Dalia Dilytė. Plauto žodžių žaismo vertimai

2023 m. Nr. 12

Turime į lietuvių kalbą išverstas penkias Plauto¹ komedijas: „Karį pagyrūną“ ir „Vergą apgaviką“ išvertė Antanas Dambrauskas, „Dvynius“ – Aleksys Churginas, „Amfitrioną“ ir „Belaisvius“ – Jonas Dumčius. Nors šis straipsnis skirtas bendrajai Plauto žodžių žaismo vertimo padėčiai aptarti ir jame nekeliamas tikslas nustatyti, kuriam vertėjui tiriamąjį stiliaus elementą pavyko perteikti geriau, vis dėlto tam, kad nesusidarytų pateikiamų pavyzdžių kiekybės skirtumų kurio nors vertėjo naudai, jame apžvelgiamos trys skirtingų vertėjų išverstos komedijos – „Karys pagyrūnas“ („Miles Gloriosus“), „Dvyniai“ („Menaechmi“), „Amfitrionas“ („Amphitryon“)².

Žodžių žaismas – tai daugybė kalbos reiškinių, atsirandančių dėl žodžių santykių įvairovės. Čia pateikiamame tyrime apžvelgiami kalambūrai ir atskirų garsų ar jų junginių pakartojimai (aliteracijos, asonansai, skiemenų, žodžių kartojimas).

Kalambūrai

Iš prancūzų kalbos atėjusiu žodžiu „kalambūras“ (pranc. calembour) yra pavadinta stiliaus figūra, pagrįsta juokaujamuoju skirtingų to paties žodžio reikšmių arba panašiai skambančių skirtingų žodžių sugretinimu³. Antikos laikais ši figūra vadinta graikišku žodžiu „παρονομασία“ („παρά“ – „greta“, „ὀνομασία“ – „įvardijimas“). Kalambūrą sudaro du dėmenys. Pirmas dėmuo yra pamatinis elementas, o antras – dėl netikėto sugretinimo juokingai papildantis, o kartais ir aukštyn kojomis apverčiantis pirmojo prasmę. Abu dėmenys gali stovėti šalia, gali ir ne.

Kiekvienas kalambūras yra kietas riešutėlis vertėjams. Žinoma, pasitaiko ir paprastesnių atvejų. Pavyzdžiui, lotynų kalbos būdvardis „carus“ turi dvi reikšmes: aukštą daikto kainą ir labai vertinamą, mylimą žmogų ar dalyką. Plautas šiomis reikšmėmis žaidžia komedijoje „Dvyniai“:

domi domitus sum usque cum caris meis.
nam neque edo neque emo nisi quod est carissumum.
id quoque iam, cari qui instruontur deserunt (Men., 105–107).

Kadangi lietuvių kalbos būdvardis „brangus“ irgi turi dvi tokias pat reikšmes, tai pasinaudoti jomis verčiant Plauto kalambūrą, matyt, nebuvo sudėtinga:

Tupėjau vis namie aš su brangiaisiais savo…
Bet kas gi gali būt brangesnio man už tai,
Ką aš nusiperku ir valgau? Būtent to,
Ką aš taip branginu, pasigendu dabar.

Nelabai sunkiai išverčiamas yra ir vienas komedijos „Karys pagyrūnas“ kalambūras, besiremiantis dviem žodžio „talus“ reikšmėmis: „kulnas“ ir „lošimų kaulelis“. Kadangi Romoje azartiniai žaidimai kauleliais buvo draudžiami, Periplektomenas perspėja šeimyną, kad per pietų vaišes nebūtų lošiama. Palestrijonas Periplektomeno paliepimą supranta savaip: jam atrodo, kad šeimininkas liepė daužyti vergų kojų kulnus:

Per. atque adeo ut ne legi fraudem faciant aleariae,
adcuratote ut sine talis domi agitent convivium.
Pal. Nescio quid malefactum a nostra hic familiast, quantum audio:
ita hic senex talos elidi iussit conservis meis (Miles, 165–168).

Ši vieta išversta taip:

Per. Kad įstatymo, kaip kaulais lošti jie nelaužytų,
Padarykit, kad be kaulų keltų pokylį namie.
Pal. Eibių bus kokių pridarius mūs šeimyna, kaip girdžiu,
Kad suknežint kaulus liepė senis mūs namų vergams.

Toks vertimo variantas apskritai nėra blogas, nes čia irgi žaidžiama dviem vieno žodžio reikšmėmis, tačiau kad tekstas būtų tikslesnis ir suprantamesnis, ne pro šalį būtų čia žodį „kaulai“ pakeisti mažybine forma. Juk sakome ne „lošia kaulais“, bet „lošia kauleliais“, „lošia kauliukais“. Pateikus mažybines formas vertimas skambėtų aiškiau. Periplektomenas tuomet įsakytų: „Kad draudimo lošt kauleliais jie nelaužytų, / Padarykit: be kaulelių lai bus pokylis namie.“ O Palestrijonas dūsautų: „Eibių bus kokių pridarius mūs šeimyna, kaip girdžiu, / Kad kulnų suknežint liepė senis kaulelius vergams.“

Tačiau daugumos kalambūrų vertėjams įveikti nepavyko. Štai „Dvynių“ vergas sudėlioja kalambūrą skelbdamas savo ištikimybę šeimininkui ir tarytum su juo susitapatindamas:

ego ita ero ut me esse oportet;
metum id mihi adhibeam, culpam abstineam, ero ut omnibus in locis sim praesto (Men., 981–982).

