad eilių nebūtų, nes rytą visi tingisi keltis, kaip aš).
Grindys žiba išvaškuotos. Jok-niai [Jokūboniai?] remontavo savo dirbtuvę, dabar jau tvarkoj ir koridorius šiek tiek išplautas.
Miegu prie praviro lango, o prieš užmerkiant akis dar paskaitau Rodeną vokiškai (kur Nast. žodžiai išrašyti – koks patogumas!) – reikia atsigaivinti po dienos darbų. Dirbu čia nuo sekmadienio. Rytoj pabaigsiu. Paskui gal dėstysiu ką – irgi čia atėjus. Taip tyku, ramu.
Norėjau gauti apelsinų ir Tau atsiųsti, bet niekaip nepavyko…
Markonienė pasakojo, buvo pas juos atvažiavęs Šiaulių muziejaus direktorius ir gyręs Tavo paveikslus, kad žmonėms labai patikę – atseit, kaip jis sakė, „ir naujoviška, ir žmonėms suprantama, visiems gražu“. Vakar parsinešiau švarkelį, liemenė neišėjo, nes reikėjo iš sijono daryti naują nugarą – senoji buvo per siaura, o iš jos – apykaklę ir kišenes didokas, kad uždengtų skyles – t. y. senosios kišenes. Gražiai atrodo.
Ar jau Tu esi sveikutė? Tik uostyk tą antigripiną, kad neatsinaujintų. Karvelytei 3 kartus buvo atkritę. Žiūrėk man, dabar tik neperšalk. Kai eini iš dušo nusimaudžiusi, pasisaugok, šiltai prisivilk. Man tai viskas tvarkoj.
Mačiau „Žmogus iš žvaigždės“13. Nuostabus gražumas – gryna poezija. Žmogui žemėje nėra vietos, visos iliuzijos sudūžta į melą ir niekšybę, bet jis nori kažką mylėti. Ilgėtis, turėti gimtinę, – tebūnie ji žvaigždė, tokia tolima ir vienintelė artima. Vesiu Tave, kai parvažiuosi.
Na, lik sveikutė ir nepamiršk manęs.
Bučiuoju
Janina
1963.IV.6
Bronužėli,
Išsiunčiau Tau paltelį.
Vakar išvaliau langus iš esmės – stiklus. Lyg ir nieko buvo, kai saulė švietė, o dabar nevisiškai tobulai atrodo, ypač viršutinieji. Bet… nenorėjau nudardėti žemyn, nes vaikui vienam būtų liūdna… Dar eisiu ieškoti kokio „eleksyro“ baldams atnaujinti. Noriu, kad Tavo šventykla būtų graži, kad būtų gera Tau joje dirbti.
Pasakysiu atvirai, kad labai jau pasiilgau ir noriu lėkti, nors ir šįryt. Bet dar reikia visokių reikalų atlikti. O ir Tu labiau pasiilgsi… Užtai atvešiu Tau megztinį naują rainiuką.
(Beje, langus valant stalo aš nekilnojau, nemanyk. Pirma padėjo B., o paskui N. – su ja atkėlėm į vietą.)
Skambinau į autoinspekciją. Liepia ateiti pačiai pas kažkokį tai majorą. Na, nueisiu pas tą majorą.
Tai pradedu visas keliones.
Žiūrėk, nesirk ir dailiai lauk manęs. Man jau baigia praeiti viskas, iš tiesų, jau laikas – bene pusantros savaitės praėjo. Kai atvažiuosiu pas Tave, būsiu pačiame razume. O tai, kai suskystėji ant vieno šono, pasidarai aplamai kiužis. Atleisk man…
Aš laukiau, kad plenume mane užkabins kas. Ir sulaukiau. Ogi [Vilija] Šulcaitė! (B. pasakojo.) Skundėsi, kad niekas jos nevertino, o Deg-tė [Janina Degutytė] pavadino jos poeziją – sueiliuota proza… o Miež-tis [Eduardas Mieželaitis] skystimu… Klausia publikos, kur čia recenzentų logika. Visi pradėjo juoktis, o ji – verkti… Nuostabi asmenybė. Sako, aš nenoriu Deg-te sekti, aš noriu savaip rašyti. Tarytum jai kas liepia manim sekti!
Iki pasimatymo, Gužiuk!
Bučiuoju
J.
1966.II.13
Bronuži,
Esi gerutė! Gavau Tavo abu laiškus. Ačiū Tau už viską. O aš dvi dienas rašiau Janonį14, šiandien perrašinėjau. O pavakarį atvažiavo Lilė su dovanom. Kas antrą šeštadienį važinės. Ryt eisim į kiną iš ryto, o pirmadienį atvažiuos mama. Taip kad esu globojama.
Ir jau parašiau pusę lapelio… Ryt pribaigsiu ir atsiųsiu. Tai trečias ciklui „Sekmadienio miestas“.
Kaip keista, negaliu būti viena tyloj, iš kur bepareinu – tuoj pasistatau muziką. Ir ne tyliai… Kodėl? Juk visada dieną būdavau viena. Ar todėl, kad vakare nėra ko laukti?..
(Tik ampules siųsk vatoje, įvyniojusi.)
Abi mokysimės prancūziškai. O aš prisirašiau knygų – vokiškų ir lenkiškų į užsakymų katalogą šitam knygyne.
Dabar einam miegot, nes mano vaiko akys merkiasi, įpratusi 9–10 val. miegot, žinai, darbo liaudis – tėvai anksti kyla. O aš atsigulus dėstysiu… Kad turėčiau Tau ką nusiųsti… Gerai?
Labas rytas! Jau abi sukilom, pusryčiaujam ir nuo 11 val. į kiną. Tai vis tie Kramerio filmai („Niurnbergo [proceso]“ statytojo) – reikia pasižiūrėti.
Tai siunčiu lapelį… pirmą…
Labai neišpeik…
O dabar skubam! Iki!
Bučiuoju
J.
[Įdėtas lapelis su eilėraščiu]
* * *
Ant septynių kalvų – Tu – mano namai.
Nakties – kaip saulės juodos – prisigėriau kūnu.
Septyni bokštai stovi aplink mane.
Ir varpinės – lyg paukščiai suglaudę sparnus – tūno.
Sankryžų skersvėjis perveria peiliu, –
Bet Tu – mano namai, – ir kraujas neišbėga.
Tavo gatvėse šokti ir statyti pilis iš nieko,
Į mūro sieną – kaip į pagalvę – įsikniaubti – galiu.
Pakeliu veidą į naktį – į juodą saulę.
Ant septynių kalvų – Tu – mano namai.
Kaip žvaigždes – Tavo degančius langus perskaičiuosiu,
Tavo šaltas betono lūpas – eilėraščiu pabučiuosiu.
1966.II.12
1966.II.14
Bronusi,
O aš jau ruošiuos į keliones… Žinoma, mūsų arkliuku… Nupirkau gobeleno 4 m. Toj nupigintų audinių krautuvėj, tai pusiau kainuoja – taigi po 3 rb. už metrą. Tiesa, ten spalvų ne toks pasirinkimas. Madingųjų – dainuojančių ir besikvatojančių – nėra, bet neblogos ir tos – šiek tiek prislopinta samaninė žalia, o kita pusė sodri medaus. Lygios. Viena pusė nubluks, atversiu kitą.
Šiandien atvažiuos mama.
Kokią man knygą Ona atvežė!.. Mariną Cvetajevą, mano meilę – storiausią leidinį – 800 psl.! Kai atvažiuosi, turėsi kasdien – kas vakarą – klausytis po 10 eilėraščių. Talentu galima ją lyginti tik su Bloku. Žmogus, kuris neparašė nė vienos melo eilutės… Galima pavydėti… Buvo emigracijoj. Ir ten – balta varna. Grįžo 1939 m. į tėvynę. O čia… 1941 m. evakuota kažkokiam užkampy pabaigė… Visiškai viena. Vyras ir duktė po sugrįžimo, rodos, buvo ištremti. Vienos paskutinių eilių, parašytų emigracijoj – Čekijoj. Paklausyk:
О черная гора,
Затмившая весь свет!
Пора – пора – пора
Творцу вернуть билет.
Отказываюсь – быть.
В Бедламе нелюдей
Отказываюсь – жить.
С волками площадей
Отказываюсь – выть.
С акулами равнин
Отказываюсь плыть –
Вниз – по теченью спин.
Не надо мне ни дыр
Ушных, ни вещих глаз.
На твой безумный мир
Ответ один – отказ.15
Tai ne Achmatovos švelnus kamerinis kuždėjimas. Čia sužeisto, persekiojamo žvėries riksmas. Ugnis. Išradingos formos, bet to išradingumo nesimato, kol neimi analizuoti. Minties ir jausmo jėga įmurdo su visa galva į verpetą – nuostabaus skambesio! Ir… pamiršti, kad tai ne tavo parašyta. Rodos, jei apie tai rašytum, kitaip negalėtum pasakyti.
Vakar pasiunčiau Tau lapelį savo – ar gavai?
Jau laukiu pavasario, noriu visur važiuoti su Tavim…
Bučiuoju –
Tavo J.
1966.II.20
Bronusi,
O aš vis su Tavim pasikalbu… Su kuo gi daugiau aš galiu taip pasikalbėti?.. Buvo gyd. [Elijus] Stupelis dabar. Kažkoks raumenų uždegimas, greit praeis. Davė instrukcijas. Kadangi pas mane vaistinė nebloga, tai nėr ko ten ir beeit, viską turiu ir pradedu gerti. Po kelių dienų liepė skambint. Taigi bus gerai. Bet liepė gert pripolfeną, tą, kur skrendant lėktuvu geriame, tai būsiu priglušinta mažumėlį – lapeliai vėl neiššoks!.. Bet motyvai jau yra. Jie niekur nepabėgs. Gusiuk, tik Tu neperšalk tuos teatruos. Su žalia bliuskute važiuoji, ar nebus šalta? Megztinį pasiimk, rūbinėj paliksi (manau, kad ne tik šiandien, važiuosite dar).
Buvo Filė, viską perdaviau nuo Tavęs. Ateis ryt, duosiu obuolienės Tėtušiui.
Nuo rytojaus – vėl viena. Gal ir gerai. Paprašai ko paduot, pašauki – ateina su riksmais ir prakeiksmais… Geriau vienai ropom nubraukti šlapiu skuduru grindis ir gulėt ramybėj, negu gulėti švariai ir aprėktai… Tik ji viena pasauly – ligonis, nelaiminga ir gera.
Bronusi, Tu esi pati geriausia visame pasaulyje. Tas ne dėl to, kad Tu man padedi visuos reikaluos ir vežioji mane, o dėl to, kad Tu esi Tu… Būtų labai liūdna taip išgvėrus gulėti amžinai ir žinoti, kad nė vienas siūlas neriša su ta žeme. Tie eilėraščiai – tai tik iliuzija, su kuria žmonės save ir kitą ramina. Reikia būt Homeru, kad vardan to gyventum; gal tikrai – kad jie tave išlaikytų… Ir ne kiekvienas žmogus šituo siūlu galėtų būti… O tai – vartaliojiesi ties praraja pakibus, bet jauti, kad kažkas labai stipriai laiko…
Bronusi, kad nors Tau gerai dirbtųsi!
Buvo Nastė, atnešė T. Rost. [Tatjanos Rostovaitės] recenziją16. Norėjo supliekti, bet nenorėjo parodyti to, tai surado ir pasigėrėtinų vietų, ir nepriteklių (urbanistiniai eil.). Užkliuvo keli eilėraščiai – konkrečiau. O šiaip – be konkrečių pastabų. Patarė dar papildyti. Leidykla leidžia. Dar kokius 3 eilėr. išversiu. Beje, ir ji pripažino, kad darbas labai sunkus, tiesiog didvyriškas. O šiaip – slepiamas nepasitenkinimas aistringas (– bendra nuotaika tokia). Klausė manęs (leidykla – Mald. [A. Maldonis]), kokio noriu redaktoriaus. Prašysiu Aušros [Sluckaitės] rytoj.
Temp. jau nėra.
Atneštas iš valyklos Tavo (žavus!) kostiumas ir mano lietpaltis – galėsi ir savąjį nešt, gerai išėjo.
Gusiuk, labanaktis!
Saldžių sapnų!
Būk tvirtutė!
Tavo J.
Po savaitės būsiu kaip styga!
1966.II.22
Gusuni,
Štai Tau į vieną laišką du lapeliai!
Kai vakar parašiau, kad pušys kaip antigonos, šiandien ir visa Antigona išėjo. Jau V-toj klasėj rašiau rašinį apie ją, atsimenu – tas jos viskas arba nieko, ta antroji meilės pusė – neapykanta – kažkuo atsiliepė manyje… Tas nesusitaikymas ir iššūkis… Pagaliau, ir fanatizmas. Besąlygiškas. Aš juk irgi fanatikė…
Šiandien jau visai gerai. Galvos neskauda, kaip matai. Filė nusiųsta į komisiją dėl biuletenio, Danutės tėvukas – pieną neš ir [neįskaitomas žodis]. Žodžiu, tvarka. O kotletų ir varškėčių bliūdas ant lango. O saulė šviečia pro langą – ir nuo Tavęs man sako „labas rytas“.
Dar guliu. Mat saugaus. Nes noriu balandį atvažiuot pas Tave…
Skambino Stasė. Tau siunčia linkėjimus.
Bronusi, knyga [„Šiaurės vasaros“] jau seniai būtų išėjusi, bet signaliniam rado klaidą – sukeistas eilutes. Dabar jau antrą savaitę taiso… Be to, nuotrauka spaustuvėj neišėjo. Bet čia ne nuostolis!
Kažkoks Vandos bendradarbis nori paveikslą pirkti ir turi 30–40 rb. Tai V. klausia, ar nebūtų kokio. Ką man atsakyti?
Skambinau Mald. [A. Maldoniui]. Sakė, kiek noriu, tiek galiu pridėt [E. Verhaereno eilėraščių vertimų]. Tai aš nutariau dar du. Daugiau tingiu jau. Ir taip bus apie 180 eil. Redaktorium turi numatę [Petrą] Dirsę, buvusį poetą, tik nusigėrusį. Tai bus spec. redaktorius, jeigu išsilaikys blaivas, bendradarbiaujant su manim… Mat jis gerai moka prancūziškai.
Bronužėli! Šiandien negalėsiu išmesti laiškelio, nieks neateis. O ryt rytą – bus tėvukas.
Dar! Pas jus ten yra [Marija] Vildžiūnienė (Ladigaitė?) ar ne? Taigi ji jau nežinia kiek pusmečių nepadaro iliustracijų mano vaikiškai knygutei „Žalia ugnelė“, ar kaip, pamiršau ir vardą. Tu ją griebk!
Gavau Tavo laišką su žalia kvepiančia šakele… Ačiū.
Šiandien Užgavėnės. Jei būtum, prikepčiau kokių gardumynų. O dabar nesinori jų – nei kept, nei valgyt.
…Štai ir pasikalbėjau su Tavim. Ir ne taip liūdna vienai.
Būk stiprutė. Ir aš jau Galijotas tikras.
Labanakt! – sakom Tau mudu abu su zuikiu…
J.
[Įdėtas vienas lapelis su eilėraščiu]
Lediniam pajūry
Toli išėjai.
Nepasiekiamai.
Į save.
Baltas ledo krantas –
ne abejingumas ir ne vergystė – kaukė.
Tu – jeigu esi, – esi laisva…
Ir paskendę miestai
tavo slaptažodžio laukia…
Ir paskendę laivai dugne –
kaip mintys, –
jų neišrausi.
O laivai apledėję –
žvaigždėto dangaus nuolaužom –
plaukia.
Gyviausioji tarp laisvų,
tarp gyvųjų – laisviausia,
Tavo ledas – tai milžino kaukė.
Kaip kraujas ir ašaros – tu rūsti.
Kaip ugnis ir žemė – šventa.
Argi tau niekad nereikia
nei mylinčių rankų, nei duonos?
– – – – – – – – – – – – – – – – – –
Pušys vaikšto šią naktį baltam krante,
Baltam lauke –
tiesios – kaip Antigonos.
66.II.21
1966.II.25
Bronusi,
Dabar nieko negaliu galvoti, tik apie tai, kaip važiuosiu į Palangą…
„Ulenšpygelio“ dar nėra. Dar tebeskaitau (labai stora!). Turiu tik motto: „Pelenai beldžiasi man į širdį, – tarė Ulenšpygelis.“ Tai tėvo pelenai, sudeginto ant laužo, kaip eretiko. Ir dabar pelenų užtenka… Tinka visiems laikams.
Pirmadienį vėl mama atvažiuoja. …Po savo keiksmų ir po mano ašarų – suminkštėjo paskui… O juk aš nieko blogo nepadariau tada. Labai galvą skaudėjo, bijojau pajudint ir paprašiau gerti… O paskui beliko užgerti ašarų… Galimas daiktas, įkyri, kai kas guli ir vis ko nori… Bet… Aš jai girtai dešimtis kartų per naktį keldavaus ir dėjau kompresus, ir gerti, lašiukų… arba šiaip prašydavo nemiegoti, nes jai baisu… Ir nemiegodavau, ir paduodavau… Tiesa, kartais priekaištas išsprūsdavo, bet juk ir teisę turėjau… O čia – dieną, naktį nė karto nepažadinau. Per visą savo ligos istoriją. Bet neapykantos nejaučiu. Nors kartais ji užeidavo – trumpom bangom. O paskui – kažkoks lyg graudulys, lyg pasigailėjimas. Kaip dabar. Arba – peilio dūriai. O meilė – nežinau… Meilė – tai džiaugsmas. O džiaugsmo to nėra… Per daug – visas gyvenimas! – suplėšyta ir sutrypta. Ant spjūvių džiaugsmas neišauga.
Tiek to. Pamirškim viską. Atleisk, kad įsivedu vėl Tave į savo požemius…
Žiūriu dailiojo čiuožimo pirmenybes iš Šveicarijos, Davoso. Dieną jūs, turbūt, nežiūrit. O labai gražu.
Na, pabaigsiu reikalą su Ulenšpygeliu, imsiuos Verharno.
Sėkmės Tau!
Ir stiprybės!
Aš irgi.
Bučiuoju – Tavo Herkulesas
1966.III.21
Bronusi,
Kaip gyveni? Ar gerkliukės neskauda jau? Ar vaistų turi? Ar karštis prapuolė? Nėr manęs paslaugyti… Neskambini. Gal guli? O gal tik taip rūpesčių visokių…
Šeštadienį buvo auklėtoja. Su geltonom rožėm. O Tavo leukonijos pačiam žydėjime. Gusiuk! Šįryt iš Varšuvos sakė, kad šiom dienom laukiamas stiprus oro atšilimas (pagal paukščių atskridimą sprendžia). Tai ir pas mus būna visada panašiai. Žiūrėk, būk sveikutė!
Pereitą savaitę skaičiau, persiskaičiau. O šią savaitę – rašysiu. Mama šiandien išvažiavo. Visai geroj nuotaikoj. Aš niekur nelakstysiu, tik į „Eglę žalčių karalienę“ nueisiu „Planetoj“. Bronusi, Tu mano Bronusi… Tik būk sveikutė, tik nesirk. Ir kad Tau sektųsi darbeliai.
Nieko nerašai apie tuos tempera dažus. Sakei, parašysi, kiek kokių reikia. Ar jau nebereikia (ten gavai?)? Ar pamiršai? Parašyk.
…Kad apėmė dabar liūdnumas… Išnešiau paltą iš koridoriaus – nieko neįsileidžiu. Sėdėsiu ir galvosiu… Ir kai bus tamsa – šviesos nedegsiu… Žiūrėsiu į degančius langus… Laukiu to atšilimo…
Būk sveikutė!
Bučiuoju –
Tavo Debesis
1966.III.22
Bronusėli,
Šiandien pirma pavasario (kalendorinio) diena! O vėjas!.. ir snigo mažumytį, bet, žinoma, jau nešalta… Na, bet dar savaitėlę palauksim…
Siunčiu lapelį – Antigonos II dalį. Man toji Antigonos pusė svarbiausia ir reikėjo pasakyt. Nekaltam mirtis – XX a. labai įprasta, kasdieniška. Bet būti laisvės ir tiesos pusėj – išdrįsti būti – ir dabar nelengva, ne tik Sofoklio laikais.
Bronusi, ar Tu gavai tą laišką, kur rašiau apie Povilą? Dangau, gal ir anas ne pas Tave pateko?! Siaubas būtų! Dabar žiūriu pusę valandos į voką atsistojus prie pašto dėžutės. O ir namie pusdienį ant stalo palaikau. Žioplumas – tai baisus daiktas!
Man jau visai gerai. Tik ir žiūriu į dangų, o naktį klausausi vėjo – kada visi apsiramins?!
Gerai, kad vakar vakare paskambinai, kad esi sveikutė! Na matai, kaip nežiūri savęs, manęs neklausai – gausi lupti, kai atvažiuosiu! Taigi, laikykis, kad nereiktų su lazdele vaikščiot, kai aš bėgiosiu! Ta Tavo seselė – humoristė… Na, kad ir abi nebėgiojančios, vis tiek būsim drauge. Bronusi, o gal Tau išpjauti glandas, gal jos širdžiai kenkia, a? Pamislysim! Operacija lengvutė, gal būtų geriau? Tik pas patį geriausią pasauly specialistą! Na, bet dabar Tavęs negąsdinsiu, dirbk savo universiteto kiemus ir lauk manęs. Beje, tas beržas lūžo nuo sniego naštos, pavasarį. Kažkada neseniai labai snigo ir visi medžiai buvo stebuklingi, kaip žiemą niekad nebūna – po storiausiu sluoksniu tarytum kvepiančio sniego! Po nakties buvo mieste pilna nulūžusių šakų, tame tarpe ir tas beržas prie fontano…
Pranašauja labai stiprų vėją ir šilumos ne per gausiai – kol kas!
Lauksiu!
Iki – Tavo drauguvis
[Įdėtas lapelis su eilėraščiu]
II
Aš grįšiu.
Aš tūkstantį kartų grįšiu –
Pusiaunakčiais aidinčiais laidoti savo brolių.
Per ugniavietes,
per smėlį raudoną,
Per lietaus pritvinkusį molį –
Grįšiu.
Aš ateisiu basa.
Mano rankos beginklės ir tuščios.
Mano rankos – tik meilei… Daugiau jos nieko nemoka.
O jie –
ir keiks mane, ir pečiais abejingai gūžčios,
Ir tūkstantį kartų teis.
Daugiau jie nieko nemoka.
Jiems kaip vaiduoklis –
eisiu per žemę sūrią –
Tą mūšio lauką –
laidoti brolių – baltų ir juodų…
Kol tironiškos rankos šešėlis
žemę slegia ir jūrą,
Kol vergo vardas
gėda tebedega ant veidų…
Pusiaunakčiais aidinčiais eisiu – tūkstantį kartų! –
Tamsa, tavo kūną užklojusia,
alsuot…
Tavo galvą bejėgę priglausti,
padėti prie šono kardą, –
Tūkstantįkart pasmerkta – Antigona – tavo sesuo!
66.III.22
Parengė Deimantė Kukulienė
1 Bute Smėlio gatvėje.
2 Kalbama apie B. Jacevičiūtės dirbtuvę, buvusią V. Kapsuko gatvėje, dab. Jogailos.
3 Aplankyti motinos Janinos Degutienės, gavusios naują butą.
4 Lilijana Bedarfaitė-Žukauskienė, J. Degutytės pusseserė.
5 Dailininkė, skulptorė Ona Lipeikaitė-Prėskienienė (1918–2003).
6 Lenk. postać – pavidalas, išvaizda.
7 Tėtušiu J. Degutytė vadino draugių Danutės ir Stasės Venclovaičių tėvą, atsikėlusį iš kaimo pas dukras, gyvenusias kaimynystėje. Pas juos J. Degutytė apsistojo, kol buvo remontuojamas jos butas.
8 Per Stasę Budrytę, tuometinės Valstybinė grožinės literatūros leidyklos (dab. „Vaga“) redaktorę.
9 Kaip ir aname laiške, pasakojama tikriausiai apie eilėraščių rinkinio „Ant žemės delno“ (išleisto 1963 m.) leidimo aplinkybes.
10 Nastutė – studijų draugė Anastasija Kašinskaitė, vertėja.
11 Danutė Venclovaitė, studijų draugė, redaktorė.
12 B. Jacevičiūtės brolis Jonas Jacevičius.
13 Spektaklis pagal Karlo Wittlingerio pjesę „Žmogus iš žvaigždės“.
14 Juliui Janoniui skirtą straipsnį „Ave, vita“, publikuotą „Pergalėje“ (1966 m., Nr. 4).
15 „O kalnas kaip naktis! / Ties žemės bedugne! / Jau laikas į akis / Ištart kūrėjui: „Ne!“ // Atsisakau – rusent. / Bedlame nežmonių / Atsisakau – gyvent. / Plėšrioj bandoj vilkų // Atsisakau aš – staugt. / Su lygumų rykliais / Atsisakau aš plaukt – / Žemyn – ir pasroviais. // Nereikia man ausų / Nei pranašo akių. / Nuožmiausiam iš visų / Pasauliui „Ne!“ šaukiu“ (M. Cvetajevos eilėraščio „Kovas“ fragmentas. Iš rusų k. vertė J. Degutytė // Degutytė J. Rinktiniai raštai. – T. 2. – Vilnius: Vaga, 1988. – P. 433).
16 Vadinamąją vidinę recenziją (leidykla užsakydavo) apie būsimą J. Degutytės verčiamą belgų poeto Emile’io Verhaereno (1855–1916) eilėraščių knygą „Poezija“ (išleista 1966 m.).
Rimantas Vanagas. Jos kelias ir kelionė
2023 m. Nr. 5–6
Poetės Onės Baliukonės 75-ųjų gimimo metinių proga skelbiama ištrauka iš rašytojo Rimanto Vanago atsiminimų apie poetę.
Atsiminimai parašyti mano rengiamai knygai apie tris gimtojo krašto – Dzūkijos – poetus: Antaną Kalanavičių, Onę Baliukonę ir Stasį Stacevičių, jų sąsajas gyvenime ir sąlyčio taškų paieškas kūryboje.
Onė ir Antanas – ne tik žemiečiai, bet ir buvę bendrakursiai Vilniaus universitete. Ji labai vertino kraštiečio poeziją, laikė jį „dvasios aristokratu“, tarė atsisveikinimo žodį prie jo kapo 1992-ųjų rugsėjį, o pomirtinę Antano knygą „Ne akmenys guli“ palydėjo jautria recenzija.
Palydėjo ji ir Stasio – tuomečio Merkinės R. Mizaros vidurinės mokyklos vienuoliktoko – eilėraščius į „Moksleivio“ puslapius. Dirbdama šiame žurnale literatūros ir meno skyriaus redaktore, globojo ir ugdė pradedančiuosius kūrybinių gebėjimų turinčius moksleivius, kurie siuntė pirmuosius literatūrinius bandymus į šį respublikinį leidinį.
Knyga apie šiuos ypatingo talento kūrėjus pradėta rengti, tad kviečiu visus, pažinojusius ne tik Onę Baliukonę, bet ir Antaną Kalanavičių bei Stasį Stacevičių, pasidalinti tuo, ką dar pavykę išsaugoti – širdyse, atmintyje, dokumentiniuose liudijimuose, nuotraukų archyvuose… Laukčiau ir įžvalgų, pamąstymų apie jų kūrybą.
Onutė Bradūnienė
Kai Baliukonė dar buvo Baliukonytė…
Rašyti apie Onę? Ji, maksimalistė, pati apie save viską parašė – tereikia perskaityti skausmu persmelktus jos eilėraščius. Ne vien skausmu: ir priekaištu dėl neteisingo, klastingo pasaulio, ir žūtbūtiniu nusiteikimu nepasiduoti, ir mergišku, moterišku meilės lūkesčiu, viltimi. Štai paimu į rankas jos pačią pirmąją poezijos knygelę „Laukinės vaivorykštės“. Išleista 1971 m., šių eilučių autoriui dedikuota 1985 m. spalį, įrašas: „Rimui – nuoširdžiai – iš anų jau beveik neįtikėtinų tolumų. Bet sugrįžti dar galima?“ Atsivertęs pirmą pasitaikiusį eilėraštį, skaitau:
Į ką tu mane iškeisi?
Toli už durų, už slenksčio
Neramūs vaikščioja paukščiai.
Rytoj bus… Rytoj audra.
Aš pakeliu galvą – temsta.
Vaikai ir šešėliai žaidžia.
Ant delno žaizdos – ar žaizdos?
O žodžiai – balta druska?
Ne – dar kol girdžiu, raminki.
Paskui apkurstu. Užmirštu.
Pakelsi kirvį – ar kirsi? –
O aš jau seniai nukirsta.
Matai – nebaisu, nekeista.
Į ką tu mane iškeisi?
Brendu į miestą, į gaisrą.
Už kalno dega šviesa…
Ar ne per daug dramatizmo ir tragiškų nuojautų dvidešimt trejų metų literatės galvoje? Aišku, per daug. Kiti vienmečiai, „daug žadantys“ poetukai tuo metu tiesiog šėlo, kvailiojo, vis užmesdami pliauskų ant kibirkščiuojančio jaunystės aukuro. Ir jų eilės buvo jaunatviškai skystos, tokios lyg iš stiklo, lyg iš vynu neįgudusiai nuglaistyto molio. Poetė Onė tarp jų – vieniša kaip Eglė žalčių karalienė, žiūrinti į save iš savęs, srūvanti neslepiamu sielvartu. Kodėl šitaip?
Esminis atsakymas, kaip sakiau – labai atviruose, kartais tiesiog nuoguose Onės eilėraščiuose; kai kokių savitų įžvalgų, paaiškinimų bei atsakymų, be abejo, esama kritikų, literatūrologų recenzijose, studijose. Man gi labiau rūpėtų prisiliesti daugiau prie išorinio jos paveikslo, konkrečių tikrovės epizodų, detalių, padėsiančių geriau suprasti Onės vidinių prieštarų ir talento prigimtį.
Nepažinojau kito žmogaus, taip giliai nuskausto – ir taip skausmingai ieškojusio, besiilgėjusio harmonijos, sielos ramybės kaip Onė.
Verčiau pradėsiu linksmesne gaida.
Eilėraščių klausėsi ir… asilai
1975-ųjų rugsėjis. Į sąjunginį jaunųjų poetų festivalį Turkmėnijoje „nuo Lietuvos“ buvom komandiruoti dviese – Onė ir aš. Iki tol ją pažinojau tik probėgšmom – iš susitikimų Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijoje ir, žinoma, iš spaudos: ji dirbo „Moksleivio“ žurnalo redakcijoje, aš – „Jaunimo gretų“. Nors Onė buvo tų pačių 1948-ųjų gimimo, kažkaip sugebėjo įstoti į universitetą ir baigti jį metais anksčiau, o kūrybos trajektorijoje jau kilo į žvaigždes (tiesa, anuo metu jauni talentai dar nebuvo „žvaigždinami“). Jau po pirmojo poezijos rinkinio priimta į Rašytojų sąjungą (retas atvejis!), Onė man atrodė jau nebe „jaunoji, daug žadanti“ poetė, o jau lyg ir vyresnė, labiau suaugusi.
Kelionė kaip kelionė: vis kažkas nauja, nepatirta. Nuotykiai prasidėjo jau Maskvoje, kai Onė, šiaip jau kukli bei santūri, kaip išpaikinta panelė įsigeidė „tikros kavos – ne iš puodo“! Ji tiesiog neturinti jėgų, visą dieną negalinti jaustis žmogumi, rytą neišgėrusi „europietiškos“ kavos…
Ir ką gi: saulei kepinant, nepaliaujamai tvoskiant mašinų smarvei, pėsčiom dulkėtais prospektais sukorėm minimum penkis kilometrus, tačiau netgi pastatuose, ant kurių buvo užrašyta „Kava“ arba „Kavinė“ (žinoma, nė iš tolo neprimenančiuose Vilniaus senamiesčio kavinukių), aparatu verdamos kavos taip ir neaptikom. Onė neslėpė nusivylimo bei pasibaisėjimo Maskvos atsilikimu. Užtat koks buvo jos džiaugsmas, kai, atvėrę Ašchabado viešbučio duris, fojė kampe pamatėm juodaplaukį vyriuką, ant žarijų variniuose kaušeliuose plikinantį kavą! Dabar net ir man ji iš tolo pakvipo…
Turkmėniškas poezijos festivalis buvo itin savotiškas. Kilometriniai vaišių stalai po atviru dangum, kolūkiečių „poetiniai“ tekstai užstalėje, bliaunantys asilai, mums per autobuso ruporą skaitant savo eilėraščius vynuogyne būreliui murzinų paauglių… Iš Maskvos atvykę žinomi poetai atskirose grupelėse vertino dalyvių kūrybą, ir mudu su One susilaukėm vaivorykštinių liaupsių, tokių neįprastų Lietuvos padangėje… Bet labiausiai mus sudomino vietinio „daug žadančio“ poeto pristatymas. Žymus turkmėnų literatūros kritikas pareiškė:
– Mūsų poetas, tiesa, dar neturi gražiai išleistos knygelės, bet aš žinau, tikiu – turės! Jis dar nėra mūsų literatūros pažiba, bet patikėkit manim – bus! Apie jį sužinos ne tik Turkmėnija, bet ir visa SSRS, o paskui – aš žinau, ką kalbu! – ir visas pasaulis!
Onė prunkštelėjo: išties, tai jau ne tik įdomu, bet ir juokinga!
Ji nėmaž nesutriko, iškilmingo vakaro metu paprašyta tarti žodį „gintarinio Pabaltijo“ vardu. Ne tokia jau Onė, pasirodo, drovi ir tylenė! Netrūko jai ir pastabumo, ir mokėjimo džiaugtis gražiomis akimirkomis. Štai festivalio dalyviams skirtame koncerte mokinukės šoka kažkokį turkmėnų liaudies šokį. Onė susižavėjusi stebi grakščius mergaičių judesius ir kušteli man:
– Tik pažiūrėk, jų rankelės skraido kaip paukščiukai!
Be to, netrukus pastebėjau, jog vienas vyriškis pradėjo kažkaip klausiamai, ilgesingai žvilgčioti į Onę. Vaikinas, kaip vėliau paaiškėjo, buvo azerų poetas Musa A., jis per visą festivalį ne juokais rėžė sparną apie ją. Bet Onė… tik trūkčiojo petukais, šypsojosi – ir įžadų amžinai meilei, regis, nepaliko…
Prie mūsų svilte prisvilo Olegas, Turkmėnistano komjaunimo Centro komiteto Kultūros skyriaus vedėjas. Pastebėjęs, kad mes nuolat iš ko nors šaipomės, jis pradėjo kiekvienam žingsny manęs klausinėti: ar jums patiko paminklas kariams? O kaip aš pakalbėjau? Ar galiu jus pavaišinti? Nei kur bėgti, nei ką sakyti. Moldavų poetui Vasilei Romančiukui šovė mintis:
– Jeigu taip nori, tegu vedasi mus į restoraną!
– Reikėtų kokios progos… – suabejojau.
Onė nusijuokė:
– Proga yra: šiandien – mano gimtadienis!
– Tikrai?
– Tikrai.
Žinią tučtuojau pranešėm Olegui. Tas sunerimo:
– O ką man dabar daryti? Kaip Lietuvoje švenčiami gimtadieniai?
– Nieko ypatinga, tačiau be gėlių ir šampano – neišsiversim! – atsakiau.
– Gerai, aš viskuo pasirūpinsiu!
Sutartą valandą keturiese jau sėdim restorane. Olegas pasilenkia prie manęs ir kužda:
– Paklausyk mano tosto, jeigu tau patiks, aš jį paskelbsiu!
Komjaunimo lyderio tostas mane apstulbino, bet negi išauklėsi žmogų per penkias minutes? Pritariamai linkteliu. Ir štai Olegas rėžia:
– Sveikinu tave, One! Keliu taurę šampano, išsunkto iš vynuogių. Bet ar jos užaugtų, prinoktų, jeigu nebūtų žmogaus, sąmoningai vykdančio savo pilietinį įsipareigojimą partijai ir liaudžiai?
Ir, reikšmingai patylėjęs, užbaigia:
– Tad išgerkime, draugai, už genijų darbą!
Patenkintas savimi, Olegas plačiai šypsosi. O Vasilė, matau, tirta nuo tramdomo juoko, Onė irgi tuoj tuoj nuslys nuo kėdės, bet greičiau iš pasibaisėjimo: per jos gimtadienį – įsipareigojimai partijai?! Didesnio akibrokšto, o tiksliau nesąmonės, Onė tikriausiai dar nebuvo patyrusi…
Po kurio laiko sužinojau: Onės gimtadienis visai ne rudenį, o kovo 16 dieną! O dokumentuose dar kita – birželio 1 diena.
Vadinasi, ji tiesiog kūrybiškai pašmaikštavo…
P. S. Tokia – žaisminga, valiūkiška – buvo mano artimesnės pažinties su One pradžia. Ne visai žaisminga – kelionėje aš pirmą kartą pamačiau, kaip Onė reaguoja į kiekvieną įdėmesnį žvilgsnį: iškart nuleidžia galvą. O žvilgsnių į jos veidą, kurio viena pusė buvo lyg ir truputį nesugijusi, pastebėjau daug kur: metro, užstalėje, oro uoste. Vilniuje mes buvome įpratę prie tokio Onės fizinio ypatumo, o svetur kai kas stebeilijo pernelyg smalsiai ir atvirai, lyg į mėnulį dienos metu, ir tai ją akivaizdžiai žeidė. (Vėliau ji prisipažins, jog dar vaikas būdama visus savo penketus būtų mielai iškeitusi į paprastą kaimietukės veidelį.)
Festivalis Ašchabade irgi nebuvo vien vaivorykšte trykštantis šampanas. Pačią paskutinę dieną, sėdėdami kažkokioje didingoje salėje ir nieko daugiau nebelaukdami, tik vaišių stalo, staiga iš tribūnos išgirdome: trys poetai, kaip ir mes vykę į susitikimus su skaitytojais, žuvo netoli valstybinės sienos, perverti kažkokio nuprotėjusio kareivio kulkų… O juk nelaimėlių vietoje galėjo būti kiekvienas mūsų! Buvome sukrėsti, suglumę: dar tik keli rankas į šviesą, žiūri į neaprėpiamas žaižaruojančias tolumas – o mirtinas pavojus tyko visai čia pat…
O dievai, kodėl toks negailestingas ir trapus tas žmogaus gyvenimas?
Kelionė – tai ne kelionės!
1976 m. atsidūriau „Moksleivio“ redakcijoje, tapau vyriausiojo redaktoriaus Algimanto Zurbos pavaduotoju. Tai buvo viena laimingiausių mano gyvenime permainų: patekau į išties šiltą, kūrybišką šeimą. Vyriausiasis redaktorius į darbą buvo linkęs priimti tuos žmones, kurie turėjo kūrybinių ambicijų ir laisvą laiką (o jo likdavo nemažai) galėjo prasmingai panaudoti. Onė buvo neginčytina jo favoritė.
Man tapus Onės „viršininku“ (dar po kelerių metų tapau vyriausiuoju redaktoriumi), nepajutau, kad nuo to mūsų santykiai būtų kuo nors pasikeitę. Kaip ir mano pirmtakas, kone besąlygiškai pasitikėjau ja, gal net labiau nei pačiu savimi. Ji toliau tyliai plušėjo literatūros skyriuje – kvalifikuota, supratinga, nepretenzinga, pareiginga, – ne toks jau dažnas atvejis tarp plunksnos brolių ir seserų!
O respublikiniai moksleivių literatų kūrybos konkursai! Pragiedruliai, saulėtos properšos drumstoje pavasario padangėje! Juos kasmet organizuodavo Švietimo ministerija kartu su „Moksleivio“ redakcija, Onė juose dalyvaudavo kaip nepamainoma vertinimo komisijos narė. To džiugaus renginio preliudija – šurmulys, skersvėjis redakcijos koridoriuose: visi tik siuva su šiugždančiais aplankais rankose, pasidalinę sekcijomis ir užsidarę atskiruose kabinetuose karštai aptarinėja, ką perskaitę. O jau po to važiuosim į kokį nors respublikos miestą ar rajoną ir viešai aptarinėsim šių metų kūrybos derlių… Tada ir paaiškėdavo, kiek daug jaunų žmonių Onė pažinojo iš jų laiškų ir pirmųjų kūrinėlių, kaip mielai su jais bendravo, juos globojo. Tai ji pirmoji „palaimino“ tokius nūn plačiai žinomus vardus kaip Danutė Kalinauskaitė, Valdas Papievis, Renata Šerelytė ir visą būrį kitų talentų.
Onė, be abejo, matė ir puikiai suprato, kad man poezija nėra pats svarbiausias dalykas gyvenime – vis plevėsavau po plačiąją šalį, ieškodamas naujų siužetų ir personažų apybraižoms, interviu. Vieną tykią popietę, kai redakcijoje nieko daugiau nebuvo, ji nusistebėjo:
– Ir ko taip dažnai keliauji? Kokia prasmė?
Aš irgi nusistebėjau:
– Betgi čia nuobodu! Pati pagalvok: rašyti apie mokyklos komjaunimo sekretorių? Ką jis man pasakys, ką aš jam pasakysiu? Užtat kai prisikasu iki keliautojo Jurijaus Senkevičiaus, Turo Hejerdalo pasekėjo… Kai pamatau Sibiro sopkas… užlipu ant Kaukazo perėjos… nuostabu! Atsiveria kitas pasaulis, kyla tiek emocijų, minčių, palyginimų!
– Bet jeigu žmogus mąsto, jam niekur nereikia važiuoti! – atšovė Onė. – Jis gali valandų valandom žiūrėti į tą patį tašką, – Onė mostelėjo į vinį baltai nudažytoje sienoje, – ir daug ką suprasti!
– Gal ir gali… Bet, matai, žmogus žmogui nelygu, kiekvienam kitas vaidmuo. Mes negalim tapti tuo, kuo nesam, o aš gi ne Jonas Stulpininkas!
Dažnas mūsų, jaunų literatų, duonos kąsnį paprastai pelnydamas kokioje nors redakcijoje, vis kitaip bandė išsiveržti iš mums skirto nykaus urvelio: kas smigo į neaiškiais keliais gaunamas knygas, kas į bohemą, gėrė neatsikvėpdamas; buvo ir tokių, kurie „dreifavo“ tarp realybės ir psichiatrinės ligoninės. Onė gi „keliavo mintimis“: daug skaitė, dažnokai į kalbą įpindavo Rytų filosofijos, religijos terminų, ypač dažnai minėdavo dzenbudizmą – ir kiek iš aukšto, pašaipiai nužvelgdavo jos nesupratusį. Nuoširdžiai nustebo išgirdusi, kad, tarkim, aš beveik nieko negirdėjęs apie senąjį lietuvišką raštą – runas…
Galiausiai žurnalui pasiūlė savo esė „Kelionės fragmentai“. Suprantama, tai buvo ne šiaip kelionė per jūras ir kalnus: tekstas buvo prisodrintas, sprogte sprogo nuo subtilių, jautrių įžvalgų, citatų, svarstymų apie ilgą ir skausmingą kelionę į savęs pažinimą, į kūrybos gelmes ir aukštumas.
Pamenu, mane truputį šokiravo citatų gausa, šokinėjimas nuo pavardės prie pavardės, tarsi autorė nepasitikėtų savo pačios patirtimis ir nuomone. Persistengta, mano galva, ir dėl kai kurių sąvokų, pavyzdžiui, „siela“: kas kelintam sakiny kartojant tą patį (kad ir darbą, laimę, meilę…), ji devalvuojasi, sumenksta, įkyri, – Onė neturėtų to nesuprasti! Nenorėdamas įžeisti autorės, įprasta maniera pašmaikštavau:
– Kiek žmogus turi sielų? Vieną… O tavo tekste jų – tūkstantis!
