literatūros žurnalas

Jūratė Baranova. Sigito Parulskio pasakotojų pėdsakais

2005 m. Nr. 8–9

Autoironija ir „pasakojantysis pasakotojas“

Romanas „Doriforė“ – trečia Sigito Parulskio prozos knyga. Kas pasikeitė rašytojo kūrybinėje stilistikoje, lyginant su eseistikos knyga „Nuogi drabužiai“ ir pirmuoju romanu „Trys sekundės dangaus“? Tas pats „Parulskis“, ar jau kitas? O jei tas pats, tai koks „tas pats“? Kokie yra pastoviausi šio autoriaus „pėdsakai“ trijose jo knygose?

Pirmas S. Parulskio kūrybinis „pėdsakas“ atklysta iš jo eseistikos – tai autoironija ir paradoksas. „Iškamšos negali atsiliepti, pelenai neturi balso“, – sako apie save „Nuogų drabužių“ herojus. Viename interviu rašytojas prasitaria, kad „Doriforė“ irgi parašyta „su didele ironijos, autoironijos doze“1. Ironija visada šiek tiek agresyvi, ji liudija ironizuojančiojo galią žaisti savus žaidimus, gebėjimą apsimesti menkesniu nei esi. Antai ironijos meistras Sokratas apsimesdavo esąs labai paprastas ir paviršutiniškas. O iš tikrųjų jis tiesiog susidvejindavo. S. Parulskio naratoriaus „paprastumas“ taip pat simuliuojamas. Ironizuojantysis niekada nėra iki galo atviras ir nuoširdus. S. Parulskio pasakotojas veikia kasdieniame pasaulyje taip pat įprastai kaip ir daugybė vyriškos lyties herojų: mėgsta lankytis autoservisuose, blaškytis su mašina, jam pasitaiko įstrigti gatvių „kamščiuose“, dėl duonos kąsnio tenka kovoti su darbdaviu (šiuo atveju – su leidėju), susipainioti tarp moterų ir galiausiai patekti į beviltiškas situacijas. Tačiau visą šį spontanišką judėjimą nuolatos stebi antrasis pasakotojas – jau ne kaip veikėjas, o tiesiog kaip „pasakojantysis“ pasakotojas. Sokrato ironijos tikslas buvo didaktinis – parodyti pašnekovui jo mąstymo klaidas. S. Parulskio romano ironiškasis pasakotojas niekam nieko nenori nei paaiškinti, nei atverti. Ironija jam yra pažinimo ir net savigynos instrumentas. Jis iš paskutinių bando kažką išsiaiškinti pats sau. Ironija jam leidžia pastumti problemą kiek toliau nuo savęs. Šis antrasis pasakotojas ironiškas kitiems bei pasauliui, bet dar labiau – autoironiškas: ironijos agresijos smaigalį nukreipia pats į save. Jis ironizuoja viską, ant ko laikosi jo trapus pasaulis. Ironizuoja savo pamatinę egzistencinę laukimo jauseną: „Aš laukiau, laukiau kaip kekšė ant šaligatvio, laukiau, kol mane kažkas užkalbins, laukiau, kol kas nors atsitiks2.Jis ironiškas ir pagrindiniam savo gyvenimo žaidimui – rašytojo amatui: „Beprasmiška profesija – futbolo stiuartas. Arba rašytojas, nuolat kuriantis prasimanytus pasaulius, kad juose galėtų pasislėpti nuo tikrovės, kuriai jis atsuka nugarą ir kuri jam anksčiau ar vėliau suleidžia į sprandą purvinus, nuodingus nagus“3. Pasakotojas leidžia darbdaviui – leidėjui paskelbti savo tekstams negailestingą nuosprendį. „Tavo istorijos kaip iš Rusijos besitraukianti Napoleono armija, – visos pakelės nuklotos lavonais“, – sako jam leidėjas. Ironiškasis pasakotojas aukštyn kojom apverčia ir savo vyriškus žaidimus. Žmonos aptiktas lovoje su meiluže jis nevaidina „kietuolio“ ar superherojaus: jo – kaip pasakotojo – iškalbingumas kažkur dingsta. Vienintelė prasmingesnė frazė, kurią jis dar gali išlementi: „Kojinių neradau“. Feministės sakytų, kad S. Parulskio naratorius sukūrė vyriško idiotizmo formulę. Sunkioje situacijoje „nerasti kojinių“ yra tipiška vyriškos laikysenos bejėgystės simbolika. Vėlgi ši scena gyva tik iš autoironijos perspektyvos. Jeigu tų kojinių ieškotų koks kitas veikėjas, o ne pats pasakotojas, nebūtų taip įtaigu. Mano galva, autoironija yra tobuliausia ironijos tropo forma. Skaitytojas, kuris tekste ieško daugiau vizualinę patirtį įsimbolinančių metaforų, ironijos tropo gali ir nepastebėti. O autoironija, kaip pati rafinuočiausia ironijos rūšis, jam gali pasirodyti nereikšminga, neįdomi ar apskritai praslysti pro akis. Kaip pažymėjo Giambattista Vico, sekdamas Aristoteliu, ironija žmonijos kalbinėje savivokoje yra gan vėlyvas tropas. Jis atspindi tą sąmonės išsivystymo etapą, kai pati kalba tampa mąstymo objektu. Ironiška kalba suponuoja naujas prasmės galimybes, pvz., apsimetinėti, meluoti, simuliuoti, o ne vien lyriškai save išdainuoti, aprašyti metaforomis ar įstabiais vaizdiniais. Tačiau ironijos atpažinimas reikalauja tam tikrų pastangų – gebėjimo pakilti „virš kalbos“. Toks autoironiškas pasakotojas vis labiau tolsta nuo spontaniškos, gyvos patirties, klimpsta į save ir savo apmąstymus.

Tačiau, kita vertus, jis aptinka ir išnaudoja naujas kalbos galimybes ir pasinaudoja ne vien lyrinėmis, bet ir intelektinėmis prigimties galiomis. Jis išgauna „veidrodinį“ efektą. S. Parulskio romane yra scena, kur pasakotojo meilužė įkalba jį mylėtis prieš veidrodį – pamatyti save iš šalies. Pamatyti iš šalies pasakotojas gali ne vien savo kūną, bet ir save kaip asmenį, pamatyti net savo mąstymą. Tokią „mąstymo apie mąstymą“ tradiciją kūrė Bronius Radzevičius romane „Priešaušrio vieškeliai“. B. Radzevičiaus pasakotojas toks pat sau negailestingas kaip ir S. Parulskio herojus. Tai jis pasakoja žmonai apie meilę, tai jis tuoj pat sugauna save „už uodegos“, suvokdamas, kad „juokinga buvo, kad jis pusamžis, pilnėjantis vyriškis, bando samprotauti apie meilę, nori pasakyt kažkokią bendrą tiesą. Ir dar taip, kad visi – ir egzaltuotos mergaičiukės jį suprastų, ir senatvė“4. Tas „mąstymas apie mąstymą“ B. Radzevičiaus pasakotoją veda prie gan pesimistinių išvadų: padeda jam suvokti kalbos bejėgystę. „Tu mėgdavai samprotauti apie beprasmybę, neturėdamas nė menkiausio supratimo, kaip ji atrodo, bet tai buvo tik žodžiai <…>. Staiga supratau be žodžių. Nes tikroji kančia, prasmė ir tikslas žodžių neturi, apie tai nesamprotaujama, o gyvenama. Jų neturi tikroji vienatvė. Ji nežino jokių poetiškų atributų, nieko nevilioja, nieko netraukia – tai nelaimė. Tai tyla. Aklina tamsa“5.

