literatūros žurnalas

Juozas Vytautas Uzdila. Įspūdinga senovės Lietuvos istorijos studija

2020 m. Nr. 7

Mielą skaitytoją, neabejingą Lietuvos istorijai ir istoriografijai, kviečiu imti į rankas ir skaityti literatūrologo dr. Algimanto Bučio knygą „Lietuvos karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje“ (Vilnius: Alio, 2019). Taip, knyga stora, net devynių dalių (septyniasdešimties spaudos lankų), ir ją perskaityti gali tik atkaklus, geros regos ir daug laisvo laiko turintis skaitytojas. Jei knygos apimtis negąsdina, nusiteikime – skaitysime kūrybingo ir produktyvaus intelektualo monografiją. Būdamas literatūrologu, dr. A. Bučys patyrė virsmą – tapo istoriku iš pašaukimo, nestokojančiu entuziazmo ir aukšto profesinio pasirengimo. Šios studijos autorius – savarankiškas tyrėjas, tiesiogiai nepriklausantis universitetiniams istorikų sambūriams ar dirbantiems po vienu Lietuvos istorijos instituto stogu mokslininkams.

Lietuvoje ne naujiena istoriografijos sferoje pamatyti kitose mokslo srityse pasireiškusius atstovus. Tebūnie tarp jų gerai matomas filosofas ir politologas Zenonas Norkus, parašęs solidžią monografiją „Nepasiskelbusioji imperija“ (Vilnius: Aidai, 2009), kuria remiasi ir A. Bučys. Tarp šių dviejų autorių giminystė akivaizdi jų intencijomis: lietuvių istoriografiją siekiama praturtinti naujais aspektais – imperiologija ir titulotyra. Žinoma, Lietuvos istorikai nei atsiriboja, nei gali atsiriboti nuo kitų humanitarinių ir socialinių mokslų – filosofijos, literatūrologijos, etnografijos, sociologijos, politologijos… Istorikus domina ne tik tai, kas tautos ir valstybės istorijoje yra unikalu, bet ir tai, kas yra unikalių dalykų jungiamosios grandys, domina sąlyčio taškai ir sankirtos. Sunku pasakyti, ar istorikus būtent A. Bučio monografija ir kitos šio literatūrologo publikacijos paskatino gvildenti LDK raidą titulatūros aspektu (senosios Lietuvos istorijai skirtose knygose visada plačiau ar siauriau būdavo gvildenami valdovų titulai), ką liudija surengta tarptautinė konferencija prof. Mečislovo Jučo 90-mečiui ir išleistas mokslinių straipsnių rinkinys „Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės istorijos atodangos“ (Vilnius: Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, 2016). Šiame rinkiny gana plačiai aptariami Lietuvos didžiųjų kunigaikščių, kai taip valstybės valdovai pradėti vadinti, titulai.

Svarbus naujas mokslų sąlyčio faktas, kai vienos mokslo šakos – literatūrologijos – patyrimas pritaikomas kitoje – istoriografijoje, ir taip sukuriama konceptualiai nauja studija. Tada senosios Lietuvos būtis analizuojama ir iš istoriko, ir iš literatūrologo bei lingvisto pozicijų. Senosios Lietuvos ir kaimyninių valstybių rašytiniuose šaltiniuose randami ne tik Lietuvos valstybės formavimosi ir įsitvirtinimo Europoje faktai, bet aptinkamos ir grožinės literatūros ištakos. Tirdamas seniausiąją, t. y. karaliaus Mindaugo epochos lietuvių literatūrą, A. Bučys, tenka manyti, turėjo tiesiog visa savo esybe panirti į šiam periodui skirtus šaltinius. Buvo įgyta nauja patirtis ir jos pagrindu parengta „Seniausios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“ (Vilnius: Versus aureus, 2012). Kūrybinga asmenybė, tenka manyti, vadovavosi credo – ant stalo turi būti padėta dar neturėta, bet taip lietuvių kultūrai reikalinga knyga – seniausios lietuvių literatūros sąvadas su atrinktais ir skaitymui parengtais tekstais. Tuose tekstuose iš Lietuvos valstybės ir iš kaimyninių šalių, iš Rytų ir Vakarų, parašytuose senąja bažnytine slavų kalba, lotynų, lenkų, vokiečių kalbomis, dažnai minimi Lietuvos valstybės valdovai (valdovas – joks titulas, nors pats žodis aukština asmenybę). Valdovus vieni istorijos šaltiniai vadina kniaziais (rusų ir rusinų tradicija), kiti – karaliais (Vakarų Europos tradicija). O kaip iš tikrųjų senovėje buvo?