Onė sukluso, gal pamanė, kad bijau valdžios, pataikauju ateizmui? Bet ateistas aš niekad nebuvau: krikštytas ir Pirmąją Komuniją priėmęs Anykščių bažnyčioje, garsiai prie altoriaus skaitęs maldą, o dar turėdamas nuoširdžiai tikinčią motiną (ir palaidojęs ją su bažnyčia), religijos „Moksleivyje“ stengiausi išvis neliesti. Tai neliko nepastebėta: LLKJS CK už ateistinės propagandos žurnale nebuvimą uždėjo vadinamąją „kontrolę“, teko kasmet atsiskaitinėti, ką šioje srityje nuveikėme. O kaip atsiskaitinėti nieko nedarant? Sugalvojom: daugiau rašysim apie naujausius mokslo laimėjimus, o kur mokslas, ten nelieka vietos Dievui! Tokie tad buvo sovietmečio žurnalistų žaidimai, toks tad buvo mano „ateizmas“…
Bet grįžkime prie Onės esė. „Moksleivio“ skaitytojui ji buvo gal per sudėtinga, tačiau… tai juk tikras minties perliukų vėrinys! Nuorodos ieškantiems harmonijos ir išminties, be menkiausio ideologinio falšo suvertos ant plonyčių, šiltų, rūpestingų geranoriškumo siūlų… Net dabar, po tiekos metų, ši sovietmečiu gimusi esė atrodo stebėtinai laisva, drąsi bei aktuali.
Kurgi Onė „keliauja“? Būdama daugiau literatūros nei gyvenimo žinovė, ji kliaujasi visais įmanomais rašytiniais autoritetais – pradedant Sokratu, kinų poetais Du Fu, Li Bo ir baigiant Aleksandru Bloku, Salomėja Nėrimi, Vincu Mykolaičiu-Putinu, jaunimo numylėtuoju Džeromu Selindžeriu. Varijuoja temomis, žinoma, pirmiausia svarbiomis jai pačiai: vienatvė, meno ir asmenybės misija, talento šviesa, žmogaus ir gamtos vienovė, etikos ir estetikos dermė, lietuvių kalbos ir tautosakos turtai, laisvas tikslo bei idealų pasirinkimas.
Pasak I. Kanto, dorovės įstatymas mumyse, o virš mūsų – žvaigždėtas dangus… Italų rašytojas D. Papinis irgi teigė, kad turiningos sielos žmonėms vienuma – tam tikram laikui – turtas, o ne bausmė. Tai ne atsiskyrimas. Atvirkščiai – susitikimas su visais žmonėmis. Tik vienumoje gyvename su tais, kurie atvėrė didžiausias mintis, giliausius sielos pasireiškimus. Vienumos nekenčia mažas žmogus, kuris nieko kitiems negali duoti, kuris bijo paties savęs ir savo tuštumo… Todėl – norint mylėti žmones, reikia retkarčiais nuo jų pasišalinti.
Kerpa drabužį aiškiai pagal save… Ši išvada Onei visai netrukdo kitame puslapyje – pasirėmus kitomis citatomis – vynioti kitką:
Tiems, kas temoka egzistuoti po vieną, pabrėžtinai išpažįsta egocentrinį kūrybos ir gyvenimo būdą, garbina anarchiją arba yra „laisvi“ nuo bet kokių priedermių ir įsipareigojimų šeimai, tėvams, taip svarbu būtų žmogiškieji ryšiai, bendraminčių buvimas, kilni bičiulystė. Draugystė ne siaurąja prasme, ne gandų, madų, naudingų pažinčių sferoje, ne ieškant kokių kolektyvinių „svaigulių“, o bendros didelės idėjos principu.
Rašyta lyg šiandien, lyg šių dienų jaunimo dvasinei situacijai apibūdinti. Aiškiaregė buvo toji Onė! Beje: tarp gausybės citatų autorė pateikia ir jos išverstą mažos rusų vunderkindės Nikos Turbinos eilėraštį, kuris galėtų būti suprastas ir kaip pačios Onės likimo išklotinė:
Mano gyvenimas – juodraštis,
Kuriame visos raidės –
Žvaigždynai. Suskaičiuotos iš anksto
Darganotosios dienos.
Mano gyvenimas – juodraštis.
Visos sėkmės ir nesėkmės
Lieka jame
Lyg pertrauktas šūvio
Riksmas…
Gera tik tada, kai jauties kelyje, savajame kelyje. Kai girdi dangaus balsus ir suvoki atliekanti nepaprastą misiją. Neramu tik dėl vieno dalyko: o kas bus PO TO? Kas išliks, įbrėš žymę, kad ne veltui tiek kankinaisi ir stengeisi? Būtent tokią viltį bei lūkestį išskaičiau jos įraše tituliniame knygos puslapyje („Moksleivio“ publikacijų pagrindu „Vyturio“ leidykla išleido knygą tokiu pačiu pavadinimu): „Mielas Rimai, kelias – ilgas, gyvenimas – trumpas. Bet argi lieka tiktai fragmentai? Nuoširdžiausiai – Onė. Vilnius, 1987 m. gruodžio 21 d.“
Ši literatūrinė, etinė ir moralinė Onės kelionė, skirta dvasiniam bręstančio jaunimo ugdymui, išties buvo įspūdinga, nepaprasta – bent jau teoriniam lygmeny. Tik… ar kitoje, trumpoje, gyvenimo kelionėje tikrai laimi ir pačiais laimingiausiais jaučiasi išmintingieji?..
Harmonija tiktai sapnuojas…
Buvo 1977-ieji. Maskva pakeitė SSRS himną – išmetė Staliną. Amerikoje inauguruotas trisdešimt aštuntasis JAV prezidentas – Jimmy’is Carteris. Vakaruose pradėtas pardavinėti pirmasis asmeninis kompiuteris „Apple“. O kas naujo Lietuvoj? Nieko… Užtat „Moksleivio“ redakcijoje!
…Galvodami apie Onę, jos jausmų ir minčių amplitudę, ne vienas nuoširdžiai linkėjome: ot, jeigu kas ją švelniai švelniai paglostytų…
Atsirado. Paglostė. Plunksnos brolis Ramūnas. Tik vestuvės dar neatšoktos! Kaip ir kur jas atšvęsti? Kad pora debesyse skrajojančių poetų patys ką nors suorganizuotų, šansų buvo mažai, todėl A. Zurba nusprendė: restoranai mums neįdomu, per daug vieša, visiems bus linksmiau ir jaukiau tradicinius vestuvių ritualus atlikti redakcijoje! Tegyvuoja didžioji improvizacija!
Šį bene patį nuostabiausią redakcijos „renginį“ jau esu aprašęs prisiminimų knygoje apie A. Zurbą, tad nematau reikalo iš naujo viską dėlioti.
Taigi: buvo piršlys, apsišaukėliai jaunieji (Vytautas Lomsargis ir Elvyra Čiurinskaitė-Jucienė), skardėjo ilgos oracijos ir dainos. Iš ansamblio repeticijos vėlavusi Alė Kunčinienė atnešė duonos ir druskos, „kad jaunavedžiams nieko gyvenime netrūktų“, o kai padavė Onei puokštę paprastų lauko gėlių, jautri poetės širdis neatlaikė, pratrūko ašaromis: gėlės jai priminė gimtuosius Kančėnus…
Pasveikinti atvyko netgi tolimesnių svečių, kaip antai Onės kursiokas Bronius Kašelionis su žmona, garsiąja krepšininke Nijole. Po valandžiukės žiūriu – ogi Nijolė visu ūgiu beskriejanti nuo palangės savo vyrui į glėbį…
Tuo tarpu V. Lomsargis, dėl balso ir gerklės savybių vadinamas „žmogumi vamzdžiu“, užplėšia savo „firminę“ žemaitišką:
Lek gervė,
lek gervelė,
lek gervelė į trakus!
O kai ją pakeičia „Nuo Juodmarių krašto…“, visa redakcija su svečiais virsta vienu choru, tokiu galingu, kad kažkas pradeda belstis į duris…
– Smagiai pašėlome! – kitądien, sėsdamasis prie „antros dienos“ stalo, trynė delnus Algimantas.
Ir nei pridėsi, nei atimsi. Na, pridėti būtų galima nebent tai, jog vargu ar dar kuri sostinės redakcija būtų drįsusi savo patalpose kelti vestuves! Juo labiau – tokias…
<…>
Laikydamasis talentų palaikymo taktikos, A. Zurba dekretinių atostogų išėjusios Onės vieton pakaičiui priėmė Valdą Papievį, Alfonsą Bukontą, Joną Strielkūną.
Gimusi Onės ir Ramūno dukrytė gavo senovinį Onės mamos vardą – Benigna. Onė negalėjo nežinoti, jog būta ir šventosios Benignos, lenkaitės vienuolės, XIII amžiuj mongolų antplūdžio metu žiauriai nužudytos beginant nuo užpuolikų savo skaistybę.
Onė ir Ramūnas… Nesiplėsdamas galiu pasakyti tik tiek: Onė gana greitai liko viena su vaikeliu, pagalbon atskubėjo tėvai…
Dar po kelerių metų, tiksliau – sutemusią 1981-ųjų gruodžio popietę – Onė paskambino man į namus:
– Mirė tėvelis, guli ant sofos… Nežinau, ką daryti…
Ir padėjo ragelį.
Gal po dvidešimties minučių mudu su kolega V. Lomsargiu buvom jos bute Baltupiuose. Redakcija ėmėsi organizuoti laidotuves. Laikraščių ir žurnalų susivienijimas „Periodika“, kuriam finansiškai priklausėme, apmokėjo visas išlaidas. Prireikė autobuso, kad nuvežtų į Daugus redakcijos žmones. Anais laikais nebuvo transporto firmų, ir aš nesugalvojau nieko gudresnio, kaip kreiptis į mūsų ideologinius „vadus“ – LLKS CK. Propagandos skyriaus vedėjas pakraipė galvą:
– Autobuso mums negaila, bet ar matėt, koks jis?
– Mačiau: abu šonai nudažyti raudonais komjaunuoliškais plakatais.
– Tai va, – atsiduso propagandos šefas. – Autobusą duosim, tik būkit žmonės, per daug nesiafišuokit. Laidotuvės su bažnyčia?
– Regis, taip. Dauguose.
– Nuvažiavę pastatykit kur už kampo, kad nesimatytų…
Ir štai stovi Onė prie tėvo Adomo Baliukonio karsto kojūgalio. Matau, kokia ji pervargus, kaip jai sunku. Atsistoju greta.
– O brolis kur? – apsidairęs tyliai klausiu.
– Neatvažiavo… jam tik vienas dalykas svarbus…
Patylėjusi karčiai priduria – atsimenu žodis žodin:
– Matai, net tokiu metu nėra kam galvą ant peties priglausti…
Į kalną kopiant
Ir vėl teka gyvenimas, horizonte akinamai švyti idealų viršukalnės…
Onė daug rašė, spausdinosi, turėjo karštų gerbėjų. Viena jų, pati taip pat poetė, į redakciją atvažiuodavo iš kito miesto. Įsitaisiusi Onės kambario kampe, sakydavo jai: tu dirbk savo darbus, aš netrukdysiu, tik žiūrėsiu į tave… Onę tai gerokai trikdė. Kita, kursiokė Angelė, dirbo mūsų redakcijoje, ir buvo prisiekusi poetės ginklanešė: tik nebandyk ištarti žodelio, nepalankaus Onei!
1984 m. Onei Baliukonytei už trečiąjį eilėraščių rinkinį „Iš kelio dulkių“ (ji ištikimai laikėsi savojo kelio!) buvo įteikta Lietuvos komjaunimo premija. Nors skambanti pernelyg idėjiškai, anuomet ji buvo bene aukščiausias jauno autoriaus įvertinimas: šią premiją taip pat gavo talentingas prozininkas Saulius Šaltenis, kino režisierius Henrikas Šablevičius ir kiti. 1978 m. už romaną „Šimtadienis“, tapusį moksleivijos bestseleriu, ja buvo apdovanotas ir A. Zurba. Onei ši premija buvo ne tik viešas pripažinimas, bet ir finansinė parama šeimai. Bet ji apdovanojimu nesididžiavo, sveikinimų klausėsi santūriai šypsodamasi.
Kolegos tada prisiminė dar vieną iškalbingą detalę. Išėjus šiam eilėraščių rinkiniui autorė, užuot džiaugusis, buvo kaip reta pasipiktinusi neskoningu knygutės viršeliu: kaip galima?! Tai tas pat, kas nešvariu skuduru tėkšti žmogui į veidą! Onė netrukus rado išeitį: prieš kam nors dovanodama rinkinį, nuplėšdavo „originalųjį“ viršelį ir užklijuodavo savo pasirinktąjį…
Tiesą pasakius, ir visos „Moksleivio“ redakcijos pozicija komjaunimo atžvilgiu buvo gana savotiška. Laikėmės tokios strategijos: nusileisti smulkmenose, kad išsaugotume rimtesnius, svarbesnius dalykus – tokius, kaip tam tikra autonomija, laisvė pasirenkant fundamentinius jaunimo auklėjimo principus. Būtų ilga kalba su daugybe pavyzdžių, jei imčiau pasakoti, kaip kritiškai vertinom valdžios pastangas įsprausti jaunus žmones į ideologinį narvą, asmenybę žlugdančius formalumus mokyklų programose ir kasdienybėje.
Vis dėlto kai kurių reikalavimų ignoruoti negalėjome. Štai LLKJS CK posėdyje buvo pareikalauta, kad mūsų žurnalo nuotraukose ant mokinių krūtinių būtų matomi komjaunimo ženkleliai. Kadangi patys mokiniai tų ženklelių nemėgo, o dažnai išvis neturėjo, A. Zurba rado saliamonišką išeitį: liepė fotografui Leonui pačiam turėti ženklelį ir prieš fotografuojant prisegti jį mokiniui prie krūtinės…
Grįždamas prie Onės, jos asmeninį „santykį“ su komjaunimu laikyčiau vienu keisčiausių jos viešojo gyvenimo nuotykių, dabar jau tapusių beveik legenda. Šaltiniai teigia, kad ji jau studentė buvusi ne iš bailiųjų: keičiant seno tipo komjaunimo bilietus į naujus, reikėjo parašyti pareiškimą, bet Onė jo neparašė, nors tai prilygo išstojimui iš organizacijos, o sąmoningai išėjusiam grėsė ir pašalinimas iš universiteto. Tačiau Onė su keliais kitais „disidentais“ ne tik sėkmingai gavo diplomą, bet ir, užtarta Lietuvių kalbos ir literatūros katedros, atsidūrė LLKJS CK leidžiamo žurnalo redakcijoje! O paskui dar buvo apdovanota Lietuvos komjaunimo premija!
Lyg ir keistoka sovietmečio papročiams, ar ne? Tačiau didelės paslapties čia, manau, nereiktų ieškoti. Laikai jau buvo lankstesni, valdžios vyrai jau buvo pramokę gudriai laviruoti ir, norėdami prie savęs patraukti pasižymėjusius, talentingus žmones, kai kokias „nuodėmes“ jiems atleisdavo.
Apie tai mintydamas, kur kas labiau nustebau, panaršęs šiandienos internetą: prie Onės Baliukonytės pavardės, jos gautų premijų su žiburiu nerasi komjaunimo skirtosios. Kodėl? Kas taip stropiai ištrynė tikrą poetės biografijos faktą? Kad ji būtų „gražesnė“? Betgi tikrovę gražinti, lakuoti buvome verčiami tik sovietmečiu?..
Nujaučiu: greičiausiai pati Onė, savo valia ir ranka, šitaip atsisakė didelės garbės jai neteikusio apdovanojimo. Jos dora, išdidi prigimtis, matyt, neleido su juo susitaikyti, priimti kaip tinkamo savo kūrybos įvertinimo. Tikėjosi išsivaduosianti iš ją žeidusio ir slėgusio, dvasios polėkį varžiusio praeities šešėlio.
<…>
Tikri sapnai, susapnuoti sapnai
1986 m. pasirodė naujas Onės eilėraščių rinkinys „Tėve mūsų gyvenime“. Pavadinimas atspindėjo posūkį: arčiau žemės, tikrovės. Kartu – dar vienas žingsnis tolyn, gilyn, aukštyn.
O tuo metu užgriuvo perestrojka, netrukus ir Atgimimas, Sąjūdis kaip potvynis užliejo ir mūsų redakciją. Moksleivių ugdymas asmenybėmis mums jau nebebuvo pagrindinis objektas: gyvai reagavom į visuomenines, politines aktualijas, tautos istorijos, kultūros, kalbos problemas. Mūsų žurnalas buvo vienintelis leidinys, kuriame, mirus TSKP CK generaliniam sekretoriui Konstantinui Černenkai, nebeatsirado vietos valdžios atsiųstam nekrologui. Užtat spausdinom apybraižas apie karą Afganistane, naujus faktus apie „Lituanicos“ skrydį, oro taršą prie sostinės mokyklų ir t. t.
Ėmėm sulaukti keisčiausių svečių: vienas „kolega“ žurnalistas atnešė gatavą tekstą rusų kalba, kurį neva turėčiau pasirašyti, kitas įkyriai klausinėjo, ką aš, dažnai keliaujantis po SSRS, galvojąs apie nacionalinę situaciją šalyje? Pasirodė ir grupė jaunuolių, įsakmiai reikalavusių perleisti jiems žurnalą: nuo šiol jis būsiąs tikrai lietuviškas, patriotiškas! Tačiau mes jau buvom „persitvarkę“, spausdinom beveik ką norėjom, tad pradžiai pasiūliau paruošti keletą patriotinės kūrybos puslapių. Juos gavę, su One tik raukėmės ir skėsčiojom rankomis: temos geros, palaikytinos, bet meninio lygio – nulis, tai ne patriotizmo išraiška, o kompromitacija…
Grįžus iš mitingų sostinės gatvėse, redakcijos koridoriai ir kabinetai atrodė jau per siauri, per tamsūs. Plaukiojom kaip sapne, dalinomės šviežia informacija, o ji tryško fontanais, veržėsi lava… Žurnalistai prašneko apie atsiveriančias naujas galimybes, naujus leidinius, siūlomus geriau apmokamus darbus. Išėjo dailininkas, fotografas; pavaduotojas susimanė pusei metų išeiti atostogų, man pačiam kilo mintis atsidėti vien rašymui – turėjau porą sutarčių su didelėmis leidyklomis…
Sukruto ir Onė. Sakėsi pavargusi, besikartojanti – norinti kažką keisti ir keistis. Kartą, Baliui pradėjus pasakoti apie nakčia susapnuotą košmarą, aš tik nusijuokiau: mano sapnai kur kas baisesni! Bėgu, lipu svyruojančiais laiptais, o mane gaudo, šaudo… Tuomet mus nelauktai nutraukė Onė: jūsų košmarai – vaikų žaidimai! Man sapnuojasi žmonių figūros, akmeniniai monolitai, skersai supjaustyti gabalais, ir kiekvienas gabalas juda atskirai…
Dievaž – mums visiems atėjo metas įkvėpti gaivaus oro gurkšnį!
1988-aisiais parašiusi pareiškimą išeiti, Onė paklojo ant stalo medžiagą jos kuruojamam literatūros puslapiui. Šįkart tai buvo neįprastai didelis pluoštas vieno sostinės moksleivio eilėraščių. Kad ir kaip su dailininku sukome galvas, į tradicinį puslapį ši publikacija netilpo, teko atsisakyti kelių eilėraščių. Onė tai priėmė kaip asmeninį įžeidimą:
– Aš dar nespėjau išeiti, o tu jau braukai?!
Nemalonu buvo ne tik jai, bet ir man. Kita vertus… Per trylika mudviejų bendravimo metų tai buvo vienintelė piktesnė žiežirba.
Į „Moksleivio“ redaktoriaus kėdę sugrįžo A. Zurba. Aš greitai supratau, jog be algos ilgai nepratempsiu – leidyklos su visomis sutartimis sugriuvo, teko grįžti prie apybraižų, pamėgtų interviu su žymiais žmonėmis, o šie „formatai“ priimtinesni „suaugusiųjų“ leidiniams. Onei, žinojau, baisiai nepasisekė buityje – prarado butą: maksimalizmas kūryboje ir naivumas kasdienybėje – dažni talentų palydovai… Kartą – gal kokiais 1993-iaisiais – atsitiktinai susitikau ją Gedimino prospekte: ėjo sunkiai, nuleidusi galvą. Į klausimą, kaip besilaikanti, atsakė:
– Baisu, kokie dabar žmonės! Šalti, svetimi, abejingi. Šitam pačiam prospekte gruodžio mėnesį paslydau, pargriuvau, pro šalį kažkas ėjo ir ėjo, bet nė vienas neištiesė rankos, nepadėjo atsikelti – matyt, palaikė mane girta…
Kitą kartą sutikta prisipažino:
– Poezijos niekam nebereikia, tiražai – ašaros. Ką veikiu? Nepatikėsi – naktimis tapau paveikslus! Anksčiau pati neįtariau, kad galėčiau tapyti…
Surengė savo autorinę parodą. Matyt, ir tapydama turėjo išsikrauti – viduje per daug visko buvo susikaupę…
Poezija, žinoma, nenuėjo į paraštes. Ir apdovanojimų netrūko, kone lietum lijo. Kai 2004 m. susitikau Onę Rašytojų sąjungos suvažiavime ir pasidžiaugiau jos ką tik gauta Nacionaline premija, ji įdėmiai pasižiūrėjo į mane, šyptelėjo, patylėjo – ir nieko nepasakė. Dabar, praėjus vos ne dvidešimčiai metų, manau, jog vis dėlto pasakė:
– Matai: mano kelias – pats tikrasis!
2022
„Žmogui juk svarbiau, kad jį kas nors prisimena“: trylika Sigito Gedos laiškų Julijai Švabaitei-Gylienei
2023 m. Nr. 2
Vasario 4 dieną poetas ir vertėjas Sigitas Geda būtų šventęs 80-metį. Norėdama ne tik prisiminti, bet ir suteikti galimybę geriau pažinti šį svarbų lietuvių kultūros žmogų, „Metų“ redakcija skaitytojams siūlo pluoštą jo laiškų, rašytų JAV gyvenusiai poetei Julijai Švabaitei-Gylienei (1921–2016). S. Geda bendravo su išeivijos rašytojais, padėdavo jiems publikuoti kūrybą Lietuvos spaudoje, atvykti, dalyvauti poezijos renginiuose, iš išeivijos gaudavo jam reikalingų knygų. Susirašinėjimo su J. Švabaite-Gyliene tonas gana šiltas, atrodo, kad santykis buvo ne toks formalus kaip su nemaža dalimi kitų išeivijos kultūros žmonių. J. Švabaitė-Gylienė nuoširdžiai domėjosi Sigito šeimos, sveikatos reikalais, konsultuodavosi su JAV gydytojais, siųsdavo reikalingus vaistus.
Ši laiškų publikacija prasideda nuo užsimezgusios pažinties, kai S. Geda su grupe kitų rašytojų iš Lietuvos 1988 m. rudenį lankėsi JAV, susitiko su lietuvių išeivijos veikėjais, dalyvavo renginiuose.
O baigiasi publikacija laiškais, kuriuose ataidi antrosios poeto kelionės į JAV peripetijos. 2000 m. S. Geda iš lietuvių bendruomenės gauna kvietimą dar kartą apsilankyti JAV. Po metų, 2001 m. sausio 15 d. JAV LB Kultūros tarybos pirmininkė Marija Remienė praneša, kad praėjusį rudenį suderintas kvietimas atvykti į „Poezijos dienas“ atšaukiamas dėl susiklosčiusių aplinkybių. Vizito atšaukimo priežastis buvo S. Gedos publikacija „Kasdienybės užrašai: iš prisiminimų“ („Respublika“, 1999 11 27), kurioje jis ne tik kritikuoja išeivijos bankininką Vytautą Dudėną, bet daro ir didesnius apibendrinimus apie išeiviją. J. Švabaitė-Gylienė laiškuose atlieka tarpininkės vaidmenį, bandydama ir suprasti S. Gedą, ir paaiškinti tokį sprendimą. O dar po metų – 2002-aisiais – S. Geda į JAV vis dėlto nuvyksta, dalyvauja poezijos vakaruose.
Visi S. Gedos laiškai publikuojami iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo, tik 2001 m. sausio 3 d. laiškas yra iš asmeninio Uršulės Gedaitės archyvo.
Rimantas Kmita
1989 01 14
Miela Julija,
Ačiū Jums už laišką ir sveikinimus ir, dėl Dievo meilės, atleiskite, kad aš taip vėluoju. Žinau, kad visi pasiteisinimai tokiais atvejais kvailai atrodytų, todėl ir graužiuosi dabar. Nors Jūsų, Liūnės1 ir Magdalenos2, ir dar daug širdžiai mielų žmonių nebuvau užmiršęs. Ir nežadu užmiršti. Ką pajėgiau, parvežiau ir dovanų – už ką mano šeimyna ir pažįstami širdingai dėkoja. Perduokite geriausius linkėjimus ir Liūnei, ir mielai Magdalenai su vyru. Gavau šiandien ir Br. Vaškelio3 laišką. Rašo išsiuntęs man dalį knygų, kurių neturėjau kur sudėti (tiesiog nepajėgiau pakelt…).
Rudenį Jūsų didoką publikaciją įdėjom į 89 m. „Poezijos pavasarį“. Pamažu įdėsime ir kitur. Dabar čia tikra bėda su spauda (popierine) bei „mada“ rašyti visomis persitvarkymo temomis. Poezija (gal laikinai) pasitraukė į antrą vietą. Aš pats plėšausi tarp daugelio darbų, visokių komisijų ir susirinkimų. Nors galą gauk! Bijau, kad tas sąjūdis Lietuvoj baigsis širdies smūgiu (pas mus atėjo svetimas žodis – infarktas).
Kad į Lietuvą žada atvažiuoti – „Poez. pavasariui“ – gerb. K. Bradūnas ir Liūnė Sutema, tai man didelė naujiena. Pirmiausia gal reikėtų pasakyti – džiaugsmas. Visi išeivijos poetai čia yra vertinami ir gerbiami. Kiti gal kiek ir per daug, o kai kas dar ir nutylėtas. Pamažu gal tos skriaudos išsilygins, todėl nepergyvenkite – mes visi esame su Jumis!
Dar sykį kuo širdingiausiai Jūsų Sigitas
P. S. Neturiu Liūnės adreso. Siunčiu per Jūsų malonę sveikinimą!
1989 03 13
Miela, brangi Julija,
tik ką gavau Jūsų laiškelį, labai susijaudinau, skubu parašyti, kol jausmai neišblėso. Ten, pas Jus būdamas, aš pajutau, kad gali būti kažkas panašaus į poetų ar šiaip šventų žmonių broliją. Su kai kuriais labai mažai bendravau, su kitais beveik pratylėjau, bet vėl pradėjau tikėti, kad žmonės turi gerą ar nelabai gerą juos gaubiančią aurą. Tad man šventė ir tie susitikimai Amerikoje, ir vienokios ar kitokios, tegul dažnai netgi nereikšmingos kalbos, tiesiog pasiplepėjimai. Gailiuosi nepasimatęs su Henriku Nagiu. Gailiuosi, kad taip trumpai bendravome su miela Liūne. Labai daug ko gailiuosi… Niujorke man beveik šventas įspūdis – nuo J. Meko, tėvo Andriekaus ir daugelio, daugelio. Aš nežinau, gal kartais kažkas panašaus blyksteli ir mūsų išeiviams, atvažiavus į savo gimtinę. Tokia gal žmonių dalia. Tarpusavyje trintis, ginčytis, apkalbėti, o iš tolumos – ilgėtis. Užteks, nebūsiu sentimentalus. Mūsų reikalai pusėtini, Lietuva verda ir kunkuliuoja, žmonės atsigavę – dūšioje. Kitus dalykus dar reikės ilgai taisyti. Su K. Bradūnu po truputį susirašinėjame. Jau visi sujudę, kaip čia geriau ir gražiau iškviesti. Man regis, kad ir Liūnės, ir Henriko, ir Jūsų, ir daugelio kitų atvažiavimas čia būtų, kaip sakiau, šventi dalykai. Reikia tik nepamesti šito siūlo galo ir išeitis atsiras. Aš pats irgi peršnekėsiu apie tai su mūsų rašytojais. Girdėjau, kad balandy čia žada būti V. Kavolis, R. Šilbajoris, Br. Vaškelis ir dar keli – emigracinės lit. istorijos rašymo reikalais. Instituto (lietuvių literatūros) kvietimu. Taigi ir rašytojų atvykimo, iškvietimo reikalai turėtų gerėti, normalizuotis, kaip čia sakoma.
Į „Poez. pavasarį“ dar atvyksta V. Bogutaitė4 su vyru. Ją čia pastoviai iškviečia ir gerbia giminės. Tai gana paprasta ir mums. Dvi mūsų leidyklos imasi leisti išeivių knygas, prie Kultūros fondo (Č. Kudaba) steigiama kažkas panašaus į bendrą akcinę bendrovę – jūsų ir mūsų opusams leisti. Aš pats už tai, kad būtų išleisti visi, bent jau didžiuma poezijos rinkinių. Pamažu viskas sugrįš į Tėvynę. Suprantama, kad visi dabar griebia „didžiausius“. Kuklesnius nutyli.
Baigiu širdingiausiais linkėjimais – Jums, Liūnei, Henrikui – visiems, visiems!
Jūsų ilgėdamasis Sigitas
P. S. Henriko eilių bus „Pergalėje“ (Nr. 5), „Krantuose“ (naujas žurnalas), „Sietyne“. Aš vis neparašau Jam. Esu kaltas…
1989 03 18
Mieloji Julija,
ačiū Jums už laišką, kurį gavau jau grįžęs iš Maskvos. Ačiū Dievui, prabuvau ten ne taip jau ilgai – 4 dienas. Visa tai vyko neutralizuoti padėčiai Maskvoje. Girdi, ne taip jau čia viskas ir baisu, kaip Rytuose atrodo. Per tą savaitę Lietuvoje labai daug kas pasikeitė. Dabar mes ten nebelabai reikalingi, liks nebent derybininkai ir specialistai. Aš labai džiaugiuosi, kad man parlamentarinis darbas baigėsi. Dieve duok. Noriu užsiimti tuo, kuo širdis geidžia.
Apie ligas, kaip matote, mažiau rašau. Viskas lyg ir praeity. Nors ir atsiliepia, bet kalbėti labai nesinori. Amerikiečiai, regis, tokie žmonės, kurie nesiskundžia, nenorėčiau skųstis ir aš. Jeigu ko trūksta, tai nebent vitaminų, kavos puodelio ir etc. Esu labai dėkingas mielam A. Razmai5 už vaistus. Perdavė jo giminaitis, dabar parlamentaras ir Ped. inst. rektorius S. Razma. Per visą sumaištį nesuspėjome pasimatyti. Šiaip jaučiu jam didelę pagarbą nuo pirmųjų susitikimų Čikagoje.
Miela Julija, gaila, kad nebūsite, bet džiugu, kad Jūsų knygos (ypač poez. rinktinė) išeis Lietuvoje. Iš visų mažų ir didelių žmogaus džiaugsmų gal tai pats didžiausias.
Aš džiaugiuosi (kaip koks kvailutis) galėdamas vaikščioti. Širdingai dėkoju Jums dar sykį už pagalbą ir užuojautą, broliškumą ir seserystę. Kaip nors gyvensim toliau, kiek Viešpats leis šiame sumaišties sviete.
Linkėjimai visiems, ypač Liūnei, Magdalenai ir kitiems, esam broliai ir seserys ir tas jausmas tik stiprėja. Ačiū Die!
Jūsų Sigitas
1989 09 27
Brangi Julija,
Ačiū Jums už laišką ir tiek daug gerų bei liūdnesnių žinių. Kažin kodėl jį gavau tik šiandien, per tą laiką jau ir mielojo Petravičiaus6 nebėr, o Lietuvoje mirė (tikriausiai girdėjote) Pranutė Jokimaitienė7. Aš daugiau draugavau su jos vyru, abu tikros vargo bitės, vargo, vargo, kol atvargo… Tą „Poezijos pavasarį“ aš tik parūpinau, parašai neįskaitomi todėl, kad labai paskubomis žmonės pasirašinėjo. Tikra bėda ir su klaidomis – kasmet kas nors prasprūsta. Ar sudarinėjant, ar leidykloje. Belieka tik atsiprašyti. Šiemet eilėraščius atrinkinėjo J. Vaičiūnaitė, yra dar ir Jūsų nespausdintų likę. Atidavėme „duoklę“ tremtiniams, dabar išties matyt, kad per daug. Dėl atvažiavimo mūsų bėda ta, kad neturime lėšų bent kiek užmokėti, Rašytojų sąjunga teįstengia vieną kitą sušelpti, o šiaip jei sugalvotumėte ar Jūs, ar kas kitas atvažiuoti, visad galėtumėt dalyvauti ir būtumėt maloniai priimti. V. Bogutaitė labai dažnai būna giminių kvietimu, mes jai kažkokią premiją davėme. Jeigu Jums reikia iškvietimo, galiu ir aš atsiųsti. Dabar du mėnesius dirbu sąjungoje sekretorium, du – kitus darbus. Iš susitikimų su Br. Brazdžioniu man liko gražių akimirkų, bet jį čia kaip šv. Bernardą visi bent pačiupinėti norėjo, tad ne ką ir šnekėjomės, be to, buvau tik ką grįžęs iš Vokietijos, priedo dar reikėjo važiuoti į Maskvą… Taip ir blaškiausi visą mielą pavasarėlį.
Prieš kokią savaitę mačiausi su Leonardu Andriekumi. Labai mielas, šventas žmogutis, penktadienį dar žada būti didelis jo kūrybos vakaras Menininkų rūmuose. Šiaip apvažiavo pusę Lietuvos, sakėsi ypač norįs pabuvoti savo Žemaitijoje, Kretingoje, gal jau greit atsikurs ir pranciškonų vienuolynas.
Labai gaila Petravičiaus, jį susitikęs net nepajutau, kad esame skirtingo amžiaus, laikų ir t. t. Sakė: „Kas čia su manimi daros, vis jaunėju ir jaunėju…“ O matote kaip išėjo!
Norėčiau dar pasimatyti ir su mielais Liūne ir Henriku. Gavau iš Henriko gražų laišką, gal pavyks mums Lietuvoje jį pamatyti? Perduokite širdingiausius linkėjimus jiems abiem. Kad tik Dievas duotų sveikatos ir ramybės!
Bitė V.8, apie kurią rašote, yra gimusi Lazdijuose, nors tėvai, regis, iš Kauno. Beveik sykiu studijavome universitete. Gal pati rimčiausia moteris rašytoja dabar Lietuvoje. Ypač gražu, kad moka trumpai viską išdėstyti. Dabar ir didelė „Caritas“ draugijos veikėja. Vis dar tebesam įsukti į veiklos ratą, kuris labai trukdo kūrybai, bet kitaip neįmanoma pas mus dabar gyventi. Taigi va, mieloji Julija, surašiau aš čia Jums niekų… Kaip bebūtų, kartais pasiilgstu Amerikos, nors ten labai daug kas ir svetima.
Mano Urtė jau eina į antrą klasę. Parašykit, kai bus nuotaikos, ir neliūdėkit.
Bučiuoju visus! Jūsų Sigitas
1989 11 11
Mieloji Julija,
Ačiū, kad Jūs manęs nepamirštate! Labai nesibaiminkite, kai perskaitysite, kad rašau iš ligoninės. Taip jau atsitiko. Kurį laiką nelabai paisiau – suskaudo koją, maniau, gal savaime praeis. Deja, teko atsigulti. Diagnozė dabar maždaug tokia: kraujotakos sumažėjimas ar susilpnėjimas galūnėse. Priežastis – stubure, mat kažkada turėjau stiprų radikulitą. Kažin kokios nuosėdos ar ataugos „spaudžia“ man arterijas. Guliu čia jau gal dešimt dienų, po mėnesio gal ir paleis. Vakar pirmąsyk suleido kraujagysles plečiančių, tai pasijutau „atšilęs“. Tiek to, apie ligas daugiau nerašysiu.
Gražina su Urte atnešė man vakar skaniosios Jūsų kavos, tai išties akyse šviesiau. Širdingai Jums dėkui. Perdavė V. Antanaitis9, tai labai mielas žmogus, mes nuo seno su juo esame gerai pažįstami. Jo žmona rašo eiles, gal kokių ir teko skaityti „Poez. pavasary“. Dabar, regis, irgi sirguliuoja.
Dėl „Poez. pavasario“: Judita V. man sakė, kad „kažkas“ yra atnešęs Jūsų naujų eilių, tai parinksime iš jų, o ne iš tų, kur iš anksčiau buvo likę. Jinai, beje, irgi „įsitaisė“ nervo uždegimą (radikulitinio pobūdžio)… Tai sergame mes čia kaip pasiutę!
Urtė dėkoja už dovanėlę taipogi. Žinot, žmogui juk svarbiau, kad jį kas nors prisimena. Tuo ir laikosi pasaulis (šitas sakinys gal iš I. Mero, kuris ką tik lankėsi Lietuvoje, jis yra parašęs rom. „Ant ko laikosi pasaulis“…). Labai gražiai atsiliepė apie lietuvių išeiviją, kuri jį priglobusi ir mylėjusi po to, kai išvažiavo iš Lietuvos. Mat kaip išeina. Dar grįžtant prie to „Poez. pavasario“: man atveš jį čia, į ligoninę, tai pasistengsiu viską nuodugniai perskaityti. Kiek galėjome, stengėmės parinkti išeivijos eilių, kai kurių knygų ar leidinių, tiesa, vis dar trūksta. Jau čia būdamas gavau ir J. Blekaičio10 knygą, buvome susitikę Lietuvoje ar tik ne birželio mėnesį. Parašiau keletą sakinių ant H. Nagio rinktinės, kuri turėtų išeiti pavasariop „Vagos“ leidykloje, straipsnį ar autobiografiją parašė jis pats, taigi man nebuvo daug darbo. Iš Amerikos dar buvau susitikęs su tėvu L. Andriekumi. Čia jį gražiai pagerbė. Aš jau per tą savo koją ne ką suspėju, kiti pyksta, kaip sakoma, kam neskauda, tas nedejuoja. Ta veikla mūsų jau ne vienam sugadino sveikatą. Ką padarysi! Ar gavote mano ankstesnį laišką-atsakymą į Jūsiškį. Išsiunčiau bene rugsėjo pradžioje. Linkėjimai visoms ir visiems.
Širdingai Jūsų Sigitas
1990 01 08
Miela Julija,
ačiū Jums už laiškelį ir visus rūpesčius. Lauksime Jūsų Lietuvoje. Be reikalo taip žeminatės! Čia žmonės džiaugsis išgirdę Jus skaitant. Visas tas skirstymas į didžiuosius ir mažuosius, man rodos, be reikalo. Išeiviams ir tremtiniams Lietuvoje dabar ypatingas dėmesys. Gaila, kad šiaip nugyventi esam, bet gėlių ir poezijos dar neniekinam, nors poeziją dabar užtvenkė kitos kalbos. Anksčiau tik ja tegyvenom. Taigi nepergyvenkite, važiuokit, kol sveikatos yra. Aš tebešlubčioju, ir po visų ligoninių – menkas darbininkas esu! Greit pavargstu, ne ką dirbu, nors nuo kovo mėn. ir turėčiau pradėti. Dabar galutinai lyg ir aišku, kad tos ligos priežastis – stubure, diskozė ar stuburo slankstelių išnirimas, dėl to tas blauzdos nervas „streikuoja“, užspaudžia kraujagysles. Bala su ja! Tikriausiai jau pabodau Jums su savo ligomis. Esu kiek atitrūkęs nuo įvykių, nežinau, kas kviečia p. Pūkelevičiūtę, Bradūną tai žinau. Tikriausiai ir daugiau kas nors atvažiuos, bet – ir gerai.
Perduokite mano linkėjimus visiems, ir Juliui11. Tikriausiai jam ten neblogai sekasi.
Kitą kartą daugiau parašysiu, dabar, sakau, „nuraminsiu“ Jus dėl tų visų baimių: tikrai visi čia džiaugsis girdėdami Jus skaitant. Iš tos kartos poetų Lietuvoje jau nedaugelis šventėje dalyvauja. Nebent Eug. Matuzevičius dar bus. Gavau laiškelį jo – susirašinėja su H. Nagiu. Anksčiau dar susitikdavome įvairiuose susirinkimuose. Dabar – nebematau.
Dar sykį gerų dienų visiems, sveikatos ir – pavasario – dūšioj!
Jūsų Sigitas
P. S. Padėkokite mielai Magdalenai už rūpestį. Jums dar sykį dėkoju – A. Razma labai man mielas žmogus, gerai prisimenu.
1992 04 20
Mieloji Julija,
Jūsų laiškas atėjo kaip sykis – antrąją šv. Velykų dieną. Tai mums daug džiaugsmo. Kartais pagalvodavau, neduok Die, gal sirguliuojate ar kas. Kokie trys mano laiškeliai bus Jūsų nepasiekę. Kazimieras Br. irgi skundžiasi daug laiškų ir spaudos negavęs. Matot, ryšių paslaugos baisiai pabrango (pas mus), o laiškai dingsta kaip anksčiau.
Mes čia prasirguliavome beveik visą žiemą, pasidejuodami su N. ir V. Bložėmis bei D. ir J. Juškaičiais. Pirmieji gegužės pradžioje jau susiruošę pakelti sparnus į Varšuvą, o antrieji visą balandį leidžia Antakalnio užmiesty, kažkurioj sanatorijoj. Kvietė ir mus, bet mes supančioti. Gražina tebedirba „Metuose“, Uršulei – mokykla, o aš irgi įsikinkiau dėl duonos – į „Šiaurės Atėnų“ redakciją. Dabar turiu kas savaitę jiems ką nors parašyti. Pasidariau toks spaudos juodnugaris. Judita vargsta „Literatūroje ir mene“. Laikai pasikeitę, bet daugelis literatų liko be darbo. Čia, regis, dar tik pradžia, prasidės leidyklų ir redakcijų bankrotai. Per Velykas aplankėme ir Tėvą, suėjo jam jau 80 metų. Džiaugėsi, kad Lietuva laisva, bet kaimuose irgi didžiausios reformos, o senam žmogui – nėr kur dėtis.
Iš Amerikos dabar Vilniuje A. ir R. Misiūnai, R. ir V. Kavoliai. Bet jie įsitraukę į labai dideles veiklas, matomės nebent per „televizorių“. Aš ir Bradūnui parašiau, kad jeigu tik tvirtai laikosi, jei sveikata leidžia – reikia važiuoti į Lietuvą. Ar vasarą, ar rudeniop. Kelionė, žinoma, brangi, bet dolerio kursas čia aukštas (1 d. = 120, 140 rub.). Apie savus pinigus dabar vėl pritilo mūsų valdžia, žada tik kitoje metų pusėje.
Tiesa, pamiršau parašyt (o kažkuriam laiškely dėkojau) – taigi mielas J. Kojelis viską perdavė12. Labai širdingai Jums ačiū. Žiūrėkite ir savo sveikatos. Jeigu D. duos, pasimatysime. Gal vasara ir ruduo bus gražesni už šią purviną žiemą Lietuvėlėje.
Vienam laiškelyje aš prašiau Jūsų adreso giminaitės Danutės (?), pas kurią buvote apsistojusi. Regis, Žvėryne. Ji dirbo tokiam banke, kur retkarčiais man ateidavo koks rublis iš užsienio – už tekstus Br. Kutavičiaus muzikai, kuri populiari ypač Prancūzijoj. Gal surasite bent telefoną? Jeigu ne – lauksime rudens.
Jūsų „Gabriukas“ turėtų išeiti. Prie progos paklausiu. Neseniai išėjo P. Orintaitės13 stora knyga. Gal leidyklos susitvarkys (bent viena kita), tada ir mūsų eilių knygelės pajudės. Dabar rašome kaip į sieną. Gražina su Jūsų dovanota skara vis traukia į bažnytėlę, o Urtė – sveikina Jus ir dėkoja už viską. Labai, labai daug Jums sveikatos!
