Atsiminimai ir dienoraščiai
Jurgis Kunčinas. (Ne)gyvenimo užrašai: 2001–2002 m. fragmentai
2022 m. Nr. 12
Kai kurie tekstai padeda jų autoriams ir kūrybai atsiskleisti dar geriau, kai jų neriboja formatas. Todėl internete publikuojame ir papildytas publikacijas.
Vienas iš tokių tekstų – Jurgio Kunčino dienoraščių ištraukos: gruodžio numeryje skelbėme 2001 m. fragmentus, o šiai publikacijai pridedame ir 2002 m. skelbtus įrašus.
Jurgis Kunčinas (1947–2002) buvo ne tik talentingas prozininkas, puikus poetas ir profesionalus vertėjas. Daugiau nei keturis dešimtmečius jis rašė ir dienoraštį – savęs ir pasaulio stebėtojo užrašus. Jame fiksuojama kasdienybė, asmeninės sėkmės ir nesėkmės, literatūros įvykiai, kelionių įspūdžiai, Lietuvos ir pasaulio kultūros, politikos bei sporto aktualijos. Pirmasis dienoraščio įrašas siekia 1956 metus, o jame devynmetis Jurgis užrašė: „Aš esu III klasės mokinys ir nutariau rašyti dienoraštį.“
Po rašytojo mirties liko trisdešimt keturi dienoraščių sąsiuviniai, užrašinės ir bloknotai, išmarginti jo paties piešiniais tušu, rašalu bei koliažais, ir dvidešimt penki, J. Kunčino žodžiais tariant, „registeriai“, kuriuose sužymėti bičiulių ir pažįstamų adresai, telefonų numeriai, darbų planai, atlikti darbai, publikacijos ir knygos, trumpi pastebėjimai.
Paskutinis įrašas dienoraštyje – 2002 m. lapkričio 29 d., likus dviem savaitėms iki mirties.
Skelbiame 2001–2002 metų J. Kunčino dienoraščio fragmentus. Už publikaciją dėkojame Rasai Kunčinienei.
16 Aug 2001, rugpjūtis
Pabaigęs senąjį, pradedu naują užrašų tomą. Stebėjimai ir kronika, kas gi daugiau. Būtų gera užrašyti dažniau, kad ir striukai. Atsirastų „laiko srovės“ iliuzija. Bus matyt.
Pirma naujojo 21 amžiaus vasara. Vilnius, Žvėrynas, S. Moniuškos 20-3.
Esame pagaliau trise – Rasa, Emilis Pranciškus, gimęs liepos 13 d., 14.20 h, svėręs 4 480 gramų, ir aš, šių užrašų autorius ir „Pruncės“ tėvas.
Vasara baigiasi. Buvo kaip reta šilta, tvanki, įtempta. Birželio 7 d. grįžau iš Bazelio „Werkraum Warteck“, o už mėnesio pasibeldė Pruncė. Jam 1 mėnuo ir 3 dienos. Turi lovą, vežimą, vonelę – viskas nauja! Tik rūbeliai sudovanoti, kiti ir „dėvėti“. Nieko, bus dar džinsų ir smokingų!
Šitą juodą sąsiuvinį pirkau šį pavasarį Bazelyje, ant Reino kranto. Jis pagamintas Švedijoje ir nepigus. Tai, kaip ir daug kas šiame pasaulyje, tarp kitko.
Vasara baigiasi. Verčiu F. Dürrenmatto „Labyrinth: Stoffe I–III“. „Vagai“ esu įteikęs romaną „Bilė ir kiti“, o paruoštą „short stories“ rinkinį nežinau, kam duosiu. „Užėjau pas draugą“, taip pavadinau.
Toks tat striukas pirmasis įrašas šitame „Ordning&Reda“ tome.
6 rug 2001, rugsėjis, Vilnius
Ruduo. O moterys dar gražios.
Dar gražios gėlės po langais.
Sueina pabaigos ir pradžios,
Kai stiklą įlenki nagais.
Senas, iš atminties atklydęs posmas. Gal 1977. Gal 1987, nebežinau.
Ruduo, ir vėl ims gelti kaulus. „Seni kauliukai nemeluoja“. Reklamos klipas. Gerk, girdi, „Kalcigraną“.
Pruncė auga, Pruncė „socialiai“ šypsosi, noriai maudosi, gagena ir gugena, ir tai bene svarbiausia. 13 rugsėjo jam du mėnesiai.
Baigiau versti F. Dürrenmatto „Labyrinth: Stoffe I–III“ pirmą „štofą“ – „Winterkrieg im Tibet“; nelengva, bet ganėtinai įdomu.
„Placdarmas“ – 18–20 rugpjūčio, poetiniai manevrai Giruliuose. Skaitymai betono bunkeriuose, iškyla iki „Olando kepurės“ – pirmąkart išvydau akmenuotą Lietuvos pajūrį ir pajūrio skardį. G. Grajausko fenomenas: jis, pasirodo, ir dainuoja. Ritmenbliuzą.
Gražus oras, kareiviška (soti ir gardi!) košė. Ramūs, orūs Braziūnai. Blaivas kaip jūra G. Beresnevičius. Visai žilas „gimnastas“ D. Kajokas: „kryžių“ dabar daug kas padaro!
Tarsi amžinai įskaudinta Daiva Č. iš Kauno, aktorė ir poetė. „Dvasingo“ veido klaipėdietis su „šortais“. So Palmira Mikėnaitė apie niūriaveidį vaikiną, dalijusį raktus nuo namelių. Prie laužo: Laurynas Katkus „neįtinka“ savo sampratom apie muziką Benui Januševičiui. Benas (pažemintas LM) plūstasi matais, vadina K. idiotu. Katkus: „Reikėtų duoti snukin, bet juk visiems suges nuotaika.“
Panašius užrašėlius būtų galima rašyti kone kasdien, tik kam šitas „planktonas“ reikalingas ar įdomus?
Lenkai 2002 pradžioje, rodos, tikrai išleis Alicijos Rybałko išverstą „Tūlą“. Sejny–Suwalki, Fundacja „Pogranicze“. Krzystof Ceiszevski [Krzysztof Czyżewski] – Čiževskis, T. Vc. bičiulis, tos „fundacijos“ vadas. Švedas Jonas Ohmanas „Tūlą“ žada versti į švedų k. Vasarą jį buvo atsivedęs L. Katkus. Vertimą, atseit, finansuos danai. Jefremovas, empfehlt von Juozas Budraitis, į rusų k. yra išvertęs „Kiln. Röntgeno stotis“. Vertimas gulįs LT ambasadoje Maskvoje. Klaus Berthel tą patį mano „Röntgeną“ verčia į vok. k. Frankfurto mugei 2002, kur Schwerpunkt bus Lietuva. Ta proga gal pasirodys ir lietuvių prozos bei poezijos antologijos angliškai bei vokiškai. Kas iš to išeis, neaišku. KM ekspertai, leidėjai ir valdininkai, atrodo, įsivėlė dar į vieną „…lietuvišką“ avantiūrą…
…Prigeso šviesa. Pasirodo, žaibuoja. Va, ir griaudžia. Pusė dviejų nakties. Jau rugsėjo 7 d. EM Basket Ankaroj. LT – fiasko. Prakišo net latviams, tauta „gedi“. Tragikai lietuviai.
2001 / Vėlinės / lapkričio 1 d., Vilnius
Jau išties rudeniška diena. Naktį vėjas nuplėšė nuo palangės „Drakoną“ – žalią Züriche pirktą žaislą, nubloškė į lenko Irenijaus daržą; padėjau jį žiemai, kaip ir Freiburge įsigytą margą spiralę.
…dar nesirašo. Kronika gan gausi, tiršta, tik vargu, ar tokia jau įdomi. O ir ne vien todėl. – – – gal dar įsirašysiu.
Su Nekrošium E. aną skaistų savaitgalį važinėjau po Dzūkiją: Punia–Alytus–Nemunaitis–Vangelonių akmuo–Daugai. Pravažiavom pro kapus – ir kur tėvai su močiute, ir kur Vitas, Markas etc. Užtat Dauguose vaikščiojom – į kalną, toliau ežeras… Aktyviai tvarkomi kapai.
Namie gyvenimas sukasi aplink Emilį Pranciškų, mūsų kasdien gudrėjantį Pruncę, nors vargsta daugiausiai Rasa, na, aš bent padedu kas antrą dieną vyrą maudyti – namuose dabar šilta, jau porą sav. turime „katilą“ ir dujom šildomus radiatorius, viskas kainavo 8 000 Lt. Užtat ir apačioj, prie mano rašomojo stalo, šilta.
Vėlinės lietingos, vėjuotos. Pajūry – audra. Verčiu F. Dürrenmatto „Turmbau“. Redaguoju E. Canetti „Das Augenspiel“. Šiemet gal spės pasirodyt ir mano romanas „Bilė ir kiti“. Tiek „literatūros ir meno“. Kai ir literatūros, ir meno vis mažiau bereikia. Šiek tiek geros lektūros. Kartais – parodos. Dar rečiau – teatro. Į vakarus RS klube einu nebent pasiilgęs piktų, įtarių, pavargusių (kartais pavydžių) „plunksnos brolių bei seserų“. Sesės pasenę, broliai – pliki, žili, daug jų kapuose. Abrutytė Graikijoj, Salonikuose, nebėr ko bijot. Gal ir nebuvo?
RS kavinė (dabar „Trečias brolis“, savininkas Robertas Matulionis, Auroros P. vyras Nr. 1) virtusi alugėrių pritonu, retai kada sutiksi normalių žmonių. Kad geria, gerai, bet geria prašalaičiai, „degradai“, nuo „Stekliaškos“ (alaus kiosko) Liejyklos g. atslenkantys į RS rūmus.
Bet čia vis atsiranda reikalų. „Metuose“ spausdinu „Bilės“ (romano) ištrauką, F. Dürrenmatto „Winterkrieg in Tibet“ vertimą, ten pat ir RS leidykla, klubas, kopijavimo aparatas, „paštas ant palangės“, pas RS pirmininko V. Sventicko sekretorę, o ir „bufete“ jau seniai paprašau tik arbatos (1 Lt), rečiau kavos (1,5 Lt) ir itin retai kokį valgį. Negardu čia. Retai kur mieste gardu, nors blyninių, kavinių, picerijų, užkandinių – pilna. Skanu tik namie, nors tam Rasa ir nebeturi laiko. Bet ir apetitai nebe tie.
– – –
Dabar verčiu F. Dürrenmatto „Turmbau“ (IV–IX). Nekrošius, važiuojant į Lavoriškes: „Dürrenmattas man tuščia vieta. Važiuojam žuvaut?“ Jis, matyt, kada nors matė (užsieny) kokį prastai padarytą jo spektaklį. Man jo (F. D.) memuarinė eseistika labai įdomi. Kitas metas nei Canetti, be to, šveicaras. Nors C. irgi paspruko į G. B., Londoną. Maištaujantis pastoriaus sūnus. Nuolat sirguliuojantis. Palaidojęs tėvus, tapytoją Varliną, žmoną, aviganį. Rašo, kaip vežęs jį kailialupiui. Anksčiau – „grotesko estetika“, „apskritimo kvadratūra“. A la Umberto Eco – „Antarktidos žemės ūkio istorija“. Bet ne. D. – paradokso žvalgas, klajūnas po laiką ir žvaigždes, katastrofiškas etc. Man jis įdomus. O memuarai man ir pagal amžių jau dera. Mielai rašyčiau ir pats – apie Alytų, studijas, kariuomenę, mirusius. Moteris ir vyrus. Valkatas ir ministrus. Poetus ir aktorius. Narkomanus ir girtuoklius. Apie savo ir kitų benamystę. Šį tą apie Tūlą. Apie keliones vandeniu ir atsitiktinai neatsitiktines pažintis. Labai būtų įdomu!
Gal kada nors.
Lapkričio 2-oji. Tai dabar jau Vėlinės. Vakar – Visų Šventųjų. Ir Emilio Pranciškaus Kunčino, g. 13 Jul 2001, vos prieš 3,8 mėnesio, Vilniuje, Šv. Jokūbo ligoninėje, kurią, l. seną, rengiasi išparduoti.
VNO / 2 Nov 2001
3 Nov 01, VNO
LR radijas: 22 h žinios, muzikėlė, 22.30 – „Žvaigždės žiūri į žemę“ – kamerinis kičas, svajingi šlageriai, be 10 min. 23 h – „Vidurnakčio lyrika“ – daugiausiai sudramatinta aktorių skaitovų poezija nuo „Tagorės iki Antano Gailiaus“, tada laida užsienio lietuviams: puokštė banalybių, išlesiota iš kt. laidų ir laikraštienos, likus pusvalandžiui iki Kudirkos himno – vėl muzikėlė, dramatiška, lyriška, pjesės, melodijos, „mišios“. Po 24 h (kai dirbu) pasuku „Svobodnaja Evropa“, žinios OK, toliau prorusiškas pašaras Tambovo ar Kursko gubernijoms, nebesiklausau, nors rusams gal ir įdomu – kalba „teisingai“, muša į jausmus, tiek to; jei dar rašau ar sukuosi suktinę (beveik įgudau!), dar paieškau „Spiritus movens… į geriausius Vilniaus namus“, ten jau jazz fone viskas tvarkoj.
Kabelinės TV pasižiūriu, bet l. saikingai. Yra, aišku, normalių kanalų.
Dabar, kai namie radiatoriai, šilta, atgijo kelios musės, ir tokios įkyrios, kad išlupau net musgaudį (Tangle foot), bet šiluma kaulų nelaužo.
Pruncę aplankė Telšių senelis Kazimieras Matulevičius. <…> Jau pats ruduo – lietus, pagėla. Žaliuoja tik Rasos sausmedis už mano lango.
Vakar vienas nukakau į Antakalnio kapines. Saulėta, vėjuota, žvarbu. Sutikau akt. Dagnę [Dagną] Juknaitę su vyru ir skulptorių K. Bogdanovą [Bogdaną] lydintį jo sūnėną Ramūną Bogdaną. Visi guli ramiai. Jau ir Jonas Balkevičius ten, mano FF prodekanas. Prašmatniai įspūdingi R. Katiliaus ir A. Zalatoriaus antkapiai. Būrelis giesminykų prie mon. K. Vasiliausko kapelio. Šalia V. K. Jonyno ir R. Viesulo guli Zenonas Šteinys. Dar kartą mirtų išvydęs bičiulių užrioglintą antkapį.
Nuėjau ir prie „Ali Babos ir 40 plėšikų“ – t. y. Sniečkaus ir jo chebros. Gana jauni išmirė. Šalia – pokary pakasti rusų majorai ir polkovninkai. „Liepsningos“ epitafijos, tai ne dabar!
Sužvarbęs užsukau į „Kregždutę“, kuri dabar vadinasi „Sankt Peterburg“. Tikrai, gavau „rassol’nik“ ir blynų su dešrelėm. Kažkada čia užsukdavom su K. Jurevičium, Džonsonu (Arv. Jonaičiu). 1967 žiemą čia vyko mūsų mediumas. Vietoj „Neries“ kino teatro statomas „Swedisch“ bildingas; šiaip Antakalnis pasirodė aukštas, susigrūdęs, aptriušęs, nors miškuose, žinia, esama moderniškų kotedžų.
Toliau verčiu Dürrenmattą. „Lozoriaus stebuklas“, „Fizikai“. Unterentgadine, kur jis gydėsi, šį pavasarį buvau ir aš. Na šit, jau ir 24 h. Paskutiniai akordai. Himnas, „Svobodnaja Evropa“. Musė dar gyva. Ir – „Spiritus movens“ „į geriausius Vilniaus namus“, Rasele, mamyte…
P. S. „Svoboda“ – kaipsyk apie lietuvių teatrą. Otelą ir Nekrošių.
4 Nov 2001
…o šiandien – Bernardinuose. Ne todėl, kad perdėtai mėgčiau kapines, lapkričio mėnesį jos klaikiai nuogos, nūnai ir iššluotos. Pavasarį ar ankstų rudenį mirties mažiau ir čia. Pernelyg daug kartų čia būta. Šalia Ant. Ramono galėjo pakasti ir Z. Šteinį; abu gyveno Užupy, draugavo, abu buvo idiotiškai naivūs ir tuo savaip gražūs. Tik Ramonas daugiau „kaustytas“, o Zenka beveik autodidaktas, nemenkai dėl to ir kompleksavęs. Dabar Antanas čia toks „velnioniškai vienas“ su Juozo Šikšnelio akmens mūkele. Ir – jokio jazminų, jokio vystančių vainikų kvapo.
Meras Zuokas nutiesė naujus laiptus su žibintais nuo Užupio iki Dailės akademijos dengto tiltelio. Garbė jam (nors juk ne jam!), nes esu čia slydinėjęs purvyne. Kažkada čia gėriau su Neringa, o dar anksčiau, irgi išgėrę, – su Merkinės vienkiemio sūnum Stasiu Stacevičiumi (gal 1981?). Ekspromtu nukaksiu į Dzūkiją; tuomet ant Merkinės bruko ir išvydau grėsmingai artėjantį barzdotą Šibailą-Karibailą, liaudmeistrį.
Atbukau – net Baltajam skersgatviui kone jokio sentimento. Tik pro bibliotekos (Užupio) langus dar užmačiau kelių savo knygų nugarėles…
Vakaras ir vidurnaktis su Fritzu Dürrenmattu. Kaip atsirado „Fizikai“, „Meteoras“ ir „Das Versprechen“. D. labai sirguliavo nuo mažens. Diabetas, traumos, viršsvoris.
7 Nov 01
06.40–50 h per LNK šnekėjau apie vėlyvąją savo tėvystę. Rasa pražiopsojo, Pruncė irgi. Mane provokavo – ar užauginsi, girdi? Senas jau, girdi. 13 01 02 man bus „vos“ 55. Dvidešimt metų dar būtų galima „pratraukti“, bet vargu ar pavyks. Je, laiko lieka vis mažiau, ir tai tiesa; laimė, kad nežinom savo valandos, iliuzija išlieka.
Painter Alg. Griškevičiui (46) mikroinfarktas, o aną savaitę susitikome ŠMC, juokavom, sakėsi jau pusmetį metęs rūkyt, nes „nepastovi prie molberto“.
9 d. Nov – Rasai 40. O buvo 24, kai susitikom, gal 25. Susitikom juk 1986 rudenį, kai vargau „bei Mexico“ Karoliniškėse. Tėvui – 55 [54], motinai 40, sūnui – 4 mėnesiai. Ir kolei kas visi patenkinti šypsomės. Nežinia tik, ar ilgai. Bet šitaip tendencingai mąstant, žinoma, nieko linksmo. Štai Gibui daugiau kaip 60, o geria, rūko, dažo, tinkuoja, kosti, vedžioja Barį, kuriam mes pataupom kaulų.
Atvažiavo vėl Pruncės senelė iš Telšių. 9 d. ateis koks tuzinas R. kolegių iš Seimo, vėliau – giminaičiai.
Parašiau prisiminimus apie Alytaus kurortą dzūkų almanachui „Dainava“, Vyt. Nedzinskui. Vyt. Stanionis junioras žadėjo parūpinti ano meto „ikonografijos“.
LNK – šalia Lukiškių kalėjimo. Itin „savitas“ centro kvartaliukas. Greta „Geležinis vilkas“, lokalas, Mokslininkų namai su V. Žuko galerijos iškaba, „Brolių Grimų“ vokiškas pasažas – Kražių, Lukiškių, J. Savickio skg., toliau sov. statybos dėžės, kalėjimas ir skurdžios lūšnos…
17 Nov 2001
Sulaukęs 4 mėn. (lapkr. 13), Pruncė Emilis vis daugiau krykštauja, vis labiau domisi aplinka, o ir darosi vis reiklesnis: Rasai įskausta nugarą jį benešiojant. Bet dar geras vaikas – miega savo „kiemely“ po langais ir šypso, net spindi!
„Metai“ 11/2001 išspausdino mano romano „Bilė ir kiti“ ištrauką; knygą „Vaga“ išleis nebent Vilniaus knygų mugei (vasaris, 2002).
Jokių žinių iš Lenkijos dėl „Tūlos“. Ir iš Švedijos jokių.
Net nežinia, kaip aš „atstovausiu“ LT FRA / M Bookmesse 2002. Tiesa, Klaus Berthel jau verčia „Fahrende Röntgenstationen“, t. y. romaną „Kiln. Rö. stotys“.
Leidybinė padėtis būtų tokia:
1. „Bilė ir kiti“. Vaga. 2002
2. „Užėjau pas draugą“ („Kiškių mažės“). LRS leid.?
3. E. Canetti. „Susižvalgymai“. LRS, 2001-2
4. F. Dürrenmatt. „Labyrinth“. „Turmbau“. Verčiu.
5. M. Luther. „Užstalės pašnekesiai“. ???
6. „Tūla“ (lenkiškai). Sejny „Pogranicze“, 2002
7. „Fahrende Röntgenstationen“. Athena-Verlag, 2002
8. „Tūla“ (švediškai) – ?
9. „Peredvizhnye st. Rentgena“. Moskva. – ? išversta
10. „Gwili und Punk“. Chr. Meckel. Nėra leidyklos?
11. Gal versiu Canetti „Masse und Macht“
12. Versiu Hermano Brocho „Die Verzauberung“
Bandau parsiduoti „Veidui“. Keturiskart per mėnesį darysiu „Snukį“. 600 Lt. Labai mažai. Bet „finansų patarėjas“ R. Gavelis tvirtina, kad ir „R.“, ir „V.“ reikaliukai prastesni.
Šiandien paskambino Jurgita Mikutytė, dėsto vertimą VU germanistams. Kviečia kažkokiam seminarui. Pašnekėt, padrąsint. Iškart sako: už honorarą. OK. Ne taip, kaip Rytų Lietuvos „fondo“ veikėjai: ar važiuosi? Sakau: mano darbo diena kainuoja ca. 100 Lt. Tada „užsakovai“ beveik įsižeidžia. Santechnikui, skaitovui, šoferiui, savaime aišku, mokama, o autorius, atseit, teminta oru. Honoris causa.
19 lap 2001
Šeštadienį visa šeima važiavom (važiavo tik Pruncė) į Vingio parką – žvarbu, ėmė temti, išėjus iš restauruotų Karių (vokiečių, rusų, musulmonų, žydų) kapų, vaikas žliumbė, nerimavo, aš buvau mažai miegojęs, jaučiaus prastai, vis dažniau taip jaučiuos. Jau už tilto sutikom Saulių Žuką, atvažiavusį į Vingį, – jo dukrai 7 mėn. Gal vaikai kada nors ir susipažins?
O vakar švietė saulė, važiavom prie upės, buvom prie šv. Pranciškaus kryžiaus, Latvių gatvės gale, paupy. Jis – kryžmuo iš inkilų. Įdomu, ar apsigyvens jame sparnuočiai, pavasarį vėl atriedėsim pasižiūrėti, jau kitąmet…, jei sveiki, jei gyvi…
12/2001 „Metai“ spausdins F. Dürrenmatto „Winterkrieg in Tibet“ (iš „Labyrinth“), šiandien peržiūrėjau rašybą – pavardės, vietovardžiai etc… Atsiliepimai apie „Merginą Žuvį“ („Bilė ir kiti“) tarsi neblogi.
Rytoj su LRS leidykla važiuoju į Šiaulius. Plius Eug. Ališanka, su kuriuo po vieno PDR gal metus nešnekėjau. Šiaulių m-te bus pokalbiai, susitikimai, pažiūrėsim.
Pruncė auga, Rasai jo dienotvarkė ir nuotaikos labai aiškios. Nubundu, sako ji, o jis apsivertęs ant pilvo, galvą pakėlęs, žiūri ir šypso. Na, kaip nors peržiemosim, sūnau. Va, girdžiu, rėkia antram aukšte. 22 h. Nubudo… Šiaip jau nėra koks baisus rėksnys, ne.
O ruduo jau tikras – su šlapdriba, plikšalom, rūkais ir žiauriom autoavarijom. Na, nėr ką kranksėti, ryt kelias!..
24 Nov, šeštadienis
Penktadienio šokiai RS „3 brolyje“, jau seniai virtę III kl. alubario erzeliu. Vakar trumpai buvau, kad ir ne šokti. Tomui Rudokui <…> ten draudžiama lankytis, bet pakanka ir kitų. Jau vien Pranas Kutkaitis su savo „imidžu“ ko vertas! Girtas girtam nelygu. Mano jaunų dienų „Literatai“ atrodo lyg šventovė. Tik šiandien „Literatuose“ švediškos kainos ir tyla. Užtat Roberto Matulionio – „3 brolis“. „Suokalbyje“ dar būta dvasios likučių ar ko… Juoz. Erlickas „nachui“ siųsdavo palyginti švelniai ir atlaidžiai. Kai kas salėje būdavo pašarvotas, net dainuodavo kavinėj tyliau ir graudžiau (kol suvokdavo). Net Marčėno patologijose pasitaikydavo „poetizmų“. Nūnai gūdi šutvė. Įžūlūs chamai ir tiek. O be alaus čia būtų tuščia. Sventickui reikia nuompinigių, savininkui Matulioniui – navaro, t. y. pelno. Tie patys – Šiūša [Šiuša], „komponistas“ su kasele, Mikelkevičius ar kaip. Dar tuzinas. Kartais perpiet dar gali ramiai su kuo pasikalbėt. Anom dienom kalbėjausi čia su gydytoja poete iš Kauno J. S. ir vertėja bei dėstytoja Jurga Mikutaite [Mikutyte] (I. Bachman „Malina“). Vertėja protingesnė, ir ne vien dėl to, kad ne iš Kauno. Gal turėsiu porą seminarų VU. J. S. moko senelius rašyti eiles (mokėsi to Amerikoje) ir apie tai kalba TV („Ryto rate“ ar pan.).
R. pagaliau gavo pinigus už Pruncę, tik, žinoma, daug mažiau nei tikėjosi.
Sugedo II a. durų spyna. Kvietėm extra tarnybą, toks mažas vyrutis mikliai atrakino. 50 Lt!
Vis labiau įgundu sukti (gaminti) cigaretes su filtru naująja mašina „Gizeh“.
Nov buvau Šiauliuose, lit. vakarai su LRS leidykla Šiaulių un-te ir P. Višinskio bibliotekoje. Su Eug. Ališanka. Un-te buvo viena Beno Jenčiaus dukrų, bibl. senas komposer – Vyt. Šeinauskas. Pažįstamieji. Važiavom leidyklos autobusiuku, be honoraro. Kartą į mėnesį galima ir taip.
Name – vagystė. Audrius Juodvalkis apkraustė Stasės Juodvalkienės, savo senelio II žmonos, kambarį. Juos „jungia“ bendra virtuvė. Imitavo įsilaužimą per balkoną. Sako, prisipažinęs. Laukia teismo. Šūdinas „komunalkos“ šleifas velkasi iš paskos. Gyvenam čia, Moniuškos 20-3 ir 4 jau nuo 1990 metų. Kas mirė, kas išsikraustė, gal ca. 14 asm. Bet tikros ramybės nėr. Volodia Trizno, kaimynas už sienos, parduoda kambarį. Nori 10 000 žalių. Nacionalinė premija, kurios negavau ir negausiu. Butas iš gatvės pusės, be virtuvės, be jokių patogumų, nugyventas. 10 tūkst. jis, aišku, negaus. Bet aš nesurinkčiau nė šešių; tokia būtų „normali“ kaina. Kad būtume kuklūs vidutiniokai, reikėtų ca. 250 tūkst. Lt. Net jaučio sveikatą turėdamas neužsidirbčiau tiek.
Gruo 2 01
Metai neeiliniai: liepos 13 d., penktadienį, gimė Emilis Pranciškus Kunčinas. Iškart tapo svarbiausiu asmeniu mūsų mažytėje šeimoje.
Rudenį (rodos, rugsėjo galas–spalio pradžia) įsivedėme dujinius radiatorius su „katilu“ visam butui – I ir II a. Ca. 8 000 Lt, užtat 10 metų vargom su dujinėmis krosnimis, komfortas! Po vandens įvedimo svarbiausias buitinis įvykis!
Taip… Lubos, grindys. Langai. Namo apkalimas dailylentėmis. Vanduo!!! Prie šulinio jau treti metai neprieinu. Pruncę maudom kas antrą dieną. Toliau. Dušas, skalb. mašina. Visi langai! II a. kosmetika – lubos, apšvietimas.
Rudeniop – „kiemelis“ po langais. Kiemas su tvora, trinkelėm grįstas. <…> Galo vis tiek nematyt. Grindys. Mano „kabinetas“. Laiptai. Stogas. Mašina. Ranča. Ir t. t. t. t.
2001 kelionės ir pramogos
1) Kovo 17–birželio 8 – Bazel, Schweiz „Werkraum Wartock“
2) Po Dzūkiją su Bundziumi
3) Kapč.–Alytus. Balt. Ančia–Nemunu, valtimi. Gibas. > 100 km
4) Rugpjūčio 19–21 Giruliai, „Placdarmas 2001“. Poetiniai manevrai
5) Spalio 8–10, PDR Druskininkuose
6) Spalio m. su Eim. Nekrošium po Vilniją ir Dzūkiją
7) Tiesa, rugsėjo 4–12 (?) Palanga, „Viešnagė“. Prie jūros verčiau F. Dürrenmattą. Rugsėjo 11
d. „griuvo“ New York, USA. Pruncė liko pas mamą, buvo močiutė iš Telšių.
8) Gruodžio 7–9 Ryga, Latvija. Prozos skaitymai.
Čia ne kokia nors suvestinė.
Pruncė kolei kas labai mielas vaikas. Ir sveikas. Šypsosi kaip mėnuliukas, teletabių saulė. Tiesiog kaip beveik 5 mėn. kūdikis. Rasą lanko kolegės, draugai. Visi vienbalsiai giria…
2002 sausio 13 man – 55 metai, sūnui… pusė!
10 Dez 01
Pirmadienis. Grįžau iš Rygos; prozas lasījumi‘ 01. Įspūdžių nemažai, visi geri. Globojo Dacė Meiere, Neringos Abr. draugė, vertėja iš italų kalbos. Važiavom į Jūrmalą. Ryga – išpucintas, pasipūtęs, kosmopolitiškas didmiestis. Skaitėm bliuzo bare, aš – ištrauką iš „Tūlos“, vertė Janis Elsbergs, poetės V. Belševicos sūnus (Ramba). Ervin Einapu iš EST rodė video pagal S. Lenzą „Guten Abend, liebe Leute!“, skaitė priešmirtinius raštelius. Party pas Gunillą Forsen, Audeju 3-3. Ji padovanojo man norvegišką 100 proc. vilnos puloverį, nes LT ambasadoj, kurioj gyvenau, buvo bitterkalt. „Diena“ spausdino ištraukas („Tūla“). Elsbergas verstų visą romaną, bet bijo, kad neras leidėjo. Herm. Majevskis būtų išvertęs… mirė. Dacė rengia skaitymus bute per pilnatį. Guntis Berelis dovanojo savo „Latvių literatūros istoriją“. Latviai kiek pamišę, bet gyvena įdomiau, narsiau, gyviau už lietuvius. Bent jau Rygoj. Visa Latvija – buožgalvis, o galva – Rygoje. Švytėjimo nėra ko pavydėt, gyvenimo irgi. Lietuvių ambasadorius – „signataras“ P. Vaitiekūnas – toks liesas <…> su peteliške. Pasirašė mano „Kelionių knygoj“. Užtat padėjo Val. Klimišinaitė, sekretorė, buvusi Rasos kolegė Seime. Atnešė pledą, davė kavos, o ir šiaip.
Vilniuj pasnigę ir drungna. Radau sveikus namus ir namiškius – Rasą ir Pruncę, kuris dabar nori tik sėdėt, sėdėt, sėdėt! Gavo medžiaginę knygą su drambliais, Rasa – pledą, jį pirkau, nes latviai davė 65 latus, ca. 400 Lt honoraro. Kiek prasiblaškiau.
F. D. „Turmbau“ beliko versti paskutinį skyrių – „Das Hirn / Smegenys“. Iki Kalėdų, ko gero, pabaigsiu…
Atrodo, pasirašysiu sutartį su „Vaga“ dėl „Bilės ir kitų“. Noriu 5 000 Lt, bet Mickevičius („dirikas“) sako: ką Tu! Tada knyga turi kainuot per 20 Lt! Kas pirks!
Atrodo, kad LRS leidykla kada nors leis ir „shortus“, t. y. trumpus apsakymus <…> „Užėjau pas draugą“. Bet gal paliksiu seną pavadinimą – „Kiškių mažės“.
Tokie rūpesčiai bei rūpestėliai.
Kalėdoms turėsim virtuvės „boksus“, t. y. porą spintelių ir lentynų.
Labanaktis, Rasa. Labanaktis, Prunce!
19 Dez 01, trečiadienis
Didžiausias Pruncės džiaugsmas – sėdėti, vaikas tiesiog švyti. Rasą naktimis, aišku, pakelia, reikalaudamas vieno – pieno!
Apie metų balansą klausinėjo „Lietuvos rytas“ ir „7 meno dienos“. Liudvikas J. paprašė išvardint 3 geriausias skaitytas knygas. Paminėjau J. Sajausko „Suvalkijos geografiją“, D. Šimonio „Rykštę“ ir Gasparo [Aleksos] romaną „Adomas ir jo broliai“ [„Adomo broliai ir moterys“] ar pan. Visos trys nestebuklingos, bet bent jau paskaitomos.
Buvau LRT „Kultūros spąstų“ baliuje, rodys 26 d., antrą Kalėdų dieną. Naujos trumpos pažintys – aktorius V. Grigolis (Kaunas) ir daugelsyk regėtas Mykolaitytės sugyventinis Klaudijus Petrulis. Žaidėm paiką žaidimą apie Žirgo metus (2002), kažkoks aktorius puikiai parodijavo Stasiuką Povilaitį, dar kažkas… Gavom po „plytą“ – Š. Saukos albumą. <…> Į Žvėryną parvežė V. Liutkus, menotyrininkas, irgi seniai matytas. Universiteto skg. sutiktas akt. Budrys kvietė į būsimos parodos atidarymą. Šiandien – akt. ir poetesa Birutė Marc. – į „Solo“ pristatymą Užupyj. Tyčia suminiu visą šitą „kultūrinį planktoną“, atseit, visai ne nykiai mes čia gyvenam, apropos! Ryt – Mokytojų namuose „Vilniaus literatūrinė žiema“, eisiu, nes išleido antologiją, įdėti ir keli mano eilėraščiai. Šiandien, ties C. paštu, sutikau Marką Rodunerį, šveicarą iš Šiaulių, jis su kt. buvo Berlyno Literar. Colloquiume, buvo ten ir Tadas, L. Jonušys, M. Ivaškevičius; buvo „Suhrkampo“, „Rowolto“ „skautai“ – lietuvių jie versti neskuba, vertėjų tarsi jau atsirastų. Na, bent Klausas išvers „Fahrende Rö. Stationen“.
Nac. premijas už literatūrą šiemet gavo L. Gutauskas ir Just. Marcinkevičius. Nebūčiau davęs nė vienam. „Teisėtai“ gavo gal tik F. Bajoras, D. Katkus, Š. Bartas.
Gibas nuglaistė „rotbantu“ kaminą, grindų plyšius. Šeštadienį stalius sumontuos virtuvės spinteles; Kalėdas pasitiksim „pasitempę“.
<…> Man šokinėja spaudimas, „pilna jėga“ nebegaliu dirbti. Žinau, mirsiu nuo insulto, kaip tėvas, neaišku tik, kiek dar pavyks „pratempti“.
Perrašinėju F. Dürrenmatto vertimą. Iki Vilnius Book Fair 2002 pasirodys LRS leistas Elias Canettis, o ir mano romanas „Bilė ir kiti“. Nėra taip jau blogai, tik kad sveikatos būtų. „Лижбы не было войны“. Kaip častuškoj.
Gruodis šiemet tikras! Sniegas, pusto. Vėl atodrėkis. Vėl sninga. Po langu senas sukleręs vaik. vežimėlis. Rasa skolino iš kažko, nes į naują jaunikaitis nelabai ir telpa.
06 sausio 2002
Šiandien buvau RS klube – 11-ą kartą buvo įteikta premija už geriausią metų knygą. Gavo Sig. Geda – „Sokratas kalbasi su (berods) pasauliu“ [„Sokratas kalbasi su vėju“]. Aš 1993 metais gavau už „Tūlą“ 880 Lt, dabar premija siekia jau 3 000 Lt.
Jau 2002-ieji. Norėjau apžvelgt anuos, bet kažkaip… patingėjau. Pruncė, Šveicarija, dvi knygos, kelionė Ančia ir Merkiu, darbai, darbeliai… Suremontavom (iš dalies) mansardą – lubos, spinta, įsivedėm dujų radiatorius – viso labo tai kainavo ca. 16 000 Lt. Užtat nenusipirkom sodybos Rudnioj, Kitavičius pyko. Mašiną (automobilį) pirksiu gal pavasarį.
Savijauta mano pusėtina, dirbu rutiniškai, rodos, nepersidirbu, bet džn. kamuoja kr. spaudimas, nors ir vaistus geriu. Mažai judu. Tik dabar, žiemai privertus kalnus sniego, kasdamas jį prasimankštinu.
Visi namai laikosi „ant Rasos“. Tik jos dėka Pruncė ir sotus, ir šypso. Kartais ir ją suima neviltis, bet nedažnai.
Sausio 13 d. sukaks 55 metai, Pruncei bus lygiai 6 mėn., pusmetis. Būsiu lygiai 110 kartų vyresnis už sūnų. Nieko sau, tiesa?! Na, ilgainiui šis santykis mažės. Kol numirsiu.
Reiktų imtis savo sveikatos. Kad bent pamatyčiau paaugusį Emilį Pranciškų. Jis gavo pirmąjį laišką – RS klubas kvietė į „eglutę“ . Deja, nėjom – ir Pruncė slogavo, ir mudu su Rasa. Dar nesitrankom su vaiku, kaip „jaunieji“ Ajauskai…
Užsuka kartais Eimis. Ieško natūros. Gal „Metams“, gal dar kam. Vartė senus albumus. Vieną išsinešė.
Baigiu versti II-ą Dürrenmatto tomą – „Turmbau“. Paskutinis kapitelis „Das Hirn“ – siaubingas. Ištisi periodai apie vienišų smegenų veiklą per milijardus metų. Vėl kosminiai sprogimai, novos ir supernovos. Bet nedaug ir liko.
Vilniaus Book Fair 2002 pasirodys mano versti Canetti „Susižvalgymai“. Tikiu, kad „Vaga“ išleis ir romaną. Liko lygiai mėnesis.
Žiema šiemet – superžiema. Net graikai ir turkai šąla apsnigti. Gatvės pas mus veik nevalomos. Aš vienas atkasu kiemą.
Užeinantis K. Jurevičius atrodo liūdnai.
Volosačius šmėsteli ne kasdien.
Su N. M. pasveikino Ervinas Winkleris, Ignalina, Beate Wiener, 7M, Hamburg, Valdas Petrauskas iš Toronto, Violeta iš Kumelių gt. Kaune, na, ir kelios įstaigos. Dabar visi jau rašo tik e. mailus, o aš kompiuterio vis dar neturiu. Praverstų jis man, žinoma. Dabar visiems sakau, kad esu begal konservatyvus. Tiesos tame, žinia, yra.
Jaunystės bičiulis alytiškis Alg. Baranauskas steigia vieną pirmųjų Vilniuje casino. Verčiu jam faksus – kooperuojasi su vokiečiais.
Smagiausia, kad kolei kas Pruncė teikia daug džiaugsmo. „Bręsta“. Kalasi dantys. Noriai bendrauja ir jau šį bei tą suvokia. Mane atpažįsta vos įžengiu į mansardą. Atėjus svetimiems – rimtas, bet ramus.
Tikėkimės, kad ir šie metai bent kiek palengvins mūsų būtį ir buitį. „Лижбы не было войны!“ Ir kuo daugiau sveikatos visiems – Pruncei, Rasai, man.
Na… ateis pavasarėlis, gegutė užkukuos. Bet kol dar ateis…
Tik porąsyk šiemet buvau išėjęs iš namų. Tokia žiema! Tiesa, permainos ir virtuvėje – ištisas spintelių komplektas. Ir gražu, ir patogu. Virtuvei dar reiktų poros lentynų ir naujo stalo. Tada pakeisti duris (dvejas) ir bent jau su virtuve būtų gatava.
O aš vis dar pasvajoju apie savo „kabinetą su biblioteka“. Čia jau daugel ko reiktų, beveik visko. Nuo grindų iki kompiuterio. Daug.
17 02 2002
Metai įsibėgėja visais frontais.
Sausio 25 d. Kaune mirė paskutinioji Kunčinų giminės mohikanė, mano krikštamotė Marija (Kunčinaitė) Kairienė, g. 1921 Petrograde. Ėjo 81-uosius, rudenį dar šventėm 80-metį. Palaidojom Petrašiūnuose, šalia Kairio, dirigento, chorvedžio. Visai šalia – Gruodis, Jablonskis, Būga, Žmuidzinavičius, alėjos gale – St. Lozoraitis ir mafijozas Daškevičius. Netoliese ir kukli Saliamutės N. stovyla, užgožta sėdinčio kunigo Rič. Mikutavičiaus. Abu perkelti – poetė iš muziejaus patvorio, kunigas iš bevardžio kapo.
Kairienė sunkiai sirgo, buvo paralyžiuota. Kuklios laidotuvės, kuklios pakasynos „Vilnelėje“, Vytauto pr., Laima su vaikais, benamis Andriukas, Gediminas, likęs vyriausiu giminėje, jam 60, pusbrolis.
Vasario 7 d. įlūžęs nuskendo rezervato direktorius Vyt. Nedzinskas. Alytiškis, mamos mokinys, gamtininkas. <…> laidotuvės Alytuje. Nelemta jo mirtis, bet simboliška – Žuvinte… Mielas žmogus. 50-mečio proga dovanojo man kėkšto iškamšą ir butelį naminės – „kurcinio ašarų“. 62 metus ėjo.
Vasario 11 d. vėl žinia – autostradoje ties Kaišiadorimis mašina mirtinai partrenkė dail. Edvardą Kokanauskį (1952–2002). Iki 50-mečio buvo likę vos keli mėnesiai… prieš savaitę dar šnekučiavomės ŠMC kavinėj. Ado irgi labai gaila, buvom seniai, kad ir ne itin artimai, pažįstami. Turiu kelis „boschiškus“ jo darbus, kadais „dariau interviu“ 7MD. O ir šiaip – iš tos pačios R. Kasparavičiaus, Ant. Ramono, L. Vildžiūno, Jz. Šikšnelio „chebros“.
Vasario 16 d. sukako jau ketveri metai, kai mirė Markas, Vytautas Markevičius, vienas iš nedaugelio artimesnių man žmonių. Priminė apie tai jo našlė Tamara, kai pasveikinau su nepriklausomybe (telefonu). Nesmagu pasidarė. Man tai ne šventė, pasakė ji, Vasario 16-tą mirė Vytas… Nesulaukė anūko Augustino (Mariaus sūnaus), nepamatė ir mūsų Pranciškaus.
Kai pagalvoju apie savo kartos velionius, per daug jų, oi, per daug! Ramonas, Šteinys, Markas, Vidas Marcinkevičius, Ega St(eponavičius), o ir Vitas (brolis), Algis Kairys…
– – –
Einu žiūrėt TV, „Rudens maratono“. Nenubosta, daug kartų jį mačiau. Po trilerių, kovinių ir siaubo filmų, kurių pilna visa kabelinė ir nekabelinė TV, norisi poilsio. Kine šiemet buvau kartą – „Amelija iš Monmartro“, lyrinė komedija.
– – –
O mes gyvenam. Sausio 13 man suėjo 55-eri, o Pruncei – 0,5, t. y. pusmetis. Vaikas auga kaip ant mielių. Amūras, putas! Sėdi tvirtai, vis labiau nori stotis, kasdien darosi protingesnis, smalsesnis, judresnis, reiklesnis. Mamą ir mane pripažįsta besąlygiškai, su kitais – maloniai diplomatiškas. Vis dar sveikas, tik kartą išgąsdino – nukrito stačia galva nuo sofos, kaukštelėjo į grindis. Rasa išsigandus nuvežė net į Santariškes, bet viskas apsiėjo laimingai, o pažįstami choru kartojo: ak, kuris gi vaikas nėra kritęs ant galvos! Šiandien Pruncė pirmukart gavo mėsos, triušienos, pertrintos, žinoma. Atrodo, patiko.
