literatūros žurnalas

Sigitas Geda. Kalba – paskutinioji tvirtovė?

1991 m. Nr. 7

Tomas Venclova. Tankėjanti šviesa: eilėraščiai. – Čikaga: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1990. – 72 p.

Trečiąją Tomo Venclovos eilėraščių knygą „Tankėjanti šviesa“ pernai išleido Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas Čikagoje (1990, 72 p.). 1977 metais ten išleista ir antroji – „98 eilėraščiai“, kurios vieną dalį sudarė „Kalbos ženklo“, 1972-aisiais išėjusio Vilniuje, pakartojimas. Pakartojimų, regis, bus dar ne vienas, šiuo metu Lietuvoje tą daryti jau yra užsibrėžusios bent kelios leidyklos, ir, galimas daiktas, kol šita mano recenzija bus išspausdinta, skaitytojai galės pasigrožėti kad ir ne tokiais gražiais leidiniais kaip „Tankėjanti šviesa“, tai bent panašiais. O parašyti apie tegul kad ir ne ant visų stalo gulinčią knygą jaučiu pareigą todėl, jog, kaip ir daugelis, esu jam skolingas… Tomas Venclova Lietuvoje buvo tas žmogus, kuriam netiesiogiai daugelis jautė pagarbą, tiesa, nemažai būta ir tokių, kurie stengėsi jį ir savaip suniekinti. Juk visad jautiesi stipresnis, suniekinęs mokytesnį, talentingesnį ir bent jau tokiu būdu įrodęs savąjį pranašumą. Norėtųsi daug ką užmiršti, nu­leisti juokais, tačiau šio intelektualo likimas vis vien kada nors bus svarstomas, analizuojamas, skaudi jo patirtis neatskiriama nuo visos mūsų kultūros likimo. Nenorėčiau čia ko nors itin sureikšminti, nes pats Tomas niekad nėra mėgęs pompastikos. Kur veda rašytojo narcisizmas, mes jau esam patyrę (mano likimas visos tarybinės liaudies likimo dalelė, – apytikriai taip deklaravo vienas į klasikus pasišovęs rašytojas…). Būta laikų, kai Tomo Venclovos kūryba laiky­ta kenksminga tarybiniams piliečiams (kaip ir visa kultūra), būta laikų, kai pats poetas negalėjo peržengti (tiesiogine prasme) Rašytojų sąjungos slenks­čio (net netikintis žmogus įleidžiamas į bažnyčią!..), būta laikų, kai jaunys­tėje paniekinta (bene apie 1957-uosius) jo poezija išleidžiama (1972) ir čia pat iš peties pasidarbuojama, kad autorius būtų pastatytas į vietą. Rašau tai galbūt ir todėl, kad pats buvau pakliuvęs į tą sūkurį. Nežinia iš kur atsiradę (dažniausiai iš Maskvos arba CK) raumeningi ir plačiapečiai poezijos prievaizdai galėjo padaryti galas žino ką, gal parduoti net ir savo tėvą su motina, kad tik ką nors „nukenksmintų“. Išties daugelio literatūros kritikų kompetencija, P. Dirgėlos žodžiais tariant, buvo literatūros žlugdymo kompetencija, kitaip sakant, pakišk koją tam ir tam, ir gaust dar vieną žvaigždutę. Kur jūs, šaunieji mūsų kūnų ir sielų sargai? Jūsų dantys atšipo, ir nėra kam įvertinti, šiapus bei anapus išleistų nesuprantamų, svetimų, ezoterinių, hermetinių, klasicistinių bei siurrealistinių knygų!

