literatūros žurnalas

Vytautas P. Bložė. Menas išteisina, arba Kaip ir kodėl aš verčiau Konstantiną Kavafį

1996 m. Nr. 5

Kokiais principais paprastai vadovaujuosi, pasirinkdamas versti vieną ar kitą poetą, tą ar kitą eilėraštį? (Kartu tarsi užuolanka eidamas atsakysiu: kuo mane patraukė būtent Kavafis, kad jam skyriau vos ne penkiolika metų.)

Pirmiausia poetas, kurį verčiu, turi būti (arba bent man atrodyti) tikrai geras poetas, net itin ar ne, tarkim, nepaprastai geras ir įdomus. Man nerūpi, ar tūlas tat supras, ar visi tai pripažins: svarbu turėti savo skonį, savo klausą, tik ja pasikliauti, viliantis, kad ir nelabai žinomiems ir pripažįstamiems autoriams dar gali ateiti jų laikas. Nenusivyliau ir, rodos, nepadariau klaidos kažkada pradėjęs versti Sesarį Valjechą (César Vallejo). Tai buvo apie septintojo dešimtmečio vidurį, kai šis poetas dar ne tik nebuvo pasaulyje pripažintas, bet, galima sakyti, iš viso nebuvo žinomas. (Šiuo metu rimčiausiose Lotynų Amerikos antologijose jau apibūdinamas kaip geriausias Ispanų Amerikos poetas. Taip jis pristatomas ir mūsų tautiečio Povilo Gaučio antologijoje „Atogrąžų saulė“: „Be abejonės, didžiausias Ispanų Amerikos poetas, gilus, paslaptingas, kuris kiekvieną kasdieninį įvykį paverčia simboliu, neįmanoma išversti metafora, reikalaujančia atskiro žodyno“). Tad gal ir ne be reikalo vargau, ne tuščiai mokiausi ispanų kalbos.

Antras principas – autorius ir jo eilės man pačiam turi būti kažkuo artimos, vos ne savos, kad versdamas galėčiau jaustis tarsi savo paties eilėraštį rašyčiau, per daug nenusikalsdamas, laisvai nardyčiau autoriaus stichijoje, drąsiai naudodamasis ir savo asmeniška patirtimi bei stilistine maniera, kaip sakoma, ant savo kurpalio siūčiau. Dėl to, pats nuolat atsinaujindamas ir keisdamasis, įvairiais periodais verčiau gana skirtingus autorius, kurie (verčiami) turėjo tolydžio padėti ieškoti savojo „aš“, be to, (publikuojami) turėjo, tarkim, tenkinti ir tam tikras ambicijas: keisti ar ne, drįsčiau sakyti, tobulinti nors šiokios tokios skaitytojų dalies skonį. Kai kas dar lig šiol tebepriekaištauja, kad ir mano paties (ir kiek jaunesnių kolegų) per toli tada nueita. Matyt, būta racijos. Pats aš vis dažniau imu ilgėtis (po visų euforijų) autentiškumo, gilaus ir raiškaus apčiuopiamumo. Tad vėl bandau sukti kiek prieš srovę, kažkada gal ir mano (tada taip beviltiškai pūtusio prieš vėją) keltą ir taip piktavališkai drumstą (platinant net nespausdinamus mūsų „avangardo pirmagimius“!). Taigi ir vėjams, ir malūnams, manding, pats laikas buvo gręžtis kiek į kitą pusę. Ir čia Kavafis turbūt padėjo. (Turiu galvoj jo vertimą ir skelbimą lietuvių kalba.)