Vis daugiau lieka išaugtų rūbelių, Rasa pasiskolino seną vežimą miegui lauke, iš naujo tiks tik sportinis triratis. Ak, viskas dar prieš akis, kad tik sveikatos pakaktų visiems. Mane jau rimtai kamuoja kraujospūdis, vis manau, kad ims ir praeis, juolab ryju tabletes. Naktimis nebedirbu, alkoholio negeriu, tik rūkau dar. Turiu „cigarečių f-ką“, mašinėlę, gaminuosi cigaretes iš gilzių ir olandiško tabako. Kenkia!
Vilnius Book Fair 2002 pristačiau E. Canetti „Das Augenspiel“ vertimą, o romano „Bilė ir kiti“ „Vaga“ neišleido, dar kartą apmovė, apmaudu. Lietuva – Frankfurt Book Fair 2002 garbės svečias, esama šurmulio, ir nemenko. Dalyvavau (5–7 d. vasario) simpoziume Rotušėj. Svečiai iš SW, D, LV, BY, ČS, PL etc. Buvau paminėtas „Süddeutsche Zeitung“, rašysiu „Der Spiegel“. Turėsiu kelionių į Vokietiją – Erfurtą, Wiesbadeną, Liuneburgą, Hanoverį, Miuncheną, Frankfurtą. M. Kl. Berthelis gal spės išversti „Kilnojamąsias Rentgeno stotis“. Šiaip mugė kiek išjudino mūsų balą, bet neilgam. LRS leidykloj dar guli ir apsakymų rinkinys „Kiškių mažės“ („Užėjau pas draugą“).
Baigiau versti F. Dürrenmatto „Stoffe I–IX“, ketinu sėsti prie H. Brocho „Verzauberung“. Esu pažadėjęs parašyti A. Liugos „firmai“ pjesę, šiaip jau nebedirbu per jėgą, norėčiau rašyti nebent prisiminimus. Vienu metu netgi labai norėjau, dabar kiek atvėsau.
10 metų tarnavęs virtuvės stalas – jau tvartely (sandėliuke). Meisteris Algis padarė specialų, pagal išmatavimus, sulig palange, su metalo kojom ir apvaliais kampais. Virtuvė jau tarsi panaši į virtuvę… o visa kita <…>. Būtų gera, jei dar šiame pasaulyje spėčiau įsirengti kažką panašaus į darbo kambarį su normalia „orgtechnika“. Labai, žinoma, dėl to nesielvartauju, darbų kokybės computer nepakels, bet kitąsyk pikta, kai dėl paprastų dalykų tenka tiek gaišti ir vargti.
Rasą, ačiū Dievui, lanko draugės, kolegės, giminės, ypač padeda Gr. Gudaitienės (jos pusseserės) vaikai – Mindaugas ir Vaida…
Nieko, Prunce. Ne už kalnų ir tikras pavasaris, nors vasaris šiemet kaip niekad šiltas, išnyko visos gruodžio pusnys. Nieko, Prunce! Išjosim dar į žalias lankas, parkus ir miškus. Gal pavyks nusipirkti normalesnį automobilį. Pasodinam motiną už vairo ir – pirmyn! Karolina slidinėja su Levu Austrijoje, o iš Pauliaus (England, Oxford, London) jau senokai nieko nebegirdėti.
Mano kartos Lietuvos literatai pergyveno Staliną, Chruščiovą, naivią komunistinės idėjos iliuziją, nykią Brežnevo stagnaciją, jie ištvėrė Atgimimo trimitus ir po jų stojusią spengiančią tylą, miesčionišką ir egzistencinį bambėjimą, ji nesvarstydama sulaužė visus iki tol galiojusius juokingus politinius ir moralinius tabu, išskyrus vieną – mano karta iki šiol neatsivėrė pati sau: be pozos, be pompos, be pretenzijų į nepaskelbto Pasaulio literatūros čempionato laurus. Žinoma, pasakotis apie visa tai yra be galo sunku. Bet pabandyti verta, šit aš ir bandau…
Balandžio 20 d., sekmadienis
Buvom su Rasa ir Prunce Trakų Vokėj, kur dabar gyvena senieji Matulevičiai, Rasos tėvai. Riedėjom senu R. tėvo dovanotu „Žiguliu“, kurį ketinam mainyti su Eimiu N. į jo senutę „Mazdą“.
Gražus parkas, gražūs rūmai, kt. pastatai, tik viskas l. apleista, nugyventa, sudarkyta silikatinių pastatų ir garažų. Kaip ir visur. Sako, rūmus pirksią lenkai, Tiškevičius jie savais laiko.
Pruncei jau > 9 mėn., ropliukas sveria > 12 kg, guvus ir sveikas…
Kovo mėn. užgėriau – bjauriai, juodai, iki velnių matymo. Lankėsi Algis, Erlickas, G. Beresnevičius… o kasdien pas Gibus… nesinori nė rašyti… teko gultis į brangią ligoninę, daryti lašelines ir vėl „apsidrausti“.
Iki šiolei dar sutrikęs miegas.
22 d. skrendu į Berlyną, iš ten į Erfurtą, Weimarą. Skaitysiu ištraukas iš „Mobile Rö. Stationen“, vertė Klausas Berthel.
2002 balandžio 22
22 Apr 02 / Erfurt / Thüringen /
„Best Western Hotel Exelsior“
Bahnhofstr. 35/104
Nejau skraidinau į D šitą tomą, kad nieko neįrašyčiau? Kelionė neišvargino, viskas sklandu ir OK. Skridau su Cornelium Hell, austru iš Vienos, kitados jis ten mane gražiai paglobojo – nuvežė į UNO centrą Vienoje ir užkėlė į TV bokštą prie Dunojaus. Dabar grįžta iš Nidos vertėjų seminaro, ten buvo ir mano vertėjai – Klaus Berthel, D, Marcus Roduner, CH, ir Jonas Ohman, Švedija. Nusileidom tviskančiame po remonto Flughafen Tegel, + 17 °C, jau žalia čia. 3,5 h InterReggio važiavom į Tiuringijos sostinę Erfurtą. 1974 čia pirmukart buvojau užsienyje, DDR ir CCCP draugystės laikais. Šiemet Vilniaus ir Erfurto „draugystei“ 30 metų, vyksta Vilniaus dienos, mano skaitymai (Lesungen) Erfurte ir Weimare „auch in diesen Rahnen“.
Kas galėjo pagalvot, kad kada nors skrisiu čia vienas, nereikės net vizos, o už steiką mokėsiu eurais.
Kl. Berthelis <…> verčia mano „Mobile Röntgenstationen“, 3 skyrių čia ir skaitysiu. Romaną Fra / Maino Buchmess’ei žada išleisti kažkokia <…> leidyklėlė, Četrauską, Gavelį, Šliogerį jau išleido, šiemet vėl Četras, Gutauskas ir aš. Nėr kažkokios paramos „Petro ofsetui“, Tadas siunta, tarsi būtų literatūros primabalerina. Pažiūrėsim.
Gegužę pagaliau pasirodys „Tūla“ lenkiškai. Gal vyksiu ir į Warszawos knygų mugę. Toliau – Fra / M. „Literatur am Fluss“, Hanoveris ir Liuneburgas ir t. t.
Dabar grįžkim į Lietuvą. Vėl mirtys – mirė architektas Šeškevičius, Jurevičių kaimynas Antakalny. Pažinojau jį seniai, nors iš tolo. Toks stambus, linksmas <…>. Vėžys <…>.
Mirė Nijolė Miliauskaitė-Bložienė, 52. Nežinojau, kad serga vėžiu. Toks atokus, savaip užsidaręs žmogus. Pažinojau nuo studijų metų, bet tik iš tolo. Jaunystėje buvo labai graži. Kartą lydėjau, bet bučiuojama nesileido. Ką dabar darys vienas likęs senukas Bložė?
O mes gyvenam dar.
Nekrošius vis dar neatiduoda savo „Mitsubishi“, važinėja į Rytprūsius, mat ketina statyti „Metus“, o didis skulptorius Jonas Jagėla prašosi priimamas Nekrošiaus scenos darbininku. Nors ir senas jau (58)… Mat Eimio „rabotiaga“ gauna ca. 8 000 Lt per mėn. Tiek negauna nei seniūnai, nei profesoriai. Tik teisėjai!
„Knygų pavasario“ Mokytojų namuose proga mane išprovokavo surengti piešinių parodą. Buvo net atidarymas, skaičiau „Kiškių mažės“, kaip ir Šviesos-Santaros suėjime „Žaltvykslės“ rūsy. Intelektualai suprato ir žvengė <…>. Iš ten važiavau tiesiai į LRT žinias, daviau interviu ir net padeklamavau posmelį – „Grožio niekad negana / Ant pačios aukščiausios kopos / Stovi vyras ir žmona / Genijus ir mis Europa!“.
Prieš išskrisdamas dar perskaičiau savo romano „Bilė ir kiti“ („Mergina Žuvis“) korektūrą. Su dailininku R. Čeponiu aptarėm viršelį. Atrodo, knyga pagaliau pasirodys. „Vaga“ visai nususo, „madas“ jai diktuoja per 2 aukštus įsikūrusi langų firma. Gerai, kad dar parėmė KM, gausiu 3 700 Lt, gal iškart.
A. Daugnorienė redaguoja mano verstus F. Dürrenmatto „Labyrinth“ ir „Turmbau“, LRS leidyklai esu dar atidavęs short stories knygą „Kiškių mažės“ („Užėjau pas draugą“).
Vis dar rašau ŠAT („Šiaurės Atėnams“), kartais „XXI amžiui“… dar išverčiu ką ar parašau 7MD. Honorarai skurdūs, nors moka laiku. Jei ne stipendija (1 250 LT, gausiu dar metus), būtų krachas. Pajamos itin sumažėjo, o atsiradus Pruncei išlaidos labai išaugo ir tik augs. Rasa iki rugsėjo dar gaus po 1 000 Lt / mėn., o paskui – viskas. Žinoma, nepražūsim. Kultūros žmonėms neduodama uždirbti, rašytojams ypač. Latviai ir estai čia daug geriau susitvarkę. Neduoda pašalpų, stipendijų, užtat moka solidžius honorarus.
Pruncė vis dar labai mielas. 12,5 kg. pilypukas. Vakar su Rasa buvo Bernardinų bžn., atrado bendraamžių – susidomėjimas didžiulis. Juk visąlaik mato tik mamą, dar mane ir kaimynę Stasę, „babą“. Smalsus be galo. Rėplioja, repečkoja kur įmanydamas. Fonetika irgi įvairėja – nuo džiugaus klyksmo, gugenimo iki raudų, kai reikia nusirengti ar apsirengti. Auga vaikas. Rasa išvargus, bet „veža“. Rutina yra rutina. Veržiasi „į žmones“, vos progą radusi. Suprantama. Vairuoja ji gerai, net tuos suknistus „Žigulius“… Ačiūdie, Pranciškus vis dar sveikas, motinos pienu ir kalakutiena misdamas.
Aš savaip nuvargau, tai net ne depresija. Jau nebedirbu per naktis, nors 2 tomus Dürrenmatto išverčiau gangreit. Buvo įdomu. Ketinu versti Hermano Brocho „Die Verzauberung“; tai būtų pirmoji H. B. knyga lietuviškai (su Robertu Walzeriu mane „apšovė“ „Pradai“, nors periodikoje („Die Spaziergang“) pionierius buvau aš).
Gimiau bent 10-čia metų per anksti. Būdamas dabar 45-erių dar šį tą nuveikčiau. Dabar viską suėda kasdieniai rašymai dėl kelių litų. Bet ne aš vienas toks.
Šią vasarą (kai ateis pinigai už Canetti „Augenspiel“) žadu pagaliau pertvarkyti ir savo „kabinetą“, vėl remontas, išlaidos, nervai. Vis dažniau tenka „teisintis“, kad neturiu kompiuterio, „nesirausiu“ internete ir nesinaudoju e. mailu. Gėdos, beje, nejaučiu jokios, nors, žinau, computer smarkiai palengvintų darbus bei darbelius. G. Grassas sakosi irgi neturįs viso to, bet jis turi komandą; aš jos neturiu… Na, nesilyginsiu su G. Grassu. Bet minimumą norėtųsi turėti visai ne iš tuštybės ar puikybės. Ir visam tam aprašinėti laiko atsiranda tik „kažkokiam Erfurte“, viešbuty. Miestas blizga ir tviska, Vakarų dėdė – buvęs VFR – sukišo čia daug milijonų DM, o dabar tebekiša Eur. Nors važiuojant traukiniu dar daug griuvenų, apleistų namų, bet šalia – nauji, modernūs pastatai, tviskantys Erfurto tramvajai, renovuoti ir restauruoti namai etc.
Ryt visą dieną iki 18 h laisvas. Ką veiksiu, neišmanau. Vien už kuklią vakarienę suplojau 15 Eur. Ir niekaip neprisiskambinau Rasai – vis „falsch gewählt“.
Na, ryt tikiuosi normaliai papusryčiaut, viešbutis net 4 žvaigždučių. Bet kai panašiam gyvenau Ciuriche, pusryčiai buvo itin kuklūs. Gardžiausiai (ir gausiausiai) su Rasa valgėm kelte, grįždami iš Stokholmo į Taliną.
23.20. Eisiu po dušu ir bandysiu užmigti. Kambario langai į kiemą, bet čia ne Berlynas ir ne Niujorkas. Kai apie 20.30 h išėjau į miestą, tai net „Angeryje“ (svarbiausia Erfurto g-vė) buvo tuščia kaip kaime. Tuščias švytintis casino, apytuštė ir ta amerikietiško tipo užeigėlė. Berlyne, aišku, kitaip.
Na, myžt, poteriaut ir gult, gana.
23 Apr 02 Erfurt
Jurginės
<…>
Jaučiuosi silpnokai, nors miegojau tarsi normaliai. Susiskambinau pagaliau su namais, nes mobilus „neima“ kažkodėl…
Jei 1974 Erfurtas man atrodė pasaka, tai šiandien, 2002 pavasarį, – normalus Europos miestas „su veidu“. Po 10–15 metų taip susiniveliuos ir Vilnius. Jau dabar sparčiai niveliuojasi. Vakaruose visgi esama kitokios, kiek tikresnės, „smarvės“, čia irgi tik Vakarų imitacija <…>.
Buvau tame „Habel“ Buchhandlung. Didžiulis, moderniškas knygynas, jau atskiras Hörbücher skyrius. Čia ir skaitysiu. Vargu ar ateis daug žmonių.
Kiek numigau, bet vis tiek silpna. Bet Bazely būdavo blogiau.
18.30 ateis Maja Eib. Atneš „Unteralgen“ ir honorarą – 300 eur. Už du skaitymus – šiandien čia, ryt – Weimare. <…> H. Brocho – nė vienos knygos, o juk žadu versti jo „Verzauberung“, gal – „Pakerėjimas“. Ten įmontuota ir mano kitados versta jo novelė „Barbara“.
VDR, aišku, vienintelė ex socialistinė valstybė, kur grįžti komunistams nėra jokių šansų. Vokiečiai STASI karininko kancleriu nerinks, kaip rusai išsirinko prezidentu KGB подполковник’ą Putiną. O ir socdemai čia nė iš tolo nepanašūs į lietuviškuosius. Pažanga čia akivaizdi, nors nepatenkintų, aišku, irgi yra. O kur jų nėra. Reklama siūlo 19 d. lėktuvu aplink pasaulį – 6 333 Eur. Kitas variantas – 3 333 Eur.
FAZ Cafe in der „Habel“ Buchhandlung. Apie 20 klausytojų. Perskaičiau normaliai, klausė dėmesingai. Aktyvūs klausimai. Susilaukiau padėkų. Priėjo viena Kazachstano vokietė, 7 m. gyvena čia: „Vis tiek nesijaučiu kaip namie.“
Maja Eib, graži vokietė, davė 300 Eur plius 87 Eur už kelionę iki Berlyno. Net autobusą į Tegel apmokėjo.
Maja parodė kebabinę pačiam centre. 3 Eur kebabas plius turk. arbata. Pristojo Paul kažkoks, tėvai – Rygos vokiečiai, Baltdeutschen. Jie visi čia dar truputėlį ilgisi DDR laikų, tai galima justi. Kita karta to ilgesio jau nebejaus. Kaip pas mus sovietmečio.
Kažkoks prof. em. Dr. Wolfgang Franz perdavė man savo knygą „Einmal Baschkirien und zurück“. Karo belaisvio prisiminimai. Daug apie Rytprūsius ir Lietuvą. Gal ką išversiu ŠAT, gal.
Ryt bandysiu Pruncei ieškoti „echte Leder“ batų. 17.30 h – Weimaras. Ten lėzungas irgi knygyne <…>.
24 Apr 2002 Erfurt
„Hugendubel“ – didžiulis modernus knygynas Angerplatz’e. Pirkau garsaus artisto Mario Adorfo (mačiau su juo ne vieną filmą) prozos knygą „Der römische Schneeball“.
Šiaip jau puoliau pirkti skudurų ir kaipmat išleidau > 100 Eur (ca. 200 DM, 350 Lt). Užtat nupirkau Pruncei dailius, spalvotus batelius – 16,90 Eur. Turėjau ir matą – lazdelę nuo ledų. 21 numeris. Wa?
Viešbučio pusryčių visai dienai neprivalgysi, tad popiet sukirtau gatvėje thüringischer Bratwurst ir bistro išgėriau kažko panašaus į kakavą.
Apsiniaukę, lynoja. Nešalta tačiau. Jaučiuos „slabnai“. Greit nuvargstu blūdinėdamas po miestą. Bet popiet numigau ir kelionei į netolimą Weimarą esu visiškai pasirengęs…
27 Apr 2002 / Vilnius / Žvėrynas
Vos išvykau iš Erfurto, kitądien ten nutiko didžiausia tragedija pokario Vokietijoje: iš gimnazijos pašalintas 19-metis nušovė 13 mokytojų, 2 mokinius, policininką ir nusišovė pats. VFR – gedulas…
Radau dar labiau „subrendusį“ Pruncę, kuris lauktuvių gavo odinius sandalus. Jei iš Berlyno skridau su C. Heliu, tai iš Tėgelio pakilau su „Vilniaus Vingio“ gen. dir., a. a. Vito studijų kolega Vcl. Šleinota, puniškiu. Iš airport nauja „Volvo“ pargabeno į Žvėryną, nes ir gyvena šalia, Poškos gt., ne lūšnoje, žinoma.
Atrodo, viskas einasi=eisis neblogai. Radau kvietimą 2002 rugsėjui su 1 000 Eur stipendija „Vila Valberta“, netoli Müncheno. Ten yra viešėję Č. Aitmatovas, Sarah Kirsch, A. Bitovas etc. Beje, ir apsukrusis Tadas Četrauskas – „rašytojas ir vertėjas“. Iki 05 10 turi pasirodyti „Bilė ir kiti“, 05 17 – Warszawa Book Fair, kur bus pristatyta „Tūla“. Birželyje – Frankfurt / Main – „Literatur am Fluss“, prieš tai – Hanovery ir Lüneburge skaitysiu prozą, o E. Ališanka – eiles. Renginys – „Grenzenlos“, su italais ir škotais. Vėliau, rudenį, FRA / M Buchmesse, spalio 3 d. dar vakaras Vilniuj, Münchene su R. Gaveliu etc. Labai intensyvūs šiuo atžvilgiu metai. Iki gegužės galo Klaus Berthel žada baigti versti į vokiečių kalbą „Mobile Röntgenstationen“, „Athene“ leidykla išleis ją August 2002. Švedas Jonas Ohmanas „Tūlą“ verčia į švedų k., maskviškis „Дружба народов“ (vert. G. Jefremov) spausdina „Mобильные станции Rентгенa“ žurnalinį variantą. Marcus Roduner (Schweiz–Šiauliai) verčia didelį gabalą „Tūlos“.
Man nesant, skambino iš Berno prof. Jan Locher, dėkojęs už jam pasiųstą V. Bložės „Tuštumą“.
Šiandien su Rasa senuoju „Žiguliu“ vykstame į W. Hercogo filmo „Nenugalimasis“ premjerą „Lietuvos“ k. / t. Buvo filmuota ir Užupyje bei Rumšiškėse. Atvykęs ir pats W. Hercogas. Erfurte pirkau garsaus akt. Mario Adorfo kygą „Der römische Schneeball“, skyrius „Grenzgänger“ („Sienos pažeidėjas“) kaipsyk apie W. Hercogą. Net neįtariau, kad M. Adorf – ir filologas, puikus stilistas. Gal ką ir versiu iš tos knygos. Taigi, rodos, gyvenimas kruta <…>.
Žydi kaip varškė kriaušė už lango – šimtametė, laukinė. Vėl byrės grūšios, vėl šluosiu ir grėbsiu jas, kolei gyvas… Nieko. Labai skųstis tarsi nėra kuo. Gegužę vaikeliui sukaks 10 mėn. Liepos 13 d. – jau ir metai.
20.55 h. Buvom Wernerio hercogo „Nenugalimajam“. Žinodamas atpažįsti ir Užupį, ir Rumšiškes.
M. Wälde probėgšmiais supažindino ir su W. Hercogu. Užsiminiau apie Erfurtą ir Mario Adorfo knygą. Pažiūrėti malonus, netgi drovus. Žydai jam leido filmuoti ir Vilniaus sinagogoje, už tai jis dėkojo. Filmas, žinia, profesionalus, „gražus“, bet neišdildomo įspūdžio nepaliko. Veiksmas – Lenkija ir Berlynas iki Hitlerio atėjimo. Žydų galiūną vaidina suomis, kitą žydą – okultistą – britas.
Vakar užėjo Nekrošius, imkit, girdi, tą jo mašiną ir važinėkit! O ji „nepraėjus“ techn. kontrolės et cetera. Galėjo paimti mane į Atėnus, kur prie Akropolio vaidino 4 „Hamletus“, bet dabar, esą, jau vėlu, sąrašai išsiųsti, 10 proc. tikimybės.
Vokietijoj – gedulas. Į mišias Erfurto katedroj, kur vos prieš kelias dienas buvau, atvyko kancleris Schröder. 17 aukų, įskaitant žmogžudį-savižudį.
Atvėso, palyja. Pruncė rėplioja per visą mansardą iki pat slenksčio. Tada – galopu atgalios ir taip be galo. Judrus vaikas!
30.4.2002 / Žvėrynas
„Bilės“ (romano) viršelis bus gražus – šiandien computer ekrane jį parodė Ramūnas Čeponis, autorius. Positiv & Negativ. Bilė – positiv.
Mintautas Daulenskis sutiko atspausdinti mano ir Tado Č. romanus („Kiln. Rentg. stotys“ – mano, ir „Juozas – taktinis šalies patriotas“) Seimo leidykloje, o leidžia juos „Athene“ leidykla, leidėjas – Duscha.
Vakar Pruncei pirkom kėdę-stalą, galės valgyt „kaip žmogus“. Žmogutis spurda, krykščia, zirzia – normalus!
Verdam dilgėlių sriubą.
Šiandien mieste sutikau Mariutę, buv. istorijos mokytoją M. Viselgaitę, Algio auklėtoją. Parūkėm Lukiškių aikštėj. Teiravosi Algio, ketina atgauti 20 ha žemės prie Kriokialaukio. Kam Jums ji, Mariute? – klausiau. Kad palaidot būt už ką! – sušuko Mariutė. „Patvoriuos lavonų Lietuvoj jau nebemėto“, – atkirto. Atsisveikinom labai draugiškai.
Ryt manęs vokiečių spaudai fotografuot ateina Claus Gretter iš FRA / M, mugei. „Mein Haus ist sehr schlicht, Herr“, – pasakiau jam telefonu. Nieko, pasakė Grėteris, išeisim į lauką, taigi.
3 ar 4 gegužės susiras mane ir Berlyno žurnalistė Margaritte Kreuzer, kurią esą sužavėjusi M. Rodunerio versta „Tūlos“ ištrauka lankstinuke. Vis dar LRS leidykla neapsisprendžia dėl Hermano Brocho „Die Verzauberung“. O darbo ten bus daug.
11.05.02 Žvėrynas
Vasariški orai tęsiasi. +25–27 °C! Jau net norisi lietaus. Bene pirmą kartą visi trys – Rasa, Pruncė ir aš – išsirengėm į miestą senuoju „Žiguli“. Pirmiausiai nukakom į milžinišką „Senukų“ centrą. Pirkom ten žoliapjovę, tikrą pjautuvą, medinį kūjį, dar kažką. Milžiniškoje parduotuvėje mūsų sūnus elgėsi kaip tikras miestietis – niekuo nesistebėjo, krykštavo, bandė nučiupti kokį žaislą ar įnagį. Poryt jam jau 10 mėnesių… Iš „Senukų“ nuvykom į „Telekomo“ sporto centro kavinę. Rasa ten sportuodavo, kai buvo nėščia. Valgėm salotas, brokolių piurė (sriubą), o Pruncė pats gėrė iš buteliuko sultis.
Popiet kelias valandas šienavau „Bosch“ šienapjove. Laidas – 50 m. ilgio, apėjau visus dilgėm ir pienėm užėjusius patvorius. Gražiau ir erdviau.
Vakare atvažiavo Eimis N. Jo limuzinu pervažiavom džiūgaujantį miestą (hitų koncertas Sereikiškėse), tada gėrėm arbatą „Ida Basar“. Seniai buvau mieste vakare. Gražu, gyva, pilna žmonių, šilta. Bet kiekvienam žingsny reikia turėti pinigų.
Už romaną „Bilė ir kiti“ gavau vos 3 480 Lt. Tai patyręs, režisierius E. tik palingavo galva. Ketvirtadienį – į Warszavos knygų mugę. Pasitiksiu lenkišką „Tūlą“. Skambino Agnieszka Saiszko (?) iš Suvalkų, gal teks likti viena diena ilgiau.
Skandalas dėl FRA / M Buchmesse. Į politinį mugės disputą socdemai (A. Juozaitis, V. Kavaliauskas ir pan.) ketina siųsti „parteigenosses“ – Karosą, Prunskienę, Kavaliauską, Andriukaitį. Vokiečiai pyksta ir stebisi – tai ne šalies, o partijos pristatymas. Turėjo vykti – Lenartas Meri, estų eksprezidentas, Landsbergis, A. Kubilius, S. Kovaliovas etc. <…> Kavaliausko „argumentai“ – K. Pr. puikiai kalba vokiškai <…>, o už „užsieniečius“ Lietuva neketina mokėti. Idiotų šutvė.
Miunchene, rodos, būsiu 2 mėn. – rugsėjį ir spalį. Daug renginių, įdomus ir įtemptas, atrodo, bus birželis – FRA / M, Liuneburgas, Hanoveris, dar kažkas.
Antrad., 05.14, Klaus Berthel jau atneš 100 psl. „Mobile Röntgenstationen“ vertimo. Viskas tarsi OK. Tarsi susitvarkė ir mano kraujospūdis. Gerų emocijų teikia ir Pruncė, ir Rasa. 23 h 47 min., Žvėrynas.
16 05 2002
Warszawa
„Orbis europejska“, 221
Warsawa book fair 2002
„Liet. knyga“: Aušrinė Jonikaitė, Gintaras Grajauskas, Jurgis Kunčinas.
Į Varšuvos knygų mugę. Pagaliau lenkiškai pasirodo „Tūla“ („Tula“). Dar nemačiau. Vertė Alicja Rybałko, išleido „Pogranicze“ Seinuose. Vakar „Vaga“ pagaliau išleido „Bilė ir kiti“ (dail. Ramūnas Čeponis).
Į Warszawą važiavom kone visą dieną. Prie sienos (Lazdijai) visgi gaišom valandą, nors eilių čia seniai nėra. Per jotvingių žemes – Augustow, Łomża – į Warszawą. Niekad joje nebuvau, tik pravažiuodamas į Berlyną. Bet tiek matyta TV, atvirukuose, knygose, tarsi jau buvęs. Neretai taip būna – įspūdis neblogas, miestas gan žalias. Esama naujų „bildingų“, kone „dangoraižių“. Bet pats kraštas skurdokas, bent šis, rytinis, Lenkijos pakraštys.
Vyksta Mint. Daulenskis (Seimo leidyklos vadas), daug nepažįstamų. Susipažinau su Donata Mitaite. Žinau, kas yra Vaškelis. Mačiau Paknį su Baltėnu ir „stafažu“.
Apsistojom centre, hotel „Orbis Europejsky“. Vienutė 221. Kaimynystėje – Gintaras Grajauskas, Aušrinė Jonikaitė.
Su Jagoda Ragoža ir (?) (vertėjos iš liet. k.) ėjom vakarieniauti į Stare Miasto. Viskas atstatyta tuoj po karo. Pilis irgi, rūmai centre. Skirtumas nuo V. Europos didmiesčių – akivaizdus, bet šiaip įspūdis visai neblogas. Yra skulptūrų, budelis su kalaviju etc. Yra turkiškų, graikiškų, airiškų restoranų – jų Vilniuj dar stinga.
Ryt – skaitymas kavinėje „Jazgot“ <…> šalia geležinkelio stoties. Pompastiškas paminklas Ad. Mickevičiui, lenkų karaliams, daug paminklinių lentų, bažnyčios restauruotos ir, aišku, apšviestos. Bet erdvės didžiulės – tuo ir primena Minską, Maskvą, iš dalies Vieną.
Jaučiuosi neblogai, kasdien geriu tabletę kraujospūdžiui reguliuoti. O ir tabletę miegui. Būtų gerai nepramiegoti hotelio pusryčių.
Rasai skambinau, rodos, viskas OK. Pruncė jau buvo išmaudytas. <…> Vos grįžęs vyksiu į Nidą, Th. Manno seminarą vertėjams. 100 Eur + kelionės išlaidos. Mat kaip, užsieny vis ką nors parašau į šitą „juodą knygą“. O reiktų ir namie?
17 May 02, Warszawa Book Fair
Sobre toda Warsovio el siela destejado. Над всей Варшавой безоблачнoe небо. O Vilniuj vakar lijo, so Rasa.
Pusryčių menėj (Hotel Europejsky) lietuviai valgo masiškai. „Kultūros ir meno darbuotojai“, grynų kūrėjų veik nematyti. Pusryčiai gausūs, kava silpna. Priešais hotelį – Varšuvos garnizono komendantūra. Prieškario moderno monstras. Penktadienis.
„Programa“ – po pietų – palac Kultury I Nauki. „Jazgot“ kavarnioj, su jazz – nieko bendra. Jagodai R. duosiu „Bilę“, gal? Na, gal ir nevers, tegul.
Atsirado (krepšio kišenių „siuitoj“) mano šveicariškas lenkt. peiliukas, su vardu, pavarde. Viena geležtė. Graviruota pernai, Ciuriche, Limmat krantinėje; lijo tada <…>.
16 h skaitymai kavarnioj „Jazgot“. Gal pusšimtis klausovų. Tarp jų – Cz. Miłoszo brolis Andrzej M. <…>, Edita Degutienė, keletas baltistų studentų <…>.
Gavau „Tūlą“ lenkiškai. Tiraž.=nakląd=1 000 egz. Kietviršiai. Viršely – Užupio vaizdas nuo Rasų, nuo kalėjimo <…>. Grojo Sasnausko jazz duetas. OK.
Mugė kaip mugė. Protu aprėpiama. Mačiau latvių, vengrų, vokiečių stendus. Lenkų kn. užsieny – „Strofos“ leistos knygos.
11 h liet. konferencija. KM ministro pavaduotojai. Viską žinantis Vaškelis: „Athene“ prasta leidykla, Kl. Berthel netikęs vertėjas, T. Četr. – „ne tas autorius“. Vokiškai Vaškelis nemoka. Jis Kalėdos „tiekėjas“ ar g-bos viršinykas. Dėl manęs jis, girdi, priekaištų neturįs. Tarsi turėtų teisę kokią, juokai.
Paknys pristato T. Vc. „Gidą po V.“ lenkiškai. Baltėnas atvyksiąs į Žvėryną fotkinti Pruncės.
M. Ivaškevičiaus prašymu sudariau geriausių nūdienos poetų dešimtuką. Jis, kiek pamenu, toks:
Poetų 10-ukas (šiandien rašančių):
1. A. A. Jonynas
2. Don. Kajokas
3. G. Grajauskas
4. Sig. Parulskis
5. N. Miliauskaitė
6. V. Bložė
7. D. Šimonis
8. ?
9. N. Abrutytė
10. G. Patackas
Po skaitymų sėdinėjom „Jazgote“, klegėjom. Mintautas pakaušo nuo alaus, ėjom valgyt, vėliau Aušrinė J., G. Gra., Minius ir aš gėrėm alų „Restauracijoj“. Aš – vėl bezalkoholny.
Ryt – mugė, kraustymasis į kitą viešbutį, debatai, sekmad. kelionė į Seinus, iš ten per Šeštokus ir Kauną į Vilnių. Blogiausiu atveju Vilniuj būsiu tik pirmadienį vakare <…>.
Gana. Dedu šitą juodatomį į kuprinę. Mugėje įsigijau Don. Mitaitės „Tomas Venclova“. Biografijos ir kūrybos ženklai. <…>
Vytautas V. Landsbergis. Trupinėliai nuo Jono stalo
2022 m. Nr. 12
Viskas yra apie pradžią, ne apie pabaigą
Jonas Mekas
I
Sėdėjome prie stalo, vaišinomės, gėrėm poeziją, valgėm filmus, gardžiavomės pokalbiais, šokom ir dainavom, ir rodės, kad visa tai tęsis dar vieną kitą amžinybę, bet Jonas pakilo ir išėjo, palikęs mus švęsti toliau. Jam buvo devyniasdešimt septyneri.
Ėmėm skirstytis ir mes, galvodami, ką parsinešti namo nuo stalo atminčiai, nes gera buvo. Pamačiau, kad likę keli trupinėliai ant stalo, susižėriau delnan ir išėjau. Manau, kad visi turime tokių, visi, sėdėjusieji ten prie Jono stalo. Tokių daug, Jono durys buvo atviros visiems broliams, sesėms, užeinantiems, praeinantiems, išeinantiems, skubantiems, pasiliekantiems ilgėliau.
Ir kartais žingsniuodamas Vilniaus gatve pajuntu delnuose tuos trupinius ir kojos iškart nori judėti kitaip – šokti, juoktis, žaisti. Ir prisimenu, kad visa tai iš Jono. Iš mūsų pasivaikščiojimų po Niujorką, kai mes, Jono satelitai, užsižaisdavome pereidami iš vienos šventimo lokacijos į kitą, pavyzdžiui – iš „Antologijos“ į „Marso“ kavinę arba į Jono namus, ir mūsų grupelė imdavo juoko dėlei tipenti paskui Joną vorele, tarsi žąsiukai paskui mamą, o jis, pagavęs žaidimo ritmą, pradėdavo sukti ratus aplink lenkiamus praeivius – kilpomis. Mes jam iš paskos – ir visiems buvo toks smagus ėjimo šaligatviais fluxus.
Tokiomis akimirkomis pajuntu, koks apsunkęs kartais vaikščioju dabar ir kaip pasiilgstu Jono.
II
Paskutinį kartą su Jonu susitikome 2017-aisiais. Važiavome į pirmą ir vienintelį koncertinį turą su tėvuku po Ameriką. Tėvas iš anksto pareiškė, kad Niujorke būtina pamatyt Joną. Ėmiau planuoti, derinti laiškais su Jonu, ar bus tuo metu Amerikoje, ar skirs laiko. Suderinau, netgi sutariau, kad viską filmuosiu. Iš Jono gavau tokį patvirtinimą: „Vytai: mes galėtumėm susitikti pirmadienį pietums, 12:30 pm restoranas: Lucien, adresas: pirmos aveniu ir pirmos gatvės kampe. – jonas.“
Tėvas jaudinosi, sakė – o apie ką ten šnekėsim, reiktų pasiruošt, aptart. Sakau – tu surašyk klausimus, temas, o aš nusiųsiu Jonui. Tėvas surašė, nusiunčiau. Kitą dieną Jonas atrašė, panašiai, eilėmis, kaip jiems ten įprasta.
Kai nuvažiavom, susitikom, sėdėjom su Jonu airių bare. Ir tėvas šypsojosi, ir Jonas šypsojosi, ir tylėjo abu, nes laiškuose viskas jau buvo aptarta, apsakyta ir pasakyta. Nutiko fluksiškas pokalbis, tylint. Paskutinis dviejų draugų pokalbis. Už poros metų Jonas iškeliavo.
Paskui tuodu tekstu įdėjau į tėvuko „Organizuotų tekstų“ knygelę:
Jonai,
pasakyk, kaip tau atrodo, ar esam įkritę į laiko upę,
ar tik sėdim ant kranto, o upė plaukia pro šalį,
mes žiūrim, upėj atsispindi kai kurie debesys,
bet ne visi, tai galvojam, ar yra ir kitų,
ar jie niekur neplaukia ir todėl jų nėra,
tiktai tie, kurie jau upėj?
Vytautai,
mes neįkritom:
mes esam toje laiko
upėje.
upė plaukia, ir mes
plaukiam kartu su ja,
joje –
ir mes matom debesis joje
ir žinom,
kad yra ir daug kitų
debesų – ir kad jie
atsispindi kitose
upėse – ir visos upės
plaukia kartu ir mes
plaukiam kartu su jomis ir su visais
debesimis,
bet kai kuriems iš mūsų
yra duota
pakilti kiek, iki kranto,
ir rymoti ant jo,
ir matyti ir upę, ir debesis,
ir save toje upėje
kartu –
ir būti kartu su
Viskuo.
– jonas
III
Aš esu vienas turbūt iš kokio šimto žmonių pasaulyje, kurie niekur niekados nenorėjo važiuot. Aš niekad nenoriu niekur važiuot. Jeigu mane kas nors kur nors išmeta, tai aš ten noriu tik ir būt. Aš niekada ir niekur nenorėjau važiuot iš savo namų. Nebent jau yra reikalas. Bet aš buvau prispirtas – aš turėjau kur nors bėgt, bėgt. Aš dirbau su pogrindžio spauda ir mano pareigos buvo perrašyt rankraštį mašinėle. Ir tos mašinėlės šriftas buvo pažįstamas Sovietų Sąjungos saugumui ir Vokietijos saugumui. Ir mašinėlę vieną dieną kažkoks vagis pavogė ir buvo tik laiko klausimas, kada vokiečiai tą mašinėlę ras ir pasakys, kur ją gavo. Aš turėjau bėgt, labai greitai bėgt ir aš nutariau važiuot į Austriją. Bet nepavyko, o tai jau ilga istorija. Aš išvažiavau ne savo malonumui, ne savo noru, o tai buvo gyvybės reikalas.
(J. Meko tekstai iš V. V. Landsbergio filmo „Jono Meko antologija“)
IV
Pirmąsyk susitikom, kai 1989-aisiais su „Ratilio“ nuvažiavom koncertuot Amerikon ir Niujorke į koncertą atėjo Jonas su savo „Bolex“ kamera. Man tarsi kokia dievybė nužengus būtų – tas pats Jonas, „Semeniškių idilių“ autorius, tas pats fluxus šėliotojas, tėvo klasioko Jurgio Mačiūno draugas, to – kurio mačiūniškos dėžutės su keistomis iškarpomis lydėjo nuo mažumės, kažkaip slapta pervežtos ar atsiųstos iš Amerikos.
Tad įsidraugavom, ir vakarojant pasakiau Jonui, kad mes – grupė lietuviukų – mokomės kino Tbilisyje. O jis sako: „Tai važiuokit pas mane.“
Kitą vasarą ir nuvykom. Prie mūsų, „gruzinų“, prisijungė keli bičiuliai iš Lietuvos – Arūnas Matelis, Audrius Stonys ir Birutė Mar.
Paskui grįžom Lietuvon, bet kažkokia esminė sielos dalis paliko ten. Manau, ne mano vieno. O Julius Ziz ir iš viso nebegrįžo, likosi pas Joną darbuotis.
V
Yra dalykų, kurių nenufilmavai, nepagavai ir paskui graužies, bet… kaip sako tėvukas viename haiku:
anos eilutės
užmirštos
buvo geriausios
Filmavau Joną, kai tik nuvažiuodavau Amerikon, iš pradžių norėdamas vaizdu paaiškint Vilniaus valdžiai ar kitoms valdžioms, kodėl būtina Vilniuje steigti J. Meko kino centrą, su jo dovanojamais archyvais, ir užsukt pasaulinę avangardiškesnio kino priebėgą ir čia, pavyzdžiui, Užupio respublikoje, kurios garbės piliečiu jis buvo.
Bet šito epizodo, apie kurį papasakosiu, nenufilmavau. Manau, kad tame trumpame epizode būtų tilpęs bemaž visas Jonas. Žodžiu, japonų ambasada Niujorke turėjo įteikti Jonui aukščiausią Japonijos kultūrinį apdovanojimą ir paprašė, kad jis paskaitytų ta proga ambasadoje savo eilių. Buvo kokie 2000-ieji maždaug, ar truputį anksčiau. Jonas jaudinosi, kad reiks viešai skaityt japonams savo eiles, tad paprašė, kad ambasada leistų atsinešti įrašą ir jį paleisti. Tie, aišku, sutiko. Ir Jonas namie įsirašė į seną kasetinį „panasoniką“ save, vidurnaktį skaitantį eiles; tada nusinešė su visu magnetofonu į ambasadą ir – gavęs žodį – nuėjo prie tribūnos, pastatė „panasoniką“, palenkė mikrofoną prie kasetinio magnetofono garsiakalbio ir – play. O pats atsistojo nuošaliau ir klausėsi, bet… susijaudino, išgirdęs neblogą skaitymą, ėmė truputį ašarot. Japonai irgi žmonės empatiški – tuoj ir jiems prireikė nosinaičių. Taip visi jautriai ir paklausė Jono poezijos.
O kaip ten buvo iš tiesų – negaliu dabar patikrint, bet vienas draugas pasakojo, kad buvo būtent taip.
VI
O į Ameriką vėl neatvažiavau pats. Ten Vokietijoj buvau tuose lageriuose. Tautų pabėgėlių komisija mane atvežė ir numetė čia, į Niujorką. Amerikoj atsiradau trisdešimtą spalio keturiasdešimt devintaisiais. Tai bus penkiasdešimt metų jau. Ir aš turėjau važiuot į Čikagą, kur toks biržietis Variakojis buvo mums radęs darbą kepykloj. Mes išlipom iš laivo čia, Dvidešimt trečioj gatvėj, Manhatane su trimis tūkstančiais lietuvių. Tarp kitko – Vytautas Kavolis buvo atplaukęs tuo pačiu laivu. Pažiūrėjo į Manhataną ir pasakė: „Būtumėm tikri idiotai, jeigu dabar esame Niujorke ir važiuotume į Čikagą.“ Taigi, sakom, nevažiuojam į Čikagą – geriau pasiliekame čia. Nežinodami kur kas, mes vis tiek pasiliekame Niujorke. Aišku, Čikagos kepykla buvo labai supykus ant mūsų. Jeigu būtumėm su broliu ten nuvykę, mes turbūt būtumėm pasidarę Čikagos geriausi kepėjai. Būtumėm prikepę senos lietuviškos duonos, visus pamaitintumėme, bet viskas pasikeitė – mes pasilikome Niujorke.
(J. Meko tekstai iš V. V. Landsbergio filmo „Jono Meko antologija“)
VII
Po 1990-ųjų vasaros studijų Niujorke pas Joną praėjo gal penkiolika metų. Mes – tuometinis pradedantysis kino jaunimas – vis nuvažiuodavom pas jį ar susitikdavom Lietuvoj ar kokiuose festivaliuose ir ėmėme rimtai svarstyti, kad Lietuvoj būtinas J. Meko kino centras. A. Matelis, A. Stonys, Romas Lileikis ir kiti – visi palaikė tą idėją, žadėjo prisidėt, ir aš pradėjau vadybint procesus. Rolandas Paksas, tapęs tuometiniu Vilniaus meru, įvertino palankiai ir administracija skyrė pastatą Aukštaičių g. 2.
J. Mekas atvažiavęs apsižiūrėjo, jam patiko ir ėmėm svaigti, kaip atidarysim tą centrą, kaip atvažiuos Yoko Ono, kaip Jonas ras lėšų ir iš savo fundatorių Amerikoje, o čia vietiniai verslininkai irgi buvo pasiruošę paremt, bet… paskui pasikeitė miesto valdžia ir minėtą pastatą itin greit privatizavo, prieš tai nuoširdžiai patikinę, kad niekam kitam neatiduos.