Sigitas
1992 08 09
Mieloji Julija,
penktadienį paskambino Magdalenos giminaitė ir – gavome Jūsų laišką. Tai buvo labai netikėtas laiškas ir dovana. Viskas – per gerą Jūsų širdį. Nežinau, kaip ir atsidėkoti, laukiam, kada būsite Lietuvoje. Rašote – pavasariop, bet viskas eina jau rudeniop. „Gabriuko užrašus“14 teko matyt kažkurioj „Ekspres-informacijoj“ – tokie lapeliai apie išeinančias knygas. Jie dabar vis dažniau klaidina žmones, nes leidyklos nieko negali padaryti spaustuvėms. Ypač suirusi „Vaga“. Spaustuvė reikalauja iš jos pinigų, o leidykla pati neturi. Gerų knygų išeina vis mažiau ir mažiau. Ateityje – nieko gero, ypač gabiems jauniems žmonėms. Visi turės prašyti paramos. Tie, kurie vikresni, gal ką ir išleis. Laimė, nemažą dalį išeivijos žmonių per porą metų spėta išleisti, dabar jau ir to nebesugebėtų padaryti. Gražina tebekruta pas J. Aputį, jie jau pradėjo leisti sudvejintus numerius. Liepos mėnesį buvo labai gražus Jūsų pokalbis. Tas Ričardas15 daro gerą darbą – kada gi būtumėte tiek pasipasakojusi. Kiti ant jo pyksta, bet nelabai aišku už ką. Liūnės Sutemos poezija gal jau ir išėjo? Mes buvome kaime ir bijau, kad galiu suklysti.
Lietuvoje baisūs karščiai, neįprastos sausros, visi pritilę ir apmirę. Laukia geresnių dienų ar geresnių žinių. Bet jos iš niekur neateina. Nebent krepšininkai dar ką laimi.
Vasaros pradžioje šiek tiek dar pabendravome su Kaziu Bradūnu. Bernardas Br. kartais šmėsteli akyse, bet kalba jau kaip iš kito pasaulio. Ar čia amžius, ar tatai, ką Jūs vadinate „didžiaisiais“. Didžiųjų supratimas apie tai, kas dedasi Lietuvoje, šiek tiek skiriasi. Bet nieko čia nepadarysi. Mums, gerai vienas kitą pažįstantiems, ir tai susisuka galvos… Rašau tai todėl, kad užsiminėte apie „Poezijos pavasario“ pabaigą. Per tą pabaigą į balių kaip didžiausias rašytojų draugas atėjo buvęs KGB įgaliotinis (majoras ar pulkininkas, nelabai ten jį žino). Žinoma, kad visus tai šokiravo. Bet labiausiai p. Bernardą, kuris patetiškai sušuko: „Visi čia jus kėgėbistai!“ Išties pritrenkiantys mūsų gyvenimo vaizdeliai. Anksčiau lyg ir žinojome, kas „ten dirbo“, dabar, prasidėjus archyvų skelbimui, vėl viskas susimaišė. Taip ir lauks žmogus, ką dar ištrauks. Tiesa, iš pažįstamų gal vienas tik T. Venclova savo bylą persiskaitė (aš ir neinu, gal geriau nežinoti) ir pasakė nenusivylęs savo draugais (labai artimas jo draugas buvo V. Čepaitis). Mat kokia ta Lietuvėlė. Neminint, miela Julija, kitų mūsų kasdienybės pusių, apie kurias, be abejo, esate daug girdėjusi ir girdite.
Taip norėtųsi parašyti ką nors širdinga. Per radiją išgirdau apie a. a. Antaną Vaičiulaitį. Dieve, Dieve! Va – Vašingtone dar taip gražiai pabendravom. Jaučiu jam nepaprastą meilę – kaip tėvui ar draugui. Panašiai kaip ir a. a. Viktorui Petravičiui. Net nežinau kodėl. Abu Jūsų kaimynai… Gerų dienų Jums siunčia ir Gražina. Urtė jau „panelė“. Rugsėjį, o ir rugpjūčio gale, būsime Vilniuje. Įdedu knygą. Sigitas
Vilnius, 1999 11 17
Miela Julija,
Ačiū Jums už laišką ir gerus žodžius! Už knygą iš tikrųjų tai reikėtų padėkoti mielajai Magdalenai, aš net nespėjau apsisukt, kaip jinai viską sutvarkė! Tikrai pavydėtinos energijos ir širdies žmogus. Kaži kaip netikėtai ponia Marija R.16 pasiūlė man gegužės mėnesį atvažiuoti į Čikagą. Buvo kvietusi andai, bet tada aš sėdėjau beveik „ant čemodano“ – važiavau į tokį pavasarinį poezijos festivalį Pietų Švedijoje. Pas Jus atvažiavo Vytukas L., kaip mes jį čia vadiname, kartais norėdami atskirti nuo tėvo… Tiesa, labai norėčiau atvažiuoti su žmona Gražina (kitos ir neturiu!), bet žinau, kad viskas brangiai kainuoja. Man kartais labai sunku suvokti, kad nuo to laiko, kai buvau Čikagoje, prabėgo vienuolika, o dabar jau eina dvylikti metai! Kartais pajuokauju taip: jeigu ten netyčia būčiau sugyvenęs su kokia moterim vaikelį, tai dabar jau būtų vyras! Atleiskite už tokį humorą. Čia tik tam, kad atsirastų „vaizdinys“… Mes gyvename tai lyg ir geriau, tai vėl koks nors galas. Aną savaitę palaidojom mano bičiulio Petro Repšio sūnų (žuvo avarijoj), prieš trejetą metų – vyresnįjį, dabar jaunesnįjį. Žmoną jo, Viktoriją – prieš šešetą metų. Liko dabar kaip koks stagaras vėjyje.
Mūsų savaitraštis „Šiaurės Atėnai“, kuriame dirbau gal aštuonetą metų, dabar jau visai susibaigė. Kaip kiti kultūriniai laikraščiai. Knygas leisti irgi labai sunku pasidarė. Verčiamės kaip kas išmano, tikime, kad iki vasaros ta sumaištis krašte pasibaigs, bent jau bus kas nors aiškiau.
Nelabai bežinau, kas iš anų dienų ir susitikimų dar mane mena. Ką pamatysit, kalbėsit, sutiksit – perduokit gerų dienų. Aš atsimenu daug gražių žmonių, veidų ir žodžių. Dievulis duos, pasimatysim. Jums pirmiausia – geros sveikatos, šviesių minčių! Mūsų dukrai Uršulei jau aštuoniolika! Visi bučiuojame Jus!
Jūsų Sigitas Geda
P. S. Tik rašydamas adresą pamačiau, kad pasikeitęs!
2001 01 03
Miela Julija,
ačiū Jums už laišką! Gerai, kad parašėte, o aš jaučiu pareigą Jums atsakyti. Tiek to, kad „juoda katė perbėgo mums per taką“, t. y. nesusitikome, ir, regis, ateityje jau nelabai bus progų bei galimybių. Juk niekas gyvenime nesikartoja, niekados nebus ir kitų 1988-ųjų. Tada šiaip taip buvau įkištas į tarpelį tarp dviejų komunistų ir atskraidintas pas jus. Susitikau, pasikalbėjau, išgėriau vyno su tokia daugybe lietuvių, apie kuriuos tik knygose buvau skaitęs. Dabar galvoju, kad tai buvo paties Dievo man duota vasara.
Teisybė ir tai, kad po dvylikos metų švietėsi dar viena galimybė, ir aš, kaip naivus žmogus, kažko iš to tikėjausi. Deja, užteko vienos iškarpėlės iš laikraščio, kad taip neįvyktų. Neturiu jokio noro keisti savo nuomonės, tie, kurie įsižeidė ir taip greit perorientavo visos bendruomenės galvą, tegul prisimena lietuvišką patarlę apie „degančią kepurę“. Nemanau, kad Jūs ar p. Marytė pagalvojote, jog ten yra kas nors prieš Jus, asmeniškai arba konkrečiai. Apie lietuvių išeiviją esu tiek daug ir taip gražiai rašęs, kad nenusipelniau jokių anoniminių siuntinėtojų. Beje, čia taip elgdavosi tik komunistai ir Jums visiems atmintinais metais: po kokios nors publikacijos būtinai sumažindavo algą arba atleisdavo iš darbo. Esu tai gerai išbandęs savo kailiu. Esu eilinį kartą pažemintas ir įžeistas: ar tikrai tiek jūs ten paliekate vietos žodžio laisvei? Tai ko gi man dabar važiuoti? Kad turėčiau aiškinti, jog aš turiu teisę turėti savo nuomone apie kai kurių į Lietuvą sugrįžusių ponų darbą?
Sigitas
Vilnius, 2004 02 08
Miela Julija,
galgi prieš savaitę gavau Jūsų mielą laiškelį su iškarpa iš „Draugo“. Su Pranu Visvydu17 buvome trumpai susitikę 1988. Man jis išliko toks mielas ir smagus, žvitrus žmogus. Kartais parašo į „Literatūrą ir meną“. Stebiuosi, kad daug skaito ir replikuoja, džiaugiasi arba papešioja. Taigi, kad pagalvojau: įdėsim tą jo „špilką“ į mūsų leidžiamus „Šiaurės Atėnus“. Gal jis irgi nesupyks, neturiu adreso, nėr kaip atsiklausti.
Būtų labai smagu, jeigu pavyktų susitikti Toronte bent trumpam šnektelėti. Atvešime ir knygų. Kai pagalvoji, tai ta kelionė lyg ir toli, iš kitos pusės – beveik „ant nosies“. Gražinai tą knygos projektą (apie a. a. Henriką N.) jau įtraukė į remtinų knygų sąrašą, tai reiškia, kad Kultūros ministerija parems išleidimą. Laukia daug darbo. Bet aš raminu, kad geras darbas – geriau negu vaistai… Ta proga ir nuo jos perduodu gerų dienų, sykiu – gal kada įsišnekate su Liūne, gal pas ją yra likę įdomios medžiagos – laiškų, nuotraukų… Kitados, dar gyvas būdamas, Henrikas mėgdavo pasakoti, kad jiedu su Liūne lyg ir ruošęsi išleisti bendrą knygą? Gal, sakau, yra likę kas nors iš tos knygos? Jeigu ji būtų pasiryžusi padėti (bendram reikalui), tai Gražina jai parašytų smulkiau (dabar gi net adreso neturim, tad prašom per Jus pagalbos…).
Džiaugiuosi, kad Jūsų knygą leidžia „Vaga“. Janina Riškutė, miela ir protinga redaktorė, yra iš to paties kurso kaip kad Gražina, o ir a. a. Nijolė18.
Dėl „tos“ literatūros Lietuvoje, mano galva, pernelyg neapgailestaukite. Visokios jos čia yra, visokios ir bus. Kartais čia pats gyvenimas šaukiasi kokių nors aštrių žodžių etc.
Dabar aktualijos tokios: Vasario 16-tą Nacionalinių premijų įteikimas (aš ten pirmininkas), paskui – mugė, apie kurią rašote. Reikės dalyvauti, atvyksta daug poetų iš Flandrijos – flamų, paskui – lenkai išleido mano dvikalbę rinktinę su P. Repšio piešiniais, tai kovo pradžioje šaukia į Varšuvą, gal ir į Krokuvą. Mano „talentų“ didžiąją dalį suryja darbas per du laikraščius, vertimai, Dievulis duos, gal dar ką parašysiu. Dabar noriu išleisti visas Baudelaire’o „Pykčio gėles“.
Su meile Jums ir linkėjimai Liūnei, Marijai Remienei nuo manęs ir Gražinos. Ji pasičiupo ir nuotrauką…
Širdingai Jūsų Sigitas Geda
Vilnius, 2004 03 03
Miela ir Gerbiama Julija,
Dėkui, kad taip greit parašėte! Pirmiausia: buvau toje mugėje gal dvi dienas. Visos, įskaitant ir ankstesnes, kur esu buvęs, vis labiau man nepatinka. Turgus yra turgus. Prisimenu, pavyzdžiui, Frankfurto, kuri buvo gal 20–30 kartų didesnė, Varšuvos, Jeruzalės… Gerai, jeigu sutinki mielą žmogų ar žinai knygą, kurios ieškai, nori būtinai nusipirkti. Visa kita – chaosas, balaganas, maišatis. Tiesa, buvau mielos, tylios moters lietuvės iš Kanados Irenos Mulevičiūtės [Mačiulytės] (Airi Guilford, jeigu teisingai rašau) knygos pristatyme. Ji buvo išleista dar Amerikoje, vadinosi „Prisilietimas“, dabar „patobulinta“ – „Glėbys“. Tą, leistąją Amerikoje, pradėjau skaityti kaime ir… palikau, o pirkti tą patį vertimą kitu pavadinimu – nekilo ranka. Perdaviau jai voką su savo „opusais“, kurių prašė p. Vytas Kulnys.
Aš irgi klusterėjau, norėdamas bent akį užmest, kaip atrodo Jūsų knyga (tai buvo šeštadienį), jau buvo išpirktos… Amerikoje išleistą turiu. Taigi galite nebijot – yra užtektinai žmonių, kurie skaito. Ko dar norėt?
Reikia, turite teisę ir į mažus džiaugsmus. Labai jau gerų rašytojų, mano galva, nėra. Populiarių – taip. Pas mus dabar sako: „skaitomiausių“. Pavyzdžiui, Jurga I., kurią pažįstu dar nuo studentės, sako: „Mano knyga skaitomiausia po Petkevičiaus.“ Bet apie Petkos „Durnių laivą“ dabar paplito posakis: „Durniai skaito durnių laivą.“ Nenoriu peikti jo dėl to, ką apie mane primelavo, bet apie kitus melo – dešimt kartų daugiau. Stribo, partorgo ir pagrindinio informatoriaus apie rašytojus likimas… Gana šūdinas! Gal tik geriau išeivija supras, su kokiais žmonėmis mums čia teko vazotis. Kaip gyvenom ir kodėl esam „tokie“… Nežinau, ar kas su juo bylinėsis, nes – slidesnis už gyvatę. Ir man 1976 yra sakęs: „Tokius kaip tu aš šaudžiau lopšy…“
Paksas, žinoma, šalia tokių dinozaurų yra vaikas, ištroškęs valdžios, garbės, prezidentavimo. Kai manęs klausia, kodėl žmonės už jį balsavo, sakau: „Suveikė Dariaus ir Girėno mitas!“ Lietuviams lakūnai beveik šventi buvo. Prisimenu savo a. a. motinos pasakojimus apie tai, kaip jos prašydavo vieną jų amžiaus „kavalierių“ (lakūną) atskristi į sodžių, nusileist žalioje pievoje prie Snaigyno ežero per gegužines. Visi žmonės šia liga persirgo. Piniguočiai gi patupdė jį (P.) kaip vištą ant laktos. Bjauriausia, kad netgi ne savi, o svetimi piniguočiai. Regis, šito žmonės jam ir neatleis. Tiems, kurie išgyveno baisesnius laikus, tokie „ereliai“ nėr baisūs. Gaila, kad senos ligos taip ilgai neišeina, t. y. sovietizmas, bolševikinė bacila. Tiesa, žmonės nėra taip susipriešinę, kaip piešia žiniasklaida. Daugelis juokiasi ir tiek.
Aš daviau Gražinai Jūsų ir Liūnės adresus. Ji tikrai padarys gerą knygą. Aš kiek galėdamas padėsiu. Su Henriku mes čia sutardavom be žodžių, panašiai kaip kad Jūs rašote. Būtų labai gerai, kad parašytumėte apie Jį, tegu ir nedaug, netgi buitinių dalykų. Aš sakau taip: „Nepadarysime, ir liks nepadaryta. Kitiems jau bus įdomu kitka…“
Lenkai išleido mano dvikalbę rinktinę su P. Repšio iliustracijom, važiuosiu į Varšuvą Kovo šventėms ten pristatinėt savo knygos, tai apie Kanadą per daug negalvoju. Pas mus jau pavasaris. Nerimi iš aukštupių atplūsta daugiau šilumos ir imi žmogus pasiilgti Nemuno prie Liškiavos, kur mes turime tokią „zuikių trobą“, kluoną, tvartą, beržus, kaimynus… Viena mano „pusė“ tebegyvena tenai.
Būkite stiprūs! Širdingai Jūsų Sigitas
Vilnius, 2004 11 09
Miela Julija,
šįryt atėjo Jūsų laiškelis, tai skubu ir atsakyti. Vakar buvau ŠA redakcijoje, šiandien tik skambinau, pažadėjo viską sutvarkyti. T. y. pažiūrėti, nuo kada nesiųsta, ir – siuntinėti, turim čia atsargų… Apie tai, kada baigėsi – praneš. Savo ruožtu – pasiteirausiu pats. Jei kurių nors numerių iš anksčiau trūksta – parašykite.
Mes čia galuojamės po senovei. Gražiną čia paguldo į ligoninę, čia – išleidžia. Vargsta su ta chemoterapija ir plaučiais. Auglys kažkur užkliudęs bronchus, tai operuoti negali. Kamuoja dusuliai – išnuomavome tokį deguonies balioną. Paskui „pasigavo“ infekciją – vėl bėdos. Ką padarysi. Įpranti žmogus gyventi su tokiais rūpesčiais ir apsiramini. Gerai, kad dar Uršulė yra, tai labai daug gelbsti. Kanados rūpesčius baigiam pamiršti per šituos – didesnius. Prisimenam daug širdingų žmonių (ir Aušrelę19 su Rimu20), o visa kita – tiek tos. Pas mus bent jau mūsų aplinkoje, o jaunimas gal dar labiau, t. y. mažiau, domisi literatūra. Šįryt mano geras draugas paskambino ir sako: „Padeklamavau tavo eilutę iš Villono „Ir liūdnos dienos man vaidenas vėl…“, tai panelė paklausė: „O ką reiškia liūdnos dienos?“ Žmonės darosi praktiški, emocijas atmeta, daugeliui jos tik trukdo. Tiesa, Knutas Skujeniekas išvertė mano knygą į latvių k., kviečia į Rygą. Gal ir nuvažiuosim su K. Nastopka. Gražina (žinoma, ir aš) siunčiame Jums su Liūne gerų dienų, linkim sveikatos. Gavome Birutė N.21 laišką, dažnai paskambina I. Meras net iš Tel Avivo… Tai ir prasidžiungi. Visa kita ne taip svarbu, šiemet buvo be galo margas, spalvotas ruduo.
Širdingai Jūsų Sigitas
P. S. Dėl tos špilkos… Dievaži, parašiau su meile ir susižavėjimu. Nepriimkite už „pikta“. Nėra ten jokios ironijos. Visų klausiu – kaip gyventi? Jūsų atsakymas buvo labai krikščioniškas.
1 Liūnė Sutema (tikr. Zinaida Nagytė-Katiliškienė, 1927–2013) – poetė.
2 Magdalena Birutė Stankūnienė (1925–2017) – grafikė, tapytoja.
3 Bronius Vaškelis (1922–2021) – literatūros tyrinėtojas, teatrologas.
4 Poetė Vitalija Bogutaitė-Keblienė (g. 1934).
5 Antanas Razma (1922–2017) – gydytojas, visuomenės veikėjas.
6 Viktoras Petravičius (1906–1989) – lietuvių dailininkas, grafikas.
7 Pranė Jokimaitienė-Aukštikalnytė (1922–1989) – tautosakininkė, poetė.
8 Prozininkė Bitė Vilimaitė (1943–2014).
9 Vaidotas Antanaitis (1928–2018) – miškininkas, politikas, aktyvus Sąjūdžio narys, TSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatas, nuo 1989 m. mezgė ryšius su užsieniu, taip pat ir JAV.
10 Jurgis Blekaitis (1917–2007) – poetas, vertėjas, režisierius.
11 Greičiausiai kalbama apie poetą Julių Kelerą (g. 1961), nuo 1989 m. studijavusį Ilinojaus valstybiniame universitete (UIC) Čikagoje.
12 Juozas Kojelis (1916–2010) – išeivijos visuomenės veikėjas, žurnalistas, pedagogas.
13 Petronėlė Orintaitė (1905–1999) – rašytoja.
14 J. Švabaitės-Gylienės apysaka „Gabriuko užrašai“ pirmą kartą išleista Čikagoje 1973 m., antra kartą – Vilniuje 1993 m. (leidykloje „Lietus“).
15 Ričardas Pakalniškis (1935–1994) – literatūros tyrinėtojas, kritikas, yra parengęs nemažai pokalbių su išeivijos rašytojais (žr. Pakalniškis R. Poezijos kryžkelės. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994).
16 Marija Remienė (g. 1930) – išeivijos visuomenės veikėja.
17 Pranas Visvydas (tikr. Pranas Višomirskis, 1922–2017) – literatūros kritikas.
18 Nijolė Miliauskaitė-Bložienė (g. 1950–2002) – poetė.
19 J. Švabaitės-Gylienės dukra Aušra Gylytė-Karka.
20 A. Gylytės-Karkos vyras Rimas Karka.
21 Birutės Nagienės (1920–2014), poeto H. Nagio žmonos.
Augustinas Gricius. Dienoraštis. 1949 m. sausis
2023 m. Nr. 1
Rašytojas Augustinas Gricius (1899–1972) tarpukario Lietuvoje išpopuliarėjo savo humoristiniais kūriniais, parašė komediją „Palanga“, kurią 1932 m. Valstybės teatre pastatė Borisas Dauguvietis. Rašytojas kritiškai žvelgė į 1926 m. įvykdytą perversmą, Antano Smetonos ir tautininkų režimą, pasinaudodamas humoru kritikavo visuomenės ir valstybės ydas, tačiau tai jam netrukdė ilgus metus dirbti valstybės oficiozo – laikraščio „Lietuvos aidas“ – redakcijoje. 1940 m. birželį, sovietams okupavus Lietuvą, toliau dirbo žiniasklaidoje.
Dienoraštį jis pradėjo rašyti tremtyje, kai 1941 m. birželį su šeima – žmona Anele, vaikais Laima, Jonu, Algiu ir Kastyčiu – buvo ištremtas į Sibirą. Padėjus draugui, LSSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui Justui Paleckiui, po metų paleistas. Grįžęs į Lietuvą 1944–1945 m. dirbo Meno reikalų valdyboje, 1946–1949 m. buvo Vilniaus ir Kauno dramos teatrų literatūrinės dalies vedėju, 1950–1955 m. – Rašytojų sąjungos konsultantu. Aktyviai įsitraukė ir į kūrybinę veiklą – rašė scenos veikalus, kino scenarijų, buvo išleisti keli jo apsakymų rinkiniai. Dienoraštį tęsė iki savo mirties.
Lietuvos literatūros ir meno archyvui šešias skirtingo formato A. Griciaus dienoraštį sudarančias užrašų knygas perdavė šeima. Nedidelė dienoraščio ištrauka buvo publikuota dokumentų rinkinyje „Rašytojas pokario metais“ (1991). Dalis dienoraštyje fiksuotų atsiminimų, kitaip redaguoti, buvo publikuoti A. Griciaus atsiminimų knygoje „Keliai keleliai“ (1973), kurią po rašytojo mirties baigė rengti jo artimieji. Čia skelbiama dienoraščio ištrauka publikuojama pirmą kartą, išsaugant originalią rašybą, skyrybą, leksiką. Lietuvos literatūros ir meno archyvas ketina išleisti visą dienoraštį.
Audrius Dambrauskas
Sausio 3 d. Velnias žino, kaip šleivai eina gyvenimas. Pasidairai – kas dėl to kaltas? Ogi tik pats. Demoralizavausi.
Naujus metus sutikome taip girtai, kad šiandien šlykštu. Berods, ir visi metai panašiai praėjo, su palyginti nedidelėmis išimtimis. Žinoma, vanoju pats save, kad atsiminčiau ir pasitvarkyčiau. Naujų Metų pavyzdys – tebus taškas tam neteisingai suprastam, nedovanotinai piktnaudžiaujamam „kolektyviam“ gyvenimui.
Reikia šalintis tokio „kolektyvo“, kaip dabartinė teatro vadovybė1. Iš tiesų tokios vadovybės teatras dar nėra turėjęs – savo pajėgumu išgerti, viršijančiu pajėgumą kurti.
Taškas. Taškas!
Sausio 4 d. Teatre vėl nesusipratimas. Kubertavičius pastatė Vienuolio „Prieblandą“. Pastatė, kaip mokėjo. Tikriau – „atstatė“, atsiminęs Dauguviečio pastatymą 1940 metais. Bet ką iš Kuberto reikalauti? Bene jam suvokti laikotarpio reikalavimus ir spektaklio idėją ta linkme kreipti? Cirinskis ir Pečiūra pjesės nepraleido, – sutiko tik vieną spektaklį leisti gruodžio 31 d.
Dabar visa velniava – ant manęs! Girdi, literatūros dalies vedėjas turėjo pjesę sugromuliuoti, sukramtyti ir Kubertui į burną įdėti, tegu ryja…
Vis tiek, Kubertas važiuoja pas Vienuolį pjesę taisyti pagal ideologinius ir klasinės kovos dėsnių reikalavimus.
Vakaras buvo visai pavasariškas. Tokie vakarai kažkodėl vilioja Panemuniais pasivaikščioti. Ir štai, bevaikštinėdamas sutemose, atsiminiau ne kartą vasaros pavakariais ten sutiktus bevaikštinėjančius Maironį, Tumą-Vaižgantą, Jakštą, Alekną2, Vaitkų3…
Ypač gyvai atmintyje atgijo Vaižgantas. Gal pusvalandį stovėjau prie sienos Vytauto bažnyčioj, kur įmūrytas jo karstas. Atsiminiau daug su juo pasikalbėjimų.
Kartą, kai jis jau buvo pašalintas iš Vytauto bažn. Rektoriaus vietos, vasarojo Pažaislio vienuolyne, mudu su Paleckiu sumanėm jį aplankyti.
Vienuolyne mums pasakė, Vaižgantas išėjęs į šilą. Radome jį su pintine rankose, į kurią rinko eglių kankorėžius. Visai vaižgantiška istorija: negalėdamas taip sau tuščiai po šilą vaikštinėti, Vaižgantas ėmė rinkti kankorėžius ir nešti juos namo, virtuvėn. Po kurio laiko kankorėžių girioj pritrūko. Tad Vaižgantas vieną kartą išėjęs girion prisirankiodavo krepšį kankorėžių ir parsinešdavo namo, kitą kartą tą patį krepšį nešdavosi į girią ir kankorėžius išmėtydavo. Sekantį kartą Vaižgantas vėl turėjo ką rankioti…
Pamatęs mudu su Paleckiu Vaižgantas nepaprastai nudžiugo. Jis vaikščiojo su mumis po šilą, temperamentingai kalbėdamas, krepšiu mostaguodamas, kankorėžius tai barstydamas, tai vėl juos rinkdamas.
– Ir dvasiškoji vyriausybė manęs nusikratė, ir svietiškajai su savo liežuviu įgrisau, ir žmonėms nebereikalingas… – kalbėjo jis su liūdesiu, giedros, vaižgantiškos šypsenos slepiamu.
Kažkaip pradėjome kalbėti, kokių politinių pažiūrų žmonės naudingesni savo tautai ir bendrai žmonėms.
– Būk tu komunistas, būk tu sukempėjęs katalikas klerikalas, – būk tu kokios nori ideologijos išpažinėjas, bet tik stengtumeis nuoširdžiai tarnauti savo tautai, žmonijai, atiduoti visas savo dvasines jėgas. Reikia būti tokiu žmogumi, kokiu esi gimęs, kokiu esi subrendęs, bet tik būtum kūrybingu žmogum ir paliktum vaisingus savo gyvenimo pėdsakus. – Šitaip, kiek atsimenu, jis mums kalbėjo.
– Negaliu būti nieko neveikęs! – Vėl kalbėjo Vaižgantas palietus temą apie žmones, kurie moka ir gali gyventi nieko neveikdami.
– Štai – vienuolyno kapelionas. Sutukęs, sutingęs, surambėjęs… Skundžiasi nesveikata… O aš jam sakau – dirbk, judėk, vaikštinėk, pagaliau… sugriešyk! Išsijudinsi, sujudėsi, bus ir įdomiau, ir sveikiau gyventi…
Daug pokalbių, daug susitikimų su Vaižgantu šiandien vakarą atsiminiau stovėdamas prie sienos, kur įmūrytas jo karstas. Atrodo, kad aš vėl su juo kalbėjausi, ir aš jam, ir jis man pasisakėm kažką naudingo ir gero.
– –
Metas, labai metas apsidairyti, apsvarstyti, kas mano amžiui ir tolimesnei veiklai netinka – atmesti, išsižadėti, o pasirinkti tai, kas padeda gyventi, kas pakelia, kas įkvepia.
Sausio 20 d. Šiandien apie 1 val. dieną mirė mūsų babūnė (Oškinienė)4, išgyvenusi apie 80 metų. Tikslios gimimo datos, atrodo, nei ji pati, nei kas kitas nežinojo. Nežinau, iš kokių šaltinių dukterys nustatė jos amžių – 80 m. Mirė vėžiu – ji pati nežinojo, kuo serganti.
Paskutiniaisiais metais jai vaidenosi badas, negerovės. Baugino ją visi tie mūsų gyvenamojo laikotarpio reiškiniai, jai baisūs, ir ji negalėjo suprasti, kaip aš juos pripažįstu, su jais sugyvenu ir net pats su jais išvien laikausi.
Mirė, ir nieko jai nebereikia, o kaip ji rūpinosi ir žiūrėjo, kad niekas šalin nenueitų, kad tik daugiau visokio labo susitaupytų!
Jadzė (Sutkienė)5 pasakė: „Na, štai ir mes stojame eilėn.“
P. Cvirkos muziejui nėra patalpų! Bute, kur jis gyveno ir tebegyvena jo žmona su vaikais, muziejui esą per ankšta. Vilniečiai nori muziejui paimti filialo namą Trakų g-vėj. Kauniečiai rašytojai spiriasi: atims namus, kitų neduos, Kauno filialas liks be patalpų. Išeina nei šis, nei tas: Rašytojų S-gos valdyba, negalėdama, o tikriausiai nenorėdama padėti pastangų gauti muziejui patalpas, o norėdama tam reikalui paveržti filialo rūmus, pati to nejausdama tartum nustato kauniečius rašytojus prieš P. Cvirkos muziejų, lyg ir prieš patį P. Cvirką!.. Fe, kaip nesmagu. Žinoma, kalti ne kauniečiai rašytojai. Kalta nerangi ir nejautri rašytojų valdyba.
– –
Išėjo Guzevičiaus „Kalvio Ignoto teisybė“. Su ja susietas „literatūrinis anekdotas“, kuris iš tiesų yra tikras įvykis.
Guzevičius nusivedė Kulakauską6 į kažkokią senamiesčio smuklę paškicuoti tipus ir figūras knygos viršeliui. Pasistatė po 100 gramų. Kulakauskas, nužiūrėjęs jam patikusį modelį, ėmė piešti. Kažkas iš gėrikų tai pamatė ir suriko: „Vyrai, spekuliantus piešia!“
Visi iš smuklės kaip vėjas išdūmė. Liko tik Guzevičius, Kulakauskas ir smuklininkas.
– –
Pasiutęs reikalas! Niekaip negalim įpiršti dalį savo ūkio lauko! Nėra, kas imtų apie 8 ha geros, apsėtos žiemkenčiais, dobilais ir suartos žemės! Žadėjo paimti žemės fondan, bet, matyt, ir tas fondas neturi kur savo žemės dėti. Kada kas atsimena tokius laikus Lietuvoje, kad žemę nemokamai, dovanai žmonėms siūlytum, ir įsiūlyti negalėtum!
– –
Esu pradedančio eiti iliustruoto žurnalo „Švyturys“ redkolegijos narys ir Kauno korespondentas. Esu, tai esu, bet ką aš ten dirbu – nežinau. Parašiau apybraižą apie teismus ikitarybinėje Lietuvoje. Nei manęs niekas kviečia į redakcinį darbą, nei uždavinių duoda, nei sumanymų klausia… Tai bent redakcija! Nejaugi jie man algą mokės?
Berods, dabar pirmas numeris dar eina, redakcija nesusitupėjusi. Reikia tikėtis, kad ilgai taip nebus…
– –
„Literatūra ir Menas“ vedamajame Marcinkevičių7 ir mane aplojo, kad nėra lietuvių originaliosios tarybinės dramaturgijos. Matai, koks aš! Pasirodo, mudu su Marcinkevičium – vieninteliai dramaturgijos šulai Lietuvoje! Komikai tie ponaičiai „Meno ir Literatūros“ redakcijoj…
Jono8 andai paklausiau, ar jis galutinai nusistatęs važiuoti į Maskvą, į Kinematografijos institutą. Sakėsi, pagalvosiąs. Šiandien pasakė, vis dėlto, važiuosiu. Kalbėjausi su Meškauskiene9. Žadėjo Jono reikalą paremti. Būsiančios ir stipendijos. Tevažiuoja! Ir nebūtina, kad jis, baigęs mokslą, liktų Lietuvoj. Mums, lietuviams, metas skverbtis į platųjį pasaulį. Užtenka „parapijinio patriotizmo“ ir „Bakūžės samanotos“ idealizavimo.
– –
Dabar jau neatsimenu kas [kitu rašikliu įterpta: „(P. Juodelis10)“] pasakė (tai buvo prieš daugelį metų), kad Binkis, nors didelio talento žmogus, daug sukūręs nepaliks – neturi valios kūrybai. Iš tiesų, valia kurti yra lemiamos reikšmės dalykas. Talentas be valios kurti – niekis. Matyt, ir aš tos valios labai stingu. O dar bjauriau – nemoku sutvarkyti savo laiko: daug jo nueina niekais.
„А годы проходят – всё лучшие годы…“11
Sausio 22 d. Marinant babūnę.
Stovi moterys aplink lovą, kitos klūpo, meldžiasi. Spragsi vaškinė žvakė. Visų dėmesys sukauptas į mirštančiosios veidą. Sekamas kiekvienas jos sujudėjimas, kiekvienas atsikvėpimas. Visų veiduos nepaprasta rimtis, mistiškas stebėjimasis, bet ne baimė. Dukterys tyliai verkia.
Mirštančioji atsikvėpė ir sustingo. Didžiausias įsitempimas. Dar kartą kvėptelėjo. Tyla. Dar kvėptelėjimas. Visas buto gyvenimas susitelkė, susikoncentravo prie mirštančiosios lovos. Rodės, jokių kitų reikalų marinantiems nebėra. Dar kvėptelėjimas. Tyla.
– Baigta. – Pasakė Laima12 eidama nuo lovos.
Kitos, nieko nesakiusios, pasklido nuo lavono. Ir tuoj prasidėjo kiti reikalai, judėjimas, rūpesčiai. Gyvenimas eina toliau. Nieko neįvyko. Absoliučiai nieko! Ir jokių ženklų nėra, kurią vietą žmogus buvo užėmęs, jokios tuštumos neliko. Atvirkščiai, nuo to, kas buvo žmogumi, pasidarė ankšta, nepatogu, nejauku. Tas, kas buvo žmogumi, reikia išgabenti, išnešti, į žemę įkasti…
– Baigta! – Pasakė Laima.
Ir man pasivaideno: bus laikas, kai ir apie mane stovės būrelis žmonių, susikaupę, stebės ir skaičiuos mano paskutinius atsikvėpimus. Ir kažkas pasakys:
– Baigta.
O gal ir žmonių aplink lovą nebus. Gal ir „baigta“ niekas nepasakys. O vis tiek bus baigta!
Norėčiau prieš mirtį netekti sąmonės. Turbūt baisu matyti marinančiųjų amžinai atsisveikinančius žvilgsnius, gal ašaras, gal degančią gramnyčią13, jausti, kad štai paskutinės tavo gyvenimo akimirkos…
Pamaldos su egzekvijom, gedulu, „Libera“.
Nebeatsimenu, kada aš besu buvęs bažnyčioje, per gedulingas mišias. Gal apie 30 metų, kai paskutinį kartą girdėjau niūrias, šiurpinančias egzekvijų gaidas.
Beklausydamas gedulingos giesmės atsiminiau vaikystę.
Šipyliai. Medinė bažnyčia (sakė, statyta iš maumedžio). Tarnavau mišioms. Buvo ir kitas toks pat „klapčiukas“ – Klemensas Kibildis, taip pat šipyliškis, gal kokiais metais vyresnis už mane. Buvo nepaprasto suktumo berniukas!
Jei būdavo pirktos mišios arba laidotuvės, kunigas Lipnevičius už patarnavimą duodavo mudviem griviną arba auksiną. Mudu tą pinigą dalindavomės, o kartais išeidavo taip, kad jis vienas visą monetą pasiimdavo.
Nebeatsimenu, kaip aš jam įsiskolinau. Kurį laiką neturėjau iš ko atiduoti skolą. Mano dalis eidavo Klemensui ne tik kaip palūkanos, bet kažkokiu stebuklingu būdu pati skola augo. Klemensas mane šantažuodavo, žadėdavo apskųsti tėvui. Kiek baimės ir kančių! Rodos, bene esu meldęs dievą, kad Klemensas numirtų ir man nebereikėtų dėl tos skolos kankintis.
Kibildis anksčiau pradėjo mišioms tarnauti, metais vyresnis, jautėsi bažnyčioj šeimininku ir mano „darbdaviu“. Kiekvieną kartą prieš mišias jis sakydavo:
– Tu – prie knygos, aš – prie vyno.
Tai reiškia, aš per mišias turėjau knygą (mišiolą) ant altoriaus reikiamu laiku kilnoti, o Kibildis padėdavo kunigui vyno apeigose.
„Prie vyno“ buvo „garbingiau“.
Klemensas užaugo. Tarnavo pasienio kariuomenėj, rodos, paspekuliavo su kontrabandistais, nešančiais iš prūsų prekes.
Grįžęs iš kariuomenės, Kibildis, ar su broliu žemę pasidalino, ar kitaip ją įsigijo – nebeatsimenu, statėsi trobas, medines, bet dailias, tvirtas. Dirbo smarkiai, nesigailėdamas sveikatos. Kai tik trobesius baigė statyti, aš jį buvau sutikęs Šipyliuose.
– Dabar galėsiu gražiai gyventi. – Pasigyrė man Klemensas.
Netrukus po to išgirdau Klemensą mirus. Žmonės sakė: „patrūko bedirbdamas“. Tikriausiai, taip ir buvo. Ir žemė, ir naujos trobos atiteko kitam: našlė pasiėmė užkurį.
Sausio 27 d. Vis dar bobutės laidotuvių atgarsiai.
Jų proga atsiminiau, kaip mums teko laidoti daktarą Purickį, Lietuvos Žurnalistų Sąjungos pirmininką.
Mirė jis širdies liga. Žurn. S-gos valdyba paskyrė komisiją velioniui palaidoti: Paleckį, Bružą14, dar kažką. Ir man teko pasidarbuoti. Nelengvos buvo laidotuvės!
Purickis, buvęs kunigas, dėl to į šventintas kapines neįsileistinas. Toksai buvo visų Kauno parapijų klebonų atsakymas. Karmelitų klebonas, rodos, Mileška, pasiūlė Purickį laidoti Kauno kapinių nusižudėlių kampe, karstą perkėlus iš Trakų gatvės per tvorą – pro vartus, kaip eks-kunigo, įnešti į kapus nebuvo leista. Su tuo negalima buvo sutikti ir komisija nesutiko.
Komisija nuėjo pas stačiatikių vyskupą – bene leistų palaidoti Kauno stačiatikių kapinėse. Ilgai tarėsi stačiatikių dvasininkai ir nutarė: neleisti. Jie nenorėję sueiti į konfliktą su katalikų dvasine vyriausybe.
Komisija pagaliau nuėjo pas evangelikus. Tie, pasitarę, pranešė, sutinką duoti vietą Purickiui savo kapinėse, bet už tą vietą pareikalavo 4000 litų.
Derybos su katalikų dvasininkais, derybos su stačiatikiais, derybos su evangelikais… Kelios dienos, kai lavonas guli, barzda atžėlė, ėmė gesti kūnas. O laidoti nėra kur! Sėdim kambaryje greta lavono ir nusiminę tariamės. Laidoti ne kapinėse – reikia valdžios leidimo – vėl praslinks kelios dienos. Belieka vienintelis – evangelikų variantas, bet iš kur tuos 4000 litų imti? Vėl kelionė pas evangelikus, vėl prašymai, derybos, įrodinėjimai. Vėl jų konsistorijos pasitarimas… Pagaliau, išsiderėjom kapui vietą už, rodos, 1500 litų!
Vargais negalais Purickį palaidojome Kauno evangelikų kapinėse. Cinko karste – ketinta buvo pamūryti rūsį ir ten jo karstą padėti.
Pernai buvau su žmona evang. kapinėse, atsiminėm Purickio kapą – vos besuradome tą vietą. Mažai ir ženklų beliko.
Žurnalistų Sąjunga buvo Giruliuose pasistačiusi poilsio namus, pavadintus Purickio vardu. Namai, sako, tebesą, bet, matyt, užmiršo, kieno jie. O tuos namus žurnalistai pasistatė ant padovanoto sklypo (dovanojo Šuišelis15), įvairių Klaipėdos įmonių ir firmų dovanotų medžiagų. Dovaninis pastatas.
– –
Jei jau apie kapines, tai apie kapines. Kauno miesto kapinės (prie Vytauto prosp.) jau uždarytos laidojimams. Paskutinieji palaidoti, rodos, komp. Gruodis ir I gimnazijos direktorius Treigys. Bronei mirus, norėta ją palaidoti su tėvu ir broliu Vladu. Maniušis16 nebeleido.
Mane labai stebino suardyti antkapiai, apdaužyti kryžiai Kauno m. katalikų, stačiatikių ir evangelikų kapinėse. Kas tie žmonės – kapų ir paminklų ardytojai?
Neseniai paaiškėjo. 1940–41 metais, vėliau – 1944 metais, žmonės, visokiems eventualumams besiruošdami, auksinius daiktus ir kitokias brangenybes slėpė savo artimųjų kapuose užkasdami, paminkluose ir antkapiuose įmūrydami.
Karo audra, visokie kitokie viesulai tuos žmones išsklaidė po platų pasaulį. Kam nors iš jų artimųjų mirus, laidojant į šeimos kapą, duobkasiai ėmė iškasinėti tuos lobius. Pasklido kalbos apie tokius laimikius. Prasidėjo lyg kokie kasinėjimai kapuose. Tais tikslais apardyta ir daug paminklų.
Pranas S.17 taip pat buvo užkasęs dalį kažkokių savo brangenybių į tėvų kapą. 1947 metais grįžę brangenybes rado, tik, sako, žymiai giliau įsmegusias į žemę, nekaip buvo įkastos. O jų sidabrinius indus Antanas18 buvo pakasęs sode po medžiu. Lobis dingo. Antanas sako, sodininkas apėjęs ir išvogęs. Kiti mano, gal Antanas stačiai užmiršo vietą, kur indus pakasė.
– –
Užvakar Antanas šventė savo 56 metų sukaktį. Buvo svečių. Išsikalbėta apie lenkų šovinistines demonstracijas Vilniuje. Toms demonstracijoms jie išnaudoja visus galimumus, kurių, rodos, dabar taip nedaug. Pavyzdžiui, Pilsudskio širdis, palaidota prie Rasų kapų. Antkapis nuolat papuošiamas gėlėmis. Būriuojasi lenkų jaunimas, kurio vis dėlto yra likę.
Gen. Čepas pasiūlė Kumpiui, kaip architektūros valdybos v-kui, tą visą kapinyną aplink Pilsudskio širdį likviduoti, kaip kliūtį gatvės judėjimui. Kumpis, pagalvojęs, sako: „Iš tiesų! Reikia apie tai pranešti Leonui-Pušiniui19. Он то наломает дров!20“
Tarybinė Lietuvos vyriausybė, kai ėjo pasitarimai apie lenkų repatrijavimą iš Lietuvos, pasiūliusi lenkų vyriausybei pasiimti ir Pilsudskio širdį. Lenkų vyriausybė atsisakiusi, tuo tarpu nerandanti tinkamu laiką tuos klausimus svarstyti. Po to, Pilsudskio širdies reikalas taip ir užmirštas.
O yra Vilniuje, ir ne tik Vilniuje, žmonių, kurie tą dalyką ne tik neužmiršta, bet ir politinį biznį varo.
Vilniuje uždarinėjamos kai kurios bažnyčios, kaip lenkinimo, nacionalizmo ir antitarybinės veiklos lizdai. Pradeda atkreipti dėmesį ir į juodo marmuro antkapį, kaip į tolygų propagandos kanalą.