Matome, kad jis žaidžia lotyniškai vienodai skambančiomis veiksmažodžio „būti“ būsimojo laiko pirmojo asmens ir žodžio „šeimininkas“ naudininko linksnio formomis.

Lietuviškame variante jokio žaismo nerandame:

Aš savo pareigoms nenusidėsiu,
Aš nuolat stengiuos patarnauti ponui.

Šį kalambūrą įkąsti tikrai sunku. Nebent galima būtų iš reto žodžio „šeimikuoti“, reiškiančio „dūkti“, „išdykauti“, pasidaryti panašų į „šeimininkas“ daiktavardį: „Šeimikininku niekad aš nebūsiu. / Bijosiu ir nenusikalsiu, šeimininkui patarnausiu.“ Tikriausiai dar galima žaisti žodžių „ponas“ ir „ponamis“ (pogrindis) sąskambiu: „Aš ponui būsiu toks, kaip dera man: / Bijosiu jo, nenusikalsiu, būsiu tvirtas ponamis.“

Komedijos „Karys pagyrūnas“ pradžioje dėdamas kario liepimą nušveisti skydą, Plautas žaidžia dviem lotyniško žodžio „acies“ reikšmėmis: žvilgsnio ir kautynių eilės:

ut, ubi usus veniat, contra conserta manu
praestringat oculorum aciem in acie hostibus (Miles, 3–4).

Lietuviškame vertime kalambūro nėra:

Kai reiks į kovą stot su priešais iš arti,
Lai žiburiuodamas apžlibins jiems akis.

Čia gal buvo galima pasiekti šiokio tokio atitikmens pasinaudojus žodžio „akys“ sinonimu „kukulainės“: „Lai lyg kukuliai priešai stings bemat, / Kai kukulaines išverstas apžlibins jiems.“ Galima, žinoma, pakartoti ir žodį „kukuliai“, suteikiant jam ir valgio, ir akių reikšmes: „Lai lyg kukuliai priešai stings bemat, / Kai išverstus jų kukulius apžlibins jiems.“

Dar vieną šios komedijos kalambūrą sudaro žodžių „dolum“ (klastą) ir veiksmažodžio „dolamus“ (aptašome, apdirbame) sugretinimas:

si hodie hunc dolum dolamus,
Quid tibi ego mittam muneris? (Miles, 938–939)

Lietuviškame variante pakartojimą randame, tačiau juokavimo įspūdžio jis nesukuria, nes kartojama ta pati žodžio reikšmė, taigi nėra jokios netikėtos sandūros:

jei klastą suklastosim,
Ką duosiu tau aš dovanų?

Daugiau humoro pasakymas įgytų pavartojus žodį „klastelėti“ (sėstelėti, kiek prisėsti): „Jei klastelės klasta šiandieną mūs.“ Arba galima griebtis žodžio „klastu“ (šuoliais, bėgčia): „Jei šiandien klastą mes klastu atliksime.“ Gal būtų įmanomas ir toks variantas: „Jei šiandien šią apgaulę sugauliosime“ (gaulioti – po truputį gauti, gavinėti).

Tos pačios komedijos pabaigoje autorius juokauja naudodamasis žodžių „paleidi“ („mittis“) ir „romus“ („mitis“) garsiniu panašumu:

Lo. Verberon etiam, an iam mittis?
Py. Mitis sum equidem fustibus (Miles, 1424).

Vertime jokio sugretinimo nerandame:

Od. Dar jam duoti ar paleisti?
Pirg. Minkštas aš jau nuo lazdų.

Turbūt būtų buvę geriau, jei į vergų baudėjo klausimą Pirgopolinikas būtų atsakęs taip pat skambančiu žodžiu. Kailialupys galėtų paklausti: „Dar vytinės?“ Tuomet Pirgopolinikas turėtų atsakyti: „Jau vytinė liko iš manęs tiktai.“ Arba galima žaisti žodžiu „rykštė“. Kailialupys klaustų: „Pliekti rykšte, ar gana?“ Nuplaktas karys dejuotų: „Rykštė liko iš manęs.“ Abiem čia pasiūlytais atvejais būtų žaidžiama dviem skirtingomis tų pačių žodžių („vytinė“ ir „rykštė“) reikšmėmis: „žabas“ ir „lieknas, liesas žmogus“.

Komedijos „Amfitrionas“ Merkurijus, nepatenkintas savo gebėjimais muštis, pašaipiai apie save kalba sugretindamas žodžius „malam“ (skruostą) ir „male“ (blogai):

ferire malam male discit manus (Amph., 315).

Vertime smagi dievaičio nuoskauda neatsispindi:

Nemoku duot į žandą.

Geresnis būtų buvęs toks prisipažinimas: „Nemoku skrosti skruostų.“

Kitą Plauto žaidimą žodžiais „vero“ (tikrai) ir „verbero“ (nenaudėlis, niekšas) vertėjas išvertė rimtai:

MERC. Ain vero?
SOS. Aio enim vero.
MERC. Verbero (Amph., 342).

