Sigitas Geda. Dviejų brolių trečioji sesuo
1994 m. Nr. 4
Liūnė Sutema. Poezijos rinktinė. – Vilnius: Vaga, 1992. – 192 p.
Kas nors ims ir pasijuoks iš manęs, kai parašysiu, kad vėsų ir giedrą 1967 melų rudenį Trakų gatvėje, antrajame aukšle, kur J. A. kaimynas buvo garsus anuomet psichiatras Gutmanas, sėdėjome ir sena mašinėle, vis nepataikančia, vis pramušančia popierių, persirašinėjome Liūnės Sutemas „Bevardę žemę“. Tarškino anas, aš tiktai paskaitydavau, pasigrožėdavau geromis eilutėmis. Užgerdavom, regis, abu – bulgariška „Pliska“. Paskui dvi iš daugelio eilučių pavirto Apučio apsakymo „Skraidančios obelys“ epigrafu:
…žydi ir žydi
pąsamonėj, po vandeniu, po žeme —
Dabar, jau beveik po trisdešimt metų. galvoju, kad tai ir yra visas Liūnės Sutemos eiliavimo fokusas. Ką čia geriau pasakysi!
Knyga, apie kurią rašau, išėjo vėluodama porą ar trejetą metų, bet gera poezija niekad nevėluoja. Tiek tos paguodos. Nubėgo, nužaibavo Sąjūdžio ir Atgimimo metai, sugrįžo iš pasaulio pasviečių gražiosios knygos, apsipratome su magiškais vardais ir pavardėmis. Iš gyvų ir brangių poetų daugelis Lietuvoje gal jau tik Liūnės Sutemos ir Alfonso Nykos–Niliūno bus nematę. Gėlės ir šiluma, laukusi jų, atiteko kiliems, net ir sugrįžę, nei ir pasirodę kokiam literatūros vakare, vargu ar sukeltų didelę nuostabą. Poetams gal ir blogiau, bet jų eilėraščiams visad į sveikatą, kai patsai žmogus truputėlį nematomas… Jeigu tiesa, tai ir apie mano kolegos J. S. lyriką įsišnekus, viena studentė visai ne juokais klustelėjo: „Tai jis dar gyvas?“
Į „Poezijos rinktinę“ pakliuvo pačios autorės atrinkti kūriniai. Savo plonumu ši knyga – tokia išsiskirianti! Mes jeigu ką atrenkame, tai beveik viskas iš naujo pasikartoja. Tiesa, anais laikais, kuriuos jau nedaugelis nori šnekėti, būdavo rinktinės ir būdavo sudarymai. Kuo skyrėsi vieni nuo kilų? Tai žinojo tik sėdėjusieji leidyklose. Jeigu rinktinė – vadinasi, geresnis, nusipelnęs, ir honoraras kitoks. Paprasti žmoneliai tokių dalykų absoliučiai neskyrė, o tuo metu gyvieji liaudies poetai leidosi jau įvairiausių formatų rinktines, didesnes ir mažesnes, storas ir plonas. Kur jūs, gerai nušerti poezijos arkliai iš kolektyvinių pievų? Palyginus su jumis, net žvitriausias išeivijos Pegasas beviltiškai nusiminęs ir liūdnas, čia besiilgintis savo tėviškės, čia besisvaiginantis savo nujaučiama mirtimi. Ir kur dabar jam išprašysi kokią pašiūrę sugrįžus?
Yra išeivijoje tokia sąvoka poetizmas. Ir ne tokia jau nereikšminga. Latvių poetas Uldis Berzinis tarp pavadino net visą eilėraščių rinkinį. O ką, tiesą sakant, tai reikštų? Daugelio žmonių eilės tėra vienokie ar kitokie poetizmai, t. y. jos ką nors sako, yra atpažįstamos per jau esančias. skaitytojo sieloje įspaustas pėdas. „Gražu, panašu į Putiną ar Maironį… Į Brazdžionį, į Radauską…“ Kokių tik klišių nesama!
Kai sakai „poetizmas“ – tai tarsi konkrečiau nei poetinė tradicija. Tai beveik gyvi, įsitvirtinę pripažinti deriniai, iš dalies paveldėtas, iš dalies išmoktas kalbėjimo ir rašymo būdas, hipnotizuojantis minią.