Kažkodėl lietuvių istoriografijoje veik vienbalsiai buvo perimta Rytų, arba slaviška, valdovų titulavimo tradicija – kniazių ir kniažestvo, o karaliumi pagal krikščioniškos Europos tradiciją iki šiolei tituluojamas vienintelis Mindaugas. Argi patys save senosios Lietuvos valdovai vadino kniaziais, o valdomas žemes – kniažestvo? Istorikai „randa“ paaiškinimą: tokia esanti susiformavusi šio mokslo tradicija, daugybė istorikų, tarp jų ir garbusis Simonas Daukantas, titulus rašė būtent taip (čia dingteli mintis – reikėtų sulyginti pirmojo lietuviškai rašiusio istoriko paliktus ir išsaugotus rankraščius su publikuotais „Darbais senųjų lietuvių ir žemaičių“ (Raštai. – [D.] 1. – Vilnius: Vaga, 1976): veik visus iš eilės valdovus S. Daukantas vadino Didžiaisiais Lietuvos kunigaikščiais, o jų valdytą valstybę – Didžiąja Lietuvos kunigaikštyste. Vis prieinama prie išvados: seniai taip rašoma – Lietuvos didieji kunigaikščiai, todėl dabar pertitulavimo klausimo nereikėtų svarstyti. Sovietmečio istorikai nebuvo laisvi ir negalėjo keisti titulavimo tradicijos, bet kodėl dabar, Lietuvai tapus suverenia valstybe, jos istorijos rūmai ir toliau statomi iš svetur pagamintų plytų (istoriko Zenono Ivinskio metafora, kurią vis mini A. Bučys)?

Mokslininkų diskusijose būtų galima sutarti ir rasti tinkamą atsakymą, kaip galėtų būti išspręsta Lietuvos karalių „byla“. Deja, literatūrologas bandymu bendradarbiauti su istorikais nusivylęs (tai sakyta susitikime Rašytojų klube 2019 m. rudenį) – jie nesileidžia į diskusijas. Belieka išleistą studiją skaityti, o tiriamuoju darbu ir naujomis publikacijomis šią koncepciją platinti. Svarbu išleisti knygą anglų kalba – taip samprotauja autorius baigdamas monografiją. Tikimasi užsienio istorikų pripažinimo, o Lietuvoje belieka laukti dar kelių dešimtmečių, kol dabartinė mokslo aukštumas pasiekusi istorikų karta užleis vietą naujoms, kurioms mokykloje istorija bus dėstyta jau kitaip.

O dabar apie tai, kas svarbiausia, apie monografijos idėjas, struktūrą, chronologiją, teiginius ir jų argumentaciją. Iškart autorius lyg taranu griauna septynių šimtų metų senumo valdovų titulavimo mitą: valstybiškai (pridurčiau – dar ir vertybiškai, iš lietuvių tautos orumą ginančių pozicijų) svarbi senųjų Lietuvos valstybės valdovų titulų rekonstrukcija, kad būtų užbaigta Lietuvos karalių, vadintų kniaziais ar djukais, „byla“, istoriografijoje sukėlusi monarchinių titulų chaosą. Istorikų bendruomenė neturėtų vietoje savarankiškų, be jokios vasalinės priklausomybės gyvavusių valstybės valdovų karalių, juos nuvertindama, rašyti Lietuvos didieji kunugaikščiai, pateikti juos kaip vasalinės priklausomos valstybės valdovus, nors jie tokiais, nuo kitų priklausomais, niekada nebuvo.