Merk. Ar tikrai sakai?
Sos. Tikrai.
Merk. Tu niekšas!

Plauto aukštybes pasiekti sunku, tačiau turbūt truputį daugiau žaismingumo būtų suteikusi būdvardžio „tikra“ ir nenaudėlį reiškiančio žodžio „netikėlis“ sąsaja: Merkurijus klaustų: „Tai tikra?“ Sosijas patvirtintų: „Tikra.“ Merkurijus tartų: „Tu netikėlis.“ Galima siūlyti ir tokią išeitį. Daugybei grybauti mėgstančių lietuvių, žinančių, kad žodis „tikrinis“ yra žodžio „baravykas“ sinonimas, gal būtų ir juokinga, ir suprantama sąsaja su šiuo grybu. Tuomet vyktų toks pokalbis – į Merkurijaus klausimą „Tai tikra?“ Sosijas atsakytų: „Tikra.“ Tada Merkurijus galėtų sakyti: „Ne tikrinis tu.“ Žinoma, tokio varianto trūkumas tas, kad jis būtų pernelyg nutolęs nuo romėnų pasaulio, nes romėnai baravykų, kaip ir daugelio kitų grybų, nepažinojo.

Lotyniškas žodis „minor“ reiškia ir „mažesnis“, ir „jaunesnis“. Žodis „maior“ irgi turi dvi reikšmes: „didesnis“ ir „vyresnis“. Autorius nepraleidžia progos jomis nepasismaginęs norėdamas pasakyti, kad dvynių tėvas ne tas pats: jaunesniojo tėvas yra dievas, o vyresniojo – žmogus:

verum minori puero maior est pater,
minor maiori (Amph., 484–485).

Nors lietuvių kalboje šių žodžių reikšminiai atspalviai irgi tokie pat, vertime jais nepasinaudota. Vietoje dviejų jame pateikti keturi skirtingi žodžiai, tad kalambūro dvasios šiose eilutėse nebelikę:

Jaunesnio vaiko tėvas kilmingesnis bus,
Vyresnio – žemesnės kilmės.

Kadangi lietuvių kalbos, kaip ir lotynų, žodis „mažesnis“ reiškia ir nedaug amžiaus turintį vaiką, ir nežymios padėties visuomenėje žmogų, tai gal vertėjo palikti abu Plauto vartotus žodžius. Pasitelkus tos pačios šaknies veiksmažodį „vyresniauti“, reiškiantį „būti vyresniuoju“, „tvarkyti“, galima ne idealiai, bet nors truputėlį sėkmingiau išversti taip: „Taigi mažesnio tėvas vyresniaus, / O vyresnėlio bus mažesnis.“

Labai nelengva verčiant susidoroti ir su dar vienu šios komedijos kalambūru. Alkmenė galvoja, kad Sosijas meluoja, ir pagrasina, kad dėl tokio elgesio jam bus blogai („tu malum habebis“, Amph., 721), o vergas, manydamas, jog ji yra nusikaltusi šeimininkui, pasigriebęs tą patį žodį „malum“ (blogybė, nelaimė), sugretina jį su kitu tokio pat skambėjimo žodžiu „malum“ (obuolys):

Enim vero praegnanti oportet et malum et malum dari,
ut quod obrodat sit, animo si male esse occeperit (Amph., 723–724).

Vertėjas šį kalambūrą aprašė paaiškinimuose⁴, o komedijos tekste pateikė tiesioginę prasmę:

Reik nėščiai gerai įkirsti – ne, paduoti obuolį,
Lai turės ką graužti, jei širdy darysis negerai.

Paieškojus žodžio su panašiais garsais kaip žodis „obuolys“, galima rasti žodį „oblius“. Kalambūras išeitų gal ne visiškai tobulas, bet šiokią tokią šypsenėlę žiūrovams ir skaitytojams turėtų išspausti. Alkmenė, vildamasi, jog šeimininkas pasielgs tinkamai, turėtų žodžiui „obliuoti“ suteikti perkeltinę reikšmę grasindama vergui, kad šeimininkas jį išplaks: „Tau nugarą, kaip jam ir dera, nuobliuos.“ O Sosijas, būdamas įsitikinęs, kad ją reikėtų nubausti, pasičiupęs tą patį žodį, galėtų juo žaisti taip: „Išties tai pačiai nėščiajai reikėtų obliaus, obuolį paskui / Paduot, tegraužia sau, jei bliaukti ims.“

Aliteracijos ir asonansai

Be kalambūrų, Plautas juokauja žaisdamas priebalsių ir balsių kartojimais. Tokių pakartojimų randame devynias galybes, ir jų vertimai rodo, kad vertėjams su jais susidoroti irgi nebuvo lengva. Kai kur, tiesa, pavyko neblogai. Pavyzdžiui, garso k aliteracija Plautas pabrėžia raginimą veikti greitai:

reperi, comminiscere, cedo calidum consilium cito (Miles, 226).

Vertime ją atliepia tokia pat aliteracija:

Sugalvok ir pramanyki, ir, kol karštas, planą klok.