Žinoma, užsieny, ir pačioj Lenkijoj, lenkai mus vandalais pravardžiuos. Bet kaip lenkai pasielgė su Vytauto palaikais? Istorija keršija!
Vakar Dvarionienė21 išgyrė Kastytį22. Turįs tvirtų duomenų tapti geru pianistu.
Algis23, pasak Livonto24 ir kitų, turįs gerų ir tvirtų duomenų tapti žymiu smuikininku.
Jonas pats, be jokios pagalbos, pramoko skambinti pianinu. Gaila, kad nesiimta jį sistemingai muzikos mokyti.
Stebiuosi! Iš kur tie jų muzikiniai gabumai!
Mane norėjo padaryti vargonininku. Mokiausi Skaruliuose prie vargonininko Velbasio. Neišmokau nė vienos gaidos, net pažinti. Ir dabar nepažįstu gaidų. Berods, mažas būdamas Šipyliuose, ir tuose pačiuose Skaruliuose, giedojau „valandas“, prie vargonų. Neli25 taip pat nesaiksto į padanges muzikinių žvaigždžių. O vaikai… Nors: „цыплят по осени считают“26…
– –
„Literatūra ir Menas“ iškoliojo mane, kad aš dar neperdirbęs premijuoto „Liepto galo“ ir niekaip neparodąs „Pono Pšepadalskio“. Tatai, esą, stoka rašytojiško atsakingumo jausmo. Tik aš kaltas, kad tos pjesės „neišvystančios rampos šviesos“.
Kaltas, tai žinoma, kaltas ir aš. Bet daug kaltės tenka ir tokiems draugams Šimkams27, Zimanams28, Banaičiams29. Pirmiausiai, pasiimtą skaityti parašytą pjesę velniai žino kiek išlaiko neskaitę. Autorius visai išlipa iš vagos, dvasiniai visai atsyja nuo savo rašytojo veikalo, iki jį komisija perskaito, įvertina, pasako savo paskutinį žodį ir pateikia autoriui savo patarimus, pastabas, nurodymus.
Antra, patiekia autoriui tiek daug nurodymų, patarimų, pageidavimų, kad kalba begali eiti tik apie naujo veikalo parašymą, o ne apie parašytojo pataisymą ar perdirbimą. Iki tos draugų pastabos susiguli, iki jos susiliedina į kažką vientiso arba įsimontuoja į parašytąjį dalyką, praeina daug laiko. O jie – duoki tuoj!.. Juokdariai…
Nė šis, nė tas išeina su Vienuolio „Prieblanda“. Ji parašyta, rodos, 1939 m., tad ikitarybiniais laikais. Pastatyta Kaune Dauguviečio 1940–41 metais. Tada ėjo ir buvo gera.
Dabar „Prieblanda“ Kaune sustabdyta: premjera įvyko gruodžio 31 d. tik melste išmeldus tą vieną spektaklį. Reikėjo pertaisyti. Pertaisėme. MRV [Meno reikalų valdybos] repertįgaliotinis30 bijo leisti, padavė kažkam skaityti į CK.
Jei kiekvieną mūsų rašytojų veikalą, nepaisant, kada jis parašytas, reikia pritaikyti dirbtinai prie dabarties, tai kodėl to nereikia, pav., Ostrovskio, Čechovo ir kt. rusų klasikų veikalams?
Sausio 30 d. Jaunimo teatre „Dėdės Tomo lūšnelės“ premjera. Laima nusivedė Kastytį. Pradžioj skundėsi, esą neįdomu. O paskui kad pravirko! Iš pusės spektaklio teko vesti namo – bliovė visa gerkle. Laima įdūkusi parlakino jį namo, visą šlapią nuo ašarų, kūkčiojantį. Klausiu:
– Ko gi tu verkei?
– Dėdės Tomo gaila… Pardavė, į kalėjimą pasodino, mušė…
O vakar tas sentimentalus humanistas gavo barti. Pirmiausia, jis parėjo viena valanda vėliau, negu buvo leistas. Tas taip dažnai kartojasi, kad teko reaguoti. O antra – parodė palinkimą švaistytis pinigais. Rinkdamas po kelias kapeikas susitaupė apie 17 rb. Kol buvo dėžutėj smulkūs, niekur nelaidė. Kartą Laima ir Jonas, pritrūkę pinigų, pasiskolino kinui. Grąžino popieriniais 17 rb. Vakar paaiškėjo, kad tuos pinigus Kastytis išleido, pats nemokėjo paaiškinti, kur ir kam. Nė mamos nesiklausęs. Teko stipriai išbarti. Įdomu, kad kiti vaikai niekada nesiklausę neišleisdavo, kad ir savo susitaupytus pinigus. Ir iš viso buvo ir tebėra drausmingesni, santūresni. Kastytis rodo daugiau palaidumo, neklauso, o mokykloj – peštukas.
Vakar ir Jonas padarė nemažą gėdą man ir sau. J. Paleckis vizitavo gimnaziją. 8-toj klasėj mokinių tai šio, tai to klausinėjo. Jono paklausė, ką parašė J. Dovydaitis31. Jonas sumišo – užmiršęs! Paleckis prikišo: vaikinas gyvena literatūrinėj aplinkumoj, o literatūrinių įvykių ir naujų literatūros kūrinių nežino! Žinojo ir skaitė, tik kad užmiršo.
Reiškia, nesigilino, neįsikalė.
– –
Emigravusiems į vakarines zonas lietuviams leidžiamas iliustruotas žurnalas „Tėvynėje“. Leidžia repatriacijos įstaiga, Mokslo literatūros leidyklos firma. Nemokėjau atsispirti, kai mane įtraukė redaguoti to leidinio Klaipėdos numerį. Dabar tenka vargti su Kauno numeriu. Darbas labai nesmagus, painus – leidinys propagandinis, o Vilkomirskio, organizavusio ir rinkusio medžiagą, sujauktas. Kelias dienas atsidėjęs dirbu. Pavargau.
Šimkus pataria spjauti į tokius visokius įpareigojimus ir imtis rimtų literatūrinių darbų. Taip reikės ir padaryti.
– –
Keista žiema. Iki šiol tik vieną naktį tebuvo 12° šalčio. Atsimenu, Šipyliuos sakydavo: „vasaris – ašaris“. Tatai, visi šalčiai pasireiškią vasario mėnesį. Matysiu. Iki šiol rogėmis žmonės mažai tevažinėja.
Parengė Audrius Dambrauskas
1 Kalbama apie Kauno valstybinį dramos teatrą (dab. Nacionalinis Kauno dramos teatras).
2 Antanas Alekna (1872–1930) – istorikas, kunigas.
3 Mykolas Vaitkus (1883–1973) – rašytojas, vertėjas, kunigas. 1944 m. pasitraukė į Vakarus.
4 Kalbama apie A. Griciaus žmonos Anelės mamos Juzefos Oškinienės (1865?–1949) mirtį.
5 Jadvyga Sutkuvienė-Oškinaitė (1895–1964) – teatro aktorė, A. Griciaus žmonos Anelės sesuo, režisieriaus Antano Sutkaus žmona.
6 Telesforas Kulakauskas (1907–1977) – grafikas.
7 Jonas Marcinkevičius (1900–1953) – rašytojas, dramaturgas, žurnalistas, romano „Kražių skerdynės“ (1938) autorius.
8 Jonas Gricius (1928–2021) – A. ir A. Gricių sūnus, 1954 m. baigė Kinematografijos institutą Maskvoje, tapo žymių lietuvių kino operatoriumi.
9 Michalina Meškauskienė (1907–1990) – LSSR partinė veikėja. 1947–1953 m. LSSR kinematografijos ministrė.
10 Petras Juodelis (1909–1975) – dailės istorikas, muziejininkas, literatūros kritikas.
11 „O metai praeina – visi geriausi metai“. Eilutė iš Michailo Lermontovo eilėraščio „И скучно, и грустно“ (1841).
12 Liudvika Laima Griciūtė (1926–2018) – A. ir A. Gricių dukra, tapusi gydytoja onkologe, biomedicinos mokslų daktare.
13 Grabnyčia (gramnyčia) – vaškinė žvakė, pašventinta per Grabnyčias, uždegama mirus.
14 Antanas Bružas (1893–1970) – žurnalistas.
15 Veikiausiai Johanas Šuišelis (1866–1947) – Klaipėdos visuomenės veikėjas, III Seimo atstovas.
16 Juozas Maniušis (1910–1987) – sovietinės Lietuvos veikėjas, 1947–1950 m. Kauno miesto vykdomojo komiteto pirmininkas.
17 Pranas Sutkus (1901–1979) – ekonomistas, teatro režisieriaus A. Sutkaus brolis.
18 Antanas Sutkus (1892–1968) – teatro režisierius, pedagogas, buvo vedęs A. Griciaus žmonos Anelės seserį Jadvygą.
19 Bronius Pušinis (iki 1927 m. Leonas Pušinis, 1888–1967) – LSSR politinis, ūkio veikėjas, 1948–1957 m. Religijų reikalų tarybos prie LSSR Ministrų Tarybos įgaliotinis.
20 Наломать дров – skaldyti malkas, t. y. daryti kvailystes (rus.).
21 Aldona Dvarionienė-Smilgaitė (1907–1982) – pianistė, nuo 1949 m. dėstė Lietuvos konservatorijoje.
22 Kastytis Gricius (1940–2019) – A. ir A. Gricių sūnus, tapęs urologu.
23 Algis Augustinas Gricius (1932–2021) – A. ir A. Gricių sūnus, smuikininkas, pedagogas, humanitarinių mokslų daktaras.
24 Aleksandras Livontas (1920–1974) – Lietuvos smuikininkas, pedagogas, kultūros veikėjas.
25 Neli dienoraštyje vadinama A. Griciaus žmona – Anelė Gricienė (1899–1986).
26 Viščiukus rudenį skaičiuoja, t. y. nedaryk išvadų per greitai (rus.).
27 Jonas Šimkus (1906–1965) – rašytojas, kritikas, vertėjas. 1946–1949 m. laikraščio „Tiesa“ redaktoriaus pavaduotojas, savaitraščio „Literatūra ir menas“ vyriausiasis redaktorius. 1948–1954 m. Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas.
28 Genrikas Zimanas (1910–1985) – sovietinis partinis ir valstybės veikėjas, žurnalistas. 1945–1970 m. laikraščio „Tiesa“ redaktorius.
29 Juozas Banaitis (1908-1967) – muzikos pedagogas, chorvedys, literatas, partinis veikėjas. 1944-1953 m. Meno reikalų valdybos prie LSSR Ministrų tarybos viršininkas.
30 T. y. repertuaro įgaliotinis.
31 Jonas Dovydaitis (1914–1983) – rašytojas, pirmo lietuviško romano pagal socialistinio realizmo kanonus – „Po audros“ (1948, vėlesnėse redakcijose pervadintas į „Dideli įvykiai Naujamiestyje“) – autorius.
Jurgis Kunčinas. (Ne)gyvenimo užrašai: 2001–2002 m. fragmentai
2022 m. Nr. 12
Kai kurie tekstai padeda jų autoriams ir kūrybai atsiskleisti dar geriau, kai jų neriboja formatas. Todėl internete publikuojame ir papildytas publikacijas.
Vienas iš tokių tekstų – Jurgio Kunčino dienoraščių ištraukos: gruodžio numeryje skelbėme 2001 m. fragmentus, o šiai publikacijai pridedame ir 2002 m. skelbtus įrašus.
Jurgis Kunčinas (1947–2002) buvo ne tik talentingas prozininkas, puikus poetas ir profesionalus vertėjas. Daugiau nei keturis dešimtmečius jis rašė ir dienoraštį – savęs ir pasaulio stebėtojo užrašus. Jame fiksuojama kasdienybė, asmeninės sėkmės ir nesėkmės, literatūros įvykiai, kelionių įspūdžiai, Lietuvos ir pasaulio kultūros, politikos bei sporto aktualijos. Pirmasis dienoraščio įrašas siekia 1956 metus, o jame devynmetis Jurgis užrašė: „Aš esu III klasės mokinys ir nutariau rašyti dienoraštį.“
Po rašytojo mirties liko trisdešimt keturi dienoraščių sąsiuviniai, užrašinės ir bloknotai, išmarginti jo paties piešiniais tušu, rašalu bei koliažais, ir dvidešimt penki, J. Kunčino žodžiais tariant, „registeriai“, kuriuose sužymėti bičiulių ir pažįstamų adresai, telefonų numeriai, darbų planai, atlikti darbai, publikacijos ir knygos, trumpi pastebėjimai.
Paskutinis įrašas dienoraštyje – 2002 m. lapkričio 29 d., likus dviem savaitėms iki mirties.
Skelbiame 2001–2002 metų J. Kunčino dienoraščio fragmentus. Už publikaciją dėkojame Rasai Kunčinienei.
16 Aug 2001, rugpjūtis
Pabaigęs senąjį, pradedu naują užrašų tomą. Stebėjimai ir kronika, kas gi daugiau. Būtų gera užrašyti dažniau, kad ir striukai. Atsirastų „laiko srovės“ iliuzija. Bus matyt.
Pirma naujojo 21 amžiaus vasara. Vilnius, Žvėrynas, S. Moniuškos 20-3.
Esame pagaliau trise – Rasa, Emilis Pranciškus, gimęs liepos 13 d., 14.20 h, svėręs 4 480 gramų, ir aš, šių užrašų autorius ir „Pruncės“ tėvas.
Vasara baigiasi. Buvo kaip reta šilta, tvanki, įtempta. Birželio 7 d. grįžau iš Bazelio „Werkraum Warteck“, o už mėnesio pasibeldė Pruncė. Jam 1 mėnuo ir 3 dienos. Turi lovą, vežimą, vonelę – viskas nauja! Tik rūbeliai sudovanoti, kiti ir „dėvėti“. Nieko, bus dar džinsų ir smokingų!
Šitą juodą sąsiuvinį pirkau šį pavasarį Bazelyje, ant Reino kranto. Jis pagamintas Švedijoje ir nepigus. Tai, kaip ir daug kas šiame pasaulyje, tarp kitko.
Vasara baigiasi. Verčiu F. Dürrenmatto „Labyrinth: Stoffe I–III“. „Vagai“ esu įteikęs romaną „Bilė ir kiti“, o paruoštą „short stories“ rinkinį nežinau, kam duosiu. „Užėjau pas draugą“, taip pavadinau.
Toks tat striukas pirmasis įrašas šitame „Ordning&Reda“ tome.
6 rug 2001, rugsėjis, Vilnius
Ruduo. O moterys dar gražios.
Dar gražios gėlės po langais.
Sueina pabaigos ir pradžios,
Kai stiklą įlenki nagais.
Senas, iš atminties atklydęs posmas. Gal 1977. Gal 1987, nebežinau.
Ruduo, ir vėl ims gelti kaulus. „Seni kauliukai nemeluoja“. Reklamos klipas. Gerk, girdi, „Kalcigraną“.
Pruncė auga, Pruncė „socialiai“ šypsosi, noriai maudosi, gagena ir gugena, ir tai bene svarbiausia. 13 rugsėjo jam du mėnesiai.
Baigiau versti F. Dürrenmatto „Labyrinth: Stoffe I–III“ pirmą „štofą“ – „Winterkrieg im Tibet“; nelengva, bet ganėtinai įdomu.
„Placdarmas“ – 18–20 rugpjūčio, poetiniai manevrai Giruliuose. Skaitymai betono bunkeriuose, iškyla iki „Olando kepurės“ – pirmąkart išvydau akmenuotą Lietuvos pajūrį ir pajūrio skardį. G. Grajausko fenomenas: jis, pasirodo, ir dainuoja. Ritmenbliuzą.
Gražus oras, kareiviška (soti ir gardi!) košė. Ramūs, orūs Braziūnai. Blaivas kaip jūra G. Beresnevičius. Visai žilas „gimnastas“ D. Kajokas: „kryžių“ dabar daug kas padaro!
Tarsi amžinai įskaudinta Daiva Č. iš Kauno, aktorė ir poetė. „Dvasingo“ veido klaipėdietis su „šortais“. So Palmira Mikėnaitė apie niūriaveidį vaikiną, dalijusį raktus nuo namelių. Prie laužo: Laurynas Katkus „neįtinka“ savo sampratom apie muziką Benui Januševičiui. Benas (pažemintas LM) plūstasi matais, vadina K. idiotu. Katkus: „Reikėtų duoti snukin, bet juk visiems suges nuotaika.“
Panašius užrašėlius būtų galima rašyti kone kasdien, tik kam šitas „planktonas“ reikalingas ar įdomus?
Lenkai 2002 pradžioje, rodos, tikrai išleis Alicijos Rybałko išverstą „Tūlą“. Sejny–Suwalki, Fundacja „Pogranicze“. Krzystof Ceiszevski [Krzysztof Czyżewski] – Čiževskis, T. Vc. bičiulis, tos „fundacijos“ vadas. Švedas Jonas Ohmanas „Tūlą“ žada versti į švedų k. Vasarą jį buvo atsivedęs L. Katkus. Vertimą, atseit, finansuos danai. Jefremovas, empfehlt von Juozas Budraitis, į rusų k. yra išvertęs „Kiln. Röntgeno stotis“. Vertimas gulįs LT ambasadoje Maskvoje. Klaus Berthel tą patį mano „Röntgeną“ verčia į vok. k. Frankfurto mugei 2002, kur Schwerpunkt bus Lietuva. Ta proga gal pasirodys ir lietuvių prozos bei poezijos antologijos angliškai bei vokiškai. Kas iš to išeis, neaišku. KM ekspertai, leidėjai ir valdininkai, atrodo, įsivėlė dar į vieną „…lietuvišką“ avantiūrą…
…Prigeso šviesa. Pasirodo, žaibuoja. Va, ir griaudžia. Pusė dviejų nakties. Jau rugsėjo 7 d. EM Basket Ankaroj. LT – fiasko. Prakišo net latviams, tauta „gedi“. Tragikai lietuviai.
2001 / Vėlinės / lapkričio 1 d., Vilnius
Jau išties rudeniška diena. Naktį vėjas nuplėšė nuo palangės „Drakoną“ – žalią Züriche pirktą žaislą, nubloškė į lenko Irenijaus daržą; padėjau jį žiemai, kaip ir Freiburge įsigytą margą spiralę.
…dar nesirašo. Kronika gan gausi, tiršta, tik vargu, ar tokia jau įdomi. O ir ne vien todėl. – – – gal dar įsirašysiu.
Su Nekrošium E. aną skaistų savaitgalį važinėjau po Dzūkiją: Punia–Alytus–Nemunaitis–Vangelonių akmuo–Daugai. Pravažiavom pro kapus – ir kur tėvai su močiute, ir kur Vitas, Markas etc. Užtat Dauguose vaikščiojom – į kalną, toliau ežeras… Aktyviai tvarkomi kapai.
Namie gyvenimas sukasi aplink Emilį Pranciškų, mūsų kasdien gudrėjantį Pruncę, nors vargsta daugiausiai Rasa, na, aš bent padedu kas antrą dieną vyrą maudyti – namuose dabar šilta, jau porą sav. turime „katilą“ ir dujom šildomus radiatorius, viskas kainavo 8 000 Lt. Užtat ir apačioj, prie mano rašomojo stalo, šilta.
Vėlinės lietingos, vėjuotos. Pajūry – audra. Verčiu F. Dürrenmatto „Turmbau“. Redaguoju E. Canetti „Das Augenspiel“. Šiemet gal spės pasirodyt ir mano romanas „Bilė ir kiti“. Tiek „literatūros ir meno“. Kai ir literatūros, ir meno vis mažiau bereikia. Šiek tiek geros lektūros. Kartais – parodos. Dar rečiau – teatro. Į vakarus RS klube einu nebent pasiilgęs piktų, įtarių, pavargusių (kartais pavydžių) „plunksnos brolių bei seserų“. Sesės pasenę, broliai – pliki, žili, daug jų kapuose. Abrutytė Graikijoj, Salonikuose, nebėr ko bijot. Gal ir nebuvo?
RS kavinė (dabar „Trečias brolis“, savininkas Robertas Matulionis, Auroros P. vyras Nr. 1) virtusi alugėrių pritonu, retai kada sutiksi normalių žmonių. Kad geria, gerai, bet geria prašalaičiai, „degradai“, nuo „Stekliaškos“ (alaus kiosko) Liejyklos g. atslenkantys į RS rūmus.
Bet čia vis atsiranda reikalų. „Metuose“ spausdinu „Bilės“ (romano) ištrauką, F. Dürrenmatto „Winterkrieg in Tibet“ vertimą, ten pat ir RS leidykla, klubas, kopijavimo aparatas, „paštas ant palangės“, pas RS pirmininko V. Sventicko sekretorę, o ir „bufete“ jau seniai paprašau tik arbatos (1 Lt), rečiau kavos (1,5 Lt) ir itin retai kokį valgį. Negardu čia. Retai kur mieste gardu, nors blyninių, kavinių, picerijų, užkandinių – pilna. Skanu tik namie, nors tam Rasa ir nebeturi laiko. Bet ir apetitai nebe tie.
– – –
Dabar verčiu F. Dürrenmatto „Turmbau“ (IV–IX). Nekrošius, važiuojant į Lavoriškes: „Dürrenmattas man tuščia vieta. Važiuojam žuvaut?“ Jis, matyt, kada nors matė (užsieny) kokį prastai padarytą jo spektaklį. Man jo (F. D.) memuarinė eseistika labai įdomi. Kitas metas nei Canetti, be to, šveicaras. Nors C. irgi paspruko į G. B., Londoną. Maištaujantis pastoriaus sūnus. Nuolat sirguliuojantis. Palaidojęs tėvus, tapytoją Varliną, žmoną, aviganį. Rašo, kaip vežęs jį kailialupiui. Anksčiau – „grotesko estetika“, „apskritimo kvadratūra“. A la Umberto Eco – „Antarktidos žemės ūkio istorija“. Bet ne. D. – paradokso žvalgas, klajūnas po laiką ir žvaigždes, katastrofiškas etc. Man jis įdomus. O memuarai man ir pagal amžių jau dera. Mielai rašyčiau ir pats – apie Alytų, studijas, kariuomenę, mirusius. Moteris ir vyrus. Valkatas ir ministrus. Poetus ir aktorius. Narkomanus ir girtuoklius. Apie savo ir kitų benamystę. Šį tą apie Tūlą. Apie keliones vandeniu ir atsitiktinai neatsitiktines pažintis. Labai būtų įdomu!
Gal kada nors.
Lapkričio 2-oji. Tai dabar jau Vėlinės. Vakar – Visų Šventųjų. Ir Emilio Pranciškaus Kunčino, g. 13 Jul 2001, vos prieš 3,8 mėnesio, Vilniuje, Šv. Jokūbo ligoninėje, kurią, l. seną, rengiasi išparduoti.
VNO / 2 Nov 2001
3 Nov 01, VNO
LR radijas: 22 h žinios, muzikėlė, 22.30 – „Žvaigždės žiūri į žemę“ – kamerinis kičas, svajingi šlageriai, be 10 min. 23 h – „Vidurnakčio lyrika“ – daugiausiai sudramatinta aktorių skaitovų poezija nuo „Tagorės iki Antano Gailiaus“, tada laida užsienio lietuviams: puokštė banalybių, išlesiota iš kt. laidų ir laikraštienos, likus pusvalandžiui iki Kudirkos himno – vėl muzikėlė, dramatiška, lyriška, pjesės, melodijos, „mišios“. Po 24 h (kai dirbu) pasuku „Svobodnaja Evropa“, žinios OK, toliau prorusiškas pašaras Tambovo ar Kursko gubernijoms, nebesiklausau, nors rusams gal ir įdomu – kalba „teisingai“, muša į jausmus, tiek to; jei dar rašau ar sukuosi suktinę (beveik įgudau!), dar paieškau „Spiritus movens… į geriausius Vilniaus namus“, ten jau jazz fone viskas tvarkoj.
Kabelinės TV pasižiūriu, bet l. saikingai. Yra, aišku, normalių kanalų.
Dabar, kai namie radiatoriai, šilta, atgijo kelios musės, ir tokios įkyrios, kad išlupau net musgaudį (Tangle foot), bet šiluma kaulų nelaužo.
Pruncę aplankė Telšių senelis Kazimieras Matulevičius. <…> Jau pats ruduo – lietus, pagėla. Žaliuoja tik Rasos sausmedis už mano lango.
Vakar vienas nukakau į Antakalnio kapines. Saulėta, vėjuota, žvarbu. Sutikau akt. Dagnę [Dagną] Juknaitę su vyru ir skulptorių K. Bogdanovą [Bogdaną] lydintį jo sūnėną Ramūną Bogdaną. Visi guli ramiai. Jau ir Jonas Balkevičius ten, mano FF prodekanas. Prašmatniai įspūdingi R. Katiliaus ir A. Zalatoriaus antkapiai. Būrelis giesminykų prie mon. K. Vasiliausko kapelio. Šalia V. K. Jonyno ir R. Viesulo guli Zenonas Šteinys. Dar kartą mirtų išvydęs bičiulių užrioglintą antkapį.
Nuėjau ir prie „Ali Babos ir 40 plėšikų“ – t. y. Sniečkaus ir jo chebros. Gana jauni išmirė. Šalia – pokary pakasti rusų majorai ir polkovninkai. „Liepsningos“ epitafijos, tai ne dabar!
Sužvarbęs užsukau į „Kregždutę“, kuri dabar vadinasi „Sankt Peterburg“. Tikrai, gavau „rassol’nik“ ir blynų su dešrelėm. Kažkada čia užsukdavom su K. Jurevičium, Džonsonu (Arv. Jonaičiu). 1967 žiemą čia vyko mūsų mediumas. Vietoj „Neries“ kino teatro statomas „Swedisch“ bildingas; šiaip Antakalnis pasirodė aukštas, susigrūdęs, aptriušęs, nors miškuose, žinia, esama moderniškų kotedžų.
Toliau verčiu Dürrenmattą. „Lozoriaus stebuklas“, „Fizikai“. Unterentgadine, kur jis gydėsi, šį pavasarį buvau ir aš. Na šit, jau ir 24 h. Paskutiniai akordai. Himnas, „Svobodnaja Evropa“. Musė dar gyva. Ir – „Spiritus movens“ „į geriausius Vilniaus namus“, Rasele, mamyte…
P. S. „Svoboda“ – kaipsyk apie lietuvių teatrą. Otelą ir Nekrošių.
4 Nov 2001
…o šiandien – Bernardinuose. Ne todėl, kad perdėtai mėgčiau kapines, lapkričio mėnesį jos klaikiai nuogos, nūnai ir iššluotos. Pavasarį ar ankstų rudenį mirties mažiau ir čia. Pernelyg daug kartų čia būta. Šalia Ant. Ramono galėjo pakasti ir Z. Šteinį; abu gyveno Užupy, draugavo, abu buvo idiotiškai naivūs ir tuo savaip gražūs. Tik Ramonas daugiau „kaustytas“, o Zenka beveik autodidaktas, nemenkai dėl to ir kompleksavęs. Dabar Antanas čia toks „velnioniškai vienas“ su Juozo Šikšnelio akmens mūkele. Ir – jokio jazminų, jokio vystančių vainikų kvapo.
Meras Zuokas nutiesė naujus laiptus su žibintais nuo Užupio iki Dailės akademijos dengto tiltelio. Garbė jam (nors juk ne jam!), nes esu čia slydinėjęs purvyne. Kažkada čia gėriau su Neringa, o dar anksčiau, irgi išgėrę, – su Merkinės vienkiemio sūnum Stasiu Stacevičiumi (gal 1981?). Ekspromtu nukaksiu į Dzūkiją; tuomet ant Merkinės bruko ir išvydau grėsmingai artėjantį barzdotą Šibailą-Karibailą, liaudmeistrį.
Atbukau – net Baltajam skersgatviui kone jokio sentimento. Tik pro bibliotekos (Užupio) langus dar užmačiau kelių savo knygų nugarėles…
Vakaras ir vidurnaktis su Fritzu Dürrenmattu. Kaip atsirado „Fizikai“, „Meteoras“ ir „Das Versprechen“. D. labai sirguliavo nuo mažens. Diabetas, traumos, viršsvoris.
7 Nov 01
06.40–50 h per LNK šnekėjau apie vėlyvąją savo tėvystę. Rasa pražiopsojo, Pruncė irgi. Mane provokavo – ar užauginsi, girdi? Senas jau, girdi. 13 01 02 man bus „vos“ 55. Dvidešimt metų dar būtų galima „pratraukti“, bet vargu ar pavyks. Je, laiko lieka vis mažiau, ir tai tiesa; laimė, kad nežinom savo valandos, iliuzija išlieka.
Painter Alg. Griškevičiui (46) mikroinfarktas, o aną savaitę susitikome ŠMC, juokavom, sakėsi jau pusmetį metęs rūkyt, nes „nepastovi prie molberto“.
9 d. Nov – Rasai 40. O buvo 24, kai susitikom, gal 25. Susitikom juk 1986 rudenį, kai vargau „bei Mexico“ Karoliniškėse. Tėvui – 55 [54], motinai 40, sūnui – 4 mėnesiai. Ir kolei kas visi patenkinti šypsomės. Nežinia tik, ar ilgai. Bet šitaip tendencingai mąstant, žinoma, nieko linksmo. Štai Gibui daugiau kaip 60, o geria, rūko, dažo, tinkuoja, kosti, vedžioja Barį, kuriam mes pataupom kaulų.
Atvažiavo vėl Pruncės senelė iš Telšių. 9 d. ateis koks tuzinas R. kolegių iš Seimo, vėliau – giminaičiai.
Parašiau prisiminimus apie Alytaus kurortą dzūkų almanachui „Dainava“, Vyt. Nedzinskui. Vyt. Stanionis junioras žadėjo parūpinti ano meto „ikonografijos“.
LNK – šalia Lukiškių kalėjimo. Itin „savitas“ centro kvartaliukas. Greta „Geležinis vilkas“, lokalas, Mokslininkų namai su V. Žuko galerijos iškaba, „Brolių Grimų“ vokiškas pasažas – Kražių, Lukiškių, J. Savickio skg., toliau sov. statybos dėžės, kalėjimas ir skurdžios lūšnos…
17 Nov 2001
Sulaukęs 4 mėn. (lapkr. 13), Pruncė Emilis vis daugiau krykštauja, vis labiau domisi aplinka, o ir darosi vis reiklesnis: Rasai įskausta nugarą jį benešiojant. Bet dar geras vaikas – miega savo „kiemely“ po langais ir šypso, net spindi!
„Metai“ 11/2001 išspausdino mano romano „Bilė ir kiti“ ištrauką; knygą „Vaga“ išleis nebent Vilniaus knygų mugei (vasaris, 2002).
Jokių žinių iš Lenkijos dėl „Tūlos“. Ir iš Švedijos jokių.
Net nežinia, kaip aš „atstovausiu“ LT FRA / M Bookmesse 2002. Tiesa, Klaus Berthel jau verčia „Fahrende Röntgenstationen“, t. y. romaną „Kiln. Rö. stotys“.
Leidybinė padėtis būtų tokia:
1. „Bilė ir kiti“. Vaga. 2002
2. „Užėjau pas draugą“ („Kiškių mažės“). LRS leid.?
3. E. Canetti. „Susižvalgymai“. LRS, 2001-2
4. F. Dürrenmatt. „Labyrinth“. „Turmbau“. Verčiu.
5. M. Luther. „Užstalės pašnekesiai“. ???
6. „Tūla“ (lenkiškai). Sejny „Pogranicze“, 2002
7. „Fahrende Röntgenstationen“. Athena-Verlag, 2002
8. „Tūla“ (švediškai) – ?
9. „Peredvizhnye st. Rentgena“. Moskva. – ? išversta
10. „Gwili und Punk“. Chr. Meckel. Nėra leidyklos?
11. Gal versiu Canetti „Masse und Macht“
12. Versiu Hermano Brocho „Die Verzauberung“
Bandau parsiduoti „Veidui“. Keturiskart per mėnesį darysiu „Snukį“. 600 Lt. Labai mažai. Bet „finansų patarėjas“ R. Gavelis tvirtina, kad ir „R.“, ir „V.“ reikaliukai prastesni.
Šiandien paskambino Jurgita Mikutytė, dėsto vertimą VU germanistams. Kviečia kažkokiam seminarui. Pašnekėt, padrąsint. Iškart sako: už honorarą. OK. Ne taip, kaip Rytų Lietuvos „fondo“ veikėjai: ar važiuosi? Sakau: mano darbo diena kainuoja ca. 100 Lt. Tada „užsakovai“ beveik įsižeidžia. Santechnikui, skaitovui, šoferiui, savaime aišku, mokama, o autorius, atseit, teminta oru. Honoris causa.
19 lap 2001
Šeštadienį visa šeima važiavom (važiavo tik Pruncė) į Vingio parką – žvarbu, ėmė temti, išėjus iš restauruotų Karių (vokiečių, rusų, musulmonų, žydų) kapų, vaikas žliumbė, nerimavo, aš buvau mažai miegojęs, jaučiaus prastai, vis dažniau taip jaučiuos. Jau už tilto sutikom Saulių Žuką, atvažiavusį į Vingį, – jo dukrai 7 mėn. Gal vaikai kada nors ir susipažins?
O vakar švietė saulė, važiavom prie upės, buvom prie šv. Pranciškaus kryžiaus, Latvių gatvės gale, paupy. Jis – kryžmuo iš inkilų. Įdomu, ar apsigyvens jame sparnuočiai, pavasarį vėl atriedėsim pasižiūrėti, jau kitąmet…, jei sveiki, jei gyvi…
12/2001 „Metai“ spausdins F. Dürrenmatto „Winterkrieg in Tibet“ (iš „Labyrinth“), šiandien peržiūrėjau rašybą – pavardės, vietovardžiai etc… Atsiliepimai apie „Merginą Žuvį“ („Bilė ir kiti“) tarsi neblogi.
Rytoj su LRS leidykla važiuoju į Šiaulius. Plius Eug. Ališanka, su kuriuo po vieno PDR gal metus nešnekėjau. Šiaulių m-te bus pokalbiai, susitikimai, pažiūrėsim.
Pruncė auga, Rasai jo dienotvarkė ir nuotaikos labai aiškios. Nubundu, sako ji, o jis apsivertęs ant pilvo, galvą pakėlęs, žiūri ir šypso. Na, kaip nors peržiemosim, sūnau. Va, girdžiu, rėkia antram aukšte. 22 h. Nubudo… Šiaip jau nėra koks baisus rėksnys, ne.
O ruduo jau tikras – su šlapdriba, plikšalom, rūkais ir žiauriom autoavarijom. Na, nėr ką kranksėti, ryt kelias!..
24 Nov, šeštadienis
Penktadienio šokiai RS „3 brolyje“, jau seniai virtę III kl. alubario erzeliu. Vakar trumpai buvau, kad ir ne šokti. Tomui Rudokui <…> ten draudžiama lankytis, bet pakanka ir kitų. Jau vien Pranas Kutkaitis su savo „imidžu“ ko vertas! Girtas girtam nelygu. Mano jaunų dienų „Literatai“ atrodo lyg šventovė. Tik šiandien „Literatuose“ švediškos kainos ir tyla. Užtat Roberto Matulionio – „3 brolis“. „Suokalbyje“ dar būta dvasios likučių ar ko… Juoz. Erlickas „nachui“ siųsdavo palyginti švelniai ir atlaidžiai. Kai kas salėje būdavo pašarvotas, net dainuodavo kavinėj tyliau ir graudžiau (kol suvokdavo). Net Marčėno patologijose pasitaikydavo „poetizmų“. Nūnai gūdi šutvė. Įžūlūs chamai ir tiek. O be alaus čia būtų tuščia. Sventickui reikia nuompinigių, savininkui Matulioniui – navaro, t. y. pelno. Tie patys – Šiūša [Šiuša], „komponistas“ su kasele, Mikelkevičius ar kaip. Dar tuzinas. Kartais perpiet dar gali ramiai su kuo pasikalbėt. Anom dienom kalbėjausi čia su gydytoja poete iš Kauno J. S. ir vertėja bei dėstytoja Jurga Mikutaite [Mikutyte] (I. Bachman „Malina“). Vertėja protingesnė, ir ne vien dėl to, kad ne iš Kauno. Gal turėsiu porą seminarų VU. J. S. moko senelius rašyti eiles (mokėsi to Amerikoje) ir apie tai kalba TV („Ryto rate“ ar pan.).
R. pagaliau gavo pinigus už Pruncę, tik, žinoma, daug mažiau nei tikėjosi.
Sugedo II a. durų spyna. Kvietėm extra tarnybą, toks mažas vyrutis mikliai atrakino. 50 Lt!
Vis labiau įgundu sukti (gaminti) cigaretes su filtru naująja mašina „Gizeh“.
Nov buvau Šiauliuose, lit. vakarai su LRS leidykla Šiaulių un-te ir P. Višinskio bibliotekoje. Su Eug. Ališanka. Un-te buvo viena Beno Jenčiaus dukrų, bibl. senas komposer – Vyt. Šeinauskas. Pažįstamieji. Važiavom leidyklos autobusiuku, be honoraro. Kartą į mėnesį galima ir taip.
Name – vagystė. Audrius Juodvalkis apkraustė Stasės Juodvalkienės, savo senelio II žmonos, kambarį. Juos „jungia“ bendra virtuvė. Imitavo įsilaužimą per balkoną. Sako, prisipažinęs. Laukia teismo. Šūdinas „komunalkos“ šleifas velkasi iš paskos. Gyvenam čia, Moniuškos 20-3 ir 4 jau nuo 1990 metų. Kas mirė, kas išsikraustė, gal ca. 14 asm. Bet tikros ramybės nėr. Volodia Trizno, kaimynas už sienos, parduoda kambarį. Nori 10 000 žalių. Nacionalinė premija, kurios negavau ir negausiu. Butas iš gatvės pusės, be virtuvės, be jokių patogumų, nugyventas. 10 tūkst. jis, aišku, negaus. Bet aš nesurinkčiau nė šešių; tokia būtų „normali“ kaina. Kad būtume kuklūs vidutiniokai, reikėtų ca. 250 tūkst. Lt. Net jaučio sveikatą turėdamas neužsidirbčiau tiek.
Gruo 2 01
Metai neeiliniai: liepos 13 d., penktadienį, gimė Emilis Pranciškus Kunčinas. Iškart tapo svarbiausiu asmeniu mūsų mažytėje šeimoje.
Rudenį (rodos, rugsėjo galas–spalio pradžia) įsivedėme dujinius radiatorius su „katilu“ visam butui – I ir II a. Ca. 8 000 Lt, užtat 10 metų vargom su dujinėmis krosnimis, komfortas! Po vandens įvedimo svarbiausias buitinis įvykis!
Taip… Lubos, grindys. Langai. Namo apkalimas dailylentėmis. Vanduo!!! Prie šulinio jau treti metai neprieinu. Pruncę maudom kas antrą dieną. Toliau. Dušas, skalb. mašina. Visi langai! II a. kosmetika – lubos, apšvietimas.
Rudeniop – „kiemelis“ po langais. Kiemas su tvora, trinkelėm grįstas. <…> Galo vis tiek nematyt. Grindys. Mano „kabinetas“. Laiptai. Stogas. Mašina. Ranča. Ir t. t. t. t.
2001 kelionės ir pramogos
1) Kovo 17–birželio 8 – Bazel, Schweiz „Werkraum Wartock“
2) Po Dzūkiją su Bundziumi
3) Kapč.–Alytus. Balt. Ančia–Nemunu, valtimi. Gibas. > 100 km
4) Rugpjūčio 19–21 Giruliai, „Placdarmas 2001“. Poetiniai manevrai
5) Spalio 8–10, PDR Druskininkuose
6) Spalio m. su Eim. Nekrošium po Vilniją ir Dzūkiją
7) Tiesa, rugsėjo 4–12 (?) Palanga, „Viešnagė“. Prie jūros verčiau F. Dürrenmattą. Rugsėjo 11
d. „griuvo“ New York, USA. Pruncė liko pas mamą, buvo močiutė iš Telšių.
8) Gruodžio 7–9 Ryga, Latvija. Prozos skaitymai.
Čia ne kokia nors suvestinė.
Pruncė kolei kas labai mielas vaikas. Ir sveikas. Šypsosi kaip mėnuliukas, teletabių saulė. Tiesiog kaip beveik 5 mėn. kūdikis. Rasą lanko kolegės, draugai. Visi vienbalsiai giria…
2002 sausio 13 man – 55 metai, sūnui… pusė!
10 Dez 01
Pirmadienis. Grįžau iš Rygos; prozas lasījumi‘ 01. Įspūdžių nemažai, visi geri. Globojo Dacė Meiere, Neringos Abr. draugė, vertėja iš italų kalbos. Važiavom į Jūrmalą. Ryga – išpucintas, pasipūtęs, kosmopolitiškas didmiestis. Skaitėm bliuzo bare, aš – ištrauką iš „Tūlos“, vertė Janis Elsbergs, poetės V. Belševicos sūnus (Ramba). Ervin Einapu iš EST rodė video pagal S. Lenzą „Guten Abend, liebe Leute!“, skaitė priešmirtinius raštelius. Party pas Gunillą Forsen, Audeju 3-3. Ji padovanojo man norvegišką 100 proc. vilnos puloverį, nes LT ambasadoj, kurioj gyvenau, buvo bitterkalt. „Diena“ spausdino ištraukas („Tūla“). Elsbergas verstų visą romaną, bet bijo, kad neras leidėjo. Herm. Majevskis būtų išvertęs… mirė. Dacė rengia skaitymus bute per pilnatį. Guntis Berelis dovanojo savo „Latvių literatūros istoriją“. Latviai kiek pamišę, bet gyvena įdomiau, narsiau, gyviau už lietuvius. Bent jau Rygoj. Visa Latvija – buožgalvis, o galva – Rygoje. Švytėjimo nėra ko pavydėt, gyvenimo irgi. Lietuvių ambasadorius – „signataras“ P. Vaitiekūnas – toks liesas <…> su peteliške. Pasirašė mano „Kelionių knygoj“. Užtat padėjo Val. Klimišinaitė, sekretorė, buvusi Rasos kolegė Seime. Atnešė pledą, davė kavos, o ir šiaip.
Vilniuj pasnigę ir drungna. Radau sveikus namus ir namiškius – Rasą ir Pruncę, kuris dabar nori tik sėdėt, sėdėt, sėdėt! Gavo medžiaginę knygą su drambliais, Rasa – pledą, jį pirkau, nes latviai davė 65 latus, ca. 400 Lt honoraro. Kiek prasiblaškiau.
F. D. „Turmbau“ beliko versti paskutinį skyrių – „Das Hirn / Smegenys“. Iki Kalėdų, ko gero, pabaigsiu…
Atrodo, pasirašysiu sutartį su „Vaga“ dėl „Bilės ir kitų“. Noriu 5 000 Lt, bet Mickevičius („dirikas“) sako: ką Tu! Tada knyga turi kainuot per 20 Lt! Kas pirks!
Atrodo, kad LRS leidykla kada nors leis ir „shortus“, t. y. trumpus apsakymus <…> „Užėjau pas draugą“. Bet gal paliksiu seną pavadinimą – „Kiškių mažės“.
Tokie rūpesčiai bei rūpestėliai.
Kalėdoms turėsim virtuvės „boksus“, t. y. porą spintelių ir lentynų.
Labanaktis, Rasa. Labanaktis, Prunce!
19 Dez 01, trečiadienis
Didžiausias Pruncės džiaugsmas – sėdėti, vaikas tiesiog švyti. Rasą naktimis, aišku, pakelia, reikalaudamas vieno – pieno!
Apie metų balansą klausinėjo „Lietuvos rytas“ ir „7 meno dienos“. Liudvikas J. paprašė išvardint 3 geriausias skaitytas knygas. Paminėjau J. Sajausko „Suvalkijos geografiją“, D. Šimonio „Rykštę“ ir Gasparo [Aleksos] romaną „Adomas ir jo broliai“ [„Adomo broliai ir moterys“] ar pan. Visos trys nestebuklingos, bet bent jau paskaitomos.