Autoironija negelbsti ir S. Parulskio romano pasakotojo: „Paširdžius nudiegė supratimas, kad pats esu tarsi išmestas iš savojo likimo (skausmingai šmėkštelėjo prieš akis Lizos veidas) ir kad man pačiam metas į padėvėtų kūnų turgų, o gal net į sąvartyną“6. Gyvenimas pasirodo stipresnis už mąstymą. Nesusipratimų nukankintas herojus vieną dieną susiruošia mirti, pasirinkęs gana „vyrišką kelią“ – išmetamąsias automobilio dujas. Jį gelbsti ne protas, ne jo rafinuotas ironiškasis gebėjimas, o atvirkščiai – arkliašūdžius renkanti „durnė Marija“. Ironiška ir tai, kad pasakotojo kyburiavimą tarp mirties ir gyvybės nulemia beprasmis kvailas atsitiktinumas.


Kodėl negelbsti mylimos moterys?

S. Parulskio romanų mylimos moterys nėra gelbėtojos, slaugės ar padėjėjos. Jos kaip savarankiškos monados sukasi savo orbitose. Pasakotojas arba sukasi pasyviai šalia, arba bando sekti joms iš paskos. Sekdamas paprastai patiria nesėkmę. Tai dar vienas šiam autoriui būdingas „pėdsakas“. Sekdamas paskui Mariją romane „Trys sekundės dangaus“ jis nukrenta nuo pastolių. Marija jam taip ir lieka niekada nepasiekiamu dvasingumo idealu. Šio romano pasakotojas veltui laukia Marijos ligoninėje, nešinos sultimis ar uogiene. „Marija taip ir nepasirodė. Per pažįstamus atsiuntė raštelį: „Labai gaila, kad nepavyko…“7 Romane „Doriforė“ sekdamas paskui Dianą jis patiria dar baisesnį smūgį – yra pats klastingai jos aprašomas. Vietoj jo kūrinio, kuris taip ir lieka neparašytas, leidėjas pasirenka šios veikėjos romaną. Ką reiškia toks susidūrimas su moterimi, labai panašia į pasakotoją vyrą? Kodėl vyrų romanuose kartkartėm atsiranda moteris kaip pasakotojo vyro alter ego? Hermano Hesse’s romane „Stepių vilkas“ Hermina idealiai atliepia Hariui Haleriui: jinai jį supranta be žodžių; kaip ir jis yra tipiška savižudė. Hermina gelbsti jį ir nubaudžia: priverčia nusižudyti, ir jis tampa pasmerktas amžinam gyvenimui. Roberto Musilio romano „Žmogus be savybių“ pirmoje dalyje nerandame nė vieno moters paveikslo, atitinkančio Ulricho charakterį. Bet antroje dalyje Ulricho eseistinis kyburiavimas staiga išsisprendžia: po tėvo mirties užsidaręs hermetiniame pasaulyje kartu su į jį idealiai panašia seserimi jis aptinka tūkstantmetės karalystės laimės utopiją. S. Parulskio romano pasakotojas yra pakerėtas Dianos fizinės galios – jos nesuvokiamo sportiško, sakytume, gyvūniško temperamento. Ir staiga paaiškėja, kad Diana – tai jis pats. Tik išreikštas kur kas tobulesne ir gyvesne forma. Diana yra tiesiog rašytoja, aprašinėjanti savo gyvenimo žaidimus, o kartu – ir jį patį. Ironijos veidrodis vėl atsisuka į pasakotoją. Paaiškėja, kad rašytoja Diana jam staiga tampa neįdomi: „Dusau smaugiamas savo egoizmo, nes pasaulis dar sykį subyrėjo mano akyse: dviejų ironiškų asmenų susidūrimas visuomet baigiasi kurio nors pralaimėjimu, ir aš labai aiškiai jaučiau, kam šis pralaimėjimas gresia“8.

Šiame romane dviejų skirtingų lyčių, bet panašių būtybių artimumas nesukuria tos harmonijos bei kooperacijos, kokią matome H. Hesse’s ar R. Musilio romanuose. Rašytojas vyras negali kooperuotis su rašančia moterimi? Ar todėl, kad ji tampa tokia pat kaip vyras? Kas jiems trukdo bendrauti – rašymas? S. Parulskio pasakotojas prisipažįsta, kad, paėmęs Dianos tekstą, labiausiai bijojo jos didesnio talento: „Kai skaitai puikiai parašytą kitataučio, kitakalbio rašytojo knygą, tuo metu kartais apimantis pavydas tėra nekaltumo, švelnios konkurencijos ir malonumo jausmas. Tačiau kai šalia gyvenantis žmogus rašo gerai…, na beveik taip kaip tu, tai velniškai sunkus išbandymas. Nepasitikėjimas savo jėgomis, kompleksai, graužatis, kad per mažai dirbi, kad patingėjai pagalvoti viena ar kita kryptimi, atsiversti vieną ar kitą knygą ir t. t. – sunkiai pakeliamas išbandymas“9. Rašytojo profesija lyčių neartina, ji – išskiria. Vyro ir moters santykis čia interpretuojamas kaip kova. Tai tarsi lenktynės, kuriose galima laimėti ar pralaimėti. Įdomu, kodėl nė vienam iš herojų nešauna į galvą mintis sujungti savo talentus ir rašyti kartu, tapti bestselerių bendraautoriais? Kodėl, pavyzdžiui, realiame gyvenime tai pavyko padaryti filosofui Gillesui Deleuze’ui ir psichiatrui Felixui Guattariui? Jų susitikimas ir artima draugystė abiem reiškė naują bendrą kūrybos etapą. Kartu pasirašinėdami jie išleido „Anti-Edipą“, „Kapitalizmą ir šizofreniją“. Mirus F. Guattariui, G. Deleuze’ui irgi tapo nebeįdomu gyventi. Gal tokios kūrybinės kooperacijos privaloma sąlyga – homoseksualumas? O moters ir vyro santykis yra paženklintas amžinos kovos prieskonio?