Piktas grūmojimas išsakytas kartojant garsą f:

pol ego hodie ob istaec dicta faciam ferventem flagris (Amph., 1030).

Vertime girdime šnypščiamuoju š išreikštą grasinimą, dar pastiprintą afrikatos dž:

Tau, dievaž, dėl šitų žodžių šiandien nugara peršės!

Idant žodis „virga“ (rykštė) išryškėtų ir pabrėžtų grasinimą, Plautas keturis kartus pakartoja garsą v:

nisi quidem hic agitare mavis varius virgis vigilias (Miles, 216).

Vertime šią aliteraciją atitinka garso r kartojimas:

Jei nenori neužmigti rykščių nukarštas margai.

Nepeiktinai perteiktas toks asonansas:

Album an atrum vinum potas? (Men., 915)

Kokį vyną tu geri?
Baltą ar dažniau raudoną?

Žinoma, daug kur norėtųsi tikslesnio kartojamų garsų atspindžio. Pavyzdžiui, kartodamas garsą m vienas komedijos veikėjas siekia vis priminti pirmojo eilutės žodžio „mala“ (bloga) reikšmę:

Mala mulier mers est (Miles, 895).

Vertime garsas m pakartotas du kartus, tačiau autoriaus siekio neatspindi:

Blogybių maišas moteris.

Čia turbūt derėjo verčiau nenutolti nuo Plauto siūlymo ir pateikti garsu m prasidedantį pirmąjį žodį. Pavyzdžiui: „Menkybių maišas moteris“, taip pabrėžiant moters prigimties trūkumą.

Išsigandęs Sosijas kartoja pražūtį skelbiantį garsą p:

Perii, pugnos ponderat (Amph., 312).

Vertime jo drebėjimas garsais neišreikštas:

Galas man! Svarina kumščius.

Tačiau šio veikėjo išgąstį išsakyti nėra sunku. Pavyzdžiui, galima pasitelkti dantims kalenant ištarto garso k kartojimą: „Kemša kumščius! Krisiu aš.“ Arba: „Kemša kumščius! Kapas man.“

Staigiam vietos pakeitimui išsakyti Plautas irgi pasitelkė aliteraciją:

sed facinus mirum est, quo modo haec hinc huc transire potuit (Miles, 418).

Vertime jos nematyti:

Tik baisiai nuostabu, kaip ji galėjo čia prasmukti.

Šioje vietoje buvo galima bandyti pateikti tokį ar panašų sakinį: „Nuostabu, kaip ji galėjo čiaukšt iš čia čionai prasmukti.“

Neįleidžiamas namo Amfitrionas šaukia:

aperite hoc. heus, ecquis hic est? ecquis hoc aperit ostium? (Amph., 1020).

Vertime aliteracijos nėra:

Atidarykit, ei, jūs ten! Duris, sakau, atverkit man!

Tačiau čia priebalsio kartojimo atmainą pateikti nėra labai sudėtinga. Pavyzdžiui: „Duris darykit! Delsiat ko? Aū! Duris ar kas atvers?“ Arba: „Vergai, vikriau su velkėmis! Ar veikiai kas atvers duris?“

Pasipiktinęs Skeledras du kartus kartoja garsą f:

edepol facinus fecit audax (Miles, 309).

Vertime pakartojimo nėra:

Dievaži, koks įžūlumas.

Šiam kartojimui nesunkiai galima rasti kad ir tokį primityvų pakaitalą: „Dievaž, padarė pikta įžūliai.“

Sosijas bando prieštarauti šeimininkui tris žodžius pradėdamas garsu m:

Merito maledicas mihi (Amph., 572).

Vertime regime tik du pakartotus priebalsius:

Teisingai tu pyktum.

Jie atsirado turbūt atsitiktinai, nes jei vertėjas būtų siekęs visiško aliteracijos atitikmens, būtų parašęs „Teisingai triuškintumei tu mane“ ar panašų sakinį. Iš tikrųjų pakartoti tris priebalsius čia nėra sunku. Dar galima sakyti, pavyzdžiui: „Pelnytai piltumei purvais mane“; „Pelnytai plūstumei pykčiu“ ir pan.

Nėra aliteracijos ir šios eilutės vertime:

nam id proderit mihi, militi male quod facietis ambae (Miles, 892).

Man eis į naudą vis, ką bloga padarysit kariui.

Čia labiau būtų tikęs kad ir toks variantas: „Kartaus ką kariui jūs iškrėsit, man išeis į naudą.“

Skiemenų kartojimai

Komedijų autorius dažnai juokauja kartodamas tuos pačius ar labai panašiai skambančius skiemenis. Kai kur vertėjams pavyko rasti visai tinkamų atitikmenų.

Tyčiodamasis iš vien prisikirsti planuojančio žmogaus Plautas kartoja valgių gaminimo žodžiams būdingą skiemenį „ko“, dar papildytą junginio „kv“:

Quis id coxit coquos? (Men., 141)

Vertėjas pateikė tikrai vykusį variantą:

Kokio jis kepėjo keptas?

Vergas, stengdamasis šeimininkui pasirodyti esąs uolus, pabrėžia jo viršenybę ir savo padėties supratimą:

Et memor sum et diligens, ut quae imperes compareant;
non ego cum vino simitu ebibi imperium tuom (Amph., 630–631).