Buvau LRT „Kultūros spąstų“ baliuje, rodys 26 d., antrą Kalėdų dieną. Naujos trumpos pažintys – aktorius V. Grigolis (Kaunas) ir daugelsyk regėtas Mykolaitytės sugyventinis Klaudijus Petrulis. Žaidėm paiką žaidimą apie Žirgo metus (2002), kažkoks aktorius puikiai parodijavo Stasiuką Povilaitį, dar kažkas… Gavom po „plytą“ – Š. Saukos albumą. <…> Į Žvėryną parvežė V. Liutkus, menotyrininkas, irgi seniai matytas. Universiteto skg. sutiktas akt. Budrys kvietė į būsimos parodos atidarymą. Šiandien – akt. ir poetesa Birutė Marc. – į „Solo“ pristatymą Užupyj. Tyčia suminiu visą šitą „kultūrinį planktoną“, atseit, visai ne nykiai mes čia gyvenam, apropos! Ryt – Mokytojų namuose „Vilniaus literatūrinė žiema“, eisiu, nes išleido antologiją, įdėti ir keli mano eilėraščiai. Šiandien, ties C. paštu, sutikau Marką Rodunerį, šveicarą iš Šiaulių, jis su kt. buvo Berlyno Literar. Colloquiume, buvo ten ir Tadas, L. Jonušys, M. Ivaškevičius; buvo „Suhrkampo“, „Rowolto“ „skautai“ – lietuvių jie versti neskuba, vertėjų tarsi jau atsirastų. Na, bent Klausas išvers „Fahrende Rö. Stationen“.
Nac. premijas už literatūrą šiemet gavo L. Gutauskas ir Just. Marcinkevičius. Nebūčiau davęs nė vienam. „Teisėtai“ gavo gal tik F. Bajoras, D. Katkus, Š. Bartas.
Gibas nuglaistė „rotbantu“ kaminą, grindų plyšius. Šeštadienį stalius sumontuos virtuvės spinteles; Kalėdas pasitiksim „pasitempę“.
<…> Man šokinėja spaudimas, „pilna jėga“ nebegaliu dirbti. Žinau, mirsiu nuo insulto, kaip tėvas, neaišku tik, kiek dar pavyks „pratempti“.
Perrašinėju F. Dürrenmatto vertimą. Iki Vilnius Book Fair 2002 pasirodys LRS leistas Elias Canettis, o ir mano romanas „Bilė ir kiti“. Nėra taip jau blogai, tik kad sveikatos būtų. „Лижбы не было войны“. Kaip častuškoj.
Gruodis šiemet tikras! Sniegas, pusto. Vėl atodrėkis. Vėl sninga. Po langu senas sukleręs vaik. vežimėlis. Rasa skolino iš kažko, nes į naują jaunikaitis nelabai ir telpa.
06 sausio 2002
Šiandien buvau RS klube – 11-ą kartą buvo įteikta premija už geriausią metų knygą. Gavo Sig. Geda – „Sokratas kalbasi su (berods) pasauliu“ [„Sokratas kalbasi su vėju“]. Aš 1993 metais gavau už „Tūlą“ 880 Lt, dabar premija siekia jau 3 000 Lt.
Jau 2002-ieji. Norėjau apžvelgt anuos, bet kažkaip… patingėjau. Pruncė, Šveicarija, dvi knygos, kelionė Ančia ir Merkiu, darbai, darbeliai… Suremontavom (iš dalies) mansardą – lubos, spinta, įsivedėm dujų radiatorius – viso labo tai kainavo ca. 16 000 Lt. Užtat nenusipirkom sodybos Rudnioj, Kitavičius pyko. Mašiną (automobilį) pirksiu gal pavasarį.
Savijauta mano pusėtina, dirbu rutiniškai, rodos, nepersidirbu, bet džn. kamuoja kr. spaudimas, nors ir vaistus geriu. Mažai judu. Tik dabar, žiemai privertus kalnus sniego, kasdamas jį prasimankštinu.
Visi namai laikosi „ant Rasos“. Tik jos dėka Pruncė ir sotus, ir šypso. Kartais ir ją suima neviltis, bet nedažnai.
Sausio 13 d. sukaks 55 metai, Pruncei bus lygiai 6 mėn., pusmetis. Būsiu lygiai 110 kartų vyresnis už sūnų. Nieko sau, tiesa?! Na, ilgainiui šis santykis mažės. Kol numirsiu.
Reiktų imtis savo sveikatos. Kad bent pamatyčiau paaugusį Emilį Pranciškų. Jis gavo pirmąjį laišką – RS klubas kvietė į „eglutę“ . Deja, nėjom – ir Pruncė slogavo, ir mudu su Rasa. Dar nesitrankom su vaiku, kaip „jaunieji“ Ajauskai…
Užsuka kartais Eimis. Ieško natūros. Gal „Metams“, gal dar kam. Vartė senus albumus. Vieną išsinešė.
Baigiu versti II-ą Dürrenmatto tomą – „Turmbau“. Paskutinis kapitelis „Das Hirn“ – siaubingas. Ištisi periodai apie vienišų smegenų veiklą per milijardus metų. Vėl kosminiai sprogimai, novos ir supernovos. Bet nedaug ir liko.
Vilniaus Book Fair 2002 pasirodys mano versti Canetti „Susižvalgymai“. Tikiu, kad „Vaga“ išleis ir romaną. Liko lygiai mėnesis.
Žiema šiemet – superžiema. Net graikai ir turkai šąla apsnigti. Gatvės pas mus veik nevalomos. Aš vienas atkasu kiemą.
Užeinantis K. Jurevičius atrodo liūdnai.
Volosačius šmėsteli ne kasdien.
Su N. M. pasveikino Ervinas Winkleris, Ignalina, Beate Wiener, 7M, Hamburg, Valdas Petrauskas iš Toronto, Violeta iš Kumelių gt. Kaune, na, ir kelios įstaigos. Dabar visi jau rašo tik e. mailus, o aš kompiuterio vis dar neturiu. Praverstų jis man, žinoma. Dabar visiems sakau, kad esu begal konservatyvus. Tiesos tame, žinia, yra.
Jaunystės bičiulis alytiškis Alg. Baranauskas steigia vieną pirmųjų Vilniuje casino. Verčiu jam faksus – kooperuojasi su vokiečiais.
Smagiausia, kad kolei kas Pruncė teikia daug džiaugsmo. „Bręsta“. Kalasi dantys. Noriai bendrauja ir jau šį bei tą suvokia. Mane atpažįsta vos įžengiu į mansardą. Atėjus svetimiems – rimtas, bet ramus.
Tikėkimės, kad ir šie metai bent kiek palengvins mūsų būtį ir buitį. „Лижбы не было войны!“ Ir kuo daugiau sveikatos visiems – Pruncei, Rasai, man.
Na… ateis pavasarėlis, gegutė užkukuos. Bet kol dar ateis…
Tik porąsyk šiemet buvau išėjęs iš namų. Tokia žiema! Tiesa, permainos ir virtuvėje – ištisas spintelių komplektas. Ir gražu, ir patogu. Virtuvei dar reiktų poros lentynų ir naujo stalo. Tada pakeisti duris (dvejas) ir bent jau su virtuve būtų gatava.
O aš vis dar pasvajoju apie savo „kabinetą su biblioteka“. Čia jau daugel ko reiktų, beveik visko. Nuo grindų iki kompiuterio. Daug.
17 02 2002
Metai įsibėgėja visais frontais.
Sausio 25 d. Kaune mirė paskutinioji Kunčinų giminės mohikanė, mano krikštamotė Marija (Kunčinaitė) Kairienė, g. 1921 Petrograde. Ėjo 81-uosius, rudenį dar šventėm 80-metį. Palaidojom Petrašiūnuose, šalia Kairio, dirigento, chorvedžio. Visai šalia – Gruodis, Jablonskis, Būga, Žmuidzinavičius, alėjos gale – St. Lozoraitis ir mafijozas Daškevičius. Netoliese ir kukli Saliamutės N. stovyla, užgožta sėdinčio kunigo Rič. Mikutavičiaus. Abu perkelti – poetė iš muziejaus patvorio, kunigas iš bevardžio kapo.
Kairienė sunkiai sirgo, buvo paralyžiuota. Kuklios laidotuvės, kuklios pakasynos „Vilnelėje“, Vytauto pr., Laima su vaikais, benamis Andriukas, Gediminas, likęs vyriausiu giminėje, jam 60, pusbrolis.
Vasario 7 d. įlūžęs nuskendo rezervato direktorius Vyt. Nedzinskas. Alytiškis, mamos mokinys, gamtininkas. <…> laidotuvės Alytuje. Nelemta jo mirtis, bet simboliška – Žuvinte… Mielas žmogus. 50-mečio proga dovanojo man kėkšto iškamšą ir butelį naminės – „kurcinio ašarų“. 62 metus ėjo.
Vasario 11 d. vėl žinia – autostradoje ties Kaišiadorimis mašina mirtinai partrenkė dail. Edvardą Kokanauskį (1952–2002). Iki 50-mečio buvo likę vos keli mėnesiai… prieš savaitę dar šnekučiavomės ŠMC kavinėj. Ado irgi labai gaila, buvom seniai, kad ir ne itin artimai, pažįstami. Turiu kelis „boschiškus“ jo darbus, kadais „dariau interviu“ 7MD. O ir šiaip – iš tos pačios R. Kasparavičiaus, Ant. Ramono, L. Vildžiūno, Jz. Šikšnelio „chebros“.
Vasario 16 d. sukako jau ketveri metai, kai mirė Markas, Vytautas Markevičius, vienas iš nedaugelio artimesnių man žmonių. Priminė apie tai jo našlė Tamara, kai pasveikinau su nepriklausomybe (telefonu). Nesmagu pasidarė. Man tai ne šventė, pasakė ji, Vasario 16-tą mirė Vytas… Nesulaukė anūko Augustino (Mariaus sūnaus), nepamatė ir mūsų Pranciškaus.
Kai pagalvoju apie savo kartos velionius, per daug jų, oi, per daug! Ramonas, Šteinys, Markas, Vidas Marcinkevičius, Ega St(eponavičius), o ir Vitas (brolis), Algis Kairys…
– – –
Einu žiūrėt TV, „Rudens maratono“. Nenubosta, daug kartų jį mačiau. Po trilerių, kovinių ir siaubo filmų, kurių pilna visa kabelinė ir nekabelinė TV, norisi poilsio. Kine šiemet buvau kartą – „Amelija iš Monmartro“, lyrinė komedija.
– – –
O mes gyvenam. Sausio 13 man suėjo 55-eri, o Pruncei – 0,5, t. y. pusmetis. Vaikas auga kaip ant mielių. Amūras, putas! Sėdi tvirtai, vis labiau nori stotis, kasdien darosi protingesnis, smalsesnis, judresnis, reiklesnis. Mamą ir mane pripažįsta besąlygiškai, su kitais – maloniai diplomatiškas. Vis dar sveikas, tik kartą išgąsdino – nukrito stačia galva nuo sofos, kaukštelėjo į grindis. Rasa išsigandus nuvežė net į Santariškes, bet viskas apsiėjo laimingai, o pažįstami choru kartojo: ak, kuris gi vaikas nėra kritęs ant galvos! Šiandien Pruncė pirmukart gavo mėsos, triušienos, pertrintos, žinoma. Atrodo, patiko.
Vis daugiau lieka išaugtų rūbelių, Rasa pasiskolino seną vežimą miegui lauke, iš naujo tiks tik sportinis triratis. Ak, viskas dar prieš akis, kad tik sveikatos pakaktų visiems. Mane jau rimtai kamuoja kraujospūdis, vis manau, kad ims ir praeis, juolab ryju tabletes. Naktimis nebedirbu, alkoholio negeriu, tik rūkau dar. Turiu „cigarečių f-ką“, mašinėlę, gaminuosi cigaretes iš gilzių ir olandiško tabako. Kenkia!
Vilnius Book Fair 2002 pristačiau E. Canetti „Das Augenspiel“ vertimą, o romano „Bilė ir kiti“ „Vaga“ neišleido, dar kartą apmovė, apmaudu. Lietuva – Frankfurt Book Fair 2002 garbės svečias, esama šurmulio, ir nemenko. Dalyvavau (5–7 d. vasario) simpoziume Rotušėj. Svečiai iš SW, D, LV, BY, ČS, PL etc. Buvau paminėtas „Süddeutsche Zeitung“, rašysiu „Der Spiegel“. Turėsiu kelionių į Vokietiją – Erfurtą, Wiesbadeną, Liuneburgą, Hanoverį, Miuncheną, Frankfurtą. M. Kl. Berthelis gal spės išversti „Kilnojamąsias Rentgeno stotis“. Šiaip mugė kiek išjudino mūsų balą, bet neilgam. LRS leidykloj dar guli ir apsakymų rinkinys „Kiškių mažės“ („Užėjau pas draugą“).
Baigiau versti F. Dürrenmatto „Stoffe I–IX“, ketinu sėsti prie H. Brocho „Verzauberung“. Esu pažadėjęs parašyti A. Liugos „firmai“ pjesę, šiaip jau nebedirbu per jėgą, norėčiau rašyti nebent prisiminimus. Vienu metu netgi labai norėjau, dabar kiek atvėsau.
10 metų tarnavęs virtuvės stalas – jau tvartely (sandėliuke). Meisteris Algis padarė specialų, pagal išmatavimus, sulig palange, su metalo kojom ir apvaliais kampais. Virtuvė jau tarsi panaši į virtuvę… o visa kita <…>. Būtų gera, jei dar šiame pasaulyje spėčiau įsirengti kažką panašaus į darbo kambarį su normalia „orgtechnika“. Labai, žinoma, dėl to nesielvartauju, darbų kokybės computer nepakels, bet kitąsyk pikta, kai dėl paprastų dalykų tenka tiek gaišti ir vargti.
Rasą, ačiū Dievui, lanko draugės, kolegės, giminės, ypač padeda Gr. Gudaitienės (jos pusseserės) vaikai – Mindaugas ir Vaida…
Nieko, Prunce. Ne už kalnų ir tikras pavasaris, nors vasaris šiemet kaip niekad šiltas, išnyko visos gruodžio pusnys. Nieko, Prunce! Išjosim dar į žalias lankas, parkus ir miškus. Gal pavyks nusipirkti normalesnį automobilį. Pasodinam motiną už vairo ir – pirmyn! Karolina slidinėja su Levu Austrijoje, o iš Pauliaus (England, Oxford, London) jau senokai nieko nebegirdėti.
Mano kartos Lietuvos literatai pergyveno Staliną, Chruščiovą, naivią komunistinės idėjos iliuziją, nykią Brežnevo stagnaciją, jie ištvėrė Atgimimo trimitus ir po jų stojusią spengiančią tylą, miesčionišką ir egzistencinį bambėjimą, ji nesvarstydama sulaužė visus iki tol galiojusius juokingus politinius ir moralinius tabu, išskyrus vieną – mano karta iki šiol neatsivėrė pati sau: be pozos, be pompos, be pretenzijų į nepaskelbto Pasaulio literatūros čempionato laurus. Žinoma, pasakotis apie visa tai yra be galo sunku. Bet pabandyti verta, šit aš ir bandau…
Balandžio 20 d., sekmadienis
Buvom su Rasa ir Prunce Trakų Vokėj, kur dabar gyvena senieji Matulevičiai, Rasos tėvai. Riedėjom senu R. tėvo dovanotu „Žiguliu“, kurį ketinam mainyti su Eimiu N. į jo senutę „Mazdą“.
Gražus parkas, gražūs rūmai, kt. pastatai, tik viskas l. apleista, nugyventa, sudarkyta silikatinių pastatų ir garažų. Kaip ir visur. Sako, rūmus pirksią lenkai, Tiškevičius jie savais laiko.
Pruncei jau > 9 mėn., ropliukas sveria > 12 kg, guvus ir sveikas…
Kovo mėn. užgėriau – bjauriai, juodai, iki velnių matymo. Lankėsi Algis, Erlickas, G. Beresnevičius… o kasdien pas Gibus… nesinori nė rašyti… teko gultis į brangią ligoninę, daryti lašelines ir vėl „apsidrausti“.
Iki šiolei dar sutrikęs miegas.
22 d. skrendu į Berlyną, iš ten į Erfurtą, Weimarą. Skaitysiu ištraukas iš „Mobile Rö. Stationen“, vertė Klausas Berthel.
2002 balandžio 22
22 Apr 02 / Erfurt / Thüringen /
„Best Western Hotel Exelsior“
Bahnhofstr. 35/104
Nejau skraidinau į D šitą tomą, kad nieko neįrašyčiau? Kelionė neišvargino, viskas sklandu ir OK. Skridau su Cornelium Hell, austru iš Vienos, kitados jis ten mane gražiai paglobojo – nuvežė į UNO centrą Vienoje ir užkėlė į TV bokštą prie Dunojaus. Dabar grįžta iš Nidos vertėjų seminaro, ten buvo ir mano vertėjai – Klaus Berthel, D, Marcus Roduner, CH, ir Jonas Ohman, Švedija. Nusileidom tviskančiame po remonto Flughafen Tegel, + 17 °C, jau žalia čia. 3,5 h InterReggio važiavom į Tiuringijos sostinę Erfurtą. 1974 čia pirmukart buvojau užsienyje, DDR ir CCCP draugystės laikais. Šiemet Vilniaus ir Erfurto „draugystei“ 30 metų, vyksta Vilniaus dienos, mano skaitymai (Lesungen) Erfurte ir Weimare „auch in diesen Rahnen“.
Kas galėjo pagalvot, kad kada nors skrisiu čia vienas, nereikės net vizos, o už steiką mokėsiu eurais.
Kl. Berthelis <…> verčia mano „Mobile Röntgenstationen“, 3 skyrių čia ir skaitysiu. Romaną Fra / Maino Buchmess’ei žada išleisti kažkokia <…> leidyklėlė, Četrauską, Gavelį, Šliogerį jau išleido, šiemet vėl Četras, Gutauskas ir aš. Nėr kažkokios paramos „Petro ofsetui“, Tadas siunta, tarsi būtų literatūros primabalerina. Pažiūrėsim.
Gegužę pagaliau pasirodys „Tūla“ lenkiškai. Gal vyksiu ir į Warszawos knygų mugę. Toliau – Fra / M. „Literatur am Fluss“, Hanoveris ir Liuneburgas ir t. t.
Dabar grįžkim į Lietuvą. Vėl mirtys – mirė architektas Šeškevičius, Jurevičių kaimynas Antakalny. Pažinojau jį seniai, nors iš tolo. Toks stambus, linksmas <…>. Vėžys <…>.
Mirė Nijolė Miliauskaitė-Bložienė, 52. Nežinojau, kad serga vėžiu. Toks atokus, savaip užsidaręs žmogus. Pažinojau nuo studijų metų, bet tik iš tolo. Jaunystėje buvo labai graži. Kartą lydėjau, bet bučiuojama nesileido. Ką dabar darys vienas likęs senukas Bložė?
O mes gyvenam dar.
Nekrošius vis dar neatiduoda savo „Mitsubishi“, važinėja į Rytprūsius, mat ketina statyti „Metus“, o didis skulptorius Jonas Jagėla prašosi priimamas Nekrošiaus scenos darbininku. Nors ir senas jau (58)… Mat Eimio „rabotiaga“ gauna ca. 8 000 Lt per mėn. Tiek negauna nei seniūnai, nei profesoriai. Tik teisėjai!
„Knygų pavasario“ Mokytojų namuose proga mane išprovokavo surengti piešinių parodą. Buvo net atidarymas, skaičiau „Kiškių mažės“, kaip ir Šviesos-Santaros suėjime „Žaltvykslės“ rūsy. Intelektualai suprato ir žvengė <…>. Iš ten važiavau tiesiai į LRT žinias, daviau interviu ir net padeklamavau posmelį – „Grožio niekad negana / Ant pačios aukščiausios kopos / Stovi vyras ir žmona / Genijus ir mis Europa!“.
Prieš išskrisdamas dar perskaičiau savo romano „Bilė ir kiti“ („Mergina Žuvis“) korektūrą. Su dailininku R. Čeponiu aptarėm viršelį. Atrodo, knyga pagaliau pasirodys. „Vaga“ visai nususo, „madas“ jai diktuoja per 2 aukštus įsikūrusi langų firma. Gerai, kad dar parėmė KM, gausiu 3 700 Lt, gal iškart.
A. Daugnorienė redaguoja mano verstus F. Dürrenmatto „Labyrinth“ ir „Turmbau“, LRS leidyklai esu dar atidavęs short stories knygą „Kiškių mažės“ („Užėjau pas draugą“).
Vis dar rašau ŠAT („Šiaurės Atėnams“), kartais „XXI amžiui“… dar išverčiu ką ar parašau 7MD. Honorarai skurdūs, nors moka laiku. Jei ne stipendija (1 250 LT, gausiu dar metus), būtų krachas. Pajamos itin sumažėjo, o atsiradus Pruncei išlaidos labai išaugo ir tik augs. Rasa iki rugsėjo dar gaus po 1 000 Lt / mėn., o paskui – viskas. Žinoma, nepražūsim. Kultūros žmonėms neduodama uždirbti, rašytojams ypač. Latviai ir estai čia daug geriau susitvarkę. Neduoda pašalpų, stipendijų, užtat moka solidžius honorarus.
Pruncė vis dar labai mielas. 12,5 kg. pilypukas. Vakar su Rasa buvo Bernardinų bžn., atrado bendraamžių – susidomėjimas didžiulis. Juk visąlaik mato tik mamą, dar mane ir kaimynę Stasę, „babą“. Smalsus be galo. Rėplioja, repečkoja kur įmanydamas. Fonetika irgi įvairėja – nuo džiugaus klyksmo, gugenimo iki raudų, kai reikia nusirengti ar apsirengti. Auga vaikas. Rasa išvargus, bet „veža“. Rutina yra rutina. Veržiasi „į žmones“, vos progą radusi. Suprantama. Vairuoja ji gerai, net tuos suknistus „Žigulius“… Ačiūdie, Pranciškus vis dar sveikas, motinos pienu ir kalakutiena misdamas.
Aš savaip nuvargau, tai net ne depresija. Jau nebedirbu per naktis, nors 2 tomus Dürrenmatto išverčiau gangreit. Buvo įdomu. Ketinu versti Hermano Brocho „Die Verzauberung“; tai būtų pirmoji H. B. knyga lietuviškai (su Robertu Walzeriu mane „apšovė“ „Pradai“, nors periodikoje („Die Spaziergang“) pionierius buvau aš).
Gimiau bent 10-čia metų per anksti. Būdamas dabar 45-erių dar šį tą nuveikčiau. Dabar viską suėda kasdieniai rašymai dėl kelių litų. Bet ne aš vienas toks.
Šią vasarą (kai ateis pinigai už Canetti „Augenspiel“) žadu pagaliau pertvarkyti ir savo „kabinetą“, vėl remontas, išlaidos, nervai. Vis dažniau tenka „teisintis“, kad neturiu kompiuterio, „nesirausiu“ internete ir nesinaudoju e. mailu. Gėdos, beje, nejaučiu jokios, nors, žinau, computer smarkiai palengvintų darbus bei darbelius. G. Grassas sakosi irgi neturįs viso to, bet jis turi komandą; aš jos neturiu… Na, nesilyginsiu su G. Grassu. Bet minimumą norėtųsi turėti visai ne iš tuštybės ar puikybės. Ir visam tam aprašinėti laiko atsiranda tik „kažkokiam Erfurte“, viešbuty. Miestas blizga ir tviska, Vakarų dėdė – buvęs VFR – sukišo čia daug milijonų DM, o dabar tebekiša Eur. Nors važiuojant traukiniu dar daug griuvenų, apleistų namų, bet šalia – nauji, modernūs pastatai, tviskantys Erfurto tramvajai, renovuoti ir restauruoti namai etc.
Ryt visą dieną iki 18 h laisvas. Ką veiksiu, neišmanau. Vien už kuklią vakarienę suplojau 15 Eur. Ir niekaip neprisiskambinau Rasai – vis „falsch gewählt“.
Na, ryt tikiuosi normaliai papusryčiaut, viešbutis net 4 žvaigždučių. Bet kai panašiam gyvenau Ciuriche, pusryčiai buvo itin kuklūs. Gardžiausiai (ir gausiausiai) su Rasa valgėm kelte, grįždami iš Stokholmo į Taliną.
23.20. Eisiu po dušu ir bandysiu užmigti. Kambario langai į kiemą, bet čia ne Berlynas ir ne Niujorkas. Kai apie 20.30 h išėjau į miestą, tai net „Angeryje“ (svarbiausia Erfurto g-vė) buvo tuščia kaip kaime. Tuščias švytintis casino, apytuštė ir ta amerikietiško tipo užeigėlė. Berlyne, aišku, kitaip.
Na, myžt, poteriaut ir gult, gana.
23 Apr 02 Erfurt
Jurginės
<…>
Jaučiuosi silpnokai, nors miegojau tarsi normaliai. Susiskambinau pagaliau su namais, nes mobilus „neima“ kažkodėl…
Jei 1974 Erfurtas man atrodė pasaka, tai šiandien, 2002 pavasarį, – normalus Europos miestas „su veidu“. Po 10–15 metų taip susiniveliuos ir Vilnius. Jau dabar sparčiai niveliuojasi. Vakaruose visgi esama kitokios, kiek tikresnės, „smarvės“, čia irgi tik Vakarų imitacija <…>.
Buvau tame „Habel“ Buchhandlung. Didžiulis, moderniškas knygynas, jau atskiras Hörbücher skyrius. Čia ir skaitysiu. Vargu ar ateis daug žmonių.
Kiek numigau, bet vis tiek silpna. Bet Bazely būdavo blogiau.
18.30 ateis Maja Eib. Atneš „Unteralgen“ ir honorarą – 300 eur. Už du skaitymus – šiandien čia, ryt – Weimare. <…> H. Brocho – nė vienos knygos, o juk žadu versti jo „Verzauberung“, gal – „Pakerėjimas“. Ten įmontuota ir mano kitados versta jo novelė „Barbara“.
VDR, aišku, vienintelė ex socialistinė valstybė, kur grįžti komunistams nėra jokių šansų. Vokiečiai STASI karininko kancleriu nerinks, kaip rusai išsirinko prezidentu KGB подполковник’ą Putiną. O ir socdemai čia nė iš tolo nepanašūs į lietuviškuosius. Pažanga čia akivaizdi, nors nepatenkintų, aišku, irgi yra. O kur jų nėra. Reklama siūlo 19 d. lėktuvu aplink pasaulį – 6 333 Eur. Kitas variantas – 3 333 Eur.
FAZ Cafe in der „Habel“ Buchhandlung. Apie 20 klausytojų. Perskaičiau normaliai, klausė dėmesingai. Aktyvūs klausimai. Susilaukiau padėkų. Priėjo viena Kazachstano vokietė, 7 m. gyvena čia: „Vis tiek nesijaučiu kaip namie.“
Maja Eib, graži vokietė, davė 300 Eur plius 87 Eur už kelionę iki Berlyno. Net autobusą į Tegel apmokėjo.
Maja parodė kebabinę pačiam centre. 3 Eur kebabas plius turk. arbata. Pristojo Paul kažkoks, tėvai – Rygos vokiečiai, Baltdeutschen. Jie visi čia dar truputėlį ilgisi DDR laikų, tai galima justi. Kita karta to ilgesio jau nebejaus. Kaip pas mus sovietmečio.
Kažkoks prof. em. Dr. Wolfgang Franz perdavė man savo knygą „Einmal Baschkirien und zurück“. Karo belaisvio prisiminimai. Daug apie Rytprūsius ir Lietuvą. Gal ką išversiu ŠAT, gal.
Ryt bandysiu Pruncei ieškoti „echte Leder“ batų. 17.30 h – Weimaras. Ten lėzungas irgi knygyne <…>.
24 Apr 2002 Erfurt
„Hugendubel“ – didžiulis modernus knygynas Angerplatz’e. Pirkau garsaus artisto Mario Adorfo (mačiau su juo ne vieną filmą) prozos knygą „Der römische Schneeball“.
Šiaip jau puoliau pirkti skudurų ir kaipmat išleidau > 100 Eur (ca. 200 DM, 350 Lt). Užtat nupirkau Pruncei dailius, spalvotus batelius – 16,90 Eur. Turėjau ir matą – lazdelę nuo ledų. 21 numeris. Wa?
Viešbučio pusryčių visai dienai neprivalgysi, tad popiet sukirtau gatvėje thüringischer Bratwurst ir bistro išgėriau kažko panašaus į kakavą.
Apsiniaukę, lynoja. Nešalta tačiau. Jaučiuos „slabnai“. Greit nuvargstu blūdinėdamas po miestą. Bet popiet numigau ir kelionei į netolimą Weimarą esu visiškai pasirengęs…
27 Apr 2002 / Vilnius / Žvėrynas
Vos išvykau iš Erfurto, kitądien ten nutiko didžiausia tragedija pokario Vokietijoje: iš gimnazijos pašalintas 19-metis nušovė 13 mokytojų, 2 mokinius, policininką ir nusišovė pats. VFR – gedulas…
Radau dar labiau „subrendusį“ Pruncę, kuris lauktuvių gavo odinius sandalus. Jei iš Berlyno skridau su C. Heliu, tai iš Tėgelio pakilau su „Vilniaus Vingio“ gen. dir., a. a. Vito studijų kolega Vcl. Šleinota, puniškiu. Iš airport nauja „Volvo“ pargabeno į Žvėryną, nes ir gyvena šalia, Poškos gt., ne lūšnoje, žinoma.
Atrodo, viskas einasi=eisis neblogai. Radau kvietimą 2002 rugsėjui su 1 000 Eur stipendija „Vila Valberta“, netoli Müncheno. Ten yra viešėję Č. Aitmatovas, Sarah Kirsch, A. Bitovas etc. Beje, ir apsukrusis Tadas Četrauskas – „rašytojas ir vertėjas“. Iki 05 10 turi pasirodyti „Bilė ir kiti“, 05 17 – Warszawa Book Fair, kur bus pristatyta „Tūla“. Birželyje – Frankfurt / Main – „Literatur am Fluss“, prieš tai – Hanovery ir Lüneburge skaitysiu prozą, o E. Ališanka – eiles. Renginys – „Grenzenlos“, su italais ir škotais. Vėliau, rudenį, FRA / M Buchmesse, spalio 3 d. dar vakaras Vilniuj, Münchene su R. Gaveliu etc. Labai intensyvūs šiuo atžvilgiu metai. Iki gegužės galo Klaus Berthel žada baigti versti į vokiečių kalbą „Mobile Röntgenstationen“, „Athene“ leidykla išleis ją August 2002. Švedas Jonas Ohmanas „Tūlą“ verčia į švedų k., maskviškis „Дружба народов“ (vert. G. Jefremov) spausdina „Mобильные станции Rентгенa“ žurnalinį variantą. Marcus Roduner (Schweiz–Šiauliai) verčia didelį gabalą „Tūlos“.
Man nesant, skambino iš Berno prof. Jan Locher, dėkojęs už jam pasiųstą V. Bložės „Tuštumą“.
Šiandien su Rasa senuoju „Žiguliu“ vykstame į W. Hercogo filmo „Nenugalimasis“ premjerą „Lietuvos“ k. / t. Buvo filmuota ir Užupyje bei Rumšiškėse. Atvykęs ir pats W. Hercogas. Erfurte pirkau garsaus akt. Mario Adorfo kygą „Der römische Schneeball“, skyrius „Grenzgänger“ („Sienos pažeidėjas“) kaipsyk apie W. Hercogą. Net neįtariau, kad M. Adorf – ir filologas, puikus stilistas. Gal ką ir versiu iš tos knygos. Taigi, rodos, gyvenimas kruta <…>.
Žydi kaip varškė kriaušė už lango – šimtametė, laukinė. Vėl byrės grūšios, vėl šluosiu ir grėbsiu jas, kolei gyvas… Nieko. Labai skųstis tarsi nėra kuo. Gegužę vaikeliui sukaks 10 mėn. Liepos 13 d. – jau ir metai.
20.55 h. Buvom Wernerio hercogo „Nenugalimajam“. Žinodamas atpažįsti ir Užupį, ir Rumšiškes.
M. Wälde probėgšmiais supažindino ir su W. Hercogu. Užsiminiau apie Erfurtą ir Mario Adorfo knygą. Pažiūrėti malonus, netgi drovus. Žydai jam leido filmuoti ir Vilniaus sinagogoje, už tai jis dėkojo. Filmas, žinia, profesionalus, „gražus“, bet neišdildomo įspūdžio nepaliko. Veiksmas – Lenkija ir Berlynas iki Hitlerio atėjimo. Žydų galiūną vaidina suomis, kitą žydą – okultistą – britas.
Vakar užėjo Nekrošius, imkit, girdi, tą jo mašiną ir važinėkit! O ji „nepraėjus“ techn. kontrolės et cetera. Galėjo paimti mane į Atėnus, kur prie Akropolio vaidino 4 „Hamletus“, bet dabar, esą, jau vėlu, sąrašai išsiųsti, 10 proc. tikimybės.
Vokietijoj – gedulas. Į mišias Erfurto katedroj, kur vos prieš kelias dienas buvau, atvyko kancleris Schröder. 17 aukų, įskaitant žmogžudį-savižudį.
Atvėso, palyja. Pruncė rėplioja per visą mansardą iki pat slenksčio. Tada – galopu atgalios ir taip be galo. Judrus vaikas!
30.4.2002 / Žvėrynas
„Bilės“ (romano) viršelis bus gražus – šiandien computer ekrane jį parodė Ramūnas Čeponis, autorius. Positiv & Negativ. Bilė – positiv.
Mintautas Daulenskis sutiko atspausdinti mano ir Tado Č. romanus („Kiln. Rentg. stotys“ – mano, ir „Juozas – taktinis šalies patriotas“) Seimo leidykloje, o leidžia juos „Athene“ leidykla, leidėjas – Duscha.
Vakar Pruncei pirkom kėdę-stalą, galės valgyt „kaip žmogus“. Žmogutis spurda, krykščia, zirzia – normalus!
Verdam dilgėlių sriubą.
Šiandien mieste sutikau Mariutę, buv. istorijos mokytoją M. Viselgaitę, Algio auklėtoją. Parūkėm Lukiškių aikštėj. Teiravosi Algio, ketina atgauti 20 ha žemės prie Kriokialaukio. Kam Jums ji, Mariute? – klausiau. Kad palaidot būt už ką! – sušuko Mariutė. „Patvoriuos lavonų Lietuvoj jau nebemėto“, – atkirto. Atsisveikinom labai draugiškai.
Ryt manęs vokiečių spaudai fotografuot ateina Claus Gretter iš FRA / M, mugei. „Mein Haus ist sehr schlicht, Herr“, – pasakiau jam telefonu. Nieko, pasakė Grėteris, išeisim į lauką, taigi.
3 ar 4 gegužės susiras mane ir Berlyno žurnalistė Margaritte Kreuzer, kurią esą sužavėjusi M. Rodunerio versta „Tūlos“ ištrauka lankstinuke. Vis dar LRS leidykla neapsisprendžia dėl Hermano Brocho „Die Verzauberung“. O darbo ten bus daug.
11.05.02 Žvėrynas
Vasariški orai tęsiasi. +25–27 °C! Jau net norisi lietaus. Bene pirmą kartą visi trys – Rasa, Pruncė ir aš – išsirengėm į miestą senuoju „Žiguli“. Pirmiausiai nukakom į milžinišką „Senukų“ centrą. Pirkom ten žoliapjovę, tikrą pjautuvą, medinį kūjį, dar kažką. Milžiniškoje parduotuvėje mūsų sūnus elgėsi kaip tikras miestietis – niekuo nesistebėjo, krykštavo, bandė nučiupti kokį žaislą ar įnagį. Poryt jam jau 10 mėnesių… Iš „Senukų“ nuvykom į „Telekomo“ sporto centro kavinę. Rasa ten sportuodavo, kai buvo nėščia. Valgėm salotas, brokolių piurė (sriubą), o Pruncė pats gėrė iš buteliuko sultis.
Popiet kelias valandas šienavau „Bosch“ šienapjove. Laidas – 50 m. ilgio, apėjau visus dilgėm ir pienėm užėjusius patvorius. Gražiau ir erdviau.
Vakare atvažiavo Eimis N. Jo limuzinu pervažiavom džiūgaujantį miestą (hitų koncertas Sereikiškėse), tada gėrėm arbatą „Ida Basar“. Seniai buvau mieste vakare. Gražu, gyva, pilna žmonių, šilta. Bet kiekvienam žingsny reikia turėti pinigų.
Už romaną „Bilė ir kiti“ gavau vos 3 480 Lt. Tai patyręs, režisierius E. tik palingavo galva. Ketvirtadienį – į Warszavos knygų mugę. Pasitiksiu lenkišką „Tūlą“. Skambino Agnieszka Saiszko (?) iš Suvalkų, gal teks likti viena diena ilgiau.
Skandalas dėl FRA / M Buchmesse. Į politinį mugės disputą socdemai (A. Juozaitis, V. Kavaliauskas ir pan.) ketina siųsti „parteigenosses“ – Karosą, Prunskienę, Kavaliauską, Andriukaitį. Vokiečiai pyksta ir stebisi – tai ne šalies, o partijos pristatymas. Turėjo vykti – Lenartas Meri, estų eksprezidentas, Landsbergis, A. Kubilius, S. Kovaliovas etc. <…> Kavaliausko „argumentai“ – K. Pr. puikiai kalba vokiškai <…>, o už „užsieniečius“ Lietuva neketina mokėti. Idiotų šutvė.
Miunchene, rodos, būsiu 2 mėn. – rugsėjį ir spalį. Daug renginių, įdomus ir įtemptas, atrodo, bus birželis – FRA / M, Liuneburgas, Hanoveris, dar kažkas.
Antrad., 05.14, Klaus Berthel jau atneš 100 psl. „Mobile Röntgenstationen“ vertimo. Viskas tarsi OK. Tarsi susitvarkė ir mano kraujospūdis. Gerų emocijų teikia ir Pruncė, ir Rasa. 23 h 47 min., Žvėrynas.
16 05 2002
Warszawa
„Orbis europejska“, 221
Warsawa book fair 2002
„Liet. knyga“: Aušrinė Jonikaitė, Gintaras Grajauskas, Jurgis Kunčinas.
Į Varšuvos knygų mugę. Pagaliau lenkiškai pasirodo „Tūla“ („Tula“). Dar nemačiau. Vertė Alicja Rybałko, išleido „Pogranicze“ Seinuose. Vakar „Vaga“ pagaliau išleido „Bilė ir kiti“ (dail. Ramūnas Čeponis).
Į Warszawą važiavom kone visą dieną. Prie sienos (Lazdijai) visgi gaišom valandą, nors eilių čia seniai nėra. Per jotvingių žemes – Augustow, Łomża – į Warszawą. Niekad joje nebuvau, tik pravažiuodamas į Berlyną. Bet tiek matyta TV, atvirukuose, knygose, tarsi jau buvęs. Neretai taip būna – įspūdis neblogas, miestas gan žalias. Esama naujų „bildingų“, kone „dangoraižių“. Bet pats kraštas skurdokas, bent šis, rytinis, Lenkijos pakraštys.
Vyksta Mint. Daulenskis (Seimo leidyklos vadas), daug nepažįstamų. Susipažinau su Donata Mitaite. Žinau, kas yra Vaškelis. Mačiau Paknį su Baltėnu ir „stafažu“.
Apsistojom centre, hotel „Orbis Europejsky“. Vienutė 221. Kaimynystėje – Gintaras Grajauskas, Aušrinė Jonikaitė.
Su Jagoda Ragoža ir (?) (vertėjos iš liet. k.) ėjom vakarieniauti į Stare Miasto. Viskas atstatyta tuoj po karo. Pilis irgi, rūmai centre. Skirtumas nuo V. Europos didmiesčių – akivaizdus, bet šiaip įspūdis visai neblogas. Yra skulptūrų, budelis su kalaviju etc. Yra turkiškų, graikiškų, airiškų restoranų – jų Vilniuj dar stinga.
Ryt – skaitymas kavinėje „Jazgot“ <…> šalia geležinkelio stoties. Pompastiškas paminklas Ad. Mickevičiui, lenkų karaliams, daug paminklinių lentų, bažnyčios restauruotos ir, aišku, apšviestos. Bet erdvės didžiulės – tuo ir primena Minską, Maskvą, iš dalies Vieną.
Jaučiuosi neblogai, kasdien geriu tabletę kraujospūdžiui reguliuoti. O ir tabletę miegui. Būtų gerai nepramiegoti hotelio pusryčių.
Rasai skambinau, rodos, viskas OK. Pruncė jau buvo išmaudytas. <…> Vos grįžęs vyksiu į Nidą, Th. Manno seminarą vertėjams. 100 Eur + kelionės išlaidos. Mat kaip, užsieny vis ką nors parašau į šitą „juodą knygą“. O reiktų ir namie?
17 May 02, Warszawa Book Fair
Sobre toda Warsovio el siela destejado. Над всей Варшавой безоблачнoe небо. O Vilniuj vakar lijo, so Rasa.
Pusryčių menėj (Hotel Europejsky) lietuviai valgo masiškai. „Kultūros ir meno darbuotojai“, grynų kūrėjų veik nematyti. Pusryčiai gausūs, kava silpna. Priešais hotelį – Varšuvos garnizono komendantūra. Prieškario moderno monstras. Penktadienis.
„Programa“ – po pietų – palac Kultury I Nauki. „Jazgot“ kavarnioj, su jazz – nieko bendra. Jagodai R. duosiu „Bilę“, gal? Na, gal ir nevers, tegul.
Atsirado (krepšio kišenių „siuitoj“) mano šveicariškas lenkt. peiliukas, su vardu, pavarde. Viena geležtė. Graviruota pernai, Ciuriche, Limmat krantinėje; lijo tada <…>.
16 h skaitymai kavarnioj „Jazgot“. Gal pusšimtis klausovų. Tarp jų – Cz. Miłoszo brolis Andrzej M. <…>, Edita Degutienė, keletas baltistų studentų <…>.
Gavau „Tūlą“ lenkiškai. Tiraž.=nakląd=1 000 egz. Kietviršiai. Viršely – Užupio vaizdas nuo Rasų, nuo kalėjimo <…>. Grojo Sasnausko jazz duetas. OK.
Mugė kaip mugė. Protu aprėpiama. Mačiau latvių, vengrų, vokiečių stendus. Lenkų kn. užsieny – „Strofos“ leistos knygos.
11 h liet. konferencija. KM ministro pavaduotojai. Viską žinantis Vaškelis: „Athene“ prasta leidykla, Kl. Berthel netikęs vertėjas, T. Četr. – „ne tas autorius“. Vokiškai Vaškelis nemoka. Jis Kalėdos „tiekėjas“ ar g-bos viršinykas. Dėl manęs jis, girdi, priekaištų neturįs. Tarsi turėtų teisę kokią, juokai.
Paknys pristato T. Vc. „Gidą po V.“ lenkiškai. Baltėnas atvyksiąs į Žvėryną fotkinti Pruncės.
M. Ivaškevičiaus prašymu sudariau geriausių nūdienos poetų dešimtuką. Jis, kiek pamenu, toks:
Poetų 10-ukas (šiandien rašančių):
1. A. A. Jonynas
2. Don. Kajokas
3. G. Grajauskas
4. Sig. Parulskis
5. N. Miliauskaitė
6. V. Bložė
7. D. Šimonis
8. ?
9. N. Abrutytė
10. G. Patackas
Po skaitymų sėdinėjom „Jazgote“, klegėjom. Mintautas pakaušo nuo alaus, ėjom valgyt, vėliau Aušrinė J., G. Gra., Minius ir aš gėrėm alų „Restauracijoj“. Aš – vėl bezalkoholny.
Ryt – mugė, kraustymasis į kitą viešbutį, debatai, sekmad. kelionė į Seinus, iš ten per Šeštokus ir Kauną į Vilnių. Blogiausiu atveju Vilniuj būsiu tik pirmadienį vakare <…>.
Gana. Dedu šitą juodatomį į kuprinę. Mugėje įsigijau Don. Mitaitės „Tomas Venclova“. Biografijos ir kūrybos ženklai. <…>
Vytautas V. Landsbergis. Trupinėliai nuo Jono stalo
2022 m. Nr. 12
Viskas yra apie pradžią, ne apie pabaigą
Jonas Mekas
I
Sėdėjome prie stalo, vaišinomės, gėrėm poeziją, valgėm filmus, gardžiavomės pokalbiais, šokom ir dainavom, ir rodės, kad visa tai tęsis dar vieną kitą amžinybę, bet Jonas pakilo ir išėjo, palikęs mus švęsti toliau. Jam buvo devyniasdešimt septyneri.