Kokia tai kova? Kas įteikia prizus? Ir ką išlošia laimėtojas? Šis klausimas adresuojamas ne rašytojui, ir juo labiau – ne pasakotojui, nes šis apskritai nesupranta, kodėl įpainiojamas į tokią kovą. Jis kovos nesirenka, jis joje atsiduria. Tokios situacijos ir tokio santykio iniciatorė veikiau yra moteris. Apie dviejų erotiškai susietų būtybių kaip dviejų laisvių kovą rašė Jeanas-Paulis Sartre’as savo filosofiniame traktate „Būtis ir niekis“. Autorius čia neturėtų išsigąsti, kad kritikė sugavo jį „nusirašinėjantį“ nuo J.-P. Sartre’o. Nuo jo fenomenologijos nelabai ką nusirašysi – ji sunkiai perskaitoma. Tačiau žmonių ir daiktų pasaulyje yra archetipiniai, pamatiniai dalykai, kuriuos atpažįsta ir apie kuriuos mąsto ne vien įvairūs rašytojai, bet ir filosofai. Kiekvienas tai daro savaip, skirtingomis priemonėmis. Į klausimą apie lyčių kovą J.-P. Sartre’as atsako: joje niekas nelaimi. Ir niekas nežino, kodėl į ją įsipainioja. Tai kova dėl pačios kovos, kuri, anot G. W. F. Hegelio, yra vadinamoji „pono–vergo“ dialektika.

Meilė yra konfliktas10, teigia J.-P. Sartre’as minėtame veikale. Mylėdamas aš egzistuoju dėl kito asmens laisvės, bet kaip tik todėl esu nesaugus, nes ši kito laisvė kelia man pavojų. Mylėdamas noriu būti laisvai pasirinktas (nenoriu, kad mane mylėtų automatas), bet, palikdamas kitam laisvės galią, aš sukeliu sau ir pavojų: mane juk gali laisvai palikti, atmesti, nemylėti. Taip pat laisvai pamatyti, įvertinti ir aprašyti. Todėl mylint man neišvengiamai kyla noras valdyti kitą, tačiau nenoriu valdyti tą kitą vien tik kaip daiktą, kaip kūną. Aš noriu valdyti kito laisvę. Štai čia ir blyksteli didžioji kovos kibirkštis – didysis žmonių santykių paradoksas – noriu valdyti tai, kas nevaldoma. S. Parulskio herojus tarsi jau ir jautėsi valdąs Dianos kūną, bet koją jam pakišo jos laisvė. Toji moteris, pasirodo, jį stebėjo ir aprašinėjo kaip personažą, lygiai taip pat, kaip ir jis sutiktuosius žmones, kuriuos savo tekstuose matydavo kaip personažus. J.-P. Sartre’as daro išvadą, kad, susidūrus dviem laisvėms, santykis su kitu neišvengiamai tampa pralaimėjimu. Jų bendravimas pasibaigia arba sadizmu, arba mazochizmu. Beje, yra dar vienas kelias – abejingumas. Tačiau abejingasis taip pat nusivilia. Kai kitas man tampa tik objektu, jis nepajėgus pripažinti mano laisvės, nes išnyksta jo paties laisvė. Toks sąmoningas savojo aklumo kito atžvilgiu kūrimas, J.-P. Sartre’o požiūriu, lemia faktinį solipsizmą. Aš veikiu taip, tarsi būčiau vienas pasaulyje, vengiu žmonių taip, kaip vengiu mane ribojančių sienų. Sau aklumą pasirinkęs solipsistas kitų laisvę vertina tik kaip priešiškumo „koeficientą“ ir mėgina ją paneigti. Pavargęs nuo šios kovos, sako J.-P. Sartre’as savo fenomenologiniame veikale, galiu panorėti nužudyti kitą. O žudydamas jį, žudau ne šį konkretų kitą, bet apkritai kitą asmenį kaip tokį, kuris nuolatos kėsinasi į mano laisvę. S. Parulskio romano pasakotojas neturi tiek daug pirmapradės agresijos. Jis apskritai nelabai trokšta valdyti. Jam stinga aistros. Jis pasirenka kitą kelią, kurio nenumatė J.-P. Sartre’as, – susinaikinimą. Žudo ne kovos priešininką, žudo save.

J.-P. Sartre’o fenomenologijos subjektas, kaip ir S. Parulskio romano pasakotojas, neįžvelgia ramaus buvimo su kitos lyties asmeniu galimybės. Tai veikiau R. Musilio „Žmoguje be savybių“ sukurta utopija. Kitaip nei romane „Trys sekundės dangaus“, kuriame veikia tik amžinai išslystanti ir nepasiekiama Marija ir aklos erotikos partnerės, „Doriforėje“, be ekstravagantiškos meilužės, dar yra ir žmona. Pasakotojas erotinių netikėtumų tarsi ir neieško. Pati Diana jam paskambina, pati žmona susideda daiktus ir išeina, galutinai juo nusivylusi ligoninėje nusisuka į sieną. Moterys čia veikia panašiai kaip meteorologinės sąlygos – nežinia, ką atneš rytojaus prognozė. Pasakotojas santykių neinicijuoja ir jų nevaldo, jis pats yra jų auka. Paskaitęs Dianos tekstą apie save pasijaučia „truputį išduotas“, „paprasčiau tariant, išdurtas“11. Pamažu jis suvokia, kad iš tiesų ilgisi žmonos Lizos, bet ši taip pat jau prarasta. Moterys tarsi ir yra, bet jų tarsi ir nėra – jos neišvengiamai išslysta. Būdamos šalia – nutolsta, nutoldamos – priartėja. Bet šiuos santykius jis – kaip ir viską – nuolatos reflektuoja.

Dar viena labai „sartriškai fenomenologiška“ romano vieta yra ta, kur pasakotojas apžiūrinėja miegančios žmonos Lizos kūną. Konkrečiuose santykiuose su kitu susiduria, anot J.-P. Sartre’o, ne tik dvi laisvės, bet ir du kūnai. Įmantria filosofine kalba tariant, susiduria dvi būtys-savyje (sąmonę arba laisvę J.-P. Sartre’as įvardija būtimi-sau). Fenomenologai yra aprašę žvilgsnio agresiją. Kito žvilgsnis visada valdo mane, jis paverčia mane objektu. „Mane valdo kitas asmuo, kito asmens žvilgsnis formuoja mano kūną su visu jo nuogumu, priverčia jį gimti, lipdo, kuria jį tokį, koks jis yra, mato jį taip, kaip aš jo niekada nepamatysiu. Kitas asmuo žino paslaptį – paslaptį, kas aš esu“12. Todėl mylėdami nenorime tapti mylimiesiems objektais, stengiamės išvengti mylimojo žvilgsnio, nenorime būti pamatyti pasaulio fone tik kaip „šis“ tarp kitų „šitų“. Tai, kas aš esu, negali būti matoma kaip bjaurus, kaip mažas, kaip bailus, nes šios mano savybės reiškia mano būties faktinį ribotumą. Noriu būti mylimajam anapus verčių sistemos, o kito žvilgsnis, tyrinėjantis mano kūną, mane nuvertina.