Vertime išgirstame jo pastangas pabrėžti atsidavimą šeimininkui:

Pasistengsiu, kad jie viską padarytų, ką sakei.
Tavo įsakų juk neišgėriau su vynu kartu!

Vienoje eilutėje Plautas pakartojo du skirtingus skiemenis:

quem dolum doloso contra conservo parem (Miles, 198).

Ši eilutė išversta pakartojus tik du skiemenis, kitų dviejų kartojimas pakeistas aliteracija:

Kokią klastą prieš klastingo vergo pinkles panaudoti.

„Dvynių“ veikėjas Menechmas I prašo:

Scin quid volo ego te accurare?

Jam atsakoma pakartojus tą patį skiemenį „cu“:

Scio, curabo quae voles (Men., 207).

Lietuviškame vertime šį pakartojimą randame:

Padaryk man paslaugėlę / Padarysiu viską tau.

Senas žmogus ragina save žengti vikriau kartodamas skiemenį „pro“:

gradum proferam, progrediri properabo (Men., 754).

Lietuviškame tekste pakartoti tik du skiemenys:

Bet aš turiu pagreitint savo žingsnį / Ir pasiskubint.

Į Menechmo I klausimą, kuo kvepia laikomas rankoje apsiaustas, Šepetys atsako:

Furtum, scortum, prandium (Men., 170).

Matome, jog galūninių garsų „rtum“ pakartojimu vagiliavimą Šepetys susieja su kekšavimu, o trečiuoju, jau kitokiu, bet truputį panašiu skiemeniu „ium“ nurodo jų ryšį su lėbavimu.

Vertėjas pateikė tokį lietuvišką variantą:

Kekšėm, vaišėm, vagyste.

Labai peikti tokio pasirinkimo negalime, tačiau turime pripažinti, kad jam stinga vagiliavimo ir kekšavimo sąsajos. Todėl sėkmingesnis būtų buvęs atsakymas „Gribšėm, kekšėm, vaišėmis“ ar panašus.

Smagiai kartodamas tuos pačius skiemenis kito sąskaita gyvenantis parazitas prisipažįsta turįs daug žinoti apie savo išlaikytoją, kad galėtų pataikauti, nes nevalgant pradės daugėti dantų:

auribus perhaurienda sunt, ne dentes dentiant (Miles, 34).

Vertime randame tik du pakartojimus:

Klausyk ausim, kad dėt ko būtų ant danties.

Tačiau ir tiksliau perteikti prasmę (kadangi „dentire“ reiškia „kaltis dantims“), ir atspindėti Plauto pabrėžtą juokelį galima pavartojus lietuviams gerai žinomą grėblio arba kito kokio įrankio dantų dėjimą ar taisymą apibūdinantį veiksmažodį „dantyti“: „Man reikia ausylų ausų, kad dantys nesidantytų.“

Pasivertęs Amfitrionu Jupiteris kalba Alkmenei esąs prisiekęs, kad grįžęs namo atliks reikiamas apeigas, ir skiemens pakartojimu pabrėžia priesaikos reikšmę:

apud legionem vota vovi (Amph., 947).

Vertime kartojimo nėra:

vykdamas karan, aš įžadus daviau.

Čia vertėjo turbūt paprasčiausiai neapsižiūrėta, nes juk galima buvo pasakyti „žadėjau įžadus“, „žadėjau žadinį“ ar panašiai.

Komedijoje „Karys pagyrūnas“ davęs vergui graikišką vardą Skeledras, Plautas žaidžia gretindamas jo pradžią su lotynišku žodžiu „scelus“ (piktadarybė), romėnų tariamą „skelus“, ir suteikdamas kartojimui kalambūro bruožų:

Quod ego, Sceledre, scelus ex te audio? (Miles, 289)

Šiam atvejui vertėjas pasiūlė su vergo vardu nesusijusį variantą:

Meluoji, makinas mekny!

Purviną mikčių reiškiantis junginys „makinas meknys“ vertintinas labai teigiamai, nes išsako ir panieką, ir pasipiktinimą. Tad gaila, kad tokia atmaina pasinaudota tik šioje vietoje. Netrukus Plautas tą patį žaidimą pakartojo:

nescio quae te, Sceledre, scelera suscitant (Miles, 330).

Vertime jis neatspindėtas:

Ji, sakau, namie, Skeledrai. Ko, po plynių, prikibai?

Trečią sykį tų pačių skiemenų kartojimas skelbia Skeledrą esant piktadarysčių viršūnę:

tun, Sceledre, hic, scelerum caput,
meam ludificavisti hospitam ante aedis modo? (Miles, 494–495)

Vertėjas čia stengėsi perteikti pasipiktinimą ir sukūrė Plauto neišsakytos bausmės už piktadarystę užuominą pasitelkdamas skiemenų „ka“ pakartojimu papuoštą metaforą, o į vergo vardo sąsają su žodžiu „piktadarystė“ dėmesio nekreipė :

Na, Skeledrai, kartuvių kably,
Tu mano viešnią užgavai šit prie namų.