Galima kalbėti apie atskiro poeto poetizmą, galima ir apie atskiro amžiaus, pavyzdžiui, devynioliktojo amžiaus lietuvių poetizmą. Yra Maironio poetizmas. Putino poetizmas. Pagaliau ir… L. Noreikos poetizmas. Be humoro: kai vienas aktorius stipriu ir išlavintu balsu išbloškia į scenos erdvę jam tinkančią ir pritinkančią artikuliuotų garsų masę, tam tikras idėjas, stereotipus – nuo Daukanto iki M. Martinaičio.
Ką tokiais atvejais daryti menininkui, žūtbūtinai besigrumiančiam už savąjį toposą (toks nelabai geras žodis), skrupulingai nenorinčiam, o ir nemokančiam prisitaikyti, saugančiam į nieką nepanašią dievišką kibirkštį? Jeigu dar pridursime, kad tasai menininkas, tasai žmogus yra trapi, vieniša moteris, gyvenimo vėtrų nublokšta toli nuo tėvynės, namų, nuo kalbos? Jeigu jinai pagal savo charakterį, gyvenimo būdą, polinkius negali, o ir nenori dalyvauti kokiose nors vyrų ar moterų organizuojamose ir palaikomose akcijose, visuomeninėje, literatūrinėje, tautinėje, protinėje, feministinėje veikloje?
Visa tai nėra svarbiausia, jeigu kalbėsime apie Liūnės Sutemos eilėraščių stilistines ypatybes, bet, man regis, svarbu, kai bandai įsivaizduoti už jos parašytų eilučių stovintį žmogų. Apie jos gyvenimą ir kūrybą yra daug išsamių ir gilių straipsnių. Kas tingės pavartyti „Lietuvių egzodo literatūrą“, V. Kavolio knygas, užteks „Poezijos rinktinėje“ pakartotos R. Šilbajorio studijėlės „Liūnės Sutemos žemėje“. Man pačiam, tarkim, užtenka ir prisiminimų – iš kokio pusdienio bendravimo su poete 1988 metų rudenį J. Gylienės-Švabaitės pirkelėj. Ar manote, kad pakartoti apie ką ten kalbėta? Tikriausiai kalbėjau tik aš. Visi, kurie buvo susitikę su ja prisimena kaip tylią, liūdnai žvelgiančią moterį. Visiškai kitokia ji iškyla iš brolio Henriko Nagio prisiminimų. Ypač mėgusi kalbėtis su A. Mackum, dėl ko net jas vyras M. Katiliškis kartais mėgdavęs paburbenti: „Ir ką jie ten, po galais, daro! Sukiša nosis ir ištisas valandas praplepa!“
Dviejų brolių sesuo… Galima sakyti – trijų, jeigu prisiminsime, kad dvasiniai interesai, žmogiška draugystė ir meilė juos buvo ypatingai surišusi.
Galvojant apie M. Katiliškio prozą, H. Nagio ir A. Mackaus poeziją, paradoksalu, bet pirmojo, jos vyro, netrumpo gyvenimo bendrakeleivio, įtaka beveik neapčiuopiama, savo kūryba, savo estetine raiška Liūnė Sutema artimesnė broliui ir draugui. Kitados skaitant daugybę straipsnių apie išeivijos kūrybą, ypač po A. Mackaus mirties, kai norėta sukurti šiokį tokį jo „mitą“, man susidarė nuomonė, kad ir kai kurių kritikų norėja beveik visur surasti Mackaus įtaką. Iš tiesų viskas truputėlį ne taip. Gal tragiškos A. Škėmos ir A. Mackaus mirtys, nelyginant kokie signalai visai išeivijai, sustiprino dėmesį jų likimams ir jų kūrybai. Nesąmoningas kaltės pojūtis tokiais atvejais neišvengiamas, jis šiek liek keičia vertinimo perspektyvas ir proporcijas. Gal jau ir esu sakęs, bet pakartosiu, kad Liūnės Sutemos poezija ir jos aura bus padariusi įtakos A. Mackui, kaip jaunesniam poetui. Tą mintį patvirtino ir Henrikas Nagys viename iš mūsų skelbtų pokalbių „Šiaurės Atėnų“ laikraštyje. Ir tą įtaką pirmiausia apibrėžčiau kaip įprasto, tradicinio, skystėjančio lietuviško poetizmo neigimą.