Ėmėm skirstytis ir mes, galvodami, ką parsinešti namo nuo stalo atminčiai, nes gera buvo. Pamačiau, kad likę keli trupinėliai ant stalo, susižėriau delnan ir išėjau. Manau, kad visi turime tokių, visi, sėdėjusieji ten prie Jono stalo. Tokių daug, Jono durys buvo atviros visiems broliams, sesėms, užeinantiems, praeinantiems, išeinantiems, skubantiems, pasiliekantiems ilgėliau.
Ir kartais žingsniuodamas Vilniaus gatve pajuntu delnuose tuos trupinius ir kojos iškart nori judėti kitaip – šokti, juoktis, žaisti. Ir prisimenu, kad visa tai iš Jono. Iš mūsų pasivaikščiojimų po Niujorką, kai mes, Jono satelitai, užsižaisdavome pereidami iš vienos šventimo lokacijos į kitą, pavyzdžiui – iš „Antologijos“ į „Marso“ kavinę arba į Jono namus, ir mūsų grupelė imdavo juoko dėlei tipenti paskui Joną vorele, tarsi žąsiukai paskui mamą, o jis, pagavęs žaidimo ritmą, pradėdavo sukti ratus aplink lenkiamus praeivius – kilpomis. Mes jam iš paskos – ir visiems buvo toks smagus ėjimo šaligatviais fluxus.
Tokiomis akimirkomis pajuntu, koks apsunkęs kartais vaikščioju dabar ir kaip pasiilgstu Jono.
II
Paskutinį kartą su Jonu susitikome 2017-aisiais. Važiavome į pirmą ir vienintelį koncertinį turą su tėvuku po Ameriką. Tėvas iš anksto pareiškė, kad Niujorke būtina pamatyt Joną. Ėmiau planuoti, derinti laiškais su Jonu, ar bus tuo metu Amerikoje, ar skirs laiko. Suderinau, netgi sutariau, kad viską filmuosiu. Iš Jono gavau tokį patvirtinimą: „Vytai: mes galėtumėm susitikti pirmadienį pietums, 12:30 pm restoranas: Lucien, adresas: pirmos aveniu ir pirmos gatvės kampe. – jonas.“
Tėvas jaudinosi, sakė – o apie ką ten šnekėsim, reiktų pasiruošt, aptart. Sakau – tu surašyk klausimus, temas, o aš nusiųsiu Jonui. Tėvas surašė, nusiunčiau. Kitą dieną Jonas atrašė, panašiai, eilėmis, kaip jiems ten įprasta.
Kai nuvažiavom, susitikom, sėdėjom su Jonu airių bare. Ir tėvas šypsojosi, ir Jonas šypsojosi, ir tylėjo abu, nes laiškuose viskas jau buvo aptarta, apsakyta ir pasakyta. Nutiko fluksiškas pokalbis, tylint. Paskutinis dviejų draugų pokalbis. Už poros metų Jonas iškeliavo.
Paskui tuodu tekstu įdėjau į tėvuko „Organizuotų tekstų“ knygelę:
Jonai,
pasakyk, kaip tau atrodo, ar esam įkritę į laiko upę,
ar tik sėdim ant kranto, o upė plaukia pro šalį,
mes žiūrim, upėj atsispindi kai kurie debesys,
bet ne visi, tai galvojam, ar yra ir kitų,
ar jie niekur neplaukia ir todėl jų nėra,
tiktai tie, kurie jau upėj?
Vytautai,
mes neįkritom:
mes esam toje laiko
upėje.
upė plaukia, ir mes
plaukiam kartu su ja,
joje –
ir mes matom debesis joje
ir žinom,
kad yra ir daug kitų
debesų – ir kad jie
atsispindi kitose
upėse – ir visos upės
plaukia kartu ir mes
plaukiam kartu su jomis ir su visais
debesimis,
bet kai kuriems iš mūsų
yra duota
pakilti kiek, iki kranto,
ir rymoti ant jo,
ir matyti ir upę, ir debesis,
ir save toje upėje
kartu –
ir būti kartu su
Viskuo.
– jonas
III
Aš esu vienas turbūt iš kokio šimto žmonių pasaulyje, kurie niekur niekados nenorėjo važiuot. Aš niekad nenoriu niekur važiuot. Jeigu mane kas nors kur nors išmeta, tai aš ten noriu tik ir būt. Aš niekada ir niekur nenorėjau važiuot iš savo namų. Nebent jau yra reikalas. Bet aš buvau prispirtas – aš turėjau kur nors bėgt, bėgt. Aš dirbau su pogrindžio spauda ir mano pareigos buvo perrašyt rankraštį mašinėle. Ir tos mašinėlės šriftas buvo pažįstamas Sovietų Sąjungos saugumui ir Vokietijos saugumui. Ir mašinėlę vieną dieną kažkoks vagis pavogė ir buvo tik laiko klausimas, kada vokiečiai tą mašinėlę ras ir pasakys, kur ją gavo. Aš turėjau bėgt, labai greitai bėgt ir aš nutariau važiuot į Austriją. Bet nepavyko, o tai jau ilga istorija. Aš išvažiavau ne savo malonumui, ne savo noru, o tai buvo gyvybės reikalas.
(J. Meko tekstai iš V. V. Landsbergio filmo „Jono Meko antologija“)
IV
Pirmąsyk susitikom, kai 1989-aisiais su „Ratilio“ nuvažiavom koncertuot Amerikon ir Niujorke į koncertą atėjo Jonas su savo „Bolex“ kamera. Man tarsi kokia dievybė nužengus būtų – tas pats Jonas, „Semeniškių idilių“ autorius, tas pats fluxus šėliotojas, tėvo klasioko Jurgio Mačiūno draugas, to – kurio mačiūniškos dėžutės su keistomis iškarpomis lydėjo nuo mažumės, kažkaip slapta pervežtos ar atsiųstos iš Amerikos.
Tad įsidraugavom, ir vakarojant pasakiau Jonui, kad mes – grupė lietuviukų – mokomės kino Tbilisyje. O jis sako: „Tai važiuokit pas mane.“
Kitą vasarą ir nuvykom. Prie mūsų, „gruzinų“, prisijungė keli bičiuliai iš Lietuvos – Arūnas Matelis, Audrius Stonys ir Birutė Mar.
Paskui grįžom Lietuvon, bet kažkokia esminė sielos dalis paliko ten. Manau, ne mano vieno. O Julius Ziz ir iš viso nebegrįžo, likosi pas Joną darbuotis.
V
Yra dalykų, kurių nenufilmavai, nepagavai ir paskui graužies, bet… kaip sako tėvukas viename haiku:
anos eilutės
užmirštos
buvo geriausios
Filmavau Joną, kai tik nuvažiuodavau Amerikon, iš pradžių norėdamas vaizdu paaiškint Vilniaus valdžiai ar kitoms valdžioms, kodėl būtina Vilniuje steigti J. Meko kino centrą, su jo dovanojamais archyvais, ir užsukt pasaulinę avangardiškesnio kino priebėgą ir čia, pavyzdžiui, Užupio respublikoje, kurios garbės piliečiu jis buvo.
Bet šito epizodo, apie kurį papasakosiu, nenufilmavau. Manau, kad tame trumpame epizode būtų tilpęs bemaž visas Jonas. Žodžiu, japonų ambasada Niujorke turėjo įteikti Jonui aukščiausią Japonijos kultūrinį apdovanojimą ir paprašė, kad jis paskaitytų ta proga ambasadoje savo eilių. Buvo kokie 2000-ieji maždaug, ar truputį anksčiau. Jonas jaudinosi, kad reiks viešai skaityt japonams savo eiles, tad paprašė, kad ambasada leistų atsinešti įrašą ir jį paleisti. Tie, aišku, sutiko. Ir Jonas namie įsirašė į seną kasetinį „panasoniką“ save, vidurnaktį skaitantį eiles; tada nusinešė su visu magnetofonu į ambasadą ir – gavęs žodį – nuėjo prie tribūnos, pastatė „panasoniką“, palenkė mikrofoną prie kasetinio magnetofono garsiakalbio ir – play. O pats atsistojo nuošaliau ir klausėsi, bet… susijaudino, išgirdęs neblogą skaitymą, ėmė truputį ašarot. Japonai irgi žmonės empatiški – tuoj ir jiems prireikė nosinaičių. Taip visi jautriai ir paklausė Jono poezijos.
O kaip ten buvo iš tiesų – negaliu dabar patikrint, bet vienas draugas pasakojo, kad buvo būtent taip.
VI
O į Ameriką vėl neatvažiavau pats. Ten Vokietijoj buvau tuose lageriuose. Tautų pabėgėlių komisija mane atvežė ir numetė čia, į Niujorką. Amerikoj atsiradau trisdešimtą spalio keturiasdešimt devintaisiais. Tai bus penkiasdešimt metų jau. Ir aš turėjau važiuot į Čikagą, kur toks biržietis Variakojis buvo mums radęs darbą kepykloj. Mes išlipom iš laivo čia, Dvidešimt trečioj gatvėj, Manhatane su trimis tūkstančiais lietuvių. Tarp kitko – Vytautas Kavolis buvo atplaukęs tuo pačiu laivu. Pažiūrėjo į Manhataną ir pasakė: „Būtumėm tikri idiotai, jeigu dabar esame Niujorke ir važiuotume į Čikagą.“ Taigi, sakom, nevažiuojam į Čikagą – geriau pasiliekame čia. Nežinodami kur kas, mes vis tiek pasiliekame Niujorke. Aišku, Čikagos kepykla buvo labai supykus ant mūsų. Jeigu būtumėm su broliu ten nuvykę, mes turbūt būtumėm pasidarę Čikagos geriausi kepėjai. Būtumėm prikepę senos lietuviškos duonos, visus pamaitintumėme, bet viskas pasikeitė – mes pasilikome Niujorke.
(J. Meko tekstai iš V. V. Landsbergio filmo „Jono Meko antologija“)
VII
Po 1990-ųjų vasaros studijų Niujorke pas Joną praėjo gal penkiolika metų. Mes – tuometinis pradedantysis kino jaunimas – vis nuvažiuodavom pas jį ar susitikdavom Lietuvoj ar kokiuose festivaliuose ir ėmėme rimtai svarstyti, kad Lietuvoj būtinas J. Meko kino centras. A. Matelis, A. Stonys, Romas Lileikis ir kiti – visi palaikė tą idėją, žadėjo prisidėt, ir aš pradėjau vadybint procesus. Rolandas Paksas, tapęs tuometiniu Vilniaus meru, įvertino palankiai ir administracija skyrė pastatą Aukštaičių g. 2.
J. Mekas atvažiavęs apsižiūrėjo, jam patiko ir ėmėm svaigti, kaip atidarysim tą centrą, kaip atvažiuos Yoko Ono, kaip Jonas ras lėšų ir iš savo fundatorių Amerikoje, o čia vietiniai verslininkai irgi buvo pasiruošę paremt, bet… paskui pasikeitė miesto valdžia ir minėtą pastatą itin greit privatizavo, prieš tai nuoširdžiai patikinę, kad niekam kitam neatiduos.
Tad iš to „Užupio kino centro“ sapnavimų teliko futuristiškas Jono laiškas, surašytas 2004-aisiais. Bent tiek, prieš subyrant mūsų naiviai kino centro mandalai:
„Užupio kino centro“ steigimo būtinumas? Niekas pasauly tikrai nėra būtina… Gali atiduoti pinigus ubagams, gali nusipirkti automobilį arba juos pragerti. Gali gyventi 24 valandas sėdėdamas prie televizoriaus. Gali gyventi be poezijos, be „Tėve mūsų“, be Čiurlionio. Taip, nėra nieko būtino žmogui, kuris rūpinasi tik savo kulnais.
Žinodamas, kaip ilgai užtrunka dabar Lietuvoje kultūrinių dalykų svarstymai, pavyzdžiui, jau visi dešimt metų praėjo, o Orvido sodyba vis dar tebesvarstoma, – mano apytikriu spėliojimu Vilniaus miestas nuspręs maždaug apie 2012 metus atiduoti namą Aukštaičių 2 „Užupio kino centrui“. O prieš tai, jeigu neklystu – 2009 metais namas jau bus sugriuvęs, nes buvo per daug bulvių jame supilta. Mat čia buvo bulvių sandėlis. Vėliau tarp bulvių dar buvo rastas vienas bulvių vagis, vos gyvas, ir jo pirmas žodis buvo, kai jį ištraukė: „A, čiort…“
Bet 2010 ar 2011 metais, R. Lileikio užsispyrimu namas vėl buvo atstatytas. Aš turiu dar pridėti, kad 2012 metais Užupis jau buvo pusiau atsiskyręs nuo Vilniaus ir turėjo savo autonominį merą R. Lileikį.
Manęs klausė: „Kas galėtų iš įžymių, įdomių J. Meko draugų atvykti į „Užupio kino centro“ atidarymą?“ Man labai sunku į šį klausimą atsakyti, nes daugelis iš tų, kuriuos aš kviesčiau į atidarymą šiais metais, 2012-ais jau bus Danguje, Skaistykloje ar dar kitur. Jeigu pakviestume mirusius, tai aš tikrai norėčiau pakviesti vyskupą Valančių – jo kriaučiukas yra laisvės ir humoro pavyzdys. Gediminą – jis primintų „Užupio centrui“ ir Vilniaus miestui, kad Vilniaus išvis nebūtų, jeigu jis nebūtų jo susapnavęs, taip kaip dabar „Užupio kino centro“ kūrėjai sapnuoja; šventą Teresę, ji papasakotų, kiek ji vienuolynų sukūrė, pati viena, valdžiai priešinantis, jos neremiant; Orvidą su Mikučiu – jie pašventintų „Užupio centrą“ ir primintų: „Nebūkit taip per daug rimti.“
Ką dar aš noriu pasakyt ar paklaust? Štai ką: ar tikrai Lietuvoje yra tokio kino centro pareikalavimas? Kur yra Lietuvos kino avangardas? Dirbtinai, kaip pomidorų, avangardo neužauginsi. Kodėl „Film’ Makers Cooperative“ ir „Antologija“ išsilaikė, augo ir plevėsavo? Todėl, kad buvo pareikalavimas – ir iš filmininkų, ir iš publikos. Buvo atėjęs laikas prasidėt kažkam naujam, kitokiam. O kur yra „Užupio kino centro“ gyvybinis pareikalavimas? Užu mano nugaros buvo visa naujoji Amerikos kino karta. Ir mes nei kompromitavom, nei žaidėm oficialiosios kultūros žaidimus. Mes norėjom tik daryt tai, kas mums patiems buvo neišvengiamai būtina. Tai ir viskas. Intuityviai, iš būtinybės mes pasirinkom kelią, kuris mus atskyrė nuo ministerijų ir merų, nuo bet kokių sąryšių su valdžiom ir valdiškais pinigais. Iki kokių 1970-jų metų visas Amerikos avangardinis ir taip vadinamas nepriklausomas „independent“ kinas nėra gavęs nė cento nei iš miesto, nei iš valdžios. Visas Amerikos nepriklausomas kinas ir jo rodymai buvo finansuojami pačių filmininkų. Tas pats, turiu pridurti, ir su Holivudu: visas Holivudas yra privatus. O dabar girdžiu – Lietuvoje nori, kad menai būtų valdžios remiami. Tai aš čia sakysiu sudiev, čia mes išsiskiriam. Jeigu Lietuvoje bus kino avangardas, jeigu Lietuvoje išsivystys nepriklausomas kinas, jis ateis savaime, niekieno neremiamas. Ne tik neremiamas: dar muš per galvą.
(J. Mekas – laiškas V. V. Landsbergiui ir Vilniaus miesto savivaldybei)
VIII
Brukline mes gyvenome porą metų, o 1953-ių pradžioj Bruklinas atsibodo ir mes nusprendėm bėgti į Manhataną. Mes pabėgom su broliu į Manhataną, bet čia visai kitas gyvenimo periodas prasideda. 1953-iųjų metų pavasarį.
Tada mes įsivėlėme į Amerikos gyvenimą. Lietuviai 1952-ais metais domėjosi tik bizniais, pinigais. Jiems niekas nebuvo įdomu, kas mums buvo įdomu, taigi jiems pasakėm: „Sudie, mes pereinam upę, mes mirsim jums, bet mes turbūt atgimsim patys sau.“ Taigi mes perėjome į kitą Stikso upės pusę – į Manhataną.
Po savaitės, kai atvažiavom į Niujorką, pradėjom filmuoti. Išsinuomojom kamerą ir pradėjom filmuot. Ir visados naudojom tą pačią šveicarišką „Bolex“ kino aparatą. Apie 1959-uosius metus Niujorke buvo tokių reakcionierių, kurie netikėjo Holivudu ir pradėjo išvystyti naują technologiją, stilių ir tematiką. Tai ir buvo pradžia nepriklausomo Amerikos kino.
Mes nutarėm, kad mums neįdomu ir visai nereikalinga konkuruot su Holivudu. Holivudas yra ten, o mes einame kitur. Mano paaiškinimas būdavo, kad Holivudas yra arklys ir tinka vienam reikalui, tarkim, plūgui, o mes esam kaip avys ar karvės. O jeigu yra avys ir karvė, tai bus pieno ir vilnų. Jokios konkurencijos tarp avies ir karvės.
(J. Meko tekstai iš V. V. Landsbergio filmo „Jono Meko antologija“)
IX
Kai artėjo tėvuko 85-metis, galvojau apie dovaną – slapta sudarytą ir išleistą rinktinių jo eilių knygą, netgi drįsau užsisvajot, kad gal Jonas sutiktų ją sudaryti. Nusiunčiau jam knygas ir tekstus, iš kurių reiktų rinkt. Gavau tris atsakymus. Pirmas:
Vytai: Gavau knygas! Skaitau ir stebiuos. Galimas dalykas, kad tavo tėvas yra geriausias Lietuvos poetas šiandieną! Rimtai. Visi taip tik vis apie save, mato tik savo bambą, taip vis „poetiški“, o jis stovi kojom tvirtai ant žemės, mato viską, ir juokias. Zen poetas. Galimas dalykas, kad Lietuvos poetai jo rimtai neima, bet laiko perspektyvoje jis išeis laimėtoju!
– jonas
Tada ėmiau spaust Joną, kad sužymėtų labiausiai patikusius. Gavau antrą laišką:
Vytai – Kaip rašiau, jau skaičiau, tam turėjau kiek laiko – skaitymui nereikia laiko – bet ką nors kita padaryt – ir rinktinę, ir vertimus! Tai sudiev! Jeigu turėčiau porą gyvenimų – tai taip. Bet aš turiu tik vieną. Ir tas vienas šiais metais taip pilnas, kad nežinau, į kurią pusę suktis. Aš turiu keturias, penkias parodas. Aš statau „Antologijos“ biblioteką. Aš dirbu prie trijų knygų. O dar turiu užsidirbt duoną. Ir t. t., ir t. toliau!
Dirbsiu prie tavo tėvo poezijos knygos, bet gali užtrukt metus ar du. Daugiau nieko negaliu pažadėt.
Tai laikykies!
Aš pakeliui į Kaselį, po to – į Berlyną, pristatyt vokišką laidą mano dienoraščių knygos (I HATTE KEINE ORT). Po to – į Madrido kino festivalį (mano retrospektyva). Tada vėl greit atgal į Niujorką, kur turiu photo paroda. Birželis taip ir praeis…
Tai laikykies. Ir įspirk į koją Vytautui, tėvui!
– jonas
Aš bjaurus žmogus, po kiek laiko vėl Jonui priminiau, paklausiau, kaip sekasi, ar ras laiko tėvuko knygai. Tada atėjo trečias laiškas:
Vytai: Aš turiu problemą.
Aš, jei ką darau, darau rimtai, ar einu meškerioti.
Kaip rašiau, Vytautas yra rimtas poetas.
O aš skaitau lėtai, nevertindamas, leisdamas poezijai tekėti savo pasirinktom vagom –.
Man reikia daug laiko ir daugelio, pakartotinų perskaitymų, kad pradėt vertinti: čia geras,
čia geresnis, o čia šitas labai geras!
O dabar, būdamas ypač užimtas, laiko turėdamas tik trupinius, paskaitau tik kaip ta
ožkelė, tik prabėgom.
Ko tu manęs prašai, aš negaliu padaryti.
Už metų, ar dvejų – taip. Bet ne už savaitės ar mėnesio, ar keleto mėnesių. Mano
gyvenimas taip neina.
Pas mane viskas turi savo laiką.
Tai atleisk, kad tave apvilsiu šituo laišku.
Laikykies!
Ir gražios vasaros!
Ir vasariški linkėjimai tėvui!
– jonas
X
Nežinau, ar aš rašau eilėraščius. Kai aš filmuoju, aš nedarau filmų. Aš tiktai filmuoju, filmuoju, filmuoju. Tas pats su mano rašymu. Aš rašau, rašau, rašau. Poezija čia ar proza… Ar niekas. Tas visai neateina man į galvą, tas visai nesvarbu. Aš tiktai rašau, rašau, rašau.
Europos kinas yra labai pretenzingas, išskyrus tuos laikotarpius, kai realistai buvo be jokių pretenzijų, neorealizmo laikotarpis. Ir kitas laikotarpis, kuris nebuvo pretenzingas, buvo Nouvelle Vague Prancūzijoje. Jie domėjosi. Bet daugiausia taip vadinamas meninis stilius, meniniai filmai yra labai pretenzingi.
Amerikoj režisieriai irgi nori būti labai rimti ir kai jie daro tuos labai rimtus filmus, viskas išeina labai sunkiai. Blogiausias kinas yra, kai nori būti labai rimtas.
Nebent esi tikrai tikrai labai labai rimtas. Bet tie žmonės paprastai negali būt labai labai rimti. Mirtinai rimti, kad parodytų žmonėm – čia bloga, čia gera. Tada išeina labai blogai.
Aš žiūriu, pažįstu ir man patinka seni, labai seni ir nauji kino darbai. Ir mano skalė yra labai plati. Aš manau, kad kinas yra medis, su labai daug šakų ir šakelių. Paprastai žmonės yra tokie silpni, kad jie pasirenka vieną šaką, prisiglaudžia prie jos ir sako „Čia tai kinas.“ O man visos šakos patinka, tik neturiu tiek laiko visas pamatyt. Bet man įdomios visos šakos ir šakelės. Ir rimtos dramos, ir dokumentiniai, ir poetiniai, ir lyriniai filmai, kurie beveik visiškai apie nieką. Abstraktūs ir t. t. Tai yra kaip ir literatūra, tai yra visa skalė – poezija, dar daug žanrų, dalių, dalelių ir t. t.
Tai galbūt aš čia iš savo silpnybės… Man visos šakos ir šakelės patinka.
(J. Meko tekstai iš V. V. Landsbergio filmo „Jono Meko antologija“)
XI
Galvojasi, koks galėtų būti mekiškas paminklas Jonui, nesuakmenėjęs, nepalaidotas, o gyvas, šokantis ir pulsuojantis, nešantis laisvės žinią ieškantiems. Pasiūlymų gali būti daug, bet manieji bus susiję su tuo, ką su Jonu kadaise daugsyk apšnekėjom ir, deja, nepavyko iki galo realizuoti.
Liko skolos Jonui…
J. Mekas degė noru, kad Orvido sodyba galų gale atitiktų savo vertybinį statusą. Anot Jono, tai vienas rimčiausių XX amžiaus modernios skulptūros paminklų, kurio reikšmė pasauliui dar tinkamai nepristatyta; o ir pati sodyba galėtų būti pasaulinis kūrybos, piligrimystės ir orvidiškos dvasios šaltinis.
– Jonai, kokį regėtum vaizdinį / modelį toliau egzistuojančio Sodybos tvarinio?
– Gal pranciškonams…
(Iš susirašinėjimo su J. Meku, 2017 05 02)
Manau, kad Orvido sodybos puoselėjimas orvidiškumo linkme – ir yra J. Meko žinia, palikta mums, kaip įpareigojimas ar palinkėjimas veikti ta kryptimi. Kada nors, kai Lietuva jau subręs ir supras, ką turi.
Penktadienį man skambino žmogus iš Londono – jis buvo Lietuvoj, lankėsi Lietuvoje. Aplankė Orvido sodybą ir beveik nepatikėjo savo akimis. Dabar jis organizuoja Londone konferenciją, į kurią norėjo, kad ir aš atvažiuočiau. Tačiau aš negalėsiu ten važiuot, tačiau pasiųsiu savo tekstą. Jis sakė, kad iš Lietuvos irgi kažkas atvažiuos į Londoną ir pristatys Orvido sodybą – kaip labai svarbią Europos vietą, meno darbą. Aš manau, kad lietuviai dar vis netiki, kad Orvido sodyba yra viena iš keturių ar penkių didžiausių pasaulinės skulptūros kūrinių. <…> Šios vietos svarbą mato kiti – iš pradžių Anglijoj, Japonijoj. Pirmiau negu Lietuva… O kas Lietuvoj? Čiurlionis… Čiurlionis, Čiurlionis… Čiurlionis yra gerai, bet jis buvo jau prieš šimtą metų. Bet po Čiurlionio yra Orvidas ir Mačiūnas, ir dar kitų yra.
Orvido sodyba yra stebuklas – kontekste to, kas įvyko per paskutinius penkiasdešimt metų skulptūros pasauly. Pavyzdžiui, yra toks vienas žymiausių pasaulio žmonių Smithsonas, kuris padarė skulptūrą ežere, suvežė ten daug žemės ir akmenų – ten net skrisdamas lėktuvu gali matyt. Orvido sodyba yra nė kiek ne mažesnė, yra lygi su Smithsonu ir su daugeliu kitų, kurie dabar apibrėžia skulptūros meną dvidešimtam amžiuj. Kada Lietuva tai supras, visą Orvido sodybos svarbą? <…> Kiti supranta ir mato, o Lietuva ne – to nesuprantu, nesuprantu, nesuprantu, ir gaila, gaila, gaila.
Kodėl lietuviai ir kai kurie kiti neįvertina Orvido? Dėl tradicijos. Tradicijoje dailė – tai yra drobė, tu paišai… Arba fotografija – fotografuoji. Skulptūros tradicija – tai Apolonas. Arba Rodinas. O čia yra jau XX amžiaus antra pusė. Čia labai skirtinga, tai lūžis skulptūros mene – prasideda instaliacijos, happening’s, komplikuotos skulptūros, susidedančios iš daug daug elementų, dalių. Smithsonas yra vienas žymiausių to naujo stiliaus ir formos skulptorių.
Orvido sodyba susideda iš daug daug dalių – akmenų, medžių, tankų ir t. t. Apie ją nieko negali spręsti be visumos, paėmęs vieną akmenį. Gali studijuot kiekvieną nedidelį tos visumos elementą, bet viskas susideda iš labai komplikuotos visumos. Kaip jis transformuoja, pateikia tas visas medžiagas! Iš pradžių atrodo, kad guli paprastas akmuo, paskui pradedi žiūrėt ir pastebi, kad kažkas yra pakeista, labai subtiliai. Gali praeiti, nepamatyt. O jeigu sustoji – pamatai. Didelė sodyba susideda iš įvairių dalių dalelių. Atrodo, primesta, primesta, o eini gilyn – atrandi kitą dimensiją. Gali eiti dar giliau, dar giliau… Sodyba susideda iš trijų, keturių dimensijų. Gali ten dienas ir savaites, mėnesius praleist, ir jų vis bus dar daugiau. Ir kaip tas žmogus per trumpą savo gyvenimą galėjo tiek padaryti! Ir su tiek trukdymų – tai yra stebuklas!
(Iš 2001 m. pokalbio su J. Meku)
XII
Kai kurie iš jūsų gali pagalvoti, kad aš, tas Jonas, tas Jonas Mekas, Mekų Jonas, kaip mano kaimynas sakydavo, kažkur dabar ten sėdi Niujorke, o mes dabar dirbam čia, Lietuvoj. O jis keistas ir atrodo keistai, ir kalba keistai apie keistus dalykus.
Mieli draugai, mes visi surišti kartu. Ką aš čia darau? Keistai, kaip keistai jums beatrodytų, ką aš jums sakau. Viskas yra iš mūsų bendros, esmingiausios, giliausios, surištos, bendros prigimties. Aš esu jūsų nedidelė, maža šakelė, šakelytė, šakelelytė tiktai. Kaip kiekvienas iš mūsų esam.
Gyvenimas eina toliau. Lėtai. Eina savaime. Nereikia rūpintis apie gyvenimą. Gyvenimas eina savaime. Nedaug reikia: obuolio, duonos, dešros ir sūrio. Po teisybei, nenusimanau nieko apie nieką. Mes per daug nusimanome, per daug dedamės, kad mes viską žinom. Mes nieko nežinom. Teisybė, mes viską žinom. Kažkur giliai giliai mes viską žinom, bet šitoj plotmėj, kurioj mes dirbam ir norim pasaulį valdyti ir tvarkyti, mes nieko nežinom. …Ir visos santvarkos, ant kurios šitam pasauly dabar dirbam, mes nežinom. Kažkaip mes nenaudojame to žinojimo, kuris yra labai giliai ir yra Viskas.
Bet mes nenorim tikrai gyvent, dirbt, tvarkyt, planuot iš vidaus. Visi mūsų planai iš to paviršiaus, kur mes tikrai norim kontroliuot. O čia yra blogai. Nereikia norėt nieko kontroliuot. Palikim viską ramybėj. Tegul viskas vystosi savaime.
Planai, planai yra toks jau blogas išgalvojimas – planuot, viską suplanuot. Viskas, kas yra planuojama, dažniausiai pasibaigia blogai, nes jis ateina iš mūsų paviršutinio planavimo, neateina savaime iš giliai. Už kiekvieno plano paprastai būna šautuvas arba tankas, nes planus reikia įvykdyt, nesipriešint… Nes mano planas yra geras. Už kiekvieno plano yra šautuvas, tankas arba atominė bomba.
Tai aš gyvenu be planų. Per daug planavimo, per daug žinojimo. Mes labai jau tikri, labai jau tikri. Bet užmirškim, pagyvenkim kokį dešimtmetį be žinojimo, netikrybe. Pasiduokim intuicijai, įsiklausykim, bandykim įsiklausyti, mes jau pamiršom įsiklausyti. Jau nebemokam savęs įsiklausyti.
Per daug triukšmo aplinkui. Kai esi tu pats išsiblaškęs paviršiuje, kad negali nuskęst į savo vidų ir įsiklausyt, reikia vėl išmokt įsiklausyt. O kaip tai padaryt? Nežinau. Reikia norėt. Kai norėsi, turi būt pirmoj vietoj noras. Tai kas nors įvyks. Reikia išmokt kapituliuot.
Nelengva kapituliuot. Mes visada norim būti ant viršaus, valdyt, būt valdžioj. O čia kapituliuojam. Reikia kapituliuot. Išmok kapituliuot. Pasiduok. Kad vėl pradėtum iš naujo. Iš niekur. Iš niekur. Aš dar nesu visai kapituliavęs. Mokausi. Bandau. Kas dieną. Aš tik pakeliui. Iš kažkur į kažkur. Pakeliui.
(J. Meko tekstai iš V. V. Landsbergio filmo „Jono Meko antologija“)
XIII
Yra gyvenimų, prie kurių nėra ko bepridurti, jie įvyksta tarsi gerai sustyguotas meno projektas, kuris nebūtinai visur turi būti vienodai suprastas, įvertintas ir priimtas. (O ypač namuose, kur pranašauti kitąsyk iš viso nepatartina.)
Bet vienareikšmiškai aišku – J. Meko gyvenimo kūrinys pasisekė. Ir negana to – tas kūrinys buvo / yra ir bus ir apie mus, apie Lietuvą, gal net apie kitokios Lietuvos galimybę – džiugios, aktyvios, pulsuojančios dabarties momente, nesustabarėjusios praeities kiautuose. Švenčiančios ir kartu analizuojančios, atviraujančios iki skaudžiausio sielos nuogumo ir sakralizuojančios kasdienį buvimą, draugystę su savim, draugais, su kuo įvairiausiu mūsų pasauliu ir jo dievais.
Jonas su J. Mačiūnu ir kitais fluksininkais paliko instaliacinę įrangą – žaisti ir džiaugtis gyvenimu, labai trūkstamą programą mūsų niūrokai prigimčiai. Toks ir buvo J. Meko gyvenimo kūrinys, kuriame dažnai nebeatsiskiria, kas ten kūryba, o kas gyvenimas. Ir laisvė – esminis Jono palikimas / palinkėjimas mums:
Pasilikit laisvi… Laisvė. Kalbėdami apie avangardą, mes naudojame ir kitą terminą – opozicinis kinas. Jeigu kalbam apie komercinį, apie populiarųjį kiną, tai avangardas yra opozicinis kinas. Poezija yra prozos opozicija. O mūsų sinemateka turi būti opozicijoje. Ten yra valdžia, o čia bus kultūra. Negaliu dirbti su valdžiom. Gal dėl to, kad pats noriu būti valdžia… Bet ne, tegul jie turi savo valdžią. Atiduodu ją valdžiai. Aš vis tiek pasilieku opozicijoj, su bohemija. Bohemija visados buvo normalaus gyvenimo opozicija. Visados buvo išimtis ir mažuma.
(Iš 2001 m. pokalbio su J. Meku)
P. S.
Jonas dažnai pusiau juokais pasakydavo rimtus dalykus – ne visad iš karto galėjai suprast, bet jausdavai, kad šmaikščiame pasakyme yra ir kažkas labai rimta, esmiška. Vienas tokių išliko atminty apie Lietuvos himną: „Viskas gerai su tuo Lietuvos himnu, tik vieną žodį reiktų pakeisti, kad viskas stotų į vietas. Geriau ne „iš praeities“, o „iš ateities Tavo sūnūs te stiprybę semia“.“
Persakiau šią Jono mintį savo tėvui, kuris pakomentavo maždaug taip: „Kudirkos laikais Lietuvos istorija buvo uždrausta, beveik nežinoma. Tad himno eilutė išties buvo aktuali, teisinga. Buvo būtina apmaurojusią istorijos upę išvalyt ir semtis iš jos. O dabar? Gal ir nebloga mintis stiprybės pasisemti iš ateities. Žvelgti ateinančios stiprios, kūrybingos Lietuvos kryptimi.“
„Niekados neieškojau išorinės formos, tik vidaus“: Jono Meko laiškai Kaziui Bradūnui ir Alfonsui Nykai-Niliūnui
2022 m. Nr. 12
Jonas Mekas (1922–2019), plataus diapazono menininkas – rašytojas, redaktorius, avangardinio kino krikštatėvis, savo archyvinį rinkinį patikėjo Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešajai bibliotekai, tačiau nemažai jo laiškų, rašytų plunksnos broliams išeivijoje, sukaupta Maironio lietuvių literatūros muziejuje.
Šioje menininko šimtmečiui skirtoje publikacijoje skelbiami itin svarūs J. Meko laiškai, rašyti Kaziui Bradūnui ir Alfonsui Nykai-Niliūnui. Laiškuose aptariamos dienos aktualijos, fiksuojami gyvenimo ir kūrybos faktai, iškeliami vertybiniai kriterijai, nusakomi gyvenimo siekiai, įvardinta didžiausia svajonė – „būti rašytoju“. J. Mekui, kaip ir A. Nykai-Niliūnui, esminė kūrybos sąlyga – „laisvė“. Jis ieškojo savitumo, originalumo, savo žodžio, savo formos, tačiau priešinosi „modernisto“ terminui. Menas jam tapo priemone pažinti save. Į pirmą vietą J. Mekas kėlė ne formą, o turinį – vidinį kalbėjimą. Jam rūpėjo sukurti savo pasaulį, kuriame dominuotų jo žodynas, sintaksė, forma. Laiške K. Bradūnui prisipažįsta, kad kelias link tobulumo yra sunkus, bet jis stengiasi save ir pasaulį suprasti, patirti, pajausti ir iš(si)sakyti.
Laiškai pateikiami išlaikant originalią rašybą, skyrybą, sintaksę ir grafiką, kai norėdamas paryškinti esmę J. Mekas rašo didžiosiomis arba išretintomis raidėmis, naudoja daugtaškius, punktyrines linijas.
Virginija Babonaitė-Paplauskienė
Kaziui Bradūnui. 1949 01 14, Kassel
Šiandieną taip gražiai sninga, taip baltai! – o dar neseniai buvau toks liūdnas, kad gali visai nebūti žiemos. Ar galima įsivaizduoti žiemą be sniego, ar gali lietuvis be sniego, be žiemos? Ar gali lietuvis gyvent vien prie žalio ar rudo, Brazilijoj ar Australijoj? Dieve Tu mano, kaip galima be sniego, be tų gražiai išrašytų langų – be speigo, be šalčio? – Ar neužsidega kažkas viduj, ar nenubunda kažkas taip mielo, taip artimai išgyvento, iš namų išsinešto, kai žiūri į tolimas, kristalines sniego lygumas, ar kai vakare, štai, sėdėdamas kambary, girdi, kaip vėjas šiūšteli sniego kruopelytes langan, matai, primygęs prie stiklo kaktą, mėlynoj nakties tamsoj krintant sniegą, girdi sunkius, snieguotus žingsnius. –
Ak, pavydžiu aš Jums ten, Miunchene1 – pas Jus žiema tikriausiai nėra tokia šykšti, kaip pas mus: – snigs, snigs – ir vėl nuleidžia; – taip norėčiau dabar būt ten, kartu su sniegu, nors mano noras ir sentimentalus.
Bet tiek to. Porą žodžių apie kitką norėjau. Turiu atsiprašyti už savo negerą įpratimą delst su laiškų rašymu. Dėl to tai ir į Jūsų laišką teprisiruošiau atsakyt po viso mėnesio. Barkite. Prisiimu. –
Jūsų laišku esu patenkintas, nes jis be užuolankų, jis tiesus, ir aš daugumoj sutinku su Jumis. Man tik viena nemalonu, kad ir Jūs, kaip daugelis jau, man primetat norą būti originaliu ir moderniu, rašyti kitaip kaip kiti. Galiu viską prisiimt, tik niekados šito. Visa mano kankynė, visas mano rūpestis yra tik būti savim; būt savim, tik nemeluoti, atsikratyti primesto ir įprasto, kas nėra mano, o kas tėra mėgdžiojimas girdėto. Rašymas ne širdim, o išmoktais žodžiais. Jei jau aš kuo skiriuos nuo kitų, tai nemanyčiau, kad būtinai tai turi būti modernizmu vadinama, ir tai taip, kaip jį supranta žmonės. Aš niekados neieškojau išorinės formos, tik vidaus. Ir štai, jeigu mano vidus kitoks, jeigu aš noriu kita, visai apie kitą kalbėt, negu kiti – nes aš nesu kiti – ir jeigu aš viską išgyvenu kitaip, negu kiti – nes aš nesu kiti: tai kaip aš galiu būt savo forma, savo žodynu, savo sintakse, savo viskuo! kaip visi? Mane galite užmušti, aš kitaip negaliu, kitaip aš meluočiau sau, norint Jums likčiau teisingas. Ką turiu pasirinkti? Tiesa, kai kas yra disharmonijoj, kai kas – gal ir labai daug – yra šlifuotino ir taisytino – bet jokiu būdu ne daugiau, kiek a š p a t s v i d u j a i t u r i u š l i f u o t i s: aš pats tebesu augime ir nenoriu savęs užbaigti per anksti (viskas turi savo laiką). Pirmiau noriu įsisiūbuoti lygiai į abi puses, kaip noriu pažinti lygiai velnią ir Dievą. Aš jaučiu, kiek daug aš save turiu d i r b t i, šlifuoti, – tai ne metais! Viskas many dar juda ir virpa, nesusikristalizavę, kad iškristų – tai iškris, kai druskos skiedinys prisisotins L A I K O P I L N U M A –: virpa ir juda, verčiami atplyšt ir išsilaisvint ir dar nėra atėjus laiko pilnuma, dar viskas gimime, dar nėra ašara, nėra kristalas. „Laikai pasidarė sunkesni, – sako Eliot, – ir kūrėjo uždaviniai yra pasidarę sunkesni!“ Ir ar tai šitai nekankina visų? Ar tai gali nekankinti manęs? Ar tai neverčia, iš vidaus, ruoštis daug didesniam, negu ligi šiolei? Kad tik per anksti nesustingtų geležis, kaitint tik, vis judinti – kad tik geriau save įbrandint, kad tik atsakomingiau – degti, visą laiką degti, ir tai nėra nauja, tai nėra moderniška – tai yra A M Ž I N A, tai buvo visados, tai kartojasi, pažint viską sena, kad išskyrus, ką turi nauja – ir tai ne išoriai – o vidiniai – pačią giliausią realybę, pratęst realybės spindulį iki galimo. Aš esu sužavėtas ir Niliūnu – jis yra vienas iš tų nedaugelio, iš tų ant rankos suskaičiuojamų, kuriems realybės ratas nesibaigia vien medžiu ir kūnu. Realybė eina daug giliau – iki svajonės ir sapno, ir – D V A S I A. Ir ar tai galima dainuot tais pačiais žodžiais? Kas naujas realybės ratas, tuo gilesni, tuo naujesni kitokesni žodžiai ir kalbėjimas – kita plotmė – tai sritys, kurios yra reto liestos. Ar suprato vokiečiai vėlesnįjį Duino elegijų, Rilkę, vokiečiai, tą brandžiausiąjį ir gražiausįjį, kur apie n a u j ą buvo priverstas kalbėt naujai? – Ne. Ar lengvai priima abstraktinį meną – tapyboj – Kur? Kadais taip neteisingai užmirštas Spengleris parodė, kaip sunyksta kultūros, kaip jų pabaigoj atsirandą tik k e l e t u i, o n e v i s i e m s tesuprantami menai, literatūros. (Atėnai, pavyzdžiui, pykę, nebesuprasdami, laikydami moderniškais Euripidą, ar Apollodorą.) Tokį laiką turim ir mes Europoj. Tačiau žlugimo Trojos arkliai, išdavikai ir yra tie v i s i, kuriems tiek saldi dvasios nerangystė, kad jie išduoda (burnojimu jau) tuos k e l i s dvasios ištikimuosius, išduoda juos vienatvei, nesistengdami pakilti aukščiau iki jų, ir tuo pat arčiau prie Dievo – ir taip išduoda visą kultūrą civilizacijai ir žlugimui. Ne tie k e l i yra kalti, o tie v i s i. Tie keli buvo nuoseklūs savo kaip ir visos kultūros, žmogaus kilimo į šventuosius, kely. („Keli išganys pasaulį.“) Žmogus tada nebenori suprast kūrėjo – kas ryškiai matyt kalbose apie dailę: kiekvienas pasmerkia abstraktųjį meną, jo nepažindamas, juo nesidomėdamas. Sako, religijos miršta, kai jų nariai užmiršta religijos simbolių reikšmę, kai jų nebeatgaivina savy, – taip kiekvienas menas miršta – žmonėms! – kai žmogus prieina prie jo su iš anksto susidaryta nuomone, masteliu, neima jo tokio, koks jis yra – neduoda jam pačiam laisvai veikt jo vidų – kai nebešildo, nebegaivina jo savo šilima.