Siekiant šio žaismo vertimo atitikmens vieningumo visoje komedijoje, matyt, galimi du keliai. Galima pakeisti komedijos vergo vardą kokiu nors lietuvišku žodžiu. Pavyzdžiui, davus jam vardą Ardas, galima žaisti žodžiais „ardyti“, „ardinėti“ ir panašiais. Kitu, turbūt geresniu keliu einant galima gretinti su Skeledro vardu žodžius „skelti“ ar „skeltuvas“. Tuomet minėtos eilutės galėtų skambėti taip: „Ką čia, Skeledrai tu dabar skeli?“ (Miles, 289); „Skeledrai, kas čia skelia tavo užmačias piktas?“ (Miles, 330); „Skeledrai, tu skeltuvas užmačių piktų“ (Miles, 494).

Kitoje šios komedijos vietoje Plautas sviedė juokelį, sudarytą iš vienodai skambančių žodžio „ora“ (kraštas, riba) ir žodžio „orationis“ (kalbõs) dalių:

postquam adbibere auris meae tuae oram orationis (Miles, 883).

Šios eilutės vertime jokio žodžių žaismo neregime:

Vos tavo žodžiai mano ausį spėjo kiek pasiekti.

Gaila, kad taip atsitiko, nes šis juokavimas nėra neįkandamas. Galima pasiūlyti jį versti, pavyzdžiui, pasinaudojus „šnekos“ – „šneikšti“ (šiukšlinti, teršti) garsiniu panašumu: „Vos tavo šnekos šneikšti baigė man ausis.“ Galima dar pasinaudoti žodžių „sakalas“ (kalba, pasakymas) ir „sakai“ (medžių derva) garsų sutapimu: „Vos tavo sakalo sakai užlipdė man ausis.“ O gal geriausia būtų žaisti žodžių „ausčioti“ (tauškėti) ir „ausis“ sugretinimu: „Vos ausčiot į ausis baigei tu man.“ Arba: „Vos pabaigei tu ausčiot į ausis man.“

Išpeikęs šeimininką už užkrautą užduotį Sosijas atsikvošėja prisiminęs, kad pirmiausia turėtų padėkoti dievams už grįžimą namo, ir priekaištauja sau, kartodamas skiemenį „ver“:

Sum vero verna verbero (Amph., 180).

Lietuviškame tekste jis nieko nekartoja:

Tikrai nedoras vergas aš.

Galima būtų pasiūlyti šį vertimą pakeisti tokiu ar panašiu sakiniu: „Ne tarnas, tik tarkšlys ir tranas aš.“

Pagyrų kariui puokštę pataikūnas išsako kartodamas skiemenį „for“:

fortem atque fortunatum et forma regia (Miles, 10).

Vertime skiemenų kartojimo nėra, galime įžvelgti tik aliteraciją (neaišku, atsitiktinę ar pavartotą sąmoningai):

Gražaus kaip karalaičio, didvyrio drąsaus.

Pakrapščius pakaušį galima buvo rasti tikslesnių atitikmenų. Kad ir tokį: „Dalgaus, dalingo ir dailaus karališkai.“

Komiško įspūdžio Plautas siekė graikiškų patronimikų priesagą „-ωνίδης“ („-ωνίδας“) naudodamas mėsos gaminių daliai ir rūšiai nusakyti:

glandionidam suillam, laridum pernonidam (Men., 210).

Iš žodžių „glandium“ (pažandė) ir „perna“ (kumpis) sukurti patroniminiai naujadarai romėnams, be abejo, atrodė juokingi. Šalia jų netikėtai smagiai turėjo nuskambėti ir tarp jų įterptas niekaip neperdirbtas lotyniškas žodis „laridum“ (lašiniai), kurio garsų junginys „id“ nėra priesaga, o šaknies dalis, komedijos autoriaus išradingai sugretinta su graikišku vardų darybos sufiksu. Šios eilutės vertime patroniminių priesagų nėra:

Tegul kumpio atgabena, paršiukėlį, lašinių.

Nelygiaverčio, bet truputį panašaus į Plauto sumanymą įspūdžio turbūt buvo galima pasiekti pasinaudojus lietuviškomis priesagomis „-aitis“ ir „-aitė“, be kitų, turinčių ir patroniminę reikšmę. Išeitų, pavyzdžiui, tokia eilutė: „Pažandaitę ir kumpaitį, lašinaičių neškit čia.“

Pakartojimu papuoštas metaforinis padėties apibūdinimas „ludo luto“ (Miles, 325) išverstas pažodžiui: „žaidžiu purvu“. Nors galūninio balsio u pasikartojime ir esama šiokio tokio originalo atšvaito (gal ir atsitiktinio), tačiau turime pripažinti, kad galima rasti ir stipresnių atspindžių. Pavyzdžiui, „maknoju madarą“; „lošiu lioliu“; „dumbloju dumblą“ ir pan.

Rutuliojantis muštynių sumanymui, Plautas žaidžia žodžių „exossare“ (išimti kaulus) ir „os“ (burna) garsų sutapimu:

Exossatum os esse oportet quem probe percusseris (Amph., 318).

Vertime panašių garsų nėra:

Kaulai išbyrės, matysi, jeigu tvosi jam kaip reik.