Monografijoje argumentuotai įrodoma: senosios Lietuvos valstybės valdovai, išskyrus Mindaugą, turėjo pagoniškus karalių titulus, ir taip juos – karaliais – titulavo Vakarų kaimynai bei Romos popiežiai. Pasitelkus istorijos šaltinius (tokių esama net šimtas trylika, išverstų į lietuvių kalbą, latvių, anglų, vokiečių, lenkų ir kitas kalbas), įrodomi Lietuvos valdovų turėti karalių titulai (žinoma, suteikti ne pagal krikščioniškas Europos tradicijas). Tyrimui panaudoti gausūs šaltiniai ir, svarbiausia, atlikta tiesiog unikali jų (originalo ir vertimo) lyginamoji literatūrologinė analizė, leidusi autoriui nustatyti valdovų titulų skirtingą supratimą bei vartojimą Rytų ir Vakarų kraštuose. Monografijos struktūra remiasi tyrimų paradigma, atsižvelgiant į problemos svarbą. Pirmoje dalyje įrodoma senųjų titulų rekonstrukcijos būtinybė. Antroje knygos dalyje autorius, remdamasis XIV a. šaltiniais (pirmiausia karaliaus Gedimino laiškais), juos tiria titulatūros požiūriu (iš viso tiriami aštuoniasdešimt trys dokumentai). S. C. Rovelo parengtas leidinys „Iš Viduramžių ūkų kylanti Lietuva. Pagonių imperija Rytų ir Vidurio Europoje 1295–1345“ (veikalas išverstas Osvaldo Aleksos ir Vilniuje ,,Baltų lankų“ išleistas 2001 m.) laikomas ypatingos svarbos dėl jame įvairiomis kalbomis įvardintų Gedimino titulų. Pirmiausia šiam valdovui taikomas lotyniškas rex titulas. O kaip Gedimino titulai, monarchiniai kreipiniai įrašyti Rygos auksakalių, Vokiečių ordino tekstuose ir kitoje dokumentikoje? Atsakymas toks – Gediminas vadintas karaliumi.

Atlikdamas Lietuvos valdovų titulų analizę XIV a. vokiečių kronikose, autorius panyra į istoriografines interpretacijas. Istorikus jis klasifikuoja dvejaip: į dalijančius karalių titulus ir juos… atimančius. Rašydamas apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės „atsiradimą“ (1263–1386), vadina tokią istoriografų interpretaciją retrospektyviniu miražu, kritikuoja istorinės tiesos neatitinkantį teiginį: „<…> lietuviai niekados neturėjo kitų karalių, išskyrus vienintelį Mindaugą“ (p. 77). Būtent iš slaviškų metraščių (rusinų ir rusų) į Lietuvos istoriografiją buvo perimti slaviškos kilmės titulai kniazj ir velikij kniazj, kniažestvo ir velikoje kniažestvo (p. 79). Lietuva – Europos (autorius įrodinėja – Lietuva yra Šiaurės Europos) valstybė. Kadangi karalius Mindaugas staigiai iš ūkų iškyla į valstybės vienytojus ir apsikrikštijęs gauna Apaštališko Sosto atsiųstą karūną, galima, remiantis archyvo dokumentais, plačiai rašyti apie karaliaus titulo teikimo krikščionišką tradiciją. Plačiai ir esmingai rašoma apie Lenkijos karalių titulus ir Jogailos karūną. Beje, ankstesnė Mindaugo epocha, valdovo karūnavimas karaliumi, jo atsimetimas nuo krikščionybės vėl į pagonybę, Lietuvos valdymas po Mindaugo – visa tai titulatūros aspektu įmanoma analizuoti turint šaltinių pagrindu atliktus prof. Edvardo Gudavičiaus tyrimus (monografijas) ir istorikų kolektyvinį leidinį „Mindaugo knyga. Istorijos šaltiniai apie Lietuvos karalių“ (2005). A. Bučio knygos savitumas (ir kartu skaitymo keblumas) glūdi tame, kad, reikšminant titulatūros kaip teorinį klausimą, ne visur įmanoma paisyti chronologinio istorinių įvykių nuoseklumo. Todėl pirma rašoma apie Gediminą, o paskui apie Mindaugą. Išanalizavus valdovų titulus iki 1413 m., grįžtama prie pagoniškos valstybės ištakų, o būtent – prie lietuvių karaliaus Netimero krikšto (1009) ir t. t.