Panašios mintys ateina į galvą S. Parulskio romano pasakotojui, apžiūrinėjančiam miegančios žmonos kūną: „Žiūrėjau į ją, gulinčią greta, alsuojančią be jokio garso, išskyrus blakstienų virpėjimą – jokių gyvybės požymių, ir kuo ilgiau žiūrėjau, tuo labiau mane ėmė slėgti keistas jausmas, kuris apima, kai ilgai kartoji kokį nors žodį, nesvarbu, žemė, dangus, siela, bet kuo ilgiau kartoji ir klausaisi tariamų garsų, tuo tuštesni ir beprasmiškesni jie darosi. Nuo ilgo žiūrėjimo į Lizą mane apėmė tokia pat nuojauta – jos nejudantis, nekalbantis, ko gero, net nejaučiantis kūnas atrodė visiškai beprasmis, svetimas, nepažįstamas, ir kai pajutau, kad žiūriu į ją kaip į mirusią, mane apėmė dar koktesnis jausmas, primenantis kone pasitenkinimą, niekas manyje nesipriešino tokiai šventvagiškai ir visiškai iš neįsisąmonintos tamsos išnirusiai minčiai… Ir nors toks žiūrėjimas pamažu jau tapo beveik nepakeliama kančia, vis tiek nesilioviau spoksojęs į ją suprasdamas, kad niekad to anksčiau nedariau, kad gal net bijojau žiūrėti į Lizą štai taip, be jokių žmogiškumą liudijančių priedų, be balso intonacijos, judesių plastikos, šypsenos, tik į kūną, kad visą mūsų bendro gyvenimo laiką žiūrėjau kažkur prasilenkdamas su ja, žiūrėjau į Lizą simbolį, Lizą metaforą, į Lizą – reikšmių ir prasmių sumą, reiškiančią moterį, artimą žmogų, draugą, meilužę“13.

Jeigu norime aptikti, kada prasideda meilės erozija, jos pirmasis įtrūkis, ši romano vieta yra itin iškalbinga. Meilės erozija prasideda tada, kai kitas asmuo pamato mus tik kaip kūną ir ima lyginti su kitais kūnais. Liza pasakotojui pasirodė tokia maža, kad būtų galėjusi tilpti didelės Dianos kūne. O juk Diana vėliau sėkmingai nutolo nesukeldama didesnių herojaus kančių: „Aš jos ir nepasigedau. Aš, bijodamas pats sau pripažinti, ėmiau ilgėtis Lizos“. Tačiau ir „stebėjimo seanso“ metu pasakotojas jau yra pajėgus suvokti šito savo patyrimo pragaištingumą: „Pagalvojau, kad reikėtų žmonėms uždrausti žiūrėti vieniems į kitus miegančius arba mirusius. Mintys, kurios tuo metu gali atklysti į galvą, nieko gera nežada nei vieniems, nei kitiems“14. Ko moko mus J.-P. Sartre’o fenomenologija ir S. Parulskio romano pasakotojo patirtis? Moko, kad iš tiesų negalime iki galo suvokti, ką mes mylime: kito kūną ar kito laisvę? Kad pasiklydę tarp dviejų mylimųjų niekada negalime būti tikri, jog žinome, ką iš tikrųjų mylime. Kad ir mylėdami esame nepajėgūs šį jausmą išlaikyti ir ilgai su juo išbūti. Norime išsaugoti meilę? Laiku užsimerkime, arba, kaip Edipas, išsidurkime akis.


Kodėl negelbsti Dievas?

S. Parulskio rinkinio „Nuogi drabužiai“ eseistikos pasakotojas apie Dievą mąstė nors ir netradiciškai, bet gana pasitikinčiai: „Mano asmeninis Dievas šiandien milžiniška sraigė, bejėgiškai velkanti visatą su visomis jos būtimis ant kupros“15.Jis nesuko galvos dėl Dievo kelių: „Man niekad neužteks nei jėgų, nei kantrybės, nei paprasčiausiai laiko sužinoti, koks jo kelionės tikslas“16. Kristus, prikaltas prie kryžiaus, bet jam atsukęs nugarą – taip eseistikos pasakotojas yra apibūdinęs savo tikėjimo simbolį. Ar Jėzus taip ir neatsisuko? Ar romanų pasakotojams yra pavykę pamatyti „jo šviesųjį veidą“? „Trijų sekundžių dangaus“ pasakotojas nors ir monologu, bet vis dėlto su Dievu kalbėjosi. „Doriforės“ pasakotojas su juo jau nesikalba. Abu S. Parulskio romanai – ir „Trys sekundės dangaus“, ir „Doriforė“ – prasideda nuo aliuzijos į Dievą. „Trijose sekundėse dangaus“ cituojama Conrado Aikeno mintis: „Viešpats yra ertmė tarp puslapio ir teksto“17. Čia pasakotojas, eidamas pajūrio smėliu, nesimėgauja palankiais meteorologiniais įspūdžiais, o kažkodėl pagalvoja: „Bažnyčia šiuo metu tuščia“. Ta mintis nuolatos jį persekioja. Galima sakyti, jog tuščia bažnyčia rodo tarpą, atsirandantį tarp Dievo ir tikinčiųjų. Pasakotojo pokalbis su Dievu visada pagarbus. Jis labai savikritiškas, nepatogiai jaučiasi: jam gėda, kad paprastai prisimena Dievą tik tada, kai yra blogai. Net senelė jį vadinusi „prastu kataliku“. Tačiau dažnai nubudęs aptinka save užmigusį ant maldaknygės. Pasakotojas praneša Dievui apie aptiktą tuštumą: „Tuščia šiame pasaulyje, Viešpatie, kaip bažnyčioje naktį“18. „Doriforės“ pasakotojas, romano pradžioje kliedėdamas po nepavykusios savižudybės, taip pat mini Dievo vardą, tačiau autorius, tarsi paklusdamas draudimui neminėti jo vardo be reikalo, jį užkoduoja raide D. Kitaip nei „Trijų sekundžių danguje“, „Doriforės“ pasakotojas darosi agresyviai ironiškas. Dievas jam primena kažkada jį palikusį tėvą – muzikantą, nuolat girtą estrados artistą, kurio niekada nebūna namie ir kuris dingsta visam laikui palikdamas skylę vaikų galvose. „D. – pats neatsakingiausias šunsnukis Visatoje, likimo valiai palikęs savo vienintelį sūnų Adomą ir dukrą Ievą – kruškitės, jauskite kaltę“19. Toks sukilimas prieš „D.“ tampa galimas gal ir dėl to, kad pasakotojas jaučiasi apleistas kaip ir milijardai kitų palikuonių. Be to, jis kliedi, todėl – nepakaltinamas. Dar ir „susidėjęs su prastais katalikais“, prisiskaitęs Jameso Joyce’o, kuris, regis, kaip tik ir pasufleravo tą maištingą iššūkį. Juk šis autorius arogantiškai išsižadėjo katalikiško ugdymo ir net atsisakė pasimelsti su mirštančia motina. Reikia konstatuoti, kad romane „Doriforė“ Dievas jau yra miręs, pasakotojas net sunkesniais gyvenimo momentais nebesikreipia į jį kaip į gyvą dialogo partnerį, apskritai vargu ar jį beprisimena. Ir tik romano pabaigoje, suvokęs, kad viskas jo gyvenime pamažu dingsta be žinios, be atsakymo, jis taip pat apmąsto ir savo pradingusį Dievą. Apmąsto su ironija, vadina Bibliją anekdotų rinkiniu, tačiau kartu ir su ilgesiu. Pasakotojas bando jį reabilituoti: „Dievas neturi balso teisės, jo vardu kalba kiti“20. Dievas tarsi norįs kažką jam pasakyti kaip koks kurčnebylis, tačiau, pasakotojo nelaimei, tų ženklų neįmanoma suprasti. Ir šioje vietoje S. Parulskio romano pasakotojas sukuria dar vieną naują Dievo buvimo įrodymą, išvesdamas jį iš garsiosios frazės, Friedricho Nietzsche’s konstatuotos „Dievo mirties“. „Jeigu miręs, vadinasi, buvo gyvas, vadinasi, jis apkritai buvo“21, – logiškai dedukuoja pasakotojas. Jo nuomone, Dievo ženklų – pilnas pasaulis. Tačiau jis, kaip ir F. Nietzsche, nepasitiki visais tais, kurie nurodinėja Dievo ženklus. Jis apmąsto ir ironiškai atmeta visus Katalikų bažnyčios skelbiamus savižudybės draudimus.