Galima pasiūlyti tokį šios vietos pakaitalą: „Reikia trenkti į makaulę, kaulus išdaryt smagiai.“

Apyaušrio pradžią Alkmenė nusako vienodomis mažybinėmis priesagomis:

Primulo diluculo abiisti ad legiones (Amph., 737).

Vertime jos siekis neatsispindi:

Pradėjus aušti, vėl atgal tu išvykai.

Gaila, kad taip atsitiko, nes ankstyvą rytmetį lietuviškai turbūt lengviausia pabrėžti vartojant ir mažybines priesagas, ir skiemenų pakartojimų turinčius tradicinius žodžių junginius: „Aušrelei auštant (Švieselei švintant; Brėkšmelei brėkštant) pas karius savuosius išvykai.“

Neaišku, kodėl be atgarsio vertime liko Plauto pabrėžtas skiemuo „stult“:

nisi sis stultior stultissimo (Amph., 907).

Juk šitaip elgias neišmanėliai, kvailiai!

Pakartoti buvo galima, pavyzdžiui, taip: „Nebent esi kvailų kvailiausias.“

Vertėjai numojo ranka ir į šiuos pakartojimus: „Serviendae servituti ego servos instruxi mihi“ (Miles, 745) – „Paslaugoms visokioms pulką aš vergų įsitaisiau“; „redeo nunc demum domum“ (Men., 635) – „Aš, tuomet tave palikęs tik dabar tesugrįžtu“; „atque in horum familiam / frustrationem hodie iniciam maxumam; / post igitur demum faciam res fiat palam / atque Alcumenae in tempore auxilium feram“ (Amph., 874–877) – „sukelsiu baisų sąmyšį / Jo namuose. Galop jiems visą paslaptį / Atskleisiu ir Alkmenei pats pagelbėsiu“; „Nimis doctus dolus“ (Miles, 248) – „Planas, dievaži, gudrus“; „strepitus, crepitus, sonitus, tonitrus: ut subito, ut propere, ut valide tonuit“ (Amph., 1062) – „Staiga bildesys, švilpimas, perkūnas taip trenkė – visai iš arti!“; „incommoditate abstinere me apud convivas commodo / commemini et meae orationis iustam partem persequi“ (Miles, 644–645) – „Vaišėse neišsišoku ir nesu nemandagus, / Moku saiką išlaikyti ir žinau, kada kalbėti“; „Quasi supellex pellionis, palus palo proxumust“ (Men, 404) – „Labai tvirtai, / Lyg dėžė, kur kailius deda, jojo šonai sukalti.“

Tokių pavyzdžių, deja, galima pririnkti daug.

Žodžių kartojimai

Su žodžių kartojimais vertėjai tvarkėsi truputį sėkmingiau, nors neapsižiūrėjimų ir čia pasitaiko.

Pavyzdžiui, norėdamas smarkiai pasiteisinti tarnas kartoja pabrėžtą, į eilutės pradžią iškeltą neiginį „neque“, o šeimininkas jį mėgdžioja norėdamas pašiepti:

Luc. neque equidem heminas octo exprompsi in urceum
neque illic calidum exbibit in prandium.
Pal. Neque tu bibisti? (Miles, 831–833)

Vertime kartojasi veiksmažodžiai su neigiamu priešdėliu, tačiau neregime siekio neiginį pabrėžti atskiru žodžiu eilutės pradžioje:

Lukr. Nė aštuonių gal puslitrių nebus, kuriuos
Aš jam įpyliau į ąsotį karštojo,
Ir to dar neišgėrė jis per pusrytį.
Pal. O tu negėrei?

Truputėlį pataisyti šį dialogą nėra sunku. Tarnas galėtų aiškinti: „Nė aštuonių saikelių neįpyliau į ąsotį jam, / Nė karšto neišgėrė pusryčiaudamas.“ Tai išklausęs šeimininkas ironiškai tartų: „Nė tu negėrei?“

Tvirtai įsitikinęs, kad Alkmenė jo nekantriai laukia, Amfitrionas tai išreiškia tokiu sakiniu:

certe enim med illi expectatum optato venturum scio (Amph., 658).

Sosijas pakartoja svarbiausius šeimininko eilutės žodžius, tuo tarsi norėdamas parodyti, kad ir jis ne prastesnis, o žiūrovai tikriausiai šypsojosi išgirdę tokius jo norus:

Quid? me non rere expectatum amicae venturum meae? (Amph., 659)

Vertime šio žodžių žaismo nėra:

Amf. Ilgisi tikrai manęs žmona. Oi, kaip jinai nudžiugs!
Sos. Ką? Manai, kad mano draugė nebelaukia jau manęs?

Čia galėjo vykti toks pokalbis: „Išsiilgtas jos ir lauktas parvykstu, tikrai žinau. / Kaip? Ar aš neišsiilgtas savo draugės parvykstu?“

Nepakartotų žodžių ar per mažai kartojimų randame ir kitose komedijų vietose. Pavyzdžiui, lietuviškai neišreikštas matronos tėvo susirūpinimas dukters sveikata vis kartojant žodį „sveika“:

Salva sis. salven advenio? salven accersi iubes? (Men., 776)

Būk sveika. O ar jūs gerai gyvuojat?