Kitaip lietuvių valdovai tituluojami lenkų, kaip Vakarų slavų, šaltiniuose. Taikomas lotyniškas titulas dux, kuris į lenkų istoriografiją patenka vienaskaitos forma księžę ir daugiskaita ksiąžęta. Tokia, lenkiškoji tradicija atsirado iš dramatiškos lenkų patirties – nesėkmingų bandymų iš Romos kurijos arba iš Šventosios vokiečių tautos Romos imperatoriaus gauti karaliaus (rex) titulą. De jure požiūriu jokių abejonių nekėlė tik du lenkų karaliai: Boleslovas II Dosnusis, iš kurio titulas buvo atimtas kaip iš vyskupo šv. Stanislovo žudiko (1079 m. balandžio 11 d.), ir paskutinis Piastų giminės atstovas Kazimieras Didysis, paveldėjęs savo tėvo Vladislovo Lokietkos titulą ir brangia kaina jį apmokėjęs – išsipirkęs jau katalikiško karaliaus titulą (valdė 1335–1370 m.). Lenkų istorikai yra atskleidę lenkų karalių chronologiją ir statusą. A. Bučys dar kartą daug ką aprėpia, išanalizuoja ir įtaigiai perpasakoja. Regis, originaliausi knygos puslapiai skirti tiems lenkų istoriografams, kurie, vadovaudamiesi patriotiniais jausmais, retrospektyviai visus Lenkijos valdovus vadino ir vadina karaliais, o lietuvių valdovus – tik duxais (tolygu kunigaikščiais), t. y. priklausomais nuo kitų valdovais. Tokie lenkų teiginiai stokoja objektyvumo: senoji Lietuva niekam nemokėjo priverstinių duoklių, nebuvo pasirašiusi žeminančių sutarčių (iki 1385 m. Krėvos unijos), karine galybe atlaikė totorių, rusų, lenkų ir Vokiečių ordino puolimus.

Kai Lietuvos valstybingumą žeminančios istoriografijos tradicijos aptartos, galima išanalizuoti trečią Tradiciją (monografijos autorius ją rašo didžiąja raide): vienalaikiuose Vakarų Europos šaltiniuose Lietuvos valdovai vadinti karaliais. Patys Lietuvos valdovai irgi taip vadinosi – karaliais. Algirdas buvo pasivadinęs Didžiuoju Lietuvos karaliumi, o santykyje su Bizantija – imperatoriumi (jis, Algirdas, – tolygus Bizantijos imperatoriui valdovas). Žinoma, istorijos rašymas neapsieina be subjektyvių nuostatų ir taip skaitytojo širdį glostančių patriotinių jausmų. Monografijoje šiuo požiūriu išskirtinė penktoji dalis – „Lietuvių karalystės tęstinumas Viduramžių istoriniuose šaltiniuose (lotynų ir vokiečių kalbomis)“, visų pirma pirmose Baltijos šalyse vokiečių kronikose (Henriko Latvio surašytoje 1225–1227 m. ir Eiliuotojoje Livonijos kronikoje po 1290 m.), kuriose aprašytas pagonių karalius iki krikšto ir jo tapsmas katalikišku karaliumi. Atidžios analizės yra susilaukę popiežiaus Inocento IV laiškai, kurie ne visuomet teisingai buvo išversti. Studijos autorius atitaiso klaidas siekdamas brangios istorinės tiesos (knygos potekstės perša mintį, artimą Aristotelio maksimai): nors man lietuvių istorikai yra brangūs, bet tiesa dar brangesnė. Ir atsižadėjęs katalikybės Mindaugas vokiečių istoriografijoje tituluojamas karaliumi, kaip ir karaliumi tituluojamas po tėvo nužudymo sostą perėmęs sūnus Vaišvilkas ir paskutinis iki Gediminaičių lietuvių valdovas Traidenis (1268 –1282).

Gediminaičių dinastija, išanalizuota monografijos septintoje dalyje, – viena žymiausių pasaulio tautų istorijoje (per siauras kitas teiginys – tik senojoje Lietuvos valstybėje): po karaliaus Gedimino (1315–1341) valdę sūnūs karaliai Jaunutis (1341–1345) ir Algirdas (1345–1377), anūkas Jogaila (Lietuvos valdovas 1377–1381 m. ir 1382–1392 m., Lenkijos karalius 1387–1434 m.). Tik ketvirta žmona jam pagimdė tris sūnus, Lenkijos karalystės sosto paveldėtojus. Kas kita Jogailos tėvonijos paveldėjimas, kurį geriau ir greičiau išsprendė Kęstučio sūnūs Vytautas ir Žygimantas Kęstutaitis. Jogailaičiai paveldėjimo teises į LDK, kaip tėvoniją, atstatė tik 1506 m.

