literatūros žurnalas

Sigitas Geda. Paskutinieji „pamokymai“ Aidui

1994 m. Nr. 5

Vieną popietę įsijungęs radiją netyčia išgirdau Antaną A. Jonyną, nepamenu dabar kokia proga kalbantį. Ten, toje kalboje, Aidą Marčėną jis pavadino geriausiu dabar rašančiu poetu. Tas pripažinimas mane privertė suklusti. Ne dėl to, kad būtų ištarta kokia netiesa, o apskritai: ką tatai galėtų reikšti mūsų pastogėje? Galima ir nesiaiškinti. Net ir paprasto žmogaus pagyrimas mums visados šiek tiek paglosto širdį. Šiuo atveju – tai beveik džentelmeniškas gestas, beveik riteriškas palaiminimas. Bijau, kad tokiais atvejais esama ir koketerijos. Beveik visi poetai – šiek tiek moterys. Jeigu vieną kartą pasakysi moteriai, kokia jinai graži, tai ir turėsi tą nuolat kartoti. O ir iš kitų jinai lauks panašaus patvirtinimo… Tad pamaniau, kad Antanas – ne vien džentelmenas. Jis – dar ir gudrus žmogus: aš taip pasakiau, o dabar tu, Aidai, manykis!

Kurs pirmas mamutų tėvynėj
dainuojantis bardas esi,
drugelį nuo vanago gynęs
„Visatos Šviesiam spindesy“, –

tokią keturių posmelių dedikaciją savo kapitalinio „Pilnaties“ leidinio priešlapy 1988 metais Los Andželo mieste man užrašė mūsų patriarchas Bernardas Brazdžionis, ir aš ligi šiol tebesu pritrenktas. Dieve, Dieve, galvoju, geriau būtų nerašęs! Ką aš dabar darysiu!

Lengviau man buvo, pavyzdžiui, kokiais 1966 ar 1967 metais, kai iš Amerikos grįžęs Kazys Saja perdavė Alfonso Nykos-Niliūno žodžius, kad „Strazdas“ – geriausia paskutiniųjų metų poezijos knyga. Geriau todėl, kad laikai buvo kitokie, visi mane keikė, nesuprato. Buvau jaunas ir labai troškau kaip toj dainoj „meilės bent trupučiuko“.

Blogai dėl to, kad dažnai jaučiau negalįs atsilyginti tuo pačiu. Kažkas mane viduje sulaiky­davo nuo panašių panegirikų. Kodėl? Todėl, kad savaime pakliūvi į gaidžio ir gegutės situaciją: aš tave vadinu geriausiu, dabar tu mane vadinsi… Ir taip gyvename, gražiai dainuodami užmerk­tomis akimis.

Šiaip ar taip, jaučiuosi kaltas: širdies gilumoje manau, kad daugelis galime didžiausiais ir geriausiais lietuvių poetais pavadinti ir B. Brazdžionį, ir A Nyką-Niliūną. Ir dar ne vieną. Bet – kur šito lengvai plečiamo rato ribos? Antai Tomas Venclova vienam interviu šiuo komplimentu pagerbė Marcelijų Martinaitį. Kęstutis Navakas vienoje iš savo mozaikų Vytautą P. Bložę pavadino didžiausiu Europoje…

Taigi, mielas Aidai, per daug neįtikėk, pernelyg neįsijausk į visus titulus, kad ir kokių ateityje gautum. Poezija – ne gražuolių konkursas. Kai tave giria ir girs, nusispjauk per kairį petį, neištirpk, kartais pasiųsk Ir kur nors riešutauti, nes visada Lietuvoj atsiras koks nors ūkininkaitis su avele ant rankų, padeklamuos Maironio „Ir štai iš vandenų graži išplaukia dieviška Jūrate…“ – ir iš pirmųjų vėl būsi nustumtas į paskutiniuosius.

Tai persergėjimas dėl garbės.

Antras persergėjimas dėl to, kad retkarčiais pavadini mane savo mokytoju. Visai nepelnytai. Tiesa, čia man turėtų būti didelė garbė. Juolab prie širdies ranką pridėjęs galėčiau pasakyti, kad tokiu atveju būtum gabiausias iš mano mokinių. Gabiausias, kurio beveik nemokiau. Be to, kas nesvajos apie mokinį pralenkusį mokytoją?

Ko nesupratau? Nesupratau, jog amžius pastato sieną tarp žmonių, tarp poetų. Ir nėra gal tokio atvejo, tokio laimingo sutapimo, kad vyresnis poetas adekvačiai suvoktų jaunesnį. Tai gili ir skaudi, beveik egzistencinė drama, bet mūsų banalioje kasdienybėje ir skurdžioje kūrybinėje aplinkoje – dažniausiai farsas. Gelbėti galėtų tik šioks toks abipusis atlaidumas, humoras.