Tad iš to „Užupio kino centro“ sapnavimų teliko futuristiškas Jono laiškas, surašytas 2004-aisiais. Bent tiek, prieš subyrant mūsų naiviai kino centro mandalai:
„Užupio kino centro“ steigimo būtinumas? Niekas pasauly tikrai nėra būtina… Gali atiduoti pinigus ubagams, gali nusipirkti automobilį arba juos pragerti. Gali gyventi 24 valandas sėdėdamas prie televizoriaus. Gali gyventi be poezijos, be „Tėve mūsų“, be Čiurlionio. Taip, nėra nieko būtino žmogui, kuris rūpinasi tik savo kulnais.
Žinodamas, kaip ilgai užtrunka dabar Lietuvoje kultūrinių dalykų svarstymai, pavyzdžiui, jau visi dešimt metų praėjo, o Orvido sodyba vis dar tebesvarstoma, – mano apytikriu spėliojimu Vilniaus miestas nuspręs maždaug apie 2012 metus atiduoti namą Aukštaičių 2 „Užupio kino centrui“. O prieš tai, jeigu neklystu – 2009 metais namas jau bus sugriuvęs, nes buvo per daug bulvių jame supilta. Mat čia buvo bulvių sandėlis. Vėliau tarp bulvių dar buvo rastas vienas bulvių vagis, vos gyvas, ir jo pirmas žodis buvo, kai jį ištraukė: „A, čiort…“
Bet 2010 ar 2011 metais, R. Lileikio užsispyrimu namas vėl buvo atstatytas. Aš turiu dar pridėti, kad 2012 metais Užupis jau buvo pusiau atsiskyręs nuo Vilniaus ir turėjo savo autonominį merą R. Lileikį.
Manęs klausė: „Kas galėtų iš įžymių, įdomių J. Meko draugų atvykti į „Užupio kino centro“ atidarymą?“ Man labai sunku į šį klausimą atsakyti, nes daugelis iš tų, kuriuos aš kviesčiau į atidarymą šiais metais, 2012-ais jau bus Danguje, Skaistykloje ar dar kitur. Jeigu pakviestume mirusius, tai aš tikrai norėčiau pakviesti vyskupą Valančių – jo kriaučiukas yra laisvės ir humoro pavyzdys. Gediminą – jis primintų „Užupio centrui“ ir Vilniaus miestui, kad Vilniaus išvis nebūtų, jeigu jis nebūtų jo susapnavęs, taip kaip dabar „Užupio kino centro“ kūrėjai sapnuoja; šventą Teresę, ji papasakotų, kiek ji vienuolynų sukūrė, pati viena, valdžiai priešinantis, jos neremiant; Orvidą su Mikučiu – jie pašventintų „Užupio centrą“ ir primintų: „Nebūkit taip per daug rimti.“
Ką dar aš noriu pasakyt ar paklaust? Štai ką: ar tikrai Lietuvoje yra tokio kino centro pareikalavimas? Kur yra Lietuvos kino avangardas? Dirbtinai, kaip pomidorų, avangardo neužauginsi. Kodėl „Film’ Makers Cooperative“ ir „Antologija“ išsilaikė, augo ir plevėsavo? Todėl, kad buvo pareikalavimas – ir iš filmininkų, ir iš publikos. Buvo atėjęs laikas prasidėt kažkam naujam, kitokiam. O kur yra „Užupio kino centro“ gyvybinis pareikalavimas? Užu mano nugaros buvo visa naujoji Amerikos kino karta. Ir mes nei kompromitavom, nei žaidėm oficialiosios kultūros žaidimus. Mes norėjom tik daryt tai, kas mums patiems buvo neišvengiamai būtina. Tai ir viskas. Intuityviai, iš būtinybės mes pasirinkom kelią, kuris mus atskyrė nuo ministerijų ir merų, nuo bet kokių sąryšių su valdžiom ir valdiškais pinigais. Iki kokių 1970-jų metų visas Amerikos avangardinis ir taip vadinamas nepriklausomas „independent“ kinas nėra gavęs nė cento nei iš miesto, nei iš valdžios. Visas Amerikos nepriklausomas kinas ir jo rodymai buvo finansuojami pačių filmininkų. Tas pats, turiu pridurti, ir su Holivudu: visas Holivudas yra privatus. O dabar girdžiu – Lietuvoje nori, kad menai būtų valdžios remiami. Tai aš čia sakysiu sudiev, čia mes išsiskiriam. Jeigu Lietuvoje bus kino avangardas, jeigu Lietuvoje išsivystys nepriklausomas kinas, jis ateis savaime, niekieno neremiamas. Ne tik neremiamas: dar muš per galvą.
(J. Mekas – laiškas V. V. Landsbergiui ir Vilniaus miesto savivaldybei)
VIII
Brukline mes gyvenome porą metų, o 1953-ių pradžioj Bruklinas atsibodo ir mes nusprendėm bėgti į Manhataną. Mes pabėgom su broliu į Manhataną, bet čia visai kitas gyvenimo periodas prasideda. 1953-iųjų metų pavasarį.
Tada mes įsivėlėme į Amerikos gyvenimą. Lietuviai 1952-ais metais domėjosi tik bizniais, pinigais. Jiems niekas nebuvo įdomu, kas mums buvo įdomu, taigi jiems pasakėm: „Sudie, mes pereinam upę, mes mirsim jums, bet mes turbūt atgimsim patys sau.“ Taigi mes perėjome į kitą Stikso upės pusę – į Manhataną.
Po savaitės, kai atvažiavom į Niujorką, pradėjom filmuoti. Išsinuomojom kamerą ir pradėjom filmuot. Ir visados naudojom tą pačią šveicarišką „Bolex“ kino aparatą. Apie 1959-uosius metus Niujorke buvo tokių reakcionierių, kurie netikėjo Holivudu ir pradėjo išvystyti naują technologiją, stilių ir tematiką. Tai ir buvo pradžia nepriklausomo Amerikos kino.
Mes nutarėm, kad mums neįdomu ir visai nereikalinga konkuruot su Holivudu. Holivudas yra ten, o mes einame kitur. Mano paaiškinimas būdavo, kad Holivudas yra arklys ir tinka vienam reikalui, tarkim, plūgui, o mes esam kaip avys ar karvės. O jeigu yra avys ir karvė, tai bus pieno ir vilnų. Jokios konkurencijos tarp avies ir karvės.
(J. Meko tekstai iš V. V. Landsbergio filmo „Jono Meko antologija“)
IX
Kai artėjo tėvuko 85-metis, galvojau apie dovaną – slapta sudarytą ir išleistą rinktinių jo eilių knygą, netgi drįsau užsisvajot, kad gal Jonas sutiktų ją sudaryti. Nusiunčiau jam knygas ir tekstus, iš kurių reiktų rinkt. Gavau tris atsakymus. Pirmas:
Vytai: Gavau knygas! Skaitau ir stebiuos. Galimas dalykas, kad tavo tėvas yra geriausias Lietuvos poetas šiandieną! Rimtai. Visi taip tik vis apie save, mato tik savo bambą, taip vis „poetiški“, o jis stovi kojom tvirtai ant žemės, mato viską, ir juokias. Zen poetas. Galimas dalykas, kad Lietuvos poetai jo rimtai neima, bet laiko perspektyvoje jis išeis laimėtoju!
– jonas
Tada ėmiau spaust Joną, kad sužymėtų labiausiai patikusius. Gavau antrą laišką:
Vytai – Kaip rašiau, jau skaičiau, tam turėjau kiek laiko – skaitymui nereikia laiko – bet ką nors kita padaryt – ir rinktinę, ir vertimus! Tai sudiev! Jeigu turėčiau porą gyvenimų – tai taip. Bet aš turiu tik vieną. Ir tas vienas šiais metais taip pilnas, kad nežinau, į kurią pusę suktis. Aš turiu keturias, penkias parodas. Aš statau „Antologijos“ biblioteką. Aš dirbu prie trijų knygų. O dar turiu užsidirbt duoną. Ir t. t., ir t. toliau!
Dirbsiu prie tavo tėvo poezijos knygos, bet gali užtrukt metus ar du. Daugiau nieko negaliu pažadėt.
Tai laikykies!
Aš pakeliui į Kaselį, po to – į Berlyną, pristatyt vokišką laidą mano dienoraščių knygos (I HATTE KEINE ORT). Po to – į Madrido kino festivalį (mano retrospektyva). Tada vėl greit atgal į Niujorką, kur turiu photo paroda. Birželis taip ir praeis…
Tai laikykies. Ir įspirk į koją Vytautui, tėvui!
– jonas
Aš bjaurus žmogus, po kiek laiko vėl Jonui priminiau, paklausiau, kaip sekasi, ar ras laiko tėvuko knygai. Tada atėjo trečias laiškas:
Vytai: Aš turiu problemą.
Aš, jei ką darau, darau rimtai, ar einu meškerioti.
Kaip rašiau, Vytautas yra rimtas poetas.
O aš skaitau lėtai, nevertindamas, leisdamas poezijai tekėti savo pasirinktom vagom –.
Man reikia daug laiko ir daugelio, pakartotinų perskaitymų, kad pradėt vertinti: čia geras,
čia geresnis, o čia šitas labai geras!
O dabar, būdamas ypač užimtas, laiko turėdamas tik trupinius, paskaitau tik kaip ta
ožkelė, tik prabėgom.
Ko tu manęs prašai, aš negaliu padaryti.
Už metų, ar dvejų – taip. Bet ne už savaitės ar mėnesio, ar keleto mėnesių. Mano
gyvenimas taip neina.
Pas mane viskas turi savo laiką.
Tai atleisk, kad tave apvilsiu šituo laišku.
Laikykies!
Ir gražios vasaros!
Ir vasariški linkėjimai tėvui!
– jonas
X
Nežinau, ar aš rašau eilėraščius. Kai aš filmuoju, aš nedarau filmų. Aš tiktai filmuoju, filmuoju, filmuoju. Tas pats su mano rašymu. Aš rašau, rašau, rašau. Poezija čia ar proza… Ar niekas. Tas visai neateina man į galvą, tas visai nesvarbu. Aš tiktai rašau, rašau, rašau.
Europos kinas yra labai pretenzingas, išskyrus tuos laikotarpius, kai realistai buvo be jokių pretenzijų, neorealizmo laikotarpis. Ir kitas laikotarpis, kuris nebuvo pretenzingas, buvo Nouvelle Vague Prancūzijoje. Jie domėjosi. Bet daugiausia taip vadinamas meninis stilius, meniniai filmai yra labai pretenzingi.
Amerikoj režisieriai irgi nori būti labai rimti ir kai jie daro tuos labai rimtus filmus, viskas išeina labai sunkiai. Blogiausias kinas yra, kai nori būti labai rimtas.
Nebent esi tikrai tikrai labai labai rimtas. Bet tie žmonės paprastai negali būt labai labai rimti. Mirtinai rimti, kad parodytų žmonėm – čia bloga, čia gera. Tada išeina labai blogai.
Aš žiūriu, pažįstu ir man patinka seni, labai seni ir nauji kino darbai. Ir mano skalė yra labai plati. Aš manau, kad kinas yra medis, su labai daug šakų ir šakelių. Paprastai žmonės yra tokie silpni, kad jie pasirenka vieną šaką, prisiglaudžia prie jos ir sako „Čia tai kinas.“ O man visos šakos patinka, tik neturiu tiek laiko visas pamatyt. Bet man įdomios visos šakos ir šakelės. Ir rimtos dramos, ir dokumentiniai, ir poetiniai, ir lyriniai filmai, kurie beveik visiškai apie nieką. Abstraktūs ir t. t. Tai yra kaip ir literatūra, tai yra visa skalė – poezija, dar daug žanrų, dalių, dalelių ir t. t.
Tai galbūt aš čia iš savo silpnybės… Man visos šakos ir šakelės patinka.
(J. Meko tekstai iš V. V. Landsbergio filmo „Jono Meko antologija“)
XI
Galvojasi, koks galėtų būti mekiškas paminklas Jonui, nesuakmenėjęs, nepalaidotas, o gyvas, šokantis ir pulsuojantis, nešantis laisvės žinią ieškantiems. Pasiūlymų gali būti daug, bet manieji bus susiję su tuo, ką su Jonu kadaise daugsyk apšnekėjom ir, deja, nepavyko iki galo realizuoti.
Liko skolos Jonui…
J. Mekas degė noru, kad Orvido sodyba galų gale atitiktų savo vertybinį statusą. Anot Jono, tai vienas rimčiausių XX amžiaus modernios skulptūros paminklų, kurio reikšmė pasauliui dar tinkamai nepristatyta; o ir pati sodyba galėtų būti pasaulinis kūrybos, piligrimystės ir orvidiškos dvasios šaltinis.
– Jonai, kokį regėtum vaizdinį / modelį toliau egzistuojančio Sodybos tvarinio?
– Gal pranciškonams…
(Iš susirašinėjimo su J. Meku, 2017 05 02)
Manau, kad Orvido sodybos puoselėjimas orvidiškumo linkme – ir yra J. Meko žinia, palikta mums, kaip įpareigojimas ar palinkėjimas veikti ta kryptimi. Kada nors, kai Lietuva jau subręs ir supras, ką turi.
Penktadienį man skambino žmogus iš Londono – jis buvo Lietuvoj, lankėsi Lietuvoje. Aplankė Orvido sodybą ir beveik nepatikėjo savo akimis. Dabar jis organizuoja Londone konferenciją, į kurią norėjo, kad ir aš atvažiuočiau. Tačiau aš negalėsiu ten važiuot, tačiau pasiųsiu savo tekstą. Jis sakė, kad iš Lietuvos irgi kažkas atvažiuos į Londoną ir pristatys Orvido sodybą – kaip labai svarbią Europos vietą, meno darbą. Aš manau, kad lietuviai dar vis netiki, kad Orvido sodyba yra viena iš keturių ar penkių didžiausių pasaulinės skulptūros kūrinių. <…> Šios vietos svarbą mato kiti – iš pradžių Anglijoj, Japonijoj. Pirmiau negu Lietuva… O kas Lietuvoj? Čiurlionis… Čiurlionis, Čiurlionis… Čiurlionis yra gerai, bet jis buvo jau prieš šimtą metų. Bet po Čiurlionio yra Orvidas ir Mačiūnas, ir dar kitų yra.
Orvido sodyba yra stebuklas – kontekste to, kas įvyko per paskutinius penkiasdešimt metų skulptūros pasauly. Pavyzdžiui, yra toks vienas žymiausių pasaulio žmonių Smithsonas, kuris padarė skulptūrą ežere, suvežė ten daug žemės ir akmenų – ten net skrisdamas lėktuvu gali matyt. Orvido sodyba yra nė kiek ne mažesnė, yra lygi su Smithsonu ir su daugeliu kitų, kurie dabar apibrėžia skulptūros meną dvidešimtam amžiuj. Kada Lietuva tai supras, visą Orvido sodybos svarbą? <…> Kiti supranta ir mato, o Lietuva ne – to nesuprantu, nesuprantu, nesuprantu, ir gaila, gaila, gaila.
Kodėl lietuviai ir kai kurie kiti neįvertina Orvido? Dėl tradicijos. Tradicijoje dailė – tai yra drobė, tu paišai… Arba fotografija – fotografuoji. Skulptūros tradicija – tai Apolonas. Arba Rodinas. O čia yra jau XX amžiaus antra pusė. Čia labai skirtinga, tai lūžis skulptūros mene – prasideda instaliacijos, happening’s, komplikuotos skulptūros, susidedančios iš daug daug elementų, dalių. Smithsonas yra vienas žymiausių to naujo stiliaus ir formos skulptorių.
Orvido sodyba susideda iš daug daug dalių – akmenų, medžių, tankų ir t. t. Apie ją nieko negali spręsti be visumos, paėmęs vieną akmenį. Gali studijuot kiekvieną nedidelį tos visumos elementą, bet viskas susideda iš labai komplikuotos visumos. Kaip jis transformuoja, pateikia tas visas medžiagas! Iš pradžių atrodo, kad guli paprastas akmuo, paskui pradedi žiūrėt ir pastebi, kad kažkas yra pakeista, labai subtiliai. Gali praeiti, nepamatyt. O jeigu sustoji – pamatai. Didelė sodyba susideda iš įvairių dalių dalelių. Atrodo, primesta, primesta, o eini gilyn – atrandi kitą dimensiją. Gali eiti dar giliau, dar giliau… Sodyba susideda iš trijų, keturių dimensijų. Gali ten dienas ir savaites, mėnesius praleist, ir jų vis bus dar daugiau. Ir kaip tas žmogus per trumpą savo gyvenimą galėjo tiek padaryti! Ir su tiek trukdymų – tai yra stebuklas!
(Iš 2001 m. pokalbio su J. Meku)
XII
Kai kurie iš jūsų gali pagalvoti, kad aš, tas Jonas, tas Jonas Mekas, Mekų Jonas, kaip mano kaimynas sakydavo, kažkur dabar ten sėdi Niujorke, o mes dabar dirbam čia, Lietuvoj. O jis keistas ir atrodo keistai, ir kalba keistai apie keistus dalykus.
Mieli draugai, mes visi surišti kartu. Ką aš čia darau? Keistai, kaip keistai jums beatrodytų, ką aš jums sakau. Viskas yra iš mūsų bendros, esmingiausios, giliausios, surištos, bendros prigimties. Aš esu jūsų nedidelė, maža šakelė, šakelytė, šakelelytė tiktai. Kaip kiekvienas iš mūsų esam.
Gyvenimas eina toliau. Lėtai. Eina savaime. Nereikia rūpintis apie gyvenimą. Gyvenimas eina savaime. Nedaug reikia: obuolio, duonos, dešros ir sūrio. Po teisybei, nenusimanau nieko apie nieką. Mes per daug nusimanome, per daug dedamės, kad mes viską žinom. Mes nieko nežinom. Teisybė, mes viską žinom. Kažkur giliai giliai mes viską žinom, bet šitoj plotmėj, kurioj mes dirbam ir norim pasaulį valdyti ir tvarkyti, mes nieko nežinom. …Ir visos santvarkos, ant kurios šitam pasauly dabar dirbam, mes nežinom. Kažkaip mes nenaudojame to žinojimo, kuris yra labai giliai ir yra Viskas.
Bet mes nenorim tikrai gyvent, dirbt, tvarkyt, planuot iš vidaus. Visi mūsų planai iš to paviršiaus, kur mes tikrai norim kontroliuot. O čia yra blogai. Nereikia norėt nieko kontroliuot. Palikim viską ramybėj. Tegul viskas vystosi savaime.
Planai, planai yra toks jau blogas išgalvojimas – planuot, viską suplanuot. Viskas, kas yra planuojama, dažniausiai pasibaigia blogai, nes jis ateina iš mūsų paviršutinio planavimo, neateina savaime iš giliai. Už kiekvieno plano paprastai būna šautuvas arba tankas, nes planus reikia įvykdyt, nesipriešint… Nes mano planas yra geras. Už kiekvieno plano yra šautuvas, tankas arba atominė bomba.
Tai aš gyvenu be planų. Per daug planavimo, per daug žinojimo. Mes labai jau tikri, labai jau tikri. Bet užmirškim, pagyvenkim kokį dešimtmetį be žinojimo, netikrybe. Pasiduokim intuicijai, įsiklausykim, bandykim įsiklausyti, mes jau pamiršom įsiklausyti. Jau nebemokam savęs įsiklausyti.
Per daug triukšmo aplinkui. Kai esi tu pats išsiblaškęs paviršiuje, kad negali nuskęst į savo vidų ir įsiklausyt, reikia vėl išmokt įsiklausyt. O kaip tai padaryt? Nežinau. Reikia norėt. Kai norėsi, turi būt pirmoj vietoj noras. Tai kas nors įvyks. Reikia išmokt kapituliuot.
Nelengva kapituliuot. Mes visada norim būti ant viršaus, valdyt, būt valdžioj. O čia kapituliuojam. Reikia kapituliuot. Išmok kapituliuot. Pasiduok. Kad vėl pradėtum iš naujo. Iš niekur. Iš niekur. Aš dar nesu visai kapituliavęs. Mokausi. Bandau. Kas dieną. Aš tik pakeliui. Iš kažkur į kažkur. Pakeliui.
(J. Meko tekstai iš V. V. Landsbergio filmo „Jono Meko antologija“)
XIII
Yra gyvenimų, prie kurių nėra ko bepridurti, jie įvyksta tarsi gerai sustyguotas meno projektas, kuris nebūtinai visur turi būti vienodai suprastas, įvertintas ir priimtas. (O ypač namuose, kur pranašauti kitąsyk iš viso nepatartina.)
Bet vienareikšmiškai aišku – J. Meko gyvenimo kūrinys pasisekė. Ir negana to – tas kūrinys buvo / yra ir bus ir apie mus, apie Lietuvą, gal net apie kitokios Lietuvos galimybę – džiugios, aktyvios, pulsuojančios dabarties momente, nesustabarėjusios praeities kiautuose. Švenčiančios ir kartu analizuojančios, atviraujančios iki skaudžiausio sielos nuogumo ir sakralizuojančios kasdienį buvimą, draugystę su savim, draugais, su kuo įvairiausiu mūsų pasauliu ir jo dievais.
Jonas su J. Mačiūnu ir kitais fluksininkais paliko instaliacinę įrangą – žaisti ir džiaugtis gyvenimu, labai trūkstamą programą mūsų niūrokai prigimčiai. Toks ir buvo J. Meko gyvenimo kūrinys, kuriame dažnai nebeatsiskiria, kas ten kūryba, o kas gyvenimas. Ir laisvė – esminis Jono palikimas / palinkėjimas mums:
Pasilikit laisvi… Laisvė. Kalbėdami apie avangardą, mes naudojame ir kitą terminą – opozicinis kinas. Jeigu kalbam apie komercinį, apie populiarųjį kiną, tai avangardas yra opozicinis kinas. Poezija yra prozos opozicija. O mūsų sinemateka turi būti opozicijoje. Ten yra valdžia, o čia bus kultūra. Negaliu dirbti su valdžiom. Gal dėl to, kad pats noriu būti valdžia… Bet ne, tegul jie turi savo valdžią. Atiduodu ją valdžiai. Aš vis tiek pasilieku opozicijoj, su bohemija. Bohemija visados buvo normalaus gyvenimo opozicija. Visados buvo išimtis ir mažuma.
(Iš 2001 m. pokalbio su J. Meku)
P. S.
Jonas dažnai pusiau juokais pasakydavo rimtus dalykus – ne visad iš karto galėjai suprast, bet jausdavai, kad šmaikščiame pasakyme yra ir kažkas labai rimta, esmiška. Vienas tokių išliko atminty apie Lietuvos himną: „Viskas gerai su tuo Lietuvos himnu, tik vieną žodį reiktų pakeisti, kad viskas stotų į vietas. Geriau ne „iš praeities“, o „iš ateities Tavo sūnūs te stiprybę semia“.“
Persakiau šią Jono mintį savo tėvui, kuris pakomentavo maždaug taip: „Kudirkos laikais Lietuvos istorija buvo uždrausta, beveik nežinoma. Tad himno eilutė išties buvo aktuali, teisinga. Buvo būtina apmaurojusią istorijos upę išvalyt ir semtis iš jos. O dabar? Gal ir nebloga mintis stiprybės pasisemti iš ateities. Žvelgti ateinančios stiprios, kūrybingos Lietuvos kryptimi.“
„Niekados neieškojau išorinės formos, tik vidaus“: Jono Meko laiškai Kaziui Bradūnui ir Alfonsui Nykai-Niliūnui
2022 m. Nr. 12
Jonas Mekas (1922–2019), plataus diapazono menininkas – rašytojas, redaktorius, avangardinio kino krikštatėvis, savo archyvinį rinkinį patikėjo Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešajai bibliotekai, tačiau nemažai jo laiškų, rašytų plunksnos broliams išeivijoje, sukaupta Maironio lietuvių literatūros muziejuje.
Šioje menininko šimtmečiui skirtoje publikacijoje skelbiami itin svarūs J. Meko laiškai, rašyti Kaziui Bradūnui ir Alfonsui Nykai-Niliūnui. Laiškuose aptariamos dienos aktualijos, fiksuojami gyvenimo ir kūrybos faktai, iškeliami vertybiniai kriterijai, nusakomi gyvenimo siekiai, įvardinta didžiausia svajonė – „būti rašytoju“. J. Mekui, kaip ir A. Nykai-Niliūnui, esminė kūrybos sąlyga – „laisvė“. Jis ieškojo savitumo, originalumo, savo žodžio, savo formos, tačiau priešinosi „modernisto“ terminui. Menas jam tapo priemone pažinti save. Į pirmą vietą J. Mekas kėlė ne formą, o turinį – vidinį kalbėjimą. Jam rūpėjo sukurti savo pasaulį, kuriame dominuotų jo žodynas, sintaksė, forma. Laiške K. Bradūnui prisipažįsta, kad kelias link tobulumo yra sunkus, bet jis stengiasi save ir pasaulį suprasti, patirti, pajausti ir iš(si)sakyti.
Laiškai pateikiami išlaikant originalią rašybą, skyrybą, sintaksę ir grafiką, kai norėdamas paryškinti esmę J. Mekas rašo didžiosiomis arba išretintomis raidėmis, naudoja daugtaškius, punktyrines linijas.
Virginija Babonaitė-Paplauskienė
Kaziui Bradūnui. 1949 01 14, Kassel
Šiandieną taip gražiai sninga, taip baltai! – o dar neseniai buvau toks liūdnas, kad gali visai nebūti žiemos. Ar galima įsivaizduoti žiemą be sniego, ar gali lietuvis be sniego, be žiemos? Ar gali lietuvis gyvent vien prie žalio ar rudo, Brazilijoj ar Australijoj? Dieve Tu mano, kaip galima be sniego, be tų gražiai išrašytų langų – be speigo, be šalčio? – Ar neužsidega kažkas viduj, ar nenubunda kažkas taip mielo, taip artimai išgyvento, iš namų išsinešto, kai žiūri į tolimas, kristalines sniego lygumas, ar kai vakare, štai, sėdėdamas kambary, girdi, kaip vėjas šiūšteli sniego kruopelytes langan, matai, primygęs prie stiklo kaktą, mėlynoj nakties tamsoj krintant sniegą, girdi sunkius, snieguotus žingsnius. –
Ak, pavydžiu aš Jums ten, Miunchene1 – pas Jus žiema tikriausiai nėra tokia šykšti, kaip pas mus: – snigs, snigs – ir vėl nuleidžia; – taip norėčiau dabar būt ten, kartu su sniegu, nors mano noras ir sentimentalus.
Bet tiek to. Porą žodžių apie kitką norėjau. Turiu atsiprašyti už savo negerą įpratimą delst su laiškų rašymu. Dėl to tai ir į Jūsų laišką teprisiruošiau atsakyt po viso mėnesio. Barkite. Prisiimu. –
Jūsų laišku esu patenkintas, nes jis be užuolankų, jis tiesus, ir aš daugumoj sutinku su Jumis. Man tik viena nemalonu, kad ir Jūs, kaip daugelis jau, man primetat norą būti originaliu ir moderniu, rašyti kitaip kaip kiti. Galiu viską prisiimt, tik niekados šito. Visa mano kankynė, visas mano rūpestis yra tik būti savim; būt savim, tik nemeluoti, atsikratyti primesto ir įprasto, kas nėra mano, o kas tėra mėgdžiojimas girdėto. Rašymas ne širdim, o išmoktais žodžiais. Jei jau aš kuo skiriuos nuo kitų, tai nemanyčiau, kad būtinai tai turi būti modernizmu vadinama, ir tai taip, kaip jį supranta žmonės. Aš niekados neieškojau išorinės formos, tik vidaus. Ir štai, jeigu mano vidus kitoks, jeigu aš noriu kita, visai apie kitą kalbėt, negu kiti – nes aš nesu kiti – ir jeigu aš viską išgyvenu kitaip, negu kiti – nes aš nesu kiti: tai kaip aš galiu būt savo forma, savo žodynu, savo sintakse, savo viskuo! kaip visi? Mane galite užmušti, aš kitaip negaliu, kitaip aš meluočiau sau, norint Jums likčiau teisingas. Ką turiu pasirinkti? Tiesa, kai kas yra disharmonijoj, kai kas – gal ir labai daug – yra šlifuotino ir taisytino – bet jokiu būdu ne daugiau, kiek a š p a t s v i d u j a i t u r i u š l i f u o t i s: aš pats tebesu augime ir nenoriu savęs užbaigti per anksti (viskas turi savo laiką). Pirmiau noriu įsisiūbuoti lygiai į abi puses, kaip noriu pažinti lygiai velnią ir Dievą. Aš jaučiu, kiek daug aš save turiu d i r b t i, šlifuoti, – tai ne metais! Viskas many dar juda ir virpa, nesusikristalizavę, kad iškristų – tai iškris, kai druskos skiedinys prisisotins L A I K O P I L N U M A –: virpa ir juda, verčiami atplyšt ir išsilaisvint ir dar nėra atėjus laiko pilnuma, dar viskas gimime, dar nėra ašara, nėra kristalas. „Laikai pasidarė sunkesni, – sako Eliot, – ir kūrėjo uždaviniai yra pasidarę sunkesni!“ Ir ar tai šitai nekankina visų? Ar tai gali nekankinti manęs? Ar tai neverčia, iš vidaus, ruoštis daug didesniam, negu ligi šiolei? Kad tik per anksti nesustingtų geležis, kaitint tik, vis judinti – kad tik geriau save įbrandint, kad tik atsakomingiau – degti, visą laiką degti, ir tai nėra nauja, tai nėra moderniška – tai yra A M Ž I N A, tai buvo visados, tai kartojasi, pažint viską sena, kad išskyrus, ką turi nauja – ir tai ne išoriai – o vidiniai – pačią giliausią realybę, pratęst realybės spindulį iki galimo. Aš esu sužavėtas ir Niliūnu – jis yra vienas iš tų nedaugelio, iš tų ant rankos suskaičiuojamų, kuriems realybės ratas nesibaigia vien medžiu ir kūnu. Realybė eina daug giliau – iki svajonės ir sapno, ir – D V A S I A. Ir ar tai galima dainuot tais pačiais žodžiais? Kas naujas realybės ratas, tuo gilesni, tuo naujesni kitokesni žodžiai ir kalbėjimas – kita plotmė – tai sritys, kurios yra reto liestos. Ar suprato vokiečiai vėlesnįjį Duino elegijų, Rilkę, vokiečiai, tą brandžiausiąjį ir gražiausįjį, kur apie n a u j ą buvo priverstas kalbėt naujai? – Ne. Ar lengvai priima abstraktinį meną – tapyboj – Kur? Kadais taip neteisingai užmirštas Spengleris parodė, kaip sunyksta kultūros, kaip jų pabaigoj atsirandą tik k e l e t u i, o n e v i s i e m s tesuprantami menai, literatūros. (Atėnai, pavyzdžiui, pykę, nebesuprasdami, laikydami moderniškais Euripidą, ar Apollodorą.) Tokį laiką turim ir mes Europoj. Tačiau žlugimo Trojos arkliai, išdavikai ir yra tie v i s i, kuriems tiek saldi dvasios nerangystė, kad jie išduoda (burnojimu jau) tuos k e l i s dvasios ištikimuosius, išduoda juos vienatvei, nesistengdami pakilti aukščiau iki jų, ir tuo pat arčiau prie Dievo – ir taip išduoda visą kultūrą civilizacijai ir žlugimui. Ne tie k e l i yra kalti, o tie v i s i. Tie keli buvo nuoseklūs savo kaip ir visos kultūros, žmogaus kilimo į šventuosius, kely. („Keli išganys pasaulį.“) Žmogus tada nebenori suprast kūrėjo – kas ryškiai matyt kalbose apie dailę: kiekvienas pasmerkia abstraktųjį meną, jo nepažindamas, juo nesidomėdamas. Sako, religijos miršta, kai jų nariai užmiršta religijos simbolių reikšmę, kai jų nebeatgaivina savy, – taip kiekvienas menas miršta – žmonėms! – kai žmogus prieina prie jo su iš anksto susidaryta nuomone, masteliu, neima jo tokio, koks jis yra – neduoda jam pačiam laisvai veikt jo vidų – kai nebešildo, nebegaivina jo savo šilima.
– – – Nepriimk viso to, ką čia surašiau, kaip pamokslavimo – visai to nė nemaniau, pradėjęs rašyti – tik įsileidęs nenorėjau sulaikyt krintančių minčių gabalų, norint tai ir maža ką bendro teturi su Jūsų laišku. Ir jeigu čia minėjau ir milžiniškus reikalavimus iš rašytojo, tai ne dėl to, kad aš jausčiaus rašytojas besąs, poetas, ar juo, tik juo būt norėčiau. Tiesa, tam tikra prasme aš noriu būti rašytoju, aš noriu – bet irgi žinau, kad tai surišta su dar didesne, kita atsakomybe, be kurios nėra ir kūrėjo: b ū t i ž m o g u m i – tai stovi pirm rašytojo-kūrėjo. Neįsivaizduoju nieko baisesnio, kaip r a š y t n o r i n t p a r a š y t, ne iš būtinybės. Ir tik dėl to, kad yra tiek begaliniai rašoma be būtinybės, yra tiek maža tikros kūrybos – tiek lietuviuose, tiek kituose. Ir todėl man gėda, aš gėdijuos ir dėl savęs, kad ne kartą esu kritęs ligi tiek, kad bandydavau, norėdavau eilėraštį ar novelę išgalvoti. Ir jau iš anksto žinodavau, kad štai novelę, eilėraštį, tiksliai, apibrėžtinai. Žinodavau iš anksto, ką noriu parašyti. Ir tai yra tokie mano darbai, dėl kurių raudonuoju ir už ką būsiu nubaustas. – Ar esu – Dievo nubaustas – nes nė vienas nelieka nenubaustas už savęs prievartavimą. Ir tik tas maža, kas gimė iš vidinės būtinybės, tas maža tėra mano kūryba. Ir tai negaliu sakyti nei parašęs, nei išgalvojęs: – yra taip, kad beveik nieko nežinai – nei siužeto, nei kaip prasidės, nei kaip pasibaigs – tik tolima nuojauta, tik toks deginimas viduje – ir sėdi, nieko dar tikro nežinodamas imi plunksną, ir rašai. Ir rašai be perstojimo, negalvodamas – ir viskas randas savaime, pats nežinai, iš kur sakinys po sakinio, vaizdas po vaizdo. Ir paskiau žiūri ir stebiesi, pats stebies: iš kur tai, kaip tai atsirado, ar tai aš galėjau parašyti? To negalima išgalvoti, ne, niekados negalima, ką širdis rašo, gal pasąmonė. Kartais kas paklausia, ar nusistebi: kaip tu tai parašai, kaip Tu tai išgalvoji? – Man tada daros kiek nejauku, nes aš žinau, kad nesu pajėgus išgalvoti – nesu, nieko nesu išgalvojęs, kas būtų ko verta.
Tuomi ir norėčiau baigti savo laišką. Jeigu likimas duos persikelt jūsimp – pasikalbėsim, rašyti tingiu. Beje – aš prašiau, Jūsų patariamas, p…..2 ir klausiau jo apie persikėlimą, ir minėjau Jus taip pat, kad duosią, reikalui esant, pažymėjimus – bet ligi šiol negavau atsakymo. Gal, prie progos, sutikę, užklaustumėt.
Tiesa, dar prisiminiau – Jūs laiške minėjote neaiškumą mano prisiųsto ciklo antraštės „Daiktų amžinybei, Ilgesiu“. Bet argi nesakoma ir argi nesuprantamas visai analogiškas sakinys, pvz., kad ir šitoks: „Jei nori, kad būtumei priimtas į stovyklą, parašyk prašymą, raštu“? Įnagininkas retai tevartojamas jau, bet jis tiek daug pasako, toks taupus. O kai dėl to ciklo paskutiniojo eilėraščio, tai Jūs pastebėjote labai teisingai ir aš čia su jumis sutinku. Jis yra visai kitoks, negu prieš jį einą, ir gal nelabai dera prie anų. Ir tai dėl to, kad jis ir parašytas ne kartu, ir vadinasi „Akys moters ir akys vyro“, ir tik buvo paskiau mano pridėtas prie anų, disonansui. Bet to gal ir nereikėjo. Jeigu norėtumėte paskutinįjį dėti „Aiduosin“, tai antraštę reikėtų vėl grąžinti pirminę, t. y. „Akys moters ir akys vyro“.
Šiuokart prisiunčiu visą krūvą, nenusigąskit, H. Hessės „Pasaką“3 (ir vokiškai taip vadinos „Marchen“), jeigu ji derinsis prie viso „Aidų“ turinio, galit įsidėt. Man, pirmą kartą perskaičius, ji labai patiko, bet kol išverčiau, įgriso, atbukau ir dabar mažai ką tegaliu apie ją pasakyt. Geriausia jos pirmoji pusė, kur mažiau filosofuoja, turbūt. Iš nuosavų prisiunčiu „Trys išgyvenimai“ ir „Žilvitis ir mergaitė“. Ne tiek dėti, kiek pasiskaityti gal, nes, be abejo, ir „Trijuose išgyvenimuose“ Jūs daugelyje vietų turėsite nesutikt su mano sintakse, be to, mano noras visus tuos tris gabalus matyt išspausdintus tik kartu. Tam tikras triptikas tai. Gal normalesnis, „bekaprizingiausias“ dalykas bus tik „Žilvitis ir mergaitė“. – Blogai dabar su naujų dalykų paskelbimais – literatūros žurnalų vos pora, ir tie priversti būt kartu ir kultūros žurnalais, o laikraščiuos skelbti ne viskas tetinka – laikraštis palieka laikraščiu. Tad dedi ir slegi viską ant stalo – gal ir gerai, kad laikas palūkina.
Tad tuomi ir užbaigiu. Geriausi mano linkėjimai ir norai
Jonas Mekas
Kaziui Bradūnui. 1951 01 25, Niujorkas
Dėkojame užu malonų pakvietimą bendradarbiauti LITERATŪROS LANKUOSE4, ir apgailestaujame, negalėdami pasakyti TAIP.
Priežastys yra daugiau vidinės, ir man net sunku jas Jums visiškai išaiškinti, tik užuominom.
Nulėmiamiausia – tai mūsų tiek jautimas, tiek žinojimas mūsų nepritapimo ten, kita – nebuvimas vidinio noro, neprinokimas visiškam išėjimui viešai, kai dar yra tiek gležna ir tiek daug netikra, ką tik pirmą kartą, rodos, imi liesti gyvais sielos porais, ir kas vis ir vis vėl viską sugriauna, ir vėl išeini kaip vaikas iš naujo, taip kaip gimęs, rodos, ir vėl iš naujo imi aplinkui graibalioti pirštais, ir viskas yra lyg naujagimiui: žemė, medžio kvapas, ir žmogaus kūno prisilietimas.
Ir mudu nesame du – mus mėlynojo kambario kvapo ryšiai surišė į žvilgsniečių5 grupę, – mudu, Algirdas Landsbergis, Leonas Lėtas, – ir šitie ryšiai yra kur kas tikresni, negu bet kokio žurnalo. Žmogaus, veidu žemę glostančio, draugystė.
PROZA6, keturių novelių antologija, savo laiku mums buvo apsižvalgymo veidrodis, ir vąšiukas, bandymų vąšiukas pažiūrėti, kas kibs. Naujas siužeto traktavimas, forminiai ieškojimai nepagavo nei publikos, nei rašytojų. Tačiau mes einame dar toliau ta pačia kryptimi, ir tai viena iš priežasčių, kodėl ne TAIP.
Mes dirbame uždarai ir kietai – dirbame ant savęs, kaip žmonės sako – na siebie7 – ir kaldami žodį. Laikas yra su mumis, ir mes dar toli nuo užsimoto pirmos žiežirbos, iškritę iš mūsų augimo, yra mūsų vaisius – todėl tikrai atleiskite, jeigu mes negalime prisidėti prie Jūsų darbo – ir tai ne iš niekinimo ar išdidumo – tai vidiniai vaikščiojimai ir nuotaikos, kurios dažnai bloškia, kur nesitiki, ir žiūri į krauju nurasojusius delnus ir vidų, kaip Veronikos skara.
Literatūros žurnalai visados yra reikalingi, tačiau literatūra visados buvo kuriama ir pavienių. Nėra srovių, bet yra kūrėjai. Tie patys žmonės, nieko esmėje nesiskiria nei europiniai „Aidai“, nei amerikietiškieji „Aidai“, nei, atleiskite, „Literatūros lankai“. Kas išsiskiria iš visų, tai pavienių kūrėjų asmenybės, kurios niekur niekados nepritaps ir kurioms visiškai ir nesvarbu kur nors pritapti, ir nereikia. Mano, kaip ir visų čia mūsų kelių, dūšia yra kartu su tais keliais – bet mes niekados nė puse minties neprisimename visos eilės likusių, kurių visados yra, bet kurie nepalieka nei kvapo, nei skonio, kurie nepažįsta nei kančios, nei tikros ekstazės, nei pieta, nei alleluja.
Atleiskite, jeigu mes dar ir neužtektinai patriotiški žmonių akimis, tylėdami ir tik sau atsakomingi tebūdami, eidami per daug į žemės ir gyvybės lūpas užsižiūrėjusiomis akimis, ir tik nuostabos – kančios ar džiaugsmo ekstazėm tesustodami ir lyg žaisdami, lyg ne, tuo pačiu mostu, kaip ranka berdama grūdą ar imdama lopetą žemei ant karsto, o gal artimą kūną liesdamos: imamės žodžio, – ir vėl tolyn gyvenimu, nežinodami, nė kas yra jo tikriausioji duona nei gimdymas – misdami tuo vienu skausmu, kuris kiekvieno mūsų yra kraujas, svaiginantis kraujas – gyvenimas.
Jeigu – aš nežinau dar – pavyks, mes, gal kove, gal balandy, ketiname išleisti dar vieną PROZOS8 knygą. Šitai turėtų užtekti ilgesniam laikui, nes dabar dar ilgesnei tylai – ne sau, bet laukujai, kitiems – esame pribrendę, kad būti ir kaip Alice eiti per šią žemę, vis tiek daug atveriant žmoguje, ir kai įnyri jin – nepamatai, kad laikas yra nustojęs matavimo, gyvenimas neturi laiko, jis tėra ligi gyvenimo.
Klausiu aš dažnai, kaip ir visi mes: kam mes tai visa kartais žaidžiam – žodžiu? knyga? – tuo menkiausiuoju, kas žmogų apreiškia, – ir lieku be atsako, ir jo nėra ir jo nereikia. Toli nuo mūsų visų yra noras išeiti žurnalu ar kuo, kad ką pasakyti, kad ką nors rodyti ar ką vesti, taisyti, ar dar ir dar, – mes gyvename – tai viskas, ir viską priimame, kaip kempinės mes esame, jūros kempinės, sugeriančios savo porais visą gyvenimą, ir, kartais, netyčia ar tyčia, kai jo per daug prisirenka ir nebepakeliamai prisirenka – spūstelia vandenų ranka ir jo lašas nutyška – skausmingai rusvas gyvenimo lašas, krauju rusvas, kaip žaibas nuleidžiamas variu – ir tai viskas.
Mūsų linkėjimai Jums – Jonas Mekas
[Prie laiško Kaziui Bradūnui] New York, 1951 VI 7; MSM FILMA:
Aukštesniesiems Lietuvių organams bei lietuvių organizacijoms
Šių metų gegužės 5 d. buvo įsteigta lietuviška filmos bendrovė MSM FILMA (Adolfas Mekas, Donatas Šulaitis, Jonas Mekas). Kadangi MSM FILMA netolimoje ateity turės vis daugiau ir daugiau reikalų su lietuviškąja išeivija, išvengimui netikslios ir nekompetentingos informacijos, mes randame reikalą trumpai nusakyti savo darbą.
PIRMA, nuo šio rudens MSM FILMA pradeda lietuviškai išeivijai rodyti lietuvių gyvenimo ir veiklos kronikas. Jose bus stengiamasi apimti kiek galima platesnes lietuvių kolonijas, dokumentuojant kasdienius, visuomeninius ir kultūrinius pasireiškimus. MSM FILMA nori uždokumentuoti kuo daugiau lietuviškosios išeivijos gyvenimo bei veiklos faktų, tuo padedant pagrindus išeivių gyvenimo filminiam archyvui.