Intriguodamas skaitytoją, autorius pristato Jogailos dinastines vedybas su Lenkijos sosto paveldėtoja dvylikamete Jadvyga Anžujiete, tada jau juridiškai pripažinta „Lenkijos karaliumi“. Kolei ji, dinastinių vedybų keliu tapusi karaliene, yra gyva (svarbesnė už karalių Jogailą siuzerenė), tolei Jogaila – Lenkijos karalius. Po karalienės mirties Jogaila juridinio karaliaus titulo netenka. Taip ir nutiko anksti mirus karalienei Jadvygai. Buvo privalu Jogailai, kad išsaugotų karaliaus titulą, vesti kitą sosto paveldėtoją Oną, nežiūrint jos nepatrauklumo. Tik trečia Jogailos santuoka buvo jau ne su sosto paveldėtoja (Jogaila vedė gražuolę našlę nepaisydamas lenkų didikų nepasitenkinimo). Kažkodėl knygoje ketvirtoji santuoka liko už interpretacijos lauko. O kaip tik ketvirtoji žmona karalienė, kaip jau minėjau, jam pagimdė tris sūnus, Lenkijos karalystės sosto paveldėtojus.

Po Krėvos sutarties (1385) įvykusios Jogailos dinastinės vedybos su Jadvyga (1387) monografijoje pavaizduotos su tokia įtaiga, kaip Egipto karalienės Kleopatros įžengimas į Romą (gal kino filmų poveikis?). Į Krokuvą atvyksta trisdešimt septynerių metų turtingas ir kilmingas jaunikis Jogaila – Lenkijos, gerokai nusigyvenusios, prasiskolinusios ir praradusios kai kurias žemes, gelbėtojas. Atvyksta su broliais ir pusbroliu Vytautu. Jų vežimuose – aukso ir sidabro dirbiniai, briliantai, brangūs aksesuarai, ypač vertingi kailiai, pinigų pilni kapšai, atvaromi dovanojimui skirti žirgai… Viskas atitinka turtingos Lietuvos karalystės statusą (taip, karalyste de jure Lietuva vadinta Krėvos sutartyje). Tik jos tuometinis valdovas Jogaila taip – karaliumi – šios unijos akte nevadintas (kaip vadinsi jį karaliumi, jei jis dar tik siekia dinastinių vedybų keliu gauti karaliaus karūną). Nors Jogailos tėvas Algirdas buvo tituluojamas Didžiuoju Lietuvos karaliumi, visos karalystės valdovu (magnus rex tocius regni dominus), sūnus negalėjo turėti savo tėvo titulų (broliai atsisakė tėvo titulus jam pripažinti). Gal turėjo reikšmės ir ankstesnis Kęstučio titulavimas karaliumi, nors jis po brolio Algirdo mirties (1377) pripažino iš antros Algirdo santuokos vyriausiojo sūnaus Jogailos paveldėjimo teisę. Kai Kęstutis susekė ir apkaltino Jogailą valstybės išdavyste ir su karine galia perėmė valstybės valdovo sostą, Jogailai atiteko tik paskirtų žemių valdymas (ir hercogo titulas, – kaip įrašyta kai kuriuose to meto dokumentuose). Maždaug po metų Jogaila, remiamas brolių, jėga ir klasta suėmė Kęstutį ir Vytautą. Jėga užvaldžiusio karalystę Jogailos juridinis titulas buvo supremus dux Lithuaniae (istorikai verčia į aukščiausiąjį Lietuvos kunigaikštį). Jei Krėvos sutartyje Lietuvos valstybė – karalystė, jos sostą užėmęs Jogaila – aukščiausiasis Lietuvos valdovas.