Kai „Trijose sekundėse dangaus“ pasakotojo bendrabučio kaimynas dėl neaiškios priežasties išprotėja, klausimas „kodėl“ atrodo beprasmis: „Gyvenimas ganėtinai mėšlina vieta, kad bent sykį nenorėtum į jį pažvelgti bepročio ar savižudžio akimis“22, – konstatuoja pasakotojas. Tačiau jis pats savižudžiu šiame romane dar netampa. O „Doriforėje“ – tampa. Netgi šiek tiek arogantišku savižudžiu. Kodėl Katalikų bažnyčia draudžia savižudybę? Pasakotojas nenukrypsta į Aurelijaus Augustino argumentus, išsakytus jo veikale „Dievo miestas“, kuriame įsakymas „Nežudyk“ interpretuojamas kaip draudimas žudyti ne tik kitą, bet ir save. Jis turi savo svarių argumentų. Savižudis, pasirodo, esąs labai kenksmingas elementas struktūrai, kurią nuo seniausių laikų „klijavo“ Katalikų bažnyčia. Mat savižudis savavališkai sumažina Kristaus kareivių armiją, neaukoja bažnyčiai ir, atsisakęs paskutinio patepimo, neleidžia ligonį numarinusiam kunigui „sočiai paėsti“ ir gauti už triūsą šiek tiek pinigų. „Doriforės“ pasakotojas, kitaip nei romane „Trys sekundės dangaus“, nebemąsto, ką veikia Dievas, kai bažnyčia tuščia. Jeigu šių dviejų romanų pasakotojams netikėtai tektų susitikti kokiame nors įsivaizduojamame pasaulyje, pasikalbėti apie dvasios dalykus jiems jau būtų kebloka. Manau, kad „Doriforės“ pasakotojas jau šaipytųsi iš „Trijų sekundžių dangaus“ pasakotojo, prisnūdusio ant savo maldaknygės. Tačiau galbūt vienu atveju jie dar suprastų vienas kitą: „Doriforės“ pasakotojui mintis, kad Dievas vis dėlto buvo, atgaivina viltį: „O jeigu buvo, tai gali ir vėl atsirasti, prisikelti, juk jis visagalis“23. Miręs Dievas dar gali prisikelti, – kur kas baisiau, jeigu jo apskritai nebuvo. Bet „Doriforės“ herojus nusprendžia to prisikėlimo nebelaukti.

 


Žmogus – gyvūnas, laukiantis mirties

Mirties motyvas – nuolatinis S. Parulskio tekstų „pėdsakas“. Jis nepasibaimino net savo poezijos knygų pavadinti kiek gąsdinančiais pavadinimais: „Mirusiųjų“ (1994), „Mortui sepulti sint“ (1998). Eseistikos rinkinio „Nuogi drabužiai“ pasakotojas mąsto heidegeriškoje sąmonės atverties nuolatinei mirties galimybei perspektyvoje. Jis mirties įsisąmoninimo nedramatizuoja ir nesislapsto. Nebijo užklysti į kapines. Mirusieji jam nėra išstumti iš gyvųjų pasaulio, tiksliau – iš jo paties prisiminimų. Pasakotojas prisimena savo mirusį bendrakursį Albiną ir iš, atrodo, nereikšmingų prisiminimų nuotrupų rašo jam requiem. Rašo iš pagarbos žmogui, kurį kažkada teko susitikti. Gana ironiškai medituoja žiūrėdamas į karstus: „Lyginu automobilius ir karstus – pirmieji kupini tuštybės ir butaforijos, antrieji – rimties ir svorio“24. Jau esu rašiusi apie tai, kad Jono Strielkūno eilėraščio „Einu namo“ lyrinio herojaus įžvelgta mirties perspektyva mus ruošia namo, o S. Parulskio eseistikos pasakotojo numatytoji – į amžinąją kelionę. „Tarsi mirtis būtų ne mirtis, o tiesiog jauno energingo vyriškio gyvenimo proveržis“25.

Ryškiausia meditacija apie mirtį vyksta pasakotojui sėdint prie tėvo karsto. S. Parulskio esė „Šiaurinė kronika“ prasideda beaistriu sakiniu „Vakar mirė tėvas“, tarsi atliepiančiu Albero Camus romano „Svetimas“ pirmam sakiniui „Šiandien mirė mama“. Toliau abu autoriai tekstą konstruoja fenomenologiškai: deskriptyviai aprašo grynąjį sąmonės turinį – ką pasakotojas tuo metu mąsto ir jaučia, o ne tai, ką jis privalėtų ar turėtų mąstyti pagal susiklosčiusias tradicijas. Nenoriu tuo pasakyti, kad S. Parulskis mėgdžioja A. Camus. Visos paralelės dažniausiai užgimsta kritiko sąmonėje, nebūtinai rašytojo realybėje. Visiškai įmanoma, kad vienas autorius būtų paprasčiausiai neskaitęs kito arba skaitęs seniai ir pamiršęs. Ir netgi jeigu jau pamirštas vaizdinys ar rašymo strategija kažkuriuo būdu sugrįžtų į naujai konstruojamo teksto audinį, jis jau bus kitos kokybės ir kitos paskirties, pažymėtas kito autoriaus „pėdsakais“. Antai Jurga Ivanauskaitė „Placebe“ peržaidžia Ričardo Gavelio pamėgtą žaidimą – pasakotoją įkurdina mirusiųjų pasaulyje. Ir netgi daugiau: jos pasakotoja, kaip ir R. Gavelio herojai, ieško slaptos metafizinės galios šaltinių. Tačiau „Placebas“ – tai ne „Sun-tzu gyvenimas šventame Vilniaus mieste“ ir ne „Jauno žmogaus memuarai“. Tai jau kitas pasaulis. Taip pat nėra neįmanoma, kad koks nors sumanymas, atėjęs į galvą prancūzų ar airių rašytojui, savarankiškai neatklys ir į lietuvių autoriaus tekstą, ypač jei vieni ir kiti svarsto panašius dalykus. Priešingu atveju jaunesnė, dar neįsitvirtinusi literatūra turėtų priimti tylos įžadus, nes viskas pasaulyje tarsi jau yra išrašyta ir išsakyta.