Kadangi filma yra tapus vienu akivaizdžiausių dokumentų ateičiai, MSM FILMA, be lietuvių išeivių kasdienio ir kultūrinio gyvenimo, yra numačiusi plačiai filmuoti ir mūsų organizacijų veiklą, konferencijas bei susirinkimus, palaikyti glaudžiausią ryšį su lietuviškomis organizacijomis ir mūsų aukštesniaisiais organais, uždokumentuojant filmoje mūsų laisvinimo kovą, tarptautines konferencijas, kuriose dalyvaus lietuvių atstovai, pasiuntiniai ar organizacijos. Šitas darbas, aišku, nebus pilnai įmanomas be mūsų organizacijų ir aukštesniųjų organų paramos, informuojant mus apie lietuviškus parengimus, konferencijas, padedant į jas įeiti filmavimo reikalu ir pan.
ANTRA, šalia lietuviškos kronikos, MSM FILMA laikas nuo laiko leis ilgesnes dokumentarines filmas, kuriose bus parodomos ar sprendžiamos mūsų gyvenimo, kultūros ir laisvės problemos, kaip įsikūrimas, nutautėjimas ir pan. Kai kurios iš šių filmų bus rodomos ir amerikiečių publikai.
Kol kas MSM FILMA dirba nieko neremiama. Tačiau finansinė parama, bent pradžioje, vis labiau darosi būtina. Tačiau MSM FILMA mano, kad šita problema, su reikalą suprantančių gerų lietuvių pagalba, išsispręs, ir pradėtas darbas bus galima išvystyti taip, kad jis kuo labiausiai pasitarnautų mūsų kultūros ir laisvės išlikimo kovoje.
New York, 1951.VI.7 MSM FILMA
Adolfas ir Jonas Mekai, Donatas Šulaitis
Alfonsui Nykai-Niliūnui. 1952 05 20, Niujorkas
Mielas Nyka-Niliūnai!
Siunčiu viską, ką šiuo metu galėjau. Porą mėnesių dar būsiu labai užimtas, dėl savo studijų, kurios atima penkis vakarus kas savaitė. Vėliau susitvarkysiu su savo laiku geriau ir gal galėsiu geriau padėti, rūpestingiau ir gausiau.
Wilder9 nuotraukų grąžint nereikės, nereikės, nesaugokit, turiu negatyvus.
Dėl Aisčio10 – tai nėra tikra ar rimta recenzija, o daugiau, kaip ir pavadinau, pastabos. Knyga jo ta jau tokia pilka ir bekraujė, kad sunku buvo ką padaryti. Manau, labai žiaurus savo pastabose nebuvau, o kadangi pasirašau pavarde, tai O.K.
Savo nuosavų eilėraščių daugiau negalėjau pasiųsti, o ir siunčiamus duodu be didelio noro. Rašau daugiausia ciklais, ir a la „Semeniškių idilės“11 meno daugiau po to cirko, kuris visas sudėtas į leidinį buvo – nieko nuotaikoje ir ta tema, tuo stiliumi po to nerašiau. Kartais nemėgstu. Kitas ciklas, parašytas prieš metus laiko, reikalingas dar dailinimo, rimto savaičių prisėdimo. Parinkau iš savo nedaugelio palaidųjų pripuolamųjų (rašau iš viso nedaug). Ką siunčiu, tai beveik viskas, ką šiuo metu galiu praleist, nes apie savo ligšiolinę visą poeziją esu labai skeptiškos nuomonės, gyvenu jau visai kitokiose nuotaikose ir tik ateinančiais mėnesiais ketinu – jei prinoks – sėsti prie naujo ciklo, kuris jau, bent vien įsivaizduoju ir nujaučiu, bus toks, kurio noriu, ir kartu – naujas ir subrendęs. Ligi šiol ką rašiau – nelabai brandu nei forma, nei galvojimu – nei kokiu dideliu išgyvenimu. Žodžiu – skysta.
Turiu pas save kelias brolio noveles, trumpesnių ir ilgų. Jeigu kada norėsi, brūkštelk. Pirmam numeriui galėčiau (jeigu ne per vėlu ir jeigu jūs, atsižvelgdami į visą numerio medžiagą, rasit reikalinga) parašyt po gana trumpą, pustrečio mašinėle puslapio, bet neblogą. Bet galima tai ir ateičiai palaikyti. Landsbergis gal savaitgalį baigs apie Jankų. Sekančiam numeriui duosiu krūvą Leono Lėto eilėraščių, kurie yra visai geri, ir kurie sukels nemažą triukšmą tarp mūsų pelėdgalvių rašytojų.
Tavo Jonas M.
Alfonsui Nykai-Niliūnui. 1959 06 08, Niujorkas
Mielas Niliūnai:
Dialogą tęsiant:
Aš visiškai ne džiaugsmingai šokinėdamas imuosi šito Antologijos12 biznio. Ir aš visiškai sutinku su Pačiu, kad mūsų dabartinės poezijos lygis yra pernelyg išpūstas. Bet tas mums jau neturi rūpėti. Aš manau, kad mes esame už pūtimo ribų, ir galim blaiviom (ar blaivesnėm) galvom kartais pažiūrėti.
Aš taip pat neturiu jokių iliuzijų APSTULBINTI angliškai skaitančią publiką naująja lietuvių poezija. Ta publika man visai nerūpi, tiesą pasakius, aš prie šitos Antologijos priėjau ne kokių patriotinių motyvų vedamas, kad poezija prisidėjus prie VLIKO etc. darbų, ne, ir NE.
Gyvendamas labai keistą jau tokį gyvenimą, didesne savo puse su amerikietiškąja inteligencija (jeigu taip galima pasakyti), kažkur tai, kur aš pats nežinojau, bet kai dabar pradėjau žiūrinėt aplinkui, kur aš esu, pamačiau, kad esu vidury didelio sūkurio, Amerikos literatūrinio, dailės ir filmos avangardo, kuris „lėtai, bet tikrai“ stumia oficialiąją literatūrą ir menus bendrai į užpelkį. Tam, kuris stovi labiau nuošaly, tokių būtų ir menams naujoj, nepripažintojoj dar, amerikiečių generacijoj: tarp poetų, prozaikų, dailininkų, muzikų – aš neturiu jokio abejojimo, kad tikrasis Amerikos meno renesansas yra pakeliui. Tai tik jiems aš ir noriu šitą rinkinį – Antologiją paruošti, ne tai publikai, kuriai niekas vis tiek nerūpi. Naujajai Amerikos poetų kartai rūpi daug dalykų. Tai todėl jie mane jau kuris laikas persekioja ir dėl šitos Antologijos. Jie yra entuziastai, ir todėl tiki ir kitų entuziazmu, tiki, kad mums tokia Antologija rūpi tiek pat kiek ir jiems – pasidalinti, broliškai, savo entuziazmu, poezija. Gabalais aš esu vertęs jiems, bet gabalai visados teliks gabalais. Trumpai tariant: šita Antologija bus tik pasidalinimas tarp pačių gaivalingiausių Amerikos naujų poetų su pačiais gaivalingiausiais (?) lietuvių poetais. Daugiau nieko.
Tai iš šito taško aš žiūriu ir kai renku, ką versti. Aš tik ką pagalvojau, kad mano panaudotas žodis „reprezentacingas“ buvo netikras žodis. Apie tai aš pagalvojau šį savaitgalį, skaitydamas Bradūno knygas. Perskaičiau viską nuo pirmo iki paskutinio. Aš turėčiau vietą kur nors danguje su šventaisiais sėdėti. Bet tiek to. Kas yra įdomu, yra tai, kad Kazimiero išvardintieji 10 eilėraščių, kuriuos jis galvoja kaip savo „reprezentacingiausius“, yra tikrai „reprezentacingi“: tai yra geras skrodis per jo knygas, pjaunant vis per blogą poeziją. Kur nepjausi, vis nepoezija. Teisybę sakant, man nerūpi „reprezentacingi“ eilėraščiai. Man rūpi bendrai poezija. Ir čia mano problema prasidėjo. Visi Bradūno eilėraščiai pasirodė besą „reprezentacingi“, bet poezijos kaip nėra, taip nėra. Pasirinkimas, galop, man pasidarė labai lengvas: aš išėmiau kiekvieną eilėraštį, kuris turėjo ką nors bendro su poezija. Tai buvo labai lengva padaryti, šiuo atveju. Aš radau 2 eilėraščius (matematišku tikslumu aš galiu tai pasakyti) SVETIMOJE DUONOJE; APEIGOSE radau keturis; „Morenų ugnyse“ tris, ir „Devyniose baladėse“ septynis. Suma: visa Bradūno poezija: 2 pridėti 4 pridėti 3 pridėti septynis – lygu: 16. Nėra jau taip blogai, palyginant…
Po šitokios egzekucijos, aš nemanau, kad tu siųsi man savo knygas… Bet aš nebegaliu, tavo atveju nei Nagio, naudoti tokio paprasto metodo: poezija ir nepoezija. Su pačiu viskas komplikuočiau. Aš parašysiu apie savo metodą, kurį aš naudosiu atrinkti tavo poezijai, vėliau…
Žiūrėdamas dabar į tuos 16 Bradūno eilėraščių, aš nemanau, kad jie yra jau taip blogi. Jie sudaro tam tikrą įnašą į mūsų poeziją, ir taip pat gali būti įdomūs, savo tematika ir charakteriu, išvertus. Ne tie eilėraščiai, kurie yra rimuoti (pats teisingai pastebėjai, kad rimuotų eilėraščių nereikėtų versti – mano galvojimas yra toks pat), kuriuose viskas tėra gražiai rimuota ir ritmuota kalba, šūkiai, sentimentai – bet tie 16, kuriuose yra vaizdų, idėjų. Visas „Grabadirbio“ ciklas (iš DEVYNIŲ BALADŽIŲ) yra verstinas beveik ištisai. Aš manau, kad ciklas yra vienas geriausių dalykų, ką Kazimieras yra parašęs. Bent 4–5 iš jų yra visai tvarkoj.
(Šitą temą aš tęsiu kitą kartą)
Antra dialoginio monologo dalis:
Kada yra tavo terminas LANKAMS? Šito mėnesio bėgy aš pačiam pasiųsiu krūvą savo eilėraščių, porą prozos dalykų ir Mačernio knygos13 recenziją. Galėsi pasirinkti. Ko nereikės, grąžinsi. Dėl straipsnio pagalvosiu. Aš esu labai lėtas rašytojas. Jeigu tavo terminas bus ilgas, gal ir padarysiu. Aš norėčiau parašyti. Bet nėra ir jokios skubos.
July 3rd, 1959:
Beveik po viso mėnesio tęsiu savo neišsiųstą laišką. Knygas gavau, ačiū užu jas. Ruošiuos studijuoti jas rimtai, bus didelė šventė, aš taip jaučiu. Parašysiu pačiam, kai perskaitysiu ir persvarstysiu.
Padariau kelis puslapius pastabinių užrašų tavo prašomam straipsniui apie amerikiečių literatūrinį avangardą.
Pridedu Mačernio straipsnį – recenziją – prakalbą (buvo parašyta niekados neįvykusiam Mačernio minėjimui New Yorke), parašyk, ką manai apie jį. Jei nemanai naudot „Lankams“, pasiųsk atgal. Netrukus taip pat pasiųsiu žadėtąją novelę ir eilėraščius, kuriuos turiu dar perrašyti.
Linkėjimai abiem,
Jonas
Parengė Virginija Babonaitė-Paplauskienė
1 K. Bradūnas pasitraukęs su šeima į Vakarus gyveno Miunchene, redagavo žurnalą „Aidai“.
2 Tikriausiai kalbama apie rašytoją Paulių Jurkų.
3 J. Mekas siuntė K. Bradūnui į žurnalą „Aidai“ ne tik originalią kūrybą, bet ir vertimus.
4 „Literatūros lankai“ – Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių literatūros žurnalas, neperiodiškai ėjęs 1952–1959 m. Buenos Airėse.
5 J. Mekas su broliu Adolfu ir artimais draugais 1946–1948 m. Vokietijoje leido žurnalą „Žvilgsniai“ (išėjo trys numeriai). Žvilgsnininkams priklausė Jonas ir Adolfas Mekai, Algirdas Landsbergis, Leonas Lėtas, Vladas Šaltmiras. Žurnalas buvo pasaulinio meninio judėjimo „Fluxus“ ištakos Europoje. Išsiskyrė novatoriškais turinio ir formos eksperimentais, nukreiptais prieš lietuvių literatūros tradiciją.
6 „Proza“ – 1949 m. „Žvilgsnių“ leidyklos Vokietijoje išleista beletristikos antologija, joje savo kūrybą skelbė A. Landsbergis, L. Lėtas, J. Mekas ir A. Mekas.
7 Sau (rus.).
8 „Proza II“ buvo išleista 1951 m. Amerikoje, antologijoje publikuoti tų pačių keturių autorių tekstai, modernių kūrybinių eksperimentų tąsa.
9 Minimas Thorntonas Wilderis, amerikiečių rašytojas.
10 Manoma, kad kalbama apie Jono Aisčio knygą „Sesuo buitis“, išleistą 1951 m.
11 Mini savo poezijos knygą „Semeniškių idilės“, išleistą 1948 m. Vokietijoje.
12 Amerikiečių bičiulių buvo raginamas parengti lietuvių poezijos antologiją anglų kalba.
13 Manoma, kad minima Romoje 1947 m. išleista Vytauto Mačernio poezijos knyga „Vizijos“.
Dalia Cidzikaitė. Anatolijus Kairys – Latofagų šalyje užsimiršimo ieškojęs rašytojas
2022 m. Nr. 7
1947 metais Čikagoje apsigyvenęs rašytojas Anatolijus Kairys (1914–2008) literatūros tyrėjams žinomas dėl ypatingo darbštumo ir produktyvumo, jis parašė per šimtą įvairaus žanro kūrinių, išleido apie penkiasdešimt knygų. Net šešiolika jo kūrinių įvertinti JAV lietuvių konkursų ir lietuviškų organizacijų premijomis. A. Kairys aktyviai reiškėsi ir spaudoje bei leidyboje: bendradarbiavo su daugeliu to meto Amerikos lietuvių laikraščių, buvo kelių periodinių leidinių ir ne vieno reikšmingo kūrinio, kaip antai Antano Maceinos „Didysis inkvizitorius“, Aloyzo Barono „Debesys plaukia pažemiu“ ir kt., redaktorius. Tačiau retas žino, jog rašytoją visą gyvenimą išeivijoje slėgė asmeninė šeimos tragedija, apie kurią jis viešai nekalbėjo. Šią tragediją tada dar būsimas rašytojas įamžino 1944–1947 metais rašytuose dienoraščiuose, kuriuos maloniai davė perskaityti rašytojo duktė Gabija Kairytė-Tijūnėlienė.
1944 metais sovietų armijai artėjant prie Lietuvos, pirmąją SSRS okupaciją išgyvenę lietuviai jau žinojo, kad antroji okupacija bus ne mažiau žiauri, atnešanti prievartą, įkalinimą ir (ar) kelionę į Sibirą. Taip galvojo ir A. Kairys su žmona Emilija (1920–2011). Kairiai susituokė 1940 metų spalio 9 dieną Vilniuje. Jauna šeima jau augino du vaikus – vyresnėlį trejų metų Algimantą ir vos pusės metukų Gabiją. 1944 metų vasarą Kairių šeima iš Lietuvos traukėsi ne visa – trūko dukters, kuri buvo palikta pas senelius. Atrodo, kad tai ir tapo pagrindine šeimos išsiskyrimo Skirsnemunėje, kur jauna šeima kurį laiką glaudėsi, priežastimi. Pasak G. Kairytės-Tijūnėlienės, būtent dėl jos mama apsisuko ir grįžo namo.
Tada manyta, kad išsiskiriama dviem, trims mėnesiams, daugiausia – pusmečiui. Tačiau istorija Kairiams buvo negailestinga: šeimos išsiskyrimas truko keturiasdešimt septynerius metus. Rašytojas pirmą kartą į Lietuvą sugrįžo ir su žmona Emilija susitiko 1990 metais. Jausmų ir išgyvenimų prasme atskirtis nuo artimųjų A. Kairiui tapo sunkiai pakeliamu išbandymu, skaudžia vienatve, atmiešta kaltės jausmo, liūdesio, bejėgiškumo ir netekties. „Esu lyg mažas trupinėlis, kuris negali prilipti prie viso kepalo“, – taip savo savijautą dienoraštyje įvardijo A. Kairys.
Pirmosiomis pasitraukimo iš Lietuvos dienomis pradėtame rašyti dienoraštyje, kurio įrašai yra neišsiųsti laiškai-pokalbiai su Lietuvoje pasilikusia žmona Emilija, vadinama Emute, Myliuku, Muti, užfiksuotos ne tik pabėgėlio vargingos kasdienybės detalės: maisto trūkumas, neturėjimas kur apsistoti, bombardavimų baimė ir baisumas, bet ir nuojautos bei naktimis aplankantys sapnai apie Lietuvoje paliktus namiškius. „Visa tai užrašau todėl, – viename laiške rašo A. Kairys, – kad, jei grįšiu sveikas į Lietuvą pas Tave, tai bus įdomu ir prasminga patikrinti, kiek yra ar buvo mano nujautimuose, sapnuose, įsivaizdavimuose, prote ir t. t. tiesos ir tikrumo. Kitaip tariant, įdomu bus žinoti, kiek nemeluoja širdis.“
Iš pradžių karštai rusenusi viltis sugrįžti pas savuosius ilgainiui ėmė blėsti. Tiesa, pirmąją 1945 metų dieną, matyt, dėl jos simboliškos prasmės, Neselvango (Nesselwang) miestelyje apsistojęs A. Kairys dar gyveno optimistinėmis nuotaikomis: „Žinau, kad mudu abu mąstom apie tą patį, ir tikimės to paties. Žinau, kad šiais 1945 metais mes pasimatysime, bet nežinau, ar tuoj, ar jų pabaigoj. Greičiausiai pabaigoj. Šie metai bus didžiausių įvykių ir istorinių permainų metai. <…> Šie metai – lemtingi metai! Taigi, gal ir mūsų tautos atžvilgiu jie bus laimingesni ir priartins mane prie Budrionių.“ Bet jau tų pačių metų gale optimizmą keitė pesimizmas ir desperacija. A. Kairys rašo bijantis tapti šaltas ir abejingas gyvenimui, jo laukiančiai ateičiai.
Pirmąją eilėraščių knygelę „Blaškomi lapai“ (1946) A. Kairys parašė ir išleido jau gyvendamas pabėgėlio-tremtinio gyvenimą Vokietijoje. Kūryba leido jam bent trumpam atitolti nuo minčių apie namie paliktus artimuosius, nuo sunkiai slegiančios nežinios apie gimtinėje likusios šeimos likimą, nuo kone kasdien jį persekiojusios minties viską mesti ir iškeliauti, kad ir pėsčiomis, atgal į Lietuvą, atgal pas savuosius. Tai liudija ne vienas dienoraščio įrašas: „<…> svarbiausias, mano nuomone, darbas, kurį aš šiuo metu dirbu, tai bus sonetai, pagal Švč. P. Marijos litaniją, jos garbei. Šiuos sonetus rašau labai kruopščiai, su atsidėjimu, su tam tikra sielos nuotaika, kaip maldas, kaip prašymus, kad mano troškimai būtų išklausyti“ (Antrasis dienoraščių sąsiuvinis, p. 129). Terapinį vaidmenį atliko ir pats dienoraštis, jo rašymas: „Niekas manęs taip neramina ir nepaguodžia, nieks manęs taip nestiprina ir negrūdina, nieks manęs taip neuždega ir vilties tiek nepriduoda, kiek šie laiškai, kiek šie surašyti žodžiai, mintys…“
A. Kairio, kuris Lietuvoje dirbo mokytoju, būta didelio idealisto. Kitus jis matavo ir vertino pagal aukštus moralinius reikalavimus. Tai irgi išryškėja dienoraščio puslapiuose. Jo požiūriu, tėvynei Lietuvai kenčiant ir lietuvių auka turėjo būti didesnė. Jį žeidė kai kurių lietuvių pabėgėlių gyvenimo būdas, rūpinimasis ne sielos, o materialiuoju gyvenimu. Dienoraštyje A. Kairys žodį „Tėvynė“ beveik visur rašo tik didžiąja raide.
Paskutinis A. Kairio laiškas, parašytas Lietuvoje paliktai šeimai jau iš Čikagos 1947 metais, baigiamas žodžiais „Iki pasimatymo Tėvynėje ar kur kitur“.
Vilniuje gyvenanti G. Kairytė-Tijūnėlienė sako vis dažniau pagalvojanti į du A4 formato sąsiuvinius sugulusius tėvelio dienoraščius išleisti atskira knyga. Iki šiol sulaikydavo abejonė, ar jie bus kam nors įdomūs, ar juose užrašytos tėvo mintys, išlieti jausmai nėra pernelyg asmeniški. Galbūt kelių dienoraščio ištraukų paskelbimas „Metuose“ padės rašytojo dukrai apsispręsti ir po kiek laiko jo kūryba besidomintys skaitytojai ir literatūros kritikai galės į rankas paimti dar vieną A. Kairio kūrinį – dienoraščių knygą.
Anatolijus Kairys. „Mes vieną dieną būsime kartu“: laiškai žmonai
2022 m. Nr. 7
Antras laiškas1
Viešvilė, 1944.VIII.2 d.
Mieloji Žmona,
Dar, rodos, taip neseniai atsiskyrėme, o žiūrėk, jau kiek dalykų yra vienam ir antram nutikę! Kada aš išgirsiu Tavus pergyvenimus? Savuosius tai aš tau dabar pasakoju – ar Tu juos girdi? Gal jauti, gal pasapnuoji retkarčiais… Aš žinau, kad ateis vėl laikas, kada mes vienas antram pasakosim gražiausius pergyvenimus kančių valandose, arba gražiose apylinkėse [aplinkybėse?] skausmingas, siaubingas bei karčias valandas. Jaučiu – ateis toks laikas… Aš žinau, Tau įdomu, kur aš dabar esu, kaip aš patekau į Viešvilę, kokie mano kelionės draugai, kokios kitos naujienos??? Sek mane su mano kelionės draugu nuo pat ankstyvo ryto iš Skirsnemunės 1944 m. liepos mėn. 31 d. – – –
Tu matai mane kraunant skurdžius mano kelionės daiktus ant dviračio, sunkiai juos pririšant. Paskiau matai mane atsisveikinant su visais klebonijos gyventojais bei jos savininku kun. V. Byla. Liūdna skirtis – pabūti, dar nevažiuoti visi prašo. Pagaliau su sunkiai apkrautu dviračiu mes leidžiamės pakalnėn – į panemunę. Ieškom valtelės – nieks mūsų nenori perkelti. Po geros valandos surandame senuką, kuriam aš atiduodu savo ruduosius vasarinius batus, ir jis perkelia mus į antrą Nemuno pusę. Tu matai mus ieškant kitoje pusėje valtelės. Mat mes, vis dėlto, dviračio varytis negalime, nes jis per daug apkrautas. Mums kilo mintis susirasti valtelę ir Nemunu plaukti žemyn iki Sudargo. Kada mūsų kėlėjas atsiskyrė nuo mūsų – mes likome vienui vieni. Tada aš paėmiau medinį savo čemodanuką, kuris, kaip žinai, buvo pilnas tam tikrų valgomų dalykų ir todėl gana sunkus, ant pečių ir sakau savo bendrakeleiviui: „Eik tu, Alfonsai [Alfonsas Šešplaukis-Tyruolis – D. C.], su dviračiu arti pamiškėmis, papieviais… Žvilgterk retkarčiais į Nemuno pusę – gal aš tave šauksiu, gal tau mosiu, o aš eisiu panemuniu. Gal rasiu kur nors valtelę ar kokį luotą. Radęs, tave pašauksiu.“ Ir išsiskyrėme! Tu matai dabar mane einant panemuniu su medinuku ant nugaros. Nėra manyje kol kas nusiminimo, nors į nežinią einu, nėra manyje baimės ar nevilties, nors nežinau, ką neš man sekančioji valanda. Einu, brendu per sausą, tai šlapią smėlį… Pilni keliai aplinkui bėgančių, pilni vieškeliai horizontuose važiuojančių, padangėj nardo lėktuvai, tolumoj girdisi stiprių šūvių kanonados… Taip ėjau gal valandą, gal dvi… nežiūrėjau į laikrodį, nors toli gražu nesijaučiau laimingas. Pagaliau priėjau nepereinamą smėlį – klimpsti ir gana. Be to, ir krantas baigėsi, kuriuo dar būtų galima keliauti. Tada aš per krūmus pasuku ir vargais negalais išeinu į didelę, kilometrais matuojamą pievą. Mano medinukas taip nuspaudė nugarą, kad aš jau nebegalėjau jo nešti ir buvau visas šlapias, pradėjau dairytis ir ieškoti Alfonso. Jo niekur nesimatė. Tada aš ėmiau eiti pirmyn, manydamas, kad jis, mano bendrakeleivis, jau bus praėjęs. Taip aš keliauju vėl nekurį laiką ir atsiduriu Kaimelyje (miestelis kitoje Nemuno pusėje prieš Jurbarką). Čia klausinėju žmonių – ar nebus kas matęs žmogaus varantis labai apkrautą dviratį. Visur gaunu neigiamą atsakymą. Porą valandų išieškojęs apie Kaimelį, grįžtu atgal kitais tos pačios pievos takeliais, vis paklausinėdamas sutiktųjų ar šalia gyvenančių. Taip einu vėl 5–6 km atgal, bet vis be rezultatų. Grįžtu vėl į Kaimelį. Saulė aiškiai pasuko vakarop, našta nuspaudė pečius, kojų padai pasimušė ir papirščiai susiskaldė (buvau visai basas), be jokio šilto [rūbelio?], be numatomos nakvynės, be maisto gabaliuko… Visa tai niekis, jei bent būtų kokia viltis surasti paklydusį ar nuklydusį bendrakeleivį. Tačiau tokios vilties nebuvo. Visa panemunė buvo jau 3–4 kartus išieškota, išbandyta, jos gyventojai išklausinėti. Taip ir sėdžiu „visavi“ [pranc. vis-à-vis, akis į akį] prieš Jurbarką, ant Nemuno kranto. Nežinau, ką ir bedaryti, kur eiti, kur ieškoti??? Nei į Skirsnemunę grįžti, nei pirmyn traukti! Galvoje sukosi spiečiai minčių, be vienos vedamosios… Taip ir vakaras atėjo. Pakrantėje sustojo du dideli baidokai. Ten paprašiau, kad pasaugotų „medinuką“, o aš pats nuėjau per lauką į Kaimelį. Beeidamas per pievą susitinku vieną vyrą iš Seredžiaus. Išsikalbėjus ir jau man papasakojus, kas nutiko, jis sutinka mane paimti į laivelį kartu keliauti. (Mintyse atsisakau ieškoti daugiau Alfonso ir nutariu keliauti pirmyn be jo.) Kaimelyje susitinku aukštus valdininkus iš Raseinių. Jie kviečia mane keliauti drauge iki sienos, o ten kartu stoti į lietuvių kariuomenę, esančią pulk. Špokevičiaus žinioje. Aš sutinku ir mes sutariame rytoj 9 val. ryte ties Kiduliais susitikti. Grįžtu su žmogumi iš Seredžiaus prie Nemuno. Sutariame kartu nakvoti. Jis pažada man duoti apsikloti paltą. Jis nuėjo į savo laivelį, o aš nuėjau prie baidoko pasiimti savo medinuko. Paėmęs čemodaną ateinu į nurodytą vietą, žiūriu, kad mano prietelius iš Seredžiaus vos besimato horizonte vidury Nemuno su nediduke valtele… Ir vėl likau vienas, jau gerokai sutemus, be draugų, be nakvynės, be visko… Aplinkui driekėsi šaltas rūkas, ūžė nuo vėjo pakrančių karklai, miglos įvairiomis figūromis sukosi apie galvą… Pasiėmiau medinuką ir vėl ėjau į tą didelį baidoką prašyti nakvynės. Ilgai prašiau, apie 5–6 kartus. Nepriima ir gana. Bet aš neturiu kur eiti, jie turi priimti. Taip ir atsitiko. Priėmė pagaliau. Nuslinkau į baidoko galą, atsiguliau ant lentų, čemodanuką pasidėjau po galva ir ėmiau mąstyti… mąstyti apie viską – apie kelionę, apie namus, Tave, Algutį, Gabutę ir visus… visus… Mano svajonėms pritarė neramios Nemuno bangos, aršiai besidaužydamos į baidoko šonus, lyg būdamos tokios pat nelaimingos ir alkanos kaip aš šią tamsią, nykią ir beperspektyvinę valandą…
Taip tęsėsi kokias 2–3 valandas (ne ilgiau). Bemąstydamas užsnūdau ir spėjau pasapnuoti kažką baisaus baisaus… Išsibudinęs buvau visas perimtas drėgmės ir šalčio. Vienas vasarinis švarkas ir viršutiniai marškiniai silpnai gynė mane nuo šaltos nakties ir kylančių iš Nemuno garų. Visą krėtė šaltis – net dantys kalenosi. Alkis irgi padidėjo. Pažvelgiau į laikroduką – 3 val. 30 min. Nutariau nebegulti, nes galėjau peršalti. Apsiprausiau, apsitvarkiau, pririšau medinuką prie „kupros“ ir niekam nieko nesakęs tyliai apleidau baidoką, kuriame praleidau pirmą išvykos naktį ir turbūt pirmą taip varginančią ir sunkią.
Išėjau vėl į plačią vos akims beapimančią pievą draugo ieškoti. Nors buvau jau nusprendęs nebeieškoti, bet šaltis laive, nuostabus rytas ir gamtos akivaizdinis grožis, nejautimas nuovargio kūne, kažkoks vidinis jausmas stumte stūmė eiti vėl tais pačiais keliais ir keleliais, kuriais vakar buvo ateita. Rytas buvo nepaprastai gražus. Kylą iš Nemuno rūkai driekėsi ilgomis juostomis ir kažkur tolumoje nyko. Pieva ir krūmai atrodė sidabriniai, nes rasa, apiberta tekančios saulės spinduliais – mirguliavo įvairiausiomis spalvų vaivorykštėmis, kurios lūždamos ir besikeisdamos sudarė sidabrinės pievos paveikslą. Laukinės antys iš vieno slėnio į kitą persikeldamos sudrumsdavo ryto rimtį ir įnešdavo gamton klegesio, gyvumo.
Ėjau takeliu neskubėdamas, niūniuodamas kokią dainelę ir mąstydamas apie tą patį, ką vakar, užvakar, ir apie tą patį, ką mąstysiu daug dienų, kad vėl pasimatysime, kad grįšiu iš nelaimės dienų…
Tolumoje pasirodė žmogus. Pagreitinau žingsnius. Jau iš tolo matau, kad tai ne mano ieškomasis. Eina šlubuodamas, su lazda pasiramsčiuodamas, kosėdamas.
– Labas rytas, tėvuk. Kurgi einate taip anksti? – paklausiau.
– Į Jurbarką. O kur tamsta? – klausia senukas.
– Aš ieškau draugo. Ar nematei tamsta vakar apie pietus ar vakare, o gal jau šiandien anksti mano metų žmogaus su sunkiai apkrautu dviračiu varantis, – pradedu klausinėti senuką ir viską jam smulkiai nupasakoju.
– Mačiau, – atsako senukas, pradeda aiškinti, kada, kur ir kaip matė. Pasirodo, jis iš tikrųjų matė ir man nurodė eiti ta pačia linkme iki tam tikro vienkiemio ir ten paklausti. Padėkojęs senukui, atsisveikinau ir nuskubėjau. Širdis pradėjo gyviau plakti ir aš [per] valandžiukę nudrožiau apie 5 km ir atsidūriau nurodytoj vietoj. Vienkiemis buvo dar gana toli. Aplinkui tik miškas, neapmatomos pievos ir Nemunas supasi… Pro akis prabėgo maža stirnutė. Kažkoks džiaugsmas apėmė – lyg kokia giminė ji man būtų. Mažytė, lieknutė stirna. Bėgo lengvai, grakščiai, žolelę kokią nuskindama ar kokį lapelį nuo žemės paimdama… Lydėjau ją akimis tol, kol ji visai išnyko horizonte. Iš tikrųjų širdyje pasidarė lengviau. Pasidėjau medinuką ant žemės ir ėmiau dairytis. Pamiškėje, maždaug už vieno kilometro, pamatau žmogų rišantį arklius. Einu į jį. Radęs nepereinamą ilgą balą, sustoju. Žmogus, tai pamatęs, padaro tokį žestą, iš kurio aš supratau neiti pas jį. Atsisėdau ir laukiu. Po gero pusvalandžio ateina matytasis žmogus pas mane. Aš jo klausiu vėl to paties, ko klausiau senuko. Jis paklausia mano pavardės. Pasakau. Jis sako: – Ot tai tame vienkiemy (maždaug 1,5 km) vakar buvo žmogus su dviračiu ir ten daug daiktų paliko ir raštelį paliko… ir taip toliau. Padėkojęs jam nuėjau. Radau viską, kaip sakė žmogus pievoje. Pats Šešplaukis išvyko dviračiu į Sudargą, o gal dar ir toliau. Paprašiau šeimininkę pieno. Po 24 val. alkio – pavalgiau. Išgėriau 3 stiklines pieno ir apie 200 gramų duonos. Sumokėjau šeimininkei už tą 20 RM ir sudėjęs daiktus į maišą persisvėriau per petį ir nuėjau į vieškelį tikėdamas rasti važiuojančių, kurie mane (nebent daiktus) paims. Taip ir buvo. Užmečiau daiktus ant vežimo, o pats ėjau šalia. Kryptis – Sudargas. Nuovargio nejutau ir net nuotaika buvo pagerėjusi.
Staiga – žiūrau, Šešplaukis su dviračiu prieš mane važiuoja! Nudžiungame abu. Išsikalbame apie tai, kas atsitiko, ir vėl keliaujame kartu. (Pasirodo, varėsi su dviračiu labai iš lengvo ir per dieną nuėjo vos kelis km. Taip pat ieškojo manęs, bet neradęs paliko daiktus vienkiemy, o pats išvyko pasiinformuoti Sudargan. Jei manęs būtų nesuradęs, būtų nuvežęs daiktus į Skirsnemunę ir keliavęs vienas kur nors.)
Kaimelį pasiekiame apie 9 val. Sutartoj vietoj raseiniškių nesurandu, nors ieškau gana ilgai. Kadangi vežęs daiktus vienas ponas suka kita kryptimi, tai mes daiktus sudedame vėl ant dviračio. Su taip apkrautu dviračiu keliauti neįmanoma. Žmonės, kurie važiuoja (o jų labai daug), vis dėlto nelabai priima, nes savo daiktų ir žmonių turi apsčiai. Nutariame vėl eiti prie Nemuno ir ieškoti valties ar bendrakeleivių su valtimi ir keliauti Nemunu Tilžės link.
Taip ir padarome. Žiūrime į Nemuną. Pakrašty 3 vyrai stumia valtį (ir didelę valtį) prieš bangas ir vos beįgali. Paprašo mūsų padėti. Mes sukrauname savo daiktus ir dviratį į valtį ir prisidedame prie bendro darbo. Pervarome valtį į antrą Nemuno pusę ir įsikalbam. Pasirodo, tie trys vyrai – tai valdininkai iš Kauno. Du Dautos ir Šileika. Jų viso 9 žmonės vyksta ta pačia linkme, kaip ir mes norime vykti. Mes prašome priimti ir mus draugėn. Priima. Greit ateina iš kaimo visi jų šeimos nariai, kurių tarpe ir p. Mociškis (Kauno siuvėjas) – linksmų vidurių vyrukas, galima būtų jį pavadinti. Išplaukiame iš Jurbarko Nemunu žemyn rugpjūčio 1 d. 15 val. (antradienis). Plaukti nelengva. Valtis didelė, srovė visaip kraipo, o suvaldyti be burių labai sunku. Tačiau, būdami septyniese, pasikeisdami darbuojamės. Tą pačią dieną buvome už Sudargo, prie sienos (Lietuvos pusėje) sustojome nakvynės. Šioje pirmoje mano vandens kelionėje neatsitiko nieko ypatingo. Porą kartų tikrino dokumentus, porą kartų buvome užvažiavę ant sekliaus (iškyšulių) ir viskas. Tiesa, sustoję vienoje vietoje, pasidirbome bures. Kadangi vėjas buvo gana smarkus, tai irkluoti visai nereikėjo. Važiuoti tokiu būdu yra vienas malonumas. Nakvynei sustojome apie 10 valčių, nes toliau plaukti pakrančių sargyba niekam neleido ir visi plaukusieji turėjo čia sustoti.
Užvakarieniavęs duonos su sviestu, kritau po krūmu. Kažkas slėgė krūtinę. Nei kelionė vandeniu, nei gražūs pakrantės vaizdai, nei p. Mociškio juokai, kuris nuolat visus juokina ir linksmina – manęs neatgaivino ir nesustiprino. Vis galvoju apie namus, apie šeimą, apie visus likusius… apie viską, viską, viską… Ir tas viskas toks miglotas, neaiškus, tamsus, net baugus… Kad nors Tu būtum su manimi, kad nors Tu savo lengvu moterišku mąstymu bei samprotavimais atmieštum tamsius mano minčių debesis, gal iš jų tada pasimatytų saulutė, skaidri, gyva, elastinga ateities saulutė. O kur tu esi, ta gražioji Viltie, ta Globėja, ta Netikėtinoji, kuria gyveno, vylėsi ir guodėsi kiekviena šeima, kiekviena lietuviška širdis, kiekviena Lietuvos apraiškos dalelė ir visa tauta… Kur tu esi, o Lietuvos Stebukle, o Lietuvos Viltie?.. Kur tu esi?.. Taip pynėsi vaizdai, girdėjosi šauksmai, matėsi artimi ir mylimi veidai… Tai juodos spalvos dengė ir taip jau neaiškius siluetus, tai nuskardėdavo jaukus kūdikio garsas ir gyvas džiaugsmas pripildydavo sielą… Vis labiau ir labiau glaudėsi blakstienos, kaip du mylimi asmens, vis labiau ir labiau blėso mintys, vis labiau ir labiau kurto ausys, kol ta klaiki tamsa, lyg ragana bjauri, užnuodijo ir atėmė mano svajones apie artimiausius ir mylimiausius žmones.
Žmonių triukšmas pažadino mane. Visuose laivuose didžiausias sujudimas. Pasirodo, kad kariuomenė nori konfiskuoti laivus. Esą reikia vykti į Smalininkų pusę, iškrauti daiktus ir grąžinti laivus vėl į čia. Žmonės sujudo. Dvi grupės po 3 žmones leidosi į Smalininkus pas įvairius pareigūnus. Greit atvyko motorlaiviu Smalininkų Muitinės Viršininkas p. Ozelis (atseit Oželis) ir, pasikalbėjęs su kariuomenės atstovais, visus žmones ir laivus išlaisvino. Apie 12 val. visi laivai pasijudino Nemunu į Smalininkus.
Sieną perplaukiau 12.30 val. Tai buvo 1944 rugpjūčio mėn. 2 d. 12 val. 30 min. Ilgai svyravau. Nežinau, ar gerai padariau, ar ne. Gal dar reikėjo vykti Žemaitijon, gal dar būti prie sienos? Ką gali dabar žinoti, kaip reikėjo man pasielgti. Plaukiame Nemunu ir grožėjamės jo puikiomis pakrantėmis. Į gerus pietus priplaukėme miestelį Viešvilė. Čia nutariame nakvoti, nes ties Viešvile pastatytas tiltas, kuriuo kelia kariuomenę į vieną pusę, o gyventojus iš Klaipėdos krašto (evakuoja) į kitą pusę. Tiltas laivams praplaukti atidaromas tik kelis kartus per dieną. Mums buvo pranešta, kad tiltą atidarys rytoj. Todėl mes ir apsinakvojome.
Čia buvo daugiau laiko ir iš čia nutariau parašyti Tau šį laišką. Dabar Tu viską žinai, lyg būtum kartu keliavusi. Pažadu Tau ir toliau rašyti visą savo kelionę. Aš tikiu, kad Tu gausi mano laiškus, tikiu, kad juos sapnuoji ar pasiilgimo vizijose juos skaitai… Tikiu, mano brangioji Muti, kad šio ir kitų laiškų žodžiai Tau yra ir bus žinomi, lygiai kaip ir mano pastangos išlaikyti save gyvą ir sveiką bendrai mūsų šeimos ir tautos laimei bei gerovei. Lik sveika, mano Muti, ir lauk manęs sugrįžtant. Lauk kantriai, kaip kiekvienas žmogus kad laukia pasibaigiant karo. Širdingiausiai bučiuoju Tave ir Algutį su Gabute ir visus Namiškius.
Tavo Anatolijus
Viešvilė, 1944.VIII.2 d.
Aštuonioliktas laiškas
Mano Myliuk!
Kempten, 1944.IX.14 d.
Sveika gyva, brangioji! Gal per dažnai Tau rašau? Varginu Tavo galvelę ir prisimindamas, kad esu, bet negalėdamas būti su Tavimi, žeidžiu, kankinu Tavo širdelę?! Taip, sutinku su tuo. Šį kartą negraudinsiu Tau širdies nei žodžiais, nei įvykiais. Dievo Valia! Pasiduokime likimui, tai gal nors neramu, nors save sveikesnius išlaikysime ateičiai.
Dabar gyvenu ir nieko neveikiu. Veikiu, tiesa, veikiu. Mokausi vokiškai ir šį tą projektuoju ateičiai. Na, bet vis dėlto, turiu laiko ir pasvajoti, pamąstyti. Kartais pradedu svarstyti apie visą savo kelionę, apie visus joje įspūdžius – su smulkmenomis, su detalėmis ir t. t. Žinai, visko keliaudamas sutinki. Pavyzdžiui, Thübingene sutikome 2 jaunus vyruku – abu baigę tik šįmet gimnazijas ir štai dabar važinėja po visą Vokietiją, neva darbo ieškodami. Jie taip linksmai ir nerūpestingai nusiteikę, kad tarytumei atstovauja nemažą mūsų inteligentijos dalį, kuri irgi pasižymi laisvu ir nerūpestingu ir plius dar išlaidžiu gyvenimu. Tiesa, tie vyrukai ne per daugiausia turi pinigų, tai šis faktorius juos šiek tiek prilaiko. Jie kalbasi įdomiausiomis ir linksmiausiomis temomis, lanko kinus, žiūrinėja miestelius ir t. t. Taip jie darysią iki turėsią pinigų. O pinigų jiems, jų skaičiavimu, dar porai savaičių galį užtekti. Tada, kai pritrūks pinigų, jie nežiną, ką darysią, bet jie apie tai visai dabar negalvoją. Jie visai nėra susirūpinę savo paliktaisiais lietuviais ir savo Tėvyne. Į juos žiūrint, gaunasi įspūdis, kad jie ekskursuoja ramiausiu ir geriausiu laiku, kad niekur nieko blogo nei pikta nedaroma. Tai nuostabus, retai sutinkamas nerūpestingumas. Galima sakyti, tai atskira nerūpestingumo rūšis. Aprašyti tai yra labai sunku.
Ten pat, Thübingene, kada rūpinomės maisto kortelėmis, mes iš maldavimo įstaigos buvome pasiųsti į kriminalinę policiją, atnešti raštelio, kad mes nakvojom nurodytoj vietoj ir policijai jau esame žinomi. Suradome tą kriminalinę policiją. Į policiją ir taip yra nemalonu eiti, o dar į kriminalinę! Na, bet einame ir gana. Ir įsivaizduok Tu, Muti, kas ant durų kriminalinės policijos buvo parašyta?! Ogi štai kas!
|
Teufel Kriminalsekretär |
Tokia vizitinė kortelė! Lietuviškai išeitų taip:
|
Velnias Kriminalinis sekretorius |
Mums ir blusos apmirė iš baimės! Stovėjome minutę lyg sustingę, dvejodami: eiti ar ne.
Tai nepaprastas pavardės ir pareigų atitikimo sutapimas! Pagaliau įėjome ir reikalus visai gerai su juo sutvarkėme.