Monografijoje atskira interpretacija titulatūros aspektu turėjo būti skirta (skaitant knygą, vis į galvą lenda tokia mintis) Gedimino sūnaus Kęstučio (Lietuvos valdovo 1381– 1382 m.) ir vaikaičio Vytauto (Lietuvos valdovo 1392–1430 m.) valdymui. Jei Kęstutis, kaip ir jo vyresnysis brolis Algirdas, vadintas karaliumi, tai kaip tituluotas Vytautas? Nesužinome, kaip šis valdovas save titulavo 1392–1413 m. Lyg ir per menka būtų Vytautą vadinti tik karaliaus Jogailos vietininku. Gal jau nuo 1401 m. (po Vilniaus–Radomo unijos akto) Vytautas – Didysis Lietuvos kunigaikštis? Kur kas aiškiau, kad po Horodlės unijos (1413) Lietuva visur de jure vadinama Didžiąja kunigaikštyste, o jos valdovas – Vytautu Didžiuoju. A. Bučys nelinkęs Kęstučio vadinti Algirdo valdymo periode submonarchu (apskritai autoriui „monarchas“ – joks titulas) ir nelinkęs Lietuvos karalystės valdymo vadinti diarchija. Nors Kęstutis valdė Žemaitiją ir Trakus, labiau buvo ne submonarchas, o duksas – valdovas karvedys. Po Algirdo mirties jo brolis Kęstutis, atsiėmęs sostą 1381–1382 m., tenka manyti, buvo karalius. Tada Didžiųjų kunigaikščių nei de facto, nei de jure dar nebuvo.

Gal randami dokumentai su valdovo Kęstučio titulais? „Lengvai“ titulo klausimą išsprendė istoriografai, pavadindami šį valdovą retrospektyviai – Didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu (tada tokio titulo dar nebuvo). Jogaila užvaldo sostą jėga ir klasta, bet, kaip jau sakyta, karaliaus titulo de jure nepaveldi (broliai nesutiko). Tad kovos dėl valdžios periode Lietuvos valdovų titulai lyg pakibę nežinomybėje ar dviprasmybėje. De jure kunigaikščio titulo dar nėra (jis retrospektyviai „suteiktas“ istoriografų), bet po Krėvos sutarties neliko de jure Lietuvos karalių. Tad kurį metą Gediminaičių dinastija išgyvena bekaralystės periodą, kurį nuo 1377 m. monografijos autorius apibūdina kaip interregnum (iš lotynų kalbos šį žodį prof. Antanas Tyla vertė į bekaralystę). Lietuvos istorijos instituto mokslininkai teigia, kad Lietuvos didžiojo kunigaikščio titulas įsigaliojo Vytauto valdymo metais – buvo oficialiai patvirtintas Vilniaus–Radomo sutartimi 1401 m. (žr. internetines publikacijas). A. Bučys tokią datą nukelia į 1413 m., kada iš naujo Horodlės unijos aktu buvo sureguliuoti Lenkijos karalystės ir jau (tik) Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės santykiai. Kurie mokslininkai teisesni? Politinės galios prasme Vytautas siekia valdomos valstybės aukščiausio rango, kaip karaliaus, valdančio karalystę (didžiausią Europoje) de facto. Tokių titulų de jure nepripažįsta lenkai, ir unijos tekste Lietuvos valstybė – jau (tik) kunigaikštystė – LDK.

Visąlaik Vytautas Didysis siekęs karalystės ir karaliaus titulų ne tik de facto. Gyvenimo ir valdymo saulėlydyje siekta karaliaus titulo ir de jure (Romos popiežius Lietuvos DK siuntė karūną, bet ją lenkai pagrobė). Beje, Krėvos akte Lietuva vadinta karalyste, ir tada įvyko ne Lietuvos valstybės prišliejimas, o, kaip rašęs S. Daukantas, – buvo valstybės sunertos. Lietuvos prišliejimas atsirado ir buvo de jure įteisinamas su naujomis unijomis, kas išanalizuota prof. E. Gudavičiaus „Lietuvos istorijoje. Nuo seniausių laikų iki 1569 metų“ (T. 1. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999). A. Bučio studijoje naujai (nelauktai) analizuojamas Vytauto Didžiojo pokalbis su Jogaila Lucke. Išgirdus karaliaus Jono Liuksemburgiečio siūlymą Vytautui siekti karaliaus karūnos, Vytauto Didžiojo susitikime su karaliumi Jogaila išsakyta LDK valdovo abejonė: gal Vakarų valstybės nori atskirti Lenkiją ir Lietuvą, kad jos atsirištų ir nustotų turimos galios. Monografijoje įdomi Vytauto laiškų, kaip testamentinio įspėjimo, rašytų Jogailai 1429 m. gegužės 3 ir gegužės 24 d., interpretacija – diagnozuotas Lenkijos karalystei pavojus (p. 340–341).