„Beveik beprasmė poezija“, – regis, taip A. J. Greimas buvo pavadinęs re­cenziją apie „Kalbos ženklą“. Tą turiningą ir skaudų palyginimą iš karto nusitvėrė ir anuometiniai T. Venclovos kritikai. Ką čia, girdi, pykti, kad mes jo eilių neįvertiname, pats Greimas jas laiko beprasmėmis!.. Tiesa, nei tada, nei vėliau nepavyko apmulkinti daugelio žmonių, o ypač jaunimo. Rinkinys, nors ir išimtas iš bibliotekų, buvo tapęs savotišku bestseleriu, ne vienas jaunas poetas jį ir iš manęs yra skolinęs tam, kad persispausdintų ar atsišviestų (panašiai Lietu­voje sklido ir gero Tomo pažįstamo maskviečio G. Aigi lyrika). Tą „žemą ir nedorą dešimtmetį“, kaip jį pavadino T. Venclovos cituojamas amerikiečių po­etas Audenas, jo eilės veikė nelyginant stiprus užtaisas. Vieni jomis gyveno, kiti iš jų mokėsi, treti – sekė. Kiek kieno spėkos leido, rausė, platino, gilino pradėtą vagą. Pats poetas per tuos metus ne itin daug naujų eilėraščių parašė: jeigu gerai suskaičiavau, „Tankėjančioj šviesoj“ jų yra septyniolika, išdalijus apy­tikriai po …1,5 per metus! Nebus nieko juokingo, jeigu prisiminsime vieną jo prisipažinimą dar Vilniuje gyvenant, esą jis rašąs eiles vieną ar dvi dienas per metus… Gal vertėtų čia prisiminti ir pačius rimčiausius poezijos tyrinė­tojus, kurie vienu balsu tvirtina (irgi be jokių juokų), kad poetas išvis parašąs ne daugiau kaip 5–6 eilėraščius. Manęs visai neįžeidžia mintis, jog per visą savo gyvenimą mes kuriame (sukuriame ar nesukuriame) vieną savo eilėraštį. Antai apie Maironį sakome, jog jis yra vienos knygos – „Pa­vasario balsų“ autorius. Beveik būtų galima teigti, kad Tomas Venclova yra „Kalbos ženklo“ poetas, galop vieno eilėraščio – „Dialogas žiemą“ ar „Ruduo Kopenhagoje“ poetas. Tai nereiškia, jog kiti eilėraščiai ne itin, – kiti paremia, papildo, apsupa tą vieną, patį geriausią, kuris yra, laikosi, stovi, ir niekam iš mūsų poezijos nepavyks jo išgraužti.

Kodėl taip sumažėjo mūsų laikų poezijos derlius, dar nėra visiškai aišku, kiekvienas atvejis individualus, priežastys savos. Vieno žmogaus apskaičiavimu, P. Verlaine’as sukūręs bene vienuolika tūkstančių eilėraščių, mes, tiesa, ir čia turė­jome ir turime savų superproduktyvių eiliuotojų… Tomas bus bene iš tų autorių, iš tų intelektualų, kurie savo dvasinę veiklą yra savaip paskirstę, sutramdę, nukreipę jiems patiems pageidaujama linkme. Semiotika, literatūros mokslas ir kritika, publicistika, vertimai, poezija, – kitas seniai būtų persiplėšęs! Ne veltui jo oponentai andai Lietuvoje pašiepdavo jį, vadindami „knygų spintoje užaugintu“, tačiau tai, mano akimis žiūrint, tik komplimentas beraščių jūrose, o kas pažinojo Tomą iš arčiau, nedrįs tvirtinti, jog jisai nepažįsta, nesupran­ta ar niekina kasdienybės pasaulį, neturi paprastų žmogiškų įgeidžių, nemėgsta protingų pašnekesių, kelionių, aktualijų ir etc.

Regis, kad visa jo veikla ir kūryba bus kilusi iš pirminio, kiekvienai tau­resnei asmenybei būdingo impulso – priešintis aplinkos inertiškumui, tamsy­bei, bukaprotybei, prievartai. Čia visų jo konfliktų, sėkmių ir nesėkmių šaknys. („Tikriausiai liksiu amžinas autsaideris“, – be didelių apgailestavimų pasa­kė jis ir pereitų metų rudenį kalbėdamas toje pačioje, andai jį taip „pager­busioje“ Rašytojų sąjungoje…) O eilėraščiuose tasai konfliktas yra virtęs ilgu ir sunkiu galinėjimusi su kalba, žodžiais, prasmėmis ir reikšmėmis. Gal kam nors tatai ir nereikšminga atrodys, bet jo poeziją supras ir pamils tiktai tas, kuris priims kalbą kaip vienintelę išrinktąją, nebijokime ir taip pasakyti – kaip deivę arba kaip Dievą. Jis vienintelis iš lietuvių poetų taip giliai ir su tokiu įsijautimu yra atsidavęs kalbai, jos palaimingai stichijai, daiktavardžiams, būdvardžiams, šauktukams, jaustukams, balsėms ir priebalsėms!