Trečias principas. Būtinai turėjau neblogai žinoti verčiamo poeto biografiją. Ir ji gal net kažkuo turėjo būti panaši į manąją: tarkim, ankstyvos netektys, nesėkmės, kūrybos nepripažinimas. Žavėjo spalvingos, originalios asmenybės, kūrybą patvirtinančios savo pačių gyvenimu. Pagarbą kėlė autorių patirtas skurdas ir vargas ar dar komplikuotesni dalykai. Mažų mažiausiai tai turėjo būti originalūs poezijos pasiaukojėliai, savotiški „pamišėliai“, nieko gero nepelnę ir liūdnai baigę gyvenimo kelią. Dėl to ir išsisukinėjau nuo (kartais siūlytų versti) akademiškų autorių. Net žadamas nesunkiai uždirbamas gražus honoraras ne itin viliodavo: maloniau buvo versti sau pačiam, į aplanką, į stalčių, negu apsiimti (o būdavo siūloma, vos ne primygtinai) versti man ne visai prie širdies, tarkim, H. Heine’s poemą „Vokietija. Žiemos pasaka“ arba N. Nekrasovo „Kam Rusijoj gera gyventi“. Nors Heine „Vokietijoje“ beveik verlibrinis, o Nekrasovas „Rusijoje“ – toks folkloriškas! Ir vienas, ir kitas atvejis stilistiškai buvo man parankus, tačiau traukė kitkas.

O štai ir pats, ko gero, svarbiausias principas: versti iš originalo. Jis mums, poetams, vienas iš kebliausių: reikia išmokti kalbą, o ne „laižyti medų per stiklą“, verčiant iš pažodinių. Nuo, galima sakyti, mažų dienų stengiausi versti tik iš originalo, nes turėjau prieš akis (bent tikėjausi turįs) metų virtinę ir ne taip sunkiai sekėsi nors minimaliai pramokti vienos ar kitos kalbos.

Tačiau – Kavafio atveju – apeinu šį principą. Pramokti kalbos nebeturėjau vilties (senatvėje gabumai joms nepaprastai greit nyksta, o gal atsiranda – mano atveju – ir kitokių kliaučių). Kodėl tad drįsau versti ne iš originalo? Matote, nesu tikras, kad kas nors iš mūsų poetų artimiausiais metais pramoks graikų. Vidutinis eiliuotojas gal ir pramoks, tačiau Kavafiui to nepakaks. Kavafis yra nepaprastai subtilus – ir architektoniškai, ir psichologiškai, tad vien tik kalbos „iškalimas“ čia nedaug tepadės. O mėgėjiškų vertimų (akių naivuoliams dūmimo) ir taip per akis. Be to, pasaulis žino daugybę atvejų, kai buvo verčiama „iš antrųjų – kaip sako Cz. Miłoszas – rankų“. Ta proga ir ši įžymaus mūsų kraštiečio, dabar jau Lietuvos garbės piliečio, Nobelio laureato, mintis: „Savo kelionėse po pasaulio literatūras įsitikinau, kad vertimo žavesys nebūtinai eina koja kojon su originalo kalbos mokėjimu. Ilgus šimtmečius krikščionių Biblijos buvo verčiamos iš lotynų, ne iš hebrajų kalbos. Jeigu viską lemtų kalbos mokėjimas, į geriausius vertėjus privalėtų pretenduoti filologai, paruošti atitinkamų universitetų fakultetuose, o taip tikrai nėra. Pasitaiko tarp jų ir įžymių vertėjų, tačiau nedažnai. Svarbiausia yra – tobulas gimtosios kalbos mokėjimas <…>“.

Aš dar pridurčiau – paties vertėjo „eiliakalystės“ lygis, atsižvelgiant pirmiausia į jo paties poetinę asmenybę, ankstesnius jo – laiko, tarkim, patikrintus – vertimus arba bent pagrįstas ambicijas. Blogas poetas, juo labiau – ne poetas, niekad nieku gyvu negalės įmanomiau išversti tikrai gero poeto. Nes tai savotiškos varžybos, lenktynės: su dažniausiai labiau pripažintu autoriumi, ir privalu ne tik prilygti, bet – tegul tai bus tik ambicija, iliuzija – lipti ant kulnų bandant pralenkti. Tai būtina.

 

O dabar – kai kurie Konstantino Kavafio (1863–1933) biografijos faktai. Nedėstysiu jų nei paraidžiui, nei pamečiui. Tiesiog vienas kitas įdomus momentas, kurių, manding, nestokoja poetų likimai, tuo jie gal kažkiek skiriasi nuo prozininkų bei dramaturgų.