– – – Nepriimk viso to, ką čia surašiau, kaip pamokslavimo – visai to nė nemaniau, pradėjęs rašyti – tik įsileidęs nenorėjau sulaikyt krintančių minčių gabalų, norint tai ir maža ką bendro teturi su Jūsų laišku. Ir jeigu čia minėjau ir milžiniškus reikalavimus iš rašytojo, tai ne dėl to, kad aš jausčiaus rašytojas besąs, poetas, ar juo, tik juo būt norėčiau. Tiesa, tam tikra prasme aš noriu būti rašytoju, aš noriu – bet irgi žinau, kad tai surišta su dar didesne, kita atsakomybe, be kurios nėra ir kūrėjo: b ū t i ž m o g u m i – tai stovi pirm rašytojo-kūrėjo. Neįsivaizduoju nieko baisesnio, kaip r a š y t n o r i n t p a r a š y t, ne iš būtinybės. Ir tik dėl to, kad yra tiek begaliniai rašoma be būtinybės, yra tiek maža tikros kūrybos – tiek lietuviuose, tiek kituose. Ir todėl man gėda, aš gėdijuos ir dėl savęs, kad ne kartą esu kritęs ligi tiek, kad bandydavau, norėdavau eilėraštį ar novelę išgalvoti. Ir jau iš anksto žinodavau, kad štai novelę, eilėraštį, tiksliai, apibrėžtinai. Žinodavau iš anksto, ką noriu parašyti. Ir tai yra tokie mano darbai, dėl kurių raudonuoju ir už ką būsiu nubaustas. – Ar esu – Dievo nubaustas – nes nė vienas nelieka nenubaustas už savęs prievartavimą. Ir tik tas maža, kas gimė iš vidinės būtinybės, tas maža tėra mano kūryba. Ir tai negaliu sakyti nei parašęs, nei išgalvojęs: – yra taip, kad beveik nieko nežinai – nei siužeto, nei kaip prasidės, nei kaip pasibaigs – tik tolima nuojauta, tik toks deginimas viduje – ir sėdi, nieko dar tikro nežinodamas imi plunksną, ir rašai. Ir rašai be perstojimo, negalvodamas – ir viskas randas savaime, pats nežinai, iš kur sakinys po sakinio, vaizdas po vaizdo. Ir paskiau žiūri ir stebiesi, pats stebies: iš kur tai, kaip tai atsirado, ar tai aš galėjau parašyti? To negalima išgalvoti, ne, niekados negalima, ką širdis rašo, gal pasąmonė. Kartais kas paklausia, ar nusistebi: kaip tu tai parašai, kaip Tu tai išgalvoji? – Man tada daros kiek nejauku, nes aš žinau, kad nesu pajėgus išgalvoti – nesu, nieko nesu išgalvojęs, kas būtų ko verta.
Tuomi ir norėčiau baigti savo laišką. Jeigu likimas duos persikelt jūsimp – pasikalbėsim, rašyti tingiu. Beje – aš prašiau, Jūsų patariamas, p…..2 ir klausiau jo apie persikėlimą, ir minėjau Jus taip pat, kad duosią, reikalui esant, pažymėjimus – bet ligi šiol negavau atsakymo. Gal, prie progos, sutikę, užklaustumėt.
Tiesa, dar prisiminiau – Jūs laiške minėjote neaiškumą mano prisiųsto ciklo antraštės „Daiktų amžinybei, Ilgesiu“. Bet argi nesakoma ir argi nesuprantamas visai analogiškas sakinys, pvz., kad ir šitoks: „Jei nori, kad būtumei priimtas į stovyklą, parašyk prašymą, raštu“? Įnagininkas retai tevartojamas jau, bet jis tiek daug pasako, toks taupus. O kai dėl to ciklo paskutiniojo eilėraščio, tai Jūs pastebėjote labai teisingai ir aš čia su jumis sutinku. Jis yra visai kitoks, negu prieš jį einą, ir gal nelabai dera prie anų. Ir tai dėl to, kad jis ir parašytas ne kartu, ir vadinasi „Akys moters ir akys vyro“, ir tik buvo paskiau mano pridėtas prie anų, disonansui. Bet to gal ir nereikėjo. Jeigu norėtumėte paskutinįjį dėti „Aiduosin“, tai antraštę reikėtų vėl grąžinti pirminę, t. y. „Akys moters ir akys vyro“.
Šiuokart prisiunčiu visą krūvą, nenusigąskit, H. Hessės „Pasaką“3 (ir vokiškai taip vadinos „Marchen“), jeigu ji derinsis prie viso „Aidų“ turinio, galit įsidėt. Man, pirmą kartą perskaičius, ji labai patiko, bet kol išverčiau, įgriso, atbukau ir dabar mažai ką tegaliu apie ją pasakyt. Geriausia jos pirmoji pusė, kur mažiau filosofuoja, turbūt. Iš nuosavų prisiunčiu „Trys išgyvenimai“ ir „Žilvitis ir mergaitė“. Ne tiek dėti, kiek pasiskaityti gal, nes, be abejo, ir „Trijuose išgyvenimuose“ Jūs daugelyje vietų turėsite nesutikt su mano sintakse, be to, mano noras visus tuos tris gabalus matyt išspausdintus tik kartu. Tam tikras triptikas tai. Gal normalesnis, „bekaprizingiausias“ dalykas bus tik „Žilvitis ir mergaitė“. – Blogai dabar su naujų dalykų paskelbimais – literatūros žurnalų vos pora, ir tie priversti būt kartu ir kultūros žurnalais, o laikraščiuos skelbti ne viskas tetinka – laikraštis palieka laikraščiu. Tad dedi ir slegi viską ant stalo – gal ir gerai, kad laikas palūkina.
Tad tuomi ir užbaigiu. Geriausi mano linkėjimai ir norai
Jonas Mekas
Kaziui Bradūnui. 1951 01 25, Niujorkas
Dėkojame užu malonų pakvietimą bendradarbiauti LITERATŪROS LANKUOSE4, ir apgailestaujame, negalėdami pasakyti TAIP.
Priežastys yra daugiau vidinės, ir man net sunku jas Jums visiškai išaiškinti, tik užuominom.
Nulėmiamiausia – tai mūsų tiek jautimas, tiek žinojimas mūsų nepritapimo ten, kita – nebuvimas vidinio noro, neprinokimas visiškam išėjimui viešai, kai dar yra tiek gležna ir tiek daug netikra, ką tik pirmą kartą, rodos, imi liesti gyvais sielos porais, ir kas vis ir vis vėl viską sugriauna, ir vėl išeini kaip vaikas iš naujo, taip kaip gimęs, rodos, ir vėl iš naujo imi aplinkui graibalioti pirštais, ir viskas yra lyg naujagimiui: žemė, medžio kvapas, ir žmogaus kūno prisilietimas.
Ir mudu nesame du – mus mėlynojo kambario kvapo ryšiai surišė į žvilgsniečių5 grupę, – mudu, Algirdas Landsbergis, Leonas Lėtas, – ir šitie ryšiai yra kur kas tikresni, negu bet kokio žurnalo. Žmogaus, veidu žemę glostančio, draugystė.
PROZA6, keturių novelių antologija, savo laiku mums buvo apsižvalgymo veidrodis, ir vąšiukas, bandymų vąšiukas pažiūrėti, kas kibs. Naujas siužeto traktavimas, forminiai ieškojimai nepagavo nei publikos, nei rašytojų. Tačiau mes einame dar toliau ta pačia kryptimi, ir tai viena iš priežasčių, kodėl ne TAIP.
Mes dirbame uždarai ir kietai – dirbame ant savęs, kaip žmonės sako – na siebie7 – ir kaldami žodį. Laikas yra su mumis, ir mes dar toli nuo užsimoto pirmos žiežirbos, iškritę iš mūsų augimo, yra mūsų vaisius – todėl tikrai atleiskite, jeigu mes negalime prisidėti prie Jūsų darbo – ir tai ne iš niekinimo ar išdidumo – tai vidiniai vaikščiojimai ir nuotaikos, kurios dažnai bloškia, kur nesitiki, ir žiūri į krauju nurasojusius delnus ir vidų, kaip Veronikos skara.
Literatūros žurnalai visados yra reikalingi, tačiau literatūra visados buvo kuriama ir pavienių. Nėra srovių, bet yra kūrėjai. Tie patys žmonės, nieko esmėje nesiskiria nei europiniai „Aidai“, nei amerikietiškieji „Aidai“, nei, atleiskite, „Literatūros lankai“. Kas išsiskiria iš visų, tai pavienių kūrėjų asmenybės, kurios niekur niekados nepritaps ir kurioms visiškai ir nesvarbu kur nors pritapti, ir nereikia. Mano, kaip ir visų čia mūsų kelių, dūšia yra kartu su tais keliais – bet mes niekados nė puse minties neprisimename visos eilės likusių, kurių visados yra, bet kurie nepalieka nei kvapo, nei skonio, kurie nepažįsta nei kančios, nei tikros ekstazės, nei pieta, nei alleluja.
Atleiskite, jeigu mes dar ir neužtektinai patriotiški žmonių akimis, tylėdami ir tik sau atsakomingi tebūdami, eidami per daug į žemės ir gyvybės lūpas užsižiūrėjusiomis akimis, ir tik nuostabos – kančios ar džiaugsmo ekstazėm tesustodami ir lyg žaisdami, lyg ne, tuo pačiu mostu, kaip ranka berdama grūdą ar imdama lopetą žemei ant karsto, o gal artimą kūną liesdamos: imamės žodžio, – ir vėl tolyn gyvenimu, nežinodami, nė kas yra jo tikriausioji duona nei gimdymas – misdami tuo vienu skausmu, kuris kiekvieno mūsų yra kraujas, svaiginantis kraujas – gyvenimas.
Jeigu – aš nežinau dar – pavyks, mes, gal kove, gal balandy, ketiname išleisti dar vieną PROZOS8 knygą. Šitai turėtų užtekti ilgesniam laikui, nes dabar dar ilgesnei tylai – ne sau, bet laukujai, kitiems – esame pribrendę, kad būti ir kaip Alice eiti per šią žemę, vis tiek daug atveriant žmoguje, ir kai įnyri jin – nepamatai, kad laikas yra nustojęs matavimo, gyvenimas neturi laiko, jis tėra ligi gyvenimo.
Klausiu aš dažnai, kaip ir visi mes: kam mes tai visa kartais žaidžiam – žodžiu? knyga? – tuo menkiausiuoju, kas žmogų apreiškia, – ir lieku be atsako, ir jo nėra ir jo nereikia. Toli nuo mūsų visų yra noras išeiti žurnalu ar kuo, kad ką pasakyti, kad ką nors rodyti ar ką vesti, taisyti, ar dar ir dar, – mes gyvename – tai viskas, ir viską priimame, kaip kempinės mes esame, jūros kempinės, sugeriančios savo porais visą gyvenimą, ir, kartais, netyčia ar tyčia, kai jo per daug prisirenka ir nebepakeliamai prisirenka – spūstelia vandenų ranka ir jo lašas nutyška – skausmingai rusvas gyvenimo lašas, krauju rusvas, kaip žaibas nuleidžiamas variu – ir tai viskas.
Mūsų linkėjimai Jums – Jonas Mekas
[Prie laiško Kaziui Bradūnui] New York, 1951 VI 7; MSM FILMA:
Aukštesniesiems Lietuvių organams bei lietuvių organizacijoms
Šių metų gegužės 5 d. buvo įsteigta lietuviška filmos bendrovė MSM FILMA (Adolfas Mekas, Donatas Šulaitis, Jonas Mekas). Kadangi MSM FILMA netolimoje ateity turės vis daugiau ir daugiau reikalų su lietuviškąja išeivija, išvengimui netikslios ir nekompetentingos informacijos, mes randame reikalą trumpai nusakyti savo darbą.
PIRMA, nuo šio rudens MSM FILMA pradeda lietuviškai išeivijai rodyti lietuvių gyvenimo ir veiklos kronikas. Jose bus stengiamasi apimti kiek galima platesnes lietuvių kolonijas, dokumentuojant kasdienius, visuomeninius ir kultūrinius pasireiškimus. MSM FILMA nori uždokumentuoti kuo daugiau lietuviškosios išeivijos gyvenimo bei veiklos faktų, tuo padedant pagrindus išeivių gyvenimo filminiam archyvui.
Kadangi filma yra tapus vienu akivaizdžiausių dokumentų ateičiai, MSM FILMA, be lietuvių išeivių kasdienio ir kultūrinio gyvenimo, yra numačiusi plačiai filmuoti ir mūsų organizacijų veiklą, konferencijas bei susirinkimus, palaikyti glaudžiausią ryšį su lietuviškomis organizacijomis ir mūsų aukštesniaisiais organais, uždokumentuojant filmoje mūsų laisvinimo kovą, tarptautines konferencijas, kuriose dalyvaus lietuvių atstovai, pasiuntiniai ar organizacijos. Šitas darbas, aišku, nebus pilnai įmanomas be mūsų organizacijų ir aukštesniųjų organų paramos, informuojant mus apie lietuviškus parengimus, konferencijas, padedant į jas įeiti filmavimo reikalu ir pan.
ANTRA, šalia lietuviškos kronikos, MSM FILMA laikas nuo laiko leis ilgesnes dokumentarines filmas, kuriose bus parodomos ar sprendžiamos mūsų gyvenimo, kultūros ir laisvės problemos, kaip įsikūrimas, nutautėjimas ir pan. Kai kurios iš šių filmų bus rodomos ir amerikiečių publikai.
Kol kas MSM FILMA dirba nieko neremiama. Tačiau finansinė parama, bent pradžioje, vis labiau darosi būtina. Tačiau MSM FILMA mano, kad šita problema, su reikalą suprantančių gerų lietuvių pagalba, išsispręs, ir pradėtas darbas bus galima išvystyti taip, kad jis kuo labiausiai pasitarnautų mūsų kultūros ir laisvės išlikimo kovoje.
New York, 1951.VI.7 MSM FILMA
Adolfas ir Jonas Mekai, Donatas Šulaitis
Alfonsui Nykai-Niliūnui. 1952 05 20, Niujorkas
Mielas Nyka-Niliūnai!
Siunčiu viską, ką šiuo metu galėjau. Porą mėnesių dar būsiu labai užimtas, dėl savo studijų, kurios atima penkis vakarus kas savaitė. Vėliau susitvarkysiu su savo laiku geriau ir gal galėsiu geriau padėti, rūpestingiau ir gausiau.
Wilder9 nuotraukų grąžint nereikės, nereikės, nesaugokit, turiu negatyvus.
Dėl Aisčio10 – tai nėra tikra ar rimta recenzija, o daugiau, kaip ir pavadinau, pastabos. Knyga jo ta jau tokia pilka ir bekraujė, kad sunku buvo ką padaryti. Manau, labai žiaurus savo pastabose nebuvau, o kadangi pasirašau pavarde, tai O.K.
Savo nuosavų eilėraščių daugiau negalėjau pasiųsti, o ir siunčiamus duodu be didelio noro. Rašau daugiausia ciklais, ir a la „Semeniškių idilės“11 meno daugiau po to cirko, kuris visas sudėtas į leidinį buvo – nieko nuotaikoje ir ta tema, tuo stiliumi po to nerašiau. Kartais nemėgstu. Kitas ciklas, parašytas prieš metus laiko, reikalingas dar dailinimo, rimto savaičių prisėdimo. Parinkau iš savo nedaugelio palaidųjų pripuolamųjų (rašau iš viso nedaug). Ką siunčiu, tai beveik viskas, ką šiuo metu galiu praleist, nes apie savo ligšiolinę visą poeziją esu labai skeptiškos nuomonės, gyvenu jau visai kitokiose nuotaikose ir tik ateinančiais mėnesiais ketinu – jei prinoks – sėsti prie naujo ciklo, kuris jau, bent vien įsivaizduoju ir nujaučiu, bus toks, kurio noriu, ir kartu – naujas ir subrendęs. Ligi šiol ką rašiau – nelabai brandu nei forma, nei galvojimu – nei kokiu dideliu išgyvenimu. Žodžiu – skysta.
Turiu pas save kelias brolio noveles, trumpesnių ir ilgų. Jeigu kada norėsi, brūkštelk. Pirmam numeriui galėčiau (jeigu ne per vėlu ir jeigu jūs, atsižvelgdami į visą numerio medžiagą, rasit reikalinga) parašyt po gana trumpą, pustrečio mašinėle puslapio, bet neblogą. Bet galima tai ir ateičiai palaikyti. Landsbergis gal savaitgalį baigs apie Jankų. Sekančiam numeriui duosiu krūvą Leono Lėto eilėraščių, kurie yra visai geri, ir kurie sukels nemažą triukšmą tarp mūsų pelėdgalvių rašytojų.
Tavo Jonas M.
Alfonsui Nykai-Niliūnui. 1959 06 08, Niujorkas
Mielas Niliūnai:
Dialogą tęsiant:
Aš visiškai ne džiaugsmingai šokinėdamas imuosi šito Antologijos12 biznio. Ir aš visiškai sutinku su Pačiu, kad mūsų dabartinės poezijos lygis yra pernelyg išpūstas. Bet tas mums jau neturi rūpėti. Aš manau, kad mes esame už pūtimo ribų, ir galim blaiviom (ar blaivesnėm) galvom kartais pažiūrėti.
Aš taip pat neturiu jokių iliuzijų APSTULBINTI angliškai skaitančią publiką naująja lietuvių poezija. Ta publika man visai nerūpi, tiesą pasakius, aš prie šitos Antologijos priėjau ne kokių patriotinių motyvų vedamas, kad poezija prisidėjus prie VLIKO etc. darbų, ne, ir NE.
Gyvendamas labai keistą jau tokį gyvenimą, didesne savo puse su amerikietiškąja inteligencija (jeigu taip galima pasakyti), kažkur tai, kur aš pats nežinojau, bet kai dabar pradėjau žiūrinėt aplinkui, kur aš esu, pamačiau, kad esu vidury didelio sūkurio, Amerikos literatūrinio, dailės ir filmos avangardo, kuris „lėtai, bet tikrai“ stumia oficialiąją literatūrą ir menus bendrai į užpelkį. Tam, kuris stovi labiau nuošaly, tokių būtų ir menams naujoj, nepripažintojoj dar, amerikiečių generacijoj: tarp poetų, prozaikų, dailininkų, muzikų – aš neturiu jokio abejojimo, kad tikrasis Amerikos meno renesansas yra pakeliui. Tai tik jiems aš ir noriu šitą rinkinį – Antologiją paruošti, ne tai publikai, kuriai niekas vis tiek nerūpi. Naujajai Amerikos poetų kartai rūpi daug dalykų. Tai todėl jie mane jau kuris laikas persekioja ir dėl šitos Antologijos. Jie yra entuziastai, ir todėl tiki ir kitų entuziazmu, tiki, kad mums tokia Antologija rūpi tiek pat kiek ir jiems – pasidalinti, broliškai, savo entuziazmu, poezija. Gabalais aš esu vertęs jiems, bet gabalai visados teliks gabalais. Trumpai tariant: šita Antologija bus tik pasidalinimas tarp pačių gaivalingiausių Amerikos naujų poetų su pačiais gaivalingiausiais (?) lietuvių poetais. Daugiau nieko.
Tai iš šito taško aš žiūriu ir kai renku, ką versti. Aš tik ką pagalvojau, kad mano panaudotas žodis „reprezentacingas“ buvo netikras žodis. Apie tai aš pagalvojau šį savaitgalį, skaitydamas Bradūno knygas. Perskaičiau viską nuo pirmo iki paskutinio. Aš turėčiau vietą kur nors danguje su šventaisiais sėdėti. Bet tiek to. Kas yra įdomu, yra tai, kad Kazimiero išvardintieji 10 eilėraščių, kuriuos jis galvoja kaip savo „reprezentacingiausius“, yra tikrai „reprezentacingi“: tai yra geras skrodis per jo knygas, pjaunant vis per blogą poeziją. Kur nepjausi, vis nepoezija. Teisybę sakant, man nerūpi „reprezentacingi“ eilėraščiai. Man rūpi bendrai poezija. Ir čia mano problema prasidėjo. Visi Bradūno eilėraščiai pasirodė besą „reprezentacingi“, bet poezijos kaip nėra, taip nėra. Pasirinkimas, galop, man pasidarė labai lengvas: aš išėmiau kiekvieną eilėraštį, kuris turėjo ką nors bendro su poezija. Tai buvo labai lengva padaryti, šiuo atveju. Aš radau 2 eilėraščius (matematišku tikslumu aš galiu tai pasakyti) SVETIMOJE DUONOJE; APEIGOSE radau keturis; „Morenų ugnyse“ tris, ir „Devyniose baladėse“ septynis. Suma: visa Bradūno poezija: 2 pridėti 4 pridėti 3 pridėti septynis – lygu: 16. Nėra jau taip blogai, palyginant…
Po šitokios egzekucijos, aš nemanau, kad tu siųsi man savo knygas… Bet aš nebegaliu, tavo atveju nei Nagio, naudoti tokio paprasto metodo: poezija ir nepoezija. Su pačiu viskas komplikuočiau. Aš parašysiu apie savo metodą, kurį aš naudosiu atrinkti tavo poezijai, vėliau…
Žiūrėdamas dabar į tuos 16 Bradūno eilėraščių, aš nemanau, kad jie yra jau taip blogi. Jie sudaro tam tikrą įnašą į mūsų poeziją, ir taip pat gali būti įdomūs, savo tematika ir charakteriu, išvertus. Ne tie eilėraščiai, kurie yra rimuoti (pats teisingai pastebėjai, kad rimuotų eilėraščių nereikėtų versti – mano galvojimas yra toks pat), kuriuose viskas tėra gražiai rimuota ir ritmuota kalba, šūkiai, sentimentai – bet tie 16, kuriuose yra vaizdų, idėjų. Visas „Grabadirbio“ ciklas (iš DEVYNIŲ BALADŽIŲ) yra verstinas beveik ištisai. Aš manau, kad ciklas yra vienas geriausių dalykų, ką Kazimieras yra parašęs. Bent 4–5 iš jų yra visai tvarkoj.
(Šitą temą aš tęsiu kitą kartą)
Antra dialoginio monologo dalis:
Kada yra tavo terminas LANKAMS? Šito mėnesio bėgy aš pačiam pasiųsiu krūvą savo eilėraščių, porą prozos dalykų ir Mačernio knygos13 recenziją. Galėsi pasirinkti. Ko nereikės, grąžinsi. Dėl straipsnio pagalvosiu. Aš esu labai lėtas rašytojas. Jeigu tavo terminas bus ilgas, gal ir padarysiu. Aš norėčiau parašyti. Bet nėra ir jokios skubos.
July 3rd, 1959:
Beveik po viso mėnesio tęsiu savo neišsiųstą laišką. Knygas gavau, ačiū užu jas. Ruošiuos studijuoti jas rimtai, bus didelė šventė, aš taip jaučiu. Parašysiu pačiam, kai perskaitysiu ir persvarstysiu.
Padariau kelis puslapius pastabinių užrašų tavo prašomam straipsniui apie amerikiečių literatūrinį avangardą.
Pridedu Mačernio straipsnį – recenziją – prakalbą (buvo parašyta niekados neįvykusiam Mačernio minėjimui New Yorke), parašyk, ką manai apie jį. Jei nemanai naudot „Lankams“, pasiųsk atgal. Netrukus taip pat pasiųsiu žadėtąją novelę ir eilėraščius, kuriuos turiu dar perrašyti.
Linkėjimai abiem,
Jonas
Parengė Virginija Babonaitė-Paplauskienė
1 K. Bradūnas pasitraukęs su šeima į Vakarus gyveno Miunchene, redagavo žurnalą „Aidai“.
2 Tikriausiai kalbama apie rašytoją Paulių Jurkų.
3 J. Mekas siuntė K. Bradūnui į žurnalą „Aidai“ ne tik originalią kūrybą, bet ir vertimus.
4 „Literatūros lankai“ – Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių literatūros žurnalas, neperiodiškai ėjęs 1952–1959 m. Buenos Airėse.
5 J. Mekas su broliu Adolfu ir artimais draugais 1946–1948 m. Vokietijoje leido žurnalą „Žvilgsniai“ (išėjo trys numeriai). Žvilgsnininkams priklausė Jonas ir Adolfas Mekai, Algirdas Landsbergis, Leonas Lėtas, Vladas Šaltmiras. Žurnalas buvo pasaulinio meninio judėjimo „Fluxus“ ištakos Europoje. Išsiskyrė novatoriškais turinio ir formos eksperimentais, nukreiptais prieš lietuvių literatūros tradiciją.
6 „Proza“ – 1949 m. „Žvilgsnių“ leidyklos Vokietijoje išleista beletristikos antologija, joje savo kūrybą skelbė A. Landsbergis, L. Lėtas, J. Mekas ir A. Mekas.
7 Sau (rus.).
8 „Proza II“ buvo išleista 1951 m. Amerikoje, antologijoje publikuoti tų pačių keturių autorių tekstai, modernių kūrybinių eksperimentų tąsa.
9 Minimas Thorntonas Wilderis, amerikiečių rašytojas.
10 Manoma, kad kalbama apie Jono Aisčio knygą „Sesuo buitis“, išleistą 1951 m.
11 Mini savo poezijos knygą „Semeniškių idilės“, išleistą 1948 m. Vokietijoje.
12 Amerikiečių bičiulių buvo raginamas parengti lietuvių poezijos antologiją anglų kalba.
13 Manoma, kad minima Romoje 1947 m. išleista Vytauto Mačernio poezijos knyga „Vizijos“.
Dalia Cidzikaitė. Anatolijus Kairys – Latofagų šalyje užsimiršimo ieškojęs rašytojas
2022 m. Nr. 7
1947 metais Čikagoje apsigyvenęs rašytojas Anatolijus Kairys (1914–2008) literatūros tyrėjams žinomas dėl ypatingo darbštumo ir produktyvumo, jis parašė per šimtą įvairaus žanro kūrinių, išleido apie penkiasdešimt knygų. Net šešiolika jo kūrinių įvertinti JAV lietuvių konkursų ir lietuviškų organizacijų premijomis. A. Kairys aktyviai reiškėsi ir spaudoje bei leidyboje: bendradarbiavo su daugeliu to meto Amerikos lietuvių laikraščių, buvo kelių periodinių leidinių ir ne vieno reikšmingo kūrinio, kaip antai Antano Maceinos „Didysis inkvizitorius“, Aloyzo Barono „Debesys plaukia pažemiu“ ir kt., redaktorius. Tačiau retas žino, jog rašytoją visą gyvenimą išeivijoje slėgė asmeninė šeimos tragedija, apie kurią jis viešai nekalbėjo. Šią tragediją tada dar būsimas rašytojas įamžino 1944–1947 metais rašytuose dienoraščiuose, kuriuos maloniai davė perskaityti rašytojo duktė Gabija Kairytė-Tijūnėlienė.
1944 metais sovietų armijai artėjant prie Lietuvos, pirmąją SSRS okupaciją išgyvenę lietuviai jau žinojo, kad antroji okupacija bus ne mažiau žiauri, atnešanti prievartą, įkalinimą ir (ar) kelionę į Sibirą. Taip galvojo ir A. Kairys su žmona Emilija (1920–2011). Kairiai susituokė 1940 metų spalio 9 dieną Vilniuje. Jauna šeima jau augino du vaikus – vyresnėlį trejų metų Algimantą ir vos pusės metukų Gabiją. 1944 metų vasarą Kairių šeima iš Lietuvos traukėsi ne visa – trūko dukters, kuri buvo palikta pas senelius. Atrodo, kad tai ir tapo pagrindine šeimos išsiskyrimo Skirsnemunėje, kur jauna šeima kurį laiką glaudėsi, priežastimi. Pasak G. Kairytės-Tijūnėlienės, būtent dėl jos mama apsisuko ir grįžo namo.
Tada manyta, kad išsiskiriama dviem, trims mėnesiams, daugiausia – pusmečiui. Tačiau istorija Kairiams buvo negailestinga: šeimos išsiskyrimas truko keturiasdešimt septynerius metus. Rašytojas pirmą kartą į Lietuvą sugrįžo ir su žmona Emilija susitiko 1990 metais. Jausmų ir išgyvenimų prasme atskirtis nuo artimųjų A. Kairiui tapo sunkiai pakeliamu išbandymu, skaudžia vienatve, atmiešta kaltės jausmo, liūdesio, bejėgiškumo ir netekties. „Esu lyg mažas trupinėlis, kuris negali prilipti prie viso kepalo“, – taip savo savijautą dienoraštyje įvardijo A. Kairys.
Pirmosiomis pasitraukimo iš Lietuvos dienomis pradėtame rašyti dienoraštyje, kurio įrašai yra neišsiųsti laiškai-pokalbiai su Lietuvoje pasilikusia žmona Emilija, vadinama Emute, Myliuku, Muti, užfiksuotos ne tik pabėgėlio vargingos kasdienybės detalės: maisto trūkumas, neturėjimas kur apsistoti, bombardavimų baimė ir baisumas, bet ir nuojautos bei naktimis aplankantys sapnai apie Lietuvoje paliktus namiškius. „Visa tai užrašau todėl, – viename laiške rašo A. Kairys, – kad, jei grįšiu sveikas į Lietuvą pas Tave, tai bus įdomu ir prasminga patikrinti, kiek yra ar buvo mano nujautimuose, sapnuose, įsivaizdavimuose, prote ir t. t. tiesos ir tikrumo. Kitaip tariant, įdomu bus žinoti, kiek nemeluoja širdis.“
Iš pradžių karštai rusenusi viltis sugrįžti pas savuosius ilgainiui ėmė blėsti. Tiesa, pirmąją 1945 metų dieną, matyt, dėl jos simboliškos prasmės, Neselvango (Nesselwang) miestelyje apsistojęs A. Kairys dar gyveno optimistinėmis nuotaikomis: „Žinau, kad mudu abu mąstom apie tą patį, ir tikimės to paties. Žinau, kad šiais 1945 metais mes pasimatysime, bet nežinau, ar tuoj, ar jų pabaigoj. Greičiausiai pabaigoj. Šie metai bus didžiausių įvykių ir istorinių permainų metai. <…> Šie metai – lemtingi metai! Taigi, gal ir mūsų tautos atžvilgiu jie bus laimingesni ir priartins mane prie Budrionių.“ Bet jau tų pačių metų gale optimizmą keitė pesimizmas ir desperacija. A. Kairys rašo bijantis tapti šaltas ir abejingas gyvenimui, jo laukiančiai ateičiai.
Pirmąją eilėraščių knygelę „Blaškomi lapai“ (1946) A. Kairys parašė ir išleido jau gyvendamas pabėgėlio-tremtinio gyvenimą Vokietijoje. Kūryba leido jam bent trumpam atitolti nuo minčių apie namie paliktus artimuosius, nuo sunkiai slegiančios nežinios apie gimtinėje likusios šeimos likimą, nuo kone kasdien jį persekiojusios minties viską mesti ir iškeliauti, kad ir pėsčiomis, atgal į Lietuvą, atgal pas savuosius. Tai liudija ne vienas dienoraščio įrašas: „<…> svarbiausias, mano nuomone, darbas, kurį aš šiuo metu dirbu, tai bus sonetai, pagal Švč. P. Marijos litaniją, jos garbei. Šiuos sonetus rašau labai kruopščiai, su atsidėjimu, su tam tikra sielos nuotaika, kaip maldas, kaip prašymus, kad mano troškimai būtų išklausyti“ (Antrasis dienoraščių sąsiuvinis, p. 129). Terapinį vaidmenį atliko ir pats dienoraštis, jo rašymas: „Niekas manęs taip neramina ir nepaguodžia, nieks manęs taip nestiprina ir negrūdina, nieks manęs taip neuždega ir vilties tiek nepriduoda, kiek šie laiškai, kiek šie surašyti žodžiai, mintys…“
A. Kairio, kuris Lietuvoje dirbo mokytoju, būta didelio idealisto. Kitus jis matavo ir vertino pagal aukštus moralinius reikalavimus. Tai irgi išryškėja dienoraščio puslapiuose. Jo požiūriu, tėvynei Lietuvai kenčiant ir lietuvių auka turėjo būti didesnė. Jį žeidė kai kurių lietuvių pabėgėlių gyvenimo būdas, rūpinimasis ne sielos, o materialiuoju gyvenimu. Dienoraštyje A. Kairys žodį „Tėvynė“ beveik visur rašo tik didžiąja raide.
Paskutinis A. Kairio laiškas, parašytas Lietuvoje paliktai šeimai jau iš Čikagos 1947 metais, baigiamas žodžiais „Iki pasimatymo Tėvynėje ar kur kitur“.
Vilniuje gyvenanti G. Kairytė-Tijūnėlienė sako vis dažniau pagalvojanti į du A4 formato sąsiuvinius sugulusius tėvelio dienoraščius išleisti atskira knyga. Iki šiol sulaikydavo abejonė, ar jie bus kam nors įdomūs, ar juose užrašytos tėvo mintys, išlieti jausmai nėra pernelyg asmeniški. Galbūt kelių dienoraščio ištraukų paskelbimas „Metuose“ padės rašytojo dukrai apsispręsti ir po kiek laiko jo kūryba besidomintys skaitytojai ir literatūros kritikai galės į rankas paimti dar vieną A. Kairio kūrinį – dienoraščių knygą.
Anatolijus Kairys. „Mes vieną dieną būsime kartu“: laiškai žmonai
2022 m. Nr. 7
Antras laiškas1
Viešvilė, 1944.VIII.2 d.
Mieloji Žmona,
Dar, rodos, taip neseniai atsiskyrėme, o žiūrėk, jau kiek dalykų yra vienam ir antram nutikę! Kada aš išgirsiu Tavus pergyvenimus? Savuosius tai aš tau dabar pasakoju – ar Tu juos girdi? Gal jauti, gal pasapnuoji retkarčiais… Aš žinau, kad ateis vėl laikas, kada mes vienas antram pasakosim gražiausius pergyvenimus kančių valandose, arba gražiose apylinkėse [aplinkybėse?] skausmingas, siaubingas bei karčias valandas. Jaučiu – ateis toks laikas… Aš žinau, Tau įdomu, kur aš dabar esu, kaip aš patekau į Viešvilę, kokie mano kelionės draugai, kokios kitos naujienos??? Sek mane su mano kelionės draugu nuo pat ankstyvo ryto iš Skirsnemunės 1944 m. liepos mėn. 31 d. – – –
Tu matai mane kraunant skurdžius mano kelionės daiktus ant dviračio, sunkiai juos pririšant. Paskiau matai mane atsisveikinant su visais klebonijos gyventojais bei jos savininku kun. V. Byla. Liūdna skirtis – pabūti, dar nevažiuoti visi prašo. Pagaliau su sunkiai apkrautu dviračiu mes leidžiamės pakalnėn – į panemunę. Ieškom valtelės – nieks mūsų nenori perkelti. Po geros valandos surandame senuką, kuriam aš atiduodu savo ruduosius vasarinius batus, ir jis perkelia mus į antrą Nemuno pusę. Tu matai mus ieškant kitoje pusėje valtelės. Mat mes, vis dėlto, dviračio varytis negalime, nes jis per daug apkrautas. Mums kilo mintis susirasti valtelę ir Nemunu plaukti žemyn iki Sudargo. Kada mūsų kėlėjas atsiskyrė nuo mūsų – mes likome vienui vieni. Tada aš paėmiau medinį savo čemodanuką, kuris, kaip žinai, buvo pilnas tam tikrų valgomų dalykų ir todėl gana sunkus, ant pečių ir sakau savo bendrakeleiviui: „Eik tu, Alfonsai [Alfonsas Šešplaukis-Tyruolis – D. C.], su dviračiu arti pamiškėmis, papieviais… Žvilgterk retkarčiais į Nemuno pusę – gal aš tave šauksiu, gal tau mosiu, o aš eisiu panemuniu. Gal rasiu kur nors valtelę ar kokį luotą. Radęs, tave pašauksiu.“ Ir išsiskyrėme! Tu matai dabar mane einant panemuniu su medinuku ant nugaros. Nėra manyje kol kas nusiminimo, nors į nežinią einu, nėra manyje baimės ar nevilties, nors nežinau, ką neš man sekančioji valanda. Einu, brendu per sausą, tai šlapią smėlį… Pilni keliai aplinkui bėgančių, pilni vieškeliai horizontuose važiuojančių, padangėj nardo lėktuvai, tolumoj girdisi stiprių šūvių kanonados… Taip ėjau gal valandą, gal dvi… nežiūrėjau į laikrodį, nors toli gražu nesijaučiau laimingas. Pagaliau priėjau nepereinamą smėlį – klimpsti ir gana. Be to, ir krantas baigėsi, kuriuo dar būtų galima keliauti. Tada aš per krūmus pasuku ir vargais negalais išeinu į didelę, kilometrais matuojamą pievą. Mano medinukas taip nuspaudė nugarą, kad aš jau nebegalėjau jo nešti ir buvau visas šlapias, pradėjau dairytis ir ieškoti Alfonso. Jo niekur nesimatė. Tada aš ėmiau eiti pirmyn, manydamas, kad jis, mano bendrakeleivis, jau bus praėjęs. Taip aš keliauju vėl nekurį laiką ir atsiduriu Kaimelyje (miestelis kitoje Nemuno pusėje prieš Jurbarką). Čia klausinėju žmonių – ar nebus kas matęs žmogaus varantis labai apkrautą dviratį. Visur gaunu neigiamą atsakymą. Porą valandų išieškojęs apie Kaimelį, grįžtu atgal kitais tos pačios pievos takeliais, vis paklausinėdamas sutiktųjų ar šalia gyvenančių. Taip einu vėl 5–6 km atgal, bet vis be rezultatų. Grįžtu vėl į Kaimelį. Saulė aiškiai pasuko vakarop, našta nuspaudė pečius, kojų padai pasimušė ir papirščiai susiskaldė (buvau visai basas), be jokio šilto [rūbelio?], be numatomos nakvynės, be maisto gabaliuko… Visa tai niekis, jei bent būtų kokia viltis surasti paklydusį ar nuklydusį bendrakeleivį. Tačiau tokios vilties nebuvo. Visa panemunė buvo jau 3–4 kartus išieškota, išbandyta, jos gyventojai išklausinėti. Taip ir sėdžiu „visavi“ [pranc. vis-à-vis, akis į akį] prieš Jurbarką, ant Nemuno kranto. Nežinau, ką ir bedaryti, kur eiti, kur ieškoti??? Nei į Skirsnemunę grįžti, nei pirmyn traukti! Galvoje sukosi spiečiai minčių, be vienos vedamosios… Taip ir vakaras atėjo. Pakrantėje sustojo du dideli baidokai. Ten paprašiau, kad pasaugotų „medinuką“, o aš pats nuėjau per lauką į Kaimelį. Beeidamas per pievą susitinku vieną vyrą iš Seredžiaus. Išsikalbėjus ir jau man papasakojus, kas nutiko, jis sutinka mane paimti į laivelį kartu keliauti. (Mintyse atsisakau ieškoti daugiau Alfonso ir nutariu keliauti pirmyn be jo.) Kaimelyje susitinku aukštus valdininkus iš Raseinių. Jie kviečia mane keliauti drauge iki sienos, o ten kartu stoti į lietuvių kariuomenę, esančią pulk. Špokevičiaus žinioje. Aš sutinku ir mes sutariame rytoj 9 val. ryte ties Kiduliais susitikti. Grįžtu su žmogumi iš Seredžiaus prie Nemuno. Sutariame kartu nakvoti. Jis pažada man duoti apsikloti paltą. Jis nuėjo į savo laivelį, o aš nuėjau prie baidoko pasiimti savo medinuko. Paėmęs čemodaną ateinu į nurodytą vietą, žiūriu, kad mano prietelius iš Seredžiaus vos besimato horizonte vidury Nemuno su nediduke valtele… Ir vėl likau vienas, jau gerokai sutemus, be draugų, be nakvynės, be visko… Aplinkui driekėsi šaltas rūkas, ūžė nuo vėjo pakrančių karklai, miglos įvairiomis figūromis sukosi apie galvą… Pasiėmiau medinuką ir vėl ėjau į tą didelį baidoką prašyti nakvynės. Ilgai prašiau, apie 5–6 kartus. Nepriima ir gana. Bet aš neturiu kur eiti, jie turi priimti. Taip ir atsitiko. Priėmė pagaliau. Nuslinkau į baidoko galą, atsiguliau ant lentų, čemodanuką pasidėjau po galva ir ėmiau mąstyti… mąstyti apie viską – apie kelionę, apie namus, Tave, Algutį, Gabutę ir visus… visus… Mano svajonėms pritarė neramios Nemuno bangos, aršiai besidaužydamos į baidoko šonus, lyg būdamos tokios pat nelaimingos ir alkanos kaip aš šią tamsią, nykią ir beperspektyvinę valandą…
Taip tęsėsi kokias 2–3 valandas (ne ilgiau). Bemąstydamas užsnūdau ir spėjau pasapnuoti kažką baisaus baisaus… Išsibudinęs buvau visas perimtas drėgmės ir šalčio. Vienas vasarinis švarkas ir viršutiniai marškiniai silpnai gynė mane nuo šaltos nakties ir kylančių iš Nemuno garų. Visą krėtė šaltis – net dantys kalenosi. Alkis irgi padidėjo. Pažvelgiau į laikroduką – 3 val. 30 min. Nutariau nebegulti, nes galėjau peršalti. Apsiprausiau, apsitvarkiau, pririšau medinuką prie „kupros“ ir niekam nieko nesakęs tyliai apleidau baidoką, kuriame praleidau pirmą išvykos naktį ir turbūt pirmą taip varginančią ir sunkią.
Išėjau vėl į plačią vos akims beapimančią pievą draugo ieškoti. Nors buvau jau nusprendęs nebeieškoti, bet šaltis laive, nuostabus rytas ir gamtos akivaizdinis grožis, nejautimas nuovargio kūne, kažkoks vidinis jausmas stumte stūmė eiti vėl tais pačiais keliais ir keleliais, kuriais vakar buvo ateita. Rytas buvo nepaprastai gražus. Kylą iš Nemuno rūkai driekėsi ilgomis juostomis ir kažkur tolumoje nyko. Pieva ir krūmai atrodė sidabriniai, nes rasa, apiberta tekančios saulės spinduliais – mirguliavo įvairiausiomis spalvų vaivorykštėmis, kurios lūždamos ir besikeisdamos sudarė sidabrinės pievos paveikslą. Laukinės antys iš vieno slėnio į kitą persikeldamos sudrumsdavo ryto rimtį ir įnešdavo gamton klegesio, gyvumo.
Ėjau takeliu neskubėdamas, niūniuodamas kokią dainelę ir mąstydamas apie tą patį, ką vakar, užvakar, ir apie tą patį, ką mąstysiu daug dienų, kad vėl pasimatysime, kad grįšiu iš nelaimės dienų…
Tolumoje pasirodė žmogus. Pagreitinau žingsnius. Jau iš tolo matau, kad tai ne mano ieškomasis. Eina šlubuodamas, su lazda pasiramsčiuodamas, kosėdamas.
– Labas rytas, tėvuk. Kurgi einate taip anksti? – paklausiau.
– Į Jurbarką. O kur tamsta? – klausia senukas.
– Aš ieškau draugo. Ar nematei tamsta vakar apie pietus ar vakare, o gal jau šiandien anksti mano metų žmogaus su sunkiai apkrautu dviračiu varantis, – pradedu klausinėti senuką ir viską jam smulkiai nupasakoju.
– Mačiau, – atsako senukas, pradeda aiškinti, kada, kur ir kaip matė. Pasirodo, jis iš tikrųjų matė ir man nurodė eiti ta pačia linkme iki tam tikro vienkiemio ir ten paklausti. Padėkojęs senukui, atsisveikinau ir nuskubėjau. Širdis pradėjo gyviau plakti ir aš [per] valandžiukę nudrožiau apie 5 km ir atsidūriau nurodytoj vietoj. Vienkiemis buvo dar gana toli. Aplinkui tik miškas, neapmatomos pievos ir Nemunas supasi… Pro akis prabėgo maža stirnutė. Kažkoks džiaugsmas apėmė – lyg kokia giminė ji man būtų. Mažytė, lieknutė stirna. Bėgo lengvai, grakščiai, žolelę kokią nuskindama ar kokį lapelį nuo žemės paimdama… Lydėjau ją akimis tol, kol ji visai išnyko horizonte. Iš tikrųjų širdyje pasidarė lengviau. Pasidėjau medinuką ant žemės ir ėmiau dairytis. Pamiškėje, maždaug už vieno kilometro, pamatau žmogų rišantį arklius. Einu į jį. Radęs nepereinamą ilgą balą, sustoju. Žmogus, tai pamatęs, padaro tokį žestą, iš kurio aš supratau neiti pas jį. Atsisėdau ir laukiu. Po gero pusvalandžio ateina matytasis žmogus pas mane. Aš jo klausiu vėl to paties, ko klausiau senuko. Jis paklausia mano pavardės. Pasakau. Jis sako: – Ot tai tame vienkiemy (maždaug 1,5 km) vakar buvo žmogus su dviračiu ir ten daug daiktų paliko ir raštelį paliko… ir taip toliau. Padėkojęs jam nuėjau. Radau viską, kaip sakė žmogus pievoje. Pats Šešplaukis išvyko dviračiu į Sudargą, o gal dar ir toliau. Paprašiau šeimininkę pieno. Po 24 val. alkio – pavalgiau. Išgėriau 3 stiklines pieno ir apie 200 gramų duonos. Sumokėjau šeimininkei už tą 20 RM ir sudėjęs daiktus į maišą persisvėriau per petį ir nuėjau į vieškelį tikėdamas rasti važiuojančių, kurie mane (nebent daiktus) paims. Taip ir buvo. Užmečiau daiktus ant vežimo, o pats ėjau šalia. Kryptis – Sudargas. Nuovargio nejutau ir net nuotaika buvo pagerėjusi.