Prisimenu dabar ir nekurių vietos lietuvių gyvenimą. Visokių, miela Muti, yra žmonių, visokiausių. Į Vieną suvažiavo, suplaukė daug lietuvių, tūkstančiai. Aš asmeniškai manau, kad Vienoj lietuvių galėjo būti ir dabar dar, be abejo, yra, apie 10 000 asmenų. Žinoma, daug į Vieną pateko pripuolamai – nežinodami nei kur vykti, nei nuvykus ką veikti. Taigi, važiavo Vienon. Čia mat buvo įsikūrusi lietuvių s-ga, komitetas ir jis, be abejo, šiek tiek padėjo. Tačiau daugiausia į Vieną suvažiavo Lietuvos piniguočiai, turtuoliai ir įvairaus plauko spekuliantai. Vienoj buvo tokių lietuvių, kurie į dieną išleisdavo po kelis šimtus markių! Jie švaistėsi pinigais lyg karvė su uodega. Jie, taip besišvaistydami, pakenkė ne tik geram lietuvio vardui bei prestižui, bet, svarbiausia, pakenkė savo broliui lietuviui. Tokie turtuoliai, nesiskaitydami su pinigais, davinėjo didžiausius kyšius viešbučiuose portier’ams, švaistė arbatpinigius markėmis, brangiausiai mokėjo vežikams ir nešikams ir t. t… ir t. t. O eilinis lietuvis, atsivežęs keletą šimtų, daugiausia, keliolika šimtų, negalėjo to daryti ir būdavo visur atstumtas ir kelių markių kyšio tokie portier nebepriimdavo. Toks kyšininkavimas ir beatodairinis pinigų švaistymas, žinoma, atsiliepė Vienos visuomenėj. Vieniečiai pamatė, kad lietuviai, išbėgę iš savo krašto, vargų ir nelaimių prispaustos tautos sūnūs, ne tik kad nekenčia drauge su tauta, bet yra lengvabūdžiai, lengvapėdiški, netaupūs, negalvoję, nesiinteresuoja visų kitų tautiečių reikalais, linksmai gyvena ir lėbauja ir t. t. Aš pats buvau poros pažįstamų kviečiamas į kažkur, kažkokį, 8-tame ar 10-tame aukšte esantį restoraną, kuris esąs viso Vienos vidinio gyvenimo pažiba ir pavaizdavimas.
Matydamas lietuvius tokiu laiku taip gyvenant ir elgiantis, imi klausti savęs: – Kas tai per žmonės? Iš kur jie turi tiek pinigų? Kur jie išsiauklėjo ir kas juos auklėjo? Kodėl jie visai nesidomi varge likusių tautiečių? Kas jie buvo Lietuvoje ir kokias pareigas ėjo?? Ir t. t. Tie klausimai kyla savaime ir jų labai daug. Be abejo, tai ne mokslo žmonės ir ne eiliniai valdininkai! Tai daugiausia aukšti valdininkai ar pareigūnai ir įvairaus plauko fabrikantai, prekybininkai, komersantai. Kyla klausimas vėl – ar jų nesaisto lietuviškoji etika? Taip! Juk jie gyveno Lietuvoje, prekiavo Lietuvoje, pinigus „lupė“ iš lietuvių, turtus krovė lietuvių prakaitu ir t. t. O dabar, vadinasi, tuo dar gadina lietuvio vardą ir kitam lietuviui užkerta kelią!
Taip begalvojant ir besvarstant, brangioji Muti, man pradeda ryškėti ir Lietuvos blaivinimo idėja, kuri buvo varoma mūsų krašte. Blaivinimas gražus tikslas, bet kai jis ant netinkamo pagrindo pastatytas, tai jis neša ne naudą, bet žalą tautai. Juk vokiečiai Blaivinimo s-gai leido laisvai veikti ir skyriai tos s-gos steigėsi kur tik norėjo, o rezultate – kaimas skendo samagone, kaimas kentėjo didžiausias žaizdas ir merdėjo savos gamyboje. Tai kas čia buvo?! Kas čia kaltas? Aš kaip tik įžiūriu daug nusikaltimo ir tokiuose lietuviuose, kur Vienoj taip gyvena, kai aš štai aukščiau išdėsčiau. Suprasti tai labai nesunku! Degtinės, valstybinės, viešai nebuvo galima pirkti. Ji buvo normuota ir draudžiama. Slaptai gi – kiek nori. Po 15 ar 20 RM ¼ litro – nors vežimais vežk! Žinoma, juk pinigai už tai suplaukdavo ne sargui atitinkamos įstaigos! To negana! Ūkininkas ar eilinis žmogus juk daug visur įvairiausių reikalų turi. „Netepsi, nevažiuosi“ – žinome gerai. Taigi ne sargui duodavo arba ne sargą tepdavo ūkininkas ar eilinis žmogus, kad ką gavus, ką nupirkus, ką atlikus… Taip pat mums suprantama, kad ne duonos kepalu tepdavo ir ne maistu kokiu nors. Maisto Lietuvoje pakankamai turėjo visi, ačiū Dievui! Tai kuo gi tepdavo? – paklausite. Tai pirkdavo valstybinės, pirkdavo vyno ar konjako, pagaliau, pirkdavo ir naminės (ji buvo žymiai pigesnė) ir tepdavo. O štai čia ir krovė pinigus tie visi, kurie štai dabar Vienoj leidžia šimtus per dieną, kurie dabar lieja brangiausius gėrimus, sėdi geriausiuose restoranuose, valgo geriausius kepsnius be kortelių – o tauta nuskriausta, apiplėšta, nugirdyta ir išjuokta, girtuokliais išvadinta ir, galiausiai, palikta bolševikams naikinti, vežti ir pribaigti. Šis nusikaltimas krenta tik ant viršūnių, tik ant turtingųjų (kur pinigai, ten ir galia!), tik ant valdžiusių eilės žmonių.
Aš, mano Muti, esu pasipiktinęs tokiais daugelio lietuvių elgesiais Vienoje. Tegu sau linksminasi, bet daug lietuvių mato ir stebi ir Lietuvos bei lietuvių vardas turės būti atitaisytas.
Tuo ir baigsiu. Nieko daugiau įdomaus šį kartą negaliu duoti. Likit sveiki ir laukit manęs. Aš tikiu, kad greit grįšiu, greit pasimatysime, greit kartu būsime, kartu džiaugsimės ir dalysimės įspūdžiais. Širdingiausius linkėjimus visiems visiems.
Bučiuoju Tave, Algutį, Gabutę mažytę ir mamas ir visus kitus namiškius. Dievas su mumis.
Sudiev. Tavo Anatolijus
Kempten, 1944.IX.14 d.
Dvidešimt pirmas laiškas
Brangioji Myliuk!
Gröthenmühle, 1944.IX.22 d.
Labas, brangioji Myliuk! Sveika gyva, mano pasiilgtoji žmona, sveika. Sveiki, Alguti ir Gabute! Sveiki visi kiti. Rašau Jums šį laiškutį iš Gröthenmühle’s. Rašau prispaustas sunkaus darbo ir liūdnų minčių. Kaip brangi yra žmogui laisvė, kaip brangi žmogui savistovybė, kaip brangūs savi ir artimi žmonės – aš tik dabar, mano mieloji geroji Myliuk, supratau. Sunku, labai sunku man yra dirbti. Visa laimė, kad žmonės geri, labai geri. Rūpinasi manimi, kaip savo prietelium: gerai valgau, gerais rūbais dėviu, švariai ir minkštai miegu ir apskritai, esu gerai užlaikomas. Bet kas iš to! Darbas yra toks sunkus, kad praneša mano jėgas ir dvasią. Prieš pasakodamas Tau savo dabartinę būklę, noriu papasakoti atvykimo smulkmenas.
Kaip žinai iš praėjusio laiško, aš iš Lindau išvažiavau į Gröthenmühle IX.14. 14 val. Traukinys vežė iš lėto ir leido man stebėti gražią Bavarijos gamtą, gražius kalnus ir slėnius, puikią, tikrai puikią, žavinčią aplinką. Rothenbach’e turėjau persėsti į kitą traukinį. Po gero pusvalandžio kelionės atvykau į Scheidegg. Iš čia, pasiklausęs žmonių kelio, ėjau pėsčiomis ieškoti Gröthenmühle’s. Paėjęs 25 minutes su visu bagažu, priėjau nedidelę 5–6 namų vietovę-kaimelį. Tai ir buvo Gröthenmühle. Susiradau „Käserei“ („Sūrinė“). Mane sutiko pats sūrinės savininkas p. Schaidnagel. Tai apie 55 metų amžiaus vyras, bet malonaus veido. Išsiaiškinom viską, nors su kalba čia labai sunku – taip tarmiškai ir savotiškai kalba, kad negali suprasti ir gana. Tuoj davė man nediduką, bet švarų ir jaukų kambariuką. Po poros valandų gavau valgyti ir ėjau miegoti. Prieš gulsiant atnešė man budilniką ir užstatė ant 5.20 val. keltis. Taigi nuo 1944.IX.20 d. 5.20 val. pradėjau darbą. Darbo eiga maždaug tokia:
– Atsikėlus 5.20 val. tuoj nešioji pieną į katilus pilstyti ir indus tvarkyti; sviestą gaminti ir t. t. Paskui iki 7.30 val. – priimti pieną iš ūkininkų; sukti 1 val. centrifugą be pakaitalo ir t. t. 8.40 val. pusryčiai. Po pusryčių gaminamas sūris. Jo gaminimas trunka maždaug dvi su puse (2.30 val.) valandos. Taigi, maždaug iki 11 val. Po to eina įrankių plovimas ir įmonės švarinimas. Įrankių tiek daug, ir tiek įvairių, kad taip valome 1,5 val. (pusantros)! Tuo būdu, 12.30 val. baigiamas darbas ir einame pietų. Pietus valgome maždaug iki 13.30 val. Po pietų dar valandą gaunu poilsio. Apie 3 ar pusė trijų (visaip, žiūrint, kiek darbo!) einu į sklepą sūdyti sūrių. Sūrių sūdymas tęsiasi į 5 val. Po to plaunu sūdymo įrankius ir grindis. Darbą baigiu 5.30 val. Tada apsiprausiu, susitvarkau, persirengiu naujais ir švariais rūbais ir einu vakarieniauti. Po vakarienės, užsidedu nauju baltu žiurstu ir, maždaug, apie 6.30 val. prasideda vakarinis pieno priėmimas. Jis trunka iki 7.30 val. Po to seka vėl pieno priėmimo įrankių valymas. Darbas galutinai baigiamas ne anksčiau ir ne vėliau 8 val. (20 val.). Nuo 20 val. esu laisvas iki ryto 5.20 val. Kol apsivalai, apsitvarkai; paskaitai laikraščių, jau ir 10 val. ateina. Dažnai ir laikraščių nebenori. Esi taip nuvargęs ir prisivargęs, kad tik krenti lovon ir pyksti ant savo likimo.
Šiandien, pav., taip yra sunku ant širdies, taip graudu, taip liūdna, kad tikrai visa krūtinė virpa ir, rodosi, versmė ašarų, ežeras karčių ašarų, ims ir įsiverš iš akių. Jos tiek yra pilnos, jos tiek yra pritvinkusios skausmo, kad iš tikrųjų negali neverkti. Tačiau verkti aš negaliu. Išsiveržia keli lašai, suvilgo blakstienas, nueina skausmas visais sąnariais, tik liūdesys apgaubia, tik nejauku pasidaro… Rodos, eičiau pėsčias su didžiausia našta į savo kraštą, rodos, keliais ropočiau į savo tėvynę, į savo namus, į savo šeimos ratelį… Taip norėtųsi, taip norėtųsi… Tai baisiausias likimas, kuris ištinka žmogų, tai didžiausia bausmė, kuria jis būna nubaustas. Trūksta žodžių aprašyti, trūksta minčių išreikšti, trūksta visko… Tik jausti tai gali, tik pergyventi tai gali…
Šį kartą Tau, mieloji, papasakojau tik bendrais bruožais, kitą kartą papasakosiu daug smulkiau ir kur bei kuo čia tas sunkumas reiškiasi.
Daugiau rašyti nebegaliu, nes pertrauka pasibaigė. Turiu eiti dirbti. Lik sveika. Likit sveiki. Mano širdis, mano jausmai, mano krūtinė būna tik taip dažnai ardoma, draskoma, plėšoma skausmo, kurio Tau aprašyti negaliu. Gal papasakosiu kada.
Iki pasimatymo!
Bučiuoju visus tūkstantį kartų
Jūsų Anatolijus
Gröthenmühle, 1944.IX.22
Aštuoniasdešimt devintas laiškas
Bremen, 1947.III.9
Brangi Muti!
Skaudus yra žmogaus likimas, nes jo rytdiena yra nežinoma ir net nenujaučiama. Štai, po tiek nesimatymo dienų, mes išsiskiriame dar ilgesniam laikui. Šis laiškas yra paskutinis iš Europos žemyno. Kas gi tikėjo, kad taip gali atsitikti! Sugriuvo visi mūsų planai, viltys ir troškimai, o paliko tik nuoga realybė, pilnoje savo didybėje. Štai dėl to mums yra dar skaudžiau, kad ateities viltys vis tolydžio blėsta ir saulė darosi neaiškesnė. Tiek to, nieks neišgelbės mūsų ir dejonės bei neviltys nepalengvins šios buities. Tikėkimės, kad, nežiūrint visko, mes vieną dieną būsime kartu.
Aš nuo antradienio (4.3.47) gyvenu Bremene. Iš Fellbacho keliavau iki Bremeno 48 val. Kelionė nebuvo bloga. Davė pakankamai maisto, tik vidurnaktį buvo šaltoka. Kartu su kitais lietuviais kalbėjomės ar lošėme „pulką“. Štai taip ir prabėgo 2 dienos. Atvykus čia sunkvežimiais paėmė daiktus, o mes atėjome į didelius rūmus, gražiai įrengtus, kur buvo atimtas ir patikrintas bagažas, atimtas visas maisto likutis, padarytas sveikatos patikrinimas bei sausa dezinfekcija. Po to buvo išduoti įvairūs dokumentai: valgio kortelė, išėjimo pasas, kambario paskyrimo ir t. t. ir išduota patalinė. Aš apsigyvenau II a. 59 kam. 286 lova prie lango. Kambary šalta (centr. šildymas) ir švaru (aptarnauja vokiečiai). Tuoj ėjome apsiprausti ir valgyti. Valgyti duoda čia neblogai. Iš pradžių net suvalgyti nepajėgi, bet vėliau neužtenka, nors alkio nejaučiame. Visi esame patenkinti. Čia mes atvykome 11 liet. iš Stuttgarto: kun. Stašys, p. Rukštelė Petras, p. p. Adomaičiai, p. p. Kubiliai, Audėnaitė Zosia, 3 Petrauskaitės: Jadvyga, Regina ir Gražina, ir aš. Iš Müncheno atvyko dar 9 asmenys, bet aš jų nepažįstu. Žinau, kad yra p. Žemaitis ir Zablockis, bet prieš tai aš jų nepažinau. Ar yra atvykusių iš Berlyno, Frankfurto ir kitų perein. lagerių, nežinau. Nėra progos susitikti bei susipažinti, nes gyvename per 2 stovyklas.
Visas šias dienas [neįskaitomas žodis] visokiais formalumais užsiiminėdamas: tai bagažu, tai nuolatiniais sveikatos tikrinimais, tai cenzūra, tai kuo nors kitu. Be to, organizacija, kuri mane veža, buvo 2 kartus mus sušaukusi ir davė įvairių informacijų. Vakar gavau „šipkartę“ ir sutartį. Kelionė į J.A.V. kainuoja 142 dol. Šiuos pinigus aš turėsiu kaip galima greičiau grąžinti atgal organizacijai. Iš New-York tos pačios or-jos lėšomis aš būsiu pristatytas Chicagon, kur jau man padės dėdė Jonas.
Rytoj 8 val. bus paskutinė kontrolė ir išeisime į traukinį, kuriuo važiuosime apie 2 val. į uostą – Bremerhaven. Jis randasi už kokių 60–70 km. Apie 4–5 val. vyks pasikrovimas į laivą, o popiet, apie 6–7 val. išplauksime į J.A.V. Mūsų laivas vadinasi „Ernie Pyle“, 10 tūkst. tonų.
Dauguma bijosi jūros ligos. Sakoma, kad dabar kyla didelės audros ir dėl to laivas eina keliomis dienomis ilgiau. Mums laive išduos po 3,50 dol. smulkmenoms. Mes atvyksime į New York apie šio mėn. 20–22 d. Kokie bus įspūdžiai laive, parašysiu vėliau.
Tuo ir baigiu šį laiškutį, nes dar yra [neįskaitomas žodis] tvarkymo.
Bučiuoju visus daug daug kartų ir sakau sudie. Paskutinį iš Europos. Tikiu, kad Amerikoje irgi išlaikysiu savo gyvenimo stilių.
Iki pasimatymo. Tavo Anatolijus
Parengė Dalia Cidzikaitė
1 Anatolijaus Kairio dienoraščio-laiškų kalba netaisyta, išskyrus vieną kitą korektūros ar skyrybos klaidą (pareng. past.).
Oskaras Milašius. Laiškai ponui Lézier
2022 m. Nr. 5–6
Lesyklos ponas ir jo paukščiai
Gegužės 28 dieną minėsime Oskaro Milašiaus (1877–1939), Lietuvos rašytojo ir diplomato, 145-ąsias gimimo metines. Šia proga „Metų“ žurnale pateikiama nedidelė publikacija – O. Milašiaus laiškai1 Fontenblo viešbučio „l’Aigle Noir“ savininkui ponui Lézier – laiškai apie paukščius. „Sparnuotieji bičiuliai“ užima reikšmingą vietą O. Milašiaus gyvenime. Su paukščiais bendraujantis, juos lesinantis, sava kalba su jais susišnekantis poetas yra neatskiriama jo vaizdinio skaitytojų sąmonėje dalis. Fontenblo parko prižiūrėtojai iš tolo pažindavo alėja lėtai žingsniuojantį „lesyklos poną“, lydimą paukščių pulko. Tokį poetą matė jį pažinojęs žmonės. Baronienė de Tinan prisimena vieną 1935 metų epizodą, kai su seserimi vaikštinėdama po parką pastebėjo besisukančią medinę lesyklą: „Suintriguotos prieiname arčiau ir skaitome: „Milašius, poetas“. Dar labiau susidomėjusios teiraujamės sargo, kuris paaiškina: „Lesykla čia tam, kad priviliotų paukščius. Jau dešimtį metų čia lankosi toks vienas „didikas“. Jis nepiktas ir net labai gerai su jais „šnekučiuoja“. Jeigu ateisite apie trečią valandą, pamatysite jį apsuptą paukščių“2. Neįprastomis aplinkybėmis užsimezgusi ponios de Tinan ir poeto pažintis po kurio laiko peraugo į gražią bičiulystę.
Fontenblo sargo paminėti dešimt metų liudija apie O. Milašiaus prisirišimą prie įspūdingo šimtamečio parko. Greičiausiai netoli nuo Paryžiaus plytintis masyvas jam priminė vaikystę, klaidžiojimus paslaptingais Čerėjos parko takais. O. Milašiaus gyvenimo, kūrybos tyrėjas ir leidėjas André Silvaire’as mano, kad poetas Fontenblo lankytis pamėgo dar iki Pirmojo pasaulinio karo, kai jo artimas draugas Léonas Vogtas sau ir šeimai įsigijo namus netoliese esančiame kaime3. Sumaišties metais pasivaikščiojimai po mišką nutrūko, o karui pasibaigus atsinaujino ir poeto išvykos į Fontenblo. Jis dažniausiai apsistodavo „l’Aigle Noir“ viešbutyje. Originalią laiškų publikaciją parengęs Georges’as Gendreau, drauge su viešbučio savininkais peržiūrėjęs išlikusias svečių registracijos knygas, suskaičiavo kelias dešimtis vizitų nuo 1930-ųjų vasaros pabaigos iki 1939-ųjų vasario4. Gyvenimo viešbutyje trukmė – nuo dviejų ar trijų dienų, savaitės ar kelių, mėnesio ir daugiau. Taigi nieko keisto, kad tarp O. Milašiaus, „l’Aigle Noir“ savininko pono Lézier ir jo šeimos susiklostė abipusiu pasitikėjimu grįsti ryšiai. Apie tai mums kalba ir publikacijoje pateikiami O. Milašiaus laiškai.
Pirmasis laiškas ponui Lézier adresuotas 1933 metų spalio 4 dieną ir susijęs su tam tikromis dramatiškomis aplinkybėmis, kurias dera trumpai paaiškinti. Rugsėjo mėnesį, likus savaitei iki atostogų pabaigos, per greičiausiai netyčia pravertą kambario langą išskrido trys O. Milašiaus laikyti egzotinių salų paukšteliai. Buvo nedelsiant kreiptasi į spaudą, ir rugsėjo 19 dieną vietiniame laikraštyje pasirodė toks skelbimas: „14 šio mėnesio dieną paspruko trys paukšteliai ryškiomis juodomis ir raudonomis plunksnomis. Radus juos prašome atnešti į „l’Aigle Noir“ viešbutį, atlyginimas – trys šimtai frankų“5.
Nesulaukus gerų žinių, skelbimas pakartotas rugsėjo 26 dieną, paukštelius radusiam žmogui atlygis pakeltas dvigubai – po du šimtus frankų už kiekvieną paukštelį. Trečias pranešimas spaudai, apie kurį rašoma laiške, pasirodė spalio 6 dieną. Nepaisant detaliau aprašytos pabėgėlių išvaizdos – „juoda krūtinėlė, ryškai raudonas kakliukas ir sparneliai“ bei palikto to paties atlyginimo, paukšteliai taip ir neatsirado.
Genovaitė Dručkutė
1 Cahiers de l’Association Les Amis de Milosz. – Nr. 11. – Paris: Éditions André Silvaire, 1975. – P. 9–13.
2 Cahiers de l’Association Les Amis de Milosz. – Nr. 1. – Paris: Éditions André Silvaire, 1967. – P. 14.
3 Milosz O. V. de L. Soixante-quinze lettres inédites. – Paris: Éditions André Silvaire, 1969. – P. 10.
4 Cahiers de l’Association Les Amis de Milosz. – Nr. 11. – Paris: Éditions André Silvaire, 1975. – P. 6–8.
5 Cahiers de l’Association Les Amis de Milosz. – Nr. 4. – Paris: Éditions André Silvaire, 1970. – P. 36–37.
Iš prancūzų k. vertė Genovaitė Dručkutė
Paryžius, 1933 m. spalio 4 d.
Mielas pone,
Nors aš esu visiškai įsitikinęs, kad nebėra nė menkiausios vilties surasti mano mažuosius sparnuotus pabėgėlius, vis dėlto aš būčiau Jums be galo dėkingas, jeigu malonėtumėte į Fontenblo [laikraštį] „Informateur“ įdėti dar vieną skelbimą apie juos. Galų gale, juk nėra absoliučiai neįmanoma, kad iki šiol jie nebūtų radę šio to palesti, o pasirodžius pirmosioms šalnoms, nusilpę nebūtų nukritę kur nors po langais arba sode; net jei tai būtų viena galimybė iš dešimties tūkstančių, tebūna ir ji išbandyta.
Todėl drįstu su laišku įdėti į voką nedidelę dešimties frankų sumą, kurią, pasikliaudamas Jūsų nepaprastu palankumu mano asmeniui, meldžiu šiam reikalui panaudoti kaip įmanoma greičiau.
Mielas pone, iš anksto širdingai dėkoju už Jūsų didelį gerumą. Prašau perduoti poniai Lézier mano pagarbą ir geriausius bei nuoširdžiausius linkėjimus.
O. V. de L. Milosz
Paryžius, 1934 m. lapkričio 26 d.
Mielas pone,
Per vieną mūsų pastarųjų pokalbių, manau, esu Jums užsiminęs apie pilies1 parke netrukus įrengsimą lesyklą mažiesiems paukšteliams2.
Šiandien man kiek nepatogu grįžti prie to paties klausimo, todėl prašau atleisti, kad būtinybės verčiamas įtraukiu į paukštelių reikalus tokį svarbų asmenį – savo draugą iš „l’Aigle Noir“3. Meldžiu Paukščių karalių būti atlaidų mano perdėtam rūpinimuisi jo mažaisiais pavaldiniais4!
Kartu su Prancūzijos paukščių globos lyga aš ilgai svarsčiau galimybes, kaip, neieškant jokios pagalbos ir trokštant Jus apsaugoti nuo visokių trukdymų, atgabenti lesyklą į vietą. Deja!
Taigi jau beveik baigiama lesykla iš Versalio bus išsiųsta „l’Aigle Noir“ adresu.
Tokiu būdu aš drįstu Jus prašyti gavus pranešimą ją atgabenti iš Fontenblo stoties ir palaikyti savo garaže (man rodos, visa siunta tebus dvi vidutinio didumo dėžės) iki mano atvykimo į Fontenblo ir oficialaus atidarymo – gruodžio 8-osios. Tą dieną „l’Aigle Noir“ viešbutyje aš pakviesiu papietauti ir kelis savo draugus.
Pervežimo iš stoties į viešbutį, saugojimo garaže išlaidas, savaime suprantama, aš padengsiu kartu su savo trumpos viešnagės sąskaita.
Turiu vilties, nors jaučiuosi sutrikęs, kad man dovanosite už visus nepatogumus, niekaip nesugebėjus sutvarkyti šio reikalo be Jūsų geranoriškos pagalbos.
Mielas pone, prašau perduoti poniai Lézier mano pagarbą ir geriausius bei nuoširdžiausius linkėjimus.
Paryžius, 1937 m. vasario 2 d.
Mielas pone Lézier,
Aš išdrįsau, – melsdamas Jus, didžiai atlaidų mano asmeniui, nepykti dėl tokios drąsos, – išsiųsti Jūsų adresu dėžę su narveliu. Tokia trumpa įžanga reikalauja šiokio tokio paaiškinimo.
Maždaug prieš dešimt dienų man pasakė, kad vienas Bako5 gatvės paukščių pardavėjas turi mažą dagilėlį (kanarėlės ir dagilio palikuonį) – nepaprastai mielą ir labai protingą. Nuėjus pažiūrėti, jis man pasirodė toks žavus ir toks nelaimingas, uždarytas ankštame ant vinies pakabintame narvelyje, kuriame beveik nebuvo vietos pajudėti, jog aš iš susijaudinimo visiškai pamiršau dar 1933 metais, po tragiško savo ugniaspalvių paukštelių dingimo6, Fontenblo priimtą tvirtą pasiryžimą niekados namie nebelaikyti paukščių. Taigi aš jį nusipirkau ir, garbės žodis, nesigailiu, nes jis kas rytą mane džiugina nuostabiomis giesmelėmis, o vakarais – ne mažiau jaudinančiomis serenadomis, kurios šiek tiek išblaško slegiančią monotoniją, man leidžiant laiką tarp darbo kabineto7 ir mansardos8, kur aš neatsitraukdamas aiškinuosi hebrajų ir aramėjų tekstų slaptąsias prasmes9.
Narvelis, kurį siunčiu, skirtas priglausti sparnuotąjį muzikantą, kol aš būsiu apsistojęs savo mėgstamame „l’Aigle Noir“ viešbutyje. Man nesant prašysiu Jūsų, mielas pone Lézier, padėti narvelį kur nors kamputyje garaže arba nenaudojamų daiktų patalpoje. Narvelis nelabai didelis: septyniasdešimt septynių centimetrų aukščio ir šešiasdešimties centimetrų pločio.
Atleiskite dėl taip pasisukusio šio nedidelio reikalo iš anksto nepaprašius Jūsų leidimo; aš viliuosi, kad garaže priglaustas narvelis tikrai nesujauks simpatiškojo vairuotojo nustatytos tvarkos.
Mielas pone Lézier, prašau perduoti poniai Lézier mano pagarbą, panelėms Lézier ir maniesiems „l’Aigle Noir“ bičiuliams – linkėjimus. O Jums, mielas pone, nuoširdžiai spaudžiu ranką.
O. V. de L. Milosz
P. S. Netrukus Jums pranešiu apie savo artimiausią atvykimą, nes norėčiau rezervuoti pamėgtą 44 numerį10.
Paryžius, 1937 m. vasario 13 d.
Mielas pone Lézier,
Aš drįstu kreiptis į Jus šiuo trumpu laiškeliu, dėkodamas už labai malonų laišką ir prašydamas ateinančiam trečiadieniui, vasario 17 dienai, rezervuoti mano gerąjį kambarį Nr. 44; o jeigu šis būtų užimtas, tuomet kitą tame pačiame aukšte, kuris, kaip ir anas, būtų visiškai apsaugotas nuo mano draugo Juodžio11 – jis taip pat yra didelis paukščių bičiulis, tiktai, taip sakant, kitokia prasme – įsibrovimo pro langą.
Mano, deja, pernelyg trumpa viešnagė baigsis kaip įprastai – vasario 21 dieną, sekmadienį.
Mielas pone Lézier, prašau perduoti poniai Lézier mano pagarbą, visiems mano draugams iš „l’Aigle Noir“ – linkėjimus; su nuoširdžiausiais sveikinimais
O. V. de L. Milosz
Paryžius, 1937 m. vasario 24 d.
Mielas pone Lézier,
Tikiuosi, kad Jūs ir ponia Lézier dėl Jūsų nepaprasto atlaidumo mano asmeniui nesupyksite, kad vakar apie vidurdienį aš išvykau iš „l’Aigle Noir“ neatsisveikinęs su Jumis. Beje, aš manau, kad tuo metu viešbutyje Jūsų nebuvo.
Taip pat leiskite priminti, kad, pasinaudojęs Jūsų maloniu leidimu, savo nedidelį lagaminą, apie kurį Jums minėjau, su trupučiu baltinių ir keliais tualeto reikmenimis, kartu su narveliu pastačiau koridorėlyje, vedančiame į žavų sodelį, kuriame – deja, jau prieš ketverius metus! – nutiko mažutė mano tropinių paukštelių tragedija.
Mielas pone Lézier, prašau perduoti poniai Lézier mano linkėjimus; nuoširdžiai
O. V. de L. Milosz
Paryžius, 1938 m. lapkričio 25 d.
Mielas pone Lézier,
Džiaugiuosi galėdamas Jums pranešti, kad nuo gruodžio 2 dienos, penktadienio, „l’Aigle Noir“ viešbutyje ketinu praleisti kelias savaites. Ar gerasis 44 numeris bus laisvas? Jeigu tuo metu būtų užimtas, aš verčiau palauksiu dvi ar tris dienas, kad tik galėčiau jame apsistoti. Mielas pone Lézier, aš būčiau Jums labai dėkingas, jeigu man apie tai praneštumėte. Vis dėlto aš tikiuosi, kad tą penktadienį12 kambarys bus laisvas.
Mielas pone, prašau perduoti poniai Lézier mano pagarbą, panelėms Lézier ir visiems mano bičiuliams iš „l’Aigle Noir“ – linkėjimus; su nuoširdžiais sveikinimais
O. V. de L. Milosz
Šatobriano g. Nr. 5, Paryžius-8
Versta iš: Cahiers de l’Association Les Amis de Milosz. – Nr. 11. Paris: Éditions André Silvaire, 1975.
1 XII–XIII a. menanti, didelių miškų ir parkų supama, ne kartą perstatyta Fontenblo (Fontainebleau) pilis (čia ir toliau – vert. past.).
2 Judanti lesykla („mangeoire-girouette“) O. Milašiaus lėšomis buvo pastatyta Bulengreno (Boulingrin) alėjos viduryje priešais pilį. Jos oficialus atidarymas įvyko 1934 m. gruodžio 8 d.
3 Viešbučio „l’Aigle Noir“ („Juodasis erelis“) savininkas ponas Lézier.
4 Sakinyje slypi žodžių žaismas: ereliui priskiriama simbolinė paukščių valdovo prasmė ir turimas omenyje viešbučio, kurio pavadinime yra žodis „erelis“, savininkas.
5 La rue du Bac.
6 Apie šį incidentą rašoma 1933 m. spalio 4 d. laiške.
7 O. Milašiaus darbo kabinetas Lietuvos pasiuntinybėje Paryžiuje.
8 O. Milašiaus butas Šatobriano gatvėje (la rue de Chateaubriand) Nr. 5, į kurį jis persikėlė 1929 m. rugsėjo 29 d.
9 Turimas omenyje metafizinis veikalas „Apokalipsės raktas“ („La Clef de l’Apocalypse“), kurį O. Milašius išleido kitais metais.
10 Jam labai patinkančiame 44 numeryje O. Milašius dažniausiai apsistodavo jau nuo 1934 m.
11 Juodas viešbučio savininkų katinas.
12 Tai priešpaskutinis O. Milašiaus apsilankymas „l’Aigle Noir“ viešbutyje. 1938 m. gruodžio 2 d.–1939 m. sausio 3 d. jis kaip įprastai buvo apsistojęs 44 numeryje. Per paskutinę viešnagę 1939 m. sausio 17–31 d. O. Milašius buvo apgyvendintas 20 kambaryje.
Donaldas Kajokas. Leistinas privatumas. Dienoraščio fragmentai. 1986
2022 m. Nr. 5–6
<…>
86.V.4 (Sk)
Vienišas esi dar ir todėl, kad jauti, koks gyvenimas erdvus ir tobulas, o kiti to nežino ir net nenori sužinoti. Tada pradedi dvejintis, kentėti, kad kiti kenčia. Bet ir užjausti jų negali. Mat tavo užuojautoje per daug ne tikrosios, o narciziškos meilės sau.
Iš savo vienatvės gelmių aš ir pradėjau užrašinėti kai kurias mintis, o sąsiuvinį pavadinau „Komentarais“. Tada pradėjau galvoti apie tokio pat pavadinimo knygą.
O kodėl gi ne? Kitas klausimas – ar spausdintų ją tokią, kokią įsivaizduoju, kokią jaučiu galįs parašyti?
Greičiausiai ne. Bet tai turbūt vienintelė man suteikta galimybė išsiveržti iš vienatvės patamsių ir atsidurti šviesiojoje jos pusėje.
86.V.6 (An)
Viskas, daugiau nebegaliu! Vienatvė įveikė mane. Negelbsti nė meditacija. Norėjau krist ant sofos ir staugt iš nevilties, raudot. Atgal grįžti nenoriu, pirmyn eiti nesugebu. Pasiekiau kaži kokį mirties tašką… Pasaulio centras jau ne ten, kur aš. Visur kitur, tik ne su manim, ne manyje.
Po velnių! O gal tai, ką vadinau atsitraukimu, pralaimėjimu, gali virsti pergale? Ar bent natūraliu, neprievartaujamu veiksmu. Kovodamas su visokiomis savo baimėmis, pradedu bijoti paties baimių šaltinio. Košmaras.
Ar gali būti kas kvailiau už baimę bijoti?!
Nebijok vienatvės. Bet nebijok ir ją atmesti. Elkis pagal savo natūros šauksmą, ne pagal naujas taisykles. Jei jas susikūrei – ardyk. Suveržei smegenis naujais fantomais, o manei, kad tai realybės pirštų prisilietimas. Kvailiukas…
86.V.14 (Tr)
Apie savaitę buvau iš tiesų gilioje „duobėje“. Žmoguje daug paslapčių – nesuprantu, kodėl priėjau nuosmukį, neviltį, vidinį išsiderinimą. Daug kas lyg ir aiškėjo, skaidrėjo – ir vėl tamsa, neperšviečiami klodai, sutrikimas…
Dabar lyg ir pradedu kapstytis iš „duobės“, matau netgi vieną kitą spindulėlį, – ką gi, keliausim toliau. Gal toji kelionė mane ir apardė, gal kas kitas – nežinau. Jei kelionė, vadinasi, reikėjo neišsigąsti, rasti vietą, nuo kurios ne ten pasukta, ir pasukti ten, kur dera. Moko praktika. Nuklydimai neišvengiami. Ne kelias kaltas, o šunkelis, kurį palaikai keliu.
Savyje vis ryškiau juntu dviejų jėgų kaitą. Nežinau, kaip jas vadinti – iniu ir janiu, šviesa ir tamsa, angelu ir šėtonu, – nors tiksliausia būtų jas įvardinti taip: ta, kuri veikia, ir ta, kuri pasiduoda poveikiui. Abi jos yra jėgos, abi aktyvios. Abi vienodos vertės. Abi gali iškelti tave iki palaimos aukštumų ir nusviesti iki nevilties bedugnių. Sunku pasakyti, kada jos stumia žmogų optimaliausia linkme, gal tai priklauso nuo jų tarpusavio santykio, o gal pats tasai santykis priklauso nuo to, kaip žmogus sugeba neišklysti iš didžiojo visatos ritmo.
Regis, buvau pajutęs tą ritmą. Bet iš to kilęs džiugesys ir pastanga iš kelių neabejotinų faktų kurti abejotiną teoriją išsviedė mane iš ritmo; per dažnai apie jį ėmiau sapalioti, kad tai būtų natūralu, džiaugtis keliais atradimais, kad tai būtų tikra. Dėl to ir buvau išmestas iš balno. Matyt, labai stipriai norėjau jame sėdėti, buvau bepradedąs įtikėti, jog niekas manęs iš jo neišsvies. Žodžiu, maniau, kad įsigijau „arkliuką“, kad galiu ne žingsniuoti, o joti…
Ką gi, kelkis iš dulkių ir eik. Savo kojomis. Nesusigundyk patogiais „arkliukais“.
Buvo laikas, kai nieko nenorėjau. Absoliučiai nieko. Bet tai buvo ne ramybę pasiekusiojo, o depresinė kone savižudžio būsena. Labai sunkiai pakeliama. Šitai tęsėsi apie savaitę. Pastarosiomis naktimis manyje pradėjo kažkas keistis – prieš nubusdamas žinojau labai paprastas tiesas. Jos buvo tokios skaidrios, kad pro jas, atrodo, galėjai įžvelgti visą būtį; būtį be perdėto sudėtingumo, be košmarų, bet ir be žodžiams būdingo visa ko suvulgarinimo. Prieš nubundant būdavo gera, tačiau nubudus – ir vėl ne tas. Nubudęs tų tiesų jau nežinojau! Mat jos stengėsi įgyti sakinių, minčių apvalkalą. Bet į jį nesutilpdavo. Nė nebandydavau jų užrašyti, po kokio pusvalandžio jos išgaruodavo iš sąmonės. Ir vėl išaušdavo juoda diena.
Keista: paryčiais jausti tikrumą, o likusią dienos dalį blaškytis, viską neigti. Kelis mirksnius pajusti būties pilnatvę ir visą parą spurdėti nebūties gniaužtuose. Pilnatvę tobulai pamiršdavau, mane nugalėdavo loginės konstrukcijos, kurios vedė į pražūtį. Logika, žodžiai, juose atsispindėjusi aplinka tapdavo nepramušamais šarvais, po kuriais slėpėsi rytmetinių nubudimų tikruma. Štai ir šįryt prieš nubusdamas žinojau (absoliučiai, neginčijamai!), kad sielos nevalia priešpastatyti kūnui, vidaus išorei, negalima jų nei kildinti vieno iš kito, nei atplėšti vieno nuo kito, o nubudus liko vien tai, ką ir užrašiau… Nieko neliko. Tuščias sakinys, reikalaujantis pagrindimo, įrodymo. O juk aš žinojau, ir viskas! Taip tvirtai, kad įrodinėti būtų buvę juokinga. Net mintis tokia nekilo – įrodinėti. Kam, jei viskas aišku ir be galo paprasta? To, kas aišku, įrodinėti nereikia. Įrodinėjama vien tai, kuo abejojama. Dekartas abejojo (be abejo!) Dievo buvimu, todėl ir bandė šitai įrodyti. Jam neužteko Dievo tokio, kokį jis gelmiškai jautė, jam reikėjo dar ir tokio Dievo, kurį per įrodymų prizmę galėtų parodyti ir kitiems.
Štai F. Lelotas knygoje „Gyvenimo problemos išsprendimas“ irgi įrodinėja, kad krikščionybė padeda žmogui gyventi, atsako į gyvenimo prasmės klausimą. Tasai teologas – apsiskaitęs žmogus, turintis kilnius ketinimus, tačiau skaitant jo knygą kyla įtarimas, kad esi kažkokiame turgelyje, kur tave bando nupirkti. Nupirkti ne kaip daiktą, ne dėl savanaudiškų tikslų, gal net atvirkščiai – nupirkti dėl tavo sielos gerovės, – o vis tiek nupirkti… Ir supranti, kad Lelotas nežino nei Tiesos, nei Dievo. Jei žinotų, neįrodinėtų. Tad ir jo knyga – ne žinančiojo žodžiai. Tik erudito ir doro dogmos tarno.
Nuvažiavau į šoną – ir ko man užkliuvo tas Lelotas? Žmonės juda, šį tą aiškinasi – ir gerai. Vis dėlto jaučiu, kad man reikia kažko kito. Gal to, kas neturi jokios spekuliacijos – nei etinės, nei filosofinės, nei psichologinės. Kas aišku be įrodinėjimų.
Ir dar. Pajutau, kad manyje pradėjo dominuoti ne ta jėga, kuri veikia, o ta, kuri pasiduoda poveikiui. Gal iš to kilo ir rytiniai mano sapnai: aš nieko nekuriu, pats esu kuriamas; manyje kažkas keičiasi, bet aš neturiu galių tuos pokyčius išreikšti; visa lieka many, nesugeba iškilti išorėn. „Jei čia ir įmanomas aktyvumas, tai jis visgi neišeina už asmeninių pergyvenimų ribos. Jais galima mėgautis, tačiau jiems nėra gerų sąlygų išorėje, kur jie ir neišryškėja“, – taip sako „Permainų knygos“ komentarai (19 hegzagrama, šiandieninė).
86.V.20 (An)
Užvakar palaidojom Antano Dirdos tėvą. Karmėlavos kapinės mane nuramino. Mat buvau vienas, neprivalėjau įsiterpti į pokalbius, pritapti prie kalbančiųjų ir jų temų (automobiliai, šiltnamiai, bizniukai), galėjau būti, ir tiek.
O ir kapinės patiko – pušys ir smėlis. Po laidotuvių dar perėjau per miestą, namo grįžau sustiprėjęs, apsivalęs, vėl ėmiau jausti ramybę, slypinčią po išorės šurmuliu.
Dvi knygos – Senekos „Laiškai Lucilijui“ ir R. M. Rilkės „Maltės Lauridso Brigės užrašai“. Kokie skirtingi autoriai! Rilkė nedrįsta nieko griežtai įvardyti, tai bando ką paliesti, tai vėl atitraukia ranką, abejoja, vengia kategoriškumo, kuris užstotų gelmę; vaikšto aplinkui, kuria pokeistį sutrikusio ir paslaptingo žmogaus lauką, dvasinių ligų, kompleksiukų išvargintų smegenų raudą; nieko tikro, viskas iš tolo, pro rūką, per nuojautas, asociacijas, nutylėjimus.
Seneka kitoks. Šis ne tiek ieško tiesos, kiek tariasi ją radęs. Iš pradžių atrodo, kad tai stipraus žmogaus mintys, mokytojo žodžiai, neabejojančio pamokslai, bet pamažu pamatai ir ką kita. Seneka nori neabejoti, nori būti tikras savo pamokslų neklaidingumu, būtent – tiktai nori. Iš tikrųjų taip nėra. Jis kalba neabejojančiu tonu tik todėl, kad savo gelmėje stipriai abejoja tom žodinėm raiškom, kurias skleidžia. Žodinėm tiesom.
Jeigu iš Rilkės atsargumo, dvejonių pagaliau pradeda kaltis didelio tikėjimo daigas, tai iš Senekos neabejojančios stiprybės vis aiškiau pasimato karštligiškai save besistengiančio įtikinti žmogaus bedugnė.
Abi knygos puikios, abu autoriai didūs, abu gryni savo epochų kūdikiai. Seneka pasiryžęs viską stojiškai ištverti, verčiau pasirinkti dorą mirtį nei vergo gyvenimą; Rilkė ryžtasi nepasiduoti žlugdančiam sugedusios ir beveik neperprantamos aplinkos poveikiui, sutinka verčiau rinktis vidinių nuojautų, haliucinacijų ar net beprotybės gelmių versmę. Abu kūriniai rodo skausmingą žmogaus minties judesį, svarbiausių dalykų ieškojimą, tiesos ilgesį. Tas knygas skiria du tūkstantmečiai, o jos kalba beveik apie tą patį, nuvainikuoja žmogaus tobulėjimo mitą. Skvarbiausi protai visais amžiais lygūs. Sprendžiant būties klausimus jiems negali padėti nei žmonijos sukauptos žinios, nei istorinės patirtys, nei kosminės erdvės užkariavimai, nei begalės viena kitą papildančių ar neigiančių teorijų. Prieš būties mįslę žmogus visuomet vienišas ir nuogas.