Kavafis (kaip ir čia mano minėtas ir, atrodo, lig šiol plunksnos brolių nepamirštas Césaris Vallejo) buvo gimęs gausioje šeimoje. Būtų visas devynetas vaikų: aštuoni broliai ir viena sesuo, bet pastarajai ir vienam iš brolių anksti mirus užaugo septynetas. Konstantinas jauniausias, taigi paskutinysis.

Tėvas, skirtingai negu Vallejo atveju, buvo turtingas: senos pirklių giminės atžala, su dideliais (tarpvalstybinės) prekybos užmojais. Nors graikas, tačiau, daugiausia gyvendamas Anglijoje, buvo priėmęs Britanijos pilietybę. Britanijos pilietis tapo ir Konstantinas. Nors gimė Aleksandrijoje (senojoje Egipto sostinėje), tačiau vaikystės ir jaunystės metus praleido Anglijoje. Čia jis ir mokyklą lankė, ir buvo mokomas privačią mokytojų (sena turtingos šeimų tradicija). Puikiai kalbėjo anglų, išmoko prancūzų, vėliau ir italų kalbos. Pirmąsias savo eiles parašė angliškai ir prancūziškai. Šių tautų ir kalbų Iiteratūros iš esmės ir pagimdė Kavafį. Naująją graikų (literatūrinę) kalbą jaunuoliui dar reikėjo ne tik gerai išmokti, – reikėjo ją, naująją graikų, dar ir kurti, tobulinti, sutaikant dvi gerokai besigalynėjančias kalbos atšakas: konservatyvią „klasikinių filologų“ rašytinę, vadinamąją švariąją (kalhareuousa) ir populiariąją (demotika), kuri siekė savo prastuoliškos versijos pergalės. Ir štai 22 metų jaunuolis (tada jau gyvendamas Aleksandrijoje) ryžosi priimti, neatsisakydamas britų pilietybės, – graikų tautybę. Tai buvo svarbus apsisprendimas, nulėmęs jam labai daug ką. (Tik jo graikų tartis jį išduodavo visą gyvenimą: liko kiek angliška.) Vėliau, jau pastoviai nusėdęs Aleksandrijoje, pramoko ir arabų kalbos.

Konstantinas teturėjo septynerius, kai netikėtai mirė tėvas. Klestėjusi Kavafių (tėvo ir dėdės) firma ėmė smukti, galop bankrutavo. Gyvenimas nelepino kilmingos našlės ir septynių jos vaikų – teko ieškotis darbo svetimose firmose. Prabangoje išaugęs talentingas jaunėlis Kostaki (Kostukas) privalėjo ieškotis darbo: iš pradžių – korespondentas, vėliau įvairių firmų klerkas. Gelbėjo pagrindinių Europos kalbų mokėjimas.

Kol buvo gyva motina – valingoji aristokratiškos kilmės Hariklėja iš Fotiadžių, – tvirtai laikė giminės vairą savo rankose, nors, deja, tausoti turtų nebuvo išmokusi.

Vaikai vargu ar paveldėjo komercinius tėvo gabumus, greičiau motinos – Fotiadžių – kilnumą ir, na, silpnybes. Tarp jų – ir polinkį į bohemą. Porą vyresniųjų brolių kamavo alkoholis. Vienas iš jų per tai atsidūrė net psichiatrinėje, prašvaistęs visą ką tik vestos turtingos žmonos kraitį. Viena po kitos užgriuvo ir ankstyvos vyresniųjų brolių mirtys. Ligos, netektys (atsispindėjusios vėliau, retrospektiškai, geriausiose Kavafio eilėse). Beje, valingosios ir pasiaukojusios aristokratės (Spartos karalienės ir kt.) įvaizdžiai Konstantinui tiesiog neišsemiami: juos diktavo motina, jos charakteris, valia, nesavanaudiškumas. Tai vieni gražiausių – pasaulinėje poezijoje – motinos įvaizdžių.

 

Mylimosioms skirtos poezijos Kavafio kūryboje nėra: ankstyvoje jaunystėje rašyto vieno kito tokio pobūdžio eiliavimo pats poetas vėliau išsižadėjo: jie pateko tarp vadinamųjų atmestųjų eilių.