Tomo Venclovos zona, čia jo išskirtinumas, visi juo sekę ar jį mėgdžio­ję jau nėra taip su gimtosios kalbos stichija susigyvenę, viso prozodijos grožio pajautę. Man atrodo, kad tiems, kurie ieškotų poeto lietuviškumo, reikė­tų nepamiršti būtent sius savybės Venclovos lietuviškumas yra kalbos klausa. Regis, toji klausa leidžia jam girdėti gimtuosius žodžius dideliam, gausiam Europos kalbų chore, ir artimiausia šitam giedojime – lotynų kalba. Dėl to jis laimingas šį ryšį su Arkadija, su visos Viduržemio (o ir Šiaurės) prozodijos lopšiu pagavęs: „– o koks laimingas šiandien/lotyniškas balsas pasaulio burnoj…“ – būta eilučių „Kalbos ženkle“. Jos ataidi ir po poros dešimtme­čių rašytame eilėraštyje „Naktį didžiulė knyga…“

Mirė lotynų kalba, ir dainuojančių diskų nėra,
sintaksė trupa ir skaidosi. Juodžemis, molis ir smėlis. (p. 62)

Kalbos raktu rakintini beveik visi Tomo Venclovos eilėraščiai, kalba – jo alfa ir omega. Jo metafizika ieškotina per kalbos metafizinių galių pagavas, žinoma, turint galvoje, jog tai irgi tik viena iš kaukių, iš metaforų, poetinės raiškos būdų, dažnai netgi apgaulingų. Kalboje, po ir už kalbos slepia­si dar daugybė eilėraščio klodų, tekstų tekste, užuominų, nutylėjimų, citatų. Vis­ką sutramdo, į klasicistinius rėmus uždaro išbalansuota autoriaus natūra, prigimtis, intelektas, galop – protas, racionalus apskaičiavimas, ko reikia ir ko nelabai. Tad kitu atveju ši poezija rakintina klasicistinės estetikos raktu. Kad to­kį raktą mes turime ar galėtume turėti, kad klasicizmas nėra kokia nors mums svetima architektūra, liudytoja galėtų būti ir L. Stuokos–Gucevičiaus projek­tuota Vilniaus Arkikatedra. Pats Stuoka buvo kilęs ne iš kažin kur – iš Kupiškio baudžiauninkų, jo statytoji katedra – didžiausia Rytų Europoje… Beje, tie, kurie po Tomo Lietuvoje bandė parašyti klasicistine estetika grįstų ei­lėraščių, ne kažin ką pasiekė – nei to parako, nei precizijos. Taigi ir šiuo atveju Venclova kolei kas tebėra vienintelis, o didžiausias jo poveikis jaunesniems, gal ir vyresniems, buvo – drausminimo pamoka. Po T. Venclovos visi pamatė­me, koks išgveręs ne vienas lietuviškas eilėraštis!

Manau, kad iš lietuvių poetų jam artimesni K. Donelaitis, Maironis, gal dar vienas kitas iš emigrantų. Iš rusų – O. Mandelštamas, B. Pasternake A. Achmatova, J. Brodskis. Iš lenkų – C. Norwidas, Z. Herbertas, Cz. Miłoszas. Sąrašą galima tęsti, tektų pridurti modernius anglosaksų poetus, iš dalies – prancūzų. Gal svetimesnė jam austro-vokiečių, italų ir ispanų poezijos patirtis. Čia įmanomi ir dideli riktai, todėl geriau nespėlioti, o baigti viena sa­vybe, būdinga mums visiems – Venclova turi savo mėgstamus autorius, kuriuos jis itin vertina, jais gyvena, kartais kuria jų poetiniais metrais, kartais juos „nu­savina“ (jo paties terminas), versdamas ir dėdamas į nuosavą rinkinį, kas pada­ryta ir „Tankėjančioje šviesoje“.