Plautas šypsosi, leisdamas veikėjams perdėtas liaupses išreikšti žodžio „pernelyg“ kartojimu, o vertime šio padauginimo nėra:

quae amat hunc hominem nimium lepidum et nimia pulchritudine,
militem Pyrgopolynicem (Miles, 998).
Tum autem illa ipsa est nimium lepida nimisque nitida femina (Miles, 1003).

Meile degdama narsiajam štai Pirgopolinikui
Dėl jo grožio nuostabaus
Ir pati jinai gražuolė ir garbinga moteris.

Taigi, trūkumų pasitaiko, bet apskritai Plauto pakartotus žodžius vertėjai pastebėjo dažniau. Toliau pateikisime tokių pavyzdžių.

Įsakmus lotyniškas liepimas tinkamai išreikštas ir lietuviškai:

sapienter habeatis curae, quae imperavi atque impero (Men., 991).

Tai, kas liepiama ir liepta, padarykit man skubiai.

Nekantraujančio Pleusiklio kartojamą žodį „mora“ gražiai atitinka lietuviškos šaknys:

mulier profecto natast ex ipsa Mora;
nam quaevis alia quae morast aeque, mora
minor ea videtur quam quae propter mulieremst (Miles, 1292–1294).

Iš tikro moteris yr Gaišaties duktė.
Juk niekur niekados nereikia gaišti tiek,
Kiek laiko gaištame dažnai per moteris.

Aštuonis kartus pakartotą „iustus“ tiek pat kartų atliepia lietuviško žodžio „doras“ šaknies garsai:

iustam rem et facilem esse oratam a vobis volo,
nam iusta ab iustis iustus sum orator datus.
Nam iniusta ab iustis impetrari non decet,
iusta autem ab iniustis petere insipientia est
quippe illi iniqui ius ignorant neque tenent (Amph., 33–37).

Aš jus prašau tik doro daikto, nesunkaus.
Juk esate dori kaip aš, prašytojas.
Mat iš dorų netinka nedoros norėt,
Iš nedorų dorybės laukti – jau naivu!
Juk nedori nežino net, kas padoru!

Nors neiškeltas į eilutės pradžią, bet ir lietuviškai, kaip ir lotyniškai, tris kartus nuskamba žodis „parduoda“:

venibunt servi, supellex, fundi, aedes, omnia
venibunt quiqui licebunt, praesenti pecunia.
venibit uxor quoque etiam, si quis emptor venerit (Men., 1158–1160).

Bus varžytynės – už grynus išparduoda viską jis:
Trobesius, žemes parduoda, savo vergus ir baldus,
Jis parduoda net ir žmoną, jei pirkėjas atsiras.

Amfitriono ir Alkmenės dialoge nesusikalbėjimo ašis žodis „dudum“, pavartotas penkis kartus, tiek pat kartų pasirodo ir lietuviškame vertime:

ALC. An te auspicium commoratum est an tempestas continet
qui non abiisti ad legiones, ita uti dudum dixeras?
AMPH. Dudum? Quam dudum istuc factum est? ALC. Temptas. Iam dudum, modo.
AMPH. Qui istuc potis est fieri, quaeso, ut dicis: iam dudum, modo? (Amph., 690–693)

Alkm. Ar tave sutrikdė blogas oras ar būrimai vykt
Į kariuomenę? Į ten juk ketinai ką tik keliaut!
Amfitr. Aš „ką tik“? Kada „ką tik“?
Alkm. Čia pat. Ar netiki? Ką tik!
Amfitr. Kaip galėjo atsitikti? Argi aš „ką tik“ sakiau?

Nepaisant kai kurių pavykusių vietų, tenka pripažinti, kad Plauto komedijų žodžių žaismo vertimui vis dėlto skirta mažokai dėmesio. Vertėjams, matyt, labiau rūpėjo gyva veikėjų kalbėsena, eilėdara ir kiti dalykai, o žodžių žaismas liko paraštėse. Dažniausiai jie pateikė akivaizdesnių ir lengvesnių variantų atitikmenis: mielai pakartojo tuos pačius žodžius ten, kur jiems tai nebuvo sunku, atkreipė dėmesį į aliteracijas, skiemenų pakartojimą ten, kur atliepti šiuos garsų kartojimus neatrodė keblu, o dėl sudėtingesnių atvejų stengėsi nesukti galvų. Deja, daug kur praslydo pro akis ir paprasti sąvokas ar teiginius pabrėžiantys pakartojimai, kuriuos pamėgdžioti būtų buvę nesudėtinga. Taigi lietuviškuose komedijų vertimuose randame per mažai Plauto kalambūrų, aliteracijų ir kitų žodžių žaismo elementų atspindžių.

---

1 Titas Makcijus Plautas (lot. Titus Maccius Plautus, apie 250?–184 pr. Kr.?) – romėnų komedijų rašytojas.
2 Antikinės komedijos (ser. Pasaulinės literatūros biblioteka). – Vilnius: Vaga, 1989; „Karys pagyrūnas“. – P. 371–443; „Dvyniai“. – P. 445–504; „Amfitrionas“. – P. 505–557.
3 Gaivenis K., Keinys S. Kalbotyros terminų žodynas. – Kaunas: Šviesa, 1990. – P. 242.
4 Antikinės komedijos. – P. 648.