Skirtumas tarp jos ir A. Mackaus: šis tradiciškiau pradėjo. Ankstyvoji jo poezija beveik be individualybės ženklų. Jeigu ne kažin kokia „vyriška“ revoliucija, štampų laužymas, vargu ar iš jo būtų išėjęs didelis poetas. Vienas Dievas težino, ką A. Mackus būtų parašęs, jeigu ne ankstyva mirtis, tačiau šis tas ir aišku. Karštligiškai puolęs „ornamentuotą kalbą“, karštligiškai ieško naujų poetizmų (P. Celano, D. Thomaso, F. G. Lorcoa’os). L. Sutema lieka moteriškai nuoseklesnė, pastovesnė, be jokio poetinio „avantiūrizmo“.
Iš daugelio poetizmuose nuskendusių žmonių Liūnė Sutema išsiskiria tuo, kad pati kuria savo žodinių žaidimų taisykles. Jos pačios žemė, jos viltis ir jos beviltiškumas. Giliau suprasdama poeziją, ji giliau supranta ir savo žmogiška kaltę, didesnę jos dalį prisiima sau. Čia pats laikas būtų prabilti apie egzistencinę jos eilėraščių problematiką, apie individualią kaltę ir pareigą, apie savaip suvokiamo gyvenimo ir mirties prasmę, įsipareigojimus savo žemei ir savo genčiai, bet apie tai – geriau už V. Kavolį neparašysi.
Galima ieškoti paralelių su jos brolio Henriko Nagio kūryba, tačiau baugu nuslysti į paviršutiniškus sugretinimus. Ar visad sesuo panaši į brolį arba atvirkščiai? Savo krauju, genais, gyvenimo patirtimi – be abejo, tačiau gyvenimas yra tokia mėsmalė, kur kiekvienam savaip kaulelius permala. Tik ar jau taip nieks ir nesieja? Sieja Žemaitija, Latvija, tremtis, mėgstami autoriai. Sieja stoiška laikysena žmogiško pralaimėjimo akivaizdoje, tam tikra pralaimėjimo etika. Kas nors pasiges jos kūryboje ir panašios kaip brolio Šiaurės – muzikinės ir plastinės vizijos, bet – kiekvienam paukščiui savo giesmė. Girdėjau viena ausimi apie bendrą jųdviejų sumanymą: parašyti ir išleisti ką nors panašaus į sesers ir brolio poetinius laiškus vienas kitam. Gal tokia knyga labiausiai ir išryškintų, kas panašu, kas skiria.
Kas būdinga tik jai? Gal bendriausioji savo pačios poetinės egzistencijos projekcija į Niekur – Niekieno žemėn, Niekieno šalin. Iš čia ir Neįvardyto šventojo jausmas.
Visi vėjai pučia į Ten –
vėjarodžių kuproti žmogiukai
tiesia rankas į penktų pasaulio šalį,
Bevardę,
ir paliečia ją – (p. 73)
Sykiu nepasakysi, kad jos pasaulėjauta „vakarietiška, individualistinė“. Tokie dalykai pas mus anksčiau būdavo kaip svetimos ir nepriimtinos kultūros ženklas, o dabar – be galo vertinami. Nuo vakarietiškos pasaulėjautos beveik visa mūsų išeivija atplyšta – besiilgėdama žemės, namų – jeigu ne realių, tai išsigalvotų, perkeltų į mistinę ar metafizinę erdvę.
Liūnė Sutema labiau nei kiti tikrina visų mūsų tikrų ir tariamų mitų, nostalgijų, sielvartų ir praradimų autentiškumą. Kada skausmas tikras, kada tikra kalba? Kelias, regis, vedantis į visai kitokias buvimo formas, į ten, kur poezija virsta tyla.
