2021 m. Nr. 10 / Donaldas Kajokas. Skudurėlių šventė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – 293 p.

2021 m. Nr. 5–6 / Eglė Juozapa. Juozapa ir jos seserys. – Vilnius: Odilė, 2019.

2021 m. Nr. 3 / Vanda Zaborskaitė. „Tai aš, rašau…“: iš Vandos Zaborskaitės korespondencijos / sudarė ir parengė Virgilija Stonytė. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2019.

2020 m. Nr. 7 / Kažkodėl lietuvių istoriografijoje veik vienbalsiai buvo perimta Rytų, arba slaviška, valdovų titulavimo tradicija – kniazių ir kniažestvo, o karaliumi pagal krikščioniškos Europos tradiciją iki šiolei tituluojamas vienintelis Mindaugas.

2019 m. Nr. 10 / Juozo Baltušio knygą „Vietoj dienoraščio. 1970–1975“ literatūros kritikas skaitė nepaleisdamas iš rankų pieštuko ir vis ką nors užsirašydavo. Taip atsirado šis užrašų vėrinys.

2018 m. Nr. 8–9 / Valdas Papievis. Brydė. – Vilnius: Odilė, 2018. – 336 p. – Prano Gailiaus paveikslo fragmentas.

2016 m. Nr. 12 / Vasaros pabaigoje Ternopolio leidykla „Krok“ išleido Gintaro Grajausko poezijos rinktinę „Žemųjų dažnių apaštalas“. Į ukrainiečių kalbą lietuvių poeto eilėraščius išvertė poetė, vertėja, prozininkė, eseistė Marijana Kijanovska.

2016 m. Nr. 3 / Iš vokiečių k. vertė Artūras Judžentis / „Kartais man atrodo, kad tik su proseneliais dar esu tarp vokiečių. Taip, jaučiuosi, tarsi būčiau paskutinis vokietis. Toks, kuris kaip atsiskyręs Heisterbacho vienuolis…

2015 m. Nr. 12 / Rimvydas Stankevičius. Kertinis skiemuo: eilėraščiai. – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 125 p.

2015 m, Nr. 2 / „Turiu laiko galvoti, daug pergalvoju“, – maždaug tokia frazė iš vieno pokalbio su Romualdu Granausku telefonu. Sekė, kas vyksta mokykloje, vis lygino su savąja, su savo patirtimi. Buvo tikras, kad mokykla yra pamatai…

2014 m. Nr. 11 / Rašydama Tibeto trilogiją – „Ištremtas Tibetas“ (1996), „Kelionė į Šambalą“ (1997), „Prarasta pažadėtoji žemė“ (1999) ir siekdama iššifruoti savo kelionėje aptiktus Rytų kultūros ženklus, Jurga Ivanauskaitė pasitelkia du pagrindinius autoritetus

2014 m. Nr. 5–6 / Lietuvių poezijoje daug žydinčių sodų, alyvų, kiekvieną pavasarį „pradeda žydėt“ Henriko Radausko „kaštanas“, Salomėja Nėris sužydi diemedžiu, o vėliau jau „prarastos valandos“ pažyra, anot Onės Baliukonytės, „liepžiedžių auksu“.

2013 m. Nr. 10 / Naujausią Jaroslavo Melniko romaną „Rudoji saulė, arba Postfašizmas“ galima įvardyti kaip savotišką prieš tai išleisto romano „Tolima erdvė“ (2008) tąsą. Abiejuose kūriniuose vaizduojama represyvi, totalitarinė…

2005 m. Nr. 2 / Petras Dirgėla. Alibi knygos. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – 387 p.

2005 m. Nr. 8–9 / Romanas „Doriforė“ – trečia Sigito Parulskio prozos knyga. Kas pasikeitė rašytojo kūrybinėje stilistikoje, lyginant su eseistikos knyga „Nuogi drabužiai“ ir pirmuoju romanu „Trys sekundės dangaus“? Tas pats „Parulskis“, ar jau kitas?

2005 m. Nr. 5–6 / Juozas Aputis. Vieškelyje džipai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005. – 511 p.

2003 m. Nr. 11 / Rašytojos Jurgos Ivanauskaitės „posūkio į Tibeto kultūrą“ intymumas ir dva­sinė evoliucija daug kuo primena jos mokytojo Algimanto Švėgždos ir bendražy­gio Pauliaus Normanto Rytų nostalgiją.

1999 m. Nr. 8–9 / Jurgis Jankus. Paklydę paukščiai. Anapus rytojaus. – Vilnius: Vaga, 1998. – 494 p.

1998 m. Nr. 10 / Antanas Ramonas. Ramybės kalva. – Vilnius: „7 meno dienų“ leidykla, 1997. – 206 p.

1996 m. Nr. 10 / Juozas Aputis. Smėlynuose negalima sustoti. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1996. – 277 p.

1996 m. Nr. 5 / Būtinai turėjau neblogai žinoti verčiamo poeto biografiją. Ir ji gal net kažkuo turėjo būti panaši į manąją: tarkim, ankstyvos netektys, nesėkmės, kūrybos nepripažinimas. Žavėjo spalvingos, originalios asmenybės…

1995 m. Nr. 10 / Maironis. Pavasario balsai. – Vilnius, Baltos lankos, 1995. – 176 p.

1994 m. Nr. 6 / Marius Katiliškis. Pirmadienis Emerald gatvėje. – Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1993. – 208 p.

1994 m. Nr. 5 / Vieną popietę įsijungęs radiją netyčia išgirdau Antaną A. Jonyną, nepamenu dabar kokia proga kalbantį. Ten, toje kalboje, Aidą Marčėną jis pavadino geriausiu dabar rašančiu poetu. Tas pripažinimas mane privertė suklusti.

1991 m. Nr. 7 / Tomas Venclova. Tankėjanti šviesa: eilėraščiai. – Čikaga: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1990. – 72 p.