Mylimiesiems skirtų eilėraščių yra. Šie erotinės lyrikos pavyzdžiai vargu ar turi lygių. Tikros poezijos, meilės kančių ir ilgesio, euforinių virpesių, subtilių ir opių psichologinių (nelegali meilė!) problemų fiksavimas – veristiškas, šiurpinantis. Ir – retrospektiškas. Prisiminimai. Sąžiningai atviri pasipasakojimai, prisipažinimai, pasvarstymai. Tikrenybė. Analogiško lygio pavyzdžių, ypač dabar, kai drovimasi padoriai rašyti apie meilę, – nelabai rastume.

Tačiau juk čia – bergždžia homoseksuali meilė. Tokios poezijos rašymas savotiškai nulėmė Kavafio gyvenimą, pasmerkdamas vienatvei, uždarumui, susvetimėjimui. O gal ir pastūmėjo pasiaukoti: tik poezijai.

Keista, tačiau didysis Platonas tokią erotiką pripažino ir vertino: už sublimuojančią jos askezę. Vėliau mūsų civilizacija ją atmetė.

Savo vienatvę, užsidarymą Kavafis realizuoja pasinerdamas į daugiatūkstantmečio helenizmo istoriją: prikelia tikras ir išgalvotas istorines asmenybes, jų kovas, jų rytdienos viltis ir rūpesčius, kuria subtilias psichologines dramas. Gyvendamas ana, helenizmo, laikų dvasia, kitokių meilės eilėraščių poetas, drįsčiau tarti, vargu ar galėjo sukurti, neišpuldamas iš pasirinktos tradicijos, neišduodamas (šiaip poezijai nepalankaus) Platono.

Šv. Augustinas, kurį poetus skaitė ir vertino, IV „Išpažinimų“ knygoje nepaprastai gražiai ir įspūdingai rašo apie savo jaunų dienų bičiulį, kurį anksti pasiglemžė mtrits, nutraukdama vos metus trukusią draugystę. Nepamirštama netektis. Skausmas, ilgesys ir gedulas, aptemdę jaunystės pasaulį. Skaitai šį tekstą ir stebiesi: kaip panašu į kai kuriuos Kavafio posmus, tuos, tragiškuosius, gedulo, mirties ir netekties. Situacija, nuotaika – tarsi ta pati, tarsi pasikliauta, pakartota…

Mums visa tai skamba mažų mažiausiai keistokai. Ir tai suprantama. Mūsų poetai, galimas daiktas, tokia proga tepažertų purvo, gal net cinizmo. Čia atvirkščiai – viskas graudžiai gražu. Nors tam tikros vos juntamos ironijos, bent man pasirodė, kartais neslepia ir Kavafis. Tik kaip visa tai tikra: beviltiška lemtis, konspiracija, keblumai, kylantys iš partnerio neištikimybės… Bevaisių svajonių ir prisiminimų – tuščia ir vieniša senatvė, ir rūpestingai detalus – kaip per sąžiningą išpažintį – viso to fiksavimas poezijoje. Silpnybės charakterizuoja, ko gero, įdomiau ir sąžiningiau už pranašo pozą, už apsišaukėlišką pretenziją būti pavyzdžiu, vesti ir mokyti. Kavafio erotika – savotiška istoriogralinės jo poezijos tąsa, retrospekcija, gal net sociologinis ir psichologinis, tarkim, „revanšas“, prisikėlęs iš tų laikų, kai – graikų antikoje – ji buvo ne tik legali, bet ir herojiška, – dabar nuskamba graudžiai, tragiškai, beviltiškai. Bet menas siekia liudyti tikrovę, kad ir kokia ji būtų: juoba vertinga čia – ko kiti nepastebėjo, nedrįso, nutylėjo ar nesugebėjo. (Legalių temų inercijos ir taip per akis, tikra infliacija.) Net ir griežčiausia moralė nieko negali slėpti, uždrausti sąžiningai liudyti. Viskas priklauso nuo to, vardan ko visa tai. Nes: menas išteisina. Tik prisiliesk, pasiek.