86.V.22 (Kt)
Vakar buvau Vilniuje. Nuvežiau kai kuriuos dokumentus į Litfondą.
Paskui „Gintare“ pietavau su V. Kukulu, A. Balbierium, M. Jonučiu, dar keliais man nepažįstamais vyrais. Visi jie buvo pagiringi, baisiai norėjo alaus. Aš buvau normalus, bet porą bokalų alaus išlenkiau.
Dalis Vilniaus literatų smarkiai geria. Kauniečiai lyg ir mažiau. Nors gal taip tik atrodo, į sekcijos susibūrimus beveik nevaikštau. Kaip ir į rašytnamį. O geriančių ar pagiriojančių kalbos vienodos: kas kur gėrė, kas ką iškrėtė, kaip šauniai išsisuko nuo milicijos ir t. t.
Palikau juos „Gintare“ begvildenančius šiuos amžinuosius klausimus. Anksčiau būdavo įdomu, dabar jau nebe. Sako, kažkokia Grušo specialistė (rašo mokslinį darbą apie Grušo kūrybą), išgirdusi apie legendinį Kukulo gėrimą, užsimanė tai išvysti savo akimis. Nuo ryto iki vakaro lydėjo Valdą ir stebėjo, kaip jis geria. Atrodo, neapsikiaulinau, sakė Kukulas, pademonstravau viską: vakarop sukniubau prie universiteto, mane turėjo be gyvybės ženklų parvilkti į namus.
Kitas vilniečių gėrimo lyderis – J. E. Gėrė visą mėnesį, paskui keturias paras niekaip nesugebėjo užmigti, nepadėjo nė tabletės.
Geria žmonės. Pagal savo gėrimo lygį Valdas laiko mane vos ne abstinentu.
Ir kada gi jie rašo? Kada gyvena?
86.VI.1 (Sk)
Prieš kokius penkerius metus, būdamas depresinėje būsenoje, nieko neįstengdamas dirbti, neišsikapstydamas iš vidinės krizės, pradėjau jausti keistus dalykus. Neveiklumas atsisuko į mane kita puse, galima sakyti, teigiama, gelmiškąja: paprastu buvimu su medžiu, su žole, oru, nesigailint prarastų akimirkų, nieko nesitikint iš ateinančių…
Dabar irgi panašus periodas. Keletą dienų prabuvau vienas kambaryje – nieko neveikdamas, nemąstydamas, nesigrauždamas, neieškodamas, ničnieko nesitikėdamas. Tik po pusvalandį pamedituodamas. Buvo nei gera, nei bloga, bet tasai „nei gera, nei bloga“ neturėjo jokio nuobodulio, graužaties dėl tuščiai bėgančio laiko, dėl neatliktų pareigų, neužrašytų minčių. Nežinau kodėl, bet kartkartėm netgi trindavau rankas iš pasitenkinimo, nors tai nebuvo džiaugsmas, greičiau energijos pliūpsnis. Be pliuso ar minuso ženklų.
Šiandien po pusvalandinės meditacijos manin pradėjo grįžti ramybė, malonumas sėdėti virtuvėje, gerti kavą, žiūrėti pro langą. Smegenys dar neturi kūrybinės galios, bet po truputį atsigauna, geba priimti aplinką, jos nekeikti, ir savęs nekeikti – gal tai ženklas, kad pradedu priimti realybę tokią, kokia ji yra: be pagražinimo, be sudarkymo, be džiaugsmo ar pykčio apraiškų, kitaip sakant, be mano išankstinių nuostatų. Tai dar ne kūrybos, bet jau buvimo būsena. O ji gal ir yra pati tikroji kūryba.
Neprieštaraudamas gamtai tarsi pats dalyvauji didžiajame jos kūrybos procese.
86.VI.2 (Pr)
Keisti, paradoksalūs, rodos, neišsprendžiami klausimai kyla tose meditacinėse kelionėse. Privalai nieko netrokšt pasiekti, nieko netrokšti netgi slapčiausiose savo kertelėse. Jeigu to nenutinka, meditacija tampa panaši į visišką beprasmybę.
Vis dėlto šis paradoksas turi gilią prasmę: vilties nebuvimas nereiškia beviltiškumo. Mumyse – tuose nuolat normaliai sergančiuose žmonėse – yra dvi būsenos: viltis arba beviltiškumas. Jos abi – tos pačios ligos skirtingos formos. Be vilties ir beviltiškumo, manau, egzistuoja ir trečia būsena – vilties neturėjimas. Ši būsena arčiausiai realybės, nes nesusijusi su trafaretiniais sprendimais, vertinimais, teorijomis ir kitomis kalbos pinklėmis. Ši būsena tik patiriama, bet koks jos įvardijimas – tuščias burbulas. Daug kas bandė ją aprašyti, bet jų pastangos apsiribodavo kraštutinumų atmetimais: nei šviesa, nei tamsa, nei viltis, nei beviltiškumas, nei judėjimas, nei rimtis, nei dvasia, nei materija, nei esantis, nei nesantis, nei pliusas, nei minusas… Panašių teiginių sklidini įvairių tikėjimų šventieji tekstai, bet jie nieko esmingo nepraneša tam, kuris to nepatyrė PRAKTIŠKAI. Geriausiu atveju tokie teiginiai atlieka neįprastų proto dirgiklių funkciją. Tik tiek.
Pasaulio tyrinėjimas vien intelekto pagalba – tai ne pasaulio, o kalbos tyrinėjimas. Ne realybės, o kalbos dėsnių atskleidimas ir primetimas realybei. Dar Vitgenšteinas pastebėjo – išspręsk kalbos problemą ir neliks filosofinių. Kaip tai padaryti, jis nežinojo: kurti naują tobulą kalbą ar iki padugnių perprasti jau esančią? Tačiau kaip perprasti esančią, jos pačios – supainiotos! – pagalba? Nori išsemti upę, o kibiro neturi. Kibiras – ta pati upė. Upe reikia išsemti upę.
Tobulos naujakalbės sukūrimas dar sudėtingesnis uždavinys, čia atsiranda atvirkščias prieštaravimas: reikia būti išsprendusiam filosofines problemas.
Tad svarbiausiuose klausimuose kalba pagalbininke gali būti tik iki tam tikros ribos. Paskui ji jau trukdytoja (kaip ir logika?).
86.VI.8 (Sk)
Vakar – prie mamytės kapo. Per lietų. Pasodinom samanėlių. Gražiai atrodo. Pačiam miela. Traukia vėl ten nuvažiuoti.
Gal kada dviračiu. Kai oras atšils. Dabar kasdien lyja.
Kartais žvilgteli į tave supančią aplinką, ir jos kompromisai, dvasinės spekuliacijos, „nuoširdūs“ apsimetinėjimai atrodo tikresni už tavo vidinę tikrovę; tai, ką vadinai dvasine narkomanija, pritaikai sau: galbūt pats ir esi dvasinis narkomanas?
Iš dabartinių žmonių tavęs beveik niekas negali paremti, tave paremia tik keli tie, kurie gyveno prieš šimtmečius ar tūkstantmečius. Ir tuomet sutrinki: jeigu tu būtum netgi teisus, bet teisus tik tu vienas, tai gal visų suklydimo gėda doresnė už tavo teisumą?
86.VI.9 (Pr)
„Elektronikoj“ mane vėl pasigavo V. S., moteris, kuri rašo eilėraščius.
Keisti dalykai su tais rašymais. Gyveno sau moteriškė, o kai sulaukė penkiasdešimties, įklimpo į eiliarašystę. Susitikau su ja, buvo aišku, kad tasai rašymas jai labai svarbus, gal net vienas svarbiausių gyvenime. Laiko rankose lapus su eilėraščiais, o rankos virpa iš susijaudinimo, balsas irgi, akys neranda kur dėtis, ir tai ne psichopato, o jautraus žmogaus reakcijos. Ji supranta, kad vėlokai pradėjo rašyti, bet nerašyti negali. Kažkas jai pasakė (Baltušis per jos draugę?), kad jos eilėraščiai geri, neva vertėtų juos išspausdinti „Pergalėj“ ar „Nemune“, moteriškė nusitvėrė už šių žodžių, suruseno viltis, ta viltim ir gyvena. Prašo mano pagalbos.
Perskaičiau jos eilėr. pluoštą, kokie septyni–dešimt yra gal ir spausdintini, tačiau amatas neįvaldytas, meistriškiau rašo bet kuris filologijos studentas. Bala nematė tos meistrystės, tačiau ir kalbos jausmas šlubuoja, o šito neišmoksi, tai turi būti įgimta. Toji V. S. būdama septynerių iš Lenkijos persikėlė į Lietuvą, anksčiau kalbėjo lenkiškai. Rusiškai dar ir dabar, sakosi, kalbanti geriau nei lietuviškai…
O žmogus jautrus, o žmogus be rašymo negali, iš tiesų keisti dalykai dedasi, kai atrandi poezijos magiją. Nežinai, kada ji tave suvilios, o kada pames, kada išprievartaus, o kada pati apsimes išprievartauta. Štai ir dabar: kas šiai moteriai yra poezija, daugiau ar mažiau aišku; neaišku, kas poezijai yra ji, ši moteris. Visiems rašantiems kyla panašus klausimas. Bet poezija išmintinga, nors dažnai apšaukiama beprote. Išmintinga todėl, kad tą, kuris apakėliškai ją myli ir daugiau nieko nemato aplinkui, ji gali tiktai toleruoti, kartai gal atsiduoti, bet mylėti tokio žmogaus ji negali. Iš tiesų ji pamilsta tik tą, kuris mato ne vien poeziją, bet ir visą pasaulį, nežinomybę, savo sielą.
Kitaip sakant, tik tam, kuriam ji ne vienintelė, ji yra vienintelė.
86.VI.17 (An)
Jau seniai nežinojau, ko noriu. Ilgą laiką norai buvo mane apleidę. Netgi laikydamas rankoje burtų lazdelę būčiau panaudojęs ją kokiems niekams – tikro, vienintelio, saldaus noro neturėjau.
O šiandien jis atsirado. Atėjau į darbą ir, kai dangun pakilo nepaprastai ryški saulė, tačiau oras buvo dar netvankus, neperšildytas, supratau: štai tokį rytmetį norėčiau paupy dalge pjauti žolę. Ir tai būtų laimė. Ir dar pagalvojau: o juk kas nors dabar Lietuvoje šienauja – ir būtent prie upės! Nors vienas žmogus, bet toks turbūt dabar yra Lietuvoje! Turėtų būti!
Štai jam – vieninteliam! – aš ir pavydžiu. Pjauni pievą, pjauni, sušyli, suprakaituoji, o žolė kvepia, o bitės, žiogai, visokie kitokiausi vabaliukai dūzgia, smuikuoja, čirpia, jų balsai persipina su pažeme slystančio plieno čežesiu; o žolelių, gėlyčių spalvos, atspalviai; o paskui, kai įkaisti iki alpulio, sviedi dalgę į šalį ir bėgi link upės, ir pasineri… Arba: įsmeigi dalgės kotą į žemę ir neskubriai nueini prie vandens, brendi gilyn, plauki…
Atsigaivinęs grįžti prie pradalgės, vėl pjauni, pradedi jausti visus savo raumenis, – Dieve, kokia tai laimė! Kaip anksčiau apie tokią aš nepagalvojau? Taip tokios norėčiau. Ne Nidos, ne Jaltos, ne Majamio pliažų, o paupio pievos, kurią privalėčiau nupjauti.
Pats. Vienas.
86.VI.26 (Kt)
Dienoraštyje, o ir „Komentaruose“ dažnai vartoju sąvoką „svarbiausias“. Ką ji reiškia? Tiesą, Dievą, žmogaus esmę, gyvenimo paskirtį, patį Buvimą? Dar kažką?
Taip, visus tuos dalykus, tačiau ir nė vieno iš jų. Šios sąvokos yra abstrakcijos, bet tokios, kurios be vargo leidžiasi sukonkretinamos, ir protas pradeda tuo manipuliuoti: neapčiuopiamą paverčia apčiuopiamu, tiksliau, suspekuliuoja apčiuopiamybę ir tokiu būdu pagimdo teoriją, tariamą žinojimą, sykiu ir troškimą pasiekti tai, kas yra iliuzija, bet jau su realybės etikete. Bėgdamas nuo iliuzijų, susikuri naujas ir užkimbi ant jų kabliuko. Todėl sąvoka „svarbiausias“ man yra artimesnė ir tikslesnė už anas sąvokas, nes ji nieko nereiškia, o kartu tarsi aprėpia visumą. Geba parodyti kryptį, bet taip, kad nesupranti, kurion pusėn toji kryptis veda. Tokiu būdu iš senųjų sąvokų atimama galimybė diktuoti sąlygas, tikrajam slėpiniui primesti senąjį turinį.
Svarbiausias – galutinė sąvoka. Už jos nesąvokinė erdvė.
<…>
„Poezija man didžiausias gyvenimo tikslas“: Julijos Švabaitės-Gylienės laiškai Kaziui Bradūnui
2022 m. Nr. 2
Žemininkų kartos rašytoja Julija Švabaitė-Gylienė (1921–2016) paliko neišdildomus pėdsakus Lietuvos kultūros istorijoje – nuo jaunystės brandinusi kūrybos žodį liko jam ištikima iki gyvenimo pabaigos. Jos kūrybinis derlius – dešimt įvairaus žanro knygų: romanas, humoristiniai apsakymai, apysaka vaikams. Tačiau jos mėgstamiausias žanras buvo poezija – Čikagoje bei Lietuvoje pasirodė septyni eilėraščių rinkiniai, viena rinktinė – „Tu niekur neišėjai“ (1991). Už savo kūrybą pelnė „Draugo“ romano, Lietuvių rašytojų draugijos premijas.
J. Švabaitė gimė 1921 metų gegužės 2l d. Čyčkų kaime, vėliau persikėlė į Didžiuosius Šelvius (Vilkaviškio r.). Gyveno netoliese nuo rašytojo Antano Vaičiulaičio tėviškės. Šiuose namuose ji tapo dažna viešnia: ne tik skolindavosi knygas, bet ir susitikus su iš Kauno atvykusiu dėstytoju, jau žinomu rašytoju A. Vaičiulaičiu, klausinėdavo jį apie literatūrą, kultūrinius įvykius, o svarbiausia – apie kūrybą. Su ypatinga atida įsiklausydavo į pamokymus. Polinkį į literatūrą nulėmė ir Mama – gražiabalsė Gižų parapijos choro dainininkė, užburdavusi ne tik ilgesingomis dainomis, bet ir sekamomis, savo sukurtomis pasakomis ir legendomis.
Būsima poetė mokėsi Vilkaviškio „Žiburio“ gimnazijoje: archyviniame rinkinyje yra retų ir originalių nuotraukų, liudijančių apie gimnazistų veiklą. J. Švabaitė buvo aktyvi ateitininkų kuopoje, literatų būrelyje bei vaidintojų grupėje. Bendradarbiavo anuomet slapta leidžiamame ateitininkų laikraštyje „Naujas kelias“, pasirašydama Raselės slapyvardžiu. Nuotraukose kartu su J. Švabaite įamžinti būsimieji literatai – poetas Kazys Bradūnas ir literatūros kritiku tapęs Vincas Natkevičius.
Sėkmingai baigusi Vilkaviškio Jono Basanavičiaus gimnaziją (buv. „Žiburio“) ir gavusi Katalikų veikimo centro stipendiją išvyko studijuoti prancūzų kalbą ir literatūrą į Prancūziją. Metai praleisti Paryžiuje suteikė profesionalių žinių, praplėtė pasaulėvaizdį. Išklausiusi prancūzų kalbos ir literatūros kursą ir išlaikiusi egzaminus, gavo Prancūzų kalbos sąjungos (Alliance Francaise) pažymėjimą, pasirašytą žymaus rašytojo Georges Duhamelio. Prancūzų kalbos ir literatūros studijas tęsė Kauno, o vėliau Vilniaus universitetuose.
J. Švabaitė pirmuosius eilėraščius skelbė „Ateityje“, „Naujojoje Vaidilutėje“, „Naujojoje Romuvoje“. Vilniuje, „Aušros vartų“ šventovėje sumainė žiedus su teisininku Jurgiu Gyliu. Tačiau antroji sovietinė okupacija išstūmė jaunavedžius iš gimtosios žemės į Austriją, o vėliau persikėlė į Vokietiją. Gyvenimas tremtyje buvo fiziniai skurdus ir vargingas: trūko maisto, drabužių, o ir gimus dviem vaikams prisidėjo nauji rūpesčiai. Tačiau lietuviškas kultūrinis, literatūrinis gyvenimas tęsėsi visų pajėgumu: įsteigta LRTD, vyko literatūros vakarai, premijų už geriausius kūrinius įteikimai, muzikos ir teatro renginiai. Apsigyvenę Ravensburge Gyliai artimai bendravo su kaimynais literatais – Bernardu Brazdžioniu, Stasiu Santvaru, Henriku Radausku ir kt. Su pastaruoju kiek artimiau susibičiuliavusi, vėliau rašė: „Jis man turėjo likiminės įtakos.“
Sklaidant rašytojos archyvinę medžiagą dėmesį patraukę gausus ir vertingas epistolinis palikimas. Iš turtingo masyvo norėtųsi išskirti laiškus, rašytus savo pirmam mokytojui, kritikui, patarėjui, draugui – poetui Kaziui Bradūnui (1917–2009), kurio 105-ąsias gimimo metines vasario mėnesį minime. Graži bičiulystė užsimezgė dar Vilkaviškio gimnazijoje, vėliau abu studijavo universitetuose, priklausė „Šatrijos“ draugijai“, lankė Vinco Mykolaičio-Putino literatūros seminarą, abu su šeimomis išvyko į Vakarus. Vėliau Gyliams persikėlus iš Australijos į Čikagą, K. Bradūnai atvykę iš Baltimorės gyveno svetingose Gylių namuose.
Žemiau publikuojamuose laiškuose, rašytuose K. Bradūnui 1946–1959 metais, ryškėja anų dienų įvykiai Vokietijoje, Australijoje ir Amerikoje. Laiškuose savo bičiuliui išsako moterų kūrėjų rūpesčius, įvardija svajonę – kurti ir tobulėti. Prasiveržia ir skausminga gaida: „Nenoriu būti užgožta tik šeimos rūpesčiais ir vargais.“ Laiškuose išryškėja J. Švabaitės -Gylienės literatūrinis skonis, pomėgių spektras: žavisi Gabrielos Mistral ir Selmos Lagerliof kūryba. Su nuostaba rašo apie talentingą Birutės Pūkelevičiūtės poezijos knygą „Metūgės“, kuri sukrėtė ir privertė atidžiau pažvelgti į savo rašomus žodžius. Artimas sielai lieka ir Jono Meko „Idilių“ poetinis laukas. Tačiau kritiškai atsiliepia apie savo studijų bendramokslio Alfonso Nykos-Niliūno poeziją. Manykime, kad toks požiūris susiformavo pastarajam nepalankiai atsiliepus apie B. Pūkelevičiūtės eilėraščius. Jos sielai artima buvo ir liko K. Bradūno poezija – gėrisi jo poetiniu žodžiu, vertina poemą „Maras“, knygą „Morenų ugnis“.
Laiškuose iš pat pradžių pulsuoja noras – tik rašyti… Tačiau ilgainiui atsiranda siekis – pasidalinti kūrybos žodžiu, pamatyti savo kūrybos kūdikį: „Bet išleisti knygutę noriu. Noriu parodyti kai kam, t. y. tiems, kurie mano kančia tiki ir joje randa save, noriu tikrai parodyti nuogą žmogaus sielą, nes meluoti nė sau, nė kitiems aš nemoku. O ką aš atiduočiau už gerą formą! Kaip man jos trūksta! Pasistengsiu po Kalėdų kai jau nedirbsiu, greit pabaigti nors porą „Van Gogh“ ir Tau juos parodyti.“ Ilgai eita į pirmą rinkinį, kruopščiai taisyta: „Priekabi sau – „aš amžinai taisau ir braukau, pamatytum koks chaosas pas mane, bet tegu jie susitvarko taip kaip aš noriu, tada išeitų geresni…“
K. Bradūnas vertino J. Švabaitės kūrybos žodį, skatino poetę rašyti ir padėjo su knygų leidyba. J. Švabaitė įsiklausė į bičiulio pamokymus, patarimus. „Tavo nuomonę didžiai gerbiu ir vertinu, ir gal tu tik vienas mano poetinį pasaulį išjudini…“
Virginija Babonaitė-Paplauskienė
1946 11 20, Reutlingen
Mielas Kazimierai,
Vartau taip retai, tik labai retai į mano rankas užklystančius „Aidus“1 ir širdį skauda. Nejaugi aš esu tikrai viso pasaulio pamiršta ir neturiu teisės siekti tų kūrybos tolių, kuriais jūs visi žavitės!
Mane tiesiog sukrečia pasauliai, kuriuos matau paskleistus prieš save, tokius tikrai prasmingus, tokius, kurie tikrai atveria „naujų ir brangių išgyvenimų ir nevaikščiotų kelių“.
Kazimierai, ar ne per daug ir mes, moterys, užmirštamos? Besąlyginiai! Ar mes jau nebeturim teisės nuo vaikų bent dalinai atsiskleisti toms gelmėms, kuriomis jūs visu kūnu ir visa siela žavitės! Kurias jūs turit pilnutiniam išsėmimui, nes tik tam pašvęstos jūsų jėgos. O mes! Mus net nėra kas pakelia, paugdo…
Kazy, mano vienintelis troškimas – nepamirškit, kad ir mes siekiam kurti, kad ir mes reikalingos to kažko, kuo jūs vienas kitą maitinate.
Dabar kaip išstumta iš šio pasaulio aš tik nuotrupomis savo kasdieniško gyvenimo gėriuosi ir veržiuosi į tai, kas man ypač sunku pasiekti. Tada telieka man tik susitraukti savam kiautule (kaip jūs – egoistai!) ir stebėti, tik stebėti ir džiaugtis kitų laimėjimu. Gal neverta manęs remti, bet nė vienas iki šiol negalvojo, kad jis yra visai niekas. – Kodėl aš turiu taip galvoti, vien dėl to, kad esu moteris – kad Selma Lagerliof, Gabriela Mistral ir kitos, yra tik kelios?
Aš prisiekiu nenuleisti rankų, vis vien, ar tau ir juokinga tai atrodo. Aš turiu kada nors suvokti tai, ko troškau dar mažytė būdama, kai buvau tavo pirmoji mokinė, (kuo tu pats tada mokėdavai uždegti) ir ko dar vis negaliu užgesinti jau subrendusioj motinos širdy. Tik karčių priekaištų sau metu dėl to, kad man patarė kadais – savo polėkius palikti tęsti savo sūnui. – Kazimierai, taip negalima tyčiotis iš kitų! Egoiste, tu!
Nepyk už priekaištus, aš rašau labai iš širdies, ir ne tam, kad tu numestumei laišką į laikraščių dėžę.
Prašau, atsiųsk man „Aidus“. Turiu tik pirmuosius tris numerius iš viso. Nepamiršk manęs. Retkarčiais parašyk savo mintis, kurios man tikrai labai reikalingos. Aš skęstu labai baisioj kovoj tarp Nietzschės ir Idealistų. Vienintelis žmogus – tai H. Radauskas, kuris prašviečia mažu spinduliu tuos tolimuosius kelius, kurių tokie nesupratėliai, kaip aš, vis dėlto siekia!
Sveikink Kazytę!
Julija
1953 12 19, Kensington
Mielas Kazimierai,
Labai ačiū už tokį įdomų literatūrinį laišką ir ypač už eiles, dėl kurių jau pačioje laiško pradžioje turiu Tau pasiaiškinti. Beskaitant Tavo laišką ėmė ir pasitaikė taip, kad atvažiavo pas mus mūsų kapelionas kun. Vaseris, kuris yra kaip tik ir mūsų katalikiško neperiodinio laikraštėlio redaktorius… Jam, kaip mylinčiam poeziją, paskaičiau kai kurias laiško ištraukas (dovanok) ir Tavo tuos du gražiuosius eilėraščius… Ir žinai, kas atsitiko? Jis kuo ne pro ašaras ištraukė iš manęs tuos eilėraščius, kuriuos perrašius ir padaviau jam į „Švyturį“2, su trumpu aprašymu apie Tave… Aš žinau, kad taip nesidaro, bet nepyk, Kazimierai, tas laikraštėlis spausdinamas rotatoriumi, be to, Tu esi toks geras poetas, kad nieko nepakenks tavo eilėms, jei jas ir keletą kartų spausdintum… Taigi, tokia mintimi nuraminusi save, pasižadėjau Tavęs labai gražiai atsiprašyti… Be to, tai didelis geras darbas ir iš Tavo pusės, nes mūsų laikraštis, tokių poetų bendradarbiaujamas, tikrai įgauna didesnės vertės… Taigi, dovanok!
Tiesa, aš į „Švyturį“ parašiau ir kai kuriuos įdomius dalykus apie Baltimorę, kas mūsų skaitytojams bus tikrai įdomi medžiaga.
Kaip gerai, kad Tu esi man toks atviras ir mielas! Kazimierai, aš Tau tikrai pasiunčiau prastus eilėraščius! Aš tuoj tai supratau pati ir drebėjau, kad tik Tu jų nespausdintum! Aš žinau, kad mano pasirinktas kelias yra neblogas, bet to dar neužtenka. Visa tai, ką Tu sakai, yra tiesa, ir kuo atviriau prieinu prie savo poezijos, tuo man lengviau darosi paskui, ir pamažu aš pradedu surasti save. Aš tik bijau, kad gali man jau būti vėlu, todėl norėčiau dabar išleisti šį pirmą rinkinuką, ir tuoj po to kitą, kuriam jau daug turiu pradėjusi (aš amžinai taisau ir braukau, pamatytum, koks chaosas pas mane, bet tegu tik jie susitvarko taip, kaip aš noriu, tada išeitų geresni kaip šie. Spaudoj paskelbė beveik per prievartą, nes gavau keletą laiškų iš Amerikos, kad mano eilės publikai patinka (tik kokiai publikai? Be abejo, tai a la Santvaras ar net kartais ir Aistis, kokia nesąmonė, kaip jie pametė literatūrinį skonį!), Australijoj taip pat atsirado gerbėjų (gal dėl mano ne visai pasenusių akių, kuriomis nesigailiu kartais iš išdykumo pamirksėti), na ir paskelbė, kad ieškau leidėjo. Tai padarė, beveik tikra esu, kad Baronas, nes jis be galo įsiutęs ant Jūsų visų ir žada kurti naują srovę, su nuskriaustaisiais, žinoma, įskaitydamas į jų tarpą ir mane… O iš tiesų yra taip: aš tikrai tikrai norėčiau su Tavimi pasitarti. Dėl iliustravimo parašiau laišką Telesforui Valiui, kažin ar iš viso jis sutiks man iliustruoti. Vardą pasirinkau „Našlaičiai“. Įdedu ir iš jaunystės kai kuriuos, kurie man atrodo stipresni. Vienu žodžiu, susidarytų kaip tik apie penkiasdešimt. Kadangi po Kalėdų jau nedirbsiu, paatostogausiu, tai gerai visus perrūšiuosiu, perrašysiu ir kaip galima greičiau siųsiu Tau. Tavimi aš labai pasitikiu ir Tu tikrai man padėsi, savo nuožiūra pataisysi, pertvarkysi, gal kai kur ir vardai pas mane labai šabloniški, aš Tavęs labai prašau man padėti, nes savo tik jėgomis bijau nepajėgti… Antrą rinkinį, kurį tikrai užsispyrus sekančiais metais pabaigti, manau pavadinti „Kryžiaus keliais“, kur jau įeitų tik iš Kristaus stočių išeinančios problemos.
Kol kas negaliu Tau parodyti, nes taisomi, taisomi ir nepabaigti. Aš labai daug vilčių turiu dėl šių antrųjų, nes be galo daug naujų minčių ir išgyvenimų esu tam paskyrusi. Turiu pradėjus ir eilę eilių „Van Gogh“, bet tai, Dieve mano, dar tik braukymas ir ašaros…
„Lankams“3 aš paruošiu kiek vėliau. Norėčiau tikrai gerų atsiųsti…
Kai kuriuos pasiunčiau „Aidams“, nes Vaičiulaitis seniai buvo prašęs, o aš vis nieko gero neturėjau. Na bet jie ten ir neblogo šlamštelio atspausdina…
Kaip laukiu „Lankų“ trečio numerio… Štai įdedu du dolerius, Kazimierai, atsiųskit man „Lankus“, kai tik pasirodys, ir „Metūges“4, aš be galo noriu greitai gauti. Jei mažai siuntimo išlaidoms, rašyk, aš greit pasiųsiu daugiau, nes dabar galiu čia pas vieną prietelių išsikeisti po keletą dolerių, tai Jums nebūtų vargo. Žinoma, ateity ir Niliūno rinkinio lauksiu pati pirmutinė…
Įdomus tas Maceina, aš jau Reutlingene jo eilėraščių skaičiau ir man jie labai patiko, atsimenu, vienas apie mirusiuosius „šventadieniškai pasirėdžiusius“ ir kt. Iš jo trykšta didelė jėga, Dieve, duok jam mūsų literatūrą, t. y. poeziją, persunkti tikrai nuoširdžiai išgyventu religiniu jausmu, kurio pas mus taip maža…
Be galo patinka man ir Eliot, kurio čia literatūriniuose prieduose gana apstu. Tiesa, kai po Kalėdų turėsiu daugiau laiko, galėsiu kai ką daugiau parašyti ir apie australų poeziją, kurios yra tikrai geros, neiškęsiu ir įrašysiu vieną, kuris man labai patiko, tai, rodos, tikrai australo David Rowbotham. <…>
Iš žymesniųjų australų dar paminėtini A. L. Gordon, rašąs daugiau balades, W. J. Turner, Jack Lindsey, bet kadangi jie jau ilgas laikas gyvena Anglijoj, sunkiai juos kas už australus palaiko. Man labai patinka populiari jų, t. y. australų, katalikė poetė Judith Wright, modernusis James Mc. Auley, Harold Stewart, neblogi ir Bernard Dowd, Mary Gilmore, Mc. Cray, Brennan, kai kurie iš jų grynai vaizduoja Australijos tropikų nykią, mistinę nuotaiką, išalkusius piktus pingvinus, baisiai numirėliškai veikiančius gumos medžius, arklius, kengūras, koalą ir kt. gyvulėlius…
Kai turėsiu kada laiko, nupirksiu Tau ir atsiųsiu Australijos poetų poezijos antologiją, kur rasi tikrai gražių dalykų. Gaila tik, kad to laiko taip maža, juk Tu žinai, kokie rūpesčiai mamai su dviem mažais vaikais, dirbančiai fabrike, dar užsiimti tokiais nerealiais dalykais…
Būtinai keiskite „Lankų“ formą. Dabar taip gaila juos lankstyti ir įkišti tarp „Draugų“5 ir kt. panašiai atrodančių laikraščių…
Dėl Lėto aš visai kitos nuomonės. Jame aš randu tik manierizmą, kuris nepateisinamas, jeigu Vakarų pasaulyje tokia forma jau senokai yra, tai dar nieko, nes po ja vis dėlto randame idėjas. O ką rasti pas Lėtą, kurio jau pretenzinga ir nuotrauka parodo tik tuščią tuščią įsivaizdavimą. Nepradėkime garbinti, ko patys nesuprantame (čia netaikau Tau, Tu, tikiu, jį supranti). Čia kaip tik ir prisimena man Nykos „Inferno“6, kur jis tikrai šaukiasi enciklopedijų ir žodynų. Reiškia, pirma apsikrauk knygomis, o paskui tik ieškok taip mielos lietuviškos širdies. Jis gudrauja, nes baigia išsisemti, jis plėšosi formose, išsireiškimuose. Pažiūrėk tik į jo Motiną, kaip jis ją vaizduoja. Jam reiktų įsigilinti į taip paprastą Gabriela Mistral, kuri paprastu šiltu žodžiu laimėjo pasaulio širdį. Nyka per daug gerai galvoja apie save ir save tik vienintelį. Nežinau, kur dar jis nuvažiuos su savo kūriniais, bet ankstyvieji jo eilėraščiai tikrai geresni. Juk jis kartojasi ir ar Tu to nepastebi, jis jau nebekuria, o sunkia iš savęs, graibydamasis taip lengvai pasisavinamų svetimų dievų. Kazimierai, lik toks pat. Tavo „Maras“7 tai amžinai pasiliekanti mūsų žemės kraujo daina, Tu tikrai ir pasiliksi ištikimas mūsų Lietuvai, ko mums taip reikia. Tiesiog pikta pasiskaičius tokius Ultra-sophisticated dalykus, nors yra nemažai žmonių, kurie daug tarptautinių žodžių žino ir be žodynų. Man atrodo, Nyką daugiausia iškėlė Girnius, kuris pats daug ko nesupranta ir mėgsta kaip tik kartais girti tai, kas itin sunkiai jam pačiam suprantama. Tą girdėjau jau seniai iš truputį geresnių filosofų kaip jis. Na, bet tiek to, kas man rūpi. Kaip kritiką Niliūną aš labai ir labai vertinu, jis turėtų daugiau recenzijų rašyti, bet nepamiršti ir savęs… Tiesa, dar tu rašai „niekas ligi šiol neužgriebė tokio gilumo ir tokio platumo, ir tokio lietuviškumo“. Dieve, Dieve, argi Tu taip, Kazimierai, gali kalbėti? Kur tas gilumas ir platumas? Jau Mačernis tikrai ir gilesnis, ir platesnis, ir lietuviškesnis savo tame tikrai negausiame palikime, o kai kurie Brazdžionio, Kossu, o Miškinis kur? O Salomėja ar ne lietuviška? O ką jau kalbėti apie Tave, ar Tavo eilėse nėra tos gilios mūsų žemės protėvių kančios problemos, to tikro kaimiško lietuviškumo? Niliūno lietuviškumas yra su pretenzijomis, tai ne mūsų žemė, tai jau svetima; miesčioniškumas, o ne tikra lietuv. nuotaika jo poezijoje. Aš atvirai sakau, Tu stovi visa galva aukščiau už visus niliūnus ir ateitis tai parodys, kas mums išliks brangiau… Jis madoje, bet tai praeinantis dalykas!
Ak, gal aš tokia kvaišė, nesuprantu nieko, nepyk ir nesakyk Niliūnui.
Smagu, kad ir Tau patiko Škėma. Mane čia visi apšaukė bedievių gerbėja. Bet tas nesvarbu. Bet man atrodo, Škėma yra labai gilus. Be to, koks puikus jo stilius!
Tu teisus dėl mano eilių formos. Bet aš save poete nelaikau. Aš tik rašau, kadangi kažkas liepia. O galiu ir jų nespausdinti. Pretenzijų jokių nereiškiu, net į Rašytojų draugiją niekada nemanau prašytis. Bet išleisti knygutę noriu. Noriu parodyti kai kam, t. y. tiems, kurie mano kančia tiki ir joje randa save, noriu tikrai parodyti nuogą žmogaus sielą, nes meluoti nė sau, nė kitiems aš nemoku. O ką aš atiduočiau už gerą formą! Kaip man jos trūksta! Pasistengsiu po Kalėdų, kai jau nedirbsiu, greit pabaigti nors porą „Van Gogh“ ir Tau juos parodyti. Kaip aš myliu Van Gogh, jo gėles su juoda kraujuojančia širdimi, jo beprotiškam skausme susuktus medžius… Tau pirmiausia juos atsiųsiu, ką Tu dėl jų pasakysi? Juos sudėčiau kartu su „Kryžiaus keliais“, būtų tik apie 25 eil. Dieve, padėk man juos užbaigti!..
Kazimierai, nepyk, kad Tave tiek privarginau. Greit nerašyk, nes žinau, koks Tau ypatingai brangus laikas. Man tik gera, kad Tu pasižadėjai padėti sutvarkyti mano rinkinuką. Taigi po Kalėdų siunčiu Tau!
<…>
Tai tokios naujienos pas mane. Dar kartą dovanok už tokį ilgą ir nuobodų laišką ir kada nors (tikriausiai už metų kitų) parašyk…
Linksmų šv. Kalėdų ir sveikinimų nuo visos mano šeimynos…
Julija
1954 02 08, Kensington
Mielas Kazimierai,
Šįryt gavau Tavo laišką ir skubu prašymą išpildyti. Mūsų kioskoje Griciaus rinkinys dar nepasirodė, todėl siunčiu Tau mano nuosavą, kurį jis pats man padovanojo. Aš gausiu kitą, o kad užrašytas man, tas ne taip jau svarbu. Gricių gerai pažįstam, jis kartais mus aplanko, galėčiau gauti ir iš jo paties, bet nežinau, kada dabar jis ateis ir, be to, neturiu adreso. Man jo poezija nepadarė įspūdžio, nors forma atrodo labai gera.
„Metūges“ gavau ir tikrai buvau parblokšta, paskaičius tokios puikios poezijos… Negaliu suprasti, kaip Niliūnas gali būti skeptiškas, o gal dėl to, kad pas ją daugiau poezijos negu pas jį (man taip atrodo). Tai tikrai nauja ir stipri jėga mūsų literatūroje. Kam rodžiau čia Melburne, tai niekam nepatiko, o mano Gylys tai išvadino pačia bjauriausia pornografija, ir kiti jau iš anksto degintų ją ant laužo, bet ką jie išmano… Ji man primena Rabindrath Tagore ir kai kur Gabriela Mistral. Ką rašo Amerikos spauda, aš manau, ypač vadinami krikdemai, rašys prieš ją. Kazimierai, kai paskaičiau „Metūges“, praėjo man visas ūpas leisti savo rinkinį, juk tai šiukšlės prieš ją… Kiekvienas sakinys stiprus, kiekviename dalykėlyje kiek poezijos, kiek lietuviškumo!
Dovanok, kad taip ilgai neparašiau ir neatsiunčiau Tau skolos, nors pas mane stalčiuj jau seniai stovi. Matai, po tiek metų fabriko darbo ištrūkusi į laisvę, kaip šunelis nuo „lenciūgo“, vis dar ilsiuosi ir tvarkau namus… Todėl ir su laiškais tokia nerangi. Žinoma, kad per daug brangu siųsti voką oro paštu. Manau, kad „L.L.“ gausim tikrai greit, o Niliūno knygos taip pat nesiųsk oro paštu. Aš maždaug nujaučiu, ką jis ten rašo, be reikalo Tu jį taip garbini…
Kazimierai, tik Tu parašyk, ar gauni mano siųstus pinigus, nes kartais prapuola. Tegu Kazytė randa minutėlę laiko man parašyti. Ar ji dar dirba?
Mano rankraščiai stovi paruošti, bet sakau, aš net neprisiliečiu prie jų, bijau siųsti, nes žinau, kad Tave tikrai nuvilsiu. Palauk truputį, atsiųsiu, kai tas įspūdis bus bent kiek praėjęs…
Tai tiek šį kartą. Dar šiandien išsiunčiu knygą ir laišką, manau, už septynių dienų jau gausi.
Linkėjimų Kazytei!
Įdedu du dolerius siuntimo išlaidoms už „Metūges“. Kitus vėliau.
Julija
1957 06 28
Mieloji Kazyte ir Kazimierai,
Skubinuosi siųsti vėl dalį skolos (penkis svarus) už pereitą 6-tąjį numerį. Šią savaitę gavau „L.L.“ penkiolika egz., jau pradėjau išpardavinėti, tik kodėl man siuntė tiek mažai? Bibliotekoje dar nėra, jei jiems išsiuntėte, tai užteks ir kitiems prenumeratoriams, kurie dar negavę. Nenusimink, Kazimierai, aš atsilyginsiu už viską, tik kad taip jau išėjo, žinai, koks tas pinigas, surenki po septynis šilingus, kad taip padėtum į atskirą dėžutę ir jau nepraimtum, o dabar prijungi prie bendrų pinigų ir kažkaip išslysta.
Aš nežinojau, Kazimierai, ar jau aš taip visai nieko ir neišmanau, bet man dabartinė mūsų jaunųjų poezija nesuprantama, nenuoširdi, skolintinė… Atrodo, lyg prisiskaityta Dylan Thomas, Eliotas, Milašiai abu, Ezra Pound ir daugelis kitų, kurie mūsų jauniesiems, taip gerai mokantiems kalbas, lengvai prieinami, ir to išdava – jų dabartinė poezija. Ji manęs neįtikina. Mekai man patinka. Jų „Idilės“8 puikios. Niliūnas, vis dėlto, įsirausęs į mūsišką žemę, nors ir apipintas svetimu voratinkliu. O kiti nenuoširdūs. Kaip Tu sakai?
Aš bijau Tau ir rodyti savuosius. Ko man trūksta, aš žinau, todėl ir bijau leisti rinkinį. Viskas dar taisytina. Jei apsiimtum mane sutvarkyti, aš gal ir siųsčiau Tau pažiūrėti. Tarp kasdieninių rūpesčių aš vos atsikvėpt valandėlę susigaunu. Naktimis tegaliu skaityti ir rašyti. O čia vėl turėjom didelių rūpesčių. Mano vyrelis gulėjo prieš dvi savaites ligoninėj – nugarkaulio išsinarinimas, dabar namie, nedirba, kas bus toliau, nežinau. Šitos nuotaikos nenumuša noro kurti, gal priešingai, bet reikia darbo. O laiko maža. Tave kur galas, kaip Tu gražiai dabar rašai! Tu jau užgimei poetu! Atsiųsk vėl vieną kitą.
Tiesa, Kazyte, klausei apie Anelę. Paskutinį laišką gavau iš jų rašytą gegužės 3 d. Anelė rašo, kad Juozui vėl tenka išvykti iš namų, reiškia, vėl ištremtas (jis išbuvo Sibire dešimt metų). Šį kartą už keliasdešimt kilometrų. Siunčiu jiems kiek galiu, o ir Stasiukas, kur vedęs Zoselę Mozūraičių, taip pat sunkiai verčiasi, turi net penketą vaikų. Anelė duoda privačias pianino pamokas, ir pati su dukra Skaistute lanko Muzikos mokyklą. Kada ji išmoko pianinu taip gerai, ir man neaišku.
Labai norėčiau susirašyti su Prane9, jei Jūs rašysite Eugenijui10, paprašykite Pranės adreso, priminkite apie mane. Kas tas jos vyras, nepažįstu.
Kazyte, Tavo veikaliukas11 visai neblogas, kad tik mums pasisektų, nes neturime gerų režisierių. Kai jau būsi paruošusi „Eglė žalčių karalienė“, nepamiršk ir Australijos. Nors daugelis čia nusistatę prieš Salomėją Nėrį, ypač kai paplito apie ją išleista knyga su fotografijomis ne tik jos pačios, bet ir jos kūrinių komunistiniuose laikraštėliuose smetoniniame pogrindy.
Skaičiau „Drauge“ apie jaunųjų Bradūnų gavėnines giesmes. Taip ir įsivaizduoju, Kazyte, juodu vos benulaikančius didelę kantičką. Mano Linas ypatingų gabumų neturi, vis šneka, kad bus kunigu ir važiuos į Romą. Mokosi pas jėzuitus, Aušrelė rašo eilėraščius, žinoma, daugiau angliškai, kurie ir žymiai geresni. Gal iš jos kas išeis, jei mamai taip nesiseka…
Jurgutė, tai kaip piktasis ančiukas, viską tik gadina ir laužo, o Sauliukas jau vienuolikos mėnesių. Pradeda vaikščioti. Naktimis labai nemiega, atsisėda lovytėje ir žaidžia. …Ir po miego mamai! Kitam laiške įdėsiu visų vaikų nuotrauką, nes neseniai juos nufotografavom.
Tai tiek naujienų pas mus. Kazimierui įdedu šį tą pasiskaityti. Parašykite, ar pinigai nežuvo.
Bučiuoju Kazytę ir sveikink visus pažįstamus. Nežinau, kada mes ir pajudėsim į tą Ameriką, visokie gandai tik klaidina, čia jau sako, sekančiais metais, čia vėl, laukite eilės maždaug dar trejus metus. Ir taip kasmet.