Kartais jo verčiamieji papildo, pralenkia patį vertėją, kartais, drįsčiau tvir­tinti, tekstai nieko nepranoksta, klusniai sekdami lenkiškomis ar anglosaksiškomis vėžėmis. Ir čia išlenda spąstai, kurie mums visiems gyvenime paspęsti, t. y. pasirinkimo nulemti ribotumai, duobės bei eketės. Aš nenorėčiau teigti, kad poetas turi apžioti tai, kas neapžiojama, visi mes renkamės, visų galimybės daugiau ar mažiau nulemtos, aš norėčiau tik prisiminti, kad klasicistinė patirtis yra klasicistinė – šalto proto, pusiausvyros, paniekos bet kokioms mis­tifikacijoms, perdėtoms nuojautoms patirtis. Gretimais Europoje visais laikais gyvavo dar kelios ar keliolika estetikų, mokyklų, pakraipų, ir kažin kas yra daugiau tai pačiai senutei Europai, Lietuvai ar Amerikai nusipelnęs? Iš poetinės inercijos ar pernelyg įtikėjus, kartais poetinės nuorodos į Achilą, Hektorą, Persefonę ir t. t. atrodo kaip elementari išeitis. Ne vienas archetipas Tomo eilėraščiuose gali pasirodyti dekoratyvus, o J. Brodskio netgi su banalybės atspalviu (plg. pabaigą eil. „Odisėjas Telemachui“). Esama signalų apie senkančius poetinės raiškos atsargas. Šios pakraipos eilėse itin vertinamas amatas, kurį Tomas buvo įvaldęs jau Lietuvoje (daug lietuvių poezijai davė jo vertimai dar 1969 metais Lietuvoje išleistoje knygoje „XX a, Vakarų poetai“). Amato, meistrystės kelyje jis neką pasikeitęs, tačiau pradžioje minėtas „Ru­duo Kopenhagoje“ pranoksta lūkesčius, ir už jį autoriui atleidi viską.

Lietuvoje šį eilėraštį komentuodamas T. Venclova nurodė kelis šifrus (apeliacija į kalbą, Tėvynę, mylimą…), tačiau jų, mano galva, gali būti kelio­lika. Eilėraštis yra neišsemiamas, o kaip architektūrinį statinį jį galima gretinti su… pačia Kopenhaga, Amsterdamu ar kuriuo kitu Europos mies­tu, galop perkeltine prasme – su pačia Europa… Lietuviškas eilėraštis ilgus amžius yra buvęs laukų eilėraščiu, t. y. jo erdvė ir jo laikas buvo gamtos erdvė bei jos ciklų laikas, pereinantis į dangaus, kosmoso, Dievo ir amži­nybės laiką bei erdvę (plg. Donelaičio „Metus“). „Ruduo Kopenhagoje“ yra pavyzdys, kaip muzika ir kalba, žodžio plastika, psichinė ir dvasinė žmogaus energija gali imituoti europietišką Miesto erdvę ir laiką. Šioje erdvėje ir laike vykstanti žmogaus, tremtinio, emigranto drama yra ir mūsų likimas.

Rodos, būsiu pamiršęs pasakyti svarbiausia: strofų simetrija ir viskas, apie ką norėjau kalbėti, būtų nereikalinga, jeigu ne tai, ką apie poeziją, apie tą poeziją, kurią jis norėtų kurti, yra pasakęs Cz. Miłoszas, – jeigu ne žmogiško sąmo­ningumo troškimas. Bet apie šį bruožą reikėtų jau atskirai šnekėti.

„Metuose“ – poetų kritikas Sigitas Geda

2021 10 11 / „Metuose“ Geda pademonstravo sugebėjimą lanksčiai išpildyti kultūrinės spaudos formatą. Jo 1991–1999 m. tekstai labai gyvai liudija, dėl ko literatūroje „skaudėjo“, kur jos gyvybė, kaip ji keičiasi ir šiandien jau pasikeitusi.