S. Parulskio esė herojus tiesiog atviras artimo žmogaus mirties faktui. Per šią netikėtą patirtį jis bando suvokti mirties esmę.Vėliau, jau „Doriforės“ romane, skaitome: „Jis mėgino prisijaukinti mirtį“26. Todėl ilgesniam laikui apsistojo laidotuvių rūmuose: jis čia darbuojasi. Tačiau neįvyksta jokio priartėjimo, jokio susilietimo su mirtimi kaip kad ir esė „Šiaurinė kronika“. Miręs, sustingęs, susvetimėjęs kito žmogaus kūnas neatveria mirties paslapties. Jos neatveria net mūsų pačių diena iš dienos mirštantis kūnas. „Prie mirties priprasti neįmanoma, – mąsto pasakotojas. – Susitaikyti su tuo lavonu, kurį nešiojiesi savyje ir kuris kaip laikrodinė bomba visuomet yra pasirengęs užgožti tave, atimti iš tavęs visus malonumus, už kurių slypi nežinomybės skylė“27. Kelias į mirtį akivaizdesnis ir aiškesnis per savo paties artėjimo į mirtį patirties įsisąmoninimą. Kiekvienas mūsų gyvename mirčiai, suvokdami, kad artėjame link mirties (Leben zum Tode), sakė galbūt giliausiai iš visų filosofų mirties fenomeną apmąstęs vokiečių filosofas Martinas Heideggeris. Šio atvirumo įsisąmoninimas mums kelia pamatinį siaubą (Angst). Atsivėrimas siaubui reikalauja ryžto.N eautentiškai mąstantis ir buvojantis žmogus siekia išvengti siaubo, nori pakeisti jį arba tiesiog baugštumu, arba formule: „Miršta tik kiti, su manimi taip negali nutikti. Nesu pratęs prie tokių nuotykių“28. Taip Levo Tolstojaus apsakyme „Ivano Iljičiaus mirtis“ svarstė Piotras Ivanovičius, aplankęs pašarvotą vaikystės draugą. O kitas jo draugas, Švarcas, čia pat koridoriuje, gerai nusiteikęs, organizavo vakare lošimą kortomis. Kasdienis pasaulis įprastas, saugus ir patikimas. Jame nėra vietos mirčiai. Kitų mirtis suardo kasdienio pasaulio tvarką. Kitų mirtis – tiesiog nepadorumas. Tai tiesiog blogas kvapas, paskleistas svetainėje, – demaskuoja tokią, Heideggerio požiūriu, neautentišką mąstyseną L. Tolstojus.

S. Parulskio romano „Doriforė“ pasakotojas taip pat ironizuoja tokių „neautentiškų“ artimųjų gebėjimą piktintis juos netikėtai ištikusiu faktu. Tarsi ir mirusio brolio Ernesto (ar iš tikrųjų jis nusižudė, taip ir nesužinome iki romano pabaigos) našlė Dora, grąžydama rankas, piktinosi: „Niekšas, <…> kiaulė, jis tyčia, tyčia taip padarė“. „Iš tiesų, mirtis – didžiausia niekšybė, kokią gali iškrėsti žmogus“29, – ne be ironijos pritaria pats pasakotojas. Jis taip pat demaskuoja našlės apsimetimą – ji jau pasirengusi gedėti, žiūri į veidrodį ir matuojasi „našlės veidą“. Brolis tarsi nusižudydamas, bet ir lyg nenusižudydamas tiesiog pasufleruoja pasakotojui galimą išeitį. Išeitį iš ko? Juk nieko tokio stulbinamai blogo kaip ir nenutiko. Kodėl žudosi pagrindinis romano „Doriforė“ pasakotojas? Kodėl nekovoja su smulkiomis gyvenimo negandomis, nepakeičia leidyklos ir leidėjo? Neieško naujos žmonos ar naujų erotinių patirčių? Neišvyksta į sanatoriją ar slidinėti į kalnus, kur galėtų viską pamiršti ir įgautų naujų kūrybinių impulsų? Pasakotojo pasiryžimas savižudybei neatrodo pakankamai motyvuotas. Tačiau, regis, jam jau nusibodo laukti. Jis jau yra susiformulavęs netgi antropologinę, žmogaus esmę nusakančią formulę: „Žmogus – gyvūnas laukiantis“. Ko laukiantis? Jis laukia visur: laukia užsidegančio šviesoforo, išsivadavimo iš automobilių kamščio, laukia skambučio, tarsi jam paskambinti turėtų pats Dievas. O paskambina tiktai jį vėliau nuvylusi ironikė mergina. Įstrigęs automobilių kamštyje pasakotojas panyra į labai gilius metafizinius laukimo fenomeno apmąstymus: „Sėdžiu su tais, kurie apimti laukimo isterijos, dabar mes negyvenam, mes laukiam, mūsų automobilių salonuose groja muzika, mūsų galvose garuoja smegenys, krūtinėse plaka širdys, tačiau mes nenorim gyventi, nenorim mąstyti, svajoti, pagaliau – masturbuotis, ne, mes užkimšę sau galvas ir krūtines laukimu, keliančiu pyktį, neviltį, isteriją“30.

Žmogus taip pat nuliūsta, jeigu nebėra ko laukti, ir maisto prekių perpildyta parduotuvė jam nostalgiškai primena praėjusį laukimą – kažkada buvusiose parduotuvių eilėse. Atėmus iš žmogaus laukimą – kas iš jo liktų? Ypač jei nesi išminčius ar zeno meditacijų meistras, gebantis retkarčiais pagyventi dabartyje? Netekti laukimo galimybės tiesiog pavojinga. Nelaukti reikia mokytis po truputį. Ypač jei suvoki, kad Dievas mirė ir tarsi nebėra ko laukti. Vienoje iš filosofiškiausių romano vietų pasakotojas išsako savo naujojo laukimo hipotezę: „Lauki, nes tau reikia ne ontologinio Dievo buvimo įrodymo, ne penkių kelių redukcijos, atveriančios grynąją būtį, o vienintelio kelio, tik savo paties buvimo patvirtinimo. Įrodymo, didesnio už tavo paties sąmonės sugebėjimus. Lauki, žinodamas, kad tai – bergždžia, iš savo paties sukauptos ar iš kitų, iš knygų surinktos patirties nujausdamas, kad iš esmės nieko taip ir nesulauksi, šiame pasaulyje negausi jokių konkretesnių savo buvimo patvirtinimų, išskyrus patį laukimą“31. Pasakotojas suvokia, kad iš esmės jis laukia Nieko. „Gali tik sėdėti ir masturbuotis vienintele, menkai guodžiančia mintimi, kad tavo vienatvės erdvėje Nieko laukimas yra labai intymus ir asmeniškas, vienkartinis kaip ir tu pats“32.