O konkrečiau gal apie tavo eilėraštį „angelofobija“, kuris prasideda taip:

tai nejaugi aš aiškint turėčiau
poetui garbingam,
kaip su angelu žaisti
šioje žemėj yra pavojinga…

Čia beveik tipiškas pavyzdys, kaip galima nesusišnekėti. Nuo „Strazdo“ laikų žmogus, poetas man buvo kažkuo besisiejąs su angelu, su puolusia dangaus galia. Aido klausiamas, ar grumiuosi su angelu, prisimenu, nieko nesupratau. „Mamutų tėvynėje“ yra ir toks trijų dalių eilėraštis „Angelas, krintantis Palangoj“, t. y. lyg ir aš pats, lyg mano vaikystės personifikacija v turėčiau muštis pats su savimi?

A. Marčėno didysis vidaus nerimas, pasirodo, esąs biblinio Jokūbo kovos su angelu kurstomas. Taigi – absoliučiai kitos premisos. Tiesa, tada spindintis jo angelo drabužis, kuris gražiu palyginimu pasirodė esąs ir pati dvasia, pati poezijos siela – knyga „Angelas“ dar nebuvo parašyta. Turbūt reikėtų džiaugtis, kad čia jo ambicijas ir poetinį šišą tiktai pakursčiau. Aš pats (dar kartą patvirtinu) su angelais nesimušu…

Tai, ką A Marčėnas pasiuvo ir siuva – iš jo trapios, melancholiškos sielos, iš subtilaus audeklo, kurį berods H. Nagys palygino su aksomu? „Dulkėse“ man gražiausi tie eilėraščiai, kurie gimę iš sąlyčio su Šv. Evangelija. Čia jau ne literatūra, čia kažkas daugiau įdomiau. Čia – Išmintis arba kelias į Išmintį. Man prasčiau ten, kur poetas tiktai poetas – per lengvai slysta pažįstamų poezijos kraštovaizdžių keteromis. Tais kraštovaizdžiais aš vadinu kitų didelių mūsų poetų kūrybą. Didžiausia bėda, dabar užgriūvanti mūsų lyriką, yra ta, kad vis daugiau jaunų žmonių mokosi tik čia, vien iš to, kas jau Lietuvoje sukurta. Reikia naujos, galingos avantiūros į svetur, į senovę, į istoriją, filosofiją ir teologiją. Į mistiką ir metafiziką. Į mus pačius, kad išsunktume naują, dar nebūtą esenciją. Čia ne tiek rašymo, kiek asmenybės problema. Yra daug labai gerai rašančių žmonių, bet kiti kažin kokios vidutinybės, susikuitę, apsišiukšlinę, dvasiškai neapsiliuobę. Gal anksčiau buvo kalbos, eksperimento, lingvistinė problema. Dabar labiau – dvasinė.

Kiekvienas nori laimėti. Aido atveju pralaimėjimas neišvengiamas. Nebuvo dar žmo­gaus, nepalūžusio šioje kovoje, kur laimėjimas tėra grožio dulkės. Kokiais 1971–1972, rašy­damas „Nakties žiedus“ („Į mūsų žemę angelo neleiskit, / Stipriausieji telaužia jo spar­nus…“), sielos gelmėje maniau, kad šitoj žemėj nieko nebus. Ir nereikia. Eikite po velniais, o aš einu sau! Marčėno angelas atėjo pats, pats išsiaugino sparnus, kuriuos velka sunkiai, bet gražiai. Jis pats viename pokalbyje prisipažino, kad esu jam davęs patarimų, kuriais pasinau­dojo, bet atvirkščiai. Taigi ir anoji mano pranašystė apsivertė aukštyn kojom… Svarbu, kad į naudą.

Dabar irgi turėtų būti, išeiti kas nors atvirkščiai. Tiek čia tos mūsų tarpusavio mokyklos. Jis pats – jau po Kristaus amžiaus. Tegul moko kitus, kol nenukryžiuotas.

Pabaigoje vietoj pamokymo – palyginimas. Iš prisiminimų apie chemiką, profesorių Kazį Daukšą. Jeigu ką nors ne taip papasakosiu, pataisys p. Br. S. Jis dažniau su juo dar neprivatizuotoje „Neringoje“ yra sėdėjęs ir daugiau konjakėlio išgėręs. Sako, profesorius savo namuose turėjęs kelias spintas, į kurias kraudavęs savo darbo gėrimus. Kai spinta pilna – pasuka raktu, krauna į kitą. Sakydavęs, atplėšite per mano šermenis… Nežinau, kas jų ragavo, jam mirus. Įdomiau jo pasvarstymai. Sakydavo, jūs, humanitarai, manote, kad sumaišius vieną gėrimą su kitu jų sudėtis apytikriai tokia ir išlieka. Nieko panašaus, besimai­šant atsiranda visai nauja cheminių elementų struktūra. Beje, vienoje knygoje kažką pana­šaus skaičiau apie Babelio bokšto griūtį: Dievas, maišydamas tautas, siekė kažkokias naujoj nemechaninės žmonių giminės, nes iš anos, senosios, jau nieko gero nesitikėjo.