Nusikalstu kalba,
gimtąja ir svetima,
kai lelioju žemei ir apraudu ją,
žodžius rinkdama iš liaudies dainų,
kad ji atsilieptų ir suprastų mane, –
kai kalbu savo meilę žmogui,
žodžius rinkdama iš žodyno,
kad į rodyčiau ją,
ir ji būtų išskirtina –
o palieku tamsoj ir vienatvėj tave,
beraštę, užguitų sielą,
neprakalbinus nei žodžiu,
gimtuoju ar svetimu,
kad tu atsilieptum:
– aš čia –
Tada nusikalstu kalba
ir prarandu tave bekalbėdama,
kaip Abelis brolį prarado,
neprakalbinęs jo
palaimintam savo sapne – (p.88)
Metafizinis apleistumo siaubas Ir toje plotmėje pasąmonės padiktuoti įvaizdžiai šiek tiek suartina ją su Lietuvoje ne itin pažįstama vokiškai rašiusia žydų poete, Nobelio premijos laureate Nelly Sachs.
Ten žaidžia nebeaugantys vaikai.
Vaikai senukai žaidžia
paskendusiais laivais, rūdijančiais šalmais – (p. 74)
Artima vokiečių egzistencialistams pasaulėjauta:
Tai buvo rytoj ir vakar.
tarp dviejų delčių, dviejų pilnačių… (p. 76)
Atsisakius tradicinių lietuviškos poezijos puošmenų, Liūnei Sutemai teko susikurti savo poetinę kalbą. Jos kelias paliudija moderniosios poezijos tiesą: gera poezija visad yra ir lingvistika, kalbiniai ieškojimai, atradimai ir atvėrimai, savotiškos „duobės“, „ataugos“ kalboje.
Galima tarti ir paprasčiau: visi Liūnės Sutemos poetiniai atradimai yra sąlygoti nebūtos, niekieno neįvardytos tremties lietuvių dvasinėje istorijoje, tačiau akcentuojamas turėtų būti žodis JOS. Individualūs jos išgyvenimai, jos skausmas ir jos netektys bus privertę ja giliau susivokti moralinėje eschatologijoje.
Jos poetika ir jos lingvistika yra beveik antipoetika. Viskas iš etinio paradokso: niekai yra bendras skausmas ir bendros netektys. Kiekvienas skausmas pirmiausia yra individualus, ir vien jau kalba apie jį – išdavystė… Taigi su Liūne Sutema lietuvių poezijoje baigiasi poezija kaip gražmenos, kaip dainavimas ir apdainavimas. Dabar jinai turės būti ir gili moralinė savivoka. Lietuvoje nė vienas poetas nebuvo išblokštas į tokia egzistencinę vienatvę. Mūsų patirtis dar vis bendruomeninė.
Ar negalima būtų tarti, kad čia jau ir poradauskinės poezijos patirtis? Lietuvoje H. Radauskas vis dar tebešviečia kaip pirmo ryškumo žvaigždė. Henrikas Nagys, viename sambūryje klausiamas, ką manąs apie jo kūrybą, tepasakė: „Manau, kad jis daug ką galėjo paaukoti dėl gražaus rimo,..“ (citata iš atminties).
Radausko kūryba vienaip ar kitaip siejasi su poetiniu amatu ir poetiniu žaidimu. Jeigu poezija likimiškai angažuojasi etikai, kažkuriam taške jinai būtinai atsimuš į kalbos, kaip nevisiškos, melagingos, iškreiptos tikrovės problemą… Ar išties esame visad ir visur pasmerkti tarp melo ir tarp tiesos, tarp tikrų ir tariamų žaidimų? Ir kur ta išdavystės vieta, kai „nusikalstu kalba/ir prarandu tave taip bekalbėdama“?
Viskas, regis, šioje kūryboje daroma tikrumo vardan. Bet net meilė tokioje plotmėje ima iškilti kaip nusikaltimo stygius. O gal čia nekaltas nei kūrėjas, nei žmogus? Kalta tėra pati „įtrūkusi“ tikrovė?
Ar H. Radauskas nežinojo (arba nenujautė), kad Paradoksas, Klaida, Įskila glūdi būties pamatuos? Reik manyt, žinojo.