Tačiau taip giliai filosofiškai gebantis mąstyti pasakotojas iki galo neišsaugo šio stiprybę liudijančio gebėjimo, atleidžia vadžias ir, pasidavęs nuovargiui nuo beprasmio įvykių srauto, suplanuoja nutraukti laukimą. Rašytojas nevargina skaitytojo platesniais psichologiniais herojaus išgyvenimais prieš savižudybę. Skaitytojui darosi kiek sunkoka tapatintis su pasakotoju ir jį užjausti. Jam gali pasirodyti, kad herojus tiesiog degraduoja. Kaip jau buvo minėta, mąstymas jo negelbsti – nei ironiškasis, nei filosofinis.

Panašiai degraduoja ir Renatos Šerelytės romano „Vardas tamsoje“ pagrindinė veikėja prokurorė. Ji, kaip ir S. Parulskio romano pasakotojas, yra priversta daug mąstyti apie mirtį jau vien dėl savo profesinių ypatumų. Ir mąsto apie ją taip pat kiek ironiškai. Kadangi ši veikėja turi ir aiškiai nerealizuotų rašytojos sugebėjimų bei didesnių įgimtų empatinių savybių, ji kartais mąsto labai poetiškai, rizikuodama peržengti gero skonio ribas: „Pagalvojau apie mirusią merginą, gulinčią šaldytuvo stalčiuje ir besiklausančią vos teprasidėjusių, tykių kaip blakstienos virptelėjimas irimo procesų savo sunkaus ir gilaus kūno gelmėse“33. Prokurorei, kaip ir S. Parulskio pasakotojui, nerūpi tokių amžinų metafizinių problemų apmąstymai kaip Dievo būties įrodymai, jo mirtis ar atsivėręs Niekas. Bet ir ji stengiasi mąstyti pakankamai filosofiškai, nors, kitaip nei S. Parulskio pasakotojas, su tam tikru moterišku žaismingu lengvabūdiškumu. Paklausta, ko nuliūdo, grakščiai atsako: „Turbūt priešmenstruacinis sindromas, Atali. O gal – egzistencinis siaubas. Vienas būdingas visiems žmonėms, o kitas – tik moterims. O moterys, kaip žinai, ne žmonės“34. Prokurorė skaito Gustave’ą Flaubert’ą. Vyrai, norėdami ją išprievartauti, vilioja pokalbiais apie Janą Wermeerį, Pieterį Bruegelį ir Gustave’ą Caravaggio. Nešienautos pievos jai primena „Stalkerio“ „zoną“. Ant atversto filosofinio traktato įsitaiso katė. Visi ženklai liudija, kad nusikaltėlis, klastingas jaunos mergaitės žudikas, bus neišvengiamai pagautas, nes prokurorė labai tikslinga, racionali ir intelektualiai brandi. Ir staiga palaipsniui romano veiksmas ima lietis: pasakotojos racionalumas išblanksta. Iš pradžių ji kartais gurkšnoja ne itin stiprų Merlo vyną, o romanui persiritus į antrą pusę persimeta prie stipresnio gėrimo – brendžio. Regis, vien tik tą ir daro: nustoja eiti į darbą. Skaitytojas ima susivokti, kad ji nebeišsiaiškins jokio žudiko, nes nieko negali susivokti net savyje. Kažkada jaunystėje patirtas erotinis išgyvenimas apgaubia ja degradacija ir mirtimi. Reikia pažymėti, kad S. Parulskio romano pasakotojas beveik negeria alkoholio. O jei ir geria, tai tiek nedaug, kad nemato reikalo skaitytojui nuolatos priminti apie tai. Jo neviltis kiek įtaigesnė nei R. Šerelytės pasakotojos, nes blaivi. Tačiau nei R. Šerelytės, nei S. Parulskio pasakotojai tarsi nebeturi kuo gyventi, nes nebėra ko laukti. Jie jaučiasi taip, tarsi patys reikšmingiausi dalykai jau būtų atsitikę, ir nieko naujo nutikti nebegali. Visa kita – tik beviltiškas blaškymasis. Tai būtų galima pavadinti metafizinėmis susinaikinimo priežastimis. Moteriškas ir vyriškas nuosmukio scenarijai skiriasi lytiškumo niuansais ir gelmės išmatavimais. Gal vyriškasis matymas griebia giliau, moteriškasis – šiek tiek žaismingiau? Bet pralaiminti erotika ir vienu, ir kitu atveju tiksi mirtimi kaip koks Sigmundo Freudo laikrodis.

Kodėl tiek daug mirties šiuolaikinėje lietuvių literatūroje? Reiktų dar prisiminti ir J. Ivanauskaitės savižudes, ir R. Gavelio pasakojimus „iš anapus“, ir B. Radzevičiaus – ne vien tekstus, bet ir patirtį. Ar čia mirties daugiau nei pasaulinėje literatūroje? Kol niekas to neištyrinėjo, sunkoka daryti išvadą. Ko gero, mirties leitmotyvas kūrybai yra absoliučiai imanentiškas. Ne tik literatūrinei, bet ir filosofinei. „Aš galvoju vien tik apie mirtį“, – prisipažino prancūzų filosofas Jacquesas Derrida. „Aš galvoju apie ją visą laiką“35. Mirtis nepalieka sąmonės nė dešimčiai sekundžių. Kaip tik todėl filosofą nuolatos domina išgyvenimo fenomenas. Paulis Ricoeuras yra rašęs, kad literatūra – tai vaizduotės laboratorija. Viena svarbiausių jos paskirčių – paruošti mus pasitikti mirtį. Artėjant mirčiai, grožinės literatūros naratyvai, teigia P. Ricoueras, padeda susilpninti siaubą nežinomybės ir niekio akivaizdoje, mūsų vaizduotėje suteikdami mirčiai tam tikrą formą. „Todėl grožinė literatūra, – konstatuoja P. Ricoeuras, – atlieka tam tikrą vaidmenį mokymesi mirti“36. Ji moko prijaukinti mirtį, sutaikyti su mirtimi. To moko ir S. Parulskio naujasis romanas. Moko įveikti pamatinį siaubą ne tik mirties, bet – dar svarbiau – gyvenimo akivaizdoje. Įspėja ir apie savižudybės komišką beprasmybę. Ji gali baigtis fantasmagoriškai: arkliašūdės surasti apsijuoksime ir turėsime vėl viską pradėti nuo pat pradžių. Tai dar viena ironiška, mano galva, šio romano potekstė.