Kur link suku? Jeigu poeziją, šiuo atveju Aido Marčėno poeziją, vadinsime vynu (o poezijos ir vyno gretinimas yra pats natūraliausias) – tai firma „Marčėnas“ neturėtų apsiriboti tik tokios rūšies ir tokio stiprumo gėrimu. Man jis kartais atrodo kažkur gertas, bent jau iš skonio – atpažįstamas. Ir laipsnių kartais trūksta, o kontrastų – vaivorykštės, puokštės spalvų. Čia jis gali mane drąsiai nutraukti ir pasakyti: „Jeigu nepatinka, negerk! Atsinešk savo ar svetimo!“

Bet aš atsakysiu: „Savas irgi atsibosta. O konkuruojančių vyno daryklų kolei kas nematyti…“

Sakau, kad „Šulinys“, „Angelas“, „Dulkės“ (trijų knygų vardai) klestės.

„Metuose“ – poetų kritikas Sigitas Geda

2021 10 11 / „Metuose“ Geda pademonstravo sugebėjimą lanksčiai išpildyti kultūrinės spaudos formatą. Jo 1991–1999 m. tekstai labai gyvai liudija, dėl ko literatūroje „skaudėjo“, kur jos gyvybė, kaip ji keičiasi ir šiandien jau pasikeitusi.

„Atlydys“: Pasikalbėjimas su Sigitu Geda apie septintojo dešimtmečio kūrybinę atmosferą

1994 m. Nr. 10 / Sigitas Geda atsako į Liudviko Jakimavičiaus klausimus / Mūsų literatūrą ir literatūros mokslą dažnai užklumpa sunkūs, sykiu ir palaimingi sklerozės ar amnezijos priepuoliai. Visą pokario dvidešimtmetį buvo užmiršta…

Sigitas Geda. „Mes padėjome išbudinti tautą…“

2020 m. Nr. 11 / Sigitas Geda kalba apie Sąjūdžio nuotaikas, virsmus, kelia klausimą apie rašytojų indėlį, naujos literatūros istorijos būtinybę, įtraukiant iš jos išstumtuosius ir išeivijos literatūrą.

Sigitas Geda. Balos ar vandenynai?

2019 m. Nr. 10 / Poeto Sigito Gedos (1943–2008) laikysena ir temperamentas išsiskiria bendrame anuometinių diskusijų fone. Jis – vienas drąsiausių ir ryžtingiausių kalbėtojų, o kai kurie jo pasisakymai, išlikę archyviniuose dokumentuose

Vladas Motiejūnas. Gyvavaizdžiai apie Sigitą Gedą

2014 m. Nr. 12 / Rašyti apie Sigitą Gedą… Sustoju kaip prieš aukštą kalną. Atsakomybė didžiulė. Ar įstengsiu aprėpti esmines jo asmenybės ir kūrybos puses?

Elena Baliutytė. Sigito Gedos pokalbininkai: Eduardas Mieželaitis

2014 m. Nr. 11 / Neužmirštuolės katedros nišoje – taip netikėtai vieną savo rašinį apie Eduardo Mieželaičio penkių eilėraščių ciklą „M. K. Čiurlionio laiškai“ (1985) sovietmečiu yra pavadinęs Sigitas Geda.

Sigitas Geda. Lietuva – su priešais ir be priešų

2008 m. Nr. 2 / Šią ištrauką pasirinkau iš Alfonso Nykos-Niliūno eilėraščio „Priešas“, parašyto 1992 metais gruodžio dvyliktą Baltimorėje… Taigi. Straipsnį pažadėjau parašyti pirmosios mūsų Nepriklausomybės paskelbimo.

Guillome Apolinaire. Eilėraščiai

2007 m. Nr. 11 / Iš prancūzų k. vertė S. Geda / Tądien visi žmonės suplūdo į miesto aikštę
Baltieji juodieji geltonodžiai keliolika raudonodžių
Darbininkai iš fabrikų kurie metė rūkę juk streikas

Simona Talutytė. Konkrečioji poezija Lietuvoje

2006 m. Nr. 5 / Konkrečioji poezija reikalauja aktyvaus suvokėjo dalyvavimo, todėl ji siejasi su literatūros recepcijos problema. Konkretizmas genetiškai susijęs su klasikiniu avangardu, ypač rusų futurizmu ir vakarietišku dadaizmu.

Pablo Neruda. Dvidešimt meilės eilėraščių ir viena nevilties daina

2006 m. Nr. 4 / Iš ispanų k. vertė Sigitas Geda / Ankstyvoji P. Nerudos lyrika pertekusi jautulingumo, be galo imlių metaforų – sielos skausmui išreikšti. Patsai eilėraščio kūrimas tada jam teikė daugiau džiaugsmo negu jo forma bei išdaila.

Sigitas Geda. Ar jau suvisam nereikalingas?

2004 m. Nr. 3 / Eduardas Mieželaitis. Nereikalingas žmogus: akcentai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003. – 153 p.

Sigitas Geda: „Ten, aukštai, nėra gėrio nei blogio“

2003 m. Nr. 8–9 / Rašytoją Sigitą Gedą kalbina poetė Dovilė Zelčiūtė / – Ne taip seniai prašniokštė siautulingas Jūsų jubiliejus. Pasiūlyčiau ir konkrečią šio vakaro temą – „menininkas ir padorumas“.