Prancūzijoje ar Amerikoje dėl to nereiktų aiškintis. Lietuvoje kiek kitaip. Tad ir ryžausi šiam, tarkim, ambivalentiškam aspektui skirti gal ir nepelnytai daug dėmesio, net advokatavimo, tarsi istoriografinis ar metafizinis Kavafis butų ne toks originalus ir įdomus.

 

Kavafio pripažinimas atėjo vėlai. Galima sakyti, jau poetui krypstant į senatvę ar – didžiąja dalimi – tik po mirties. Gal tatai teisinga ir dėsninga: poetas tolydžio kūrė vis geriau ir geriau. Jo kūrybos aukso fondas – paskutiniųjų netrumpo gyvenimo dešimtmečių lyrika. Keista, bet paprastai – ypač mūsų poetams – būna anaiptol ne taip. O čia – kuo arčiau pabaigos, tuo spalvingesnis, įžvalgesnis, natūralesnis braižas, be ypatingų patetikų ar simbolikų, be prašmatnių gudravimų ir euforijų. Realybė – tiksliomis detalėmis. Kartais ir meditacija. Jokio šokiravimo ar stulbinimo.

Poetas išgyveno, kaip sakiau, netrumpai: lygiai septyniasdešimt metų. Mirė lemtingu, pastebėsiu, tikslumu: savo gimimo dieną.

Įdomus sutapimas? Atsitiktinumas? Lemtis?

Ir štai – tik po mirties – pirmas viešas Kavafio ekdota poiemata (leistini eilėraščiai) poezijos rinkinys. 154 eilėraščiai.

Tiesa, dar nuo jaunystės metų „leido“ savotiškus savo eilių rinkinius. Pluoštelį atrinktų eilėraščių susegdavo sąvaržėlėmis ir, padaręs keletą kopijų, išsiuntinėdavo draugams ir pažįstamiems. Parašęs naujų ir geresnių, siųsdavo tiems patiems pasirinktiems skaitytojams, nurodydamas, vieton kurių eilėraščių reikia įterpti naujai atsiųstuosius. Primygtinai reikalaudavo grąžinti išimamus, kuriuos pats ir sunaikindavo, kad neišliktų. Laimė; vienas kitas išrinktasis skaitytojas nepaklusdavo, net primygtinai raginamas. Nesunaikindavo ar negrąžindavo. Taip ir išliko kai kurie „neleistini eilėraščiai“ (poiemata anegdota). Tiesa, ir poeto archyve rasta (antroje „leistinų“ eilėraščių puslapių pusėje) ranka užbrauktų (laupant popierių?), bei nesunaikintų ir todėl išlikusių. Negrąžintųjų ir „antroj pusėj puslapio išlikusiųjų“ neleistinųjų – 72 eilėraščiai.

1904 m. privačiam naudojimui išsispausdino keturiolikos eilėraščių rinkinėlį (nežinomu, tikriausiai itin mažu tiražu), kuris viešai nebuvo platinamas, brošiūrėlę išsiuntinėjo vėlgi tik pasirinktiems skaitytojams (kaip ir ankstesnius „sąvaržėlinius“ pluoštelius). Ėjo jau keturiasdešimt antruosius gyvenimo metus. Dar po šešerių metų panašiu būdu išleido ir antrąją (išplėstą) dvide­šimt vieno eilėraščio knygelę. Taip pat tik „išrinktiesiems“.

Toliau ir to atsisakė: leido tik „sąvaržėlinius“ pluoštelius – iki pat gyveni­mo pabaigos. O būtent per tuos pastaruosius dvidešimt su viršum metų para­šė didžiąją ir geriausiąją savo poezijos dalį, ruošdamas tikrąjį, idealųjį savo poezijos rinkinį, atkakliai išbrokuodamas vis naujus ir naujus ankstesnės sa­vo kūrybos eilėraščius, netgi išsižadėdamas jau skelbtų periodikoje – Leipcigo, Atėnų ir Aleksandrijos literatūrinėje graikų spaudoje. Kavafio leidėjai kol kas laikosi velionio valios: iš tų, išsižadėtų, atmestųjų, kol kas nei į graikiškus, nei į kitakalbius poeto rinkinius nepateko nė vienas.