„Atlydys“: Pasikalbėjimas su Sigitu Geda apie septintojo dešimtmečio kūrybinę atmosferą

1994 m. Nr. 10 / Sigitas Geda atsako į Liudviko Jakimavičiaus klausimus / Mūsų literatūrą ir literatūros mokslą dažnai užklumpa sunkūs, sykiu ir palaimingi sklerozės ar amnezijos priepuoliai. Visą pokario dvidešimtmetį buvo užmiršta…

Sigitas Geda. „Mes padėjome išbudinti tautą…“

2020 m. Nr. 11 / Sigitas Geda kalba apie Sąjūdžio nuotaikas, virsmus, kelia klausimą apie rašytojų indėlį, naujos literatūros istorijos būtinybę, įtraukiant iš jos išstumtuosius ir išeivijos literatūrą.

Sigitas Geda. Balos ar vandenynai?

2019 m. Nr. 10 / Poeto Sigito Gedos (1943–2008) laikysena ir temperamentas išsiskiria bendrame anuometinių diskusijų fone. Jis – vienas drąsiausių ir ryžtingiausių kalbėtojų, o kai kurie jo pasisakymai, išlikę archyviniuose dokumentuose

Vladas Motiejūnas. Gyvavaizdžiai apie Sigitą Gedą

2014 m. Nr. 12 / Rašyti apie Sigitą Gedą… Sustoju kaip prieš aukštą kalną. Atsakomybė didžiulė. Ar įstengsiu aprėpti esmines jo asmenybės ir kūrybos puses?

Elena Baliutytė. Sigito Gedos pokalbininkai: Eduardas Mieželaitis

2014 m. Nr. 11 / Neužmirštuolės katedros nišoje – taip netikėtai vieną savo rašinį apie Eduardo Mieželaičio penkių eilėraščių ciklą „M. K. Čiurlionio laiškai“ (1985) sovietmečiu yra pavadinęs Sigitas Geda.

Sigitas Geda. Lietuva – su priešais ir be priešų

2008 m. Nr. 2 / Šią ištrauką pasirinkau iš Alfonso Nykos-Niliūno eilėraščio „Priešas“, parašyto 1992 metais gruodžio dvyliktą Baltimorėje… Taigi. Straipsnį pažadėjau parašyti pirmosios mūsų Nepriklausomybės paskelbimo.

Guillome Apolinaire. Eilėraščiai

2007 m. Nr. 11 / Iš prancūzų k. vertė S. Geda / Tądien visi žmonės suplūdo į miesto aikštę
Baltieji juodieji geltonodžiai keliolika raudonodžių
Darbininkai iš fabrikų kurie metė rūkę juk streikas

Simona Talutytė. Konkrečioji poezija Lietuvoje

2006 m. Nr. 5 / Konkrečioji poezija reikalauja aktyvaus suvokėjo dalyvavimo, todėl ji siejasi su literatūros recepcijos problema. Konkretizmas genetiškai susijęs su klasikiniu avangardu, ypač rusų futurizmu ir vakarietišku dadaizmu.

Pablo Neruda. Dvidešimt meilės eilėraščių ir viena nevilties daina

2006 m. Nr. 4 / Iš ispanų k. vertė Sigitas Geda / Ankstyvoji P. Nerudos lyrika pertekusi jautulingumo, be galo imlių metaforų – sielos skausmui išreikšti. Patsai eilėraščio kūrimas tada jam teikė daugiau džiaugsmo negu jo forma bei išdaila.

Sigitas Geda. Ar jau suvisam nereikalingas?

2004 m. Nr. 3 / Eduardas Mieželaitis. Nereikalingas žmogus: akcentai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003. – 153 p.

Sigitas Geda: „Ten, aukštai, nėra gėrio nei blogio“

2003 m. Nr. 8–9 / Rašytoją Sigitą Gedą kalbina poetė Dovilė Zelčiūtė / – Ne taip seniai prašniokštė siautulingas Jūsų jubiliejus. Pasiūlyčiau ir konkrečią šio vakaro temą – „menininkas ir padorumas“.