1 Romanų autorius nepasitiki superherojais. Ramūno Gerbutavičiaus interviu su Sigitu Parulskiu // Lietuvos rytas. – 2005. – Vasario 4. – Nr. 29. – P. 6.
2 Parulskis S. Doriforė. – Vilnius: Baltos lankos, 2004. – P. 151.
3 Ten pat. – P. 76.
4 Radzevičius B. Priešaušrio vieškeliai, II d. – Vilnius: Viltis, 1995. – P. 394.
5 Ten pat. – P. 352–354.
6 Parulskis S. Doriforė. – P. 193.
7 Parulskis S. Trys sekundės dangaus. – Vilnius: Baltos lankos, 2002. – P. 194.
8 Parulskis S. Doriforė. – P. 188.
9 Ten pat. – P. 187.
10 Sartre J. – P. Santykiai su kitu asmeniu // Baltos lankos, 2002. – Nr. 14. – P. 131.
11 Parulskis S. Doriforė. – P. 188.
12 Sartre J. – P. Santykiai su kitu asmeniu. – P. 128.
13 Parulskis S. Doriforė. – P. 147–148.
14 Ten pat. – P. 242.
15 Parulskis S. Nuogi drabužiai. – Vilnius: Baltos lankos, 2004. – P. 209.
16 Ten pat. – P. 209.
17 Parulskis S. Trys sekundės dangaus. – P. 5.
18 Ten pat. – P. 106.
19 Parulskis S. Doriforė. – P. 7.
20 Ten pat. – P. 248.
21 Ten pat.
22 Parulskis S. Trys sekundės dangaus. – P. 126.
23 Ten pat. – P. 248.
24 Parulskis S. Nuogi drabužiai. – P. 106.
25 Baranova J. Metafizinis Sigito Parulskio eksperimentas // Baranova J. Etika: Filosofija kaip praktika. – Vilnius: Tyto alba, 2002. – P. 369.
26 Parulskis S. Doriforė. – P. 52.
27 Parulskis S. Doriforė. – P. 62–63.
28 Толстой Л. Смерть Ивана Ильича // Толстой Л. Собрание сочинений. – Москва: Художественная литература, 1975. – P. 128.
29 Parulskis S. Doriforė. – P. 206.
30 Ten pat. – P. 30.
31 Ten pat. – P. 18–19.
32 Ten pat. – P. 19.
33 Šerelytė R. Vardas tamsoje. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – P. 46.
34 Ten pat. – P. 59.
35 Derrida J., Ferraris M. A Taste for the Secret. – Cambridge, Oxford, Malden: Polity Press, 2001. – P. 88.
36 Ricoeur P. Soi-meme comme un autre. – Paris: Editions du Seuil, 1990. – P. 192.

Tarp literatūros ir filosofijos: Jūratė Baranova „Metuose“

2021 02 07 / Kalbant apie Jūratę Baranovą (1955–2021) sunku atskirti, kur esama tik filosofijos, o kur – vien literatūros.
Tai mąstant apie šią eseistę, filosofijos kritikę yra kokybės ženklas.

Eugenijus Žmuida. Trumpa Sigito Parulskio laimė, arba Užsikirtęs triukšmas ir įniršis

2018 m. Nr. 11 / Sigitas Parulskis. Amžinybė manęs nejaudina. – Vilnius: Alma littera, 2018. – 240 p. Knygos dailininkas – Agnius Tarabilda.

Jūratė Baranova. Sakmė apie angelus

2018 m. Nr. 2 / Atsikėliau anksti. Kelias laukė tolimas. Eiti reikės dvi dienas. Pirmą parą keliausiu nuo Barzaikos iki Verchšalo. Ten pernakvosiu. Tada vėl į kelionę. Ir galiausiai antrą dieną pasieksiu Šalą.

Sigitas Parulskis. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 8–9 / Iš ryto minu elipsinį treniruoklį šiek tiek geometrijos, šiek tiek literatūros dėsnių, be abejo, dar gravitacija, ir ontologija, viskas ką matau, ką jaučiu, viskas veikia mane,

Jūratė Baranova. Prisiminimai apie Biržus, kurių neprisimenu

2017 m. Nr. 7 / Tekstas „Pasivaikščiojimas Širvenos ežeru link Tiškevičių dvaro Astrave“ skaitytas kaip projektas Biržų gatvėse tarptautiniame šiuolaikinės literatūros forume „Šiaurės vasara. Literatūra. Reklama. Vertė“

Erika Urbelevič. Rinktinė su raudonu tašku

2016 m. Nr. 8–9 / Sigitas Parulskis. Be teisės sugrįžti . – Vilnius: Alma littera, 2015. – 192 p.

Virginija Cibarauskė. Naujai senas Sigito Parulskio romanas: vyro-kūrėjo kančia ir postmodernizmas

2016 m. Nr. 5–6 / Sigitas Parulskis. Nutylėtų lelijų miestas – Vilnius: Alma littera, 2016. – 240 p.

Jūratė Baranova. Galvakirtystės archetipas: nuo Biblijos iki lietuvių kultūros

2016 m. Nr. 2 / Biblijoje yra dvi moterys, pakėlusios ranką prieš vyro gyvybę. Viena jų jau tapusi nacionaline žydų tautos didvyre. Jai skirta visa Juditos knyga, pasakojanti, kaip „labai graži ir žavi akims“ dievobaiminga našlė Judita…

Jūratė Baranova. Antoninas Artaud: žiaurumas kaip kūno kalba

2015 m. Nr. 4 / Kodėl kalbant apie prancūzų rašytojo, aktoriaus, teatralo ir „profesionalaus šizofreniko“ Antonino Artaud (1898–1948) žiaurumo teatrą galima patraukti merginų dėmesį? Jis patrauklus, nes suardo konvencišką kultūros sampratą, naikina ribą…

Jūratė Baranova. C. G. Jungo pėdsakai J. Ivanauskaitės kūryboje

2014 m. Nr. 11 / Rašydama Tibeto trilogiją – „Ištremtas Tibetas“ (1996), „Kelionė į Šambalą“ (1997), „Prarasta pažadėtoji žemė“ (1999) ir siekdama iššifruoti savo kelionėje aptiktus Rytų kultūros ženklus, Jurga Ivanauskaitė pasitelkia du pagrindinius autoritetus

Jūratė Baranova. Vaizduotės metamorfozės

2014 m. Nr. 8–9 / Kristupas Sabolius. Įsivaizduojamybė. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2013. – 264 p.

Jūratė Baranova. Nekasdieniški kasdienybės sakiniai

2014 m. Nr. 1 / Aidas Marčėnas. Sakiniai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. – 307 p.