Ilgus dešimtmečius (mirus motinai, iškrikus ir tolydžio išmirus broliams) Kavafis vienų vienas gyveno atsiskyrėliškam savo bute Aleksandrijoje. Skaitė ir rašė prie žibalinės lempos. Tada jau madingos elektros šviesos neįsivedė. Užėjus svečiams, uždegdavo žvakides.

Mėgo sėdėti kavinėse, jaunų intelektualų ir menininkų kompanijose, ta­čiau – gal pamokytas savo brolių nelaimių? – sriūbčiodavo jogurtą. Ir tylėjo. Kartais tik lūpos krutėdavo – tartum melstųsi.

Jaunoji aleksandriečių (modernistų, kubistų) boheminė karta ne itin verti­no „senąjį žmogų“ ir jo kūrybą. Neįtiko jiems mažų mažiausiai tuo, kad – skir­tingai nuo jų – elegantiškai rengdavosi, pabrėžtinai laikėsi etiketo. Jie jau vylė­si esą rytdienos talentai, o jis? Nežinia ko vertas.

Tuo tarpu vis daugiau ėmė rodytis – tegul ir ne itin gerų – vertimų į anglų kalbą (rodos, ir prancūzų). Ir pripažinimas atėjo iš svetur: iš Anglijos, Italijos, Prancūzijos. Tarp pirmųjų ir žymiausiųjų gerbėjų – garsus anglų prozininkas E. M. Forsteris, tada jau populiarus poetas T. S. Eliotas, italų beletristas Giusep­pe Ungaretti. Pastarasis irgi kilęs – tik gerokai jaunesnis – iš Aleksandrijos. O su tarptautiniu Raudonuoju kryžiumi susijęs Forsteris Pirmojo pasaulinio ka­ro laikotarpiu keletą metų gyveno ir dirbo Aleksandrijoje. Gerai pažinojo ir ger­bė Poetą. Ir iš ankstyvųjų angliškųjų vertimų (į kuriuos pats autorius žiūrėjo gana skeptiškai) žavėjosi jo kūryba.

Keista, bet pasauliui, galima sakyti, nežinomas nuošalus atsiskyrėlis per tam tikrą išrinktųjų literatų ratą jau netgi polemizavo su pripažintąja Europos avangardo literatūra, koregavo ieškojimų kryptį. O pora metų po mirties, t. y. 1935, pasirodžius pirmajam ekdota poiemata leidimui (kartu jo poezijai išėjus į viešumą), netruko ateiti pasaulinis Konstantino Kavafio pripažinimas.

Konstantinas Kavafis. Eilėraščiai

1995 m. Nr. 11 / Vertė Vytautas P. Bložė
Kai Jau Išsiruoši Itakėn,
žiūrėk, kad užsitęstų kelionė,
kad nuotykių būtų pilna ir atradimų.
Lestrigonai, kiklopai,
rūsius Poseidonas – nesibijok jų –

Donatas Petrošius. Kada ir kam dingo Vytautas P. Bložė su visa poezija?

2017 m. Nr. 2 / Rudenį skaitydamas Sigito Gedos literatūros kritikos straipsnių rinktinę „Ežys ir Grigo ratai“, rašinyje, skirtame Jono Juškaičio lyrikos recepcijai, užkliuvau už sakinių, kur teigiama…

Vytautas P. Bložė. Žiemos prirašyti lapai

2004 m. Nr. 12 / žiūriu pro langą: kur jie? mano ąžuolas, uosis, išstybus vyšnaitė, vargani šešėlio nusiaubti krūmeliai? žaliųjų mano vasarų Dharma, kur visa tai? tik šakų skeletas jokio šešėlio, tik stingdanti saulė persmelkianti viską

Vytautas P. Bložė. Kelios staigmenos, arba Dar šis tas apie PDR

1997 m. Nr. 1 / Apie tai buvo jau smagiai ir išsamiai rašyta, tačiau verta kai ką ir priminti, ir paryškinti, ir papildyti, ypač kad šis PDR – tokia buvo daugelio dalyvių ir’ organizatorių nuomonė – buvo (kaip visuomet) įdomiausias ir žaismingiausias.