Ir vis dėlto monografijoje Vytauto asmenybės ir valstybės valdymo didybė, palyginus su Jogaila, atrodo „nukentėjusi“ dėl netolygių aprėpties proporcijų: monografijoje daug puslapių skirta Jogailai ir per mažai jų skirta Vytautui Didžiajam. Gal vengta parodyti vasalinę Lietuvos valdovo priklausomybę nuo Lenkijos karaliaus ir karalystės? Todėl titulatūros kontekste neanalizuotos Žalgirio kautynės, nepakankamai apžvelgtos unijų (išimtis – Krėvos unija) sutartys, karaliaus Jogailos ir Vytauto Didžiojo, kaip LDK valdovo, privilegijos. Politinių įvykių kontekste, kuris knygoje netolygių proporcijų, įdomiai analizuojama prieštara: karalius Jogaila kartu skelbiasi ir LDK Aukščiausiuoju kunigaikščiu. Kadangi karalius valstybėje – siuzerenas, jis negali vienu metu būti ir siuzerenu (karaliumi), ir vasalu (kunigaikščiu).

Skaitant tą didžiausiąją devintą knygos dalį vis rūpi rasti atsakymą, kaip Vytautas save, ypač valdymo pradžioje (nuo 1392 m. iki 1413 m.), titulavo, ir kaip Lietuvos valdovą titulavo Jogaila, Vokiečių ordinas ir kitos valstybės. Gal nepakankamai bekaralystės periodo dokumentuose rasta argumentų įrodyti Lietuvą buvus karalyste, o jos valdovą karaliumi? Tokiai argumentacijai, tenka manyti, galėjo būti panaudoti senovinių antspaudų įrašai (lieka skaitytojo atmintyje tik Algirdo atvaizdas antspaude). Sfragistika (pagalbinė istorijos disciplina, tirianti antspaudus) teikia daug vertingų duomenų senosios Lietuvos valdovų titulatūrai. Pirmą kartą Vytauto kunigaikštiška karūna, teigia istorikai, pavaizduota 1407 m. valdovo majestotiniame antspaude. Karūnos forma kitokia negu Vakarų Europoje paplitusių kunigaikščių karūnų (gal ji vietinės kilmės?). Kadangi Vytautas siekęs valdžios pilnatvės, tai dailininkai jo portretą nutapo su karaliaus karūna (žr. Valdovų rūmuose), o ne su kunigaikštiška kepure (kunigaikštiška kepurė atsirado tik XVII a.). Pagoniškos valstybės karaliaus inauguracijos ceremonialas Lietuvoje kažin ar buvo visiškai susiformavęs, bet vis dėlto kažkoks buvo. Karalių rinko turintys tokią teisę, o valdovas priimdavo insignijas – kalaviją, kario valdovo išskirtinius tarp kitų eilinių ir aukštesniųjų karių apdarus, galvos apdangalą (gal ąžuolo lapų vainiką?) ir apsiaustą (minėtame antspaude, teigia istorikai, Vytautas pavaizduotas su… kunigaikščio apsiaustu; o gal vis dėlto su karaliaus? Įdomu, kaip E. Gudavičius internetinėje publikacijoje apibūdino „rastą“ karaliaus Mindaugo antspaudą su valdovo galios simboliais – skeptru ir rutuliu su kryžiumi. Istorikas šį antspaudą laikė greičiausiai vėliau padirbtu, sufalsifikuotu).

Vertinant Algimanto Bučio monografiją, kad ir kokius aukštus kriterijus pasitelktume, bus prieita prie išvados – veikale sukurta įspūdinga senosios Lietuvos istorijos studija. Joje pateiktos naujos ir argumentuotos istorijos šaltinių analitinės įžvalgos, kuo kruopščiausiai atliktas istoriografijoje įsigalėjusių nuomonių ir vertinimų auditas, kurio pagrindu tikrai buvo verta pradėti, o dabar ir tęsti Viduramžių Lietuvos karalių bylą.