Taigi, gerbiamas Poete, šiandien gavau laišką iš U.S.A., iš tokio vieno poezijos gerbėjo. Jis man rimtai sako, kad „gali leisti rinkinį, nebijodama ir „Lankų“, to siaubo, kuris tik save tepripažįsta“. Jei apsiimi man ištaisyti (konfidencialiai, kaip senai kaimynei), tai siunčiu visą rinkinuką. Jei ne, tai nė nerodysiu daugiau.
Kai gausiu atsakymą, parodysiu daugiau ir apie patį rinkinį.
Sudiev, Jūsų Julija
1959 02 15, Melbourne
Mielas Kazimierai,
Ačiū už kalėdinius sveikinimus ir gerus žodžius dėl mano eilių. Tavim aš tvirtai tikiu, todėl ir neskubėjau išleisti knygos. Be to, Melburne išleisti nežadu. Kreipsiuos arba į Tininį, kuris siūlėsi pernai, arba į prel. Krupavičių, kuris prieš trejus metus klausė, ar noriu knygą skelbti. Visų pirma, siųsiu visą medžiagą Tau. Nes žinau, kad sakysi tiesą. Netikiu nė vienu žmogum, net ir jūsiškiais poetais. Ko jūs ten vieni kitų taip nekenčiate? Brazdžionis, atrodė, jus su žeme sumaišytų, o aš tik tyliu ir nieko nesakau. Jei teks apsigyventi Los Angeles, turėsiu atvirai Brazdžioniui prisipažinti, kad garbinu lankininkus, su maža išimtim. Bet visa tai nesvarbu! Tavo žodžiai apie „Žemę“12 mane labai sujaudino.
Tu turbūt žinai, kad poezija man didžiausias gyvenimo tikslas, o tokie grubūs keliai į ją… Man visą laiką buvo aišku, kad tie keliai, kuriais į poeziją ėjau, buvo klaidingi. Dabar puikiai žinau savo kelią, bet koks gruodas! Nepajėgiu sutvarkyti medžiagos, taisau dažnai skubėdama. Jau baigiu perrašyti visą knygą ir greit siųsiu Tau. Šį kartą siunčiu kelis pasiskaityti naujus. „Našl. ruduo“ – nesusitvarkau su trečiuoju posmu, „Arimuos“ – turbūt nereikia paskutinio posmo, „Bėgimą“ – pati labai mėgstu, „Mano tėvo dvasia“ – baisi pabaiga… Ar daug nukentėtų, jeigu imtum ir pataisytum? To kritikoj nepriskaitytumei?
Turiu apie aštuonias poemas „Kryžiaus stotys“. Bet daug ir nebaigtų. Dabar jų nė nežiūrau, kai pabaigsim su šiuo, tada imsiuos stočių.
Jau rašiau, kad dėkojame už „Morenų ugnis“13. Manau, kad tai bus tikros gyvybės sultys ateinančiai kartai ir po jos. Ar pavartei kada Liet. išleistas Antano Juškos „Liet. dainas“, kiek ten Tavo plunksnai medžiagos!
„L.L.“ aš daugiau negaliu platinti, nes birželio mėn. išvažiuosim (dokumentai taip sako, bet gaunam labai negerus laiškus, tad gali būti ir kitaip), kalbėjau su ponu Butkūnu, jis perims visus mano platintojus. Siųsk 35 egz. mano arba jo vardu. Dingusieji „L.L.“ neatsirado. Skolą, kuri dar Tau priklauso, greit gausi, nes parduodam namą šiomis dienomis. O šiaip neatlieka to pinigo, ir gana. Kai kurie „L.L.“ skaitytojai ir visai neatsiskaitę.
Kaip laikosi tėveliai, Kazytė ir jaunimas? Tegu ji man nepatingi parašyti.
Viso geriausio. Julija
Parengė Virginija Babonaitė-Paplauskienė
1 Žurnalas „Aidai“, leistas lietuvių išeivių 1944–1949 m. Vokietijoje; 1949–1992 m. – Amerikoje ir nuo 1992 m. perkeltas į Lietuvą ir sujungtas su žurnalu „Naujasis židinys“.
2 1953–1955 m. Melburne ėjęs religinis tautinis žurnalo formato laikraštis.
3 „Literatūros lankai“ – JAV lietuvių literatūros žurnalas, neperiodiškai ėjęs 1952–1959 m. Buenos Airėse.
4 Pirmoji Birutės Pūkelevičiūtės (1923–2007) poezijos knyga, išleista 1952 m.
5 „Draugas“– seniausias lietuvių laikraštis, 1909 m. įsteigtas Pensilvanijoje; dabar leidžiamas Čikagoje.
6 Turimas mintyje Alfonso Nykos-Niliūno eilėraštis „Inferno“.
7 Kazio Bradūno knyga „Maras“, išleista 1948 m.
8 Jono Meko knyga „Idilės“, išleista 1947 m.
9 Pranė Aukštikalnytė (1922–1989), Lietuvos tautosakininkė, poetė.
10 Eugenijus Matuzevičius (1917–1994), poetas, vertėjas.
11 Kazimieros Bradūnienės parašytas vaidinimas vaikams.
12 Tikriausiai turima omenyje lietuvių išeivių poezijos antologija „Žemė“, išėjusi 1951 m.
13 K. Bradūno poezijos knyga „Morenų ugnis“, išleista 1958 m.
Zofia Kowalewska. Iš 1863 metų tremtinio atsiminimų (Pabaiga)
2021 m. Nr. 8–9
Tęsinys. Pradžia 2021 m., Nr. 7.
Iš lenkų k. vertė Stanislovas Žvirgždas
X
Taip sutelkta rusų kariuomenė buvo galinga jėga lyginant su Liaskovskio būriu. Tos pajėgos puolė Boguševičių miškus ir apsupo juos tankiu žiedu. Generolai neabejojo, kad sukilėlius sugaus gyvus, kaip žvėris į tinklus. Kareiviai žengė su baime. Sventožeckio burtai, apie kuriuos sklido gandai, kėlė didesnę paniką nei kulkos. Kuopos atsargiai artinosi prie būrio užkardų ir įtvirtinimų, tą stiprią fortifikaciją buvo įsakyta paimti šturmu. Pagaliau kareiviai paleido salvę.
Tada ir nuo barikadų pasigirdo salvė ir nukovė keliolika kareivių.
Kuopos netvarkingai pasitraukė, tačiau išgirdusios įsakymą vėl puolė pirmyn.
Sutiktos taiklia sukilėlių ugnimi, jos dar kartą atsitraukė, nusėdamos girią nukautais ir sužeistais.
Rusų generolai netvėrė pykčiu. Atakos vis kartojosi ir pasibaigdavo ne kariuomenės naudai. Kareivių drąsa silpo. Tada vienoje vietoje buvo sutelktos didesnės pajėgos ir pradėtas energingas šturmas.
Nuo barikadų buvo be perstojo šaudoma, kareiviai krito vienas po kito.
Netrukus miške nuskardėjo pratisas „uraaa!“
Pirmosios barikados buvo užimtos.
Tačiau už jų laukė kitos, dar stipriau sutvirtintos, nuo tų barikadų šūvių kruša pasitiko šturmuojančius. Vėl pasigirdo komanda: „Į ataką!“ Per naują šturmą kariuomenė daug aukų patyrė ir padėjo nemažai pastangų. Kareiviai krito kaip musės.
Tačiau miško barikados nebuvo tvirtovės mūrai.
Antroji barikadų linija pasidavė jas šturmuojančiai jėgai.
Garsūs puolančiųjų triumfo šūksniai nutilo, pamačius prieš kareivius pasišiaušusius naujus įtvirtinimus.
Surengtas trečias šturmas – galingiausias.
Generolai jau trynė rankas iš džiaugsmo: sukilėlių šūviai staiga nutilo. Už paskutiniųjų stovyklos barikadų tvyrojo mirtina tyla.
Nebuvo jokių abejonių, kad sukilėliai sulindo į pelkę, iš kurios jau niekas gyvas neišsikapanos.
Kareivių drąsa patrigubėjo ir peraugo į gyvulišką šėlsmą. Krauju pasruvusios akys blizgėjo laukiniu žvėriškumu.
Generolai juos ragino paskubėti.
Paakinta galinga jėga išjudino rąstus, jie krisdami net užvertė keletą artimesnių drąsuolių, ir barikadoje atsivėrė plati išlauža.
Nuo galingo iš kareivių krūtinių išsiveržusio „uraaa!“ sudrebėjo šimtamečiai ąžuolai ir eglės.
Tokio triumfo ir pergalės atbalsio, regis, negirdėjo japonų užimti Mukdeno1 mūrai.
Per išlaužą kareiviai įsiveržė į stovyklą, o paskui juos išdidžiai žergliojo generolai.
Staiga laukiniai šauksmai nuslopo ir sustingo lūpose.
Visi stovėjo apstulbę.
Iš miško dar atvilnijo aidai, sumišę su būriais į puotą atskridusių varnų kranksėjimu.
Sukilėlių stovykloje nebuvo nė gyvos dvasios. Prieš nugalėtojų akis atsivėrė visiška tuštuma.
Niekur nesimatė jokio skubaus pasitraukimo ženklo, jokių sukilėlių ginklų ar amunicijos.
Rusų kariškiai į visa tai žvelgė su nuostaba.
Kareiviai tylėdami žegnojosi, nuogąstaudami žvalgėsi, murmėjo poterius.
Burtai buvo akivaizdūs. Sukilėliai slėpėsi už įtvirtinimų, šaudė, jų kulkos guldė kareivius, apsupti iš visų pusių negalėjo pabėgti, tačiau… pabėgo.
– Pavirto kiškiais, – kažkas nedrąsiai pratarė.
– Tiesa! – pasigavo kiti, – ir kariauk gi čia dabar su tokiu velniu! Tfu!
Generolai, paleidę prakeiksmų krušą, įsakė surengti gaudynes. Buvo iškrėsta visa giria. Ieškota požeminių urvų. Apieškota visa apylinkė. Sukilėlių nė ženklo!
Po keletą dienų trukusių paieškų kariuomenė sugrįžo į kareivines, apylinkėse paliktas tik vienas būrys stebėti sukilėliams.
Operacija nepavyko. Generolai rūškanais veidais išvažinėjo į savo būstines.
Liaskovskis jau buvo toli. Jis pademonstravo Lietuvos sukilimo istorijoje pagarsėjusią pamoką, neprarado nei vieno žmogaus, nei ginklų, nei amunicijos.
Gerai žinodamas girią, jis su visu būriu nepastebimai išsmuko, vikriai prasibrovęs per kariuomenės grandinę, kuri užnugaryje buvo negausi. Remiantis tuometine versija, jie greitu maršu persikėlė per Bereziną ir, kai buvo paieškomi čia, pasirodė prie Šventojo ežero, o paskui vėl pranyko girios glūdumoje, kur slapstėsi iki vėlyvo rudens.
Liaskovskio būrys nė karto nebuvo sumuštas ar išsklaidytas. Tautinė vyriausybė, kuri palaikė sukilimą Baltojoje Rusioje, tuo veiksmu gal norėjo parodyti užsienio valstybėms kovojančio už laisvę krašto ribas. Šis būrys ištvėrė iki pabaigos, ir po to, kai svetimos intervencijos viltys visiškai užgeso, išsiskirstė tik prasidėjus šalčiams, nepaprastų Liaskovskio sugebėjimų dėka patyręs mažiau žmonių aukų nei kiti.
Daugelis to būrio sukilėlių po paleidimo slapstėsi visą žiemą miškuose ar pas gerus žmones dvaruose, akalicose, net ir valstiečių trobose. Vieni, pasinaudoję paskelbtu manifestu, patys pasidavė vyriausybei, kiti išvyko į užsienį. Didelį darbą pervežant ir slepiant sukilėlius atliko moterys. Girdėjau apie vieną senutę iš Šacko apylinkių, jeigu neklystu, ponią Jurkevičiovą, kuri savo senovinėje karietoje įvairiai persirengusius, kartais rūbininke ar atleistu liokajumi, daugybę sukilėlių į saugias, patikimas vietas pristatė.
Dar kitų metų pavasarį jau beveik visiškai išsekę klajokliai atvyko į valdžios įstaigas, atidavė surūdijusius ginklus ir pasidavė jos malonei. Remiantis manifestu, tokiu atveju jų laukė daug mažesnė bausmė. Daugelis po tardymo buvo paleisti į laisvę, tačiau didesnioji dalis buvo ištremta į Rusiją, į ne per toliausiai nutolusias gubernijas. Nemažai savanoriškai pasiduodančiųjų sugebėjo išsaugoti savo turtą.
Legenda apie Boguševičių girioje kiškiais virtusius sukilėlius, išskridusi iš prietaringų kareivių lūpų, pasklido ir palaipsniui iš musės užaugo iki jaučio dydžio. Apie tai su įvairiais pagražinimais pasakota visur.
Dar iki dabar buvusiose Boguševičių apylinkėse žmonės tvirtai tiki, kad Boleslovas Sventožeckis, kuris dar vis atsimenamas, buvo burtininkas.
Apie Boleslovo Sventožeckio pabėgimą iš mūsų krašto dabar sugebėjau sužinoti keletą detalių. Baigiantis sukilimui, jis paskutinį kartą pasirodė savo girioje, netoli sudegintų Boguševičių. Norėjo dar susitikti su savo žmonėmis. Nuliūdęs ir išsekęs morališkai bei fiziškai, sunkiai susirgo. Jį pakirto šiltinė, kuria persirgo gulėdamas dar miške. Jį globojo Dievas ir garbingas girininkas, slaugydamas jį dieną naktį.
Tačiau pavojus buvo labai didelis. Kai stipri prigimtis įveikė ligą ir Boleslovas Sventožeckis atgavo sąmonę, jam ramybės nedavė susiklosčiusi padėtis. Prieš iškeliaudamas, turėjo sutvarkyti keletą svarbių reikalų. Turėjo perduoti tai, apie ką tik jis vienas žinojo. Tada, nors visiškai neturėjo jėgų, persirengęs valstiečiu išsiruošė į Minską, į miestą jį varganame vežime atvežė tas pats ištikimas girininkas. Sulysęs po ligos ir smarkiai apžėlęs, niekur nebuvo atpažintas. Norėjo pasimatyti su ponia *** (pavardės neatskleidžiu ne todėl, kad neprisimenu), gyvenančia Delpešo mūriniame name, priešais katedrą, Kaidanovskio gatvės posūkyje. Ji buvo perspėta ir anksti ryte penktą valandą, kai prie metalinių kiemo tvoros statinių su lazda rankoje priėjo liesas sermėgą vilkintis valstietis, jau stovėjo prie praviro lango. Kalbėtis galėjo tik iš gatvės. Tačiau valstiečiui užėmė balsą ir jis vos laikėsi ant kojų. Tada ponia *** nubėgo į apačią, o jis pašnibždėjo tai, ką turėjo pasakyti, ir perdavęs kažkokį dokumentą apalpo.
Padėtis buvo baisi. Situaciją išgelbėjo ankstyvas rytas ir praeivių nebuvimas. Tačiau kiekvieną akimirką galėjo kas nors ateiti, galėjo koks nors patrulis užklupti. Bažnyčia jau buvo atidaryta. Juos nuo bažnyčios skyrė tik keli žingsniai. Moteris sukaupė visas jėgas ir apalpusį vyrą sugebėjo nuvilkti į bažnyčią. Pasodino jį tamsios navos kampe ir nevilties apimta nubėgo į zakristiją. Tačiau jau ant slenksčio sutiko seną zakristijoną, pagriebė jį už rankos, nutempė prie altoriaus ir rodydama į Kristaus atvaizdą išbėrė:
– Už Boleslovo Sventožeckio galvą paskirta dešimties tūkstančių rublių premija. Prisiek prieš Nukryžiuotąjį, ar nori jį išduoti, ar išgelbėti jam gyvybę. Sventožeckis yra čia… Rinkis!..
Zakristijonas išbalo, tačiau ramiai atsakė:
– Aš nesu Judas… už žmogaus kraują pinigų nepaimsiu… neišduosiu…
– Prisiek!
– Prisiekiu! – sušnibždėjo senolis, darydamas švento kryžiaus ženklą.
Moteris su neapsakomu dėkingumu pakėlė ašarotas akis į Kristų, tada pažvelgė į zakristijoną.
– Dabar, – ramiai ištarė, – padėk man jį išgelbėti.
Abu puolė veikti. Atsirado stiklinė vandens ir stikliukas vyno. Jie sugebėjo nusilpusį Sventožeckį nuvesti, veikiau nutempti, į bažnyčios bokšto viršūnę ir ten paslėpti tokiame užkaboryje, kad ir per vėlesnę bažnyčios kratą jo negalėtų surasti. Ten jam buvo paklotas guolis, kur vargšas ligonis išgulėjo ilgiau nei tris savaites. Zakristijonas jį valgydino ir rūpestingai globojo. Ponia *** padėjo daug pastangų, kad išrūpintų jam pasą. Pagaliau jį gavusi, sugebėjo ištikimo zakristijono padedama išvesti jau kitais rūbais aprengtą Sventožeckį iš bokšto per iškilmingas pamaldas, kai bažnyčia buvo pilna žmonių. Atsirado bičiulių, kurie jam padėjo išvažiuoti iš Minsko ir nusigauti į užsienį.
Tokiu būdu tada moterys tarnavo sukilimui, ne kartą išgelbėdamos jo aukų gyvybes.
Apie anksčiau aprašytą epizodą sužinojau visai neseniai. Pateikiu taip, kai jis buvo papasakotas man. Relata refero2. Pats faktas labai įdomus ir būdingas tam laikui, jeigu yra autentiškas, jis kiek praskaidrina tuometinę istoriją, parodo tas nežmoniškas pastangas, kurios kai kuriems iškiliems tos epochos veikėjams padėjo išvengti kilpos ir nusigauti į užsienį.
XI
Prisiminimai, kaip banga plūstantys į širdį ir galvą, jau tolokai mane nunešė, atitraukdami nuo mano pasakojimo eigos. Skaitytojams norėjau parodyti, kodėl mūsų būrys taip stengėsi prisijungti prie Liaskovskio būrio. To būrio sėkmė ir šlovė užvaldė jaunus protus, ir nors pasklidusiuose pasakojimuose buvo daug prasimanymų, mes jų kritiškai nevertinome.
Vietoje Ulo gavę kitą vedlį ir Borove kiek apsirūpinę maistu, pagaliau pajudėjome nurodytu maršrutu į Igumeno pusę, link Boguševičių miškų.
Turėjome nurodytas vietas, į kurias mums buvo pažadėta pristatyti maisto ir naujus vedlius, tačiau, deja, viso to nebuvo. Pilietinė organizacija silpnėjo ir akivaizdžiai pakriko.
Norėdamas aplenkti Šacką, vedlys vedė mus miškais per pelkes ir raistus.
Dar šiandien prisimenu tuos baisius kemsynus, per kuriuos bridome beveik visą naktį.
Tamsoje pasitaikydavo milžiniškos gylės, kurios mus galėjo nugramzdinti. Kas akimirką kas nors įklimpdavo, parkrisdavo ar pasinerdavo į purvą.
Kai po to ypač sunkaus perėjimo, sušalę, šlapi ir netekę jėgų, pajutome po kojomis kietą, sausą žemę, atrodė, kad, išsivadavę iš pragaro nasrų, sustojome prie rojaus vartų.
Švito.
Rudens ryto ūkanos siaustė prieš mus atsivėrusį horizontą.
Netoliese dunksojo baltas dvaras, nuo kurio, kaip šviesi juosta pilkoje migloje, vedė platus kelias prie smuklės, už kelių dešimčių stajų3 prisiglaudusios prie miško.
– Tai Mončia, – paaiškino mums vedlys, – pono Puciatos dvaras, šiandien jį vadina Gabrieluvka, o ten už miško Zadaščenės kaimas.
Buvo penkta valanda ryto. Nepaisant giedro ryto ir atviro horizonto, mus apėmė nematyta energija ir nenugalimas noras pasirodyti žmonėms.
Nepamenu, ar Ruščicui davus komandą, ar mūsų pačių noru, po minutės jau stovėjome kovine rikiuote ir su darnia daina „Susikibkim rankomis“ patraukėme prie smuklės.
Tai regėdamas vedlys, išsigandęs mūsų padūkimo, kiek tik įkerta metėsi į mišką.
Skambūs dainos garsai pažadino smuklę, ant jos slenksčio pasirodė išdidus nuomininkas, senasis Elijas, ir su baime bei išgąsčiu žvelgė į mus.
Mandagiai su juo pasisveikinę, užsisakėme duonos ir pieno. Žydas dingo murmėdamas, kad tokio maisto neturi. Kai jam pagrasinome, nubėgo į smuklę šaukdamas:
– Ai! Gevalt!.. Sukilėliai.
Viduje kilo didelis sujudimas, tačiau po akimirkos mums pradėjo nešti molinius ąsočius su pienu ir duonos kepalus.
Šlubas nuomininko sūnus skubėdamas sustūmė stalus.
Sustatėme ginklus į piramides ir puolėme valgyti.
Mūsų dainos garsai nuskriejo iki dar miegančio baltojo dvaro namo, nes netrukus kelyje pasirodė dvi pas mus bėgančių moterų figūros.
Tai buvo, kaip vėliau sužinojau, vaistininko dukra, panelė Mikalina Malinovska ir jaunutė mokytoja Stefanija Fastovičiuvna, kuri mums pasirodė angelo apsireiškimu.
Prišokome prie jų, tačiau pirmoji, į kurią, akių nenuleisdamas nuo jaunučio veidelio, net neatkreipiau dėmesio, apimta patriotizmo jausmo ir matydama mūsų vilko apetitą, staiga sugrįžo į sandėliuką paimti rūkytos mėsos. Tačiau jau nesuspėjo jos mums atnešti.
Kai jauną panelę apsupę karininkai klausinėjo jos įvairių smulkmenų, vienas jų, per žiūronus stebėdamas apylinkę, staiga sušuko:
– Išdavystė, ponai! Ten iš dvaro raitelis joja į Šacką pranešti kariuomenei. Išvykstame!
Tačiau jaunutė mokytoja pasipiktinusi užprotestavo. Tada Ruščicas, paėmęs jos ranką, parodė į Šacką vedantį kelią.
– Žirgas juodas, – pasakė, – vadinasi, kinkomas, ant jo joja valstietis su dvaro livrėja.
Panelė išbalo. Bekraujėmis lūpomis ji sušnibždėjo:
– Taip!.. Tai Charitonas, piktas, savavališkas žmogus… ponai Puciatos apie tai nežino… dar miega…
Ir, pasisukusi į mus, su skausmingu nerimu balse pridūrė:
– Šackas arti! Kariuomenės ten daug!.. Bėkite.
Mes stovėjome jau pasiruošę. Iš mūsų lūpų pasipylė keiksmai ir grasinimai.
Vienas karininkas, priėjęs prie panelės, pasakė jai tvirtu, piktu balsu:
– Tai išdavystė!.. Nešlovė ir pasmerkimas tam dvarui!.. Iš jo neliks nė akmens ant akmens!
– Neliks! – pasigirdo šauksmai.
– Neliks! – pakartojo aidas.
Ji taip pat negarsiai šūktelėjo, o mes, grasindami ir susinervinę, grįžome į mišką, nusprendę dvarą sugriauti ir sudeginti.
Turiu vėl kuriam laikui nutraukti savo pasakojimą ir, mintimis užbėgdamas į priekį, noriu reabilituoti tuometinių kilnių Gabrieluvkos savininkų atminimą. Nenorėčiau, kad neteisingas, įtarimu paremtas kaltinimas, mestas Puciatų giminei, persekiotų jų palikuonis ir išliktų istorijoje.
Tiesą sakant, ilgą laiką Zarembos būrio kovotojai ta išdavyste tikėjo ir net vėlesnes savo nesėkmes jai priskyrė. Prisipažįstu, kad ir aš drauge su kitais taip galvojau.
Daug vėliau, kai tos epochos paslaptingos uždangos palengva pakilo ir paaiškėjo teisybė, įsitikinau to kaltinimo neteisingumu ir nepagrįstumu. Puciatų giminė palaikė nuolatinius ryšius su gydytoju Pekarskiu, kuris labai dažnai į įvairius politinius susirinkimus Gabrieluvkoje užsukdavo. Ta giminė, kaip ir daugelio kitų žemvaldžių giminių, buvo susijusi tam tikrais saitais su pilietinės organizacijos veikla.
Tačiau dvaro arklidėse dirbo piktas ir godus žmogus, labai surusėjęs, kurį tais laikais bijota išvaryti, o jis dėl kelių Judo sidabrinių, už menką valdžios pažadėtą atlygį, pasinaudojęs šeimininko miegu, tą nelaimę ant jo ir ant mūsų užtraukė.
Iš patikimų šaltinių žinau, kaip ta giminė ilgai kentėjo morališkai ir dėl mūsų, ir dėl savęs, kad net aukodamiesi norėjo mums suteikti pagalbą. Todėl jaučiau pareigą tą reikalą čia išaiškinti, o drauge ir vieną kartą visiems laikams nuo jų nuplauti bet kokius kaltės įtarimus.
Po to trumpo nukrypimo vėl grįžtu prie savo pasakojimo.
XII
Kai mes atsidūrėme miško glūdumoje, sušaukėme pasitarimą. Visu būriu keliauti iki Boguševičių miškų be vedlio ir turint už nugaros mus besivejančią kariuomenę, o prieš save kitus apylinkėse patruliuojančius būrius, mūsų vadovybei atrodė neįmanoma. Norint išsaugoti visą būrį nuo neišvengiamos žūties, buvo nutarta jį padalinti penketais. Kiekvienas toks būrelis turėjo eiti vis į kitą pusę ir susirinkti, kaip paprastai, saulėlydžio pusėje. Pavojaus akimirką vėl prisiminta neužmirštamo Zarembos dvasia, kurio nebuvimą nuolat jautėme. Tai jo mintis buvo pirminis padalinimas dešimtukais, kuria dabar ir pasinaudojome, susiskaldydami į dar mažesnius būrelius. Atsisveikinę su draugais ir jausdami, kad į Liaskovskio būrį jau, regis, niekada nenueisime, mūsų penketukai patraukė įvairiomis kryptimis. Aš su savo būreliu, kuriame buvo Tempelis, Ratynskis, Grudzinskis ir Povilas iš Perežyrų, pasukome į dešinę ir, prasibrovę pro krūmus ir atvašynus, atsiradome prie Šacko, beveik atvirame lauke. Čia pamatėme šauniai jodinėjančius kazokus ir link miško, iš kurio mes išėjome, skubančius kareivius. Situacija buvo kritiška. Mus išgelbėjo nuvirtusi plačiašakė drebulė, aplink kurią augo vešliai sužėlę krūmai, sudarantys tarsi palapinę. Vienu šuoliu atsidūrėme toje slėptuvėje. Mūsų ausis pasiekė kulkų švilpimas, kiek nustelbtas kareivių laukinių balsų, kurie šaudydami į orą tikėjosi įbauginti sukilėlius, nuvaryti juos toliau, kad išvengtų visiškai nepageidaujamų kautynių.
Kiekvieną akimirką galėjome būti surasti ir subadyti durtuvais. Kažkoks šiaudadūšis jau murmėjo apie savanorišką pasidavimą. Tam pasipriešinome, ketindami savo gyvybes brangiai atiduoti. Bijodami, kad mūsų laikrodžiai ir kiti mums brangūs daiktai netaptų kareivių grobiu, užkasėme juos po drebule. Iš visų mūsų pamaldžiausias Ratinskis sukalbėjo trumpą maldą, po kurios jau nurimę laukėme išsisprendžiant mūsų likimą, nenujausdami, kad tuokart ta scena baigsis komišku epilogu.
Vietoje kareivių prie drebulės susibėgo nuo nuošalėje besiganančių galvijų atsiskyrusios ožkos. Jokia jėga negalėjo jų nuo graužiamų šakelių nuvaryti. Tos bestijos mus išdavė. Netrukus atėjo piemuo, norėdamas ožkas nuginti prie bandos, ir pamatęs gyvus, staiga po drebule išdygusius grybus, šaukdamas metėsi į šoną.
Jis galėjo mus pražudyti, parodydamas priešams.
Mums pavyko jį prisišaukti, o kai gerasis žmogus viską sužinojo, pažadėjo mus išgelbėti ir į saugią vietą nuvesti.
– Dabar dar negalima, – pasakė, žvalgydamasis po apylinkę, – kareiviai valkiojasi laukdami manęs.
Jis suvarė ožkas ir negaišęs su visa banda dingo mums iš akių.
Jau buvome praradę viltį, kad jis sugrįš. Saulė jau leidosi, kai jis vėl pasirodė, atvarydamas visą bandą prie drebulės.
– Na dabar, ponaičiai, į kelią, – paragino geranoriškai šypsodamasis, – nuleiskite žemiau šautuvus, o aukštesnieji tegul palenkia galvas, taip ir eikite šalia bandos.
Ta gyva širma užstoti nuo priešų, netrukus atsidūrėme miško pakraštyje, prie upės. Ten jau buvo perėjimui parengtas lieptas. Apdairus piemuo apie viską pagalvojo ir, parodęs mums kelią, padavė maišą su maistu.
– Tikriausiai esate alkani, ponaičiai, – linksmai pasakė, – čia rasite bulvinių blynų ir virtų kiaušinių. Valgykite ir eikite su Dievu.
Apkabinome jį su dėkingumu ir, dosniai atsilyginę, patraukėme takeliu į miško kaimą Tolkačevičius. Garbingas to senolio veidas man dar ir dabar akyse stovi. Galėčiau jį šiandien nupiešti. Labai gailiuosi, kad pamiršau jo pavardę.
Už mūsų pyškėjo šūviai ir girdėjosi priešo balsai. Sukilėliams buvo surengtos gaudynės.
Galvodami apie draugus, priėjome girininkiją, ten mums buvo parodytas kelias į Borovą. Pasukę į vakarus ir nuolat ulbėdami kaip tetervinai, susitikome kitus penketukus, su jais susijungę, pagaliau atsidūrėme mūsų senojoje stovykloje netoli Borovo. Susirinko beveik visi mūsų draugai. Trūko tik vieno priešų sumušto būrelio. Grigalijus Gavarovskis, Vladislovas Troscianka ir Turskis buvo paimti į nelaisvę. Valdžios persekiojami Borovo gyventojai šį kartą vengė bet kokio bendravimo su mumis ir akivaizdžiai norėjo mūsų atsikratyti.
Neturėdami maisto, pinigų ir informacijos iš pasaulio, išbuvome Ceplino pelkėse dar dvi sunkias savaites. Jautėme, kad mus su pilietine organizacija siejusi gija jau nutrūko. Mūsų valdžia nerodė jokio gyvybės ženklo. Mus jau ypač vargino rudeninės šalnos. Nuolatinis išdavimo pavojus pastūmėjo mūsų vadovybę ryžtingam žingsniui. Po visuotinio pasitarimo buvo nuspręsta būrį išformuoti.
Pagaliau viskam atėjo galas.
Prieš mus atsivėrė kapo duobė, kurioje su neapsakomu skausmu palaidojome mūsų jaunatvišką tikėjimą, visus mūsų siekius ir viltis. Sukilimas visame krašte jau ėjo į pabaigą. Prasidėjo bausmių, aukų ir ilgų persekiojimų epocha.
Krūtines draskė apgaulės jausmas. Jis didėjo drauge su mūsų silpnumo ir visų pastangų bei pasišventimo nevaisingumo suvokimu.
Nuoširdžiai atsisveikinus, mūsų draugai išsiskirstė į įvairias puses. Daugelis jų vėliau pakliuvo į priešo ar valstiečių rankas, daugelis patys savanoriškai pasidavė. Tik nedaugeliui pavyko išvengti kalėjimo ir persekiojimo.
Iš viso būrio liko tik šešiolika, kurie nusprendė ginklų dar nesudėti ir stengėsi persikelti per Nemuną, į Belovežo girią, kur dar sėkmingai laikėsi Lelyva. Tai ištvermingų drąsuolių saujelei, tarp kurių buvau ir aš, priklausė Sabolevskis, Ruščicas, Harapas, Pilečka4, Daunoras, Grudzinskis, Ignatavičius, Mazuras ir dar keletas.
Nužygiavome pirmyn link Uzdos miestelio, miškais nusigavome prie Lenskių Chotovo, iš ten, aplenkę Zasulę, atsiradome prie Naidzenovičių, Sobolevskių miškuose, kelionėje praradę septynetą bičiulių, paeiliui patraukusių į kitą pusę.
XIII
Kai pasiekėme mūsų draugo Sobolevskio gimtinę, buvome likę tik devyniese, jis, norėdamas aplankyti savo šeimą, ir mane nusitempė į dvarą. Slinkdami naktį, kaip plėšikai, per sodą nusigavome į namą, kur šeimininkai, širdingai sveikindami sūnų ir brolį, ir mane sutiko su nepamirštamu svetingumu. Apsirengę vis tais pačiais rūbais ir permirkę, ten patyrėme tikrą malonumą, rengdamiesi sausais marškiniais ir viršutiniais drabužiais, tačiau numalšinę alkį ir pailsėję, nenorėdami tiems namams užtraukti nelaimės, vėl vogčia pasislėpėme miške. Viso mūsų ten buvimo metu labai malonios Sobolevskio seserys, nepaisydamos pavojaus, pačios mums atnešdavo įvairiausių patiekalų. Viena jų man padovanojo atminčiai skarelę su savo inicialais, kurią iki dabar išsaugojau.
Mūsų buvimo Naidzenovičių miške metu pas mus atvyko du broliai Lenskiai, dabar jau mirę. Abu, Zenonas ir Konstantinas, dalyvavo visuotiniame judėjime. Iš jų sužinojome apie pasikeitimus Minsko piliečių organizacijoje, apie skaitlingus areštus, įvykdytas mirties bausme ir kaskart smarkesnį persekiojimą. Jie mus taip pat įkalbinėjo nutraukti tolesnius veiksmus, kuriuos apsunkino šaltis ir iškritęs sniegas.
Būtent tada atėjo mūsų sukilimo pabaiga.
Netoli Chotovo gyveno mano giminaitis Tadas Sventožeckis, jis, Lenskių informuotas, atvyko su manimi susitikti miške sutartoje vietoje, į kurią mane nuvedė patikimas girininkas Sobolevskis.
Tais laikais sukilėlis buvo labai neparankus svečias. Slepiantys nelaimingus sukilėlius buvo griežtai baudžiami. Reikėjo slėptis ir nuo tarnų, kurie norom ar nenorom galėjo išduoti ar viską išplepėti.
Ponas Tadas, paimdamas mane į savo dvarą Varnauliuose, Stolpcų apylinkėse, Naugarduko paviete, tai darė labai saugodamasis. Vogčiomis nuvedė mane į svirną, kur jau buvo paruoštas maistas ir patalas, užrakino, ten išsėdėjau dvi savaites. Tadas mane išleisdavo tik naktį pasivaikščioti ir visada pats stovėdavo sargyboje prie svirno. Prisimenu, kartą vos nesukėliau gaisro. Užsidegant papirosą, degtuko sieros gabaliukas nukrito į kampe gulinčių sausų linų krūvą. Linai tą pačią akimirką užsidegė. Tik nežmoniškomis pastangomis sugebėjau juos užgesinti.
Po kurio laiko, kai ekonomas turėjo apžiūrėti svirną, Tadas mane nuvedė į vadinamą „salytę“ antrame aukšte, blogai, kad ji visa buvo įstiklinta. Baimindamasis, kad manęs kas nors nepamatytų, turėjau ištisas dienas gulėti. Nors manimi labai rūpinosi vaistininko duktė panelė Kotryna, o Tadas naktimis pasikviesdavo mane pas save pokalbiams, negalėjau ilgiau išbūti tame kalėjime.
Tuo metu ponas Tadas, susisiekęs su mano šeima, stengėsi palengvinti man pabėgimą į užsienį tuo pačiu keliu, kuriuo sugebėjo pabėgti Boleslovas Sventožeckis.
Mane ėmėsi globoti dar veikianti Tautinė vyriausybė. Man atsiuntė pasą Ivenco miestelėno Ignoto Mavrovskio pavarde. Turėjau pamiršti savo tikrąją pavardę ir įlįsti į naują kailį.
Vieną dieną Tadas atnešė man kelionės drabužius, auštant nuvedė pas save ir, paslėpęs už prieškambario durų, liepė, apsivilkus lietpaltį ir užsimaukšlinus kepurę, laukti atvykstančių svečių. Laukta šeimininko žento Kostrovickio su dar kažkuo. Kai atvažiuos ir įeis, turiu išeiti iš slėptuvės ir drauge su kitais nusirengti. Tarnai sąmyšyje palaikys mane atvykusiu drauge su kitais svečiai. Taip ir įvyko.
Drauge su Kostrovickiu bei su juo atvažiavusiu Boleslovu Oskierka pasirodžiau tarsi svečias. Oskierka buvo Minsko pavieto viršininkas. Jis atvežė man pinigų bei įvairių nurodymų kelionei. Iš jo sužinojau apie savo brolio Rodrigo, aktyviai veikusio Minsko piliečių organizacijoje, suėmimą.
Tas pats likimas netrukus ištiko ir Oskierką, kuris, kaip ir mano brolis, buvo nuteistas dvidešimčiai metų sunkiųjų darbų ir drauge su juo kalėjo Usolėje, Irkutsko gubernijoje.
Po poros dienų svečiavimosi Varnauliuose, Oskierka pasiėmė mane drauge su savimi į Stolpcus, iš kur išnuomotu žydišku vežimėliu per Krėvą ir Valažiną nuvykome į Švenčionis, toliau jau geležinkeliu turėjau tęsti kelionę į Peterburgą.
Galvojau apie brolį, apie kurio nelaimę tik ką sužinojau. Tą žmogų viena po kitos užklupdavo nelaimės. Metus po vestuvių išgyvenęs, prarado jaunutę žmoną, laimę regėjo likusiame vaikelyje, kurį Minske auklėjo mūsų motina drauge su seserimi Oktavija. Brolis, kaip ir kiti, nuėjo į ten, kur jį pareiga šaukė. Darbuodamasis kraštui, laisvas akimirkas praleisdavo prie sūnaus lopšio. Kai atvažiavo jo suimti, policijos viršininkas Vasiljevas įsakė namuose padaryti kratą. Mūsų motina, saugodama anūko lopšį, prašė palūkėti, kad jo neišgąsdintų, tačiau piktas žmogus specialiai pagriebė vaiką už rankos ir išmetė iš lopšio. Vargšas vaikelis sušuko išgąsčio pilnu balsu ir kitą dieną mirė, kai jo tėvas jau sėdėjo buvusio Bernardinų vienuolyno kalėjime.
Neseniai panaikinto vienuolyno mūrų celės priglaudė beveik visą Minsko tautinę piliečių organizaciją. Ten buvo kalinami: Oskierka, Čekotovskis, abu Lenskiai, Svida, Lapickis, Turčinskis ir dar daugelis kitų. Iš ten jie vyko į katorgą – ilgą tremtį. Ten daugiausia darbavosi pagarsėjęs Losevas, tardymo komisijos pirmininkas, įvairiais būdais iš kalinių iškvosdamas prisipažinimus.
Mąstydamas apie liūdnus dalykus, nepastebėjau prie Valažino esančios pakelės užkardos. Brikas staiga sustojo. Mus sustabdė valstiečiai, saugoję užkardą, kuriomis buvo užtverti beveik visi keliai. Užkardos buvo spąstai bėgančių sukilėlių gaudymui.
1 Prie Mukdeno (dab. Šenjangas) vyko svarbus 1904–1905 metų Japonijos–Rusijos karo mūšis (vert. past.).
2 Sakau, ką girdėjau (lot.).
3 Staja – ilgio matas, lygus maždaug šimtui trisdešimt keturiems metrams (vert. past.).
4 Volodzka.
Gyvenimas – ne maskaradas: Jurgio Blekaičio laiškai Vytautui Aleksandrui Jonynui
2020 m. Nr. 12
Režisierius, aktorius, poetas, vertėjas, kritikas, pirmasis diplomuotas Nepriklausomos Lietuvos teatrologas Jurgis Blekaitis (1917–2007) paliko ryškius pėdsakus Lietuvos kultūros istorijoje.
Jis išleido du poezijos rinkinius „Vardai vandenims ir dienoms“ (1954) ir „Rudens ritmu“ (1979); paskelbė straipsnių teatro, literatūros temomis; išvertė Anos Achmatovos, Josifo Brodskio, Czesławo Miłoszo, Williamo Shakespeare’o, Ivaro Ivasko kūrybos; parengė pomirtinį artimo draugo Henriko Radausko poezijos rinkinį „Eilėraščiai“ (1978). Parašė vertingų atsiminimų, straipsnių, studijų apie savo mokytojus, artimus draugus menininkus – H. Radauską, Balį Sruogą, Antaną Rūką, Henriką Kačinską, Antaną Škėmą, Alfonsą Nyką-Niliūną, Algimantą Mackų ir kitus. Išleido monumentalią teatro istorijos studiją „Algirdas Jakševičius – teatro poetas“ (Vilnius, 1999).
Vis dėlto J. Blekaičio gyvenimo esmine ašimi buvo teatras. 1939 m. debiutavęs Teatro studijoje, 1940–1944 m. dirbo aktoriumi ir režisieriumi Vilniaus valstybiniame, vėliau „Vaidilos“ teatruose. 1943 m. Vilniaus universitete apsigynė diplominį darbą „Algirdo Jakševičiaus teatro menas“. Talentingų mokytojų – B. Sruogos, A. Jakševičiaus, Romualdo Juknevičiaus įkvėptas, ėmėsi režisūros. 1944 m. pastatė Alfredo de Musset „Marijanos kaprizus“. Vaidinimas susilaukė svaraus kritikų vertinimo, tačiau artėjanti antroji sovietų okupacija sudrumstė gyvenimą. Jis, kaip ir daugelis kultūros bei meno žmonių, nedvejodamas pasirinko, kaip kad jie tada manė, „laikiną pasitraukimą“ į Vakarus. Pasak J. Blekaičio, „bėgdami nuo grįžtančio Stalino teroro, kitokio kelio į laisvę ir Vakarus neturėjom, kaip tik per baigiančią sugriūti nacių imperiją“.
Jis ir atsidūręs svetimoje žemėje puoselėjo idealistinę svajonę – čia sukurti lietuvišką teatrą, tad 1945 m. vasarą leidosi į kelionę po subombarduotą Vokietiją ieškodamas geresnės vietos teatrui įkurti ir burdamas iš Lietuvos pasitraukusius aktorius. Pakviestas „Atžalyno“ teatro, J. Blekaitis išvyko į Hanau, režisavo Augsburgo dramos aktorių trupėje, kurioje vaidino A. Škėma, Stasys Pilka, Birutė Pūkelevičiūtė, Elena Žalinkevičaitė-Petrauskienė, Elena Dauguvietytė ir kiti. Pastatė Kazio Binkio „Generalinę repeticiją“, Vinco Adomėno „Svetimas plunksnas“, Molière’o „Tariamąjį ligonį“, Cliffordo Odetso „Raketą į mėnulį“. J. Blekaičio dėka ir pasiaukojimu lietuvių teatras Vokietijoje tapo unikaliu reiškiniu. Vėliau dailininkas Vytautas Kazimieras Jonynas jį pakvietė studijuoti savo paties įkurtoje Meno mokykloje Freiburge. Čia susitelkė stiprus lietuvių intelektualų branduolys: A. Nyka-Niliūnas, H. Radauskas, Julius Kaupas, Marius Katiliškis, Liūnė Sutema, iš Insbruko atvykdavo Henrikas Nagys. Jaunieji studijavo Freiburgo universitete, Meno mokykloje, lankė muziejus, koncertus, bibliotekas. 1949 m. J. Blekaitis persikėlė į Čikagą, čia laukė visai kita gyvenimo realybė – kad galėtų išgyventi, teko dirbti sunkius fizinius darbus. Vis tiek, atradęs jėgų, kartu su A. Škėma, H. Kačinsku steigė Dramos studiją Niujorke; režisavo Čikagoje, Monrelyje. Nuo 1952 m. dirbo informacinėje agentūroje „Amerikos balsas“, daugiau nei trisdešimt metų rengė pranešimus teatro, literatūros, meno, istorijos, politikos temomis.
Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomo J. Blekaičio archyvinio rinkinio dalį sudaro itin gausus epistolinis palikimas, kuriame išskirtinę vietą užima J. Blekaičio ir jo dar nuo gimnazijos laikų artimo draugo, literatūros kritiko Vytauto Aleksandro Jonyno (1918–2004), vadinamo Džoniu, susirašinėjimas.
Čia publikuojami laiškai, aprėpiantys 1945–1948 m. pabėgėlių gyvenimą DP (Displaiced Persons – išvietintųjų) stovyklose Vokietijoje. Ekspresyviuose laiškuose skurdžios kasdienybės fone prasimuša viltis ir tikėjimas ateitimi, žavi švelnus autoriaus humoras, lengva ironija.
Virginija Babonaitė-Paplauskienė
1946 V 17, Detmold
Mielas Džony!
Esu visiškai nusimušęs su lakstymais ir repeticijom – 30 gegužės teatre išleidžiam „Bubulį ir Dundulį“1, todėl atleisk, kad taip mažai beparašysiu. Šiandien – Tavo diena2, ir aš reiškiu nuoširdžiausią užuojautą, kad dar vieni metai, kurie galėjo būt jaunesni ir gražesni, bent pilnesni darbo ir gyvenimo, kaip senovėj sakydavo – nugrimzdo į Letos upę. Jeigu tokia sveikinimo forma Tave užgauna – aš labai atsiprašau ir skubu pasitaisyti: ilgiausių metų, laimingų metų, vaisingų (ach!) metų…
Žinai, mane baisiai sužavėjo galimybė nors pilkam ekrane pamatyti ką nors tikrai meniška, nes tikrai gražių dalykų ir mums čia retai tenka išvysti. Prancūziškų filmų nėra visai – tik vokiškos ir – iki šiol viena tebuvo – angliškos. Teatras labai menkas. Tik gerų instrumentalistų prisiklausau. Knygelių, tiesa, yra, bet nedaug, ir laiko maža. Džoni, jei galėtum atkakti į premjerą ir Moniką3 atsivežti, būtų labai smagu, gal po to, iš tiesų, drauge nusitrenktume į pietus.
Aš į Tave turiu visokių kėslų: reikia, pav., patyrusio, inteligentiško, reprezentatyvaus (= vedusio) administratoriaus gastrolėms per visas zonas organizuoti. Jos tuo tarpu – ant alksnių grūšios, bet sudarysim jas būtinai. Drauge su jomis vis turėsime dairytis, kur galima apsigyventi didesnei žmonių grupei, nes čia, Detmolde, blogai su patalpomis – naujų žmonių priimti visai negalim.
Džony, jei gali, atsiųsk šviežesnių prancūzų meno laikraščių ar, kas dar geriau, iškarpų – labai daug įdomaus randu ten, kai kartą Žakevičius atvežė krūvą. Parašyk ir tokį reikalą: ar įmanoma būtų mane kuriam laikui įregistruoti: jei galima pasinaudoti Tavo kvietimu (labai norėčiau!). Pas mus su tokiu laikinu įregistravimu labai sunku, ir tai didžiausia kliūtis kam atvažiuot (bet Tu vis tiek, jei tik gali, atmauk!). Skubu į repeticiją, tad linkėjimai Monikai ir Jūsų sūneliui (gal jau du?), iki pasimatant pas mus ar pas Jus!
Jurgis
P. S. Galimas daiktas, gausiu Sruogos4 naujų veikalų – iš Švedijos!
1946 08 04, Detmold
Mielas Baiboke!
Ir ko gi man nieko nerašai? Tai labai nedraugiška. Pasakyk Monikai, kad ji Tave už tai pabartų. O lygiai už tai, kad nepadėkoji Šilkarskiui už poddieržką – jis įsižeidęs skundėsi Tavimi Sruogaitei5. Aš meluodamas prašiau jam perduoti, kad tikrai žinau, jog Tu jam esi rašęs, kad mudu kaip tik apie tai kalbėjome ir kad regimai Tavo laiškas žuvęs. Ek, tu, baiboke, baiboke! Žinoma, tarnyba, reikalai, žmona bei legendarinis Rimutis, jaukus butas ir kitkas – tai tik išsisukinėjimai! Rašyk ir basta! Ir popieriuką atsiųsk. Ir dar štai kas: užsidegiau gvoltais brautis į Paryžių, į teatrą. Yra ten mielas žmogus – p. A. Greimas6. Jis man padeda dėl mūsų giminingumo. Štai jo frazė man: „J‘ai en l‘impression de retrouver encore un frère spirituel de cente race d‘enthousiastes donquichottesques à laguelle je vondrais prètendre d‘appartenir“7. Todėl jis kalba su Matoré8 ir kitais, kad padėtų man užsikrauti juodadarbio jungą, alkį ir pavojus. Jis tai daro iš žmonių meilės, o aš su tikru entuziazmu į visa tai veržiuosi. Štai, kokia gili psichologinė tarybinių metų įtaka! Atseit, reiškia džiaugsmą ir dėkingumą dėl didžiausių vargų, į kuriuos klampinuosi savarankiškai.
Matai, nusivylimas ir pesimizmas, baigiančios išgaruoti iliuzijos, kaskart bjauresnė dvasinė ir materialinė padėtis – visa tai atliepia ir man. Nebėra ko laukti. Nei Lietuva, nei Amerika neartėja, o dirbti reikia. Todėl ir ryžausi visom jėgom brautis ten, kur dar galėsiu eiti priekin, o ne merdėti, kaip šiam bukagalvių ir didžiųjų muzikų krašte. Pastatysiu dar vieną veikalą (ale kokį! – Sruogos! Yra veikalai atplaukę iš Švedijos, tik dar neturiu rankose. Kai būsiu skaitęs, parašysiu apie juos daugiau) ir išvažiuosiu. O tu man padėk, jei galėsi, reikiamus popierėlius gauti. Kokius – dar nežinau. Gal tu žinai, kaip gautinas laisser-passer9? Parašyk, ką apie visa tai manai, tada ir aš skrybtelsiu plačiau. Hallo, Monika! Važiuokim drauge!
Jurgis
1946 10 14, Detmold
Mieloji šeimynėle!
Brangūs Džoniukai, Monikėle ir Rimuti bei dėde Sūneli! Širdies mano niezabudkos! Velniai parautų!
Tokie yra mieliausi prieteliai, kad juos skiria keli nusususios Vokietijos laukai! Nei žodžio, nei dūko! Jūs žinot, kas tai yra „le 15 aout“? – tai yra gilios senovės data, kuria Jūs pažymėjot savo paskutinį lapelį į mane. Tai yra sarmatos neturėjimas ir absoliutinis subiberachėjimas10! Ypač, kad iš Jūsų laukiamas taip pat ir dvasinis penas (žurnalai), ir paspirtis gyvenimo išplėtimui (popieriukas – žino tik Džonis). – Tiek yra žodžių Šventos Evangelijos. Grįždamas iš patetinės kalbos į šiokiadienę, turiu Jums papasakoti visokių niekų, planų ir nepasisekimų. Jūs palaiminot mane važiuoti į Paryžių, bet šis miestas dar nenori manęs priimti. Nežinant daugelio sraigtų ir šriūbelių, kuriuos aš pradėjau sukti, iki šiol reikalas įstrigo finansinėje plotmėje: neatsirado, kas man duoda stipendiją. Paryžiaus Balfa11 apeliuoja į New Yorką, šis tyli, o dr. Končius12 paprasčiausiai atsisako siųsti žmogų iš Vokietijos. Įšalimas gana pastovaus pobūdžio. Ir iš Paryžiaus draugai nerašo. Bet aš esu ištikimas durnių motinos sūnelis, ir klabenimas nesiliauna.
Šita utopija – yra daugiau mistinio charakterio, nes joje labai daug kas remiasi – priešingai grynam protui – tyru tikėjimu, neaiškiais apreiškimais, likimu etc. Kitą sunkiai įvykdomą dalyką aš išgalvojau čia pat „iki išvažiuosiant“. Džoni, Tau, rodos, taip savo laiku patiko Sruogos „Kazimieras Sapiega“? Tai yra itin grandioziško užmojo kūrinys, kaip atmeni. 24 tekstiniai personažai ir minių minios: saksai, velnio muzikantai, bajorai, popai, laukiniai žemaičiai, keliolika karalių ir rūmų damų, žodžiu – bala žino, ko ten nėra. Tai, va, turėdamas čia talkon 5 vyrus ir 3 moteris kolektyvo (1 vyras, Valiukas13, pabėgo į Am. zoną) – aš noriu šitą veikalą pastatyti. P. Sruogienė14 truputį nuogąstauja dėl savo vyro vardo išvilkimo aikštėn, bet mes ieškosim dramaturgo, kuris, perdirbdamas Sruogą, savo vardu jį pridengtų. Dabar daug galvoju, fantazuoju, ruošiuos. Esu labai sužavėtas šito darbo perspektyva. Kolektyvas, išskyrus Kučinską (vienintelis protingas mūsų tarpe, todėl – skeptikas), taip pat labai nori to darbo. Sumanymas, berods, naujas: kiekvienas aktorius vaidina po kelis savo tarpe nesusiduriančius personažus. Grimo – nekeičia. Grimo iš viso beveik nėra: tik paryškintas savo, aktoriaus veidas. Personažų diferencijavimas atsiekiamas vidinėm priemonėm – vidaus perorganizavimas, naujas ritmas + kalba, judesiai. Išorinis pakitimo ženklas – kuri nors ryški kostiumo dalis pakeičiama. Pats aprengimas – ne istorinis, sąlyginis, estetiškas ir ekspresyvus. Personažai, šiuo momentu laisvi nuo individualių scenų, vaidina „minią“ – savotišką chorą iš 5–6 asmenų. Čia įvedama kokia nors maskiruotė, kuri minios personažui atima bet kokį individualumą. Minia – vienalytė masė, vienos valios, vieno ritmo. Ji reiškiasi grupine kompozicija, gana statiška, aprėžta maža erdve (iki 5 mt. pločio ir 2 mt. gylio), išryškintu judesiu, duotu tekstu (frazės, giesmės, dainos, triukšmai). Dekoratyviniai – viena, labai nesudėtinga, lengvai vežiojama konstrukcija, kur, pakeitus detalę, išgaunamas naujas paveikslas. Veikalą teks smarkiai mažinti. Ryšium su darbu labai daug sunkių problemų, kaip muzika, dekoracija, kostiumas, Sruogos vardas, darbo metodas, paskirstymas net ir visa kita. Bet dirbsiu labai noriai ir stengsiuos taikyti į Vasario 16.
Tai čia buvo utopija estetinėje plotmėje, jau kiek realesnė ir labiau įvykdoma už pirmąją.
Dar yra vienas niekingas savo mizernumu projektas: gaut teisę įvažiuot į amerikiečių zoną gastrolėms su „Bubuliu ir Dunduliu“. Iki šiol ir tai teko laikyti absurdiniu sumanymu, bet dabar turiu oficialų kvietimą iš Hanau UNRRA15 ir, juo remdamasis, lakstau po anglų įstaigas, išbarstytas įvairiose zonos vietose. Kol kas – be rezultato. Jei pavyks, bandytumėm pavažiuoti tolėliau, gal iki Miuncheno ir Dillingeno. Tuo atveju kviečiam atvažiuoti, ir būtų labai malonu Jus pamatyti spektaklyje. Į prancūzų zoną, tikriausia, įvažiuot nepavyktų. Tu vis klausi, Džoni, apie įšalusias algas, bet vietinio komiteto pirmininkas B. Dailydė (buv. pasiuntinys) nieko apie tai net nėra girdėjęs. „Starožilai“ yra pasakoję, kad tikrai kažkas prieš metus buvo minėta, bet kad algų niekas negavęs, nes anglai sumas negrąžinamai įšaldę.
Dar ir Tavo anketos: „Bubulio ir Dundulio“ nesiųsiu, nes teturiu vieną ir dar reikalingą egzempliorių. B. Sruogos naujųjų veikalų pasaulis tegu geriau neišvysta: paskaitęs supratau, kiek giliai veikia Stutthofas16. Poviliūtės17 adresą atsiųsk. O Šilkarskiui parašyti norėdamas, nesi reikalingas kito adreso, kaip Bonn am Rheim, Universitat. Arba per ponią Sruogienę, kurios dukra nuolat ten važinėja (šiuo metu porai savaičių – čia).
Tiesa, dar vienas planas: visą grupę norėtumėm perkelt kur nors į amerikiečių zoną, kur tuo tarpu valgoma geriau ir ne taip spaudžiama į viešuosius darbus. Bet to, čia užtrokštam dėl aktorių stokos ir neturėjimo priemonių nei teisės judėti. (Vis dėlto išspaudėm iki šiol 20 spektaklių su maždaug 10 000 žiūrovų.) Jei gausim progos įvažiuoti į ten gastrolių, tai ir šitą reikalą būtinai judinsim. Kiek žinau, Tremt. bendr. Pirmininkas Vilkaitis nori mums ta linkme padėti, bet vargu jis turės galios. Rodos, valymas bus visų statomų kliūčių kaltininkas. Bet į perdėtą pesimizmą kristi nėra ko; bent nutvėrus šį tą iš anapus uždangos, daros gėda už mūsų susmulkėjimą, asmeniškumus, neviltį, rambumą. Ten puvimo bakterijos nėra. Kova vis plinta, ir kraštas darosi vis sąmoningesnis.
Beje, jei po darbo turėčiau paryžietiškų perspektyvų ir, jų dėlei, man reiktų įsiregistruoti prancūzų zonoje, ar negalėčiau to padaryti pas Jus? Atrodo, matai, kad man tektų pavažiuot į Baden-Badeną, rūpintis popierėliais ir t. t. Bet klausiu tik iš principo: ar įmanoma? Tai turėtų būti negreit.
Ką Tau dar papasakot? Šitas berichtas ir taip užsitęsė. Apie žmones: Sruogienė važiuos į Boną doktorizuotis. Jos dukra ir Irena Ladigaitė18 uoliai mokosi, be to, užsiima visuomenine veikla („Šviesa“19 ir kt.). Rūkas20 prapuola kone savaitėm mieste, nieko neberašo ir nori vaidinti. Kačinskas nuodija orą pesimizmo atodūsiais. Dalia Kubertavičių21 blefuoja visokiom aukštom materijom, ir niekas jai netiki. Iš visų kadaise mielų žmonių ji yra labiausiai neatpažįstama ir, deja, ne tobulėjimo prasme. Dar čia yra keli Tau nepažįstami personažai, bet Dievas su jais. Kitą kartą.
Dabar labai lauksiu laiško iš Tavęs. Nors „nuotaikos ir sutingėjimas“, apie kuriuos rašai, yra reiškinys beveik visuotinis ir todėl nė kiek manęs nestebinąs, bet, mielas Džoni, Tau šito, kaip permanentinio stovio, dovanot nebūtų galima, todėl Monika teisingai stengiasi tave supurtyti. Rašyk greitai laišką, siųsk popierių (arba prisipažink, kad jo nepadarysi). Dar norėčiau siūlyti rašyti šį tą romantinio „Šviesai“ Tiubingene, kuri yra labai simpatingai pradėta. Aš rašysiu jiems apie teatrą, o vienas prietelius jau nusiuntė straipsnį – bombą.
Spaudžiu visiems rankas ir dar kartą šaukiuosi į Jus humaniškumą: neužmirškite draugų!
Jūsų Jurgis
1946 12 08, Augusdorf
Mielas Džoni!
Truputį uždelsiau Tau parašyti, nes nežinojau savo adreso. Dabar žinau gal (o, varge!) visam emigracijos metui. O gal ir išgrūs dar kur nors, į žiauresnį užkampį, jei neisiu į mišką dirbti.
Šitas Augusdorfas – prie Detmoldo už 10–15 km. Jaunam ir iš prigimties labai gražiam, kiek tik galima žiemą spręsti, pušinėly vokiečiai buvo įtaisę kažkokį drausmės lagerį nusikaltusiems kareiviams ir dar kažkam; iškirto girią, užteršė ją negailestingai, pristatė plikėse medinių barakų nusikaltėliams (iš tokio vieno dabar rašau tau) ir tinkuotų, geresnių, SS-menams, ėjusiems prievaizdų pareigas. Ten dar tebegyvena apie pustrečio tūkstančio lenkų, kertančių vokišką Teutoburger Waldą, kurie gana sparčiai, bado iš vienos pusės ir premijos iš kitos stumiami, grįžta į namus. Po dvi savaites trukusio aliarmo, bjauraus stumdymo iš namų į namus, iš Hideseno į Leopoldstr. lagerį mieste, mus pagaliau NKVD – atsiprašau, UNRRA mašinos suvežė į šitą vokišką sibiriuką22. Mes sulindom penkiese į vieną nušiurusį kambarį, suradę tokį, kur visi stiklai, išplovėm grindis, įtaisėm pečiuką – ir ėmėm gyvent. Tai buvo vakar. O šiandien sekmadienis, daug laiko apsižvalgyt ir apuostinėt lagerio sąlygas. Jos bus tokios: lėkštė katilinės sriubos ir porcija duonos į rankas, be to, rytą ir vakarą – kava. Dirbantieji girioj sriubos gauna du kartus. Nenorintieji žada būt išgrūsti kitur, kur juos dar kitaip paspaus. Visa tai – ne sunkios materialinės pokario sąlygos, bet aiški ir nuosaiki politika. Eilinis kalinys neturi kovos galimybių. Vadinasi, reikia laukti ir laukti, ką darys galintieji, o dar labiau laukti UNNROS galo, spiriantis nenusibaigti pirm jos. Mūsų teatrinis darbas dėl viso šito neužsimezga ir juo toliau, juo daugiau kliūčių susilauks. Dėl negalimumo statyti „Sapiegos“ – iš Lietuvos blogos žinios ta prasme, kad čia zuja daugybė agentų, galinčių pastatyti žmogų namie į didelį pavojų, – taigi dėl to negalimumo skubiai išverčiau „Andrea del Sarto“ A. de Musset ir po truputį ruošiuos jam, žiūrinėdamas, kaip gerais Vilniaus laikais, Renesanso paveikslų reprodukcijas iš bibliotekos gaunamose knygose. Bet – maža vilčių ką nors realizuoti. Todėl galvoju apie stojimą kur nors dirbti. Jau buvau vieną savaitę pastojęs „camp-police“23 ir saugojau nuo prabėgančių kačių vieną skersvėjuotą tarpuvartę Detmolde. Toji sunkiai dirbančio norma pasibaigė su atvykimu šišon. Beje, Žakevičius man patarė keltis į Jūsų zoną, jei turiu galimybių. Aš sakiau, jog galimybę ten įsiregistruoti gal turiu Tavo asmeny ir kad bandyčiau tai, jei tvirtai žinočiau, jog darbas nebeįmanomas, arba iškiltų geresnės perspektyvos Paryžiun. Tuo tarpu parašyk man, ar galėtum mane prašmugeliuoti Biberacho lagery be formalinio išsiregistravimo vietiniam Detmolde Mil. gov., nes tokių popierių gauti vilties būtų nedaug. Nenusigąsk to vargo, nes abejoju, ar prie to prieis – gera ar bloga prasme.
Mano bičiuliai ubagai derasi šiuo momentu dėl „motios“ ant tabako“ – Rūkas (linkėjimus siunčiąs!), Vladas Bakūnas24 ir tūlas Markevičius, ir visi iš viso vieno nuduoda, kad nusimena, nors ir sunkiai tatai sekasi.
Ačiū Tau už pjesę – per visą tą „sumatochą“ negalėjau susikaupti jos perskaityti, pavedžiau tai Čiurlytei25 (ji liko Detmolde, kaip dirbanti Bitdte). Jai pjesė patiko, bet turinys man atrodo ne visai tas, kurio mums dabar reiktų. Mat juo žmogus blogesnėse sąlygose, juo daugiau idėjiškumo jis reikalauja iš meno, iki pagaliau prieina prie to, kad visiškai nieko nebereikalauja. Tuo tarpu, stoka ko nors drąsinančio buvo pagrindine kliūtim priimti visą eilę veikalų, kuriuos mes svarstėm (nemoralus – „Chanderlier“, tuščios ir senąją Lietuvą kritikuojančios „Svetimos plunksnos“26, B. Shaw „Šokoladinis kareivėlis“ – tyčiojasi iš heroizmo, ko mes dabar nenorim, etc.). Visa tai kvepia rūsčiu pedantizmu ir labai nuobodu. Žinoma, Tu vis tiek atsiųsk, ką dabar tinkamo gausi, ir drauge sąskaitą. (Deja, negaliu užsakyti jokio vertimo, nes dabar mes nesam tikri dėl nieko ateityje – šiaip, tas nesunkus darbas galėtų Tau truputį pagerint finansus; aš pats už vertimą nieko nepaėmiau, nes visi sėdim be centų.)
Tu klausi, ar žinia apie Tavo Tėvą27 tikra? Deja, taip. Jis parodė tikrai kietą principiškumą ir buvo atleistas. Bet laisvė nėra atimta. O dabar vieno žinia iš ten, labai maloni, bet – ša: visam svietui Algis Z.28 yra žuvęs, tikrumoje jis išniro gyvas ir sveikas ir dabar yra labai malačius, veiklus ir įtakingas. Mes nebeturim teisės šydytis iš Zyzos heroizmo. Tik dar kartą: man leista tai pranešti tik tau, kaip jo bičiuliui; daugiau niekas mūsiškių, nei, pav., Rūkas, to nežino. Taigi – visų akivaizdoje reikia daryti rūgščią miną: „I am sorry29, toks geras jaunuolis buvo…“ Jei pasimatysime, papasakočiau dar šį tą įdomaus; mano svajonė nuvažiuoti į pietus vis dar neturi progos realizuotis dėl visokių mėtymų, ir nesibaigusio screeningo30, ir stokos popierių. Beje, amerikiečių zonos mes, rodos, atsižadėsime, ką ir visiems laikinai patarsime.
Pietuose Žakevičius matė „Britanicus“ spektaklį, buvo labai sužavėtas. Bet mūsų kultūrinės kolonijos publika atsilankė nelabai gausiai: 3 asabose. Štai, šitų dalykų aš čia pasigendu – nuolat naujos spaudos, knygų, filmų, spektaklių, o ypač – kelionės po kalnus, kokią Jūs atlikote. Iki šiol buvo reti, bet neblogi koncertai. Dabar nė jų neliko. Tik galvojimas apie labai pilkus daiktus ir labai pilkose spalvose.
Monika sugalvojo puikią ateičiai profesiją, bet tai, rodos, psichozė? – man parašė Laimė Šeštokienė irgi besiruošianti tam pačiam. Negi Biberachas toks galantiškas miestas, vejasi Paryžių, prancūzų kovojančio humanizmo padvelktas?
Kadangi liūdnoka, šaltoka ir alkanoka, neturiu ūpo rašyti daugiau, be to, kliudo bendradarbiai. Tačiau Tu, Džoni, juo labiau rašyk ir gazietų siųsk, kitaip, vieną dieną pavirtęs pliauska prakuroms, susideginsiu pečiuke, protestuodamas prieš Atlantic Charter principels31. Kinku-linku.
Jurgis
1947 05 15, Augustdorf
Mielas Džoni!
Baisiai seniai nesu Tau nieko rašęs – bene ilgiausia mūsų korespondavimo pertrauka, bet prisiminiau apie Tavo gimimo dieną, ir dabar skubu paspausti Tau – letenėlę. Ką gi, Džoni, mūsų jaunosios dienelės baigia išdulkėti Švabijos bei Vestfalijos vieškeliuose, o jaunystės taip ir neturėjom. Šiemet vidurvasarį aš su šiurpu žadu įžengti į ketvirtąją dešimtį. Tatai skamba lygiai solidžiai, kaip ir nepaguodžiamai – toji ketvirtoji dešimtis! Tu gi dar metelius toną turėdamas, galėsi prieš mane įsivaizdinti jaunatve. Na ir įsivaizduok! Rauk Tave pikis!
Pas mane esama ir šiokių tokių naujienų. Gal Tau teko skaityti kur apie dviejų profesinių teatrų susijungimo triukšmą, kilusį, berods, mūsų gastrolių proga? Tai žinok, kad visa tai – netiesa. Susijungimas neįvyko ir nebeįvyks, nes UNNRA ir kitokie amerikonai tik 2 žmones iš mūsų įsileido į aną zoną, ir iš jų tik vienas – Kačinskas – išvažiavo. Mes, likusieji, likom ant sausos britiškos plutos, ir gal tik Dikiniai32 dar išsikapanos. Visi kiti, labai gal neužilgo, plauksime į ūkanotąjį Albioną33, aukštu ir senybiniu (= ancient) stilium tariant. Ten mes rasime bene tvaresnį prieglobstį ir jaukią šeimą ir, gal, [pamiršim] apie karą. Nors šios vienintelės ir desperatiškos svajonės mes laikysimės, turbūt, ir savo mirties valandoje, lyg kokio amuleto, nes be jos nei rankos negalėtumėm pakelti. Tuo tarpu, iš inercijos, aš dar nuduodu veiklų žmogų, mokaus anglų kalbos, žadu stoti, prieš išvykdamas Anglijon, dar patarnauti kitur, kad įgyčiau ofisinio darbo patyrimo ir t. t. Ir visa tai neturi jokios svarbos, jokio reikalingumo. Manau, Anglijoje aš tikrai pajusiu, ką reiškia tas šuniškas pašaukinis Dy-Py, kurio ten paviršutiniškai nustosiu ir kuris pereis gyventi vidun. Jokie turgeneviški nei čechoviški lišnije liudi34 nebuvo tiek nereikalingi, kaip mes – numirėliai, per nesusipratimą betęsią egzistenciją. O toje egzistencijoje viskas išvirsta kreivo veidrodžio atspindžiu – mūsų apsinešiojusios povyzos, sumenkėję interesai, suvulgarėjęs skonis, kalbos, juokai, mūsų pamišėliškos ambicijos – būti vertinamais kaip žmonės iš vakar dienos universitetų, teatrų, atleiskite – salionų!
Bet mes ne skorpionai, kad su neapykanta sunaikintume patys save, ir todėl mes ir toliau spjaudysime į viso pasaulio veidus, žvygausime nepatenkinti mums atmetamu ėdalu ir negyvai pjausimės dėl būsimųjų „vietų“.
Na, seniai gana apie tokius dėmesio nevertus padarus. Už lango pušaitės tokios kaip Birštone35, su šviesiomis metūgėmis, lyg žvakutėmis, už kelių kilometrų anglai pila iš visokių pabūklų – tai kasdien ir dažną naktį – žaidžia visų tautybių bachūrai, sudarydami vis tą pačią „chebrą“, ir ant stalo konservų dėželėje miega prašmatniausia dvigubųjų alyvų šakelė. Pasaulis, atmetus analizes ir pasidavus jo norams, vis toks pat gaiviai žalias ir pilnas besirungiančių, kaip minezingeriai, lakštingalų ir stambių žvaigždžių šiltą vasarišką naktį.
Kartais pasitaiko viena kita gera knyga. Bet aš jau rašiau apie savo susižavėjimą „Antigona“36 ir Koestlerio „Arrival and departure“37. Prie jų reikia priskirti Thorntono Wilderio „Our town“38, kur begaliniu paprastumu, kurį tuo tarpu moka pasiekti tik amerikiečiai, kalbama apie mūsų eiliniausią, be įvykių, intrigų ir išsiskiriančių charakterių, buitį, apie mūsų fatališkas, bet paprastutes meiles ir apie mūsų mirtį, kuri nėra nei siaubas, nei stebuklas, nei išganymas, tik nauja forma vėlgi paprasčiausios egzistencijos.
Aš mačiausi pastaruoju metu su Živile Mykolaityte39 – pirmas kartas po Vilniaus. Ji liko lygiai tokia pat, tik vidumi subrendo ir tapo stipresnė, mažiau nuotaikos, daugiau minties ir religinio jausmo mergina. Susitikimas su ja paliko man didelį įspūdį. Ta proga aš prisimenu kitą gražesniųjų dienų draugę – Poviliūtę, kuriai mielai parašyčiau, jei Tu atsiųstum man jos adresą, paėmęs jį iš L. Jašinskaitės40. Čia aš tebeturiu – bent dar labai neseniai turėjau – mergaitę mylimą ir brangią, kuri veikia mane švelninančiai ir valančiai nuo cinizmo, bet kuriai toji misija būtų per siauroka, ir todėl, jaučiu, ji nebus skirta eit su manim ir ilgesnį liūdną kelią. O aš be jos, jei tik turėsiu fizinių galimybių, smuksiu – nežinau į ką, atgrubusį cinizmą, alkoholį ar lengvą meilę. Kiekvienam juk leista gintis bent nuo paties savęs. O dabar – gana iki kito laiško, kuriuo atsakysiu Tau, jei parašysi. Atiduok geriausių linkėjimų Monikai, mesk iš galvos amerikietiškas kuopas, apie kurias minėjo Kęstutis41 (ir jam – labų dienų) ir ruoškis būti prancūzas, kaip aš – britas. Laikau už tave nykštį gimimo dieną!
Jurgis
1947 08 02, Augustdorf
Mielas Džoni!
Pagaliau – rugpjūtis, ir vasariška tvankuma gal nustos siautėjus po mūsų pušyną, atimdama visą energiją. Troškiausiomis dienomis nepakėliau rankos ne tik kokį laišką prieteliui parašyti, bet nei šaukštą srėbalo prie burnos prinešti. Net susirgau kažkokia vitaminų stokos liga, besireiškiančia staigiai atsirandančiomis ir vėl pranykstančiomis pūslėmis, kurios naktį neduoda miegoti, o dieną nurimsta. Tokia kalbasa mane apniko! Bet baigiu sudoroti jos likučius – pastiprintai viską grauždamas, kas bepasitaiko. Mano vienas pagrindinių rūpesčių yra senas kaip emigracija, ir apie jį Tau sakiau – tai skyrimasis, dėl kurio turėčiau pagyventi prancūzų zonoje. Prašiau Rūko, kad išaiškintų įsiregistravimo galimumą Reutlingene, ir to pat noriu dabar paprašyti Tavęs – dėl Biberacho. Supranti, maža buvimo fakto, pav., pas Tave reikalingas juridinis buvimas – nors laikinas, šeimininko nevaržantis įsiregistravimas. Ar negalėtum pasiteirauti pas savo šeimininkus ar kokius kitus švabus, kaip tokį reikalą galima būtų apeiti? Bylos metu man nereiktų būti ten – tvarkoma ir už akių, o informacijas suteikia ir laišku, ir be to, pradžioje, užvesdamas bylą, viską išdėstyčiau. Dėl to man dar labai įdomu, kaip jūsų atitinkamas reikalas? Pats gi atvažiavimas man dabar būtų lengvesnis negu bet kada: leidimus duoda oficialiai ir lengvai, nieko nedirbu, nesu suvaržytas. Žodžiu, parašyk!
Kitas reikalas, kuris mane „okupavo“ pastaruoju metu, yra daug gilesnis, daug nepraeinamesnis man. Tai yra vis didesnis reikalas ir noras rašyti, kažkaip užvaldęs mane. Kažkada vaikystėje išsvajotas darbas vėl atgyja visu viliojamumu ir nebėra temdomas teatro, nes jo nėra, net ir perspektyvose. Ir štai, ką aš padariau, vienos idėjos, staigiai kilusios, paakintas: pasiunčiau 7 gabalus Radauskui42 ir paprašiau jo teismo, žinodamas jo aukštus formalinius reikalavimus ir griežtumą, pats sau esu menkas kritikas, draugų ir mergaičių nuomone nepasitikiu, nes draugai yra draugai ir nenori sakyti pikto, o mergaitės supranta dažniausiai nedaug. Jo sprendimas buvo nelauktai palankus. Jis ragino mane imti spausdintis. Tatai būtų profesionalizmo pradžia. Aš svyruoju ir kažko bijau, bet rašyti turiu – sau ar ne sau, o vis tiek rašysiu, kaip ir iki šiol nenutrūkstamai daugiau ar mažiau esu rašęs. Tu vis dėlto nepyk, kad sakau – draugų nuomone nepasitikiu, juk aš žinau ir Tavo supratimą, ir žinojimą, ir skonį, tik, kiek tat liečia mano paties padarus, turiu kažkokį liguistą nepasitikėjimą, augantį drauge su kitų „pripažinimais“; todėl vis įtariu, kad gal esi neobjektyvus „po draugystei“, kad gal tokius rašinius nė iki galo neperskaitytum, jei būtum kur spaudoje radęs nepažįstamu parašu, ir t. t.
Radauskas šia prasme man davė kiek daugiau tikrumo, nes jis man absoliučiai negali turėti jokio sentimento ir, be to, pagarsėjęs kaip vožiantis nemalonią tiesą kiekvienam į akis, nebodamas savo su juo santykių ar ano padėties. Po jo parodžiau Rūkui – irgi didelis susidomėjimas ir pritarimas. Bet Rūkas, deja, priklauso jau draugų kategorijai, nors jo kritiškos pastabos buvo kai kur labai tikslios. Taigi, sakau – Tu nepyk ir patark man iš savo pusės – ar verta pradėt profesionaliai, atseit – pastoviai, spausdintis, iš kalno puikiai žinant, kad visuomenei liksiu visiškai svetimas, o poetų daugumui nepriimtinas. Daryčiau tatai kokiu nors slapyvardžiu – mano pavardė gal kiek „suteatralinta“. Rimtai, šituo reikalu aš dabar gyvenu, jis man nėra užgaida, bet labai senas siekimas. Neatmenu, ar išsipasakojau, kad apie 1938–1939 m. jau buvau pasiryžęs pradėti, bet tada padaręs tokį pat bešališką teismą, kaip dabar – tada tai buvo Kossu43, kuris manęs visiškai nepažinojo, – susilaikiau ir, kaip matai, gana ilgam. Spausdinimas ir objektyvią prasmę turėtų tokią: jis verstų jausti atsakomybę kitaip, negu aš ją dabar jaučiu, patenkindamas vien savo subjektyvų norą ir supratimą; per pasitaikančią kritiką nurodytų pavojus (Radauskas labai jautriai nurodė – Pasternakas44, ir tas jo pastebėjimas mane vėlgi įtikino kritikos reikalingumu ir prasme, išmanančios kritikos, žinoma, o ne vox populi, kuris yra velnio vox). Pagaliau, profesionalinis požiūris į darbą turi pareigos pobūdžio ir todėl yra akstinas rašyti. O aš dabar jaučiu labai daug „skolų“, kurias reikia grąžinti (tai vėl vidiniam pasauly – nepamanyk, kad visuomenei, neduok Dieve!), daug temų, motyvų, būdų. Gana giedoti apie save. Koestlerį perskaičiau ir daug kitų priverčiau perskaityti – puiki knyga, gili ir originali, visai ne „propagandinė“ viena ar kita prasme. Be kitų skubių dalykų, tuoj atsakyk man, ar Tau priimtina liaudininkų (varpininkų) pakraipa ir ar sutiktum su jais dirbti? Reikalas turi konkrečiąją pusę, atsakyk iš principo. Reikalas – vėliau.
Mano emigraciniai galimumai man pačiam neaiškūs. Anglija45 liovėsi rašius vyrus, o be to – labai menkai bevilioja, pernelyg blogai iš ten rašo. Kitur – bala žino. Tyčia stosiu kitą savaitę į Kanados komisiją, nors žinau, kad neims – per skystas. Ima mūrus, bekilojančius 100 kg maišus kaip plunksneles, be jokio kreivo danties ir t. t. Tie vyrukai laukinėj aplinkoj dviašmeniniais kirvukais kapos jokio pjūklo nepaimamus eukaliptų medžius trobos apimties. Stosiu tyčia, kad sąlygas išsiaiškinčiau. Dar vilioja mane Argentina ir Lietuva. Bet sėdžiu Augustdorfe. Rašyk, senasis Džonai, kuo greičiausiai ir sveikink mielą Moniką.
Jūsų Jurgis
1948 04 27, Hanau
Mielas Džoni!
Tavo laimė, kad pirmas susipratai išsiplūsti, kitaip ir mano kantrybės taurė tuo pačiu pagrindu būtų buvus kupina. Nenoriu manyti, kad Tu čia gudriai veidmainiauji ir savo tingėjimą dangstai šventu pasipiktinimu, todėl prieinu išvados, jog pirmą kartą mūsų susirašinėjimo istorijoje mano laiškas Tavęs nepasiekė. Perskaitęs Tavąjį, ilgai svarsčiau, kokio kvailo mano išsiblaškymo pasekoje tatai galėtų atsitikti: nes man pasitaikydavo sukeisti vokus, arba išsiųsti bičiuliui balto popieriaus lapą. Šiuogi atveju niekas dar iš manęs nesijuokia, ir aš truputį įtariu Tave. Matai, tingiu dabar kartoti tai, ką ten rašiau: kaip praėjo Velykos, kaip statau „Tariamąjį ligonį“46 (tada, tiesa, dar tik verčiau), kad būtų gerai, jei atvažiuotum į premjerą (gegužės 9 d., Hanau) ir dar kažką. Dabar tik toji premjera, su kuria turiu daug žiauraus darbo, ir liko aktuali, bet nuo vakar vakaro suabejojau, ar galėsiu ją laiku išleisti. Jeigu neatsiųsiu iki V.5 paneigimo, reiškia – išeis, ir galėdami atmaukite. Mat, viena aktorė ne laiku ėmė rimtai sirgti angina. Kadangi man su tuo pastatymu jau nuo pat pradžių labai nesisekė (po velnių, ir vėl turiu kartoti tai, apie ką plačiau esu rašęs povelykiniam laiške!), tai teturėjau vos savaites darbui su kolektyvu. Tiesa, dirbam 2 kartus į dieną, tačiau tatai maža bereiškia, nes su atžalyniečiais47 reikia dirbti žymiai ilgiau.
Dabar – du dalykai smagūs: Sekminių perspektyva su Jumis, kur būtų drauge, keisto sutapimo keliu, per tokią pavasariškiausią šventę paminėtas ir mano draugo įkopimas į amžiaus zenitą!
Iki pusiaudienio… O nuo pusiaudienio jau krypsta saulė iš zenito. Taigi, taigi, seni! Aha! Liūdnos Brisiaus dienos prasideda. Bet nenusimink – rasi pakeleivingų, kurie irgi kažkada buvo jauni!
O antras smagumas (beje: pirmąjį būtinai išnaudosiu, jei premjeros neteks dėl kieno ligos atidėti): o antrasis, kad ketini keltis į Freiburgą. Juk ir aš ten jau viena koja gyvenu: ir kortelę gaunu, ir kas mėnesio paskutinę dieną štampas man skersai gerklės britva stovi (ne dėl įsimylėjimo, kuriam mano transatlantinė širdis nebetinka), nes labai sunku daryti darbo pertraukas. Spjauk į Biberachą!
Vienas reikalas man atima sapną ir gerą savijautą, ir apetitą: kad niekaip neparašau straipsnio apie Sruogą. Aš jį vis tiek išspausiu, jis bus baisiai blogas, pilnas tuščiažodžiavimų, nes neturiu jokios rimtos medžiagos nei laiko rimtai studijai, bet aš jį vis tiek parašysiu (o Radauskas – nedės).
Sensacija! Rūkas vedė Pulgio Andriušio48 žmonos seserį ir tuo pačiu abu susigiminiavo (žinia gauta ne iš paties Rūko, tad galvos nededu).
Už Matisse – ačiū: žinoma, pasiimsiu!
O dabar atleisk už skubėjimą, pasveikink Moniką ir pasakyk jai, kad esu Jūsų patarnavimams, kai reiks keltis į Freiburgą: čemodanai nešt etc. Greit atrašyk, ar būsi premjeroj.
Jurgis
Parengė Virginija Babonaitė-Paplauskienė
1 Antano Rūko veikalas „Bubulis ir Dundulis“, pastatytas „Atžalyno“ teatre Vokietijoje. Režisierius J. Blekaitis.
2 Vytautas Aleksandras Jonynas gimė 1918 m. gegužės 17 d.
3 Monika Bernatavičiūtė – V. A. Jonyno žmona. VU studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą.
4 Balys Sruoga (1896–1947), rašytojas, dramaturgas, teatrologas.
5 Dalia Sruogaitė (1925–2015), Vandos ir Balio Sruogų duktė.
6 Algirdas Julius Greimas (1917–1992), semiotikas, mitologas, eseistas.
7 „Aš jaučiuosi vėl atradęs dvasinį brolį, šios entuziastų ir donkichotų kartos, kuriai norėčiau priklausyti“ (pranc.).
8 Georges Matoré (1908–1998), prancūzų lingvistas.
9 Kelionės dokumentas (angl.).
10 Jonynai Vokietijoje gyveno Biberache.
11 BALF’as – Bendrasis Amerikos lietuvių šalpos fondas.
12 Dr. Juozas Končius (1891–1975), visuomenės veikėjas, teologijos daktaras.
13 Vytautas Valiukas (1916–2007), aktorius, režisierius, inžinierius-dizaineris.
14 Vanda Sruogienė (1899–1997), istorikė, pedagogė, visuomenės veikėja. B. Sruogos žmona.
15 UNNRA – Jungtinė tautų paramos ir atstatymo organizacija.
16 Štuthofo koncentracijos stovykla, kurioje buvo kalinamas B. Sruoga.
17 Poviliūtė – studijų laikų bičiulė.
18 Irena Ladigaitė – bičiulė iš Vilniaus laikų.
19 „Šviesa“ – studentų organizacija, įsteigta Tiubingene 1946 m. Tokiu pat pavadinimu leido žurnalą.
20 Antanas Rūkas (1907–1967), Lietuvos rašytojas, aktorius, režisierius, žurnalistas, redaktorius.
21 Dalia Kubertavičiūtė, aktorė.
22 DP stovyklinis gyvenimas nebuvo lengvas: trūko maisto, drabužių; teko kraustytis iš vienos vietos į kitą; dirbti sunkius fizinius darbus.
23 Stovyklos policija (angl.).
24 Vladas Bakūnas (1908–1992), spaudos ir radijo žurnalistas.
25 Elena Čiurlytė (1923–2016), modernaus šokio šokėja.
26 Vinco Adomėno (1909–1986), prozininko, dramaturgo, pjesė.
27 V. A. Jonyno tėvas – istorikas, profesorius Ignas Jonynas. Sovietams okupavus Lietuvą buvo atleistas iš Vilniaus universiteto.
28 Algis Zaskevičius, V. A. Jonyno, A. Nykos-Niliūno studijų laikų bičiulis. Buvo NKVD suimtas ir užverbuotas su jais dirbti.
29 Man labai gaila (angl.).
30 Patikrinimas (angl.).
31 Atlanto chartija – deklaracija, kurią 1941 m. pasirašė Didžiosios Britanijos premjeras W. L. S. Churchillis ir JAV prezidentas F. D. Rooseveltas apie jų atstovaujamų šalių politikos principus per Antrąjį pasaulinį karą ir po jo.
32 Algimantas Dikinis (1922–1988), aktorius, režisierius.
33 Albionas – seniausias Didžiosios Britanijos salos pavadinimas, kurį vartojo graikai ir romėnai.
34 Turi omenyje rusų rašytojų Ivano Turgenevo ir Antono Čechovo kūriniuose minimus nereikalingus, nepritampančius žmones (rus.).
35 Birštonas buvo J. Blekaičio tėvo tėviškė.
36 Sofoklio tragedija „Antigonė“.
37 Arthuro Koestlerio knyga „Atvykimas ir išvykimas“.
38 Thorntono Wilderio pjesė „Mūsų miestelis“.
39 Živilė Mykolaitytė – bičiulė iš Vilniaus laikų.
40 L. Jašinskaitė – bičiulė iš Vilniaus laikų.
41 Kęstutis Jonynas (pravardė – Sūnelis) – V. A. Jonyno brolis.
42 Henrikas Radauskas (1910–1970), poetas, vertėjas.
43 Jonas Kossu-Aleksandravičius (1904–1973), poetas, lyrikas (nuo 1951 m. – Aistis).
44 Borisas Pasternakas (1890–1960), rusų poetas, rašytojas, vertėjas.
45 Prasidėjus emigracijai iš Vokietijos į kitas šalis teko rūpintis iškvietimais.
46 Kalbama apie Molière’o (1622–1673) pjesę „Tariamasis ligonis“.
47 Teatro trupė „Atžalynas“, suburta 1946 m. Vokietijoje.
48 Pulgis Andriušis (1907–1970), rašytojas, vertėjas, žurnalistas.