Staiga – žiūrau, Šešplaukis su dviračiu prieš mane važiuoja! Nudžiungame abu. Išsikalbame apie tai, kas atsitiko, ir vėl keliaujame kartu. (Pasirodo, varėsi su dviračiu labai iš lengvo ir per dieną nuėjo vos kelis km. Taip pat ieškojo manęs, bet neradęs paliko daiktus vienkiemy, o pats išvyko pasiinformuoti Sudargan. Jei manęs būtų nesuradęs, būtų nuvežęs daiktus į Skirsnemunę ir keliavęs vienas kur nors.)
Kaimelį pasiekiame apie 9 val. Sutartoj vietoj raseiniškių nesurandu, nors ieškau gana ilgai. Kadangi vežęs daiktus vienas ponas suka kita kryptimi, tai mes daiktus sudedame vėl ant dviračio. Su taip apkrautu dviračiu keliauti neįmanoma. Žmonės, kurie važiuoja (o jų labai daug), vis dėlto nelabai priima, nes savo daiktų ir žmonių turi apsčiai. Nutariame vėl eiti prie Nemuno ir ieškoti valties ar bendrakeleivių su valtimi ir keliauti Nemunu Tilžės link.
Taip ir padarome. Žiūrime į Nemuną. Pakrašty 3 vyrai stumia valtį (ir didelę valtį) prieš bangas ir vos beįgali. Paprašo mūsų padėti. Mes sukrauname savo daiktus ir dviratį į valtį ir prisidedame prie bendro darbo. Pervarome valtį į antrą Nemuno pusę ir įsikalbam. Pasirodo, tie trys vyrai – tai valdininkai iš Kauno. Du Dautos ir Šileika. Jų viso 9 žmonės vyksta ta pačia linkme, kaip ir mes norime vykti. Mes prašome priimti ir mus draugėn. Priima. Greit ateina iš kaimo visi jų šeimos nariai, kurių tarpe ir p. Mociškis (Kauno siuvėjas) – linksmų vidurių vyrukas, galima būtų jį pavadinti. Išplaukiame iš Jurbarko Nemunu žemyn rugpjūčio 1 d. 15 val. (antradienis). Plaukti nelengva. Valtis didelė, srovė visaip kraipo, o suvaldyti be burių labai sunku. Tačiau, būdami septyniese, pasikeisdami darbuojamės. Tą pačią dieną buvome už Sudargo, prie sienos (Lietuvos pusėje) sustojome nakvynės. Šioje pirmoje mano vandens kelionėje neatsitiko nieko ypatingo. Porą kartų tikrino dokumentus, porą kartų buvome užvažiavę ant sekliaus (iškyšulių) ir viskas. Tiesa, sustoję vienoje vietoje, pasidirbome bures. Kadangi vėjas buvo gana smarkus, tai irkluoti visai nereikėjo. Važiuoti tokiu būdu yra vienas malonumas. Nakvynei sustojome apie 10 valčių, nes toliau plaukti pakrančių sargyba niekam neleido ir visi plaukusieji turėjo čia sustoti.
Užvakarieniavęs duonos su sviestu, kritau po krūmu. Kažkas slėgė krūtinę. Nei kelionė vandeniu, nei gražūs pakrantės vaizdai, nei p. Mociškio juokai, kuris nuolat visus juokina ir linksmina – manęs neatgaivino ir nesustiprino. Vis galvoju apie namus, apie šeimą, apie visus likusius… apie viską, viską, viską… Ir tas viskas toks miglotas, neaiškus, tamsus, net baugus… Kad nors Tu būtum su manimi, kad nors Tu savo lengvu moterišku mąstymu bei samprotavimais atmieštum tamsius mano minčių debesis, gal iš jų tada pasimatytų saulutė, skaidri, gyva, elastinga ateities saulutė. O kur tu esi, ta gražioji Viltie, ta Globėja, ta Netikėtinoji, kuria gyveno, vylėsi ir guodėsi kiekviena šeima, kiekviena lietuviška širdis, kiekviena Lietuvos apraiškos dalelė ir visa tauta… Kur tu esi, o Lietuvos Stebukle, o Lietuvos Viltie?.. Kur tu esi?.. Taip pynėsi vaizdai, girdėjosi šauksmai, matėsi artimi ir mylimi veidai… Tai juodos spalvos dengė ir taip jau neaiškius siluetus, tai nuskardėdavo jaukus kūdikio garsas ir gyvas džiaugsmas pripildydavo sielą… Vis labiau ir labiau glaudėsi blakstienos, kaip du mylimi asmens, vis labiau ir labiau blėso mintys, vis labiau ir labiau kurto ausys, kol ta klaiki tamsa, lyg ragana bjauri, užnuodijo ir atėmė mano svajones apie artimiausius ir mylimiausius žmones.
Žmonių triukšmas pažadino mane. Visuose laivuose didžiausias sujudimas. Pasirodo, kad kariuomenė nori konfiskuoti laivus. Esą reikia vykti į Smalininkų pusę, iškrauti daiktus ir grąžinti laivus vėl į čia. Žmonės sujudo. Dvi grupės po 3 žmones leidosi į Smalininkus pas įvairius pareigūnus. Greit atvyko motorlaiviu Smalininkų Muitinės Viršininkas p. Ozelis (atseit Oželis) ir, pasikalbėjęs su kariuomenės atstovais, visus žmones ir laivus išlaisvino. Apie 12 val. visi laivai pasijudino Nemunu į Smalininkus.
Sieną perplaukiau 12.30 val. Tai buvo 1944 rugpjūčio mėn. 2 d. 12 val. 30 min. Ilgai svyravau. Nežinau, ar gerai padariau, ar ne. Gal dar reikėjo vykti Žemaitijon, gal dar būti prie sienos? Ką gali dabar žinoti, kaip reikėjo man pasielgti. Plaukiame Nemunu ir grožėjamės jo puikiomis pakrantėmis. Į gerus pietus priplaukėme miestelį Viešvilė. Čia nutariame nakvoti, nes ties Viešvile pastatytas tiltas, kuriuo kelia kariuomenę į vieną pusę, o gyventojus iš Klaipėdos krašto (evakuoja) į kitą pusę. Tiltas laivams praplaukti atidaromas tik kelis kartus per dieną. Mums buvo pranešta, kad tiltą atidarys rytoj. Todėl mes ir apsinakvojome.
Čia buvo daugiau laiko ir iš čia nutariau parašyti Tau šį laišką. Dabar Tu viską žinai, lyg būtum kartu keliavusi. Pažadu Tau ir toliau rašyti visą savo kelionę. Aš tikiu, kad Tu gausi mano laiškus, tikiu, kad juos sapnuoji ar pasiilgimo vizijose juos skaitai… Tikiu, mano brangioji Muti, kad šio ir kitų laiškų žodžiai Tau yra ir bus žinomi, lygiai kaip ir mano pastangos išlaikyti save gyvą ir sveiką bendrai mūsų šeimos ir tautos laimei bei gerovei. Lik sveika, mano Muti, ir lauk manęs sugrįžtant. Lauk kantriai, kaip kiekvienas žmogus kad laukia pasibaigiant karo. Širdingiausiai bučiuoju Tave ir Algutį su Gabute ir visus Namiškius.
Tavo Anatolijus
Viešvilė, 1944.VIII.2 d.
Aštuonioliktas laiškas
Mano Myliuk!
Kempten, 1944.IX.14 d.
Sveika gyva, brangioji! Gal per dažnai Tau rašau? Varginu Tavo galvelę ir prisimindamas, kad esu, bet negalėdamas būti su Tavimi, žeidžiu, kankinu Tavo širdelę?! Taip, sutinku su tuo. Šį kartą negraudinsiu Tau širdies nei žodžiais, nei įvykiais. Dievo Valia! Pasiduokime likimui, tai gal nors neramu, nors save sveikesnius išlaikysime ateičiai.
Dabar gyvenu ir nieko neveikiu. Veikiu, tiesa, veikiu. Mokausi vokiškai ir šį tą projektuoju ateičiai. Na, bet vis dėlto, turiu laiko ir pasvajoti, pamąstyti. Kartais pradedu svarstyti apie visą savo kelionę, apie visus joje įspūdžius – su smulkmenomis, su detalėmis ir t. t. Žinai, visko keliaudamas sutinki. Pavyzdžiui, Thübingene sutikome 2 jaunus vyruku – abu baigę tik šįmet gimnazijas ir štai dabar važinėja po visą Vokietiją, neva darbo ieškodami. Jie taip linksmai ir nerūpestingai nusiteikę, kad tarytumei atstovauja nemažą mūsų inteligentijos dalį, kuri irgi pasižymi laisvu ir nerūpestingu ir plius dar išlaidžiu gyvenimu. Tiesa, tie vyrukai ne per daugiausia turi pinigų, tai šis faktorius juos šiek tiek prilaiko. Jie kalbasi įdomiausiomis ir linksmiausiomis temomis, lanko kinus, žiūrinėja miestelius ir t. t. Taip jie darysią iki turėsią pinigų. O pinigų jiems, jų skaičiavimu, dar porai savaičių galį užtekti. Tada, kai pritrūks pinigų, jie nežiną, ką darysią, bet jie apie tai visai dabar negalvoją. Jie visai nėra susirūpinę savo paliktaisiais lietuviais ir savo Tėvyne. Į juos žiūrint, gaunasi įspūdis, kad jie ekskursuoja ramiausiu ir geriausiu laiku, kad niekur nieko blogo nei pikta nedaroma. Tai nuostabus, retai sutinkamas nerūpestingumas. Galima sakyti, tai atskira nerūpestingumo rūšis. Aprašyti tai yra labai sunku.
Ten pat, Thübingene, kada rūpinomės maisto kortelėmis, mes iš maldavimo įstaigos buvome pasiųsti į kriminalinę policiją, atnešti raštelio, kad mes nakvojom nurodytoj vietoj ir policijai jau esame žinomi. Suradome tą kriminalinę policiją. Į policiją ir taip yra nemalonu eiti, o dar į kriminalinę! Na, bet einame ir gana. Ir įsivaizduok Tu, Muti, kas ant durų kriminalinės policijos buvo parašyta?! Ogi štai kas!
|
Teufel Kriminalsekretär |
Tokia vizitinė kortelė! Lietuviškai išeitų taip:
|
Velnias Kriminalinis sekretorius |
Mums ir blusos apmirė iš baimės! Stovėjome minutę lyg sustingę, dvejodami: eiti ar ne.
Tai nepaprastas pavardės ir pareigų atitikimo sutapimas! Pagaliau įėjome ir reikalus visai gerai su juo sutvarkėme.
Prisimenu dabar ir nekurių vietos lietuvių gyvenimą. Visokių, miela Muti, yra žmonių, visokiausių. Į Vieną suvažiavo, suplaukė daug lietuvių, tūkstančiai. Aš asmeniškai manau, kad Vienoj lietuvių galėjo būti ir dabar dar, be abejo, yra, apie 10 000 asmenų. Žinoma, daug į Vieną pateko pripuolamai – nežinodami nei kur vykti, nei nuvykus ką veikti. Taigi, važiavo Vienon. Čia mat buvo įsikūrusi lietuvių s-ga, komitetas ir jis, be abejo, šiek tiek padėjo. Tačiau daugiausia į Vieną suvažiavo Lietuvos piniguočiai, turtuoliai ir įvairaus plauko spekuliantai. Vienoj buvo tokių lietuvių, kurie į dieną išleisdavo po kelis šimtus markių! Jie švaistėsi pinigais lyg karvė su uodega. Jie, taip besišvaistydami, pakenkė ne tik geram lietuvio vardui bei prestižui, bet, svarbiausia, pakenkė savo broliui lietuviui. Tokie turtuoliai, nesiskaitydami su pinigais, davinėjo didžiausius kyšius viešbučiuose portier’ams, švaistė arbatpinigius markėmis, brangiausiai mokėjo vežikams ir nešikams ir t. t… ir t. t. O eilinis lietuvis, atsivežęs keletą šimtų, daugiausia, keliolika šimtų, negalėjo to daryti ir būdavo visur atstumtas ir kelių markių kyšio tokie portier nebepriimdavo. Toks kyšininkavimas ir beatodairinis pinigų švaistymas, žinoma, atsiliepė Vienos visuomenėj. Vieniečiai pamatė, kad lietuviai, išbėgę iš savo krašto, vargų ir nelaimių prispaustos tautos sūnūs, ne tik kad nekenčia drauge su tauta, bet yra lengvabūdžiai, lengvapėdiški, netaupūs, negalvoję, nesiinteresuoja visų kitų tautiečių reikalais, linksmai gyvena ir lėbauja ir t. t. Aš pats buvau poros pažįstamų kviečiamas į kažkur, kažkokį, 8-tame ar 10-tame aukšte esantį restoraną, kuris esąs viso Vienos vidinio gyvenimo pažiba ir pavaizdavimas.
Matydamas lietuvius tokiu laiku taip gyvenant ir elgiantis, imi klausti savęs: – Kas tai per žmonės? Iš kur jie turi tiek pinigų? Kur jie išsiauklėjo ir kas juos auklėjo? Kodėl jie visai nesidomi varge likusių tautiečių? Kas jie buvo Lietuvoje ir kokias pareigas ėjo?? Ir t. t. Tie klausimai kyla savaime ir jų labai daug. Be abejo, tai ne mokslo žmonės ir ne eiliniai valdininkai! Tai daugiausia aukšti valdininkai ar pareigūnai ir įvairaus plauko fabrikantai, prekybininkai, komersantai. Kyla klausimas vėl – ar jų nesaisto lietuviškoji etika? Taip! Juk jie gyveno Lietuvoje, prekiavo Lietuvoje, pinigus „lupė“ iš lietuvių, turtus krovė lietuvių prakaitu ir t. t. O dabar, vadinasi, tuo dar gadina lietuvio vardą ir kitam lietuviui užkerta kelią!
Taip begalvojant ir besvarstant, brangioji Muti, man pradeda ryškėti ir Lietuvos blaivinimo idėja, kuri buvo varoma mūsų krašte. Blaivinimas gražus tikslas, bet kai jis ant netinkamo pagrindo pastatytas, tai jis neša ne naudą, bet žalą tautai. Juk vokiečiai Blaivinimo s-gai leido laisvai veikti ir skyriai tos s-gos steigėsi kur tik norėjo, o rezultate – kaimas skendo samagone, kaimas kentėjo didžiausias žaizdas ir merdėjo savos gamyboje. Tai kas čia buvo?! Kas čia kaltas? Aš kaip tik įžiūriu daug nusikaltimo ir tokiuose lietuviuose, kur Vienoj taip gyvena, kai aš štai aukščiau išdėsčiau. Suprasti tai labai nesunku! Degtinės, valstybinės, viešai nebuvo galima pirkti. Ji buvo normuota ir draudžiama. Slaptai gi – kiek nori. Po 15 ar 20 RM ¼ litro – nors vežimais vežk! Žinoma, juk pinigai už tai suplaukdavo ne sargui atitinkamos įstaigos! To negana! Ūkininkas ar eilinis žmogus juk daug visur įvairiausių reikalų turi. „Netepsi, nevažiuosi“ – žinome gerai. Taigi ne sargui duodavo arba ne sargą tepdavo ūkininkas ar eilinis žmogus, kad ką gavus, ką nupirkus, ką atlikus… Taip pat mums suprantama, kad ne duonos kepalu tepdavo ir ne maistu kokiu nors. Maisto Lietuvoje pakankamai turėjo visi, ačiū Dievui! Tai kuo gi tepdavo? – paklausite. Tai pirkdavo valstybinės, pirkdavo vyno ar konjako, pagaliau, pirkdavo ir naminės (ji buvo žymiai pigesnė) ir tepdavo. O štai čia ir krovė pinigus tie visi, kurie štai dabar Vienoj leidžia šimtus per dieną, kurie dabar lieja brangiausius gėrimus, sėdi geriausiuose restoranuose, valgo geriausius kepsnius be kortelių – o tauta nuskriausta, apiplėšta, nugirdyta ir išjuokta, girtuokliais išvadinta ir, galiausiai, palikta bolševikams naikinti, vežti ir pribaigti. Šis nusikaltimas krenta tik ant viršūnių, tik ant turtingųjų (kur pinigai, ten ir galia!), tik ant valdžiusių eilės žmonių.
Aš, mano Muti, esu pasipiktinęs tokiais daugelio lietuvių elgesiais Vienoje. Tegu sau linksminasi, bet daug lietuvių mato ir stebi ir Lietuvos bei lietuvių vardas turės būti atitaisytas.
Tuo ir baigsiu. Nieko daugiau įdomaus šį kartą negaliu duoti. Likit sveiki ir laukit manęs. Aš tikiu, kad greit grįšiu, greit pasimatysime, greit kartu būsime, kartu džiaugsimės ir dalysimės įspūdžiais. Širdingiausius linkėjimus visiems visiems.
Bučiuoju Tave, Algutį, Gabutę mažytę ir mamas ir visus kitus namiškius. Dievas su mumis.
Sudiev. Tavo Anatolijus
Kempten, 1944.IX.14 d.
Dvidešimt pirmas laiškas
Brangioji Myliuk!
Gröthenmühle, 1944.IX.22 d.
Labas, brangioji Myliuk! Sveika gyva, mano pasiilgtoji žmona, sveika. Sveiki, Alguti ir Gabute! Sveiki visi kiti. Rašau Jums šį laiškutį iš Gröthenmühle’s. Rašau prispaustas sunkaus darbo ir liūdnų minčių. Kaip brangi yra žmogui laisvė, kaip brangi žmogui savistovybė, kaip brangūs savi ir artimi žmonės – aš tik dabar, mano mieloji geroji Myliuk, supratau. Sunku, labai sunku man yra dirbti. Visa laimė, kad žmonės geri, labai geri. Rūpinasi manimi, kaip savo prietelium: gerai valgau, gerais rūbais dėviu, švariai ir minkštai miegu ir apskritai, esu gerai užlaikomas. Bet kas iš to! Darbas yra toks sunkus, kad praneša mano jėgas ir dvasią. Prieš pasakodamas Tau savo dabartinę būklę, noriu papasakoti atvykimo smulkmenas.
Kaip žinai iš praėjusio laiško, aš iš Lindau išvažiavau į Gröthenmühle IX.14. 14 val. Traukinys vežė iš lėto ir leido man stebėti gražią Bavarijos gamtą, gražius kalnus ir slėnius, puikią, tikrai puikią, žavinčią aplinką. Rothenbach’e turėjau persėsti į kitą traukinį. Po gero pusvalandžio kelionės atvykau į Scheidegg. Iš čia, pasiklausęs žmonių kelio, ėjau pėsčiomis ieškoti Gröthenmühle’s. Paėjęs 25 minutes su visu bagažu, priėjau nedidelę 5–6 namų vietovę-kaimelį. Tai ir buvo Gröthenmühle. Susiradau „Käserei“ („Sūrinė“). Mane sutiko pats sūrinės savininkas p. Schaidnagel. Tai apie 55 metų amžiaus vyras, bet malonaus veido. Išsiaiškinom viską, nors su kalba čia labai sunku – taip tarmiškai ir savotiškai kalba, kad negali suprasti ir gana. Tuoj davė man nediduką, bet švarų ir jaukų kambariuką. Po poros valandų gavau valgyti ir ėjau miegoti. Prieš gulsiant atnešė man budilniką ir užstatė ant 5.20 val. keltis. Taigi nuo 1944.IX.20 d. 5.20 val. pradėjau darbą. Darbo eiga maždaug tokia:
– Atsikėlus 5.20 val. tuoj nešioji pieną į katilus pilstyti ir indus tvarkyti; sviestą gaminti ir t. t. Paskui iki 7.30 val. – priimti pieną iš ūkininkų; sukti 1 val. centrifugą be pakaitalo ir t. t. 8.40 val. pusryčiai. Po pusryčių gaminamas sūris. Jo gaminimas trunka maždaug dvi su puse (2.30 val.) valandos. Taigi, maždaug iki 11 val. Po to eina įrankių plovimas ir įmonės švarinimas. Įrankių tiek daug, ir tiek įvairių, kad taip valome 1,5 val. (pusantros)! Tuo būdu, 12.30 val. baigiamas darbas ir einame pietų. Pietus valgome maždaug iki 13.30 val. Po pietų dar valandą gaunu poilsio. Apie 3 ar pusė trijų (visaip, žiūrint, kiek darbo!) einu į sklepą sūdyti sūrių. Sūrių sūdymas tęsiasi į 5 val. Po to plaunu sūdymo įrankius ir grindis. Darbą baigiu 5.30 val. Tada apsiprausiu, susitvarkau, persirengiu naujais ir švariais rūbais ir einu vakarieniauti. Po vakarienės, užsidedu nauju baltu žiurstu ir, maždaug, apie 6.30 val. prasideda vakarinis pieno priėmimas. Jis trunka iki 7.30 val. Po to seka vėl pieno priėmimo įrankių valymas. Darbas galutinai baigiamas ne anksčiau ir ne vėliau 8 val. (20 val.). Nuo 20 val. esu laisvas iki ryto 5.20 val. Kol apsivalai, apsitvarkai; paskaitai laikraščių, jau ir 10 val. ateina. Dažnai ir laikraščių nebenori. Esi taip nuvargęs ir prisivargęs, kad tik krenti lovon ir pyksti ant savo likimo.
Šiandien, pav., taip yra sunku ant širdies, taip graudu, taip liūdna, kad tikrai visa krūtinė virpa ir, rodosi, versmė ašarų, ežeras karčių ašarų, ims ir įsiverš iš akių. Jos tiek yra pilnos, jos tiek yra pritvinkusios skausmo, kad iš tikrųjų negali neverkti. Tačiau verkti aš negaliu. Išsiveržia keli lašai, suvilgo blakstienas, nueina skausmas visais sąnariais, tik liūdesys apgaubia, tik nejauku pasidaro… Rodos, eičiau pėsčias su didžiausia našta į savo kraštą, rodos, keliais ropočiau į savo tėvynę, į savo namus, į savo šeimos ratelį… Taip norėtųsi, taip norėtųsi… Tai baisiausias likimas, kuris ištinka žmogų, tai didžiausia bausmė, kuria jis būna nubaustas. Trūksta žodžių aprašyti, trūksta minčių išreikšti, trūksta visko… Tik jausti tai gali, tik pergyventi tai gali…
Šį kartą Tau, mieloji, papasakojau tik bendrais bruožais, kitą kartą papasakosiu daug smulkiau ir kur bei kuo čia tas sunkumas reiškiasi.
Daugiau rašyti nebegaliu, nes pertrauka pasibaigė. Turiu eiti dirbti. Lik sveika. Likit sveiki. Mano širdis, mano jausmai, mano krūtinė būna tik taip dažnai ardoma, draskoma, plėšoma skausmo, kurio Tau aprašyti negaliu. Gal papasakosiu kada.
Iki pasimatymo!
Bučiuoju visus tūkstantį kartų
Jūsų Anatolijus
Gröthenmühle, 1944.IX.22
Aštuoniasdešimt devintas laiškas
Bremen, 1947.III.9
Brangi Muti!
Skaudus yra žmogaus likimas, nes jo rytdiena yra nežinoma ir net nenujaučiama. Štai, po tiek nesimatymo dienų, mes išsiskiriame dar ilgesniam laikui. Šis laiškas yra paskutinis iš Europos žemyno. Kas gi tikėjo, kad taip gali atsitikti! Sugriuvo visi mūsų planai, viltys ir troškimai, o paliko tik nuoga realybė, pilnoje savo didybėje. Štai dėl to mums yra dar skaudžiau, kad ateities viltys vis tolydžio blėsta ir saulė darosi neaiškesnė. Tiek to, nieks neišgelbės mūsų ir dejonės bei neviltys nepalengvins šios buities. Tikėkimės, kad, nežiūrint visko, mes vieną dieną būsime kartu.
Aš nuo antradienio (4.3.47) gyvenu Bremene. Iš Fellbacho keliavau iki Bremeno 48 val. Kelionė nebuvo bloga. Davė pakankamai maisto, tik vidurnaktį buvo šaltoka. Kartu su kitais lietuviais kalbėjomės ar lošėme „pulką“. Štai taip ir prabėgo 2 dienos. Atvykus čia sunkvežimiais paėmė daiktus, o mes atėjome į didelius rūmus, gražiai įrengtus, kur buvo atimtas ir patikrintas bagažas, atimtas visas maisto likutis, padarytas sveikatos patikrinimas bei sausa dezinfekcija. Po to buvo išduoti įvairūs dokumentai: valgio kortelė, išėjimo pasas, kambario paskyrimo ir t. t. ir išduota patalinė. Aš apsigyvenau II a. 59 kam. 286 lova prie lango. Kambary šalta (centr. šildymas) ir švaru (aptarnauja vokiečiai). Tuoj ėjome apsiprausti ir valgyti. Valgyti duoda čia neblogai. Iš pradžių net suvalgyti nepajėgi, bet vėliau neužtenka, nors alkio nejaučiame. Visi esame patenkinti. Čia mes atvykome 11 liet. iš Stuttgarto: kun. Stašys, p. Rukštelė Petras, p. p. Adomaičiai, p. p. Kubiliai, Audėnaitė Zosia, 3 Petrauskaitės: Jadvyga, Regina ir Gražina, ir aš. Iš Müncheno atvyko dar 9 asmenys, bet aš jų nepažįstu. Žinau, kad yra p. Žemaitis ir Zablockis, bet prieš tai aš jų nepažinau. Ar yra atvykusių iš Berlyno, Frankfurto ir kitų perein. lagerių, nežinau. Nėra progos susitikti bei susipažinti, nes gyvename per 2 stovyklas.
Visas šias dienas [neįskaitomas žodis] visokiais formalumais užsiiminėdamas: tai bagažu, tai nuolatiniais sveikatos tikrinimais, tai cenzūra, tai kuo nors kitu. Be to, organizacija, kuri mane veža, buvo 2 kartus mus sušaukusi ir davė įvairių informacijų. Vakar gavau „šipkartę“ ir sutartį. Kelionė į J.A.V. kainuoja 142 dol. Šiuos pinigus aš turėsiu kaip galima greičiau grąžinti atgal organizacijai. Iš New-York tos pačios or-jos lėšomis aš būsiu pristatytas Chicagon, kur jau man padės dėdė Jonas.
Rytoj 8 val. bus paskutinė kontrolė ir išeisime į traukinį, kuriuo važiuosime apie 2 val. į uostą – Bremerhaven. Jis randasi už kokių 60–70 km. Apie 4–5 val. vyks pasikrovimas į laivą, o popiet, apie 6–7 val. išplauksime į J.A.V. Mūsų laivas vadinasi „Ernie Pyle“, 10 tūkst. tonų.
Dauguma bijosi jūros ligos. Sakoma, kad dabar kyla didelės audros ir dėl to laivas eina keliomis dienomis ilgiau. Mums laive išduos po 3,50 dol. smulkmenoms. Mes atvyksime į New York apie šio mėn. 20–22 d. Kokie bus įspūdžiai laive, parašysiu vėliau.
Tuo ir baigiu šį laiškutį, nes dar yra [neįskaitomas žodis] tvarkymo.
Bučiuoju visus daug daug kartų ir sakau sudie. Paskutinį iš Europos. Tikiu, kad Amerikoje irgi išlaikysiu savo gyvenimo stilių.
Iki pasimatymo. Tavo Anatolijus
Parengė Dalia Cidzikaitė
1 Anatolijaus Kairio dienoraščio-laiškų kalba netaisyta, išskyrus vieną kitą korektūros ar skyrybos klaidą (pareng. past.).
Oskaras Milašius. Laiškai ponui Lézier
2022 m. Nr. 5–6
Lesyklos ponas ir jo paukščiai
Gegužės 28 dieną minėsime Oskaro Milašiaus (1877–1939), Lietuvos rašytojo ir diplomato, 145-ąsias gimimo metines. Šia proga „Metų“ žurnale pateikiama nedidelė publikacija – O. Milašiaus laiškai1 Fontenblo viešbučio „l’Aigle Noir“ savininkui ponui Lézier – laiškai apie paukščius. „Sparnuotieji bičiuliai“ užima reikšmingą vietą O. Milašiaus gyvenime. Su paukščiais bendraujantis, juos lesinantis, sava kalba su jais susišnekantis poetas yra neatskiriama jo vaizdinio skaitytojų sąmonėje dalis. Fontenblo parko prižiūrėtojai iš tolo pažindavo alėja lėtai žingsniuojantį „lesyklos poną“, lydimą paukščių pulko. Tokį poetą matė jį pažinojęs žmonės. Baronienė de Tinan prisimena vieną 1935 metų epizodą, kai su seserimi vaikštinėdama po parką pastebėjo besisukančią medinę lesyklą: „Suintriguotos prieiname arčiau ir skaitome: „Milašius, poetas“. Dar labiau susidomėjusios teiraujamės sargo, kuris paaiškina: „Lesykla čia tam, kad priviliotų paukščius. Jau dešimtį metų čia lankosi toks vienas „didikas“. Jis nepiktas ir net labai gerai su jais „šnekučiuoja“. Jeigu ateisite apie trečią valandą, pamatysite jį apsuptą paukščių“2. Neįprastomis aplinkybėmis užsimezgusi ponios de Tinan ir poeto pažintis po kurio laiko peraugo į gražią bičiulystę.
Fontenblo sargo paminėti dešimt metų liudija apie O. Milašiaus prisirišimą prie įspūdingo šimtamečio parko. Greičiausiai netoli nuo Paryžiaus plytintis masyvas jam priminė vaikystę, klaidžiojimus paslaptingais Čerėjos parko takais. O. Milašiaus gyvenimo, kūrybos tyrėjas ir leidėjas André Silvaire’as mano, kad poetas Fontenblo lankytis pamėgo dar iki Pirmojo pasaulinio karo, kai jo artimas draugas Léonas Vogtas sau ir šeimai įsigijo namus netoliese esančiame kaime3. Sumaišties metais pasivaikščiojimai po mišką nutrūko, o karui pasibaigus atsinaujino ir poeto išvykos į Fontenblo. Jis dažniausiai apsistodavo „l’Aigle Noir“ viešbutyje. Originalią laiškų publikaciją parengęs Georges’as Gendreau, drauge su viešbučio savininkais peržiūrėjęs išlikusias svečių registracijos knygas, suskaičiavo kelias dešimtis vizitų nuo 1930-ųjų vasaros pabaigos iki 1939-ųjų vasario4. Gyvenimo viešbutyje trukmė – nuo dviejų ar trijų dienų, savaitės ar kelių, mėnesio ir daugiau. Taigi nieko keisto, kad tarp O. Milašiaus, „l’Aigle Noir“ savininko pono Lézier ir jo šeimos susiklostė abipusiu pasitikėjimu grįsti ryšiai. Apie tai mums kalba ir publikacijoje pateikiami O. Milašiaus laiškai.
Pirmasis laiškas ponui Lézier adresuotas 1933 metų spalio 4 dieną ir susijęs su tam tikromis dramatiškomis aplinkybėmis, kurias dera trumpai paaiškinti. Rugsėjo mėnesį, likus savaitei iki atostogų pabaigos, per greičiausiai netyčia pravertą kambario langą išskrido trys O. Milašiaus laikyti egzotinių salų paukšteliai. Buvo nedelsiant kreiptasi į spaudą, ir rugsėjo 19 dieną vietiniame laikraštyje pasirodė toks skelbimas: „14 šio mėnesio dieną paspruko trys paukšteliai ryškiomis juodomis ir raudonomis plunksnomis. Radus juos prašome atnešti į „l’Aigle Noir“ viešbutį, atlyginimas – trys šimtai frankų“5.
Nesulaukus gerų žinių, skelbimas pakartotas rugsėjo 26 dieną, paukštelius radusiam žmogui atlygis pakeltas dvigubai – po du šimtus frankų už kiekvieną paukštelį. Trečias pranešimas spaudai, apie kurį rašoma laiške, pasirodė spalio 6 dieną. Nepaisant detaliau aprašytos pabėgėlių išvaizdos – „juoda krūtinėlė, ryškai raudonas kakliukas ir sparneliai“ bei palikto to paties atlyginimo, paukšteliai taip ir neatsirado.
Genovaitė Dručkutė
1 Cahiers de l’Association Les Amis de Milosz. – Nr. 11. – Paris: Éditions André Silvaire, 1975. – P. 9–13.
2 Cahiers de l’Association Les Amis de Milosz. – Nr. 1. – Paris: Éditions André Silvaire, 1967. – P. 14.
3 Milosz O. V. de L. Soixante-quinze lettres inédites. – Paris: Éditions André Silvaire, 1969. – P. 10.
4 Cahiers de l’Association Les Amis de Milosz. – Nr. 11. – Paris: Éditions André Silvaire, 1975. – P. 6–8.
5 Cahiers de l’Association Les Amis de Milosz. – Nr. 4. – Paris: Éditions André Silvaire, 1970. – P. 36–37.
Iš prancūzų k. vertė Genovaitė Dručkutė
Paryžius, 1933 m. spalio 4 d.
Mielas pone,
Nors aš esu visiškai įsitikinęs, kad nebėra nė menkiausios vilties surasti mano mažuosius sparnuotus pabėgėlius, vis dėlto aš būčiau Jums be galo dėkingas, jeigu malonėtumėte į Fontenblo [laikraštį] „Informateur“ įdėti dar vieną skelbimą apie juos. Galų gale, juk nėra absoliučiai neįmanoma, kad iki šiol jie nebūtų radę šio to palesti, o pasirodžius pirmosioms šalnoms, nusilpę nebūtų nukritę kur nors po langais arba sode; net jei tai būtų viena galimybė iš dešimties tūkstančių, tebūna ir ji išbandyta.
Todėl drįstu su laišku įdėti į voką nedidelę dešimties frankų sumą, kurią, pasikliaudamas Jūsų nepaprastu palankumu mano asmeniui, meldžiu šiam reikalui panaudoti kaip įmanoma greičiau.
Mielas pone, iš anksto širdingai dėkoju už Jūsų didelį gerumą. Prašau perduoti poniai Lézier mano pagarbą ir geriausius bei nuoširdžiausius linkėjimus.
O. V. de L. Milosz
Paryžius, 1934 m. lapkričio 26 d.
Mielas pone,
Per vieną mūsų pastarųjų pokalbių, manau, esu Jums užsiminęs apie pilies1 parke netrukus įrengsimą lesyklą mažiesiems paukšteliams2.
Šiandien man kiek nepatogu grįžti prie to paties klausimo, todėl prašau atleisti, kad būtinybės verčiamas įtraukiu į paukštelių reikalus tokį svarbų asmenį – savo draugą iš „l’Aigle Noir“3. Meldžiu Paukščių karalių būti atlaidų mano perdėtam rūpinimuisi jo mažaisiais pavaldiniais4!
Kartu su Prancūzijos paukščių globos lyga aš ilgai svarsčiau galimybes, kaip, neieškant jokios pagalbos ir trokštant Jus apsaugoti nuo visokių trukdymų, atgabenti lesyklą į vietą. Deja!
Taigi jau beveik baigiama lesykla iš Versalio bus išsiųsta „l’Aigle Noir“ adresu.
Tokiu būdu aš drįstu Jus prašyti gavus pranešimą ją atgabenti iš Fontenblo stoties ir palaikyti savo garaže (man rodos, visa siunta tebus dvi vidutinio didumo dėžės) iki mano atvykimo į Fontenblo ir oficialaus atidarymo – gruodžio 8-osios. Tą dieną „l’Aigle Noir“ viešbutyje aš pakviesiu papietauti ir kelis savo draugus.
Pervežimo iš stoties į viešbutį, saugojimo garaže išlaidas, savaime suprantama, aš padengsiu kartu su savo trumpos viešnagės sąskaita.
Turiu vilties, nors jaučiuosi sutrikęs, kad man dovanosite už visus nepatogumus, niekaip nesugebėjus sutvarkyti šio reikalo be Jūsų geranoriškos pagalbos.
Mielas pone, prašau perduoti poniai Lézier mano pagarbą ir geriausius bei nuoširdžiausius linkėjimus.
Paryžius, 1937 m. vasario 2 d.
Mielas pone Lézier,
Aš išdrįsau, – melsdamas Jus, didžiai atlaidų mano asmeniui, nepykti dėl tokios drąsos, – išsiųsti Jūsų adresu dėžę su narveliu. Tokia trumpa įžanga reikalauja šiokio tokio paaiškinimo.
Maždaug prieš dešimt dienų man pasakė, kad vienas Bako5 gatvės paukščių pardavėjas turi mažą dagilėlį (kanarėlės ir dagilio palikuonį) – nepaprastai mielą ir labai protingą. Nuėjus pažiūrėti, jis man pasirodė toks žavus ir toks nelaimingas, uždarytas ankštame ant vinies pakabintame narvelyje, kuriame beveik nebuvo vietos pajudėti, jog aš iš susijaudinimo visiškai pamiršau dar 1933 metais, po tragiško savo ugniaspalvių paukštelių dingimo6, Fontenblo priimtą tvirtą pasiryžimą niekados namie nebelaikyti paukščių. Taigi aš jį nusipirkau ir, garbės žodis, nesigailiu, nes jis kas rytą mane džiugina nuostabiomis giesmelėmis, o vakarais – ne mažiau jaudinančiomis serenadomis, kurios šiek tiek išblaško slegiančią monotoniją, man leidžiant laiką tarp darbo kabineto7 ir mansardos8, kur aš neatsitraukdamas aiškinuosi hebrajų ir aramėjų tekstų slaptąsias prasmes9.
Narvelis, kurį siunčiu, skirtas priglausti sparnuotąjį muzikantą, kol aš būsiu apsistojęs savo mėgstamame „l’Aigle Noir“ viešbutyje. Man nesant prašysiu Jūsų, mielas pone Lézier, padėti narvelį kur nors kamputyje garaže arba nenaudojamų daiktų patalpoje. Narvelis nelabai didelis: septyniasdešimt septynių centimetrų aukščio ir šešiasdešimties centimetrų pločio.
Atleiskite dėl taip pasisukusio šio nedidelio reikalo iš anksto nepaprašius Jūsų leidimo; aš viliuosi, kad garaže priglaustas narvelis tikrai nesujauks simpatiškojo vairuotojo nustatytos tvarkos.
Mielas pone Lézier, prašau perduoti poniai Lézier mano pagarbą, panelėms Lézier ir maniesiems „l’Aigle Noir“ bičiuliams – linkėjimus. O Jums, mielas pone, nuoširdžiai spaudžiu ranką.
O. V. de L. Milosz
P. S. Netrukus Jums pranešiu apie savo artimiausią atvykimą, nes norėčiau rezervuoti pamėgtą 44 numerį10.
Paryžius, 1937 m. vasario 13 d.
Mielas pone Lézier,
Aš drįstu kreiptis į Jus šiuo trumpu laiškeliu, dėkodamas už labai malonų laišką ir prašydamas ateinančiam trečiadieniui, vasario 17 dienai, rezervuoti mano gerąjį kambarį Nr. 44; o jeigu šis būtų užimtas, tuomet kitą tame pačiame aukšte, kuris, kaip ir anas, būtų visiškai apsaugotas nuo mano draugo Juodžio11 – jis taip pat yra didelis paukščių bičiulis, tiktai, taip sakant, kitokia prasme – įsibrovimo pro langą.
Mano, deja, pernelyg trumpa viešnagė baigsis kaip įprastai – vasario 21 dieną, sekmadienį.
Mielas pone Lézier, prašau perduoti poniai Lézier mano pagarbą, visiems mano draugams iš „l’Aigle Noir“ – linkėjimus; su nuoširdžiausiais sveikinimais
O. V. de L. Milosz
Paryžius, 1937 m. vasario 24 d.
Mielas pone Lézier,
Tikiuosi, kad Jūs ir ponia Lézier dėl Jūsų nepaprasto atlaidumo mano asmeniui nesupyksite, kad vakar apie vidurdienį aš išvykau iš „l’Aigle Noir“ neatsisveikinęs su Jumis. Beje, aš manau, kad tuo metu viešbutyje Jūsų nebuvo.
Taip pat leiskite priminti, kad, pasinaudojęs Jūsų maloniu leidimu, savo nedidelį lagaminą, apie kurį Jums minėjau, su trupučiu baltinių ir keliais tualeto reikmenimis, kartu su narveliu pastačiau koridorėlyje, vedančiame į žavų sodelį, kuriame – deja, jau prieš ketverius metus! – nutiko mažutė mano tropinių paukštelių tragedija.
Mielas pone Lézier, prašau perduoti poniai Lézier mano linkėjimus; nuoširdžiai
O. V. de L. Milosz
Paryžius, 1938 m. lapkričio 25 d.
Mielas pone Lézier,
Džiaugiuosi galėdamas Jums pranešti, kad nuo gruodžio 2 dienos, penktadienio, „l’Aigle Noir“ viešbutyje ketinu praleisti kelias savaites. Ar gerasis 44 numeris bus laisvas? Jeigu tuo metu būtų užimtas, aš verčiau palauksiu dvi ar tris dienas, kad tik galėčiau jame apsistoti. Mielas pone Lézier, aš būčiau Jums labai dėkingas, jeigu man apie tai praneštumėte. Vis dėlto aš tikiuosi, kad tą penktadienį12 kambarys bus laisvas.
Mielas pone, prašau perduoti poniai Lézier mano pagarbą, panelėms Lézier ir visiems mano bičiuliams iš „l’Aigle Noir“ – linkėjimus; su nuoširdžiais sveikinimais
O. V. de L. Milosz
Šatobriano g. Nr. 5, Paryžius-8
Versta iš: Cahiers de l’Association Les Amis de Milosz. – Nr. 11. Paris: Éditions André Silvaire, 1975.
1 XII–XIII a. menanti, didelių miškų ir parkų supama, ne kartą perstatyta Fontenblo (Fontainebleau) pilis (čia ir toliau – vert. past.).
2 Judanti lesykla („mangeoire-girouette“) O. Milašiaus lėšomis buvo pastatyta Bulengreno (Boulingrin) alėjos viduryje priešais pilį. Jos oficialus atidarymas įvyko 1934 m. gruodžio 8 d.
3 Viešbučio „l’Aigle Noir“ („Juodasis erelis“) savininkas ponas Lézier.
4 Sakinyje slypi žodžių žaismas: ereliui priskiriama simbolinė paukščių valdovo prasmė ir turimas omenyje viešbučio, kurio pavadinime yra žodis „erelis“, savininkas.
5 La rue du Bac.
6 Apie šį incidentą rašoma 1933 m. spalio 4 d. laiške.
7 O. Milašiaus darbo kabinetas Lietuvos pasiuntinybėje Paryžiuje.
8 O. Milašiaus butas Šatobriano gatvėje (la rue de Chateaubriand) Nr. 5, į kurį jis persikėlė 1929 m. rugsėjo 29 d.
9 Turimas omenyje metafizinis veikalas „Apokalipsės raktas“ („La Clef de l’Apocalypse“), kurį O. Milašius išleido kitais metais.
10 Jam labai patinkančiame 44 numeryje O. Milašius dažniausiai apsistodavo jau nuo 1934 m.
11 Juodas viešbučio savininkų katinas.
12 Tai priešpaskutinis O. Milašiaus apsilankymas „l’Aigle Noir“ viešbutyje. 1938 m. gruodžio 2 d.–1939 m. sausio 3 d. jis kaip įprastai buvo apsistojęs 44 numeryje. Per paskutinę viešnagę 1939 m. sausio 17–31 d. O. Milašius buvo apgyvendintas 20 kambaryje.