Gal skirtumas tėra poetinio pobūdžio? Žmogiškoji reakcija? Ten, kur vieni juokiasi, kiti juk rauda.
Tiek apie pirmąsias Liūnės Sutemos knygas. „badmetis“ – parašytas jau po A. Mackaus mirties, atsiradęs iš pareigos, iš būtinybės kalbėti „už brolį“. Epigrafas –
Mes kalbam išgelbėtais žodžiais
Mintančios mūsų kalbos –
Nuo šiol charakterizuos poros dešimtmečių poetines daugelio variacijas. Kaip perlas iš šito laikotarpio eilutės:
Nusekusioj upės vagoj
žydi akmenys žmogaus akių spalvos –
nuskendę peiliai žvejų žydi rūdim.
Atėjau basa ir klausaus
atlyjant lietaus –
Tylu – (p. 93)
Išties gilus lietuvės moters įsiklausymas į savo žemę ir jos kalbą, į gimtąją prozodiją. Šiuo laikotarpiu poetės itin pamėgtas kalbinis ir sąvokinis kontrastas, reiškiantis ne ką kitą, tik dvasinį apsivalymą –
Metas deginti…
Metas leisti jiems augti…
Susinaikinti tam, kad atgimtum, – šios pasaulėjautos dugne paslėpta senosios stabmeldiškas ir naujosios krikščioniškos religijos priešprieša bei vienovė, mirties ir prisikėlimo tiesa. Deginti daiktus, kuriems nelikę vardų, poetiniam jos rituale reiškia leisti jiems sugrįžti namo. Šitam žaizdre kalba įgyja ypatingą prabą, o pačiam susinaikinimo akte esama kažin kokio patrauklaus pelikaniško kanibalizmo.
Niekieno žemėje atsikartoja ir sukrėtusi beržo metafora iš pirmųjų ciklų:
Jei grįšiu pavasarį, nusikalsiu
nuo pat pirmosios dienos. –
bes išgersiu juos, išsiurbsiu,
ir !ikusią drėgmę sulos,
prie pat jų šerdies
šdžiovinsiu suskirdusiais pirštais,
kad lik nebereiktų palikt jų daugiau
vienų, kaip dabar svetimiems. („Beržai“, p. 17)
Viena yra išgyventi abstraktų tėviškės praradimą, kita, pavyzdžiui, įsivaizduoti „kaip gyvus“ savo vaikystes beržus, iš kurių pavasariop sunkia sulą žmonės „įstrižomis akimis“. Viena yra skaitant Donelaičio „Metus“ mąstyti apie lietuvninkų germanizavimą, kita – pavyzdžiui, kokioj Dočio lovoj įsivaizduot miegantį zalcburgietį! Esama konkrečių detalių, vaizdų, faktų, kurie žmogų paveikia labiau nei ištisos tautų žūtys. Kažkur čia turėtų baigtis visi svarstymai apie atradimus ir praradimus, apie talentus ir stilistines manieras. Ššš! Nusiimkime kepures, ponai vaizduotojai! Kasdienis žmogaus skausmas nenori nieko girdėt apie meną.
Autentiškumo zona. Taip nuščiūvame per šermenis, kai nusivožę kepures ir vos linktelėję susirinkusiems peržengtam slenkstį. Ten pašarvoti mums brangūs mirusieji. Kad ir kaip būtų gaila, zonoje, šiam gyvenimo tarpsny lūžia Liūnės Sutemos giesmė. Nuo šiolei nebus „poezijos“, bus kažkas panašaus į raudas, užkeikimus, į padrikus žodžius ir tų žodžių variacijas, bus truputėlį suvaidinta Vendeta, bus graffiti – kreida užrašyti žodžiai ant sienų, piešiniai ant asfalto.
Viršum šitos žemės pateka ne kas kita, o Gunaro Salinio Juodoji Saulė. Apie šį latvių išeivijos poetą, deja, mes ne kažin ką žinome. Apie jį reikėtų parašyti daugiau. Ir H. Nagio, ir L. Sutemos podirvy teka ir laivių poezijos kraujas. Ir ne vien poezijos. Kažkas baltiška jų charaktery, šiauriška – labiau nei kituose. Rūstesnis ir asketiškesnis poetizmas?